L. pareiškimo Nr. 27527/03 prieš Lietuvą
Europos Žmogaus Teisių Teismas (antrasis skyrius), 2006 m. liepos 6 d. posėdžiaujant kolegijai,
sudarytai iš:
pirmininko J.-P. COSTA,
teisėjų A. B. BAKA,
R. TÜRMEN,
M. UGREKHELIDZE,
E. FURA-SANDSTRÖM,
D. JOČIENĖS,
D. POPOVIĆ,,
ir skyriaus kanclerės S. DOLLÉ,
atsižvelgdamas į minėtą pareiškimą, pateiktą 2003 m. rugpjūčio 14 d.,
atsižvelgdamas į atsakovės Vyriausybės pateiktą poziciją ir į pareiškėjo kaip atsakymą pateiktą
nuomonę,
po svarstymo nusprendė:
Pareiškėjas L. yra Lietuvos Respublikos pilietis, gimęs 1978 m., gyvenantis Klaipėdoje. Pareiškėjo
prašymu ir Teismo pirmininko sprendimu pareiškėjo tapatybė neskelbiama. Pareiškėjui Teisme atstovauja
Vilniuje praktikuojantis teisininkas H. Mickevičius. Lietuvos Respublikos Vyriausybei (Vyriausybė)
atstovauja Vyriausybės atstovė E. Baltutytė.
A. Bylos aplinkybės
Šalių pateikti bylos faktai gali būti apibendrinti kaip išdėstyta toliau.
Gimusį pareiškėją įregistravo kaip mergaitę su aiškiai moterišku vardu pagal lietuvių kalbos taisykles.
Pareiškėjas teigia, kad nuo ankstyvo amžiaus jis pajuto turįs vyriškos lyties psichiką, taip suvokdamas
neatitikimą tarp savo psichinės ir fizinės lyties.
1997 m. gegužės 18 d. pareiškėjas kreipėsi į mikrochirurgą dėl galimybės atlikti lyties keitimo
operaciją. Gydytojas pareiškėjui pasiūlė pasikonsultuoti su psichologu.
1997 m. lapkričio 4–12 dienomis Vilniaus psichiatrinėje ligoninėje pareiškėjui buvo atlikti tyrimai dėl
jo fizinės ir psichologinės būklės.
1997 m. gruodžio 16 d. Vilniaus universiteto Santariškių ligoninės gydytojas patvirtino, kad pareiškėjo
chromosominė lytis yra moteriška ir diagnozavo transseksualumą. Gydytojas patarė pareiškėjui
pasikonsultuoti su psichologu.
1998 m. sausio 23 d. Vilniaus universiteto „Raudonojo kryžiaus“ ligoninėje buvo pradėta pildyti
pareiškėjo medicininė kortelė. Pareiškėjas nurodė savo vardo vyrišką formą pagal lietuvių kalbos taisykles ir
ligos
istorijoje
jis
buvo
įvardijamas
vyriškos
lyties
asmeniu.
1998m.
sausio
28 d. įrašas ligos istorijoje rodo, kad pareiškėjui buvo rekomenduojama taikyti hormonų terapiją, po kurios
būtų atlikta lyties keitimo operacija. Vėliau pareiškėjui buvo formaliai paskirtas 2 mėn. gydymas hormonais.
1998 m. lapkričio 12 d. pareiškėjas, pasirašydamas savo tikru vardu ir pavarde, parašė laišką Sveikatos
apsaugos ministerijai, norėdamas išsiaiškinti lyties pakeitimo teisines ir medicinines galimybes. Jis teigė, kad
yra apsisprendęs atlikti šią procedūrą.
1998 m. gruodžio 17 d. Sveikatos apsaugos ministerijos tarnautojas atsakė, kad Sveikatos apsaugos
ministerija sudarė darbo grupę klausimams, susisijusiems su lyties keitimu, nagrinėti ir kad pareiškėjui bus
tinkamai pranešta apie šios grupės išvadas.
Pareiškėjas teigia, kad nuo to laiko jis daugiau negavo jokios informacijos iš Sveikatos apsaugos
ministerijos.
1999 m. gegužės 13 d. Vilniaus psichiatrinės ligoninės gydytojas patvirtino, nurodydamas pareiškėjo
tikrą vardą, kad šis lankėsi ligoninėje nuo 1997 m. lapkričio 4 d. iki 12 d. ir kad jam buvo diagnozuotas
transseksualumas.
Pareiškėjas teigia, kad 1999 m. jo bendrosios praktikos gydytojas atsisakė tęsti hormonų terapiją,
motyvuodamas teisiniu neapibrėžtumu dėl to, ar bus galima atlikti viso lyties pakeitimo operaciją ir
įregistruoti naują transseksualo tapatybę pagal vidaus teisę. Po to pareiškėjas tęsė gydymą hormonais
„neformaliai“.
Nenurodytą 1999 m. dieną pareiškėjas paprašė oficialiuose dokumentuose pakeisti jo vardą, kad šis
atspindėtų jo vyrišką tapatybę. Jo prašymas buvo atmestas.
Nenurodytą 1999 m. dieną pareiškėjas įstojo į Vilniaus universitetą. Pareiškėjo prašymu universiteto
administracija sutiko įtraukti pareiškėją į studentų sąrašą jo pasirinktu vyrišku vardu (inicialais P. L.).
Pareiškėjas tvirtino Teismui, kad universiteto sprendimas buvo išimtinis ir pagrįstas vien tik humaniškumu, o
taikytini tuo metu įstatymai aiškiai reikalavo įregistruoti jį tikru moterišku vardu, koks buvo nurodytas jo
gimimo liudijime ir pase.
2000 m. gegužės 3–9 dienomis pareiškėjui buvo atlikta „dalinė lyties keitimo operacija“, t. y. krūtų
pašalinimo procedūra. Pareiškėjas teigia, kad gydytojai nusprendė atlikti šią operaciją, atsižvelgdami į
priimtą naują Civilinį kodeksą (žr. dalį „Bylai reikšminga vidaus teisė ir praktika“) ir esant medicininei
būtinybei apsaugoti jo gyvybę. Pareiškėjas sutarė su gydytojais, kad kitas chirurginis veiksmas bus
atliekamas po to, kai bus priimti specialūs jo sąlygas ir tvarką reglamentuojantys teisės aktai.
2000 m., Lietuvos Respublikos Seimo nariui (toliau – „SN“) padedant, pareiškėjo gimimo liudijimas ir
pasas buvo pakeisti, nurodant pareiškėjo tapatybę kaip P. L. Pareiškėjo pasirinkti vardas ir pavardė jo naujai
tapatybei buvo slaviškos kilmės, todėl neatskleidė pareiškėjo lyties. Pareiškėjas negalėjo pasirinkti lietuviško
vardo ar pavardės, nes jie visi atspindi lytį. Vis dėlto pareiškėjo asmens kodas naujame gimimo liudijime ir
pase, t. y. iš skaitmenų sekos sudarytas kodas, suteikiantis pagrindinę informaciją apie asmenį pagal Lietuvos
civilinės metrikacijos taisykles, liko toks pats, prasidedantis skaičiumi 4 ir todėl atskleidžiantis jo moterišką
lytį (žr. dalį „Bylai reikšminga vidaus teisė ir praktika“).
Pareiškėjas pabrėžia, kad dėl to jis pagal vidaus teisę išlieka moteriškos lyties. Tai patvirtina inter alia
2003 m.išduotas sėkmingai pabaigto Vilniaus universiteto diplomas, kuriame jo asmens kodas pasiliko toks
pats ir rodo jį esant moterimi. Pareiškėjas teigia, kad dėl to kiekvieną dieną patiria daugybę sunkumų ir
suvaržymų, nes negali kreiptis dėl įsidarbinimo, mokėti socialinio draudimo įmokų, kreiptis į medicinos
įstaigas, bendrauti su institucijomis, gauti banko paskolą, kirsti valstybės sieną ir t. t.
Pareiškėjas pateikė 2003 m. birželio 17 d. Baltijos naujienų agentūros (BNS) straipsnio kopiją, kurioje
cituojamas Seimo Pirmininko pareiškimas dėl Lyties pakeitimo įstatymo projekto (žr. dalį „Bylai reikšminga
vidaus teisė ir praktika“). Straipsnyje paminėta, kad tam tikri Seimo nariai apkaltino Sveikatos apsaugos
ministrą esant asmeniškai suinteresuotą priimti įstatymą, nes jis yra plastikos chirurgas. Straipsnyje taip pat
teigiama, kad tam tikri Socialdemokratų partijos nariai ragino priimti įstatymą, kaip to reikalavo artėjantis
naujo Civilinio kodekso nuostatų įsigaliojimas 2003 m. liepos 1 d. Straipsnyje remiamasi ekspertų nuomone,
pagal kurią buvo manoma, kad Lietuvoje gyvena apie 50 transseksualų. Buvo pažymėta, kad tam tikri
Vilniaus ir Kauno chirurgai turi tinkamą įrangą ir kvalifikaciją lyties pakeitimo operacijai atlikti, kuri galėtų
kainuoti nuo 3000 iki 4000 litų (870–1150 eurų), neįskaičiuojant išlaidų hormonų terapijai. Straipsnyje
teigiama, kad dėl lyties pakeitimo yra kreipęsi nemažai asmenų, bet visa operacija negalėjo būti atlikta
nesant atitinkamo teisinio reguliavimo. Manoma, dėl to kai kurie Lietuvos transseksualai buvo priversti vykti
gydytis į užsienį.
2003 m. birželio 18 d. BNS straipsnyje apie Ministro Pirmininko susitikimą su Lietuvos Katalikų
bažnyčios vadovais cituojami Ministro Pirmininko žodžiai, kad Lietuvai „per anksti“ priimti įstatymą dėl
lyties pakeitimo ir kad „nėra reikalo skubėti“ ar „kopijuoti principus, kurie egzistuoja vienoje ar kitoje
valstybėje“. Straipsnyje teigiama, kad Katalikų bažnyčia buvo viena aktyviausių tokio įstatymo priešininkių.
Tuo pačiu Ministras Pirmininkas sutiko, kad Vyriausybė buvo įpareigota parengti Lyties pakeitimo įstatymo
projektą, nes 2003 m. liepos 1 d. įsigalios naujasis Civilinis kodeksas.
B. Bylai reikšminga vidaus teisė ir praktika
Iki naujo Civilinio kodekso priėmimo 2000 m. liepos 18 d. Lietuvoje nebuvo jokių nuostatų dėl
transseksualų. Civilinis kodeksas įsigaliojo 2001 m. liepos 1 d. Šio kodekso 2.27 straipsnio 1 dalyje
(įsigaliojusioje tik 2003 m. liepos 1 d.) numatyta, kad „nesusituokęs pilnametis asmuo turi teisę medicininiu
būdu pakeisti savo lytį, jeigu tai mediciniškai įmanoma. Toks asmens prašymas turi būti išreikštas raštu“.
Antroje šios nuostatos dalyje numatyta, kad „lyties pakeitimo sąlygas ir tvarką nustato įstatymai“.
2000 m. gruodžio 27 d. Vyriausybė priėmė nutarimą, numatantį reikiamas priemones naujam Civiliniam
kodeksui įgyvendinti. Jame buvo paminėtas Lyties pakeitimo įstatymo projekto parengimas.
2001 m. birželio 29 d. teisingumo ministro patvirtintų (galiojančių nuo 2001 m. liepos 12 d.) Civilinės
metrikacijos taisyklių 109.2 punktas leidžia pakeisti civilinės būklės aktų įrašus, jeigu reikia pakeisti asmens
lytį, vardą ir pavardę jam pakeitus lytį.
Vadovaujantis Gyventojų registro įstatymu ir kitais atitinkamais vidaus įstatymais, kiekvienas Lietuvos
gyventojas turi iš skaitmenų sekos sudarytą asmens kodą, nurodantį tam tikrą pagrindinę informaciją,
įskaitant jo ar jos lytį. Gyventojų registro įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pirmas asmens kodo
skaitmuo žymi asmens lytį. Asmens kodas, prasidedantis skaičiumi 3, rodo, kad asmuo yra vyras, o kodas,
prasidedantis skaičiumi 4 – kad asmuo yra moteris.
2003 m. Paso įstatymo 5 straipsnyje numatyta, kad pasas turi būti pakeistas, jeigu pilietis pasikeičia
savo vardą, pavardę, lytį ar asmens kodą.
Sveikatos apsaugos ministerijos darbo grupė parengė Lyties pakeitimo įstatymo projektą 2003 m.
pradžioje. 2003 m. birželio 3 d. Vyriausybė pritarė projektui ir pateikė jį svarstyti Seimui. 2003 m. birželio 4
d. aiškinamajame rašte Seimui sveikatos apsaugos ministras nurodė inter alia, kad „šiuo metu joks teisės
aktas nereglamentuoja lyties pakeitimo sąlygų ir tvarkos“. Iš pradžių buvo numatyta projektą svarstyti 2003
m. birželio 12 d. Seimo plenariniame posėdyje, bet tą dieną jis nebuvo svarstomas. Vėliau jį buvo numatyta
svarstyti 2003 m. birželio 17 d., tačiau jis nebuvo įtrauktas į darbotvarkę. Tą pačią dieną Seimo Pirmininkas
išplatino oficialų pranešimą dėl minėto projekto, kuriame inter alia teigiama:
„Seimo Pirmininkas Artūras Paulauskas griežtai nepritaria lyties pakeitimo operacijoms ir tolesniam jas
įteisinančio projekto parlamentiniam svarstymui.
[Tuo metu] kai demografinė situacija Lietuvoje darosi grėsminga, Seimas neturėtų užsižaisti, svarstydamas
kontraversišką įstatymą, kurį visuomenė gali priimti kaip pasityčiojimą iš kur kas svarbesnių problemų,
slegiančių šiandieninę sveikatos apsaugos sistemą.“
1Remdamasis Konvencijos 2 ir 3 straipsniais, pareiškėjas skundėsi dėl Lietuvos teisės spragų,
sukėlusių didelį pavojų jo gyvybei ir sveikatai. Šiuo atžvilgiu pareiškėjas skundėsi, jog nėra lyties pakeitimo
sąlygas ir tvarką bei transseksualų statusą reglamentuojančio įstatymo, nežiūrint į tai, kad nuo 2003 m. liepos
1 d. naujasis Civilinis kodeksas leido keisti lytį ir aiškiai reikalavo, kad įstatymų leidėjas priimtų tokį
įstatymą. Pareiškėjas teigė, kad transseksualumas oficialiai jam buvo diagnozuotas 1997 m. ir po to formaliai
paskirtas gydymas hormonais, po kurio būtų atlikta lyties keitimo operacija. Be to, pirmasis pareiškėjo lyties
keitimo operacijos žingsnis buvo gydytojų atliktas 2000 m., priėmus naują Civilinį kodeksą ir tikintis, kad
netrukus šis klausimas bus visiškai sureguliuotas įstatymais. Tačiau gydytojai negalėjo užbaigti procedūros,
kadangi vis nebuvo teisinio reguliavimo. Be to, nesant jokio lyties pakeitimo sąlygų ir tvarkos įstatyminio
reglamentavimo, medikai net ir „neoficialiai“ negalėjo užbaigti operacijos, nes jiems būtų grėsusi
baudžiamoji atsakomybė pagal Baudžiamojo kodekso 135 straipsnį (sunkus sveikatos sutrikdymas).
Pareiškėjas padarė išvadą, kad tęsdamas hormonų terapiją nuo 1998 m. iki šiol ir tuščiai tikėdamasis užbaigti
lyties pakeitimo procedūrą, jis jaučiasi fiziškai ir dvasiškai sutrikęs, o tai gali sukelti mirtinas pasekmes,
jeigu ši operacija greitai nebus užbaigta.
2Remdamasis Konvencijos 8 straipsniu, pareiškėjas skundėsi dėl nepakankamo teisinio reguliavimo,
kuris leistų pareiškėjui įteisinti savo statusą kaip vyro ir išvengti kasdieninių keblumų, dėl to, kad
visuomenei yra pristatomas kaip moteris. Kadangi nebuvo įstatymo, reglamentuojančio lyties pakeitimą ir
transseksualų statusą, pareiškėjas negalėjo pasikeisti oficialių dokumentų, tokių kaip gimimo liudijimas ir
pasas, patvirtinančių, kad jis yra moteriškos lyties. Atsižvelgiant į tai, kad lietuviški vardai ir pavardės yra
kaitomi giminėmis, pareiškėjas buvo priverstas naujam gimimo liudijimui ir pasui gauti 2000 m. pasirinkti
lyties nežyminčią slaviškos kilmės pavardę (inicialais P. L.). Tačiau tokios pavardės jis nenorėjo ir nebūtų
jos pasirinkęs, jeigu jam būtų buvę leista pasirinkti lietuviškos kilmės vardą ir pavardę. Bet kuriuo atveju, net
ir gavęs 2000 m. naują gimimo liudijimą ir pasą, kuriuose nurodomas jo lyties nežymintis vardas, pareiškėjas
ir toliau buvo laikomas moterimi pagal Lietuvos teisę, ką rodo jo asmens kodas. Dėl šių aplinkybių
pareiškėjas turėjo didelių sunkumų, kad tvarkydamas kasdienius reikalus nepatirtų nepatogumų kiekvieną
dieną, negalėdamas kreiptis dėl darbo, mokėti socialinio draudimo įmokų, kreiptis į gydymo įstaigas, valdžios
institucijas, kirsti valstybės sieną ir pan., neatskleisdamas savo moteriškos tapatybės.
3Remdamasis Konvencijos 10 straipsniu pareiškėjas skundėsi, kad jam nebuvo leista dalyvauti
diskusijose rengiant Lyties pakeitimo įstatymo projektą.
4Pagal Konvencijos 12 straipsnį pareiškėjas skundėsi, kad jam nebuvo leista tuoktis kaip vyrui.
5Galiausiai pareiškėjas skundėsi, kad buvo pažeista fizinė ir psichinė jo neliečiamybė ir kad dėl to jis
patyrė diskriminaciją, todėl buvo pažeistas Konvencijos 14 straipsnis.
1Pareiškėjas pagal Konvencijos 2, 3, 8, 12 ir 14 straipsnius skundėsi dėl teisinio reguliavimo nebuvimo
Lietuvoje diskriminacinio pobūdžio, dėl kurio jis negalėjo užbaigti lyties pakeitimo operacijos, įregistruoti jo
pasirinktos tapatybės ir tuoktis kaip vyras.
2 straipsnyje, kiek tai reikšminga šiai bylai, nustatyta:
„1. Kiekvieno asmens teisę į gyvybę saugo įstatymas <...>“.
3 straipsnyje numatyta:
„Niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas“.
8 straipsnyje, kiek tai reikšminga šiai bylai, nustatyta:
„ 1. Kiekvienas turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo privatus ir šeimos gyvenimas <...>.“
12 straipsnyje numatyta:
„Vyras ir moteris, sulaukę santuokinio amžiaus, turi teisę tuoktis ir kurti šeimą pagal naudojimąsi šia teise
reguliuojančius valstybės įstatymus“.
14 straipsnyje numatyta:
„Naudojimasis šioje Konvencijoje pripažintomis teisėmis ir laisvėmis yra užtikrinamas be jokios
diskriminacijos dėl asmens lyties, rasės, odos spalvos, kalbos, religijos, politinių ir kitokių pažiūrų, tautinės
ar socialinės kilmės, priklausymo tautinei mažumai, nuosavybės, gimimo ar kitais pagrindais“.
Vyriausybė teigė, kad pareiškėjas nepanaudojo vidaus teisinės gynybos priemonių, kadangi jis nepateikė
ieškinio civilinio ar administracinio proceso tvarka, remdamasis ginčijamais Konvencijos straipsniais ir
reikalaudamas atlyginti žalą dėl tariamo administracinių ir sveikatos priežiūros institucijų neveikimo
sprendžiant jo lyties pakeitimo prašymus.
Dėl bylos esmės Vyriausybė pateikė bendras pastabas dėl problemų, susijusių su lyties tapatybės
sutrikimų nustatymu ir gydymu. Šiais klausimais Vyriausybė laikėsi nuomonės, kad valstybėms turi būti
palikta plati vertinimo laisvė reguliuoti lyties keitimą ir spręsti, ar pripažinti asmens naują tapatybę, kai
reikalaujama operacija yra neatlikta ar neužbaigta. Vyriausybė taip pat paminėjo Lietuvos, kaip šalies,
kurioje dominuoja katalikybė, visuomenės kultūrines ypatybes ir diskusijas lyties pakeitimo klausimais,
prieštaraujančias tokios visuomenės „pripažintiems kanonams“. Todėl valstybė gali savo nuožiūra reguliuoti su
transseksualais susijusius klausimus, atsižvelgdama į minėtus visuomenės ypatumus. Tačiau Vyriausybė
pabrėžė, kad jeigu teisė į lyties pakeitimą yra suteikta ir įgyvendinta, nauja transseksualų lytis po operacijos
atlikimo turi būti pripažinta ir gerbiama.
Atsakydama į pareiškėjo skundus pagal Konvencijos 2 ir 3 straipsnius, Vyriausybė nurodė, kad viso lyties
pakeitimo operacija nėra neišvengiamai būtina gydant lyties tapatumo sutrikimus. Bendra medicinos praktika
rodo, kad hormonų terapijos ir dalinės lyties pakeitimo operacijos, t. y. krūtų pašalinimo, tam tikrais atvejais
gali pakakti, kad padėtų transseksualei moteriai, besijaučiančiai vyru, gyventi atliekant norimos lyties
vaidmenį. Pagal šią pareiškimo dalį pareiškėjas neįrodė, kad nepakankamas medicininis gydymas kėlė
pavojų jo gyvybei ir sveikatai. Bet kuriuo atveju, daugelį medicininių procedūrų, išskyrus pirmų 2 mėnesių
hormonų terapiją, paskirtą 1998 m., pareiškėjas vykdė neformaliai savo iniciatyva, nors gydytojai ir buvo jį
įspėję apie su tuo susijusias rizikas, todėl valstybė negali būti atsakinga dėl tariamo pareiškėjo sveikatos
pablogėjimo. Apibendrinant, transseksualų teisinės apsaugos standartai Lietuvoje arba, tiksliau, pareiškėjui
faktiškai suteiktos sveikatos priežiūros lygis nebuvo toks, kad keltų klausimus Konvencijos 2 ir 3 straipsnių
požiūriu.
Atsakydama į pareiškėjo skundus pagal Konvencijos 8 straipsnį, Vyriausybė nurodė, jog pareiškėjas
galėjo prašyti, kad oficiali jo tapatybė būtų pakeista į vyrišką pagal Paso įstatymą ir kitas vidaus teisės
nuostatas. Be to, pareiškėjui buvo suteikta teisė pasikeisti savo vardą į lyties nežyminčią formą. Taigi, ši
Konvencijos nuostata nebuvo pažeista. Galiausiai, Vyriausybė padarė išvadą, kad pareiškėjas negali būti
laikomas Konvencijos 12 straipsnio pažeidimo auka, nes civilinės metrikacijos taisyklės nedraudė
transseksualams, įgijusiems naują tapatybę po lyties pakeitimo operacijos, tuoktis ir jose nėra jokios aiškios
nuorodos, kad pareiškėjui būtų draudžiama tuoktis kaip vyrui, jeigu jam būtų buvusi atlikta lyties pakeitimo
operacija.
Pareiškėjas nesutiko su Vyriausybės argumentais, teigdamas, kad nepakankamas teisinis reguliavimas
Lietuvoje kėlė pavojų jo gyvybei ir sveikatai bei trukdė jam gyventi privatų ir šeimos gyvenimą kaip vyrui.
Teismas pastebi, kad pareiškėjas iš esmės skundžiasi pagal Konvencijos 3, 8, 12 ir 14 straipsnius dėl
padėties vidaus teisėje, o būtent dėl teisės aktų, leidžiančių jam užbaigti lyties pakeitimo operaciją ir gyventi
kaip vyriškos lyties asmeniui, nebuvimo. Taigi, pareiškėjo skundų dalykas yra tariamas valstybės pozityviųjų
pareigų pagal pirmiau minėtas Konvencijos nuostatas nevykdymas. Nėra jokių požymių, kad vidaus teisės
procedūros šiuo atžvilgiu suteiktų pareiškėjui galimybę veiksmingai pasinaudoti teisinės gynybos
priemonėmis teoriškai arba praktiškai, arba kad pareiškėjas galėtų pagrįstai tikėtis, jog jo nurodyti
pažeidimai gali būti sėkmingai atitaisyti (žr. mutatis mutandis Valašinas v. Lithuania (dec.), no. 44558/98,
2000-03-14). Todėl šių skundų negalima atmesti dėl vidaus teisinės gynybos priemonių nepanaudojimo.
Atsižvelgdamas į šalių teiginius, Teismas pripažįsta, kad ši pareiškimo dalis kelia sudėtingus faktų ir
teisės klausimus, kurių išsprendimas priklausys nuo bylos esmės nagrinėjimo. Todėl ši pareiškimo dalis
negali būti atmesta kaip aiškiai nepagrįsta Konvencijos 35 straipsnio 3 dalies požiūriu. Joks kitas pagrindas
paskelbti ją nepriimtina nėra nustatytas.
Priešingai, Teismas mano, kad šis skundas nepatenka į 2 straipsnio taikymo sritį. Todėl ši pareiškimo
dalis turi būti atmesta kaip aiškiai nepagrįsta pagal Konvencijos 35 straipsnio 3 ir 4 dalis.
2Ta apimtimi, kuria pareiškėjas nurodė Konvencijos 10 straipsnio pažeidimą (teisė į saviraiškos
laisvę), nepanašu, kad pareiškėjo minimas skundas patektų į šios nuostatos taikymo sritį. Bet kuriuo atveju,
pareiškėjas neparodė, kad šioje byloje nurodyti faktai atskleidžia kokį nors 10 straipsnio pažeidimą. Taigi, ši
pareiškimo dalis turi būti atmesta kaip aiškiai nepagrįsta pagal Konvencijos 35 straipsnio 3 ir 4 dalis.
Dėl šių priežasčių Teismas balsų dauguma
Skelbia priimtinais, iš anksto nenuspręsdamas dėl esmės, pareiškėjo skundus pagal Konvencijos 3, 8, 12
ir 14 straipsnius;
Skelbia nepriimtina likusią pareiškimo dalį.
Kanclerė
Pirmininkas
Text from our archive (European Court of Human Rights, HUDOC). © Council of Europe / European Court of Human Rights. Reuse permitted with attribution; the Court's translations into languages other than English and French are not authoritative.