Projekto Projekto lyginamasis variantas
2016 m. sausio 29 d. Nr. Vilnius
Pakeisti 5 straipsnio 3 punktą ir jį išdėstyti taip:
„3) demonstruoti nacistinės Vokietijos, SSRS ar Lietuvos SSR
vėliavą ar herbą arba vėliavą, ženklą ar uniformą, kurių sudedamoji dalis yra nacistinės Vokietijos, SSRS ar Lietuvos SSR vėliava ar herbas, atsakingų už Lietuvos gyventojų represijas Vokietijos nacionalsocialistų ar SSRS komunistų partijos vadovų atvaizdus, nacistinių ar komunistinių organizacijų simbolius ar uniformas arba nacistinės Vokietijos, SSRS ar Lietuvos SSR vėliavos ar herbo, nacistinės svastikos, nacistinio SS ženklo, sovietinio kūjo ir pjautuvo ženklo, sovietinės raudonos penkiakampės žvaigždės ženklo pagrindu sudarytas vėliavas ar ženklus arba į juos klaidinančiai panašius antikonstitucinių organizacijų simbolius, Georgijaus (Šv. Jurgio) juostą, atlikti nacistinės Vokietijos, SSRS ar Lietuvos SSR himną;“. Skelbiu šį Lietuvos Respublikos Seimo priimtą įstatymą. Respublikos Prezidentas Teikia Seimo nariai:
Paulius Saudargas Valentinas Stundys Rimantas Jonas Dagys
2016-03-09 Nr. XIIP-3991 Vilnius Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas:
keičiamo įstatymo 5 straipsnio 3 punkte nustatyti tokie patys susirinkimo metu draudžiami veiksmai, kurie užtraukia Administracinių teisės pažeidimų kodekso 188¹⁸ straipsnio 1 dalyje numatytą administracinę atsakomybę. Projektu Nr. XIIP-3992 (kuris teikiamas kartu su vertinamu projektu) siūloma keisti minėtą kodekso straipsnį papildomai numatant atsakomybę lygiai ta pačia apimtimi, kaip ir vertinamu projektu nustatomas draudimas. Šioje išvadoje pastabų dėl Georgijaus (Šv. Jurgio) juostos draudimo nekartosime, laikomės išvados projektui Nr. XIIP-3992 1-5 pastabose išdėstytos pozicijos
projekto priėmimo datos išbrauktini žodis ir skaičius „sausio 29“. Departamento direktorius Andrius Kabišaitis R. Rutkauskaitė, tel. (8 5) 239 6545, el. p. [email protected] P. Žukauskas, tel. (8 5) 239 6832, el. p. [email protected]
Blankas
Biudžetinė įstaiga, Vilniaus g. 23-7A, LT-01402 Vilnius, tel. 8 706 63687, faks. 8 706 63 679, el. p. [email protected]. Duomenys kaupiami ir saugomi Juridinių asmenų registre, kodas 188600362 Lietuvos Respublikos Seimui 2016-02- Nr. Į 2016-02-03 Nr. S-2016-661 dėl LIETUVOS
PROJEKTO NR. XIIP-3992 atitikties europos sąjungos teisei Išnagrinėję Lietuvos Respublikos Seimo 2016 m. vasario 3 d. raštu Nr. S-2016-661 pateiktą derinti Lietuvos Respublikos susirinkimų įstatymo Nr. I-317 5 straipsnio pakeitimo įstatymo projektą Nr. XIIP-3991 (toliau – Susirinkimų įstatymo pakeitimo projektas) ir Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 118¹⁸ straipsnio pakeitimo įstatymo projektą Nr. XIIP-3992 (toliau – ATPK pakeitimo projektas), toliau kartu vadinami Projektais, teikiame nurodytas pastabas. 1. Europos Sąjungos teisė nereguliuoja klausimų, susijusių su sankcijų taikymu dėl tam tikrų simbolių dėvėjimo, naudojimo ar demonstravimo. Šiame kontekste svarbi Europos Sąjungos Teisingumo Teismo nutartis byloje C‑328/04 (toliau
ESTT nustatė, kad A. Vajnai atvejis yra visiškai nesusijęs su kuria nors iš ES sutarčių nuostatomis numatytų situacijų ir kad pagrindinėje byloje taikomi Vengrijos teisės aktai nepatenka į ES teisės taikymo sritį[2], taigi valstybės narės turi diskreciją nuspręsti dėl ribojimų dėvėti, naudoti, demonstruoti ir platinti tam tikrus simbolius. 2. Sankcijų taikymas už tam tikrų simbolių dėvėjimą ir demonstravimą yra saviraiškos laisvės, kaip ji suprantama pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – EŽTK) 10 straipsnį, ribojimas, tačiau šis ribojimas gali būti pateisintas, jeigu draudimas yra numatytas įstatymuose, siekia teisėto tikslo ir buvo būtinas demokratinei visuomenei, t.y. egzistuoja būtinasis socialinis poreikis šiai sankcijai taikyti. Šiuo atveju aktualus Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimas byloje Vajnai prieš Vengriją (toliau – EŽTT sprendimas)[3], kuriame teismas analogiškomis ESTT nutartyje nagrinėtomis faktinėmis aplinkybėmis nusprendė, kad baudžiamosios atsakomybės taikymas už penkiakampės raudonos žvaigždės simbolio dėvėjimą pažeidžia EŽTK 10 straipsnį, nes nors ir yra siekiama teisėto tikslo, sankcija yra neproporcinga, neįgyvendina teisėto tikslo ir ši sankcija negali būti laikoma reagavimu į būtinąjį socialinį poreikį (angl. could not be considered to respond to a pressing social need), taigi nėra būtina demokratinėje visuomenėje. Visų pirma, EŽTT nurodė, kad saviraiškos laisvės ribojimas gali būti teisėtas, jeigu egzistuoja aiškus, būtinas ir tikslus socialinis poreikis, ypatingai kai demonstruojami simboliai turi kelias reikšmes, nes nedetalizuotas ribojimas taip pat gali trukdyti simbolį naudoti kontekste, kuriame ribojimai nebūtų pateisinti[4]. EŽTT įvertino tai, kad daugelis žmogaus teisių pažeidimų, siejamų su komunizmu, diskreditavo raudonos penkiakampės žvaigždės simbolį[5], tačiau Vengrija neįrodė, jog šio simbolio demonstravimas yra siejamas išimtinai tik su komunizmo totalitarinių idėjų propagavimu[6].
EŽTT taip pat nustatė, kad baudžiamoji atsakomybė už raudonos žvaigždės simbolio dėvėjimą ir po juo slypinčios agresyvios, totalitarinės ideologijos potencialus propagavimas negali būti vienintelė priežastis simbolio dėvėjimą bausti pagal baudžiamąją teisę. Beje, simbolio, kuris turi kelias reikšmes, demonstravimas, kurį atliko registruotos politinės partijos vadovas, kuris žinomai neturi totalitarinių ambicijų, negali būti prilyginamas pavojingai propagandai.[7] Taigi, EŽTT suformulavo kriterijus, taikytinus sprendžiant apie būtinąjį socialinį poreikį taikyti sankcijas už dviprasmišką reikšmę turinčių simbolių (tokių kaip raudona penkiakampė žvaigždė) demonstravimą, ypač akcentuodamas poreikį įvertinti tokius simbolius demonstruojančių asmenų keliamą grėsmę visuomenei bei atsižvelgti į simbolių naudojimo kontekstą (vietą ir laiką). Sprendime Teismas nurodė, kad būtinumu demokratinei visuomenei negali būti laikomas vien tariamo pavojaus kontroliavimas kaip prevencinė priemonė demokratijai apsaugoti[8]. Galiausiai EŽTT nurodė žinąs, jog anksčiau vykdyto komunizmo idėjų sklaidos teroro veiksmai paliko didelį randą Europoje ir atitinkamų režimų simbolių demonstravimas gali sukelti režimo aukų nerimą, tačiau vien tokie visuomenės sentimentai negali būti pagrindas riboti saviraiškos laisvę.
EŽTT teigimu, teisinė sistema, kuri riboja žmonių teises siekdama patenkinti tai, ką diktuoja visuomenės jausmas, negali būti laikoma tokia sistema, kuri atitinka būtinąjį socialinį poreikį demokratinėje visuomenėje.[9] Atkreipiame dėmesį, kad EŽTT sprendime analizuotas baudžiamosios atsakomybės už atitinkamų simbolių dėvėjimą klausimas, o EŽTT nustatė, kad baudžiamoji sankcija nebuvo proporcinga siekiamam teisėtam tikslui, nes ji sukelia rimčiausias pasekmes. Taip pat aptariamos teismų praktikos kontekste svarbu pažymėti, kad pagal Vengrijos teisę penkiakampės raudonos žvaigždės simbolį buvo draudžiama dėvėti nesiejant šio veiksmo su totalitarizmo idėjų propagavimu. Taigi tam, kad siūlomi priimti atitinkami Lietuvos Respublikos įstatymai neprieštarautų EŽTK, siūlome Projektų svarstymo metu įvertinti visus EŽTT paminėtus aspektus, kaip antai ar simbolio dėvėjimas gali būti laikomas pavojinga propaganda, ar simbolis gali turėti kelias reikšmes ir jo dėvėjimas bet kokiame kontekste (laiko ir vietos prasme) kelia visuomet tą patį pavojų visuomenei, ne mažesnį negu nacistinių ar komunistinių simbolių platinimas ar demonstravimas, nes už visų šių simbolių dėvėjimą siūloma numatyti vienodas sankcijas. Generalinis direktorius Deividas Kriaučiūnas Karolina Mickutė, tel. 8 706 63 686, el. p. [email protected] [1] 2005 m. spalio 6 d. ESTT nutartis Vajnai byloje C‑328/04, EU:C:2005:596. [2] Ibid, 13 ir 14 punktai. [3] 2008 m. liepos 8 d. EŽTT sprendimas byloje Vajnai prieš Vengriją (pareiškimas Nr. 33629/06). [4] 2008 m. liepos 8 d. EŽTT sprendimas byloje Vajnai prieš Vengriją (pareiškimas Nr.
33629/06). [5] Ibid, 52 punktas. [6] Ibid, 53 punktas. [7] Ibid, 56 punktas. [8] Ibid, 55 punktas. [9] Ibid, 57 punktas: „a legal system which applies restrictions on human rights in order to satisfy the dictates of public feeling – real or imaginary – cannot be regarded as meeting the pressing social needs recognised in a democratic society, since that society must remain reasonable in its judgement.“