Projekto lyginamasis variantas
VALSTYBĖS GARANTUOJAMOS TEISINĖS PAGALBOS ĮSTATYMO NR. VIII-1591 2, 11, 12, 13, 14, 18, 23 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO IR PAPILDYMO 11¹ STRAIPSNIU
2016 m. d. Nr. Vilnius
Pakeisti 2 straipsnio 5 dalį ir ją išdėstyti taip:
„5. Pareiškėjas – fizinis asmuo, kuris pateikia prašymą suteikti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą ir (ar) kuriam teikiama valstybės garantuojama teisinė pagalba.“
Pakeisti 11 straipsnį ir jį išdėstyti taip:
„11 straipsnis. Asmenys, turintys teisę gauti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą
1Pirminę teisinę pagalbą turi teisę gauti visi Lietuvos Respublikos piliečiai, kitų Europos Sąjungos valstybių narių piliečiai, taip pat kiti Lietuvos Respublikoje bei kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse teisėtai gyvenantys fiziniai asmenys, ir kiti Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse nurodyti asmenys ir šio įstatymo 11¹ straipsnyje nurodyti juridiniai asmenys. 2. Antrinę teisinę pagalbą turi teisę gauti:
1) Lietuvos Respublikos piliečiai, kitų Europos Sąjungos valstybių narių piliečiai, taip pat kiti Lietuvos Respublikoje bei kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse teisėtai gyvenantys fiziniai asmenys, kurių turtas ir metinės pajamos neviršija Vyriausybės nustatytų turto ir pajamų lygių teisinei pagalbai gauti pagal šį įstatymą;
2) Lietuvos Respublikos piliečiai, kitų Europos Sąjungos valstybių narių piliečiai, taip pat kiti Lietuvos Respublikoje bei kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse teisėtai gyvenantys fiziniai asmenys, nurodyti šio įstatymo 12 straipsnyje;
3) kiti Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse nurodyti asmenys.;
4) šio įstatymo 11¹ straipsnyje nurodyti juridiniai asmenys. 3. Taikinamasis tarpininkavimas gali būti vykdomas, kai bent viena iš ginčo šalių pagal šį įstatymą turi teisę gauti antrinę teisinę pagalbą ir yra priimtas sprendimas teikti jai antrinę teisinę pagalbą. 4.
4Kai valstybės garantuojamos teisinės pagalbos prašoma tarptautiniams ginčams spręsti, pagal šį įstatymą ją turi teisę gauti tik tie šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodyti fiziniai asmenys, kurie teisėtai gyvena kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje. 5. Kai šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytais atvejais teisėtai Lietuvos Respublikoje gyvenantys fiziniai asmenys tarptautiniams ginčams spręsti kreipiasi dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje, Lietuvos Respublikoje jiems suteikiama valstybės garantuojama teisinė pagalba, nurodyta šio įstatymo 31 straipsnio 2 dalyje ir 32 straipsnyje. 6. Pirminė teisinė pagalba neteikiama, jeigu:
1) pareiškėjo reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti;
2) pareiškėjui tuo pačiu klausimu buvo suteikta pirminė teisinė pagalba arba yra akivaizdu, kad jis advokato konsultaciją gali gauti nesinaudodamas šio įstatymo nustatyta valstybės garantuojama teisine pagalba;
3) pareiškėjas kreipiasi ne dėl savo teisių ir teisėtų interesų, išskyrus atstovavimo pagal įstatymą atvejus ar šio įstatymo 11¹ straipsnyje nurodytus atvejus. 7.
7Antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu:
1) pareiškėjo reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti;
2) atstovavimas byloje yra neperspektyvus;
3) pareiškėjas kreipiasi dėl neturtinės žalos, susijusios su garbės ir orumo gynimu, tačiau jis nepatyrė turtinės žalos;
4) prašymas yra susijęs su reikalavimu, tiesiogiai atsirandančiu dėl pareiškėjo ūkinės komercinės veiklos ar dėl jo savarankiškos profesinės veiklos;
5) 4) pareiškėjas gali gauti reikiamas teisines paslaugas nesinaudodamas valstybės garantuojama teisine pagalba;
6) 5) pareiškėjas kreipiasi ne dėl savo teisių pažeidimo, išskyrus atstovavimo pagal įstatymą atvejus ar šio įstatymo 11¹ straipsnyje nurodytus atvejus;
7) 6) reikalavimas, dėl kurio kreipiamasi antrinės teisinės pagalbos, buvo perleistas pareiškėjui siekiant gauti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą;
8) 7) pareiškėjas piktnaudžiauja valstybės garantuojama teisine pagalba, savo materialiosiomis ar procesinėmis teisėmis;
9) 8) pareiškėjas nesutinka apmokėti nustatytą antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalį;
10) 9) iš esmės išnagrinėjus reikalavimą, nustatoma, kad antrinės teisinės pagalbos galimos išlaidos viršytų pareiškėjo turtinių reikalavimų (turtinių interesų) dydį;
11) 10) pareiškėjui buvo suteikta antrinė teisinė pagalba kitoje byloje, tačiau jis iki nurodyto termino neapmokėjo nustatytų antrinės teisinės pagalbos išlaidų arba jų dalies;
12) 11) nustatoma, kad pareiškėjas savarankiškai, be advokato pagalbos, gali įgyvendinti arba apginti savo teises ar įstatymų saugomus interesus;
13) 12) tam pačiam pareiškėjui pagalba teikiama daugiau kaip trijose bylose;
14) 13) pareiškėjas per tarnybos nustatytą terminą nepateikė visų šio įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje nurodytų dokumentų;
15) 14) ginčas, dėl kurio kreipiamasi antrinės teisinės pagalbos, buvo spręstas šio įstatymo nustatyta tvarka taikinamojo tarpininkavimo būdu ir ginčo šalys sudarė taikos sutartį, tačiau pareiškėjas nesutiko ją pateikti tvirtinti teismui. 8.
8Šio straipsnio 7 dalies 1, 2, 3, 4, 10 9, 13 12 punktai netaikomi antrinės teisinės pagalbos teikimui administracinių teisės pažeidimų bylose, kai antrinės teisinės pagalbos kreipiasi administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo, ir baudžiamosiose bylose, išskyrus prašymus dėl proceso atnaujinimo, skundus ar pareiškimus privataus kaltinimo tvarka, procesinius dokumentus, kuriems paduoti įstatymų nustatytas naikinamasis terminas yra pasibaigęs. Šio straipsnio 7 dalies 1, 2, 3, 4, 10 9, 13 12 punktai netaikomi antrinės teisinės pagalbos teikimui tarptautinėse teisminėse institucijose. 9. Spręsdama dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo, tarnyba turi teisę prašyti advokato išvados, ar yra šio straipsnio 7 dalyje nustatytų antrinės teisinės pagalbos neteikimo pagrindų. Tarnyba, parinkdama advokatą, atsižvelgia į šio įstatymo 18 straipsnio 5 dalyje nurodytas aplinkybes. Šioje dalyje nurodytą išvadą advokatas tarnybai turi pateikti ne vėliau kaip per 10 darbo dienų nuo tarnybos kreipimosi į advokatą dienos. 10. Antrinė teisinė pagalba neteikiama asmenims, turintiems teisę į teisinių išlaidų draudimo išmoką, jeigu ši išmoka pagal draudimo sutarties sąlygas išmokama prieš patiriant bylinėjimosi išlaidas (išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu) ir jeigu draudimo išmoka apima visas išlaidas, kurias apimtų pagal šį įstatymą teikiama antrinė teisinė pagalba. Jeigu teisinių išlaidų draudimo išmoka, pagal draudimo sutarties sąlygas išmokama prieš patiriant bylinėjimosi išlaidas (išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu), apima dalį išlaidų, kurias apimtų pagal šį įstatymą teikiama antrinė teisinė pagalba, valstybė, vadovaudamasi šio įstatymo nuostatomis, garantuoja ir apmoka tik tą antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalį, kurios neapima teisinių išlaidų draudimo išmoka. Pareiškėjas privalo nurodyti, ar yra sudaręs teisinių išlaidų draudimo sutartį ir, kai šią sutartį yra sudaręs, kokias išlaidas apimtų teisinių išlaidų draudimo išmoka.“
Įstatymo papildymas 11¹ straipsniu Papildyti Įstatymą 11¹ straipsniu:
„11¹ straipsnis. Juridiniai asmenys, turintys teisę gauti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą
Teisę į valstybės garantuojamą teisinę pagalbą pagal šį įstatymą turi šie juridiniai asmenys:
1) vartotojų asociacijos, kai jos pagal Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymą gina vartotojų viešą interesą;
2) neįgaliųjų asociacijos, kai valstybės garantuojama teisinė pagalba reikalinga neįgaliųjų pažeistoms ar ginčijamoms teisėms ar įstatymų saugomiems interesams apginti;
3) smulkiojo ir vidutinio verslo subjektai, kaip jie apibrėžti Lietuvos Respublikos smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros įstatyme, bankroto procese.“
Papildyti 12 straipsnį nauju 16 punktu:
„16) šio įstatymo 11¹ straipsnyje nurodyti juridiniai asmenys.“
1Papildyti 13 straipsnį nauja 16 dalimi:
„16. Šio įstatymo 11¹ straipsnio 1 punkte nurodytų asociacijų teisę gauti antrinę teisinę pagalbą įrodo dokumentai patvirtinantys atitikimą Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 31 straipsnyje nurodytoms sąlygoms.“
2Papildyti 13 straipsnį nauja 17 dalimi:
„17. Šio įstatymo 11¹ straipsnio 2 punkte nurodytų asociacijų teisę gauti antrinę teisinę pagalbą įrodo steigimo dokumentai, patvirtinantys, kad veiklos tikslai yra susiję su neįgaliųjų interesų atstovavimu.“
3Papildyti 13 straipsnį nauja 18 dalimi:
„18. Šio įstatymo 11¹ straipsnio 3 punkte nurodytų subjektų teisę gauti antrinę teisinę pagalbą įrodo dokumentai, patvirtinantys jų nemokumą.“
Pakeisti 14 straipsnio 9 dalį ir ją išdėstyti taip: „9.
Šio straipsnio 7 ir 8 dalys netaikomos baudžiamosiose bylose, išskyrus skundus ir pareiškimus privataus kaltinimo tvarka, taip pat tais atvejais, kai antrinė teisinė pagalba teikiama šio įstatymo 11¹ straipsnio 1 ir 2 punkte nurodytoms asociacijoms.“
1Pakeisti 18 straipsnio 4 dalies 4 punktą ir jį išdėstyti taip:
„4) pareiškėjo vardas, pavardė arba pavadinimas;“
2Pakeisti 18 straipsnio 5 dalį ir ją išdėstyti taip:
„5. Tarnyba, parinkdama advokatą, atsižvelgia į pareiškėjo siūlymą dėl konkretaus advokato paskyrimo, pareiškėjo gyvenamąją ar veiklos vietą, advokato darbo vietą, advokato darbo krūvį ir į kitas antrinės teisinės pagalbos teikimui reikšmingas aplinkybes. Į pareiškėjo siūlymą dėl konkretaus advokato paskyrimo gali būti neatsižvelgta dėl advokato darbo krūvio arba kitų aplinkybių, dėl kurių pasirinktas advokatas negali teikti antrinės teisinės pagalbos konkrečioje byloje.“
Pakeisti 23 straipsnio 1 dalies 12 punktą ir jį išdėstyti taip:
„12) pareiškėjas miršta ar pasibaigia“. 9 straipsnis. Įstatymo įsigaliojimas, įgyvendinimas ir taikymas
1Šis įstatymas, išskyrus šio straipsnio 2 dalį, įsigalioja 2017 m.
sausio 1 d. 2. Teisingumo ministras iki 2016 m. gruodžio 31 d. priima šio įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus. Skelbiu šį Lietuvos Respublikos Seimo priimtą įstatymą. Respublikos Prezidentas Teikia Seimo nariai: Artūras Paulauskas Valdas Skarbalius Gintaras Tamošiūnas Vytautas Gapšys Kęstutis Daukšys Viktoras Fiodorovas Zita Žvikienė
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS VALSTYBĖS GARANTUOJAMOS TEISINĖS PAGALBOS ĮSTATYMO NR. VIII-1591 2, 11, 12, 13, 14, 18, 23 STRAIPSNIŲ
ir uždaviniai Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo Nr. VIII-1591 2, 11, 12, 13, 14, 18, 23 straipsnių pakeitimo ir papildymo 11¹ straipsniu įstatymo projektu (toliau – VGTPĮ projektas) siūloma suteikti teisę į valstybės garantuojamą teisinę pagalbą įstatyme nurodytoms nevyriausybinėms organizacijoms ir smulkiojo ir vidutinio verslo subjektams, užtikrinant šiems asmenims teisės į teisingą teismą įgyvendinimą, vadovaujantis valstybės garantuojamos teisinės pagalbos lygiateisiškumo ir visų asmenų teisių bei įstatymų saugomų interesų apsaugos principais. 2. Įstatymo projekto iniciatoriai (institucija, asmenys ar piliečių įgalioti atstovai) ir rengėjai VGTPĮ projektą inicijavo – Seimo nariai Artūras Paulauskas ir Valdas Skarbalius. 3. Kaip šiuo metu yra reguliuojami įstatymo projekte aptarti teisiniai santykiai Šiuo metu galiojantis Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas (toliau – VGTPĮ) nenumato galimybės suteikti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą nevyriausybinėms organizacijoms jų tikslų vykdymui ar smulkioji ar vidutinio verslo subjektams, kai jie yra nemokūs ar asmeniškai, kaip fiziniai asmenys, atsako už iš ekonominės veiklos kylančias prievoles. 4. Kokios siūlomos naujos teisinio reguliavimo nuostatos ir kokių teigiamų rezultatų laukiama VGTPĮ projektu siūloma numatyti, kad teisę į valstybės garantuojamą teisinę pagalbą turi vartotojų asociacijos, kai jos pagal Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymą gina vartotojų viešą interesą ir neįgaliųjų asociacijos, kai valstybės garantuojama teisinė pagalba reikalinga neįgaliųjų pažeistoms ar ginčijamoms teisėms ar įstatymų saugomiems interesams apginti.
Taip pat VGTPĮ projektu siūloma atsisakyti VGTPĮ 11 straipsnio 7 dalies
prašymas yra susijęs su reikalavimu, tiesiogiai atsirandančiu dėl pareiškėjo ūkinės komercinės veiklos ar dėl jo savarankiškos profesinės veiklos, nes labai dažnai smulkieji verslininkai, savarankiškai besiverčiantys tam tikra ekonomine veikla, kuri yra vienintelis jų pajamų šaltinis, atsiduria mažiau palankioje padėtyje, kai reikia ginti jų pažeistas teises, nors yra taip pat ekonomiškai pažeidžiami kaip ir kiti asmenys, gaunantys pajamas iš darbo santykių. VGTPĮ projektu kartu siūloma numatyti teisę į valstybės garantuojamą teisinę pagalbą bankroto procese smulkiojo ar vidutinio verslo subjektams, siekiant, kad bankroto procesas būtų sklandus ir sukeltų kuo mažesnes neigiama pasekmes tiek juridinių asmenų dalyviams, tiek jų kreditoriams. 5. Numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo rezultatai (jeigu rengiant įstatymo projektą toks vertinimas turi būti atliktas ir jo rezultatai nepateikiami atskiru dokumentu), galimos neigiamos priimto įstatymo pasekmės ir kokių priemonių reikėtų imtis, kad tokių pasekmių būtų išvengta Suteiktus teisę į valstybės garantuojamą teisinę pagalbą vartotojų asociacijoms, jos galėtų aktyviau ginti vartotojų viešąjį interesą, nes šiuo metu dėl nepakankamo finansavimo vartotojų viešojo intereso gynimas yra ribotas. Tokiu būdu pakeitimai turėtų teigiamą poveikį vartotojų teisių apsaugai ir sąžiningai konkurencijai.
Suteiktus teisę į valstybės garantuojamą teisinę pagalbą neįgaliųjų asociacijoms, jos galėtų aktyviau dalyvauti ginant neįgaliųjų pažeistas teises ar įstatymų saugomus interesus, o tai turėtų teigiamą įtaką neįgalių asmenų teisių užtikrinimui ir jų socialinės atskirties mažinimui. Pažymėtina, kad neįgaliųjų asociacijos pasižymi aukšta specializacija ir gebėjimais, o jų atstovaujami asmenys turi labai ribotas galimybes savarankiškai ginti savo teises. Suteiktus galimybes pasinaudoti teisine pagalba smulkiojo ir vidutinio verslo atstovams tais atvejais, kai jie savarankiškai verčiasi ekonomine veikla ar yra asmeniškai atsakingi už iš jų ekonominės veiklos kylančias prievoles, taip pat kai tokio pobūdžio juridiniams asmenims pradedama bankroto procedūra, būtų užtikrintas lygiateisiškumo principo įgyvendinimas bei išvengiama neigiamų pasekmių dėl bankroto procedūrų. 6. Kokią įtaką priimtas įstatymas turės kriminogeninei situacijai, korupcijai VGTPĮ projektas nesusijęs su įtaka kriminogeninei situacijai ir korupcijai. 7. Kaip įstatymo įgyvendinimas atsilieps verslo sąlygoms ir plėtrai VGTPĮ turės teigiamą įtaką verslo sąlygoms, kadangi smulkiojo ir vidutinio verslo subjektams bus užtikrintos didesnės teisinės garantijos labiausiai pažeidžiamose situacijose. 8. Įstatymo inkorporavimas į teisinę sistemą, kokius teisės aktus būtina priimti, kokius galiojančius teisės aktus reikia pakeisti ar pripažinti netekusiais galios Siekiant į teisinę sistemą inkorporuoti priimtą VGTPĮ projektą, naujų įstatymų priimti, galiojančių įstatymų keisti ar pripažinti netekusiais galios nereikės. 9.
valstybinės kalbos, Teisėkūros pagrindų įstatymų reikalavimų, o įstatymo projekto sąvokos ir jas įvardijantys terminai įvertinti Terminų banko įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka VGTPĮ projektas parengtas laikantis Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos, Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymų reikalavimų. 10. Ar įstatymo projektas atitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas ir Europos Sąjungos dokumentus VGTPĮ atitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (6 straipsnis), kiek tai susiję su asmens teise į teisingą teismą, ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (47 straipsnis) nuostatas, kurios numato, kad asmenys, neturintys pakankamai lėšų, turi gauti nemokamą teisinę pagalbą, jei tai reikalinga užtikrinti teisę į veiksmingą teisingumą. 11. Jeigu įstatymui įgyvendinti reikia įgyvendinamųjų teisės aktų,
Priėmus VGTPĮ projektą, teisingumo ministrui reikės pakeisti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2005 m. balandžio 27 d. įsakymą Nr. 1R-124 „Dėl Prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą formos patvirtinimo“. 12. Valstybės, savivaldybių biudžetų ir kitų valstybės įsteigtų fondų lėšos, kurių prireiks įstatymui įgyvendinti, ar bus galima sutaupyti (pateikiami prognozuojami rodikliai einamaisiais ir artimiausiais 3 biudžetiniais metais) Atsižvelgiant į tai, kad VGTPĮ projektu išplečiamas, asmenų, turinčių teisę į antrinę teisinę pagalbą, ratas, tai turės įtakos valstybės biudžetui. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad pagal paskutinių metų statistinius duomenis asmenų, gaunančių teisinę pagalbą, skaičius yra stabilus, manytina, kad VGTPĮ projektas galės būti įgyvendinamas iš šiuo metu skiriamų asignavimų. 13.
žodžiai, kurių reikia šiam projektui įtraukti į kompiuterinę paieškos sistemą, įskaitant Europos žodyno „Eurovoc“ terminus, temas bei sritis Reikšminiai žodžiai, kurių reikia VGTPĮ projektui įtraukti į kompiuterinę paieškos sistemą, įskaitant reikšminius žodžius pagal Europos žodyną Eurovoc: teisinė pagalba, vartotojų asociacija, neįgaliųjų asociacija, smulkiojo ir vidutinio verslo subjektas. Teikia Seimo nariai: Artūras Paulauskas Valdas Skarbalius Gintaras Tamošiūnas Vytautas Gapšys Kęstutis Daukšys Viktoras Fiodorovas Zita Žvikienė
Blankas
Biudžetinė įstaiga, Vilniaus g. 23-7A, LT-01402 Vilnius, tel. 8 706 63687, faks. 8 706 63 679, el. p. [email protected]. Duomenys kaupiami ir saugomi Juridinių asmenų registre, kodas 188600362 Lietuvos Respublikos Seimui 2016-07- Nr. Į 2016-06-17 Nr. S-2016-4515 dėl Lietuvos Respublikos Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo Nr. VIII-1591 2, 11, 12, 13, 14, 18, 23 straipsnių pakeitimo ir papildymo 11(1) straipsniu ĮSTATYMO PROJEKTO NR. XIIP-4535 aTITIKTIES EUROPOS SĄJUNGOS TEISEI Įvertinę Lietuvos Respublikos Seimo 2016 m. birželio 17 d. raštu Nr. S-2016-4515 pateiktą derinti Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo Nr. VIII-1591 2, 11, 12, 13, 14, 18,
(toliau – Projektas), pažymime, kad abejonių kelia Projekto atitiktis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijai (toliau – EŽTK). EŽTK numato teises tiek fiziniams, tiek juridiniams asmenims, todėl pažymime, kad pagal Lietuvos Respublikos teismų jurisprudenciją nukentėjęs asmuo gali būti ir juridinis asmuo[1], taigi EŽTK yra aktuali Projekto vertinimui. EŽTK 6 straipsnio 3 dalies c punkte įtvirtinta, kad kiekvienas kaltinamas nusikaltimo padarymu asmuo turi teisę, inter alia, gintis pats arba, jei neturi pakankamai lėšų gynėjui atsilyginti ir, kai tai reikalinga teisingumo interesams, nemokamai gauti advokato pagalbą. Projektu siekiama numatyti baigtinį sąrašą juridinių asmenų, kuriems galėtų būti suteikta valstybės garantuojama teisinė pagalba, t. y. teisę į valstybės garantuojamą teisinę pagalbą siūloma suteikti vartotojų asociacijoms, neįgaliųjų asociacijoms, smulkiojo ir vidutinio verslo subjektams. Pagal Europos žmogaus teisių teismo (toliau – EŽTT) praktiką nemokama teisinė pagalba asmeniui yra suteikiama atsižvelgiant į du esminius kriterijus.
Pirma, vertinamas asmens negalėjimas apmokėti teisinės pagalbos išlaidų, t. y. vertinama asmens finansinė padėtis ir galimybė, kad asmuo neturės lėšų atsilyginti už teisines paslaugas, kurios turėtų būti suteiktos[2]. Antra, EŽTK suteikia teisę asmeniui reikalauti nemokamos teisinės pagalbos, kai tai reikalinga teisingumo interesui. Teisingumo interesą nustato teismas vertindamas bylos faktines aplinkybes, inter alia, bylos sudėtingumą[3], pažeidimo ir galimos bausmės rimtumą[4] ir asmens padėties sudėtingumą[5]. Taip pat galima pastebėti, kad tais atvejais, kai gresia laisvės apribojimas, teisingumo interesui įgyvendinti yra reikalingas teisinis atstovavimas.[6] Vertinant „reikalingumo teisingumo interesams“ kriterijų užtenka nustatyti, kad tam tikromis byloje susiklosčiusiomis aplinkybėmis yra tikėtina, kad teisininko dalyvavimas byloje būtų naudingas.[7] Atsižvelgdami į Projektą ir jo aiškinamąjį raštą, manome, kad Projekte siūlomas baigtinis juridinių asmenų sąrašas nėra pagrįstas minėtaisiais kriterijais. Projekte ir jį lydinčiuose dokumentuose nėra detalizuojama, kodėl tik numatytų juridinių asmenų interesų gynimas atitiktų jų finansinę padėtį ir „reikalingumo teisingumo interesams“ kriterijų. Teisinės pagalbos suteikimo klausimas pagal EŽTT praktiką sprendžiamas atsižvelgiant į konkretaus fizinio ar juridinio asmens padėtį, jo situacijos sudėtingumą, vertinant jo galimybę gauti tinkamą atstovavimą byloje ir bylos sudėtingumą. Taigi, „reikalingumo teisingumo interesams“ kriterijaus nustatymas pagal EŽTT praktiką yra fakto klausimas ir yra vykdomas ad hoc, todėl abejotina, ar yra tikslinga ir pagrįsta iš anksto numatyti subjektų kategorijas, kuriems gali būti teikiama valstybės finansuojama teisinė pagalba.
Atsižvelgdami į nurodytas išvadas, siūlytume svarstyti tikslingumą Projekte numatyti baigtinį asmenų, kuriems gali būti suteikiama valstybės garantuojama teisinė pagalba, sąrašą ir siūlytume įtvirtinti nuostatą, kad teisę prašyti valstybės garantuojamas teisinės pagalbos turi neapibrėžtas ratas asmenų, o sprendimas suteikti teisinę pagalbą būtų priimamas įvertinus šių asmenų finansinę padėtį ir galimybę apmokėti reikalingas teisines paslaugas ir teisinės pagalbos reikalingumą teisingumo interesams. Jeigu būtų nustatyta, kad yra tikslinga įtvirtinti asmenų, kuriems gali būti suteikiama valstybės garantuojama teisinė pagalba, sąrašą, siūlytume pagrįsti, kodėl tik konkretiems numatytiems asmenims, t. y. vartotojų asociacijoms, neįgaliųjų asociacijoms, smulkiojo ir vidutinio verslo subjektams, būtų sudaryta galimybė gauti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, nurodant šio ribojimo tikslingumą, būtinumą ir proporcingumą. Generalinio direktoriaus pavaduotojas Karolis Dieninis Karolina Mickutė, tel. 8 706 63 686, el. p. [email protected] [1] Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 14 d. kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-464/2005. [2] EŽTT sprendimas Pakelli v. Germany byloje, pareiškimo Nr. 8398/78, 34 punktas. [3] EŽTT sprendimas Quaranta v. Switzerland byloje, pareiškimo Nr. 12744/87, 34 punktas; EŽTT sprendimas Pham Hoang v. France byloje, pareiškimo Nr. 13191/87, 40 punktas; EŽTT sprendimas Twalib v. Greece byloje, pareiškimo Nr. 42/1997/826/1032, 53 punktas. [4]EŽTT sprendimas Benham v. the United Kingdom byloje, pareiškimo Nr. 19380/92, 60 punktas; EŽTT sprendimas Quaranta v. Switzerland byloje, 33 punktas; EŽTT sprendimas Zdravko Stanev v.
Bulgaria byloje, pareiškimo Nr. 32238/04, 38 punktas. [5] EŽTT sprendimas Zdravko Stanev v. Bulgaria byloje, 38 punktas. [6] EŽTT sprendimas Benham v. the United Kingdom byloje, 61 punktas; EŽTT sprendimas Quaranta v. Switzerland byloje, 33 punktas; EŽTT sprendimas Zdravko Stanev v. Bulgaria byloje, 38 punktas. [7] EŽTT sprendimas Artico v. Italy byloje, pareiškimo Nr. 6694/74, 34-35 punktas; EŽTT sprendimas Alimena v. Italy byloje, pareiškimo Nr. 11910/85, 20 punktas.
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS VALSTYBĖS GARANTUOJAMOS TEISINĖS PAGALBOS ĮSTATYMO NR. VIII-1591 2, 11, 12, 13, 14, 18, 23 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO IR PAPILDYMO 11¹ STRAIPSNIU ĮSTATYMO PROJEKTO 2016-06-21 Nr. XIIP-4535 Vilnius Įvertinę projektą dėl jo atitikties Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas:
siūloma išplėsti turinčių teisę gauti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą asmenų ratą, nustatant, kad teisę į valstybės garantuojamą teisinę pagalbą (toliau – nemokama teisinė pagalba) turi kai kurie juridiniai asmenys: vartotojų asociacijos, kai jos gina vartotojų viešą interesą, neįgaliųjų asociacijos, kai jos gina neįgaliųjų teises ir interesus, smulkiojo ir vidutinio verslo subjektai bankroto procese. Projekto kai kurios nuostatos galimai prieštarauja Konstitucijai. Pirma, pagal galiojančio įstatymo 11 straipsnį pirminę teisinę pagalbą turi teisę gauti visi Lietuvos Respublikos piliečiai, kitų Europos Sąjungos valstybių narių piliečiai, taip pat kiti Lietuvos Respublikoje bei kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse teisėtai gyvenantys fiziniai asmenys ir kiti Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse nurodyti asmenys. Asmenis, kurie turi teisę gauti antrinę teisinę pagalbą, sąlyginai galima suskirstyti į keletą kategorijų:
Vyriausybės nustatytų turto ir pajamų lygio;
išlaikomi stacionariose globos įstaigose, nustatytas sunkus neįgalumo lygis, pripažinti nedarbingais, nepilnamečiai, asmenys, kuriuos prašoma pripažinti neveiksniais ir kt.);
gynėjo dalyvavimą nagrinėjant bylas;
Taigi nemokama teisinė pagalba teikiama fiziniams asmenims, kurie atitinka įstatymo nustatytus kriterijus. Pastebėtina, kad nemokamos teisinės pagalbos instituto paskirtis – užtikrinti asmens konstitucinę teisę kreiptis į teismą. Visuotinai priimta, jog valstybė turi užtikrinti nemokamą profesionalią teisinę pagalbą asmenims, kurie patys negali už ją susimokėti, taip pat tais atvejais, kai pagal nacionalinę teisę gynėjo dalyvavimas procese yra privalomas, arba kai kompetentinga institucija pripažįsta, kad teisinė pagalba būtina, atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes (Europos Ministrų komiteto 1978 m. rezoliucija dėl teisinės pagalbos ir konsultacijų[1]). Europos Komisijos 2013 m. lapkričio 27 d. rekomendacijoje „Dėl įtariamųjų arba kaltinamųjų teisės į teisinę pagalbą baudžiamajame procese“ 2013/C 378/03 pažymėta, kad teisinė pagalba įtariamiesiems arba kaltinamiesiems ir prašomiems išduoti asmenims mažų mažiausiai turėtų būti suteikta, jei jie dėl savo ekonominės padėties neturi pakankamų finansinių išteklių daliai ar visoms gynybos ir proceso išlaidoms padengti (išteklių įvertinimas) ar (arba) kai tokia pagalba reikalinga teisingumo interesais (pagrįstumo įvertinimas).
Pažymėtina, kad projektu siūloma nustatyti kai kurių juridinių asmenų teisę į nemokamą teisinę pagalbą, neatsižvelgiant į jų turtą ir gaunamas pajamas bei kitus aukščiau nurodytus visuotinai pripažintus kriterijus. Manytume, kad nemokamos teisinės pagalbos teikimas pagal du visiškai skirtingus principus – fiziniams asmenims pagal turto ir pajamų lygį bei kitus objektyvius įstatyme nurodytus kriterijus, o juridiniams asmenims – atsižvelgiant į jų vykdomas funkcijas ar teisinį statusą, negali padėti užtikrinti šios pagalbos teikimo lygiateisiškumo, o atvirkščiai – gali sudaryti sąlygas pažeisti konstitucinį asmenų lygybės principą. Nemokamos teisinės pagalbos teikimą riboja valstybės finansinės galimybės. Teisės į nemokamą teisinę pagalbą suteikimas vartotojų asociacijoms, kai jos gina vartotojų viešą interesą, galėtų būti pateisinamas, jeigu šiam tikslui viešųjų lėšų būtų galima skirti pakankamai ir dėl to nenukentėtų nemokamos teisinės pagalbos reikalingi nepasiturintys ir socialiai pažeidžiami asmenys, ir jeigu būtų pakankamai pagrįsta, kodėl iš visų viešųjų juridinių asmenų, kurie įstatymų nustatytais atvejais turi teisę reikšti ieškinį ar pareiškimą viešajam interesui ginti, turėtų būti išskirtos tik vartotojų asociacijos. Projekto aiškinamajame rašte toks pagrindimas nepateiktas.
Todėl kyla abejonių, ar nemokamos teisinės pagalbos teikimas vartotojų asociacijoms, neskiriant tam papildomų valstybės biudžeto asignavimų, nepablogins socialiai pažeidžiamų asmenų padėties ir nepažeis jų teisėtų lūkesčių ir neapribos jų Konstitucijos 30 straipsnyje garantuotos teisės kreiptis į teismą. Be to, neaišku, ar tarp vartotojų asociacijų ir kitų viešųjų juridinių asmenų, turinčių teisę reikšti ieškinius viešajam interesui ginti (pavyzdžiui, visuomenės informavimo srityje veikiančios asociacijos pagal Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymą), yra tokie objektyvūs skirtumai, kad būtų galima pateisinti vartotojų asociacijų išskyrimą, tik joms suteikiant teisę į nemokamą teisinę pagalbą. Todėl kyla abejonių ar siūlomu teisiniu reguliavimu nebus pažeistas konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas. Pagal projektą teisę į nemokamą teisinę pagalbą turėtų neįgaliųjų asociacijos, ginančios neįgaliųjų pažeistas ar ginčijamas teises ar įstatymų saugomus interesus. Nekvestionuojant neįgaliųjų asociacijų svarbos mažinant neįgalių asmenų socialinę atskirtį, nurodytos teisės suteikimas, neribojant jos jokiais kriterijais, abejotinas, nes tai pačiai socialinei grupei būtų taikomi skirtingi reikalavimai.
Tuo atveju, kai nemokama teisinė pagalba neįgaliam asmeniui būtų teikiama per neįgaliųjų asociaciją, kuri pagal pavedimą atstovautų šį asmenį teisme, ši pagalba galėtų būti teikiama, neatsižvelgiant į neįgalaus asmens turtą ir pajamas ar kitus įstatyme nustatytus kriterijus, o neįgalūs asmenys, kurie nepriklausytų neįgaliųjų asociacijoms arba kurių teisių neįgaliųjų asociacijos nesiimtų ginti (įstatymo projekte nesiūloma nustatyti jokių kriterijų, kuriais turėtų vadovautis neįgaliųjų asociacijos priimdamos sprendimą dėl teisinės pagalbos neįgaliajam reikalingumo), galėtų gauti teisinę pagalbą tik tada, jeigu jie atitiktų turto ir pajamų arba kurį nors kitą keičiamo įstatymo 12 straipsnyje nurodytą kriterijų. Manytume, kad toks siūlomas reguliavimas galimai pažeistų asmenų lygiateisiškumo principą, įtvirtintą Konstitucijos 29 straipsnyje, nes tarp neįgaliųjų, priklausančių neįgaliųjų asociacijoms ir joms nepriklausančių nėra tokių objektyvių skirtumų, kurie pateisintų skirtingą teisinį reguliavimą. Be to, nurodyta projekto nuostata galimai pažeistų ir Konstitucijos 35 straipsnio nuostatas, nes neįgalūs asmenys, siekiantys pasinaudoti teisine pagalba, netiesiogiai būtų verčiami jungtis į neįgaliųjų asociacijas. Diskutuotina ir smulkiojo ir vidutinio verslo subjektų teisė į nemokamą teisinę pagalbą bankroto procese. Projekto aiškinamajame rašte teigiama, kad projektu siekiama, kad bankroto procesas būtų sklandus ir sukeltų kuo mažesnes neigiamas pasekmes tiek juridinių asmenų dalyviams, tiek jų kreditoriams. Neaišku, kuo grindžiamas nurodytas teiginys. Pirmiausia, abejotina ar smulkaus ir vidutinio verslo subjektai tikrai nepajėgia susimokėti už teisinę pagalbą.
Pastebėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros įstatymą smulkiojo ir vidutinio verslo subjektais yra:
metinės pajamos neviršija 40 mln. eurų ar įmonės balanse nurodyto turto vertė neviršija 27 mln. eurų;
pajamos neviršija 7 mln. eurų arba balanse nurodyto turto vertė neviršija 5 mln. eurų;
3) labai maža įmonė – įmonė, kurioje dirba mažiau kaip 10 darbuotojų ir kurios metinės pajamos neviršija 2 mln. eurų arba balanse nurodyto turto vertė neviršija 1,5 mln. eurų. Kartu atkreiptinas dėmesys, kad smulkiojo ir vidutinio verslo subjektu laikomas ir verslininkas, jeigu įstatyme straipsnyje nustatyta tvarka apskaičiuotas darbuotojų skaičius mažesnis kaip 250 darbuotojų, o finansiniai duomenys tenkina bent vieną iš sąlygų: metinės pajamos neviršija 40 mln. eurų arba balanse nurodyto turto vertė neviršija 27 mln. eurų. Pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymą, įmonės nemokumas – įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Be to, įmonei bankroto byla gali būti iškelta ir tais atvejais, kai įmonės nemokumas nėra konstatuotas, bet yra viena iš šių aplinkybių:
1) įmonė laiku nemoka darbo užmokesčio ir su darbo santykiais susijusių išmokų;
2) įmonė laiku nemoka už gautas prekes, atliktus darbus (paslaugas), negrąžina kreditų ir nevykdo kitų sandoriais prisiimtų turtinių įsipareigojimų;
3) įmonė laiku nemoka įstatymų nustatytų mokesčių, kitų privalomųjų įmokų ir (arba) priteistų sumų.
Pastebėtina, kad bankrotas gali būti ir tyčinis, jeigu įmonės valdymo organai veikė nesąžiningai, pažeidinėjo įstatymus, sudarinėjo įmonei ekonomiškai nenaudingus sandorius ir pan. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismui priėmus nutartį iškelti bankroto bylą, paskiriamas bankroto administratorius, o įmonės valdymo organai netenka savo įgaliojimų. Bankroto administratoriai turi būti aukštos kvalifikacijos asmenys, todėl abejotina, ar bankrutuojančiai įmonei dar reikalinga profesionali teisinė pagalba. Konstitucijos 29 straipsnyje nustatyta, kad įstatymui ir teismui visi asmenys yra lygūs. Manytume, kad vien pats faktas, kad įmonė bankrutuoja, negali būti pagrindu išskirti šią juridinių asmenų kategoriją iš kitų asmenų (fizinių ir juridinių), suteikiant jai privilegiją - nemokamą teisinę pagalbą bankroto procese. Taigi nemokamos teisinės pagalbos teikimas įmonėms bankroto procese, nenustatant jokių papildomų kriterijų, galimai prieštarauja konstituciniam asmenų lygiateisiškumo principui. Be to, kyla abejonių, ar nemokamos teisinės pagalbos teikimas projekte nurodytoms įmonėms bankroto procese, neskiriant tam papildomų valstybės biudžeto asignavimų, nepablogins socialiai pažeidžiamų asmenų padėties ir nepažeis jų teisėtų lūkesčių ir neapribos jų Konstitucijos 30 straipsnyje garantuotos teisės kreiptis į teismą. Kartu atkreiptinas dėmesys, kad galiojantys įstatymai nustato kitokias projekte nurodytų juridinių asmenų interesų apsaugos garantijas.
Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 13 straipsnyje nustatyta, kad vartotojų asociacijos turi teisę gauti valstybės finansinę paramą savo funkcijoms vykdyti pagal Vyriausybės patvirtintas taisykles, be to, savivaldybės taip pat turi teisę remti vartotojų asociacijas savivaldybės tarybos nustatyta tvarka. Pagal neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 16 straipsnį, organizuodamos savo veiklą, neįgaliųjų asociacijos bendradarbiauja su valstybės ir savivaldybių institucijomis ir įstaigomis, gali gauti šių institucijų ir įstaigų finansinę paramą. Be to, pagal nurodyto įstatymo 26 straipsnį, neįgaliesiems yra skiriamos šios finansinės pagalbos priemonės: socialinė piniginė parama, tikslinės kompensacijos ir išmokos bei lengvatos, o neįgalieji, atitinkantys galiojančio Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 arba 12 straipsnyje nustatytus kriterijus, turi teisę į nemokamą teisinę pagalbą. Pažymėtina ir tai, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 83 straipsnio
atleidžiamos nuo žyminio mokesčio bylose, kai jos pareiškia ieškinį arba paduoda pareiškimą siekdamos apginti viešąjį interesą. 2. Projekto 2 straipsnyje dėstomo keičiamo įstatymo 11 straipsnio 7 dalyje siūloma atsisakyti draudimo teikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjui, kurio prašymas yra susijęs su reikalavimu, tiesiogiai atsirandančiu dėl pareiškėjo ūkinės komercinės veiklos ar dėl jo savarankiškos profesinės veiklos. Siūlymas diskutuotinas. Minėta, kad nemokamos teisinės pagalbos teikimą riboja valstybės finansinės galimybės. Asmuo, kuris verčiasi komercine ar profesine veikla, prisiima ir tam tikrą šios veiklos riziką.
Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad valstybė neturi prievolės beatodairiškai remti bet kokias ūkines pastangas ir veiklą (1997 m. vasario 13 d. nutarimas). Be to, nurodytas draudimas nėra absoliutus - pagal keičiamo straipsnio 8 dalį ribojimas teikti antrinę teisinę pagalbą netaikomas, kai antrinės teisinės pagalbos kreipiasi administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo ir baudžiamosiose bylose. Projekto aiškinamajame rašte nėra pateikta jokių duomenų, kiek galėtų išaugti nemokamos teisinės pagalbos poreikis, jeigu būtų pritarta vertinamam siūlymui. Tuo atveju, jeigu pritarus projektui nemokamos teisinės pagalbos poreikis žymiai padidėtų ir neskyrus papildomų valstybės biudžeto asignavimų negalėtų būti patenkintas socialiai pažeidžiamų asmenų nemokamos teisinės pagalbos poreikis, galėtų susidaryti situacija, kad būtų pažeista socialiai pažeidžiamų asmenų konstitucinė teisė į veiksmingą teisinę pagalbą ir teisingą bylos nagrinėjimą. Kartu atkreiptinas dėmesys, kad Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad įstatymo leidėjas turi pareigą, priėmus įstatymą, kuriam įgyvendinti reikalingos lėšos, numatyti ir tokio įstatymo įgyvendinimui būtinas lėšas (2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas). 3. Jeigu nebūtų pritarta šios išvados pastabai, reikėtų atitinkamai pakeisti ir keičiamo įstatymo 15 straipsnį. Departamento direktorius Andrius Kabišaitis D. Petrauskaitė, tel. (8 5) 239 6376, el. p. [email protected] D. Zebleckis, tel. (8 5) 239 6906, el. p. [email protected] [1] Council of Europe Committee of Ministers Resolution (78) 8 On Legal Aid And Advice, adopted on 2 March 1978
TEISĖTVARKOS komitetas
posėdyje dalyvavo: Komiteto pirmininkas Julius Sabatauskas, Komiteto pirmininko pavaduotojas Stasys Šedbaras, Komiteto nariai: Vilija Aleknaitė Abramikienė, Stasys Brundza, Vitalijus Gailius, Vytautas Gapšys, Valdas Skarbalius. Komiteto biuro vedėja Dalia Komparskienė, patarėjai: Martyna Civilkienė, Jurgita Janušauskienė, Rita Karpavičiūtė, Dalia Latvelienė, Irma Leonavičiūtė, Loreta Zdanavičienė. Komiteto biuro padėjėjos: Aidena Bacevičienė, Modesta Banytė. Kviestieji asmenys: Seimo kanceliarijos Teisės departamento Privatinės teisės skyriaus vyresnysis patarėjas Dainius Zebleckis. 2. Ekspertų, konsultantų, specialistų išvados, pasiūlymai, pataisos, pastabos (toliau – pasiūlymai):
Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
23456 Įvertinę projektą dėl jo atitikties Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas:
pagalbą asmenų ratą, nustatant, kad teisę į valstybės garantuojamą teisinę pagalbą (toliau – nemokama teisinė pagalba) turi kai kurie juridiniai asmenys: vartotojų asociacijos, kai jos gina vartotojų viešą interesą, neįgaliųjų asociacijos, kai jos gina neįgaliųjų teises ir interesus, smulkiojo ir vidutinio verslo subjektai bankroto procese. Projekto kai kurios nuostatos galimai prieštarauja Konstitucijai.
Pirma, pagal galiojančio įstatymo 11 straipsnį pirminę teisinę pagalbą turi teisę gauti visi Lietuvos Respublikos piliečiai, kitų Europos Sąjungos valstybių narių piliečiai, taip pat kiti Lietuvos Respublikoje bei kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse teisėtai gyvenantys fiziniai asmenys ir kiti Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse nurodyti asmenys. Asmenis, kurie turi teisę gauti antrinę teisinę pagalbą, sąlyginai galima suskirstyti į keletą kategorijų:
Vyriausybės nustatytų turto ir pajamų lygio;
2) kiti socialiai pažeidžiami asmenys (kuriems paskirta socialinė pašalpa, išlaikomi stacionariose globos įstaigose, nustatytas sunkus neįgalumo lygis, pripažinti nedarbingais, nepilnamečiai, asmenys, kuriuos prašoma pripažinti neveiksniais ir kt.);
gynėjo dalyvavimą nagrinėjant bylas;
nemokama teisinė pagalba teikiama fiziniams asmenims, kurie atitinka įstatymo nustatytus kriterijus. Pastebėtina, kad nemokamos teisinės pagalbos instituto paskirtis – užtikrinti asmens konstitucinę teisę kreiptis į teismą. Visuotinai priimta, jog valstybė turi užtikrinti nemokamą profesionalią teisinę pagalbą asmenims, kurie patys negali už ją susimokėti, taip pat tais atvejais, kai pagal nacionalinę teisę gynėjo dalyvavimas procese yra privalomas, arba kai kompetentinga institucija pripažįsta, kad teisinė pagalba būtina, atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes (Europos Ministrų komiteto 1978 m. rezoliucija dėl teisinės pagalbos ir konsultacijų[1]).
Europos Komisijos 2013 m. lapkričio 27 d. rekomendacijoje „Dėl įtariamųjų arba kaltinamųjų teisės į teisinę pagalbą baudžiamajame procese“ 2013/C 378/03 pažymėta, kad teisinė pagalba įtariamiesiems arba kaltinamiesiems ir prašomiems išduoti asmenims mažų mažiausiai turėtų būti suteikta, jei jie dėl savo ekonominės padėties neturi pakankamų finansinių išteklių daliai ar visoms gynybos ir proceso išlaidoms padengti (išteklių įvertinimas) ar (arba) kai tokia pagalba reikalinga teisingumo interesais (pagrįstumo įvertinimas). Pažymėtina, kad projektu siūloma nustatyti kai kurių juridinių asmenų teisę į nemokamą teisinę pagalbą, neatsižvelgiant į jų turtą ir gaunamas pajamas bei kitus aukščiau nurodytus visuotinai pripažintus kriterijus. Manytume, kad nemokamos teisinės pagalbos teikimas pagal du visiškai skirtingus principus – fiziniams asmenims pagal turto ir pajamų lygį bei kitus objektyvius įstatyme nurodytus kriterijus, o juridiniams asmenims – atsižvelgiant į jų vykdomas funkcijas ar teisinį statusą, negali padėti užtikrinti šios pagalbos teikimo lygiateisiškumo, o atvirkščiai – gali sudaryti sąlygas pažeisti konstitucinį asmenų lygybės principą. Nemokamos teisinės pagalbos teikimą riboja valstybės finansinės galimybės.
Teisės į nemokamą teisinę pagalbą suteikimas vartotojų asociacijoms, kai jos gina vartotojų viešą interesą, galėtų būti pateisinamas, jeigu šiam tikslui viešųjų lėšų būtų galima skirti pakankamai ir dėl to nenukentėtų nemokamos teisinės pagalbos reikalingi nepasiturintys ir socialiai pažeidžiami asmenys, ir jeigu būtų pakankamai pagrįsta, kodėl iš visų viešųjų juridinių asmenų, kurie įstatymų nustatytais atvejais turi teisę reikšti ieškinį ar pareiškimą viešajam interesui ginti, turėtų būti išskirtos tik vartotojų asociacijos. Projekto aiškinamajame rašte toks pagrindimas nepateiktas. Todėl kyla abejonių, ar nemokamos teisinės pagalbos teikimas vartotojų asociacijoms, neskiriant tam papildomų valstybės biudžeto asignavimų, nepablogins socialiai pažeidžiamų asmenų padėties ir nepažeis jų teisėtų lūkesčių ir neapribos jų Konstitucijos 30 straipsnyje garantuotos teisės kreiptis į teismą. Be to, neaišku, ar tarp vartotojų asociacijų ir kitų viešųjų juridinių asmenų, turinčių teisę reikšti ieškinius viešajam interesui ginti (pavyzdžiui, visuomenės informavimo srityje veikiančios asociacijos pagal Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymą), yra tokie objektyvūs skirtumai, kad būtų galima pateisinti vartotojų asociacijų išskyrimą, tik joms suteikiant teisę į nemokamą teisinę pagalbą. Todėl kyla abejonių ar siūlomu teisiniu reguliavimu nebus pažeistas konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas. Pagal projektą teisę į nemokamą teisinę pagalbą turėtų neįgaliųjų asociacijos, ginančios neįgaliųjų pažeistas ar ginčijamas teises ar įstatymų saugomus interesus. Nekvestionuojant neįgaliųjų asociacijų svarbos mažinant neįgalių asmenų socialinę atskirtį, nurodytos teisės suteikimas, neribojant jos jokiais kriterijais, abejotinas, nes tai pačiai socialinei grupei būtų taikomi skirtingi reikalavimai.
Tuo atveju, kai nemokama teisinė pagalba neįgaliam asmeniui būtų teikiama per neįgaliųjų asociaciją, kuri pagal pavedimą atstovautų šį asmenį teisme, ši pagalba galėtų būti teikiama, neatsižvelgiant į neįgalaus asmens turtą ir pajamas ar kitus įstatyme nustatytus kriterijus, o neįgalūs asmenys, kurie nepriklausytų neįgaliųjų asociacijoms arba kurių teisių neįgaliųjų asociacijos nesiimtų ginti (įstatymo projekte nesiūloma nustatyti jokių kriterijų, kuriais turėtų vadovautis neįgaliųjų asociacijos priimdamos sprendimą dėl teisinės pagalbos neįgaliajam reikalingumo), galėtų gauti teisinę pagalbą tik tada, jeigu jie atitiktų turto ir pajamų arba kurį nors kitą keičiamo įstatymo 12 straipsnyje nurodytą kriterijų. Manytume, kad toks siūlomas reguliavimas galimai pažeistų asmenų lygiateisiškumo principą, įtvirtintą Konstitucijos 29 straipsnyje, nes tarp neįgaliųjų, priklausančių neįgaliųjų asociacijoms ir joms nepriklausančių nėra tokių objektyvių skirtumų, kurie pateisintų skirtingą teisinį reguliavimą. Be to, nurodyta projekto nuostata galimai pažeistų ir Konstitucijos 35 straipsnio nuostatas, nes neįgalūs asmenys, siekiantys pasinaudoti teisine pagalba, netiesiogiai būtų verčiami jungtis į neįgaliųjų asociacijas. Diskutuotina ir smulkiojo ir vidutinio verslo subjektų teisė į nemokamą teisinę pagalbą bankroto procese. Projekto aiškinamajame rašte teigiama, kad projektu siekiama, kad bankroto procesas būtų sklandus ir sukeltų kuo mažesnes neigiamas pasekmes tiek juridinių asmenų dalyviams, tiek jų kreditoriams. Neaišku, kuo grindžiamas nurodytas teiginys. Pirmiausia, abejotina ar smulkaus ir vidutinio verslo subjektai tikrai nepajėgia susimokėti už teisinę pagalbą.
Pastebėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros įstatymą smulkiojo ir vidutinio verslo subjektais yra:
metinės pajamos neviršija 40 mln. eurų ar įmonės balanse nurodyto turto vertė neviršija 27 mln. eurų;
2) maža įmonė – įmonė, kurioje dirba mažiau kaip 50 darbuotojų ir kurios metinės pajamos neviršija 7 mln. eurų arba balanse nurodyto turto vertė neviršija 5 mln. eurų;
pajamos neviršija 2 mln. eurų arba balanse nurodyto turto vertė neviršija 1,5 mln. eurų. Kartu atkreiptinas dėmesys, kad smulkiojo ir vidutinio verslo subjektu laikomas ir verslininkas, jeigu įstatyme straipsnyje nustatyta tvarka apskaičiuotas darbuotojų skaičius mažesnis kaip 250 darbuotojų, o finansiniai duomenys tenkina bent vieną iš sąlygų: metinės pajamos neviršija 40 mln. eurų arba balanse nurodyto turto vertė neviršija 27 mln. eurų. Pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymą, įmonės nemokumas – įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Be to, įmonei bankroto byla gali būti iškelta ir tais atvejais, kai įmonės nemokumas nėra konstatuotas, bet yra viena iš šių aplinkybių:
1) įmonė laiku nemoka darbo užmokesčio ir su darbo santykiais susijusių išmokų;
2) įmonė laiku nemoka už gautas prekes, atliktus darbus (paslaugas), negrąžina kreditų ir nevykdo kitų sandoriais prisiimtų turtinių įsipareigojimų;
3) įmonė laiku nemoka įstatymų nustatytų mokesčių, kitų privalomųjų įmokų ir (arba) priteistų sumų.
Pastebėtina, kad bankrotas gali būti ir tyčinis, jeigu įmonės valdymo organai veikė nesąžiningai, pažeidinėjo įstatymus, sudarinėjo įmonei ekonomiškai nenaudingus sandorius ir pan. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismui priėmus nutartį iškelti bankroto bylą, paskiriamas bankroto administratorius, o įmonės valdymo organai netenka savo įgaliojimų. Bankroto administratoriai turi būti aukštos kvalifikacijos asmenys, todėl abejotina, ar bankrutuojančiai įmonei dar reikalinga profesionali teisinė pagalba. Konstitucijos 29 straipsnyje nustatyta, kad įstatymui ir teismui visi asmenys yra lygūs. Manytume, kad vien pats faktas, kad įmonė bankrutuoja, negali būti pagrindu išskirti šią juridinių asmenų kategoriją iš kitų asmenų (fizinių ir juridinių), suteikiant jai privilegiją - nemokamą teisinę pagalbą bankroto procese. Taigi nemokamos teisinės pagalbos teikimas įmonėms bankroto procese, nenustatant jokių papildomų kriterijų, galimai prieštarauja konstituciniam asmenų lygiateisiškumo principui. Be to, kyla abejonių, ar nemokamos teisinės pagalbos teikimas projekte nurodytoms įmonėms bankroto procese, neskiriant tam papildomų valstybės biudžeto asignavimų, nepablogins socialiai pažeidžiamų asmenų padėties ir nepažeis jų teisėtų lūkesčių ir neapribos jų Konstitucijos 30 straipsnyje garantuotos teisės kreiptis į teismą. Kartu atkreiptinas dėmesys, kad galiojantys įstatymai nustato kitokias projekte nurodytų juridinių asmenų interesų apsaugos garantijas.
Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 13 straipsnyje nustatyta, kad vartotojų asociacijos turi teisę gauti valstybės finansinę paramą savo funkcijoms vykdyti pagal Vyriausybės patvirtintas taisykles, be to, savivaldybės taip pat turi teisę remti vartotojų asociacijas savivaldybės tarybos nustatyta tvarka. Pagal neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 16 straipsnį, organizuodamos savo veiklą, neįgaliųjų asociacijos bendradarbiauja su valstybės ir savivaldybių institucijomis ir įstaigomis, gali gauti šių institucijų ir įstaigų finansinę paramą. Be to, pagal nurodyto įstatymo 26 straipsnį, neįgaliesiems yra skiriamos šios finansinės pagalbos priemonės: socialinė piniginė parama, tikslinės kompensacijos ir išmokos bei lengvatos, o neįgalieji, atitinkantys galiojančio Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 arba 12 straipsnyje nustatytus kriterijus, turi teisę į nemokamą teisinę pagalbą. Pažymėtina ir tai, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 83 straipsnio 1 dalies 5 punktą, tiek vartotojų asociacijos, tiek neįgaliųjų asociacijos yra atleidžiamos nuo žyminio mokesčio bylose, kai jos pareiškia ieškinį arba paduoda pareiškimą siekdamos apginti viešąjį interesą. 2. Projekto 2 straipsnyje dėstomo keičiamo įstatymo 11 straipsnio 7 dalyje siūloma atsisakyti draudimo teikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjui, kurio prašymas yra susijęs su reikalavimu, tiesiogiai atsirandančiu dėl pareiškėjo ūkinės komercinės veiklos ar dėl jo savarankiškos profesinės veiklos. Siūlymas diskutuotinas. Minėta, kad nemokamos teisinės pagalbos teikimą riboja valstybės finansinės galimybės. Asmuo, kuris verčiasi komercine ar profesine veikla, prisiima ir tam tikrą šios veiklos riziką.
Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad valstybė neturi prievolės beatodairiškai remti bet kokias ūkines pastangas ir veiklą (1997 m. vasario 13 d. nutarimas). Be to, nurodytas draudimas nėra absoliutus - pagal keičiamo straipsnio 8 dalį ribojimas teikti antrinę teisinę pagalbą netaikomas, kai antrinės teisinės pagalbos kreipiasi administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo ir baudžiamosiose bylose. Projekto aiškinamajame rašte nėra pateikta jokių duomenų, kiek galėtų išaugti nemokamos teisinės pagalbos poreikis, jeigu būtų pritarta vertinamam siūlymui. Tuo atveju, jeigu pritarus projektui nemokamos teisinės pagalbos poreikis žymiai padidėtų ir neskyrus papildomų valstybės biudžeto asignavimų negalėtų būti patenkintas socialiai pažeidžiamų asmenų nemokamos teisinės pagalbos poreikis, galėtų susidaryti situacija, kad būtų pažeista socialiai pažeidžiamų asmenų konstitucinė teisė į veiksmingą teisinę pagalbą ir teisingą bylos nagrinėjimą. Kartu atkreiptinas dėmesys, kad Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad įstatymo leidėjas turi pareigą, priėmus įstatymą, kuriam įgyvendinti reikalingos lėšos, numatyti ir tokio įstatymo įgyvendinimui būtinas lėšas (2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas). Pritarti 3.
Lietuvos Respublikos Seimo statuto 67 straipsnio 3 punktu ir atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Teisės departamento išvadas bei Teisės ir teisėtvarkos komitete išsakytus argumentus, Teisės ir teisėtvarkos komitetas preliminariai įvertino, kad Įstatymo projekte dėstomos keičiamo Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos nuostatos, kuriomis siūlomas toks teisinis reglamentavimas pagal kurį siūloma išplėsti turinčių teisę gauti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą asmenų ratą, t.y. nustatant, kad teisę į valstybės garantuojamą teisinę pagalbą turėtų kai kurie juridiniai asmenys, tačiau neatsižvelgiant į jų turtą ir gaunamas pajamas bei kitus visuotinai pripažintus kriterijus, prieštarauja Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintam visuotiniam asmenų lygiateisiškumo principui ir Konstitucijos 30 straipsnyje įtvirtintam garantuotos teisės į teisminį gynimą principui. 4. Balsavimo rezultatai:
pranešėjai: Julius Sabatauskas, Stasys Šedbaras. 6. Komiteto narių atskiroji nuomonė: negauta. Komiteto pirmininkas Julius Sabatauskas