Projekto lyginamasis variantas
Pakeisti 140 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „140 straipsnis. Laikinas sulaikymas
tyrimo pareigūnas ar kiekvienas asmuo gali sulaikyti asmenį, užkluptą darant nusikalstamą veiką ar tuoj po jos padarymo. Jei asmenį sulaiko ne prokuroras ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas, apie sulaikymą tuoj pat turi būti pranešta policijai. 2. Laikinas sulaikymas, neužklupus asmens nusikalstamos veikos padarymo vietoje ar tuoj po nusikalstamos veikosjos padarymo, galimas prokuroro ar ikiteisminio tyrimo pareigūno nutarimu tik išimtiniais atvejais ir tik tada, kai yra visos šios sąlygos:
1) paaiškėja, kad yra nustatyti šio Kodekso 122 straipsnyje numatyti suėmimo skyrimo pagrindai ir sąlygos;
2) tuoj pat būtina suvaržyti asmeniui laisvę siekiant šio Kodekso 119 straipsnyje numatytų tikslų;
3) nėra galimybės šio Kodekso 123 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka itin skubiai kreiptis į teismą dėl suėmimo skyrimo. 3. Nutarime skirti laikiną sulaikymą turi būti nurodomi:
1) laikinai sulaikomo asmens vardas, pavardė, gimimo data, gyvenamoji vieta, darbo vieta;
2) nusikalstama veika, dėl kurios asmuo laikinai sulaikomas, šios veikos padarymo vieta, laikas, būdas ir kitos aplinkybės, atsakomybę už tą nusikalstamą veiką numatantis baudžiamasis įstatymas;
3) nustatyti šio Kodekso 122 straipsnyje numatyti suėmimo skyrimo pagrindai ir sąlygos bei jų nustatymo momentas, taip pat pagrįsta, kodėl tuoj pat būtina suvaržyti asmeniui laisvę siekiant šio Kodekso 119 straipsnyje numatytų tikslų;
4) priežastys, dėl kurių nebuvo galimybės kreiptis į teismą dėl asmens suėmimo šio Kodekso 123 straipsnio 2 dalyje numatyta tvarka;
5) nutarimo apskundimo tvarka. 3.4.
kiekvieną ikiteisminio tyrimo pareigūno ar kito asmens sulaikytą asmenį per įmanomai trumpiausią laiką turi būti pranešta ikiteisminiam tyrimui vadovaujančiam prokurorui ir pateikiami dokumentai, pagal kuriuos asmuo buvo sulaikytas, ar išsiunčiant laikino sulaikymo protokolo šių dokumentų nuorašąas. Prokuroras, susipažinęs su asmens laikino sulaikymo dokumentais, privalo nedelsdamas įvertinti laikino sulaikymo teisėtumą ir pagrįstumą. 5. Šio straipsnio 2 dalyje nurodytas nutarimas skirti laikiną sulaikymą nedelsiant pasirašytinai įteikiamas sulaikytam asmeniui. 4. 6. Laikinas sulaikymas negali trukti ilgiau, negu tai būtina asmens tapatybei nustatyti ir būtiniems proceso veiksmams atlikti. Maksimalus laikino sulaikymo terminas yra keturiasdešimt aštuonios valandos. Jei šio straipsnio 2 dalyje numatytais atvejais sulaikomas asmuo anksčiau procese buvo apklaustas kaip įtariamasis, laikinas sulaikymas gali trukti ne ilgiau kaip dvidešimt keturias valandas, prokuroro nutarimu šis terminas gali būti pratęstas iki maksimalaus laikino sulaikymo termino. Šio straipsnio 1 dalyje numatytu atveju laikinas sulaikymas negali trukti ilgiau, negu tai būtina asmens tapatybei nustatyti ir (ar) būtiniems proceso veiksmams atlikti. Šie veiksmai turi būti atlikti per įmanomai trumpiausią terminą. Jei šio straipsnio 1 dalyje numatytu atveju atlikus proceso veiksmus sulaikytam asmeniui reikia būtina skirti suėmimą, jis ne vėliau kaip per keturiasdešimt aštuonias valandas turi būti pristatytas teisėjui, kuris šio Kodekso nustatyta tvarka išsprendžia suėmimo skyrimo klausimą.
Šio straipsnio 2 dalyje numatytais atvejais sulaikytas asmuo ne vėliau kaip per keturiasdešimt aštuonias valandas turi būti pristatytas teisėjui, kuris šio Kodekso nustatyta tvarka išsprendžia suėmimo skyrimo klausimą, išskyrus išimtinius atvejus, kai per laikiną sulaikymą paaiškėja naujų aplinkybių, paneigiančių šio Kodekso 122 straipsnyje numatytų suėmimo skyrimo pagrindų ir sąlygų, kurios negalėjo būti žinomos priimant nutarimą skirti laikiną sulaikymą, egzistavimą. Šiame straipsnyje nurodytas laikino sulaikymo terminas skaičiuojamas nuo asmens faktinio sulaikymo nusikalstamos veikos padarymo ar kitoje vietoje. 5. 7. Apie asmens sulaikymą per įmanomai trumpiausią laiką ikiteisminio tyrimo pareigūnas ar prokuroras surašo laikino sulaikymo protokolą. Laikino sulaikymo protokolas nedelsiant turi būti pasirašytinai įteiktas sulaikytam asmeniui. 6. 8. Laikinai sulaikytas asmuo nedelsiant pristatomas į laikino sulaikymo vietą ar vietą, kurioje atliekamas proceso veiksmas, kuriame laikinai sulaikytas asmuo privalo ar sutinka dalyvauti. Šio straipsnio 1 dalyje numatytu pagrindu Llaikinai sulaikytas asmuo po jo pristatymo į laikino sulaikymo vietą ar vietą, kurioje atliekamas proceso veiksmas, kuriame laikinai sulaikytas asmuo privalo ar sutinka dalyvauti, ikiteisminio tyrimo įstaigą ar prokuratūrą ne vėliau kaip per dvidešimt keturias valandas, o šio straipsnio 2 dalies atveju – nedelsiant turi būti apklaustas kaip įtariamasis, prieš tai atlikus šio Kodekso 187 straipsnyje numatytus veiksmus. 9. Jei laikinai sulaikytas asmuo prašo per apklausą užtikrinti gynėjo dalyvavimą, apklausa atidedama iki gynėjo atvykimo. Gynėjas kviečiamas ar paskiriamas šio Kodekso 50 straipsnyje nustatyta tvarka.
Sulaikytam asmeniui užtikrinama galimybė iki apklausos nedalyvaujant pašaliniams asmenims susitikti su gynėju. 7. 10. Apie sulaikymą nedelsiant pranešama šio Kodekso 128 straipsnio 1 ir 3 dalyse nustatyta tvarka, taip pat laikinai sulaikyto asmens nurodytam gynėjui. 11. Asmens sulaikymas pagal šio straipsnio 1 dalį ar (ir) ikiteisminio tyrimo pareigūno ar prokuroro nutarimas dėl laikino sulaikymo paskyrimo pagal šio straipsnio 2 dalį gali būti skundžiamas ikiteisminio tyrimo teisėjui. Ikiteisminio tyrimo teisėjui skundas paduodamas per ikiteisminio tyrimo pareigūną ar prokurorą, dėl kurio sprendimo skundžiamasi. Ikiteisminio tyrimo pareigūnas arba prokuroras, gavęs laikinai sulaikyto asmens skundą, nedelsdamas jį pateikia ikiteisminio tyrimo teisėjui. Ikiteisminio tyrimo teisėjas privalo tokį skundą išnagrinėti rašytinio proceso tvarka per dvidešimt valandų nuo jo gavimo momento ir priimti dėl jo nutartį. Jeigu ikiteisminio tyrimo teisėjas patenkina skundą, sulaikytas asmuo nedelsiant paleidžiamas, išskyrus atvejus, kai jam paskirtas suėmimas. Tais atvejais, kai tuo pačiu metu paduoti asmens skundas dėl laikino sulaikymo ir prokuroro pareiškimas dėl suėmimo skyrimo tam pačiam asmeniui, šiuos klausimus išsprendžia tas pats ikiteisminio tyrimo teisėjas. Ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartis yra galutinė ir neskundžiama. 8. 12.
asmuo turi būti nedelsiant paleistas, jeigu:
1) nepasitvirtino įtarimas, kad jis padarė nusikalstamą veiką;
2) šio straipsnio 1 dalyje numatytais atvejais nustatyta sulaikyto asmens tapatybė ir (ar) atlikti kiti būtini proceso veiksmai bei nustatyta, kad nėra nustatyta šio Kodekso 122 straipsnyje numatytų suėmimo skyrimo pagrindų ir sąlygų ar suėmimas nėra būtinas;
3) šio straipsnio 6 dalyje nurodytais išimtiniais atvejais paaiškėja naujų aplinkybių, paneigiančių šio Kodekso 122 straipsnyje numatytų suėmimo skyrimo pagrindų ir sąlygų, kurios negalėjo būti žinomos priimant nutarimą skirti laikiną sulaikymą, egzistavimą;
5) šio Kodekso
sulaikymo;
7) šio straipsnio 11 dalyje nurodytu atveju ikiteisminio tyrimo teisėjas priima nutartį dėl laikino sulaikymo panaikinimo ir laikinai sulaikytam asmeniui nėra skirta kardomoji priemonė – suėmimas. 9. 13. Laikino sulaikymo laikas įskaitomas į suėmimo ir bausmės laiką.“
straipsnio 2 dalį, įsigalioja
generalinis prokuroras iki 2021 m. birželio 30 d. priima šio įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus. Skelbiu šį Lietuvos Respublikos Seimo priimtą įstatymą Respublikos Prezidentas
Projekto Nr. XIVP-109(2) lyginamasis variantas
1 straipsnis. 140 straipsnio pakeitimas Pakeisti 140 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „140 straipsnis. Laikinas sulaikymas
1Prokuroras,
ikiteisminio tyrimo pareigūnas ar kiekvienas asmuo gali sulaikyti asmenį, užkluptą darant nusikalstamą veiką ar tuoj po jos padarymo. Jei asmenį sulaiko ne prokuroras ar ne ikiteisminio tyrimo pareigūnas, apie sulaikymą tuoj pat turi būti pranešta policijai. 2. Laikinas sulaikymas, neužklupus asmens nusikalstamos veikos padarymo vietoje ar tuoj po nusikalstamos veikos jos padarymo, galimas prokuroro ar ikiteisminio tyrimo pareigūno nutarimu tik išimtiniais atvejais ir tik tada, kai yra visos šios sąlygos:
1) paaiškėja, kad yra nustatytas bent vienas šio Kodekso 122 straipsnyje numatytias suėmimo skyrimo pagrindas ir visos suėmimo skyrimo sąlygos;
2) tuoj pat būtina suvaržyti asmeniuis laisvę siekiant šio Kodekso 119 straipsnyje numatytų tikslų;
3) nėra galimybės šio Kodekso 123 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka itin skubiai kreiptis į teismą dėl suėmimo skyrimo. 3. Nutarime skirti laikiną sulaikymą turi būti nurodoma:
vieta;
vieta, laikas ir kitos aplinkybės, atsakomybę už tą nusikalstamą veiką numatantis baudžiamasis įstatymas;
visos suėmimo skyrimo sąlygos ir jų nustatymo momentas, taip pat pagrįsta, kodėl tuoj pat būtina suvaržyti asmens laisvę siekiant šio Kodekso 119 straipsnyje numatytų tikslų;
Kodekso 123 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka;
per įmanomai trumpiausią laiką turi būti pranešta prokurorui ir jam pateikti dokumentai, pagal kuriuos asmuo buvo sulaikytas, ar išsiunčiant laikino sulaikymo protokolo šių dokumentų nuorašąas. Prokuroras, susipažinęs su asmens laikino sulaikymo dokumentais, privalo nedelsdamas įvertinti laikino sulaikymo teisėtumą ir pagrįstumą. Įvertinęs asmens laikino sulaikymo teisėtumą ir pagrįstumą, prokuroras rezoliucija patvirtina arba šio Kodekso 170 straipsnio 3 dalies pagrindu nutarimu panaikina šio straipsnio 1 ar 2 dalyje paskirtą laikiną sulaikymą. 5. Šio straipsnio 3 dalyje nurodytas nutarimas ar jo nuorašas skirti laikiną sulaikymą nedelsiant pasirašytinai įteikiamas sulaikytam asmeniui. 4. 6. Laikinas sulaikymas negali trukti ilgiau, negu tai būtina asmens tapatybei nustatyti ir būtiniems proceso veiksmams atlikti. Maksimalus laikino sulaikymo terminas yra keturiasdešimt aštuonios valandos. Jei šio straipsnio 2 dalyje numatytais atvejais sulaikomas asmuo anksčiau procese buvo apklaustas kaip įtariamasis, laikinas sulaikymas gali trukti ne ilgiau kaip dvidešimt keturias valandas; prokuroro nutarimu šis terminas gali būti pratęstas iki maksimalaus laikino sulaikymo termino. Šio straipsnio 1 dalyje numatytu atveju laikinas sulaikymas negali trukti ilgiau, negu tai būtina asmens tapatybei nustatyti ir (ar) būtiniems proceso veiksmams atlikti. Šie veiksmai turi būti atlikti per įmanomai trumpiausią terminą. Jei šio straipsnio 1 dalyje numatytu atveju atlikus proceso veiksmus sulaikytam asmeniui reikia būtina skirti suėmimą, jis ne vėliau kaip per keturiasdešimt aštuonias valandas turi būti pristatytas teisėjui, kuris šio Kodekso nustatyta tvarka išsprendžia suėmimo skyrimo klausimą.
Šio straipsnio 2 dalyje numatytais atvejais sulaikytas asmuo ne vėliau kaip per keturiasdešimt aštuonias valandas turi būti pristatytas teisėjui, kuris šio Kodekso nustatyta tvarka išsprendžia suėmimo skyrimo klausimą, išskyrus atvejus, kai per laikiną sulaikymą paaiškėja naujų aplinkybių, kurios nebuvo žinomos priimant nutarimą skirti laikiną sulaikymą ir paneigia šio Kodekso 122 straipsnyje numatytų suėmimo skyrimo pagrindo (pagrindų) ir sąlygų egzistavimą. Šiame straipsnyje nurodytas laikino sulaikymo terminas skaičiuojamas nuo asmens faktinio sulaikymo nusikalstamos veikos padarymo ar kitoje vietoje. 5. 7. Apie asmens sulaikymą per įmanomai trumpiausią laiką ikiteisminio tyrimo pareigūnas ar prokuroras surašo laikino sulaikymo protokolą. Laikino sulaikymo protokolas ar jo nuorašas nedelsiant turi būti pasirašytinai įteiktas sulaikytam asmeniui ir
(ar) jo gynėjui. 6. 8. Laikinai sulaikytas asmuo nedelsiant pristatomas į ikiteisminio tyrimo įstaigą, ar prokuratūrą, ar laikino sulaikymo vietą, ar vietą, kurioje atliekamas proceso veiksmas, kuriame laikinai sulaikytas asmuo privalo ar sutinka dalyvauti. Šio straipsnio 1 dalyje numatytu pagrindu Llaikinai sulaikytas asmuo po jo pristatymo į ikiteisminio tyrimo įstaigą ar prokuratūrą, ar laikino sulaikymo vietą ne vėliau kaip per dvidešimt keturias valandas, o šio straipsnio 2 dalies atveju – nedelsiant turi būti apklaustas kaip įtariamasis, prieš tai atlikus šio Kodekso 187 straipsnyje numatytus veiksmus. 9. Jei laikinai sulaikytas asmuo prašo per apklausą užtikrinti gynėjo dalyvavimą, apklausa atidedama iki gynėjo atvykimo. Gynėjas kviečiamas ar paskiriamas šio Kodekso 50 ar 51 straipsnyje nustatyta tvarka.
Sulaikytam asmeniui užtikrinama galimybė iki apklausos, nedalyvaujant pašaliniams asmenims, susitikti su gynėju. 7. 10. Apie asmens laikiną sulaikymą ir jo laikino sulaikymo vietą nedelsiant pranešama šio Kodekso 128 straipsnio 1 ir 3 dalyse nustatyta tvarka. Apie asmens laikiną sulaikymą ir jo laikino sulaikymo vietą taip pat pranešama laikinai sulaikyto asmens nurodytam gynėjui. 11. Asmens laikinas sulaikymas pagal šio straipsnio 1 dalį ar ikiteisminio tyrimo pareigūno ar prokuroro nutarimas dėl laikino sulaikymo paskyrimo pagal šio straipsnio 2 dalį gali būti skundžiamas ikiteisminio tyrimo teisėjui. Skundas paduodamas per ikiteisminio tyrimo pareigūną ar prokurorą, dėl kurio veiksmo ar sprendimo skundžiamasi. Ikiteisminio tyrimo pareigūnas arba prokuroras, susipažinęs su laikinai sulaikyto asmens skundu, nedelsdamas jį pateikia ikiteisminio tyrimo teisėjui. Ikiteisminio tyrimo teisėjas privalo tokį skundą išnagrinėti rašytinio proceso tvarka per dvidešimt valandų nuo skundo gavimo momento ir priimti dėl jo nutartį. Jeigu ikiteisminio tyrimo teisėjas patenkina skundą, sulaikytas asmuo nedelsiant paleidžiamas, išskyrus atvejus, kai jam paskirtas suėmimas. Tais atvejais, kai tuo pačiu metu yra paduoti asmens skundas dėl laikino sulaikymo ir prokuroro pareiškimas dėl suėmimo skyrimo tam pačiam asmeniui, šiuos klausimus nagrinėja šio Kodekso 123 straipsnyje nustatyta tvarka ir išsprendžia tas pats ikiteisminio tyrimo teisėjas nutartimi dėl suėmimo skyrimo. Ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartis ar jos dalis, kuria išsprendžiamas laikino sulaikymo klausimas, yra galutinė ir neskundžiama. 8. 12.
12Sulaikytas asmuo turi būti nedelsiant paleistas, jeigu:
1) nepasitvirtino įtarimas, kad jis padarė nusikalstamą veiką;
2) šio straipsnio 1 dalyje numatytais atvejais nustatyta sulaikyto asmens tapatybė ir (ar) atlikti kiti būtini proceso veiksmai bei nustatyta, kad nėra nustatyta šio Kodekso 122 straipsnyje numatytųo suėmimo skyrimo pagrindųo (pagrindų) ir sąlygų ar suėmimas nėra būtinas;
naujų aplinkybių, kurios nebuvo žinomos priimant nutarimą skirti laikiną sulaikymą ir kurios paneigia šio Kodekso 122 straipsnyje numatytų suėmimo skyrimo pagrindo (pagrindų) ir sąlygų egzistavimą;
straipsnio 1 ar 2 dalyje paskirtą laikiną sulaikymą;
nutartį dėl laikino sulaikymo panaikinimo ir laikinai sulaikytam asmeniui nėra skirta kardomoji priemonė – suėmimas. 9. 13. Laikino sulaikymo laikas įskaitomas į suėmimo ir bausmės laiką.“
1Šis įstatymas,
išskyrus šio straipsnio 2 dalį, įsigalioja 2022 m. spalio 1 d. 2. Generalinis prokuroras iki 2022 m. rugsėjo 30 d. priima šio įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus. Skelbiu šį Lietuvos Respublikos Seimo priimtą įstatymą Respublikos Prezidentas
2020-12-21 Nr. XIVP-109 Vilnius Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas:
projekto 1 straipsniu keičiamo Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 140 straipsnio 3 dalies 2 punkte siūloma įtvirtinti, kad nutarime skirti laikiną sulaikymą turėtų būti nurodyta „nusikalstama veika, dėl kurios asmuo laikinai sulaikomas, šios veikos padarymo vieta, laikas, būdas (past. – čia ir toliau pabraukta mūsų) ir kitos aplinkybės <...>“. Pastebėtina, kad pagal galiojančios redakcijos BPK 187 straipsnio 1 dalį pranešime apie įtarimą turi būti nurodyta „nusikalstama veika (padarymo vieta, laikas, kitos aplinkybės) <...>“, t. y. nusikalstamos veikos padarymo būdas kaip objektyviosios pusės požymis nenurodomas. Kadangi BPK 140 straipsnio 2 dalies pagrindu galėtų būti sulaikomas ir asmuo, kuriam pranešimas apie įtarimą konkrečiame baudžiamajame procese dar nebuvo surašytas, manytina, jog BPK sistemiškumo požiūriu nutarimo skirti laikiną sulaikymą turiniui, susijusiam su nusikalstamos veikos aprašymu, neturėtų būti keliami didesni reikalavimai negu pranešimui apie įtarimą. Dėl šios priežasties siūlytina BPK 140 straipsnio 3 dalies 2 punkte žodį „būdo“ išbraukti. 2. BPK
numatytu atveju atlikus proceso veiksmus sulaikytam asmeniui būtina skirti suėmimą, jis ne vėliau kaip per keturiasdešimt aštuonias valandas turi būti pristatytas teisėjui <...>“. Atkreiptinas dėmesys, kad maksimali laikino sulaikymo trukmė BPK 140 straipsnio 1 dalies pagrindu turėtų būti keturiasdešimt aštuonios valandos skaičiuojant nuo faktinio sulaikymo momento. Toks imperatyvas kyla ne tik iš BPK, bet ir tiesiogiai iš Konstitucijos 20 straipsnio[1].
Tuo tarpu nurodyta BPK 140 straipsnio 6 dalies formuluotė galėtų būti traktuojama ir taip, kad asmuo teisėjui turi būti pristatytas per keturiasdešimt aštuonias valandas ne nuo faktinio sulaikymo momento, o nuo momento, kai su jau sulaikytu asmeniu buvo atlikti tam tikri procesiniai veiksmai. Atsižvelgiant į tai, jog projektu siekiama kuo aiškiau reglamentuoti su laikinu sulaikymu susijusius teisinius santykius, siūlytina BPK 140 straipsnio 6 dalį atitinkamai patikslinti. 3. Projektu keičiamo BPK 140 straipsnio 6 dalies formuluotė[2]
„Šio straipsnio 2 dalyje numatytais atvejais sulaikytas asmuo ne vėliau kaip
per keturiasdešimt aštuonias valandas turi būti pristatytas teisėjui, kuris šio Kodekso nustatyta tvarka išsprendžia suėmimo skyrimo klausimą, išskyrus išimtinius atvejus, kai per laikiną sulaikymą paaiškėja naujų aplinkybių, paneigiančių šio Kodekso 122 straipsnyje numatytų suėmimo skyrimo pagrindų ir sąlygų, kurios negalėjo būti žinomos priimant nutarimą skirti laikiną sulaikymą, egzistavimą“ tobulintina šiais aspektais:
žinomos priimant nutarimą skirti laikiną sulaikymą, egzistavimą“ turėtų eiti prieš žodžių junginį „paneigiančių šio Kodekso 122 straipsnyje numatytų suėmimo skyrimo pagrindų ir sąlygų“. 3.2. Neaišku, kokia yra žodžių „išskyrus išimtinius atvejus“ prasmė. Jeigu BPK 140 straipsnio 2 dalies pagrindu sulaikius asmenį dar prieš jį pristatant teisėjui paaiškėtų, kad akivaizdžiai nėra BPK 122 straipsnyje numatytų suėmimo skyrimo pagrindų ir sąlygų, tuomet jis ne išimtiniais, o absoliučiai visais atvejais turėtų būti nedelsiant paleistas. Ar tokie paleidimo atvejai būtų išimtiniai, ar ne, labiau yra ne teisės, o fakto klausimas, kuris priklausytų nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir prokuroro darbo kokybės, sulaikyto asmens duodamų parodymų turinio ir pan.
Kita vertus, žodžiai „išskyrus išimtinius atvejus“ galėtų būti suprantami taip, kad net ir nustačius, jog visgi nėra BPK 122 straipsnyje numatytų suėmimo skyrimo pagrindų ir sąlygų, BPK 140 straipsnio 2 dalies pagrindu sulaikytas asmuo paprastai vis tiek turėtų būti pristatomas teisėjui, tačiau toks aiškinimas prieštarautų Konstitucijos 20 straipsnio antrajai daliai, kurioje įtvirtinta, kad „Niekas negali būti savavališkai sulaikytas arba laikomas suimtas“. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, siūlytina žodžio „išimtinius“ atsisakyti. 3.3. Minėtieji projektu keičiamo BPK 140 straipsnio 6 dalyje numatomi „išimtiniai atvejai“ siejami tik su atvejais, kai per laikiną sulaikymą iki sulaikyto asmens pristatymo teisėjui paaiškėja naujų su BPK 122 straipsnyje numatytais suėmimo skyrimo pagrindais ir sąlygomis susijusių aplinkybių, kurios „negalėjo būti žinomos priimant nutarimą skirti laikiną sulaikymą“. Manytina, kad aptariamo teisinio reguliavimo kontekste svarbiausias turėtų būti pats naujų aplinkybių paaiškėjimo faktas, kuris pats savaime turėtų būti pakankamas tam, kad asmuo būtų paleistas iš laikino sulaikymo. Tuo tarpu žodis „negalėjo“ suponuoja, kad norint asmenį paleisti iš sulaikymo dar reikėtų papildomai aiškintis, ar tokios aplinkybės ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui galėjo, ar negalėjo būti žinomos priimant atitinkamą nutarimą, t. y. reikėtų aiškintis ikiteisminio tyrimo pareigūnų ar prokuroro psichinį santykį su jomis. Vėlgi abejotina, ar šio subjektyvaus kriterijaus įtvirtinimas būtų suderinamas su Konstitucijos 20 straipsniu. Dėl to manytina, jog vietoje žodžių „negalėjo būti“ turėtų būti įrašytas žodis „nebuvo“. 3.4.
BPK 140 straipsnio 12 dalyje numatomo teisinio reguliavimo matyti, kad BPK 140 straipsnio 2 dalies pagrindu sulaikytam asmeniui paleidimas dar iki jo pristatymo teisėjui galėtų būti taikomas ir tada, kai, pvz., prokuroras panaikina ikiteisminio tyrimo pareigūno nutarimą skirti laikiną sulaikymą (BPK
ir joje vartojamas žodis „išskyrus“ sudaro įspūdį, kad BPK 140 straipsnio 2 dalies pagrindu sulaikytam asmeniui paleidimas dar iki jo pristatymo teisėjui galėtų būti taikomas tik vieninteliu atveju – kai paaiškėja BPK 140 straipsnio 6 dalyje nurodytos „naujos aplinkybės“. 4. Tiek galiojančioje BPK 140 straipsnio redakcijoje, tiek ir teikiamame įstatymo projekte rašant žodžių junginį „suėmimo skyrimo pagrindai“ žodis „pagrindai“ visur vartojamas vien tik daugiskaitos forma. Pavyzdžiui, BPK 140 straipsnio 2 dalyje numatoma, kad laikinas sulaikymas, neužklupus asmens nusikalstamos veikos padarymo vietoje ar tuoj po jos padarymo, būtų galimas tik tokiu atveju, kai „nustatyti šio Kodekso 122 straipsnyje numatyti suėmimo skyrimo pagrindai ir sąlygos“. Pažymėtina, kad toks teisinis reguliavimas sistemiškai nedera su BPK 122 straipsniu, kuriame nustatyta, kad norint paskirti suėmimą užtenka ir vieno BPK 122 straipsnyje nurodyto suėmimo skyrimo pagrindo (t. y. jie, priešingai negu suėmimo skyrimo sąlygos, suformuluoti kaip alternatyvūs, o ne kaip kumuliatyvūs), taip pat nedera ir su BPK 125 straipsnio
projektu keičiamo BPK 140 straipsnio 9 dalimi, sulaikyto asmens gynėjas turėtų būti „kviečiamas ar paskiriamas šio Kodekso 50 straipsnyje nustatyta tvarka“.
Atkreiptinas dėmesys, kad BPK 50 straipsnio 4 dalyje, reglamentuojančioje gynėjo paskyrimą sulaikytam asmeniui, nurodyta, jog „Tais atvejais, kai asmuo yra laikinai sulaikytas šio Kodekso 140 straipsnyje nustatyta tvarka ir jis nepasinaudojo šio straipsnio 2 dalyje nurodyta teise pasirinkti ir pasikviesti gynėją, ikiteisminio tyrimo pareigūnas arba prokuroras privalo paskirti gynėją, jeigu sulaikytasis prašo užtikrinti gynėjo dalyvavimą. Pagal šią dalį gynėjas yra paskiriamas neatsižvelgiant į ginamojo norus turėti konkretų advokatą. Gynėjas parenkamas ir paskiriamas šio Kodekso 51 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka“. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog BPK 140 straipsnio 9 dalyje turėtų būti pateikiama nuoroda ne tik į BPK 50 straipsnį, bet ir į BPK
keičiamo BPK 140 straipsnio 11 dalyje numatoma: „Tais atvejais, kai tuo pačiu metu paduoti asmens skundas dėl laikino sulaikymo ir prokuroro pareiškimas dėl suėmimo skyrimo tam pačiam asmeniui, šiuos klausimus išsprendžia tas pats ikiteisminio tyrimo teisėjas. Ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartis yra galutinė ir neskundžiama“. Pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartis turėtų būti galutinė ir neskundžiama tik tada, kai šis teisėjas sprendžia išimtinai sulaikymo klausimą. Tais atvejais, kai ikiteisminio tyrimo teisėjas sprendžia suėmimo skyrimo klausimą, tuomet jo nutartį, remiantis BPK 130 ir 131 straipsniais, galima apskųsti aukštesniajam teismui. Dėl to nurodytas teisinis reguliavimas turėtų būti tikslinamas. 7. Sisteminė siūlomos keisti BPK 140 straipsnio 11 dalies analizė leidžia manyti, kad tas pats ikiteisminio tyrimo teisėjas tiek sulaikymo, tiek suėmimo klausimus turėtų spręsti atskirai, t. y. pirmiausia turėtų priimti atitinkamą nutartį dėl sulaikymo, o po to – dėl suėmimo skyrimo.
Abejotina, ar toks teisinis reguliavimas atitiktų teismo nešališkumo principą, kadangi tais atvejais, kai asmuo būtų sulaikytas BPK 140 straipsnio 2 dalies pagrindu, tuomet ikiteisminio tyrimo pareigūno ar prokuroro priimto nutarimo skirti laikiną sulaikymą teisėtumo ir pagrįstumo patvirtinimas ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi faktiškai reikštų pripažinimą, kad iš tikrųjų egzistuoja bent vienas BPK 122 straipsnyje nustatytas suėmimo skyrimo pagrindas ir visos suėmimo skyrimo sąlygos. Po to tas pats ikiteisminio tyrimo teisėjas dar turėtų iš naujo spręsti dėl suėmimo skyrimo, nors, kaip minėta, prieš tai priimta nutartimi jis jau iš esmės būtų išreiškęs požiūrį šiuo klausimu. Departamento direktorius Andrius Kabišaitis S. Mikšys, tel. (8 5) 239 6891, el. p. [email protected] S. Nekrasova tel. (85) 239 6895, el. p. [email protected] [1] Konstitucijos 20 straipsnio trečiojoje dalyje įtvirtinta, kad „Nusikaltimo vietoje sulaikytas asmuo per 48 valandas turi būti pristatytas į teismą, kur sulaikytajam dalyvaujant sprendžiamas sulaikymo pagrįstumas“. [2] Kartu ir BPK 140 straipsnio 12 dalies 3 punktas, kuris iš esmės atkartoja nurodytą formuluotę. [3] Jame numatyta, kad nutartyje skirti suėmimą turi būti nurodoma „<...> suėmimo skyrimo sąlygos, vienas ar keli šio Kodekso 122 straipsnyje nustatyti suėmimo skyrimo pagrindai <...>“.
LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO KANCELIARIJOS TEISĖS DEPARTAMENTAS IŠVADA DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS BAUDŽIAMOJO PROCESO KODEKSO 140
Vilnius Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, pastabų neturime. Privatinės teisės skyriaus vyresnysis patarėjas, laikinai atliekantis departamento direktoriaus funkcijas Dainius Zebleckis S. Mikšys, tel. (8 5) 239 6891, el. p. [email protected]
Teisės ir teisėtvarkos komitetas
1Komiteto posėdyje dalyvavo: komiteto pirmininkas Stasys Šedbaras, komiteto pirmininko pavaduotoja Agnė
Širinskienė, nariai: Aušrinę Armonaitę pavaduojantis Tomas Vytautas Raskevičius, vėliau – Morgana Danielė, Irena Haase, Gabrielių Landsbergį pavaduojantis Andrius Vyšniauskas, Dainių Kreivį pavaduojantis Jurgis Razma, Česlav Olševski, Julius Sabatauskas, Algirdas Stončaitis. Komiteto biuro vedėja Dalia Komparskienė, patarėjai: Martyna Civilkienė, Jurga Janušauskienė, Rita Karpavičiūtė, Dalia Latvelienė, Irma Leonavičiūtė, Rita Varanauskienė, Loreta Zdanavičienė, vyriausioji specialistė Aidena Bacevičienė Aidena Bacevičienė, padėjėjos Meilė Čeputienė, Rivena Zegerienė. Institucijų atstovai: Teisingumo ministerijos atstovai: viceministrė Gabija Grigaitė-Daugirdė, Baudžiamosios justicijos grupės vadovė Simona Mesonienė, Baudžiamosios justicijos grupės vyriausiasis patarėjas Jevgenijus Kuzma, Baudžiamosios justicijos grupės patarėjas Martynas Dobrovolskis, Generalinės prokurorės pavaduotojas Gintas Ivanauskas, Seimo kanceliarijos Teisės departamento Viešosios teisės skyriaus patarėjas Simonas Mikšys. 2. Ekspertų, konsultantų, specialistų išvados, pasiūlymai, pataisos, pastabos (toliau – pasiūlymai):
Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
p. 1. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas
32 Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas: 1.
Įstatymo projekto 1 straipsniu keičiamo Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 140 straipsnio 3 dalies 2 punkte siūloma įtvirtinti, kad nutarime skirti laikiną sulaikymą turėtų būti nurodyta „nusikalstama veika, dėl kurios asmuo laikinai sulaikomas, šios veikos padarymo vieta, laikas, būdas (past. – čia ir toliau pabraukta mūsų) ir kitos aplinkybės <...>“. Pastebėtina, kad pagal galiojančios redakcijos BPK 187 straipsnio 1 dalį pranešime apie įtarimą turi būti nurodyta „nusikalstama veika (padarymo vieta, laikas, kitos aplinkybės) <...>“, t. y. nusikalstamos veikos padarymo būdas kaip objektyviosios pusės požymis nenurodomas. Kadangi BPK 140 straipsnio 2 dalies pagrindu galėtų būti sulaikomas ir asmuo, kuriam pranešimas apie įtarimą konkrečiame baudžiamajame procese dar nebuvo surašytas, manytina, jog BPK sistemiškumo požiūriu nutarimo skirti laikiną sulaikymą turiniui, susijusiam su nusikalstamos veikos aprašymu, neturėtų būti keliami didesni reikalavimai negu pranešimui apie įtarimą. Dėl šios priežasties siūlytina BPK 140 straipsnio 3 dalies 2 punkte žodį „būdo“ išbraukti. Pritarti Siūloma patikslinta 3 dalies redakcija: „3.
Nutarime skirti laikiną sulaikymą turi būti nurodomi:
1) laikinai sulaikomo asmens vardas, pavardė, gimimo data, gyvenamoji vieta, darbo vieta;
2) nusikalstama veika, dėl kurios asmuo laikinai sulaikomas, šios veikos padarymo vieta, laikas ir kitos aplinkybės, atsakomybę už tą nusikalstamą veiką numatantis baudžiamasis įstatymas;
3) nustatytas bent vienas šio Kodekso 122 straipsnyje numatytas suėmimo skyrimo pagrindas ir visos suėmimo skyrimo sąlygos bei jų nustatymo momentas, taip pat pagrįsta, kodėl tuoj pat būtina suvaržyti asmeniui laisvę siekiant šio Kodekso 119 straipsnyje numatytų tikslų;
4) priežastys, dėl kurių nebuvo galimybės kreiptis į teismą dėl asmens suėmimo šio Kodekso 123 straipsnio 2 dalyje numatyta tvarka;
5) nutarimo apskundimo tvarka.“
6
siūloma numatyti, kad „Jei šio straipsnio 1 dalyje numatytu atveju atlikus proceso veiksmus sulaikytam asmeniui būtina skirti suėmimą, jis ne vėliau kaip per keturiasdešimt aštuonias valandas turi būti pristatytas teisėjui <...>“. Atkreiptinas dėmesys, kad maksimali laikino sulaikymo trukmė BPK 140 straipsnio 1 dalies pagrindu turėtų būti keturiasdešimt aštuonios valandos skaičiuojant nuo faktinio sulaikymo momento. Toks imperatyvas kyla ne tik iš BPK, bet ir tiesiogiai iš Konstitucijos 20 straipsnio[¹]. Tuo tarpu nurodyta BPK 140 straipsnio 6 dalies formuluotė galėtų būti traktuojama ir taip, kad asmuo teisėjui turi būti pristatytas per keturiasdešimt aštuonias valandas ne nuo faktinio sulaikymo momento, o nuo momento, kai su jau sulaikytu asmeniu buvo atlikti tam tikri procesiniai veiksmai. Atsižvelgiant į tai, jog projektu siekiama kuo aiškiau reglamentuoti su laikinu sulaikymu susijusius teisinius santykius, siūlytina BPK 140 straipsnio 6 dalį atitinkamai patikslinti.
Pritarti Projekto 1 straipsnio 6 dalies redakcija dėl sulaikymo termino skaičiavimo momento patikslinta:
„Šiame straipsnyje nurodytas laikino sulaikymo terminas skaičiuojamas nuo
asmens faktinio sulaikymo nusikalstamos veikos padarymo ar kitoje vietoje.“
6
„Šio straipsnio 2 dalyje numatytais atvejais sulaikytas asmuo ne vėliau
kaip per keturiasdešimt aštuonias valandas turi būti pristatytas teisėjui, kuris šio Kodekso nustatyta tvarka išsprendžia suėmimo skyrimo klausimą, išskyrus išimtinius atvejus, kai per laikiną sulaikymą paaiškėja naujų aplinkybių, paneigiančių šio Kodekso 122 straipsnyje numatytų suėmimo skyrimo pagrindų ir sąlygų, kurios negalėjo būti žinomos priimant nutarimą skirti laikiną sulaikymą, egzistavimą“ tobulintina šiais aspektais:
negalėjo būti žinomos priimant nutarimą skirti laikiną sulaikymą, egzistavimą“ turėtų eiti prieš žodžių junginį „paneigiančių šio Kodekso 122 straipsnyje numatytų suėmimo skyrimo pagrindų ir sąlygų“. Pritarti Teikiama patobulinta 1 straipsnio 6 dalies redakcija: „6. Laikinas sulaikymas negali trukti ilgiau, negu tai būtina asmens tapatybei nustatyti ir būtiniems proceso veiksmams atlikti. Maksimalus laikino sulaikymo terminas yra keturiasdešimt aštuonios valandos. Jei šio straipsnio 2 dalyje numatytais atvejais sulaikomas asmuo anksčiau procese buvo apklaustas kaip įtariamasis, laikinas sulaikymas gali trukti ne ilgiau kaip dvidešimt keturias valandas, prokuroro nutarimu šis terminas gali būti pratęstas iki maksimalaus laikino sulaikymo termino.
Šio straipsnio 1 dalyje numatytu atveju laikinas sulaikymas negali trukti ilgiau, negu tai būtina asmens tapatybei nustatyti ir (ar) būtiniems proceso veiksmams atlikti. Šie veiksmai turi būti atlikti per įmanomai trumpiausią terminą. Jei šio straipsnio 1 dalyje numatytu atveju atlikus proceso veiksmus sulaikytam asmeniui reikia būtina skirti suėmimą, jis ne vėliau kaip per keturiasdešimt aštuonias valandas turi būti pristatytas teisėjui, kuris šio Kodekso nustatyta tvarka išsprendžia suėmimo skyrimo klausimą. Šio straipsnio 2 dalyje numatytais atvejais sulaikytas asmuo ne vėliau kaip per keturiasdešimt aštuonias valandas turi būti pristatytas teisėjui, kuris šio Kodekso nustatyta tvarka išsprendžia suėmimo skyrimo klausimą, išskyrus atvejus, kai per laikiną sulaikymą paaiškėja naujų aplinkybių, kurios nebuvo žinomos priimant nutarimą skirti laikiną sulaikymą, paneigiančių šio Kodekso
skyrimo pagrindo (pagrindų) ir sąlygų egzistavimą. Šiame straipsnyje nurodytas laikino sulaikymo terminas skaičiuojamas nuo asmens faktinio sulaikymo nusikalstamos veikos padarymo ar kitoje vietoje.“ Argumentai dėl 6 dalie pastabų: Atkreiptas dėmesys į tai, kad prieš sulaikant asmenį BPK 140 straipsnio 2 dalies pagrindu, BPK 122 straipsnyje įtvirtinti suėmimo pagrindai (ar pagrindas) bei sąlygos jau turėjo būti nustatytos. Argumentai, kuriais grindžiama, kad tik sulaikius asmenį BPK
įtvirtinti pagrindai bei sąlygos, savaime pažeidžia BPK 140 straipsnio nuostatas ir toks laikinas sulaikymas apskritai yra neteisėtas.
Siūlomais pakeitimais iš esmės siekiama užtikrinti, kad BPK 140 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas pagrindas būtų naudojamas tinkamai, teisėtai, nesukuriant galimybės juo piktnaudžiauti. Būtent, galiojanti laikino sulaikymo taikymo praktika iš esmės sukūrė tokią ydingą situaciją, jog asmenys BPK 140 straipsnio 2 dalies pagrindu yra sulaikomi siekiant jiems padaryti poveikį, kad jie bendradarbiautų su ikiteisminio tyrimo pareigūnais, grasinant asmeniui, kad atsisakius bendradarbiauti, prokuroras kreipsis į teismą dėl tokio asmens suėmimo. Manytina, kad tokio pobūdžio praktika yra neteisėta, paneigianti BPK 140 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto laikino sulaikymo tikslą bei grubiai pažeidžianti laikinai sulaikyto asmens teises. Atsižvelgiant į tai, Teisingumo ministerija (įstatymo rengėjai) pasiūlė atsisakyti išimtinės galimybės nesikreipti į teismą dėl suėmimo paskyrimo, kai asmuo sulaikomas BPK 140 straipsnio 2 dalies pagrindu, kadangi aptariamo laikino sulaikymo skyrimo sąlygos suponuoja, kad jis ir yra taikomas tik tam, kad prokuroras galėtų kreiptis į teismą dėl suėmimo, nerizikuojant, jog asmuo iki suėmimo paskyrimo slėpsis, naikins įrodymus ir kt. 4. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas
6
išimtinius atvejus“ prasmė. Jeigu BPK 140 straipsnio 2 dalies pagrindu sulaikius asmenį dar prieš jį pristatant teisėjui paaiškėtų, kad akivaizdžiai nėra BPK 122 straipsnyje numatytų suėmimo skyrimo pagrindų ir sąlygų, tuomet jis ne išimtiniais, o absoliučiai visais atvejais turėtų būti nedelsiant paleistas.
Ar tokie paleidimo atvejai būtų išimtiniai, ar ne, labiau yra ne teisės, o fakto klausimas, kuris priklausytų nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir prokuroro darbo kokybės, sulaikyto asmens duodamų parodymų turinio ir pan. Kita vertus, žodžiai „išskyrus išimtinius atvejus“ galėtų būti suprantami taip, kad net ir nustačius, jog visgi nėra BPK 122 straipsnyje numatytų suėmimo skyrimo pagrindų ir sąlygų, BPK 140 straipsnio 2 dalies pagrindu sulaikytas asmuo paprastai vis tiek turėtų būti pristatomas teisėjui, tačiau toks aiškinimas prieštarautų Konstitucijos 20 straipsnio antrajai daliai, kurioje įtvirtinta, kad „Niekas negali būti savavališkai sulaikytas arba laikomas suimtas“. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, siūlytina žodžio „išimtinius“ atsisakyti. Pritarti Žiūrėti 3 p. – teikiama patobulinta 6 dalies redakcija. 5. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas
6
straipsnio 6 dalyje numatomi „išimtiniai atvejai“ siejami tik su atvejais, kai per laikiną sulaikymą iki sulaikyto asmens pristatymo teisėjui paaiškėja naujų su BPK 122 straipsnyje numatytais suėmimo skyrimo pagrindais ir sąlygomis susijusių aplinkybių, kurios „negalėjo būti žinomos priimant nutarimą skirti laikiną sulaikymą“. Manytina, kad aptariamo teisinio reguliavimo kontekste svarbiausias turėtų būti pats naujų aplinkybių paaiškėjimo faktas, kuris pats savaime turėtų būti pakankamas tam, kad asmuo būtų paleistas iš laikino sulaikymo.
Tuo tarpu žodis „negalėjo“ suponuoja, kad norint asmenį paleisti iš sulaikymo dar reikėtų papildomai aiškintis, ar tokios aplinkybės ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui galėjo, ar negalėjo būti žinomos priimant atitinkamą nutarimą, t. y. reikėtų aiškintis ikiteisminio tyrimo pareigūnų ar prokuroro psichinį santykį su jomis. Vėlgi abejotina, ar šio subjektyvaus kriterijaus įtvirtinimas būtų suderinamas su Konstitucijos 20 straipsniu. Dėl to manytina, jog vietoje žodžių „negalėjo būti“ turėtų būti įrašytas žodis „nebuvo“. Pritarti Žiūrėti 3 p. – teikiama patobulinta 6 dalies redakcija. 6. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas
6
teisinio reguliavimo matyti, kad BPK 140 straipsnio 2 dalies pagrindu sulaikytam asmeniui paleidimas dar iki jo pristatymo teisėjui galėtų būti taikomas ir tada, kai, pvz., prokuroras panaikina ikiteisminio tyrimo pareigūno nutarimą skirti laikiną sulaikymą (BPK 140 straipsnio 12 dalies 5 punktas). Vis dėlto BPK 140 straipsnio 6 dalies konstrukcija ir joje vartojamas žodis „išskyrus“ sudaro įspūdį, kad BPK 140 straipsnio 2 dalies pagrindu sulaikytam asmeniui paleidimas dar iki jo pristatymo teisėjui galėtų būti taikomas tik vieninteliu atveju – kai paaiškėja BPK 140 straipsnio 6 dalyje nurodytos „naujos aplinkybės“. Nepritarti Tuo atveju, jeigu prokuroras panaikina nutarimą dėl laikino sulaikymo, asmuo nedelsiant paleidžiamas. Atsižvelgiant į tai, akivaizdu, kad panaikinus nutarimą dėl laikino sulaikymo, BPK projektu siūlomos 140 straipsnio 6 dalies nuostatos nėra taikomos dėl asmens pristatymo pas teisėją, kuris turi išspręsti jo suėmimo klausimą.
Kartu, pažymėtina ir tai, kad atitinkamu pagrindu konstatavus laikino sulaikymo pabaigą, kitų aptariamo instituto normų taikymas, kiek jos susiję su tolesniais prokuroro veiksmais laikinai sulaikyto asmens atžvilgiu, nėra taikomos. 7. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas
redakcijoje, tiek ir teikiamame įstatymo projekte rašant žodžių junginį „suėmimo skyrimo pagrindai“ žodis „pagrindai“ visur vartojamas vien tik daugiskaitos forma. Pavyzdžiui, BPK 140 straipsnio 2 dalyje numatoma, kad laikinas sulaikymas, neužklupus asmens nusikalstamos veikos padarymo vietoje ar tuoj po jos padarymo, būtų galimas tik tokiu atveju, kai „nustatyti šio Kodekso 122 straipsnyje numatyti suėmimo skyrimo pagrindai ir sąlygos“. Pažymėtina, kad toks teisinis reguliavimas sistemiškai nedera su BPK 122 straipsniu, kuriame nustatyta, kad norint paskirti suėmimą užtenka ir vieno BPK 122 straipsnyje nurodyto suėmimo skyrimo pagrindo (t. y. jie, priešingai negu suėmimo skyrimo sąlygos, suformuluoti kaip alternatyvūs, o ne kaip kumuliatyvūs), taip pat nedera ir su BPK 125 straipsnio 2 dalies 4 punktu[³]. Pritarti BPK projektas patikslintas: 1 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 3 dalies 3 punktas,
9
šio Kodekso 50 straipsnyje nustatyta tvarka“.
Atkreiptinas dėmesys, kad BPK 50 straipsnio 4 dalyje, reglamentuojančioje gynėjo paskyrimą sulaikytam asmeniui, nurodyta, jog „Tais atvejais, kai asmuo yra laikinai sulaikytas šio Kodekso 140 straipsnyje nustatyta tvarka ir jis nepasinaudojo šio straipsnio 2 dalyje nurodyta teise pasirinkti ir pasikviesti gynėją, kiteisminio tyrimo pareigūnas arba prokuroras privalo paskirti gynėją, jeigu sulaikytasis prašo užtikrinti gynėjo dalyvavimą. Pagal šią dalį gynėjas yra paskiriamas neatsižvelgiant į ginamojo norus turėti konkretų advokatą. Gynėjas parenkamas ir paskiriamas šio Kodekso 51 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka“. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog BPK 140 straipsnio 9 dalyje turėtų būti pateikiama nuoroda ne tik į BPK 50 straipsnį, bet ir į BPK 51 straipsnį. Pritarti Teikiama patobulinta 9 dalies redakcija: „9. Jei laikinai sulaikytas asmuo prašo per apklausą užtikrinti gynėjo dalyvavimą, apklausa atidedama iki gynėjo atvykimo. Gynėjas kviečiamas ar paskiriamas šio Kodekso 50 ar 51 straipsnyje nustatyta tvarka. Sulaikytam asmeniui užtikrinama galimybė iki apklausos nedalyvaujant pašaliniams asmenims susitikti su gynėju. 9. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas
11
numatoma: „Tais atvejais, kai tuo pačiu metu paduoti asmens skundas dėl laikino sulaikymo ir prokuroro pareiškimas dėl suėmimo skyrimo tam pačiam asmeniui, šiuos klausimus išsprendžia tas pats ikiteisminio tyrimo teisėjas. Ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartis yra galutinė ir neskundžiama“. Pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartis turėtų būti galutinė ir neskundžiama tik tada, kai šis teisėjas sprendžia išimtinai sulaikymo klausimą.
Tais atvejais, kai ikiteisminio tyrimo teisėjas sprendžia suėmimo skyrimo klausimą, tuomet jo nutartį, remiantis BPK 130 ir 131 straipsniais, galima apskųsti aukštesniajam teismui. Dėl to nurodytas teisinis reguliavimas turėtų būti tikslinamas. Pritarti Teikiama patobulinta 11 dalies redakcija:
„11. Asmens sulaikymas pagal šio straipsnio 1 dalį ar ikiteisminio
tyrimo pareigūno ar prokuroro nutarimas dėl laikino sulaikymo paskyrimo pagal šio straipsnio 2 dalį gali būti skundžiamas ikiteisminio tyrimo teisėjui. Skundas paduodamas per ikiteisminio tyrimo pareigūną ar prokurorą, dėl kurio veiksmo ar sprendimo skundžiamasi. Ikiteisminio tyrimo pareigūnas arba prokuroras, susipažinęs su laikinai sulaikyto asmens skundu, nedelsdamas jį pateikia ikiteisminio tyrimo teisėjui. Ikiteisminio tyrimo teisėjas privalo tokį skundą išnagrinėti rašytinio proceso tvarka per dvidešimt valandų nuo jo gavimo momento ir priimti dėl jo nutartį. Jeigu ikiteisminio tyrimo teisėjas patenkina skundą, sulaikytas asmuo nedelsiant paleidžiamas, išskyrus atvejus, kai jam paskirtas suėmimas. Tais atvejais, kai tuo pačiu metu paduoti asmens skundas dėl laikino sulaikymo ir prokuroro pareiškimas dėl suėmimo skyrimo tam pačiam asmeniui, šiuos klausimus nagrinėja šio Kodekso 123 straipsnyje nustatyta tvarka ir išsprendžia tas pats ikiteisminio tyrimo teisėjas nutartimi dėl suėmimo skyrimo. Ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartis ar jos dalis, kuria išsprendžiamas laikino sulaikymo klausimas, yra galutinė ir neskundžiama.“
11 7.
Sisteminė siūlomos keisti BPK 140 straipsnio 11 dalies analizė leidžia manyti, kad tas pats ikiteisminio tyrimo teisėjas tiek sulaikymo, tiek suėmimo klausimus turėtų spręsti atskirai, t. y. pirmiausia turėtų priimti atitinkamą nutartį dėl sulaikymo, o po to – dėl suėmimo skyrimo. Abejotina, ar toks teisinis reguliavimas atitiktų teismo nešališkumo principą, kadangi tais atvejais, kai asmuo būtų sulaikytas BPK 140 straipsnio 2 dalies pagrindu, tuomet ikiteisminio tyrimo pareigūno ar prokuroro priimto nutarimo skirti laikiną sulaikymą teisėtumo ir pagrįstumo patvirtinimas ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi faktiškai reikštų pripažinimą, kad iš tikrųjų egzistuoja bent vienas BPK 122 straipsnyje nustatytas suėmimo skyrimo pagrindas ir visos suėmimo skyrimo sąlygos. Po to tas pats ikiteisminio tyrimo teisėjas dar turėtų iš naujo spręsti dėl suėmimo skyrimo, nors, kaip minėta, prieš tai priimta nutartimi jis jau iš esmės būtų išreiškęs požiūrį šiuo klausimu. Pritarti Teikiama patobulinta 11 dalies redakcija, žr. lentelės 9 p. patobulintą 1 straipsnio 11 dalies redakciją. 3. Piliečių, asociacijų, politinių partijų, lobistų ir kitų suinteresuotų asmenų pasiūlymai:
Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Išvadų rengėjų nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
p. 1. Lietuvos advokatūra,
11
Lietuvos advokatūra, susipažinusi su Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 140 straipsnio pakeitimo įstatymo projektu Reg. Nr. XIVP-109 (toliau – Projektas), teikia šiuos pastebėjimus, siūlydama į juos atsižvelgti.
BPK 140 straipsnio 11 dalyje nustatoma, kad „<...> Tais atvejais, kai tuo pačiu metu paduoti asmens skundas dėl laikino sulaikymo ir prokuroro pareiškimas dėl suėmimo skyrimo tam pačiam asmeniui, šiuos klausimus nagrinėja šio Kodekso 123 straipsnyje nustatyta tvarka ir išsprendžia tas pats ikiteisminio tyrimo teisėjas nutartimi dėl suėmimo skyrimo. Ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartis, kuria išsprendžiamas laikino sulaikymo klausimas, yra galutinė ir neskundžiama.“ Lietuvos advokatūros nuomone, tam pačiam ikiteisminio tyrimo teisėjui neturėtų tekti nagrinėti skundo dėl laikino sulaikymo ir pareiškimo dėl suėmimo skyrimo. Abejotina, ar toks teisinis reguliavimas, kuris siūlomas Projektu, atitiktų teismo nepriklausomumo ir nešališkumo principą, kadangi tas pats ikiteisminio tyrimo teisėjas spręstų dėl laikino sulaikymo, kas iš esmės gali lemti išankstinį ikiteisminio tyrimo teisėjo požiūrį ir dėl suėmimo skyrimo. Pažymėtina ir tai, kad įstatymų leidėjas, reglamentuodamas ikiteisminio tyrimo etape dalyvaujančių asmenų galimybę apskųsti su ikiteisminiu tyrimu susijusius veiksmus bei sprendimus, gali nustatyti tokią tvarką, pagal kurią teismo sprendimas galėtų būti skundžiamas aukštesniajam teismui. Įtvirtinus, jog ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartis, kuria išsprendžiamas laikino sulaikymo klausimas, yra galutinė ir neskundžiama, neužtikrinama laikino sulaikymo pagrįstumo peržiūra. Atsižvelgiant į tai, siūlytina įtvirtinti, kad ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartis, kuria išsprendžiamas laikino sulaikymo klausimas, gali būti skundžiama šio Kodekso X dalyje nustatyta tvarka. Pritarti iš dalies Projektas klausymų metu suderintas su Lietuvos advokatūros atstovais, teikiamas Komiteto patobulintas įstatymo projekto XIVP-109(2) variantas.
Nuostata, kad tas pats teisėjas sprendžia skundą dėl sulaikymo ir suėmimo klausimą paliekama, nes priešingu atveju tuo pačiu metu gali būti priimti skirtingi ir prieštaraujantys tarpusavyje sprendimai, be to, apylinkių teismuose tai gali kilti problema dėl teisėjų resursų, kas vėliau nagrinės bylas. Nuostata klausymų metu suderinta visų klausymų dalyvių. Apskundimo tvarka patikslinta, dėl laikino sulaikymo terminai ir tvarka turi būti aiškūs, glausti, nes ir pats laikino sulaikymo terminas yra trumpas – 48 valandos. 2. Lietuvos advokatūra,
32 Dėl BPK 140 straipsnio 3 dalies 2 punkto, pritartina jau pateiktam siūlymui įtvirtinti papildomą nuostatą, kad nutarime skirti laikiną sulaikymą turėtų būti nurodyta nusikalstama veika, šios veikos laikas, vieta dėl kurios asmuo laikinai sulaikomas, atsakomybę už tą nusikalstamą veiką numatantis Baudžiamojo kodekso straipsnis. Pritarti Teikiamas Komiteto patobulintas įstatymo projekto XIVP-109(2) variantas. 3. Darbdavių konfederacija, 2021-07-01, 2022-05-251 I. Dėl laikino sulaikymo teisinio reglamentavimo Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 140 str. 4 dalyje nustatyta, kad laikinas sulaikymas, kurio maksimalus terminas yra keturiasdešimt aštuonios valandos, negali trukti ilgiau, negu tai būtina asmens tapatybei nustatyti ir būtiniems proceso veiksmams atlikti. BPK 140 str. 4 dalyje nustatyta, kad jei sulaikytam asmeniui reikia skirti suėmimą, jis ne vėliau kaip per keturiasdešimt aštuonias valandas turi būti pristatytas teisėjui, kuris šio Kodekso nustatyta tvarka išsprendžia suėmimo skyrimo klausimą.
Atsižvelgiant į tai, pažymėtina, kad BPK 140 straipsnyje nenustatyta:
1) kurie proceso veiksmai yra būtini, ar būtinais proceso veiksmais laikytini tik tie veiksmai, kurių atlikimas objektyviai neįmanomas nedalyvaujant laikinai sulaikytam asmeniui (pavyzdžiui, asmens apžiūra, pavyzdžių lyginamajam tyrimui paėmimas, asmens krata), ar bet kokie kiti veiksmai motyvuojant jų būtinumą atlikimą konkrečiame ikiteisminiame tyrime;
2) kad prokuroras turi teisę ir pareigą motyvuotai nuspręsti tai, kokie proceso veiksmai laikytini būtinais;
3) sąlygos ir kriterijai, kuriems esant gali būti ribojama laikinai sulaikyto asmens teisė nakties metu būti savo faktinėje, deklaruotoje ar kitoje pasirinktoje gyvenamojoje vietoje;
4) kokia forma ir tvarka bei per kiek laiko nuo asmens faktinio sulaikymo nusikalstamos veikos padarymo ar kitoje vietoje momento iki pristatymo teisėjui momento prokuroras privalo konstatuoti, kad ir ar yra šio Kodekso 122 straipsnyje numatyti suėmimo skyrimo pagrindai ir sąlygos;
5) procesinio sprendimo, kad reikia asmeniui skirti suėmimą, apskundimo tvarka, taip pat procesinio sprendimo laikinai sulaikyti asmenį apskundimo tvarka, leidžianti nutraukti laikiną sulaikymą nesant jo pagrindų. Pažymėtina, kad dar 2012 m. birželį Žmogaus teisių stebėjimo institutas, atlikęs tyrimą „Sulaikymo ir suėmimo teisinis reglamentavimas ir taikymas Lietuvoje“ pateikė siūlymą įtvirtinti specialią laikino sulaikymo apskundimo tvarką, leidžiančią nutraukti šios procesinės prievartos priemonės taikymą, nesant jos pagrindų, tačiau iki šiol tai nėra padaryta.
Europos Žmogaus Teisių Teismas byloje Venskutė prieš Lietuvą priimtu 2012-12-11 sprendimu pažymėjo, kad „Konvencijos 5 straipsnis įtvirtina pagrindinę teisę, t. y. apsaugą nuo valstybės savavališko kišimosi į jo ar jos teisę į laisvę. Įtvirtindama „teisę į laisvę” 5 straipsnio 1 dalis užtikrina asmens fizinę laisvę; jos tikslas yra užtikrinti, kad niekam savavališkai nebūtų atimta laisvė. Teismas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad 5 straipsnio 1 dalis aiškiai numato, kad šios garantijos taikomos „visiems”. 5 straipsnio dalies nuo (a) iki (f) punktuose įtvirtintas baigtinis leistinų laisvės atėmimo pagrindų sąrašas, dėl kurių asmenims gali būti atimta laisvė, ir joks laisvės atėmimas nebus laikomas teisėtu, jei neatitiks bent vieno iš nustatytų pagrindų. Kai sprendžiama dėl sulaikymo „teisėtumo”, įskaitant tai, ar buvo laikomasi „įstatymų nustatytos tvarkos”, Konvencija iš esmės nukreipia į nacionalinę teisę ir nustato pareigą laikytis materialinės ir procesinės nacionalinės teisės nuostatų. Tačiau atitikimo nacionalinei teisei nepakanka: 5 straipsnio 1 dalis taip pat reikalauja, kad bet koks laisvės atėmimas būtų vykdomas siekiant apsaugoti asmenį nuo savivalės. Pagal vieną iš pagrindinių principų sulaikymas, kuris yra savavališkas, negali būti suderinamas su Konvencijos 5 straipsnio 1 dalimi, o 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta „savivalės” sąvoka yra platesnė nei nacionalinės teisės nesilaikymas, todėl laisvės atėmimas gali būti teisėtas pagal nacionalinę teisę, tačiau vis dėlto savavališkas ir todėl prieštaraujantis Konvencijai (žr.
Creangă, cituota pirmiau, § 84).“ Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje ne kartą yra konstatuotas iš konstitucinio teisinės valstybės principo bei kitų Konstitucijos nuostatų (inter alia Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalies, kurioje nustatyta, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą) kylantis imperatyvas, kad asmuo, manantis, jog jo teisės ar laisvės yra pažeidžiamos, turi absoliučią teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą – arbitrą, kuris išspręstų ginčą.
Be kitų dalykų, yra konstatuota, kad asmens konstitucinė teisė kreiptis į teismą negali būti dirbtinai suvaržyta, taip pat negali būti nepagrįstai pasunkintas šios teisės įgyvendinimas; kad gali būti nustatyta ir ikiteisminė ginčų nagrinėjimo tvarka, tačiau negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad būtų paneigta asmens, manančio, kad jo teisės ar laisvės pažeistos, teisė ginti savo teises ar laisves teisme; kad teisę ginti savo teises ir laisves teisme turi kiekvienas asmuo, manantis, kad jo teisės ar laisvės pažeistos; kad asmeniui jo pažeistų teisių gynyba teisme garantuojama nepriklausomai nuo jo teisinio statuso; kad asmens pažeistos teisės, inter alia įgytosios teisės, ir teisėti interesai turi būti ginami nepriklausomai nuo to, ar jie yra tiesiogiai įtvirtinti Konstitucijoje; kad asmens teisės turi būti ne formaliai, o realiai ir veiksmingai ginamos tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų (Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d., 1997 m. spalio 1 d., 1999 m. vasario 5 d., 1999 m. gruodžio 21 d., 2000 m. gegužės 8 d., 2000 m. rugsėjo 19 d., 2001 m. vasario 12 d., 2001 m. birželio 5 d., 2001 m. liepos 12 d., 2002 m. liepos 2 d., 2002 m. spalio 23 d., 2003 m. kovo 4 d., 2003 m. birželio 10 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2005 m. vasario 7 d., 2005 m. lapkričio 10 d., 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. kovo 28 d., 2006 m. gegužės 9 d., 2006 m. birželio 6 d. nutarimai).
Be kitų dalykų, yra konstatuota, kad asmens konstitucinė teisė kreiptis į teismą negali būti dirbtinai suvaržyta, taip pat negali būti nepagrįstai pasunkintas šios teisės įgyvendinimas; kad gali būti nustatyta ir ikiteisminė ginčų nagrinėjimo tvarka, tačiau negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad būtų paneigta asmens, manančio, kad jo teisės ar laisvės pažeistos, teisė ginti savo teises ar laisves teisme; kad teisę ginti savo teises ir laisves teisme turi kiekvienas asmuo, manantis, kad jo teisės ar laisvės pažeistos; kad asmeniui jo pažeistų teisių gynyba teisme garantuojama nepriklausomai nuo jo teisinio statuso; kad asmens pažeistos teisės, inter alia įgytosios teisės, ir teisėti interesai turi būti ginami nepriklausomai nuo to, ar jie yra tiesiogiai įtvirtinti Konstitucijoje; kad asmens teisės turi būti ne formaliai, o realiai ir veiksmingai ginamos tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų (Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d., 1997 m. spalio 1 d., 1999 m. vasario 5 d., 1999 m. gruodžio 21 d., 2000 m. gegužės 8 d., 2000 m. rugsėjo 19 d., 2001 m. vasario 12 d., 2001 m. birželio 5 d., 2001 m. liepos 12 d., 2002 m. liepos 2 d., 2002 m. spalio 23 d., 2003 m. kovo 4 d., 2003 m. birželio 10 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2005 m. vasario 7 d., 2005 m. lapkričio 10 d., 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. kovo 28 d., 2006 m. gegužės 9 d., 2006 m. birželio 6 d. nutarimai). Pažymėtina, kad šiuo atveju įstatymų leidėjas nėra nei nustatęs, kas yra būtini proceso veiksmai, nei nustatęs kriterijų, kurie apibrėžtų prokuroro diskreciją nuspręsti, kurių procesinių veiksmų atlikimas laikytinas būtinu, taip paliekant visišką diskreciją prokurorui ir ikiteisminio tyrimo pareigūnui spręsti, ar laikinas sulaikymas turi prasidėti ir baigtis tik asmens tapatybės nustatymu, kurių proceso veiksmų atlikimas yra būtinas, ar pasibaigus šiems proceso veiksmams, tačiau nepasibaigus keturiasdešimt aštuonių valandų terminui, ir kokiomis prielaidomis prokuroras turi teisę motyvuotai nutarti laikinai sulaikytą asmenį nakties metu nugabenti į areštinę.
Atsižvelgiant į tai, akivaizdu, kad BPK 140 straipsnyje įtvirtintas laikino sulaikymo reglamentavimas yra nepakankamas, kad apsaugotų asmenį nuo prokuratūros ir ikiteisminio tyrimo pareigūnų savivalės taikyti laikiną sulaikymą, o tai nesuderinama ne tik su asmens teise į laisvę ir asmens neliečiamybę, bet ir teise į gynybą, kuri Konstitucijos 31 straipsnio
dėl nepakankamo laikino sulaikymo reglamentavimo neturi galimybės remtis BPK
teisės ir asmens neliečiamybės pažeidimu.
Kitaip tariant, asmuo neturi efektyvios galimybės pasinaudoti savo teise į gynybą tiek, kiek šios teisės turinį sudaro asmens konstitucinė teisė kreiptis į teismą, nes nesant kriterijų, apibrėžiančių prokurorų diskrecijos ribas laikino sulaikymo metu, teisės kreiptis į gynybą įgyvendinimas yra apsunkinamas dėl iš įtvirtinto teisinio reglamentavimo neaiškių „nebūtinų“ proceso veiksmų atlikimo, dėl neaiškumo, kada atsiranda pareiga ir kokiu procesiniu sprendimu konstatuoti, kad jau egzistuoja prielaida „sulaikytam asmeniui reikia skirti suėmimą“, dėl kriterijų, kuriais remiantis galima būtų atskirti būtiną ir nebūtiną įtariamojo laikymą areštinėje laikino sulaikymo laikotarpiu, ypač pabrėžiant tą laikino sulaikymo laikotarpį, kuris tenka nakties metui.
Tokia teisinio reguliavimo spraga, kai nekonkretus teisinis reguliavimas sudaro prielaidą prokurorui ir ikiteisminio tyrimo tyrėjui piktnaudžiauti savo įgaliojimais taikant laikiną sulaikymą, t. y. veikti ultra vires – savavališkai, neskundžiamai ir nesivadovaujant iš esmės jokiais objektyviais kriterijais spręsti, kada atsiranda poreikis konstatuoti, kad ir ar yra šio Kodekso 122 straipsnyje numatyti suėmimo skyrimo pagrindai ir sąlygos bei laikinai sulaikyti asmenį iki pat jo pristatymo ikiteisminio tyrimo teisėjui (įskaitant ir nakvojimą areštinėje) net ir tuo atveju, jeigu būtini proceso veiksmai nėra atliekami arba jie atliekami iki nakties meto pradžios, taip sukuriant sulaikytajam asmeniui psichologinę įtampą, kuri iškreipia sulaikyto asmens naudojimąsi teise duoti parodymus, sukuriant situaciją, kai asmuo verčiamas duoti parodymus prieš save mainais į tai, kad laikinas sulaikymas nebūtų tęsiamas ar kad asmuo
„įgytų“ galimybę nakties metą laikino sulaikymo metu praleisti ne areštinėje,
akivaizdžiai kelia abejonių dėl jos suderinamumo su konstitucine teise į laisvę ir asmens neliečiamybę, konstitucine teise į gynybą, konstituciniu draudimu versti duoti parodymus prieš save ir konstitucinę teisę kreiptis į teismą, konstituciniais teisinės valstybės, teisinio aiškumo, proporcingumo principais.
Tokia teisinio reguliavimo spraga, kai nekonkretus teisinis reguliavimas sudaro prielaidą prokurorui ir ikiteisminio tyrimo tyrėjui piktnaudžiauti savo įgaliojimais taikant laikiną sulaikymą, t. y. veikti ultra vires – savavališkai, neskundžiamai ir nesivadovaujant iš esmės jokiais objektyviais kriterijais spręsti, kada atsiranda poreikis konstatuoti, kad ir ar yra šio Kodekso 122 straipsnyje numatyti suėmimo skyrimo pagrindai ir sąlygos bei laikinai sulaikyti asmenį iki pat jo pristatymo ikiteisminio tyrimo teisėjui (įskaitant ir nakvojimą areštinėje) net ir tuo atveju, jeigu būtini proceso veiksmai nėra atliekami arba jie atliekami iki nakties meto pradžios, taip sukuriant sulaikytajam asmeniui psichologinę įtampą, kuri iškreipia sulaikyto asmens naudojimąsi teise duoti parodymus, sukuriant situaciją, kai asmuo verčiamas duoti parodymus prieš save mainais į tai, kad laikinas sulaikymas nebūtų tęsiamas ar kad asmuo
„įgytų“ galimybę nakties metą laikino sulaikymo metu praleisti ne areštinėje,
akivaizdžiai kelia abejonių dėl jos suderinamumo su konstitucine teise į laisvę ir asmens neliečiamybę, konstitucine teise į gynybą, konstituciniu draudimu versti duoti parodymus prieš save ir konstitucinę teisę kreiptis į teismą, konstituciniais teisinės valstybės, teisinio aiškumo, proporcingumo principais. Siekiant užkirsti kelią tokiems piktnaudžiavimams, būtina atitinkamai patikslinti BPK 140 str. taip, kad būtų aiškiai apibrėžta:
1) kokie proceso veiksmai yra būtini, kad laikinas sulaikymas netruktų per ilgai;
2) kas ir per kiek laiko nuo asmens faktinio sulaikymo nusikalstamos veikos padarymo ar kitoje vietoje privalo konstatuoti, kad /ar yra šio Kodekso 122 straipsnyje numatyti suėmimo skyrimo pagrindai ir sąlygos,
3) laikino sulaikymo taikymo apskundimo tvarka, leidžianti nutraukti šios procesinės prievartos priemonės taikymą, nesant bent vienos laikino sulaikymo sąlygos ar pagrindo,
4) kriterijai, kuriais remiantis galima būtų atskirti būtiną ir nebūtiną įtariamojo laikymą areštinėje laikino sulaikymo laikotarpiu, ypač pabrėžiant tą laikino sulaikymo laikotarpį, kuris tenka nakties metui.
Atsižvelgti Atsižvelgiant į visas gautas pastabas, teikiamas Komiteto patobulintas įstatymo projekto XIVP-109(2) variantas. Pastaboje pateikiama Darbdavių konfederacijos nuomonė, skirta šiam projektui, o visą šį raštą – argumentus ir pasiūlymus BK ir BPK projektams 2022-03-09 apsvarstė Seimo Žmogaus teisių komitetas, posėdžio protokolo Nr. 112-P-7:
„3. SVARSTYTA. Dėl Verslo tarybos ir Lietuvos
darbdavių konfederacijos kreipimosi dėl LR Baudžiamojo kodekso ir Baudžiamojo proceso kodekso nuostatų galimo prieštaravimo pagrindinėms žmogaus teisėms ir konstituciniam teisinės valstybes principui. NUTARTA. Persiųsti Verslo tarybos ir Lietuvos darbdavių konfederacijos kreipimąsi bei Teisingumo ministerijos pateiktą atsakymą Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetui su prašymu susipažinti su gautais raštais ir įvertinti poreikį peržiūrėti ir keisti esamą teisinį reguliavimą.“
institucijų ir įstaigų pasiūlymai: Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
p. 1. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas,
3 1, 2
Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 140 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIVP-109 (toliau – Projektas) teikiamos šios pastabos ir pasiūlymai:
sulaikymą be nusikalstamos veikos padarymo vietos, laiko ir kitų aplinkybių nurodyti ir nusikalstamos veikos padarymo būdą. Pažymėtina, kad laikinai sulaikomam asmeniui dar nebūna surašytas pranešimas apie įtarimą – pranešimas apie įtarimą surašomas procese vėliau, surinkus pakankamai duomenų įtarimui pareikšti. BPK 187 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pranešime apie įtarimą turi būti nurodyta nusikalstama veika (padarymo vieta, laikas, kitos aplinkybės), t. y. nurodyti nusikalstamos veikos padarymo būdo nereikalaujama. Taigi sistemiškai aiškinant pirmiau nurodytas BPK nuostatas nutarimo skirti laikiną sulaikymą turiniui, kiek tai susiję su nusikalstamos veikos aprašymu, neturėtų būti keliami didesni reikalavimai negu pranešimo apie įtarimą turiniui. Dėl to siūlytina Projektu siūlomame įtvirtinti BPK 140 straipsnio 3 dalies 2 punkte atsisakyti reikalavimo nutarime skirti laikiną sulaikymą nurodyti ir nusikaltimo padarymo būdą. Pritarti Teikiama 1 straipsnio 3 dalies 1 ir 2 punktų redakcija:
„3. Nutarime skirti laikiną sulaikymą turi būti
nurodomi:
1) laikinai sulaikomo asmens vardas, pavardė, gimimo data, gyvenamoji vieta, darbo vieta;
2) nusikalstama veika, dėl kurios asmuo laikinai sulaikomas, šios veikos padarymo vieta, laikas ir kitos aplinkybės, atsakomybę už tą nusikalstamą veiką numatantis baudžiamasis įstatymas; <...>“. 2. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas,
6
straipsnio 1 dalies pagrindu terminas yra 48 valandos nuo faktinio jo sulaikymo momento.
Tuo tarpu Projektu siūloma BPK 140 straipsnio 6 dalies formuluotė, kad, jei BPK 140 straipsnio 1 dalyje nurodytu atveju atlikus proceso veiksmus sulaikytam asmeniui reikia būtina skirti suėmimą, jis ne vėliau kaip per keturiasdešimt aštuonias valandas turi būti pristatytas teisėjui, kuris BPK nustatyta tvarka išsprendžia suėmimo skyrimo klausimą, nėra visiškai aiški (tiksli) ir galėti būti suprantama ir taip, kad laikinai sulaikytas asmuo teisėjui turi būti pristatytas per 48 val. nuo tada, kai su juo jau buvo atlikti tam tikri procesiniai veiksmai, o ne nuo jo faktinio sulaikymo momento. Dėl to siūlytina pirmiau nurodytą BPK 140 straipsnio 6 dalies formuluotę atitinkamai tikslinti. Pritarti Atkreipiame dėmesį į tai, kad BPK projektu siūlomo įtvirtinti 140 straipsnio 6 dalis patikslinta ir aiškiai nurodo, kad: „Šiame straipsnyje nurodytas laikino sulaikymo terminas skaičiuojamas nuo asmens faktinio sulaikymo nusikalstamos veikos padarymo ar kitoje vietoje.“, todėl, manytina, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai ar prokuroras niekaip negali šioje normoje nurodyto 48 valandų termino interpretuoti kitaip, nei nurodyta pačioje normoje. 3. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas,
9
įtvirtinti nuostatą, kad laikinai sulaikytam asmeniui gynėjas kviečiamas ar paskiriamas BPK 50 straipsnyje nustatyta tvarka. Pažymėtina, kad BPK 50 straipsnio 4 dalyje nurodyta, jog tais atvejais, kai asmuo yra laikinai sulaikytas BPK 140 straipsnio pagrindu ir jis nepasinaudojo BPK 50 straipsnio
pareigūnas arba prokuroras privalo paskirti gynėją, jeigu sulaikytasis prašo užtikrinti gynėjo dalyvavimą; gynėjas parenkamas ir paskiriamas šio Kodekso 51 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka.
Taigi Projektu siūlomoje įtvirtinti pirmiau nurodytoje BPK 140 straipsnio 9 dalies nuostatoje turėtų būti daroma nuoroda ir į BPK 51 straipsnį. Pritarti Teikiama patobulinta 9 dalies redakcija: „9. Jei laikinai sulaikytas asmuo prašo per apklausą užtikrinti gynėjo dalyvavimą, apklausa atidedama iki gynėjo atvykimo. Gynėjas kviečiamas ar paskiriamas šio Kodekso 50 ar 51 straipsnyje nustatyta tvarka. Sulaikytam asmeniui užtikrinama galimybė iki apklausos nedalyvaujant pašaliniams asmenims susitikti su gynėju.“
Aukščiausiasis Teismas,
11
įtvirtinti nuostatą, kad ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartis, priimta išnagrinėjus asmens skundą dėl laikino sulaikymo ir (ar) prokuroro pareiškimą dėl suėmimo skyrimo, yra galutinė ir neskundžiama. Pažymėtina, kad pagal dabar galiojantį teisinį reguliavimą – BPK 130, 131 straipsnius – suimtajam ir (ar) jo gynėjui, prokurorui yra garantuojama teisė ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartį, kurią išsprendžiamas suėmimo skyrimo klausimas, apskųsti aukštesniajam teismui. Taigi šiuo atveju galutinė ir neskundžiama galėtų būti tik ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartis, kuria išsprendžiamas laikino sulaikymo klausimas. Dėl to siūlytina atitinkamai tikslinti pirmiau nurodytą Projektu siūlomą įtvirtinti BPK 140 straipsnio 11 dalies nuostatą. Pritarti Teikiama patobulinta 11 dalies redakcija: „11.
Asmens sulaikymas pagal šio straipsnio 1 dalį ar ikiteisminio tyrimo pareigūno ar prokuroro nutarimas dėl laikino sulaikymo paskyrimo pagal šio straipsnio 2 dalį gali būti skundžiamas ikiteisminio tyrimo teisėjui. Skundas paduodamas per ikiteisminio tyrimo pareigūną ar prokurorą, dėl kurio veiksmo ar sprendimo skundžiamasi. Ikiteisminio tyrimo pareigūnas arba prokuroras, susipažinęs su laikinai sulaikyto asmens skundu, nedelsdamas jį pateikia ikiteisminio tyrimo teisėjui. Ikiteisminio tyrimo teisėjas privalo tokį skundą išnagrinėti rašytinio proceso tvarka per dvidešimt valandų nuo jo gavimo momento ir priimti dėl jo nutartį. Jeigu ikiteisminio tyrimo teisėjas patenkina skundą, sulaikytas asmuo nedelsiant paleidžiamas, išskyrus atvejus, kai jam paskirtas suėmimas. Tais atvejais, kai tuo pačiu metu paduoti asmens skundas dėl laikino sulaikymo ir prokuroro pareiškimas dėl suėmimo skyrimo tam pačiam asmeniui, šiuos klausimus nagrinėja šio Kodekso 123 straipsnyje nustatyta tvarka ir išsprendžia tas pats ikiteisminio tyrimo teisėjas nutartimi dėl suėmimo skyrimo. Ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartis ar jos dalis, kuria išsprendžiamas laikino sulaikymo klausimas, yra galutinė ir neskundžiama.“
Teismas,
11
asmens skundas dėl laikino sulaikymo ir prokuroro pareiškimas dėl suėmimo skyrimo tam pačiam asmeniui, šiuos klausimus turi spręsti tas pats ikiteisminio tyrimo teisėjas, t. y. tas pats ikiteisminio tyrimo teisėjas tokiais atvejais, pirmiausia, nutartimi išspręstų asmens laikino sulaikymo klausimą, o po to – jo suėmimo klausimą.
Pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi pripažįstant, kad ikiteisminio tyrimo pareigūno ar prokuroro nutarimu asmeniui laikinas sulaikymas paskirtas teisėtai ir pagrįstai, kartu iš esmės pripažįstama ir tai, kad yra bent vienas iš BPK 122 straipsnyje nurodytų suėmimo skyrimo pagrindų ir visos sąlygos skirti suėmimą, t. y. nutartimi išsprendęs asmens laikino sulaikymo skyrimo teisėtumo ir pagrįstumo klausimą ir kartu iš esmės išdėstęs savo poziciją ir dėl suėmimo skyrimo tam asmeniui, tas pats ikiteisminio tyrimo teisėjas turėtų spręsti ir suėmimo skyrimo jam klausimą. Taigi esant tokiai situacijai neišvengiamai kyla klausimas dėl siūlomo teisinio reguliavimo suderinamumo su teisėjo (teismo) nešališkumo principu. Dėl to siūlytina Projektu siūlomą įtvirtinti pirmiau nurodytą BPK 140 straipsnio 11 dalies nuostatą atitinkamai keisti. Pritarti Patikslintą 11 dalies redakciją žr. aukščiau lentelės 4 p. 6. Lietuvos apeliacinis teismas,
2
Lietuvos apeliaciniame teisme buvo gautas Jūsų
pastabas bei pasiūlymus dėl įstatymo projekto Nr. XIVP-109 (Baudžiamojo proceso kodekso 140 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas). Atsakydami į Jūsų raštą, informuojame, kad Lietuvos apeliaciniame teisme dėl siūlomo įstatymo projekto buvo pareikštos tokios pastabos: 1.
Siūloma išbraukti iš keičiamo Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 140 straipsnio 2 dalies 1 sakinio žodžius „tik išimtiniais atvejais ir“ bei suformuluoti šį sakinį taip: „Laikinas sulaikymas, neužklupus asmens nusikalstamos veikos padarymo vietoje ar tuoj po jos padarymo, galimas prokuroro ar ikiteisminio tyrimo pareigūno nutarimu tik tada, kai yra visos šios sąlygos:“. Išsakyta nuomonė, jog siūlomi išbraukti žodžiai yra pertekliniai, kadangi po šios straipsnio dalies atskiruose punktuose išdėstyti laikino sulaikymo pagrindai ir sąlygos iš esmės ir yra išimtiniai. Nepritarti Pažymėtina, kad siūlomi įterpti žodžiai „ir tik tada“ nėra pertekliniai ir įtvirtinami turint konkretų tikslą – akcentuoti, kad sulaikyti asmenį vadovaujantis BPK 140 straipsnio 2 dalyje įtvirtintu laikino sulaikymo pagrindu galima tik egzistuojant laikinio sulaikymo sąlygų visumai. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad galiojantis teisinis reglamentavimas buvo nepakankamai aiškus, kadangi ikiteisminio tyrimo pareigūnai bei prokurorai sulaikydavo asmenis ikiteisminio tyrimo metu neegzistuojant visoms sąlygoms, įtvirtintoms BPK 140 straipsnio 2 dalyje. 7. Lietuvos apeliacinis teismas,
31
2BPK 140 straipsnio 3 dalies 1 punkte numatyta,
jog nutarime skirti laikiną sulaikymą turi būti nurodomi laikinai sulaikomo asmens vardas, pavardė, gimimo data, gyvenamoji vieta, darbo vieta. Siūloma išbraukti žodžius : „gyvenamoji vieta, darbo vieta“, kadangi atsižvelgiant į asmens duomenų apsaugos reikalavimus tokie duomenys yra pertekliniai. Pritarti Teikiama 1 straipsnio 3 dalies 1 punkto redakcija:
„3. Nutarime skirti laikiną sulaikymą turi būti
nurodomi:
1) laikinai sulaikomo asmens vardas, pavardė, gimimo data, gyvenamoji vieta, darbo vieta;“. 8. Lietuvos apeliacinis teismas,
32 3.
BPK 140 straipsnio 3 dalies 2 punkte numatyta, jog nutarime skirti laikiną sulaikymą turi būti nurodoma nusikalstama veika, dėl kurios asmuo laikinai sulaikomas, šios veikos padarymo vieta, laikas, būdas ir kitos aplinkybės, atsakomybę už tą nusikalstamą veiką numatantis baudžiamasis įstatymas. Siūloma žodžius „baudžiamasis įstatymas“ pakeisti žodžiais „Baudžiamojo kodekso straipsnis“. Tokia formuluotė būtų tikslesnė, kadangi atsakomybę už nusikalstamas veikas numatantis baudžiamasis įstatymas yra būtent Baudžiamasis kodeksas. Atsižvelgti Pirmame variante buvo nurodytas Baudžiamasis kodeksas, tačiau po klausymų pasilikta prie „baudžiamasis įstatymas“, kuris dera su BPK 122 straipsnio formuluotėmis. Teikiama 1 straipsnio 3 dalies 1, 2 punktų redakcija:
„3. Nutarime skirti laikiną sulaikymą turi būti
nurodomi:
1) laikinai sulaikomo asmens vardas, pavardė, gimimo data, gyvenamoji vieta, darbo vieta;
2) nusikalstama veika, dėl kurios asmuo laikinai sulaikomas, šios veikos padarymo vieta, laikas ir kitos aplinkybės, atsakomybę už tą nusikalstamą veiką numatantis Baudžiamojo kodekso straipsnis baudžiamasis įstatymas;“. 9. Lietuvos apeliacinis teismas,
4
4BPK 140 straipsnio 4 dalyje, be kita ko,
įtvirtinta nuostata, jog „Apie kiekvieną ikiteisminio tyrimo pareigūno ar kito asmens sulaikytą asmenį per įmanomai trumpiausią laiką turi būti pranešta ikiteisminiam tyrimui vadovaujančiam prokurorui.....>“. Buvo pareikšta pastaba, kad tais atvejais, kai asmuo laikinai sulaikomas iš karto po nusikalstamos veikos padarymo, jo sulaikymo metu dar nebus paskirtas ikiteisminiam tyrimui vadovaujantis prokuroras, todėl siūloma iš minėto sakinio išbraukti žodžius „ikiteisminiam tyrimui vadovaujančiam“ ir palikti ankstesnę šios nuostatos redakciją nurodant, kad apie kiekvieną ikiteisminio tyrimo pareigūno ar kito asmens sulaikytą asmenį per įmanomai trumpiausią laiką turi būti pranešta prokurorui.
Pritarti Siūlomas 4 dalies patikslinimas: „3.4 Apie kiekvieną ikiteisminio tyrimo pareigūno ar kito asmens sulaikytą asmenį per įmanomai trumpiausią laiką turi būti pranešta prokurorui ir pateikiami dokumentai, pagal kuriuos asmuo buvo sulaikytas, ar išsiunčiant laikino sulaikymo protokolo šių dokumentų nuorašąas. Prokuroras, susipažinęs su asmens laikino sulaikymo dokumentais, privalo nedelsdamas įvertinti laikino sulaikymo teisėtumą ir pagrįstumą. Įvertinęs laikino sulaikymo teisėtumą ir pagrįstumą, prokuroras rezoliucija patvirtina arba šio Kodekso 170 straipsnio 3 dalies pagrindu nutarimu panaikina šio straipsnio 1 ar 2 dalyje paskirtą laikiną sulaikymą.“
10Lietuvos apeliacinis teismas,
5
klaida pateikiant nuorodą į straipsnio 2 dalį – turėtų būti nuoroda į straipsnio 3 dalį. Pritarti Siūlomas 3 dalies patikslinimas:
„5. Šio straipsnio 3 dalyje nurodytas nutarimas ar jo nuorašas skirti
laikiną sulaikymą nedelsiant pasirašytinai įteikiamas sulaikytam asmeniui.“
11Lietuvos apeliacinis teismas,
6
„Šiame straipsnyje nurodytas laikino sulaikymo terminas skaičiuojamas nuo
asmens faktinio sulaikymo nusikalstamos veikos padarymo ar kitoje vietoje“ – siūloma išskirti į atskirą straipsnio dalį, kadangi tai esminė taisyklė, aiškiai apibrėžianti laikino sulaikymo termino skaičiavimo pradžią.
Atsižvelgiant į ganą sudėtingą ir ilgą siūlomą BK 140 straipsnio 6 dalies redakciją, paskutiniame šios dalies sakinyje įtvirtinta esminė nuostata dėl laikino sulaikymo termino skaičiavimo pradžios „pasimeta“ bendrame tekste. Pritarti iš dalies Projekte siūlomas patikslinimas neskiriamas į atskirą dalį, tačiau 1 straipsnio 6 dalies paskutinis sakinys patikslintas:
„Šiame straipsnyje nurodytas laikino sulaikymo
terminas skaičiuojamas nuo asmens faktinio sulaikymo nusikalstamos veikos padarymo ar kitoje vietoje.“. Todėl manytina, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai ar prokuroras niekaip negali šioje normoje nurodyto 48 valandų termino interpretuoti kitaip, nei nurodyta pačioje normoje. 12. Lietuvos apeliacinis teismas,
11
siūloma išbraukti žodžius „Ikiteisminio tyrimo teisėjui“ ir šį sakinį suformuluoti taip: „Skundas paduodamas per ikiteisminio tyrimo pareigūną ar prokurorą, dėl kurio sprendimo skundžiamasi.“. Pritarti Teikiama patobulinta 11 dalies redakcija: „11. Asmens sulaikymas pagal šio straipsnio 1 dalį ar ikiteisminio tyrimo pareigūno ar prokuroro nutarimas dėl laikino sulaikymo paskyrimo pagal šio straipsnio 2 dalį gali būti skundžiamas ikiteisminio tyrimo teisėjui. Skundas paduodamas per ikiteisminio tyrimo pareigūną ar prokurorą, dėl kurio veiksmo ar sprendimo skundžiamasi. Ikiteisminio tyrimo pareigūnas arba prokuroras, susipažinęs su laikinai sulaikyto asmens skundu, nedelsdamas jį pateikia ikiteisminio tyrimo teisėjui.
Ikiteisminio tyrimo teisėjas privalo tokį skundą išnagrinėti rašytinio proceso tvarka per dvidešimt valandų nuo jo gavimo momento ir priimti dėl jo nutartį. Jeigu ikiteisminio tyrimo teisėjas patenkina skundą, sulaikytas asmuo nedelsiant paleidžiamas, išskyrus atvejus, kai jam paskirtas suėmimas. Tais atvejais, kai tuo pačiu metu paduoti asmens skundas dėl laikino sulaikymo ir prokuroro pareiškimas dėl suėmimo skyrimo tam pačiam asmeniui, šiuos klausimus nagrinėja šio Kodekso 123 straipsnyje nustatyta tvarka ir išsprendžia tas pats ikiteisminio tyrimo teisėjas nutartimi dėl suėmimo skyrimo. Ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartis ar jos dalis, kuria išsprendžiamas laikino sulaikymo klausimas, yra galutinė ir neskundžiama.“
13Lietuvos apeliacinis teismas,
11
asmens sulaikymo ar prokuroro nutarimo dėl laikino sulaikymo paskyrimo apskundimo tvarka. Šios straipsnio dalies paskutiniuose 2 sakiniuose numatyta, kad „Tais atvejais, kai tuo pačiu metu paduoti asmens skundas dėl laikino sulaikymo ir prokuroro pareiškimas dėl suėmimo skyrimo tam pačiam asmeniui, šiuos klausimus išsprendžia tas pats ikiteisminio tyrimo teisėjas. Ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartis yra galutinė ir neskundžiama.“. Būtina aiškiai reglamentuoti minėtą BPK 140 straipsnio 11 dalies nuostatą, kadangi pagal šį straipsnį yra neskundžiama tik ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartis dėl asmens laikino sulaikymo. Tuo tarpu ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartis, priimta pagal prokuroro pareiškimą dėl suėmimo skyrimo, yra skundžiama.
Atsižvelgiant į tai, reikėtų patikslinti, ar tais atvejais, kai tuo pačiu metu paduodamas asmens skundas dėl laikino sulaikymo ir prokuroro pareiškimas dėl suėmimo skyrimo tam pačiam asmeniui, ikiteisminio tyrimo teisėjas turi priimti 2 atskirus procesinius sprendimus (nutartis), ar vieną procesinį sprendimą (nutartį). Pastaruoju atveju reikėtų aiškiai numatyti, kad neskundžiama tik ikiteisminio tyrimo teisėjo nutarties dalis dėl asmens laikino sulaikymo). Pritarti Patikslintą 11 dalies redakciją žr. aukščiau lentelės 12 p. 14. Generalinė prokuratūra,
3
Generalinė prokuratūra, susipažinusi su Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 140 straipsnio pakeitimo įstatymo projektu Nr. XIVP-109 (toliau – Projektas), informuoja, kad dėl šio projekto ankstesnių versijų teikė pastabas ir pasiūlymus (kopijos pridedamos) Teisingumo ministerijai, tačiau į daugumą pastabų rengėjai neatsižvelgė. Atkreipiame dėmesį, kad daugumos pastabų aktualumas išlikęs. Papildomai prie jų, teikiame šias pastabas dėl Projekto. 1. Projekte siūloma Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 140 straipsnį papildyti nauja 3 dalimi, kurioje būtų reglamentuotas laikino sulaikymo nutarties turinys. Šis reglamentavimas vertintinas kaip perteklinis, nes tokie reikalavimai nustatyti generalinio prokuroro įsakymu patvirtintoje nutarimo sulaikyti asmenį formoje. Taip pat siūloma BPK 140 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtinti pareigą nurodyti sulaikomo asmens gyvenamąją ir darbo vietas. Pažymėtina, kad kitose BPK normose tokia informacija priskirta kategorijai duomenų, kurie proceso dalyviams neatskleidžiami.
Tiek galiojančio BPK 179 straipsnio (Tyrimo veiksmų eigos ir rezultatų fiksavimas) 2 dalyje, tiek ir 183 straipsnio (Liudytojo paklausa) 3 dalyje nustatyta, kad procesiniuose dokumentuose galima nurodyti proceso dalyvio asmens vardą, pavardę ir gimimo metus, o visi kiti duomenys, įskaitant gyvenamąją ir darbo vietas, privalo būti saugomi atskirai nuo kitos ikiteisminio tyrimo medžiagos, su kuria nei ikiteisminio tyrimo metu, nei ikiteisminio tyrimo pabaigoje proceso dalyviams neleidžiama susipažinti. Siūlomas teisinis reguliavimas sudarytų palankias sąlygas su ikiteisminio tyrimo medžiaga susipažinusiems proceso dalyviams identifikuoti įtariamąjį ir, jei jo procesinė pozicija nepalanki, galbūt net imtis tikslingų, prieš jį nukreiptų veiksmų. BPK 140 straipsnio 3 dalies 2 punkte siūloma numatyti pareigą pateikti detalų nusikalstamos veikos, dėl kurios asmuo sulaikomas, aprašymą. Tai reiškia, kad bus būtina pateikti nusikalstamos veikos padarymo vietą, laiką, būdą ir kitas aplinkybes. Pažymėtina, kad asmuo laikinai sulaikomas gavus tik pirminius duomenis apie galimai padarytas nusikalstamas veikas. Tokie duomenys dažniausiai būna nekonkretūs, jiems detalizuoti būtina atlikti pirminius proceso veiksmus, įskaitant ir laikiną sulaikymą. Dokumentas laikinai sulaikytam asmeniui turi būti įteiktas ne vėliau kaip per 24 valandas nuo faktinio laikino sulaikymo. Akivaizdu, kad reikalavimų, būdingų pranešimui apie įtarimą, įtvirtinimas procesiniame sprendime, kuris privalo būti priimtas dar prieš BPK 187 straipsnyje (Pranešimas apie įtarimą) numatyto procesinio dokumento surašymą, yra ydingas ir neracionalus, juo labiau kad neatitinka sisteminio BPK nuostatų aiškinimo.
Pritarti iš dalies Manytina, kad laikino sulaikymo turinys privalomai turi būti įtvirtintas baudžiamąjį procesą reglamentuojančiame įstatyme, kadangi tai yra viena iš griežčiausių procesinių prievartos priemonių, kuria yra esminiai suvaržoma Konstitucinė asmens teisė į laisvę. Atsižvelgiant į tai, tikslinga yra įtvirtinti aptariamo asmens teisių suvaržymo pagrindžiančio procesinio dokumento turinio reikalavimus, juolab atsižvelgiant į tai, kad siūloma įtvirtinti prielaidas efektyviai jį apskųsti. Tačiau, pritartina dėl laikino sulaikymo nutarimo turinio apimties sumažinimo. Teikiama patikslinta 3 dalies redakcija:
„3. Nutarime skirti laikiną sulaikymą turi
būti nurodomi:
1) laikinai sulaikomo asmens vardas, pavardė, gimimo data, gyvenamoji vieta, darbo vieta;
2) nusikalstama veika, dėl kurios asmuo laikinai sulaikomas, šios veikos padarymo vieta, laikas ir kitos aplinkybės, atsakomybę už tą nusikalstamą veiką numatantis baudžiamasis įstatymas;
3) nustatytas bent vienas šio Kodekso 122 straipsnyje numatytas suėmimo skyrimo pagrindas ir visos suėmimo skyrimo sąlygos bei jų nustatymo momentas, taip pat pagrįsta, kodėl tuoj pat būtina suvaržyti asmeniui laisvę siekiant šio Kodekso 119 straipsnyje numatytų tikslų;
4) priežastys, dėl kurių nebuvo galimybės kreiptis į teismą dėl asmens suėmimo šio Kodekso 123 straipsnio 2 dalyje numatyta tvarka;
5) nutarimo apskundimo tvarka.“
15Generalinė prokuratūra,
4 2.
Nepritariame siūlymui BPK 140 straipsnio 4 dalį papildyti nuostata, kad apie sulaikytą asmenį per įmanomai trumpiausią laiką turi būti pranešta ikiteisminiam tyrimui vadovaujančiam prokurorui, nes apie tai gali būti pranešama ir budinčiam prokurorui, kuris ir kreipsis dėl suėmimo. Taip pat nepritariame siūlymui BPK 140 straipsnio 4 dalį papildyti nuostata, kad prokuroras, susipažinęs su asmens laikino sulaikymo dokumentais, privalo nedelsdamas įvertinti laikino sulaikymo teisėtumą ir pagrįstumą. Manytina, kad reikalavimas prokurorui įvertinti dokumentus dėl sulaikymo pagrįstumo, kai nėra skundo, yra perteklinis ir apsunkinantis procesą, be to, toks reglamentavimas menkintų ikiteisminio tyrimo įstaigos atsakomybę už savo priimtus sprendimus. Pritarti iš dalies Pritarta, kad turi būti informuotas prokuroras (taip pat gali būti ir budintis prokuroras), nebūtinai, kad tai būtų ikiteisminiam tyrimui vadovaujantis prokuroras. Dėl teisėtumo įvertinimo. Tuo atveju, kai ikiteisminio tyrimo pareigūno nutarimu asmeniui yra taikoma procesinė prievartos priemonė – laikinas sulaikymas, prokuroras privalo įvertinti taikomo laikino sulaikymo teisėtumo faktinį bei teisinį pagrindą. Šiame kontekste pažymėtina, kad taikant laikiną sulaikymą yra ženkliai suvaržoma asmens laisvė, kas laikytina vienu iš svarbiausių teisinių gėrių, todėl sustiprinta tokio pobūdžio sprendimų kontrolė, visapusiškai yra suderinama su prokuroro pareiga tinkamai organizuoti vadovauti ikiteisminiam tyrimui, bei ginti asmens, visuomenės ir valstybės teises bei teisėtus interesus, kuri yra įtvirtinta Konstitucijos 118 straipsnyje.
Kartu, pažymėtina ir tai, kad nenumatant prokurorui pareigos įvertinti ikiteisminio tyrimo pareigūno taikomo laikino sulaikymo teisėtumą bei pagrįstumą, keltina pagrįsta abejonė, ar itin griežtos procesinės prievartos taikymas nekontroliuojamu ikiteisminio tyrimo pareigūno sprendimu, yra suderinamas su teisingumo, proporcingumo principų reikalavimais. Taip pat, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pareiga įvertinti taikomo laikino sulaikymo teisėtumą, negali išimtinai priklausyti nuo laikinai sulaikyto asmens teisės apskųsti aptariamą sprendimą įgyvendinimo, todėl atmestina siūloma prielaida, kad laikino sulaikymo teisėtumas galėtų būti tikrinimas tik teikiant skundą dėl šios procesinės prievartos priemonės paskyrimo. Teikiama patobulinta 4 dalies redakcija: „3.4. Apie kiekvieną ikiteisminio tyrimo pareigūno ar kito asmens sulaikytą asmenį per įmanomai trumpiausią laiką turi būti pranešta prokurorui ir pateikiami dokumentai, pagal kuriuos asmuo buvo sulaikytas, ar išsiunčiant laikino sulaikymo protokolo šių dokumentų nuorašąas. Prokuroras, susipažinęs su asmens laikino sulaikymo dokumentais, privalo nedelsdamas įvertinti laikino sulaikymo teisėtumą ir pagrįstumą. Įvertinęs laikino sulaikymo teisėtumą ir pagrįstumą, prokuroras rezoliucija patvirtina arba šio Kodekso 170 straipsnio
laikiną sulaikymą.“
16Generalinė prokuratūra,
6 3.
Nepritariame siūlymui BPK 140 straipsnio 6 dalį papildyti nuostata, kad „šio straipsnio 1 dalyje numatytu atveju laikinas sulaikymas negali trukti ilgiau, negu tai būtina asmens tapatybei nustatyti ir (ar) būtiniems proceso veiksmams atlikti. Šie veiksmai turi būti atlikti per įmanomai trumpiausią terminą“, ir siūlome jos atsisakyti. Manytina, kad asmens tapatybės nustatymas, kaip vienas iš sulaikymo pagrindų, neturėtų būti nustatytas, nes laikino sulaikymo pagrindas turi būti siejamas su nusikalstamos veikos padarymu. Taigi siūloma nuostata suponuoja pareigą paleisti asmenį nustačius jo tapatybę ir atlikus būtinus proceso veiksmus, net ir esant nustatytiems suėmimo pagrindams. Taip pat nepritariame siūlymui BPK 140 straipsnio 6 dalį papildyti nuostata, kad „šio straipsnio 2 dalyje numatytais atvejais sulaikytas asmuo ne vėliau kaip per keturiasdešimt aštuonias valandas turi būti pristatytas teisėjui, kuris šio Kodekso nustatyta tvarka išsprendžia suėmimo skyrimo klausimą, išskyrus išimtinius atvejus, kai per laikiną sulaikymą paaiškėja naujų aplinkybių, paneigiančių šio Kodekso 122 straipsnyje numatytų suėmimo skyrimo pagrindų ir sąlygų, kurios negalėjo būti žinomos priimant nutarimą skirti laikiną sulaikymą, egzistavimą“, ir siūlome jos atsisakyti. Manytina, kad ši nuostata yra perteklinė ir nesukuria pridėtinės vertės, nes BPK 123 straipsnio (Suėmimo skyrimo tvarka) 4 dalyje jau yra numatyta, kad BPK 140 straipsnyje nustatyta tvarka sulaikytą asmenį, kuriam reikia skirti suėmimą, prokuroras ne vėliau kaip per keturiasdešimt aštuonias valandas nuo sulaikymo momento kartu su pareiškimu dėl suėmimo pristato tyrimo atlikimo vietos apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjui.
Atkreiptinas dėmesys, kad pagal galiojančio BPK 140 straipsnio 2 dalį laikinai sulaikyti asmenį galima tik prokuroro ar ikiteisminio tyrimo pareigūno nutarimu, esant sulaikymo pagrindams, todėl Projekte siūlomos išimtinių atvejų ir naujai paaiškėjusių aplinkybių sąvokos yra neaiškios ir sudaro prielaidas jas įvairiai interpretuoti. Pagal Projekte siūlomą formuluotę darytina išvada, kad prokurorui užprogramuojama būtinybė kreiptis į teismą dėl suėmimo taikymo laikinai sulaikytam asmeniui net tais atvejais, kai, galbūt, sulaikius ir apklausus asmenį, būtų galima taikyti ir švelnesnes kardomąsias priemones, vien dėl to, kad laikinas sulaikymas nebūtų pripažįstamas neteisėtu. Manytina, kad galiojantis reglamentavimas yra suformuluotas tinkamai, todėl netikslinga įvesti naujų, kodekse neegzistuojančių formuluočių. Nepritarti Atsižvelgiant į visų subjektų pateiktas pastabas ir klausymų metu išsakytas nuomones, teikiama patobulinta 6 dalies, taip pat 12 dalies 3punkto redakcija: „4. 6. Laikinas sulaikymas negali trukti ilgiau, negu tai būtina asmens tapatybei nustatyti ir būtiniems proceso veiksmams atlikti. Maksimalus laikino sulaikymo terminas yra keturiasdešimt aštuonios valandos. Jei šio straipsnio 2 dalyje numatytais atvejais sulaikomas asmuo anksčiau procese buvo apklaustas kaip įtariamasis, laikinas sulaikymas gali trukti ne ilgiau kaip dvidešimt keturias valandas, prokuroro nutarimu šis terminas gali būti pratęstas iki maksimalaus laikino sulaikymo termino.
Šio straipsnio 1 dalyje numatytu atveju laikinas sulaikymas negali trukti ilgiau, negu tai būtina asmens tapatybei nustatyti ir (ar) būtiniems proceso veiksmams atlikti. Šie veiksmai turi būti atlikti per įmanomai trumpiausią terminą. Jei šio straipsnio 1 dalyje numatytu atveju atlikus proceso veiksmus sulaikytam asmeniui reikia būtina skirti suėmimą, jis ne vėliau kaip per keturiasdešimt aštuonias valandas turi būti pristatytas teisėjui, kuris šio Kodekso nustatyta tvarka išsprendžia suėmimo skyrimo klausimą. Šio straipsnio 2 dalyje numatytais atvejais sulaikytas asmuo ne vėliau kaip per keturiasdešimt aštuonias valandas turi būti pristatytas teisėjui, kuris šio Kodekso nustatyta tvarka išsprendžia suėmimo skyrimo klausimą, išskyrus atvejus, kai per laikiną sulaikymą paaiškėja naujų aplinkybių, kurios nebuvo žinomos priimant nutarimą skirti laikiną sulaikymą, paneigiančių šio Kodekso
egzistavimą. Šiame straipsnyje nurodytas laikino sulaikymo terminas skaičiuojamas nuo asmens faktinio sulaikymo nusikalstamos veikos padarymo ar kitoje vietoje.“
„3) šio straipsnio 6 dalyje nurodytais atvejais paaiškėja naujų aplinkybių, kurios
nebuvo žinomos priimant nutarimą skirti laikiną sulaikymą, paneigiančių šio Kodekso 122 straipsnyje numatytų suėmimo skyrimo pagrindo (pagrindų) ir sąlygų egzistavimą;“. Argumentai į pastabą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pateikta pastaba iš esmės yra klaidinga.
Tuo atveju, kai laikinai sulaikytam asmeniui yra tikslinga skirti suėmimą, vadovaujantis BPK projekto siūloma 6 dalimi „jis ne vėliau kaip per keturiasdešimt aštuonias valandas turi būti pristatytas teisėjui, kuris šio Kodekso nustatyta tvarka išsprendžia suėmimo skyrimo klausimą“. Taigi, tuo atveju, kai dėl laikinai sulaikyto asmens ketinama kreiptis į teismą dėl suėmimo paskyrimo, jis nėra paleidžiamas iš laikino sulaikymo nustačius jo tapatybę ir atlikus atitinkamus procesinius veiksmus. BPK projekto siūloma įtvirtinti BPK 140 straipsnio 6 dalies formuluotė suderinta rengėjų su Generaline prokuratūra. Pateiktoje pastaboje kritikuojama formuluotė buvo pasiūlyta pačių pastabų rengėjų. Šiame kontekste atkreipiamas dėmesys į tai, kad BPK 140 straipsnio 2 dalimi taikomas laikinas sulaikymas yra galimas tik tada, kai egzistuoja visos šios sąlygos: 1) paaiškėja, kad yra šio Kodekso 122 straipsnyje numatyti suėmimo skyrimo pagrindai ir sąlygos; 2) tuoj pat būtina suvaržyti asmeniui laisvę siekiant šio Kodekso 119 straipsnyje numatytų tikslų; 3) nėra galimybės šio Kodekso 123 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka itin skubiai kreiptis į teismą dėl suėmimo skyrimo. Atsižvelgiant į tai, BPK 140 straipsnio 2 dalies pagrindu taikomas laikinas sulaikymas yra skirtas užtikrinti, kad prokuroras galėtų kreiptis į teismą dėl suėmimo skyrimo asmeniui per pakankamą laiką, nerizikuojant, kad tas asmuo pabėgs, pasislėps. Taigi, pateikta Generalinės prokuratūros pastaba tik patvirtina BPK projekto rengėjų konstatuotą piktnaudžiavimą taikant BPK 140 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą laikino sulaikymo pagrindą.
Šiame kontekste pažymėtina, kad tuo atveju, jeigu, vadovaujantis aptariamu pagrindu, sulaikius asmenį paaiškėja, kad suėmimo skyrimas yra netikslingas, tai savaime yra paneigiamos privalomos šio laikino sulaikymo sąlygos, įtvirtintos 1 ir 2 punkte, kadangi prokuroras realiai nebuvo nustatęs BPK
momento neplanavo kreiptis į teismą dėl suėmimo paskyrimo. 17. Generalinė prokuratūra,
8
nedelsiant pristatomas į laikino sulaikymo vietą ar vietą, kurioje atliekamas proceso veiksmas, kuriame laikinai sulaikytas asmuo privalo ar sutinka dalyvauti“. Toks reglamentavimas laikytinas pertekliniu, todėl siūlytina šios nuostatos atsisakyti, nes sulaikytas asmuo ir taip negali būti pristatytas niekur kitur, tik į laikino sulaikymo vietą ar vietą, kurioje atliekamas proceso veiksmas. Be to, ši formuluotė neapima visų galimų atvejų (pvz., medicininės pagalbos suteikimas gydymo įstaigoje, išblaivinimas ir kt.). Taip pat siūlytina BPK 140 straipsnio 8 dalies redakcijos antrajame sakinyje atsisakyti žodžių „kuriame laikinai sulaikytas asmuo privalo ar sutinka dalyvauti“, nes jie laikytini pertekliniais ir apsunkinančiais reglamentavimą. Pritarti iš dalies Atkreiptinas dėmesys į tai, kad atitinkamais atvejais, laikinai sulaikytas asmuo gali atsisakyti dalyvauti atliekamo procesinio veiksmo vietoje, todėl privaloma numatyti saugiklį, kad toks laikinai sulaikyto asmens perkėlimas į kitą vietą, būtų galimas tik esant jo sutikimui, kai jo dalyvavimas nėra privalomas.
Atsižvelgiant į tai, siūlomas įtvirtinti teisinsi reglamentavimas yra logiškas ir pagrįstas, suteikiantis daugiau teisių ikiteisminio tyrimo pareigūnams bei prokurorams, kartu užtikrinantis laikinai sulaikyto asmens teisėtų interesų įgyvendinimą. Tačiau, sutiktina išplėsti vietų, į kurias būtų galima pristatyti laikinai sulaikytą asmenį sąrašą. Teikiamas 8 dalies patikslinimas:
„6. . 8. Laikinai sulaikytas asmuo nedelsiant
pristatomas į ikiteisminio tyrimo įstaigą, ar prokuratūrą, ar laikino sulaikymo vietą, ar vietą, kurioje atliekamas proceso veiksmas, kuriame laikinai sulaikytas asmuo privalo ar sutinka dalyvauti. Šio straipsnio 1 dalyje numatytu pagrindu Llaikinai sulaikytas asmuo po jo pristatymo į ikiteisminio tyrimo įstaigą ar prokuratūrą, ar laikino sulaikymo vietą ne vėliau kaip per dvidešimt keturias valandas, o šio straipsnio 2 dalies atveju – nedelsiant turi būti apklaustas kaip įtariamasis, prieš tai atlikus šio Kodekso 187 straipsnyje numatytus veiksmus.“
18Generalinė prokuratūra,
10
laikinai sulaikyto asmens nurodytam gynėjui“, nes tai reglamentuota galiojančio BPK 50 straipsnyje (Gynėjo kvietimas ir paskyrimas). Nepritarti Reguliavimas nėra perteklinis, kadangi siekiant užtikrinti visapusišką teisę į gynybą, BPK 140 yra įtvirtinama speciali gynėjo dalyvavimo tvarka, kuri sistemiškai suderinta su kitomis gynybai skirtomis nuostatomis bei jas papildo, todėl šių nuostatų pridėtinė vertė yra akivaizdi. Šie pakeitimai užtikrins efektyvesnį gynėjo vaidmenį asmens sulaikymo procese ir sustiprins tokių asmenų teisių apsaugą.
Be to, dauguma pastabų teikėjų, iš jų ir teismai, kaip tik pasiūlė užtikrinti gynėjo dalyvavimą ne tik pagal BPK 50, bet ir 51 str.. 19. Generalinė prokuratūra,
11
reglamentavimui. 7 Pažymėtina, kad toks apskundimas prieštarautų pačiai laikino sulaikymo esmei, nes toks sulaikymas yra itin trumpos trukmės sulaikymas be teismo sankcijos, siekiant atlikti itin skubius pirminius ikiteisminio tyrimo veiksmus. Į pirmąsias 48 valandas po sulaikymo įtraukus ikiteisminio tyrimo teisėją ir jam nustačius pareigą per 20 valandų išnagrinėti skundą, būtų apsunkintos pirmosios dažnai pačios svarbiausios tyrimo valandos. De facto bandoma sukurti situaciją, kai ikiteisminio tyrimo teisėjo intervencija į asmens laisvės suvaržymo procedūrą atsirastų ne po 48 (kaip yra šiuo metu), o maždaug po 24 valandų. Be to, nėra aišku, ar skundai galėtų būti paduoti dėl to, kad laikinai sulaikant asmenį buvo padaryta procedūrinių pažeidimų, bet suėmimo pagrindai egzistavo, ar tai turėtų būti atvejai, kai laikino sulaikymo metu suėmimo pagrindai nebuvo žinomi, bet paaiškėjo vėliau – jau sulaikius asmenį. Akivaizdu, kad siūlomas teisinis reguliavimas yra painus ir nekonkretus. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad teisėjų darbo apmokėjimas padvigubėtų, o tai suponuos būtinybę Projekto įgyvendinimui skirti papildomų lėšų. Be to, siūlomoje BPK 140 straipsnio 11 dalies formuluotėje taip pat siūloma nustatyti, kad kai ikiteisminio tyrimo teisėjas pripažįsta, jog laikinas sulaikymas buvo neteisėtas, asmuo paleidžiamas, išskyrus atvejus, kai jam paskiriamas suėmimas. Nepritarti Atsižvelgiant į visų subjektų pateiktas pastabas, teikiama patobulinta 11 dalies redakcija: „11.
Asmens sulaikymas pagal šio straipsnio 1 dalį ar ikiteisminio tyrimo pareigūno ar prokuroro nutarimas dėl laikino sulaikymo paskyrimo pagal šio straipsnio 2 dalį gali būti skundžiamas ikiteisminio tyrimo teisėjui. Skundas paduodamas per ikiteisminio tyrimo pareigūną ar prokurorą, dėl kurio veiksmo ar sprendimo skundžiamasi. Ikiteisminio tyrimo pareigūnas arba prokuroras, susipažinęs su laikinai sulaikyto asmens skundu, nedelsdamas jį pateikia ikiteisminio tyrimo teisėjui. Ikiteisminio tyrimo teisėjas privalo tokį skundą išnagrinėti rašytinio proceso tvarka per dvidešimt valandų nuo jo gavimo momento ir priimti dėl jo nutartį. Jeigu ikiteisminio tyrimo teisėjas patenkina skundą, sulaikytas asmuo nedelsiant paleidžiamas, išskyrus atvejus, kai jam paskirtas suėmimas. Tais atvejais, kai tuo pačiu metu paduoti asmens skundas dėl laikino sulaikymo ir prokuroro pareiškimas dėl suėmimo skyrimo tam pačiam asmeniui, šiuos klausimus nagrinėja šio Kodekso 123 straipsnyje nustatyta tvarka ir išsprendžia tas pats ikiteisminio tyrimo teisėjas nutartimi dėl suėmimo skyrimo. Ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartis ar jos dalis, kuria išsprendžiamas laikino sulaikymo klausimas, yra galutinė ir neskundžiama.“ Argumentai į pastabą: BPK 44 straipsnio
teisę kreiptis į teismą, skųsdamasis, kad neteisingai sulaikytas ar suimtas. Šiuo metu galiojantis BPK 140 straipsnyje įtvirtintas teisinis reglamentavimas neužtikrina, kad laikinai sulaikytas asmuo galėtų efektyviai apskųsti laikino sulaikymo taikymo teisinį ar faktinį pagrindą, tokiu būdu užkertant kelią laikinai sulaikyto asmens teisei procesinės prievartos priemonės taikymo metu apskųsti jos taikymo neteisėtumą. BPK projektu siūlomas teisinis reglamentavimas užtikrina, kad teisė apskųsti laikiną sulaikymą būtų reali.
Taip pat atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad skundo dėl laikino sulaikymo pateikimas bei nagrinėjimas nestabdo laikino sulaikymo nutarimo galiojimo, todėl jokios neigiamos įtakos atliekamiems ikiteisminio tyrimo veiksmams, skundo pateikimas neturės. Kartu, pažymėtina ir tai, kad BPK projekto 140 straipsnio 12 dalies 7 punkte siūlomas įtvirtinti vienas iš laikino sulaikymo pabaigos pagrindų, kad „šio straipsnio 11 dalyje nurodytu atveju ikiteisminio tyrimo teisėjas priima nutartį dėl laikino sulaikymo panaikinimo ir laikinai sulaikytam asmeniui nėra skirta kardomoji priemonė – suėmimas“, todėl nėra tikslinga pildyti siūlomo BPK 140 straipsnio 11 dalį. 20. Generalinė prokuratūra,
12
pakeitimams. Nepritarimo argumentai tokie patys, kaip ir dėl Projekte siūlomų BPK 140 straipsnio 6 dalies pakeitimų (žr. 3 pastabą). Taip pat nepritariame BPK 140 straipsnio 12 dalies 5 punkte siūlomai nuostatai, kad „šio Kodekso 170 straipsnio 3 dalyje nurodytu pagrindu panaikinamas šio straipsnio 1 ar 2 dalyje priimtas ikiteisminio tyrimo pareigūno sprendimas dėl asmens laikino sulaikymo“. Siūlome šios nuostatos atsisakyti, nes prokuroro procesinis sprendimas paleisti sulaikytą asmenį nesietinas su sulaikymo neteisėtumu. Nepritariame ir BPK 140 straipsnio 12 dalies 7 punkte siūlomai nuostatai, kad „šio straipsnio 11 dalyje nurodytu atveju ikiteisminio tyrimo teisėjas priima nutartį dėl laikino sulaikymo panaikinimo ir laikinai sulaikytam asmeniui nėra skirta kardomoji priemonė – suėmimas“. Vietoj jos siūlome kaip paleidimo pagrindą numatyti: „jei panaikinamas nutarimas laikinai sulaikyti asmenį“, nes gali būti skiriama ir kita kardomoji priemonė. Nepritarti Siūlomo BPK projekto 140 straipsnio 12 dalies 5 punkte yra įtvirtinamas tik vienas iš laikino sulaikymo pabaigos pagrindų.
Teisingumo ministerija neabejoja, kad atitinkamais atvejais prokuroras gali panaikinti ikiteisminio tyrimo pareigūno nutarimą skirti laikiną sulaikymą dėl to, kad jis buvo paskirtas neteisėtai. Šiame kontekste pažymėtina, kad siūlomos įtvirtinti nuostatos, priešingai nei teigiama pateiktoje pastaboje, nereiškia, kad visais atvejais laikinas sulaikymas baigiasi tik prokurorui pripažinus, kad ikiteisminio tyrimo pareigūno sprendimas taikyti laikiną sulaikymą yra neteisėtas, kadangi aptariamame straipsnyje, be kita ko, yra numatoma iš viso 7 laikino sulaikymo pabaigos pagrindai. Kartu, atkreipiame dėmesį į tai, kad nėra tikslinga keisti BPK projekto 140 straipsnio 12 dalies 7 punktą, kadangi šio pagrindo egzistavimui nedaro įtakos kitų kardomųjų priemonių paskyrimas. Aptariamas laikino sulaikymo pabaigos pagrindas tikrina tik 2 sąlygas: 1) sprendimo dėl laikino sulaikymo teisėtumą ir 2) ar yra paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, todėl faktas, kad asmeniui paskirta švelnesnė kardomoji priemonė, įtakos šio pagrindo egzistavimui neturi ir turi būti laikoma, kad laikinas sulaikymas yra panaikintas. 21. Generalinė prokuratūra,
8Taisytina įstatymo įsigaliojimo data. PRIDEDAMA:
1Generalinės prokuratūros 2020 m.
spalio 14 d. rašto Nr. 17.2.-3738 „Dėl teisės aktų projektų Nr. 20-13281 ir Nr. 20-13282“ nuorašas, 5 lapai. 2. Generalinės prokuratūros 2020 m. lapkričio 18 d. rašto Nr. 17.2.-4153 „Dėl teisės akto projekto Nr. 20-13282(2)“ nuorašas, 2 lapai. Pritarti Pritarta 2 straipsnyje nustatomam įsigaliojimo ir įgyvendinimo datos pakeitimui:
1Šis įstatymas, išskyrus šio straipsnio 2 dalį, įsigalioja 2022 m.
spalio 1 d. 2.
įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus.“ Kartu rengėjai atkreipė dėmesį, kad nurodyti Generalinės prokuratūros raštai visapusiškai buvo įvertinti teikiant BPK projektą Lietuvos Respublikos Vyriausybei ir šios pastabos buvo suderintos su Generaline prokuratūra. 22. Lietuvos socialinių mokslų centro Teisės institutas, 2021-12-221
Atsakydami į Lietuvos Respublikos Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto 2021 gruodžio 7 d. raštą Nr. S-2021-5648, teikiame pastabas įstatymo projektui Nr. XIVP-109 (toliau - projektas). Pirma, projektu siekiama įtvirtinti naują praktiką, kuomet ikiteisminio tyrimo pareigūno nutarimas galės būti tiesiogiai skundžiamas ikiteisminio tyrimo teisėjui. Tokiu būdu iškreipiama BPK sistema, nes visais atvejais pagal BPK ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmai ir nutarimai skundžiami prokurorui, ir tik tada prokuroro sprendimas skundžiamas ikiteisminio tyrimo teisėjui. Antra, kritikuotinas projekte numatytas 20 valandų terminas. Tokios trukmės terminų BPK nenumato, taigi tai būtų naujadaras. Siūlytume laikytis nuoseklumo ir sistemiškumo bei vadovautis esama BPK terminų sistema. Manytume, kad būtų reikalingas bent 24 valandų terminas. Trečia, galima pastebėti loginių prieštaravimų projekto nuostatoje dėl asmens skundo dėl laikino sulaikymo ir prokuroro pareiškimo dėl suėmimo skyrimo tam pačiam asmeniui sutapties. Projekte nurodoma, kad šiuos klausimus išsprendžia tas pats ikiteisminio tyrimo teisėjas, o jo nutartis yra galutinė ir neskundžiama. Tačiau pagal BPK 130-131 str. nutartis suimti įtariamąjį gali būti skundžiama apygardos teismui.
Pritarti iš dalies BPK 140 straipsnio 4 dalis numato, kad „Prokuroras, susipažinęs su asmens laikino sulaikymo dokumentais, privalo nedelsdamas įvertinti laikino sulaikymo teisėtumą ir pagrįstumą.“ Atsižvelgiant į tai, kad prokuroras jau atlieka laikino sulaikymo teisėtumo ir pagrįstumo patikrą, nėra tikslo numatyti šios procesinės prievartos priemonės skundimą prokurorui. Kartu, pažymėtina ir tai, kad BPK projektu yra siūloma įtvirtinti realią galimybę apskųsti sprendimą dėl laikino sulaikymo pagrįstumo ir gauti šios priemonės taikymo vertinimą iki tol, kol pasibaigia laikino sulaikymo terminas ir šis klausimas laikinai sulaikytam asmeniui tebėra aktualus. Kaip nurodyta BPK projekto aiškinamajame rašte, šiuo metu BPK nėra įtvirtintas efektyvus laikino sulaikymo paskyrimo apskundimo mechanizmas. Pažymėtina, kad šiuo metu nutarimas skirti laikiną sulaikymą gali būti skundžiamas tik BPK 63 straipsnyje įtvirtinta tvarka, todėl laikinai sulaikytas asmuo neturi galimybės, kad jam taikomo laikino sulaikymo pagrįstumo bei teisėtumo klausimas būtų išspręstas laikino sulaikymo taikymo metu. Atsižvelgiant į tai, kad asmuo, kuriam buvo taikytas laikinas sulaikymas, gali sulaukti tik Ex post facto (lot. po fakto) vertinimo, manytina, kad yra neužtikrinama efektyvi teisė gintis nuo galimai nepagrįsto asmens laisvės suvaržymo. Kartu, atkreiptinas dėmesys į tai, kad BPK projektu siūlomi įtvirtinti terminai buvo suderinti su Teisėjų taryba bei ikiteisminio tyrimo institucijoms, siekiant įtvirtinti tokį terminą, kuris leistų užtikrinti realią apskundimo galimybę bei būtų įgyvendinamas teismų sistemai. Atsižvelgiant į tai, dirbtinai įtvirtinti tik sisteminiu požiūriu pagrįstą terminą, galima sukurti prielaidas siūlomą įtvirtinti apskundimo mechanizmą padaryti neefektyviu. Teikiamas 11 dalies pakeitimas dėl laikino sulaikymo apskundimo: „11.
Asmens sulaikymas pagal šio straipsnio 1 dalį ar ikiteisminio tyrimo pareigūno ar prokuroro nutarimas dėl laikino sulaikymo paskyrimo pagal šio straipsnio 2 dalį gali būti skundžiamas ikiteisminio tyrimo teisėjui. Skundas paduodamas per ikiteisminio tyrimo pareigūną ar prokurorą, dėl kurio veiksmo ar sprendimo skundžiamasi. Ikiteisminio tyrimo pareigūnas arba prokuroras, susipažinęs su laikinai sulaikyto asmens skundu, nedelsdamas jį pateikia ikiteisminio tyrimo teisėjui. Ikiteisminio tyrimo teisėjas privalo tokį skundą išnagrinėti rašytinio proceso tvarka per dvidešimt valandų nuo jo gavimo momento ir priimti dėl jo nutartį. Jeigu ikiteisminio tyrimo teisėjas patenkina skundą, sulaikytas asmuo nedelsiant paleidžiamas, išskyrus atvejus, kai jam paskirtas suėmimas. Tais atvejais, kai tuo pačiu metu paduoti asmens skundas dėl laikino sulaikymo ir prokuroro pareiškimas dėl suėmimo skyrimo tam pačiam asmeniui, šiuos klausimus nagrinėja šio Kodekso 123 straipsnyje nustatyta tvarka ir išsprendžia tas pats ikiteisminio tyrimo teisėjas nutartimi dėl suėmimo skyrimo. Ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartis ar jos dalis, kuria išsprendžiamas laikino sulaikymo klausimas, yra galutinė ir neskundžiama.“
reikalų ministerijos,
3
Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, pagal kompetenciją išnagrinėjęs pateiktą derinti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 140 straipsnio pakeitimo įstatymo projektą Nr. XIVP-109 (toliau – projektas), informuoja, kad iš esmės projektui pritaria, tačiau atkreipia dėmesį į keletą išdėstytų projekto aspektų:
sulaikymą turinys.
Pažymėtina, kad pagal susiklosčiusią praktiką ir patvirtintas procesinių dokumentų blankų formas BPK 140 straipsnio siūlomoje
sulaikyti asmenį ir dabar yra nurodomos, todėl manytina, kad aptariamas pakeitimas nesukuria jokios pridėtinės vertės. Nepritarti Nutarimo turinys, dėl itin griežtos procesinės prievartos skyrimo, privalo būti įtvirtintas įstatyme. Kartu, atkreipiame dėmesį ir į tai, kad tokio nutarimo turinio įtvirtinimas užtikrina, kad nepriklausomai nuo Generalinio prokuroro rekomendacijų (kurios gali būti itin paprastai ir lengvai keičiamos), baudžiamąjį procesą reglamentuojančiame įstatyme būtų aiškiai apibrėžti visi tokio sprendimo turinio reikalavimai, kas neabejotinai prisideda prie teisinio aiškumo, prognozuotinumo principo įgyvendinimo. 24. Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos,
4
2Atkreipiame dėmesį,
kad Integruotoje baudžiamojo proceso informacinėje sistemoje įdiegtas funkcionalumas, leidžiantis automatiniu būdu nedelsiant perduoti sulaikymo faktą patvirtinančius dokumentus tyrimui vadovaujančiam prokurorui, papildomai jį informuojant žinute elektroninio ryšio priemonėmis. Vadovaujantis BPK nuostatomis, prokuroras įgaliotas vadovauti ikiteisminiam tyrimui ir jį kontroliuoti, taip pat atlikti ir ikiteisminio tyrimo pareigūno atliekamų ikiteisminio tyrimo veiksmų kontrolę, todėl vien tik asmens sulaikymo fakto pranešimas prokurorui jau savaime įpareigoja jį įvertinti tokio sprendimo pagrįstumą be atskiros tai numatančios nuostatos. Taigi, manome, kad nėra tikslinga projekte keičiamo BPK 140 straipsnio 3 (projekto 4) dalyje numatyti, kad prokuroras privalo nedelsdamas įvertinti laikino sulaikymo teisėtumą ir pagrįstumą.
Nepritarti Tuo atveju, kai ikiteisminio tyrimo pareigūno nutarimu asmeniui yra taikoma procesinė prievartos priemonė – laikinas sulaikymas, prokuroras privalo įvertinti taikomo laikino sulaikymo teisėtumo faktinį bei teisinį pagrindą. Šiame kontekste pažymėtina, kad taikant laikiną sulaikymą yra ženkliai suvaržoma asmens laisvė, kas laikytina vienu iš svarbiausių teisinių gėrių, todėl sustiprinta tokio pobūdžio sprendimų kontrolė visapusiškai yra suderinama su prokuroro pareiga, kuri yra įtvirtinta Konstitucijos 118 straipsnyje – tinkamai organizuoti ir vadovauti ikiteisminiam tyrimui bei ginti asmens, visuomenės ir valstybės teises bei teisėtus interesus. Kartu, pažymėtina ir tai, kad nenumatant prokurorui pareigos įvertinti ikiteisminio tyrimo pareigūno taikomo laikino sulaikymo teisėtumą bei pagrįstumą, keltina pagrįsta abejonė, ar itin griežtos procesinės prievartos taikymas nekontroliuojamu ikiteisminio tyrimo pareigūno sprendimu yra suderinamas su teisingumo, proporcingumo principų reikalavimais. Taip pat, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pareiga įvertinti taikomo laikino sulaikymo teisėtumą, negali išimtinai priklausyti nuo laikinai sulaikyto asmens teisės apskųsti aptariamą sprendimą įgyvendinimo, todėl atmestina siūloma prielaida, kad laikino sulaikymo teisėtumas galėtų būti tikrinimas tik teikiant skundą dėl šios procesinės prievartos priemonės paskyrimo. 25. Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos,
6
keičiamos BPK 140 straipsnio 4 (projekto 6) dalies nuostatą, atkreiptinas dėmesys, kad bendra ir dabar gana aiški (glausta) nuostata dėl laikino sulaikymo terminų bei suėmimo klausimo išsprendimo siūlomu pakeitimu netikslingai plačiau detalizuojama ir išskaidoma.
Nesutinkame su projekto rengėjų aiškinamajame rašte nurodytu teiginiu, kad „laikinas sulaikymas aptariamu pagrindu (BPK 140 straipsnio 2 dalis) yra galimas tik egzistuojant aptartų sąlygų visumai, kurių turinio visuma atskleidžia tai, kad laikinas sulaikymas aptariamu pagrindu yra būtinas tik todėl, kad būtų užtikrintas neatidėliotinas prokuroro kreipimasis į teismą dėl suėmimo paskyrimo sulaikytam asmeniui ir, laikinai nesulaikius tokio asmens, yra didelė rizika, kad bus esmingai pakenkta baudžiamajam procesui (pavyzdžiui, asmuo pasislėps, sunaikins įrodymus, darys naujus nusikaltimus ir kt.)“. Kardomoji priemonė – suėmimas, kaip ir kitos kardomosios priemonės, gali būti skiriamas tik įtariamajam, t. y. asmeniui, turinčiam įtariamojo statusą. Tuo jis iš esmės skiriasi nuo procesinės prievartos priemonės – laikino sulaikymo, kuris pagal savo prasmę visų pirma (dauguma atvejų ir BPK 140 straipsnio 1 dalies, ir BPK
įtariamojo statuso. Pradinėje tyrimo stadijoje, kol galbūt nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui nėra suteiktas įtariamojo statusas, nėra galimybių skirti kardomųjų priemonių ir tokiu būdu efektyviai užtikrinti BPK 119 straipsnyje numatytų tikslų įgyvendinimo. Pagal BPK 21 straipsnį, įtariamuoju laikomas asmuo, sulaikytas įtariant, kad jis padarė nusikalstamą veiką, arba asmuo, apklausiamas apie veiką, kurios padarymu jis įtariamas, arba į apklausą šaukiamas asmuo, kuriam yra surašytas BPK 187 straipsnyje numatytas pranešimas apie įtarimą.
To paties straipsnio 3 dalyje numatyta galimybė pripažinti asmenį įtariamuoju ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi ar prokuroro ar ikiteisminio tyrimo pareigūno nutarimu, tačiau tokia galimybė numatyta tik atvejams, kai toks asmuo slapstosi ar jo buvimo vieta nežinoma. Pažymėtina, kad praktikoje laikinas sulaikymas pagal BPK 140 straipsnio 2 dalį dažniausiai taikomas būtent asmenims, neturintiems įtariamojo statuso. Paprastai tai tokios situacijos, kai, pradėjus ar atliekant ikiteisminį tyrimą, gaunama duomenų apie galbūt nusikalstamą veiką padariusį asmenį, jo buvimo vietą ir, atsižvelgiant į surinktus duomenis, atsiranda pagrįstas manymas, kad asmuo, sužinojęs, jog dėl jo atliekamas ikiteisminis tyrimas, bėgs (slėpsis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, trukdys procesui (bandys paveikti nukentėjusiuosius, liudytojus, kitus galimus įtariamuosius, bandys sunaikinti, paslėpti ar suklastoti daiktus ir dokumentus, turinčius reikšmės nusikalstamai veika tirti ir nagrinėti), t. y. atsiranda BPK 122 straipsnyje numatyti suėmimo skyrimo pagrindai, leidžiantys taikyti laikiną sulaikymą pagal BPK 140 straipsnio 2 dalį. Kviesti į apklausą ar įteikti pranešimą apie įtarimą tokiam asmeniui, prieš tai jo nesulaikius, nėra galimybės dėl išvardytų grėsmių tyrimo tikslams, o tokio asmens pripažinti įtariamuoju už akių nėra teisinio pagrindo, nes asmuo nesislapsto ir jo buvimo vieta žinoma, taigi ir iš anksto kreiptis į teismą dėl suėmimo skyrimo BPK 123 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka apskritai nėra galimybių.
Jeigu, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, kyla pagrįstas manymas, kad galbūt nusikalstamą veiką padaręs asmuo, kuriam dar nėra suteiktas įtariamojo statusas, bėgs, slėpsis nuo tyrimo, trukdys jam, bene vienintelė galimybė to išvengti yra sulaikyti asmenį BPK 140 straipsnio 2 dalies pagrindu, kol bus atlikti neatidėliotini tyrimo veiksmai – kratos, asmenų, kuriuos galėtų bandyti paveikti sulaikytasis, apklausos ir kt. Labai svarbu ir tai, kad, sulaikytam asmeniui įgijus įtariamojo statusą, atsiranda reali galimybė parinkti ir paskirti vieną ar kelias kardomąsias priemones, kurios užtikrina įtariamojo dalyvavimą procese, netrukdomą tolesnį ikiteisminį tyrimą. Suėmimas yra pati griežčiausia kardomoji priemonė, jis gali būti skiriamas tik tais atvejais, kai švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis negalima pasiekti BPK 119 straipsnyje numatytų tikslų, todėl nepritariame projekto rengėjų siekiui BPK
pagal 140 straipsnio 2 dalį būtų privaloma kreiptis į teismą dėl kardomosios priemonės suėmimo skyrimo, nepaisant to, kad baudžiamojo proceso tikslus po įtariamojo sulaikymo ir neatidėliotinų tyrimo veiksmų atlikimo būtų galima užtikrinti ir švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis. Manome, kad tokia nuostata nesuderinama su suėmimo, kaip griežčiausios ir kraštutinės kardomosios priemonės, samprata, taip pat būtų neproporcinga ir nekorektiška įtariamojo asmens teisių apsaugos kontekste. Įvertinę išvardytus argumentus, siūlome atsisakyti BPK 140 straipsnio 4 (projekto 6) dalies pakeitimų.
Manome, kad šiuo metu galiojančio įstatymo numatytas aptartų klausimų teisinis reglamentavimas yra užtenkamas, glaustas ir aiškus. Papildomai atkreiptinas dėmesys į tai, kad vis aktyviau yra taikomas nuotolinių garso ir vaizdo perdavimo priemonių naudojimas baudžiamajame procese, taip pat ir skiriant kardomąją priemonę – suėmimą. Nors ši baudžiamojo proceso normų taikymo praktika formuojama, vis dar pasitaiko diskusijų dėl reikalavimo fiziškai pristatyti asmenį į teismo posėdžio salę. Siekdami, kad nebūtų skirtingai traktuojami BPK reikalavimai, siūlome pakeisti BPK 140 straipsnio
vietoj žodžių „turi būti pristatytas teisėjui“ įrašyti „turi būti užtikrintas sulaikyto asmens dalyvavimas teisėjui sprendžiant suėmimo skyrimo klausimą“. Nepritarti Atkreipiamas dėmesys į tai, kad pateikta pastaba patvirtina visus BPK projekto aiškinamajame rašte pateiktus argumentus, kurių pagrindu yra siūlomi BPK 140 straipsnio pakeitimai. Pateikti argumentai tik patvirtina Teisingumo ministerijos prielaidą, kad praktinėje veikloje BPK 140 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas laikino sulaikymo pagrindas yra taikomas netinkamai bei neteisėtai. Pažymėtina, kad galiojančio BPK 140 straipsnio 2 dalies nuostatos aiškiai nurodo, kad taikant šį, išimtinį, laikino sulaikymo pagrindą, turi būti visos šios sąlygos: 1) paaiškėja, kad yra šio Kodekso 122 straipsnyje numatyti suėmimo skyrimo pagrindai ir sąlygos; 2) tuoj pat būtina suvaržyti asmeniui laisvę siekiant šio Kodekso 119 straipsnyje numatytų tikslų; 3) nėra galimybės šio Kodekso 123 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka itin skubiai kreiptis į teismą dėl suėmimo skyrimo.
BPK 140 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas laikino sulaikymo pagrindas turi aiškų tikslą – užtikrinti, kad prokuroras turėtų galimybę kreiptis į teismą dėl asmens suėmimo, o ne priemonė palengvinti ikiteisminio tyrimo veiksmų atlikimą. Taigi, pastaboje pateikti argumentai, kuriais nesutinkama su siūlomais BPK projekto pakeitimais, prieštarauja net ir dabar galiojančio BPK 140 straipsnio nuostatoms. Atsižvelgiant į tai, projekto rengėjai mano, kad Policijos departamentas atskleidžia faktą, kad BPK 140 straipsnio 2 dalies pagrindu taikomu sulaikymu yra piktnaudžiaujama, visiškai nekreipiant dėmesio į galiojantį imperatyvų teisinį reglamentavimą, įtvirtintą galiojančio BPK 140 straipsnio 2 dalyje. Todėl, siekiant pašalinti pastaboje aprašytą požiūrį bei netinkamą, neteisėtą laikino sulaikymo taikymą, yra tikslinga atlikti BPK projektu siūlomus pakeitimus. Taip pat, manytina, kad yra tikslinga išlaikyti BPK projektu siūlomų pakeitimų suderinamumą su BPK 123 straipsniu, kuris šiuo metu numato iš esmės analogišką formuluotę dėl asmens pristatymo pas teisėją. 26. Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos,
8
projekte, keičiamoje BPK 140 straipsnio 6 (projekto 8) dalyje, siūloma nustatyti iš esmės skirtingus terminus, per kuriuos būtina atlikti įtariamojo apklausą, kai asmuo sulaikomas BPK 140 straipsnio 1 dalyje ir 140 straipsnio 2 dalyje nustatytais pagrindais.
Praktikoje gali pasitaikyti atvejų, kai vienintelė įmanoma nusikalstamos veikos tyrimo taktika (reikalingi atlikti tyrimo veiksmai), ir sulaikius asmenį pagal minimo straipsnio 1 dalį, ir pagal 2 dalį, iš esmės gali būti identiška, vienintelis skirtumas būtų laiko tarpas, praėjęs po nusikalstamos veikos padarymo, kuris tam tikrais atvejais taip pat gali skirtis labai nedaug. Laikinai sulaikius asmenį, paprastai atliekami neatidėliotini proceso veiksmai, kurių metu gauti duomenys gali būti svarbūs tiksliam nusikalstamos veikos kvalifikavimui ar išsamaus pranešimo apie įtarimą formulavimui atlikti. Akivaizdu, kad, siekiant tinkamai atlikti apklausą, būtinas tam tikras laiko tarpas jai pasiruošti, taip pat turi būti suteikta laiko ir sulaikyto asmens gynybai užtikrinti. Įvertinus šias aplinkybes, akivaizdu, kad reikalavimas nedelsiant apklausti BPK 140 straipsnio 2 dalyje nurodytu pagrindu sulaikytą asmenį sukeltų daug praktinio taikymo problemų, būtų sunkiai įgyvendinamas ir sudarytų prielaidas nekokybiškai šiam procesiniam veiksmui atlikti. Pareigūnai, siekdami įvykdyti tokį reikalavimą, dažnu atveju būtų priversti atlikti apklausą formaliai vien tam, kad nepažeistų projekte norimos įtvirtinti nuostatos ir vėliau turėtų atlikti apklausą pakartotinai, o tai prieštarautų proceso greitumo principui. Nepritarti Pažymėtina, kad BPK projekto 8 straipsnyje nustatyti skirtingi apklausos terminai yra nustatyti pagrįstai, atsižvelgiant į visiškai skirtingą atitinkamu pagrindu taikomo laikino sulaikymo teisinį bei faktinį pagrindą.
Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad BPK 140 straipsnio 2 dalies pagrindu taikomas laikinas sulaikymas yra susijęs su tuo, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai ne tik turi visus duomenis apie nusikalstamą veiką padariusį asmenį, bet yra jau ir nustatę BPK 122 straipsnyje įtvirtintus suėmimo skyrimo pagrindus. Atsižvelgiant į tai, sulaikius asmenį BPK 140 straipsnio 2 dalies pagrindu, nereikia nustatinėti jo asmens tapatybės, aiškinti pirminių detalių apie galimai padarytą nusikalstamą veiką. Kartu, dėl tokio laikinai sulaikyto asmens yra privaloma kreiptis dėl suėmimo, todėl neabejotina, kad procesiniai veiksmai su tokiu asmeniu, įskaitant ir jo apklausą, būtų įvykdyti kuo greičiau. 27. Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos,
straipsnio pakeitimo, papildant jį nauja nuostata „Asmens sulaikymas pagal šio straipsnio 1 dalį ar (ir) ikiteisminio tyrimo pareigūno ar prokuroro nutarimas dėl laikino sulaikymo paskyrimo pagal šio straipsnio 2 dalį gali būti skundžiamas ikiteisminio tyrimo teisėjui. Ikiteisminio tyrimo teisėjui skundas paduodamas per ikiteisminio tyrimo pareigūną ar prokurorą, dėl kurio sprendimo skundžiamasi. Ikiteisminio tyrimo pareigūnas arba prokuroras, gavęs laikinai sulaikyto asmens skundą, nedelsdamas jį pateikia ikiteisminio tyrimo teisėjui. Ikiteisminio tyrimo teisėjas privalo tokį skundą išnagrinėti rašytinio proceso tvarka per dvidešimt valandų nuo jo gavimo momento ir priimti dėl jo nutartį. Jeigu ikiteisminio tyrimo teisėjas patenkina skundą, sulaikytas asmuo nedelsiant paleidžiamas, išskyrus atvejus, kai jam paskirtas suėmimas.
Tais atvejais, kai tuo pačiu metu paduoti asmens skundas dėl laikino sulaikymo ir prokuroro pareiškimas dėl suėmimo skyrimo tam pačiam asmeniui, šiuos klausimus išsprendžia tas pats ikiteisminio tyrimo teisėjas. Ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartis yra galutinė ir neskundžiama“ praktinis įgyvendinimas ir nauda įtariamojo teisėms. Atkreiptinas dėmesys, kad maksimalus laikino sulaikymo terminas yra keturiasdešimt aštuonios valandos. Minėtu pakeitimu siūloma nustatyti galimybę skųsti sulaikymą pagal šio straipsnio 1 dalį ar (ir) ikiteisminio tyrimo pareigūno ar prokuroro nutarimą dėl laikino sulaikymo paskyrimo pagal šio straipsnio 2 dalį. Pažymėtina, kad pagal siūlomą projekte BPK 140 straipsnio
asmenį per įmanomai trumpiausią laiką turi būti pranešta ikiteisminiam tyrimui vadovaujančiam prokurorui ir pateikiami dokumentai, pagal kuriuos asmuo buvo sulaikytas, ar šių dokumentų nuorašas. Prokuroras, susipažinęs su asmens laikino sulaikymo dokumentais, privalo nedelsdamas įvertinti laikino sulaikymo teisėtumą ir pagrįstumą“. Pažymėtina, kad po sprendimo sulaikyti priėmimo sulaikytajam taip pat reikės laiko susipažinti su atitinkamais dokumentais, sprendimui – skųsti jį ar ne – priimti ir pačiam skundui parašyti. Dėl to, tikėtina, kad dažnu atveju skundo nagrinėjimas užtruks ilgiau nei pats sulaikymo terminas. Taip pat nėra aišku, ar įvertintos aplinkybės, ar bus sudarytos galimybės užtikrinti aptariamos nuostatos įgyvendinimą savaitgaliais, ne darbo, švenčių dienomis. Nepritarti Atkreipiamas dėmesys į tai, kad BPK projektu siūlomas įtvirtinti skundo nagrinėjimo terminas buvo suderintas su Teisėjų taryba, kuri užtikrino, kad praktinėje veikloje skundo nagrinėjimo terminas yra įgyvendintinas.
Taip pat trumpas paties instituto – laikino sulaikymo – terminas (48 val.), tai turi būti trumpi ir jo apskundimo, skundų nagrinėjimo terminai. 28. Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos,
12
siūlomų BPK 140 straipsnio 8 (projekto 12) dalies, reglamentuojančios laikinai sulaikytų asmenų paleidimą, pakeitimų būtinumu. Nesuprantamas projekto iniciatorių noras dirbtinai išskaidyti paleidimo iš laikino sulaikymo atvejus, priklausomai nuo to, ar asmuo buvo sulaikytas pagal BPK
vienodos laikino sulaikymo, kaip procesinės prievartos priemonės, prasmės ir šia priemone siekiamo tikslo – užtikrinti greitą ir efektyvų baudžiamąjį procesą. Nepriklausomai nuo to, ar asmuo buvo sulaikytas iš karto po nusikalstamos veikos padarymo, ar vėliau, jeigu, atlikus neatidėliotinus tyrimo veiksmus, paaiškėja, kad nėra BPK 122 straipsnyje numatytų suėmimo skyrimo pagrindų ir sąlygų (pvz., proceso tikslai gali būti pasiekti švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis), asmuo turi būti paleistas, nepriklausomai nuo to, dėl kokių aplinkybių tie suėmimo pagrindai išnyko. Manome, kad dabartinis teisinis reguliavimas yra glaustas ir aiškus, todėl siūlome atsisakyti projekte numatyto BPK 140 straipsnio 8 (projekto 12) dalies 2 punkto pakeitimo ir papildymo nauju 3 punktu. Nepritarti Atkreipiamas dėmesys į tai, kad skirtingi laikino sulaikymo pabaigos pagrindai yra įtvirtinami atsižvelgiant į skirtingus laikino sulaikymo taikymo pagrindus bei jų teisines pasekmes.
Šiame kontekste pažymėtina, kad galiojančio BPK 140 straipsnio 2 dalies pagrindu taikomas laikinas sulaikymas yra suponuotas poreikio kuo greičiau kreiptis į teismą dėl suėmimo paskyrimo laikinai sulaikytam asmeniui. Laikino sulaikymo pabaigos pagrindų netinkamas diferencijavimas sukūrė prielaidas ikiteisminio tyrimo pareigūnams bei prokurorams piktnaudžiauti galiojančiomis baudžiamojo proceso normomis. Būtent, ikiteisminio tyrimo pareigūnai, pagrįsdami BPK 140 straipsnio 2 dalies pagrindu taikomo laikino sulaikymo pabaigos teisėtumą, taikydavo BPK 140 straipsnio 8 straipsnio 2 punkte įtvirtintą pabaigos pagrindą – „2) nustatyta, kad nėra šio Kodekso 122 straipsnyje numatytų suėmimo skyrimo pagrindų ir sąlygų ar suėmimas nėra būtinas;“, kuris iš esmės yra galimas tik taikant laikiną sulaikymą BPK 140 straipsnio 1 dalies pagrindu, kai realiai prieš laikiną sulaikymą dar nėra žinoma, ar bus kreipiamasi į teismą dėl suėmimo paskyrimo. Tokiu būdu, neįtvirtinus laikino sulaikymo pagrindų pabaigos diferencijavimo, sukuriamos prielaidos be jokių teisinių pasekmių paneigti BPK 140 straipsnio 2 dalies taikymo sąlygą, kad yra nustatyti suėmimo skyrimo sąlygos ir pagrindai. Galiojanti laikino sulaikymo praktika, ką patvirtina ir Policijos departamento pateiktos pastabos, akivaizdžiai atskleidžia, kad BPK 140 straipsnio 2 dalies pagrindu taikomas laikinas sulaikymas yra išimtinio pobūdžio ir todėl turi būti aiškiai diferencijuojami tokio laikino sulaikymo pabaigos pagrindai, siekiant užkirsti kelią tolesnei, netinkamai laikino sulaikymo taikymo praktikai. Aiškus teisinis reguliavimas padeda išvengti praktinio taikymo klaidų. 29. Specialiųjų tyrimų tarnyba, 2020-12-301 1, 2
Susipažinę su Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 140 straipsnio pakeitimo įstatymo projektu Nr. XIVP-109, teikiame šiuos pastebėjimus ir siūlymus:
Nuostata „Laikinas sulaikymas neužklupus asmens darant nusikalstamą veiką ar iškart po jos“ dėl korupcinio pobūdžio bylų tyrimo ir duomenų rinkimo ypatumų praktikoje yra sunkiai įgyvendinama, kadangi korupcinio pobūdžio bylos iš esmės yra susietos su kyšio, prekybos poveikiu ir piktnaudžiavimo buvimą grindžiančių duomenų savalaikiu užfiksavimu. Dėl šios priežasties sutiktina su mintimi, jog laikino sulaikymo norma galėtų būti siejama ir su duomenimis, kuriais disponuoja ikiteisminio tyrimo pareigūnai ir (ar) prokurorai, bei atitinkamų nusikalstamą veiką kvalifikuojančių požymių visumos buvimu. Korupcinio pobūdžio nusikalstamų veikų tyrime svarbu yra atlikti tam tikrus specifinius, nuo nusikaltimų sudėties priklausančius veiksmus bei aplinkybių analizę. Pavyzdžiui, duomenis fiksuojantys pareigūnai turi įsitikinti pažado duoti kyšį realumu, skirtingai tam tikru tyrimo momentu gali būti traktuojamas pinigų perdavimas ir priėmimas, dažnai asmuo, priėmęs pinigus, turi išreikšti tolimesnę savo elgesio valią, turi turėti protingą ir realią galimybę pranešti apie įvykusias aplinkybes teisėsaugai. Atitinkamai pareigūnai turi nustatyti tam tikrą požymių visumą, kuri indikuotų galimai padarytos nusikalstamos veikos realumą ir leistų imtis tam tikrų asmens laisvę ribojančių procesinių veiksmų. Atsižvelgdami į aukščiau išdėstytą, siūlome svarstyti kelis galimus modelius:
pobūdžio nusikalstamų veikų atvejų galimybę laikinai sulaikyti asmenį egzistuoja ne tik užklupus jį darantį nusikalstamą veiką ar iškart po jos, bet ir kiek vėlesnėse proceso stadijose;
kriterijus, kurie apibrėžtų sąvoką „iškart po jos“.
Matyti, kad dabartinis įvardijimas yra vertinamojo požymio. Galimai galima konstruoti atitinkamus jo teisiniu paaiškinimus, be kita ko atsižvelgiant ir į korupcinio pobūdžio nusikalstamų veikų ir jų tyrimo specifiką. Nepritarti Manytina, kad galiojanti BPK 140 straipsnio 1 dalies formuluotė yra aiški ir suprantama. Šiame kontekste pažymėtina, kad BPK 140 straipsnio 1 dalis suteikia teisę sulaikyti asmenį ne tik užklupus asmenį darant nusikalstamą veiką, bet ir iškart po jos. Sutiktina, kad nuostata „iškart po jos“ yra vertinamojo pobūdžio, tačiau toks teisinis reglamentavimas sukuria prielaidas, vadovaujantis BPK 140 straipsnio
atitinkamą laikotarpį po nusikalstamos veikos padarymo. Manytina, kad šiuo aspektu nėra tikslinga konkrečiai apibrėžti laikotarpį, kadangi jis priklauso nuo kiekvienos konkrečios nusikalstamos veikos padarymo faktinių aplinkybių, kartu, keltina abejonė, ar apskritai įmanoma tokį konkretų terminą nustatyti. Taip pat, atsižvelgiant į pateiktus argumentus, keltinas klausimas, kodėl yra būtina taikyti asmeniui laikiną sulaikymą jau po to, kai buvo nustatyti nusikalstamos veikos padarymo požymiai. Tuo atveju, jeigu asmuo, kuris priėmė kyšį, nėra tikslinga sulaikyti iškart po nusikalstamos veikos padarymo, manytina, kad tokio tikslingumo nėra ir vėlesniu laikotarpiu. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad tuo atveju, jeigu visgi manoma, kad yra būtina aptariamam asmeniui skirti suėmimą, jis gali būti sulaikomas vadovaujantis BPK 140 straipsnio 2 dalies pagrindu. 30. Specialiųjų tyrimų tarnyba,
4
Nuostata „Prokuroras privalo nedelsdamas įvertinti laikino sulaikymo teisėtumą ir pagrįstumą“ siekiama įvesti naują teisinį reguliavimą, kuris, manytina, iš dalies dubliuojasi su esamu.
Nusistovėjusi praktika ne retai apima prokuroro įtraukimą ruošiantis BPK numatytiems proceso veiksmams, kadangi yra bendrai sprendžiama, kokius asmenis reikės laikinai sulaikinėti. Pavyzdžiui, nutarimas laikinai sulaikyti asmenį yra pasirašomas prieš proceso veiksmą, yra susipažįstama su susijusiais duomenimis ir argumentais, dėl ko prokuroras prieš proceso veiksmų (įtarimo pareiškimą, apklausą, kratas, poėmius ir kitus proceso veiksmus), kurių metu gali paaiškėti, kad asmens suėmimas nėra būtinas, atlikimą žino, jog konkretus asmuo bus laikinai sulaikytas. Siūloma nuostata iš dalies dubliuojami procesai, kadangi nėra aišku, kokį pagrįstumą ir teisėtumą prokuroras turėtų spręsti po laikino sulaikymo, kai apie laikiną sulaikymą žinojo prieš atliekant proceso veiksmus. Dėl šios priežasties nėra aišku kaip praktikoje bus atliekamas sulaikymo teisėtumo įvertinimas, kadangi tai nėra nauja praktika ir kuo ji iš esmės skirsis nuo esamos. Manytina, kad tokiu atveju teisę sulaikyti asmenį BPK 140 straipsnio 2 dalies pagrindu reikėtų perduoti išskirtinai prokurorui. Atitinkamai BPK 63 str. tvarka sulaikymo pagrįstumas bus skundžiamas teismui, nes pagal siūlomą variantą nėra tokio ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų apskundimo tvarkos, kad veiksmai būtų skundžiami teismui, BPK to nereglamentuoja. Kitokie pakeitimai neturėtų reikšmės, o pats institutas nuo to nenukentėtų, nes bet kokiu atveju sulaikymai yra derinami su prokuroru. Pritarti iš dalies Atsižvelgiant į visų subjektų pateiktas pastabas, 4 dalis patikslinta: „3.4.
Apie kiekvieną ikiteisminio tyrimo pareigūno ar kito asmens sulaikytą asmenį per įmanomai trumpiausią laiką turi būti pranešta prokurorui ir pateikiami dokumentai, pagal kuriuos asmuo buvo sulaikytas, ar išsiunčiant laikino sulaikymo protokolo šių dokumentų nuorašąas. Prokuroras, susipažinęs su asmens laikino sulaikymo dokumentais, privalo nedelsdamas įvertinti laikino sulaikymo teisėtumą ir pagrįstumą. Įvertinęs laikino sulaikymo teisėtumą ir pagrįstumą, prokuroras rezoliucija patvirtina arba šio Kodekso 170 straipsnio 3 dalies pagrindu nutarimu panaikina šio straipsnio 1 ar 2 dalyje paskirtą laikiną sulaikymą.“ Argumentai į pastabą. Tuo atveju, kai prokuroras tiesiogiai dalyvauja sprendžiant dėl procesinių prievartos priemonių skyrimo, savo pritarimu jis iš esmės įgyvendina BPK projektu siūlomos įtvirtinti nuostatos reikalavimus. Tačiau, tuo atveju, ypatingai kai laikinas sulaikymas yra taikomas BPK 140 straipsnio 1 dalies pagrindu, apie nusikalstamos veikos padarymą, paskirtas procesines prievartos priemones prokuroras gali sužinoti tik po to, kai ikiteisminio tyrimo pareigūnas jau yra sulaikęs asmenį ir dėl jo priėmęs konkrečius procesinius sprendimus. Atsižvelgiant į tai, tuo atveju, prokuroras privalo įvertinti ikiteisminio tyrimo pareigūno skirtą laikino sulaikymo teisėtumą ir pagrįstumą. BPK projektu siūlomoje įtvirtinti nuostatoje nėra keliami formalūs reikalavimai prokuroro vertinimui, tačiau tikslinga nustatyti, kad prokuroras laikiną sulaikymą, kurį skiria ikiteisminio tyrimo pareigūnas, turėtų patvirtinti rezoliucija, kurios nustatymui įstatyme pritarė klausymų dalyviai.
Atsižvelgiant į BPK 140 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų sąlygų visumą, sutiktina, kad tokio pobūdžio sprendimą galėtų priimti tik prokuroras, kadangi jis privalo įvertinti ne tik suėmimo pagrindų bei sąlygų egzistavimą, bet ir galimybę kreiptis į teismą dėl suėmimo paskyrimo bendra tvarka, tačiau klausymuose apsispręsta, kad 2 dalyje turi likti ir prokuroras, ir ikiteisminio tyrimo pareigūnas. 31. Specialiųjų tyrimų tarnyba,
7
Nuostata „Laikino sulaikymo protokolas nedelsiant turi būti pasirašytinai įteiktas sulaikytam asmeniui“ siekiama įtvirtinti laikino sulaikymo protokolo pasirašytiną įteikimą. Tikslinga nustatyti, kad asmens laikino sulaikymo protokolas gali būti surašytas ir jo nuorašas asmeniui įteikiamas nedelsiant, kai yra galimybė tai padaryti, neapibrėžiant to tik individualiu požymiu
„nedelsiant“. BPK 179 str. numato, kad BPK veiksmai fiksuojami surašant
protokolus, kurie rašomi veiksmo atlikimo metu arba nedelsiant, kai yra galimybė juos surašyti. Atsižvelgdami į tai, siūlome vietoje „nedelsiant“ naudoti patikslintą formuluotę „tuoj po surašymo“. Atsižvelgti Patobulinta 7 dalis: „7. Apie asmens sulaikymą per įmanomai trumpiausią laiką ikiteisminio tyrimo pareigūnas ar prokuroras surašo laikino sulaikymo protokolą. Laikino sulaikymo protokolas ar jo nuorašas nedelsiant turi būti pasirašytinai įteiktas sulaikytam asmeniui ir (ar) jo gynėjui.“ Protokolo nuorašas būtų įteikiamas ir (ar ) sulaikytojo asmens gynėjui. BPK 44 straipsnio 2 dalis aiškiai konstatuoja, kad kiekvienam sulaikytajam ar suimtajam nedelsiant jam suprantama kalba turi būti pranešama, dėl ko jis sulaikomas ar suimamas.
Atsižvelgiant į tai, siekiant užtikrinti, kad laikinai sulaikytas asmuo kuo greičiau žinotų laikino sulaikymo pagrindą, laikino sulaikymo protokolas (ar jo nuorašas) jam ir (ar) jo gynėjui turi būti įteikiamas nedelsiant. Kartu, pažymėtina ir tai, kad nutarimas dėl laikino sulaikymo negali būti įteiktas, jeigu jis yra nesurašytas, todėl siūlomas patikslinimas iš esmės nėra tikslingas ir (ar) reikalingas. 32. Specialiųjų tyrimų tarnyba,
8
apibrėžimas nėra aiškus, kadangi taikant lingvistinį aiškinimo metodą, tai turėtų reikšti geografinę vietą, kurioje asmuo yra sulaikytas, o ne vietą kurioje turi būti laikomas. Atitinkamai siūlome naudoti patikslintą formuluotę „asmuo nedelsiant pristatomas į laikiną sulaikymą vykdančią įstaigą“. 4.2. Nuostata „laikinai sulaikytas asmuo privalo ar sutinka dalyvauti“ kelia abejonių dėl sutikimo dalyvauti elemento, kokia tolesne tvarka proceso veiksmai būtų atliekami asmeniui nesutikus dalyvauti, pavyzdžiui, kratoje. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pasigendama aiškaus pagrindimo, kodėl dingsta prievolė nutarimu sulaikytą asmenį apklausti per 24 valandas ikiteisminio tyrimo įstaigoje ar prokuratūroje. Diskusinis klausimas, ar minėtas pakeitimas neapsunkins pareigūnų darbo įtariamuosius pristatant tik į areštines, kaip tai paveiks atliekamų veiksmų trukmę ir kokybę dėl veiksmų, kurių nebus galimybės atlikti savo kabinete su įtariamuoju. Įsigaliojus tokiai įstatymo nuostatai, klausimas, ar areštinės bus neparuoštos tokiems masiniams veiksmams kabinetų skaičiumi ir, ar tyrėjams neteks laukti eilėse. Pritarti iš dalies BPK projektu siūlomi pakeitimai yra susiję su tuo, kad atitinkamais atvejais laikino sulaikymo vieta gali nesutapti su laikiną sulaikymą vykdančia įstaiga.
Šiame kontekste pažymėtina, kad praktinė laikino sulaikymo normų taikymo analizė atskleidė, kad atitinkamais atvejais laikinai sulaikyti asmenys gali būti kurį laiką laikomi ir kitose vietose (pavyzdžiui, ikiteisminio tyrimo pareigūno kabinete ir kt.), kurios nėra priskirtinos laikiną sulaikymą atliekančioms įstaigoms. Priešingai nei teigiama pateiktoje pastaboje, siūlomais pakeitimais ir yra užtikrinama, kad kiekvienas sulaikytas asmuo nebūtinai privalomai būtų pristatomas į areštinę. Būtent, siūlomas įtvirtinti teisinis reglamentavimas sukuria lankstesnes sąlygas sprendžiant dėl laikino sulaikymo vietos. Kartu, pažymėtina ir tai, kad, vadovaujantis BPK 145 straipsniu, kratoje ne visuomet privalo dalyvauti laikinai sulaikytas asmuo, todėl esant jo nesutikimui, prievarta jo pristatyti į kratos atlikimo vietą negalima. Taip pat, pritariant Generalinė prokuratūros pateiktai pastabai, siūlomas aptariamos BPK projekto 8 dalies patikslinimas: „6. 8. Laikinai sulaikytas asmuo nedelsiant pristatomas į ikiteisminio tyrimo įstaigą, ar prokuratūrą, ar laikino sulaikymo vietą, ar vietą, kurioje atliekamas proceso veiksmas, kuriame laikinai sulaikytas asmuo privalo ar sutinka dalyvauti. Šio straipsnio 1 dalyje numatytu pagrindu Llaikinai sulaikytas asmuo po jo pristatymo į ikiteisminio tyrimo įstaigą ar prokuratūrą, ar laikino sulaikymo vietą ne vėliau kaip per dvidešimt keturias valandas, o šio straipsnio 2 dalies atveju – nedelsiant turi būti apklaustas kaip įtariamasis, prieš tai atlikus šio Kodekso 187 straipsnyje numatytus veiksmus.“
33Specialiųjų tyrimų tarnyba,
9
Pažymėtina, kad praktikoje susidaro situacijų, kai asmens pageidaujamas gynėjas negali atvykti per 24 val. nuo sulaikymo pradžios ir tai turi didelę įtaką bendram asmens sulaikymo terminui.
Siekdami išvengti tokių situacijų bei piktnaudžiavimo teise į gynybą atvejų, kai ypatingai svarbi savalaikė sulaikytojo apklausa, siūlome 9 dalį dėstyti taip:
„9. Jei laikinai sulaikytas asmuo prašo apklausos
metu užtikrinti gynėjo dalyvavimą, apklausa atidedama iki gynėjo atvykimo. Gynėjas kviečiamas, o neatvykus per 24 valandas nuo sulaikymo pradžios ar, paskiriamas šio Kodekso 50 straipsnyje nustatyta tvarka, neatsižvelgiant į sulaikyto asmens nesutikimą, jog jį gintų ne jo pasirinktas gynėjas. Sulaikytam asmeniui užtikrinama galimybė iki apklausos be pašalinių susitikti su gynėju.“ Pritarti iš dalies BPK 50 ir 51 straipsniais nustato specialią gynėjo paskyrimo tvarką tuo atveju, jeigu laikinai sulaikyto asmens gynėjas negali dalyvauti. Šiame kontekste pažymėtina, kad BPK projektas bus papildytas nuoroda ne tik į BPK 50 straipsnį, bet ir BPK 51 straipsnį. Atsižvelgiant į tai, siūlomas 9 dalies patikslinimas:
„9. Jei laikinai sulaikytas asmuo prašo per
apklausą užtikrinti gynėjo dalyvavimą, apklausa atidedama iki gynėjo atvykimo. Gynėjas kviečiamas ar paskiriamas šio Kodekso 50 ar 51 straipsnyje nustatyta tvarka. Sulaikytam asmeniui užtikrinama galimybė iki apklausos nedalyvaujant pašaliniams asmenims susitikti su gynėju..“
34Specialiųjų tyrimų tarnyba,
10
Formuluotė „nurodytam gynėjui“ savaime nėra aiški, kadangi sulaikytasis gali nurodyti bet kokį gynėją ir neaišku, ar tas gynėjas būtų jo oficialus gynėjas. Antra vertus, tokie neatidėliotini pranešimai gynėjams gali akivaizdžiai sutrukdyti proceso sėkmei, nes BPK 128 str. reglamentuoja suėmimą, o šie du reguliavimai savo tikslu skiriasi iš esmės, kaip ir skiriasi griežčiausia kardomoji priemonė nuo procesinės prievartos priemonės.
Šiuo gi atveju bandoma laikiną sulaikymą prilyginti procedūroms, reglamentuojančioms suėmimą, kas teisiškai yra nepagrįsta. Siūlome naudoti patikslintą minėtą formuluotę į „paskirtam gynėjui“. Be kita ko, siūlome formuluotę „nedelsiant“ tikslinti į „apie sulaikymą pranešama nedelsiant, kai yra galimybė tai padaryti“. Nepritarti Laikinai sulaikytam asmeniui nurodant gynėją, jis neprivalo būti su juo iš anksto sudaręs atstovavimo sutarties, todėl jis turi teisę kviesti bet kurį advokatą, kurio paslaugomis jis norėtų pasinaudoti. Kartu, pažymėtina ir tai, kad siekiant visapusiškai užtikrinti laikinai sulaikyto asmens teisę į gynybą, apie jo sulaikymą turi būti pranešama nedelsiant. Priešingu atveju, įtvirtinant ikiteisminio tyrimo pareigūnams bei prokurorui teisę pranešti apie laikinai sulaikytą asmenį jo nurodytam gynėjui, atsižvelgiant į subjektyvų šių ikiteisminio tyrimo subjektų atliekamą vertinimą laiko kontekste, sukurtų prielaidas neužtikrinti laikinai sulaikyto asmens teisės į gynybą. 35. Specialiųjų tyrimų tarnyba,
11
Nėra aišku, kodėl siūlomu nauju reguliavimu negali būti skundžiama ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartis ir kaip tai suderinama su teisingu procesu ir rungimosi principu. Manytina, kad dėl pasirinkto modelio gali būti iškraipoma teisinė sistema, nesuteikiant teisės į apeliaciją. Pavyzdžiui, ikiteisminio tyrimo teisėjui panaikinus ikiteisminio tyrimo institucijos priimtą nutarimą dėl laikino sulaikymo yra panaikinama teisė skųsti, tokiu būdu sukuriant prielaidas korupcijos rizikoms atsirasti. Be kita ko, tokie sprendimai gali būti tiesiogiai žalingi proceso veiksmams, objektyviam ir sėkmingam aplinkybių tyrimui.
Apskritai kyla pagrįstas klausimas, kodėl atitinkamiems ikiteisminio tyrimo pareigūnų ar prokurorų sprendimams negali būti taikoma bendroji BPK 62-65 straipsniuose įtvirtinta apskundimo tvarka. Klausimų taip pat kelia formuluotė „Ikiteisminio tyrimo teisėjas privalo tokį skundą išnagrinėti rašytinio proceso tvarka per dvidešimt valandų nuo jo gavimo momento ir priimti dėl jo nutartį“, kuri praktikoje gali būti sunkiai įgyvendinama dėl teismų darbo organizavimo arba kitų aplinkybių. Pavyzdžiui, sulaikius asmenį ikiteisminio tyrimo teisėjo ne darbo metu, klausimas, ar būtų galimybė fiziškai suspėti perduoti sulaikyto asmens skundą ikiteisminio tyrimo teisėjui ir, kad teismas spėtų skundą išnagrinėti numatytu terminu. Pasigendama tolesnio veiksmų aprašymo, kaip antai, kaip elgtis su laikinai sulaikytu asmeniu, jei per 20 val. nuo skundo teisme gavimo momento ikiteisminio tyrimo teisėjas nespėja išnagrinėti skundo dėl laikino sulaikymo. Siūlomas teisinis reguliavimas gali pakenkti tyrimo sėkmei, kadangi atsižvelgiant į sulaikymą, nebus galima planuoti kitai dienai jokių ikiteisminio tyrimo veiksmų, susijusių su įtariamuoju, ar kitų veiksmų, kurie priklausytų nuo įtariamojo buvimo areštinėje. Taip pat ikiteisminio tyrimo įstaigoje kitą dieną po atliktų procesų veiksmų (pvz., kratos, laikino sulaikymo, kita) privalo būti mažiausiai vienas tyrėjas ir prokuroras darbo vietoje, kad nedelsiant paleidus įtariamąjį, būtų galima paskelbti apie kardomąją, procesinę prievartos priemonę ir atlikti kitus veiksmus. Atsižvelgdami į tai, siūlome papildyti BPK 140 str. projektą nauja 14 dalimi ir ją išdėstyti taip: „14.
Šiame straipsnyje numatyto veiksmo apskundimas nestabdo šio veiksmo ir kitų BPK veiksmų, atliekamu su sulaikytuoju, atlikimo.“ Nepritarti Pažymėtina, kad siekiant užtikrinti efektyvią sulaikytojo asmens teisių apsaugą, numatyti papildomą aukštesniojo teismo instancinę peržiūrą nėra pagrindo. Šiame kontekste pažymėtina, kad aptariamo sprendimo patikra net dvejuose teismų instancijose yra neproporcinga sprendžiamo klausimo sudėtingumui ir nepagrįstai apkrauna apygardų teismus teisėjų kompetenciją neatitinkančių klausimų nagrinėjimu, todėl apygardų teismai negali efektyviai panaudoti turimų žmogiškųjų išteklių sudėtingiausių ir sunkiausių baudžiamųjų bylų nagrinėjimui. Kartu ir aptariamo skundo nagrinėjo terminai turi būti tokie, kad apskundimas būtų realus, tuo tarpu įvedus dar papildomą apskundimo grandį, toks skundas būtų išspręstas jau gerokai po to, kai pasibaigtų laikino sulaikymo terminas. Taip pat atkreipiant dėmesį į tai, kad pirminėje stadijoje prokuroras savarankiškai vertina laikino sulaikymo taikymo pagrįstumą bei teisėtumą, todėl galimybė apskųsti laikino sulaikymo klausimą teismui tik vieną kartą, visapusiškai užtikrina, kad būtų išsamiai išnagrinėta ir prokuroro pozicija dėl laikino sulaikymo taikymo pagrįstumo. Kartu, atkreipiame dėmesį į tai, kad BPK projektu siūlomas įtvirtinti skundo nagrinėjimo terminas buvo suderintas su Teisėjų taryba, kuri užtikrino, kad praktinėje veikloje skundo nagrinėjimo terminas yra įgyvendintinas. Galiausiai, pažymėtina ir tai, kad skundo dėl laikino sulaikymo pateikimas nestabdo paskirtos procesinės priemonės vykdymo, taip pat neužkerta kelio atlikti tuo metu kitus ikiteisminio tyrimo veiksmus. 5. Subjektų, turinčių įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, pasiūlymai: nėra. 6. Seimo paskirtų papildomų komitetų /komisijų pasiūlymai: nėra. 7.
sprendimas ir pasiūlymai: pritarti Komiteto patobulintam įstatymo projektui XIVP-109(2) ir Komiteto išvadoms. 8. Balsavimo rezultatai: už – 9, prieš – 0, susilaikė – 0. 9. Komiteto paskirti pranešėjai: Irena Haase. Agnė Širinskienė. 10. Komiteto narių atskiroji nuomonė: nėra. PRIDEDAMA. Komiteto siūlomas įstatymo projektas, jo lyginamasis variantas. Komiteto pirmininkas Stasys Šedbaras Komiteto biuro patarėja Dalia Latvelienė