Projekto lyginamasis variantas
2022 m. d. Nr. Vilnius
pakeitimas Papildyti 9 straipsnio 1 dalį 6 punktu: „6) gyventojo nauda, gauta asmeniui, susijusiam su gyventoju darbo santykiais arba jų esmę atitinkančiais santykiais, sumokėjus (visiškai ar iš dalies) už gyventojui suteiktas sporto ir sveikatingumo paslaugas, numatytas Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos patvirtintame sąraše, jeigu jų vertė neviršija 500 eurų per metus.“2 straipsnis. Įstatymo įsigaliojimas ir įgyvendinimas
įstatymas, išskyrus šio straipsnio 2 dalį, įsigalioja 2023 m. sausio 1 d. 2. Vyriausybė ar jos įgaliota institucija iki 2022 m. gruodžio 31 d. priima šio įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus. Skelbiu šį Lietuvos Respublikos Seimo priimtą įstatymą. Respublikos Prezidentas Teikia: Seimo narė Monika Ošmianskienė
projekto tikslai ir uždaviniai: Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo Nr. IX-1007 9 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas (toliau – Įstatymo projektas) parengtas siekiant skatinti visuomenės sveikatingumą ir didinti fizinį aktyvumą, kartu prisidedant prie Aštuonioliktosios Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – Vyriausybė) programos, kuriai pritarta Lietuvos Respublikos Seimo 2020 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. XIV-72, sveikos ir aktyvios visuomenės iniciatyvai. 2017 metais atlikto
„Eurobarometro“ tyrimo rezultatai rodo (naujesnių duomenų kol kas nėra), kad
Lietuvos gyventojai yra vieni iš mažiausiai reguliariai sportuojančių Europos Sąjungos (toliau – ES) gyventojų pagal gyventojų sportui ir aktyviam gyvenimo būdui skiriamą laiką (žr. 1 lentelė):
Remiantis Pasaulio sveikatos organizacijos (toliau – PSO) duomenimis, suaugusiam žmogui rekomenduojama per savaitę sportui skirti 300 minučių. PSO nustatytos fizinio aktyvumo normos neįgyvendina absoliuti dauguma lietuvių: · Net 85 proc. vyrų ir 90 proc. moterų Lietuvoje neįgyvendina fizinio aktyvumo normos; · Lietuvoje visiškai nesportuoja ir nesimankština apie 44 proc. gyventojų; · Apie 4 proc. mirčių buvo siejamos su mažu fiziniu aktyvumu; · Vienam gyventojui tenkančios išlaidos sveikatai Lietuvoje yra perpus mažesnės už ES vidurkį. Atsižvelgiant į pateiktą statistiką, akivaizdu, kad Lietuvos gyventojai mažo fizinio aktyvumo nesieja su trumpa gyvenimo trukme, prasta fizine ir psichologine sveikata bei apskritai, gyvenimo kokybe, nepaisant to, kad tokios sąsajos yra įrodytas bei moksliškai pagrįstos. Dėl mažo Lietuvos gyventojų aktyvumo ir atitinkamai dėl to išsivystančių ligų bei fizinių sutrikimų Lietuvos valstybė patiria dideles išlaidas tokių asmenų gydymui ir/arba reabilitacijai.
Be to „Eurobarometro“ tyrimas parodė, kad Lietuvoje padaugėjo fiziškai pasyvių gyventojų
Lietuvoje tik blogėja bei nesiimant aktyvių veiksmų, neskatinant asmenų sportuoti ir sveikatintis, situacija tik dar labiau pablogės. Šiuo metu fiziškai pasyvių gyventojų ES yra 46 proc., todėl vidutinis Lietuvos gyventojas yra gerokai pasyvesnis nei ES vidutinis gyventojas. Daugiausiai besimankštinančių, reguliariai sportuojančių asmenų yra Suomijoje (69 proc.), Švedijoje (67 proc.) ir Danijoje (63 proc.). Respondentai Lietuvoje į teiginį „sportuoju labai retai arba niekada“ (2 lentelė) amžiaus grupėje nuo
nuo 49 iki 59 proc., o Švedijos nuo 25 iki 40 proc. 2 lentelė Sportuoju labai retai arba niekada (25-55 m.) Lietuva – nuo 71 iki 83 % ES vidurkis – nuo 49 iki 59 % Švedija
Pažymėtina ir tai, kad žemas įsitraukimas į sportines veiklas labiausiai siejamas su motyvacijos ir laiko, viešai prieinamos sporto infrastruktūros ir finansinių resursų trūkumais (3 lentelė): 22 proc. respondentų pagrindine nesportavimo priežastimi nurodė motyvacijos stoką, 7 proc. respondentų nurodė, kad nesportuoja, nes per brangu ir nėra tinkamos infrastruktūros šalia gyvenamosios vietos. 3 lentelė Kokios yra pagrindinės priežastys, neskatinančios sportuoti dažniau? Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos darbdaviai turi lengvatų mechanizmą, kuriuo skatinami per darbuotojo sveikatos draudimą prisidėti prie sveikatos paslaugų prieinamumo, tačiau šiuo atveju tai orientuota į diagnozavimą ir gydymą, nei į prevenciją ir sveiko gyvenimo būdo skatinimą.
Todėl teigtina, kad atsižvelgiant į šiuo metu galiojantį teisinį reguliavimą, privatus sektorius nėra skatinamas investuoti į darbuotojų sveikatos ir sveikatingumo prevenciją, sveiko gyvenimo būdo ugdymą. Pagal Lietuvos Respublikos Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 str. 15 d. ir 9 str. nuostatas, darbuotojų naudai įsigyjamos sporto paslaugos yra pripažįstamos pajamomis natūra ir apmokestinamos kaip su darbo santykiais susijusios pajamos, tai yra:
proc. arba 32 proc. gyventojų pajamų mokesčio (toliau – GPM);
proc. darbdavio Sodros įmokų;
proc. – 24,27 proc. apdraustojo Sodros įmokomis; Viso tokių paslaugų apmokestinimas darbdaviui siekia nuo 41,27 proc. iki 56,27 proc. Šiuo metu Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo 17 str. numato, kad mokesčių mokėtojas (darbdavys) gali atskaityti visas sąnaudas, kurios laikomos darbuotojų gauta nauda pagal Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo nuostatas yra gyventojų pajamų mokesčio objektas. Vis tik, tai reiškia, kad darbdavys įprastai turi sumokėti 41,27 proc. – 56,27 proc. mokesčių, kad galėtų pasinaudoti 5 proc. arba 15 proc. pelno mokesčio atskaitymais. Atsižvelgiant į tokį nesubalansuotą apmokestinimą, darbdaviai nėra skatinami suteikti sporto bei sveikatingumo naudų savo darbuotojams. Priėmus įstatymo pakeitimą, darbdaviai būtų motyvuojami iki 600 Eur per metus skyrus darbuotojo sportui/ sveikatinimui, nuo šios sumos sumokėti 5 arba 15 proc. pelno mokestį, tačiau ne 41,27 ar 56,27 proc. su darbo santykiais susijusius mokesčius.
Įstatymo projekto tikslas ir uždaviniai – suteikti galimybę darbdaviams skatinti savo darbuotojus, stiprinti jų sveikatingumą ir sveikatą, ugdyti įprotį reguliariai sportuoti ir tuo pačiu mažinti valstybės išlaidas sveikatos profilaktikai bei gydymui ir užtikrinti didesnes Lietuvos biudžeto pajamas. Galiojančio teisinio reglamentavimo saistomi šalies darbdaviai nėra motyvuoti sumokėti už darbuotojų sporto ir sveikatingumo paslaugas ir kaip papildomą darbdavio motyvacinę priemonę taikyti sporto ir sveikatingumo paslaugų suteikimą. Tai verslo organizacijoms netikslinga daryti dėl mokestinių paskatų, kuomet darbuotojo naudai nupirktas sporto ar sveikatinimo paslaugų paketas apmokestinamas kaip pajamos natūra, o tai reiškia, kad verslui nesinaudojant tokia galimybe, apskritai jokie mokesčiai, susiję su sporto ir sveikatingumo paslaugomis darbuotojams, nėra sumokami. Pažymėtina, kad ši situacija nesuderinama su Lietuvoje, daugėjant Vakarų šalių darbdavių ir augant užsienio investicijomis, atnešama kitokia – modernaus darbdavio kultūra, leidžiančia privačiomis (ne valstybės biudžeto) lėšomis, skatinant verslą (darbdavius) investuoti į darbuotojų sveikatingumą bei sveikatos stiprinimą. Tuo suinteresuotos visos šalys: valstybė – sveikesni gyventojai ir papildomos pajamos į nacionalinį biudžetą; darbdaviai – motyvacinis paketas darbuotojams, sveikesni ir produktyvesni darbuotojai; dirbantieji – lojalumas tavimi besirūpinančiai įmonei, sveikatos gerinimas, reguliarus sportavimas. Mokestinė priemonė, kai darbdavys sumoka už darbuotojų sporto ir sveikatingumo paslaugas, yra plačiai ir sėkmingai taikoma kitose ES šalyse.
Pavyzdžiai būdingi mūsų regionui: · Švedijoje numatyta, kad už vieno darbuotojo sveikatinimą darbdavys gali skirti iki 500 eurų per metus. Iki 2021 m. galiojo patvirtintas sveikatinimo paslaugų, už kurias darbuotojo naudai galėjo apmokėti darbdavys, sąrašas, o nuo 2021 m. galioja „negatyvus“ paslaugų sąrašas, t. y. už kokias paslaugas darbdavio išlaidos negalimos apmokėti taikant 500 Eur per metus taisyklę; · Estijoje darbdavys darbuotojų sveikatingumui gali išleisti iki 400 eurų per metus (šiuo metu svarstoma sumą padvigubinti). Estijoje, kaip ir Švedijoje, galioja „negatyvus“ sporto bei sveikatingumo paslaugų sąrašas, kurios nėra tinkamos darbdaviui už darbuotojo naudai gautas paslaugas; · Latvijoje mokestinė priemonė leidžianti darbdaviui sumokėti už darbuotojo sveikatingumo paslaugas įsigaliojo nuo 2022 m sausio 1 d. Jos pagrindu darbdavys sveikatingumo išlaidoms vienam darbuotojui gali skirti iki 480 eurų per metus; · Suomijoje darbdavys už darbuotojo sveikatingumo ir kultūros paslaugas gali sumokėti iki 400 eurų per metus. Remiantis sėkmingai galiojančiais, verslo vertinamais ir darbdavių praktikoje taikomais Latvijos, Estijos, Švedijos, Suomijos pavyzdžiais, Įstatymo projektu siūloma, kad:
nauda, gauta darbdaviui sumokėjus už sporto ir sveikatingumo paslaugas, būtų nelaikoma darbuotojų pajamomis natūra;
maksimalią 600 eurų sumą per metus gyventojo suteiktoms sporto ir sveikatingumo paslaugoms apmokėti; 3.
Vyriausybė arba jos įgaliota institucija 1) patvirtintų sveikatingumo paslaugų sąrašą, kurias gyventojo naudai apmokėtų darbdavys ir 2) „saugiklius“ išlaidoms, kurios nebūtų pripažįstamos tinkamomis (pvz. draudimus naudoti finansavimą sveikatinimo įrangos nuomai ar įsigijimui, kūno rengybos treniruotėms, nario mokesčiams, teoriniams kursams, diplomams, sveikatos, medicininei ar grožio priežiūrai, apgyvendinimo paslaugas ir kt.) Tai reiškia, kad darbdaviui iki 600 eurų sumos per metus sumokėjus už darbuotojo sporto ir sveikatingumo paslaugas, už jas nereikėtų mokėti su darbo santykiais susijusių mokesčių. Atsižvelgiant į tai, kad tokios darbuotojų pajamos nebūtų laikomos darbuotojų pajamomis natūra, tai nereikštų , kad Lietuvos biudžetas dėl tokio reguliavimo prarastų negautų pajamų. Priešingai, patvirtinus Įstatymo projektą, į Lietuvos biudžetą būtų surinkta netgi daugiau pajamų negu surenkama šiuo metu, kadangi dabartinis teisinis reguliavimas negeneruoja jokių biudžeto pajamų: darbdavys darbuotojo naudai nupirkęs sporto ir/ar sveikatingumo paslaugas, tokia nauda apmokestinamas kaip su darbo santykiais susijusių pajamų mokesčiu, tai yra, 41,27 proc. – 56,27 proc. Atsižvelgiant į tokį apmokestinimą, darbdaviai nėra suinteresuoti tokių naudų savo darbuotojams suteikimu ir šie mokesčiai apskritai nėra sumokami. Tuo tarpu siūlomas Įstatymo projektas numato, kad iki 600 eurų sumos per metus sumokėjus už darbuotojo sporto ir sveikatingumo paslaugas, tokia nauda darbuotojui nėra apmokestinama.
Kartu tai reiškia, kad darbdavys GPM ir Sodros įmokomis neapmokestintų mokėjimų negalės atskaityti leidžiamais atskaitymais pelno mokesčio prasme, kas reiškia didesnį sumokamą pelno mokestį, taip pat, tokios išlaidos negalės būti pripažįstamos atskaitomomis PVM prasme, o tai reiškia papildomus 15 proc. pelno mokesčio bei papildomą 21% PVM (detalizuota apačioje). 2. Įstatymo projekto iniciatoriai (institucija, asmenys ar piliečių įgalioti atstovai) ir rengėjai:
Įstatymo projektą parengė Lietuvos Respublikos Seimo narė Monika Ošmianskienė. 3. Dabartinis teisinis Įstatymo projekte aptartų teisinių santykių reglamentavimas: Dabartinis teisinis Įstatymo projekte aptartų teisinių santykių reguliavimas yra itin nepalankus biudžetui, kadangi šiuo pagrindu nėra sumokami apskritai jokie mokesčiai, o taip pat, darbdaviai nėra skatinami suteikti jokių su sporto ir sveikatingumu susijusių naudų savo darbuotojams. Darbdavys teoriškai turi teisę pasinaudoti 5 proc. arba 15 proc. pelno mokesčio atskaitymais, jeigu darbuotojams suteikta nauda apmokestinama su darbo santykiais susijusiais mokesčiais (41,27 proc. – 56,27 proc.) ir atitinka visas šias būtinas sąlygas: įmonėje yra įregistruota kolektyvinė sutartis; sveikatinimo paslaugas suteikti visiems įmonės darbuotojams vienodomis sąlygomis; sveikatinimo paslaugas suteikti be naudos gavėjo
(asmens) identifikavimo. Atsižvelgiant į tai, net teoriškai neįmanoma atitikti šių sąlygų dėl sporto ir sveikatingumo paslaugas teikiančių įmonių apskaitos ir sveikatinimo klubų vidaus taisyklių. Todėl labai sunku tikėtis, kad darbdavys ne tik sumokės darbuotojo naudai su darbo santykiais susijusius mokesčius (41,27 proc. – 56,27 proc.), tačiau dar ir 5 proc. arba 15 proc. pelno mokestį.
Todėl toks reguliavimas nėra patrauklus ir darbdaviai tokių naudų savo darbuotojams nesuteikia, kas reiškia, kad papildomi mokesčiai į valstybės biudžetą nėra sumokami. Pirma, Lietuvoje kolektyvinės sutartys yra sudarytos tik 338 įmonėse. Antra, teikiant sporto ir sveikatingumo paslaugas, atsižvelgiant į sporto ir sveikatingumo klubų bendrąsias taisykles, apskaitą, praėjimo kontrolę visuomet yra nustatoma darbuotojų gaunama konkreti paslauga – ar tai būtų treniruotė su treneriu, ėjimas į sporto klubą, sveikatingumo paslaugos ar kitos, susijusios paslaugos. Todėl ši Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo nuostata praktiškai neįgyvendinama. 4. Naujos teisinio reglamentavimo nuostatos ir kokių teigiamų rezultatų laukiama:
Įstatymo projekto nuostatos suteiks galimybę visiems Lietuvos darbdaviams pasinaudoti nauju teisiniu reguliavimu ir papildomai motyvuoti darbuotojus jų naudai įsigyjant sporto bei sveikatingumo paslaugas. Taip pat, Įstatymo projektas leistų darbdaviams rinkoje konkuruoti ne tik atlyginimo dydžiu, tačiau ir papildomai suteikiamomis naudomis – sporto ir sveikatingumo paslaugomis, nedarant jokios neigiamos įtakos valstybės biudžetui. Tai būtų ir viena iš darbuotojų motyvacijos ir našumo didinimo priemonių. Aktyvūs gyventojai taip pat nėra linkę į žalingus įpročius, kas dar labiau pagerintų Lietuvos gyventojų sveikatą. Tokiu būdu būtų žymiai sumažinamas mirčių, kurios siejamos su mažu fiziniu aktyvumu, skaičius. Skatinamas aktyvus gyvenimo būdas, kuris leistų sumažinti valstybės sveikatos apsaugos bei sveikatos prevencijos išlaidas, kadangi aktyviai sportuojantys ir sveikatinimu suinteresuoti asmenys pasižymi geresne fizine bei psichologine sveikata ir gyvenimo kokybe.
Priėmus Įstatymo projektą stipriai padidėtų Lietuvos gyventojų aktyvumas ir tikėtina, kad tokia priemonė galėtų pagelbėti Lietuvos gyventojams pasivyti ES gyventojų aktyvumo vidurkį, o ateityje net ir pralenkti. Priėmus siūlomas teisinio reguliavimo nuostatas, darbdaviams būtų suteiktos galimybės savo darbuotojams pasiūlyti naudas ir leistų neįrenginėti sporto infrastruktūros savo patalpose, tačiau įsigyti paslaugas iš verslo, kuris užtikrintų darbdavio darbuotojams profesionalias paslaugas, tai yra, sporto bei sveikatingumo naudos darbuotojams būtų suteikiamos kartu su tos srities profesionalų priežiūra. Įstatymo projekte numatytas reguliavimas biudžetą papildytų papildomai sumokėtais mokesčiais, nes darbdavys įsigydamas sporto ir sveikatingumo paslaugas savo darbuotojo naudai tokias pajamas pelno mokesčio tikslais privalės įtraukti į neleidžiamus atskaitymus, tokiu būdu padidindamas savo apmokestinamąsias pajamas. Todėl nuo visos sumos įsigytų paslaugos sumos į valstybės biudžetą bus sumokamas 5% arba 15% pelno mokestis. Tuo pačiu, darbdavys įsigydamas sporto ir sveikatingumo paslaugas nuo šių išlaidų negalės atskaityti PVM, tokiu būdu į biudžetą būtų sumokama 21% PVM. 5. Numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo rezultatai, galimos neigiamos priimto įstatymo pasekmės ir kokių priemonių reikėtų imtis, kad tokių pasekmių būtų išvengta:
Priėmus teikiamą projektą, neigiamų pasekmių nenumatoma. 6. Kokią įtaką įstatymas turės kriminogeninei situacijai, korupcijai: Priėmus Įstatymo projektą, numatoma teigiama įtaka verslo skaidrumui, kadangi Sporto bei sveikatingumo paslaugas teikiantys asmenys teiks sąskaitas už suteiktas sporto bei sveikatingumo paslaugas.
Tik taip darbuotojai galės įrodyti, kad paslaugos buvo faktiškai įgytos ir tik tuomet darbdavys galės pasinaudoti reguliavimu, įtvirtintu Įstatymo projekte. Neigiama įtaka kriminogeninei situacijai, ar korupcijai nenumatoma. 7. Galima priimto įstatymo įtaka verslo sąlygoms ir jo plėtrai: Priėmus Įstatymo projektą didės šalies verslo įmonių konkurencingumas, darbdaviai turės daugiau įrankių konkuruoti talentų pritraukimu ne tik darbo užmokesčiu, bet ir kitais naudų darbuotojui paketais, didės sporto ir sveikatingumo paslaugų prieinamumas, kas didins pajamas smulkiam ir vidutiniam verslui teikiantiems sveikatingumo paslaugas. Be to, sudarant paskatas prašyti finansinės apskaitos dokumentų perkant sveikatingumo paslaugas bus mažinamas ir sporto ir sveikatingumo srityse veikiančių fizinių ir juridinių asmenų sektoriaus šešėlis. 8. Ar įstatymo projektas neprieštarauja strateginio lygmens planavimo dokumentams:
Įstatymo projektas neprieštarauja strateginio lygmens planavimo dokumentams ir atitinka Aštuonioliktosios Lietuvos Respublikos Vyriausybės programoje numatytus tikslus. 9. Įstatymo inkorporavimas į teisinę sistemą, galiojantys teisės aktai, kuriuos būtina pakeisti ar panaikinti, priėmus teikiamą Įstatymo projektą:
Priėmus Įstatymo projektą, pakeisti ar panaikinti galiojančių įstatymų nereikės. 10. Įstatymo projekto atitiktis Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos, Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymų ir kitų norminių teisės aktų rengimo tvarkos įstatymų reikalavimams ir bendrinės lietuvių kalbos normoms, sąvokų ir terminų įvertinimas Įstatymo projektas parengtas laikantis Valstybinės kalbos, Teisėkūros pagrindų įstatymų reikalavimų ir atitinka bendrinės lietuvių kalbos normas.
Įstatymo projektu neapibrėžiama naujų sąvokų. 11. Įstatymo projekto atitiktis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatoms ir Europos Sąjungos teisei Įstatymo projektas neprieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatoms ir Europos Sąjungos dokumentams. 12. Įstatymui įgyvendinti reikalingi įgyvendinamieji teisės aktai, šių aktų rengėjai Priėmus Įstatymo projektą, Vyriausybė ar jos įgaliota institucija turės priimti Įstatymo įgyvendinamąjį raštą ir patvirtinti sporto ir sveikatingumo paslaugų sąrašą. 13. Kiek valstybės, savivaldybių biudžetų ir kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų pareikalaus ar leis sutaupyti įstatymo įgyvendinimas Priėmus įstatymą jo įgyvendinimui papildomų valstybės, savivaldybių biudžetų ir kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų nereikės. 14. Įstatymo projekto rengimo metu gauti specialistų vertinimai ir išvados Nėra. 15. Reikšminiai Įstatymo projekto žodžiai
„pajamos natūra“, „sporto ir sveikatingumo
paslaugos“. 16. Kiti, iniciatorių nuomone, reikalingi pagrindimai ir paaiškinimai Nėra. Teikia: Seimo narė Monika Ošmianskienė
2022-06-29 Nr. XIVP-1877 Vilnius Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas:
siūloma pakeisti Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – keičiamas įstatymas) 9 straipsnio 1 dalį papildant nauju 6 punktu ir jame nustatyti, kad pajamomis, gautomis natūra, nepripažįstama gyventojo nauda, gauta asmeniui, susijusiam su gyventoju darbo santykiais arba jų esmę atitinkančiais santykiais, sumokėjus (visiškai ar iš dalies) už gyventojui suteiktas sporto ir sveikatingumo paslaugas, numatytas Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos patvirtintame sąraše, jeigu jų vertė neviršija 500 eurų per metus. Teikiamas siūlymas svarstytinas keliais apsektais. Pirma, projekte siūloma nustatyti, kad sporto ir sveikatingumo paslaugų, kurios būtų nepripažįstamos gyventojo nauda, sąrašą patvirtintų Vyriausybė ar jos įgaliota institucija. Kartu su projektu pateiktame aiškinamajame rašte nurodoma, kad „Vyriausybė arba jos įgaliota institucija 1) patvirtintų sveikatingumo paslaugų sąrašą, kurias gyventojo naudai apmokėtų darbdavys ir 2) „saugiklius“ išlaidoms, kurios nebūtų pripažįstamos tinkamomis (pvz. draudimus naudoti finansavimą sveikatinimo įrangos nuomai ar įsigijimui, kūno rengybos treniruotėms, nario mokesčiams, teoriniams kursams, diplomams, sveikatos, medicininei ar grožio priežiūrai, apgyvendinimo paslaugas ir kt.)“.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą konstatavo, kad tokie esminiai mokesčio elementai kaip mokesčio objektas, mokestinių santykių subjektai, jų teisės ir pareigos, mokesčio dydžiai (tarifai), mokėjimo terminai, išimtys ir lengvatos, baudos ir delspinigiai turi būti nustatomi įstatymu (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. rugsėjo 2 d., 2006 m. rugsėjo 26 d., 2007 m. lapkričio 29 d. ir 2015 m. rugsėjo
įgyvendinamuosiuose teisės aktuose, o pačiame įstatyme turėtų būti aiškiai nustatyta, kokios paslaugos būtų nepripažįstamos gyventojo nauda. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, jog net kartu su projektu pateiktame aiškinamajame rašte nenuosekliai vartojamos tiek „sveikatingumo“, tiek „sveikatinimo“ sąvokos.
Antra, atkreiptinas dėmesys, kad nors projekte teikiamomis mokestinėmis priemonėmis siekiama „suteikti galimybę darbdaviams skatinti savo darbuotojus, stiprinti jų sveikatingumą ir sveikatą, ugdyti įprotį reguliariai sportuoti ir tuo pačiu mažinti valstybės išlaidas sveikatos profilaktikai bei gydymui ir užtikrinti didesnes Lietuvos biudžeto pajamas“, tačiau neatsižvelgta į tai, kad tokios mokestinės priemonės jau yra nustatytos Pelno mokesčio įstatymo
pajamų gali atskaityti visas išlaidas darbuotojų naudai, jeigu ši darbuotojų gauta nauda pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymą yra gyventojų pajamų mokesčio objektas, o pagal Pelno mokesčio 26 straipsnio 2 dalį, kai konkretaus darbuotojo gautos individualios naudos neįmanoma nustatyti, iš pajamų gali būti atskaitomos 5 procentų per mokestinį laikotarpį darbuotojams apskaičiuoto darbo užmokesčio sumos neviršijančios dėl tokios naudos teikimo patirtos išlaidos, jeigu tokios naudos teikimas numatytas įmonės kolektyvinėje sutartyje ir šia nauda turi teisę naudotis visi tos įmonės darbuotojai. Priėmus projektą, gyventojų gauta nauda, darbdaviui sumokėjus už gyventojui suteiktas sporto ir sveikatingumo paslaugas, nebūtų apmokestinama gyventojų pajamų mokesčiu. Tačiau tokios įmonių išlaidos darbuotojų naudai, kurios nėra gyventojų pajamų mokesčio objektas, būtų priskiriamos įmonės neleidžiamiems atskaitymams, todėl nemažintų pelno mokesčio bazės. Todėl apmokestinimas gyventojo – darbuotojo – lygiu būtų perkeltas į apmokestinimą įmonės lygiu. Svarstytina, ar tokiomis priemonėmis darbdaviai būtų motyvuojami sumokėti už darbuotojų sporto ir sveikatingumo paslaugas. 2. Projekto 2 straipsnyje siūloma nustatyti, kad įstatymas įsigaliotų 2023 m. sausio 1 d.
Atsižvelgus į Seimo statute nustatytas įstatymų priėmimo procedūras ir terminus, laikytina, jog teikiamas projektas galėtų būti priimtas vėliau negu 2022 m. liepos 1 d., t. y. likus mažiau nei 6 mėnesiams iki įstatymo įsigaliojimo. Pažymėtina, jog tai prieštarautų Teisėkūros pagrindų įstatymo 20 straipsnio 3 daliai bei Mokesčių administravimo įstatymo 3 straipsnio 3 daliai, pagal kurią Lietuvos Respublikos Seimas turi užtikrinti, kad Lietuvos Respublikos mokesčių įstatymai, nustatantys naują mokestį, naują mokesčio tarifą, mokesčio lengvatą, sankcijas už mokesčių įstatymų pažeidimus arba iš esmės pakeičiantys apmokestinimo tam tikru mokesčiu tvarką ar apmokestinimo teisinio reglamentavimo bei taikymo principus, įsigaliotų ne anksčiau kaip po šešių mėnesių nuo jų paskelbimo dienos. Projekte siūloma įstatymo įsigaliojimo data koreguotina. 3. Atsižvelgus į Biudžeto sandaros įstatymo 17 straipsnio 2 dalies nuostatas, jog trejų biudžetinių metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų konsoliduotos visumos planuojamų rodiklių projektas rengiamas remiantis Vyriausybės programa, Lietuvos stabilumo programa, Valstybės pažangos strategija <...> manytina, kad turėtų būti gauta Vyriausybės, kaip biudžeto planuotojos, nuomonė dėl siūlomo teisinio reguliavimo. 4. Atsižvelgus į projektu siūlomas nuostatas, projektas pildytinas nuostatomis dėl jo taikymo apskaičiuojant ir deklaruojant tam tikrų mokestinių laikotarpių pajamas, konkrečiai nurodant mokestinius laikotarpius, kuriais taikomas projektu teikiamos nuostatos. Privatinės teisės skyriaus vyresnysis patarėjas, laikinai atliekantis departamento direktoriaus funkcijas Dainius Zebleckis R. Dirgėlienė, tel. (8 5) 239 6350, el. p. [email protected] A. Dulevičiūtė – Akimovienė, tel. (8 5) 239 6164, el. p. [email protected]