IR SAVIVALDYBIŲ TURTO VALDYMO, NAUDOJIMO IR DISPONAVIMO JUO ĮSTATYMO NR. VIII-729 14 PAPILDYMO
straipsnio papildymas
dalimi: „8. Šio straipsnio
įstatymų pavestas funkcijas ir kurių turimo nekilnojamojo turto nepakanka ar jis yra netinkamas vykdomai veiklai; “
14 straipsnį nauja 9 dalimi:
„9. Valstybės ar savivaldybės turto panaudos gavėjas panaudos
sutarties galiojimo laikotarpiu ne vėliau kaip per keturis mėnesius nuo kiekvienų kalendorinių metų pabaigos teikia šio turto valdytojui ataskaitą, kurioje nurodoma kaip yra naudojamas panaudos pagrindais perduotas ilgalaikis materialusis turtas, kokią veiklą vykdo panaudos gavėjas, ar panaudos gavėjas vykdo įsipareigojimus savo lėšomis atlikti nekilnojamojo daikto einamąjį ar statinio kapitalinį remontą arba kito ilgalaikio materialiojo turto remontą, ar vykdomos kitos panaudos sutarties sąlygos. “ Skelbiu šį Lietuvos Respublikos Seimo priimtą įstatymą. RESPUBLIKOS
Teikia Seimo nariai Juozas Bernatonis Kęstutis Daukšys
Projekto
IR SAVIVALDYBIŲ TURTO VALDYMO, NAUDOJIMO IR DISPONAVIMO JUO ĮSTATYMO NR. VIII-729 14 STRAIPSNIO PAKEITIMO IR PAPILDYMO ĮSTATYMo PROJEKTO
1Įstatymo projekto rengimą paskatinusios priežastys, parengto įstatymo projekto tikslai ir uždaviniai
Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo (toliau - Įstatymas) 14 straipsnio 5 dalis numato, kad valstybės ar savivaldybės turto panaudos davėjas privalo nutraukti panaudos sutartį, jeigu panaudos gavėjas nevykdo veiklos, dėl kurios buvo perduotas valstybės ar savivaldybės turtas, arba šį turtą naudoja ne pagal paskirtį. Panaudos davėjas gali nutraukti panaudos sutartį, jeigu panaudos gavėjas nevykdo įsipareigojimų savo lėšomis atlikti nekilnojamojo daikto einamąjį ar statinio kapitalinį remontą arba kito ilgalaikio materialiojo turto remontą. Įstatymas nustato ir maksimalų 10 metų valstybės ar savivaldybės turto panaudos terminą, tačiau šiuo laikotarpiu nenumato efektyvaus panaudos pagrindais perduoto nekilnojamojo turto naudojimo kontrolės mechanizmo. Panaudos sutarties tinkamo vykdymo kontrolė iš esmės yra palikta panaudos davėjo nuožiūrai. Tokia situacija sukuria prielaidas piktnaudžiauti valstybės ar savivaldybių ilgalaikio materialiojo turto panaudos teise ir netinkamai naudoti valstybės ar savivaldybių turtą. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog valstybė yra teisinis valstybės nuosavybės teisės subjektas, o ekonominis valstybinio turto savininkas yra visuomenė, valstybės nuosavybės teisė turi būti įgyvendinama bendram (viešam) interesui. Išskirtinis vaidmuo čia tenka atstovaujamajam valstybės valdžios organui – Seimui, kuris valstybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo tvarką nustato leisdamas įstatymus. Vyriausybės kompetenciją šioje srityje apibrėžia įstatymai (Konstitucinio Teismo 1997 m. birželio 17 d. nutarimas).
Valstybės turtas nėra savitikslis, jis turi duoti naudą visuomenei. Pabrėžtina valstybės nuosavybės socialinė funkcija. Valstybės institucijos, veikdamos visuomenės interesais, turi tarnauti bendram tautos gėriui. <...> Iš Konstitucijos preambulėje įtvirtinto atviros, darnios ir teisingos pilietinės visuomenės siekio, iš konstitucinio principo, kad nuosavybė įpareigoja, iš Konstitucijos 23 straipsnio 2 dalies, pagal kurią nuosavybės teises saugo įstatymas, iš Konstitucijos 128 straipsnio 2 dalies nuostatos, kad valstybinio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo tvarką nustato įstatymas, kitų Konstitucijos nuostatų išplaukia reikalavimas tausoti valstybės turtą, jo nešvaistyti. Jis turi būti tvarkomas racionaliai. Pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi pareigą įstatymais nustatyti tokį valstybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo teisinį reguliavimą, kad šis turtas būtų naudojamas visuomenės poreikiams, tarnautų viešajam interesui, tautos gerovei. Nustatydamas tokį teisinį reguliavimą įstatymų leidėjas turi vadovautis Konstitucija ir nepažeisti nei valstybės, kaip nuosavybės teisės subjekto, nei kitų asmenų konstitucinių teisių (Konstitucinio Teismo 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarimas). Atkreiptinas dėmesys ir į Konstitucinio Teismo 1996 m. sausio 24 d. nutarime padarytą išvadą, kad svarbus yra ir Konstitucijos 46 straipsnio trečiosios dalies reikalavimas valstybei reguliuoti ūkinę veiklą taip, „kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei“. Valstybinis turtas turi būti tvarkomas taip, kad neprieštarautų šiam konstituciniam reikalavimui.
Taigi įstatymo leidėjas, įgyvendindamas Konstitucijos reikalavimus, turi užtikrinti efektyvią valstybės ir savivaldybių turto naudojimo viešam interesui kontrolę, tačiau teisinis reglamentavimas šioje srityje yra labai abstraktus ir sudaro prielaidas naudoti panaudos pagrindais perduotą ilgalaikį materialųjį valstybės ir savivaldybių turtą netinkamai. Šiuo metu galiojantis teisinis reglamentavimas taip pat numato, kad valstybės ir savivaldybių turtas labdaros ir paramos fondams, asociacijoms, profesinių sąjungų susivienijimams ir jį sudarančioms profesinėms sąjungoms ar politinėms partijoms suteikiamas panaudai, jei šios neturi nuosavybės teise priklausančio ar panaudos pagrindais perduoto laikinai neatlygintinai valdyti ir naudotis valstybės ar savivaldybės nekilnojamojo turto savivaldybėje, kurioje prašoma panaudos pagrindais suteikti nekilnojamąjį turtą. Šiame įstatyminiame draudime nedetalizuojama, kokio nekilnojamojo turto nuosavybės ar panaudos teisė eliminuoja galimybę suteikti labdaros ir paramos fondams, asociacijoms, profesinių sąjungų susivienijimams ir jį sudarančioms profesinėms sąjungoms ar politinėms partijoms valstybės ar savivaldybių turtą laikinai neatlygintinai naudotis. Tokiu būdu net faktas, kad išvardinti subjektai turi nekilnojamąjį turtą, kuris yra netinkamas ar nepakankamas jų veiklai vykdyti (pvz., žemės sklypas, garažas, gyvenamosios paskirties patalpos ar pan.), atima iš jų galimybę pretenduoti į valstybės ar savivaldybių turto panaudos teisę. Lemiamas veiksnys, sudarantis pagrindą perduoti valstybės ar savivaldybių turtą laikinai neatlygintinai naudotis yra atitinkamo subjekto veiklos tikslas, naudingas visuomenei.
Manytina, kad būtent į panaudos teisę pretenduojančio subjekto veiklos pobūdis ir jo turimo nekilnojamojo turto paskirtis ar kitos nekilnojamojo turto savybės, o ne vien disponavimo bet kokiu nekilnojamuoju turtu faktas turėtų būti kriterijumi, leidžiančiu perduoti prašančiajam subjektui valstybės ar savivaldybių turtą panaudai. Taip pat pažymėtina, kad kai kuriems viešiesiems juridiniams asmenims Lietuvos Respublikos įstatymų yra pavestos atlikti valstybinės funkcijos. Jų vykdoma veikla ir atliekamos funkcijos imperatyviai reglamentuoti specialiuose įstatymuose (pvz., asociacija Lietuvos advokatūra, Lietuvos antstolių rūmai, Notarų rūmai ir pan.). Manytina, kad minėtiems juridiniams asmenims, kurie yra įsteigiami įgyvendinant įstatymo imperatyvą, ir atlieka valstybines funkcijas, neturėtų būti taikomi Įstatymo 14 straipsnio 3 dalies vertinimo kriterijai. Valstybė, imperatyviai pavesdama konkretiems viešiesiems juridiniams asmenims atlikti valstybines funkcijas, privalo užtikrinti tinkamas jų įgyvendinimo sąlygas, kad jos netaptų deklaratyvios. Šiuo metu galiojantis reglamentavimas neproporcingai suvaržo subjektų, kuriems įstatymai deleguoja viešųjų funkcijų vykdymą ir subjektų, vykdančių visuomenei naudingą veiklą, teisę pretenduoti į valstybės ar savivaldybių turto panaudos teisę.
Šio projekto tikslai:
proporcingumo principą sprendžiant klausimą dėl valstybės ar savivaldybių turto suteikimo laikinai neatlygintinai naudotis subjektams, kuriems įstatymai deleguoja viešųjų funkcijų vykdymą ir subjektams, vykdantiems visuomenei naudingą veiklą;
tinkamas sąlygas sklandžiam ir efektyviam viešųjų funkcijų, pavestų vykdyti viešiesiems juridiniams asmenims, įgyvendinimui. 2. Įstatymo projekto iniciatoriai (institucija, asmenys ar piliečių įgalioti atstovai) ir rengėjai
nariai Juozas Bernatonis ir Kęstutis Daukšys
Kaip minėta Įstatymo
davėjas privalo nutraukti panaudos sutartį, jeigu panaudos gavėjas nevykdo veiklos, dėl kurios buvo perduotas valstybės ar savivaldybės turtas, arba šį turtą naudoja ne pagal paskirtį. Panaudos davėjas gali nutraukti panaudos sutartį, jeigu panaudos gavėjas nevykdo įsipareigojimų savo lėšomis atlikti nekilnojamojo daikto einamąjį ar statinio kapitalinį remontą arba kito ilgalaikio materialiojo turto remontą. Įstatymas nustato ir maksimalų 10 metų valstybės ar savivaldybės turto panaudos terminą, tačiau šiuo laikotarpiu nenumato efektyvaus panaudos pagrindais perduoto nekilnojamojo turto naudojimo kontrolės mechanizmo.
Šiuo metu galiojantis teisinis reglamentavimas taip pat numato, kad valstybės ir savivaldybių turtas labdaros ir paramos fondams, asociacijoms, profesinių sąjungų susivienijimams ir jį sudarančioms profesinėms sąjungoms ar politinėms partijoms suteikiamas panaudai, jei šios neturi nuosavybės teise priklausančio ar panaudos pagrindais perduoto laikinai neatlygintinai valdyti ir naudotis valstybės ar savivaldybės nekilnojamojo turto savivaldybėje, kurioje prašoma panaudos pagrindais suteikti nekilnojamąjį turtą. Įstatymas numato neproporcingai plačią subjektų, pretenduojančių į valstybės ar savivaldybių nekilnojamojo turto panaudą, turimo nekilnojamojo turto sąvoką, apimančią visų rūšių nekilnojamąjį turtą, net ir tą, kuris negali būti subjektų naudojamas visuomenei naudingai veiklai ar viešosioms funkcijoms atlikti. Tokiu būdu juridiniai asmenys, turintys nuosavybės teise nekilnojamąjį turtą, kuris nėra tinkamas jų funkcijoms vykdyti (pvz. žemės sklypas, garažas ar pan.), negali pretenduoti į nekilnojamojo turto, skirto visuomenei naudingai veiklai vykdyti, panaudą. Toks reglamentavimas taip pat ydingai apima ir viešuosius juridinius asmenis, kuriems įstatymai imperatyviai paveda vykdyti viešąsias funkcijas ir kurie yra steigiami ne savanoriškumo principu, o vykdant Lietuvos Respublikos įstatymus. Vadovaujantis šiuo metu galiojančiu reglamentavimu net juridiniai asmenys, vykdantys viešąsias funkcijas ir turintys nuosavybės teise nekilnojamąjį turtą visiškai netinkamą šių funkcijų įgyvendinimui, pvz. garažą arba žemės sklypą, negali pretenduoti į valstybės ar savivaldybių nekilnojamojo turto, būtino viešosioms funkcijoms vykdyti, panaudą. 4.
reguliavimo nuostatos ir kokių teigiamų rezultatų laukiama Įstatymo projektu siūloma nustatyti pareigą valstybės ar savivaldybių ilgalaikio materialiojo turto panaudos gavėjams panaudos sutarties galiojimo laikotarpiu ne vėliau kaip per keturis mėnesius nuo kiekvienų kalendorinių metų pabaigos teikti šio turto valdytojui turto naudojimo ataskaitą. Ataskaitoje būtų nurodoma kaip yra naudojamas panaudos pagrindais perduotas ilgalaikis materialusis turtas, kokią veiklą vykdo panaudos gavėjas, ar panaudos gavėjas vykdo įsipareigojimus savo lėšomis atlikti nekilnojamojo daikto einamąjį ar statinio kapitalinį remontą arba kito ilgalaikio materialiojo turto remontą, ar vykdomos kitos panaudos sutarties sąlygos. Siūlomas teisinis reglamentavimas užtikrintų nuolatinę valstybės ar savivaldybių ilgalaikio materialiojo turto naudojimo kontrolę ir ženkliai sumažintų piktnaudžiavimo ir netinkamo tokio turto naudojimo tikimybę. Įstatymo projektu taip pat siūloma nustatyti, kad valstybės ir savivaldybių turtas labdaros ir paramos fondams, asociacijoms, profesinių sąjungų susivienijimams ir jį sudarančioms profesinėms sąjungoms ar politinėms partijoms būtų suteikiamas panaudai, jei šios neturi nuosavybės teise priklausančio ar panaudos pagrindais perduoto laikinai neatlygintinai valdyti ir naudotis valstybės ar savivaldybės nekilnojamojo turto savivaldybėje, kurioje prašoma panaudos pagrindais suteikti nekilnojamąjį turtą arba turimo nekilnojamojo turto nepakanka ar jis yra netinkamas vykdomai veiklai. Tokiu būdu, sprendžiant, ar konkrečiam subjektui turėtų būti suteiktas panaudai valstybės ar savivaldybių turtas, būtų visapusiškai atsižvelgiama į konkretaus juridinio asmens padėtį, sąlygas ir galimybes vykdyti visuomenei naudingą veiklą, o ne vien formaliai vertinamas bet kokio nekilnojamojo turto valdymo nuosavybės ar panaudos pagrindais faktas.
Iš vertinimo proceso eliminavus nekilnojamąjį turtą, kuris negali būti panaudojamas subjekto veiklai vykdyti, būtų proporcingomis priemonėmis pasiektas Įstatymo tikslas remti juridinius asmenis, vykdančius visuomenei naudingą veiklą ir iš tikrųjų neturinčių tam reikalingo nekilnojamojo turto. Nustačius išimtį dėl Įstatymo 14 straipsnio 3 dalies taikymo juridiniams asmenims, kuriems įsakmiai pavedama vykdyti viešąsias funkcijas ir kurie yra steigiami ne savanoriškumo pagrindu, o vykdant įstatyminį imperatyvą, būtų sudarytos sąlygos tinkamam ir sklandžiam valstybės pareigų vykdymui. Pažymėtina, kad kai kuriems viešiesiems juridiniams asmenims Lietuvos valstybė yra pavedusi vykdyti viešąsias funkcijas, susijusias su prigimtinių žmogaus teisių, įtvirtintų Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje, užtikrinimu (pvz. teisė į gynybą, kurios tinkamą įgyvendinimą įstatymo pagrindu užtikrina Lietuvos advokatūra). Konstitucinis Teismas, pasisakydamas dėl valstybės pareigos užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių gynimą, yra nurodęs, jog Konstitucijoje valstybė įpareigojama gerbti žmogaus teises ir laisves, teisinėmis, materialinėmis, organizacinėmis priemonėmis užtikrinti jų gynimą nuo neteisėto kėsinimosi ir ribojimo (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d. nutarimas). Siūlomas pakeitimas sudarytų prielaidas tinkamai įgyvendinti juridinių asmenų, vykdančių viešąsias funkcijas, aprūpinimą tam skirtomis materialinėmis ir organizacinėmis priemonėmis ir tokiu būdu įgyvendinti Konstitucijoje įtvirtintą teisinės valstybės principą. 5.
priimto įstatymo pasekmės ir kokių priemonių reikėtų imtis, kad tokių pasekmių būtų išvengta Neigiamų Įstatymo projekto pasekmių nenumatoma. 6. Kokią įtaką priimtas įstatymas turės kriminogeninei situacijai, korupcijai Priimtas Įstatymo projektas neturės įtakos kriminogeninei situacijai ir korupcijai. 7. Kaip įstatymo įgyvendinimas atsilieps verslo sąlygoms ir jo plėtrai Įstatymas neturės įtakos verslo sąlygoms ir jo plėtrai. 8. Įstatymo inkorporavimas į teisinę sistemą, kokius teisės aktus būtina priimti, kokius galiojančius teisės aktus reikia pakeisti ar pripažinti netekusiais galios Priėmus teikiamą Įstatymo projektą, keisti ar panaikinti galiojančių teisės aktų nereikės. 9. Ar įstatymo projektas parengtas laikantis Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos, Teisėkūros pagrindų įstatymų reikalavimų, o įstatymo projekto sąvokos ir jas įvardijantys terminai įvertinti Terminų banko įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka Įstatymų projektai parengti laikantis Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos, Teisėkūros pagrindų įstatymų reikalavimų. Įstatymo projekte nėra apibrėžiamos naujos sąvokos ir, atitinkamai, jas vardijantys terminai. 10. Ar įstatymo projektas atitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas ir Europos Sąjungos dokumentus Įstatymo projektas neprieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijai ir Europos Sąjungos teisei. 11. Jeigu įstatymui įgyvendinti reikia įgyvendinamųjų teisės aktų, – kas ir kada juos turėtų priimti Įstatymui įgyvendinti nereikės įgyvendinamųjų teisės aktų. 12.
valstybės, savivaldybių biudžetų ir kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų prireiks įstatymui įgyvendinti, ar bus galima sutaupyti (pateikiami prognozuojami rodikliai einamaisiais ir artimiausiais 3 biudžetiniais metais) Įstatymui įgyvendinti valstybės, savivaldybių biudžetų ir kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų nereikės. 13. Įstatymo projekto rengimo metu gauti specialistų vertinimai ir išvados Rengiant Įstatymo projektą specialistų vertinimų ir išvadų negauta. 14. Įstatymo projekto reikšminiai žodžiai Reikšminiai žodžiai, kurių reikia šiam Įstatymo projektui įtraukti į kompiuterinę paieškos sistemą, yra „valstybės ar savivaldybių turto panauda“, „valstybės ar savivaldybių nekilnojamasis turtas“, „viešosios funkcijos“. 15. Kiti, iniciatorių nuomone, reikalingi pagrindimai ir paaiškinimai Nėra.
Teikia Seimo nariai Juozas Bernatonis Kęstutis Daukšys
Blankas
Biudžetinė įstaiga, Vilniaus g. 23-7A, LT-01402 Vilnius, tel. 8 706 63 687, faks. 8 706 63 679, el. p. [email protected]. Duomenys kaupiami ir saugomi Juridinių asmenų registre, kodas 188600362 2016-10- Nr. Į 2016-09-23 Nr. S-2016-6205 Lietuvos Respublikos Seimui dėl LIETUVOS RESPUBLIKOs valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo nr. VIII-729 14 straipsnio pakeitimo ir papildymo ĮSTATYMo projekto nr. xiip-4731 atitikties europos sąjungos teisei Išnagrinėję Lietuvos Respublikos Seimo pateiktą derinti Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo Nr. VIII-729 14 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymo projektą Nr. XIIP-4731 pažymime, kad pastabų ar pasiūlymų dėl šio projekto atitikties Europos Sąjungos teisei neturime. Generalinis direktorius Deividas Kriaučiūnas Vaida Čepaitė, tel. 8 706 63 688, el. p. [email protected]
2016-09-23 Nr. XIIP-4731 Vilnius Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas:
1Projekto 1 straipsnio 1 dalimi siūloma nustatyti, jog „<...> juridiniams asmenims, kurie vykdo Lietuvos
Respublikos įstatymų pavestas funkcijas ir kurių turimo nekilnojamojo turto nepakanka ar jis yra netinkamas vykdomai veiklai“, netaikoma įstatymo 14 straipsnio 3 dalis, kurioje nustatoma, jog valstybės ir savivaldybių turtas gali būti perduodamas panaudos pagrindais laikinai neatlygintinai valdyti ir naudotis, jeigu subjektai: neturi nuosavybės teise priklausančio ar panaudos pagrindais perduoto laikinai neatlygintinai valdyti ir naudotis valstybės ar savivaldybės nekilnojamojo turto savivaldybėje, kurioje prašoma panaudos pagrindais suteikti nekilnojamąjį turtą; pagrindžia, kad panaudos pagrindais prašomas suteikti turtas reikalingas jo vykdomai veiklai, dėl kurios turtas galėtų būti perduotas, ir jo naudojimo paskirtis atitinka subjekto veiklos sritis ir tikslus, nustatytus jo steigimo dokumentuose; pagrindžia, kad jo veiklos rezultatai užtikrina naudą visuomenei ar jos daliai. Pasiūlymo turinys diskutuotinas. Pirma, projekto aiškinamajame rašte deklaruojama, jog atsižvelgiant į tai, kad „<...> kai kuriems viešiesiems juridiniams asmenims Lietuvos Respublikos įstatymų yra pavestos atlikti valstybinės funkcijos. Jų vykdoma veikla ir atliekamos funkcijos imperatyviai reglamentuoti specialiuose įstatymuose (pvz., asociacija Lietuvos advokatūra, Lietuvos antstolių rūmai, Notarų rūmai ir pan.)“, todėl siekiama, kad šiems asmenims nebūtų taikomi minėti apribojimai. Šiame kontekste keltina keletas klausimų.
Pastebėtina, jog projekto aiškinamajame rašte kalbama apie viešuosius juridinius asmenis, kuriems Lietuvos Respublikos įstatymų yra pavestos atlikti valstybinės funkcijos, tačiau projekte siūloma nuostata neatitinka deklaruojamo tikslo ir būtų taikoma bet kuriems juridiniams asmenims, kurie turi bet kokio pobūdžio įstatymo pavestų funkcijų. Be to, pažymėtina, jog sąvoka,
„įstatymo pavestos funkcijos“ gali būti suprantama labai plačiai, todėl
manytina, kad priėmus įstatymo projektą į valstybės ir savivaldybių turto panaudą galėtų pretenduoti pernelyg didelis skaičius juridinių asmenų, o šis turtas galimai būtų suteikiamas panaudai nesilaikant įstatyme įtvirtintų Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojamo ir disponuojamo juo principų. Antra, subjektai, kuriems neatlygintinai gali būti perduotas valstybės ir savivaldybių turtas, yra nurodyti keičiamo įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje. Tuo atveju, jeigu projektu turimas tikslas praplėsti tokių subjektų ratą, visų pirma, turėtų būti atitinkamai papildomos keičiamo įstatymo 14 straipsnio 1 dalies nuostatos. Trečia, atkreiptinas dėmesys, jog atsižvelgiant į tai, kad įstatymo projektu siekiama nustatyti plačios apimties išimtį iš galiojančios turto suteikimo panaudai tvarkos, manytina, jog teikiamas reguliavimas turėtų būti pagrįstas objektyviais poreikiais ir statistika, kai tam tikri juridiniai asmenys, vykdantys valstybines funkcijas, dėl įstatyme nustatytų apribojimų negali vykdyti savo funkcijų be valstybinio ar savivaldybių turto panaudos. Pažymėtina, jog su projektu jokios analizės nepateikta, todėl nėra galimybių deramai įvertinti teikiamo reguliavimo atitikimą proporcingumo principui.
Tačiau pastebėtina, jog įstatymo projekto aiškinamajame rašte pateikti juridinių asmenų pavyzdžiai: asociacija Lietuvos advokatūra, Lietuvos antstolių rūmai, Notarų rūmai yra advokatų, notarų, antstolių savivaldą įgyvendinančios institucijos, kurių veikla yra stabiliai finansuojama iš narių įmokų, ir kurie nepatiria jokių sunkumų vykdydami įstatymų pavestas funkcijas ir be valstybinio ar savivaldybių turto panaudos galimybės. Taigi svarstytina, ar pagrįstai siūloma tokius juridinius asmenis prilyginti, pavyzdžiui, labdaros ir paramos organizacijoms, kurios neturi nekilnojamojo turto, ir kurios, tuo atveju, jei turto negautų panaudos pagrindais, turėtų jį nuomotis rinkos sąlygomis, ir dalį lėšų, kuri galėtų būti skirta paramai, išnaudotų nuomos mokesčio mokėjimui. Ketvirta, pažymėtina, jog, kaip nurodoma įstatymo projekto aiškinamajam rašte, projektu siekiama panaikinti įstatyminį draudimą pretenduoti į valstybės ar savivaldybių turto panaudą, juridiniams asmenims, kurie turi nekilnojamojo turto, pavyzdžiui, „žemės sklypas, garažas, gyvenamosios paskirties patalpos ar pan.“, kuris negali būti naudojamas šių juridinių asmenų veiklai. Šiame kontekste pastebėtina, jog tuo atveju, jei įstatymo projektu būtų siekiama reguliuoti viešųjų juridinių asmenų, kurie vykdo valstybines funkcijas galimybes pretenduoti į valstybės ar savivaldybių turto panaudą, keltinas teikiamo reguliavimo ir siekiamo tikslo proporcingumo klausimas, nes kiltų pagrįstas klausimas, ar juridiniam asmeniui, kuris turi tik, pavyzdžiui, butą, garažą ir žemės sklypą, pagrįstai yra pavestos vykdyti valstybinės funkcijos, ar asmuo tinkamai naudoja turimas lėšas ir galimai skiriamą valstybės finansavimą, jei įsigyja su jo veikla ir su valstybinių funkcijų vykdymu nesusijusį turtą.
Penkta, pastebėtina, jog teikiamoje nuostatoje naudojama nekilnojamąjį turtą ir jo kiekį apibūdinanti formuluotė „kurių turimo nekilnojamojo turto nepakanka ar jis yra netinkamas vykdomai veiklai“, keltų klausimų dėl normos taikymo galimybių ir ribų. Pažymėtina, jog nuostatoje nenustatoma, kokiais kriterijais derėtų vadovautis nustatant, ar turimo nekilnojamojo turto pakanka veiklai vykdyti, ar jis yra tinkamas veiklai vykdyti ir kokia institucija galėtų priimti sprendimą dėl šių klausimų. Kartu atkreiptinas dėmesys, jog netaikant įstatymo 14 straipsnio 3 dalies, minėtiems subjektams neliktų ir pareigos pagrįsti savo prašymo suteikti turtą panaudai, prašymo. Taigi, manytina, jog tokie prašymai galėtų būti teikiami piktnaudžiaujant padėtimi ir bandant įrodinėti, jog dėl vienokių ar kitokių priežasčių turimas turtas ura nepakankamas ir netinkamas. Taip pat atkreiptinas dėmesys, jog minėtas reguliavimas yra tiesiogiai susijęs su asmenų teisėmis, todėl jis gali būti įtvirtintas tik įstatyme, aiškiai nustatant panaudos teikimo kriterijus ir siekiant išvengti korupcijos bei piktnaudžiavimo teisėmis atvejų. 2. Projekto 1 straipsnio 3 dalimi keičiamo įstatymo 14 straipsnio 9 dalyje siūloma reglamentuoti panaudos gavėjui perduoto valstybės ar savivaldybės turto naudojimo kontrolės klausimus.
Galiojančio keičiamo įstatymo 14 straipsnio 5 dalyje yra reglamentuojamas valstybės ir savivaldybių turto panaudos sutarčių nutraukimas su asmenimis, kurie naudoja neatlygintinai gautą valstybės ar savivaldybės turtą naudoja ne pagal paskirtį ar nesilaikydami kitų įstatymo reikalavimų. Siekiant teisinio reguliavimo nuoseklumo, manytina, kad keičiamo įstatymo 14 straipsnyje pirmiau turėtų būti reglamentuojami asmenims perduoto panaudos pagrindais valstybės ir savivaldybių turto naudojimo kontrolės klausimai, o tik po to, kai atlikus kontrolę būtų nustatomi asmenų pažeidimai naudojant tokį turtą, turėtų būti sprendžiama, ar nutraukti sudarytas panaudos sutartis. Atsižvelgus į tai, svarstytina, ar vertinamoji projekto nuostata neturėtų būti dėstoma naujoje keičiamo įstatymo 14 straipsnio 5 dalyje, o esamos šio straipsnio 5-7 dalys pernumeruojamos. 3. Teikiamu įstatymo projektu siūloma reglamentuoti disponavimą valstybės turtu. Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybės turto savininko funkcijas įgyvendina Lietuvos Respublikos Seimas ir Vyriausybė įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Atsižvelgus į tai, dėl teikiamo įstatymo projekto reikėtų gauti Vyriausybės išvadą. 4. Korupcijos prevencijos įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisės akto projekto rengėjas atlieka teisės akto projekto antikorupcinį vertinimą, jeigu rengiamame teisės akte numatoma reguliuoti visuomeninius santykius, susijusius su valstybės turto nuosavybės ar valdymo teisės perleidimu privatiems asmenims. Atsižvelgus į tai, reikėtų atlikti projekto antikorupcinį vertinimą. 5. Projektas tobulintinas teisės technikos požiūriu:
Be to, analogiškai keistinas ir įstatymo projekto 1 straipsnio pavadinimo pakeitimas;
Andrius Kabišaitis S. Švedas, tel. (8 5) 239 61 65, el. p. [email protected] D. Zebleckis, tel. (8 5) 239 6906, el. p. [email protected]