Projekto Projekto lyginamasis variantas LIETUVOS RESPUBLIKOS ADMINISTRACINIŲ NUSIŽENGIMŲ KODEKSO 120 STRAIPSNIO PAKEITIMO ĮSTATYMAS 2016 m. d. Nr. Vilnius 1 straipsnis . 120 straipsnio pakeitimas Pakeisti 120 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip:
„1 . Kreditorių teisių pažeidimas (kreditorių reikalavimų tenkinimo eilės ir tvarkos pažeidimas, pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo nepateikimas ar pavėluotas pateikimas teismui, kreditorių susirinkimų nesušaukimas įstatymuose numatytais atvejais) užtraukia baudą juridinių asmenų vadovams ar kitiems atsakingiems asmenims nuo vieno tūkstančio keturių šimtų iki trijų tūkstančių eurų.“ 2 straipsnis. Įstatymo įsigaliojimas Šis įstatymas įsigalioja 2016 m. lapkričio 1 d. Skelbiu šį Lietuvos Respublikos Seimo priimtą įstatymą. Respublikos Prezidentas
Projekto Projekto XIIP-3947(2) lyginamasis variantas LIETUVOS RESPUBLIKOS ADMINISTRACINIŲ NUSIŽENGIMŲ KODEKSO 120 STRAIPSNIO PAKEITIMO ĮSTATYMAS 2016 m. d. Nr. Vilnius 1 straipsnis . 120 straipsnio pakeitimas Pakeisti 120 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip:
„1 . Kreditorių teisių pažeidimas (kreditorių reikalavimų tenkinimo eilės ir tvarkos pažeidimas, pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo nepateikimas ar pavėluotas pateikimas teismui, kreditorių susirinkimų nesušaukimas įstatymuose numatytais atvejais) užtraukia baudą juridinių asmenų vadovams ar kitiems atsakingiems asmenims nuo vieno tūkstančio keturių šimtų iki trijų tūkstančių eurų.“ Skelbiu šį Lietuvos Respublikos Seimo priimtą įstatymą. Respublikos Prezidentas
Projektas
rengimą paskatinusios priežastys, parengtų projektų tikslai ir uždaviniai. Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo Nr. IX-216 pakeitimo įstatymo projekto (toliau – Projektas) parengimą paskatino statistinis bankroto procesų trukmės ilgėjimas, žemas kreditorių reikalavimų tenkinimas, administravimo išlaidų bei atlygio administratoriui klausimų aktualumas, vieningos teismų praktikos sprendžiant administravimo išlaidų sąmatos tvirtinimą ir nustatant atlygį administratoriui nebuvimas, nepakankamas turto pardavimo bankroto metu reguliavimas, dėl ko praktikoje kyla dažni ginčai tarp kreditorių ir administratoriaus. Ginčų nagrinėjimas teismuose užtęsia bankroto procesus ir mažina bankroto procesų efektyvumą. Pakeitimai dėl kreditorių reikalavimų geresnio tenkinimo atlikti taip pat atsižvelgus į Pasaulio banko tyrimo „Doing Business“ verslo aplinkos nemokumo srityje vertinimo metodiką, pagal kurią verslo aplinkos vertinimo indeksas didėja, jei teisinis reguliavimas suteikia galimybę bankroto metu išsaugoti verslą. Projekte taip pat siūloma įgyvendinti Valstybės kontrolės valstybinio audito ataskaitoje Nr. VA-P-20-8-15 „Įmonių bankroto proceso valdymas ir kontrolė“ pateiktas rekomendacijas.
Projekto tikslas – geriau sureguliuoti bankroto administravimo išlaidų, iš jų ir atlygio administratoriui, nustatymo ir apmokėjimo klausimus, tobulinti su administravimo išlaidomis sietinų supaprastinto bankroto proceso taikymo, turto pardavimo, procesinių ginčų teismuose nagrinėjimo ir kitų klausimų reguliavimą, siekiant trumpinti bankroto procesus, taip pat sudaryti galimybę bankrutuojančiai įmonei išsaugoti veiklą ir pasirengus restruktūrizavimo procesui nutraukti bankroto bylą, taip pat įtvirtinti nuostatas, skatinančias įmonės ar jos dalies pardavimą. Atsižvelgus į Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatyme nustatytus teisės technikos reikalavimus, Lietuvos Respublikos į monių bankroto įstatymas Nr. IX-216 (toliau – Įstatymas) išdėstomas nauja redakcija, nes Projektu keičiama daugiau nei pusė Įstatymo straipsnių. Dėstant Įstatymą nauja redakcija siūloma iš esmės išlaikyti galiojančio Įstatymo struktūrą ir atlikti nežymius loginius–struktūrinius pakeitimus, suvienodinti įstatyme naudojamus terminus, ištaisyti redakcinius netikslumus, nekeičiant teisinio reguliavimo, nesusijusio su Projekto tikslais. Kartu su Projektu teikiami lydimieji projektai:
projektas dėl įmonės pardavimo), kurio tikslas nustatyti išimtis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso šeštos knygos 4 dalies 23 skyriaus 9 skirsnio normoms , reglamentuojančioms įmonės pirkimą–pardavimą, kai įmonė parduodama bankroto proceso metu, ir sudaryti galimybę Įstatyme nustatyti įmonės pirkimo–pardavimo ypatumus.
Nr.
VIII-1835 20, 24 straipsnių pakeitimo ir įstatymo papildymo 231 straipsniu įstatymo projektas (toliau – lydimasis projektas dėl akcininkų atsakomybės), kurio tikslas nustatyti galimybę visuotiniam akcininkų susirinkimui priimti sprendimus dėl bendrovės restruktūrizavimo įstatymų nustatytais atvejais, t. y. ne tik Lietuvos Respublikos įmonių restruktūrizavimo įstatymo, bet ir Įstatymo nustatytais atvejais, taip pat nustatyti, kad visuotinis akcininkų susirinkimas, esant nemokumui, turi būti sušauktas per minimalius šiame įstatyme nustatytus terminus.
kodekso 120 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas (toliau – lydimasis projektas dėl administracinės atsakomybės), kurio tikslas nustatyti administracinę atsakomybę įmonių vadovams ir kitiems atsakingiems asmenims ne tik už pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo nepateikimą, bet ir už pavėluotą pateikimą. Projektas ir lydimieji projektai (toliau visi kartu – projektai) padės integruoti nemokumo procesus į verslo aplinką, kaip natūralų verslo kaitos elementą. 2. Projektų iniciatoriai (institucija, asmenys ar piliečių įgalioti atstovai) ir rengėjai Bankroto administravimo išlaidų, iš jų ir atlygio administratoriui, nustatymo ir apmokėjimo klausimų sureguliavimą iniciavo bankroto administratorius vienijančių asociacijų atstovai, Lietuvos bankų asociacija, kitus kreditorius atstovaujantys asmenys.
Tarptautinis valiutos fondas 2010 metais pateikė išvadą ir pasiūlymus kai kuriais nemokumo teisinio reguliavimo Lietuvoje klausimais ir atkreipė dėmesį į tai, kad susiformavusi praktika nustatyti mėnesinį administratoriaus atlyginimą (darbo apmokėjimo forma, kuri pagal Lietuvos Respublikos darbo kodeksą suprantama kaip mėnesinė alga), bankroto administratoriui skatina vilkinti bankroto procesus. Projekto nuostatas dėl kreditorių reikalavimų geresnio tenkinimo nustatant galimybę bankrutuojančiai įmonei pradėti restruktūrizavimo procesą bei nuostatas dėl įmonės pardavimo, kaip pasiūlymus verslo aplinkai gerinti pagal Pasaulio banko tyrimą „Doing Business 2015“, Ūkio ministerijos siūlymu iniciavo Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Įstatymo projekto rengėjas – Ūkio ministerija. Projektą parengė Ūkio ministerijos Įmonių teisės ir nemokumo politikos departamento (direktorė – Audronė Railaitė, tel. 8 706 64 741, el. p. [email protected] ) Nemokumo politikos skyriaus (vedėjas – Žydrūnas Paškauskas, tel. 8 706 64 662, el. p. [email protected] ) vyriausioji specialistė Dalia Šidagienė, tel. 8 706 64 906, el. p. [email protected] . 3. Kaip šiuo metu yra reguliuojami Projektuose aptarti teisiniai santykiai Įstatyme nustatytas administravimo išlaidų klausimų reguliavimas iš esmės atitinka tarptautinę praktiką, bet kai kurios bankroto administravimą reguliuojančios Įstatymo nuostatos neišsamios. Įstatyme nustatyta beveik absoliuti kreditorių valia nustatant administravimo išlaidoms skiriamą sumą ir jų mokėjimo tvarką, neaptarta administravimo išlaidų nustatymo bei mokėjimo tvarka.
Nors administratoriaus atlyginimo nustatymas ir administravimo išlaidų sąmatos tvirtinimas pagal galiojantį reguliavimą priskirtas kreditorių susirinkimo (komiteto) kompetencijai, praktikoje dažni atvejai, kai kreditoriai netvirtina administratoriaus teikiamos administravimo išlaidų sąmatos, o teismui pareiga spręsti administratoriaus ir kreditorių nesutarimus dėl administravimo išlaidų dydžio nenustatyta. Kilus ginčui ir administratoriui skundžiant kreditorių susirinkimo nutarimą dėl kreditorių patvirtintos per mažos administravimo išlaidų sąmatos, teismas naikina kreditorių susirinkimo (komiteto) nutarimą ir perduoda klausimą kreditorių susirinkimui svarstyti iš naujo. Vykstant ginčams, administravimo išlaidų sąmatos suma svarstoma ir ginčijama kreditorių susirinkimuose, teismuose ir dažnai nustatoma ne pirmajame kreditorių susirinkime, kaip tą reglamentuoja Įstatymas, bet gerokai vėliau. Tai užtęsia ir apsunkina bankroto procedūrų vykdymą. Praktikoje daug ginčų kelia Įstatyme (10 str. 4 d. 7 p. ir 36 str. 4 d.) nustatytas administravimo išlaidų ir administratoriaus atlyginimo mokėjimas iki pirmojo kreditorių susirinkimo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (2010-11-30 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2010 „Dėl administratoriaus atlyginimo ir kitų administravimo išlaidų dydžio nustatymo kriterijų“) išaiškino, kad atlyginimas administratoriui iki pirmojo kreditorių susirinkimo negali būti išmokamas, nes administravimo išlaidų sąmatą tvirtina ir atlyginimą administratoriui nustato kreditorių susirinkimas. Esant tokiam reguliavimui administratoriai iki pirmojo kreditorių susirinkimo (3–5 mėnesius) negauna atlygio, o tai apsunkina bankroto administravimo paslaugų teikimą, ypač administratoriams – fiziniams asmenims. Įstatymas (36 str.
Įstatymas (36 str. 5 d.) nustato, kad administratoriaus atlyginimo suma (atsižvelgiant į tai, ar bankrutuojanti ir (arba) bankrutavusi įmonė tęsia (vykdo) veiklą, į parduodamo įmonės turto rūšį bei jo kiekį, taip pat į įmonei iškeltų bylų bei pareikštų civilinių ieškinių sudėtingumą ir kiekį) ir jo mokėjimo tvarka (atlyginimo suma gali būti išmokama visa iš karto baigus bankroto procesą arba dalimis vykdant bankroto procesą) nustatoma pavedimo sutartyje. Toks reguliavimas iš esmės atitinka tarptautinę nemokumo reguliavimo praktiką, tačiau praktikoje skirtingai interpretuojamas, todėl būtinas išsamesnis reguliavimas. Administravimo išlaidoms skiriama suma tiesiogiai priklauso nuo bankroto metu gautų lėšų už parduotą įmonės turtą. Įstatyme (23 str. 5 p.) nustatyta kreditorių susirinkimo teisė tvirtinti įmonės turto pardavimo kainą, tačiau nereglamentuota, kas nusprendžia, kokia tvarka bus parduodamas turtas, kurį pagal Įstatymą neprivalu parduoti iš varžytynių, kokiu būdu nustatoma ne iš varžytynių parduodamo turto kaina, neaprašyta tokio turto pardavimo procedūra. Informacija apie ne iš varžytynių parduodamą turtą neviešinama, todėl tokie atvejai sudaro prielaidas, kad įmonės turtas bus parduotas be varžytynių už daug mažesnę nei rinkos kainą. Be to, Įstatymas nustato (33 str. 2 d.), kad neparduotas turtas gali būti perduodamas kreditoriams, tačiau nei perdavimo sąlygos nei tvarka Įstatyme nenustatytos. Įstatymas (33 str. 6 d.) nustato įkeisto turto pardavimo ir perdavimo tvarką. Įkeistas turtas privalomai turi būti parduodamas iš varžytynių ir tik nepardavus turto varžytynėse jis gali būti perduotas įkaito turėtojui. Esamas reguliavimas neskatina greito turto realizavimo. Įstatymas (36 str. 1 d.) nustato, kad administravimo išlaidos gali būti apmokamos ir iš lėšų, gautų pardavus įkeistą turtą, tačiau Įstatyme nenustatyta, kokią dalį lėšų, pardavus ar perdavus įkeistą turtą, įkaito turėtojas turėtų skirti administravimo išlaidoms.
Tai sukelia problemas tvirtinant administravimo išlaidų sąmatą. Praktikoje dažni atvejai, kai bankroto proceso eigoje, pardavus turtą (iš jo galimai ir įkeistą) ar jo dalį, nustatoma, kad lėšų teismo ir administravimo išlaidoms neužteks, ir teismas priima nutartį taikyti supaprastintą bankroto procesą (131 str. 1d.). Toks reguliavimas sudaro sąlygas bankroto proceso eigoje pradėti supaprastintą procesą išnaudojus administravimui skirtas lėšas, galimai patvirtinus per didelę administravimo išlaidų sąmatą (ar padidinus ją proceso eigoje). Kreditorių nutarimo pradėti taikyti supaprastintą bankrotą nereikalaujama, supaprastinto bankroto proceso metu kreditorių susirinkimai nešaukiami. Kreditoriai nušalinami nuo sprendimų priėmimo bankroto procese ir praranda galimybę kontroliuoti bankroto procesą. Be to, galimybė pradėti taikyti supaprastintą procesą bet kuriuo bankroto proceso metu neskatina greitesnio procedūrų užbaigimo. Įmonių bankroto valdymo departamento prie Ūkio ministerijos (toliau –administratorių veiklos priežiūros institucija) duomenimis supaprastinti bankroto procesai sudaro apie
supaprastintų bankroto procesų viršija Įstatyme nustatytą vienerių metų terminą. Supaprastinto bankroto proceso pradžia siejama su aplinkybe, kad įmonė neturi turto ar jo nepakanka teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti, tačiau tai nereiškia (nebūtinai reiškia), kad įmonė neturi įkeisto turto. Įstatyme nenustatyta, kad supaprastintas procesas negali būti taikomas, jei įmonė turi įkeisto turto, tačiau įkeisto turto realizavimo tvarka supaprastinto bankroto proceso metu nenustatyta.
Įkeistas turtas gali būti mažavertis (nuvertėjęs), todėl tikėtina, kad ir tokiu atveju lėšų teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti neužteks ir bus taikomas supaprastintas bankroto procesas. Įstatymas nustato, kad fiziniams asmenims, siekiantiems teikti bankroto administravimo paslaugas, išlaikiusiems kvalifikacinį egzaminą, išduodamas bankroto administratoriaus pažymėjimas, kuris galioja neterminuotai (115 str. 4 d.). Bankroto administratoriaus pažymėjimu patvirtinama asmens, kaip bankroto administratoriaus, kvalifikacija (115 str. 1 d). Šios nuostatos nedera su Įstatymo nuostata, kad bankroto administratoriaus pažymėjimo galiojimas gali būti panaikinamas (115 str. 5 d.). Šiuo metu Įstatymas nustato kreditoriams galimybę skųsti kreditorių susirinkimo nutarimus (24 str. 5d.), todėl, nežiūrint į tai, kad teismai formuoja praktiką ir nagrinėja administratorių skundus dėl kreditorių susirinkimo priimtų nutarimų, administratoriai formaliai nėra įpareigoti skųsti teismui netinkamus kreditorių nutarimus. Kita vertus, praktika rodo, kad bankroto procesai dažnai užtęsiami dėl ginčų teismuose nagrinėjimo ir būtina imtis priemonių, kad bankroto proceso dalyviai nepiktnaudžiautų savo procesinėmis teisėmis. Įstatymas nedraudžia bankroto metu parduoti įmonės ar jos dalies kaip turtinio komplekso, tačiau tokio pardavimo procedūros ar sąlygos Įstatyme neaprašytos, o Civilinio kodekso normos, pagal kurias parduodant įmonę ar jos dalį kaip turtinį kompleksą įmonės pirkėjas perima visus įmonės įsipareigojimus, bankroto atveju negali būti taikomos.
Be to Civilinio kodekso 6.410 straipsnyje nustatyta, kad šeštos knygos 4 dalies 23 skyriaus 9 skirsnio normos, reglamentuojančios įmonės pirkimą–pardavimą, netaikomos tais atvejais, kai parduodamas įkeistas įmonės turtas, taip pat kai įmonės turtą parduoda jos administratorius ar teismo antstolis. Galiojančios Įstatymo ir Įmonių restruktūrizavimo įstatymų nuostatos nesuteikia galimybės įmonei, kuriai iškelta bankroto byla, nutraukti bankroto bylą ir pereiti į restruktūrizavimą, ir tai atima galimybę dar vykdančiai ūkinę komercinę veiklą bankrutuojančiai įmonei, pasikeitus aplinkybėms, su kreditorių pagalba atstatyti įmonės veiklą restruktūrizuojant įmonę. Įmonių restruktūrizavimo įstatyme nustatyta, kad restruktūrizavimo byla negali būti iškelta, jei įmonė yra bankrutuojanti (4 str. 3 d.). Įstatyme (2 str. 8 d.) įmonės savininkas apibrėžiamas kaip „įmonės dalyvis: akcininkas ar akcininkų grupė, kuriam priklausančios akcijos suteikia ne mažiau kaip 1/10 visų balsų, individualios įmonės savininkas, dalininkas, narys ir valstybės, savivaldybės įmonės savininko teises ir pareigas įgyvendinanti institucija“. Tokia sąvoka laikytina diskriminacine smulkiųjų akcininkų atžvilgiu arba iš esmės klaidinanti, nes atskiruose įstatymo straipsniuose gali būti suprantama skirtingai. Pavyzdžiui, teikiant pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo tokia sąvoka, galimai, būtų pateisinama (5 str. 1 d. 2 p., 8 str.), tačiau Įstatymo nuostatos dėl bankroto metu likusio neparduoto turto grąžinimo savininkams (31 str.
bankroto atveju netektų jiems priklausančios turto dalies, nes pagal savininko apibrėžimą turtas turėtų būti padalintas ne daugiau kaip 10 akcininkų. Įstatyme (10 str.7 d. 4 p) nustatyta: „jeigu per 30 dienų nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos administratorius pranešė suinteresuotiems asmenims, kad įmonės sudarytų sutarčių, kurių vykdymo terminas dar nepasibaigė, nevykdys , šios sutartys (tarp jų nuomos, panaudos), išskyrus darbo sutartis ir sutartis, iš kurių kyla bankrutuojančios įmonės reikalavimo teisės, laikomos pasibaigusiomis, o dėl šios priežasties atsiradę reikalavimai yra tenkinami šio įstatymo 35 straipsnyje nustatyta tvarka“. Ši nuostata nedera su Įstatymo 17 straipsnio 2 dalies nuostata, kad administratorius per šio įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 4 punkte nustatytą terminą turi pranešti suinteresuotiems asmenims apie priimtą sprendimą toliau vykdyt i įmonės sutartis, sudarytas iki nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos. Nepakankamai aiškiai ir nuosekliai Įstatyme sureguliuoti ūkinės komercinės veiklos vykdymo, darbo santykių nutraukimo ir teminuotų darbo sutarčių sudarymo, administratoriaus statuso, atsakomybės ir administratoriaus įgaliojamų asmenų atsakomybės, asmenų, teikiančių bankroto administravimo paslaugas, priežiūros, kvalifikacijos kėlimo ir kiti klausimai. 4.
rezultatų laukiama Atsižvelgiant į tai, kad bankroto proceso efektyvumas (administravimo išlaidų dydis, kreditorių reikalavimų tenkinimas ir bankroto proceso trukmė) didele dalimi priklauso nuo laiku priimtų sprendimų nemokumo problemoms spręsti, taip pat siekiant atsakingo visų galimų bankroto proceso dalyvių požiūrio į bankroto bylos iškėlimo pasekmes, Projektu siūloma patikslinti Įmonės nemokumo sąvoką, tiesiogiai susiejant jos apibrėžimą su bankroto bylos iškėlimo pagrindais. Įmonės nemokumą siūloma apibrėžti kaip įmonės būseną, kai pradelsti įmonės įsipareigojimai viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės ir (arba) įmonė negali ir negalės vykdyti įsipareigojimų. Įmonės nemokumas būtų vertinamas dviem aspektais – pagal balanso testą ir pagal galėjimą vykdyti įsipareigojimus. Įvertinus ir tai, kad nuo 2016 m sausio
viešas paskelbimas ar pranešimas kreditoriams apie tai, kad įmonė negali arba neketina vykdyti įsipareigojimų gali būti pagrindu teikti pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo arba sąlyga iškelti bankroto bylą, Projekte siūloma nustatyti, kad b ankroto byla būtų iškeliama, esant bent vienai iš sąlygų: jeigu teismas nustatytų, kad įmonė yra nemoki, arba įmonė daugiau kaip 2 mėnesius vėluotų išmokėti bent vienam darbuotojui (darbuotojams) darbo užmokestį ir su darbo santykiais susijusias išmokas ir ši vėluojama išmokėti suma sudarytų nemažiau kaip 2 minimalias mėnesines algas (toliau – MMA) vienam darbuotojui arba ne mažiau kaip 10 MMA visiems darbuotojams. Tai, leistų užtikrinti, kad nedidelis vėlavimas išmokėti darbo užmokestį nebūtų pakankamas pagrindas kelti bankroto bylą.
Tokį dviejų mėnesių laikotarpį siūloma nustatyti atsižvelgiant į tai, kad pagal Darbo kodekso 128 straipsnį darbuotojas turi teisę nutraukti darbo sutartį dėl nepriklausančių nuo darbuotojo aplinkybių, jei daugiau kaip du mėnesius iš eilės nemokamas visas jam priklausantis darbo užmokestis, be to 2 mėnesių darbo užmokesčio vėlavimas būtų suderintas su keičiamo įstatymo 37 straipsnio 3 dalies 2 punkte nurodyta tyčinio bankroto prezumpcija, pagal kurią viena iš būtinų bankroto pripažinimo tyčiniu sąlygų yra įmonės darbuotojui ilgiau kaip 3 mėnesius iš eilės nemokamas darbo užmokestis. Projekte siūloma nustatyti vienu mėnesiu trumpesnį laikotarpį, tam, kad teisinis reguliavimas prevenciškai neleistų susidaryti tyčinio bankroto situacijai. Projektu siūloma patikslinti ir pareiškimo iškelti bankroto bylą pateikimo bei bankroto bylos iškėlimo nuostatas. Įvertinus tai, kad įmonės savininkai, kuriuos bendru atveju Projekte siūloma vadinti įmonės dalyviais, pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo gali pateikti, jei tokia teisė (kompetencija) jiems suteikta pagal atitinkamos teisinės formos juridinius asmenis reglamentuojančiuose įstatymuose ar steigimo dokumentuose nurodytas funkcijas ir kompetenciją, Projekte siūloma nustatyti, kad inicijuoti bankrotą galėtų ir įmonės dalyviai, tačiau tik tuo atveju, jei vadovas ar pagal kompetenciją kitas asmuo būtų nepaskirtas arba būtų pripažintas nežinia kur esančiu arba jis būtų dingęs ir dėl jo pripažinimo nežinia kur esančiu būtų paduotas pareiškimas teismui. Tai padėtų išspręsti be vadovų likusių, neveikiančių įmonių likvidavimo klausimus. Be to, Projekte taip pat siūloma nustatyti, kad kreditorius, kuris kreipiasi į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo, turėtų tikėtinai pagrįsti savo, kaip kreditoriaus, reikalavimo teisę įmonei, pateikdamas ją patvirtinančius įrodymus.
Projekte siūloma nustatyti, kad įmonės vadovas, ar pagal kompetenciją kitas asmuo, privalėtų pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo ne vėliau kaip per 5 darbo dienas ne tik po to, kai įmonė tapo nemoki ir įmonės dalyviai per 40 dienų po to, kai įmonės vadovui ar pagal kompetenciją kitam asmeniui tapo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad įmonė tapo nemoki, nesiėmė priemonių dėl įmonės mokumo atstatymo, bet taip pat per 5 darbo dienas, nutraukus įmonės restruktūrizavimo bylą dėl nustatytais terminais nepateikto restruktūrizavimo plano, jo nevykdymo arba netinkamo vykdymo arba per 5 darbo dienas po to, kai paaiškėja, kad įmonės dalyvių taikytos priemonės mokumui atstatyti nebus įgyvendintos arba jų nepakanka įmonės mokumui atstatyti. Nustačius pareigą nutraukus įmonės restruktūrizavimo bylą dėl nustatytais terminais nepateikto restruktūrizavimo plano, jo nevykdymo arba netinkamo vykdymo per 5 darbo dienas privalomai pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo, būtų sistemiškai išbaigtos ir suderintos Įmonių restruktūrizavimo įstatymo ir Įstatymo nuostatos, užkirsta galimybė piktnaudžiauti restruktūrizavimu (laikinai sustabdant išieškojimų iš įmonės galimybę, delspinigių skaičiavimą ir kt.), išvengiant įmonės vadovų atsakomybės.
Atsižvelgiant į tai, kad visais atvejais, kai po pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo padavimo teismui atsiranda naujos aplinkybės ir paaiškėja, kad įmonė galės atsiskaityti su kreditoriais, pareiškimo atsisakymas verslo atžvilgiu yra efektyviausias sprendimas, nes reiškia verslo išsaugojimą, Projekte siūloma aiškiai nustatyti, kad visi bankroto iniciatoriai (ne tik kreditoriai) gali atsiimti pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, iki teismas priima nutartį iškelti bankroto bylą. Projekte siūloma atsisakyti savininko sąvokos, pagal kurią savininkais laikomi ne visi įmonės dalyviai (akcininkai, kuriems priklausančios akcijos suteikia ne mažiau kaip 10 procentų visų balsų) kaip diskriminacinės smulkiųjų akcininkų atžvilgiu bei klaidinančios dėl jos vartojimo skirtingų nuostatų kontekste ir Įstatyme naudoti įmonės dalyvių apibrėžimą. Siekiant užtikrinti, kad visi įmonės dalyviai galėtų gauti informaciją apie bankroto proceso eigą, Projekte paliekant galiojančią nuostatą, kad kreditorių susirinkimuose turi teisę dalyvauti įmonės dalyvis, kuriam priklausančios akcijos, dalys, pajai suteikia ne mažiau kaip 1/10 visų balsų, taip pat siūloma nustatyti, kad kreditorių susirinkimuose turi teisę dalyvauti ir dalyvių, kuriems priklausančios akcijos, dalys, pajai suteikia mažiau kaip 1/10 visų balsų, grupės, kurios bendra akcijų, dalių, pajų suma suteikia ne mažiau kaip 1/10 visų balsų, įgaliotas atstovas.
Atsižvelgiant į tai, kad teisę balsuoti kreditorių susirinkimuose turi tik kreditoriai, Projekto nuostatos pakankamai apsaugotų smulkiųjų dalyvių teises, nes jiems būtų suteikta galimybė gauti informaciją apie bankroto procedūras per atstovą. Jei teisė dalyvauti kreditorių susirinkimuose būtų suteikta visiems dalyviams, ypač kai dalyvių yra daug, padidėtų bankroto administravimo išlaidos (pranešimų siuntimas, dalyvių registravimas, didesnių patalpų nuoma ir kt.), būtų apsunkintas kreditorių susirinkimo darbas. Atsižvelgiant į tai, kad ūkinės komercinės veiklos apibrėžimo Civilinis kodeksas nepateikia, o kituose įstatymuose yra vartojamos sąvokos ekonominė veikla arba ūkinė veikla , siekiant aiškumo Projekte siūloma įvesti ūkinės komercinės veiklos sąvoką, ją apibūdinant kaip gamybinę, prekybinę, finansinę, profesinę veiklą, apimančią prekių ir paslaugų pirkimą ar pardavimą, įskaitant ir naudojimąsi turtu ir (arba) turtinėmis teisėmis, kurią vykdant siekiama gauti pajamų, išskyrus turto pardavimą, kai siekiama gauti pajamų administravimo išlaidoma apmokėti ir atsiskaityti su kreditoriais. Toks ūkinės komercinės veiklos apibrėžimas panaikintų neretai keliamus klausimus, ar turto nuoma bankroto metu laikytina ūkine komercine veikla.
Galiojančiame Įstatyme nustatyta, kad nuo teismo nutarties likviduoti įmonę dėl bankroto įsiteisėjimo dienos įmonė netenka teisės vykdyti ūkinę komercinę veiklą, likviduojama dėl bankroto įmonė gali sudaryti tik susijusius su įmonės veiklos nutraukimu arba teismo nutartyje likviduoti įmonę numatytus sandorius. Siekiant aiškumo šias nuostatas siūloma papildyti, nustatant, kad iki teismo nutarties likviduoti įmonę dėl bankroto priėmimo dienos sudarytos turto nuomos sutartys galioja iki jose nurodyto termino pabaigos , bet ne ilgiau kaip iki šio turto pardavimo, perdavimo ar grąžinimo įmonės dalyviams dienos ir gali būti pratęstos iki šio turto pardavimo, perdavimo, ar grąžinimo įmonės dalyviams dienos. Taip būtų nuosekliai tarpusavyje suderintos Įstatymo nuostatos, kad iškėlus bankroto bylą administratorius sudaro terminuotas įmonės turto nuomos sutartis, kuriose nuomos sutarties pabaigos diena turi būti ne vėlesnė negu šio turto pardavimo, perdavimo ar grąžinimo diena, ir, nors nuo teismo nutarties likviduoti įmonę dėl bankroto įsiteisėjimo dienos įmonė netenka teisės vykdyti ūkinę komercinę veiklą, sudarytos turto nuomos sutartys nenutraukiamos ir pagal ekonominę logiką turėtų būti tęsiamos iki šio turto pardavimo dienos. Projekte, siekiant nuoseklaus darbo santykių reguliavimo ir atitikties Lietuvos Respublikos darbo kodekso nuostatoms, siūloma nustatyti, kad įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti įmonės bankroto bylą administratorius sudaro darbuotojų, su kuriais bus sudarytos terminuotos darbo sutartys dirbti įmonėje bankroto proceso metu, sąrašą. Tokios terminuotos sutartys negalėtų trukti ilgiau kaip iki įmonės bankroto proceso pabaigos.
Kreditorių susirinkimas turėtų teisę sumažinti ar padidinti darbuotojų, su kuriais sudarytos terminuotos darbo sutartys dirbti įmonės bankroto proceso metu, skaičių pagal pareigybes, įvertinęs ūkinės komercinės veiklos ir bankroto procedūrų apimtis ir kitas aplinkybes. Darbuotojų sąrašą tikslintų, terminuotas sutartis sudarytų ir, esant kreditorių susirinkimo sprendimui, nutrauktų administratorius. Atsižvelgiant į tai, kad įsigaliojus teismo nutarčiai iškelti įmonei bankroto bylą, įmonės kolektyvinės sutarties galiojimo klausimas turi būti sprendžiamas nedelsiant, nes administratorius per 3 darbo dienas nuo teismo nutarties iškelti įmonei bankroto bylą įsiteisėjimo raštu įspėja įmonės darbuotojus apie būsimą darbo sutarties nutraukimą, ir po 15 darbo dienų nuo tokio įspėjimo nutraukia su jais darbo sutartis, Projekte siūloma nustatyti, kad kolektyvinės sutarties galiojimas ribojamas administratoriaus sprendimu, o įsigaliojus teismo nutarčiai likviduoti įmonę dėl bankroto, įmonės kolektyvinė sutartis būtų nutraukiama. Projekte siūloma patikslinti pranešimo apie bankroto bylos iškėlimą nuostatas, atskirame straipsnyje nurodant visus subjektus, kuriems informacija tiekiama priėmus nutartį iškelti bankroto bylą, ir subjektus, kuriems informacija teikiama įsiteisėjus nutarčiai iškelti bankroto bylą. Visais kitais įstatyme nustatytais informacijos teikimo atvejais pateikiamos nuorodos į minėtame straipsnyje nurodytus subjektus.
Siekiant nuosekliai sureguliuoti administratoriaus pranešimo apie sutarčių, sudarytų iki nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos vykdymą (nevykdymą), siūloma nustatyti, kad jeigu per 30 dienų nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos administratorius nepranešė su įmone sudarytų sutarčių, kurių vykdymo terminas iki nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos buvo nesibaigęs, šalims ar kitiems suinteresuotiems asmenims, kad vykdys įmonės sudarytas sutartis, šios sutartys (tarp jų nuomos, panaudos), išskyrus darbo sutartis ir sutartis, iš kurių kyla bankrutuojančios įmonės reikalavimo teisės, laikomos pasibaigusiomis, o dėl šios priežasties atsiradę reikalavimai yra tenkinami Įstatymo nustatyta tvarka. Atsižvelgiant į Civilinio kodekso 6.220 straipsnio nuostatas ir siekiant kitų verslo subjektų apsaugos, siūloma papildyti Įstatymo nuostatas ir nustatyti, kad įsiteisėjus nutarčiai iškelti bankroto bylą, su įmone sudarytų sutarčių šalys gali sustabdyti savo sutartinių prievolių vykdymą tol, kol gaus administratoriaus pranešimą, kad įmonė sutartį vykdys. Siekiant išvengti ginčių teismuose dėl mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimo ir išieškojimo bankroto proceso metu, Įstatymą siūloma papildyti nuostata, kad iškėlus bankroto bylą, mokesčiai ir kitos privalomosios įmokos mokamos ir gali būti išieškomos įstatymų nustatyta tvarka. Projekte siūloma patikslinti kai kuriuos administravimo išlaidų nustatymo bei mokėjimo tvarkos pricipus, konceptualiai nekeičiant Įstatyme nustatyto reguliavimo, kad administravimo išlaidų sąmatą tvirtina ir atlygį administratoriui nustato kreditorių susirinkimas, ir nuo 2015 m. gegužės 1 d. įsigaliosiančio reguliavimo, kad Vyriausybė tvirtina bankroto administravimo išlaidų rekomendacinius dydžius.
Toks reguliavimas, kai administratoriaus atlygio nustatymas ir nemokumo proceso išlaidų patvirtinimas – kreditorių susirinkimo kompetencija, gana dažnas tarptautinėje praktikoje (Latvija, Lenkija). Kitas galimas reguliavimas, kai administravimo išlaidas ir atlygį administratoriui nustato teismas (Estija, Vokietija). Tačiau toks reguliavimas, nesant specializuotų teismų, šiuo metu Lietuvoje būtų sunkiai įgyvendinamas, nes pareikalautų teismų sistemos pertvarkymo ir papildomų biudžeto lėšų, todėl Projekte siūloma nustatyti, kad kreditorių susirinkimas administravimo išlaidų sąmatą tvirtintų atsižvelgdamas ne tik į Vyriausybės patvirtintus bankroto administravimo išlaidų rekomendacinius dydžius, bet ir į lėšų surinkimo–paskirstymo planą. Šiais rekomendaciniais dydžiais vadovautųsi ir teismas, spręsdamas administravimo išlaidų ginčo klausimus. Siekiant spręsti administravimo išlaidų sumos nustatymo ir atlygio administratoriui mokėjimo iki pirmojo kreditorių susirinkimo klausimus, atsižvelgiant į Aukščiausiojo teismo išaiškinimą, kad administravimo išlaidų ir administratoriaus atlyginimo klausimai yra kreditorių susirinkimo kompetencija, Projekte siūloma apibrėžti būtinas bankrutuojančios įmonės administravimo išlaidas iki pirmojo kreditorių susirinkimo.
Būtinomis administravimo išlaidomis būtų laikomos ekonomiškai pagrįstos ir pateisinamos išlaidos, reikalingos administratoriaus funkcijoms, kol kreditorių susirinkimas arba teismas patvirtins administravimo išlaidų sąmatą, vykdyti, ir ne didesnė kaip 5 minimalių mėnesinių algų suma, kurią, jei įmonės sąskaitoje būtų lėšų, administratorius, kaip kreditorių susirinkimo tvirtinamo atlygio dalį, galėtų išsimokėti iki pirmojo kreditorių susirinkimo. Teismo nutartis dėl šios lėšų sumos būtų neskundžiama. Akcentuojant, kad atlygis administratoriui nustatomas už visą įmonės administravimo laikotarpį (negali būti mokamas mėnesinis atlyginimas), iki šiol Įstatyme vartojamą administratoriaus atlyginimą siūloma vadinti atlygiu administratoriui . Siekiant padėti administratoriui sudaryti optimalią administravimo išlaidų sąmatą, o kreditoriams lengviau įvertinti administravimo išlaidų poreikį ir nustatyti tinkamą atlygį administratoriui, Projekte siūloma nustatyti, kad administratorius pirmajam kreditorių susirinkimui savo veiklos ataskaitoje pateiktų lėšų surinkimo – paskirstymo planą. Kreditoriams taip pat būtų pateikiama ir galutinė administratoriaus veiklos ataskaita, kurioje turėtų būti lėšų surinkimo–paskirstymo plano įgyvendinimo ataskaita (nurodytos turto pardavimo pajamos, išieškotos skolos iš įmonės skolininkų, kreditorių reikalavimams tenkinti išmokėtos sumos, visos administravimo išlaidos) ir kita kreditoriams svarbi informacija.
Lėšų surinkimo–paskirstymo plano įgyvendinimo ataskaita padėtų kreditoriams objektyviai vertinti administratoriaus veiklos rezultatus. Atlygis administratoriui būtų nustatomas už visą įmonės administravimo laikotarpį, atsižvelgiant į Vyriausybės patvirtintas Atlygio administratoriui už bankroto administravimą nustatymo taisykles (toliau – Atlygio taisyklės) ir negalėtų sudaryti daugiau kaip 40 procentų patvirtintos administravimo išlaidų sumos. Tokį atlygio ribojimą siūloma nustatyti atsižvelgiant į administratorių veiklos priežiūros institucijos pateiktus baigtų bankroto procesų duomenis už 2011–2014 metus. Departamento duomenimis vidutiniškai vienai įmonei pagal sąmatą patvirtintos administravimo išlaidos sudarė 17,4 tūkst. eurų, atlygis administratoriui – 8.3 tūkst. eurų ir tai sudaro 48 proc. administravimo išlaidų, o faktiškai apmokėta atitinkamai – 12,6 ir 5,8 tūkst. eurų, ir tai sudaro 46 procentus visų faktiškai apmokėtų administravimo išlaidų. Atlygio administratoriui suma būtų išmokama visa iš karto baigus bankroto procesą arba dalimis bankroto proceso metu, bet ne mažiau kaip 30 procentų atlygio sumos būtų išmokama bankroto proceso pabaigoje, kreditorių susirinkimui įvertinus lėšų surinkimo–paskirstymo plano ataskaitą ir patvirtinus galutinę administratoriaus veiklos ataskaitą.
Numatoma, kad, įvertinęs galutinę administratoriaus veiklos ataskaitą ir lėšų surinkimo–paskirstymo plano vykdymą, kai kreditorių reikalavimai būtų tenkinami didesne apimtimi nei buvo numatyta lėšų surinkimo–paskirstymo plane kreditorių susirinkimas turėtų galimybę padidinti atlygį administratoriui Atlygio taisyklėse nurodytais dydžiais. Jei kreditorių reikalavimai būtų tenkinami mažesne apimtimi nei buvo numatyta lėšų surinkimo–paskirstymo plane, kreditorių susirinkimas turėtų galimybę mažinti atlygį administratoriui Atlygio taisyklėse nustatytais dydžiais, bet ne daugiau kaip 30 procentų. Teismų praktikoje pripažįstama, kad nuo kreditorių ir administratoriaus susitarimo priklauso atlygio administratoriui dydis, todėl jis turėtų būti nustatomas toks, kad skatintų administratorių tinkamai atlikti bankroto procedūras, bet nepažeistų kreditorių interesų, skiriant įmonei administruoti per didelę lėšų sumą. Siekiant proceso eigoje užtikrinti tiek administratoriaus, tiek įmonės kreditorių interesų pusiausvyrą, projekte siūloma nustatyti, kad kreditorių susirinkimas turėtų svarstyti atlygio administratoriui keitimo klausimą, jeigu dėl jo pakeitimo kreipsis pats administratorius arba kreditoriai, kurių reikalavimų suma vertine išraiška sudaro ne mažiau kaip 10 procentų Įstatymo nustatyta tvarka teismo patvirtintų visų kreditorių reikalavimų sumos. Kreditorių susirinkimo pareiga svarstyti bankroto administratoriaus atlygio dydį, jei jis to prašo, ĮBĮ projekte nustatyta atsižvelgiant į Jungtinių Tautų tarptautinės prekybos teisės komisijos UNCITRAL Nemokumo teisės teisėkūros gairių nuostatas.
Bankroto procesas gali tęstis ilgai, atsiranda nenumatytų aplinkybių, dėl kurių keičiasi darbo apimtis ir rezultatai, todėl administratorius, kuris dirba pagal su kreditoriais sudarytą pavedimo (atlygintiną) sutartį, turi turėti galimybę keisti sutarties sąlygas, kitu atveju didėtų administratoriaus atsistatydinimo tikimybė ir bankroto procesai būtų užtęsiami. Projekte siūloma nustatyti, kad, jei vadovaujantis Atlygio taisyklėmis nustačius mažiausią rekomenduotiną atlygio administratoriui sumą, lėšų pagal lėšų surinkimo–paskirstymo planą neužtektų administravimo išlaidoms apmokėti, pirmasis kreditorių susirinkimas turėtų priimti nutarimą kreiptis į teismą dėl supaprastinto bankroto proceso taikymo. Jeigu netaikius supaprastinto bankroto proceso, bankroto proceso pabaigoje paaiškėtų, kad lėšų atlyginti administratoriui neužtenka, administratorius įgautų teisę kreiptis į teismą dėl jam neišmokėtos atlygio sumos priteisimo iš įmonės vadovo ar pagal kompetenciją kito asmens, jei šis laiku nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo. Siekiant greičiau ir paprasčiau spręsti administravimo išlaidų sąmatos tvirtinimo klausimą, siūloma nustatyti, kad kreditorių susirinkimui nepatvirtinus administratoriaus siūlomos administravimo išlaidų sąmatos, kreditorių susirinkimas turėtų pateikti motyvuotus siūlymus dėl sąmatos patikslinimo. Administratorius, motyvuotu prašymu administravimo išlaidų sąmatą galėtų teikti tvirtinti teismui tik nesutikęs pagal kreditorių siūlymus patikslinti sąmatą ir teikti ją tvirtinti kitam kreditorių susirinkimui.
Projekte siūloma nustatyti pareigą kreditorių susirinkimui nustatyti administravimo išlaidų mokėjimo būdą ir tvarką, taip pat siūloma patikslinti ir papildyti administravimo išlaidų sudėtį, nurodant dokumentų perdavimo archyvui bei bylinėjimosi išlaidas. Administravimo išlaidų sąmatoje turėtų būti atskirai nurodytos visų Įstatyme išvadintų administravimo išlaidų sumos, įskaitant ir laikotarpį nuo teismo nutarties iškelti įmonei bankroto bylą įsiteisėjimo dienos iki pirmojo kreditorių susirinkimo dienos. Teismo patvirtinta lėšų suma, kurią administratorius panaudojo įmonės administravimo išlaidoms apmokėti iki administravimo išlaidų sąmatos patvirtinimo, negalėtų būti mažinama. Visa ši teismo nustatyta lėšų suma būtų įskaitoma į administravimo išlaidų sąmatą. Jei iki pirmojo kreditorių susirinkimo liktų nepanaudotų lėšų, jos būtų skiriamos kitoms administravimo išlaidoms apmokėti. Projekte siūloma nustatyti du administravimo išlaidų mokėjimo būdus – tiesioginį ir kompensacinį. Jei įmonės sąskaitoje būtų lėšų, administravimo išlaidos galėtų būti mokamos tiesiogiai iš kreditorių sąskaitoje esančių lėšų atsižvelgiant į kreditorių susirinkimo patvirtintą administravimo išlaidų sąmatą, o administratorius kreditorių susirinkimui pateiktų administravimo išlaidų sąmatos vykdymo ataskaitą. Jei įmonės sąskaitoje nebūtų lėšų, turėtų būti taikomas kompensacinis administravimo išlaidų mokėjimo būdas, t. y. išlaidas apmokėtų administratorius ir jam būtų kompensuojama pagal kreditorių komitetui pateiktą administravimo išlaidų sąmatos vykdymo ataskaitą iš lėšų, gautų už bankroto metu parduotą turtą. Jei įmonės sąskaitoje būtų lėšų, kompensacinis administravimo išlaidų mokėjimo būdas galėtų būti taikomas tik administratoriui sutinkant.
Kai įmonės kreditorių skaičius yra daugiau kaip 5 kreditoriai, taikant kompensacinį administravimo išlaidų mokėjimo būdą turėtų būti sudaromas kreditorių komitetas. Kompensacinio administravimo išlaidų mokėjimo atveju administratorius kartą per tris mėnesius turėtų teikti kreditorių komitetui arba kreditorių susirinkimui – kai kreditorių skaičius neviršija 5 kreditorių, prašymą kompensuoti patirtas išlaidas ir administravimo išlaidų sąmatos vykdymo ataskaitą. Kreditorių komiteto sprendimu mokesčiai ir kitos privalomosios įmokos, pastovios ir (ar) nustatyto dydžio administravimo išlaidos galėtų būti apmokamos iš kreditorių sąskaitoje esančių lėšų, kai tik jos yra patiriamos. Nutarimą dėl administravimo išlaidų mokėjimo būdo priimtų pirmasis kreditorių susirinkimas. Administravimo išlaidų mokėjimo būdas būtų nurodomas pavedimo sutartyje. Administratoriaus prašymu kreditorių susirinkimas bankroto proceso eigoje galėtų priimti nutarimą pakeisti administravimo išlaidų mokėjimo būdą, atsižvelgdamas į administratoriaus darbo rezultatus ir kreditorių sąskaitoje sukauptą lėšų sumą. Projekte taip pat siūloma tobulinti su administravimo išlaidų nustatymu sietiną supaprastinto bankroto proceso taikymo reguliavimą. Siekiant, kad supaprastintas bankroto procesas pagal savo esmę tikrai būtų trumpas ir pigus, siūloma nustatyti, kad s upaprastintas bankroto procesas galėtų būti taikomas kaip ir galiojančiame įstatyme numatytais atvejais – bankroto proceso pradžioje, kai teismas padaro pakankamai pagrįstą prielaidą, kad įmonė neturi turto ar jo nepakanka teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti arba kai įmonės bankroto administratorius iki pirmojo kreditorių susirinkimo nustato, kad įmonė nevykdo ūkinės komercinės veiklos, neturi turto ar jo nepakanka teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti.
Tuo atveju, kai įmonė turi įkeisto turto, įvertinus Projekte siūlomas nuostatas dėl lėšų, gautų už įkeistą parduotą ar perduotą turtą dalies skyrimo administravimo išlaidoms apmokėti, pagrindas taikyti supaprastintą bankroto procesą būtų, jei neįkeisto turto vertės ir 15 procentų įkeisto turto vertės nepakaktų teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti. Projekte siūloma pakeisti supaprastinto bankroto proceso nutraukimo sąlygą – kad supaprastintas bankroto procesas nutraukiamas ir bankroto procedūros toliau vykdomos bendra Įstatyme nustatyta tvarka tuo atveju, kai nustatoma, kad pardavus įmonės turtą lėšų bus gauta dvigubai daugiau nei reikia teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti. Nustatytas gautinų lėšų ir administravimo išlaidų santykis negarantuoja, kad esant nurodytam santykiui bus gauta reikšminga lėšų suma atsiskaitymui su kreditoriais. Nutraukus supaprastintą bankroto procesą ir bankroto procedūras toliau vykdant bendra Įstatyme nustatyta tvarka, bankroto procedūrų vykdymas (šaukiami kreditorių susirinkimai, kreditorių nutarimų vykdymas) galimai pareikalautų daugiau lėšų administravimo išlaidoms ir ne visada užtikrintų didesnę grąžą kreditoriams. Siekiant, kad supaprastinto bankroto proceso nutraukimo atveju procesas būtų efektyvus, siūloma kiekvieną atvejį vertinti individualiai ir suteikti teisę teismui spręsti dėl supaprastinto bankroto proceso nutraukimo.
Jeigu supaprastinto bankroto proceso metu administratorius arba teismas nustatytų, kad, atskaičius teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti skirtą sumą, atlyginus administravimo išlaidoms depozitą įnešusiam kreditoriui ir atsiskaičius su įkaito turėtoju ar hipotekos kreditoriumi, kreditorių sąskaitoje gali būti sukaupta reikšmingai didesnė lėšų suma negu reikia teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti, teismas administratoriaus motyvuotu prašymu arba ex offício galėtų priimti nutartį nutraukti supaprastinto bankroto proceso vykdymą ir vykdyti įmonės bankroto procedūras bendra Įstatyme nustatyta bankroto bylų nagrinėjimo teisme tvarka. Reikšmingai didesnė lėšų suma būtų laikoma, suma, dėl kurios, įvertinus teismo ir administravimo išlaidų padidėjimą vykdant bankroto procedūras bendra šiame įstatyme nustatyta bankroto bylų nagrinėjimo teisme tvarka, planuojamas kreditorių reikalavimų tenkinimas padidėtų ne mažiau kaip 10 procentų. Jei administratorius nustatytų, kad kreditorių sąskaitoje lėšų bus sukaupta daugiau nei reikia teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti, tačiau likusi lėšų suma nebus reikšmingai didesnė, likusios lėšos būtų naudojamos kreditorių reikalavimams tenkinti Įstatymo nustatyta tvarka, nenutraukus supaprastinto bankroto proceso. Administravimo išlaidų dydis ir kreditorių reikalavimų tenkinimas tiesiogiai priklauso ne tik nuo turimo įmonės turto ir jo pardavimo sėkmės, bet ir nuo bankroto administratoriaus gebėjimų įvertinti įmonės, kuriai iškelta bankroto byla, finansinę būklę ir verslo išsaugojimo galimybę ir parinkti bei pasiūlyti kreditoriams bei įmonės savininkams efektyviausią nemokios įmonės būsenos sprendimo variantą.
Galiojantis nemokumo teisinis reguliavimas Projekte konceptualiai yra nekeičiamas, o pagal galiojantį reguliavimą įmonių bankroto ir restruktūrizavimo procesai yra skirtingi teisminiai procesai, bankroto ir restruktūrizavimo bylas kelia teismai, gavę prašymus kelti atitinkamą bylą. Atsižvelgiant į tai, kad ne visais atvejais riba tarp nemokumo ir laikinų finansinių sunkumų yra aiški ir negrįžtama, kartais ir nedidelė kreditorių pagalba, verslo idėja arba pasikeitusi padėtis rinkoje gali iš esmės pakeisti situaciją, Projekte siūloma įteisinti dar vieną galimybę išsaugoti verslą – nustatyti galimybę nutraukti įmonės bankroto bylą ir iškelti restruktūrizavimo bylą, jei įmonė nėra nutraukusi ūkinės komercinės veiklos ir įmonės restruktūrizavimo atveju numatoma nauda kreditoriams būtų didesnė nei įmonės bankroto atveju ją likvidavus. Tokią galimybę siūloma nustatyti ir todėl, kad įmonės mokumas, iškėlus bankroto bylą, gali keistis ir dėl įmonės turtinių klausimų sprendimų teismuose, o galimybė atstatyti verslą skatina teigiamą visuomenės požiūrį į sunkumus patiriančius verslininkus, gerina investicinį klimatą. Bankrutuojančiai įmonei būtų sudarytos sąlygos pasirengti įmonės restruktūrizavimui. Tinkamai pasirengus bankroto byla būtų nutraukiama, o restruktūrizavimo byla būtų keliama Įmonių restruktūrizavimo įstatyme nustatyta supaprastinta tvarka. Pasirengimui restruktūrizuoti įmonę ir įmonės restruktūrizavimo plano parengimui Įmonių restruktūrizavimo įstatymo nuostatos būtų taikomos tiek, kiek Įstatyme nenustatyta kitaip.
Pasiūlymą restruktūrizuoti bankrutuojančią, nenutraukusią ūkinės komercinės veiklos įmonę kreditorių susirinkimui galėtų pateikti administratorius, kreditoriai, kurių teismo patvirtintų reikalavimų suma vertine išraiška sudaro daugiau kaip 1/10 visų kreditorių teismo patvirtintų reikalavimų sumos, įmonės dalyviai. Pasiūlymas restruktūrizuoti įmonę turėtų būti motyvuotas ir pagrįstas nauda kreditoriams. Jei pasiūlymą teiktų administratorius arba įmonės dalyviai, prie pasiūlymo turėtų būti pridėti įmonės restruktūrizavimo plano metmenys. Jei pasiūlymą teiktų kreditoriai, jie turėtų pateikti pasiūlymus verslo planui ir nurodyti savo numatomą taikyti pagalbą dėl skolinių įsipareigojimų, susidariusių iki įmonės bankroto bylos iškėlimo, vykdymo: reikalavimų vykdymo terminų atidėjimą, reikalavimų (jų dalies) atsisakymą, piniginės prievolės pakeitimą kita prievole (atsiskaitymas įmonės turtu ir (ar) įmonės akcijomis). Kreditorių susirinkimas galėtų priimti nutarimą pritarti pasiūlymui restruktūrizuoti įmonę, pritaręs restruktūrizavimo plano metmenims, kai jie pateikti, arba pritaręs kreditorių, pateikusių siūlymą restruktūrizuoti įmonę, pasiūlymams verslo planui ir jų siūlomą pagalbą įvertinęs kaip pakankamą įmonės veiklai išsaugoti. Jei kreditorių susirinkimas pritartų siūlymui restruktūrizuoti įmonę, administratorius ne vėliau kaip per 4 mėnesius nuo šio kreditorių nutarimo priėmimo dienos turėtų parengti įmonės restruktūrizavimo plano projektą ir pateikti jį kreditorių susirinkimui. Visi už įmonės veiklą atsakingi asmenys per visą restruktūrizavimo plano projekto rengimo laikotarpį administratoriaus prašymu privalėtų teikti įmonės restruktūrizavimo plano projektui parengti reikalingą informaciją.
Sprendžiant pritarimo restruktūrizavimo plano projektui, restruktūrizavimo plano rengimo ir kitus su restruktūrizavimu susijusius klausimus būtų kviečiami dalyvauti įmonės dalyviai. Kreditorių susirinkimas galėtų spręsti klausimą dėl pritarimo įmonės restruktūrizavimo plano projektui, tik gavęs įmonės dalyvių pritarimą restruktūrizavimo plano projektui. Kreditorių susirinkimo nutarimas pritarti įmonės restruktūrizavimo plano projektui būtų laikomas priimtu, jei už jį balsuotų kreditoriai, kurių reikalavimų suma sudarytų ne mažiau kaip 2/3 visų likusių, patenkinus bankrutuojančios įmonės darbuotojų reikalavimus iš Garantinio fondo lėšų, taip pat kitų kreditorių reikalavimus iš lėšų, gautų pardavus greitai gendantį turtą, teismo patvirtintų kreditorių reikalavimų sumos. Kreditorių susirinkimas, pritaręs įmonės restruktūrizavimo planui, tame pačiame susirinkime turėtų priimti nutarimą siūlyti teismui nutraukti įmonės bankroto bylą ir iškelti įmonės restruktūrizavimo bylą Įmonių restruktūrizavimo įstatyme nustatyta supaprastinta tvarka. Galimybė bankrutuojančiai įmonei pasirengti restruktūrizavimui ir nutraukti bankroto bylą pagal Projekto nuostatas turėtų būti patraukli visiems bankroto proceso dalyviams, nes bankrutuojanti įmonė Įstatyme nustatyta tvarka turėtų galimybę iki įmonės restruktūrizavimo bylos iškėlimo tenkinti darbuotojų reikalavimus iš Garantinio fondo lėšų, taip pat kitų kreditorių reikalavimus iš lėšų, gautų pardavus greitai gendantį turtą ir galimai restruktūrizavimą pradėtų santykinai geresnėje socialiai jautrių klausimų sprendimo atžvilgiu padėtyje nei keliant restruktūrizavimo bylą įprasta Įmonių restruktūrizavimo įstatyme nustatyta tvarka.
Garantinio fondo reikalavimai, atsiradę dėl šio straipsnio 1 dalyje nurodytų reikalavimų tenkinimo būtų nurodomi įmonės restruktūrizavimo plane ir, iškėlus įmonės restruktūrizavimo bylą, tenkinami Įmonių restruktūrizavimo įstatyme nustatyta tvarka. Įstatyme taip pat siūloma nustatyti su įmonės restruktūrizavimo iniciavimu susijusias procedūras. Administratorius ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo kreditorių susirinkimo nutarimo pritarti įmonės restruktūrizavimo plano projektui priėmimo dienos turėtų kreiptis į bankroto bylą nagrinėjantį teismą su prašymu nutraukti įmonės bankroto bylą ir iškelti įmonės restruktūrizavimo bylą supaprastinta tvarka. Teismas ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo šio prašymo gavimo turėtų priimti nutartį nutraukti įmonės bankroto bylą ir iškelti įmonės restruktūrizavimo bylą supaprastinta tvarka. Ta pačia nutartimi, teismas patvirtintų įmonės restruktūrizavimo planą ir išspręstų restruktūrizavimo administratoriaus paskyrimo klausimą. Siekiant skatinti bankroto administratorius būti aktyviais ir suinteresuotais įmonės restruktūrizavimu, projekte siūloma nustatyti, kad įmonės, nenutraukusios ūkinės komercinės veiklos bankroto administratoriumi būtų skiriamas administratorius, turintis teisę teikti ir įmonių restruktūrizavimo administravimo paslaugas.
Iškėlus restruktūrizavimo bylą, jis būtų paskiriamas ir tos pačios įmonės restruktūrizavimo administratoriumi. Administratorius iki įmonės valdymo organų paskyrimo atitinkamo juridinio asmens teisinę formą reglamentuojančio įstatymo nustatyta tvarka atliktų įmonės valdymo organų funkcijas. Iškėlus įmonės restruktūrizavimo bylą įmonės kreditorių reikalavimai, teismo patvirtinti bankroto byloje, būtų laikomi reikalavimais įmonės restruktūrizavimo byloje. Iki restruktūrizavimo bylos iškėlimo Įstatymo nustatyta tvarka pradėtos ir nebaigtos vykdyti atsiskaitymo su darbuotojais ir galimai su kitais kreditoriais procedūros, iškėlus įmonės restruktūrizavimo bylą, būtų baigiamos vykdyti Įstatymo nustatyta tvarka. Tokiu būdu būtų užtikrinamas nepertraukiamas nemokumo proceso administravimas, mažėtų nemokumo proceso trukmė. Iškėlus įmonės restruktūrizavimo bylą turėtų būti apmokamos visos patirtos bankroto administravimo išlaidos, Įstatymo nustatyta tvarka atlyginama bankroto administratoriui. Įmonės bankroto administravimo išlaidos galėtų būti apmokamos ir iš restruktūrizuojamos įmonės lėšų, jei tai būtų numatyta restruktūrizavimo plane. Siekiant išvengti piktnaudžiavimo restruktūrizavimu ir bankroto procedūrų vilkinimo, Projekte siūloma nustatyti, kad restruktūrizavimo byla įmonei negali būti keliama, jei nuo teismo sprendimo baigti įmonės restruktūrizavimo bylą arba nutarties nutraukti bylą nepavykusio restruktūrizavimo atvejais įsiteisėjimo dienos praėjo ne mažiau kaip 5 metai.
Atsižvelgiant į numatomus Įmonių restruktūrizavimo įstatymo pakeitimus, kad teismas, nagrinėdamas prašymą iškelti restruktūrizavimo bylą nustatęs įmonės nemokumą galės ex officio iškelti bankroto bylą, Projekte bus suderintos abiejų įstatymų nuostatos dėl pareiškimų iškelti bankroto ir restruktūrizavimo bylas pateikimo ir jų nagrinėjimo. Projekte taip pat siūloma tobulinti asmenų atsakomybės už tyčinį bankrotą klausimus. Tuo tikslu siūloma nustatyti, kad teismas pripažinęs bankrotą tyčiniu, ta pačia nutartimi nustatytų ir asmenį (asmenis), dėl kurio
(kurių) veikimo ar neveikimo kilo tyčinis bankrotas, ir apribotų jam (jiems) teisę nuo 3 iki 5 metų eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu. Teismas informaciją apie asmenis, kuriems apribota teisė eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu, pateiktų Valstybės įmonei Registrų centui ir administratorių veiklos priežiūros institucijai. Esminiai pakeitimai siūlomi įkeisto turto pardavimo ir perdavimo reguliavime. Projekte siūloma nustatyti įmonės turto pardavimo ir perdavimo principus.
Įmonės turtas turėtų būti parduodamas: 1) rinkos kaina, kuri galėtų būti nustatoma pagal analogiško turto pardavimo rinkoje kainas, taip pat parduodant turtą iš varžytynių, arba kreditorių susirinkimui nutarus, turto rinkos kainą galėtų nustatyti nepriklausomi turto vertintojai; 2) vadovaujantis turto apyvartos greičio principu: siekiant išsaugoti jo vertę, naudojimą pagal paskirtį ir (ar) užtikrinti kuo greitesnį jo grąžinimą į apyvartą; 3) vadovaujantis didžiausios kainos principu. Siekiant esminių pokyčių dėl bankroto procesų trukmės mažinimo, Projekte siūloma įteisinti ir skatinti įmonės pardavimą, kurį, atsižvelgiant į Civilinio kodekso šeštos knygos 4 dalies 23 skyriaus 9 skirsnio nuostatas ir bankroto ypatumus siūloma apibrėžti kaip įmonės pardavimą, sudarant įmonės pirkimo – pardavimo sutartį, kai pirkėjui nuosavybės teise perduodama visa įmonė kaip turtinis kompleksas arba jos esminė dalis, išskyrus teises ir pareigas, kurių pardavėjas neturi teisės perduoti kitiems asmenims pagal Įstatymą ir kitus įstatymus. Pagal Įstatymą įmonės pirkimo–pardavimo sutartimi pirkėjui nebūtų perduodamos kreditorių teisės į reikalavimus, susidariusius iki bankroto bylos iškėlimo, išskyrus atvejus, kai pirkėjas sutiktų perimti reikalavimus, susidariusius iki bankroto bylos iškėlimo, o kreditoriai, kurių reikalavimus perima pirkėjas, sutiktų, kad jų reikalavimus tenkintų pirkėjas. Būtų laikoma, kad įmonės pardavimas atitinka visus šiuos 3 principus, jei parduodant įmonę kaip turtinį kompleksą, numatoma nauda kreditoriams, būtų didesnė nei tuo atveju, jeigu bendros ūkinės paskirties vienijami daiktai būtų parduodami atskirai. Projekte siūloma nustatyti administratoriaus pareigą vertinti įmonės pardavimo, ūkinės komercinės veiklos tęstinumo, įmonės restruktūrizavimo ar taikos sutarties su kreditoriais sudarymo galimybę.
Jei administratorius, rengdamas įmonės lėšų surinkimo – paskirstymo planą, nustatytų, kad įmonės pardavimas atitinka turto pardavimo principus, jis privalėtų informaciją apie galimą įmonės pardavimą paskelbti administratorių veiklos priežiūros institucijos interneto svetainėje. Kreditorių susirinkimui, kuriame svarstomas turto pardavimo klausimas, administratorius privalėtų pateikti įmonės bendros ūkinės paskirties vienijamų daiktų sąrašą, pagrįsti įmonės pardavimo naudą ir pateikti informaciją apie preliminarius siūlymus pirkti įmonę, jei apie galimą įmonės pardavimą būtų buvę paskelbta administratorių veiklos priežiūros institucijos interneto svetainėje. Jei į įmonės bendros ūkinės paskirties vienijamų daiktų sąrašą būtų įtraukiamas įkeistas turtas, įmonė galėtų būti parduodama tik gavus įkaito turėtojo, hipotekos kreditoriaus sutikimą. Įmonė būtų parduodama Įstatyme nekilnojamojo turto pardavimui nustatyta tvarka. Be to, kreditorių susirinkimas galėtų nustatyti mažesnį nei bendru atveju Įstatyme nustatytą 20 procentų įmonės pradinės kainos mažinimą paskesnėse varžytynėse, taip pat mažiausią įmonės pardavimo iš varžytynių pradinę kainą, už kurią įmonės nepardavus, jos pardavimas iš varžytynių būtų nutraukiamas. Nutraukus įmonės pardavimą iš varžytynių, įmonės turtas būtų parduodamas Įstatymo nustatyta tvarka. Siekiant apsaugoti parduodamos įmonės kreditorių interesus, Projekte siūloma nustatyti, kad n uosavybės teisė į įmonę pereina pirkėjui, kai pirkėjas sumoka visą kainą. Pirkėjui sumokėjus visą kainą už įmonę, visos įmonės teisės ir įsipareigojimai būtų perduoti pirkėjui, išskyrus teismo patvirtintus, iki įmonės pardavimo nepatenkintus, kreditorių reikalavimus, susidariusius iki bankroto bylos iškėlimo.
Atsižvelgiant į įmonės pirkimo – pardavimo sutarties pasekmių reikšmę visiems bankroto proceso dalyviams bei pirkėjams, Įmonės pirkimo-pardavimo sutartį tvirtintų notaras, kaip tai nustatyta Civiliniame kodekse . Galimybės bankrutuojančiai įmonei nutraukti bankroto procesą ir pradėti restruktūrizavimo procesą suteikimas bei įmonės, kaip turtinio komplekso pardavimo procedūrų detalizavimas sudarys geresnes sąlygas išsaugoti verslą, trumpinti bankroto procesus, didesne apimtimi patenkinti kreditorių reikalavimus, taip pat bus gerinami verslo aplinkos rodikliai pagal Pasaulio banko tyrimą „Doing Business“ ir Lietuva bus patrauklesnė užsienio investuotojams. Projekte taip pat siūloma pakeisti ir papildyti kitas turto pardavimą reguliuojančias nuostatas. Siūloma nustatyti, kad iš varžytynių Vyriausybės nustatyta tvarka būtų parduodamas ne tik nekilnojamasis turtas ir įkeistas turtas, bet ir kitas įstatymų nustatyta tvarka registruojamas turtas, kurio pradinė pardavimo kaina pirmosiose varžytynėse (toliau – pradinė pardavimo kaina) viršija 2 tūkstančius eurų. Taip pat siūloma nustatyti išimtį parduodant mažavertį įkeistą turtą ir sudaryti galimybę parduoti jį ne iš varžytynių, kai kreditorių susirinkimo nustatyta turto pardavimo kaina, dėl kurios kreditorių susirinkime nebalsuoja įkaito turėtojas, hipotekos kreditorius, neviršija 100 eurų, ir įkaito turėtojas, hipotekos kreditorius sutinka, kad jam įkeistas turtas būtų parduodamas ne iš varžytynių. Tokia išimtis siūloma todėl, kad praktikoje pasitaiko nuvertėjusio įkeisto turto, kurio vertė mažesnė už išlaidas varžytynėms, ir jo pardavimas tokiu būdu būtų neefektyvus.
Projekte, siekiant skaidrių turto pardavimo procedūrų siūloma nustatyti iš varžytynių parduodamo turto kainos mažinimo intervalą. Šiuo metu tai yra kreditorių susirinkimo kompetencija. Iš varžytynių parduodamas turtas antrosiose ir kiekvienose kitose paskesnėse varžytynėse būtų parduodamas 20 procentų mažinant pradinę pardavimo kainą ir turto pardavimas iš varžytynių būtų privalomai tęsiamas, iki jis būtų neparduotas varžytynėse sumažinus jo pardavimo kainą iki 20 procentų pradinės pardavimo kainos arba iki jis būtų neparduotas už 2 tūkstančių eurų. Po to turtas galėtų būti parduodamas kreditorių susirinkimo nustatyta tvarka. Informacija apie turto pardavimą ne iš varžytynių būtų skelbiama administratorių veiklos priežiūros institucijos interneto svetainėje. Siekiant išvengti nuostolių dėl galimo greitai gendančio turto praradimo, Projekte siūloma detalizuoti įkeisto greitai gendančio turto kainos nustatymo (derinimo su įkaito turėtoju) procedūrą. Jei turto pardavimo kainos bendru administratoriaus ir įkaito turėtojo sutarimu suderinti nepavyktų, turtas turėtų būti parduodamas už įkaito turėtojo siūlomą pardavimo kainą. Jei turto parduoti už įkaito turėtojo siūlomą pardavimo kainą, kuri buvo didesnė už administratoriaus nustatytą, nepavyktų, ir dėl to turtas prarastų prekinę vertę arba jo išlaikymas pareikalautų papildomų lėšų, įkaito turėtojas privalėtų perimti šį, praradusį prekinę vertę, turtą ir (arba) savo lėšomis likviduoti pasekmes ir (arba) sutvarkyti atliekas.
Atsižvelgiant į tai, kad gendantis turtas gali daryti neigiamą poveikį aplinkai (pvz., išsiskiria kenksmingos medžiagos) arba jo išlaikymui reikia papildomų lėšų (pvz., pašarų gyvūnams šerti, prižiūrėti ir kt.), įkaito turėtojo atsakomybė tokiu atveju neapsiribotų tik atliekų sutvarkymu, jis taip pat privalėtų ir likviduoti poveikio aplinkai bei lėšų trūkumo pasekmes. Projekte siūloma užpildyti spragą turto perdavimo kreditoriams reguliavime ir nustatyti, kad neparduotas turtas kreditorių susirinkimo sprendimu galėtų būti perduodamas prašymą perimti turtą pateikusiam kreditoriui už paskutinėse varžytynėse, kuriose jis buvo parduodamas, nustatytą pardavimo kainą, šia suma tenkinant jo reikalavimus, neatsižvelgiant į Įstatyme nustatytą reikalavimų tenkinimo eiliškumą, jei aukštesnės ar tos pačios eilės kreditoriai tomis pačiomis sąlygomis perimti šį turtą atsisakytų. Jei kreditorių, norinčių perimti turtą už paskutinėse varžytynėse, kuriose jis buvo parduodamas, nustatytą pardavimo kainą nebūtų, turtas galėtų būti perduodamas kreditoriui už mažesnę, kreditorių susirinkimo nustatytą, kainą. Siekiant parduoti įmonės turtą už didesnę kainą, siūloma palengvinti galimybę potencialiems pirkėjams įsigyti turtą skolintomis lėšomis. Varžytinių laimėtojo ar kreditoriaus – turto perėmėjo (kai kreditoriaus, kuriam suteikiama galimybė įsigyti turtą, reikalavimas mažesnis už turto perdavimo kainą ir jis turi sumokėti skirtumo sumą) prašymu ir tik administratoriui sutikus parduodamas iš varžytinių ar perimamas turtas galėtų būti sutartine hipoteka ar įkeitimu įkeičiamas už prievolę, skirtą įsigyti minėtą turtą.
Be to, varžytinių laimėtojas galėtų perleisti lizingo davėjui teisę pirkti parduodamą turtą, jeigu lizingo davėjas įsigytų turtą su tikslu jį perduoti varžytinių laimėtojui. Projekte taip pat siūloma sudaryti galimybę įkaito turėtojui, hipotekos kreditoriui perimti įkeistą turtą bankroto proceso pradžioje, nepardavinėjant jo iš varžytynių, jei tai neprieštarautų kitų kreditorių ir įmonės interesams. Įkaito turėtojo, hipotekos kreditoriaus prašymu iki teismo nutarties likviduoti įmonę dėl bankroto priėmimo dienos įkeistas turtas galėtų būti perduodamas įkaito turėtojui, hipotekos kreditoriui už nepriklausomo turto vertintojo nustatytą rinkos kainą, jei įkeistas turtas nenaudojamas vykdant ūkinę komercinę veiklą arba ūkinė komercinė veikla nevykdoma ir kreditorių susirinkimas pritaria perdavimui nustatyta rinkos kaina. Šiuo atveju įkaito turėtojas, hipotekos kreditorius nebalsuotų kreditorių susirinkime dėl įkeisto turto rinkos kainos nustatymo. Atsižvelgiant į tai, kad Įstatyme įkeitimas ir hipoteka atitinka Civiliniame kodekse įtvirtintą įkeitimo ir hipotekos sampratą, Projekte siūloma atsisakyti sąvokos įkeitimu ir (arba) hipoteka užtikrinti kreditoriaus reikalavimai . Projekte siūloma nustatyti, kad, pardavus ar perdavus įkeistą turtą, įkaito turėtojas, hipotekos kreditorius apmoka visas dėl įkeisto turto patirtas administravimo išlaidas.
Jei pagal lėšų surinkimo–paskirstymo planą, įvertinus gautinas lėšas iš neįkeisto įmonės turto, būtų nustatyta, kad iš šio neįkeisto turto gautinų lėšų neužteks kitoms bankroto administravimo išlaidoms apmokėti, – įkaito turėtojas, hipotekos kreditorius turėtų skirti kitoms bankroto administravimo išlaidoms apmokėti sumą, kuri būtų proporcinga lėšoms, gautoms už įkeistą ir neįkeistą turtą, bet negalėtų viršyti
gautų lėšų, likusių atskaičius dėl įkeisto turto patirtas administravimo išlaidas. Įkaito turėtojas, hipotekos kreditorius administratoriaus motyvuotu prašymu galėtų sutikti padengti ir didesnę administravimo išlaidų dalį ar visas administravimo išlaidas, kai visas turtas yra įkeistas. Pardavus ar perdavus įkeistą turtą įkaito turėtojas, hipotekos kreditorius turėtų teisę reikalauti, kad administratorius parduoto ar perduoto turto administravimo išlaidas pagrįstų dokumentais. Toks reguliavimas, kai įkaito turėtojas apmoka dalį kitų administravimo išlaidų, yra taikomas tarptautinėje praktikoje ir yra pagrįstas, nes administravimo išlaidas sudaro ir išlaidos, kurių negalima tiesiogiai atskirai susieti tik su įkeistu ar tik su neįkeistu turtu, pvz., atliekų sutvarkymui, dokumentų perdavimui archyvui ir kitos išlaidos. Projekte siūloma tobulinti ir kai kurias administratorių veiklą reguliuojančias nuostatas. Dėl bankroto administratoriaus vykdomos veiklos ir atliekamų funkcijų jo teisinis statusas pasižymi tam tikra specifika, todėl viešųjų juridinių asmenų (pavyzdžiui, asociacijų, labdaros ir paramos fondų, daugiabučių gyvenamųjų namų, garažų ar sodininkų bendrijų, šeimynų ir kt.) veiklos tikslai nesuderinami su bankroto administratoriaus veiklos tikslais.
Atsižvelgiant į tai, kad privatus ir viešas juridinis asmuo skiriasi ne tik veiklos tikslais, bet ir teisnumo apimtimi, sandorių, sudarytų pažeidžiant valdymo organų kompetenciją, pasekmėmis, įmonės, kurios bankroto administratorius yra viešasis juridinis asmuo, kreditorių teisių apsauga dėl šio administratoriaus veiklos yra mažiau užtikrinta nei tuo atveju, jeigu bankroto administratorius būtų privatus juridinis asmuo. Projekte siūloma nustatyti, kad bankroto administratoriumi gali būti paskirtas ne bet koks Lietuvos Respublikoje įsteigtas juridinis asmuo, o privatus Lietuvos Respublikoje įsteigtas juridinis asmuo. 2015 metų gruodžio 1 d. duomenimis, yra vienas viešasis juridinis asmuo (asociacija), teikiantis įmonių bankroto administravimo paslaugas, todėl Projekto baigiamosiose nuostatose siūloma nustatyti, kad šis asmuo nuo 2017 m. liepos 1 d. nebebūtų skiriamas įmonės administratoriumi, o nuo 2020 m. sausio 1 d,. netektų teisės teikti įmonių bankroto administravimo paslaugas. Atsižvelgiant į tai, kad restruktūrizuojamas juridinis asmuo savo veiklos nenutraukia, bet siekia ją tęsti, Projekte siūloma panaikinti restruktūrizuojamiems bankroto administratoriams draudimą teikti bankroto administravimo paslaugas.
Atsižvelgiant į tai, kad nuo 2015 m. sausio 1 d. administratorius įmonei paskiriamas naudojantis Bankroto administratorių atrankos kompiuterine programa (toliau – Programa) iš Sąrašo ir nutartis paskirti programa atrinktą administratorių neskundžiama, Projekte siūloma nustatyti, kad visi iki šiol administratoriams (asmenims, paskirtiems administruoti įmones) taikyti reikalavimai taikomi ir į Sąrašą įrašytiems asmenims. Atitinkamai išplečiamos ir administratorių veiklos priežiūros institucijos funkcijos. Pagal Projekto nuostatas visi asmenys, įrašyti į Sąrašą, privalėtų būti nepriekaištingos reputacijos, laikytis Įstatymo, kitų teisės aktų reikalavimų ir etikos principų bei nuolat tobulinti kvalifikaciją. Juridinis asmuo, įrašytas į Sąrašą privalėtų užtikrinti savo darbuotojų ir vadovo, turinčių teisę teikti įmonių bankroto administravimo paslaugas, nuolatinį kvalifikacijos tobulinimą. Reikalavimai dėl kvalifikacijos tobulinimo nebūtų taikomi tik asmenims, kuriems teisė teikti įmonių bankroto administravimo paslaugas Lietuvos Respublikoje suteikta laikinai. Administratorių veiklos priežiūros institucijai būtų pavesta ne tik prižiūrėti administratorių veiklą, bet ir vertinti įrašytų į Sąrašą asmenų atitiktį Įstatyme nustatytiems reikalavimams. Nustačius, kad į Sąrašą įrašytas fizinis asmuo netobulino kvalifikacijos ir ilgiau kaip 3 metus neteikė įmonių bankroto administravimo paslaugų kaip fizinis asmuo ar juridinio asmens darbuotojas, asmuo būtų išbraukiamas iš Sąrašo. Iš Sąrašo taip pat būtų išbraukiami ir asmenys, turintys dvi galiojančias nuobaudas – viešus įspėjimus. Pažeidimų pobūdžio, jų masto ir kitų aplinkybių vertinimas būtų atliekamas skiriant nuobaudas.
Įstatyme nustačius nuobaudų skyrimo kriterijus, jų taikymas būtų aprašytas Įstatymo įgyvendinamajame teisės akte. Už mažareikšmius nusižengimus būtų taikoma švelnesnė nuobauda – įspėjimas. Viešas įspėjimas turėtų būti skiriamas už reikšmingus pažeidimus. Sprendimas skirti nuobaudą gali būti skundžiamas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka, nuobauda galioja 1 metus nuo jos paskyrimo, todėl Projekte siūloma nustatyti, kad asmenys, turintys dvi galiojančias nuobaudas
Siekiant paspartinti bankroto bylų nagrinėjimą ir atsižvelgiant į tai, kad poreikis ieškoti informacijos apie įmonę sumažėtų, sutikimams – deklaracijoms pateikti nustatytą laiką Projekte siūloma sumažinti iki 2 dienų. Nustačius tokį reguliavimą ir siekiant palengvinti teismų darbą, siūloma atsisakyti nuostatos, kad teismas parinkęs administratoriaus kandidatūrą tą pačią dieną priima nutartį dėl administratoriaus paskyrimo, ir nustatyti, kad teismas, išsprendęs klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo, parenka administratoriaus kandidatūrą ir priima nutartį dėl bankroto bylos iškėlimo ir administratoriaus paskyrimo. Projekte taip pat siūloma supaprastinti administratoriaus paskyrimo procedūrą atsisakant nuostatų, kad teismas, priėmęs nutartį neskirti parinkto asmens administratoriumi, nedelsdamas apie tai praneša administratorių veiklos priežiūros institucijai , kuri apie tai paskelbia savo interneto svetainėje. Teismas galės Įstatyme nustatyta tvarka parinkti kitą administratoriaus kandidatūrą ir neskelbiant apie tai internete, o, visi atrankos rezultatai bus matomi atrankos protokole. Tobulinant administratoriaus ir asmenų įrašytų į Sąrašą atsakomybės klausimų reguliavimą, siūloma supaprastinti administratoriaus profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo nuostatas.
Siūloma panaikinti pareigą administratoriui, siekiančiam administruoti įmonę (dar nepaskirtam) pateikti administratoriaus profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo liudijimo kopiją teismui ir administratorių veiklos priežiūros institucijai ir nustatyti, kad administratorius ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo teismo nutarties paskirti jį įmonės administratoriumi įsiteisėjimo privalėtų minėtoms institucijoms pateikti šio draudimo liudijimo kopiją, jei ji nėra pateikta, taip pat pateikti kito draudimo liudijimo kopiją pasibaigus draudimo sutarties galiojimui arba atkūrus privalomąją minimalią draudimo sumą. Kadangi duomenis apie administratoriaus profesinės civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą (draudikas, draudimo laikotarpis, draudimo suma) kaupia ir savo interneto svetainėje skelbia administratorių veiklos priežiūros institucija , ši institucija turės galimybę kontroliuoti, kad neapsidraudęs administratorius nebūtų paskirtas įmonės administratoriumi. Praktikoje pasitaiko atvejų, kai bankrutuojančiai įmonei teisme atstovauja nekvalifikuoti asmenys ir teismai prašo priežiūros instituciją patikrinti administratoriaus veiklą. Projekte siūloma aiškiai nustatyti, kad administratorius gali įgalioti kitą asmenį atstovauti įmonei teisme tik vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso nuostatomis. Projekte taip pat siūloma patikslinti administratoriaus instituto apibrėžimą, nustatant, kad administratorius veikia įmonės vardu pagal pavedimo sutartyje suteiktus įgaliojimus, bei išdėstyti administratoriaus teises ir pareigas, pabrėžiant pagrindinę administratoriaus pareigą – ginti visų kreditorių, taip pat įmonės teises ir teisėtus interesus ir nurodyti pagrindinius administratoriaus atliekamus darbus.
Įstatymą siūloma papildyti nuostatomis, kad administratoriaus juridinio asmens paskirtas organizuoti ir atlikti įstatyme nurodytus darbus darbuotojas, turi turėti teisę teikti įmonių bankroto administravimo paslaugas, šiam darbuotojui taip pat būtų taikomi administratoriui nustatyti apribojimai, kurie pagal galiojantį reguliavimą taikomi juridinio asmens, turinčio teisę teikti įmonių bankroto administravimo paslaugas, vadovui, jo pavaduotojams (direktoriams), vyriausiajam buhalteriui (buhalteriui), įmonės apskaitos struktūrinio padalinio vadovui, juridinio asmens organo nariams ir juridinio asmens dalyviams. Įstatymas nustato, kad administratoriai teisės aktų nustatyta tvarka turi teisę gauti iš valstybės, savivaldybių įstaigų bei kitų fizinių ir juridinių asmenų, tarp jų iš bankų ir kitų kredito įstaigų, finansų ir draudimo įmonių reikalingus duomenis apie jo administruojamos įmonės vykdytą ir vykdomą veiklą, buvusius ir esamus darbuotojus, turėtą ir turimą turtą ir pan., taip pat iš minėtų asmenų gauti įmonės dokumentų, teiktų ataskaitų, informacijos, tikrinimo aktų ir kt. nuorašus. Informacija ir dokumentų kopijos dažniausiai teikiamos atlygintinai.
Įvertinus tai, kad bankroto metu būtina taupyti administravimo išlaidoms skirtas lėšas, o kiti asmenys turėtų padėti bankroto administratoriams tik tiek, kiek tai yra būtina, siūloma optimizuoti informacijos gavimo reguliavimą ir nustatyti, kad administratorius turi teisę gauti iš minėtų asmenų, taip pat kadastrų ir registrų reikalingus duomenis ir dokumentų nuorašus, jei šių duomenų jis negali nustatyti pagal įmonėje turimus dokumentus arba dokumentai jam neperduoti. Projektu taip pat siūloma supaprastinti teisės teikti bankroto administravimo paslaugas panaikinimą reguliuojančias nuostatas. Atsižvelgiant į tai, kad bankroto administratoriaus pažymėjimai ir bankroto administratoriaus padėjėjo pažymėjimai (toliau – pažymėjimai) galioja neterminuotai ir pažymėjimu patvirtinama asmens kvalifikacija, siūloma atsisakyti pažymėjimų galiojimo panaikinimo ir su tuo susijusių procedūrų. Asmenų, siekiančių teikti bankroto administravimo paslaugas atitiktis nepriekaištingos reputacijos reikalavimams būtų tikrinama ne prieš laikant kvalifikacijos egzaminą, o prieš įrašant kvalifikaciją patvirtinantį pažymėjimą gavusį asmenį į Sąrašą. Fiziniams asmenims teisė teikti bankroto administravimo paslaugas panaikinama taip pat kaip ir juridiniams asmenis – išbraukiant juos iš Sąrašo, todėl Projekte fizinių asmenų išbraukimo iš Sąrašo pagrindai patikslinami, pažymėjimo galiojimo panaikinimo pagrindą pakeičiant pagrindais, kurie buvo nustatyti panaikinant pažymėjimo galiojimą.
Atitinkamai tikslinamos kitos Įstatyme su pažymėjimo galiojimo panaikinimo atsisakymu susijusios nuostatos, o baigiamosiose nuostatose pažymima, kad šiam įstatymui įsigaliojus, asmenys, iki šio įstatymo įsigaliojimo pateikę neteisingus duomenis ir (ar) nuslėpę faktus , dėl kurių jiems negalėjo būti išduotas bankroto administratoriaus pažymėjimas, laikomi asmenimis, pateikusiais neteisingus duomenis ir (ar) nuslėpę faktus, dėl kurių jie negalėjo būti įrašyti į Sąrašą. Įvertinus tai, kad pagrindinė tarpžinybinės Bankroto ir restruktūrizavimo administratorių atestavimo komisijos (toliau – Komisija) funkcija yra rengti kvalifikacijos egzaminą, siūloma Komisiją pavadinti Bankroto ir restruktūrizavimo administratorių egzaminų komisija, o nebūdingas egzaminų komisijoms funkcijas, susijusias su teisės teikti bankroto administravimo paslaugas panaikinimu, perduoti administratorių veiklos priežiūros institucijai. Įstatyme siūloma atsisakyti Komisijos sudėtį nustatančių nuostatų ir nurodyti, kad Komisija sudaroma valstybės institucijų atstovų, iš jų bent vienas narys turėtų turėti teisės studijų krypties išsilavinimą ir bent vienas narys ekonomikos studijų krypties išsilavinimą. Komisijos nariams būtų taikomi tokie patys kaip ir valstybės tarnautojams Valstybės tarnybos įstatyme nustatyti kriterijai, kuriais remiantis asmuo negali būti laikomas nepriekaištingos reputacijos. Komisija, kaip ir pagal galiojantį reguliavimą būtų sudaroma 5 metų laikotarpiui, tačiau tas pats asmuo negalėtų būti Komisijos nariu daugiau kaip dvi kadencijas iš eilės . Vyriausybės įgaliota institucija tvirtintų Komisijos sudėtį ir nuostatus.
Siekiant apsaugoti atsiskaitymui su kreditoriams skirtas lėšas bankų bankroto atveju, Projekte siūloma nurodyti, kad sąskaita, kurią administratorius atidaro banke lėšoms bankroto proceso metu kaupti ir bankroto administravimo išlaidoms apmokėti ir atsiskaityti su kreditoriais yra depozitinė. Civilinio kodekso 6.56 str. 8 d. nustatyta, kad banko bankroto atveju depozitinėje sąskaitoje esančios piniginės lėšos neįtraukiamos į bankrutuojančio banko ar kitos kredito įstaigos turtą, iš kurio tenkinami
(banko) kreditorių reikalavimai, be to depozitinės kreditorių sąskaitos indėlininkais būtų visi įmonės kreditoriai, todėl kiekvieno jų reikalavimai ir bankroto administravimui skirtinos lėšos banko bankroto atveju būtų apsaugoti maksimaliai. Siūloma įpareigoti administratorius apie turimą komercinę (komercines) ir atidarytą kreditorių sąskaitas ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo kreditorių sąskaitos atidarymo dienos informuoti kreditorius – mokesčių administratorius. Pagal galiojantį reguliavimą administratorius turi sudaryti kreditorių ir jų reikalavimų sąrašą pagal pareikštus reikalavimus, patikslintus pagal įmonės apskaitos dokumentus . Įmonės darbuotojai dažnai nepareiškia savo reikalavimų įmonei, tačiau administratoriai juos, kaip socialiai jautriausią kreditorių grupę, įtraukia į kreditorių sąrašą, nurodydami jų reikalavimus pagal įmonės apskaitos dokumentus. Šiuos praktikoje atliekamus administratorių veiksmus siūloma įteisinti ir nustatyti, kad j ei darbuotojai savo reikalavimų nepareiškia, jų reikalavimai į kreditorių ir jų reikalavimų sąrašą įrašomi pagal įmonės apskaitos dokumentus.
Siekiant mažinti bankroto procesų trukmę pagal analogiją Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo nuostatoms dėl visuotinio akcininkų susirinkimo sušaukimo, Projekte siūloma nustatyti, kad pirmasis kreditorių susirinkimas turėtų įvykti ne vėliau kaip per 30 dienų (galiojančiame Įstatyme – 30 darbo dienų) nuo teismo nutarties patvirtinti kreditorių reikalavimus, taip pat nustatyti kreditorių susirinkimo sušaukimo procedūras. Be to, administratoriaus dalyvavimą kreditorių susirinkimuose, pagal Įstatymo nuostatas suprantamą kaip administratoriaus kaip teisę, siūloma pakeisti į pareigą ir nustatyti, kad administratorius privalo dalyvauti kreditorių susirinkimuose, atstovauti juose įmonę, paaiškinti susirinkimo dalyviams jų teises ir pareigas. Projekte taip pat siūloma patikslinti ir papildyti kreditorių susirinkimo teises, susijusias su siūlomais Įstatymo pakeitimais dėl įmonės restruktūrizavimo, įmonės ir jos turto pardavimo bei sprendimo dėl įmonės pabaigos priėmimo. Siekiant aiškumo, siūloma sistemiškai sureguliuoti teismo nutarčių apskundimą, taip pat atsisakyti praktikoje neaktualių, tačiau teisiškai smulkiuosius kreditorius diskriminuojančių nuostatų, pagal kurias nutartis dėl kitų kreditorių reikalavimu tvirtinimo gali skųsti tik kreditoriai jeigu jomis patvirtintų finansinių reikalavimų suma viršija 72 eurus ir skundą paduodančio kreditoriaus patvirtintų finansinių reikalavimų suma viršija 72 eurus. Projekte taip pat siūloma patikslinti, suvienodinti kai kurias dažnai naudojamos formuluotes. Bankrutuojančią ar bankrutavusią įmonę siūloma vadinti įmone , o ją apibūdinantį statusą siūloma naudoti tik tais atvejais, kai jis sukelia teisines pasekmes.
Įstatymą papildžius nuostata, kad „vykdant bankroto procesą ne teismo tvarka mutatis mutandis taikomos šio įstatymo nuostatos“ atsisakyta fragmentiškai naudojamų išlygų, susijusių su teismo ir kreditorių susirinkimo veiklą reguliuojančiomis nuostatomis ar kitais ne teismo tvarka vykdomo proceso ypatumais. Atsižvelgiant į tai, kad teismo išlaidas siūloma įrašyti į administravimo išlaidų sąrašą, atsisakyta su supaprastinto bankroto proceso vykdymu siejamos formuluotės „teismo ir administravimo išlaidos“. Dėstant Įstatymą nauja redakcija siūloma nežymiai pakeisti ir Įstatymo struktūrą. Trečiajame skirsnyje atskiruose straipsniuose siūloma išskirti pranešimo apie bankroto bylos iškėlimą, bankroto bylos iškėlimo pasekmes, teisės eiti vadovaujančias pareigas apribojimo už trukdymą bankroto procedūroms ir kitas nuostatas. Siūloma naujai išdėstyti Įstatymo 11 straipsnį atskiriant administratoriaus teises ir pareigas, atsakomybę, o su administratoriaus veikla nesusijusias nuostatas atitinkamai perkelti į kitus straipsnius. Įstatymą siūloma papildyti nauju skirsniu „Pasirengimas restruktūrizuoti įmonę ir įmonės bankroto bylos nutraukimas iškeliant įmonės restruktūrizavimo bylą“, skirsnį „Įmonės turto pardavimo ir kreditorių reikalavimų tenkinimo tvarka bankroto proceso metu“ – naujais straipsniais „Įmonės turto pardavimo ir perdavimo principai“ ir „Įmonės pardavimas“. Be to Įstatymą siūloma papildyti nauju skirsniu Įmonės pabaiga“ ir šiame skyriuje užpildyti teisinio reguliavimo spragą, numatant nuostatas dėl įmonės pabaigos sprendimo priėmimo ir šio sprendimo priėmimo procedūrų.
Kartu su projektu teikiamas lydimasis projektas dėl akcininkų atsakomybės, kuriame siūloma nustatyti galimybę visuotiniam akcininkų susirinkimui priimti sprendimus dėl bendrovės restruktūrizavimo įstatymų nustatytais atvejais, o nemokumo atveju – nustatyti minimalius terminus sušaukti akcininkų surinkimą, kuriame turėtų būti spendžiamas įmonės mokumo atstatymo klausimas. V isuotinis akcininkų susirinkimas galės priimti visus sprendimus dėl įmonės restruktūrizavimo ne tik Įmonių restruktūrizavimo įstatymo, bet ir Įstatymo nustatytais atvejais, o esant nemokumui visuotinis akcininkų susirinkimas bus šaukiamas minimaliais Įstatyme nustatytais terminais. Lydimajame projekte dėl administracinės atsakomybės siūloma nustatyti administracinę atsakomybę įmonių vadovams ir kitiems atsakingiems asmenims ne tik už pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo nepateikimą, bet ir už pavėluotą pateikimą, nes Įstatymo 8 straipsnyje nustatomas terminas, per kurį minėti asmenys privalo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Atsižvelgiantį tai, kad Administracinių nusižengimų kodekso 120 straipsnio 1 dalyje nuo 2015 m. balandžio 1 d. įsigaliosiančioje redakcijoje neliks konkrečios formuluotės, kad administracinė atsakomybė už kreditorių teisių pažeidimą taikoma ir administratoriams, nes laikoma, kad formuluotė „kitiems atsakingiems asmenims“ taikoma ir administratoriams, siekiant aiškumo Projektu keičiamo Įstatymo 25 straipsnio 6 dalyje siūloma nustatyti, kad administratorius už kreditorių reikalavimų tenkinimo eilės ir tvarkos pažeidimą, kreditorių susirinkimų nesušaukimą taip pat atsako Administracinių nusižengimų kodekse nustatyta tvarka.
Taip pat teikiamas lydimasis projektas dėl įmonės pardavimo, kuriame siūloma nustatyti išimtis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso šeštos knygos 4 dalies
, reglamentuojančioms įmonės pirkimą–pardavimą, kai parduodama įmonė, kuriai iškelta bankroto byla, ir sudaryti galimybę Įstatyme nustatyti įmonės pirkimo–pardavimo ypatumus. 5. Numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo rezultatai (jeigu rengiant įstatymo projektą toks vertinimas turi būti atliktas ir jo rezultatai nepateikiami atskiru dokumentu), galimos neigiamos priimto įstatymo pasekmės ir kokių priemonių reikėtų imtis, kad tokių pasekmių būtų išvengta. Numatomo teisinio reguliavimo neigiamų pasekmių nenumatoma. 6. Kokią įtaką priimtas įstatymas turės kriminogeninei situacijai, korupcijai. Priimtos Įstatymo nuostatos dėl administravimo išlaidų ir atlygio administratoriui sureguliavimo bei turto pardavimo bei perdavimo tvarkos nustatymo turės teigiamos įtakos kriminogeninei situacijai ir gali būti teigiamai vertinamas antikorupciniu požiūriu. 7. Kaip įstatymo įgyvendinimas atsilieps verslo sąlygoms ir jo plėtrai. Priimtas Projektas turės teigiamos įtakos verslo sąlygoms ir verslo plėtrai.
Projektu siūlomas reguliavimas padės užtikrinti greitesnį ir sąžiningą rinkos dalyvių pasitraukimą iš rinkos verslo nesėkmės atveju bei padidins galimybę išsaugoti verslą pardavus įmonę kaip turtinį kompleksą ar nutraukiant įmonės bankroto bylą ir keliant restruktūrizavimo bylą. 8. Įstatymo inkorporavimas į teisinę sistemą, kokius teisės aktus būtina priimti, kokius galiojančius teisės aktus reikia pakeisti ar pripažinti netekusiais galios. Pagrindinis projektas, siekiant teisinio reguliavimo tikslų yra Įstatymo pakeitimo projektas. Siekiant inkorporuoti šiuos pakeitimus į teisinę sistemą, siūloma keisti Akcinių bendrovių įstatymo 20ir 78 straipsnį ( lydimasis projektas dėl akcininkų atsakomybės) , Civilinio kodekso 6.410 straipsnį (lydimasis projektas dėl įmonės pardavimo) , bei Įmonių bankroto įstatymo Nr. X-1557 26 straipsnį (lydimasis projektas dėl baigiamųjų nuostatų suderinimo) . Lygiagrečiai su teikiamu Įstatymo projektu bus teikiamas ir Įmonių restruktūrizavimo įstatymo pakeitimo projektas. Įmonių restruktūrizavimo įstatyme numatomi pakeitimai dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo, restruktūrizavimo administratorių pažymėjimų galiojimo panaikinimo nuostatų atsisakymo ir Komisijos pavadinimo pakeitimo, kuriais tarpusavyje bus suderintas įmonių bankroto ir restruktūrizavimo reguliavimas. 9. Ar įstatymo projektas parengtas laikantis Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos, Teisėkūros pagrindų įstatymų reikalavimų, o įstatymo projekto sąvokos ir jas įvardijantys terminai įvertinti Terminų banko įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka. Projektas parengtas, laikantis Valstybinės kalbos, Teisėkūros pagrindų įstatymų reikalavimų ir bendrinės kalbos normų. Projekte atsisakoma įkeitimu ir (arba) hipoteka užtikrintų kreditoriaus reikalavimai ir savininkas sąvokų, nustatoma nauja sąvoka ūkinė komercinė veikla .
Visos Įstatymo Projekto sąvokos įvertintos Lietuvos Respublikos terminų banko įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka. 10. Ar įstatymo projektas atitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas ir Europos Sąjungos dokumentus. Teikiamas Projektas neprieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijai bei Europos Sąjungos dokumentams. 11. Jeigu įstatymui įgyvendinti reikia įgyvendinamųjų teisės aktų, – kas ir kada juos turėtų priimti. Priimtam Įstatymui įgyvendinti naujų teisės aktų parengti nereikės. Priėmus Projekto nuostatas galimai bus peržiūrėti ir pagal poreikį patikslinti Vyriausybės patvirtinti bankroto administravimo išlaidų rekomendaciniai dydžiai, pakeistos ir Atlyginimo administratoriui už bankroto administravimą nustatymo taisyklės. Priėmus Projekto nuostatas taip pat bus keičiamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. liepos 3 d nutarimas Nr. 831 „Dėl Valstybės institucijų įgaliotų asmenų atstovavimo įmonių bankroto ir restruktūrizavimo procesuose tvarkos aprašo patvirtinimo“, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 7 d nutarimas Nr. 647 „Dėl Bankroto administratorių atrankos taisyklių, patvirtinimo“; bus keičiamos Bankroto administratoriaus pažymėjimo ir bankroto administratoriaus padėjėjo pažymėjimo išdavimo ir įmonių bankroto administravimo paslaugas teikiančių asmenų sąrašo sudarymo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2011 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr.
4-281 „Dėl Restruktūrizavimo administratoriaus pažymėjimo išdavimo ir įmonių restruktūrizavimo administravimo paslaugas teikiančių asmenų sąrašo sudarymo taisyklių bei Bankroto administratoriaus pažymėjimo ir bankroto administratoriaus padėjėjo pažymėjimo išdavimo ir įmonių bankroto administravimo paslaugas teikiančių asmenų sąrašo sudarymo taisyklių patvirtinimo“; Bankroto administratorių veiklos priežiūros taisyklės, patvirtintos ūkio ministro 2012 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. 4-299 „Dėl Bankroto administratorių veiklos priežiūros taisyklių patvirtinimo“; ūkio ministro 2007 m. kovo 23 d. įsakymas Nr. 4-107 „Dėl Bankroto ir restruktūrizavimo administratorių atestavimo komisijos nuostatų patvirtinimo“; ūkio ministro 2007 m. kovo 23 d. įsakymas Nr. 4-108 „Dėl Bankroto ir restruktūrizavimo administratorių atestavimo komisijos sudėties patvirtinimo“; Pagal veiklos rūšies arba bankroto proceso vykdymo ypatumus išskirtų įmonių aprašas, patvirtintas ūkio ministro 2014 m. liepos 15 d. įsakymu Nr. 4-487 „Dėl Pagal veiklos rūšies arba bankroto proceso vykdymo ypatumus išskirtų įmonių aprašo patvirtinimo“; Įmonių bankroto valdymo departamento prie Ūkio ministerijos nuostatai, patvirtinti ūkio ministro 2007 m. gruodžio 20 d. įsakymu Nr. 4-535 „Dėl Įmonių bankroto valdymo departamento prie Ūkio ministerijos nuostatų patvirtinimo“. 12. Kiek valstybės, savivaldybių biudžetų ir kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų prireiks įstatymui įgyvendinti, ar bus galima sutaupyti (pateikiami prognozuojami rodikliai einamaisiais ir artimiausiais 3 biudžetiniais metais).
Papildomų valstybės, savivaldybių biudžetų ir kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų įstatymui įgyvendinti nereikės. Įgyvendinus Projektą artimiausiais 3 biudžetiniais metais lėšų sutaupymas neprognozuojamas. Priimtam Įstatymui įgyvendinti Programos tobulinimui bei duomenų skelbimui administratorių veiklos priežiūros institucijos interneto svetainėje užtikrinti lėšos bus skiriamos valstybės institucijų veiklai skiriamų biudžeto asignavimų. 13. Įstatymo projekto rengimo metu gauti specialistų vertinimai ir išvados. Rengiant Projektą atsižvelgta į bankroto administratorius vienijančių asociacijų, Lietuvos bankų asociacijos, kitų verslo atstovų, valstybei atstovaujančių kreditorių, teismų ir kitų institucijų nuomonę bei pasiūlymus, pateiktus Ūkio ministerijoje organizuojamų pasitarimų nemokumo teisinio reguliavimo klausimais metu. 14. Reikšminiai žodžiai, kurių reikia šiam projektui įtraukti į kompiuterinę paieškos sistemą, įskaitant Europos žodyno „Eurovoc“ terminus, temas bei sritis. Įstatymo projekto reikšminiai žodžiai: „administratorius“, „administravimo išlaidos“, „atlygis administratoriui“, „varžytynės“, „turto pardavimas“, „įmonės pardavimas“,
„įmonės restruktūrizavimas“. 15. Kiti, iniciatorių nuomone,
reikalingi pagrindimai ir paaiškinimai. Sistemiškai vertinant nemokumo procesus reguliuojančių teisės aktų nuostatas, taip pat keičiamas ir Lietuvos Respublikos įmonių restruktūrizavimo įstatymas (dėstomas nauja redakcija).
LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO KANCELIARIJOS TEISĖS DEPARTAMENTAS IŠVADA DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS
2016-01-18 Nr. XIIP-3947 Vilnius Alternatyvių įstatymo projektų Teisės departamente negauta. Įvertinus įstatymo projekto atitiktį Konstitucijai, galiojantiems įstatymams ir juridinės technikos taisyklėms, pastabų neturime. Departamento direktorius Andrius Kabišaitis D. Zebleckis tel. (8 5) 239 6906, el. p. [email protected] S. Švedas, tel. (8 5) 239 6165, el. p. [email protected]
LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO KANCELIARIJOS TEISĖS DEPARTAMENTAS IŠVADA DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS
2016-05-16 Nr. XIIP-3947(2) Vilnius Alternatyvių įstatymo projektų Teisės departamente negauta. Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, galiojantiems įstatymams, teisėkūros principams ir teis ės technikos taisyklėms , pastabų neturime. Departamento direktorius Andrius Kabišaitis D. Zebleckis tel. (8 5) 239 6906, el. p. [email protected] S. Švedas, tel. (8 5) 239 6165, el. p. [email protected]
TEISĖTVARKOS komitetas
: Komiteto pirmininkas Julius Sabatauskas, komiteto pirmininko pavaduotojas Stasys Šedbaras, komiteto nariai: Vilija Aleknaitė Abramikienė, Juozas Bernatonis, Stasys Brundza, Vitalijus Gailius, Vytautas Gapšys, Valdas Skarbalius, komiteto biuro vedėja Dalia Komparskienė, komiteto biuro patarėjai: Loreta Zdanavičienė, Martyna Civilkienė, Irma Leonavičiūtė, Jurgita Janušauskienė, Rita Karpavičiūtė, Dalia Latvelienė, Rita Varanauskienė, biuro padėjėja: Modesta Banytė. Kviestieji asmenys: Finansų ministerijos Audito, apskaitos ir nemokumo departamento direktorė Paulė Svorobovičienė. 2. Ekspertų, konsultantų, specialistų išvados, pasiūlymai, pataisos, pastabos (toliau – pasiūlymai):
Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę Str. Str. d. P. 1. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas 2016-01-18 Alternatyvių įstatymo projektų Teisės departamente negauta. Įvertinus įstatymo projekto atitiktį Konstitucijai, galiojantiems įstatymams ir juridinės technikos taisyklėms, pastabų neturime. Atsižvelgti
patarėja L.Zdanavičienė2 Atsižvelgiant į tai, kad ANK įsigaliojimas yra nukeltas į 2017 m. sausio 1 d., įstatymo projekto 2 straipsnyje nustatyta data yra koreguotina.
Kita vertus, siūlytina iš viso atsisakyti šio straipsnio, nes Teisės aktų projektų rengimo rekomendacijų 28 punkte nustatyta: „ Jeigu keičiamas dar neįsigaliojęs teisės aktas ir naujai daromi pakeitimai turi įsigalioti kartu su keičiamu teisės aktu, tais atvejais, kai dar neįsigaliojusio teisės akto pakeitimai bus priimti anksčiau nei įsigalios keičiamas neįsigaliojęs teisės aktas, teisės akto pakeitimo projekte jo įsigaliojimo terminas nenurodomas. “ Pritarti Projekte atsisakoma 2 straipsnio. 3. Piliečių, asociacijų, politinių partijų ir kitų suinteresuotų asmenų pasiūlymai: negauta. 4. Valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų pasiūlymai: negauta. 5. Subjektų, turinčių įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, pasiūlymai: negauta. 6. Seimo paskirtų papildomų komitetų, komisijų pasiūlymai: negauta. 7. Komiteto sprendimas ir pasiūlymai: 7.1. Sprendimas: pritarti komiteto patobulintam įstatymo projektui. 7.2. Pasiūlymas : atsižvelgiant į tai, jog Seime yra svarstomas ne vienas Administracinių nusižengimų kodekso pakeitimo projektas, kuriame yra keičiami tie patys straipsniai ar jų dalys, siūlytina šį projektą priėmimui sujungti su kitais, kurie Seime bus apsvarstyti ir teikti vieną jungtinį projektą priėmimui. 8. Balsavimo rezultatai: bendru sutarimu
paskirti pranešėjai: Julius Sabatauskas, Stasys Šedbaras. 10. Komiteto narių atskiroji nuomonė: negauta. PRIDEDAMA. Komiteto patobulintas įstatymo projektas ir jo lyginamasis variantas. Komiteto pirmininkas Julius Sabatauskas