JUOZAITIENE AND BIKULCIUS v. LITHUANIA

Preliminarus vertimas

EUROPOS ŽMOGAUS TEISIŲ TEISMAS

ANTRASIS SKYRIUS

NUTARIMAS DĖL

Reginos JUOZAITIENĖS

Pareiškimo Nr. 70659/01

prieš Lietuvą

Jono BIKULČIAUS

Pareiškimo Nr. 74371/01

prieš Lietuvą

PRIIMTINUMO

Europos Žmogaus Teisių Teismas (antrasis skyrius), 2005 m. gegužės 19 d.

posėdžiaujant kolegijai, sudarytai iš:

pirmininko A. B. BAKA,

teisėjų J.-P. COSTA,

I. CABRAL BARRETO,

R. TÜRMEN,

K. JUNGWIERT,

M. UGREKHELIDZE,

D. POPOVIĆ

ir skyriaus kanclerio pavaduotojo S. NAISMITH,

atsižvelgdamas į minėtus pareiškimus, pateiktus atitinkamai 2001 m.

balandžio 12 ir 13 dienomis,

atsižvelgdamas į 2003 m. kovo 13 d. sprendimą sujungti šių pareiškimų

nagrinėjimą,

atsižvelgdamas į atsakovės Vyriausybės pateiktą poziciją ir į pareiškėjų kaip

atsakymą pateiktas nuomones,

atsižvelgdamas į tai, kad nuo Lietuvos išrinkta teisėja D. Jočienė nusišalino

nuo bylos nagrinėjimo (28 taisyklė) ir į tai, kad atsakovė Vyriausybė dalyvauti

vietoje jos paskyrė nuo Prancūzijos išrinktą teisėją J.-P. Costą (Konvencijos 27

straipsnio 2 dalis, 29 taisyklės 1 punktas),

po svarstymo nusprendė:

JUOZAITIENĖ ir BIKULČIUS v. LIETUVA (nut.)

2FAKTAI

Pirmoji pareiškėja Regina Juozaitienė yra Lietuvos Respublikos pilietė,

gimusi 1940 m., gyvenanti Kaune. Teisme jai atstovauja Vilniuje praktikuojantis

advokatas A. Liutvinskas. Antrasis pareiškėjas Jonas Bikulčius yra Lietuvos

Respublikos pilietis, gimęs 1935 m., gyvenantis Kaune. Teisme jam atstovauja

Lietuvos žmogaus teisių ir socialinių garantijų gynimo organizacijos pirmininkas

J. Valašinas. Atsakovei Vyriausybei atstovavo jos atstovė D. Jočienė.

A. Bylos aplinkybės

Šalių pateikti faktai gali būti apibendrinti kaip išdėstyta toliau.

Vėlų 1998 m. liepos 24 d. penktadienio vakarą pirmosios pareiškėjos sūnaus

Daliaus Juozaičio ir antrojo pareiškėjo sūnaus Dariaus Bikulčiaus kūnai,

kiekvienas su šautine žaizda nugaroje, buvo rasti automobilyje. Jaunuoliai žuvo

policijai persekiojant „Ford Escort“ (toliau – automobilis), kurį vairavo privatus

asmuo R.M., o automobilyje kaip keleiviai važiavo pareiškėjų sūnūs. R.M.

įvykio metu nebuvo nužudytas.

1998 m. liepos 25 d. R.M. buvo iškelta baudžiamoji byla dėl pareiškėjų sūnų

nužudymo dėl neatsargumo (tuo metu galiojusio Baudžiamojo kodekso 109

straipsnis) ir dėl pasipriešinimo policijos pareigūno reikalavimams (201

straipsnis). Pareiškėjai pateikė civilinius ieškinius ir buvo pripažinti civiliniais

ieškovais šioje byloje.

1999 m. kovo 15 d. Kauno miesto apylinkės teismas nuteisė R.M. už

Baudžiamojo kodekso 201 straipsnyje numatytą nusikaltimą.

Buvo nustatyta, kad 1998 m. liepos 24 d. apie 23 val. policijos pareigūnams

R.Z., S.G. ir J.M. radijo ryšiu buvo įsakyta sustabdyti Kauno gatvėmis

bevažinėjantį automobilį, vairuojamą pažeidžiant įvairias eismo taisykles. Po

pusvalandžio policijos pareigūnai pastebėjo automobilį. Policijos automobiliu jie

priartėjo iš galo ir įjungę garso signalą pareikalavo sustoti. Vietoje to,

automobilis padidino greitį ir važiavo daugiau nei 100 km/h greičiu. Ėmus

persekioti automobilį, policijos pareigūnai iššovė į orą keletą perspėjamųjų

šūvių. Po akimirkos vairuotojas, nesuvaldęs automobilio atsitrenkė į pastato

tvorą, automobilis sustojo. Policijos automobilis priartėjo ir sustojo už keleto

metrų. Policijos pareigūnai buvo išlipę, kai staiga automobilis pradėjo riedėti

atbulomis ir apgadino policijos automobilį bei nesmarkiai atsitrenkė į vieną iš

pareigūnų – R.Z. Tuomet automobilis pakeitė kryptį ir nutolo nuo policijos

pareigūnų ir jų automobilio. Policijos pareigūnai negalėjo nustatyti, kiek asmenų

buvo automobilyje, nes langai buvo tamsinti. R.Z. keletą kartų šovė į

nuvažiuojantį automobilį, pataikydamas, inter alia, į automobilio radiatorių.





BK 2011 straipsnis (vert. past.)

BK 2011 straipsnio 2 dalyje (vert. past.)

JUOZAITIENĖ ir BIKULČIUS v. LIETUVA (nut.)

3S.G. kelis kartus šovė į tolstantį automobilį. Trečiasis pareigūnas J.M. įvykio

metu šaunamojo ginklo nepanaudojo.

Teismas taip pat nustatė, kad kiti du policininkai, N.B. ir E.P., persekiojo

įtartiną automobilį kitu policijos automobiliu, važiuojančiame iš paskos

pirmajam. Minėtas antrasis policijos automobilis taip pat sustojo, kai

automobilis atsitrenkė į tvorą. Kai tik R.Z. palietė automobilis, N.B. šovė vieną

kartą į automobilio ratus. E.P. įvykio metu šaunamojo ginklo nepanaudojo.

Netrukus automobilis buvo priverstas sustoti kitoje Kauno dalyje, kadangi iš

radiatoriaus, kurį peršovė R.Z., tekėjo aušinimo skystis. Kiti du policijos

pareigūnai, A.R. ir A.M., suėmė R.M., kuris bandė pabėgti. Automobilyje

policininkai rado pareiškėjų sūnų, kurių mirtis buvo patvirtinta atvykus

medikams, kūnus.

Buvo nustatyta, kad R.M. buvo girtas ir neturėjo jokių dokumentų,

suteikiančių teisę vairuoti automobilį. Teismas nusprendė, kad jis pasipriešino

teisėtiems policijos pareigūnų reikalavimams - Baudžiamojo kodekso 201

straipsnyje numatytas nusikaltimas.

Teismas nenurodė, kiek kartų iššovė S.G., tačiau pažymėjo, kad dviem jo

šūviais buvo nušauti pareiškėjų sūnūs. Teismas atsižvelgė į S.G. pareiškimus,

kad jis įtarė vieną iš automobilio keleivių turint ginklą ir kad jis šovė tik po to,

kai išgirdo pirmąjį šūvį (kurį iš tiesų paleido jo kolega R.Z.), ir nežinodamas,

kas šovė. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad automobilyje nebuvo rasta

šaunamųjų ar kitų ginklų. R.M. buvo išteisintas dėl nužudymo dėl neatsargumo,

o teismas pažymėjo, kad mirtį sukėlė ne jo veiksmai, o „trečiojo asmens, kuris

pasinaudojo tarnybiniu ginklu, teisėti veiksmai“.

Pareiškėjų civiliniai ieškiniai, pareikšti R.M., nebuvo nagrinėjami. Tačiau

teismas pažymėjo, kad pareiškėjai ieškinius R.M. gali pareikšti atskirai civiline

tvarka.

Teismas nuteisė R.M. šešerių metų laisvės atėmimo bausme.

1999 m. gegužės 18 d. Kauno apygardos teismas nuosprendį paliko

nepakeistą. Taip pat buvo nuspręsta S.G. iškelti baudžiamąją bylą dėl pareiškėjų

sūnų nužudymo dėl neatsargumo (tuo metu galiojusio Baudžiamojo kodekso 109

straipsnis) ir dėl tarnybos įgaliojimų viršijimo (287 straipsnis).

1999 m. spalio 12 d. Aukščiausiasis teismas 1999 m. gegužės 18 d. nutartį

paliko nepakeistą.

1999 m. gruodžio 27 d. prokuroras nutraukė baudžiamąją bylą, iškeltą S.G.

1999 m. balandžio 19 d. Kauno miesto apylinkės teismas panaikino prokuroro

nutarimą nutraukti S.G. iškeltą baudžiamąją bylą. Teismas, inter alia, pažymėjo,

kad prokurorai privalo nuodugniai ištirti, ar S.G. panaudojo ginklą tinkamai,

atsižvelgiant į atitinkamas vidaus teisės nuostatas.

2000 m. birželio 9 d. prokuroras ir vėl nutraukė tyrimą. Buvo nustatyta, kad į

automobilį N.B. paleido vieną šūvį, R.Z. septynis kartus šovė (visi šūviai paleisti

po to, kai jį partrenkė automobilis), keturi šūvius paleido S.G. Prokuroras

nustatė, kad du S.G. šūviai mirtinai sužalojo pareiškėjų sūnus. Tačiau buvo

pažymėta, kad šaudydamas S.G. taikė į judančio automobilio ratus iš atstumo,



BK 2011 straipsnio 2 dalyje (vert. past.)

4JUOZAITIENĖ ir BIKULČIUS v. LIETUVA (nut.)

kuris svyravo nuo 11,4 metrų (pirmasis šūvis) iki 27,5 metrų (ketvirtasis šūvis).

Didelių kliūčių matomumui, pavyzdžiui, nepakankamo apšvietimo arba dulkių,

nebuvo. Tačiau staigus automobilio manevravimas įvairiomis kryptimis, o ne

S.G. patirties naudojant šaunamąjį ginklą stoka, buvo akcentuotas kaip mirties

priežastis. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes ir į tai, kad S.G. turėjo pagrįstą

priežastį panaudoti ginklą kaip kraštutinę priemonę, kaip tai buvo numatyta

Policijos įstatymo 42 straipsnyje, prokuroras padarė išvadą, kad nebuvo jokių

įrodymų, kad jis padarė nusikaltimą.

2000 m. spalio 17 d. Kauno miesto apylinkės teismas atmetė pareiškėjų

skundus dėl prokuroro nutarimo. Teismas paminėjo, kad S.G. šaudė labai

trumpai į maždaug 20 metrų perimetru judantį automobilį. Teismas nusprendė,

kad S.G. šaunamąjį ginklą panaudojo teisėtai, šūviai buvo nukreipti į

automobilio ratus, o ne į jame sėdinčius asmenis. Buvo nustatyta, kad

automobilis staigiai manevravo, dėl to dvi kulkos kliudė keleivius. Todėl S.G.

negalėjo numatyti savo veiksmų pasekmių. Teismas taip pat pažymėjo, kad

gatvė ir automobilis buvo gerai apšviesti, nors įvykis vyko apie vidurnaktį.

Teismas taip pat nurodė, kad tarp S.G. veiksmų ir ginčijamų pasekmių –

pareiškėjų sūnų mirties – nebuvo priežastinio ryšio. Teismas nusprendė, kad

S.G. veiksmai nesukėlė nužudymo dėl neatsargumo ir kad jis panaudodamas

ginklą neviršijo atitinkamų teisės nuostatų reikalavimų.

B. Bylai reikšminga vidaus teisė ir praktika

Tuo metu galiojusio Baudžiamojo kodekso 109 straipsnis numatė

baudžiamąją atsakomybę už nužudymą dėl neatsargumo. BK 287 straipsnis

numatė atsakomybę už tarnybos pareigų viršijimą.

Naujojo Baudžiamojo kodekso, įsigaliojusio 2003 m. gegužės 1 d., 228

straipsnis numato baudžiamąją atsakomybę už piktnaudžiavimą.

Bylai reikšmingu laikotarpiu galiojusio Policijos įstatymo (galiojo nuo 1998

m. birželio 9 d. iki 2000 m. spalio 9 d.) 34 straipsnis policijos pareigūnui suteikė

teisę naudoti jėgą, įskaitant šaunamąjį ginklą. Įstatymo 41 straipsnis

reglamentavo šaunamojo ginklo panaudojimą. Pagal minėto straipsnio antrąją

dalį šaunamieji ginklai galėjo būti panaudoti siekiant nutraukti pavojingą

visuomenei veiką arba sulaikyti asmenį. Trečioje dalyje buvo numatyta, kad

policijos pareigūnai, naudodami šaunamuosius ginklus, privalo stengtis išvengti

sunkių pasekmių. Pagal ketvirtąją dalį šaunamieji ginklai galėjo būti naudojami

tik tada, kai visos kitos priemonės panaudotos arba kai dėl laiko stygiaus jų

panaudoti nėra galimybės. Įstatymo 42 straipsnyje numatyta, kad šaunamasis

ginklas gali būti panaudotas prieš asmenis ir transporto priemones. 42 straipsnio

2 dalyje buvo numatyta, kad šaunamasis ginklas gali būti panaudotas prieš

asmenį siekiant atremti pasikėsinimą, gresiantį policijos pareigūno sveikatai ar

gyvybei (1 punktas) ar persekiojant asmenį, įtariamą padarius nusikaltimą kitų

asmenų gyvybei ar sveikatai (4 punktas). 42 straipsnio 5 dalyje taip pat buvo

numatyta, kad policijos pareigūnas turi teisę panaudoti šaunamąjį ginklą prieš

JUOZAITIENĖ ir BIKULČIUS v. LIETUVA (nut.)

5judančią transporto priemonę, kai jos vairuotojas nepaklūsta reikalavimui

sustoti, o tolesnis jos vairavimas gali sukelti grėsmę eismo saugumui ar

žmonėms.

SKUNDAI

Remdamiesi Konvencijos 2, 3 ir 6 straipsniais, pareiškėjai skundėsi, kad

policijos pareigūnai neteisėtai atėmė gyvybę jų sūnums ir dėl to, kad jiems

nebuvo užtikrintos tinkamos teisinės gynybos priemonės reikalauti žalos

atlyginimo šiuo požiūriu.

TEISĖ

Pareiškėjai tvirtino, kad buvo pažeisti Konvencijos 2, 3 ir 6 straipsniai.

2 straipsnyje numatyta:

„1. Kiekvieno žmogaus teisę į gyvybę saugo įstatymas. Negalima tyčia atimti niekieno

gyvybės, nebent yra vykdomas teismo nuosprendis dėl nusikaltimo, už kurį tokią bausmę

nustato.

2Gyvybės atėmimas negali būti laikomas šio straipsnio pažeidimu, jeigu tai padaroma

nepanaudojant daugiau jėgos negu neišvengiamai būtina:

a) ginant kiekvieną asmenį nuo neteisėto smurto;

b) teisėtai suimant arba sutrukdant teisėtai sulaikytam asmeniui pabėgti;

c) pagal įstatymą malšinant riaušes ar sukilimą.“ 3 straipsnyje numatyta:

„Niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti

taip baudžiamas.“

6 straipsnyje, kiek šiuo požiūriu yra reikšminga, numatyta:

„Kai yra sprendžiamas tam tikro asmens civilinio pobūdžio teisių ir pareigų <...>

klausimas, toks asmuo turi teisę, kad bylą <...> teisingai išnagrinėtų <...> teismas <...>.“

Vyriausybė tvirtino, kad antrasis pareiškėjas nesilaikė šešių mėnesių

taisyklės, nes jo pareiškimo formuliaras Teismą pasiekė 2001 m. liepos 10 d., o

tai yra vėliau nei per šešis mėnesius nuo Kauno miesto apylinkės teismo

nutarties nutraukti baudžiamąją bylą prieš S.G. (2000 m. spalio 17 d.). Bet kokiu

atveju, Vyriausybės manymu, šioje byloje nebuvo pažeistas Konvencijos 2

straipsnis. Vyriausybė atkreipė dėmesį į vidaus teismų nustatytas aplinkybes,

būtent tai, kad pareiškėjų sūnūs buvo nušauti policijos pareigūnams siekiant

sustabdyti automobilį, vairuojamą R.M., kuris vairavo girtas, nepaklusdamas

teisėtiems policijos reikalavimams ir keldamas grėsmę eismo saugumui bei

6JUOZAITIENĖ ir BIKULČIUS v. LIETUVA (nut.)

kitiems asmenims. Policijos pareigūnai nesiekė nužudyti ar iš tiesų šaudyti į

pareiškėjų sūnus. Pareigūnai tik siekė sustabdyti automobilį, kurio langai buvo

tamsinti. Be to, įvairios kitos priemonės buvo pasitelktos, pavyzdžiui

persekiojimas, o taip pat buvo paleisti įspėjamieji šūviai prieš tai, kai pareigūnai

ėmė šaudyti į automobilį. Todėl šaunamojo ginklo panaudojimas buvo

neišvengiamai būtinas šiomis aplinkybėmis, o pareiškėjų sūnų mirtis –

neišvengiama.

Pasisakydama dėl tyrimo efektyvumo, Vyriausybė nurodė, kad pareiškėjams

buvo suteikta galimybė kreiptis į teismą, siekiant R.M. atsakomybės už tariamą

nužudymą dėl neatsargumo, o taip pat jie turėjo galimybę inicijuoti

baudžiamosios bylos iškėlimą S.G. Tiesa, R.M. galiausiai buvo išteisintas, o

baudžiamoji byla S.G. atžvilgiu buvo nutraukta. Tačiau šie faktai nereiškia, kad

pareiškėjams nebuvo užtikrintos tinkamos procesinės galimybės siekti greito,

išsamaus mirčių tyrimo. Šiuo požiūriu Konvencijos 3 ir 6 straipsniai taip pat

nebuvo pažeisti.

Pareiškėjai nesutiko, teigdami, kad jų sūnūs neteko gyvybės dėl policijos

pareigūnų neatsargaus šaudymo, be to, jiems nebuvo suteiktos tinkamos

gynybos priemonės reikalauti žalos atlyginimo šiuo požiūriu. Pareiškėjai

tvirtino, kad vidaus teismai klaidingai nustatė bylos faktus, nes neatsižvelgė į

įvairius policijos pareigūnų parodymų prieštaravimus. Ypač pareiškėjai tvirtino,

kad iš tiesų persekiojimas truko labai trumpai, tačiau apie tai vidaus teismų

sprendimuose nėra užsimenama. Šiuo požiūriu pareiškėjai atkreipia dėmesį į tai,

kad policijos pareigūnai pirmą kartą pabandė sustabdyti automobilį 23.41 val., o

medikai patvirtino pareiškėjų sūnų mirtį apie 23.56 val. Todėl teismai

neatsižvelgė į tai, kad policijos pareigūnai pasitelkė šaudymą nepanaudoję kitų

galimybių sustabdyti automobilį. Pareiškėjai taip pat tvirtino, kad S.G. šaudė į

automobilį ne iš 10-30, o iš 2-3 metrų atstumo, kaip tai nurodė R.M. jam iškeltos

bylos nagrinėjimo metu. Pareiškėjai tvirtino, kad apie tokį atstumą galima

numanyti ir atsižvelgiant į medicininę balistinę ekspertizę. Tai, kad šūviai buvo

netaiklūs itin turėtų byloti valdžios institucijų nenaudai.

Taip pat vidaus teismai savo sprendimuose netinkamai nusprendė nutraukti

tyrimą prieš S.G., nurodydami, kad nėra priežastinio ryšio tarp S.G. veiksmų ir

mirčių. Tačiau tokį ryšį pripažino pats teismas, kai nusprendė, jog pareiškėjų

sūnūs mirė nuo S.G. paleistų šūvių. Iškelta byla pasitarnavo tik reabilitavimui

policijos, kuri buvo kalta dėl neatsargaus jaunų vyrų gyvybės atėmimo. Šiuo

požiūriu buvo taip pat pažeisti Konvencijos 3 ir 6 straipsniai.

Dėl Vyriausybės prieštaravimų pagal Konvencijos 35 straipsnio 1 dalį dėl

šešių mėnesių taisyklės nesilaikymo, Teismas pastebi, kad galutinis sprendimas

baudžiamojoje byloje, iškeltoje S.G., buvo priimtas 2000 m. spalio 17 d., o

pareiškimą antrasis pareiškėjas pateikė 2001 m. balandžio 13 d., todėl jo skundai

negali būti atmesti, kaip pateikti nesilaikant nustatyto termino.

Teismas, atsižvelgdamas į šalių pastabas dėl Konvencijos 2 straipsnio, mano,

kad ši pareiškimo dalis kelia sudėtingus faktų ir teisės klausimus, kurių

išsprendimas turi priklausyti nuo bylos esmės nagrinėjimo. Taigi ši pareiškimo

dalis negali būti laikoma aiškiai nepagrįsta Konvencijos 35 straipsnio 3 dalies

požiūriu. Joks kitas pagrindas paskelbti ją nepriimtina nėra nustatytas.

JUOZAITIENĖ ir BIKULČIUS v. LIETUVA (nut.)

7Ta apimtimi, kuria pareiškėjai taip pat skundėsi Konvencijos 3 bei 6

straipsnių pažeidimais dėl tariamo jų sūnų žūties tyrimo neefektyvumo, Teismas

pastebi, jog šiuo požiūriu pareiškėjai atkartoja savo skundus pagal Konvencijos

2 straipsnį. Teismas neįžvelgia pareiškėjų pastabose nieko tokio, dėl ko reikėtų

atskirai nagrinėti skundus pagal Konvencijos 3 ir 6 straipsnius.

Dėl šių priežasčių Teismas vienbalsiai

Skelbia pareiškimus priimtinais, iš anksto nespręsdamas dėl bylos esmės,

pareiškėjų skundus pagal Konvencijos 2 straipsnį.

S. NAISMITH

A. B. BAKA

Kanclerio pavaduotojas

Pirmininkas