Projekto lyginamasis variantas
3, 4,13 IR 14
2016 m. d. Nr. Vilnius
Pakeisti 3 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „3 straipsnis. Žemės ūkio produkcijos pirkimo – pardavimo sutarties forma
pirkėjas gali pirkti žemės ūkio produkciją tik sudaręs su žemės ūkio produkcijos pardavėju rašytinę žemės ūkio produkcijos pirkimo–pardavimo sutartį, kuri turi atitikti šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – Vyriausybė) arba jos įgaliotos institucijos nustatytas žemės ūkio produkcijos pirkimo–pardavimo sutarties tipines sąlygas. 2. Žemės ūkio produkcijos pardavėjo ir žemės ūkio produkcijos pirkėjo sudarytos žemės ūkio produkcijos pirkimo–pardavimo sutarties papildomi susitarimai dėl žemės ūkio produkcijos pirkimo–pardavimo turi būti įforminti kaip šios sutarties priedai. Visi sutarčių priedai yra žemės ūkio produkcijos pirkimo–pardavimo sutarties sudedamoji dalis.“
Pakeisti 4 straipsnį ir jį išdėstyti taip:
„4 straipsnis. Žemės ūkio produkcijos pirkimo–pardavimo sutarties
tipinės sąlygos 1.
Žemės ūkio produkcijos pirkimo–pardavimo sutartyje turi būti nurodyta:
1) žemės ūkio produkcijos pavadinimas, numatomas perkamos–parduodamos žemės ūkio produkcijos kiekis, kokybės reikalavimai, kaina;
2) pirkimo ir tiekimo tvarka (periodiškumas, pirkėjo priimtos žemės ūkio produkcijos įkainojimo trukmė ir, šalims susitarus, išankstinis užsakymas ir (arba) tiekimo grafikas, o parduodant žalią pieną, – reguliariai parduodamo žalio pieno tiekimo laikotarpio trukmė);
3) atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją, jos priėmimo ir (arba) patikrinimo procedūros terminai, pavėluoto mokėjimo palūkanų apskaičiavimo ir mokėjimo bei išieškojimo išlaidų kompensavimo sąlygos ir tvarka;
4) šalių atsakomybė už žemės ūkio produkcijos pirkimo–pardavimo sutarties sąlygų nevykdymą;
5) šalių rekvizitai. 2. Vyriausybė arba jos įgaliotos institucijos gali nustatyti ir kitas žemės ūkio produkcijos pirkimo–pardavimo sutarties tipines sąlygas, atsižvelgdamos į perkamos–parduodamos žemės ūkio produkcijos pobūdį. 3. Vyriausybė arba jos įgaliotos institucijos, atsižvelgdamos į nesąžiningos komercinės praktikos atvejus maisto produktų grandinėje tarp gamintojų, perdirbėjų ir prekybininkų, jeigu tai gali sukelti šalyje ekonomikos funkcionavimo sutrikimus arba tai pažeidžia vartotojų bei atskirų maisto grandinės dalyvių interesus, Lietuvos Respublikos Konkurencijos tarybos (toliau Konkurencijos taryba) teikimu, gali laikinai, ne ilgesniam kaip vienerių metų laikotarpiui, nustatyti kitą žemės ūkio produkcijos pirkimo-pardavimo sutarties tipinę sąlygą – žemės ūkio produkcijos pardavėjams mokėti už pirkėjams patiektą žemės ūkio produkciją, kurios sąrašą patvirtina Vyriausybė, apskaičiuotą pinigų sumą, atsižvelgiant į Europos Sąjungos valstybių narių vidutinį tos produkcijos kainų lygį, apskaičiuotą pagal Europos Komisijos statistikos tarnybos (Eurostat) skelbiamus duomenimis.
Šiuo atveju žemės ūkio produkcijos pirkėjas privalo pateikti Konkurencijos tarybai perkamos žemės ūkio produkcijos kainos pagrindimą, atsižvelgiant į gamybos ir logistikos kaštus.“
Papildyti 13 straipsnį nauja 5 dalimi: „5. Žemės ūkio produkcijos pirkėjui draudžiama atlikti ūkinės veiklos sąžiningai praktikai prieštaraujančius veiksmus ir reikalauti iš žemės ūkio produkcijos pardavėjo tiesiogiai ar netiesiogiai apmokėti daugiau kaip 10 procentų šios produkcijos pardavimo skatinimo išlaidų.“
pakeitimas ir papildymas Pakeisti 14 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „14 straipsnis. Atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją kontrolė ir informacijos apie atsiskaitymo būklę teikimas
produkcijos pirkėjai, laikydamiesi įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimų, atsiskaito su žemės ūkio produkcijos pardavėjais. 2.
nustatyta tvarka informaciją apie atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją būklę teritorinėms valstybinėms mokesčių inspekcijoms kas mėnesį privalo teikti žemės ūkio produkcijos, kuriai Vyriausybė nustato atsiskaitymo terminus, pirkėjai:
1,5 milijono eurų arba daugiau;
superkantys žemės ūkio produktus apdoroti, apdirbti, perdirbti, naudoti savo ūkio reikmėms ar maitinimo poreikiams tenkinti ir (arba) parduoti ir kurių pajamos per paskutinius ataskaitinius metus yra 0 ,87 0,3 milijono eurų arba daugiau. 3. Savivaldybės vykdomosios institucijos arba jų įgalioti asmenys turi teisę tikrinti, ar žemės ūkio produkcijos pirkėjai, laikydamiesi įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimų, sudaro rašytines žemės ūkio produkcijos pirkimo–pardavimo sutartis, apskaičiuoja pavėluoto mokėjimo palūkanas ir atsiskaito su žemės ūkio produkcijos pardavėjais, taip pat teikti siūlymus Vyriausybei dėl priemonių atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją būklei gerinti. 4. Konkurencijos taryba stebi ar visiems ūkio subjektams yra sudarytos vienodos sąlygos veikti rinkoje. Tuo tikslu Vyriausybė Konkurencijos tarybai nustato papildomas funkcijas ir administracines galias atlikti vidaus rinkoje perkamų –- parduodamų žemės ūkio produktų, patvirtintų pagal Vyriausybės sąrašą, kainų analizę ir vykdyti jų stebėseną. Konkurencijos taryba nustato kokios minėtame sąraše nurodytų produktų kainų sudedamosios dalys tenka maisto grandinėje dalyvaujantiems gamintojams, perdirbėjams ir prekybininkams. Nustačius pažeidimus, kai minėtame sąraše nurodytų produktų kainų grandinėje atskiri ūkio subjektai gauna nepagrįstai dideles pajamas teikiamos išvados ir pasiūlymai Vyriausybei bei kompetentingoms institucijos dėl atitinkamų priemonių priėmimo ir taikymo. 5.
nustatyta tvarka pateikti reikalingą informaciją Konkurencijos tarybai.“
įsigaliojimas ir įgyvendinimas
1Šis įstatymas, išskyrus šio straipsnio 3 dalį,
įsigalioja 2017 m. sausio 1 d. 2. Iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos sudarytos žemės ūkio produkcijos pirkimo–pardavimo sutartys baigiamos vykdyti vadovaujantis iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos galiojusio Lietuvos Respublikos atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją įstatymo ir kitų teisės aktų nuostatomis. 3. Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir jos įgaliota institucija iki 2017 m. sausio 1d. priima šio įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus. Skelbiu šį Lietuvos Respublikos Seimo priimtą įstatymą. Respublikos Prezidentas Teikia Seimo nariai: Saulius Bucevičius Remigijus Žemaitaitis
1) Įstatymo projekto rengimą paskatinusios priežastys, parengto projekto tikslai ir uždaviniai. Lietuvos Respublikos atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją įstatymo pakeitimo įstatymo projektas (toliau – Įstatymo projektas) yra parengtas atsižvelgiant į tai, kad šalyje per pastaruosius dešimtmečius padidėjo rinkos dalyvių koncentracija, ko pasėkoje maisto grandinės dalyviai turi labai skirtingą derybinę galią. Per tą laiką minėtos grandinės dalyvių prekybos santykiai taip ir liko teisiniu ir ekonominiu požiūriu nesubalansuoti. Daugelis Europos Sąjungos valstybių kovoja su nesąžiningos prekybos praktiką reglamentuodamos maisto grandinės dalyvių (gamintojų, perdirbėjų ir prekybininkų) santykius. Įstatymo projekto tikslas – patikslinti įstatymo paskirtį, papildyti atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją sąlygas ir tvarką, didinti parduodamų ir perkamų maisto produktų kainų skaidrumą, įvesti pagrindinių maisto produktų kainų stebėseną, suteikti daugiau funkcijų ir administracinių galių Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai. Taip pat siekiama padidinti prekybos įmonių ir žemės ūkio produktų perdirbimo įmonių bei kitų subjektų, kurie superka žemės ūkio produkciją, įskaitant ir maisto produktus, skaičių, kuriems atsiras prievolė teikti teritorinėms valstybinėms mokesčių inspekcijoms informaciją apie susidariusias pradelsto termino skolas už pirktą žemės ūkio produkciją ir tokiu būdu pagerinti atsiskaitymų būklę. 2) Įstatymo projekto iniciatoriai (institucija, asmenys ar piliečių įgalioti atstovai) ir rengėjai. Seimo valdybos 2015 m. gruodžio 9 d. sprendimu Nr. SV-S-1295 sudaryta darbo grupė vadovaujama Kaimo reikalų komiteto pirmininko Sauliaus Bucevičiaus. 3) Kaip šiuo metu yra reglamentuojami įstatymo projekte aptarti teisiniai santykiai.
Šiuo metu galiojančiame įstatyme nėra nustatyto reikalavimo, kad visi papildomi susitarimai susiję su pagrindine žemės ūkio produkcijos pirkimo–pardavimo sutartimi, turi būti įforminti kaip šios sutarties priedai. Galiojantis įstatymas reglamentuoja atsiskaitymo kontrolę ir informacijos apie atsiskaitymo būklę teikimą. Šio įstatymo 14 straipsnyje nustatyta, kad žemės ūkio produkcijos, kuriai Vyriausybė nustato atsiskaitymo terminus, pirkėjai kas mėnesį privalo teikti teritorinėms valstybinėms mokesčių inspekcijoms informaciją apie atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją būklę Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos nustatyta tvarka. Galiojantis įstatymas nereglamentuoja ekonominių santykių tarp žemės ūkio produkcijos pardavėjų ir pirkėjų, nėra institucijos, kuri pagal pavestus įgaliojimus galėtų valdyti visos maisto tiekimo grandinės informaciją, atlikti kainų stebėseną ir analizę, nustatytų pažeidimus ir teiktų pasiūlymus Vyriausybei bei kompetentingiems organams. 4) Kokios siūlomos naujos teisinio reglamentavimo nuostatos ir kokių teigiamų rezultatų laukiama. Įstatymo projekte siūlomi šie pakeitimai:
Siūloma papildyti keičiamo Įstatymo 3 straipsnį nauja 2 dalimi, kurioje nustatoma, kad žemės ūkio produkcijos pardavėjo ir žemės ūkio produkcijos pirkėjo sudarytos žemės ūkio produkcijos pirkimo–pardavimo sutarties papildomi susitarimai dėl žemės ūkio produkcijos pardavimo turi būti įforminti kaip šios sutarties priedai. Visi sutarčių priedai yra žemės ūkio produkcijos pirkimo–pardavimo sutarties sudedamoji dalis. Tai įgalins išvengti nesąžiningos praktikos siekiant sudaryti papildomas sutartis nesusijusias su pagrindine sutartimi. Įstatymo projektu siekiama sukurti tam tikrą sistemą siekiant išvengti nesąžiningų komercinės praktikos atvejų maisto produktų grandinėje tarp gamintojų, perdirbėjų ir prekybininkų.
Tuo tikslu Vyriausybė arba jos įgaliotos institucijos Konkurencijos tarybos teikimu, galės laikinai, ne ilgesniam kaip vienerių metų laikotarpiui, nustatyti kitą žemės ūkio produkcijos pirkimo-pardavimo sutarties tipinę sąlygą
Įstatymo projekte siūlomos priemonės turėtų padėti mažinti pavėluotų mokėjimų skaičių, nes daugiau prekybos ir perdirbimo įmonių turės kas mėnesį teikti informaciją apie atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją būklę teritorinėms valstybinėms mokesčių inspekcijoms
5) Numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo rezultatai (jeigu rengiant įstatymo projektą toks vertinimas turi būti atliktas ir jo rezultatai nepateikiami atskiru dokumentu), galimos neigiamos priimto įstatymo pasekmės ir kokių priemonių reikėtų imtis, kad tokių pasekmių būtų išvengta. Dėl siūlomo teisinio reguliavimo tikimasi teigiamo poveikio ir neigiamų pasekmių nenumatoma. 6) Kokią įtaką priimtas įstatymas turės kriminogeninei situacijai, korupcijai. Priimtas Įstatymo projektas kriminogeninei situacijai bei korupcijai įtakos neturės. Prielaidų korupcijai pasireikšti nėra. 7) Kaip įstatymo įgyvendinimas atsilieps verslo sąlygoms ir jo plėtrai. Įstatymo projekto nuostatų įgyvendinimas teigiamai atsilieptų žemės ūkio ir kaimo plėtrai, ekonominių santykių gerinimui tarp žemės ūkio produktų gamintojų, supirkėjų (perdirbėjų), viešųjų subjektų ir prekybininkų, sudarytų jiems vienodesnes ekonomines ir finansines sąlygas pirkti–parduoti žemės ūkio ir maisto produktus, laiku atsiskaityti už juos. 8) Įstatymo inkorporavimas į teisinę sistemą, kokius teisės aktus būtina priimti, kokius galiojančius teisės aktus reikia pakeisti ar pripažinti netekusius galios. Įstatymo projektas neprieštarauja nacionaliniams ir ES teisės aktams bei nėra notifikuotinas Europos Komisijai.
9) Ar Įstatymo projektas parengtas laikantis Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos, Teisėkūros pagrindų įstatymų reikalavimų, o įstatymo projekto sąvokos ir jas įvardijantys terminai įvertinti Terminų banko įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka. Įstatymo projektas parengtas laikantis Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymo ir Įstatymų ir kitų teisės norminių aktų rengimo tvarkos įstatymo reikalavimų ir atitinka bendrinės lietuvių kalbos normas. Įstatymo projekto sąvokos ir jas įvardijantys terminai suderinti su Valstybine lietuvių kalbos komisija Lietuvos Respublikos terminų banko įstatymo nustatyta tvarka. 10) Ar Įstatymo projekto atitinka Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas bei Europos Sąjungos dokumentus. Teikiamas Įstatymo projektas atitinka Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos bei Europos Sąjungos teisės aktų nuostatas. 11) Jeigu įstatymui įgyvendinti reikia įgyvendinamųjų teisės aktų, – kas ir kada juos turėtų parengti. Lietuvos Respublikos Seimui priėmus Įstatymo projektą, jam įgyvendinti reikės parengti šių teisės aktų pakeitimo projektus:
1) Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. sausio 12 d. nutarimo Nr. 9 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. balandžio 6 d. nutarimo Nr. 393 „Dėl atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją ir jos įkainojimo terminų“ pakeitimo“ projektą (atsakinga vykdytoja – Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija);
2) Valstybinės mokesčių inspekcijos viršininko
informacijos apie atsiskaitymus už žemės ūkio produkciją su žemės ūkio produkcijos pardavėjais teikimo Valstybinei mokesčių inspekcijai taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo projektą (atsakinga vykdytoja – Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos).
12) Kiek valstybės, savivaldybių biudžetų ir kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų prireiks įstatymui įgyvendinti, ar bus galima sutaupyti (pateikiami prognozuojami rodikliai einamaisiais ir artimiausiais 3 biudžetiniais metais). Lietuvos Respublikos Seime priėmus Įstatymo projektą, jo įgyvendinimui biudžeto lėšų nereikės. 13) Įstatymo projekto rengimo metu gauti specialistų vertinimai ir išvados. Nėra. 14) Reikšminiai žodžiai, kurių reikia šiam projektui įtraukti į kompiuterinę paieškos sistemą, įskaitant Europos žodyno
„Eurovoc“ terminus, temas bei sritis. Reikšminiai Įstatymo projekto žodžiai:
„atsiskaitymas už žemės ūkio produkciją“, „atsiskaitymo kontrolė“, „maisto
produktų grandinės dalyviai“, „maisto produktų kainų grandinė“, žemės ūkio produkcija“. 15) Kiti, iniciatorių nuomone, reikalingi pagrindimai ir paaiškinimai. Nėra Teikia Seimo nariai: Saulius Bucevičius Remigijus Žemaitaitis
Blankas
Biudžetinė įstaiga, Vilniaus g. 23-7A, LT- 01402 Vilnius, tel. 8 706 63 687, faks. 8 706 63 679, el. p. [email protected]. Duomenys kaupiami ir saugomi Juridinių asmenų registre, kodas 188600362 2016-04- Nr. Į 2016-04-18 Nr. S-2016-2603 Lietuvos Respublikos Seimui
Išnagrinėjome Lietuvos Respublikos Seimo pateiktą Lietuvos Respublikos atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją įstatymo Nr. VIII-1422 3, 4, 13 ir 14 straipsnių pakeitimo įstatymo projektą (toliau – Projektas) ir teikiame pastabas dėl jo atitikties Europos Sąjungos teisei. Projekto 2 straipsniu siūloma papildyti įstatymo 4 straipsnį 3 dalimi, kuria Vyriausybei ar jos įgaliotai institucijai suteikiama teisė laikinai nustatyti privalomą žemės ūkio produkcijos pirkimo‑pardavimo sutarties sąlygą - žemės ūkio produkcijos pardavėjams mokėti už pirkėjams patiektą žemės ūkio produkciją atitinkamą kainą. Kitaip tariant, siūlomas kainų reguliavimo ir nustatymo mechanizmas žemės ūkio produkcijos srityje. Toliau teikiame nuomonę dėl siūlomos kainų reguliavimo ir nustatymo priemonės atitikties Europos Sąjungos teisei. Dėl siūlomų kainų reguliavimo ir nustatymo priemonių atitikties Europos Sąjungos bendros žemės ūkio politikos tikslams ir bendroms žemės ūkio rinkos organizavimo priemonėms Vadovaujantis Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) 40 straipsnio 2 dalimi kainų reguliavimas žemės ūkio srityje patenka į Europos Sąjungos bendrą žemės ūkio rinkų organizavimo formą, kuri įgyvendinama Europos Sąjungos mastu ir bendros žemės ūkio politikos priemonėmis, t.y. priimant atitinkamus Europos Sąjungos teisės aktus dėl žemės ūkio produktų rinkų organizavimo.
Taigi, kainų reguliavimo ir nustatymo priemonės taikomos visos Europos Sąjungos mastu, o jomis siekiama vieningo požiūrio į kompensaciją už kuriamos bendros žemės ūkio rinkos neigiamus padarinius atskirų valstybių narių žemės ūkio rinkoms, taip pat vieningų priemonių skatinti tam tikros žemės ūkio produkcijos gamybą ir vartojimą. Šiais tikslais yra priimami Europos Sąjungos teisės aktai[1], nustatantys bendras žemės ūkio produktų rinkų organizavimo taisykles. Tarp šių taisyklių, inter alia, nustatomos referencinės kainos, taip pat kitos intervencinės priemonės (vartojimo skatinimas, subsidijavimas, importo kvotų sistemos). Pavyzdžiui, atitinkamų žemės ūkio produktų atžvilgiu yra numatomos bendros Europos Sąjungos mastu taikomos referencinės kainos, orientuotos į Europos Sąjungos tikslinę kainą. Pažymėtina, kad kainų reguliavimo ir nustatymo priemonės Europos Sąjungos mastu daugiausia taikytos iki perėjimo prie bendros žemės ūkio rinkos organizavimo tvarkos, t.y. kai skirtingos žemės ūkio produkcijos sritys buvo reglamentuojamos atskirais Europos Sąjungos teisės aktais. Šio laikotarpio Teisingumo Teismo jurisprudencijoje buvo pažymima, jog kadangi žemės ūkio rinkos organizavimas Europos Sąjungoje pagrįstas bendra kainų sistema, valstybės narės nebegali vienašališkai priimdamos nacionalines nuostatas daryti poveikio bendro organizavimo reglamentuojamų kainų nustatymo mechanizmui tiek prekybos, tiek gamybos etape[2].
Taigi, valstybės narės turėjo susilaikyti nuo kainų reguliavimo politikos, nesuderinamos su Europos Sąjungos teisės aktuose nustatyta bendra žemės ūkio produkcijos organizavimo tvarka. Pažymėtina, kad minėtomis bendrojo organizavimo priemonėmis buvo siekiama tokio kainų lygio gamybos ir didmeninės prekybos etapuose, kuris atitiktų bendrą Europos Sąjungos produkcijos gamybos lygį atitinkamame sektoriuje, užtikrinant adekvačią rinkos pasiūlą, vengiant perteklinės gamybos[3]. Stebint Europos Sąjungos bendros žemės ūkio politikos raidą matyti, kad minėtos intervencinės priemonės žemės ūkyje taikytos tol, kol vidaus rinkoje bus pasiektas žemės ūkio produkcijos paklausa ir pasiūla paremtas rinkos reguliavimo mechanizmas. Tokiu būdu, dabartinis Bendro žemės ūkio rinkų organizavimo reglamentas[4] grindžiamas pasiūlos ir paklausos pusiausvyros struktūra. Taigi, iš esmės pereita prie laisvų, rinkos nulemtų kainų, vengiant intervencinio kainų reguliavimo ir nustatymo[5]. Naująjį požiūrį į nevaržomą konkurenciją žemės ūkio srityje patvirtina ir dabartinės Europos Komisijos priemonės, kurių ji imasi, siekdama stabilizuoti padėtį tose žemės ūkio produkcijos srityse, kur kainų reguliavimo ir nustatymo priemonės daugiau netaikomos. Pavyzdžiui, šiuo metu susiduriant su sunkumais pieno ir pieno produktų srityje, kai visose[6] Europos Sąjungos valstybėse narėse stebimas žalio pieno kainų smukimas, Europos Komisijos priemonės, skirtos kovoti su žalio pieno sektoriaus sunkumais, yra paremtos būtent pasiūlos ir paklausos sureguliavimu valstybėse narėse, taip pat nuostolių kompensavimu.
Pirma, yra pasiūlytos priemonės[7], kuriomis šešių mėnesių laikotarpiu pripažintoms pieno ir pieno gaminių sektoriaus gamintojų organizacijoms, jų asociacijoms ir pripažintoms tarpšakinėms organizacijoms leidžiama savanoriškai sudaryti bendrus susitarimus dėl pieno gamybos planavimo ir priimti su tuo susijusius bendrus sprendimus. Taigi, siūlomos priemonės, kuriomis būtų reguliuojama gamybos apimtis, atsižvelgiant į paklausos ir pasiūlos dėsnį, kuriuo paremta dabartinė Europos Sąjungos bendroji žemės ūkio rinkos organizavimo politika. Antra, pritarta Europos Sąjungos solidarumo paketui[8], kuris numato tikslinę finansinę paramą žemės ūkiui, inter alia, pieno sektoriui, o valstybėms narėms leidžiama savo lėšomis (t.y. suteikiamas išankstinis leidimas valstybės pagalbai) padvigubinti numatytą paramos intensyvumą. Šių Europos Komisijos priemonių analizė patvirtina, kad kainų reguliavimo ir nustatymo priemonės tam tikrų žemės ūkio produktų atžvilgiu nėra tinkamos bendros žemės ūkio rinkos reguliavimui, o dabartiniame Bendrajame žemės ūkio rinkų organizavimo reglamente[9], kuris grindžiamas produkto gamintojų veiksmingos tarpusavio konkurencijos išlaikymu, nebėra tinkamo teisinio pagrindo taikyti kainų reguliavimą ir nustatymą. Remdamiesi nurodytais argumentais manome, kad nacionalinės priemonės, kuriomis būtų pažeidžiamas laisvo kainų nustatymo pagal pasiūlos ir paklausos dėsnį principas, iš esmės neatitinka Bendrojo žemės ūkio rinkų organizavimo reglamento[10], kuris grindžiamas produkto gamintojų veiksmingos tarpusavio konkurencijos išlaikymu, ir Europos Sąjungos bendros žemės ūkio politikos tikslų.
Dėl siūlomų kainų reguliavimo ir nustatymo priemonių poveikio vidaus rinkos konkurencinėms sąlygoms Nepaisant to, kad pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 39, 40, 42 straipsnius leidžiamas specialus žemės ūkio politikos reguliavimas bendrųjų Europos Sąjungos konkurencijos taisyklių atžvilgiu, Teisingumo Teismas yra ne kartą patvirtinęs, kad bendras žemės ūkio rinkos organizavimas „nėra sritis, kurioje nebūtų jokios konkurencijos“[11], ir kad „veiksmingos konkurencijos išsaugojimas žemės ūkio produktų rinkose atitinka bendros žemės ūkio politikos tikslus“[12]. Taigi, jeigu atitinkamų žemės ūkio produktų atžvilgiu nėra galiojančio kainų nustatymo mechanizmo Europos Sąjungos mastu, laisvas kainų nustatymas yra laisvo prekių judėjimo veiksmingos konkurencijos sąlygomis principo išraiška. Iš to seka, kad kainų reguliavimo ir nustatymo priemonės turėtų būti vertinamos, inter alia, vidaus rinkos konkurencinių sąlygų kontekste, kadangi nesant veiksmingos konkurencijos būtų kliudoma laivam prekių judėjimui vidaus rinkoje. Atsižvelgiant į tai, kad dabartinis Bendro žemės ūkio rinkų organizavimo reglamentas[13], grindžiamas pasiūlos ir paklausos pusiausvyros struktūra ir laisva konkurencija, manytume, kad valstybių narių kainų reguliavimo ir nustatymo priemonės nelaikomos specialiomis konkurencijos taisyklėmis bendroje žemės ūkio politikoje, todėl vertinant Projekte siūlomas kainų reguliavimo ir nustatymo priemones privalu vadovautis bendromis Europos Sąjungos konkurencijos teisės ir laisvo prekių judėjimo taisyklėmis.
Jeigu viena ar kelios valstybės narės galėtų nustatyti žemės ūkio produkto pardavimo ar supirkimo kainą, tai pakenktų konkurenciniam pranašumui, galinčiam atsirasti dėl kitų ūkio subjektų mažesnės savikainos produkcijos, ir taip iškreipti skirtingose valstybėse narėse esančių gamintojų tarpusavio konkurenciją. Šiuo atžvilgiu pažymėtina, kad Teisingumo Teismas yra ne kartą pripažinęs valstybių narių nacionalinės teisės aktų, kuriais reguliuojama kaina, antikonkurencinį poveikį[14]. Taip pat manytume, kad Projektu siūlomos kainų reguliavimo ir nustatymo priemonės gali sukliudyti ūkio subjektams gauti visą naudą iš mažiau intervencinių valstybės reguliavimo priemonių organizuojant žemės ūkio produkcijos rinką bei gali paveikti tikslines paramos ūkininkams programas, iš dalies priklausančias nuo veiksnių, nulemtų, pavyzdžiui, galutinio vartotojo formuojama žemės ūkio produktų paklausa, kuri tiesiogiai nulemtų objektyvias produkcijos kainas rinkoje. Šiame kontekste privalu pažymėti, kad Teisingumo Teismas yra išaiškinęs, kad vidaus rinkos organizavimo priemonės grindžiamos atviros rinkos principu, t. y. į rinką veiksmingos konkurencijos sąlygomis gali laisvai patekti kiekvienas gamintojas[15]. Be to, Teisingumo Teismas aiškindamas dabartinį Bendro žemės ūkio rinkų organizavimo reglamentą[16] yra pažymėjęs, kad vienas iš bendrosios žemės ūkio politikos tikslų yra išsaugoti veiksmingą konkurenciją žemės ūkio produktų rinkose[17].
Taigi, Teisingumo Teismo praktikoje yra ne kartą akcentuota veiksmingos konkurencijos ir laisvos rinkos principų svarba bendroje žemės ūkio politikoje. Remdamiesi šia Teisingumo Teismo praktika manytume, kad bendros žemės ūkio politikos srityje privalu laikytis veiksmingos konkurencijos ir laisvos rinkos principų. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, manytume, kad Projekte siūlomos kainų reguliavimo ir nustatymo priemonės potencialiai riboja konkurenciją vidaus rinkoje. Dėl siūlomų kainų reguliavimo ir nustatymo priemonių atitikties Europos Sąjungos laisvo prekių judėjimo taisyklėms Remiantis Teisingumo Teismo praktika[18] valstybės narės priemonės, kuriomis nustatomos (fiksuojamos) prekių kainos, nepaisant to kokiais būdais tai daroma (nustatant mažiausią ar didžiausią leistiną kainą, fiksuojant tam tikro laikotarpio kainos dydį ir pan.), jeigu jos pagal savo poveikį gali atgrasyti kitų valstybių narių ūkio subjektus nuo prekių importo į prekių kainos nustatymą (fiksavimą) taikančią valstybę narę arba trukdo tarpvalstybinei prekybai (trukdo realizuoti importuojamas prekes), laikytinos kiekybiniams apribojimams lygiaverčio poveikio priemonėmis ir ab initio yra nesuderinamos su SESV 34 straipsniu. Šiame kontekste yra primintina, kad bet kokie valstybių narių komercinės teisės aktai, galintys tiesiogiai ar netiesiogiai, iš tikrųjų ar potencialiai apriboti prekybą vidaus rinkoje, laikytini priemone, savo poveikiu lygiaverte kiekybiniams apribojimams[19]. Tai reiškia, kad pakanka nustatyti bent potencialiai nuo importo atgrasantį prekių kainos fiksavimo poveikį, kad būtų galima daryti prielaidą, jog ši priemonė riboja laisvą prekių judėjimą[20].
Pavyzdžiui, Teisingumo Teismas yra konstatavęs, kad mažiausios leidžiamos prekių kainos nustatymas yra kiekybiniams apribojimams lygiaverčio poveikio priemonė net ir tais atvejais, kuomet potencialiai kliudoma prekiauti importuotomis prekėmis, kurių kaina yra mažesnė, kadangi yra paneigiamas importuotų prekių konkurencingumas (konkurencinis pranašumas)[21]. Remdamiesi nurodytais teisiniais argumentais, taip pat atsižvelgdami į tai, kad siūloma kainos reguliavimo ir nustatymo priemonė potencialiai gali atimti iš kitų valstybių narių subjektų, parduodančių importuojamus produktus, kurie iki šiol buvo parduodami kita nei nustatyta kaina, galimybę parduoti šiuos produktus mažesne kaina, kuriai turėtų įtakos jų galimai mažesnė savikaina, ar kitos objektyvios aplinkybės, manome, kad kainų reguliavimo ir nustatymo mechanizmas potencialiai ribotų laisvą prekių judėjimą vidaus rinkoje. Vadovaudamiesi pateiktais argumentais ir motyvais manome, kad Projekte pasirinktos kainų reguliavimo ir nustatymo priemonės yra nesuderinamos su Europos Sąjungos teisėje nustatytomis laisvo prekių judėjimo taisyklėmis.
Apibendrinant argumentus, nurodytus anksčiau, manytume, kad Projektu siūlomas kainų reguliavimo ir nustatymo mechanizmas žemės ūkio produkcijos atžvilgiu yra nesuderinamas su Europos Sąjungos teise, kadangi:
nacionalines nuostatas, daryti poveikį Europos Sąjungos mastu nustatytam kainų mechanizmui;
teisės aktų, kuriais reguliuojamos ar nustatomos žemės ūkio produkcijos kainos tų žemės ūkio produktų, kuriems netaikomas Europos Sąjungos kainų mechanizmas, kadangi Bendro žemės ūkio rinkų organizavimo reglamentas[22] grindžiamas produkto paklausos ir pasiūlos bei gamintojų veiksmingos tarpusavio konkurencijos išlaikymu principais;
laikytis veiksmingos konkurencijos ir laisvos rinkos principų, kurie galioja, inter alia, bendros žemės ūkio politikos srityje;
Sąjungos teisėje nustatytomis laisvo prekių judėjimo taisyklėmis. 2. Projekto 2 straipsnyje, kuriuo įstatymo 4 straipsnis papildomas 3 dalimi, nurodoma, kad kainų reguliavimo ir nustatymo priemonės gali būti taikomos, jeigu komercinė praktika gali sukelti šalyje ekonomikos funkcionavimo sutrikimus arba tai pažeidžia vartotojų bei atskirų maisto grandinės dalyvių interesus. Tačiau Projekte nėra numatyti subjektai, turintys teisę įvertinti komercines praktikos poveikį šalies ekonomikai ir vartotojų teisėms, nėra numatytas mechanizmas kaip tokie padariniai būtų konstatuoti, nėra objektyvių vertinimo kriterijų.
Pažymėtina, kad pagal Projekto 4 straipsnį, kuriuo įstatymo 14 straipsnis papildomas 4 dalimi, Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba (toliau – Konkurencijos taryba) vertins tik rinkos kainų atitiktį Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytam kainų sąrašui. Atrodo, kad bet koks nukrypimas nuo minėtame sąraše numatytų kainų gali būti pagrindas Konkurencijos Tarybai siūlyti Vyriausybei ar jos įgaliotai institucijai taikyti Projekto 2 straipsnyje numatytas priemones. Tačiau nėra aišku kas, kaip ir kada įvertins atitinkamos komercinės praktikos įtaką šalies ekonomikai ir vartotojų interesams. Atkreiptinas dėmesys taip pat į tai, kad Projekto 4 straipsnio, kuriuo įstatymo 14 straipsnis papildomas 4 dalimi, formuluotė „kai minėtame sąraše nurodytų produktų kainų grandinėje atskiri ūkio subjektai gauna nepagrįstai dideles pajamas“ yra teisiškai neapibrėžta, kadangi nėra aišku kas būtų laikoma nepagrįstai didelėmis pajamomis. Be to, remiantis šia formuluote lieka neaišku, ar bus galima nukrypti nuo Vyriausybės arba jos įgaliotos institucijos nustatytų kainų, jeigu ūkio subjektas nesilaiko nustatytos kainos, tačiau Konkurencija Taryba nenustato nepagrįstai didelių pajamų. 3. Projekto 5 straipsnyje yra numatyta, kad įstatymo pakeitimai įsigalios 2017 m. sausio 1 d. Primename, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 20 straipsnio 4 dalimi teisės aktai, keičiantys ar nustatantys naują ūkio subjektų veiklos ar jos priežiūros teisinį reguliavimą, paprastai įsigalioja gegužės 1 dieną arba lapkričio 1 dieną, tačiau visais atvejais ne anksčiau kaip po trijų mėnesių nuo jų oficialaus paskelbimo dienos.
Atsižvelgdami į tai, pažymime, kad Projekto 5 straipsnyje nurodyta įstatymo įsigaliojimo data neatitinka įstatyme nustatytos dviejų datų taisyklės. Generalinio direktoriaus pavaduotojas Karolis Dieninis Ričard Dzikovič, tel. 8 706 68 082, el. p. [email protected], [email protected]; [1] Anksčiau buvo priimami sektoriniai reglamentai atskiroms žemės ūkio produkcijos rūšims, pavyzdžiui pieno ir pieno produktų srityje: 1968 m. birželio 27 d. Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 804/68 dėl bendro pieno ir pieno produktų rinkos organizavimo; 1999 m. gegužės 17 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1255/1999 dėl bendro pieno ir pieno produktų rinkos organizavimo; vėliau sektorinį reguliavimą pakeitė bendrojo požiūrio reglamentai, nustatantys visos žemės ūkio produkcijos rinkos organizavimo taisykles: 2007 m. spalio 22 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1234/2007, nustatantis bendrą žemės ūkio rinkų organizavimą ir konkrečias tam tikriems žemės ūkio produktams nuostatas, vėliau jis pakeistas aktualiu 2013 m. gruodžio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) Nr. 1308/2013, kuriuo nustatomas bendras žemės ūkio produktų rinkų organizavimas ir panaikinami Tarybos reglamentai (EEB) Nr. 922/72, (EEB) Nr. 234/79, (EB) Nr. 1037/2001 ir (EB) Nr.
1037/2001 ir (EB) Nr. 1234/2007; [2] Sprendimo Toffoli ir kt., C-10/79, EU:C:1979:247, 12 punktas; sprendimo Komisija prieš Italiją, C-166/82, EU:C:1984:43, 5 punktas; sprendimo Komisija prieš Graikiją, C-127/87, EU:C:1988:331, 8 punktas; sprendimo Milk Marque ir National Farmers’ Union, C-137/00, EU:C:2003:429, 63 punktas; [3] Sprendimo Irish Creamery Milk Suppliers Association ir kt., C-36/80 ir C-71/80, EU:C:1981:62, 20 punktas; sprendimo Milk Marque ir National Farmers’ Union, EU:C:2003:429, 85 punktas; [4] Reglamentas (ES) Nr. 1308/2013; [5] Išskyrus konkrečius atvejus, įvardijamus Reglamento (ES) Nr. 1308/2013 7 straipsnyje (grūdai, ryžiai, cukrus, atitinkamos klasės gyvulių mėsa, nugriebto pieno milteliai, sviestas, alyvuogių aliejus); [6] Oficiali Europos Komisijos rengiama statistikos apžvalga: http://ec.europa.eu/agriculture/milk-market-observatory/pdf/eu-raw-milk-prices_en.pdf; [7] 2016 m. balandžio 11 d. Komisijos deleguotasis reglamentas (ES) 2016/558, kuriuo pieno ir pieno gaminių sektoriaus kooperatyvams bei kitokioms gamintojų organizacijoms leidžiama sudaryti susitarimus dėl gamybos planavimo ir priimti su tuo susijusius sprendimus; 2016 m. balandžio 11 d. Komisijos įgyvendinimo reglamentas (ES) 2016/559, kuriuo pieno ir pieno gaminių sektoriuje leidžiama sudaryti susitarimus dėl gamybos planavimo ir priimti su tuo susijusius sprendimus; [8] Apie priemonę skelbiama viešai Europos Komisijos tinklalapyje: http://ec.europa.eu/agriculture/newsroom/231_en.htm; [9] Reglamentas (ES) Nr. 1308/2013; [10] Reglamentas (ES) Nr. 1308/2013; [11] Nutarties SPM prieš Tarybą ir Komisiją, C-39/09P, EU:C:2010:157, 47 punktas; sprendimo Vokietija prieš Tarybą, C-280/93, EU:C:1994:367, 59-61 punktai; sprendimo Prancūzija prieš Komisiją, C-456/00, EU:C:2002:753, 33 punktas; [12] Sprendimo Panellinios Syndesmos Viomichanion Metapoiisis Kapnou, C373/11, EU:C:2013:567, 37 punktas; [13] Reglamentas (ES) Nr.
1308/2013; [14] Sprendimas van Tiggele, C-82/77, EU:C:1978:10; sprendimas Komisija prieš Belgiją, C‑287/89, EU:C:1991:188; Sprendimas Komisija prieš Austriją, C‑198/08, EU:C:2010:112; sprendimas Komisija prieš Airiją, C‑221/08, EU:C:2010:113; sprendimas Komisija prieš Italiją, C‑571/08, EU:C:2010:367; sprendimas Cullet ir Chambre syndicale des réparateurs automobiles et détaillants de produits pétroliers, C-231/83, EU:C:1985:29; sprendimas Edah, C-80/85 ir C-159/85, EU:C:1986:426; [15] Sprendimai bylose Komisija prieš Austriją, C-197/08, EU:C:2010:112; Komisija prieš Airiją, C-221/08, EU:C:2010:113; [16] Reglamentas (ES) Nr. 1308/2013; [17] Sprendimo byloje The Scotch Whisky Association, C-333/14, EU:C:2015:845, 23 punktas; [18] Sprendimas byloje Fachverband der Buch-und Medienwirtschaft, C-531/07, EU:C:2009:276 [19] Sprendimo byloje Dassonville, C-8/74, EU:C:1974:82, 5 punktas; [20] Pavyzdžiui, žiūrėti sprendimus bylose Van Tiggele, C-82/77, EU:C:1978:10; Komisija prieš Italiją, C-78/82, EU:C:1983:159; INNO v ATAB, C-13/77, EU:C:1977:185; Tasca, C-65/75, EU:C:1976:30; Van de Haar,
[21] Supra note, Van Tiggele, EU:C:1978:10; Cullet v Leclerc, C-231/83, EU:C:1985:29; [22] Reglamentas (ES) Nr. 1308/2013;
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS ATSISKAITYMO UŽ ŽEMĖS ŪKIO PRODUKCIJĄ ĮSTATYMO NR. VIII-1422 3, 4, 13 IR 14 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO ĮSTATYMO PROJEKTO 2016-04-27 Nr. XIIP-4288 Vilnius Įvertinę projektą dėl jo atitikties Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas:
(toliau - keičiamo įstatymo) 4 straipsnio 3 dalyje siekiama nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį „Vyriausybė arba jos įgaliotos institucijos, atsižvelgdamos į nesąžiningos komercinės praktikos atvejus maisto produktų grandinėje tarp gamintojų, perdirbėjų ir prekybininkų, jeigu tai gali sukelti šalyje ekonomikos funkcionavimo sutrikimus arba tai pažeidžia vartotojų bei atskirų maisto grandinės dalyvių interesus, Lietuvos Respublikos Konkurencijos tarybos teikimu, gali laikinai, ne ilgesniam kaip vienerių metų laikotarpiui, nustatyti kitą žemės ūkio produkcijos pirkimo – pardavimo sutarties tipinę sąlygą – žemės ūkio produkcijos pardavėjams mokėti už pirkėjams patiektą žemės ūkio produkciją, kurios sąrašą patvirtina Vyriausybė, apskaičiuotą pinigų sumą, atsižvelgiant į Europos Sąjungos valstybių narių vidutinį tos produkcijos kainų lygį, apskaičiuotą pagal Europos Komisijos statistikos tarnybos (Eurostat) skelbiamus duomenis. Šiuo atveju žemės ūkio produkcijos pirkėjas privalo pateikti Konkurencijos tarybai perkamos žemės ūkio produkcijos kainos pagrindimą, atsižvelgiant į gamybos ir logistikos kaštus“. Teikiamos projekto nuostatos diskutuotinos keliais aspektais, tame tarpe ir dėl atitikties Konstitucijai.
Pirma, šiomis nuostatomis siekiama nustatyti fiksuotą žemės ūkio produkcijos supirkimo kainą, t. y., Vyriausybė ar jos įgaliotos institucijos gali laikinai, ne ilgesniam kaip vienerių metų laikotarpiui, nustatyti žemės ūkio produkcijos pirkimo kainą (už patiektą žemės ūkio produkciją apskaičiuotą pinigų sumą), atsižvelgiant į Europos Sąjungos valstybių narių vidutinį tos produkcijos kainų lygį. Atsižvelgus į tai, kad projektu siūloma iš esmės apriboti žemės ūkio produkcijos pirkėjų galimybę žemės ūkio produkcijos pirkimo
Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad asmens ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva – tai teisinių galimybių visuma, sudaranti prielaidas asmeniui savarankiškai priimti jo ūkinei veiklai reikalingus sprendimus, suponuojanti inter alia sutarčių sudarymo laisvę, sąžiningos konkurencijos laisvę, galimybes nekliudomai pertvarkyti ūkio subjektus, keisti jų veiklos pobūdį taip, kad nebūtų trukdoma, reaguojant į rinkos pokyčius, steigti naujų ūkio subjektų ar likviduoti esančiųjų; ji yra neatsiejama nuo galimybės asmeniui, norinčiam užsiimti ūkine veikla arba, priešingai, norinčiam ja nebeužsiimti, be dirbtinių kliūčių patekti į rinką ir be dirbtinių kliūčių iš jos pasitraukti. <...> Konstituciniai teisinės valstybės, teisingumo principai suponuoja ir tai, kad ūkinės veiklos ribojimo (draudimo) priemonės turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas) (2009 m. spalio 8 d. Konstitucinio Teismo nutarimas). Taigi svarstytina, ar siūlomas teisinis reguliavimas galimai neprieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 1 daliai.
Šiame kontekste pažymėtina, jog Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijos 46 straipsnyje įtvirtinti principai sudaro vieną visumą – šalies ūkio konstitucinį pagrindą, todėl visų šio straipsnio dalių nuostatos yra tarpusavyje susijusios ir viena kitą papildo; tarp jose įtvirtintų principų yra pusiausvyra, kiekvienas jų aiškintinas nepaneigiant kitų, o pažeidus kurioje nors vienoje straipsnio dalyje esančią teisės normą, yra pažeidžiamos kitose šio straipsnio dalyse išdėstytos teisės normos arba sudaromos prielaidos jas pažeisti (2009 m. spalio 8 d. Konstitucinio Teismo nutarimas). Atsižvelgus į tai, jog siūlomas teisinis reguliavimas galimai prieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 1 daliai, atitinkamai manytina, jog aptartos nuostatos taip pat galimai prieštarauja ir Konstitucijos 46 straipsnio
Lietuvos ūkis yra grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva, rinkos kainų reguliavimas yra vertintinas kaip išimtinė priemonė ūkinės veiklos reguliavime pagal Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalį, t. y., toks valstybės ūkinės veiklos reguliavimas, kuris tarnauja bendrai tautos gerovei. Todėl svarstytina, ar siūlomas žemės ūkio produkcijos kainos reguliavimo metodas tarnautų bendrai tautos gerovei ir ar atitiktų proporcingumo principą, nes teikiamu siūlymu galėtų būti iškreipiama viena iš svarbiausių Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatyme numatytų konkurencijos sąlygų - kaina. Pastebėtina, kad projekto aiškinamajame rašte nėra jokių objektyvių tai pagrindžiančių duomenų ir argumentų.
Taigi gali būti, kad priimtas įstatymas ne tik neužtikrintų žemės ūkio produkcijos pardavėjų, žemės ūkio produkcijos pirkėjų ar vartotojų interesų apsaugos, bet priešingai – juos pažeistų, nes rinkos kainų reguliavimas galėtų riboti konkurenciją, trukdyti rinkos mechanizmams funkcionuoti prekybos žemės ūkio produkcija rinkoje ir kt. Antra, keičiamo įstatymo 3 straipsnyje nustatyta, kad žemės ūkio produkcijos pirkėjas gali pirkti žemės ūkio produkciją tik sudaręs su žemės ūkio produkcijos pardavėju rašytinę žemės ūkio produkcijos pirkimo-pardavimo sutartį, kuri turi atitikti šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje ir Vyriausybės arba jos įgaliotos institucijos nustatytas žemės ūkio produkcijos sutarties tipines sąlygas. Keičiamo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 – 5 punktuose nustatyta, kokios sąlygos turėtų būti nurodytos žemės ūkio produkcijos pirkimo- pardavimo sutartyje. Iš keičiamo įstatymo 3 straipsnio ir 4 straipsnio nuostatų turinio darytina išvada, kad keičiamame įstatyme yra nustatytas reikalavimas žemės ūkio produkcijos pirkimo – pardavimo sutarties formai bei nustatytos sąlygos, kurias šalys turėtų aptarti žemės ūkio pirkimo pardavimo sutartyje. Atsižvelgdami į tipines sutarties sąlygas, konkrečias žemės ūkio produkcijos pirkimo – pardavimo sutarties sąlygas šalims paliekama teisė nusistatyti pačioms. Tuo tarpu pagal projektu siūlomą teisinį reguliavimą Vyriausybė turėtų teisę nustatyti tipinę žemės ūkio produkcijos pirkimo pardavimo sutarties sąlygą – atskiros žemės ūkio produkcijos pirkimo – pardavimo konkrečią kainą. Atsižvelgus į tai, kyla abejonių, ar tokia žemės ūkio produkcijos sutarties sąlyga galėtų būti priskirta prie tipinių žemės ūkio produkcijos pirkimo pardavimo sutarties sąlygų, nes šios sąlygos sutarties šalys negalėtų savo susitarimu pakeisti.
Trečia, nėra aišku, kokiais kriterijais remiantis Vyriausybė ar jos įgaliotos institucijos turėtų nustatyti žemės ūkio produkcijos pirkimo kainą, nes iš formuluotės „atsižvelgiant į Europos Sąjungos valstybių narių vidutinį tos produkcijos kainų lygį, apskaičiuotą pagal Europos Komisijos statistikos tarnybos (Eurostat) skelbiamus duomenis“ turinio nėra pakankamai aišku, ar nustatoma kaina turi būti prilyginama Europos Sąjungos valstybių narių vidutiniam tos produkcijos kainų lygiui, ar ši kaina galėtų būti aukštesnė/žemesnė už minėtą vidutinį lygį ir pan. Taip pat nėra aišku, į kurios konkrečiai trukmės laikotarpio Europos Sąjungos valstybių narių vidutinį žemės ūkio produkcijos kainų lygį turėtų būti atsižvelgiama. Ketvirta, nei iš projekto nuostatų, nei iš jo aiškinamojo rašto nėra aišku, kokiais kriterijais remiantis siūlomas būtent 1 metų laikinas terminas. Penkta, nėra aiškus šiose projekto nuostatose vartojamų formuluočių „maisto produktų grandinėje tarp gamintojų, perdirbėjų ir prekybininkų“, „maisto grandinės dalyvių“ turinys, t. y., nėra aišku, kokie gamintojai, perdirbėjai, prekybininkai, dalyviai turimi omeny, nes keičiamo įstatymo 2 straipsnio 17 ir 19 dalyse yra apibrėžtos tik sąvokos „žemės ūkio produkcijos pardavėjas“ ir „žemės ūkio produkcijos pirkėjas“. Taip pat keičiamame įstatyme nėra vartojamos tokios sąvokos kaip „maisto produktų grandinė“, „maisto grandinė“. Atsižvelgiant į tai, projekto nuostatos tikslintinos. Analogiško turinio pastaba taikytina ir projekto 4 straipsniu keičiamo įstatymo 14 straipsnio 4 dalies nuostatų formuluotei „maisto grandinėje dalyvaujantiems gamintojams, perdirbėjams ir prekybininkams“.
Šešta, projekto nuostata, jog „žemės ūkio produkcijos pirkėjas privalo pateikti Konkurencijos tarybai perkamos žemės ūkio produkcijos kainos pagrindimą, atsižvelgiant į gamybos ir logistikos kaštus“ diskutuotina jos tikslingumo ir teisinių pasekmių atžvilgiu. Nėra aišku, ar šiuo „kainos pagrindimu“ remiantis Konkurencijos taryba teiktų Vyriausybei ar jos įgaliotoms institucijoms nustatyti žemės ūkio produkcijos pirkimo kainą (tipinę sutarties sąlygą) ir šios kainos konkrečios žemės ūkio produkcijos pirkimo –pardavimo sutarties šalys negalėtų pakeisti, ar Vyriausybės ar jos įgaliotų institucijų nustatyta žemės ūkio produkcijos pirkimo kaina (tipinė sutarties sąlyga), atsižvelgiant perkamos žemės ūkio produkcijos kainos pagrindimą, galėtų būti keičiama žemės ūkio produkcijos pirkimo – pardavimo sutartyse tarp konkrečių sutarties šalių. Be to, nėra aišku kokiais terminais ir tvarka Konkurencijos tarybai turėtų būti pateikiamas ,,kainų pagrindimas“ bei kokia atsakomybė ūkio subjektams būtų taikoma už ,,kainų pagrindimo“ nepateikimą. 2. Projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje siūloma nustatyti, kad ,,žemės ūkio produkcijos pardavėjo ir žemės ūkio produkcijos pirkėjo sudarytos žemės ūkio produkcijos pirkimo – pardavimo sutarties papildomi susitarimai dėl žemės ūkio produkcijos pirkimo – pardavimo turi būti įforminti kaip šios sutarties priedai“. Atkreipiame dėmesį, kad nuostata ,,pirkimo – pardavimo sutarties papildomi susitarimai“ taikant įstatymą gali būti nevienodai aiškinama, nes nėra aišku, ar ši nuostata apimtų susitarimus, kuriais yra keičiama ir (ar) papildoma žemės ūkio produkcijos pirkimo – pardavimo sutartis, ar ji apimtų ne tik šiuos, bet ir kitus susitarimus. Svarstytina, ar vertinamosios projekto nuostatos nereikėtų patikslinti.
Tuo atveju, jeigu minėtoji nuostata apimtų ir kitus susitarimus, tai nėra aišku, kokiu pagrindu visus juos reikėtų laikyti konkrečios žemės ūkio produkcijos pirkimo - pardavimo sutarties priedais, jeigu jie su tokios sutarties dalyku nebūtų susiję. Be to, nėra aišku, kokiu būdu tokie susitarimai turėtų būti įforminami kaip žemės ūkio produkcijos pirkimo – pardavimo sutarties priedai, t. y., nėra aišku, ar pačiuose susitarimuose turėtų būti nurodyta, kad jie yra konkrečios pirkimo – pardavimo sutarties priedai, ar tai turėtų būti įforminama kitu būdu. Projekto nuostatas reikėtų papildyti, pašalinant šį neaiškumą. 3. Projekto 3 straipsniu keičiamo įstatymo 13 straipsnio 5 dalies siūloma nuostata ,,žemės ūkio produkcijos pirkėjui draudžiama <...> reikalauti <...> apmokėti daugiau kaip 10 procentų šios produkcijos pardavimo skatinimo išlaidų“ nėra pakankamai aiški. Pirma, nėra aišku, kokiais kriterijais remiantis projekto rengėjai siūlo nustatyti „ne daugiau kaip 10 procentų“ produkcijos pardavimo skatinimo išlaidų dydį. Antra, nėra aiškus sąvokos „produkcijos pardavimo skatinimo išlaidos“ turinys. Svarstytina, ar, siekiant teisinio aiškumo bei galimo nevienodo šios nuostatos aiškinimo taikant įstatymą, nereikėtų atskleisti šios sąvokos turinio. Be to projekto 3 straipsnio pavadinime vietoj žodžio „papildymas“ įrašytinas žodis „pakeitimas“, o pakeitimų esmėje reikėtų išbraukti žodį ,,nauja“. 4. Projekto 4 straipsnio pavadinime brauktini žodžiai „ir papildymas“. 5. Projekto 4 straipsniu keičiamo įstatymo 14 straipsnio 4 dalyje siūloma nustatyti, kad Konkurencijos taryba stebi, ar visiems ūkio subjektams yra sudarytos vienodos sąlygos veikti rinkoje. Tuo tikslu Vyriausybė Konkurencijos tarybai nustato papildomas funkcijas ir administracines galias atlikti vidaus rinkoje perkamų – parduodamų žemės ūkio produktų, patvirtintų pagal Vyriausybės sąrašą, kainų analizę ir vykdyti jų stebėseną.
Taigi pagal projektu siūlomas keičiamo įstatymo nuostatas Vyriausybė poįstatyminiu teisės aktu galėtų nustatyti naujas Konkurencijos tarybos funkcijas ir administracines galias. Atkreipiame dėmesį, kad Konkurencijos tarybos funkcijos yra nustatytos Konkurencijos įstatymo 18 straipsnyje. Pastarojo įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 11 punkte įtvirtinta, kad Konkurencijos taryba atlieka kitas šiame ir kituose įstatymuose nustatytas funkcijas. Taigi pagal Konkurencijos įstatyme nustatytą teisinį reguliavimą Konkurencijos tarybos funkcijos galėtų būti nustatytos tik įstatyme, bet ne poįstatyminiuose teisės aktuose. Poįstatyminiuose teisės aktuose paprastai tik detalizuojamos įstatymų nuostatos. Atsižvelgus į tai, vertinamąją projekto nuostatą reikėtų suderinti su Konkurencijos įstatymo 18 straipsnio nuostatomis. Taip pat, atkreiptinas dėmesys, kad pagal Ūkio subjektų, perkančių – parduodančių žalią pieną ir prekiaujančių pieno gaminiais, nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo nuostatas pieno ir pieno produktų mažmeninių kainų grandinės pokyčių, neigiamų padarinių stebėseną atlieka Rinkos reguliavimo agentūra. Taigi, pagal siūlomą teisinį reguliavimą, galimai susidarytų situacija, jog dvi institucijos privalėtų atlikti žalio pieno ir pieno produktų kainų analinę ir vykdyti jų stebėseną. Svarstytina, ar toks siūlomas reguliavimas atitiktų teisėkūros proporcingumo ir efektyvumo principus. 6.
nustatyti, kad Konkurencijos taryba, „nustačius pažeidimus, kai minėtame sąraše nurodytų produktų kainų grandinėje atskiri ūkio subjektai gauna nepagrįstai dideles pajamas teikiamos išvados ir pasiūlymai Vyriausybei bei kompetentingoms institucijoms dėl atitinkamų priemonių priėmimo ir taikymo“. Šios projekto nuostatos diskutuotinos šiais aspektais. Pirma, šiose projekto nuostatose naudojama sąvoka ,,nepagrįstai didelės pajamos“, kurios turinys keičiamame įstatyme nėra apibrėžtas. Svarstytina, ar, siekiant išvengti galimo nevienodo šios sąvokos turinio aiškinimo taikant įstatymą, projekte nereikėtų atskleisti jos turinį. Antra, iš projekto nuostatų nėra aišku, kokias Vyriausybės bei kompetentingų institucijų priimtas ir taikomas „atitinkamas priemones“ (pvz., nustatyti žemės ūkio produkcijos pirkimo kainą ar ir kokias kitas) projekto rengėjai turi omeny. 7. Projekto 4 straipsniu keičiamo įstatymo 14 straipsnio 5 dalyje siūloma nustatyti, kad ūkio subjektai privalo Vyriausybės nustatyta tvarka pateikti reikalingą informaciją Konkurencijos tarybai. Svarstytina, ar vertinamosios projekto nuostatos nereikėtų patikslinti nustatant, kad Konkurencijos tarybai turėtų būti pateikiama tik tokia informacija, kuri yra reikalinga jos funkcijoms vykdyti, nes pagal projektu siūlomą teisinį reguliavimą ūkio subjektai privalėtų Konkurencijos tarybai pateikti bet kurią informaciją, kuri galėtų būti su funkcijų vykdymu ir nesusijusi. 8. Projekto 5 straipsnio 2 dalyje siūloma nustatyti, kad „iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos sudarytos žemės ūkio produkcijos pirkimo – pardavimo sutartys baigiamos vykdyti vadovaujantis iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos galiojusio Atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją įstatymo ir kitų teisės aktų nuostatomis“. Šios nuostatos turinys nėra pakankamai aiškus.
Pažymėtina, kad paprastai sutartys yra vykdomos pačiose sutartyse nustatyta tvarka, todėl nėra aišku, kokiu teisiniu pagrindu siūloma nustatyti, kad sutartys baigiamos vykdyti iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos galiojusio Atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją įstatymo ir kitų teisės aktų nuostatomis. Be to, kyla abejonių, ar projektu siūlomu teisiniu reguliavimu būtų pasiekti projekto tikslai. 9. Atsižvelgiant į tai, kad pagal Lietuvos Respublikos žemės ūkio, maisto ūkio ir kaimo plėtros įstatymo 4 straipsnį žemės ūkio, maisto ūkio ir kaimo plėtros politiką formuoja Vyriausybė, Žemės ūkio ministerija, bei į tai, kad pagal projekto nuostatas naujų funkcijų vykdymui Konkurencijos tarybai gali reikėti skirti papildomų valstybės biudžeto lėšų, manytina, jog dėl projekto nuostatų turėtų būti gauta Vyriausybės išvada. Departamento direktorius Andrius Kabišaitis N. Azguridienė, tel. (8 5) 239 6546, el. p. [email protected] S. Švedas, tel. (8 5) 239 6165, el. p. [email protected]
TEISĖTVARKOS komitetas
DĖL
3, 4, 13
1Komiteto posėdyje dalyvavo:
komiteto pirmininkas Julius Sabatauskas, komiteto pirmininko pavaduotojas Stasys Šedbaras, nariai: Vilija Aleknaitė Abramikienė, Juozas Bernatonis, Vitalijus Gailius, Vytautas Gapšys. Komiteto biuro vedėja Dalia Komparskienė, patarėjai: Martyna Civilkienė, Jurgita Janušauskienė, Rita Karpavičiūtė, Dalia Latvelienė, Irma Leonavičiūtė, Rita Varanauskienė, Loreta Zdanavičienė. Komiteto padėjėjos: Aidena Bacevičienė, Modesta Banytė. Kviestieji asmenys: Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos pirmininkas Šarūnas Keserauskas, vyriausioji patarėja teisės klausimais Giedrė Jarmalytė. 2. Ekspertų, konsultantų, specialistų išvados, pasiūlymai, pataisos, pastabos (toliau – pasiūlymai):
Eil. NNr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę SStr. SStr. d. P. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2016-04-27)2 Įvertinę projektą dėl jo atitikties Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas: 1.
Projekto 2 straipsniu Atsiskaitymų už žemės ūkio produkciją įstatymo (toliau - keičiamo įstatymo) 4 straipsnio 3 dalyje siekiama nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį „Vyriausybė arba jos įgaliotos institucijos, atsižvelgdamos į nesąžiningos komercinės praktikos atvejus maisto produktų grandinėje tarp gamintojų, perdirbėjų ir prekybininkų, jeigu tai gali sukelti šalyje ekonomikos funkcionavimo sutrikimus arba tai pažeidžia vartotojų bei atskirų maisto grandinės dalyvių interesus, Lietuvos Respublikos Konkurencijos tarybos teikimu, gali laikinai, ne ilgesniam kaip vienerių metų laikotarpiui, nustatyti kitą žemės ūkio produkcijos pirkimo – pardavimo sutarties tipinę sąlygą – žemės ūkio produkcijos pardavėjams mokėti už pirkėjams patiektą žemės ūkio produkciją, kurios sąrašą patvirtina Vyriausybė, apskaičiuotą pinigų sumą, atsižvelgiant į Europos Sąjungos valstybių narių vidutinį tos produkcijos kainų lygį, apskaičiuotą pagal Europos Komisijos statistikos tarnybos (Eurostat) skelbiamus duomenis. Šiuo atveju žemės ūkio produkcijos pirkėjas privalo pateikti Konkurencijos tarybai perkamos žemės ūkio produkcijos kainos pagrindimą, atsižvelgiant į gamybos ir logistikos kaštus“. Teikiamos projekto nuostatos diskutuotinos keliais aspektais, tame tarpe ir dėl atitikties Konstitucijai. Pirma, šiomis nuostatomis siekiama nustatyti fiksuotą žemės ūkio produkcijos supirkimo kainą, t. y., Vyriausybė ar jos įgaliotos institucijos gali laikinai, ne ilgesniam kaip vienerių metų laikotarpiui, nustatyti žemės ūkio produkcijos pirkimo kainą (už patiektą žemės ūkio produkciją apskaičiuotą pinigų sumą), atsižvelgiant į Europos Sąjungos valstybių narių vidutinį tos produkcijos kainų lygį.
Atsižvelgus į tai, kad projektu siūloma iš esmės apriboti žemės ūkio produkcijos pirkėjų galimybę žemės ūkio produkcijos pirkimo – pardavimo sutartyse laisvai nustatyti vieną iš sutarties sąlygų – kainą, manytina, jog tokiu būdu žemės ūkio produkcijos pirkėjui trukdoma savarankiškai priimti jo ūkinei veiklai reikalingus sprendimus. Kyla pagrįstų abejonių, ar tokiu būdu nebūtų kėsinamasi į sutarčių sudarymo laisvę tarp projekte minimų subjektų bei asmens ūkinės veiklos laisvę ir iniciatyvą platesniame kontekste – turint omenyje Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalies nuostatą, jog Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva.
Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad asmens ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva – tai teisinių galimybių visuma, sudaranti prielaidas asmeniui savarankiškai priimti jo ūkinei veiklai reikalingus sprendimus, suponuojanti inter alia sutarčių sudarymo laisvę, sąžiningos konkurencijos laisvę, galimybes nekliudomai pertvarkyti ūkio subjektus, keisti jų veiklos pobūdį taip, kad nebūtų trukdoma, reaguojant į rinkos pokyčius, steigti naujų ūkio subjektų ar likviduoti esančiųjų; ji yra neatsiejama nuo galimybės asmeniui, norinčiam užsiimti ūkine veikla arba, priešingai, norinčiam ja nebeužsiimti, be dirbtinių kliūčių patekti į rinką ir be dirbtinių kliūčių iš jos pasitraukti. <...> Konstituciniai teisinės valstybės, teisingumo principai suponuoja ir tai, kad ūkinės veiklos ribojimo (draudimo) priemonės turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas) (2009 m. spalio 8 d. Konstitucinio Teismo nutarimas). Taigi svarstytina, ar siūlomas teisinis reguliavimas galimai neprieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 1 daliai.
Šiame kontekste pažymėtina, jog Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijos 46 straipsnyje įtvirtinti principai sudaro vieną visumą – šalies ūkio konstitucinį pagrindą, todėl visų šio straipsnio dalių nuostatos yra tarpusavyje susijusios ir viena kitą papildo; tarp jose įtvirtintų principų yra pusiausvyra, kiekvienas jų aiškintinas nepaneigiant kitų, o pažeidus kurioje nors vienoje straipsnio dalyje esančią teisės normą, yra pažeidžiamos kitose šio straipsnio dalyse išdėstytos teisės normos arba sudaromos prielaidos jas pažeisti (2009 m. spalio 8 d. Konstitucinio Teismo nutarimas). Atsižvelgus į tai, jog siūlomas teisinis reguliavimas galimai prieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 1 daliai, atitinkamai manytina, jog aptartos nuostatos taip pat galimai prieštarauja ir Konstitucijos 46 straipsnio 4 daliai, įtvirtinančiai sąžiningos konkurencijos laisvę. Be to, kadangi Lietuvos ūkis yra grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva, rinkos kainų reguliavimas yra vertintinas kaip išimtinė priemonė ūkinės veiklos reguliavime pagal Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalį, t. y., toks valstybės ūkinės veiklos reguliavimas, kuris tarnauja bendrai tautos gerovei. Todėl svarstytina, ar siūlomas žemės ūkio produkcijos kainos reguliavimo metodas tarnautų bendrai tautos gerovei ir ar atitiktų proporcingumo principą, nes teikiamu siūlymu galėtų būti iškreipiama viena iš svarbiausių Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatyme numatytų konkurencijos sąlygų - kaina. Pastebėtina, kad projekto aiškinamajame rašte nėra jokių objektyvių tai pagrindžiančių duomenų ir argumentų.
Taigi gali būti, kad priimtas įstatymas ne tik neužtikrintų žemės ūkio produkcijos pardavėjų, žemės ūkio produkcijos pirkėjų ar vartotojų interesų apsaugos, bet priešingai – juos pažeistų, nes rinkos kainų reguliavimas galėtų riboti konkurenciją, trukdyti rinkos mechanizmams funkcionuoti prekybos žemės ūkio produkcija rinkoje ir kt. Nepritarti Šiame kontekste Teisės ir teisėtvarkos komitetas posėdžio metu atkreipė dėmesį į tai, kad projekto nuostatos, atsižvelgiant į Teisės departamento pastabas, be abejo taisytinos, tačiau negalima paneigti to, kad projekto autorių siekiama sureguliuoti problema egzistuoja. 3. Komiteto sprendimas: Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Seimo statuto 67 straipsnio 3 punktu, apsvarstęs Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Teisės departamento 2016 m. balandžio 27 d. išvadą, Teisės ir teisėtvarkos komitetas preliminariai įvertino, kad Lietuvos Respublikos atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją įstatymo Nr. VIII-1422 3, 4, 13 ir 14 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto reg. Nr. XIIP-4288 2 straipsnio nuostatos, kuriomis siekiama nustatyti fiksuotą žemės ūkio produkcijos supirkimo kainą, Vyriausybei ar jos įgaliotai institucijai suteikiant teisę laikinai, ne ilgesniam kaip vienerių metų laikotarpiui, nustatyti žemės ūkio produkcijos pirkimo kainą (už patiektą žemės ūkio produkciją apskaičiuotą pinigų sumą), atsižvelgiant į Europos Sąjungos valstybių narių vidutinį tos produkcijos kainų lygį, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 1,3 ir 4 dalims. 4. Balsavimo rezultatai:
Balsavimui teikta formuluotė, kad atitinkamos projekto nuostatos prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 1,3 ir 4 dalims 1-
„už“, 5 - „susilaikė“. 5. Komiteto paskirti
pranešėjai: Julius Sabatauskas, Stasys Šedbaras. 6. Komiteto narių atskiroji nuomonė: negauta. Komiteto pirmininkas Julius Sabatauskas