Projekto lyginamasis variantas
2015 m. d. Nr. Vilnius
straipsnio pakeitimas Pripažinti netekusiu galios 2.18 straipsnio 9 punktą. 9) partnerystę. 2 straipsnis. 2.19 straipsnio pakeitimas Pakeisti 2.19 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip: „1. Civilinės būklės aktus, išskyrus partnerystę, registruoja civilinės metrikacijos įstaigos, padarydamos atitinkamą įrašą civilinės būklės aktų įrašų knygose ir asmeniui išduodamos atitinkamo akto įrašo liudijimą.“
Pakeisti 3.16 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „3.16 straipsnis. Draudimas pažeisti monogamijos principą Sudaręs santuoką ir jos įstatymų nustatyta tvarka nenutraukęs, taip pat partnerystėje pagal šio kodekso trečiosios knygos XV skyriaus nuostatas esantis asmuo negali sudaryti kitos santuokos.“
Papildyti 3.140 straipsnį 6 dalimi:
„6. Jei vaiką pagimdė motina, kuri su vyru yra partneriai pagal šio kodekso
trečiosios knygos XV skyriaus nuostatas, ir Lietuvos Respublikos gyventojų registre yra įrašyti duomenys pagal abiejų partnerių pasirašytą ir notarine tvarka patvirtintą bendrą pareiškimą dėl partnerystės, vaiko kilmė iš tėvo nustatoma mutatis mutandis taikant šio straipsnio 1 dalies nuostatas.“
Pakeisti 3.150 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip:
„1. Nuginčyti tėvystę, kai vaikas gimė susituokusiems arba partnerystėje
esantiems tėvams ir Lietuvos Respublikos gyventojų registre yra įrašyti duomenys pagal abiejų partnerių pasirašytą ir notarine tvarka patvirtintą bendrą pareiškimą dėl partnerystės arba nepraėjus daugiau kaip trims šimtams dienų po santuokos pabaigos, galima tik įrodžius, kad asmuo negali būti vaiko tėvas.“
Kodekso trečiosios knygos VI dalies XV skyriaus pakeitimas Pakeisti Kodekso trečiosios knygos VI dalies XV skyrių ir jį išdėstyti taip: „XV skyrius
Šio skyriaus normos nustato turtinius santykius tarp vyro ir moters, kurie, įregistravę savo partnerystę įstatymų nustatyta tvarka, bendrai gyvena ne mažiau kaip vienerius metus neįregistravę santuokos (sugyventiniai), turėdami tikslą sukurti šeiminius santykius. 3.229 straipsnis. Partnerystė ir jos teisinės pasekmės
šeiminius santykius neįregistravus santuokos. Partneriai turi būti sulaukę pilnametystės, nesiejami šio kodekso 3.17 straipsnyje nurodytų giminystės ryšių, nesudarę santuokos tarpusavyje ar su kitais asmenimis, taip pat negali būti kitų asmenų partneriais. Pradėdami partnerystę, partneriai turi būti veiksnūs. 2. Partneriai privalo būti vienas kitam lojalūs ir vienas kitą gerbti, taip pat vienas kitą remti moraliai ir materialiai ir, atsižvelgiant į kiekvieno jų galimybes, prisidėti prie bendrų šeiminio gyvenimo ar kito partnerio poreikių tenkinimo. 3. Partnerystė sukelia šiame skyriuje numatytas teisines pasekmes nuo partnerių bendro gyvenimo pradžios momento. 4. Trečiųjų asmenų atžvilgiu partnerystė sukelia teisines pasekmes, jeigu Lietuvos Respublikos gyventojų registre yra įrašyti duomenys pagal abiejų partnerių pasirašytą ir notarine tvarka patvirtintą bendrą pareiškimą dėl partnerystės.
notaras. 3.229¹ straipsnis. Partnerystės pabaiga
1Partnerystė pasibaigia:
1) kai partneriai tarpusavyje sudaro santuoką;
2) kai partneriai nutraukia bendrą šeiminį gyvenimą bendru sutarimu;
3) kai vienas iš partnerių nutraukia bendrą šeiminį gyvenimą;
4) kai vienas iš partnerių miršta arba įsiteisėjusiu teismo sprendimu yra paskelbiamas mirusiu. 2. Jeigu Lietuvos Respublikos gyventojų registre įrašyti duomenys pagal abiejų partnerių pasirašytą ir notarine tvarka patvirtintą bendrą pareiškimą dėl partnerystės, šio straipsnio 1 dalies 2 punkte ir (ar) 3 punkte nurodytu atveju partnerystės pabaigos faktas gali būti panaudotas prieš trečiuosius asmenis tik jei Lietuvos Respublikos gyventojų registre yra įrašomi duomenys pagal notarine tvarka patvirtintą bendrą abiejų partnerių ar vieno iš partnerių vienašalį pareiškimą dėl partnerystės pabaigos. Šiuos duomenis Lietuvos Respublikos gyventojų registrui per 3 darbo dienas pateikia notaras. Vienašaliu pareiškimu partnerystę gali nutraukti vienas iš partnerių, apie tai pranešęs kitam partneriui per notarą. 3. Partnerystė pripažįstama negaliojančia, jeigu buvo pažeistos šio kodekso 3.229 straipsnio 1 dalyje nustatytos partnerystės sudarymo sąlygos. 4. Partnerystę negaliojančia gali pripažinti teismas. Teismui patvirtinus bent vienos iš sąlygų, dėl kurių partnerystė jos pradžios momentu buvo negalima, buvimo faktą, partnerystė negaliojančia pripažįstama nuo jos sudarymo momento. Į teismą su ieškiniu dėl partnerystės pripažinimo negaliojančia turi teisę kreiptis partneris, prokuroras ar bet kuris kitas asmuo, kurio teises ir teisėtus interesus partnerystė pažeidė.
Kai partnerystė pradėta vienam iš partnerių esant nepilnamečiui, tik jis pats, sukakęs pilnametystės amžių, gali pareikšti ieškinį teismui dėl neturint reikiamo amžiaus pradėtos partnerystės negaliojimo. Teismas per 3 darbo dienas po teismo sprendimo, kuriuo partnerystė pripažinta negaliojančia, įsiteisėjimo pateikia partnerystės pripažinimo negaliojančia faktą Lietuvos Respublikos gyventojų registrui, jeigu jame įrašyti duomenys pagal abiejų partnerių pasirašytą ir notarine tvarka patvirtintą bendrą pareiškimą dėl partnerystės. 3.230 straipsnis. Turtas, kurio teisinį režimą nustato šio skyriaus normos
šiame straipsnyje numatyto turto teisinį režimą, jeigu sugyventiniai šį turtą įgijo ir bendrai naudoja. 2. Sugyventinių bendrai naudojamu turtu pripažįstama:
1) bendrai įgytas gyvenamasis namas ar butas, kurį sugyventiniai naudoja bendrai gyvendami;
2) vieno iš sutuoktinių nuomos, uzufrukto teisė ar kitokia teisė naudotis gyvenamuoju namu ar butu, kurį sugyventiniai naudoja bendrai gyvendami;
3) bendrai įgytas nekilnojamasis daiktas, susijęs su bendram gyvenimui naudojamu gyvenamuoju namu ar butu, jeigu šis nekilnojamasis daiktas sugyventinių bendrai naudojamas;
4) baldai ir kiti namų apyvokos daiktai, kuriuos sugyventiniai bendrai įgyja ir naudoja, išskyrus daiktus, kuriuos sugyventiniai individualiai naudoja. 3. Šio skyriaus normos netaikomos turtui, kurį sugyventiniai naudoja rekreacijai (sodas, vasarnamis ir pan.). 3.230 straipsnis. Bendroji dalinė partnerių nuosavybė
vardu, laikomas bendrąja daline partnerių nuosavybe, išskyrus šio kodekso 3.234 straipsnyje nurodytą turtą. Preziumuojama, kad partnerių bendrosios dalinės nuosavybės dalys yra lygios, kol nėra įrodyta kitaip.
Partnerių bendroji dalinė nuosavybė valdoma, naudojama ir ja disponuojama mutatis mutandis taikant šio kodekso ketvirtosios knygos V skyriaus ketvirtojo skirsnio normas tiek, kiek šis skyrius nenustato kitaip. 2. Kai šio kodekso trečiosios knygos XV skyriaus nustatyta tvarka yra įrašyti duomenys pagal pareiškimą dėl partnerystės, partneriai turi teisę notarine tvarka sudaryti sutartį, kurioje jie nustato savo turtines teises ir pareigas partnerystės metu, taip pat partnerystei pasibaigus. Tokia sutartis ir jos pakeitimai turi būti įregistruoti Vedybų sutarčių registre šio registro nuostatų nustatyta tvarka. Šiai sutarčiai mutatis mutandis taikomos šio kodekso 3.101–3.108 straipsnių nuostatos. Jei tokioje sutartyje nėra nustatyta kitaip arba tokia sutartis nėra sudaryta, partnerių turtui, nurodytam šio straipsnio 1 dalyje, taikomas šio kodekso 3.231 straipsnyje nustatytas teisinis režimas. 3.231 straipsnis. Sugyventinių bendrai naudojamo turto teisinis režimas
ar teisės į jį įregistruoti vieno sugyventinio vardu, abu sugyventiniai bendru prašymu gali nurodyti atitinkamam viešam registrui įrašyti reikiamą įrašą apie tai, kad šiuos daiktus ar teises į juos abu sugyventiniai bendrai naudoja. Tokiame prašyme esančių sugyventinių parašų tikrumą turi patvirtinti notaras. 2. Sugyventiniai turi teisę sudaryti notarine tvarka sutartį, kurioje jie nustato bendrai įgyto ir naudojamo turto padalijimo klausimus pasibaigus jų bendram gyvenimui. Tokiai sutarčiai mutatis mutandis taikomos šio kodekso 3.101–3.108 straipsnių nuostatos. 3.231 straipsnis. Partnerių turto, kuris yra bendroji dalinė jų nuosavybė, teisinis režimas
naudojasi, jį valdo ir juo disponuoja bendru sutarimu.
Preziumuojama, kad vienam partneriui sudarant sandorį yra gautas kito partnerio sutikimas, išskyrus atvejus, kai sandoriui sudaryti reikalingas rašytinis kito partnerio sutikimas. 2. Partneris be kito partnerio rašytinio sutikimo neturi teisės parduoti, dovanoti ar kitokiu būdu perleisti, išnuomoti, įkeisti ar kitaip suvaržyti teisių į turtą, nurodytą šio kodekso 3.234¹straipsnyje. 3. Sandorius dėl nekilnojamojo daikto, kuris yra bendroji dalinė partnerių nuosavybė, ar daiktinių teisių į jį disponavimo ar jų suvaržymo, taip pat sandorius dėl bendros įmonės perleidimo ar teisių į ją suvaržymo ir vertybinių popierių, kurie yra bendroji dalinė partnerių nuosavybė, perleidimo ar teisių į juos suvaržymo gali sudaryti tik abu partneriai, išskyrus tuos atvejus, kai vienas iš partnerių turi kito partnerio išduotą įgaliojimą tokį sandorį sudaryti. 4. Šio straipsnio 1–3 dalys netaikomos, jeigu partneris negali duoti tokio sutikimo dėl savo neveiksnumo ar riboto veiksnumo arba jo sutikimo neįmanoma gauti dėl kitokių svarbių priežasčių. Tokiu atveju leidimą sudaryti sandorį kito partnerio prašymu gali duoti teismas. 5. Jeigu sandoris yra sudarytas be kito partnerio sutikimo, tai sutikimo sudaryti sandorį nedavęs partneris gali tokį sandorį patvirtinti per vieną mėnesį nuo tos dienos, kai sužinojo apie sandorį. Iki sandorio patvirtinimo momento kita šalis gali sandorio atsisakyti. Jeigu per vieną mėnesį partneris sandorio nepatvirtina, pripažįstama, kad sandoris yra sudarytas be kito partnerio sutikimo. Jeigu kita sandorio šalis žinojo, kad asmuo, su kuriuo jis sudaro sandorį, yra kito asmens partneris, tai sandorio jis gali atsisakyti tik tuo atveju, jeigu partneris melagingai pareiškė, kad kito partnerio sutikimas sudaryti sandorį yra. 6.
taisykles, pagal sutikimo nedavusio partnerio ieškinį gali būti pripažinti negaliojančiais per vienus metus nuo tos dienos, kai partneris sužinojo ar turėjo sužinoti apie sandorio sudarymą, išskyrus atvejus, kai trečiasis asmuo, kuriam turtas perleistas, įkeistas ar išnuomotas, buvo sąžiningas. 7. Partnerių tarpusavio santykiuose netaikomas šio kodekso 4.79 straipsnis. 8. Partnerių civilinė atsakomybė pagal turtines prievoles nustatoma mutatis mutandis taikant šio kodekso 3.109–3.115 straipsnių nuostatas. Prievolių pobūdis nustatomas pagal šio kodekso 3.229 straipsnio 1 dalyje apibrėžtą partnerystės pradžios momentą. 3.232 straipsnis. Bendrai įgyto ir naudojamo turto padalijimas Visas turtas, kurį sugyventiniai įgijo bendrai gyvendami ar naudojo bendrai pagal šio kodekso 3.230 straipsnio 1 dalį laikomas bendrąja daline partnerių nuosavybe, gali būti padalytas partneriams jų susitarimu arba teismo sprendimu pagal šio skyriaus nuostatas vieno sugyventinio partnerio ar jų kreditorių reikalavimu teismo tvarka, tiek partneriams esant partnerystėje, tiek pasibaigus jų bendram gyvenimui arba vienam mirus partnerystei, jeigu sugyventiniai nebuvo sudarę notarine tvarka patvirtintos sutarties dėl turto padalijimo. 3.233 straipsnis. Teisės disponuoti bendrai naudojamu turtu apribojimai
parduoti, dovanoti ar kitokiu būdu perleisti, išnuomoti, įkeisti jų bendrai įgytą ir naudojamą turtą ar kitaip suvaržyti teises į jį. 2. Šio straipsnio 1 dalis netaikoma, jeigu sugyventinis negali duoti tokio sutikimo dėl savo neveiksnumo arba jo sutikimo neįmanoma gauti dėl kitokių svarbių priežasčių. Tokiu atveju leidimą sudaryti sandorį kito sugyventinio prašymu gali duoti teismas. 3.
3. Sandoriai, kurie buvo sudaryti pažeidus šio straipsnio 1 ir 2 dalyje nustatytas taisykles, gali būti pripažinti negaliojančiais pagal sutikimo nedavusio sugyventinio ieškinį, išskyrus atvejus, kai trečiasis asmuo, kuriam turtas perleistas, įkeistas ar išnuomotas, buvo sąžiningas. Pareikšti ieškinį pripažinti sandorį negaliojančiu sugyventinis turi teisę per vienerius metus nuo tos dienos, kai sužinojo ar turėjo sužinoti apie tokį sandorį. 3.233 straipsnis. Turto, kuris yra bendroji dalinė partnerių nuosavybė, padalijimo tvarka
kodekso 3.232 straipsnyje nurodytu atveju, teismas nustato partnerystės laikotarpiu abiejų partnerių ar vieno jų vardu įgytą turtą ir turtą, kuris yra kiekvieno partnerio asmeninė nuosavybė. Kai nustatomas partneriams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantis turtas, atimamos partnerių bendros skolos, kurias partneriai turėjo pasibaigus jų bendram šeiminiam gyvenimui. Sudarant turto balansą mutatis mutandis taikomos šio kodekso 3.118 straipsnio nuostatos. 2. Likęs bendrąja daline partnerių nuosavybe esantis turtas, atskaičiavus partnerių bendras skolas, padalijamas jiems lygiomis dalimis, išskyrus šiame straipsnyje nustatytas išimtis. Turtas padalijamas natūra, atsižvelgiant į jo vertę ir abiejų partnerių bendro turto dalis, jeigu galima taip padalyti. Jeigu natūra abiem partneriams turto padalyti negalima, turtas natūra priteisiamas vienam partneriui, kartu jį įpareigojant kompensuoti kitam partneriui jo dalį pinigais. Parenkant turto padalijimo būdą ir padalijant turtą natūra, atsižvelgiama į nepilnamečių vaikų interesus ir kitas svarbias aplinkybes. 3. Nuo lygių dalių principo teismas turi teisę nukrypti, jeigu, atsižvelgiant į partnerių nepilnamečių vaikų interesus ir kitas svarbias aplinkybes, būtų teisinga ir protinga vienam partneriui priteisti didesnę turto dalį. 4.
mutandis taikant šio kodekso 3.126 straipsnį. 5. Reikalavimams dėl turto, kuris yra bendroji dalinė partnerių nuosavybė, išskyrus nekilnojamuosius daiktus, padalijimo taikomas penkerių metų ieškinio senaties terminas, skaičiuojamas nuo partnerystės pabaigos momento. 6. Teismas, priimdamas sprendimą dėl bendrosios dalinės partnerių nuosavybės turto padalijimo, gali priteisti išlaikymą buvusiam partneriui, kuriam toks išlaikymas reikalingas, jeigu jis to reikalauja ir jeigu išlaikymo klausimai neišspręsti šio kodekso 3.230 straipsnio 2 dalyje nurodytoje partnerių sudarytoje sutartyje. Jeigu teismas nesprendė dėl partnerių bendrosios dalinės nuosavybės padalijimo, išlaikymo reikalingas partneris per tris mėnesius nuo partnerystės pabaigos gali kreiptis į teismą prašydamas, kad teismas jam priteistų išlaikymą iš buvusio partnerio. Partnerių tarpusavio išlaikymo prievolei mutatis mutandis taikomas šio kodekso 3.72 straipsnis. 3.234 straipsnis. Bendrai naudojamo turto padalijimo tvarka
bendrai sugyventinių įgytą ir naudojamą turtą šio kodekso 3.232 straipsnyje nurodytais atvejais, teismas nustato sugyventinių bendrai įgytą ir naudojamą turtą ir kiekvieno jų atskirą turtą. Kai nustatomas sugyventinių bendrai įgytas ir naudojamas turtas, atimamos sutuoktinių bendros skolos, kurias sugyventiniai turėjo pasibaigus jų bendram gyvenimui. 2. Likęs bendrai įgytas ir naudojamas turtas, atskaičiavus sugyventinių bendras skolas, padalijamas tarp jų lygiomis dalimis, išskyrus šio straipsnio numatytas išimtis. 3. Nuo lygių dalių principo teismas turi teisę nukrypti, jeigu, atsižvelgiant į sugyventinių nepilnamečių vaikų interesus, sugyventinių bendro gyvenimo trukmę, jų amžių, sveikatą, turtinę padėtį, asmeninį indėlį į bendro turto sukaupimą bei kitas svarbias aplinkybes, būtų teisinga ir protinga vienam sugyventiniui priteisti didesnę turto dalį. 4.
namas ar butas gali būti paliktas sugyventiniui, kuriam, atsižvelgiant į jo amžių, sveikatą, turtinę padėtį, jo nepilnamečių vaikų interesus bei kitas svarbias aplinkybes, jis yra reikalingesnis. Tokiu atveju šio sugyventinio kito turto dalis mažinama. Jeigu gyvenamojo namo ar buto vertė viršijo sugyventinio, kuriam jie priteisti, dalį, jis turi išmokėti kitam sugyventiniui kompensaciją pinigais. 5. Gyvenamasis namas ar butas, kuris priklausė nuosavybės teise vienam sugyventiniui prieš prasidedant jų bendram gyvenimui, gali būti paliktas uzufrukto teise kitam, jeigu šis sugyventinis turi bendrų nepilnamečių vaikų arba dėl savo sveikatos, amžiaus ar dėl kitokių svarbių aplinkybių neturi savo gyvenamosios patalpos. 6. Kitas turtas, nenumatytas šio kodekso 3.230 straipsnyje, kuris buvo įgytas ar prižiūrimas panaudojant abiejų sugyventinių lėšas, dalijamas pagal bendrosios dalinės nuosavybės taisykles. 3.234 straipsnis. Asmeninė partnerių nuosavybė Nustatant asmeninę partnerių nuosavybę, mutatis mutandis taikomos šio kodekso
gyvenimui naudojamas turtas, jo teisinis režimas ir šio režimo pabaiga
turtu mutatis mutandis taikant šio kodekso 3.84 straipsnio nuostatas. 2. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyto turto teisinis režimas ir šio režimo pabaiga nustatoma mutatis mutandis taikant šio kodekso 3.85–3.86 straipsnių nuostatas. 3.235 straipsnis. Teisė Teisės naudotis gyvenamąja patalpa išlikimas
nepilnamečių vaikų interesus, sugyventinių amžių, sveikatą, turtinę padėtį bei ir kitas svarbias aplinkybes, turi teisę palikti naudotis nuomojama gyvenamąja patalpa tam sugyventiniui partneriui, kuriam ta gyvenamoji patalpa reikalingesnė. 2.
2Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, gali įpareigoti sugyventinį partnerį,
kuriam palikta teisė naudotis nuomojama gyvenamąja patalpa, išmokėti kitam sugyventiniui partneriui piniginę kompensaciją, susijusią su kitos gyvenamosios patalpos ieškojimo ir persikėlimo išlaidomis.“
Pakeisti 5.13 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „5.13 straipsnis. Sutuoktinių ir partnerių paveldėjimo teisė Palikėją pergyvenęs sutuoktinis paveldi pagal įstatymą arba su pirmos ar antros eilės įpėdiniais (jeigu jų yra). Su pirmos eilės įpėdiniais jis paveldi vieną ketvirtadalį palikimo, jeigu įpėdinių ne daugiau kaip trys, neįskaitant sutuoktinio. Jeigu įpėdinių daugiau kaip trys, sutuoktinis paveldi lygiomis dalimis su kitais įpėdiniais. Jeigu sutuoktinis paveldi su antros eilės įpėdiniais, jam priklauso pusė palikimo. Nesant pirmos ir antros eilės įpėdinių, sutuoktinis paveldi visą palikimą. Pagal šio straipsnio nuostatas palikimą paveldi ir palikėją pergyvenęs partneris, kai šio kodekso trečiosios knygos XV skyriaus nustatyta tvarka yra įrašyti duomenys pagal pareiškimą dėl partnerystės.“
Lietuvos Respublikos Vyriausybė iki šio įstatymo įsigaliojimo parengia ir patvirtina šiam įstatymui įgyvendinti reikalingus teisės aktus. 9 straipsnis. Įstatymo įsigaliojimas Šis įstatymas, išskyrus 8 straipsnį, įsigalioja 2016 m. sausio 1 d. Skelbiu šį Lietuvos Respublikos Seimo priimtą įstatymą. Respublikos Prezidentas
Projekto lyginamasis variantas
2016 m. d. Nr. Vilnius
straipsnio pakeitimas Pripažinti netekusiu galios 2.18 straipsnio 9 punktą. 9) partnerystę. 2 straipsnis. 2.19 straipsnio pakeitimas Pakeisti 2.19 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „2.19 straipsnis. Civilinės būklės aktų registravimo tvarka
partnerystę, registruoja civilinės metrikacijos įstaigos, padarydamos atitinkamą įrašą civilinės būklės aktų įrašų knygose ir asmeniui išduodamos atitinkamo akto įrašo liudijimą aktai registruojami civilinės būklės aktų registravimą reglamentuojančio įstatymo nustatyta tvarka. 2. Civilinės būklės aktų registravimo, aktų įrašų keitimo, papildymo ir ištaisymo tvarką nustato šio kodekso trečioji knyga.“
Pakeisti 3.3 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip:
„1. Šeimos santykių teisinis reglamentavimas Lietuvos Respublikoje grindžiamas
monogamijos, santuokos, partnerystės savanoriškumo, sutuoktinių, partnerių tarpusavio lygiateisiškumo, prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo, vaikų auklėjimo šeimoje, motinystės visokeriopos apsaugos principais bei kitais civilinių santykių teisinio reglamentavimo principais.“
Pakeisti 3.16 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „3.16 straipsnis. Draudimas pažeisti monogamijos principą Sudaręs santuoką ir jos įstatymų nustatyta tvarka nenutraukęs, taip pat partnerystėje pagal šio kodekso trečiosios knygos XV skyriaus nuostatas esantis asmuo negali sudaryti kitos santuokos ar pradėti partnerystės su kitu asmeniu.“
Papildyti 3.140 straipsnį 6 dalimi: „6.
Jei vaiką pagimdė registruotoje partnerystėje esanti motina, vaiko kilmė iš tėvo nustatoma mutatis mutandis taikant šio straipsnio nuostatas.“
Pakeisti 3.141 straipsnio 2 dalį ir ją išdėstyti taip: „2. Jei vaiką pagimdė motina, kuri yra susituokusi ar registruotoje partnerystėje, arba kai vaikas gimė nepraėjus trims šimtams dienų po santuokos ar registruotos partnerystės pasibaigimo, tėvystė gali būti pripažinta pareiškimu, jei yra nuginčyta vaiko motinos esančio ar buvusio sutuoktinio ar partnerio tėvystė.“
Pakeisti 3.143 straipsnio 3 dalį ir ją išdėstyti taip:
„3. Jeigu vaiko motina, iki vaikui gimstant,
sudarė santuoką ar pasirašė ir notarine tvarka patvirtino bendrą pareiškimą dėl partnerystės, pagal kurį duomenys įrašyti Lietuvos Respublikos gyventojų registre, su vyru, kuris padavė pareiškimą dėl tėvystės pripažinimo, ar su kitu vyru, gimusio vaiko tėvystės, remiantis šiuo pareiškimu dėl tėvystės pripažinimo, patvirtinti negalima.“
Pakeisti 3.146 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „3.146 straipsnis. Tėvystės nustatymo sąlygos
motinai ir tėvystė nepripažinta, tėvystę gali nustatyti teismas. 2. Jei vaikas gimė susituokusiai ar registruotoje partnerystėje esančiai motinai arba jo kilmė iš tėvo yra patvirtinta pareiškimu dėl tėvystės pripažinimo, tėvystės nustatymas galimas tik nuginčijus duomenis gimimo įraše apie tėvą. 3. Mirusio asmens tėvystę galima nustatyti tik tuo atveju, jei jis yra susilaukęs palikuonių.“
Pakeisti 3.147 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip: „1.
Jei vaikas gimė nesusituokusiai ar registruotoje partnerystėje nesančiai motinai ar nuginčyti vaiko gimimo įraše duomenys apie tėvą, ieškinį dėl tėvystės nustatymo gali pareikšti vyras, laikantis save vaiko tėvu. Atsakovai pagal tokį ieškinį yra vaikas ir jo motina.“
Pakeisti 3.150 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip:
„1. Nuginčyti tėvystę, kai vaikas gimė susituokusiems ar registruotoje
partnerystėje esantiems tėvams arba nepraėjus daugiau kaip trims šimtams dienų po santuokos ar registruotos partnerystės pabaigos, galima tik įrodžius, kad asmuo negali būti vaiko tėvas.“
pakeitimas Pakeisti Kodekso trečiosios knygos VI dalies XV skyrių ir jį išdėstyti taip: „XV skyrius
Šio skyriaus normos nustato turtinius santykius tarp vyro ir moters, kurie, įregistravę savo partnerystę įstatymų nustatyta tvarka, bendrai gyvena ne mažiau kaip vienerius metus neįregistravę santuokos (sugyventiniai), turėdami tikslą sukurti šeiminius santykius. 3.229 straipsnis. Partnerystė ir jos teisinės pasekmės
šeiminius santykius neįregistravus santuokos, kuris grindžiamas pastoviais emocinio prieraišumo, tarpusavio supratimo, atsakomybės, pagarbos, bendro vaikų auklėjimo ir (ar) panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas. Partneriai turi būti sulaukę pilnametystės, nesiejami šio kodekso 3.17 straipsnyje nurodytų giminystės ryšių, nesudarę santuokos tarpusavyje ar su kitais asmenimis, taip pat negali būti kitų asmenų partneriais. 2. Ribotai veiksnus šioje srityje asmuo negali pradėti partnerystės be rūpintojo rašytinio sutikimo.
Jeigu rūpintojas sutikimo neduoda, ribotai veiksnaus šioje srityje asmens prašymu leidimą pradėti partnerystę gali duoti teismas. Asmuo, įsiteisėjusiu teismo sprendimu pripažintas neveiksniu šioje srityje, negali pradėti partnerystės. 3. Partneriai privalo būti vienas kitam lojalūs ir vienas kitą gerbti, taip pat vienas kitą remti moraliai ir materialiai ir, atsižvelgiant į kiekvieno jų galimybes, prisidėti prie bendrų šeiminio gyvenimo ar kito partnerio poreikių tenkinimo. 4. Partnerystė sukelia šiame skyriuje nurodytas teisines pasekmes nuo partnerių bendro gyvenimo pradžios momento. 5. Partnerystės faktą prieš trečiuosius asmenis gali panaudoti tik registruotoje partnerystėje esantys partneriai, tai yra, jeigu Lietuvos Respublikos gyventojų registre yra įrašyti duomenys pagal abiejų partnerių pasirašytą ir notarine tvarka patvirtintą bendrą pareiškimą dėl partnerystės. Šiuos duomenis Lietuvos Respublikos gyventojų registrui per 3 darbo dienas po šio pareiškimo patvirtinimo pateikia notaras. 3.229¹ straipsnis. Partnerystės pabaiga
1Partnerystė pasibaigia:
1) kai partneriai sudaro santuoką;
2) kai partneriai nutraukia bendrą gyvenimą bendru sutarimu;
3) kai vienas iš partnerių nutraukia bendrą gyvenimą;
4) kai vienas iš partnerių miršta arba įsiteisėjusiu teismo sprendimu yra paskelbtas mirusiu ar pripažintas nežinia kur esančiu. 2. Šio straipsnio 1 dalies 2 punkte ir (ar) 3 punkte nurodytu atveju registruotos partnerystės pabaigos faktas gali būti panaudotas prieš trečiuosius asmenis, tik jei Lietuvos Respublikos gyventojų registre yra įrašomi duomenys pagal notarine tvarka patvirtintą bendrą abiejų partnerių ar vieno iš partnerių vienašalį pareiškimą dėl partnerystės pabaigos. Šiuos duomenis Lietuvos Respublikos gyventojų registrui per 3 darbo dienas po šio pareiškimo patvirtinimo pateikia notaras. 3.
kodekso 3.229 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytos sąlygos. 4. Partnerystę negaliojančia gali pripažinti teismas. Teismui patvirtinus bent vienos iš sąlygų, dėl kurių partnerystė jos pradžios momentu buvo negalima, buvimo faktą, partnerystė negaliojančia pripažįstama nuo jos pradžios momento. Į teismą su ieškiniu dėl partnerystės pripažinimo negaliojančia turi teisę kreiptis partneris, prokuroras ar bet kuris kitas asmuo, kurio teises ir teisėtus interesus partnerystė pažeidė. Teismas per 3 darbo dienas po teismo sprendimo, kuriuo registruota partnerystė pripažinta negaliojančia, įsiteisėjimo pateikia duomenis apie registruotos partnerystės pripažinimą negaliojančia Lietuvos Respublikos gyventojų registrui. 3.230 straipsnis. Turtas, kurio teisinį režimą nustato šio skyriaus normos
šiame straipsnyje numatyto turto teisinį režimą, jeigu sugyventiniai šį turtą įgijo ir bendrai naudoja. 2. Sugyventinių bendrai naudojamu turtu pripažįstama:
1) bendrai įgytas gyvenamasis namas ar butas, kurį sugyventiniai naudoja bendrai gyvendami;
2) vieno iš sutuoktinių nuomos, uzufrukto teisė ar kitokia teisė naudotis gyvenamuoju namu ar butu, kurį sugyventiniai naudoja bendrai gyvendami;
3) bendrai įgytas nekilnojamasis daiktas, susijęs su bendram gyvenimui naudojamu gyvenamuoju namu ar butu, jeigu šis nekilnojamasis daiktas sugyventinių bendrai naudojamas;
4) baldai ir kiti namų apyvokos daiktai, kuriuos sugyventiniai bendrai įgyja ir naudoja, išskyrus daiktus, kuriuos sugyventiniai individualiai naudoja. 3. Šio skyriaus normos netaikomos turtui, kurį sugyventiniai naudoja rekreacijai (sodas, vasarnamis ir pan.). 3.230 straipsnis. Bendroji dalinė partnerių nuosavybė
vardu, laikomas bendrąja daline partnerių nuosavybe, išskyrus šio kodekso 3.233 straipsnyje nurodytą turtą.
Preziumuojama, kad partnerių bendrosios dalinės nuosavybės dalys yra lygios, kol nėra įrodyta kitaip. Partnerių bendroji dalinė nuosavybė valdoma, naudojama ir ja disponuojama mutatis mutandis taikant šio kodekso ketvirtosios knygos V skyriaus ketvirtojo skirsnio normas tiek, kiek šiame skyriuje nenustatyta kitaip. 2. Registruotoje partnerystėje esantys partneriai turi teisę notarine tvarka sudaryti sutartį, kurioje jie nustato savo turtines teises ir pareigas partnerystės metu, taip pat partnerystei pasibaigus. Tokia sutartis ir jos pakeitimai turi būti įregistruoti Vedybų sutarčių registre šio registro nuostatų nustatyta tvarka. Šiai sutarčiai mutatis mutandis taikomos šio kodekso 3.101–3.108 straipsnių nuostatos. Jei tokioje sutartyje nėra nustatyta kitaip arba tokia sutartis nėra sudaryta, partnerių turtui, nurodytam šio straipsnio 1 dalyje, taikomas šio kodekso 3.231 straipsnyje nustatytas teisinis režimas. 3.231 straipsnis. Sugyventinių bendrai naudojamo turto teisinis režimas
ar teisės į jį įregistruoti vieno sugyventinio vardu, abu sugyventiniai bendru prašymu gali nurodyti atitinkamam viešam registrui įrašyti reikiamą įrašą apie tai, kad šiuos daiktus ar teises į juos abu sugyventiniai bendrai naudoja. Tokiame prašyme esančių sugyventinių parašų tikrumą turi patvirtinti notaras. 2. Sugyventiniai turi teisę sudaryti notarine tvarka sutartį, kurioje jie nustato bendrai įgyto ir naudojamo turto padalijimo klausimus pasibaigus jų bendram gyvenimui. Tokiai sutarčiai mutatis mutandis taikomos šio kodekso 3.101–3.108 straipsnių nuostatos. 3.231 straipsnis. Partnerių turto, kuris yra bendroji dalinė jų nuosavybė, teisinis režimas 1.
Turtu, kuris yra bendroji dalinė partnerių nuosavybė, partneriai naudojasi, jį valdo ir juo disponuoja bendru sutarimu. Preziumuojama, kad vienam partneriui sudarant sandorį yra gautas kito partnerio sutikimas, išskyrus atvejus, kai sandoriui sudaryti reikalingas rašytinis kito partnerio sutikimas. 2. Partneris be kito partnerio rašytinio sutikimo neturi teisės parduoti, dovanoti ar kitokiu būdu perleisti, išnuomoti, įkeisti ar kitaip suvaržyti teisių į turtą, nurodytą šio kodekso 3.234 straipsnyje. 3. Sandorius dėl nekilnojamojo daikto, kuris yra bendroji dalinė partnerių nuosavybė, ar daiktinių teisių į jį disponavimo ar jų suvaržymo, taip pat sandorius dėl bendros įmonės perleidimo ar teisių į ją suvaržymo ir vertybinių popierių, kurie yra bendroji dalinė partnerių nuosavybė, perleidimo ar teisių į juos suvaržymo gali sudaryti tik abu partneriai, išskyrus tuos atvejus, kai vienas iš partnerių turi kito partnerio išduotą įgaliojimą tokį sandorį sudaryti. 4. Šio straipsnio 1–3 dalys netaikomos, jeigu partneris negali duoti tokio sutikimo dėl savo neveiksnumo ar riboto veiksnumo tam tikroje srityje arba jo sutikimo neįmanoma gauti dėl kitokių svarbių priežasčių. Tokiu atveju leidimą sudaryti sandorį kito partnerio prašymu gali duoti teismas. 5. Jeigu sandoris yra sudarytas be kito partnerio sutikimo, tai sutikimo sudaryti sandorį nedavęs partneris gali tokį sandorį patvirtinti per vieną mėnesį nuo tos dienos, kai sužinojo apie sandorį. Iki sandorio patvirtinimo momento kita šalis gali sandorio atsisakyti. Jeigu per vieną mėnesį partneris sandorio nepatvirtina, pripažįstama, kad sandoris yra sudarytas be kito partnerio sutikimo. Jeigu kita sandorio šalis žinojo, kad asmuo, su kuriuo jis sudaro sandorį, yra kito asmens partneris, tai sandorio jis gali atsisakyti tik tuo atveju, jeigu partneris melagingai pareiškė, kad kito partnerio sutikimas sudaryti sandorį yra. 6.
taisykles, pagal sutikimo nedavusio partnerio ieškinį gali būti pripažinti negaliojančiais per vienus metus nuo tos dienos, kai partneris sužinojo ar turėjo sužinoti apie sandorio sudarymą, išskyrus atvejus, kai trečiasis asmuo, kuriam turtas perleistas, įkeistas ar išnuomotas, buvo sąžiningas. 7. Partnerių tarpusavio santykiuose netaikomas šio kodekso 4.79 straipsnis. 8. Partnerių civilinė atsakomybė pagal turtines prievoles nustatoma mutatis mutandis taikant šio kodekso 3.109–3.115 straipsnių nuostatas. 3.232 straipsnis. Bendrai įgyto ir naudojamo turto padalijimas Turto, kuris yra bendroji dalinė partnerių nuosavybė, padalijimas
turtas, kurį sugyventiniai įgijo bendrai gyvendami ar naudojo bendrai pagal šio kodekso 3.230 straipsnio 1 dalį laikomas bendrąja daline partnerių nuosavybe, gali būti padalytas partneriams jų susitarimu arba teismo sprendimu pagal šio straipsnio nuostatas vieno sugyventinio partnerio ar jų kreditorių reikalavimu teismo tvarka, tiek partneriams esant partnerystėje, tiek pasibaigus jų bendram gyvenimui arba vienam mirus partnerystei, jeigu sugyventiniai nebuvo sudarę notarine tvarka patvirtintos sutarties dėl turto padalijimo. 2. Teismo sprendimu dalijant turtą, kuris yra bendroji dalinė partnerių nuosavybė, teismas pirmiausia nustato bendrąja daline nuosavybe esantį partnerių turtą ir vieno ir kito partnerio asmeninį turtą. Sudarant partnerių turto balansą mutatis mutandis taikomos šio kodekso 3.118 straipsnio nuostatos. 3. Jeigu, sudarius partnerių turto balansą, paaiškėja, kad liko bendrąja daline nuosavybe esančio partnerių turto, šis turtas padalijamas partneriams lygiomis dalimis, išskyrus šiame straipsnyje nustatytas išimtis. Nustatant nedalytiną turtą, mutatis mutandis taikomos šio kodekso 3.120 straipsnio nuostatos. 4. Turtas padalijamas natūra, atsižvelgiant į jo vertę ir abiejų partnerių bendro turto dalis, jeigu galima taip padalyti.
Jeigu natūra abiem partneriams turto padalyti negalima, turtas natūra priteisiamas vienam partneriui, kartu jį įpareigojant kompensuoti kitam partneriui jo dalį pinigais. Parenkant turto padalijimo būdą ir padalijant turtą natūra, atsižvelgiama į nepilnamečių vaikų interesus, vieno partnerio sveikatos būklę ar turtinę padėtį ir kitas svarbias aplinkybes. 5. Teismas turi teisę nesilaikyti lygių dalių principo, jeigu, atsižvelgiant į partnerių nepilnamečių vaikų interesus, vieno partnerio sveikatos būklę ar jo turtinę padėtį ir kitas svarbias aplinkybes, būtų teisinga ir protinga vienam partneriui priteisti didesnę turto dalį. 6. Teisme dalijant turtą, kuris yra bendroji dalinė partnerių nuosavybė, mutatis mutandis taikomos šio kodekso 3.126 straipsnyje nustatytos kreditorių teisių garantijos. 7. Reikalavimams dėl turto, kuris yra bendroji dalinė partnerių nuosavybė, išskyrus nekilnojamuosius daiktus, padalijimo taikomas penkerių metų ieškinio senaties terminas, skaičiuojamas nuo partnerystės pabaigos momento. 8. Teismas, priimdamas sprendimą dėl turto, kuris yra bendroji dalinė partnerių nuosavybė, padalijimo pasibaigus partnerystei, gali priteisti išlaikymą buvusiam partneriui, kuriam toks išlaikymas reikalingas, jeigu jis to reikalauja ir jeigu išlaikymo klausimai neišspręsti šio kodekso 3.230 straipsnio 2 dalyje nurodytoje partnerių sudarytoje sutartyje. Jeigu teismas nesprendė dėl partnerių bendrosios dalinės nuosavybės padalijimo, partneris, kuriam reikalingas išlaikymas, per tris mėnesius nuo partnerystės pabaigos gali kreiptis į teismą su prašymu, kad teismas jam priteistų išlaikymą iš buvusio partnerio. Priteisiant išlaikymą buvusiam partneriui mutatis mutandis taikomas šio kodekso 3.72 straipsnis. 3.233 straipsnis. Teisės disponuoti bendrai naudojamu turtu apribojimai 1.
Sugyventinis be kito sugyventinio rašytinio sutikimo neturi teisės parduoti, dovanoti ar kitokiu būdu perleisti, išnuomoti, įkeisti jų bendrai įgytą ir naudojamą turtą ar kitaip suvaržyti teises į jį. 2. Šio straipsnio 1 dalis netaikoma, jeigu sugyventinis negali duoti tokio sutikimo dėl savo neveiksnumo arba jo sutikimo neįmanoma gauti dėl kitokių svarbių priežasčių. Tokiu atveju leidimą sudaryti sandorį kito sugyventinio prašymu gali duoti teismas. 3. Sandoriai, kurie buvo sudaryti pažeidus šio straipsnio 1 ir 2 dalyje nustatytas taisykles, gali būti pripažinti negaliojančiais pagal sutikimo nedavusio sugyventinio ieškinį, išskyrus atvejus, kai trečiasis asmuo, kuriam turtas perleistas, įkeistas ar išnuomotas, buvo sąžiningas. Pareikšti ieškinį pripažinti sandorį negaliojančiu sugyventinis turi teisę per vienerius metus nuo tos dienos, kai sužinojo ar turėjo sužinoti apie tokį sandorį. 3.233 straipsnis. Asmeninė partnerių nuosavybė Nustatant asmeninę partnerių nuosavybę, mutatis mutandis taikomos šio kodekso
straipsnis. Bendrai naudojamo turto padalijimo tvarka
sugyventinių įgytą ir naudojamą turtą šio kodekso 3.232 straipsnyje nurodytais atvejais, teismas nustato sugyventinių bendrai įgytą ir naudojamą turtą ir kiekvieno jų atskirą turtą. Kai nustatomas sugyventinių bendrai įgytas ir naudojamas turtas, atimamos sutuoktinių bendros skolos, kurias sugyventiniai turėjo pasibaigus jų bendram gyvenimui. 2. Likęs bendrai įgytas ir naudojamas turtas, atskaičiavus sugyventinių bendras skolas, padalijamas tarp jų lygiomis dalimis, išskyrus šio straipsnio numatytas išimtis. 3.
dalių principo teismas turi teisę nukrypti, jeigu, atsižvelgiant į sugyventinių nepilnamečių vaikų interesus, sugyventinių bendro gyvenimo trukmę, jų amžių, sveikatą, turtinę padėtį, asmeninį indėlį į bendro turto sukaupimą bei kitas svarbias aplinkybes, būtų teisinga ir protinga vienam sugyventiniui priteisti didesnę turto dalį. 4. Gyvenamasis namas ar butas gali būti paliktas sugyventiniui, kuriam, atsižvelgiant į jo amžių, sveikatą, turtinę padėtį, jo nepilnamečių vaikų interesus bei kitas svarbias aplinkybes, jis yra reikalingesnis. Tokiu atveju šio sugyventinio kito turto dalis mažinama. Jeigu gyvenamojo namo ar buto vertė viršijo sugyventinio, kuriam jie priteisti, dalį, jis turi išmokėti kitam sugyventiniui kompensaciją pinigais. 5. Gyvenamasis namas ar butas, kuris priklausė nuosavybės teise vienam sugyventiniui prieš prasidedant jų bendram gyvenimui, gali būti paliktas uzufrukto teise kitam, jeigu šis sugyventinis turi bendrų nepilnamečių vaikų arba dėl savo sveikatos, amžiaus ar dėl kitokių svarbių aplinkybių neturi savo gyvenamosios patalpos. 6. Kitas turtas, nenumatytas šio kodekso 3.230 straipsnyje, kuris buvo įgytas ar prižiūrimas panaudojant abiejų sugyventinių lėšas, dalijamas pagal bendrosios dalinės nuosavybės taisykles. 3.234 straipsnis. Partnerių bendram šeiminiam gyvenimui naudojamas turtas, jo teisinis režimas ir šio režimo pabaiga
turtu mutatis mutandis taikant šio kodekso 3.84 straipsnio 1–3 dalių nuostatas. Nurodytas turtas įgyja partnerių bendram šeiminiam gyvenimui naudojamo turto teisinį statusą nuo partnerių bendro gyvenimo pradžios momento, tačiau šį faktą prieš trečiuosius asmenis gali panaudoti tik registruotoje partnerystėje esantys partneriai ir tik tuo atveju, jeigu nekilnojamasis daiktas yra įregistruotas viešame registre kaip partnerių bendram šeiminiam gyvenimui naudojamas turtas. 2.
režimo pabaiga nustatoma mutatis mutandis taikant šio kodekso 3.85–3.86 straipsnių nuostatas. 3.235 straipsnis. Teisė Teisės naudotis gyvenamąja patalpa išlikimas
nepilnamečių vaikų interesus, sugyventinių partnerių amžių, sveikatą, turtinę padėtį bei ir kitas svarbias aplinkybes, turi teisę palikti naudotis nuomojama gyvenamąja patalpa tam sugyventiniui partneriui, kuriam ta gyvenamoji patalpa reikalingesnė. 2. Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, gali įpareigoti sugyventinį partnerį, kuriam palikta teisė naudotis nuomojama gyvenamąja patalpa, išmokėti kitam sugyventiniui partneriui piniginę kompensaciją, susijusią su kitos gyvenamosios patalpos ieškojimo ir persikėlimo išlaidomis.“
Pakeisti 5.13 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „5.13 straipsnis. Sutuoktinių ir partnerių paveldėjimo teisė Palikėją pergyvenęs sutuoktinis paveldi pagal įstatymą arba su pirmos ar antros eilės įpėdiniais (jeigu jų yra). Su pirmos eilės įpėdiniais jis paveldi vieną ketvirtadalį palikimo, jeigu įpėdinių ne daugiau kaip trys, neįskaitant sutuoktinio. Jeigu įpėdinių daugiau kaip trys, sutuoktinis paveldi lygiomis dalimis su kitais įpėdiniais. Jeigu sutuoktinis paveldi su antros eilės įpėdiniais, jam priklauso pusė palikimo. Nesant pirmos ir antros eilės įpėdinių, sutuoktinis paveldi visą palikimą. Pagal šio straipsnio nuostatas palikimą paveldi ir palikėją pergyvenęs partneris, jeigu partnerio mirties dieną partneriai buvo registruotoje partnerystėje.“
1Pakeisti 6.588 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip:
„1. Nuomininko šeimos nariai yra kartu gyvenantys sutuoktinis (sugyventinis) ar
partneris, jų nepilnamečiai vaikai, nuomininko ir jo sutuoktinio ar partnerio tėvai.“
2Pakeisti 6.588 straipsnio 2 dalį ir ją išdėstyti taip:
„2.
Pilnamečiai vaikai, jų sutuoktiniai (sugyventiniai) ar partneriai ir nuomininko vaikaičiai priskiriami prie šeimos narių, jei jie su nuomininku turi bendrą ūkį.“
3Pakeisti 6.588 straipsnio 5 dalį ir ją išdėstyti taip:
„5. Tėvai, pilnamečiai vaikai ir jų sutuoktiniai (sugyventiniai) ar partneriai,
apsigyvendami nuomojamoje patalpoje, įgyja šeimos narių teises, jei jie su nuomininku turi bendrą ūkį ir jei nuomininkas bei jo šeimos nariai su tuo sutinka.“
Pakeisti 6.590 straipsnio 2 dalį ir ją išdėstyti taip:
„2. Valstybės ar savivaldybės gyvenamosios patalpos nuomininkas ar pilnamečiai jo
šeimos nariai kitų pilnamečių šeimos narių sutikimu nuomojamoje gyvenamojoje patalpoje turi teisę apgyvendinti sutuoktinį (sugyventinį) ar partnerį, vaikus, savo ir sutuoktinio ar partnerio tėvus. Nepilnamečiams vaikams apgyvendinti pas jų tėvus šio sutikimo nereikia. Įmonių, įstaigų, organizacijų ir fizinių asmenų gyvenamųjų patalpų, išnuomojamų komercinėmis sąlygomis, nuomininkas apgyvendinti šioje dalyje nurodytus asmenis turi teisę tik nuomotojo leidimu. Tokio leidimo nereikia apgyvendinti nuomininko ar jo šeimos nario sutuoktiniui (sugyventiniui) ar partneriui ir nepilnamečiams jų vaikams. Gyvenamosios patalpos nuomos sutartyje gali būti numatomos ir kitos šeimos narių apgyvendinimo sąlygos.“
Pakeisti 6.744 straipsnio 3 dalį ir ją išdėstyti taip:
„3. Jeigu pilnametis pacientas negali būti laikomas sugebančiu protingai vertinti
savo interesus ir jeigu jam nenustatyta nei rūpyba, nei globa, visos asmens priežiūros paslaugų teikėjo pareigos pacientui vykdomos asmeniui, kurį pacientas yra raštu įgaliojęs veikti savo vardu.
Jeigu tokio įgalioto asmens nėra arba jeigu įgaliotas asmuo nesiėmė būtinų veiksmų, pareigos turi būti vykdomos paciento sutuoktiniui ar sugyventiniui (partneriui), išskyrus atvejus, kai jie to atsisako, o jei sutuoktinio ar sugyventinio (partnerio) nėra, pareigos vykdomos paciento tėvui arba vaikui, išskyrus atvejus, kai šie atsisako.“
įstatymas, išskyrus šio straipsnio 2 dalį, įsigalioja 2018 m. sausio 1 d. 2. Lietuvos Respublikos Vyriausybė iki 2017 m. gruodžio 31 d. priima šio įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus. 17 straipsnis. Įstatymo taikymas Kituose teisės aktuose vartojami žodžiai „sugyventinis“, „sugyventinis (partneris)“ atstoja žodį „partneris“. Skelbiu šį Lietuvos Respublikos Seimo priimtą įstatymą. Respublikos Prezidentas
PAKEITIMO ĮSTATYMo, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo Nr. VIII-1864 50 straipsnio pakeitimo IR
civilinio proceso kodekso 366 ir 444 straipsnių pakeitimo įstatymo ir lietuvos respublikos gyventojų registro įstatymo nr. I-2237 5, 9 ir 13 straipsnių pakeitimo
projektų tikslai ir uždaviniai Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.18, 2.19, 3.3, 3.16, 3.140, 3.141, 3.143, 3.146, 3.147, 3.150 straipsnių, Kodekso trečiosios knygos VI dalies XV skyriaus ir 5.13, 6.588, 6.590, 6.744 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas (toliau – CK projektas), Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo Nr. VIII-1864 50 straipsnio pakeitimo ir 28 straipsnio pripažinimo netekusiu galios įstatymo projektas, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 366 ir 444 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas ir Lietuvos Respublikos gyventojų registro įstatymo Nr. I-2237 5, 9 ir 13 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas (toliau visi kartu – Įstatymų projektai) parengti siekiant sudaryti sąlygas funkcionuoti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) trečiosios knygos XV skyriuje numatytoms teisės normoms, reguliuojančioms bendrai gyvenančių asmenų, nesudariusių santuokos (partnerių), teisinius santykius. Įstatymų projektais įgyvendinamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos, kuriai pritarta 2012 m. gruodžio 13 d. Lietuvos Respublikos Seimo nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos“ Nr.
XII-51, 149 punktas: „Laikysime šeimos gyvenimą asmens privataus gyvenimo dalimi, todėl valstybės tikslas bus ne nurodyti, kokį bendro šeimos gyvenimo modelį asmenims pasirinkti, o sureguliuoti šeimos santykius taip, kad neatsižvelgiant į pasirinktą gyvenimo modelį būtų vienodai užtikrinta bendrai gyvenančių asmenų tarpusavio atsakomybė, tinkamas pareigų vykdymas, jų turtinių interesų apsauga ir, kai šie asmenys turi vaikų, jų vaikų gerovė ir teisių gynimas.“
Konstitucinis Teismas priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo 2008 m. birželio 3 d. nutarimu Nr. X-1569 „Dėl Valstybinės šeimos politikos koncepcijos patvirtinimo“ patvirtintos Valstybinės šeimos politikos koncepcijos nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, kuriame, be kita ko, konstatavo, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 38 straipsnio 1 dalies nuostatas, yra saugomos ir ginamos kitokios nei santuokos pagrindu sudarytos šeimos, inter alia santuokos nesudariusių vyro ir moters bendras gyvenimas, kuris grindžiamas pastoviais emocinio prieraišumo, tarpusavio supratimo, atsakomybės, pagarbos, bendro vaikų auklėjimo ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas, kurie yra konstitucinių motinystės, tėvystės ir vaikystės institutų pagrindas. Todėl valstybė turi pareigą ne tik „nustatyti teisinį reguliavimą, kuriuo inter alia būtų sudarytos prielaidos šeimai tinkamai funkcionuoti, būtų stiprinami šeimos santykiai, ginamos šeimos narių teisės ir teisėti interesai“, bet ir pareigą „įstatymais ir kitais teisės aktais taip sureguliuoti šeimos santykius, kad nebūtų sudaroma prielaidų diskriminuoti šeimos santykių dalyvių (kaip antai santuokos neįregistravusių bendrai gyvenančių vyro ir moters, jų vaikų (įvaikių), vieno iš tėvų, auginančio vaiką (įvaikį) ir kt.)“.
Reguliuoti bendrą gyvenimą neįregistravus santuokos taip pat tikslinga atsižvelgiant į tai, kad faktiniai partnerystės santykiai egzistuoja, tačiau teismai, praktikoje spręsdami ginčus tarp partnerių, negali remtis CK įtvirtintomis trečiosios knygos XV skyriaus normomis dėl bendro gyvenimo neįregistravus santuokos, kadangi nepriimtas specialus įstatymas, reguliuojantis partnerystės įregistravimo tvarką. Pastebėtina, kad teismų praktika šiose bylose yra nenuosekli ir kelis kartus iš esmės keitėsi: pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 13 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-332/2006, sugyventinių tarpusavio santykiai buvo priskirti prie artimų šeiminiams santykiams. Šioje byloje teismas taip pat konstatavo, kad sugyventinių turtas, nors nuosavybės teise įregistruotas vieno iš jų vardu, gali būti pripažintas bendrąja daline nuosavybe, jeigu įrodoma, kad toks turtas buvo įgytas abiejų sugyventinių iš bendrų lėšų ir jų naudojamas. 2010 ir 2011 metais Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika šioje srityje pasikeitė: savo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-482/2010, taip pat 2011 m. spalio 24 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr.
3K-3-410/2011, bendras gyvenimas neįregistravus santuokos buvo kvalifikuotas kaip tokių asmenų susitarimas dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę, jam pritaikant CK šeštojoje knygoje įtvirtintą jungtinės veiklos (partnerystės) institutą. Tokia situacija sukuria teisinį netikrumą dėl partnerių tarpusavio santykiams taikytinos teisės ir gali pažeisti partnerių teisėtus lūkesčius, taip pat mažina pasitikėjimą teismų sistema. Atsižvelgiant į tai, Įstatymų projektais siekiama užtikrinti bendrai neįregistravus santuokos gyvenančių asmenų teisių ir teisėtų interesų apsaugą užpildant teisės spragą, atsiradusią dėl to, kad CK trečiosios knygos XV skyriuje įtvirtintas bendro gyvenimo neįregistravus santuokos teisinis reguliavimas nėra galiojantis. Šių projektų tikslas taip pat yra įgyvendinti iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos kylančią valstybės pareigą ne tik nustatyti teisinį reguliavimą, kuriuo inter alia būtų ginamos bendrai gyvenančių ir santuokos nesudariusių vyro ir moters bei jų vaikų teisės ir teisėti interesai, bet ir įstatymais ir kitais teisės aktais taip sureguliuoti šeiminius santykius, kad nebūtų sudaroma prielaidų diskriminuoti santuokos neįregistravusių bendrai gyvenančių vyro ir moters, jų vaikų (įvaikių). Įstatymų projektais siūloma suteikti teisinę apsaugą partneriams (santuokos neįregistravusiems bendrai gyvenantiems vyrui ir moteriai, sukuriantiems šeiminius santykius) ir jų vaikams (įvaikiams) sureguliuojant tiek turtinius, tiek asmeninius neturtinius tarpusavio santykius, taip pat partnerių turtinius santykius su trečiaisiais asmenimis tokiu būdu sprendžiant pagrindines praktines problemas, tokias kaip disponavimas partnerių bendru turtu, partnerių vaikų kilmės nustatymas, partnerių tarpusavio išlaikymas, paveldėjimas po vieno iš partnerių mirties ir kt. 2.
(institucija, asmenys ar piliečių įgalioti atstovai) ir rengėjai Įstatymų projektų parengimą inicijavo ir Įstatymų projektus parengė Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija. 3. Dabartinis Įstatymų projektuose aptartų teisinių santykių reguliavimas CK 3.229 straipsnyje nustatyta, kad CK trečiosios knygos XV skyriaus normos nustato turtinius santykius tarp vyro ir moters, kurie, įregistravę savo partnerystę įstatymų nustatyta tvarka, bendrai gyvena ne mažiau kaip vienerius metus neįregistravę santuokos (sugyventiniai), turėdami tikslą sukurti šeiminius santykius. Taigi, CK įtvirtintas registruotos partnerystės institutas. Pakartotinai pastebėtina, kad, pagal Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 28 straipsnį, CK trečiosios knygos XV skyriaus normos dėl bendro gyvenimo neįregistravus santuokos įsigalioja nuo įstatymo, reglamentuojančio partnerystės įregistravimo tvarką, įsigaliojimo momento. Šis įstatymas nebuvo priimtas, taigi, CK trečiosios knygos XV skyriaus normos nėra įsigaliojusios. CK trečiosios knygos XV skyriaus normomis reguliuojami kai kurie partnerių turtinių santykių aspektai, tačiau nereguliuojami kiti svarbūs bendro gyvenimo aspektai, pradedant partnerių santykiais su trečiaisiais asmenimis, partnerių tarpusavio išlaikymu, baigiant partnerių vaikų kilmės nustatymu ir paveldėjimo vienam iš partnerių mirus klausimais. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 366 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad prašymas atnaujinti procesą yra negalimas dėl įsiteisėjusių teismo sprendimų santuokos pripažinimo negaliojančia ar santuokos nutraukimo klausimais, jeigu bent viena iš šalių po sprendimo įsiteisėjimo sudarė naują santuoką arba įregistravo partnerystę, taip pat bankroto bylose. Lietuvos Respublikos gyventojų registro įstatyme asmenys, registruojantys partnerystę ir jos pakeitimus, tarp šio registro objektų nėra numatyti. 4.
ir laukiami teigiami rezultatai Atsižvelgiant į pirmiau nurodytus Konstitucinio Teismo
straipsniu siūloma tikslinti CK 3.229 straipsnio nuostatas pateikiant partnerystės apibrėžimą: vadovaujantis patikslinto CK 3.229 straipsnio 1 dalies nuostatomis, partnerystė būtų suprantama kaip vyro ir moters (partnerių) bendras gyvenimas kuriant šeiminius santykius neįregistravus santuokos, kuris grindžiamas pastoviais emocinio prieraišumo, tarpusavio supratimo, atsakomybės, pagarbos, bendro vaikų auklėjimo ir (ar) panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas. Pagal siūlomas CK projekto nuostatas, partneryste būtų laikomas tik vyro ir moters bendras gyvenimas. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad valstybei yra suteikta plati diskrecija atsižvelgiant į istoriškai susiklosčiusias tradicines ir kultūrines vertybes nuspręsti, kokį šeimos modelį, kaip siektiną ir geriausiai atspindintį visuomenės daugumos vertybes ir prioritetus, skatinti. Atsižvelgiant į tai, CK projektu siūloma reguliuoti šio projekto priėmimo metu vyraujančias kitas nei santuoka šeimos gyvenimo formas, t.y. skirtingų lyčių asmenų partnerystę. Kartu pastebėtina, kad CK projektu atsisakoma CK 3.229 straipsnio 1 dalyje nustatyto vienerių metų bendro gyvenimo neįregistravus santuokos termino. Manytina, kad kiekvienu konkrečiu atveju partnerių šeiminio gyvenimo kartu nuolatinumui ir ilgalaikiškumui apibrėžti neturėtų būti nustatomas bendras terminas, kuriam suėjus partnerių gyvenimas kartu automatiškai būtų laikomas ilgalaikiu ir nuolatiniu – toks teisinis reguliavimas neleistų tinkamai atsižvelgti į individualias kiekvienos poros faktinio gyvenimo aplinkybes ir galėtų pažeisti trumpiau nei nustatytas terminas partnerystėje gyvenančių asmenų teises ir interesus.
Partnerystė pagal įstatymą, nenustatant minimalaus bendro gyvenimo termino, kuriam suėjus pradedamos taikyti partnerystę reguliuojančios normos, yra įtvirtina Prancūzijoje – partnerystė siejama su stabilumo ir nuolatinumo kriterijais dviem žmonėms gyvenant poroje. Švedijoje, kurios skirtingų lyčių partnerystės teisinis reguliavimas panašus į CK projektu siūlomą teisinį reguliavimą, taip pat nėra nustatyto minimalaus bendro gyvenimo termino: čia partnerystę reguliuojančios teisės normos taikomos nuo faktinės partnerių gyvenimo pradžios, kai partnerius sieja nuolatinis bendras gyvenimas, poros (seksualiniai) santykiai ir bendrai naudojamas būstas. Vadovaujantis keičiamo CK 3.229 straipsnio nuostatomis, partnerystės pagal įstatymą institutas būtų pradedamas taikyti nuo partnerių faktinio gyvenimo pradžios jiems sukuriant šeiminius santykius, tačiau būtina atkreipti dėmesį, kad partnerius turi vienyti bendro tikslo – sukurti šeiminius santykius – suvokimas, taip pat noras prisiimti tarpusavio įsipareigojimus. Siekiant gerbti šeimos santykių privatumą ir autonomiją, CK projekte nėra pateiktas konkretus šeiminių santykių, kuriuos sukurti siekia partneriai, apibrėžimas.
Kitas vertus, siekiant užtikrinti teisinį aiškumą ir apibrėžtumą, CK projektu keičiamo CK 3.229 straipsnio 1 dalyje pateikti pagrindiniai partnerių bendro gyvenimo kuriant šeiminius santykius neįregistravus santuokos bruožai, kurie padėtų bendrai gyvenantiems vyrui ir moteriai bei teismams vienareikšmiškiau vertinti tarp vyro ir moters susiklosčiusių santykių pobūdį, taip pat leistų atskirti šiuos santykius nuo kitų panašių santykių: tai pastoviais emocinio prieraišumo, tarpusavio supratimo, atsakomybės, pagarbos, bendro vaikų auklėjimo ir (ar) panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas grindžiami vyro ir moters tarpusavio santykiai. Šie požymiai išskirti atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarime suformuluotą jurisprudenciją. Kartu pastebėtina, kad CK projekte nepateiktas baigtinis ir išsamus partnerystės požymių sąrašas, taigi, konkretų ginčą sprendžiantiems teismams paliekama diskrecija, įvertinus visas bylai reikšmingas aplinkybes ir to laikotarpio visuomenės nuostatas, kaip partnerystę kvalifikuoti ir kitus panašius požymius atitinkančius vyro ir moters tarpusavio santykius. Siekiant pabrėžti partnerių kuriamų šeiminių santykių svarbą, CK projektu keičiamo CK 3.229 straipsnio 2 dalyje siūloma įtvirtinti asmenines neturtines partnerių teises ir pareigas: pareigą būti vienas kitam lojaliu ir gerbti vienas kitą, taip pat remti vienas kitą moraliai. Minėtos pareigos yra tiek teisinės, tiek moralinės. Šios pareigos yra susijusios tarpusavyje ir vienos pažeidimas reikštų kitos pažeidimą, be to, jos savitos tuo, kad už šių pareigų nevykdymą nėra numatyta sankcijų, tuo labiau, negalima priversti partnerių vykdyti šias pareigas.
Kita vertus, nurodytų asmeninių neturtinių partnerių pareigų pažeidimas ar jų nevykdymas gali reikšti partnerystės pabaigą. Kartu atkreiptinas dėmesys, kad partnerystės teisinių santykių reguliavimas būtų grindžiamas keičiamo CK 3.3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintais principais, tokiais kaip partnerystės savanoriškumo, partnerių lygiateisiškumo, prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo bei kitais šioje dalyje nurodytais principais. Be to, partneriams taip pat galiotų keičiamo CK 3.16 straipsnyje įtvirtintas draudimas pažeisti monogamijos principą. Keičiamo CK 3.229 straipsnio 4 dalyje siūloma nustatyti, kad partnerystė sukelia šiame skyriuje numatytas teisines pasekmes nuo partnerių bendro gyvenimo pradžios momento, to paties straipsnio 5 dalyje nustatant, kad partnerystės faktą prieš trečiuosius asmenis gali panaudoti tik registruotoje partnerystėje esantys partneriai, tai yra, jeigu Lietuvos Respublikos gyventojų registre yra įrašyti duomenys pagal abiejų partnerių pasirašytą ir notarine tvarka patvirtintą bendrą pareiškimą dėl partnerystės. Taigi, CK projekte siūloma įtvirtinti faktinės partnerystės arba partnerystės pagal įstatymą modelį, pagal kurį šeiminiai bendro gyvenimo santykiai sukelia teisinių padarinių nereikalaujant papildomų formalumų. Kita vertus, siekiant šį faktą panaudoti prieš trečiuosius asmenis, partnerystė turėtų būti registruojama, t. y. abu partneriai turėtų pasirašyti bendrą pareiškimą dėl partnerystės, šį pareiškimą turėtų patvirtinti notaras. Duomenis pagal tokį pareiškimą notaras per 3 darbo dienas nuo tokio pareiškimo patvirtinimo pateiktų Lietuvos Respublikos gyventojų registrui.
Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad abiejų partnerių pasirašyto ir notarine tvarka patvirtinto pareiškimo dėl partnerystės data ir duomenų apie partnerystę įrašymo į Lietuvos Respublikos gyventojų registrą data nebūtinai sutaptų su faktine partnerystės pradžia, t. y. asmenų partnerystė galėtų prasidėti anksčiau negu partneriai nuspręstų ją išviešinti. CK projektu siūlomas partnerystės modelis, pagal kurį nereikalaujama partnerystės registravimo ir reguliuojami faktiškai egzistuojantys partnerių tarpusavio santykiai, leistų užtikrinti partnerių tarpusavio santykių aiškumą, taip pat išvengti silpnesniojo partnerio turtinių bei asmeninių neturtinių teisių pažeidimų tais atvejais, kai kitas partneris vengs išviešinti partnerystę. Be to, siūlomas partnerystės pagal įstatymą modelis leistų išlaikyti esminį procedūrinį partnerystės ir santuokos skirtumą: partnerystės teisiniai santykiai atsirastų vyrui ir moteriai bendrai gyvenant ir kuriant šeiminius santykius nereikalaujant jokių formalumų, o norint sudaryti santuoką ją reikėtų nustatyta tvarka įregistruoti. Taigi, pagrindinis CK projekte siūlomo partnerystės teisinio reguliavimo tikslas yra ne tokių santykių išviešinimas, bet partnerių ir jų vaikų apsauga, kylanti iš įstatymo ir atsirandanti partneriams neatlikus jokių formalių veiksmų. Kartu pastebėtina, kad partnerystės pagal įstatymą institutas buvo siūlytas dar rengiant 2001 m. CK projektą, tačiau tuo metu buvo susidurta ne tiek su partnerystės pagal įstatymą modelio, kiek su paties partnerystės instituto kritika. Siekiant užtikrinti naujojo CK priėmimą, registruotos partnerystės modelio įtvirtinimas buvo pasirinktas kaip kompromisinis šių santykių teisinio reguliavimo variantas. Atsižvelgiant į šiuos siūlomus CK pakeitimus, kartu teikiamas Lietuvos Respublikos gyventojų registro įstatymo Nr.
I-2237 5, 9 ir 13 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas, atitinkamai papildant galiojančias nuostatas dėl šio registro objektų, jame tvarkomų duomenų, taip pat duomenų šiam registrui teikimo. Pagal CK projekto nuostatas pareiškimo dėl partnerystės įregistravimas Lietuvos Respublikos gyventojų registre sukeltų šias teisines pasekmes: a) gimusio vaiko kilmės iš tėvo pusės nustatymas, tėvystės pripažinimas ir nuginčijimas būtų grindžiamas iš esmės analogiškais principais, kaip ir susituokusių tėvų vaikų tėvystė (žr. keičiamus CK 3.140, 3.141, 3.143, 3.146, 3.147, 3.150 straipsnius); b) partneriams būtų suteikta galimybė savo susitarimu nustatyti kitokį nei keičiamo CK 3.231 straipsnyje numatytą partnerių turto teisinį režimą (žr. keičiamo CK 3.230 straipsnio 2 dalį) c) palikėją pergyvenęs partneris paveldėtų pagal įstatymą arba su pirmos ar antros eilės įpėdiniais (jeigu jų yra) (žr. keičiamo CK 5.13 straipsnį). Toks teisinis reguliavimas siūlomas siekiant apsaugoti susijusių trečiųjų asmenų teisėtus interesus ir lūkesčius, įvertinus iš tėvystės kylančių teisių ir pareigų pobūdį bei svarbą, taip pat būtinybę užtikrinti aiškią vaiko tėvystę. Kartu pastebėtina, kad siūlomas teisinis reguliavimas atitinka galiojančių CK 1.75 straipsnio nuostatų dėl teisinės sandorių registracijos ir jos pasekmių pagrindu susiklosčiusią praktiką, todėl negalėtų būti vertinamas kaip faktinėje partnerystėje esančių asmenų diskriminacija registruotoje partnerystėje esančių asmenų atžvilgiu. Keičiamo CK 3.229 straipsnio 2 dalyje siūloma nustatyti sąlygas, kurias atitinkantys asmenys gali pradėti partnerystę: partneriai turės būti sulaukę pilnametystės, nesudarę santuokos tarpusavyje ar su kitais asmenimis ir nebūti kitų asmenų partneriais.
Be to, kaip ir santuokoje, galiotų draudimas partnerystę sudaryti artimiesiems giminaičiams – tėvams su vaikais, įtėviams su įvaikiais, seneliams su vaikaičiais, tikriems ir netikriems broliams su seserimis, pusbroliams su pusseserėmis, dėdėms su dukterėčiomis, tetoms su sūnėnais. Pradėdami partnerystę, partneriai taip pat turės būti veiksnūs. Ribotai veiksnus šioje srityje asmuo negalės pradėti partnerystės be rūpintojo rašytinio sutikimo. Jeigu rūpintojas tokio sutikimo neduotų, ribotai veiksnaus šioje srityje asmens prašymu leidimą pradėti partnerystę galėtų duoti teismas. Asmuo, įsiteisėjusiu teismo sprendimu pripažintas neveiksniu šioje srityje, negalėtų pradėti partnerystės. Šios nuostatos iš esmės analogiškos kaip ir galiojančio CK 3.15 straipsnio nuostatos. Siekiant partnerystės teisinių santykių apibrėžtumo, CK projekte siūloma įtraukti naują CK 3.229¹ straipsnį, kuriame numatyti partnerystės pabaigos pagrindai, taip pat jos pripažinimo negaliojančia sąlygos ir tvarka. Keičiamo CK 3.230 straipsnio 1 dalyje siūloma nustatyti, kad turtas, partnerystės laikotarpiu įgytas abiejų partnerių ar vieno jų vardu, laikomas bendrąja daline partnerių nuosavybe, kartu preziumuojant, kad partnerių bendrosios dalinės nuosavybės dalys yra lygios, kol nėra įrodyta kitaip. Atkreipiamas dėmesys, kad teismai, praktikoje spręsdami turtinius partnerių ginčus, jau suformavo praktiką, pagal kurią taikoma partnerių bendros dalinės nuosavybės prezumpcija. Ši prezumpcija leidžia perkelti įrodinėjimo naštą partnerystę neigiančiam partneriui, o tai, daugeliu atveju, reikštų didesnę teisinę apsaugą partneryste besiremiančiam partneriui. Kita vertus, ši prezumpcija teisės aktuose nustatyta tvarka gali būti nuginčyta.
Kartu pastebėtina, kad šis režimas būtų netaikomas asmeninei partnerių nuosavybei, kuri, vadovaujantis keičiamu CK 3.233 straipsniu, būtų nustatoma mutantis mutandis taikant šio kodekso 3.89 straipsnio nuostatas dėl asmeninės sutuoktinių nuosavybės. Šiame kontekste taip pat atkreiptinas dėmesys į siūlomas naujas CK
gyvenimui naudojamas turtas, jo teisinis režimas ir šio režimo pabaiga. Nustatant tokį turtą, mutatis mutandis būtų taikomos galiojančios CK 3.84 straipsnio nuostatos dėl šeimos turto, o remiantis panašiais principais, kurie įtvirtinti CK 3.84 straipsnio 4 dalyje, turtas įgytų partnerių bendram šeiminiam gyvenimui naudojamo turto teisinį statusą nuo partnerių bendro gyvenimo pradžios momento, tačiau šį faktą prieš trečiuosius asmenis galėtų panaudoti tik registruotoje partnerystėje esantys partneriai ir tik tuo atveju, jeigu nekilnojamasis daiktas yra įregistruotas viešame registre kaip partnerių bendram šeiminiam gyvenimui naudojamas turtas. Kartu pastebėtina, kad keičiamo CK 3.230 straipsnio 2 dalyje registruotoje partnerystėje esantiems partneriams suteikta galimybė sudaryti sutartį, kurioje jie nustatytų savo turtines teises ir pareigas partnerystės metu, taip pat partnerystei pasibaigus. Tokia sutartis ir jos pakeitimai, pagal analogiją su vedybų sutartimi, turėtų būti patvirtinti notarine tvarka ir įregistruoti vedybų sutarčių registre. Šiai sutarčiai taip pat mutatis mutandis būtų taikomos kitos galiojančio CK 3.101 – 3.108 straipsnių nuostatos. CK projekte taip pat numatytos nuostatos, skirtos partnerių turto teisiniam režimui, taip pat tokio turto padalijimui ir buvusio partnerio išlaikymui reguliuoti (žr. keičiamo CK 3.231 – 3.232 straipsniai).
Pastebėtina, kad šiuose straipsniuose siūlomas nuostatos labai panašios į galiojančias CK nuostatas, reguliuojančias sutuoktinių turto teisinį režimą, sutuoktinių civilinę atsakomybę pagal turtines prievoles, sutuoktinių turto padalijimą, tarpusavio išlaikymą. Atsižvelgiant į iš šeimos teisinių santykių kylančias disponavimo turtu ypatybes, taip pat į tai, kad partneriai disponuoja turtu, kaip tai siūloma preziumuoti, bendru sutarimu, keičiamo CK 3.231 straipsnio 7 dalyje siūloma aiškiai nustatyti, kad partnerių, kaip bendraturčių, tarpusavio santykiuose netaikomas CK 4.79 straipsnis, t. y. vienam partneriui parduodant jam priklausančią dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje, kitam partneriui nėra taikoma pirmumo teisė pirkti bendrosios dalinės nuosavybės dalį. Įvertinus tarp partnerių susiklostančių turtinių santykių pobūdį ir poreikį užtikrinti palikėją pergyvenusio partnerio turtines teises ir interesus, keičiamame CK 5.13 straipsnyje siūloma numatyti galimybę palikėją pergyvenusiam partneriui paveldėti pagal įstatymą arba su pirmos ar antros eilės įpėdiniais. Siekiant užtikrinti teisinį apibrėžtumą, taip pat tinkamai atsižvelgti į kitų suinteresuotų asmenų interesus, paveldėjimo teisę palikėją pergyvenusiam partneriui siūloma suteikti tik tuo atveju, jeigu partnerio mirties dieną partneriai buvo registruotoje partnerystėje. Kadangi CK projektu siūlomas neregistruotos partnerystės (partnerystės pagal įstatymą) modelis, o civilinės būklės aktų, tokių kaip santuoka, gimimas ar mirtis, registracijos tikslas yra patvirtinti, kad šie juridiniai faktai įvyko ir kada įvyko, partnerystės siūloma nelaikyti civilinės būklės aktu. Kita vertus, partnerystė būtų laikoma juridiniu faktu.
Kartu pažymėtina, kad, vadovaujantis CPK 442 straipsnio 1 punktu ir 444 straipsnio 2 dalies 9 punktu, bylos dėl partnerystės fakto nustatymo būtų nagrinėjamos ypatingosios teisenos tvarka. Atsižvelgiant į tai, Įstatymų projektais atitinkamai patikslintos galiojančiuose įstatymuose numatytos nuostatos, pagal kurias partnerystė priskirta prie civilinės būklės aktų CK projektu taip pat siūloma atsisakyti sąvokos
„sugyventiniai“ pereinant prie tikslesnės sąvokos „partneriai“ vartojimo. Siekiant išvengti kitų galiojančių teisės aktų, kuriuose vartojamos sąvokos „sugyventinis“
, „sugyventinis (partneris)“, keitimo, CK projekto 17 straipsnyje siūloma numatyti bendrą nuostatą, pagal kurią kituose teisės aktuose vartojamos minėtos sąvokos atstoja sąvoką „partneris“. Atsižvelgiant į CK projekte ir Lietuvos Respublikos gyventojų registro įstatymo Nr. I-2237 5, 9 ir 13 straipsnių pakeitimo įstatymo projekte siūlomas nuostatas dėl partnerystės registravimo, kartu pateiktas įstatymo projektas, kuriuo netekusiais galios siūloma pripažinti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo Nr. VIII-1864 28 straipsnį ir 50 straipsnio 1 punkto f papunktį, numatančius partnerystės įregistravimo tvarką reglamentuojančio įstatymo priėmimą. Siekiant suteikti Lietuvos Respublikos Vyriausybei ir, prireikus, kitoms kompetentingoms institucijoms pakankamai laiko pasirengti tinkamam šių Įstatymų projektų įgyvendinimui, Įstatymų projektų įsigaliojimą siūloma nukelti į 2018 m. sausio 1 d. 5.
vertinimo rezultatai, galimos neigiamos priimtų įstatymų pasekmės ir kokių priemonių reikėtų imtis, kad tokių pasekmių būtų išvengta Įstatymų projektų priėmimas pašalintų bendro gyvenimo neįregistravus santuokos, kuris tampa vis labiau paplitusiu visuomeniniu reiškiniu, teisinio reguliavimo spragą, taip pat leistų įgyvendinti iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos kylančią valstybės pareigą nustatyti teisinį reguliavimą, kuriuo taip pat būtų ginamos bendrai gyvenančių ir santuokos nesudariusių vyro ir moters bei jų vaikų teisės ir teisėti interesai. Įstatymų projektais sureguliuojant tiek turtinius, tiek asmeninius neturtinius partnerių tarpusavio santykius, taip pat partnerių turtinius santykius su trečiaisiais asmenimis būtų išspręstos pagrindinės praktinės problemos, su kuriomis susiduria partneriai, tokios kaip disponavimas bendru partnerių turtu, partnerių vaikų kilmės nustatymas, partnerių tarpusavio išlaikymas, paveldėjimas po vieno iš partnerių mirties ir kt., leistų apsaugoti silpnesniojo partnerio ir partnerių vaikų teises ir teisėtus interesus. Tokio teisinio reguliavimo buvimas taip pat užtikrintų nuoseklią teismų praktiką šioje srityje, o tai padidintų visuomenės pasitikėjimą teismų sistema. Pritarus partnerystės pagal įstatymą modeliui, išliks ginčų dėl partnerystės buvimo fakto tikimybė: jeigu vienas iš partnerių neigtų partnerystės faktą ir nesutiktų jo išviešinti, kitas partneris būtų priverstas kreiptis į teismą ir įrodinėti partnerystės buvimo, partnerystės pradžios ir (ar) pabaigos faktus. Nepaviešinus partnerystės santykių egzistavimo, apie partnerystės santykius nebus informuoti ir tretieji asmenys. Kita vertus, vadovaujantis CPK 442 straipsnio 1 punktu ir 444 straipsnio 2 dalies 9 punktu, bylos dėl partnerystės fakto nustatymo būtų nagrinėjamos paprastesne ir greitesne ypatingosios teisenos tvarka. 6.
Įstatymų priėmimas įtakos kriminogeninei situacijai, korupcijai neturės. 7. Galima priimtų įstatymų įtaka verslo sąlygoms ir jo plėtrai Įstatymų priėmimas įtakos verslo sąlygoms ir jo plėtrai neturės. 8. Įstatymų inkorporavimas į teisinę sistemą, galiojantys teisės aktai, kuriuos būtina pakeisti, panaikinti ar priimti, priėmus teikiamus Įstatymų projektus Atkreiptinas dėmesys, kad kai kuriuose galiojančiuose įstatymuose bei įstatymų įgyvendinamuosiuose teisės aktuose yra nuostatų, kuriose minima partnerystė ar jos įregistravimas, nustatomos partnerių ar sugyventinių teisės ir pareigos. Siekiant teisinio nuoseklumo, tokie teisės aktai turėtų būti aiškinami ir taikomi vadovaujantis keičiamo CK trečiosios knygos XV skyriuje pateikta partnerių ir partnerystės samprata, prireikus po Įstatymų projektų priėmimo juos atitinkamai patikslinant. Kartu pastebėtina, kad poreikis keisti galiojančius teisės aktus sumažėtų pritarus CK projekto 17 straipsnio nuostatai, pagal kurią kituose teisės aktuose vartojami žodžiai
„sugyventinis“ , „sugyventinis (partneris)“ atstotų žodį „partneris“. Galiojančiuose teisės aktuose tam tikros teisės ir
pareigos nustatytos tik sutuoktiniams, partneriams atitinkamų teisių ir pareigų nenumatant. Įvertinus ilgas ir itin sudėtingas diskusijas tiek dėl pačios partnerystės teisinio reguliavimo, tiek konkretaus jos modelio pasirinkimo, manytina, kad šiame etape kitų galiojančių teisės aktų peržiūra ir atitinkamų projektų parengimas lemtų neefektyvų ir neekonomišką tam būtinų laiko ir žmogiškųjų išteklių panaudojimą. Kitų teisės aktų peržiūra būtų tikslinga tik apsisprendus dėl konkretaus partnerystės teisinio reguliavimo modelio. 9.
Respublikos valstybinės kalbos, Teisėkūros pagrindų įstatymų reikalavimams, Įstatymų projektų sąvokų ir jas įvardijančių terminų įvertinimas Terminų banko įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka Įstatymų projektai atitinka Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymo ir Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo reikalavimus. Įstatymų projektais keičiamuose įstatymuose įstatyme vartojamos sąvokos ir (ar) jas įvardijantys terminai nekeičiami, taip pat nesiūlomos naujos sąvokos. 10. Įstatymų projektų atitiktis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatoms ir Europos Sąjungos dokumentams Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į Europos Žmogaus Teisių Teismo 2013 m. lapkričio 7 d. sprendimą byloje Vallianatos and Other v. Greece, kuriame šis teismas konstatavo, kad, valstybės teisės sistemoje įteisinant registruotą partnerystę, nesant tam svarbių priežasčių negalima eliminuoti tos pačios lyties partnerysčių. Pastebėtina, kad daugelyje Europos valstybių tos pačios lyties asmenų santykiams įteisinti yra skirtas registruotos partnerystės institutas, tuo tarpu Lietuvos Respublikos teisės aktuose yra siūloma įtvirtinti neregistruotos partnerystės institutą, kuris skirtas tarp santuokos nesudariusių vyro ir moters faktiškai susiklosčiusių santykių ir iš to kylančių problemų teisiniam reguliavimui. Be to, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 1 dalies nuostatą išaiškinęs Konstitucinis Teismas savo 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarime įpareigojo valstybę įstatymais apsaugoti tik santuokos nesudariusių vyro ir moters bendrą gyvenimą. 11.
įgyvendinamieji teisės aktai, šių aktų rengėjai ir parengimo terminai Siekiant į teisinę sistemą inkorporuoti siūlomas Įstatymų projektų nuostatas, iki siūlomo šių projektų įsigaliojimo reikės pakeisti Lietuvos Respublikos gyventojų registro nuostatus, patvirtintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. gruodžio 23 d. nutarimu Nr. 1495, taip pat Vedybų sutarčių registro nuostatus, patvirtintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. rugpjūčio 13 d. nutarimu Nr. 1284. 12. Valstybės, savivaldybių biudžetų ir kitų valstybės įsteigtų fondų lėšos, kurių prireiks įstatymams įgyvendinti, ar bus galima sutaupyti (pateikiami prognozuojami rodikliai einamaisiais ir artimiausiais 3 biudžetiniais metais). Įstatymų projektų įgyvendinimui papildomų valstybės biudžeto ar kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų nereikės. Reikiamus Gyventojų registro duomenų bazės pakeitimus numatoma įdiegti įgyvendinant bendrą Gyventojų registro modernizavimo projektą, kurio finansavimas planuojamas iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšų. 13. Įstatymų projektų rengimo metu gauti specialistų vertinimai ir išvados Rengiant Įstatymų projektus buvo atsižvelgta į Teisės instituto 2006 metais atlikto tyrimo „Partnerystės instituto reglamentavimas Europos valstybėse“ parengtą ataskaitą, kurioje išsamiai aprašyta Švedijos, Ispanijos ir kitų Europos šalių praktika partnerystės teisinio reguliavimo srityje. Analizuojant CK pakeitimo galimybes taip pat buvo atsižvelgta į 2008 m. Teisingumo ministerijos užsakymu pateiktą mokslinę išvadą, kurioje partnerystės teisinių santykių reguliavimui siūlyta pasirinkti partnerystės pagal įstatymą modelį. Teisingumo ministerija taip pat rėmėsi Hagos tarptautinės privatinės teisės konferencijos rėmuose 2008 m. kovo mėn. parengtu preliminariu dokumentu Nr. 11 vidaus teisės ir tarptautinės privatinės teisės vystymosi gyvenimo nesusituokus, įskaitant ir registruotą partnerystę, klausimu. 14.
įtraukti į kompiuterinę paieškos sistemą, įskaitant Europos žodyno „Eurovoc“ terminus, temas bei sritis Reikšminiai Įstatymų projektų žodžiai, kurių reikia šiems projektams įtraukti į kompiuterinę paieškos sistemą, įskaitant reikšminius žodžius pagal Europos žodyną „Eurovoc“, yra „partnerystė“, „partneriai“. 15. Kiti, iniciatorių nuomone, reikalingi pagrindimai ir paaiškinimai Papildomi pagrindimai ir paaiškinimai neteikiami.
2015-08-26 Nr. XIIP-3395 Vilnius Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir juridinės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas:
siūloma Civiliniame kodekse (toliau – CK) nustatytą registruotos partnerystės modelį pakeisti partneryste pagal įstatymą. Projekto aiškinamajame rašte nurodoma, kad įstatymų projektais siekiama įgyvendinti iš Konstitucijos kylančią valstybės pareigą (išsamiai paaiškintą Konstitucinio Teismo 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarime) ne tik nustatyti teisinį reguliavimą, kuriuo inter alia būtų ginamos bendrai gyvenančių ir santuokos nesudariusių vyro ir moters bei jų vaikų teisės ir teisėti interesai, bet ir įstatymais ir kitais teisės aktais taip sureguliuoti šeiminius santykius, kad nebūtų sudaroma prielaidų diskriminuoti santuokos neįregistravusių bendrai gyvenančių vyro ir moters, jų vaikų (įvaikių). Pažymėtina, kad nors projekto tikslas nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuriuo būtų ginamos visų santuokos nesudariusių, bet bendrai gyvenančių ir šeiminius santykius kuriančių partnerių, jų vaikų teisės ir teisėti interesai, tačiau iš projektu siūlomų CK nuostatų seka, kad partneriai, kurių būtų pasirašę notarine tvarka patvirtintą jų bendrą pareiškimą dėl partnerystės ir duomenys apie jų partnerystę būtų įrašyti Lietuvos Respublikos gyventojų registre, bei partneriai, kurie savo partnerystės nebūtų išviešinę, turėtų nevienodas teises, taip pat jų vaikų teisės ir teisėti interesai būtų ginami skirtinga apimtimi.
Kaip antai, projekto 7 straipsniu keičiamo CK 5.13 straipsnyje siūloma nustatyti, kad mirusio partnerio turtą palikėją pergyvenęs partneris pagal įstatymą paveldi tik tuo atveju, kai duomenys apie jų partnerystę nustatyta tvarka buvo įrašyti Gyventojų registre. Taigi neišviešintos, tačiau visus partnerystės požymius turinčios partnerystės atveju, partneris mirusio savo partnerio turtą paveldėti pagal įstatymą neturėtų teisės. Projekto 6 straipsniu CK 3.230 straipsnyje siūloma reglamentuoti partnerių bendrosios dalinės nuosavybės valdymą, naudojimą ir disponavimą. Pagal projektu siūlomas CK 3.230 straipsnio
sudaryti sutartį, kurioje jie nustatytų savo turtines teises ir pareigas partnerystės metu, taip pat partnerystei pasibaigus. Taigi tik išviešinę partnerystę partneriai savo susitarimu galėtų nustatyti kitokį bendro turto teisinį režimą nei projektu siūloma nustatyti CK 3.231 straipsnyje. Be to, projekto 4 straipsniu CK
pagimdė motina, esanti partnerystėje, duomenys apie kurią yra Gyventojų registre, vaiko kilmė iš tėvo būtų nustatoma mutatis mutandis taikant šio straipsnio 1 dalies nuostatas.
Taigi pagal siūlomą teisinį reguliavimą, būtų preziumuojama, jog tik išviešintoje partnerystėje gimusio vaiko tėvas yra vaiko motinos partneris. Kartu paminėtina, kad pagal projekto 6 straipsniu siūlomas CK 3.229 straipsnio 4 dalies nuostatas trečiųjų asmenų atžvilgiu teisines pasekmes sukurtų tik išviešinta partnerystė. Atsižvelgus į tai, kas aukščiau išdėstyta, kyla abejonių, ar siūlomu teisiniu reguliavimu nebūtų diskriminuojami partneriai, apie kurių partnerystę nebūtų duomenų Gyventojų registre, bei ar reguliavimas atitinka Konstitucinio Teismo 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarime suformuotą doktriną. Kartu pastebėtina, jog įsigaliojus įstatymui, atsižvelgiant į tai, kad galimai didelė dalis partnerių dėl tų pačių priežasčių, dėl kurių jie neregistruoja santuokos, nepageidautų atlikti ir formalių savo partnerystės išviešinimo procedūrų, gali kilti daug teisinių ginčų tarp partnerių, o teismams gali tekti nagrinėti didelį skaičių bylų dėl paties partnerystės fakto, partnerystės pradžios ir pabaigos momento nustatymo ir panašiai. Be to, tokių bylų nagrinėjimas galėtų būti apsunkintas ir dėl to, kad projekto 6 straipsniu CK 3.229 straipsnio 1 dalyje siūloma apibrėžti partnerystę kaip vyro ir moters (partnerių) bendrą gyvenimą kuriant šeiminius santykius neįregistravus santuokos, tačiau nėra pateikiama pačių šeiminių santykių samprata, nėra siūloma apibrėžti jų turinio. Todėl pradėdami faktiškai gyventi kartu vyras ir moteris gali skirtingai suvokti, vertinti jų santykius.
Atkreipiame dėmesį, pagal galiojančio CK 3.229 straipsnyje nustatytą teisinį reguliavimą CK trečiosios knygos XV skyriaus normos nustato turtinius santykius tarp vyro ir moters, kurie, įregistravę savo partnerystę, bendrai gyvena ne mažiau kaip vienerius metus. Taigi pagal galiojančiame CK įtvirtintą teisinį reguliavimą partnerystė suprantama kaip ilgalaikiai vyro ir moters santykiai, tačiau projektu šios kodekso nuostatos siūloma atsisakyti. Atsižvelgus į tai, svarstytina, ar projekte nereikėtų įtvirtinti šeiminių santykių požymius, leisiančius juos atriboti nuo kitų santykių. 2. Projekto 3 straipsniu CK 3.16 straipsnyje siūloma nustatyti, kad sudaręs santuoką ir jos įstatymų nustatyta tvarka nenutraukęs, taip pat partnerystėje pagal šio kodekso trečiosios knygos XV skyriaus nuostatas esantis asmuo negali sudaryti kitos santuokos. Atkreipiame dėmesį, kad partnerystė ir santuoka nėra tapatūs dalykai, todėl reikalavimas partnerystėje esančiam asmeniui nesudaryti kitos santuokos nėra logiškas. Jeigu projekto autoriai turėjo tikslą nustatyti, kad partnerystėje esantis asmuo negali sudaryti kitos partnerystės ar santuokos su kitu asmeniu, išskyrus partnerį, tai projekto nuostatas reikėtų atitinkamai patikslinti. 3. Projekto 4 straipsniu siūloma CK 3.230 straipsnį papildyti nauja 6 dalimi nustatančia, jog: „Jei vaiką pagimdė motina, kuri su vyru yra partneriai pagal šio kodekso trečiosios knygos XV skyriaus nuostatas, ir Lietuvos Respublikos gyventojų registre yra įrašyti duomenys pagal abiejų partnerių pasirašytą ir notarine tvarka patvirtintą bendrą pareiškimą dėl partnerystės, vaiko kilmė iš tėvo nustatoma mutatis mutandis taikant šio straipsnio 1 dalies nuostatas“.
Šiame kontekste pastebėtina, jog galiojančios CK 3.140 straipsnio nuostatos yra glaudžiai susijusios su galiojančiomis CK
susituokusi arba kai vaikas gimė nepraėjus 300 dienų po santuokos pabaigimo, tėvystė gali būti pripažinta pareiškimu, jei yra nuginčyta vaiko motinos esančio ar buvusio sutuoktinio tėvystė. Šiomis nuostatomis siekiama išvengti CK
reguliuojančių normų kolizijos. Projektu nesiūloma keisti CK 3.141 straipsnio 2 dalies, todėl svarstytina, ar tai nesukels teisės taikymo problemų, kai vaiko, kuris gimė motinai, sudariusiai partnerystę, kilmė iš tėvo nustatyta pagal CK
teisės taikymo problemos gali kilti ir esant galiojančio CK 3.143 straipsnio 3 dalyje nurodytoms sąlygoms, kai vaiko motina, iki vaikui gimstant, sudarys partnerystę, nes nurodytų nuostatų taip pat nesiūloma keisti. 4. Atsižvelgiant į projekto 4 straipsniu siūlomas CK 3.140 straipsnio nuostatas, reikėtų atitinkamai pakeisti ir galiojančias CK 3.146 ir 3.147 straipsnių nuostatas dėl tėvystės nustatymo. Manytina, kad pastarųjų straipsnių nuostatos turėtų būti taikomos ir tais atvejais, kai vaikas gimė nesudariusiai partnerystės motinai, nes tais atvejais, kai motina yra sudariusi partnerystę, vaiko kilmė būtų nustatoma pagal CK 3.140 straipsnį 5.
Projekto 6 straipsniu CK 3.229 straipsnio 1 dalyje siūloma nustatyti, jog „Partnerystė yra vyro ir moters (partnerių) bendras gyvenimas kuriant šeiminius santykius neįregistravus santuokos.“ Šio straipsnio 2 dalyje siūloma nustatyti, jog „Partneriai privalo būti vienas kitam lojalūs ir vienas kitą gerbti, taip pat vienas kitą remti moraliai ir materialiai ir, atsižvelgiant į kiekvieno jų galimybes, prisidėti prie bendrų šeiminio gyvenimo ar kito partnerio poreikių tenkinimo.“ Be to, projekto 3 straipsniu CK 3.16 straipsnyje siūloma nustatyti, jog partnerystei galioja monogamijos principas. Analizuojant teikiamas nuostatas ir atsižvelgiant į tai, jog reguliavimas susijęs su šeiminiais santykiais, pastebėtina, jog neaišku, kodėl siekiant sureguliuoti partnerystės teisinius santykius išskiriamas tik monogamijos principas. Esant tokiam reguliavimui, kai išskiriamas vienintelis šeimos santykių teisinio reguliavimo principas, tampa neaišku, ar partnerystės teisiniams santykiams taikomi tokie principai kaip partnerystės savanoriškumo, partnerių lygiateisiškumo, prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo, vaikų auklėjimo šeimoje, motinystės visokeriopos apsaugos, nustatyti CK 3.3 straipsnyje. Tuo atveju, jeigu tokie principai netaikytini, neaišku kodėl jie netaikomi ir kokie principai gali būti taikomi, pavyzdžiui, ar gali būti asmuo verčiamas sudaryti partnerystę. Siūlytina tobulinti reguliavimą pašalinant neaiškumus. 6. Projekto 6 straipsniu siūloma CK 3.230 straipsnio 2 dalies nuostata ,,kai šio kodekso trečiosios knygos XV skyriaus nustatyta tvarka yra įrašyti duomenys pagal pareiškimą dėl partnerystės“ nėra tiksli, nes projekte nėra nustatoma duomenų įrašymo tvarka.
Be to, reikėtų nurodyti registro pavadinimą, kuriame tie duomenys turėtų būti įrašyti. Atsižvelgus į tai projekto nuostatą reikėtų patikslinti pašalinant šiuos neaiškumus. Jeigu būtų pritarta šiai pastabai, atitinkamai reikėtų patikslinti projekto7 straipsniu siūlomas CK 5.13 straipsnio nuostatas. 7. Projekto 6 straipsniu siūlomoje CK 3.231 straipsnio 8 dalyje siūloma nustatyti, kad „Partnerių civilinė atsakomybė pagal turtines prievoles nustatoma mutatis mutandis taikant šio kodekso 3.109–3.115 straipsnių nuostatas. Prievolių pobūdis nustatomas pagal šio kodekso 3.229 straipsnio 1 dalyje apibrėžtą partnerystės pradžios momentą“. Pažymėtina, jog pacituota nuostata yra imperatyvi. Vertinant aptartą nuostatą, dera analizuoti ir CK 3.229 straipsnio 3 dalį, kadangi ši dalis taip pat aptaria partnerystės teisinių pasekmių atsiradimo momentą. Pastebėtina, jog projekto 6 straipsniu siūlomoje CK 3.229 straipsnio 3 dalyje nustatoma, kad „Partnerystė sukelia šiame skyriuje numatytas teisines pasekmes nuo partnerių bendro gyvenimo pradžios momento“. Taip pat reikia analizuoti ir CK 3.229 straipsnio 4 dalį, kadangi joje taip pat nustatomas partnerystės teisinių pasekmių atsiradimo momentas konkrečiais atvejais. Taigi, projekto 6 straipsniu siūlomoje CK 3.229 straipsnio 4 dalyje imperatyviai nustatoma, jog „Trečiųjų asmenų atžvilgiu partnerystė sukelia teisines pasekmes, jeigu Lietuvos Respublikos gyventojų registre yra įrašyti duomenys pagal abiejų partnerių pasirašytą ir notarine tvarka patvirtintą bendrą pareiškimą dėl partnerystės“. Vertinant aptartas nuostatas neaišku koks yra nurodytų nuostatų teisinis santykis:
Pirma, CK 3.231 straipsnio 8 dalis patenka į CK 3.229 straipsnio 3 dalies reguliavimo apimtį, t.y.
CK 3.231 straipsnio 8 dalis yra CK XV skyriuje, taigi joje įtvirtintos teisinės pasekmės turėtų būti taikomos nuo partnerių bendro gyvenimo pradžios momento pagal CK 3.229 straipsnio 1 dalį, neatsižvelgiant į partnerystės registravimo faktą. Antra, pastebėtina, jog CK 3.229 straipsnio 4 dalis imperatyviai nustato, jog trečiųjų asmenų atžvilgiu partnerystė sukelia teisines pasekmes, jeigu Lietuvos Respublikos gyventojų registre yra įrašyti duomenys pagal abiejų partnerių pasirašytą ir notarine tvarka patvirtintą bendrą pareiškimą dėl partnerystės. Šiame kontekste pastebėtina, jog parnerių turtinės prievolės visuomet bus susijusios su trečiaisiais asmenimis, taigi lieka neaišku, kuria iš imperatyvių teisės normų derėtų vadovautis tretiesiems asmenims, siekiantiems partnerių civilinės atsakomybės pagal turtinės prievoles. Jei, atsižvelgiant į CK
tik CK 3.229 straipsnio 1 dalimi, taptų neaišku kokį teisinį krūvį turi siūloma imperatyvi CK 3.229 straipsnio 4 dalis ir kodėl ši dalis formuluojama imperatyviai. Neaišku, kodėl siūloma CK 3.231 straipsnio 8 dalis prieštarauja šiai imperatyviai normai, neaišku koks yra jų teisinis santykis. Siūlytina pašalinti aptartą normų koliziją. 8. Projekto 6 straipsniu siūlomoje CK 3.233 straipsnio 1 dalyje siūloma nustatyti „Kad padalytų turtą, kuris yra bendroji dalinė partnerių nuosavybė šio kodekso 3.232 straipsnyje nurodytu atveju, teismas nustato partnerystės laikotarpiu abiejų partnerių ar vieno jų vardu įgytą turtą ir turtą, kuris yra kiekvieno partnerio asmeninė nuosavybė. Kai nustatomas partneriams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantis turtas, atimamos partnerių bendros skolos, kurias partneriai turėjo pasibaigus jų bendram šeiminiam gyvenimui.
Sudarant turto balansą mutatis mutandis taikomos šio kodekso
Analizuojant šios teikiamos nuostatos turinį pastebėtina, jog nuostatos turinys stokoja teisinio aiškumo, sąvokų derėjimo su kitu teikiamu įstatymo projekto tekstu, derėjimo su kitomis kodekso nuostatomis, be to, nuostata dėstoma nesilaikant teisės technikos taisyklių: Pirma, pastebėtina, jog nuostatos pradžioje kalbama apie teismo pareigas – ką teismas turėtų nustatyti, o nuostatos pabaigoje - apie turto balanso sudarymą, be to, pateikiama blanketinė nuoroda į CK 3.118 straipsnį. Neaišku, kodėl ir iš ko turi būti „atimamos“ skolos, kur jos turi būti dedamos ir kt. Šiame kontekste manytina, jog nuostatos turinys turėtų būti nuoseklus ir aiškus, formuluojami imperatyvai sektų vienas iš kito ir būtų logiškai susieti, būtų aiškios kiekvieno veiksmo teisinės pasekmės. Antra, aptariamoje dalyje imperatyviai nustatomi partnerių turto balanso nustatymo principai ir tvarka, todėl nėra aišku kokiu tikslu pateikiama blanketinė nuoroda į CK 3.118 straipsnį, kurio nuostatos turėtų būti taikomos „mutatis mutandis“. Tokio reguliavimo teisinė prasmė ir esmė neaiški. Manytina, jog nuostata turėtų būti išdėstyta aiškiai ir be dviprasmybių, turėtų būti aišku, kurias nuostatas iš nurodomo CK 3.118 straipsnio derėtų taikyti ir kokia apimtimi. Trečia, pastebėtina, jog projektu teikiamo 3.230 straipsnio 1 dalyje nustatoma, jog „Turtas, partnerystės laikotarpiu įgytas abiejų partnerių ar vieno jų vardu, laikomas bendrąja daline partnerių nuosavybe“, todėl neaišku, kodėl aptariamoje straipsnio dalyje vėl vartojami žodžiai „partnerystės laikotarpiu abiejų partnerių ar vieno jų vardu įgytą turtą“.
Siekiant išvengti nesusipratimų dėl sąvokų reikšmės, siūlytina vartoti vieningą sąvoką „bendroji dalinė partnerių nuosavybė“. Ketvirta, pastebėtina, jog nuostata formuluojama ją pradedant jungtuku „Kad“. Manytina, jog nuostatos formulavimas turėtų būti patikslintas, kad nuostata atitiktų kalbines ir teisės logikos normas. Penkta, atsižvelgiant į išdėstytas pastabas siūlytina aptariamą straipsnio 1 dalį dėstyti taip: „1. Teismui dalijant turtą šio kodekso 3.232 nustatytu atveju:
1) turi būti nustatytas bendrąja daline partnerių nuosavybe esantis turtas (toliau šiame straipsnyje – bendras partnerių turtas) ir vieno ir kito partnerio asmeninis turtas;
2) iš bendro partnerių turto pirmiausia turi būti sumokamos (priteisiamos) iš šio turto mokėtinos skolos, kurias partneriai turėjo pasibaigus jų bendram šeiminiam gyvenimui ir kurių mokėjimo terminas yra suėjęs. Jeigu iš šio turto vykdytinų prievolių įvykdymo terminas dar nėra suėjęs ar šios prievolės yra ginčijamos, tai dalytino bendro partnerių turto visuma yra mažinama šių prievolių
(skolų) suma;
3) nustačius turtą, kuris partneriams priklauso asmeninės nuosavybės teise, ir iš jo atskaičius asmenines skolas, sudaromas kompensacijų balansas, kuriame nurodoma, kiek vienas ir kitas partneris privalo kompensuoti bendrą partnerių turtą ir kiek vienam ir kitam partneriui turi būti kompensuota iš bendro partnerių turto.“ Šešta, pritarus tokiam straipsnio 1 dalies dėstymui, analogiškai turėtų būti keičiama ir straipsnio 2 dalis: „2.
Atlikus šio straipsnio 1 dalyje nurodytus veiksmus ir paaiškėjus, kad bendro partnerių turto liko, šis turtas padalijamas partneriams lygiomis dalimis, išskyrus šio kodekso numatytas išimtis. <...>.“ Septinta, atsižvelgiant į tai, jog aptariamas straipsnis reguliuoja ne tik turto, kuris yra bendroji dalinė partnerių nuosavybė, padalijimo tvarką, tačiau ir kitus klausimus, pavyzdžiui, kreditorių teisių apsaugą, senaties terminus, išlaikymo, ir kitus klausimus, būtina pakeisti straipsnio pavadinimą, kad pavadimas atitiktų straipsnio reguliavimo dalyką. 9. Projekto 6 straipsniu siūlomoje CK 3.234¹ straipsnio 1 dalyje siūloma nustatyti, kad „Turtas pripažįstamas partnerių bendram šeiminiam gyvenimui naudojamu turtu mutatis mutandis taikant šio kodekso 3.84 straipsnio nuostatas“. Analizuojant CK 3.84 straipsnio 4 dalį, nustatančią, jog „Šio straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytas turtas įgyja šeimos turto teisinį statusą nuo santuokos įregistravimo dienos <...>“, pastebėtina, jog analogiška sąlyga turėtų būti taikoma ir partnerystės atveju, t.y. turtas būtų pripažįstamas partnerių bendram šeiminiam gyvenimui naudojamu turtu tik tais atvejais, jeigu Lietuvos Respublikos gyventojų registre yra įrašyti duomenys pagal abiejų partnerių pasirašytą ir notarine tvarka patvirtintą bendrą pareiškimą dėl partnerystės, t.y. nuo partnerystės įregistravimo dienos.
Tokiu būdu, siūlomos blanketinės CK 3.234¹ straipsnio 1 dalies turinys kelia abejonių dėl jo atitikties projektu teikiamai, imperatyviai CK 3.229 straipsnio 3 daliai, kurioje nustatoma, kad „Partnerystė sukelia šiame skyriuje numatytas teisines pasekmes nuo partnerių bendro gyvenimo pradžios momento“. Sistemiškai analizuojant paminėtas nuostatas neaišku, kurias iš jų derėtų taikyti, ir koks yra CK 3.234¹ straipsnio 1 dalyje vartojamos lotyniškos sąvokos „mutatis mutandis“ turinys bei apimtis. Ar šiuo atveju derėtų suprasti taip, jog sąvoka „mutatis mutandis“ leistų nesilaikyti imperatyvios galiojančios kodekso nuostatos, nustatančios santuokos (partnerystės) registracijos privalomumą turto teisinio turto rėžimo pasikeitimui, ar, visgi, nuostatos turinys įgalina nesilaikyti projektu teikiamos imperatyvios CK 3.229 straipsnio 3 dalies nuostatos, nustatančios, jog partnerystės teisinės pasekmės turi būti taikomos nuo partnerių bendro gyvenimo pradžios momento. Siūlytina atskleisti ir išaiškinti reguliavimo teisinį turinį. 10. Atkreipiame dėmesį, kad teikiamu įstatymo projektu apibūdinti vyro ir moters bendrą gyvenimą siekiant sukurti šeiminius santykius naudojamos sąvokos ,,partnerystė“, ,,partneriai“, atsisakoma galiojančiame CK naudojamų sąvokų ,,sugyventiniai“, ,,sugyventinis“.
Pažymėtina, kad CK 6.588, 6.590 ir 6.744 straipsniuose, kurių projektu nesiūloma keisti, sąvokos ,,sugyventinis“ ir ,,partneris (sugyventinis)“ išlieka. Svarstytina, ar, siekiant teisinio reguliavimo nuoseklumo ir teisinio aiškumo, atitinkamai neturėtų būti keičiami ir minėti CK straipsniai. 11. Projektu siūloma atsisakyti CK nuostatų, reglamentuojančių partnerystės registravimą. Taip pat projektu siūloma atsisakyti galiojančiame CK naudojamos sąvokos ,,sugyventiniai“. Atkreipiame dėmesį, kad galiojančiuose įstatymuose, kurių kartu su teikiamu įstatymo projektu nėra siūloma keisti, partnerystę įregistravusiems partneriams, sugyventiniams yra nustatytos tam tikros teisės ir pareigos. Seimo statuto 135 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad kartu su įstatymo projektu teikiami kiti Seimo priimamų teisės aktų projektai dėl galiojančių teisės aktų pakeitimo ar pripažinimo netekusiais galios, kuriuos būtina priimti, priėmus teikiamą projektą. Atsižvelgus į tai, kartu su teikiamu įstatymo projektu turėtų būti teikiami atitinkami įstatymų pakeitimo projektai. 12. Atkreipiame dėmesį, kad Seime yra įregistruotas Civilinio kodekso 2.18, 2.19, 3.8, 3.18, 3.24, 3.37, 3.66, 3.138, 3.139, 3.140, 3.142, 3.143, 3.144, 3.145, 3.147, 3.152, 3.157, 3.167, 3.220, 4.255 straipsnių pakeitimo, 3.19, 3.20, 3.21, 3.22, 3.23, 3.25 straipsnių ir Kodekso trečiosios knygos VIII dalies pripažinimo netekusiais galios įstatymo projektas Nr. XIP-2018(4), kuriuo tam tikrų CK straipsnių, kurie keičiami ir teikiamu įstatymo projektu, turinį siūloma išdėstyti kiek kitaip nei teikiamu įstatymo projektu. Atsižvelgus į tai, abiejų projektų nuostatas reikėtų suderinti tarpusavyje. 13.
13. Manytume, kad iš esmės keičiant partnerystės koncepciją, kartu turėtų būti keičiamos ir kai kurios viešosios teisės normos, siekiant išvengti sutuoktinių ir sudariusių partnerystę asmenų lygybės prieš įstatymą principo pažeidimo, nepagrįstos diskriminacijos dėl jų socialinės padėties. Pavyzdžiui, Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymo 3 straipsnyje yra nustatytas žemės plotas, kurį gali įsigyti vienas asmuo ar su juo susiję asmenys, o susijusiais asmenimis laikomi sutuoktiniai, taip pat tėvai (įtėviai) ir jų nepilnamečiai vaikai (įvaikiai), arba, Gyventojų turto deklaravimo įstatyme nurodyti asmenys, kurie patys ir jų šeimos nariai turi deklaruoti turtą ir pajamas, o šeimos nariais laikomi sutuoktiniai ir kartu gyvenantys vaikai (įvaikiai) iki 18 metų, kurie privalo deklaruoti turtą tik tuo atveju, jeigu jie yra nuolatiniai Lietuvos gyventojai. Taigi pritarus siūlomiems CK pakeitimams, kai kuriais atvejais sugyventiniams įstatymas būtų palankesnis nei sutuoktiniams. Valstybinės teisės skyriaus vedėja, pavaduojanti departamento direktorių Jurgita Meškienė A. Jatkevičius, tel. (8 5) 239 6843, el. p. [email protected] S. Švedas, tel. (8 5) 239 6165, el. p. [email protected] D. Zebleckis, tel. (8 5) 239 6906, el. p. [email protected]
2015-09-08 Nr. XIIP-3395(2) Vilnius Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir juridinės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas:
siūloma Civiliniame kodekse (toliau – CK) nustatytą registruotos partnerystės modelį pakeisti partneryste pagal įstatymą. Projekto aiškinamajame rašte nurodoma, kad įstatymų projektais siekiama įgyvendinti iš Konstitucijos kylančią valstybės pareigą (išsamiai paaiškintą Konstitucinio Teismo 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarime) ne tik nustatyti teisinį reguliavimą, kuriuo inter alia būtų ginamos bendrai gyvenančių ir santuokos nesudariusių vyro ir moters bei jų vaikų teisės ir teisėti interesai, bet ir įstatymais ir kitais teisės aktais taip sureguliuoti šeiminius santykius, kad nebūtų sudaroma prielaidų diskriminuoti santuokos neįregistravusių bendrai gyvenančių vyro ir moters, jų vaikų (įvaikių). Pažymėtina, kad nors projekto tikslas nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuriuo būtų ginamos visų santuokos nesudariusių, bet bendrai gyvenančių ir šeiminius santykius kuriančių partnerių, jų vaikų teisės ir teisėti interesai, tačiau iš projektu siūlomų CK nuostatų seka, kad partneriai, kurie būtų pasirašę notarine tvarka patvirtintą jų bendrą pareiškimą dėl partnerystės ir duomenys apie jų partnerystę būtų įrašyti Lietuvos Respublikos gyventojų registre, bei partneriai, kurie savo partnerystės nebūtų išviešinę, turėtų nevienodas teises, taip pat jų vaikų teisės ir teisėti interesai būtų ginami skirtinga apimtimi.
Kaip antai, projekto 12 straipsniu keičiamo CK 5.13 straipsnyje siūloma nustatyti, kad mirusio partnerio turtą palikėją pergyvenęs partneris pagal įstatymą paveldi tik tuo atveju, jeigu partnerio mirties dieną partneriai buvo registruotoje partnerystėje. Taigi neišviešintos, tačiau visus partnerystės požymius turinčios partnerystės atveju, partneris mirusio savo partnerio turtą paveldėti pagal įstatymą neturėtų teisės. Projekto 11 straipsniu CK 3.230 straipsnyje siūloma reglamentuoti partnerių bendrosios dalinės nuosavybės valdymą, naudojimą ir disponavimą. Pagal projektu siūlomas CK 3.230 straipsnio
tvarka sudaryti sutartį, kurioje jie nustatytų savo turtines teises ir pareigas partnerystės metu, taip pat partnerystei pasibaigus. Taigi tik išviešinę partnerystę partneriai savo susitarimu galėtų nustatyti kitokį bendro turto teisinį režimą nei projektu siūloma nustatyti CK 3.231 straipsnyje. Be to, projekto 5 straipsniu CK
pagimdė motina, esanti registruotoje partnerystėje, vaiko kilmė iš tėvo būtų nustatoma mutatis mutandis taikant šio straipsnio nuostatas. Taigi pagal siūlomą teisinį reguliavimą, būtų preziumuojama, jog tik išviešintoje partnerystėje gimusio vaiko tėvas yra vaiko motinos partneris.
Kartu paminėtina, kad pagal projekto 11 straipsniu siūlomas CK 3.229 straipsnio 5 dalies nuostatas partnerystės faktą prieš trečiuosius asmenis gali panaudoti tik registruotoje partnerystėje esantys partneriai. Atsižvelgus į tai, kas aukščiau išdėstyta, kyla abejonių, ar siūlomu teisiniu reguliavimu nebūtų diskriminuojami partneriai, apie kurių partnerystę nebūtų duomenų Gyventojų registre, bei ar reguliavimas atitinka Konstitucinio Teismo 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarime suformuotą doktriną. Kartu pastebėtina, jog įsigaliojus įstatymui, atsižvelgiant į tai, kad galimai didelė dalis partnerių dėl tų pačių priežasčių, dėl kurių jie neregistruoja santuokos, nepageidautų atlikti ir formalių savo partnerystės išviešinimo procedūrų, gali kilti daug teisinių ginčų tarp partnerių, o teismams gali tekti nagrinėti didelį skaičių bylų dėl paties partnerystės fakto, partnerystės pradžios ir pabaigos momento nustatymo ir panašiai. Be to, tokių bylų nagrinėjimas galėtų būti apsunkintas ir dėl to, kad projekto 11 straipsniu CK 3.229 straipsnio 1 dalyje siūloma apibrėžti partnerystę kaip vyro ir moters (partnerių) bendrą gyvenimą kuriant šeiminius santykius neįregistravus santuokos, tačiau nėra aišku, ar bendras gyvenimas būtų suprantamas kaip nuolatinis, pastovus, ilgalaikis bendras gyvenimas, ar partnerystė galėtų būti suprantama kaip bendras gyvenimas su tam tikromis pertraukomis. Nėra aišku ir kokį minimalų terminą turėtų trukti bendras vyro ir moters gyvenimas, kad jie galėtų būti laikomi partneriais. Todėl pradėdami faktiškai gyventi kartu vyras ir moteris gali skirtingai suvokti, vertinti jų santykius.
Atkreipiame dėmesį, pagal galiojančio CK 3.229 straipsnyje nustatytą teisinį reguliavimą CK trečiosios knygos XV skyriaus normos nustato turtinius santykius tarp vyro ir moters, kurie, įregistravę savo partnerystę, bendrai gyvena ne mažiau kaip vienerius metus. Taigi pagal galiojančiame CK įtvirtintą teisinį reguliavimą partnerystė suprantama kaip ilgalaikiai vyro ir moters santykiai, tačiau projektu šios kodekso nuostatos siūloma atsisakyti. Atsižvelgus į tai, svarstytina, ar projekte nereikėtų patikslinti šeiminių santykių požymius, leisiančius juos atriboti nuo kitų santykių. Paminėtina ir tai, kad projekto aiškinamajame rašte nurodoma, kad CK projekte siūloma įtvirtinti faktinės partnerystės arba partnerystės pagal įstatymą modelį. 2. Projekto 2 straipsniu siūloma CK 2.19 straipsnyje nustatyti, kad civilinės būklės aktai registruojami civilinės būklės aktų registravimą reglamentuojančio įstatymo nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. gruodžio 3d. priėmė CK 2.18, 2.19, 3.8, 3.18, 3.24, 3.37, 3.66, 3.138, 3.139, 3.140, 3.142, 3.143, 3.144, 3.145, 3.147, 3.152, 3.157, 3.167, 3.220, 4.255 straipsnių pakeitimo, 3.19, 3.20, 3.21, 3.22, 3.23, 3.25 straipsnių ir Kodekso trečiosios knygos VIII dalies pripažinimo netekusiais galios įstatymą Reg. Nr. XII-2112, kuris įsigalios 2017 m. sausio 1 d. Pažymėtina, kad teikiamu įstatymo projektu siūlomas CK 2.19 straipsnio tekstas yra toks pat, koks jis yra jau priimtame CK pakeitimo įstatyme. Atsižvelgus į tai, svarstytina, ar projekto 2 straipsnio nereikėtų atsisakyti kaip perteklinio. 3.
trečiuosius asmenis gali panaudoti tik registruotoje partnerystėje esantys partneriai, tai yra, jeigu Lietuvos Respublikos gyventojų registre yra įrašyti duomenys pagal abiejų partnerių pasirašytą ir notarine tvarka patvirtintą bendrą pareiškimą dėl partnerystės. Atkreipiame dėmesį, kad partnerystės juridinis faktas Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka galėtų būti nustatytas teismo sprendimu. Iš projekto nuostatų darytina išvada, partneris (partneriai) teismo sprendimu nustatytos partnerystės fakto prieš trečiuosius asmenis panaudoti negalėtų. Nei teikiamame įstatymo projekte, nei jo lydinčiajame Gyventojų registro įstatymo Nr. I-2237 5, 9 ir 13 straipsnių pakeitimo įstatymo projekte Reg. Nr. XIIP-3398(2) teismo sprendimu nustatytos partnerystės, sprendime nurodytų duomenų apie partnerius įrašymas į Gyventojų registrą nėra numatytas. Svarstytina, ar siekiant apsaugoti partnerių bei jų vaikų interesus, partnerystės fakto panaudojimo prieš trečiuosius asmenis galimybės teikiamame įstatymo projekte neturėtų būti praplečiamos. 3. Projektu siūloma atsisakyti CK nuostatų, reglamentuojančių partnerystės registravimą. Taip pat projektu siūloma atsisakyti galiojančiame CK naudojamos sąvokos ,,sugyventiniai“. Atkreipiame dėmesį, kad galiojančiuose įstatymuose, kurių kartu su teikiamu įstatymo projektu nėra siūloma keisti, partnerystę įregistravusiems partneriams, sugyventiniams yra nustatytos tam tikros teisės ir pareigos. Seimo statuto 135 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad kartu su įstatymo projektu teikiami kiti Seimo priimamų teisės aktų projektai dėl galiojančių teisės aktų pakeitimo ar pripažinimo netekusiais galios, kuriuos būtina priimti, priėmus teikiamą projektą. Atsižvelgus į tai, kartu su teikiamu įstatymo projektu turėtų būti teikiami atitinkami įstatymų pakeitimo projektai.
Aptartame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, jog šiuo atveju problemos neišsprendžia ir projekto 17 straipsnis, kuris vadinasi „Įstatymo taikymas“, ir kuriuo siūloma nustatyti, jog „Kituose teisės aktuose vartojami žodžiai „sugyventinis“, „sugyventinis (partneris)“ atstoja žodį
„partneris““. Šio straipsnio turinys ir pavadinimas kvestionuotini. Pirma,
pažymėtina, jog projekto 17 straipsnio pavadinimas neatitinka straipsnio reguliavimo turinio, nes straipsniu siekiama reguliuoti ne projektu keičiamo įstatymo taikymą, o kitų įstatymų taikymą. Antra, pažymėtina, jog jei teikiamas įstatymo projektas bus priimtas, tai aptariamas projekto 17 straipsnis bus tik šio įstatymo sudėtine dalimi ir šio straipsnio esmė niekaip nebus atspindėta Civilinio kodekso turinyje. Tuo atveju, jei straipsnio turinys būtų Civilinio kodekso sudėtine dalimi, nuostatą, gal būt, būtų galima taikyti remiantis Civilinio kodekso 1.3 straipsnio 2 dalimi, nustatančia, jog „Jeigu yra šio kodekso ir kitų įstatymų prieštaravimų, taikomos šio kodekso normos, išskyrus atvejus, kai šis kodeksas pirmenybę suteikia kitų įstatymų normoms“. Tačiau atsižvelgiant į tai, jog teikiama nuostata nebus sudėtine Civilinio kodekso dalimi, susiklosto situacija, kai teikiamu įstatymo projektu siūloma keisti kitų įstatymų turinį. Teigtina, jog tokia situacija neatitinka nei Teisėkūros pagrindų įstatymo 14 straipsnio 4 dalies nuostatos, jog „Vienu teisės aktu keičiamas tik vienas teisės aktas“, nei teisinės valstybės principo. Be to, pastebėtina, jog teikiamas reguliavimas neatitinka ir teisės aiškumo principo, nes bet kuris asmuo, studijuodamas kitų įstatymų turinį ir kartu Civilinio kodekso turinį, nesužinos apie aptariamo reguliavimo pobūdį, kol nesusipažins su aptariamu įstatymo projektu.
Trečia, atkreiptinas dėmesys, jog situaciją komplikuoja ir tai, jog yra įstatymų su nuorodomis į konkrečius Civilinio kodekso straipsnius, pavyzdžiui, Bausmių vykdymo kodekso
yra Civilinio kodekso 3.229 straipsnyje nurodytas asmuo, <...>“. Taigi priėmus teikiamą įstatymo projektą tokios nuorodos nebeatitiks jų turinio. Manytina, kad tokie teisės aktai turėtų būti betarpiškai pakeisti, siekiant išvengti neaiškaus teisinio reguliavimo. Ketvirta, keltinas klausimas dėl žodžio „atstoja“ vartojimo aptariamame reguliavime. Pastebėtina, jog Dabartinės lietuvių kalbos žodyne pateikiamos šio žodžio reikšmės yra atsitraukti, pavaduoti[1], todėl svarstytina, ar pasirinktas žodis yra tinkamas. 4. Manytume, kad iš esmės keičiant partnerystės koncepciją, kartu turėtų būti keičiamos ir kai kurios viešosios teisės normos, siekiant išvengti sutuoktinių ir sudariusių partnerystę asmenų lygybės prieš įstatymą principo pažeidimo, nepagrįstos diskriminacijos dėl jų socialinės padėties. Pavyzdžiui, Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymo 3 straipsnyje yra nustatytas žemės plotas, kurį gali įsigyti vienas asmuo ar su juo susiję asmenys, o susijusiais asmenimis laikomi sutuoktiniai, taip pat tėvai (įtėviai) ir jų nepilnamečiai vaikai (įvaikiai), arba, Gyventojų turto deklaravimo įstatyme nurodyti asmenys, kurie patys ir jų šeimos nariai turi deklaruoti turtą ir pajamas, o šeimos nariais laikomi sutuoktiniai ir kartu gyvenantys vaikai (įvaikiai) iki 18 metų, kurie privalo deklaruoti turtą tik tuo atveju, jeigu jie yra nuolatiniai Lietuvos gyventojai.
Taigi pritarus siūlomiems CK pakeitimams, kai kuriais atvejais sugyventiniams įstatymas būtų palankesnis nei sutuoktiniams. Departamento direktorius Andrius Kabišaitis S. Švedas, tel. (8 5) 239 6165, el. p. [email protected] D. Zebleckis, tel. (8 5) 239 6906, el. p. [email protected] [1] http://lkiis.lki.lt/dabartinis