(Pareiškimų Nr. 74357/01, 26764/02 ir 27434/02)
2008 m. vasario 19 d.
2Sprendimas byloje KUOLELIS, BARTOŠEVIČIUS ir BUROKEVIČIUS prieš LIETUVĄ
Byloje Kuolelis, Bartoševičius ir Burokevičius prieš Lietuvą,
Europos Žmogaus Teisių Teismas (trečiasis skyrius), posėdžiaujant
kolegijai, sudaryta iš:
pirmininkės F. TULKENS,
teisėjų A. BAKA,
J.-P. COSTA, paskirto dalyvauti nuo Lietuvos,
I. CABRAL BARRETO,
R. TÜRMEN,
M. UGREKHELIDZE,
D. POPOVIĆ,
ir skyriaus kanclerės S. DOLLÉ,
po svarstymo 2008 m. sausio 29 d. uždarame posėdyje,
skelbia pastarąją dieną priimtą šį sprendimą:
1Bylą prieš Lietuvos Respubliką pradėjo Juozas Kuolelis (pirmasis
pareiškėjas), Leonas Bartoševičius (antrasis pareiškėjas) ir Mykolas
Burokevičius (trečiasis pareiškėjas), kurie 2001 m. liepos 16 d. ir 2002 m.
birželio 23 d. pateikė Teismui tris pareiškimus (Nr. 74357/01, 26764/02 ir
27434/02) pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos
(Konvencija) 34 straipsnį.
2Pareiškėjams atstovavo Vilniuje praktikuojantys advokatai atitinkamai E.
Šajaukaitė, A. Zamalaitis ir V.-R. Lekavičienė. Pareiškėjams buvo skirta teisinė
pagalba pagal Europos Tarybos schemą. Lietuvos Vyriausybei (Vyriausybė)
atstovavo jos atstovė Elvyra Baltutytė.
3Pareiškėjai skundėsi, kad jie buvo persekiojami baudžiamąją tvarka ir
nuteisti už teisės pažeidimus, kurių nebuvo galima numanyti bylai reikšmingu
metu, ir kad baudžiamųjų bylų nagrinėjimas buvo nepagrįstai ilgas.
42004 m. lapkričio 1 d. Teismas pakeitė savo skyrių sudėtį (25 taisyklės 1
dalis). Ši byla buvo priskirta naujai sudarytam antrajam skyriui (52 taisyklės 1
dalis). Teisėja, išrinkta nuo Lietuvos, D. Jočienė nusišalino nuo bylos
nagrinėjimo (28 taisyklė), todėl Vyriausybė vietoje jos paskyrė J.-P. Costa, nuo
Prancūzijos išrinktą teisėją (Konvencijos 27 straipsnio 2 dalis ir 29 taisyklės 1
dalis). 2006 m. sausio 5 d. nutarimu kolegija sujungė pareiškimus (42 taisyklės
1 dalis) ir paskelbė juos iš dalies priimtinais.
5Pareiškėjai ir Vyriausybė pateikė savo papildomas rašytines pastabas (59
straipsnio 1 dalis).
3FAKTAI
6Pareiškėjai yra Lietuvos Respublikos piliečiai, gimę atitinkamai 1930 m.,
1928 m. ir 1927 m. Pareiškimų pateikimo metu pirmasis ir trečiasis pareiškėjai
atlikinėjo bausmę įkalinimo įstaigoje Rasų g., Vilniuje (Vilniaus 2-ieji pataisos
namai), o antrasis pareiškėjas gyveno minėtame mieste.
7Šios bylos istorinis ir politinis kontekstas, išdėstytas toliau minimuose
vidaus teismų priimtuose sprendimuose, gali būti apibendrintas taip.
81939 m. rugpjūčio 23 d. Stalino vadovaujama Tarybų Sąjunga (toliau
tekste kartais vadinama TSRS) pasirašė nepuolimo sutartį su hitlerine Vokietija
(Molotovo-Ribentropo paktą). Pagal papildomą slaptąjį protokolą, šalių
patvirtintą 1939 m. rugpjūčio 23 d. ir pakeistą 1939 m. rugsėjo 28 d., Baltijos
valstybės buvo priskirtos TSRS interesų sferai tuo atveju, jeigu ateityje įvyktų
šių, tuo metu buvusių nepriklausomų, valstybių teritoriniai ir politiniai
pertvarkymai. Įteikusi ultimatumą, reikalaujantį įleisti neapibrėžtą kiekį
sovietinių karinių dalinių apsistoti Baltijos šalyse, 1940 m. birželio 15 d.
sovietų kariuomenė įsiveržė į Lietuvą. Lietuvos Vyriausybė buvo nuversta ir
Tarybų Sąjungos Komunistų Partijos (TSKP), vienintelės TSRS partijos,
nurodymu buvo suformuota nauja vyriausybė. 1940 m. rugpjūčio 3 d. Tarybų
Sąjunga užbaigė Lietuvos aneksiją, priimdama aktą, kuriuo Lietuva buvo
inkorporuota į TSRS sudėtį ir pavadinta Tarybų Sąjungos dalimi – Lietuvos
Tarybų Socialistine Respublika (LTSR). LTSR Vyriausybę paskyrė ir
kontroliavo TSKP regioninis padalinys Lietuvos Komunistų Partija (LKP).
9Devintojo dešimtmečio pabaigoje Lietuvoje, kaip ir kitose Rytų Europos
šalyse, ėmė reikštis socialinis spaudimas dėl politinio gyvenimo
demokratizavimo. Tarybų Sąjungoje įvedus saviraiškos laisvę, Lietuvoje ėmė
formuotis masiniai politiniai judėjimai, kurie smerkė šalies aneksiją ir skelbė,
kad reikia kurti naują visuomenę, inter alia paremtą Lietuvos identitetu ir
vertybėmis, pabrėžiant poreikį atkurti valstybės nepriklausomybę.
101989 m. gruodžio 24 d. TSRS liaudies deputatų suvažiavime buvo
priimtas nutarimas „Dėl 1939 m. Tarybų Sąjungos ir Vokietijos nepuolimo
sutarties politinio ir teisinio įvertinimo“. Sutartis buvo pripažinta neteisėta ir
negaliojančia nuo pat jos pasirašymo dienos. Nutarime buvo skelbiama, kad
teritorijų padalijimas į Tarybų Sąjungos ir Vokietijos įtakos sferas prieštaravo
kelių kitų šalių, tokių kaip Baltijos valstybės, suverenitetui ir nepriklausomybei.
Po šio nutarimo LTSR Aukščiausioji Taryba 1990 m. vasario 7 d. priėmė
nutarimą, kuriuo Lietuvos įtraukimas į TSRS sudėtį 1940 m. buvo paskelbtas
neteisėtu.
4Sprendimas byloje KUOLELIS, BARTOŠEVIČIUS ir BUROKEVIČIUS prieš LIETUVĄ
111989 m. pabaigoje LKP nusprendė atsiskirti nuo TSKP. Naujoji LKP iš
karto paskelbė remianti Lietuvos nepriklausomybę ir daugiapartinę politinę
sistemą. Tuo pačiu metu buvusios LKP narių mažuma sukūrė naują partiją
LKP/TSKP. Vienas iš jos politinės programos tikslų buvo išlaikyti Lietuvą
TSRS sudėtyje.
12Pirmieji nepriklausomi parlamentiniai rinkimai Lietuvoje įvyko 1990 m.
vasario 24 d. dar valdant sovietams. Į Aukščiausiąją Tarybą (Parlamentą)
nebuvo išrinktas nei vienas LKP/TSKP narys.
131990 m. kovo 11 d. naujai išrinkta Aukščiausioji Taryba priėmė
Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo aktą, kuriuo Lietuvos Respublika
buvo vėl paskelbta nepriklausoma ir suverenia valstybe, o Lietuvos įjungimas į
TSRS buvo pripažintas negaliojančiu. Aukščiausioji Taryba taip pat atkūrė tam
tikras 1938 m. Lietuvos Konstitucijos nuostatas ir priėmė Laikinąjį pagrindinį
įstatymą, kuriame buvo numatyti Lietuvos valstybės konstituciniai principai
(žr. §§ 63-71 toliau). Tą pačią dieną Aukščiausioji Taryba patvirtino Lietuvos
Respublikos Vyriausybę ir paskelbė, kad galioja visi ankstesni įstatymai ir
teisės aktai, neprieštaraujantys Laikinajam pagrindiniam įstatymui.
14Tarybų Sąjunga daug kartų spaudė Lietuvą atsisakyti nepriklausomybės
ir 1990 m. balandžio 14 d. pareikalavo panaikinti „Kovo įstatymus“.
Nepaklusus šiam reikalavimui, iš karto buvo pradėta ekonominė blokada.
Ieškodama kompromiso, 1990 m. balandžio 18 d. Aukščiausioji Taryba priėmė
nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos ir Tarybų Socialistinių Respublikų
Sąjungos santykių plėtojimo“, kuriame buvo skelbiama, kad preliminarių
parlamentinių konsultacijų tarp šalių, jeigu jos prasidėtų, laikotarpiu iki 1990
m. gegužės 1 d. Lietuva nepriims naujų politinių teisės aktų. TSRS į tai
nereagavo. Taigi, Vyriausybės atsakovė manymu, šis nutarimas neįsigaliojo.
151990 m. gegužės 23 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba
paskelbė, kad prasidėjus deryboms su Tarybų Sąjunga bus laikinai sustabdyti
1990 m. kovo 11 d. teisės aktų realizavimo veiksmai ir sprendimai. Tokiu būdu
buvo siekiama išspręsti klausimus, kylančius dėl nepriklausomos Lietuvos
valstybės atkūrimo (žr. § 67 toliau). Tačiau vėlgi, pasak Vyriausybės, šis
sustabdymas neįsigaliojo, kadangi Tarybų Sąjunga neatsiuntė formalaus
atsakymo Lietuvos valdžios institucijoms.
161990 m. birželio 27 d. Kremliuje, Maskvoje, įvyko dviejų valstybių
vadovų susitikimas. Tuometinis Tarybų Sąjungos Prezidentas Michailas
Gorbačiovas atsisakė atšaukti ekonominę blokadą, kadangi jis nesutiko, jog
Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo akto „moratoriumas“ yra
įmanomas. 1990 m. liepos 12 d. Lietuvos Aukščiausioji Taryba kreipėsi į TSRS
Aukščiausiąją Tarybą, prašydama paskelbti neteisėta 1940 m. rugpjūčio 3 d.
aneksiją ir išbraukti Lietuvos vardą iš Tarybų Sąjungos Konstitucijos.
171990 m. birželio 29 d. Aukščiausioji Taryba priėmė pareiškimą, kuriuo
paskelbė sustabdanti iš Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo akto
kylančius teisinius veiksmus prasidėjus formalioms deryboms su Tarybų
528 d. Aukščiausioji Taryba sąlyginį moratoriumą paskelbė nebegaliojančiu (žr.
§ 70 toliau). Moratoriumas, kuris, pasak Vyriausybės, bet kuriuo atveju
neįsigaliojo, neturėjo įtakos paties Akto teisėtumui.
181990 m. lapkričio 10 d. buvo pakeistas Baudžiamojo kodekso 70
straipsnis, kuriuo, inter alia, buvo numatytas draudimas trikdyti Lietuvos
Respublikos konstitucinę tvarką, skirtingai nuo ankstesnio antisovietinės
veiklos draudimo (žr. § 78 toliau).
191991 m. sausio 10 d. TSRS Prezidentas Gorbačiovas viešai pareikalavo,
kad Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba „nedelsiant atstatytų TSRS ir
LTSR Konstitucijų juridinę galią Lietuvoje“.
201991 m. sausio 11 d. LKP/TSKP nusiuntė Lietuvos Vyriausybei
ultimatumą, reikalaudama laikytis TSRS Prezidento pareiškimo. Priešingu
atveju LKP/TSKP skelbė įsteigsianti „Lietuvos nacionalinio gelbėjimo
komitetą“, „kuris pasirūpins LTSR ateities klausimais“. 1991 m. sausio 14 d.
Aukščiausioji Taryba paskelbė minėto komiteto veiklą neteisėta,
antikonstitucine, antivalstybine ir nusikalstama, tokios veiklos dalyviai buvo
perspėti, kad jie atsakys pagal Lietuvos Respublikos įstatymus.
211991 m. sausio 11-13 d. sovietinė kariuomenė vykdė karines operacijas
prieš Lietuvos Vyriausybę. Sovietų karinės pajėgos jėga okupavo Krašto
apsaugos ministerijos pastatą, Vilniaus televizijos bokštą, Lietuvos nacionalinio
radijo ir televizijos pastatą ir Vilniaus geležinkelio stotį. Sovietų kariuomenė
taip pat mėgino užimti Lietuvos Parlamento rūmus ir kitas valstybės valdymo
įstaigas. Lietuvos Respublikos institucijų ginti susirinko didžiulės minios vietos
gyventojų. Trylika Lietuvos civilių gyventojų žuvo ir virš tūkstančio buvo
sužeisti konfliktų su sovietine kariuomene metu 1991 metų naktį iš sausio 12osios į 13-ąją.
221991 m. vasario 9 d. Lietuvoje nacionaliniu mastu buvo surengtas
plebiscitas, kurio metu visuomenės buvo prašoma atsakyti, ar ji pritaria tokiam
teiginiui: „Lietuvos valstybė yra nepriklausoma ir demokratinė respublika“.
Daugiau kaip trys ketvirtadaliai referendume dalyvavusių asmenų į klausimą
atsakė teigiamai. 1991 m. vasario 11 d. Aukščiausioji Taryba priėmė įstatymą,
kuriame numatyta, kad teiginys „Lietuvos valstybė yra nepriklausoma
demokratinė respublika“ yra pamatinis konstitucinis valstybės principas.
231991 m. rugpjūčio 19 d. Maskvoje bandytas įvykdyti perversmas pučas. Pučistai, pasivadinę Valstybiniu ypatingosios padėties komitetu,
paskelbė, kad Prezidentas Gorbačiovas nušalinamas nuo pareigų, paskyrė save
vienintele valdžia ir įvedė ypatingąją padėtį tam tikruose TSRS regionuose. Po
dviejų dienų pučistų perversmas žlugo.
24Iš karto po Maskvos pučo žlugimo 1991 m. rugpjūčio ir rugsėjo
mėnesiais naujoji Lietuvos Vyriausybė sulaukė diplomatinio pripažinimo, inter
alia iš TSRS, Europos Bendrijų bei Jungtinių Amerikos Valstijų. TSRS buvo
suverenią valstybę, kaip ji yra apibrėžta „1990 m. kovo 11 d. pagrindiniuose
6Sprendimas byloje KUOLELIS, BARTOŠEVIČIUS ir BUROKEVIČIUS prieš LIETUVĄ
aktuose“. TSRS panaikino 1940 m. įstatymą, kuriuo Lietuva buvo inkorporuota
į TSRS sudėtį.
25Kas dėl Lietuvos Komunistų Partijos veiklos, 1990 m. liepos 2 d.
Teisingumo ministerija atmetė prašymą įregistruoti „LTSR piliečių komitetą“,
kadangi jo tikslai laikyti nesuderinamais su Laikinuoju pagrindiniu įstatymu.
1991 m. rugpjūčio 22 d. Aukščiausioji Taryba priėmė nutarimą dėl LKP/TSKP
veiklos Lietuvoje. Šiuo nutarimu buvo patvirtintas LKP/TSKP neteisėtumas ir
imtasi priemonių užtikrinti, kad ši organizacija būtų likviduota ir sugrąžintas
turtas, kurį minėta partija bei jos antrinės organizacijos buvo konfiskavusios su
sovietinių karinių dalinių pagalba. Vyriausybės teigimu, iki tol, kol sovietinės
karinės pajėgos pradėjo trauktis po pučo Maskvoje žlugimo, nebuvo galimybių
imtis veiksmingų priemonių prieš šią organizaciją.
261990 m. lapkričio mėn. buvo iškelta pirmoji baudžiamoji byla dėl
sovietinių karinių pajėgų veiksmų prieš protesto mitingą. Buvo tiriami keli
pažeidimai. Per 1991-uosius metus įvairiems LKP/TSKP nariams ar
kolaborantams iš viso buvo iškeltos dar 8 baudžiamosios bylos dėl
pasikėsinimų smurtu nuversti demokratiškai išrinktą Lietuvos valdžią ir
valstybės suvereniteto pažeidimo. Iš pradžių baudžiamojon atsakomybėn buvo
ketinta patraukti 49 asmenis, tačiau keli iš jų paspruko į Baltarusiją ir Rusiją, ir
juos buvo atsisakyta išduoti, nežiūrint Lietuvos pareigūnų pastangų vizitų į šias
šalis metu. Tyrimui trukdė nepakankamas tarpvalstybinis bendradarbiavimas.
Galiausiai, teisiami buvo tik 6 asmenys, tarp jų ir pareiškėjai, kurie buvo
LKP/TSKP vadovai ir buvo įtariami diversine veikla. Devynios bylos vėliau
buvo sujungtos į vieną baudžiamąją bylą. Ši byla Lietuvos visuomenei buvo
žinoma kaip „sausio 13-osios byla“, susijusi su tragiškais įvykiais 1991 metais
naktį iš sausio 12-osios į 13-ąją (žr. § 21 pirmiau).
27Pirmasis pareiškėjas buvo kelis kartus apklaustas kaip liudytojas po
Maskvos pučo žlugimo 1991 m. rugpjūčio mėn. 1994 m. birželio 28 d. jis buvo
sulaikytas ir apklaustas kaip įtariamasis. 1994 m. liepos 1 d. jis buvo paleistas,
paskyrus kardomąją priemonę rašytinį pasižadėjimą neišvykti. Jis buvo
įkalintas, pirmos instancijos teismui priėmus apkaltinamąjį nuosprendį (žr. § 51
toliau).
281994 m. lapkričio 15 d. buvo priimtas nutarimas pareikšti kaltinimus
antrajam pareiškėjui pagal Baudžiamojo kodekso 67 ir 70 straipsnius. Jis
nebuvo suimtas, tačiau jam buvo paskirta kardomoji priemonė rašytinis
pasižadėjimas neišvykti iš šalies. Jis buvo įkalintas po to, kai pirmos instancijos
teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį (žr. §§ 52-53 toliau).
29Trečiasis pareiškėjas buvo pripažintas įtariamuoju 1991 m. rugpjūčio 22
d. pradėtoje baudžiamojoje byloje. Šiam pareiškėjui pabėgus, 1991 m.
rugpjūčio 27 d. buvo priimtas nutarimas skelbti kaltinamojo paiešką. Trečiasis
pareiškėjas teigė, kad nenustatytą 1994 m. dieną Baltarusijoje jį pagrobė
7Lietuvos valdžios institucijos ir neteisėtai atgabeno atgal į Lietuvą. 1994 m.
sausio 15 d. jis buvo suimtas ir buvo įkalintas iki nuteisimo (žr. §§ 54-55
toliau).
30Ikiteisminis tyrimas buvo baigtas 1994 m. gruodžio 5 d. Nuo 1994 m.
gruodžio 11 d. iki 1996 m. balandžio 15 d. pirmajam ir antrajam pareiškėjui
buvo leista susipažinti su bylos medžiaga. Trečiasis pareiškėjas galėjo
susipažinti su bylos medžiaga nuo 1994 m. gruodžio 10 d. iki 1996 m. gegužės
31 d.
31Parengiamojo tyrimo metu buvo apklausti 3 344 liudytojai ir 1 349
nukentėjusieji. Be to, buvo atlikta 1 190 įvairių ekspertizių. Atliktos 182 kratos
ir 77 turto areštai. Pasak Vyriausybės, buvo bandymų sunaikinti tam tikrą, su
byla susijusią, medžiagą ir kai kurios medžiagos dalys buvo rastos sudegintos.
Reikėjo laiko medžiagos turiniui nustatyti. Didelė dalis medžiagos buvo rusų
kalba, todėl ją reikėjo išversti. Be to, apklausiant kelis kaltinamuosius taip pat
buvo reikalingas vertimas.
321996 m. birželio 19 d. šešiems kaltinamiesiems, tarp jų ir pareiškėjams,
buvo patvirtinta kaltinamoji išvada. Byla, kurią sudarė 332 įrodymų tomai,
buvo perduota nagrinėti Vilniaus apygardos teismui.
33Teisminis bylos nagrinėjimas prasidėjo 1996 m. lapkričio 12 d. Nuo
minėtos dienos iki 1997 m. sausio 21 d. prokurorai skaitė kaltinamąją išvadą,
kurią sudarė 15 tomų. Dėl pareiškėjų ligos buvo paskelbta kelių dienų
pertrauka.
341996 m. gruodžio 10 d., 1997 m. gegužės 12 d., birželio 23 d., spalio 22
d., gruodžio 4 d. ir 18 d. teisminis bylos nagrinėjimas buvo atidėtas dėl kai
kurių teisiamųjų sveikatos būklės.
35Nuo 1997 m. gegužės 29 d. iki birželio 2 d. teisminis bylos nagrinėjimas
buvo atidėtas dėl trečiojo pareiškėjo pablogėjusios sveikatos būklės.
361997 m. birželio 23 d. teismas patenkino 9 nukentėjusiųjų prašymus
atlikti teismo medicinos ekspertizes.
37Nuo 1997 m. birželio 30 d. iki rugpjūčio 11 d. teismo atostogos.
381997 m. spalio 22 d., lapkričio 17-18 d., gruodžio 5-15 d., gruodžio 1823 d. ir nuo 1997 m. gruodžio 23 d. iki 1998 m. sausio 6 d. teisminis bylos
nagrinėjimas negalėjo būti tęsiamas dėl vieno ar kelių teisiamųjų ligos arba dėl
tam tikrų liudytojų neatvykimo į teismo posėdį.
391998 m. sausio 27 d., vasario 2-10 d., vasario 13-18 d., nuo vasario 19 d.
iki kovo 16 d., nuo kovo 26 d. iki balandžio 20 d. ir gegužės 12-15 d. teisminis
bylos nagrinėjimas buvo atidėtas dėl vieno ar kelių teisiamųjų prastos sveikatos
būklės.
40Nuo 1998 m. birželio 1 d. iki 8 d. teisminis bylos nagrinėjimas buvo
atidėtas, kadangi į teismo posėdį neatvyko vienas iš gynybos advokatų.
41Nuo 1998 m. liepos 9 d. iki rugsėjo 3 d. bylos nagrinėjimas buvo atidėtas
dėl teismo atostogų.
8Sprendimas byloje KUOLELIS, BARTOŠEVIČIUS ir BUROKEVIČIUS prieš LIETUVĄ
42Nuo 1998 m. rugsėjo 15 d. iki spalio 19 d. bylos nagrinėjimas buvo
atidėtas trečiojo pareiškėjo ir jo advokato prašymu suteikti laiko pasirengti
gynybai.
43Nuo 1998 m. spalio 19 d. iki 27 d. teismas dar kartą atidėjo bylos
nagrinėjimą trečiojo pareiškėjo ir jo advokatų prašymu suteikti laiko pasirengti
gynybai dėl pakeistų kaltinimų.
44Nuo 1998 m. lapkričio 9 d. iki gegužės 7 d. šalys galėjo atsakyti į viena
kitos klausimus.
451998 m. vasario 2 d., kovo 26 d., lapkričio 3, gruodžio 14 d. ir 29 d.,
1999 m. sausio 5 d. ir 25 d., kovo 15 d. ir balandžio 19-26 d. teisminis bylos
nagrinėjimas buvo atidėtas dėl vieno ar kito teisiamojo arba jų teisinių atstovų
ligos.
46Nuo 1999 m. gegužės 7 d. iki liepos 15 d. pareiškėjai pasakė savo
baigiamąsias kalbas pirmosios instancijos teisme.
47Teisminio bylos nagrinėjimo metu buvo apklausti 3 093 liudytojai ir 1
461 nukentėjusieji.
48Remiantis Vyriausybės atsakovės apie bylą pateikta informacija, bylos,
kuriose dalyvavo sovietų kariuomenės personalas, kuriose keli kaltinamieji
pabėgo ir kuriuos išduoti TSRS atsisakė, buvo vis dar nebaigtos 2006 m. kovo
1 d. Be to, kompensacijos yra kreipęsi 77 asmenys, nukentėję dėl sovietinės
kariuomenės intervencijos 1991 m. sausio mėn.
C. Pareiškėjų nuteisimas 1999 m. rugpjūčio 23 d.
491999 m. rugpjūčio 23 d. Vilniaus apygardos teismas priėmė nuosprendį
byloje, kurią sudarė 246 puslapiai. Teismo posėdyje dalyvavo pareiškėjai ir
oficialūs jų gynėjai.
50Savo nuosprendyje Vilniaus apygardos teismas paminėjo istorinį ir
politinį bylos kontekstą (žr. §§ 7-25 pirmiau), pabrėždamas, kad TSKP ir
LKP/TSKP buvo prieš Lietuvos visuomeninio gyvenimo demokratizaciją ir
vien tik siekė išlaikyti sovietinio režimo status quo. Per nagrinėjamą laikotarpį
nuo 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo akto iki
žlugusio pučo Maskvoje 1991 m. rugpjūčio mėn. TSKP buvo galinga
organizacija, kontroliuojanti sovietų saugumą, vidaus reikalus ir karines
pajėgas, dislokuojamas Lietuvos ir kitose teritorijose. TSKP naudojo
LKP/TSKP savo kontrolės ir karinėms pajėgoms remti Lietuvoje, siekiant
nuversti teisėtą Lietuvos Vyriausybę. TSKP ir LKP/TSKP, žinodamos, kad jų
idėjas remia tik mažuma Lietuvos gyventojų, mėgino jėga nuversti demokratinį
režimą. Nustatyta, kad pareiškėjai, tuometiniai LKP/TSKP vadovai, asmeniškai
priiminėjo sprendimus ar dalyvavo veiksmuose, patvirtinančiuose jų
dalyvavimą bandant įvykdyti perversmus. Konkrečiai, pirmos instancijos
teismas nustatė tokią pareiškėjų veiklą:
i) pirmasis pareiškėjas buvo LKP/TSKP Centro komiteto sekretorius; antrasis pareiškėjas buvo LKP/TSKP Centro komiteto narys ir radijo stoties
9„Tarybų Lietuva“ direktorius; trečiasis pareiškėjas buvo LKP/TSKP Centro
komiteto pirmasis sekretorius;
ii) 1990 m. balandžio 21 d. LKP/TSKP įsteigė „LTSR piliečių komitetą“1,
kurio tikslas buvo nuversti Lietuvos Vyriausybę, nepaklusti Aukščiausiosios
Tarybos priimtiems teisės aktams ir atstatyti TSRS Konstitucijos bei kitų
sovietinių įstatymų galiojimą. Pirmasis ir trečiasis pareiškėjai buvo minėto
komiteto prezidiumo nariai;
iii) 1990 m. gegužės 12 d. trečiojo pareiškėjo iniciatyva buvo įsteigtas
„LTSR VRM partinis komitetas“, kurio tikslas buvo suformuoti
nepriklausomus policijos padalinius, pavaldžius LKP/TSKP;
iv) 1990 m. vasarą trečiojo pareiškėjo ir kitų LKP/TSKP narių iniciatyva
buvo sukurta taip vadinama „Laisvųjų verslininkų asociacija“, kurios tikslas
buvo koordinuoti, kaip alternatyva veikiančiai Lietuvos Vyriausybei, Lietuvoje
įsikūrusių TSRS ūkio subjektų veiklą;
v) 1990 m. birželio mėn. pareiškėjai įsteigė radijo stotį „Tarybų Lietuva“ Vilniaus pedagoginio universiteto patalpose, kurias sovietinė kariuomenė buvo
prievarta užėmusi;
vi) 1990 m. rugpjūčio 7 d. „LTSR piliečių komitetas“ įsteigė „darbininkų
draugoves“, kurių viešai skelbiamas tikslas buvo „priešintis neteisėtiems
priverstiniams veiksmams, jeigu bus likviduojama socialistinė santvarka ar
Lietuva neteisėtai atsiskirs nuo TSRS“;
vii) 1990 m. gruodžio 16 d. LKP/TSKP organizavo „Lietuvos demokratinių
jėgų kongresą“, kurio pirmininku buvo trečiasis pareiškėjas;
viii) 1991 m. sausio mėn. pradžioje trečiasis pareiškėjas įteikė savo
vadovams Maskvoje „TSRS prezidentinio valdymo įvedimo Lietuvoje“ planą.
Trečiasis pareiškėjas taip pat dalyvavo organizuojant įvairius mitingus ir
streikus, kuriais buvo siekiama įvykdyti minėtą planą. Vadovaudamasis minėtu
planu, 1991 m. sausio 10 d. Prezidentas Gorbačiovas viešai pareikalavo, kad
Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba „nedelsiant atstatytų TSRS ir
LTSR konstitucijų juridinę galią Lietuvoje“;
ix) 1991 m. sausio 11 d. LKP/TSKP išsiuntė Lietuvos Vyriausybei
ultimatumą, kuriame nurodoma vykdyti TSRS Prezidento reikalavimą.
Priešingu atveju LKP/TSKP paskelbė įsteigsianti „Lietuvos nacionalinio
gelbėjimo komitetą“, „kuris imsis rūpintis LTSR ateitimi“;
x) be 1991 m. sausio 11 d. ultimatumo per laikotarpį nuo 1991 m. sausio 11 d. iki 19 d. LKP/TSKP paskelbė penkias viešas deklaracijas, ragindama smurtu
nuversti nepriklausomos Lietuvos Vyriausybę ir kitas valdžios institucijas.
Pirmasis ir trečiasis pareiškėjai buvo atsakingi už šių deklaracijų parengimą, o
antrasis pareiškėjas buvo atsakingas už jų išplatinimą žiniasklaidoje;
11990 m. liepos 2 d. Teisingumo ministerija atsisakė registruoti šią organizaciją,
kadangi jos tikslai buvo laikomi prieštaraujančiais Laikinajam pagrindiniam įstatymui (žr.
§ 25 pirmiau).
10Sprendimas byloje KUOLELIS, BARTOŠEVIČIUS ir BUROKEVIČIUS prieš LIETUVĄ
xi) per sovietinės kariuomenės įsiveržima į Lietuvos nacionalinio radijo ir
televizijos rūmus ir kitus pastatus Vilniuje 1991 m. sausio 11 – 13 dienomis (žr.
§ 21 pirmiau), trečiasis pareiškėjas aktyviai kolaboravo su TSKP ir TSRS
valdžia, kurstydamas karinės jėgos su draugovininkų pagalba panaudojimą
prieš beginklius civilius gyventojus, susirinkusius prie šių pastatų ginti
Lietuvos nepriklausomybės. Tokiu būdu trečiasis pareiškėjas bendrininkavo su
sovietinės armijos kareiviais, kurie nužudė 13 Lietuvos civilių gyventojų, 16
žmonių sunkiai sužeidė ir sukėlė apysunkį ar lengvą kūno sužalojimą 724
asmenims. Visi nukentėjusieji ir sužalojimų, patirtų 1991 m. naktį iš sausio 12osios į sausio 13-ąją, rūšys buvo smulkiai išvardinti teismo nuosprendyje.
Pareiškėjai taip pat buvo nuteisti už neteisėtą Lietuvos valstybei priklausančių
pastatų okupavimą;
xii) vienas iš kartu su pareiškėjais teistų asmenų, J.J., buvo laikomas
„Lietuvos nacionalinio gelbėjimo komiteto“, kuris ypač aktyviai veikė
mėginant įvykdyti perversmą 1991 m. sausio 11 – 13 dienomis, įkūrėju ir pačiu
aktyviausiu dalyviu. Nustatyta, kad pirmasis ir antrasis pareiškėjai aktyviai
dalyvavo šio komiteto veikloje, jo vardu skleisdami įvairius viešus pareiškimus
per radijo stotį „Tarybų Lietuva“. Šiais pareiškimais buvo skatinama jėga
nuversti teisėtą Lietuvos Vyriausybę;
xiii) 1991 m. sausio 14 d. Aukščiausioji Taryba priėmė nutarimą dėl
vadinamojo „Lietuvos nacionalinio gelbėjimo komiteto“, kuriuo paskelbė
komiteto įsteigimą ir veiklą „antikonstitucinio, antivalstybinio pobūdžio ir todėl
neteisėtais“;
xiv) po 1991 m. sausio mėn. įvykių pareiškėjai ir toliau, su sovietų armijos
pagalba, neteisėtai laikė užėmę kelis pastatus, tarp jų ir Lietuvos nacionalinio
radijo ir televizijos pastatą Vilniuje;
xv) 1991 m. kovo 17 d. LKP/TSKP nesėkmingai mėgino organizuoti
referendumą dėl Lietuvos pasilikimo TSRS sudėtyje. Trečiasis pareiškėjas
buvo ypač aktyviai dalyvavo šioje veikloje;
xvi) pareiškėjai tęsė antivalstybinę veiklą LKP/TSKP iki žlugusio pučo
Maskvoje 1991 m. rugpjūčio mėn.;
xvii) LKP/TSKP buvo pripažinta antivalstybine organizacija tuo metu
galiojusio Baudžiamojo kodekso 70 straipsnio požiūriu (žr. § 78 toliau). „LTSR
piliečių komitetas“, „LTSR VRM partinis komitetas“, „Laisvųjų verslininkų
asociacija“, radijo stotis „Tarybų Lietuva“, darbininkų draugovės, „Lietuvos
demokratinių jėgų kongresas“ ir „Lietuvos nacionalinio gelbėjimo komitetas“,
kuriuos visus įsteigė arba kontroliavo LKP/TSKP, taip pat buvo pripažinti
antivalstybiniais;
xviii) dėl pirmojo pareiškėjo teismas konstatavo, kad, užimdamas
LKP/TSKP Centro komiteto sekretoriaus pareigas, jis nuo 1990 m. kovo 11 d.
Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo akto iki Maskvos pučo žlugimo
1991 m. rugpjūčio mėn. viešai ragino smurtu nuversti teisėtą Lietuvos
Vyriausybę ir apriboti Lietuvos valstybės suverenitetą. Taip pat nustatyta, kad
pirmasis pareiškėjas trukdė demokratiškai įkurtų nepriklausomos Lietuvos
11institucijų funkcionavimui ir dalyvavo pirmiau minėtų antivalstybinių
organizacijų veikloje;
51Pirmasis pareiškėjas buvo nuteistas už nusikalstamas veikas, numatytas
tuo metu galiojusio Baudžiamojo kodekso 68 (vieši raginimai smurtu pažeisti
Lietuvos Respublikos suverenitetą) ir 70 (antivalstybinių organizacijų kūrimas
ir aktyvus dalyvavimas jų veikloje) straipsniuose. Jis buvo nuteistas šešerių
metų laisvės atėmimo bausme.
52Dėl antrojo pareiškėjo teismas konstatavo, kad, būdamas LKP/TSKP
Centro komiteto nariu ir radijo stoties „Tarybų Lietuva“ direktoriumi, nuo 1990
m. kovo 11 d. iki 1991 m. rugpjūčio mėn. jis dalyvavo antivalstybinių
organizacijų veikloje. Jis buvo atsakingas už įvairių laidų, inter alia raginančių
smurtu nuversti teisėtą Lietuvos Vyriausybę ir apriboti Lietuvos valstybės
suverenitetą, transliavimą.
53Antrasis pareiškėjas buvo nuteistas už nusikaltimą, numatytą tuometinio
Baudžiamojo kodekso 70 straipsnyje, ir nuteistas trejų metų laisvės atėmimo
bausme. Jis buvo išteisintas dėl kenkimo (minėto kodekso 67 straipsnis).
54Dėl trečiojo pareiškėjo pirmos instancijos teismas konstatavo, kad,
užimdamas LKP/TSKP Centro komiteto pirmojo sekretoriaus pareigas, jis nuo
1990 m. kovo 11 d. iki 1991 m. rugpjūčio mėn. dalyvavo antivalstybinių
organizacijų veikloje ir trukdė demokratiškai įkurtų nepriklausomos Lietuvos
institucijų funkcionavimui. Be to, jis viešai ragino smurtu nuversti teisėtą
Lietuvos Vyriausybę ir apriboti Lietuvos valstybės suverenitetą. Taip pat buvo
nustatyta, kad jis ragino panaudoti sovietų karines pajėgas prieš beginklius
civilius gyventojus 1991 m. sausio 12-osios ir 13-osios įvykių metu ir todėl yra
atsakingas už minėtų įvykių aukų mirtis ir sužalojimus.
55Trečiasis pareiškėjas buvo nuteistas už nusikalstamas veikas, numatytas
Baudžiamojo kodekso 68 ir 70 straipsniuose. Jis taip pat buvo nuteistas už
bendrininkavimą nužudant sunkinančiomis aplinkybėmis ir įvairių kūno
sužalojimų padarymą 1991 m. sausio 12-osios ir 13-osios įvykių metu (tuo
metu galiojusio Baudžiamojo kodekso 105, 111, 112 ir 116 straipsniai, taikyti
kartu su 18 straipsniu). Jis buvo išteisintas dėl kenkimo ir nuteistas dvylikos
metų laisvės atėmimo bausme.
56Kartu su pareiškėjais buvo nuteisti ir kiti trys teisiamieji.
572001 m. vasario 20 d. Apeliacinis teismas pakeitė pareiškėjų
apkaltinamąjį nuosprendį pagal tuometinio Baudžiamojo kodekso 70 straipsnį,
tiek, kiek tai buvo susiję su pareiškėjų veikla LKP/TSKP ir jos antrinėse
organizacijose nuo 1990 m. kovo 11 d. iki lapkričio 10 d. Apeliacinis teismas
konstatavo, kad iki 1990 m. lapkričio 10 d. įstatyminių pataisų Baudžiamojo
kodekso 70 straipsnis buvo susijęs su veikla antisovietinėse organizacijose ir
todėl negali būti pagal analogiją taikomas antilietuviškų organizacijų atžvilgiu.
12Sprendimas byloje KUOLELIS, BARTOŠEVIČIUS ir BUROKEVIČIUS prieš LIETUVĄ
atsakomybė už veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos valstybės suverenitetą (žr. § 78
toliau). Taigi, teismas konstatavo, kad vidaus baudžiamoji teisė iki 1990 m.
lapkričio 10 d. nenumatė baudžiamosios atsakomybės už pareiškėjų narystę
LKP/TSKP, ir todėl pareiškėjai gali būti nuteisti už veiklą minėtoje partijoje ir
kitose antivalstybinėse organizacijose tik po šios datos.
58Apeliacinis teismas taip pat panaikino trečiojo pareiškėjo apkaltinamojo
nuosprendžio dalį, susijusią su jo bendrininkavimu padarant apysunkius ir
lengvus kūno sužalojimus (tuometinio Baudžiamojo kodekso 112 ir 116
straipsniai, taikyti kartu su 18 straipsniu), atsižvelgęs į tai, kad buvo pasibaigęs
patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminas dėl šių nusikaltimų.
Apkaltinamasis nuosprendis buvo paliktas galioti tiek, kiek tai susiję su
pareiškėjo bendrininkavimu nužudant sunkinančiomis aplinkybėmis ir sunkių
kūno sužalojimų padarymu (tuometinio Baudžiamojo kodekso 105 ir 111
straipsniai, taikyti kartu su 18 straipsniu).
59Apkaltinamasis nuosprendis ir bausmės, skirtos pirmajam ir trečiajam
pareiškėjui pagal Kodekso 68 straipsnio 3 dalį, buvo paliktos galioti. Antrajam
pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės terminas buvo sumažintas iki vienerių
metų ir šešių mėnesių.
60Apeliacinis teismas patvirtino didžiąją dalį pirmosios instancijos teismo
išvadų ir konstatavo, kad pagal tarptautinę teisę naujoji Lietuvos Vyriausybė
turėjo teisėtą valdžią Lietuvos teritorijoje nuo 1990 m. kovo 11 d. ir kad tą
dieną buvo nutraukta 50 metų trukusi Tarybų Sąjungos okupacija ir aneksija.
Tai, kad vėliau šį faktą pripažino užsienio valstybės, buvo tik esamos realybės
pripažinimas, o tai, kad naujajai Vyriausybei reikėjo laiko pakeisti ankstesnes
sovietines struktūras, nereiškia jokios tęstinės priklausomybės nuo TSRS.
Tačiau pareiškėjai, būdami aktyvūs antivalstybiniai veikėjai ir komunistų
partijos vadovai, neteisėtai siekė nuversti Lietuvos Vyriausybę ir atstatyti
sovietų valdžią.
612001 m. gruodžio 28 d. Aukščiausiasis teismas atmetė pareiškėjų
kasacinius skundus. Ši nutartis buvo galutinė.
62Pirmojo pareiškėjo mėginimai pasiekti lygtinio paleidimo buvo
nesėkmingi. Atrodo, kad jis galiausiai buvo paleistas į laisvę 2004 m. rugpjūčio
23 d. Nenustatytą dieną, atlikęs paskirtą bausmę, antrasis pareiškėjas taip pat
buvo paleistas į laisvę. Trečiasis pareiškėjas buvo paleistas į laisvę 2006 m.
sausio 13 d.
1Konstitucinės nuostatos dėl Lietuvos Respublikos statuso
631990 m. kovo 11 d. Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo aktas
skelbė:
13„Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba, reikšdama Tautos valią, nutaria ir
iškilmingai skelbia, kad yra atstatomas 1940 metais svetimos jėgos panaikintas Lietuvos
Valstybės suvereninių galių vykdymas, ir nuo šiol Lietuva vėl yra Nepriklausoma
valstybė.
Lietuvos Tarybos 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės aktas ir 1920 m. gegužės 15
d. Steigiamojo Seimo rezoliucija dėl atstatytos Lietuvos demokratinės valstybės niekada
nebuvo nustoję teisinės galios ir yra Lietuvos Valstybės konstitucinis pamatas.
Lietuvos valstybės teritorija yra vientisa ir nedaloma, joje neveikia jokios kitos valstybės
konstitucija.
Lietuvos Valstybė pabrėžia savo ištikimybę visuotinai pripažintiems tarptautinės teisės
principams, pripažįsta sienų neliečiamumą, kaip jis suformuluotas 1975 metų Europos
saugumo ir bendradarbiavimo pasitarimo Helsinkyje Baigiamajame akte, garantuoja
žmogaus, piliečio ir tautinių bendrijų teises.
Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba kaip suverenių galių reiškėja šiuo aktu
pradeda realizuoti visą Valstybės suverenitetą.“
641990 m. kovo 11 d. Aukščiausioji Taryba įstatymu dėl 1938 m. gegužės
12 d. Lietuvos Konstitucijos galiojimo atstatymo atkūrė esmines pirminės
Lietuvos Konstitucijos nuostatas, panaikindama 1977 m. TSRS Konstitucijos ir
1978 m. LTSR Konstitucijos galiojimą.
65Tą pačią dieną Aukščiausioji Taryba priėmė Laikinąjį pagrindinį
įstatymą, nustatantį naujai atkurtos Lietuvos valstybės konstitucinius principus.
O būtent, šiame įstatyme Lietuva minima kaip suvereni demokratinė
respublika, kurioje valdžia priklauso tautai ir yra vykdoma Parlamento,
Vyriausybės bei teismų. Be to, įstatyme buvo numatyta, kad visi ankstesni
įstatymai ir teisės aktai lieka galioti tiek, kiek jie neprieštarauja naujajam
Laikinajam pagrindiniam įstatymui. Šis įstatymas galiojo iki 1992 m. lapkričio
2 d.
661990 m. kovo 11 d. ir 13 d. Aukščiausioji Taryba nutarė, kad visi TSRS
ir LTSR valdžios organai ir valstybės institucijos Lietuvos teritorijoje pereina
Lietuvos Respublikos jurisdikcijai. Šiomis nuostatomis bei 1990 m. kovo 22 d.
Vyriausybės įstatymu Lietuvos Respublikos Vyriausybei buvo suteiktos visos
galios kontroliuoti visas institucijas šalies teritorijoje.
671990 m. gegužės 23 d. Aukščiausioji Taryba priėmė Nutarimą Nr. I226, pristabdantį oficialių derybų su TSRS laikotarpiui iš Lietuvos
Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. kovo 11-osios aktų kylančius jų realizavimo
veiksmus ir sprendimus. Nutarimas turėjo įsigalioti deryboms prasidėjus.
Tačiau šis nutarimas buvo paskelbtas negaliojančiu 1990 m. birželio 29 priimtu
Nutarimu Nr. I-340, įsigaliojusiu nuo jo priėmimo.
68Aukščiau minėtą nutarimą pakeitė 1990 m. birželio 29 d. pareiškimas,
kuris numatė, kad siekiant derybų su TSRS nuo tokių derybų pradžios
skelbiamas 100 dienų pratęstinas moratoriumas Lietuvos nepriklausomos
valstybės atkūrimo aktui, tai yra sustabdomi iš jo kylantys teisiniai veiksmai:
14Sprendimas byloje KUOLELIS, BARTOŠEVIČIUS ir BUROKEVIČIUS prieš LIETUVĄ
„Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba,
Būdama ir likdama Tautos ir Valstybės suverenių galių reiškėja, atkurdama
nepriklausomą Lietuvos valstybę ir visų tų galių vykdymo tikslu siekdama tarpvalstybinių
Lietuvos Respublikos derybų su TSR Sąjunga,
Skelbia nuo tokių derybų pradžios 100 dienų moratoriumą 1990 m. kovo 11 d. Aktui dėl
Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo, t.y., sustabdo iš to kylančius teisinius
veiksmus.
Lietuvos Respublikos – TSR Sąjungos derybų pradžia, jų tikslai ir sąlygos fiksuojami
šalių įgaliotųjų delegacijų specialiu protokolu.
Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba gali moratoriumą pratęsti arba atšaukti.
Moratoriumas savaime netenka galios, nutrūkus deryboms.
Jeigu dėl kurių nors įvykių arba aplinkybių <...> Lietuvis Respublikos Aukščiausioji
Taryba negali normaliai vykdyti valstybinės valdžios funkcijų, moratoriumas tuo pačiu
momentu netenka galios“.
691990 m. rugsėjo 25 d. Aukščiausioji Taryba priėmė Politinių partijų
įstatymą, kuriame buvo patvirtinta, kad kitų valstybių politinės partijos ir
partijos, kurių veikla prieštarauja Laikinajam pagrindiniam įstatymui, yra
laikomos neteisėtomis. Įstatymo 4 straipsnyje buvo numatyta, kad tokios
partijos nėra registruojamos, o registracija yra privaloma. Politinės partijos
registruojamos tik tuo atveju, jeigu jų „veikla tarnau[ja] nepriklausomos
demokratinės Lietuvos valstybės stiprinimui“.
701990 m. gruodžio 28 d. Aukščiausioji Taryba paskelbė 1990 m. birželio
29 d. pareiškimą (moratoriumą) nebegaliojančiu ir jis daugiau nebebuvo
minimas oficialiuose dokumentuose. Atsižvelgiant į tai, kad TSRS delegacija
nesutiko pasirašyti tarpvalstybinių derybų pradžios protokolo, Aukščiausioji
Taryba atsisakė tai procedūrai numatytų principų, tarp jų ir sąlyginio
moratoriumo. Aukščiausioji Taryba numatė galimybę, kad derybos gali būti
pradėtos ir be protokolo pasirašymo, bet tik tuo atveju jeigu nebus pažeistas
Lietuvos valstybės suverenitetas.
71Atsižvelgdama į daugumos Lietuvos gyventojų nuomonę, išreikštą šalies
mastu vykusio plebiscito metu, 1991 m. vasario 11 d. Aukščiausioji Taryba
priėmė įstatymą, skelbiantį, kad teiginys „Lietuvos valstybė yra nepriklausoma
demokratinė respublika“ yra pamatinis konstitucinis principas.
2Įstatymų nuostatos dėl LKP/TSKP ir antrinių jos organizacijų
721991 m. sausio 14 d. Aukščiausioji Taryba priėmė nutarimą dėl
vadinamojo „Lietuvos nacionalinio gelbėjimo komiteto“, kuriuo paskelbė
komiteto įsteigimą ir veiklą „antikonstitucinio, antivalstybinio pobūdžio ir todėl
neteisėtais“.
731991 m. rugpjūčio 22 d. Aukščiausioji Taryba priėmė nutarimą, kuriuo
LKP/TSKP veikla buvo uždrausta.
153. Materialioji baudžiamoji teisė
74Pareiškėjai buvo nuteisti pagal 1961 m. birželio 26 d. LTSR
Aukščiausiosios Tarybos priimtą Baudžiamąjį kodeksą, kuris su daugeliu
pakeitimų galiojo Lietuvos teritorijoje iki 2003 m. gegužės 1 d., kai buvo
priimtas naujasis Baudžiamasis kodeksas.
75. Remiantis
Laikinuoju
pagrindiniu
įstatymu,
po
Lietuvos
nepriklausomybės atkūrimo 1961 m. Baudžiamojo kodekso (BK) nuostatos
galiojo tiek, kiek jos neprieštaravo Laikinajam pagrindiniam įstatymui (žr. § 65
pirmiau).
76BK 18 straipsnis įvirtino nuostatas dėl bendrininkavimo.
77BK 68 straipsnis numatė baudžiamąją atsakomybę už antisovietinę
agitaciją ir propagandą. Jame buvo numatyta bausmė, inter alia, už itin
pavojingus nusikaltimus prieš Tarybų Sąjungos valstybę ir antisovietinės,
šmeižikiškos literatūros propagavimą. 1990 m. spalio 4 d. įstatymo pakeitimu,
įsigaliojusiu 1990 m. lapkričio 10 d., buvo pakeistas BK 68 straipsnio tekstas,
numatant baudžiamąją atsakomybę už veiksmus, nukreiptus prieš Lietuvos
Respublikos suverenitetą. Šio straipsnio 3 dalis numatė iki 10 metų laisvės
atėmimo bausmę už minėtus veiksmus, padarytus vykdant kitų užsienio
valstybių ar organizacijų užduotis.
78BK 70 straipsniu buvo draudžiama kurti ir aktyviai dalyvauti
antisovietinėse organizacijose, siekiant parengti ar įvykdyti itin pavojingus
nusikaltimus prieš valstybę. Po BK pakeitimo 1990 m. lapkričio 10 d. 70
straipsnis buvo pakeistas, numatant draudimą dalyvauti veikloje, kuria siekiama
sutrikdyti viešąją ar socialinę tvarką, nustatytą Laikinajame pagrindiniame
įstatyme (Konstitucijoje), apriboti suverenias Lietuvos valstybės teises
(galias) ar jėga atskirti jos teritorijos dalį.
79Prieš Baudžiamojo kodekso pakeitimus Aukščiausioji Taryba 1990 m.
gegužės 2 d. priėmė Asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams
režimams, teisių atkūrimo įstatymą. Tokiu būdu, asmenys, nuteisti pagal BK 68
ir 70 straipsnių ankstesnę antisovietinę redakciją buvo paskelbti nekaltais
Lietuvos Respublikai ir jiems buvo atkurtos jų pilietinės teisės.
80BK 105 straipsnis numatė baudžiamąją atsakomybę už tyčinį nužudymą
sunkinančiomis aplinkybėmis.
81BK 111 straipsnis numatė baudžiamąją atsakomybę už veiksmus, kuriais
padaromas tyčinis sunkus kūno sužalojimas.
82Parlamentinės Asamblėjos Teisinių reikalų ir žmogaus teisių komitetas,
vykdydamas žmogaus teisių padėties Lietuvoje priežiūros procedūrą, atsiuntė į
šią šalį delegaciją, kuri susitiko su trečiuoju pareiškėju Lukiškių tardymo
16Sprendimas byloje KUOLELIS, BARTOŠEVIČIUS ir BUROKEVIČIUS prieš LIETUVĄ
izoliatoriuje-kalėjime. Vėliau savo 2000 m. sausio 7 d. (AS/JUR(2000)02)
ataskaitoje pranešėjas nurodė, kad:
„40. Pagrindinė išvada yra ta, kad teisingumo negalima naudoti kaip priemonės
modeliuoti neseną istoriją, kur yra dar labai mažai tyrinėta. Kyla didelė keršto troškimo
inspiravimo ir patenkinimo grėsmė tautinėje sąmonėje ir pasąmonėje, taip sukuriant naują
neteisybę.
41Pavyzdžiui, neįmanoma nustatyti provincinės komunistų partijos lyderio
savarankiškumo, o taip pat ir atsakomybės laipsnio, kol neatliktas istorinis tyrimas, kuriuo
būtų įvertintas tokio pareigūno komunistų partijos sistemoje, dominavusioje buvusioje
Tarybų Sąjungoje, sprendimų priėmimo savarankiškumo ir realios galios.“
83Pareiškėjai skundėsi, kad jiems iškeltų baudžiamųjų bylų nagrinėjimas
buvo nepagrįstai ilgas, tuo pažeidžiant Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį, kurioje,
kiek yra reikšminga, numatyta:
„Kai yra sprendžiamas <...> jam pareikšto kokio nors baudžiamojo kaltinimo klausimas,
toks asmuo turi teisę, kad bylą per įmanomai trumpiausią laiką <...> išnagrinėtų <...>
teismas. <...>“
1Pareiškėjai
84Pareiškėjai teigė, kad baudžiamasis byla buvo pradėta 1991 m., tačiau
Vyriausybė nepateikė įtikinamo paaiškinimo, pateisinančio vilkinimą, trukusį
10 metų iki galutinio bylos išsprendimo.
85Vyriausybė nurodė, kad vertintinas laikotarpis prasidėjo:
86Tačiau Vyriausybės teigimu, Teismas negali atsižvelgti į laikotarpį iki
Konvencijos įsigaliojimo Lietuvoje (t.y., 1995 m. birželio 20 d.). Vyriausybė
pabrėžė šių baudžiamųjų bylų sudėtingumą kaip lemiamą aspektą, vertinant jų
trukmės pagrįstumą. Bylą (kuri buvo pradėta kaip 9 atskiri parengtiniai tyrimai,
17kurie vėliau buvo sujungti) prieš šešis kaltinamuosius sudarė 332 tomai
parengtinio tyrimo medžiagos. Parengiamojo tyrimo metu buvo apklausti 3
344 liudytojai ir 1 349 nukentėjusieji, atlikta 1 190 ekspertizių ir 182 kratos.
Teisminio bylos nagrinėjimo metu apklausti 3 093 liudytojai ir 1 461
nukentėjusieji. Be to, pareiškėjų susipažinimas su bylos medžiaga truko nuo 12
iki 18 mėnesių.
87Vyriausybė nurodė, kad ikiteisminio tyrimo metu pareiškėjai gana
plačiai naudojosi fizine laisve, ypač nuo 1991 m. iki 1994 m. Tyrimo ar teismo
metu bylos nagrinėjimas niekada nebuvo atidėtas valstybės įstaigų prašymu.
Teisminis nagrinėjimas buvo kelis kartus atidėtas pareiškėjų prašymu dėl jų
sveikatos problemų. Byloje nebuvo reikšmingų vilkinimų, kuriuos būtų galima
priskirti valstybės įstaigų, kurios veikė uoliai viso proceso metu, kaltei. Todėl
baudžiamosios bylos nagrinėjimas nebuvo pernelyg ilgas.
88Pirmasis pareiškėjas nurodė, kad jis į procesą buvo įtrauktas nuo 1991
m. rugpjūčio mėn., nors tyrimai iš esmės buvo susiję su TSRS aukščiausio
rango kariuomenės vadų veiksmais. Iš 332 tomų tyrimo medžiagos su juo buvo
susiję tik 0,01 proc. Panašią dalį sudarė ir kitų pareiškėjų bylos. Pareiškėjai
teigė, kad du iš jų buvo gerbiami profesoriai, kurių sveikatos būklė buvo prasta,
neturėję jokios valdžios sovietinių karinių pajėgų atžvilgiu. Jie tvirtino, kad jų
gynybos teisės buvo apribotos, kadangi jie turėjo susipažinti su bylos medžiaga
per minimalų laikotarpį.
89Antrasis pareiškėjas teigė, kad jį procesas palietė nuo pat jo pradžios
1991 m. sausio 13 d. Jis buvo vieną kartą apklaustas parengiamojo tyrimo metu
ir vieną kartą teisme. Jo akistata su jokiais kitais liudytojais nebuvo surengta.
Jis buvo kaltinamas tik 5 iš 61 tirto epizodo, bet likusį laiką praleido kalėjime,
turėdamas klausytis kitiems keliamų kaltinimų. Todėl jo byla turėjo būti
atskirta nuo kitų kaltinamųjų ir skubiai išnagrinėta per kelis mėnesius. Jis
tvirtino, kad bylai turėjo būti paskirta daugiau tyrėjų, siekiant paspartinti jos
nagrinėjimą, ypač rimtesnių pažeidimų, kuriais buvo kaltinamas trečiasis
pareiškėjas, atžvilgiu.
90Trečiasis pareiškėjas taip pat pabrėžė, kad apie 10 metų trukęs tyrimas
daugiausiai buvo susijęs su sovietinių karinių pajėgų veiksmais, o pareiškėjas,
būdamas politiniu ideologu, neturėjo joms jokios teisinės valdžios. Kadangi
prokuratūra konfiskavo daugybę neaktualios dokumentacijos, susijusios su,
inter alia, komunistų partija, bylos nagrinėjimas buvo nepagrįstai ilgas ir
proceso dalyviai buvo skubinami kuo greičiau susipažinti su bylos medžiaga.
Tyrimas buvo aplaidus daugeliu atžvilgių, net ir pagrindinių teisės dokumentų
atžvilgiu. Buvo pareikšti labai platūs kaltinimai, kurių nebuvo galima įrodyti, ir
tai prilygo vilkinimui, neveiksmingumui ir neteisingumui pareiškėjų atžvilgiu.
91Teismas atkreipia dėmesį, kad vertinant proceso trukmės pagrįstumą
šioje byloje turi būti atsižvelgiama tik į Teismo kompetenciją laiko požiūriu
18Sprendimas byloje KUOLELIS, BARTOŠEVIČIUS ir BUROKEVIČIUS prieš LIETUVĄ
patenkantį laikotarpį, kuris prasidėjo 1995 m. birželio 20 d., kai Lietuva
ratifikavo Konvenciją. Šis laikotarpis baigėsi Aukščiausiojo teismo nutarties
priėmimo dieną 2001 m. gruodžio 28 d. (žr. § 61 pirmiau), t.y., po šešerių su
puse metų bylos nagrinėjimo trijų instancijų teismuose, apklausus liudytojais
bei nukentėjusiaisiais tūkstančius žmonių (§ 47 pirmiau). Iš pradžių byloje
buvo numatyti 49 kaltinamieji. Kadangi Teismas taip pat gali atsižvelgti į bylos
nagrinėjimo būklę ratifikavimo dieną, Teismas pastebi, kad ikiteisminio tyrimo
metu taip pat buvo apklausti tūkstančiai žmonių ir atlikta 1 190 įvairių
ekspertizių, kurioms reikėjo daug laiko ir išteklių nuo 1991 m. Tyrimą sudarė
332 tomai (žr. § 32 pirmiau). Pareiškėjai iš tiesų buvo įtariami nuo 1991 m., kai
prokuratūra pradėjo tyrimus. Be to, trečiasis pareiškėjas nuo 1994 m. sausio 15
d. buvo suimtas.
92Teismas primena, kad proceso trukmės pagrįstumas turi būti vertinamas
atsižvelgiant į bylos aplinkybes ir į Teismo praktikoje suformuotus kriterijus,
konkrečiai, į bylos sudėtingumą ir pareiškėjo bei atitinkamų institucijų elgesį
(žr., pavyzdžiui, Zana v. Turkey, 1997-11-25, Reports of Judgments and
Decisions 1997-VII, § 75; Pélissier and Sassi v. France, [GC], no. 25444/94, §
67, ECHR 1999-II). Teismas mano, kad ši byla neabejotinai buvo labai
sudėtinga ir nėra įrodymų, kad nacionalinės institucijos veikė nepakankamai
kruopščiai. Be to, nepaisant kelių atidėjimų pareiškėjų, kitų teisiamųjų ar jų
atstovų prašymu, Teismas mano, kad laikotarpis, kurio prireikė bylai išspręsti
tokiomis aplinkybėmis, vertinant procesą kaip visumą, nebuvo nepagrįstas.
93Todėl Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis nebuvo pažeista.
94Pareiškėjai teigė, kad buvo pažeistas Konvencijos 7 straipsnis, kuriame
numatyta:
„1. Niekas negali būti nuteistas už veiksmus ar neveikimą, kurie pagal jų padarymo
metu galiojusius valstybės įstatymus arba tarptautinę teisę nebuvo laikomi nusikaltimais.
Taip pat negali būti skiriama sunkesnė bausmė negu ta, kuri buvo taikoma nusikaltimo
padarymo metu.
2Šis straipsnis nekliudo teisti ir nubausti kiekvieną asmenį už kokius nors veiksmus ar
neveikimą, kurie jų padarymo metu pagal civilizuotų tautų visuotinai pripažintus
bendruosius teisės principus buvo laikomi nusikaltimais.“
1Pareiškėjai
95Pareiškėjai tvirtino, kad jie buvo nuteisti už Lietuvos valstybei priešišką
veiklą, vykdytą 1990 m. ir 1991 m., nors tuo metu Lietuva nebuvo
nepriklausoma valstybė. Iš tiesų padėtis šalyje 1990-asiais ir 1991-aisiais buvo
nestabili, atsižvelgiant, inter alia, į moratoriumą, sovietinių karinių dalinių
19intervenciją ir nesėkmingas derybas su TSRS. Todėl buvo sunku nuspėti, kuri
sistema išliks. Dėl narystės TSRS vienintelis tikras subjektas buvo ankstesnis
režimas ir jo įstatymai. Tai patvirtina faktas, kad piliečiai, norintys gauti pasą ar
vizą išvykti iš šalies minėto laikotarpio metu, turėjo šias procedūras tvarkyti per
Maskvą.
96Todėl, pareiškėjų nuomone, jie buvo nuteisti už veiksmus, kurių
nusikalstamumas tuo metu negalėjo būti numatomas pagal vidaus ar tarptautinę
teisę. Iki pučo Maskvoje žlugimo 1991 m. rugpjūčio mėn. Lietuvos
nepriklausomybės nebuvo pripažinusi nei Tarybų Sąjunga, nei dauguma
užsienio šalių; Lietuva neturėjo savo teritorijos ar valiutos ir visi Lietuvos
gyventojai buvo Tarybų Sąjungos piliečiai. Pareiškėjų nuomone, jų, kaip
LKP/TSKP narių, veikla buvo visiškai teisėta. Tačiau prokuratūra ir
nacionaliniai teismai aiškiai ketino pasmerkti kiekvieną Lietuvos komunistų
partijos lyderį, iškreiptai apibūdindami šią partiją kaip antivalstybinę,
nusikalstamą ar užsienio valstybės partiją.
97Lietuva tapo nepriklausoma tik po pučo žlugimo 1991 m. rugpjūčio
mėn., ypač po to, kai 1991 m. rugsėjo 6 d. Lietuvos nepriklausomybę pripažino
Tarybų Sąjunga. Iki tol bet kokie Lietuvos „įstatymai“, priimti remiantis
vienašališku 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo
aktu, negalėjo būti laikomi pakankamu teisiniu pagrindu Konvencijos 7
straipsnio požiūriu, užtraukiančiu pareiškėjams baudžiamąją atsakomybę ar
pateisinančių jų nuteisimą. Tą patvirtina minėtas „moratoriumas“, priimtas
Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos dėl minėto akto 1990 m. liepos
mėn. (žr. § 68 pirmiau). Moratoriumas parodė Lietuvos nepriklausomos
valstybės atkūrimo akto trapumą ir deklaruojamos nepriklausomybės
nestabilumą. Priėmus moratoriumą, teisinė situacija grįžo į ankstesnį sovietinį
režimą. Antrasis pareiškėjas teigė, kad apie derybų su TSRS žlugimą nebuvo
paskelbta viešai. Todėl moratoriumas galiojo iki TSRS subyrėjimo
atsistatydinus Prezidentui Gorbačiovui.
98Be to, net jeigu Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo aktą ir būtų
buvę galima pavadinti teisėtu, jame buvo pripažįstamos politinės partijų laisvės
ir todėl pareiškėjai neturėjo būti baudžiami už tai, kad tęsė buvusios komunistų
partijos veiklą. Ši partija nebuvo uždrausta ir net nebuvo gavusi įspėjimų.
Todėl pareiškėjai negalėjo numatyti, kad jų veikla galiausiai bus
kvalifikuojama kaip nusikalstama.
99Nors apeliacinis teismas pripažino laikotarpio nuo 1990 m. kovo 11 d.
iki 1991 m. lapkričio 10 d. teisinio tikrumo trūkumą Baudžiamojo kodekso 68
ir 70 straipsnių taikymui, pareiškėjai skundėsi, kad į tai nebuvo atsižvelgta
skiriant jiems bausmes. Be to, pirmasis pareiškėjas tvirtino, kad po apeliacinio
teismo pakeitimų 1991 m. sausio mėn. tapo esminiu laikotarpiu byloje, o tuo
metu jo iš viso nebuvo šalyje. Pareiškėjų nuomone, toks teisingumo principų
ignoravimas viso bylos nagrinėjimo metu prilygsta Konvencijos 7 straipsnio
pažeidimui.
20Sprendimas byloje KUOLELIS, BARTOŠEVIČIUS ir BUROKEVIČIUS prieš LIETUVĄ
100Antrasis pareiškėjas klausė, kaip jis galėjęs numanyti, kad užsitrauks
baudžiamąją atsakomybę vien už tai, kad vykdė savo pareigas pagal darbo
sutartį su radijo stotimi, arba tik už tai, kad buvo Lietuvos komunistų partijos
narys.
101Trečiojo pareiškėjo nuomone, Lietuva nebuvo nepriklausoma valstybė
bylai reikšmingu metu ir todėl ginti strateginius pastatus buvo sovietinių
karinių pajėgų pareiga. 1990-aisiais ir 1991-aisiais TSRS išgyveno irimo
laikotarpį. Tarp besikuriančios Lietuvos Vyriausybės ir TSRS vyko „įstatymų
karas“, ir pirmoji ilgą laiką neturėjo veiksmingos valdžios Lietuvoje.
102Vyriausybė tvirtino, kad Lietuvos valstybė, taip pat kaip ir kitos
Baltijos valstybės, buvo tarptautinės teisės subjektu sovietinės aneksijos metu
nuo 1940 m. iki 1990 m. 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos nepriklausomos
valstybės atkūrimo aktas (§§ 13 ir 63 pirmiau) nesukūrė naujos valstybės, o tik
grąžino suverenių galių, kurios buvo neteisėtai apribotos sovietų okupacinės
valdžios nuo 1940 m. iki 1990 m., vykdymą Lietuvos Vyriausybei (žr., inter
alia, 1989 m. rugpjūčio 22 d. Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos komisijos
1939 metų Vokietijos - TSRS sutartims ir jų padariniams ištirti išvadą; 1990 m.
vasario 7 d. Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos nutarimą dėl Vokietijos TSRS sutarčių ir jų pasekmių Lietuvai likvidavimo; arba įvairias Europos
Tarybos Parlamentinės Asamblėjos rezoliucijas nuo 1960 m., tokias kaip
Rezoliucija Nr. 872(1987) dėl Baltijos šalių žmonių). Tarptautinėje viešojoje
teisėje aiškiai nurodyta, kad aneksija ir okupacija nesukuria jokių teisinių
pasekmių. Be to, tarptautinis pripažinimas turėjo atgalinį poveikį, ką rodo
TSRS sutikimas, jog Lietuva tapo nepriklausoma 1990 m. kovo 11 d. (žr. § 24
in fine).
103Tarybų Sąjunga neturėjo suverenių teisių į Lietuvą dėl principo ex
injuria jus non oritur, t.y., iš neteisės teisė neatsiranda. Taigi, pagal tarptautinę
teisę Lietuva niekada nebuvo teisėta TSRS dalis ir nepriklausomybės atkūrimo
metu Lietuvai negalėjo būti taikomi jokie sovietiniai įstatymai (žr. Tarptautinės
teisės komisijos Valstybių atsakomybės už tarptautinės teisės pažeidimus
straipsnių projektą ir Ilaşcu and Others v. Moldova and Russia [GC],
no. 48787/99, §§ 320-321, ECHR 2004-VII). Vyriausybė nurodė paralelę su
įvykiais Latvijoje bylai reikšmingu metu, išdėstytus Teismo sprendimuose
Slivenko prieš Latviją (no. 48321/99, §§ 104-109, 111, 2003-10-09) ir Ždanoka
prieš Latviją bylose ([GC], no. 58278/00, § 97, ECHR 2006, ir atitinkamos
kryžminės nuorodos).
1041990 m. vasario 24 d. rinkimai neginčijamai buvo laisvi ir
demokratiški, todėl suteikė visišką teisėtumą Aukščiausiajai Tarybai ir kitoms
Lietuvos Respublikos institucijoms, įkurtoms po minėtų rinkimų, bei
atitinkamiems jų sprendimams. Todėl Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. kovo
11 d. priimtos trys įstatyminės priemonės sudarė tvirtą pagrindą tolimesniems
naujai atkurtos suverenios valstybės valdžios veiksmams. Lietuva atgavo
21visišką vykdomąją ir teisminę įstatymų leidybos kontrolę, ir buvusios
sovietinės institucijos tapo pavaldžios Lietuvos jurisdikcijai. Neapibrėžto
pereinamojo laikotarpio nebuvo, kaip Teismas jau yra pripažinęs savo
praktikoje (Sidabras and Džiautas v. Lithuania, nos. 55480/00 ir 59330/00, §§
40, 54, 60, ECHR 2004-VIII; cf. minėtą Ilaşcu bylą, §§ 31, 325). Aukščiausioji
Taryba ir toliau veiksmingai kūrė ir leido įstatymus daugelyje sričių.
105Vyriausybė nesutiko su pareiškėjų teiginiu, kad Lietuva tapo
nepriklausoma tik po to, kai šį faktą 1991 m. rugsėjo mėn. pripažino TSRS,
kuri tuo metu buvo 60-ąja tai padariusia valstybe. Vyriausybė rėmėsi minėtais
tarptautinės teisės argumentais (žr. § 102) ir pakartojo, kad kitos valstybės
pripažinimas yra tik deklaratyvus politinio ir diskrecinio pobūdžio klausimas,
neturintis jokios lemiamos įtakos nepriklausomybei, kuri faktiškai buvo atkurta
1990 m. kovo 11 d. Vyriausybė priminė, kad pripažinimo poveikis paprastai
būna retroaktyvus jau egzistuojančios situacijos atžvilgiu.
106Be to, pasų klausimas nebuvo toks vienareikšmiškas, kaip teigia
pareiškėjai (žr. § 95 pirmiau). Lietuvos pilietybę reglamentavo specialus
įstatymas, priimtas ankstesnio Parlamento 1989 m. lapkričio 3 d., kuriame jau
buvo numatytas nepriklausomybės atkūrimas, kadangi šis įstatymas skelbė, kad
Lietuvos piliečiai gali ir toliau naudoti turimus TSRS pasus laikinai, kol bus
baigtas nepriklausomybės atkūrimas, tačiau jokios įstatymo nuostatos nenustatė
Lietuvos piliečiams kokių nors įsipareigojimų TSRS atžvilgiu. Be to, įstatymui
įgyvendinti buvo nustatytas dviejų metų terminas.
107Aukščiausios Tarybos 1990 m. kovo 11 d. priimti konstituciniai teisės
aktai, ypač Laikinasis pagrindinis įstatymas, aiškiai nustatė, kad Baudžiamasis
kodeksas taikomas veikoms prieš atkurtas Lietuvos valdžios institucijas. Be to,
atliktus Baudžiamojo kodekso 68 ir 70 straipsnių pataisas, nuo 1990 m.
lapkričio 10 d. veikla, kuria siekiama pakenkti Lietuvos valstybei, buvo aiškiai
oficialiai uždrausta. Veikla LKP/TSKP bei jos antrinėse organizacijose tik po
minėtos datos užtraukė pareiškėjams baudžiamąją atsakomybę ir būtent už šią
veiklą pagal minėtas nuostatas jie buvo nuteisti pagal galutinį Apeliacinio
teismo priimtą nuosprendį. Pareiškėjai negalėjo remtis pradiniais
antisovietiniais Kodekso 68 ir 70 straipsnių tekstais, kadangi jie aiškiai
neatitiko 1990 m. kovo 11 d. teisės aktų. Be to, ankstesnės redakcijos buvo
nebenaudojamos, ką rodo visų pagal jas nuteistų asmenų reabilitavimas
Aukščiausiajai Tarybai 1990 m. gegužės 2 d. priėmus Asmenų, represuotų už
pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atkūrimo įstatymą (žr. § 79
pirmiau).
108Bylai reikšmingu laikotarpiu pareiškėjų veikla buvo viešai ir
sistemingai skelbiama kaip nusikalstama (žr., pavyzdžiui, §§ 20 ir 25 pirmiau).
Todėl pareiškėjai gerai žinojo ir galėjo numanyti, kad jų veiksmai, nukreipti
prieš Lietuvos Respublikos suverenitetą ir demokratiškai išrinktas jos
institucijas, gali būti baudžiami pagal šios valstybės materialiąją baudžiamąją
teisę. Kaip matyti iš apkaltinamojo nuosprendžio pareiškėjams, organizuodami
politinius mitingus ir streikus bei naudodami kitas Lietuvos valdžios
22Sprendimas byloje KUOLELIS, BARTOŠEVIČIUS ir BUROKEVIČIUS prieš LIETUVĄ
destabilizavimo ir nuvertimo priemones, pareiškėjai vaidino svarbų vaidmenį
skatinant sovietų agresiją ir jėgos panaudojimą prieš Lietuvos žmones bei jos
Vyriausybę.
109Pareiškėjai buvo profesionalūs politikai, kuriems turėjo būti žinomos
istorinės ir politinės realijos bei, bent jau atitinkamų teisinių konsultacijų
pagalba, tai, kad teisiniu požiūriu jie dalyvauja nusikaltime (cf. pagal analogiją
Chauvy and Others v. France, no. 64915/01, §§ 44-45, 48, 2004-06-29).
Nežiūrint į tai, kaip nustatė vidaus teismai, pareiškėjai ir toliau tęsė savo
neteisėtą veiklą (žr. §§ 50-61 pirmiau), sąmoningai siekdami sutrikdyti viešąją
tvarką ir Lietuvos Respublikos suverenią nepriklausomybę, įskaitant užsienio
valstybės jėgų remiamo smurto dideliu mastu kurstymą ir panaudojimą.
110Vyriausybė tvirtino, kad pareiškėjai negalėjo remtis moratoriumu,
paskelbtu Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo aktui, kadangi jis
niekada nebuvo įsigaliojęs dėl to, kad TSRS neįvykdė privalomos išankstinės
sąlygos pradėti dvišales derybas (žr. §§ 14-17 ir 67-68 pirmiau). Pareiškėjai
apie tai žinojo, kadangi jie ir Tarybų Sąjunga ir toliau reikalavo, kad Lietuva
denonsuotų minėtą aktą (žr. §§ 14, 19 ir 20 pirmiau). Bet kuriuo atveju, pats
aktas nepateko į minėto moratoriumo, kuris taip ir liko neįsigaliojęs, taikymo
sritį. Be to, Aukščiausioji Taryba nesustabdė savo teisės aktų leidybos ar kitos
veiklos, skirtų nepriklausomybės atkūrimui įtvirtinti. Todėl sąlyginis
moratoriumas neturėjo jokios įtakos galimybei numatyti pareiškėjų elgesio
nusikalstamą pobūdį. Vietoj to pareiškėjai siekė užkirsti kelią deryboms su
TSRS, skirdami prioritetą jėgos panaudojimui. Tai, kad TSRS ir pareiškėjai
pripažino esamą padėtį rodo daugkartiniai reikalavimai per laikotarpį nuo 1990
m. birželio 29 iki gruodžio 28 d. ir 1991 m. sausio – rugpjūčio mėnesiais, kad
Lietuva panaikintų 1990 m. kovo 11 d. teisės aktų galiojimą ir grąžintų Tarybų
Sąjungos konstitucijos teisinę galią.
111Pareiškėjai aktyviai dalyvavo vadovaujant buvusiai Tarybų Sąjungos
komunistų partijai (LKP/TSKP) ir jos antrinėms organizacijoms (LTSR piliečių
komitetui, Nacionalinio gelbėjimo komitetui, Laisvųjų verslininkų asociacijai ir
t.t.), kurios bandė atitaisyti visišką partijos pralaimėjimą 1990 m. vasario 24 d.
demokratiniuose parlamento rinkimuose, prašydamos Tarybų Sąjungos
pagalbos pakenkti naujai atkurtai Lietuvos valstybei ir susigrąžinti valdžią (plg.
žr. minėtą Ždanoka bylą, § 130). Pareiškėjų veikla pažeidė demokratijos
principo esmę, o taip pat ir Lietuvos Respublikos konstitucines bei kitas
teisines nuostatas, ir truko iki pat pučo Maskvoje žlugimo 1991 m. rugpjūčio 19
d. (žr. §§ 23-24 pirmiau). Jų narystė politinėse organizacijose nebuvo teisiškai
įregistruotas pagal Lietuvos įstatymus, priimtus po 1990 m. kovo 11 d., o tokios
registracijos prašymai buvo atmesti dėl tokių organizacijų siekių neatitikimo
Laikinajam pagrindiniam įstatymui ir kitoms atitinkamoms teisinėms
nuostatoms (žr. §§ 25, 50 (ii) išnašą ir 65 pirmiau). Todėl pareiškėjai turėjo
suvokti, kad nuo 1990 m. kovo 11 d. sovietinis režimas Lietuvoje nebeturėjo
galios, ir būtent todėl jie siekė Maskvos pagalbos atkurti šį režimą.
23112. Vyriausybė pabrėžė, kad, atsižvelgus į Baudžiamojo kodekso pataisas
(žr. §§ 74-78 pirmiau), pareiškėjai buvo nuteisti Apeliacinio teismo
nuosprendžiu, patvirtintu kasacine tvarka, tik už sunkius nusikaltimus,
padarytus po 1990 m. lapkričio 10 dienos. Iki to laiko pareiškėjų veikla buvo
neteisėta, bet neužtraukė baudžiamosios atsakomybės. Nuo minėtos dienos
Aukščiausioji Taryba ir kitos Lietuvos valdžios institucijos nuolat primindavo
visuomenei apie neteisėtus sovietinės kariuomenės ir LKP/TSKP bei jos
antrinių organizacijų veiksmus. Pareiškėjų neteisėti veiksmai LKP/TSKP
sudėtyje pasiekė viršūnę 1991 m., kai jie pabandė jėga perimti valdžią su
sovietinių karinių pajėgų pagalba. Tačiau coup d'état (valstybinio perversmo)
pasikėsinimas žlugo dėl beginklių civilių Lietuvos žmonių pasipriešinimo.
Nežiūrint į tai, pareiškėjai ir toliau veikė tais pačiais metodais. Galima teigti,
kad LKP/TSKP ir pareiškėjai veikė kaip užsienio valstybės (buvusios TSRS)
agentai.
Taigi, atsižvelgiant į visa tai bei vadovaujantis sveiku protu, pareiškėjai
turėjo numatyti tokios neteisėtos veiklos pasekmes pagal baudžiamąją teisę ir
negali teigti veikę pagal galiojusius sovietinius įstatymus.
113Galiausiai, Vyriausybė tvirtino, kad trečiasis pareiškėjas buvo nuteistas
už bendrininkavimą nužudant sunkinančiomis aplinkybėmis ir kūno sužalojimų
padarymą, o tokie veiksmai buvo visais laikais aiškiai draudžiami pagal vidaus
baudžiamąją teisę ir civilizuotų tautų visuotinai pripažintas bendrąsias teisės
normas.
114Taigi, Vyriausybės nuomone, Konvencijos 7 straipsnis nebuvo
pažeistas.
1Bendrieji principai
115Teismas primena bendruosius principus, nustatytus Teismo praktikoje
dėl Konvencijos 7 straipsnio taikymo ir išdėstytus tokiose bylose, kaip Streletz,
Kessler ir Krenz prieš Vokietiją ([GC], nos. 34044/96, Nr. 35532/97 and
44801/98, §§ 49-50, ECHR 2001-II), kuriose remiamasi, inter alia, 1995 m.
lapkričio 22 d. sprendimu byloje S.W. prieš Jungtinę Karalystę (Series A, no.
335-B, p. 41-42, §§ 34-36):
„Garantija, įtvirtinta 7 straipsnyje, kuris yra esminis teisinės valstybės elementas, užima
svarbią vietą Konvencijos apsaugos sistemoje, ką pabrėžia tas faktas, kad, remiantis
Konvencijos 15 straipsniu, karo ar kitos nepaprastosios padėties atveju neleidžiama
nukrypti nuo Konvencijos 7 straipsnio nuostatų. Kaip seka iš straipsnio objekto ir tikslo,
jis aiškinamas ir taikomas tokiu būdu, kad suteiktų veiksmingą apsaugą nuo savavališko
baudžiamojo persekiojimo, nuteisimo ir bausmės.
Taigi, kaip Teismas konstatavo 1993 m. gegužės 25 d. sprendime byloje Kokkinakis
prieš Graikiją (Series A, no. 260-A, p. 22, § 52) 7 straipsnis neapsiriboja draudimu
retrospektyviai taikyti baudžiamąjį įstatymą kaltinamojo nenaudai: bendresne prasme jis
24Sprendimas byloje KUOLELIS, BARTOŠEVIČIUS ir BUROKEVIČIUS prieš LIETUVĄ
taip pat apima principą, kad tik įstatymas gali apibrėžti nusikaltimą ir nustatyti bausmę
(nullum crimen, nulla poena sine lege), ir principą, kad baudžiamojo įstatymo negalima
aiškinti per daug plačiai kaltinamojo nenaudai, pavyzdžiui, pagal analogiją. Iš šių principų
seka, kad pažeidimas turi būti tiksliai apibrėžtas įstatyme. Minėtame sprendime Teismas
taip pat nurodė, kad ši sąlyga įvykdoma, jei asmuo iš atitinkamos nuostatos teksto ir, jeigu
reikia, teismų išaiškinimo, gali žinoti, už kokius veiksmus ar neveikimą kyla baudžiamoji
atsakomybė. Šiuo atžvilgiu Teismas patikslino, kad kalbant apie „įstatymą“, 7 straipsnio
požiūriu turima omeny tokia pati sąvoka, į kokią Konvencija nukreipia ir kituose
straipsniuose vartojant šį terminą, t.y. sąvoka, apimanti tiek rašytinę, tiek ir nerašytinę
teisę, kuriai keliami kokybiniai reikalavimai, o būtent prieinamumo ir numatomumo (žr.
<...> Tolstoy Miloslavsky v. the United Kingdom, 1995-0713, Series A, no. 316-B, p. 7172, § 37).
Tačiau kaip aiškiai teisinė nuostata bebūtų suformuluota bet kokioje teisės sistemoje,
taip pat ir baudžiamojoje teisėje, teisminės interpretacijos elementas yra neišvengiamas.
Abejonių keliančių aspektų išaiškinimo ir pritaikymo prie besikeičiančių aplinkybių
poreikis išliks visada. Iš tiesų, <...> Konvencijos dalyvėse valstybėse progresyvus
baudžiamosios teisės formavimas per teismų teisėkūrą yra giliai įtvirtinta ir būtina teisinės
tradicijos dalis. Konvencijos 7 straipsnio negalima aiškinti kaip draudžiančio teismams
aiškinti kintančias baudžiamosios atsakomybės taikymo sąlygas, jei tik tokia raida atitinka
pažeidimo esmę ir pagrįstai gali būti numatyta.“
2Nurodytų principų taikymas šioje byloje
116Atsižvelgdamas į aukščiau nurodytus principus dėl savo priežiūros
taikymo sferos, Teismas pastebi, kad nuspręsti dėl pareiškėjų individualios
baudžiamosios atsakomybės nėra Teismo užduotis, kadangi tai visų pirma yra
vidaus teismų vertinimo klausimas. Vietoj to, Konvencijos 7 straipsnio 1 dalies
požiūriu Teismas turi išnagrinėti, ar pareiškėjų veiksmai jų įvykdymo metu
galėjo būti vertinami kaip pažeidimai, kurie buvo apibrėžti pakankamai
prieinamai ir numatomai pagal Lietuvos įstatymus ar tarptautinę teisę.
Nagrinėdamas minėtus veiksmus, Teismas, privalo šiuo išimtiniu atveju
atsižvelgti į tam tikrus įvykius, kilusius iki Konvencijos įsigaliojimo (a
contrario žr. § 91 pirmiau).
117Šiuo atžvilgiu Teismas pastebi, kad istorinis ir politinis kontekstas šioje
byloje yra svarbus elementas, atspindintis įtemptą pereinamąjį laikotarpį tarp
dviejų teisinių sistemų po Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo.
Todėl laikotarpis nuo 1990 m. vasario 24 d. (kai įvyko rinkimai į parlamentą)
iki 1991 m. rugpjūčio mėn. (kai pučas Maskvoje žlugo ir TSRS pripažino
Lietuvos nepriklausomybę) buvo gana nestabilus Lietuvoje, kadangi naujos
demokratinės jėgos norėjo užimti tvirtą padėtį, o ankstesnis sovietinis režimas
norėjo išlaikyti savo valdžią.
118Tačiau Teismas mano, kad po triuškinančio rinkėjų balsų pasikeitimo
parlamentiniuose rinkimuose 1990 m. vasario mėn. Lietuvos Aukščiausioji
Taryba turėjo teisėtą valdžią. Pareiškėjų politinė partija, t.y., buvusi sovietinė
komunistų partija, patyrė triuškinantį pralaimėjimą minėtuose rinkimuose ir
todėl buvo stipriai nustumta į šalį. Po to Aukščiausioji Taryba 1990 m. kovo
mėn. priėmė esminius įstatymus, prieš kuriuos Maskva, palaikoma pareiškėjų ir
25jų politinio užnugario, protestavo. Protestas, kurį dar labiau sustiprino
ekonominė blokada, buvo toks nuožmus, kad Lietuvos Vyriausybė turėjo siekti
derybų su TSRS, priimdama įstatymų leidybos moratoriumą.
119Būtent šiuo moratoriumu rėmėsi pareiškėjai, tvirtindami, kad buvę
sovietiniai įstatymai buvo vieninteliai įstatymai, galiojantys bylai reikšmingu
metu, ir todėl jie negalėjo numatyti tariamai nusikalstamo jų veiklos pobūdžio
pagal Lietuvos teisę. Tačiau Vyriausybė tvirtino, kad moratoriumas niekada
nebuvo įsigaliojęs, kadangi jo įsigaliojimo sąlyga buvo niekada neįvykusių
derybų su TSRS pradžia.
120Teismas nurodo, kad galiausiai pareiškėjai buvo nuteisti pagal
Baudžiamojo kodekso, pakeisto 1990 m. lapkričio 10 d., 68 ir 70 straipsnius.
Teismo nuomone, iki to laiko naujos Lietuvos Vyriausybės politinė valia buvo
aiškiai apibrėžta ir pareiškėjams, kaip profesionaliems politiniams lyderiams,
turėjo būti žinoma (cf. Dragotoniu and Militaru-Pidhorni v. Romania (no.
77193/01 and 77196/01, §§ 35, 2007-05-24), kaip smarkiai jie rizikavo toliau
tęsdami veiklą LKP/TSKP ir jos antrinėse organizacijose, siekiant nuversti
Vyriausybę. Jiems nebūtų reikėję palaikyti sovietinių karinių pajėgų
intervencijos 1991 m. sausio mėn., jeigu situacija būtų buvusi kitokia. Be to,
1990 m. gruodžio 28 d., dar prieš intervenciją, moratoriumas buvo viešai ir
oficialiai paskelbtas negaliojančiu (žr. § 70 pirmiau).
121Todėl Teismas konstatuoja, kad pareiškėjai buvo nuteisti už
nusikaltimus, kurie buvo pakankamai aiškiai apibrėžti ir numatomi pagal
atkurtos Lietuvos Respublikos įstatymus. Teismo nuomone, minėtų įstatymų
nesilaikymo pasekmes buvo galima adekvačiai numatyti iš anksto ne tik
teisinių konsultacijų pagalba, bet ir vadovaujantis sveiku protu. Be to, trečiasis
pareiškėjas buvo nuteistas už bendrininkavimą nužudant sunkinančiomis
aplinkybėmis ir kūno sužalojimų padarymą, o tokie nusikaltimai buvo
draudžiami viso aptariamo laikotarpio metu.
122Atsižvelgiant į pateiktus svarstymus, Teismui nereikia nagrinėti šalių
argumentų pagal tarptautinę teisę, kadangi vidaus teisė buvo pakankamai aiški
bylai reikšmingu metu Konvencijos 7 straipsnio požiūriu. Todėl Teismas daro
išvadą, kad minėta nuostata nebuvo pažeista.
123Pareiškėjai taip pat skundėsi, kad jų nuteisimas prilygo Konvencijos 9
straipsnio (sąžinės laisvė), 10 straipsnio (saviraiškos laisvė), 11 straipsnio
(susirinkimų ir asociacijos laisvė) ir 14 straipsnio (diskriminacijos
uždraudimas) pažeidimams. Po įvykių Maskvoje 1991 m. rugpjūčio mėn.
LKP/TSKP buvo uždrausta, o jos vadovai apkaltinti padarę nusikaltimus prieš
valstybę. Tačiau Konvencija garantuoja politinių partijų teises be jokios
diskriminacijos. Pareiškėjai tvirtino, kad vidaus teismų fakto ir teisės vertinimai
buvo neteisingi, kad LKP/TSKP buvo demokratijos principus remianti partija ir
kad bylai reikšmingu metu nebuvo galima numatyti, jog jų veikla LKP/TSKP ir
26Sprendimas byloje KUOLELIS, BARTOŠEVIČIUS ir BUROKEVIČIUS prieš LIETUVĄ
jos antrinėse organizacijose galėtų būti prilyginta baudžiamiesiems teisės
pažeidimams. Pareiškėjai teigė, kad dėl to jie buvo neteisingai nuteisti už
komunistinių politinių įsitikinimų reiškimą, už jų, kaip žurnalistų, teisėtą darbą,
už pasinaudojimą savo teise jungtis į asociacijas su kitais ir už tai, kad palaikė
Lietuvos tolimesnės narystės TSRS sudėtyje idėją politinių neramumų laikais.
124Vyriausybė teigė, kad pareiškėjai nenurodė konkrečių idėjų ar sąžinei
reikšmingų klausimų, kuriuos jie norėjo išreikšti. Todėl šis bylos aspektas yra
ratione materiae požiūriu nesuderinamas su Konvencijos nuostatomis.
Pareiškėjai buvo nuteisti už antivalstybinę veiklą pagal Baudžiamojo kodekso
68 ir 70 straipsnius, o ne už kokių nors jų įsitikinimų reiškimą. Jeigu ir buvo
koks nors apribojimas pagal Konvencijos nuostatas, tai yra pateisinama
nacionalinio saugumo, viešosios tvarkos ir kitų asmenų teisių bei laisvių
apsaugos tikslais, o taip pat siekiant užkirsti kelią nusikaltimams ir nubausti už
juos. Pareiškėjų baudžiamojo persekiojimo priežastis buvo ne jų politiniai
įsitikinimai ar narystė komunistų partijoje, bet jų antivalstybinė veikla,
pažeidžianti Konvencijos 17 straipsnį, pagal kurį jauna Lietuvos demokratija
turėjo teisę apsiginti pati (cf. pirmiau minėta Ždanoka byla, § 100).
125Dėl skundų pagal Konvencijos 9 straipsnį Vyriausybė nurodė, kad dalis
Lietuvos komunistų partijos atskilo nuo LKP/TSKP ir sukūrė naujas politines
struktūras, tokias kaip Lietuvos demokratinė darbo partija ir Lietuvos socialistų
partija, kurios sėkmingai dalyvavo politiniame gyvenime. Taigi, komunistiniai
įsitikinimai Lietuvoje nebuvo negalimi ar draudžiami. Dėl pareiškėjų skundų
pagal Konvencijos 10 ir 11 straipsnius Vyriausybė tvirtino, kad Konvencija
nesuteikia apsaugos viešiems pareiškėjų kurstymams smurtu ir sunkių
nusikalimų pagalba pažeisti Lietuvos suverenitetą. Be to, pareiškėjai nesilaikė
savo įsipareigojimų ir atsakomybės, numatytos Konvencijos 10 straipsnyje.
Remdamasi tais pačiais pagrindais, Vyriausybė teigė, kad pareiškėjai nebuvo
diskriminuojami dėl politinių pažiūrų, o jų baudžiamasis persekiojimas turėjo
aiškų tikslą ir pateisinamą pagrindą.
126Visų pirma, Teismas mano, kad net jeigu pareiškėjų teisės pagal
Konvencijos 9, 10 ir 11 straipsnius buvo apribotos, toks apribojimas buvo
numatytas įstatymo. Antra, kalbant apie minėto apribojimo tikslų teisėtumą ir
priemonių, kurių buvo imtasi tų tikslų siekiant, proporcingumą, Teismas
konstatuoja, kad byloje, vertinant ją kaip visumą, nematyti jokių Konvencijos
9, 10 ir 11 straipsnių pažeidimų. Be to, Teismas nemano, kad pareiškėjai buvo
nepateisinamo skirtingo elgesio aukos, kas galėtų prilygti diskriminavimui,
pažeidžiančiam Konvencijos 14 straipsnį.
Todėl Teismas nusprendžia, kad Konvencijos 9, 10, 11 ar 14 straipsniai
nebuvo pažeisti.
27DĖL ŠIŲ PRIEŽASČIŲ TEISMAS VIENBALSIAI
1Nustato, kad nebuvo pažeista Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis;
2Nustato, kad nebuvo pažeistas Konvencijos 7 straipsnis;
3Nustato, kad nebuvo pažeisti Konvencijos 9, 10, 11 ir 14 straipsniai.
Surašyta anglų kalba ir paskelbta raštu 2008 m. vasario 19 d., vadovaujantis
Teismo reglamento 77 taisyklės 2 ir 3 dalimis.
Sally Dollé
Kanclerė
Françoise Tulkens
Pirmininkė
Tekstas iš mūsų archyvo (Europos Žmogaus Teisių Teismo HUDOC duomenų bazė). © Council of Europe / European Court of Human Rights. Reuse permitted with attribution; the Court's translations into languages other than English and French are not authoritative.