Projekto lyginamasis variantas
Papildyti 65 straipsnio 1 dalį 7 punktu: „7) jeigu jis šioje byloje vykdė teisminę mediaciją arba vykdė mediaciją dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu.“
1Papildyti 80 straipsnį nauja 7 dalimi:
„7. Už prašymą vykdyti teisminę mediaciją mokamas dešimt eurų
žyminis mokestis.“
2Buvusią 7 dalį laikyti 8 dalimi. 3. Papildyti 80 straipsnį 9 dalimi:
„9. Jeigu prieš kreipdamosi į teismą šalys ginčą sprendė mediacijos
būdu, mokama 75 procentai šio straipsnio 1 dalyje nurodytos mokėtinos žyminio mokesčio sumos, bet ne mažiau kaip penki eurai. Šioje dalyje nurodytu atveju teismui turi būti pateikti rašytiniai įrodymai apie ginčo sprendimą mediacijos būdu. Šioje dalyje nurodyta žyminio mokesčio lengvata netaikoma, jeigu teismas nustato, kad šalis prašymą perduoti ginčą spręsti mediacijos būdu pareiškė nesąžiningai arba nesąžiningai naudojosi mediacija, arba jos metu reiškė nesąžiningus prašymus. Šioje dalyje nurodyta žyminio mokesčio lengvata netaikoma, kai Lietuvos Respublikos mediacijos įstatymo nustatyta tvarka buvo vykdoma privalomoji mediacija.“
4Papildyti 80 straipsnį 10 dalimi:
„10. Lietuvos Respublikos mediacijos įstatymo nustatyta tvarka
kreipiantis į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą dėl privalomosios mediacijos mokamas penkiasdešimt eurų žyminis mokestis.“
1Pakeisti 87 straipsnio pavadinimą ir jį išdėstyti taip:
„87 straipsnis. Žyminio mokesčio grąžinimas ir įskaitymas“. 2. Pakeisti 87 straipsnio 2 dalį ir ją išdėstyti taip:
„2.
Jeigu ieškinys atsiimamas pradėjus bylą nagrinėti iš esmės arba ieškovas atsisako pareikšto ieškinio, arba šalys sudaro taikos sutartį, šalims grąžinama 75 procentai pirmosios instancijos teismui sumokėto žyminio mokesčio sumos. Kai ginčo šalys sudaro taikos sutartį privalomosios mediacijos metu, ginčo šalims grąžinama 100 procentų sumokėto žyminio mokesčio sumos. Šioje dalyje nurodyto 75 procentų dydžio žyminio mokesčio dalis grąžinama ir tuo atveju, jeigu ieškovas atsisako pareikšto ieškinio dėl to, kad, pareiškus ieškinį, atsakovas ieškovo reikalavimus patenkino iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos. Jeigu byla šioje dalyje nurodytais būdais užbaigiama ją nagrinėjant apeliacine ar kasacine tvarka, grąžinama 100 procentų žyminio mokesčio, sumokėto už apeliacinį ar kasacinį skundą, kai byla užbaigiama iki bylos nagrinėjimo iš esmės pradžios, arba 75 procentai žyminio mokesčio, sumokėto už apeliacinį ar kasacinį skundą, kai byla užbaigiama vėliau.“
3Papildyti 87 straipsnį nauja 3 dalimi:
„3. 75 procentų dydžio žyminio mokesčio dalis grąžinama ir tuo
atveju, kai šalys teisme nagrinėjamam ginčui spręsti pasinaudoja mediacija (išskyrus atvejus, kai mediacija tam pačiam ginčui spręsti buvo naudotasi anksčiau arba kai teisėjas siunčia šalis privalomai spręsti ginčą teisminės mediacijos būdu). Žyminio mokesčio dalis negrąžinama, jeigu teismas nustato, kad šalis prašymą perduoti ginčą spręsti mediacijos būdu pareiškė nesąžiningai arba nesąžiningai naudojosi mediacija, arba jos metu reiškė nesąžiningus prašymus, arba neargumentuotai atsisakė pasinaudoti privalomąja mediacija.“
4Papildyti 87 straipsnį nauja 4 dalimi:
„4.
Jeigu prieš kreipdamosi į teismą šalys ginčą sprendė privalomosios mediacijos būdu, už kreipimąsi į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą dėl privalomosios mediacijos sumokėtas žyminis mokestis įskaitomas kaip žyminio mokesčio įmoka už teismui pateikiamą procesinį dokumentą dėl to paties ginčo išsprendimo.“
5Buvusias 87 straipsnio 3–6 dalis laikyti atitinkamai 5–8 dalimis. 4 straipsnis. 93 straipsnio pakeitimas
Pakeisti 93 straipsnio 4 dalį ir ją išdėstyti taip:
„4. Teismas gali nukrypti nuo šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų
bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas. Teismas gali nukrypti nuo šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, jei teismas nustato, kad šalis neargumentuotai atsisakė pasinaudoti privalomąja mediacija arba prašymą perduoti ginčą spręsti mediacijos būdu pareiškė nesąžiningai, arba nesąžiningai naudojosi mediacija, arba jos metu reiškė nesąžiningus prašymus.“
Pakeisti 135 straipsnio 1 dalies 7 punktą ir jį išdėstyti taip:
„7) ieškovo nuomonė dėl taikos sutarties sudarymo galimybių, kai
ieškovas pageidauja ją pateikti, ir dėl ketinimo bei galimybių ginčą spręsti teisminės mediacijos būdu.“
Pakeisti 142 straipsnio 2 dalies 6 punktą ir jį išdėstyti taip:
„6) atsakovo nuomonė dėl taikos sutarties sudarymo galimybių, kai
atsakovas pageidauja ją pateikti, ir dėl ketinimo bei galimybių ginčą spręsti teisminės mediacijos būdu.“
Pakeisti 147 straipsnio 3 dalį ir ją išdėstyti taip: „3.
Teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, remdamasis pagrįstu rašytiniu suinteresuoto asmens prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, iki ieškinio teismui pareiškimo dienos. Paduodamas šį prašymą, pareiškėjas turi nurodyti priežastis, dėl kurių ieškinys nebuvo pareikštas kartu su šiuo prašymu, pateikti įrodymus, patvirtinančius grėsmę pareiškėjo interesams, ir sumokėti pusės šio Kodekso 80 straipsnyje numatyto žyminio mokesčio dydžio užstatą. Prašant taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kurios susijusios su nacionaliniuose ar užsienio arbitražuose arba užsienio teismuose nagrinėtinomis bylomis, mokamas dviejų šimtų aštuoniasdešimt devynių eurų užstatas. Motyvuotu ir įrodymais pagrįstu pareiškėjo prašymu dėl sunkios jo turtinės padėties teismas nutartimi užstato dydį gali sumažinti. Teismas, pritaikęs laikinąsias apsaugos priemones, nustato terminą, per kurį turi būti pareikštas ieškinys. Šis terminas negali būti ilgesnis kaip keturiolika dienų. Jeigu ieškinys turi būti reiškiamas užsienio teismui ar arbitražui, terminas negali būti ilgesnis kaip trisdešimt dienų. Jeigu prieš pareiškiant ieškinį teismui įstatymų nustatytais atvejais privaloma pasinaudoti privalomąja mediacija, terminas, per kurį turi būti pareikštas ieškinys, pradedamas skaičiuoti nuo privalomosios mediacijos pabaigos dienos. Tokiu atveju pareiškėjas kartu su prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo privalo pateikti duomenis apie kreipimąsi dėl privalomosios mediacijos, o pasibaigus privalomajai mediacijai privalo nedelsdamas informuoti teismą apie privalomosios mediacijos pabaigą. Nepareiškus per teismo nustatytą terminą ieškinio, laikinosios apsaugos priemonės panaikinamos. Kai ieškinys nepareiškiamas dėl suinteresuoto asmens kaltės, užstatas negrąžinamas.
Šioje dalyje nurodytas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo turi būti paduodamas teismui, kuris pagal teismingumo taisykles turi nagrinėti patį ieškinį. Prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių, susijusių su užsienio teisme arba užsienio ar nacionaliniame arbitraže nagrinėtina byla, taikymo paduodamas Vilniaus apygardos teismui.“
Pakeisti 177 straipsnio 5 dalį ir ją išdėstyti taip:
„5. Duomenys, gauti taikinamojo tarpininkavimo mediacijos procedūros
metu, negali būti įrodymais civiliniame procese, išskyrus Civilinių ginčų taikinamojo tarpininkavimo Lietuvos Respublikos mediacijos įstatyme numatytus nustatytus atvejus.“
Pakeisti 189 straipsnio 2 dalies 5 punktą ir jį išdėstyti taip:
„5) taikinimo tarpininkai mediatoriai – apie aplinkybes,
kurias jie sužinojo taikinamojo tarpininkavimo mediacijos procedūros metu;“. 10 straipsnis. 225 straipsnio pakeitimas Pakeisti 225 straipsnio 2 punktą ir jį išdėstyti taip:
„2) nusiunčia atsakovui ir tretiesiems asmenims pareikšto ieškinio ir
jo priedų kopijas, informaciją apie galimybę ginčą spręsti teisminės mediacijos būdu su siūlymu šalims šia galimybe pasinaudoti;“. 11 straipsnis. 231 straipsnio pakeitimas
1Pakeisti 231 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip:
„1. Teismas, parengiamojo teismo posėdžio metu nustatęs ginčo esmę,
pasiūlo šalims pasiekti priimtiną abiem šalims susitarimą ir sudaryti taikos sutartį, taip pat informuoja šalis apie galimybę ginčą spręsti teisminės mediacijos būdu ir pasiūlo šalims šia galimybe pasinaudoti. Teismas imasi priemonių šalims sutaikyti. Šalių prašymu arba sutikimu, laikantis šio Kodekso, Lietuvos Respublikos mediacijos įstatymo ir Teisėjų tarybos nustatytos tvarkos, gali būti vykdomas teisminis taikinamasis tarpininkavimas vykdoma teisminė mediacija.
Taikinimo tarpininkas Mediatorius negali dalyvauti nagrinėjant bylą iš esmės.“
2Pakeisti 231 straipsnio 3 dalį ir ją išdėstyti taip:
„3. Parengiamojo teismo posėdžio metu šalių sudaryta taikos sutartis
patvirtinama pagal šio Kodekso 140 straipsnio 3 dalyje nustatytas taisykles. Teisminės mediacijos metu ginčo šalims pasiekus taikų susitarimą ir pasirašius taikos sutartį, ją šio Kodekso 140 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka tvirtina civilinę bylą nagrinėjantis teisėjas. Kai teisminę mediaciją vykdo pats civilinę bylą nagrinėjantis teisėjas, jis šio Kodekso 140 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka turi teisę patvirtinti byloje ginčo šalių sudarytą taikos sutartį.“
Papildyti Kodeksą 231¹ straipsniu:
„231¹ straipsnis. Ginčo perdavimas spręsti teisminės
mediacijos būdu
civilinę bylą nagrinėjantis teisėjas (teisėjų kolegija) arba bet kuri ginčo šalis. Ginčas perduodamas spręsti teisminės mediacijos būdu civilinę bylą nagrinėjančio teisėjo (teisėjų kolegijos) nutartimi, kai teismas išaiškina ginčo šalims teisminės mediacijos esmę, yra abiejų ginčo šalių sutikimas arba prašymas perduoti ginčą spręsti teisminės mediacijos būdu. Bylą nagrinėjantis teisėjas (teisėjų kolegija), nustatęs didelę taikaus ginčo sprendimo tikimybę, gali perduoti ginčą privalomai spręsti teisminės mediacijos būdu. 2.
bylą šalių sutikimu gali nuspręsti pats vykdyti mediaciją, gali parinkti ir skirti kitą teismo mediatorių, esant galimybei, atsižvelgdamas į abiejų šalių suderintą nuomonę dėl teismo mediatoriaus kandidatūros, arba gali pranešti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai apie tai, kad reikia parinkti mediatorių iš Lietuvos Respublikos mediatorių sąrašo. 3. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta nutartimi bylos nagrinėjimas atidedamas, nustatomas tikslus kito teismo posėdžio laikas. Teisminė mediacija negali trukti ilgiau kaip vieną mėnesį. Vieno mėnesio terminas pradedamas skaičiuoti nuo teismo nutarties priėmimo dienos. Mediatoriaus teikimu šis terminas gali būti pratęstas ne ilgiau kaip vieną mėnesį civilinę bylą nagrinėjančio teisėjo (teisėjų kolegijos) nutartimi. 4. Kai yra priimta šio straipsnio 1 dalyje nurodyta nutartis perduoti ginčą spręsti teisminės mediacijos būdu ir teisminę mediaciją vykdys ne teisėjas, nagrinėjantis civilinę bylą, arba ne kitas teismo mediatorius, teismas nedelsdamas praneša Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai apie tai, kad reikia parinkti mediatorių iš Lietuvos Respublikos mediatorių sąrašo teisminei mediacijai vykdyti konkrečioje byloje. 5. Vykstant teisminei mediacijai sustabdomi šiame Kodekse ir kituose įstatymuose nustatyti skundų padavimo ir (ar) bylų nagrinėjimo terminai.“
Papildyti Kodeksą 231² straipsniu:
„231² straipsnis. Mediatoriaus skyrimas ir susipažinimas
su civilinės bylos medžiaga
nustatyta tvarka. Jeigu teisminę mediaciją vykdys teisėjas, nagrinėjantis civilinę bylą, jo sutikimas vykdyti teisminę mediaciją įforminamas nutartimi. Prieš duodamas sutikimą vykdyti teisminę mediaciją, mediatorius turi teisę gauti informaciją apie civilinę bylą. 2.
būdu, jeigu:
1) jis su ginčo šalimi ar kitu dalyvaujančiu byloje asmeniu susijęs tokiais teisiniais santykiais, dėl kurių bylos baigtis gali turėti įtakos mediatoriaus teisėms arba pareigoms;
2) jis su ginčo šalimis ar kitais dalyvaujančiais byloje asmenimis susijęs giminystės (tiesiosios aukštutinės ir tiesiosios žemutinės linijos giminaičiai, tikrieji bei netikrieji broliai ir seserys, įtėviai ir įvaikiai) ar svainystės ryšiais;
3) jį su viena iš ginčo šalių ar kitais dalyvaujančiais byloje asmenimis sieja santuokos, globos ar rūpybos santykiai; šis pagrindas lieka galioti ir tais atvejais, kai santuoka, globa ar rūpyba yra pasibaigusi;
4) jis buvo arba yra vienos iš ginčo šalių arba kitų dalyvaujančių byloje asmenų atstovas;
5) jis pats, jo sutuoktinis (sugyventinis) arba jo artimieji giminaičiai yra tiesiogiai ar netiesiogiai suinteresuoti bylos baigtimi;
6) jis dalyvavo priimant sprendimą byloje žemesnės ar aukštesnės instancijos teisme arba šioje byloje dalyvavo kaip liudytojas, ekspertas, prokuroras, valstybės ar savivaldybės institucijos atstovas;
7) yra kitų aplinkybių, kurios kelia abejonių dėl jo nešališkumo. 3. Paskirtam mediatoriui teisminės mediacijos laikotarpiu sudaromos sąlygos susipažinti su civiline byla arba mediatoriaus prašymu pasirašytinai perduodama civilinė byla. Mediatorius iki teismo nutartyje nustatyto civilinės bylos posėdžio laiko privalo grąžinti civilinę bylą teisėjui (teisėjų kolegijai).“
Šis įstatymas įsigalioja 2017 m. sausio 1 d. Skelbiu šį Lietuvos Respublikos Seimo priimtą įstatymą. Respublikos Prezidentas
Projekto lyginamasis variantas
Papildyti 65 straipsnio 1 dalį 7 punktu: „7) jeigu jis šioje byloje vykdė teisminę mediaciją arba vykdė mediaciją dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu.“
Papildyti 80 straipsnį 8 dalimi:
„8. Jeigu prieš kreipdamosi į teismą šalys ginčą sprendė mediacijos
būdu, mokama 75 procentai šio straipsnio 1 dalyje nurodytos mokėtinos žyminio mokesčio sumos, bet ne mažiau kaip penki eurai. Šioje dalyje nurodytu atveju teismui turi būti pateikti rašytiniai įrodymai apie ginčo sprendimą mediacijos būdu. Šioje dalyje nurodyta žyminio mokesčio lengvata netaikoma, jeigu paaiškėja, kad šalis prašymą perduoti ginčą spręsti mediacijos būdu pareiškė nesąžiningai arba nesąžiningai naudojosi mediacija, arba mediacijos metu reiškė nesąžiningus prašymus. Šioje dalyje nurodyta žyminio mokesčio lengvata taip pat netaikoma, kai Lietuvos Respublikos mediacijos įstatymo nustatyta tvarka buvo vykdoma privalomoji mediacija.“
Pakeisti 93 straipsnio 4 dalį ir ją išdėstyti taip:
„4. Teismas gali nukrypti nuo šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų
bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas.
Teismas, nustatęs, kad šalis neargumentuotai atsisakė pasinaudoti privalomąja mediacija arba prašymą perduoti ginčą spręsti mediacijos būdu pareiškė nesąžiningai, arba nesąžiningai naudojosi mediacija, arba mediacijos metu reiškė nesąžiningus prašymus, taip pat gali nukrypti nuo šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių.“
Pakeisti 135 straipsnio 1 dalies 7 punktą ir jį išdėstyti taip:
„7) ieškovo nuomonė dėl taikos sutarties sudarymo galimybių, kai
ieškovas pageidauja ją pateikti, ir dėl ketinimo bei galimybių ginčą spręsti teisminės mediacijos būdu.“
Pakeisti 142 straipsnio 2 dalies 6 punktą ir jį išdėstyti taip:
„6) atsakovo nuomonė dėl taikos sutarties sudarymo galimybių, kai
atsakovas pageidauja ją pateikti, ir dėl ketinimo bei galimybių ginčą spręsti teisminės mediacijos būdu.“
Pakeisti 147 straipsnio 3 dalį ir ją išdėstyti taip:
„3. Teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, remdamasis
pagrįstu rašytiniu suinteresuoto asmens prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, iki ieškinio teismui pareiškimo dienos. Paduodamas šį prašymą, pareiškėjas turi nurodyti priežastis, dėl kurių ieškinys nebuvo pareikštas kartu su šiuo prašymu, pateikti įrodymus, patvirtinančius grėsmę pareiškėjo interesams, ir sumokėti šio Kodekso 80 straipsnio 5 dalyje nustatytą žyminį mokestį ir pusės šio Kodekso 80 straipsnyjeio 1 dalyje numatyto žyminio mokesčio dydžio užstatą. Prašant taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kurios susijusios su nacionaliniuose ar užsienio arbitražuose arba užsienio teismuose nagrinėtinomis bylomis, mokamas dviejų šimtų aštuoniasdešimt devynių trijų šimtų eurų užstatas.
Motyvuotu ir įrodymais pagrįstu pareiškėjo prašymu dėl sunkios jo turtinės padėties teismas nutartimi užstato dydį gali sumažinti. Teismas, pritaikęs laikinąsias apsaugos priemones, nustato terminą, per kurį turi būti pareikštas ieškinys. Šis terminas negali būti ilgesnis kaip keturiolika dienų. Jeigu ieškinys turi būti reiškiamas užsienio teismui ar arbitražui, terminas negali būti ilgesnis kaip trisdešimt dienų. Jeigu prieš pareiškiant ieškinį teismui įstatymų nustatytais atvejais privaloma pasinaudoti privalomąja mediacija, terminas, per kurį turi būti pareikštas ieškinys, pradedamas skaičiuoti nuo privalomosios mediacijos pabaigos dienos. Šiuo atveju pareiškėjas kartu su prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo privalo pateikti duomenis apie kreipimąsi dėl privalomosios mediacijos, o pasibaigus privalomajai mediacijai – nedelsdamas pranešti teismui apie privalomosios mediacijos pabaigą. Nepareiškus per teismo nustatytą terminą ieškinio, laikinosios apsaugos priemonės panaikinamos. Kai ieškinys nepareiškiamas dėl suinteresuoto asmens kaltės, užstatas negrąžinamas. Šioje dalyje nurodytas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo turi būti paduodamas teismui, kuris pagal teismingumo taisykles turi nagrinėti patį ieškinį. Prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių, susijusių su užsienio teisme arba užsienio ar nacionaliniame arbitraže nagrinėtina byla, taikymo paduodamas Vilniaus apygardos teismui.“
Pakeisti 177 straipsnio 5 dalį ir ją išdėstyti taip: „5.
Duomenys, gauti taikinamojo tarpininkavimo mediacijos procedūros metu, negali būti įrodymais civiliniame procese, išskyrus Civilinių ginčų taikinamojo tarpininkavimo Lietuvos Respublikos mediacijos įstatyme numatytus nustatytus atvejus.“
Pakeisti 189 straipsnio 2 dalies 5 punktą ir jį išdėstyti taip:
„5) taikinimo tarpininkai mediatoriai – apie aplinkybes,
kurias jie sužinojo taikinamojo tarpininkavimo mediacijos procedūros metu;“. 9 straipsnis. 225 straipsnio pakeitimas Pakeisti 225 straipsnio 2 punktą ir jį išdėstyti taip:
„2) nusiunčia atsakovui ir tretiesiems asmenims pareikšto ieškinio ir
jo priedų kopijas, informaciją apie galimybę ginčą spręsti teisminės mediacijos būdu su siūlymu šalims šia galimybe pasinaudoti;“. 10 straipsnis. 231 straipsnio pakeitimas
1Pakeisti 231 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip:
„1. Teismas, parengiamojo teismo posėdžio metu nustatęs ginčo esmę,
pasiūlo šalims pasiekti priimtiną abiem šalims susitarimą ir sudaryti taikos sutartį, taip pat praneša šalims apie galimybę ginčą spręsti teisminės mediacijos būdu ir pasiūlo šalims šia galimybe pasinaudoti. Teismas imasi priemonių šalims sutaikyti. Šalių prašymu arba sutikimu, laikantis šio Kodekso, Lietuvos Respublikos mediacijos įstatymo ir Teisėjų tarybos nustatytos tvarkos, gali būti vykdomas teisminis taikinamasis tarpininkavimas vykdoma teisminė mediacija. Taikinimo tarpininkas Mediatorius negali dalyvauti nagrinėjant bylą iš esmės.“
2Pakeisti 231 straipsnio 3 dalį ir ją išdėstyti taip:
„3. Parengiamojo teismo posėdžio metu šalių sudaryta taikos sutartis
patvirtinama pagal šio Kodekso 140 straipsnio 3 dalyje nustatytas taisykles. Teisminės mediacijos metu ginčo šalims pasiekus taikų susitarimą ir pasirašius taikos sutartį, šią sutartį šio Kodekso 140 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka tvirtina civilinę bylą nagrinėjantis teisėjas.
Kai teisminę mediaciją vykdo pats civilinę bylą nagrinėjantis teisėjas, jis turi teisę šio Kodekso 140 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka patvirtinti ginčo šalių sudarytą taikos sutartį.“
Papildyti Kodeksą 231¹ straipsniu:
„231¹ straipsnis. Ginčo perdavimas spręsti teisminės
mediacijos būdu
civilinę bylą nagrinėjantis teisėjas (teisėjų kolegija) arba bet kuri šalis. Ginčas perduodamas spręsti teisminės mediacijos būdu civilinę bylą nagrinėjančio teisėjo (teisėjų kolegijos) nutartimi, kai teismas išaiškina šalims teisminės mediacijos esmę, yra gautas šalių sutikimas arba prašymas perduoti ginčą spręsti teisminės mediacijos būdu. Bylą nagrinėjantis teisėjas (teisėjų kolegija), nustatęs (nustačiusi) didelę taikaus ginčo sprendimo tikimybę, gali perduoti ginčą privalomai spręsti teisminės mediacijos būdu. 2. Teisėjas nagrinėdamas civilinę bylą, šalių sutikimu gali nuspręsti pats vykdyti mediaciją, jei jis yra mediatorius, arba parinkti ir skirti kitą mediatorių, kuris yra teisėjas, pagal galimybes atsižvelgęs į abiejų šalių suderintą nuomonę dėl mediatoriaus, kuris yra teisėjas, kandidatūros, arba pranešti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai apie tai, kad reikia parinkti mediatorių iš Lietuvos Respublikos mediatorių sąrašo. Mediatorius skiriamas tik gavus jo rašytinį sutikimą. 3. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta nutartimi bylos nagrinėjimas atidedamas ir nustatomas tikslus kito teismo posėdžio laikas. Iki jo teisminė mediacija turi būti baigta vykdyti. Mediatoriaus teikimu terminas, kuriam buvo atidėtas bylos nagrinėjimas, gali būti pratęstas civilinę bylą nagrinėjančio teisėjo (teisėjų kolegijos) nutartimi.
Šiuo atveju nustatomas naujas tikslus kito teismo posėdžio laikas. 4. Kai yra priimta šio straipsnio 1 dalyje nurodyta nutartis perduoti ginčą spręsti teisminės mediacijos būdu ir teisminę mediaciją vykdys ne civilinę bylą nagrinėjantis teisėjas ir ne kitas mediatorius, kuris yra teisėjas, teismas nedelsdamas praneša Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai apie tai, kad reikia iš Lietuvos Respublikos mediatorių sąrašo parinkti mediatorių, kuris vykdys teisminę mediaciją konkrečioje byloje. Šiame teismo pranešime nurodoma ginčo esmė, bylos šalys, bylos kategorija. Apie iš Lietuvos Respublikos mediatorių sąrašo parinktą ir paskirtą mediatorių Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba praneša teismui ne vėliau kaip per tris darbo dienas nuo mediatoriaus paskyrimo dienos. 5. Mediatorius, paskirtas vykdyti teisminę mediaciją, per 5 darbo dienas nuo paskyrimo privalo susikurti mediatoriaus paskyrą Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO) Viešųjų elektroninių paslaugų posistemėje (VEP). 6. Kol vyksta teisminė mediacija, sustabdomi šiame Kodekse ir kituose įstatymuose nustatyti skundų padavimo ir (ar) bylų nagrinėjimo terminai.“
Papildyti Kodeksą 231² straipsniu:
„231² straipsnis. Mediatoriaus skyrimas ir susipažinimas
su civilinės bylos medžiaga
Respublikos mediacijos įstatymo nustatyta tvarka. Jeigu teisminę mediaciją vykdys civilinę bylą nagrinėjantis teisėjas, jo sutikimas vykdyti teisminę mediaciją įforminamas nutartimi. Prieš duodamas sutikimą vykdyti teisminę mediaciją, mediatorius turi teisę gauti šio Kodekso 231¹straipsnio 4 dalyje nurodytą informaciją apie ginčo esmę, bylos šalis, bylos kategoriją. 2.
būdu, jeigu:
1) jis su ginčo šalimi ar kitu dalyvaujančiu byloje asmeniu susijęs tokiais teisiniais santykiais, dėl kurių bylos baigtis gali turėti įtakos mediatoriaus teisėms arba pareigoms;
2) jis su ginčo šalimis ar kitais dalyvaujančiais byloje asmenimis susijęs giminystės (tiesiosios aukštutinės ir tiesiosios žemutinės linijos giminaičiai, tikrieji bei netikrieji broliai ir seserys, įtėviai ir įvaikiai) ar svainystės ryšiais;
3) jį su viena iš ginčo šalių ar kitais dalyvaujančiais byloje asmenimis sieja santuoka, globos ar rūpybos santykiai; šis pagrindas galioja ir tais atvejais, kai santuoka, globa ar rūpyba yra pasibaigusi;
4) jis buvo arba yra vienos iš ginčo šalių arba kitų dalyvaujančių byloje asmenų atstovas;
5) jis pats, jo sutuoktinis (sugyventinis) arba jo artimieji giminaičiai yra tiesiogiai ar netiesiogiai suinteresuoti bylos baigtimi;
6) jis dalyvavo priimant sprendimą byloje žemesnės ar aukštesnės instancijos teisme arba šioje byloje dalyvavo kaip liudytojas, ekspertas, prokuroras, valstybės ar savivaldybės institucijos atstovas;
7) yra kitų aplinkybių, kurios kelia abejonių dėl jo nešališkumo. 3. Paskirtam mediatoriui teisminės mediacijos laikotarpiu sudaromos sąlygos susipažinti su civiline byla arba mediatoriaus prašymu civilinė byla jam perduodama pasirašytinai. Mediatorius iki teismo nutartyje nustatyto civilinės bylos posėdžio laiko privalo grąžinti civilinę bylą teisėjui (teisėjų kolegijai).“
Šis įstatymas įsigalioja 2019 m. sausio 1 d. Skelbiu šį Lietuvos Respublikos Seimo priimtą įstatymą. Respublikos Prezidentas
2016-06-02 Nr. XIIP-4440 Vilnius Įvertinę projektą dėl jo atitikties Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas:
dalimi siūloma Civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 80 straipsnį papildyti naujomis 7 ir 10 dalimis bei jose nustatyti teisinį reguliavimą, pagal kurį už prašymus vykdyti teisminę mediaciją ir privalomąją mediaciją turėtų būti mokamas žyminis mokestis. Nuostatų turinys diskutuotinas. Atkreiptinas dėmesys, jog žyminis mokestis pagal galiojantį teisinį reguliavimą yra siejamas tik su bylinėjimosi teisme procesu ir mokamas tik pateikiant procesinius dokumentus teismui. Civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 79 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, jog „Bylinėjimosi išlaidas sudaro žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu.“ Be to CPK 80 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „Už kiekvieną ieškinį (pradinį ar priešieškinį), pareiškimą dėl ikisutartinių santykių, trečiojo asmens, pareiškusio savarankišką reikalavimą dėl ginčo dalyko, pareiškimą jau pradėtoje byloje, pareiškimą ypatingosios teisenos bylose mokamas tokio dydžio žyminis mokestis: <...>“. Be to, teisės doktrinoje pažymima, jog „<...> žyminis mokestis – proceso įstatymo nustatyta pinigų suma, kurią šalys, tretieji asmenys, pareiškiantys savarankiškus reikalavimus, pareiškėjai ar kreditoriai privalo sumokėti už tam tikrus CPK numatytus teismo atliekamus procesinius veiksmus.
Žyminio mokesčio paskirtis – perkelti dalį valstybės vykdomo teisingumo išlaidų byloje dalyvaujantiems asmenims, turintiems teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi.[1]“ Analogiškai žyminis mokestis apibrėžiamas ir Civilinio proceso komentare: „Bylinėjimosi išlaidų institutą lemia keletas priežasčių. Pirma, bylinėjimosi išlaidomis padengiama tam tikra dalis valstybės išlaidų, skiriamų teismams išlaikyti. Antra, bylinėjimosi išlaidos netiesiogiai užkerta kelią nepagrįstiems reikalavimams (prevencinis pobūdis). Trečia, pareiga mokėti gana nemažas bylinėjimosi išlaidas skatina ginčo dalyvius ieškoti kitų, neteisminių priemonių išspręsti konfliktą (taikinamasis pobūdis). <...>.“[2] Taigi vertinant išsakytus argumentus pažymėtina, jog mokestis mokamas už mediacijos paslaugas bei vadinamas žyminiu mokesčiu, kurį siūloma įtvirtinti CPK, nedera su galiojančiu teisiniu reguliavimu ir sistemiškai nepakeitus CPK nuostatų negali ir neturi būti įtvirtinamas CPK, nes žyminis mokestis pagal galiojantį teisinį reguliavimą yra mokamas teisminio proceso metu už teismo atliekamus veiksmus. Be to, siūlomas žyminis mokestis už mediacijos paslaugas, kuris būtų įtvirtintas CPK, neatitinka teisės doktrinos, neatitinka žyminio mokesčio esmės, jo funkcijų ir paskirties:
vykdomu teisingumu.
Tuo atveju, jei projekte norėta įtvirtinti, jog mediacijos vykdymas sietinas su teisingumo vykdymu, toks nuostatos turinio aiškinimas prieštarautų Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 1 daliai, nustatančiai, jog „Teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai.“
neteisminių priemonių išspręsti konfliktą, nes jo paskirtis apmokėti dalį neteisminio ginčo nagrinėjimo išlaidų. Apibendrinant išdėstytus argumentus teigtina, jog su mediacija susijusios išlaidos neturi ir negali būti vadinamos žyminiu mokesčiu bei neturi ir negali būti reguliuojamos CPK normomis. Su mediacija susijusios išlaidos galėtų būti vertinamos kaip valstybės rinkliava, tačiau jokiu būdu ne kaip žyminis mokestis. Be to, tuo atveju, jei išlaidos, susijusios su mediacija vadinamos žyminiu mokesčiu ir įtvirtinamos CPK tik todėl, kad vėliau šia suma būtų galima sumažinti teisminio žyminio mokesčio sumą, kai asmuo po mediacijos kreipiasi į teismą, aptariamų mediacijos išlaidų nebūtina vadinti žyminiu mokesčiu ir nustatyti CPK. Šiuo atveju pakaktų CPK nustatyti tvarką ir taisykles pagal kurias mažinamas ar grąžinamas teisminis žyminis mokestis, kai šalys sprendė ginčą mediacijos būdu, bet vėliau kreipėsi į teismą. 2. Projekto 2 straipsnio 3 dalimi siūloma CPK 80 straipsnį papildyti nauja 9 dalimi ir joje be kita ko nustatyti, jog „Šioje dalyje nurodyta žyminio mokesčio lengvata netaikoma, jeigu teismas nustato, kad šalis prašymą perduoti ginčą spręsti mediacijos būdu pareiškė nesąžiningai arba nesąžiningai naudojosi mediacija, arba jos metu reiškė nesąžiningus prašymus“. Nuostatos turinys diskutuotinas.
Pastebėtina, jog iš teikiamo reguliavimo turinio galima daryti išvadą, kad teismui nustatoma imperatyvi pareiga kiekvienu atveju, kai buvo vykdoma mediacija, atlikti teisinį mediacijos proceso tyrimą ir teisiškai įvertinti, ar mediacijos iniciatyva buvo sąžininga, ar mediacija buvo naudotasi sąžiningai, ar mediacijos metu buvo reiškiami sąžiningi prašymai. Be to, tokio teisinio tyrimo rezultatai turėtų būti įforminami procesiniu dokumentu, kurį asmuo galėtų apskųsti. Šiame kontekste keltini teikiamo teisinio reguliavimo pakankamumo ir proporcingumo klausimai. Pažymėtina, jog aptariamu atveju, teismui turėtų būti pateikiami ne tik rašytiniai įrodymai dėl ginčo sprendimo mediacijos būdu, tačiau ir visa mediacijos proceso medžiaga. Taip pat pažymėtina, jog tokiu atveju atitinkamai turėtų būti patobulintas ir kartu teikiamas įstatymo projektas Nr. XIIP-4439, jame aiškiai sureguliuojant mediacijos proceso vykdymą, kad visa mediacijos eiga būtų tinkamai fiksuojama, kad pagal šią medžiagą teismas galėtų teisiškai įvertinti mediacijos turinį. Priešingu atveju teismas neturės jokių galimybių įvertinti mediacijos proceso eigą, o nuostata bus neveikianti ir deklaratyvaus pobūdžio. Be to, aptariamą teisinį reguliavimą, dėl mediacijos proceso tyrimo ir žyminio mokesčio lengvatos taikymo, būtina išdėstyti atskirame CPK straipsnyje su deramu pavadinimu, kadangi teikiamas reguliavimas sistemiškai nedera su keičiamo CPK 80 straipsnio turiniu. Reguliavime derėtų nustatyti, be kita ko, ir tai, kokio proceso tvarka – žodinio ar rašytinio, šis klausimas turi būti išnagrinėtas, kaip tai yra sureguliuota, pavyzdžiui, CPK 83 ir 84 straipsniuose. Taip pat aptartame kontekste keltinas klausimas koks yra aptariamos nuostatos ir CPK 177 straipsnio 5 dalies nuostatos santykis, nes ši dalis imperatyviai uždraudžia duomenis gautus mediacijos proceso metu naudoti kaip įrodymus civiliniame procese.
Teikiamame įstatymo projekte pašalintinas šių nuostatų turinio prieštaringumas, nes galima kartu reikalauti atlikti mediacijos proceso tyrimą ir kartu drausti naudoti duomenis, gautus mediacijos proceso metu. 3. Projekto 3 straipsnio 2 dalimi siūloma pakeisti CPK 87 straipsnio 2 dalį į jos vidurį įrašant nuostatą: „ Kai ginčo šalys sudaro taikos sutartį privalomosios mediacijos metu, ginčo šalims grąžinama 100 procentų sumokėto žyminio mokesčio sumos.“ Pasiūlymas keisti CPK nuostatą diskutuotinas. Pirma, kaip jau minėta šioje išvadoje, mokesčio už mediaciją klausimai neturėtų būti reguliuojami CPK nuostatose. Antra, pažymėtina, jog keičiama nuostata reguliuoja teisinius santykius, susijusius su teismui mokamu žyminiu mokesčiu, todėl siekis į šios normos vidurį įrašyti nuostatą, susijusią su mediacijos žyminiu mokesčiu, nei sistemiškai nei logiškai nedera su keičiama straipsnio dalimi, padaro šios straipsnio dalies turinį nesuprantamu ir nenuosekliu. Be to, pažymėtina jog keičiamoje straipsnio dalyje kiekvienu atveju aiškiai įvardijama apie kokį žyminį mokestį kalbama, pavyzdžiui, „“pirmosios instancijos teismui sumokėtos žyminio mokesčio sumos“, tuo tarpu teikiamame pakeitime įvardijamas tik
„žyminis mokestis“, ir tik iš nuostatos turinio galima nuspėti, jog klabama
apie už mediaciją sumokėtą žyminį mokestį. Toks teisės normos dėstymas, kai normos turinys gali būti tik nuspėjamas, neatitinka teisės aiškumo principo. 4.
dalimi siūloma papildyti CPK 87 straipsnį nauja 3 dalimi, kurioje siūloma nustatyti, kad ,,75 procentų dydžio žyminio mokesčio dalis grąžinama ir tuo atveju, kai šalys teisme nagrinėjamam ginčui spręsti pasinaudoja mediacija (išskyrus atvejus, kai mediacija tam pačiam ginčui spręsti buvo naudotasi anksčiau arba kai teisėjas siunčia šalis privalomai spręsti ginčą teisminės mediacijos būdu)“. Nuostatos turinys diskutuotinas:
Pirma, atkreipiame dėmesį, kad pagal projekto 12 straipsniu siūlomas keičiamo kodekso 231¹ straipsnio 1 dalies nuostatas bylą nagrinėjantis teisėjas (teisėjų kolegija) gali perduoti ginčą privalomai spręsti teisminės mediacijos būdu, bet ne siųsti šalis privalomai mediacijai. Atsižvelgus į tai, abiejų projektų nuostatos derintinos tarpusavyje. Antra, šioje nuostatoje aiškiai nurodytina apie kokio žyminio mokesčio procentines dalis joje kalbama. Be to, nuostatoje atsisakytina skliaustų naudojimo, nes skliaustuose dėstoma savarankiška teisės norma. Taip pat pastebėtina, jog teikiamas reguliavimas yra nepakankamas ir turėtų būt papildytas analogiškai kaip ir teikiamos CPK 80 straipsnio 9 dalies atveju. 5. Projekto 3 straipsnio 4 dalimi siūloma papildyti CPK 87 straipsnį nauja 4 dalimi, kurioje siekiama nustatyti, jog jeigu prieš kreipdamosi į teismą šalys ginčą sprendė privalomosios mediacijos būdu, už kreipimąsi į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą dėl privalomosios mediacijos sumokėtas žyminis mokestis įskaitomas kaip žyminio mokesčio įmoka už teismui pateikiamą procesinį dokumentą dėl to paties ginčo išsprendimo. Pasiūlymo turinys diskutuotinas. Atsižvelgiant į tai, jog, kaip jau minėta šioje išvadoje, mokestis už mediaciją neturi nieko bendro su teismui mokamu žyminiu mokesčiu, svarstytina galimybė nereguliuoti šių žyminių mokesčių įskaitymo tvarkos, o tik nustatyti, jog už mediaciją sumokėta pinigų suma mažinamas teismui mokamas žyminis mokestis. 6.
papildyti CPK nauju 231¹ straipsniu ir šio straipsnio 1 dalyje nustatyti, kad ,,bylą nagrinėjantis teisėjas (teisėjų kolegija), nustatęs didelę taikaus ginčo sprendimo tikimybę, gali perduoti ginčą privalomai spręsti teisminės mediacijos būdu“. Iš šios projekto nuostatos darytina išvada, kad teismas, net ir tuo atveju, kai ginčo šalys tam nepritaria, galėtų perduoti ginčą spręsti mediacijos būdu. Svarstytina, ar siūlomu teisiniu reguliavimu būtų pasiekti projekto tikslai, nes mediacijos būdu, mūsų nuomone, ginčas galėtų būti išspręstas tik tuo atveju, jeigu abi šalys sutinka ginčą spręsti tokiu būdu. Kitu atveju, manytina, kad ginčo sprendimas mediacijos būdu galėtų būti tik formalus, nepasiekiant jokių rezultatų. Atsižvelgus į tai, varstytina, ar vertinamoji projekto nuostata atitinka Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio
principus. 7. Projekto 12 straipsniu siūloma papildyti CPK nauju 231¹ straipsniu ir šio straipsnio 2 dalyje nustatyti, jog „Teisėjas, kuris yra ir teismo mediatorius, nagrinėdamas civilinę bylą šalių sutikimu gali nuspręsti pats vykdyti mediaciją, gali parinkti ir skirti kitą teismo mediatorių, esant galimybei, atsižvelgdamas į abiejų šalių suderintą nuomonę dėl teismo mediatoriaus kandidatūros, arba gali pranešti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai apie tai, kad reikia parinkti mediatorių iš Lietuvos Respublikos mediatorių sąrašo“. Nuostatos turinys diskutuotinas. Pirma, pastebėtina, jog iš nuostatos turinio galima daryti išvadą, kad kitą teismo mediatorių gali paskirti tik tas teisėjas, kuris pats yra teismo mediatorius. Toks nuostatos turinys kelia abejonių dėl jos proporcingumo, nes visais kitais atvejais, kai teisėjas, nagrinėjantis bylą, neturės teismo mediatoriaus statuso, teismo mediacija su teismo mediatoriumi bus negalima.
Atsižvelgiant į tai, jog teismo mediacijos paslaugas teismo mediatoriai pagal kartu teikiamo įstatymo projekto Nr. 4439 nuostatas teiks „nemokamai“, manytina, kad teismo mediatorių statusas nebus masinis reiškinys ir bylas teisėjai, turintys mediatoriaus statusą, nagrinės itin retai. Antra, atkreiptinas dėmesys į tai, jog nuostatoje nekalbama apie rašytinį skiriamo teismo mediatoriaus sutikimą teikti teismo mediatoriaus paslaugas. Vertinant aplinkybę, jog visais kitais atvejais, pagal kartu teikiamo įstatymo projekto Nr. 4439 nuostatas, kai reguliuojamas mediatoriaus skyrimas, nuolat kartojamas rašytinio mediatoriaus sutikimo reikalavimas, darytina išvada, jog šiuo atveju nereikalaujamas kito teisėjo sutikimas vykdyti teismo mediaciją. Toks normos turinys kelia abejonių dėl jos proporcingumo. Pastebėtina, jog paskirtam teismo mediatoriui nenumatoma galimybė atsisakyti vykdyti mediaciją, tačiau gali būti daug objektyvių priežasčių, dėl kurių paskirtasis teismo mediatorius negalėtų vykdyti mediacijos, pavyzdžiui, didelis užimtumas teismo bylose, liga, interesų konfliktas ir t.t. Svarstytina galimybė tobulinti reguliavimą. Trečia, atkreiptinas dėmesys, jog aptariama nuostata beveik žodis į žodį yra kartojama kartu teikiamo įstatymo projekto Nr. 4439 24 straipsnio 1 dalyje. Pastebėtina, jog toks analogiškų nuostatų įtvirtinimas dviejuose įstatymuose, kai jų turinys nesiskiria, vertintinas kaip perteklinis reguliavimas. Ketvirta, aptariamoje nuostatoje nustatoma teismo teisė kreiptis į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą dėl mediatoriaus skyrimo. Tačiau kartu teikiamo įstatymo projekto Nr.
straipsnio 2 dalyje, analogišku atveju nustatoma imperatyvi teismo pareiga kreiptis į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą dėl mediatoriaus skyrimo. Aptariamų projektų nuostatos suderintinos tarpusavyje
siūloma papildyti CPK nauju 231¹ straipsniu ir šio straipsnio 3 dalyje sureguliuoti teisminės mediacijos termino pratęsimo klausimus. Nuostata kelia abejonių ta apimtimi, kuria joje nustatoma, jog teisminės mediacijos terminas gali būti pratęstas tik mediatoriaus prašymu, tačiau nuostata nekalba apie jokius atvejus, kai teisminės mediacijos pratęsimą galėtų inicijuoti teismo mediatorius. Svarstytina galimybė tobulinti reguliavimą, kad tiek mediatorių, tiek teismo mediatorių galimybės vykdyti mediaciją būtų vienodos. Be to, atkreiptinas dėmesys, jog nuostata suformuluota teisiškai ydingai, nes nuostatos pradžioje nustatomas imperatyvas, kad „Teisminė mediacija negali trukti ilgiau kaip vieną mėnesį“. Tačiau vėliau šis imperatyvas paneigiamas, nustatant, jog terminas gali būti pratęstas. Nuostatos dėstymas tobulintinas. 9. Projekto 13 straipsniu siūloma papildyti CPK nauju 231² straipsniu ir šio straipsnio 1 dalyje nustatyti, kad mediatorius, prieš duodamas sutikimą vykdyti teisminę mediaciją, turi teisę gauti informaciją apie civilinę bylą. Svarstytina, ar keičiamame kodekse nereikėtų nustatyti kokios apimties informacija apie civilinę bylą turėtų būti pateikiama mediatoriui. Kitu atveju jam galėtų būti pateikta nepakankamai informacijos, kad jis galėtų priimti sprendimą duoti sutikimą vykdyti teisminę mediaciją konkrečioje byloje Be to, vadovaujantis teisinio aiškumo principu šio straipsnio 1 dalyje po žodžių „mediatorius skiriamas“ įrašytini žodžiai „vykdyti teisminę mediaciją“. Departamento direktorius Andrius Kabišaitis D. Zebleckis, tel. (8 5) 239 6906, el. p. [email protected] S. Švedas, tel. (8 5) 239 6165, el. p. [email protected] [1] A.Driukas, V.Valančius.
Civilinis procesas: teorija ir praktika II tomas. Teisinės informacijos centras. Vilnius, 2006. P.306. [2] Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso komentaras III dalis. Vilnius, Justitia, 2005, p. 207.
2017-06-26 Nr. XIIP-4440(2) Vilnius Įvertinę projektą dėl jo atitikties Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šią pastabą: Projekto 11 straipsniu siūloma Civilinio proceso kodeksą papildyti nauju 231¹ straipsniu, kurio 5 dalyje skliaustuose nurodomos santrumpos „(LITEKO)“ ir „(VEP)“. Atsižvelgiant į tai, jog tokios santrumpos nei kodekse nei įstatymo projekte daugiau niekur nevartojamos, siūlytina jų atsisakyti kaip perteklinių. Departamento direktorius Andrius Kabišaitis D. Zebleckis, tel. (8 5) 239 6906, el. p. [email protected] S. Švedas, tel. (8 5) 239 6165, el. p. [email protected]
Teisės ir teisėtvarkos komitetas
2017-06-07
posėdyje dalyvavo: komiteto pirmininkas Julius Sabatauskas, komiteto pirmininko pavaduotojas Stasys Šedbaras, nariai: Rimas Andrikis, Vitalijus Gailius, Česlav Olševski, Lauras Stacevičius, Rimantė Šalaševičiūtė, Petras Valiūnas. Komiteto biuro vedėja Dalia Komparskienė, patarėjos: Martyna Civilkienė, Jurgita Janušauskienė, Rita Karpavičiūtė, Dalia Latvelienė, Irma Leonavičiūtė, Rita Varanauskienė, Loreta Zdanavičienė, padėjėjos:
Aidena Bacevičienė, Modesta Banytė. Teisingumo ministerijos atstovai: Paulius Griciūnas, Jurga Greičienė, Reda Gabrilavičiūtė. 2-4. Ekspertų, konsultantų, specialistų, piliečių, asociacijų, politinių partijų, lobistų ir kitų suinteresuotų asmenų, valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų išvados, pasiūlymai, pataisos, pastabos (toliau – pasiūlymai):
Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
p. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas
14 Projekto 2 straipsnio 1 dalimi siūloma Civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 80 straipsnį papildyti naujomis 7 ir 10 dalimis bei jose nustatyti teisinį reguliavimą, pagal kurį už prašymus vykdyti teisminę mediaciją ir privalomąją mediaciją turėtų būti mokamas žyminis mokestis. Nuostatų turinys diskutuotinas. Atkreiptinas dėmesys, jog žyminis mokestis pagal galiojantį teisinį reguliavimą yra siejamas tik su bylinėjimosi teisme procesu ir mokamas tik pateikiant procesinius dokumentus teismui.
Civilinio proceso kodekso (toliau
Analogiškai žyminis mokestis apibrėžiamas ir Civilinio proceso komentare: „Bylinėjimosi išlaidų institutą lemia keletas priežasčių. Pirma, bylinėjimosi išlaidomis padengiama tam tikra dalis valstybės išlaidų, skiriamų teismams išlaikyti. Antra, bylinėjimosi išlaidos netiesiogiai užkerta kelią nepagrįstiems reikalavimams (prevencinis pobūdis).
Trečia, pareiga mokėti gana nemažas bylinėjimosi išlaidas skatina ginčo dalyvius ieškoti kitų, neteisminių priemonių išspręsti konfliktą (taikinamasis pobūdis). <...>.“ Taigi vertinant išsakytus argumentus pažymėtina, jog mokestis mokamas už mediacijos paslaugas bei vadinamas žyminiu mokesčiu, kurį siūloma įtvirtinti CPK, nedera su galiojančiu teisiniu reguliavimu ir sistemiškai nepakeitus CPK nuostatų negali ir neturi būti įtvirtinamas CPK, nes žyminis mokestis pagal galiojantį teisinį reguliavimą yra mokamas teisminio proceso metu už teismo atliekamus veiksmus. Be to, siūlomas žyminis mokestis už mediacijos paslaugas, kuris būtų įtvirtintas CPK, neatitinka teisės doktrinos, neatitinka žyminio mokesčio esmės, jo funkcijų ir paskirties:
Konstitucijos 109 straipsnio 1 daliai, nustatančiai, jog „Teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai.“
Be to, tuo atveju, jei išlaidos, susijusios su mediacija vadinamos žyminiu mokesčiu ir įtvirtinamos CPK tik todėl, kad vėliau šia suma būtų galima sumažinti teisminio žyminio mokesčio sumą, kai asmuo po mediacijos kreipiasi į teismą, aptariamų mediacijos išlaidų nebūtina vadinti žyminiu mokesčiu ir nustatyti CPK. Šiuo atveju pakaktų CPK nustatyti tvarką ir taisykles pagal kurias mažinamas ar grąžinamas teisminis žyminis mokestis, kai šalys sprendė ginčą mediacijos būdu, bet vėliau kreipėsi į teismą. Pritarti Siekiant skatinti mediacijos plėtrą, pritartina siūlymui atsisakyti žyminio mokesčio už prašymą vykdyti teisminę mediaciją ir kreipimąsi dėl privalomosios mediacijos ir siūlytina atsisakyti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 65, 80, 87, 93, 135, 142, 147, 177, 189, 225 ir 231 straipsnių pakeitimo ir Kodekso papildymo 231¹ ir 231² straipsniais įstatymo projektu (toliau – CPK projektas) keičiamo Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 80 straipsnio papildymo naujomis 7 ir 10 dalimis. 2. Teisėjų Taryba
1 Manytina, kad nustačius dešimties eurų žyminį mokestį už prašymą vykdyti teisminę mediaciją, šalys nebus skatinamos spręsti ginčo teisminės mediacijos pagalba. Teisminės mediacijos esmė yra šalių savanoriškumas. Be to, ne visi ginčai gali būti sprendžiami teisminės mediacijos pagalba. Teisėjas, atsižvelgdamas į bylos esmę, šalių pageidavimus, siekdamas nevilkinti teismo proceso, turi teisę nuspręsti, ar teisminė mediacija būtų veiksminga sprendžiant šalių ginčą, t. y. priimti sprendimą dėl viso ginčo ar tik jo dalies perdavimo teisminei mediacijai. Teisminė mediacija galima tik tuo atveju, jeigu ginčas jau nagrinėjamas teisme, t. y. jau sumokėtas žyminis mokestis, todėl papildžius
mokestį, t. y. ar turėtų mokėti abi šalys, ar tik viena iš jų.
Taip pat kiltų klausimas, kokioje stadijoje šis žyminis mokestis turėtų būti sumokėtas. Be to, šalims, kurios bandė spręsti ginčą mediacijos pagalba prieš kreipiantis į teismą, siūloma sumokėtą žyminį mokestį už mediaciją įskaičiuoti į žyminį mokestį už ieškinį, todėl svarstytina, ar reikalavimas sumokėti 10 Eur žyminį mokestį už teisminę mediaciją nepažeistų lygybės principo, ar tai bus teisminę mediaciją skatinantis veiksnys. Pritarti Siekiant skatinti mediacijos plėtrą, pritartina siūlymui atsisakyti žyminio mokesčio už prašymą vykdyti teisminę mediaciją ir siūlytina atsisakyti CPK projektu keičiamo CPK 80 straipsnio papildymo nauja 7 dalimi. 3. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas
3 Projekto 2 straipsnio 3 dalimi siūloma CPK 80 straipsnį papildyti nauja 9 dalimi ir joje be kita ko nustatyti, jog „Šioje dalyje nurodyta žyminio mokesčio lengvata netaikoma, jeigu teismas nustato, kad šalis prašymą perduoti ginčą spręsti mediacijos būdu pareiškė nesąžiningai arba nesąžiningai naudojosi mediacija, arba jos metu reiškė nesąžiningus prašymus“. Nuostatos turinys diskutuotinas. Pastebėtina, jog iš teikiamo reguliavimo turinio galima daryti išvadą, kad teismui nustatoma imperatyvi pareiga kiekvienu atveju, kai buvo vykdoma mediacija, atlikti teisinį mediacijos proceso tyrimą ir teisiškai įvertinti, ar mediacijos iniciatyva buvo sąžininga, ar mediacija buvo naudotasi sąžiningai, ar mediacijos metu buvo reiškiami sąžiningi prašymai. Be to, tokio teisinio tyrimo rezultatai turėtų būti įforminami procesiniu dokumentu, kurį asmuo galėtų apskųsti. Šiame kontekste keltini teikiamo teisinio reguliavimo pakankamumo ir proporcingumo klausimai.
Pažymėtina, jog aptariamu atveju, teismui turėtų būti pateikiami ne tik rašytiniai įrodymai dėl ginčo sprendimo mediacijos būdu, tačiau ir visa mediacijos proceso medžiaga. Taip pat pažymėtina, jog tokiu atveju atitinkamai turėtų būti patobulintas ir kartu teikiamas įstatymo projektas Nr. XIIP-4439, jame aiškiai sureguliuojant mediacijos proceso vykdymą, kad visa mediacijos eiga būtų tinkamai fiksuojama, kad pagal šią medžiagą teismas galėtų teisiškai įvertinti mediacijos turinį. Priešingu atveju teismas neturės jokių galimybių įvertinti mediacijos proceso eigą, o nuostata bus neveikianti ir deklaratyvaus pobūdžio. Be to, aptariamą teisinį reguliavimą, dėl mediacijos proceso tyrimo ir žyminio mokesčio lengvatos taikymo, būtina išdėstyti atskirame CPK straipsnyje su deramu pavadinimu, kadangi teikiamas reguliavimas sistemiškai nedera su keičiamo CPK 80 straipsnio turiniu. Reguliavime derėtų nustatyti, be kita ko, ir tai, kokio proceso tvarka – žodinio ar rašytinio, šis klausimas turi būti išnagrinėtas, kaip tai yra sureguliuota, pavyzdžiui, CPK 83 ir 84 straipsniuose. Taip pat aptartame kontekste keltinas klausimas koks yra aptariamos nuostatos ir CPK 177 straipsnio 5 dalies nuostatos santykis, nes ši dalis imperatyviai uždraudžia duomenis gautus mediacijos proceso metu naudoti kaip įrodymus civiliniame procese. Teikiamame įstatymo projekte pašalintinas šių nuostatų turinio prieštaringumas, nes galima kartu reikalauti atlikti mediacijos proceso tyrimą ir kartu drausti naudoti duomenis, gautus mediacijos proceso metu.
Pritarti iš dalies Dėl žyminio mokesčio lengvatos netaikymo (CPK projektu keičiamo CPK 80 straipsnio 9 dalis), jeigu nustatoma, kad šalis prašymą perduoti ginčą spręsti mediacijos būdu pareiškė nesąžiningai arba nesąžiningai naudojosi mediacija, arba jos metu reiškė nesąžiningus prašymus, pažymėtina, kad minėta nuostata skatinamas racionalus valstybės biudžeto lėšų naudojimas ir tai yra drausminanti priemonė nesąžiningiems ir piktnaudžiaujantiems mediacijos proceso dalyviams. Duomenis apie šalies nesąžiningumą teismui galės pateikti mediatorius ar kita šalis, kartu neatskleisdami mediacijos proceso (ginčo) esmės ir nepažeisdami konfidencialumo principo. Šiuo atveju taikytinos bendrosios įrodinėjimo taisyklės civiliniame procese. Pažymėtina, kad teismui nėra nustatoma pareiga kiekvienu atveju aiškinti, ar nebuvo piktnaudžiavimo, ir juo labiau atlikti mediacijos proceso tyrimą. Pastebėtina, kad, pavyzdžiui, CPK 300 straipsnyje reglamentuoti teismo veiksmai paaiškėjus nusikalstamos veikos požymiams, tačiau ši norma nereiškia, kad teismas kiekvienoje civilinėje byloje privalo aktyviai aiškintis, ar nėra nusikalstamos veikos požymių. Siekiant aiškumo ir atsižvelgiant į CPK
siūlytina išdėstyti taip: „Šioje dalyje nurodyta žyminio mokesčio lengvata netaikoma, jeigu paaiškėja teismas nustato, kad šalis prašymą perduoti ginčą spręsti mediacijos būdu pareiškė nesąžiningai arba nesąžiningai naudojosi mediacija, arba jos metu reiškė nesąžiningus prašymus.“ Siūloma CPK 80 straipsnio 9 dalies nuostata visiškai atitinka CPK 80 straipsnio paskirtį, kadangi siūloma reglamentuoti žyminio mokesčio lengvatą ir šios lengvatos netaikymo atvejus.
CPK 177 straipsnio 5 dalis ir siūloma CPK
būti panaudojami konkretūs duomenys apie ginčo esmę, bet galėtų būti panaudojami duomenys apie šalies elgesį mediacijos proceso metu (pavyzdžiui, asmuo nedalyvauja nei viename mediacijos susitikime). 4. Teisėjų Taryba
3 Abejotinas nuostatos dėl žyminio mokesčio lengvatos netaikymo, jeigu nustatoma, kad šalis prašymą perduoti ginčą spręsti mediacijos būdu pareiškė nesąžiningai arba nesąžiningai naudojosi mediacija, arba jos metu reiškė nesąžiningus prašymus, įgyvendinimas. Įgyvendinant šią nuostatą nebus užtikrintas mediacijos konfidencialumo principo laikymasis, nes teismas, svarstydamas klausimą, negalės objektyviai įvertinti, ar šalis tikrai elgėsi nesąžiningai, nepažeisdama konfidencialumo principo. Pritarti iš dalies Žr. šios lentelės 3 punkte nurodytus argumentus dėl Seimo kanceliarijos Teisės departamento pastabos įvertinimo. 5. Lietuvos advokatūra
3 Viena žyminio mokesčio paskirčių yra skatinti asmenis protingai naudotis savo procesinėmis teisėmis ir siekti ginčo taikaus išsprendimo. Tuo tarpu Projektu siūloma nustatyti žyminį mokestį tiek už prašymą vykdyti teisminę meditaciją, tiek, kai kreipiamasi į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą dėl privalomosios mediacijos.
Manytina, kad tokios nuostatos neskatins asmenų mėginti naudotis mediacijos institutu. Be to, abejotina, ar žyminio mokesčio nustatymas už kreipimąsi į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą dėl privalomosios mediacijos (t.y. ne už teismo atliekamus veiksmus), atitinka žyminio mokesčio paskirtį. Atsižvelgdami į tai, siūlome panaikinti Projekto 2 ir 3 straipsnius. Pritarti Siekiant skatinti mediacijos plėtrą, pritartina siūlymui atsisakyti žyminio mokesčio už kreipimąsi dėl privalomosios mediacijos. 6. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas
2 Projekto 3 straipsnio 2 dalimi siūloma pakeisti CPK 87 straipsnio 2 dalį į jos vidurį įrašant nuostatą: „ Kai ginčo šalys sudaro taikos sutartį privalomosios mediacijos metu, ginčo šalims grąžinama 100 procentų sumokėto žyminio mokesčio sumos.“ Pasiūlymas keisti CPK nuostatą diskutuotinas. Pirma, kaip jau minėta šioje išvadoje, mokesčio už mediaciją klausimai neturėtų būti reguliuojami CPK nuostatose. Antra, pažymėtina, jog keičiama nuostata reguliuoja teisinius santykius, susijusius su teismui mokamu žyminiu mokesčiu, todėl siekis į šios normos vidurį įrašyti nuostatą, susijusią su mediacijos žyminiu mokesčiu, nei sistemiškai nei logiškai nedera su keičiama straipsnio dalimi, padaro šios straipsnio dalies turinį nesuprantamu ir nenuosekliu. Be to, pažymėtina jog keičiamoje straipsnio dalyje kiekvienu atveju aiškiai įvardijama apie kokį žyminį mokestį kalbama, pavyzdžiui, „“pirmosios instancijos teismui sumokėtos žyminio mokesčio sumos“, tuo tarpu teikiamame pakeitime įvardijamas tik „žyminis mokestis“, ir tik iš nuostatos turinio galima nuspėti, jog klabama apie už mediaciją sumokėtą žyminį mokestį.
Toks teisės normos dėstymas, kai normos turinys gali būti tik nuspėjamas, neatitinka teisės aiškumo principo. Pritarti Atsižvelgiant į tai, kad pritartina siūlymui atsisakyti žyminio mokesčio už kreipimąsi dėl privalomosios meditacijos, taip pat siūlytina atsisakyti CPK projektu keičiamo CPK 87 straipsnio 2 dalies pakeitimų. 7. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas
3 Projekto 3 straipsnio 3 dalimi siūloma papildyti CPK 87 straipsnį nauja 3 dalimi, kurioje siūloma nustatyti, kad ,,75 procentų dydžio žyminio mokesčio dalis grąžinama ir tuo atveju, kai šalys teisme nagrinėjamam ginčui spręsti pasinaudoja mediacija (išskyrus atvejus, kai mediacija tam pačiam ginčui spręsti buvo naudotasi anksčiau arba kai teisėjas siunčia šalis privalomai spręsti ginčą teisminės mediacijos būdu)“. Nuostatos turinys diskutuotinas:
Pirma, atkreipiame dėmesį, kad pagal projekto 12 straipsniu siūlomas keičiamo kodekso 231¹ straipsnio 1 dalies nuostatas bylą nagrinėjantis teisėjas (teisėjų kolegija) gali perduoti ginčą privalomai spręsti teisminės mediacijos būdu, bet ne siųsti šalis privalomai mediacijai. Atsižvelgus į tai, abiejų projektų nuostatos derintinos tarpusavyje. Antra, šioje nuostatoje aiškiai nurodytina apie kokio žyminio mokesčio procentines dalis joje kalbama. Be to, nuostatoje atsisakytina skliaustų naudojimo, nes skliaustuose dėstoma savarankiška teisės norma. Taip pat pastebėtina, jog teikiamas reguliavimas yra nepakankamas ir turėtų būt papildytas analogiškai kaip ir teikiamos CPK 80 straipsnio 9 dalies atveju.
Pritarti Atsižvelgiant į Teisėjų tarybos siūlymą, nurodytą šios lentelės 8 punkte, siūlytina atsisakyti CPK projektu keičiamo
3 Siūlome aiškiai reglamentuoti, kad tik ginčą mediacijos pagalba išsprendus taikiai, grąžinama 75 procentai sumokėto žyminio mokesčio. Šioje straipsnio dalyje yra įtvirtinta, kad žyminio mokesčio dalis negrąžinama, jeigu nustatomas, kad šalis prašymą perduoti ginčą spręsti mediacijos būdu pareiškė nesąžiningai arba nesąžiningai naudojosi mediacija, arba jos metu reiškė nesąžiningus prašymus. Atsižvelgiant į šio rašto 1.2 papunktyje dėl CPK pakeitimo projekto nurodytus argumentus, siūlome aiškiai reglamentuoti ir šios normos įgyvendinimo nuostatas, t. y. kaip, nepažeidžiant konfidencialumo principo, įgyvendinti šią nuostatą. Ta pati pastaba teiktina ir dėl CPK 93 straipsnio 4 dalies. Kartu pažymėtina, kad įvertinant, jog mediacijos plėtra prisidės prie teismų darbo krūvio mažinimo tam tikrose bylose, vis dėlto atkreiptinas dėmesys, kad mediacijos instituto reformavimas pats savaime nebūtinai sąlygos bylų skaičiaus, kurį lemia daugelis aplinkybių, mažėjimą teismuose, todėl projekto rengėjai neturėtų mediacijos instituto pertvarkos sieti su valstybės biudžeto lėšų poreikio teismams mažėjimu. Kita vertus, mediacija nebejotinai gali turėti įtakos teismo veiklos efektyvumui bylų išnagrinėjimo trukmės mažėjimo prasme ir atitinkamai spartesnio ir efektyvesnio teismo proceso. Pritarti iš dalies Siūlytina atsisakyti CPK projektu keičiamo CPK 87 straipsnio papildymo nauja 3 dalimi, kadangi žyminio mokesčio dalies grąžinimo atvejai, kai šalys sudaro taikos sutartį (t. y. ginčą išsprendžia taikiai), jau šiuo metu reglamentuoti CPK 87 straipsnio 2 dalyje.
Dėl CPK 93 straipsnio 4 dalies žr. šios lentelės 3 punkte nurodytus argumentus dėl Seimo kanceliarijos Teisės departamento pastabos įvertinimo. 9. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas
4 Projekto 3 straipsnio 4 dalimi siūloma papildyti CPK 87 straipsnį nauja 4 dalimi, kurioje siekiama nustatyti, jog jeigu prieš kreipdamosi į teismą šalys ginčą sprendė privalomosios mediacijos būdu, už kreipimąsi į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą dėl privalomosios mediacijos sumokėtas žyminis mokestis įskaitomas kaip žyminio mokesčio įmoka už teismui pateikiamą procesinį dokumentą dėl to paties ginčo išsprendimo. Pasiūlymo turinys diskutuotinas. Atsižvelgiant į tai, jog, kaip jau minėta šioje išvadoje, mokestis už mediaciją neturi nieko bendro su teismui mokamu žyminiu mokesčiu, svarstytina galimybė nereguliuoti šių žyminių mokesčių įskaitymo tvarkos, o tik nustatyti, jog už mediaciją sumokėta pinigų suma mažinamas teismui mokamas žyminis mokestis. Pritarti Atsižvelgiant į tai, kad pritartina siūlymui atsisakyti žyminio mokesčio už kreipimąsi dėl privalomosios mediacijos, taip pat siūlytina atsisakyti CPK projektu keičiamo CPK 87 straipsnio papildymo nauja 4 dalimi. 10. Komiteto biuro vedėja Dalia Komparskienė6 Projekto 6 straipsniu keičiamo CPK 147 straipsnio 3 dalies nuostatos turi būti suderintos su CPK pakeitimo įstatymo XII-2751, įsigaliosiančio 2017 m. liepos 1 dieną, 23 straipsnio, keičiančio CPK 147 str. 3 dalį, nuostatomis Pritarti 11.
Seimo kanceliarijos Teisės departamentas 2016-06-0211 Projekto 12 straipsniu siūloma papildyti CPK nauju 231¹ straipsniu ir šio straipsnio 1 dalyje nustatyti, kad ,,bylą nagrinėjantis teisėjas (teisėjų kolegija), nustatęs didelę taikaus ginčo sprendimo tikimybę, gali perduoti ginčą privalomai spręsti teisminės mediacijos būdu“. Iš šios projekto nuostatos darytina išvada, kad teismas, net ir tuo atveju, kai ginčo šalys tam nepritaria, galėtų perduoti ginčą spręsti mediacijos būdu. Svarstytina, ar siūlomu teisiniu reguliavimu būtų pasiekti projekto tikslai, nes mediacijos būdu, mūsų nuomone, ginčas galėtų būti išspręstas tik tuo atveju, jeigu abi šalys sutinka ginčą spręsti tokiu būdu. Kitu atveju, manytina, kad ginčo sprendimas mediacijos būdu galėtų būti tik formalus, nepasiekiant jokių rezultatų. Atsižvelgus į tai, varstytina, ar vertinamoji projekto nuostata atitinka Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus teisėkūros efektyvumo, proporcingumo ir tikslingumo principus. Nepritarti Nors mediacija paprastai yra suprantama kaip savanoriškas procesas, tačiau tiek tarptautiniuose dokumentuose, tiek užsienio valstybių teisėkūroje (pavyzdžiui, Estijoje, Prancūzijoje), tiek mokslinėje literatūroje vis dėlto pripažįstama, kad tam tikrais atvejais yra galima ir tikslinga nustatyti privalomos mediacijos atvejus, pavyzdžiui, šeimos bylose, ir privalomos mediacijos nustatymas konkrečiais ribotais atvejais neprieštarauja mediacijos esmei. Pastebėtina, kad užsienio valstybių patirtis parodė, kad privalomos mediacijos nustatymas tam tikrų kategorijų ginčuose ar bylose apskritai skatina ir savanoriškos mediacijos plėtrą (pavyzdžiui, Italijoje). Kartu siūlytina CPK projektu keičiamame CPK įtvirtinti tam tikrus saugiklius, nustatant teismui teisę nustatyti terminą, iki kurio turi būti baigta vykdyti teisminė mediacija. CPK 231¹straipsnio 3 dalį siūlytina išdėstyti taip: „3.
Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta nutartimi bylos nagrinėjimas atidedamas, nustatomas tikslus kito teismo posėdžio laikas, iki kurio turi būti baigta vykdyti teisminė mediacija. Teisminė mediacija negali trukti ilgiau kaip vieną mėnesį. Vieno mėnesio terminas pradedamas skaičiuoti nuo teismo nutarties priėmimo dienos. Mediatoriaus teikimu šis terminas, kuriam buvo atidėtas bylos nagrinėjimas, gali būti pratęstas ne ilgiau kaip vieną mėnesį civilinę bylą nagrinėjančio teisėjo (teisėjų kolegijos) nutartimi, tokiu atveju nustatomas naujas tikslus kito teismo posėdžio laikas.“ Papildomai pastebėtina, kad bylų kategorijos, kuriose siūloma taikyti privalomąją mediaciją, yra nurodytos ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. rugsėjo 17 d. įsakymu Nr. 1R-268 patvirtintoje Taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) sistemos plėtros koncepcijoje. Kartu numatyta teismo teisė perduoti ginčą privalomai spręsti teisminės mediacijos būdu. 12. Lietuvos advokatūra 2016-09-1311 Mediacija gali būti rezultatyvi tik tokiu atveju, jei abi ginčo šalys sutinka ginčą spręsti mediacijos būdu. Jei nors viena šalis su tuo nesutinka, ginčo perdavimas spręsti teisminės mediacijos būdu gali tik užvilkinti bylą. Atsižvelgdami į tai, siūlome iš Projekto 12 straipsniu siūlomo CPK 231¹ straipsnio 1 dalies išbraukti paskutinį sakinį „Bylą nagrinėjantis teisėjas (teisėjų kolegija), nustatęs didelę taikaus ginčo sprendimo tikimybę, gali perduoti ginčą privalomai spręsti teisminės mediacijos būdu.“. Nepritarti Žr. šios lentelės 11 punkte nurodytus argumentus dėl Seimo kanceliarijos Teisės departamento pastabos įvertinimo. 13.
2016-06-0211 Projekto 12 straipsniu siūloma papildyti CPK nauju 231¹ straipsniu ir šio straipsnio 2 dalyje nustatyti, jog „Teisėjas, kuris yra ir teismo mediatorius, nagrinėdamas civilinę bylą šalių sutikimu gali nuspręsti pats vykdyti mediaciją, gali parinkti ir skirti kitą teismo mediatorių, esant galimybei, atsižvelgdamas į abiejų šalių suderintą nuomonę dėl teismo mediatoriaus kandidatūros, arba gali pranešti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai apie tai, kad reikia parinkti mediatorių iš Lietuvos Respublikos mediatorių sąrašo“. Nuostatos turinys diskutuotinas. Pirma, pastebėtina, jog iš nuostatos turinio galima daryti išvadą, kad kitą teismo mediatorių gali paskirti tik tas teisėjas, kuris pats yra teismo mediatorius. Toks nuostatos turinys kelia abejonių dėl jos proporcingumo, nes visais kitais atvejais, kai teisėjas, nagrinėjantis bylą, neturės teismo mediatoriaus statuso, teismo mediacija su teismo mediatoriumi bus negalima. Atsižvelgiant į tai, jog teismo mediacijos paslaugas teismo mediatoriai pagal kartu teikiamo įstatymo projekto Nr. 4439 nuostatas teiks „nemokamai“, manytina, kad teismo mediatorių statusas nebus masinis reiškinys ir bylas teisėjai, turintys mediatoriaus statusą, nagrinės itin retai. Antra, atkreiptinas dėmesys į tai, jog nuostatoje nekalbama apie rašytinį skiriamo teismo mediatoriaus sutikimą teikti teismo mediatoriaus paslaugas. Vertinant aplinkybę, jog visais kitais atvejais, pagal kartu teikiamo įstatymo projekto Nr. 4439 nuostatas, kai reguliuojamas mediatoriaus skyrimas, nuolat kartojamas rašytinio mediatoriaus sutikimo reikalavimas, darytina išvada, jog šiuo atveju nereikalaujamas kito teisėjo sutikimas vykdyti teismo mediaciją. Toks normos turinys kelia abejonių dėl jos proporcingumo.
Pastebėtina, jog paskirtam teismo mediatoriui nenumatoma galimybė atsisakyti vykdyti mediaciją, tačiau gali būti daug objektyvių priežasčių, dėl kurių paskirtasis teismo mediatorius negalėtų vykdyti mediacijos, pavyzdžiui, didelis užimtumas teismo bylose, liga, interesų konfliktas ir t.t. Svarstytina galimybė tobulinti reguliavimą. Trečia, atkreiptinas dėmesys, jog aptariama nuostata beveik žodis į žodį yra kartojama kartu teikiamo įstatymo projekto Nr. 4439 24 straipsnio 1 dalyje. Pastebėtina, jog toks analogiškų nuostatų įtvirtinimas dviejuose įstatymuose, kai jų turinys nesiskiria, vertintinas kaip perteklinis reguliavimas. Ketvirta, aptariamoje nuostatoje nustatoma teismo teisė kreiptis į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą dėl mediatoriaus skyrimo. Tačiau kartu teikiamo įstatymo projekto Nr. XIIP-4439 24 straipsnio 2 dalyje, analogišku atveju nustatoma imperatyvi teismo pareiga kreiptis į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą dėl mediatoriaus skyrimo. Aptariamų projektų nuostatos suderintinos tarpusavyje. Pritarti iš dalies Siūlytina patikslinti CPK projektu keičiamo CPK 231¹straipsnio 2 dalį ir ją išdėstyti taip: „2. Teisėjas, kuris yra ir teismo mediatorius, nagrinėdamas civilinę bylą šalių sutikimu gali nuspręsti pats vykdyti mediaciją, jei jis yra mediatorius, gali parinkti ir skirti kitą teismo mediatorių, kuris yra teisėjas, esant galimybei, atsižvelgdamas į abiejų šalių suderintą nuomonę dėl teismo mediatoriaus, kuris yra teisėjas, kandidatūros, arba gali pranešti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai apie tai, kad reikia parinkti mediatorių iš Lietuvos Respublikos mediatorių sąrašo.
Mediatorius skiriamas tik tuo atveju, kai yra jo rašytinis sutikimas.“ Taip pat atkreiptinas dėmesys į CPK projektu keičiamo CPK 231² straipsnio 1 dalį, kurioje numatyta, kad, jeigu teisminę mediaciją vykdys teisėjas, nagrinėjantis civilinę bylą, jo sutikimas vykdyti teisminę mediaciją įforminamas nutartimi. Lietuvos Respublikos civilinių ginčų taikinamojo tarpininkavimo įstatymo Nr. X-1702 pakeitimo įstatymo projektu nauja redakcija dėstomame Mediacijos įstatyme (toliau – Projektas) siūloma atsisakyti analogiškų nuostatų ir siūloma įtraukti nuorodą į CPK nuostatas. CPK projektu keičiamo CPK 231¹straipsnio 2 dalyje nurodomos trys alternatyvos, kurias gali pasirinkti teisėjas: pirma, teisėjas, kuris yra ir mediatorius, nagrinėdamas civilinę bylą šalių sutikimu gali nuspręsti pats vykdyti mediaciją; antra, teisėjas gali parinkti ir skirti kitą mediatorių, kuris yra teisėjas, esant galimybei, atsižvelgdamas į abiejų šalių suderintą nuomonę dėl jo kandidatūros; trečia, teisėjas gali pranešti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai apie tai, kad reikia parinkti mediatorių iš Lietuvos Respublikos mediatorių sąrašo. CPK 231¹ straipsnio 4 dalyje nurodoma, kad tais atvejais, teisminę mediaciją vykdys ne teisėjas, nagrinėjantis civilinę bylą, arba ne kitas mediatorius, kuris yra teisėjas, teismas nedelsdamas praneša Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai apie tai, kad reikia parinkti mediatorių iš Sąrašo teisminei mediacijai vykdyti konkrečioje byloje.
Taigi, šioje dalyje ir minėtoje 2 dalyje įtvirtinamų nuostatų tikslai ir turinys skiriasi. 14. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas 2016-06-0211 Projekto 12 straipsniu siūloma papildyti CPK nauju 231¹ straipsniu ir šio straipsnio 3 dalyje sureguliuoti teisminės mediacijos termino pratęsimo klausimus. Nuostata kelia abejonių ta apimtimi, kuria joje nustatoma, jog teisminės mediacijos terminas gali būti pratęstas tik mediatoriaus prašymu, tačiau nuostata nekalba apie jokius atvejus, kai teisminės mediacijos pratęsimą galėtų inicijuoti teismo mediatorius. Svarstytina galimybė tobulinti reguliavimą, kad tiek mediatorių, tiek teismo mediatorių galimybės vykdyti mediaciją būtų vienodos. Be to, atkreiptinas dėmesys, jog nuostata suformuluota teisiškai ydingai, nes nuostatos pradžioje nustatomas imperatyvas, kad „Teisminė mediacija negali trukti ilgiau kaip vieną mėnesį“. Tačiau vėliau šis imperatyvas paneigiamas, nustatant, jog terminas gali būti pratęstas. Nuostatos dėstymas tobulintinas. Pritarti iš dalies Pažymėtina, kad Projekto nuostatos, kurios taikomos mediatoriams, taip pat yra taikomos ir mediatoriams, kurie yra teisėjai, kadangi tai yra atskiria mediatorių grupė. Kai tam tikros nuostatos yra taikomos tik mediatoriams, kurie yra teisėjai, arba yra netaikomos būtent mediatoriams, kurie yra teisėjai, tai yra aiškiai nurodoma. CPK projektu keičiamo CPK 231¹straipsnio 3 dalį siūlytina išdėstyti taip: „3. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta nutartimi bylos nagrinėjimas atidedamas, nustatomas tikslus kito teismo posėdžio laikas, iki kurio turi būti baigta vykdyti teisminė mediacija.
Teisminė mediacija negali trukti ilgiau kaip vieną mėnesį. Vieno mėnesio terminas pradedamas skaičiuoti nuo teismo nutarties priėmimo dienos. Mediatoriaus teikimu šis terminas, kuriam buvo atidėtas bylos nagrinėjimas, gali būti pratęstas ne ilgiau kaip vieną mėnesį civilinę bylą nagrinėjančio teisėjo (teisėjų kolegijos) nutartimi, tokiu atveju nustatomas naujas tikslus kito teismo posėdžio laikas.“
2016-06-0212 Projekto 13 straipsniu siūloma papildyti CPK nauju 231² straipsniu ir šio straipsnio 1 dalyje nustatyti, kad mediatorius, prieš duodamas sutikimą vykdyti teisminę mediaciją, turi teisę gauti informaciją apie civilinę bylą. Svarstytina, ar keičiamame kodekse nereikėtų nustatyti kokios apimties informacija apie civilinę bylą turėtų būti pateikiama mediatoriui. Kitu atveju jam galėtų būti pateikta nepakankamai informacijos, kad jis galėtų priimti sprendimą duoti sutikimą vykdyti teisminę mediaciją konkrečioje byloje Be to, vadovaujantis teisinio aiškumo principu šio straipsnio 1 dalyje po žodžių „mediatorius skiriamas“ įrašytini žodžiai „vykdyti teisminę mediaciją“. Pritarti CPK projektu keičiamo CPK 231²straipsnio
teisminę mediaciją Lietuvos Respublikos mediacijos įstatymo nustatyta tvarka.“ Šios dalies antrąjį sakinį siūlytina išdėstyti taip: „Prieš duodamas sutikimą vykdyti teisminę mediaciją, mediatorius turi teisę gauti šio Kodekso 231¹straipsnio 4 dalyje nurodytą informaciją apie civilinę bylą ginčo esmę, bylos šalis, bylos kategoriją.“ CPK projektu keičiamo CPK 231¹ straipsnio 4 dalį taip pat siūlytina papildyti nuostata, kad ši informacija nurodoma Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai teikiamame pranešime. 5.
komiteto patobulintam įstatymo projektui ir komiteto išvadoms
8Balsavimo rezultatai: už – 8, prieš – 0,
susilaikė – 0
paskirti pranešėjai: Stasys Šedbaras, Julius
PRIDEDAMA. Komiteto siūlomas įstatymo projektas, jo lyginamasis variantas. Komiteto pirmininkas (Parašas) Julius Sabatauskas Komiteto biuro vedėja Dalia Komparskienė