L. prieš LIETUVĄ
(Pareiškimo Nr. 27527/03)
2007 m. rugsėjo 11 d.
Byloje L. prieš Lietuvą,
Europos Žmogaus Teisių Teismas (ankstesnis antrasis skyrius), posėdžiaujant kolegijai, sudarytai iš:
pirmininko J.-P. COSTA,
teisėjų A. B. BAKA,
R. TÜRMEN,
M. UGREKHLELIDZE,
E. FURA-SANDSTRÖM,
D. JOČlENĖS,
D. POPOVIĆ,
ir skyriaus kanclerės S. DOLLÉ,
po svarstymo 2006 m. spalio 17 d. ir 2007 m. liepos 3 d. uždaruose posėdžiuose,
skelbia pastarąją dieną priimtą šį sprendimą:
1Bylą prieš Lietuvos Respubliką pradėjo Lietuvos Respublikos pilietis L., kuris 2003 m. rugpjūčio 14
d. pateikė Teismui pareiškimą (Nr. 27527/03) pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos
konvencijos (Konvencija) 34 straipsnį. Kolegijos pirmininkas patenkino pareiškėjo prašymą neatskleisti jo
vardo (Teismo reglamento 47 taisyklės 3 dalis).
2Pareiškėjas skundėsi Konvencijos 3, 8, 12 ir 14 straipsnių pažeidimais dėl nepakankamo su
transseksualais susijusio teisinio reguliavimo, Lietuvoje ir ypač dėl to, kad nėra teisėtos galimybės atlikti
viso lyties pakeitimo operaciją, kas savo ruožtu kėlė kitų sunkumų ir nepatogumų.
32006 m. liepos 6 d. nutarimu Teismas paskelbė pareiškimą iš dalies priimtinu.
42006 m. spalio 17 d. įvyko viešas bylos esmės nagrinėjimas Žmogaus Teisių pastate, Strasbūre (59
taisyklės 3 dalis). Teisme Lietuvos Respublikos Vyriausybei (Vyriausybė) atstovavo jos atstovė E. Baltutytė
ir atstovės padėjėja L. Urbaitė. Pareiškėjui atstovavo jo advokatas H. Mickevičius ir advokato padėjėja A.
Radvilaitė.
Teismas išklausė H. Mickevičiaus ir E. Baltutytės pasisakymus, taip pat H. Mickevičiaus, E. Baltutytės
ir L. Urbaitės atsakymus į Teismo klausimus.
5Pareiškėjas gimė 1978 m., gyvena Klaipėdoje.
6Gimusį pareiškėją įregistravo kaip mergaitę su aiškiai moterišku vardu pagal lietuvių kalbos
taisykles.
7Pareiškėjas teigia, kad nuo ankstyvo amžiaus jis pajuto turįs vyriškos lyties psichiką, taip
suvokdamas prieštaravimą tarp jo psichinės ir fizinės lyties.
81997 m. gegužės 18 d. pareiškėjas konsultavosi su mikrochirurgu apie galimybę atlikti lyties
pakeitimą. Gydytojas patarė pareiškėjui pirmiausiai kreiptis į psichiatrą.
9Nuo 1997 m. lapkričio 4 d. iki 12 d. pareiškėjas lankėsi Vilniaus psichiatrinėje ligoninėje jo
psichinės ir psichologinės būsenos tyrimams atlikti.
101997 m. gruodžio 16 d. Vilniaus universitetinės Santariškių ligoninės gydytojas patvirtino
pareiškėjo moterišką chromosominę lytį ir diagnozavo transseksualumą. Šis gydytojas taip pat patarė
pareiškėjui konsultuotis su psichiatru.
111998 m. sausio 23 d. Vilniaus universitetinė Raudonojo Kryžiaus ligoninė užvedė pareiškėjo
medicininę kortelę. Pareiškėjas nurodė savo vardo vyrišką formą pagal lietuvių kalbos taisykles ir
medicininėje kortelėje jis buvo įvardijamas vyriškos lyties asmeniu. 1998 m. sausio 28 d. medicininės
kortelės įraše rekomenduojama pareiškėją gydyti hormonais, atsižvelgiant į galimybę vėliau atlikti lyties
pakeitimo operaciją. Paskui pareiškėjui buvo paskirtas dviejų mėnesių gydymo hormonais kursas. Be to,
pareiškėjui buvo rekomenduota pasikonsultuoti su neurochirurgu, kuris vėliau jam atliko krūtų pašalinimo
operaciją (žr. 19 punktą toliau).
121998 m. lapkričio 12 d. pareiškėjas, pasirašydamas savo tikru vardu ir pavarde, parašė laišką
Sveikatos apsaugos ministerijai, norėdamas išsiaiškinti teisines ir medicinines lyties pakeitimo galimybes. Jis
teigė, kad yra apsisprendęs atlikti šią procedūrą.
131998 m. gruodžio 17 d. Sveikatos apsaugos ministerijos tarnautojo atsakyme nurodyta, kad
Sveikatos apsaugos ministerija, siekdama išnagrinėti su lyties pakeitimu susijusius klausimus, sudarė darbo
grupę ir pareiškėjas bus tinkamai informuotas apie šios grupės išvadas.
14Pareiškėjas Teismui teigė, kad vėliau jis iš Sveikatos apsaugos ministerijos negavo jokios
papildomos informacijos.
151999 m. gegužės 13 d. Vilniaus psichiatrinės ligoninės gydytojas, nurodydamas tikrą pareiškėjo
vardą, patvirtino, kad jis lankėsi ligoninėje nuo 1997 m. lapkričio 4 d. iki 12 d. ir kad jam buvo diagnozuotas
transseksualumas.
16Pareiškėjas teigė, kad 1999 m. jo bendros praktikos gydytojas atsisakė jam skirti hormonų terapiją
dėl teisinio netikrumo, ar galės būti atlikta viso lyties pakeitimo operacija ir ar nauja jo transseksualo
tapatybė galės būti įregistruota pagal vidaus teisę. Paskui pareiškėjas tęsė gydymą hormonais „neformaliai“,
kadangi tuo metu buvo manoma, kad tokiu būdu reikia gydytis dvejus metus prieš atliekant viso lyties
pakeitimo operaciją.
17Nenurodytą 1999 m. dieną pareiškėjas kreipėsi su prašymu oficialiuose dokumentuose pakeisti jo
vardą, kad šis atspindėtų vyrišką jo tapatybę; šis prašymas buvo atmestas.
18Nenurodytą 1999 m. dieną pareiškėjas įstojo į Vilniaus universitetą. Pareiškėjo prašymu
universiteto administracija sutiko įtraukti pareiškėją į studentų sąrašą jo pasirinktu vyrišku vardu (inicialais
P. L.). Pareiškėjas tvirtino Teismui, kad universiteto sprendimas buvo išimtinis ir pagrįstas vien tik
humaniškumu, o tuo metu galioję įstatymai aiškiai reikalavo įregistruoti jį tikru moterišku vardu, kaip
nurodyta jo gimimo liudijime ir pase.
192000 m. gegužės 3–9 d. pareiškėjui buvo atlikta „dalinė lyties pakeitimo operacija“ (krūtų
pašalinimas). Pareiškėjas susitarė su gydytojais, kad kitas chirurginis veiksmas bus atliktas po to, kai bus
priimti specialūs sąlygas ir tvarką reglamentuojantys teisės aktai.
20Nenurodytą 2000 m. dieną, padedant Lietuvos Respublikos Seimo nariui („SN“), pareiškėjo
gimimo liudijimas ir pasas buvo pakeisti, nurodant pareiškėjo tapatybę kaip P. L. Pareiškėjo pasirinkti naujos
tapatybės vardas ir pavardė buvo slaviškos kilmės, todėl neatskleidė pareiškėjo lyties. Pareiškėjas negalėjo
pasirinkti lietuviško vardo ar pavardės, nes jie visi nurodo lytį. Vis dėlto pareiškėjo asmens kodas, t. y. iš
skaitmenų sekos sudarytas kodas, parodantis pagrindinę informaciją apie asmenį pagal Lietuvos civilinės
metrikacijos taisykles naujame gimimo liudijime ir pase, liko toks pat, prasidedantis skaičiumi 4 ir todėl
atskleidžiantis jo moterišką lytį (žr. 28–29 punktus toliau).
21Pareiškėjas pabrėžė, kad dėl to jis pagal vidaus teisę išlieka moteriškos lyties. Tai buvo patvirtinta
inter alia tuo, kad Vilniaus universiteto diplome, gautame 2003 m. sėkmingai jį pabaigus, jo asmens kodas
liko toks pat ir rodė jį esant moterimi. Pareiškėjas teigė, kad dėl to kasdien patiria didžiulius sunkumus ir
suvaržymus, nes negali kreiptis dėl įsidarbinimo, mokėti socialinio draudimo įmokų, kreiptis į medicinos
įstaigas, bendrauti su institucijomis, gauti banko paskolą, kirsti valstybės sieną ir t. t., neatskleisdamas savo
moteriškos tapatybės.
22Pareiškėjas pateikė 2003 m. birželio 17 d. Baltijos naujienų agentūros (BNS) straipsnio kopiją,
kurioje cituojamas Seimo Pirmininko pareiškimas dėl Lyties pakeitimo įstatymo projekto (2003 m. birželio
3 d. pateiktas Seimui; žr. 30 punktą toliau). Straipsnyje paminėta, kad kai kurie Seimo nariai apkaltino
sveikatos apsaugos ministrą esant asmeniškai suinteresuotą priimti įstatymą, nes jis buvo plastikos chirurgas.
Straipsnyje taip pat teigiama, kad tam tikri socialdemokratų partijos nariai ragino priimti įstatymą, kadangi to
buvo reikalaujama pagal naujo Civilinio kodekso, turėjusio įsigalioti 2003 m. liepos 1 d., nuostatas.
Straipsnyje buvo remiamasi ekspertų nuomone, pagal kurią buvo manoma, kad Lietuvoje gyvena apie 50
transseksualų. Buvo paminėta, kad tam tikri Vilniaus ir Kauno chirurgai buvo tinkamai pasirengę ir
kvalifikuoti atlikti lyties pakeitimo operaciją, kuri galėtų kainuoti nuo 3000 iki 4000 litų; maždaug nuo 870
iki 1150 eurų, neįskaičiuojant išlaidų hormonų terapijai. Straipsnyje buvo teigiama, kad nemažai asmenų jau
kreipėsi dėl lyties pakeitimo, bet visa operacija negalėjo būti atlikta nesant atitinkamo teisinio reguliavimo.
Buvo manoma, kad dėl to kai kurie Lietuvos transseksualai buvo priversti vykti gydytis į užsienį.
232003 m. birželio 18 d. BNS straipsnyje apie Ministro Pirmininko susitikimą su Lietuvos Katalikų
bažnyčios vadovais, buvo pacituoti Ministro Pirmininko žodžiai, kad Lietuvai per anksti priimti įstatymą dėl
lyties pakeitimo ir kad „nėra reikalo skubėti“ ar „kopijuoti principus, kurie yra vienoje ar kitoje valstybėje“.
Straipsnyje teigiama, kad Katalikų bažnyčia buvo viena aktyviausių tokio įstatymo priešininkių. Kartu
Ministras Pirmininkas sutiko, kad Vyriausybė turėjo pareigą parengti Lyties pakeitimo įstatymo projektą,
atsižvelgiant į tai, kad 2003 m. liepos 1 d. įsigalios naujo Civilinio kodekso 2.27 straipsnis.
24Pareiškėjas teigė, kad nuo 1998 m. jis palaiko nuolatinius santykius su moterimi ir jie kartu gyvena
nuo 1999 m.
25Iki naujo Civilinio kodekso priėmimo 2000 m. liepos 18 d. Lietuvoje nebuvo jokių nuostatų,
susijusių su transseksualų klausimais. Civilinis kodeksas įsigaliojo 2001 m. liepos 1 d. Šio kodekso 2.27
straipsnio 1 dalyje (straipsnis įsigaliojo tik 2003 m. liepos 1 d.) numatyta, kad nesusituokęs pilnametis asmuo
turi teisę medicininiu būdu pakeisti savo lytį, jeigu tai mediciniškai įmanoma. Toks asmens prašymas turi
būti išreikštas raštu. Antroje šios nuostatos dalyje numatyta, kad lyties pakeitimo sąlygas ir tvarką nustato
įstatymai.
262000 m. gruodžio 27 d. Vyriausybė priėmė nutarimą, kuriame buvo nurodytos priemonės,
reikalingos naujam Civiliniam kodeksui įgyvendinti. Jame buvo paminėtas Lyties pakeitimo įstatymo
projekto parengimas.
272001 m. birželio 29 d. teisingumo ministro patvirtintų Civilinės metrikacijos taisyklių (įsigaliojo
2001 m. liepos 12 d.) 109.2 punktu leidžiama pakeisti civilinės būklės aktų įrašus, jeigu reikia pakeisti
asmens lytį, vardą ir pavardę jam pakeitus lytį.
28Vadovaujantis Gyventojų registro įstatymu ir kitais vidaus įstatymais kiekvienas Lietuvos gyventojas
turi iš skaitmenų sekos sudarytą asmens kodą, nurodantį tam tikrą pagrindinę informaciją, įskaitant jo ar jos
lytį. Gyventojų registro įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pirmas asmens kodo skaitmuo žymi
asmens lytį. Asmens kodas, prasidedantis skaičiumi 3 rodo, kad asmuo yra vyras, o kodas, prasidedantis
skaičiumi 4 – kad asmuo yra moteris.
292003 m. Paso įstatymo 5 straipsnyje numatyta, kad pasas turi būti pakeistas, jeigu pilietis pasikeičia
savo vardą, pavardę, lytį ar asmens kodą.
30Lyties pakeitimo įstatymo projektą 2003 m. pradžioje parengė Sveikatos apsaugos ministerijos
darbo grupė. 2003 m. birželio 3 d. Vyriausybė pritarė projektui ir pateikė jį Seimui svarstyti. 2003 m.
birželio 4 d. aiškinamajame rašte Seimui sveikatos apsaugos ministras nurodė inter alia, kad šiuo metu joks
teisės aktas nereglamentuoja lyties pakeitimo sąlygų ir tvarkos. Iš pradžių buvo numatyta projektą svarstyti
2003 m. birželio 12 d. plenariniame posėdyje, bet tą dieną jis nebuvo svarstomas. Projekto svarstymas buvo
perkeltas į 2003 m. birželio 17 d. darbotvarkę, bet tada buvo iš jos išbrauktas. Tą pačią dieną Seimo
Pirmininkas išplatino oficialų pranešimą dėl projekto, kuriame inter alia teigiama:
„Seimo Pirmininkas <...> griežtai nepritaria lyties pakeitimo operacijoms ir tolesniam jas įteisinančio
projekto parlamentiniam svarstymui.
[Tuo metu] kai demografinė situacija Lietuvoje darosi grėsminga, Seimas neturėtų užsižaisti svarstydamas
kontraversišką įstatymą, kurį visuomenė gali priimti kaip pasityčiojimą iš kur kas svarbesnių problemų,
slegiančių šiandieninę sveikatos apsaugos sistemą.“
312001 m. rugsėjo 6 d. sveikatos apsaugos ministro įsakyme nurodomos sąlygos, kada pacientai
Lietuvoje gali būti siunčiami gydytis į užsienį, kai reikalingas tam tikros ligos gydymas neprieinamas
Lietuvoje. Sprendimą priima speciali sveikatos apsaugos ministro įsakymu sudaryta komisija, o tokio
gydymo išlaidos yra padengiamos iš privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų.
32Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendime konstatavo, kad teismai yra įgalioti pildyti
įstatymų leidėjo paliktas teisės spragas, kai tai yra reikalinga inter alia ginant tam tikro asmens teises ir
laisves.
33Vyriausybė teigė, kad pareiškėjas, skųsdamasis dėl to, kad negalėjo atlikti viso lyties pakeitimo
operacijos, nepanaudojo vidaus teisinės gynybos priemonių. Ji įrodinėjo, kad pareiškėjas turėjo galimybę
skųstis – civilinio ar administracinio proceso tvarka – reikalaudamas atlyginti žalą dėl tariamo
administracinių ir sveikatos apsaugos institucijų ir/ar dėl gydytojų, sprendusių dėl jo lyties pakeitimo
poreikio, neveikimo. Vyriausybė laikėsi nuomonės, kad toks skundas būtų įgalinęs teismus užpildyti teisės
spragą. Šiuo atžvilgiu Vyriausybė nurodė Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimą, kuriame
teismams pripažįstama tam tikra teisėkūros teisė (žr. 32 punktą pirmiau). Kita vertus, vidaus teismai būtų
turėję galimybę kreiptis į Konstitucinį Teismą su paklausimu, ar teisės spragos buvimas atitinka Konstituciją.
Nors Vyriausybė sutiko, kad nėra jokios konkrečios vidaus teismų praktikos dėl transseksualų, ji tvirtino, kad
vien šios aplinkybės nepakanka kilti abejonėms dėl civilinio ieškinio, kaip teisinės gynybos priemonės,
veiksmingumo ar preziumuoti, kad nėra jokių sėkmės perspektyvų.
34Pareiškėjas ginčijo Vyriausybės teiginius.
35Vis dėlto Teismas primena, kad pagal Konvencijos 35 straipsnio 1 dalį yra reikalaujama panaudoti
tik tas vidaus teisinės gynybos priemones, kurios yra prieinamos ir pakankamos tiek teoriškai, tiek praktiškai
skundo pateikimo Teismui dieną (cf., pvz., Stoeterij Zangersheide N. V. v. Belgium (dec.), no. 47295/99,
2004-05-27, a contrario, Mifsud v. France [GC] (dec.), no. 57220/00, §§ 15–18, 2002-09-11).
36Teismas pastebi, kad jis jau atmetė šį Vyriausybės argumentą 2006 m. liepos 6 d. nutarime dėl šios
bylos priimtinumo, nes pareiškėjo skundas iš esmės yra susijęs su teisine situacija. Atsižvelgdamas į tai,
Teismas pastebi, kad reikšmingas Civilinio kodekso nuostatas, susijusias su lyties pakeitimo operacija, reikia
įgyvendinti specialiu teisės aktu, kuris dar turi būti priimtas (žr. 25 punktą pirmiau). Atrodytų, kad įstatymų
leidėjas tokiam teisės aktui neteikia jokio prioriteto (žr. 30 punktą pirmiau). Be to, Konstitucinio Teismo
sprendimas, kuriuo remiasi Vyriausybė (žr. 32 punktą pirmiau), buvo priimtas gerokai po to, kai šis
pareiškimas buvo pateiktas Teismui. Taigi juo negalima remtis prieštaraujant pareiškėjo skundui. Tokiomis
aplinkybėmis Teismas patvirtina savo ankstesnę išvadą, kad bylai reikšmingu metu pareiškėjas neturėjo
veiksmingos teisinės gynybos priemonės savo specifiniams skundams spręsti ir todėl atmeta Vyriausybės
išankstinį prieštaravimą.
37Pareiškėjas skundėsi, kad jis negalėjo atlikti viso lyties pakeitimo operacijos dėl nepakankamo
teisinio šio klausimo reuliavimo. Jis rėmėsi Konvencijos 3 straipsniu, kuriame yra numatyta:
„Niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.“
A. Šalių teiginiai
38Pareiškėjas teigė, kad dėl besitęsiančios situacijos kai jis negali atlikti viso lyties pakeitimo
operacijos, jis nuolat jautėsi esąs nevisavertis ir negalįs priimti savo kūno, ir tai lėmė dideles kančias ir
nusivylimą. Be to, dėl jo suvokiamos, bet nepripažintos, nors ir ikioperacinės, tapatybės pareiškėjas
kasdieniame gyvenime nuolat patirdavo nerimą, baimę, nepasitenkinimą ir pažeminimą. Jis turėjo susitaikyti
su dideliu priešiškumu ir patyčiomis dėl bendro visuomenės nusistatymo prieš lyties tapatumo sutrikimus,
kylančio iš tradicinės katalikybės. Dėl to jis turėjo gyventi beveik slėpdamasis ir vengdamas situacijų,
kuriose jis turėtų atskleisti savo tikrąją tapatybę, ypač, kai reikia nurodyti asmens kodą (žr. 28 punktą
pirmiau). Tai lėmė nuolatinę depresijos būseną su suicidinėmis tendencijomis.
39Pareiškėjo nuomone, valstybės neveikimas buvo pagrindinė jo kančių priežastis. Įsigaliojus naujam
Civiliniam kodeksui, pareiškėjas turėjo pagrįstų lūkesčių pabaigti gydymą ir įregistruoti savo naują tapatybę.
Tuo metu pareiškėjui buvo tinkamai diagnozuotas transseksualumas, jis buvo gydomas hormonais nuo
1998 m. ir jam buvo atlikta krūtų pašalinimo operacija. Vis dėlto Lyties pakeitimo įstatymo projektas,
pateiktas įstatymų leidėjui 2003 m. birželį, buvo išbrauktas iš Seimo darbotvarkės be jokios objektyvios
priežasties ar paaiškinimo. Todėl Vyriausybė neįvykdė savo pozityviųjų pareigų pagal Konvencijos 3
straipsnį, kad apsaugotų pareiškėją nuo tokios nepakenčiamos situacijos, kurioje jis yra atsidūręs (apibūdinta
ankstesniame punkte).
40Remdamasis Teismo praktika, pareiškėjas manė, kad Seimo neveikimas turi būti vertinamas kaip
pasidavimas neigiamam visuomenės požiūriui, atskleidžiančiam daugumos priešiškumą transseksualų
mažumai, kas savaime patenka į 3 straipsnio taikymo sritį. Pareiškėjas tvirtino, kad valstybės nesugebėjimas
priimti reikalingų teisės aktų dėl lyties pakeitimo operacijos, kurie leistų jam pabaigti gydymą ir teisiškai
pripažinti jo naują lyties tapatybę, prilygo nežmoniškam ir žeminančiam elgesiui.
41Vyriausybė ginčijo, kad nei pati Konvencija, nei jos 3 straipsnis negali būti aiškinami, kaip
sukuriantys bendro pobūdžio įpareigojimą atlikti viso lyties pakeitimo operaciją transseksualams. Taip pat
negalima teigti, kad tokia negrįžtama operacija yra neišvengiama gydant lyties tapatumo sutrikimus. Bendra
medicinos praktika rodo, kad hormonų terapijos ir dalinės lyties pakeitimo operacijos, t. y. krūtų pašalinimo,
tam tikrais atvejais gali pakakti, kad padėtų transseksualei moteriai, besijaučiančiai vyru, gyventi atliekant
norimos lyties vaidmenį. Pareiškėjas nepagrindė savo tvirtinimų, kad jam reikalinga visa procedūra.
42Vyriausybė pabrėžė, kad transseksualumas yra retas sutrikimas, kurio mastą sunku įvertinti, nes
judėjimo laisvė Europos Sąjungoje daugelį žmonių paskatino išvažiuoti iš šalies. Žinoma, valstybė neturėjo
jokio ketinimo žeminti ar nuvertinti transseksualų. Vyriausybė teigė, kad transseksualumas kaip liga tikrai
nebuvo ignoruojamas. Iš tiesų pareiškėjas sulaukė medicininės pagalbos – suteiktos medicininės
konsultacijos bei gydymas hormonais. Pareiškėjas taip pat turėjo teisę kreiptis patvirtinimo, kad jam
mediciniškai būtina atlikti viso lyties pakeitimo operaciją. Dėl to jį būtų galima siųsti, valstybei finansuojant,
gydymui į užsienį (žr. 31 punktą pirmiau).
43Vyriausybė pripažino, kad transseksualai gali susidurti su tam tikrais sunkumais kasdieniame
gyvenime, tačiau šie sunkumai nėra valstybės nulemti ar tyčia sukurti. Atvirkščiai, buvo imtasi priemonių
problemoms palengvinti, pavyzdžiui, pareiškėjui leista pasikeisti vardą. Transseksualui atlikus viso lyties
pakeitimo operaciją, oficialiuose dokumentuose galima pasikeisti duomenis, įskaitant asmens kodą.
44Be to, valstybės atsakomybė negali kilti dėl tariamo pareiškėjo sveikatos pablogėjimo, nes pats
pareiškėjas savo iniciatyva ir nepaisydamas gydytojų įspėjimų nusprendė tęsti gydymą hormonais
neformaliai, praėjus 1998 m. nurodytiems dviems mėnesiams.
45Apibendrinant, Vyriausybė teigė, kad tariamas netinkamas elgesys nepasiekė minimalaus žiaurumo
laipsnio, kad patektų į 3 straipsnio taikymo sritį. Ji laikėsi nuomonės, kad lyties pakeitimo operacijos ir
transseksualų tapatybės pripažinimo reglamentavimo klausimas turi būti nagrinėjamas vien tik pagal
Konvencijos 8 straipsnį. Bet kokiu atveju Vyriausybė teigė, kad valstybė įvykdė savo pozityviąsias pareigas
pagal Konvencijos 3 ir 8 straipsnius, teikdama tinkamas sveikatos priežiūros paslaugas ligai gydyti ir mirčiai
išvengti, įskaitant tinkamą transseksualų psichiatrinį, chirurginį, hormoninį ir t. t. gydymą.
46Teismas pastebi, kad Konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintas draudimas yra absoliutaus pobūdžio, bet,
ar elgesys bus laikomas nežmonišku ir žeminančiu, priklauso nuo konkrečios bylos faktų analizės, nustatant,
ar sukeltos kančios pasiekė tokį žiaurumo laipsnį, kad patektų į šios nuostatos taikymo ribas. Be to, pagal
nusistovėjusią Teismo praktiką, 3 straipsnyje nustatyta valstybės pozityvioji pareiga apsaugoti asmenį nuo
žiauraus fizinio ar psichinio elgesio, kylančio iš bet kokio šaltinio. Taigi, jeigu šis šaltinis yra natūraliai
atsirandanti liga, o jos gydymas galėtų sietis su valstybės atsakomybe, bet nėra suteikiamas ar akivaizdžiai
netinkamas, gali kilti problema pagal šį straipsnį (žr., pvz., D. v. the United Kingdom, 1997-05-02, Reports of
Judgments and Decisions §§ 51–54; mutatis mutandis Pretty v. the United Kingdom,
no. 2346/02, §§ 49–52, ECHR 2002-III).
47Vis dėlto šios bylos faktų analizė, nors ir rodo suprantamą pareiškėjo kančią ir nusivylimą,
neatskleidžia tokio masto aplinkybių, kurios būtų susijusios su išskirtinėmis, keliančiomis grėsmę gyvybei,
sąlygomis, kurios buvo D. ir Pretty bylose, cituotose anksčiau, ir dėl to patenkančiomis į Konvencijos 3
straipsnio taikymo sritį. Teismas mano, kad šį pareiškėjo skundo aspektą labiau tinka nagrinėti pagal 8
straipsnį (teisė į privataus gyvenimo gerbimą).
48Dėl šios priežasties Teismas nenustato Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo.
49Pareiškėjas teigė, kad valstybė neįvykdė savo pozityviųjų pareigų pagal 8 straipsnį, kuriame, kiek
yra reikšminga, numatyta:
„1. Kiekvienas turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo privatus <...> gyvenimas, <...>.
2Valstybės institucijos neturi teisės apriboti naudojimosi šiomis teisėmis, išskyrus įstatymų nustatytus
atvejus ir kai tai būtina demokratinėje visuomenėje <...> žmonių sveikatai ar moralei arba kitų asmenų
teisėms ir laisvėms apsaugoti.“
A. Šalių teiginiai
50Remdamasis savo argumentais pagal 3 straipsnį (žr. 38–40 punktus pirmiau), pareiškėjas pakartojo,
kad valstybė nesuteikė jam teisėtos galimybės pakeisti lytį ir kad jo lytis po operacijos būtų visiškai
pripažinta. Jis pakartojo, kad lyties pakeitimo operacijos teisė buvo numatyta naujame Civiliniame kodekse
nuo 2003 m., bet nebuvo priimtas specialus įstatymas dėl šios teisės įgyvendinimo. Pareiškėjas taip pat
pabrėžė, jog nepaisant to, kad jis galėjo pasikeisti savo vardą į lyties nežyminčią formą, teisės aktuose
nebuvo numatyta galimybė transseksualams pasikeisti asmens kodo iki operacijos (žr. 28 punktą pirmiau).
Dėl to jis turėjo atsisakyti daugelio galimybių tokiose srityse, kaip pavyzdžiui, įsidarbinimas, sveikatos
apsauga, socialinė apsauga, judėjimo laisvė, verslo sandoriai, bendravimas ir asmeninis tobulėjimas, kad
išvengtų priešiškumo ir patyčių. Jis buvo pasmerktas teisiniam ir socialiniam atstūmimui, nes atrodė kaip
vyras, o dokumentuose buvo nurodytas kaip moteris.
51Pareiškėjas ginčijo, kad nebuvo jokio viešojo intereso, kuris nusvertų mediciniškai pripažintų
transseksualų interesą pakeisti lytį ir teisiškai tai įtvirtinti. Be to, tai, kad nėra reikalingų įstatymų, buvo
neproporcinga, ginant bet kokį tariamai priešingą bendrąjį visuomenės interesą. Taigi valstybė pagal 8
straipsnį neįvykdė savo pozityviųjų pareigų įgyvendinti priemones, kurias ji jau buvo numačiusi pareiškėjo
žmogiškajam orumui apsaugoti ir užkirsti kelią kišimuisi į jo privatų gyvenimą.
52Papildydama savo teiginius pagal 3 straipsnį (žr. 41–45 punktus pirmiau), Vyriausybė laikėsi
nuomonės, kad valstybėms turi būti palikta plati vertinimo laisvė reguliuoti lyties keitimą ir spręsti, ar
pripažinti naują asmens tapatybę, kai reikalinga operacija nebuvo atlikta. Šiuo aspektu Vyriausybė paminėjo
inter alia Lietuvos visuomenės kultūrines ypatybes ir religinį jautrumą diskutuojant lyties pakeitimo
klausimais.
53Kiek tai susiję su lyties pakeitimo operacijų reglamentavimu, Vyriausybė pakartojo savo teiginį,
kad medicininis gydymas, teikiamas transseksualams Lietuvoje, galėjo užtikrinti privataus gyvenimo
gerbimą. Be to, teisės aktai Lietuvoje suteikė transseksualams teisę oficialiuose dokumentuose pasikeisti
duomenis, įskaitant asmens kodą, atlikus visą lyties pakeitimą.
54Dėl diagnozuotos lyties pripažinimo ikioperacinėje stadijoje Vyriausybė teigė, kad svarbiausias
visuomenės interesas buvo užtikrinti teisinį tikrumą dėl asmens lyties ir įvairiapusių santykių tarp žmonių.
Šiuo požiūriu Vyriausybė priminė, kad pareiškėjas iš tiesų galėjo pasikeisti vardą į nežymintį lyties.
55Vyriausybė dar kartą pabrėžė, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad jo atveju yra reikalinga ir
įmanoma atlikti viso lyties pakeitimo operaciją. Ji pastaruoju metu pateikė pareiškėjui pasiūlymą atlikti
išsamią psichiatrinę ir fizinę jo dabartinės sveikatos būklės ekspertizę, kad būtų įvertintos dabartinės
galimybės ir poreikiai, tačiau pareiškėjas šio pasiūlymo atsisakė. Vyriausybė išreiškė tam tikrą susirūpinimą
dėl dabartinio profesionalumo lygio tokioms specifiškoms ir retoms operacijoms atlikti Lietuvoje. Tuo tarpu
galimybė, kad operacija būtų atlikta užsienyje ten praktikuojančių ekspertų galėtų būti tinkamas laikinas
problemų, su kuriomis susiduria transseksualai, sprendimas, kuriam valstybė galėtų skirti finansinę paramą
(31 punktas pirmiau).
56Teismas pabrėžia valstybių pozityviąją pareigą užtikrinti pagarbą privačiam gyvenimui, įskaitant
žmogiškąjį orumą ir, tam tikrais atžvilgiais, gyvenimo kokybę (cf., mutatis mutandis pirmiau minėtas Pretty
sprendimas, § 65). Teismas yra išnagrinėjęs keletą bylų, susijusių su problemomis, su kuriomis dabartinėmis
sąlygomis susiduria transseksualai, ir pastebėjo bei patvirtino valstybės priemonių, kurių imamasi užtikrinti
jų pripažinimą ir apsaugą pagal Konvencijos 8 straipsnį, besivystančią pažangą (pvz., Christine Goodwin v.
the United Kingdom [GC], no. 28957/95, ECHR 2002-VI; Van Kück v. Germany, no. 35968/97, ECHR 2003VII; Grant v. the United Kingdom, no. 32570/03, ECHR 2006). Suteikdamas valstybėms tam tikrą vertinimo
laisvę šioje srityje, Teismas vis dėlto laikėsi nuomonės, kad atsižvelgiant į jų pozityviąją pareigą pagal 8
straipsnį iš valstybių reikalaujama pripažinti lyties pakeitimą transseksualams, kuriems atlikta operacija,
inter alia pakeičiant jų civilinės būklės aktų įrašus su tolesniais to padariniais (pvz., pirmiau minėti
sprendimai – Christine Goodwin, §§ 71–93 ir Grant §§ 39–44).
57Šioje byloje iškilo kitas transseksualų problemų aspektas: Lietuvos teisėje pripažįstama jų teisė
pasikeisti ne tik lytį, bet ir civilinės būklės aktų įrašus (25, 27 ir 29 punktai pirmiau). Tačiau egzistuoja teisės
spraga; nėra įstatymo, reglamentuojančio viso lyties pakeitimo operacijas. Kol nebus priimtas toks įstatymas,
neatrodo, kad Lietuvoje būtų teikiamos tinkamos ir prieinamos medicininės lyties pakeitimo paslaugos (13, 16,
19, 22, 25, 30 ir 55 punktai pirmiau). Taigi pareiškėjas atsidūrė tarpinėje ikioperacinėje padėtyje –
transseksualas, kuriam atlikta dalinė operacija ir pakeisti tam tikri svarbūs civilinės būklės aktų įrašai. Vis dėlto,
kol jam bus atlikta viso lyties pakeitimo operacija, pareiškėjo asmens kodas nebus pakeistas, todėl tam tikrose
svarbiose situacijose jo privataus gyvenimo, tokiose kaip įsidarbinimo galimybės ar kelionės į užsienį, jis
išlieka moterimi (19–21 punktai pirmiau).
58Teismas pažymi, kad pareiškėjui buvo atlikta dalinė lyties pakeitimo operacija. Nėra visiškai aišku,
ar jam įmanoma Lietuvoje privačiai pabaigti procedūrą (cf. nuoroda į laikraštį 22 punkte pirmiau). Tačiau
šių svarstymų nepateikė nei viena šios bylos šalių, todėl, matyt, jie neturi būti nagrinėjami. Kaip trumpalaikė
išeitis pareiškėjui yra galimybė likusią operacijos dalį atlikti užsienyje, valstybei tai visiškai ar iš dalies
finansuojant (31, 41 ir 55 punktai pirmiau).
59Teismas nustatė, kad iš šios bylos aplinkybių matyti, jog egzistuoja tam tikra įstatymų leidybos
spraga, susijusi su lyties pakeitimo operacijomis, dėl to pareiškėjas yra atsidūręs kankinančioje nežinioje dėl
savo privataus gyvenimo ir tikrosios tapatybės pripažinimo. Nors valstybės teikiamų sveikatos apsaugos
paslaugų ribotas biudžetas galėtų pateisinti tam tikrą pirminį delsimą įgyvendinti transseksualų teises pagal
Civilinį kodeksą, tačiau praėjo daugiau kaip ketveri metai nuo atitinkamų nuostatų įsigaliojimo, o reikalingas
įstatymas, nors ir yra jo projektas, nebuvo priimtas (30 punktas pirmiau). Atsižvelgiant į tai, kad yra nedaug
suinteresuotų asmenų (apie 50 asmenų pagal neoficialius apskaičiavimus), nemanytina, kad biudžetinė našta
valstybei būtų pernelyg sunki. Taigi Teismas mano, kad teisinga pusiausvyra tarp viešo intereso ir pareiškėjo
teisių nebuvo išlaikyta.
60Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, Teismas daro išvadą, kad buvo pažeistas Konvencijos 8
straipsnis.
61Pareiškėjas skundėsi, kad tai, jog jis negalėjo pabaigti lyties pakeitimo, užkirto jam kelią tuoktis ir
turėti šeimą, taip pažeidžiant Konvencijos 12 straipsnį, kuriame numatyta:
„Vyras ir moteris, sulaukę santuokinio amžiaus, turi teisę tuoktis ir kurti šeimą pagal naudojimąsi šia teise
reguliuojančius valstybės įstatymus.“
62Pareiškėjas teigė, kad jau apie 10 metų gyveno kaip vyras, o prieš 9 metus jam buvo diagnozuotas
lyties tapatumo sutrikimas. Jis palaikė nuolatinius santykius su moterimi nuo 1998 m., o nuo 1999 m. jie
gyveno kartu (24 punktas pirmiau). Jie nori legalizuoti savo ilgalaikius santykius, susituokti ir įsivaikindami
sukurti šeimą.
63Vyriausybė teigė, kad pareiškėjas negali būti laikomas ginčijamo pažeidimo auka ar net potenciali
auka, nes atitinkamos civilinės teisės nuostatos nedraudžia transseksualams, įgijusiems naują tapatybę po
lyties pakeitimo operacijos, tuoktis. Pagrindinis klausimas išlieka lyties pripažinimas, kurį labiau tiktų
nagrinėti pagal Konvencijos 8 straipsnį.
64Teismas pastebi, kad pareiškėjo skundas pagal 12 straipsnį yra pirmalaikis, nes jeigu jam būtų
atlikta viso lyties pakeitimo operacija, jam būtų pripažintas vyro statusas ir kartu teisė tuoktis su moterimi.
Šiomis aplinkybėmis Teismas sutinka su Vyriausybe, kad pagrindinis klausimas yra įstatymų leidybos
spraga, kuris jau buvo išnagrinėtas pagal 8 straipsnį. Taigi Teismas mano, kad nėra reikalo nagrinėti šią
pareiškimo dalį atskirai pagal Konvencijos 12 straipsnį.
65Pareiškėjas teigė, kad transseksualų gydymo ir jų statuso teisinio reguliavimo trūkumas Lietuvoje
parodė diskriminacinį Lietuvos institucijų požiūrį, tuo pažeidžiant Konvencijos 14 straipsnį, kuriame
numatyta:
„Naudojimasis šioje Konvencijoje pripažintomis teisėmis ir laisvėmis yra užtikrinamas be jokios
diskriminacijos dėl asmens lyties, rasės, odos spalvos, kalbos, religijos, politinių ar kitokių pažiūrų, tautinės
ar socialinės kilmės, priklausymo tautinei mažumai, nuosavybės, gimimo ar kitais pagrindais.“
66Pareiškėjas teigė, kad tai, jog valstybė nepriėmė reikalingo lyties pakeitimo įstatymo, iš esmės
buvo pagrįsta prietarais ir daugelio Lietuvos gyventojų priešišku nusistatymu transseksualų mažumos
atžvilgiu bei neturėjo jokio teisėto tikslo. Vyriausybė nepateikė jokio objektyvaus ir pagrįsto pateisinimo,
kodėl buvo neribotam laikui atidėtas Civiliniame kodekse numatyto specialaus įstatymo priėmimas. Todėl
pareiškėjui, kaip transseksualui, buvo atimtos esminės galimybės, ypač kiek tai susiję su jo lyties tapatumo
sutrikimo gydymu ir veiksmingu jo statuso teisiniu pripažinimu.
67Vyriausybė ginčijo šiuos teiginius. Ji teigė, kad pagal šią nuostatą nekyla joks atskiras klausimas,
kuris jau nebūtų anksčiau išnagrinėtas pagal 3 ir 8 straipsnius.
68Teismas sprendžia, kad šios bylos aplinkybėmis pareiškėjo skundas dėl diskriminacijos, nors
pateiktas kitu požiūriu, iš esmės yra tas pats, kurį Teismas jau yra išnagrinėjęs anksčiau pagal Konvencijos 3
ir
8 straipsnius (cf. Van Kück sprendimas cituotas pirmiau, § 91). Taigi Teismas mano, kad nėra reikalo atskirai
nagrinėti šią pareiškimo dalį pagal Konvencijos 14 straipsnį.
69Konvencijos 41 straipsnyje numatyta:
„Jeigu Teismas nustato Konvencijos ar jos protokolų pažeidimą ir jeigu Aukštosios Susitariančiosios Šalies
įstatymai leidžia tik iš dalies atlyginti pažeidimu padarytą žalą, tai prireikus Teismas gali priteisti
nukentėjusiajai šaliai teisingą atlyginimą.“
70Pareiškėjas reikalavo 33 589,46 Lietuvos litų (apie 9728 eurų) turtinei žalai atlyginti,, kuriuos
sudarė:
a) jo prarastos pajamos, atsižvelgiant į ribotas įsidarbinimo galimybes, siekiant neatkreipti dėmesio į savo statusą (26 391 litas);
b) kompensacija už privatų ir neformalų jo medicininį gydymą, kuris buvo brangesnis už valstybines sveikatos apsaugos paslaugas, bet jam nereikėjo atskleisti tikrosios tapatybės (4318,46 lito);
c) kompensacija už užsitęsusį jo gydymą hormonais, laukiant teisinės galimybės pabaigti lyties pakeitimo procedūrą (2880 litų).
71Pareiškėjas taip pat reikalavo 47 680 eurų išlaidoms už galimą lyties pakeitimo operacijos atlikimą
padengti. Šiuo aspektu pareiškėjas teigė, kad net jeigu Lietuvos teisės spragos galiausiai būtų pašalintos, vis
tiek nebūtų jokios perspektyvos atlikti lyties pakeitimo operaciją Lietuvoje per protingą laiką. Todėl jis teigė,
kad ši suma yra reikalinga operacijai užsienyje atlikti.
72Galiausiai pareiškėjas reikalavo 200 000 eurų neturtinei žalai atlyginti dėl patirto streso, nerimo,
baimės ir pažeminimo ir dėl negalėjimo pasinaudoti savo teisėmis.
73Vyriausybė laikė šiuos reikalavimus nepagrįstais ir spekuliatyviniais. Ji pažymėjo, kad iki Civilinio
kodekso įsigaliojimo 2003 m. liepos 1 d. pareiškėjas neturėjo teisės į jo sutrikimo gydymą pagal vidaus teisę.
Be to, pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų apie dabartinius poreikius ir sveikatos būklę, kiek tai yra susiję su
tolesne operacija.
74Teismas primena ribotą pažeidimo, kurį jis konstatavo, pobūdį (59–60 punktai pirmiau). Jis mano,
kad reikalaujama turtinė žala pareiškėjui bus atlyginta priėmus specialų įstatymą, kuris buvo minimas šioje
byloje, per tris mėnesius nuo tada, kai šis sprendimas taps galutinis pagal Konvencijos 44 straipsnio 2 dalį.
Tačiau, jeigu paaiškėtų, kad tai neįmanoma, ir, atsižvelgiant į netikrumą dėl dabartinio medikų
profesionalumo Lietuvoje, Teismas mano, kad šis pareiškėjo reikalavimo aspektas galėtų būti patenkintas,
atliekant paskutines jam reikalingos operacijos stadijas užsienyje, atsakovei valstybei jas bent iš dalies
finansuojant. Taigi kaip alternatyvą jei minėtas specialus įstatymas, nebus priimtas,Teismas priteisia
pareiškėjui 40 000 eurų turtinei žalai atlyginti.
75Atsižvelgdamas į pareiškėjo neturtinės žalos reikalavimą, Teismas, vertindamas teisingumo
pagrindais, kaip yra reikalaujama pagal Konvencijos 41 straipsnį, priteisia pareiškėjui 5000 eurų.
76Pareiškėjas reikalavo 9403 eurų teisinėms išlaidoms ir kaštams, patirtiems bylinėjantis Teisme,
atlyginti. Už kelionės išlaidas į Teismo posėdį, įskaitant apgyvendinimo ir kitas susijusias išlaidas, buvo
reikalaujama 603 eurų suma.
77Vyriausybė teigė, kad teisinių išlaidų ir kitų kaštų atlyginimo reikalavimas yra pernelyg didelis ir
nepagrįstas, ypač todėl, kad pareiškėjas gavo teisinę pagalbą iš Europos Tarybos.
78Teismas pastebi, kad pareiškėjui atstovauti šioje byloje buvo suteikta teisinė pagalba iš Europos
Tarybos už 2071,81 euro sumą. Teismas daro išvadą, kad tokiomis aplinkybėmis ši suma yra pakankama.
79Teismas mano, kad palūkanos nevykdant įsipareigojimų turi būti skaičiuojamos pagal ribinę
Europos centrinio banko skolinimo normą, pridedant 3 procentus.
Dėl šių priežasčių Teismas
12 ir 14 straipsnius;
turi priimti pagal Civilinio kodekso 2.27 straipsnį reikalingą specialų įstatymą dėl transseksualų
lyties pakeitimo per 3 mėnesius nuo tada, kai šis sprendimas taps galutinis pagal Konvencijos 44
straipsnio
2 dalį;
mėnesius nuo tada, kai šis sprendimas taps galutinis pagal Konvencijos 44 straipsnio
2 dalį, valstybė atsakovė turi sumokėti pareiškėjui 40 000 eurų (keturiasdešimt tūkstančių eurų)
turtinei žalai atlyginti;
laikotarpį 5000 eurų (penkis tūkstančius eurų) neturtinei žalai atlyginti;
a) kad per minėtą 3 mėnesių laikotarpį valstybė atsakovė turi sumokėti pareiškėjui bet kokį mokestį, kuriuo gali būti apmokestinamos minėtos sumos, ir kad visos sumos turi būti
konvertuojamos į valstybės atsakovės valiutą pagal sprendimo įvykdymo dienos kursą;
b) kad nuo minėto 3 mėnesių termino pasibaigimo iki sprendimo įvykdymo dienos per įpareigojimų nevykdymo laiką nuo minėtų sumų turės būti mokamos paprastosios palūkanos pagal
ribinę Europos centrinio banko skolinimo normą, pridedant 3 procentus;
Surašyta anglų kalba ir paskelbta raštu 2007 m. rugsėjo 11 d. vadovaujantis Teismo Reglamento 77
taisyklės 2 ir 3 dalimis.
Kanclerė
Pirmininkas
Vadovaujantis Konvencijos 45 straipsnio 2 dalimi ir Teismo reglamento 74 taisyklės 2 dalimi, prie šio
sprendimo pridedamos atskirosios teisėjų Fura-Sandström ir Popović nuomonės.
Aš balsavau prieš tai, kad valstybė atsakovė tam, kad atlygintų pareiškėjui reikalaujamą turtinę žalą, turi
priimti specialų transseksualų lyties pakeitimo įstatymą pagal Civilinio kodekso 2.27 straipsnį per
3 mėnesius nuo tada, kai sprendimas taps galutinis (žr. 74 punkto 5 papunktį rezoliucinėje dalyje). Dėl visų
kitų aspektų aš sutinku su dauguma.
Mane labiausiai neramina tai, kad priimdamas tokį sprendimą Teismas rizikuoja veikti ultra vires.
Konvencijoje yra aiškiai nustatytas kompetencijų pasidalijimas. Vadovaujantis Konvencijos 41 straipsniu,
kai yra pripažįstamas Konvencijos ar jos Protokolų pažeidimas ir jeigu Aukštosios Susitariančiosios Šalies
vidaus teisė leidžia tik iš dalies atitaisyti žalą, Teismas turi prireikus nukentėjusiai šaliai priteisti teisingą
atlyginimą. Konvencijos 46 straipsnio 2 dalyje yra nurodoma, kad galutinis Teismo sprendimas turi būti
perduodamas Ministrų Komitetui, kuris prižiūri jo vykdymą.
Vertindama šią bylą, aš norėčiau pateikti šias pastabas:
Pareiškėjas reikalavo 57 408 eurų sumos turtinei žalai atlyginti dėl medicininių išlaidų, prarastų pajamų,
gydymo hormonais ir galimo lyties pakeitimo operacijos užbaigimo užsienyje išlaidų (70–71 sprendimo
punktai). Pareiškėjas taip pat teigė, kad net jeigu Lietuvos teisės spraga galiausiai būtų užpildyta, vis tiek
nebūtų perspektyvos atlikti lyties pakeitimo operaciją Lietuvoje per protingą laiką (žr. 71 sprendimo punktą).
Taigi kyla klausimas, ar įpareigojimas Vyriausybei atsakovei priimti reikalingą įstatymą būtų iš tiesų
„teisingas atlyginimas nukentėjusiai šaliai“. Neatrodytų, kad pareiškėjas šioje byloje tuo tiki.
Aš žinau, kad Teismas gali paskirti bendrąsias priemones tam, kad užkirstų kelią panašiems
pažeidimams ateityje (žr., pavyzdžiui, Broniowski v. Poland [GC], no. 31443/96, ECHR 2004-V, ir HuttenCzapska v. Poland [GC], no. 35014/97, ECHR 2006, kur pažeidimai kilo dėl sisteminės problemos,
susijusios su ydingu vidaus teisės veikimu, o Teismo nagrinėjimo laukė daug panašių bylų, ir taip pat buvo
daug potencialių pareiškėjų). Tačiau šis pareiškimas skiriasi nuo tokių bylų, nes čia Teismas paskyrė
bendrąją priemonę individualiai žalai atlyginti. Tik kaip alternatyvą tuo atveju, jeigu paaiškėtų, kad
įstatyminės priemonės bus neįmanoma priimti per nurodytą laikotarpį, valstybė atsakovė įpareigota sumokėti
40 000 eurų turtinei žalai atlyginti (žr. 74 punkto 6 papunktį rezoliucinėje dalyje). Mano nuomone, taip nėra
priteisiamas teisingas atlyginimas pareiškėjui, kaip yra reikalaujama 41 straipsnyje.
Dėl šių priežasčių aš pirmenybę teikčiau tiesiog pinigų priteisimui patirtai turtinei žalai atlyginti ir kad
būtinybę priimti naują įstatymą Teismas nurodytų tik kaip antraeilę priemonę.
Gerbdamas daugumos teisėjų nuomonę, aš su ja nesutinku dėl šių priežasčių.
Nepaisant to, kad aš kartu su savo kolegomis balsavau už pareiškimo priimtinumą šioje byloje, vėliau
pakeičiau savo nuomonę, atsižvelgdamas į šalių pasisakymus žodinio nagrinėjimo metu.
Viena vertus, pareiškėjas teigė, kad jis niekada nebandė pasinaudoti jokiomis vidaus teisinės gynybos
priemonėmis dėl tariamo jų neveiksmingumo. Kita vertus, Vyriausybė teigė, kad pastaruoju metu buvo
priimtas įtikinantis Konstitucinio Teismo sprendimas dėl vidaus teisminių teisinės gynybos priemonių.
Tokiomis aplinkybėmis mano požiūris yra dvejopas: arba reikia grįžti prie pareiškimo priimtinumo
klausimo, arba reikia ex officio kelti Konvencijos 13 straipsnio klausimą, vertinant kartu su Konvencijos 8 ar
3 straipsniais, tokiu būdu išsamiai persvarstant klausimą ir nusprendžiant, ar vidaus teisėje yra veiksminga
priemonė.
Aš teikčiau pirmenybę grįžimui prie priimtinumo klausimo, darydamas nuorodą į 2006 m. liepos 6 d.
priimtinumo nutarimo šioje byloje 1 punktą Teisės dalyje, kuriame nutarimas Valašinas v. Lietuva
(44558/98) nurodomas kaip vienintelis šaltinis. Vis dėlto pastarasis precedentas aiškiai skiriasi nuo šios
bylos. Valašino priimtinumo nutarimas, palankus pareiškėjui, kuris nesinaudojo vidaus teisinės gynybos
priemonėmis, buvo priimtas po to, kai Teismas atliko pareiškėjo kalinimo sąlygų vietos tyrimą. Dabartinėje
byloje Teismas tiesiog pritarė pareiškėjo teiginiams, kad nebuvo veiksmingos vidaus teisinės gynybos
priemonės. Pareiškėjo teiginys buvo grindžiamas teisės spraga, esančia vidaus teisės sistemoje, dėl to, kad
Vyriausybė nepriėmė specialaus įstatymo tuo klausimu ar nepateikė jo projekto. Tačiau pagal Lietuvos teisę
yra ir buvo pirminis teisės aktas (2001 m. Civilinio kodekso 2.27 straipsnio 1 dalis), kuris atitinka pareiškėjo
siekius.
Matyti, kad pareiškėjas kreipėsi į Sveikatos apsaugos ministeriją, kuri neatsakė. Tokiomis aplinkybėmis
pareiškėjas turėjo paduoti skundą prieš administraciją dėl neveikimo, ko pareiškėjas, nors ir atstovaujamas
teisininko, nepadarė.
Tvirtindamas apie vidaus priemonių neveiksmingumą ir net nebandęs kreiptis į vidaus teismus,
pareiškėjas akivaizdžiai remiasi prielaida, kad teismai kažkodėl nenorės spręsti jo naudai, nepaisydami
aiškios teisinės nuostatos Civiliniame kodekse.
Galima tik spekuliuoti, kad šis tvirtinimas kilo dėl nuomonės, kad teismų sistema vis dar yra ankstesnio
autoritarinio komunistinio režimo liekana. Tokie teismai atsisakytų konstruktyvaus požiūrio į teisės nuostatą
dėl teisėjų, kurie anksčiau dešimtmečius dirbo bijodami politinės valdžios, mentaliteto. Todėl jie buvo linkę
laikytis griežto rašytinės teisės tekstų aiškinimo pagal jų raidę. Taigi, pareiškėjas akivaizdžiai bijojo, kad,
nesant specialaus įstatymo, vidaus teismai gali atsisakyti taikyti pirminį teisės aktą.
Vis dėlto, nepaisant to, kad socialinė raida ir pokyčiai reikalauja laiko, nėra nieko, kas patvirtintų
teiginį, jos šiais laikais pareiškėjui gali būti leidžiama apeiti Konvencijos Aukštosios Susitariančiosios Šalies
teismus, remiantis jų prima facie neveiksmingumu. Toks požiūris yra visiškai nepagrįstas. Priešingai,
nacionaliniai teisėjai turi būti skatinami imtis ryškesnio vaidmens, aiškinant vidaus teisės nuostatas, o
pareiškėjams neturi būti leidžiama apeiti savo vidaus teismus. Prieš pateikdami pareiškimąTeismui,
pareiškėjai turi kreiptis į vidaus teismus.
Be to, Vyriausybė teigė, kad vidaus teismų praktika vystėsi. Tai galima matyti iš Lietuvos Respublikos
Konstitucinio Teismo sprendimo bendru klausimu apie teisinės gynybos priemones vidaus teismuose.
Konstitucinis Teismas inter alia teigė: „<...> teismai <...> sprendžia bylas ir privalo aiškinti teisę, kad galėtų
ją taikyti“. Be to, Konstitucinis Teismas nurodė, kad jeigu teismai neaiškintų teisės „tuomet tektų
konstatuoti, kad teismai <...> ne vykdo teisingumą pagal teisę, o tik formaliai taiko teisės aktų straipsnius“
(Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, byla Nr. 34/03, 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas, § 6.2.3.3.).
Atrodo, kad teisėjų dauguma buvo įtikinta, nors ir nėra jokių įrodymų, kad Lietuvos teismai norės
taikyti būsimą įstatymą, jei toks bus priimtas Vyriausybei pateikus jo projektą, bet jie netaikytų jau esančių
teisės aktų. Toks įsitikinimas atrodo nepagrįstas, ypač atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas niekada nebandė
kreiptis į vidaus teismus.
Šalių pozicija yra tokia: pareiškėjas nepanaudojo vidaus teisinės gynybos priemonių, pasirinkdamas
paprasčiausią tvirtinimą apie jų neveiksmingumą, nors jis negalėjo pagrįsti tokių teiginių įrodymų, tuo tarpu
Vyriausybė rėmėsi vidaus teismų praktikos dėl teisinės gynybos priemonių vystymusi.
Aš pritariu Vyriausybės išankstiniam prieštaravimui dėl vidaus teisinės gynybos priemonių
nepanaudojimo ir manau, kad pareiškimas yra pirmalaikis. Todėl jis yra nepriimtinas pagal Konvencijos
35 straipsnio 1 ir 4 dalis.
Tekstas iš mūsų archyvo (Europos Žmogaus Teisių Teismo HUDOC duomenų bazė). © Council of Europe / European Court of Human Rights. Reuse permitted with attribution; the Court's translations into languages other than English and French are not authoritative.