Projekto lyginamasis variantas Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo ĮSTATYMO NR. I-1343 9, 12,
1 straipsnis. 9 straipsnio pakeitimas
jį išdėstyti taip: ,,9 straipsnis. Iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto apmokamos asmens sveikatos priežiūros paslaugos ir centralizuotai apmokami vaistai bei medicinos pagalbos priemonės“
2Pakeisti 9 straipsnio 3 dalies 2 punktą ir jį išdėstyti taip:
„2) galūnių, sąnarių ir organų protezavimo bei protezų įsigijimo išlaidų kompensacijos centralizuotai apmokamų vaistų ir medicinos pagalbos priemonių įsigijimo išlaidos;“
9 straipsnio 3 dalies 4 punktą ir jį išdėstyti taip:: „4) valstybės parama ortopedijos technikos priemonėms įsigyti Sveikatos apsaugos ministerijos nustatyta tvarka. ortopedijos techninių priemonių įsigijimo išlaidos“. 2 straipsnis. Įstatymo papildymas 9¹ straipsniu Papildyti Įstatymą 9¹ straipsniu:
„9¹straipsnis. Ortopedijos techninių priemonių įsigijimo išlaidų kompensavimas
išlaidos sveikatos apsaugos ministro nustatyta tvarka. 2. Ortopedijos techninių priemonių kompensavimui netaikomas Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymas. Ortopedijos techninės priemonės kompensuojamos pagal jų bazines kainas. Šių kompensuojamųjų ortopedijos techninių priemonių bei jų bazinių kainų sąrašus nustato sveikatos apsaugos ministras, įvertinęs Valstybinės ligonių kasos ir Privalomojo sveikatos draudimo tarybos nuomones.“
straipsnio pakeitimas Pakeisti 12 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „12 straipsnis.
Galūnių, sąnarių ir organų protezavimo, protezų įsigijimo ir centralizuotai apmokamų vaistų bei medicinos pagalbos priemonių išlaidų kompensavimasIš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto centralizuotai apmokamų vaistų ir medicinos pagalbos priemonių įsigijimo išlaidų kompensavimas Galūnių, sąnarių ir organų protezavimo, protezų įsigijimo ir centralizuotai apmokamų vaistų bei medicinos pagalbos priemonių išlaidų kompensavimo tvarką ir sąrašą nustato Sveikatos apsaugos ministerija, įvertinusi Valstybinės ligonių kasos ir Privalomojo sveikatos draudimo tarybos nuomones. Centralizuotai apmokamų vaistų ir medicinos pagalbos priemonių įsigijimo išlaidų kompensavimo tvarką ir sąrašą nustato sveikatos apsaugos ministras, įvertinęs Valstybinės ligonių kasos ir Privalomojo sveikatos draudimo tarybos nuomones.“4 straipsnis. 15 straipsnio pakeitimas Pakeisti 15 straipsnio 1 dalies 3 punkto a papunktį ir jį išdėstyti taip: ,,a) Privalomojo sveikatos draudimo fondui priskirtoms valstybės funkcijoms atlikti (ortopedijos technikos techninių priemonių įsigijimo išlaidoms kompensuoti, paslaugų, skirtų gyvybei gelbėti ir išsaugoti, išlaidoms apmokėti, kompensacijoms kraujo donorams ir neatlygintinai kraujo donorystei propaguoti bei Nacionalinės imunoprofilaktikos programos priemonėms finansuoti);“. 5 straipsnis. 21 straipsnio pakeitimas
dalies 4 punktą ir jį išdėstyti taip: „4) galūnių, sąnarių ir organų protezavimo bei protezų įsigijimo, centralizuotai apmokamų vaistų bei ir medicinos pagalbos priemonių kompensavimo įsigijimo išlaidos;“
2Pakeisti 21 straipsnio 1 dalies 5 punktą ir jį išdėstyti taip:
„5) ortopedijos technikos techninių priemonių
įsigijimo išlaidos;“. 6 straipsnis.
pakeitimas Pakeisti 33 straipsnio 2 punktą ir jį išdėstyti taip: „2) šio Įstatymo 10, 11 12 straipsniuose nustatyta tvarka kompensuoja draudžiamiesiems vaistų ir medicinos pagalbos priemonių įsigijimo, medicininės reabilitacijos ir sanatorinio gydymo bei galūnių, sąnarių ir organų protezų įsigijimo ir protezavimo išlaidas;“. 7 straipsnis. Įstatymo įsigaliojimas ir įgyvendinimas
1Šis įstatymas įsigalioja 2016 m.
rugsėjo 1 d. 2. Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija iki šio įstatymo įsigaliojimo priima šio įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus. Skelbiu šį Lietuvos Respublikos Seimo priimtą įstatymą. Respublikos Prezidentas Teikia Seimo narys Juras Požela
1Įstatymo projekto rengimą paskatinusios priežastys, parengto projekto tikslai ir uždaviniai:
Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymas (toliau – SDĮ) reglamentuoja vienos iš socialinio draudimo rūšių – privalomojo sveikatos draudimo pagrindus ir tvarką. Įstatymas reglamentuoja privalomojo sveikatos draudimo sistemą: privalomuoju sveikatos draudimu draudžiamus asmenis, Privalomojo sveikatos draudimo fondo (toliau – PSDF) biudžeto lėšomis kompensuojamas asmens sveikatos priežiūros paslaugas, vaistus bei medicinos pagalbos priemones, jų kompensavimo pagrindus, privalomąjį sveikatos draudimą vykdančias institucijas, privalomuoju sveikatos draudimu draudžiamų asmenų, sveikatos priežiūros įstaigų ir vaistinių teises bei pareigas vykdant privalomąjį sveikatos draudimą. Įstatymo projektu siekiama aiškaus teisinio reguliavimo, įtvirtinant vienos iš PSDF biudžeto lėšomis apmokamos kompensavimo srities – ortopedijos techninių priemonių įsigijimo išlaidų kompensavimo pagal bazines kainas modelį įstatymo lygmeniu. Pažymėtina, kad galiojantis SDĮ nustato iš PSDF biudžeto apmokamų paslaugų kompensavimo lygmenis, institucijų kompetenciją nustatyti kompensuojamų paslaugų bazinių kainų apskaičiavimo ir tvirtinimo tvarką, paslaugų sąrašų sudarymą. SDĮ II skyriuje (9-12¹ straipsniai) reglamentuota, kokios asmens sveikatos priežiūros paslaugos, vaistai ir medicinos pagalbos priemonės, kokiomis sąlygomis ir tvarka yra kompensuojamos iš PSDF biudžeto apdraustiesiems privalomuoju sveikatos draudimu.
Galiojančio SDĮ 9 straipsnio 3 dalies 4 punkto reglamentavimas nepakankamai aiškiai apibrėžia šios rūšies paslaugų kompensavimo teisinius santykius – jų teisinis reglamentavimas detalizuojamas sveikatos apsaugos ministro tvirtinamuose įstatymo įgyvendinamuosiuose teisės aktuose (ministro įsakymais tvirtinami gaminių sąrašai, kompensavimo lygmenys, jų bazinės kainos).
Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad žmogaus ir visuomenės sveikata yra viena svarbiausių visuomenės vertybių (inter alia Konstitucinio Teismo 2002 m. liepos 11 d., 2005 m. rugsėjo 29 d., 2011 m. birželio 21 d. nutarimai), žmonių sveikatos apsauga yra konstituciškai svarbus tikslas, viešasis interesas, rūpinimasis žmonių sveikata – valstybės funkcija (inter alia Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 26 d., 2005 m. rugsėjo 29 d., 2011 m. birželio 21 d. nutarimai); įgyvendinant konstitucinę valstybės priedermę rūpintis žmonių sveikata, inter alia užtikrinti medicinos pagalbą bei paslaugas žmogui susirgus, turi būti sukurta veiksminga sveikatos apsaugos sistema, sudarytos deramos sąlygos jai veikti (Konstitucinio Teismo 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimas); valstybė privalo sudaryti teisines ir organizacines prielaidas veikti tokiai sveikatos apsaugos sistemai, kuri užtikrintų kokybišką ir visiems prieinamą sveikatos priežiūrą (Konstitucinio Teismo 2013 m. gegužės
politiką formuojančios ir įgyvendinančios valstybės institucijos, be kita ko, turi imtis priemonių, kad būtų sukurta reikiama infrastruktūra ir veiktų tiek ir taip paskirstytų įvairias sveikatos priežiūros paslaugas teikiančių įstaigų, kad sveikatos priežiūros paslaugas būtų galima gauti laiku (Konstitucinio Teismo 2013 m. gegužės 16 d. nutarimas). Pažymėtina, kad SDĮ 9 straipsnyje išvardintoms iš PSDF biudžeto kompensuojamoms paslaugoms netaikomas Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymas.
Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 168 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad „Sąjunga savo veikloje pripažįsta valstybių narių atsakomybę už jų sveikatos politikos apibrėžimą ir už sveikatos paslaugų ir sveikatos priežiūros organizavimą bei teikimą. Valstybių narių atsakomybė apima sveikatos paslaugų ir sveikatos priežiūros valdymą bei tam paskirtų išteklių paskirstymą.“ (OL 2010 C 83, p. 47). Vadovaujantis pirmiau minėta sutartimi, Lietuva yra pasirinkusi sveikatos priežiūros išlaidų kompensavimo modelį, kuris yra grindžiamas valstybiniu reguliavimu. 2014 m. vasario 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2014/24/ES dėl viešųjų pirkimų, kuria panaikinama Direktyva 2004/18/EB (toliau – direktyva 2014/24/ES), 1 straipsnio 5 punktas numato, kad „šia direktyva nedaromas poveikis tam, kaip valstybės narės nusprendžia organizuoti savo socialinės apsaugos sistemas“. 2. Įstatymo projekto iniciatoriai (institucija, asmenys, ar piliečių įgalioti atstovai) ir rengėjai:
Įstatymo projektą teikia Lietuvos Respublikos Seimo narys Juras Požela. 3. Kaip šiuo metu yra reguliuojami įstatymo projekte aptarti teisiniai santykiai: Ortopedijos techninių priemonių įsigijimo išlaidų kompensavimo pagal šių priemonių bazines kainas tvarką šiuo metu reglamentuoja Valstybės paramos ortopedijos techninėms priemonėms įsigyti organizavimo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2006 m. kovo 31 d. įsakymu Nr. V-234. Atsižvelgiant į pastaraisiais metais Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės atliktų auditų metu pateiktas pastabas ir pasiūlymus bei rekomendacijas, teigtina, kad šios tvarkos nepakanka bazinėms kainoms reguliuoti.
Taip pat šiuo projektu siūloma tikslinti dabartinio teisinio reguliavimo neatitinkančią sąvoką ,,galūnių, sąnarių ir organų protezavimo bei protezų įsigijimo išlaidų kompensacijos“. Ši nuostata galioja įstatyme nuo 2003 m. ir neatitinka dabartinio teisinio reguliavimo, todėl reikalinga ją patikslinti. 4. 4. Kokios siūlomos naujos teisinio reguliavimo nuostatos ir kokių teigiamų rezultatų laukiama:
Šiuo projektu SDĮ papildomas nauju 9¹ straipsniu, kuriame reglamentuojamas ortopedijos techninių priemonių įsigijimo išlaidų kompensavimas. Sveikatos draudimo įstatyme įstatymo lygmeniu būtų įtvirtintas ortopedijos techninių priemonių kompensavimo pagal bazines kainas modelis. Priėmus Įstatymą, būtų aiškiai nustatyta, kad ortopedijos techninių priemonių įsigijimo išlaidų kompensavimui netaikomas Viešųjų pirkimų įstatymas. Kadangi nei SDĮ 9 straipsnyje nurodytos asmens sveikatos priežiūros paslaugos, nei ortopedijos techninės priemonės nėra perkamos viešųjų pirkimų būdu, siekiant išvengti šiuo metu galiojančios įstatyminės nuostatos interpretavimo, įstatyme būtina reglamentuoti, kad ortopedijos techninėms priemonėms taikomas kompensavimo pagal bazines kainas modelis (t.y. analogiškas modelis, kuris taikomas ir sveikatos priežiūros paslaugoms, ir kompensuojamiesiems vaistams bei medicinos pagalbos priemonėms). Siekiant patikslinti ortopedijos technikos priemonių sąvoką pakeičiant žodį ,,technikos“ į techninių keičiami ir kiti šio įstatymo straipsniai (SDĮ 15, 21 straipsniai). Projektu keičiama ,,galūnių, sąnarių ir organų protezavimo bei protezų“ sąvoka į ,,centralizuotai apmokamų medicinos pagalbos priemonių“ sąvoką, todėl tikslinami SDĮ 9, 12 ir 33 straipsniai. 5.
teisinio reguliavimo poveikio vertinimo rezultatai (jeigu rengiant įstatymo projektą toks vertinimas turi būti atliktas ir jo rezultatai nepateikiami atskiru dokumentu), galimos neigiamos priimto įstatymo pasekmės ir kokių priemonių reikėtų imtis, kad tokių pasekmių būtų išvengta. Priėmus įstatymo projektą, neigiamų pasekmių nenumatoma. 6. Kokią įtaką įstatymas turės kriminogeninei situacijai, korupcijai:
Priimtas projektas įtakos kriminogeninei situacijai ir korupcijai neturės. 7. Kaip įstatymo įgyvendinimas atsilieps verslo sąlygoms ir jo plėtrai: Priimtas projektas įtakos verslo sąlygoms ir jo plėtrai neturės. 8. Įstatymo inkorporavimas į teisinę sistemą, kokius teisės aktus būtina priimti, kokius galiojančius teisės aktus reikia pakeisti ar pripažinti netekusiais galios:
Priėmus teikiamą Įstatymo projektą, reikės keisti Valstybės paramos ortopedijos techninėms priemonėms įsigyti organizavimo tvarkos aprašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2006 m. kovo 31 d. įsakymu Nr. V-234. 9. Ar įstatymo projektas parengtas laikantis Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos, Teisėkūros pagrindų įstatymo reikalavimų, o įstatymo projekto sąvokos ir jas įvardijantys terminai įvertinti Terminų banko įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka:
Įstatymo projektas parengtas laikantis nustatytų reikalavimų. 10. Ar įstatymo projektas atitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas bei Europos Sąjungos dokumentus: Įstatymo projekte reglamentuojami klausimai atitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją ir Europos Sąjungos teisės nuostatas. 11. Jeigu įstatymui įgyvendinti reikia įstatymų lydimųjų aktų, – kas ir kada juos turėtų parengti:
Priėmus teikiamą Įstatymo projektą, reikės keisti Valstybės paramos ortopedijos techninėms priemonėms įsigyti organizavimo tvarkos aprašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2006 m. kovo 31 d. įsakymu Nr. V-234. 12.
fondų lėšų prireiks įstatymui įgyvendinti, ar bus galima sutaupyti (pateikiami prognozuojami rodikliai einamaisiais ir artimiausiais 3 biudžetiniais metais): Projektui įgyvendinti papildomų valstybės biudžeto asignavimų, skirtų ortopedijos techninių priemonių įsigijimo išlaidoms kompensuoti, nereikės. 13. Įstatymų projekto rengimo metu gauti specialistų vertinimai ir išvados:
Specialistų vertinimų ir išvadų projekto rengimo metu negauta. 14. Reikšminiai žodžiai, kurių reikia šiam projektui įtraukti į kompiuterinę paieškos sistemą, įskaitant Europos žodyno „Eurovoc“ terminus, temas bei sritis: Valstybės parama ortopedijos techninių įsigijimo išlaidoms kompensuoti, bazinės kainos. 15. Kiti, iniciatorių nuomone, reikalingi pagrindimai ir paaiškinimai:
Nėra. Teikia Seimo narys Juras Požela
2016-05-19 Nr. XIIP-4410 Vilnius Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, galiojantiems įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šią pastabą: Projekto
nustatyti, kad ortopedijos techninių priemonių kompensavimui netaikomas Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymas. Šios nuostatos pagrįstumas ir reikalingumas svarstytini dėl kelių priežasčių. Visų pirma, pažymėtina, kad pagal esamą valstybinį ortopedijos techninių priemonių įsigijimo išlaidų kompensavimo reguliavimo modelį Viešųjų pirkimų įstatymas šių priemonių įsigijimui ir formaliai neturi būti taikomas, nes valstybė ne pati įsigyja, o pagal bazines kainas kompensuoja pačių asmenų savo iniciatyva ir nuožiūra nusipirktų ortopedijos techninių priemonių įsigijimo išlaidas. Antra, atkreiptinas dėmesys į tai, kad atvejai, kada Viešųjų pirkimų įstatymo reikalavimai netaikomi turi būti numatyti pačiame Viešųjų pirkimų įstatyme. Be to, pati projekto formuluotė
„ortopedijos techninių priemonių kompensavimui netaikomas Viešųjų
pirkimų įstatymas“ yra ydinga, nes suponuoja, kad viešųjų pirkimų procedūros netaikomos ne ortopedijos techninių priemonių įsigijimui, o pačiam kompensavimui, t.y. organizacinėms, administracinėms ir finansinėms procedūroms, kurias atlieka kompetentinga (-os) valstybės institucija (-os), perduodama (-os) (pervesdama (-os)) privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšas fiziniams asmenims, kurių patirtos išlaidos kompensuojamos. Departamento direktorius Andrius Kabišaitis E. Mušinskis, tel. (8 5) 239 6356, el. p. [email protected];
J. Jarmakovič, tel. (8 5) 239 6055, el. p. [email protected].
Blankas
Biudžetinė įstaiga, Vilniaus g. 23-7A, LT-01402 Vilnius, tel. 8 706 63687, faks. 8 706 63 679, el. p. [email protected]. Duomenys kaupiami ir saugomi Juridinių asmenų registre, kodas 188600362 2016-06- Nr. Į 2016-05-18 Nr. S-2016-3453 Lietuvos Respublikos Seimui dėl Lietuvos Respublikos Sveikatos draudimo įstatymo Nr. I-1343 9, 12, 15, 21 ir 33 straipsnių pakeitimo ir Įstatymo papildymo 9¹ straipsniu įstatymo projekto Nr. XIIP4410 derinimo Išnagrinėję Lietuvos Respublikos Seimo pateiktą derinti Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo Nr. I-1343 (toliau – Įstatymas) 9, 12, 15, 21 ir 33 straipsnių pakeitimo ir Įstatymo papildymo 9¹straipsniu įstatymo projektą Nr. XIIP4410 (toliau – Projektas), teikiame šias pastabas ir pasiūlymus. Projektu siekiama Įstatymą papildyti 9¹straipsniu, kurio 2 dalyje būtų įtvirtinta, kad „[o]rtopedijos techninių priemonių kompensavimui netaikomos Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymas.“ Siūloma Projekto nuostatos formuluotė svarstytina dėl šių priežasčių:
valstybių narių atsakomybę už jų sveikatos politikos apibrėžimą ir už sveikatos paslaugų ir sveikatos priežiūros organizavimą bei teikimą.“ Vis dėlto Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – Teismas) ne kartą savo praktikoje yra nurodęs, kad valstybės narės privalo naudotis savo kompetencija paisydamos Europos Sąjungos teisės[1]. Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad „<...> Sutartimi garantuojamų pagrindinių laisvių įgyvendinimas neišvengiamai įpareigoja valstybes nares kiek pakeisti savo nacionalines socialinės apsaugos sistemas, tačiau tai negali būti vertinama kaip kėsinimasis į jų suverenią kompetenciją šioje srityje <...>“[2]. Analogiški principai taikytini ir sveikatos apsaugos srityje.
Direktyvos 2014/24/ES[3]
valstybės narės nusprendžia organizuoti savo socialinės apsaugos sistemas (ši sistema apima socialines, sveikatos, švietimo ir kitas paslaugas). Šią nuostatą patvirtina Direktyvos 2014/24/ES 5 ir 6 konstatuojamosios dalys, kuriose nurodoma, kad šios direktyvos nuostatos neįpareigoja valstybių narių sudaryti paslaugų, kurias jos nori teikti pačios, teikimo sutarčių arba naudotis išorės paslaugomis, arba teikimą organizuoti kitu būdu nei sudarant viešąsias sutartis, taip pat nurodoma, kad valstybės narės yra laisvos pasirinkti būdą, kaip organizuoti privalomųjų socialinių paslaugų arba kitų paslaugų teikimą, t. y. jas teikti kaip bendrojo intereso ekonomines arba neekonomines paslaugas, arba kaip šių dviejų rūšių paslaugų derinį. Todėl manytume, kad Direktyvoje 2014/24/ES įtvirtintu teisiniu reguliavimu užtikrinama valstybių narių diskrecijos laisvė pasirinkti, kaip organizuoti socialines apsaugos sistemoje teikiamas paslaugas, ir jokiu būdu Direktyva 2014/24/ES neriboja šios valstybių narių laisvės. Vis dėlto atkreipiame dėmesį, kad pasirinkus vieną ar kitą paslaugų teikimo organizavimo būdą, nėra pagrindo teigti, kad šių paslaugų teikimui nėra ir negali būti taikomi viešųjų pirkimų taisyklių reikalavimai, jeigu paslaugų teikimo organizavimas patenka į viešųjų pirkimų taisyklių reguliavimo sritį. Kaip Direktyvos 2014/24/ES netaikymo pavyzdį galima paminėti Direktyvos 2014/24/ES 4 konstatuojamosios dalies antrąją pastraipą, kurioje nurodyta, kad kai visi tam tikras sąlygas atitinkantys ekonominės veiklos vykdytojai, netaikant jokios atrankos, turi teisę atlikti tam tikrą užduotį.
Tai patvirtina ir Teismo praktika, kurioje nurodyta, kad
„<...> kaip viešojo pirkimo sutarties <...> negalima kvalifikuoti
sutarčių sistemos <...>, kurią taikydamas viešasis subjektas siekia rinkoje įsigyti prekių sudarydamas, nevykdant atrankos iš suinteresuotų ūkio subjektų, per visą šios sistemos galiojimo laikotarpį sutartis su visais ūkio subjektais, kurie įsipareigoja tiekti atitinkamas prekes iš anksto nustatytomis sąlygomis, ir leisdamas jiems prisijungti prie šios sistemos jos galiojimo laikotarpiu“ [4]. Taip pat Direktyvos 2014/24/ES
valstybės narės ir viešosios institucijos socialines paslaugas gali teikti pačios arba organizuoti jas taip, kad nereikėtų sudaryti viešųjų sutarčių, pavyzdžiui, vien finansuodamos tokias paslaugas arba suteikdamos licencijas ar leidimus visiems ekonominės veiklos vykdytojams, atitinkantiems perkančiosios organizacijos iš anksto nustatytas sąlygas, netaikant jokių apribojimų ar kvotų, su sąlyga, kad tokia sistema užtikrina pakankamą viešinimą ir atitinka skaidrumo ir nediskriminavimo principus. Atsižvelgdami į šias nuostatas, manytume, kad jeigu pasirinktas paslaugų teikimo ar prekių tiekimo organizavimo būdas sukurtų sąlygas riboti galimų paslaugų teikėjų ar prekių tiekėjų skaičių ir taip riboti šių subjektų konkurenciją, tokiu atveju, tokiam organizavimo būdui turėtų būti taikomos viešųjų pirkimų taisyklės. 2. Direktyvos 2014/24/ES 3 skirsnio 7–11 straipsniuose nustatytas baigtinis sąrašas išimčių[5], kurioms esant, minėta direktyva nėra taikoma.
Pažymėtina, kad šiose išimtyse, nėra įtvirtinta, kad Direktyva 2014/24/ES nėra taikoma ortopedijos techninių priemonių, įsigijimo kompensavimui iš valstybės narės biudžeto lėšų. Todėl manytume, kad šioje direktyvoje apibrėžtos taisyklės turėtų būti taikomos, jei valstybės institucijų pasirinktas, pavyzdžiui, ortopedijos techninių priemonių įsigijimo kompensavimo organizavimo būdas patenka į viešojo pirkimo apibrėžtį ir siekia Direktyvos 2014/24/ES 4 straipsnyje nustatytas pirkimų vertes, nuo kurių taikomos šios direktyvos nuostatos[6]. 3. Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje sutartys, sudarytos tarp Valstybinės ligonių kasos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos ir ortopedijos technines priemones gaminančių įmonių dėl gyventojų aprūpinimo ortopedijos techninėmis priemonėmis, vertinamos kaip viešojo pirkimo–pardavimo sutartys[7]. Atsižvelgdami į tai, kas išdėstyta, taip pat siekdami išvengti siūlomo nacionalinio teisinio reglamentavimo ir Europos Sąjungos teisės neatitikimo, siūlytume Projektu papildomo Įstatymo 9¹straipsnio
kompensavimui netaikomos Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymas, jei nustatytos kompensavimo taisyklės nėra laikomos pirkimo–pardavimo sutartimi, kaip ji apibrėžiama Viešųjų pirkimų įstatyme.“ Generalinis direktorius Deividas Kriaučiūnas Rūta Butvydytė, tel. 706 63 683, el. p. [email protected] [1] Sprendimas Müller-Fauré and van Riet, C-385/99, EU:C:2003:270, 100 punktas, taip pat šiame punkte minima Teismo praktika. [2] Ten pat, 102 punktas. Taip pat Sprendimo Vokietija prieš Parlamentą ir Tarybą, C-376/98, EU:C:2000:544, 78 punktas, Sprendimo Watts, C-372/04, EU:C:2006:325, 147 punktas. [3] 2014 m. vasario 26 d.
Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2014/24/ES dėl viešųjų pirkimų, kuria panaikinama Direktyva 2004/18/EB. [4] Sprendimas Falk Pharma, C-410/14, EU:C:2016:399, 42 punktas. [5] Sprendimas Teckal, C-107/98, EU:C:1999:562, 43 punktas. [6] Vadovaujantis Direktyvos 2014/24/ES 1 konstatuojamąja dalimi, viešiesiems pirkimams, neviršijantiems nurodytos sumos, taikomi bendrieji Europos Sąjungos teisės principai, tokie kaip skaidrumas, lygiateisiškumas ir kt. [7] Žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A75634/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-376/2012, 2015 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1924-502/2015.