2016-04-21 Nr. XIIP-4268 Vilnius Įvertinę projektą dėl jo atitikties Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas:
įstatymo) 2 straipsnio 15 dalyje nurodyta, jog „Lėšų likučio viršijimas – vartojimo kredito viršijimas, kaip apibrėžta Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatyme“. Siekiant teisinio aiškumo ir nuoseklumo, siūlytina keičiamame įstatyme vartoti sąvoką „vartojimo kredito viršijimas“ ir atitinkamai pakoreguoti visą keičiamą įstatymą. 2. Atsižvelgiant į teisės technikos taisykles, keičiamo įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje esanti nuoroda į Elektroninių pinigų ir elektroninių pinigų įstaigų įstatymą pildytina žodžiais „Lietuvos Respublikos“. Analogiška pastaba taikytina ir keičiamo įstatymo 2 straipsnio 42 daliai, 57 straipsnio 6 ir 8 dalims, 58 straipsnio 7 daliai, 60 straipsnio 3 dalies 1 punktui, 63 straipsniui, 76 straipsniui. 3. Atsižvelgiant į teisės technikos taisykles, keičiamo įstatymo 2 straipsnio 30 dalyje esanti nuoroda į reglamentą tikslintina, nurodant pilną jo pavadinimą bei sukuriant jo trumpinį. Analogiška pastaba taikytina ir keičiamo įstatymo 3 straipsnio 9 daliai. 4. Siekiant teisinio aiškumo, siūlytina vietoj keičiamo įstatymo 2 straipsnio 41 dalyje vartojamos formuluotės „visos paslaugos“ vartoti formuluotę „visos mokėjimo paslaugų teikėjo mokėjimo paslaugų vartotojui teikiamos paslaugos“. 5. Keičiamo įstatymo 3 straipsnio 10 dalyje siūloma nustatyti, kokio įstatymo taisyklės taikomos, kai mokėjimo paslaugos teikiamos pagal sutartis, sudarytas naudojant ryšio priemones. Atkreiptinas dėmesys, kad šiuo atveju nėra aiškus sąvokos „ryšio priemonės“ turinys.
Pastebėtina, kad keičiamo įstatymo 2 straipsnio 33 dalyje pateikiama sąvokos „nuotolinio ryšio priemonė“ apibrėžtis, tuo tarpu Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatyme vartojama sąvoka „ryšio priemonė“, kurios apibrėžtis iš esmės atitinka keičiamu įstatymu siūlomą nuotolinio ryšio priemonės apibrėžtį. Keičiamas įstatymas tobulintinas, pašalinant nurodytą neaiškumą. Be to, prieš šioje dalyje esančią formuluotę „7 dalies“ įrašytina formuluotė „36 straipsnio“. 6. Keičiamo įstatymo 13 straipsnio 1 ir 6 dalyse siūloma nustatyti šešiasdešimties dienų, o to paties straipsnio 4 dalyje – trisdešimties kalendorinių dienų terminą įspėjimui dėl sutarties nutraukimo pareikšti. Neaišku, ar šešiasdešimties dienų terminas taip pat turi būti skaičiuojamas kalendorinėmis dienomis. Siūlytina tobulinant keičiamą įstatymą suvienodinti kalendorinėmis dienomis skaičiuojamų terminų vartojimą. Tobulinant keičiamą įstatymą reikėtų atsižvelgti ir į tai, kad kalendorinėmis dienomis skaičiuojami terminai nurodyti ir keičiamo įstatymo 66 bei 68 straipsniuose. 7. Keičiamo įstatymo 31 straipsnio 2 dalyje siūloma nustatyti, kad griežta kliento autentiškumo patvirtinimo sąvoka suprantama taip, kaip ji yra apibrėžiama priežiūros institucijos teisės aktuose. Konstitucinis Teismas 2006 m. lapkričio
leidėjas gali apibrėžti įstatymuose vartojamų sąvokų turinį, tačiau iš Konstitucijos, inter alia konstitucinio teisinės valstybės principo, kylantis reikalavimas paisyti teisės aktų hierarchijos suponuoja, kad įstatymuose vartojamų sąvokų turinys gali būti apibrėžiamas (inter alia aiškinamas) tik įstatymu, o ne žemesnės galios teisės aktu. Atsižvelgus į tai, manytina, kad projekte, bet ne poįstatyminiame teisės akte, reikėtų atskleisti minėtos sąvokos turinį. 8.
8Keičiamo įstatymo 40 straipsnio pavadinimas koreguotinas,
atsižvelgiant į keičiamo įstatymo 2 straipsnio 14 ir 16 dalyje vartojamas sąvokas bei į 40 straipsnio turinį. 9. Keičiamo įstatymo 53 straipsnio 4 dalies 5 punkte ir 5 dalies 4 punkte vartojama sąvoka „likusį teigiamą lėšų likutį“, o 54 straipsnio
likusį teigiamą lėšų likutį“. Siekiant teisinio aiškumo ir nuoseklumo, siūlytina suvienodinti šias sąvokas. 10. Keičiamo įstatymo 53 straipsnio 6 dalies 3 punkte esantys žodžiai „tam tikrais atvejais“ brauktini kaip pertekliniai. 11. Siekiant teisinio aiškumo, keičiamo įstatymo 54 straipsnio 3 dalyje po formuluotės „Lietuvos Respublikoje“ įrašytina formuluotė
„veikiančio mokėjimo paslaugų teikėjo įstaigoje“. Analogiška pastaba taikytina
ir keičiamo įstatymo 60 straipsnio 3 dalies 5 punktui. 12. Keičiamo įstatymo 57 straipsnio 7 dalies 1 punkte nurodyta, jog įstaiga turi teisę „kitais būdais tikrinti, ar vartotojas Lietuvos Respublikoje veikiančioje įstaigoje turi mokėjimo sąskaitą <...>“. Siūlytina šią formuluotę papildyti nurodant, jog tai būtų atliekama su vartotojo sutikimu. 13. Keičiamo įstatymo 59 straipsnio 8 dalyje siūloma nustatyti, kad nustatydama maksimalaus komisinio atlyginimo apskaičiavimo tvarką priežiūros institucija viešai konsultuojasi. Keičiamas įstatymas tobulintinas, nes neaišku, kokios viešos konsultacijos turimos mintyje (su kuo, kokia tvarka priežiūros institucija konsultuojasi). Jeigu turimas mintyje Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 7 straipsnyje reglamentuojamas konsultavimasis su visuomene, tai keičiamame įstatyme vartojama terminija turi būti suderinta su nurodyto įstatymo terminija. 14.
vartotojui pranešimą apie bendrosios sutarties dėl pagrindinės mokėjimo sąskaitos nutraukimą ne vėliau kaip likus 2 mėnesiams iki sutarties nutraukimo ir šios taisyklės išimtį: „Esant šio straipsnio 3 dalies 1 arba 3 punktuose nurodytoms aplinkybėms, sutartis nutraukiama nedelsiant“. To paties straipsnio 5 dalyje nustatoma, kad pranešime vartotojas turi būti informuojamas apie įstaigos sprendimo apskundimo tvarką. Atkreiptinas dėmesys, kad nėra aišku, ar sutartį nutraukus nedelsiant, kai paaiškėja įstatyme nurodytos aplinkybės, vartotojas turi būti informuojamas apie sutarties nutraukimą ir įstaigos sprendimo nutraukti sutartį nedelsiant apskundimo tvarką. Svarstytina galimybė tobulinant keičiamą įstatymą pašalinti šį neaiškumą. 15. Keičiamo įstatymo 61 straipsnio 1 dalyje reikia ištaisyti klaidą, vietoj žodžio
„išspęsti“ įrašant žodį „išspręsti“. 16. Keičiamo įstatymo 66 straipsnio 13 dalyje siūloma nustatyti, kad priežiūros
institucijos sprendimas dėl poveikio priemonės taikymo gali būti priimtas, jeigu praėjo ne daugiau kaip 3 metai nuo teisės akto pažeidimo padarymo dienos. Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Respublikos bankų įstatymo 73 straipsnio 3 dalyje ir Lietuvos Respublikos elektroninių pinigų ir elektroninių pinigų įstaigų įstatymo 36 straipsnio 3 dalyje nustatytas 2 metų terminas sprendimui dėl poveikio priemonės taikymo priimti. Neaišku, kodėl keičiamu įstatymu siūloma nustatyti ilgesnį sprendimo dėl poveikio priemonės taikymo tiems patiems ūkio subjektams priėmimo terminą nei jis nustatytas galiojančiuose įstatymuose. 17. Siekiant teisinio aiškumo, siūlytina patikslinti keičiamo įstatymo 67 straipsnio
metų pajamos būtų skaičiuojamos. Analogiškai tikslintina ir keičiamo įstatymo 67 straipsnio 3 dalis. 18.
18Keičiamo įstatymo 67 straipsnio 3 dalies nuostatos tobulintinos, nes neaišku,
už ką priežiūros institucija gali skirti juridiniams asmenims baudą iki 80 000 eurų. 19. Keičiamo įstatymo 68 straipsnio 1 dalyje siūloma nustatyti, kad bauda turi būti sumokėta ne vėliau kaip per 30 dienų nuo teismo sprendimo, kuriuo atmestas skundas, įsiteisėjimo dienos. Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Respublikos bankų įstatymo 74 straipsnio 4 dalyje ir Lietuvos Respublikos elektroninių pinigų ir elektroninių pinigų įstaigų įstatymo 37 straipsnio 3 dalyje nustatytas 10 dienų terminas baudai sumokėti. Neaišku, kodėl keičiamu įstatymu siūloma nustatyti ilgesnį baudos sumokėjimo terminą tiems patiems ūkio subjektams nei jis nustatytas galiojančiuose įstatymuose. 20. Projekto 2 straipsnio 1 ir 2 dalyje yra numatyta, kad tam tikri keičiamo įstatymo straipsniai įsigaliotų praėjus 3 arba 9 mėnesiams nuo tam tikrų Europos Komisijos priimtų deleguotųjų teisės aktų įsigaliojimo. Atsižvelgiant į tai, kad Teisėkūros pagrindų įstatymo 6 straipsnio 3 dalies 6 punkte yra numatyta, jog Teisės aktų registre tvarkoma Teisės aktų registro objekto chronologija (teisės akto priėmimo data, paskelbimo data, įsigaliojimo data, pakeitimo ar papildymo data, pripažinimo netekusiu galios data, galiojimo sustabdymo data, galiojimo terminas), siūlytina papildyti projekto 2 straipsnį nuostata, kuria būtų pavedama Lietuvos bankui informuoti Teisės aktų registro tvarkytoją apie nurodytų Europos Komisijos priimtų deleguotųjų teisės aktų įsigaliojimą. Departamento direktorius Andrius Kabišaitis J. Bakutis, tel. (8 5) 239 6891, el. p. [email protected] R. Dirgėlienė, tel. (8 5) 239 6350, el. p. [email protected] D. Petrauskaitė, tel. (8 5) 239 6376, el. p. [email protected]
2016-06-28 Nr. XIIP-4268(2) Vilnius Įvertinę projektą dėl jo atitikties Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas:
dalyje esančios nuorodos į Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymą sukurtinas trumpinys „(toliau – Vartotojų teisių apsaugos įstatymas)“, o po keičiamo įstatymo 63 straipsnyje esančios nuorodos į Lietuvos Respublikos Lietuvos banko įstatymą sukurtinas trumpinys „(toliau – Lietuvos banko įstatymas)“. 2. Siūlytina keičiamo įstatymo 31 straipsnio 2 dalies 1 punkte vietoj formuluotės
„skirstomų elementų“ rašyti formuluotę „skirstomi elementai“. 3. Projekto 2 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad „Šio įstatymo 1 straipsnyje
išdėstyto Lietuvos Respublikos mokėjimų įstatymo 10, 51 ir 78 straipsniai, VII-VIII ir X skyriai įsigalioja 2017 m. vasario 1 d.“. Atsižvelgiant į keičiamo įstatymo 10 straipsnio turinį, svarstytina, ar jis neturėtų įsigalioti nuo įstatymo paskelbimo teisės aktų registre. Departamento direktorius Andrius Kabišaitis J. Bakutis, tel. (8 5) 239 6891, el. p. [email protected] R. Dirgėlienė, tel. (8 5) 239 6350, el. p. [email protected] D. Petrauskaitė, tel. (8 5) 239 6376, el. p. [email protected]
VISUOMENĖS PLĖTROS komitetaS
pirmininkas Mindaugas Bastys, Komiteto nariai: Viktoras Fiodorovas, Sergejus Jovaiša, Gediminas Kirkilas, Audrius Nakas, Irena Šiaulienė, Dalia Teišerskytė, Pranas Žeimys, Komiteto biuro vedėjas Vidas Ramanavičius, biuro patarėjos Rita Beinorienė ir Irina Jurkšuvienė, biuro padėjėja Lina Giriūnienė. Kviestieji asmenys: Finansų ministerijos atstovė Toma Stašaitytė. 2. Ekspertų, konsultantų, specialistų išvados, pasiūlymai, pataisos, pastabos:
Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę Str. Str. d. P. 1. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas 2016-04-27 Įvertinę projektą dėl jo atitikties Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas:
įstatymo) 2 straipsnio 15 dalyje nurodyta, jog „Lėšų likučio viršijimas – vartojimo kredito viršijimas, kaip apibrėžta Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatyme“. Siekiant teisinio aiškumo ir nuoseklumo, siūlytina keičiamame įstatyme vartoti sąvoką „vartojimo kredito viršijimas“ ir atitinkamai pakoreguoti visą keičiamą įstatymą. Nepritarti Argumentai:
Projekte vartojama sąvoka labiau atitinka Projektu reguliuojamų teisinių santykių pobūdį ir Projekte vartojamą terminiją bei Europos Parlamento ir Tarybos Direktyvos 2014/92/ES 2 straipsnio 2 dalyje pateiktą
„lėšų viršijimo“ sąvoką, kuri yra perkelta į keičiamo įstatymo 2 straipsnio
komisijos ir įtraukta į Terminų banką. 2. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas 2016-04-272634 2.
Atsižvelgiant į teisės technikos taisykles, keičiamo įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje esanti nuoroda į Elektroninių pinigų ir elektroninių pinigų įstaigų įstatymą pildytina žodžiais „Lietuvos Respublikos“. Analogiška pastaba taikytina ir keičiamo įstatymo 2 straipsnio 42 daliai, 57 straipsnio 6 ir 8 dalims, 58 straipsnio 7 daliai, 60 straipsnio 3 dalies 1 punktui, 63 straipsniui, 76 straipsniui. Pritarti iš dalies Pasiūlymas:
išdėstyti taip:
„4. Elektroninių pinigų įstaiga – Lietuvos Respublikos Eelektroninių pinigų ir elektroninių pinigų įstaigų įstatyme apibrėžta elektroninių
pinigų įstaiga, kitos valstybės narės elektroninių pinigų įstaiga, jų filialai ir užsienio valstybės elektroninių pinigų įstaigos filialas, įsteigtas Lietuvos Respublikoje.“
straipsnį ir jį išdėstyti taip: „63 straipsnis. Priežiūros tikslu gautos informacijos apsauga Informacijai, kurią priežiūros institucija gauna priežiūros tikslu, apsaugoti taikomos Lietuvos Respublikos Lietuvos banko įstatymo 43 straipsnio nuostatos.“ Nepritarimo argumentai: Vadovaujantis Teisės aktų projektų rengimo rekomendacijų, patvirtintų 2013 m. gruodžio 23 d. teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-298,15 p. kartojant tekste nuorodą į tą patį įstatymą gali būti rašomas trumpesnis įstatymo pavadinimas (pvz., be žodžių „Lietuvos Respublikos“). Atsižvelgiant į tai, Projekto 2 straipsnio 42 dalyje, 57 straipsnio 6 ir 8 dalyse, 58 straipsnio 7 dalyje, 60 straipsnio 3 dalies 1 punkte ir 76 straipsnyje minimi įstatymų pavadinimai nebuvo patikslinti. 3. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas 2016-04-2723309
teisės technikos taisykles, keičiamo įstatymo 2 straipsnio 30 dalyje esanti nuoroda į reglamentą tikslintina, nurodant pilną jo pavadinimą bei sukuriant jo trumpinį. Analogiška pastaba taikytina ir keičiamo įstatymo 3 straipsnio 9 daliai. Pritarti Pasiūlymas: 1.
Pritarti Pasiūlymas:
išdėstyti taip: „30. Mokėjimo schema – kaip apibrėžta 2012 m. kovo 14 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (ES) Nr. 260/2012, kuriuo nustatomi kredito pervedimų ir tiesioginio debeto operacijų eurais techniniai ir komerciniai reikalavimai ir iš dalies keičiamas Reglamentas (EB) Nr. 924/2009 (OL 2012 L 94, p. 22) (toliau – reglamenteas (ES) Nr. 260/2012). 2. Patikslinti 3 straipsnio 9 dalį ir ją išdėstyti taip:
„9. Įstatymo IX skyriaus ir 76 straipsnio nuostatos
taikomos įgyvendinant 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 924/2009 dėl tarptautinių mokėjimų Bendrijoje, panaikinantis Reglamentą (EB) Nr. 2560/2001 (OL 2009 L 266, p. 11)(toliau – reglamentoas (EB) Nr. 924/2009) 9, 10, 11, 12 ir 13 straipsnių, reglamento (ES) Nr. 260/2012 10, 11 ir 12 straipsnių ir 2015 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 2015/751 dėl tarpbankinių mokesčių už kortele grindžiamas mokėjimo operacijas (OL 2015 L 123, p. 1) (toliau – reglamentoas (ES) Nr. 2015/751) 13 ir 14 straipsnių nuostatas.“
41
aiškumo, siūlytina vietoj keičiamo įstatymo 2 straipsnio 41 dalyje vartojamos formuluotės „visos paslaugos“ vartoti formuluotę „visos mokėjimo paslaugų teikėjo mokėjimo paslaugų vartotojui teikiamos paslaugos“. Pritarti Pasiūlymas Patikslinti 2 straipsnio 41 dalį ir ją išdėstyti taip:
„41. Su mokėjimo sąskaita susijusios paslaugos – visos mokėjimo paslaugų teikėjo vartotojui
teikiamos paslaugos, apimančios mokėjimo sąskaitos atidarymą, tvarkymą ir uždarymą, įskaitant mokėjimo paslaugas ir šio įstatymo 3 straipsnio 3 dalies
sąskaitos kreditavimo sutartį teikiamos paslaugos ir lėšų likučio viršijimo galimybės suteikimas.“
10 5.
Keičiamo įstatymo 3 straipsnio 10 dalyje siūloma nustatyti, kokio įstatymo taisyklės taikomos, kai mokėjimo paslaugos teikiamos pagal sutartis, sudarytas naudojant ryšio priemones. Atkreiptinas dėmesys, kad šiuo atveju nėra aiškus sąvokos „ryšio priemonės“ turinys. Pastebėtina, kad keičiamo įstatymo 2 straipsnio 33 dalyje pateikiama sąvokos „nuotolinio ryšio priemonė“ apibrėžtis, tuo tarpu Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatyme vartojama sąvoka „ryšio priemonė“, kurios apibrėžtis iš esmės atitinka keičiamu įstatymu siūlomą nuotolinio ryšio priemonės apibrėžtį. Keičiamas įstatymas tobulintinas, pašalinant nurodytą neaiškumą. Be to, prieš šioje dalyje esančią formuluotę „7 dalies“ įrašytina formuluotė „36 straipsnio“. Pritarti Pasiūlymas Patikslinti 3 straipsnio 10 dalį ir ją išdėstyti taip:
„10. Tais atvejais, kai mokėjimo paslaugos teikiamos
pagal sutartis, sudarytas naudojant nuotolinio ryšio priemones, ir taikomas Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymas, vietoj jo 36 straipsnio 5–9 dalyse nustatytų informacijos reikalavimų, išskyrus 36 straipsnio 7 dalies 3–8 punktus, 8 dalies 1,
straipsnių nuostatos.“
1316
straipsnio 1 ir 6 dalyse siūloma nustatyti šešiasdešimties dienų, o to paties straipsnio 4 dalyje – trisdešimties kalendorinių dienų terminą įspėjimui dėl sutarties nutraukimo pareikšti. Neaišku, ar šešiasdešimties dienų terminas taip pat turi būti skaičiuojamas kalendorinėmis dienomis. Siūlytina tobulinant keičiamą įstatymą suvienodinti kalendorinėmis dienomis skaičiuojamų terminų vartojimą. Tobulinant keičiamą įstatymą reikėtų atsižvelgti ir į tai, kad kalendorinėmis dienomis skaičiuojami terminai nurodyti ir keičiamo įstatymo 66 bei 68 straipsniuose. Pritarti Pasiūlymas: 1.
Pritarti Pasiūlymas:
straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip: „1. Mokėjimo paslaugų teikėjas bendrosios sutarties ir (arba) šio įstatymo 11 straipsnyje nurodytų sąlygų pakeitimus siūlo raštu popieriuje arba naudodamas kitą patvariąją laikmeną ne vėliau kaip likus šešiasdešimčiai kalendorinių dienų iki pakeitimų įsigaliojimo dienos. Kai taikomas Įstatymo 11 straipsnio
būdu praneša mokėjimo paslaugų vartotojui, kad jeigu mokėjimo paslaugų vartotojas iki pakeitimų įsigaliojimo dienos mokėjimo paslaugų teikėjui nepraneša, kad su jais nesutinka, laikoma, jog jis su šiais pakeitimais sutinka. Šiuo atveju mokėjimo paslaugų teikėjas nurodo, kad mokėjimo paslaugų vartotojas turi teisę nedelsdamas ir nemokėdamas jokio komisinio atlyginimo nutraukti bendrąją sutartį iki dienos, kurią bus pradėti taikyti pakeitimai. Jeigu mokėjimo paslaugų vartotojas nepasinaudoja teise nutraukti bendrąją sutartį iki pakeitimų įsigaliojimo, laikoma, kad mokėjimo paslaugų vartotojas sutinka su bendrosios sutarties pakeitimais.“
straipsnio 6 dalį ir ją išdėstyti taip: „6. Jeigu bendrojoje sutartyje yra numatyta, mokėjimo paslaugų teikėjas gali nutraukti neapibrėžtam terminui sudarytą bendrąją sutartį, pranešimą apie nutraukimą pateikdamas raštu popieriuje arba naudodamas kitą patvariąją laikmeną, ne vėliau kaip prieš šešiasdešimt kalendorinių dienų iki bendrosios sutarties nutraukimo.“
2
straipsnio 2 dalyje siūloma nustatyti, kad griežta kliento autentiškumo patvirtinimo sąvoka suprantama taip, kaip ji yra apibrėžiama priežiūros institucijos teisės aktuose.
Konstitucinis Teismas 2006 m. lapkričio 13 d. nutarime yra pažymėjęs kad įstatymų leidėjas gali apibrėžti įstatymuose vartojamų sąvokų turinį, tačiau iš Konstitucijos, inter alia konstitucinio teisinės valstybės principo, kylantis reikalavimas paisyti teisės aktų hierarchijos suponuoja, kad įstatymuose vartojamų sąvokų turinys gali būti apibrėžiamas (inter alia aiškinamas) tik įstatymu, o ne žemesnės galios teisės aktu. Atsižvelgus į tai, manytina, kad projekte, bet ne poįstatyminiame teisės akte, reikėtų atskleisti minėtos sąvokos turinį. Pasiūlymas:
Patikslinti 31 straipsnio 2 dalį ir ją išdėstyti taip: „2. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytomis aplinkybėmis mokėtojui tenka dėl neautorizuotų mokėjimo operacijų atsiradę nuostoliai iki 50 eurų, jeigu mokėjimo operacija įvykdyta panaudojus griežtą kliento autentiškumo patvirtinimą, kaip jis apibrėžtas priežiūros institucijos teisės aktuose tenkinamos šios sąlygos:
1) mokėjimo operacija įvykdyta panaudojus duomenų slaptumą užtikrinančią mokėjimo paslaugų vartotojo autentiškumo patvirtinimo procedūrą, kurią atliekant naudojami du arba daugiau į žinojimo, turėjimo ir būdingumo kategorijas, detalizuotas priežiūros institucijos teisės aktuose, skirstomų elementų, kai vieną iš jų pažeidus, nesumažėja kitų elementų patikimumas;
2) mokėjimo paslaugų vartotojo autentiškumo patvirtinimo procedūroje naudojamas turėjimo kategorijai priskiriamas elementas yra apsaugotas nuo neteisėto kopijavimo ir nuo vagystės internetu, o jo generuojamą informaciją galima panaudoti tik vieną kartą.“
keičiamo įstatymo 2 straipsnio 14 ir 16 dalyje vartojamas sąvokas bei į 40 straipsnio turinį.
Pritarti Pasiūlymas Patikslinti 40 straipsnio pavadinimą ir jį išdėstyti taip: „40 straipsnis. Lėšų įskaitymo data, lėšų nurašymo data ir disponavimas lėšomis “
534554
vartojama sąvoka „likusį teigiamą lėšų likutį“, o 54 straipsnio 1 dalies 2 punkte vartojama sąvoka „ vartotojo turimoje mokėjimo sąskaitoje likusį teigiamą lėšų likutį“. Siekiant teisinio aiškumo ir nuoseklumo, siūlytina suvienodinti šias sąvokas. Pritarti Pasiūlymas:
1Patikslinti 53 straipsnio 4 dalies 5 punktą ir jį išdėstyti taip:
„5) vartotojo prašyme nurodytą dieną pervesti vartotojo turimoje
mokėjimo sąskaitoje likusį teigiamą lėšų likutį į gaunančiojo mokėjimo paslaugų teikėjo įstaigoje atidarytą arba turimą mokėjimo sąskaitą;“
straipsnio 5 dalies 4 punktą ir jį išdėstyti taip:
„4) vartotojo prašyme nurodytą dieną perveda vartotojo
turimoje mokėjimo sąskaitoje likusį teigiamą lėšų likutį iš mokėjimo sąskaitos į gaunančiojo mokėjimo paslaugų teikėjo įstaigoje atidarytą arba turimą mokėjimo sąskaitą;“
63
tikrais atvejais“ brauktini kaip pertekliniai. Pritarti iš dalies Argumentai: Nuostata taikoma tik tais atvejais, kai teikiamos tiesioginio debeto paslaugos, todėl siekiant didesnio teisinio aiškumo, manytina, kad taikymo srities nurodymas yra reikalingas. Pasiūlymas Patikslinti 53 straipsnio 6 dalies 3 punktą ir jį išdėstyti taip:
„3) tam tikrais atvejais kai taikoma, informuoja vartotojus apie jų teises
pagal reglamento (ES) Nr. 260/2012 5 straipsnio 3 dalies d punkto nuostatas; “ 11.
60335
aiškumo, keičiamo įstatymo 54 straipsnio 3 dalyje po formuluotės „Lietuvos Respublikoje“ įrašytina formuluotė
„veikiančio mokėjimo paslaugų teikėjo įstaigoje“. Analogiška pastaba
taikytina ir keičiamo įstatymo 60 straipsnio 3 dalies 5 punktui. Pritarti Pasiūlymas:
straipsnio 3 dalį ir ją išdėstyti taip: „3. Kai vartotojas turi mokėjimo sąskaitą kitoje valstybėje narėje veikiančio mokėjimo paslaugų teikėjo įstaigoje ir prašo atidaryti mokėjimo sąskaitą Lietuvos Respublikoje veikiančio mokėjimo paslaugų teikėjo įstaigoje, kitos valstybės narės mokėjimo paslaugų teikėjo parengtas mokėjimo operacijų sąrašas, kaip nurodyta šio straipsnio 1 dalies 1 punkte, nelaikomas įpareigojimu naujajam mokėjimo paslaugų teikėjui pradėti teikti paslaugas, kurių jis neteikia.“
straipsnio 3 dalies 5 punktą ir jį išdėstyti taip:
„5) paaiškėja, kad vartotojui Lietuvos Respublikoje veikiančio
mokėjimo paslaugų teikėjo įstaigoje yra atidaryta kita mokėjimo sąskaita, suteikianti galimybę naudotis šio įstatymo 58 straipsnio 1 dalyje nustatytomis paslaugomis.“
71
teisę „kitais būdais tikrinti, ar vartotojas Lietuvos Respublikoje veikiančioje įstaigoje turi mokėjimo sąskaitą <...>“. Siūlytina šią formuluotę papildyti nurodant, jog tai būtų atliekama su vartotojo sutikimu. Pritarti Pasiūlymas: Patikslinti 57 straipsnio 7 dalies 1 punktą:
1) Lietuvos Respublikoje veikiančioje įstaigoje vartotojas jau turi mokėjimo sąskaitą, suteikiančią galimybę naudotis šio įstatymo 58 straipsnio 1 dalyje nurodytomis paslaugomis, išskyrus tada, kai vartotojas informuoja, kad jis yra gavęs pranešimą, jog jo mokėjimo sąskaita bus uždaryta.
Nurodytu atveju įstaiga turi teisę remtis vartotojo pasirašytu patvirtinimu arba vartotojo sutikimu tikrinti informaciją kitose įstaigose arba kitais būdais tikrinti, ar vartotojas Lietuvos Respublikoje veikiančioje įstaigoje turi mokėjimo sąskaitą, suteikiančią galimybę naudotis įstatymo 58 straipsnio 1 dalyje nurodytomis paslaugomis;“
8
komisinio atlyginimo apskaičiavimo tvarką priežiūros institucija viešai konsultuojasi. Keičiamas įstatymas tobulintinas, nes neaišku, kokios viešos konsultacijos turimos mintyje (su kuo, kokia tvarka priežiūros institucija konsultuojasi). Jeigu turimas mintyje Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 7 straipsnyje reglamentuojamas konsultavimasis su visuomene, tai keičiamame įstatyme vartojama terminija turi būti suderinta su nurodyto įstatymo terminija. Pritarti Pasiūlymas:
Patikslinti 59 straipsnio 8 dalį ir ją išdėstyti taip:
„8. Nustatydama maksimalaus komisinio atlyginimo
apskaičiavimo tvarką priežiūros institucija viešai konsultuojasi konsultuojasi su visuomene.“
4
vartotojui pranešimą apie bendrosios sutarties dėl pagrindinės mokėjimo sąskaitos nutraukimą ne vėliau kaip likus 2 mėnesiams iki sutarties nutraukimo ir šios taisyklės išimtį: „Esant šio straipsnio 3 dalies 1 arba 3 punktuose nurodytoms aplinkybėms, sutartis nutraukiama nedelsiant“.
To paties straipsnio 5 dalyje nustatoma, kad pranešime vartotojas turi būti informuojamas apie įstaigos sprendimo apskundimo tvarką. Atkreiptinas dėmesys, kad nėra aišku, ar sutartį nutraukus nedelsiant, kai paaiškėja įstatyme nurodytos aplinkybės, vartotojas turi būti informuojamas apie sutarties nutraukimą ir įstaigos sprendimo nutraukti sutartį nedelsiant apskundimo tvarką. Svarstytina galimybė tobulinant keičiamą įstatymą pašalinti šį neaiškumą. Pritarti Pasiūlymas:
Patikslinti 60 straipsnio 4 dalį ir ją išdėstyti taip:
„4. Įstaiga, nusprendusi nutraukti bendrąją sutartį dėl
pagrindinės mokėjimo sąskaitos pagal vieną arba kelis šio straipsnio 3 dalies 2, 4 ir 5 punktus, apie sprendimo dėl bendrosios sutarties dėl pagrindinės mokėjimo sąskaitos nutraukimo pagrindą ir priežastis privalo raštu popieriuje arba naudojant kitą patvariąją laikmeną nemokamai pranešti vartotojui ne vėliau kaip likus 2 mėnesiams iki bendrosios sutarties dėl pagrindinės mokėjimo sąskaitos nutraukimo, išskyrus atvejus, kai šis informacijos atskleidimas prieštarautų nacionalinio saugumo arba viešosios tvarkos tikslams. Esant šio straipsnio 3 dalies 1 arba 3 punktuose nurodytoms aplinkybėms, sutartis nutraukiama nedelsiant ir apie tai pranešama vartotojui.“
įrašant žodį „išspręsti“. Pritarti
16.
Keičiamo įstatymo
sprendimas dėl poveikio priemonės taikymo gali būti priimtas, jeigu praėjo ne daugiau kaip 3 metai nuo teisės akto pažeidimo padarymo dienos. Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Respublikos bankų įstatymo 73 straipsnio 3 dalyje ir Lietuvos Respublikos elektroninių pinigų ir elektroninių pinigų įstaigų įstatymo 36 straipsnio 3 dalyje nustatytas 2 metų terminas sprendimui dėl poveikio priemonės taikymo priimti. Neaišku, kodėl keičiamu įstatymu siūloma nustatyti ilgesnį sprendimo dėl poveikio priemonės taikymo tiems patiems ūkio subjektams priėmimo terminą nei jis nustatytas galiojančiuose įstatymuose. Apsispręsti pagrindiniame komitete
2
aiškumo, siūlytina patikslinti keičiamo įstatymo 67 straipsnio 1 dalies 3 punkte vartojamą sąvoką „bendrųjų metinių pajamų“, nurodant kurių metų pajamos būtų skaičiuojamos. Analogiškai tikslintina ir keičiamo įstatymo 67 straipsnio 3 dalis. Pritarti Pasiūlymas Atsižvelgiant į pateiktus pastebėjimus bei siekiant teisinio aiškumo ir nuoseklaus dėstymo, siūlome patikslinti 67 straipsnio 2 dalį ir ją išdėstyti taip:
„2. Juridinio asmens bendrosios metinės pajamos, pagal kurias nustatomas
skiriamos baudos dydis, nustatomos pagal paskutinių juridinio asmens sudarytų (pasirašytų) metinių finansinių ataskaitų duomenis. Jeigu juridinis asmuo priklauso patronuojančiajai įmonei, kaip ji apibrėžta Įmonių, priklausančių finansų konglomeratui, papildomos priežiūros įstatymo 2 straipsnio 22 dalyje, bendrosios metinės pajamos, pagal kurias nustatomas skiriamos baudos dydis, yra pajamos, nurodytos pagrindinės patronuojančiosios įmonės paskutinėse sudarytose (pasirašytose) metinėse konsoliduotosiose finansinėse ataskaitose.“
3 18.
Keičiamo įstatymo
institucija gali skirti juridiniams asmenims baudą iki 80 000 eurų. Pritarti Pasiūlymas: Patikslinti 67 straipsnio 3 dalį ir ją išdėstyti taip:
„3. Tais atvejais, kai sunku ar neįmanoma nustatyti juridinio asmens bendrųjų metinių pajamų arba bendrosios metinės pajamos yra mažesnės negu 4 milijonai eurų, priežiūros institucija už šio straipsnio 1 dalies 3 punkte
nurodytus pažeidimus skiria juridiniams asmenims baudą iki 80 000 eurų.“
vėliau kaip per 30 dienų nuo teismo sprendimo, kuriuo atmestas skundas, įsiteisėjimo dienos. Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Respublikos bankų įstatymo 74 straipsnio 4 dalyje ir Lietuvos Respublikos elektroninių pinigų ir elektroninių pinigų įstaigų įstatymo 37 straipsnio 3 dalyje nustatytas 10 dienų terminas baudai sumokėti. Neaišku, kodėl keičiamu įstatymu siūloma nustatyti ilgesnį baudos sumokėjimo terminą tiems patiems ūkio subjektams nei jis nustatytas galiojančiuose įstatymuose. Nepritarti Argumentai:
Projektu siūlomas toks pat baudos sumokėjimo terminas, koks yra nustatytas dabar galiojančiame Mokėjimų įstatyme (įstatymo 46 straipsnio 1 dalis). 20. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas 2016-04-2725
numatyta, kad tam tikri keičiamo įstatymo straipsniai įsigaliotų praėjus 3 arba 9 mėnesiams nuo tam tikrų Europos Komisijos priimtų deleguotųjų teisės aktų įsigaliojimo.
Atsižvelgiant į tai, kad Teisėkūros pagrindų įstatymo 6 straipsnio 3 dalies 6 punkte yra numatyta, jog Teisės aktų registre tvarkoma Teisės aktų registro objekto chronologija (teisės akto priėmimo data, paskelbimo data, įsigaliojimo data, pakeitimo ar papildymo data, pripažinimo netekusiu galios data, galiojimo sustabdymo data, galiojimo terminas), siūlytina papildyti projekto 2 straipsnį nuostata, kuria būtų pavedama Lietuvos bankui informuoti Teisės aktų registro tvarkytoją apie nurodytų Europos Komisijos priimtų deleguotųjų teisės aktų įsigaliojimą. Pritarti Pasiūlymas Papildyti Projekto 2 straipsnį 5 dalimi ir ją išdėstyti taip: „5. Lietuvos bankas informuoja Teisės aktų registro tvarkytoją apie šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų Europos Komisijos priimtų deleguotųjų teisės aktų įsigaliojimą.“
ir kitų suinteresuotų asmenų pasiūlymai: negauta. 4. Valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų pasiūlymai: Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę Str. Str. d. P. 1. Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija 2016-05-01 Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija (toliau – inspekcija) išnagrinėjo Lietuvos Respublikos mokėjimų statymo NR. VIII-1370 pakeitimo įstatymo projektą Nr. IIP-4268(ES) (toliau – Projektas). Inspekcija pagal kompetenciją teikia šią pastabą. Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo (toliau – ADTAĮ)
privataus gyvenimo neliečiamumo teisę tvarkant asmens duomenis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. gegužės 11 d. nutartyje administracinėje byloje Nr.
A⁴⁴⁴-2161/2011 yra pažymėjęs, kad „ADTAĮ tikslas yra būtent apsaugoti asmenų teises, duomenų valdytojams tvarkant jų asmens duomenis; ne duomenų valdytojo ar kreditoriaus teisės yra ginamos ADTAĮ“. Asmens duomenų tvarkymas (įskaitant asmens duomenų teikimą) laikomas teisėtu tik tuo atveju, jeigu jis atitinka ADTAĮ 3, 5 ir 7 straipsnių nuostatas. Asmens duomenys gali būti teikiami tik esant iš anksto apibrėžtam ir teisėtam asmens duomenų tvarkymo tikslui, tik tokios apimties, kurios reikia šiam tikslui pasiekti, ir tik esant nors vienam ADTAĮ
tvarkymas turi atitikti ADTAĮ 7 straipsnio reikalavimus. Projekto 15 straipsnio 1 dalies 1 punktas (pateikia informaciją, leidžiančią mokėtojui atpažinti kiekvieną mokėjimo operaciją ir su gavėju susijusią informaciją), 16 straipsnio 1 dalies 1 punktas (pateikia informaciją, leidžiančią gavėjui atpažinti mokėjimo operaciją ir mokėtoją, taip pat kartu su mokėjimo operacija persiųstus duomenis), 18 straipsnio 2 dalies 1 punktas (tiksli informacija arba unikalus identifikatorius, kuriuos turi nurodyti mokėjimo paslaugų vartotojas, kad mokėjimo nurodymas būtų tinkamai įvykdytas), 19 straipsnio 1 dalies 1 punktas (informacija, leidžiančia mokėtojui atpažinti mokėjimo operaciją, ir su gavėju susijusia informacija), 20 straipsnio 1 dalies
atpažinti mokėjimo operaciją ir mokėtoją, taip pat kartu su mokėjimo operacija persiųstais duomenimis) numato atitinkamos informacijos pateikimą, tačiau iš šių Projekto nuostatų nėra aišku, kokios konkrečiai apimties asmens duomenis yra privaloma pateikti siekiant tinkamai įgyvendinti minėtas Projekto nuostatas bei nepažeisti Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo (toliau – ADTAĮ) nuostatų (Projekto 44 straipsnis).
Taip pat neaišku, ar pateikiant tam tikrą informaciją bus privaloma pateikti ir asmens kodą. Siekdami užtikrinti skaidrų ir proporcingumo principą atitinkantį teisinį reguliavimą, siūlome apsvarstyti galimybę poįstatyminiame teisės akte (Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarime arba priežiūros institucijos priimtame teisės akte) detalizuoti Projekto nuostatas, susijusias su atitinkamos informacijos pateikimu. Taip pat siūlytina Projekto rengėjams, atsižvelgiant į Projekto
asmens duomenų tvarkymą sukčiavimo atliekant mokėjimus prevencijos, tyrimo ir nustatymo tikslu. Pritarti
įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, pasiūlymai: negauta. 6. Komiteto sprendimas ir pasiūlymai: 6.1.
Sprendimas: Iš esmės pritarti iniciatorių pateiktam Lietuvos Respublikos mokėjimų įstatymo Nr. VIII-1370 pakeitimo įstatymo projektui ir siūlyti pagrindiniam komitetui jį tobulinti, atsižvelgiant į Seimo kanceliarijos Teisės departamento pastabas, kurioms pritarė Seimo Informacinės visuomenės plėtros komitetas ir Komiteto pasiūlymus. 6.2. Pasiūlymai:
Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę Str. Str. d. P. 1. IVPK 2016-05-0144 Argumentai: Asmens duomenų apsauga technologijų amžiuje tampa vienu svarbiausiu uždaviniu. Svarbu užtikrinti, kad tos pačios rūšies mokėjimo operacijoms atlikti būtų tvarkomi tokie pat duomenys ir tik tiek kiek reikia, nepriklausomai nuo mokėjimo paslaugų teikėjų ar jų naudojamų informacinių sistemų. Tam, kad užtikrinti skaidrų ir proporcingumo principą atitinkantį teisinį reguliavimą teikiame šiuos pasiūlymus. Pasiūlymas:
Pakeisti 44 straipsnį ir jį išdėstyti taip:
„44 straipsnis. Duomenų apsauga Asmens duomenų
tvarkymas
straipsnio 1 dalies 1 punkte, 16 straipsnio 1 dalies 1 punkte, 18 straipsnio
Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo nuostatomis. 2. Mokėjimo sistemų operatoriai ir mokėjimo paslaugų teikėjai turi teisę tvarkyti asmens duomenis, kai tai būtina mokėjimo paslaugoms teikti, ir siekdami užtikrinti sukčiavimo atliekant mokėjimus prevenciją, tyrimą ir nustatymą. Priežiūros institucija nustato reikalavimus asmens duomenų tvarkymui nurodytais tikslais, kurie suderinti su Asmens duomenys tvarkomi Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo nustatyta tvarka nuostatomis.“
7Balsavimo rezultatai: 6 - už; 0 - prieš;
pranešėjai: M.
Bastys. Komiteto pirmininkas Mindaugas Bastys
biudžeto ir finansų komitetas
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS MOKĖJIMŲ ĮSTATYMO NR. VIII-1370 PAKEITIMO ĮSTATYMO PROJEKTO Nr. XIIP-4268
posėdyje dalyvavo: Biudžeto ir finansų komiteto nariai: Petras Narkevičius, Bronius Bradauskas, Kęstutis Bartkevičius, Andrius Palionis, Rytas Kupčinskas, Irena Degutienė, Povilas Gylys, Raimundas Markauskas, Rita Tamašunienė, Antanas Nesteckis, Vitalija Vonžutaitė. Biudžeto ir finansų komiteto biuras: biuro vedėja Alina Brazdilienė, patarėjai: Janina Alasevičienė, Dalia Mudėnienė, Jolanta Dzikaitė, Jolanta Žaltkauskienė, padėjėjos Danguolė Zabulėnienė ir Jolanta Matiliauskienė. 2. Ekspertų, konsultantų, specialistų išvados, pasiūlymai, pataisos, pastabos (toliau – pasiūlymai):
Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę Str. Str. d. P. 1. 1. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas,
15 Įvertinę projektą dėl jo atitikties Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas:
dėstomo įstatymo (toliau – keičiamo įstatymo) 2 straipsnio 15 dalyje nurodyta, jog „Lėšų likučio viršijimas – vartojimo kredito viršijimas, kaip apibrėžta Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatyme“. Siekiant teisinio aiškumo ir nuoseklumo, siūlytina keičiamame įstatyme vartoti sąvoką
„vartojimo kredito viršijimas“ ir atitinkamai pakoreguoti visą keičiamą
įstatymą. Nepritarti Projekte vartojama sąvoka labiau atitinka Projektu reguliuojamų teisinių santykių pobūdį ir Projekte vartojamą terminiją bei Europos Parlamento ir Tarybos Direktyvos 2014/92/ES 2 straipsnio 2 dalyje pateiktą „lėšų viršijimo“ sąvoką, kuri yra perkelta į keičiamo įstatymo 2 straipsnio 15 dalį. Be to, ši sąvoka įstatymų nustatyta tvarka patvirtinta Kalbos komisijos ir įtraukta į Terminų banką. 2. 2.
kanceliarijos Teisės departamentas, 2016-04-21225758606376442
31
taisykles, keičiamo įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje esanti nuoroda į Elektroninių pinigų ir elektroninių pinigų įstaigų įstatymą pildytina žodžiais „Lietuvos Respublikos“. Analogiška pastaba taikytina ir keičiamo įstatymo 2 straipsnio
Argumentai: Vadovaujantis Teisės aktų projektų rengimo rekomendacijų, patvirtintų 2013 m. gruodžio 23 d. teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-298,15 p. kartojant tekste nuorodą į tą patį įstatymą gali būti rašomas trumpesnis įstatymo pavadinimas (pvz., be žodžių „Lietuvos Respublikos“). Atsižvelgiant į tai, Projekto 2 straipsnio 42 dalyje, 57 straipsnio 6 ir 8 dalyse, 58 straipsnio 7 dalyje, 60 straipsnio 3 dalies 1 punkte ir 76 straipsnyje minimi įstatymų pavadinimai nebuvo patikslinti. Pasiūlymas:
Patikslinti keičiamo įstatymo 2 straipsnio 4 dalį ir ją išdėstyti taip:
„4. Elektroninių pinigų įstaiga – Lietuvos
Respublikos Eelektroninių pinigų ir elektroninių pinigų įstaigų įstatyme apibrėžta elektroninių pinigų įstaiga, kitos valstybės narės elektroninių pinigų įstaiga, jų filialai ir užsienio valstybės elektroninių pinigų įstaigos filialas, įsteigtas Lietuvos Respublikoje.“ Patikslinti keičiamo įstatymo 63 straipsnį ir jį išdėstyti taip:
„63 straipsnis. Priežiūros tikslu gautos informacijos apsauga
Informacijai, kurią priežiūros institucija gauna priežiūros tikslu, apsaugoti taikomos Lietuvos Respublikos Lietuvos banko įstatymo 43 straipsnio nuostatos.“
kanceliarijos Teisės departamentas, 2016-04-2123309
taisykles, keičiamo įstatymo 2 straipsnio 30 dalyje esanti nuoroda į reglamentą tikslintina, nurodant pilną jo pavadinimą bei sukuriant jo trumpinį.
Analogiška pastaba taikytina ir keičiamo įstatymo 3 straipsnio 9 daliai. Pritarti Patikslinti keičiamo įstatymo 2 straipsnio 30 dalį ir ją išdėstyti taip: „30. Mokėjimo schema – kaip apibrėžta reglamente (ES) Nr. 260/2012 2012 m. kovo 14 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (ES) Nr. 260/2012, kuriuo nustatomi kredito pervedimų ir tiesioginio debeto operacijų eurais techniniai ir komerciniai reikalavimai ir iš dalies keičiamas Reglamentas (EB) Nr. 924/2009 (OL 2012 L 94, p. 22) (toliau – reglamentas (ES) Nr. 260/2012).“ Patikslinti keičiamo įstatymo 3 straipsnio 9 dalį ir ją išdėstyti taip: „9. Įstatymo IX skyriaus ir 76 straipsnio nuostatos taikomos įgyvendinant reglamento (EB) Nr. 924/2009 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 924/2009 dėl tarptautinių mokėjimų Bendrijoje, panaikinančio Reglamentą (EB) Nr. 2560/2001 (OL 2009 L 266, p. 11) (toliau – reglamentas (EB) Nr. 924/2009), 9, 10, 11, 12 ir 13 straipsnių, reglamento (ES) Nr. 260/2012 10, 11 ir 12 straipsnių ir reglamento (ES) Nr. 2015/751 2015 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 2015/751 dėl tarpbankinių mokesčių už kortele grindžiamas mokėjimo operacijas (OL 2015 L 123, p. 1) (toliau – reglamentas (ES) Nr. 2015/751) 13 ir 14 straipsnių nuostatas.“
kanceliarijos Teisės departamentas, 2016-04-21241
vietoj keičiamo įstatymo 2 straipsnio 41 dalyje vartojamos formuluotės „visos paslaugos“ vartoti formuluotę „visos mokėjimo paslaugų teikėjo mokėjimo paslaugų vartotojui teikiamos paslaugos“. Pritarti Patikslinti keičiamo įstatymo 2 straipsnio 41 dalį ir ją išdėstyti taip: „41.
Su mokėjimo sąskaita susijusios paslaugos – visos mokėjimo paslaugų teikėjo vartotojui teikiamos paslaugos, apimančios mokėjimo sąskaitos atidarymą, tvarkymą ir uždarymą, įskaitant mokėjimo paslaugas ir šio įstatymo 3 straipsnio 3 dalies
sutartį teikiamos paslaugos ir vartojimo kredito viršijimo galimybės suteikimas.“
kanceliarijos Teisės departamentas, 2016-04-21310
dalyje siūloma nustatyti, kokio įstatymo taisyklės taikomos, kai mokėjimo paslaugos teikiamos pagal sutartis, sudarytas naudojant ryšio priemones. Atkreiptinas dėmesys, kad šiuo atveju nėra aiškus sąvokos „ryšio priemonės“ turinys. Pastebėtina, kad keičiamo įstatymo 2 straipsnio 33 dalyje pateikiama sąvokos „nuotolinio ryšio priemonė“ apibrėžtis, tuo tarpu Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatyme vartojama sąvoka „ryšio priemonė“, kurios apibrėžtis iš esmės atitinka keičiamu įstatymu siūlomą nuotolinio ryšio priemonės apibrėžtį. Keičiamas įstatymas tobulintinas, pašalinant nurodytą neaiškumą. Be to, prieš šioje dalyje esančią formuluotę „7 dalies“ įrašytina formuluotė „36 straipsnio“. Pritarti Patikslinti keičiamo įstatymo 3 straipsnio 10 dalį ir ją išdėstyti taip: „10. Tais atvejais, kai mokėjimo paslaugos teikiamos pagal sutartis, sudarytas naudojant nuotolinio ryšio priemones, ir taikomas Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymas, vietoj jo 36 straipsnio 5–9 dalyse nustatytų informacijos reikalavimų, išskyrus 36 straipsnio 7 dalies 3–8 punktus, 8 dalies 1, 4 ir 5 punktus ir 9 dalies 2 punktą, taikomos šio įstatymo 11 ir 18 straipsnių nuostatos.“
kanceliarijos Teisės departamentas, 2016-04-2113 1, 6 6.
Keičiamo įstatymo 13 straipsnio 1 ir 6 dalyse siūloma nustatyti šešiasdešimties dienų, o to paties straipsnio 4 dalyje – trisdešimties kalendorinių dienų terminą įspėjimui dėl sutarties nutraukimo pareikšti. Neaišku, ar šešiasdešimties dienų terminas taip pat turi būti skaičiuojamas kalendorinėmis dienomis. Siūlytina tobulinant keičiamą įstatymą suvienodinti kalendorinėmis dienomis skaičiuojamų terminų vartojimą. Tobulinant keičiamą įstatymą reikėtų atsižvelgti ir į tai, kad kalendorinėmis dienomis skaičiuojami terminai nurodyti ir keičiamo įstatymo
Patikslinti keičiamo įstatymo 13 straipsnio 1 ir 6 dalis ir jas išdėstyti taip:
„1. Mokėjimo paslaugų teikėjas bendrosios sutarties ir (arba) šio
įstatymo 11 straipsnyje nurodytų sąlygų pakeitimus siūlo raštu popieriuje arba naudodamas kitą patvariąją laikmeną ne vėliau kaip likus šešiasdešimčiai kalendorinių dienų iki pakeitimų įsigaliojimo dienos. Kai taikomas Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 1 punktas, mokėjimo paslaugų teikėjas bendrojoje sutartyje nustatytu būdu praneša mokėjimo paslaugų vartotojui, kad jeigu mokėjimo paslaugų vartotojas iki pakeitimų įsigaliojimo dienos mokėjimo paslaugų teikėjui nepraneša, kad su jais nesutinka, laikoma, jog jis su šiais pakeitimais sutinka. Šiuo atveju mokėjimo paslaugų teikėjas nurodo, kad mokėjimo paslaugų vartotojas turi teisę nedelsdamas ir nemokėdamas jokio komisinio atlyginimo nutraukti bendrąją sutartį iki dienos, kurią bus pradėti taikyti pakeitimai. Jeigu mokėjimo paslaugų vartotojas nepasinaudoja teise nutraukti bendrąją sutartį iki pakeitimų įsigaliojimo, laikoma, kad mokėjimo paslaugų vartotojas sutinka su bendrosios sutarties pakeitimais.“ „6.
Jeigu bendrojoje sutartyje yra numatyta, mokėjimo paslaugų teikėjas gali nutraukti neapibrėžtam terminui sudarytą bendrąją sutartį, pranešimą apie nutraukimą pateikdamas raštu popieriuje arba naudodamas kitą patvariąją laikmeną, ne vėliau kaip prieš šešiasdešimt kalendorinių dienų iki bendrosios sutarties nutraukimo.“
kanceliarijos Teisės departamentas, 2016-04-21312
įstatymo 31 straipsnio 2 dalyje siūloma nustatyti, kad griežta kliento autentiškumo patvirtinimo sąvoka suprantama taip, kaip ji yra apibrėžiama priežiūros institucijos teisės aktuose. Konstitucinis Teismas 2006 m. lapkričio 13 d. nutarime yra pažymėjęs kad įstatymų leidėjas gali apibrėžti įstatymuose vartojamų sąvokų turinį, tačiau iš Konstitucijos, inter alia konstitucinio teisinės valstybės principo, kylantis reikalavimas paisyti teisės aktų hierarchijos suponuoja, kad įstatymuose vartojamų sąvokų turinys gali būti apibrėžiamas (inter alia aiškinamas) tik įstatymu, o ne žemesnės galios teisės aktu. Atsižvelgus į tai, manytina, kad projekte, bet ne poįstatyminiame teisės akte, reikėtų atskleisti minėtos sąvokos turinį. Pritarti Patikslinti 31 straipsnio 2 dalį ir ją išdėstyti taip: „2.
Šio straipsnio 1 dalyje nurodytomis aplinkybėmis mokėtojui tenka dėl neautorizuotų mokėjimo operacijų atsiradę nuostoliai iki 50 eurų, jeigu mokėjimo operacija įvykdyta panaudojus griežtą kliento autentiškumo patvirtinimą, kaip jis apibrėžtas priežiūros institucijos teisės aktuose tenkinamos šios sąlygos:
1) mokėjimo operacija įvykdyta panaudojus duomenų slaptumą užtikrinančią mokėjimo paslaugų vartotojo autentiškumo patvirtinimo procedūrą, kurią atliekant naudojami du arba daugiau į žinojimo, turėjimo ir būdingumo kategorijas, detalizuotas priežiūros institucijos teisės aktuose, skirstomų elementų, kai vieną iš jų pažeidus, nesumažėja kitų elementų patikimumas;
2) mokėjimo paslaugų vartotojo autentiškumo patvirtinimo procedūroje naudojamas turėjimo kategorijai priskiriamas elementas yra apsaugotas nuo neteisėto kopijavimo ir nuo vagystės internetu, o jo generuojamą informaciją galima panaudoti tik vieną kartą.“
kanceliarijos Teisės departamentas, 2016-04-2140
koreguotinas, atsižvelgiant į keičiamo įstatymo 2 straipsnio 14 ir 16 dalyje vartojamas sąvokas bei į 40 straipsnio turinį. Pritarti Patikslinti keičiamo įstatymo 40 straipsnio pavadinimą ir jį išdėstyti taip: „40 straipsnis. Lėšų Įįskaitymo data, lėšų nurašymo data ir disponavimas lėšomis“
kanceliarijos Teisės departamentas, 2016-04-2153534554
dalies 5 punkte ir 5 dalies 4 punkte vartojama sąvoka „likusį teigiamą lėšų likutį“, o 54 straipsnio 1 dalies 2 punkte vartojama sąvoka „ vartotojo turimoje mokėjimo sąskaitoje likusį teigiamą lėšų likutį“. Siekiant teisinio aiškumo ir nuoseklumo, siūlytina suvienodinti šias sąvokas.
Pritarti Patikslinti keičiamo įstatymo 53 straipsnio 4 dalies 5 punktą ir jį išdėstyti taip: „5) vartotojo prašyme nurodytą dieną pervesti vartotojo turimoje mokėjimo sąskaitoje likusį teigiamą lėšų likutį į gaunančiojo mokėjimo paslaugų teikėjo įstaigoje atidarytą arba turimą mokėjimo sąskaitą;“ Patikslinti keičiamo įstatymo 53 straipsnio 5 dalies 4 punktą ir jį išdėstyti taip: „4) vartotojo prašyme nurodytą dieną perveda vartotojo turimoje mokėjimo sąskaitoje likusį teigiamą lėšų likutį iš mokėjimo sąskaitos į gaunančiojo mokėjimo paslaugų teikėjo įstaigoje atidarytą arba turimą mokėjimo sąskaitą;“
kanceliarijos Teisės departamentas, 2016-04-215363
dalies 3 punkte esantys žodžiai „tam tikrais atvejais“ brauktini kaip pertekliniai. Pritarti iš dalies Argumentai: Nuostata taikoma tik tais atvejais, kai teikiamos tiesioginio debeto paslaugos, todėl siekiant didesnio teisinio aiškumo, manytina, kad taikymo srities nurodymas yra reikalingas. Pasiūlymas Patikslinti 53 straipsnio 6 dalies 3 punktą ir jį išdėstyti taip:
„3) tam tikrais atvejais kai taikoma, informuoja vartotojus apie
jų teises pagal reglamento (ES) Nr. 260/2012 5 straipsnio 3 dalies d punkto nuostatas; “
kanceliarijos Teisės departamentas, 2016-04-215460335
įstatymo 54 straipsnio 3 dalyje po formuluotės „Lietuvos Respublikoje“ įrašytina formuluotė „veikiančio mokėjimo paslaugų teikėjo įstaigoje“. Analogiška pastaba taikytina ir keičiamo įstatymo 60 straipsnio 3 dalies 5 punktui. Pritarti Patikslinti keičiamo įstatymo 54 straipsnio 3 dalį ir ją išdėstyti taip: „3.
Kai vartotojas turi mokėjimo sąskaitą kitoje valstybėje narėje veikiančio mokėjimo paslaugų teikėjo įstaigoje ir prašo atidaryti mokėjimo sąskaitą Lietuvos Respublikoje veikiančio mokėjimo paslaugų teikėjo įstaigoje, kitos valstybės narės mokėjimo paslaugų teikėjo parengtas mokėjimo operacijų sąrašas, kaip nurodyta šio straipsnio 1 dalies 1 punkte, nelaikomas įpareigojimu naujajam mokėjimo paslaugų teikėjui pradėti teikti paslaugas, kurių jis neteikia.“ Patikslinti keičiamo įstatymo 60 straipsnio 3 dalies 5 punktą ir jį išdėstyti taip: „5) paaiškėja, kad vartotojui Lietuvos Respublikoje veikiančio mokėjimo paslaugų teikėjo įstaigoje yra atidaryta kita mokėjimo sąskaita, suteikianti galimybę naudotis šio įstatymo 58 straipsnio 1 dalyje nustatytomis paslaugomis.“
kanceliarijos Teisės departamentas, 2016-04-215771
dalies 1 punkte nurodyta, jog įstaiga turi teisę „kitais būdais tikrinti, ar vartotojas Lietuvos Respublikoje veikiančioje įstaigoje turi mokėjimo sąskaitą <...>“. Siūlytina šią formuluotę papildyti nurodant, jog tai būtų atliekama su vartotojo sutikimu. Pritarti Patikslinti keičiamo įstatymo 57 straipsnio 7 dalies 1 punktą ir jį išdėstyti taip:
„1) Lietuvos Respublikoje veikiančioje įstaigoje vartotojas jau
turi mokėjimo sąskaitą, suteikiančią galimybę naudotis šio įstatymo 58 straipsnio 1 dalyje nurodytomis paslaugomis, išskyrus tada, kai vartotojas informuoja, kad jis yra gavęs pranešimą, jog jo mokėjimo sąskaita bus uždaryta. Nurodytu atveju įstaiga turi teisę remtis vartotojo pasirašytu patvirtinimu arba vartotojo sutikimu tikrinti informaciją kitose įstaigose, arba vartotojo sutikimu kitais būdais tikrinti, ar vartotojas Lietuvos Respublikoje veikiančioje įstaigoje turi mokėjimo sąskaitą, suteikiančią galimybę naudotis įstatymo 58 straipsnio 1 dalyje nurodytomis paslaugomis;“ 13.
kanceliarijos Teisės departamentas, 2016-04-21598
dalyje siūloma nustatyti, kad nustatydama maksimalaus komisinio atlyginimo apskaičiavimo tvarką priežiūros institucija viešai konsultuojasi. Keičiamas įstatymas tobulintinas, nes neaišku, kokios viešos konsultacijos turimos mintyje (su kuo, kokia tvarka priežiūros institucija konsultuojasi). Jeigu turimas mintyje Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 7 straipsnyje reglamentuojamas konsultavimasis su visuomene, tai keičiamame įstatyme vartojama terminija turi būti suderinta su nurodyto įstatymo terminija. Pritarti Patikslinti keičiamo įstatymo 59 straipsnio 8 dalį ir ją išdėstyti taip: „8. Nustatydama maksimalaus komisinio atlyginimo apskaičiavimo tvarką priežiūros institucija viešai konsultuojasi su visuomene.“
kanceliarijos Teisės departamentas, 2016-04-21604
dalyje siūloma įtvirtinti bendrąją taisyklę pateikti vartotojui pranešimą apie bendrosios sutarties dėl pagrindinės mokėjimo sąskaitos nutraukimą ne vėliau kaip likus 2 mėnesiams iki sutarties nutraukimo ir šios taisyklės išimtį: „Esant šio straipsnio 3 dalies 1 arba 3 punktuose nurodytoms aplinkybėms, sutartis nutraukiama nedelsiant“. To paties straipsnio 5 dalyje nustatoma, kad pranešime vartotojas turi būti informuojamas apie įstaigos sprendimo apskundimo tvarką.
Atkreiptinas dėmesys, kad nėra aišku, ar sutartį nutraukus nedelsiant, kai paaiškėja įstatyme nurodytos aplinkybės, vartotojas turi būti informuojamas apie sutarties nutraukimą ir įstaigos sprendimo nutraukti sutartį nedelsiant apskundimo tvarką. Svarstytina galimybė tobulinant keičiamą įstatymą pašalinti šį neaiškumą. Pritarti Patikslinti keičiamo įstatymo 60 straipsnio 4 dalį ir ją išdėstyti taip:
„4. Įstaiga, nusprendusi nutraukti bendrąją sutartį dėl pagrindinės mokėjimo
sąskaitos pagal vieną arba kelis šio straipsnio 3 dalies 2, 4 ir 5 punktus, apie sprendimo dėl bendrosios sutarties dėl pagrindinės mokėjimo sąskaitos nutraukimo pagrindą ir priežastis privalo raštu popieriuje arba naudojant kitą patvariąją laikmeną nemokamai pranešti vartotojui ne vėliau kaip likus 2 mėnesiams iki bendrosios sutarties dėl pagrindinės mokėjimo sąskaitos nutraukimo, išskyrus atvejus, kai šis informacijos atskleidimas prieštarautų nacionalinio saugumo arba viešosios tvarkos tikslams. Esant šio straipsnio 3 dalies 1 arba 3 punktuose nurodytoms aplinkybėms, sutartis nutraukiama nedelsiant ir apie tai pranešama vartotojui.“
kanceliarijos Teisės departamentas, 2016-04-21611
dalyje reikia ištaisyti klaidą, vietoj žodžio „išspęsti“ įrašant žodį „išspręsti“. Pritarti Patikslinti keičiamo įstatymo 61 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip:
„1. Priežiūros institucija savo interneto svetainėje, o
įstaiga turimoje interneto svetainėje ir vartotojams prieinamose klientų aptarnavimo vietose informuoja vartotojus apie galimybę naudotis pagrindine mokėjimo sąskaita, jos bendrąsias kainodaros sąlygas, tvarką, kurios reikia laikytis norint pasinaudoti teise turėti pagrindinę mokėjimo sąskaitą, ir būdus, kaip pasinaudoti vartojimo ginčų neteisminio sprendimo procedūra siekiant išspręsti ginčus.“ 16.
kanceliarijos Teisės departamentas, 2016-04-216613
dalyje siūloma nustatyti, kad priežiūros institucijos sprendimas dėl poveikio priemonės taikymo gali būti priimtas, jeigu praėjo ne daugiau kaip 3 metai nuo teisės akto pažeidimo padarymo dienos. Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Respublikos bankų įstatymo 73 straipsnio 3 dalyje ir Lietuvos Respublikos elektroninių pinigų ir elektroninių pinigų įstaigų įstatymo 36 straipsnio 3 dalyje nustatytas 2 metų terminas sprendimui dėl poveikio priemonės taikymo priimti. Neaišku, kodėl keičiamu įstatymu siūloma nustatyti ilgesnį sprendimo dėl poveikio priemonės taikymo tiems patiems ūkio subjektams priėmimo terminą nei jis nustatytas galiojančiuose įstatymuose. Nepritarti Projektu siūloma nustatyti 3 metų terminą sprendimui dėl poveikio priemonės taikymo priimti atsižvelgiant į šiuo metu galiojantį Mokėjimų įstatymą, pagal kurį taip pat taikytinas 3 metų terminas (tai numato ir Vartojimo kredito įstatymo, kuris taikytinas nagrinėjant
kanceliarijos Teisės departamentas, 2016-04-216767133
patikslinti keičiamo įstatymo 67 straipsnio 1 dalies 3 punkte vartojamą sąvoką „bendrųjų metinių pajamų“, nurodant kurių metų pajamos būtų skaičiuojamos. Analogiškai tikslintina ir keičiamo įstatymo 67 straipsnio 3 dalis.
Pritarti iš dalies Argumentai: Siekiant teisinio aiškumo ir nuoseklaus dėstymo, siūlytina patikslinti 67 straipsnio 2 dalį. Pasiūlymas: Patikslinti keičiamo įstatymo 67 straipsnio 2 dalį ir ją išdėstyti taip: „2. Juridinio asmens bendrosios metinės pajamos, pagal kurias nustatomas skiriamos baudos dydis, nustatomos pagal paskutinių juridinio asmens sudarytų (pasirašytų) metinių finansinių ataskaitų duomenis. Jeigu juridinis asmuo priklauso patronuojančiajai įmonei, kaip ji apibrėžta Įmonių, priklausančių finansų konglomeratui, papildomos priežiūros įstatymo 2 straipsnio 22 dalyje, bendrosios metinės pajamos, pagal kurias nustatomas skiriamos baudos dydis, yra pajamos, nurodytos pagrindinės patronuojančiosios įmonės praėjusių metų konsoliduotojoje finansinėje ataskaitoje paskutinėse sudarytose (pasirašytose) metinėse konsoliduotosiose finansinėse ataskaitose.“
kanceliarijos Teisės departamentas, 2016-04-21673
dalies nuostatos tobulintinos, nes neaišku, už ką priežiūros institucija gali skirti juridiniams asmenims baudą iki 80 000 eurų. Pritarti Patikslinti 67 straipsnio 3 dalį ir ją išdėstyti taip: „3. Tais atvejais, kai sunku ar neįmanoma nustatyti juridinio asmens bendrųjų metinių pajamų arba bendrosios metinės pajamos yra mažesnės negu 4 milijonai eurų, priežiūros institucija už šio straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytus pažeidimus skiria juridiniams asmenims baudą iki 80 000 eurų.“
kanceliarijos Teisės departamentas, 2016-04-21681
dalyje siūloma nustatyti, kad bauda turi būti sumokėta ne vėliau kaip per 30 dienų nuo teismo sprendimo, kuriuo atmestas skundas, įsiteisėjimo dienos.
Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Respublikos bankų įstatymo 74 straipsnio 4 dalyje ir Lietuvos Respublikos elektroninių pinigų ir elektroninių pinigų įstaigų įstatymo 37 straipsnio 3 dalyje nustatytas 10 dienų terminas baudai sumokėti. Neaišku, kodėl keičiamu įstatymu siūloma nustatyti ilgesnį baudos sumokėjimo terminą tiems patiems ūkio subjektams nei jis nustatytas galiojančiuose įstatymuose. Nepritarti Projektu siūloma nustatyti tokį pat baudos sumokėjimo terminą, koks yra nustatytas šiuo metu galiojančiame Lietuvos
kanceliarijos Teisės departamentas, 2016-04-212
yra numatyta, kad tam tikri keičiamo įstatymo straipsniai įsigaliotų praėjus
aktų įsigaliojimo. Atsižvelgiant į tai, kad Teisėkūros pagrindų įstatymo 6 straipsnio 3 dalies 6 punkte yra numatyta, jog Teisės aktų registre tvarkoma Teisės aktų registro objekto chronologija (teisės akto priėmimo data, paskelbimo data, įsigaliojimo data, pakeitimo ar papildymo data, pripažinimo netekusiu galios data, galiojimo sustabdymo data, galiojimo terminas), siūlytina papildyti projekto 2 straipsnį nuostata, kuria būtų pavedama Lietuvos bankui informuoti Teisės aktų registro tvarkytoją apie nurodytų Europos Komisijos priimtų deleguotųjų teisės aktų įsigaliojimą. Pritarti Papildyti įstatymo projekto 2 straipsnį 5 dalimi ir jį išdėstyti taip: „2 straipsnis. Įstatymo įgyvendinimas ir įsigaliojimas
išdėstyto Lietuvos Respublikos mokėjimų įstatymo 47–50 straipsniai įsigalioja praėjus 9 mėnesiams nuo Europos Komisijos priimtų deleguotųjų teisės aktų, nurodytų 2014 m. liepos 23 d.
Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2014/92/ES dėl mokesčių, susijusių su mokėjimo sąskaitomis, palyginamumo, mokėjimo sąskaitų perkėlimo ir galimybės naudotis būtiniausias savybes turinčiomis mokėjimo sąskaitomis 3, 4 ir 5 straipsniuose, įsigaliojimo. 2. Šio įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto Lietuvos Respublikos mokėjimų įstatymo 46 straipsnis įsigalioja praėjus 3 mėnesiams nuo Europos Komisijos priimto deleguotojo teisės akto, nurodyto 2014 m. liepos 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2014/92/ES dėl mokesčių, susijusių su mokėjimo sąskaitomis, palyginamumo, mokėjimo sąskaitų perkėlimo ir galimybės naudotis būtiniausias savybes turinčiomis mokėjimo sąskaitomis 3 straipsnyje, įsigaliojimo. 3. Šio įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto Lietuvos Respublikos mokėjimų įstatymo 10, 51 ir 78 straipsniai, VII–VIII ir X skyriai įsigalioja 2016 m. rugsėjo 18 d. 4. Lietuvos bankas iki šio straipsnio 1–3 dalyse nurodytų Lietuvos Respublikos mokėjimų įstatymo nuostatų įsigaliojimo priima šio įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus. 5. Lietuvos bankas informuoja Teisės aktų registro tvarkytoją apie šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų Europos Komisijos priimtų deleguotųjų teisės aktų įsigaliojimą.“
ir kitų suinteresuotų asmenų pasiūlymai: Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pastabos Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
bankų asociacija, 2016-05-04452
Šiuo raštu norime atkreipti Seimo narių dėmesį į kredito įstaigų identifikuojamas problemas dėl teisės aktų sistemoje įregistruoto Mokėjimų įstatymo projekto (toliau – Projektas).
Šiame Projekte pagrindinė problema yra kainų reguliavimas mokėjimų sąskaitų sektoriuje. Manome, jog tokio kainos nustatymo metodo įtvirtinimas butų žalingas kai kurioms kredito įstaigoms, ypač toms, kurios turi mažesnį klientų skaičių ar veikia periferijose. Priežiūros institucijos nustatyta viena, vidutinė rinkos kaina visoms kredito įstaigoms, galimai nepadengtų didžiosios dalies teikiamų paslaugų kaštų. Įžvelgiama galima rizika, kad įstaigos galbūt net būtų priverstos atsisakyti teikti tokio turinio paslaugas arba išvis nutraukti veiklą, kas lemtų neigiamus padarinius ir šių paslaugų vartotojams. Tokiu būdu, taip pat yra smarkiai apribojama konkurencija ne tik nacionaliniu lygmeniu, tačiau ir tarptautiniu. Kredito įstaigų nuostolingas veikimas ar net pasitraukimas iš rinkos dėl tokio reguliavimo, gali sutrikdyti finansinį stabilumą, todėl siūlytina dėl teikiamo Projekto nuostatų konsultuotis su Europos Centriniu Banku. Vadovaujantis 1998 m. birželio 29 d. Tarybos sprendimo 98/415/EB dėl konsultavimosi su Europos Centriniu Banku nacionalinių valdžios institucijų iniciatyva teisės akto projekto nuostatų klausimais 2 straipsnyje nustatyta, kad valstybių narių valdžios institucijos konsultuojasi su Europos Centriniu Banku dėl bet kurio teisės akto projekto nuostatų jo kompetencijai priklausančiais klausimais, ypač dėl: mokėjimo priemonių, taisyklių, taikomų finansų institucijoms tiek, kiek jos daro esminę įtaką finansų institucijų ir rinkų stabilumui. Taip pat, atsižvelgiant į tai, jog Projektas yra reikšmingai pasikeitęs nuo pirminės jos versijos, siūlytume pakartotinai prašyti ir Konkurencijos tarybos išvados dėl siūlomo reguliavimo poveikio vertinimo.
Mūsų manymu, įstatymo Projekto nuostatos turės stiprų poveikį visai rinkai bei galimai apribos kredito įstaigų konkurenciją kai kuriuose segmentuose, todėl toks poveikis turi būti tinkamai įvertintas atsakingos institucijos. Aukščiau paminėtų pasekmių atsiradimas, neabejotinai nepadės pasiekti pagrindinio Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2014/92/ES „dėl mokesčių, susijusių su mokėjimo sąskaitomis, palyginamumo, mokėjimo sąskaitų perkėlimo ir galimybės naudotis būtiniausias savybes turinčiomis mokėjimo sąskaitomis“ tikslo – didinti paslaugų prieinamumą. Mūsų manymu, Projektu siekiamų tikslų būtų galima pasiekti ir vadovaujantis esama Lietuvos ir užsienio praktika, kad kainą nusistato pati kredito įstaiga, tačiau įtvirtinant Priežiūros institucijos ex post kainos priežiūrą (pasiūlymą pridedame). Siūlomu būdu, visos įstaigos galėtų konkuruoti ir egzistuoti teikdamos paslaugas už kainą, kuri padengtų patiriamus skirtingus įstaigų kaštus, taip nesukeliant papildomų padarinių ir nepanaikinant galimybės paslaugas gauti ir nutolusiose periferijose. Taip pat šiuo raštu pateikiame ir kitas pastabas Projektui:
1) Projekto 45 str. 2 d. nustatytas apribojimas nėra numatytas nei 2014 m. liepos 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2014/92/ES dėl mokesčių, susijusių su mokėjimo sąskaitomis, palyginamumo, mokėjimo sąskaitų perkėlimo ir galimybės naudotis būtiniausias savybes turinčiomis mokėjimo sąskaitomis (toliau – Direktyva), nei Europos Parlamento ir Tarybos reglamente Nr. 260/2012 kuriuo nustatomi kredito pervedimų ir tiesioginio debeto operacijų eurais techniniai ir komerciniai reikalavimai.
Siūlomas mokėjimo paslaugų teikimo laisvės apribojimas tikėtina padidins mokėjimo paslaugų teikėjų sąnaudas ir ne tik kad neskatins, bet dar labiau sumažins mokėjimo paslaugų teikėjų paskatas teikti tiesioginio debeto paslaugas. Atsižvelgiant į tai, siūlome iš Projekto
Dėl konsultavimosi su Europos centriniu banku: Atsižvelgiant į Tarybos sprendimo dėl nacionalinių institucijų konsultavimosi su Europos centriniu banku teisės akto projekto nuostatų klausimais (98/415/EB) 1 straipsnio 2 dalį pareiga konsultuotis su Europos centriniu banku dėl teisės akto projekto nuostatų, kurios išimtinai skirtos perkelti Europos Sąjungos direktyvas į valstybių narių teisę, nekyla. Projekto tikslas yra perkelti į nacionalinę teisę 2014 m. liepos 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2014/92/ES (toliau – Direktyva) ir įgyvendinti Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) Nr. 2015/751 dėl tarpbankinių mokesčių už kortele grindžiamas mokėjimo operacijas. Konkrečiai Asociacijos rašte minimos nuostatos, susijusios su pagrindinės mokėjimo kainos reguliavimu, yra įtvirtintos Direktyvoje, kurioje nustatyta, kad valstybės narės privalo užtikrinti, kad pagrindinė mokėjimo sąskaita būtų teikiama nemokamai arba už pagrįstą komisinį atlyginimą, o pastarasis turi būti nustatytas atsižvelgiant į nacionalinį pajamų lygį ir vidutinius atitinkamos valstybės narės kredito įstaigų mokesčius, imamus už teikiamas su mokėjimo sąskaitoms susijusias paslaugas. Pažymėtina, kad analogiškos nuostatos, susijusios su kainos nustatymu yra įtvirtintos ir Projekto 59 straipsnio 1 dalyje. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas priežastis, nacionalinėms institucijoms konsultuotis su Europos Centriniu banku, pareigos nekyla.
Dėl pagrindinės mokėjimo sąskaitos kainos nustatymo: Direktyvos 18 straipsnis įpareigoja valstybes nares užtikrinti, kad pagrindinė mokėjimo sąskaita būtų teikiama nemokamai arba už pagrįstą komisinį atlyginimą. Pažymėtina, kad Direktyva siekiama, sudaryti sąlygas vartotojams naudotis pagrindine mokėjimo sąskaita už pagrįstą vartotojo atžvilgiu kainą, t. y. tokią, kokią vartotojai yra pajėgūs mokėti už būtiniausias mokėjimo paslaugas. Vadovaujantis šiais Direktyvoje keliamais tikslais, Direktyvos 18 straipsnio 3 dalyje detalizuota valstybių narių pareiga užtikrinti, kad pagrįstas komisinis atlyginimas būtų nustatytas atsižvelgiant į nacionalinį pajamų lygį ir vidutinius atitinkamos valstybės narės kredito įstaigų mokesčius, imamus už teikiamas su mokėjimo sąskaitoms susijusias paslaugas. Bet kokie kiti kriterijai negali pakeisti Direktyvoje nustatytų kriterijų ar papildyti jų taip, kad pagrindinės mokėjimo sąskaitos kaina neatitiktų pagrįstumo vartotojo atžvilgiu reikalavimo. Taip pat kitose Europos Sąjungos šalyse, pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje, Belgijoje, Portugalijoje ir Italijoje, pagrindinė mokėjimo sąskaita jau šiuo metu yra teikiama nemokamai arba už itin mažą kainą ir jos nustatymas yra siejamas ne su kredito įstaigų patiriamomis paslaugų teikimo sąnaudomis, o su siekiu sudaryti kuo palankesnes sąlygas vartotojams naudotis pagrindine mokėjimo sąskaita. Tokia praktika sukuria naudą ne tik konkrečiam vartotojui, bet ir visuomenei, nes skatinamas didesnis mokėjimų vykdymas negrynaisiais pinigais. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytą, Asociacijos siūlomi pagrindinės mokėjimo sąskaitos komisinio atlyginimo nustatymo kriterijai neatitinka Direktyva siekiamų tikslų bei Direktyvoje įtvirtintų komisinio atlyginimo už naudojimąsi pagrindine mokėjimo sąskaita nustatymo kriterijų.
Dėl pasiūlymo projekto 45 straipsniui žiūrėti Lietuvos banko argumentaciją. 2. Lietuvos bankų asociacija, 2016-05-04461
2) Siūlome Projekto 46 str. 1 d. papildyti, kad priežiūros institucija, nustatydama tipiškiausių su mokėjimo sąskaita susijusių paslaugų sąrašą, konsultuotųsi su rinkos dalyviais, nes jų apibrėžtis gali daryti tiesioginę įtaką paslaugos turiniui bei funkcionalumui, todėl siūlome šį punktą išdėstyti taip: „1. Priežiūros institucija, konsultuodamasi su rinkos dalyviais, nustato tipiškiausių su mokėjimo sąskaita susijusių paslaugų sąrašą ir jo sudarymo kriterijus. Šiame sąraše nurodomos su kiekviena paslauga susijusios sąvokos ir jų apibrėžtys.“ Nepritarti Nėra tikslinga Projekte priežiūros institucijai numatyti konsultavimosi su visuomene pareigą, nes Lietuvos banko pareiga konsultuotis su visuomene yra numatyta Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 7 straipsnyje ir ji bus užtikrinta priimant Projekto 46 straipsnio 1 dalyje numatytus įgyvendinamuosius teisės aktus. 3. Lietuvos bankų asociacija, 2016-05-0448
3) Projekto 48 str. įtvirtintos nuostatos perkeltos iš Direktyvos netiksliai. Direktyvos 5 str., reguliuojantis komisinio atlyginimo ataskaitą, nenumato tokio ataskaitų pateikimo periodiškumo. Pritarus Projekto nuostatoms, sąskaitų administravimo kaštai padidėtų. Direktyva nenumato, kad komisinio atlyginimo ataskaita nemokamai turi būti teikiama vartotojui ne rečiau kaip kalendorinio pusmečio pradžioje už praėjusį pusmetį, taip pat dar kalendorinių metų pradžioje už praėjusius metus ir nutraukus sutartį pateikti ataskaitą už laikotarpį nuo kalendorinių metų pradžios iki bendrosios sutarties nutraukimo.
Siūlome šias perteklines nuostatas išbraukti ir remiantis Direktyvos 5 str. nustatyti ataskaitos pateikimą ne rečiau kaip kartą per metus. Pritarti iš dalies Argumentai: Siekiant sumažinti papildomą administracinę naštą MPT, ir atsižvelgiant į tai, kad skirtingo periodiškumo ataskaitose pateikiama ta pati informacija, siūlytina numatyti MPT pareigą teikti tik vieno periodiškumo ataskaitą – metinę. Pasiūlymas:
Patikslinti keičiamo įstatymo 48 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip:
„1. Mokėjimo paslaugų teikėjas privalo ne rečiau kaip kiekvienoų
kalendorinio pusmečio pradžioje už praėjusį pusmetį ir kalendorinių metų pradžioje už praėjusius metus nemokamai pateikti vartotojui viso su mokėjimo sąskaita susijusio komisinio atlyginimo ataskaitą. Nutraukus bendrąją sutartį dėl mokėjimo sąskaitos, komisinio atlyginimo ataskaita vartotojui pateikiama už laikotarpį nuo kalendorinių metų pradžios iki bendrosios sutarties dėl mokėjimo sąskaitos nutraukimo dienos.“
bankų asociacija, 2016-05-0457
4) Projekto 57 str. numatyta pareiga teikti pagrindinės mokėjimo sąskaitos paslaugas ir banko galimybės riboti šių paslaugų teikimą numatytos tik esant Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatyme nurodytiems pagrindams. Mūsų nuomone, toks reglamentavimas dar labiau apribos bankų galimybes veiksmingai prisidėti prie kovos su telefoniniu sukčiavimu bei sukčiavimu internete, nes bankai negalės operatyviai užkirsti kelio neteisėtam paslaugų naudojimui, o sukčiai ir toliau galės naudotis paslaugomis iki kol sureaguos teisėsaugos institucijos.
Mokėjimų įstatyme turėtų būti numatyta teisė bankams atsisakyti teikti pagrindinės mokėjimo sąskaitos paslaugas tiems asmenims, kurie yra įtariami sukčiavimu, kibernetiniais nusikaltimais ar keliantiems grėsmę bankų sistemos saugumui, įskaitant, bet neapsiribojant atsisakyti sudaryti sąskaitos atidarymo sutartį, neišduoti mokėjimo kortelės, nesudaryti internetinės bankininkystės sutarčių ir numatyti teisę stabdyti šių sutarčių vykdymą ir paslaugų teikimą. Tuo atveju, jei nurodytos priemonės yra negalimos, būtina kompleksiškai spręsti keleto teisės aktų keitimą ir nustatyti:
a) analogiškas teises bankams laikinai blokuoti paslaugas, kaip tai yra numatyta Pinigų plovimo ir teroristų finansavimo įstatyme ir informuoti apie tai atitinkamą teisėsaugos instituciją (galbūt specialų padalinį kovojantį su nusikaltimais elektroninėje erdvėje);
b) teisėsaugos institucija turėti nedelsiant išanalizuoti gautą informaciją, ir esant pakankamiems pagrindams priimti sprendimą dėl paslaugų blokavimo/nutraukimo, o tokio sprendimo pagrindu jau bankas galėtų teisėtai taikyti pradėtas paslaugų blokavimo/nutraukimo priemones. Taip pat siūlytumėme numatyti ribojimą teikti pagrindinės mokėjimo sąskaitos paslaugą, jei kitoms kliento vardu atidarytoms sąskaitoms yra taikomi atitinkami disponavimo apribojimai.
Nepritarti Atkreiptinas dėmesys, kad įgyvendinant Direktyvos 19 straipsnio 3 dalį, Projekto 60 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta įstaigos teisė vienašališkai nutraukti bendrąją sutartį dėl pagrindinės mokėjimo sąskaitos ne tik tada, kai vartotojas pažeidžia Pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo nuostatas, bet ir tais atvejais, kai vartotojas sąmoningai naudoja pagrindinę mokėjimo sąskaitą neteisėtais tikslais, būtent šia Projekto nuostata sudaromos sąlygos bankams savalaikiai reaguoti į vartotojų piktnaudžiavimą savo teise turėti pagrindinę mokėjimo sąskaitą ir užkirsti kelią neteisėtam pagrindinės mokėjimo sąskaitos paslaugos naudojimui. Be to, šiuo metu Seime yra pateiktas svarstymui Lietuvos Respublikos bankų įstatymo Nr. IX-2085 papildymo 56¹straipsniu ir 64 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas Nr. XIIP-4322, įtvirtinantis priemones, kurios padėtų bankams tarpusavyje keistis informacija apie esamų ir siekiančių tapti klientais asmenų galimą bendrininkavimą, rengimąsi padaryti, galimai padarytas ar pasikėsintas padaryti nusikalstamas veikas, susijusias su finansinių paslaugų teikimu, siekiant užvaldyti banko ar kitų asmenų turtą ar padaryti kitokią žalą ir tokiu būdu apriboti šių asmenų galimybę daryti naujus nusikaltimus, susijusius su finansinių paslaugų teikimu. Taigi, Asociacijos iškeltos problemos dėl sukčiavimo internetu ar telefonu bus sprendžiamos svarstant minėtą Bankų įstatymo projektą. 5. Lietuvos bankų asociacija, 2016-05-045813
5) Projekto 58 str. 1 d. 3 p. svarbu yra akcentuoti tai, kad išgryninimas būtų galimas tik atitinkamo banko bankomatų tinkle.
Tokio siūlymo priežastis – siūlydami klientams fiksuotą krepšelį paslaugų už fiksuotą kainą, mes nenorim/negalim turėti paslaugų viduje, kurių kaštai per krepšelio galiojimo laikotarpį gali padidėti ne dėl mūsų, dėl to galimai patirsime nuostolių. Jeigu jau įsipareigojame turėti fiksuotą kainą, tai turim turėti visas galimybes kontroliuoti kaštus – dėl to paslaugos, kur labai aiškiai dalyvauja trečiosios šalys, turi būti arba eliminuotos, arba minimizuotos. Nepritarti Žiūrėti Lietuvos banko 2016-05-18 rašte pateiktą argumentaciją šiam projekto straipsniui. 6. Lietuvos bankų asociacija, 2016-05-045814
6) Į Projekto 58 str. 1 d. neperkelta išimtis dėl kredito kortelių, numatyta Direktyvos 17 straipsnio 5 dalyje. Siūlome papildyti Įstatymo projekto 58 str. 1 d. 4 p. po žodžio „operacijos“ įrašyti „išskyrus mokėjimo operacijas, naudojant kredito kortelę“. Nepritarti Siūlymas laikytinas pertekliniu, nes Direktyvos 17 straipsnio 5 dalyje minima išimtis yra perkelta į Projekto 58 straipsnio 4 dalies 1 punktą, kuris aiškiai nustato, kad nuostata dėl neribotų mokėjimo operacijų netaikoma mokėjimams, atliekamiems kredito kortele. 7. Lietuvos bankų asociacija, 2016-05-04596
7) Projekto 59 str. 2 d. yra numatyta, jog vartotojams, kuriems paskirta piniginė socialinė parama nepasiturintiems gyventojams pagal Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymą (toliau – vartotojai, kuriems paskirta piniginė socialinė parama nepasiturintiems gyventojams), įstaigos už pagrindinės mokėjimo sąskaitos paslaugą taikys mažesnį komisinį atlyginimą. Atsižvelgiant į tai, kad bankai tokiu būdu prisidės prie socialiai remtino segmento rėmimo teikdamas paslaugas žemiau savikainos, 59 str.
papildyti tuo, jog Socialinės paramos šeimai informacinės sistemos valdytojas sudaro galimybę nemokamai įstaigoms naudotis Socialinės paramos šeimai informacinės sistemos duomenų bazės duomenimis apie piniginės socialinės paramos gavėjus, tokiu būdu nedidinant nuostolingai teikiamų paslaugų savikainos. Minėto straipsnio 6 dalį siūlome išdėstyti taip:
„6. Socialinės paramos šeimai informacinės
sistemos valdytojas su įstaiga sudarytos duomenų teikimo sutarties pagrindu ir tvarka sudaro įstaigai galimybę nemokamai naudotis Socialinės paramos šeimai informacinės sistemos duomenų bazės duomenimis apie piniginės socialinės paramos gavėjus.“ Nepritarti Asociacijos keliamas klausimas yra ne įstatymo, bet Socialinės paramos šeimai informacinės sistemos valdytojo su kredito įstaiga sudarytos duomenų teikimo sutarties dalykas. 8. Lietuvos bankų asociacija, 2016-05-046031
8) Projekto 60 str. 3 d. 1 p. siūlome išbraukti žodį „sąmoningai“, nes bankas šia nuostata galėtų pasinaudoti tik įsitikinęs kliento sąmoningumu, kas nėra banko pareiga, o ikiteisminio tyrimu metu atliekamas veiksmas. Taigi siūlome šį punktą išdėstyti taip: „3. Įstaiga turi teisę vienašališkai nutraukti bendrąją sutartį dėl pagrindinės mokėjimo sąskaitos, kai yra bent viena iš šių aplinkybių:
1) vartotojas pažeidė Pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo nuostatas dėl pinigų plovimo prevencijos ir kovos su teroristų finansavimu arba kitaip naudojo pagrindinę mokėjimo sąskaitą neteisėtais tikslais;“ Pritarti iš dalies Argumentai: Siekiant teisinio aiškumo, siūlytina projekte sąvoką sąmoningai pakeisti į tyčia, kuri taip pat naudojama ir kituose projekto straipsniuose (projekto 29 str. 2 d., 31 str. 3 d.).
3 d.). Pasiūlymas: Patikslinti keičiamo įstatymo 60 straipsnio 3 dalies 1 punktą ir jį išdėstyti taip: „1) vartotojas pažeidė Pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo nuostatas dėl pinigų plovimo prevencijos ir kovos su teroristų finansavimu arba kitaip sąmoningai tyčia naudojo pagrindinę mokėjimo sąskaitą neteisėtais tikslais;“
bankų asociacija, 2016-05-04782
9) Siūlome Projekto 78 str. 2 d. papildyti, kad priežiūros institucija, nustatydama 78 str. numatytos informacijos teikimo detalų turinį, formą ir tvarką, vykdytų konsultacijas su rinkos dalyviais, nes tokios informacijos pateikimo tvarka yra susijusi su informacinių technologijų tobulinimais, kurių pagalba būtų automatiškai generuojami reikalinga informacija. Taigi Projekto 78 str. 2 d. siūlome išdėstyti taip: „2. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytos informacijos detalų turinį, formą, ir teikimo tvarką nustato priežiūros institucija, pasikonsultavusi su rinkos dalyviai“. Nepritarti Lietuvos banko pareiga konsultuotis su visuomene yra numatyta Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 7 straipsnyje ir ji bus užtikrinta priimant Projekto 78 straipsnio 2 dalyje numatytus įgyvendinamuosius teisės aktus. 10. Lietuvos bankų asociacija, 2016-05-04
10) Dėl įstatymo VII-VIII skyrių įsigaliojimo termino Didžioji dalis Lietuvoje veikiančių bankų priklauso tarptautinėms, keliose skirtingose šalyse veikiančioms finansinių įstaigų grupėms, kurių IT sistemos yra integruotos. Atsižvelgiant į tai, bankų IT sistemų pakeitimas vykdomas koordinuojant veiksmus keliose šalyse, tokie pakeitimai yra sudėtingi, itin kompleksiški, todėl reikalaujantys daug laiko.
Pažymėtina, kad Lietuvos parengtas Projektas daugeliu atveju nustato papildomus, verslo procesus apsunkinančius reikalavimus (pvz,: pagrindinės mokėjimo paslaugos kainodaros reguliavimas), kurių įgyvendinimas reikalauja reikšmingų IT pakeitimų, kai tuo tarpu kitose šalyse, mūsų žiniomis, tokių papildomų reikalavimų neplanuojama nustatyti. Šis įstatymas pagal jo įgyvendinimui reikalingų IT sprendimų komplikuotumą gali būti prilygintas SEPA nuostatų perkėlimui, kuriam buvo ruoštasi žymiai ilgiau. Nuostatų, reglamentuojančių mokėjimo sąskaitos perkėlimą, pagrindinės mokėjimo sąskaitos paslaugos turinį/apimtį bei pagrindinės sąskaitos kainodaros įgyvendinimas reikalaus maksimalaus bankų IT resursų panaudojimo ir, drįstame teigti, kad neatidėjus atitinkamų nuostatų įsigaliojimo termino, tam tikrų paslaugų teikimas gali laikinai sutrikti ir/ar likti laiku neįgyvendintas dėl grynai techninių priežasčių bei laiko trūkumo. Be to, būtina įvertinti ir tai, jog šiais metais bankų sistemose turės būti daromi reikšmingi IT pakeitimai ir dėl kitų naujų privalomų teisės aktų reikalavimų (pvz. Europos Sąjungos Būsto paskolų direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę), kas taip pat pareikalaus reikšmingos dalies bankų IT sistemų vystymo resursų, papildomai komplikuos ir prailgins reikiamų IT pakeitimų įdiegimą. Taip pat atkreiptinas dėmesys, jog tam, kad bankai galėtų pradėti ruošti ir įgyvendinti reikalingus IT pakeitimus savo sistemose, turi būti žinomas galutinis įstatymo bei su juo susijusių poįstatyminių teisės aktų turinys. Atsižvelgiant į aukščiau paminėtas aplinkybes, siūlome įstatymo VII-VIII skyrių įsigaliojimo terminą nustatyti ne anksčiau nei 9 mėnesiai nuo įstatymo naujos redakcijos priėmimo dienos.
Pritarti iš dalies Argumentai: Įvertinant įstatymo projekto įgyvendinimui reikalingų techninių ir administracinių sprendimų sudėtingumą, siūlytina įstatymo projekto VII-VIII skyrių įsigaliojimo terminą nustatyti 2017 m. vasario 1 d. Pasiūlymas: Pakeisti įstatymo projekto 2 straipsnio 3 dalį ir ją išdėstyti taip: „3. Šio įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto Lietuvos Respublikos mokėjimų įstatymo 10,
d. 2017 m. vasario 1 d.“
PRIDEDAMA: Lietuvos bankų asociacijos Mokėjimų įstatymo projekto NR. XIIP-4268, 59 straipsnio pakeitimo siūlymas, 1 lapas. Lietuvos bankų asociacijos siūlymas DĖL
pagrindine mokėjimo sąskaita susijęs komisinis atlyginimas „1. Įstaiga pagrindinės mokėjimo sąskaitos paslaugą, kaip nustatyta priežiūros institucijos pagal šio įstatymo 58 straipsnio 4 dalį, privalo teikti už komisinį atlyginimą, kurio dydį nustato atsižvelgdama į pagrįstus tokių paslaugų teikimo kaštus, nepiktnaudžiaudama ir taip, kad atlyginimas atitiktų teikiamos mokėjimo paslaugos pobūdį ir būtų teisingas. 2. Vartotojams, kuriems paskirta piniginė socialinė parama nepasiturintiems gyventojams pagal Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymą (toliau – vartotojai, kuriems paskirta piniginė socialinė parama nepasiturintiems gyventojams), įstaigos už pagrindinės mokėjimo sąskaitos paslaugą, kaip nustatyta priežiūros institucijos pagal šio įstatymo 58 straipsnio 4 dalį, taikomas komisinis atlyginimas, jeigu taikomas, negali viršyti 50 procentų pagal šio straipsnio 1 dalį nustatyto maksimalaus komisinio atlyginimo. 3.
straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytas komisinis atlyginimas gali būti taikomas nepriklausomai nuo to, ar naudojamasi visomis pagrindinės mokėjimo sąskaitos paslaugą sudarančiomis paslaugomis ir mokėjimo operacijomis, jeigu šalys nesusitarė kitaip. 4. Komisinis atlyginimas už paslaugas ir mokėjimo operacijas, viršijančias priežiūros institucijos nustatytą pagrindinės mokėjimo sąskaitos paslaugą sudarančių paslaugų ir mokėjimo operacijų skaičių ir šio įstatymo 58 straipsnio 1 dalies
taikyti ne didesnį, negu šiame straipsnyje nustatytas, komisinį atlyginimą, negali būti didesnis negu įprastai įstaigos taikomas komisinis atlyginimas už su mokėjimo sąskaita susijusias paslaugas. 5. Įstaiga vartotojus, kuriems paskirta piniginė socialinė parama nepasiturintiems gyventojams, nustato pagal Socialinės paramos šeimai informacinės sistemos duomenis. Duomenys iš Socialinės paramos šeimai informacinės sistemos turi būti gaunami ne rečiau kaip vieną kartą per kalendorinį mėnesį. 6. Socialinės paramos šeimai informacinės sistemos valdytojas su įstaiga sudarytos duomenų teikimo sutarties pagrindu ir tvarka sudaro įstaigai galimybę nemokamai naudotis Socialinės paramos šeimai informacinės sistemos duomenų bazės duomenimis apie piniginės socialinės paramos gavėjus. 7. Įstaiga šio straipsnio 2 dalyje nurodytą komisinį atlyginimą už pagrindinės mokėjimo sąskaitos paslaugą vartotojams, kuriems paskirta piniginė socialinė parama nepasiturintiems gyventojams, pradeda taikyti nuo atitinkamų duomenų iš Socialinės paramos šeimai informacinės sistemos gavimo dienos. 8.
atlyginimo apskaičiavimo tvarką priežiūros institucija viešai konsultuojasi.“ Nepritarti Į Projektą perkeliamos Direktyvos 18 straipsnio 3 dalyje detalizuota valstybių narių pareiga užtikrinti, kad pagrįstas komisinis atlyginimas būtų nustatytas atsižvelgiant į nacionalinį pajamų lygį ir vidutinius atitinkamos valstybės narės kredito įstaigų mokesčius, imamus už teikiamas su mokėjimo sąskaitoms susijusias paslaugas. Asociacijos siūlomi pagrindinės mokėjimo sąskaitos komisinio atlyginimo nustatymo kriterijai neatitinka Direktyva siekiamų tikslų bei Direktyvoje įtvirtintų komisinio atlyginimo už naudojimąsi pagrindine mokėjimo sąskaita nustatymo kriterijų. 12. Lietuvos verslo konfederacija, 2016-05-06
Projekte numatoma galimybė teisėtai Lietuvoje ar kitoje valstybėje narėje gyvenančiam vartotojui atidaryti pagrindinę mokėjimo sąskaitą, t. y. būtiniausių mokėjimo paslaugų rinkinį turinčių mokėjimo sąskaitą, kuri bus teikiama už Lietuvos banko nustatytą komisinį atlyginimą. Manome, kad tokios jau Seime įregistruoto projekto nuostatos yra paremtos klaidingomis prielaidomis ir nesivadovaujant ekonomine logika:
Paslaugų prieinamumas gyventojams ir įmonėms mažės, nes daugelis kredito įstaigų negalės teikti paslaugų, kurių kaina nepadengs kaštų. · Manome, kad būtina atsižvelgti į Konkurencijos tarybos išvadą, kad įstatymo projekte siūloma apriboti kredito įstaigų galimybes savarankiškai nustatyti atlyginimo už pagrindinės mokėjimo sąskaitos paslaugą dydį ir įtvirtinti vienodą tokio atlyginimo dydį visoms kredito įstaigoms, teikiančioms pagrindinės mokėjimo sąskaitos paslaugą, taip ribojant šių ūkio subjektų ūkinės veiklos laisvę (2015-07- 14 Nr. (2.30-35) 6V-1570). Be to, Konkurencijos tarnyba yra pasisakius, jog, apskritai, kainų reguliavimas nėra išeitis ir dažnai sukuria kitas problemas. Neprotingai žemos kainos, gali turėti atvirkštinį blogesnį poveikį vartotojams, nei per aukštos kainos. · Siūlytume, jog Mokėjimų įstatymo projekte būtų įtvirtinta kredito įstaigų teisė pačioms nusistatyti paslaugų teikimo kainą su Priežiūros institucijos vykdoma ex post kainos priežiūra. Siūlomu būdu visos įstaigos galėtų konkuruoti ir egzistuoti teikdamos paslaugas už kainą, kuri padengtų patiriamus skirtingus įstaigų kaštus. · Taip pat manome, kad įstatymo įsigaliojimo data turėtų būti tinkamai apsvarstyta, įvertinta rinkos dalyviams tenkanti administracinė reguliavimo našta ir atsižvelgta į tokių kompleksinių pakeitimų imlumą laikui. Pritarti iš dalies Argumentai:
Į Projektą perkeliamos Direktyvos 18 straipsnio 3 dalyje detalizuota valstybių narių pareiga užtikrinti, kad pagrįstas komisinis atlyginimas būtų nustatytas atsižvelgiant į nacionalinį pajamų lygį ir vidutinius atitinkamos valstybės narės kredito įstaigų mokesčius, imamus už teikiamas su mokėjimo sąskaitoms susijusias paslaugas. Konfederacijos siūlymas neatitinka Direktyva siekiamų tikslų.
Pasiūlymas: Pritarti įstatymo įsigaliojimo datos pakeitimui (žiūrėti Biudžeto ir finansų komiteto pasiūlymą 7.2 lentelėje). 13. Lietuvos bankų asociacija, 2016-05-3051 Lietuvos bankų asociacijos nariai, įsivertinę Seimo nario A. Palionio 2016-05-10 IR 2016-05-13 užregistruotus pasiūlymus dėl Mokėjimų įstatymo Nr. XIIP-1370 pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIIP-4268 (toliau - Įstatymas), teikia nepritarimą siūlymams dėl žemiau išdėstytų motyvų. Dėl Įstatymo 51 straipsnio papildymo 2 dalimi Būsto paskolų direktyvą (2014/17/ES) įgyvendinantis Kredito, susijusio su nekilnojamuoju turtu, įstatymo (toliau – KSNTĮ) projekte neatsitiktinai numatytas finansinių produktų ir paslaugų siejimo draudimas, t. y. draudžiama siūlyti kredito sutartis kartu su kitais finansiniais produktais ar paslaugomis, kai vartotojas negali kredito sutarties sudaryti atskirai, nesirinkdamas kartu ir tam tikrų finansinių produktų ar paslaugų, taikomas tik kredito sutartims, sudarytoms po KSNTĮ projekto įsigaliojimo dienos. Dabartinio kredito įstaigų naudojamo modelio, kai sąskaita yra susieta su kreditu ir pan. perėjimas prie numatyto pasiūlyme, sukeltų didelių techninių ir procesinių pakeitimų, tarp kurių būtų ir sutarčių su esamais kredito gavėjais keitimas, aptariant kitokią kredito įmokų surinkimo ir administravimo tvarką, ir be jokios abejonės, tokių sutarties pakeitimų materialinė našta tektų ir kredito gavėjams. Dabartinis kredito įmokų surinkimo modelis (nurašant jas iš kredito gavėjo sąskaitos (-ų) toje pačioje įstaigoje), padeda kredito gavėjui išvengti ir netesybų rizikos, kadangi kredito įstaiga, turi tiek teisines tiek technines galimybes surinkti kredito įmokas iš kliento sąskaitų į kurias įprastai yra pervedamos ir kredito gavėjo pajamos.
Iš teisinės pusės vertinant siekį nuostatas taikyti sutartims, sudarytoms prieš įstatymo įsigaliojimą, darytina išvada, kad toks siūlymas prieštarautų teisiniam lex retro non agit (įstatymas atgal negalioja) principui. Konstitucinis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog oficialus įstatymų paskelbimas laikantis Konstitucijoje ir įstatymuose nustatytos tvarkos yra būtina sąlyga ne tik tam, kad įstatymai įsigaliotų, bet ir kad teisinių santykių subjektai žinotų, kokie įstatymai galioja, koks yra jų turinys, ir juos vykdytų (inter alia 2001 m. sausio 11 d., 2007 m. birželio 27 d., 2010 m. rugsėjo 7 d., 2013 m. vasario 15 d. nutarimai). Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalyje atsispindi ir principas lex retro non agit (2001 m. sausio 11 d., 2013 m. vasario 15 d. nutarimai); konstitucinis imperatyvas, kad galioja tik tie teisės aktai, kurie yra paskelbti, neatsiejamas nuo konstitucinio teisinės valstybės principo, jis yra vienas esminių šio principo elementų - svarbi teisinio tikrumo prielaida (inter alia 2001 m. lapkričio 29 d., 2007 m. birželio 27 d., 2010 m. vasario 26 d., 2013 m. vasario 15 d. nutarimai). Nepritarti Būsto paskolų direktyvą (2014/17/ES) įgyvendinantis Kredito, susijusio su nekilnojamuoju turtu, įstatymo projektas sprendžia tik naujai sudarytų kredito sutarčių ir mokėjimo sąskaitos siejimo problemą, tuo tarpu Seimo nario A.Palionio pasiūlymas skirtas su finansiniais produktais ir paslaugomis susietų mokėjimo sutarčių, sudarytų iki Kredito, susijusio su nekilnojamuoju turtu, įstatymo projekto įsigaliojimo dienos, nutraukimui sureguliuoti.
Pasiūlymu dėl Projekto 51 straipsnio papildymo 2 dalimi nėra uždraudžiama mokėjimo paslaugų teikėjams siūlyti mokėjimo sąskaitą pakete su kitu produktu arba paslauga, taigi ši mokėjimo paslaugų teikėjų teisė nėra ribojama. Pasiūlymu siekiama apsaugoti vartotojus nuo vienašališkų bendrosios sutarties sąlygų pakeitimų ir užtikrinti vartotojo teisę nesutikti su siūlomais pakeitimais, net jei mokėjimo sąskaita teikiama ir pakete su kita paslauga. Taip pat ši nuostata nepažeidžia negaliojimo atgal (lex retro non agit) principo, pagal kurį – įstatymas taikomas toms teisėms ir pareigoms, kurios atsiras įstatymui įsigaliojus. Siūlant bendrosios sutarties dėl mokėjimo sąskaitos pakeitimus yra koreguojamos mokėjimo paslaugų šalių teisės ir pareigos (pvz. siūlant padidinti mokėjimo paslaugų įkainius, vartotojui atsiranda pareiga mokėti didesnį komisinį atlyginimą, o mokėjimo paslaugų teikėjui – teisė reikalauti didesnio atlyginimui, negu buvo sutartą pradiniame sutarties variante), todėl šiuo atveju pagal lex retro non agit principą yra taikoma pasiūlymo pakeisti mokėjimo paslaugų sutartį momentu galiojanti teisė. Taigi Projekto 51 straipsnio 2 dalis bus taikoma tiems mokėjimo paslaugų teikėjų inicijuotiems bendrosios sutarties dėl mokėjimo sąskaitos pakeitimams, kurie atsiras po įstatymo įsigaliojimo, kas neprieštarauja lex retro non agit principui.
Pažymėtina, kad siejimo praktika (mokėjimo sąskaitos ir kitos finansinės paslaugos) riboja konkurenciją, kadangi vartotojas, įsigijęs vieną paslaugą, yra įpareigotas naudotis kita paslauga pas tą patį teikėją, net jei tos paslaugos sąlygos vartotojo netenkina. Tai sudaro galimybes stipresniajai pusei – paslaugos teikėjui – vienašališkai keisti mokėjimo sąskaitos sutarties sąlygas ir nustatyti jas prastesnes nei buvo sutarta pradinės sutarties sudarymo metu, atitinkamai itin varžant vartotojo teisę tokią sutartį nutraukti. Dėl finansinių produktų kompleksiškumo nėra aišku, ar vartotojas, nepatirdamas jokių neigiamų finansinių pasekmių, turi galimybę pasinaudoti Mokėjimų įstatyme įtvirtinta teise nutraukti mokėjimo sąskaitos sutartį, kai sutartiniai įsipareigojimai tokią teisę itin varžo. Numatomi pakeitimai pašalintų kylančius teisinius neaiškumus ir užtikrintų teisę nutraukti mokėjimo sąskaitos sutartį, kai mokėjimo sąskaita yra susieta su kita finansine paslauga, jei mokėjimo paslaugų teikėjo siūlomi pakeitimai netenkina vartotojo. 14. Lietuvos bankų asociacija, 2016-05-3093 Dėl Įstatymo 9 straipsnio 3 dalies papildymo. Manome, kad pasiūlymas papildyti Įstatymo 9 straipsnį 3 dalimi yra perteklinis ir yra nesuderintas su kitais Įstatymo projekte numatytais pakeitimais. Seimo nario pateikti argumentai dėl komisinio mokesčio skirtumų tarp mokėjimo nurodymų vykdymo kredito įstaigų viduje ir tarpusavyje yra neaktualūs, nes būtent šiuo Mokėjimų įstatymo projektu ir būtų įteisinta pagrindinė mokėjimo sąskaita, kurios savybes nustatys Lietuvos bankas.
Tarp šiuo metu Lietuvos Banko paskelbtų orientacinių pagrindinės sąskaitos savybių ar ją sudarančių paslaugų yra numatytas neribotas lėšų įskaitymas bei 10 vnt. nemokamų kredito pervedimų per mėnesį. Mūsų nuomone, šis klausimas jau yra išspręstas šiame Įstatymo projekte įvedant pagrindinę mokėjimo sąskaitą. Nepritarti Siūlymas yra svarbus fiziniams asmenims besiverčiantiems ūkine komercine ar profesine veikla, taip pat smulkioms ir vidutinėms įmonėms ir kitiems juridiniams asmenims, kuriems pagrindinės mokėjimo sąskaitos paslauga nebūtų teikiama. Taip pat dabartinė kainodara (skirtingi įskaitymo įkainiai banko viduje ir į kitus bankus) koncentruotoje rinkoje dar labiau skatina koncentraciją ir riboja konkurenciją. Be to, pasiūlymas atitinka įstatymo tikslus, t.y. skatinti konkurenciją mokėjimų rinkoje, neprieštarauja kitoms
bankų asociacija, 2016-05-3035781 Dėl Įstatymo 3 straipsnio 8 dalies ir 57 straipsnio 1 dalies pakeitimo. Seimo nario siūlymas dėl minėtų straipsnių pakeitimo ir pateikti argumentai prieštarauja ir neatitinka konkurenciją reguliuojančių teisės aktų nuostatų. Priėmus tokį pasiūlymą būtų sudarytos sąlygos tam tikrai paslaugų tiekėjų grupei, kurie teikia mokėjimo paslaugas išvengti įstatyme numatytų pareigų ir sudarytų nelygias sąlygas konkuruoti mokėjimų rinkoje.
Įstatymo projekto rengėjas neatsitiktinai jame nurodė, kad mokėjimų įstatymas būtų taikomas ir elektroninių pinigų įstaigoms, nes jos ir pagal šiuo metu galiojantį mokėjimų įstatymą pripažįstamos mokėjimo įstaigomis, be to jų teikiamos paslaugos ar jų sudedamosios dalys atitinka mokėjimo paslaugas, kurioms gali būti reikalinga ir mokėjimo sąskaita. Nesutinkame ir su argumentu, kad elektroninių pinigų įstaigos „kenčia“ nuo pareigos atskirti savo veikloje naudojamas lėšas nuo savo klientų lėšų. Kiekvienas verslo subjektas privalo įvertinti reguliacinę aplinką kurioje veiks /veikia. Mūsų vertinimu, tiek Seimo nario pasiūlymas, tiek Įstatymo taikymo srities ribojimas gali sudaryti prielaidas nevienodoms konkurencijos sąlygoms, taip pat neužtikrins Lietuvos gyventojų poreikių, nes dalis mokėjimų paslaugų teikėjų neteiks Įstatyme numatytų paslaugų. Siūlytume įstatymo leidėjui pasinaudoti 2014-07-23 Direktyvos Nr. 214/92/ES „Dėl mokesčių, susijusių su mokėjimo sąskaitomis, palyginamumo, mokėjimo sąskaitų perkėlimo ir galimybės naudotis būtiniausias savybes turinčiomis mokėjimo sąskaitomis“ 12 p. numatyta galimybe išplėsti įstatymo nuostatų dėl pagrindinės sąskaitos taikymą ir kitiems mokėjimo paslaugų teikėjams „Valstybės narės turėtų turėti galimybę pasirinkti išplėsti šios direktyvos taikymą ir kitiems mokėjimo paslaugų teikėjams“. Atsižvelgiant į tai siūlome:
3 straipsnio 8 dalį ir ją išdėstyti taip: “8. Šio įstatymo VIII skyriaus nuostatos taikomos kredito, mokėjimo ir elektroninių pinigų įstaigoms.”
projekto 57 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip: „1.
Teisėtai gyvenantys vartotojai turi teisę kreiptis į Lietuvos Respublikos teritorijoje veikiančią kredito, mokėjimo ar elektroninių pinigų įstaigą (toliau šiame skyriuje – įstaiga), teikiančią pagrindinės mokėjimo sąskaitos paslaugą, dėl pagrindinės mokėjimo sąskaitos atidarymo.“ Nepritarti Pažymėtina, kad nėra teisinių prielaidų mokėjimo įstaigas įtraukti į pagrindinės mokėjimo sąskaitos taikymo sritį, nes jų atidarytose sąskaitose nėra galimybės laikyti lėšų ilgiau nei reikia mokėjimo nurodymo įvykdymui. Taigi, jos negalėtų suteikti pilnavertės pagrindinės mokėjimo sąskaitos paslaugos. Elektroninių pinigų ir mokėjimo įstaigų neįtraukimas į pagrindinės mokėjimo sąskaitos taikymo sritį yra objektyviai pateisinamas dėl tokių subjektų veiklos pobūdžio, apimties, ribotos mokėjimo paslaugų teikimo apimties ir priklausomybės nuo kredito įstaigų. Pastebėtina, kad Europos Komisija mokėjimo ir elektroninių pinigų įstaigų dėl jų veiklos specifikos neįtraukė į direktyvos taikymo sritį dėl pagrindinės mokėjimo sąskaitos. 16. Lietuvos bankų asociacija, 2016-05-305844 Dėl Įstatymo 58 straipsnio 4 dalies 4 punkto pakeitimo. Siekiant nepažeisti konkurencijos teisės principų, siūlytume šiam pasiūlymui nepritarti. Nepritarti Seimo nario A. Palionio siūlymu, ne pati kredito įstaiga, o priežiūros institucija savo nustatyta tvarka nustato konkretų grynųjų pinigų išmokėjimo būdą, atsižvelgdama į įstaigos veiklos pobūdį ir jos naudojamus grynųjų pinigų išmokėjimo būdus. Taigi, konkurencijos iškraipymo bus išvengta. 17. „Swedbank", AB, 2016-06-01 Šiuo raštu norėtume atkreipti Biudžeto ir finansų komiteto narių dėmesį dėl teisės aktų sistemoje 2016-04-13 įregistruoto Lietuvos Respublikos Mokėjimų įstatymo Nr. VIII- 1370 pakeitimo įstatymo projekto (toliau - Įstatymo projektas) tam tikrų skyrių įsigaliojimo termino.
Atsižvelgiant į tai, kad Įstatymo projektas daugeliu atveju nustato papildomus, verslo procesus apsunkinančius reikalavimus (pvz,: pagrindinės mokėjimo paslaugos kainodaros reguliavimas), kurių įgyvendinimas reikalauja reikšmingų IT pakeitimų, prašome Jūsų priimant šį įstatymą nustatyti VII-VIII skyrių įsigaliojimo terminą ne anksčiau nei 9 mėnesiai nuo įstatymo naujos redakcijos priėmimo dienos, nes:
1) pagal Įstatymo projektą, VII skyrius “Mokėjimo sąskaitos perkėlimas’’ turi įsigalioti nuo 2016-09-18, kas reiškia, jog šio skyriaus nuostatų įgyvendinimui būtų likę mažiau nei 3 mėnesiai. Būtina pažymėti tai, jog mokėjimo sąskaitų perkėlimo reikalavimams įgyvendinti būtinas susitarimas tarp mokėjimo paslaugų teikėjų, kuriuo būtų įtvirtintas procesas, pagal kurį būtų vykdoma sąskaitų perkėlimo paslauga. Nežinant galutinio įstatymo turinio, nėra galimybės pradėti tartis dėl reikalingų pakeitimų. Atkreipiame Jūsų dėmesį į tai, kad šiuo metu bankai teikia sąskaitų perkėlimo paslaugą, todėl minėtų nuostatų įsigaliojimo termino atidėjimas nepažeistų vartotojų interesų. 2) Įstatymo projektu siekiama sureguliuoti pagrindinės mokėjimo sąskaitos kainodarą nustatant, jog už tam tikrą mokestį per mėnesį vartotojas gautų atitinkamą skaičių operacijų ir t.t; taip pat norima nustatyti, jog vartotojams, kuriems paskirta piniginė socialinė parama nepasiturintiems gyventojams, būtų taikoma nuolaida, t.y. taikomas komisinis atlyginimas negalėtų viršyti 50 procentų Įstatymo projekte nurodyto maksimalaus komisinio atlyginimo. Pažymime, jog tokie papildomi reikalavimai yra siejami su reikšmingais IT sistemos pakeitimais. Pakeitimai IT sistemose reikalingi, jog būtų užtikrintas automatizuotas operacijų bei nemokamo išgryninimo limito skaičiavimas. Be to, siekiant įgyvendinti Įstatymo projekto 59 str.
paslaugų teikėjų infrastruktūrą, užtikrinančią sąsają su Socialinės paramos šeimai informacine sistema. Atkreipiame Jūsų dėmesį į tai, kad “Swedbank", AB ir kitų didžiųjų Lietuvoje veikiančių bankų, kurie priklauso tarptautinėms finansinių įstaigų grupėms, IT sistemų pakeitimas vykdomas koordinuojant veiksmus keliose šalyse. Aukščiau aptariami pakeitimai yra sudėtingi, itin kompleksiški, todėl reikalaujantys daug laiko. Be to, įprastine praktika yra laikytina, jog visi IT sistemų pakeitimų darbai pradedami žinant galutinį įstatymo bei su juo susijusių poįstatyminių teisės aktų turinį. Pažymime, jog nagrinėjamu atveju pakeitimams įgyvendinti bus likę mažiau nei
šalyse (Latvijoje bei Estijoje), mūsų žiniomis, tokių papildomų reikalavimų neplanuojama nustatyti. Pridedame Lietuvos bankų asociacijos parengto 2016-05-04 rašto Nr. 02/06, skirto Lietuvos Respublikos Seimo posėdžių sekretoriatui, kopiją (5 lapai). Pritarti iš dalies Argumentai: Įvertinant įstatymo projekto įgyvendinimui reikalingų techninių ir administracinių sprendimų sudėtingumą, siūlytina įstatymo projekto VII-VIII skyrių įsigaliojimo terminą nustatyti 2017 m. vasario 1 d. Pasiūlymas:
Pakeisti įstatymo projekto 2 straipsnio 3 dalį ir ją išdėstyti taip: „3. Šio įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto Lietuvos Respublikos mokėjimų įstatymo 10,
d. 2017 m. vasario 1 d.“
DNB bankas, 2016-06-03
Susipažinę su Lietuvos Respublikos Vyriausybės pateiktais Lietuvos Respublikos mokėjimų įstatymo Nr. VIII-1370 naujoje redakcijoje {toliau - nauja Mokėjimų įstatymo redakcija) siūlomais reikalavimų įsigaliojimų terminais, siunčiame AB DNB banko vertinimą ir nuomonę dėl kelių aktualių reikalavimų įgyvendinimo terminų.
Siekdami tinkamai pasiruošti naujos Mokėjimų įstatymo redakcijos reikalavimų įgyvendinimui, išskirtinį dėmesį ir svarbą skiriame pagrindinės mokėjimo sąskaitos paslaugos ir mokėjimo sąskaitos perkėlimo paslaugos įgyvendinimui. Svarbu paminėti, jog ypatingai pagrindinei mokėjimo sąskaitos paslaugai, kurį bus nauja paslauga rinkoje, įgyvendinti bus reikalingas tinkamas komunikacijos ir informacinių sistemų paruošimas, kuris sėkmingai užtikrintų nuo pat pradžių Lietuvos banko, Finansų ministerijos ir mokėjimo paslaugų tiekėjų siekiamą pagrindinį tikslą - skatinti gyventojus aktyviau naudotis elektroninėmis mokėjimo priemonėmis ir mažinti atsiskaitymų kiekį grynaisiais. Pagal turimą patirtį įgyvendinant panašaus mąsto pokyčius verslo procesuose ir informacinėse sistemose žinome, jog pilnai išaiškėjus reikalavimams tinkamai juos įgyvendinti reikalingas 5-6 mėnesių terminas:
Esant poreikiui įgyvendinti pokyčius, tokius kaip mokėjimo sąskaitos perkėlimo paslauga, kuriems reikalingi bendri mokėjimo paslaugų teikėjų sprendimai, reikalingi papildomi
paminėtų paslaugų teikimui ir komunikacijai turi pasiruošti ne tik pavieniai mokėjimo paslaugų teikėjai, bet ir dauguma rinkos dalyvių, o priežiūros institucijos aktyviai įsitrauktų ir vykdytų tinkamą rinkos dalyvių pasiruošimo priežiūrą.
Todėl, atsižvelgiant į kitų reguliacinių reikalavimų Šiais metais įgyvendinimo terminus ir apimtis (naujoji būsto kredito direktyva, informacijos surinkimo per specialias formas (įmokų surinkimo) ir perdavimo gavėjui SEPA kredito pervedimais), siūlome pagrindinės mokėjimo sąskaitos paslaugos įgyvendinimui nustatyti ne ankstesnį terminą nei 2016 m. gruodžio 1 d., o mokėjimo sąskaitos perkėlimo paslaugai - 2017 m. balandžio 1 d. terminą, jei įstatymo redakcija bus priimta iki 2016 m. liepos 1d. Jei įstatymas bus priimtas vėliau, siūlomi terminai turėtų būti atitinkamai pavėlinti. Pritarti iš dalies Argumentai:
Įvertinant įstatymo projekto įgyvendinimui reikalingų techninių ir administracinių sprendimų sudėtingumą, siūlytina įstatymo projekto VII-VIII skyrių įsigaliojimo terminą nustatyti 2017 m. vasario 1 d. Pasiūlymas: Pakeisti įstatymo projekto 2 straipsnio 3 dalį ir ją išdėstyti taip: „3. Šio įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto Lietuvos Respublikos mokėjimų įstatymo 10,
d. 2017 m. vasario 1 d.“
Bank A/S‘ Lietuvos filialas, 2016-06-03
Lietuvos bankų asociacija 2016-05-04 raštu Nr. 02/06 atkreipė gerbiamų Lietuvos Respublikos Seimo narių dėmesį į su Mokėjimų įstatymo Nr. VIII-1370 pakeitimo įstatymo projektu Nr. XIIP-4268 susijusią problematiką. Danske Bank A / S Lietuvos filialas (toliau— Bankas), atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos parengto Mokėjimų įstatymo Nr.
VIII-1370 pakeitimo įstatymo projekto nuostatas, nori papildomai atkreipti Lietuvos Respublikos Seimo Biudžeto ir finansų komiteto dėmesį į įstatymo projekte numatytą itin trumpą VII ir VIII skyrių įsigaliojimo terminą. Įstatymo projekte nustatytas 2016 m. rugsėjo 18d. VII ir VIII skyrių įsigaliojimo terminas. Pažymėtina, kad numatomi Mokėjimų įstatymo projekto pakeitimai, išdėstyti VII ir VIII skyriuose, reglamentuojantys mokėjimo sąskaitos perkėlimo ir pagrindinės mokėjimo sąskaitos paslaugas, pareikalaus didelės apimties pokyčių mokėjimo paslaugų teikimo procese. Šiems pokyčiams Bankas privalės ne tik skirti nemažus finansinius ir žmogiškuosius išteklius, bet ir atlikti daug informacinių technologijų patobulinimų. Pabrėžtina, kad Mokėjimų įstatymo pakeitimas dar nepriimtas, todėl Bankas neturi galimybės ruoštis numatomiems pokyčiams ir, atitinkamai, įstatymo projekte numatytas įsigaliojimo terminas trumpėja dėl nuo Banko nepriklausančių aplinkybių. Tuo pačiu norime atkreipti dėmesį į keletą probleminių įstatymo projekto reikalavimų, kurie turi didelės praktinės įtakos IT sistemų pakeitimų planavimui ir įgyvendinimui:
įstatymo projekte nėra apibrėžta, kokiu formatu, kokia imtimi ir kokiais saugiais kanalais turi būti perduodam i duomenys tarp mokėjimo paslaugų teikėjų. Tam turėtų būti sukurti centralizuoti techniniai reikalavimai, taisyklės bei bendros procedūros duomenų keitimuisi;
įstatymo projekte nėra apibrėžta, kaip mokėjimo paslaugų teikėjai turėtų įsitikinti, kad vartotojas, atidarydamas pagrindinę mokėjimą sąskaitą, nėra sudarę s kitoje mokėjimo įstaigoje pagrindinės mokėjimo sąskaitos.
Tam reikalingi taip pat centralizuoti IT sprendimai bei techninių reikalavimų nustatymai;
Mokėjimų įstatymo projekto nėra aišku, kaip ir kokiomis techninėmis priemonėmis mokėjimo paslaugų teikėjai galės naudotis Socialinės paramos šeimai informacinės sistemos duomenų bazės duomenimis apie piniginės socialinės paramos gavėjus, kuriems turi būti dalinai kompensuojamas mokėjimo krepšelio mokestis;
dėmesys, kad priežiūros institucija dar nėra galutinai patvirtinusi pagrindinės mokėjimo sąskaitos paslaugų krepšelio sudėties, kas taip pat sąlygoja poreikį turėti realius terminus pakeitimų įdiegimui. Kadangi įstatymo projekte numatytiems reikalavimams įgyvendinti bus reikalingas vieningas duomenų apsikeitimas tarp skirtingų mokėjimo paslaugų teikėjų ir kitų schemoje būtinų institucijų (pavyzdžiui, Socialinės paramos šeimai informacinės sistemos valdytojo), manome, kad Lietuvoje būtina paskirti priežiūros instituciją, kuri inicijuotų duomenų mainų, susijusių su pagrindine mokėjimo sąskaita bei sąskaitos perkėlimo paslauga, techninio standarto sukūrimą ir tarpininkautų (administruotų) daugiašalio susitarimo pasirašyme. Norime pabrėžti, kad dvišalių sutarčių sudarymas tarp mokėjimo įstaigų ir kitų schemoje dalyvaujančių įstaigų dėl duomenų apsikeitimo visų pirma pareikalautų daugiau laiko nei centralizuotas paslaugos administravimas, antra, dėl nevienodų sąlygų galėtų turėti neigiamos įtakos mokėjimo paslaugų kokybei. Pabaigai, paskirta priežiūros institucija turėtų nustatyti duomenų mainų standartus, atsižvelgiant į banko paslaptį sudarančios informacijos apsaugą ir galimo piktnaudžiavimo duomenimis prevenciją.
Atsižvelgdami į aukščiau išdėstytas aplinkybes, prašome įstatymo įsigaliojimo terminą nustatyti ne anksčiau kaip 9 mėn. po įstatymo įsigaliojimo ir priežiūros institucijos centralizuotų techninių reikalavimų sukūrimo. Pritarti iš dalies Argumentai: Įvertinant įstatymo projekto įgyvendinimui reikalingų techninių ir administracinių sprendimų sudėtingumą, siūlytina įstatymo projekto VII-VIII skyrių įsigaliojimo terminą nustatyti 2017 m. vasario 1 d. Pasiūlymas:
Pakeisti įstatymo projekto 2 straipsnio 3 dalį ir ją išdėstyti taip: „3. Šio įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto Lietuvos Respublikos mokėjimų įstatymo 10,
d. 2017 m. vasario 1 d.“
centrinė kredito unija, 2016-06-06
Atsižvelgiant j rengiamus Lietuvos Respublikos Mokėjimų įstatymo pakeitimus, Lietuvos centrinė kredito unija (LCKU) privalės įgyvendinti atitinkamus pakeitimus kredito unijų informacinėse sistemose. Nors artėja numatomas įstatymo pakeitimų įsigaliojimo terminas, dar nėra aiški įgyvendinamų pakeitimų apimtis: pateikti klausimai Lietuvos bankui dėl atskirų Mokėjimo krepšelio pozicijų tikslesnio detalizavimo, kadangi kai kurios jų gali būti interpretuojamos skirtingai, taip pat dėl atskirų įstatymo straipsnių išaiškinimo (tame tarpe dėl Sąskaitos perkėlimo paslaugos, Lengvatinio mokesčio taikymo socialinę paramą gaunantiems gyventojams ir kt.). Nesant poįstatyminių teisės norminių aktų pagrindu įtvirtinto teisinio reguliavimo, negali būti nustatyta tiksli reikiamų atlikti pakeitimų apimtis bei vykdomi programavimo, dokumentų keitimo, klientų informavimo ir kiti darbai.
Atsižvelgiantį tai, kad Mokėjimų įstatymo nuostatų įgyvendinimui reikalingos maksimalios IT resursų pajėgos, be to iki šiol nėra tiksliai žinomi visi reikiami pakeitimai, mūsų nuomone, 3 mėnesių laikotarpis nuostatų įgyvendinimui (iki 2016 m. rugsėjo 18 d.) yra ženkliai per trumpas. Be to, norime pažymėti, kad paraleliai yra vykdomi/ artimiausioje ateityje numatomi vykdyti kiti informacinių sistemų pakeitimo darbai, susiję su privalomų reikalavimų įgyvendinimu (pvz. Komunalinių įmokų surinkimo internetu paslaugos pritaikymas SEPA reikalavimams, ES Būsto paskolų direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę ir k t). Siekiant įgyvendinti Mokėjimų įstatymo pakeitimus laiku, sklandžiai bei atsižvelgiant į žmogiškųjų resursų darbų apimtis, siūlytume įstatymo nuostatų įgyvendinimo terminą nustatyti ne anksčiau nei 2017 m. liepos 1 d. Pritarti iš dalies Argumentai:
Įvertinant įstatymo projekto įgyvendinimui reikalingų techninių ir administracinių sprendimų sudėtingumą, siūlytina įstatymo projekto VII-VIII skyrių įsigaliojimo terminą nustatyti 2017 m. vasario 1 d. Pasiūlymas: Pakeisti įstatymo projekto 2 straipsnio 3 dalį ir ją išdėstyti taip: „3. Šio įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto Lietuvos Respublikos mokėjimų įstatymo 10,
d. 2017 m. vasario 1 d.“
elektroninių pinigų įstaigų asociacija, 2016-06-06
Lietuvos Respublikos finansų ministerija parengė Mokėjimų įstatymo NR.VIII-1370 pakeitimo įstatymo projektą (toliau – įstatymo projektas) ir 2016-04-13 pateikė šį projektą svarstyti Lietuvos Respublikos Seimui. Viena esminių įstatymo projekto naujovių – pagrindinės sąskaitos institutas.
Projekto rengėjai aiškinamajame rašte nurodo, kad pagrindinis įstatymo projekto tikslas yra didinti mokėjimo paslaugų prieinamumą, skatinti vartotojus naudotis efektyviomis mokėjimo priemonėmis ir tokiu būdu didinti konkurenciją tarp mokėjimo paslaugų teikėjų bei užtikrinti, kad už pagrindinę mokėjimo sąskaitą kartu su būtiniausiomis mokėjimo paslaugomis, kurios yra reikalingos vartotojams patenkinti kasdienius su mokėjimais susijusius poreikius, būtų taikoma pagrįsta kaina. Įstatymo projektu siekiama įgyvendinti Europos Parlemento ir Tarybos Direktyvą 2014/92/ES dėl mokesčių, susijusių su mokėjimo sąskaitomis, palyginamumo, mokėjimo sąskaitų perkėlimo ir galimybės naudotis būtiniausias savybes turinčiomis mokėjimo sąskaitomis (toliau – Direktyva). Mokėjimo ir elektroninių pinigų įstaigų asociacija, susipažinusi su įstatymo projektu bei jį lydinčiais dokumentais, teikia Biudžeto ir finansų komitetui savo narių pastabas ir poziciją dėl numatomo naujo pagrindinės sąskaitos instituto teisinio reglamentavimo:
(preambulės 12 punkte) aiškiai nurodyta, kad nuostatos dėl pagrindinės sąskaitos (Direktyvoje vadinama „būtiniausias savybes turinti mokėjimo sąskaita) turi būti taikomos tik kredito įstaigoms. Tokia nuostata buvo ir pirminiame įstatymo projekte, tačiau, Lietuvos bankų asociacijos siūlymu, įstatymo projektas buvo pataisytas ir pagrindinės sąskaitos nuostatas siūloma taikyti ne tik kredito įstaigoms, bet ir elektroninių pinigų įstaigoms. Pažymėtina, kad dėl šio projekto pakeitimo elektroninių pinigų įstaigų ar Asociacijos nuomonės nebuvo klausiama. Apie atliktus pakeitimus tapo žinoma tik įstatymo projektą įregistravus ir paskelbus teisės aktų registre.
Mūsų nuomone toks subjektų, kuriems taikomos Direktyvos nuostatos, išplėtimas, priešingai paveiks įstatymo projekto rengėjų apibrėžtus tikslus, t.y. mokėjimo paslaugų prieinamumas sumažės dėl prastos ir nelygiavertės konkurencinės aplinkos. 2. Direktyvoje akcentuojama inovacijų mažmeninių finansinių paslaugų srityje svarba ir būtinybė užtikrinti, kad ši direktyva netrukdytų jų vystymui. Elektroniniai pinigai, kaip alternatyva tradicinei bankininkystei, Lietuvoje yra naujiena, apie kurią žino ir ja naudojasi palyginti nedidelis vartotojų skaičius. Dėl nepakankamos rinkos edukacijos ir nepagrįsto nepasitikėjimo elektroniniais pinigais (egzistuoja skirtumas tarp kredito ir elektroninių pinigų įstaigų sąskaitose esančių piniginių lėšų apsaugos mechanizmų), elektroninių pinigų įstaigų įėjimo į rinką strategija remiasi mažesniais nei kredito įstaigų įkainiais už paslaugas, tačiau teikiamos tik tos paslaugos, kuriomis daugiausia naudojasi klientai (kredito pavedimai) ir nevystomos kitos paslaugos (pvz. tiesioginis debetas, e-pinigų išpirkimas grynaisiais pinigais, fizinės mokėjimo priemonės (kortelės) ir kt. Asociacijos nariai mato grėsmę, kad priėmus įstatymo projektą, elektroninių pinigų įstaigos bus priverstos teikti visas su pagrindine sąskaita teiktinas paslaugas, o tai pareikalaus didelių investicijų pritaikant jų informacines sistemas, neišvengiamo teikiamų paslaugų įkainių kėlimo. Tokioje situacijoje labiausiai tikėtinas scenarijus yra elektroninių pinigų įstaigų veiklos nutraukimas, persiorientavimas į mokėjimo įstaigas ir tolimesnis paslaugų teikimas atliekant tik operacijas grynaisiais pinigais. Įvertinus valstybės tikslus mažinti atsiskaitymų grynaisiais pinigais apimtis, elektroninių pinigų įstaigų veikla turėtų būti palaikoma, o ne apsunkinama nebūdingomis šioms įstaigoms prievolėmis. 3.
įstatymo projekto tikslų – didinti konkurenciją tarp mokėjimo paslaugų teikėju. Tačiau didinti konkurenciją galima tuomet, kai konkuruojantys subjektai turi lygiavertes galimybes konkuruoti. Jei vieni iš konkurentų turi didesnes privilegijas ar galimybes – jie greitai laimės konkurencinėje kovoje ir tuomet konkurencija, priešingai nei tikėtasi, sumažės. Asociacijos nariai nori pabrėžti, kad komerciniai bankai nėra lygiaverčiai konkurentai elektroninių pinigų įstaigoms:
teikimo kaštus iš kitų paslaugų pajamų, kurių įkainiai nebus reguliuojami. Elektroninių pinigų įstaiga turės teikti paslaugas fiziniams asmenims už nustatytą fiksuotą įkainį ir, jei šios paslaugos sąnaudos bus didesnės už pajamas, vienintelis būdas kompensuoti šiuos nuostolius bus kelti įkainius už juridiniams asmenims teikiamas paslaugas. Tokiu būdu mokėjimų negrynaisiais pinigais rinkoje konkurencinės sąlygos bus nepalankios elektroninių pinigų įstaigoms.
Mokėjimo ir elektroninių pinigų įstaigų asociacija, vienijanti 7 finansų rinkos dalyvius, tame tarpe dvi iš trijų Lietuvoje įsteigtų elektroninių pinigų įstaigas, prašo gerbiamų Seimo narių įvertinti pateiktus argumentus, atsižvelgti į Direktyvos nuostatas (ypač aiškiai ir nedviprasmiškai Direktyvos preambulėje išdėstytos Europos Parlamento išdėstytos pozicijos dėl pagrindinės sąskaitos kaip kredito įstaigų prerogatyvos) bei pateikti siūlymą pataisyti aptariamą įstatymo projektą taip, kad elektroninių pinigų įstaigoms nebūtų prievolės atidaryti klientams pagrindinės sąskaitos. Sudarius vartotojams galimybę pasirinkti tarp pagrindinės sąskaitos atidarymo kredito įstaigoje su fiksuotu abonentiniu mokesčiu už visa paslaugų “krepšelį” ir tarp galimybės daryti kredito pavedimus elektroninių pinigų įstaigoje pagal poreikį, atitinkamai mokant komisinį mokestį nuo pavedimų skaičiaus, laimės vartotojai, nes jie galės pasirinkti labiausiai jų poreikius ir interesus atitinkančią paslaugą. Naudodamiesi proga prašome mūsų asociaciją informuoti apie visus Biudžeto ir finansų komitete vykstančius šio įstatymo projekto svarstymus, kadangi asociacijos atstovų dalyvavimas diskusijose leis pateikti mūsų narių poziciją ir nuomonę šiais klausimais, o tai savo ruožtu užtikrins visapusišką ir objektyvų įstatymo projekto svarstymą bei geriausią problemos sprendimą. Pritarti Atsižvelgiant į Seimo nario Andriaus Palionio 2016-05-10 pasiūlymą, siūloma tikslinti įstatymo projektą, numatant, kad vartotojai turi teisę kreiptis dėl pagrindinės mokėjimo sąskaitos atidarymo tik į Lietuvos Respublikoje veikiančias kredito įstaigas, o elektroninių pinigų įstaigoms nebūtų prievolės atidaryti klientams pagrindinės sąskaitos. 22.
22EVP International,
UAB, 2016-06-07
„EVP International", UAB yra elektroninių pinigų jstaiga, veikiant pagal Lietuvos banko valdybos 2012- 09-27 išduotą neribotą elektroninių pinigų įstaigos licenciją Nr. 1. Lietuvos Respublikos Seimo Biudžeto ir finansų komitete yra svarstomas Mokėjimų įstatymo pakeitimo įstatymo projektas (Nr. VIII-1370), kuriuo įgyvendinami Mokėjimo sąskaitų direktyva, Reglamentas dėl tarpbankinių mokesčių už kortele grindžiamas mokėjimo operacijas ir Reglamentas, kuriuo nustatomi kredito pervedimų ir tiesioginio debeto operacijų eurais techniniai ir komerciniai reikalavimai. Seimo narys Andrius Palionis yra pateikęs pasiūlymų dėl šio projekto 3 str. 8 d., 9 str. 3 d., 51 str., 57 str. 1 d. nuostatų (http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc l?p id=1146504). Kadangi šis svarstomas projektas turės tiesioginės įtakos „EVP International" UAB, kaip mokėjimo paslaugų rinkos dalyvės, veiklai, teikiame nuomonę apie svarstomą projektą ir Seimo nario pateiktus pasiūlymus:
1) palaikome Seimo nario Andriaus Palionio pasiūlymą, kuriuo siekiama riboti kredito įstaigų taikomą praktiką sieti kreditavimo sutartis su kitais finansiniais produktais (pasiūlymas dėl Projekto 51 str.). Kaip yra konstatavęs Lietuvos bankas, Lietuvos mokėjimų rinka yra ypač koncentruota; trys didžiausi šalyje veikiantys bankai - SEB bankas, DNB bankas ir Swedbank - įvykdo apie 90 proc. pagrindinių mokėjimo paslaugų operacijų.
Manytina, kad tokia padėtis galimai susiklostė būtent dėl bankų taikomos praktikos pritraukti ir išlaikyti savo klientą susietomis finansinėmis paslaugomis, pvz.: sieti mokėjimo sąskaitą su ilgalaikiu kreditu, dėl kurių klientui tampa sunku ar beveik neįmanoma pasirinkti kitą mokėjimo paslaugų teikėją (pvz., klientas privalo išlaikyti mokėjimo sąskaitą banke, kuris yra išdavęs ilgalaikį kreditą, nes nuo tos sąskaitos yra nurašomos kredito įmokos, o klientui turėti dvi sąskaitas pas skirtingus mokėjimo paslaugų teikėjus yra neracionalu ir paprastai per brangu) ir jis yra priverstas permokėti už bankų teikiamas mokėjimo paslaugas, negali jų atsisakyti ir pasirinkti pigesnes paslaugas teikiantį alternatyvų mokėjimo paslaugų teikėją. Taigi dėl šios priežasties vartotojai retai keičia mokėjimo paslaugų teikėją, jų galimybės pasirinkti pigesnes paslaugas teikiantį mokėjimo paslaugų teikėją yra stipriai suvaržytos. Mokėjimo paslaugų rinkoje veikiančios mokėjimo paslaugas teikiančios elektroninių pinigų įstaigos (t. y. bankų konkurentės) neturi teisės vartotojams siūlyti atitinkamų finansinių produktų kaip bankai, kaip antai, ilgalaikių paskolų ir pan., todėl jų galimybės pritraukti ir išlaikyti klientus dėl aukščiau aprašytos bankų taikomos politikos mažėja (vartotojai yra susaistyti bankų privalomų paslaugų paketų). Tai mažina konkurenciją mokėjimų rinkoje, leidžia bankams palaikyti aukštesnes mokėjimo paslaugų kainas, nes klientai, nepaisant aukštesnių bankų įkainių, vis tiek negali pasirinkti alternatyvaus mokėjimo paslaugų teikėjo.
Atkreiptinas dėmesys, kad ilgalaikis kreditavimas ir mokėjimo paslaugos, kuriomis bankai paprastai įpareigoja naudotis kredito gavėjus, nėra susijusios, o pagal teisinį reguliavimą yra draudžiami susitarimai, kuriais iš ūkio subjektų reikalaujama papildomų įsipareigojimų, pagal savo komercinį pobūdį ar paskirtį tiesiogiai nesusijusių su sutarties objektu (Konkurencijos įstatymo 5 str. 1 d. 5 p., Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 102 str.). Atsižvelgiant į tai, manome, kad yra tikslinga išplėsti Seimo nario siūlomą reguliavimą ir užtikrinti, kad teisę atsisakyti banko mokėjimo sąskaitos turėtų ne vien fiziniai asmenys, kaip vartotojai, bet ir visi ūkio subjektai. 2) Taip pat pritariame Seimo nario pasiūlymui dėl mokėjimo įskaitymo mokesčio apribojimo (pasiūlymas dėl Projekto 9 str. 3 d.). Atkreipiame dėmesį, kad nors mokėjimo įskaitymo mokestis įprastai netaikomas kitose Europos Sąjungos šalyse, bankų klientai papildomai apmokestinami už kiekvieną lėšų įskaitymo į banko sąskaitą operaciją (pvz., SEB banke taikomas 0,41 Eur lėšų įskaitymo mokestis už gautą mokėjimą eurais ir net 10,14 Eur dydžio lėšų įskaitymo mokestis už gautą mokėjimą kita valiuta). Kaip nurodyta aukščiau, bankai vienašališkai diktuoja mokėjimo paslaugų kainas koncentruotoje rinkoje, nes nesusiduria su konkurencija ją ribodami susietomis finansinėmis paslaugomis ir produktais.
Taip pat didieji bankai, užimantys net 90 proc. mokėjimų rinkos, taikydami praktiką nemokamai įskaityti mokėjimus gaunamus tik to banko viduje, papildomai riboja galimybę vartotojui keisti mokėjimo paslaugų teikėją (pvz., darbuotojas paprastai būna priverčiamas turėti sąskaitą tame banke, kuriame sąskaitą turi jo darbdavys, kad jam nekainuotų gaunamo darbo užmokesčio įskaitymas; arba atitinkamai tame banke, iš kurio gauna daugiausia mokėjimų) ir naudotis alternatyvių mokėjimo paslaugų teikėjų paslaugomis. 3) Pritariame ir Andriaus Palionio iniciatyvai, kad vartotojai turi turėti teisę kreiptis dėl pagrindinės mokėjimo sąskaitos atidarymo tik į kredito įstaigas (pasiūlymas dėl Projekto 3 str. 8 d., 57 str. 1 d.). Elektroninių pinigų įstaigos yra nedideli mokėjimo paslaugų teikėjai, užimantys mažą rinkos dalį. Kaip nustatė Lietuvos banko atlikta gyventojų mokėjimo įpročių apklausa, elektroninių pinigų įstaigų paslaugomis naudojasi tik apie 5 proc. vyresnių nei 18 m. šalies gyventojų2. Elektroninių pinigų įstaigos neteikia tokių plačių paslaugų kaip kredito įstaigos, jų infrastruktūra mažiau išplėtota (pvz., neturi ar turi labai mažai fizinių klientų aptarnavimo skyrių, bankomatų kt.), todėl jos neturi lygiaverčių galimybių teikti pagrindinės mokėjimo sąskaitos paslaugą. Kaip teisingai pažymi Seimo narys, elektroninių pinigų įstaigos yra itin priklausomos nuo bankų, todėl bankai, siekdami apriboti elektroninių pinigų įstaigų galimybes konkuruoti šioje srityje, gali vienašališkai pakelti teikiamų paslaugų kainas elektroninių pinigų įstaigoms, sukurti kitų veikimo rinkoje kliūčių, dėl kurių elektroninių pinigų įstaigoms pagrindinės mokėjimo sąskaitos paslauga gali tapti nuostolinga.
Kaip minėta, koncentruotoje Lietuvos mokėjimo paslaugų rinkoje trys didieji bankai vykdo apie 90 proc. pagrindinių mokėjimo paslaugų operacijų, bankuose yra atidaryta 91 proc. mokėjimo sąskaitų, todėl nėra racionalaus pagrindo plėsti reglamentavimą ir įtraukti elektroninių pinigų įstaigų į pagrindinės mokėjimo sąskaitos paslaugų teikėjų sąrašą. Atkreipiame Jūsų dėmesį ir į tai, kad jei visgi elektroninių pinigų įstaigos būtų įtrauktos į pagrindinės mokėjimo sąskaitos teikėjų sąrašą, turėtų būti priimami atitinkami teisės aktų pakeitimai, kuriais būtų apribotos galimybės bankams neatidaryti ar uždaryti sąskaitas elektroninių pinigų įstaigoms, keisti mokėjimo paslaugų įkainius, kad būtų užtikrinta galimybė elektroninių pinigų įstaigoms lygiavertiškai konkuruoti su bankais ir turėti pakankamą infrastruktūrą (bankų sąskaitų, kuriuose laikomos klientų lėšos ir iš kurių klientų vardu vykdomos mokėjimo operacijos) pagrindinės mokėjimo sąskaitos paslaugos teikimui, nepatirti nepagrįstų, vien nuo bankų valios priklausančių kaštų. Pritarti
asociacija, 2016-06-08 DĖL PAPILDOMŲ PASIŪLYMŲ MOKĖJIMŲ ĮSTATYMO NR. VIII-1370 PAKEITIMO ĮSTATYMO PROJEKTUI (NR. XIIP-4268) Atsižvelgdami į 2016-06-07 Lietuvos Respublikos Seimo Biudžeto ir finansų komitete įvykusią išvadų rengėjų diskusiją dėl papildomų pasiūlymų dėl Mokėjimų įstatymo Nr. VIII-1370 pakeitimo įstatymo projekto (Nr. XIIP-4268), norime dar kartą akcentuoti, jog Lietuvos bankų asociacija griežtai nepritaria minėtiems pasiūlymams.
Pažymėtina, jog šie papildomi pasiūlymai atsirado baigiamojoje Mokėjimų įstatymo naujos redakcijos priėmimo stadijoje, jie nėra pakankamai aptarti ir išdiskutuoti su rinkos dalyviais, nėra įvertintos tokio asimetriško reguliavimo pasekmės. Šių nuostatų nebuvo Lietuvos banko ir Lietuvos Respublikos finansų ministerijos parengtame įstatymo projekte, kuriam pritarė ir Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Atsižvelgiant į tai, jog minėtų pasiūlymų priėmimas turėtų reikšmingą neigiamą įtaką bankinių paslaugų rinkai, skirtingų rūšių įmonių konkurencijai toje pačioje mokėjimų paslaugų rinkoje, prieštarautų esminiams teisiniams principams bei pakenktų Lietuvos rinkos įvaizdžiui ir patrauklumui investuotojų akyse, manome, kad dėl šių pasiūlymų būtina gauti Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Lietuvos banko, Teisingumo ministerijos ir Konkurencijos tarybos išvadas. Išsamūs Lietuvos bankų asociacijos argumentai buvo pateikti 2016-05-30 rašte Nr.02/07 (rašto kopija pridedama). Esminiai argumentai yra šie:
pakeisti Mokėjimų įstatymo 3 str. 8 d. ir 57 str. 1 d. nustatant, kad įstatymo VIII skyriaus nuostatos taikomos tik kredito įstaigoms, mūsų nuomone, iškraipytų konkurenciją, sudarytų nevienodas sąlygas toje pačioje mokėjimų paslaugų rinkoje dirbančioms įmonėms – kredito įstaigoms ir likusiems mokėjimo paslaugų teikėjams. Pažymėtina, jog iš tokio konkurencijos sąlygų iškraipymo mokėjimo paslaugų vartotojai negautų jokios papildomos naudos. 2. Pasiūlymas pakeisti Mokėjimų įstatymo 9 str. 3 d., nustatant jog mokėjimo paslaugų teikėjai negali diferencijuoti gavėjui taikomo komisinio atlyginimo pagal tai, kurioje mokėjimo įstaigoje mokėtojas turi mokėjimo sąskaitą iš esmės yra perteklinis vienos, iš visos kasdieninės bankininkystės paslaugų įkainių konteksto ištrauktos paslaugos, kainodaros reguliavimas.
Toks atskiro įkainio reguliavimas niekaip nesusijęs nei su 2014-07-23 Direktyva Nr. 214/92/ES „Dėl mokesčių, susijusių su mokėjimo sąskaitomis, palyginamumo, mokėjimo sąskaitų perkėlimo ir galimybės naudotis būtiniausias savybes turinčiomis mokėjimo sąskaitomis“ (kurios perkėlimui ir buvo parengtas naujas Mokėjimų įstatymo projektas), nei su kitais Europos Sąjungos teisės aktų reikalavimais. Toks įkainio reguliavimas nesuteiktų naudos vartotojams, o rinkoje veikiantiems paslaugų teikėjams sukeltų papildomus apribojimus ir poreikį keisti kitų paslaugų kainodarą, pakenktų Lietuvos, kaip prognozuojamą ir stabilią, Europos Sąjungos teisės aktų reikalavimais pagrįstą rinką turinčios šalies įvaizdžiui. Kaip ir minėjome 2016-06-07 susitikimo metu, manome, kad vartotojų interesai dėl lėšų įskaitymo mokesčio kainodaros būtų tinkamai, visiškai ir pakankamai apsaugoti kitomis Mokėjimų įstatymo nuostatomis, reglamentuojančiomis pagrindinės mokėjimo sąskaitos paslaugą, jos sudėtį ir kainą. 3. Pasiūlymas pakeisti Mokėjimų įstatymo 51 str. 2 d. nepagrįstai apribotų bankinių paslaugų paketų teikimą ir prieštarautų kertiniam teisiniam principui, jog įstatymas atgal negalioja. Manome, kad aptariami Mokėjimų įstatymo pakeitimai turėtų būti svarstomi Lietuvos Respublikos Seime ir atitinkamai pakoreguotos jų redakcijos priimtos vėliau, atskiru Mokėjimų įstatymo pakeitimu, po tinkamo įstatymų leidybos proceso, t. y. po derinimo su aukščiau minėtomis valstybės institucijomis ir išsamios diskusijos su rinkos dalyviais. Nepritarti Žiūrėti argumentaciją dėl Lietuvos bankų asociacijos 2016-05-30 rašto (šios lentelės Nr. 13). 4.
įstaigų pasiūlymai: Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pastabos Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę Str. Str. d. P. 1. Lietuvos Respublikos finansų ministerija, 2016-05-02 Dėl Lietuvos Respublikos mokėjimų įstatymo Nr. VIII-1370 pakeitimo įstatymo projekto (Nr. 15-7071)(toliau – MĮ projektas) Pažymime, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2016 m. balandžio 6 d. nutarimu Nr. 349 „Dėl Lietuvos Respublikos mokėjimų įstatymo Nr. VIII-1370 pakeitimo įstatymo ir su juo susijusių įstatymų projektų pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui“ pritarė Finansų ministerijos kartu su Lietuvos banku parengtam MĮ projektui. MĮ projektu į nacionalinę teisę perkeliama 2014 m. liepos 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2014/92/ES dėl mokesčių, susijusių su mokėjimo sąskaitomis, palyginamumo, mokėjimo sąskaitų perkėlimo ir galimybės naudotis būtiniausias savybes turinčiomis mokėjimo sąskaitomis (toliau – PAD direktyva). PAD direktyvoje numatyta, kad pagrindinė mokėjimo sąskaita ir su ja susijusios paslaugos turi būti teikiamos nemokamai arba už pagrįstą komisinį atlyginimą. Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvoje taikomi įkainiai už įprastas mokėjimo operacijas yra vieni didžiausių Baltijos šalyse (detaliau apie tai yra aprašyta MĮ projekto aiškinamajame rašte) bei į siekį skatinti vartotojus naudotis mokėjimo paslaugomis, perkeliant PAD direktyvos nuostatas MĮ projekte nuspręsta įtvirtinti pagrįsto komisinio atlyginimo už pagrindinę mokėjimo sąskaitą nustatymo principus ir pavesti priežiūros institucijai (Lietuvos bankui) nustatyti maksimalų tokio komisinio atlyginimo dydį.
MĮ projekte taip pat įtvirtinamas komisinio atlyginimo, taikytino už pagrindinės mokėjimo sąskaitos paslaugas, diferencijavimas, t. y., MĮ projekte siūloma išskirti finansiškai pažeidžiamiausių vartotojų grupę, kuriai kredito ir elektroninių pinigų įstaiga privalėtų priežiūros institucijos nustatytą konkretų pagrindinės mokėjimo sąskaitos paslaugų rinkinį teikti už mažesnį komisinį atlyginimą negu tokios paslaugos būtų teikiamos kitiems vartotojams. Pažymėtina, kad PAD direktyvoje numatyta, kad apibrėžiant pagrįstą komisinį atlyginimą už pagrindinę mokėjimo sąskaitą ir su ja susijusias paslaugas, turi būti atsižvelgiama į nacionalinį pajamų lygį ir į vidutinius įstaigų taikomus komisinius atlyginimus už mokėjimų paslaugas. Atsižvelgiant į tai, MĮ projekte siūloma numatyti, kad Lietuvos bankas nustatytų maksimalų komisinio atlyginimo dydį per mėnesį, atsižvelgdamas į aukščiau nurodytus kriterijus. Lietuvos bankui pavedama nustatyti detalią komisinio atlyginimo nustatymo tvarką. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, Finansų ministerija nepritaria Lietuvos bankų asociacijos pateiktiems siūlymams taikyti ex post kainodaros priežiūrą, leidžiant kredito įstaigoms pačioms nusistatyti pagrindinės mokėjimo sąskaitos komisinį atlyginimą per mėnesį, kadangi abejotina, ar taip būtų pakankamai užtikrintas vieno iš esminių PAD direktyvos tikslų įgyvendinimas. Pritarti 2.
Lietuvos bankas susipažino su Lietuvos bankų asociacijos (toliau – Asociacija) 2016 m gegužės 4 d. raštu Nr. 02/06 dėl Mokėjimų įstatymo Nr. VIII-1370 pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIIP-4268 ir pateikia savo nuomonę dėl Asociacijos rašte išdėstytų pasiūlymų: Dėl konsultavimosi su Europos centriniu banku:
Atsižvelgiant į Tarybos sprendimo dėl nacionalinių institucijų konsultavimosi su Europos centriniu banku teisės akto projekto nuostatų klausimais (98/415/EB) 1 straipsnio 2 dalį pareiga konsultuotis su Europos centriniu banku dėl teisės akto projekto nuostatų, kurios išimtinai skirtos perkelti Europos Sąjungos direktyvas į valstybių narių teisę, nekyla. Lietuvos Respublikos mokėjimų įstatymo pakeitimo įstatymo projekto Nr. VIII-1370 (toliau – Projektas) tikslas yra perkelti į nacionalinę teisę 2014 m. liepos 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2014/92/ES (toliau – Direktyva) ir įgyvendinti Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) Nr. 2015/751 dėl tarpbankinių mokesčių už kortele grindžiamas mokėjimo operacijas. Konkrečiai Asociacijos rašte minimos nuostatos, susijusios su pagrindinės mokėjimo kainos reguliavimu, yra įtvirtintos Direktyvoje, kurioje nustatyta, kad valstybes nares privalo užtikrinti, kad pagrindinė mokėjimo sąskaita būtų teikiama nemokamai arba už pagrįstą komisinį atlyginimą, o pastarasis turi būti nustatytas atsižvelgiant į nacionalinį pajamų lygį ir vidutinius atitinkamos valstybės narės kredito įstaigų mokesčius, imamus už teikiamas su mokėjimo sąskaitoms susijusias paslaugas. Pažymėtina, kad analogiškos nuostatos, susijusios su kainos nustatymu yra įtvirtintos ir Projekto 59 straipsnio 1 dalyje. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas priežastis, Lietuvos banko nuomone, nacionalinėms institucijoms konsultuotis su Europos Centriniu banku, pareigos nekyla.
Dėl pagrindinės mokėjimo sąskaitos kainos nustatymo kriterijų: Kaip minėta, Projektas parengtas į nacionalinę teisę perkeliant Direktyvos nuostatas. Direktyvos 18 straipsnis įpareigoja valstybes nares užtikrinti, kad pagrindinė mokėjimo sąskaita būtų teikiama nemokamai arba už pagrįstą komisinį atlyginimą. Pažymėtina, kad Direktyva siekiama, sudaryti sąlygas vartotojams naudotis pagrindine mokėjimo sąskaita už pagrįstą vartotojo atžvilgiu kainą, t. y. tokią, kokią vartotojai yra pajėgūs mokėti už būtiniausias mokėjimo paslaugas. Vadovaujantis šiais Direktyvoje keliamais tikslais, Direktyvos 18 straipsnio 3 dalyje detalizuota valstybių narių pareiga užtikrinti, kad pagrįstas komisinis atlyginimas būtų nustatytas atsižvelgiant į nacionalinį pajamų lygį ir vidutinius atitinkamos valstybės narės kredito įstaigų mokesčius, imamus už teikiamas su mokėjimo sąskaitoms susijusias paslaugas. Bet kokie kiti kriterijai negali pakeisti Direktyvoje nustatytų kriterijų ar papildyti jų taip, kad pagrindinės mokėjimo sąskaitos kaina neatitiktų pagrįstumo vartotojo atžvilgiu reikalavimo. Taip pat kitose Europos Sąjungos šalyse, pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje, Belgijoje, Portugalijoje ir Italijoje, pagrindinė mokėjimo sąskaita jau šiuo metu yra teikiama nemokamai arba už itin mažą kainą ir jos nustatymas yra siejamas ne su kredito įstaigų patiriamomis paslaugų teikimo sąnaudomis, o su siekiu sudaryti kuo palankesnes sąlygas vartotojams naudotis pagrindine mokėjimo sąskaita. Tokia praktika sukuria naudą ne tik konkrečiam vartotojui, bet ir visuomenei, nes skatinamas didesnis mokėjimų vykdymas negrynaisiais pinigais.
Atsižvelgiant į aukščiau nurodytą, Asociacijos siūlomi pagrindinės mokėjimo sąskaitos komisinio atlyginimo nustatymo kriterijai neatitinka Direktyva siekiamų tikslų bei Direktyvoje įtvirtintų komisinio atlyginimo už naudojimąsi pagrindine mokėjimo sąskaita nustatymo kriterijų, todėl į šį Asociacijos pasiūlymą siūlome neatsižvelgti. Dėl kitų pasiūlymų susijusių su žemiau nurodytais Projekto straipsniais:
45 str. 2 d.: Europos Parlamento ir Tarybos reglamente Nr. 260/2012, kuriuo nustatomi kredito pervedimų ir tiesioginio debeto operacijų eurais techniniai ir komerciniai reikalavimai (toliau – SEPA reglamentas), numatyta, kad mokėjimo paslaugų teikėjai (toliau – MPT), kurie yra pasiekiami nacionalinėms kredito pervedimų ir tiesioginio debeto operacijoms, turi būti pasiekiami ir pagal Europos Sąjungos masto schemą įvykdytoms atitinkamoms mokėjimo operacijoms, inicijuotoms bet kurioje valstybėje narėje. Lietuvos mokėjimų rinka yra koncentruota ir didžioji mokėjimo operacijų dalis yra vykdoma MPT viduje (pvz., 2015 m., iki SEPA reikalavimų įsigaliojimo, tik mažiau nei
siūloma tik ribota tiesioginio debeto paslauga (t. y. tiesioginio debeto paslauga galima būtų naudotis tik tuo atveju, jei tiesioginio debeto operacijos iniciatorius – lėšų gavėjas – yra to paties MPT klientas). Pažymėtina, kad įsigaliojus
tiesioginio debeto paslaugos teikimo.
Šiais reikalavimais užtikrinama, kad Lietuvos MPT siūloma tiesioginio debeto paslauga būtų visavertė, o tokių MPT klientai – vartotojai – galėtų duoti sutikimus dėl tiesioginio debeto operacijų vykdymo jų sąskaitose bet kuriam lėšų gavėjui, neatsižvelgiant, kuriame MPT ar valstybėje lėšų gavėjai turi mokėjimo sąskaitas. Siūlome neatsižvelgti į Asociacijos pasiūlymą išbraukti 45 straipsnio 2 dalį. 2) Projekto 46 str. 1 d.:
Europos bankininkystės institucija yra išleidusi gaires[¹] dėl tipiškiausių su mokėjimo sąskaita susijusių paslaugų sąrašo sudarymo. Lietuvos bankas preliminarų paslaugų sąrašą sudarė ir pateikė, atsižvelgdamas į šiose gairėse pateiktus nurodymus. Galutinės paslaugų, būdingų daugelyje valstybių narių, sąvokos ir apibrėžtys bus nustatytos Europos Komisijos patvirtintuose techniniuose reguliavimo standartuose, kurių valstybės narės privalės laikytis. Lietuvos banko nuomone, Asociacijos pasiūlymas įtraukti reikalavimą konsultuotis su rinkos dalyviais yra perteklinis, nes Lietuvos banko pareiga konsultuotis su visuomene yra numatyta Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 7 straipsnyje ir ji bus užtikrinta priimant Projekto 46 str. 1 dalyje numatytus įgyvendinamuosius teisės aktus, taigi, su suinteresuotaisiais asmenimis bus konsultuojamasi ir dėl sąvokų bei apibrėžčių, nesančių techniniuose reguliavimo standartuose. Atsižvelgiant į tai, manome, kad nėra tikslinga Projekte priežiūros institucijai numatyti konsultavimosi pareigą, todėl siūlome į šį Asociacijos pasiūlymą neatsižvelgti. 3) Projekto 48 str.:
Direktyvos 5 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad valstybės narės užtikrina, kad MPT bent kartą per metus nemokamai pateiktų vartotojui mokesčių ataskaitą. Tokia nuostata suteikia valstybėms narėms laisvę nustatyti dažnesnį vartotojų informavimą apie jų sumokėtus komisinius atlyginimus.
Šia galimybe pasinaudota Projekte numatant MPT pareigą pateikti vartotojams pusmetines ir metines ataskaitas. Visgi, jei papildoma administracinė našta MPT yra reikšminga, ir atsižvelgiant į tai, kad skirtingo periodiškumo ataskaitose pateikiama ta pati informacija, svarstytina numatyti MPT pareigą teikti tik vieno periodiškumo ataskaitą – metinę. Nuostata dėl ataskaitos pateikimo nutraukus bendrąją sutartį yra svarbi užtikrinant, kad vartotojas gautų apibendrintą informaciją apie sumokėtą komisinį atlyginimą per laikotarpį nuo paskutinės ataskaitos gavimo iki sutarties nutraukimo ir turėtų galimybę įvertinti savo įpročius dėl naudojimosi mokėjimo paslaugomis net ir pakeitus MPT. 4) Projekto 57 str.:
Asociacijos rašte siūloma numatyti teisę bankams atisakyti teikti pagrindinės mokėjimo sąskaitos paslaugias ne tik esant Pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatyme nurodytiems pagrindams, bet ir tais atvejais, kai asmuo įtariamas sukčiavimu, kibernetiniais nusikaltimais ar kelia grėsmę bankų sistemos saugumui, nes kitu atveju, Asociacijos nuomone, bankai negalės prisidėti prie kovos su sukčiavimu telefonu ar internetu ir operatyviai užkirsti kelio neteisėtam paslaugų naudojimui, o sukčiai ir toliau galės naudotis paslaugomis. Direktyvos 15 straipsnyje nurodyta, kad pagrindinės mokėjimo sąskaitos turėjimui taikytinos sąlygos jokiu būdu negali būti diskriminacinės. Direktyvos 16 straipsnio
konkrečių papildomų atveju, kai pagrindinė mokėjimo sąskaita gali būti neatidaroma ir tokie atvejai turi būti pagrįsti valstybėje narėje taikytinomis nacionalinės teisės nuostatomis.
Šiuo metu Lietuvos nacionalinėje teisėje nėra nustatyta papildomų atvejų nei nustatyti Pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatyme, leidžiančių neatidaryti banko sąskaitos ar riboti paslaugų teikimą, todėl papildomų atvejų, kurie nepateisinti nacionaliniu reguliavimu ir kurie būtų išskirtinai taikomi tik pagrindinei mokėjimo sąskaitai, nustatymas galimai prieštarautų Direktyvos nuostatoms. Kita vertus, atkreiptinas dėmesys, kad įgyvendinant Direktyvos 19 straipsnio 3 dalį, Projekto 60 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta įstaigos teisė vienašališkai nutraukti bendrąją sutartį dėl pagrindinės mokėjimo sąskaitos ne tik tada, kai vartotojas pažeidžia Pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo nuostatas, bet ir tais atvejais, kai vartotojas sąmoningai naudoja pagrindinę mokėjimo sąskaitą neteisėtais tikslais. Lietuvos banko nuomonę, būtent šia Projekto nuostata sudaromos sąlygos bankams savalaikiai reaguoti į vartotojų piktnaudžiavimą savo teise turėti pagrindinę mokėjimo sąskaitą ir užkirsti kelią neteisėtam pagrindinės mokėjimo sąskaitos paslaugos naudojimui. Papildomai pažymėtina, kad kiek susiję su bankų galimybėmis imtis prevencinių priemonių prieš fizinius ar juridinius asmenis, kurie nusikalstamu būdu daro žalą banko klientams ir patiems bankams (įskaitant sukčiavimą telefonu ar internetu) – Seime yra pateiktas svarstymui Bankų įstatymo Nr.
IX-2085 papildymo 56(1) straipsniu ir 64 straipsnio pakeitimo projektas[2], įtvirtinantis priemones, kurios padėtų bankams tarpusavyje keistis informacija apie esamų ir siekiančių tapti klientais asmenų galimą bendrininkavimą, rengimąsi padaryti, padarytas ar pasikėsintas padaryti nusikalstamas veikas, susijusias su finansinių paslaugų teikimu, siekiant užvaldyti banko ar kitų asmenų turtą ar padaryti kitokią žalą ir tokiu būdu apriboti šių asmenų galimybę daryti naujus nusikaltimus, susijusius su finansinių paslaugų teikimu. Taigi Asociacijos rašte iškeltos problemos dėl sukčiavimo internetu ar telefonu turėtų būti sprendžiamos Seime svarstant minėtą Bankų įstatymo projektą. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, siūlome į Asociacijos pasiūlymą dėl Projekto 57 straipsnio neatsižvelgti. 5) Projekto 58 str. 1 d. 3 p.:
Projekto 58 straipsnio 1 dalies 3 punktas perkelia Direktyvos
negali būti keičiama pagal Asociacijos siūlymą. Projekto 58 straipsnio
sudarančių paslaugų ir mokėjimo operacijų minimalų skaičių nustato priežiūros institucija, laikydamasi šioje dalyje nustatytų kriterijų. Lietuvos bankas, nustatydamas konkretų mokėjimo paslaugų, sudarančių pagrindinės mokėjimo sąskaitos paslaugą, sąrašą, dės pastangas, kad jis atspindėtų visų pirma, vartotojų interesus, taip pat MPT galimybes ir tikslą skatinti mokėjimus negrynaisiais pinigais. Pažymėtina, kad Asociacijos pasiūlymas yra palankus išskirtinai didiesiems bankams, kurie valdo platų bankomatų tinklą ir atitinkamai gali pasinaudoti masto ekonomija.
Kiti rinkos dalyviai turėtų ieškoti kitų sprendimų kaip optimizuoti sąnaudas šios paslaugos teikimui. ES šalių patirtis rodo, kad bendradarbiaujant visiems šalyje veikiantiems rinkos dalyviams, dideliems ir mažiems, įmanoma rasti visiems naudingą sprendimą ir sumažinti atitinkamų paslaugų teikimo sąnaudas. 6) Projekto 58 str. 1 d.:
Kaip nurodyta Direktyvos atitikties lentelėje, Direktyvos 17 straipsnio 5 dalyje minima išimtis yra perkelta į Projekto
neribotų mokėjimo operacijų netaikoma mokėjimams, atliekamiems kredito kortele, todėl siūlome neatsižvelgti į Asociacijos pastabą dėl Projekto 58 str. 1 dalies. 7) Projekto
įtvirtinti galimybę įstaigoms, teikiančioms pagrindinę mokėjimo sąskaitos paslaugą, nemokamai naudotis Socialinės paramos šeimai informacinės sistemos duomenų bazės duomenimis, jeigu tai neprieštarauja teisėms aktams, reguliuojantiems minėtos duomenų bazės naudojimą. Atsižvelgiant į tai, Lietuvos banko nuomone, dėl šio Asociacijos pasiūlymo turi būti konsultuojamasi su Socialinės paramos šeimai informacinės sistemos valdytoju. 8) Projekto 60 str. 3 d. 1 p.:
Projekto 60 straipsnio 3 dalies 1 punkte naudojamas žodis sąmoningai atitinka Direktyvos 19 straipsnio 2 dalies a punkte naudojamą sąvoką, kuria siekiama pažymėti, kad bendroji sutartis dėl pagrindinės mokėjimo sąskaitos gali būti nutraukta tik dėl paties vartotojo apgalvoto, tyčinio neteisėto sąskaitos naudojimo. Direktyvos tekste anglų kalba naudojamas žodis deliberately, kas išvertus į lietuvių kalbą reiškia tyčia, apgalvotai, sąmoningai.
Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes ir siekiant teisinio aiškumo, siūlome neatsižvelgti į Asociacijos pasiūlymą ir apsvarstyti galimybę Projekte sąvoką sąmoningai pakeisti į tyčia, kuri taip pat naudojama ir kituose Projekto straipsniuose (Projekto 29 str. 2 d., 31 str. 3 d.). 9) Projekto 78 str. 2 d.:
Lietuvos banko nuomone, Asociacijos pasiūlymas įtraukti reikalavimą konsultuotis su rinkos dalyviais yra perteklinis, nes Lietuvos banko pareiga konsultuotis su visuomene yra numatyta Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 7 straipsnyje ir ji bus užtikrinta priimant Projekto
siūlome į šį Asociacijos pasiūlymą neatsižvelgti. Projekto VII–VIII skyrių įsigaliojimo terminas: Vertinant Asociacijos pasiūlymą Projekto VII–VIII skyrių įsigaliojimo terminą nustatyti ne anksčiau nei 9 mėnesiai nuo įstatymo naujos redakcijos priėmimo dienos, Lietuvos banko nuomone, šis įsigaliojimo terminas turi būti suderintas su Direktyvos įgyvendinimo terminais, t. y. remiantis
valstybės narės yra įpareigojamos taikyti nuo 2016 m. rugsėjo 18 d. Pritarti
3Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija,
2016-06-01 Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija (toliau – Inspekcija) išnagrinėjo Lietuvos Respublikos mokėjimų įstatymo NR. VIII-1370 pakeitimo įstatymo projektą Nr. XIIP-4268(ES) (toliau – Projektas). Inspekcija pagal kompetenciją teikia šią pastabą. Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo (toliau – ADTAĮ) 1 straipsnio
gyvenimo neliečiamumo teisę tvarkant asmens duomenis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. gegužės 11 d. nutartyje administracinėje byloje Nr.
A⁴⁴⁴-2161/2011 yra pažymėjęs, kad
„ADTAĮ tikslas yra būtent apsaugoti asmenų teises, duomenų valdytojams
tvarkant jų asmens duomenis; ne duomenų valdytojo ar kreditoriaus teisės yra ginamos ADTAĮ“. Asmens duomenų tvarkymas (įskaitant asmens duomenų teikimą) laikomas teisėtu tik tuo atveju, jeigu jis atitinka ADTAĮ 3, 5 ir 7 straipsnių nuostatas. Asmens duomenys gali būti teikiami tik esant iš anksto apibrėžtam ir teisėtam asmens duomenų tvarkymo tikslui, tik tokios apimties, kurios reikia šiam tikslui pasiekti, ir tik esant nors vienam ADTAĮ
tvarkymas turi atitikti ADTAĮ 7 straipsnio reikalavimus. Projekto 15 straipsnio 1 dalies 1 punktas (pateikia informaciją, leidžiančią mokėtojui atpažinti kiekvieną mokėjimo operaciją ir su gavėju susijusią informaciją), 16 straipsnio 1 dalies 1 punktas (pateikia informaciją, leidžiančią gavėjui atpažinti mokėjimo operaciją ir mokėtoją, taip pat kartu su mokėjimo operacija persiųstus duomenis), 18 straipsnio 2 dalies 1 punktas (tiksli informacija arba unikalus identifikatorius, kuriuos turi nurodyti mokėjimo paslaugų vartotojas, kad mokėjimo nurodymas būtų tinkamai įvykdytas), 19 straipsnio 1 dalies 1 punktas (informacija, leidžiančia mokėtojui atpažinti mokėjimo operaciją, ir su gavėju susijusia informacija), 20 straipsnio 1 dalies
mokėjimo operaciją ir mokėtoją, taip pat kartu su mokėjimo operacija persiųstais duomenimis) numato atitinkamos informacijos pateikimą, tačiau iš šių Projekto nuostatų nėra aišku, kokios konkrečiai apimties asmens duomenis yra privaloma pateikti siekiant tinkamai įgyvendinti minėtas Projekto nuostatas bei nepažeisti Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo (toliau – ADTAĮ) nuostatų (Projekto 44 straipsnis).
Taip pat neaišku, ar pateikiant tam tikrą informaciją bus privaloma pateikti ir asmens kodą. Siekdami užtikrinti skaidrų ir proporcingumo principą atitinkantį teisinį reguliavimą, siūlome apsvarstyti galimybę poįstatyminiame teisės akte (Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarime arba priežiūros institucijos priimtame teisės akte) detalizuoti Projekto nuostatas, susijusias su atitinkamos informacijos pateikimu. Taip pat siūlytina Projekto rengėjams, atsižvelgiant į Projekto
asmens duomenų tvarkymą sukčiavimo atliekant mokėjimus prevencijos, tyrimo ir nustatymo tikslu. Pritarti iš dalies Argumentai: Komentuojami įstatymo projekto straipsniai perkelia Mokėjimo paslaugų direktyvos 2007/64/EB nuostatas ir Įstatymo projektu nėra keičiami.
Jie yra taikomi praktikoje pagal šiuo metu galiojantį Lietuvos Respublikos mokėjimų įstatymą Nr. VIII-1370. Siekiant atsakyti į keliamus klausimus, reikia išsamesnės analizės ir tyrimo. Šiuo atveju pasiūlyme įtvirtinama Lietuvos bankui nauji įgaliojimai asmens duomenų tvarkymo srityje, todėl tokių funkcijų pavedimui reikalinga įvertinti būtinumą konsultuotis su Europos centriniu banku pagal Tarybos sprendimo dėl nacionalinių institucijų konsultavimosi su Europos centriniu banku teisės akto projekto nuostatų klausimais (98/415/EB) 2 straipsnio 1 dalį, kuri nustato valdžios institucijų pareigą konsultuotis su Europos centriniu banku dėl bet kurio teisės akto projekto nuostatų jo kompetencijai priklausančiais klausimais, ypač dėl nacionalinių centrinių bankų. Pasiūlymas:
Atsižvelgiant į tai, kad yra priimta nauja Mokėjimo paslaugų direktyva 2015/2366, kurią perkelti reikia iki 2018 m. pradžios, tikslinga tokią analizę atlikti ir prireikus reikalingus pakeitimus esamame reguliavime padaryti įgyvendinant minėtą direktyvą. Lietuvos bankas, vadovaudamasis jo veiklą reglamentuojančiais teisės aktais, konsultuoja mokėjimo rinkos dalyvius dėl Mokėjimų įstatymo nuostatų taikymo, todėl parengs šiuo klausimu savo išaiškinimus, rekomendacijas arba gaires. 5. Subjektų, turinčių įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, pasiūlymai:
Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pastabos Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę Str. Str. d. P. 1. Lietuvos Respublikos Vyriausybė, 2016-04-06 nutarimas Nr. 349 Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria:
mokėjimų įstatymo Nr. VIII-1370 pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos Lietuvos banko įstatymo Nr.
I-678 47 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos elektroninių pinigų ir elektroninių pinigų įstaigų įstatymo Nr. XII-1107 8 straipsnio pakeitimo įstatymo ir Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo Nr. XII-1714 1 straipsnio pakeitimo įstatymo projektams ir pateikti juos Lietuvos Respublikos Seimui. 2. Įgalioti finansų ministrą Rimantą Šadžių, o jam negalint dalyvauti – finansų viceministrą Algimantą Rimkūną atstovauti Lietuvos Respublikos Vyriausybei, svarstant nurodytus įstatymų projektus Lietuvos Respublikos Seime. Pritarti
Argumentai: Praktikoje kredito įstaigos, teikdamos kreditus ar kitas finansines paslaugas, dažnai nustato reikalavimą toje kredito įstaigoje turėti ir mokėjimo sąskaitą (taiko mokėjimo sąskaitos siejimą su kitu produktu ar paslauga), iš kurios būtų nurašomos lėšos už kreditą ar kitas teikiamas paslaugas. Mokėjimo sąskaitai taikomi įkainiai ir kitos sąlygos, kredito įstaigos iniciatyva gali būti pakeistos (Projekto 13 str. 1 d.) ir per visą kredito sutarties galiojimo laikotarpį keičiamos daugiau nei keliolika kartų. Nors tiek dabartinėje Mokėjimo įstatymo redakcijoje, tiek Projekte įtvirtina vartotojo teisė nutraukti mokėjimo paslaugų sutartį, jeigu vartotojas nesutinka su kredito įstaigos siūlomais pakeitimais, tačiau dėl finansinių produktų kompleksiškumo, nėra aišku, ar vartotojas, nepatirdamas jokių neigimų pasekmių, turi galimybę pasinaudoti šia teise, jeigu mokėjimo sąskaita susieta su kredito sutartimi ar kitu produktu. Pavyzdžiui, dažnai, kredito sutarties sąlygos įpareigoja vartotoją užtikrinti, kad suėjus įmokos mokėjimo terminui toje pačioje kredito įstaigoje atidarytoje sąskaitoje būtų reikiama pinigų suma įmokoms nurašyti.
Siekdamas tinkamai vykdyti savo pareigas pagal kredito sutartį, vartotojas neturi galimybių be jokių neigiamų padarinių pasinaudoti Mokėjimų įstatyme įtvirtinta teise nesutikti su kredito įstaigos siūlomais įkainių pakeitimais ir privalo toliau kaupti lėšas su kredito sutartimi susietoje mokėjimo sąskaitoje. Taigi vartotojas dėl mokėjimo sąskaitos susiejimo su kredito sutartimi ar kitu produktu skatinamas jam ekonomiškai nenaudingomis sąlygomis naudotis mokėjimo paslaugomis be realios galimybės prieštarauti ir daryti įtaką šiems sąlygų keitimams. Tokia praktika ne tik susaisto vartotojus su konkrečia kredito įstaiga, bet ir apriboja vartotojo galimybes ateityje reaguoti į besikeičiančius mokėjimo sąskaitos įkainius, t.y. laisvai atsisakyti mokėjimo sąskaitos įstaigoje, kurios sąlygos jam nepriimtinos, ir pasirinkti kitą jam ekonomiškai naudingiausią mokėjimo paslaugų teikėją, kurio paslaugomis naudodamasis jis turėtų galimybę kaupti lėšas atsiskaitymui už suteiktas paslaugas. Susidariusią situaciją iš dalies sprendžia Būsto paskolų direktyvą (2014/17/ES) įgyvendinantis Kredito, susijusio su nekilnojamuoju turtu, įstatymo (toliau – KSNTĮ) projektas, kuriame numatytas finansinių produktų ir paslaugų siejimo draudimas, t. y. draudžiama siūlyti kredito sutartis kartu su kitais finansiniais produktais ar paslaugomis, kai vartotojas negali kredito sutarties sudaryti atskirai, nesirinkdamas kartu ir tam tikrų finansinių produktų ar paslaugų. Tačiau KSNTĮ projekto siejimo draudimo nuostata netaikoma kredito sutartims, sudarytoms iki KSNTĮ projekto įsigaliojimo dienos.
Taigi KSNTĮ projektu nėra apsaugomi žymus skaičius vartotojų, kurie yra sudarę kredito sutartis iki KSNTĮ projekto įsigaliojimo dienos, ir kurie dėl kredito sutarties ir mokėjimo sąskaitos siejimo patiria neigiamas pasekmes. Lietuvos banko duomenimis, 2014 m. pabaigoje Lietuvos namų ūkiams buvo suteikta 854,5 tūkst. paskolų, iš kurių hipotekos paskolos, apimančios ne tik paskolas būstui įsigyti, bet ir kitos paskirties paskolas, sudarė 21,3 procentų, t.y. 182 tūkst. vnt. (https://www.lb.lt/namu_ukiu_finansines_elgsenos_apklausos_apzvalga_2015_nr_1 ) Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas priežastis tikslinga Projekte numatyti, kad kai mokėjimo paslaugų teikėjas (kredito įstaiga) siūlo atitinkamus sutarties dėl mokėjimo sąskaitos pakeitimus, kurie nėra priimtini vartotojui (pvz. didinami įkainiai), vartotojui būtų garantuota aiški galimybė be jokių neigiamų pasekmių „išeiti“ iš su kredito sutartimi ar kitu produktu ar paslauga susietos mokėjimo sąskaitos sutarties. Įgyvendinus siūlomą pakeitimą būtų skatinama mokėjimo paslaugų plėtra ir konkurencija tarp mokėjimo paslaugų teikėjų, ir užtikrinta, kad kredito įstaigų taikoma praktika, kai mokėjimo sąskaita teikiama kaip paketo, apimančio kitą produktą arba paslaugą, dalis neribotų vartotojo galimybės pasirinkti jam ekonomiškai priimtiniausią mokėjimo paslaugų teikėją ir įstaigą, kurioje turėti mokėjimo sąskaitą atsiskaitymui už suteiktą kreditą ar kitas paslaugas vykdyti. Pasiūlymas:
Papildyti 51 straipsnį 2 dalimi ir visą straipsnį išdėstyti taip: „51 straipsnis. Mokėjimo sąskaitos, įtrauktos į paketus, apimančius kitą produktą arba paslaugą 1.
Kai mokėjimo sąskaita siūloma kaip paketo, apimančio kitą produktą arba paslaugą, kurie nėra susiję su mokėjimo sąskaita, dalis, mokėjimo paslaugų teikėjas privalo informuoti vartotoją, ar yra galimybė mokėjimo sąskaitą atidaryti atskirai ir, jeigu tokia galimybė yra, – pateikti atskirą informaciją apie išlaidas ir komisinį atlyginimą, susijusius su kiekvienu iš kitų į tą paketą įtrauktų siūlomų produktų ir paslaugų, kuriuos galima įsigyti atskirai. 2. Mokėjimo paslaugų teikėjas, siūlydamas bendrosios sutarties dėl mokėjimo sąskaitos, kuri teikiama kaip paketo, apimančio kitą produktą arba paslaugą, dalis, pakeitimus, privalo laikytis šio įstatymo 13 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir, jeigu vartotojas nesutinka su siūlomais pakeitimais, privalo be jokių neigiamų pasekmių ir apsunkinimų vartotojui užtikrinti jo teisę nutraukti bendrąją sutartį arba pasinaudoti mokėjimo sąskaitos perkėlimo paslauga.“ Pritarti iš dalies Argumentai:
Siekiant teisinio aiškumo ir vienodo nuostatos aiškinimo bei taikymo praktikoje, tikslinga pasiūlyme naudojamą terminiją suderinti su projekte vartojama terminija. Pasiūlymas: Papildyti 51 straipsnį 2 dalimi ir visą straipsnį išdėstyti taip: „51 straipsnis. Mokėjimo sąskaitos, įtrauktos į paketus, apimančius kitą produktą arba paslaugą
produktą arba paslaugą, kurie nėra susiję su mokėjimo sąskaita, dalis, mokėjimo paslaugų teikėjas privalo informuoti vartotoją, ar yra galimybė mokėjimo sąskaitą atidaryti atskirai ir, jeigu tokia galimybė yra, – pateikti atskirą informaciją apie išlaidas ir komisinį atlyginimą, susijusius su kiekvienu iš kitų į tą paketą įtrauktų siūlomų produktų ir paslaugų, kuriuos galima įsigyti atskirai. „2.
„2. Mokėjimo paslaugų teikėjas, siūlydamas bendrosios sutarties
dėl mokėjimo sąskaitos, kuri teikiama kaip paketo, apimančio kitą produktą arba paslaugą, dalis, pakeitimus, privalo laikytis šio įstatymo 13 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir, jeigu vartotojas nesutinka su siūlomais pakeitimais, privalo be jokių neigiamų pasekmių ir apsunkinimų apribojimų vartotojui užtikrinti jo teisę nutraukti bendrąją sutartį arba pasinaudoti mokėjimo sąskaitos perkėlimo paslauga.“
narys Andrius Palionis, 2016-05-1093 Argumentai: Tarp bankų vyrauja praktika nustatyti skirtingo dydžio komisinius atlyginimus už lėšų įskaitymą į mokėjimo sąskaitą, priklausomai nuo to, ar lėšos pervedamos banko viduje, ar iš kito banko. Kai pervedimas vykdomas banko viduje, komisinis atlyginimas už lėšų įskaitymą į sąskaitą yra nemokamas. Kai lėšos gaunamos iš kito banko, už jų įskaitymą į sąskaitą bankai taiko 0,35–0,41 euro komisinį atlyginimą. Tokia kainodara sudaro paskatas gavėjams reikalauti, kad mokėtojai vykdytų jiems pervedimus iš sąskaitos tame pačiame banke. Kitas aspektas – gavėjai, gaunantys daug mokėjimų, siekia išvengti šio komisinio atlyginimo ir atsidaro sąskaitą daugelyje (ar net visuose) bankuose. Tokia kainodara ypač turi poveikį, kai mokėjimų rinka labai koncentruota – dar labiau didina rinkos koncentraciją ir mažina konkurenciją. 2012 m. kovo 14 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 260/2012, kuriuo nustatomi kredito pervedimų ir tiesioginio debeto operacijų eurais techniniai ir komerciniai reikalavimai ir iš dalies keičiamas Reglamentas (EB) Nr. 924/2009, vadinamo SEPA reglamentu, 9 straipsnio nuostata draudžia gavėjui nurodyti mokėtojui, kuris turi mokėjimo sąskaitą ES, kur ta mokėjimo sąskaita turi būti, jeigu iš jos galima atlikti kredito pervedimus ir tiesioginio debeto operacijas pagal Europos Sąjungoje veikiančios mokėjimo schemos taisykles.
Bendros mokėjimų eurais erdvės (SEPA) koncepcija grindžiama sąlyga, kad mokėjimo paslaugų vartotojui pakanka turėti vieną sąskaitą, iš kurios galėtų vykdyti ir į kurią galėtų gauti visus SEPA mokėjimus, pas pasirinktą mokėjimo paslaugų teikėją. Šio pasirinkimo negali paveikti subjektai, kuriems atliekami SEPA mokėjimai, arba iš kurių gaunami SEPA mokėjimai. 9 straipsnio 3 dalies papildymu siūloma reguliuoti, kad lėšų gavėjas savo mokėjimo paslaugų teikėjui už į sąskaitą įskaitomas lėšas eurais mokėtų tokį patį komisinį atlyginimą tiek, kai mokėjimas gaunamas iš mokėtojo, kuris turi sąskaitą pas tą patį mokėjimo paslaugų teikėją, tiek kai mokėtojo mokėjimo sąskaita yra pas bet kurį kitą ES veikiantį mokėjimo paslaugų teikėją. Teikiamo Projekto 9 str. „Komisinio atlyginimo taikymo ypatumai“ 3 dalies papildomos nuostatos tikslas – padidinti konkurenciją tarp bankų, kad jų taikoma kainodara už lėšų įskaitymą į sąskaitą neribotų mokėtojo ir (arba) gavėjo pasirinkimo, kuriame banke turėti sąskaitą SEPA mokėjimams vykdyti ir gauti. Tikimasi, kad vartotojams bankai už iš kito mokėjimo paslaugų teikėjo gautų lėšų įskaitymą į sąskaitą taikomą komisinį atlyginimą sulygins su komisiniu atlyginimu už lėšų įskaitymą, kai jos pervedamos banko viduje, kuris dabar yra nemokamas. Tokia kainodara taikoma toms pačioms Skandinavijos banku grupėms priklausančiuose bankuose Latvijoje ir Estijoje. Suvienodinus įkainius gavėjui renkantis banką nebus svarbu, kuriame banke mokėtojas turi sąskaitą, kad gautų geresnį įkainį už lėšų įskaitymą.
Kai gavėjas yra įmonė, ji galės pasirinkti tą banką, kur gaus geresnį įkainį už lėšų įskaitymą, neatsižvelgdama į tai, kuriame banke mokėtojai turi sąskaitas. Dėl to bankai labiau konkuruos dėl klientų. Dėl siūlymo padidėtų konkurencija tarp mokėjimo paslaugų teikėjų, ir tai sudarytų sąlygas bankų klientams gauti paslaugą mažesne kaina. Pasiūlymas:
Papildyti 9 straipsnio 3 dalį ir ją išdėstyti taip: „3. Jeigu vykdant mokėjimo operaciją valiuta nėra keičiama, gavėjas moka jo mokėjimo paslaugų teikėjo nustatytą komisinį atlyginimą, o mokėtojas moka jo mokėjimo paslaugų teikėjo nustatytą komisinį atlyginimą. Vykdant kredito pervedimus ir tiesioginio debeto operacijas eurais pagal Europos Sąjungoje veikiančios mokėjimo schemos taisykles, mokėjimo paslaugų teikėjai negali diferencijuoti gavėjui taikomo komisinio atlyginimo pagal tai, kurioje mokėjimo paslaugų teikėjo įstaigoje mokėtojas turi mokėjimo sąskaitą.“
narys Andrius Palionis, 2016-05-1035781 Mokėjimo sąskaitų direktyvos 2014/92/ES (toliau – Direktyva) 16 str. 1 dalis nustato valstybėms narėms pareigą užtikrinti, kad visos kredito įstaigos arba pakankamas kredito įstaigų skaičius vartotojams siūlytų būtiniausias savybes turinčias mokėjimo sąskaitas. Direktyvos 3 str. 1 dalis valstybėms narėms suteikia pasirinkimo laisvę praplėsti šios nuostatos taikymą mokėjimo paslaugų teikėjams, kurie nėra kredito įstaigos. Direktyvoje nurodoma, kad „nustatant pakankamą kredito įstaigų skaičių, reikėtų atsižvelgti, be kita ko, į šiuos veiksnius – kredito įstaigų tinklo aprėptį, valstybės narės teritorijos dydį, vartotojų pasiskirstymą teritorijoje, kredito įstaigų užimamą rinkos dalį ir į tai, ar būtiniausias savybes turinčios mokėjimo sąskaitos sudaro tik nedidelę kreditų įstaigos siūlomų mokėjimo sąskaitų dalį.
Iš esmės būtiniausias savybes turinčias mokėjimo sąskaitas turėtų siūlyti kuo daugiau kredito įstaigų siekiant užtikrinti, kad vartotojai galėtų atsidaryti tokias sąskaitas netoli jų gyvenamosios vietos esančioje kredito įstaigoje ir kad vartotojai nebūtų diskriminuojami galimybės naudotis tokiomis sąskaitomis srityje ir galėtų jomis veiksmingai naudotis“ (Preambulės 38 punktas). Mokėjimų įstatymo projekto 57 str. 1 d. formuluotė įpareigoja ir kitus mokėjimo paslaugų teikėjus – elektroninių pinigų įstaigas visais atvejais teikti pagrindinės mokėjimo sąskaitos paslaugą. Vertinant tai, ar teikiant pagrindinę mokėjimo sąskaitą turi būti įtraukti ir kiti nei kredito įstaigos mokėjimo paslaugų teikėjai, atkreiptinas dėmesys, kad bankai užima didžiausią Lietuvos mokėjimų rinkos dalį ir apskritai yra vieninteliai kai kurių paslaugų teikėjai. Pažymėtina, kad el. pinigų įstaigos įprastai specializuojasi tam tikrame paslaugų segmente ir neužtikrina viso į pagrindinės sąskaitos paslaugą įeinančių paslaugų spektro. (http://www.lb.lt/mokejimu_rinkos_apzvalga_2016). Pavyzdžiui, 2015 metais
pagrindinę sąskaitą sudarančių paslaugų operacijų buvo inicijuotos bankuose. Atsižvelgiant į tai manytina, kad kredito įstaigų tinklas pakankamai užtikrina pagrindinės mokėjimo sąskaitos paslaugos pasiekiamumą vartotojams, kaip ir reikalaujama Direktyvoje.
Taip pat vertėtų atsižvelgti į tai, kad el. pinigų įstaigos Lietuvoje yra maži mokėjimo paslaugų teikėjai, kurie praktiškai negali išvengti naudojimosi bankais ir jų infrastruktūra. Pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus, jų veikla labai priklausoma nuo bankų. Elektroninių pinigų ir elektroninių pinigų įstaigų įstatymo, kuris įgyvendina ES direktyvą dėl elektroninių pinigų įstaigų steigimosi, veiklos ir riziką ribojančios priežiūros, 22 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad vienas iš elektroninių pinigų turėtojų už leistus elektroninius pinigus gautų lėšų apsaugos būdų yra šių lėšų atskyrimas nuo kitų fizinių ar juridinių asmenų, kurie nėra elektroninių pinigų turėtojai, lėšų. Jos turi būti laikomos atskiroje sąskaitoje, atidarytoje Lietuvos Respublikos kredito įstaigoje (įskaitant užsienio filialus) ar kitos valstybės narės kredito įstaigoje, arba investuojamos į saugų, likvidų ir mažos rizikos turtą priežiūros institucijos priimtuose teisės aktuose nustatyta tvarka. Atsižvelgiant į tai, siūloma tikslinti Projektą, numatant, kad vartotojai turi teisę kreiptis dėl pagrindinės mokėjimo sąskaitos atidarymo tik į Lietuvos Respublikoje veikiančias kredito įstaigas. Pasiūlymas:
Pakeisti 3 straipsnio 8 dalį ir ją išdėstyti taip: “8. Šio įstatymo VIII skyriaus nuostatos taikomos kredito ir elektroninių pinigų įstaigoms.” Pakeisti 57 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip: „1.
Teisėtai gyvenantys vartotojai turi teisę kreiptis į Lietuvos Respublikos teritorijoje veikiančią kredito ar elektroninių pinigų įstaigą (toliau šiame skyriuje – įstaiga), teikiančią pagrindinės mokėjimo sąskaitos paslaugą, dėl pagrindinės mokėjimo sąskaitos atidarymo.“ Pritarti iš dalies Argumentai:
Pritarti siūlymui, tačiau siekiant nuoseklumo, siūlytina visame projekto tekste, kur kalbama apie pagrindinę mokėjimo sąskaitą, išbraukti žodžius „elektroninių pinigų įstaigos“ ir atitinkamai, kur reikalinga, įrašyti žodžius „kredito įstaigos“. Pasiūlymas:
įstatymo 2 straipsnio 34 dalį ir ją išdėstyti taip: „34. Pagrindinė mokėjimo sąskaita – kredito ar elektroninių pinigų įstaigoje vieno arba kelių vartotojų vardu atidaryta mokėjimo sąskaita, kurią atidarius vykdomos mokėjimo operacijos ir teikiamos paslaugos, nurodytos šio įstatymo
nustatytas komisinis atlyginimas.“
įstatymo 10 straipsnį ir jį išdėstyti taip:
„10 straipsnis. Nediskriminavimo reikalavimas
Mokėjimo paslaugų teikėjai privalo nediskriminuoti teisėtai gyvenančių vartotojų dėl pilietybės ar gyvenamosios vietos arba kokiu nors kitu pagrindu, kaip nurodyta Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 21 straipsnyje, ir kitų mokėjimo paslaugų vartotojų, kai mokėjimo paslaugų vartotojai kreipiasi į mokėjimo paslaugų teikėją dėl mokėjimo sąskaitos atidarymo arba ja naudojasi. Šiame įstatyme nustatyta tvarka kredito ir elektroninių pinigų įstaigos privalo nediskriminacinėmis sąlygomis atidaryti vartotojui ir pagrindinę mokėjimo sąskaitą.“ 3.
Patikslinti keičiamo įstatymo 75 straipsnio 4 punktą ir jį išdėstyti taip: „4) kredito įstaigų, kurios siūlo pagrindines mokėjimo sąskaitas, skaičių, atidarytų pagrindinių mokėjimo sąskaitų ir atmestų prašymų atidaryti pagrindinę mokėjimo sąskaitą skaičių.“
narys Andrius Palionis, 2016-05-13584 Argumentai: Įstatymo projektu siūloma nustatyti, kad pagrindinės sąskaitos komisinis atlyginimas būtų nustatomas visoms kredito įstaigoms vienodai, neatsižvelgiant į kredito įstaigos patiriamus realius ir pagrįstus finansinių paslaugų teikimo kaštus bei neatsižvelgiant į tai, kokį poveikį tai sukels kredito įstaigos paslaugų prieinamumui nutolusiose Lietuvos regionuose. Manytina, jog toks teisinis reguliavimas darytų neigiamą poveikį mažiesiems rinkos dalyviams, kurie teikiamoms paslaugoms (mokėjimų kortelėms, pinigų išgryninimui bankomatuose) naudojasi kitų komercinių bankų ir trečiųjų šalių sukurtas infrastruktūras (pvz. komercinių bankų bankomatus). Akivaizdu, kad mažųjų rinkos dalyvių teikiamų tam tikrų finansinių paslaugų savikaina yra ženkliai didesnė. Teisiniu reguliavimu nustačius vienodą komisinį atlyginimą visoms kredito įstaigoms, mažieji rinkos dalyviai teiktų tam tikras finansines paslaugas nuostolingai. Įstatymo projekte numatytas finansinių paslaugų reguliavimus, būtų palankus tik didžiųjų kredito įstaigų veiklos vystymui, sąlygotų mažą konkurenciją tarp rinkos dalyvių teritorijose, kuriose mažiesiems rinkos dalyviams vykdyti veiklą taps nuostolinga. Vadovaujantis Projekto 58 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir 3 dalimi kredito įstaiga privalo užtikrinti galimybę vartotojui vykdyti grynųjų pinigų išėmimo operacijas klientų aptarnavimo vietose arba iš bankomatų kredito įstaigos darbo arba ne darbo laiku. Šią alternatyvą mažiesiems rinkos dalyviams įgyvendinti būtų sudėtinga.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nuo didelių miestų nutolusiose kredito įstaigų klientų aptarnavimo vietose nėra sukurtos nuosavos bankomatų sistemos. Todėl šių nutolusių aptarnavimo vietų įstaigos priverstos labai nepalankiomis konkurencinėmis sąlygomis naudotis tokių kredito įstaigų kaip bankų pagal sutartis teikiamomis bankomatų paslaugomis ir tik tada, jeigu tose nutolusiose vietose tokius bankomatus bankai turi ir sutinka teikti jų paslaugas ir kitoms kredito įstaigoms. Be to, yra nemažai pirmiau paminėtų nutolusių aptarnavimo vietų, kuriose net nėra įrengtų bankomatų. Kaip minėta aukščiau, mažųjų rinkos dalyvių didžiausi patiriami kaštai yra dėl pinigų išgryninimo bankomatuose, kadangi jie neturi savo bankomatų tinklo. Todėl siūlytina nustatyti, kad konkretus grynųjų pinigų išmokėjimo kanalas būtų nustatomas atsižvelgiant į įstaigos veiklos pobūdį ir jos naudojamus grynųjų pinigų išmokėjimo būdus. Tokiu būdu sumažinant mažųjų rinkos dalyvių patiriamus kaštus, skatinant konkurenciją. Pasiūlymas:
Papildyti 58 straipsnio 4 dalį 4 punktu ir straipsnį išdėstyti taip: „58 straipsnis. Pagrindinės mokėjimo sąskaitos ypatybės 1.
Pagrindinės mokėjimo sąskaitos paslaugą sudarančios mokėjimo paslaugos ir mokėjimo operacijos:
1) mokėjimo sąskaitos atidarymas, tvarkymas ir uždarymas, taip pat šioms operacijoms vykdyti reikalingos paslaugos;
2) lėšų įmokėjimas ir gaunamų mokėjimų įskaitymas į mokėjimo sąskaitą, taip pat šioms mokėjimo operacijoms vykdyti reikalingos paslaugos;
3) grynųjų pinigų išėmimas iš mokėjimo sąskaitos valstybėse narėse klientų aptarnavimo vietose arba iš bankomatų įstaigos darbo arba ne darbo laiku, taip pat šiai mokėjimo operacijai vykdyti reikalingos paslaugos;
4) mokėjimo operacijos naudojant mokėjimo kortelę, įskaitant mokėjimus internetu;
5) klientų aptarnavimo vietose ir (arba) įstaigos internetinėmis priemonėmis atliekamų kredito pervedimų, įskaitant periodinio pervedimo nurodymus, vykdymas valstybėse narėse;
6) mokėjimo priemonių, įskaitant mokėjimo kortelę, išdavimas;
7) tiesioginio debeto operacijos. 2. Įstaiga pagrindinę mokėjimo sąskaitą atidaro eurais, nebent su vartotoju susitaria dėl kitos valiutos. 3. Įstaiga privalo užtikrinti galimybę vartotojui valdyti pagrindinę mokėjimo sąskaitą ir inicijuoti mokėjimo operacijas iš savo pagrindinės mokėjimo sąskaitos įstaigos klientų aptarnavimo vietose ir (arba) naudojantis elektroninėmis priemonėmis. 4.
institucija, atsižvelgdama į vartotojų mokėjimo įpročius ir mokėjimų rinkos tendencijas, nustato pagrindinės mokėjimo sąskaitos paslaugą sudarančių paslaugų ir mokėjimo operacijų minimalų skaičių per mėnesį ir šio straipsnio
mėnesį, už kuriuos įstaiga gali imti ne didesnį, negu šio įstatymo 59 straipsnyje nustatytas, komisinį atlyginimą, taip, kad būtų tenkinami šie kriterijai:
1) šio straipsnio 1 dalies 1, 2, 3 ir 4 punktuose nurodytų paslaugų ir operacijų, išskyrus mokėjimo operacijas naudojant kredito kortelę, skaičius turi būti neribotas;
2) minimali šio straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytos mokėjimo operacijos lėšų suma per mėnesį turi būti pakankama, kad būtų galima patenkinti įprastus vartotojo mokėjimo poreikius;
3) minimalus šio straipsnio 1 dalies 5 ir 7 punktuose nurodytų mokėjimo operacijų skaičius per mėnesį turi būti pakankamas, kad būtų galima patenkinti įprastus vartotojo mokėjimo poreikius.;
4) konkretus grynųjų pinigų išmokėjimo kanalas, nurodytas šio straipsnio 1 dalies 3 punkte, nustatomas atsižvelgiant į įstaigos veiklos pobūdį ir jos naudojamus grynųjų pinigų išmokėjimo būdus. 5. Priežiūros institucija, jeigu yra reikšmingų vartotojų mokėjimo elgsenos arba mokėjimų rinkos pokyčių, peržiūri ir prireikus atnaujina pagal šio straipsnio 4 dalyje nustatytus pagrindinės mokėjimo sąskaitos paslaugą sudarančių paslaugų ir mokėjimo operacijų skaičius ir šio straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytos mokėjimo operacijos lėšų sumą. 6. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytas paslaugas įstaiga privalo teikti tomis pačiomis sąlygomis, kokiomis jos yra teikiamos kitas mokėjimo sąskaitas turintiems vartotojams, ir neribodama paslaugų ir operacijų, viršijančių priežiūros institucijos nustatytą pagrindinės mokėjimo sąskaitos paslaugą sudarančių paslaugų ir mokėjimo operacijų skaičių, apimčių. 7.
Vartojimo kredito įstatyme nustatytų reikalavimų, įstaiga turi teisę vartotojo prašymu sudaryti sąskaitos kreditavimo sutartį dėl pagrindinės mokėjimo sąskaitos arba papildomai išduoti kredito kortelę. Galimybė naudotis pagrindine mokėjimo sąskaita negali būti suteikiama reikalaujant įsigyti šią paslaugą, ar siejama su šios paslaugos teikimu.“ Pritarti iš dalies Argumentai:
Iš esmės pritarti pasiūlymui, tačiau atsižvelgiant į straipsnio struktūrą ir turinį bei siekiant nuoseklumo, siūlytina siūlomą nuostatą dėstyti ne kaip savarankišką punktą, bet kartu su 58 straipsnio 4 dalies 2 punkto nuostatomis. Pasiūlymas: Patikslinti 58 straipsnio 4 dalies 2 punktą ir jį išdėstyti taip: „2) minimali šio straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytos mokėjimo operacijos lėšų suma per mėnesį turi būti pakankama, kad būtų galima patenkinti įprastus vartotojo mokėjimo poreikius;. Konkretus grynųjų pinigų išmokėjimo būdas kanalas, nurodytas šio straipsnio 1 dalies 3 punkte, nustatomas atsižvelgiant į įstaigos veiklos pobūdį ir jos naudojamus grynųjų pinigų išmokėjimo būdus.“
komitetų, komisijų pasiūlymai: Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pastabos Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę Str. Str. d. P. 1. Informacinės visuomenės plėtros komitetas, 2016-06-0144 Argumentai: Asmens duomenų apsauga technologijų amžiuje tampa vienu svarbiausiu uždaviniu. Svarbu užtikrinti, kad tos pačios rūšies mokėjimo operacijoms atlikti būtų tvarkomi tokie pat duomenys ir tik tiek kiek reikia, nepriklausomai nuo mokėjimo paslaugų teikėjų ar jų naudojamų informacinių sistemų. Tam, kad užtikrinti skaidrų ir proporcingumo principą atitinkantį teisinį reguliavimą teikiame šiuos pasiūlymus. Pasiūlymas:
Pakeisti 44 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „44 straipsnis. Duomenų apsauga Asmens duomenų tvarkymas 1.
Priežiūros institucija nustato reikalavimus šio įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 punkte, 16 straipsnio 1 dalies 1 punkte, 18 straipsnio 2 dalies 1 punkte, 19 straipsnio 1 dalies 1 punkte ir 20 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytos informacijos pateikimui, kurie suderinti su Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo nuostatomis. 2. Mokėjimo sistemų operatoriai ir mokėjimo paslaugų teikėjai turi teisę tvarkyti asmens duomenis, kai tai būtina mokėjimo paslaugoms teikti, ir siekdami užtikrinti sukčiavimo atliekant mokėjimus prevenciją, tyrimą ir nustatymą. Priežiūros institucija nustato reikalavimus asmens duomenų tvarkymui nurodytais tikslais, kurie suderinti su Asmens duomenys tvarkomi Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo nustatyta tvarka nuostatomis.“ Nepritarti Pasiūlymu keičiamo įstatymo 44 straipsnio
direktyvos 2007/64/EB nuostatas ir šiuo įstatymo projektu nėra keičiami. Jie jau yra taikomi praktikoje pagal šiuo metu galiojantį Lietuvos Respublikos mokėjimų įstatymą Nr. VIII-1370. Siekiant atsakyti į keliamą problematiką dėl duomenų tvarkymo, reikia atlikti išsamesnę mokėjimo rinkos analizę ar tyrimą. Šiuo atveju pasiūlyme įtvirtinama Lietuvos bankui nauji įgaliojimai asmens duomenų tvarkymo srityje, todėl tokių funkcijų pavedimui reikalinga įvertinti būtinumą konsultuotis su Europos centriniu banku pagal Tarybos sprendimo dėl nacionalinių institucijų konsultavimosi su Europos centriniu banku teisės akto projekto nuostatų klausimais (98/415/EB) 2 straipsnio 1 dalį, kuri nustato valdžios institucijų pareigą konsultuotis su Europos centriniu banku dėl bet kurio teisės akto projekto nuostatų jo kompetencijai priklausančiais klausimais, ypač dėl nacionalinių centrinių bankų.
Atsižvelgiant į tai, kad yra priimta nauja Mokėjimo paslaugų direktyva 2015/2366, kurią perkelti reikia iki 2018 m. pradžios, tikslinga tokią analizę atlikti ir prireikus reikalingus pakeitimus esamame reguliavime padaryti įgyvendinant minėtą direktyvą. Lietuvos bankas, vadovaudamasis jo veiklą reglamentuojančiais teisės aktais, konsultuoja mokėjimo rinkos dalyvius dėl Mokėjimų įstatymo nuostatų taikymo, todėl parengs šiuo klausimu savo išaiškinimus, rekomendacijas arba gaires. 7. Komiteto sprendimas ir pasiūlymai: 7.1. Sprendimas:
Pritarti iniciatorių pateiktam ir Komiteto patobulintam įstatymo projektui Nr. XIIP-4268, atsižvelgiant į Seimo kanceliarijos Teisės departamento pastabas, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. balandžio 6 d. nutarimu Nr. 349 patvirtintą išvadą, Seimo nario Andriaus Palionio pasiūlymus, Biudžeto ir finansų komiteto pasiūlymą, bei Komiteto išvadoms. 7.2. Pasiūlymai:
Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
3 Argumentai: Įvertinant įstatymo įgyvendinimui reikalingų techninių ir administracinių sprendimų sudėtingumą, siūlytina įstatymo projekto VII-VIII skyrių įsigaliojimo terminą nustatyti 2017 m. vasario 1 d. Pasiūlymas: Pakeisti įstatymo projekto 2 straipsnio 3 dalį ir ją išdėstyti taip: „3.
Šio įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto Lietuvos Respublikos mokėjimų įstatymo 10,
d. 2017 m. vasario 1 d.“
8Balsavimo rezultatai: pritarta bendru sutarimu. 9. Komiteto paskirti pranešėjai: P.Narkevičius, K. Glaveckas. 10. Komiteto narių atskiroji nuomonė: negauta. PRIDEDAMA:
Komiteto siūlomas įstatymo projektas, įstatymo projekto lyginamasis variantas. Komiteto pirmininkas Petras Narkevičius [1] http://www.eba.europa.eu/documents/10180/1018327/EBA-2015-GL-01+%28Guidelines+on+standardised+fee+terminology+for+EU+payment+accounts+in+the+EU%29.pdf [2] https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAP/abb7f9e006bf11e687e0fbad81d55a7c?positionInSearchResults=0&searchModelUUID=14071e6d-a380-437e-9a5b-69606eaf4bf5