Projekto lyginamasis variantas Lietuvos Respublikos CIVILINIO KODEKSO 6.583 STRAIPSNIO pakeitimo ĮSTATYMAS m. d. Nr. Vilnius
straipsnio pakeitimas Pakeisti 6.583 straipsnio 4 dalį ir ją išdėstyti taip: „4. Įmonių, įstaigų, organizacijų ir fizinių asmenų komercinėmis sąlygomis išnuomojamų gyvenamųjų patalpų nuomos mokesčio dydis nustatomas šalių susitarimu, tačiau maksimalus nuomos mokesčio dydis konkrečios savivaldybės teritorijoje negali būti didesnis už Vyriausybės Savivaldybės Tarybos patvirtintą maksimalų nuomos mokestį.“
Šis įstatymas įsigalioja 2023 m. sausio 1 d. Skelbiu šį Lietuvos Respublikos Seimo priimtą įstatymą. Respublikos Prezidentas Teikia Seimo narys
DĖL Lietuvos Respublikos CIVILINIO KODEKSO 6.583 straipsnio ir Lietuvos respublikos vietos savivaldos įstatymo I-653 6
tikslai ir uždaviniai: Augančios gyvenamojo būsto nuomos kainos didmiesčiuose yra reikšminga problema su kuria susiduria Lietuvos miestai. Per 2022 metų pirmąjį pusmetį būsto nuomos kainos Vilniuje išaugo iki 30 proc.[1]. Padidėjusios paklausos išspręsti dideliu kiekiu naujų būstų skirtų nuomai artimiausiu metu, deja, nepavyks dėl susiklosčiusių sudėtingų vieną kitą papildančių veiksnių (tiekimo grandinių sutrikimai, karas Ukrainoje ir jo sukelta pabėgėlių banga, darbuotojų trūkumas statybų sektoriuje). Todėl šiais sukrėtimais naudojasi būsto nuomotojai keldami būsto nuomos kainas. Šiuo metu centrinė valdžia turi ribotas galimybes daryti intervencijas į būsto nuomos rinką, ir, net ir turėdama formalų įrankį tai daryti juo nesinaudoja. Nekilnojamojo turto vystytojai neturi intereso plėsti pigesnio būsto pasiūlą. Savo ruožtu savivalda, galinti plėsti savivaldybės būsto institutą turi tam ribotus išteklius. Parengti tvarkas ir apskaičiuoti maksimalią būsto nuomos kainą ir taikyti ją visoje Lietuvoje yra nepraktiška, todėl šiuo įstatymo projektu siūlome suteikti teisę savivaldybių Taryboms, vietoje Vyriausybės, nustatyti maksimalią gyvenamojo būsto nuomos kainą. Tokiu būdu problema su pernelyg išaugusiomis būsto nuomos kainomis būtų sprendžiama ten, kur ji realiai yra, pavyzdžiui Vilniaus mieste. 2. Įstatymų projektų iniciatoriai (institucija, asmenys ar piliečių įgalioti atstovai) ir rengėjai:
Seimo narys Gintautas Paluckas. 3. Kaip šiuo metu yra reguliuojami įstatymų projektuose aptarti teisiniai santykiai: Šiuo metu Civilinis kodeksas numato, kad Vyriausybė gali priimti sprendimą dėl komercinėmis sąlygomis nuomojamo gyvenamojo būsto maksimalaus nuomos dydžio nustatymo. 4.
teigiamų rezultatų laukiama: Teikiamais projektais siūlome perkelti sprendimo priėmimą dėl komercinėmis sąlygomis nuomojamo būsto maksimalaus nuomos dydžio savivaldai. Tai siūloma daryti dėl praktinių priežasčių – Lietuvoje sąlygos ir būsto prieinamumas labai skiriasi, ir būsto, tame tarpe ir nuomojamo būsto prieinamumas ir nuomos kainos skiriasi kartais. Didmiesčiuose, ypač Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje, susiklosčius nepalankioms aplinkybėms – staigiai išaugus būsto nuomos paklausai žmonės priversti nuomotis yra pastatomi į padėtį, kai šie yra priversti sutikti su visomis nuomotojo sąlygomis dėl nuomos kainų kėlimo. Tai vyksta ir dėl to, kad Lietuvoje iki šiol nėra kolektyvinio nuomininkų teisių atstovavimo tradicijos būdingos senoms demokratijoms. Greta to būtina įvertinti sparčiai augančios elektros, šildymo, vandens kainas, kurios gali reikšmingai sumažinti miestiečių perkamąją galią ir taip lėtinti vietos ekonomikos vystymąsi, didinti skurdo riziką. Šiuo metu galioja teisinis reguliavimas, kuriuo Vyriausybė nesinaudoja, nes iki šiol Lietuvoje maksimalios nuomos kainos niekada nebuvo įvestos. Regionuose, kuriuose nėra nuomojamo būsto trūkumo bet koks reguliavimas visos šalies mastu būtų perteklinis. Tačiau didmiesčiuose maksimalios nuomos kainos nustatymas turėtų praktinį panaudojimą – didelio kiekio asmenų besinuomojančių rinkos sąlygomis ekonominių interesų apsaugą. Tokio tipo reguliavimas yra būdingas Vakarų Europos valstybių didmiesčiams (Berlynas, Kopenhaga ir t.t.) ir turi platų miestiečių palaikymą. Siūlomas teisinis reguliavimas potencialiai sustiprintų savivaldos galias ir tuo pat metu sukurtų paskatą savivaldai spręsti būsto trūkumą naudojant jau egzistuojančius savivaldybės būsto mechanizmus arba juos plėsti. Tai būtų ir spaudimo priemonė rentos ieškančioms stambioms įmonėms ilgainiui tampančiomis svarbiausiais būsto nuomuotojais. 5.
rengiant įstatymų projektus toks vertinimas turi būti atliktas ir jo rezultatai nepateikiami atskiru dokumentu), galimos neigiamos priimtų įstatymų pasekmės ir kokių priemonių reikėtų imtis, kad tokių pasekmių būtų išvengta: Nebuvo atlikta poveikio vertinimo. 6. Kokią įtaką priimti įstatymai turės kriminogeninei situacijai, korupcijai:
Kriminogeninei situacijai ar korupcijai įtakos įstatymo pataisa neturės. 7. Kaip įstatymų įgyvendinimas atsilieps verslo sąlygoms ir jo plėtrai: Verslo sąlygoms ir plėtrai įstatymo įgyvendinimas įtakos neturės. 8. Ar įstatymo projektas neprieštarauja strateginio lygmens planavimo dokumentams: Įstatymo projektas neprieštarauja strateginio lygmens planavimo dokumentams. 9. Įstatymų inkorporavimas į teisinę sistemą, kokius teisės aktus būtina priimti, kokius galiojančius teisės aktus reikia pakeisti ar pripažinti netekusiais galios:
Papildomų teisės aktų pakeisti ar pripažinti netekusiais galios nereikės. 10. Ar įstatymų projektai parengti laikantis Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos, Teisėkūros pagrindų įstatymų reikalavimų, o įstatymų projektų sąvokos ir jas įvardijantys terminai įvertinti Terminų banko įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka:
Taip. 11. Ar įstatymų projektai atitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas ir Europos Sąjungos dokumentus: Taip. 12. Jeigu įstatymams įgyvendinti reikia įgyvendinamųjų teisės aktų, – kas ir kada juos turėtų priimti: Įgyvendinamųjų teisės aktų priimti nereikės. 13. Kiek valstybės, savivaldybių biudžetų ir kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų prireiks įstatymams įgyvendinti, ar bus galima sutaupyti (pateikiami prognozuojami rodikliai einamaisiais ir artimiausiais 3 biudžetiniais metais):
Papildomų lėšų įstatymo projekto įgyvendinimas nepareikalaus. 14.
išvados:
departamento Tyrimų skyrius atliko apžvalgą „Gyvenamojo būsto nuomos kainos viršutinių ribų reguliavimo Europos Sąjungos valstybėse narėse apžvalga“, kurios duomenimis buvo pasinaudota rengiant teisės aktą. 15. Reikšminiai žodžiai, kurių reikia šiems projektams įtraukti į kompiuterinę paieškos sistemą, įskaitant Europos žodyno „Eurovoc“ terminus, temas bei sritis:
Nuoma; vietos savivalda. 16. Kiti, iniciatorių nuomone, reikalingi pagrindimai ir paaiškinimai: Nėra. Teikia Seimo narys Gintautas Paluckas [1] https://www.15min.lt/verslas/naujiena/kvadratinis-metras/nekilnojamasis-turtas/busto-nuomos-kaina-vilniuje-per-pusmeti-augo-30-proc-birzeli-parduota-perpus-maziau-butu-973-1744156?copied
2022-09-15 Nr. XIVP-1906 Vilnius Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas. 1. Projekto 1 straipsniu siūloma pakeisti Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.583 straipsnio „Gyvenamosios patalpos nuomos mokestis“
asmenų komercinėmis sąlygomis išnuomojamų gyvenamųjų patalpų nuomos mokesčio dydis nustatomas šalių susitarimu, tačiau maksimalus nuomos mokesčio dydis konkrečios savivaldybės teritorijoje negali būti didesnis už savivaldybės tarybos patvirtintą maksimalų nuomos mokestį. Pagal galiojantį CK 6.583 straipsnio 4 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą maksimalus tokių patalpų nuomos mokesčio dydis negali būti didesnis už Vyriausybės nustatyta tvarka patvirtintą maksimalų nuomos mokestį (atkreiptinas dėmesys į tai, kad projekto lyginamasis variantas neatitinka galiojančios CK 6.583 straipsnio 4 dalies redakcijos). Pažymėtina, kad Vyriausybė maksimalaus nuomos mokesčio patvirtinimo tvarkos nėra nustačiusi. Pagal projektu siūlomą teisinį reguliavimą, gyvenamųjų patalpų nuomos sutarties šalių nustatomas nuomos mokesčio dydis savivaldybės teritorijoje būtų ribojamas tos savivaldybės tarybos patvirtintu maksimaliu šio mokesčio dydžiu. Taigi projektu siūloma numatyti galimybę savivaldybių tarybų sprendimais riboti gyvenamųjų patalpų savininkų teisę, sudarant sutartis dėl privačios nuosavybės teise jiems priklausančio turto nuomos, su kita šalimi laisvai susitarti dėl nuomos mokesčio dydžio. Siūlomas teisinis reguliavimas vertintinas atsižvelgiant į konstitucinę nuosavybės teisės, asmens ūkinės veiklos laisvės bei sutarčių sudarymo laisvės apsaugą ir konstitucinius reikalavimus, kurių turi būti laikomasi ribojant šių asmens teisių ir laisvių įgyvendinimą. 1.1.
1.1. Nuosavybės teisė – viena pamatinių žmogaus teisių. Konstitucijos 23 straipsnyje yra įtvirtinti nuosavybės neliečiamumo ir apsaugos imperatyvai. Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 23 straipsnio nuostatas, ne kartą yra konstatavęs, jog šiame straipsnyje įtvirtinti nuosavybės neliečiamumas ir apsauga reiškia, be kita ko, kad savininkas turi teisę valdyti jam priklausantį turtą, juo naudotis ir disponuoti (2002 m. rugsėjo 19 d., 2003 m. kovo 4 d., 2005 m. rugpjūčio 23 d. nutarimai), taip pat kad kiti asmenys turi nepažeisti savininko nuosavybės teisių, o valstybė turi pareigą ginti ir saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją, kitų pažeidimų; nuosavybės subjektui, savininkui, yra konstituciškai garantuojama teisė reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų jo nuosavybės teisių ir kad valstybė užtikrintų jo nuosavybės teisių gynimą (2008 m. spalio 30 d., 2020 m. liepos 8 d. nutarimai). Konstitucijos 23 straipsnio nuostatos yra glaudžiai susijusios su jos
teisė kartu su asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva įtvirtintos kaip vertybės, kuriomis grindžiamas Lietuvos ūkis. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad asmens konstitucinė teisė į nuosavybę yra esminė asmens ūkinės veiklos laisvės įgyvendinimo sąlyga; ribojant asmens teisę į nuosavybę yra ribojama ir asmens ūkinės veiklos laisvė (2002 m. kovo 14 d., 2010 m. rugsėjo 29 d., 2021 m. rugsėjo 28 d. nutarimai). Iš nuosavybės neliečiamumo ir asmens ūkinės veiklos laisvės kyla sutarčių sudarymo laisvė – sutarties šalių teisė savarankiškai spręsti sutarties turinio klausimus nepažeidžiant iš Konstitucijos kylančių reikalavimų, Konstitucijai neprieštaraujančių įstatymų nuostatų, nevaržant kitų asmenų teisių ir laisvių (1996 m. lapkričio 20 d., 2008 m. birželio 30 d., 2020 m. vasario 10 d. nutarimai).
Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje sutarčių sudarymo laisvė laikoma konstitucinio lygmens garantija (1996 m. lapkričio 20 d., 2008 m. birželio 30 d. nutarimai). 1.2. Pagal Konstituciją nuosavybės teisė, kaip ir asmens ūkinės veiklos laisvė bei dauguma kitų konstitucinių teisių ir laisvių, nėra absoliuti. Konstitucinis Teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad nuosavybė įpareigoja ir atlieka socialinę funkciją (2000 m. gruodžio 21 d., 2005 m. gegužės 13 d., 2016 m. birželio 7 d. ir kiti nutarimai). Nuosavybės teisė gali būti įstatymu ribojama dėl nuosavybės objekto pobūdžio, visuomenei būtino ir konstituciškai pagrįsto poreikio ar kitų priežasčių, kai neapribojus šios teisės nebūtų galima apsaugoti Konstitucijoje įtvirtintų vertybių, būtų pakenkta viešajam interesui (2002 m. kovo 14 d., 2011 m. sausio 31 d., 2020 m. liepos 8 d. ir kiti nutarimai). Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad konstitucinis socialinės darnos imperatyvas, konstituciniai teisingumo, protingumo, proporcingumo principai, kitos Konstitucijos nuostatos suponuoja tai, kad Konstitucijoje įtvirtinti nuosavybės neliečiamumas ir apsauga negali būti interpretuojami kaip pagrindas savininko teises ir interesus priešpriešinti viešajam interesui, kitų asmenų teisėms, laisvėms ir teisėtiems interesams (2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. kovo 14 d., 2013 m. gegužės 16 d., 2020 m. liepos 8 d. nutarimai).
Konstitucinio Teismo aktuose taip pat ne kartą pažymėta, kad asmens ūkinės veiklos laisvė gali būti ribojama, kai yra būtina ginti vartotojų interesus, saugoti sąžiningą konkurenciją, kitas Konstitucijoje įtvirtintas vertybes (1999 m. spalio 6 d., 2015 m. balandžio 3 d., 2020 m. vasario
ir laisves, tarp jų nuosavybės teisę ir ūkinės veiklos laisvę, turi būti laikomasi šių sąlygų: tai gali būti daroma tik įstatymu; apribojimai turi būti būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves, Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, visuomenei būtinus konstituciškai svarbius tikslus; apribojimais negalima paneigti teisių ir laisvių esmės; turi būti paisoma konstitucinio proporcingumo principo, kuris reiškia, kad teisės aktuose nustatytos ir taikomos priemonės turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, o asmens teisės negali būti ribojamos labiau, negu būtina šiems tikslams pasiekti (2011 m. sausio 31 d., 2013 m. liepos 5 d., 2020 m. vasario 18 d. ir kiti nutarimai). 1.3.
doktriną, pažymėtina, kad pagal projektu siūlomą teisinį reguliavimą savivaldybių tarybų sprendimais varžant gyvenamųjų patalpų savininkų teisę laisvai tartis su kita šių patalpų nuomos sutarties šalimi dėl nuomos mokesčio dydžio, kuris yra esminė šios sutarties sąlyga, būtų apribota jų laisvė sudaryti sutartis, taigi ir jų ūkinės veiklos laisvė bei nuosavybės teisė. Kaip matyti iš projekto aiškinamojo rašto, projektu siekiama apsaugoti gyvenamųjų patalpų nuomininkų
„ekonominius interesus“, atsižvelgiant į „augančių gyvenamojo būsto nuomos kainų
didmiesčiuose problemą“, tačiau aiškinamajame rašte neatskleista, kodėl laisvos rinkos sąlygomis, kai gyvenamųjų patalpų nuomos kainų kilimą lemia padidėjusi paklausa ir jos neatitinkanti pasiūla, nuomininkų ekonominiams interesams turėtų būti teikiamas prioritetas prieš šių patalpų nuomotojų ekonominius interesus, nepaaiškinta, kokių konstituciškai svarbių tikslų būtų siekiama ribojant gyvenamųjų patalpų savininkų konstitucines teises, neįvertintas siūlomos priemonės proporcingumas (nurodyta, kad numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimas neatliktas, ir nors siūloma riboti ūkinės veiklos laisvę gyvenamųjų patalpų nuomos srityje, teigiama, kad tai „verslo sąlygoms ir plėtrai įtakos neturės“). Vertinant siūlomą teisinį reguliavimą jo būtinumo ir proporcingumo aspektu, atkreiptinas dėmesys į tai, kad, įgyvendinant iš Konstitucijos kylančią valstybės pareigą padėti būsto neturintiems asmenims, kurie negali juo apsirūpinti iš darbo ir (ar) kitokių pajamų, apsirūpinti bent minimalius socialiai priimtinus jų poreikius atitinkančiu būstu, gali būti pasirenkamos įvairios socialinės paramos tokiems asmenims apsirūpinant būstu teikimo formos, be kita ko, finansinė parama būstui įsigyti arba išsinuomoti, valstybei priklausančio arba jos nuomojamo būsto suteikimas ir kt. (žr.
Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 26 d. nutarimą), tačiau atsižvelgiant į konstitucinį visuomenės solidarumo principą šios valstybės pareigos vykdymo našta negali būti perkelta vienai visuomenės grupei – gyvenamųjų patalpų savininkams, apribojant jų teisę laisvai sudaryti šių patalpų nuomos sutartis. Kita vertus, nustačius tokį maksimalų gyvenamųjų patalpų nuomos mokesčio dydį, kad jų savininkams taptų ekonomiškai nenaudinga šias patalpas nuomoti, potencialių nuomininkų interesai taip pat galėtų nukentėti labiau nei mokant už nuomą rinkos sąlygų nulemtą kainą. Kartu pažymėtina ir tai, kad vertinti projektą šiuo požiūriu sudėtinga ar net neįmanoma ne tik dėl to, kad nėra aišku, kokio konkretaus tikslo juo siekiama (padėti būsto neturintiems asmenims, kurie negali juo apsirūpinti iš darbo ir (ar) kitokių pajamų, apsirūpinti bent minimalius socialiai priimtinus jų poreikius atitinkančiu būstu, ar ginti visų nuomininkų kaip vartotojų interesus, ar kt.), bet ir dėl to, kad iš jo visiškai neaiškus galimų apribojimų mastas, nes nei CK, nei kituose galiojančiuose įstatymuose nėra nustatyta ir projektu nesiūloma nustatyti jokių kriterijų, kuriais turėtų būti remiamasi tuos apribojimus taikant. Iš vertinamo projekto ir kartu su juo teikiamo Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto Nr.
XIVP-1907 formuluočių neaišku netgi tai, ar savivaldybių tarybos galėtų, ar privalėtų nustatyti maksimalų nuomos mokestį; tik iš aiškinamojo rašto matyti, kad siūloma savivaldybių taryboms suteikti diskreciją pačioms vertinti ir spręsti, ar riboti gyvenamųjų patalpų nuomos mokesčio dydį savivaldybės teritorijoje ir pagal kokius kriterijus tai daryti. Pažymėtina, kad iš Konstitucijos kylantis reikalavimas asmens teisių ir laisvių įgyvendinimo apribojimus nustatyti įstatymu nereiškia, jog pakanka įstatyme numatyti tik pačią galimybę apriboti tam tikros asmens teisės ar laisvės įgyvendinimą, o konkrečiau viską galima pavesti sureguliuoti poįstatyminiu lygmeniu. Konstitucinis Teismas laikosi nuostatos, kad įstatyme privalo būti nustatyti esminiai, svarbiausi kriterijai, kuriais turi būti vadovaujamasi jį įgyvendinant. Pavyzdžiui, nagrinėdamas su ūkine veikla energetikos srityje susijusius klausimus Konstitucinis Teismas ne kartą pažymėjo, jog kainų ribų nustatymas yra vienas iš būdų ginti vartotojų interesus, tačiau kartu jis pabrėžė ir tai, kad įstatymų leidėjas turi pareigą įstatymu apibrėžti elektros energijos kainų ribų nustatymo kriterijus, taip pat kad šie kriterijai ir jų nustatymo metodika, tvarka turi būti aiškūs, skaidrūs, pagrįsti (2009 m. kovo 2 d., 2010 m. rugsėjo 29 d., 2015 m. balandžio 3 d. nutarimai). Atsižvelgdami į visa tai, manome, kad projektu siūlomas teisinis reguliavimas, pagal kurį gyvenamųjų patalpų nuomos mokesčio dydis savivaldybės teritorijoje būtų ribojamas tos savivaldybės tarybos patvirtintu maksimaliu šio mokesčio dydžiu, įstatyme nenustačius kriterijų, kuriais turėtų vadovautis savivaldybių tarybos, tvirtindamos šį maksimalų dydį, prieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, 46 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. 2.
turinio, nes šiame straipsnyje nesiūloma reguliuoti įstatymo taikymo. Mūsų nuomone, nustatant projektu siūlomą teisinį reguliavimą turėtų būti sureguliuota ir tai, kaip jis taikytinas, t. y. ar savivaldybių tarybų patvirtinti maksimalūs nuomos mokesčio dydžiai saistytų tik sudarant naujas gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis, ar turėtų būti keičiamos ir anksčiau sudarytų sutarčių sąlygos. Privatinės teisės skyriaus vyresnysis patarėjas, laikinai atliekantis departamento direktoriaus funkcijas Dainius Zebleckis A. Ožiūnienė, tel. (8 5) 239 6168, el. p. [email protected] V. Staugaitytė, tel. (8 5) 239 6898, el. p. [email protected] S. Švedas, tel. (8 5) 239 6165, el. p. [email protected]
2022-09-21
1Komiteto posėdyje dalyvavo: komiteto pirmininkas Stasys Šedbaras, pirmininko pavaduotoja Agnė
Širinskienė, komiteto nariai: Gabrieliaus Landsbergio pavaduotojas Andrius Vyšniauskas, Irena Haase, Dainiaus Kreivio pavaduotojas Linas Slušnys, Česlav Olševski, Julius Sabatauskas, Algirdas Stončaitis. Komiteto biuro vedėja Dalia Komparskienė, patarėjos: Martyna Civilkienė, Jurgita Janušauskienė, Rita Karpavičiūtė, Dalia Latvelienė, Irma Leonavičiūtė, Rita Varanauskienė, vyriausioji specialistė Aidena Bacevičienė, padėjėjos:
Meilė Čeputienė, Rivena Zegerienė. Seimo kanceliarijos Teisės departamento vyresnioji patarėja Viktorija Staugaitytė. 2. Ekspertų, konsultantų, specialistų išvados, pasiūlymai, pataisos, pastabos (toliau – pasiūlymai): Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
p. 1. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas 2022-09-151 Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas. 1. Projekto
straipsnio „Gyvenamosios patalpos nuomos mokestis“ 4 dalį ir joje nustatyti, kad įmonių, įstaigų, organizacijų ir fizinių asmenų komercinėmis sąlygomis išnuomojamų gyvenamųjų patalpų nuomos mokesčio dydis nustatomas šalių susitarimu, tačiau maksimalus nuomos mokesčio dydis konkrečios savivaldybės teritorijoje negali būti didesnis už savivaldybės tarybos patvirtintą maksimalų nuomos mokestį.
Pagal galiojantį CK 6.583 straipsnio 4 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą maksimalus tokių patalpų nuomos mokesčio dydis negali būti didesnis už Vyriausybės nustatyta tvarka patvirtintą maksimalų nuomos mokestį (atkreiptinas dėmesys į tai, kad projekto lyginamasis variantas neatitinka galiojančios CK 6.583 straipsnio 4 dalies redakcijos). Pažymėtina, kad Vyriausybė maksimalaus nuomos mokesčio patvirtinimo tvarkos nėra nustačiusi. Pagal projektu siūlomą teisinį reguliavimą, gyvenamųjų patalpų nuomos sutarties šalių nustatomas nuomos mokesčio dydis savivaldybės teritorijoje būtų ribojamas tos savivaldybės tarybos patvirtintu maksimaliu šio mokesčio dydžiu. Taigi projektu siūloma numatyti galimybę savivaldybių tarybų sprendimais riboti gyvenamųjų patalpų savininkų teisę, sudarant sutartis dėl privačios nuosavybės teise jiems priklausančio turto nuomos, su kita šalimi laisvai susitarti dėl nuomos mokesčio dydžio. Siūlomas teisinis reguliavimas vertintinas atsižvelgiant į konstitucinę nuosavybės teisės, asmens ūkinės veiklos laisvės bei sutarčių sudarymo laisvės apsaugą ir konstitucinius reikalavimus, kurių turi būti laikomasi ribojant šių asmens teisių ir laisvių įgyvendinimą. 1.1. Nuosavybės teisė – viena pamatinių žmogaus teisių. Konstitucijos 23 straipsnyje yra įtvirtinti nuosavybės neliečiamumo ir apsaugos imperatyvai.
Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 23 straipsnio nuostatas, ne kartą yra konstatavęs, jog šiame straipsnyje įtvirtinti nuosavybės neliečiamumas ir apsauga reiškia, be kita ko, kad savininkas turi teisę valdyti jam priklausantį turtą, juo naudotis ir disponuoti (2002 m. rugsėjo 19 d., 2003 m. kovo 4 d., 2005 m. rugpjūčio 23 d. nutarimai), taip pat kad kiti asmenys turi nepažeisti savininko nuosavybės teisių, o valstybė turi pareigą ginti ir saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją, kitų pažeidimų; nuosavybės subjektui, savininkui, yra konstituciškai garantuojama teisė reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų jo nuosavybės teisių ir kad valstybė užtikrintų jo nuosavybės teisių gynimą (2008 m. spalio 30 d., 2020 m. liepos 8 d. nutarimai). Konstitucijos 23 straipsnio nuostatos yra glaudžiai susijusios su jos 46 straipsnio nuostatomis. Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalyje privačios nuosavybės teisė kartu su asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva įtvirtintos kaip vertybės, kuriomis grindžiamas Lietuvos ūkis. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad asmens konstitucinė teisė į nuosavybę yra esminė asmens ūkinės veiklos laisvės įgyvendinimo sąlyga; ribojant asmens teisę į nuosavybę yra ribojama ir asmens ūkinės veiklos laisvė (2002 m. kovo 14 d., 2010 m. rugsėjo 29 d., 2021 m. rugsėjo
veiklos laisvės kyla sutarčių sudarymo laisvė – sutarties šalių teisė savarankiškai spręsti sutarties turinio klausimus nepažeidžiant iš Konstitucijos kylančių reikalavimų, Konstitucijai neprieštaraujančių įstatymų nuostatų, nevaržant kitų asmenų teisių ir laisvių (1996 m. lapkričio 20 d., 2008 m. birželio 30 d., 2020 m. vasario 10 d. nutarimai). Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje sutarčių sudarymo laisvė laikoma konstitucinio lygmens garantija (1996 m. lapkričio 20 d., 2008 m. birželio 30 d. nutarimai). 1.2.
Konstituciją nuosavybės teisė, kaip ir asmens ūkinės veiklos laisvė bei dauguma kitų konstitucinių teisių ir laisvių, nėra absoliuti. Konstitucinis Teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad nuosavybė įpareigoja ir atlieka socialinę funkciją (2000 m. gruodžio 21 d., 2005 m. gegužės 13 d., 2016 m. birželio 7 d. ir kiti nutarimai). Nuosavybės teisė gali būti įstatymu ribojama dėl nuosavybės objekto pobūdžio, visuomenei būtino ir konstituciškai pagrįsto poreikio ar kitų priežasčių, kai neapribojus šios teisės nebūtų galima apsaugoti Konstitucijoje įtvirtintų vertybių, būtų pakenkta viešajam interesui (2002 m. kovo 14 d., 2011 m. sausio 31 d., 2020 m. liepos 8 d. ir kiti nutarimai). Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad konstitucinis socialinės darnos imperatyvas, konstituciniai teisingumo, protingumo, proporcingumo principai, kitos Konstitucijos nuostatos suponuoja tai, kad Konstitucijoje įtvirtinti nuosavybės neliečiamumas ir apsauga negali būti interpretuojami kaip pagrindas savininko teises ir interesus priešpriešinti viešajam interesui, kitų asmenų teisėms, laisvėms ir teisėtiems interesams (2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. kovo 14 d., 2013 m. gegužės 16 d., 2020 m. liepos 8 d. nutarimai). Konstitucinio Teismo aktuose taip pat ne kartą pažymėta, kad asmens ūkinės veiklos laisvė gali būti ribojama, kai yra būtina ginti vartotojų interesus, saugoti sąžiningą konkurenciją, kitas Konstitucijoje įtvirtintas vertybes (1999 m. spalio 6 d., 2015 m. balandžio 3 d., 2020 m. vasario 6 d. ir kiti nutarimai).
Tačiau pagal Konstituciją, ribojant asmens teises ir laisves, tarp jų nuosavybės teisę ir ūkinės veiklos laisvę, turi būti laikomasi šių sąlygų: tai gali būti daroma tik įstatymu; apribojimai turi būti būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves, Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, visuomenei būtinus konstituciškai svarbius tikslus; apribojimais negalima paneigti teisių ir laisvių esmės; turi būti paisoma konstitucinio proporcingumo principo, kuris reiškia, kad teisės aktuose nustatytos ir taikomos priemonės turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, o asmens teisės negali būti ribojamos labiau, negu būtina šiems tikslams pasiekti (2011 m. sausio 31 d., 2013 m. liepos 5 d., 2020 m. vasario 18 d. ir kiti nutarimai). 1.3. Atsižvelgiant į išdėstytą oficialiąją konstitucinę doktriną, pažymėtina, kad pagal projektu siūlomą teisinį reguliavimą savivaldybių tarybų sprendimais varžant gyvenamųjų patalpų savininkų teisę laisvai tartis su kita šių patalpų nuomos sutarties šalimi dėl nuomos mokesčio dydžio, kuris yra esminė šios sutarties sąlyga, būtų apribota jų laisvė sudaryti sutartis, taigi ir jų ūkinės veiklos laisvė bei nuosavybės teisė.
Kaip matyti iš projekto aiškinamojo rašto, projektu siekiama apsaugoti gyvenamųjų patalpų nuomininkų „ekonominius interesus“, atsižvelgiant į „augančių gyvenamojo būsto nuomos kainų didmiesčiuose problemą“, tačiau aiškinamajame rašte neatskleista, kodėl laisvos rinkos sąlygomis, kai gyvenamųjų patalpų nuomos kainų kilimą lemia padidėjusi paklausa ir jos neatitinkanti pasiūla, nuomininkų ekonominiams interesams turėtų būti teikiamas prioritetas prieš šių patalpų nuomotojų ekonominius interesus, nepaaiškinta, kokių konstituciškai svarbių tikslų būtų siekiama ribojant gyvenamųjų patalpų savininkų konstitucines teises, neįvertintas siūlomos priemonės proporcingumas (nurodyta, kad numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimas neatliktas, ir nors siūloma riboti ūkinės veiklos laisvę gyvenamųjų patalpų nuomos srityje, teigiama, kad tai „verslo sąlygoms ir plėtrai įtakos neturės“). Vertinant siūlomą teisinį reguliavimą jo būtinumo ir proporcingumo aspektu, atkreiptinas dėmesys į tai, kad, įgyvendinant iš Konstitucijos kylančią valstybės pareigą padėti būsto neturintiems asmenims, kurie negali juo apsirūpinti iš darbo ir (ar) kitokių pajamų, apsirūpinti bent minimalius socialiai priimtinus jų poreikius atitinkančiu būstu, gali būti pasirenkamos įvairios socialinės paramos tokiems asmenims apsirūpinant būstu teikimo formos, be kita ko, finansinė parama būstui įsigyti arba išsinuomoti, valstybei priklausančio arba jos nuomojamo būsto suteikimas ir kt. (žr.
Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės
šios valstybės pareigos vykdymo našta negali būti perkelta vienai visuomenės grupei – gyvenamųjų patalpų savininkams, apribojant jų teisę laisvai sudaryti šių patalpų nuomos sutartis. Kita vertus, nustačius tokį maksimalų gyvenamųjų patalpų nuomos mokesčio dydį, kad jų savininkams taptų ekonomiškai nenaudinga šias patalpas nuomoti, potencialių nuomininkų interesai taip pat galėtų nukentėti labiau nei mokant už nuomą rinkos sąlygų nulemtą kainą. Kartu pažymėtina ir tai, kad vertinti projektą šiuo požiūriu sudėtinga ar net neįmanoma ne tik dėl to, kad nėra aišku, kokio konkretaus tikslo juo siekiama (padėti būsto neturintiems asmenims, kurie negali juo apsirūpinti iš darbo ir (ar) kitokių pajamų, apsirūpinti bent minimalius socialiai priimtinus jų poreikius atitinkančiu būstu, ar ginti visų nuomininkų kaip vartotojų interesus, ar kt.), bet ir dėl to, kad iš jo visiškai neaiškus galimų apribojimų mastas, nes nei CK, nei kituose galiojančiuose įstatymuose nėra nustatyta ir projektu nesiūloma nustatyti jokių kriterijų, kuriais turėtų būti remiamasi tuos apribojimus taikant. Iš vertinamo projekto ir kartu su juo teikiamo Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto Nr.
XIVP-1907 formuluočių neaišku netgi tai, ar savivaldybių tarybos galėtų, ar privalėtų nustatyti maksimalų nuomos mokestį; tik iš aiškinamojo rašto matyti, kad siūloma savivaldybių taryboms suteikti diskreciją pačioms vertinti ir spręsti, ar riboti gyvenamųjų patalpų nuomos mokesčio dydį savivaldybės teritorijoje ir pagal kokius kriterijus tai daryti. Pažymėtina, kad iš Konstitucijos kylantis reikalavimas asmens teisių ir laisvių įgyvendinimo apribojimus nustatyti įstatymu nereiškia, jog pakanka įstatyme numatyti tik pačią galimybę apriboti tam tikros asmens teisės ar laisvės įgyvendinimą, o konkrečiau viską galima pavesti sureguliuoti poįstatyminiu lygmeniu. Konstitucinis Teismas laikosi nuostatos, kad įstatyme privalo būti nustatyti esminiai, svarbiausi kriterijai, kuriais turi būti vadovaujamasi jį įgyvendinant. Pavyzdžiui, nagrinėdamas su ūkine veikla energetikos srityje susijusius klausimus Konstitucinis Teismas ne kartą pažymėjo, jog kainų ribų nustatymas yra vienas iš būdų ginti vartotojų interesus, tačiau kartu jis pabrėžė ir tai, kad įstatymų leidėjas turi pareigą įstatymu apibrėžti elektros energijos kainų ribų nustatymo kriterijus, taip pat kad šie kriterijai ir jų nustatymo metodika, tvarka turi būti aiškūs, skaidrūs, pagrįsti (2009 m. kovo 2 d.,
į visa tai, manome, kad projektu siūlomas teisinis reguliavimas, pagal kurį gyvenamųjų patalpų nuomos mokesčio dydis savivaldybės teritorijoje būtų ribojamas tos savivaldybės tarybos patvirtintu maksimaliu šio mokesčio dydžiu, įstatyme nenustačius kriterijų, kuriais turėtų vadovautis savivaldybių tarybos, tvirtindamos šį maksimalų dydį, prieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, 46 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Pritarti 3.
Lietuvos Respublikos Seimo Statuto 67 straipsnio 3 punktu, įvertinęs Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Teisės departamento 2022 m. rugsėjo 15 d. išvadą ir atsižvelgdamas į komitete išdėstytus argumentus, Teisės ir teisėtvarkos komitetas preliminariai įvertino, kad projektu siūlomas teisinis reguliavimas, pagal kurį gyvenamųjų patalpų nuomos mokesčio dydis savivaldybės teritorijoje būtų ribojamas tos savivaldybės tarybos patvirtintu maksimaliu šio mokesčio dydžiu, įstatyme nenustačius kriterijų, kuriais turėtų vadovautis savivaldybių tarybos, tvirtindamos šį maksimalų dydį, prieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, 46 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. 4. Balsavimo rezultatai: už –5, prieš – nėra, susilaikė –3. 5. Komiteto paskirti pranešėjai: Stasys Šedbaras, Agnė Širinskienė. 6. Komiteto narių atskiroji nuomonė: negauta. Komiteto pirmininkas Stasys Šedbaras Teisės ir teisėtvarkos komiteto biuro patarėja Martyna Civilkienė