Legal prism · 2026-08-03
📚 ArchiveLTEN

⚖️ Legal prism — 2026-08-03

Updated: 2026-08-03 16:42
The day's news through a legal prism — grounded in our database of Lithuanian legislation.
📄 Original — verbatim from the source Analysis — our legal insight (not a source)

Today's news through the legal prism (32)

Selected for a legal angle. For each: original → fact-check and legal basis → substantive analysis.
Filter by area of law:
📄 Original — digin.lt
AI Scammers in Lithuania: How to Spot Voice Fraud in Time - Digin 🔗
Phone scams in Lithuania are nothing new, but generative AI is taking the problem to another level. While suspicious calls once stood out because of poor acting, odd accents, or unconvincing stories, scammers can now use voice cloning…
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas 182 straipsnis (statute)
182 straipsnis. Sukčiavimas 1. Tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė turtinės prievolės arba ją panaikino, baudžiamas…
182 straipsnis. Sukčiavimas 1. Tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė turtinės prievolės arba ją panaikino, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų. 2. Tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė didelės vertės turtinės prievolės arba ją panaikino, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki šešerių metų. 3. Tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo labai didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę, ar didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes arba išvengė labai didelės vertės turtinės prievolės ar ją panaikino, arba sukčiavo dalyvaudamas organizuotoje grupėje, baudžiamas bauda arba laisvės atėmimu iki aštuonerių metų. 4. Tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo nedidelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė nedidelės vertės turtinės prievolės ar ją panaikino, padarė baudžiamąjį nusižengimą ir baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu. 5. Už šio straipsnio 1 ir 4 dalyse numatytas veikas asmuo atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas. 6. Už šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse numatytas veikas atsako ir juridinis asmuo.
Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas 119 straipsnis (statute)
119 straipsnis. Šnipinėjimas 1. Tas, kas turėdamas tikslą perduoti užsienio valstybei, jos organizacijai ar jų atstovui pagrobė, pirko ar kitaip rinko informaciją, kuri…
119 straipsnis. Šnipinėjimas 1. Tas, kas turėdamas tikslą perduoti užsienio valstybei, jos organizacijai ar jų atstovui pagrobė, pirko ar kitaip rinko informaciją, kuri yra Lietuvos Respublikos valstybės ar tarnybos paslaptis, arba šią informaciją perdavė užsienio valstybei, jos organizacijai ar jų atstovui, baudžiamas laisvės atėmimu nuo ketverių iki dešimties metų. 2. Tas, kas vykdydamas kitos valstybės, jos organizacijos ar jų atstovo užduotį pagrobė, pirko ar kitaip rinko arba perdavė informaciją, kuri yra Lietuvos Respublikos valstybės ar tarnybos paslaptis, arba kitą užsienio valstybės žvalgybą dominančią informaciją, baudžiamas laisvės atėmimu nuo šešerių iki penkiolikos metų. 3. Nuo baudžiamosios atsakomybės atleidžiamas asmuo, padaręs šio straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, jeigu jis iki jo pripažinimo įtariamuoju prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir aktyviai bendradarbiavo nustatant užsienio valstybės ar jos organizacijos atstovus, kuriems turėjo būti perduota ar buvo perduota surinkta informacija, kuri yra Lietuvos Respublikos valstybės paslaptis. 4. Nuo baudžiamosios atsakomybės atleidžiamas asmuo, padaręs šio straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, jeigu jis iki jo pripažinimo įtariamuoju prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir aktyviai bendradarbiavo nustatant užsienio valstybės ar jos organizacijos atstovus ir išaiškinant jų vykdomą veiklą, susijusią su informacijos, kuri yra Lietuvos Respublikos valstybės paslaptis, arba kitos užsienio valstybės žvalgybą dominančios informacijos rinkimu ar perdavimu. 5. Šio straipsnio 3 ir 4 dalys netaikomos asmeniui, kuris šiame straipsnyje ar šio kodekso 118 straipsnyje nustatytais pagrindais nuo baudžiamosios atsakomybės jau buvo atleistas, taip pat jeigu dėl šio straipsnio 1 ar 2 dalyje numatytos veikos padarymo žuvo žmogus ar atsirado kitokių sunkių padarinių. 6. Už šiame straipsnyje numatytas veikas atsako ir juridinis asmuo.
Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas 7 straipsnis (statute)
7 straipsnis. Baudžiamoji atsakomybė už tarptautinėse sutartyse numatytus nusikaltimus Asmenys atsako pagal šį kodeksą, nesvarbu, kokia jų pilietybė ir gyvenamoji…
7 straipsnis. Baudžiamoji atsakomybė už tarptautinėse sutartyse numatytus nusikaltimus Asmenys atsako pagal šį kodeksą, nesvarbu, kokia jų pilietybė ir gyvenamoji vieta, taip pat nusikaltimo padarymo vieta bei tai, ar už padarytą veiką baudžiama pagal nusikaltimo padarymo vietos įstatymus, kai padaro nusikaltimus, atsakomybė už kuriuos numatyta tarptautinių sutarčių pagrindu: 1) nusikaltimus žmoniškumui ir karo nusikaltimus (99–1131 straipsniai); 2) prekybą žmonėmis (147 straipsnis); 3) vaiko pirkimą arba pardavimą (157 straipsnis); 4) netikrų pinigų ar vertybinių popierių gaminimą, laikymą arba realizavimą (213 straipsnis); 5) nusikalstamu būdu gauto turto legalizavimą (216 straipsnis); 6) kyšininkavimą (225 straipsnis); 7) prekybą poveikiu (226 straipsnis); 8) papirkimą (227 straipsnis); 9) piratavimą (2511 straipsnis); 10) teroristinius ir su teroristine veikla susijusius nusikaltimus (2521 straipsnio 1 ir 2 dalys); 11) neteisėtą elgesį su branduolinėmis ar radioaktyviosiomis medžiagomis arba kitais jonizuojančiosios spinduliuotės šaltiniais (256, 2561 ir 257 straipsniai); 12) nusikaltimus, susijusius su disponavimu narkotinėmis ar psichotropinėmis, nuodingosiomis ar stipriai veikiančiomis medžiagomis (260–2671 straipsniai); 13) nusikaltimus aplinkai (270, 2701, 2702, 2703, 271, 272, 274 straipsniai). Nr. X-1233, 2007-06-28, Žin., 2007, Nr. 81-3309 (2007-07-21) Nr. XI-1291, 2011-03-22, Žin., 2011, Nr. 38-1805 (2011-03-31) Nr. XI-1472, 2011-06-21, Žin., 2011, Nr. 81-3959 (2011-07-05) Nr. XI-1901, 2011-12-22, Žin., 2011, Nr. 163-7777 (2011-12-31) Nr. XII-497, 2013-07-02, Žin., 2013, Nr. 75-3768 (2013-07-13)
Analysis
The AI-generated voice does not change the elements of fraud here, but it shifts the evidentiary focus: the deception moves from the content of the story to the impersonation of identity.
A voice-cloning call is legally dangerous not because the voice is similar, but because that similarity becomes a means of obtaining another person’s property or payment data.

Core issue

The AI-generated voice does not change the elements of fraud here, but it shifts the evidentiary focus: the deception moves from the content of the story to the impersonation of identity. The legal issue would be assessed under Article 182 of the Criminal Code of the Republic of Lithuania, Article 215 of the Criminal Code, and Articles 10 and 28 of the Law on Cyber Security of the Republic of Lithuania. The factual core of the report is narrow: a call created using the alleged sister’s voice and number was intended to induce a person to react to a non-existent accident. If, after such a call, money, a card, Smart-ID credentials or login details are requested, the deception may be assessed under Article 182(1)–(3) of the Criminal Code. If a financial transaction is unlawfully initiated using another person’s electronic payment instrument or identity authentication data, the model under Article 215(1) of the Criminal Code is applicable.

Legal assessment

Under Article 182(1) of the Criminal Code, liability is linked to the acquisition, by deception, of another person’s property or property right, or to the cancellation or avoidance of a property obligation. Under Article 182(2)–(3) of the Criminal Code, liability becomes more serious where property of high or very high value, or an organised group, is involved. An AI-generated voice is not an independent element of the offence, but it explains how the deception was created.

  • The victim’s right under Article 182(5) of the Criminal Code becomes procedurally significant because liability for the acts provided for in paragraphs 1 and 4 arises upon a complaint, a statement by a lawful representative, or a prosecutor’s request.
  • Number spoofing and voice imitation used by fraudsters may be relevant to the police, because Article 10(1)(1) of the Law on Cyber Security permits the receipt and processing of data on cyber incidents for the prevention, analysis, investigation or detection of criminal acts.
  • Under Article 10(1)(2) of the Law on Cyber Security, cybersecurity entities must, at the request of the police, provide information necessary to assess possible signs of a criminal act.

A voice-cloning call is legally dangerous not because the voice is similar, but because that similarity becomes a means of obtaining another person’s property or payment data. If the victim merely ends the call and does not transfer money, the wording of Article 182 of the Criminal Code primarily directs attention to whether property or a right was acquired. If the victim confirms a banking transaction or provides Smart-ID or other identity authentication data, Article 215(1) of the Criminal Code allows the conduct to be assessed as the unlawful initiation or execution of one or more financial transactions.

ProvisionApparent amount or term
Article 182(1) of the Criminal Codeimprisonment for up to 3 years
Article 182(2) of the Criminal Codeimprisonment for up to 6 years
Article 182(3) of the Criminal Codeimprisonment for up to 8 years
Article 215(1) of the Criminal Codeimprisonment for up to 6 years
Article 10(1)(3) of the Law on Cyber Securityrestriction without court authorisation for no longer than 48 hours
Article 13(3) of the Law on Criminal Intelligencesimulation measures authorised for up to 6 months

The cybersecurity regime operates here not as a set of consumer cautionary tips, but as an institutional route for incident investigation. Under Article 10(1)(3) of the Law on Cyber Security, the police may, without court authorisation, issue an instruction for up to 48 hours to restrict the provision of services to a recipient where that recipient’s equipment may be used for a criminal act. For a longer restriction, the same provision requires authorisation from a district court. If the incident concerns cybersecurity entities, the National Cyber Security Centre becomes involved through enforcement measures. Article 28(1) of the Law on Cyber Security allows the National Cyber Security Centre to issue warnings, give instructions to remedy deficiencies, terminate infringing actions and inform affected service recipients about a significant cyber threat. In the documents of the State Information Resources Interoperability Platform, fraud and identity forgery are classified as unlawful-action and fraud incidents.

  • A dangerous incident, according to the classification provided, is registered and reported to the National Cyber Security Centre immediately, but no later than within 1 hour.
  • A high-impact incident is reported to the National Cyber Security Centre within 1 hour.
  • A medium-impact incident is reported to the National Cyber Security Centre within 4 hours.
  • An insignificant or low-impact incident is reported to the National Cyber Security Centre once per month.

If law enforcement were to use measures simulating a criminal act, Article 13(1) of the Law on Criminal Intelligence would require prosecutorial authorisation. Under paragraph 2 of the same article, the submission must specify the grounds, purpose, limits of the measures, persons subject to the measures, persons carrying them out and the expected duration. Under Article 13(3)–(4), such measures are authorised for up to 6 months, and an extension is possible under the same procedure.

Consequences

The practical outcome will depend on whether the call remained merely a deception scenario or turned into the use of money, a payment instrument or identity authentication data. In the first case, the key issue would be police data collection and the assessment of possible signs of a criminal act under Article 10 of the Law on Cyber Security. In the second case, the legal risk for the fraudsters moves into the sanctioning framework of Articles 182 and 215 of the Criminal Code.

  • For the victim, it is practically important to preserve the time of the call, the number, messages, payment requests and banking transaction data.
  • For communications, hosting, cloud or other service providers, it is important that a police request under Article 10(1)(2) of the Law on Cyber Security creates an obligation to provide the necessary information.
  • For cybersecurity entities, it is important that under Article 28(1), the National Cyber Security Centre may require deficiencies to be remedied, infringing actions to be terminated or affected service recipients to be informed.

Procedurally, the next expected step would be a police assessment of signs of a criminal act and, if urgent technical restriction is needed, an instruction to the service provider for up to 48 hours or an application for district court authorisation for a longer period.

📚 Roots — who shaped this rule and why:
📄 Original — atviraklaipeda.lt
Week 31 of the Year 🔗
The first fully open news portal reports that during the public presentation of architectural proposals for a planned courthouse on Kauno Street, all public comments concerned only the planned new greenery, which residents said would not…
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos želdynų įstatymo Nr. X-1241 pakeitimo įstatymas 20 straipsnis (statute)
20 straipsnis. Su želdynais ir želdiniais susijęs visuomenės informavimas 1. Viešųjų želdynų projektavimas yra viešas. Viešųjų atskirųjų želdynų projektavimo viešumą…
20 straipsnis. Su želdynais ir želdiniais susijęs visuomenės informavimas 1. Viešųjų želdynų projektavimas yra viešas. Viešųjų atskirųjų želdynų projektavimo viešumą užtikrina želdyno projekto užsakovas. Viešųjų priklausomųjų želdynų projektavimo viešinimas įgyvendinamas rengiant teritorijų planavimo dokumentus arba statinių statybos projektus Teritorijų planavimo įstatymo ir Statybos įstatymo nustatyta tvarka. 2. Informacija apie numatomą viešojo atskirojo želdyno projektavimą likus ne mažiau kaip 10 darbo dienų iki šio projekto parengiamojo etapo pradžios dienos paskelbiama savivaldybės interneto svetainėje, taip pat seniūnijos, kurioje numatytas projektuoti viešasis atskirasis želdynas, skelbimų lentoje, informaciniuose stenduose numatomo projektuoti viešojo atskirojo želdyno teritorijoje arba greta jos vizualinės apžvalgos zonoje, nurodant, kokie parengiamojo etapo darbai ir kokiu laiku numatomi, iki kada ir kur galima susipažinti su planuojamais darbais, siųsti pasiūlymus ir pastabas dėl planuojamų darbų, taip pat informacija apie numatomus želdyno projekto parengimo, pristatymo suinteresuotai visuomenei, projekto patvirtinimo ir įgyvendinimo terminus. Pastabos ir pasiūlymai dėl numatomų viešojo atskirojo želdyno projektavimo darbų teikiami viso projektavimo proceso metu iki viešo svarstymo su suinteresuota visuomene pabaigos, o viešo svarstymo metu pasiūlymai teikiami ir žodžiu. 3. Viešųjų želdynų ir želdinių tvarkymo, saugotinų želdinių kirtimo, kitokio pašalinimo iš augimo vietos ar intensyvaus genėjimo bei viešųjų želdynų įrengimo ar pertvarkymo darbai gali būti pradėti ne anksčiau kaip po 10 darbo dienų nuo informacijos apie numatomus darbus paskelbimo savivaldybės interneto svetainėje (kai numatytiems vykdyti darbams nereikia šio įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje numatyto leidimo ar sprendimo) arba nuo įsigaliojusio leidimo ar sprendimo paskelbimo savivaldybės interneto svetainėje. Nurodytas terminas netaikomas, kai viešųjų želdynų ir želdinių tvarkymo, viešųjų saugotinų želdinių kirtimo, kitokio pašalinimo iš augimo vietos ar intensyvaus genėjimo darbus atlikti reikia nedelsiant, kai dėl gamtos sąlygų, eismo ar kito įvykio želdinio būklė pakito ir želdinys kelia pavojų gyventojams, jų turtui, statiniams ar eismo saugumui. 4. Savivaldybių vykdomosios institucijos privalo savivaldybės interneto svetainėje paskelbti informaciją apie numatomo keisti žemės sklypo, kuriame yra atskirasis želdynas ar viešasis priklausomasis želdynas, pagrindinę žemės naudojimo paskirtį ar žemės sklypo naudojimo būdą; želdynų ir želdinių apsaugos, priežiūros ir tvarkymo komisijos išvadas; sodmenų, reikalingų želdynų ir želdinių tvarkymo, želdynų kūrimo ir želdinių veisimo darbams atlikti, einamąjį (iki 3 metų laikotarpiui) ir perspektyvinį (iki 10 metų laikotarpiui) poreikį; numatomą želdynų ir želdinių inventorizavimo konkrečiose teritorijose laiką; informaciją apie atliktą želdynų ir želdinių inventorizaciją ir apibendrintus jos rezultatus. Inventorizavimo duomenys vieną kartą per kalendorinius metus turi būti patikslinti atsižvelgiant į per kalendorinius metus išduotus leidimus saugotiniems želdiniams kirsti ar kitaip pašalinti iš augimo vietos, pagal kuriuos iškirsti, kitaip pašalinti iš augimo vietos saugotini želdiniai, taip pat įtraukiant per paskutinius kalendorinius metus įrengtus viešuosius želdynus ir pasodintus viešuosius želdinius, nurodant duomenų patikslinimo datą. 5. Savivaldybių vykdomosios institucijos savivaldybės interneto svetainėje kiekvienais metais ne vėliau kaip iki vasario 1 dienos paskelbia informaciją apie želdinių atkuriamosios vertės kompensacijų lėšų panaudojimą per praėjusius kalendorinius metus. 6. Savivaldybių vykdomosios institucijos želdynų ir želdinių būklės ekspertizės išvadą savivaldybės interneto svetainėje skelbia šio įstatymo 23 straipsnio 5 dalyje nustatyta tvarka. VII SKYRIUS VIEŠUOSIUS ŽELDYNUS PROJEKTUOJANČIŲ, VIEŠUOSIUS ŽELDYNUS IR ŽELDINIUS PRIŽIŪRINČIŲ IR TVARKANČIŲ ASMENŲ KVALIFIKACIJOS REIKALAVIMAI IR MOKYMAS
Lietuvos Respublikos želdynų įstatymo Nr. X-1241 pakeitimo įstatymas 20 straipsnis (statute)
Su želdynais ir želdiniais susijęs visuomenės informavimas 1. Viešųjų želdynų projektavimas yra viešas. Viešųjų atskirųjų želdynų projektavimo viešumą užtikrina…
Su želdynais ir želdiniais susijęs visuomenės informavimas 1. Viešųjų želdynų projektavimas yra viešas. Viešųjų atskirųjų želdynų projektavimo viešumą užtikrina želdyno projekto užsakovas. Viešųjų priklausomųjų želdynų projektavimo viešinimas įgyvendinamas rengiant teritorijų planavimo dokumentus arba statinių statybos projektus Teritorijų planavimo įstatymo ir Statybos įstatymo nustatyta tvarka. 2. Informacija apie numatomą viešojo atskirojo želdyno projektavimą likus ne mažiau kaip 10 darbo dienų iki šio projekto parengiamojo etapo pradžios dienos paskelbiama savivaldybės interneto svetainėje, taip pat seniūnijos, kurioje numatytas projektuoti viešasis atskirasis želdynas, skelbimų lentoje, informaciniuose stenduose numatomo projektuoti viešojo atskirojo želdyno teritorijoje arba greta jos vizualinės apžvalgos zonoje, nurodant, kokie parengiamojo etapo darbai ir kokiu laiku numatomi, iki kada ir kur galima susipažinti su planuojamais darbais, siųsti pasiūlymus ir pastabas dėl planuojamų darbų, taip pat informacija apie numatomus želdyno projekto parengimo, pristatymo suinteresuotai visuomenei, projekto patvirtinimo ir įgyvendinimo terminus. Pastabos ir pasiūlymai dėl numatomų viešojo atskirojo želdyno projektavimo darbų teikiami viso projektavimo proceso metu iki viešo svarstymo su suinteresuota visuomene pabaigos, o viešo svarstymo metu pasiūlymai teikiami ir žodžiu. 3. Viešųjų želdynų ir želdinių tvarkymo, saugotinų želdinių kirtimo, kitokio pašalinimo iš augimo vietos ar intensyvaus genėjimo bei viešųjų želdynų įrengimo ar pertvarkymo darbai gali būti pradėti ne anksčiau kaip po 10 darbo dienų nuo informacijos apie numatomus darbus paskelbimo savivaldybės interneto svetainėje (kai numatytiems vykdyti darbams nereikia šio įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje numatyto leidimo ar sprendimo) arba nuo įsigaliojusio leidimo ar sprendimo paskelbimo savivaldybės interneto svetainėje.
Lietuvos Respublikos želdynų įstatymas 20 straipsnis (statute)
20 straipsnis. Su želdynais ir želdiniais susijęs visuomenės informavimas 1. Viešųjų želdynų projektavimas yra viešas. Viešųjų atskirųjų želdynų projektavimo viešumą…
20 straipsnis. Su želdynais ir želdiniais susijęs visuomenės informavimas 1. Viešųjų želdynų projektavimas yra viešas. Viešųjų atskirųjų želdynų projektavimo viešumą užtikrina želdyno projekto užsakovas. Viešųjų priklausomųjų želdynų projektavimo viešinimas įgyvendinamas rengiant teritorijų planavimo dokumentus arba statinių statybos projektus Teritorijų planavimo įstatymo ir Statybos įstatymo nustatyta tvarka. 2. Informacija apie numatomą viešojo atskirojo želdyno projektavimą likus ne mažiau kaip 10 darbo dienų iki šio projekto parengiamojo etapo pradžios dienos paskelbiama savivaldybės interneto svetainėje, taip pat seniūnijos, kurioje numatytas projektuoti viešasis atskirasis želdynas, skelbimų lentoje, informaciniuose stenduose numatomo projektuoti viešojo atskirojo želdyno teritorijoje arba greta jos vizualinės apžvalgos zonoje, nurodant, kokie parengiamojo etapo darbai ir kokiu laiku numatomi, iki kada ir kur galima susipažinti su planuojamais darbais, siųsti pasiūlymus ir pastabas dėl planuojamų darbų, taip pat informacija apie numatomus želdyno projekto parengimo, pristatymo suinteresuotai visuomenei, projekto patvirtinimo ir įgyvendinimo terminus. Pastabos ir pasiūlymai dėl numatomų viešojo atskirojo želdyno projektavimo darbų teikiami viso projektavimo proceso metu iki viešo svarstymo su suinteresuota visuomene pabaigos, o viešo svarstymo metu pasiūlymai teikiami ir žodžiu. 3. Viešųjų želdynų ir želdinių tvarkymo, saugotinų želdinių kirtimo, kitokio pašalinimo iš augimo vietos ar intensyvaus genėjimo bei viešųjų želdynų įrengimo ar pertvarkymo darbai gali būti pradėti ne anksčiau kaip po 10 darbo dienų nuo informacijos apie numatomus darbus paskelbimo savivaldybės interneto svetainėje (kai numatytiems vykdyti darbams nereikia šio įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje numatyto leidimo ar sprendimo) arba nuo įsigaliojusio leidimo ar sprendimo paskelbimo savivaldybės interneto svetainėje. Nurodytas terminas netaikomas, kai viešųjų želdynų ir želdinių tvarkymo, viešųjų saugotinų želdinių kirtimo, kitokio pašalinimo iš augimo vietos ar intensyvaus genėjimo darbus atlikti reikia nedelsiant, kai dėl gamtos sąlygų, eismo ar kito įvykio želdinio būklė pakito ir želdinys kelia pavojų gyventojams, jų turtui, statiniams ar eismo saugumui. 4. Savivaldybių vykdomosios institucijos privalo savivaldybės interneto svetainėje paskelbti informaciją apie numatomo keisti žemės sklypo, kuriame yra atskirasis želdynas ar viešasis priklausomasis želdynas, pagrindinę žemės naudojimo paskirtį ar žemės sklypo naudojimo būdą; želdynų ir želdinių apsaugos, priežiūros ir tvarkymo komisijos išvadas; sodmenų, reikalingų želdynų ir želdinių tvarkymo, želdynų kūrimo ir želdinių veisimo darbams atlikti, einamąjį (iki 3 metų laikotarpiui) ir perspektyvinį (iki 10 metų laikotarpiui) poreikį; numatomą želdynų ir želdinių inventorizavimo konkrečiose teritorijose laiką; informaciją apie atliktą želdynų ir želdinių inventorizaciją ir apibendrintus jos rezultatus. Inventorizavimo duomenys vieną kartą per kalendorinius metus turi būti patikslinti atsižvelgiant į per kalendorinius metus išduotus leidimus saugotiniems želdiniams kirsti ar kitaip pašalinti iš augimo vietos, pagal kuriuos iškirsti, kitaip pašalinti iš augimo vietos saugotini želdiniai, taip pat įtraukiant per paskutinius kalendorinius metus įrengtus viešuosius želdynus ir pasodintus viešuosius želdinius, nurodant duomenų patikslinimo datą. 5. Savivaldybių vykdomosios institucijos savivaldybės interneto svetainėje kiekvienais metais ne vėliau kaip iki vasario 1 dienos paskelbia informaciją apie želdinių atkuriamosios vertės kompensacijų lėšų panaudojimą per praėjusius kalendorinius metus. 6. Savivaldybių vykdomosios institucijos želdynų ir želdinių būklės ekspertizės išvadą savivaldybės interneto svetainėje skelbia šio įstatymo 23 straipsnio 5 dalyje nustatyta tvarka. VII SKYRIUS VIEŠUOSIUS ŽELDYNUS PROJEKTUOJANČIŲ, VIEŠUOSIUS ŽELDYNUS IR ŽELDINIUS PRIŽIŪRINČIŲ IR TVARKANČIŲ ASMENŲ KVALIFIKACIJOS REIKALAVIMAI IR MOKYMAS
Analysis
Compensation must be converted into a figure, a decision, and a publicly verifiable list of greenery; otherwise, the comments concerning the trees would remain unanswered under the applicable procedure.
The courthouse design proposals may explain why the trees obstruct construction, but they do not themselves replace a permit to fell protected greenery.

Core issue

The legal dispute here is not about landscaping preferences, but about whether the design proposals and the subsequent removal of greenery will satisfy the requirements of publicity, competence, and compensation. The issue of tree felling moves from the consideration of the design proposals into a separate permit or decision-making procedure under Article 13 of the Law on Greenery of the Republic of Lithuania. News fact: public comments concerning the planned courthouse on Kauno Street focused on new landscaping and compensation for the trees proposed to be felled. The issue is governed by the following provisions:

  • Article 20(2)(1) of the Law on Territorial Planning of the Republic of Lithuania, concerning special architectural requirements and the assessment of design proposals.
  • Article 37(1) of the Law on Construction of the Republic of Lithuania, concerning public information and participation in the consideration of design proposals.
  • Article 5(1) and (2) of the Law on Greenery of the Republic of Lithuania, concerning the competence of municipal institutions in the field of greenery.
  • Article 13(1), (4), (9), and (11) of the Law on Greenery of the Republic of Lithuania, concerning the felling of protected greenery, compensation, publication of the decision, and time limits.

Legal assessment

Under Article 20(2)(1) of the Law on Territorial Planning, the mayor or an authorised civil servant must assess more than the development itself when setting special architectural requirements. The provision expressly refers to the natural and cultural landscape, public spaces, the existing or planned urban structure, and the developer’s design proposals. Public comments concerning trees therefore are not merely ancillary aesthetic remarks. Where a project relies on new landscaping in place of trees to be removed, such comments fall within the criteria by which the basis for design must be reviewed. - The developer must submit design proposals that allow the parameters of the buildings and their relationship with the landscape to be assessed.

  • The mayor or the mayor’s authorised civil servant must inform the public about the design process and participation under Article 37(1) of the Law on Construction.
  • The public may submit proposals concerning the supplementation, alternatives, or amendment of the proposed solutions under the rule reflected in the regulations on public participation in the territorial planning process.
  • Municipal institutions may not transfer the decision to the public, since residents cannot assume the statutory powers of the council or other institutions. If the trees in question are protected greenery, their removal is possible only under Article 13(1) of the Law on Greenery. That provision requires a permit or a valid decision of the municipal executive institution, as well as payment of compensation for replacement value. The courthouse design proposals may explain why the trees obstruct construction, but they do not themselves replace a permit to fell protected greenery. In the permitting procedure, the location, species, number, diameter, amount of compensation, and effective date of the decision regarding the greenery to be felled must be specified under Article 13(4) of the Law on Greenery.
IssueTime limit / amount according to sources
Publication of the decision on the municipal websiteno later than within 3 working days
Entry into force of a decision concerning protected greeneryno earlier than after 20 working days
Notice concerning trees with a diameter of 12 cm or more in protection zones of underground networksat least 10 working days in advance
Notice concerning greenery posing a risk to electricity networksat least 20 working days in advance
Municipal assessment concerning risk to electricity networkswithin 10 working days

Under Article 5(1) of the Law on Greenery, the council approves the rules for the protection of greenery, the composition of the commission, and may set higher rates for greenery declared protected by its own decision. Under Article 5(2) of the Law on Greenery, the executive institution organises the inventory, accounting, protection, maintenance, condition monitoring, and planting of greenery. In this situation, an abstract assurance by the municipality that new landscaping will “compensate” for the felling would not be sufficient. Compensation must be converted into a figure, a decision, and a publicly verifiable list of greenery; otherwise, the comments concerning the trees would remain unanswered under the applicable procedure.

Consequences

First scenario: the design proposals are revised to provide clearer justification for the removal of greenery, replacement planting, and the relationship with public spaces. In that case, the municipal decision concerning the design process could rely on public comments that have already been assessed. Second scenario: the design proposals are approved without material changes, but the felling of protected greenery is still halted at the separate procedure under Article 13 of the Law on Greenery. In that case, the weight of the dispute shifts to the permit, the decision, the amount of compensation, and the lawfulness of publication on the municipal website. Third scenario: it emerges that a special notification regime applies to some trees because of underground networks or electricity network protection zones. The procedure is then shortened, but the sources still require prior notice and municipal assessment within the prescribed time limits. In practical terms, this matters for the developer because the design process may be delayed not because of the building’s intended use, but because the issue of greenery has not been sufficiently formalised. It matters for residents because their comments must be assessed according to landscape and public-space criteria, rather than dismissed as non-binding remarks. Procedurally, the next step is to await the municipal decision or permit concerning protected greenery, which must be published within 3 working days and may enter into force no earlier than 20 working days after its adoption.

📚 Roots — who shaped this rule and why:
📄 Original — Delfi
Drunk driver chased down near Druskininkai 🔗
Alytus County police say that on August 1, at about 3:15 p.m., a VW Passat failed to stop for officers on the Druskininkai-Leipalingis-Seirijai road and was later stopped in Lipliunai village. The driver, a man born in 1993, was found to…
Fact-check:
🟡 IncompleteGirtam vairavimui (nepriklausomai nuo girtumų lygio) gresia baudžiamoji atsakomybė
🟡 IncompleteGirtam vairuotojui transporto priemonė gali būti konfiskuota
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas 2811 straipsnis (statute)
2811 straipsnis. Transporto priemonių vairavimas, kai vairuoja neblaivus asmuo 1. Tas, kas vairavo motorinę transporto priemonę, traktorių ar savaeigę mašiną arba mokė…
2811 straipsnis. Transporto priemonių vairavimas, kai vairuoja neblaivus asmuo 1. Tas, kas vairavo motorinę transporto priemonę, traktorių ar savaeigę mašiną arba mokė praktinio vairavimo būdamas neblaivus, kai jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas, arba vengė neblaivumo patikrinimo, kai jam buvo nustatyti neblaivumo požymiai, arba vartojo alkoholį po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo ir jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų. 2. Asmuo atsako ir tais atvejais, kai šio straipsnio 1 dalyje numatytos veikos yra padarytos dėl neatsargumo.
Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas 281 straipsnis (statute)
281 straipsnis. Kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimas 1. Tas, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė…
281 straipsnis. Kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimas 1. Tas, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. 2. Tas, kas vairavo kelių transporto priemonę būdamas neblaivus ar apsvaigęs nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų ir pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata arba nukentėjusiam asmeniui padaryta didelė turtinė žala, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų. 3. Tas, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo sunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki penkerių metų. 4. Tas, kas padarė šio straipsnio 3 dalyje numatytą veiką būdamas neblaivus ar apsvaigęs nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, baudžiamas laisvės atėmimu iki šešerių metų. 5. Tas, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio žuvo žmogus, baudžiamas laisvės atėmimu iki septynerių metų. 6. Tas, kas padarė šio straipsnio 5 dalyje numatytą veiką būdamas neblaivus ar apsvaigęs nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, baudžiamas laisvės atėmimu nuo trejų iki dešimties metų. 7. Asmuo atsako pagal šį straipsnį tik tais atvejais, kai šiame straipsnyje numatytos veikos yra padarytos dėl neatsargumo.
Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas 2 straipsnis#2 (statute)
2 straipsnis. Pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos 1. Asmuo atsako pagal šį kodeksą tik tuo atveju, jeigu jo padaryta veika buvo uždrausta baudžiamojo…
2 straipsnis. Pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos 1. Asmuo atsako pagal šį kodeksą tik tuo atveju, jeigu jo padaryta veika buvo uždrausta baudžiamojo įstatymo, galiojusio nusikalstamos veikos padarymo metu. 2. Įstatymo nežinojimas nuo baudžiamosios atsakomybės neatleidžia. 3. Asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio. 4. Pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. 5. Bausmės, baudžiamojo ar auklėjamojo poveikio priemonės bei priverčiamosios medicinos priemonės skiriamos tik pagal įstatymą. 6. Niekas negali būti baudžiamas už tą pačią nusikalstamą veiką antrą kartą. II SKYRIUS BAUDŽIAMOJO ĮSTATYMO GALIOJIMAS
Analysis

⚠ Correction. The statement that drunk driving entails criminal liability should be clarified: under Article 2811 of the Criminal Code, such liability arises from 1.51 per mille, or where a person avoids testing while showing signs of intoxication. It would therefore be more accurate to write that criminal liability is faced by all drivers mentioned in the article because their intoxication levels ranged from 1.51 to 3.14 per mille. The statement about possible confiscation of vehicles is also incomplete. The text of Article 2811 provided refers only to a fine, arrest, or imprisonment for up to one year, while confiscation requires a separate statutory basis. The wording of the cited amendment to the Code of Administrative Offences states that confiscation is mandatory for a certain administrative offence, so the news report should have distinguished the criminal sanction from the legal basis for confiscation of property.

In this situation, criminal liability begins where the breathalyser reading has already crossed the 1.51 per mille threshold, not where an accident occurs.
Lack of the right to drive does not alter the threshold under Article 2811(1) of the Criminal Code, but it reinforces the overall set of breaches of the Road Traffic Rules.

Core issue

The criminal threshold in this report arises not from the pursuit or the location of the road, but from the 1.51 per mille threshold. All the drivers identified fall within Article 2811(1) of the Criminal Code of the Republic of Lithuania, as their intoxication ranges from 1.51 to 3.14 per mille.

  • On 1 August, near Druskininkai, a VW Passat failed to stop for the police, and the driver was found to have 2.88 per mille. The precise legal question is whether, in each case, the established intoxication level and the fact of driving are sufficient for criminal liability under Article 2811(1) of the Criminal Code. A second question arises in those episodes where consequences occurred: in the case of injury to a motorcycle passenger, the model under Article 281(2) of the Criminal Code applies if a minor impairment of health is established. The general threshold for qualification is based on Article 2(1), (3) and (4) of the Criminal Code: liability arises only for a culpably committed act prohibited by law and corresponding to the elements of the offence.
SituationApplicable provisionThreshold or sanction
Driving with an intoxication level of 1.51 per mille or moreArticle 2811(1) CCfine, arrest, or imprisonment for up to 1 year
Drunk driving and a traffic accident causing minor impairment of health or major property damageArticle 281(2) CCfine, restriction of liberty, arrest, or imprisonment for up to 3 years
Repeated administrative drunk driving below 1.5 per milleArticle 427(1) ANCEUR 1,000–1,500, or EUR 1,200–2,000 for persons without the right to drive

Legal assessment

Under paragraph 14 of the Road Traffic Rules, a driver has a duty not to drive while intoxicated and not to drive without the right to drive.

  • Under paragraph 16 of the Road Traffic Rules, a driver signalled to stop by an inspecting officer must stop the vehicle.
  • In the Druskininkai episode, these duties overlap: 2.88 per mille reaches the criminal threshold, while failure to stop for the police is an independently significant breach of the duty to stop. Article 2811(1) of the Criminal Code does not require a traffic accident, damage, or a victim; driving and intoxication of 1.51 per mille or more are sufficient. Therefore, in the Joniškis, Vilnius District, Vilkaviškis, Panevėžys, Palanga and Kretinga episodes, the core qualification is the same. In this situation, criminal liability begins where the breathalyser reading has already crossed the 1.51 per mille threshold, not where an accident occurs. Lack of the right to drive does not alter the threshold under Article 2811(1) of the Criminal Code, but it reinforces the overall set of breaches of the Road Traffic Rules. The project assessments provided state that the Criminal Code does not, in itself, establish criminal liability solely for driving without the right to drive. Accordingly, in these facts, lack of the right to drive operates as an additional circumstance, not as a separate criminal basis under the provisions presented. The case of the motorcycle passenger is a risk point for a more serious qualification. If the pre-trial investigation establishes that the passenger suffered a minor impairment of health, the intoxicated motorcycle driver would fall under Article 281(2) of the Criminal Code, the upper limit of which is imprisonment for up to 3 years. In the Marijampolė episode, property damage of EUR 2,000 would be relevant under the presented Article 281(2) of the Criminal Code only if it were classified as major property damage. Removal of the vehicle to an impound lot is consistent with the stated logic of police competence. Under the description of compulsory removal, a police officer has the right to remove a vehicle where it was driven while intoxicated, without the right to drive, after failure to comply with a requirement to stop, or where the vehicle otherwise obstructs traffic or infringes the rights of other persons. This explains why, in the Vilkaviškis case, removal of the car is a procedural control measure, not a substitute for punishment.

Consequences

The next practical step will be verification of the pre-trial investigation data: the fact of driving, the degree of intoxication, possession of the right to drive, and the consequences of the traffic accident. In most episodes, the decision will turn on Article 2811(1) of the Criminal Code, because all the stated intoxication levels exceed 1.51 per mille. The episodes involving the injured passenger and the car driven into a body of water may become more serious only through proof of consequences under Article 281(2) of the Criminal Code. In practice, this matters for three groups: drivers, injured persons, and vehicle owners. Drivers face a fine, arrest, or imprisonment for up to 1 year under Article 2811(1) of the Criminal Code, and, where consequences are established, up to 3 years under Article 281(2) of the Criminal Code. For the injured passenger, the classification of the health impairment is significant, because it determines whether the case remains a drunk-driving case or moves into the qualification of a traffic accident that caused consequences. For vehicle owners, the practical risk is removal of the car, storage, and a possible subsequent decision regarding the fate of the property in the case. During the pre-trial investigation, the next step is to await a procedural decision on suspicions under Article 2811(1) of the Criminal Code and, in the episode involving the passenger’s injury, a medical assessment on which the application of Article 281(2) of the Criminal Code will depend.

📚 Roots — who shaped this rule and why:
📄 Original — respublika.lt
Kasčiūnas expects M. Sinkevičius to lead efforts toward a demographic agreement: he is the central figure 🔗
After the Conservatives presented a draft agreement on demographics, Homeland Union-Lithuanian Christian Democrats (TS-LKD) chairman Laurynas Kasčiūnas said he expects Prime Minister Mindaugas Sinkevičius to take the lead in seeking a…
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos šeimos stiprinimo įstatymas 2 straipsnis (statute)
2 straipsnis. Pagrindinės šio įstatymo sąvokos 1. Bazinis paslaugų šeimai paketas – šeimai teikiamų psichosocialinių, socialinių įgūdžių ugdymo ir palaikymo, vaikų…
2 straipsnis. Pagrindinės šio įstatymo sąvokos 1. Bazinis paslaugų šeimai paketas – šeimai teikiamų psichosocialinių, socialinių įgūdžių ugdymo ir palaikymo, vaikų priežiūros ir ugdymo, sveikatos, švietimo, sociokultūrinių paslaugų, užtikrinančių būtinąją pagalbą, skirtą šeimos gebėjimams savarankiškai spręsti iškylančias problemas stiprinti ir sudaryti galimybes kurti saugią, sveiką ir darnią aplinką savo šeimoje, rinkinys. 2. Su šeimomis dirbanti organizacija – juridinis asmuo, kurio vienas iš veiklos tikslų – organizuoti ir vykdyti darbą su šeimomis. 3. Šeimos politika – valstybinio valdymo principų ir plėtros krypčių, tikslų bei uždavinių nustatymas ir įgyvendinimas, siekiant sudaryti būtinas teisines, socialines, ekonomines, kultūrines ir kitas sąlygas, stiprinančias šeimą, skatinančias jos stabilumą ir visavertį funkcionavimą. 4. Šeimos stiprinimas – kryptinga veikla, kuria siekiama sudaryti teisines, socialines, ekonomines, kultūrines ir kitas sąlygas, skatinančias asmenis sukurti, puoselėti ir išsaugoti darnią šeimą, kaip pirminę ir prigimtinę bendruomenę bei palankiausią vaiko augimo, vystymosi ir ugdymo aplinką, užtikrinančią Lietuvos valstybės bei tautos gyvybingumą ir istorinį išlikimą. 5. Šeimų organizacija – viešosios naudos nevyriausybinė organizacija arba nacionalinė skėtinė nevyriausybinė organizacija, kurios pagrindinis veiklos tikslas – atstovauti šeimoms ginant teisėtus šeimų interesus ir kurti šeimai palankią aplinką.
Lietuvos Respublikos šeimos stiprinimo įstatymas 8 straipsnis (statute)
8 straipsnis. Seimo kompetencija šeimos politikos srityje Seimas: 1) nustato strategines šeimos politikos kryptis, svarsto ir teikia pasiūlymus dėl šeimos politikos…
8 straipsnis. Seimo kompetencija šeimos politikos srityje Seimas: 1) nustato strategines šeimos politikos kryptis, svarsto ir teikia pasiūlymus dėl šeimos politikos formavimo, priima šeimos politiką reglamentuojančius įstatymus ir kitus teisės aktus, vykdo jų įgyvendinimo parlamentinę kontrolę; 2) sudaro Nacionalinę šeimos tarybą ir tvirtina jos nuostatus; 3) gali kreiptis į Nacionalinę šeimos tarybą dėl numatomo teisinio reguliavimo poveikio šeimai vertinimo arba dėl teisės aktuose nustatyto teisinio reguliavimo stebėsenos atlikimo.
Lietuvos Respublikos šeimos stiprinimo įstatymas 7 straipsnis (statute)
Šeimos stiprinimas organizuojamas ir įgyvendinamas taikant institucinę šeimos politikos formavimo ir įgyvendinimo sistemą: 1) Lietuvos Respublikos Seimas (toliau –…
Šeimos stiprinimas organizuojamas ir įgyvendinamas taikant institucinę šeimos politikos formavimo ir įgyvendinimo sistemą: 1) Lietuvos Respublikos Seimas (toliau – Seimas); 2) Nacionalinė šeimos taryba; 3) Vyriausybė, ministerijos ir kitos valstybės institucijos; 4) Šeimos politikos komisija; 5) savivaldybių institucijos ir įstaigos; 6) savivaldybių šeimos tarybos. 7) kitos Vyriausybės įgaliotos įstaigos. Papildyta straipsnio punktu: Nr. XV-727, 2025-12-23, paskelbta TAR 2025-12-30, i. k. 2025-23021   2. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytos institucijos, užtikrindamos šeimos politikos įgyvendinimą, privalo tarpusavyje bendradarbiauti. 3. Nevyriausybinės organizacijos dalyvauja įgyvendinant šeimos politiką – atstovauja šeimoms, teikia joms paslaugas ar dalyvauja kuriant šeimai palankią aplinką. 4. Valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos skatina ir remia nevyriausybinių organizacijų, įskaitant tradicines Lietuvos religines bendruomenes ir bendrijas, veiklą šeimos stiprinimo srityje. 8 straipsnis. Seimo kompetencija šeimos politikos srityje Seimas: 1) nustato strategines šeimos politikos kryptis, svarsto ir teikia pasiūlymus dėl šeimos politikos formavimo, priima šeimos politiką reglamentuojančius įstatymus ir kitus teisės aktus, vykdo jų įgyvendinimo parlamentinę kontrolę; 2) sudaro Nacionalinę šeimos tarybą ir tvirtina jos nuostatus; 3) gali kreiptis į Nacionalinę šeimos tarybą dėl numatomo teisinio reguliavimo poveikio šeimai vertinimo arba dėl teisės aktuose nustatyto teisinio reguliavimo stebėsenos atlikimo. 9 straipsnis. Nacionalinė šeimos taryba 1. Nacionalinė šeimos taryba (toliau – Taryba) – Seimui atskaitinga šeimos politikos formavimo ir įgyvendinimo vertinimo patariamoji institucija. Taryba yra iš valstybės biudžeto išlaikoma biudžetinė įstaiga. Tarybos savininko teises ir pareigas įgyvendina Seimas. Tarybos buveinė yra Vilniuje.
Analysis
A demographic agreement without programmatic and budgetary translation by the Government would be a political text without the principal implementing entity.
If the agreement remained merely a party document, it would not create the implementation obligations already provided for in Articles 7, 8, 10, 12 and 13 of the Law of the Republic of Lithuania on Strengthening the Family.

Core issue

The legal axis of the demographic agreement is not a declaration of leadership, but the allocation of competences among the Seimas, the Government, ministries and advisory councils. If the agreement remained merely a party document, it would not create the implementation obligations already provided for in Articles 7, 8, 10, 12 and 13 of the Law of the Republic of Lithuania on Strengthening the Family. The news fact is that TS-LKD proposes a national inter-party agreement on demography for 2026-2040, with the Prime Minister identified as its political centre. The precise question is this: which institution must translate the political demographic agreement into state family policy measures. This must be resolved under Article 1 of the Law on Strengthening the Family, which establishes the legal and organisational preconditions for family policy. Article 2 of the Law on Strengthening the Family is also applicable, as it defines family policy, family strengthening and the basic package of services for families. The institutional framework is established by Article 7 of the Law on Strengthening the Family, while competences are allocated by Articles 8, 10, 12, 13 and 15.

Legal assessment

Under Article 7(1) of the Law on Strengthening the Family, family strengthening is carried out through the Seimas, the National Family Council, the Government, ministries, the Family Policy Commission and municipalities. Paragraph 2 of the same Article establishes a duty of cooperation; therefore, a national agreement is legally meaningful only as an inter-institutional mechanism of action. The Prime Minister’s “central figure” referred to by Kasciunas corresponds to Article 10 of the Law on Strengthening the Family, because the Government coordinates the activities of ministries and Government agencies. However, under Article 8 of the Law on Strengthening the Family, the Seimas determines the strategic directions of family policy, adopts laws and exercises parliamentary scrutiny.

  • The Seimas must determine strategic directions and may apply to the National Family Council for an assessment of impact on families under Article 8 of the Law on Strengthening the Family.
  • The Government must set priorities in strategic planning documents, submit draft laws and approve a long-term programme under Article 10 of the Law on Strengthening the Family.
  • The Ministry of Social Security and Labour formulates, organises, coordinates and controls the implementation of family policy under Article 12 of the Law on Strengthening the Family.
  • Other ministries, within their respective areas of administration, must provide for family strengthening programmes and measures under Article 13 of the Law on Strengthening the Family.
  • Municipal family councils analyse local legal acts and submit proposals to municipal councils under Article 15 of the Law on Strengthening the Family.
InstitutionMain function according to the sources
SeimasStrategic directions, legal acts, parliamentary scrutiny
GovernmentImplementation, coordination, priorities, long-term programme
MSSLFormation, coordination and control of family policy
National Family CouncilAssessment and advisory function accountable to the Seimas
Municipal family councilsMonitoring of local legal acts and proposals

The project measures concerning housing, and the reconciliation of work and child-rearing, fall within Article 5(2) of the Law on Strengthening the Family. The housing support direction is directly linked to Article 5(2)(3), which provides for compensation for part of rent or credit costs. The reconciliation of work and family life is linked to Article 5(2)(2), which refers to flexible forms of employment. The accessibility of services in cities and regions is linked to the basic package of services for families defined in Article 2.

A demographic agreement without programmatic and budgetary translation by the Government would be a political text without the principal implementing entity. Under Article 6(1) of the Law on Strengthening the Family, the Government prepares a long-term family strengthening programme. Under Article 16(4), the Government was required to approve the long-term programme and establish the basic package of services for families by 31 August 2018. Under Article 16(5), the Seimas and the Government, when preparing and implementing family policy legislation, must be guided by the principles of this law.

The Constitutional Court ruling of 28 September 2011, referred to in the sources, was taken into account by the Government when assessing Draft Law No. XIIP-4255 on Strengthening the Family. For the present situation, this means that the provisions of the demographic agreement must be examined already at the legislative drafting stage, and not only after political signature.

Consequences

The first realistic scenario is that the parties agree on a political document, and the Seimas, under Article 8 of the Law on Strengthening the Family, translates its directions into draft legal acts. The second scenario is that the Government, under Article 10, incorporates the priorities into strategic planning documents and prepares programmatic implementation. The third scenario is that the Ministry of Social Security and Labour, under Article 12, coordinates family policy measures, while other ministries break them down according to their respective areas. The fourth scenario is that the National Family Council and municipal family councils assess the impact on families under Articles 8, 9 and 15.

In practical terms, this matters for families, young families, single parents, municipalities and ministries, because the implementation of measures depends on competence, not on the tone of declarations. Procedurally, the next expected step is a Government or Seimas document: a draft legal act, an amendment to strategic planning, or an assessment by the National Family Council, especially concerning the content of the 2026-2040 agreement.

📄 Original — Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra
Morning raid in Dembava: drunk Nissan Murano driver arrested 🔗
On Saturday morning in Panevėžys district, police caught a drunk driver who now faces criminal liability. According to police, at around 6:20 a.m. on August 1, officers stopped a Nissan Murano in the village of Dembava. The driver, a man…
Fact-check:
🔴 RefutedAlkoholio kiekis kraujyje viršijus 1,5 promilės ribą, vairuotojas nepavyksta išvengti administracinės atsakomybės
⚪ UnverifiedTransporto priemonių vairavimas neblaivoje būsenoje baudžiamas pagal LR Baudžiamojo kodekso 281¹ straipsnį
🟡 IncompleteUž neblaivaus vairavimo faktą gresia bauda, areštas arba laisvės atėmimas iki vienų metų, teisės vairuoti atėmimas ir galimas automobilio konfiskavimas
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas 2811 straipsnis (statute)
2811 straipsnis. Transporto priemonių vairavimas, kai vairuoja neblaivus asmuo 1. Tas, kas vairavo motorinę transporto priemonę, traktorių ar savaeigę mašiną arba mokė…
2811 straipsnis. Transporto priemonių vairavimas, kai vairuoja neblaivus asmuo 1. Tas, kas vairavo motorinę transporto priemonę, traktorių ar savaeigę mašiną arba mokė praktinio vairavimo būdamas neblaivus, kai jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas, arba vengė neblaivumo patikrinimo, kai jam buvo nustatyti neblaivumo požymiai, arba vartojo alkoholį po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo ir jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų. 2. Asmuo atsako ir tais atvejais, kai šio straipsnio 1 dalyje numatytos veikos yra padarytos dėl neatsargumo.
Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas 281 straipsnis (statute)
281 straipsnis. Kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimas 1. Tas, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė…
281 straipsnis. Kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimas 1. Tas, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. 2. Tas, kas vairavo kelių transporto priemonę būdamas neblaivus ar apsvaigęs nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų ir pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata arba nukentėjusiam asmeniui padaryta didelė turtinė žala, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų. 3. Tas, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo sunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki penkerių metų. 4. Tas, kas padarė šio straipsnio 3 dalyje numatytą veiką būdamas neblaivus ar apsvaigęs nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, baudžiamas laisvės atėmimu iki šešerių metų. 5. Tas, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio žuvo žmogus, baudžiamas laisvės atėmimu iki septynerių metų. 6. Tas, kas padarė šio straipsnio 5 dalyje numatytą veiką būdamas neblaivus ar apsvaigęs nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, baudžiamas laisvės atėmimu nuo trejų iki dešimties metų. 7. Asmuo atsako pagal šį straipsnį tik tais atvejais, kai šiame straipsnyje numatytos veikos yra padarytos dėl neatsargumo.
Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas 19 straipsnis (statute)
19 straipsnis. Asmens atsakomybė už nusikalstamą veiką, padarytą apsvaigus nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų 1. Asmuo…
19 straipsnis. Asmens atsakomybė už nusikalstamą veiką, padarytą apsvaigus nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų 1. Asmuo, kuris nusikalstamą veiką padarė apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, nuo baudžiamosios atsakomybės neatleidžiamas. 2. Asmuo, kuris baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą padarė būdamas prieš jo valią nugirdytas ar apsvaigintas ir dėl to ne visiškai sugebėdamas suvokti pavojingo nusikalstamos veikos pobūdžio arba valdyti savo veiksmų, atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės. 3. Asmuo, kuris šio straipsnio 2 dalyje nurodytomis sąlygomis padarė sunkų arba labai sunkų nusikaltimą, atsako pagal baudžiamąjį įstatymą, tačiau bausmė jam gali būti švelninama remiantis šio kodekso 59 straipsniu.
Analysis

⚠ Correction. The article’s statement that, once the 1.5 per mille threshold is exceeded, the driver “will not be able to avoid administrative liability” is imprecisely formulated. Under the wording of the cited amendment to the Code of Administrative Offences, administrative liability applies where the blood alcohol concentration is more than 0.4 per mille but not more than 1.5 per mille. It would be more accurate to state that a reading of 1.51 per mille gives rise not to administrative liability, but to criminal liability under Article 281¹(1) of the Criminal Code. The description of sanctions is also excessive: the quoted text of Article 281¹ provides for a fine, arrest, or imprisonment for up to one year, but it does not contain a rule on deprivation of the right to drive or confiscation of the vehicle.

In this situation, 0.01 per mille above the threshold is not a technical triviality, because it is precisely what moves the driver from Article 427 of the Code of Administrative Offences to Article 281¹ of the Criminal Code.
It shows that criminal liability begins not with a traffic accident, but with the fact of qualified intoxication while driving.

Core issue

A blood alcohol concentration of 1.51 per mille is not a “more serious administrative threshold”; it is the threshold for criminal liability under a special transport-related provision. This case is not assessed according to the logic of consequences, but according to the fact of driving while intoxicated itself, provided the measurement threshold is confirmed. Legally, the news item turns on a single question: whether the 1.51 per mille intoxication established for the driver of a Nissan Murano in Dembava on August 1, 2026, falls within Article 281¹(1) of the Criminal Code of the Republic of Lithuania. Applicable provisions:

  • Article 281¹(1) of the Criminal Code of the Republic of Lithuania provides for liability where a driver is found to have a blood alcohol concentration of 1.51 per mille or more.
  • Article 281¹(2) of the Criminal Code of the Republic of Lithuania also permits liability for negligence.
  • Article 281 of the Criminal Code of the Republic of Lithuania is relevant only where a breach of road traffic safety rules causes the consequences specified in that article.
  • Article 427 of the Code of Administrative Offences covers intoxication from 0.41 to 1.5 per mille where the conditions of repeat offending or prior conviction are met.
RegimeThresholdConsequence according to the sources
Article 427 of the Code of Administrative Offences0.41-1.5 per milleFine of EUR 1,000-1,500 for drivers
Article 281¹ of the Criminal Code1.51 per mille or moreFine, arrest, or imprisonment for up to 1 year

Legal assessment

If the 1.51 per mille result is confirmed in the manner prescribed by law, the conduct directly satisfies the elements of Article 281¹(1) of the Criminal Code. The threshold is decisive for classification: 1.5 per mille is still associated with the administrative model, whereas 1.51 per mille moves the case into criminal law. According to the sources provided, the actions of officers follow a clear sequence:

  • under the police procedure, a driver is suspended from driving where more than 1.5 per mille is detected in exhaled air;
  • such a driver is taken to a personal health care institution for medical examination;
  • under Article 281¹ of the Criminal Code, a pre-trial investigation may be opened;
  • data on the suspension of the right to drive, where a remand measure under the Code of Criminal Procedure is applied, are transmitted to driver registers.

In this situation, 0.01 per mille above the threshold is not a technical triviality, because it is precisely what moves the driver from Article 427 of the Code of Administrative Offences to Article 281¹ of the Criminal Code. This is the critical point of the case, because the stated result coincides with the minimum threshold for criminal liability. Article 281 of the Criminal Code, according to the text provided, requires a traffic accident and impairment of health or substantial property damage. No such consequences are indicated in the news item; therefore, the centre of legal classification remains Article 281¹ of the Criminal Code, not Article 281. The possible sanctions under Article 281¹(1) of the Criminal Code are:

  • a fine;
  • arrest;
  • imprisonment for up to one year.

The administrative comparison shows why the case cannot be assigned solely to the administrative regime. Article 427 of the Code of Administrative Offences refers to the range of 0.41-1.5 per mille, whereas the news item states a concentration of 1.51 per mille.

Consequences

In practical terms, the decisive issue will not be the make of the vehicle, but the documents establishing intoxication and their compliance with procedure. If the medical examination confirms the threshold, the pre-trial investigation will have a basis to proceed under Article 281¹(1) of the Criminal Code. The realistic scenarios for the driver are:

  • a criminal case carrying the risk of a fine, arrest, or imprisonment for up to one year;
  • temporary suspension of the right to drive, if a remand measure under the Code of Criminal Procedure is applied;
  • separate professional significance if the person is connected with carrier activities, because Article 281¹ of the Criminal Code is included in the list of infringements relevant to impeccable reputation.

This case is practically important for all drivers at the 1.5 per mille threshold. It shows that criminal liability begins not with a traffic accident, but with the fact of qualified intoxication while driving. Procedurally, the next expected step is the assessment of the medical examination and investigation data in the pre-trial investigation opened after the stop on August 1, 2026. Following that assessment, a decision should be made on the procedural direction of the case under Article 281¹(1) of the Criminal Code.

📚 Roots — who shaped this rule and why:
📄 Original — JP.lt
Man detained behind the wheel in Panevėžys district found to have blood alcohol level of 1.51 per mille 🔗
In Dembava village, Panevėžys district, an intoxicated man was caught driving a Nissan Murano with a blood alcohol level of 1.51 per mille. The driver, born in 1981, was stopped at about 6:20 a.m. on August 1, and a pre-trial investigation…
Fact-check:
🟡 IncompleteVairuotojai laikomi neblaiviais, kai jiems nustatomas didesnis nei 0,4 promilės girtumas
🟡 IncompleteUž vairavimą neblaiviam gresia bauda ir teisės vairuoti atėmimas
✅ ConfirmedNustačius 1,51 ir daugiau promilės girtumą taikoma baudžiamoji atsakomybė
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas 2811 straipsnis (statute)
2811 straipsnis. Transporto priemonių vairavimas, kai vairuoja neblaivus asmuo 1. Tas, kas vairavo motorinę transporto priemonę, traktorių ar savaeigę mašiną arba mokė…
2811 straipsnis. Transporto priemonių vairavimas, kai vairuoja neblaivus asmuo 1. Tas, kas vairavo motorinę transporto priemonę, traktorių ar savaeigę mašiną arba mokė praktinio vairavimo būdamas neblaivus, kai jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas, arba vengė neblaivumo patikrinimo, kai jam buvo nustatyti neblaivumo požymiai, arba vartojo alkoholį po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo ir jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų. 2. Asmuo atsako ir tais atvejais, kai šio straipsnio 1 dalyje numatytos veikos yra padarytos dėl neatsargumo.
Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas 281 straipsnis (statute)
281 straipsnis. Kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimas 1. Tas, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė…
281 straipsnis. Kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimas 1. Tas, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. 2. Tas, kas vairavo kelių transporto priemonę būdamas neblaivus ar apsvaigęs nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų ir pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata arba nukentėjusiam asmeniui padaryta didelė turtinė žala, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų. 3. Tas, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo sunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki penkerių metų. 4. Tas, kas padarė šio straipsnio 3 dalyje numatytą veiką būdamas neblaivus ar apsvaigęs nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, baudžiamas laisvės atėmimu iki šešerių metų. 5. Tas, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio žuvo žmogus, baudžiamas laisvės atėmimu iki septynerių metų. 6. Tas, kas padarė šio straipsnio 5 dalyje numatytą veiką būdamas neblaivus ar apsvaigęs nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, baudžiamas laisvės atėmimu nuo trejų iki dešimties metų. 7. Asmuo atsako pagal šį straipsnį tik tais atvejais, kai šiame straipsnyje numatytos veikos yra padarytos dėl neatsargumo.
Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas 19 straipsnis (statute)
19 straipsnis. Asmens atsakomybė už nusikalstamą veiką, padarytą apsvaigus nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų 1. Asmuo…
19 straipsnis. Asmens atsakomybė už nusikalstamą veiką, padarytą apsvaigus nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų 1. Asmuo, kuris nusikalstamą veiką padarė apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, nuo baudžiamosios atsakomybės neatleidžiamas. 2. Asmuo, kuris baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą padarė būdamas prieš jo valią nugirdytas ar apsvaigintas ir dėl to ne visiškai sugebėdamas suvokti pavojingo nusikalstamos veikos pobūdžio arba valdyti savo veiksmų, atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės. 3. Asmuo, kuris šio straipsnio 2 dalyje nurodytomis sąlygomis padarė sunkų arba labai sunkų nusikaltimą, atsako pagal baudžiamąjį įstatymą, tačiau bausmė jam gali būti švelninama remiantis šio kodekso 59 straipsniu.
Analysis

⚠ Correction. The statement that drivers are deemed intoxicated from more than 0.4 per mille is incomplete. Under the wording of the Law on Road Traffic Safety provided, the general permitted limit is 0.4 per mille, but a zero per mille limit applies to novice drivers and drivers of certain categories of vehicles. The statement concerning a fine and deprivation of the right to drive also conflates different regimes. It would be more precise to state that, at 1.51 per mille, Article 2811 of the Criminal Code applies, and that the sanction provided is a fine, arrest, or imprisonment for up to one year.

In this situation, 1.51 per mille is not an aggravating detail, but the very threshold element that opens the door to the criminal offence.
The police action here is not merely formal completion of a protocol, because the reported level triggers the mandatory mechanism for removal from driving and medical examination.

Core issue

The boundary in this case is not “intoxication” in general, but a figure measured to the hundredth: 1.51 per mille moves the conduct into criminal law.

Where driving is established without the consequences of a traffic accident, the axis of legal classification is Article 2811(1) of the Criminal Code of the Republic of Lithuania, not Article 281 of the Criminal Code.

The reported fact is narrow: on 1 August 2026, in Dembava, a man driving a Nissan Murano was found to have an alcohol level of 1.51 per mille.

  • Article 2811(1) of the Criminal Code applies where a motor vehicle is driven and an alcohol level of 1.51 per mille or more is established.
  • Article 2811(2) of the Criminal Code also permits liability where the act was committed through negligence.
  • Article 19(1) of the Criminal Code means that alcohol intoxication in itself does not exempt a person from criminal liability.

Legal assessment

On the facts provided, a car is a motor vehicle, and therefore driving a Nissan Murano falls within the subject matter of the offence under Article 2811(1) of the Criminal Code.

The established level of 1.51 per mille precisely coincides with the threshold for criminal liability, so the case does not begin within the administrative-law range.

In this situation, 1.51 per mille is not an aggravating detail, but the very threshold element that opens the door to the criminal offence.

Threshold or situationLegal significance according to the sources provided
0.41-1.5 per milleArticle 427(1) of the Code of Administrative Offences covers repeated drink-driving within this range
1.51 per mille or moreArticle 2811(1) of the Criminal Code provides for a fine, arrest, or imprisonment for up to one year
More than 1.5 per mille in exhaled airUnder paragraph 3.2 of the procedural rules, a police officer removes the driver from driving and transports the driver for a medical examination

The police action here is not merely formal completion of a protocol, because the reported level triggers the mandatory mechanism for removal from driving and medical examination.

Under paragraph 3.2 of the procedural rules approved by the Police Commissioner General, the driver is removed from driving and transported to a healthcare institution when a level of more than 1.5 per mille is established.

Under paragraph 2.3 of the amendment to Government Resolution No. 452, intoxication testing is carried out using metrologically verified special technical devices.

  • In this situation, the driver’s duty is to submit to testing and removal from driving.
  • The competence of the police officer includes intoxication testing, removal from driving, and transport for medical examination.
  • The direction of the pre-trial investigation should be linked to Article 2811 of the Criminal Code if no consequences of a traffic accident have been established.

Article 281 of the Criminal Code would be relevant if driving in breach of road-safety rules had caused bodily injury, substantial property damage, or death.

The report contains no such consequences, and the material provided therefore points more strongly to a standalone drink-driving offence under Article 2811 of the Criminal Code.

Even if the driver were to rely on the effects of alcohol by way of explanation, Article 19(1) of the Criminal Code precludes exemption solely on the basis of intoxication.

Consequences

The most realistic scenario is the continuation of a pre-trial investigation under Article 2811(1) of the Criminal Code, with evidence being collected to substantiate the testing result and the fact of driving.

The range of sanctions under this provision is threefold: a fine, arrest, or imprisonment for up to one year.

The administrative-liability scheme under Article 427(1) of the Code of Administrative Offences is practically relevant as a contrast, because it covers repeated driving up to 1.5 per mille.

  • For the driver, the most practically important matters will be the testing data, the medical-examination documents, and the fact of driving the vehicle.
  • For the police, the most important point is properly to substantiate that the threshold was not 1.50, but 1.51 per mille or more.
  • For the prosecutor’s office and the court, the important issue is the classification boundary between Article 427 of the Code of Administrative Offences and Article 2811 of the Criminal Code.

If the investigation produces no evidence of a traffic accident or injured parties, the case should not be moved into the consequence-based model under Article 281 of the Criminal Code.

If such consequences are established later, the classification could change under Article 281(2), (4), or (6) of the Criminal Code, depending on the consequences.

Procedurally, the next expected step is a pre-trial-investigation decision: service of a notice of suspicion, completion of the investigation, or a procedural decision on referring the case to court.

📚 Roots — who shaped this rule and why:
📄 Original — LNK.LT
Neringa Petrauskienė: A competitive market is the best long-term protection for consumers 🔗
Lithuania’s energy transformation is moving quickly: renewable energy production is expanding, consumers are being encouraged to take a greater interest and participate more actively in decision-making, and ways are being sought to ensure…
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymas 1 straipsnis (statute)
1 straipsnis. Įstatymo paskirtis, tikslas ir uždaviniai 1. Šis įstatymas nustato Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos sektoriaus valstybinio…
1 straipsnis. Įstatymo paskirtis, tikslas ir uždaviniai 1. Šis įstatymas nustato Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos sektoriaus valstybinio valdymo, reglamentavimo, priežiūros ir kontrolės bei veiklos atsinaujinančių išteklių energetikos sektoriuje organizavimo teisinius pagrindus, taip pat nustato energetikos tinklų operatorių, energijos iš atsinaujinančių išteklių gamintojų veiklos valstybinį reglamentavimą, priežiūrą ir jų santykius su kontrolę vykdančiomis institucijomis. 2. Šio įstatymo tikslas – užtikrinti darnią atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo plėtrą ir integraciją į energetikos sistemą, skatinti tolesnį naujų technologijų vystymąsi ir diegimą bei pagamintos energijos vartojimą, ypač atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos tarptautinius įsipareigojimus, aplinkos apsaugos, iškastinių energijos išteklių tausojimo, priklausomybės nuo iškastinių energijos išteklių ir energijos importo mažinimo, atsinaujinančių energijos išteklių integravimo į energetikos sistemą sąnaudas, energetikos sistemos darbo stabilumą ir patikimumą bei kitus valstybės energetikos politikos tikslus, įvertinus energijos tiekimo saugumo ir patikimumo reikalavimus, taip pat į vartotojų teisių ir teisėtų interesų į atsinaujinančių energijos išteklių prieinamumą, tinkamumą ir pakankamumą apsaugos užtikrinimo ir finansinės paramos stabilumo energijos iš atsinaujinančių išteklių gamintojams principus; taip pat skatinti atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą Lietuvos Respublikos teritorinėje jūroje ir (ar) Lietuvos Respublikos išskirtinėje ekonominėje zonoje Baltijos jūroje (toliau – jūrinė teritorija), taip kuriant pridėtinę vertę valstybei ir vartotojui bei užtikrinant energetinę nepriklausomybę ir energetikos saugumą. 3. Šiuo įstatymu nustatoma bendroji skatinimo vartoti atsinaujinančių išteklių energiją Lietuvos Respublikoje sistema. 4. Pagrindinis šio įstatymo uždavinys – siekti, kad 2030 metais energijos gamybos iš atsinaujinančių išteklių energijos dalis, palyginti su šalies bendruoju galutiniu energijos suvartojimu, sudarytų ne mažiau kaip 55 procentus ir kad ši dalis toliau būtų didinama, tam panaudojant naujausias ir veiksmingiausias atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo technologijas ir skatinant energijos vartojimo efektyvumą. 5. Šio įstatymo uždaviniai atskiruose energetikos sektoriuose: 1) 2030 metais atsinaujinančių išteklių energijos dalį, palyginti su transporto sektoriaus galutiniu energijos suvartojimu, visų rūšių transporte padidinti iki Lietuvos Respublikos alternatyviųjų degalų įstatyme nustatyto dydžio; 2) 2030 metais elektros energijos, pagamintos iš atsinaujinančių energijos išteklių, dalį, palyginti su šalies bendruoju galutiniu elektros energijos suvartojimu, padidinti ne mažiau kaip iki 100 procentų; 3) 2030 metais centralizuotai tiekiamos šilumos energijos, pagamintos iš atsinaujinančių energijos išteklių, dalį šilumos energijos balanse padidinti ne mažiau kaip iki 90 procentų, o necentralizuotai tiekiamos šilumos energijos, pagamintos iš atsinaujinančių energijos išteklių, dalį šildymui sunaudojamų energijos išteklių balanse padidinti ne mažiau kaip iki 80 procentų; 4) 2030 metais iš atsinaujinančių energijos išteklių pagaminto nebiologinės kilmės kuro, naudojamo energijos ir ne energetikos tikslais, dalį pramonės sektoriuje, palyginti su vandeniliu, suvartojamu galutinės energijos ir ne energetikos tikslais pramonės sektoriuje, padidinti ne mažiau kaip iki 42 procentų, o 2035 metais – ne mažiau kaip iki 60 procentų; 2030 metais siektiną galutinės energijos, pagamintos iš atsinaujinančių energijos išteklių, suvartotos energijos ir ne energetikos tikslais pramonės sektoriuje, dalį padidinti ne mažiau kaip 1,6 procentinio punkto, skaičiuojant metinį vidurkį laikotarpiams nuo 2021 iki 2025 metų ir nuo 2026 iki 2030 metų; 5) 2030 metais siektiną pažangių energijos iš atsinaujinančių energijos išteklių gamybos technologijų dalį padidinti ne mažiau kaip 5 procentais naujai įrengtų atsinaujinančių išteklių energijos gamybos pajėgumų, vertinant didėjimą nuo 2026 metų. 6. Šio straipsnio 5 dalies 4 punkte nurodyti uždaviniai dėl iš atsinaujinančių energijos išteklių pagaminto nebiologinės kilmės kuro naudojimo 2030 metais ir 2035 metais pramonės sektoriuje Vyriausybės nustatyta tvarka ūkio subjektams gali būti sumažinti 20 procentų 2030 metais ir 20 procentų 2035 metais, jeigu gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių dalis, palyginti su šalies bendruoju galutiniu energijos suvartojimu, 2030 metais sudaro ne mažiau kaip 55 procentus ir šalyje suvartojamo vandenilio iš iškastinio kuro procentinė dalis 2030 metais yra ne didesnė kaip 23 procentai, o 2035 metais – ne didesnė kaip 20 procentų. 7. Europos Sąjungos teisės aktai, įgyvendinami šio įstatymo nuostatomis, nurodyti šio įstatymo priede.
Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymas 4 straipsnis (statute)
4 straipsnis. Atsinaujinančių išteklių energetikos sektoriaus valdymo srities institucijos Atsinaujinančių išteklių energetikos sektorių šio įstatymo nustatyta tvarka…
4 straipsnis. Atsinaujinančių išteklių energetikos sektoriaus valdymo srities institucijos Atsinaujinančių išteklių energetikos sektorių šio įstatymo nustatyta tvarka reguliuoja ir kontroliuoja, kaip vykdomas šis įstatymas ir jo įgyvendinamieji teisės aktai: 1) Vyriausybė ar jos įgaliota institucija; 2) Energetikos ministerija; 3) Aplinkos ministerija; 4) Susisiekimo ministerija; 5) Švietimo ir mokslo ministerija; 6) Ūkio ministerija; 7) Žemės ūkio ministerija; 8) Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija; 9) Valstybinė energetikos inspekcija prie Energetikos ministerijos; 10) savivaldybės.
Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymas 201 straipsnis (statute)
201 straipsnis. Gaminančių vartotojų veiklos plėtra ir jos kainodara 1. Gaminantys vartotojai ir asmenys, siekiantys tapti gaminančiais vartotojais, turi teisę…
201 straipsnis. Gaminančių vartotojų veiklos plėtra ir jos kainodara 1. Gaminantys vartotojai ir asmenys, siekiantys tapti gaminančiais vartotojais, turi teisę įsirengti atsinaujinančius išteklius naudojančias elektrines, kurių leistina generuoti galia neviršija vartotojo objektui suteiktos leistinos naudoti galios. Gaminančių vartotojų ar asmenų, siekiančių tapti gaminančiais vartotojais, elektrinės, kurios yra geografiškai nutolusios Lietuvos Respublikos teritorijoje nuo gaminančio vartotojo elektros energijos vartojimo vietos, leistina generuoti galia neribojama atsižvelgiant į vartotojo objektui suteiktos leistinos naudoti galios dydį. 11. Elektros tinklų operatorius privalo prijungti gaminančių vartotojų ir asmenų, siekiančių tapti gaminančiais vartotojais, elektrines prie elektros tinklų, atsižvelgdamas į vartotojo objektui suteiktą leistiną naudoti galią, leistiną generuoti galią ir elektrinės įrengtąją galią, atitinkamų techninių norminių dokumentų reikalavimus, keliamus tokių elektrinių prijungimui, taip pat elektros tinklų įrengimui ir (ar) atnaujinimui, gaminančio vartotojo ar asmens, siekiančio tapti gaminančiu vartotoju, ir elektros tinklų operatoriaus elektros tinklų dalyse. 2. Gaminančių vartotojų nuosavybės teise ar kitais teisėtais pagrindais valdomose atsinaujinančius išteklius naudojančiose elektrinėse pagaminto elektros energijos kiekio apskaita tvarkoma pagal elektros energijos apskaitos prietaisų, fiksuojančių suvartotą ir (ar) pagamintą elektros energiją, rodmenis: 1) jeigu gaminantis vartotojas per einamąjį kalendorinį mėnesį į elektros tinklus patiekia daugiau elektros energijos, negu suvartoja, tai per einamąjį kalendorinį mėnesį tarp į elektros tinklus patiektos ir suvartotos elektros energijos susidaręs elektros energijos skirtumas perkeliamas į kitą kalendorinį mėnesį kaip gaminančio vartotojo į elektros tinklus patiektas elektros energijos kiekis, kuris yra kaupiamas nuo einamųjų metų balandžio 1 dienos iki kovo 31 dienos 2 metus (toliau – kaupimo laikotarpis); 201 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatos dėl gaminančių vartotojų kaupimo laikotarpio taikymo 2 metus taikomos gaminančių vartotojų kaupimo laikotarpiui nuo 2022-04-01. 2) jeigu gaminantis vartotojas per einamąjį kalendorinį mėnesį į elektros tinklus patiekia mažiau elektros energijos, negu suvartoja, tai per einamąjį kalendorinį mėnesį tarp patiektos į elektros tinklus ir suvartotos elektros energijos susidaręs elektros energijos skirtumas yra atimamas iš kaupimo laikotarpiu gaminančio vartotojo sukaupto į elektros tinklus patiekto elektros energijos kiekio; 3) jeigu pasibaigus kalendoriniam mėnesiui gaminančio vartotojo suvartotas elektros energijos kiekis yra didesnis negu jo kaupimo laikotarpiu sukauptas į elektros tinklus patiektas elektros energijos kiekis, už šį skirtumą gaminantis vartotojas moka gaminančio vartotojo ir elektros energijos tiekėjo sudarytoje elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartyje nustatytą kainą; 4) gaminančio vartotojo per kaupimo laikotarpį suvartotos elektros energijos kiekį viršijantis į elektros tinklus patiektas elektros energijos kiekis į kitą kaupimo laikotarpį nėra perkeliamas, už šį kiekį energijos tiekėjas gaminančiam vartotojui kompensuoja iš anksto tarpusavio sutartyse nustatyta tvarka ir sąlygomis. Garantinio tiekimo atveju, kai gaminančio vartotojo per kaupimo laikotarpį į elektros tinklus patiektos elektros energijos kiekis viršija suvartotos elektros energijos kiekį, skirstymo tinklų operatorius gaminančiam vartotojui kompensuoja už faktinį, bet ne didesnį kaip 5 procentų, gaminančio vartotojo per kaupimo laikotarpį arba nuo garantinio tiekimo pradžios, jeigu garantinis tiekimas vykdomas trumpiau, negu nustatytas kaupimo laikotarpis, patiektą elektros energijos kiekį Valstybinės energetikos reguliavimo tarybos nustatyta tvarka apskaičiuota elektros energijos kaina. Gaminančiam vartotojui, nepasibaigus kaupimo laikotarpiui, keičiant elektros energijos tiekėją arba pasirenkant naują, sukaupto, bet nesuvartoto elektros energijos kiekio perkėlimas ir atsiskaitymas už jį atliekamas energetikos ministro nustatyta tvarka; 5) gaminančių vartotojų grupės elektrinėse, kurių prijungimo prie elektros tinklų taškas nesutampa su elektros energijos vartojimo vietos prijungimo tašku, pagaminto elektros energijos kiekio apskaita tvarkoma atsižvelgiant į gaminančio vartotojo nuosavybės teise ar kitais teisėtais pagrindais valdomos elektrinės dalį. Tokiu atveju įrengiamas tik vienas elektros energijos apskaitos prietaisas, o atskiro gaminančio vartotojo į elektros tinklus patiektas elektros energijos kiekis apskaičiuojamas pagal apskaitos prietaiso rodmenis proporcingai gaminančio vartotojo nuosavybės teise ar kitais teisėtais pagrindais valdomos elektrinės daliai. 3. Elektros energijos apskaitos prietaisai turi fiksuoti per kalendorinį mėnesį gaminančio vartotojo į elektros tinklus patiektos elektros energijos kiekį ir iš elektros tinklų suvartotos elektros energijos kiekį. 31. Elektros energijos tiekėjas, pateikdamas vartotojui, kuris yra ir gaminantis vartotojas, elektroninę ar popierinę sąskaitą ar suteikdamas elektroninę prieigą prie informacijos ir duomenų, taip pat nurodo gaminančio vartotojo: 1) per einamąjį kalendorinį mėnesį į elektros tinklus patiektą elektros energijos kiekį; 2) per einamąjį kalendorinį mėnesį suvartotą elektros energijos kiekį; 3) kaupimo laikotarpiu sukauptą į elektros tinklus patiektą elektros energijos kiekį; 4) už per einamąjį kalendorinį mėnesį į elektros tinklus patiektą ir suvartotą elektros energijos kiekį mokėtiną sumą, kuri apskaičiuojama pagal gaminančio vartotojo pasirinktą Valstybinės energetikos reguliavimo tarybos patvirtintą naudojimosi elektros tinklais paslaugos kainą. 4. Gaminantys vartotojai, atitinkantys Elektros energetikos įstatyme apibrėžtą buitinio elektros energijos vartotojo sąvoką (toliau – buitiniai gaminantys vartotojai), moka Valstybinės energetikos reguliavimo tarybos nustatyta tvarka patvirtintą naudojimosi elektros tinklais paslaugų kainą, kuri: 1) nustatoma vienų kalendorinių metų laikotarpiui; 2) diferencijuojama atsižvelgiant į skirstomųjų tinklų, prie kurių prijungtas buitinio gaminančio vartotojo objektas, įtampą; 3) ne vėliau kaip prieš mėnesį iki jos taikymo pradžios yra viešai skelbiama Valstybinės energetikos reguliavimo tarybos interneto svetainėje. 41. Kiti (nebuitiniai) gaminantys vartotojai už naudojimosi elektros tinklais paslaugas atsiskaito pagal pasirinktą elektros energijos persiuntimo paslaugos tarifą. 42. Valstybinė energetikos reguliavimo taryba įvertina elektros energijos prekybos, taikant šio straipsnio 2 dalyje nurodytus elektros energijos kiekio apskaitos principus, rezultatą, atsiradusį dėl gaminančių vartotojų, kuriems teikiama garantinio tiekimo paslauga, nustatydama gaminančių vartotojų naudojimosi elektros tinklais paslaugų kainą Valstybinės energetikos reguliavimo tarybos nustatyta tvarka. 5. Valstybinė energetikos reguliavimo taryba tvirtina šias buitinių gaminančių vartotojų naudojimosi elektros tinklais paslaugos kainas: 1) mokamą už 1 kWh iš skirstomųjų tinklų atgauto elektros energijos kiekio; 2) mokamą už 1 kW elektrinės leistinos generuoti galios; 3) išreikštą elektros energijos kiekio procentiniu dydžiu nuo kaupimo laikotarpiu buitinio gaminančio vartotojo į elektros tinklus patiektos elektros energijos kiekio; 4) prilygintą pasirinktam elektros energijos persiuntimo paslaugos tarifui. 6. Buitiniai gaminantys vartotojai už naudojimosi elektros tinklais paslaugas gali atsiskaityti šio straipsnio 5 dalyje nurodytomis kainomis ir keisti atsiskaitymo būdą ne dažniau kaip vieną kartą per 12 mėnesių arba per vieną mėnesį po to, kai Valstybinė energetikos reguliavimo taryba nustato naują naudojimosi elektros tinklais paslaugų kainą. 7. Elektros energija gali būti gaminama gaminančio vartotojo elektrinėje, kuri yra geografiškai nutolusi Lietuvos Respublikos teritorijoje nuo gaminančio vartotojo elektros energijos vartojimo vietos. Elektrinėje, kurios prijungimo prie elektros tinklų taškas nesutampa su elektros energijos vartojimo vietos prijungimo tašku, visas pagamintas elektros energijos kiekis ar atskiram gaminančiam vartotojui priskirta jo dalis laikomi patiektais į elektros tinklus, nepaisant gaminančio vartotojo ar jų grupės elektros energijos vartojimo kiekio. Tokiu atveju su gaminančio vartotojo viena elektros energijos vartojimo vieta gali būti susietos tik to paties gaminančio vartotojo nuosavybės teise ar kitais teisėtais pagrindais valdomos elektrinės arba jų dalys. Vienai elektros energijos vartojimo vietai gaminantis vartotojas gali priskirti kelias elektrines ar elektrinių dalis, nepaisant jų buvimo vietos. 71. Kai gaminančiam vartotojui nuosavybės teise ar kitais teisėtais pagrindais priklauso daugiau negu viena elektros energijos vartojimo vieta, kuriose jis yra sudaręs elektros energijos tiekimo sutartis su tuo pačiu nepriklausomu elektros energijos tiekėju, šis nepriklausomas elektros energijos tiekėjas užtikrina suminį atsiskaitymą už pagamintą ir į elektros energijos tinklus patiektą bei visose jo vartojimo vietose suvartotą elektros energijos kiekį. 8. Gaminančių vartotojų ir asmenų, siekiančių tapti gaminančiais vartotojais, elektrinės gali būti statomos, įrengiamos ir eksploatuojamos Elektros energetikos įstatymo nustatyta tvarka kitų asmenų, turinčių leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus ir leidimą gaminti elektros energiją, ir atsinaujinančių išteklių energijos bendrijų. 81. Asmenys, planuojantys vykdyti ir vykdantys energetikos veiklą pagal šio straipsnio 8 dalies nuostatas, turi laikytis šių veiklos sąlygų: 1) statyti ir įrengti tik naujas atsinaujinančius išteklius naudojančias elektrines, kurių statybai ar įrengimui naudojama anksčiau neeksploatuota elektrotechninė įranga; 2) nustatyti ne didesnį kaip 10 procentų vienkartinį mokestį už elektrinės ar jos dalies rezervavimą. Šis mokestis apskaičiuojamas nuo elektrinės ar jos dalies nuomos mokesčio už visą nuomos sutarties laikotarpį vertės arba nuo elektrinės ar jos dalies pirkimo–pardavimo sutartyje nurodytos galutinės vertės, mokamas atlikus ne mažiau kaip 50 procentų elektrinės įrengimo įgyvendinimo darbų ir yra įskaitomas į elektrinės ar jos dalies galutinę nuomos ar pardavimo kainą; 3) nevykdant šios dalies 2 punkte nurodytų sutarčių, kai nėra nuosavybės teise ar kitais teisėtais pagrindais perleidžiama šiose sutartyse nustatyta elektrinė ar jos dalis ne dėl gaminančio vartotojo kaltės, gaminančiam vartotojui išmokėti kompensaciją, apskaičiuojamą rezervavimo mokestį padauginus iš trijų 82. Asmenys, planuojantys vykdyti ir vykdantys energetikos veiklą pagal šio straipsnio 8 dalies nuostatas, turi atitikti šiuos minimaliuosius kriterijus: 1) asmeniui nėra iškelta nemokumo byla; 2) asmeniui nėra pradėta reorganizavimo ir (ar) likvidavimo procedūra; 3) fizinis asmuo ar juridinio asmens vadovas neturi neišnykusio ar nepanaikinto teistumo ir (ar) dėl juridinio asmens dalyvio – juridinio asmens, turinčio ne mažiau kaip 10 procentų juridinio asmens akcijų, pajų, dalininkų įnašų, per pastaruosius 5 metus nebuvo priimtas ir (ar) įsiteisėjęs apkaltinamasis teismo nuosprendis už šias nusikalstamas veikas: dalyvavimą nusikalstamame susivienijime, nusikalstamo susivienijimo organizavimą arba vadovavimą jam, kyšininkavimą, prekybą poveikiu, papirkimą, sukčiavimą, turto pasisavinimą, turto iššvaistymą, kreditinį sukčiavimą, nusikalstamu būdu įgytų pinigų ar turto legalizavimą, neteisėtą vertimąsi ūkine, komercine, finansine ar profesine veikla, nusikalstamą bankrotą, mokesčių nesumokėjimą, neteisingų duomenų apie pajamas, pelną ar turtą pateikimą, deklaracijos, ataskaitos ar kito dokumento nepateikimą, apgaulingą apskaitos tvarkymą ar šias veikas atitinkančias nusikalstamas veikas pagal užsienio valstybių baudžiamuosius įstatymus; 4) asmeniui ar jo turtui nėra pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės. 9. Gaminantis vartotojas nemoka už viešuosius interesus atitinkančias paslaugas elektros energetikos sektoriuje už tą elektros energijos kiekį, kurį kaupimo laikotarpiu gaminantis vartotojas patiekė į elektros tinklus ir po to suvartojo savo reikmėms ir ūkio poreikiams. 91. Gaminantiems vartotojams, kurių nuosavybės teise ar kitais teisėtais pagrindais valdomos elektrinės (ar jos dalies) įrengtoji galia yra mažesnė kaip 400 kW arba mažesnė kaip 200 kW, kai gaminančio vartotojo elektrinė (ar jos dalis) įrengta ir pradedama eksploatuoti po 2026 m. sausio 1 d., atsakomybė už pagamintos elektros energijos sukeltą disbalansą netaikoma. Už tokio gaminančio vartotojo pagamintos elektros energijos sukeltą disbalansą finansiškai atsako tiekėjas, su kuriuo gaminantis vartotojas yra sudaręs elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį arba elektros energijos pirkimo–pardavimo ir persiuntimo paslaugos teikimo sutartį. Kitų gaminančių vartotojų atsakomybę už jų sukeltą disbalansą ir pareigas nustato Reglamento (ES) 2019/943 5 straipsnio 1 dalies nuostatos ir Elektros energetikos įstatymo 59 straipsnis. 10. Gaminančių vartotojų elektrinių plėtra vykdoma vadovaujantis Vyriausybės nustatytomis elektros tinklų pralaidumų paskirstymo proporcijomis ir pralaidumų dalimi gaminančių vartotojų elektrinėms iki Vyriausybės nustatytos leistinos generuoti galios ribos. Pasiekus Vyriausybės nutarime nurodytą leistinos generuoti galios ribą gaminantiems vartotojams, tolesnė gaminančių vartotojų elektrinių plėtra vykdoma taikant Valstybinės energetikos reguliavimo tarybos vadovaujantis Elektros energetikos įstatymo 31 ir 39 straipsniais patvirtintus elektros energijos gamybos įrenginių prijungimo prie elektros tinklų pajėgumų arba eksploatavimo apribojimus. 11. Tinklų operatorių sąnaudos, susijusios su gaminančio vartotojo ar asmens, siekiančio tapti gaminančiu vartotoju, elektros įrenginių prijungimu prie elektros tinklų, paskirstomos tokia tvarka: 1) kai prijungiami elektros vartojimo ir gamybos įrenginiai, pažeidžiami vartotojai apmoka 20 procentų skirstomųjų tinklų operatoriaus sąnaudų, o kiti vartotojai – 50 procentų skirstomųjų tinklų operatoriaus sąnaudų; 2) kai prijungiami elektros gamybos įrenginiai, didinama su vartojimo vietos prijungimo tašku sutampančiame prijungimo prie skirstomųjų tinklų taške prijungtų elektros gamybos įrenginių leistina generuoti galia ir (ar) elektrinės įrengtoji galia, o elektros vartojimo įrenginiai yra prijungti prie skirstomųjų tinklų, įskaitant atvejus, kai prijungiant elektros gamybos įrenginius arba didinant su vartojimo vietos prijungimo tašku sutampančiame prijungimo prie skirstomųjų tinklų taške prijungtų elektros gamybos įrenginių leistiną generuoti galią ir (ar) elektrinės įrengtąją galią kartu didinama prijungtų prie skirstomųjų tinklų elektros vartojimo įrenginių leistina naudoti galia, vartotojai apmoka 50 procentų skirstomųjų tinklų operatoriaus sąnaudų; 3) kai prijungiami elektros energijos gamybos įrenginiai, kurių prijungimo prie elektros tinklų taškas nesutampa su elektros energijos vartojimo vietos prijungimo tašku, vartotojai apmoka 100 procentų skirstomųjų tinklų operatoriaus sąnaudų; 4) kai mažinama su vartojimo vietos prijungimo tašku sutampančiame prijungimo prie skirstomųjų tinklų taške prijungtų elektros gamybos įrenginių leistina generuoti galia ir (ar) elektrinės įrengtoji galia, vartotojai apmoka 100 procentų skirstomųjų tinklų operatoriaus sąnaudų. 111. Kai gaminančio vartotojo ar asmens, siekiančio tapti gaminančiu vartotoju, elektros įrenginiams, nurodytiems šio straipsnio 11 dalies 1 ir 2 punktuose, prijungti reikia įrengti skirstomuosius tinklus pagal kilnojamųjų elektros energetikos objektų ir įrenginių įrengimo projektą ir prijungimo paslaugos kaina nėra apskaičiuojama vadovaujantis Valstybinės energetikos reguliavimo tarybos patvirtintais įkainiais ir kai gaminančio vartotojo ar asmens, siekiančio tapti gaminančiu vartotoju, skirstomųjų tinklų įrengimo darbų sąnaudos yra ne mažiau kaip 10 procentų mažesnės neg …
Analysis
Social protection that protects the consumer by removing their choice of supplier must be measured against the legal certainty criterion in Article 4(7) of the Law on Electricity.
Energy regulation in this context cannot become a mechanism whereby consumer protection is formally strengthened, while the consumer’s right of choice and competition among suppliers are in practice narrowed.

Core issue

The dispute here is not whether the State may protect consumers, since the cited provisions permit it to do so. The precise question is narrower: whether the regulation of pricing, vulnerable consumers and prosumers exceeds the limits of competition, legal certainty and system stability. The news item criticises the increasing role of the State in the electricity market, where supplier pricing, consumer protection and the promotion of generation are regulated simultaneously. The assessment is based on Articles 4, 9, 49 and 65 of the Law on Electricity of the Republic of Lithuania, Articles 1, 3 and 4 of the Law on Energy from Renewable Sources of the Republic of Lithuania, and Articles 4 and 13-1 of the Law on Energy of the Republic of Lithuania.

Legal assessment

Article 4 of the Law on Electricity establishes principles that apply concurrently: competition, accessibility at an economically justified price, protection of vulnerable consumers, transparency and legal certainty. This means that consumer protection is not an independent authorisation to displace competition from the independent supply market.

  • The State must ensure the accessibility and sufficiency of electricity under Article 49(1) of the Law on Electricity.
  • The consumer has the right freely to choose an independent supplier under Article 49(2)(1) of the Law on Electricity.
  • Supplier switching must be completed within no more than two weeks under Article 49(2)(2) of the Law on Electricity.

The mandatory return of a vulnerable consumer to another supply model is legally sensitive not because of its social objective, but because it narrows the right of choice. Social protection that protects the consumer by removing their choice of supplier must be measured against the legal certainty criterion in Article 4(7) of the Law on Electricity.

IssueTerm specified in the cited sources
Completion of supplier switchingNo more than 2 weeks
Entry into force of the 2019 amendments2019-01-01 or 2019-10-01, depending on the relevant amending law
Entry into force of the 2022 amendments2022-01-01
Adoption of implementing actsBy 2018-12-31 or 2021-12-31, depending on the relevant amending law

The Council’s competence in this situation arises from Article 9(2) and Article 65 of the Law on Electricity. It supervises the implementation of the rights of undertakings and consumers, and initiates a market investigation by its own decision, at the request of institutions, or at the request of interested persons.

  • In a market investigation, the service and the geographic territory are first defined.
  • The effectiveness of competition is then examined.
  • Persons having significant market power are subsequently identified.
  • Finally, obligations may be imposed, amended or revoked under Article 65(3) of the Law on Electricity.

The prosumer model should be assessed through Article 1(2) of the Law on Energy from Renewable Sources, which requires sustainable development and integration into the energy system. The same provision expressly refers to integration costs, system stability, reliability and the protection of consumer interests. Accordingly, the promotion of generation is not merely an increase in the number of connected power plants.

Article 3(2) of the Law on Energy from Renewable Sources permits support schemes, including a price premium, a transaction price, priority rights and investment support. However, these measures must operate together with the competition principle in Article 4(4) of the Law on Electricity. If the benefit of one consumer group is systematically transferred to other market participants, the regulation moves away from the requirement of an economically justified price.

Energy regulation in this context cannot become a mechanism whereby consumer protection is formally strengthened, while the consumer’s right of choice and competition among suppliers are in practice narrowed. Article 4(3) of the Law on Energy obliges institutions to create the legal preconditions for efficient energy activities. Article 13-1 of the Law on Energy assigns to the Lithuanian Energy Agency the collection and systematisation of data and the provision of analysis to the Ministry of Energy.

Consequences

First scenario: the regulation remains in force, and the Council assesses its impact through supervision and a possible investigation of the independent supply market. In that case, the key practical issue for suppliers is to demonstrate whether the restrictions reduce product diversity, investment and the effectiveness of competition.

Second scenario: the State adjusts the model so that protection of vulnerable consumers is reconciled with the right to choose a supplier. This is relevant to household consumers, because Article 49 of the Law on Electricity protects both accessibility and the free choice of supplier.

Third scenario: the development of prosumers continues to be promoted, but its costs and network impact are reviewed against the criterion of sustainable integration. This is important both for network operators and for non-generating consumers, because Article 1(2) of the Law on Energy from Renewable Sources requires the assessment of system stability and reliability.

Procedurally, the next step would be to await a Council decision if a market investigation under Article 65 of the Law on Electricity is initiated, or the analysis submitted to the Ministry of Energy by the Lithuanian Energy Agency under Article 13-1 of the Law on Energy.

📚 Roots — who shaped this rule and why:

The regulation was initiated by energy policy-makers, taking into account comments from interested institutions and the State’s commitments in the fields of renewable energy sources and climate change. The aim was to accelerate the development of renewable resources, remove excessive restrictions, allow prosumers to generate and consume electricity in different locations, enable capacity developed by third parties, and differentiate connection costs. The principal arguments were the implementation of the energy independence strategy, compliance with EU State aid guidelines, and the empowerment of consumers in the market; no clear objections appear in the excerpts provided, which merely indicate that the existing regulation was, in certain cases, regarded as excessive or as impeding development.

📄 Original — 15min.lt
Vilnius Plans to Honor Victims of the Medininkai Massacre in a Žirmūnai Square 🔗
The Vilnius City Council’s Historical Memory Commission made the decision in early July. The idea of creating the square is expected to be discussed and coordinated with the local community, while the final decision will rest with the…
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymas 44 straipsnis (statute)
44 straipsnis. Konsultacijos su vietos gyventojais 1. Konsultacijoms su vietos gyventojais keliami reikalavimai: 1) konsultuojamasi su tomis vietos gyventojų grupėmis…
44 straipsnis. Konsultacijos su vietos gyventojais 1. Konsultacijoms su vietos gyventojais keliami reikalavimai: 1) konsultuojamasi su tomis vietos gyventojų grupėmis, kurias tiesiogiai paveiks ar gali paveikti savivaldybės administravimo subjektų priimami sprendimai, tačiau sudarant galimybę ir kitiems vietos gyventojams pateikti nuomonę; 2) konsultacijos forma, laikas, vieta ir trukmė parenkami tokie, kad visų suinteresuotų vietos gyventojų dalyvavimas konsultacijoje būtų objektyviai įmanomas; 3) vietos gyventojų nuomonė, pateikta per konsultacijas, turi būti atitinkamo savivaldybės administravimo subjekto vertinama priimant sprendimą dėl konsultacijai teikto klausimo; savivaldybės administravimo subjekto sprendimas, priimtas įvertinus konsultacijų rezultatus (pateiktą vietos gyventojų nuomonę), ir tokio sprendimo priėmimo motyvai turi būti paskelbti laikantis šio įstatymo 43 straipsnio 1–4 ir 7 punktuose nustatytų reikalavimų; 4) vietos gyventojų asmens duomenys tvarkomi tik tuo atveju, kai būtina užtikrinti grįžtamąjį ryšį (informacijos apie konsultacijų rezultatus pateikimą) su konkrečiu gyventoju (išskyrus atvejus, kai organizuojama vietos gyventojų apklausa). Tokiu atveju tvarkomi šie asmens duomenys: asmens vardas, pavardė ir paties gyventojo nurodyti jo kontaktiniai duomenys. Konsultuojantis su vietos gyventojais, jų asmens duomenys negali būti tvarkomi tiesioginės rinkodaros tikslais. 2. Konsultacijų su vietos gyventojais formą, vietą, laiką, trukmę pasiūlo konsultacijas inicijuojantys subjektai.
Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo pakeitimo įstatymas 17 straipsnis (statute)
17 straipsnis. Savivaldybės tarybos įgaliojimai Savivaldybės taryba: 1) tvirtina savivaldybės tarybos veiklos reglamentą. Jame, be kitų klausimų, turi būti numatytos…
17 straipsnis. Savivaldybės tarybos įgaliojimai Savivaldybės taryba: 1) tvirtina savivaldybės tarybos veiklos reglamentą. Jame, be kitų klausimų, turi būti numatytos pagrindinės bendravimo su gyventojais formos ir būdai, kurie garantuotų vietos savivaldos principų ir teisių įgyvendinimą bendruomenės interesais; 2) renka bei prieš terminą iš pareigų atleidžia merą; 3) mero teikimu skiria ir prieš terminą atleidžia mero pavaduotoją (pavaduotojus), vadovaudamasi įstatymais nustato jam (jiems) darbo užmokestį; 4) mero teikimu nustato mero pavaduotojo (pavaduotojų) veiklos sritis; 5) sudaro savivaldybės valdybą; 6) sudaro savivaldybės tarybos komitetus ir komisijas bei įstatymų numatytas visuomenines komisijas ir tarybas; 7) renka Kontrolės komiteto pirmininką, jo teikimu skiria Kontrolės komiteto pirmininko pavaduotoją, tvirtina Kontrolės komiteto veiklos programą; 8) sudaro pretendentų į savivaldybės kontrolieriaus pareigas atrankos komisiją, priima sprendimą dėl savivaldybės kontrolieriaus priėmimo į pareigas ir atleidimo iš valstybės tarnybos, savivaldybės kontrolieriaus teikimu steigia savivaldybės kontrolieriaus tarnybą, tvirtina savivaldybės kontrolieriaus (savivaldybės kontrolieriaus tarnybos) veiksmų planą ir kartą per metus išklauso savivaldybės kontrolieriaus ataskaitą bei priima dėl jos sprendimą; 9) mero teikimu tvirtina savivaldybės administracijos struktūrą, administracijos nuostatus ir darbo užmokesčio fondą; 10) mero teikimu priima sprendimus dėl seniūnijų steigimo ir jų skaičiaus, priskiria seniūnijoms savivaldybės teritorijas, nustato jų ribas ir prireikus jas keičia; 11) tvirtina savivaldybės kontrolieriaus bei visuomeninių komisijų ir tarybų veiklos nuostatus; 12) Biudžetinės sandaros įstatymo nustatyta tvarka tvirtina savivaldybės biudžetą ir jo įvykdymo apyskaitą, prireikus tikslina savivaldybės biudžetą; 13) priima sprendimus dėl papildomų bei planą viršijančių savivaldybės biudžeto pajamų ir kitų lėšų paskirstymo bei tikslinės paskirties fondų sudarymo ir naudojimo; 14) skirsto biudžetinėms įstaigoms biudžeto asignavimus; 15) kasmet nustato savivaldybės tarnautojų mokymo prioritetus; 16) nustato kainas ir tarifus už savivaldybės įmonių, specialios paskirties bendrovių, savivaldybės biudžetinių ir viešųjų įstaigų teikiamas atlygintinas paslaugas bei keleivių vežimą vietiniais maršrutais, taip pat įstatymų numatyta tvarka nustato centralizuotai tiekiamos šilumos, šalto ir karšto vandens kainas, nustato vietines rinkliavas bei kitas įmokas; 17) Vyriausybės įgaliotos institucijos nustatyta tvarka laikydamasi įstatymų nustatytų skolinimosi limitų priima sprendimus dėl naudojimosi bankų kreditais, paskolų ėmimo ir teikimo, garantijų suteikimo ir laidavimo kreditoriams už savivaldybės kontroliuojamų įmonių imamas paskolas; 18) priima sprendimus teikti mokesčių, rinkliavų ir kitas įstatymų nustatytas lengvatas savivaldybės biudžeto sąskaita. Nustato subsidijų ir kompensacijų skyrimo naujas darbo vietas steigiančioms visų rūšių įmonėms tvarką, atitinkamai keičia savivaldybės biudžetą tais atvejais, kai lėšų tam nebuvo numatyta; 19) tvirtina savivaldybės socialinės ir ekonominės plėtros programas; 20) deleguoja tarybos narius į įstatymų nustatytas regionines tarybas bei komisijas ir suteikia jiems įgaliojimus; 21) priima sprendimus dėl disponavimo savivaldybei nuosavybės teise priklausančiu turtu, nustato šio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo tvarką, išskyrus atvejus, kai ji nustatyta įstatymuose; 22) priima sprendimus dėl savivaldybei priskirtos valstybinės žemės ir kito valstybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo patikėjimo teise; 23) priima sprendimus dėl biudžetinių įstaigų, savivaldybės įmonių steigimo, dėl viešųjų įstaigų bei akcinių bendrovių steigimo ar dalyvavimo jas steigiant, dalies steigėjo funkcijų perdavimo kitoms savivaldybės institucijoms, dėl šių įstaigų ir įmonių reorganizavimo ir likvidavimo arba dalyvavimo jas reorganizuojant ir likviduojant; 24) priima sprendimus dėl bendrų su kitomis savivaldybėmis įmonių steigimo; 25) įstatymų nustatyta tvarka tvirtina teritorijų planavimo dokumentus. Specialiuosius ir detaliuosius planus gali pavesti tvirtinti valdybai; 26) Saugomų teritorijų įstatymo nustatyta tvarka steigia savivaldybės saugomas teritorijas, skelbia savivaldybės saugomus vietinės reikšmės gamtos bei kultūros paveldo objektus, priima sprendimus aplinkos apsaugos būklei gerinti; 27) teikia siūlymus dėl savivaldybės teritorijos ribų keitimo, savivaldybės pavadinimo suteikimo ir keitimo, gyvenamųjų vietovių sudarymo, jų pavadinimų, teritorijų ribų nustatymo ir keitimo, taip pat suteikia ir keičia gatvių, aikščių, pastatų, statinių ir kitų savivaldybei nuosavybės teise priklausančių objektų pavadinimus; 28) tvirtina želdinių apsaugos, miestų ir kitų gyvenamųjų vietovių tvarkymo, sanitarijos ir higienos, atliekų tvarkymo, gyvūnų laikymo, prekybos turgavietėse ir kitas taisykles; 29) teikia siūlymus nustatyta tvarka tvirtinti savivaldybės gyvenamųjų vietovių herbus, tvirtina kitus savivaldybės simbolius ir jų naudojimo tvarką, nustatyta tvarka gali už nuopelnus suteikti savivaldybės (jos centro ar kitos gyvenamosios vietovės) piliečio garbės vardą; 30) savivaldybės tarybos veiklos reglamento nustatyta tvarka išklauso savivaldybės tarybai atskaitingų institucijų ataskaitas bei mero, savivaldybės administratoriaus, savivaldybės kontrolieriaus, biudžetinių ir viešųjų įstaigų, įmonių ir organizacijų vadovų atsakymus į tarybos narių paklausimus ir priima dėl jų sprendimus; 31) teikia valstybės institucijoms pasiūlymus dėl savivaldybės teritorijoje esančių jų padalinių veiklos, prireikus savivaldybės tarybos veiklos reglamento nustatyta tvarka išklauso šių padalinių vadovus; 32) priima sprendimus dėl savivaldybės valdomo išlikusio nekilnojamojo turto nuosavybės teisių atkūrimo religinėms bendrijoms ir bendruomenėms; 33) priima sprendimus dėl kompensacijų tam tikroms vartotojų grupėms mokėjimo už perkamą kurą, elektros ir šilumos energiją, karštą vandenį bei gamtines dujas; 34) priima sprendimus dėl koncesijų naudotis savivaldybės objektais suteikimo tikslingumo ir atlyginimo dydžio nustatymo; 35) priima sprendimus dėl specializuotų (tikslinių) fondų sudarymo; 36) nustato savivaldybės vardu gautos labdaros skirstymo tvarką; 37) gali priimti sprendimą atlikti savivaldybės įstaigų ar savivaldybės kontroliuojamų įmonių tam tikros veiklos nepriklausomą auditą; 38) tvirtina sutarčių pasirašymo tvarką ir nustato, kokios sutartys negali būti sudaromos be išankstinio savivaldybės tarybos pritarimo; 39) priima sprendimą išieškoti iš valdybos narių (mero) žalą, atsiradusią dėl jų (jo) tyčinių neteisėtų sprendimų, pareigų neatlikimo ar šiurkštaus aplaidumo atliekant pareigas, kai savivaldybės viešojo administravimo subjektai teismo sprendimu turėjo atlyginti žalą, jeigu žala neviršija jų (jo) paskutinių šešių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio; 40) priima sprendimus dėl jungimosi į savivaldybių sąjungas, dėl bendradarbiavimo su užsienio šalių savivaldybėmis ar prisijungimo prie tarptautinių savivaldos organizacijų.
Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymas 42 straipsnis (statute)
42 straipsnis. Sprendimo paskelbti apklausą priėmimas 1. Jeigu per šio įstatymo 41 straipsnio 5 dalyje nustatytą terminą yra surinktas reikiamas parašų dėl reikalavimo…
42 straipsnis. Sprendimo paskelbti apklausą priėmimas 1. Jeigu per šio įstatymo 41 straipsnio 5 dalyje nustatytą terminą yra surinktas reikiamas parašų dėl reikalavimo paskelbti apklausą skaičius ir nenustatyta parašų rinkimo pažeidimų (gyventojų parašų klastojimo atvejų ar savanoriškumo principo pažeidimų), ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo parašų rinkimo baigiamojo akto ir gyventojų reikalavimo pateikimo savivaldybės administracijos direktoriui dienos savivaldybės taryba arba jos pavedimu savivaldybės administracijos direktorius privalo paskelbti apklausą. 2. Kai apklausos paskelbimo iniciatyvos teisė įgyvendinama ne mažesnės kaip 1/4 savivaldybės tarybos narių grupės reikalavimu, savivaldybės taryba arba jos pavedimu savivaldybės administracijos direktorius privalo paskelbti apklausą ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo šios grupės reikalavimo gavimo. 3. Savivaldybės taryba arba jos pavedimu savivaldybės administracijos direktorius, įvertinę reglamento nustatyta tvarka pateiktą seniūno iniciatyvą paskelbti apklausą, ne vėliau kaip per vieną mėnesį gali paskelbti apklausą. 4. Savivaldybės tarybos sprendime (savivaldybės administracijos direktoriaus įsakyme) paskelbti apklausą turi būti nustatyta: apklausai teikiamo (teikiamų) klausimo (klausimų) tekstas, apklausos teritorija, apklausos būdas, apklausos data ir vieta, taip pat apklausos komisijos sudėtis. Iniciatyvinė grupė turi teisę į apklausos komisiją deleguoti savo atstovą. 5. Savivaldybės tarybos sprendimas arba savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymas paskelbti apklausą turi būti paskelbtas per vietines (regiono) visuomenės informavimo priemones, savivaldybės interneto tinklalapyje ir seniūnijų, kurių teritorijose vyks apklausa, skelbimų lentose. Straipsnio redakcija nuo tos dienos, kai 2015 metais naujai išrinktos savivaldybių tarybos susirenka į pirmąjį posėdį:
Analysis
The name of the Medininkai Heroes Square will legally come into existence not when the commission identifies a suitable location, but when the council adopts a decision on the name of a specific municipal object.
The wish of the relatives regarding the name “Medininkai Heroes” carries political and factual weight, but under the cited rules it is not an independent legal basis for conferring the name.

Core issue

This case is not merely about selecting a commemorative site: it raises a question of competence, namely whether a commission’s political approval may become the name of a square without an act of the municipal council. The decision will be assessed under Article 3, Article 15(2)(1) and (4), Article 24(2), Article 29, Article 36 and Article 42 of the Law on Local Self-Government of the Republic of Lithuania, and Article 9(2) of the Law on the Territorial Administrative Units of the Republic of Lithuania and Their Boundaries. The relevant news fact in this framework is one: in early July, the Historical Memory Commission of the Vilnius City Municipal Council approved the proposed direction, but the final decision is expected to be adopted between September and November 2026. Under Article 3 of the Law on Local Self-Government, the right of self-government is exercised through the municipal council and institutions accountable to it; accordingly, the commission is not the final authority empowered to confer the name.

Legal assessment

Under Article 15(2)(4) of the Law on Local Self-Government, the council establishes commissions and approves their regulations; therefore, the Historical Memory Commission functions as a body for organising the council’s work. Its decision may prepare the political and procedural ground, but it does not, in itself, alter the legal status of the square’s name. - The final name must be determined by a decision of the municipal council, because Article 9(2) of the Law on the Territorial Administrative Units and Their Boundaries links the naming of streets, buildings, structures and other municipal property objects to decisions of municipal councils.

  • The council’s rules of procedure must establish forms of communication with residents, as required by Article 15(2)(1) of the Law on Local Self-Government.
  • A council member may prepare a draft decision, submit comments and obtain information pursuant to Article 24(2) of the Law on Local Self-Government.
  • Under Article 29 of the Law on Local Self-Government, the director of the municipal administration heads the administration and is accountable to the council and the mayor; therefore, administrative preparation of the site does not alter the council’s competence. Community consultation in this process has a clear but limited legal significance. Under Article 36(1) and (2) of the Law on Local Self-Government, residents may express their opinion in a poll, but the results of such a poll are advisory in nature. If the municipality were to choose a formal poll of local residents, the procedure would be stricter than a simple discussion with the community. Under Article 42 of the Law on Local Self-Government, in certain cases of initiative a poll is announced within one month, and the decision must specify the wording of the question, the territory, the method, the date, the place and the composition of the commission. | Procedural step | Legal significance |
Commission approval in early JulyPreparatory stage of the council’s work
Community discussionHearing residents’ views in line with the logic of the rules of procedure
Poll of local residentsAdvisory procedure under Article 36
Council decision in September-November 2026Legal act conferring the nameThe name of the Medininkai Heroes Square will legally come into existence not when the commission identifies a suitable location, but when the council adopts a decision on the name of a specific municipal object. The Government and Seimas documents cited in the sources concerning elderships and territorial matters consistently emphasise the same approach: the municipal council decides after assessing the needs of local residents. The Description of the Procedure for Installing Commemorative Signs, approved by Vilnius City Council Decision No. 1-399 of 28 February 2024, shows that the issue of commemorative signs in Vilnius is regulated by a local legal act.

Consequences

In practical terms, three scenarios are possible: the council approves the proposed location and name; the council amends the wording of the name; or the matter is returned for additional coordination with the community. The wish of the relatives regarding the name “Medininkai Heroes” carries political and factual weight, but under the cited rules it is not an independent legal basis for conferring the name. This matters for the community because the name of the square, and any possible commemorative sign, becomes a decision on the management of local public space, rather than merely a historical declaration. It matters for the municipality because a procedural deficiency could weaken the reasoning supporting the council’s decision, particularly if it were unclear how residents’ views had been assessed. The next step should be the preparation of a draft council decision concerning the specific location and name, after the chosen form of community consultation has been carried out. According to the published timeline, the expected document is a decision of the Vilnius City Municipal Council between September and November 2026.

📚 Roots — who shaped this rule and why:
📄 Original — infa.lt
EU leaders turn on Spanish PM's migration policy, demand accountability over Ceuta crisis 🔗
A group of EU countries has sent a letter to the bloc's leadership expressing "serious concern" that Spain's policies are threatening EU borders, Politico reports. Twenty-two EU leaders, including German Chancellor Friedrich Merz and…
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos ribojamųjų priemonių dėl karinės agresijos prieš Ukrainą nustatymo įstatymas 3 straipsnis (statute)
2016/399 dėl taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Sąjungos kodekso su visais pakeitimais (toliau – Šengeno sienų kodeksas) nustatytas atvykimo…
2016/399 dėl taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Sąjungos kodekso su visais pakeitimais (toliau – Šengeno sienų kodeksas) nustatytas atvykimo sąlygas ir bent vieną iš šių sąlygų: 1) turi vienos iš Šengeno valstybių, Europos Sąjungos valstybių narių, Europos ekonominės erdvės valstybių ar Šveicarijos Konfederacijos išduotą leidimą gyventi; 2) turi vienos iš visą Šengeno acquis taikančių Šengeno valstybių išduotą ilgalaikę nacionalinę vizą; 3) naudojasi supaprastintu asmenų tranzitu iš Rusijos Federacijos teritorijos į Rusijos Federacijos Kaliningrado sritį ir atgal laikantis Užsienio reikalų ministerijos nustatytų ir su Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos suderintų sąlygų tvarkos ir turi išduotą supaprastinto tranzito dokumentą arba supaprastinto tranzito geležinkeliu dokumentą; 4) turi pagal Europos Parlamento ir Tarybos 2009 m. liepos 13 d. reglamentą (EB) Nr. 810/2009, nustatantį Bendrijos vizų kodeksą (Vizų kodeksas), su visais pakeitimais išduotą vizą ir: a) yra Lietuvos Respublikos piliečių šeimos nariai (kaip jie apibrėžiami Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 2 straipsnio 26 dalyje); b) yra Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos ekonominės erdvės valstybės, ar Šveicarijos Konfederacijos piliečio šeimos nariai (kaip jie apibrėžiami Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 2 straipsnio 4 dalyje); c) yra ekipažų ir įgulų nariai, dirbantys tarptautinius krovinių ir keleivių vežimus vykdančiose įmonėse ar vykdantys tarptautinius krovinių ir keleivių vežimus į Europos Sąjungos valstybes nares ar iš jų arba tranzitu per Lietuvos Respubliką, taip pat jūrininkai ir jūrų prekybos laivų įgulos nariai, vykstantys į savo darbo vietą laive arba grįžtantys iš jos; d) atvyksta į Lietuvos Respubliką dėl humanitarinių priežasčių ir tokių asmenų šeimos nariai (kaip jie apibrėžiami Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 2 straipsnio 26 dalyje); e) naudojasi imunitetais ir privilegijomis pagal 1961 m.
Lietuvos Respublikos ribojamųjų priemonių dėl karinės agresijos prieš Ukrainą nustatymo įstatymas 3 straipsnis (statute)
3 straipsnis. Ribojamosios priemonės 1. Sustabdomas Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos piliečių prašymų išduoti Šengeno vizą priėmimas Lietuvos Respublikos…
3 straipsnis. Ribojamosios priemonės 1. Sustabdomas Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos piliečių prašymų išduoti Šengeno vizą priėmimas Lietuvos Respublikos vizų tarnybose užsienyje, išskyrus atvejus, kai dėl prašymo išduoti vizą pateikimo tarpininkauja Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija. 2. Sustabdomas Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos piliečių prašymų išduoti nacionalines vizas priėmimas per išorės paslaugų teikėją užsienyje. 3. Sustabdomas Rusijos Federacijos piliečių prašymų išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje priėmimas per išorės paslaugų teikėją užsienyje ir Lietuvos Respublikoje, išskyrus Rusijos Federacijos piliečius, kurie turi galiojančią Lietuvos Respublikos vizų tarnybos užsienyje ar Lietuvos Respublikoje išduotą Šengeno ar nacionalinę vizą arba leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, arba kitos Europos Sąjungos valstybės narės išduotą leidimą gyventi. 4. Rusijos Federacijos piliečių vykimui per Europos Sąjungos išorės sieną į Lietuvos Respublikos teritoriją taikomas individualus papildomas išsamus patikrinimas dėl jų atvykimo keliamos grėsmės Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui, viešajai tvarkai, viešajai politikai, vidaus saugumui, visuomenės sveikatai ar tarptautiniams santykiams, išskyrus atvejus, kai jie atitinka 2016 m. kovo 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (EB) Nr. 2016/399 dėl taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Sąjungos kodekso su visais pakeitimais (toliau – Šengeno sienų kodeksas) nustatytas atvykimo sąlygas ir bent vieną iš šių sąlygų: 1) turi vienos iš Šengeno valstybių, Europos Sąjungos valstybių narių, Europos ekonominės erdvės valstybių ar Šveicarijos Konfederacijos išduotą leidimą gyventi; 2) turi vienos iš visą Šengeno acquis taikančių Šengeno valstybių išduotą ilgalaikę nacionalinę vizą; 3) naudojasi supaprastintu asmenų tranzitu iš Rusijos Federacijos teritorijos į Rusijos Federacijos Kaliningrado sritį ir atgal laikantis Užsienio reikalų ministerijos nustatytų ir su Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos suderintų sąlygų tvarkos ir turi išduotą supaprastinto tranzito dokumentą arba supaprastinto tranzito geležinkeliu dokumentą; 4) turi pagal Europos Parlamento ir Tarybos 2009 m. liepos 13 d. reglamentą (EB) Nr. 810/2009, nustatantį Bendrijos vizų kodeksą (Vizų kodeksas), su visais pakeitimais išduotą vizą ir: a) yra Lietuvos Respublikos piliečių šeimos nariai (kaip jie apibrėžiami Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 2 straipsnio 26 dalyje); b) yra Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos ekonominės erdvės valstybės, ar Šveicarijos Konfederacijos piliečio šeimos nariai (kaip jie apibrėžiami Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 2 straipsnio 4 dalyje); c) yra ekipažų ir įgulų nariai, dirbantys tarptautinius krovinių ir keleivių vežimus vykdančiose įmonėse ar vykdantys tarptautinius krovinių ir keleivių vežimus į Europos Sąjungos valstybes nares ar iš jų arba tranzitu per Lietuvos Respubliką, taip pat jūrininkai ir jūrų prekybos laivų įgulos nariai, vykstantys į savo darbo vietą laive arba grįžtantys iš jos; d) atvyksta į Lietuvos Respubliką dėl humanitarinių priežasčių ir tokių asmenų šeimos nariai (kaip jie apibrėžiami Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 2 straipsnio 26 dalyje); e) naudojasi imunitetais ir privilegijomis pagal 1961 m. Vienos konvenciją dėl diplomatinių santykių arba 1963 m. Vienos konvenciją dėl konsulinių santykių; f) yra Rusijos Federacijos diplomatiniai kurjeriai ar ad hoc kurjeriai, pateikę oficialų dokumentą, patvirtinantį jų statusą ir diplomatinio pašto siuntos gabenimą; g) yra kiti, negu nurodyti šio straipsnio 4 dalies 4 punkto e ir f papunkčiuose, Rusijos Federacijos užsienio reikalų ministerijos, diplomatinių atstovybių ar konsulinių įstaigų personalo darbuotojai, vykstantys trumpalaikiam buvimui dėl profesinės ar techninės pagalbos teikimo į Lietuvos Respublikoje esančią Rusijos Federacijos diplomatinę atstovybę arba tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją į Europos Sąjungos valstybėje narėje, Šengeno valstybėje, Europos ekonominės erdvės valstybėje ar Šveicarijos Konfederacijoje akredituotą Rusijos Federacijos diplomatinę atstovybę ar konsulinę įstaigą; h) vyksta į vienkartinę kelionę Rusijos Federacijos suformuotu keleiviniu traukiniu, vykstančiu iš Rusijos Federacijos teritorijos į Rusijos Federacijos Kaliningrado sritį tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją ar atgal. 41. Tais atvejais, kai Baltarusijos Respublikos piliečiai vyksta per Europos Sąjungos išorės sieną į Lietuvos Respublikos teritoriją, papildomai vertinama rizika dėl jų atvykimo keliamos grėsmės bet kurios iš Šengeno valstybių narių viešajai tvarkai, vidaus saugumui, visuomenės sveikatai ar tarptautiniams santykiams ir sprendžiama dėl tolesnio Šengeno sienų kodekse numatyto antros linijos patikrinimo, išskyrus atvejus, kai jie atitinka bent vieną iš šių sąlygų: 1) yra Lietuvos Respublikos piliečių šeimos nariai (kaip jie apibrėžiami Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 2 straipsnio 26 dalyje); 2) yra Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos ekonominės erdvės valstybės, ar Šveicarijos Konfederacijos piliečio šeimos nariai (kaip jie apibrėžiami Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 2 straipsnio 4 dalyje); 3) yra ekipažų ir įgulų nariai, dirbantys tarptautinius krovinių ir keleivių vežimus vykdančiose įmonėse ar vykdantys tarptautinius krovinių ir keleivių vežimus į Europos Sąjungos valstybes nares ar iš jų arba tranzitu per Lietuvos Respubliką, taip pat jūrininkai ir jūrų prekybos laivų įgulos nariai, vykstantys į savo darbo vietą laive arba grįžtantys iš jos; 4) atvyksta į Lietuvos Respubliką dėl humanitarinių priežasčių ir yra tokių asmenų šeimos nariai (kaip jie apibrėžiami Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 2 straipsnio 26 dalyje); 5) naudojasi imunitetais ir privilegijomis pagal 1961 m. Vienos konvenciją dėl diplomatinių santykių arba 1963 m. Vienos konvenciją dėl konsulinių santykių; 6) yra Baltarusijos Respublikos diplomatiniai kurjeriai ar ad hoc kurjeriai, pateikę oficialų dokumentą, patvirtinantį jų statusą ir diplomatinio pašto siuntos gabenimą; 7) yra kiti, negu nurodyti šios dalies 5 ir 6 punktuose, Baltarusijos Respublikos užsienio reikalų ministerijos, diplomatinių atstovybių ar konsulinių įstaigų personalo darbuotojai, vykstantys trumpalaikiam buvimui dėl profesinės ar techninės pagalbos teikimo į Lietuvos Respublikoje esančią Baltarusijos Respublikos diplomatinę atstovybę arba tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją į Europos Sąjungos valstybėje narėje, Šengeno valstybėje, Europos ekonominės erdvės valstybėje ar Šveicarijos Konfederacijoje akredituotą Baltarusijos Respublikos diplomatinę atstovybę ar konsulinę įstaigą. Papildyta straipsnio dalimi: Nr. XIV-2581, 2024-04-25, paskelbta TAR 2024-05-02, i. k. 2024-08222 5. Sustabdomas Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos piliečių prašymų dėl Lietuvos Respublikos elektroninio rezidento statuso suteikimo priėmimas ir Lietuvos Respublikos elektroninio rezidento elektroninės atpažinties ir elektroninio parašo priemonėse, išduotose Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos piliečiams, įrašytų galiojančių elektroninės atpažinties sertifikatų ir kvalifikuotų elektroninio parašo sertifikatų galiojimas, išskyrus Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos piliečius, turinčius leidimą laikinai arba nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. 6. Sustabdoma Rusijos Federacijos piliečių, neturinčių leidimo laikinai ar nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, ir juridinių asmenų, kurių naudos gavėjai, kaip tai apibrėžiama Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo 2 straipsnio 14 dalyje, yra Rusijos Federacijos piliečiai, teisė įsigyti nuosavybės teise nekilnojamąjį turtą, esantį Lietuvos Respublikos teritorijoje. Ši ribojamoji priemonė netaikoma, kai Rusijos Federacijos pilietis nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą įgyja paveldėjimo būdu. 7. Sustabdoma Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos piliečių teisė į Lietuvos Respublikos teritoriją įvežti ar iš jos išvežti grynuosius pinigus – Ukrainos grivinas. 8. Uždraudžiama į Lietuvos Respubliką importuoti žemės ūkio produktus ir pašarus, kurių kilmės šalis yra Rusijos Federacija ar Baltarusijos Respublika. Draudžiamų į Lietuvos Respubliką importuoti žemės ūkio produktų ir pašarų sąrašus tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Papildyta straipsnio dalimi: Nr. XIV-2581, 2024-04-25, paskelbta TAR 2024-05-02, i. k. 2024-08222 9. Panaikinamas Rusijos Federacijos piliečiui išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu nustatoma, kad jis per pastaruosius 3 kalendorinius mėnesius daugiau kaip kartą vyko į Rusijos Federaciją ar Baltarusijos Respubliką, išskyrus atvejus, kai: 1) Rusijos Federacijos piliečiai yra ekipažų ir įgulų nariai, dirbantys tarptautinius krovinių ir keleivių vežimus vykdančiose įmonėse ar vykdantys tarptautinius krovinių ir keleivių vežimus į Europos Sąjungos valstybes nares ar iš jų arba tranzitu per Lietuvos Respubliką; 2) į Rusijos Federaciją ar Baltarusijos Respubliką buvo vykstama dėl nuo Rusijos Federacijos piliečio nepriklausančių objektyvių priežasčių. Papildyta straipsnio dalimi: Nr. XV-170, 2025-04-17, paskelbta TAR 2025-04-25, i. k. 2025-07432 10. Šio straipsnio 9 dalyje nurodytu atveju sprendimai dėl leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo priimami ir skundžiami Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ nustatyta tvarka. Papildyta straipsnio dalimi: Nr. XV-170, 2025-04-17, paskelbta TAR 2025-04-25, i. k. 2025-07432
Lietuvos Respublikos ribojamųjų priemonių dėl karinės agresijos prieš Ukrainą nustatymo įstatymo Nr. XIV-1888 2, 4 straipsnių pakeitimo ir Įstatymo papildymo 3-1, 3-2, 3-3 straipsniais įstatymas 6 straipsnis (statute)
Įstatymo taikymas 1. Šio įstatymo 3 straipsnyje išdėstyto Lietuvos Respublikos ribojamųjų priemonių dėl karinės agresijos prieš Ukrainą nustatymo įstatymo 32…
Įstatymo taikymas 1. Šio įstatymo 3 straipsnyje išdėstyto Lietuvos Respublikos ribojamųjų priemonių dėl karinės agresijos prieš Ukrainą nustatymo įstatymo 32 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatos taikomos sutartims, sudarytoms po sąrašo, nurodyto šio įstatymo 3 straipsnyje išdėstyto Ribojamųjų priemonių dėl karinės agresijos prieš Ukrainą nustatymo įstatymo 32 straipsnio 5 dalyje, patvirtinimo dienos. 2. Sutartims, sudarytoms iki sąrašo, nurodyto šio įstatymo 3 straipsnyje išdėstyto Ribojamųjų priemonių dėl karinės agresijos prieš Ukrainą nustatymo įstatymo 32 straipsnio 5 dalyje, patvirtinimo dienos, šio įstatymo 3 straipsnyje išdėstyto Ribojamųjų priemonių dėl karinės agresijos prieš Ukrainą nustatymo įstatymo 32 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatos taikomos praėjus 3 mėnesiams po šio sąrašo patvirtinimo dienos. Skelbiu šį Lietuvos Respublikos Seimo priimtą įstatymą. Respublikos Prezidentas                                                                                          Gitanas Nausėda
Analysis
At the Lithuanian border, Spanish regularisation becomes a document subject to verification, not automatic immunity from the conditions of the Schengen Borders Code.
Legally, the key issue is not the rhetoric about “expulsion from Schengen”, but whether a particular foreigner acquires the right to cross the border.

Core issue

The legal core of this report is not the political dispute concerning Spain, but the question of when states may screen foreigners at EU borders and what consequences arise from a status granted by another state. According to the sources provided, this is assessed under Articles 9, 10, 74, 141 and 143 of the Law of the Republic of Lithuania on the Legal Status of Aliens, as well as Articles 3 and 4 of the Law on the Imposition of Restrictive Measures in View of Military Aggression against Ukraine. The news fact is narrow: 22 EU leaders accuse Spain of pursuing a regularisation policy that may have encouraged the entry of approximately 50,000 persons into Ceuta. Legally, the key issue is not the rhetoric about “expulsion from Schengen”, but whether a particular foreigner acquires the right to cross the border.

  • Article 9(1) of the Law on the Legal Status of Aliens provides that entry across the external EU border and across an internal EU border, where controls are temporarily reintroduced, is controlled by the State Border Guard Service.
  • Article 9(2) of the Law on the Legal Status of Aliens requires determination of whether the foreigner meets the conditions of the Schengen Borders Code.
  • Article 10 of the Law on the Legal Status of Aliens defines when entry into Lithuania is deemed unlawful.
  • Article 74 of the Law on the Legal Status of Aliens regulates the transfer of an asylum applicant to the responsible EU Member State.

Legal assessment

If internal border control were temporarily reintroduced, Lithuania’s legal action would not be a political statement of solidarity, but an individual check under Article 9 of the Law on the Legal Status of Aliens. SBGS officers would have to examine not the motives behind Spain’s policy, but the person’s documents, grounds for entry and any possible reasons for refusal of entry. Legal status granted by Spain is not, in itself, Lithuania’s decision to admit a particular person. At the Lithuanian border, Spanish regularisation becomes a document subject to verification, not automatic immunity from the conditions of the Schengen Borders Code. Under Article 10 of the Law on the Legal Status of Aliens, unlawful entry into Lithuania would cover specific situations:

  • entry where a national entry ban or an alert for refusal of entry in the Schengen Information System exists;
  • crossing the external EU border other than through a border crossing point;
  • presentation of another person’s or a forged travel document;
  • entry without a valid travel document and the relevant right to enter;
  • use of a visa obtained by submitting false data or forged documents.

If the persons were to apply for asylum, the procedure would shift to determining the responsible EU state. Article 74(1) of the Law on the Legal Status of Aliens provides that, upon receiving the consent of the responsible EU state, the Migration Department adopts a decision on transfer. The allocation of institutional competence under the cited provisions is clear:

  • the SBGS controls entry and assesses admission conditions under Article 9;
  • the Migration Department decides issues concerning a foreigner’s legal status and transfer under Articles 74 and 141;
  • the institution authorised by the Minister of the Interior implements the transfer decision under Article 74(2);
  • foreigners are liable under Lithuanian law unless otherwise provided by international treaties, EU law or the law itself, pursuant to Article 143.
IssueApplicable provisionPractical significance
Temporary internal border controlArticle 9(1) of the Law on the Legal Status of AliensThe SBGS may control entry across an internal EU border where control has been reintroduced
Admission checkArticle 9(2)Conditions under the Schengen Borders Code and grounds for refusal of entry are checked
Unlawful entryArticle 10The person’s specific conduct and documents are assessed
Asylum transferArticle 74A decision is possible upon receipt of the responsible EU state’s consent
Data collectionArticle 141The Migration Department and the SBGS may obtain data necessary for their functions

Article 3 of the Law on the Imposition of Restrictive Measures in View of Military Aggression against Ukraine is relevant to this report only insofar as the specific persons are citizens of the Russian Federation or the Republic of Belarus. Article 3(4) provides for an individual additional detailed screening of citizens of the Russian Federation for threats to national security, public order, internal security, public health or international relations. The duration of these restrictive measures is defined numerically: Article 4(1) provides for their application from 3 May 2025 to 2 May 2026. Under Article 4(2), if it is necessary to extend the measures, the Government must submit the draft to the Seimas no later than 3 months before the expiry of the term.

Consequences

The first realistic scenario is political pressure on Spain without any direct Lithuanian administrative decision. In that case, no legal consequences arise for a particular foreigner until he or she crosses the border or applies for status. The second scenario is the temporary reintroduction of internal border control. The practical burden would then fall on the SBGS, because under Article 9 of the Law on the Legal Status of Aliens it would have to carry out an individual check. The third scenario concerns asylum or transfer procedures. Upon receiving the consent of the responsible EU state, the Migration Department would adopt a transfer decision under Article 74(1), and the authorised institution would implement it. The fourth scenario is relevant to Lithuania’s sanctions regime if citizens of the Russian Federation were among those arriving. In that case, additional screening under Article 3(4) of the Restrictive Measures Law would constitute an independent Lithuanian national security filter. In practical terms, this matters for three groups:

  • border officers, because their decision is based on the person’s documents and risk, not on the tone of a letter from EU leaders;
  • migrants, because status granted by another state does not remove the individual admission check;
  • the Government and the Seimas, because a draft extending the restrictive measures must, under Article 4(2), be submitted no later than 3 months before their expiry.

The nearest procedural point to monitor would be a specific decision on temporary internal border control or specific Migration Department decisions on transfer, if the responsible EU state agreed to accept the asylum applicant.

📄 Original — Respublika
Seimas quiz: “Guess which governments were fake” 🔗
After conservatives questioned the legitimacy of the current government, they received the same accusation in return: the faction led by Orinta Leiputė claimed to see the same kind of “illegitimacy” in the former government of Ingrida…
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymas 8 straipsnis (statute)
8 straipsnis. Vyriausybės įgaliojimų grąžinimas 1. Vyriausybė grąžina įgaliojimus išrinkus Respublikos Prezidentą. 2. Po Seimo rinkimų Vyriausybė grąžina įgaliojimus…
8 straipsnis. Vyriausybės įgaliojimų grąžinimas 1. Vyriausybė grąžina įgaliojimus išrinkus Respublikos Prezidentą. 2. Po Seimo rinkimų Vyriausybė grąžina įgaliojimus Respublikos Prezidentui tą dieną, kai naujasis Seimas susirenka į pirmąjį posėdį. 3. Išrinkus Respublikos Prezidentą, Vyriausybė įgaliojimus grąžina Respublikos Prezidentui tą dieną, kai šis pradeda eiti pareigas. 4. Kai pasikeičia daugiau nei pusė ministrų, Vyriausybė turi iš naujo gauti Seimo įgaliojimus. 5. Vyriausybės įgaliojimai laikomi grąžintais, kai Ministras Pirmininkas ar Vyriausybės narys, pavaduojantis Ministrą Pirmininką, įteikia Respublikos Prezidentui raštišką pareiškimą. 6. Respublikos Prezidentas priima Vyriausybės grąžinamus įgaliojimus ir paveda jai eiti pareigas, kol Vyriausybė iš naujo gaus Seimo įgaliojimus arba kol bus sudaryta nauja Vyriausybė. Jeigu Vyriausybė įgaliojimų raštiškai negrąžina, Respublikos Prezidentas turi teisę dekretu pavesti Vyriausybei eiti pareigas bei skirti Vyriausybės narį Ministrui Pirmininkui pavaduoti, kol bus sudaryta nauja Vyriausybė arba kol Vyriausybė iš naujo gaus Seimo įgaliojimus. 7. Kai Vyriausybė grąžina įgaliojimus šio straipsnio 1 dalies numatytu pagrindu, Respublikos Prezidentas per 15 dienų teikia Seimui svarstyti įgaliojimus grąžinusios Vyriausybės Ministro Pirmininko kandidatūrą. Kai Seimas pritaria Ministro Pirmininko kandidatūrai ir Respublikos Prezidentas paskiria Ministrą Pirmininką, jei Ministro Pirmininko pateiktoje ir Respublikos Prezidento patvirtintoje Vyriausybėje nepasikeitė daugiau nei pusė iki įgaliojimų grąžinimo dirbusių ministrų, Vyriausybė iš naujo gauna įgaliojimus veikti pagal Seimo anksčiau patvirtintą programą. Jeigu Seimas nepritaria Ministro Pirmininko kandidatūrai, Vyriausybė privalo atsistatydinti.
Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymas 22 straipsnis (statute)
22 straipsnis. Pagrindiniai Vyriausybės įgaliojimai Vyriausybė: 1) saugo konstitucinę santvarką ir Lietuvos Respublikos teritorijos neliečiamybę, tvarko krašto…
22 straipsnis. Pagrindiniai Vyriausybės įgaliojimai Vyriausybė: 1) saugo konstitucinę santvarką ir Lietuvos Respublikos teritorijos neliečiamybę, tvarko krašto reikalus, garantuoja valstybės saugumą ir viešąją tvarką; 2) vykdo įstatymus ir Seimo nutarimus dėl įstatymų įgyvendinimo, taip pat Respublikos Prezidento dekretus, tvirtina norminių teisės aktų koncepcijas, rengia Valstybės pažangos strategiją ir teikia ją tvirtinti Seimui; 3) įgyvendina Vyriausybės programą, tvirtina Vyriausybės programos nuostatų įgyvendinimo planą, koordinuoja ministerijų ir Vyriausybės įstaigų, kitų Vyriausybės įsteigtų biudžetinių įstaigų, kurių savininko teises ir pareigas įgyvendina Vyriausybė, veiklą; 4) rengia ir teikia Seimui Lietuvos Respublikos tam tikrų metų biudžeto patvirtinimo įstatymo projektą; organizuoja valstybės biudžeto vykdymą, teikia Seimui valstybės metinių ataskaitų rinkinį; taip pat teikia Seimui Valstybės socialinių fondų biudžetų rodiklių patvirtinimo įstatymo projektą, Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetų rodiklių patvirtinimo įstatymo projektą bei valstybės socialinių fondų, Pensijų anuitetų fondo, Privalomojo sveikatos draudimo fondo metinių ataskaitų rinkinius, nacionalinį metinių ataskaitų rinkinį, Valstybės pažangos strategijos ataskaitą. 2026-05-07 įstatymo Nr. XV-877 nuostatos taikomos 2025 metų ir vėlesnių ataskaitinių laikotarpių pagrindinių rezultatų valstybės veiklos srityse ataskaitoms bei valstybės pažangos strategijos ataskaitoms, teikiamoms 2024–2028 m. kadencijos ir vėlesnių kadencijų Lietuvos Respublikos Seimui. 5) remdamasi įstatymais disponuoja valstybės turtu, nustato jo valdymo ir naudojimo tvarką; 6) rengia ir teikia Seimui svarstyti įstatymų ir kitų teisės aktų projektus; 7) teikia Seimui siūlymus dėl ministerijų steigimo ir panaikinimo; 8) steigia, reorganizuoja ir likviduoja Vyriausybės įstaigas, steigia įstaigas prie ministerijų ir paveda ministerijoms įgyvendinti įstaigų prie ministerijų savininko teises ir pareigas (išskyrus sutikimų dėl tokių įstaigų reorganizavimo ir likvidavimo priėmimą), steigia, reorganizuoja ir likviduoja kitas biudžetines įstaigas, kurių savininko teises ir pareigas įgyvendina Vyriausybė ar Vyriausybės įgaliota valstybės institucija ar įstaiga; 9) tvirtina ministerijų, Vyriausybės kanceliarijos, Vyriausybės įstaigų, įstaigų prie ministerijų, Vyriausybės atstovų įstaigos, kitų Vyriausybės įsteigtų biudžetinių įstaigų, kurių savininko teises ir pareigas įgyvendina Vyriausybė arba ministerijos, nuostatus; tvirtinti įstaigų prie ministerijų ir kitų Vyriausybės įsteigtų biudžetinių įstaigų, kurių savininko teises ir pareigas įgyvendina ministerijos, nuostatus Vyriausybė gali pavesti atitinkamos valdymo srities ministrui, jeigu kiti įstatymai nenustato kitos jų tvirtinimo tvarkos; 10) kartu su Respublikos Prezidentu vykdo užsienio politiką; užmezga diplomatinius santykius ir palaiko ryšius su užsienio valstybėmis bei tarptautinėmis organizacijomis; atsižvelgdama į Seimo Užsienio reikalų komiteto rekomendacijas, teikia Respublikos Prezidentui siūlymus dėl Lietuvos Respublikos diplomatinių atstovų užsienio valstybėse ir prie tarptautinių organizacijų skyrimo bei atšaukimo; 11) įstatymo nustatyta tvarka organizuoja valdymą aukštesniuosiuose administraciniuose vienetuose; 12) įstatymo numatytais atvejais siūlo Seimui įvesti tiesioginį valdymą savivaldybės teritorijoje; 13) turi teisę kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos įstatymai ar kiti Seimo priimti teisės aktai neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai; 14) skiria į pareigas ir atleidžia iš jų Vyriausybės atstovus, Vyriausybės įgaliotinį ir jo pavaduotoją, priima į pareigas ir atleidžia iš jų Vyriausybės įstaigų vadovus, kitus įstatymų nustatytus valstybės tarnautojus ir pareigūnus, juos skatina; atitinkamos valdymo srities ministro teikimu Vyriausybės į pareigas priimtiems ar paskirtiems valstybės tarnautojams ir pareigūnams skiria tarnybines nuobaudas, jeigu įstatymai nenustato kitaip; 15) sudaro Vyriausybės komitetus ir Vyriausybės komisijas; 16) vykdo kitas pareigas, kurias Vyriausybei numato Lietuvos Respublikos Konstitucija, šis ir kiti įstatymai. Nr. IX-842, 2002-04-16, Žin., 2002, Nr. 41-1527 (2002-04-19) Nr. X-198, 2005-05-12, Žin., 2005, Nr. 67-2405 (2005-05-28) Nr. X-1182, 2007-06-14, Žin., 2007, Nr. 72-2831 (2007-06-30) Nr. XI-863, 2010-06-03, Žin., 2010, Nr. 71-3541 (2010-06-19) Nr. XII-153, 2013-01-17, Žin., 2013, Nr. 11-497 (2013-01-30)
Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymas 16 straipsnis (statute)
16 straipsnis. Vyriausybės teisė skelbti Respublikos Prezidento rinkimus 1. Jeigu Lietuvos Respublikos Konstitucijos 89 straipsnio pirmojoje dalyje numatytais atvejais…
16 straipsnis. Vyriausybės teisė skelbti Respublikos Prezidento rinkimus 1. Jeigu Lietuvos Respublikos Konstitucijos 89 straipsnio pirmojoje dalyje numatytais atvejais Seimas negali per 10 dienų susirinkti ir paskelbti Respublikos Prezidento rinkimų, rinkimus skelbia Vyriausybė, priimdama nutarimą. 2. Šį Vyriausybės nutarimą pavedama vykdyti Vyriausiajai rinkimų komisijai.
Analysis
The essence of this case is not whether the cart was before the horse, but whether the Seimas voted on the programme of a cabinet that did not yet constitutionally exist.
If the Seimas procedure began before approval of the composition, the defect would primarily affect the timing of the parliamentary procedure, rather than automatically invalidating all subsequent Government resolutions.

Core issue

The “authenticity” of a Government is determined not by a political label, but by a sequence of three acts: appointment, oath, and Seimas approval of the programme.

The axis of the dispute is narrow: whether the Government programme procedure could have commenced before the President of the Republic approved the composition of the Government under Article 92 of the Constitution of the Republic of Lithuania. The report states that, in one instance, the draft programme was registered 72 hours earlier, and in another, the procedure began 1 hour and 49 minutes earlier. The relevant provisions are as follows:

  • Article 84 of the Constitution of the Republic of Lithuania: with the approval of the Seimas, the President appoints the Prime Minister, charges him or her with forming the Government, and approves its composition.
  • Article 92 of the Constitution of the Republic of Lithuania: within 15 days, the Prime Minister presents to the Seimas the Government that has been formed and approved by the President, and submits its programme.
  • Article 93 of the Constitution of the Republic of Lithuania and Article 7 of the Law on the Government of the Republic of Lithuania: duties may be assumed only after taking the oath in the Seimas.
  • Article 95 of the Constitution of the Republic of Lithuania: the Government resolves matters of state administration at its sittings by adopting resolutions.
QuestionTerm or moment indicated in the source
Submission of the programme to the Seimaswithin 15 days from the appointment of the Prime Minister
Substitution for a minister with all limited functionswhen the substituted minister is unable to act for more than 30 days
Sequence of the 21st Government mentioned in the report72 hours before approval of the composition
Sequence of the 18th Government mentioned in the report1 hour 49 minutes before the composition entered into force

Legal assessment

Under Article 92 of the Constitution of the Republic of Lithuania, the programme must be submitted by the Prime Minister when presenting a Government that has already been formed and approved by the President.

Accordingly, earlier registration of the draft or commencement of the procedure is legally significant only to the extent that it was treated as that constitutional submission. According to the sources provided, the chain of legality for the Government is as follows:

  • The President, under Article 84 of the Constitution, appoints the Prime Minister and approves the composition of the Government.
  • The Prime Minister, under Article 92 of the Constitution, submits the programme to the Seimas.
  • The Seimas approves the programme by a majority vote of the members participating in the sitting.
  • The Prime Minister and ministers take the oath in the Seimas under Article 93 of the Constitution and Article 7 of the Law on the Government.
  • Only then does the Government perform the functions specified in Article 94 of the Constitution.

If the Seimas procedure began before approval of the composition, the defect would primarily affect the timing of the parliamentary procedure, rather than automatically invalidating all subsequent Government resolutions.

The constitutional problem would be acute if the Seimas approval of the programme had been granted to a programme that was not submitted on behalf of a Government already formed and approved by the President.

The essence of this case is not whether the cart was before the horse, but whether the Seimas voted on the programme of a cabinet that did not yet constitutionally exist.

Article 7(5) of the Law on the Government strictly links a failure to take the oath with the inability to hold office.

However, on the facts provided, the dispute concerns the timing of the programme procedure, not a refusal to take the oath, alteration of the oath text, or signing with a reservation.

The Constitutional Court’s ruling of 10 January 1998 states that granting authority to the Government to act, and exercising control over it, constitute an important area of the Seimas’s competence.

The same ruling emphasises that the Seimas considers the programme submitted by the Prime Minister and decides whether to approve it.

This means that, in such a situation, the Constitutional Court would assess not political convenience, but whether the actions of the Seimas and the President complied with the constitutional sequence.

The Constitutional Court’s ruling of 1 March 1994 formulated the rule that the legal force of a legal act is directed towards the future.

This rule is important in assessing whether later Government acts may be annulled solely because of an earlier procedural dispute.

Under Article 95 of the Constitution, Government resolutions are adopted at sittings and signed by the Prime Minister and the minister of the relevant area.

Consequences

The most realistic first scenario is an assessment by the Constitutional Court of whether the moment of submission of the programme complied with the sequence required by Article 92 of the Constitution.

If the violation were recognised as formal and as not affecting the Seimas’s final approval, the practical effect would be limited.

A stricter scenario would arise if it were established that the Seimas approved a programme submitted before the existence of a Government approved by the President.

The question would then shift to the moment at which the Government acquired its authority, rather than to the political assessment of individual ministers.

In practical terms, this matters for three actors:

  • The Seimas, because its approval of the programme under Article 92 of the Constitution is a condition for authority to act.
  • The President, because his or her competence under Article 84 of the Constitution is to approve the composition.
  • Ministers, because under Article 7 of the Law on the Government they may hold office only after properly taking the oath.

The nearest procedural point to monitor is the Constitutional Court’s procedural decision on the applications and its subsequent ruling on whether the disputed Government programme procedure complied with Article 92 of the Constitution.

📚 Roots — who shaped this rule and why:
📄 Original — LRT
MPs Working on a Summer Schedule Remain Divided Over Legalizing Holidays - LRT 🔗
After the Seimas spring session ends, public discussion traditionally turns not to politicians' work outside the parliamentary chamber, but to their rest, leisure, and travel plans. MPs, who work on a summer schedule without official…
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymas 13 straipsnis#2 (statute)
13 straipsnis. Kitos Vyriausybės narių garantijos 1. Vyriausybės narių atlyginimo už darbą dydį nustato Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės…
13 straipsnis. Kitos Vyriausybės narių garantijos 1. Vyriausybės narių atlyginimo už darbą dydį nustato Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas. 2. Atlyginimą Vyriausybės nariams moka Vyriausybės kanceliarija. Vyriausybės nariai draudžiami valstybiniu socialiniu draudimu Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nustatyta tvarka. 3. Vyriausybės atstovavimo šalyje ir užsienyje išlaidoms finansuoti Vyriausybės nutarimu gali būti sudaromas Ministro Pirmininko fondas, kuriam, nedidinant Vyriausybės kanceliarijai Lietuvos Respublikos valstybės biudžete numatytų bendrų reprezentacijos lėšų, kiekvieną mėnesį skiriama paskutinio paskelbto šalies ūkio trijų vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio suma. Šių lėšų naudojimo tvarką nustato Vyriausybė. 4. Nedidinant ministerijai skiriamų bendrų reprezentacijos lėšų, Vyriausybės nutarimu gali būti sudaromi ministrų fondai. Jų naudojimo tvarką nustato Vyriausybė. 5. Ministras Pirmininkas gali turėti rezidenciją, išlaikomą iš Vyriausybės kanceliarijai valstybės biudžete numatytų lėšų. 6. Pasibaigus Vyriausybės nario įgaliojimams šio įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatytu atveju, Vyriausybės nariui išmokama dviejų Vyriausybės nario vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio kompensacija, o pasibaigus Vyriausybės nario įgaliojimams šio įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 1, 2, 3 ir 5 punktuose numatytais atvejais, – vieno vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydžio kompensacija.. 7. Šio straipsnio 6 dalyje numatytos kompensacijos nemokamos Vyriausybės nariams, kai jie paskiriami Ministru Pirmininku ar ministrais naujai sudarytoje Vyriausybėje, taip pat jei jie yra išrinkti Seimo nariais. 8 ir 9 dalių redakcija iki 2007 m. spalio 1 d.: 8. Lėšos šiame straipsnyje numatytoms socialinėms garantijoms skiriamos iš valstybės biudžeto. 9. Vyriausybės nariai negali turėti teisės aktuose nenustatytų socialinių garantijų. 13 straipsnio 8 dalis keičiama, straipsnis papildomas nauja 9 dalimi, buvusi 9 dalis laikoma 10 dalimi nuo 2007 m. spalio 1 d.: 8. Lėšos šiame straipsnyje numatytoms garantijoms skiriamos iš valstybės biudžeto. 9. Vyriausybės nariai turi teisę į 28 kalendorinių dienų trukmės kasmetines minimaliąsias atostogas. Vadovaujantis Darbo kodekso nuostatomis, Vyriausybės nariams gali būti suteikiamos šios tikslinės atostogos: nėštumo ir gimdymo, tėvystės, mokymosi, valstybinėms ar visuomeninėms pareigoms atlikti, nemokamos. Nemokamos atostogos dėl dalyvavimo Seimo, Respublikos Prezidento, Europos Parlamento ar savivaldybių tarybų rinkimuose suteikiamos įstatymų nustatyta tvarka. 10. Vyriausybės nariai, kurie yra Seimo nariai, turi teisę į šio įstatymo nustatytas garantijas. Vyriausybės nariai negali turėti teisės aktuose nenustatytų garantijų. 14 straipsnio redakcija iki 2007 m. spalio 1 d.:
Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymas 13 straipsnis (statute)
13 straipsnis. Kitos Vyriausybės narių garantijos 1. 2. Atlyginimą Ministrui Pirmininkui apskaičiuoja ir išmoka Vyriausybės kanceliarija, o ministrams – ministerijos…
13 straipsnis. Kitos Vyriausybės narių garantijos 1. 2. Atlyginimą Ministrui Pirmininkui apskaičiuoja ir išmoka Vyriausybės kanceliarija, o ministrams – ministerijos. Vyriausybės nariai draudžiami valstybiniu socialiniu draudimu Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nustatyta tvarka. 3. Vyriausybės atstovavimo šalyje ir užsienyje išlaidoms finansuoti Vyriausybės nutarimu gali būti sudaromas Ministro Pirmininko fondas, kuriam, nedidinant Vyriausybės kanceliarijai Lietuvos Respublikos valstybės biudžete numatytų bendrų reprezentacijos lėšų, kiekvieną mėnesį skiriama iki vieno Valstybės duomenų agentūros paskutinio paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydžio suma. Konkrečius dydžius ir šių lėšų naudojimo tvarką nustato Vyriausybė. 4. Nedidinant ministerijai skiriamų bendrų reprezentacijos lėšų, Vyriausybės nutarimu gali būti sudaromi ministrų fondai. Jų naudojimo tvarką nustato Vyriausybė. 5. Ministras Pirmininkas gali turėti rezidenciją, išlaikomą iš Vyriausybės kanceliarijai valstybės biudžete numatytų lėšų. 6. Pasibaigus Vyriausybės nario įgaliojimams šio įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatytu atveju, Vyriausybės nariui išmokama dviejų Vyriausybės nario vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio kompensacija, o pasibaigus Vyriausybės nario įgaliojimams šio įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 1, 2, 3 ir 5 punktuose numatytais atvejais, – vieno vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydžio kompensacija.. 7. Šio straipsnio 6 dalyje numatytos kompensacijos nemokamos Vyriausybės nariams, kai jie paskiriami Ministru Pirmininku ar ministrais naujai sudarytoje Vyriausybėje, taip pat jei jie yra išrinkti Seimo nariais. 8. Lėšos šiame straipsnyje numatytoms garantijoms skiriamos iš valstybės biudžeto. 9. Vyriausybės nariai turi teisę į 20 darbo dienų trukmės kasmetines minimaliąsias atostogas. Vadovaujantis Darbo kodekso nuostatomis, Vyriausybės nariams gali būti suteikiamos šios tikslinės atostogos: nėštumo ir gimdymo, tėvystės, mokymosi, nemokamos. Vyriausybės narys gali būti atleidžiamas nuo tarnybinių pareigų, kai tai būtina visuomeninėms valstybinėms, piliečio ar kitoms pareigoms vykdyti, šio straipsnio 10 dalyje nustatyta tvarka. Vyriausybės nariai turi teisę į Darbo kodekse nustatytas lengvatas asmenims, auginantiems vaikus. 10. Vyriausybės narys, kuris yra įstatymų nustatyta tvarka paskelbiamas kandidatu į Respublikos Prezidentus, Seimo, Europos Parlamento ar savivaldybių tarybų narius, turi teisę būti atleistas nuo tarnybinių pareigų rinkimų agitacijos kampanijos metu, bet ne ilgiau kaip 10 dienų. Rašytinis prašymas atleisti nuo tarnybinių pareigų pateikiamas asmeniui, turinčiam teisę suteikti atostogas. Toks Vyriausybės narys nuo tarnybinių pareigų neatleidžiamas, o atleistas atšaukiamas, jeigu Vyriausybės posėdyje nebūtų galima užtikrinti reikalingos Vyriausybės narių daugumos, būtinos sprendimams priimti. Už laikotarpį, kuriuo Vyriausybės narys yra atleistas nuo tarnybinių pareigų, Vyriausybės nariui darbo užmokestis ar kitos išmokos nemokamos. 11. Vyriausybės nariai gali turėti tik teisės aktuose nustatytas garantijas. Nr. IX-461, 2001-07-12, Žin., 2001, Nr. 66-2407 (2001-08-01) Nr. X-1182, 2007-06-14, Žin., 2007, Nr. 72-2831 (2007-06-30) Nr. X-1726, 2008-09-22, Žin., 2008, Nr. 117-4442 (2008-10-11) Nr. X-1780, 2008-11-06, Žin., 2008, Nr. 131-5030 (2008-11-15) Nr. XI-124, 2008-12-23, Žin., 2008, Nr. 149-6044 (2008-12-30) Nr. XI-218, 2009-04-16, Žin., 2009, Nr. 46-1796 (2009-04-25) Nr. XI-319, 2009-07-07, Žin., 2009, Nr. 85-3576 (2009-07-18) Nr. XI-511, 2009-12-02, Žin., 2009, Nr. 147-6554 (2009-12-12) Nr. XI-1127, 2010-11-12, Žin., 2010, Nr. 139-7111 (2010-11-27) Nr. XII-153, 2013-01-17, Žin., 2013, Nr. 11-497 (2013-01-30)
Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo Nr. I-464 41-1 straipsnio pakeitimo įstatymas (statute)
LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS ĮSTATYMO NR. I-464 411 STRAIPSNIO PAKEITIMO ĮSTATYMAS   2018 m. gegužės 31 d. Nr. XIII-1221 Vilnius     1 straipsnis. 411 straipsnio…
LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS ĮSTATYMO NR. I-464 411 STRAIPSNIO PAKEITIMO ĮSTATYMAS   2018 m. gegužės 31 d. Nr. XIII-1221 Vilnius     1 straipsnis. 411 straipsnio pakeitimas Pakeisti 411 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip: „1. Vyriausybės sprendimai ir Vyriausybės rezoliucijos priimami visų Vyriausybės narių balsų dauguma.“   2 straipsnis. Įstatymo įsigaliojimas ir įgyvendinimas 1. Šis įstatymas, išskyrus šio straipsnio 2 dalį, įsigalioja 2018 m. liepos 1 d. 2. Lietuvos Respublikos Vyriausybė iki 2018 m. birželio 30 d. priima šio įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus. Skelbiu šį Lietuvos Respublikos Seimo priimtą įstatymą. Respublikos Prezidentė                                                                                          Dalia Grybauskaitė
Analysis
A summer recess without a law is not leave, but merely an interval in the organisation of political activity, during which the mandate and responsibility do not disappear.
Without a law, the voter sees rest, but the law still sees an active Member of the Seimas.

Core issue

The issue of leave for a Member of the Seimas is not a matter of scheduling convenience; it is a question of statutory-level guarantees of the mandate. The issue is whether rest may be legally established without disrupting the continuous status of a representative of the Nation under Article 60 of the Constitution of the Republic of Lithuania and the logic of guarantees of activity. The news fact is incidental: on 3 August 2026, the discussion is taking place because official leave for Members of the Seimas has still not been regulated.

  • Article 60 of the Constitution of the Republic of Lithuania provides that the work of a Member of the Seimas is remunerated from the State budget, and that duties, rights and guarantees of activity are established by law.
  • Article 19 of the Provisional Basic Law of the Republic of Lithuania linked the right to rest with the working week, annual paid leave and rest days.
  • Article 17 of the Law on Working Conditions of Members of the Seimas of the Republic of Lithuania shows that the period of parliamentary activity of a Member of the Seimas is included in all types of length of service.
  • Article 16 concerning the status of a deputy of the Supreme Council of the Republic of Lithuania additionally reflected a model under which one-month breaks were taken in the work of standing commissions between sessions.

Legal assessment

Under the provisions presented, a Member of the Seimas is not an ordinary employee, because Article 60 of the Constitution defines the mandate through duties, rights and guarantees of activity established by law. Therefore, the legalisation of leave should not be a transfer of the Labour Code regime, but a special guarantee of parliamentary activity. Leave for a Member of the Seimas remains legally weak as long as it exists only as a practice of work between sessions. A summer recess without a law is not leave, but merely an interval in the organisation of political activity, during which the mandate and responsibility do not disappear.

  • A Member of the Seimas has the right to parliamentary work remunerated from the State budget under Article 60 of the Constitution.
  • The legislature has competence to establish the duties, rights and guarantees of activity of a Member of the Seimas under the same Article 60 of the Constitution.
  • The regulation should preserve continuity of activity, because the sources presented do not show any rule permitting the mandate to be suspended for reasons of rest.
  • The leave period should be coordinated with the institutional functioning of the Seimas, particularly the needs of plenary sittings and committee work.

Examples from the Rules of Procedure of the Government cannot be applied directly to the Seimas, but they indicate a possible administrative technique for leave in public authority institutions. Paragraph 172 of the Rules of Procedure of the Government provides for a schedule, an order of the Prime Minister, a request to change the time, and protection of quorum. Paragraph 173 of the Rules of Procedure of the Government further adds a substitution schedule where ministers are away, on leave or ill.

IssueModel apparent from the sources presented
Duration of restArticle 19 of the Provisional Basic Law mentions a working week not exceeding 41 hours and annual paid leave
Between sessionsArticle 16 on the status of a deputy of the Supreme Council mentions one-month breaks in the work of standing commissions
Government officialsParagraph 172 of the Rules of Procedure of the Government provides for an annual leave schedule
Replies to Members of the SeimasParagraph 114 of the Rules of Procedure of the Government permits another time to be proposed no later than within one month

The conditions for recall from leave would be the central element of any future law. If a Member of the Seimas remains a representative of the Nation, the right to sign documents, submit questions or participate in urgent sittings could not be denied solely on the basis of being on leave. The sources presented do not include the text of any case law, and therefore no specific case should be analysed. Article 102 of the Constitution merely establishes the competence of the Constitutional Court to decide whether laws and other acts of the Seimas are contrary to the Constitution.

Consequences

The most realistic path would be special regulation of the rights, duties and guarantees of activity of Members of the Seimas, based on Article 60 of the Constitution. Such regulation should clearly distinguish the guarantee of rest from suspension of the mandate, because the provisions presented support the logic of guarantees of activity rather than that of an employment contract.

  • The law could establish a general leave period during the interval between sessions.
  • It should provide who formalises leave and how its date may be changed.
  • It should establish the grounds for recall where the work of the Seimas is required.
  • It should protect the functioning of institutions so that leave does not undermine quorum or the adoption of urgent decisions.

If regulation were transposed from the Government model, it would require a clear internal Seimas body performing the function of approving the schedule and changes to it. However, the powers assigned to the Prime Minister under paragraph 172 of the Rules of Procedure of the Government are not suitable for Members of the Seimas, because the status of a Member of the Seimas is determined by a separate constitutional mandate.

In practical terms, the issue matters not because of travel or public image, but because of the limits of responsibility. Without a law, the voter sees rest, but the law still sees an active Member of the Seimas. Procedurally, the next step would be to await the registration of a draft law or amendment to the Statute of the Seimas and its consideration on the agenda of the Seimas. If such a draft were prepared during this parliamentary term, the key document would be a draft defining, under Article 60 of the Constitution, the guarantees of rest for a Member of the Seimas, the conditions for recall, and the arrangements for the period between sessions.

📚 Roots — who shaped this rule and why:
📄 Original — tv3.lt
“How Is This Even Possible?”: Scene in Parking Lot Stuns Driver, Who Warns Others 🔗
A tv3.lt reader, Margarita, shared an unpleasant experience after using a paid UniPark parking lot on Lukiškių Street in central Vilnius when she could not find a space in the city’s red parking zone. She said the lot listed the price as 4…
Fact-check:
✅ ConfirmedVerslininkas privalo vartotojui suteikti aiškią ir išsamią informaciją apie paslaugų kainą, jos apskaičiavimą, mokėjimo būdą ir kitas sąlygas prieš pradedant teikti paslaugą
🟡 IncompleteJei paslaugos teikėjas neatsako per 14 dienų arba vartotojas yra nepatenkintas atsakymu, jis gali raštu kreiptis į Valstybinę vartotojų teisių apsaugos tarnybą dėl ginčo nagrinėjimo
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso pakeitimo ir papildymo įstatymas 6.2284 straipsnis (statute)
Nesąžiningomis laikomos vartojimo sutarčių sąlygos, kurios šalių nebuvo individualiai aptartos ir kuriomis dėl sąžiningumo reikalavimo pažeidimo iš esmės pažeidžiama…
Nesąžiningomis laikomos vartojimo sutarčių sąlygos, kurios šalių nebuvo individualiai aptartos ir kuriomis dėl sąžiningumo reikalavimo pažeidimo iš esmės pažeidžiama šalių teisių ir pareigų pusiausvyra vartotojo nenaudai. Preziumuojama, kad nesąžiningos yra sutarties sąlygos, kuriomis: 1) panaikinama arba apribojama verslininko civilinė atsakomybė už žalą, padarytą dėl vartotojo gyvybės atėmimo, sveikatos sužalojimo, ar už žalą, padarytą vartotojo turtui; 2) netinkamai panaikinamos arba apribojamos vartotojo teisės verslininko ar kitos šalies atžvilgiu tuo atveju, kai verslininkas visiškai ar iš dalies neįvykdo ar netinkamai įvykdo bet kokius sutartyje numatytus įsipareigojimus; 3) numatoma, kad vartotojas privalo vykdyti sutarties sąlygas, o verslininko pareiga vykdyti šią sutartį priklauso nuo kitų sąlygų, kurių įvykdymas priklauso tik nuo verslininko valios; 4) verslininkui suteikiama teisė negrąžinti vartotojui iš šio gautų sumų, kai vartotojas nusprendžia nesudaryti sutarties ar jos nevykdyti, ir nenumatoma vartotojo teisė gauti iš verslininko tokio pat dydžio sumas, kai verslininkas vienašališkai nutraukia sutartį; 5) nustatoma neproporcingai didelė vartotojo civilinė atsakomybė už sutarties neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą; 6) verslininkui suteikiama teisė vienašališkai nutraukti sutartį ar bet kada savo nuožiūra jos atsisakyti, o vartotojui ši teisė nesuteikiama arba verslininkui suteikiama teisė negrąžinti iš vartotojo iki sutarties įvykdymo gautų sumų, kai verslininkas vienašališkai nutraukia sutartį ar jos atsisako; 7) verslininkui suteikiama teisė be pakankamo pagrindo vienašališkai nutraukti neterminuotą sutartį, apie numatomą sutarties nutraukimą iš anksto tinkamai neįspėjus vartotojo; 8) verslininkui suteikiama teisė vienašališkai automatiškai pratęsti terminuotą sutartį arba numatomas neprotingai trumpas laikas, per kurį vartotojas turi pareikšti savo nuomonę dėl sutarties pratęsimo, arba kad apie savo sutikimą ar nesutikimą pratęsti sutartį vartotojas turi pranešti neprotingai anksti; 9) vartotojas įpareigojamas vykdyti sutarties sąlygas, su kuriomis jis neturėjo realios galimybės susipažinti iki sutarties sudarymo; 10) verslininkui suteikiama teisė vienašališkai be sutartyje numatyto ar pakankamo pagrindo keisti sutarties sąlygas; 11) verslininkui suteikiama teisė be pakankamo pagrindo vienašališkai pakeisti bet kokias prekių ar paslaugų savybes; 12) verslininkui suteikiama teisė prekių perdavimo ar paslaugų teikimo metu vienašališkai nustatyti jų kainas arba teisė vienašališkai padidinti kainą be vartotojo teisės atsisakyti sutarties, jeigu galutinė kaina yra didesnė už sutartyje nustatytąją.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso pakeitimo ir papildymo įstatymas 6.2284 straipsnis (statute)
6.2284 straipsnis. Vartojimo sutarčių nesąžiningos sąlygos 1. Vartotojas turi teisę teismo tvarka reikalauti pripažinti negaliojančiomis vartojimo sutarties nesąžiningas…
6.2284 straipsnis. Vartojimo sutarčių nesąžiningos sąlygos 1. Vartotojas turi teisę teismo tvarka reikalauti pripažinti negaliojančiomis vartojimo sutarties nesąžiningas sąlygas. 2. Nesąžiningomis laikomos vartojimo sutarčių sąlygos, kurios šalių nebuvo individualiai aptartos ir kuriomis dėl sąžiningumo reikalavimo pažeidimo iš esmės pažeidžiama šalių teisių ir pareigų pusiausvyra vartotojo nenaudai. Preziumuojama, kad nesąžiningos yra sutarties sąlygos, kuriomis: 1) panaikinama arba apribojama verslininko civilinė atsakomybė už žalą, padarytą dėl vartotojo gyvybės atėmimo, sveikatos sužalojimo, ar už žalą, padarytą vartotojo turtui; 2) netinkamai panaikinamos arba apribojamos vartotojo teisės verslininko ar kitos šalies atžvilgiu tuo atveju, kai verslininkas visiškai ar iš dalies neįvykdo ar netinkamai įvykdo bet kokius sutartyje numatytus įsipareigojimus; 3) numatoma, kad vartotojas privalo vykdyti sutarties sąlygas, o verslininko pareiga vykdyti šią sutartį priklauso nuo kitų sąlygų, kurių įvykdymas priklauso tik nuo verslininko valios; 4) verslininkui suteikiama teisė negrąžinti vartotojui iš šio gautų sumų, kai vartotojas nusprendžia nesudaryti sutarties ar jos nevykdyti, ir nenumatoma vartotojo teisė gauti iš verslininko tokio pat dydžio sumas, kai verslininkas vienašališkai nutraukia sutartį; 5) nustatoma neproporcingai didelė vartotojo civilinė atsakomybė už sutarties neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą; 6) verslininkui suteikiama teisė vienašališkai nutraukti sutartį ar bet kada savo nuožiūra jos atsisakyti, o vartotojui ši teisė nesuteikiama arba verslininkui suteikiama teisė negrąžinti iš vartotojo iki sutarties įvykdymo gautų sumų, kai verslininkas vienašališkai nutraukia sutartį ar jos atsisako; 7) verslininkui suteikiama teisė be pakankamo pagrindo vienašališkai nutraukti neterminuotą sutartį, apie numatomą sutarties nutraukimą iš anksto tinkamai neįspėjus vartotojo; 8) verslininkui suteikiama teisė vienašališkai automatiškai pratęsti terminuotą sutartį arba numatomas neprotingai trumpas laikas, per kurį vartotojas turi pareikšti savo nuomonę dėl sutarties pratęsimo, arba kad apie savo sutikimą ar nesutikimą pratęsti sutartį vartotojas turi pranešti neprotingai anksti; 9) vartotojas įpareigojamas vykdyti sutarties sąlygas, su kuriomis jis neturėjo realios galimybės susipažinti iki sutarties sudarymo; 10) verslininkui suteikiama teisė vienašališkai be sutartyje numatyto ar pakankamo pagrindo keisti sutarties sąlygas; 11) verslininkui suteikiama teisė be pakankamo pagrindo vienašališkai pakeisti bet kokias prekių ar paslaugų savybes; 12) verslininkui suteikiama teisė prekių perdavimo ar paslaugų teikimo metu vienašališkai nustatyti jų kainas arba teisė vienašališkai padidinti kainą be vartotojo teisės atsisakyti sutarties, jeigu galutinė kaina yra didesnė už sutartyje nustatytąją. Ši nuostata netaikoma sutartims dėl vertybinių popierių, kitų finansinių dokumentų, taip pat dėl daiktų perleidimo ir paslaugų teikimo, kai kaina yra susijusi su biržų kursų ar indeksų svyravimais ir jos nekontroliuoja verslininkas, ir užsienio valiutos, kelionės čekių ar užsienio valiuta išreikštų tarptautinių pašto perlaidų pirkimo–pardavimo sutartims; 13) verslininkui suteikiama teisė vienašališkai spręsti, ar pateiktos prekės arba suteiktos paslaugos atitinka sutarties reikalavimus; 14) verslininkui suteikiama išimtinė teisė aiškinti sutartį; 15) ribojama verslininko pareiga vykdyti jo atstovų prisiimtus įsipareigojimus arba nustatoma, kad ši pareiga priklauso nuo tam tikrų sąlygų; 16) vartotojas įpareigojamas įvykdyti visus įsipareigojimus verslininkui net ir tuo atveju, kai šis neįvykdo savųjų arba nevisiškai juos įvykdo; 17) verslininkui suteikiama teisė be vartotojo sutikimo perleisti savo teises ir prievoles, atsirandančias iš sutarties, kai tai gali sumažinti vartotojui teikiamas garantijas; 18) panaikinama arba suvaržoma vartotojo teisė pareikšti ieškinį ar pasinaudoti kitais pažeistų teisių gynimo būdais (nustatomas išimtinis teritorinis teismingumas spręsti ginčą verslininko buveinės vietos teismui, reikalaujama perduoti spręsti ginčus tik arbitražui, apribojamas įrodymų panaudojimas, įrodinėjimo pareiga perkeliama vartotojui ir pan.). 3. Teismas gali pripažinti nesąžiningomis ir kitokias vartojimo sutarties sąlygas, jeigu jos atitinka šio straipsnio 2 dalyje nustatytus kriterijus. Pareiga įrodyti, kad šio straipsnio 2 dalyje numatyta sutarties sąlyga nėra nesąžininga, tenka verslininkui. 4. Pagal šio straipsnio 2 dalį individualiai neaptartomis laikomos vartojimo sutarties sąlygos, kurių parengimui negalėjo daryti įtakos vartotojas, ypač jeigu tos sąlygos nustatytos iš anksto verslininko parengtoje standartinėje sutartyje. Jeigu iš anksto parengtoje standartinėje sutartyje tam tikros sąlygos buvo aptartos individualiai, šio straipsnio taisyklės taikomos kitoms tos sutarties sąlygoms. Pareiga įrodyti, kad tam tikra vartojimo sutarties sąlyga buvo aptarta individualiai, tenka verslininkui. 5. Ar vartojimo sutarties sąlyga nesąžininga, turi būti vertinama atsižvelgiant į sutartyje nurodytų prekių ar paslaugų prigimtį ir visas sutarties sudarymo metu buvusias ir jos sudarymui turėjusias įtakos aplinkybes, ir visas kitas tos sutarties ar kitos sutarties, nuo kurios ji priklauso, sąlygas. 6. Bet kuri vartojimo sutarties rašytinė sąlyga turi būti išreikšta aiškiai ir suprantamai. Šio reikalavimo neatitinkančios sąlygos laikomos nesąžiningomis. Kai kyla abejonių dėl vartojimo sutarties sąlygų turinio, sutarties sąlygos turi būti aiškinamos vartotojų naudai. Ši taisyklė netaikoma kolektyvinio vartotojų interesų gynimo atvejais, kai siekiama parengtas standartines sutarčių sąlygas uždrausti toliau naudoti. 7. Vartojimo sutarties dalyką apibūdinančios sąlygos, taip pat su parduotos prekės ar suteiktos paslaugos ir jų kainos atitikimu susijusios sąlygos neturi būti vertinamos nesąžiningumo požiūriu, jeigu jos išreikštos aiškiai ir suprantamai. 8. Kai teismas sutarties sąlygą (sąlygas) pripažįsta nesąžininga (nesąžiningomis), ši sąlyga (šios sąlygos) negalioja nuo sutarties sudarymo, o likusios sutarties sąlygos šalims lieka privalomos, jeigu toliau vykdyti sutartį galima panaikinus nesąžiningas sąlygas. 9. Bylą nagrinėjantis teismas turi pareigą vartojimo sutarčių sąlygų atitiktį nesąžiningumo kriterijams vertinti ex officio. 10. Vartotojų teises ginančios institucijos turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kontroliuoti vartojimo sutarčių standartines sąlygas ir ginčyti vartojimo sutarčių nesąžiningas sąlygas.
Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas 6.2284 straipsnis (statute)
6.2284 straipsnis. Vartojimo sutarčių nesąžiningos sąlygos 1. Vartotojas turi teisę teismo tvarka reikalauti pripažinti negaliojančiomis vartojimo sutarties…
6.2284 straipsnis. Vartojimo sutarčių nesąžiningos sąlygos 1. Vartotojas turi teisę teismo tvarka reikalauti pripažinti negaliojančiomis vartojimo sutarties nesąžiningas sąlygas. Šiame straipsnyje vartojimo sutartimi laikoma bet kuri verslininko ir vartotojo sudaryta sutartis. 2. Nesąžiningomis laikomos vartojimo sutarčių sąlygos, kurios šalių nebuvo individualiai aptartos ir kuriomis dėl sąžiningumo reikalavimo pažeidimo iš esmės pažeidžiama šalių teisių ir pareigų pusiausvyra vartotojo nenaudai. Preziumuojama, kad nesąžiningos yra sutarties sąlygos, kuriomis: 1) panaikinama arba apribojama verslininko civilinė atsakomybė už žalą, padarytą dėl vartotojo gyvybės atėmimo, sveikatos sužalojimo, ar už žalą, padarytą vartotojo turtui; 2) netinkamai panaikinamos arba apribojamos vartotojo teisės verslininko ar kitos šalies atžvilgiu tuo atveju, kai verslininkas visiškai ar iš dalies neįvykdo ar netinkamai įvykdo bet kokius sutartyje numatytus įsipareigojimus; 3) numatoma, kad vartotojas privalo vykdyti sutarties sąlygas, o verslininko pareiga vykdyti šią sutartį priklauso nuo kitų sąlygų, kurių įvykdymas priklauso tik nuo verslininko valios; 4) verslininkui suteikiama teisė negrąžinti vartotojui iš šio gautų sumų, kai vartotojas nusprendžia nesudaryti sutarties ar jos nevykdyti, ir nenumatoma vartotojo teisė gauti iš verslininko tokio pat dydžio sumas, kai verslininkas vienašališkai nutraukia sutartį; 5) nustatoma neproporcingai didelė vartotojo civilinė atsakomybė už sutarties neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą; 6) verslininkui suteikiama teisė vienašališkai nutraukti sutartį ar bet kada savo nuožiūra jos atsisakyti, o vartotojui ši teisė nesuteikiama arba verslininkui suteikiama teisė negrąžinti iš vartotojo iki sutarties įvykdymo gautų sumų, kai verslininkas vienašališkai nutraukia sutartį ar jos atsisako; 7) verslininkui suteikiama teisė be pakankamo pagrindo vienašališkai nutraukti neterminuotą sutartį, apie numatomą sutarties nutraukimą iš anksto tinkamai neįspėjus vartotojo; 8) verslininkui suteikiama teisė vienašališkai automatiškai pratęsti terminuotą sutartį arba numatomas neprotingai trumpas laikas, per kurį vartotojas turi pareikšti savo nuomonę dėl sutarties pratęsimo, arba kad apie savo sutikimą ar nesutikimą pratęsti sutartį vartotojas turi pranešti neprotingai anksti; 9) vartotojas įpareigojamas vykdyti sutarties sąlygas, su kuriomis jis neturėjo realios galimybės susipažinti iki sutarties sudarymo; 10) verslininkui suteikiama teisė vienašališkai be sutartyje numatyto ar pakankamo pagrindo keisti sutarties sąlygas; 11) verslininkui suteikiama teisė be pakankamo pagrindo vienašališkai pakeisti bet kokias prekių ar paslaugų savybes; 12) verslininkui suteikiama teisė prekių perdavimo ar paslaugų teikimo metu vienašališkai nustatyti jų kainas arba teisė vienašališkai padidinti kainą be vartotojo teisės atsisakyti sutarties, jeigu galutinė kaina yra didesnė už sutartyje nustatytąją. Ši nuostata netaikoma sutartims dėl vertybinių popierių, kitų finansinių dokumentų, taip pat dėl daiktų perleidimo ir paslaugų teikimo, kai kaina yra susijusi su biržų kursų ar indeksų svyravimais ir jos nekontroliuoja verslininkas, ir užsienio valiutos, kelionės čekių ar užsienio valiuta išreikštų tarptautinių pašto perlaidų pirkimo–pardavimo sutartims; 13) verslininkui suteikiama teisė vienašališkai spręsti, ar pateiktos prekės arba suteiktos paslaugos atitinka sutarties reikalavimus; 14) verslininkui suteikiama išimtinė teisė aiškinti sutartį; 15) ribojama verslininko pareiga vykdyti jo atstovų prisiimtus įsipareigojimus arba nustatoma, kad ši pareiga priklauso nuo tam tikrų sąlygų; 16) vartotojas įpareigojamas įvykdyti visus įsipareigojimus verslininkui net ir tuo atveju, kai šis neįvykdo savųjų arba nevisiškai juos įvykdo; 17) verslininkui suteikiama teisė be vartotojo sutikimo perleisti savo teises ir prievoles, atsirandančias iš sutarties, kai tai gali sumažinti vartotojui teikiamas garantijas; 18) panaikinama arba suvaržoma vartotojo teisė pareikšti ieškinį ar pasinaudoti kitais pažeistų teisių gynimo būdais (nustatomas išimtinis teritorinis teismingumas spręsti ginčą verslininko buveinės vietos teismui, reikalaujama perduoti spręsti ginčus tik arbitražui, apribojamas įrodymų panaudojimas, įrodinėjimo pareiga perkeliama vartotojui ir pan.). 3. Teismas gali pripažinti nesąžiningomis ir kitokias vartojimo sutarties sąlygas, jeigu jos atitinka šio straipsnio 2 dalyje nustatytus kriterijus. Pareiga įrodyti, kad šio straipsnio 2 dalyje numatyta sutarties sąlyga nėra nesąžininga, tenka verslininkui. 4. Pagal šio straipsnio 2 dalį individualiai neaptartomis laikomos vartojimo sutarties sąlygos, kurių parengimui negalėjo daryti įtakos vartotojas, ypač jeigu tos sąlygos nustatytos iš anksto verslininko parengtoje standartinėje sutartyje. Jeigu iš anksto parengtoje standartinėje sutartyje tam tikros sąlygos buvo aptartos individualiai, šio straipsnio taisyklės taikomos kitoms tos sutarties sąlygoms. Pareiga įrodyti, kad tam tikra vartojimo sutarties sąlyga buvo aptarta individualiai, tenka verslininkui. 5. Ar vartojimo sutarties sąlyga nesąžininga, turi būti vertinama atsižvelgiant į sutartyje nurodytų prekių ar paslaugų prigimtį ir visas sutarties sudarymo metu buvusias ir jos sudarymui turėjusias įtakos aplinkybes, ir visas kitas tos sutarties ar kitos sutarties, nuo kurios ji priklauso, sąlygas. 6. Bet kuri vartojimo sutarties rašytinė sąlyga turi būti išreikšta aiškiai ir suprantamai. Šio reikalavimo neatitinkančios sąlygos laikomos nesąžiningomis. Kai kyla abejonių dėl vartojimo sutarties sąlygų turinio, sutarties sąlygos turi būti aiškinamos vartotojų naudai. Ši taisyklė netaikoma kolektyvinio vartotojų interesų gynimo atvejais, kai siekiama parengtas standartines sutarčių sąlygas uždrausti toliau naudoti. 7. Vartojimo sutarties dalyką apibūdinančios sąlygos, taip pat su parduotos prekės ar suteiktos paslaugos ir jų kainos atitikimu susijusios sąlygos neturi būti vertinamos nesąžiningumo požiūriu, jeigu jos išdėstytos aiškiai ir suprantamai. Be to, nesąžiningumo požiūriu neturi būti vertinamos vartojimo sutarčių sąlygos, tapačios įstatymų ar kitų teisės aktų nuostatoms. 8. Kai teismas sutarties sąlygą (sąlygas) pripažįsta nesąžininga (nesąžiningomis), ši sąlyga (šios sąlygos) negalioja nuo sutarties sudarymo, o likusios sutarties sąlygos šalims lieka privalomos, jeigu toliau vykdyti sutartį galima panaikinus nesąžiningas sąlygas. 9. Bylą nagrinėjantis teismas turi pareigą vartojimo sutarčių sąlygų atitiktį nesąžiningumo kriterijams vertinti ex officio. 10. Vartotojų reikalavimams pripažinti vartojimo sutarčių sąlygas nesąžiningomis senaties terminas netaikomas. Vartotojų reikalavimams susigrąžinti pagal vartojimo sutarčių nesąžiningas sąlygas nepagrįstai sumokėtas sumas taikomas bendrasis ieškinio senaties terminas. 11. Vartotojų apsaugos institucijos atlieka vartojimo sutarčių nesąžiningų sąlygų kontrolę įstatymų nustatyta tvarka.
Analysis

⚠ Correction. The article’s statement about applying to the State Consumer Rights Protection Authority after 14 days is incomplete. Under Article 23 of the Law on Consumer Rights Protection, a consumer must apply to an out-of-court consumer dispute resolution body no later than within one year from the date of applying to the seller or service provider. A more precise formulation would be: if the service provider does not respond within 14 days, or if the response does not satisfy the consumer, the consumer may apply to the State Consumer Rights Protection Authority, but no later than within one year from submitting the complaint to the service provider. In practice, this time limit may determine not the merits of the dispute, but the very possibility of using the out-of-court procedure.

“An hour – EUR 4” without a clear rule on commenced hours means a tariff to the consumer, not the automatic sale of a second hour.
For this situation, that means the court should not confine itself solely to the consumer’s question about the arithmetic of the amount.

Core issue

The core of the dispute is not the amount of EUR 8.20 as such, but whether the “for each commenced hour” term was clear to the consumer before the contract was concluded. This must be assessed under Article 6.2284(1), (2), (5), (6) and (7), Article 6.193(1)–(5), Article 6.196, Article 6.2282 and Article 1.138 of the Civil Code of the Republic of Lithuania. The factual line of the news item is narrow: the consumer parked in a private “UniPark” car park for 1 hour and 10 minutes, but the fee was calculated as for two hours. Since this is a trader-consumer relationship, Article 6.2284(1) of the Civil Code permits the consumer to seek a court declaration that unfair terms in a consumer contract are invalid.

Legal assessment

A private car park operator may set the price of the service and the method of calculating it, but that freedom is not separate from the transparency requirements applicable to consumer contracts. Under Article 6.2284(6) of the Civil Code, a written consumer contract term must be clear and intelligible, and any ambiguity is interpreted in favour of the consumer.

  • The operator must clearly present not only the hourly price but also the unit of calculation.
  • The consumer must be able to understand that 1 hour and 1 minute means the price of two hours.
  • If the term was standard-form, under Article 6.2284 of the Civil Code the trader bears the burden of proving individual negotiation.
  • If the term is unclear, it may be regarded as unfair under Article 6.2284(6) of the Civil Code.

The decisive distinction here is between the amount of the price and the transparency of the price-calculation mechanism. Under Article 6.2284(7) of the Civil Code, terms concerning the adequacy of the price and the service are not assessed for unfairness if they are expressed in clear and intelligible language.

ModelConsequence for 1 hour 10 minutes
Actual per-minute calculation at EUR 4/hourapproximately EUR 4.70
“Each commenced hour”EUR 8.20 according to the facts in the news item
Vilnius blue zone under a municipal act: EUR 0.50 per 12 minutes70 minutes would be divided into 12-minute intervals

“An hour – EUR 4” without a clear rule on commenced hours means a tariff to the consumer, not the automatic sale of a second hour. This wording is the core of the case, because the consumer’s economic decision depended on the visibility of the rule before she began parking.

Under Article 6.193(2) of the Civil Code, the overall relationship between the terms, the purpose of the contract and the circumstances of its conclusion must be assessed. Accordingly, the text on the sign, in the app and on the website, as well as its placement, visibility and specificity, should be relevant.

If the information sign clearly states that payment is made “for each commenced hour”, the consumer’s dispute becomes weaker. In that case, the term more closely resembles a clear price-calculation mechanism, which Article 6.2284(7) of the Civil Code generally does not allow to be reviewed solely on the ground that it is economically disadvantageous.

If only “EUR 4/hour” is visible, while the rounding rule is hidden elsewhere, the dispute turns to the issues of consumer information and clarity of the term. Under Article 6.193(4) of the Civil Code, doubts are interpreted against the party that proposed the term and in favour of the consumer.

Institutionally, the consumer may rely on Article 6.2282(2) of the Civil Code, because that provision allows recourse to consumer rights protection authorities or the courts. The source provided concerning the draft law on real estate brokers states that out-of-court consumer disputes are linked to Article 19 of the Law on Consumer Rights Protection, while control of standard terms is linked to Article 12 of that Law.

  • First step: a written complaint to the service provider.
  • Time limit: according to the position of the State Consumer Rights Protection Authority cited in the news item, a response is awaited within 14 days.
  • Next step: an application to the State Consumer Rights Protection Authority for out-of-court dispute resolution.
  • Judicial route: claims under Article 6.2284(1) of the Civil Code and remedies under Article 1.138 of the Civil Code.

The case-law source refers to the ruling of the Supreme Court of Lithuania of 3 June 2021 in civil case No. e3K-3-143-1075/2021, paragraph 32, concerning the court’s duty to ensure the fair and proper examination of the case. The same source sets out the CJEU rule that, in a consumer dispute, the national court must examine of its own motion whether a term is unfair where it has the necessary factual and legal elements. For this situation, that means the court should not confine itself solely to the consumer’s question about the arithmetic of the amount.

Consequences

Realistically, the first scenario is that the operator refuses to refund the difference if it can show a clear warning on the sign, in the app and on the website regarding commenced hours. In that event, the dispute would concern the consumer’s lack of attention rather than an improperly drafted term.

The second scenario is partial satisfaction of the consumer’s claim if the rounding rule was presented with insufficient clarity. In practical terms, the relevant amount would then be the difference between the actual calculation for 1 hour and 10 minutes and the applied charge of EUR 8.20.

The third scenario is broader control of standard terms if such wording systematically misleads consumers. This matters not only for Margarita, but also for all drivers who decide whether to park on the basis of the price visible in the car park.

The further course should be procedural: the consumer should submit a written complaint to the operator, await a response within 14 days, and, if no response is received or if she disagrees with it, apply to the State Consumer Rights Protection Authority for out-of-court dispute resolution.

📚 Roots — who shaped this rule and why:
📄 Original — KaunoDiena.lt
Sad reality: pensioners who built Lithuania are forced to choose between food and medicine 🔗
Social Security and Labour Minister Inga Ruginienė proposes raising pensions using the current surplus in the Sodra budget rather than the reserve set aside for economic crises. Meanwhile, Algirdas Sysas, chair of the Seimas Budget and…
Fact-check:
🔴 RefutedKonstitucinis teismas nustatė, kad senatvės pensijų negalima mažinti nei krizės, nei kitų aplinkybių metu
🔴 RefutedPagal valstybės socialinio draudimo įstatymą Sodros rezervas turi pasiekti metines Sodros pajamas
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo Nr. I-1336 2, 4, 8, 9, 10, 11, 12, 14, 19, 19-1, 21, 23, 32, 33, 34, 34-1, 35 straipsnių pakeitimo 18 straipsnis (statute)
18 straipsnis. 35 straipsnio pakeitimas Pakeisti 35 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „35 straipsnis. Socialinio draudimo rezervinis fondas 1. Socialinio draudimo…
18 straipsnis. 35 straipsnio pakeitimas Pakeisti 35 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „35 straipsnis. Socialinio draudimo rezervinis fondas 1. Socialinio draudimo rezervinis fondas privalomai sudaromas kiekvienais biudžetiniais metais pervedant į jį Fondo įplaukų dalį, viršijančią Fondo įprastinės ir investicinės veiklos išlaidas, įsipareigojimų pagal finansinės nuomos (lizingo) sutartis išlaidas ir metų pabaigoje negrąžintų paskolų sumą bei įvertinus kasos apyvartos lėšų pokytį. Pasiekus Socialinio draudimo rezervinio fondo dydį, lygų paskutinių praėjusių metų Fondo įprastinės, investicinės veiklos bei įsipareigojimų pagal finansinės nuomos (lizingo) sutartis metinei išlaidų sumai, įplaukų dalis, viršijanti šias išlaidas ir metų pabaigoje negrąžintų paskolų sumą, naudojama socialinio draudimo reikmėms. 2. Socialinio draudimo rezervinio fondo veiklą reglamentuoja Vyriausybės tvirtinami Valstybinio socialinio draudimo rezervinio fondo sudarymo ir valdymo nuostatai, kuriuose nustatomi Socialinio draudimo rezervinio fondo sudarymo šaltiniai, dydis, panaudojimo atvejai, lėšų investavimo, audito tvarka, veikla ir atskaitomybė. 3. Socialinio draudimo rezervinį fondą valdo Fondo valdyba. 4. Socialinio draudimo rezervinio fondo lėšos naudojamos Vyriausybės sprendimu (išskyrus Vyriausybės tvirtinamuose Valstybinio socialinio draudimo rezervinio fondo sudarymo ir valdymo nuostatuose nustatytus atvejus, kai Vyriausybės sprendimai nepriimami), tik įvertinus ekonominę padėtį, kai socialinio draudimo išmokas reglamentuojančiuose įstatymuose nurodytoms atitinkamoms išmokoms finansuoti nepakanka atitinkamos socialinio draudimo rūšies Fondo pajamų.“
Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymas 35 straipsnis (statute)
35 straipsnis. Socialinio draudimo rezervinis fondas 1. Socialinio draudimo rezervinis fondas privalomai sudaromas kiekvienais biudžetiniais metais pervedant į jį Fondo…
35 straipsnis. Socialinio draudimo rezervinis fondas 1. Socialinio draudimo rezervinis fondas privalomai sudaromas kiekvienais biudžetiniais metais pervedant į jį Fondo įplaukų dalį, viršijančią Fondo įprastinės ir investicinės veiklos išlaidas, įsipareigojimų pagal finansinės nuomos (lizingo) sutartis išlaidas ir metų pabaigoje negrąžintų paskolų sumą bei įvertinus kasos apyvartos lėšų pokytį. Pasiekus Socialinio draudimo rezervinio fondo dydį, lygų paskutinių praėjusių metų Fondo įprastinės, investicinės veiklos bei įsipareigojimų pagal finansinės nuomos (lizingo) sutartis metinei išlaidų sumai, įplaukų dalis, viršijanti šias išlaidas ir metų pabaigoje negrąžintų paskolų sumą, naudojama socialinio draudimo reikmėms. 2. Socialinio draudimo rezervinio fondo veiklą reglamentuoja Vyriausybės tvirtinami Valstybinio socialinio draudimo rezervinio fondo sudarymo ir valdymo nuostatai, kuriuose nustatomi Socialinio draudimo rezervinio fondo sudarymo šaltiniai, dydis, panaudojimo atvejai, lėšų investavimo, audito tvarka, veikla ir atskaitomybė. 3. Socialinio draudimo rezervinį fondą valdo Fondo valdyba. 4. Socialinio draudimo rezervinio fondo lėšos naudojamos Vyriausybės sprendimu (išskyrus Vyriausybės tvirtinamuose Valstybinio socialinio draudimo rezervinio fondo sudarymo ir valdymo nuostatuose nustatytus atvejus, kai Vyriausybės sprendimai nepriimami), tik įvertinus ekonominę padėtį, kai socialinio draudimo išmokas reglamentuojančiuose įstatymuose nurodytoms atitinkamoms išmokoms finansuoti nepakanka atitinkamos socialinio draudimo rūšies Fondo pajamų.
Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo Nr. I-1336 pakeitimo įstatymas 35 straipsnis (statute)
35 straipsnis. Socialinio draudimo rezervinis fondas 1. Socialinio draudimo rezervinis fondas privalomai sudaromas kiekvienais biudžetiniais metais pervedant į jį…
35 straipsnis. Socialinio draudimo rezervinis fondas 1. Socialinio draudimo rezervinis fondas privalomai sudaromas kiekvienais biudžetiniais metais pervedant į jį atitinkamos socialinio draudimo rūšies įplaukų dalį, viršijančią atitinkamos socialinio draudimo rūšies išlaidų sumą. Socialinio draudimo rezervinį fondą sudaro rezervinio fondo dalis, skirta pensijoms, ir rezervinio fondo dalis, skirta kitoms socialinio draudimo išmokoms. 2. Socialinio draudimo rezervinio fondo veiklą reglamentuoja Vyriausybės tvirtinami Valstybinio socialinio draudimo rezervinio fondo sudarymo ir valdymo nuostatai, kuriuose nustatomi Socialinio draudimo rezervinio fondo sudarymo šaltiniai, dydis, panaudojimo, audito tvarka, veikla ir atskaitomybė. 3. Socialinio draudimo rezervinį fondą valdo Fondo valdyba. 4. Socialinio draudimo rezervinio fondo lėšos naudojamos Vyriausybės sprendimu, tik įvertinus ekonominę padėtį, kai socialinio draudimo išmokas reglamentuojančiuose įstatymuose nurodytoms atitinkamoms išmokoms finansuoti nepakanka atitinkamos socialinio draudimo rūšies Fondo pajamų.
Analysis

⚠ Correction. The article inaccurately conveys the proposition that the Constitutional Court supposedly established an absolute prohibition on reducing old-age pensions. It would be more accurate to state that, according to the cited source, in its ruling of 6 February 2012 the Constitutional Court held that the pension recalculation applied during the crisis was not contrary to the Constitution to the specified extent. The claim that Sodra’s reserve must reach annual revenue is also inaccurate. Article 35(1) of the Law on State Social Insurance refers to annual expenditure, so revenue and expenditure cannot be used synonymously.

The EUR 4.5 billion reserve is not a freely distributable amount for increasing pensions unless and until there is a revenue shortfall and a Government decision under Article 35(4).
A social problem in itself does not alter the criterion established in point 29.1 of the Regulations.

Core issue

The legal limit on the reserve is not a political question of frugality; it is tied to a specific revenue shortfall and a special Government decision. Under the cited provisions, the current surplus and the reserve are distinct legal categories, and therefore the routes for using them do not coincide.

The news item concerns a dispute over the use for pensions of more than EUR 6 billion accumulated in funds and approximately EUR 4.5 billion in the Sodra reserve.

  • Precise issue: whether these funds may be directed to increasing pensions without the conditions laid down in Article 35(1) and (4) of the Law on State Social Insurance.
  • Applicable provisions: Article 1, Article 35 and Article 42 of the Law on State Social Insurance; Article 1(2) of the Law on the Structure of the State Social Insurance Fund Budget; and points 2, 5, 29 and 30 of the Regulations of the Reserve Fund.
IssueApplicable limit
Current surplusFirst transferred to the Reserve Fund under Article 35(1)
Use of the reservePermissible under Article 35(4) and point 29 of the Regulations
Transfer of funds to the reserveCalculated by 31 March and transferred by 30 April under point 5 of the Regulations

Legal assessment

Under Article 1 of the Law on State Social Insurance, pensions are social insurance benefits paid to insured persons upon the occurrence of an insured event. Pension financing must therefore remain within the purpose of social insurance, as required by Article 1(2) of the Law on the Structure of the Fund Budget.

Article 35(1) of the Law on State Social Insurance establishes an automatic rule: any surplus of the Fund’s revenues is transferred to the Social Insurance Reserve Fund. Only once the reserve reaches an amount equal to the annual expenditure for the last preceding year is the surplus used for social insurance needs. The facts provided show only a reserve amount of EUR 4.5 billion, but do not show that this annual expenditure threshold has already been reached.

The EUR 4.5 billion reserve is not a freely distributable amount for increasing pensions unless and until there is a revenue shortfall and a Government decision under Article 35(4).

Use of the reserve is limited by several cumulative steps and conditions:

  • under Article 35(4), the economic situation must be assessed;
  • the Fund’s revenues for the relevant type of social insurance must be insufficient;
  • the funds are used by Government decision, except for the exceptions provided in the Regulations;
  • under point 29.1 of the Regulations, financing pensions requires an escape clause under Regulation (EU) 2024/1263 or a situation of severe economic downturn.

The institutional procedure is also not a unilateral decision of a Seimas committee or a minister. Under Article 42 of the Law on State Social Insurance, the Fund Board implements the Fund budget and ensures the award and delivery of benefits to recipients. Under Article 35(3), it manages the Social Insurance Reserve Fund. However, under point 30 of the Regulations, the SSIF Council submits proposals to the Ministry of Social Security and Labour, and the Government adopts a resolution upon submission by the Ministry.

Increasing pensions from the current surplus is legally possible only where that surplus is not mandatorily required to be directed to the reserve, or where the threshold in Article 35(1) has been met. Increasing pensions from the reserve is a narrower route, because it requires a revenue shortfall and a legal basis for using the reserve. A social problem in itself does not alter the criterion established in point 29.1 of the Regulations.

BasisWhat is permittedDuration
Severe economic downturnReserve funds for social insurance benefitsin the year of application and for a further 2 years
Other exceptional circumstancesReserve funds for social insurance benefitsonly in the year of application
Investment costs or negative interestReserve funds for technical costsunder contracts

Consequences

Realistically, there are three possible routes. The first route is for the Government to increase pensions not from the reserve, but from the Fund’s current financing, if this is compatible with Article 35(1). The second route is that the reserve remains untouched because no revenue shortfall has been established under Article 35(4). The third route is that the reserve is used only if the conditions in point 29.1 of the Regulations arise and a Government resolution is adopted.

In practical terms, this matters for pension recipients because they may expect higher benefits only through the financing mechanism provided for in legislation. It matters for the Government because a political promise must be converted into a resolution or budgetary decision that complies with the reserve rules. It matters for the SSIF Board because it administers the Fund, but cannot itself use the reserve to increase pensions on a political basis.

The nearest procedural point to monitor is the final Government decision on the pension financing model; as regards the accounting of the annual surplus, SSIF Board actions should be expected by 31 March 2027 and the transfer by 30 April 2027.

📚 Roots — who shaped this rule and why:

The regulation was initiated by the Government in implementation of the social insurance measures set out in its programme. Its purpose was to strengthen the sustainability of the social insurance system, define the payment of contributions more clearly, and refine the governance of the Sodra Fund and the procedure for pension indexation. The principal arguments were greater clarity of the system, a broader contribution base, and more stable pension financing; the excerpts provided do not disclose any substantive objections concerning pensioner poverty or a choice between food and medicines.

📄 Original — Reidas Official
New consumer right came into force on August 1, and it could change the rules for selling used cars 🔗
A new consumer right took effect across the European Union on August 1, 2026, affecting not only household appliances but also car sales. If a purchased item breaks down during the standard two-year warranty period and the buyer chooses…
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymas 2 straipsnis (statute)
2 straipsnis. Pagrindinės šio įstatymo sąvokos 1. Asmens duomenys – kaip apibrėžta 2016 m. balandžio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (ES) 2016/679 dėl…
2 straipsnis. Pagrindinės šio įstatymo sąvokos 1. Asmens duomenys – kaip apibrėžta 2016 m. balandžio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (ES) 2016/679 dėl fizinių asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo ir kuriuo panaikinama Direktyva 95/46/EB (Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas). 11. Atnaujinimas – kaip apibrėžta 2024 m. birželio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2024/1781, kuriuo nustatoma tvarių gaminių ekologinio projektavimo reikalavimų nustatymo sistema, iš dalies keičiami Direktyva (ES) 2020/1828 bei Reglamentas (ES) 2023/1542 ir panaikinama Direktyva 2009/125/EB, 2 straipsnio 18 punkte. 12. Būtiniausios prekės ir paslaugos – minimaliems namų ūkio maisto ir ne maisto prekių bei paslaugų vartojimo poreikiams tenkinti skirtos prekės ir paslaugos. 2. Gamintojas – teisės aktų nustatyta tvarka Lietuvos Respublikoje ar kitoje Europos ekonominės erdvės valstybėje veikiantis (įsteigtas) asmuo, kuris: 1) pagamino gaminį arba apie tai viešai pareiškė pažymėdamas gaminį savo pavadinimu, prekių ženklu ar kitu skiriamuoju žymeniu; 2) veikia kaip gamintojo atstovas, kai gamintojas nėra įsisteigęs Europos ekonominės erdvės valstybėje, arba gaminį importuoja, kai Europos ekonominės erdvės valstybėje įsisteigusio gamintojo atstovo nėra; 3) kaip gaminio tiekimo dalyvis gali daryti poveikį rinkai tiekiamo gaminio kokybei ir saugai. 3. Finansinė paslauga – draudimo ir pensijų kaupimo paslaugos ir Finansų įstaigų įstatyme nurodytos finansinės paslaugos. 31. Įgaliotasis atstovas – kaip apibrėžta Reglamento (ES) 2024/1781 2 straipsnio 43 punkte. 32. Importuotojas – kaip apibrėžta Reglamento (ES) 2024/1781 2 straipsnio 44 punkte. 4. Nuotolinė finansinių paslaugų sutartis (toliau – nuotolinė sutartis) – vartotojo ir finansinių paslaugų teikėjo finansinių paslaugų sutartis, sudaroma naudojant tik ryšio priemones (vieną ar kelias). 5. 6. Pardavėjas – verslininkas, kuris siūlo ir parduoda prekes vartotojams. 7. Pardavimo kaina – galutinė prekės, paslaugos kaina, nustatoma pinigais, su pridėtinės vertės mokesčiu ir visais kitais mokesčiais, o jei negalima nurodyti tikslios kainos, jos apskaičiavimo pavyzdys, pagal kurį vartotojas gali kainą patikrinti. 8. Paslauga – atlygintina veikla arba (ir) jos rezultatas, kuriais siūloma tenkinti ar yra tenkinamas konkretus vartotojo poreikis. 9. Paslaugų teikėjas – verslininkas, kuris siūlo ir atlygintinai suteikia paslaugas vartotojams. 10. Patvarioji laikmena – priemonė, kuri leidžia vartotojui ar pardavėjui, paslaugų teikėjui saugoti asmeniškai jam skirtą informaciją taip, kad informacija tam tikrą laiką būtų prieinama ir kad saugomą informaciją būtų galima atkurti nepakitusią. 101. Platintojas – kaip apibrėžta Reglamento (ES) 2024/1781 2 straipsnio 45 punkte. 11. Pradinė nuotolinė finansinių paslaugų sutartis (toliau – pradinė nuotolinė sutartis) – nuotolinė finansinių paslaugų sutartis, neapimanti ateityje atliksimų to paties pobūdžio viena po kitos einančių arba atskirų operacijų. 12. Prekė: 1) materialus kilnojamasis daiktas; 2) elektros energija, vanduo ir gamtinės dujos, kai parduodamas ribotas jų tūris arba nustatytas kiekis; 3) materialus kilnojamasis daiktas, į kurį įtrauktas skaitmeninis turinys ar skaitmeninė paslauga arba kuris yra su skaitmeniniu turiniu ar skaitmenine paslauga susietas taip, kad be jų negalėtų atlikti savo funkcijų (skaitmeninių elementų turinti prekė). 13. Ryšio priemonės – priemonės, kurios fiziškai tuo pačiu metu nedalyvaujant pardavėjui ar paslaugų teikėjui ir vartotojui gali būti naudojamos pardavėjo ar paslaugų teikėjo ir vartotojo sutarčiai sudaryti. 131. Taisymas – kaip apibrėžta Reglamento (ES) 2024/1781 2 straipsnio 20 punkte. 132. Taisytojas – fizinis ar juridinis asmuo, kuris teikia su savo prekyba, verslu, amatu ar profesija susijusias prekių taisymo paslaugas, įskaitant jas teikiančius gamintojus, pardavėjus ir su jais susijusius arba nepriklausomus taisymo paslaugų teikėjus. 133. Taisomumo reikalavimai – prekių taisymo reikalavimai, įskaitant išardymo supaprastinimo reikalavimus ir reikalavimus dėl prieigos prie atsarginių dalių, prie su taisymu susijusios informacijos ir prie prekėms ar specifiniams prekių komponentams taikomų įrankių. 14. Tarptautinis vartojimo ginčas – vartojimo ginčas, kai vartotojas prekių ar paslaugų užsakymo metu gyvena ne toje valstybėje narėje, kurioje yra įsisteigęs pardavėjas ar paslaugų teikėjas. 15. Tinkamumo naudoti terminas – terminas, kuriam suėjus laikoma, kad prekė netinka naudoti pagal paskirtį, t. y. prekės savybės, kurių vartotojas galėjo tikėtis iki šio termino pabaigos, yra arba gali būti blogesnės, negu nustatyta tai prekei taikomame techniniame reglamente ir (ar) gamintojo dokumentuose (deklaracijose, pareiškimuose). 16. Valstybė narė – Europos Sąjungos valstybė narė ar kita Europos ekonominės erdvės valstybė (Islandija, Lichtenšteinas, Norvegija). 17. Vartojimo ginčas – iš vartojimo sutarties kilęs vartotojo ir pardavėjo ar paslaugų teikėjo nesutarimas dėl fakto ir (ar) teisės klausimų. 18. Vartojimo ginčų neteisminio sprendimo procedūra – vartojimo ginčų sprendimas ne teismo tvarka, kai vartojimo ginčą pagal šio įstatymo 222–225 straipsniuose nustatytus reikalavimus sprendžia vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektas. 19. Vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektas – šio įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje nurodyta vartojimo ginčus nagrinėjanti institucija ar šio įstatymo 222 straipsnyje nurodytas kitas vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektas, pagal vartojimo ginčų neteisminio sprendimo procedūrą nagrinėjantys vartojimo ginčus ir įrašyti į vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektų sąrašą pagal šio įstatymo 292 straipsnį. 20. Vartotojas – fizinis asmuo, su savo verslu, prekyba, amatu ar profesija nesusijusiais tikslais (vartojimo tikslais) siekiantis sudaryti ar sudarantis sutartis. 21. Vartotojų informavimas – žinių, susijusių su vartotojų poreikių tenkinimu ir jų teisių apsauga, suteikimas ir skleidimas. 22. Vartotojų konsultavimas – patarimai ir praktinė pagalba vartotojams vartotojų teisių apsaugos klausimais. 23. Vartotojų švietimas – vartotojų ugdymas, vartotojų informavimas ir vartotojų konsultavimas. 24. Vartotojų ugdymas – procesas, kurio metu pagrindinis dėmesys skiriamas vartotojų teisių suvokimui, kritinio mąstymo, sprendimų ir informacijos priėmimo gebėjimams ugdyti, ir apima formalųjį švietimą (pradinį, pagrindinį, vidurinį ugdymą, profesinį mokymą, aukštesniąsias ir aukštojo mokslo studijas) ir neformalųjį švietimą (ikimokyklinį, priešmokyklinį ugdymą ir kitą neformalųjį vaikų ir suaugusiųjų švietimą). 25. Verslininkas – fizinis asmuo arba juridinis asmuo ar kita organizacija, ar jų padalinys, savo prekybos, verslo, amato arba profesijos tikslais siekiantys sudaryti ar sudarantys sutartis, įskaitant asmenis, veikiančius verslininko vardu arba jo naudai. Juridinis asmuo gali būti laikomas verslininku neatsižvelgiant į jo dalyvių teisinę formą. 26. ANTRASIS SKIRSNIS VARTOTOJŲ TEISĖS IR JŲ APSAUGOS ĮGYVENDINIMAS
Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymas 3 straipsnis (statute)
3 straipsnis. Vartotojų teisės ir jų gynimas 1. Vartotojai turi teisę: 1) savo nuožiūra įsigyti ir naudoti prekes ar paslaugas; 2) įsigyti tinkamos kokybės, saugių…
3 straipsnis. Vartotojų teisės ir jų gynimas 1. Vartotojai turi teisę: 1) savo nuožiūra įsigyti ir naudoti prekes ar paslaugas; 2) įsigyti tinkamos kokybės, saugių prekių ar paslaugų; 3) gauti teisingą informaciją apie prekes ar paslaugas bei savo teisių įgyvendinimo ar gynimo tvarką; 4) į pažeistų teisių gynimą ir į nuostolių atlyginimą; 5) gauti valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų pagalbą, kai gina pažeistas teises; 6) laisvai jungtis į vartotojų organizacijas; 7) į švietimą vartojimo srityje. 2. Vartotojai turi ir kitas šio įstatymo bei kitų teisės aktų nustatytas teises. 3. Kai prekių pardavėjas, gamintojas ar paslaugų teikėjas nevykdo šiame įstatyme nustatytų reikalavimų, vartotojas turi teisę kreiptis į valstybės, savivaldybių institucijas ir įstaigas, visuomenines vartotojų teisių gynimo organizacijas arba į teismą dėl pažeistų teisių gynimo.
Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymas 7 straipsnis (statute)
7 straipsnis. Prekių kokybė 1. Prekė turi būti tinkamos kokybės, t. y. prekės savybės neturi būti blogesnės, nei yra numatyta tai prekei taikomame techniniame reglamente…
7 straipsnis. Prekių kokybė 1. Prekė turi būti tinkamos kokybės, t. y. prekės savybės neturi būti blogesnės, nei yra numatyta tai prekei taikomame techniniame reglamente (jeigu jis yra) ir prekės pirkimo–pardavimo sutartyje. 2. Prekės savybės atitinka pirkimo–pardavimo sutarties sąlygas, jeigu: 1) prekė atitinka prekės gamintojo nurodytus pateikiamų norminių dokumentų reikalavimus; 2) prekė tinka naudoti tam, kam paprastai tokios rūšies prekės naudojamos; 3) prekė atitinka kokybinius rodiklius, kurių galima tikėtis atsižvelgiant į prekės prigimtį bei prekės gamintojo, jo atstovo ar pardavėjo viešai paskelbtus pareiškimus dėl prekės kokybės. 3. Jeigu vartotojui parduota ne maisto prekė yra netinkamos kokybės, jis turi teisę savo pasirinkimu iš pardavėjo reikalauti: 1) netinkamos kokybės prekę pakeisti tinkamos kokybės preke; 2) neatlygintinai pašalinti prekės trūkumus ar atlyginti vartotojo išlaidas jiems ištaisyti; 3) sumažinti prekės kainą; 4) nutraukti pirkimo–pardavimo sutartį ir grąžinti už prekę sumokėtus pinigus, išskyrus atvejus, kai prekės trūkumas yra mažareikšmis. Prekės trūkumo mažareikšmiškumo kriterijus nustato Vyriausybės įgaliota institucija. ***4. Jeigu prekei nenustatytas kokybės garantijos terminas, vartotojas reikalavimus dėl prekės trūkumų gali pareikšti ne vėliau kaip per 2 metus nuo prekės įsigijimo dienos. 5. Kai prekei nustatytas kokybės garantijos terminas, reikalavimai dėl prekės trūkumų gali būti pareiškiami, jeigu trūkumai nustatyti per garantijos laikotarpį. ***6. Kai prekės kokybės garantijos terminas trumpesnis nei 2 metai ir prekės trūkumai nustatyti pasibaigus garantijos terminui, tačiau nepraėjus daugiau kaip 2 metams nuo prekės įsigijimo dienos, pardavėjas atsako už prekės trūkumus, jeigu vartotojas įrodo, kad trūkumai atsirado iki prekės įsigijimo arba dėl iki prekės įsigijimo atsiradusių priežasčių, už kurias atsako pardavėjas. 7. Vartotojas turi pranešti pardavėjui apie prekės trūkumą per 2 mėnesius nuo tos dienos, kai jis pastebėjo trūkumą. 8. Jeigu vartotojas nusipirko netinkamos kokybės maisto prekę, jis savo pasirinkimu turi teisę: 1) reikalauti, kad prekė būtų pakeista į tokią pat tinkamos kokybės prekę; 2) grąžinti prekę pardavėjui ir reikalauti grąžinti už prekę sumokėtus pinigus. 9. Šio straipsnio 8 dalyje numatytomis teisėmis vartotojas gali pasinaudoti tol, kol nesibaigė prekės tinkamumo naudoti terminas, išskyrus 9 straipsnyje nustatytą atvejį. 10. Jeigu pardavėjas nevykdo šio straipsnio 3 ir 8 dalyse nustatytų reikalavimų, vartotojas turi teisę kreiptis į Tarnybą ar Inspekciją dėl pažeistų vartotojų teisių gynimo arba į teismą dėl šiame straipsnyje nustatytų teisių gynimo. Bet kokiu atveju vartotojas turi teisę kreiptis į teismą dėl nuostolių, padarytų parduodant šio straipsnio 1 dalies reikalavimų neatitinkančią prekę, atlyginimo. 11. Vyriausybė arba jos įgaliota institucija tvirtina viešojo maitinimo, mažmeninės prekybos ir prekių grąžinimo bei keitimo taisykles. *** Pastaba. Iki 2004 m. sausio 1 d. vietoj Vartotojų teisių gynimo įstatymo 7 straipsnio 4 ir 6 dalyse nurodyto 2 metų termino taikomas 6 mėnesių terminas.
Analysis
For a used-car seller, repair is no longer merely the technical elimination of a defect; it is a decision that extends the seller’s period of liability towards that specific consumer.
Such a practice would be assessed not by the label used in the advertisement, but by whether the consumer’s rights are being indirectly restricted under Article 6.2282(1) of the Civil Code.

Core issue

A dispute over repairs to a used car after 1 August 2026 is, first and foremost, no longer a question of the repair shop’s estimate, but of the duration of the seller’s liability. The seller can no longer direct the consumer towards repair as though that choice did not trigger an additional liability period under Article 6.3641(3) of the Civil Code. The new point is narrow: where the consumer chooses repair, the guarantee period is extended by 12 months, but not beyond three years from purchase. The dispute would be resolved under Article 6.3641(1)–(4), Article 6.2282(1)–(4), Article 1.137(2)–(4) of the Civil Code, and points 26.9–26.13 of the Retail Trade Rules. In the case of a collective consumer interest, Article 3124 of the Law of the Republic of Lithuania on the Implementation of European Union and International Legal Acts Regulating Civil Procedure is also relevant.

Legal assessment

Article 6.3641(1) of the Civil Code gives the consumer three principal remedies where goods are not of proper quality: bringing the goods into conformity, a price reduction, or termination of the contract. A used car sold by a trader to a consumer, on the facts presented, falls within this consumer sale framework.

  • Under Article 6.3641(2) of the Civil Code, the consumer may choose repair or replacement.
  • The seller may challenge the chosen remedy if it is impossible or would entail disproportionate costs.
  • Disproportionality is assessed by reference to the value of the goods without defects, the significance of the defect, and the inconvenience caused to the consumer.

The seller’s duty to inform becomes central here, because Article 6.3641(3) of the Civil Code requires the seller, before implementing the consumer’s choice, to notify the consumer of the right to choose repair or replacement. The same provision also requires information to be provided about the possible extension of the seller’s liability period under Article 6.364(3) of the Civil Code. For a used-car seller, repair is no longer merely the technical elimination of a defect; it is a decision that extends the seller’s period of liability towards that specific consumer.

SituationLegal significance
Ordinary period according to the reported facts2 years from purchase
Repair chosen by the consumeradditional 12 months
Maximum limit according to the reported facts3 years from purchase
Refund for goods of improper quality under point 26.9 of the Retail Trade Rulesimmediately or no later than within 15 days

Article 6.2282(1) of the Civil Code prevents contractual terms by which the consumer would directly or indirectly waive rights established in the Code. Accordingly, a provision in a sales advertisement or contract eliminating the consequences of repair for the liability period would be ineffective against the consumer under that rule. Article 6.2282(2) of the Civil Code allows the consumer to apply to consumer rights protection authorities or to the court. Article 6.2282(4) further prohibits unfair commercial practices towards consumers where the seller’s conduct would distort the consumer’s choice.

If the trader formally acted only as an intermediary but in fact controlled the sales process, the dispute would move into the field of good faith and restrictions on consumer rights under Article 1.137(2)–(4) of the Civil Code. In the case of a collective infringement, Article 3124(1) of the Implementation Law permits actions concerning infringements of provisions of European Union legal acts, including those transposed into national law. Paragraph 2 of the same article covers cessation, prohibition, and redress measures, including repair, replacement of goods, price reduction, termination of the contract, or refund of the price. On the sources provided, this would not be an isolated buyer’s dissatisfaction, but a model practice if traders systematically failed to inform consumers about the extension or artificially concealed their trader status.

Consequences

In practical terms, the first scenario is straightforward: the consumer requests repair, the seller carries it out and informs the consumer of the extension of the liability period. In that case, the axis of the dispute would remain factual: whether the fault constitutes non-conformity of the goods, and whether the repair request is proportionate under Article 6.3641(2) of the Civil Code.

The second scenario would be contentious: the seller refuses repair or replacement, relying on impossibility or disproportionate costs under Article 6.3641(4) of the Civil Code. The consumer could then move to a price reduction, termination of the contract, or apply to an authority or the court under Article 6.2282(2) of the Civil Code.

The third scenario is the most dangerous for the market: traders might attempt to sell older cars as transactions between private individuals. Such a practice would be assessed not by the label used in the advertisement, but by whether the consumer’s rights are being indirectly restricted under Article 6.2282(1) of the Civil Code.

This is practically important for three groups. For buyers, it means a stronger position when choosing repair rather than immediately seeking termination of the contract. For sellers, it means the need to recalculate used-car pricing, documentation, and information procedures. For consumer protection bodies, it provides a basis for assessing not only individual refusals to repair, but also recurring market patterns under Article 3124 of the Implementation Law.

Procedurally, the next step is to await national application practice after 1 August 2026: first, the seller’s response to the consumer’s demand and, in the case of a refund, a decision and payment no later than within 15 days under point 26.9 of the Retail Trade Rules.

📚 Roots — who shaped this rule and why:
📄 Original — Ūkininko patarėjas
After VASA’s complaint, court ruling issued and former employee fined EUR 110,000 🔗
On August 1, 2026, Vilnius Regional Court found a former employee of the Vilnius municipal company Vilniaus atliekų sistemos administratorius (VASA), identified as G. V., guilty by criminal order of six corruption-related offenses and…
Fact-check:
🟡 IncompleteBaudžiamojo kodekso 64¹ straipsnis numato bausmės sumažinimą vienu trečdaliu
🟡 IncompleteTrejiems metams gali būti atimta teisė būti išrinktai ar paskirtai į valstybės ir savivaldybių institucijų ir jų įstaigų bei įmonių pareigas
⚪ UnverifiedŠios priemonės terminas skaičiuojamas nuo teismo baudžiamojo įsakymo įsiteisėjimo dienos
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas 228 straipsnis (statute)
228 straipsnis. Piktnaudžiavimas 1. Valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, piktnaudžiavęs tarnybine padėtimi arba viršijęs įgaliojimus, jeigu dėl to didelės…
228 straipsnis. Piktnaudžiavimas 1. Valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, piktnaudžiavęs tarnybine padėtimi arba viršijęs įgaliojimus, jeigu dėl to didelės žalos patyrė valstybė, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo, baudžiamas teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimu arba bauda, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki ketverių metų. 2. Tas, kas padarė šio straipsnio 1 dalyje numatytą veiką siekdamas turtinės ar kitokios asmeninės naudos, jeigu nebuvo kyšininkavimo požymių, baudžiamas teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimu arba laisvės atėmimu iki šešerių metų. 3. Už šiame straipsnyje numatytas veikas atsako ir juridinis asmuo.
Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas 288 straipsnis (statute)
288 straipsnis. Kišimasis į valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens veiklą Valstybės tarnautojas, visuomenės veikėjas, politinės ar…
288 straipsnis. Kišimasis į valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens veiklą Valstybės tarnautojas, visuomenės veikėjas, politinės ar visuomeninės organizacijos atstovas, kuris naudodamasis savo įtaka kišosi į valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens veiklą siekdamas priversti atsisakyti teisėtų veiksmų ar atlikti neteisėtus veiksmus savo ar kitų asmenų naudai, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.
Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas 7 straipsnis (statute)
7 straipsnis. Baudžiamoji atsakomybė už tarptautinėse sutartyse numatytus nusikaltimus Asmenys atsako pagal šį kodeksą, nesvarbu, kokia jų pilietybė ir gyvenamoji…
7 straipsnis. Baudžiamoji atsakomybė už tarptautinėse sutartyse numatytus nusikaltimus Asmenys atsako pagal šį kodeksą, nesvarbu, kokia jų pilietybė ir gyvenamoji vieta, taip pat nusikaltimo padarymo vieta bei tai, ar už padarytą veiką baudžiama pagal nusikaltimo padarymo vietos įstatymus, kai padaro nusikaltimus, atsakomybė už kuriuos numatyta tarptautinių sutarčių pagrindu: 1) nusikaltimus žmoniškumui ir karo nusikaltimus (99–1131 straipsniai); 2) prekybą žmonėmis (147 straipsnis); 3) vaiko pirkimą arba pardavimą (157 straipsnis); 4) netikrų pinigų ar vertybinių popierių gaminimą, laikymą arba realizavimą (213 straipsnis); 5) nusikalstamu būdu gauto turto legalizavimą (216 straipsnis); 6) kyšininkavimą (225 straipsnis); 7) prekybą poveikiu (226 straipsnis); 8) papirkimą (227 straipsnis); 9) piratavimą (2511 straipsnis); 10) teroristinius ir su teroristine veikla susijusius nusikaltimus (2521 straipsnio 1 ir 2 dalys); 11) neteisėtą elgesį su branduolinėmis ar radioaktyviosiomis medžiagomis arba kitais jonizuojančiosios spinduliuotės šaltiniais (256, 2561 ir 257 straipsniai); 12) nusikaltimus, susijusius su disponavimu narkotinėmis ar psichotropinėmis, nuodingosiomis ar stipriai veikiančiomis medžiagomis (260–2671 straipsniai); 13) nusikaltimus aplinkai (270, 2701, 2702, 2703, 271, 272, 274 straipsniai). Nr. X-1233, 2007-06-28, Žin., 2007, Nr. 81-3309 (2007-07-21) Nr. XI-1291, 2011-03-22, Žin., 2011, Nr. 38-1805 (2011-03-31) Nr. XI-1472, 2011-06-21, Žin., 2011, Nr. 81-3959 (2011-07-05) Nr. XI-1901, 2011-12-22, Žin., 2011, Nr. 163-7777 (2011-12-31) Nr. XII-497, 2013-07-02, Žin., 2013, Nr. 75-3768 (2013-07-13)
Analysis

⚠ Correction. The article’s statement concerning Article 64¹ of the Criminal Code is incomplete: a one-third reduction of the penalty is not an automatic or standalone “discount” merely because the case is concluded by a penal order. The cited verification identifies the essential condition that such a reduction applies where the person admits guilt. It would be more accurate to state that the EUR 165,000 fine was reduced to EUR 110,000 in penal order proceedings where the conditions of Article 64¹ of the Criminal Code were met. The statement concerning the three-year deprivation of the right to be elected or appointed to public office is also incomplete. Under the cited wording of the amendment to Article 68-1 of the Criminal Code, public rights are generally deprived for a period of one to five years, while the longer regime is linked to less serious and serious offences under Chapter XXXIII. It is therefore necessary to specify the applicable category, not merely the length of the sanction.

This case is not merely about the falsification of accounting documents; its core is the transformation of public-sector authority into a mechanism for financing personal consumption.
The legal formula of this case is straightforward: the right to supervise procurement became a criminal licence to pay for personal consumption at the expense of a municipal company.

Core issue

This case is not merely about the falsification of accounting documents; its core is the transformation of public-sector authority into a mechanism for financing personal consumption.

Legal assessment

The legal issue is assessed under Articles 228, 182 and 300 of the Criminal Code of the Republic of Lithuania and Article 2 of the Law on Prevention of Corruption. The news fact is narrow: a former VASA employee who held managerial duties was found guilty of six corruption-related criminal acts.

Under Article 2(2) of the Law on Prevention of Corruption, corruption means abuse of powers for the purpose of obtaining a benefit for oneself or another person.

Under paragraph 9 of the same article, abuse of office falls within corruption-related criminal offences.

Therefore, VASA’s report initiated not an internal disciplinary dispute, but a question of criminal liability for breach of the public interest.

Under Article 228(1) of the Criminal Code, a civil servant or a person equivalent thereto is liable where that person abuses official position and thereby causes major harm to the state or to a legal or natural person.

Under Article 228(2) of the Criminal Code, liability is aggravated where the act is committed for the purpose of obtaining property-related or other personal benefit and there are no elements of bribery.

Here, the harm is linked to VASA and the state, while the personal benefit arose from turning supervision of the performance of service procurement contracts into the satisfaction of private needs.

  • VASA, as the injured municipal company, submitted a report on the basis of the factual circumstances, which led to the opening of the investigation.
  • The Special Investigation Service conducted the pre-trial investigation, while prosecutors of the Vilnius Regional Prosecutor’s Office supervised and directed it.
  • The court, by penal order, established guilt and imposed a fine and a restriction on holding office.

Under Article 182(2) of the Criminal Code, fraud by which another person’s high-value property or property right is acquired is punishable by a fine, restriction of liberty, arrest or imprisonment for up to six years.

The documents submitted for payment served here as the means of deception, because they created for VASA’s accounting department the impression of a lawful acquisition.

Under Article 300(1) of the Criminal Code, falsification of an authentic document or use of a knowingly falsified document is punishable by community service, a fine, restriction of liberty, arrest or imprisonment for up to three years.

Under Article 300(3) of the Criminal Code, the same act, where it causes major harm, is punishable by a fine, restriction of liberty, arrest or imprisonment for up to five years.

Amount or termValue stated in the news report
Property damagemore than EUR 113,000
Aggregate fineEUR 165,000
Final fineEUR 110,000
Restriction on holding office3 years
Period of the acts2022-2023

The legal formula of this case is straightforward: the right to supervise procurement became a criminal licence to pay for personal consumption at the expense of a municipal company.

Compensation for the property damage did not eliminate criminal liability, because the court nevertheless imposed a fine of EUR 110,000.

The penal measure effectively separates the person from appointed or elected positions in state and municipal institutions, bodies and companies for three years.

According to the court decision stated in the news report, this period is calculated from the date on which the penal order becomes final.

Consequences

Since the penal order has already become final, the issue of criminal liability at this stage has been concluded by a court decision.

The practical significance for VASA is twofold: the property damage has been compensated, but corruption risk management remains an internal control issue for the company under Article 2(7) of the Law on Prevention of Corruption.

At municipal level, the provisions of the Vilnius City Waste Management Rules are also relevant, under which the municipal administration inspects VASA’s compliance with the rules at least once every six months.

The next monitoring point is enforcement of the fine and application of the three-year restriction on holding office from the date on which the penal order became final.

📚 Roots — who shaped this rule and why:
📄 Original — Anyksta.lt
Not everyone felt comfortable at the “Under Our Own Roof” celebration… - Anyksta.lt 🔗
From July 24 to 26, Anykščiai held its city festival “Under This Roof,” which cost the municipal budget more than 60,000 euros. Officials enjoyed lavish dishes paid for with public funds at Mayor Kęstutis Tubis’s reception, locals ate…
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymas 6 straipsnis (statute)
6 straipsnis. Teisė gauti informaciją 1. Kiekvienas asmuo turi teisę gauti iš valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų, kitų biudžetinių įstaigų viešąją…
6 straipsnis. Teisė gauti informaciją 1. Kiekvienas asmuo turi teisę gauti iš valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų, kitų biudžetinių įstaigų viešąją informaciją apie jų veiklą, oficialius jų dokumentus (kopijas), taip pat informaciją, kurią minėtos įstaigos turi apie jį patį. 2. Valstybės ir savivaldybių institucijos bei įstaigos turi informuoti visuomenę apie savo veiklą. 3. Valstybės ir savivaldybių institucijos bei įstaigos privalo Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių įstaigų įstatymo bei kitų įstatymų nustatyta tvarka teikti viešąją informaciją, taip pat turimą privačią informaciją, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus, kai privati informacija neteikiama. 4. Informacija, kurią rengiant nereikia kaupti papildomų duomenų, viešosios informacijos rengėjams ir (ar) skleidėjams, žurnalistams pateikiama ne vėliau kaip per vieną darbo dieną, o informacija, kurią rengiant reikia kaupti papildomus duomenis, – ne vėliau kaip per savaitę. 5. Valstybės ir savivaldybių institucijos bei įstaigos, kitos biudžetinės įstaigos, atsisakiusios teikti viešąją informaciją viešosios informacijos rengėjui, ne vėliau kaip kitą darbo dieną turi raštu pranešti rengėjui apie atsisakymo suteikti informaciją priežastis. 6. Valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų viešoji informacija yra nemokama. Šios įstaigos gali imti mokestį tik už paslaugas ir patarnavimus, susijusius su teikiamos informacijos paieška, informacijos ar dokumentų dauginimu (kopijavimu). Šis mokestis negali būti didesnis už realias informacijos pateikimo sąnaudas. 7. Kitos įstaigos ir įmonės, taip pat politinės partijos, politinės organizacijos, profesinės sąjungos, asociacijos ir kitos organizacijos teikia viešosios informacijos rengėjams ir kitiems asmenims viešąją informaciją apie savo veiklą šių įstaigų, įmonių ar organizacijų įstatų (nuostatų) nustatyta tvarka. 8. Žurnalistas turi teisę viešosios informacijos rengėjo ir (ar) skleidėjo, su kuriuo žurnalistą sieja sutartiniai santykiai, vardu neatlygintinai gauti šio įstatymo ir kitų įstatymų nustatytus duomenis ir informaciją iš registro ar valstybės informacinės sistemos tvarkytojo, jeigu viešosios informacijos rengėjas ir (ar) skleidėjas, kurio vardu jis prašo pateikti duomenis ir kuriam rengia ketinamą skelbti informaciją, per paskutinius metus: 1) yra padaręs ne daugiau kaip du šio įstatymo 19 straipsnio 1, 2 ir (ar) 3 dalių pažeidimus ir (ar) 2) nėra Visuomenės informavimo etikos komisijos pripažintas profesinės etikos nesilaikančiu viešosios informacijos rengėju ir (ar) skleidėju. 9. Žurnalistai šio straipsnio 8 dalyje nustatytomis sąlygomis iš Juridinių asmenų dalyvių informacinės sistemos tvarkytojo turi teisę gauti aktualius ir istorinius juridinio asmens dalyvių ir (ar) naudos gavėjų duomenis, išskyrus fizinio asmens kodą, gyvenamąją vietą arba adresą korespondencijai. 10. Neatlygintino registrų ir valstybės informacinių sistemų duomenų teikimo žurnalistams sąnaudos registro ir valstybės informacinių sistemų tvarkytojui kompensuojamos mutatis mutandis Valstybės informacinių išteklių valdymo įstatymo 29 straipsnyje nustatyta tvarka.
Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymas 50 straipsnis (statute)
50 straipsnis. Inspektoriaus kompetencija 1. Inspektorius atlieka šias funkcijas: 1) nagrinėja suinteresuotų asmenų skundus (pareiškimus) dėl visuomenės informavimo…
50 straipsnis. Inspektoriaus kompetencija 1. Inspektorius atlieka šias funkcijas: 1) nagrinėja suinteresuotų asmenų skundus (pareiškimus) dėl visuomenės informavimo priemonėse pažeistos jų garbės ir orumo; 2) nagrinėja suinteresuotų asmenų skundus (pareiškimus) dėl jų teisės į privataus gyvenimo apsaugą pažeidimo visuomenės informavimo priemonėse; 3) nagrinėja duomenų subjektų pagal Reglamento (ES) 2016/679 77 straipsnio 1 dalį pateiktus skundus Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo nustatyta tvarka. Nagrinėjant šiuos skundus, šio straipsnio 3, 4, 5 ir 9–19 dalys netaikomos; 4) pagal savo kompetenciją prižiūri, kaip įgyvendinamos Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo nuostatos; 5) vertina, kaip informuojant visuomenę laikomasi šiame ir kituose visuomenės informavimą reglamentuojančiuose įstatymuose bei teisės aktuose nustatytų visuomenės informavimo principų; 6) teikia Seimui ir kitoms valstybės institucijoms siūlymus dėl šio ir kitų visuomenės informavimą reglamentuojančių įstatymų bei teisės aktų tobulinimo ir įgyvendinimo; 7) vadovaudamasis ekspertų grupių (ekspertų) išvadomis, priskiria visuomenės informavimo priemones ir (ar) jų turinį erotinio, pornografinio ir (ar) smurtinio pobūdžio informacijos kategorijoms ir informuoja Valstybinę mokesčių inspekciją prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apie erotinio ir (ar) smurtinio pobūdžio spaudos leidinius; 8) vadovaudamasis ekspertų grupių (ekspertų) išvadomis, nustato, ar visuomenės informavimo priemonėse paskelbta viešoji informacija skatina nesantaiką dėl amžiaus, lyties, lytinės orientacijos, etninės priklausomybės, rasės, tautybės, pilietybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, negalios, tikėjimo, įsitikinimų, pažiūrų ar religijos; 9) bendradarbiauja su Europos Sąjungos ir kitų šalių analogiškomis institucijomis, pagal savo kompetenciją atstovauja Lietuvos Respublikai tarptautinėse organizacijose; 10) kas dveji metai rengia ir skelbia analitinę apžvalgą – visuomenės informavimo demokratinės kultūros plėtros gaires; 11) atlieka viešosios informacijos stebėseną visuomenės informavimo priemonėse, išskyrus radijo ir televizijos programų stebėseną; 12) įgyvendina 1981 m. sausio 28 d. Strasbūre sudarytos Konvencijos dėl asmenų apsaugos ryšium su asmens duomenų automatizuotu tvarkymu (ETS Nr. 108) ir jos protokolų nuostatas, kai asmens duomenys tvarkomi žurnalistikos tikslais ir akademinės, meninės ar literatūrinės saviraiškos tikslais. 2. Atlikdamas šio straipsnio 1 dalyje nurodytas funkcijas, inspektorius turi teisę: 1) savo iniciatyva pradėti tyrimą arba perduoti surinktą tyrimo medžiagą ištirti kitoms kompetentingoms valstybės institucijoms; 2) šio įstatymo nustatyta tvarka nemokamai gauti iš viešosios informacijos rengėjų, skleidėjų informaciją, įskaitant jų valdomose visuomenės informavimo priemonėse paskelbtą informaciją (transliuotų programų vaizdo ir garso įrašus, leidinių egzempliorius, jų kopijas), būtiną savo funkcijoms atlikti; 3) nemokamai gauti iš valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų informaciją, dokumentus ir kitą medžiagą, būtiną savo funkcijoms atlikti; 4) įstatymų nustatyta tvarka, tačiau tik tokia apimtimi, kiek reikia jo funkcijoms atlikti, susipažinti su valstybės, tarnybos, komercinę ar banko paslaptį sudarančiais dokumentais, taip pat dokumentais, kuriuose yra informacijos apie įstatymų saugomus asmens duomenis; 5) nepažeisdamas asmenų teisių ir teisėtų interesų, filmuoti, fotografuoti, daryti garso ir vaizdo įrašus, naudoti kitas technines priemones tyrimų metu įstatymų nustatyta tvarka; 6) dalyvauti Seimo, Vyriausybės, kitų valstybės įstaigų organizuojamuose posėdžiuose, pasitarimuose, jų sudarytų komisijų ir darbo grupių veikloje, taip pat viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų veiklos reglamentavimo ir savitvarkos institucijų posėdžiuose, kai svarstomi klausimai, susiję su šio Įstatymo nuostatų įgyvendinimu, inspektoriaus veikla arba jo atliekamu tyrimu, pareikšti juose savo nuomonę; 7) sudaryti darbo grupes, komisijas teisės aktams ir pasiūlymams rengti, renginiams organizuoti ir kitiems aktualiems klausimams nagrinėti; 8) šiame ir kituose įstatymuose nustatytoms funkcijoms atlikti pasitelkti ekspertų grupes (ekspertus), nustatyti jų darbo reglamentus ir apmokėjimo tvarką. 9) pagal savo kompetenciją duoti privalomus nurodymus tarpininkavimo paslaugų, kaip jos apibrėžtos Reglamente (ES) 2022/2065, teikėjams, kurių įsisteigimo vieta yra Lietuvos Respublikoje arba kurie teikia tarpininkavimo paslaugas Lietuvos Respublikoje, neatsižvelgiant į tai, kur yra tų tarpininkavimo paslaugų teikėjų įsisteigimo vieta, pašalinti informaciją, nurodytą šio įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 1 ir (ar) 3 punktuose, arba panaikinti galimybę ją pasiekti; šie privalomi nurodymai turi atitikti Reglamento (ES) 2022/2065 9 straipsnio 2 dalyje nustatytas sąlygas. 3. Atlikdamas šio straipsnio 1 dalyje nurodytas funkcijas, inspektorius gali priimti sprendimą: 1) įspėti viešosios informacijos rengėjus ir skleidėjus, už visuomenės informavimo priemonių turinį atsakingus (fizinius) asmenis apie pastebėtus šio Įstatymo ir kitų visuomenės informavimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus ir reikalauti juos pašalinti; 2) reikalauti, kad viešosios informacijos rengėjas ar skleidėjas nustatyta tvarka paneigtų paskelbtą tikrovės neatitinkančią informaciją, žeminančią asmens garbę ir orumą ar kenkiančią jo dalykinei reputacijai, teisėtiems interesams, arba sudarytų asmeniui galimybę pačiam atsakyti ir paneigti tokią informaciją; 3) kreiptis į kompetentingas valstybės institucijas ir Asociaciją dėl pastebėtų šio įstatymo ir kitų visuomenės informavimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimų; 4) Administracinių nusižengimų kodekso nustatytais atvejais pradėti administracinio nusižengimo teiseną; 5) Administracinių nusižengimų kodekso nustatytais atvejais nagrinėti administracinių nusižengimų bylas ir skirti administracines nuobaudas; 6) skundą (pareiškimą) pripažinti nepagrįstu; 7) tyrimą, pradėtą savo iniciatyva, baigti, jeigu pažeidimai ar aplinkybės, dėl kurių buvo pradėtas tyrimas, nepasitvirtina; 8) atsisakyti nagrinėti skundą (pareiškimą); 9) skundo (pareiškimo) nagrinėjimą nutraukti; 10) Lietuvos Respublikos elektroninių ryšių įstatymo 98 straipsnyje nustatyta tvarka duoti privalomus nurodymus pašalinti informaciją, nurodytą šio įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 1 ar 3 punkte, arba panaikinti galimybę ją pasiekti. 4. Inspektoriui teikiamame skunde (pareiškime) turi būti nurodyta: 1) skundą (pareiškimą) pateikusio asmens (pareiškėjo) vardas, pavardė ir adresas; 2) konkreti visuomenės informavimo priemonė ir publikacija ar laida, kuriose buvo paskleista informacija, žeminanti skundą (pareiškimą) pateikusio asmens (pareiškėjo) garbę ir orumą, pažeidžianti teisę į privataus gyvenimo apsaugą ar nepilnamečių interesus; 3) kokia paskleista informacija neatitinka tikrovės, kaip yra pažeista teisė į privatumą, kaip pakenkta nepilnamečių interesams; 4) prašymo inspektoriui turinys; 5) skundo (pareiškimo) surašymo data ir skundą (pareiškimą) pateikusio asmens (pareiškėjo) parašas. 5. Skundas (pareiškimas), kuriame nėra bent vieno iš reikalavimų, numatytų šio straipsnio 4 dalyje, nenagrinėjamas, jei inspektorius nenusprendžia kitaip. Tuo atveju, kai inspektorius atsisako nagrinėti skundą (pareiškimą) dėl jo turinio reikalavimų trūkumų, asmuo (pareiškėjas) apie tai informuojamas per 5 darbo dienas, nurodant šiuos trūkumus. Pašalinus trūkumus asmens (pareiškėjo) skundas (pareiškimas) yra priimamas nagrinėti, o jo pateikimo data laikoma ta diena, kai buvo gautas skundas (pareiškimas), atitinkantis jam keliamus reikalavimus. 6. Šio straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nustatytais atvejais inspektorius nagrinėja tik tų asmenų, kurių teisės visuomenės informavimo priemonėse yra pažeistos, arba jų atstovų pagal įstatymą, taip pat šių asmenų atstovų pagal pavedimą skundus (pareiškimus). Šiais atvejais anoniminiai skundai (pareiškimai) netiriami. 7. Šio straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytu atveju inspektorius nagrinėja ne tik tų asmenų, kurių teisės buvo pažeistos visuomenės informavimo priemonėse, arba jų atstovų pagal įstatymą skundus (pareiškimus), bet ir kitų asmenų (pareiškėjų) pateiktus, taip pat anoniminius skundus (pareiškimus). Šiuo atveju tyrimą inspektorius gali pradėti savo iniciatyva. 8. Skundais (pareiškimais) nelaikomi suinteresuotų asmenų (pareiškėjų) rašytiniai ar žodiniai kreipimaisi, prašymai ir pranešimai, kuriuose ne skundžiami viešosios informacijos rengėjų ir (ar) skleidėjų veiksmai, o prašoma paaiškinti, suteikti informaciją ar pageidaujamus dokumentus, pareikšti nuomonę ar pateikti išvadą dėl šio Įstatymo nuostatų įgyvendinimo. 9. Inspektorius atsisako nagrinėti skundą (pareiškimą) ir jį grąžina skundą (pareiškimą) pateikusiam asmeniui (pareiškėjui), jeigu: 1) skunde (pareiškime) nurodytų aplinkybių tyrimas nepriklauso inspektoriaus kompetencijai. Šiuo atveju skundas (pareiškimas) ne vėliau kaip per 5 darbo dienas perduodamas viešojo administravimo subjektui, kuris turi reikiamus įgaliojimus, ir apie tai pranešama pateikusiam skundą (pareiškimą) asmeniui (pareiškėjui). Kai kompetentinga asmens skundą (pareiškimą) nagrinėti institucija yra teismas, skundas (pareiškimas) grąžinamas jį pateikusiam asmeniui (pareiškėjui) ir pateikiama reikalinga informacija; 2) pradėjus nagrinėti skundą (pareiškimą) paaiškėja, kad skundą (pareiškimą) tuo pačiu klausimu nagrinėja ir teismas. Šiuo atveju skundo (pareiškimo) nagrinėjimas sustabdomas, kol teismas skundą (pareiškimą) išnagrinės. Apie skundo (pareiškimo) nagrinėjimo sustabdymą pranešama skundą (pareiškimą) pateikusiam asmeniui (pareiškėjui). Šiuo atveju skundo (pareiškimo) tyrimas atnaujinamas tik asmeniui (pareiškėjui) pageidaujant ir apie tai informavus inspektorių raštu; 3) teismas ar inspektorius jau yra priėmęs sprendimą tuo pačiu klausimu ir asmuo (pareiškėjas) nepateikia naujų faktinių duomenų, leidžiančių ginčyti sprendimą. Šiuo atveju apie sprendimą nenagrinėti skundo (pareiškimo) asmeniui (pareiškėjui) pranešama ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo skundo (pareiškimo) gavimo dienos; 4) neįmanoma pradėti skundo (pareiškimo) tyrimo dėl duomenų trūkumo, o skundą (pareiškimą) pateikęs asmuo (pareiškėjas) prašomas nepateikia būtinų skundo (pareiškimo) tyrimui duomenų arba dėl objektyvių priežasčių negali jų pateikti; 5) dėl skunde (pareiškime) keliamo klausimo (skundo (pareiškimo) dalyko) yra priimtas procesinis sprendimas iškelti baudžiamąją bylą; 6) asmuo (pareiškėjas) atsisako skundo (pareiškimo) ir apie tai praneša inspektoriui raštu; 7) nuo skunde (pareiškime) nurodytos informacijos paskelbimo ar kitų aplinkybių atsiradimo iki skundo (pareiškimo) pateikimo dienos praėjo daugiau kaip 2 metai, kiek tai susiję su visais arba dalimi skunde (pareiškime) pateiktų reikalavimų. 10. Šio straipsnio 9 dalies 6 punkte nustatytu atveju asmeniui (pareiškėjui) atsisakius dalies skundo (pareiškimo) reikalavimų, nagrinėjama tik ta skundo (pareiškimo) dalis, kurios reikalavimų nebuvo atsisakyta. 11. Tuo atveju, kai priimamas sprendimas atsisakyti nagrinėti skundą (pareiškimą), skundą (pareiškimą) pateikusiam asmeniui (pareiškėjui) turi būti nurodyti atsisakymo jį nagrinėti pagrindai. 12. Skundo (pareiškimo) tyrimas nutraukiamas, jei tyrimo metu paaiškėja šio straipsnio 9 dalyje nurodytos aplinkybės. 13. Inspektorius gautą skundą (pareiškimą) išnagrinėja per tris mėnesius nuo skundo (pareiškimo) gavimo dienos. 14. Sprendimas dėl poveikio priemonių, nustatytų šio straipsnio 3 dalies 1–5 punktuose, taikymo gali būti priimtas, jeigu praėjo ne daugiau kaip 2 metai, nuo informacijos, kurią skelbiant buvo padarytas pažeidimas, paskelbimo dienos, o esant tęstiniam ar trunkamajam pažeidimui, – nuo paskutinių tęstinio pažeidimo veiksmų atlikimo dienos ar trunkamojo pažeidimo paaiškėjimo dienos. Šioje dalyje nurodytas senaties terminas netaikomas, kai teismo sprendimu skundas (pareiškimas) grąžinamas inspektoriui nagrinėti iš naujo. 15. Jei skundas (pareiškimas) yra pagrįstas, inspektorius gali priimti vieną iš šio straipsnio 3 dalyje numatytų sprendimų. Su juo inspektorius supažindina skundą (pareiškimą) pateikusį asmenį (pareiškėją), viešosios informacijos rengėjus ir (ar) skleidėjus, už visuomenės informavimo priemonių turinį atsakingus asmenis. 16. Tais atvejais, kai skundas (pareiškimas) pripažįstamas nepagrįstu, inspektorius privalo raštu motyvuotai atsakyti skundą (pareiškimą) pateikusiam asmeniui (pareiškėjui). 17. Inspektoriaus sprendimai, išskyrus šio straipsnio 18 dalyje nustatytus atvejus, skelbiami Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos interneto svetainėje. Šiais atvejais rezoliucinė inspektoriaus sprendimo dalis turi būti nedelsiant paskelbta toje visuomenės informavimo priemonėje, kurioje inspektorius nustatė pažeidimą. 18. Tais atvejais, kai viešai paskelbus inspektoriaus sprendimą gali būti pažeistos asmens teisės ir (ar) teisėti interesai arba kai sprendimo paskelbti neprašo skundą (pareiškimą) pateikęs asmuo (pareiškėjas), inspektoriaus sprendimas viešai neskelbiamas. Tokiais atvejais su inspektoriaus sprendimu supažindinamas tik skundą (pareiškimą) pateikęs asmuo (pareiškėjas) ir tas viešosios informacijos rengėjas ir (ar) skleidėjas, kurio valdomoje visuomenės informavimo priemonėje nustatytas pažeidimas. 19. Inspektoriaus sprendimai gali būti skundžiami teismui per 30 dienų nuo jų paskelbimo arba, jeigu sprendimas neskelbiamas viešai, nuo pranešimo apie jo priėmimą gavimo dienos. 20. Inspektoriaus teisėtų reikalavimų, priimtų sprendimų nevykdymas ar kitoks trukdymas inspektoriui įgyvendinti šio Įstatymo jam suteiktas teises ar įgaliojimus užtraukia administracinę atsakomybę. Nr. XI-1046, 2010-09-30, Žin., 2010, Nr. 123-6260 (2010-10-18) Nr. XI-2353, 2012-11-06, Žin., 2012, Nr. 132-6681 (2012-11-15) VI SKYRIUS ATSAKOMYBĖ UŽ VISUOMENĖS INFORMAVIMĄ REGLAMENTUOJANČIŲ TEISĖS AKTŲ PAŽEIDIMUS IR JOS ĮGYVENDINIMO TVARKA
Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 2, 5, 19, 22, 25, 26, 28, 31, 32, 33, 34, 35, 37, 38, 39, 40, 41, 42, 44, 47, 48, 49, 50, 52, 54 straipsnių 1 straipsnis (statute)
66. Televizijos programų transliuotojas – televizijos programų transliavimo paslaugų teikėjas, kuriam tenka redakcinė atsakomybė už visuomenės…
66. Televizijos programų transliuotojas – televizijos programų transliavimo paslaugų teikėjas, kuriam tenka redakcinė atsakomybė už visuomenės informavimo audiovizualinėmis priemonėmis paslaugos turinio parinkimą ir jo išdėstymą televizijos programų tvarkaraštyje ir kuris kuria, rengia televizijos programas ir (ar) atskiras programas ir jas perduoda visuomenei arba leidžia kitam asmeniui nepakeistas perduoti visuomenei. 67. Televizijos reklama – už užmokestį ar kitokį atlygį bet kokia forma visuomenės informavimo audiovizualinėmis priemonėmis paslaugų teikėjo skelbiama informacija, kurią vykdantis ūkinę, komercinę ar profesinę veiklą asmuo užsako skleisti ar skleidžia savireklamos tikslais ar siekdamas reklamuoti prekes ar paslaugas, įskaitant nekilnojamąjį turtą, teises ir pareigas. 68. Televizijos stotis – technikos kompleksas, kurį sudaro televizijos siųstuvai kartu su antenomis ir kitais techniniais įrenginiais, skirtas televizijos programoms transliuoti, retransliuoti ar siųsti. 69. Transliavimo licencija – Lietuvos radijo ir televizijos komisijos išduotas rašytinis dokumentas, kuriuo suteikiama teisė jį turinčiam asmeniui verstis radijo ir (ar) televizijos programų transliavimo veikla nustatytoje teritorijoje ir nustatomos tokio transliavimo sąlygos. 70. Užsakomoji visuomenės informavimo audiovizualinėmis priemonėmis paslauga – visuomenės informavimo audiovizualinėmis priemonėmis paslauga, kurią teikia visuomenės informavimo audiovizualinėmis priemonėmis paslaugų teikėjas, skirta programoms žiūrėti vartotojo pasirinktu laiku ir jo individualiu prašymu pagal visuomenės informavimo audiovizualinėmis priemonėmis paslaugų teikėjo siūlomą katalogą.
Analysis
A journalist at a public municipal event is not a guest admitted by grace when he is gathering information about activity organised with budget funds and framed by council decisions.
In that case, what matters is not the episode involving a glass of water or a buffet, but the effect of municipal officials’ conduct on the gathering of information.

Core issue

The closed nature of a municipal event cannot be created by an employee’s verbal statement if, beforehand, the head of the institution publicly invited guests of the meeting. The issue is not the refreshments, but a possible restriction of a journalist’s right to gather information in the context of municipal activity. The report states that, after the ceremonial council meeting, L. Fergizas was asked to leave the room for informal interaction, although the mayor had invited the meeting guests for “a cup of coffee”. This should be assessed under Article 3(1) and (4), Article 5(1), Article 6(1)-(6), Article 10, Article 11(1)-(2), and Article 12(1)-(2) of the Republic of Lithuania Law on the Provision of Information to the Public.

  • Article 3(1) of the Republic of Lithuania Law on the Provision of Information to the Public guarantees freedom of information.
  • Article 6(1) grants the right to receive public information about the activities of municipal institutions.
  • Article 6(2) obliges municipal institutions to inform the public about their activities.
  • Article 11(1) allows actions of municipal institutions, agencies, and officials to be challenged before a court.
  • Article 11(2) prohibits persecution of a journalist for published information, provided that the law was not breached in preparing and disseminating it.

Legal assessment

A ceremonial council meeting concerning the title of honorary citizen, recognition of school graduates, and a cooperation agreement constitutes municipal activity, not a private mayoral event. According to the Government’s position provided, Article 12(1) of the Law on Local Self-Government means that the council exercises its powers collegially at council meetings. Therefore, information about such a meeting and the related official interaction falls within the scope of Article 6(1)-(2) of the Law on the Provision of Information to the Public.

If the municipality regarded the event as a reception limited to invitees only, the restriction had to be clear, known in advance, and based on law. Article 3(4) of the Law on the Provision of Information to the Public permits freedom of information to be restricted only on grounds established by law and necessary in a democratic society. The sources provided disclose no such ground that, solely because of the absence of an “invitation”, would allow a journalist to be removed from an episode of municipal activity following the mayor’s public invitation.

The removal of L. Fergizas after the mayor’s general invitation appears to be the application of an institutional filter to a specific individual, rather than a general rule of participation. The municipality may manage the course of an event, but Article 5(1) of the Law on the Provision of Information to the Public prohibits restricting freedom of public information otherwise than by law. If the reason for the removal was a previous or future publication, the issue would move into the field of prohibited persecution under Article 11(2).

A journalist at a public municipal event is not a guest admitted by grace when he is gathering information about activity organised with budget funds and framed by council decisions. This formulation is particularly pointed because the cost of the celebration is stated to exceed EUR 60,000 for the municipal budget. The public funds aspect is supplemented by the source concerning the publicity of municipal activities: according to Article 103(5) of the Law on Local Self-Government cited therein, publicity is an activity within the strategic planning process, financed from municipal budget appropriations.

Amount or deadlineValue stated in the source
Cost of the city celebrationmore than EUR 60,000
Hot snacks and dishes in outdoor cafésEUR 20 levy
Pre-packaged food products, fruit, vegetables, seedlingsEUR 10 levy
Non-food goods, souvenirs, flowersEUR 5 levy
Information without additional data collectionno later than within 1 working day
Information requiring additional data collectionno later than within one week

The accreditation provision does not automatically resolve the situation. Article 12(1)-(2) of the Law on the Provision of Information to the Public grants the right to accredit journalists and provides for the participation of an accredited journalist in meetings and events under the terms of the agreement. However, the sources do not present accreditation as the sole condition for gathering information about municipal activity.

Procedurally, the journalist or producer of public information may request that the municipality explain the basis for the removal and provide the related public information. Under Article 6(4) of the Law on the Provision of Information to the Public, a response not requiring additional data collection must be provided within one working day, and where data must be collected, within one week. If provision of information is refused, Article 6(5) requires the reasons for refusal to be communicated in writing no later than the next working day.

Consequences

The first scenario is that the municipality states in writing that the interaction on the second floor was a separate invitation-only event. The dispute would then turn on whether such restriction was sufficiently clear and whether it was compatible with Article 3(4) and Article 5(1) of the Law on the Provision of Information to the Public.

The second scenario is that the municipality provides no statutory basis or confines itself to an internal-procedure argument. In that case, the position that the action constituted an unlawful restriction of freedom of information under Article 11(1) of the Law on the Provision of Information to the Public becomes stronger. Municipal legal acts cannot narrow freedom of public information, as this is directly prohibited by Article 5(2) of the Law on the Provision of Information to the Public.

The third scenario is that the dispute develops into an issue of selective treatment of the journalist. If the removal is linked to his critical activity or published information, Article 11(2) of the Law on the Provision of Information to the Public becomes practically significant. In that case, what matters is not the episode involving a glass of water or a buffet, but the effect of municipal officials’ conduct on the gathering of information.

  • For the journalist, it is practically important to preserve the circumstances of the removal and request the written basis for it.
  • For the municipality, it is practically important to distinguish between public council activity, publicity, and invitation-only events.
  • For the public, it is practically important to receive information about events financed with budget funds.

Procedurally, the next expected step is a written explanation from the municipality or the reasons for refusal: within one working day if no additional data are required, or within one week if they must be collected.

📚 Roots — who shaped this rule and why:
📄 Original — Bernardinai.lt
Political scientist R. Vilpišauskas: Migration is becoming a security issue, not a question of economic growth 🔗
The Migration Department says that this year’s quota of 24,700 foreigners to be employed in Lithuania has essentially already been used up. Lithuania’s authorities are taking a tougher stance on migration, and political scientist Dr…
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos įstatymas dėl užsieniečių teisinės padėties 5 straipsnis (statute)
5 straipsnis. Užsieniečių atvykimas į Lietuvos Respubliką ir laikinas jų apgyvendinimas 1. Užsieniečiams, atvykstantiems į Lietuvos Respubliką ir išvykstantiems iš jos…
5 straipsnis. Užsieniečių atvykimas į Lietuvos Respubliką ir laikinas jų apgyvendinimas 1. Užsieniečiams, atvykstantiems į Lietuvos Respubliką ir išvykstantiems iš jos, taikomos Reglamento (ES) 2016/399 (toliau – Šengeno sienų kodeksas) nuostatos. 2. Užsieniečių buvimas Lietuvos Respublikos tarptautinių oro uostų tranzito zonose (toliau – tranzito zonos) nelaikomas atvykimu į Lietuvos Respublikos teritoriją. Užsieniečių, pateikusių prašymą suteikti prieglobstį pasienio kontrolės punktuose, tranzito zonose ar netrukus po neteisėto Lietuvos Respublikos valstybės sienos kirtimo, buvimas šio straipsnio 6 dalyje nurodytose laikino apgyvendinimo vietose nelaikomas atvykimu į Lietuvos Respublikos teritoriją, iki priimamas sprendimas įleisti prieglobsčio prašytoją į Lietuvos Respubliką. 3. Jeigu užsienietis, būdamas pasienio kontrolės punkte, tranzito zonoje ar netrukus po neteisėto Lietuvos Respublikos valstybės sienos kirtimo pateikia prašymą suteikti prieglobstį, per 48 valandas nuo tokio prašymo pateikimo momento Migracijos departamentas priima sprendimą įleisti prieglobsčio prašytoją į Lietuvos Respubliką ir apgyvendinti jį šio Įstatymo 79 straipsnyje nustatyta tvarka neribojant jo teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje, išskyrus šio straipsnio 31 dalyje nurodytus atvejus. 31. Jeigu Migracijos departamentas nustato, kad yra šio Įstatymo 76 straipsnio 4 dalyje arba 77 straipsnio 1 dalyje nurodytų aplinkybių ir nėra su prieglobsčio prašytojo amžiumi, sveikatos būkle, šeimine padėtimi susijusių ar kitų individualių aplinkybių, dėl kurių neturėtų būti ribojama prieglobsčio prašytojo teisė laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje, jis priima sprendimą prieglobsčio prašytoją, pateikusį prašymą suteikti prieglobstį pasienio kontrolės punkte, tranzito zonoje ar netrukus po neteisėto Lietuvos Respublikos valstybės sienos kirtimo, laikinai apgyvendinti šio straipsnio 6 dalyje nurodytose laikino apgyvendinimo vietose, nesuteikiant jam teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje, iki priimamas sprendimas jį įleisti į Lietuvos Respubliką. Šis teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje ribojimas negali trukti ilgiau kaip 28 dienas, o nelydimam nepilnamečiam prieglobsčio prašytojui, dėl kurio nurodyto amžiaus kyla pagrįstų abejonių, – iki bus nustatytas jo amžius, bet ne ilgiau kaip 28 dienas nuo prieglobsčio prašytojo užregistravimo Lietuvos migracijos informacinėje sistemoje dienos. 32. Skundas dėl šio straipsnio 31 dalyje nurodyto Migracijos departamento sprendimo laikinai apgyvendinti prieglobsčio prašytoją šio straipsnio 6 dalyje nurodytose laikino apgyvendinimo vietose, nesuteikiant jam teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje, gali būti paduotas apylinkės teismui pagal užsieniečio buvimo vietą arba kitam artimiausiam užsieniečio buvimo vietai apylinkės teismui per 14 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos. Priimtas apylinkės teismo sprendimas gali būti skundžiamas ir skundas nagrinėjamas šio Įstatymo 117 straipsnyje nustatyta tvarka. 4. Užsieniečiai, išskyrus prašymą suteikti prieglobstį pasienio kontrolės punktuose, tranzito zonose ar netrukus po neteisėto Lietuvos Respublikos valstybės sienos kirtimo pateikusius prieglobsčio prašytojus, dėl kurių nepriimtas sprendimas įleisti juos į Lietuvos Respubliką, turi teisę likti Lietuvos Respublikos teritorijoje šio Įstatymo 138 straipsnyje nustatyto skundo padavimo termino laikotarpiu, o šiuo laikotarpiu pateikus prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių, – iki Regionų administracinio teismo nutarties dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių priėmimo arba kai apskųsto sprendimo vykdymas sustabdomas pagal šio Įstatymo 139 straipsnio 1 dalį. Prašymą suteikti prieglobstį pasienio kontrolės punktuose, tranzito zonose ar netrukus po neteisėto Lietuvos Respublikos valstybės sienos kirtimo pateikę prieglobsčio prašytojai, dėl kurių nepriimtas sprendimas įleisti juos į Lietuvos Respubliką, turi teisę pasilikti šio straipsnio 6 dalyje nurodytose laikino apgyvendinimo vietose šio Įstatymo 138 straipsnyje nustatyto skundo padavimo termino laikotarpiu, o šiuo laikotarpiu pateikus prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių, – iki Regionų administracinio teismo nutarties dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių priėmimo arba kai apskųsto sprendimo vykdymas sustabdomas pagal šio Įstatymo 139 straipsnio 1 dalies 2 punktą. 41. Šio straipsnio 4 dalyje nurodytam užsieniečiui teisė likti Lietuvos Respublikos teritorijoje nesuteikiama, jeigu užsienietis pateikia paskesnį prašymą suteikti prieglobstį, kuriame nėra naujų esminių motyvų, tik siekdamas atidėti ar sutrukdyti įvykdyti sprendimą išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos, kuriuo remiantis jis būtų artimiausiu metu išsiųstas, arba jeigu užsienietis pateikia naują paskesnį prašymą, kai dėl ankstesnio paskesnio prašymo suteikti prieglobstį yra priimtas galutinis sprendimas, ir nėra šio Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų priežasčių, dėl kurių negalima jo išsiųsti iš Lietuvos Respublikos. 5. Šio straipsnio 4 dalies nuostatos netaikomos tuo atveju, kai užsieniečio, išskyrus prieglobsčio prašytoją, buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui arba visuomenei. Europos Sąjungos valstybės narės piliečiui, jo šeimos nariui arba kitam asmeniui, kuris pagal Europos Sąjungos teisės aktus naudojasi laisvo asmenų judėjimo teise, šio straipsnio 4 dalies nuostata netaikoma, kai jo buvimas Lietuvos Respublikoje kelia labai rimtą grėsmę valstybės saugumui. 6. Prieglobsčio prašytojai, pateikę prašymus suteikti prieglobstį pasienio kontrolės punktuose, tranzito zonose ar netrukus po neteisėto Lietuvos Respublikos valstybės sienos kirtimo, iki priimamas sprendimas įleisti juos į Lietuvos Respubliką, apgyvendinami laikino apgyvendinimo vietose. Šių prieglobsčio prašytojų apgyvendinimo sąlygas ir tvarką nustato socialinės apsaugos ir darbo ministras. 7. 8. Jeigu per 28 dienas nuo prieglobsčio prašytojo, laikinai apgyvendinto šio straipsnio 6 dalyje nurodytose laikino apgyvendinimo vietose, prašymo suteikti prieglobstį pateikimo dienos nebuvo priimtas galutinis sprendimas, Migracijos departamentas priima sprendimą įleisti tokį prieglobsčio prašytoją į Lietuvos Respubliką. 9. Kai pagal šio straipsnio 3 ar 8 dalį priimamas sprendimas įleisti prieglobsčio prašytoją į Lietuvos Respubliką ir yra šio Įstatymo 113 straipsnio 4 dalyje nurodytas bent vienas užsieniečio sulaikymo pagrindas, Valstybės sienos apsaugos tarnyba kreipiasi į teismą dėl užsieniečio sulaikymo ar alternatyvios sulaikymui priemonės skyrimo. 10. Užsienietis, kuriam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 41 punkte nustatytu pagrindu, ir jo šeimos nariai, kuriems buvo išduoti leidimai laikinai gyventi šeimos susijungimo su šiuo užsieniečiu pagrindu, gali atvykti į Lietuvos Respubliką iš kitos Europos Sąjungos valstybės narės, į kurią užsienietis išvyko dirbti aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujančio darbo ir kuri atsisakė jam išduoti leidimą laikinai gyventi, ir tais atvejais, jeigu leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje nebegalioja arba užsieniečio prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi toje Europos Sąjungos valstybėje narėje nagrinėjimo laikotarpiu leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje buvo panaikintas. Sprendimą dėl šių užsieniečių įleidimo į Lietuvos Respubliką priima Migracijos departamentas, gavęs kitos Europos Sąjungos valstybės narės, kuri užsieniečiui atsisakė išduoti leidimą laikinai gyventi, prašymą. Šių užsieniečių teisinė padėtis Lietuvos Respublikoje nustatoma pagal šį Įstatymą. 11. Užsienietis, kuriam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 42 punkte nustatytu pagrindu, išskyrus leidimą laikinai gyventi, išduotą pagal šio Įstatymo 442 straipsnio 9 dalį, ir jo šeimos nariai, kuriems buvo išduoti leidimai laikinai gyventi šeimos susijungimo su šiuo užsieniečiu pagrindu, gali atvykti į Lietuvos Respubliką iš kitos Europos Sąjungos valstybės narės, kurioje į priimančiąją įmonę užsienietis buvo perkeltas įmonės viduje, ir tais atvejais, jeigu leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje nebegalioja arba užsieniečio perkėlimo įmonės viduje į priimančiąją įmonę kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje laikotarpiu leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje buvo panaikintas. Sprendimą dėl šių užsieniečių įleidimo į Lietuvos Respubliką priima Migracijos departamentas, gavęs kitos Europos Sąjungos valstybės narės, į kurią užsienietis buvo perkeltas įmonės viduje, prašymą. Šių užsieniečių teisinė padėtis Lietuvos Respublikoje nustatoma pagal šį Įstatymą. 12. Užsienietis, kuriam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 6 ar 13 punkte nustatytu pagrindu, ir jo šeimos nariai, kuriems buvo išduoti leidimai laikinai gyventi šeimos susijungimo su šiuo užsieniečiu pagrindu, gali atvykti į Lietuvos Respubliką iš kitos Europos Sąjungos valstybės narės, į kurią užsienietis išvyko tęsti dalį studijų arba vykdyti dalį savo mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros darbų, ir tais atvejais, jeigu leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje buvimo kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje laikotarpiu tapo negaliojantis arba buvo panaikintas. Sprendimą dėl šių užsieniečių įleidimo į Lietuvos Respubliką priima Migracijos departamentas, gavęs kitos Europos Sąjungos valstybės narės, kuri užsienietį įpareigojo išvykti, prašymą. Šių užsieniečių teisinė padėtis Lietuvos Respublikoje nustatoma pagal šį Įstatymą. Nr. XI-392, 2009-07-22, Žin., 2009, Nr. 93-3984 (2009-08-04)
Lietuvos Respublikos įstatymas dėl užsieniečių teisinės padėties 1301 straipsnis (statute)
1301 straipsnis. Leidimo laikinai gyventi išdavimas užsieniečiui, kuris negali išvykti iš Lietuvos Respublikos dėl humanitarinių priežasčių arba negali grįžti į kilmės…
1301 straipsnis. Leidimo laikinai gyventi išdavimas užsieniečiui, kuris negali išvykti iš Lietuvos Respublikos dėl humanitarinių priežasčių arba negali grįžti į kilmės valstybę 1. Jeigu užsienietis negali išvykti iš Lietuvos Respublikos dėl humanitarinių priežasčių, jam šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytu pagrindu išduodamas leidimas laikinai gyventi. 2. Jeigu dėl užsieniečio, kuris yra persekiojamas nedemokratinio režimo ir (ar) yra nukentėjęs ar gali nukentėti nuo šio režimo vykdomų represijų, atvykimo į Lietuvos Respubliką tarpininkavo Užsienio reikalų ministerija ir šis užsienietis dėl šių priežasčių negali grįžti į kilmės valstybę, jam šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytu pagrindu gali būti išduotas leidimas laikinai gyventi. 3. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytu atveju išduodamas ne ilgiau kaip vienerius metus galiojantis leidimas laikinai gyventi, kurio galiojimo laikotarpiu užsienietis turi teisę dirbti. 4. Šio straipsnio 2 dalyje nurodytu atveju išduodamas ne ilgiau kaip 3 metus galiojantis leidimas laikinai gyventi, kurio galiojimo laikotarpiu užsienietis turi teisę dirbti.
Lietuvos Respublikos įstatymas dėl užsieniečių teisinės padėties 40 straipsnis (statute)
40 straipsnis. Leidimo laikinai gyventi išdavimo ir keitimo pagrindai 1. Leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu: 1) jis turi…
40 straipsnis. Leidimo laikinai gyventi išdavimo ir keitimo pagrindai 1. Leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu: 1) jis turi teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo nustatyta tvarka; 2) jis yra lietuvių kilmės asmuo; 3) yra šeimos susijungimo atvejis; 4) jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje pagal šio Įstatymo 44 straipsnio nuostatas; 41) jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą pagal šio Įstatymo 441 straipsnio nuostatas; 42) jis perkeliamas įmonės viduje pagal šio Įstatymo 442 straipsnio nuostatas; 5) jis užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje pagal šio Įstatymo 45 straipsnio nuostatas; 51) jis ketina Lietuvos Respublikoje steigti startuolį ir vykdyti jo veiklą pagal šio Įstatymo 451 straipsnio nuostatas; 6) jis ketina mokytis Lietuvos Respublikoje pagal šio Įstatymo 46 straipsnio nuostatas; 7) jam yra nustatyta globa (rūpyba) arba jis yra paskirtas globėju (rūpintoju); 8) nelydimas nepilnametis užsienietis negrąžinamas į užsienio valstybę, užsienietis negali išvykti iš Lietuvos Respublikos arba negali grįžti į kilmės valstybę dėl šio Įstatymo 1301 straipsnyje nurodytų aplinkybių, arba užsieniečio negalima grąžinti į užsienio valstybę arba išsiųsti iš Lietuvos Respublikos šio Įstatymo 130 straipsnio 1 ar 2 dalyse nurodytais atvejais, arba užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos vykdymas sustabdytas dėl šio Įstatymo 132 straipsnio 1 dalyje nurodytų aplinkybių; 9) jam šio Įstatymo nustatyta tvarka suteikta papildoma apsauga Lietuvos Respublikoje; 10) jam šio Įstatymo nustatyta tvarka suteikta laikinoji apsauga Lietuvos Respublikoje; 11) dėl pavojingos organizmo būklės jis negali išvykti ir jam reikalinga neatidėliotina būtinoji medicinos pagalba. Tokių būklių sąrašą nustato sveikatos apsaugos ministras; 12) jam leidžiama pasilikti gyventi Lietuvos Respublikoje, kadangi jis yra ar buvo prekybos žmonėmis arba nelegalaus darbo auka ir bendradarbiauja su ikiteisminio tyrimo įstaiga, prokuratūra ir teismu kovojant su prekyba žmonėmis ar su nusikaltimais, susijusiais su prekyba žmonėmis arba su nelegaliu darbu, kai dirbta ypatingai išnaudojamo darbo sąlygomis arba kai dirbo nepilnametis; 13) jis ketina pagal darbo sutartį, sudarytą su mokslo ir studijų institucija, dirbti kaip dėstytojas arba tyrėjas; 14) jis kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje yra įgijęs ilgalaikio gyventojo statusą ir turi tos valstybės išduotą leidimą gyventi; 15) jis yra studijas arba mokymąsi pagal formaliojo profesinio mokymo programą užbaigęs užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi buvo išduotas šio Įstatymo 46 straipsnio 1 dalies 1, 2 ar 5 punkte nurodytais atvejais, arba mokslinius tyrimus ir eksperimentinės plėtros darbus užbaigęs užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi buvo išduotas šio Įstatymo 492 straipsnio 1 dalyje nurodytu atveju; 16) jis yra Australijos, Japonijos, Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės, Jungtinių Amerikos Valstijų, Kanados, Naujosios Zelandijos, Pietų Korėjos pilietis, kuris ketina dirbti ar užsiimti kita teisėta veikla Lietuvos Respublikoje. 1 dalies 16 punkto nuostatos taikomos nuo pereinamojo laikotarpio, nustatyto 2020 m. sausio 24 d. Briuselyje ir Londone pasirašyto Susitarimo dėl Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės išstojimo iš Europos Sąjungos ir Europos atominės energijos bendrijos 126 straipsnyje, pabaigos. 2. Leidimas laikinai gyventi užsieniečio prašymu naujai įforminamas, jeigu: 1) užsienietis pakeičia asmens duomenis; 2) leidimas laikinai gyventi tapo netinkamas naudoti; 3) šio straipsnio 4 dalyje nurodytu atveju pasibaigia laikotarpis, kuriam įformintas leidimas laikinai gyventi; 4) leidime laikinai gyventi yra netikslių įrašų; 5) leidimas laikinai gyventi yra prarastas; 6) leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas ir paskelbtas negaliojančiu, tačiau, apskundus sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi, teismas pritaikė reikalavimo užtikrinimo priemones dėl apskųsto sprendimo vykdymo sustabdymo. 21. Leidimas laikinai gyventi užsieniečiui šio straipsnio 2 dalies 1, 2, 4 ir 5 punktuose nurodytais atvejais naujai įforminamas užsieniečio turimo, o šio straipsnio 2 dalies 6 punkte nurodytu atveju – turėto leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiui. 3. Užsienietis, kuriam šio straipsnio 1 dalyje nustatytais pagrindais išduodamas arba keičiamas leidimas laikinai gyventi, turi atitikti šio Įstatymo 26 straipsnyje nustatytas sąlygas. 4. Leidimas laikinai gyventi įforminamas užsieniečiui pateikus galiojantį kelionės dokumentą, kurio galiojimas 3 mėnesiais turi viršyti laikotarpį, kuriam išduodamas ar keičiamas leidimas laikinai gyventi. Jeigu užsieniečio pateikto kelionės dokumento galiojimas neviršija jam išduodamo ar keičiamo leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpio arba jį viršija mažiau negu 3 mėnesiais, leidimas laikinai gyventi įforminamas 3 mėnesiais trumpesniam negu kelionės dokumento galiojimas laikotarpiui ir, užsieniečiui pateikus naują galiojantį kelionės dokumentą, gali būti naujai įformintas likusiam leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiui. 5. Užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, privalo gauti naują leidimą laikinai gyventi. 6. Šeimos narys, atvykstantis gyventi į Lietuvos Respubliką kartu su užsieniečiu, kuris atitinka šio Įstatymo 43 straipsnio 6 ir 61 dalyse nustatytas sąlygas, dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo gali kreiptis kartu su šiuo užsieniečiu ir prašymas nagrinėjamas kartu su šio užsieniečio prašymu bei sprendimai dėl leidimo išdavimo priimami tuo pačiu metu, jeigu prašymai dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo buvo pateikti kartu. Leidimas laikinai gyventi jam išduodamas tokiam pačiam laikotarpiui kaip ir užsieniečiui, su kuriuo į Lietuvos Respubliką atvyksta šeimos narys. Nr. X-1442, 2008-02-01, Žin., 2008, Nr. 22-803 (2008-02-22) Nr. XI-2189, 2012-06-30, Žin., 2012, Nr. 85-4450 (2012-07-19) Nr. XII-548, 2013-10-10, Žin., 2013, Nr. 111-5488 (2013-10-24)
Analysis
As a matter of law, an exhausted quota means not a political signal to employers, but a limit on Migration Department decisions on employment-based grounds.
For foreign nationals, this means that the procedural date and the selected legal basis for the permit may be more important than the factual job offer.

Core issue

Even after the 24,706 quota has been exhausted, the right to reside on the basis of employment has not disappeared, but has become a selective administrative filter.

The dispute should be resolved not by reference to the political degree of “openness”, but by determining which applications are subject to the quota and the transitional rules.

News fact: the Migration Department states that the 2026 labour migration quota has, in substance, been exhausted. The legal question is whether newly arriving foreign nationals seeking employment may still obtain a temporary residence permit.

That question is governed by Article 40(1)(4), Article 44(1)(2), and Article 571(2) of the Law of the Republic of Lithuania on the Legal Status of Foreigners.

The annual quota amount was set by the Order of the Minister of Social Security and Labour “On the Approval of the Employment Quota for Foreigners for 2026”, which entered into force on 1 January 2026. | Amount or term | Source provided |

2026 quota24,706 foreigners
Duration of employment contractnot less than 6 months
Working timefull working-time norm
Entry into force of the Order1 January 2026

Legal assessment

Article 40(1)(4) of the Law on the Legal Status of Foreigners links the permit to the intention to work under Article 44.

Under Article 44(1)(2), the decisive factor is not merely the employer’s need, but the full set of conditions. - The employer must undertake to employ the foreign national for a period of not less than 6 months.

  • The position must be established on a full working-time basis.
  • The foreign national must have the relevant qualification or at least 1 year of experience during the preceding 3 years.
  • Alternatively, the employer undertakes to pay remuneration not lower than the most recently published average monthly gross wage for the calendar year.
  • A temporary-work agency must be included in the list published by the State Labour Inspectorate. The quota applies specifically to permits issued under Article 44(1)(2), as stated in the ministerial order.

Accordingly, the 24,706 threshold directly affects new applications for permits submitted on an employment basis.

As a matter of law, an exhausted quota means not a political signal to employers, but a limit on Migration Department decisions on employment-based grounds.

Once the quota has been exhausted, companies must address labour shortages through other grounds available under the law, if those grounds genuinely apply. Transitional rules protect procedures that have already been initiated.

Under Article 41(5) of the 2024 amendment law, applications submitted before the amendments entered into force are completed under the previous rules.

Under Article 41(7), cases where an application under Article 40(1)(4) was submitted before 1 January 2025 are not counted towards the 2025 quota.

Under Article 41(6), foreign nationals who began working before 1 July 2024 retain the right to work until the end of their lawful stay. The asylum component is regulated separately from the employment quota.

Under Article 5(3) of the Law on the Legal Status of Foreigners, the Migration Department must decide within 48 hours on the admission of an asylum applicant.

Under Article 1301(1)–(4), a permit on humanitarian grounds may be valid for up to 1 year, or up to 3 years where the Ministry of Foreign Affairs has acted as intermediary.

These provisions do not indicate that exhaustion of the employment quota, in itself, changes the asylum or humanitarian-permit regime.

No sources of case law have been provided; accordingly, case law is not applied in this assessment.

Consequences

In practical terms, the greatest risk falls on employers that had planned new recruitment under Article 44(1)(2).

Their plan will depend on whether the application has already been submitted and which version of the law applies to it. - If the application was submitted before the relevant amendment entered into force, it is completed under the previous rules.

  • If the foreign national was already lawfully working before 1 July 2024, his or her right to work is protected until the end of the lawful stay.
  • If the application is a new 2026 employment-based application, it encounters the 24,706 quota threshold.
  • If the basis is asylum or humanitarian circumstances, Article 5, Article 40(1)(8), and Article 1301 apply, rather than the logic of the employment quota. Security rhetoric does not alter the fact that the decision must be taken under the specific rule governing issuance of the permit.

In this situation, the tightening is visible not in a declaration, but in the linkage of the quota to a specific ground for issuing a temporary residence permit.

For employers, this means earlier workforce planning, because the 2026 quota has applied since 1 January and has already been substantially used up.

For foreign nationals, this means that the procedural date and the selected legal basis for the permit may be more important than the factual job offer.

Procedurally, the next expected step is the Migration Department’s decision on specific applications; in asylum cases, the decision on admission must be made within 48 hours of submission of the application.

📚 Roots — who shaped this rule and why:

The excerpts provided do not identify specific initiators; the regulation was presented by the drafters of the bills amending the rules on the legal status of foreigners. The objectives ranged from creating more favourable conditions for attracting qualified workers and investors to stricter control of foreigners who may pose a threat to national security or public order. The principal arguments were labour shortages, the impact of emigration and demographic problems on the economy, and the inefficiency of institutional migration procedures, while the security-oriented documents emphasised the need to reconcile State interests with the rights of foreigners and to rely on a genuinely substantiated, rather than merely presumed, threat.

📄 Original — kauno.diena.lt
Court: Achema’s complaint over LNG fee was rightly dismissed 🔗
On July 29, the Supreme Administrative Court of Lithuania upheld an October 2024 ruling by the Regional Administrative Court rejecting a request by Achema, the Jonava fertilizer plant and the country’s largest gas consumer, to annul a…
Fact-check:
🟡 IncompleteSGD terminalo priedas galiojo nuo 2013 metų iki 2014-ųjų gruodžio
🔴 RefutedSGD terminalo dedamoji panaikinta nuo 2016 metų pradžios, ją pakeitus dujų pajėgumų mokesčiu
⚪ UnverifiedVERT nustatė papildomos saugumo dedamosios dydį 205,93 euro už megavatvalandę (MWh) per parą 2024 metams
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos suskystintų gamtinių dujų terminalo įstatymo Nr. XI-2053 5 ir 9 straipsnių pakeitimo įstatymas 1 straipsnis (statute)
1 straipsnis. 5 straipsnio pakeitimas Pakeisti 5 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „5 straipsnis. Projekto įgyvendinimas ir SGD terminalo veiklos finansavimas 1. SGD…
1 straipsnis. 5 straipsnio pakeitimas Pakeisti 5 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „5 straipsnis. Projekto įgyvendinimas ir SGD terminalo veiklos finansavimas 1. SGD terminalo infrastruktūros plėtra ir įrengimas finansuojami bendrovės nuosavomis ir (ar) skolintomis lėšomis. 2. SGD terminalo, jo infrastruktūros ir jungties įrengimo sąnaudos, kurių nėra galimybės finansuoti iš kitų bendrovei prieinamų šaltinių, taip pat SGD terminalo, jo infrastruktūros ir jungties pastoviosios eksploatavimo sąnaudos, kurios nėra įtrauktos į kitas valstybės reguliuojamas kainas, bei SGD terminalo būtinojo kiekio tiekimo pagrįstos sąnaudos Komisijos nustatyta tvarka įtraukiamos į gamtinių dujų tiekimo saugumo papildomą dedamąją prie gamtinių dujų perdavimo kainos (toliau – papildoma dedamoji). Vyriausybė, tvirtindama SGD terminalo būtinąjį kiekį, privalo įvertinti gamtinių dujų poreikį šalies ūkiui ir visas jų tiekimo galimybes. Komisijos nustatyta papildoma dedamoji taikoma gamtinių dujų sistemos naudotojams ir (ar) gamtinių dujų vartotojams už gamtinių dujų vartojimo pajėgumus, reikalingus jų maksimaliems gamtinių dujų paros poreikiams užtikrinti pristatymo vietose, kuriose gamtinių dujų sistemos naudotojų ir (ar) gamtinių dujų vartotojų įrenginiai yra prijungti prie gamtinių dujų perdavimo sistemos ar prie gamtinių dujų skirstymo sistemų, į kurias dujos tiesiogiai ar netiesiogiai transportuojamos iš Lietuvos Respublikos teritorijoje esančios gamtinių dujų perdavimo sistemos. Gamtinių dujų vartojimo pajėgumai apskaičiuojami ir nustatomi Vyriausybės nustatyta tvarka. Papildomą dedamąją Komisijos nustatyta tvarka surenka, administruoja ir SGD terminalo operatoriui ar bendrovei bei paskirtajam tiekėjui išmoka gamtinių dujų perdavimo sistemos operatorius (toliau – perdavimo sistemos operatorius). Perdavimo sistemos operatoriaus administruojamų surinktų lėšų nuokrypis, susidaręs dėl skirtumo tarp ankstesnių metų prognozuotų ir faktinių gamtinių dujų vartojimo pajėgumų, taip pat SGD terminalo operatoriaus prognozuojamų ir faktinių reguliuojamos veiklos pajamų nuokrypis Komisijos nustatyta tvarka ir sąlygomis įvertinamas nustatant papildomą dedamąją. 3. Projektui finansuoti gali būti panaudotos Europos Sąjungos paramos lėšos ir kitos teisėtai gautos pajamos. Teisės aktų nustatyta tvarka gali būti taikomos projekto finansavimo užtikrinimo priemonės (valstybės garantija, laidavimas, turto įkeitimas ir kitos priemonės). Sprendimas suteikti valstybės garantiją dėl paskolos projekto įgyvendinimui finansuoti priimamas Lietuvos Respublikos valstybės skolos įstatyme nustatyta tvarka. 4. SGD terminalo veikla, išskyrus SGD terminalo veiklos nutraukimą vadovaujantis šio įstatymo 9 straipsnio 7 dalimi, vykdoma ne trumpiau kaip iki 2044 m. gruodžio 31 d. SGD terminalo operatorius, vadovaudamasis šio įstatymo 9 straipsnio 6 dalies nuostatomis ir teikdamas duomenis Komisijai papildomai dedamajai nustatyti ir (ar) koreguoti, turi įvertinti susidarysiantį SGD terminalo pastoviųjų sanaudų sumažėjimą SGD terminalo veiklos laikotarpiu ir pateikti Komisijai pasiūlymus dėl papildomos dedamosios mažinimo priemonių, sudarančių sąlygas dar iki plaukiojančiosios suskystintų gamtinių dujų saugyklos įsigijimo sumažinti papildomą dedamąją, paskirstant SGD terminalo pastoviųjų sąnaudų dalį per SGD terminalo veiklos laikotarpį. 5. Komisija įvertina šio straipsnio 4 dalyje numatytas SGD terminalo operatoriaus pateiktas papildomos dedamosios mažinimo priemones, taip pat, atsižvelgdama į plaukiojančiosios suskystintų gamtinių dujų saugyklos įsigijimo ir finansavimo sąnaudas, įtraukia tiesiogiai ir netiesiogiai su šiomis sąnaudomis ir papildomos dedamosios mažinimo priemonėmis susijusias pagrįstas SGD terminalo operatoriaus sąnaudas į papildomą dedamąją ir nustato SGD terminalo pastoviųjų sąnaudų kompensavimą per ne trumpesnį nei šio straipsnio 4 dalyje nurodytą SGD terminalo veiklos laikotarpį.“
Lietuvos Respublikos suskystintų gamtinių dujų terminalo įstatymo Nr. XI-2053 5 ir 9 straipsnių pakeitimo įstatymas (statute)
LIETUVOS RESPUBLIKOS SUSKYSTINTŲ GAMTINIŲ DUJŲ TERMINALO ĮSTATYMO NR. XI-2053 5 IR 9 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO ĮSTATYMAS   2018 m. gruodžio 18 d. Nr…
LIETUVOS RESPUBLIKOS SUSKYSTINTŲ GAMTINIŲ DUJŲ TERMINALO ĮSTATYMO NR. XI-2053 5 IR 9 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO ĮSTATYMAS   2018 m. gruodžio 18 d. Nr. XIII-1786 Vilnius         1 straipsnis. 5 straipsnio pakeitimas Pakeisti 5 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „5 straipsnis. Projekto įgyvendinimas ir SGD terminalo veiklos finansavimas 1. SGD terminalo infrastruktūros plėtra ir įrengimas finansuojami bendrovės nuosavomis ir (ar) skolintomis lėšomis. 2. SGD terminalo, jo infrastruktūros ir jungties įrengimo sąnaudos, kurių nėra galimybės finansuoti iš kitų bendrovei prieinamų šaltinių, taip pat SGD terminalo, jo infrastruktūros ir jungties pastoviosios eksploatavimo sąnaudos, kurios nėra įtrauktos į kitas valstybės reguliuojamas kainas, bei SGD terminalo būtinojo kiekio tiekimo pagrįstos sąnaudos Komisijos nustatyta tvarka įtraukiamos į gamtinių dujų tiekimo saugumo papildomą dedamąją prie gamtinių dujų perdavimo kainos (toliau – papildoma dedamoji). Vyriausybė, tvirtindama SGD terminalo būtinąjį kiekį, privalo įvertinti gamtinių dujų poreikį šalies ūkiui ir visas jų tiekimo galimybes. Komisijos nustatyta papildoma dedamoji taikoma gamtinių dujų sistemos naudotojams ir (ar) gamtinių dujų vartotojams už gamtinių dujų vartojimo pajėgumus, reikalingus jų maksimaliems gamtinių dujų paros poreikiams užtikrinti pristatymo vietose, kuriose gamtinių dujų sistemos naudotojų ir (ar) gamtinių dujų vartotojų įrenginiai yra prijungti prie gamtinių dujų perdavimo sistemos ar prie gamtinių dujų skirstymo sistemų, į kurias dujos tiesiogiai ar netiesiogiai transportuojamos iš Lietuvos Respublikos teritorijoje esančios gamtinių dujų perdavimo sistemos. Gamtinių dujų vartojimo pajėgumai apskaičiuojami ir nustatomi Vyriausybės nustatyta tvarka. Papildomą dedamąją Komisijos nustatyta tvarka surenka, administruoja ir SGD terminalo operatoriui ar bendrovei bei paskirtajam tiekėjui išmoka gamtinių dujų perdavimo sistemos operatorius (toliau – perdavimo sistemos operatorius).
Lietuvos Respublikos suskystintų gamtinių dujų terminalo įstatymo 5, 10 ir 11 straipsnių pakeitimo įstatymas (statute)
LIETUVOS RESPUBLIKOS SUSKYSTINTŲ GAMTINIŲ DUJŲ TERMINALO ĮSTATYMO 5, 10 IR 11 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO ĮSTATYMAS LIETUVOS RESPUBLIKOS SUSKYSTINTŲ GAMTINIŲ DUJŲ…
LIETUVOS RESPUBLIKOS SUSKYSTINTŲ GAMTINIŲ DUJŲ TERMINALO ĮSTATYMO 5, 10 IR 11 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO ĮSTATYMAS LIETUVOS RESPUBLIKOS SUSKYSTINTŲ GAMTINIŲ DUJŲ TERMINALO ĮSTATYMO 5, 10 IR 11 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO ĮSTATYMAS   2013 m. birželio 27 d. Nr. XII-426 Vilnius   (Žin., 2012, Nr. 68-3466)   1 straipsnis. 5 straipsnio 2 dalies pakeitimas Pakeisti 5 straipsnio 2 dalį ir ją išdėstyti taip: „2. SGD terminalo, jo infrastruktūros ir jungties įrengimo sąnaudos, kurių nėra galimybės finansuoti iš kitų bendrovei prieinamų šaltinių, taip pat SGD terminalo, jo infrastruktūros ir jungties visos pastoviosios eksploatavimo sąnaudos, reikalingos SGD terminalo veiklai užtikrinti, Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – Komisija) nustatyta tvarka įtraukiamos į gamtinių dujų tiekimo saugumo papildomą dedamąją prie gamtinių dujų perdavimo kainos (toliau – papildoma dedamoji). Papildomą dedamąją Komisijos nustatyta tvarka surenka, administruoja ir SGD terminalo operatoriui ar bendrovei išmoka gamtinių dujų perdavimo sistemos operatorius (toliau – perdavimo sistemos operatorius).“   2 straipsnis. 10 straipsnio 3 dalies pripažinimas netekusia galios 10 straipsnio 3 dalį pripažinti netekusia galios. 3 straipsnis. 11 straipsnio pakeitimas Pakeisti 11 straipsnį ir jį išdėstyti taip:   „11 straipsnis. Prekyba gamtinėmis dujomis 1. Siekiant užtikrinti SGD terminalo būtinąją veiklą, tai yra SGD terminalo technologinį pajėgumą, reikalingą nuolat ir efektyviai patenkinti gamtinių dujų poreikį Lietuvos Respublikoje, taip pat siekiant garantuoti SGD terminalo veiklos technologinį ir ekonominį pagrįstumą bei skatinti efektyvų diversifikuotų gamtinių dujų tiekimo šaltinių konkurencingumą, valstybės reguliuojamai elektros energijos ir (ar) šilumos energijos gamybai užtikrinti pirmumo tvarka privalo būti tiekiamos per SGD terminalą įvežtos gamtinės dujos.
Analysis

⚠ Correction. The article’s statement that the LNG terminal supplement applied from 2013 until December 2014 is incomplete. The context set out in Supreme Administrative Court case eA-94-629 shows that, after the start of operation on 3 December 2014, the collected LNGT supplement was to be paid out regularly. It is also inaccurate to say that the LNG terminal component was abolished from the beginning of 2016 and replaced by a capacity charge. The cited 2016 regulatory source shows that the supplementary component for security of natural gas supply was calculated for 2016, including a value of EUR 2.59/MWh.

Where a charge is tied to consumption capacity, the largest consumer pays not because the terminal is most beneficial to it, but because that is how the statutory tariff criterion is constructed.
The second consequence concerns future disputes: they will need to challenge the specific data in the formula, rather than the terminal financing model itself.

Core issue

The dispute concerning the 2024 LNG security component is not a dispute about the political expediency of the terminal, but about the limits of VERT’s calculation. The decisive question is whether, in November 2023, when approving EUR 205.93/(MWh/day/year), VERT acted within the tariff-setting competence conferred on it. That question is to be resolved under Article 5(2) and Article 8 of the Law of the Republic of Lithuania on the Liquefied Natural Gas Terminal, Article 3 of the Law Amending Articles 5 and 9 of Law No. XI-2053, and Paragraph 46 of the Methodology.

The news fact is narrow: on 29 July 2026, the Supreme Administrative Court of Lithuania upheld the October 2024 judgment dismissing Achema’s complaint.

Legal assessment

Under Article 5(2) of the Law on the LNG Terminal, three groups of costs may be included in the component:

  • the costs of installing the terminal, infrastructure and interconnection that cannot be financed from other sources;
  • fixed operating costs not included in other regulated prices;
  • justified costs of supplying the mandatory quantity of LNG.

The same Article 5(2) defines the circle of payers: the component applies to system users and consumers in respect of consumption capacity. Accordingly, Achema’s position as a large gas consumer arises not from its individual consumption volume, but from the capacity-based model.

VERT’s function here is not a discretion to allocate the terminal burden freely; it is the application of the statutory and Methodology formula. The sharp formulation of the case is this: where a charge is tied to consumption capacity, the largest consumer pays not because the terminal is most beneficial to it, but because that is how the statutory tariff criterion is constructed.

Paragraph 46 of the Methodology defines the component as an amount calculated for the coming year in EUR/(MWh/day/year). Under the formula provided, it includes the fixed part of the liquefaction price, the price of designated supply, the deviation in sales revenue, and consumption capacity.

AmountSourceMeaning
EUR 205.93/(MWh/day/year)VERT November 2023 resolution concerning 2024Disputed component
EUR 473.60/(MWh/day/year)Commission Resolution No. O3-369 of 17 November 2016Component from 1 January 2017

The procedural chain is also defined by the rules:

  • the Government approves the mandatory quantity of LNG, taking into account the country’s needs and supply possibilities;
  • the Commission, now VERT, includes justified costs in the component in accordance with the established procedure;
  • the transmission system operator collects, administers and pays out the component to the terminal operator or the company.

Article 8 of the Law on the LNG Terminal shows another limit of competence: the transmission system operator decides on connection procedures and charges, in coordination with the Commission. This reinforces the conclusion that, in a dispute concerning the component, the issue assessed is not the legality of connection, but the calculation of the regulated price.

In its ruling of 29 July 2026, the Supreme Administrative Court of Lithuania found that the Council had not breached the requirements, had not improperly failed to apply the methodology, and had not assessed impermissible data. This conclusion directly closes Achema’s argument that VERT exceeded its competence.

In case-law bulletin No. 36 of the Supreme Administrative Court of Lithuania, paragraph 39, the extended panel of judges emphasised the primacy of the special regulation governing the LNG terminal. It stated that the provisions of the laws on natural gas and other energy matters apply insofar as they do not conflict with the Law on the LNG Terminal.

Consequences

The first practical consequence is straightforward: the 2024 component remains applicable to Achema, because the attempt to annul VERT’s resolution failed. This is also important for other large consumers, because the Supreme Administrative Court of Lithuania confirmed the logic of capacity rather than individual benefit.

The second consequence concerns future disputes: they will need to challenge the specific data in the formula, rather than the terminal financing model itself. The legality of the model recognised by the Constitutional Court in 2015 and the 2026 ruling of the Supreme Administrative Court of Lithuania leave little room for an abstract competence argument.

Procedurally, what should be expected next is not a new examination of this case, but VERT’s cycle for setting the component for the coming year. The next significant document will be VERT’s decision on the next annual security component, adopted under Article 5(2) of the Law on the LNG Terminal and Paragraph 46 of the Methodology.

📚 Roots — who shaped this rule and why:

The regulation was initiated by the Ministry of Energy, on the basis of the objectives of the Government and the National Energy Independence Strategy. It sought to reduce the maintenance costs of the Klaipeda LNG terminal and the costs of supplying the mandatory quantity of gas, while preserving security of supply and diversification in the context of declining gas consumption. The principal argument was that declining consumption increases the burden of infrastructure costs on consumers, making it necessary to optimise the financing model and gradually reduce State aid measures; no clear substantive objections are apparent from the excerpts provided.

📄 Original — Diena.lt
Vilnius city council meeting on garbage crisis fails to take place after too few members attend 🔗
Vilnius Mayor Valdas Benkunskas said the meeting could not legally proceed because only 15 council members had registered, short of the 26 required for a quorum under municipal rules. He noted that the next scheduled meeting is set for…
Fact-check:
🟡 IncompletePagal savivaldybės veiklos reglamentą, tarybos posėdis yra laikomas teisėtu, jeigu į jį užsiregistruoja bent 26 tarybos nariai (tai kvorum sąlyga).
🔴 RefutedSavivaldybės tarybos narius gali inicijuoti neeilinį tarybos posėdį surinkus daugiau nei trečdalį tarybos narių parašų.
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo pakeitimo įstatymas 14 straipsnis (statute)
14 straipsnis. Savivaldybės tarybos posėdžiai 1. Savivaldybės tarybos posėdžiai yra teisėti, jeigu juose dalyvauja išrinktų tarybos narių dauguma. 2. Pirmąjį naujai…
14 straipsnis. Savivaldybės tarybos posėdžiai 1. Savivaldybės tarybos posėdžiai yra teisėti, jeigu juose dalyvauja išrinktų tarybos narių dauguma. 2. Pirmąjį naujai išrinktos savivaldybės tarybos posėdį šaukia apygardos rinkimų komisijos pirmininkas ne vėliau kaip per dvi savaites po rinkimų rezultatų paskelbimo. Apie pirmojo posėdžio sušaukimo laiką ir vietą apygardos rinkimų komisijos pirmininkas ne vėliau kaip prieš 3 dienas paskelbia per visuomenės informavimo priemones. Pirmajame savivaldybės tarybos posėdyje, kuriam pirmininkauja apygardos rinkimų komisijos pirmininkas, svarstomas tik vienas klausimas – renkamas savivaldybės meras. Jeigu per pirmąjį posėdį meras neišrenkamas, savivaldybės taryba priima sprendimą dėl kito posėdžio datos. Jis turi įvykti ne vėliau kaip per 7 kalendorines dienas po pirmojo posėdžio, jam taip pat pirmininkauja apygardos rinkimų komisijos pirmininkas. Jeigu apygardos rinkimų komisijos pirmininkas posėdžio nešaukia, tarybos nariai renkasi patys kitą dieną pasibaigus dviejų savaičių terminui po rinkimų rezultatų paskelbimo. Šiuo atveju posėdžiui pirmininkauja pagal amžių vyriausias tarybos narys. 3. Kitus savivaldybės tarybos posėdžius prireikus, bet ne rečiau kaip kas 3 mėnesiai, šaukia meras, o kai jo nėra,– mero pavaduotojas. Posėdžiams pirmininkauja meras, o kai jo nėra,– mero pavaduotojas. Meras, o kai jo nėra, – mero pavaduotojas privalo sušaukti posėdį, jeigu to raštu reikalauja ne mažiau kaip 1/3 išrinktų tarybos narių pateikdami svarstytinus klausimus ir jų sprendimų projektus, ne vėliau kaip per dvi savaites nuo tarybos narių reikalavimo gavimo. Jeigu per nustatytą laiką meras ar jo pavaduotojas posėdžio nesušaukia, jį gali šaukti ne mažiau kaip 1/3 išrinktų tarybos narių. Jeigu meras ar jo pavaduotojas posėdyje nedalyvauja, posėdžiui pirmininkauja ir visus posėdyje priimtus dokumentus pasirašo savivaldybės tarybos paskirtas tarybos narys. 4. Apie posėdžio laiką bei svarstyti parengtus klausimus meras, o kai jo nėra,– mero pavaduotojas arba įgaliojimus iš 1/3 išrinktų tarybos narių gavęs tarybos narys raštu praneša visiems tarybos nariams ir savivaldybės tarybos veiklos reglamento nustatyta tvarka gyventojams ne vėliau kaip prieš 3 dienas iki posėdžio pradžios. 5. Savivaldybės taryboje svarstytinus klausimus kartu su sprendimų projektais merui pateikia komitetai, komisijos, tarybos nariai, valdyba, savivaldybės kontrolierius, savivaldybės administratorius. Savivaldybės tarybos posėdžio darbotvarkę sudaro meras. Ji gali būti papildyta ar pakeista savivaldybės tarybos sprendimu komiteto, komisijos, frakcijos ir 1/3 dalyvaujančių posėdyje tarybos narių siūlymu. 6. Savivaldybės tarybos sprendimai priimami posėdyje dalyvaujančių tarybos narių balsų dauguma. Jeigu balsai pasiskirsto po lygiai, lemia mero arba posėdžio pirmininko balsas. Tarybos narys privalo nusišalinti, kai sprendžiami su juo ar jo šeimos nariais ir artimaisiais giminaičiais susiję turtiniai bei finansiniai klausimai arba kai jo dalyvavimas balsuojant galėtų sukelti viešųjų ir privačių interesų konfliktą. Savivaldybės tarybos sprendimai įsigalioja nuo priėmimo, jeigu juose nenustatyta vėlesnė įsigaliojimo data, o sprendimai, kuriuose nustatomos, keičiamos ar pripažįstamos netekusiomis galios teisės normos, – kitą dieną po jų viešo paskelbimo, jeigu tuose sprendimuose nenustatyta vėlesnė įsigaliojimo data. 7. Savivaldybės tarybos posėdžiai protokoluojami. Posėdžių protokolus ir savivaldybės tarybos sprendimus privalo pasirašyti tam posėdžiui pirmininkavęs meras arba jo pavaduotojas ar kitas tarybos narys. Posėdžių protokolus turi pasirašyti ir tarybos sekretorius, o jeigu jo nėra, – administratoriaus paskirtas už protokolus atsakingas tarnautojas. Sprendimą dėl mero išrinkimo pasirašo apygardos rinkimų komisijos pirmininkas, pirmininkavęs savivaldybės tarybos posėdžiui. 8. Savivaldybės tarybos posėdžiai yra atviri. Posėdžio pirmininkas turi teisę leisti posėdyje pasisakyti kviestiems asmenims. Kitiems posėdyje dalyvaujantiems asmenims leidžiama pasisakyti savivaldybės tarybos veiklos reglamento nustatyta tvarka. 9. Kai posėdyje svarstomas su valstybės, tarnybos ar komercine paslaptimi susijęs klausimas, savivaldybės taryba gali nuspręsti jį nagrinėti uždarame posėdyje. 10. Savivaldybės tarybos posėdžiuose svarstomi tik tie klausimai, dėl kurių savivaldybės tarybos veiklos reglamento nustatyta tvarka yra pateikti sprendimų projektai. Ekstremalių situacijų atvejais meras turi teisę pateikti savivaldybės tarybai svarstyti klausimą ir siūlyti priimti sprendimą ne pagal nustatytą tvarką.
Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo Nr. I-533 13, 15 ir 27 straipsnių pakeitimo įstatymas (statute)
Suvestinė redakcija nuo 2017-01-01   Įstatymas paskelbtas: TAR 2015-07-09, i. k. 2015-11178       LIETUVOS RESPUBLIKOS VIETOS SAVIVALDOS ĮSTATYMO NR. I-533 13, 15 IR 27…
Suvestinė redakcija nuo 2017-01-01   Įstatymas paskelbtas: TAR 2015-07-09, i. k. 2015-11178       LIETUVOS RESPUBLIKOS VIETOS SAVIVALDOS ĮSTATYMO NR. I-533 13, 15 IR 27 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO ĮSTATYMAS   2015 m. birželio 25 d. Nr. XII-1887 Vilnius       1 straipsnis. 13 straipsnio pakeitimas Pakeisti 13 straipsnio 9 dalį ir ją išdėstyti taip: „9. Savivaldybės tarybos sprendimai priimami posėdyje dalyvaujančių tarybos narių balsų dauguma. Jeigu balsai pasiskirsto po lygiai, lemia mero balsas. Jeigu meras posėdyje nedalyvauja, o balsai pasiskirsto po lygiai, laikoma, kad sprendimas nepriimtas. Dėl savivaldybės tarybos posėdžiuose svarstomų klausimų balsuojama atvirai, išskyrus atvejus, kai skiriamas mero pavaduotojas, savivaldybės administracijos direktorius, savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojai, sprendžiamas mero įgaliojimų netekimo prieš terminą, mero nušalinimo klausimas, sprendžiamas nepasitikėjimo mero pavaduotojais, savivaldybės administracijos direktoriumi, savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojais klausimas. Slaptas balsavimas reglamente nustatyta tvarka galimas ir tais atvejais, kai skiriami Kontrolės komiteto pirmininkas, Kontrolės komiteto pirmininko pavaduotojas, Etikos komisijos pirmininkas, Antikorupcijos komisijos pirmininkas, sprendžiamas nepasitikėjimo Kontrolės komiteto pirmininku, Kontrolės komiteto pirmininko pavaduotoju, Etikos komisijos pirmininku, Antikorupcijos komisijos pirmininku klausimas. Duomenys apie kiekvieno tarybos nario balsavimą, išskyrus atvejus, kai balsuojama slaptai, yra vieši. Kiekvieno tarybos nario balsavimo rezultatai turi būti saugomi informacinėse laikmenose ir skelbiami savivaldybės interneto svetainėje. “ Straipsnio pakeitimai: Nr. XII-2495, 2016-06-28, paskelbta TAR 2016-07-07, i. k. 2016-19348   2 straipsnis. 15 straipsnio pakeitimas 1. Pakeisti 15 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip: „1.
Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymas 21 straipsnis (statute)
21 straipsnis. Savivaldybės tarybos komitetų posėdžiai 1. Savivaldybės tarybos komitetų posėdžiai yra teisėti, jeigu juose dalyvauja daugiau kaip pusė visų komiteto…
21 straipsnis. Savivaldybės tarybos komitetų posėdžiai 1. Savivaldybės tarybos komitetų posėdžiai yra teisėti, jeigu juose dalyvauja daugiau kaip pusė visų komiteto narių. Komitetai pagal savo kompetenciją priima rekomendacinius sprendimus. Savivaldybės tarybos komitetų sprendimai priimami posėdyje dalyvaujančių komiteto narių balsų dauguma. Jeigu balsai pasiskirsto po lygiai (laikoma, kad balsai pasiskirstė po lygiai tada, kai balsų už gauta tiek pat, kiek prieš, taip pat kai balsų už gauta tiek pat, kiek prieš ir susilaikiusių kartu sudėjus), lemia komiteto pirmininko balsas. Meras, savivaldybės administracija, jos struktūriniai padaliniai, savivaldybės biudžetinės ir viešosios įstaigos, kurių dalininkė ar savininkė yra savivaldybė, ir savivaldybės valdomos įmonės su jų veikla susijusius komitetų sprendimus turi apsvarstyti ir apie svarstymo rezultatus pranešti komitetams. 2. Savivaldybės tarybos komitetų darbe patariamojo balso teise reglamento nustatyta tvarka gali dalyvauti jiems nepriklausantys tarybos nariai, suinteresuoti asmenys. Kai komiteto posėdyje svarstomas su valstybės, tarnybos ar komercine paslaptimi susijęs klausimas, komitetas jį nagrinėja uždarame posėdyje. 3. Savivaldybės tarybos komitetų posėdžių darbotvarkės ne vėliau kaip likus 2 darbo dienoms iki komiteto posėdžio pradžios skelbiamos savivaldybės interneto svetainėje. Apie komiteto posėdžio laiką ir svarstyti parengtus klausimus ne vėliau kaip likus 2 darbo dienoms iki komiteto posėdžio pradžios reglamento nustatyta tvarka pranešama visiems komiteto nariams ir suinteresuotiems asmenims. 4. Savivaldybės tarybos komitetų posėdžių metu daromas garso ir vaizdo įrašas. Komitetų posėdžiai, siekiant veiklos viešumo ir skaidrumo, išskyrus uždarus posėdžius, transliuojami tiesiogiai ir komitetų posėdžių garso ir vaizdo įrašai Dokumentų ir archyvų įstatymo nustatyta tvarka saugomi informacinėse laikmenose ir skelbiami viešai reglamento nustatyta tvarka savivaldybės interneto svetainėje. Svarstant valstybės, tarnybos, komercinę paslaptį sudarančią, su asmens duomenimis, kurių viešinimas neatitiktų 2016 m. balandžio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2016/679 dėl fizinių asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo ir kuriuo panaikinama Direktyva 95/46/EB (Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas) (toliau – Reglamentas (ES) 2016/679) reikalavimų, susijusią informaciją ir (ar) teisės aktų, kuriuose yra valstybės, tarnybos, komercinę paslaptį sudarančios, su asmens duomenimis, kurių viešinimas neatitiktų Reglamento (ES) 2016/679 reikalavimų, susijusios informacijos, projektus, posėdžių garso ir vaizdo įrašai neviešinami. 5. Savivaldybės tarybos komiteto pirmininkas turi teisę gauti komiteto įgaliojimams vykdyti reikalingą informaciją iš valstybės ar savivaldybės institucijų, įstaigų ir valstybės ar savivaldybės valdomų įmonių. 6. Savivaldybės tarybos komiteto posėdis gali vykti nuotoliniu būdu arba daliai savivaldybės tarybos narių fiziškai susirenkant į komiteto posėdį, o kitai savivaldybės tarybos narių daliai dalyvaujant nuotoliniu būdu (toliau – mišrusis būdas). Sprendimą organizuoti posėdį nuotoliniu būdu arba mišriuoju būdu priima komiteto pirmininkas savo iniciatyva arba gavęs komiteto nario prašymą dalyvauti posėdyje nuotoliniu būdu. Apie priimtą sprendimą komiteto posėdį organizuoti nuotoliniu būdu arba mišriuoju būdu nedelsiant elektroninių ryšių priemonėmis turi būti pranešta komiteto nariams ir kitiems posėdžio dalyviams. Mišriuoju būdu organizuojamame posėdyje kiti komiteto nariai ir kiti posėdžio dalyviai savo pasirinkimu gali dalyvauti nuotoliniu būdu arba atvykę į komiteto posėdžių salę. Komiteto posėdžiai nuotoliniu būdu ar mišriuoju būdu vykti negali, jeigu tam raštu prieštarauja daugiau kaip pusė visų komiteto narių, išskyrus: 1) kai dėl nepaprastosios padėties, ekstremaliosios situacijos ar karantino komiteto posėdžiai negali vykti savivaldybės tarybos nariams posėdyje dalyvaujant fiziškai; 2) artimiausią numatytą nuotoliniu būdu ar mišriuoju būdu vyksiantį komiteto posėdį. 7. Nuotoliniu būdu arba mišriuoju būdu vyksiančio savivaldybės tarybos komiteto posėdžio klausimai rengiami ir posėdis vyksta laikantis visų šiame straipsnyje nustatytų reikalavimų ir užtikrinant šiame įstatyme nustatytas savivaldybės tarybos nario teises. Nuotoliniu būdu ar mišriuoju būdu priimant komiteto sprendimus, turi būti užtikrinamas komiteto nario tapatybės ir jo balsavimo rezultatų nustatymas. 8. Nepaprastosios padėties, ekstremaliosios situacijos ar karantino metu, kai būtina neatidėliotinai spręsti savivaldybėms funkcijoms užtikrinti būtinus klausimus ir sprendimo nepriėmimas ar delsimas nedelsiant jį priimti lemtų neigiamus padarinius savivaldybės bendruomenei ar atskiriems jos nariams, mero sprendimu komitetų posėdžių darbotvarkės gali būti skelbiamos savivaldybės interneto svetainėje ir apie komiteto posėdžio laiką ir jame svarstytinus klausimus visais šiais atvejais pranešama per trumpesnį, negu nustatyta šio straipsnio 3 dalyje, terminą, bet ne vėliau kaip likus 24 valandoms iki komiteto posėdžio pradžios.
Analysis

⚠ Correction. The article’s statement referring to “at least 26 council members” is incomplete, because the quorum threshold derives from a proportional statutory condition. It would be more accurate to state that, under Article 17(1) of the Law on Local Self-Government, a meeting is lawful where more than half of the elected council members participate; the specific number depends on the number of elected members. The statement that an extraordinary meeting is initiated “after gathering more than one third” is also inaccurate. Under the wording of Article 17 provided, the mayor must convene a meeting when this is requested in writing by not less than one third of the council members, meaning that exactly one third is a sufficient threshold.

A committee hears; the council binds. In this dispute, that distinction is the entire legal axis.
The failure of the extraordinary meeting legally left unadopted precisely the draft council decision concerning information and a crisis management plan.

Core issue

The issue is not whether the committee meeting “replaced” the council, but whether the absence of a quorum prevented the only form in which the council can adopt a binding decision. It is assessed under Article 16(1), Article 17(1), and Article 4(3), (4), (5), (8), and (9) of the Law Amending the Republic of Lithuania Law on Local Self-Government No. I-533. The reported fact is narrow: 15 members registered for an extraordinary meeting of the Vilnius City Council, although 26 were required for a lawful meeting. Under Article 17(1), a meeting is lawful only when more than half of the elected council members participate. Accordingly, the mayor could not allow a council decision to be adopted, because such a meeting would not have constituted a lawful form of the council’s will.

CriterionNumber or date
Council members registered15
Required quorum under the stated application of the rules of procedure26
Next scheduled meeting according to the report2026-08-26
Alleged VAATC damageEUR 18 million
Alleged “Energesman” damageEUR 20 million

Legal assessment

Under Article 16(1), the municipal council exercises its powers collegially at council meetings, adopts decisions, and supervises their implementation. Under Article 16(2), activity between meetings may continue in committees, commissions, the board, factions, and groups. This means that a committee may prepare, clarify, and consider matters, but it does not replace a council decision where a collegial instruction to the administration is required.

  • Council members must participate in a lawful collegial procedure if a council decision is sought.
  • Under Article 4(3), the mayor is accountable to the council.
  • Under Article 4(4), council members and the mayor are responsible and accountable to the municipal community.
  • Under Article 4(5), the activities of municipal institutions must be based on laws and other legal acts.
  • Under Article 4(8) and (9), information on activities, draft decisions, and adopted decisions must be public.

The failure of the extraordinary meeting legally left unadopted precisely the draft council decision concerning information and a crisis management plan. The committee meeting may have reduced the political information deficit, but it did not eliminate the requirement under Article 16(1) that decisions be adopted at a council meeting. A committee hears; the council binds. In this dispute, that distinction is the entire legal axis.

The rule set out in the sources from the judgment of the Supreme Administrative Court of Lithuania of 29 January 2020 in administrative case No. eA-6-968/2020 determines the limits of the rules of procedure. The Court stated that the council has discretion to regulate the procedure for considering and adopting matters and decisions, but that discretion is not absolute. Accordingly, the Vilnius Council’s rules of procedure may specify how meetings are organised, but they may not negate the principles of the Law on Local Self-Government or the effective exercise of a council member’s rights.

The sources concerning draft law No. XIIP-4409 note that the rights and duties of council members are not differentiated according to membership of the majority or minority. The same sources refer to a council member’s right to propose agenda items, prepare draft decisions, obtain information necessary for the performance of council-member functions, and participate in discussions. Therefore, mass non-participation is not, in itself, identified in the cited norms as a sanctionable procedure, but it in fact suspends consideration of an issue initiated by the minority.

Consequences

First scenario: the issue returns to the scheduled meeting on 2026-08-26, provided that the draft decision remains on the agenda or a new one is prepared. A lawful meeting under Article 17(1) will then be required, and the substance of the decision will have to comply with the principles of legality, resident participation, publicity, and transparency under Article 4(5), (8), and (9).

Second scenario: the dispute shifts to the plane of access to information and political oversight. Council members may rely on the right identified in the sources to obtain information necessary for the performance of council-member functions and may raise the issue again. This is practically important not only for the opposition, but also for the administration, because the absence of an adopted decision does not remove the duty to act publicly and accountably.

Third scenario: referral to the prosecutor’s office becomes a separate procedure concerning the concealment of information and meetings mentioned in the report. The local self-government sources cited do not themselves establish time limits or sanctions for prosecutorial decisions, and this analysis therefore does not extend them.

Procedurally, the nearest monitoring point is the council meeting of 2026-08-26: the agenda and the decision must be awaited to determine whether the waste crisis issue will be considered at a lawful meeting.

📚 Roots — who shaped this rule and why:
📄 Original — Palangos miesto laikraštis
Raid on Palanga Beaches Catches Chebureki Vendors | Palangos Tiltas 🔗
Palanga City Municipality reported that inspections were carried out on the beaches on Thursday, during which illegal vendors were identified. The Palanga Public Order and Fees Service, together with officers from the Palanga City Police…
Fact-check:
⚪ UnverifiedIšnešiojamoji prekyba čeburekais, rūkyta žuvimi ar kitais maisto produktais Palangos paplūdimiuose yra draudžiama
🟡 IncompleteNelegalus maisto produktų pardavimas paplūdimiuose yra administracinis nusižengimas, už kurį skiriamos pinigines baudos
✅ ConfirmedMaisto produktus leidžiama įsigyti tik iš teisėtai veikiančių, leidimus turinčių prekybininkų
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymas. Lietuvos Respublikos administracinių nusi 154 straipsnis (statute)
154 straipsnis. Prekybos viešosiose vietose taisyklių pažeidimas 1. Savivaldybių tarybų patvirtintų prekybos viešosiose vietose taisyklių pažeidimas užtraukia baudą nuo…
154 straipsnis. Prekybos viešosiose vietose taisyklių pažeidimas 1. Savivaldybių tarybų patvirtintų prekybos viešosiose vietose taisyklių pažeidimas užtraukia baudą nuo šešiolikos iki trisdešimt eurų. 2. Šio straipsnio 1 dalyje numatytas administracinis nusižengimas, padarytas pakartotinai, užtraukia baudą nuo trisdešimt iki aštuoniasdešimt eurų.
Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymas. Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodeksas 152 straipsnis (statute)
2. Šio straipsnio 1 dalyje numatytas administracinis nusižengimas, padarytas pakartotinai, užtraukia baudą nuo trisdešimt iki devyniasdešimt eurų. 154 straipsnis…
2. Šio straipsnio 1 dalyje numatytas administracinis nusižengimas, padarytas pakartotinai, užtraukia baudą nuo trisdešimt iki devyniasdešimt eurų. 154 straipsnis. Prekybos viešosiose vietose taisyklių pažeidimas 1. Savivaldybių tarybų patvirtintų prekybos viešosiose vietose taisyklių pažeidimas užtraukia baudą nuo šešiolikos iki trisdešimt eurų. 2. Šio straipsnio 1 dalyje numatytas administracinis nusižengimas, padarytas pakartotinai, užtraukia baudą nuo trisdešimt iki aštuoniasdešimt eurų. 155 straipsnis. Pirkėjų ir klientų apgaudinėjimas 1. Pirkėjų ir klientų apgaudinėjimas sveriant, padidinant nustatytas prekių ar paslaugų kainas ar tarifus, nesilaikant teisės aktuose nustatytų kainų nurodymo reikalavimų arba kitoks jų apgaudinėjimas parduodant prekes ar teikiant paslaugas užtraukia baudą juridinių asmenų darbuotojams, taip pat asmenims, kurie verčiasi individualia veikla, nuo trisdešimt iki vieno šimto keturiasdešimt eurų ir juridinių asmenų vadovams ar kitiems atsakingiems asmenims – nuo šešiasdešimt iki trijų šimtų eurų. 2. Šio straipsnio 1 dalyje numatytas administracinis nusižengimas, padarytas pakartotinai, užtraukia baudą įmonių darbuotojams, taip pat asmenims, kurie verčiasi individualia veikla, nuo šešiasdešimt iki trijų šimtų eurų ir juridinių asmenų vadovams ar kitiems atsakingiems asmenims – nuo šešiasdešimt iki penkių šimtų šešiasdešimt eurų. 156 straipsnis. Teisės aktuose nustatyta tvarka nepaženklintų prekių pateikimas rinkai, tiekimas rinkai, pardavimas vidaus rinkoje, taip pat neteisingos informacijos apie prekę pateikimas 1.
Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymas. Lietuvos Respublikos administracinių nusi 1 straipsnis#2 (statute)
1 straipsnis. Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso paskirtis 1. Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – Kodeksas)…
1 straipsnis. Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso paskirtis 1. Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – Kodeksas) paskirtis yra teisės priemonėmis ginti žmogaus teises ir laisves, visuomenės ir valstybės interesus nuo administracinių nusižengimų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą, skatinti taikų valstybės ir žmogaus, visuomenės narių sugyvenimą. 2. Šiame kodekse: 1) apibrėžiama, kokios įstatymų uždraustos veikos yra administraciniai nusižengimai; 2) nustatomos administracinės nuobaudos ir administracinio poveikio priemonės už šiame kodekse numatytus nusižengimus; 3) nustatomi administracinės atsakomybės pagrindai ir sąlygos; 4) nustatoma administracinių nusižengimų teisena. 3. Šiuo kodeksu įgyvendinami Europos Sąjungos teisės aktai, nurodyti šio kodekso priede.
Analysis

⚠ Correction. The wording in the news item, suggesting that the illegal sale of food products on beaches is in itself an administrative offence punishable by monetary fines, is too broad. It would be more accurate to say that liability depends on the specific rule breached: either a breach of municipal rules on trading in public places under Article 154 of the ANK, or, in a more serious case, engagement in activity without the necessary permit under Article 127 of the ANK. The factual inspection described also indicates additional context concerning single-use plastic products: the issue may relate not to any sale of food as such, but to the free provision of such products in catering services. The precise legal formulation should therefore distinguish between permission for the trading location, permission to carry out the activity, and the regime governing the use of packaging.

Illegal itinerant trading on a beach is inexpensive only while the case remains within Article 154 of the Code; a shift to Article 150 changes the entire economics of the dispute.
Accordingly, the minor-significance argument is weakened precisely by the combination of the product and the location.

Core issue

This case is not about chebureki as a product, but about the municipal regime governing public places and the limits of permitted trading. The basis for liability will depend on whether the conduct is classified as a breach of the rules on trading in a public beach area or as a broader breach of the rules governing commercial activity. The factual report is narrow: eight instances of itinerant food trading were identified on Palanga beaches. The primary provision is Article 154 of the Code of Administrative Offences of the Republic of Lithuania, because it applies to breaches of rules on trading in public places approved by municipal councils. The general liability filter is Article 2(1), (3), (4) and (7) of the Code: the conduct must be prohibited, the person must be at fault, the elements must correspond to the Code, and the offence is finally established only once an administrative order has been complied with or a decision has become final.

Legal assessment

The Palanga beach regime is supported by local law: paragraph 36 of the Rules on the Installation, Use and Conduct in the Beaches and Bathing Areas of Palanga City Municipality entrusts control to persons authorised by the director of the municipal administration. Paragraph 37 of the same Rules refers non-compliance to administrative liability in accordance with the procedure established by law. This is consistent with the municipal right, identified in the sources, to regulate trading in public places under Article 6(37) of the Law on Local Self-Government.

  • Public order specialists/controllers could record infringements under paragraph 36 of the municipal rules.
  • Police officers could participate in the inspection as public administration and law-enforcement actors.
  • Traders were required to comply with the municipal procedure governing trading in public places.
  • Under Article 2(2) of the Code of Administrative Offences, ignorance of the law does not exempt a person from liability.
ClassificationFirst offenceRepeat offence
Article 154(1)–(2) of the CodeEUR 16–30EUR 30–80
Article 150(1)–(2) of the CodeEUR 390–1,100EUR 1,100–1,950
Article 150(3)–(4) of the Code, undeclared self-employed activityEUR 780–1,100EUR 1,100–1,950

The essential difference between Article 154 and Article 150 of the Code is the weight of the sanction and the direction of proof. If only a breach of the rules on trading in a public place is established, the sanction starts at EUR 16. If undeclared self-employed activity is proven, the legal risk rises to a minimum of EUR 780. Illegal itinerant trading on a beach is inexpensive only while the case remains within Article 154 of the Code; a shift to Article 150 changes the entire economics of the dispute.

The fact that protocols and on-the-spot fines were issued to six persons indicates that the officers had a sufficient factual basis for an expedited decision. The transfer of the files concerning two persons to the municipal administration means that a separate procedural decision still has to be taken in respect of them.

The absence of an alcohol-related episode narrows the classification. Article 168(1) of the Code provides for a fine of EUR 30–40 for breach of the rules on retail trade in alcoholic beverages. The draft wording of Article 168(7) links the sale of alcoholic beverages without a licence to a fine of EUR 390–780 and mandatory confiscation under paragraph 9. Since it was established that beer was not being sold, this route does not open on the facts provided.

The possibility of treating the matter as minor under the cited criteria is very narrow here. An offence under Article 154(1) of the Code may be regarded as posing little danger where goods prohibited by the rules are not sold and the value of the goods does not exceed one basic amount of fines and penalties. The report points in the opposite direction: itinerant trading in food products on Palanga beaches is prohibited. Accordingly, the minor-significance argument is weakened precisely by the combination of the product and the location.

Consequences

The practical consequence for the six persons will depend on whether they comply with the administrative order or challenge the decision. Under Article 2(7) of the Code of Administrative Offences, a person is deemed to have committed an offence only after complying with an administrative order or once a decision has become final. Therefore, the fact of the raid itself is not yet a final legal conclusion for all eight persons.

The case of the two persons is practically most important for the municipal administration, because it will have to formalise the decision on liability. The rules governing the form of a decision require specification of the legal act breached, the relevant article of the Code, the person, the offence, the penalty and its amount. This means that the forthcoming document will have to make a clear choice between Article 154 of the Code and another classification.

There are three realistic scenarios going forward: liability remains within the EUR 16–30 range under Article 154(1) of the Code; repeat offending is established and the EUR 30–80 range is applied; or the facts are reclassified as a breach of the rules on commercial activity under Article 150 of the Code.

Point to monitor: in respect of the two persons whose files were transferred, await the municipal administration’s decision in the administrative offence case, which must specify the classification and the specific fine.

Sources:
📚 Roots — who shaped this rule and why:
📄 Original — siauliai.lt
Šiauliai updates preliminary lists of unused land plots for 2026 🔗
Specialists from the Šiauliai City Municipality Administration annually identify and compile preliminary lists of unused land plots in line with the procedure approved by the municipal council; the notice explains that when a plot user…
Fact-check:
⚪ UnverifiedNenaudojami privačios žemės sklypai Šiauliuose apmokestinti 4 proc. žemės mokesčio tarifa
⚪ UnverifiedNenaudojami iš valstybės nuomojami žemės sklypai Šiauliuose apmokestinti 4 proc. nuomos tarifa
🔴 RefutedJei žemės naudotojas negali būti informuotas laišku, informacija skelbiama savivaldybės interneto svetainėje ir nuo to momento laikoma tinkamai įteikta
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymas 141 straipsnis (statute)
141 straipsnis. Įstatymo taikymas 1. Jeigu iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos Nekilnojamojo turto registre įregistruotam žemės sklypui (jo daliai), patenkančiam į šio…
141 straipsnis. Įstatymo taikymas 1. Jeigu iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos Nekilnojamojo turto registre įregistruotam žemės sklypui (jo daliai), patenkančiam į šio įstatymo V skyriuje nurodytas saugomas teritorijas, pajūrio juostą, paviršinio vandens telkinių apsaugos zonas ir juostas, Šiaurės Lietuvos karstinį regioną (ar į pagal iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos galiojusį teisinį reguliavimą tas pačias teritorijas), šios teritorijos buvo neįrašytos į Nekilnojamojo turto kadastrą ir Nekilnojamojo turto registrą, specialiosios žemės naudojimo sąlygos, nustatytos šiose teritorijose, šiame žemės sklype (jo dalyje) taikomos nuo šio įstatymo įsigaliojimo dienos. Atitinkamą žymą apie nustatytas ir (ar) pasikeitusias šioje dalyje nurodytas teritorijas šio įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodyto pranešimo pagrindu Nekilnojamojo turto kadastro ir Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas žemės sklypo registro įraše padaro iki 2022 m. gruodžio 31 d. Pranešimą pateikia teritorijų planavimo dokumento ar žemės valdos projekto organizatorius arba, kai tenkinant viešąjį interesą šioje dalyje nurodytų teritorijų planus, žemėlapius ir (ar) schemas tvirtina Vyriausybė, įstatymų ar Vyriausybės įgaliota institucija, – įstatymų ar atitinkamos srities ministro (pagal jam pavestas valdymo sritis) įgaliota institucija. 2. Iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos pradėti rengti teritorijų planavimo dokumentai, žemės valdos projektai, statinių ar kitos veiklos projektai turi atitikti šio įstatymo reikalavimus. 3. Jeigu iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos ūkinei ir (ar) kitokiai veiklai, dėl kurios turėjo būti nustatytos šiame įstatyme nurodytos teritorijos, statybą leidžiantys dokumentai išduoti, projektai, kuriems įstatymų nustatytais atvejais tokie dokumentai neišduodami, suderinti ir ši veikla vykdoma, bet šiame įstatyme nurodytos teritorijos nenustatytos ir neįrašytos į Nekilnojamojo turto kadastrą ir Nekilnojamojo turto registrą, jas nustato Vyriausybė ar Vyriausybės įgaliota institucija Vyriausybės ar Vyriausybės įgaliotos institucijos nustatyta tvarka tvirtinamuose planuose, žemėlapiuose ir (ar) schemose. Šioms teritorijoms nustatyti žemės savininko, valstybinės ar savivaldybės žemės patikėtinio sutikimas neprivalomas. Šioje dalyje nurodytos teritorijos nustatomos ir šio įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje ir 9 straipsnio 2 dalyje nurodyti pranešimai ir prašymai pateikiami iki 2022 m. gruodžio 31 d. šio įstatymo 8 straipsnio 3 dalies 6 punkte ir šio straipsnio 13 dalyje nustatyta tvarka arba, pateikus šio įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytą pranešimą iki 2022 m. gruodžio 31 d., gali būti pateikiami šio įstatymo 142 straipsnyje išdėstyto 9 straipsnio 1 dalyje nurodyti prašymai. Jeigu šioje dalyje nurodytos teritorijos buvo nustatytos, bet nebuvo įrašytos į Nekilnojamojo turto kadastrą ir Nekilnojamojo turto registrą iki 2022 m. gruodžio 31 d. ir (ar) nustatomos po 2022 m. gruodžio 31 d., šio įstatymo 142 straipsnyje išdėstyto 9 straipsnio 1 dalyje nurodyti prašymai pateikiami arba šioms teritorijoms įregistruoti reikalingi duomenys perduodami iki 2024 m. gruodžio 31 d., nustatomos po 2022 m. gruodžio 31 d., šio įstatymo 142 straipsnyje išdėstyto Lietuvos Respublikos specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nurodyti prašymai pateikiami arba šioms teritorijoms įregistruoti reikalingi duomenys perduodami iki 2024 m. gruodžio 31 d. Pranešimus ir prašymus Nekilnojamojo turto kadastro ir Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui pateikia asmuo, suinteresuotas ūkinės ir (ar) kitokios veiklos, dėl kurios turi būti nustatytos šiame įstatyme nurodytos teritorijos, vykdymu, o kai tokio nėra, – įstatymų ar atitinkamos srities ministro (pagal jam pavestas valdymo sritis) įgaliota institucija. Žemės savininkas, valstybinės ar savivaldybės žemės patikėtinis, taip pat fizinis ar juridinis asmuo arba kita organizacija ar jų padaliniai, naudojantys žemę pagal Nekilnojamojo turto registre įregistruotą sutartį, ir (ar) nustatytoje šiame įstatyme nurodytoje teritorijoje esančių Nekilnojamojo turto registre įregistruotų nekilnojamųjų daiktų savininkai ar patikėtiniai apie nustatytas šioje dalyje nurodytas teritorijas ir jose taikomas specialiąsias žemės naudojimo sąlygas, o asmenys, turintys teisę į kompensacijas, – apie teisę kreiptis į konkretų subjektą dėl šios kompensacijos sumokėjimo informuojami šio įstatymo 11 straipsnyje nustatyta tvarka. Šioje dalyje nurodytais atvejais žemės sklypo savininkui, valstybinės ar savivaldybės žemės sklypo patikėtiniui išmokamos kompensacijos, kurių dydis apskaičiuojamas pagal žemės sklypo vidutinę rinkos vertę, nustatytą Vyriausybės nustatyta tvarka taikant masinį turto vertinimą, išskyrus atvejus, kai šioje dalyje nurodytai veiklai statybą leidžiantys dokumentai buvo išduoti, projektai, kuriems įstatymų nustatytais atvejais tokie dokumentai neišduodami, buvo suderinti ir (ar) ši veikla buvo pradėta vykdyti iki 1992 m. gegužės 11 d. Šios kompensacijos nemokamos, kai dėl tų pačių ar skirtingų apribojimų taikymo buvo atlyginta, jeigu teritorija (jos dalis), dėl kurios nustatymo atsiradusių apribojimų taikymo buvo atlyginta, sutampa su naujai nustatyta šiame įstatyme nurodyta teritorija (jos dalimi), kai šiame įstatyme nurodyta teritorija nustatoma tik dėl šio žemės savininko naudai vykdomos veiklos, kitais įstatymų numatytais atvejais. Šios dalies nuostatos netaikomos nustatant sanitarinės apsaugos zonas. 4. Jeigu iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos ūkinei ir (ar) kitokiai veiklai, dėl kurios turėjo būti nustatytos šiame įstatyme nurodytos sanitarinės apsaugos zonos, šios zonos pagal iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos galiojusį teisinį reguliavimą nustatytos, bet, į jas patekus Nekilnojamojo turto registre įregistruotiems žemės sklypams (jų dalims), neįrašytos į Nekilnojamojo turto kadastrą ir Nekilnojamojo turto registrą (išskyrus šio įstatymo 9 straipsnio 3 dalyje nurodytus atvejus), asmuo, suinteresuotas šios ūkinės ir (ar) kitokios veiklos vykdymu, šio įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje ir 9 straipsnio 2 dalyje nurodytus pranešimus ir prašymus Nekilnojamojo turto kadastro ir Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui pateikia per dvejus kalendorinius metus nuo šio įstatymo įsigaliojimo dienos (bet ne vėliau kaip iki 2022 m. gruodžio 31 d.) gavęs žemės savininko, valstybinės ar savivaldybės žemės patikėtinio sutikimus, jeigu jie nebuvo gauti, išskyrus atvejus, kai šiame įstatyme nurodytos teritorijos nustatytos tenkinant viešąjį interesą, kai žemės savininko, valstybinės ar savivaldybės žemės patikėtinio sutikimas neprivalomas. 5. Jeigu šiame įstatyme nurodytos teritorijos turi būti nustatytos dėl ūkinės ir (ar) kitokios veiklos, kuriai vykdyti iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos šių teritorijų nustatyti nereikėjo, kai ši veikla vykdoma ar jai vykdyti statybą leidžiantys dokumentai išduoti, jas nustato Vyriausybė ar Vyriausybės įgaliota institucija Vyriausybės ar Vyriausybės įgaliotos institucijos nustatyta tvarka tvirtinamais planais, žemėlapiais ir (ar) schemomis. Šioms teritorijoms nustatyti žemės savininko, valstybinės ar savivaldybės žemės patikėtinio sutikimas neprivalomas. Asmuo, suinteresuotas ūkinės ir (ar) kitokios veiklos, dėl kurios turi būti nustatytos šiame įstatyme nurodytos teritorijos, vykdymu, o kai tokio nėra, – įstatymų ar atitinkamos srities ministro (pagal jam pavestas valdymo sritis) įgaliota institucija pranešimą žymai apie šioje dalyje nurodytas nustatytas teritorijas padaryti, prašymą šias teritorijas įrašyti į Nekilnojamojo turto kadastrą ir Nekilnojamojo turto registrą arba įregistruoti į Nekilnojamojo turto registrą pateikia šio įstatymo 8 straipsnio 3 dalies 6 punkte, šio straipsnio 13 dalyje nustatyta tvarka. Žemės savininkas, valstybinės ar savivaldybės žemės patikėtinis, taip pat fizinis ar juridinis asmuo arba kita organizacija ar jų padalinai, naudojantys žemę pagal Nekilnojamojo turto registre įregistruotą sutartį, ir (ar) nustatytoje šiame įstatyme nurodytoje teritorijoje esančių Nekilnojamojo turto registre įregistruotų nekilnojamųjų daiktų savininkai ar patikėtiniai apie nustatytas šioje dalyje nurodytas teritorijas ir jose taikomas specialiąsias žemės naudojimo sąlygas, o asmenys, turintys teisę į kompensacijas, – apie teisę kreiptis į konkretų subjektą dėl šios kompensacijos sumokėjimo informuojami šio įstatymo 11 straipsnyje nustatyta tvarka. Šioje dalyje nurodytais atvejais išmokamos kompensacijos vadovaujantis šio įstatymo 13 straipsnio nuostatomis, išskyrus atvejus, kai, tenkinant viešąjį interesą, šioje dalyje nurodytos teritorijos nustatomos šioje dalyje nurodytai veiklai, dėl kurios iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos ūkinės ir (ar) kitokios veiklos apribojimai teisės aktuose ir (ar) teritorijų planavimo dokumentuose buvo nustatyti, bet nebuvo numatyta galimybė mokėti kompensacijas dėl šių apribojimų taikymo (magistralinių dujotiekių vietovės klasių teritorijos, potvynių grėsmės teritorijos, branduolinės energetikos objektų sanitarinės apsaugos zonos, pajūrio juosta). 6. Jeigu iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos žymos apie šiame įstatyme nurodytas teritorijas žemės sklypo registro įraše padarytos, bet šios teritorijos neįrašytos į Nekilnojamojo turto kadastrą ir Nekilnojamojo turto registrą, šio straipsnio 13 dalyje nurodytas dvejų kalendorinių metų terminas skaičiuojamas nuo šio įstatymo įsigaliojimo dienos. Šioje dalyje nurodytu atveju šio įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje nurodyti prašymai Nekilnojamojo turto kadastro ir Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui pateikiami kartu su nustatytų teritorijų erdviniais duomenimis gavus žemės savininko, valstybinės ar savivaldybės žemės patikėtinio sutikimus, jeigu jie nebuvo gauti (išskyrus atvejus, kai šiame įstatyme nurodytos teritorijos nustatytos tenkinant viešąjį interesą, kai žemės savininko, valstybinės ar savivaldybės žemės patikėtinio sutikimas neprivalomas). 7. Teritorijose, kuriose iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos buvo vykdoma ūkinė ir (ar) kitokia veikla, pastatyti statiniai ir (ar) išduoti statybą leidžiantys dokumentai, patenkančiose į įsigaliojus šiam įstatymui nustatytas šiame įstatyme nurodytas teritorijas, specialiosios žemės naudojimo sąlygos taikomos tik ūkinei ir (ar) kitokiai veiklai, pradėtai planuoti ir (ar) vykdyti įsigaliojus šiam įstatymui, jeigu kituose įstatymuose nenustatyta kitaip. 8. Iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos gauti žemės savininko, valstybinės ar savivaldybės žemės patikėtinio sutikimai dėl specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įrašymo į Nekilnojamojo turto kadastrą ir Nekilnojamojo turto registrą ir (ar) valstybinės žemės patikėtinio rašytiniai sutikimai tiesti susisiekimo komunikacijas, inžinerinius tinklus bei statyti jiems funkcionuoti būtinus statinius valstybinėje žemėje, kurioje nesuformuoti žemės sklypai, prilyginami šiame įstatyme nurodytiems žemės savininko, valstybinės ar savivaldybės žemės patikėtinio sutikimams. 9. Kai iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos buvo gautas žemės savininko, valstybinės ar savivaldybės žemės patikėtinio sutikimas, kuriame nebuvo aptarta informavimo apie pradedamas taikyti specialiąsias žemės naudojimo sąlygas, jų taikymo pabaigą tvarka, asmuo, suinteresuotas ūkinės ir (ar) kitokios veiklos, dėl kurios nustatytos šiame įstatyme nurodytos teritorijos, vykdymu, ar šio asmens teisių ir pareigų perėmėjas, o kai tokio nėra, – teritorijų planavimo dokumento ar žemės valdos projekto organizatorius, teikdamas Nekilnojamojo turto kadastro ir Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui pranešimą apie žymos žemės sklypo registro įraše padarymą, tą pačią dieną kitu, paštu siunčiamu, dokumentu pateikia rašytinę informaciją žemės sklypo, kuriame numatoma taikyti šias specialiąsias žemės naudojimo sąlygas ir (ar) jų nebetaikyti, savininkui, valstybinės ar savivaldybės žemės patikėtiniui jo deklaruotos gyvenamosios vietos ar buveinės adresu apie pradedamas taikyti specialiąsias žemės naudojimo sąlygas ar jų taikymo pabaigą (jeigu žemės sklypo savininko gyvenamoji vieta nežinoma, informacija apie pradedamas taikyti ir (ar) nebetaikyti specialiąsias žemės naudojimo sąlygas žemės sklypui (jo daliai) viešai paskelbiama Vyriausybės, įstatymų ar Vyriausybės įgaliotos institucijos interneto svetainėje, viename iš nacionalinių ir viename iš vietinių laikraščių, jeigu toks leidžiamas numatomos nustatyti teritorijos vietoje). Kai atitinkamų fizinių asmenų gyvenamoji vieta nežinoma, informacija apie teritorijas, nustatytas tenkinant viešąjį interesą, ir jose taikytinas specialiąsias sąlygas siunčiama į paskutinę žinomą tokio asmens gyvenamąją vietą. 10. Kai iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos buvo gautas žemės savininko sutikimas, kuriame nebuvo aptartas nuostolių atlyginimas, žemės savininkas dėl nuostolių, patiriamų dėl specialiųjų žemės naudojimo sąlygų taikymo nustatytose šiame įstatyme nurodytose teritorijose, atlyginimo turi teisę kreiptis į asmenį, suinteresuotą ūkinės ir (ar) kitokios veiklos, dėl kurios nustatytos šiame įstatyme nurodytos teritorijos, vykdymu, ar į šio asmens teisių ir pareigų perėmėją, o kai tokio nėra, – į teritorijų planavimo dokumento ar žemės valdos projekto organizatorių arba, jeigu nepavyksta susitarti, į teismą dėl nuostolių atlyginimo teismo tvarka ne vėliau kaip per vienus kalendorinius metus nuo pranešimo apie taikomas specialiąsias žemės naudojimo sąlygas išsiuntimo (jeigu nežinoma žemės sklypo savininko deklaruota gyvenamoji vieta, – nuo šio įstatymo 11 straipsnio 3 dalyje nurodyto skelbimo išspausdinimo viename iš nacionalinių laikraščių) dienos, jeigu kituose įstatymuose nenustatyta kitaip. Asmenims, praleidusiems šioje dalyje nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas. Šioje dalyje nurodytų žemės savininko patiriamų nuostolių dydis ir atlyginimo terminai nustatomi asmens, suinteresuoto ūkinės ir (ar) kitokios veiklos, dėl kurios nustatytos šiame įstatyme nurodytos teritorijos, vykdymu, ar šio asmens teisių ir pareigų perėmėjo, o kai tokio nėra, – teritorijų planavimo dokumento ar žemės valdos projekto organizatoriaus ir žemės savininko rašytiniu susitarimu. Nuostoliai nekompensuojami, kai dėl tų pačių ar skirtingų apribojimų taikymo atsiradę tokie patys nuostoliai buvo atlyginti, jeigu šiame įstatyme nurodyta teritorija (jos dalis), dėl kurios nustatymo buvo gautas žemės savininko sutikimas, kuriame nebuvo aptartas nuostolių atlyginimas, ir teritorija (jos dalis), dėl kurios nustatymo atsiradę šie nuostoliai buvo atlyginti, sutampa. Šalims nesusitarus, ginčus dėl nuostolių atlyginimo nagrinėja teismas. 11. Jeigu iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos kituose įstatymuose ar Vyriausybės nutarimuose nurodyta teritorija, kurioje turi būti taikomos specialiosios žemės naudojimo sąlygos, buvo nustatyta ir įrašyta į Nekilnojamojo turto kadastrą ir Nekilnojamojo turto registrą, o šiame įstatyme tokia teritorija nenurodyta, Nekilnojamojo turto kadastro ir Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas kitą dieną po šio įstatymo įsigaliojimo dienos žemės sklypo, patenkančio į šioje dalyje nurodytą teritoriją, registro įraše panaikina įrašus ir (ar) žymą apie šią teritoriją. 12. Prašymą (išskyrus šio įstatymo 9 straipsnio 3 dalyje ir šio straipsnio 13 dalyje nurodytus atvejus) kartu su Nekilnojamojo turto kadastro nuostatuose nurodytais dokumentais per dvejus kalendorinius metus nuo šio įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytos žymos padarymo dienos (bet ne vėliau kaip iki 2022 m. gruodžio 31 d.) Nekilnojamojo turto kadastro ir Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui pateikia asmuo, suinteresuotas ūkinės ir (ar) kitokios veiklos, dėl kurios nustatytos šiame įstatyme nurodytos teritorijos, vykdymu, o kai tokio nėra, – teritorijų planavimo dokumento ar žemės valdos projekto organizatorius (kai tokio nėra, – žemės sklypo savininkas ar valstybinės ar savivaldybės žemės patikėtinis). 13. Šio įstatymo 7 straipsnio 3 dalyje nurodytais atvejais, kai šiame įstatyme nurodytos teritorijos nustatytos tenkinant viešąjį interes …
Lietuvos Respublikos specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo Nr. XIII-2166 140 ir 141 straipsnių pakeitimo įstatymas 3 straipsnis (statute)
3 straipsnis. Įstatymo įsigaliojimas ir taikymas 1. Šis įstatymas, išskyrus 1 straipsnį, įsigalioja 2023 m. sausio 1 d. 2. Pateikus Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų…
3 straipsnis. Įstatymo įsigaliojimas ir taikymas 1. Šis įstatymas, išskyrus 1 straipsnį, įsigalioja 2023 m. sausio 1 d. 2. Pateikus Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo 142 straipsnyje išdėstyto šio įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nurodytus prašymus arba perdavus šiame įstatyme nurodytoms teritorijoms įregistruoti reikalingus duomenis iki 2024 m. gruodžio 31 d., ūkinei ir (ar) kitokiai veiklai, dėl kurios buvo nustatytos šiame įstatyme nurodytos teritorijos, Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo 143 straipsnyje išdėstyto šio įstatymo 10 straipsnio 2 dalies nuostatos netaikomos. Šiame įstatyme nurodytos teritorijos įregistruojamos Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro nuostatuose nustatyta tvarka ir terminais.
Lietuvos Respublikos specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo Nr. XIII-2166 7, 8, 51, 53, 140, 141 straipsnių, 2 ir 4 priedų pakeitimo ir 142 straipsnio pripažinimo netekusiu galios įstatymas 6 straipsnis (statute)
9. Kai iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos buvo gautas žemės savininko, valstybinės ar savivaldybės žemės patikėtinio sutikimas, kuriame nebuvo aptarta informavimo apie…
9. Kai iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos buvo gautas žemės savininko, valstybinės ar savivaldybės žemės patikėtinio sutikimas, kuriame nebuvo aptarta informavimo apie pradedamas taikyti specialiąsias žemės naudojimo sąlygas, jų taikymo pabaigą tvarka, asmuo, suinteresuotas ūkinės ir (ar) kitokios veiklos, dėl kurios nustatytos šiame įstatyme nurodytos teritorijos, vykdymu, ar šio asmens teisių ir pareigų perėmėjas, o kai tokio nėra, teritorijų planavimo dokumento ar žemės valdos projekto organizatorius, teikdamas Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui šio įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nurodytą prašymą arba šiai teritorijai įregistruoti reikalingus duomenis, tą pačią dieną kitu, paštu siunčiamu, dokumentu pateikia rašytinę informaciją žemės sklypo, kuriame numatoma taikyti šias specialiąsias žemės naudojimo sąlygas ir (ar) jų nebetaikyti, savininkui, valstybinės ar savivaldybės žemės patikėtiniui jo deklaruotos gyvenamosios vietos ar buveinės adresu apie pradedamas taikyti specialiąsias žemės naudojimo sąlygas ar jų taikymo pabaigą (jeigu žemės sklypo savininko gyvenamoji vieta nežinoma, informacija apie pradedamas taikyti ir (ar) nebetaikyti specialiąsias žemės naudojimo sąlygas žemės sklypui (jo daliai) viešai paskelbiama Vyriausybės, įstatymų ar Vyriausybės įgaliotos institucijos interneto svetainėje, viename iš nacionalinių ir viename iš vietinių laikraščių, jeigu toks leidžiamas numatomos nustatyti teritorijos vietoje). Kai atitinkamo fizinio asmens gyvenamoji vieta nežinoma, informacija apie teritorijas, nustatytas tenkinant viešąjį interesą, ir jose taikytinas specialiąsias sąlygas siunčiama į paskutinę žinomą tokio fizinio asmens gyvenamąją vietą. 10.
Analysis

⚠ Correction. The news item states too categorically that publication of the information on the municipality’s website automatically constitutes proper service from the date of publication. Article 16(5) of the Law on the Taking of Land for Public Needs in Implementing Projects of Special National Importance, referred to in the fact-checking source provided, is stricter: where service by registered letter is unsuccessful, publication must be made both in the press and on the institution’s website, and the moment of service is linked to publication in the press. It would be more accurate to state that, under paragraph 8.8 of the Šiauliai Description, the municipality provides for a deemed-service mechanism via its website, but that wording should not be equated with the service rule under Article 16(5) of the above-mentioned law. In a practical dispute, the municipality would need to prove precisely which procedure was applied and which legal provision established the moment of service.

The tax mechanism arises not from the tone of the notice, but from the interaction between the list and the rate.
If a plot included in the Šiauliai list remains on the final list, the axis of the dispute shifts from “whether the plot is unsightly” to “whether, under the Description and the tax rules, it has been classified as unused land.”

Core issue

The Šiauliai lists are not merely a signal concerning environmental maintenance; they are a precondition for the tax rate, which is subsequently transmitted to the administrator. The dispute will be resolved under points 1, 8.1, 8.2, 8.8 and 15 of the Description approved by Šiauliai City Municipal Council Decision No. T-251 of 6 June 2019, as well as points 44.3, 45, 46 and 58.3.3 of the Land Tax Administration Rules. The news item reported that the 2026 preliminary lists of unused privately owned and leased land plots had been updated in Šiauliai City Municipality. The precise question is this: whether a specific plot will, on procedurally justified grounds, be included in the final list resulting in the application of a 4 percent tax or lease rate. | Object | Consequence under the cited sources |

Unused privately owned land4 percent land tax rate on the taxable value
Unused state-owned land under lease4 percent state land lease tax rate on the land value
Application regarding non-compliance with the criteriaBy 2026-08-10
Review by the Working GroupNo later than 2026-08-15
Approval of final listsBy 2026-08-25

Legal assessment

Under point 1 of the Description, the municipal procedure regulates the preparation of two lists: privately owned plots and leased plots. Under point 8.1 of the Description, specialists identify, by 20 June of the current year, the plots meeting the characteristics set out in point 6 of the Description. Those preliminary draft lists are published on the municipality’s website only with the addresses of the land plots and remain published until 1 August. Under point 8.2 of the Description, by 30 June an information notice must be prepared for land users concerning inclusion in the preliminary list. Under point 8.8 of the Description, where the user cannot be informed by registered letter, the information is published on the municipality’s website. From the date of such publication, the information is deemed to have been duly served on the user. - The land user has the right to submit, by 2026-08-10, an application stating that the plot does not meet the criteria in point 6 of the Description.

  • The Working Group has a duty to examine such an application at a meeting under point 15 of the Description.
  • The examination must be completed no later than 2026-08-15.
  • The mayor or an authorised representative, having regard to the lists prepared by the Working Group, approves the final lists by 2026-08-25. The tax mechanism arises not from the tone of the notice, but from the interaction between the list and the rate. Under point 44.3 of the Land Tax Administration Rules, non-use means failure to maintain land so that it is suitable for use according to its established purpose, or complete non-use. The same point also covers plots classified as unused under descriptions adopted by municipal councils. Under point 45 of the Land Tax Administration Rules, where such a criterion is not recorded in the Real Estate Register, a list of plots with unique numbers must be submitted to the tax administrator. The municipality’s final list therefore becomes the practical bridge between the local identification procedure and the tax calculated by the State Tax Inspectorate. If a plot included in the Šiauliai list remains on the final list, the axis of the dispute shifts from “whether the plot is unsightly” to “whether, under the Description and the tax rules, it has been classified as unused land.” Under point 58.3.3 of the Land Tax Administration Rules, the taxable value of an unused plot is multiplied by the unused land rate set by the municipal council. The same provision permits the application of another rate only where the municipality has not set a separate rate for unused land. In the Šiauliai case, the news item refers to a separate 4 percent rate, so the more favourable rate rule in point 46 of the Land Tax Administration Rules may be relevant only where several applicable rates exist.

Consequences

In practical terms, the decisive period for the owner or user of a plot runs until 2026-08-10. By that date, an application must be submitted to the Civil Safety and Law Enforcement Division or to the eldership if the plot does not meet the criteria in point 6 of the Description. After that date, procedural initiative passes to the Working Group and to the mayor or the mayor’s authorised representative. - If the application is well-founded, the plot may be excluded from the final 2026 list.

  • If no application is submitted or non-compliance is not proven, the plot may remain on the final list.
  • If the owner or user cannot be informed by registered letter, point 8.8 of the Description permits reliance on publication on the municipality’s website as proper service.
  • If the final list is transmitted to the tax administrator, the 4 percent rate applies under the cited municipal decisions and point 58.3.3 of the Land Tax Administration Rules. This is important for owners, lessees, co-owners and purchasers of plots, because the list is linked to a specific address and subsequently to a unique number. The next procedural milestone is the 2026-08-10 deadline for applications, after which the Working Group’s review is to be awaited by 2026-08-15 and the final decision of the mayor or authorised representative by 2026-08-25.
📚 Roots — who shaped this rule and why:
📄 Original — Alfa.lt
K. Bartoševičius Appeals to the Supreme Court, Seeking to Have the Case Dismissed 🔗
The lawyer for former Seimas member Kristijonas Bartoševičius, who was sentenced to prison for sexual crimes against children, has filed a cassation appeal with the Supreme Court of Lithuania, asking it to overturn the lower courts’…
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas 382 straipsnis (statute)
382 straipsnis. Teismo, išnagrinėjusio kasacinę bylą, nutartys Teismas, išnagrinėjęs kasacinę bylą, priima vieną iš šių nutarčių: 1) atmesti kasacinį skundą; 2)…
382 straipsnis. Teismo, išnagrinėjusio kasacinę bylą, nutartys Teismas, išnagrinėjęs kasacinę bylą, priima vieną iš šių nutarčių: 1) atmesti kasacinį skundą; 2) panaikinti nuosprendį bei paskesnes teismų nutartis ir bylą nutraukti; [Punkto redakcija iki 2008-01-01] 3) panaikinti nuosprendį, jeigu jis nebuvo apskųstas apeliacine tvarka, ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme; [Punkto redakcija nuo 2008-01-01] 3) panaikinti nuosprendį ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ar nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme, jeigu bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas arba byla išnagrinėta pažeidžiant šio Kodekso 224 ir 225 straipsniuose nustatytas teismingumo taisykles; 4) panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ar nutartį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ar nutartį su pakeitimais ar be pakeitimų; 5) panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ar nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka; 6) pakeisti teismo nuosprendį ar nutartį.
Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas 25 straipsnis (statute)
25 straipsnis. Kasacinis skundas Kasacinis skundas yra skundas, paduodamas įstatymų nustatyta tvarka dėl įsiteisėjusio nuosprendžio ar nutarties.
25 straipsnis. Kasacinis skundas Kasacinis skundas yra skundas, paduodamas įstatymų nustatyta tvarka dėl įsiteisėjusio nuosprendžio ar nutarties.
Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas 368 straipsnis (statute)
368 straipsnis. Kasacinis skundas 1. Įsiteisėję teismo nuosprendis ar nutartis apskundžiami kasaciniu skundu. 2. Kasaciniame skunde turi būti nurodyta: kasacinio…
368 straipsnis. Kasacinis skundas 1. Įsiteisėję teismo nuosprendis ar nutartis apskundžiami kasaciniu skundu. 2. Kasaciniame skunde turi būti nurodyta: kasacinio teismo pavadinimas; skundžiamas teismo nuosprendis ar nutartis; teisiniai argumentai, pagrindžiantys šio Kodekso 369 straipsnyje nurodytų apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindų buvimą; kasatoriaus prašymas. Kasacinį skundą pasirašo kasatorius. 3. Kasatorius turi teisę raštu atšaukti skundą. Prokuroro paduotą skundą gali atšaukti ir aukštesnysis prokuroras. Gynėjas atšaukti savo skundą gali tik raštu suderinęs tai su nuteistuoju, išteisintuoju ar asmeniu, kuriam byla nutraukta. Suderinti nebūtina su asmeniu, kuris dėl fizinių ar psichinių trūkumų negali pats pasinaudoti teise į gynybą, ar nepilnamečiu asmeniu. Atšaukti kasacinį skundą leidžiama iki bylos nagrinėjimo teismo posėdyje pradžios. Jeigu atšaukus skundą nėra suėję šio Kodekso 370 straipsnyje nurodyti terminai, gali būti paduotas naujas kasacinis skundas.
Analysis
Cassation here is not a third reassessment of the evidence; it answers whether final convictions can legally remain in force.
The door to cassation is opened not by a request to terminate the case, but by showing that the courts erred in applying the criminal law or committed a substantial procedural violation.

Core issue

Cassation here is not a third reassessment of the evidence; it answers whether final convictions can legally remain in force.

The precise question is whether there is a ground under Article 369(1) of the Code of Criminal Procedure of the Republic of Lithuania (BPK) to quash or amend the judgments. The factual axis of the news item is narrow: the convicted person’s defence counsel asks the Supreme Court of Lithuania to quash the judgments and terminate the proceedings or remit the case for rehearing.

That request is assessed under Article 368, Article 369, Article 383 and, if the case were remitted, Article 386 of the BPK.

  • Article 368(2) of the BPK requires identification of the judgment being challenged, legal arguments, and the cassator’s request.
  • Article 369(1) of the BPK permits cassation only on grounds of improper application of the criminal law or substantial procedural violations.
  • Article 383 of the BPK provides that the cassation court quashes or amends a decision only on the grounds set out in Article 369 of the BPK.

Legal assessment

Bartoševičius’s cassation appeal formally falls within the scope of cassation only insofar as it raises questions of law rather than questions of fact.

If the appeal is based on a fresh assessment of the evidence, it would have a weak procedural basis under Article 369 of the BPK.

The door to cassation is opened not by a request to terminate the case, but by showing that the courts erred in applying the criminal law or committed a substantial procedural violation.

This is the strictest procedural boundary in this case.

IssueApplicable ProvisionPractical Significance
Admission of the appealArticle 368(2) of the BPKIt is verified whether legal arguments and a clear request have been submitted
Ground of cassationArticle 369(1) of the BPKOnly an error of law or a substantial procedural violation is assessed
Amendment or quashing of the decisionArticle 383 of the BPKThe Supreme Court of Lithuania may act only on cassation grounds
Remittal for rehearingArticle 386(1)–(2) of the BPKThe lower court would examine the case under the general procedure and would be bound by the Supreme Court’s instructions

A request to terminate the case in cassation must be linked to grounds that remove the possibility of leaving the conviction in force.

In the sources provided, the closest logic for termination is found in Article 327 of the BPK, which, in appeals, links termination to the circumstances set out in Article 3(1)(2)–(9) of the BPK or to grounds for exemption from criminal liability.

Although Article 327 of the BPK directly governs appellate proceedings, its content explains the type of circumstances that lead to termination of a case.

In cassation, however, such a conclusion must still pass through the filter of Article 369 of the BPK.

The review of case law concerning the application of Article 3 of the BPK emphasizes that, in cases of sexual assault, withdrawal of the victim’s complaint is not a ground for terminating the proceedings.

This is significant in the present situation because the charges relate to sexual offences against children, and the proceedings cannot be brought to an end solely because of a change of will.

The procedural positions of the parties are clearly distinguished under the provisions provided.

  • The convicted person and his defence counsel may maintain the cassation appeal and withdraw it before the start of the hearing under Article 368(3) of the BPK.
  • Defence counsel may withdraw his own appeal only with the written agreement of the convicted person under Article 368(3) of the BPK.
  • In written proceedings, the prosecutor must submit a response under Article 374-1(1) of the BPK.
  • Other participants in the proceedings may submit responses, challenges and applications within 20 days of receiving notice under Article 374-1(1) of the BPK.

If the Supreme Court of Lithuania were to choose written proceedings, the participants in the proceedings would not be summoned to a hearing under Article 374-1(2) of the BPK.

That would not alter the weight of the appeal, because the decision would be determined by the written legal arguments and the limits of Article 369 of the BPK.

Consequences

The first realistic scenario is non-admission of the appeal or further filtering at the admission stage.

In that event, the appellate judgment would remain in force, and the sentence of 7 years’ imprisonment and the 5-year prohibition on working with children would remain unaffected.

The second scenario is examination of the cassation case and dismissal of the appeal.

In that event, the Supreme Court of Lithuania would confirm that the cassation arguments raised do not undermine the final judgments under Article 369 of the BPK.

The third scenario is quashing or amendment of the judgment or ruling under Article 383 of the BPK.

Such an outcome is possible only if improper application of the criminal law or a substantial procedural violation is established.

The fourth scenario is remittal of the case for rehearing before the court of first instance or the appellate court.

In that event, under Article 386(2) of the BPK, the instructions of the Supreme Court of Lithuania would be binding, but the Supreme Court could not predetermine the conclusions of the future court.

  • For the victims, what matters in practical terms is whether the procedure for evidentiary and legal assessment will be reopened.
  • For the prosecutor, the mandatory response is important if the case is assigned to written proceedings.
  • For the convicted person, the most important issue is whether the appeal will pass the threshold set by Article 369 of the BPK.

Procedurally, the next expected step is a decision by the Supreme Court of Lithuania on admission of the cassation appeal; if the case is assigned to written proceedings, responses and applications will have to be submitted within 20 days of receipt of notice under Article 374-1(1) of the BPK.

📚 Roots — who shaped this rule and why:
📄 Original — Lietuvos Respublikos prokuratūra
Court Finds 26 Defendants Guilty in Prostitution and Other Crimes Case | Prosecutor General’s Office of the Republic of Lithuania 🔗
After hearing a criminal case involving charges of profiting from others’ prostitution, robbery, public order violations, causing physical pain, and other crimes against 26 people who acted as an organized group, the Vilnius City District…
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas 307 straipsnis (statute)
307 straipsnis. Pelnymasis iš kito asmens prostitucijos 1. Tas, kas turėjo pajamų iš kito asmens prostitucijos arba sąvadavo prostitucijai, baudžiamas bauda arba…
307 straipsnis. Pelnymasis iš kito asmens prostitucijos 1. Tas, kas turėjo pajamų iš kito asmens prostitucijos arba sąvadavo prostitucijai, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki penkerių metų. 2. Tas, kas organizavo prostitucijai arba gabeno asmenį šio sutikimu prostitucijai į Lietuvos Respubliką ar iš Lietuvos Respublikos, baudžiamas laisvės atėmimu iki šešerių metų. 3. Tas, kas vadovavo prostitucijai, baudžiamas laisvės atėmimu nuo vienerių iki septynerių metų. 4. Tas, kas pelnėsi iš nepilnamečio asmens prostitucijos arba organizavo ar vadovavo nepilnamečio asmens prostitucijai, arba kitaip išnaudojo nepilnametį prostitucijos tikslams, baudžiamas laisvės atėmimu nuo trejų iki dešimties metų. 5. Už šiame straipsnyje numatytas veikas atsako ir juridinis asmuo.
Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas 72 straipsnis (statute)
72 straipsnis. Turto konfiskavimas 1. Turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus…
72 straipsnis. Turto konfiskavimas 1. Turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn. 2. Konfiskuotinu turtu laikomas šio kodekso uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Šio kodekso uždraustos veikos rezultatu pripažįstamas tiesiogiai ar netiesiogiai iš jos gautas bet kokio pavidalo turtas. 3. Kaltininkui priklausantis konfiskuotinas turtas privalo būti konfiskuojamas visais atvejais. 4. Kitam fiziniam ar juridiniam asmeniui priklausantis konfiskuotinas turtas konfiskuojamas, nepaisant to, ar tas asmuo nuteistas už šio kodekso uždraustos veikos padarymą, ar ne, jeigu: 1) perleisdamas turtą kaltininkui ar kitiems asmenims, jis žinojo arba turėjo ir galėjo žinoti, kad šis turtas bus naudojamas šio kodekso uždraustai veikai daryti; 2) šis turtas jam buvo perleistas sudarius apsimestinį sandorį; 3) šis turtas jam buvo perleistas kaip kaltininko šeimos nariui ar artimajam giminaičiui; 4) šis turtas jam buvo perleistas kaip juridiniam asmeniui, kurio vadovas, valdymo organo narys arba dalyviai, valdantys ne mažiau kaip penkiasdešimt procentų juridinio asmens akcijų (pajaus, įnašų ir pan.), yra kaltininkas, jo šeimos nariai ar artimieji giminaičiai; 5) įgydamas šį turtą, jis arba juridiniame asmenyje vadovaujančias pareigas ėję ir teisę jam atstovauti, juridinio asmens vardu priimti sprendimus ar kontroliuoti juridinio asmens veiklą turėję asmenys žinojo arba turėjo ir galėjo žinoti, kad šis turtas yra šio kodekso uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. 5. Kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitų priežasčių arba šį turtą konfiskuoti būtų netikslinga, teismas iš kaltininko ar kitų šio straipsnio 4 dalyje nurodytų asmenų išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą. 6. Teismas, skirdamas turto konfiskavimą, turi nurodyti konfiskuojamus daiktus arba konfiskuojamo turto vertę pinigais. Nr. XI-1199, 2010-12-02, Žin., 2010, Nr. 145-7439 (2010-12-11)
Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas 7 straipsnis (statute)
7 straipsnis. Baudžiamoji atsakomybė už tarptautinėse sutartyse numatytus nusikaltimus Asmenys atsako pagal šį kodeksą, nesvarbu, kokia jų pilietybė ir gyvenamoji…
7 straipsnis. Baudžiamoji atsakomybė už tarptautinėse sutartyse numatytus nusikaltimus Asmenys atsako pagal šį kodeksą, nesvarbu, kokia jų pilietybė ir gyvenamoji vieta, taip pat nusikaltimo padarymo vieta bei tai, ar už padarytą veiką baudžiama pagal nusikaltimo padarymo vietos įstatymus, kai padaro nusikaltimus, atsakomybė už kuriuos numatyta tarptautinių sutarčių pagrindu: 1) nusikaltimus žmoniškumui ir karo nusikaltimus (99–1131 straipsniai); 2) prekybą žmonėmis (147 straipsnis); 3) vaiko pirkimą arba pardavimą (157 straipsnis); 4) netikrų pinigų ar vertybinių popierių gaminimą, laikymą arba realizavimą (213 straipsnis); 5) nusikalstamu būdu gauto turto legalizavimą (216 straipsnis); 6) kyšininkavimą (225 straipsnis); 7) prekybą poveikiu (226 straipsnis); 8) papirkimą (227 straipsnis); 9) piratavimą (2511 straipsnis); 10) teroristinius ir su teroristine veikla susijusius nusikaltimus (2521 straipsnio 1 ir 2 dalys); 11) neteisėtą elgesį su branduolinėmis ar radioaktyviosiomis medžiagomis arba kitais jonizuojančiosios spinduliuotės šaltiniais (256, 2561 ir 257 straipsniai); 12) nusikaltimus, susijusius su disponavimu narkotinėmis ar psichotropinėmis, nuodingosiomis ar stipriai veikiančiomis medžiagomis (260–2671 straipsniai); 13) nusikaltimus aplinkai (270, 2701, 2702, 2703, 271, 272, 274 straipsniai). Nr. X-1233, 2007-06-28, Žin., 2007, Nr. 81-3309 (2007-07-21) Nr. XI-1291, 2011-03-22, Žin., 2011, Nr. 38-1805 (2011-03-31) Nr. XI-1472, 2011-06-21, Žin., 2011, Nr. 81-3959 (2011-07-05) Nr. XI-1901, 2011-12-22, Žin., 2011, Nr. 163-7777 (2011-12-31) Nr. XII-497, 2013-07-02, Žin., 2013, Nr. 75-3768 (2013-07-13)
Analysis
Where a prostitution network earns at least EUR 456,000, confiscation becomes not an adjunct to punishment, but the legal closure of the income source.
The final practical issue now is not the direction of the investigation, but the stability of the judgment on appeal.

Core issue

The core of this case is not the fact of prostitution, but the criminalisation of income, control, and the origin of assets under Article 307 of the Criminal Code of the Republic of Lithuania.

The second issue is whether the confiscation of more than EUR 500,000 is based on the direct proceeds of a criminal offence under Article 72 of the Criminal Code, or on the broader logic of asset disproportionality under Article 72^3.

  • News fact: on 3 August 2026, Vilnius City District Court found 26 persons guilty of profiting from prostitution and other offences. Under Article 307(1) of the Criminal Code, deriving income from another person’s prostitution or acting as a procurer is punishable.

Under Article 307(2) of the Criminal Code, organising prostitution or transporting a person, with that person’s consent, for prostitution to or from Lithuania is separately punishable.

Under Article 307(3) of the Criminal Code, directing prostitution is punishable by imprisonment for a term of one to seven years.

ProvisionConductPenalty or condition
Article 307(1) CCIncome from another person’s prostitution or procuringImprisonment for up to 5 years or a more lenient penalty
Article 307(2) CCOrganisation or transportation for prostitutionImprisonment for up to 6 years
Article 307(3) CCDirecting prostitutionImprisonment from 1 to 7 years
Article 72^3(2)(2) CCAssets disproportionate to lawful incomeThe difference must exceed 250 MSLs

Legal assessment

The totality of the facts most closely corresponds to the model under Article 307(2) and (3) of the Criminal Code, because the conduct described goes beyond the mere receipt of income.

The case refers to the organisation of the search for women, their arrival, accommodation, advertisements, orders, administrators, and the collection of money.

Where persons collect 50 percent of prostitution income and allocate functions, this indicates both receipt of income and management of prostitution activities.

  • The legal structure of the charge consists of income from another person’s prostitution under Article 307(1) of the Criminal Code.
  • The organisation of persons’ arrival in Lithuania falls within the scope of Article 307(2) of the Criminal Code.
  • The appointment of administrators, acceptance of orders, and collection of money substantiate the elements of directing prostitution under Article 307(3) of the Criminal Code.
  • The fact that Lithuanian citizens acted from Spain does not remove liability, because Article 5 of the Criminal Code provides for citizens’ liability under this Code for acts committed abroad.

The asset issue is particularly significant in this case, because at least EUR 456,000 in unlawful income and confiscation exceeding EUR 500,000 are indicated.

Under Article 72(2) of the Criminal Code, confiscable property includes an instrument, means, or result of a prohibited act.

Under the same provision, the result of a prohibited act is property of any form obtained directly or indirectly from that act.

Where a prostitution network earns at least EUR 456,000, confiscation becomes not an adjunct to punishment, but the legal closure of the income source.

Article 72(3) of the Criminal Code establishes mandatory confiscation in all cases of confiscable property belonging to the offender.

If property has been transferred to other persons, Article 72(4) of the Criminal Code also permits confiscation of such property where the specified grounds exist.

Article 72^3 of the Criminal Code is relevant where the offender’s assets are assessed as disproportionate to lawful income and the 250 MSL threshold is exceeded.

In this situation, the stated amount of EUR 500,000 is sufficient to explain why a temporary restriction of ownership rights was procedurally meaningful for securing civil claims.

Consequences

In practical terms, the case is important for three groups: the convicted persons, the victims, and persons in whose names assets may have been held or transferred.

For the convicted persons, the consequences include custodial sentences, fines, confiscation, and the satisfaction of civil claims.

For the victims, the key point is that the court upheld five civil claims, and assets were restricted to secure their enforcement.

  • If the judgment is not appealed, the imposed sentences, confiscation, and upheld civil claims will proceed to enforcement.
  • If an appeal is lodged, the case will be subject to appellate review as to guilt, sentences, confiscation, and civil claims.
  • For persons to whom assets were transferred, the conditions under Article 72(4) and Article 72^3(3) of the Criminal Code are significant.

The final practical issue now is not the direction of the investigation, but the stability of the judgment on appeal.

The next point to monitor is whether appeals will be filed within the appeal period against the judgment of Vilnius City District Court dated 3 August 2026.

📚 Roots — who shaped this rule and why:
📄 Original — Vakarų ekspresas
Drunken “machinery man” stared straight ahead in the yard: luckily he wasn’t driving a tractor 🔗
A heavily intoxicated Klaipeda man got behind the wheel instead of going to sleep, only for his drunken outing to end with a crash on Mechanizacijos Street and a night in custody.
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas 2811 straipsnis (statute)
2811 straipsnis. Transporto priemonių vairavimas, kai vairuoja neblaivus asmuo 1. Tas, kas vairavo motorinę transporto priemonę, traktorių ar savaeigę mašiną arba mokė…
2811 straipsnis. Transporto priemonių vairavimas, kai vairuoja neblaivus asmuo 1. Tas, kas vairavo motorinę transporto priemonę, traktorių ar savaeigę mašiną arba mokė praktinio vairavimo būdamas neblaivus, kai jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas, arba vengė neblaivumo patikrinimo, kai jam buvo nustatyti neblaivumo požymiai, arba vartojo alkoholį po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo ir jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų. 2. Asmuo atsako ir tais atvejais, kai šio straipsnio 1 dalyje numatytos veikos yra padarytos dėl neatsargumo.
Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas 281 straipsnis (statute)
281 straipsnis. Kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimas 1. Tas, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė…
281 straipsnis. Kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimas 1. Tas, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. 2. Tas, kas vairavo kelių transporto priemonę būdamas neblaivus ar apsvaigęs nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų ir pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata arba nukentėjusiam asmeniui padaryta didelė turtinė žala, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų. 3. Tas, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo sunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki penkerių metų. 4. Tas, kas padarė šio straipsnio 3 dalyje numatytą veiką būdamas neblaivus ar apsvaigęs nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, baudžiamas laisvės atėmimu iki šešerių metų. 5. Tas, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio žuvo žmogus, baudžiamas laisvės atėmimu iki septynerių metų. 6. Tas, kas padarė šio straipsnio 5 dalyje numatytą veiką būdamas neblaivus ar apsvaigęs nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, baudžiamas laisvės atėmimu nuo trejų iki dešimties metų. 7. Asmuo atsako pagal šį straipsnį tik tais atvejais, kai šiame straipsnyje numatytos veikos yra padarytos dėl neatsargumo.
Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas 19 straipsnis (statute)
19 straipsnis. Asmens atsakomybė už nusikalstamą veiką, padarytą apsvaigus nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų 1. Asmuo…
19 straipsnis. Asmens atsakomybė už nusikalstamą veiką, padarytą apsvaigus nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų 1. Asmuo, kuris nusikalstamą veiką padarė apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, nuo baudžiamosios atsakomybės neatleidžiamas. 2. Asmuo, kuris baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą padarė būdamas prieš jo valią nugirdytas ar apsvaigintas ir dėl to ne visiškai sugebėdamas suvokti pavojingo nusikalstamos veikos pobūdžio arba valdyti savo veiksmų, atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės. 3. Asmuo, kuris šio straipsnio 2 dalyje nurodytomis sąlygomis padarė sunkų arba labai sunkų nusikaltimą, atsako pagal baudžiamąjį įstatymą, tačiau bausmė jam gali būti švelninama remiantis šio kodekso 59 straipsniu.
Analysis
The crux of this case is not the “Opel” struck in the yard, but the reading of 2.91 per mille, which in itself meets the threshold for a criminal offence.
The legal weight of this case lies in the 2.91 per mille reading, because it moves the conduct out of the sphere of an administrative traffic offence and into criminal liability.

Core issue

The crux of this case is not the “Opel” struck in the yard, but the reading of 2.91 per mille, which in itself meets the threshold for a criminal offence.

The criminal-law assessment is determined primarily under Article 2811(1) of the Criminal Code of the Republic of Lithuania, because it applies from 1.51 per mille.

The reported facts are narrow: the BMW driver, reversing in a yard, struck an “Opel”, and a blood alcohol level of 2.91 per mille was established.

The additional boundaries are set by Article 281(2) of the Criminal Code, Article 19(1) of the Criminal Code and, as regards subsequent repeat offending, Article 427(1)–(2) of the Code of Administrative Offences.

Legal assessment

Under Article 2811(1) of the Criminal Code, liability arises for a person who drove a motor vehicle while intoxicated, where a level of 1.51 per mille or more is established.

A BMW is a motor vehicle, and 2.91 per mille is almost twice the threshold for criminal liability.

ProvisionThreshold or sanction
Article 2811(1) of the Criminal Code1.51 per mille or more
Actual reading2.91 per mille
Article 2811(1) of the Criminal Codea fine, arrest, or imprisonment for up to 1 year
Article 281(2) of the Criminal Codea fine, restriction of liberty, arrest, or imprisonment for up to 3 years
Article 427(1) of the Code of Administrative OffencesEUR 1,000–1,500 for drivers; EUR 1,200–2,000 for persons without the right to drive
Article 427(2) of the Code of Administrative Offencesdeprivation of the right to drive for 3 to 5 years

For qualification under Article 2811(1) of the Criminal Code, the following elements are sufficient:

  • the person drove a motor vehicle;
  • a level of intoxication of 1.51 per mille or more was established;
  • it is not necessary to establish bodily injury or substantial property damage.

Article 281(2) of the Criminal Code would indicate a more serious legal direction only where an intoxicated driver breached road safety or vehicle operation rules and, as a result of the incident, caused non-serious bodily injury or substantial property damage.

The incident described is a “metal-only” traffic accident; therefore, on the facts provided, the core of Article 2811(1), rather than Article 281(2), of the Criminal Code is directly apparent.

The fact that the incident occurred in a yard does not eliminate liability under Article 2811(1) of the Criminal Code, because the provision links liability to driving, the vehicle, and the per mille threshold.

The legal weight of this case lies in the 2.91 per mille reading, because it moves the conduct out of the sphere of an administrative traffic offence and into criminal liability. Intoxication is not a defence here: Article 19(1) of the Criminal Code provides that a person who commits a criminal offence while intoxicated is not exempt from criminal liability.

Under Article 2811(2) of the Criminal Code, liability also remains where such conduct is committed through negligence.

This means that a dispute as to intent to drive dangerously would not negate liability if the facts of driving and the 2.91 per mille reading were confirmed. The arrest and pre-trial investigation referred to in the police report are consistent with a criminal, not merely administrative, regime.

As regards the vehicle, the cited police procedural sources concern situations in which, in cases of drunk driving, a decision is made as to whether the vehicle should be removed compulsorily.

Under those rules, the following practical steps may be possible:

  • to offer the owner the possibility of allowing a sober accompanying person who has the right to drive to drive the vehicle;
  • to offer the owner the possibility of calling another sober person who has the right to drive;
  • in certain administrative cases, to return the vehicle to the owner pending the examination of the case.

Article 427(1) of the Code of Administrative Offences is not the primary provision for this 2.91 per mille episode, because it covers the range of 0.41–1.5 per mille.

However, it will become practically significant in the future if the person has an unexpired or non-expunged conviction for drunk driving and again drives while intoxicated within the administrative range.

Consequences

The most realistic subsequent scenario is a charge under Article 2811(1) of the Criminal Code, with the risk of a fine, arrest, or imprisonment for up to one year.

If the investigation produces evidence of non-serious bodily injury or substantial property damage, the assessment could shift to Article 281(2) of the Criminal Code.

Such a change would increase the maximum term of imprisonment to three years.

For the driver, this matters because of the conviction, the type of sanction, and future repeat offending under Article 427(1) of the Code of Administrative Offences.

For the owner of the car, the practically important issue is the procedure for transferring or returning the vehicle, insofar as permitted by police procedural rules.

Procedurally, the next expected step is a decision in the pre-trial investigation: whether the suspicion and the subsequent procedural document will be based on Article 2811(1) of the Criminal Code, or whether grounds will emerge for applying Article 281(2) of the Criminal Code.

📚 Roots — who shaped this rule and why:
📄 Original — Lrytas
Prosecutor General’s Office comments on the case of a dead infant and parents who raised suspicions that shook Lithuania 🔗
Prosecutors said Friday that a pre-trial investigation was opened after assessing information from the State Child Rights Protection and Adoption Service and determining that all possible and necessary measures must be taken to gather…
Fact-check:
✅ ConfirmedBaudžiamajame kodekse nustatyta atsakomybė už piktnaudžiavimą tėvų, globėjo ar rūpintojo arba kitų teisėtų vaiko atstovų teisėmis ar pareigomis.
✅ ConfirmedNorint paimti vaikus iš šeimos, reikalingas teismo leidimas.
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas 166 straipsnis (statute)
166 straipsnis. Ikiteisminio tyrimo pradžia [Dalies redakcija iki 2007-09-01] 1. Ikiteisminis tyrimas pradedamas: 1) gavus skundą, pareiškimą ar pranešimą apie…
166 straipsnis. Ikiteisminio tyrimo pradžia [Dalies redakcija iki 2007-09-01] 1. Ikiteisminis tyrimas pradedamas: 1) gavus skundą, pareiškimą ar pranešimą apie nusikalstamą veiką; 2) jei prokuroras ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas patys nustato nusikalstamos veikos požymius ir surašo tarnybinį pranešimą. [Dalies redakcija nuo 2007-09-01] 1. Ikiteisminis tyrimas pradedamas: 1) gavus skundą, pareiškimą ar pranešimą apie nusikalstamą veiką; 2) prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui patiems nustačius nusikalstamos veikos požymius. 2. Šio Kodekso nustatytais atvejais ikiteisminis tyrimas pradedamas tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo skundas. [Dalies redakcija iki 2007-09-01] 3. Sprendimą pradėti ikiteisminį tyrimą priima prokuroras, ikiteisminio tyrimo įstaigos vadovas ar šio įgaliotas asmuo ant pareiškimo, pranešimo ar skundo apie nusikalstamą veiką užrašydami rezoliuciją. Kiekvienas ikiteisminio tyrimo pradžios atvejis užregistruojamas nustatyta tvarka. [Dalies redakcija nuo 2007-09-01] 3. Kiekvienas ikiteisminio tyrimo pradžios atvejis užregistruojamas Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro nustatyta tvarka. 4. Apie pradėtą ikiteisminį tyrimą pranešama skundą, pareiškimą arba pranešimą padavusiam asmeniui.
Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas 167 straipsnis (statute)
167 straipsnis. Ikiteisminio tyrimo pradžia tik pagal nukentėjusiojo skundą ar jo teisėto atstovo pareiškimą, ar prokuroro reikalavimą 1. Dėl nusikalstamų veikų…
167 straipsnis. Ikiteisminio tyrimo pradžia tik pagal nukentėjusiojo skundą ar jo teisėto atstovo pareiškimą, ar prokuroro reikalavimą 1. Dėl nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 139 straipsnio 1 dalyje, 140 straipsnio 1 dalyje, 145, 148, 1481 straipsniuose, 149 straipsnio 1 dalyje, 150 straipsnio 1 dalyje, 151 straipsnio 1 dalyje, 152, 154, 165, 168 straipsniuose, 178 straipsnio 1 ir 5 dalyse, 179 straipsnio 1 ir 3 dalyse, 182 straipsnio 1 ir 4 dalyse, 183 straipsnio 1 ir 4 dalyse, 184 straipsnio 1 ir 4 dalyse, 187 straipsnio 1 ir 3 dalyse, 188 straipsnyje, 294 straipsnio 1 dalyje, 313 straipsnyje, ikiteisminis tyrimas pradedamas tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas. Šiais atvejais procesas vyksta bendra tvarka. 2. Jeigu šio straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos turi visuomeninę reikšmę ar jomis padaryta žala asmeniui, kuris dėl svarbių priežasčių negali ginti teisėtų savo interesų, ir nėra nukentėjusiojo skundo ar jo teisėto atstovo pareiškimo, ikiteisminis tyrimas dėl šių veikų privalo būti pradėtas prokuroro reikalavimu. 3. Jeigu Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalyje, 145, 148, 1481 straipsniuose, 149 straipsnio 1 dalyje, 150 straipsnio 1 dalyje, 151 straipsnio 1 dalyje, 165 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos turi smurto artimoje aplinkoje požymių, ikiteisminis tyrimas pradedamas, nesvarbu, ar yra nukentėjusiojo skundas arba jo teisėto atstovo pareiškimas, ar nėra. Šiais atvejais ikiteisminis tyrimas pradedamas ir procesas vyksta bendra tvarka. 4. Jeigu ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, kad įtariamojo veikoje yra ir tokios nusikalstamos veikos, dėl kurios tyrimas daromas tik pagal nukentėjusiojo skundą ar jo teisėto atstovo pareiškimą, ar prokuroro reikalavimą, požymių, tai ikiteisminis tyrimas dėl tos veikos daromas tik gavus atitinkamą skundą, pareiškimą ar reikalavimą.
Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas 171 straipsnis#2 (statute)
171 straipsnis. Ikiteisminio tyrimo įstaigų pareigūnų veiksmai pradedant ikiteisminį tyrimą 1. Jeigu skundą, pareiškimą ar pranešimą apie nusikalstamą veiką gauna…
171 straipsnis. Ikiteisminio tyrimo įstaigų pareigūnų veiksmai pradedant ikiteisminį tyrimą 1. Jeigu skundą, pareiškimą ar pranešimą apie nusikalstamą veiką gauna ikiteisminio tyrimo įstaiga arba jeigu ikiteisminio tyrimo įstaiga pati nustato nusikalstamos veikos požymius, ikiteisminio tyrimo įstaigos pareigūnas tuoj pat pradeda ikiteisminį tyrimą ir kartu apie tai praneša prokurorui. 2. Gavęs ikiteisminio tyrimo įstaigos pareigūno pranešimą, prokuroras sprendžia, kas turi atlikti tyrimą. Prokuroras gali nuspręsti: 1) pats atlikti visą ikiteisminį tyrimą ar atskirus jo veiksmus; 2) pavesti atlikti ikiteisminio tyrimo veiksmus ikiteisminio tyrimo įstaigai, kuri praneša prokurorui apie pradėtą ikiteisminį tyrimą; 3) pavesti atlikti ikiteisminio tyrimo veiksmus kitai ikiteisminio tyrimo įstaigai. 3. Prokuroras turi teisę sudaryti tyrimo grupę iš kelių skirtingų ikiteisminio tyrimo įstaigų pareigūnų.
Analysis
In this case, time is not a background circumstance: every hour of delay is legally relevant both to causation and to the form of the parents’ culpability.
The legal dispute here is not about the parents’ views or parenting model, but about the threshold of omission at which the duty to care for a child becomes a matter of criminal liability.

Core issue

The legal dispute here is not about the parents’ views or parenting model, but about the threshold of omission at which the duty to care for a child becomes a matter of criminal liability. The decisive question is whether the delay in seeking medical assistance created or aggravated a life-threatening condition, and whether the parents could and should have foreseen this under Articles 16, 132 and 144 of the Criminal Code of the Republic of Lithuania.

The procedural scope of the news item is narrow: the police decision of 15 July 2026 refusing to open a pre-trial investigation has been annulled. The axis of legal classification in the investigation may lie at the intersection of three offences: negligent homicide, leaving a person without assistance, and abuse of parental duties.

ProvisionCore conductMaximum stated penalty
Article 132(1) CCcausing death by negligenceimprisonment for up to 4 years
Article 144 CCfailure to provide assistance where life is endangeredimprisonment for up to 2 years
Article 158 CCleaving a young child without necessary care with the intention of abandoning the childimprisonment for up to 2 years
Article 163 CCabuse of parental duties through cruel treatment of a childimprisonment for up to 5 years

Legal assessment

Under Article 31(2) of the Law on the Fundamentals of Protection of the Rights of the Child, parents must properly care for the child and create conditions for the child’s growth and development. Under Article 31(3)(1), this duty includes caring for the child’s health and ensuring a safe environment.

  • In this situation, the parents’ duty is assessed not in the abstract, but by reference to the specific danger to the infant’s health.
  • If the danger was recognisable, the omission may be assessed through the concept of criminal negligence defined in Article 16(3) CC.
  • If the parents foresaw the risk of consequences but recklessly expected to avoid them, the framework of criminal recklessness under Article 16(2) CC applies.

A delay in seeking medical assistance becomes an issue under Article 132(1) CC only where a causal link is established between the omission and the infant’s death. If the link to the death is insufficient, but there was a life-threatening condition and a real possibility of providing assistance, the conduct may remain within the scope of Article 144 CC. In this case, time is not a background circumstance: every hour of delay is legally relevant both to causation and to the form of the parents’ culpability.

Article 158 CC requires a special element: the young child must have been left without necessary care with the intention of abandoning the child. A mere delay in seeking assistance does not, in itself, demonstrate that purpose, so this provision applies only if evidence is found of such a deliberate refusal to care for the child. Article 163 CC is broader, as it covers abuse of parental duties, prolonged leaving without care, or similarly cruel treatment.

Procedurally, the prosecutor’s decision is consistent with paragraph 149 of the Prosecutor General’s recommendations, because where there are indications of negligent homicide or leaving a person without assistance, an investigation is opened under the relevant article of the Criminal Code. The same paragraph provides for summoning a forensic medical expert and conducting an external examination of the body. Paragraph 151 directs clarification of where, when and in what circumstances the person died, whether the person was ill, where the person received treatment, and what medicines were used.

The statement by the child rights protection authority is not evidence of guilt, but it is a procedural signal to law enforcement. Under Article 56(2) of the Law on the Fundamentals of Protection of the Rights of the Child, a child and other persons may apply to the child rights protection authority or a law enforcement authority, which must take the measures prescribed by law. Under Article 56(3), where abuse of parental authority gives rise to a real threat to the child’s health or life, the child is removed from the parents immediately.

Consequences

Realistically, the investigation will first turn on the medical timeline: when dangerous symptoms appeared, when the parents noticed them, and when assistance became necessary. That timeline will determine whether the case moves toward Article 132(1) CC, Article 144 CC, or remains within child protection measures.

  • For the parents, the most important practical issue is whether the investigation establishes a duty of foresight under Article 16 CC.
  • For the child rights authority, the key issue is to substantiate whether the other children faced a real threat under Article 56(3).
  • For the prosecutor, the key issue is to select the legal classification based on the factual link between the delay and the death.

If expert evidence confirms that timely medical assistance could have changed the outcome, the significance of Article 132(1) CC will increase. If only a life-threatening condition and failure to fulfil the duty to assist are confirmed, but not a causal link to the death, the Article 144 CC classification will become stronger. If a broader, long-term pattern of neglect or cruel treatment is established, the prosecutor will have grounds to assess Article 163 CC.

The removal of the six children will operate under a separate protective logic, because Article 56(3) permits immediate action where there is a real threat to health or life. The next point to monitor is the procedural steps in the pre-trial investigation: the forensic medical conclusion, interviews, and the prosecutor’s decision on the classification of the suspicions under a specific article of the Criminal Code.

📚 Roots — who shaped this rule and why:

According to the documents provided, the only matter essentially connected with the topic is the proposal to criminalise public threats to kill or seriously injure, calls to commit such acts, or incitement to violence through the media; the initiator is not identified in the excerpt provided. The objective was to close a gap in criminal liability and ensure that particularly dangerous public calls for violence do not go unpunished. The principal argument was that the existing regulatory framework did not sufficiently prevent such conduct, especially where it is disseminated to the general public; the content of the other documents provided mainly concerns the transposition of EU directives and is not relevant to this topic.

📄 Original — Statybunaujienos.lt
Statybunaujienos.lt - Maišiagala Hillfort to Be Revived: Funding Agreement Signed, Work to Begin in 2027 🔗
Maišiagala Hillfort, also known as Bona’s Castle and one of the most important cultural heritage sites in the Vilnius district, will be adapted in the coming years for safer and more convenient visitor access. The Vilnius District…
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas 27 straipsnis (statute)
27 straipsnis. Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos finansavimas 1. Valstybinės nekilnojamojo kultūros paveldo apskaitos, paveldotvarkos ir kontrolės programos…
27 straipsnis. Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos finansavimas 1. Valstybinės nekilnojamojo kultūros paveldo apskaitos, paveldotvarkos ir kontrolės programos finansuojamos iš valstybės biudžeto lėšų. 2. Nekilnojamosios kultūros vertybės atskleidžiamos ir objektai skelbiami saugomais valstybės ir savivaldybių biudžetų paveldosaugai skirtomis lėšomis. Tokios vertybės atskleidimą turi teisę savo lėšomis atlikti religinės bendruomenės, bendrijos ir centrai, taip pat paveldosaugos visuomeninės organizacijos. 3. Saugomo objekto priežiūros darbai atliekami valdytojų lėšomis, tvarkybos darbai – valdytojų lėšomis, jei yra galimybių - iš dalies valstybės ar savivaldybių biudžetų lėšomis, skirtomis paveldotvarkai, tarptautinių fondų ir programų ar kitų finansavimo šaltinių lėšomis. Valdytojams taikomos įstatymų nustatytos mokesčių lengvatos. 4. Kultūros ministras tvirtina iš valstybės biudžeto lėšų, o savivaldybių tarybos tvirtina iš savivaldybių biudžetų lėšų finansuojamas nekilnojamojo kultūros paveldo pažinimo sklaidos ir atgaivinimo programas, taip pat tokių projektų rėmimo biudžetų lėšomis tvarką. 5. Nekilnojamųjų kultūros vertybių tyrimai, avarijos grėsmės pašalinimo, apsaugos techninių priemonių įrengimo ir kiti neatidėliotini saugojimo darbai gali būti finansuojami iš paveldotvarkai skirtų lėšų. Tokių darbų sąrašą ir jų finansavimo prioritetus tvirtina kultūros ministras. Savivaldybių lėšų skyrimo tvarkybos darbams tvarką nustato savivaldybių tarybos.
Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas 23 straipsnis (statute)
23 straipsnis. Kultūros paveldo objektų tvarkyba 1. Kultūros paveldo objekto tvarkyba atliekama: 1) pagal tokiam objektui nustatytus paveldosaugos reikalavimus; 2)…
23 straipsnis. Kultūros paveldo objektų tvarkyba 1. Kultūros paveldo objekto tvarkyba atliekama: 1) pagal tokiam objektui nustatytus paveldosaugos reikalavimus; 2) pagal kultūros paveldo statinio tvarkomųjų statybos darbų reglamentus (statybos techninius reglamentus), patvirtintus aplinkos ir kultūros ministrų; 3) pagal kultūros ministro patvirtintus paveldo tvarkybos reglamentus, nustatančius reikalavimus konkretiems tvarkybos darbams. 2. Tvarkybos projektas rengiamas remiantis Kultūros vertybių registro duomenimis, prieš projektavimą būtinų atlikti tyrimų išvadomis ir įvertinant planuojamos ūkinės veiklos poveikį aplinkai, kai tai atliekama Planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymo nustatytais atvejais. Tyrimų, atliekamų prieš projektavimą ir reikalingų įvertinti poveikį aplinkai, privalomumą ir apimtį nustato paveldo tvarkybos reglamentai. 3. Tvarkybos metu aptikus naujų vertingųjų savybių, darbai sustabdomi šio įstatymo 9 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka. Aptiktoms vertingosioms savybėms atskleisti atliekami papildomi tyrimai. Remiantis jų išvadomis, gali būti reikalaujama atlikti papildomus kultūros paveldo objekto tvarkybos darbus. 4. Stichinių nelaimių ar žmonių sunaikinti kultūros paveldo objektai išimtiniais atvejais, nesukeliant grėsmės turinčioms vertingųjų savybių išlikusioms jų liekanoms, dalims ar elementams, gali būti atkuriami, jei: 1) atkūrimo galimybė pagrįsta išsamiais istorinių šaltinių ir fizinių tyrimų duomenimis, kad būtų išvengta spėjimų; 2) objektas turi ypatingą meninę ar simbolinę reikšmę, yra itin svarbus tautinei savimonei ir kultūros paveldui puoselėti ir dera prie kraštovaizdžio; 3) atkūrimui pritaria valstybės ir savivaldybių institucijos ir visuomenė. 5. Kultūros paveldo objektą draudžiama perkelti, išskyrus atvejus, kai jį reikia perkelti siekiant išsaugoti. Objektą išardant, pervežant ir vėl pastatant tinkamoje vietoje, turi būti imamasi visų būtinų atsargos priemonių. 6. Parengti tvarkomųjų paveldosaugos darbų projektus, atlikti tvarkomuosius paveldosaugos darbus, paveldosaugos (specialiąją) ekspertizę, vadovauti tokiems darbams turi teisę kultūros ministro patvirtinta tvarka atestuotas specialistas. Kai kuriuos darbus gali atlikti neatestuoti pagalbininkai, prižiūrimi atestuoto specialisto, atsakančio už tokius darbus. Teisę fiziniams ir juridiniams asmenims būti tokios veiklos rangovais ar paslaugų teikėjais nustato šis ir kiti įstatymai. 7. Vadovauti kultūros paveldo statinių tvarkomųjų statybos darbų projektams, tokiems darbams, projekto vykdymo priežiūrai, tokio statinio projekto ekspertizei, statinio statybos techninei priežiūrai turi teisę aplinkos ir kultūros ministrų patvirtinta tvarka atestuotas darbų vadovas, jei jis turi verslo liudijimą arba dirba įmonėje, kuri yra atestuota aplinkos ir kultūros ministrų patvirtinta tvarka. 8. Kultūros paveldo statinio projektavimo sąlygos tvarkomiesiems statybos darbams (laikinieji apsaugos reglamentai) ir leidimai juos atlikti išduodami Statybos įstatymo nustatyta tvarka. Iki leidimo išdavimo ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo projekto pateikimo dienos kultūros ministro patvirtinta tvarka turi būti atlikta šių darbų projekto paveldosaugos (specialioji) ekspertizė ir statinio projekto ekspertizė - aplinkos ir kultūros ministrų patvirtintais atvejais ir tvarka. Projektas turi būti pataisytas pagal šių ekspertizių aktų privalomas pastabas prieš išduodant leidimus darbams. Leidimas atlikti kultūros paveldo statinio tvarkomuosius statybos darbus išduodamas, jei Nuolatinės statybos komisijos protokolą, rekomenduojantį išduoti šį leidimą, pasirašo Departamento atstovas ir savivaldybės paveldosaugos padalinio atstovas. 9. Kultūros ministro patvirtintais atvejais ir tvarka iki leidimo atlikti tvarkomuosius paveldosaugos darbus išdavimo turi būti atlikta šių darbų projekto paveldosaugos (specialioji) ekspertizė. Projektas turi būti pataisytas pagal šios ekspertizės akto privalomas pastabas. Tvarkomųjų paveldosaugos darbų projektavimo sąlygos (laikinieji apsaugos reglamentai) ir leidimai atlikti darbus išduodami kultūros ministro patvirtinta tvarka. Leidimai išduodami ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo projekto ar pataisyto projekto pateikimo dienos. 10. Kultūros paveldo objekte atliekamų tvarkybos darbų projekto vykdymo eigą ir kokybę kontroliuoja valdytojas, Departamentas ir savivaldybės paveldosaugos padalinys. Šio padalinio valstybės tarnautojai ir įgalioti specialistai bei kituose įstatymuose nurodyti valstybės tarnautojai ir specialistai (specialiosios autorinės priežiūros vadovai), nustatę, kad darbų metu buvo pažeisti paveldosaugos reikalavimai ar kad dėl projekto klaidų iškilo vertingųjų savybių praradimo ar sužalojimo grėsmė, apie tai privalo pranešti Departamentui ir sustabdyti žalojančius ar keliančius grėsmę darbus. Toks sustabdymas galioja 2 darbo dienas, jeigu Departamentas nepriima jį patvirtinančio sprendimo, nurodančio sustabdyti darbus, kol bus pašalinti paveldosaugos reikalavimų pažeidimai, iškilusi grėsmė ar iki teismo sprendimo. 11. Ne vėliau kaip prieš 15 dienų iki prašymo pateikimo gauti leidimą atlikti darbus savivaldybės paveldosaugos padaliniui turi būti pateikiami visi saugomo kultūros paveldo objekto ar objekto, kuriam pradėta skelbimo saugomu procedūra, tvarkybos darbų projektai ar visi projektai, kurių įgyvendinimas paveiktų tokio objekto aplinką. Šis padalinys, jeigu to reikia vertingosioms savybėms išsaugoti, suderinęs sprendimą su Departamentu, turi teisę pareikalauti, kad iki leidimo išdavimo projektas būtų pataisytas ar papildytas. 12. Kultūros paveldo objektų tvarkybos darbų priėmimo tvarką tvirtina kultūros ministras, išskyrus kultūros paveldo statinių tvarkomuosius statybos ir želdynų tvarkymo darbus, kurių priėmimo tvarką tvirtina aplinkos ir kultūros ministrai. PENKTASIS SKIRSNIS NEKILNOJAMOJO KULTŪROS PAVELDO PAŽINIMAS, PAŽINIMO SKLAIDA, ATGAIVINIMAS
Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas 4 straipsnis (statute)
4 straipsnis. Valstybinė paminklosaugos komisija Valstybinė paminklosaugos komisija yra Lietuvos Respublikos Seimui atskaitinga kultūros vertybių apsaugos valstybinę…
4 straipsnis. Valstybinė paminklosaugos komisija Valstybinė paminklosaugos komisija yra Lietuvos Respublikos Seimui atskaitinga kultūros vertybių apsaugos valstybinę politiką formuojanti ir šios politikos įgyvendinimą kontroliuojanti institucija. Ji yra Lietuvos Respublikos Seimo, Respublikos Prezidento ir Vyriausybės ekspertas kultūros vertybių apsaugos valstybinės politikos klausimais. Valstybinė paminklosaugos komisija vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo įstatymu ir kitais įstatymais. Valstybinė paminklosaugos komisija yra juridinis asmuo ir veikia pagal Lietuvos Respublikos Seimo patvirtintus nuostatus. Valstybinę paminklosaugos komisiją sudaro 12 narių: 2 narius skiria ir atšaukia Respublikos Prezidentas, 4 narius - Lietuvos Respublikos Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto teikimu Seimo Pirmininkas, 4 narius - kultūros ministro teikimu Ministras Pirmininkas, 2 narius renka ir atšaukia įstatymų nustatyta tvarka įregistruotos visuomeninės organizacijos, kurių pagrindinė veikla susijusi su nekilnojamųjų kultūros vertybių paieška, saugojimu ir propagavimu. Valstybinės paminklosaugos komisijos narių įgaliojimų terminas - ketveri metai. Valstybės ir savivaldybių kultūros vertybių apsaugos valdymo institucijų ir kultūros vertybių apsaugos biudžetinių įstaigų vadovai, pavaduotojai ar jų įgalioti asmenys turi teisę dalyvauti ir pasisakyti Valstybinės paminklosaugos komisijos posėdžiuose. Valstybinei paminklosaugos komisijai vadovauja pirmininkas, kurį šios komisijos ir Lietuvos Respublikos Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto teikimu skiria ir keičia Seimo Pirmininkas. Komisijos pirmininkas skiriamas dvejiems metams iš komisijos narių. Pareiginį atlyginimą Komisijos pirmininkui nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Pradėjus įgyvendinti Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo nustatytą darbo apmokėjimo sistemą, Valstybinės paminklosaugos komisijos pirmininkui taikomos minėtu įstatymu nustatytos darbo apmokėjimo sąlygos. Valstybinė paminklosaugos komisija turi sekretoriatą ir kontrolės tarnybą. Sekretoriato ir kontrolės tarnybos veikla organizuojama pagal nuostatus, kuriuos tvirtina Valstybinės paminklosaugos komisijos pirmininkas. Valstybinės paminklosaugos komisijos funkcijos yra: 1) formuoti kultūros vertybių apsaugos valstybinę politiką ir strategiją; 2) vertinti kultūros vertybių apsaugos politiką ir strategiją įgyvendinančias programas; 3) vertinti biudžeto lėšų, skirtų kultūros vertybių apsaugai, panaudojimą; 4) aprobuoti siūlymus kultūros vertybes paskelbti kultūros paminklais ir kultūros paminklus išbraukti iš kultūros vertybių registrų; 5) išklausyti metines kultūros vertybių apsaugos valstybės valdymo institucijų ataskaitas; 6) vertinti kultūros vertybių apsaugos valstybės valdymo institucijų veiklą; 7) informuoti Lietuvos Respublikos Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetą apie kultūros vertybių apsaugos valstybinės politikos vykdymo problemas; 8) atlikti kitas įstatymų nustatytas funkcijas. Valstybinė paminklosaugos komisija turi teisę: 1) kontroliuoti, kaip kultūros vertybių apsaugos valstybės valdymo institucijos vykdo kultūros vertybių apsaugos valstybinę politiką; 2) gauti iš Lietuvos Respublikos Vyriausybės, ministerijų, kitų valstybės valdymo institucijų ir savivaldybių informaciją, paaiškinimus, sprendimus bei jų oficialius projektus ir kitokius dokumentus, susijusius su kultūros vertybių apsauga; 3) sudaryti komisijas kultūros vertybių apsaugos problemoms nagrinėti; 4) informuoti visuomenę apie kultūros vertybių apsaugos problemas; 5) bendradarbiauti su atitinkamomis kitų valstybių institucijomis ir tarptautinėmis organizacijomis. Valstybinės paminklosaugos komisijos kontrolės tarnyba taip pat turi teisę: 1) įspėti kultūros vertybių savininkus ir valdytojus, kad būtų pašalinti kultūros vertybių apsaugos įstatymų pažeidimai ir apie šiuos pažeidimus per 3 dienas pranešti atitinkamai kultūros vertybių apsaugos valstybės valdymo institucijai; 2) surašyti administracinius teisės pažeidimų protokolus dėl kultūros vertybių saugojimo pažeidimų ir per 3 dienas pasiųsti juos į atitinkamą kultūros vertybių apsaugos valstybės valdymo instituciją. Valstybinės paminklosaugos komisijos sprendimai skelbiami "Valstybės žiniose". Valstybinė paminklosaugos komisija kasmet pateikia ataskaitą Lietuvos Respublikos Seimui.
Analysis
At Maišiagala Hillfort, a new path is lawful only insofar as it manages visitor flows and does not rewrite the logic of the protected territory.
The financing agreement does not, of itself, confer the right to commence physical works if appropriate design and heritage-protection solutions are absent.

Core issue

The Maišiagala project is not merely an infrastructure procurement: its legality will depend on whether visitor convenience alters the regime applicable to the protected value.

The precise question is how to reconcile adaptation for public access with the duty to preserve the hillfort territory and its valuable properties.

The issue is relevant because, on 23 July 2026, the financing agreement for the project “Adaptation of Maišiagala Hillfort for Visitors” was signed. The decision will be based on the following provisions:

  • Article 1 of the Law of the Republic of Lithuania on the Protection of Immovable Cultural Heritage, which links heritage with preservation, cognition and use.
  • Article 4 of the Law of the Republic of Lithuania on the Protection of Immovable Cultural Heritage, because protection includes management works, use, cognition and revitalisation.
  • Articles 11, 22, 23 and 27 of the Law of the Republic of Lithuania on the Protection of Immovable Cultural Heritage, which establish the limits applicable to territory, planning, works and financing.
  • Articles 5 and 6 of the Law of the Republic of Lithuania on the Protection of Immovable Cultural Heritage, which allocate competence between the system of the Ministry of Culture and the municipality.

Legal assessment

In a local legal source, the Maišiagala object is identified as “Maišiagala Hillfort with its outer settlement and settlement” and linked to codes 24178, 5666 and 24179.

Under Article 11(1) of the Law on the Protection of Immovable Cultural Heritage, the object is protected together with the territory inseparable from it.

Accordingly, stairs, paths, a viewing platform, lighting, a footbridge and rest areas must be assessed not as neutral improvements, but as activity within a protected territory.

At Maišiagala Hillfort, a new path is lawful only insofar as it manages visitor flows and does not rewrite the logic of the protected territory. Under Article 22(1) of the Law on the Protection of Immovable Cultural Heritage, activity must comply with territorial planning documents, protection regulations and heritage protection requirements.

Under Article 22(2), the territories and protection zones of cultural heritage objects are managed in accordance with standard or individual protection regulations.

This means that the project financing agreement does not, of itself, confer the right to commence physical works if appropriate design and heritage-protection solutions are absent.

Under Article 23 of the Law on the Protection of Immovable Cultural Heritage, works are selected on the basis of the protection regulation, necessary research, indicators of cultural value and protection requirements. The obligations of the parties in this situation are clear:

  • The Vilnius District Municipality Administration must organise design and works in accordance with heritage protection requirements.
  • Under Article 6(3), the municipal heritage protection unit inspects condition, collects information and provides it to the Department.
  • Under Article 6(3)(5), the same unit may issue mandatory requirements to managers.
  • The Department and institutions authorised by the Minister of Culture operate within the state administration system under Article 5(2) and 5(4).

The legality of financing derives from Article 27(3) of the Law on the Protection of Immovable Cultural Heritage.

It permits management works to be financed from managers’ funds, partly from the state or municipal budgets, international funds and other sources.

Article 27(4) also provides for programmes for the dissemination of cognition and revitalisation, approved by municipal councils, and the procedure for supporting them.

The 2020 activity report of the State Cultural Heritage Commission confirms the practical trend: municipalities are increasingly financing maintenance works for hillforts.

Amount or TermMeaning
Total project valueEUR 724,039.68
European Union fundsEUR 350,000
Co-financing fundsEUR 245,000
Municipal budget shareEUR 129,039.68
Completion of design2026
Commencement of works2027
End of project implementation31 January 2028

Consequences

Realistically, the project may proceed if the design documents demonstrate that the infrastructure protects, rather than damages, the valuable properties.

A second scenario is that the solutions will be narrowed if the paths, access routes or footbridge do not comply with the protection regulation and the territorial regime.

A third scenario is that heritage protection authorities will require additional research or amendments under Article 23 of the Law on the Protection of Immovable Cultural Heritage. In practical terms, this matters for three groups:

  • the municipality, because the financing agreement becomes a timetable for implementation and responsibility;
  • contractors and designers, because works may be carried out only by duly certified specialists;
  • visitors, because the objective of public cognition under Article 4(2)(2) does not remove the limits of protection.

The next monitoring point is the completion of design works in 2026; thereafter, coordinated design solutions and the documents for the commencement of works in 2027 should be awaited.

📚 Roots — who shaped this rule and why:
📄 Original — Teismai.lt
2026.07.31 :: The Supreme Administrative Court of Lithuania overturned the ruling approving the settlement agreement between UAB “Tete-a-tete” kazino and the Gaming Control Authority 🔗
2026.07.31 The Supreme Administrative Court of Lithuania overturned the ruling approving the settlement agreement between UAB “Tete-a-tete” kazino and the Gaming Control Authority. Right to end a case by settlement agreement: the rights…
Fact-check:
✅ ConfirmedAdministracinių bylų teisenos įstatymas suteikia ginčo šalims teisę bylą baigti taikos sutartimi bet kurioje proceso stadijoje, tačiau ši teisė nėra absoliuta.
🟡 IncompleteTeismas gali patvirtinti taikos sutartį tik įsitikinęs, kad ji neprieštarauja imperatyvioms teisės normoms, viešajam interesui ir nepažeidžia trečiųjų suinteresuotų asmenų teisių.
⚪ UnverifiedKai administracinėje byloje dalyvauja trečiasis suinteresuotas asmuo, teismas privalo aktyviai išsiaiškinti, ar taikos sutartis neturės įtakos jo teisėms ar teisėtiems interesams.
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos ikiteisminio administracinių ginčų nagrinėjimo tvarkos įstatymo Nr. VIII-1031 pakeitimo įstatymas 17 straipsnis (statute)
Taikos sutartis turi neprieštarauti imperatyvioms įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatoms, viešajam interesui, nepažeisti trečiųjų suinteresuotų asmenų teisių ir (ar)…
Taikos sutartis turi neprieštarauti imperatyvioms įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatoms, viešajam interesui, nepažeisti trečiųjų suinteresuotų asmenų teisių ir (ar) teisėtų interesų. Taikos sutarties dalykas turi būti to paties pobūdžio, kaip ir skunde (prašyme) nurodyti reikalavimai. Taikos sutartimi gali būti išspręstas visas ginčas ar jo dalis (atskiri reikalavimai). 5. Jeigu taikos sutartis atitinka šio straipsnio 4 dalyje nustatytas sąlygas, administracinių ginčų komisija sprendimu taikos sutartį patvirtina ir bylą nutraukia. Šiame sprendime turi būti nurodytos tvirtinamos taikos sutarties sąlygos. Prieš tvirtindama taikos sutartį, administracinių ginčų komisija išaiškina ginčo šalims šių procesinių veiksmų pasekmes. Taikos sutartis pridedama prie bylos. Jeigu taikos sutartis neatitinka šio straipsnio 4 dalyje nustatytų sąlygų, administracinių ginčų komisija taikos sutarties netvirtina ir ginčą išsprendžia iš esmės. 6. Neteisminės mediacijos metu ginčo šalims pasiekus taikų susitarimą ir sudarius taikos sutartį, šią sutartį šio straipsnio 5 dalyje nustatyta tvarka tvirtina administracinių ginčų komisija. 7. Jeigu ginčo šalys taikos sutartį sudaro ir pateikia ją administracinių ginčų komisijai po sprendimo, priimto išnagrinėjus skundą (prašymą), priėmimo, administracinių ginčų komisija, patvirtinusi taikos sutartį, nauju sprendimu panaikina priimtą sprendimą ir bylą nutraukia. Kol sprendžiamas taikos sutarties tvirtinimo klausimas, šio įstatymo 22 straipsnyje nurodyto termino eiga sustabdoma. 18 straipsnis. Administracinių ginčų komisijos posėdžio eigos fiksavimas 1. Administracinių ginčų komisijos posėdžio eigai fiksuoti daromas garso įrašas arba rašomas posėdžio protokolas. Sprendimą dėl posėdžių eigos fiksavimo būdo priima administracinių ginčų komisija.
Lietuvos Respublikos ikiteisminio administracinių ginčų nagrinėjimo tvarkos įstatymas 17 straipsnis (statute)
17 straipsnis. Taikos sutarties sudarymas 1. Ginčo šalys gali baigti bylą taikos sutartimi, jeigu ją sudaryti galima atsižvelgiant į ginčo pobūdį. 2. Administracinių…
17 straipsnis. Taikos sutarties sudarymas 1. Ginčo šalys gali baigti bylą taikos sutartimi, jeigu ją sudaryti galima atsižvelgiant į ginčo pobūdį. 2. Administracinių ginčų komisija posėdžio metu pasiūlo ginčo šalims sudaryti taikos sutartį. 3. Ginčo šalys gali sudaryti taikos sutartį ir ją pateikti administracinių ginčų komisijai iki jos posėdžio ar posėdžio metu, taip pat po sprendimo, priimto išnagrinėjus skundą (prašymą) administracinių ginčų komisijoje, priėmimo, bet nepasibaigus šio įstatymo 22 straipsnyje nustatytam sprendimo apskundimo terminui. 4. Taikos sutartis turi neprieštarauti imperatyvioms įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatoms, viešajam interesui, nepažeisti trečiųjų suinteresuotų asmenų teisių ir (ar) teisėtų interesų. Taikos sutarties dalykas turi būti to paties pobūdžio, kaip ir skunde (prašyme) nurodyti reikalavimai. Taikos sutartimi gali būti išspręstas visas ginčas ar jo dalis (atskiri reikalavimai). 5. Jeigu taikos sutartis atitinka šio straipsnio 4 dalyje nustatytas sąlygas, administracinių ginčų komisija sprendimu taikos sutartį patvirtina ir bylą nutraukia. Šiame sprendime turi būti nurodytos tvirtinamos taikos sutarties sąlygos. Prieš tvirtindama taikos sutartį, administracinių ginčų komisija išaiškina ginčo šalims šių procesinių veiksmų pasekmes. Taikos sutartis pridedama prie bylos. Jeigu taikos sutartis neatitinka šio straipsnio 4 dalyje nustatytų sąlygų, administracinių ginčų komisija taikos sutarties netvirtina ir ginčą išsprendžia iš esmės. 6. Neteisminės mediacijos metu ginčo šalims pasiekus taikų susitarimą ir sudarius taikos sutartį, šią sutartį šio straipsnio 5 dalyje nustatyta tvarka tvirtina administracinių ginčų komisija. TAR pastaba. 17straipsnio 6 dalis įsigalioja 2021 m. sausio 1 d. 7. Jeigu ginčo šalys taikos sutartį sudaro ir pateikia ją administracinių ginčų komisijai po sprendimo, priimto išnagrinėjus skundą (prašymą), priėmimo, administracinių ginčų komisija, patvirtinusi taikos sutartį, nauju sprendimu panaikina priimtą sprendimą ir bylą nutraukia. Kol sprendžiamas taikos sutarties tvirtinimo klausimas, šio įstatymo 22 straipsnyje nurodyto termino eiga sustabdoma.
Lietuvos Respublikos ikiteisminio administracinių ginčų nagrinėjimo tvarkos įstatymas 1 straipsnis (statute)
1 straipsnis. Įstatymo paskirtis 1. Šis įstatymas nustato ikiteisminio skundų (prašymų) dėl viešojo administravimo subjektų priimtų individualių administracinių aktų ar…
1 straipsnis. Įstatymo paskirtis 1. Šis įstatymas nustato ikiteisminio skundų (prašymų) dėl viešojo administravimo subjektų priimtų individualių administracinių aktų ar veiksmų (neveikimo) viešojo administravimo srityje nagrinėjimo tvarką, Lietuvos administracinių ginčų komisijos ir jos teritorinių padalinių sudarymo tvarką ir kompetenciją. 2. Būtino mokestinių ginčų ikiteisminio nagrinėjimo tvarką nustato mokesčių įstatymai. 3. Įstatymai gali nustatyti ir kitokią atskirų kategorijų administracinių ginčų nagrinėjimo tvarką.
Analysis

⚠ Correction. The news item’s reference to third parties’ “rights” is incomplete. Under the wording of Article 51 of the Law on Administrative Proceedings provided, both rights and legitimate interests must be assessed. A more precise formulation would be: the court may approve a settlement agreement only after verifying that it does not infringe the rights or legitimate interests of third interested parties. This distinction matters because the gambler’s interest in the outcome of the inspection may be protected even where there is no direct subjective right to the imposition of a fine.

A settlement agreement by which a sanctioning order ceases to exist cannot be approved without answering what that means for the gambler who submitted the complaint.
These cases demonstrate not an automatic outcome, but a standard of review.

Core issue

A settlement agreement in an administrative case is not a private transaction between the parties where it annuls a sanctioning act of a supervisory authority. It becomes lawful only after judicial review under Article 51(1) of the Law on Administrative Proceedings and the criteria for the protection of third parties. The news item is narrow: the Supreme Administrative Court of Lithuania remitted for reconsideration whether the settlement agreement between UAB “Tete-a-tete” kazino and the Gaming Control Authority concerning a EUR 15,000 fine may be approved. The legal question is this: can an agreement between the applicant and the respondent to annul an order bring the case to an end where the order arose from a gambler’s complaint. - Article 51(1) of the Law on Administrative Proceedings permits the parties to a dispute to terminate the case by a settlement agreement at any stage of the proceedings.

  • Article 15(4) of the Law on Administrative Disputes Commissions requires that a settlement agreement not infringe the rights or legitimate interests of third interested persons.
  • Article 17(4) of the Law on the Procedure for Pre-Trial Examination of Administrative Disputes repeats the same limitation and requires the subject matter of the agreement to correspond to that of the complaint.
  • Article 47 of the Law on Administrative Proceedings defines representation in court, meaning that the parties act either themselves or through duly authorised representatives.

Legal assessment

In this situation, the subject matter of the settlement agreement cannot be limited to the annulment of the fine as between the company and the Authority. Because the fine was imposed following a gambler’s complaint, the agreement may affect that person’s interest in the supervisory authority’s response to the termination of the remote gambling agreement. | Significance | Detail |

Contested actOrder of the Gaming Control Authority
SanctionEUR 15,000 fine
Effect of the settlement agreementThe Authority agreed to annul its own order
Procedural outcome before the Supreme Administrative Court of LithuaniaThe ruling was set aside and the issue remitted for reconsiderationBefore approving the agreement, the court must examine more than the parties’ formal intent.

It must assess: - whether the agreement conflicts with mandatory legal rules;

  • whether it conflicts with the public interest;
  • whether it infringes the rights or legitimate interests of a third interested person;
  • whether the subject matter of the agreement corresponds to the nature of the claims raised in the complaint. Bulletin No. 35 of the case law of the Supreme Administrative Court of Lithuania states that third interested persons are not parties to a settlement agreement under Article 51(1) of the Law on Administrative Proceedings.

However, the same source emphasises the court’s duty to verify ex officio whether their rights and obligations are placed at risk. The gambler’s complaint is not merely incidental background here, because it was the reason the supervisory procedure was initiated. A settlement agreement by which a sanctioning order ceases to exist cannot be approved without answering what that means for the gambler who submitted the complaint. In case eA-734-146/2015, the Supreme Administrative Court of Lithuania approved a settlement agreement only after the court had examined its content in the context of the circumstances of the case. In that case, it was found that the agreement did not infringe the rights or legitimate interests of third interested persons. In case A-203-438/2016, the Supreme Administrative Court of Lithuania likewise relied on the absence of evidence of any possible infringement of third-party interests. These cases demonstrate not an automatic outcome, but a standard of review. The first-instance court should have obtained and assessed the explanations of the third interested person if they were necessary to establish the facts.

Consequences

First scenario: the Regional Administrative Court will again approve the settlement agreement if it finds, with reasons, that the gambler’s interests are not infringed. Second scenario: the court will refuse to approve it if the agreement in substance eliminates the procedural outcome of the gambler’s complaint without an assessment of that person’s interests. Third scenario: the parties will amend the terms of the agreement so that they expressly also cover the position of the third person. Under Article 15(5) of the Law on Administrative Disputes Commissions and Article 17(5) of the Law on the Procedure for Pre-Trial Examination of Administrative Disputes, a settlement agreement that is not approved means that the dispute is decided on the merits. In practical terms, this matters for gambling operators because an agreement with the supervisory authority does not lock the case if there is a person who initiated it by complaint. For the Authority, this means a duty to reconcile the annulment of a sanctioning act with the reliability of the public administration process. The first-instance court must now reconsider the issue of approval of the settlement agreement and adopt a reasoned ruling approving or refusing to approve it. Procedurally, it is precisely that ruling which must be awaited, because the decision of the Supreme Administrative Court of Lithuania neither approved the agreement nor resolved the EUR 15,000 fine dispute on the merits.

📚 Roots — who shaped this rule and why:
📄 Original — 15min
Court gives Elektrėnai resident eight months of restricted liberty for belittling January 13 🔗
The Vilnius Regional District Court found an Elektrėnai resident guilty of publicly denying and grossly belittling the January 13 aggression, sentencing him to eight months of restricted liberty.
Fact-check:
✅ ConfirmedLaisvės apribojimas skiriamas už viešą Sausio 13-osios agresijos neiginimą ir šiurkštų jos menkinimą
✅ ConfirmedAštuonių mėnesių laisvės apribojimas yra bausmė už šiuos nusikaltimus
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas 1702 straipsnis (statute)
1702 straipsnis. Viešas pritarimas tarptautiniams nusikaltimams, SSRS ar nacistinės Vokietijos nusikaltimams, jų neigimas ar šiurkštus menkinimas 1. Tas, kas viešai…
1702 straipsnis. Viešas pritarimas tarptautiniams nusikaltimams, SSRS ar nacistinės Vokietijos nusikaltimams, jų neigimas ar šiurkštus menkinimas 1. Tas, kas viešai pritarė Lietuvos Respublikos ar Europos Sąjungos teisės aktais arba įsiteisėjusiais Lietuvos Respublikos ar tarptautinių teismų sprendimais pripažintiems genocido ar kitiems nusikaltimams žmoniškumui arba karo nusikaltimams, juos neigė ar šiurkščiai menkino, jeigu tai padaryta grasinančiu, užgauliu ar įžeidžiančiu būdu arba dėl to buvo sutrikdyta ar galėjo būti sutrikdyta viešoji tvarka, taip pat tas, kas viešai pritarė SSRS ar nacistinės Vokietijos įvykdytai agresijai prieš Lietuvos Respubliką, SSRS ar nacistinės Vokietijos įvykdytiems genocido ar kitiems nusikaltimams žmoniškumui arba karo nusikaltimams, arba 1990–1991 metais įvykdytiems kitiems agresiją prieš Lietuvos Respubliką vykdžiusių ar joje dalyvavusių asmenų labai sunkiems ar sunkiems nusikaltimams Lietuvos Respublikai arba labai sunkiems nusikaltimams Lietuvos Respublikos gyventojams, juos neigė ar šiurkščiai menkino, jeigu tai padaryta grasinančiu, užgauliu ar įžeidžiančiu būdu arba dėl to buvo sutrikdyta ar galėjo būti sutrikdyta viešoji tvarka, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. 2. Už šiame straipsnyje numatytas veikas atsako ir juridinis asmuo. Nr. XI-901, 2010-06-15, Žin., 2010, Nr. 75-3792 (2010-06-29)
Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas 118 straipsnis (statute)
118 straipsnis. Padėjimas kitai valstybei veikti prieš Lietuvos Respubliką 1. Tas, kas padėjo kitai valstybei ar jos organizacijai veikti prieš Lietuvos Respubliką –…
118 straipsnis. Padėjimas kitai valstybei veikti prieš Lietuvos Respubliką 1. Tas, kas padėjo kitai valstybei ar jos organizacijai veikti prieš Lietuvos Respubliką – jos konstitucinę santvarką, suverenitetą, teritorijos vientisumą, gynybos ar ekonomikos galią, baudžiamas laisvės atėmimu nuo dvejų iki septynerių metų. 2. Tas, kas padarė šio straipsnio 1 dalyje numatytą veiką pasinaudodamas ekstremaliąja situacija, nepaprastąja padėtimi ar mobilizacija, baudžiamas laisvės atėmimu nuo trejų iki dešimties metų. 3. Nuo baudžiamosios atsakomybės atleidžiamas asmuo, padaręs šio straipsnio 1 ar 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, jeigu jis iki jo pripažinimo įtariamuoju prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir aktyviai bendradarbiavo nustatant užsienio valstybės ar jos organizacijos atstovus ir jų vykdomą veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos Respublikos konstitucinę santvarką, suverenitetą, teritorijos vientisumą, gynybos ar ekonomikos galią. 4. Šio straipsnio 3 dalis netaikoma asmeniui, kuris šiame straipsnyje ar šio kodekso 119 straipsnyje nustatytais pagrindais nuo baudžiamosios atsakomybės jau buvo atleistas, taip pat jeigu dėl šio straipsnio 1 ar 2 dalyje numatytos veikos padarymo žuvo žmogus ar atsirado kitokių sunkių padarinių. 5. Už šiame straipsnyje numatytas veikas atsako ir juridinis asmuo.
Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas 110 straipsnis (statute)
110 straipsnis. Agresija Tas, kas sukėlė agresiją prieš kitą valstybę ar jai vadovavo, baudžiamas laisvės atėmimu nuo dešimties iki dvidešimties metų arba laisvės…
110 straipsnis. Agresija Tas, kas sukėlė agresiją prieš kitą valstybę ar jai vadovavo, baudžiamas laisvės atėmimu nuo dešimties iki dvidešimties metų arba laisvės atėmimu iki gyvos galvos.
Analysis
The social media post is assessed not by the form chosen by its author, but by whether it publicly denies the factual core of crimes recognized by law.
R. M.’s post did not fall within the sphere of historical debate, because it denied the very fact of the victims of aggression and did so on a public account.

Core issue

The central issue in this case is not an erroneous historical opinion, but the crossing of public speech into the criminalized denial of the 1990-1991 crimes. The social media post is assessed not by the form chosen by its author, but by whether it publicly denies the factual core of crimes recognized by law.

  • The precise question is whether the public Facebook post of January 13, 2026, concerning mannequins under tank tracks meets the criteria of Article 1702(1) of the Criminal Code of the Republic of Lithuania.
  • This provision covers public approval, denial, or gross trivialization of serious crimes against the Lithuanian population committed by persons who carried out the 1990-1991 aggression against Lithuania.
  • Criminal liability requires that the act be committed in a threatening, abusive, or insulting manner, or that it disturb or be capable of disturbing public order.
  • Under Article 1702(1) of the Criminal Code of the Republic of Lithuania, the sanctions are community service, a fine, restriction of liberty, arrest, or imprisonment for up to two years.
ProvisionSanction relevant to this situation
Article 1702(1) of the Criminal Codecommunity service, fine, restriction of liberty, arrest, imprisonment for up to 2 years
Sentence imposed by the court8 months’ restriction of liberty

Legal assessment

The court did not choose the most repressive response available, but rather one of the types of punishment expressly provided for in Article 1702(1) of the Criminal Code. The decisive element in the case was not the subject of January 13 itself, but the statement denying that people were under the tank tracks.

  • Publicity arises from publication on a public social media account.
  • Denial or gross trivialization is linked to the assertion that mannequins, rather than people, had been placed under the tank tracks.
  • The abusive and insulting manner was identified in the court’s assessment; accordingly, the provision was applied on the basis of an alternative element under Article 1702(1) of the Criminal Code.
  • An additional actual disturbance of public order is not required where an abusive or insulting manner of commission has been established.

The case was not reclassified under Article 118 of the Criminal Code of the Republic of Lithuania because the facts presented do not indicate assistance to another state in acting against Lithuania. Article 118(1) of the Criminal Code provides for significantly more severe liability: imprisonment from two to seven years. Article 110 of the Criminal Code is likewise inapplicable, as it concerns initiating or directing aggression, not the public trivialization of crimes.

Article 104 of the Criminal Code helps indicate the scale of the protected values, as it identifies acts committed against civilians in conditions of war or occupation. However, R. M.’s liability arose not for committing such crimes, but for publicly denying or grossly trivializing them under Article 1702 of the Criminal Code. R. M.’s post did not fall within the sphere of historical debate, because it denied the very fact of the victims of aggression and did so on a public account.

The plan approved by the Government states that freedom of expression under Article 25 of the Constitution is incompatible with criminal acts, including disinformation and incitement to hatred. The same source links Article 1702 of the Criminal Code with public approval, denial, or gross trivialization of international crimes, crimes of the USSR or Nazi Germany. This reinforces the conclusion that criminal liability was imposed here not for an unpopular opinion, but for the legally defined trivialization of crimes of historical aggression.

Consequences

The final criminal order means that the dispute over guilt and punishment in this case has been concluded. The practical significance now shifts to compliance with the obligations imposed during the eight-month period of restriction of liberty.

  • R. M. must remain at his place of residence, except for time spent at healthcare institutions or at work.
  • He may not leave the limits of the city of his residence without permission from the supervisory authority.
  • He must begin working or register with the Employment Service.

This case is practically significant for users of public social media accounts, because Article 1702(1) of the Criminal Code also covers an individual post if it is public. It is also significant for the prosecution service, because an application to the court may result in a final criminal order without a broader public description of the proceedings in the facts presented. Procedurally, what follows is monitoring of compliance with the obligations imposed: for eight months, permissions, inspections, and assessments by the supervisory authority will determine whether the person complies with the court order.

📚 Roots — who shaped this rule and why:
📄 Original — Žinių radijas
Is a Child Always Best Off in the Family? 🔗
Lithuania has been shaken by another child welfare tragedy. After the death of a two-month-old girl who had Patau syndrome, a debate arose not only about how children’s rights should be protected, but also about when the state should…
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas (statute)
Suvestinė redakcija nuo 2024-11-01   Įstatymas paskelbtas: Žin. 1996, Nr. 33-807, i. k. 0961010ISTA00I-1234   Nauja redakcija nuo 2018-07-01: Nr. XIII-643, 2017-09-28…
Suvestinė redakcija nuo 2024-11-01   Įstatymas paskelbtas: Žin. 1996, Nr. 33-807, i. k. 0961010ISTA00I-1234   Nauja redakcija nuo 2018-07-01: Nr. XIII-643, 2017-09-28, paskelbta TAR 2017-10-10, i. k. 2017-16087   LIETUVOS RESPUBLIKOS VAIKO TEISIŲ APSAUGOS PAGRINDŲ ĮSTATYMAS   1996 m. kovo 14 d. Nr. I-1234 Vilnius     I SKYRIUS BENDROSIOS NUOSTATOS   1 straipsnis. Įstatymo paskirtis 1. Šio įstatymo paskirtis – užtikrinti vaiko teisių ir laisvių įgyvendinimą, gynimą ir apsaugą, stiprinti tėvų ir kitų vaiko atstovų pagal įstatymą atsakomybę ir galimybes rūpintis vaiku, užtikrinti vaiko interesus, nustatyti pagalbos vaikui ir šeimai ar kitiems jo atstovams pagal įstatymą organizavimo pagrindus, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos, jos fakultatyvių protokolų ir Jungtinių Tautų vaiko teisių deklaracijos nuostatas, apibrėžti vaiko teisių užtikrinimo ir apsaugos mechanizmus, vaiko teisių apsaugos sistemos institucijas, jų veiklos teisinius pagrindus ir bendrąsias atsakomybės už vaiko teisių pažeidimus nuostatas. Straipsnio dalies pakeitimai: Nr. XIV-1376, 2022-06-30, paskelbta TAR 2022-07-14, i. k. 2022-15468   2. Šio įstatymo nuostatos suderintos su Europos Sąjungos teisės aktais, nurodytais šio įstatymo priede. Straipsnio dalies pakeitimai: Nr. XIV-171, 2021-01-14, paskelbta TAR 2021-01-20, i. k. 2021-00911   2 straipsnis. Pagrindinės šio įstatymo sąvokos 1. Atvejis – kompleksinės pagalbos vaikui ir (arba) šeimai poreikio atsiradimas. Straipsnio dalies pakeitimai: Nr. XIII-2035, 2019-04-11, paskelbta TAR 2019-04-19, i. k. 2019-06546   2.
Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas 36 straipsnis (statute)
36 straipsnis. Reagavimas į pranešimą apie galimą vaiko teisių pažeidimą 1. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba ar jos įgaliotas teritorinis skyrius…
36 straipsnis. Reagavimas į pranešimą apie galimą vaiko teisių pažeidimą 1. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba ar jos įgaliotas teritorinis skyrius, gavęs žodžiu, raštu ar bet kokiomis nuotolinio ryšio priemonėmis pranešimą apie galimą vaiko teisių pažeidimą, kuo skubiau, tačiau ne vėliau kaip per tris darbo dienas nuo pranešimo gavimo, pradeda nagrinėti pranešimą ir susitinka su vaiku, užsitikrindamas galimybę pabendrauti su juo be apribojimų, jeigu yra poreikis, – nedalyvaujant vaiko atstovams pagal įstatymą, atsižvelgęs į vaiko amžių ir brandą išklauso vaiką jam priimtinu būdu apie galimą jo teisių pažeidimą, taip pat įvertina vaiko gyvenamąją ir socialinę aplinką bei vaiko santykius su jo tėvais ar kitais vaiko atstovais pagal įstatymą. Jeigu yra įtarimų, kad vaikas patyrė smurtą, vaikas pagal poreikį turi būti išklausytas psichologo. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba ar jos įgaliotas teritorinis skyrius, atlikęs šioje dalyje nurodytus veiksmus šio įstatymo 38 straipsnyje nustatyta tvarka, nustato grėsmės vaikui lygį. Jeigu Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba ar jos įgaliotas teritorinis skyrius nenustato galimų vaiko teisių pažeidimų ir pavojaus vaiko saugumui, sveikatai ir gyvybei, jis priima sprendimą baigti pranešimo nagrinėjimą. 2. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba ar jos įgaliotas teritorinis skyrius, reaguodamas į pranešimą apie galimą smurto prieš vaiką naudojimą, galimai kilusį pavojų vaiko saugumui, sveikatai, gyvybei ar vaiko buvimą jam nesaugioje aplinkoje, visus šio straipsnio 1 dalyje nurodytus veiksmus privalo atlikti pranešimo gavimo dieną, tačiau ne vėliau kaip per 6 valandas nuo pranešimo gavimo momento. 3. Policijos pareigūnai, įvykio vietoje nustatę vaiko buvimą jam nesaugioje aplinkoje, privalo nedelsdami imtis veiksmų vaiko fiziniam ar psichiniam saugumui užtikrinti ir apie įvykį nedelsdami informuoti Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą ar jos įgaliotą teritorinį skyrių. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba ar jos įgaliotas teritorinis skyrius, gavę pranešimą iš policijos pareigūnų apie vaiko buvimą jam nesaugioje aplinkoje, atvyksta į įvykio vietą ne vėliau kaip per vieną valandą nuo pranešimo gavimo. Jeigu dėl objektyvių priežasčių Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba ar jos įgaliotas teritorinis skyrius negali atvykti į policijos pareigūnų pranešime nurodytą vietą per vieną valandą nuo pranešimo gavimo, jis privalo apie tai nedelsdamas informuoti policijos pareigūnus ir užtikrinti atvykimą kiek įmanoma skubiau. 4. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba ar jos įgaliotas teritorinis skyrius, nustatęs vaiko buvimą jam nesaugioje neutralioje aplinkoje, kuri kelia pavojų vaiko saugumui, sveikatai ar gyvybei, skubiai paima vaiką iš jam nesaugios neutralios aplinkos, prireikus pasitelkdamas policijos pareigūnus, kai gali kilti (kyla) grėsmė vaiko, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos ar jos įgalioto teritorinio skyriaus darbuotojų ar kitų asmenų, dalyvaujančių paimant vaiką, gyvybei ar sveikatai ir būtina užtikrinti jų saugumą, ir imasi veiksmų dėl vaiko grąžinimo jo tėvams ar kitiems jo atstovams pagal įstatymą. Nustatęs, kad vaikas negali būti grąžintas jo tėvams ar kitiems jo atstovams pagal įstatymą dėl to, kad gali kilti realus pavojus vaiko saugumui, sveikatai ar gyvybei, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba ar jos įgaliotas teritorinis skyrius, konstatavęs antrąjį grėsmės vaikui lygį, imasi šio straipsnio 5 dalies 1–4 punktuose nurodytų veiksmų. 5. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba ar jos įgaliotas teritorinis skyrius, nustatęs realų pavojų vaiko saugumui, sveikatai, gyvybei jo gyvenamojoje aplinkoje ir antrąjį grėsmės vaikui lygį, skubiai laikinai paima vaiką iš jam nesaugios aplinkos, pasitelkdamas policijos pareigūnus dėl šio straipsnio 4 dalyje nurodytų aplinkybių, ir imasi šių veiksmų: 1) užtikrina vaiko laikiną apgyvendinimą šio įstatymo 43 straipsnyje nustatyta tvarka; 2) vadovaudamasis šio įstatymo 37 straipsniu, inicijuoja atvejo vadybos procesą ir teikia prašymą Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos vadovui ar jo įgaliotam asmeniui dėl mobiliosios komandos sudarymo; 3) vadovaudamasis šio įstatymo 42 straipsniu, ne vėliau kaip per 3 darbo dienas Civilinio kodekso 3.2541 straipsnyje nustatyta tvarka kreipiasi į teismą dėl leidimo paimti vaiką iš jo tėvų ar vaiko atstovų pagal įstatymą išdavimo; 4) teismui priėmus nutartį leisti paimti vaiką iš jo tėvų ar kitų jo atstovų pagal įstatymą, šio įstatymo 42 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka teikia savivaldybės administracijos direktoriui nurodymą nustatyti vaikui laikinąją globą (rūpybą) ir paskirti konkretų laikinąjį globėją (rūpintoją). 6. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba ar jos įgaliotas teritorinis skyrius, paėmęs vaiką iš jam nesaugios aplinkos šio straipsnio 4 ir 5 dalyse nustatytais atvejais, kuo skubiau, bet ne vėliau kaip kitą dieną, raštu ar bet kokiomis nuotolinio ryšio priemonėmis privalo apie tai pranešti tėvams ar kitiems vaiko atstovams pagal įstatymą, jeigu jie nedalyvavo vaiko paėmimo metu. 7. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba ar jos įgaliotas teritorinis skyrius, nustatęs pirmąjį ar antrąjį grėsmės vaikui lygį, vadovaudamasis šio įstatymo 37 straipsnio nuostatomis inicijuoja atvejo vadybos procesą. 36 straipsnio redakcija, įsigaliojanti 2020-01-01:
Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas 2 straipsnis (statute)
2 straipsnis. Pagrindinės šio įstatymo sąvokos 1. Atvejis – kompleksinės pagalbos vaikui ir (arba) šeimai poreikio atsiradimas. 2. Atvejo vadyba – atvejo vadybininko…
2 straipsnis. Pagrindinės šio įstatymo sąvokos 1. Atvejis – kompleksinės pagalbos vaikui ir (arba) šeimai poreikio atsiradimas. 2. Atvejo vadyba – atvejo vadybininko koordinuojamos kompleksinės pagalbos vaikui ir jo atstovams pagal įstatymą organizavimas bei teikimas, siekiant jiems padėti įveikti iškilusius socialinius sunkumus, kurių sėkmingas sprendimas sudarytų prielaidas išvengti galimų vaiko teisių pažeidimų ir sudarytų sąlygas savarankiškai užtikrinti vaiko teises bei teisėtus interesus. 3. Atvejo vadybininkas – atvejo vadybą koordinuojantis specialistas, dirbantis savivaldybės socialinių paslaugų įstaigoje ar kitoje įstaigoje, kuriai savivaldybės taryba suteikė įgaliojimus teikti socialines paslaugas ir kitokią pagalbą šeimai savivaldybėje. 4. Bendruomenėje teikiamos paslaugos – įvairių formų ir rūšių socialinės, sveikatos priežiūros, švietimo, psichologinės, teisinės, kultūros ir kitokios savivaldybės, valstybės, nevyriausybinių organizacijų paslaugos, kurios yra teikiamos paslaugų gavėjo gyvenamosios vietos bendruomenėje, sudarančios sąlygas šeimai savarankiškai spręsti iškilusias problemas, gauti pagalbą, atitinkančią individualius vaiko ar šeimos poreikius, sudarančios galimybę vaikui augti šeimos aplinkoje bei skatinančios paslaugų gavėjų savarankiškumą, jų dalyvavimą bendruomenėje ir socialinę įtrauktį. 5. Fizinė bausmė – vaiko drausminimas, kai fizinis veiksmas naudojamas fiziniam skausmui, net ir nedideliam, sukelti ar fiziškai kankinti vaiką arba pažeminti jo garbę ir (ar) orumą. Fizine bausme nelaikomos pagal įstatymą skiriamos ar taikomos bausmės ir kitokios teisėtos poveikio priemonės nepilnamečiams. 6. Kompleksinė pagalba – socialinės, sveikatos priežiūros, švietimo, psichologinės ir kitokios pagalbos priemonių derinys, sudarantis sąlygas vaiko atstovams pagal įstatymą užtikrinti vaiko saugumą, kokybišką šeimos funkcionavimą ir būtiną jos gerovę. 7. Mobilioji komanda – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba) specialistų grupė, teikianti į krizę patekusiai šeimai ir (ar) vaikui intensyvią pagalbą ir (ar) bendradarbiaujanti su atvejo vadybininku, nustačius vaiko apsaugos poreikį. 8. Pagalbos planas – vaikui, jo tėvams ar kitiems vaiko atstovams pagal įstatymą bei kartu su vaiku gyvenantiems asmenims būtinų priemonių (skirtų padėti šiems asmenims pasirūpinti užimtumu, sveikata, profesijos ir (ar) kompetencijų įgijimu, pozityvaus elgesio stiprinimu ir kt.) ir socialinių, sveikatos priežiūros, švietimo, psichologinių bei kitų paslaugų ir socialinės pagalbos visuma, kuria siekiama užtikrinti tinkamą vaiko teisių apsaugą nustatant šias priemones, paslaugas ir paramos teikimą organizuojančius ir užtikrinančius asmenis bei teikimo tvarką, atsižvelgiant į individualius vaiko poreikius, vaiko tėvų ar kitų jo atstovų pagal įstatymą ir kartu su vaiku gyvenančių asmenų elgseną su vaiku, jų gyvenimo būdą. 9. Reikšminga žala sveikatai – fizinio, seksualinio, psichologinio smurto prieš vaiką arba vaiko nepriežiūros ar smurto stebėjimo (kai vaikas yra smurto liudininkas) pasekmė, pasireiškianti vaiko fizinės ir (ar) psichinės sveikatos ir (ar) normalios raidos sutrikdymu. 10. Smurtas prieš vaiką – veikimu ar neveikimu vaikui daromas tiesioginis ar netiesioginis tyčinis fizinis, psichologinis, seksualinis poveikis, jeigu dėl to vaikas mirė, buvo sutrikdyta jo sveikata, normali raida, jam sukeltas skausmas ar pavojus gyvybei, sveikatai, normaliai raidai ar pažeminta vaiko garbė ir (ar) orumas. Smurtu prieš vaiką taip pat laikoma vaiko nepriežiūra. Smurtu nelaikomi veiksmai, kuriais prieš vaiką panaudojama fizinė jėga ir vaikui sukeliamas fizinis ar psichinis skausmas, kai šiais veiksmais siekiama išvengti didesnio pavojaus vaiko fiziniam ar psichiniam saugumui, sveikatai ar gyvybei ir to negalima pasiekti kitomis priemonėmis. 11. Specializuota pagalba galimai seksualinį smurtą patyrusiems vaikams (toliau – specializuota pagalba) – socialinės, psichologinės, sveikatos priežiūros ir kitokios pagalbos priemonių, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyboje teikiamų vaikams, galimai nukentėjusiems nuo seksualinio smurto, ir jų atstovams pagal įstatymą, derinys. 12. Vaikas – žmogus iki 18 metų, išskyrus atvejus, kai Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatyta kitaip. Jeigu asmens amžius yra nežinomas ir yra priežasčių manyti, kad jis yra nepilnametis, toks asmuo laikomas vaiku, iki bus nustatyta priešingai. 13. Vaiko atstovai pagal įstatymą – vaiko tėvai, vaiką įvaikinus, – įtėviai, nustačius globą ar rūpybą, – globėjai ar rūpintojai, įstatymų nustatytais atvejais – valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija. 14. Netenka galios 2019-04-20. 15. Vaiko laikinoji priežiūra – visuma veiksmų, užtikrinančių vaikui saugią aplinką, tėvams ar kitiems vaiko atstovams pagal įstatymą išlaikant teises ir pareigas. 16. Vaikui nesaugi aplinka – vaiko gyvenamoji ar kita aplinka, kurioje kyla pavojus vaiko gyvybei, sveikatai ar normaliai raidai dėl nepriežiūros, smurto ar kitų socialinės rizikos veiksnių. 17. Kitos šiame įstatyme vartojamos sąvokos suprantamos taip, kaip jos apibrėžtos Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse, Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatyme, Lietuvos Respublikos šeimos stiprinimo įstatyme, Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatyme, Lietuvos Respublikos apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatyme, Lietuvos Respublikos pagalbos nuo nusikalstamos veikos nukentėjusiems asmenims įstatyme ir 2016 m. balandžio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (ES) 2016/679 dėl fizinių asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo ir kuriuo panaikinama Direktyva 95/46/EB (Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas).
Analysis
Family autonomy ends where an infant’s special health need is turned from a standard of care into a matter for negotiation.
A parental choice concerning nutrition or care becomes legally problematic when it is incompatible with the child’s health and development.

Core issue

Parental priority is not the answer here; it itself becomes the subject of assessment when a child’s health needs conflict with parental choices concerning care. The threshold for state intervention is determined not by an abstraction of family autonomy, but by the best interests, health and development of the specific child under Articles 4, 31, 47 and 59 of the Law on the Fundamentals of Protection of the Rights of the Child, as well as Articles 3.155 and 3.180 of the Civil Code.

The news fact is legally relevant insofar as the death of a two-month-old girl with Patau syndrome raises questions concerning nutrition, development and healthcare as limits of parental duties. Under Article 4(1) of the Law on the Fundamentals of Protection of the Rights of the Child, the child’s interests are assessed individually, including health, special needs, and physical and psychological safety.

Legal assessment

Under Article 31(1) of the Law on the Fundamentals of Protection of the Rights of the Child, parental rights and duties are inherent, and parents have the primary right to raise their children. However, that right is not a licence to disregard the child’s health, because Article 31(2) requires parents to properly care for the child and create conditions for the child to grow and develop.

  • Under Article 31(3)(1) of the Law on the Fundamentals of Protection of the Rights of the Child, parents must ensure a safe environment and care for the child’s health and physical, mental and emotional development.
  • Under Article 3.155(2) of the Civil Code, parents must care for the child’s health and, taking into account the child’s physical and mental condition, create favourable conditions for development.
  • Under Article 4(1) of the Law on the Fundamentals of Protection of the Rights of the Child, a decision concerning a child cannot be separated from the child’s special health needs.

In the case of an infant with Patau syndrome, healthcare is not merely a matter of parenting style or worldview. Where the child’s condition requires medical assessment, the regulatory objective identified in the source also applies: that an individual healthcare institution is approached in order to assess the child’s health condition or provide services. A parental choice concerning nutrition or care becomes legally problematic when it is incompatible with the child’s health and development. Family autonomy ends where an infant’s special health need is turned from a standard of care into a matter for negotiation.

Under Article 4(2) of the Law on the Fundamentals of Protection of the Rights of the Child, the priority of the biological family applies only insofar as it is not contrary to the child’s interests. This means that a child is not removed, and parental authority is not restricted, merely because of a family’s differing worldview. However, the state must act where the specific care provided no longer meets the child’s needs for health, safety and development.

Legal situationRuleProcedural significance
Assistance to the family is needed without removing the childthe assistance plan referred to in the project assessmentan assistance plan is first established and adjusted
A real threat to health or life arisesArticle 56 of the Law on the Fundamentals of Protection of the Rights of the Child, cited in the submitted reportsthe child is immediately removed and placed in care under the procedure set out in the Civil Code
Temporary guardianship has been established on the basis of Article 3.254(3) of the Civil CodeArticle 3.180(2) of the Civil Codethe institution applies to the court within 60 calendar days for restriction of parental authority
Restriction of parental authority is requiredArticle 3.180(1) and (3) of the Civil Codethe matter is decided only by a court, after assessing the specific circumstances

Institutional responsibility here is divided, but it is not optional. Under Article 47(4) of the Law on the Fundamentals of Protection of the Rights of the Child, the State Child Rights Protection and Adoption Service, the Prosecutor’s Office, the Police Department and municipal institutions operate in this field. Under Article 47(5), they are required to cooperate with one another, meaning that such a situation cannot be left solely as a dispute between the family and medical professionals. Under Article 59(4), control and supervision are carried out, according to competence, by the Ombudsperson for Child Rights Protection.

Consequences

In practical terms, the first scenario is assistance to the family, where the child remains in the family and the institutions establish an assistance plan if the risk can be managed without separation. The second scenario is urgent removal of the child if the actions of the parents or another representative create a real threat to the child’s health or life under Article 56 of the Law on the Fundamentals of Protection of the Rights of the Child, as cited in the submitted reports. The third scenario is temporary or indefinite restriction of parental authority under Article 3.180 of the Civil Code, where avoidance of duties, abuse of authority or failure to care for the child is established.

For parents, this means that healthcare decisions must be based on the child’s condition, not solely on their primary right to raise the child. For medical professionals, it means a duty to treat health risk as a child rights issue when it moves beyond the ordinary field of family decision-making. For institutions, it means a duty to choose a proportionate measure: assistance, urgent protective action, or an application to court. Procedurally, the next expected step is an assessment by the competent institutions as to whether there is a threat to the child’s health or life and, if grounds for temporary guardianship are established, an application to court no later than within 60 calendar days.

📚 Roots — who shaped this rule and why:

The regulation was initiated by the Ministry of Social Security and Labour; the drafts were prepared by a working group established by the Ministry and by its Children’s Division. The aim was to strengthen the protection of children’s rights, ensure an environment suitable for the child’s development, transpose the provisions of the EU directive on combating sexual exploitation, and better regulate guardianship in families and foster families. The principal argument was that the child is an independent holder of rights who requires protection from both the family and the state, and that removal from the family must be a measure of last resort, following preventive work and assistance to the family. No substantive objections are apparent from the fragments provided.

📄 Original — Verslo žinios
The era of invisible AI content is over, but there is still room for interpretation and boundary-pushing 🔗
The European Union’s AI Act transparency requirements took effect on August 2. In certain cases, they require businesses to disclose when content was created using AI and to inform users when they are interacting with AI. Major advertisers…
Fact-check:
✅ ConfirmedInteraktyviam bendravimui naudojant DI sistemą (pvz., virtualiuosius asistentus, pokalbių robotus) klientai privalo būti aiškiai informuoti pokalbio pradžioje, kad bendrauja su DI, o ne su žmogumi
✅ ConfirmedReikalinga atskleisti ir žymėti dirbtinai sukurtą arba iš esmės pakeistą turinį (deepfake), jei jis gali klaidingai atrodyti autentiškas (realaus žmogaus atvaizdą, balsą, DI avatarą, netikrus atsiliepimai ar neegzistavusias vietas/rezultatus)
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos informacinės visuomenės paslaugų įstatymo Nr. X-614 1, 2, 23 straipsnių ir priedo pakeitimo įstatymas 4 straipsnis (statute)
2024 m. birželio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) 2024/1689, kuriuo nustatomos suderintos dirbtinio intelekto taisyklės ir iš dalies keičiami…
2024 m. birželio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) 2024/1689, kuriuo nustatomos suderintos dirbtinio intelekto taisyklės ir iš dalies keičiami reglamentai (EB) Nr. 300/2008, (ES) Nr. 167/2013, (ES) Nr. 168/2013, (ES) 2018/858, (ES) 2018/1139 ir (ES) 2019/2144 ir direktyvos 2014/90/ES, (ES) 2016/797 ir (ES) 2020/1828 (Dirbtinio intelekto aktas).“   5 straipsnis. Įstatymo įsigaliojimas Šis įstatymas įsigalioja 2025 m. balandžio 1 d. Skelbiu šį Lietuvos Respublikos Seimo priimtą įstatymą. Respublikos Prezidentas                                                                                          Gitanas Nausėda
Lietuvos Respublikos informacinės visuomenės paslaugų įstatymo Nr. X-614 1, 2, 23 straipsnių ir priedo pakeitimo įstatymas 4 straipsnis (statute)
4 straipsnis. Įstatymo priedo pakeitimas Papildyti Įstatymo priedą 4 punktu: „4. 2024 m. birželio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) 2024/1689…
4 straipsnis. Įstatymo priedo pakeitimas Papildyti Įstatymo priedą 4 punktu: „4. 2024 m. birželio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) 2024/1689, kuriuo nustatomos suderintos dirbtinio intelekto taisyklės ir iš dalies keičiami reglamentai (EB) Nr. 300/2008, (ES) Nr. 167/2013, (ES) Nr. 168/2013, (ES) 2018/858, (ES) 2018/1139 ir (ES) 2019/2144 ir direktyvos 2014/90/ES, (ES) 2016/797 ir (ES) 2020/1828 (Dirbtinio intelekto aktas).“
Lietuvos Respublikos informacinės visuomenės paslaugų įstatymas 45 straipsnis (statute)
Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) 2017/2394 dėl nacionalinių institucijų, atsakingų už vartotojų apsaugos teisės aktų vykdymo užtikrinimą, bendradarbiavimo…
Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) 2017/2394 dėl nacionalinių institucijų, atsakingų už vartotojų apsaugos teisės aktų vykdymo užtikrinimą, bendradarbiavimo, kuriuo panaikinamas Reglamentas (EB) Nr. 2006/2004, su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2019 m. gegužės 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2019/771. 3. 2022 m. spalio 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) 2022/2065 dėl bendrosios skaitmeninių paslaugų rinkos, kuriuo iš dalies keičiama Direktyva 2000/31/EB (Skaitmeninių paslaugų aktas). 4. 2024 m. birželio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) 2024/1689, kuriuo nustatomos suderintos dirbtinio intelekto taisyklės ir iš dalies keičiami reglamentai (EB) Nr. 300/2008, (ES) Nr. 167/2013, (ES) Nr. 168/2013, (ES) 2018/858, (ES) 2018/1139 ir (ES) 2019/2144 ir direktyvos 2014/90/ES, (ES) 2016/797 ir (ES) 2020/1828 (Dirbtinio intelekto aktas). Papildyta straipsnio dalimi: Nr. XV-106, 2025-01-14, paskelbta TAR 2025-01-22, i. k. 2025-00716   ____________________ Priedo pakeitimai: Nr. XIII-2518, 2019-11-14, paskelbta TAR 2019-11-26, i. k. 2019-18822 Nr. XIV-2702, 2024-06-13, paskelbta TAR 2024-06-27, i. k. 2024-11769       Pakeitimai:   1. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Nr. XI-800, 2010-05-11, Žin., 2010, Nr. 60-2959 (2010-05-25), i. k. 1101010ISTA00XI-800 Lietuvos Respublikos informacinės visuomenės paslaugų įstatymo 4, 18, 19 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas   2. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Nr. XI-2382, 2012-11-08, Žin., 2012, Nr. 136-6953 (2012-11-24), i. k. 1121010ISTA0XI-2382 Lietuvos Respublikos informacinės visuomenės paslaugų įstatymo 2 straipsnio papildymo ir pakeitimo ir Įstatymo papildymo IV-1 skyriumi įstatymas   3. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Nr. XII-2669, 2016-10-11, paskelbta TAR 2016-10-17, i. k. 2016-25265 Lietuvos Respublikos informacinės visuomenės paslaugų įstatymo Nr.
Analysis
The boundary for AI labelling does not run through the software tool used, but through the risk of misleading the consumer in the specific advertising unit.
The decisive question is whether the result presented to the consumer creates a risk relating to recognisability, authenticity, or commercial purpose.

Core issue

AI content labelling in advertising is not merely a new technical label: it changes the boundary between the creative process and the commercial information presented to the consumer. The dispute should be assessed under Article 2(12) of the Law on Information Society Services, Article 1(1)-(3) of the Law on Advertising, Article 8(1)-(2) of the Law on Advertising, and Article 6 of the Law on the Prohibition of Unfair Business-to-Consumer Commercial Practices. The news point is narrow: as of 2 August 2026, disclosure of AI content has become relevant in marketing practice, particularly for chatbots and realistically generated content. Article 2(12) of the Law on Information Society Services links national concepts to Regulation (EU) 2024/1689; therefore, AI concepts in an advertising dispute cannot be interpreted solely by reference to marketing practice. Article 1(3) of the Law on Advertising provides that additional or other requirements for the use of advertising under other laws apply alongside advertising law.

Date / ProvisionLegal significance
2025-04-01Article 5 of the law amending the Law on Information Society Services entered into force
2026-05-27By Resolution No. 395, the Government submitted draft measures implementing the AI Act to the Seimas
2026-08-02According to the news point, AI transparency requirements became relevant for the market

Legal assessment

For an advertiser, the decisive question is not whether AI was used to develop the idea, layout, or text. The decisive question is whether the result presented to the consumer creates a risk relating to recognisability, authenticity, or commercial purpose.

  • Under Article 8(1) of the Law on Advertising, surreptitious advertising is prohibited.
  • Under Article 8(2) of the Law on Advertising, advertising must be clearly recognisable by its form of presentation.
  • If the consumer of advertising may fail to recognise it as advertising in a public information medium, it must be labelled with the word “Advertising”.
  • Under Article 6(1) of the Law on the Prohibition of Unfair Business-to-Consumer Commercial Practices, omission, concealment, or delayed provision of material information is misleading.

If an AI chatbot serves a customer, disclosure must be made early, because delayed information may affect the consumer’s transactional decision. If an AI avatar in advertising is presented as a real expert or a fictitious customer, the issue moves from the creative process to the level of authenticity. The boundary for AI labelling does not run through the software tool used, but through the risk of misleading the consumer in the specific advertising unit. Article 6(2) of the Law on the Prohibition of Unfair Business-to-Consumer Commercial Practices allows the limitations of the medium to be assessed, but it does not permit material information to disappear.

The institutional position remains transitional, because by Resolution No. 395 of 27 May 2026 the Government merely approved the submission of draft measures implementing the AI Act to the Seimas. At the same time, Article 14(2) of the Law on Technology and Innovation already defines the functions of the institution implementing technology and innovation policy, including financing and consultation. This means that practical guidance for businesses may emerge through the implementation of innovation policy, but the obligations concerning the recognisability of advertising arise from advertising and consumer protection rules.

Consequences

The most realistic first scenario is that businesses will label only those uses of AI where the consumer sees an AI-created or AI-modified result. The second scenario is that disputes will arise in borderline cases where AI was used for creative work, but the final content does not imitate a real person, event, or testimonial. The third scenario is that supervisory attention will primarily focus on chatbots, AI avatars, and realistic images, because the risk of misleading the consumer is most apparent in those cases.

  • For advertisers, it is practically important to inventory campaigns by reference to the AI-generated result visible to the consumer.
  • For agencies, it is important to distinguish contractually between creative use of AI and AI content presented to the consumer.
  • For media outlets, it is important to align AI labelling with the obligation under Article 8(2) of the Law on Advertising that advertising be recognisable.
  • From a consumer protection perspective, the most important test will be the transactional decision under Article 6(1) of the Law on the Prohibition of Unfair Business-to-Consumer Commercial Practices.

Procedurally, it is now necessary to await the consideration in the Seimas of the draft measures implementing the AI Act following Government Resolution No. 395 of 27 May 2026. Until this national framework is refined, advertising disputes will be grounded in the recognisability of advertising and the assessment of misleading omission of information.

📚 Roots — who shaped this rule and why:
📄 Original — Delfi
Prosecutors open pre-trial investigation after baby dies at Kaunas Clinics 🔗
The pre-trial investigation was launched after assessing information submitted by the State Child Rights Protection and Adoption Service and determining that all possible and necessary measures must be taken to confirm or refute…
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas 163 straipsnis (statute)
163 straipsnis. Piktnaudžiavimas tėvų, globėjo ar rūpintojo arba kitų teisėtų vaiko atstovų teisėmis ar pareigomis Tas, kas piktnaudžiavo tėvo, motinos, globėjo ar…
163 straipsnis. Piktnaudžiavimas tėvų, globėjo ar rūpintojo arba kitų teisėtų vaiko atstovų teisėmis ar pareigomis Tas, kas piktnaudžiavo tėvo, motinos, globėjo ar rūpintojo arba kitų teisėtų vaiko atstovų teisėmis ar pareigomis fiziškai ar psichiškai gniuždydamas vaiką, palikdamas jį ilgą laiką be priežiūros ar panašiai žiauriai elgdamasis su vaiku, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki penkerių metų.
Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas 132 straipsnis (statute)
132 straipsnis. Neatsargus gyvybės atėmimas 1. Tas, kas dėl neatsargumo atėmė gyvybę kitam žmogui, baudžiamas areštu arba laisvės atėmimu iki ketverių metų. 2. Tas…
132 straipsnis. Neatsargus gyvybės atėmimas 1. Tas, kas dėl neatsargumo atėmė gyvybę kitam žmogui, baudžiamas areštu arba laisvės atėmimu iki ketverių metų. 2. Tas, kas dėl neatsargumo atėmė gyvybę dviem ar daugiau žmonių, baudžiamas laisvės atėmimu iki šešerių metų. 3. Tas, kas padarė šio straipsnio 1 ar 2 dalyje numatytą veiką pažeisdamas teisės aktų nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles, baudžiamas laisvės atėmimu iki septynerių metų. 4. Už šio straipsnio 3 dalyje numatytą veiką atsako ir juridinis asmuo.
Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas 144 straipsnis (statute)
144 straipsnis. Palikimas be pagalbos, kai gresia pavojus žmogaus gyvybei Tas, kas sukėlęs pavojų ar turėdamas pareigą rūpintis nukentėjusiu asmeniu jam nepagelbėjo…
144 straipsnis. Palikimas be pagalbos, kai gresia pavojus žmogaus gyvybei Tas, kas sukėlęs pavojų ar turėdamas pareigą rūpintis nukentėjusiu asmeniu jam nepagelbėjo, kai grėsė pavojus šio žmogaus gyvybei, nors turėjo galimybę suteikti jam pagalbą, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. Nr. XI-1472, 2011-06-21, Žin., 2011, Nr. 81-3959 (2011-07-05)
Analysis
The threshold for criminal liability here does not turn on the diagnosis of Patau syndrome, but on a breach of the parents’ duty to act and the causal link with death.
The parents’ delay in seeking medical help in this case will be criminally significant only if expert examinations connect the omission with the emergence or aggravation of a life-threatening condition.

Core issue

The threshold for criminal liability here does not turn on the diagnosis of Patau syndrome, but on a breach of the parents’ duty to act and the causal link with death. The investigation will determine whether the delay in seeking assistance constitutes merely a violation of the child’s rights or already amounts to criminal omission under Articles 132, 144 and 163 of the Criminal Code.

The news fact is narrow: following the infant’s death at Kaunas Clinics, the decision refusing to open an investigation was annulled, and the prosecutor’s office commenced a pre-trial investigation. The legal assessment will be based on the following provisions:

  • Article 132 of the Criminal Code applies where life has been taken through negligence.
  • Article 16 of the Criminal Code defines criminal overconfidence and criminal negligence.
  • Article 144 of the Criminal Code applies to a person who had a duty of care and failed to provide assistance where there was a threat to life.
  • Article 163 of the Criminal Code covers abuse of parental duties, including prolonged abandonment without supervision or similar cruel treatment.
  • Article 31 of the Law on the Fundamentals of Protection of the Rights of the Child establishes the parents’ duty to supervise the child, care for the child’s health and ensure conditions for development.
  • Article 56 of the Law on the Fundamentals of Protection of the Rights of the Child links breaches of such duties to civil, administrative or criminal liability.

Legal assessment

Under Article 31(2) of the Law on the Fundamentals of Protection of the Rights of the Child, parents must properly supervise the child, maintain the child and ensure conditions for the child’s growth and development. Under Article 31(3)(1) of the same law, their duty includes caring for the child’s health and ensuring a safe environment.

In the case of an infant, these duties are intensive, because a young child cannot seek assistance or secure nutrition independently. Where the infant was brought in exhausted, underweight and without prior medical records, the core of the investigation is not the family’s views, but the performance of the duty to ensure timely medical treatment. The child’s death does not in itself prove liability under Article 132 of the Criminal Code, because negligence and causation must be established.

Negligence under Article 16 of the Criminal Code may take two forms:

  • criminal overconfidence, where the person foresaw the consequences but recklessly expected to avoid them;
  • criminal negligence, where the person did not foresee the consequences, although, given the circumstances and personal characteristics, the person could and should have foreseen them.

The prosecutor’s office will therefore need to assess whether the parents could and should have understood that exhaustion, inadequate nutrition and a weight below 2 kg posed a threat to life. If it is established that the danger was obvious and assistance was realistically available, Article 144 of the Criminal Code becomes an independent basis for liability. This provision does not require death as a consequence, but it does require a duty of care, a threat to life and the possibility of providing assistance.

The parents’ delay in seeking medical help in this case will be criminally significant only if expert examinations connect the omission with the emergence or aggravation of a life-threatening condition. Patau syndrome may be relevant to causation, but under the cited provisions it does not eliminate the parents’ duty to care for the child’s health. If the genetic disorder was the principal cause of death, the investigation may still separately assess neglect under Article 163 of the Criminal Code.

The differences in sanctions show why legal classification is not a technical formality:

ProvisionMaximum term of imprisonment
Article 132(1) CCup to 4 years
Article 132(3) CCup to 7 years
Article 163 CCup to 5 years
Article 144 CCup to 2 years
Article 158 CCup to 2 years

Article 158 of the Criminal Code would be a narrower route, because it requires the purpose of abandoning a young child who is unable to care for himself or herself. The facts presented directly concern the effect of delayed recourse to medical assistance, so the clearest line of analysis is the relationship between Articles 132, 144 and 163 of the Criminal Code. The source concerning Article 144 of the Criminal Code indicates that, in case law, liability is also associated with situations where a person who had a duty to act leaves a person exposed to danger without assistance. For this situation, that means omission may be punishable not only where the person personally created the danger, but also where the person had a duty to care for the child.

The child protection track is separate from the criminal-law track. Under Article 56(3) of the Law on the Fundamentals of Protection of the Rights of the Child, where abuse of parental authority creates a real threat to the child’s health or life, the authority, or the authority together with the police, removes the child immediately. Under Article 42(1), after establishing the need to protect the child, the authority removes the child and applies to the court for authorisation in accordance with the procedure laid down in the Civil Code. Under Article 42(3), no later than the next working day after registration of the court authorisation, the authority instructs the guardianship centre in writing to select a temporary guardian.

Consequences

The most realistic first scenario is the examination of the chain of medical data and parental conduct, because without it the application of Article 132 of the Criminal Code would be premature. In practical terms, the most important issues for the investigation will be:

  • when the parents noticed the child’s condition;
  • whether they had a real possibility of approaching a medical institution;
  • whether the delay increased the risk to life;
  • whether the neglect was prolonged and systemic;
  • whether the removal of the other children is based on a real threat under Article 56 of the Law on the Fundamentals of Protection of the Rights of the Child.

The second scenario is a narrowing of the legal classification to Article 144 or Article 163 of the Criminal Code if the causal link between the death and the parents’ omission is not substantiated. The third scenario is the assessment of liability under several provisions if both the cause of death and long-term neglect are established. For the family, the practical significance lies not only in the criminal case, but also in the lawfulness of the children’s removal, the selection of temporary guardianship and the court authorisation procedure.

Procedurally, the next expected stage is the assessment of medical data, the authority’s report and the parents’ actions, while in the child protection part it is the assessment of the court authorisation and the guardianship centre’s actions under Article 42 of the Law on the Fundamentals of Protection of the Rights of the Child, including the next-working-day deadline for selecting a temporary guardian.

📚 Roots — who shaped this rule and why:
📄 Original — JP.lt
RRT: What You Need to Know When Signing a Contract by Phone 🔗
Lithuania’s Communications Regulatory Authority (RRT) notes a growing number of disputes over electronic communications service contracts concluded by phone, often because consumers are not fully informed about key terms, including fees…
Fact-check:
✅ ConfirmedTeisės aktai įpareigoja ryšio paslaugų teikėjus aiškiai informuoti vartotojus apie visas svarbiausias sutarties sąlygas, įskaitant galimus mokėjimus nutraukus sutartį anksčiau termino.
🔴 RefutedSudarant sutartį telefonu, esminė informacija (kaina, nuolaidos, minimalus naudojimosi terminas, pasekmės nutraukus sutartį) turi būti pateikta pokalbio metu, o vėlesnis sąlygų siuntimas ar patalpinimas savitarnoje to neužstoja.
⚪ UnverifiedVienkartinis techninis gedimas savaime nėra laikomas esminiu sutarties pažeidimu, suteikiančiu teisę vartotojui nutraukti sutartį be papildomų išlaidų.
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos elektroninių ryšių įstatymas 41 straipsnis (statute)
41 straipsnis. Galutinių paslaugų gavėjų ir elektroninių ryšių paslaugų teikėjų ginčų nagrinėjimas ne teismo tvarka 1. Iškilus galutinio paslaugų gavėjo ir elektroninių…
41 straipsnis. Galutinių paslaugų gavėjų ir elektroninių ryšių paslaugų teikėjų ginčų nagrinėjimas ne teismo tvarka 1. Iškilus galutinio paslaugų gavėjo ir elektroninių ryšių paslaugų teikėjo ginčui, galutinis paslaugų gavėjas turi teisę kreiptis į Ryšių reguliavimo tarnybą, kad ši jo ginčą su elektroninių ryšių paslaugų teikėju išnagrinėtų ne teismo tvarka. Galutinis paslaugų gavėjas taip pat turi teisę kreiptis tiesiogiai į teismą. 2. Nagrinėjant ginčus pagal galutinių paslaugų gavėjų, išskyrus vartotojus, prašymus, mutatis mutandis taikomos šio įstatymo 34 straipsnio 7–10, 12, 13, 14, 17 ir 22 dalių nuostatos. 3. Galutinis paslaugų gavėjas, manantis, kad viešųjų elektroninių ryšių paslaugų teikėjas pažeidė jo teises ar teisėtus interesus, pirmiausia privalo raštu kreiptis į viešųjų elektroninių ryšių paslaugų teikėją ir nurodyti savo reikalavimus. Jeigu galutinis paslaugų gavėjas, prieš tai nesikreipęs į elektroninių ryšių paslaugų teikėją, kreipiasi į Ryšių reguliavimo tarnybą, Ryšių reguliavimo tarnyba atsisako nagrinėti galutinio paslaugų gavėjo prašymą nagrinėti ginčą. 4. Ryšių reguliavimo tarnyba nustato galutinių paslaugų gavėjų, išskyrus vartotojus, ir elektroninių ryšių paslaugų teikėjų ginčų nagrinėjimo Ryšių reguliavimo tarnyboje taisykles. Šiose taisyklėse nustatomi prašymų išnagrinėti ginčą formos, turinio ir pateikimo, taip pat įrodymų teikimo ir rinkimo reikalavimai, ginčus nagrinėjantys ir sprendimus priimantys subjektai, sprendimų priėmimo tvarka, detali ginčo šalių taikinimo procedūra ir ginčų nagrinėjimo procedūra. 5. Vartotojų ir elektroninių ryšių paslaugų teikėjų ginčai nagrinėjami Vartotojų teisių apsaugos įstatymo nustatyta tvarka. 6. Ryšių reguliavimo tarnybos sprendimai, priimti išnagrinėjus galutinių paslaugų gavėjų ir elektroninių ryšių paslaugų teikėjų ginčus, įsigalioja ir yra privalomi vykdyti, jeigu nė viena ginčo šalis per 30 kalendorinių dienų nuo Ryšių reguliavimo tarnybos sprendimo dėl ginčo esmės priėmimo dienos nepareiškia ieškinio bendrosios kompetencijos teisme Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka, prašydama nagrinėti ginčą iš esmės. Kreipimasis į bendrosios kompetencijos teismą po Ryšių reguliavimo tarnybos sprendimo dėl ginčo esmės priėmimo nelaikomas Ryšių reguliavimo tarnybos sprendimo apskundimu. 7. Įsigaliojęs Ryšių reguliavimo tarnybos sprendimas yra vykdomasis dokumentas. Jeigu šis sprendimas neįvykdomas, jis gali būti priverstinai vykdomas Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Sprendimas gali būti pateikiamas vykdyti ne vėliau kaip per 5 metus nuo jo priėmimo dienos. 8. Ryšių reguliavimo tarnybos procedūriniai sprendimai, tarp jų ir sprendimai atsisakyti priimti prašymą išnagrinėti ginčą, sustabdyti ar nutraukti ginčo nagrinėjimą, užkertantys kelią toliau nagrinėti ginčą, per 7 kalendorines dienas nuo sprendimo įteikimo suinteresuotam asmeniui dienos gali būti skundžiami bendrosios kompetencijos teismui. Teismo nutartys dėl šioje dalyje nurodytų sprendimų neskundžiamos. VI SKYRIUS ELEKTRONINIŲ RYŠIŲ TINKLŲ TIESIMAS, PRIEŽIŪRA IR APSAUGA
Lietuvos Respublikos elektroninių ryšių įstatymo Nr. IX-2135 34 ir 36 straipsnių pakeitimo įstatymas 2 straipsnis (statute)
2 straipsnis. 36 straipsnio pakeitimas Pakeisti 36 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „36 straipsnis. Galutinių paslaugų gavėjų ir elektroninių ryšių paslaugų teikėjų…
2 straipsnis. 36 straipsnio pakeitimas Pakeisti 36 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „36 straipsnis. Galutinių paslaugų gavėjų ir elektroninių ryšių paslaugų teikėjų ginčų sprendimas ne teismo tvarka 1. Iškilus galutinio paslaugų gavėjo ir elektroninių ryšių paslaugų teikėjo ginčui, galutinis paslaugų gavėjas turi teisę kreiptis į Ryšių reguliavimo tarnybą, kad ši ne teismo tvarka išspręstų jo ginčą su elektroninių ryšių paslaugų teikėju. Galutinis paslaugų gavėjas taip pat turi teisę kreiptis tiesiogiai į teismą. 2. Nagrinėjant ginčus pagal galutinių paslaugų gavėjų, išskyrus vartotojus, prašymus mutatis mutandis taikomos šio Įstatymo 28 straipsnio 6, 7, 8, 9, 11, 12, 13, 15, 16 ir 20 dalių nuostatos. 3. Galutinis paslaugų gavėjas, manantis, kad viešųjų elektroninių ryšių paslaugų teikėjas pažeidė jo teises ar teisėtus interesus, pirmiausia privalo raštu kreiptis į viešųjų elektroninių ryšių paslaugų teikėją ir nurodyti savo reikalavimus. Jeigu galutinis paslaugų gavėjas, prieš tai nesikreipęs į elektroninių ryšių paslaugų teikėją, kreipiasi į Ryšių reguliavimo tarnybą, Ryšių reguliavimo tarnyba atsisako nagrinėti galutinio paslaugų gavėjo prašymą nagrinėti ginčą. 4. Ryšių reguliavimo tarnyba nustato galutinių paslaugų gavėjų, išskyrus vartotojus, ir elektroninių ryšių paslaugų teikėjų ginčų sprendimo Ryšių reguliavimo tarnyboje taisykles. Jose nustatomi prašymų išspręsti ginčą formos, turinio ir pateikimo, taip pat įrodymų teikimo ir rinkimo reikalavimai, ginčus nagrinėjantys ir sprendimus priimantys subjektai, sprendimų priėmimo tvarka, detali ginčo šalių taikinimo procedūra ir ginčų nagrinėjimo procedūra. 5. Vartotojų ir elektroninių ryšių paslaugų teikėjų ginčai nagrinėjami Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo nustatyta tvarka. 6. Ryšių reguliavimo tarnybos sprendimai, priimti išnagrinėjus galutinių paslaugų gavėjų ir elektroninių ryšių paslaugų teikėjų ginčus, įsigalioja ir yra privalomi vykdyti, jeigu nė viena ginčo šalis per 30 dienų nuo Ryšių reguliavimo tarnybos sprendimo dėl ginčo esmės priėmimo nepareiškia ieškinio bendrosios kompetencijos teisme Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka, prašydama nagrinėti ginčą iš esmės. Kreipimasis į bendrosios kompetencijos teismą po Ryšių reguliavimo tarnybos sprendimo dėl ginčo esmės priėmimo nelaikomas Ryšių reguliavimo tarnybos sprendimo apskundimu. 7. Įsigaliojęs Ryšių reguliavimo tarnybos sprendimas yra vykdomasis dokumentas. Jeigu šis sprendimas neįvykdomas, jis gali būti priverstinai vykdomas Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. 8. Ryšių reguliavimo tarnybos procedūriniai sprendimai, tarp jų ir sprendimai atsisakyti nagrinėti ginčą, sustabdyti ar nutraukti ginčo nagrinėjimą, užkertantys kelią toliau nagrinėti ginčą, per 7 dienas nuo sprendimo įteikimo suinteresuotam asmeniui dienos gali būti skundžiami bendrosios kompetencijos teismui. Teismo nutartys dėl šioje dalyje nurodytų sprendimų neskundžiamos.“
Lietuvos Respublikos elektroninių ryšių įstatymo Nr. IX-2135 pakeitimo įstatymas 40 straipsnis (statute)
40 straipsnis. Viešųjų elektroninių ryšių paslaugų teikėjų ir galutinių paslaugų gavėjų pareigos ir teisės 1. Viešųjų elektroninių ryšių paslaugų teikimo sutartis yra…
40 straipsnis. Viešųjų elektroninių ryšių paslaugų teikėjų ir galutinių paslaugų gavėjų pareigos ir teisės 1. Viešųjų elektroninių ryšių paslaugų teikimo sutartis yra viešoji sutartis. Viešųjų elektroninių ryšių paslaugų teikimo sutartis turi būti sudaroma laikantis Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse ir šiame įstatyme nustatytų reikalavimų, o viešosios elektroninių ryšių paslaugos turi būti teikiamos laikantis Civiliniame kodekse, šiame įstatyme ir Ryšių reguliavimo tarnybos tvirtinamose Elektroninių ryšių paslaugų teikimo taisyklėse nustatytų reikalavimų. Viešųjų elektroninių ryšių tinklų ir (arba) viešųjų elektroninių ryšių paslaugų teikėjai visiems galutiniams paslaugų gavėjams privalo taikyti vienodus reikalavimus ar sąlygas, susijusius su prisijungimu prie viešųjų elektroninių ryšių tinklų ir (arba) viešųjų elektroninių ryšių paslaugų teikimu, nepaisant galutinių paslaugų gavėjų pilietybės, jų gyvenamosios arba įsisteigimo vietos, išskyrus atvejus, kai skirtingi reikalavimai ar sąlygos yra objektyviai pagrįsti. 2. Viešųjų elektroninių ryšių paslaugų teikėjai privalo pagal Ryšių reguliavimo tarnybos patvirtintas Elektroninių ryšių paslaugų teikimo taisykles skelbti ir teikti informaciją apie teikiamas elektroninių ryšių paslaugas ir priemones, kurių imtasi siekiant užtikrinti lygiavertes galimybes neįgaliems galutiniams paslaugų gavėjams naudotis elektroninių ryšių paslaugomis. Ryšių reguliavimo tarnyba nustato skelbtinos ir teiktinos informacijos mastą, turinį, pateikimo ir (arba) skelbimo terminus, formą ir būdus. 3. Viešųjų elektroninių ryšių paslaugų teikėjai privalo iki viešųjų elektroninių ryšių paslaugų teikimo sutarties sudarymo suteikti paslaugų gavėjui ir viešųjų elektroninių ryšių paslaugų teikimo sutartyje nurodyti Ryšių reguliavimo tarnybos tvirtinamose Elektroninių ryšių paslaugų teikimo taisyklėse nustatyto turinio ir formos informaciją. 4. Siekdama užtikrinti interneto prieigos paslaugų ir viešųjų asmenų tarpusavio ryšio paslaugų kokybę, Ryšių reguliavimo tarnyba, atsižvelgdama į Europos elektroninių ryšių reguliuotojų institucijos priimtas gaires, nustato viešųjų elektroninių ryšių tinklų ir (arba) viešųjų elektroninių ryšių paslaugų teikėjams kokybės parametrus, kuriuos reikia vertinti, taikomus viešųjų elektroninių ryšių paslaugų kokybės vertinimo metodus, įskaitant galimus kokybės sertifikavimo mechanizmus, skelbtinos informacijos turinį, formą ir skelbimo būdus. 5. Viešųjų elektroninių ryšių paslaugų teikėjas privalo neatlygintinai išnagrinėti gaunamus galutinio paslaugų gavėjo prašymus, pasiūlymus ar skundus dėl jo teikiamų ar numatomų teikti elektroninių ryšių paslaugų ir atsakyti per 14 kalendorinių dienų nuo jų gavimo dienos. Tuo atveju, kai šioje dalyje nurodytas galutinio paslaugų gavėjo prašymas, pasiūlymas ar skundas buvo pateiktas raštu, viešųjų elektroninių ryšių paslaugų teikėjas privalo galutiniam paslaugų gavėjui per šioje dalyje nustatytą terminą atsakyti raštu. 6. Visi viešųjų su numeriu siejamų asmenų tarpusavio ryšio paslaugų teikėjai, suteikiantys ryšio numerius abonentams, privalo sąžiningu, sąnaudomis pagrįstu ir nediskriminaciniu būdu patenkinti visus pagrįstus informacijos apie viešųjų su numeriu siejamų asmenų tarpusavio ryšio paslaugų abonentus teikimo paslaugų teikėjų prašymus šio įstatymo 79 straipsnyje nustatyta tvarka ir sąlygomis gauti šių viešųjų su numeriu siejamų asmenų tarpusavio ryšio paslaugų teikėjų abonentų sąrašų informaciją. Ryšių reguliavimo tarnyba turi teisę, vadovaudamasi šio įstatymo 23 straipsniu, nustatyti ūkio subjektams, kurie kontroliuoja galutinių paslaugų gavėjų galimybes pasinaudoti informacijos apie viešųjų su numeriu siejamų asmenų tarpusavio ryšio paslaugų abonentus teikimo paslauga, objektyvius, nešališkus, nediskriminacinius ir skaidrius įpareigojimus, siekdama užtikrinti, kad visi galutiniai paslaugų gavėjai, kuriems teikiamos viešosios su numeriu siejamos asmenų tarpusavio ryšio paslaugos, galėtų naudotis informacijos apie viešųjų su numeriu siejamų asmenų tarpusavio ryšio paslaugų abonentus teikimo paslaugomis. 7. Ūkio subjektai, teikiantys elektroninių ryšių tinklus ir (arba) elektroninių ryšių paslaugas, abonentui pateikus atitinkamą prašymą, neteikia tretiesiems asmenims informacijos, koks yra galinio įrenginio numeris, kokia jo įrengimo vieta ir kam jis priklauso, išskyrus atvejus, nustatytus Ryšių reguliavimo tarnybos sprendimu jai pavestiems uždaviniams vykdyti, šio įstatymo 96 straipsnio 1 dalyje nurodytoms institucijoms joms pavestiems uždaviniams vykdyti ir kitais įstatymų nustatytais atvejais. 8. Visi viešųjų elektroninių ryšių tinklų ir (arba) viešųjų su numeriu siejamų asmenų tarpusavio ryšio paslaugų teikėjai Ryšių reguliavimo tarnybos nustatyta tvarka ir sąlygomis privalo nemokamai užtikrinti savo galutinių paslaugų gavėjų, įskaitant neįgalius galutinius paslaugų gavėjus, galimybę naudotis skubios pagalbos iškvietimo paslaugas teikiančių institucijų paslaugomis. Viešųjų elektroninių ryšių tinklų ir (arba) viešųjų su numeriu siejamų asmenų tarpusavio ryšio paslaugų teikėjai privalo, laikydamiesi Europos Sąjungos teisės aktų, kuriais suderinami produktų ir paslaugų prieinamumo reikalavimai, ir (arba) juos įgyvendinančių nacionalinių teisės aktų nuostatų, užtikrinti neįgaliems galutiniams paslaugų gavėjams galimybes, lygiavertes kitų galutinių paslaugų gavėjų turimoms galimybėms, naudotis skubios pagalbos iškvietimo paslaugas teikiančių institucijų paslaugomis. 9. Viešųjų elektroninių ryšių tinklų ir (arba) viešųjų elektroninių ryšių paslaugų teikėjai, kurie Ryšių reguliavimo tarnybos jiems skirtus Nacionaliniame ryšio numeracijos plane nurodytus ryšio numerius suteikia galutiniams paslaugų gavėjams, Ryšių reguliavimo tarnybos nustatytomis sąlygomis ir terminais savo lėšomis užtikrina galutinio paslaugų gavėjo teisę išlaikyti ryšio numerį, kai yra keičiamas viešųjų elektroninių ryšių paslaugų teikėjas, šių paslaugų teikimo vieta arba būdas. Galutiniam paslaugų gavėjui nutraukus sutartį su viešųjų elektroninių ryšių tinklų ir (arba) viešųjų elektroninių ryšių paslaugų teikėju, teikėjas privalo užtikrinti galutinio paslaugų gavėjo teisę išlaikyti ryšio numerį šioje dalyje nustatytais atvejais ir sąlygomis 3 mėnesius po sutarties nutraukimo, išskyrus atvejus, kai galutinis paslaugų gavėjas šios teisės raštu atsisako. Su galutinių paslaugų gavėjų teisių išlaikyti ryšio numerį įgyvendinimu susijusios prieigos kainos turi būti pagrįstos sąnaudomis. Šiam tikslui Ryšių reguliavimo tarnyba turi teisę taikyti šio įstatymo 24 straipsnyje nustatytas taisykles visiems pagal šią dalį įpareigotiems ūkio subjektams. 10. Interneto prieigos paslaugų teikėjo keitimo metu interneto prieigos paslaugų teikėjai Ryšių reguliavimo tarnybos nustatytomis sąlygomis ir terminais savo lėšomis užtikrina interneto prieigos paslaugų teikėjo pakeitimo procesą. Interneto prieigos paslaugų teikėjai galutiniams paslaugų gavėjams suteikia reikiamą informaciją prieš keitimo procesą bei jo metu ir užtikrina interneto prieigos paslaugos teikimo tęstinumą, išskyrus atvejus, kai tai techniškai neįmanoma. Interneto prieigos paslaugų teikėjo keitimo metu galutinis paslaugų gavėjas negali likti be interneto prieigos paslaugų ilgiau kaip vieną darbo dieną. 11. Viešųjų elektroninių ryšių paslaugų teikėjai privalo užtikrinti neįgalių galutinių paslaugų gavėjų galimybę naudotis elektroninių ryšių paslaugomis, kuriomis naudojasi dauguma galutinių paslaugų gavėjų, taip pat užtikrinti, kad neįgalūs galutiniai paslaugų gavėjai galėtų naudotis daugumos galutinių paslaugų gavėjų pasirinktų viešųjų elektroninių ryšių paslaugų teikėjų ir jų paslaugų pasirinkimo teikiamais privalumais. Ryšių reguliavimo tarnyba turi teisę nustatyti viešųjų elektroninių ryšių paslaugų teikėjams reikalavimus, susijusius su galimybės neįgaliems galutiniams paslaugų gavėjams naudotis elektroninių ryšių paslaugomis, įskaitant įvairiapusio ryšio realiuoju laiku paslaugas, užtikrinimu, įskaitant standartus ir (arba) technines specifikacijas, kurių turi būti laikomasi ar rekomenduojama laikytis. 12. Viešųjų elektroninių ryšių paslaugų teikėjai, teikiantys interneto prieigos paslaugas ir (arba) viešąsias su numeriu siejamas asmenų tarpusavio ryšio paslaugas, privalo kompetentingos institucijos prašymu nemokamai platinti atitinkamos kompetentingos institucijos parengtą ir pateiktą standartinę viešojo intereso informaciją esamiems ir, jeigu reikia, būsimiems galutiniams paslaugų gavėjams tokiomis priemonėmis, kuriomis jie paprastai naudojasi palaikydami ryšius su galutiniais paslaugų gavėjais. Šioje dalyje nurodyta viešojo intereso informacija apima informaciją apie: 1) dažniausius interneto prieigos paslaugų ir viešųjų su numeriu siejamų asmenų tarpusavio ryšio paslaugų naudojimo neteisėtai veiklai vykdyti ar žalingam turiniui platinti būdus, ypač jeigu tokiais būdais gali būti pažeistos kitų asmenų teisės ir laisvės, įskaitant duomenų apsaugos teisių, autorių ir gretutinių teisių pažeidimus bei jų teisinius padarinius; 2) apsaugos nuo pavojų asmens saugumui, privatumui ir asmens duomenų saugumui, naudojantis interneto prieigos paslaugomis ir viešosiomis su numeriu siejamomis asmenų tarpusavio ryšio paslaugomis, priemones. 13. Šis straipsnis, išskyrus 5, 7 ir šią dalis, netaikomas ūkio subjektams, kurie pagal Smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros įstatymą yra labai mažos įmonės ir kurie teikia tik su numeriu nesiejamas asmenų tarpusavio ryšio paslaugas. Ūkio subjektai, nurodyti šioje dalyje, prieš sudarydami elektroninių ryšių paslaugų teikimo sutartis su galutiniais paslaugų gavėjais, privalo juos informuoti apie šioje dalyje nurodytos išimties taikymą konkrečiai sutarčiai. 14. Ryšių reguliavimo tarnyba sudaro galimybę galutiniams paslaugų gavėjams nemokamai elektroniniu būdu naudojant Ryšių reguliavimo tarnybos nustatytus reikalavimus atitinkančią palyginimo priemonę palyginti ir įvertinti skirtingų viešųjų elektroninių ryšių paslaugų teikėjų teikiamas interneto prieigos paslaugas, viešąsias su numeriu siejamas asmenų tarpusavio ryšio paslaugas ir, esant galimybei, viešąsias su numeriu nesiejamas asmenų tarpusavio ryšio paslaugas pagal šiuos kriterijus: 1) elektroninių ryšių paslaugų, kurios apmokamos periodiškai arba pagal jų sunaudotą kiekį, kainas ir tarifus; 2) elektroninių ryšių paslaugų kokybę, jeigu siūlomas mažiausias kokybės lygis arba jeigu elektroninių ryšių paslaugų teikėjas privalo skelbti informaciją apie savo teikiamų elektroninių ryšių paslaugų kokybę pagal šio straipsnio 2 dalį. 15. Viešųjų elektroninių ryšių tinklų ir (arba) viešųjų elektroninių ryšių paslaugų teikėjai privalo bendradarbiauti su paslaugų gavėjais, įskaitant vartotojus, ir (arba) jų interesams atstovaujančiais subjektais, kurie siekia imtis bendrų priemonių viešųjų elektroninių ryšių paslaugų kokybei gerinti, nustatyti elgesio kodeksus ir stebėti jų laikymąsi. 16. Viešųjų elektroninių ryšių tinklų ir (arba) viešųjų elektroninių ryšių paslaugų teikėjai, kurie Ryšių reguliavimo tarnybos jiems skirtus Nacionaliniame ryšio numeracijos plane nurodytus mobiliojo ryšio numerius suteikia galutiniams paslaugų gavėjams, privalo užtikrinti galutinių paslaugų gavėjų teisę viešąsias elektroninių ryšių paslaugas gauti galiniais įrenginiais su integruotais abonento identifikavimo moduliais ir teisę pakeisti viešųjų elektroninių ryšių paslaugų teikėją, pagal šio straipsnio 9 dalies nuostatas išlaikant ryšio numerį (kai toks yra), tačiau nekeičiant abonento identifikavimo modulio galiniame įrenginyje ir be fizinės prieigos prie galinio įrenginio.
Analysis

⚠ Correction. The news item’s assertion that all material information must be provided specifically during the telephone conversation is, on the basis of the cited verification, formulated too broadly. The referenced Article 37 of the amendment to the Law on Consumer Rights Protection permits a financial services provider, in the case of voice telephony communication, to provide only limited information where the consumer expressly agrees. A more precise formulation would be as follows: the scope of information duties for a contract concluded by telephone depends on the applicable special regime, and the requirement to prove disclosure of the specific discounts and the consequences of termination in this news item is based on the RRT’s dispute-resolution assessment, not solely on the cited statutory provision. Articles 40 and 41 of the Law on Electronic Communications establish the RRT’s competence and the special nature of the contract, but do not themselves lay down the full list of call content referred to in the quotation.

The EUR 172 claim fails not because of the fault, but because the telephone call did not disclose what specific discount the consumer would have to repay.
If only the discounted price was stated during the call, but not the price without the discount, the consumer cannot calculate the cost of early termination.

Core issue

The telephone call here is not merely a sales channel; it is the point at which the consumer’s informed commitment must be formed. If the obligation to repay discounts was not disclosed before the commitment was made, the dispute is resolved not by reference to the text of the contract sent later, but by reference to whether the duty to inform was fulfilled at the time of conclusion. The news item is narrow in scope: in disputes, the RRT assesses whether the electronic communications service provider clearly disclosed by telephone the price, term, discounts, and early termination charges. The legal issue is determined under Article 40(1) of the Law on Electronic Communications of the Republic of Lithuania, Article 41(1) and (3) of the Law on Electronic Communications, and points 10, 10.3 and 10.4.1 of the Rules on the Provision of Electronic Communications Services.

Legal assessment

Under Article 40(1) of the Law on Electronic Communications, a contract for the provision of public electronic communications services is a public contract. It must be concluded in accordance with the requirements of the Civil Code, that Law, and the Rules on the Provision of Electronic Communications Services approved by the RRT.

  • Before the consumer becomes bound, the service provider must provide at least the information specified in point 10 of the Rules.
  • Under point 10.3 of the Rules, activation charges and all recurring or usage-based charges must be stated.
  • Under point 10.4.1 of the Rules, the terms for renewal and termination of the contract must be disclosed.
  • Under Article 41(3) of the Law on Electronic Communications, the consumer must first apply to the provider in writing and state their claims.

These provisions mean that a 24-month commitment and repayment of discounts cannot remain implied. The provider must prove not only that it mentioned the discounts, but also that it explained to the consumer their specific content and the cost of termination.

Amount or termSignificance for the dispute
24 monthsThe minimum period of use of the services must be clearly stated by telephone
EUR 172The amount claimed must be linked to specifically disclosed discounts
319 applicationsIndicator of the volume of disputes examined by the RRT in the first half of 2026
almost EUR 10,000Amount saved for consumers in the first half of 2026
585 disputesVolume of consumer disputes examined in 2025
EUR 46,000Amount refunded to consumers in 2025

The later uploading of terms to a self-service portal, an email, or a paper contract does not replace the prior information obligation under point 10 of the Rules. If only the discounted price was stated during the call, but not the price without the discount, the consumer cannot calculate the cost of early termination. A one-off technical fault, according to the RRT’s described assessment, does not in itself create a right to terminate the contract without costs. However, the same dispute may be resolved in the consumer’s favour if the payment obligation was not properly disclosed at the time the contract was concluded. The EUR 172 claim fails not because of the fault, but because the telephone call did not disclose what specific discount the consumer would have to repay.

The RRT’s competence derives from Article 41(1) of the Law on Electronic Communications: an end-user may apply to the RRT for out-of-court dispute resolution. The same provision preserves the right to apply directly to a court. Article 41(3) of the Law on Electronic Communications establishes a procedural filter: before applying to the RRT, the consumer must apply to the provider in writing.

Consequences

In practical terms, for operators this means that the telephone sales recording becomes the key evidence regarding discounts, term, and termination cost. For consumers, it means that not only the invoice may be disputed, but also the very premise on which the payment obligation arose.

  • If the call clearly stated the 24-month term, the discounts, and the amount to be repaid, the provider’s claim has a stronger basis.
  • If only the discounted price was stated, the RRT may consider that the information obligation was not fulfilled.
  • If the consumer relies only on a one-off technical fault, that circumstance alone is not sufficient for early termination without costs.
  • If the consumer has not yet applied to the provider in writing, the RRT will refuse to examine the application under Article 41(3) of the Law on Electronic Communications.

Procedurally, the consumer must next submit a written claim to the service provider and, after receiving an unfavourable response or if the disagreement persists, may apply to the RRT for out-of-court dispute resolution. The expected document is an RRT decision on the justification of the specific payment in light of the information provided during the call.

📚 Roots — who shaped this rule and why:

🗺️ Deeper analysis: the case-law practice map →

Where courts disagree (risk zones), how instances cite one another, and the 100 most-authoritative cases — with explanations.
Open the map →