Projekto lyginamasis variantas
2024 m. d. Nr. Vilnius
Papildyti 3 straipsnį 3 dalimi:
„3. Vartotojas turi teisę į laiko ir kitokių sąnaudų atlyginimą tais atvejais, kai
prekybos vietose vartotojas atsiskaito savitarnos kasoje. Atlyginimo vartotojui formą ir būdą tokiu atveju parenka verslininkas, kuris savo nuožiūra pritaiko nuolaidas, lojalumo programas ar kitokias naudos vartotojui suteikimo formas ir apie jų pritaikymą aiškiai nurodo atsiskaitymą patvirtinančiame dokumente.“
Šis įstatymas įsigalioja 2025 m. gegužės 1 d. Skelbiu šį Lietuvos Respublikos Seimo priimtą įstatymą. Respublikos Prezidentas Teikia Lietuvos Respublikos Seimo narė Rasa Budbergytė
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS VARTOTOJŲ TEISIŲ APSAUGOS įstatymo Nr. I-657 3 straipsnio pakeitimo
2024-09-06 Nr. XIVP-4074 Vilnius Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas. 1. Projekto 1 straipsniu keičiamo Vartotojų teisių apsaugos įstatymo (toliau - keičiamas įstatymas) 3 straipsnio 3 dalyje siūloma nustatyti, kad „Vartotojas turi teisę į laiko ir kitokių sąnaudų atlyginimą tais atvejais, kai prekybos vietose vartotojas atsiskaito savitarnos kasoje. Atlyginimo vartotojui formą ir būdą tokiu atveju parenka verslininkas, kuris savo nuožiūra pritaiko nuolaidas, lojalumo programas ar kitokias naudos vartotojui suteikimo formas ir apie jų pritaikymą aiškiai nurodo atsiskaitymą patvirtinančiame dokumente.“ Projekto nuostatos diskutuotinos šiais aspektais. Pirma, pagal projektu siūlomą teisinį reguliavimą verslininkai prekybos vietų savitarnos kasose apsiperkantiems vartotojams privalėtų užtikrinti vartotojų „laiko ir kitokių sąnaudų“ atlyginimą, t. y. verslininkai turėtų vartotojų naudai atsisakyti tam tikros už jų parduodamas prekes gaunamos pajamų (verslininko nuosavybės) dalies. Konstitucijos 23 straipsnyje nustatyta: „Nuosavybė neliečiama. Nuosavybės teises saugo įstatymai.“ Aiškindamas Konstitucijos 23 straipsnį Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad šiame straipsnyje įtvirtinti nuosavybės neliečiamumas ir apsauga inter alia reiškia, jog savininkas turi teisę valdyti jam priklausantį turtą, juo naudotis ir disponuoti, taip pat teisę reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų šių jo teisių, o valstybė turi pareigą ginti ir saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją. Konstitucijos 23 straipsnio 2 dalies nuostata, kad nuosavybės teises saugo įstatymai, reiškia, jog yra garantuojama įstatyminė subjektinių nuosavybės teisių apsauga.
Subjektinė nuosavybės teisė paprastai apibūdinama kaip įstatymų saugoma savininko galimybė savo nuožiūra ir interesais valdyti jam priklausantį turtą, juo naudotis ir disponuoti, tačiau savininkas negali peržengti įstatymų nustatytų ribų, varžyti kitų asmenų teisių ir laisvių (Konstitucinio Teismo 1999 m. kovo 16 d., 2005 m. gegužės 13 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs ir tai, jog pagal Konstituciją nuosavybės teisė nėra absoliuti ir tuo atžvilgiu, kad ji gali būti įstatymu ribojama dėl nuosavybės objekto pobūdžio, dėl padarytų teisei priešingų veikų ir (arba) dėl visuomenei būtino ir konstituciškai pagrįsto poreikio. Nuosavybės teisės ribojimas nėra negalimas, tačiau visais atvejais turi būti laikomasi šių sąlygų: nuosavybės teisė gali būti ribojama tik remiantis įstatymu; ribojimai turi būti būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves, Konstitucijoje įtvirtintas vertybes ir (arba) konstituciškai svarbius tikslus; turi būti laikomasi proporcingumo principo, pagal kurį įstatymuose numatytos priemonės turi atitikti siekiamus visuomenei būtinus ir konstituciškai pagrįstus tikslus. (Konstitucinio Teismo inter alia 2002 m. rugsėjo 19 d., 2013 m. gruodžio 20 d. nutarimai). Pabrėžtina, kad pagal Konstituciją bet kokiu nuosavybės teisės ribojimu negalima paneigti nuosavybės teisės esmės; jeigu nuosavybės teisė apribojama taip, kad ją įgyvendinti pasidaro neįmanoma, jeigu ji suvaržoma peržengiant protingai suvokiamas ribas arba neužtikrinamas jos teisinis gynimas, tai yra pagrindas teigti, jog pažeidžiama nuosavybės teisės esmė, o tai tolygu šios teisės neigimui (Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d. nutarimas).
Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostata tiek, kiek ja nustatyta, jog verslininkas be jo valios privalėtų savo nuosavybę (už prekes gaunamų pajamų dalį) perduoti neatlygintinai kitiems asmenims vien dėl to, kad jie pasirinko už verslininko parduodamas prekes atsiskaityti savitarnos, o ne įprastose kasose, prieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, nes šia nuostata būtų nepagrįstai suvaržoma savininko teisė savo nuožiūra ir interesais naudotis jam priklausančiu turtu ir juo disponuoti, o projektu siūlomi nuosavybės teisės ribojimai neatitinka nuosavybės teisės ribojimo sąlygų. Antra, Konstitucinis Teismas 2002 m. kovo 14 d. nutarime pažymėjo, kad asmens konstitucinė teisė į nuosavybę yra esminė (būtina) asmens ūkinės veiklos laisvės įgyvendinimo sąlyga. Ribojant asmens teisę į nuosavybę, yra ribojama ir asmens ūkinės veiklos laisvė. Taigi projekto nuostatomis nepagrįstai ribojant verslininkų teisę į nuosavybę, nepagrįstai ribojamos jų teisės savo nuožiūra vykdyti ūkinę komercinę veiklą, spręsti dėl prekių pardavimo kainos bei prekių pardavimo būdo. Pagal projektu siūlomą teisinį reguliavimą verslininkai, kuriuos įstatymas įpareigotų jiems nuosavybės teise priklausančią pajamų dalį neatlygintinai perduoti tam tikrai vartotojų grupei, patirtų papildomų išlaidų, kurių valstybė, įstatyme nustatydama tokį įpareigojimą, nekompensuotų, o tokių verslininkų ūkinė komercinė veikla, mūsų nuomone, būtų nepagrįstai suvaržyta.
Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostata tiek, kiek ja nepagrįstai ribojamos verslininkų teisės savo nuožiūra vykdyti ūkinę komercinę veiklą, spręsti dėl prekių pardavimo kainos bei prekių pardavimo būdo, prieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam ūkinės veiklos laisvės principui. Trečia, projekto aiškinamajame rašte nurodoma, kad „Savitarnos kasos tapo įprastu reiškiniu daugelyje parduotuvių, ypač didžiuosiuose prekybos tinkluose. Plėtojantis ir sudėtingėjant technologijoms, plėtėsi ir savitarnos kasų modelių gausa ir funkcionalumas, tačiau neatsirado jokio teisinio reguliavimo šiam reiškiniui“. Taigi atkreiptinas dėmesys, kad teikiamu įstatymo projektu prievolė tam tikrai vartotojų grupei neatlygintinai perduoti verslininko už parduodamas prekes gaunamų pajamų (verslininko nuosavybės) dalį nustatoma tik mažmeninėse prekybos vietose (prekybos centruose). Pažymėtina, kad vartotojai savarankiškai – taigi patirdami analogiškas laiko ir kitas sąnaudas – prekes ir paslaugas gali įsigyti ne tik mažmeninės prekybos vietose (prekybos centruose), bet ir naudodamiesi paštomatais, transporto priemonių parkavimo automatais, savitarnos skalbyklomis, savitarnos degalinėmis, įmokų ir mokėjimų automatais viešose vietose (poliklinikose, ligoninėse), kavos ir užkandžių automatais viešose erdvėse, grąžinant knygas bibliotekose ir panašiai. Taigi iš projektu siūlomo teisinio reguliavimo nėra aišku, kodėl projektu siūlomu teisiniu reguliavimu yra išskiriamos tik mažmeninės prekybos vietos (prekybos centrai).
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad Konstitucijos
diskriminacijos bei privilegijų draudimą (2003 m. lapkričio 17 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad konstitucinis visų asmenų lygybės principas, kurio turi būti laikomasi ir leidžiant įstatymus, ir juos taikant, ir vykdant teisingumą, įpareigoja vienodus faktus teisiškai vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai (inter alia 2012 m. vasario 27 d., 2017 m. sausio 25 d., 2022 m. vasario 10 d. nutarimai). Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas asmenų lygiateisiškumo principas suponuoja pareigą įstatymų leidėjui nustatyti vienodą (nediferencijuotą) teisinį reguliavimą tam tikrų asmenų kategorijų, esančių vienodoje padėtyje, atžvilgiu, kai tarp tų asmenų kategorijų nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad nevienodas jų traktavimas būtų objektyviai pateisinamas (inter alia 2013 m. vasario 22 d., 2015 m. vasario 6 d., 2019 m. rugsėjo 19 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad galima nustatyti diferencijuotą teisinį reguliavimą tam tikriems asmenims, priklausantiems skirtingoms kategorijoms, tik tada, jeigu tarp šių asmenų yra tokio pobūdžio skirtumų, kurie tokį diferencijuotą reguliavimą daro objektyviai pateisinamą. Priešingu atveju toks teisinis reguliavimas būtų laikomas kaip įtvirtinantis privilegiją.
Šiame kontekste pažymėtina, kad Konstitucija nesaugo ir negina tokių asmens įgytų teisių, kurios savo turiniu yra privilegijos; privilegijų gynimas ir apsauga reikštų, kad yra pažeidžiami konstituciniai asmenų lygiateisiškumo, teisingumo principai (Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 22 d., 2000 m. gruodžio 6 d., 2003 m. kovo 17 d., 2003 m. lapkričio 17 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai). Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostata tiek, kiek ja nustatyta, jog tik prekybos vietose savitarnos kasose atsiskaitantiems pirkėjams verslininkai turėtų atlyginti jų patiriamas laiko ir kitokias sąnaudas, prieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam asmenų lygiateisiškumo principui. 2. Atkreiptinas dėmesys, kad keičiamo įstatymo 3 straipsnyje yra reglamentuojamos bendro pobūdžio vartotojų teisės. Pastebėtina, jog sistemiškai vertinant projektą bei jo aiškinamąjį raštą, projekto 1 straipsniu siūloma keičiamo įstatymo 3 straipsnio 3 dalies formuluotė nustato konkrečią, tik mažmeninių prekybos vietų (prekybos centrų) savitarnos kasose apsiperkančių vartotojų teisę į laiko ir kitų sąnaudų atlyginimą. Manytina, kad toks projektu siūlomas teisinis reguliavimas sistemiškai nedera su keičiamo įstatymo 3 straipsnio struktūra ir turėtų būti atitinkamai tikslintinas. 3. Pažymėtina, kad projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi nustačius pareigą verslininkams atlyginti vartotojų laiko ir kitokias sąnaudas, kai šie prekybos vietose atsiskaito savitarnos kasoje, projektu turėtų būti nustatomos ir verslininkų pareigos nevykdymo teisinės pasekmės. Atsižvelgus į tai, projektas atitinkamai pildytinas. 4.
įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje vietoj vartojamos formuluotės „laiko ir kitokių sąnaudų“ siūlytina vartoti formuluotę „laiko sąnaudų“, nes vartotojas jokių kitokių sąnaudų nepatiria. Tuo atveju, jei omenyje turimos tam tikros konkrečios „kitos“ sąnaudos, jas derėtų aiškiai įvardinti, nes reguliavimas yra tiesiogiai susijęs su asmenų teisių ir pareigų apimties reguliavimu, todėl reguliavimas turi būti nustatytas įstatymu, būti aiškus ir konkretus. 5. Atsižvelgus į projektu keičiamame įstatyme vartojamas sąvokas, siūlytina vietoje sąvokos
„verslininkas“ vartoti sąvoką „pardavėjas“. 6. Atsižvelgus į keičiamo įstatymo
10 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytą Teisingumo ministerijos funkciją (formuoja valstybės politiką vartotojų teisių apsaugos srityje), manytina, kad dėl siūlomo teisinio reguliavimo turėtų būti gauta Vyriausybės nuomonė. Departamento direktorius Dainius Zebleckis R. Dirgėlienė, tel. (0 5) 209 6350, el. p. [email protected] M. Masteikienė, tel. (0 5) 209 6843, el. p. [email protected]