Projekto lyginamasis variantas
1Pakeisti 108 straipsnio 5 dalį ir ją išdėstyti taip:
„5. Jeigu užsienio valstybės jurisdikcijai priklausantis darbdavys Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka pateikia Valstybinės Valstybinei darbo inspekcijos inspekcijai teritoriniam skyriui motyvuotą pranešimą dėl šio straipsnio 4 dalyje numatyto laikotarpio pratęsimo, kol faktinė komandiruotės trukmė neviršija 12 mėnesių, šis laikotarpis pratęsiamas, tačiau neviršijant 18 mėnesių faktinės komandiruotės trukmės.“
2Pakeisti 108 straipsnio 13 dalį ir ją išdėstyti taip:
„13. Jei darbdavys yra subrangovas, rangovui dėl darbo užmokesčio įskaitant padidintą apmokėjimą už viršvalandinį darbą, darbą naktį, darbą poilsio ir švenčių dienomis, mokėjimo Rangovas, kai darbdavys yra subrangovas, atsako subsidiariai už šio straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatytų piniginių įpareigojimų, susijusių su darbo užmokesčiu, įvykdymą šio straipsnio 1 dalyje nurodytam darbuotojui, kai jis dirba darbus, nustatytus Lietuvos Respublikos statybos įstatyme, taikomos šio kodekso 139 straipsnio 5 ir 6 dalių nuostatos.“
3Pripažinti netekusia galios 108 straipsnio 14 dalį. 14. Subsidiari rangovo, kai darbdavys yra subrangovas, atsakomybė kyla iš teisių ir pareigų, nustatytų subrangos sutartyje. 4. Pakeisti 108 straipsnio 15 dalį ir ją išdėstyti taip:
„15. Kelių transporto priemonių vairuotojams, vežantiems krovinius ir (arba) keleivius tarptautiniais kelių maršrutais, ir atitinkantiems šio straipsnio 1 dalyje išvardytus atvejus, netaikomi šio straipsnio 2 dalies 3, 8 ir 9 punktai, 4 ir 5 dalys ir 12 dalies nuostata dėl faktinės komandiruotės trukmės skaičiavimo, kai komandiruotas darbuotojas pakeičiamas kitu komandiruotu darbuotoju.
Kelių transporto priemonių vairuotojams, vežantiems krovinius ir (arba) keleivius tarptautiniais kelių maršrutais ir atitinkantiems šio straipsnio 1 dalyje išvardytus atvejus, taikomos šio kodekso ir kitų darbo santykius reglamentuojančių Lietuvos Respublikos norminių teisės aktų, įskaitant nacionalines (tarpšakines), teritorines ir šakos (gamybos, paslaugų, profesines) kolektyvines sutartis ar atskiras jų nuostatas, kurių taikymas buvo išplėstas, normos, nustatančios minimalųjį darbo užmokestį, įskaitant padidintą apmokėjimą už viršvalandinį darbą, darbą naktį, darbą poilsio ir švenčių dienomis darbo sąlygų ypatumus nustato kelių transporto santykius reglamentuojantys įstatymai.“
Pakeisti 109 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip:
„1. Užsienio valstybės jurisdikcijai priklausantis darbdavys, komandiruojantis darbuotoją laikinai dirbti Lietuvos Respublikos teritorijoje ilgesniam kaip trisdešimties trisdešimt dienų laikotarpiui arba dirbti statybos darbų, nustatytų Lietuvos Respublikos statybos įstatyme, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka apie tai ne vėliau kaip iki šio darbuotojo darbo Lietuvos Respublikos teritorijoje pradžios iš anksto informuoja komandiruojamo darbuotojo darbo funkcijos atlikimo vietos Valstybinės Valstybinę darbo inspekcijos inspekciją teritorinį skyrių apie šiam darbuotojui taikomas šio kodekso 108 straipsnio 2 dalies 1–9 punktuose nustatytas sąlygas.“
1Papildyti 139 straipsnį 5 dalimi:
„5.
Jei darbdavys yra subrangovas, rangovas subsidiariai atsako už darbo užmokesčio, įskaitant padidintą apmokėjimą už viršvalandinį darbą, darbą naktį, darbą poilsio ir švenčių dienomis, mokėjimą darbuotojui, dirbančiam darbus, nustatytus Lietuvos Respublikos statybos įstatyme.“
2Papildyti 139 straipsnį 6 dalimi:
„6. Šio straipsnio 5 dalyje nustatyta subsidiari rangovo, jei darbdavys yra subrangovas, atsakomybė apsiriboja darbuotojo teisėmis į darbo užmokestį, įskaitant padidintą apmokėjimą už viršvalandinį darbą, darbą naktį, darbą poilsio ir švenčių dienomis, įgytomis atliekant darbo funkcijas, kai vykdoma sutartis, sudaryta tarp rangovo ir subrangovo.“
Pakeisti 213 straipsnio 3 dalį ir ją išdėstyti taip:
„3. Individualus darbo ginčas dėl teisės yra nesutarimas tarp darbuotojo ar kitų darbo santykių dalyvių, iš vienos pusės, ir darbdavio, iš kitos pusės, kylantis sudarant, keičiant, vykdant ar nutraukiant darbo sutartį, taip pat dėl darbo teisės normų nevykdymo ar netinkamo jų vykdymo darbo santykiuose tarp darbuotojo ir darbdavio. Darbo ginčo šalimi laikomas ir buvęs darbdavys, taip pat asmuo, išreiškęs norą sudaryti darbo sutartį, kai su juo buvo atsisakyta ją sudaryti, rangovas šio kodekso 139 straipsnio 5 ir 6 dalyse nustatytais atvejais, taip pat asmenys, turintys teisę į darbuotojo darbo užmokestį ar kitas su darbo santykiais susijusias išmokas.“
1Pakeisti Kodekso priedą ir jį išdėstyti taip:
„Lietuvos Respublikos darbo kodekso priedas
11991 m. birželio 25 d. Tarybos direktyva 91/383/EEB, pateikianti papildomas priemones, skatinančias gerinti terminuotuose arba laikinuose darbo santykiuose esančių darbuotojų saugą ir sveikatą darbe (OL 2004 m. specialusis leidimas, 5 skyrius, 1 tomas, p. 418), su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2007 m. birželio 20 d.
Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2007/30/EB (OL 2007 L 165, p. 21). 2. 1991 m. spalio 14 d. Tarybos direktyva 91/533/EEB dėl darbdavio pareigos informuoti darbuotojus apie galiojančias sutarties arba darbo santykių sąlygas (OL 2004 m. specialusis leidimas, 5 skyrius, 2 tomas, p. 3). 3. 1996 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 96/71/EB dėl darbuotojų komandiravimo paslaugų teikimo sistemoje (OL 2004 m. specialusis leidimas, 5 skyrius, 2 tomas, p. 431) su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. birželio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2018/957 (OL 2018 L 173, p. 16). 4. 1997 m. gruodžio 15 d. Tarybos direktyva 97/81/EB dėl Bendrojo susitarimo dėl darbo ne visą darbo dieną, kurį sudarė Europos pramonės ir darbdavių konfederacijų sąjunga (UNICE), Europos įmonių, kuriose dalyvauja valstybė, centras (CEEP) ir Europos profesinių sąjungų konfederacija (ETUC), su paskutiniais pakeitimais, padarytais 1998 m. balandžio 7 d. Tarybos direktyva 98/23/EB dėl Direktyvos 97/81/EB dėl Bendrojo susitarimo dėl darbo ne visą darbo dieną, kurį sudarė Europos pramonės ir darbdavių konfederacijų sąjunga (UNICE), Europos įmonių, kuriose dalyvauja valstybė, centras (CEEP) ir Europos profesinių sąjungų konfederacija (ETUC), taikymo išplėtimo Jungtinei Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystei (OL 2004 m. specialusis leidimas, 5 skyrius, 3 tomas, p. 267). 5. 1998 m. liepos 20 d. Tarybos direktyva 98/59/EB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su kolektyviniu atleidimu iš darbo, suderinimo su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2015 m. spalio 6 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2015/1794 (OL 2004 m. specialusis leidimas, 5 skyrius, 3 tomas, p. 327). 6. 1999 m. birželio 28 d.
1999 m. birželio 28 d. Tarybos direktyva 1999/70/EB dėl Europos profesinių sąjungų konfederacijos (ETUC), Europos pramonės ir darbdavių konfederacijų sąjungos (UNICE) ir Europos įmonių, kuriose dalyvauja valstybė, centro (CEEP) bendrojo susitarimo dėl darbo pagal terminuotas sutartis (OL 2004 m. specialusis leidimas, 5 skyrius, 3 tomas, p. 368). 7. 2000 m. birželio 29 d. Tarybos direktyva 2000/43/EB, įgyvendinanti vienodo požiūrio principą asmenims nepriklausomai nuo jų rasės arba etninės priklausomybės (OL 2004 m. specialusis leidimas, 20 skyrius, 1 tomas, p. 23). 8. 2000 m. lapkričio 27 d. Tarybos direktyva 2000/78/EB, nustatanti vienodo požiūrio užimtumo ir profesinėje srityje bendruosius pagrindus (OL 2004 m. specialusis leidimas, 5 skyrius, 4 tomas, p. 79). 9. 2001 m. kovo 12 d. Tarybos direktyva 2001/23/EB dėl valstybių narių įstatymų, skirtų darbuotojų teisių apsaugai įmonių, verslo arba įmonių ar verslo dalių perdavimo atveju, suderinimo su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2015 m. spalio 6 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2015/1794 (OL 2004 m. specialusis leidimas, 5 skyrius, 4 tomas, p. 98). 10. 2002 m. kovo 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2002/14/EB dėl bendros darbuotojų informavimo ir konsultavimosi su jais sistemos sukūrimo Europos bendrijoje su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2015 m. spalio 6 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2015/1794 (OL 2004 m. specialusis leidimas, 5 skyrius, 4 tomas, p. 219). 11. 2003 m. lapkričio 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2003/88/EB dėl tam tikrų darbo laiko organizavimo aspektų (OL 2004 m. specialusis leidimas, 5 skyrius, 4 tomas, p. 381). 12. 2006 m. liepos 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2006/54/EB dėl moterų ir vyrų lygių galimybių ir vienodo požiūrio į moteris ir vyrus užimtumo bei profesinės veiklos srityje principo įgyvendinimo (nauja redakcija) (OL 2006 L 204, p. 23). 13. 2008 m. spalio 22 d.
2008 m. spalio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/94/EB dėl darbuotojų apsaugos jų darbdaviui tapus nemokiam (kodifikuota redakcija) su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2015 m. spalio 6 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2015/1794 (OL 2008 L 283, p. 36). 14. 2008 m. lapkričio 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/104/EB dėl darbo per laikinojo įdarbinimo įmones (OL 2008 L 327, p. 9). 15. 2009 m. birželio 18 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/52/EB, kuria numatomi sankcijų ir priemonių nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių darbdaviams būtiniausi standartai (OL 2009 L 168, p. 24). 16. 2010 m. kovo 8 d. Tarybos direktyva 2010/18/ES, įgyvendinanti patikslintą BUSINESSEUROPE, UEAPME, CEEP ir ETUC sudarytą Bendrąjį susitarimą dėl vaiko priežiūros atostogų ir panaikinanti Direktyvą 96/34/EB (OL 2010 L 68, p. 13).“
2Papildyti Kodekso priedą 17 punktu:
„17. 2020 m. liepos 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2020/1057, kuria nustatomos konkrečios su Direktyva 96/71/EB ir Direktyva 2014/67/ES susijusios kelių transporto vairuotojų komandiravimo taisyklės ir iš dalies keičiami Direktyva 2006/22/EB, kiek tai susiję su vykdymo užtikrinimo reikalavimais, ir Reglamentas (ES) Nr. 1024/2012.“
1Šis įstatymas, išskyrus šio įstatymo 1 straipsnio 1 ir 4 dalis, 2 ir 5 straipsnius bei šio straipsnio 4 dalį, įsigalioja 2021 m. lapkričio 1 d. 2. Šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalis, 2 straipsnis ir 5 straipsnio 1 dalis įsigalioja
2021 m. rugpjūčio 1 d. 3. Šio įstatymo 1 straipsnio 4 dalis ir 5 straipsnio 2 dalis įsigalioja 2022 m. vasario 2 d. 4. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministras iki 2021 m. liepos 31 d. priima šio įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus. 5.
5Šio įstatymo 3 straipsnio nuostata dėl rangovų atsakomybės už darbo užmokesčio, įskaitant padidintą apmokėjimą už viršvalandinį darbą, darbą naktį, darbą poilsio ir švenčių dienomis, mokėjimą darbuotojui, dirbančiam darbus, nustatytus Lietuvos Respublikos statybos įstatyme, taikoma rangovams, išskyrus šio straipsnio 6 dalyje nurodytus rangovus, kurie sudarė sutartis su subrangovais po 2021 m. lapkričio 1 d. 6. Rangovų, kurie sudarė sutartis su subrangovais iki 2021 m. spalio 31 d., atsakomybė už darbo užmokesčio, įskaitant padidintą apmokėjimą už viršvalandinį darbą, darbą naktį, darbą poilsio ir švenčių dienomis, mokėjimą komandiruotam laikinai dirbti Lietuvos Respublikos teritorijoje darbuotojui, dirbančiam darbus, nustatytus Lietuvos Respublikos statybos įstatyme, taikoma vadovaujantis šio įstatymo 3 straipsnio nuostatomis. 7. Įgyvendinant šio įstatymo 4 straipsnio nuostatą, rangovas laikomas darbo ginčo šalimi individualiuose darbo ginčuose dėl teisės, dėl kurių buvo kreiptasi po 2021 m. lapkričio 1 d. Skelbiu šį Lietuvos Respublikos Seimo priimtą įstatymą. Respublikos Prezidentas
Projekto Nr. XIVP-489(2) lyginamasis variantas
1Pakeisti 108 straipsnio 5 dalį ir ją išdėstyti taip:
„5. Jeigu užsienio valstybės jurisdikcijai priklausantis darbdavys Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka pateikia Valstybinės Valstybinei darbo inspekcijos inspekcijai teritoriniam skyriui motyvuotą pranešimą dėl šio straipsnio 4 dalyje numatyto laikotarpio pratęsimo, kol faktinė komandiruotės trukmė neviršija 12 mėnesių, šis laikotarpis pratęsiamas, tačiau neviršijant 18 mėnesių faktinės komandiruotės trukmės.“
2Pakeisti 108 straipsnio 13 dalį ir ją išdėstyti taip:
„13. Jeigu darbdavys yra subrangovas, rangovui dėl darbo užmokesčio įskaitant padidintą apmokėjimą už viršvalandinį darbą, darbą naktį, darbą poilsio ir švenčių dienomis, mokėjimo Rangovas, kai darbdavys yra subrangovas, atsako subsidiariai už šio straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatytų piniginių įpareigojimų, susijusių su darbo užmokesčiu, įvykdymą šio straipsnio 1 dalyje nurodytam darbuotojui, kai jis dirba darbus, nustatytus Lietuvos Respublikos statybos įstatyme, taikomos šio kodekso 139 straipsnio 5 ir 6 dalių nuostatos.“
3Pripažinti netekusia galios 108 straipsnio 14 dalį. 14. Subsidiari rangovo, kai darbdavys yra subrangovas, atsakomybė kyla iš teisių ir pareigų, nustatytų subrangos sutartyje. 4. Pakeisti 108 straipsnio 15 dalį ir ją išdėstyti taip:
„15. Kelių transporto priemonių vairuotojamsų, vežantiemsčių krovinius ir (arba) keleivius tarptautiniais kelių maršrutais, ir atitinkantiemsčių šio straipsnio 1 dalyje išvardytus atvejus, netaikomi šio straipsnio 2 dalies 3, 8 ir 9 punktai, 4 ir 5 dalys ir 12 dalies nuostata dėl faktinės komandiruotės trukmės skaičiavimo, kai komandiruotas darbuotojas pakeičiamas kitu komandiruotu darbuotoju.
Kelių transporto priemonių vairuotojams, vežantiems krovinius ir (arba) keleivius tarptautiniais kelių maršrutais ir atitinkantiems šio straipsnio 1 dalyje išvardytus atvejus, taikomos šio kodekso ir kitų darbo santykius reglamentuojančių Lietuvos Respublikos norminių teisės aktų, įskaitant nacionalines (tarpšakines), teritorines ir šakos (gamybos, paslaugų, profesines) kolektyvines sutartis ar atskiras jų nuostatas, kurių taikymas buvo išplėstas, normos, nustatančios minimalųjį darbo užmokestį, įskaitant padidintą apmokėjimą už viršvalandinį darbą, darbą naktį, darbą poilsio ir švenčių dienomis darbo sąlygų ypatumus nustato kelių transporto santykius reglamentuojantys įstatymai.“
Pakeisti 109 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip:
„1. Užsienio valstybės jurisdikcijai priklausantis darbdavys, komandiruojantis darbuotoją laikinai dirbti Lietuvos Respublikos teritorijoje ilgesniam kaip trisdešimties trisdešimt dienų laikotarpiui arba dirbti statybos darbų, nustatytų Lietuvos Respublikos statybos įstatyme, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka apie tai ne vėliau kaip iki šio darbuotojo darbo Lietuvos Respublikos teritorijoje pradžios iš anksto informuoja komandiruojamo darbuotojo darbo funkcijos atlikimo vietos Valstybinės Valstybinę darbo inspekcijos inspekciją teritorinį skyrių apie šiam darbuotojui taikomas šio kodekso 108 straipsnio 2 dalies 1–9 punktuose nustatytas sąlygas.“
1Papildyti 139 straipsnį 5 dalimi:
„5.
Jeigu darbdavys yra subrangovas, rangovas subsidiariai atsako už darbo užmokesčio, įskaitant padidintą apmokėjimą už viršvalandinį darbą, darbą naktį, darbą poilsio ir švenčių dienomis, mokėjimą darbuotojui, dirbančiam darbus, nustatytus Lietuvos Respublikos statybos įstatyme.“
2Papildyti 139 straipsnį 6 dalimi:
„6. Šio straipsnio 5 dalyje nustatyta subsidiarioji rangovo, jeigu darbdavys yra subrangovas, atsakomybė apsiriboja darbuotojo teisėmis į darbo užmokestį, įskaitant padidintą apmokėjimą už viršvalandinį darbą, darbą naktį, darbą poilsio ir švenčių dienomis, įgytomis atliekant darbo funkcijas, kai vykdoma statybos rangos sutartis, sudaryta tarp rangovo ir subrangovo.“
Pakeisti 213 straipsnio 3 dalį ir ją išdėstyti taip:
„3. Individualus darbo ginčas dėl teisės yra nesutarimas tarp darbuotojo ar kitų darbo santykių dalyvių, iš vienos pusės, ir darbdavio, iš kitos pusės, kylantis sudarant, keičiant, vykdant ar nutraukiant darbo sutartį, taip pat dėl darbo teisės normų nevykdymo ar netinkamo jų vykdymo darbo santykiuose tarp darbuotojo ir darbdavio. Darbo ginčo šalimi laikomas ir buvęs darbdavys, taip pat asmuo, išreiškęs norą sudaryti darbo sutartį, kai su juo buvo atsisakyta ją sudaryti, rangovas šio kodekso 139 straipsnio 5 ir 6 dalyse nustatytais atvejais, taip pat asmenys, turintys teisę į darbuotojo darbo užmokestį ar kitas su darbo santykiais susijusias išmokas.“
1Pakeisti Kodekso priedą ir jį išdėstyti taip:
„Lietuvos Respublikos darbo kodekso priedas
11991 m. birželio 25 d. Tarybos direktyva 91/383/EEB, pateikianti papildomas priemones, skatinančias gerinti terminuotuose arba laikinuose darbo santykiuose esančių darbuotojų saugą ir sveikatą darbe (OL 2004 m. specialusis leidimas, 5 skyrius, 1 tomas, p. 418), su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2007 m. birželio 20 d.
Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2007/30/EB (OL 2007 L 165, p. 21). 2. 1991 m. spalio 14 d. Tarybos direktyva 91/533/EEB dėl darbdavio pareigos informuoti darbuotojus apie galiojančias sutarties arba darbo santykių sąlygas (OL 2004 m. specialusis leidimas, 5 skyrius, 2 tomas, p. 3). 3. 1996 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 96/71/EB dėl darbuotojų komandiravimo paslaugų teikimo sistemoje (OL 2004 m. specialusis leidimas, 5 skyrius, 2 tomas, p. 431) su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. birželio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2018/957 (OL 2018 L 173, p. 16). 4. 1997 m. gruodžio 15 d. Tarybos direktyva 97/81/EB dėl Bendrojo susitarimo dėl darbo ne visą darbo dieną, kurį sudarė Europos pramonės ir darbdavių konfederacijų sąjunga (UNICE), Europos įmonių, kuriose dalyvauja valstybė, centras (CEEP) ir Europos profesinių sąjungų konfederacija (ETUC), su paskutiniais pakeitimais, padarytais 1998 m. balandžio 7 d. Tarybos direktyva 98/23/EB dėl Direktyvos 97/81/EB dėl Bendrojo susitarimo dėl darbo ne visą darbo dieną, kurį sudarė Europos pramonės ir darbdavių konfederacijų sąjunga (UNICE), Europos įmonių, kuriose dalyvauja valstybė, centras (CEEP) ir Europos profesinių sąjungų konfederacija (ETUC), taikymo išplėtimo Jungtinei Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystei (OL 2004 m. specialusis leidimas, 5 skyrius, 3 tomas, p. 267). 5. 1998 m. liepos 20 d. Tarybos direktyva 98/59/EB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su kolektyviniu atleidimu iš darbo, suderinimo su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2015 m. spalio 6 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2015/1794 (OL 2004 m. specialusis leidimas, 5 skyrius, 3 tomas, p. 327). 6. 1999 m. birželio 28 d.
1999 m. birželio 28 d. Tarybos direktyva 1999/70/EB dėl Europos profesinių sąjungų konfederacijos (ETUC), Europos pramonės ir darbdavių konfederacijų sąjungos (UNICE) ir Europos įmonių, kuriose dalyvauja valstybė, centro (CEEP) bendrojo susitarimo dėl darbo pagal terminuotas sutartis (OL 2004 m. specialusis leidimas, 5 skyrius, 3 tomas, p. 368). 7. 2000 m. birželio 29 d. Tarybos direktyva 2000/43/EB, įgyvendinanti vienodo požiūrio principą asmenims nepriklausomai nuo jų rasės arba etninės priklausomybės (OL 2004 m. specialusis leidimas, 20 skyrius, 1 tomas, p. 23). 8. 2000 m. lapkričio 27 d. Tarybos direktyva 2000/78/EB, nustatanti vienodo požiūrio užimtumo ir profesinėje srityje bendruosius pagrindus (OL 2004 m. specialusis leidimas, 5 skyrius, 4 tomas, p. 79). 9. 2001 m. kovo 12 d. Tarybos direktyva 2001/23/EB dėl valstybių narių įstatymų, skirtų darbuotojų teisių apsaugai įmonių, verslo arba įmonių ar verslo dalių perdavimo atveju, suderinimo su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2015 m. spalio 6 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2015/1794 (OL 2004 m. specialusis leidimas, 5 skyrius, 4 tomas, p. 98). 10. 2002 m. kovo 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2002/14/EB dėl bendros darbuotojų informavimo ir konsultavimosi su jais sistemos sukūrimo Europos bendrijoje su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2015 m. spalio 6 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2015/1794 (OL 2004 m. specialusis leidimas, 5 skyrius, 4 tomas, p. 219). 11. 2003 m. lapkričio 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2003/88/EB dėl tam tikrų darbo laiko organizavimo aspektų (OL 2004 m. specialusis leidimas, 5 skyrius, 4 tomas, p. 381). 12. 2006 m. liepos 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2006/54/EB dėl moterų ir vyrų lygių galimybių ir vienodo požiūrio į moteris ir vyrus užimtumo bei profesinės veiklos srityje principo įgyvendinimo (nauja redakcija) (OL 2006 L 204, p. 23). 13. 2008 m. spalio 22 d.
2008 m. spalio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/94/EB dėl darbuotojų apsaugos jų darbdaviui tapus nemokiam (kodifikuota redakcija) su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2015 m. spalio 6 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2015/1794 (OL 2008 L 283, p. 36). 14. 2008 m. lapkričio 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/104/EB dėl darbo per laikinojo įdarbinimo įmones (OL 2008 L 327, p. 9). 15. 2009 m. birželio 18 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/52/EB, kuria numatomi sankcijų ir priemonių nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių darbdaviams būtiniausi standartai (OL 2009 L 168, p. 24). 16. 2010 m. kovo 8 d. Tarybos direktyva 2010/18/ES, įgyvendinanti patikslintą BUSINESSEUROPE, UEAPME, CEEP ir ETUC sudarytą Bendrąjį susitarimą dėl vaiko priežiūros atostogų ir panaikinanti Direktyvą 96/34/EB (OL 2010 L 68, p. 13).“
2Papildyti Kodekso priedą 17 punktu:
„17. 2020 m. liepos 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2020/1057, kuria nustatomos konkrečios su Direktyva 96/71/EB ir Direktyva 2014/67/ES susijusios kelių transporto vairuotojų komandiravimo taisyklės ir iš dalies keičiami Direktyva 2006/22/EB, kiek tai susiję su vykdymo užtikrinimo reikalavimais, ir Reglamentas (ES) Nr. 1024/2012.“
1Šis įstatymas, išskyrus 1 straipsnio 1 ir 4 dalis, 2 ir 5 straipsnius bei šio straipsnio 4 dalį, įsigalioja 2021 m. lapkričio 1 d. 2. Šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalis, 2 straipsnis ir 5 straipsnio 1 dalis įsigalioja
2021 m. rugpjūčio 1 d. 3. Šio įstatymo 1 straipsnio 4 dalis ir 5 straipsnio 2 dalis įsigalioja 2022 m. vasario 2 d. 4. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministras iki 2021 m. liepos 31 d. priima šio įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus. 5.
5Šio įstatymo 3 straipsnio nuostata dėl rangovų atsakomybės už darbo užmokesčio, įskaitant padidintą apmokėjimą už viršvalandinį darbą, darbą naktį, darbą poilsio ir švenčių dienomis, mokėjimą darbuotojui, dirbančiam darbus, nustatytus Lietuvos Respublikos statybos įstatyme, taikoma rangovams, išskyrus šio straipsnio 6 dalyje nurodytus rangovus, kurie sudarė sutartis su subrangovais po 2021 m. lapkričio 1 d. 6. Rangovų, kurie sudarė sutartis su subrangovais iki 2021 m. spalio 31 d., atsakomybė už darbo užmokesčio, įskaitant padidintą apmokėjimą už viršvalandinį darbą, darbą naktį, darbą poilsio ir švenčių dienomis, mokėjimą komandiruotam laikinai dirbti Lietuvos Respublikos teritorijoje darbuotojui, dirbančiam darbus, nustatytus Lietuvos Respublikos statybos įstatyme, taikoma vadovaujantis šio įstatymo 3 straipsnio nuostatomis. 7. Įgyvendinant šio įstatymo 4 straipsnio nuostatą, rangovas laikomas darbo ginčo šalimi individualiuose darbo ginčuose dėl teisės, dėl kurių buvo kreiptasi po 2021 m. lapkričio 1 d. Skelbiu šį Lietuvos Respublikos Seimo priimtą įstatymą. Respublikos Prezidentas
Teikia Socialinių reikalų ir darbo komiteto vardu Komiteto pirmininkas Mindaugas Lingė
IR
2021-05-24 Nr. XIVP-489 Vilnius Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams ir teisės technikos taisyklių reikalavimams, teikiame šias pastabas:
kodekso 108, 109, 139, 213 straipsnių ir priedo pakeitimo įstatymo projekto (toliau – įstatymo projektas) 3 straipsniu siūloma papildyti Darbo kodekso (toliau – DK) 139 straipsnį naujomis 5 ir 6 dalimis. DK 139 straipsnio 6 dalyje siūloma nustatyti, kad „Šio straipsnio 5 dalyje nustatyta subsidiari rangovo, jei darbdavys yra subrangovas, atsakomybė apsiriboja darbuotojo teisėmis į darbo užmokestį, įskaitant padidintą apmokėjimą už viršvalandinį darbą, darbą naktį, darbą poilsio ir švenčių dienomis, įgytomis atliekant darbo funkcijas, kai vykdoma sutartis, sudaryta tarp rangovo ir subrangovo.“ DK
straipsnio 5 dalyje numatyta, kad rangovas subsidiariai atsako subrangovo darbuotojui, dirbančiam darbus, nustatytus Lietuvos Respublikos statybos įstatyme. DK 139 straipsnio 6 dalyje siūloma nustatyti subsidiariąją atsakomybę, kai ginamos teisės, įgytos atliekant darbo funkcijas, kai vykdoma sutartis, sudaryta tarp rangovo ir subrangovo. Pažymėtina, kad gali būti tokia teisinė situacija, kai darbuotojas pagal darbo sutartį ar de facto dirbo Lietuvos Respublikos statybos įstatyme nustatytus darbus, atliko darbo sutartyje nustatytas funkcijas, tačiau jos nebuvo nurodytos tarp rangovo ir subrangovo sudarytoje sutartyje, todėl praktikoje galėtų kilti šių normų praktinio taikymo neaiškumų. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad darbuotojui gali būti nežinomas tarp rangovo ir subrangovo sudarytos sutarties turinys, todėl nuostatos tikslintinos ir derintinos tarpusavyje. 2.
sutartis čia turima omeny (dėl paslaugų teikimo, darbų atlikimo, rangos ar dar kokia kita). 3. DK 139 straipsnio 6 dalies formuluotė „atsakomybė apsiriboja darbuotojo teisėmis“ teisės požiūriu tikslintina, numatant, kokiais atvejais rangovas, jei darbdavys yra subrangovas, subsidiariai atsako darbuotojui už darbo užmokesčio, įskaitant padidintą apmokėjimą už viršvalandinį darbą, darbą naktį, darbą poilsio ir švenčių dienomis, mokėjimą. Pažymėtina, kad pagal šiuo metu galiojantį Lietuvos Respublikos civilinio kodekso bei kitų įstatymų nustatytą teisinį reguliavimą, asmuo, kurio teisės pažeistos, priklausomai nuo teisinių aplinkybių, gali savo pažeistas teises ginti ir atsakingus asmenis traukti atsakomybėn taikant įstatymų nustatytas atsakomybės rūšis ir formas, be kita ko, ir subsidiariąją atsakomybę. Šios normos taikytinos teisės subjektams, taip pat ir rangovams, subrangovams bei kitiems asmenims, ir ne tik tiems, kurie dirba darbus, nustatytus Lietuvos Respublikos statybos įstatyme ar atlieka darbo funkcijas, kai vykdoma sutartis, sudaryta tarp rangovo ir subrangovo. Siūlymas įtvirtinti subsidiariąją atsakomybę ginti tik darbuotojo teisėms į darbo užmokestį, įskaitant padidintą apmokėjimą už viršvalandinį darbą, darbą naktį, darbą poilsio ir švenčių dienomis, įgytomis atliekant darbo funkcijas, kai vykdoma sutartis, sudaryta tarp rangovo ir subrangovo, kelia abejonių, nes įtvirtinus siūlomą nuostatą galima būtų suprasti, kad kitais atvejais (pavyzdžiui, darbuotojo sveikatos sužalojimu padarytos žalos) subsidiarioji rangovo atsakomybė negali būti taikoma net ir tuo atveju, jeigu nustatyta jo kaltė ir yra kitos žalai atlyginti reikalaujamos sąlygos. 4. DK 213 straipsnyje siūloma nustatyti, kad rangovas šio kodekso 139 straipsnio 5 ir 6 dalyse nustatytais atvejais laikomas darbo ginčo šalimi. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad DK 139 straipsnio 5 ir 6 dalyse reguliuojama subsidiarioji rangovo atsakomybė.
Pagal Civilinio kodekso
pareikšdamas reikalavimus asmeniui, kuris pagal įstatymus ar sutartį atsako papildomai kartu su kitu asmeniu (subsidiarioji atsakomybė), turi pagrindiniam skolininkui pareikšti reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo. Vadovaudamasis DK nuostatomis, reguliuojančiomis individualių darbo ginčų nagrinėjimą, darbuotojas, inicijuodamas darbo ginčą dėl darbo užmokesčio mokėjimo, darbo ginčo šalimi turėtų traukti savo darbo sutarties šalį – darbdavį (t. y. subrangovą) ir subsidiariai atsakingą skolininką – rangovą, priešingu atveju, nustačius, kad ginčo šalimi yra rangovas, galima preziumuoti, kad darbuotojas ir turėtų reikšti reikalavimus jam, nors darbuotojui rangovas gali būti ir nežinomas, o juo labiau darbuotojas gali nežinoti, kad tarp jo darbdavio ir rangovo yra sudaryta kažkokia sutartis. Atsižvelgiant į tai, DK 213 straipsnio pakeitimo siūlytina atsisakyti arba jo formuluotę tikslinti. 5. Įstatymo projekto formuluotes siūlytina tikslinti atsižvelgiant ir į tai, kad galiojančiuose įstatymuose nustatyta subsidiarioji atsakomybė. Departamento direktorius Andrius Kabišaitis J. Andriuškevičiūtė, tel. (8 5) 239 6159, el. p. [email protected] J. Raškauskaitė, tel. (8 5) 239 6842, el. p. [email protected]
IR
2021-06-23 Nr. XIVP-489(2) Vilnius Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklių reikalavimams, pastabų neturime. Departamento direktorius Andrius Kabišaitis J. Andriuškevičiūtė, tel. (8 5) 239 6159, el. p. [email protected] J. Raškauskaitė, tel. (8 5) 239 6842, el. p. [email protected]
Biudžeto ir finansų komitetas
2021-06-09
posėdyje dalyvavo: Mykolas Majauskas, Algirdas Butkevičius, Vytautas Gapšys, Valius Ąžuolas, Liudas Jonaitis, Antanas Čepononis, Matas Maldeikis, Vytautas Mitalas, Juozas Varžgalys, Andrius Palionis. Biudžeto ir finansų komiteto biuras: biuro vedėja Alina Brazdilienė, patarėjos Dalia Mudėnienė, Jolanta Dzikaitė, Agnė Gedraitytė, Greta Genelienė, padėjėja Jolanta Matiliauskienė. 2. Ekspertų, konsultantų, specialistų išvados, pasiūlymai, pataisos, pastabos (toliau – pasiūlymai):
Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
p. 1. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas 2021-05-24 Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams ir teisės technikos taisyklių reikalavimams, teikiame šias pastabas:
straipsnių ir priedo pakeitimo įstatymo projekto (toliau – įstatymo projektas) 3 straipsniu siūloma papildyti Darbo kodekso (toliau – DK) 139 straipsnį naujomis 5 ir 6 dalimis. DK 139 straipsnio 6 dalyje siūloma nustatyti, kad „Šio straipsnio 5 dalyje nustatyta subsidiari rangovo, jei darbdavys yra subrangovas, atsakomybė apsiriboja darbuotojo teisėmis į darbo užmokestį, įskaitant padidintą apmokėjimą už viršvalandinį darbą, darbą naktį, darbą poilsio ir švenčių dienomis, įgytomis atliekant darbo funkcijas, kai vykdoma sutartis, sudaryta tarp rangovo ir subrangovo.“ DK 139 straipsnio 6 dalies nuostatas siūlytina tikslinti. DK 139 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad rangovas subsidiariai atsako subrangovo darbuotojui, dirbančiam darbus, nustatytus Lietuvos Respublikos statybos įstatyme.
DK 139 straipsnio 6 dalyje siūloma nustatyti subsidiariąją atsakomybę, kai ginamos teisės, įgytos atliekant darbo funkcijas, kai vykdoma sutartis, sudaryta tarp rangovo ir subrangovo. Pažymėtina, kad gali būti tokia teisinė situacija, kai darbuotojas pagal darbo sutartį ar de facto dirbo Lietuvos Respublikos statybos įstatyme nustatytus darbus, atliko darbo sutartyje nustatytas funkcijas, tačiau jos nebuvo nurodytos tarp rangovo ir subrangovo sudarytoje sutartyje, todėl praktikoje galėtų kilti šių normų praktinio taikymo neaiškumų. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad darbuotojui gali būti nežinomas tarp rangovo ir subrangovo sudarytos sutarties turinys, todėl nuostatos tikslintinos ir derintinos tarpusavyje. Nepritarti Darbo kodekso 139 straipsnio 6 dalies nuostata, nustatanti, kad subsidiari rangovo, jei darbdavys yra subrangovas, atsakomybė apsiriboja darbuotojo teisėmis į darbo užmokestį, įskaitant padidintą apmokėjimą už viršvalandinį darbą, darbą naktį, darbą poilsio ir švenčių dienomis, įgytomis atliekant darbo funkcijas, kai vykdoma sutartis, sudaryta tarp rangovo ir subrangovo reiškia, kad rangovas negalės būti subsidiariai atsakingas tuo atveju, jeigu darbuotojas atliks darbus, kurie nebus aptarti rangos sutartyje, sudarytoje tarp rangovo ir subrangovo. Ši Darbo kodekso nuostata perkelia Direktyvos 2014/67/ES
apsiriboja darbuotojo teisėmis, įgytomis remiantis sutartiniais rangovo ar jo subrangovo santykiais. 2. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas
sutartis čia turima omeny (dėl paslaugų teikimo, darbų atlikimo, rangos ar dar kokia kita). Pritarti
2021-05-24 3.
DK 139 straipsnio 6 dalies formuluotė „atsakomybė apsiriboja darbuotojo teisėmis“ teisės požiūriu tikslintina, numatant, kokiais atvejais rangovas, jei darbdavys yra subrangovas, subsidiariai atsako darbuotojui už darbo užmokesčio, įskaitant padidintą apmokėjimą už viršvalandinį darbą, darbą naktį, darbą poilsio ir švenčių dienomis, mokėjimą. Pažymėtina, kad pagal šiuo metu galiojantį Lietuvos Respublikos civilinio kodekso bei kitų įstatymų nustatytą teisinį reguliavimą, asmuo, kurio teisės pažeistos, priklausomai nuo teisinių aplinkybių, gali savo pažeistas teises ginti ir atsakingus asmenis traukti atsakomybėn taikant įstatymų nustatytas atsakomybės rūšis ir formas, be kita ko, ir subsidiariąją atsakomybę. Šios normos taikytinos teisės subjektams, taip pat ir rangovams, subrangovams bei kitiems asmenims, ir ne tik tiems, kurie dirba darbus, nustatytus Lietuvos Respublikos statybos įstatyme ar atlieka darbo funkcijas, kai vykdoma sutartis, sudaryta tarp rangovo ir subrangovo. Siūlymas įtvirtinti subsidiariąją atsakomybę ginti tik darbuotojo teisėms į darbo užmokestį, įskaitant padidintą apmokėjimą už viršvalandinį darbą, darbą naktį, darbą poilsio ir švenčių dienomis, įgytomis atliekant darbo funkcijas, kai vykdoma sutartis, sudaryta tarp rangovo ir subrangovo, kelia abejonių, nes įtvirtinus siūlomą nuostatą galima būtų suprasti, kad kitais atvejais (pavyzdžiui, darbuotojo sveikatos sužalojimu padarytos žalos) subsidiarioji rangovo atsakomybė negali būti taikoma net ir tuo atveju, jeigu nustatyta jo kaltė ir yra kitos žalai atlyginti reikalaujamos sąlygos.
Nepritarti Pagal siūlomas Darbo kodekso 139 straipsnio 5 ir 6 dalių nuostatos subrangovas, kai jo subrangovas yra darbdavys, būtų subsidiariai atsakingas tik už darbo užmokesčio, įskaitant padidintą apmokėjimą už viršvalandinį darbą, darbą naktį, darbą poilsio ir švenčių dienomis, sumokėjimą darbuotojui, dirbančiam darbus, nustatytus Lietuvos Respublikos statybos įstatyme. Toks darbuotojas savo pažeistas teises gali ginti darbo ginčų dėl teisės nagrinėjimo tvarka. Toks ginčas yra individualus darbo ginčas dėl teisės Darbo kodekso 213 straipsnio 3 dalies prasme. 4. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas
4DK 213 straipsnyje siūloma nustatyti, kad rangovas šio kodekso 139 straipsnio 5 ir 6 dalyse nustatytais atvejais laikomas
darbo ginčo šalimi. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad DK 139 straipsnio
kodekso 6.245 straipsnį, kreditorius iki pareikšdamas reikalavimus asmeniui, kuris pagal įstatymus ar sutartį atsako papildomai kartu su kitu asmeniu (subsidiarioji atsakomybė), turi pagrindiniam skolininkui pareikšti reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo.
Vadovaudamasis DK nuostatomis, reguliuojančiomis individualių darbo ginčų nagrinėjimą, darbuotojas, inicijuodamas darbo ginčą dėl darbo užmokesčio mokėjimo, darbo ginčo šalimi turėtų traukti savo darbo sutarties šalį – darbdavį (t. y. subrangovą) ir subsidiariai atsakingą skolininką – rangovą, priešingu atveju, nustačius, kad ginčo šalimi yra rangovas, galima preziumuoti, kad darbuotojas ir turėtų reikšti reikalavimus jam, nors darbuotojui rangovas gali būti ir nežinomas, o juo labiau darbuotojas gali nežinoti, kad tarp jo darbdavio ir rangovo yra sudaryta kažkokia sutartis. Atsižvelgiant į tai, DK 213 straipsnio pakeitimo siūlytina atsisakyti arba jo formuluotę tikslinti. Nepritarti Lietuvos apeliacinis teismas 2012 m. gegužės 14 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-1125/2012, pažymėjo, kad subsidiarios civilinės atsakomybės prievolė yra akcesorinė, o jos esminis bruožas – skolininkas subsidiariai atsako kreditoriui, t. y. tada ir tiek, kiek prievolės neįvykdo pagrindinis skolininkas. Subsidiariai atsakingas skolininkas turi būti nurodomas antruoju atsakovu arba bent jau trečiuoju asmeniu. Gali susiklostyti tokios situacijos, kai darbuotojui nebus žinomas antrasis atsakovas – rangovas. Tačiau reikėtų pažymėti, kad, visų pirma, darbuotojas, dirbantis ar dirbęs statybos darbus, turėtų būti suinteresuotas pasidomėti, nes turės daugiau galimybių atgauti nesumokėtą darbo užmokestį tuo atveju, kai darbo ginčų sprendimo neįvykdys darbdavys. Antra, pagal Darbo kodekso 226 straipsnio 7 dalį ginčo šalys darbo ginčų komisijos posėdyje turi teisę pareikšti papildomų reikalavimų ir pateikti papildomų įrodymų. Todėl aplinkybė, kad buvo sudaryta rangos sutartis gali paaiškėti ginčo nagrinėjimo metu.
Trečia, antrojo atsakovo nurodymas užtikrina ir sprendimo vykdymą tuo atveju, kai nepavyktų išieškoti iš darbdavio. 5. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas
atsižvelgiant ir į tai, kad galiojančiuose įstatymuose nustatyta subsidiarioji atsakomybė. 3. Piliečių, asociacijų, politinių partijų, lobistų ir kitų suinteresuotų asmenų pasiūlymai: Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
p. 1. Lietuvos laisvosios rinkos institutas 2021-06-01 Dėl Subsidiarios atsakomybės pagal Direktyvą taikymo apimties Projektų iniciatorių teigimu, Projektu siūlomas reguliavimas dėl Subsidiarios atsakomybės kyla iš toliau nurodytų Direktyvos 12 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatų:
„1. Siekdamos kovoti su sukčiavimu ir piktnaudžiavimu,
valstybės narės gali, pasikonsultavusios su atitinkamais socialiniais partneriais, vadovaudamosi nacionalinės teisės aktais ir (arba) praktika, imtis papildomų priemonių, taikydamos nediskriminavimo ir proporcingumo principus, kad būtų užtikrinta, jog subrangos grandinėse rangovą, kurio tiesioginis subrangovas yra darbdavys (paslaugos teikėjas), kuriam taikoma Direktyvos 96/71/EB 1 straipsnio 3 dalis, komandiruotas darbuotojas galėtų kartu su darbdaviu arba vietoj jo laikyti atsakingu už nesumokėtą grynąjį darbo užmokestį <...>. 2. Direktyvos 96/71/EB priede nurodytos veiklos atžvilgiu valstybės narės numato priemones, kuriomis būtų užtikrinta, kad subrangos grandinėse rangovą, kurio tiesioginis subrangovas yra darbdavys, komandiruoti darbuotojai galėtų kartu su darbdaviu arba vietoj jo laikyti atsakingu už komandiruotų darbuotojų teisių apsaugą, kaip nurodyta šio straipsnio 1 dalyje.“ Pažymėtina, kad Direktyvoje nustatomos garantijos komandiruojamiems darbuotojams.
Be to, kad tai implikuoja pačios direktyvos pavadinimas („Direktyvos 96/71/EB dėl darbuotojų komandiravimo paslaugų teikimo sistemoje vykdymo užtikrinimo <...>“), jos garantijų apribojimas tik komandiruojamiems darbuotojams atskleidžiamas ir Direktyvos Preambulėje. Direktyvos 12 straipsnio 1 dalyje referuojama į subrangovus kaip darbdavius. Jiems taikoma Direktyvos 96/71/EB 1 straipsnio 3 dalis, kuri apibrėžia Direktyvos 96/71/EB taikymo sritį. Ji taikoma subjektams (taigi šie subjektai yra ir Direktyvos taikymo subjektai), kurie yra valstybėje narėje įsisteigusios įmonės, kurios pagal tarpvalstybinio paslaugų teikimo sistemą komandiruoja darbuotojus į kitos valstybės narės teritoriją (1 straipsnio 1 dalis). Direktyva 96/71/EB taikoma, kai minėtu atveju įmonės: „a) savo sąskaita komandiruoja darbuotojus į kitos valstybės narės teritoriją ir duoda jiems nurodymus <...>, arba b) komandiruoja darbuotojus į įstaigą arba grupės valdomą įmonę kitos valstybės narės teritorijoje <...>, arba c) kaip laikino įdarbinimo įmonė ar įdarbinimo agentūra samdo darbuotoją įmonei, kuri yra įsisteigusi ar veikia valstybės narės teritorijoje, su sąlyga, kad komandiruotės metu laikino įdarbinimo įmonė ar įdarbinimo agentūra ir darbuotojas saistomi darbo santykiais.“ Direktyvos 1 straipsnyje nurodoma, kad jos nuostatomis yra siekiama praktikoje geriau ir vienodžiau įgyvendinti ir taikyti Direktyvą 96/71/EB, kurios taikymas yra apribotas darbuotojų komandiravimo atvejais.
Taip pat Direktyvos Preambulės 16 punktas pabrėžia, kad tinkamų nuostatų įgyvendinimu siekiama komandiruotų darbuotojų teisių apsaugos. Pagal Direktyvą Subsidiari atsakomybė už komandiruojamus darbuotojus gali būti taikoma ir kitų negu statybų sektoriuje veikiančių rangovų atveju. Apie komandiruojamų darbuotojų apsaugos standartų taikymą nekomandiruojamiems darbuotojams nėra kalbama. Tai, kad Subsidiarią atsakomybę galima plėsti tik sektorių atžvilgiu, o ne darbuotojų ir juos įdarbinusių subjektų atžvilgiu, iliustruoja ir Projektų iniciatorių aiškinamajame rašte pateikiama kitų ES valstybių narių reguliavimo praktika. Pateikiami pavyzdžiai, kad tam tikros valstybės taiko Subsidiarią atsakomybę ir kitiems sektoriams, bet nėra pateikiama pavyzdžių, kad ši pareiga būtų taikoma ne tik komandiruojant darbuotojus. Papildomai pažymėtina, kad Direktyvos 12 straipsnio 4 dalis nurodo, kad valstybės narės gali (i) nustatyti griežtesnes taisykles dėl atsakomybės subrangos atveju apimties ir masto pagal nacionalinės teisės aktus vadovaudamosi nediskriminavimo ir proporcingumo principais; (ii) nustatyti tokią atsakomybę kituose sektoriuose nei nurodytieji Direktyvos 96/71/EB priede.
Tačiau su Projektu pateiktoje atitikties lentelėje ši nuostata įvardijama kaip neprivaloma ir Projekto reguliavimas su tuo nėra siejamas. Todėl negalima pritarti tam, kad
komandiruojamas, kyla iš Direktyvos. Nepritarti 2020 m. lapkričio 6 d. Europos Komisijos Užimtumo, socialinių reikalų ir įtraukties generalinis direktoratas pateikė preliminarų Lietuvos nacionalinių priemonių, kuriomis į nacionalinę teisę perkeliama Direktyva 2014/67/ES, vertinimą Nr. Ares (2020) 6411384 (toliau – vertinimas). Vertinime Europos Komisija atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvoje subrangovo atsakomybę reglamentuojančios nuostatos taikomos tik užsienio paslaugų teikėjams, bet netaikomos nacionaliniams paslaugų teikėjams, taigi nesilaikoma nediskriminavimo principo, kaip reikalauja Direktyvos 2014/67 12 straipsnio nuostatos. 2. Lietuvos laisvosios rinkos institutas 2021-06-01 Dėl nediskriminavimo principo apimties Europos Komisija pateiktame preliminariame Direktyvos įgyvendinimo vertinime pabrėžia, kad tiek pagal Direktyvos 12 straipsnio 1 dalį, tiek 2 dalį, turi būti taikomi nediskriminavimo ir proporcingumo principai. Dėl nediskriminavimo pabrėžiama, kad: [Lietuvos Darbo kodekse numatytos] „atsakomybės nuostatos, taikomos tik užsienio paslaugų teikėjams, bet netaikomos nacionaliniams paslaugų teikėjams, taikomos nesilaikant nediskriminavimo principo, kaip reikalaujama pagal 12 straipsnį.
Atsakomybės nuostatų taikymas tik tarpvalstybiniais atvejais gali turėti įtakos daugeliui užsienio paslaugų teikėjų ir dėl to jų teikiamos paslaugos gali tapti mažiau patrauklios, palyginti su nacionalinių paslaugų teikėjų paslaugomis. Galutiniai klientai ir rangovai gali būti nelinkę sudaryti sutarčių su kitose valstybėse narėse įsisteigusiomis įmonėmis, todėl šios nuostatos gali būti nepagrįsta kliūtis tarpvalstybinių paslaugų teikėjams.“ Taigi nediskriminavimas siejamas su paslaugų teikėjo kilme, kritikuojama tai, kad esamos nuostatos nėra taikomos ir nacionaliniams subjektams. Komisija nekelia klausimų dėl to, kad apsauga yra taikoma tik komandiruojamiems darbuotojams, o ne visiems statybų sektoriaus darbuotojams. Direktyvos ir bendro ES nediskriminavimo principo kontekste pažymėtina, kad nediskriminavimo principas pasireiškia vienodų sąlygų nustatymu toje pačioje padėtyje esantiems asmenims (darbuotojams), nediskriminuojant jų pagal kilmės valstybę. Direktyvos kontekste tai reiškia vienodos apsaugos nustatymą visiems komandiruojamiems darbuotojams, nepriklausomai nuo jų darbdavio. Darbuotojai, kurie nėra komandiruojami, nėra tapačioje teisinėje padėtyje kaip komandiruojami darbuotojai. Nediskriminavimu laikomas lygiaverčių subjektų, t.y. subjektų, komandiruojančių darbuotojus, pareigų suvienodinimas, nepriklausomai nuo jų įsisteigimo (kilmės) vietos, o ne visų atitinkamame sektoriuje veikiančių subjektų veiklos reikalavimų suvienodinimas. Atsižvelgiant į tai sprendžiama, kad Projekto nuostatos dėl Subsidiarios atsakomybės tiesiogiai nekyla iš Direktyvos nuostatų.
Todėl yra pagrįsta teigti, kad siūloma įteisinti Subsidiari atsakomybė kaip visų statybų sektoriaus darbuotojų teisių apsaugos priemonė laikytina savarankišku ir nuo Direktyvos nepriklausančiu reguliavimo pasiūlymu. Nepritarti Rangovo atsakomybės įtvirtinimas statybos sektoriuje yra privalomas minimalusis Direktyvos 2014/67/ES reikalavimas. Statybos sektorius yra vienas rizikingiausių ekonominės veiklos sektorių tiek Europos Sąjungoje, tiek Lietuvoje. Direktyvos priėmimo metu šis sektorius buvo identifikuotas kaip rizikingiausias. 3. Lietuvos laisvosios rinkos institutas 2021-06-01 Dėl perteklinio reguliavimo (gold-plating) Atsižvelgiant į anksčiau nurodytus argumentus ir į tai, kad Direktyvos tikslas yra numatyti garantijas komandiruojamiems darbuotojams, reikalavimai sukuria papildomą naštą subjektams lyginant su jau išsamiai Direktyvos lygmeniu numatytais reikalavimais, todėl yra laikyti pertekliniais. Kaip nurodoma Europos Sąjungos teisės aktų įgyvendinimo nacionalinėje teisėje ir administracinės naštos pagrįstumo įvertinimo rekomendacijų 4 skyriuje, bet kokie reikalavimai, kuriuos siūloma įtvirtinti ar kurie yra įtvirtinti nacionaliniame teisės akte, įgyvendinančiame ES teisės aktą, ir kurie viršija ES teisės akte nustatytus reikalavimus ir
(arba) yra nebūtini ES teisės akte nustatytiems tikslams pasiekti yra laikytini pertekliniu reguliavimu (gold-plating). Pagal minėtas rekomendacijas, ES teisės aktų įgyvendinimo procese turėtų būti vengiama atvejų, kuomet perkeliant ES teisės akto nuostatas išplečiamas ES teisės akto nuostatos turinys: nustatomi griežtesni, papildomi ar nebūtini ES teisės akte nustatytiems tikslams pasiekti reikalavimai. Tokius reikalavimus reikia išsamiai pagrįsti arba jų atsisakyti.
Nepritarti Siekiant į nacionalinę teisę tinkamai perkelti Direktyvos 2014/67/ES 12 straipsnį, nesiūloma perkelti kitų, neprivalomų, Direktyvos 2014/67/ES nuostatų. Įstatymo projektu siūlomi pakeitimai susiję tik su Europos Komisijos vertinime pateiktomis išvadomis ir tik su tomis Direktyvos 2014/67/ES nuostatomis, kurios nėra tinkamai perkeltos į nacionalinę teisę. 4. Lietuvos laisvosios rinkos institutas 2021-06-01 Dėl Subsidiarios atsakomybės poveikio, tikslingumo, efektyvumo ir proporcingumo Projektas turi atitikti Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatyme numatytus reguliavimo tikslingumo, efektyvumo ir proporcingumo principus. Visų šių principų įgyvendinimas yra grindžiamas konkrečios problemos ir tikslo identifikavimu, tačiau tai nėra nustatyta Projekto atveju. Taip pat nėra pateikiamas alternatyvų vertinimas, nėra įrodoma, kad siūlomas reguliavimas yra geriausias siekiant užsibrėžtų tikslų. Galiausiai, sprendžiant dėl reguliavimo įteisinimo svarbu atsižvelgti į reguliavimo sukuriamą našta bei suvaržymus, tačiau šie aspektai niekaip nėra vertinti Projekto iniciatorių. Visa tai daroma klaidingai kildinant reguliavimą iš Direktyvos. Projektas nėra pagrįstas. Projekto aiškinamojo rašto 1 lentelės duomenų interpretavimas ir naudojimas Projektui pagrįsti yra klaidinantys ir nekorektiški. Projekto iniciatoriai pateikia Valstybinės darbo inspekcijos duomenis apie gautus prašymus dėl neišmokėto darbo užmokesčio statybų sektoriuje. Pateikiami tik duomenys apie prašymų skaičių, tačiau nėra nurodomi subjektai, dėl kurių prašymai pateikti (subrangovai ar rangovai), taip pat nėra diferencijuojama pagal darbuotojų, pateikusių prašymą statusą, nėra detalizuojama, kiek prašymu buvo patenkinta nustačius pažeidimus. Kadangi teisė inicijuoti ginčus yra įprasta darbuotojų teisė, jų pareiškimų skaičius niekaip nėra susijęs su realios problemos identifikavimu.
Dėl to, kad nėra nustatyti Projektu sprendžiama problema ir Projekto tikslas, yra (i) neįmanoma įvertinti, ar siūlomas reguliavimas yra tikslingas, efektyvus ir proporcingas, ir (ii) nėra prielaidų tokį reguliavimą įteisinti. Poveikio vertinimas nėra išsamus. Subsidiarios atsakomybės taikymas gali lemti veiklos apimčių mažėjimą, augančias darbų kainas, darbo vietų mažėjimą, nes rangovas būtų linkęs apsidrausti dėl galimų patirti išlaidų, arba gali dar labiau skatinti eiti į šešėlį. Papildomos naštos nustatymas taip pat gali pasireikšti sumažėjusia subrangovų paslaugų paklausa. Tai ne tik paveiks pačias įmones, bet ir jų darbuotojus, kuriems kyla rizika, kad sumažės jų darbo apimtys, taigi, ir jų galimas gauti atlyginimas. Projektas sukels neigiamus padarinius ir sąžiningai bei atsakingai veikiantiems subrangovams. Dėl bendrai numatomos rangovų subsidiarios atsakomybės visais atvejais, net ir sąžiningai veikiančių subrangovų paslaugų paklausa gali sumažėti. Toks reguliavimas, kuris reikalauja kišimosi į kitos įmonės veiklą, įmonėms yra reikšmingas įpareigojimas, kuris santykiams rinkoje nėra būdingas, juo labiau, kad nėra ir jokių teisinių prielaidų tokiems įpareigojimams įteisinti. Be to, rangovas ir subrangovas gali būti ir konkuruojančios įmonės, taigi šiuo požiūriu skaidrumas sektoriuje nebūtų didinamas, priešingai – tai gali mažinti skaidrumą. Projekto iniciatoriai nepateikia pavyzdžių, kad Subsidiarios atsakomybės nuostatos būtų taikomas visiems, ne tik komandiruojamiems darbuotojams, kitose ES narėse. Dėl to Lietuva lyginant su kitomis ES narėmis taptų mažiau patraukli, Subsidiarios atsakomybės įteisinimas gali atgrasyti ūkio subjektus nuo veiklos vystymo šioje valstybėse, kai, pavyzdžiui, planuojama statybų veiklos plėtra Baltijos šalyse.
Pagal Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymą reikalinga užtikrinti proporcingumo principo laikymąsi. Atsižvelgiant į tai, kad Projekto taikymas sukeltų neigiamus padarinius visiems statybų sektoriaus subjektams, reikalinga kelti klausimą, kokios priemonės sudarytų sąlygas spręsti sektoriuje identifikuotas problemas ir sukeltų mažiau naštos. Prieš nustatant naujas naštas, yra būtina vertinti realias sektoriuje egzistuojančias problemas. Taip pat tikslinga peržiūrėti statybos veiklai ir darbo santykiams keliamus reguliavimus ir jų tikslingumą, proporcingumą ir efektyvumą. Nepritarti16 valstybių narių (Austrija, Bulgarija, Kroatija, Čekija, Estija, Vengrija, Airija, Latvija, Lietuva, Malta, Lenkija, Portugalija, Rumunija, Slovakija, Slovėnija ir Jungtinė Karalystė) nuostatas dėl subrangovo atsakomybės taiko tik užsienio paslaugų teikėjams, o kitos valstybės narės šias arba panašias nuostatas taiko tiek vidaus, tiek užsienio paslaugų teikėjams. Todėl artimiausiu metu nacionalinės teisės aktus turės pakeisti ne tik Lietuva, bet ir kitos valstybės narės. 5. Lietuvos laisvosios rinkos institutas 2021-06-01 Dėl nuostatos suderinamumo su Lietuvos Respublikos Vyriausybės tikslais Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos 9 punkte numatomas siekis užtikrinti, be kita ko, nuosekliai vykdomą dereguliacija ir verslo klimato gerinimą. Projektu siūlomas nustatyti perteklinis reguliavimas dėl Subsidiarios atsakomybės visam statybų sektoriui, kuris patyrė reikšmingų nuostolių dėl karantino, nėra savalaikis ar pagrįstas.
Atsižvelgdamas į tai, kad
atvejais, o ne tik komandiruojant darbuotojus, nereikalauja nei Direktyva, nei Europos Komisijos pateiktas preliminarus Direktyvos įgyvendinimo vertinimas,
kylančios problemos ar reguliavimo tikslai,
sukeltų neigiamų padarinių tiek statybų sektoriuje veikiantiems ūkio subjektams, tiek patiems darbuotojams,
netikslingas, neefektyvus ir neatitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės tikslų, Lietuvos laisvosios rinkos institutas siūlo neįteisinti rangovo subsidiarios atsakomybės už darbo užmokesčio, įskaitant padidintą apmokėjimą už viršvalandinį darbą, darbą naktį, darbą poilsio ir švenčių dienomis, mokėjimą darbuotojui, dirbančiam darbus, nustatytus Lietuvos Respublikos statybos įstatyme, tais atvejais, kai darbuotojas nėra komandiruojamas. Nepritarti Poreikis keisti teisinį reglamentavimą dėl rangovo subsidiarios atsakomybės, kuri šiuo metu galioja tik tuo atveju, kai dirba komandiruotas darbuotojas, kyla iš Europos Komisijos atlikto vertinimo. Europos Komisijos vertinimas aiškiai nurodo, kad Lietuva nėra tinkamai perkėlusi Direktyvos 12 straipsnio. Kalbant apie subsidiarią rangovo atsakomybę už darbo užmokesčio sumokėjimą subrangovo, kai jis yra darbdavys, svarbu, kad teise reikalauti nesumokėto viso ar dalies darbo užmokesčio ne tik iš darbdavio, bet ir iš rangovo kreipdamasis į darbo ginčo komisiją galėtų pasinaudoti tiek komandiruotas darbuotojas, tiek vietos darbuotojas. Rangovo atsakomybės įtvirtinimas statybos sektoriuje yra privalomas minimalusis Direktyvos 2014/67/ES reikalavimas.
Esant subrangos teisiniams santykiams statybos sektoriuje (statybos rangos atveju) tiek užsienio paslaugų teikėjams, tiek Lietuvos paslaugų teikėjams būtų nustatytos vienodos sąlygos. Įstatymo projektas skatins rangovus atidžiau rinktis subrangovus, taikyti papildomus atrankos kriterijus, įvertinti tiekimo grandinę (taip pat ir socialinės atsakomybės aspektu) ir galimas rizikas. Rangovui nekils pareigos tikrinti subrangovo darbuotojų darbo sutartis ir (ar) kitus įdarbinimo dokumentus. 6. Lietuvos melioracijos įmonių asociacija
našta, kuri pareikalautų žmogiškųjų ir finansinių sąnaudų. Neretai rangovai, statantys ypač stambesnius objektus, turi po keletą ar keliolika subrangovų. Suprantame, kokį didelį kiekį papildomos informacijos rangovas turės sukaupti, susisteminti ir patikrinti apie subrangovų darbuotojus. Dar sudėtingesni atvejai bus tada, kada pas rangovą specifinius, nedidelės apimties darbus subrangovas atliks per savaitę, o paskui jau dirbs pas kitą rangovą, o darbo užmokestis mokamas ne kas savaitę. Asociacija čia įžvelgia ir asmens duomenų tvarkymo pagal Bendrąjį duomenų apsaugos reglamentą pažeidimų. Ir kokią turės rangovas teisę rinkti konfidencialius duomenis apie subrangovą, kada jie abu dažniausiai yra konkurentai? 2. Tarp rangovo ir subrangovo nėra pavaldumo santykių. Todėl rangovas galės gauti informaciją, jei subrangovas gera valia sudarys tam sąlygas. O jei ne, tai ši rangovo pareiga nebus įgyvendinta. 3. Darbo įstatymų laikymosi kontrolė yra valstybės funkcija, kuri šiuo atveju nepagrįstai perkeliama verslui. Tai yra nesuderinama su esama viešųjų funkcijų sistema ir prieštarauja teisingumo principui. 4.
subjekto darbuotojus taikymas tik statybos santykiams prieštarauja LR Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintam visų asmenų lygybės prieš įstatymą principui. 5. Įstatymo projekto aiškinamajame rašte teigiama, kad projekto tikslas – „ į nacionalinę teisę tinkamai perkelti 2014 m. gegužės 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2014/67/ES dėl Direktyvos 96/71 EB dėl darbuotojų komandiravimo paslaugų teikimo sistemoje vykdymo užtikrinimo ir kuria iš dalies keičiamas reglamentas (ES) Nr. 1024/2012 dėl administracinio bendradarbiavimo per Vidaus rinkos informacinę sistemą (IMI reglamentas)“ nuostatas. Tačiau negalime sutikti, kad rangovas, kai darbdavys yra subrangovas, subsidiariai atsakytų už darbo užmokesčio, įskaitant padidintą apmokėjimą už viršvalandinį darbą, darbą naktį, darbą poilsio ir švenčių dienomis įvykdymą darbuotojui, kai jis dirba darbus, numatytus Lietuvos Respublikos Statybos įstatyme tais atvejais, kai darbuotojas nėra komandiruojamas. Tokios subsidiarios atsakomybės įteisinimo visais atvejais nereikalauja nei Direktyva, nei Europos Komisijos pateiktas preliminarus Direktyvos įgyvendinimo vertinimas. Lietuvoje labai stambių statinių statybos objektų, kuriems skelbiami tarptautiniai konkursai, yra mažai ir tokius konkursus iš esmės laimi užsienio statybos firmos, kurios ir tampa generaliniais rangovais, o Lietuvos statybos įmonės tik subrangovais. Likusiuose statybos objektuose dominuoja Lietuvos statybos įmonės ir vietiniai subrangovai, kurie į rangovų statybvietes darbuotojų beveik nekomandiruoja, o juos kasdien veža į darbą ir atgal darbdavio transportu (jeigu yra būtinybė). Todėl rangovo subsidiarios atsakomybės už subrangovų darbuotojų darbo užmokesčio mokėjimą įteisinimas, kai subrangovo darbuotojai nėra komandiruojami, yra nepagrįstas ir prieštarauja esminiams teisės principams.
Nepritarti Direktyvos 2014/67 12 straipsnis „Atsakomybė subrangos atveju“ įpareigoja Lietuvą įtvirtinti subsidiarią rangovo atsakomybę už darbo užmokesčio sumokėjimą jo subrangovo, kuris yra darbdavys, darbuotojams. Privalomas Direktyvos 2014/67 12 straipsnio nuostatas iš dalies perkelia Darbo kodekso
atliktame vertinime, Lietuva subrangos atsakomybės nuostatas taiko tik užsienio paslaugų teikėjams, bet netaiko nacionaliniams paslaugų teikėjams, nesilaikydama nediskriminavimo principo, kaip reikalauja Direktyvos 2014/67
atkreipti dėmesį į tai, kad, pagal Direktyvos 2014/67 12 straipsnio 2 dalį, taikyti nuostatas dėl rangovo atsakomybės statybos sektoriuje yra minimalus reikalavimas, kurio privaloma laikytis perkeliant šias nuostatas. Paminėtina, kad 11 Europos Sąjungos valstybių narių taiko subsidiarią rangovo atsakomybę visuose ekonomikos sektoriuose. Tiek pačios Direktyvos 12 straipsnio 1 dalies nuostata „kartu su darbdaviu arba vietoj jo laikyti atsakingu“, tiek tai, kad subsidiarios civilinės atsakomybės prievolė yra akcesorinė, o jos esminis bruožas – skolininkas subsidiariai atsako kreditoriui, t. y. tada ir tiek, kiek prievolės neįvykdo pagrindinis skolininkas, reiškia, kad jei darbdavys yra subrangovas, rangovas atsakys subsidiariai už darbo užmokesčio, įskaitant padidintą apmokėjimą už viršvalandinį darbą, darbą naktį, darbą poilsio ir švenčių dienomis, mokėjimą darbuotojui, dirbančiam darbus, nustatytus Lietuvos Respublikos statybos įstatyme, tik tuo atveju, kai šios pareigos neįvykdys to darbuotojo darbdavys.
Svarbi yra ir nuostata, kad subsidiari rangovo, jei darbdavys yra subrangovas, atsakomybė apsiriboja darbuotojo (taip pat ir komandiruoto darbuotojo) teisėmis, įgytomis atliekant darbo funkcijas, kai vykdoma sutartis, sudaryta tarp rangovo ir jo subrangovo, t. y. atsižvelgiant į tai, kokius darbus, susijusius su sudaryta subrangos sutartimi, atliko darbuotojas. Įstatymo projektas skatins rangovus atidžiau rinktis subrangovus, taikyti papildomus atrankos kriterijus, įvertinti tiekimo grandinę (taip pat ir socialinės atsakomybės aspektu) ir galimas rizikas. Rangovui nekils pareiga tikrinti subrangovo darbuotojų darbo sutartis ir (ar) kitus įdarbinimo dokumentus. Darbuotojas savo pažeistas teises dėl darbo užmokesčio, įskaitant padidintą apmokėjimą už viršvalandinį darbą, darbą naktį, darbą poilsio ir švenčių dienomis, mokėjimo turės ginti darbo ginčų dėl teisės nagrinėjimo tvarka nurodydamas du atsakovus – darbdavį, kuris yra subrangovas, ir rangovą. Darbdaviui neįvykdžius darbo ginčų komisijos priimto sprendimo, išieškojimas bus nukreiptas į rangovą. 7.
2021-06-02 LPK dar kartą siekia atkreipti dėmesį, kad Įstatymo projekte numatytas 139 straipsnio papildymas 5 ir 6 dalimi sukuria subsidiarią rangovo atsakomybę už darbo užmokestį (įskaitant padidintą apmokėjimą už viršvalandinį darbą, darbą naktį, darbą poilsio ir švenčių dienomis) visais subrangos atvejais, ne tik darbuotojo komandiravimo atveju. Atitinkamai, susiklosto ydinga situacija, kai įgyvendinant Europos Parlamento ir Tarybos Direktyvą 2014/67/ES, kuri reglamentuoja darbuotojų komandiravimą, yra nustatomas reguliavimas ir tiems ūkio subjektams, kurie nėra susiję su Direktyvos 2014/67/ES reguliuojama sritimi. Toks Įstatymo projekte numatytas reguliavimas turės reikšmingų neigiamų pasekmių, kurios LPK kelia itin didelį susirūpinimą:
I. Visų pirma, dar kartą svarbu akcentuoti, jog Europos Parlamento ir Tarybos Direktyva 2014/67/ES reglamentuoja darbuotojų komandiravimo paslaugų teikimo sistemą, tačiau Įstatymo projektu siekiama šią sritį išplėsti. Nors suprantame, kad pagrindinis siekis – reaguoti į Europos Komisijos Užimtumo, socialinių reikalų ir įtraukties generalinio direktorato preliminariame vertinime įvardytus trūkumus ir išvengti galimo pažeidimo procedūros prieš Lietuvą inicijavimo, tačiau, kaip jau minėjome ankstesniame rašte, būtina konsultuotis su Europos Komisija ir likusiomis penkiolika ES valstybių narių, kurios subrangos atsakomybės nuostatas taiko tik užsienio paslaugų teikėjams, dėl siūlomo reglamentavimo keitimo padarinių. Šiuos gresiančius padarinius statybų sektoriui ir visai teisinei sistemai būtina metodiškai ištirti ir sprendimus priimti atsakingai. II. Antra, Įstatymo projektu siūlomas reglamentavimas griauna kitais teisės aktais nustatytą civilinės apyvartos vykdymo tvarką. Tai yra, Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 2.50 straipsnio 4 dalyje yra įtvirtinta juridinio asmens ribotos atsakomybės samprata. Siūlomas pakeitimas ją kardinaliai pažeidžia.
Šiuo požiūriu nėra aišku, kodėl yra diskriminuojamas būtent statybų sektorius, kaip jau minėta, Direktyva 2014/67/ES pagrindo tokiai diskriminacijai nenumato. Atitinkamai, toks pakeitimas kvestionuotinas ir atitikimo Konstitucijai prasme, kuri garantuoja visų subjektų lygiateisiškumą. Papildomai paminėtina, kad jeigu vis tik būtų nuspręsta tokį reguliavimą priimti (t. y. nustatyti atitinkamų ūkio subjektų atsakomybę už trečiųjų asmenų prievoles), tai numatančios nuostatos turėtų būti įtvirtintos ne Darbo kodekse, o Civiliniame kodekse. Jau minėta, kad ūkio subjektų atsakomybės ribos yra ne darbo teisės, o civilinės teisės reguliavimo dalykas. LPK išreiškia nuomonę, kad būtina kreiptis į Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją išvados dėl siūlomo Įstatymo projekto suderinamumo su kitais Lietuvos Respublikos teisės aktais. III. Trečia, Įstatymo projektu siūlomas reglamentavimas turės itin skaudžias neigiamas pasekmes statybų sektoriui: konkurencijos iškreipimus dėl rangovo ir subrangovo poreikio dalytis jautria informacija apie darbuotojų atlyginimus; rangovui tenkant daugiau atsakomybės už subrangovo pareigas, kils statybų kainos (sukuriamos prielaidos formuotis „rizikos mokesčiui“, kas neatspindės sukuriamos vertės); rangovams bus sukurta našta tikrinti subrangovo patikimumą, tačiau rangovas tokiems veiksmams neturi nei teisinio pagrindo, nei prieigos prie tokią informaciją suteikiančių informacinių išteklių; pakeitimas sukurs prielaidas subrangovų piktnaudžiavimui. IV. Galiausiai, Direktyvos 2014/67/ES 12 straipsnis kalba apie konsultavimąsi su socialiniais partneriais. LPK nuomone, šiuo atveju socialinis dialogas nevyksta: a priori nuspręsta laikytis vienos pozicijos dėl Darbo kodekso 139 str. keitimo ir nėra įsiklausoma į kitos pusės argumentus.
Nepritarti Direktyvos 2014/67 12 straipsnis „Atsakomybė subrangos atveju“ įpareigoja Lietuvą įtvirtinti subsidiarią rangovo atsakomybę už darbo užmokesčio sumokėjimą jo subrangovo, kuris yra darbdavys, darbuotojams. Privalomas šios Direktyvos 12 straipsnio nuostatas iš dalies perkelia Darbo kodekso 108 straipsnio 13 ir 14 dalys. Tačiau, kaip nurodyta Europos Komisijos atliktame vertinime (tai yra svarbus analizės pagrindas, nes nesiėmus veiksmų bus pradėta pažeidimo procedūra prieš Lietuvą), Lietuva subrangos atsakomybės nuostatas taiko tik užsienio paslaugų teikėjams, bet netaiko nacionaliniams paslaugų teikėjams, nesilaikydama nediskriminavimo principo, kaip reikalauja Direktyvos 2014/67 12 straipsnis. Norime atkreipti dėmesį į tai, kad, pagal Direktyvos 2014/67 12 straipsnio 2 dalį, nuostatų dėl rangovo atsakomybės taikymas statybos sektoriuje yra minimalus reikalavimas, kurio privaloma laikytis perkeliant šias nuostatas. Tiek pačios Direktyvos 12 straipsnio 1 dalies nuostata „kartu su darbdaviu arba vietoj jo laikyti atsakingu“, tiek tai, kad subsidiarios civilinės atsakomybės prievolė yra akcesorinė, o jos esminis bruožas – skolininkas subsidiariai atsako kreditoriui tada ir tiek, kiek prievolės neįvykdo pagrindinis skolininkas, reiškia, kad jei darbdavys yra subrangovas, rangovas atsakys subsidiariai už darbo užmokesčio, įskaitant padidintą apmokėjimą už viršvalandinį darbą, darbą naktį, darbą poilsio ir švenčių dienomis, mokėjimą darbuotojui, dirbančiam darbus, nustatytus Lietuvos Respublikos statybos įstatyme, tik tuo atveju, kai pareigos neįvykdys to darbuotojo darbdavys.
Svarbi yra ir nuostata, kad subsidiari rangovo, jei darbdavys yra subrangovas, atsakomybė apsiriboja darbuotojo (taip pat ir komandiruoto darbuotojo) teisėmis, įgytomis atliekant darbo funkcijas, kai vykdoma sutartis, sudaryta tarp rangovo ir jo subrangovo, t. y. atsižvelgiant į tai, kokius darbus, susijusius su sudaryta subrangos sutartimi, atliko darbuotojas. Darbuotojas savo pažeistas teises dėl darbo užmokesčio, įskaitant padidintą apmokėjimą už viršvalandinį darbą, darbą naktį, darbą poilsio ir švenčių dienomis, mokėjimo turės ginti darbo ginčų dėl teisės nagrinėjimo tvarka nurodydamas du atsakovus – darbdavį, kuris yra subrangovas, ir rangovą. Darbdaviui neįvykdžius darbo ginčų komisijos priimto sprendimo, išieškojimas bus nukreiptas į rangovą. Norime priminti, kad, įgyvendinant Direktyvos 2014/67 12 straipsnį, subsidiari rangovo atsakomybė už jo subrangovo, kuris yra darbdavys, piniginių įpareigojimų, susijusių su minimalaus darbo užmokesčio mokėjimu komandiruotiems darbuotojams, įvykdymą buvo įtvirtinta Lietuvos Respublikos garantijų komandiruotiems darbuotojams įstatymo pakeitimuose, kurie įsigaliojo
buvo perkelti į naujojo Darbo kodekso 108 straipsnį.
Reikėtų priminti, kad dėl šių nuostatų buvo pasiektas Trišalėje taryboje atstovaujančių profesinių sąjungų ir darbdavių organizacijų susitarimas. Nuo 2020 m. liepos
įstatymo projektas taip pat buvo svarstytas ir jam pritarta 2019 m. rugsėjo
Darbo kodekso 139 straipsnio 5 ir 6 dalių pakeitimais tik siekiama įtvirtinti, kad, esant subrangos teisiniams santykiams, tiek užsienio, tiek Lietuvos Respublikos paslaugų teikėjai galėtų teikti paslaugas vienodomis sąlygomis. Taip būtų sudarytos vienodos galimybės tiek komandiruotam darbuotojui, tiek vietos darbuotojui kreiptis į darbo ginčus nagrinėjantį organą dėl jo darbdavio, jei jis – subrangovas, nesumokėto darbo užmokesčio. Visa Europos Komisijos atlikta kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse taikomos praktikos analizė pateikta aiškinamajame rašte. Pabrėžtina, kad 16 valstybių narių (Austrija, Bulgarija, Kroatija, Čekija, Estija, Vengrija, Airija, Latvija, Lietuva, Malta, Lenkija, Portugalija, Rumunija, Slovakija, Slovėnija ir Jungtinė Karalystė) nuostatas dėl subrangovo atsakomybės taiko tik užsienio paslaugų teikėjams, o kitos valstybės narės šias arba panašias nuostatas taiko tiek vidaus, tiek užsienio paslaugų teikėjams. Todėl artimiausiu metu nacionalinės teisės aktus turės pakeisti ne tik Lietuva, bet ir kitos valstybės narės. Kai buvo svarstomas Direktyvos 2014/67 12 straipsnio
„Atsakomybė subrangos atveju“ ir Direktyvos 2009/52 8 straipsnio
„Subranga“ perkėlimo į nacionalinę teisę klausimas, Socialinės apsaugos ir
darbo ministerija siūlė nuostatas dėl subsidiarios rangovo atsakomybės įtvirtinti Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse, tačiau šiam pasiūlymui nepritarė Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija. 8. Lietuvos statybininkų asociacija 2021-06-07 1.
Įstatymo projekto įgyvendinimas suponuoja didelę administracinę naštą, kuri pareikalaus laiko, žmogiškųjų ir finansinių resursų sąnaudų. Rangovas turės kaupti, sisteminti ir tikrinti didžiulį kiekį informacijos apie subrangovų darbuotojus (kada, kiek, kokie ir kieno darbuotojai buvo statybvietėje). Be to, rangovui atsiras papildoma našta dėl subrangovo darbuotojų asmens duomenų tvarkymo pagal Bendrąjį duomenų apsaugos reglamentą. Jeigu rangovas nekaups šių duomenų, tokiu atveju jis nežinos, ar tikrai tas darbuotojas, kuris iš jo reikalauja sumokėti už subrangovą, dirbo jo objekte ir kiek laiko dirbo. Akivaizdu, kad rangovas nekaupdamas tokios informacijos, negalėtų užtikrinti tinkamos savo teisių gynybos, kai nesąžiningi darbuotojai ar jų darbdaviai norės prisiteisti iš rangovo darbo užmokestį už laiką, kai jo objekte nedirbo. Todėl įstatymo projektas prieštarauja pastaruosius keletą metų valstybės deklaruojam siekiui mažinti administracinę naštą verslui. 2. Tarp rangovų ir subrangovų nėra pavaldumo santykių, todėl rangovas objektyviai negali patikrinti subrangovo darbuotojų įdarbinimo informacijos, jeigu subrangovas gera valia nesudarys tam sąlygų. Todėl įstatymo projekte numatyta rangovo pareiga yra sunkiai įgyvendinama. Pradžioje turi būti sukurtos prielaidos atsirasti statybvietėse besilankančių asmenų apskaitai (skirti ES resursai, kad rangovai galėtų įsigyti statybviečių apskaitos programinę įrangą ir įrenginius; numatytas pereinamasis laikotarpis), ir tik tada galvojama apie subsidarios atsakomybės įvedimą, jeigu tai neprieštarauja kitiems principams. 3. Rangovui tvarkant subrangovų darbuotojų duomenis ir taikant subsidiarią atsakomybę, iškils konfidencialumo problema, nes rangovai sužinos subrangovų (dažnai – tai konkurentų) darbuotojų duomenis ir net darbo užmokestį.
Pažymėtina, kad statybos sektoriuje trūkstant kvalifikuotų darbuotojų, statybos įmonės (juo labiau - konkuruojančios įmonės) saugo savo darbuotojus. Tačiau įstatymo projektas visiškai ignoruoja šį pagrįstą ir teisėtą statybos įmonių lūkestį ir sukuria prielaidas šiai informacijai patekti pas konkurentus. 4. Darbo įstatymų laikymosi užtikrinimas ir kontrolė yra valstybės institucijų, o ne privataus verslo funkcija. Pažymėtina, kad įstatymo projektas valstybės funkcijas nepagrįstai perkelia verslui. Valstybės ketinimas su darbo teisės pažeidimais kovoti verslininkų jėgomis iš esmės nesuderinami su šalyje egzistuojančia viešųjų funkcijų sistema. 5. Įstatymo projekte supainiojami darbo santykiai, civiliniai santykiai ir viešosios teisės santykiai, nes rangovą ir subrangovą sieja civiliniai santykiai, subrangovą ir jo darbuotojus sieja darbo santykiai, o rangovus ir subrangovus (kaip darbdavius) su valstybinėmis darbo kontrolės institucijomis sieja viešosios teisės santykiai. Todėl rangovo pareiga tikrinti subrangovo darbuotojų darbo klausimus bei atsakyti už tai prieš subrangovo darbuotojus sukuria ydingą teisinį „hibridą“ ir iš esmės prieštarauja teisingumo principui. Pažymėtina, kad Civiliniame kodekse numatyta genrangovo atsakomybė užsakovui už subrangovo prievolių neįvykdymą (civiliniai santykiai) nereiškia, kad „analogijos“ principu galima numatyti genrangovo atsakomybę už subrangovo darbuotojų darbo užmokesčio sumokėjimą (darbo santykiai). 6.
paminėtų problemų, kurias sukels įstatymo projektas, mūsų nuomone praktika nueis šiuo keliu: rangovai, norėdami apsidrausti, sulaikys tam tikrą dalį sumų, kurias turėtų sumokėti subrangovams už atliktus darbus, tol kol šie nepateiks pažymos–patvirtinimo apie visišką atsiskaitymą su savo darbuotojais. Tai reiškia, kad įstatymo projektas iššauks dirbtinius mokėjimų sulaikymus statybos rangos sutartyse (nors nesant tokio įstatymo, tie mokėjimai būtų atliekami įprasta tvarka), t.y. išprovokuos piniginių srautų judėjimo sulaikymą ir sukels papildomą administracinę naštą rangos sutarties šalims administruoti šiuos atsiskaitymų sulaikymo duomenis. 7. Atskirai diskutuotinas ir teisinis įstatymo projekto pagrįstumas. LR Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas visų asmenų lygybės prieš įstatymą principas reiškia, kad teisinis reguliavimas negali būti skirtingiems subjektams nustatomas skirtingai, jeigu tam nėra objektyvios ir visuotinai reikšmingos priežasties. Asociacijos nuomone, vieno verslo subjekto atsakomybės už kito subjekto darbuotojus taikymas tik statybos rangos santykiams, tačiau netaikymas paslaugų ar kitiems santykiams, prieštarauja LR Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintam visų asmenų lygybės prieš įstatymą principui. 8. Kalbant apie įstatymo projekto teisinį pagrįstumą, pažymėtina, kad projekto rengėjai neteisingai interpretuoja tiek Direktyvą, tiek Europos Komisijos pateiktą Direktyvos įgyvendinimo vertinimą, t.y. įstatymo projekto rengėjai nepagrįstai išplėtė Direktyvos taikymą atvejams, kai darbuotojas nėra komandiruojamas, nors tai nėra privaloma. Apibendrinant manome, kad siūlomas įstatymo projektas prieštarauja esminiams teisės principams ir sukels sektoriui didelę administracinę naštą, kuri neproporcinga siekiamam tikslui.
Nepritarti Direktyvos 2014/67 12 straipsnis „Atsakomybė subrangos atveju“ įpareigoja Lietuvą įtvirtinti subsidiarią rangovo atsakomybę už darbo užmokesčio sumokėjimą jo subrangovo, kuris yra darbdavys, darbuotojams. Privalomas Direktyvos 2014/67 12 straipsnio nuostatas iš dalies perkelia Darbo kodekso 108 straipsnio 13 ir 14 dalys, tačiau, kaip nurodyta Europos Komisijos atliktame vertinime, Lietuva subrangos atsakomybės nuostatas taiko tik užsienio paslaugų teikėjams, bet netaiko nacionaliniams paslaugų teikėjams, nesilaikydama nediskriminavimo principo, kaip reikalauja Direktyvos 2014/67 12 straipsnis. Norime atkreipti dėmesį į tai, kad, pagal Direktyvos 2014/67 12 straipsnio 2 dalį, taikyti nuostatas dėl rangovo atsakomybės statybos sektoriuje yra minimalus reikalavimas, kurio privaloma laikytis perkeliant šias nuostatas. Paminėtina, kad 11 Europos Sąjungos valstybių narių taiko subsidiarią rangovo atsakomybę visuose ekonomikos sektoriuose. Tiek pačios Direktyvos 12 straipsnio 1 dalies nuostata
„kartu su darbdaviu arba vietoj jo laikyti atsakingu“, tiek tai, kad
subsidiarios civilinės atsakomybės prievolė yra akcesorinė, o jos esminis bruožas – skolininkas subsidiariai atsako kreditoriui, t. y. tada ir tiek, kiek prievolės neįvykdo pagrindinis skolininkas, reiškia, kad jei darbdavys yra subrangovas, rangovas atsakys subsidiariai už darbo užmokesčio, įskaitant padidintą apmokėjimą už viršvalandinį darbą, darbą naktį, darbą poilsio ir švenčių dienomis, mokėjimą darbuotojui, dirbančiam darbus, nustatytus Lietuvos Respublikos statybos įstatyme, tik tuo atveju, kai šios pareigos neįvykdys to darbuotojo darbdavys.
Svarbi yra ir nuostata, kad subsidiari rangovo, jei darbdavys yra subrangovas, atsakomybė apsiriboja darbuotojo (taip pat ir komandiruoto darbuotojo) teisėmis, įgytomis atliekant darbo funkcijas, kai vykdoma sutartis, sudaryta tarp rangovo ir jo subrangovo, t. y. atsižvelgiant į tai, kokius darbus, susijusius su sudaryta subrangos sutartimi, atliko darbuotojas. Įstatymo projektas skatins rangovus atidžiau rinktis subrangovus, taikyti papildomus atrankos kriterijus, įvertinti tiekimo grandinę (taip pat ir socialinės atsakomybės aspektu) ir galimas rizikas. Rangovui nekils pareiga tikrinti subrangovo darbuotojų darbo sutartis ir (ar) kitus įdarbinimo dokumentus. Darbuotojas savo pažeistas teises dėl darbo užmokesčio, įskaitant padidintą apmokėjimą už viršvalandinį darbą, darbą naktį, darbą poilsio ir švenčių dienomis, mokėjimo turės ginti darbo ginčų dėl teisės nagrinėjimo tvarka nurodydamas du atsakovus – darbdavį, kuris yra subrangovas, ir rangovą. Darbdaviui neįvykdžius darbo ginčų komisijos priimto sprendimo, išieškojimas bus nukreiptas į rangovą.
Kai buvo svarstomas Direktyvos 2014/67 12 straipsnio
„Atsakomybė subrangos atveju“ ir Direktyvos 2009/52 8 straipsnio „Subranga“
perkėlimo į nacionalinę teisę klausimas, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija siūlė nuostatas dėl subsidiarios rangovo atsakomybės įtvirtinti Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse, tačiau šiam pasiūlymui nepritarė Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija. 4. Valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų pasiūlymai: negauta. 5. Subjektų, turinčių įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, pasiūlymai: negauta. 6. Komiteto sprendimas. Siūlyti pagrindiniam Komitetui pritarti Įstatymo projektui ir jį patobulinti atsižvelgiant į Teisės departamento pastabą, kuriai pritarė Biudžeto ir finansų komitetas. 7. Balsavimo rezultatai: už – 8 ; prieš – 2 ; susilaikė – 0. 8. Komiteto paskirti pranešėjai:
Mykolas Majauskas, Liudas Jonaitis. 9. Komiteto narių atskiroji nuomonė: negauta. Komiteto pirmininkas Mykolas Majauskas Komiteto biuro patarėja Dalia Mudėnienė
Socialinių reikalų ir darbo komitetas
1Komiteto posėdyje dalyvavo: M. Lingė – Komiteto pirmininkas, V. Aleknaitė-Abramikienė,
R. Baškienė, J. Džiugelis, D. Griškevičius, L. Kukuraitis, M. Ošmianskienė, A. Petrošius, M. Puidokas, A. Sysas, G. Skaistė, T. Tomilinas, J. Varkalys; komiteto biuras: E. Bulotaitė – biuro vedėja, patarėjos: D. Aleksejūnienė, D. Jonėnienė, A. Kazlauskienė, I. Kuodienė, padėjėjos: R. Liekienė, I. Žukauskaitė; kviestieji asmenys: V. Šilinskas – socialinės apsaugos ir darbo viceministras, V. Vasiliauskienė – Teisingumo ministerijos ES teisės grupės vadovė, V. Baliukevičienė – Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Darbo teisės skyriaus vedėja, E. Betingienė – Teisingumo ministerijos, Teisės sistemos grupės patarėja J. Polijančuk – Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Darbo teisės skyriaus vyresn. patarėja, D. Trinkūnas – Teisingumo ministerijos Teisės sistemos grupės vyresn. patarėjas, B. Macijauskienė – Valstybinės darbo inspekcijos Neteisėtos veiklos priežiūros skyriaus vedėja, I. Janukevičienė – Valstybinės darbo inspekcijos Darbo ginčų komisijų darbo organizavimo skyriaus vedėja, I. Piličiauskaitė – Valstybinės darbo inspekcijos Teisės skyriaus patarėja, D. Gedvilas – Lietuvos statybininkų asociacijos prezidentas, K. Sivickis – Lietuvos melioracijos įmonių asociacijos pirmininkas, T. Garuolis – Lietuvos pramoninkų konfederacijos departamento direktorius, A. Rasčius – Lietuvos statybininkų asociacijos juristas. 2. Ekspertų, konsultantų, specialistų išvados, pasiūlymai, pataisos, pastabos (toliau – pasiūlymai):
Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
p. 1.
kanceliarijos Teisės departamentas 2021-05-243 Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams ir teisės technikos taisyklių reikalavimams, teikiame šias pastabas:
1Lietuvos Respublikos darbo kodekso 108, 109,
139, 213 straipsnių ir priedo pakeitimo įstatymo projekto (toliau – įstatymo projektas)
naujomis 5 ir 6 dalimis. DK 139 straipsnio 6 dalyje siūloma nustatyti, kad „Šio straipsnio 5 dalyje nustatyta subsidiari rangovo, jei darbdavys yra subrangovas, atsakomybė apsiriboja darbuotojo teisėmis į darbo užmokestį, įskaitant padidintą apmokėjimą už viršvalandinį darbą, darbą naktį, darbą poilsio ir švenčių dienomis, įgytomis atliekant darbo funkcijas, kai vykdoma sutartis, sudaryta tarp rangovo ir subrangovo.“ DK 139 straipsnio 6 dalies nuostatas siūlytina tikslinti. DK 139 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad rangovas subsidiariai atsako subrangovo darbuotojui, dirbančiam darbus, nustatytus Lietuvos Respublikos statybos įstatyme. DK 139 straipsnio 6 dalyje siūloma nustatyti subsidiariąją atsakomybę, kai ginamos teisės, įgytos atliekant darbo funkcijas, kai vykdoma sutartis, sudaryta tarp rangovo ir subrangovo. Pažymėtina, kad gali būti tokia teisinė situacija, kai darbuotojas pagal darbo sutartį ar de facto dirbo Lietuvos Respublikos statybos įstatyme nustatytus darbus, atliko darbo sutartyje nustatytas funkcijas, tačiau jos nebuvo nurodytos tarp rangovo ir subrangovo sudarytoje sutartyje, todėl praktikoje galėtų kilti šių normų praktinio taikymo neaiškumų. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad darbuotojui gali būti nežinomas tarp rangovo ir subrangovo sudarytos sutarties turinys, todėl nuostatos tikslintinos ir derintinos tarpusavyje. Įvertinta.
Įvertinta. Komitetas įvertino pastabą, tačiau Darbo kodekso
darbdavys yra subrangovas, atsakomybė apsiriboja darbuotojo teisėmis į darbo užmokestį, įskaitant padidintą apmokėjimą už viršvalandinį darbą, darbą naktį, darbą poilsio ir švenčių dienomis, įgytomis atliekant darbo funkcijas, kai vykdoma sutartis, sudaryta tarp rangovo ir subrangovo reiškia, kad rangovas negalės būti subsidiariai atsakingas tuo atveju, jeigu darbuotojas atliks darbus, kurie nebus aptarti rangos sutartyje, sudarytoje tarp rangovo ir subrangovo. Ši Darbo kodekso nuostata perkelia Direktyvos 2014/67/ES 12 straipsnio 3 dalį, numatantį, kad 1 ir 2 dalyse minima atsakomybė apsiriboja darbuotojo teisėmis, įgytomis remiantis sutartiniais rangovo ar jo subrangovo santykiais. 2. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas
2
patikslinti, kokia sutartis čia turima omeny (dėl paslaugų teikimo, darbų atlikimo, rangos ar dar kokia kita). Pritarti Siūlome patikslinti 3 straipsnio 2 dalį ir ją išdėstyti taip: „2. Papildyti 139 straipsnį 6 dalimi:
„6. Šio straipsnio 5 dalyje nustatyta subsidiarioji
rangovo, jei darbdavys yra subrangovas, atsakomybė apsiriboja darbuotojo teisėmis į darbo užmokestį, įskaitant padidintą apmokėjimą už viršvalandinį darbą, darbą naktį, darbą poilsio ir švenčių dienomis, įgytomis atliekant darbo funkcijas, kai vykdoma statybos rangos sutartis, sudaryta tarp rangovo ir subrangovo.“
kanceliarijos Teisės departamentas
2
„atsakomybė apsiriboja darbuotojo teisėmis“ teisės požiūriu tikslintina,
numatant, kokiais atvejais rangovas, jei darbdavys yra subrangovas, subsidiariai atsako darbuotojui už darbo užmokesčio, įskaitant padidintą apmokėjimą už viršvalandinį darbą, darbą naktį, darbą poilsio ir švenčių dienomis, mokėjimą.
Pažymėtina, kad pagal šiuo metu galiojantį Lietuvos Respublikos civilinio kodekso bei kitų įstatymų nustatytą teisinį reguliavimą, asmuo, kurio teisės pažeistos, priklausomai nuo teisinių aplinkybių, gali savo pažeistas teises ginti ir atsakingus asmenis traukti atsakomybėn taikant įstatymų nustatytas atsakomybės rūšis ir formas, be kita ko, ir subsidiariąją atsakomybę. Šios normos taikytinos teisės subjektams, taip pat ir rangovams, subrangovams bei kitiems asmenims, ir ne tik tiems, kurie dirba darbus, nustatytus Lietuvos Respublikos statybos įstatyme ar atlieka darbo funkcijas, kai vykdoma sutartis, sudaryta tarp rangovo ir subrangovo. Siūlymas įtvirtinti subsidiariąją atsakomybę ginti tik darbuotojo teisėms į darbo užmokestį, įskaitant padidintą apmokėjimą už viršvalandinį darbą, darbą naktį, darbą poilsio ir švenčių dienomis, įgytomis atliekant darbo funkcijas, kai vykdoma sutartis, sudaryta tarp rangovo ir subrangovo, kelia abejonių, nes įtvirtinus siūlomą nuostatą galima būtų suprasti, kad kitais atvejais (pavyzdžiui, darbuotojo sveikatos sužalojimu padarytos žalos) subsidiarioji rangovo atsakomybė negali būti taikoma net ir tuo atveju, jeigu nustatyta jo kaltė ir yra kitos žalai atlyginti reikalaujamos sąlygos. Nepritarti Pagal siūlomas Darbo kodekso 139 straipsnio 5 ir
atsakingas tik už darbo užmokesčio, įskaitant padidintą apmokėjimą už viršvalandinį darbą, darbą naktį, darbą poilsio ir švenčių dienomis, sumokėjimą darbuotojui, dirbančiam darbus, nustatytus Lietuvos Respublikos statybos įstatyme.
Toks darbuotojas savo pažeistas teises gali ginti darbo ginčų dėl teisės nagrinėjimo tvarka. Toks ginčas yra individualus darbo ginčas dėl teisės Darbo kodekso 213 straipsnio 3 dalies prasme. 4. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas
kodekso 139 straipsnio 5 ir 6 dalyse nustatytais atvejais laikomas darbo ginčo šalimi. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad DK 139 straipsnio 5 ir 6 dalyse reguliuojama subsidiarioji rangovo atsakomybė. Pagal Civilinio kodekso
pagal įstatymus ar sutartį atsako papildomai kartu su kitu asmeniu (subsidiarioji atsakomybė), turi pagrindiniam skolininkui pareikšti reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo. Vadovaudamasis DK nuostatomis, reguliuojančiomis individualių darbo ginčų nagrinėjimą, darbuotojas, inicijuodamas darbo ginčą dėl darbo užmokesčio mokėjimo, darbo ginčo šalimi turėtų traukti savo darbo sutarties šalį – darbdavį (t. y. subrangovą) ir subsidiariai atsakingą skolininką – rangovą, priešingu atveju, nustačius, kad ginčo šalimi yra rangovas, galima preziumuoti, kad darbuotojas ir turėtų reikšti reikalavimus jam, nors darbuotojui rangovas gali būti ir nežinomas, o juo labiau darbuotojas gali nežinoti, kad tarp jo darbdavio ir rangovo yra sudaryta kažkokia sutartis. Atsižvelgiant į tai, DK 213 straipsnio pakeitimo siūlytina atsisakyti arba jo formuluotę tikslinti. Nepritarti Lietuvos apeliacinis teismas 2012 m. gegužės 14 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr.
2A-1125/2012, pažymėjo, kad subsidiarios civilinės atsakomybės prievolė yra akcesorinė, o jos esminis bruožas – skolininkas subsidiariai atsako kreditoriui, t. y. tada ir tiek, kiek prievolės neįvykdo pagrindinis skolininkas. Subsidiariai atsakingas skolininkas turi būti nurodomas antruoju atsakovu arba bent jau trečiuoju asmeniu. Gali susiklostyti tokios situacijos, kai darbuotojui nebus žinomas antrasis atsakovas – rangovas. Tačiau reikėtų pažymėti, kad, visų pirma, darbuotojas, dirbantis ar dirbęs statybos darbus, turėtų būti suinteresuotas pasidomėti, nes turės daugiau galimybių atgauti nesumokėtą darbo užmokestį tuo atveju, kai darbo ginčų sprendimo neįvykdys darbdavys. Antra, pagal Darbo kodekso 226 straipsnio 7 dalį ginčo šalys darbo ginčų komisijos posėdyje turi teisę pareikšti papildomų reikalavimų ir pateikti papildomų įrodymų. Todėl aplinkybė, kad buvo sudaryta rangos sutartis gali paaiškėti ginčo nagrinėjimo metu. Trečia, antrojo atsakovo nurodymas užtikrina ir sprendimo vykdymą tuo atveju, kai nepavyktų išieškoti iš darbdavio. 5. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas
tikslinti atsižvelgiant ir į tai, kad galiojančiuose įstatymuose nustatyta subsidiarioji atsakomybė. Pritarti. 3. Piliečių, asociacijų, politinių partijų, lobistų ir kitų suinteresuotų asmenų pasiūlymai: Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
p. 1. Lietuvos laisvosios rinkos institutas 2021-06-01 Dėl Subsidiarios atsakomybės pagal Direktyvą taikymo apimties Projektų iniciatorių teigimu, Projektu siūlomas reguliavimas dėl Subsidiarios atsakomybės kyla iš toliau nurodytų Direktyvos 12 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatų: „1.
Siekdamos kovoti su sukčiavimu ir piktnaudžiavimu, valstybės narės gali, pasikonsultavusios su atitinkamais socialiniais partneriais, vadovaudamosi nacionalinės teisės aktais ir (arba) praktika, imtis papildomų priemonių, taikydamos nediskriminavimo ir proporcingumo principus, kad būtų užtikrinta, jog subrangos grandinėse rangovą, kurio tiesioginis subrangovas yra darbdavys (paslaugos teikėjas), kuriam taikoma Direktyvos 96/71/EB 1 straipsnio 3 dalis, komandiruotas darbuotojas galėtų kartu su darbdaviu arba vietoj jo laikyti atsakingu už nesumokėtą grynąjį darbo užmokestį <...>. 2. Direktyvos 96/71/EB priede nurodytos veiklos atžvilgiu valstybės narės numato priemones, kuriomis būtų užtikrinta, kad subrangos grandinėse rangovą, kurio tiesioginis subrangovas yra darbdavys, komandiruoti darbuotojai galėtų kartu su darbdaviu arba vietoj jo laikyti atsakingu už komandiruotų darbuotojų teisių apsaugą, kaip nurodyta šio straipsnio 1 dalyje.“ Pažymėtina, kad Direktyvoje nustatomos garantijos komandiruojamiems darbuotojams. Be to, kad tai implikuoja pačios direktyvos pavadinimas („Direktyvos 96/71/EB dėl darbuotojų komandiravimo paslaugų teikimo sistemoje vykdymo užtikrinimo <...>“), jos garantijų apribojimas tik komandiruojamiems darbuotojams atskleidžiamas ir Direktyvos Preambulėje. Direktyvos 12 straipsnio 1 dalyje referuojama į subrangovus kaip darbdavius. Jiems taikoma Direktyvos 96/71/EB 1 straipsnio 3 dalis, kuri apibrėžia Direktyvos 96/71/EB taikymo sritį.
Ji taikoma subjektams (taigi šie subjektai yra ir Direktyvos taikymo subjektai), kurie yra valstybėje narėje įsisteigusios įmonės, kurios pagal tarpvalstybinio paslaugų teikimo sistemą komandiruoja darbuotojus į kitos valstybės narės teritoriją (1 straipsnio 1 dalis). Direktyva 96/71/EB taikoma, kai minėtu atveju įmonės: „a) savo sąskaita komandiruoja darbuotojus į kitos valstybės narės teritoriją ir duoda jiems nurodymus <...>, arba b) komandiruoja darbuotojus į įstaigą arba grupės valdomą įmonę kitos valstybės narės teritorijoje <...>, arba c) kaip laikino įdarbinimo įmonė ar įdarbinimo agentūra samdo darbuotoją įmonei, kuri yra įsisteigusi ar veikia valstybės narės teritorijoje, su sąlyga, kad komandiruotės metu laikino įdarbinimo įmonė ar įdarbinimo agentūra ir darbuotojas saistomi darbo santykiais.“ Direktyvos 1 straipsnyje nurodoma, kad jos nuostatomis yra siekiama praktikoje geriau ir vienodžiau įgyvendinti ir taikyti Direktyvą 96/71/EB, kurios taikymas yra apribotas darbuotojų komandiravimo atvejais. Taip pat Direktyvos Preambulės 16 punktas pabrėžia, kad tinkamų nuostatų įgyvendinimu siekiama komandiruotų darbuotojų teisių apsaugos. Pagal Direktyvą Subsidiari atsakomybė už komandiruojamus darbuotojus gali būti taikoma ir kitų negu statybų sektoriuje veikiančių rangovų atveju. Apie komandiruojamų darbuotojų apsaugos standartų taikymą nekomandiruojamiems darbuotojams nėra kalbama. Tai, kad Subsidiarią atsakomybę galima plėsti tik sektorių atžvilgiu, o ne darbuotojų ir juos įdarbinusių subjektų atžvilgiu, iliustruoja ir Projektų iniciatorių aiškinamajame rašte pateikiama kitų ES valstybių narių reguliavimo praktika. Pateikiami pavyzdžiai, kad tam tikros valstybės taiko Subsidiarią atsakomybę ir kitiems sektoriams, bet nėra pateikiama pavyzdžių, kad ši pareiga būtų taikoma ne tik komandiruojant darbuotojus.
Papildomai pažymėtina, kad Direktyvos 12 straipsnio 4 dalis nurodo, kad valstybės narės gali (i) nustatyti griežtesnes taisykles dėl atsakomybės subrangos atveju apimties ir masto pagal nacionalinės teisės aktus vadovaudamosi nediskriminavimo ir proporcingumo principais; (ii) nustatyti tokią atsakomybę kituose sektoriuose nei nurodytieji Direktyvos 96/71/EB priede. Tačiau su Projektu pateiktoje atitikties lentelėje ši nuostata įvardijama kaip neprivaloma ir Projekto reguliavimas su tuo nėra siejamas. Todėl negalima pritarti tam, kad Subsidiarios atsakomybės įteisinimas ir tais atvejais, kai darbuotojas nėra komandiruojamas, kyla iš Direktyvos. Nepritarti
ir įtraukties generalinis direktoratas pateikė preliminarų Lietuvos nacionalinių priemonių, kuriomis į nacionalinę teisę perkeliama Direktyva 2014/67/ES, vertinimą Nr. Ares (2020) 6411384 (toliau – vertinimas). Vertinime Europos Komisija atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvoje subrangovo atsakomybę reglamentuojančios nuostatos taikomos tik užsienio paslaugų teikėjams, bet netaikomos nacionaliniams paslaugų teikėjams, taigi nesilaikoma nediskriminavimo principo, kaip reikalauja Direktyvos 2014/67 12 straipsnio nuostatos. 2. Lietuvos laisvosios rinkos institutas 2021-06-01 Dėl nediskriminavimo principo apimties Europos Komisija pateiktame preliminariame Direktyvos įgyvendinimo vertinime pabrėžia, kad tiek pagal Direktyvos 12 straipsnio 1 dalį, tiek 2 dalį, turi būti taikomi nediskriminavimo ir proporcingumo principai.
Dėl nediskriminavimo pabrėžiama, kad: [Lietuvos Darbo kodekse numatytos] „atsakomybės nuostatos, taikomos tik užsienio paslaugų teikėjams, bet netaikomos nacionaliniams paslaugų teikėjams, taikomos nesilaikant nediskriminavimo principo, kaip reikalaujama pagal 12 straipsnį. Atsakomybės nuostatų taikymas tik tarpvalstybiniais atvejais gali turėti įtakos daugeliui užsienio paslaugų teikėjų ir dėl to jų teikiamos paslaugos gali tapti mažiau patrauklios, palyginti su nacionalinių paslaugų teikėjų paslaugomis. Galutiniai klientai ir rangovai gali būti nelinkę sudaryti sutarčių su kitose valstybėse narėse įsisteigusiomis įmonėmis, todėl šios nuostatos gali būti nepagrįsta kliūtis tarpvalstybinių paslaugų teikėjams.“ Taigi nediskriminavimas siejamas su paslaugų teikėjo kilme, kritikuojama tai, kad esamos nuostatos nėra taikomos ir nacionaliniams subjektams. Komisija nekelia klausimų dėl to, kad apsauga yra taikoma tik komandiruojamiems darbuotojams, o ne visiems statybų sektoriaus darbuotojams. Direktyvos ir bendro ES nediskriminavimo principo kontekste pažymėtina, kad nediskriminavimo principas pasireiškia vienodų sąlygų nustatymu toje pačioje padėtyje esantiems asmenims (darbuotojams), nediskriminuojant jų pagal kilmės valstybę. Direktyvos kontekste tai reiškia vienodos apsaugos nustatymą visiems komandiruojamiems darbuotojams, nepriklausomai nuo jų darbdavio. Darbuotojai, kurie nėra komandiruojami, nėra tapačioje teisinėje padėtyje kaip komandiruojami darbuotojai.
Nediskriminavimu laikomas lygiaverčių subjektų, t.y. subjektų, komandiruojančių darbuotojus, pareigų suvienodinimas, nepriklausomai nuo jų įsisteigimo (kilmės) vietos, o ne visų atitinkamame sektoriuje veikiančių subjektų veiklos reikalavimų suvienodinimas. Atsižvelgiant į tai sprendžiama, kad Projekto nuostatos dėl Subsidiarios atsakomybės tiesiogiai nekyla iš Direktyvos nuostatų. Todėl yra pagrįsta teigti, kad siūloma įteisinti Subsidiari atsakomybė kaip visų statybų sektoriaus darbuotojų teisių apsaugos priemonė laikytina savarankišku ir nuo Direktyvos nepriklausančiu reguliavimo pasiūlymu. Nepritarti Rangovo atsakomybės įtvirtinimas statybos sektoriuje yra privalomas minimalusis Direktyvos 2014/67/ES reikalavimas. Statybos sektorius yra vienas rizikingiausių ekonominės veiklos sektorių tiek Europos Sąjungoje, tiek Lietuvoje. Direktyvos priėmimo metu šis sektorius buvo identifikuotas kaip rizikingiausias. 3. Lietuvos laisvosios rinkos institutas 2021-06-01 Dėl perteklinio reguliavimo (gold-plating) Atsižvelgiant į anksčiau nurodytus argumentus ir į tai, kad Direktyvos tikslas yra numatyti garantijas komandiruojamiems darbuotojams, reikalavimai sukuria papildomą naštą subjektams lyginant su jau išsamiai Direktyvos lygmeniu numatytais reikalavimais, todėl yra laikyti pertekliniais. Kaip nurodoma Europos Sąjungos teisės aktų įgyvendinimo nacionalinėje teisėje ir administracinės naštos pagrįstumo įvertinimo rekomendacijų 4 skyriuje, bet kokie reikalavimai, kuriuos siūloma įtvirtinti ar kurie yra įtvirtinti nacionaliniame teisės akte, įgyvendinančiame ES teisės aktą, ir kurie viršija ES teisės akte nustatytus reikalavimus ir
(arba) yra nebūtini ES teisės akte nustatytiems tikslams pasiekti yra laikytini pertekliniu reguliavimu (gold-plating).
Pagal minėtas rekomendacijas, ES teisės aktų įgyvendinimo procese turėtų būti vengiama atvejų, kuomet perkeliant ES teisės akto nuostatas išplečiamas ES teisės akto nuostatos turinys: nustatomi griežtesni, papildomi ar nebūtini ES teisės akte nustatytiems tikslams pasiekti reikalavimai. Tokius reikalavimus reikia išsamiai pagrįsti arba jų atsisakyti. Nepritarti Siekiant į nacionalinę teisę tinkamai perkelti Direktyvos 2014/67/ES
nuostatų. Įstatymo projektu siūlomi pakeitimai susiję tik su Europos Komisijos vertinime pateiktomis išvadomis ir tik su tomis Direktyvos 2014/67/ES nuostatomis, kurios nėra tinkamai perkeltos į nacionalinę teisę. 4. Lietuvos laisvosios rinkos institutas 2021-06-01 Dėl Subsidiarios atsakomybės poveikio, tikslingumo, efektyvumo ir proporcingumo Projektas turi atitikti Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatyme numatytus reguliavimo tikslingumo, efektyvumo ir proporcingumo principus. Visų šių principų įgyvendinimas yra grindžiamas konkrečios problemos ir tikslo identifikavimu, tačiau tai nėra nustatyta Projekto atveju. Taip pat nėra pateikiamas alternatyvų vertinimas, nėra įrodoma, kad siūlomas reguliavimas yra geriausias siekiant užsibrėžtų tikslų. Galiausiai, sprendžiant dėl reguliavimo įteisinimo svarbu atsižvelgti į reguliavimo sukuriamą našta bei suvaržymus, tačiau šie aspektai niekaip nėra vertinti Projekto iniciatorių. Visa tai daroma klaidingai kildinant reguliavimą iš Direktyvos.
Projektas nėra pagrįstas. Projekto aiškinamojo rašto 1 lentelės duomenų interpretavimas ir naudojimas Projektui pagrįsti yra klaidinantys ir nekorektiški. Projekto iniciatoriai pateikia Valstybinės darbo inspekcijos duomenis apie gautus prašymus dėl neišmokėto darbo užmokesčio statybų sektoriuje. Pateikiami tik duomenys apie prašymų skaičių, tačiau nėra nurodomi subjektai, dėl kurių prašymai pateikti (subrangovai ar rangovai), taip pat nėra diferencijuojama pagal darbuotojų, pateikusių prašymą statusą, nėra detalizuojama, kiek prašymu buvo patenkinta nustačius pažeidimus. Kadangi teisė inicijuoti ginčus yra įprasta darbuotojų teisė, jų pareiškimų skaičius niekaip nėra susijęs su realios problemos identifikavimu. Dėl to, kad nėra nustatyti Projektu sprendžiama problema ir Projekto tikslas, yra (i) neįmanoma įvertinti, ar siūlomas reguliavimas yra tikslingas, efektyvus ir proporcingas, ir (ii) nėra prielaidų tokį reguliavimą įteisinti. Poveikio vertinimas nėra išsamus. Subsidiarios atsakomybės taikymas gali lemti veiklos apimčių mažėjimą, augančias darbų kainas, darbo vietų mažėjimą, nes rangovas būtų linkęs apsidrausti dėl galimų patirti išlaidų, arba gali dar labiau skatinti eiti į šešėlį. Papildomos naštos nustatymas taip pat gali pasireikšti sumažėjusia subrangovų paslaugų paklausa. Tai ne tik paveiks pačias įmones, bet ir jų darbuotojus, kuriems kyla rizika, kad sumažės jų darbo apimtys, taigi, ir jų galimas gauti atlyginimas. Projektas sukels neigiamus padarinius ir sąžiningai bei atsakingai veikiantiems subrangovams. Dėl bendrai numatomos rangovų subsidiarios atsakomybės visais atvejais, net ir sąžiningai veikiančių subrangovų paslaugų paklausa gali sumažėti. Toks reguliavimas, kuris reikalauja kišimosi į kitos įmonės veiklą, įmonėms yra reikšmingas įpareigojimas, kuris santykiams rinkoje nėra būdingas, juo labiau, kad nėra ir jokių teisinių prielaidų tokiems įpareigojimams įteisinti.
Be to, rangovas ir subrangovas gali būti ir konkuruojančios įmonės, taigi šiuo požiūriu skaidrumas sektoriuje nebūtų didinamas, priešingai – tai gali mažinti skaidrumą. Projekto iniciatoriai nepateikia pavyzdžių, kad Subsidiarios atsakomybės nuostatos būtų taikomas visiems, ne tik komandiruojamiems darbuotojams, kitose ES narėse. Dėl to Lietuva lyginant su kitomis ES narėmis taptų mažiau patraukli, Subsidiarios atsakomybės įteisinimas gali atgrasyti ūkio subjektus nuo veiklos vystymo šioje valstybėse, kai, pavyzdžiui, planuojama statybų veiklos plėtra Baltijos šalyse. Pagal Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymą reikalinga užtikrinti proporcingumo principo laikymąsi. Atsižvelgiant į tai, kad Projekto taikymas sukeltų neigiamus padarinius visiems statybų sektoriaus subjektams, reikalinga kelti klausimą, kokios priemonės sudarytų sąlygas spręsti sektoriuje identifikuotas problemas ir sukeltų mažiau naštos. Prieš nustatant naujas naštas, yra būtina vertinti realias sektoriuje egzistuojančias problemas. Taip pat tikslinga peržiūrėti statybos veiklai ir darbo santykiams keliamus reguliavimus ir jų tikslingumą, proporcingumą ir efektyvumą. Nepritarti 16 valstybių narių (Austrija, Bulgarija, Kroatija, Čekija, Estija, Vengrija, Airija, Latvija, Lietuva, Malta, Lenkija, Portugalija, Rumunija, Slovakija, Slovėnija ir Jungtinė Karalystė) nuostatas dėl subrangovo atsakomybės taiko tik užsienio paslaugų teikėjams, o kitos valstybės narės šias arba panašias nuostatas taiko tiek vidaus, tiek užsienio paslaugų teikėjams. Todėl artimiausiu metu nacionalinės teisės aktus turės pakeisti ne tik Lietuva, bet ir kitos valstybės narės. 5.
laisvosios rinkos institutas 2021-06-01 Dėl nuostatos suderinamumo su Lietuvos Respublikos Vyriausybės tikslais Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos 9 punkte numatomas siekis užtikrinti, be kita ko, nuosekliai vykdomą dereguliacija ir verslo klimato gerinimą. Projektu siūlomas nustatyti perteklinis reguliavimas dėl Subsidiarios atsakomybės visam statybų sektoriui, kuris patyrė reikšmingų nuostolių dėl karantino, nėra savalaikis ar pagrįstas. Atsižvelgdamas į tai, kad
įteisinimo visais atvejais, o ne tik komandiruojant darbuotojus, nereikalauja nei Direktyva, nei Europos Komisijos pateiktas preliminarus Direktyvos įgyvendinimo vertinimas,
konkrečios sektoriuje kylančios problemos ar reguliavimo tikslai,
atsakomybės įteisinimas sukeltų neigiamų padarinių tiek statybų sektoriuje veikiantiems ūkio subjektams, tiek patiems darbuotojams,
nepagrįstas, netikslingas, neefektyvus ir neatitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės tikslų, Lietuvos laisvosios rinkos institutas siūlo neįteisinti rangovo subsidiarios atsakomybės už darbo užmokesčio, įskaitant padidintą apmokėjimą už viršvalandinį darbą, darbą naktį, darbą poilsio ir švenčių dienomis, mokėjimą darbuotojui, dirbančiam darbus, nustatytus Lietuvos Respublikos statybos įstatyme, tais atvejais, kai darbuotojas nėra komandiruojamas. Nepritarti Poreikis keisti teisinį reglamentavimą dėl rangovo subsidiarios atsakomybės, kuri šiuo metu galioja tik tuo atveju, kai dirba komandiruotas darbuotojas, kyla iš Europos Komisijos atlikto vertinimo. Europos Komisijos vertinimas aiškiai nurodo, kad Lietuva nėra tinkamai perkėlusi Direktyvos 12 straipsnio.
Kalbant apie subsidiarią rangovo atsakomybę už darbo užmokesčio sumokėjimą subrangovo, kai jis yra darbdavys, svarbu, kad teise reikalauti nesumokėto viso ar dalies darbo užmokesčio ne tik iš darbdavio, bet ir iš rangovo kreipdamasis į darbo ginčo komisiją galėtų pasinaudoti tiek komandiruotas darbuotojas, tiek vietos darbuotojas. Rangovo atsakomybės įtvirtinimas statybos sektoriuje yra privalomas minimalusis Direktyvos 2014/67/ES reikalavimas. Esant subrangos teisiniams santykiams statybos sektoriuje (statybos rangos atveju) tiek užsienio paslaugų teikėjams, tiek Lietuvos paslaugų teikėjams būtų nustatytos vienodos sąlygos. Įstatymo projektas skatins rangovus atidžiau rinktis subrangovus, taikyti papildomus atrankos kriterijus, įvertinti tiekimo grandinę (taip pat ir socialinės atsakomybės aspektu) ir galimas rizikas. Rangovui nekils pareigos tikrinti subrangovo darbuotojų darbo sutartis ir (ar) kitus įdarbinimo dokumentus. 6. Lietuvos melioracijos įmonių asociacija
administracinė našta, kuri pareikalautų žmogiškųjų ir finansinių sąnaudų. Neretai rangovai, statantys ypač stambesnius objektus, turi po keletą ar keliolika subrangovų. Suprantame, kokį didelį kiekį papildomos informacijos rangovas turės sukaupti, susisteminti ir patikrinti apie subrangovų darbuotojus. Dar sudėtingesni atvejai bus tada, kada pas rangovą specifinius, nedidelės apimties darbus subrangovas atliks per savaitę, o paskui jau dirbs pas kitą rangovą, o darbo užmokestis mokamas ne kas savaitę. Asociacija čia įžvelgia ir asmens duomenų tvarkymo pagal Bendrąjį duomenų apsaugos reglamentą pažeidimų. Ir kokią turės rangovas teisę rinkti konfidencialius duomenis apie subrangovą, kada jie abu dažniausiai yra konkurentai? 2. Tarp rangovo ir subrangovo nėra pavaldumo santykių.
Todėl rangovas galės gauti informaciją, jei subrangovas gera valia sudarys tam sąlygas. O jei ne, tai ši rangovo pareiga nebus įgyvendinta. 3. Darbo įstatymų laikymosi kontrolė yra valstybės funkcija, kuri šiuo atveju nepagrįstai perkeliama verslui. Tai yra nesuderinama su esama viešųjų funkcijų sistema ir prieštarauja teisingumo principui. 4. Manome, kad įstatymo projektu vieno verslo subjekto atsakomybės už kito subjekto darbuotojus taikymas tik statybos santykiams prieštarauja LR Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintam visų asmenų lygybės prieš įstatymą principui. 5. Įstatymo projekto aiškinamajame rašte teigiama, kad projekto tikslas – „ į nacionalinę teisę tinkamai perkelti 2014 m. gegužės 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2014/67/ES dėl Direktyvos 96/71 EB dėl darbuotojų komandiravimo paslaugų teikimo sistemoje vykdymo užtikrinimo ir kuria iš dalies keičiamas reglamentas (ES) Nr. 1024/2012 dėl administracinio bendradarbiavimo per Vidaus rinkos informacinę sistemą (IMI reglamentas)“ nuostatas. Tačiau negalime sutikti, kad rangovas, kai darbdavys yra subrangovas, subsidiariai atsakytų už darbo užmokesčio, įskaitant padidintą apmokėjimą už viršvalandinį darbą, darbą naktį, darbą poilsio ir švenčių dienomis įvykdymą darbuotojui, kai jis dirba darbus, numatytus Lietuvos Respublikos Statybos įstatyme tais atvejais, kai darbuotojas nėra komandiruojamas. Tokios subsidiarios atsakomybės įteisinimo visais atvejais nereikalauja nei Direktyva, nei Europos Komisijos pateiktas preliminarus Direktyvos įgyvendinimo vertinimas. Lietuvoje labai stambių statinių statybos objektų, kuriems skelbiami tarptautiniai konkursai, yra mažai ir tokius konkursus iš esmės laimi užsienio statybos firmos, kurios ir tampa generaliniais rangovais, o Lietuvos statybos įmonės tik subrangovais.
Likusiuose statybos objektuose dominuoja Lietuvos statybos įmonės ir vietiniai subrangovai, kurie į rangovų statybvietes darbuotojų beveik nekomandiruoja, o juos kasdien veža į darbą ir atgal darbdavio transportu (jeigu yra būtinybė). Todėl rangovo subsidiarios atsakomybės už subrangovų darbuotojų darbo užmokesčio mokėjimą įteisinimas, kai subrangovo darbuotojai nėra komandiruojami, yra nepagrįstas ir prieštarauja esminiams teisės principams. Nepritarti Direktyvos 2014/67 12 straipsnis „Atsakomybė subrangos atveju“ įpareigoja Lietuvą įtvirtinti subsidiarią rangovo atsakomybę už darbo užmokesčio sumokėjimą jo subrangovo, kuris yra darbdavys, darbuotojams. Privalomas Direktyvos 2014/67 12 straipsnio nuostatas iš dalies perkelia Darbo kodekso 108 straipsnio 13 ir 14 dalys, tačiau, kaip nurodyta Europos Komisijos atliktame vertinime, Lietuva subrangos atsakomybės nuostatas taiko tik užsienio paslaugų teikėjams, bet netaiko nacionaliniams paslaugų teikėjams, nesilaikydama nediskriminavimo principo, kaip reikalauja Direktyvos 2014/67 12 straipsnis. Norime atkreipti dėmesį į tai, kad, pagal Direktyvos 2014/67
sektoriuje yra minimalus reikalavimas, kurio privaloma laikytis perkeliant šias nuostatas. Paminėtina, kad 11 Europos Sąjungos valstybių narių taiko subsidiarią rangovo atsakomybę visuose ekonomikos sektoriuose.
Tiek pačios Direktyvos 12 straipsnio 1 dalies nuostata „kartu su darbdaviu arba vietoj jo laikyti atsakingu“, tiek tai, kad subsidiarios civilinės atsakomybės prievolė yra akcesorinė, o jos esminis bruožas – skolininkas subsidiariai atsako kreditoriui, t. y. tada ir tiek, kiek prievolės neįvykdo pagrindinis skolininkas, reiškia, kad jei darbdavys yra subrangovas, rangovas atsakys subsidiariai už darbo užmokesčio, įskaitant padidintą apmokėjimą už viršvalandinį darbą, darbą naktį, darbą poilsio ir švenčių dienomis, mokėjimą darbuotojui, dirbančiam darbus, nustatytus Lietuvos Respublikos statybos įstatyme, tik tuo atveju, kai šios pareigos neįvykdys to darbuotojo darbdavys. Svarbi yra ir nuostata, kad subsidiari rangovo, jei darbdavys yra subrangovas, atsakomybė apsiriboja darbuotojo (taip pat ir komandiruoto darbuotojo) teisėmis, įgytomis atliekant darbo funkcijas, kai vykdoma sutartis, sudaryta tarp rangovo ir jo subrangovo, t. y. atsižvelgiant į tai, kokius darbus, susijusius su sudaryta subrangos sutartimi, atliko darbuotojas. Įstatymo projektas skatins rangovus atidžiau rinktis subrangovus, taikyti papildomus atrankos kriterijus, įvertinti tiekimo grandinę (taip pat ir socialinės atsakomybės aspektu) ir galimas rizikas. Rangovui nekils pareiga tikrinti subrangovo darbuotojų darbo sutartis ir (ar) kitus įdarbinimo dokumentus. Darbuotojas savo pažeistas teises dėl darbo užmokesčio, įskaitant padidintą apmokėjimą už viršvalandinį darbą, darbą naktį, darbą poilsio ir švenčių dienomis, mokėjimo turės ginti darbo ginčų dėl teisės nagrinėjimo tvarka nurodydamas du atsakovus – darbdavį, kuris yra subrangovas, ir rangovą. Darbdaviui neįvykdžius darbo ginčų komisijos priimto sprendimo, išieškojimas bus nukreiptas į rangovą. 7.
pramonininkų konfederacija 2021-06-02 LPK dar kartą siekia atkreipti dėmesį, kad Įstatymo projekte numatytas 139 straipsnio papildymas 5 ir 6 dalimi sukuria subsidiarią rangovo atsakomybę už darbo užmokestį (įskaitant padidintą apmokėjimą už viršvalandinį darbą, darbą naktį, darbą poilsio ir švenčių dienomis) visais subrangos atvejais, ne tik darbuotojo komandiravimo atveju. Atitinkamai, susiklosto ydinga situacija, kai įgyvendinant Europos Parlamento ir Tarybos Direktyvą 2014/67/ES, kuri reglamentuoja darbuotojų komandiravimą, yra nustatomas reguliavimas ir tiems ūkio subjektams, kurie nėra susiję su Direktyvos 2014/67/ES reguliuojama sritimi. Toks Įstatymo projekte numatytas reguliavimas turės reikšmingų neigiamų pasekmių, kurios LPK kelia itin didelį susirūpinimą:
I. Visų pirma, dar kartą svarbu akcentuoti, jog Europos Parlamento ir Tarybos Direktyva 2014/67/ES reglamentuoja darbuotojų komandiravimo paslaugų teikimo sistemą, tačiau Įstatymo projektu siekiama šią sritį išplėsti. Nors suprantame, kad pagrindinis siekis – reaguoti į Europos Komisijos Užimtumo, socialinių reikalų ir įtraukties generalinio direktorato preliminariame vertinime įvardytus trūkumus ir išvengti galimo pažeidimo procedūros prieš Lietuvą inicijavimo, tačiau, kaip jau minėjome ankstesniame rašte, būtina konsultuotis su Europos Komisija ir likusiomis penkiolika ES valstybių narių, kurios subrangos atsakomybės nuostatas taiko tik užsienio paslaugų teikėjams, dėl siūlomo reglamentavimo keitimo padarinių. Šiuos gresiančius padarinius statybų sektoriui ir visai teisinei sistemai būtina metodiškai ištirti ir sprendimus priimti atsakingai. II. Antra, Įstatymo projektu siūlomas reglamentavimas griauna kitais teisės aktais nustatytą civilinės apyvartos vykdymo tvarką. Tai yra, Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 2.50 straipsnio 4 dalyje yra įtvirtinta juridinio asmens ribotos atsakomybės samprata. Siūlomas pakeitimas ją kardinaliai pažeidžia.
Šiuo požiūriu nėra aišku, kodėl yra diskriminuojamas būtent statybų sektorius, kaip jau minėta, Direktyva 2014/67/ES pagrindo tokiai diskriminacijai nenumato. Atitinkamai, toks pakeitimas kvestionuotinas ir atitikimo Konstitucijai prasme, kuri garantuoja visų subjektų lygiateisiškumą. Papildomai paminėtina, kad jeigu vis tik būtų nuspręsta tokį reguliavimą priimti (t. y. nustatyti atitinkamų ūkio subjektų atsakomybę už trečiųjų asmenų prievoles), tai numatančios nuostatos turėtų būti įtvirtintos ne Darbo kodekse, o Civiliniame kodekse. Jau minėta, kad ūkio subjektų atsakomybės ribos yra ne darbo teisės, o civilinės teisės reguliavimo dalykas. LPK išreiškia nuomonę, kad būtina kreiptis į Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją išvados dėl siūlomo Įstatymo projekto suderinamumo su kitais Lietuvos Respublikos teisės aktais. III. Trečia, Įstatymo projektu siūlomas reglamentavimas turės itin skaudžias neigiamas pasekmes statybų sektoriui: konkurencijos iškreipimus dėl rangovo ir subrangovo poreikio dalytis jautria informacija apie darbuotojų atlyginimus; rangovui tenkant daugiau atsakomybės už subrangovo pareigas, kils statybų kainos (sukuriamos prielaidos formuotis „rizikos mokesčiui“, kas neatspindės sukuriamos vertės); rangovams bus sukurta našta tikrinti subrangovo patikimumą, tačiau rangovas tokiems veiksmams neturi nei teisinio pagrindo, nei prieigos prie tokią informaciją suteikiančių informacinių išteklių; pakeitimas sukurs prielaidas subrangovų piktnaudžiavimui. IV. Galiausiai, Direktyvos 2014/67/ES 12 straipsnis kalba apie konsultavimąsi su socialiniais partneriais. LPK nuomone, šiuo atveju socialinis dialogas nevyksta: a priori nuspręsta laikytis vienos pozicijos dėl Darbo kodekso 139 str. keitimo ir nėra įsiklausoma į kitos pusės argumentus.
Nepritarti Direktyvos 2014/67 12 straipsnis „Atsakomybė subrangos atveju“ įpareigoja Lietuvą įtvirtinti subsidiarią rangovo atsakomybę už darbo užmokesčio sumokėjimą jo subrangovo, kuris yra darbdavys, darbuotojams. Privalomas šios Direktyvos 12 straipsnio nuostatas iš dalies perkelia Darbo kodekso 108 straipsnio 13 ir 14 dalys. Tačiau, kaip nurodyta Europos Komisijos atliktame vertinime (tai yra svarbus analizės pagrindas, nes nesiėmus veiksmų bus pradėta pažeidimo procedūra prieš Lietuvą), Lietuva subrangos atsakomybės nuostatas taiko tik užsienio paslaugų teikėjams, bet netaiko nacionaliniams paslaugų teikėjams, nesilaikydama nediskriminavimo principo, kaip reikalauja Direktyvos 2014/67 12 straipsnis. Norime atkreipti dėmesį į tai, kad, pagal Direktyvos 2014/67
sektoriuje yra minimalus reikalavimas, kurio privaloma laikytis perkeliant šias nuostatas. Tiek pačios Direktyvos 12 straipsnio 1 dalies nuostata „kartu su darbdaviu arba vietoj jo laikyti atsakingu“, tiek tai, kad subsidiarios civilinės atsakomybės prievolė yra akcesorinė, o jos esminis bruožas – skolininkas subsidiariai atsako kreditoriui tada ir tiek, kiek prievolės neįvykdo pagrindinis skolininkas, reiškia, kad jei darbdavys yra subrangovas, rangovas atsakys subsidiariai už darbo užmokesčio, įskaitant padidintą apmokėjimą už viršvalandinį darbą, darbą naktį, darbą poilsio ir švenčių dienomis, mokėjimą darbuotojui, dirbančiam darbus, nustatytus Lietuvos Respublikos statybos įstatyme, tik tuo atveju, kai pareigos neįvykdys to darbuotojo darbdavys.
Svarbi yra ir nuostata, kad subsidiari rangovo, jei darbdavys yra subrangovas, atsakomybė apsiriboja darbuotojo (taip pat ir komandiruoto darbuotojo) teisėmis, įgytomis atliekant darbo funkcijas, kai vykdoma sutartis, sudaryta tarp rangovo ir jo subrangovo, t. y. atsižvelgiant į tai, kokius darbus, susijusius su sudaryta subrangos sutartimi, atliko darbuotojas. Darbuotojas savo pažeistas teises dėl darbo užmokesčio, įskaitant padidintą apmokėjimą už viršvalandinį darbą, darbą naktį, darbą poilsio ir švenčių dienomis, mokėjimo turės ginti darbo ginčų dėl teisės nagrinėjimo tvarka nurodydamas du atsakovus – darbdavį, kuris yra subrangovas, ir rangovą. Darbdaviui neįvykdžius darbo ginčų komisijos priimto sprendimo, išieškojimas bus nukreiptas į rangovą. Norime priminti, kad, įgyvendinant Direktyvos 2014/67
darbdavys, piniginių įpareigojimų, susijusių su minimalaus darbo užmokesčio mokėjimu komandiruotiems darbuotojams, įvykdymą buvo įtvirtinta Lietuvos Respublikos garantijų komandiruotiems darbuotojams įstatymo pakeitimuose, kurie įsigaliojo 2016 m. birželio 28 d. Nuo 2017 m. liepos
108 straipsnį.
Reikėtų priminti, kad dėl šių nuostatų buvo pasiektas Trišalėje taryboje atstovaujančių profesinių sąjungų ir darbdavių organizacijų susitarimas. Nuo 2020 m. liepos 30 d. galiojantis Darbo kodekso 108, 109 straipsnių ir priedo pakeitimo įstatymo projektas taip pat buvo svarstytas ir jam pritarta 2019 m. rugsėjo 24 d. vykusiame Trišalės tarybos posėdyje. Šiais Darbo kodekso 139 straipsnio 5 ir 6 dalių pakeitimais tik siekiama įtvirtinti, kad, esant subrangos teisiniams santykiams, tiek užsienio, tiek Lietuvos Respublikos paslaugų teikėjai galėtų teikti paslaugas vienodomis sąlygomis. Taip būtų sudarytos vienodos galimybės tiek komandiruotam darbuotojui, tiek vietos darbuotojui kreiptis į darbo ginčus nagrinėjantį organą dėl jo darbdavio, jei jis – subrangovas, nesumokėto darbo užmokesčio. Visa Europos Komisijos atlikta kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse taikomos praktikos analizė pateikta aiškinamajame rašte. Pabrėžtina, kad 16 valstybių narių (Austrija, Bulgarija, Kroatija, Čekija, Estija, Vengrija, Airija, Latvija, Lietuva, Malta, Lenkija, Portugalija, Rumunija, Slovakija, Slovėnija ir Jungtinė Karalystė) nuostatas dėl subrangovo atsakomybės taiko tik užsienio paslaugų teikėjams, o kitos valstybės narės šias arba panašias nuostatas taiko tiek vidaus, tiek užsienio paslaugų teikėjams. Todėl artimiausiu metu nacionalinės teisės aktus turės pakeisti ne tik Lietuva, bet ir kitos valstybės narės. 8. Lietuvos statybininkų asociacija
pareikalaus laiko, žmogiškųjų ir finansinių resursų sąnaudų. Rangovas turės kaupti, sisteminti ir tikrinti didžiulį kiekį informacijos apie subrangovų darbuotojus (kada, kiek, kokie ir kieno darbuotojai buvo statybvietėje). Be to, rangovui atsiras papildoma našta dėl subrangovo darbuotojų asmens duomenų tvarkymo pagal Bendrąjį duomenų apsaugos reglamentą.
Jeigu rangovas nekaups šių duomenų, tokiu atveju jis nežinos, ar tikrai tas darbuotojas, kuris iš jo reikalauja sumokėti už subrangovą, dirbo jo objekte ir kiek laiko dirbo. Akivaizdu, kad rangovas nekaupdamas tokios informacijos, negalėtų užtikrinti tinkamos savo teisių gynybos, kai nesąžiningi darbuotojai ar jų darbdaviai norės prisiteisti iš rangovo darbo užmokestį už laiką, kai jo objekte nedirbo. Todėl įstatymo projektas prieštarauja pastaruosius keletą metų valstybės deklaruojam siekiui mažinti administracinę naštą verslui. 2. Tarp rangovų ir subrangovų nėra pavaldumo santykių, todėl rangovas objektyviai negali patikrinti subrangovo darbuotojų įdarbinimo informacijos, jeigu subrangovas gera valia nesudarys tam sąlygų. Todėl įstatymo projekte numatyta rangovo pareiga yra sunkiai įgyvendinama. Pradžioje turi būti sukurtos prielaidos atsirasti statybvietėse besilankančių asmenų apskaitai (skirti ES resursai, kad rangovai galėtų įsigyti statybviečių apskaitos programinę įrangą ir įrenginius; numatytas pereinamasis laikotarpis), ir tik tada galvojama apie subsidarios atsakomybės įvedimą, jeigu tai neprieštarauja kitiems principams. 3. Rangovui tvarkant subrangovų darbuotojų duomenis ir taikant subsidiarią atsakomybę, iškils konfidencialumo problema, nes rangovai sužinos subrangovų (dažnai – tai konkurentų) darbuotojų duomenis ir net darbo užmokestį. Pažymėtina, kad statybos sektoriuje trūkstant kvalifikuotų darbuotojų, statybos įmonės (juo labiau - konkuruojančios įmonės) saugo savo darbuotojus. Tačiau įstatymo projektas visiškai ignoruoja šį pagrįstą ir teisėtą statybos įmonių lūkestį ir sukuria prielaidas šiai informacijai patekti pas konkurentus. 4. Darbo įstatymų laikymosi užtikrinimas ir kontrolė yra valstybės institucijų, o ne privataus verslo funkcija.
Pažymėtina, kad įstatymo projektas valstybės funkcijas nepagrįstai perkelia verslui. Valstybės ketinimas su darbo teisės pažeidimais kovoti verslininkų jėgomis iš esmės nesuderinami su šalyje egzistuojančia viešųjų funkcijų sistema. 5. Įstatymo projekte supainiojami darbo santykiai, civiliniai santykiai ir viešosios teisės santykiai, nes rangovą ir subrangovą sieja civiliniai santykiai, subrangovą ir jo darbuotojus sieja darbo santykiai, o rangovus ir subrangovus (kaip darbdavius) su valstybinėmis darbo kontrolės institucijomis sieja viešosios teisės santykiai. Todėl rangovo pareiga tikrinti subrangovo darbuotojų darbo klausimus bei atsakyti už tai prieš subrangovo darbuotojus sukuria ydingą teisinį „hibridą“ ir iš esmės prieštarauja teisingumo principui. Pažymėtina, kad Civiliniame kodekse numatyta genrangovo atsakomybė užsakovui už subrangovo prievolių neįvykdymą (civiliniai santykiai) nereiškia, kad „analogijos“ principu galima numatyti genrangovo atsakomybę už subrangovo darbuotojų darbo užmokesčio sumokėjimą (darbo santykiai). 6. Atsižvelgiant į eilę aukščiau paminėtų problemų, kurias sukels įstatymo projektas, mūsų nuomone praktika nueis šiuo keliu: rangovai, norėdami apsidrausti, sulaikys tam tikrą dalį sumų, kurias turėtų sumokėti subrangovams už atliktus darbus, tol kol šie nepateiks pažymos–patvirtinimo apie visišką atsiskaitymą su savo darbuotojais. Tai reiškia, kad įstatymo projektas iššauks dirbtinius mokėjimų sulaikymus statybos rangos sutartyse (nors nesant tokio įstatymo, tie mokėjimai būtų atliekami įprasta tvarka), t.y. išprovokuos piniginių srautų judėjimo sulaikymą ir sukels papildomą administracinę naštą rangos sutarties šalims administruoti šiuos atsiskaitymų sulaikymo duomenis. 7. Atskirai diskutuotinas ir teisinis įstatymo projekto pagrįstumas.
LR Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas visų asmenų lygybės prieš įstatymą principas reiškia, kad teisinis reguliavimas negali būti skirtingiems subjektams nustatomas skirtingai, jeigu tam nėra objektyvios ir visuotinai reikšmingos priežasties. Asociacijos nuomone, vieno verslo subjekto atsakomybės už kito subjekto darbuotojus taikymas tik statybos rangos santykiams, tačiau netaikymas paslaugų ar kitiems santykiams, prieštarauja LR Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintam visų asmenų lygybės prieš įstatymą principui. 8. Kalbant apie įstatymo projekto teisinį pagrįstumą, pažymėtina, kad projekto rengėjai neteisingai interpretuoja tiek Direktyvą, tiek Europos Komisijos pateiktą Direktyvos įgyvendinimo vertinimą, t.y. įstatymo projekto rengėjai nepagrįstai išplėtė Direktyvos taikymą atvejams, kai darbuotojas nėra komandiruojamas, nors tai nėra privaloma. Apibendrinant manome, kad siūlomas įstatymo projektas prieštarauja esminiams teisės principams ir sukels sektoriui didelę administracinę naštą, kuri neproporcinga siekiamam tikslui. Nepritarti. Direktyvos 2014/67 12 straipsnis „Atsakomybė subrangos atveju“ įpareigoja Lietuvą įtvirtinti subsidiarią rangovo atsakomybę už darbo užmokesčio sumokėjimą jo subrangovo, kuris yra darbdavys, darbuotojams. Privalomas Direktyvos 2014/67 12 straipsnio nuostatas iš dalies perkelia Darbo kodekso 108 straipsnio 13 ir 14 dalys, tačiau, kaip nurodyta Europos Komisijos atliktame vertinime, Lietuva subrangos atsakomybės nuostatas taiko tik užsienio paslaugų teikėjams, bet netaiko nacionaliniams paslaugų teikėjams, nesilaikydama nediskriminavimo principo, kaip reikalauja Direktyvos 2014/67 12 straipsnis. Norime atkreipti dėmesį į tai, kad, pagal Direktyvos 2014/67
sektoriuje yra minimalus reikalavimas, kurio privaloma laikytis perkeliant šias nuostatas.
Paminėtina, kad 11 Europos Sąjungos valstybių narių taiko subsidiarią rangovo atsakomybę visuose ekonomikos sektoriuose. Tiek pačios Direktyvos 12 straipsnio 1 dalies nuostata „kartu su darbdaviu arba vietoj jo laikyti atsakingu“, tiek tai, kad subsidiarios civilinės atsakomybės prievolė yra akcesorinė, o jos esminis bruožas – skolininkas subsidiariai atsako kreditoriui, t. y. tada ir tiek, kiek prievolės neįvykdo pagrindinis skolininkas, reiškia, kad jei darbdavys yra subrangovas, rangovas atsakys subsidiariai už darbo užmokesčio, įskaitant padidintą apmokėjimą už viršvalandinį darbą, darbą naktį, darbą poilsio ir švenčių dienomis, mokėjimą darbuotojui, dirbančiam darbus, nustatytus Lietuvos Respublikos statybos įstatyme, tik tuo atveju, kai šios pareigos neįvykdys to darbuotojo darbdavys. Svarbi yra ir nuostata, kad subsidiari rangovo, jei darbdavys yra subrangovas, atsakomybė apsiriboja darbuotojo (taip pat ir komandiruoto darbuotojo) teisėmis, įgytomis atliekant darbo funkcijas, kai vykdoma sutartis, sudaryta tarp rangovo ir jo subrangovo, t. y. atsižvelgiant į tai, kokius darbus, susijusius su sudaryta subrangos sutartimi, atliko darbuotojas. Įstatymo projektas skatins rangovus atidžiau rinktis subrangovus, taikyti papildomus atrankos kriterijus, įvertinti tiekimo grandinę (taip pat ir socialinės atsakomybės aspektu) ir galimas rizikas. Rangovui nekils pareiga tikrinti subrangovo darbuotojų darbo sutartis ir (ar) kitus įdarbinimo dokumentus. Darbuotojas savo pažeistas teises dėl darbo užmokesčio, įskaitant padidintą apmokėjimą už viršvalandinį darbą, darbą naktį, darbą poilsio ir švenčių dienomis, mokėjimo turės ginti darbo ginčų dėl teisės nagrinėjimo tvarka nurodydamas du atsakovus – darbdavį, kuris yra subrangovas, ir rangovą.
Darbdaviui neįvykdžius darbo ginčų komisijos priimto sprendimo, išieškojimas bus nukreiptas į rangovą. 4. Valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų pasiūlymai: negauta. 5. Subjektų, turinčių įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, pasiūlymai: negauta. 6. Papildomais paskirtų Komitetų išvados ir pasiūlymai:
Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
p. 1. Biudžeto ir finansų komitetas 2021-06-09 Siūlyti pagrindiniam Komitetui pritarti Įstatymo projektui ir jį patobulinti atsižvelgiant į Teisės departamento pastabą, kuriai pritarė Biudžeto ir finansų komitetas. Pritarti. 7. Komiteto sprendimas: pritarti Komiteto patobulintam įstatymo projektui ir Komiteto išvadoms. 8. Balsavimo rezultatai: už – 7, prieš – 2, susilaikė – 1. 9. Komiteto paskirti pranešėjas: Justas Džiugelis. 10. Komiteto narių atskiroji nuomonė: nepareikšta. PRIDEDAMA. Komiteto patobulintas įstatymo projektas ir jo lyginamasis variantas. Komiteto pirmininkas Mindaugas Lingė Komiteto biuro patarėja Ieva Kuodienė