Projekto lyginamasis variantas
2022 m. d. Nr. Vilnius
1Pakeisti 5 straipsnį ir jį išdėstyti taip:
„5 straipsnis. Tradicinės Lietuvos religinės
bendruomenės ir bendrijos Valstybė pripažįsta devynias dešimt Lietuvos istorinio, dvasinio bei socialinio palikimo dalį sudarančias sudarančių tradicines tradicinių Lietuvoje egzistuojančias egzistuojančių religines religinių bendruomenes bendruomenių ir bendrijas bendrijų: lotynų apeigų katalikų, graikų apeigų katalikų, evangelikų liuteronų, evangelikų reformatų, ortodoksų (stačiatikių), sentikių, judėjų, musulmonų sunitų, ir karaimų ir armėnų apaštališkosios bažnyčios.“ Skelbiu šį Lietuvos Respublikos Seimo priimtą įstatymą. Respublikos Prezidentas Teikia Seimo narys Raimundas Lopata
projekto tikslai ir uždaviniai. Šiuo metu galiojančiame Lietuvos Respublikos religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo (1995 m. spalio 4 d. Nr. I-1057) 5 straipsnyje yra įvardytos 9 valstybės pripažintos tradicinės religinės bendruomenės ir bendrijos, t. y. lotynų apeigų katalikų, graikų apeigų katalikų, evangelikų liuteronų, evangelikų reformatų, ortodoksų (stačiatikių), sentikių, judėjų, musulmonų sunitų ir karaimų. Manoma, kad Armėnų Apaštališkąją Bažnyčią 40 – 60 m. po Kristaus gimimo įkūrė du Kristaus apaštalai. Tai yra seniausia pasaulyje bažnyčia ir viena seniausių krikščioniškų bendruomenių. 301 m. Armėnija tapo pirmąja pasaulio valstybe, kurioje krikščionybė tapo oficialia religija. Armėnų apaštališkajai bažnyčiai priklauso maždaug 94,7 proc. Armėnų krikščionių. Tai yra labai apeiginga ir konservatyvi bažnyčia, pripažįstanti tik tris pirmuosius visuotinius bažnyčios susirinkimus. Armėnų ir jų religijos istorija Lietuvoje siekia XIV a. antrąją pusę, kuomet besiplėsdama į pietryčius Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK) pasiekė susiskaldžiusios Rusios kunigaikštystes, kuriose jau buvo įsikūrusios armėnų bendruomenės. Dalis armėnų, iki tol kovojusių su mongolais senrusių žemėse, įsiliejo į Vytauto kariuomenę, vėliau tarnavo Švitrigailos, kitų Lietuvos kunigaikščių tarnyboje, dalyvavo Vorsklos, Žalgirio mūšiuose, kovėsi Lietuvos didžiojo etmono J. K. Chodkevičiaus kariuomenėje. Plėtodami ryšius su Aukso orda, Krymo chanatu, Turkija, LDK valdovai armėnus kviesdavo vertėjais, jų pirkliams skirdavo diplomatinių užduočių. Armėnai, plėtodami prekybą ir amatus, nemažai prisidėjo prie ekonominės ir kultūrinės LDK raidos. XVI a. antrojoje pusėje – XVIII a. Didžiojoje Lietuvos Kunigaikštystėje garsėjo armėnų auksakalystė, dvarų tekstilės gaminiai.
Armėnai buvo Žygimanto Augusto rūmų sargybiniai ir siuvinėtojai, jie įnešė į dvaro kultūrą rytietiškų elementų. Istorijos šaltiniai liudija, kad XVI a. Vilniuje egzistavo nemaža armėnų bendruomenė ir veikė mokykla, o XVII a. pradžioje fiksuojami Vilniuje dirbę armėnų amatininkai tymininkai, dominikonų Šv. Dvasios bažnyčioje (babar Dominikonų g. 8) turėję Šv. Marijos Magdalietės altorių. Ankstyviausios Vilniaus Šv. Jono Krikštytojo (dabartinės Šv. Jonų) parapinės bažnyčios santuokos ir metrikų knygos rodo, kad armėnai buvo svarbia miestiečių dalimi – fiksuojami santuokų liudytojais ir naujagimių krikštatėviais. XVII-XVIII a. armėnų bendruomenės gyvybingumą rodo faktas, kad nors ir negausiai, tačiau atvykėliai armėnai vis papildydavo Vilniaus naujųjų miestiečių gretas ir įsiliedavo į LDK sostinės gyvenimą. Šios istorinės aplinkybės įrodo, kad armėnai Lietuvoje gyvena ir išpažįsta savo religiją jau nuo XIV a. antrosios pusės. Armėnų Apaštališkosios Bažnyčios religijos išpažinėjų istorija Lietuvoje siekia XIV a. antrąją pusę, t. y. šios religijos tikintieji Lietuvoje gyvena ir išpažįsta savo religiją seniau nei kai kurių tradicinėmis pripažintų religinių bendruomenių ir bendrijų nariai. Pavyzdžiui, evangelikų reformatų (kalvinistų) ir evangelikų liuteronų Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ėmė gausėti tik nuo XVI a. vidurio. Taigi, kai kurios į tradicinių religinių bendrijų ir bendruomenių sąrašą (Lietuvos Respublikos religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo 5 straipsnyje) įtrauktos religinės bendrijos ir bendruomenės Lietuvoje yra trumpesnį laiką, nei senesnes tradicijas ir istorines šaknis Lietuvoje turinti Armėnų Apaštališkoji Bažnyčia, kuri nėra įtraukta į tradicinių religinių bendruomenių ir bendrijų sąrašą.
Lietuvoje jau daugelį metų gyvena stabilus armėnų diasporos skaičius, kuris, remiantis Lietuvos Respublikos 2021 m. visuotinio gyventojų ir būstų surašymo rezultatais, sudaro 0,04 proc. Lietuvos gyventojų: 2021 m. Lietuvoje gyveno 1125 armėnų tautybės žmogus[1]. Projekto tikslas – papildyti Lietuvos Respublikos religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo 5 straipsnį įtraukiant dar vieną tradicinę religinę bendriją – Armėnų Apaštališkosios Bažnyčios religinę bendriją. 2. Įstatymo projekto iniciatoriai (institucija, asmenys ar piliečių įgalioti atstovai) ir rengėjai. Įstatymo projekto iniciatorius ir rengėjas yra Lietuvos Respublikos Seimo narys Raimundas Lopata. 3. Kaip šiuo metu yra reguliuojami įstatymo projekte aptarti teisiniai santykiai? Lietuvos Respublikos religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo 5 straipsnyje yra įvardytos 9 valstybės pripažintos tradicinės religinės bendruomenės ir bendrijos, t. y. lotynų apeigų katalikų, graikų apeigų katalikų, evangelikų liuteronų, evangelikų reformatų, ortodoksų (stačiatikių), sentikių, judėjų, musulmonų sunitų ir karaimų. 4. Kokios siūlomos naujos teisinio reguliavimo nuostatos ir kokių teigiamų rezultatų laukiama? Projekte siūloma papildyti Lietuvos Respublikos religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo
Apaštališkosios Bažnyčios bendriją. Šiuo papildymu siekiama įtvirtinti vienos iš seniausių Lietuvoje įsikūrusių religinių bendrijų – Armėnų Apaštališkosios Bažnyčios bendrijos tradiciškumą. 5.
teisinio reguliavimo poveikio vertinimo rezultatai (jeigu rengiant įstatymo projektą toks vertinimas turi būti atliktas ir jo rezultatai nepateikiami atskiru dokumentu), galimos neigiamos priimto įstatymo pasekmės ir kokių priemonių reikėtų imtis, kad tokių pasekmių būtų išvengta. Priėmus įstatymo projektą, neigiamų pasekmių nenumatoma. 6. Kokią įtaką priimtas įstatymas turės kriminogeninei situacijai, korupcijai? Įstatymo projektas neturės įtakos kriminogeninei situacijai ir korupcijai. 7. Kaip įstatymo įgyvendinimas atsilieps verslo sąlygoms ir jo plėtrai? Įstatymo įgyvendinimas neturės įtakos verslo sąlygoms ir plėtrai. 8. Ar įstatymo projektas neprieštarauja strateginio lygmens planavimo dokumentams? Įstatymo projektas neprieštarauja strateginio lygmens planavimo dokumentams. 9. Įstatymo inkorporavimas į teisinę sistemą, kokius teisės aktus būtina priimti, kokius galiojančius teisės aktus reikia pakeisti ar pripažinti netekusiais galios. Priėmus įstatymą, kitų galiojančių teisės aktų keisti ar panaikinti nereikės. 10. Ar įstatymo projektas parengtas laikantis Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos, Teisėkūros pagrindų įstatymų reikalavimų, o įstatymo projekto sąvokos ir jas įvardijantys terminai įvertinti Terminų banko įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka? Įstatymų projektas parengtas laikantis Valstybinės kalbos, Teisėkūros pagrindų įstatymo reikalavimų ir atitinka bendrinės lietuvių kalbos normas. Įstatymo projektu nėra nustatomos naujos sąvokos ir jas įvardinantys terminai. 11. Ar įstatymo projektas atitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas ir Europos Sąjungos dokumentus? Įstatymo projektas atitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas ir Europos Sąjungos dokumentus. 12. Jeigu įstatymui įgyvendinti reikia įgyvendinamųjų teisės aktų, – kas ir kada juos turėtų priimti?
Įstatymo projekto nuostatų įgyvendinimui nereikės priimti įstatymų įgyvendinamųjų teisės aktų. 13. Kiek valstybės, savivaldybių biudžetų ir kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų prireiks įstatymui įgyvendinti, ar bus galima sutaupyti (pateikiami prognozuojami rodikliai einamaisiais ir artimiausiais 3 biudžetiniais metais)? Įstatymo projekto įgyvendinimui papildomų lėšų iš valstybės biudžeto nereikės. 14. Įstatymo projekto rengimo metu gauti specialistų vertinimai ir išvados. Įstatymo projekto rengimo metu specialistų vertinimų ir išvadų negauta. 15. Reikšminiai žodžiai, kurių reikia šiam projektui įtraukti į kompiuterinę paieškos sistemą, įskaitant Europos žodyno „Eurovoc“ terminus, temas bei sritis. Reikšminiai žodžiai: Religinės bendruomenės, bendrijos. 16. Kiti, iniciatorių nuomone, reikalingi pagrindimai ir paaiškinimai. Armėnų Apaštališkosios Bažnyčios religinę bendriją ir jos bendruomenes sudaro Armėnų Apaštališkosios Šventosios Bažnyčios parapijiečiai, gyvenantys Lietuvoje. Armėnų Apaštališkosios Bažnyčios religinė bendrija ir bendruomenės yra neatskiriama Armėnų Apaštališkosios Šventosios Bažnyčios dalis, kurios centras yra Šv. Ečmiadzino sostas, Armėnijos Respublikoje, Ečmiadzino mieste. Seimo narys Raimundas Lopata [1] Tautinių mažumų departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Prieiga per internetą https://tmde.lrv.lt/lt/tautiniu-mazumu-kulturos-centrai-ir-tautines-bendrijos/statistika
2022-12-21 Nr. XIVP–2364 Vilnius Įvertinę teikiamo įstatymo projekto atitiktį Lietuvos Respublikos Konstitucijai, galiojantiems įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas:
straipsnį, jame nustatant, kad dešimtąja Lietuvos tradicine religine bendruomene ir bendrija valstybė pripažįsta ir armėnų apaštališkąją bažnyčią. Vertinant šią nuostatą, būtina atkreipti dėmesį į šiuo klausimu Konstitucinio Teismo formuojamą doktriną. Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 13 d. nutarime yra nurodyta, kad „<...Konstitucijos nuostata, kad valstybė pripažįsta tradicines Lietuvoje bažnyčias bei religines organizacijas, suponuoja tai, jog įstatymų leidėjas gali tam tikras religines organizacijas įvardyti kaip tradicines Lietuvoje. Bažnyčių bei religinių organizacijų įvardijimas kaip tradicinių – ypatingas jų valstybinio pripažinimo būdas. Tradicinių bažnyčių bei religinių organizacijų pripažinimo instituto konstitucinis įtvirtinimas reiškia, kad jų valstybinis pripažinimas yra neatšaukiamas. Tradiciškumas nėra nei sukuriamas, nei panaikinamas įstatymų leidėjo valios aktu. Bažnyčių bei religinių organizacijų įvardijimas kaip tradicinių yra ne jų, kaip tradicinių organizacijų, sukūrimo, bet jų tradiciškumo – nuo įstatymų leidėjo valios nepriklausančios jų santykių su visuomene būklės konstatavimo aktas, atspindintis visuomenės religinės kultūros raidą ir būklę...>.
Konstitucinis Teismas savo 2007 m. gruodžio 6 d. sprendime išaiškino aukščiau išdėstytą nuostatą, konstatuodamas, kad:
gali, bet ir privalo – įstatyme įvardyti, kokios bažnyčios bei religinės organizacijos Lietuvoje yra tradicinės; toks įvardijimas – tai objektyvaus fakto, kad tam tikros bažnyčios bei religinės organizacijos Lietuvoje yra tradicinės, konstatavimas, o ne atitinkamų bažnyčių, religinių organizacijų tradiciškumo sukūrimas, nes jų buvimas tradicinėmis nepriklauso nuo įstatymų leidėjo valios;
įvardijamos tik tokios bažnyčios bei religinės organizacijos, kurių tradiciškumas Lietuvoje nekelia jokių abejonių, nes jos yra istoriškai, per amžius susiformavusio Lietuvos visuomenės socialinio, kultūrinio ir dvasinio paveldo dalis; kad bažnyčias, religines organizacijas būtų galima pripažinti tradicinėmis Lietuvoje, joms toli gražu nepakanka inter alia veikti Lietuvoje kelis dešimtmečius ar atitikti kokius nors kitus įstatymų leidėjo nustatytus formalius kriterijus, nes bažnyčių, religinių organizacijų tradiciškumas neatsiranda net per kelias žmonių kartas, o yra ilgalaikis, amžius vykęs ir nenutrūkęs procesas, sietinas su ilgaamže Lietuvos visuomenės dvasine, kultūrine raida ir padaręs jai esminį poveikį; taigi įstatymų leidėjas privalo įstatyme tradicinėmis Lietuvoje įvardyti tas bažnyčias, religines organizacijas, kurios neabejotinai atitinka minėtą tradiciškumo sampratą, ir negali tradicinėmis Lietuvoje įvardyti tokių bažnyčių, religinių organizacijų, kurios šios tradiciškumo sampratos neatitinka; konstatavęs ir įstatyme įtvirtinęs, kokios bažnyčios bei religinės organizacijos Lietuvoje yra tradicinės, įstatymų leidėjas šio sąrašo negali plėsti, nebent nuo tokio konstatavimo praeitų labai daug laiko ir toks šio sąrašo išplėtimas atspindėtų pasikeitusią Lietuvos visuomenės religinės kultūros raidą ir būklę;
organizacijų tradiciškumas Lietuvoje yra objektyvi, nuo įstatymų leidėjo valios nepriklausanti bažnyčių bei religinių organizacijų santykių su visuomene būklė, įstatymų leidėjas negali ir atšaukti šio tradiciškumo konstatavimo.
Konstitucinis Teismas savo 2007 m. gruodžio 6 d. sprendime išaiškino aukščiau išdėstytą nuostatą, konstatuodamas, kad:
gali, bet ir privalo – įstatyme įvardyti, kokios bažnyčios bei religinės organizacijos Lietuvoje yra tradicinės; toks įvardijimas – tai objektyvaus fakto, kad tam tikros bažnyčios bei religinės organizacijos Lietuvoje yra tradicinės, konstatavimas, o ne atitinkamų bažnyčių, religinių organizacijų tradiciškumo sukūrimas, nes jų buvimas tradicinėmis nepriklauso nuo įstatymų leidėjo valios;
įvardijamos tik tokios bažnyčios bei religinės organizacijos, kurių tradiciškumas Lietuvoje nekelia jokių abejonių, nes jos yra istoriškai, per amžius susiformavusio Lietuvos visuomenės socialinio, kultūrinio ir dvasinio paveldo dalis; kad bažnyčias, religines organizacijas būtų galima pripažinti tradicinėmis Lietuvoje, joms toli gražu nepakanka inter alia veikti Lietuvoje kelis dešimtmečius ar atitikti kokius nors kitus įstatymų leidėjo nustatytus formalius kriterijus, nes bažnyčių, religinių organizacijų tradiciškumas neatsiranda net per kelias žmonių kartas, o yra ilgalaikis, amžius vykęs ir nenutrūkęs procesas, sietinas su ilgaamže Lietuvos visuomenės dvasine, kultūrine raida ir padaręs jai esminį poveikį; taigi įstatymų leidėjas privalo įstatyme tradicinėmis Lietuvoje įvardyti tas bažnyčias, religines organizacijas, kurios neabejotinai atitinka minėtą tradiciškumo sampratą, ir negali tradicinėmis Lietuvoje įvardyti tokių bažnyčių, religinių organizacijų, kurios šios tradiciškumo sampratos neatitinka; konstatavęs ir įstatyme įtvirtinęs, kokios bažnyčios bei religinės organizacijos Lietuvoje yra tradicinės, įstatymų leidėjas šio sąrašo negali plėsti, nebent nuo tokio konstatavimo praeitų labai daug laiko ir toks šio sąrašo išplėtimas atspindėtų pasikeitusią Lietuvos visuomenės religinės kultūros raidą ir būklę;
organizacijų tradiciškumas Lietuvoje yra objektyvi, nuo įstatymų leidėjo valios nepriklausanti bažnyčių bei religinių organizacijų santykių su visuomene būklė, įstatymų leidėjas negali ir atšaukti šio tradiciškumo konstatavimo. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, manytina, kad tradicinių Lietuvos religinių bendruomenių ir bendrijų sąrašo pildymas armėnų Apaštališkąja Bažnyčia, turėtų būti pagrįstas neginčijamais argumentais bei įrodymais, pagrindžiančiais, kad nuo tradicinių Lietuvos religinių bendruomenių ir bendrijų sąrašo patvirtinimo 1995 m. praėjo pakankamai ilgas laiko tarpas, per kurį susiformavo esmingai pasikeitusi Lietuvos visuomenės religinės kultūros būklė, kurios nebuvo įmanoma konstatuoti tvirtinant esamą devynių tradicinių Lietuvos religinių bendruomenių ir bendrijų sąrašą.
Priešingu atveju, siūlomas tradicinių Lietuvos religinių bendruomenių ir bendrijų sąrašo pildymas nederėtų su Konstitucinio Teismo formuojama doktrina dėl tradicinių Lietuvos religinių bendruomenių ir bendrijų statuso. 2. Vienintelės projekto 1 straipsnio dalies numeruoti nereikia. Privatinės teisės skyriaus vyresnysis patarėjas, laikinai atliekantis departamento direktoriaus funkcijas Dainius Zebleckis E. Mušinskis, tel. (8 5) 239 6356, el. p. [email protected] S. Švedas, tel. (8 5) 239 6165, el. p. [email protected]