Sprendimo motyvai
Rezoliucinė dalis
Šalys
Sujungtose bylose T‑110/03, T‑150/03 ir T‑405/03
Jose Maria Sison, gyvenantis Utrechte (Nyderlandai), atstovaujamas advokatų J. Fermon, A. Comte, H. Schultz ir d. Gurses,
ieškovas,
prieš
Europos Sąjungos Tarybą, atstovaujamą m. Vitsentzatos, m. Bauer ir m. Bishop,
atsakovę,
dėl trijų 2003 m. sausio 21 d., vasario 27 d. ir spalio 2 d. Tarybos sprendimų dėl atsisakymo suteikti galimybę susipažinti su dokumentais dėl 2002 m. spalio 28 d., 2002 m. gruodžio 12 d. ir 2003 m. birželio 27 d. Tarybos sprendimų 2002/848/EB, 2002/974/EB ir 2003/480/EB, įgyvendinančių Reglamento (EB) Nr. 2580/2001 dėl specialių ribojančių priemonių, taikomų tam tikriems asmenims ir subjektams siekiant kovoti su terorizmu, 2 straipsnio 3 dalį, ir panaikinančių sprendimus 2002/460/EB, 2002/848/EB ir 2002/974/EB, panaikinimo
EUROPOS BENDRIJŲ PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMAS (antroji kolegija)
kurį sudaro kolegijos pirmininkas J. Pirrung, teisėjai N. J. Forwood ir S. Papasavvas,
sekretorius: administratorius J. Plingers,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2004 m. lapkričio 17 d. posėdžiui,
priima šį
Sprendimą
12001 m. gegužės 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1049/2001 dėl galimybės visuomenei susipažinti su Europos Parlamento, Tarybos ir Komisijos dokumentais (OL L 145, p. 43) 4 straipsnis nustato:
„Išimtys
1Institucijos nesuteikia galimybės susipažinti su dokumentais, dėl kurių atskleidimo nukentėtų apsauga:
a) visuomenės intereso, susijusio su:
2Institucijos nesuteikia galimybės susipažinti su dokumentais, dėl kurių atskleidimo nukentėtų apsauga:
22002 m. spalio 28 d. Europos Sąjungos Taryba priėmė Sprendimą 2002/848/EB, įgyvendinantį Reglamento (EB) Nr. 2580/2001 dėl specialių ribojančių priemonių, taikomų tam tikriems asmenims ir subjektams siekiant kovoti su terorizmu (OL L 295, p. 12), 2 straipsnio 3 dalį. Šiuo sprendimu ieškovas buvo įtrauktas į sąrašą asmenų, kurių lėšos ir finansinis turtas yra įšaldomi remiantis šiuo reglamentu (toliau – ginčijamas sąrašas). Šis sąrašas buvo atnaujintas 2002 m. gruodžio 12 d. Tarybos sprendimu 2002/974/EB (OL L 337, p. 85) ir 2003 m. birželio 27 d. Tarybos sprendimu 2003/480/EB (OL L 160, p. 81), panaikinančiais ankstesnius sprendimus ir sudarančiais naują sąrašą. Ieškovo pavardė kiekvieną kartą buvo įtraukiama į šį sąrašą.
3Pagal Reglamentą Nr. 1049/2001 2002 m. gruodžio 11 d. pateikta pakartotine paraiška ieškovas paprašė suteikti galimybę susipažinti su dokumentais, paskatinusiais Tarybą priimti Sprendimą 2002/848, ir pranešti, kurios valstybės pateikė dokumentus šiuo klausimu. 2003 m. vasario 3 d. pateikta pakartotine paraiška ieškovas paprašė suteikti galimybę susipažinti su visais naujais dokumentais, paskatinusiais Tarybą priimti Sprendimą 2002/974, kuriuo ieškovas paliekamas ginčijamame sąraše, ir pranešti, kurios valstybės pateikė dokumentus šiuo klausimu. 2003 m. rugsėjo 5 d. pateikta pakartotine ieškovas konkrečiai paprašė galimybės susipažinti su Nuolatinių atstovų komiteto (COREPER) pranešimu 11 311/03 EXT 1 CRS/CRP dėl Sprendimo 2003/480, taip pat su visais dokumentais, buvusiais Tarybos žinioje prieš priimant Sprendimą 2003/480 ir pagrindžiančiais jo įtraukimą bei palikimą ginčijamame sąraše.
4Atsakydama į kiekvieną iš šių prašymų, Taryba atitinkamai 2003 m. sausio 21 d., sausio 27 d. ir spalio 2 d. sprendimais (toliau – pirmas sprendimas dėl atsisakymo, antras sprendimas dėl atsisakymo ir trečias sprendimas dėl atsisakymo) atsisakė suteikti galimybę net iš dalies susipažinti su dokumentais.
5Dėl pirmo ir antro sprendimų dėl atsisakymo Taryba nurodė, kad informacija, kuri paskatino priimti sprendimus dėl ginčijamo sąrašo sudarymo, buvo 2002 m. spalio 23 d. (13 441/02 EXT 1 CRS/CRP 43) ir 2002 m. gruodžio 4 d. (15 191/02 EXT 1 CRS/CRP 51) COREPER pranešimų santraukose, įslaptintose suteikiant žymą „CONFIDENTIEL UE“.
6Taryba atsisakė suteikti galimybę susipažinti su šiais pranešimais remdamasi Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio pirmos dalies a punkto pirmąja ir trečiąja įtraukomis. Ji pareiškė, viena vertus, kad „(šių pranešimų), taip pat informacijos, kurią turi valstybių narių, kovojančių su terorizmu, valdžios institucijos, atskleidimas leistų asmenims, grupėms ir subjektams, apie kuriuos yra ši informacija, apsunkinti šių valdžios institucijų veiklą ir pažeistų su saugumu susijusi visuomenės interesą“. Antra vertus, Tarybos teigimu, „šios informacijos atskleidimas taip pat pakenktų su tarptautiniais santykiais susijusio visuomenės intereso apsaugai, kadangi kovos su terorizmu srityje vykdomi veiksmai yra susiję ir su trečiųjų valstybių valdžios institucijomis“. Taryba nesuteikė galimybės iš dalies susipažinti su šia informacija remdamasi tuo, kad ji buvo „saugoma minėtų išimčių visa savo apimtimi“. Be to, Taryba atsisakė atskleisti, kurios valstybės pateikė svarbios informacijos, nurodydama, kad „nagrinėjamą informaciją pateikusios valdžios institucijos po konsultacijų pagal Reglamento Nr. 1049/2001 9 straipsnio 3 dalį nepritarė prašomos informacijos atskleidimui“.
7Dėl trečio sprendimo dėl atsisakymo Taryba pirmiausia nurodė, kad ieškovo prašymas buvo dėl to paties dokumento, su kuriuo susipažinti jam nebuvo leista pirmu sprendimu dėl atsisakymo. Taryba patvirtino savo pirmą sprendimą dėl atsisakymo ir pridūrė, kad galimybė susipažinti su pranešimu 13 441/02 taip pat nebuvo suteikta remiantis išimtimi dėl teismo proceso (Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies antroji įtrauka). Paskui Taryba pripažino per klaidą svarbiu įvardijusi pranešimą 11 311/03 dėl Sprendimo 2003/480. Šiuo klausimu ji pareiškė negavusi daugiau informacijos arba dokumentų, pateisinančių su ieškovu susijusios Sprendimo 2002/848 dalies panaikinimą.
8Ieškovas pateikė ieškinį dėl Sprendimo 2002/974 panaikinimo, kuris Pirmosios instancijos teismo sekretoriate buvo užregistruotas numeriu T‑47/03.
9Šios bylos buvo pradėtos ieškovo ieškiniais, pateiktais Pirmosios instancijos teismo sekretoriatui 2003 m. kovo 24 d. (byla T‑110/03), 2003 m. balandžio 30 d. (byla T‑150/03) ir 2003 m. gruodžio 12 d. (byla T‑405/03) dėl pirmo, antro ir trečio sprendimų dėl atsisakymo.
10Pirmosios instancijos teismo antrosios kolegijos pirmininko 2003 m. gruodžio 5 d. ir 2004 m. balandžio 27 d. nutartimis bylos T‑110/03, T‑150/03 ir T‑405/03 buvo sujungtos pagal Pirmosios instancijos teismo darbo reglamento 50 straipsnį, kad būtų bendrai vykdomos rašytinė bei žodinė proceso dalys ir priimtas galutinis sprendimas.
11Ieškovas Pirmosios instancijos teismo prašo:
12Taryba Pirmosios instancijos teismo prašo:
1Dėl ieškinių apimties
13Visų pirma, Pirmosios instancijos teismas konstatuoja, kad pirmu ir antru sprendimais dėl atsisakymo (bylos T‑110/03 ir T‑150/03) Taryba, viena vertus, visiškai nesuteikė galimybės susipažinti su pranešimais 13 441/02 ir 15 191/02 dėl sprendimų 2002/848 ir 2002/974 priėmimo, remdamasi Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 1 dalies a punkto pirmojoje ir trečiojoje įtraukose numatytomis išimtimis dėl visuomenės intereso. Antra, Taryba atsisakė atskleisti, kurios valstybės pateikė su sprendimų 2002/848 ir 2002/974 priėmimu susijusius dokumentus, remdamasi šio reglamento 9 straipsnio 3 dalimi dėl slapto pobūdžio dokumentų tvarkymui taikomos tvarkos.
14Pirmosios instancijos teismas taip pat konstatuoja, kad trečiame sprendime dėl atsisakymo (byla T‑405/03) Taryba atsakė nuo Sprendimo 2002/848 priėmimo negavusi jokių su ieškovu susijusių naujų dokumentų, t.y. kitų dokumentų nei tas, su kuriuo susipažinti nebuvo leista pirmu sprendimu dėl atsisakymo.
15Pirma, kaip pareigos motyvuoti pažeidimo pagrindą ieškovas nurodo, kad sprendimų dėl atsisakymo motyvacija prieštarauja Tarybos argumentui byloje T‑47/03, pagal kurį ieškovo įtraukimas į ginčijamą sąrašą pagrįstas viešu dokumentu, t.y. 1997 m. rugsėjo 11 d. Rechtseenheidskamer de l’Arrondissementsrechtbank te ‘s‑Gravenhage (Nyderlandai) sprendimu, pridėtu prie Tarybos atsiliepimo į ieškinį byloje T‑47/03.
16Ieškovo nurodytas motyvavimo nebuvimas yra esminis kaltinimas. Motyvavimo dėl 1997 m. rugsėjo 11 d. sprendimo nebuvimas sprendimuose dėl atsisakymo tiesiog atspindi galimą teisės klaidą, susijusią su Tarybos nesuteikimu galimybės susipažinti su 1997 m. rugsėjo 11 d. sprendimu.
17Tačiau nereikia arba nebereikia priimti sprendimo dėl šios galimos teisės klaidos Reglamento Nr. 1049/2001 atžvilgiu, nes akivaizdu, kad ieškovas gavo 1997 m. rugsėjo 11 d. sprendimą (žr. šiuo klausimu Pirmosios instancijos teismo 2002 m. birželio 25 d. sprendimo British American Tobacco (Investments) prieš Komisiją, T‑311/00, Rink. p. II‑2781, 45 punktą).
18Antra, byloje T‑405/03 ieškovas, taip pat kaip pareigos motyvuoti pažeidimo pagrindą, nurodo, kad trečias sprendimas dėl atsisakymo yra nesuderinamas su antru sprendimu dėl atsisakymo. Trečias sprendimas dėl atsisakymo nurodo, kad nuo Sprendimo 2002/848 priėmimo nebuvo gauta jokio su ieškovu susijusio naujo dokumento, tuo tarpu antras sprendimas dėl atsisakymo svarbiu įvardija pranešimą 15 191/02 dėl Sprendimo 2002/974 ir kai kuriuos įvairių valstybių pateiktus dokumentus.
19Savo rašytiniuose dokumentuose Taryba pripažįsta, kad antro sprendimo dėl atsisakymo dalis, kurioje kalbama apie svarbių dokumentų egzistavimą, yra klaidinga. Sprendimas 2002/974, kiek tai yra susiję su ieškovu, buvo priimtas remiantis vien tais dokumentais, kurie pagrindė prieš tai buvusio sprendimo, t.y. Sprendimo 2002/848, priėmimą. Todėl pranešime 15 191/02 nėra jokios su ieškovu susijusios naujos informacijos.
20Posėdžio metu ieškovas pareiškė, kad prašė suteikti galimybę susipažinti tik su dokumentais, kurie buvo su juo susiję. Šis pareiškimas buvo pažymėtas posėdžio protokole.
21Pirmosios instancijos teismas mano, kad antro ir trečio sprendimų dėl atsisakymo priėmimo metu jie tarpusavyje nebuvo nesuderinami. Antra ieškovo paraiška dėl galimybės susipažinti tuo metu pagrįstai galėjo būti suprasta kaip paraiška dėl galimybės susipažinti su visais naujais dokumentais, kurie paskatino priimti Sprendimą 2002/974, įskaitant tuos, kurie nebuvo susiję su ieškovu, pavyzdžiui, Tarybos teigimu, pranešimas 15 191/02. Iš tikrųjų, Reglamentas Nr. 1049/2001 nėra susijęs vien tik su galimybe susipažinti su dokumentais, susijusiais su pareiškėju, tačiau nustato susipažinimo tvarką, kuri gali nepriklausyti nuo šios aplinkybės. Iš to išplaukia, kad Taryba pagrįstai galėjo taip suprasti minėtą paraišką. Tačiau pagrindinė trečios ieškovo paraiškos dalis galėjo pagrįstai būti suprasta kaip liečianti tik su ieškovu susijusius dokumentus. Iš to išplaukia, kad į skirtingas paraiškas teisėtai galėjo būti atsakyta skirtingai.
22Tačiau, atsižvelgdamas į ieškovo pareiškimą posėdžio metu, Pirmosios instancijos teismas mano, kad jis prašo leisti susipažinti tik ta pranešimo 15 191/02 ir dokumentus Sprendimui 2002/974 priimti pateikusių valstybių sąrašo dalimi, kuri yra su juo susijusi.
23Dėl šios priežasties byloje T‑150/03 darytina išvada, kad ginčo dalykas priklauso nuo to, ar nauji dokumentai ir informacija, su kuriais nebuvo leista susipažinti antru sprendimu dėl atsisakymo, liečia ar ne ieškovą. Šį klausimą reikia išspręsti įvertinant trečio sprendimo dėl atsisakymo, kuriame teigiama, kad nėra jokių su ieškovu susijusių naujų dokumentų, išskyrus tuos, su kuriais susipažinti nebuvo leista pirmu sprendimu dėl atsisakymo, pagrįstumą.
24Be to, Pirmosios instancijos teismas konstatuoja, kad byloje T‑405/03 ieškovas neginčija numanomo atsisakymo leisti susipažinti su pranešimu 11 311/03, nors tokio leidimo jis aiškiai prašė trečioje pakartotinėje paraiškoje. Taigi susipažinimas su šiuo pranešimu nėra šios bylos dalykas.
25Trečia, ieškovas skundžiasi, kad byloje T‑405/03 Taryba neatsakė detaliai į jo argumentus dėl išimčių iš galimybės susipažinti su dokumentais, klaidingai rėmėsi išimtimis iš galimybės susipažinti su dokumentais, ypač ta, kuri susijusi su teismo procesu, dėl pranešimo 13 441/02 ir nesuteikė galimybės iš dalies susipažinti su šiuo dokumentu.
26Šiuo klausimu Pirmosios instancijos teismas pažymi, kad trečias sprendimas dėl atsisakymo tik patvirtina atsisakymą leisti susipažinti su pranešimu 13 441/02, išreikštą pirmame sprendime dėl atsisakymo. Iš to išplaukia, kad ieškinys byloje T‑405/03, tiek, kiek jis susijęs su pranešimu 13 441/02, yra nepriimtinas (žr. šiuo klausimu Pirmosios instancijos teismo 2001 m. spalio 25 d. nutarties Métropole télévision M 6 prieš Komisiją, T‑354/00, Rink. p. II‑3177, 34 ir 35 punktus ir Pirmosios instancijos teismo 2002 m. birželio 11 d. nutarties AICS prieš Parlamentą, T‑365/00, Rink. p. II‑2719, 30 punktą).
27Dėl šios priežasties ginčas byloje T‑110/03 yra apribotas galimybės susipažinti su pranešimu 13 441/02 nesuteikimu ir atsisakymu atskleisti valstybių, pateikusių dokumentus Sprendimui 2002/848 priimti, pavadinimus. Ginčas byloje T‑405/03 yra apribotas klausimu, ar Taryba turėjo su ieškovu susijusių naujų dokumentų, kitų nei ji turėjo Sprendimo 2002/848 priėmimui. Ginčas byloje T‑150/03 priklauso nuo klausimo, ar pranešimas 15 191/02 ir kai kurių valstybių pateikti dokumentai Sprendimui 2002/974 priimti yra susiję su ieškovu.
2Dėl ieškinio byloje T‑405/03
28Trečiame sprendime dėl atsisakymo Taryba iš esmės pareiškė, kad nebuvo jokių su ieškovu susijusių naujų dokumentų, išskyrus tuos dokumentus ir informaciją, su kuriais galimybė susipažinti nebuvo suteikta pirmuoju sprendimu dėl atsisakymo.
29Pagal nusistovėjusią teismų praktiką preziumuojama, kad visi institucijų pareiškimai dėl prašomų dokumentų nebuvimo yra teisėti. Vadinasi, preziumuojama, kad šie pareiškimai taip pat yra teisingi. Tačiau tai yra paprasta prezumpciją, kurią ieškovas gali paneigti visais būdais remdamasis svarbiais ir nuosekliais įrodymais (žr. šiuo klausimu Pirmosios instancijos teismo 2000 m. spalio 12 d. sprendimo JT’s Corporation prieš Komisiją, T‑123/99, Rink. p. II‑3269, 58 punktą, ir 17 punkte minėto sprendimo British American Tobacco (Investments) prieš Komisiją 35 punktą).
30Šiuo klausimu vieninteliai ieškovo pateikti įrodymai išplaukia, pirma, iš Tarybos pareigos kiekvieną kartą iš naujo įvertinti jo atvejį priimant naują sprendimą palikti jį ginčijamame sąraše ir, antra, iš antrojo ir trečiojo sprendimo dėl atsisakymo nesuderinamumo.
31Pirma, kaip Pirmosios instancijos teismas konstatavo šio sprendimo 21 punkte, antras ir trečias sprendimai dėl atsisakymo nėra nesuderinami. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad Taryba naujai suprato ieškovo paraišką, kas buvo patvirtinta posėdžio metu, ji bet kuriuo atveju galėjo manyti, kad trečiame sprendime dėl atsisakymo pateiktas atsakymas taip pat galioja ir antrajai ieškovo paraiškai suteikti galimybę susipažinti, kaip ji buvo iš naujo išaiškinta. Toks Tarybos pozicijos pakeitimo nedaro žalos ieškovui, nes jis patvirtino tokią savo paraiškos prasmę. Dėl šios priežasties šis pakeitimas nėra nei su ieškovu ir Sprendimu 2003/480 susijusių dokumentų buvimo įrodymas, nei trečio sprendimo dėl atsisakymo motyvavimo trūkumas.
32Antra, trečias sprendimas dėl atsisakymo nurodo, pirma, kad pareiškimas, jog pranešime 11 311/03 yra elementų, buvusių Sprendimo 2003/480 priėmimo pagrindu tiek, kiek šis sprendimas susijęs su ieškovu, buvo klaidingas (3 punktas) ir, antra, kad Taryba negavo jokio naujo dokumento, kuris pateisintų su ieškovu susijusios Sprendimo 2002/848 dalies panaikinimą (4 punktas). Iš to išplaukia, kad Taryba tvirtina priėmusi Sprendimą 2003/480, paliekantį ieškovą ginčijamame sąraše, neatsižvelgdama į kokį nors su juo susijusį naują dokumentą. Galima Tarybos pareiga priimant kiekvieną naują sprendimą iš naujo įvertinti ieškovo atvejį nėra pakankamas įrodymas, kuris leistų daryti išvadą, kad Taryba įvertino su ieškovu susijusius naujus dokumentus. Reikia atkreipti dėmesį, kad klausimas, ar šiomis bylos aplinkybėmis Taryba galėjo pagrįstai priimti Sprendimą 2003/480, nėra susiję su šiuo ginču dėl galimybės susipažinti su dokumentais.
33Iš to išplaukia, kad nesant svarbių ir nuoseklių priešingų įrodymų Tarybos tvirtinimas, pagal kurį Taryba neatsižvelgė į jokius su ieškovu susijusius naujus dokumentus po Sprendimo 2002/848 priėmimo, turi būti laikomas teisingu.
34Taigi konstatuotina, kad ieškovo trečioje paraiškoje prašomų dokumentų nebuvimas yra pakankamai nustatytas.
35Dėl to priimtina ieškinio byloje T‑405/03 dalis yra atmestina kaip nepagrįsta.
3Dėl ieškinio byloje T‑150/03
36Kaip buvo konstatuota šio sprendimo 33 punkte, niekas neįrodo egzistuojant su ieškovu susijusius naujus dokumentus, į kuriuos atsižvelgė Taryba po Sprendimo 2002/848 priėmimo. Be to, niekas neįrodo, kad naujas Tarybos pareiškimas, esantis atsiliepime į ieškinį byloje T‑405/03, pagal kurį pranešime 15 191/02 nėra „jokios su (ieškovu) susijusios naujos informacijos“, yra klaidingas. Viena vertus, kaip tai buvo konstatuota 21 punkte, nauja Tarybos pozicija nėra nesuderinama su ta, kuri buvo išreikšta antrame sprendime dėl atsisakymo, nes ją galima paaiškinti tuo, kad Taryba naujai suprato tikrą ieškovo paraiškos tikslą. Antra vertus, be šio tariamo nesuderinamumo ieškovas nepateikė jokio kito įrodymo, kuris galėtų priversti iš naujo apsvarstyti šį naują Tarybos pareiškimą.
37Iš to išplaukia, kad su ieškovu susijusių naujų dokumentų, turėjusių įtakos Sprendimo 2002/974 priėmimui, įskaitant pranešimo 15 191/02 elementus, buvimas nebuvo įrodytas.
38Atsižvelgiant į posėdžio metu padarytą ieškovo pareiškimą, kad jis prašo tik su juo susijusių dokumentų, konstatuotina, kad prašomų dokumentų, susijusių su Sprendimo 2002/974 priėmimu, nebuvimas yra pakankamai nustatytas.
39Atsižvelgiant į ieškovo pareiškimą posėdžio metu taip pat nebereikia vertinti antro sprendimo dėl atsisakymo teisėtumo dėl jame nurodytų atsisakymo motyvų.
40Dėl to ieškinys byloje T‑150/03 atmetamas kaip nepagrįstas.
4Dėl ieškinio byloje T‑110/03
41Ieškovas nurodo tris pagrindus, susijusius su teisės susipažinti su dokumentais pažeidimu, pareigos motyvuoti pažeidimu ir pagrindinių teisės principų, susijusių su teise į gynybą, pažeidimu. Atsižvelgiant į tai, kad iš esmės identiški pagrindai buvo nurodyti byloje T‑150/03 ir į tai, kad bylos buvo sujungtos, kad būtų bendrai vykdoma rašytinė proceso dalis, dėl ko atsirado byloms T‑110/03 ir T‑150/03 bendrų dokumentų, reikia taip pat atsižvelgti į ieškovo argumentus byloje T‑150/03.
42Pirmosios instancijos teismas konstatuoja, kad trečias pagrindas iš tiesų yra išvestinis, nes jo prielaida atsispindi kituose dviejuose pagrinduose. Taigi ieškovo nurodytus pagrindus reikia išnagrinėti atvirkštine, nei jie pateikti, tvarka.
43Tačiau iš anksto būtina išspręsti klausimą dėl Pirmosios instancijos teismo kontrolės apimties šiuo klausimu.
44Taryba mano, kad Pirmosios instancijos teismo priežiūra, susijusi su galimybe susipažinti su nagrinėjamos rūšies dokumentais, yra ribota (Pirmosios instancijos teismo 1999 m. liepos 19 d. sprendimas Hautala prieš Tarybą, T‑14/98, Rink. p. II‑2489). Ieškovas nepritaria šiai nuomonei remdamasis tuo, kad šios bylos pastebimai skiriasi nuo bylos Hautala prieš Tarybą.
45Pirmosios instancijos teismas primena, kad galimybė visuomenei susipažinti su institucijų dokumentais yra teisinis principas, o atsisakymas suteikti tokią galimybę yra jo išimtis. Sprendimas dėl atsisakymo galioja tik tuo atveju, jei jis remiasi Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnyje numatytomis išimtis. Pagal nusistovėjusią teismų praktiką šios išimtys turi būti aiškinamos ir taikomos griežtai, kad nebūtų pažeistas pagrindinis šio reglamento saugojamas principas (žr. taip pat Pirmosios instancijos teismo 2002 m. vasario 7 d. sprendimo Kuijer prieš Tarybą, T‑211/00, Rink. p. II‑485, 55 punktą ir nurodytą teismų praktiką).
46Dėl Pirmosios instancijos teismo vykdomos sprendimo dėl atsisakymo teisėtumo priežiūros apimties pažymėtina, kad 44 punkte minėtame sprendime Hautala prieš Tarybą (71 punktas) ir 45 punkte minėtame sprendime Kuijer prieš Tarybą (53 punktas) Pirmosios instancijos teismas pripažino Tarybai plačią diskreciją priimant pagrįstus sprendimus dėl atsisakymo, pagrįstus, iš dalies kaip šioje byloje, su tarptautiniais santykiais susijusio visuomenės intereso apsauga. 44 punkte minėtame sprendime Kuijer prieš Tarybą tokia diskrecija institucijai buvo pripažinta tuo atveju, kai ši grindžia savo sprendimą dėl atsisakymo visuomenės intereso apsauga bendrąja prasme. Todėl srityse, susijusiose su privalomomis galimybės visuomenei susipažinti su dokumentais išimtimis, numatytomis Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 1 dalies a punkte, institucijos turi plačią diskreciją.
47Dėl šios priežasties Pirmosios instancijos teismo vykdoma institucijų sprendimų atsisakyti suteikti galimybę susipažinti su dokumentais dėl išimčių, susijusių su visuomenės interesu, numatytų Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 1 dalies a punkte, teisėtumo priežiūra turi apsiriboti procedūros ir motyvavimo taisyklių laikymosi, faktinių aplinkybių tikslumo, o taip pat akivaizdžios klaidos vertinant šias aplinkybes nebuvimo arba piktnaudžiavimo įgaliojimais nebuvimo patikrinimu (žr. analogiškai 44 punkte minėto sprendimo Hautala prieš Tarybą, patvirtinto apeliacinėje instancijoje, 71 ir 72 punktus ir 45 punkte minėto sprendimo Kuijer prieš Tarybą 53 punktą).
Dėl trečiojo ieškinio pagrindo dėl pagrindinių teisės principų, susijusių su teise į gynybą, pažeidimo
48Trečiuoju ieškinio pagrindu ieškovas tvirtina, kad Taryba pažeidė pagrindinius Bendrijos teisės principus, įtvirtintus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (EŽTK) 6 straipsnyje, bei proporcingumo principą. Jis pareiškė, kad jo įtraukimas į ginčijamą sąrašą prilygsta baudžiamajam kaltinimui (Europos žmogaus teisių teismo 1980 m. vasario 27 d. sprendimas Deweer, Serija A Nr. 35). Nesuteikimas galimybės susipažinti su prašomais dokumentais yra rimtas teisės į teisingą bylos nagrinėjimą ir, konkrečiai, EŽTK 6 straipsnio 3 dalyje numatytų garantijų pažeidimas ieškinio dėl Sprendimo 2002/974 panaikinimo kontekste (byla T‑47/03). Be to, ieškovo teigimu, Taryba pažeidė proporcingumo principą, negerbdama ieškovo teisės susipažinti su priežastimis, dėl kurių jis buvo įtrauktas į ginčijamą sąrašą.
49Taryba mano, kad ieškovo argumentai peržengia šio proceso ribas, nes nagrinėjamos bylos nėra dėl Reglamento Nr. 2580/2001, kuriuo remiantis ieškovas buvo įtrauktas į ginčijamą sąrašą, teisėtumo. Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 1 dalyje nurodytų išimčių taikymo atžvilgiu pareiškėjo padėtis neturi reikšmės.
50Primintina, kad pagal Reglamento Nr. 1049/2001 2 straipsnio 1 dalį teisę susipažinti su institucijų dokumentais turi „bet kuris Sąjungos pilietis ir bet kuris fizinis ar juridinis asmuo, gyvenantis ar turintis registruotą buveinę valstybėje narėje“. Iš to išplaukia, kad šio reglamento tikslas yra visiems garantuoti galimybę susipažinti su viešais dokumentais, o ne tik leisti pareiškėjui susipažinti su dokumentais, turinčiais ryšį su juo.
51Antra, Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 1 dalies a punkte numatytos galimybės susipažinti su dokumentais išimtys yra privalomojo pobūdžio. Iš to išplaukia, kad institucijos privalo neleisti susipažinti su dokumentais, susijusiais su šiomis išimtimis, kai pateikiami atitinkamų aplinkybių buvimo įrodymai (žr. analogiškai Pirmosios instancijos teismo 1997 m. kovo 5 d. sprendimo WWF UK prieš Komisiją, T‑105/95, Rink. p. II‑313, 58 punktą, ir 2000 m. rugsėjo 13 d. sprendimo Denkavit Nederland prieš Komisiją, T‑20/99, Rink. p. II‑3011, 39 punktą).
52Todėl taikant Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 1 dalies a punkte numatytas privalomas išimtis negalima atsižvelgti į individualų interesą, kurį gali turėti pareiškėjas, prašantis leisti susipažinti su asmeniškai su juo susijusiu dokumentu.
53Iš esmės ieškovas tvirtina, kad Taryba privalėjo sudaryti jam galimybę susipažinti su prašomais dokumentais ta apimtimi, kuria šie dokumentai jam yra būtini norint užtikrinti teisę į teisingą bylos nagrinėjimą byloje T‑47/03.
54Tačiau Tarybai savo pirmame sprendime dėl atsisakymo nurodžius Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 1 dalies a punkte numatytas privalomas išimtis, negalima jos kaltinti dėl to, kad ji neatsižvelgė į individualų ieškovo interesą gauti prašomus dokumentus.
55Todėl net jei šie dokumentai būtų būtini ieškovo gynybai byloje T‑47/03, į ką reikia atsižvelgti nagrinėjant šią bylą, ši aplinkybė neturi reikšmės vertinant pirmo sprendimo dėl atsisakymo teisėtumą.
56Dėl šios priežasties trečiasis ieškinio pagrindas turi būti atmestas kaip nepagrįstas.
57Antru ieškinio pagrindu ieškovas teigia, kad nesuteikdama galimybės susipažinti su dokumentu dėl visuomenės intereso pažeidimo arba dėl „rengėjo taisyklės“ ir nesuteikdama galimybės iš dalies susipažinti, Taryba apsiribojo lakonišku ir stereotipiniu atsakymu. Taip Taryba neatskleidė kiekviename dokumente buvusios informacijos bei iš kai kurių valstybių gautų dokumentų, o taip pat nepaaiškino šių atsisakymų priežasčių nepaisant teismų praktikoje suformuluotų reikalavimų (Pirmosios instancijos teismo 1998 m. birželio 17 d. sprendimo Svenska Journalistförbundet prieš Tarybą, T‑174/95, Rink. p. II‑2289, 112 punktas, ir 2000 m. balandžio 6 d. sprendimo Kuijer prieš Tarybą, T‑188/98, Rink. p. II‑1959, 37 ir 38 punktai). Taip ieškovas negalėjo suprasti Tarybos nurodytų priežasčių, todėl ir Pirmosios instancijos teismas negali jų patikrinti.
58Pirmosios instancijos teismas visų pirma pažymi, kad pirmo ir antro sprendimo dėl atsisakymo motyvai yra identiški, nes kontekstas abiem atvejais iš esmės yra toks pats. Dėl argumento, susijusio su visuomenės interesu, Taryba remiasi Reglamento Nr. 1049/2001 9 straipsnio 4 dalimi, pagal kurią nusprendus neduoti leidimo susipažinti su slapto pobūdžio dokumentu, nurodomos tokio sprendimo priežastys, nepažeidžiant 4 straipsniu ginamų interesų. Be to, pirmo ir antro sprendimų dėl atsisakymo argumentai atitinka teismų praktikos reikalavimus, konkrečiai dėl faktinio ir teisinio šių bylų konteksto. Taikant „rengėjo taisyklę“ sprendimai dėl atsisakymo aiškiai identifikuoja atitinkamus dokumentus. Šių dokumentų rengėjų atsisakymas yra pakankama priežastis nesuteikti galimybės susipažinti.
59Pagal nusistovėjusią teismų praktiką EB sutarties 253 straipsnyje reikalaujama motyvacija turi atitikti konkretaus akto pobūdį bei aiškiai ir nedviprasmiškai pademonstruoti priėmusios šį aktą institucijos samprotavimus, kad suinteresuoti asmenys galėtų sužinoti priimto akto pagrindimą, o kompetentingas teismas galėtų vykdyti jo teisėtumo priežiūrą. Nereikalaujama, kad motyvacija atspindėtų visas reikšmingas faktines ir teisines aplinkybes, kadangi jos atitiktis šio straipsnio reikalavimams vertintina atsižvelgiant ne vien į jos formuluotę, bet taip pat į jos kontekstą bei į atitinkamą klausimą reguliuojančių teisės normų visumą (žr. šiuo klausimu Teisingumo Teismo 2003 m. kovo 6 d. sprendimo Interporc prieš Komisiją, C-41/00 P, Rink. p. I‑2125, 55 punktą ir minėtą teismų praktiką).
60Kalbant apie prašymą leisti susipažinti su dokumentais, kiekvieną kartą, kai institucija atsisako suteikti tokį leidimą, remdamasi savo turima informacija ji turi įrodyti, kad dokumentai, kuriuos prašoma atskleisti, iš tikrųjų patenka į Reglamente Nr. 1049/2001 išvardintas išimtis (žr. analogiškai Teisingumo Teismo 2000 m. sausio 11 d. sprendimo Nyderlandai ir Van der Wal prieš Komisiją, C-174/98 P ir C-189/98 P, Rink. p. I‑1, 24 punktą). Vis dėlto gali būti neįmanoma nurodyti kiekvieno dokumento konfidencialumą pagrindžiančių priežasčių neatskleidžiant jo turinio ir kartu nepažeidžiant pagrindinio išimties tikslo (žr. analogiškai 51 punkte minėto sprendimo WWF UK prieš Komisiją 65 punktą).
61Pagal šią teismų praktiką galimybės susipažinti su dokumentu nesuteikusiai institucijai tenka pareiga nurodyti motyvus, kurie leistų suprasti ir patikrinti, pirma, ar prašomam dokumentui iš tikrųjų yra taikoma nurodyta išimtis ir, antra, ar su šia išimtimi susijusios apsaugos poreikis yra realus.
62Šioje byloje dėl pranešimo 13 441/02 Taryba aiškiai nurodė išimtis, kuriomis ji pagrindė savo atsisakymą, nurodydama kartu Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 1 dalies a punkto pirmąją ir trečiąją įtraukas. Ji nurodė, kodėl šios išimtys yra susijusios su nagrinėjamais dokumentais, remdamasi kova su terorizmu ir trečiųjų šalių dalyvavimu. Be to, ji pateikė trumpą paaiškinimą dėl nurodytos apsaugos poreikio. Dėl visuomenės saugumo ji nurodė, kad dokumentų perdavimas leistų asmenims, apie kuriuos yra ši informacija, apsunkinti valdžios institucijų veiklą. Dėl tarptautinių santykių ji glaustai nurodė trečiųjų šalių dalyvavimą kovoje su terorizmu. Šių argumentų glaustumas yra priimtinas atsižvelgiant į faktą, kad dėl papildomos informacijos, ypač nurodytų dokumentų turinio atskleidimo šios išimtys prarastų savo tikslą.
63Dėl galimybės iš dalies susipažinti su šiais dokumentais Taryba aiškiai nurodė, kad įvertino tokią galimybę bei priežastį, dėl kurios ši galimybė buvo atmesta, t.y. dėl to, kad nagrinėjami dokumentai visa savo apimtimi saugomi nurodytų išimčių. Dėl tų pačių priežasčių Taryba negalėjo tiksliai atskleisti dokumentuose esančios informacijos nurodytoms išimtims neprarandant savo tikslo. Tas faktas, kad ši argumentacija atrodo stereotipinė, savaime nėra motyvacijos trūkumas, kadangi ji nekliudo nei motyvų supratimui, nei patikrinimui.
64Dėl valstybių, pateikusių svarbius dokumentus, pažymėtina, kad savo pradiniuose sprendimuose dėl atsisakymo Taryba pati nurodė egzistuojant dokumentus iš trečiųjų valstybių. Pirma, Taryba nurodė išimtį šiuo klausimu, konkrečiai Reglamento Nr. 1049/2001 9 straipsnio 3 dalį. Antra, ji nurodė du šios išimties taikymo kriterijus. Visų pirma, ji netiesiogiai, bet neišvengiamai manė, kad nagrinėjami dokumentai buvo slapto pobūdžio dokumentai. Šis kriterijus yra suprantamas ir patikrinamas atsižvelgiant į jo kontekstą, konkrečiai į šiems dokumentams suteiktą žymą „KONFIDENCIALŪS ES“ („CONFIDENTIEL UE“). Antra, Taryba pareiškė pasitarusi su suinteresuotomis valdžios institucijomis ir atsižvelgė į jų prieštaravimą bet kokiam jų atskleidimui.
65Nepaisant santykinio pirmo sprendimo dėl atsisakymo motyvų glaustumo (du puslapiai), ieškovas visiškai galėjo suprasti jam pateiktas atsisakymo priežastis, o Pirmosios instancijos teismas galėjo atlikti savo patikrinimą. Taigi Taryba tinkamai motyvavo šiuos sprendimus.
66Todėl antrasis ieškinio pagrindas turi būti atmestas kaip nepagrįstas.
67Pirmuoju ieškinio pagrindu ieškovas tvirtina, kad Taryba pažeidė ES sutarties 1 straipsnio antrąją pastraipą, 6 straipsnio 1 dalį, EB sutarties 255 straipsnį ir Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 1 dalies a punktą ir 6 dalį, taip pat 9 straipsnio 3 dalį. Pirmoje šio pagrindo dalyje ieškovas tvirtina, kad Taryba niekada konkrečiai nevertino klausimo, ar prašytos informacijos atskleidimas gali pažeisti visuomenės interesą. Trumpi, labai bendro pobūdžio paaiškinimai šiuo klausimu neatitinka išimčių iš teisės susipažinti su dokumentais griežto aiškinimo principo, kaip išplaukia iš EB sutarties 255 straipsnio ir Reglamento Nr. 1049/2001. Ieškovas turi turėti teisę žinoti jo įrašymo į ginčijamą sąrašą priežastis, ir šios priežastys negali būti vertinamos kaip galinčios pažeisti visuomenės saugumą. Paprasto fakto, kad trečiosios valstybės yra įtrauktos į institucijų veiklą, nepakanka, kad šios institucijos pateisintų savo atsisakymą tarptautinių santykių apsauga. Taryba ignoravo savo pareigą suderinti savo pačios ir ieškovo interesus.
68Antrojoje šio pagrindo dalyje ieškovas mano, kad Tarybos pateiktas stereotipinis atsisakymo leisti iš dalies susipažinti su dokumentais pateisinimas sistemingai gali būti atkurtas bet kokiame sprendime dėl tokio pobūdžio atsisakymo. Šiuo atveju Taryba rimtai nenagrinėjo galimybės leisti iš dalies susipažinti su dokumentai.
69Trečioje šio pagrindo dalyje ieškovas įrodinėja, kad griežtas „rengėjo taisyklės“ aiškinimas reiškia, jog Taryba nurodo konkrečių dokumentų rengėjus ir tikslų pobūdį, kad šiems rengėjams būtų galima pateikti paraišką dėl galimybės susipažinti.
70Visų pirma, Taryba primena Reglamento 1049/2001 9 straipsnio 2 dalyje numatytas specifines taisykles, taikomas „slapto pobūdžio dokumentams“. Šiuo atveju kova su terorizmu reikalauja ypatingai atsargaus požiūrio. Taryba detalizuoja paraiškos dėl galimybės susipažinti su tokio pobūdžio dokumentais nagrinėjimo procedūrą, nurodydama, kad prašymai leisti susipažinti ir galimybė iš dalies susipažinti buvo konkrečiai vertinami. Taryba patikslina, kad sprendimai dėl atsisakymo buvo priimti vieningai. Ieškovas neįrodė akivaizdžios vertinimo klaidos buvimo šioje byloje. Nesuteikimas galimybės susipažinti, pagrįstas Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 1 dalimi, nereikalauja atsižvelgti į pareiškėjo situaciją bei derinti interesus. Dėl rengėjo taisyklės Taryba primena, kad slaptą dokumentą parengusi institucija visiškai kontroliuoja jį ir informaciją apie jo buvimą.
71Visų pirma primintina, kad remiantis Reglamento Nr. 1049/2001 m. 4 straipsnio 1 dalies a punkte numatytomis išimtimis Taryba nebuvo įpareigota atsižvelgti į individualų ieškovo interesą gauti paprašytus dokumentus (žr. šio sprendimo 52 ir 54 punktus).
72Pažymėtina, kad paprašytas dokumentas, t.y. pranešimas 13 441/02, yra susijęs su Sprendimu 2002/848. Kadangi šis sprendimas yra tiesiogiai susijęs su kova su terorizmu, prašomas dokumentas, esantis šio sprendimo pagrindu, akivaizdžiai taip pat priklauso tai pačiai kategorijai.
73Be to, konstatuotina, kad prašomam dokumentui yra suteikta žyma „KONFIDENCIALUS ES“ („CONFIDENTIEL UE“). Dėl šios priežasties jis priklauso slapto pobūdžio dokumentams, kurių tvarkymas numatytas Reglamento Nr. 1049/2001 9 straipsnyje. Tačiau, nors šis klasifikavimas patvirtina prašomo dokumento pobūdį ir įpareigoja jam taikyti specialų tvarkymą, jis savaime negali pateisinti Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 1 dalyje numatytų atsisakymo leisti susipažinti motyvų taikymo.
74Pirma, dėl su visuomenės saugumu susijusio visuomenės intereso apsaugos konstatuotina, kad prašomas dokumentas iš esmės yra susijęs su šia sritimi, kadangi pačioje paraiškoje dėl galimybės susipažinti nurodoma, kad jis yra pagrindas sprendimui, nustatančiam terorizmu įtariamus asmenis, grupes ar subjektus.
75Tačiau aplinkybės, kad prašomas dokumentas yra susijęs su visuomenės saugumu, savaime nepakanka norint pateisinti nurodytos išimties taikymą (žr. analogiškai 51 punkte minėto sprendimo Denkavit Nederland prieš Komisiją 45 punktą).
76Dėl šios priežasties Pirmosios instancijos teismui tenka patikrinti, ar šioje byloje Taryba nepadarė akivaizdžios vertinimo klaidos manydama, kad prašomo dokumento atskleidimas gali pažeisti visuomenės intereso apsaugą.
77Šiuo klausimu reikia pripažinti, kad kovos su terorizmu veiksmingumas suponuoja, kad valdžios institucijų turima informacija apie terorizmu įtariamus asmenis ar subjektus turi būti laikoma slapta siekiant, kad ši informacija išliktų svarbi ir leistų imtis efektyvių veiksmų. Dėl to prašomo dokumento viešas atskleidimas neabejotinai padarytų žalos visuomenės interesui, susijusiam su visuomenės saugumu. Šiuo požiūriu ieškovo nurodomas skirtumas tarp strateginės ir asmeniškai su juo susijusios informacijos negali būti priimtas. Iš tikrųjų, bet kokia asmeninė informacija neabejotinai atskleistų tam tikrus strateginius kovos su terorizmu aspektus, pavyzdžiui, informacijos šaltinius, jos pobūdį arba terorizmu įtariamų asmenų priežiūros laipsnį.
78Taigi nesuteikdama galimybės susipažinti su pranešimu 13 441/02 visuomenės saugumo sumetimais Taryba nepadarė akivaizdžios vertinimo klaidos.
79Antra, dėl su tarptautiniais santykiais susijusio visuomenės intereso apsaugos, atsižvelgiant į Sprendimą 2002/848 ir Reglamentą Nr. 2580/2001, akivaizdu, kad jos tikslas, t.y. kova su terorizmu, patenka į tarptautinių veiksmų, pradėtų po 2001 m. rugsėjo 28 d. Jungtinių Tautų Saugumo tarybos rezoliucijos 1373 (2001), sritį. Valstybės buvo paragintos bendradarbiauti vykdant šiuos visuotinius veiksmus. Šio tarptautinio bendradarbiavimo elementų tikriausiai, netgi neišvengiamai yra prašomame dokumente. Bet kuriuo atveju, ieškovas neginčijo to fakto, kad trečiosios valstybės buvo įtrauktos į Sprendimo 2002/848 priėmimą. Priešingai, jis paprašė pranešti apie šias valstybes. Iš to išplaukia, kad prašomam dokumentui taikytina išimtis dėl tarptautinių santykių.
80Šis tarptautinis bendradarbiavimas terorizmo srityje suponuoja valstybių pasitikėjimą Tarybai jų pateiktos informacijos konfidencialiu nagrinėjimu. Taigi atsižvelgiant į prašomo dokumento pobūdį Taryba teisingai galėjo manyti, kad šio dokumento atskleidimas galėjo pakenkti Europos Sąjungos pozicijai tarptautiniame bendradarbiavime kovos su terorizmu srityje.
81Šiuo klausimu ieškovo argumentas, pagal kurį paprastas faktas, kad trečiosios valstybės yra įtrauktos į institucijų veiklą, nepateisina nagrinėjamos išimties taikymo, turi būti atmestas dėl pirmiau nurodytų priežasčių. Iš tikrųjų, priešingai nei nurodo šis argumentas, trečiųjų šalių bendradarbiavimas patenka į ypatingai slapto pobūdžio kontekstą, t.y. kovą su terorizmu, kuris pateisina šio bendradarbiavimo paslapties išsaugojimą. Be to, sprendimas ištisai parodo, kad atitinkamos valstybės atsisakė, kad jų tapatybė buvo atskleista.
82Iš to išplaukia, kad manydama, jog dokumento atskleidimas gali pažeisti visuomenės interesą tarptautinių santykių srityje, Taryba nepadarė akivaizdžios vertinimo klaidos.
83Ieškovo argumentas, kuriuo jis bendrąja prasme tvirtina kad Taryba niekada konkrečiai nevertino klausimo, ar paprašytos informacijos atskleidimas gali pažeisti visuomenės interesą, turi būti atmestas. Pirma, iš to, kas išdėstyta, išplaukia, kad Taryba teisingai pritaikė išimtis dėl visuomenės intereso apsaugos. Antra, ieškovas neginčijo, kad Taryba apibūdino paraiškų dėl galimybės susipažinti su slapto pobūdžio dokumentais įvertinimo procedūrą, pagal kurią tiek įgalioti pareigūnai, tiek valstybių narių delegacijos galėjo įvertinti nagrinėjamus dokumentus ir išreikšti poziciją dėl atsakymo į ieškovo pateiktas paraiškas. Remdamasi šia procedūra Taryba vieningai priėmė sprendimą nesuteikti galimybės susipažinti su prašomais dokumentais. Iš to išplaukia, kad vienintelis ieškovo pateiktas faktas, jog argumentacija yra trumpa, nereiškia, kad konkretus Tarybos įvertinimas buvo nepakankamas.
84Ieškovo argumentas, kad šiuo klausimu pateiktų motyvų glaustumas ir stereotipinis pobūdis yra konkretaus įvertinimo neatlikimo įrodymas, turi būti atmestas. Tiesa, motyvai šiuo klausimu atrodo praktiškai identiški pirmame ir antrame sprendime dėl atsisakymo. Tačiau reikia atsižvelgti į tą faktą, kad gali būti neįmanoma nurodyti atsisakymo leisti susipažinti su kiekvienu dokumentu, šiuo atveju su informaciją apie kiekvieną dokumentą, priežastis neatskleidžiant šio dokumento turinio ar esminių jo elementų, dėl ko išimtis prarastų savo pagrindinį tikslą (žr. šiuo klausimu 51 punkte minėto sprendimo WWF UK prieš Komisiją 65 punktą). Kadangi šioje byloje prašomam dokumentui taikytinos išimtys dėl su visuomenės saugumu ir tarptautiniais santykiais susijusio visuomenės intereso, bet koks išsamesnis ir konkretesnis jo turinio atskleidimas sukeltų pavojų informacijos, kuri dėl šių išimčių turi likti paslaptyje, konfidencialumui.
85Dėl šios priežasties pirmojo ieškinio pagrindo pirmoji dalis turi būti atmesta.
86Ieškovas tvirtina, kad Taryba realiai nevertino galimybės iš dalies susipažinti su prašomu dokumentu.
87Visų pirma Pirmosios instancijos teismas konstatuoja, kad iš pirmo sprendimo dėl atsisakymo išplaukia, jog Taryba iš tikrųjų įvertino galimybę leisti iš dalies susipažinti su prašomais dokumentais. Nesant priešingai patvirtinančių rimtų įrodymų, preziumuojama, kad šiuo klausimu ginčijame sprendime esantis Tarybos pareiškimas yra teisėtas (žr. šiuo klausimu 29 punkte minėtą teismų praktiką).
88Antra, pirmame sprendime dėl atsisakymo pateiktų argumentų šiuo klausimu glaustumas ir stereotipinis pobūdis negali konkretaus įvertinimo nebuvimo įrodymu. Dar kartą pažymėtina, kad motyvai šiuo klausimu atrodo praktiškai identiški pirmame ir antrame sprendime dėl atsisakymo. Tačiau šioje byloje bet koks išsamesnis ir konkretesnis prašomo dokumento turinio atskleidimas, atsižvelgiant į tai, kad visoms jo dalims taikomos nurodytos išimtys, sukeltų pavojų informacijos, kuri dėl savo išimčių turi likti paslaptyje, konfidencialumui.
89Dėl šios priežasties pirmojo pagrindo antroji dalis turi būti atmesta.
90Ieškovas iš esmės tvirtina, kad griežtas rengėjo taisyklės aiškinimas reiškia, kad Taryba turi nurodyti trečiąsias valstybes, pateikusias su Sprendimu 2002/848 susijusių dokumentų, o taip pat tikslų šių dokumentų pobūdį, kad šiems rengėjams būtų galima pateikti paraišką dėl galimybės susipažinti
91Visų pirma pažymėtina, kad ieškovo argumentai iš esmės yra paremti pasenusia teismų praktika, susijusia su 1993 m. gruodžio 6 d. Elgesio kodeksu dėl galimybės visuomenei susipažinti su Tarybos ir Komisijos dokumentais (OL L 340, p. 41, toliau – Elgesio kodeksas), kuris buvo patvirtintas 1993 m. gruodžio 20 d. Tarybos sprendimu 93/731/EB dėl galimybės visuomenei susipažinti su Tarybos dokumentais (OL L 340, p. 43) ir 1993 m. vasario 8 d. Komisijos sprendimu 94/90/EAEB, EB, Euratomas dėl galimybės visuomenei susipažinti su Komisijos dokumentais (OL L 46, p. 58).
92Pagal šį elgesio kodeksą, jei institucijos turimo dokumento rengėjas buvo trečiasis asmuo, prašymas leisti susipažinti turėjo būti adresuojamas tiesiogiai dokumento rengėjui. Teisingumo Teismas iš to padarė išvadą, kad institucija turi nurodyti suinteresuotajam asmeniui dokumento rengėją, kad jis galėtų tiesiogiai į jį kreiptis (59 punkte minėto sprendimo Interporc prieš Komisiją 49 punktas).
93Tačiau pagal Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 4 ir 5 dalis pati institucija turi konsultuotis su trečiuoju asmeniu, kuris yra rengėjas, nebent būtų akivaizdu kad paraišką reikia patenkinti ar atmesti. Valstybės narės gali paprašyti, kad būtų gautas jų sutikimas.
94Elgesio kodekse nustatyta rengėjo taisyklė buvo iš esmės pakeista Reglamente Nr. 1049/2001. Iš to išplaukia, kad rengėjo atskleidimas įgauna mažesnę reikšmę nei prieš tai galiojusioje tvarkoje.
95Be to, dėl slapto pobūdžio dokumentų Reglamento Nr. 1049 9 straipsnio 3 dalis nustato, kad šie dokumentai „registruojami registre ir išduodami tiktai esant dokumento parengėjo sutikimui“. Taigi konstatuotina, kad slapto pobūdžio dokumentams taikoma nukrypti leidžianti nuostata, kurios tikslas akivaizdžiai yra užtikrinti jų turinio ir net jų pačių egzistavimo slaptumą.
96Dėl to Taryba neprivalėjo atskleisti valstybių parengtus su Sprendimo 2002/848 priėmimu susijusius dokumentus bei pačius rengėjus, kadangi šie dokumentai yra slapto pobūdžio ir juos rengusios valstybės pareiškė prieštaravimą atskleidimui.
97Konstatuotina, kad ieškovas neginčija nei Tarybos nurodomos teisinės bazės, t.y. Reglamento Nr. 1049/2001 9 straipsnio 3 dalies, nustatančios, kad atitinkami dokumentai yra slapto pobūdžio, nei to fakto, kad Taryba gavo neigiamą atitinkamus dokumentus rengusių valstybių atsakymą.
98Be to, nėra abejonių, kad nagrinėjami dokumentai yra slapto pobūdžio. Pirma, COREPER susirinkimo, kurio metu šie dokumentai buvo svarstomi, pranešimui buvo suteikta žyma „KONFIDENCIALUS ES“ („CONFIDENTIEL UE“), kaip numato Reglamento Nr. 1049/2001 9 straipsnio 1 dalis. Iš to išplaukia, kad šie dokumentai a priori priskiriami šiai kategorijai. Antra, trečiųjų valstybių pateikti dokumentai dėl kovos su terorizmu gali būti neįslaptinami tik tuo atveju, jei yra aiškus pareiškimas šia prasme, kurio nėra šioje byloje. Be to, atsižvelgiant į bet kokio institucijos pareiškimo teisėtumo prezumpciją, pažymėtina, kad ieškovas nepateikė jokio įrodymo dėl to, kad Tarybos pareiškimas, jog ji gavo atitinkamų valstybių neigiamą atsakymą, yra klaidingas.
99Dėl šios priežasties Taryba turėjo visą teisę atsisakyti atskleisti nagrinėjamus dokumentus ir jų rengėjus.
100Todėl pirmo pagrindo trečia dalis turi būti atmesta.
101Iš viso, kas pasakyta, darytina išvada, kad visas ieškinys yra atmestinas.
102Pagal Pirmosios instancijos teismo darbo reglamento 87 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to prašė. Kadangi ieškovas pralaimėjo bylą, jis turi padengti Tarybos patirtas bylinėjimosi išlaidas pagal jos pateiktus reikalavimus.
Rezoliucinė dalis
Remdamasis šiais motyvais,
PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMAS (antroji kolegija)
nusprendžia: :
1) Atmesti ieškinius bylose T‑110/03 ir T‑150/03 kaip nepagrįstus.
2) Atmesti ieškinio byloje T‑405/03 dalį kaip nepriimtiną, o likusią dalį kaip nepagrįstą.
3) Priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas bylose T‑110/03, T‑150/03 ir T‑405/03.
Tekstas iš mūsų archyvo (Europos Sąjungos leidinių biuro „Cellar“ duomenys). Commission Decision 2011/833/EU — free reuse incl. commercial; attribution to EUR-Lex / Court of Justice of the European Union required; EUR-Lex is not the authentic record of the Court.