Projekto lyginamasis variantas
straipsnio pakeitimas
1Pakeisti 2 straipsnio 2 dalį ir ją išdėstyti taip:
„2. Draudėjai – visi juridiniai asmenys bei jų
filialai ir atstovybės, taip pat fiziniai asmenys, kurie įstatymų nustatyta tvarka privalo mokėti apskaičiuoja ir perveda apdraustųjų valstybinio socialinio draudimo įmokas Valstybinio socialinio draudimo fondui.“
2Pakeisti 2 straipsnio 10 dalį ir ją išdėstyti taip:
„10. Valstybinio socialinio draudimo įmokos (toliau
straipsnio pakeitimas
1Pakeisti 5 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip:
„1. Asmenų, nurodytų šio įstatymo 4 straipsnio 1, 2, 5
ir 10 dalyse, socialinio draudimo įmokas privalo mokėti apdraustieji ir draudėjai.“
2Pakeisti 5 straipsnio 2 dalį ir ją išdėstyti taip:
„2. Asmenys, nurodyti 4 straipsnio 4 dalies 1 punkte už save
socialinio draudimo įmokas moka patys, o asmenys, nurodyti 4 straipsnio 3 dalyje, socialinio draudimo įmokas moka patys arba už juos įmoką perveda moka jų draudėjai.“
straipsnio pakeitimas Pakeisti 9 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip: „1. Draudėjo ir Aapdraustojo asmens socialinio draudimo įmokas į Fondą priskaičiuoja, išskaito ir moka draudėjas nuo tos dienos, kurią apdraustasis asmuo pradeda dirbti, neatsižvelgdamas į draudėjo įregistravimo teritorinėje mokesčių inspekcijoje datą.
Už asmenis, nurodytus šio įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 3 punkte, socialinio draudimo įmokas sumoka valstybės institucija, perkėlusi ar išsiuntusi valstybės tarnautoją į pareigas Lietuvos Respublikos diplomatinėje atstovybėje, konsulinėje įstaigoje, Lietuvos Respublikos atstovybėje prie tarptautinės organizacijos, tarptautinėje ar Europos Sąjungos institucijoje arba užsienio valstybės institucijoje, pasiuntusi dirbti į specialiąją misiją ar paskyrusi profesinės karo tarnybos karį atlikti karo tarnybą Lietuvos Respublikos diplomatinėje atstovybėje, konsulinėje įstaigoje, Lietuvos Respublikos atstovybėje prie tarptautinės organizacijos, užsienio valstybės ar tarptautinėje karinėje arba gynybos institucijoje, taip pat asmenį delegavusi Lietuvos Respublikos deleguojančioji institucija, Respublikos Prezidento kanceliarija. Socialinio draudimo įmokos mokamos iš institucijoms patvirtintų Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto asignavimų. Už asmenis, gaunančius pajamas pagal autorines sutartis, taip pat už asmenis, gaunančius pajamas iš sporto ir (ar) atlikėjo veiklos (šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punktas ir 5 dalis), draudėjo ir apdraustojo socialinio draudimo įmokas į Fondą priskaičiuoja, išskaito ir sumoka draudėjas atitinkamo atlygio išmokėjimo dieną, kuri yra laikoma asmens socialinio draudimo pradžios data.
Už meno kūrėjo statusą turinčius asmenis, nurodytus šio įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje, socialinio draudimo įmokas į Fondą Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklėse nustatyta tvarka ir terminais priskaičiuoja Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba, o sumoka Lietuvos Respublikos atitinkamų metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatyme nurodytas valstybės biudžeto asignavimų valdytojas iš Meno kūrėjų socialinės apsaugos programos Vyriausybės nustatyta tvarka.“
straipsnio pakeitimas Pakeisti 16 straipsnio 7 dalį ir ją išdėstyti taip: „7. Į Fondą nesumokėtų draudėjų ir apdraustųjų asmenų socialinio draudimo įmokų ir priskaičiuotų delspinigių, palūkanų bei baudų priverstinio išieškojimo senaties terminas yra 5 metai. Už laiku nesumokėtų įmokų, delspinigių ir baudų skolos sumokėjimo atidėjimo laikotarpį mokamos palūkanos, kurių dydį nustato finansų ministras Mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka. Laiku nesumokėjus skolos pagal draudėjo ir Fondo administravimo įstaigos suderintą įsiskolinimo grąžinimo grafiką, skaičiuojamos padidintos palūkanos. Padidintos palūkanos skaičiuojamos iki tos dienos, kol atitinkamos sumos yra sumokamos (įskaitomos). Padidintų palūkanų dydis yra lygus delspinigių už laiku nesumokėtas įmokas dydžiui.“
32 straipsnio pakeitimas Pakeisti 32 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir jį išdėstyti taip:
„2) tikrina draudėjų ir apdraustųjų socialinio draudimo įmokų apskaičiavimą, taip pat šių įmokų sumokėjimą, kiek tai susiję su tikrinamais draudėjais, skiria baudas už tikrinant nustatytus pažeidimus;“
6 straipsnis. Įstatymo įsigaliojimas Šis įstatymas įsigalioja 2016 m. sausio 1 d. Skelbiu šį Lietuvos Respublikos Seimo priimtą įstatymą. Respublikos Prezidentas Teikia Seimo nariai Kęstutis Glaveckas Eligijus Masiulis Gintaras Steponavičius
2009-11-
Biudžetinė įstaiga, Vilniaus g. 23-7A, LT-01402 Vilnius, tel. 8 706 63 687, faks. 8 706 63 679, el. p. [email protected]. Duomenys kaupiami ir saugomi Juridinių asmenų registre, kodas 188600362 2015-12- Nr. Į 2015-12-08 Nr. S-2015-7799 Lietuvos Respublikos Seimui
Europos teisės departamentas išnagrinėjo Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Seimo posėdžių sekretoriato raštu pateiktus Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo Nr. I-1336 2, 5, 9, 16, 32 straipsnių pakeitimo įstatymo projektą Nr. XIIP-3862, Lietuvos Respublikos garantinio fondo įstatymo Nr. VIII-1926 3 straipsnio pakeitimo įstatymo projektą Nr. XIIP-3863 ir Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo Nr. IX-1007 20 straipsnio pakeitimo įstatymo projektą Nr. XIIP-3864. Pažymime, kad siūlomų nuostatų atžvilgiu Europos Sąjungos teisė netaikoma, todėl pastabų ar pasiūlymų dėl pateiktų projektų neturime. Generalinis direktorius Deividas Kriaučiūnas Daiva Stepanienė, tel.: 8 706 68 083, el. p. [email protected]
Vilnius
2015-12-08 Nr. XIIP-3862 Vilnius Įvertinę įstatymo projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams ir teisės technikos taisyklių reikalavimams, teikiame šias pastabas bei pasiūlymus: Šioje Teisės departamento išvadoje pateiktos prielaidos dėl galimo kai kurių įstatymo projekte teikiamų nuostatų prieštaravimo Konstitucijai. 1. Įstatymo projekto 1 straipsniu keičiamo Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – keičiamas įstatymas) 2 straipsnio
„Draudėjai – visi juridiniai asmenys bei jų filialai ir atstovybės, taip pat
fiziniai asmenys, kurie įstatymų nustatyta tvarka apskaičiuoja ir perveda apdraustųjų valstybinio socialinio draudimo įmokas Valstybinio socialinio draudimo fondui.“ Keičiamo įstatymo 2 straipsnio 10 dalyje siūloma pakeisti sąvokos „Valstybinio socialinio draudimo įmokos“ turinį ir nustatyti, kad „Valstybinio socialinio draudimo įmokos (toliau –socialinio draudimo įmokos) – apdraustųjų asmenų mokamos įstatymų nustatyto dydžio įmokos.“ Kiti įstatymo projekte teikiami pakeitimai tarpusavyje susiję su valstybinio socialinio draudimo draudėjų ir valstybinio socialinio draudimo įmokų sąvokų, įmokas privalančių mokėti, apskaičiuoti, pervesti asmenų teisinio reguliavimo pakeitimais.
Įvertinus įstatymo projekte teikiamus Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo pakeitimus ir įstatymo projekto aiškinamajame rašte nurodytas įstatymo projekto rengimą paskatinusias priežastis, tikslus ir uždavinius, darytina išvada, kad siūlomu teisiniu reguliavimu siekiama nustatyti, jog nuo 2016 m. sausio 1 d. pareiga mokėti visų valstybinio socialinio draudimo rūšių įmokas būtų nustatyta apdraustiesiems asmenims, o įmokas administruotų (apdraustųjų įmokas apskaičiuotų ir pervestų Valstybinio socialinio draudimo fondui) draudėjai arba apdraustieji (kai draudėjas ir apdraustasis sutampa). Įstatymo projekte siūlomas teisinis reguliavimas svarstytinas dėl kelių priežasčių. Šiuo metu galiojančiuose Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatytas valstybinio socialinio draudimo įmokas privalo mokėti darbdaviai ir darbuotojai, o jų apskaičiavimas ir pervedimas (toliau – administravimas) nustatytas draudėjams.
Valstybinio socialinio draudimo įmokų tarifai nustatyti darbdaviams ir darbuotojams. Toks įmokų tarifų paskirstymas (neneigiant, kad kai kurių draudimo rūšių įmokų tarifai darbdaviams ir darbuotojams gali būti paskirstyti kitomis proporcijomis) nėra savitikslis. Konstitucijos
invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais.“ Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 26 d. nutarime nurodyta, kad „Pagal Konstituciją Lietuvos valstybė yra socialiai orientuota; taigi ji turi konstitucinę priedermę ir privalo prisiimti tam tikrų įsipareigojimų vykdymo naštą. Valstybės socialinę orientaciją išreiškia ne tik Konstitucijos 52 straipsnio nuostatos – ji atsispindi įvairiose Konstitucijos nuostatose, įtvirtinančiose žmogaus ekonomines, socialines ir kultūrines teises, taip pat pilietines ir politines teises, visuomenės ir valstybės santykius, socialinės paramos ir socialinės apsaugos pagrindus, Tautos ūkio organizavimo ir reguliavimo principus, valstybės institucijų organizavimo ir veiklos pagrindus ir kt.” Konstitucinis Teismas savo aktuose yra suformulavęs oficialią konstitucinę socialinės apsaugos, socialinio aprūpinimo, socialinės paramos doktriną, inter alia konstitucinius imperatyvus, kurių privalu paisyti teisės aktais reguliuojant atitinkamus santykius.
Paminėtinos šios oficialios konstitucinės doktrinos nuostatos, suformuluotos inter alia Konstitucinio Teismo 1996 m. liepos 10 d., 1997 m. kovo 12 d., 2002 m. balandžio 23 d., 2002 m. lapkričio 25 d.,
ankstesnėse konstitucinės justicijos bylose priimtuose Konstitucinio Teismo aktuose:
socialinė orientacija (socialinis pobūdis), o socialiniam aprūpinimui, t. y. visuomenės prisidėjimui prie išlaikymo tų savo narių, kurie dėl įstatymuose nustatytų svarbių priežasčių negali apsirūpinti iš darbo ir kitokių pajamų arba yra nepakankamai aprūpinti, pripažįstamas konstitucinės vertybės statusas; socialinės apsaugos priemonės išreiškia visuomenės solidarumo idėją ir padeda asmeniui apsisaugoti nuo galimų socialinių rizikų; Konstitucijos 52 straipsnio nuostatos, laiduojančios teisę į socialinį aprūpinimą, kartu įpareigoja valstybę nustatyti pakankamas tos teisės įgyvendinimo ir teisinio gynimo priemones;
asmens orumą atitinkančias gyvenimo sąlygas, o prireikus suteiktų asmeni
ui būtiną socialinę pagalbą; konstitucinis solidarumo principas suponuoja tai, kad tam tikrų įsipareigojimų vykdymo našta tam tikra apimtimi turi būti paskirstyta ir visuomenės nariams, tačiau tas paskirstymas turi būti konstituciškai pagrįstas, jis negali būti neproporcingas, negali paneigti valstybės socialinės orientacijos ir iš Konstitucijos kylančių įpareigojimų valstybei;
savo likimą, todėl socialinės apsaugos teisinis reguliavimas turi būti toks, kad būtų sudarytos prielaidos ir paskatos kiekvienam visuomenės nariui pačiam pasirūpinti savo gerove, o ne pasikliauti vien valstybės laiduojama socialine apsauga; abipusės asmens ir visuomenės atsakomybės pripažinimas yra svarbus užtikrinant socialinę darną, laiduojant asmens laisvę ir galimybę apsisaugoti nuo sunkumų, kurių žmogus vienas nepajėgtų įveikti;
atsižvelgiant į Konstitucijoje įtvirtintus socialinės darnos ir teisingumo imperatyvus, konstitucinius asmenų lygiateisiškumo ir proporcingumo principus; konstitucinio teisingumo principo būtina paisyti ir tada, kai pensinio aprūpinimo sistema yra pertvarkoma, inter alia jeigu pertvarkant pensijų sistemą neliktų įstatymų nustatytų, Konstitucijos 52 straipsnyje tiesiogiai nenurodytų pensijų arba šių pensijų teisinis reguliavimas būtų iš esmės pakeistas, įstatymų leidėjas privalėtų nustatyti teisingą patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama;
alia reiškia, kad pensijos ir įvairios socialinės paramos rūšys garantuojamos tiems asmenims ir tokiais pagrindais bei dydžiais, kurie nustatyti įstatymuose, o asmenys, atitinkantys įstatyme nustatytas sąlygas, turi teisę reikalauti, kad valstybė jiems skirtų šią pensiją ir ją mokėtų; įstatymuose nustačius pensijų rūšis, asmenis, t
urinčius teisę į pensiją, pensijų skyrimo ir mokėjimo pagrindus, dydžius, sąlygas, valstybei kyla pareiga pensinio aprūpinimo santykių srityse laikytis teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio tikrumo konstitucinių principų; net ir išimtiniais atvejais (pavyzdžiui, kai dėl ekonominės krizės, gaivalinės nelaimės ar pan. objektyviai trūksta lėšų, būtinų pensijoms mokėti) sumažintos (paisant konstitucinio proporcingumo principo) pensijos gali būti mokamos tik laikinai (t. y. tik tol, kol valstybėje yra susidariusi atitinkama ypatinga situacija);
tos teisės įgyvendinimo ir teisinio gynimo priemones; šios nuostatos suponuoja įstatymų leidėjo pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų lėšų, būtinų pensijoms ir socialinei paramai, kaupimą ir šių pensijų mokėjimą bei socialinės paramos teikimą.
Paminėtinos šios oficialios konstitucinės doktrinos nuostatos, suformuluotos inter alia Konstitucinio Teismo 1996 m. liepos 10 d., 1997 m. kovo 12 d., 2002 m. balandžio 23 d., 2002 m. lapkričio 25 d.,
ankstesnėse konstitucinės justicijos bylose priimtuose Konstitucinio Teismo aktuose:
socialinė orientacija (socialinis pobūdis), o socialiniam aprūpinimui, t. y. visuomenės prisidėjimui prie išlaikymo tų savo narių, kurie dėl įstatymuose nustatytų svarbių priežasčių negali apsirūpinti iš darbo ir kitokių pajamų arba yra nepakankamai aprūpinti, pripažįstamas konstitucinės vertybės statusas; socialinės apsaugos priemonės išreiškia visuomenės solidarumo idėją ir padeda asmeniui apsisaugoti nuo galimų socialinių rizikų; Konstitucijos 52 straipsnio nuostatos, laiduojančios teisę į socialinį aprūpinimą, kartu įpareigoja valstybę nustatyti pakankamas tos teisės įgyvendinimo ir teisinio gynimo priemones;
asmens orumą atitinkančias gyvenimo sąlygas, o prireikus suteiktų asmeniui būtiną socialinę pagalbą; konstitucinis solidarumo principas suponuoja tai, kad tam tikrų įsipareigojimų vykdymo našta tam tikra apimtimi turi būti paskirstyta ir visuomenės nariams, tačiau tas paskirstymas turi būti konstituciškai pagrįstas, jis negali būti neproporcingas, negali paneigti valstybės socialinės orientacijos ir iš Konstitucijos kylančių įpareigojimų valstybei;
savo likimą, todėl socialinės apsaugos teisinis reguliavimas turi būti toks, kad būtų sudarytos prielaidos ir paskatos kiekvienam visuomenės nariui pačiam pasirūpinti savo gerove, o ne pasikliauti vien valstybės laiduojama socialine apsauga; abipu
sės asmens ir visuomenės atsakomybės pripažinimas yra svarbus užtikrinant socialinę darną, laiduojant asmens laisvę ir galimybę apsisaugoti nuo sunkumų, kurių žmogus vienas nepajėgtų įveikti;
atsižvelgiant į Konstitucijoje įtvirtintus socialinės darnos ir teisingumo imperatyvus, konstitucinius asmenų lygiateisiškumo ir proporcingumo principus; konstitucinio teisingumo principo būtina paisyti ir tada, kai pensinio aprūpinimo sistema yra pertvarkoma, inter alia jeigu pertvarkant pensijų sistemą neliktų įstatymų nustatytų, Konstitucijos 52 straipsnyje tiesiogiai nenurodytų pensijų arba šių pensijų teisinis reguliavimas būtų iš esmės pakeistas, įstatymų leidėjas privalėtų nustatyti teisingą patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama;
alia reiškia, kad pensijos ir įvairios socialinės paramos rūšys garantuojamos tiems asmenims ir tokiais pagrindais bei dydžiais, kurie nustatyti įstatymuose, o asmenys, atitinkantys įstatyme nustatytas sąlygas, turi teisę reikalauti, kad valstybė jiems skirtų šią pensiją ir ją mokėtų; įstatymuose nustačius pensijų rūšis, asmenis, turinčius teisę į pensiją, pensijų skyrimo ir mokėjimo pagrindus, dydžius, sąlygas, valstybei kyla pareiga pensinio aprūpinimo santykių srityse laikytis teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio tikrumo konstitucinių principų; net ir išimtiniais atvejais (pavyzdžiui, kai dėl ekonominės krizės, gaivalinės nelaimės ar pan. objektyviai trūksta lėšų, būtinų pensijoms mokėti) sumažintos (paisant konstitucinio proporcingumo principo) pensijos gali būti mokamos tik laikinai (t. y. tik tol, kol valstybėje yra susidariusi atitinkama ypatinga situacija);
tos teisės įgyvendinimo ir teisinio gynimo priemones; šios nuostatos suponuoja įstat
ymų leidėjo pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų lėšų, būtinų pensijoms ir socialinei paramai, kaupimą ir šių pensijų mokėjimą bei socialinės paramos teikimą. Pažymėtina, kad valstybinis socialinis draudimas remiasi solidarumo principu.
Valstybinio socialinio draudimo įmokos turi įtakos išmokų dydžiui, tačiau jos nėra individualiai kaupiamos, o kai kurių rūšių draudimo įmokas asmenys privalo mokėti nepaisant to, kad neturi ir neturės teisės į išmoką. Konstitucinis Teismas savo aktuose yra konstatavęs, kad įstatymų leidėjas ne tik gali, bet ir privalo nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris sudarytų prielaidas valstybei įgyvendinti jos konstitucinę priedermę laiduoti piliečiams teisę į socialinę apsaugą, užtikrintų lėšų, būtinų pensijoms bei socialinei paramai, sukaupimą ir šių pensijų mokėjimą bei socialinės paramos teikimą. Kita vertus, valstybės prisiimtų įsipareigojimų našta tenka visai visuomenei (Konstitucinio Teismo 2005 m. rugpjūčio 23 d. nutarimas), todėl tas teisinis reguliavimas turi sudaryti prielaidas atitinkamą valstybei tenkančią naštą paskirstyti – žinoma, atsižvelgiant inter alia į konstitucinį solidarumo principą, konstitucinius socialinės darnos ir teisingumo imperatyvus, – visuomenės nariams, tačiau taip, kad pareigos mokėti valstybinio socialinio draudimo įmokas vykdymas netaptų asmeniui per sunkia našta ir asmuo dėl to, kad vykdo šią pareigą, pats netaptų socialiai remtinu. Todėl įstatymo projekte siūlomas teisinis reguliavimas, kuriuo visų rūšių ir viso dydžio socialinio draudimo įmokos būtų mokamos tik apdraustųjų asmenų lėšomis, svarstytinas dėl jo atitikties Konstitucijos 52 straipsniui, Lietuvos, kaip socialiai orientuotos valstybės, sampratai, Konstitucinio Teismo aktuose suformuluotai oficialiajai konstitucinei socialinės apsaugos, socialinio aprūpinimo, socialinės paramos doktrinai, inter alia konstituciniams imperatyvams, kurių privalu paisyti teisės aktais reguliuojant atitinkamus santykius. 2.
paskirstymas darbdaviams ir darbuotojams yra susieti su socialinėmis rizikomis ir socialinio draudimo įvykiais, kuriems įvykus nustatyta pareiga kompensuoti apdraustajam visas ar dalį netektų darbo pajamų, taip pat apmokėti numatytas priemones ir paslaugas (pavyzdžiui, sveikatos priežiūros). Įstatymo projekto aiškinamajame rašte nurodyta, kad „Šiuo metu Lietuvoje galiojanti tvarka, pagal kurią valstybinio socialinio draudimo (toliau - VSD) įmokos skirstomos į „darbdavio“ ir „darbuotojo“, o neapmokestinamasis pajamų dydis (toliau - NPD) skaičiuojamas pagal formulę ir dėl to yra kintamas, yra ydinga, nes: VSD įmokų skirstymas į
„darbdavio“ ir „darbuotojo“ yra formalus, tačiau tikrasis jų mokėtojas yra
darbuotojas. <...> Taigi, nors teisine prasme darbdavys moka VSD „darbdavio“ įmokas, ekonomine prasme tikrasis jų mokėtojas yra darbuotojas.“ Neneigiant čia nurodyto valstybinio socialinio draudimo įmokų mokėtojų klasifikavimo, pažymėtina, kad valstybinio socialinio draudimo įmokos yra įskaitomos į prekės ar paslaugos savikainą, tad tikrasis jų mokėtojas yra prekės ar paslaugos pirkėjas. Lietuvos Respublikos įstatymuose, priklausomai nuo socialinės rizikos pobūdžio, yra nustatytas pensijų, ligos ir motinystės, nedarbo, sveikatos, nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinis draudimas. Kiekviena iš socialinių rizikų ir įstatymų nustatyta apsauga įvykus socialinės rizikos draudiminiam įvykiui, turi tam tikrų ypatumų. Pavyzdžiui, nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinis draudimas susijęs ne tik su socialine apsauga, bet ir su civilinės teisės reguliuojamu žalos atlyginimo sveikatos sužalojimo atveju ir atsakomybės už dėl gyvybės atėmimo atsiradusią žalą teisės institutu (Civilinio kodekso 6.283, 6.284 straipsniai).
Civilinio kodekso 6.283 ir 6.284 straipsniuose nustatyta už žalą atsakingo asmens pareiga atlyginti nukentėjusiajam asmeniui, o mirties atveju – teisę į žalos atlyginimą turintiems asmenims, visus jų patirtus nuostolius, negautą mirusiojo pajamų dalį ir neturtinę žalą. Šių straipsnių nuostatos taikomos tais atvejais, kai nukentėjęs asmuo nėra apdraustas nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialiniu draudimu. Asmuo, apdraudęs savo atsakomybę, perkelia su ja susijusias pareigas draudimo bendrovei, t. y. pagal šiuo metu galiojantį teisinį reguliavimą, darbdavys, mokantis šios rūšies draudimo įmokas, yra apdraudęs darbuotoją nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialiniu draudimu, o savo pareigą atlyginti žalą perkėlęs draudikui – Valstybinio socialinio draudimo fondui. Nustačius, kad nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įmokas privalo mokėti darbuotojas, tuo pačiu būtų nustatyta pareiga darbuotojui drausti darbdavio atsakomybę atlyginti žalą dėl nelaimingo atsitikimo darbe ar susirgimo profesine liga. Tokiu būdu pareiga atlyginti žalą būtų nustatyta ne už ją atsakingam asmeniui, o dėl nelaimingo atsitikimo darbe ar profesinės ligos nukentėjusiam asmeniui. Negana to, nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įmokos tarifas, priklausantis nuo to, kokiai grupei priskirtas darbdavys pagal jo veiklos rizikingumą, būtų perkeltas darbuotojui, kuris tokiam darbdavio statusui negali įtakoti.
Todėl siūlomas teisinis reguliavimas tarpusavyje nedera su Civilinio kodekso normomis, reguliuojančiomis civilinės atsakomybės ir žalos atlyginimo sveikatos sužalojimo atveju ir atsakomybės už dėl gyvybės atėmimo atsiradusią žalą teisinius santykius. 3. Atsižvelgiant į įstatymo projekte siūlomą teisinį reguliavimą, reikėtų tikslinti keičiamo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies, 9 straipsnio 1 dalies ir kitų straipsnių formuluotes taip, kad jų turinys atitiktų įstatymo projekte vartojamų, su socialinio draudimo įmokų mokėjimu, apskaičiavimu ir pervedimu susijusių sąvokų „moka“, „apskaičiuoja“ ir
„perveda“ turinį. Pavyzdžiui, keičiamo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje
formuluotė „ir (arba) už juos šias įmokas moka draudėjai“ (pabraukta – mūsų) derintina su įstatymo projekte siūlomu teisiniu reguliavimu, pagal kurį draudėjams nustatoma pareiga apskaičiuoti ir pervesti įmokas. Dėl analogiškų priežasčių tikslintinos keičiamo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies formuluotė „<...> nurodyti 4 straipsnio 3 dalyje, socialinio draudimo įmokas moka patys arba už juos įmoką perveda jų draudėjai.“, keičiamo įstatymo 9 straipsnio 1 dalies formuluotė „Apdraustojo asmens socialinio draudimo įmokas į Fondą priskaičiuoja, išskaito ir moka draudėjas <...>“ ir kitos formuluotės. Atsižvelgiant į šių sąvokų turinį, reikėtų aiškiau apibrėžti valstybės biudžeto lėšomis draudžiamų asmenų draudėją (žiūr.: keičiamo įstatymo 5 straipsnio 3 dalies paskutinį sakinį). 4.
pertvarkyta valstybinio socialinio draudimo įmokų mokėjimo tvarka nustatoma laikantis principo, jog dirbančiojo bruto atlyginimas ir socialinio draudimo įmokų tarifas turi padidėti o darbdavio mokamo socialinio draudimo įmokos tarifo turi nebelikti, bendram VSD įmokų dydžiui nekintant. Įstatymo projekto aiškinamajame rašte nurodyta, kad „pomokestinės“ dirbančiojo pajamos turi pakisti kiek įmanoma mažiau (arba išvis nepakisti)“. Galima preziumuoti, kad dirbančiojo bruto atlyginimas turėtų padidėti tiek, kiek dėl padidėjusio socialinio draudimo įmokų tarifo padidėtų nuo darbuotojo darbo užmokesčio mokėtina valstybinio socialinio draudimo įmoka. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nei šiame įstatymo projekte, nei kartu su juo teikiamuose įstatymų projektuose nėra numatyta normų, įpareigojančių darbdavį padidinti darbuotojo darbo užmokestį tokiu dydžiu, kokiu darbuotojui padidėtų iš jo darbo užmokesčio mokamų valstybinio socialinio draudimo įmokų suma. Pažymėtina, kad dirbančiojo bruto darbo užmokesčio dydžio pokytis tarpusavyje susijęs su teisės į socialinę paramą įgyvendinimu, nes teisė į socialinę paramą (be kitų rodiklių) nustatoma atsižvelgiant į asmens darbo pajamas. Taip pat neteikiami socialinę paramą reguliuojančių įstatymų pakeitimo įstatymų projektai, todėl siūlomas teisinis reguliavimas vertintinas kaip priešrataujantis konstituciniam teisėtų lūkesčių apsaugos principui. 5. Įstatymo projekto aiškinamajame rašte atkreiptas dėmesys, kad pateiktuose skaičiavimuose neįvertintas papildomas neapmokestinamasis pajamų dydis (PNPD) ir galimybė apriboti pajamų, nuo kurių skaičiuojamos socialinio draudimo įmokos, dydį (nustatyti socialinio draudimo įmokų „lubas“).
Atsižvelgiant į tai, kad įstatymo projekte siūlomas teisinis reguliavimas turėtų įtakos valstybės ir valstybinio socialinio draudimo biudžetams, sutinkamai su Seimo Statuto 145 straipsnio reikalavimais, turėtų būti gautos Vyriausybės, kaip biudžetų planuotojos išvados dėl siūlomo teisinio reguliavimo. 6. Įstatymo projekto aiškinamajame rašte nurodyta, kad siekiant į teisinę sistemą inkorporuoti teikiamus įstatymų projektus, reikės keisti Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto 2016 metų rodiklių patvirtinimo įstatymą (ir vėlesnių metų įstatymus) bei numatyti naujus Valstybinio socialinio draudimo įmokų tarifus 2016 (ir vėlesniais) metais, o siekiant įgyvendinti siūlomus pakeitimus reikės keisti Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisykles. Taip pat reikės parengti tvarką, pagal kurią būtų perskaičiuojami darbo sutartyse nurodyti darbo užmokesčio dydžiai ir socialinio draudimo įmokos. Sutinkamai su Seimo Statuto 135 straipsnio reikalavimais, kartu su šiuo įstatymo projektu turėtų būti teikiamas Valstybinio socialinio draudimo 2016 m. finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo projektas, Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sandaros įstatymo, taip pat kitų, su siūlomu teisiniu reguliavimu tarpusavyje susijusių, įstatymų pakeitimų įstatymų projektai. Įstatymo projekte reikėtų suformuluoti pasiūlymą Vyriausybei priimti šio įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus. 7. Įstatymo projekto 6 straipsnyje numatyta, kad įstatymas įsigalioja 2016 m. sausio 1 d.
Atkreipiame dėmesį, kad toks įstatymo įsigaliojimo terminas prieštarautų Teisėkūros pagrindų įstatymo 20 straipsnio 3 daliai ir Mokesčių administravimo įstatymo 3 straipsnio 3 daliai, pagal kurią Lietuvos Respublikos Seimas turi užtikrinti, kad Lietuvos Respublikos mokesčių įstatymai, nustatantys naują mokestį, naują mokesčio tarifą, mokesčio lengvatą, sankcijas už mokesčių įstatymų pažeidimus arba iš esmės pakeičiantys apmokestinimo tam tikru mokesčiu tvarką ar apmokestinimo teisinio reglamentavimo bei taikymo principus, turėtų įsigalioti ne anksčiau kaip po 6 mėnesių nuo jų paskelbimo dienos. Departamento direktorius Andrius Kabišaitis J. Andriuškevičiūtė, tel. (8 5) 239 6159, el. p. [email protected] J. Raškauskaitė, tel. (8 5) 239 6842, el. p. [email protected]
TEISĖTVARKOS komitetas
posėdyje dalyvavo: Komiteto pirmininkas Julius Sabatauskas, Komiteto pirmininko pavaduotojas Stasys Šedbaras, Komiteto nariai: Juozą Bernatonį pavaduojantis Seimo narys Eduardas Šablinskas, Vitalijus Gailius, Valdas Skarbalius. Komiteto biuro vedėja Dalia Komparskienė, patarėjai: Martyna Civilkienė, Jurgita Janušauskienė, Rita Karpavičiūtė, Dalia Latvelienė, Irma Leonavičiūtė, Rita Varanauskienė, Loreta Zdanavičienė. Komiteto biuro padėjėja Modesta Banytė. Kviestieji asmenys: Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Socialinio draudimo skyriaus vedėjas Vaidotas Kalinauskas, Seimo kanceliarijos Privatinės teisės skyriaus vyriausioji specialistė Jurgita Raškauskaitė. 2. Ekspertų, konsultantų, specialistų išvados, pasiūlymai, pataisos, pastabos (toliau – pasiūlymai):
Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę Str. Str. d. P. 1. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas 2015-12-091 Įvertinę įstatymo projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams ir teisės technikos taisyklių reikalavimams, teikiame šias pastabas bei pasiūlymus:
Šioje Teisės departamento išvadoje pateiktos prielaidos dėl galimo kai kurių įstatymo projekte teikiamų nuostatų prieštaravimo Konstitucijai.
Įstatymo projekto 1 straipsniu keičiamo Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – keičiamas įstatymas) 2 straipsnio 2 dalyje siūloma pakeisti sąvokos „draudėjai“ apibrėžimą ir nustatyti, kad „Draudėjai – visi juridiniai asmenys bei jų filialai ir atstovybės, taip pat fiziniai asmenys, kurie įstatymų nustatyta tvarka apskaičiuoja ir perveda apdraustųjų valstybinio socialinio draudimo įmokas Valstybinio socialinio draudimo fondui.“ Keičiamo įstatymo 2 straipsnio 10 dalyje siūloma pakeisti sąvokos „Valstybinio socialinio draudimo įmokos“ turinį ir nustatyti, kad „Valstybinio socialinio draudimo įmokos (toliau –socialinio draudimo įmokos) – apdraustųjų asmenų mokamos įstatymų nustatyto dydžio įmokos.“ Kiti įstatymo projekte teikiami pakeitimai tarpusavyje susiję su valstybinio socialinio draudimo draudėjų ir valstybinio socialinio draudimo įmokų sąvokų, įmokas privalančių mokėti, apskaičiuoti, pervesti asmenų teisinio reguliavimo pakeitimais. Įvertinus įstatymo projekte teikiamus Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo pakeitimus ir įstatymo projekto aiškinamajame rašte nurodytas įstatymo projekto rengimą paskatinusias priežastis, tikslus ir uždavinius, darytina išvada, kad siūlomu teisiniu reguliavimu siekiama nustatyti, jog nuo 2016 m. sausio 1 d. pareiga mokėti visų valstybinio socialinio draudimo rūšių įmokas būtų nustatyta apdraustiesiems asmenims, o įmokas administruotų (apdraustųjų įmokas apskaičiuotų ir pervestų Valstybinio socialinio draudimo fondui) draudėjai arba apdraustieji (kai draudėjas ir apdraustasis sutampa).
Įstatymo projekte siūlomas teisinis reguliavimas svarstytinas dėl kelių priežasčių. Šiuo metu galiojančiuose Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatytas valstybinio socialinio draudimo įmokas privalo mokėti darbdaviai ir darbuotojai, o jų apskaičiavimas ir pervedimas (toliau – administravimas) nustatytas draudėjams. Valstybinio socialinio draudimo įmokų tarifai nustatyti darbdaviams ir darbuotojams. Toks įmokų tarifų paskirstymas (neneigiant, kad kai kurių draudimo rūšių įmokų tarifai darbdaviams ir darbuotojams gali būti paskirstyti kitomis proporcijomis) nėra savitikslis. Konstitucijos 52 straipsnyje nustatyta: „Valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais.“ Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 26 d. nutarime nurodyta, kad „Pagal Konstituciją Lietuvos valstybė yra socialiai orientuota; taigi ji turi konstitucinę priedermę ir privalo prisiimti tam tikrų įsipareigojimų vykdymo naštą.
Valstybės socialinę orientaciją išreiškia ne tik Konstitucijos 52 straipsnio nuostatos – ji atsispindi įvairiose Konstitucijos nuostatose, įtvirtinančiose žmogaus ekonomines, socialines ir kultūrines teises, taip pat pilietines ir politines teises, visuomenės ir valstybės santykius, socialinės paramos ir socialinės apsaugos pagrindus, Tautos ūkio organizavimo ir reguliavimo principus, valstybės institucijų organizavimo ir veiklos pagrindus ir kt.” Konstitucinis Teismas savo aktuose yra suformulavęs oficialią konstitucinę socialinės apsaugos, socialinio aprūpinimo, socialinės paramos doktriną, inter alia konstitucinius imperatyvus, kurių privalu paisyti teisės aktais reguliuojant atitinkamus santykius.
Paminėtinos šios oficialios konstitucinės doktrinos nuostatos, suformuluotos inter alia Konstitucinio Teismo 1996 m. liepos 10 d., 1997 m. kovo 12 d., 2002 m. balandžio 23 d., 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2004 m. sausio 30 d., 2004 m. kovo 5 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2005 m. vasario 7 d. nutarimuose, kituose ankstesnėse konstitucinės justicijos bylose priimtuose Konstitucinio Teismo aktuose:
ui būtiną socialinę pagalbą; konstitucinis solidarumo principas suponuoja tai, kad tam tikrų įsipareigojimų vykdymo našta tam tikra apimtimi turi būti paskirstyta ir visuomenės nariams, tačiau tas paskirstymas turi būti konstituciškai pagrįstas, jis negali būti neproporcingas, negali paneigti valstybės socialinės orientacijos ir iš Konstitucijos kylančių įpareigojimų valstybei;
urinčius teisę į pensiją, pensijų skyrimo ir mokėjimo pagrindus, dydžius, sąlygas, valstybei kyla pareiga pensinio aprūpinimo santykių srityse laikytis teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio tikrumo konstitucinių principų; net ir išimtiniais atvejais (pavyzdžiui, kai dėl ekonominės krizės, gaivalinės nelaimės ar pan. objektyviai trūksta lėšų, būtinų pensijoms mokėti) sumažintos (paisant konstitucinio proporcingumo principo) pensijos gali būti mokamos tik laikinai (t. y. tik tol, kol valstybėje yra susidariusi atitinkama ypatinga situacija);
Paminėtinos šios oficialios konstitucinės doktrinos nuostatos, suformuluotos inter alia Konstitucinio Teismo 1996 m. liepos 10 d., 1997 m. kovo 12 d., 2002 m. balandžio 23 d., 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2004 m. sausio 30 d., 2004 m. kovo 5 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2005 m. vasario 7 d. nutarimuose, kituose ankstesnėse konstitucinės justicijos bylose priimtuose Konstitucinio Teismo aktuose:
sės asmens ir visuomenės atsakomybės pripažinimas yra svarbus užtikrinant socialinę darną, laiduojant asmens laisvę ir galimybę apsisaugoti nuo sunkumų, kurių žmogus vienas nepajėgtų įveikti;
ymų leidėjo pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų lėšų, būtinų pensijoms ir socialinei paramai, kaupimą ir šių pensijų mokėjimą bei socialinės paramos teikimą. Pažymėtina, kad valstybinis socialinis draudimas remiasi solidarumo principu.
Valstybinio socialinio draudimo įmokos turi įtakos išmokų dydžiui, tačiau jos nėra individualiai kaupiamos, o kai kurių rūšių draudimo įmokas asmenys privalo mokėti nepaisant to, kad neturi ir neturės teisės į išmoką. Konstitucinis Teismas savo aktuose yra konstatavęs, kad įstatymų leidėjas ne tik gali, bet ir privalo nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris sudarytų prielaidas valstybei įgyvendinti jos konstitucinę priedermę laiduoti piliečiams teisę į socialinę apsaugą, užtikrintų lėšų, būtinų pensijoms bei socialinei paramai, sukaupimą ir šių pensijų mokėjimą bei socialinės paramos teikimą. Kita vertus, valstybės prisiimtų įsipareigojimų našta tenka visai visuomenei (Konstitucinio Teismo 2005 m. rugpjūčio 23 d. nutarimas), todėl tas teisinis reguliavimas turi sudaryti prielaidas atitinkamą valstybei tenkančią naštą paskirstyti – žinoma, atsižvelgiant inter alia į konstitucinį solidarumo principą, konstitucinius socialinės darnos ir teisingumo imperatyvus, – visuomenės nariams, tačiau taip, kad pareigos mokėti valstybinio socialinio draudimo įmokas vykdymas netaptų asmeniui per sunkia našta ir asmuo dėl to, kad vykdo šią pareigą, pats netaptų socialiai remtinu. Todėl įstatymo projekte siūlomas teisinis reguliavimas, kuriuo visų rūšių ir viso dydžio socialinio draudimo įmokos būtų mokamos tik apdraustųjų asmenų lėšomis, svarstytinas dėl jo atitikties Konstitucijos 52 straipsniui, Lietuvos, kaip socialiai orientuotos valstybės, sampratai, Konstitucinio Teismo aktuose suformuluotai oficialiajai konstitucinei socialinės apsaugos, socialinio aprūpinimo, socialinės paramos doktrinai, inter alia konstituciniams imperatyvams, kurių privalu paisyti teisės aktais reguliuojant atitinkamus santykius. Pritarti 2.
2015-12-09 Įstatymo projekto aiškinamajame rašte nurodyta, kad naujai pertvarkyta valstybinio socialinio draudimo įmokų mokėjimo tvarka nustatoma laikantis principo, jog dirbančiojo bruto atlyginimas ir socialinio draudimo įmokų tarifas turi padidėti o darbdavio mokamo socialinio draudimo įmokos tarifo turi nebelikti, bendram VSD įmokų dydžiui nekintant. Įstatymo projekto aiškinamajame rašte nurodyta, kad „pomokestinės“ dirbančiojo pajamos turi pakisti kiek įmanoma mažiau (arba išvis nepakisti)“. Galima preziumuoti, kad dirbančiojo bruto atlyginimas turėtų padidėti tiek, kiek dėl padidėjusio socialinio draudimo įmokų tarifo padidėtų nuo darbuotojo darbo užmokesčio mokėtina valstybinio socialinio draudimo įmoka. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nei šiame įstatymo projekte, nei kartu su juo teikiamuose įstatymų projektuose nėra numatyta normų, įpareigojančių darbdavį padidinti darbuotojo darbo užmokestį tokiu dydžiu, kokiu darbuotojui padidėtų iš jo darbo užmokesčio mokamų valstybinio socialinio draudimo įmokų suma. Pažymėtina, kad dirbančiojo bruto darbo užmokesčio dydžio pokytis tarpusavyje susijęs su teisės į socialinę paramą įgyvendinimu, nes teisė į socialinę paramą (be kitų rodiklių) nustatoma atsižvelgiant į asmens darbo pajamas. Taip pat neteikiami socialinę paramą reguliuojančių įstatymų pakeitimo įstatymų projektai, todėl siūlomas teisinis reguliavimas vertintinas kaip prieštaraujantis konstituciniam teisėtų lūkesčių apsaugos principui. Pritarti 3.
Lietuvos Respublikos Seimo statuto 67 straipsnio 3 punktu ir atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Teisės departamento išvadas ir Teisės ir teisėtvarkos komiteto argumentus, Teisės ir teisėtvarkos komitetas preliminariai įvertino, kad Įstatymo projekto 1 straipsnyje dėstomos nauja redakcija Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnio nuostatos, kuriomis siūlomas toks teisinis reglamentavimas pagal kurį visų rūšių ir viso dydžio socialinio draudimo įmokos būtų mokamos tik apdraustųjų asmenų lėšomis, prieštarauja Konstitucijos 52 straipsniui, Lietuvos, kaip socialiai orientuotos valstybės, sampratai, Konstitucinio Teismo aktuose suformuluotai oficialiajai konstitucinei socialinės apsaugos, socialinio aprūpinimo, socialinės paramos doktrinai, inter alia konstituciniams imperatyvams, kurių privalu paisyti teisės aktais reguliuojant atitinkamus santykius, taip pat konstituciniam teisėtų lūkesčių apsaugos principui. 4. Balsavimo rezultatai:
pranešėjai: Julius Sabatauskas, Stasys Šedbaras. 6. Komiteto narių atskiroji nuomonė: negauta. Komiteto pirmininkas Julius Sabatauskas