Lyginamasis variantas
PIENĄ IR PREKIAUJANČIŲ PIENO GAMINIAIS, NESĄŽININGŲ VEIKSMŲ DRAUDIMO ĮSTATYMO NR. XII-1907 PAPILDYMO 3¹ STRAIPSNIU
Papildyti Įstatymą 3¹straipsniu:
„3¹ straipsnis. Ūkio subjektų superkamo žalio pieno kainos
nustatymas
superkančius ir perdirbančius subjektus mokėti žalio pieno pardavėjams ne mažiau kaip 90 % Europos Sajungos vidutinės žaliavinio pieno kainos, atmetus realius kaštus susijusius su žaliavinio pieno surinkimu - paruošimu ir pristatymu į perdirbimo įmones. 2. Pieno produktams mažmeninėje prekyboje taikyti ne didesnį kaip 15 % antkainio vidurkį. 2 straipsnis. Įstatymo įsigaliojimas Šis įstatymas įsigalioja nuo priėmimo dienos Skelbiu šį Lietuvos Respublikos Seimo priimtą įstatymą. Respublikos Prezidentas Teikia Seimo nariai Vytautas Kamblevičius Kęstas Komskis Rimas Antanas Ručys
projekto rengimą paskatinusios priežastys, parengto projekto tikslai ir uždaviniai. Nacionalinės pažangos strategijoje „Lietuva 2030”[1] priimtoje Seime 2012 m. 05 yra įtvirtinta žemės ūkio tvarumo nuostata. Deja, eilę metų Lietuvos kaime dėl įvairių priežasčių mažėjo ir ūkių, ir melžiamų karvių kiekis, o jau pusantrų metų tebesiplėtojanti pienininkystės žemų kainų ir supirkimo apimčių mažėjimo krizė link bankroto stumia nemenką dalį iš maždaug 60 tūkst. Lietuvos kaimo ūkių, laikančių karves. I. Lietuvos konstitucijos 46 straipsnis teigia, kad “Valstybė remia visuomenei naudingas ūkines pastangas ir iniciatyvą. Valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei.” Kadangi bendra tautos gerovė neatsiejama nuo jos pažangos, tai žemės ūkio tvarumo nuostata iš strategijos „Lietuva 2030” privalo būti užtikrinama ir papildomomis įstatymų pataisomis. Viena jų – lanksčios, susietos su ES pieno kainų vidurkiu minimalios supirkimo kainos įvedimas. Tokia reguliacinė priemonė apsaugotų pieno ūkius nuo žlugimo, t.y. būtų užtikrinamas jų veiklos žemės ūkyje tvarumas. Minimalios lanksčios žaliavinio pieno supirkimo kainos nustatymas atitinka Portugalijoje įvestą draudimą prekybai už mažesnę nei efektyvią kainą, kuriuo ribojamas agresyvių marketingo strategijų taikymas smulkesnių konkurentų žlugdymui (žr.Seimo tyrimo grupės medžiagą apie nesąžiningų rinkos santykių ribojimą ES valstybėse). Jeigu kaimyninėje Lenkijoje 10 % antkainis mažmeninėje pieno produkto prekyboje, kaip savaime suprantamas tarp verslo partnerių, tai Lietuvoje dažnu atveju taikomas net didesnis kaip 50 %. Lentelė pridedama. II. ES sutarties dėl veikimo[2] 40 straipsnis leidžia reguliuoti kainas Bendrojoje žemės ūkio politikoje (BŽŪP): “ 2.
Pagal šio straipsnio 1 dalį nustatyta bendra organizavimo forma gali apimti visas priemones, kurios yra būtinos 39 straipsnyje nurodytiems tikslams pasiekti, pirmiausia kainų reguliavimą, pagalbą įvairių produktų gamybai ir pardavimui, jų laikymą bei likučio tvarkymą ir bendrą importo ir eksporto stabilizavimo mechanizmą. “ Remiantis ES įtvirtinta BŽŪP kryptimi
"gyvenimo kokybės kaimo vietovėse gerinimas ir kaimo ekonomikos įvairovės
skatinimas" būtina pasinaudoti kainų reguliavimo galimybe krizinėje situacijoje, kad neprastėtų gyvenimo kokybė Lietuvos pieninkystės ūkiuose ir valstybėje. 1. Lietuvos pienininkystės ūkiuose yra kritinė situacija ir kad nebūtų sužlugdytas visas pieno perdirbimo sektorius, kuris duoda didžiausią pridėtinę vertę bendram valstybės produktui. 300 mln. x 4 = 1,2 mlrd. eur. 1,5 mln tonų x 300 eur/ton. =450 mln. eur. vidutinė ES kaina 1,5 mln. tonų x 200 eur/ton. = 300 mln. eur. vidutinė Lietuvos kaina.
Per 2015 m. pieno gamintojai patyrė 75 mln. eur. nuostolio. Neteko 14 % pelno kas sudaro 75 mln. eur. Kai tuo tarpu praėjusiais metais eksportavus rekordinį grūdų derlių gauta 4 mln. tonų x 150 eur/toną =600 mln. eur. Minus 21 % PVM = 126 mln. = 474 mln. eur. Esant tokioms tendencijoms šiai dienai iš 300 tūkst. karvių sumažėjimas 50 tūkst. karvių, tai yra 16 % . Pieno perdirbėjų grasinimas nesupirkti pieno, neturėtų būti pagrindas kainų nereguliavimui, nes pieno perdirbėjai per 2007-2013 metų laikotarpį yra gave ES ir valstybės paramos apie 80 mln. eur, šiais metais skirta dar 20 mln. eur. Įvertinant tokias investicijas į pieno perdirbimo sektorių turėtų būti perdirbėjų įsipareigojimas efektyvinti gamybą ir mažinti perdirbimo kaštus, kurie šiuo metu yra daugiau nei 2 kartus didesni, nei kitose ES šalyse. 2.
nuostatos taikyti 90% ES vidutinės pieno kainos (arba kitaip tariant 10% mažesnė už vidutinę). 300 eur. už toną arba 0,30 eur. už litrą. 90% 270 eur. už toną arba 0,27 eur už litrą. supirkimo
šiuo metu teisiškai reglamentuojami įstatymo projekte aptarti klausimai
metu nėra nustatyto kainos reguliavimo mechanizmo
siūlomos naujos teisinio reguliavimo nuostatos ir kokių teigiamų rezultatų laukiama. Siūloma įpareigoti žalią pieną superkančius ir perdirbančius subjektus mokėti žalio pieno pardavėjams ne mažiau kaip 90 % Europos Sajungos vidutinės žaliavinio pieno kainos, atmetus realius kaštus susijusius su žaliavinio pieno surinkimu - paruošimu ir pristatymu į perdirbimo įmones. Siūloma numatyti, jog pieno produktams mažmeninėje prekyboje taikyti ne didesnį kaip 15 % antkainio vidurkį. 5. Numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo rezultatai (jeigu rengiant įstatymo projektą toks vertinimas turi būti atliktas ir jo rezultatai nepateikiami atskiru dokumentu), galimos neigiamos priimtų įstatymų pasekmės ir kokių priemonių reikėtų imtis, kad tokių pasekmių būtų išvengta.
Priėmus įstatymų projektus, neigiamų pasekmių nenumatoma. 6. Kokią įtaką priimtas įstatymas turės kriminogeninei situacijai, korupcijai. Priimtas Įstatymo projektas neigiamos įtakos kriminogeninei situacijai ir korupcijai neturės. 7. Kaip įstatymo įgyvendinimas atsilieps verslo sąlygoms ir jo plėtrai. Manytina, kad verslo sąlygoms ir jo plėtrai siūlomų pataisų priėmimas turės teigiamą įtaką. 8. Įstatymo inkorporavimas į teisinę sistemą, kokius teisės aktus būtina priimti, kokius galiojančius teisės aktus reikia pakeisti ar pripažinti netekusiais galios. Priėmus minimą Įstatymo projektą, galiojančių teisės aktų pakeisti ar panaikinti nereikės. 9. Ar įstatymo projektas parengtas laikantis Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos, Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės norminių aktų rengimo tvarkos įstatymų reikalavimų ir atitinka bendrinės lietuvių kalbos normas, o įstatymo projekto sąvokos ir jas įvardijantys terminai įvertinti Lietuvos Respublikos terminų banko įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka Projektas parengtas laikantis nustatytų reikalavimų. 10. Ar įstatymų projektai atitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas ir Europos Sąjungos dokumentus. Įstatymo projekto nuostatos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatoms neprieštarauja ir atitinka Europos Sąjungos dokumentus. 11. Jeigu įstatymams įgyvendinti reikia įgyvendinamųjų teisės aktų, – kas ir kada juos turėtų priimti. Įgyvendinamųjų teisės aktų priimti nereikės. 12. Kiek valstybės, savivaldybių biudžetų ir kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų prireiks įstatymams įgyvendinti, ar bus galima sutaupyti.
Valstybės ar savivaldybių biudžetų lėšų neprireiks. 13. Įstatymo projekto rengimo metu gauti specialistų vertinimai ir išvados Projekto rengimo metu specialistų vertinimų ir išvadų negauta. 14. Reikšminiai žodžiai, kurių reikia šiam projektui įtraukti į kompiuterinę paieškos sistemą, įskaitant reikšminius žodžius pagal Europos žodyną Eurovoc „žalias pienas“ „kainos“
15Kiti, iniciatorių nuomone, reikalingi pagrindimai ir paaiškinimai. Negauta.
Seimo nariai: Vytautas Kamblevičius Kęstas Komskis Rimas Antanas Ručys [1] https://www.lietuva2030.lt/lt [2] https://www.hrmi.lt/uploaded/PDF%20dokai/EB%20suvestine%20sutartis.pdf
Blankas
Biudžetinė įstaiga, Vilniaus g. 23-7A, LT- 01402 Vilnius, tel. 8 706 63 687, faks. 8 706 63 679, el. p. [email protected]. Duomenys kaupiami ir saugomi Juridinių asmenų registre, kodas 188600362 2016-06- Nr. Į 2016-06-15 Nr. S-2016-4410 Lietuvos Respublikos Seimui
Išnagrinėję Lietuvos Respublikos ūkio subjektų, perkančių–parduodančių žalią pieną ir prekiaujančių pieno gaminiais, nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo Nr. XII-1907 papildymo 3¹ straipsniu įstatymo projektą Nr. XIIP-4501 (toliau – Projektas), teikiame pastabas dėl Projekto atitikties Europos Sąjungos teisei. Projekto 1 straipsniu siūloma papildyti įstatymą 3¹straipsniu ir šio straipsnio 1 dalimi įpareigoti žalią pieną superkančius ir perdirbančius subjektus mokėti žalio pieno pardavėjams ne mažiau kaip 90 % Europos Sąjungos vidutinės žaliavinio pieno kainos, atmetus realius kaštus susijusius su žaliavinio pieno surinkimu - paruošimu ir pristatymu į perdirbimo įmones. Kitaip tariant, siūlomas kainų reguliavimo ir nustatymo mechanizmas žemės ūkio produkcijos srityje. Toliau teikiame nuomonę dėl siūlomos kainų reguliavimo ir nustatymo priemonės atitikties Europos Sąjungos teisei.
Dėl siūlomų kainų reguliavimo ir nustatymo priemonių atitikties Europos Sąjungos bendros žemės ūkio politikos tikslams ir bendroms žemės ūkio rinkos organizavimo priemonėms Vadovaujantis Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) 40 straipsnio 2 dalimi kainų reguliavimas žemės ūkio srityje patenka į Europos Sąjungos bendrą žemės ūkio rinkų organizavimo formą, kuri įgyvendinama Europos Sąjungos mastu ir bendros žemės ūkio politikos priemonėmis, t.y. priimant atitinkamus Europos Sąjungos teisės aktus dėl žemės ūkio produktų rinkų organizavimo. Taigi, kainų reguliavimo ir nustatymo priemonės taikomos visos Europos Sąjungos mastu, o jomis siekiama vieningo požiūrio į kompensaciją už kuriamos bendros žemės ūkio rinkos neigiamus padarinius atskirų valstybių narių žemės ūkio rinkoms, taip pat vieningų priemonių skatinti tam tikros žemės ūkio produkcijos gamybą ir vartojimą. Šiais tikslais yra priimami Europos Sąjungos teisės aktai[1], nustatantys bendras žemės ūkio produktų rinkų organizavimo taisykles. Tarp šių taisyklių, inter alia, nustatomos referencinės kainos, taip pat kitos intervencinės priemonės (vartojimo skatinimas, subsidijavimas, importo kvotų sistemos). Pavyzdžiui, atitinkamų žemės ūkio produktų atžvilgiu yra numatomos bendros Europos Sąjungos mastu taikomos referencinės kainos, orientuotos į Europos Sąjungos tikslinę kainą. Pažymėtina, kad kainų reguliavimo ir nustatymo priemonės Europos Sąjungos mastu daugiausia taikytos iki perėjimo prie bendros žemės ūkio rinkos organizavimo tvarkos, t.y. kai skirtingos žemės ūkio produkcijos sritys buvo reglamentuojamos atskirais Europos Sąjungos teisės aktais.
Šio laikotarpio Teisingumo Teismo jurisprudencijoje buvo pažymima, jog kadangi žemės ūkio rinkos organizavimas Europos Sąjungoje pagrįstas bendra kainų sistema, valstybės narės nebegali vienašališkai priimdamos nacionalines nuostatas daryti poveikio bendro organizavimo reglamentuojamų kainų nustatymo mechanizmui tiek prekybos, tiek gamybos etape[2]. Taigi, valstybės narės turėjo susilaikyti nuo kainų reguliavimo politikos, nesuderinamos su Europos Sąjungos teisės aktuose nustatyta bendra žemės ūkio produkcijos organizavimo tvarka. Pažymėtina, kad minėtomis bendrojo organizavimo priemonėmis buvo siekiama tokio kainų lygio gamybos ir didmeninės prekybos etapuose, kuris atitiktų bendrą Europos Sąjungos produkcijos gamybos lygį atitinkamame sektoriuje, užtikrinant adekvačią rinkos pasiūlą, vengiant perteklinės gamybos[3]. Stebint Europos Sąjungos bendros žemės ūkio politikos raidą matyti, kad minėtos intervencinės priemonės žemės ūkyje taikytos tol, kol vidaus rinkoje bus pasiektas žemės ūkio produkcijos paklausa ir pasiūla paremtas rinkos reguliavimo mechanizmas. Tokiu būdu, dabartinis Bendro žemės ūkio rinkų organizavimo reglamentas[4] grindžiamas pasiūlos ir paklausos pusiausvyros struktūra. Taigi, iš esmės pereita prie laisvų, rinkos nulemtų kainų, vengiant intervencinio kainų reguliavimo ir nustatymo[5]. Naująjį požiūrį į nevaržomą konkurenciją žemės ūkio srityje patvirtina ir dabartinės Europos Komisijos priemonės, kurių ji imasi, siekdama stabilizuoti padėtį tose žemės ūkio produkcijos srityse, kur kainų reguliavimo ir nustatymo priemonės daugiau netaikomos.
Pavyzdžiui, šiuo metu susiduriant su sunkumais pieno ir pieno produktų srityje, kai visose[6] Europos Sąjungos valstybėse narėse stebimas žalio pieno kainų smukimas, Europos Komisijos priemonės, skirtos kovoti su žalio pieno sektoriaus sunkumais, yra paremtos būtent pasiūlos ir paklausos sureguliavimu valstybėse narėse, taip pat nuostolių kompensavimu. Pirma, yra pasiūlytos priemonės[7], kuriomis šešių mėnesių laikotarpiu pripažintoms pieno ir pieno gaminių sektoriaus gamintojų organizacijoms, jų asociacijoms ir pripažintoms tarpšakinėms organizacijoms leidžiama savanoriškai sudaryti bendrus susitarimus dėl pieno gamybos planavimo ir priimti su tuo susijusius bendrus sprendimus. Taigi, siūlomos priemonės, kuriomis būtų reguliuojama gamybos apimtis, atsižvelgiant į paklausos ir pasiūlos dėsnį, kuriuo paremta dabartinė Europos Sąjungos bendroji žemės ūkio rinkos organizavimo politika. Antra, pritarta Europos Sąjungos solidarumo paketui[8], kuris numato tikslinę finansinę paramą žemės ūkiui, inter alia, pieno sektoriui, o valstybėms narėms leidžiama savo lėšomis (t.y. suteikiamas išankstinis leidimas valstybės pagalbai) padvigubinti numatytą paramos intensyvumą. Šių Europos Komisijos priemonių analizė patvirtina, kad kainų reguliavimo ir nustatymo priemonės tam tikrų žemės ūkio produktų atžvilgiu nėra tinkamos bendros žemės ūkio rinkos reguliavimui, o dabartiniame Bendrajame žemės ūkio rinkų organizavimo reglamente[9], kuris grindžiamas produkto gamintojų veiksmingos tarpusavio konkurencijos išlaikymu, nebėra tinkamo teisinio pagrindo taikyti kainų reguliavimą ir nustatymą.
Remdamiesi nurodytais argumentais manome, kad nacionalinės priemonės, kuriomis būtų pažeidžiamas laisvo kainų nustatymo pagal pasiūlos ir paklausos dėsnį principas, iš esmės neatitinka Bendrojo žemės ūkio rinkų organizavimo reglamento[10], kuris grindžiamas produkto gamintojų veiksmingos tarpusavio konkurencijos išlaikymu, ir Europos Sąjungos bendros žemės ūkio politikos tikslų. Dėl siūlomų kainų reguliavimo ir nustatymo priemonių poveikio vidaus rinkos konkurencinėms sąlygoms Nepaisant to, kad pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 39, 40, 42 straipsnius leidžiamas specialus žemės ūkio politikos reguliavimas bendrųjų Europos Sąjungos konkurencijos taisyklių atžvilgiu, Teisingumo Teismas yra ne kartą patvirtinęs, kad bendras žemės ūkio rinkos organizavimas „nėra sritis, kurioje nebūtų jokios konkurencijos“[11], ir kad „veiksmingos konkurencijos išsaugojimas žemės ūkio produktų rinkose atitinka bendros žemės ūkio politikos tikslus“[12]. Taigi, jeigu atitinkamų žemės ūkio produktų atžvilgiu nėra galiojančio kainų nustatymo mechanizmo Europos Sąjungos mastu, laisvas kainų nustatymas yra laisvo prekių judėjimo veiksmingos konkurencijos sąlygomis principo išraiška. Iš to seka, kad kainų reguliavimo ir nustatymo priemonės turėtų būti vertinamos, inter alia, vidaus rinkos konkurencinių sąlygų kontekste, kadangi nesant veiksmingos konkurencijos būtų kliudoma laivam prekių judėjimui vidaus rinkoje.
Atsižvelgdami į tai, kad dabartinis Bendro žemės ūkio rinkų organizavimo reglamentas[13] yra grindžiamas pasiūlos ir paklausos pusiausvyros struktūra ir laisva konkurencija, manytume, kad valstybių narių kainų reguliavimo ir nustatymo priemonės nelaikomos specialiomis konkurencijos taisyklėmis bendroje žemės ūkio politikoje, todėl vertinant Projekte siūlomas kainų reguliavimo ir nustatymo priemones privalu vadovautis bendromis Europos Sąjungos konkurencijos teisės ir laisvo prekių judėjimo taisyklėmis. Jeigu viena ar kelios valstybės narės galėtų nustatyti žemės ūkio produkto pardavimo ar supirkimo kainą, tai pakenktų konkurenciniam pranašumui, galinčiam atsirasti dėl kitų ūkio subjektų mažesnės savikainos produkcijos, ir taip iškreipti skirtingose valstybėse narėse esančių gamintojų tarpusavio konkurenciją. Šiuo atžvilgiu pažymėtina, kad Teisingumo Teismas yra ne kartą pripažinęs valstybių narių nacionalinės teisės aktų, kuriais reguliuojama kaina, antikonkurencinį poveikį[14]. Taip pat manytume, kad Projektu siūlomos kainų reguliavimo ir nustatymo priemonės gali sukliudyti ūkio subjektams gauti visą naudą iš mažiau intervencinių valstybės reguliavimo priemonių organizuojant žemės ūkio produkcijos rinką bei gali paveikti tikslines paramos ūkininkams programas, iš dalies priklausančias nuo veiksnių, nulemtų, pavyzdžiui, galutinio vartotojo formuojama žemės ūkio produktų paklausa, kuri tiesiogiai nulemtų objektyvias produkcijos kainas rinkoje. Šiame kontekste privalu pažymėti, kad Teisingumo Teismas yra išaiškinęs, kad vidaus rinkos organizavimo priemonės grindžiamos atviros rinkos principu, t. y. į rinką veiksmingos konkurencijos sąlygomis gali laisvai patekti kiekvienas gamintojas[15].
Be to, Teisingumo Teismas aiškindamas dabartinį Bendro žemės ūkio rinkų organizavimo reglamentą[16] yra pažymėjęs, kad vienas iš bendrosios žemės ūkio politikos tikslų yra išsaugoti veiksmingą konkurenciją žemės ūkio produktų rinkose[17]. Taigi, Teisingumo Teismo praktikoje yra ne kartą akcentuota veiksmingos konkurencijos ir laisvos rinkos principų svarba bendroje žemės ūkio politikoje. Remdamiesi šia Teisingumo Teismo praktika manytume, kad bendros žemės ūkio politikos srityje privalu laikytis veiksmingos konkurencijos ir laisvos rinkos principų. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, manytume, kad Projekte siūlomos kainų reguliavimo ir nustatymo priemonės potencialiai riboja konkurenciją vidaus rinkoje. Dėl siūlomų kainų reguliavimo ir nustatymo priemonių atitikties Europos Sąjungos laisvo prekių judėjimo taisyklėms Remiantis Teisingumo Teismo praktika[18] valstybės narės priemonės, kuriomis nustatomos (fiksuojamos) prekių kainos, nepaisant to kokiais būdais tai daroma (nustatant mažiausią ar didžiausią leistiną kainą, fiksuojant tam tikro laikotarpio kainos dydį ir pan.), jeigu jos pagal savo poveikį gali atgrasyti kitų valstybių narių ūkio subjektus nuo prekių importo į prekių kainos nustatymą (fiksavimą) taikančią valstybę narę arba trukdo tarpvalstybinei prekybai (trukdo realizuoti importuojamas prekes), laikytinos kiekybiniams apribojimams lygiaverčio poveikio priemonėmis ir ab initio yra nesuderinamos su SESV 34 straipsniu. Šiame kontekste yra primintina, kad bet kokie valstybių narių komercinės teisės aktai, galintys tiesiogiai ar netiesiogiai, iš tikrųjų ar potencialiai apriboti prekybą vidaus rinkoje, laikytini priemone, savo poveikiu lygiaverte kiekybiniams apribojimams[19].
Tai reiškia, kad pakanka nustatyti bent potencialiai nuo importo atgrasantį prekių kainos fiksavimo poveikį, kad būtų galima daryti prielaidą, jog ši priemonė riboja laisvą prekių judėjimą[20]. Pavyzdžiui, Teisingumo Teismas yra konstatavęs, kad mažiausios leidžiamos prekių kainos nustatymas yra kiekybiniams apribojimams lygiaverčio poveikio priemonė net ir tais atvejais, kuomet potencialiai kliudoma prekiauti importuotomis prekėmis, kurių kaina yra mažesnė, kadangi yra paneigiamas importuotų prekių konkurencingumas (konkurencinis pranašumas)[21]. Remdamiesi nurodytais teisiniais argumentais, taip pat atsižvelgdami į tai, kad siūloma kainos reguliavimo ir nustatymo priemonė potencialiai gali atimti iš kitų valstybių narių subjektų, parduodančių importuojamus produktus, kurie iki šiol buvo parduodami kita nei nustatyta kaina, galimybę parduoti šiuos produktus mažesne kaina, kuriai turėtų įtakos jų galimai mažesnė savikaina, ar kitos objektyvios aplinkybės, manome, kad kainų reguliavimo ir nustatymo mechanizmas potencialiai ribotų laisvą prekių judėjimą vidaus rinkoje. Vadovaudamiesi pateiktais argumentais ir motyvais manome, kad Projekte pasirinktos kainų reguliavimo ir nustatymo priemonės yra nesuderinamos su Europos Sąjungos teisėje nustatytomis laisvo prekių judėjimo taisyklėmis.
Apibendrinant argumentus, nurodytus anksčiau, manytume, kad Projektu siūlomas kainų reguliavimo mechanizmas žemės ūkio produkcijos atžvilgiu yra nesuderinamas su Europos Sąjungos teise, kadangi:
teisės aktų, kuriais reguliuojamos ar nustatomos žemės ūkio produkcijos kainos tų žemės ūkio produktų, kuriems netaikomas Europos Sąjungos kainų mechanizmas, kadangi Bendro žemės ūkio rinkų organizavimo reglamentas[22] grindžiamas produkto paklausos ir pasiūlos bei gamintojų veiksmingos tarpusavio konkurencijos išlaikymu principais;
laikytis veiksmingos konkurencijos ir laisvos rinkos principų, kurie galioja, inter alia, bendros žemės ūkio politikos srityje;
Sąjungos teisėje nustatytomis laisvo prekių judėjimo taisyklėmis. 2. Projekto 1 straipsniu siūloma papildyti įstatymą 3¹straipsniu ir šio straipsnio 2 dalimi reguliuoti žalio pieno mažmeninės prekybos antkainius. Toliau teikiame nuomonę dėl siūlomos prekybinių antkainių reguliavimo ir nustatymo priemonės atitikties Europos Sąjungos teisei. Remdamiesi išvados 1 punkte nurodytais argumentais manome, kad Projekte siūlomas antkainių reguliavimas gali užkirsti kelią į tinkamą prekybininko uždarbį ir sudaryti nepalankesnes sąlygas iš Europos Sąjungos valstybių narių įvežamai ar į kitas valstybes nares išvežamai produkcijai realizuoti. Dėl šių priežasčių manome, kad Projektu siūlomos prekybinių antkainių reguliavimo priemonės ribotų laisvą prekių judėjimą vidaus rinkoje ir prieštarautų SESV 34 ir 35 straipsniuose numatytiems draudimams tarpvalstybinėje prekyboje taikyti kiekybiniams apribojimams lygiaverčio poveikio priemones. 3.
teisėkūros pagrindų įstatymo 20 straipsnio 4 dalimi teisės aktai, keičiantys ar nustatantys naują ūkio subjektų veiklos ar jos priežiūros teisinį reguliavimą, paprastai įsigalioja gegužės
kaip po trijų mėnesių nuo jų oficialaus paskelbimo dienos. Taigi, Projekto 2 straipsnyje nurodyta įstatymo įsigaliojimo data neatitinka dviejų datų taisyklės ir nenumato 3 mėnesių atidėjimo laikotarpio, skirto ūkio subjektams susipažinti su pasikeitusiu reglamentavimu ir tinkamai pasiruošti jo taikymui. 4. Atkreipiame Jūsų dėmesį į tai, kad Projektu siūlomi įstatymo pakeitimai yra iš esmės analogiški anksčiau jau teiktiems įstatymo pakeitimo projektams Nr. XIIP-2764, XIIP-4158, XIIP-4219, XIIP-4288. Visais atvejais Europos teisės departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos laikėsi nuoseklios ir išsamiai argumentuotos nuomonės, kad siūlomos kainų reguliavimo ir nustatymo iniciatyvos yra nesuderinamos su Europos Sąjungos teise. Generalinio direktoriaus pavaduotojas Karolis Dieninis Ričard Dzikovič, tel. 8 706 68 082, el. p. [email protected], [email protected]; [1] Anksčiau buvo priimami sektoriniai reglamentai atskiroms žemės ūkio produkcijos rūšims, pavyzdžiui pieno ir pieno produktų srityje: 1968 m. birželio 27 d. Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 804/68 dėl bendro pieno ir pieno produktų rinkos organizavimo; 1999 m. gegužės 17 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1255/1999 dėl bendro pieno ir pieno produktų rinkos organizavimo; vėliau sektorinį reguliavimą pakeitė bendrojo požiūrio reglamentai, nustatantys visos žemės ūkio produkcijos rinkos organizavimo taisykles: 2007 m. spalio 22 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1234/2007, nustatantis bendrą žemės ūkio rinkų organizavimą ir konkrečias tam tikriems žemės ūkio produktams nuostatas, vėliau jis pakeistas aktualiu 2013 m. gruodžio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) Nr.
1308/2013, kuriuo nustatomas bendras žemės ūkio produktų rinkų organizavimas ir panaikinami Tarybos reglamentai (EEB) Nr. 922/72, (EEB) Nr. 234/79, (EB) Nr. 1037/2001 ir (EB) Nr. 1234/2007; [2] Sprendimo Toffoli ir kt., C-10/79, EU:C:1979:247, 12 punktas; sprendimo Komisija prieš Italiją, C-166/82, EU:C:1984:43, 5 punktas; sprendimo Komisija prieš Graikiją, C-127/87, EU:C:1988:331, 8 punktas; sprendimo Milk Marque ir National Farmers’ Union, C-137/00, EU:C:2003:429, 63 punktas; [3] Sprendimo Irish Creamery Milk Suppliers Association ir kt., C-36/80 ir C-71/80, EU:C:1981:62, 20 punktas; sprendimo Milk Marque ir National Farmers’ Union, EU:C:2003:429, 85 punktas; [4] Reglamentas (ES) Nr. 1308/2013; [5] Išskyrus konkrečius atvejus, įvardijamus Reglamento (ES) Nr. 1308/2013 7 straipsnyje (grūdai, ryžiai, cukrus, atitinkamos klasės gyvulių mėsa, nugriebto pieno milteliai, sviestas, alyvuogių aliejus); [6] Oficiali Europos Komisijos rengiama statistikos apžvalga: http://ec.europa.eu/agriculture/milk-market-observatory/pdf/eu-raw-milk-prices_en.pdf; [7] 2016 m. balandžio 11 d. Komisijos deleguotasis reglamentas (ES) 2016/558, kuriuo pieno ir pieno gaminių sektoriaus kooperatyvams bei kitokioms gamintojų organizacijoms leidžiama sudaryti susitarimus dėl gamybos planavimo ir priimti su tuo susijusius sprendimus; 2016 m. balandžio 11 d. Komisijos įgyvendinimo reglamentas (ES) 2016/559, kuriuo pieno ir pieno gaminių sektoriuje leidžiama sudaryti susitarimus dėl gamybos planavimo ir priimti su tuo susijusius sprendimus; [8] Apie priemonę skelbiama viešai Europos Komisijos tinklalapyje: http://ec.europa.eu/agriculture/newsroom/231_en.htm; [9] Reglamentas (ES) Nr. 1308/2013; [10] Reglamentas (ES) Nr.
1308/2013; [11] Nutarties SPM prieš Tarybą ir Komisiją,
prieš Tarybą,
59-61 punktai; sprendimo Prancūzija prieš Komisiją, C-456/00, EU:C:2002:753, 33 punktas; [12] Sprendimo Panellinios Syndesmos Viomichanion Metapoiisis Kapnou, C373/11, EU:C:2013:567, 37 punktas; [13] Reglamentas (ES) Nr. 1308/2013; [14] Sprendimas van Tiggele, C-82/77, EU:C:1978:10; sprendimas Komisija prieš Belgiją, C‑287/89, EU:C:1991:188; Sprendimas Komisija prieš Austriją, C‑198/08, EU:C:2010:112; sprendimas Komisija prieš Airiją, C‑221/08, EU:C:2010:113; sprendimas Komisija prieš Italiją, C‑571/08, EU:C:2010:367; sprendimas Cullet ir Chambre syndicale des réparateurs automobiles et détaillants de produits pétroliers, C-231/83, EU:C:1985:29; sprendimas Edah, C-80/85 ir C-159/85, EU:C:1986:426; [15] Sprendimai bylose Komisija prieš Austriją, C-197/08, EU:C:2010:112; Komisija prieš Airiją, C-221/08, EU:C:2010:113; [16] Reglamentas (ES) Nr. 1308/2013; [17] Sprendimo byloje The Scotch Whisky Association, C-333/14, EU:C:2015:845, 23 punktas; [18] Sprendimas byloje Fachverband der Buch-und Medienwirtschaft, C-531/07, EU:C:2009:276 [19] Sprendimo byloje Dassonville, C-8/74, EU:C:1974:82, 5 punktas; [20] Pavyzdžiui, žiūrėti sprendimus bylose Van Tiggele, C-82/77, EU:C:1978:10; Komisija prieš Italiją, C-78/82, EU:C:1983:159; INNO v ATAB, C-13/77, EU:C:1977:185; Tasca, C-65/75, EU:C:1976:30; Van de Haar, C-177/82, EU:C:1984:144; [21] Supra note, Van Tiggele, EU:C:1978:10; Cullet v Leclerc, C-231/83, EU:C:1985:29; [22] Reglamentas (ES) Nr. 1308/2013;
2016-06-17 Nr. XIIP-4501 Vilnius Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, Europos Sąjungos teisės aktams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas:
1Projekto 1 straipsniu siekiama nustatyti tokį teisinį reguliavimą,
pagal kurį žalią pieną superkantys ir perdirbantys subjektai būtų įpareigoti mokėti žalio pieno pardavėjams ne mažiau kaip 90 procentų Europos Sąjungos vidutinės žaliavinio pieno kainos, atėmus kaštus, susijusius su žalio pieno surinkimu, paruošimu ir pristatymu į perdirbimo įmones, taip pat būtų ribojamas pieno produktų antkainis mažmeninėje prekyboje. Pagal projekto 2 straipsnį įstatymas įsigaliotų nuo jo priėmimo dienos. Teikiamos projekto nuostatos diskutuotinos keliais aspektais, tame tarpe ir dėl atitikties Konstitucijai. Pirma, projekto 1 straipsniu pildomo įstatymo 3¹straipsnio 1 dalyje siekiama nustatyti fiksuotą minimalią žalio pieno supirkimo kainą, t.y. iš esmės siūloma apriboti žalio pieno pirkėjų galimybę žalio pieno pirkimo-pardavimo sutartyse laisvai nustatyti vieną iš sutarties sąlygų – kainą. Manome, jog tokiu būdu žalio pieno pirkėjui trukdoma savarankiškai priimti jo ūkinei veiklai reikalingus sprendimus. Kyla pagrįstų abejonių, ar tokiu būdu nebūtų kėsinamasi į sutarčių sudarymo laisvę tarp projekte minimų subjektų bei asmens ūkinės veiklos laisvę ir iniciatyvą platesniame kontekste – turint omenyje Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalies nuostatą, jog Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva.
Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad asmens ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva – tai teisinių galimybių visuma, sudaranti prielaidas asmeniui savarankiškai priimti jo ūkinei veiklai reikalingus sprendimus, suponuojanti inter alia sutarčių sudarymo laisvę, sąžiningos konkurencijos laisvę, galimybes nekliudomai pertvarkyti ūkio subjektus, keisti jų veiklos pobūdį taip, kad nebūtų trukdoma, reaguojant į rinkos pokyčius, steigti naujų ūkio subjektų ar likviduoti esančiųjų; ji yra neatsiejama nuo galimybės asmeniui, norinčiam užsiimti ūkine veikla arba, priešingai, norinčiam ja nebeužsiimti, be dirbtinių kliūčių patekti į rinką ir be dirbtinių kliūčių iš jos pasitraukti. <...> Konstituciniai teisinės valstybės, teisingumo principai suponuoja ir tai, kad ūkinės veiklos ribojimo (draudimo) priemonės turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas) (2009 m. spalio 8 d. Konstitucinio Teismo nutarimas). Atsižvelgiant į tai, manytina, kad siūlomas teisinis reguliavimas prieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 1 daliai.
Šiame kontekste pažymėtina, jog Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijos 46 straipsnyje įtvirtinti principai sudaro vieną visumą – šalies ūkio konstitucinį pagrindą, todėl visų šio straipsnio dalių nuostatos yra tarpusavyje susijusios ir viena kitą papildo; tarp jose įtvirtintų principų yra pusiausvyra, kiekvienas jų aiškintinas nepaneigiant kitų, o pažeidus kurioje nors vienoje straipsnio dalyje esančią teisės normą, yra pažeidžiamos kitose šio straipsnio dalyse išdėstytos teisės normos arba sudaromos prielaidos jas pažeisti (2009 m. spalio 8 d. Konstitucinio Teismo nutarimas). Atsižvelgus į tai, jog siūlomas teisinis reguliavimas prieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 1 daliai, atitinkamai manytina, jog aptartos nuostatos taip pat prieštarauja ir Konstitucijos 46 straipsnio 4 daliai, įtvirtinančiai sąžiningos konkurencijos laisvę. Be to, kadangi Lietuvos ūkis yra grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva, rinkos kainų reguliavimas yra vertintinas kaip išimtinė priemonė ūkinės veiklos reguliavime pagal Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalį, t.y., toks valstybės ūkinės veiklos reguliavimas, kuris tarnauja bendrai tautos gerovei. Todėl svarstytina, ar projekto 1 straipsniu pildomo įstatymo 3¹straipsnio 2 dalyje siūlomas pieno produktų mažmeninės prekybos antkainių (vienos iš rinkos kainų sudedamųjų dalių) ribojimas, tarnautų bendrai tautos gerovei ir ar atitiktų proporcingumo principą, nes teikiamu siūlymu galėtų būti iškreipiama viena iš svarbiausių Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatyme numatytų konkurencijos sąlygų – kaina. Pastebėtina, kad projekto aiškinamajame rašte nėra jokių objektyvių tai pagrindžiančių duomenų ir argumentų.
Taigi gali būti, kad priimtas įstatymas ne tik neapgintų vartotojų interesų, bet priešingai – juos pažeistų, nes rinkos kainų reguliavimas galėtų riboti konkurenciją, trukdyti rinkos mechanizmams funkcionuoti prekybos pieno produktais rinkoje ir kt. Antra, projekto 2 straipsnio nuostata, kad
„įstatymas įsigalioja nuo priėmimo dienos“ neatitinka Konstitucijos 70
straipsnio pirmosios dalies, pagal kurią „Seimo priimti įstatymai įsigalioja po to, kai juos pasirašo ir oficialiai paskelbia Lietuvos Respublikos Prezidentas, jeigu pačiais įstatymais nenustatoma vėlesnė įsigaliojimo diena“. Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Teisėkūros pagrindų įstatymo 20 straipsnio 4 dalis nustato, jog teisės aktai, keičiantys ar nustatantys naują ūkio subjektų veiklos ar jos priežiūros teisinį reguliavimą, paprastai įsigalioja gegužės 1 dieną arba lapkričio 1 dieną, tačiau visais atvejais ne anksčiau kaip po trijų mėnesių nuo jų oficialaus paskelbimo dienos. Trečia, projekto 1 straipsniu pildomo įstatymo 3¹straipsnio nuostatos neatitinka Europos Sąjungos teisės:
1) projekto 1 straipsniu pildomo įstatymo 3¹straipsnio 1 dalimi būtų pažeidžiamas Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 34 straipsnis, pagal kurį tarp valstybių narių draudžiami kiekybiniai importo ribojimai ir visos lygiaverčio poveikio priemonės. Pažymėtina, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra pažymėjęs, kad bet kokie valstybių narių komercinės teisės aktai, galintys tiesiogiai ar netiesiogiai, iš tikrųjų ar potencialiai apriboti prekybą vidaus rinkoje, laikytini priemone, savo poveikiu lygiaverte kiekybiniams apribojimams (1974 m. liepos 11 d. Sprendimo Dassonville, 8/74 ir pan.).
Pažymėtina, kad projekto aiškinamajame rašte nėra nurodyti SESV 36 straipsnyje įvardijami pagrindai (viešoji tvarka ar visuomenės saugumas, žmonių, gyvūnų ar augalų sveikatos bei gyvybės apsauga ir pan.), kuriais lygiaverčio poveikio priemonės galėtų būti pateisinamos. 2) projekto 1 straipsniu pildomo įstatymo 3¹straipsnio 1 dalies nuostatos nedera su 2013 m. gruodžio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1308/2013, kuriuo nustatomas bendras žemės ūkio produktų rinkų organizavimas ir panaikinami Tarybos reglamentai (EEB) Nr. 922/72, (EEB) Nr. 234/79, (EB) Nr. 1037/2001 ir (EB) Nr. 1234/2007 (toliau – Reglamentas (EB) Nr. 1308/2013) 148 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta sutarties šalių teisė derėtis dėl visų pieno teikimo sutarčių aspektų, tame tarpe ir dėl pieno kainos nustatymo. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, aiškindamas Reglamento (EB) Nr. 1308/2013 nuostatas sprendime byloje The Scotch Whisky Association, C—333/14 nurodė, kad vienas iš bendrosios žemės ūkio politikos tikslų yra išsaugoti veiksmingą konkurenciją žemės ūkio produktų rinkose. 3) projekto 1 straipsniu pildomo įstatymo 3¹straipsnio 2 dalies nuostata, pagal kurią būtų ribojamas pieno produktų antkainis mažmeninėje prekyboje, neatitinka SESV 34 bei 35 straipsnių, kuriuose numatyti draudimai tarpvalstybinėje prekyboje taikyti kiekybinius importo ir eksporto apribojimus ir visas lygiaverčio poveikio priemones. 2.
nuostatų santykis su galiojančio įstatymo nuostatomis: 2 straipsnio 7 dalimi, kurioje „žalio pieno pirkimo kaina“ yra apibrėžta kaip „ūkio subjektų <...> sutarta pinigų suma <...>“; 5 straipsnio 1 dalimi, pagal kurią „tuo atveju, kai žalio pieno pirkėjas mažina žalio pieno pirkimo kainą, nustatytą žalio pieno pirkimo-pardavimo sutartyje, daugiau negu 3 procentiniais punktais, jis privalo pagrįsti šios kainos mažinimą ir tokį pagrindimą pateikti Rinkos reguliavimo agentūrai“; 6 straipsniu, kuriame yra įvardintos konkrečios už įstatymo nuostatų laikymosi priežiūrą atsakingos nesąžiningų veiksmų kontrolės institucijos bei 11 straipsniu, kuriame yra įtvirtintos ekonominės sankcijos už įstatymo pažeidimus. 3. Projekto 1 straipsniu pildomo įstatymo 3¹straipsnio 1 dalyje nurodoma, jog žalią pieną superkantys ir perdirbantys subjektai turėtų mokėti žalio pieno pardavėjams ne mažiau kaip 90 % Europos Sąjungos vidutinės žaliavinio pieno kainos, atmetus realius kaštus, susijusius su žaliavinio pieno surinkimu-paruošimu ir pristatymu į perdirbimo įmones. Nei iš projekto aiškinamojo rašto, nei iš paties projekto nuostatų nėra aišku, kas apskaičiuos tuos realius kaštus, t.y. ar kiekvienas subjektas tai darys asmeniškai ir tai darys kiekvienam pirkimui atskirai, taip pat nėra aišku, ar šie realūs kaštai turi būti atmetami nuo 90 % Europos Sąjungos vidutinės žaliavinio pieno kainos ar nuo žalią pieną superkančių ir perdirbančių subjektų mokėtinos kainos žalio pieno pardavėjams. Atsižvelgiant į tai, projekto nuostatos tobulintinos. 4. Projekto 1 straipsniu pildomo įstatymo 3¹straipsnio 2 dalyje yra vartojama sąvoka „antkainio vidurkį“, kurios turinys nėra aiškus. Siekiant teisinio aiškumo, siūlytina apibrėžti šią sąvoką keičiamame įstatyme. 5.
ūkio ir kaimo plėtros įstatymo 4 straipsnį žemės ūkio, maisto ūkio ir kaimo plėtros politiką formuoja Vyriausybė, Žemės ūkio ministerija, manytina, jog dėl projekto nuostatų turėtų būti gauta Vyriausybės išvada. 6. Projektas koreguotinas pagal Teisingumo ministro 2013 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 1R-298 patvirtintų Teisės aktų projektų rengimo rekomendacijas:
„Lietuvos Respublikos“;
sąvoka, sąvoka „žalią pieną superkančius ir perdirbančius subjektus“ keistina sąvoka
„žalio pieno pirkėjus“, o sąvoka „perdirbimo įmones“ keistina sąvoka „pieno
perdirbimo įmones“;
direktorius Andrius Kabišaitis N. Azguridienė, tel. (8 5) 239 6546, el. p. [email protected] R. Dirgėlienė, tel. (8 5) 239 6350, el. p. [email protected] L. Schulte-Ebbert, tel. (8 5) 239 6498, el. p. [email protected]
TEISĖTVARKOS komitetas
DĖL
1Komiteto posėdyje dalyvavo:
komiteto pirmininkas Julius Sabatauskas, komiteto pirmininko pavaduotojas Stasys Šedbaras, nariai: Vilija Aleknaitė Abramikienė, Juozas Bernatonis, Stasys Brundza, Vitalijus Gailius, Vytautas Gapšys, Valdas Skarbalius. Komiteto biuro vedėja Dalia Komparskienė, patarėjai: Martyna Civilkienė, Jurgita Janušauskienė, Rita Karpavičiūtė, Dalia Latvelienė, Irma Leonavičiūtė, Rita Varanauskienė, Loreta Zdanavičienė. Komiteto padėjėjos: Aidena Bacevičienė, Modesta Banytė. 2. Ekspertų, konsultantų, specialistų išvados, pasiūlymai, pataisos, pastabos (toliau – pasiūlymai):
Eil. NNr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę SStr. SStr. d. P. 1. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas 2016-06-201 Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, Europos Sąjungos teisės aktams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas:
žalią pieną superkantys ir perdirbantys subjektai būtų įpareigoti mokėti žalio pieno pardavėjams ne mažiau kaip 90 procentų Europos Sąjungos vidutinės žaliavinio pieno kainos, atėmus kaštus, susijusius su žalio pieno surinkimu, paruošimu ir pristatymu į perdirbimo įmones, taip pat būtų ribojamas pieno produktų antkainis mažmeninėje prekyboje. Pagal projekto 2 straipsnį įstatymas įsigaliotų nuo jo priėmimo dienos. Teikiamos projekto nuostatos diskutuotinos keliais aspektais, tame tarpe ir dėl atitikties Konstitucijai.
Pirma, projekto 1 straipsniu pildomo įstatymo 3¹straipsnio 1 dalyje siekiama nustatyti fiksuotą minimalią žalio pieno supirkimo kainą, t.y. iš esmės siūloma apriboti žalio pieno pirkėjų galimybę žalio pieno pirkimo-pardavimo sutartyse laisvai nustatyti vieną iš sutarties sąlygų – kainą. Manome, jog tokiu būdu žalio pieno pirkėjui trukdoma savarankiškai priimti jo ūkinei veiklai reikalingus sprendimus. Kyla pagrįstų abejonių, ar tokiu būdu nebūtų kėsinamasi į sutarčių sudarymo laisvę tarp projekte minimų subjektų bei asmens ūkinės veiklos laisvę ir iniciatyvą platesniame kontekste – turint omenyje Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalies nuostatą, jog Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad asmens ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva – tai teisinių galimybių visuma, sudaranti prielaidas asmeniui savarankiškai priimti jo ūkinei veiklai reikalingus sprendimus, suponuojanti inter alia sutarčių sudarymo laisvę, sąžiningos konkurencijos laisvę, galimybes nekliudomai pertvarkyti ūkio subjektus, keisti jų veiklos pobūdį taip, kad nebūtų trukdoma, reaguojant į rinkos pokyčius, steigti naujų ūkio subjektų ar likviduoti esančiųjų; ji yra neatsiejama nuo galimybės asmeniui, norinčiam užsiimti ūkine veikla arba, priešingai, norinčiam ja nebeužsiimti, be dirbtinių kliūčių patekti į rinką ir be dirbtinių kliūčių iš jos pasitraukti. <...> Konstituciniai teisinės valstybės, teisingumo principai suponuoja ir tai, kad ūkinės veiklos ribojimo (draudimo) priemonės turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas) (2009 m. spalio 8 d.
Konstitucinio Teismo nutarimas). Atsižvelgiant į tai, manytina, kad siūlomas teisinis reguliavimas prieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 1 daliai. Šiame kontekste pažymėtina, jog Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijos 46 straipsnyje įtvirtinti principai sudaro vieną visumą – šalies ūkio konstitucinį pagrindą, todėl visų šio straipsnio dalių nuostatos yra tarpusavyje susijusios ir viena kitą papildo; tarp jose įtvirtintų principų yra pusiausvyra, kiekvienas jų aiškintinas nepaneigiant kitų, o pažeidus kurioje nors vienoje straipsnio dalyje esančią teisės normą, yra pažeidžiamos kitose šio straipsnio dalyse išdėstytos teisės normos arba sudaromos prielaidos jas pažeisti (2009 m. spalio 8 d. Konstitucinio Teismo nutarimas).
Atsižvelgus į tai, jog siūlomas teisinis reguliavimas prieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 1 daliai, atitinkamai manytina, jog aptartos nuostatos taip pat prieštarauja ir Konstitucijos 46 straipsnio 4 daliai, įtvirtinančiai sąžiningos konkurencijos laisvę. Be to, kadangi Lietuvos ūkis yra grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva, rinkos kainų reguliavimas yra vertintinas kaip išimtinė priemonė ūkinės veiklos reguliavime pagal Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalį, t.y., toks valstybės ūkinės veiklos reguliavimas, kuris tarnauja bendrai tautos gerovei. Todėl svarstytina, ar projekto 1 straipsniu pildomo įstatymo 3¹straipsnio 2 dalyje siūlomas pieno produktų mažmeninės prekybos antkainių (vienos iš rinkos kainų sudedamųjų dalių) ribojimas, tarnautų bendrai tautos gerovei ir ar atitiktų proporcingumo principą, nes teikiamu siūlymu galėtų būti iškreipiama viena iš svarbiausių Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatyme numatytų konkurencijos sąlygų – kaina. Pastebėtina, kad projekto aiškinamajame rašte nėra jokių objektyvių tai pagrindžiančių duomenų ir argumentų. Taigi gali būti, kad priimtas įstatymas ne tik neapgintų vartotojų interesų, bet priešingai – juos pažeistų, nes rinkos kainų reguliavimas galėtų riboti konkurenciją, trukdyti rinkos mechanizmams funkcionuoti prekybos pieno produktais rinkoje ir kt.
Pritarti Pažymėtina, kad Teisės ir teisėtvarkos komitetas 2016 m. kovo 24 d, posėdyje preliminariai įvertino, kad Lietuvos Respublikos ūkio subjektų, perkančių-parduodančių žalią pieną ir prekiaujančių pieno gaminiais, nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo XII-1907 papildymo 3¹ straipsniu ir 12 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto XIIP-4158 1 straipsnio nuostatos, kuriomis siūlyta papildyti įstatymą 3¹ straipsniu „Ūkio subjektų superkamo žalio pieno kainos nustatymas“, siekiant tiesiogiai įstatyme nustatyti žalio pieno supirkimo minimalią kainą, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 1 daliai ir 29 straipsnyje įtvirtintam asmenų lygiateisiškumo principui. 2. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas 2016-06-202 Antra, projekto 2 straipsnio nuostata, kad „įstatymas įsigalioja nuo priėmimo dienos“ neatitinka Konstitucijos 70 straipsnio pirmosios dalies, pagal kurią „Seimo priimti įstatymai įsigalioja po to, kai juos pasirašo ir oficialiai paskelbia Lietuvos Respublikos Prezidentas, jeigu pačiais įstatymais nenustatoma vėlesnė įsigaliojimo diena“. Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Teisėkūros pagrindų įstatymo 20 straipsnio 4 dalis nustato, jog teisės aktai, keičiantys ar nustatantys naują ūkio subjektų veiklos ar jos priežiūros teisinį reguliavimą, paprastai įsigalioja gegužės 1 dieną arba lapkričio 1 dieną, tačiau visais atvejais ne anksčiau kaip po trijų mėnesių nuo jų oficialaus paskelbimo dienos. Pritarti 3.
Seimo statuto 67 straipsnio 3 punktu, apsvarstęs Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Teisės departamento 2016 m. birželio 20 d. išvadą, Teisės ir teisėtvarkos komitetas preliminariai įvertino, kad Lietuvos Respublikos ūkio subjektų, perkančių-parduodančių žalią pieną ir prekiaujančių pieno gaminiais, nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo XII-1907 papildymo 3¹ straipsniu įstatymo projekto XIIP-4501
Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 1 ir 4 dalims, 2 straipsnio nuostatos – 70 straipsnio 1 daliai. 4. Balsavimo rezultatai: bendru sutarimu „už“. 5. Komiteto paskirti pranešėjai: Julius Sabatauskas, Stasys Šedbaras. 6. Komiteto narių atskiroji nuomonė: negauta. Komiteto pirmininkas Julius Sabatauskas