Lyginamasis įstatymo projektas LIETUVOS RESPUBLIKOS VARTOJIMO KREDITO ĮSTATYMO NR. XI-1253 21 STRAIPSNIO PAKEITIMO ĮSTATYMAS 2015 m. d. Nr. Vilnius 1 straipsnis. 21 straipsnio pakeitimas Pakeisti 21 straipsnio 2 dalį ir ją išdėstyti taip:
„2. Preziumuojama, kad bendra vartojimo kredito kaina neatitinka šio straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, jeigu vartojimo kredito sutartyje nustatyta bendros vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo momentu yra didesnė kaip 200 60 procentų.”
2 straipsnis. Įstatymo įsigaliojimas ir įgyvendinimas Šis įstatymas įsigalioja 2016 m. sausio 1 d. Skelbiu šį Lietuvos Respublikos Seimo priimtą įstatymą. Respublikos Prezidentas Teikia: Seimo narys Arvydas Anušauskas
projekto rengimą paskatinusios priežastys, parengto projekto tikslai ir uždaviniai: Didėjanti smulkių vartojimo kreditų pasiūla (visuomenėje plačiau vadinami „greitaisiais kreditais“), plačios galimybės naudotis smulkiųjų vartojimo kreditų davėjų paslaugomis, įtakojo ženklų fizinių asmenų įpročių pasikeitimą. Nuosaikus paskolų vartotojams portfelių augimas, šuoliuojanti infliacija – tai tik kelios iš daugelio priežasčių, nulėmusių sudėtingą pasiskolintų pinigų grąžinimą, užauginusį didelį nemokių fizinių asmenų skaičių, sukėlusi iššūkius šalies verslo aplinkai bei visuomenei, įtakojusi bendruosius ekonomikos procesus. Viena iš Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo (toliau vadinamas Vartojimo kredito įstatymu) paskirčių yra nustatyti vartojimo kredito davėjų ir vartojimo kredito tarpininkų (toliau vadinami – vartojimo kredito davėjai) atsakomybę teikiant vartojimo kreditus ir tikrinant vartojimo kredito gavėjų mokumą. Siekiant skatinti atsakingą vartojimo kredito davėjų skolinimo praktiką, jų veiklos skaidrumą, taip pat norint apsaugoti vartotojus nuo per didelės finansinių įsipareigojimų naštos, taip pat tobulinti atsakingojo skolinimosi įpročius, reikalingi Vartojimo kredito įstatymo pakeitimai bendrai vartojimo kredito kainos metinei normai vartojimo kredito sutarties sudarymo momentu. Įstatymo projekto uždavinys: apriboti bendrą vartojimo kredito kainą ir sumažinti šiuo metu Vartojimo kredito įstatyme nustatytą metinę normą vartojimo kredito sutarties sudarymo momentu. 2. Įstatymo projekto iniciatoriai (institucija, asmenys ar piliečių įgalioti atstovai) ir rengėjai:
Įstatymo rengėjas – Seimo narys Arvydas Anušauskas. 3.
šiuo metu yra reguliuojami Įstatymo projekte aptarti teisiniai santykiai: Aktualiame Vartojimo kredito įstatyme numatyti tokie saugikliai, kad vartojimo kredito davėjai išsilaikytų, nebankrutuotų, tačiau mažinama vartojamųjų kreditų kaina. Galiojantis Vartojimo kredito įstatymas numato, kad bendra vartojimo kredito kaina turi būti protinga, pagrįsta, atitikti sąžiningos verslo praktikos reikalavimus ir nepažeisti vartojimo kredito gavėjo ir vartojimo kredito davėjų interesų pusiausvyros. Taip pat Vartojimo kredito įstatyme nurodyta, kad preziumuojama, kad bendra vartojimo kredito kaina neatitinka aukščiau nurodytų reikalavimų, jeigu vartojimo kredito sutartyje nustatyta bendros vartojimo kredito kainos metinė norma vartojimo kredito sutarties sudarymo momentu yra didesnė kaip 200 procentų. 4. Kokios numatomos naujos teisinio reglamentavimo nuostatos, naujai reglamentuotų klausimų teigiamos savybės ir kokių teigiamų rezultatų laukiama:
Šiuo Įstatymo projektu siekiama įstatyminiu lygmeniu apriboti vartojimo kredito kainos metinę normą vartojimo kredito sutarties sudarymo momentu, t.y. vietoj dabar galiojančių 200 procentų, metines palūkanas sumažinti iki 60 procentinių punktų, t.y. metines palūkanas sumažinant iki 50 procentų, o 10 procentinių punktų paliekant komisiniams mokesčiams ir bet kuriems kitiems su vartojimo kredito sutartimi susijusiems mokesčiams (vartojimo kredito sutarties sudarymo, administravimo, pakeitimo, nutraukimo ir kitus su vartojimo kredito sutarties sudarymu ir vykdymu susijusiems mokesčiams), kuriuos vartojimo kredito gavėjas turi sumokėti ir kurie yra žinomi vartojimo kredito davėjui. Daugumoje smulkieji kreditai išduodami elektroninėmis priemonėmis, todėl manytina, kad 10 procentų palikti administracinėms ir kitoms šioje dalyje nurodytoms išlaidoms padengti, turėtų pakakti.
Taip pat manytina, kad Įstatymo projektas sunormalizuos situaciją vartojimo kreditų rinkoje, o taip pat vartojimo kreditų davėjai atsakingiau skolinsis, o vartotojai – atsakingiau priims sprendimą skolintis pinigines lėšas iš smulkiųjų vartojimo kredito bendrovių. 5. Numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo rezultatai (jeigu rengiant įstatymo projektą toks vertinimas turi būti atliktas ir jo rezultatai nepateikiami atskiru dokumentu), galimos neigiamos priimto įstatymo pasekmės ir kokių priemonių reikėtų imtis, kad tokių pasekmių būtų išvengta:
Kadangi teisinis reguliavimas nėra keičiamas iš esmės, o tik siūlomas esamo reglamentavimo papildymas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 15 straipsnio 1 dalimi, numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo metodikos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. vasario 26 d. nutarimu Nr. 276 „Dėl Sprendimų projektų poveikio vertinimo metodikos patvirtinimo ir įgyvendinimo“, 4 punktu, numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimas neatliekamas. Priėmus Įstatymo projektą, neigiamų pasekmių nenumatoma. 6. Kokią įtaką įstatymas turės kriminogeninei situacijai, korupcijai:
Įstatymo projekto įgyvendinimas kriminogeninei situacijai ir korupcijai įtakos neturės. 7. Kaip įstatymo įgyvendinimas atsilieps verslo sąlygoms ir jo plėtrai: Priimtas Įstatymo projektas turės teigiamą įtaką verslo sąlygoms bei jo plėtrai, nes bus teisiškai griežčiau reguliuota vartojimo kreditų sritis, taip pat Įstatymo projektas paskatins ne tik atsakingą mokumo vertinimą bei skolinimą, bet ir atsakingą skolinimąsi, atsižvelgiant į rinkos tendencijas.
Įstatymo projektas svarbus vartojimo kreditų davėjams, mat jos vartojimo kreditus teikia iš savo lėšų ir yra suinteresuotos, kad vartotojai į kreditų grąžinimą žiūrėtų atsakingai. Pažymėtina, kad svarbu laikytis nuostatos, kad ne tik vartojimo kreditų davėjai turi skolinti atsakingai, bet ir vartotojai privalo finansinius sprendimus priimti atsakingai. Tokia pareiga numatyta ir 2008 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Europos Tarybos direktyvoje 2008/48/EB dėl vartojimo kredito sutarčių. Manytina, kad Įstatymo projektu vartojimo kreditų rinka stabilizuosis, bus pagerintas bendras vartojimo kredito davėjų bei vartojimo kredito gavėjų supratimas: vartojimo kreditų davėjai jaus atsakomybę už skolinamas pinigines lėšas, taip pat brandžiai vertins vartotojų galimybes skolintis ir pastarieji - grąžinti vartojimo kreditus. Įstatymo projektu bus apsaugotos vartotojų (vartojimo kredito gavėjų) teisės. 8. Įstatymo inkorporavimas į teisinę sistemą, kokius teisės aktus būtina priimti, kokius galiojančius teisės aktus būtina pakeisti ar pripažinti netekusiais galios:
Priėmus Įstatymo projektą į teisinę sistemą, jokių teisės aktų priimti, galiojančių teisės aktų keisti ar pripažinti netekusiais galios nereikės. 9. Ar Įstatymo projektas parengtas laikantis Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos, Teisėkūros pagrindų įstatymų reikalavimų, o įstatymo projekto sąvokos ir jas įvardijantys terminai įvertinti Terminų banko įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka:
Įstatymo projektas parengtas laikantis Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos, Teisėkūros pagrindų įstatymų reikalavimų.
Įstatymo projekto sąvokos ir jas įvardijantys terminai įvertinti Terminų banko įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka. 10. Ar Įstatymo projektas atitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas ir Europos Sąjungos dokumentus: Įstatymo projektas neprieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatoms ir Europos Sąjungos teisei. 11. Jeigu įstatymui įgyvendinti reikia įgyvendinamųjų teisės aktų, – kas ir kada juos turėtų priimti:
Priėmus Įstatymo projektą papildomai įgyvendinamųjų teisės aktų priimti nereikės. 12. Kiek valstybės, savivaldybių biudžetų ir kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų prireiks įstatymui įgyvendinti, ar bus galima sutaupyti (pateikiami prognozuojami rodikliai einamaisiais ir artimiausiais 3 biudžetiniais metais):
Projekto įgyvendinimui papildomų biudžeto lėšų nereikės. 13. Įstatymo projekto rengimo metu gauti specialistų vertinimai ir išvados: Įstatymo projekto rengimo metu specialistų vertinimų ir išvadų negauta. 14. Įstatymo projekto autorius ar autorių grupė, įstatymo projekto iniciatoriai: institucija, asmenys ar piliečių įgalioti atstovai:
Projektą inicijuoja Seimo narys Arvydas Anušauskas. 15. Reikšminiai žodžiai, kurių reikia šiam projektui įtraukti į kompiuterinę paieškos sistemą, įskaitant reikšminius žodžius pagal Europos žodyną Eurovoc: Reikšminiai projekto žodžiai: „vartojimo kreditas”, „metinė norma“. 16. Kiti, iniciatorių nuomone, reikalingi pagrindimai ir paaiškinimai Nėra. Teikia:
Seimo narys Arvydas Anušauskas
Biudžetinė įstaiga, Vilniaus g. 23-7A, LT-01402 Vilnius, tel. 8 706 63 687, faks. 8 706 63 679, el. p. [email protected]. Duomenys kaupiami ir saugomi Juridinių asmenų registre, kodas 188600362 2015-09- Nr. Į 2015-09-03 Nr. S-2015-5080 Lietuvos Respublikos Seimui
Išnagrinėję Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo Nr. XI-1253 21 straipsnio pakeitimo įstatymo projektą Nr. XIIP-3479 (toliau – Projektas), teikiame šias pastabas: Projektu siūloma nustatyti, kad vartojimo kredito sutartyje nustatyta bendros vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo momentu negalėtų būti didesnė kaip 60 procentų. Manome, kad tokiu siūlymu bus ribojama ūkio subjektų veiklos laisvė (šiuo metu bendra vartojimo kredito kainos metinė norma yra 200 procentų), bus galimai iškreipiama kreditorių konkurencija ir sudaromos vidaus rinkos kliūtys. Nustatant maksimalią kredito kainos metinę normą, į kurią patenka visi su kredito išdavimu ir administravimu susiję mokesčiai, yra ribojama paslaugos teikėjo laisvė siūlyti paslaugas už jo paties nustatytą kainą. Tokia išankstinė kontrolė gali būti pateisinama svarbiais visuomenės interesais, pavyzdžiui, vartotojų apsauga, tačiau turi būti įsitikinta ir pagrįsta, kad tokia kontrolės sistema yra tinkama ir griežtai proporcinga siekiamam tikslui ir to tikslo neįmanoma pasiekti mažiau ribojančiomis priemonėmis. Be to, vadovaujantis 2008 m. balandžio 23 d.
Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/48/EB dėl vartojimo kredito sutarčių ir panaikinančios Tarybos direktyvą 87/102/EEB (toliau – Direktyva 2008/48/EB), 5 straipsnio
įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 7 punktu, kreditorius prieš vartotojui imant vartojimo kreditą privalo iš anksto nurodyti bendrą kredito sumą ir bendrą vartojimo kredito kainos metinę normą. Atsižvelgdami į tai manome, kad vartotojas kiekvienu atveju gali pats įvertinti kokią paslaugą ir už kokią kainą jam siūloma pirkti bei apsispręsti, ar tokią paslaugą pirkti. Taip pat atkreipiame dėmesį, kad vartojimo kredito sutarties kaina yra apibrėžta Direktyvos 2008/48/EB 3 straipsnio g punkte. Į šią kainą įeina visos išlaidos, įskaitant palūkanas, komisinius, mokesčius ir bet kuriuos kitus su kredito sutartimi susijusius mokesčius, kuriuos reikalaujama, kad vartotojas sumokėtų, ir kurie yra žinomi kreditoriui, išskyrus mokesčius notarui; taip pat įskaičiuojamos su kredito sutartimi susijusių papildomų paslaugų išlaidos, visų pirma draudimo įmokos, jei papildomai privaloma sudaryti paslaugų sutartį siekiant gauti kreditą apskritai arba taikyti skelbiamas nuostatas ir sąlygas. Atsižvelgiant į tai, kad į vartojimo kredito kainą įtraukiamos ne tik palūkanos, bet ir visi su sutarties administravimu susiję mokesčiai (kurie dažniausiai būna fiksuoto dydžio), manome, kad, ypač tais atvejais, kai imami maži vartojimo kreditai, 60 procentų riba galėtų būti labai dažnai viršijama. Todėl svarstytina, ar tam tikrais atvejais kredito davėjams iš vis apsimokėtų teikti mažų sumų vartojimo kreditus.
Galiausiai, aiškinamajame rašte nurodoma, kad Projektu siekiama metines palūkanas sumažinti iki 60 procentinių punktų, t.y. metines palūkanas sumažinant iki 50 procentų, o 10 procentinių punktų paliekant komisiniams mokesčiams ir bet kuriems kitiems su vartojimo kredito sutartimi susijusiems mokesčiams (vartojimo kredito sutarties sudarymo, administravimo, pakeitimo, nutraukimo ir kitus su vartojimo kredito sutarties sudarymu ir vykdymu susijusiems mokesčiams). Pastebime, kad Projekto nuostatose toks siekis neatsispindi. Kita vertus, abejotina, ar būtų galima riboti su vartojimo kredito sutarties sudarymu susijusių mokesčių dydį. Manytina, kad 10 procentų komisinio mokesčio ir kitų su vartojimo kredito sutartimi susijusių mokesčių dydis galėtų būti dažnai viršijamas tais atvejais, kai būtų imamos nedidelės vartojimo kredito paskolos. Atsižvelgiant į tai, vartojimo kredito teikėjams vartojimo kreditų teikimas tam tikrais atvejais gali tapti nuostolingu. Dėl visų šių priežasčių, siūlome Projektu siūlomų priemonių tinkamumą ir proporcingumą išsamiai pagrįsti Projekto aiškinamajame rašte. Generalinio direktoriaus pavaduotojas Karolis Dieninis Gintarė Taluntytė, tel. 8 70663 699, el. p. [email protected]
2015-09-17 Nr. XIIP-3479 Vilnius Įvertinę projektą dėl jo atitikties Konstitucijai, įstatymams, Europos Sąjungos teisės aktams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas:
straipsniu siūloma keičiamo įstatymo 21 straipsnio 2 dalyje maksimalią bendros vartojimo kredito kainos metinę normą sutarties sudarymo momentu sumažinti nuo 200 iki 60 procentų. Toks siūlymas nėra pagrindžiamas jokiais skaičiavimais, todėl kelia abejonių jo pagrįstumas. Atkreiptinas dėmesys, kad bendros vartojimo kredito kainos metinė norma – tai bendra vartojimo kredito kaina (t.y. kaina, kurią sudaro visos išlaidos, įskaitant palūkanas, komisinius mokesčius ir bet kuriuos kitus su vartojimo kredito sutartimi susijusius mokesčius (vartojimo kredito sutarties sudarymo, administravimo, pakeitimo, nutraukimo ir kitus su vartojimo kredito sutarties sudarymu bei vykdymu susijusius mokesčius), kuriuos vartojimo kredito gavėjas turi sumokėti), išreikšta metiniu procentų dydžiu. Pažymėtina, kad 2008 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/48/EB dėl vartojimo kredito sutarčių, panaikinančios Tarybos direktyvą 87/102/EEB, I priede yra nustatyta lygtis, pagal kurią nustatoma bendros kredito kainos metinė norma. Lietuvos bankas, vadovaudamasis įstatymais ir Direktyvos 2008/48/EB nustatytomis taisyklėmis, tvirtina Bendros vartojimo kredito kainos metinės normos skaičiavimo taisykles. Atsižvelgiant į tai, manytina, kad dėl teikiamo projekto savo nuomonę turėtų pareikšti Lietuvos bankas. Be to, atkreipiame dėmesį, kad Seime yra įregistruoti Vartojimo kredito įstatymo Nr. XI-1253 8, 9, 10, 11 ir 21 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas Reg. Nr. XIIP-2821(2), Vartojimo kredito įstatymo Nr. XI-1253 2, 8 ir 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo projektas Reg. Nr.
Nr. XIIP-2963(2), Vartojimo kredito įstatymo Nr. XI-1253 1, 2, 3, 4, 5, 6, 8, 9, 11, 14, 15, 16, 17, 19, 20, 21, 22, 23, 24, 27, 28, 29, 31, 33, 34, 35, 36, 37, 38, 40 straipsnių pakeitimo, trečiojo skirsnio ir penktojo skirsnio pavadinimų pakeitimo, 1, 2 priedų pakeitimo ir Įstatymo papildymo 11(1), 14(1), 21(1), 22(1), 22(2), 23(1) ir 25(1) straipsniais, penktuoju(1) skirsniu įstatymo projektas Reg. Nr. XIIP-3370, kuriais taip pat siūloma pakeisti keičiamo įstatymo 21 straipsnio 2 dalį, nustatant kiek kitokią maksimalią bendros vartojimo kredito kainos metinę normą. Atsižvelgus į tai, visų projektų nuostatas reikėtų suderinti tarpusavyje. 2. Projekto 2 straipsnio pavadinime išbrauktini žodžiai ,,ir įgyvendinimas“, nes šiame straipsnyje nėra nuostatų, reglamentuojančių įstatymo įgyvendinimą. Teisės departamento direktorius Andrius Kabišaitis D. Petrauskaitė, tel. (8 5) 239 6376, el. p. [email protected] S. Švedas, tel. (8 5) 239 6165, el. p. [email protected]
FINANSŲ komitetas
1Komiteto posėdyje dalyvavo: Biudžeto ir finansų komiteto nariai: Petras Narkevičius, Bronius Bradauskas,
Kęstutis Glaveckas, Kęstutis Bartkevičius, Irena Degutienė, Povilas Gylys, Andrius Palionis, Rytas Kupčinskas, Raimundas Markauskas, Antanas Nesteckis, Gintaras Tamošiūnas. Biudžeto ir finansų komiteto biuras: biuro vedėja Alina Brazdilienė, patarėjai: Janina Alasevičienė, Dalia Mudėnienė, Gediminas Morkūnas, Jolanta Dzikaitė, padėjėjos Danguolė Zabulėnienė ir Jolanta Matiliauskienė. 2. Ekspertų, konsultantų, specialistų išvados, pasiūlymai, pataisos, pastabos (toliau – pasiūlymai):
Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę Str. Str. d. P. 1. Seimo kanceliari-jos Teisės departamentas,
straipsnio 2 dalyje maksimalią bendros vartojimo kredito kainos metinę normą sutarties sudarymo momentu sumažinti nuo 200 iki 60 procentų. Toks siūlymas nėra pagrindžiamas jokiais skaičiavimais, todėl kelia abejonių jo pagrįstumas. Atkreiptinas dėmesys, kad bendros vartojimo kredito kainos metinė norma – tai bendra vartojimo kredito kaina (t.y. kaina, kurią sudaro visos išlaidos, įskaitant palūkanas, komisinius mokesčius ir bet kuriuos kitus su vartojimo kredito sutartimi susijusius mokesčius (vartojimo kredito sutarties sudarymo, administravimo, pakeitimo, nutraukimo ir kitus su vartojimo kredito sutarties sudarymu bei vykdymu susijusius mokesčius), kuriuos vartojimo kredito gavėjas turi sumokėti), išreikšta metiniu procentų dydžiu. Pažymėtina, kad 2008 m. balandžio 23 d.
Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/48/EB dėl vartojimo kredito sutarčių, panaikinančios Tarybos direktyvą 87/102/EEB, I priede yra nustatyta lygtis, pagal kurią nustatoma bendros kredito kainos metinė norma. Lietuvos bankas, vadovaudamasis įstatymais ir Direktyvos 2008/48/EB nustatytomis taisyklėmis, tvirtina Bendros vartojimo kredito kainos metinės normos skaičiavimo taisykles. Atsižvelgiant į tai, manytina, kad dėl teikiamo projekto savo nuomonę turėtų pareikšti Lietuvos bankas. Be to, atkreipiame dėmesį, kad Seime yra įregistruoti Vartojimo kredito įstatymo Nr. XI-1253 8, 9, 10, 11 ir 21 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas Reg. Nr. XIIP-2821(2), Vartojimo kredito įstatymo Nr. XI-1253 2, 8 ir 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo projektas Reg. Nr. XIIP-2963(2), Vartojimo kredito įstatymo Nr. XI-1253 1, 2, 3, 4, 5, 6, 8, 9, 11, 14, 15, 16, 17, 19, 20, 21, 22, 23, 24, 27, 28, 29, 31, 33, 34, 35, 36, 37, 38, 40 straipsnių pakeitimo, trečiojo skirsnio ir penktojo skirsnio pavadinimų pakeitimo, 1, 2 priedų pakeitimo ir Įstatymo papildymo 11(1), 14(1), 21(1), 22(1), 22(2), 23(1) ir 25(1) straipsniais, penktuoju(1) skirsniu įstatymo projektas Reg. Nr. XIIP-3370, kuriais taip pat siūloma pakeisti keičiamo įstatymo 21 straipsnio 2 dalį, nustatant kiek kitokią maksimalią bendros vartojimo kredito kainos metinę normą. Atsižvelgus į tai, visų projektų nuostatas reikėtų suderinti tarpusavyje. Atsižvelgti
1) Seimo Biudžeto ir finansų komitetas pritarė kitame įstatymo projekte (Nr. XIIP-3370) teikiamam siūlymui pakeisti keičiamo įstatymo 21 straipsnio 2 dalį, nustatant kiek didesnę maksimalią bendros vartojimo kredito kainos metinę normą;
2) Lietuvos banko atstovai dėl teikiamo projekto savo nuomonę, atitinkančią pirmiau paminėtą Biudžeto ir finansų komiteto poziciją šiuo klausimu, išreiškė dalyvaudami šio komiteto posėdyje. 2. Seimo kanceliari-jos Teisės departamentas, 2015-09-17 išvada Nr. XIIP-34792 2.
pavadinime išbrauktini žodžiai ,,ir įgyvendinimas“, nes šiame straipsnyje nėra nuostatų, reglamentuojančių įstatymo įgyvendinimą. Nesvarstyti Seimo Biudžeto ir finansų komitetas siūlo atmesti įstatymo projektą Nr. XIIP-3479 (žr. šių išvadų 7.1. poziciją). 3. Europos teisės departa-mentas prie Lietuvos Respubli-kosTeisin-gumo ministeri-jos, 2015-09-251 Projektu siūloma nustatyti, kad vartojimo kredito sutartyje nustatyta bendros vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo momentu negalėtų būti didesnė kaip 60 procentų. Manome, kad tokiu siūlymu bus ribojama ūkio subjektų veiklos laisvė (šiuo metu bendra vartojimo kredito kainos metinė norma yra
vidaus rinkos kliūtys. Nustatant maksimalią kredito kainos metinę normą, į kurią patenka visi su kredito išdavimu ir administravimu susiję mokesčiai, yra ribojama paslaugos teikėjo laisvė siūlyti paslaugas už jo paties nustatytą kainą. Tokia išankstinė kontrolė gali būti pateisinama svarbiais visuomenės interesais, pavyzdžiui, vartotojų apsauga, tačiau turi būti įsitikinta ir pagrįsta, kad tokia kontrolės sistema yra tinkama ir griežtai proporcinga siekiamam tikslui ir to tikslo neįmanoma pasiekti mažiau ribojančiomis priemonėmis. Be to, vadovaujantis
2008/48/EB dėl vartojimo kredito sutarčių ir panaikinančios Tarybos direktyvą 87/102/EEB (toliau – Direktyva 2008/48/EB), 5 straipsnio 1 dalies g punktu ir atitinkamai Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo
imant vartojimo kreditą privalo iš anksto nurodyti bendrą kredito sumą ir bendrą vartojimo kredito kainos metinę normą. Atsižvelgdami į tai manome, kad vartotojas kiekvienu atveju gali pats įvertinti kokią paslaugą ir už kokią kainą jam siūloma pirkti bei apsispręsti, ar tokią paslaugą pirkti.
Taip pat atkreipiame dėmesį, kad vartojimo kredito sutarties kaina yra apibrėžta Direktyvos 2008/48/EB 3 straipsnio g punkte. Į šią kainą įeina visos išlaidos, įskaitant palūkanas, komisinius, mokesčius ir bet kuriuos kitus su kredito sutartimi susijusius mokesčius, kuriuos reikalaujama, kad vartotojas sumokėtų, ir kurie yra žinomi kreditoriui, išskyrus mokesčius notarui; taip pat įskaičiuojamos su kredito sutartimi susijusių papildomų paslaugų išlaidos, visų pirma draudimo įmokos, jei papildomai privaloma sudaryti paslaugų sutartį siekiant gauti kreditą apskritai arba taikyti skelbiamas nuostatas ir sąlygas. Atsižvelgiant į tai, kad į vartojimo kredito kainą įtraukiamos ne tik palūkanos, bet ir visi su sutarties administravimu susiję mokesčiai (kurie dažniausiai būna fiksuoto dydžio), manome, kad, ypač tais atvejais, kai imami maži vartojimo kreditai, 60 procentų riba galėtų būti labai dažnai viršijama. Todėl svarstytina, ar tam tikrais atvejais kredito davėjams iš vis apsimokėtų teikti mažų sumų vartojimo kreditus. Galiausiai, aiškinamajame rašte nurodoma, kad Projektu siekiama metines palūkanas sumažinti iki 60 procentinių punktų, t.y. metines palūkanas sumažinant iki 50 procentų, o 10 procentinių punktų paliekant komisiniams mokesčiams ir bet kuriems kitiems su vartojimo kredito sutartimi susijusiems mokesčiams (vartojimo kredito sutarties sudarymo, administravimo, pakeitimo, nutraukimo ir kitus su vartojimo kredito sutarties sudarymu ir vykdymu susijusiems mokesčiams). Pastebime, kad Projekto nuostatose toks siekis neatsispindi. Kita vertus, abejotina, ar būtų galima riboti su vartojimo kredito sutarties sudarymu susijusių mokesčių dydį.
Manytina, kad 10 procentų komisinio mokesčio ir kitų su vartojimo kredito sutartimi susijusių mokesčių dydis galėtų būti dažnai viršijamas tais atvejais, kai būtų imamos nedidelės vartojimo kredito paskolos. Atsižvelgiant į tai, vartojimo kredito teikėjams vartojimo kreditų teikimas tam tikrais atvejais gali tapti nuostolingu. Dėl visų šių priežasčių, siūlome Projektu siūlomų priemonių tinkamumą ir proporcingumą išsamiai pagrįsti Projekto aiškinamajame rašte. Atsižvelgti iš dalies į argumentus
1) Seimo Biudžeto ir finansų komitetas pritarė kitame įstatymo projekte (Nr. XIIP-3370) teikiamam siūlymui pakeisti keičiamo įstatymo 21 straipsnio 2 dalį, nustatant kiek didesnę maksimalią bendros vartojimo kredito kainos metinę normą, bet kartu iš esmės sugriežtinant vartojimo paskolų rinkos reguliavimą;
2) Europos teisės departamento siūlymą nebetikslinga svarstyti dėl to, kad Biudžeto ir finansų komitetas siūlo įstatymo projektą atmesti (žr. šios išvados .1. punktą). 3. Piliečių, asociacijų, politinių partijų ir kitų suinteresuotų asmenų pasiūlymai: negauta. 4. Valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų pasiūlymai: negauta. 5. Subjektų, turinčių įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, pasiūlymai: negauta. 6. Seimo paskirtų papildomų komitetų, komisijų pasiūlymai: nepaskirti. 7. Komiteto sprendimas ir pasiūlymai. 7.1. Sprendimas: Projektą atmesti atsižvelgiant į tai, kad Seimo Biudžeto ir finansų komitetas pritarė kitame įstatymo projekte (Nr. XIIP-3370) teikiamam siūlymui pakeisti keičiamo įstatymo 21 straipsnio 2 dalį, nustatant kiek didesnę maksimalią bendros vartojimo kredito kainos metinę normą bet kartu iš esmės sugriežtinant vartojimo paskolų rinkos reguliavimą. 8. Balsavimo rezultatai: už - 9; prieš - 2; susilaikė - 0. 9. Komiteto paskirti pranešėjai: Andrius Palionis, Kęstutis Glaveckas. 10. Komiteto narių atskiroji nuomonė: nepateikta.
Komiteto pirmininkas Petras Narkevičius