Algio GRAUSLIO
pareiškimo Nr. 36743/97
prieš Lietuvą
Europos Žmogaus Teisių Teismas (Trečiasis skyrius), 1999 m. rugsėjo 14 dieną
posėdžiaujant kolegijai, sudaryta iš:
pirmininko sero Nicolas Bratza,
teisėjų J.–P. Costa,
L. Loucaides,
P. Kūrio,
F. Tulkens,
K. Jungwiert,
H. S. Greve
ir skyriaus kanclerės S. Dollé,
atsižvelgdamas į Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 34 straipsnį;
atsižvelgdamas į Algio GRAUSLIO pareiškimą prieš Lietuvą, pateiktą 1997 m. balandžio 2
dieną ir įregistruotą 1997 m. birželio 27 dieną kaip byla Nr. 36743/97;
atsižvelgdamas į pagal Teismo reglamento 49 straipsnį pateiktus raportus;
atsižvelgdamas į 1998 m. sausio 14 dienos Komisijos sprendimą komunikuoti skundus dėl
pareiškėjo kardomojo kalinimo (suėmimo) ir 1999 m. sausio 12 dienos Teismo sprendimą
komunikuoti skundą dėl proceso trukmės;
atsižvelgdamas į atsakovės Vyriausybės 1998 m. kovo 20 dieną pateiktą nuomonę, į
pareiškėjų kaip atsakymą 1998 m. balandžio 20 dieną pateiktą nuomonę, Vyriausybės 1999 m.
vasario 17 dienos papildomas pastabas ir pareiškėjo 1999 m. kovo 23 dienos papildomas pastabas,
po svarstymo nusprendė:
Pareiškėjas yra Lietuvos Respublikos pilietis, gimęs 1960 m. Jis gyvena Plungėje, Lietuvoje.
Teisme jam atstovauja dr. K. Stungys, Vilniuje praktikuojantis advokatas.
Bylos faktai, kaip juos pateikia šalys, gali būti apibendrinti, kaip išdėstyta toliau.
Pareiškėjas yra privačios įmonės (toliau tekste - “įmonė”) komercijos direktorius. Jis buvo
įtartas sukčiavimu. 1995 m. spalio 4 dieną jam buvo iškelta baudžiamoji byla.
1996 m. kovo 25 dieną pareiškėjas buvo sulaikytas. 1996 m. kovo 26 dieną prokuroras
sankcionavo jo kardomąjį kalinimą (suėmimą).
1996 m. balandžio 1 dieną pareiškėjui buvo pateikti kaltinimai dėl dokumentų slėpimo.
1996 m. balandžio 16 dieną jis pateikė prašymą pakeisti jam kardomąją priemonę ir paleisti
už užstatą.
1996 m. gegužės 16 dieną pareiškėjui buvo pareikšti kaltinimai dėl svetimos nuosavybės
įgijimo.
1996 m. gegužės 17 dieną prokuroras atmetė 1996 m. balandžio 16 dienos prašymą.
Pareiškėjui inkriminuotų nusikaltimų pavojingumas buvo nurodytas kaip jo kardomojo kalinimo
(suėmimo) priežastis. Prokuroras taip pat pareiškė, kad kardomosios priemonės pareiškėjui
pakeitimo klausimas priklausys nuo jo “noro bendradarbiauti ir suteikti pagalbą tiriant šią sudėtingą
bylą”. 1996 m. gegužės 24 dieną, sankcionavus generalinio prokuroro pavaduotojui, pareiškėjo
kardomojo kalinimo (suėmimo) terminas buvo pratęstas iki 1996 m. liepos 30 dienos.
1996 m. liepos 24 dieną Klaipėdos apylinkės teismas pratęsė pareiškėjo kardomojo kalinimo
(suėmimo) terminą iki 1996 m. rugpjūčio 25 dienos. 1996 m. rugpjūčio 19 dieną Klaipėdos
apylinkės teismas pratęsė kardomojo kalinimo (suėmimo) terminą iki 1996 m. rugsėjo 25 dienos.
1996 m. rugsėjo 23 dieną Klaipėdos apygardos teismas pratęsė kardomojo kalinimo (suėmimo)
terminą iki 1996 m. spalio 9 dienos. Poreikį taikyti pareiškėjui kardomąjį kalinimą (suėmimą)
teismai pateisino paminėdami pavojus, kad pareiškėjas gali slėptis ir daryti poveikį liudytojams.
Bylos parengtinis tyrimas buvo užbaigtas 1996 m. rugsėjo 27 dieną. Pareiškėjo
susipažinimas su byla vyko nuo 1996 m. spalio 3 iki 31 dienos, o kitiems trims kaltinamiesiems
susipažinti su byla buvo leista nuo 1996 m. rugsėjo 27 dienos iki lapkričio 7 dienos.
1996 m. rugsėjo 27 dienos pranešimu prokuratūra informavo kalėjimo administraciją, kad
parengtinis tyrimas buvo užbaigtas ir prasidėjo susipažinimas su bylos medžiaga.
1996 m. spalio 30 dieną pareiškėjas pateikė prokuratūrai prašymą pakeisti kardomąją
priemonę ir paleisti jį už užstatą, ginčydamas jo suėmimo po 1996 m. spalio 9 dienos teisėtumą.
1996 m. lapkričio 8 dieną prokuroras informavo pareiškėją, kad nėra priežasčių pakeisti kardomąją
priemonę. Prokuroras, inter alia, pareiškė, kad “kaltinamųjų ir jų gynėjų susipažinimas su byla buvo
baigtas 1996 m. lapkričio 7 dieną. 1996 m. lapkričio 8 dieną baudžiamoji byla buvo perduota
kaltinamajai išvadai patvirtinti. [Pareiškėjo suėmimo termino] galiojimas nebuvo pažeistas.”
Nebuvo priimtas joks sprendimas dėl kardomosios priemonės.
1996 m. lapkričio 12 dieną prokuroras informavo kalėjimo administraciją, kad susipažinimas
su bylos medžiaga buvo baigtas 1996 m. lapkričio 7 dieną ir kad byla buvo perduota Klaipėdos
apygardos vyriausiajam prokurorui kaltinamajai išvadai patvirtinti. Tą pačią dieną prokuroras
informavo kalėjimo administraciją, kad kaltinamoji išvada buvo patvirtinta ir kad byla buvo
perduota Klaipėdos apygardos teismui. Nebuvo priimtas joks sprendimas dėl kardomosios
priemonės.
1996 m. lapkričio 19 dieną Klaipėdos apygardos teismas persiuntė bylą Kretingos apylinkės
teismui. Nebuvo priimtas joks formalus sprendimas dėl pareiškėjo suėmimo. Tą pačią dieną
pareiškėjas kreipėsi į teisingumo ministrą, teigdamas, kad jo suėmimas buvo neteisėtas. Jis teigė,
kad jis buvo laikomas suimtas, nors jo suėmimo terminas pasibaigė 1996 m. spalio 9 dieną.
Pareiškėjas teigė, kad buvo pažeistos jo teisės, numatytos Konvencijos 5 straipsnyje.
1996 m. gruodžio 4 dieną pareiškėjas pateikė Kretingos apylinkės teismui prašymą pakeisti
jam kardomąją priemonę ir paleisti už užstatą. Pareiškėjas pabrėžė, kad kardomasis kalinimas
(suėmimas) jam buvo taikomas pasibaigus to suėmimo terminui. 1996 m. gruodžio 5 dieną
Kretingos apylinkės teismo teisėjas, neišklausęs šalių, nusprendė atiduoti pareiškėją teismui.
Teisėjas taip pat nusprendė, kad pareiškėjo “kardomoji priemonė paliekama nepakeista”. Teisėjas
nenurodė to suėmimo termino. Jis nustatė, kad bylos teisminis nagrinėjimas prasidės 1997 m. sausio
13 dieną.
1997 m. sausio 13 dieną įvyko teismo posėdis. Tą pačią dieną pareiškėjas kreipėsi į
Kretingos apylinkės teismą dėl paleidimo už užstatą.
1997 m. sausio 15 dieną Kretingos apylinkės teismo teisėjas nurodė grąžinti bylą tyrimui
papildyti. Pareiškėjo gynėjas posėdyje dalyvavo. Teisėjas, inter alia, pažymėjo, kad prokurorai
teigė, jog pareiškėjai ir kiti kaltinamieji padarė finansinę žalą įmonei ir jos akcininkams. Tačiau
nukentėjusieji nebuvo nustatyti ir apklausti. Be to, nebuvo tinkamai atliktas įmonės auditas. Teisėjas
nusprendė, kad teisminis bylos nagrinėjimas negali tęstis, kol nebus patenkinti šie procesiniai
reikalavimai. Tuo pačiu sprendimu teisėjas taip pat atmetė pareiškėjo prašymą dėl paleidimo už
užstatą ir pratęsė jo kardomojo kalinimo (suėmimo) terminą trims mėnesiams. Kaip šio sprendimo
pagrindai buvo nurodyti pavojai, kad pareiškėjas gali slėptis ir “trukdyti nustatyti tiesą” byloje.
Tą pačią dieną pareiškėjas padavė skundą Klaipėdos apygardos teismui, nurodydamas, kad
po 1996 m. spalio 9 dienos jis buvo laikomas suimtas neteisėtai. 1997 m. sausio 20 dieną padavė
Klaipėdos apygardos teismui dar vieną skundą dėl Kretingos apylinkės teismo 1996 m. gruodžio 5
dienos ir 1997 m. sausio 15 dienos sprendimų. Jis, inter alia, nurodė, kad jo atžvilgiu buvo pažeistas
Konvencijos 5 straipsnis.
1997 m. sausio 28 dieną pareiškėjas padavė skundą Seimo kontrolieriui, nurodydamas, kad
jo suėmimo terminas pasibaigė 1996 m. spalio 9 dieną ir kad po to kalėjimo administracija laikė jį
suimtą neteisėtai.
1997 m. vasario 17 dieną Klaipėdos apygardos teismas surengė apeliacinį posėdį,
dalyvaujant pareiškėjo gynėjui. Apygardos teismas pagal tuo metu galiojusią Baudžiamojo proceso
kodekso 372 straipsnio 4 dalį atmetė skundą, kiek jis buvo susijęs su “Kretingos apylinkės teismo
1997 m. sausio 15 dienos nutarties esme”. Tačiau apygardos teismas nusprendė paleisti pareiškėją
už užstatą. Jis buvo nedelsiant paleistas iš kalėjimo.
1997 m. vasario 20 dieną Seimo kontrolierius atkreipė vidaus reikalų ministro ir kalėjimų
valdžios institucijų dėmesį į tai, kad nuo 1996 m. lapkričio 7 dienos iki gruodžio 5 dienos
pareiškėjui kardomasis kalinimas (suėmimas) buvo taikomas pažeidžiant Konvencijos 5 straipsnio 1
dalies c punktą.
1997 m. birželio 23 dieną buvo baigtas papildomas tyrimas. 1997 m. liepos 17 dieną byla vėl
buvo perduota Kretingos apylinkės teismui. 1997 m. liepos 21 dieną Kretingos apylinkės teismas
atidavė pareiškėją teismui.
1997 m. spalio 6 dieną teisėjas vėl nusprendė grąžinti bylą tyrimui papildyti. Jis pažymėjo,
kad tyrimą atlikusios institucijos, atlikdamos parengtinį tyrimą ir rinkdamos papildomus įrodymus,
pažeidė vidaus baudžiamąjį procesą. Teisėjas, inter alia, nusprendė, kad įmonės auditas buvo
atliktas ydingai ir kad prokurorai nenustatė bei neapklausė nukentėjusiųjų dėl įmonės patirtos žalos.
Prokurorams padavus skundą dėl šio sprendimo, 1997 m. lapkričio 17 dieną Klaipėdos
apygardos teismas panaikino 1997m. spalio 6 dienos nutartį. Apygardos teismas nusprendė, kad
apylinkės teismas konkrečiai nenurodė jokių vidaus baudžiamojo proceso pažeidimų, dėl kurių
reikėtų rinkti papildomus įrodymus. Apeliacinės instancijos teismas, inter alia, pažymėjo, kad
apylinkės teismas gali pats nustatyti ir šaukti į teismą nukentėjusiuosius ryšium su įmonės
nuostoliais, negrąžindamas bylos prokurorams tyrimui papildyti.
1997 m. gruodžio 17 dieną Kretingos apylinkės teismo teisėjas sujungė pareiškėjo ir kitų
trijų kaltinamųjų bylą su kito teisiamojo byla. Teisėjas nusišalino nuo bylos inter alia tuo pagrindu,
kad 1996 m. gruodžio 5 dieną ir 1997 m. sausio 15 dieną jis priėmė sprendimus dėl pareiškėjo
suėmimo.
Nenustatytą dieną bylos teismingumas buvo perduotas iš Kretingos apylinkės teismo į
Skuodo apylinkės teismą. 1998 m. balandžio 2 dieną Skuodo apylinkės teismo teisėjas atidavė
pareiškėją teismui. 1998 m. birželio 12 dieną teisėjas atidėjo bylos nagrinėjimą iki 1998 m. rugsėjo
12 dienos ir grąžino bylą tyrimui papildyti konkrečiai tuo pagrindu, kad įmonės auditas buvo atliktas
ydingai. Šiuo atžvilgiu teismas paprašė Finansų ministerijos atlikti naują auditą.
Kiek žinoma, iki šios dienos nėra paskelbtas pirmosios instancijos nuosprendis.
Anksčiau galiojusios Baudžiamojo proceso kodekso nuostatos:
10 straipsnis (galiojęs iki 1996 m. birželio 21 dienos):
“Niekas negali būti suimamas kitaip, kaip tik remiantis teismo sprendimu, teisėjo nutarimu arba
prokuroro sankcija… .”
104 straipsnis (galiojęs iki 1996 m. birželio 21 dienos, 1994 m. liepos 19 dienos įstatymo Nr.
I-551 redakcija):
“Suėmimas kaip kardomoji priemonė taikomas tik teismo nutartimi, teisėjo nutarimu arba prokuroro
sankcija bylose dėl nusikaltimų, už kuriuos įstatymas numato laisvės atėmimo bausmę daugiau kaip
vieneriems metams… .
Bylose dėl nusikaltimų, numatytų… Baudžiamojo kodekso… 274 straipsnio 3 dalyje [sukčiavimas],
275 straipsnio 3 dalyje [svetimo turto pasisavinimas]… suėmimas kaip kardomoji priemonė gali būti
skiriamas vien tik dėl nusikaltimų pavojingumo… .
Spręsdamas suėmimo sankcionavimo klausimą, prokuroras privalo… reikiamais atvejais pats
apklausti įtariamąjį ar kaltinamąjį… .”
104¹ straipsnis (galiojęs nuo 1996 m. birželio 21 dienos iki 1998 m. birželio 24 dienos):
“...suimtą asmenį ne vėliau kaip per 48 valandas... pristato teisėjui... . Teisėjas privalo... asmenį
apklausti dėl suėmimo pagrįstumo. Suimtojo asmens apklausoje gali dalyvauti prokuroras ir gynėjas.
Apklausęs suimtąjį asmenį, teisėjas gali palikti nutartį paskirti kardomąjį kalinimą (suėmimą) galioti
toliau, nustatydamas konkretų suėmimo terminą, pakeisti ar panaikinti kardomąją priemonę. ...
Perdavus bylą į teismą, paskirti, pakeisti ar panaikinti kardomąjį kalinimą (suėmimą) gali teismas...”
106 straipsnio 1 dalis (galiojusi iki 1996 m. birželio 21 dienos):
“Tiriant bylą, suėmimas negali trukti ilgiau kaip du mėnesius. … šį terminą iki trijų mėnesių gali
pratęsti… [prokuroras]. Dėl ypatingo bylos sudėtingumo trukmės terminą iki šešių mėnesių gali
pratęsti generalinis prokuroras arba jo pavaduotojai. Išimtiniais atvejais suėmimo trukmės terminą iki
devynių mėnesių gali pratęsti generalinis prokuroras arba jo pavaduotojai, o… iki aštuoniolikos
mėnesių – tik generalinis prokuroras.”
106 straipsnis (galiojęs nuo 1996 m. birželio 21 dienos iki 1998 m. birželio 24 dienos):
“Kardomasis kalinimas (suėmimas) negali būti taikomas ilgiau kaip šešis mėnesius. Konkretų terminą
nustato teisėjas, priėmęs nutartį paskirti kardomąjį kalinimą (suėmimą), o šį terminą pratęsti, bet ne
ilgiau kaip iki šešių mėnesių, gali tas pats arba kitas… apylinkės teismo teisėjas.
Dėl ypatingo bylos sudėtingumo… kardomojo kalinimo (suėmimo) maksimalų terminą, numatytą šio
straipsnio pirmojoje dalyje, pratęsti, bet ne ilgiau kaip iki trijų mėnesių, gali apygardos teismo teisėjas.
Pratęsimas gali būti pakartotas, bet bylos parengtinio tyrimo stadijoje terminas negali būti pratęsiamas
ilgiau kaip iki aštuoniolikos mėnesių.
Kardomojo kalinimo (suėmimo) termino pratęsimo klausimui spręsti… teisėjas privalo surengti
posėdį, į kurį turi būti šaukiami gynėjas bei prokuroras, o esant būtinumui,- ir suimtasis. Teisėjas
priima nutartį pratęsti kardomojo kalinimo (suėmimo) terminus arba jų nepratęsti. …
Jeigu teismas grąžina bylą tardymui papildyti, maksimalus kardomojo kalinimo (suėmimo) terminas
gali būti pratęstas dar, bet ne ilgiau kaip iki keturių mėnesių. …
Viso baudžiamojo proceso metu kardomasis kalinimas (suėmimas) negali trukti ilgiau… laisvės
atėmimo bausmės aukščiausios ribos, įstatymo numatytos už inkriminuojamą sunkiausią nusikaltimą.”
109¹ straipsnis (galiojęs nuo 1996 m. birželio 21 dienos iki 1998 m. birželio 24 dienos):
“Suimtasis arba jo gynėjas parengtinio tyrimo metu turi teisę paduoti skundą dėl kardomojo kalinimo
(suėmimo) paskyrimo apeliacinės instancijos teismui... . Skundui nagrinėti gali būti surengtas posėdis,
į kurį šaukiami suimtasis su gynėju ar vien tik gynėjas. Prokuroro dalyvavimas tokiame posėdyje yra
būtinas.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjo priimtas sprendimas yra galutinis ir kasacine tvarka
neskundžiamas.
Pakartotinis skundas išsprendžiamas nagrinėjant kardomojo kalinimo (suėmimo) terminų pratęsimą.”
226 straipsnio 6 dalis (galiojusi iki 1998 m. birželio 24 dienos):
“Kaltinamojo ir jo gynėjo susipažinimo su baudžiamosios bylos medžiaga laikas neįeina į parengtinio
tardymo ir suėmimo trukmės terminus. Jeigu byloje yra keli kaltinamieji, į parengtinio tardymo ir
suėmimo trukmės terminus neįeina laikas, per kurį susipažino su bylos medžiaga visi kaltinamieji ir jų
gynėjai.”
372 straipsnio 4 dalis (galiojusi iki 1999 m. sausio 1 dienos):
“Negali būti skundžiamos teismų priimtos… nutartys dėl… kardomosios priemonės paskyrimo,
pakeitimo ar panaikinimo. Prieštaravimai šioms nutartims gali būti nurodyti apeliaciniame skunde dėl
nuosprendžio.”
Bylai reikšmingos dabartinio Baudžiamojo proceso kodekso nuostatos:
10 straipsnis (įsigaliojęs 1996 m. birželio 21 dieną):
“Niekas negali būti suimamas kitaip, kaip tik remiantis teismo ar teisėjo sprendimu.”
52 straipsnio 2 dalis ir 58 straipsnio 2 dalis numato, kad kaltinamieji ir jų gynėjai turi teisę
“pareikšti prašymus” ir “apskųsti kvotėjo, tardytojo, prokuroro ir teismo veiksmus bei sprendimus.”
104¹ straipsnis (įsigaliojęs 1998 m. birželio 24 d.):
“... sulaikytą asmenį ne vėliau kaip per 48 valandas po sulaikymo... pristato teisėjui... Teisėjas privalo
pristatytą asmenį apklausti dėl suėmimo pagrįstumo. Sulaikyto asmens apklausoje dalyvauja gynėjas ir
prokuroras. Motyvuotu prokuroro, sulaikytojo arba jo gynėjo prašymu, arba teisėjas savo iniciatyva
turi teisę išklausyti prokurorą nedalyvaujant sulaikytajam ir jo gynėjui arba apklausti sulaikytąjį
dalyvaujant tik jo gynėjui. Apklausęs sulaikytą asmenį, teisėjas gali palikti nutartį paskirti kardomąjį
kalinimą (suėmimą) galioti toliau, nustatydamas suėmimo terminą, pakeisti ar panaikinti kardomąją
priemonę...
Perdavus bylą į teismą, [teismas]... paskiria, pratęsia ar panaikina kardomąjį kalinimą arba pakeičia jį
kita kardomąja priemone iki pasibaigiant prieš tai parengtiniame tyrime ar teisme paskirtam kardomojo
kalinimo (suėmimo) terminui.”
106 straipsnis (įsigaliojęs 1998 m. birželio 24 dieną):
“Kardomasis kalinimas (suėmimas) negali būti taikomas ilgiau kaip šešis mėnesius. Konkretų terminą
nustato teisėjas, priėmęs nutartį paskirti kardomąjį kalinimą (suėmimą), o šį terminą pratęsti, bet ne
ilgiau kaip iki šešių mėnesių, gali tas pats arba kitas apylinkės teismo teisėjas.
Dėl ypatingo bylos sudėtingumo… kardomojo kalinimo (suėmimo) maksimalų terminą, numatytą šio
straipsnio pirmojoje dalyje, pratęsti, bet ne ilgiau kaip iki trijų mėnesių, gali apygardos teismo teisėjas.
Pratęsimas gali būti pakartotas, bet bylos parengtinio tyrimo stadijoje terminas negali būti pratęsiamas
ilgiau kaip iki aštuoniolikos mėnesių.
Kardomojo kalinimo termino pratęsimo parengtinio tyrimo stadijoje klausimui spręsti... teisėjas privalo
surengti posėdį, į kurį turi būti šaukiami gynėjas, prokuroras ir suimtasis, kurių dalyvavimas tokiame
posėdyje yra būtinas. Teisėjas priima nutartį pratęsti kardomojo kalinimo (suėmimo) terminus arba jų
nepratęsti. …
Jeigu teismas grąžina bylą tardymui papildyti, maksimalus kardomojo kalinimo (suėmimo) terminas
gali būti pratęstas dar, bet ne ilgiau kaip iki keturių mėnesių.”
109¹ straipsnis (įsigaliojęs 1998 m. birželio 24 dieną):
“Suimtasis arba jo gynėjas parengtinio tyrimo arba bylos nagrinėjimo teisme metu turi teisę paduoti
skundą dėl kardomojo kalinimo (suėmimo) termino pratęsimo apeliacinės instancijos teismui...
Skundui nagrinėti turi būti surengtas posėdis, į kurį šaukiami suimtasis su gynėju ar vien tik gynėjas.
Prokuroro dalyvavimas tokiame posėdyje yra būtinas.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjo priimtas sprendimas yra galutinis ir kasacine tvarka
neskundžiamas...
Pakartotinis skundas dėl to paties kardomojo kalinimo (suėmimo) paskyrimo arba kardomojo kalinimo
(suėmimo) termino pratęsimo išsprendžiamas nagrinėjant kardomojo kalinimo (suėmimo) termino
pratęsimą.”
119 straipsnio 1 dalis:
“Šio kodekso nustatyti terminai skaičiuojami valandomis, dienomis ir mėnesiais… .”
226 straipsnio 6 dalis:
“… Kaltinamojo susipažinimo su baudžiamosios bylos medžiaga metu kardomojo kalinimo (suėmimo)
terminas pratęsiamas bendra tvarka… .”
249 straipsnio 1 dalis:
“Teisėjui vienasmeniškai arba teismui tvarkomajame posėdyje sprendžiant kiekvieno kaltinamojo
atidavimo teismui klausimą, turi būti išaiškinamos šios aplinkybės:...
11) ar tinkamai parinkta… kardomoji priemonė...” 250 straipsnio 1 dalis:
“Pripažinęs, kad yra pakankamas pagrindas kaltinamajam atiduoti teismui, teisėjas vienasmeniškai ar
teismas tvarkomajame posėdyje turi išspręsti šiuos klausimus...
2) dėl [tinkamos] kardomosios priemonės kaltinamajam...” 267 straipsnio 1 dalis:
“Teisiamasis turi teisę:...
3) pareikšti prašymus;...
11) apskųsti teismo nuosprendį ir nutartis.” 277 straipsnis:
“Teismas turi teisę teisminio nagrinėjimo metu savo nutartimi parinkti, pakeisti ar panaikinti
teisiamajam kardomąją priemonę.”
Kardomojo kalinimo įstatymas (9 ir 35 straipsniai) numato, kad kardomasis kalinimas
(suėmimas) asmeniui gali būti taikomas tik esant tinkamam teismo ar teisėjo, ar (iki 1996 m.
birželio 21 dienos) prokuroro sprendimui.
Lietuvos išlyga Konvencijos 5 straipsnio 3 daliai galiojo iki 1996 m. birželio 21 dienos ir
numatė:
[Vertimas]
“Konvencijos 5 straipsnio 3 dalies nuostatos neturi įtakos Lietuvos Respublikos baudžiamojo
proceso kodekso 104 straipsnio (pakeisto 1994 m. liepos 19 dienos įstatymu Nr. I-551), numatančio,
kad sprendimas suimti asmenis, įtariamus padarius nusikaltimą, gali būti taip suimama ir prokuroro
sprendimu (a decision to detain in custody any persons suspected of having committed a crime may
also, by a decision of a prosecutor, be so detained), veikimui. Ši išlyga galioja vienerius metus po
Konvencijos įsigaliojimo Lietuvos Respublikai.”
buvo laikomas suimtas be tinkamo teismo sprendimo nuo 1996 m. spalio 9 dienos iki 1996 m.
gruodžio 5 dienos. Be to, pareiškėjas skundžiasi, kad 1996 m. gruodžio 5 dieną Kretingos apylinkės
teismo teisėjas nusprendė, kad suėmimas turi “likti nepakeistas”, nepaskirdamas konkretaus termino
ir nesvarstydamas to fakto, kad jo suėmimo terminas pasibaigė 1996 m. spalio 9 dieną. Be to,
pareiškėjas teigia, kad 1997 m. sausio 15 dieną Kretingos apylinkės teismas pratęsė jo suėmimo,
kuris buvo neteisėtas nuo 1996 m. spalio 9 dienos, terminą. Todėl pareiškėjas teigia, kad kardomasis
kalinimas (suėmimas) jam buvo taikomas neteisėtai nuo 1996 m. spalio 9 dienos iki jo paleidimo
1997 m. vasario 17 dieną.
kardomojo kalinimo (suėmimo) laikotarpį jis nebuvo pristatytas “teisėjui ar kitam pareigūnui,
kuriam įstatymas yra suteikęs teisę”.
suėmimas nuo 1996 m. kovo 25 dienos iki 1997 m. vasario 17 dienos pažeidė jo teisę į bylos
nagrinėjimą “per įmanomai trumpiausią laiką”.
Baudžiamojo proceso kodekso 372 straipsnio 4 dalis neleido pateikti skundų dėl teismų sprendimų,
sankcionuojančių suėmimą. Jis teigia, kad ši nuostata pažeidė jo teisę kreiptis į teismą suėmimo
teisėtumui ginčyti. Jis teigia, kad bendroji jo gynėjo teisė “pareikšti prašymus” dėl paleidimo už
užstatą neatitiko 5 straipsnio 4 dalies reikalavimų.
jam buvo iškelta 1995 m. spalio 4 dieną. Iki šios dienos nėra paskelbtas pirmos instancijos
nuosprendis. Pareiškėjas teigia, kad tokiu būdu buvo pažeista jo teisė į “bylos išnagrinėjimą per
įmanomai trumpiausią laiką”.
Pareiškimas buvo pateiktas 1997 m. balandžio 2 dieną ir įregistruotas 1997 m. birželio 27
dieną.
1998 m. sausio 14 dieną Europos Žmogaus Teisių Komisija nusprendė komunikuoti šį
pareiškimą atsakovei Vyriausybei ir pasiūlyti jai raštu pateikti nuomonę dėl priimtinumo ir esmės.
Vyriausybė raštu pateikė savo nuomonę 1998 m. kovo 16 dieną. Pareiškėjas atsakė 1998 m.
balandžio 20 dieną.
1998 m. lapkričio 1 dieną Konvencijos vienuoliktojo protokolo 5 straipsnio 2 dalies pagrindu
ši byla perėjo Teismui, kuris turėjo ją nagrinėti pagal to protokolo nuostatas.
1999 m. sausio 13 dieną Teismas nusprendė pasiūlyti Vyriausybei atsakovei pateikti
papildomas pastabas. Papildomos Vyriausybės pastabos buvo pateiktos 1999 m. vasario 17 dieną.
Pareiškėjas savo papildomas pastabas pateikė 1999 m. kovo 23 dieną.
dalies c punktas, kadangi jo suėmimui nuo 1996 m. spalio 9 dienos iki 1997 m. vasario 17 dienos
pateisinti nebuvo tinkamų teismo sprendimų ar bet kokio teisinio pagrindo.
Konvencijos 5 straipsnio 1 dalis, kiek tai reikšminga bylai, numato:
“Kiekvienas asmuo turi teisę į laisvę ir saugumą. Niekam laisvė negali būti atimta kitaip, kaip šiais
atvejais, ir įstatymo nustatyta tvarka: …
c) kai asmuo teisėtai sulaikomas ar suimamas, kad būtų pristatytas kompetentingai teismo institucijai, pagrįstai įtariant jį padarius nusikaltimą ar kai pagrįstai manoma, jog būtina neleisti padaryti
nusikaltimo, arba manoma, jog jis, padaręs tokį nusikaltimą, gali pabėgti… .”
Vyriausybė savo nuomonėje teigia, kad minėtos Konvencijos nuostatos prasme pareiškėjo
suėmimas buvo pateisinamas, nes kardomasis kalinimas (suėmimas) jam buvo taikomas pagrįsto
įtarimo, kad jis padarė inkriminuojamus nusikaltimus, pagrindu.
Pareiškėjas teigia, kad jo kardomasis kalinimas (suėmimas) pažeidė Konvencijos 5 straipsnio
1 dalies c punktą, kadangi nebuvo teismo sprendimo, sankcionuojančio jo suėmimą nuo 1996 m.
spalio 9 dienos iki 1996 m. gruodžio 5 dienos. Jis teigia, kad nuo 1996 m. spalio 9 dienos iki 1996
m. lapkričio 7 dienos jis buvo laikomas suimtas pagal tuometinę Baudžiamojo proceso kodekso 226
straipsnio 6 dalį, kuri leido laikyti jį suimtą, kol vyko jo ir kitų kaltinamųjų susipažinimas su bylos
medžiaga. Pareiškėjas teigia, kad tokia sistema, kai suėmimas sankcionuojamas atsižvelgiant į tai, ar
vyksta suimtojo ir kitų kaltinamųjų susipažinimas su bylos medžiaga, buvo nesuderinama su
Konvencijos 5 straipsnio 1 dalies c punktu. Be to, jis teigia, kad nei 1996 m. gruodžio 5 dieną, nei
1997 m. sausio 15 dieną teismai tinkamai neišsprendė jo kardomojo kalinimo (suėmimo) klausimo,
kadangi jie pratęsė suėmimą, kuris jau nebuvo teisėtas. Pareiškėjas teigia, kad nuo 1996 m. spalio 9
dienos iki jo paleidimo 1997 m. vasario 17 dieną momento jo suėmimui pateisinti nebuvo formalaus
sprendimo ar tinkamo teisinio pagrindo, tuo pažeidžiant 5 straipsnio 1 dalies c punktą.
Atsižvelgdamas į šalių teiginius Teismas pripažįsta, kad ši pareiškimo dalis kelia sudėtingus
faktų ir teisės klausimus, kurių išsprendimas turi priklausyti nuo bylos esmės nagrinėjimo. Todėl ši
pareiškimo dalis negali būti atmesta kaip aiškiai nepagrįsta Konvencijos 35 straipsnio 3 dalies
prasme. Joks kitas pagrindas paskelbti ją nepriimtina nėra nustatytas.
suėmimą jis nebuvo pristatytas “teisėjui ar kitam pareigūnui, kuriam įstatymas yra suteikęs teisę”.
Konvencijos 5 straipsnio 3 dalis skelbia:
“Kiekvienas sulaikytasis ar suimtasis pagal šio straipsnio 1 dalies c punkto nuostatas turi būti skubiai
pristatytas teisėjui ar kitam pareigūnui, kuriam įstatymas yra suteikęs teisę vykdyti teismines
funkcijas, ir turi teisę į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką arba teisę būti paleistas
proceso metu. Paleidimas gali būti sąlygojamas garantijų, kad jis atvyks į teismą.”
Vyriausybė savo nuomonėje remiasi Lietuvos išlyga Konvencijos 5 straipsnio 3 daliai, kuri
galiojo iki 1996 m. birželio 21 dienos. Ji [Vyriausybė] teigia, kad minėta išlyga turėjo reikšti, kad,
nors prokuroras gali sankcionuoti suėmimą, tačiau jis negali būti laikomas “kitu pareigūnu, kuriam
įstatymas yra suteikęs teisę,” Konvencijos 5 straipsnio 3 dalies prasme, nes jo teisinis statusas
baudžiamajame procese implikuoja jo šališkumą sulaikyto asmens atžvilgiu. Vyriausybė aiškina,
kad dėl šios išlygos pareiškėjas, kuris buvo suimtas prokuroro sankcijos pagrindu, neturėjo nei teisės
būti skubiai pristatytas prokurorui, nei teisės vėliau būti pristatytas teisėjui.
Pareiškėjas ginčija minėtos išlygos teisėtumą. Jo nuomone, išlyga negali būti aiškinama tokiu
būdu, kad apribotų 5 straipsnio 3 dalies taikymą labiau, negu galima spręsti iš paties išlygos teksto.
Bet kokiu atveju pareiškėjas mano, kad Vyriausybė negali dangstytis savo pačios nesugebėjimu
pristatyti jį tinkamam pareigūnui, kai tik jis buvo sulaikytas, siekdama pateisinti tai, kad ir vėliau,
kai nustojo galioti išlyga, ji nepristatė jo teisėjui ar kitam pareigūnui.
Teismas pripažįsta, kad ši pareiškimo dalis kelia sudėtingus faktų ir teisės klausimus,
įskaitant Lietuvos išlygos teisėtumo klausimus, kurių išsprendimas turi priklausyti nuo bylos esmės
nagrinėjimo. Todėl šis skundas negali būti atmestas kaip aiškiai nepagrįstas Konvencijos 35
straipsnio 3 dalies prasme. Joks kitas pagrindas paskelbti jį nepriimtinu nėra nustatytas.
trumpiausią laiką”, tuo taip pat pažeidžiant Konvencijos 5 straipsnio 3 ir 4 dalis.
Teismas pažymi, kad kardomasis kalinimas (suėmimas) pareiškėjui buvo taikomas nuo 1996
m. kovo 25 dienos iki 1997 m. vasario 17 dienos; taigi jo suėmimas truko 10 mėnesių ir 22 dienas.
Prokurorai ir teismai pagrindė savo sprendimus taikyti pareiškėjui kardomąjį kalinimą (suėmimą),
pabrėždami inter alia pavojus, kad jis gali slėptis ir daryti poveikį liudytojams. Teismas laikosi
nuomonės, kad pareiškėjo suėmimas neviršijo “įmanomai trumpiausio laiko”, nurodomo
Konvencijos 5 straipsnio 3 dalyje.
Iš to seka, kad šis skundas turi būti atmestas kaip aiškiai nepagrįstas Konvencijos 35
straipsnio 3 ir 4 dalių prasme.
(suėmimo) teisėtumui ginčyti, kaip numato Konvencijos 5 straipsnio 4 dalis, kuri skelbia:
“Kiekvienas asmuo, kuriam atimta laisvė jį sulaikius ar suėmus, turi teisę kreiptis į teismą, kad šis
greitai priimtų sprendimą dėl kalinimo ar suėmimo teisėtumo ir, jeigu asmuo kalinamas neteisėtai,
nuspręstų jį paleisti.”
Vyriausybė remiasi įvairiomis Baudžiamojo proceso kodekso nuostatomis, kurios, jos
nuomone, suteikė pareiškėjui galimybę ginčyti jo suėmimo teisėtumą. Ji teigia, kad pareiškėjas arba
jo atstovas galėjo “pareikšti prašymus” pagal Kodekso 52 straipsnio 2 dalies 3 punktą, 58 straipsnio
2 dalies 8 punktą arba 267 straipsnio 1 dalies 3 punktą ir apskųsti bet kokius procesinius teismo
sprendimus pagal Kodekso 52 straipsnio 2 dalies 8 punktą, 58 straipsnio 2 dalies 10 punktą arba 267
straipsnio 11 punktą. Be to, pagal Kodekso 249 straipsnio 1 dalies 11 punktą, 250 straipsnio 1 dalies
2 punktą ir 277 straipsnį teisminio bylos nagrinėjimo metu teismas privalo arba turi teisę proprio
motu išnagrinėti suėmimo teisėtumo klausimą. Todėl Vyriausybė daro išvadą, kad pareiškėjas galėjo
ginčyti sprendimus, kuriais jam buvo paskiriamas ar pratęsiamas kardomasis kalinimas (suėmimas),
ir todėl 1997 m. vasario 17 dieną buvo nuspręsta jį paleisti.
Pareiškėjas teigia, kad Vyriausybės cituotos įstatymo nuostatos jo situacijai neturėjo
praktinės reikšmės, nes praktiškai jis negalėjo ginčyti jo suėmimo teisėtumo. Konkrečiai, į jo 1996
m. balandžio16 dienos ir 1996 m. spalio 30 dienos skundus dėl jo suėmimo prokuratūra nekreipė
dėmesio. Be to, Kretingos apylinkės teismo teisėjas savo 1996 m. gruodžio 5 dienos sprendime
visiškai ignoravo jo [pareiškėjo] 1996 m. gruodžio 4 dienos prašymą pakeisti kardomąją priemonę ir
peržiūrėti jo suėmimo teisėtumą. Be to, pareiškėjas teigia, kad minėtą sprendimą teisėjas priėmė
vienasmeniškai, nerengdamas posėdžio, kas neleido pareiškėjui ir jo atstovui pateikti argumentų
prieš besitęsiantį suėmimą. Be to, pagal Baudžiamojo proceso kodekso 372 straipsnio 4 dalį minėto
sprendimo nebuvo galima apskųsti, ir tas pats teisėjas 1997 m. sausio 15 dieną vėl priėmė sprendimą
dėl pareiškėjo suėmimo, atmesdamas pareiškėjo prašymą dėl paleidimo už užstatą ir ignoruodamas
tai, kad nebuvo jokio sprendimo pagal vidaus teisę, sankcionuojančio jo suėmimą nuo 1996 m.
spalio 9 dienos iki gruodžio 5 dienos. Pareiškėjas daro išvadą, kad nei jo prašymų dėl paleidimo už
užstatą nagrinėjimas, nei, kaip tokia, įstatyme numatyta teismų kompetencija savo iniciatyva
nuspręsti dėl poreikio laikyti jį suimtą nesuteikė jam galimybės efektyviai ginčyti jo suėmimo
teisėtumą tinkamame teisme, kaip reikalauja Konvencijos 5 straipsnio 4 dalis.
Atsižvelgdamas į šalių pareikštas nuomones, Teismas pripažįsta, kad šis skundas kelia
sudėtingus faktų ir teisės klausimus ir kad jo išsprendimas turi priklausyti nuo bylos esmės
nagrinėjimo. Todėl ši pareiškimo dalis negali būti atmesta kaip aiškiai nepagrįsta Konvencijos 35
straipsnio 3 dalies prasme. Joks kitas pagrindas paskelbti jį nepriimtinu nėra nustatytas.
baudžiamoji byla jam buvo iškelta 1995 m. spalio 4 dieną ir kad iki šios dienos byloje nėra
paskelbtas pirmosios instancijos nuosprendis. Todėl pareiškėjas teigia, kad buvo pažeista jo teisė,
kad byla būtų išnagrinėta “per įmanomai trumpiausią laiką”.
Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, kiek tai šiuo požiūriu reikšminga, skelbia:
“Kai yra sprendžiamas… jam pareikšto kokio nors baudžiamojo kaltinimo klausimas, toks asmuo
turi teisę, kad bylą per įmanomai trumpiausią laiką viešumo sąlygomis teisingai išnagrinėtų… .”
Vyriausybė teigia, kad byla yra itin sudėtinga. Byloje yra keturi kaltinamieji, kuriems
pateikti kaltinimai dėl įvairių nusikaltimų, susijusių su rimtu finansiniu sukčiavimu. Bylos medžiagą
sudaro 15 tomų, arba 3898 puslapiai. Siekiant surinkti įrodymus byloje, keturios skirtingos įmonės
atliko auditą. Parengtinio tyrimo metu buvo atlikta 12 ekspertizių. Buvo apklausti 67 liudytojai. Tam
tikri tardymo veiksmai buvo atlikti ne tik Lietuvoje, bet ir Rusijoje bei Jungtinėje Karalystėje.
Vyriausybės nuomone, procese nebuvo sustojimų ar defektų, kurie galėtų būti priskirti valdžios
institucijoms. Sprendimai atlikti papildomą tardymą buvo priimti prašant pareiškėjui ir kitiems
kaltinamiesiems. Be to, parengtinio tyrimo metu kaltinamieji bandė paveikti liudytojus.
Atsižvelgdama į visa tai, Vyriausybė mano, kad šioje byloje buvo gerbiama pareiškėjo teisė į tai,
kad byla būtų išnagrinėta “per įmanomai trumpiausią laiką”.
Pareiškėjas su tuo nesutinka. Jis teigia, kad papildomų įrodymų byloje rinkimas negali būti
nukreiptas prieš jį, siekiant pateisinti valdžios institucijų lėtumą. Priešingai, teismai, nurodydami
atlikti papildomą tardymą, pripažino, kad tardymo institucijos tinkamai neatliko savo darbo.
Prašymus atlikti papildomą tardymą teisiamieji pareiškė siekdami išvengti savavališkų nuteisimų
netinkamų įrodymų pagrindu. Taip pat jis pabrėžia, kad valdžios institucijos nesiėmė jokių
procesinių veiksmų nuo parengtinio tyrimo užbaigimo 1996 m. rugsėjo 27 dieną momento iki jo
atidavimo teismui 1996 m. gruodžio 5 dieną. Be to, prokuratūra ir teismai ginčijosi ne tik dėl faktų,
bet ir dėl teisės klausimų; pareiškėjo nuomone, tokie ginčai yra nepateisinami minėtos Konvencijos
nuostatos prasme. Pareiškėjas taip pat teigia, kad jis, skirtingai negu kiti kaltinamieji, nebandė
paveikti bylos liudytojų ar kitaip trukdyti proceso eigą. Atsižvelgiant į visa tai, nėra priežasčių,
pateisinančių valdžios institucijų lėtumą šioje byloje.
Teismas mano, kad šis skundas kelia sudėtingus faktų ir teisės klausimus ir kad jų
išsprendimas turi priklausyti nuo bylos nagrinėjimo iš esmės. Todėl ši pareiškimo dalis negali būti
atmesta kaip aiškiai nepagrįsta Konvencijos 35 straipsnio 3 dalies prasme. Joks kitas pagrindas
paskelbti jį nepriimtinu nėra nustatytas.
Dėl šių priežasčių Teismas
vienbalsiai SKELBIA PRIIMTINAIS, iš anksto nenuspręsdamas dėl esmės, pareiškėjo
skundą dėl jo suėmimo teisėtumo, negalėjimo pasiekti, kad suėmimą peržiūrėtų teismai, ir dėl
baudžiamojo proceso prieš jį trukmės;
dauguma SKELBIA PRIIMTINU pareiškėjo skundą, kad jis nebuvo “skubiai pristatytas
teisėjui ar kitam pareigūnui”;
vienbalsiai SKELBIA NEPRIIMTINU pareiškėjo skundą dėl jo kardomojo kalinimo
(suėmimo) trukmės.
S. Dollé
Kanclerė
N. Bratza
Pirmininkas
Text from our archive (European Court of Human Rights, HUDOC). © Council of Europe / European Court of Human Rights. Reuse permitted with attribution; the Court's translations into languages other than English and French are not authoritative.