Projekto lyginamasis variantas Lietuvos respublikos
TEISIŲ APSAUGOS ĮSTATYMO NR. I-657 2, 5, 10, 11, 12, 40 STRAIPSNIų, šeštojo skirsnio IR ĮSTATYMO PRIEDO PAKEITIMO
2015 m. d. Nr. Vilnius
1Papildyti 2 straipsnį 21 dalimi:
„21. Tarptautinis vartojimo ginčas – vartojimo ginčas, kai vartotojas prekių ar paslaugų užsakymo metu gyvena ne toje valstybėje narėje, kurioje yra įsisteigęs prekių pardavėjas ar paslaugų teikėjas.“
2Papildyti 2 straipsnį 22 dalimi:
„22. Valstybė narė
3Papildyti 2 straipsnį 23 dalimi:
„23. Vartojimo ginčas – iš vartojimo sutarties kilęs vartotojo ir prekių pardavėjo ar paslaugų teikėjo nesutarimas dėl fakto ir (ar) teisės klausimų.“
4Papildyti 2 straipsnį 24 dalimi:
„24. Vartojimo ginčų neteisminio sprendimo procedūra – vartojimo ginčų sprendimas ne teismo tvarka, kurį vykdo vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektas ir kuris atitinka šio įstatymo nustatytus reikalavimus.“
5Papildyti 2 straipsnį 25 dalimi:
„25. Vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektas – vartojimo ginčus nagrinėjanti institucija, nurodyta šio įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje, ar kitas šio įstatymo 22² straipsnyje nurodytas subjektas, nagrinėjantis vartojimo ginčus ne teismo tvarka ir įrašytas į vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektų sąrašą pagal šio įstatymo 29² straipsnį.“
1Papildyti 5 straipsnį 4 dalimi:
„4. Pardavėjo ir paslaugų teikėjo interneto svetainėje, jeigu ją turi, privalo būti pateikta informacija apie vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektus, kurie yra kompetentingi spręsti vartojimo ginčus: subjekto pavadinimas (vardas, pavardė), adresas, telefono ryšio numeris ir interneto svetainės adresas. Ši informacija turi būti pateikta aiškiai, suprantamai ir lengvai prieinamu būdu.“
2Papildyti 5 straipsnį 5 dalimi:
„5.
Šio straipsnio
teikėjo sutarčių standartinėse sąlygose, jeigu jos yra taikomos.“
3Papildyti 5 straipsnį 6 dalimi:
„6. Įgyvendinant Europos Sąjungos teisės aktus, kituose įstatymuose gali būti nustatyti kitokie informacijos apie vartojimo ginčų neteisminio sprendimo procedūras pateikimo vartotojams reikalavimai, negu nustatyti šio straipsnio 4 ir 5 dalyse. Tokiu atveju šio straipsnio 4 ir 5 dalys taikomos tiek, kiek kitaip nenustatyta kituose įstatymuose.“
1Pakeisti 10 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir jį išdėstyti taip:
„1) kas
plėtros programą;“. 2. Pakeisti 10 straipsnio 2 dalį ir ją išdėstyti taip:
„2. Lietuvos Respublikos teisingumo Teisingumo
ministerija (toliau – Teisingumo ministerija) vartotojų teisių apsaugos srityje:
1) dalyvauja formuojant ir įgyvendinant vartotojų teisių apsaugos politiką;
2) dalyvauja organizuojant vartotojų teisių apsaugą;
1) formuoja valstybės politiką vartotojų teisių apsaugos srityje;
2) organizuoja, koordinuoja ir kontroliuoja valstybės politikos vartotojų teisių apsaugos srityje įgyvendinimą;
3) atlieka kitas įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytas funkcijas.“
išdėstyti taip: „4. Tarybą sudaro po vieną Teisingumo ministerijos, Sveikatos apsaugos ministerijos, Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos, Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (toliau – Tarnyba), Valstybinės ne maisto produktų inspekcijos prie Ūkio ministerijos (toliau – Inspekcija) atstovą, keturi vartotojų asociacijų valstybės institucijų, atsakingų už vartotojų teisių apsaugą, vartojimo ginčus nagrinėjančių institucijų ir vartotojų asociacijų atstovai ir vienas bei Lietuvos savivaldybių asociacijos atstovas.
Tarybos nuostatus ir sudėtį tvirtina Lietuvos Respublikos teisingumo ministras (toliau – teisingumo ministras). Tarybai vadovauja Teisingumo ministerijos atstovas.“
Pakeisti 11 straipsnio 5 dalį ir ją išdėstyti taip: „5. Šio įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 5, 6, 7 punktuose numatytoms funkcijoms įgyvendinti Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos direktorius iš Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos struktūrinių padalinių vadovų sudaro kolegialų organą – komisiją. Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos darbo tvarką nustato šis ir kiti įstatymai, Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos nuostatai ir jos patvirtintas darbo reglamentas.“
punktą ir jį išdėstyti taip: „5) vartotojų ginčų sprendimo ne teisme tvarka nagrinėja vartotojų skundus sprendžia vartotojų ir pardavėjų, paslaugų teikėjų ginčus ne teismo tvarka;“. 2. Pakeisti 12 straipsnio 1 dalies 12 punktą ir jį išdėstyti taip: „12) kartu su Europos Bendrijų Komisija ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių nacionalinėmis institucijomis įgyvendina 2004 m. spalio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 2006/2004 dėl nacionalinių institucijų, atsakingų už vartotojų apsaugos teisės aktų vykdymą, bendradarbiavimo (OL 2004 L 364, p. 1) ir 2013 m. gegužės 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) Nr.
524/2013 dėl elektroninio vartotojų ginčų sprendimo, kuriuo iš dalies keičiami Reglamentas (EB) Nr. 2006/2004 ir Direktyva 2009/22/EB (OL 2013 165, p. 1);“. 6 straipsnis. Šeštojo skirsnio pakeitimas Pakeisti šeštąjį skirsnį ir jį išdėstyti taip:
19 straipsnis. Vartotojų teisių gynimo būdai
1Vartotojas, manydamas, kad pardavėjas,
paslaugų teikėjas pažeidė jo teises ar įstatymų saugomus interesus, turi teisę šio skirsnio nustatyta tvarka kreiptis į pardavėją, paslaugų teikėją, Tarnybą, Inspekciją ar visuomenės sveikatos centrą apskrityje, taip pat į šio įstatymo
teismą. 2. Vartotojas turi teisę savo teises ginti ir kitais, šiame įstatyme nenumatytais, teisėtais būdais. 20 straipsnis. Vartotojo kreipimasis į pardavėją, paslaugų teikėją
1Vartotojas, manydamas, kad pardavėjas,
paslaugų teikėjas pažeidė jo teises ar įstatymų saugomus interesus, pirmiausia turi kreiptis į pardavėją, paslaugų teikėją ir nurodyti savo reikalavimą. Jeigu pardavėjas, paslaugų teikėjas netenkina vartotojo reikalavimų, o vartotojas mano, kad jo teisės pažeistos, vartotojas privalo raštu kreiptis į pardavėją ar paslaugų teikėją ir išdėstyti savo reikalavimus. 2. Pardavėjas, paslaugų teikėjas, nesutikdami su vartotojo reikalavimais, privalo ne vėliau kaip per 10 dienų nuo vartotojo kreipimosi gavimo dienos, jeigu kiti įstatymai ir Europos Sąjungos reglamentai nenustato kitaip, pateikti vartotojui išsamų motyvuotą rašytinį atsakymą, pagrįstą dokumentais. Šių dokumentų kopijos privalo būti pridėtos prie pardavėjo, paslaugų teikėjo atsakymo vartotojui. Vartotojų prašymus pardavėjai, paslaugų teikėjai nagrinėja nemokamai. 21 straipsnis. Vartotojo kreipimasis į Tarnybą, Inspekciją ar visuomenės sveikatos centrą apskrityje 1.
Jeigu pardavėjas, paslaugų teikėjas nevykdo vartotojo reikalavimo dėl įsigytų nesaugių ir (ar) netinkamos kokybės prekių ar paslaugų, dėl prekių grąžinimo, trūkumų pašalinimo, kainos sumažinimo, keitimo ir (ar) informacijos suteikimo, vartotojas turi teisę kreiptis į Tarnybą, Inspekciją ar visuomenės sveikatos centrą apskrityje. Šios institucijos privalo išnagrinėti vartotojo prašymą ne vėliau kaip per 20 darbo dienų nuo prašymo gavimo dienos. Kai dėl objektyvių priežasčių per šį terminą vartotojo prašymo nagrinėjimas negali būti baigtas, šios institucijos gali terminą pratęsti, bet ne ilgiau kaip 10 darbo dienų. 2. Tarnyba, Inspekcija ar visuomenės sveikatos centras apskrityje, išnagrinėję vartotojo prašymą, surašo patikrinimo aktą, kuriame nurodo, ar vartotojo reikalavimas pagrįstas, ir, jeigu pagrįstas, pasiūlo pardavėjui, paslaugų teikėjui per nustatytą terminą įvykdyti vartotojo reikalavimą. Tarnyba, Inspekcija ar visuomenės sveikatos centras apskrityje informuoja vartotoją apie tikrinimo rezultatus. 3. Jeigu pardavėjas, paslaugų teikėjas Tarnybos, Inspekcijos ar visuomenės sveikatos centras apskrityje pasiūlymo tenkinti vartotojo reikalavimą netenkina, šios institucijos patikrinimo akto kopiją pateikia Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai, kuri sprendžia klausimą dėl vartotojo teisių gynimo. 4. Jeigu vartotojo prašymui išnagrinėti reikia atlikti ekspertizę ar laboratorinius tyrimus, kuriais nustatoma prekių ir (ar) su jomis susijusių paslaugų kokybė, tai atliekama iš Tarnybai, Inspekcijai ar visuomenės sveikatos centrui apskrityje tam tikslui numatytų valstybės biudžeto asignavimų, išskyrus šio straipsnio 5 dalyje nustatytus atvejus. 5.
Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka apmoka:
1) pardavėjas, paslaugų teikėjas, jeigu nustatoma, kad prekės ir (ar) su jomis susijusios paslaugos ar kitos atlygintinos paslaugos yra netinkamos kokybės;
2) vartotojas, jeigu Tarnybos, Inspekcijos ar visuomenės sveikatos centro apskrityje sprendimu ekspertizė ar laboratoriniai tyrimai nebūtini, o vartotojas pageidauja juos atlikti, pasitvirtinus, kad prekės ir (ar) su jomis susijusios paslaugos ar kitos atlygintinos paslaugos yra tinkamos kokybės. 6. Jeigu šio straipsnio 5 dalyje nurodyti asmenys nesumoka už ekspertizę ar laboratorinius tyrimus, Tarnyba, Inspekcija ar visuomenės sveikatos centras apskrityje kreipiasi į teismą dėl šių išlaidų priteisimo. 22 straipsnis. Ginčus nagrinėjančios institucijos, jų teisės ir pareigos
ginčus vartotojų ginčų sprendimo ne teisme tvarka nagrinėja šios institucijos (toliau – ginčus nagrinėjančios institucijos):
1) Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnyba – elektroninių ryšių, pašto ir pasiuntinių paslaugų srityse;
2) Lietuvos bankas – Lietuvos banko įstatymo numatytais atvejais ir tvarka;
3) Valstybinė energetikos inspekcija prie Ūkio ministerijos – Energetikos įstatyme numatytose vartotojų teisių apsaugos srityse;
4) Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija – Energetikos įstatyme numatytose vartotojų teisių apsaugos srityse;
5) kitos institucijos – įstatymų nustatytais atvejais;
6) Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba – kitose šio straipsnio 1 dalies 1–5 punktuose nenumatytose vartotojų teisių apsaugos srityse. 2. Ginčai nagrinėjami šio skirsnio nustatyta tvarka, jei kiti įstatymai nenustato kitaip. 3.
1 dalyje išvardytos institucijos, nagrinėdamos ginčą, turi teisę:
1) kreiptis į vartotoją dėl papildomos informacijos pateikimo ir nurodyti šios informacijos pateikimo terminą;
2) gauti iš valstybės ir savivaldybių institucijų informaciją, reikalingą ginčui išnagrinėti ir sprendimui priimti;
3) pareikalauti iš pardavėjo, paslaugų teikėjo, kuriems pareikštas reikalavimas, per nurodytą terminą pateikti įrodymus, reikalingus vartotojo prašymui ištirti, ir gauti paaiškinimus žodžiu ir raštu;
4) gauti išvadą iš valstybės ir savivaldybių institucijų;
5) kitas įstatymuose ir kituose teisės aktuose numatytas teises. 4. Šio straipsnio
apsaugos tarnybai informaciją, nurodytą šio įstatymo 28 straipsnio 3 dalyje, užtikrinti informacijos suinteresuotiems asmenims pateikimą raštu ar kita jiems priimtina forma dėl institucijos kompetencijos nagrinėjant ginčus, nagrinėtinų ginčų pobūdžio, ginčų nagrinėjimo tvarkos ir terminų, teisės aktų, taikytinų priimant sprendimą, galimų išlaidų ginčo nagrinėjimo metu, jų paskirstymo, sprendimo teisinės galios, sprendimo neįvykdymo pasekmių. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytos institucijos savo interneto tinklalapiuose skelbia informaciją apie gautų vartotojų prašymų nagrinėti ginčus vartotojų ginčų sprendimo ne teisme tvarka kiekį ir apibendrintus jų nagrinėjimo rezultatus, vidutinį jų nagrinėjimo laiką, apibendrintų vartotojų reikalavimų rūšis. Be to, šio straipsnio 1 dalyje nurodytos institucijos teismo ar ginčo šalies prašymu duoda išvadą byloje, kai ginčo šalis pagal 29 straipsnį kreipiasi į teismą nagrinėti ginčą iš esmės. 23 straipsnis. Kreipimasis į ginčus nagrinėjančias institucijas
vartotojas turi teisę šio straipsnio nustatyta tvarka pateikti prašymą ginčus nagrinėjančiai institucijai, kad būtų apgintos pažeistos ar ginčijamos jo teisės ir įstatymų saugomi interesai. 2.
2Vartotojas,
kreipdamasis į ginčus nagrinėjančią instituciją, privalo pateikti:
1) prašymą, kuriame turi būti nurodyta: ginčą nagrinėjančios institucijos, kuriai teikiamas prašymas, pavadinimas; vartotojo vardas, pavardė, adresas; pardavėjo, paslaugų teikėjo, dėl kurio veiksmų (neveikimo) yra pateikiami vartotojo reikalavimai, pavadinimas (vardas, pavardė), adresas (buveinė); vartotojo teisės ir įstatymų saugomi interesai, kuriuos, vartotojo nuomone, pažeidžia pardavėjas, paslaugų teikėjas; vartotojo reikalavimas; informacija apie kreipimąsi į pardavėją, paslaugų teikėją; informacija, ar tų pačių šalių ginčas dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu nėra nagrinėjamas ginčus nagrinėjančioje institucijoje, ar ginčo nagrinėjimas nebuvo nutrauktas pagal šio įstatymo 26 straipsnį, ar ginčus nagrinėjanti institucija yra priėmusi sprendimą, ar yra įsigaliojęs teismo sprendimas dėl šio ginčo; pridedamų dokumentų kopijų sąrašas;
2) prašyme išdėstytas aplinkybes patvirtinančių dokumentų kopijas. 3. Jei kyla abejonių dėl pateiktų dokumentų kopijų tikrumo, ginčus nagrinėjanti institucija turi teisę pareikalauti, kad vartotojas ir (ar) pardavėjas, paslaugų teikėjas pateiktų dokumentų originalus. 4. Gavusi šio straipsnio 2 dalyje nurodytus dokumentus, ginčus nagrinėjanti institucija nustato, ar yra pagrindas atsisakyti nagrinėti prašymą. 5. Ginčus nagrinėjanti institucija atsisako nagrinėti vartotojo prašymą:
1) jeigu ji neįgaliota priimti sprendimo dėl vartotojo prašyme nurodyto reikalavimo. Šiuo atveju ginčus nagrinėjanti institucija ne vėliau kaip per 5 darbo dienas perduoda vartotojo prašymą kitoms šio įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje išvardytoms institucijoms ir apie tai raštu praneša vartotojui;
2) jeigu tų pačių šalių ginčą dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu nagrinėja kita ginčus nagrinėjanti institucija ar teismas.
Šiuo atveju vartotojo prašymas per 5 darbo dienas nuo jo gavimo ginčus nagrinėjančioje institucijoje dienos grąžinamas vartotojui ir nurodomas grąžinimo pagrindas;
3) jeigu yra priimtas ginčus nagrinėjančios institucijos sprendimas arba yra įsigaliojęs teismo sprendimas dėl tų pačių šalių ginčo dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, arba įsigaliojusi teismo nutartis priimti tų pačių šalių ieškinio dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu atsisakymą, arba įsigaliojusi teismo nutartis patvirtinti taikos sutartį;
4) kuriame nenurodytas vartotojo vardas ir pavardė, adresas arba kuris vartotojo ar jo atstovo nepasirašytas, arba kurį vartotojo vardu pateikė neįgaliotas asmuo. 6. Vartotojų asociacijos, atstovaudamos vartotojams nagrinėjant ginčus vartotojų ginčų sprendimo ne teisme tvarka, turi pateikti dokumentų, patvirtinančių, kad jos įregistruotos Juridinių asmenų registre, kad jų steigimo dokumentuose įrašytas veiklos tikslas – vartotojų teisių ir teisėtų interesų atstovavimas ir gynimas ir kad vartotojai, kurių interesais kreipiasi asociacija, yra šios asociacijos nariai arba raštu įgaliojo ją ginti savo interesus, kopijas. 24 straipsnis. Pasirengimas nagrinėti ginčą
vartotojo prašymą, ginčus nagrinėjanti institucija išsiunčia pardavėjui, paslaugų teikėjui, dėl kurio veiksmų (neveikimo) yra pateiktas vartotojo reikalavimas, pranešimą apie gautą vartotojo prašymą, šio prašymo ir jo priedų kopijas, reikalaudama ne vėliau kaip per 10 dienų nuo pranešimo gavimo dienos raštu pateikti išsamius paaiškinimus ir juos pagrindžiančius dokumentus. 2.
vartotojas kreipiasi į ginčus nagrinėjančią instituciją prieš tai dėl prašymo dalyko nesikreipęs į pardavėją, paslaugos teikėją arba jeigu dėl to kreipėsi, bet per šio įstatymo 20 straipsnio 2 dalyje nustatytą terminą negavo jokio atsakymo, ginčus nagrinėjanti institucija turi vartotojo prašymą išsiųsti pardavėjui, paslaugų teikėjui ir pasiūlyti per jos nustatytą terminą ginčą išspręsti taikiai. Nesutikdamas spręsti ginčą taikiai, pardavėjas, paslaugų teikėjas pateikia ginčus nagrinėjančiai institucijai motyvuotą paaiškinimą ir jį pagrindžiančius įrodymus. Ginčus nagrinėjanti institucija nenagrinėja ginčo, jeigu pardavėjas, paslaugų teikėjas per jos nustatytą terminą pasiūlo ginčą spręsti taikiai ir vartotojas su tuo sutinka arba per ginčus nagrinėjančios institucijos nustatytą terminą nenurodo, kad nesutinka su tokiu ginčo sprendimo būdu. 3. Ginčus nagrinėjanti institucija gali kreiptis į valstybės ir savivaldybės instituciją, kuri atsakinga už su ginču susijusią vartojimo sritį, prašydama išvados dėl vartotojo prašyme nurodyto reikalavimo ar pardavėjo, paslaugų teikėjo pateiktų paaiškinimų. Nurodytos institucijos prireikus atlieka ekspertizę ar laboratorinius tyrimus. Ekspertizės ir laboratoriniai tyrimai apmokami šio įstatymo 21 straipsnio 4 ir 5 dalyse numatyta tvarka. 4. Valstybės ir savivaldybių institucijos, atsakingos už su ginču susijusią vartojimo sritį, išvadas ginčus nagrinėjančiai institucijai jos reikalavimu pateikia per šios institucijos nustatytą terminą, bet ne vėliau kaip per 20 darbo dienų. Kai dėl objektyvių priežasčių per šį terminą išvada negali būti pateikta, šis terminas gali būti pratęstas, bet ne ilgiau kaip 10 darbo dienų. 25 straipsnis. Ginčų nagrinėjimas
nagrinėjanti institucija, pasirengusi nagrinėti ginčą, jį paprastai nagrinėja rašytinio proceso tvarka pagal jai pateiktus rašytinius ir (ar) daiktinius įrodymus.
Ginčus nagrinėjančios institucijos sprendimu ginčas gali būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, kai būtina išklausyti žodinius ginčo šalių paaiškinimus, kai siekiama sudaryti sąlygas ginčą išspręsti taikiai arba kitais reikiamais atvejais. Nagrinėjant ginčą žodinio proceso tvarka, ginčo šalims ir kitiems suinteresuotiems asmenims turi būti pranešta apie ginčo nagrinėjimo posėdžio vietą, datą ir laiką. Jeigu vartotojas neatvyksta į ginčą nagrinėjančios institucijos posėdį be pateisinamos priežasties arba nepateikia paaiškinimų ir kitų įrodymų, ginčo nagrinėjimas nutraukiamas pagal šio įstatymo
nagrinėjančios institucijos posėdį arba nepateikia paaiškinimų ir kitų įrodymų, ginčus nagrinėjanti institucija turi teisę priimti sprendimą atsižvelgdama į turimus įrodymus. 2. Ginčai nagrinėjami viešai, išskyrus atvejus, kai ginčus nagrinėjančios institucijos sprendimu būtina apsaugoti valstybės, tarnybos, komercines, banko, profesines paslaptis arba užtikrinti vartotojo teisę į privataus gyvenimo neliečiamumą. Visa išnagrinėtos bylos medžiaga, išskyrus bylų, kurios buvo išnagrinėtos neviešai, medžiagą, yra vieša ir su ja teisingumo ministro nustatyta tvarka gali susipažinti ir byloje nedalyvavę asmenys. 3. Ginčas nagrinėjamas laikantis rungimosi ir ginčo nagrinėjimo operatyvumo bei skaidrumo principų. 4. Ginčus nagrinėjanti institucija išsiaiškina ginčo esmę, ištiria turimus įrodymus ir imasi priemonių šalims sutaikyti. 5. Žodinio proceso metu ginčo šalys ir visi nagrinėjant ginčą dalyvaujantys suinteresuoti asmenys laikosi posėdžio pirmininko nustatytos posėdžio tvarkos. 6.
kiti nagrinėjant ginčą dalyvaujantys suinteresuoti asmenys turi teisę susipažinti su bylos medžiaga, daryti išrašus, nuorašus, kopijas, teikti įrodymus ir dalyvauti juos tiriant, užduoti klausimus kitiems nagrinėjant ginčą dalyvaujantiems asmenims, pateikti prašymus, gauti ginčą nagrinėjančios institucijos sprendimo nuorašą, naudotis kitomis šio įstatymo suteikiamomis teisėmis. Šiomis teisėmis nagrinėjant ginčą dalyvaujantys asmenys privalo naudotis sąžiningai, nevilkindami ginčo nagrinėjimo. 7. Ginčus nagrinėjanti institucija pirmiausia imasi priemonių vartotojui ir pardavėjui, paslaugų teikėjui sutaikinti ir siūlo ginčą išspręsti taikiai, jeigu, šios institucijos nuomone, atsižvelgiant į konkrečias ginčo nagrinėjimo metu paaiškėjusias aplinkybes, taikus susitarimas įmanomas. Jeigu pardavėjas, paslaugų teikėjas ir vartotojas ginčą užbaigia taikiu susitarimu, ginčo nagrinėjimas jį nagrinėjančios institucijos sprendimu nutraukiamas. Jeigu užbaigti ginčą taikiu susitarimu nepavyksta, ginčus nagrinėjanti institucija priima sprendimą dėl ginčo. 8. Ginčus nagrinėjanti institucija vartotojo prašymą išnagrinėja ir sprendimą priima ne vėliau kaip per 20 darbo dienų nuo prašymo, atitinkančio šio įstatymo 23 straipsnio reikalavimus, pateikimo dienos, jeigu kiti įstatymai nenumato kitaip. Kai dėl objektyvių priežasčių per šį terminą vartotojo prašymo nagrinėjimas negali būti baigtas, ginčus nagrinėjanti institucija gali terminą pratęsti, bet ne ilgiau kaip 20 darbo dienų. Ginčą nagrinėjanti institucija imasi priemonių, kad ginčo šalys nepiktnaudžiautų savo teisėmis ir nevilkintų ginčo nagrinėjimo, ir siekia, kad ginčas per įmanomai trumpiausią laiką būtų tinkamai išspręstas. 9. Ginčus nagrinėjančios institucijos vartotojų prašymus nagrinėja nemokamai. 26 straipsnis. Ginčo nagrinėjimo nutraukimas 1.
Ginčus nagrinėjanti institucija nutraukia ginčo nagrinėjimą šiais atvejais:
1) ginčo šalys susitaiko;
2) vartotojas kviečiamas neatvyksta į ginčus nagrinėjančios institucijos posėdį be pateisinamos priežasties ar neteikia paaiškinimų ir įrodymų;
3) viena iš ginčo šalių dėl nagrinėjamo ginčo kreipiasi į bendrosios kompetencijos teismą;
4) paaiškėja aplinkybės, nurodytos šio įstatymo 23 straipsnio 5 dalies 1–3 punktuose;
5) vartotojas atsisako savo reikalavimų;
6) yra objektyvių aplinkybių, dėl kurių išspręsti ginčą neįmanoma. 2. Ginčus nagrinėjančiai institucijai nutraukus ginčo nagrinėjimą, vartotojas neturi teisės pakartotinai dėl to paties dalyko kreiptis į ginčus nagrinėjančią instituciją, tačiau tai nevaržo jo teisės kreiptis į teismą. 27 straipsnis. Ginčus nagrinėjančios institucijos sprendimas
nagrinėjanti institucija, išnagrinėjusi vartotojo prašymą, priima vieną iš šių sprendimų:
1) patenkinti vartotojo reikalavimus;
2) iš dalies patenkinti vartotojo reikalavimus;
3) atmesti vartotojo prašymą. 2. Ginčus nagrinėjanti institucija savo sprendimą priima atsižvelgdama į ginčo nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes ir jas pagrindžiančius įrodymus. 3.
nagrinėjančios institucijos sprendime privalo būti nurodyta:
1) sprendimo priėmimo laikas ir vieta;
2) sprendimą priėmusios institucijos pavadinimas;
3) sprendimą priėmusio kolegialaus organo, jei ginčas išnagrinėtas kolegialiai, sudėtis, posėdžio sekretorius, ginčo šalys, kiti nagrinėjant ginčą dalyvavę suinteresuoti asmenys;
4) ginčo esmė;
5) nagrinėjant ginčą dalyvavusių asmenų paaiškinimų santrauka;
6) įrodymų vertinimas;
7) argumentai, dėl kurių atmetami kai kurie įrodymai;
8) įstatymai ir kiti teisės aktai, kuriais vadovautasi, kiti teisiniai argumentai;
9) institucijos priimtas vienas iš šio straipsnio 1 dalyje nurodytų sprendimų;
10) sprendimo įvykdymo tvarka ir terminas, per kurį siūloma sprendimą įvykdyti, informacija, kad apie sprendimo neįvykdymą bus paskelbta šio įstatymo 28 straipsnio nustatyta tvarka. 4. Ginčus nagrinėjančios institucijos sprendimo nuorašai per 3 darbo dienas išsiunčiami vartotojui ir pardavėjui, paslaugų teikėjui. 28 straipsnis. Viešas paskelbimas
pranešimą, kad per šio įstatymo 27 straipsnio 3 dalies 10 punkte nurodytą terminą pardavėjas, paslaugos teikėjas neįvykdė sprendimo, Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba apie sprendimo neįvykdymą skelbia viešai savo interneto tinklalapyje. 2. Gavusi pranešimą, kad pardavėjas, paslaugos teikėjas neįvykdė taikaus susitarimo, nurodyto šio įstatymo 25 straipsnio 7 dalyje, Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba apie taikaus susitarimo neįvykdymą skelbia viešai savo interneto tinklalapyje. 3. Ginčus nagrinėjančios institucijos privalo pranešti Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai apie neįvykdytus sprendimus ir nevykdomus taikius šalių susitarimus nedelsiant, kai tik gauna pranešimą apie neįvykdymą. Pranešimai apie sprendimų ir taikių susitarimų neįvykdymą skelbiami viešai Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos interneto tinklalapyje. 29 straipsnis.
29 straipsnis. Kreipimasis į bendrosios kompetencijos teismą Ginčo šalys turi teisę kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą, prašydamos nagrinėti ginčą iš esmės tiek ginčo nagrinėjimo ginčus nagrinėjančioje institucijoje metu, tiek po šios institucijos sprendimo priėmimo. Kreipimasis į teismą po ginčą nagrinėjančios institucijos sprendimo priėmimo nelaikomas šios institucijos sprendimo apskundimu. 19 straipsnis. Taikymo sritis
neteisminį sprendimą. Šio skirsnio nuostatos taikomos sprendžiant ir tarptautinius vartojimo ginčus. 2. Šio skirsnio nuostatos netaikomos:
1) sprendžiant vartojimo ginčus, kai juos sprendžia pardavėjo ar paslaugų teikėjo darbuotojai ar kiti asmenys, kuriems užmokestį moka pardavėjas ar paslaugų teikėjas;
2) pardavėjų, paslaugų teikėjų nustatytoms vartotojų skundų nagrinėjimo procedūroms;
3) sprendžiant pardavėjų, paslaugų teikėjų tarpusavio ginčus;
4) tiesioginėms vartotojo ir pardavėjo, paslaugų teikėjo deryboms;
5) taikinimui teisminio proceso metu;
6) pardavėjo ar paslaugų teikėjo prieš vartotoją pradėtoms vartojimo ginčų neteisminio sprendimo procedūroms;
7) sprendžiant ginčus dėl sveikatos priežiūros specialistų pacientams teikiamų sveikatos priežiūros paslaugų, siekiant įvertinti, palaikyti ar atstatyti jų sveikatos būklę, įskaitant receptų vaistams ir medicinos prietaisams išrašymą, vaistų ir medicinos prietaisų išdavimą bei tiekimą. 3. Jeigu yra prieštaravimų tarp šio ir kito įstatymo, įgyvendinančio Europos Sąjungos teisės aktą, normų dėl vartojimo ginčų neteisminio sprendimo procedūrų, kurias vartotojas pradeda prieš pardavėją, paslaugų teikėją, taikomos šio įstatymo normos, jeigu šiame įstatyme nenustatyta kitaip. 20 straipsnis. Vartotojų teisių gynimo būdai 1.
Vartotojas, manantis, kad pardavėjas ar paslaugų teikėjas pažeidė jo teises ar teisėtus interesus, susijusius su vartojimo sutartimi, turi teisę kreiptis į pardavėją ar paslaugų teikėją, vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektą arba į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba teisėtas interesas. Vartotojo kreipimasis į vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektą neatima vartotojo teisės kreiptis į teismą. 2. Vartotojas turi teisę ginti savo teises ir kitais, šiame įstatyme nenumatytais, teisėtais būdais. 21 straipsnis. Vartotojo kreipimasis į pardavėją ar paslaugų teikėją
interesus, susijusius su vartojimo sutartimi, pirmiausia privalo raštu kreiptis į pardavėją ar paslaugų teikėją ir nurodyti savo reikalavimus. Vartotojas privalo kreiptis į pardavėją ar paslaugų teikėją ne vėliau nei per tris mėnesius nuo tos dienos, kurią vartotojas sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės ar teisėto intereso pažeidimą. 2. Pardavėjas ar paslaugų teikėjas privalo neatlygintinai išnagrinėti vartotojo kreipimąsi ir, jeigu nesutinka su vartotojo reikalavimais, privalo ne vėliau kaip per 14 dienų nuo vartotojo kreipimosi gavimo dienos, jeigu kiti įstatymai ar Europos Sąjungos teisės aktai nenustato kitaip, pateikti vartotojui išsamų motyvuotą rašytinį atsakymą, pagrįstą dokumentais. Šių dokumentų kopijos privalo būti pridėtos prie pardavėjo ar paslaugų teikėjo atsakymo vartotojui. Vartotojų prašymus pardavėjai ir paslaugų teikėjai nagrinėja neatlygintinai. 3. Jeigu pardavėjas ar paslaugų teikėjas netenkina vartotojo reikalavimų arba juos tenkina iš dalies, pardavėjo ar paslaugų teikėjo atsakyme turi būti pateikta informacija apie vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektą, kompetentingą spręsti vartojimo ginčą. 22 straipsnis. Vartojimo ginčus nagrinėjančios institucijos 1.
Vartojimo ginčus ne teismo tvarka nagrinėja šios institucijos (toliau – vartojimo ginčus nagrinėjančios institucijos):
1) Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnyba – vartotojų ir elektroninių ryšių paslaugų teikėjų arba pašto paslaugos teikėjų ginčus dėl Lietuvos Respublikos elektroninių ryšių įstatymo ir Lietuvos Respublikos pašto įstatymo reglamentuojamų santykių;
2) Lietuvos bankas – vartojimo ginčus dėl finansinių paslaugų, nurodytus Lietuvos Respublikos Lietuvos banko įstatyme;
3) Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija – vartotojų ir energetikos įmonių, geriamojo vandens tiekimo ir (ar) nuotekų tvarkymo įmonių ginčus dėl apmokėjimo už suvartotą energiją ar paslaugas, valstybės reguliuojamų kainų ir (ar) tarifų taikymo, dėl energijos tiekimo srautų balansavimo, taip pat kitus vartotojų ir energetikos įmonių ginčus energetikos srityje, nepriskirtus Valstybinei energetikos inspekcijai prie Energetikos ministerijos;
4) Valstybinė energetikos inspekcija prie Energetikos ministerijos – vartotojų ir energetikos įmonių ginčus dėl energetikos objektų, įrenginių ir apskaitos priemonių naudojimo, energijos tiekimo nutraukimo, sustabdymo ar ribojimo;
5) Lietuvos advokatūros advokatų taryba ar jos sudarytas organas – vartotojų ir advokatų ginčus dėl teisinių paslaugų;
6) Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba – kitose, šio straipsnio 1 dalies 1–5 punktuose nenurodytose, vartotojų teisių apsaugos srityse. 2.
2Nagrinėdamos vartojimo ginčus, vartojimo ginčus nagrinėjančios institucijos turi teisę:
1) kreiptis į vartotoją dėl papildomos informacijos pateikimo ir nurodyti šios informacijos pateikimo terminą;
2) pareikalauti iš pardavėjo ar paslaugų teikėjo, kuriam pareikštas reikalavimas, per nurodytą terminą pateikti paaiškinimus žodžiu ar raštu ir pateikti įrodymus, reikalingus ginčui išspręsti;
3) gauti iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų, kitų juridinių ir fizinių asmenų informaciją, reikalingą ginčui išnagrinėti ir sprendimui priimti;
4) gauti išvadą iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų, atsakingų už su ginču susijusią vartojimo sritį, dėl tos institucijos kompetencijai priskirtų klausimų;
5) kitas vartojimo ginčų neteisminio sprendimo procedūros taisyklėse nustatytas teises. 3. Vartojimo ginčus nagrinėjančios institucijos privalo:
1) užtikrinti interneto svetainės, kurioje būtų aiškiai pateikta informacija apie vartojimo ginčų neteisminio sprendimo procedūrą ir kurioje vartotojai galėtų pateikti prašymą dėl ginčo sprendimo ir jo priedus elektroniniu būdu, veikimą;
2) gavusios prašymą, pateikti patvariojoje laikmenoje informaciją apie vartojimo ginčų neteisminio sprendimo procedūrą;
3) sudaryti galimybę ginčo šalims keistis informacija su vartojimo ginčus nagrinėjančia institucija elektroniniu būdu;
4) spręsti tarptautinius vartojimo ginčus, įskaitant tuos, kuriems taikomas 2013 m. gegužės 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 524/2013 dėl elektroninio vartotojų ginčų sprendimo, kuriuo iš dalies keičiami Reglamentas (EB) Nr. 2006/2004 ir Direktyva 2009/22/EB (OL 2013 165, p. 1);
5) užtikrinti, kad asmens duomenys būtų tvarkomi laikantis Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo. 4. Vartojimo ginčus nagrinėjančios institucijos vartojimo ginčus nagrinėja neatlygintinai. 22¹ straipsnis. Vartojimo ginčų komisijos 1.
komisijos
šio įstatymo jai priskirtiems ginčams nagrinėti sudaromos nuolat veikiančios vartojimo ginčų komisijos. Vartojimo ginčų komisijos nagrinėja vartojimo ginčus atskirose vartojimo prekių ir paslaugų srityse, kai ginčo suma yra ne mažesnė nei du šimtai eurų, ir ginčas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka. Vartojimo ginčų komisijų sudarymo ir darbo tvarką bei joms priskirtas atskiras vartojimo prekių ar paslaugų sritis nustato Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos patvirtinti vartojimo ginčų komisijų nuostatai. 2. Vartojimo ginčų komisiją sudaro trys nariai:
1) komisijos pirmininkas. Juo skiriamas Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos valstybės tarnautojas, turintis aukštąjį teisinį išsilavinimą;
2) vartotojų asociacijos, atitinkančios šio įstatymo 31 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas, paskirtas atstovas;
3) verslininkus vienijančios asociacijos paskirtas atstovas. Ši asociacija turi atitikti šiuos reikalavimus:
a) asociacija yra įregistruota juridinių asmenų registre;
b) asociacijos steigimo dokumente yra nurodytas asociacijos veiklos tikslas – verslininkų (verslo) teisių gynimas ir atstovavimas jų interesams;
c) asociacijoje yra ne mažiau kaip 20 narių. 3. Vartojimo ginčų komisijos narių dalyvavimas komisijos posėdyje yra privalomas. Jeigu vartojimo ginčų komisijos narys (nariai) neatvyksta į posėdį, komisijos pirmininkas savo nuožiūra sprendžia, ar atidėti posėdį, ar nagrinėti ginčą iš esmės. 4. Šio straipsnio 2 dalies
nuo darbo pareigų atlikimo laikotarpiui, per kurį jie dalyvauja vartojimo ginčų komisijos darbe. Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka už darbą vartojimo ginčų komisijos posėdžiuose jiems mokama ir apmokamos kelionės išlaidos. 5. Vartojimo ginčų komisijos sprendimas dėl ginčo esmės priimamas balsų dauguma.
Priimant sprendimą dėl ginčo esmės, dalyvauja tik vartojimo ginčų komisijos nariai. Komisijos narys, nesutinkantis su sprendimu dėl ginčo esmės, gali pareikšti atskirąją nuomonę. Kai į posėdį neatvyksta vartojimo ginčų komisijos narys (nariai) ir vartojimo ginčų komisijos pirmininkas priima sprendimą nagrinėti ginčą iš esmės, sprendimą dėl ginčo esmės priima bylą nagrinėjantys vartojimo ginčų komisijos nariai, o tuo atveju, kai ginčą nagrinėja du nariai ir jų nuomonės išsiskiria arba bylą nagrinėja tik vartojimo ginčų komisijos pirmininkas, sprendimą priima vartojimo ginčų komisijos pirmininkas savo nuožiūra. 6. Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba užtikrina sąlygas vartojimo ginčų komisijoms veikti ir jas techniškai aptarnauja. 22² straipsnis. Kiti vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektai
paslaugų teikėjų rašytiniu susitarimu, vartojimo ginčus ne teismo tvarka gali nagrinėti kiti vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektai:
1) nuolatinė arbitražo institucija, veikianti pagal Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymą, įrašyta į vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektų sąrašą pagal šio įstatymo 29² straipsnį;
2) viešasis juridinis asmuo, įsteigtas šio įstatymo 31 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas atitinkančios vartotojų asociacijos ir verslininkus vienijančios asociacijos, atitinkančios šio įstatymo 22¹ straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatytus reikalavimus, ir įrašytas į vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektų sąrašą pagal šio įstatymo 29² straipsnį. 2. Remiantis vartotojų ir pardavėjų ar paslaugų teikėjų rašytiniu susitarimu, vartojimo ginčus ne teismo tvarka taip pat gali nagrinėti civilinių ginčų taikinimo tarpininkai (mediatoriai) Lietuvos Respublikos civilinių ginčų taikinamojo tarpininkavimo įstatymo nustatyta tvarka. 3.
susitarti dėl vartojimo ginčo perdavimo spręsti kitam vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektui tik kilus ginčui. Vartotojo ir pardavėjo ar paslaugų teikėjo susitarimas perduoti vartojimo ginčą spręsti kitam vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektui, sudarytas prieš kylant ginčui ir jei juo iš vartotojo atimama teisė kreiptis į teismą, vartotojo nesaisto. 4. Kito vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjekto sprendimas, priimtas išnagrinėjus ginčą iš esmės, privalomas vartotojui, tik jeigu prieš pradedant vartojimo ginčo neteisminio sprendimo procedūrą jam buvo išaiškintos sprendimo teisinės pasekmės ir buvo gautas aiškus jo sutikimas. 5. Kiti vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektai, spręsdami vartojimo ginčus, turi užtikrinti imperatyvių vartotojų apsaugos teisės normų taikymą. 22³ straipsnis. Vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektų ekspertinės žinios, nepriklausomumas ir nešališkumas
privalo užtikrinti, kad fiziniai asmenys, sprendžiantys vartojimo ginčus, turėtų būtinų ekspertinių žinių ir vartojimo ginčų neteisminio sprendimo procedūroje būtų nepriklausomi bei nešališki. Fiziniai asmenys, sprendžiantys vartojimo ginčus, atitinka šiuos reikalavimus, jeigu:
1) jie turi aukštąjį teisinį išsilavinimą arba turi neteisminio ar teisminio ginčų sprendimo patirties, arba turi aukštąjį universitetinį išsilavinimą ir yra išklausę mokymo programą vartojimo ginčų neteisminio sprendimo srityje.
Kai ginčai nagrinėjami kolegialiai, šį reikalavimą turi atitikti bent vienas fizinis asmuo;
2) jie yra paskirti spręsti ginčus ne teismo tvarka neterminuotam laikotarpiui ar ne trumpesniam nei dvejų metų laikotarpiui, ir ši pareiga gali pasibaigti tik teisės aktų nustatytais pagrindais;
3) jie neprivalo atsižvelgti į nė vienos iš ginčo šalių ar jų atstovų nurodymus;
4) jiems mokamas užmokestis ar kitos kompensacijos už ginčų neteisminį nagrinėjimą yra nesusijusios su vartojimo ginčų neteisminio sprendimo procedūros rezultatu;
5) jie yra įsipareigoję nedelsdami atskleisti vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektui visas aplinkybes, kurios galėtų trukdyti jų nepriklausomumui ir nešališkumui arba sukelti interesų konfliktą su bet kuria iš ginčo šalių. Pareiga atskleisti tokias aplinkybes galioja visos vartojimo ginčų neteisminio sprendimo procedūros metu. 2. Esant šio straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodytoms aplinkybėms:
1) fizinis asmuo, sprendžiantis vartojimo ginčus, vartojimo ginčų neteisminio sprendimo procedūroje turi būti pakeistas kitu fiziniu asmeniu; arba
2) ginčo šalys turi būti informuotos apie šias aplinkybes ir apie teisę pareikšti nušalinimą. Jeigu nė viena ginčo šalis nepareiškia nušalinimo, fiziniam asmeniui gali būti leidžiama toliau vykdyti vartojimo ginčų neteisminio sprendimo procedūrą. 22⁴ straipsnis. Informacijos apie vartojimo ginčų sprendimą pateikimas 1.
Vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektai privalo savo interneto svetainėse aiškiai ir suprantamai paskelbti šią informaciją:
1) savo pavadinimą, kontaktinius duomenis, įskaitant pašto adresą ir elektroninio pašto adresą;
2) informaciją, kad subjektas yra įtrauktas į Vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektų sąrašą, nurodytą šio įstatymo 29² straipsnyje;
3) už vartojimo ginčų neteisminį sprendimą atsakingus fizinius asmenis (vardus, pavardes, pareigas), jų paskyrimo tvarką ir jų įgaliojimų trukmę;
4) vartojimo ginčus, kurių sprendimas yra vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjekto kompetencija;
5) vartojimo ginčų neteisminio sprendimo procedūros taisykles;
6) atsisakymo nagrinėti vartotojo prašymą teisinius pagrindus;
7) nuostatas, kuriomis remdamasis vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektas sprendžia ginčus (pavyzdžiui, teisės normos, teisės principai, elgesio kodeksai ir pan.);
8) vartotojo pareigą prieš kreipiantis į vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektą pirmiausia kreiptis į pardavėją ar paslaugų teikėją;
9) vartotojo teisę atsisakyti savo reikalavimų ir nutraukti procedūrą bet kuriuo metu;
10) galimas vartojimo ginčų neteisminio sprendimo procedūros išlaidas ir jų paskirstymo ginčo šalims taisykles;
11) vidutinę vartojimo ginčų neteisminio sprendimo procedūros trukmę;
12) sprendimo, priimto išnagrinėjus ginčą, teisinę galią, privalomumą ir vykdymo tvarką, įskaitant sankcijas už sprendimo nevykdymą, jeigu jos nustatytos;
13) užsienio kalbas, kuriomis vartotojas gali pateikti prašymą vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektui, jeigu reikalinga;
14) jeigu vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektas yra tarptautinio bendradarbiavimo tinklo, siekiančio palengvinti tarptautinių vartojimo ginčų sprendimą, narys, – informaciją apie šią narystę. 2.
metais iki kovo 30 dienos privalo savo interneto svetainėse paskelbti praėjusių kalendorinių metų vartojimo ginčų neteisminio sprendimo ataskaitą. Joje turi būti pateikta teisingumo ministro nustatyta informacija. 3. Gavę prašymą, vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektai privalo pateikti šio straipsnio 1 ir (ar) 2 dalyje nurodytą informaciją raštu patvariojoje laikmenoje. 22⁵ straipsnis. Reikalavimai vartojimo ginčų neteisminio sprendimo procedūroms
šiuos reikalavimus:
1) procedūra gali būti pradėta raštu (pateikus prašymą nagrinėti vartojimo ginčą) arba pradėta ir vykdoma elektroniniu būdu;
2) ginčo šalys neprivalo būti atstovaujamos advokato ar kito asmens;
3) procedūra vartotojams vykdoma neatlyugintinai;
4) vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektas, priėmęs vartotojo prašymą nagrinėti vartojimo ginčą, apie tai informuoja kitą ginčo šalį ne vėliau nei per 3 darbo dienas;
5) vartojimo ginčas turi būti išnagrinėtas ir sprendimas dėl ginčo esmės priimtas ne vėliau kaip per 90 dienų nuo tada, kai vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektas gavo dokumentus, nurodytus šio įstatymo 23 straipsnio 3 dalyje. Jeigu dėl pagrįstų priežasčių per šį terminą vartojimo ginčas negali būti išnagrinėtas ir priimtas sprendimas, vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektas gali pratęsti šį terminą, tačiau ne ilgiau nei 30 dienų. Ginčo šalims turi būti pranešta apie šio termino pratęsimą. 2.
metu turi būti užtikrintos šios ginčo šalių teisės:
1) teisė pareikšti savo nuomonę ir gauti kitos ginčo šalies pateiktus paaiškinimus, dokumentus ir kitus įrodymus, taip pat gautas išvadas ir pateikti savo pastabas dėl jų;
2) teisė būti informuotam apie tai, kad šalis neprivalo būti atstovaujama advokato ar kito asmens, tačiau turi teisę pasitelkti atstovą;
3) teisė gauti raštu patvariojoje laikmenoje vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjekto priimtą motyvuotą sprendimą, išnagrinėjus ginčą iš esmės. 3. Pradėjus vartojimo ginčo neteisminio sprendimo procedūrą, vartotojui turi būti pateikta ši informacija:
1) vartotojo teisė atsisakyti savo reikalavimų ir nutraukti vartojimo ginčo neteisminio sprendimo procedūrą iki sprendimo dėl ginčo esmės priėmimo;
2) vartotojo dalyvavimas vartojimo ginčų neteisminio sprendimo procedūroje neužkerta galimybės ginti teises ar teisėtus interesus teisme;
3) nesutinkant su vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjekto sprendimu dėl ginčo esmės, vartotojo teisė kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą ir prašyti nagrinėti ginčą iš esmės;
4) sprendimo, priimto išnagrinėjus ginčą iš esmės, teisinė galia, įsigaliojimas ir vykdymo tvarka;
5) vartotojo teisė apsvarstyti taikaus susitarimo sąlygas per protingą terminą, jeigu ginčas išsprendžiamas taikiu susitarimu. 23 straipsnis. Kreipimasis į vartojimo ginčus nagrinėjančias institucijas
paslaugų teikėjo atsakymas, turi teisę dėl to paties ginčo dalyko kreiptis į vartojimo ginčus nagrinėjančią instituciją, kad būtų apgintos pažeistos ar ginčijamos jo teisės ar teisėti interesai, pateikdamas prašymą raštu ar elektroniniu būdu. 2. Vartotojas turi teisę kreiptis į vartojimo ginčus nagrinėjančią instituciją ne vėliau nei per vienus metus nuo kreipimosi į pardavėją ar paslaugų teikėją. 3.
instituciją, privalo pateikti:
1) prašymą nagrinėti vartojimo ginčą. Prašymą pasirašo pareiškėjas ar jo atstovas. Pateikiant prašymą elektroniniu būdu, laikoma, kad prašymas yra pasirašytas;
2) pardavėjo ar paslaugų teikėjo atsakymo į vartotojo kreipimąsi kopiją arba vartotojo kreipimosi į pardavėją ar paslaugų teikėją kopiją, jei negautas pardavėjo ar paslaugų teikėjo atsakymas šio įstatymo 21 straipsnio 2 dalyje nustatytu terminu;
3) vartojimo sutarties, dėl kurios kyla ginčas, kopiją, jeigu sutartis sudaryta raštu;
4) prašyme išdėstytas aplinkybes patvirtinančių dokumentų kopijas;
5) paprastos rašytinės formos įgaliojimą, jeigu vartotojui atstovauja atstovas. Jeigu vartotojui atstovauja vartotojų asociacija, kurios narys jis yra, vietoj įgaliojimo pateikiamas dokumentas, patvirtinantis vartotojo narystę vartotojų asociacijoje;
6) jeigu vartotojui atstovauja vartotojų asociacija, – dokumentų, patvirtinančių, kad vartotojų asociacija įregistruota juridinių asmenų registre ir kad jos steigimo dokumentuose nurodytas veiklos tikslas – vartotojų teisių ir teisėtų interesų atstovavimas ir gynimas, kopijas. 4. Prašyme nagrinėti vartojimo ginčą turi būti nurodyta:
1) vartotojo vardas, pavardė, adresas;
2) pardavėjo ar paslaugų teikėjo, dėl kurio veiksmų (neveikimo) yra pateikiami vartotojo reikalavimai, pavadinimas (vardas, pavardė), buveinės (gyvenamosios vietos) adresas;
3) vartojimo sutartis, dėl kurios kyla ginčas;
4) vartotojo reikalavimas ir ginčo aplinkybės;
5) informacija, ar ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu nesprendžia teismas arba vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektas, ar ginčo nagrinėjimas nebuvo nutrauktas pagal šio įstatymo
nėra priimtas vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjekto sprendimas dėl to paties ginčo;
6) pridedamų dokumentų sąrašas. 5.
dalyje nustatytų reikalavimų, vartojimo ginčus nagrinėjanti institucija nustato terminą, kuris negali būti trumpesnis kaip septynios dienos, trūkumams pašalinti. 6. Jei kyla abejonių dėl pateiktų dokumentų kopijų tikrumo, vartojimo ginčus nagrinėjanti institucija turi teisę pareikalauti, kad vartotojas, pardavėjas ir
(ar) paslaugų teikėjas pateiktų dokumentų originalus. 7. Vartojimo ginčus nagrinėjanti institucija turi išaiškinti vartotojui jo teisę prašyti ginčą nagrinėti žodinio proceso tvarka. 23¹ straipsnis. Dokumentų įteikimas Dokumentai ginčo šalims gali būti įteikiami šiais būdais:
3) elektroniniu būdu. 23² straipsnis. Prašymo nagrinėti vartojimo ginčą priėmimas
ginčus nagrinėjanti institucija išsprendžia priimdama rezoliuciją. Tai laikoma vartojimo ginčų neteisminio sprendimo procedūros pradžia. 2. Vartojimo ginčus nagrinėjanti institucija prašymo nagrinėti vartojimo ginčą priėmimo klausimą turi išspręsti ne vėliau kaip per tris darbo dienas nuo vartotojo prašymo ir kitų dokumentų, nurodytų šio įstatymo
ginčą:
1) jeigu vartotojo prašyme nurodyto vartojimo ginčo nagrinėjimas nepriskirtas ginčus nagrinėjančios institucijos kompetencijai.
Tokiu atveju vartojimo ginčus nagrinėjanti institucija perduoda vartotojo prašymą kitai šio įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje nurodytai institucijai ir apie tai raštu praneša vartotojui;
2) jeigu ginčą tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu nagrinėja teismas, arbitražas ar kitas vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektas;
3) jeigu yra įsiteisėjęs teismo ar arbitražo sprendimas arba yra įsigaliojęs vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjekto sprendimas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu arba sprendimas nutraukti ginčo nagrinėjimą;
4) jeigu ginčo šalys sudarė susitarimą dėl vartojimo ginčo perdavimo spręsti kitam vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektui, įrašytam į vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektų sąrašą pagal šio įstatymo 29² straipsnį, po to, kai kilo šis ginčas;
5) jeigu vartotojo prašyme nenurodytas vartotojo vardas ir pavardė, adresas arba prašymą vartotojo vardu pateikė neįgaliotas asmuo;
6) jeigu vartotojas kreipėsi į vartojimo ginčus nagrinėjančią instituciją vėliau negu per šio įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nurodytą terminą, suėjus daugiau nei metams nuo tos dienos, kurią vartotojas sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės ar teisėto intereso pažeidimą, arba jeigu prieš tai nesikreipė į pardavėją ar paslaugų teikėją šio įstatymo 21 straipsnio nustatyta tvarka;
7) jeigu vartotojo kreipimasis neatitinka šio įstatymo reikalavimų, ir trūkumai nepašalinami per vartojimo ginčus nagrinėjančios institucijos nustatytą terminą, kuris negali būti trumpesnis kaip septynios dienos;
8) jeigu ginčo suma yra mažesnė nei 10 eurų, išskyrus atvejus, kai ginčas turi reikšmės formuojant naują vartotojų teisių apsaugos praktiką ir (ar) esant kitoms svarbioms aplinkybėms. 2.
nagrinėjančios institucijos sprendimas atsisakyti nagrinėti ginčą turi būti priimtas ne vėliau kaip per 14 dienų nuo vartotojo prašymo ir kitų dokumentų, nurodytų šio įstatymo 23 straipsnio 3 dalyje, gavimo. 3. Vartojimo ginčus nagrinėjančios institucijos sprendimas atsisakyti nagrinėti ginčą turi būti motyvuotas. Šio sprendimo nuorašai išsiunčiami ginčo šalims, vartotojui taip pat grąžinamas jo prašymas. 24 straipsnis. Pasirengimas nagrinėti ginčą
ginčus nagrinėjanti institucija, gavusi vartotojo prašymą ir kitus dokumentus, nurodytus šio įstatymo 23 straipsnio 3 dalyje, ne vėliau kaip per 3 darbo dienas išsiunčia pardavėjui, paslaugų teikėjui, dėl kurio veiksmų (neveikimo) yra pateiktas vartotojo reikalavimas, pranešimą apie gautą vartotojo prašymą, šio prašymo ir jo priedų kopijas, reikalaudama ne vėliau kaip per 10 dienų nuo pranešimo gavimo dienos raštu pateikti išsamius paaiškinimus ir juos pagrindžiančius dokumentus. 2. Vartojimo ginčus nagrinėjanti institucija gali kreiptis į valstybės instituciją, kuri yra atsakinga už su ginču susijusią vartojimo sritį, prašydama pateikti per vartojimo ginčus nagrinėjančios institucijos nustatytą terminą, kuris negali būti trumpesnis nei 20 dienų, išvadą dėl vartotojo prašyme nurodyto reikalavimo ir (ar) pardavėjo, paslaugų teikėjo pateiktų paaiškinimų. 25 straipsnis. Ginčų nagrinėjimas
ginčus nagrinėjanti institucija, pasirengusi nagrinėti ginčą, jį paprastai nagrinėja rašytinio proceso tvarka pagal jai pateiktus rašytinius ir (ar) daiktinius įrodymus. Ginčą nagrinėjant rašytinio proceso tvarka, ginčo šalys į posėdį nekviečiamos ir ginčas nagrinėjamas joms nedalyvaujant. 2. Bet kurios ginčo šalies prašymu arba savo iniciatyva vartojimo ginčus nagrinėjanti institucija gali nuspręsti ginčą nagrinėti žodinio proceso tvarka, kai būtina išklausyti žodinius ginčo šalių paaiškinimus ar kitais atvejais, kai ginčas gali būti geriau išnagrinėtas posėdyje žodinio proceso tvarka.
Nagrinėjant ginčą žodinio proceso tvarka, ginčo šalims ir kitiems suinteresuotiems asmenims turi būti pranešta apie ginčo nagrinėjimo posėdžio vietą, datą ir laiką. Jeigu ginčo šalis (šalys) neatvyksta į posėdį, vartojimo ginčus nagrinėjanti institucija turi teisę priimti sprendimą jai (joms) nedalyvaujant. 3. Vartojimo ginčus nagrinėjančių institucijų posėdžiai, kuriuose ginčai nagrinėjami žodinio proceso tvarka, yra protokoluojami. 4. Ginčus nagrinėjant žodinio proceso tvarka, vartojimo ginčai nagrinėjami viešai, išskyrus atvejus, kai vartojimo ginčus nagrinėjančios institucijos sprendimu būtina apsaugoti valstybės, tarnybos, komercines, banko, profesines ar kitas įstatymų saugomas paslaptis arba užtikrinti vartotojo teisę į privataus gyvenimo neliečiamumą. 5. Vartojimo ginčai nagrinėjami laikantis rungimosi, ginčo nagrinėjimo operatyvumo, koncentracijos, ekonomiškumo ir kooperacijos (bendradarbiavimo) principų. 6. Vartojimo ginčus nagrinėjanti institucija išsiaiškina ginčo esmę, ištiria turimus įrodymus ir imasi priemonių ginčo šalims sutaikyti. 7. Žodinio proceso metu ginčo šalys ir kiti nagrinėjant ginčą dalyvaujantys asmenys turi laikytis posėdžio pirmininko nustatytos posėdžio tvarkos. 8.
kiti nagrinėjant ginčą dalyvaujantys suinteresuoti asmenys turi teisę prašyti ginčą nagrinėti žodinio proceso tvarka, susipažinti su bylos medžiaga, daryti išrašus, nuorašus, kopijas, teikti įrodymus ir dalyvauti juos tiriant, teikti paaiškinimus ir argumentus, prieštarauti kitos ginčo šalies ar kitų nagrinėjant ginčą dalyvaujančių asmenų prašymams ir argumentams, užduoti klausimus kitiems nagrinėjant ginčą dalyvaujantiems asmenims, pateikti prašymus, gauti vartojimo ginčus nagrinėjančios institucijos sprendimo nuorašą, naudotis kitomis šio įstatymo suteikiamomis teisėmis. Šiomis teisėmis nagrinėjant ginčą dalyvaujantys asmenys privalo naudotis sąžiningai, nevilkindami ginčo nagrinėjimo. 9. Vartojimo ginčus nagrinėjanti institucija pirmiausia imasi priemonių vartotojui ir pardavėjui, paslaugų teikėjui sutaikinti ir siūlo ginčą išspręsti taikiai, jeigu, šios institucijos nuomone, atsižvelgiant į konkrečias ginčo nagrinėjimo metu paaiškėjusias aplinkybes, taikus susitarimas įmanomas. Jeigu pardavėjas, paslaugų teikėjas ir vartotojas ginčą užbaigia taikiu susitarimu, ginčo nagrinėjimas jį nagrinėjančios institucijos sprendimu nutraukiamas. Jeigu pasiekti taikaus susitarimo nepavyksta, ginčus nagrinėjanti institucija priima sprendimą dėl ginčo esmės. 10. Vartojimo ginčus nagrinėjanti institucija imasi priemonių, kad ginčo šalys nepiktnaudžiautų savo teisėmis ir nevilkintų ginčo nagrinėjimo, ir siekia, kad ginčas būtų tinkamai išspręstas per įmanomai trumpiausią laiką. 11. Vartojimo ginčus nagrinėjanti institucija sustabdo ginčo nagrinėjimą, jeigu:
1) pasibaigia juridinis asmuo arba miršta fizinis asmuo, kuris buvo ginčo šalis. Tokiu atveju nagrinėjimas sustabdomas, kol bus perimtos pasibaigusios ar mirusios ginčo šalies teisės ir pareigos arba paaiškės aplinkybės, dėl kurių teisės ir pareigos nebuvo perimtos.
Jeigu įmanoma išskirti reikalavimus, nesusijusius su pasibaigusia ar mirusia ginčo šalimi, vartojimo ginčus nagrinėjanti institucija atskirai nagrinėja ginčą dėl reikalavimų, nesusijusių su pasibaigusia ar mirusia ginčo šalimi;
2) teismas nagrinėja bylą, kurio neišnagrinėjus negalima išnagrinėti ginčo;
3) yra pagrindas manyti, kad vartojimo sutarties sąlygos, kurios turi būti taikomos nagrinėjant ginčą, yra nesąžiningos ir sprendžiama dėl vartojimo sutarties sąlygų nesąžiningumo arba atliekama kita administracinė procedūra, kurios neužbaigus negalima išnagrinėti ginčo;
4) atliekama ekspertizė ar laboratoriniai tyrimai, be kurių rezultatų negalima išnagrinėti ginčo. 12. Vyriausybė ar jos įgaliota institucija tvirtina vartojimo ginčų neteisminio sprendimo procedūros taisykles. 26 straipsnis. Ginčo nagrinėjimo nutraukimas Vartojimo ginčus nagrinėjanti institucija nutraukia ginčo nagrinėjimą tokiais atvejais:
1) ginčo šalys ginčą išsprendžia taikiu susitarimu arba pardavėjas, paslaugų teikėjas patenkina vartotojo reikalavimus;
2) vartotojas neteikia ginčui nagrinėti reikalingų paaiškinimų arba kitaip trukdo nagrinėti ginčą;
3) viena iš ginčo šalių dėl nagrinėjamo ginčo kreipiasi į bendrosios kompetencijos teismą;
4) paaiškėja aplinkybės, nurodytos šio įstatymo 23³ straipsnio 1 dalies 1–4 ar 8 punkte, arba paaiškėja, kad ginčas nėra vartojimo ginčas;
5) vartotojas atsisako savo reikalavimų;
6) neįmanoma išnagrinėti ginčo ir priimti sprendimo dėl objektyvių aplinkybių. 27 straipsnis. Vartojimo ginčus nagrinėjančios institucijos sprendimas dėl ginčo esmės
nagrinėjanti institucija, išnagrinėjusi ginčą, priima vieną iš šių sprendimų dėl ginčo esmės:
1) patenkinti vartotojo reikalavimus;
2) iš dalies patenkinti vartotojo reikalavimus;
3) atmesti vartotojo reikalavimus. 2.
nagrinėjanti institucija sprendimą dėl ginčo esmės priima atsižvelgdama į ginčo nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes ir jas pagrindžiančius įrodymus. 3. Vartojimo ginčus nagrinėjančios institucijos sprendime dėl ginčo esmės privalo būti nurodyta:
1) sprendimo priėmimo data ir vieta;
2) sprendimą priėmusios institucijos pavadinimas;
3) sprendimą priėmusio kolegialaus organo, jei ginčas išnagrinėtas kolegialiai, sudėtis, posėdžio sekretorius, ginčo šalys, kiti nagrinėjant ginčą dalyvavę asmenys;
4) ginčo esmė;
5) ginčo šalių ir kitų nagrinėjant ginčą dalyvavusių asmenų paaiškinimų santrauka;
6) įrodymų vertinimas;
7) įstatymų ir kitų teisės aktų, kuriais vadovautasi priimant sprendimą, nuostatos, kiti teisiniai argumentai;
8) vienas iš šio straipsnio 1 dalyje nurodytų sprendimų;
9) sprendimo teisinė galia, įsigaliojimas ir vykdymo tvarka;
10) ginčo šalių teisė kreiptis į teismą dėl to paties ginčo dalyko. 4. Vartojimo ginčus nagrinėjanti institucija sprendime dėl ginčo esmės sprendžia dėl Civilinio kodekso 6.363 straipsnyje nustatytų vartotojų reikalavimų pagrįstumo ir reikalavimų įgyvendinimo termino, kuris negali būti ilgesnis nei 6 mėnesiai. Taip pat vartojimo ginčus nagrinėjanti institucija sprendžia dėl vartotojo patirtų išlaidų, susijusių su vartojimo ginčų neteisminio sprendimo procedūra, įskaitant būtinas ekspertizės ar laboratorinių tyrimų išlaidas, išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti ir vertimo išlaidas, atlyginimo proporcingai patenkintų vartotojo reikalavimų daliai. 5. Vartojimo ginčus nagrinėjančios institucijos sprendimas ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo sprendimo priėmimo išsiunčiamas ginčo šalims. 6.
ginčus nagrinėjančios institucijos sprendimas dėl ginčo esmės yra viešas ir yra skelbiamas vartojimo ginčus nagrinėjančios institucijos interneto svetainėje, nepažeidžiant asmens duomenų apsaugos, valstybės, tarnybos, komercinės, banko, profesinės ir kitų įstatymų saugomų paslapčių apsaugos reikalavimų, taip pat vartotojo teisės į privataus gyvenimo neliečiamumą. Ginčo šalys ir kiti asmenys, dalyvaujantys nagrinėjant ginčą, pateikdami informaciją vartojimo ginčus nagrinėjančiai institucijai nurodo, kuri informacija yra konfidenciali. 28 straipsnis. Vartojimo ginčus nagrinėjančios institucijos sprendimo įsigaliojimas ir vykdymas
ginčus nagrinėjančios institucijos sprendimas įsigalioja ir yra privalomas vykdyti, jeigu nė viena ginčo šalis per 30 dienų nuo vartojimo ginčus nagrinėjančios institucijos sprendimo dėl ginčo esmės priėmimo nepareiškia ieškinio bendrosios kompetencijos teisme Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka, prašydama nagrinėti ginčą iš esmės. 2. Įsigaliojęs vartojimo ginčus nagrinėjančios institucijos sprendimas yra vykdomasis dokumentas. Jeigu šis sprendimas neįvykdomas, jis gali būti priverstinai vykdomas Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. 3. Kiti įstatymai gali nustatyti kitokias vartojimo ginčus nagrinėjančios institucijos sprendimo įsigaliojimo ir vykdymo taisykles, nei nustatyta šiame straipsnyje. 29 straipsnis. Kreipimasis į bendrosios kompetencijos teismą
kreipimasis į vartojimo ginčus nagrinėjančią instituciją neatima vartotojo teisės kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka, prašant nagrinėti ginčą iš esmės. 2. Kreipimasis į teismą po vartojimo ginčus nagrinėjančios institucijos sprendimo dėl ginčo esmės priėmimo nelaikomas šios institucijos sprendimo apskundimu. 3.
sprendimai, priimti nagrinėjant vartojimo ginčą, tarp jų ir sprendimai atsisakyti nagrinėti vartojimo ginčą, sustabdyti ar nutraukti vartojimo ginčo nagrinėjimą, užkertantys kelią toliau nagrinėti vartojimo ginčą, per 7 dienas nuo sprendimo įteikimo suinteresuotam asmeniui dienos gali būti skundžiami bendrosios kompetencijos teismui. 29¹ straipsnis. Ieškinio senaties terminų sustabdymas
subjektą, įrašytą į vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektų sąrašą, laikantis šio įstatymo nustatytų reikalavimų sustabdo ieškinio senaties terminą. 2. Ieškinio senaties terminas sustabdomas nuo tos dienos, kai vartotojas pateikia visus šio įstatymo 23 straipsnio 3 dalyje nurodytus dokumentus vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektui, iki sprendimo dėl ginčo esmės priėmimo dienos. 29² straipsnis. Vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektų sąrašas
ginčų neteisminio sprendimo subjektų sąrašą. Vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektų sąrašas yra viešas ir skelbiamas Teisingumo ministerijos interneto svetainėje. Vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektų sąrašas sudaromas ir tvarkomas teisingumo ministro nustatyta tvarka. 2. Šio įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje nurodytos vartojimo ginčus nagrinėjančios institucijos, pateikusios Teisingumo ministerijai teisingumo ministro nustatytą informaciją, įrašomos į vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektų sąrašą. 3.
subjektai jų prašymu įrašomi į vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektų sąrašą, jeigu:
1) pateikia Teisingumo ministerijai teisingumo ministro nustatytą informaciją;
2) sprendimą priima toks pats skaičius vartotojų asociacijų ir verslininkus vienijančių asociacijų paskirtų (pasiūlytų) asmenų, kai vartojimo ginčas nagrinėjamas ir sprendimas dėl jo priimamas kolegialiai;
3) vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektas atitinka šio įstatymo 22 straipsnio 3 dalyje, 22²–22⁵ straipsniuose nustatytus reikalavimus. 4. Teisingumo ministerija įvertina, ar vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektai, kurie pateikė informaciją pagal šio straipsnio 2 ar 3 dalį, atitinka šio įstatymo nustatytus reikalavimus. 5. Kas dvejus metus vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektai privalo pateikti savo veiklos, susijusios su vartojimo ginčų neteisminiu sprendimu, ataskaitas Teisingumo ministerijai teisingumo ministro nustatyta tvarka. 6. Teisingumo ministerija vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektų sąrašą ir kitą informaciją apie Europos Parlamento ir Tarybos 2013 m. gegužės 21 d. direktyvos 2013/11/ES dėl vartotojų ginčų alternatyvaus sprendimo, kuria iš dalies keičiamas Reglamentas (EB) Nr. 2006/2004 ir Direktyva 2009/22/EB (OL 2013 L 165, p. 63), įgyvendinimą pateikia Europos Komisijai. Teisingumo ministerija informuoja Europos Komisiją apie vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektų sąrašo pakeitimus. 7. Jei vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektas, nurodytas vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektų sąraše, neatitinka šio įstatymo reikalavimų, Teisingumo ministerija apie tai praneša šiam subjektui ir nurodo reikalavimus, kurių jis neatitinka.
Jeigu vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektas, išskyrus šio įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje nurodytas vartojimo ginčus nagrinėjančias institucijas, nepašalina nurodytų trūkumų per tris mėnesius nuo pranešimo, Teisingumo ministerija išbraukia šį subjektą iš vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektų sąrašo. Jeigu šio įstatymo reikalavimų neatitinka šio įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje nurodyta vartojimo ginčus nagrinėjanti institucija, ir nurodyti trūkumai nepašalinami per tris mėnesius nuo pranešimo, Teisingumo ministerija turi pateikti Vyriausybei teisės aktų projektus, kuriais būtų siūloma šios institucijos nelaikyti vartojimo ginčus nagrinėjančia institucija, išskyrus atvejus, kai Europos Sąjungos teisės aktai paveda vartojimo ginčų atskirose srityse neteisminį sprendimą kompetentingoms institucijoms. 8. Teisingumo ministerija ne vėliau kaip iki 2018 m. liepos 9 d., o vėliau – kas ketverius metus pateikia Europos Komisijai ataskaitą apie vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektų raidą ir veiklą Lietuvoje. Ataskaitoje turi būti nurodoma:
1) vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektų gerosios praktikos pavyzdžiai;
2) vartojimo ginčų neteisminio sprendimo trūkumai, kurie trukdo vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektams nagrinėti vartojimo ginčus, įskaitant tarptautinius vartojimo ginčus, ir pateikiami tai pagrindžiantys statistiniai duomenys;
3) pateikiamos rekomendacijos dėl galimo vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektų veiklos tobulinimo. 29³straipsnis. Tarptautinių vartojimo ginčų sprendimo ypatumai 1.
Taikant šio skirsnio nuostatas, laikoma, kad pardavėjas ar paslaugų teikėjas yra įsteigtas:
1) savo veiklos vietoje, jei pardavėjas ar paslaugų teikėjas yra fizinis asmuo;
2) savo buveinės vietoje, centrinės administracijos vietoje arba veiklos vietoje, jei pardavėjas ar paslaugų teikėjas yra juridinis asmuo, jo filialas, atstovybė ar kita organizacija. 2. Taikant šio skirsnio nuostatas, laikoma, kad vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektas yra įsteigtas:
1) vartojimo ginčų neteisminio sprendimo veiklos vykdymo vietoje, jei šis subjektas yra fizinis asmuo;
2) juridinio asmens vartojimo ginčų neteisminio sprendimo veiklos vykdymo vietoje arba jo buveinės vietoje;
3) valstybės narės institucijos buveinės vietoje. 3. Kai vartojimo sutarčiai taikytina teisė yra nustatoma pagal 2008 m. birželio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 593/2008 dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės (Roma I) (OL 2008 L 177, p. 6) ar 1980 m. birželio 19 d. Romos konvenciją dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės, vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektas turi užtikrinti, kad vartotojui taikoma apsauga, kuri yra nustatyta pagal valstybės narės, kurioje yra vartotojo įprastinė gyvenamoji vieta, imperatyvias teisės normas. 4. Taikant šį straipsnį, vartotojo įprastinė gyvenamoji vieta nustatoma pagal 2008 m. birželio
sutartinėms prievolėms taikytinos teisės (Roma I) (OL 2008 L 177, p. 6). 5. Kilus tarptautiniam vartojimo ginčui, siekdamas kreiptis į kompetentingą vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektą kitoje valstybėje narėje, vartotojas turi teisę gauti informaciją ir pagalbą iš viešosios įstaigos Europos vartotojų centro (toliau – Europos vartotojų centras). 6.
centras savo interneto svetainėse skelbia Europos Komisijos sudarytą vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektų sąrašą ir informaciją vartotojams apie vartojimo ginčų neteisminio sprendimo procedūras kitose valstybėse narėse. 7. Nagrinėjant tarptautinius vartojimo ginčus, vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektai privalo bendradarbiauti su Europos Komisija ir kitų valstybių narių vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektais. 29⁴ straipsnis. Administracinis bendradarbiavimas Vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektai ir institucijos, įgyvendinančios Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 2006/2004 dėl nacionalinių institucijų, atsakingų už vartotojų apsaugos teisės aktų vykdymą, bendradarbiavimo, keičiasi informacija ir bendradarbiauja teisingumo ministro nustatyta tvarka.“
pakeitimas Pakeisti 40 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip:
„1. Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba
už Civilinio kodekso 6.228⁵ straipsnio 5 dalyje, 6.228⁶ straipsnio 1 dalyje, 6.228⁷ straipsnio 1 dalyje, 6.228⁸ straipsnio 2–6 dalyse, 6.228⁹ straipsnio 4 ir 5 dalyse, 6.228¹⁰ straipsnio 1, 9 ir 10 dalyse, 6.228¹¹ straipsnio 2, 6–12 dalyse, 6.228¹² straipsnio 3, 4 ir 7 dalyse, 6.228¹⁶straipsnio 1 dalyje, 6.359 straipsnyje, 6.359¹ straipsnyje, 6.369 straipsnio 3, 7–13 dalyse, 6.370 straipsnio 4–9 dalyse ir šio įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje, 36 straipsnio 5–17 dalyse, 37 straipsnio 1–4, 8–12 dalyse, 38 straipsnio 1 dalyje, 39 straipsnyje nurodytų reikalavimų (draudimų) nesilaikymą pardavėjui, paslaugų teikėjui gali skirti nuo vieno šimto keturiasdešimt keturių iki vieno tūkstančio keturių šimtų keturiasdešimt aštuonių eurų baudą.
Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba už šio įstatymo 5 straipsnio 3–5 dalyse, 21 straipsnio 2, 3 dalyse nurodytų reikalavimų nesilaikymą pardavėjui, paslaugų teikėjui gali skirti nuo septyniasdešimt dviejų iki septynių šimtų dvidešimt keturių eurų baudą. Jeigu pažeidimas yra mažareikšmis, juo nepadaroma esminės žalos vartotojų interesams, Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba, vadovaudamasi teisingumo ir protingumo kriterijais, gali taikyti įspėjimą, neskirdama pardavėjams, paslaugų teikėjams baudos.“
Papildyti Įstatymo priedą 8 punktu: „8. Europos Parlamento ir Tarybos 2013 m. gegužės 21 d. direktyva 2013/11/ES dėl vartotojų ginčų alternatyvaus sprendimo, kuria iš dalies keičiamas Reglamentas (EB) Nr. 2006/2004 ir Direktyva 2009/22/EB (OL 2013 L 165, p. 63).“ 9 straipsnis. Įstatymo įsigaliojimas, įgyvendinimas ir taikymas
straipsnio 1 dalis įsigalioja 2019 m. sausio 1 d. Šio įstatymo 6 straipsnyje dėstomas 22¹ straipsnis įsigalioja 2016 m. sausio 1 d. 3.
3Iki 2015 m.
liepos 8 d. pradėti nagrinėti vartojimo ginčai baigiami nagrinėti ir sprendimai priimami bei vykdomi vadovaujantis iki 2015 m. liepos 8 d. galiojusiomis teisės normomis. Iki 2015 m. gruodžio 31 d. visus Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos kompetencijai priskirtus vartojimo ginčus nagrinėja Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos direktoriaus sudaryta komisija. 4. Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija iki 2015 m. liepos 9 d. priima šio įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus, išskyrus vartojimo ginčų komisijų nuostatus, kuriuos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija turi patvirtinti iki 2015 m. gruodžio
ginčų neteisminio sprendimo subjektų sąrašą ir kitą informaciją apie Europos Parlamento ir Tarybos 2013 m. gegužės 21 d. direktyvos 2013/11/ES dėl vartotojų ginčų alternatyvaus sprendimo, kuria iš dalies keičiamas Reglamentas (EB) Nr. 2006/2004 ir Direktyva 2009/22/EB, įgyvendinimą pateikia Europos Komisijai ne vėliau kaip 2016 m. sausio 9 d. Skelbiu šį Lietuvos Respublikos Seimo priimtą įstatymą. Respublikos Prezidentas
Projekto
lyg.var. Lietuvos respublikos
TEISIŲ APSAUGOS ĮSTATYMO NR. I-657 2, 5, 10, 11, 12, 40 STRAIPSNIų, šeštojo skirsnio IR ĮSTATYMO PRIEDO PAKEITIMO
2015 m. d. Nr. Vilnius
1Papildyti 2 straipsnį nauja 13 dalimi:
„13. Tarptautinis vartojimo ginčas – vartojimo ginčas, kai vartotojas prekių ar paslaugų užsakymo metu gyvena ne toje valstybėje narėje, kurioje yra įsisteigęs prekių pardavėjas ar paslaugų teikėjas.“
terminas – terminas, kuriam suėjus laikoma, kad prekė netinka naudoti pagal paskirtį, t. y. prekės savybės, kurių vartotojas galėjo tikėtis iki šio termino pabaigos, yra arba gali būti blogesnės, negu nustatyta tai prekei taikomame techniniame reglamente ir (ar) gamintojo dokumentuose (deklaracijose, pareiškimuose).“
3Papildyti 2 straipsnį nauja 15 dalimi:
„15. Valstybė narė
4Papildyti 2 straipsnį nauja 16 dalimi:
„16. Vartojimo ginčas – iš vartojimo sutarties kilęs vartotojo ir
prekių pardavėjo ar paslaugų teikėjo nesutarimas dėl fakto ir (ar) teisės klausimų.“
5Papildyti 2 straipsnį nauja 17 dalimi:
„17. Vartojimo ginčų neteisminio sprendimo procedūra – vartojimo ginčų sprendimas ne teismo tvarka, kai vartojimo ginčą pagal šio įstatymo 22²–22⁵straipsniuose nustatytus reikalavimus sprendžia vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektas.“
6Papildyti 2 straipsnį nauja 18 dalimi:
„18. Vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektas – šio įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje nurodyta vartojimo ginčus nagrinėjanti institucija ar kitas šio įstatymo 22² straipsnyje nurodytas subjektas, ne teismo tvarka nagrinėjantys vartojimo ginčus ir įrašyti į vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektų sąrašą pagal šio įstatymo 29² straipsnį.“ 7.
Buvusias 2 straipsnio 15, 16, 17, 18, 19, 20 dalis laikyti atitinkamai 19, 20, 21, 22, 23,
1Papildyti 5 straipsnį 4 dalimi:
„4.
Pardavėjo ir paslaugų teikėjo interneto svetainėje, jeigu turi, privalo būti pateikta informacija apie vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektus, kurie yra kompetentingi spręsti vartojimo ginčus: subjekto pavadinimas (vardas, pavardė), adresas ir interneto svetainės adresas. Ši informacija turi būti pateikta aiškiai, suprantamai ir lengvai prieinamu būdu.“
2Papildyti 5 straipsnį 5 dalimi:
„5. Šio straipsnio
teikėjo sutarčių standartinėse sąlygose, jeigu šios yra taikomos.“
3Papildyti 5 straipsnį 6 dalimi:
„6. Įgyvendinant Europos Sąjungos teisės aktus, kituose įstatymuose gali būti nustatyti kitokie informacijos apie vartojimo ginčų neteisminio sprendimo procedūras pateikimo vartotojams reikalavimai, negu nustatyta šio straipsnio 4 ir 5 dalyse. Tokiu atveju šio straipsnio 4 ir 5 dalys taikomos tiek, kiek kitaip nenustatyta kituose įstatymuose.“
1Pakeisti 10 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir jį išdėstyti taip:
„1) kas
plėtros programą;“. 2. Pakeisti 10 straipsnio 2 dalį ir ją išdėstyti taip: „2. Lietuvos Respublikos teisingumo Teisingumo ministerija (toliau – Teisingumo ministerija) vartotojų teisių apsaugos srityje:
1) dalyvauja formuojant ir įgyvendinant formuoja valstybės politiką vartotojų teisių apsaugos srityje politiką;
2) dalyvauja organizuojant organizuoja, koordinuoja ir kontroliuoja valstybės politikos vartotojų teisių apsaugą apsaugos srityje įgyvendinimą;
3) atlieka kitas įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytas funkcijas.“
išdėstyti taip: „4.
Tarybą sudaro po vieną Teisingumo ministerijos, Sveikatos apsaugos ministerijos, Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos, Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (toliau – Tarnyba), Valstybinės ne maisto produktų inspekcijos prie Ūkio ministerijos (toliau – Inspekcija) atstovą, keturi vartotojų asociacijų už vartotojų teisių apsaugą atsakingų valstybės institucijų, vartojimo ginčus nagrinėjančių institucijų ir vartotojų asociacijų atstovai ir vienas bei Lietuvos savivaldybių asociacijos atstovas. Tarybos nuostatus ir sudėtį tvirtina Lietuvos Respublikos teisingumo ministras (toliau – teisingumo ministras). Tarybai vadovauja Teisingumo ministerijos atstovas.“
Pakeisti 11 straipsnio 5 dalį ir ją išdėstyti taip: „5. Šio įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 5, 6, 7 punktuose numatytoms funkcijoms įgyvendinti Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos direktorius iš Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos struktūrinių padalinių vadovų sudaro kolegialų organą – komisiją. Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos darbo tvarka nustatyta šiame ir kituose įstatymuose, Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos nuostatuose ir šios tarnybos patvirtintame jos darbo reglamente.“
punktą ir jį išdėstyti taip: „5) vartotojų ginčų sprendimo ne teisme tvarka nagrinėja vartotojų skundus ne teismo tvarka sprendžia vartotojų ir pardavėjų, paslaugų teikėjų ginčus;“. 2. Pakeisti 12 straipsnio 1 dalies 12 punktą ir jį išdėstyti taip: „12) kartu su Europos Bendrijų Komisija ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių nacionalinėmis institucijomis įgyvendina 2004 m. spalio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 2006/2004 dėl nacionalinių institucijų, atsakingų už vartotojų apsaugos teisės aktų vykdymą, bendradarbiavimo (toliau
2006/2004) ir 2013 m. gegužės 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) Nr. 524/2013 dėl elektroninio vartotojų ginčų sprendimo, kuriuo iš dalies keičiami Reglamentas (EB) Nr. 2006/2004 ir Direktyva 2009/22/EB (toliau – Reglamentas (ES) Nr. 524/2013);“. 3. Pakeisti 12 straipsnio 2 dalies 3 punktą ir jį išdėstyti taip: „3) atlikti reikalingus patikrinimus vietoje, kiek to reikia Reglamento (EB) Nr. 2006/2004 tikslams pasiekti;“. 6 straipsnis. Šeštojo skirsnio pakeitimas Pakeisti šeštąjį skirsnį ir jį išdėstyti taip:
būdai
įstatymų saugomus interesus, turi teisę šio skirsnio nustatyta tvarka kreiptis į pardavėją, paslaugų teikėją, Tarnybą, Inspekciją ar visuomenės sveikatos centrą apskrityje, taip pat į šio įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje nurodytas ginčus nagrinėjančias institucijas ar į teismą. 2. Vartotojas turi teisę savo teises ginti ir kitais, šiame įstatyme nenumatytais, teisėtais būdais. 20 straipsnis. Vartotojo kreipimasis į pardavėją, paslaugų teikėją
įstatymų saugomus interesus, pirmiausia turi kreiptis į pardavėją, paslaugų teikėją ir nurodyti savo reikalavimą. Jeigu pardavėjas, paslaugų teikėjas netenkina vartotojo reikalavimų, o vartotojas mano, kad jo teisės pažeistos, vartotojas privalo raštu kreiptis į pardavėją ar paslaugų teikėją ir išdėstyti savo reikalavimus. 2.
ne vėliau kaip per 10 dienų nuo vartotojo kreipimosi gavimo dienos, jeigu kiti įstatymai ir Europos Sąjungos reglamentai nenustato kitaip, pateikti vartotojui išsamų motyvuotą rašytinį atsakymą, pagrįstą dokumentais. Šių dokumentų kopijos privalo būti pridėtos prie pardavėjo, paslaugų teikėjo atsakymo vartotojui. Vartotojų prašymus pardavėjai, paslaugų teikėjai nagrinėja nemokamai. 21 straipsnis. Vartotojo kreipimasis į Tarnybą,
pardavėjas, paslaugų teikėjas nevykdo vartotojo reikalavimo dėl įsigytų nesaugių ir (ar) netinkamos kokybės prekių ar paslaugų, dėl prekių grąžinimo, trūkumų pašalinimo, kainos sumažinimo, keitimo ir (ar) informacijos suteikimo, vartotojas turi teisę kreiptis į Tarnybą, Inspekciją ar visuomenės sveikatos centrą apskrityje. Šios institucijos privalo išnagrinėti vartotojo prašymą ne vėliau kaip per 20 darbo dienų nuo prašymo gavimo dienos. Kai dėl objektyvių priežasčių per šį terminą vartotojo prašymo nagrinėjimas negali būti baigtas, šios institucijos gali terminą pratęsti, bet ne ilgiau kaip 10 darbo dienų. 2. Tarnyba, Inspekcija ar visuomenės sveikatos centras apskrityje, išnagrinėję vartotojo prašymą, surašo patikrinimo aktą, kuriame nurodo, ar vartotojo reikalavimas pagrįstas, ir, jeigu pagrįstas, pasiūlo pardavėjui, paslaugų teikėjui per nustatytą terminą įvykdyti vartotojo reikalavimą. Tarnyba, Inspekcija ar visuomenės sveikatos centras apskrityje informuoja vartotoją apie tikrinimo rezultatus. 3. Jeigu pardavėjas, paslaugų teikėjas Tarnybos, Inspekcijos ar visuomenės sveikatos centras apskrityje pasiūlymo tenkinti vartotojo reikalavimą netenkina, šios institucijos patikrinimo akto kopiją pateikia Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai, kuri sprendžia klausimą dėl vartotojo teisių gynimo. 4.
vartotojo prašymui išnagrinėti reikia atlikti ekspertizę ar laboratorinius tyrimus, kuriais nustatoma prekių ir (ar) su jomis susijusių paslaugų kokybė, tai atliekama iš Tarnybai, Inspekcijai ar visuomenės sveikatos centrui apskrityje tam tikslui numatytų valstybės biudžeto asignavimų, išskyrus šio straipsnio 5 dalyje nustatytus atvejus. 5. Už ekspertizę ar laboratorinius tyrimus Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka apmoka:
susijusios paslaugos ar kitos atlygintinos paslaugos yra netinkamos kokybės;
apskrityje sprendimu ekspertizė ar laboratoriniai tyrimai nebūtini, o vartotojas pageidauja juos atlikti, pasitvirtinus, kad prekės ir (ar) su jomis susijusios paslaugos ar kitos atlygintinos paslaugos yra tinkamos kokybės. 6. Jeigu šio straipsnio 5 dalyje nurodyti asmenys nesumoka už ekspertizę ar laboratorinius tyrimus, Tarnyba, Inspekcija ar visuomenės sveikatos centras apskrityje kreipiasi į teismą dėl šių išlaidų priteisimo. 22 straipsnis. Ginčus nagrinėjančios institucijos, jų teisės ir pareigos 1.
Vartotojų ir pardavėjų, paslaugų teikėjų ginčus vartotojų ginčų sprendimo ne teisme tvarka nagrinėja šios institucijos (toliau – ginčus nagrinėjančios institucijos):
pasiuntinių paslaugų srityse;
3) Valstybinė energetikos inspekcija prie Ūkio ministerijos – Energetikos įstatyme numatytose vartotojų teisių apsaugos srityse;
4) Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija – Energetikos įstatyme numatytose vartotojų teisių apsaugos srityse;
5) kitos institucijos – įstatymų nustatytais atvejais;
6) Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba – kitose šio straipsnio 1 dalies 1–5 punktuose nenumatytose vartotojų teisių apsaugos srityse. 2. Ginčai nagrinėjami šio skirsnio nustatyta tvarka, jei kiti įstatymai nenustato kitaip. 3. Šio straipsnio 1 dalyje išvardytos institucijos, nagrinėdamos ginčą, turi teisę:
1) kreiptis į vartotoją dėl papildomos informacijos pateikimo ir nurodyti šios informacijos pateikimo terminą;
2) gauti iš valstybės ir savivaldybių institucijų informaciją, reikalingą ginčui išnagrinėti ir sprendimui priimti;
3) pareikalauti iš pardavėjo, paslaugų teikėjo, kuriems pareikštas reikalavimas, per nurodytą terminą pateikti įrodymus, reikalingus vartotojo prašymui ištirti, ir gauti paaiškinimus žodžiu ir raštu;
4) gauti išvadą iš valstybės ir savivaldybių institucijų;
5) kitas įstatymuose ir kituose teisės aktuose numatytas teises. 4.
privalo pranešti Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai informaciją, nurodytą šio įstatymo 28 straipsnio 3 dalyje, užtikrinti informacijos suinteresuotiems asmenims pateikimą raštu ar kita jiems priimtina forma dėl institucijos kompetencijos nagrinėjant ginčus, nagrinėtinų ginčų pobūdžio, ginčų nagrinėjimo tvarkos ir terminų, teisės aktų, taikytinų priimant sprendimą, galimų išlaidų ginčo nagrinėjimo metu, jų paskirstymo, sprendimo teisinės galios, sprendimo neįvykdymo pasekmių. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytos institucijos savo interneto tinklalapiuose skelbia informaciją apie gautų vartotojų prašymų nagrinėti ginčus vartotojų ginčų sprendimo ne teisme tvarka kiekį ir apibendrintus jų nagrinėjimo rezultatus, vidutinį jų nagrinėjimo laiką, apibendrintų vartotojų reikalavimų rūšis. Be to, šio straipsnio 1 dalyje nurodytos institucijos teismo ar ginčo šalies prašymu duoda išvadą byloje, kai ginčo šalis pagal 29 straipsnį kreipiasi į teismą nagrinėti ginčą iš esmės. 23 straipsnis. Kreipimasis į ginčus nagrinėjančias institucijas
nustatyta tvarka pateikti prašymą ginčus nagrinėjančiai institucijai, kad būtų apgintos pažeistos ar ginčijamos jo teisės ir įstatymų saugomi interesai. 2.
instituciją, privalo pateikti:
1) prašymą, kuriame turi būti nurodyta: ginčą nagrinėjančios institucijos, kuriai teikiamas prašymas, pavadinimas; vartotojo vardas, pavardė, adresas; pardavėjo, paslaugų teikėjo, dėl kurio veiksmų (neveikimo) yra pateikiami vartotojo reikalavimai, pavadinimas (vardas, pavardė), adresas (buveinė); vartotojo teisės ir įstatymų saugomi interesai, kuriuos, vartotojo nuomone, pažeidžia pardavėjas, paslaugų teikėjas; vartotojo reikalavimas; informacija apie kreipimąsi į pardavėją, paslaugų teikėją; informacija, ar tų pačių šalių ginčas dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu nėra nagrinėjamas ginčus nagrinėjančioje institucijoje, ar ginčo nagrinėjimas nebuvo nutrauktas pagal šio įstatymo 26 straipsnį, ar ginčus nagrinėjanti institucija yra priėmusi sprendimą, ar yra įsigaliojęs teismo sprendimas dėl šio ginčo; pridedamų dokumentų kopijų sąrašas;
2) prašyme išdėstytas aplinkybes patvirtinančių dokumentų kopijas. 3. Jei kyla abejonių dėl pateiktų dokumentų kopijų tikrumo, ginčus nagrinėjanti institucija turi teisę pareikalauti, kad vartotojas ir (ar) pardavėjas, paslaugų teikėjas pateiktų dokumentų originalus. 4. Gavusi šio straipsnio 2 dalyje nurodytus dokumentus, ginčus nagrinėjanti institucija nustato, ar yra pagrindas atsisakyti nagrinėti prašymą. 5. Ginčus nagrinėjanti institucija atsisako nagrinėti vartotojo prašymą:
1) jeigu ji neįgaliota priimti sprendimo dėl vartotojo prašyme nurodyto reikalavimo. Šiuo atveju ginčus nagrinėjanti institucija ne vėliau kaip per 5 darbo dienas perduoda vartotojo prašymą kitoms šio įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje išvardytoms institucijoms ir apie tai raštu praneša vartotojui;
2) jeigu tų pačių šalių ginčą dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu nagrinėja kita ginčus nagrinėjanti institucija ar teismas.
Šiuo atveju vartotojo prašymas per 5 darbo dienas nuo jo gavimo ginčus nagrinėjančioje institucijoje dienos grąžinamas vartotojui ir nurodomas grąžinimo pagrindas;
3) jeigu yra priimtas ginčus nagrinėjančios institucijos sprendimas arba yra įsigaliojęs teismo sprendimas dėl tų pačių šalių ginčo dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, arba įsigaliojusi teismo nutartis priimti tų pačių šalių ieškinio dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu atsisakymą, arba įsigaliojusi teismo nutartis patvirtinti taikos sutartį;
4) kuriame nenurodytas vartotojo vardas ir pavardė, adresas arba kuris vartotojo ar jo atstovo nepasirašytas, arba kurį vartotojo vardu pateikė neįgaliotas asmuo. 6. Vartotojų asociacijos, atstovaudamos vartotojams nagrinėjant ginčus vartotojų ginčų sprendimo ne teisme tvarka, turi pateikti dokumentų, patvirtinančių, kad jos įregistruotos Juridinių asmenų registre, kad jų steigimo dokumentuose įrašytas veiklos tikslas – vartotojų teisių ir teisėtų interesų atstovavimas ir gynimas ir kad vartotojai, kurių interesais kreipiasi asociacija, yra šios asociacijos nariai arba raštu įgaliojo ją ginti savo interesus, kopijas. 24 straipsnis. Pasirengimas nagrinėti ginčą
institucija išsiunčia pardavėjui, paslaugų teikėjui, dėl kurio veiksmų (neveikimo) yra pateiktas vartotojo reikalavimas, pranešimą apie gautą vartotojo prašymą, šio prašymo ir jo priedų kopijas, reikalaudama ne vėliau kaip per 10 dienų nuo pranešimo gavimo dienos raštu pateikti išsamius paaiškinimus ir juos pagrindžiančius dokumentus. 2.
instituciją prieš tai dėl prašymo dalyko nesikreipęs į pardavėją, paslaugos teikėją arba jeigu dėl to kreipėsi, bet per šio įstatymo 20 straipsnio 2 dalyje nustatytą terminą negavo jokio atsakymo, ginčus nagrinėjanti institucija turi vartotojo prašymą išsiųsti pardavėjui, paslaugų teikėjui ir pasiūlyti per jos nustatytą terminą ginčą išspręsti taikiai. Nesutikdamas spręsti ginčą taikiai, pardavėjas, paslaugų teikėjas pateikia ginčus nagrinėjančiai institucijai motyvuotą paaiškinimą ir jį pagrindžiančius įrodymus. Ginčus nagrinėjanti institucija nenagrinėja ginčo, jeigu pardavėjas, paslaugų teikėjas per jos nustatytą terminą pasiūlo ginčą spręsti taikiai ir vartotojas su tuo sutinka arba per ginčus nagrinėjančios institucijos nustatytą terminą nenurodo, kad nesutinka su tokiu ginčo sprendimo būdu. 3. Ginčus nagrinėjanti institucija gali kreiptis į valstybės ir savivaldybės instituciją, kuri atsakinga už su ginču susijusią vartojimo sritį, prašydama išvados dėl vartotojo prašyme nurodyto reikalavimo ar pardavėjo, paslaugų teikėjo pateiktų paaiškinimų. Nurodytos institucijos prireikus atlieka ekspertizę ar laboratorinius tyrimus. Ekspertizės ir laboratoriniai tyrimai apmokami šio įstatymo 21 straipsnio 4 ir 5 dalyse numatyta tvarka. 4. Valstybės ir savivaldybių institucijos, atsakingos už su ginču susijusią vartojimo sritį, išvadas ginčus nagrinėjančiai institucijai jos reikalavimu pateikia per šios institucijos nustatytą terminą, bet ne vėliau kaip per 20 darbo dienų. Kai dėl objektyvių priežasčių per šį terminą išvada negali būti pateikta, šis terminas gali būti pratęstas, bet ne ilgiau kaip 10 darbo dienų. 25 straipsnis. Ginčų nagrinėjimas
nagrinėti ginčą, jį paprastai nagrinėja rašytinio proceso tvarka pagal jai pateiktus rašytinius ir (ar) daiktinius įrodymus.
Ginčus nagrinėjančios institucijos sprendimu ginčas gali būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, kai būtina išklausyti žodinius ginčo šalių paaiškinimus, kai siekiama sudaryti sąlygas ginčą išspręsti taikiai arba kitais reikiamais atvejais. Nagrinėjant ginčą žodinio proceso tvarka, ginčo šalims ir kitiems suinteresuotiems asmenims turi būti pranešta apie ginčo nagrinėjimo posėdžio vietą, datą ir laiką. Jeigu vartotojas neatvyksta į ginčą nagrinėjančios institucijos posėdį be pateisinamos priežasties arba nepateikia paaiškinimų ir kitų įrodymų, ginčo nagrinėjimas nutraukiamas pagal šio įstatymo 26 straipsnį. Jeigu pardavėjas ar paslaugos teikėjas neatvyksta į ginčą nagrinėjančios institucijos posėdį arba nepateikia paaiškinimų ir kitų įrodymų, ginčus nagrinėjanti institucija turi teisę priimti sprendimą atsižvelgdama į turimus įrodymus. 2. Ginčai nagrinėjami viešai, išskyrus atvejus, kai ginčus nagrinėjančios institucijos sprendimu būtina apsaugoti valstybės, tarnybos, komercines, banko, profesines paslaptis arba užtikrinti vartotojo teisę į privataus gyvenimo neliečiamumą. Visa išnagrinėtos bylos medžiaga, išskyrus bylų, kurios buvo išnagrinėtos neviešai, medžiagą, yra vieša ir su ja teisingumo ministro nustatyta tvarka gali susipažinti ir byloje nedalyvavę asmenys. 3. Ginčas nagrinėjamas laikantis rungimosi ir ginčo nagrinėjimo operatyvumo bei skaidrumo principų. 4. Ginčus nagrinėjanti institucija išsiaiškina ginčo esmę, ištiria turimus įrodymus ir imasi priemonių šalims sutaikyti. 5. Žodinio proceso metu ginčo šalys ir visi nagrinėjant ginčą dalyvaujantys suinteresuoti asmenys laikosi posėdžio pirmininko nustatytos posėdžio tvarkos. 6.
dalyvaujantys suinteresuoti asmenys turi teisę susipažinti su bylos medžiaga, daryti išrašus, nuorašus, kopijas, teikti įrodymus ir dalyvauti juos tiriant, užduoti klausimus kitiems nagrinėjant ginčą dalyvaujantiems asmenims, pateikti prašymus, gauti ginčą nagrinėjančios institucijos sprendimo nuorašą, naudotis kitomis šio įstatymo suteikiamomis teisėmis. Šiomis teisėmis nagrinėjant ginčą dalyvaujantys asmenys privalo naudotis sąžiningai, nevilkindami ginčo nagrinėjimo. 7. Ginčus nagrinėjanti institucija pirmiausia imasi priemonių vartotojui ir pardavėjui, paslaugų teikėjui sutaikinti ir siūlo ginčą išspręsti taikiai, jeigu, šios institucijos nuomone, atsižvelgiant į konkrečias ginčo nagrinėjimo metu paaiškėjusias aplinkybes, taikus susitarimas įmanomas. Jeigu pardavėjas, paslaugų teikėjas ir vartotojas ginčą užbaigia taikiu susitarimu, ginčo nagrinėjimas jį nagrinėjančios institucijos sprendimu nutraukiamas. Jeigu užbaigti ginčą taikiu susitarimu nepavyksta, ginčus nagrinėjanti institucija priima sprendimą dėl ginčo. 8. Ginčus nagrinėjanti institucija vartotojo prašymą išnagrinėja ir sprendimą priima ne vėliau kaip per 20 darbo dienų nuo prašymo, atitinkančio šio įstatymo 23 straipsnio reikalavimus, pateikimo dienos, jeigu kiti įstatymai nenumato kitaip. Kai dėl objektyvių priežasčių per šį terminą vartotojo prašymo nagrinėjimas negali būti baigtas, ginčus nagrinėjanti institucija gali terminą pratęsti, bet ne ilgiau kaip 20 darbo dienų. Ginčą nagrinėjanti institucija imasi priemonių, kad ginčo šalys nepiktnaudžiautų savo teisėmis ir nevilkintų ginčo nagrinėjimo, ir siekia, kad ginčas per įmanomai trumpiausią laiką būtų tinkamai išspręstas. 9. Ginčus nagrinėjančios institucijos vartotojų prašymus nagrinėja nemokamai. 26 straipsnis. Ginčo nagrinėjimo nutraukimas 1.
Ginčus nagrinėjanti institucija nutraukia ginčo nagrinėjimą šiais atvejais:
1) ginčo šalys susitaiko;
pateisinamos priežasties ar neteikia paaiškinimų ir įrodymų;
3) viena iš ginčo šalių dėl nagrinėjamo ginčo kreipiasi į bendrosios kompetencijos teismą;
4) paaiškėja aplinkybės, nurodytos šio įstatymo 23 straipsnio 5 dalies 1–3 punktuose;
5) vartotojas atsisako savo reikalavimų;
6) yra objektyvių aplinkybių, dėl kurių išspręsti ginčą neįmanoma. 2. Ginčus nagrinėjančiai institucijai nutraukus ginčo nagrinėjimą, vartotojas neturi teisės pakartotinai dėl to paties dalyko kreiptis į ginčus nagrinėjančią instituciją, tačiau tai nevaržo jo teisės kreiptis į teismą. 27 straipsnis. Ginčus nagrinėjančios institucijos sprendimas
vartotojo prašymą, priima vieną iš šių sprendimų:
1) patenkinti vartotojo reikalavimus;
2) iš dalies patenkinti vartotojo reikalavimus;
3) atmesti vartotojo prašymą. 2. Ginčus nagrinėjanti institucija savo sprendimą priima atsižvelgdama į ginčo nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes ir jas pagrindžiančius įrodymus. 3.
privalo būti nurodyta:
1) sprendimo priėmimo laikas ir vieta;
2) sprendimą priėmusios institucijos pavadinimas;
3) sprendimą priėmusio kolegialaus organo, jei ginčas išnagrinėtas kolegialiai, sudėtis, posėdžio sekretorius, ginčo šalys, kiti nagrinėjant ginčą dalyvavę suinteresuoti asmenys;
4) ginčo esmė;
5) nagrinėjant ginčą dalyvavusių asmenų paaiškinimų santrauka;
6) įrodymų vertinimas;
7) argumentai, dėl kurių atmetami kai kurie įrodymai;
8) įstatymai ir kiti teisės aktai, kuriais vadovautasi, kiti teisiniai argumentai;
9) institucijos priimtas vienas iš šio straipsnio 1 dalyje nurodytų sprendimų;
10) sprendimo įvykdymo tvarka ir terminas, per kurį siūloma sprendimą įvykdyti, informacija, kad apie sprendimo neįvykdymą bus paskelbta šio įstatymo 28 straipsnio nustatyta tvarka. 4. Ginčus nagrinėjančios institucijos sprendimo nuorašai per 3 darbo dienas išsiunčiami vartotojui ir pardavėjui, paslaugų teikėjui. 28 straipsnis. Viešas paskelbimas
straipsnio 3 dalies 10 punkte nurodytą terminą pardavėjas, paslaugos teikėjas neįvykdė sprendimo, Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba apie sprendimo neįvykdymą skelbia viešai savo interneto tinklalapyje. 2. Gavusi pranešimą, kad pardavėjas, paslaugos teikėjas neįvykdė taikaus susitarimo, nurodyto šio įstatymo 25 straipsnio 7 dalyje, Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba apie taikaus susitarimo neįvykdymą skelbia viešai savo interneto tinklalapyje. 3. Ginčus nagrinėjančios institucijos privalo pranešti Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai apie neįvykdytus sprendimus ir nevykdomus taikius šalių susitarimus nedelsiant, kai tik gauna pranešimą apie neįvykdymą. Pranešimai apie sprendimų ir taikių susitarimų neįvykdymą skelbiami viešai Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos interneto tinklalapyje. 29 straipsnis.
kompetencijos teismą Ginčo šalys turi teisę kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą, prašydamos nagrinėti ginčą iš esmės tiek ginčo nagrinėjimo ginčus nagrinėjančioje institucijoje metu, tiek po šios institucijos sprendimo priėmimo. Kreipimasis į teismą po ginčą nagrinėjančios institucijos sprendimo priėmimo nelaikomas šios institucijos sprendimo apskundimu. 19 straipsnis. Taikymo sritis
ginčų neteisminis sprendimas. Šio skirsnio nuostatos taikomos sprendžiant ir tarptautinius vartojimo ginčus. 2. Šio skirsnio nuostatos netaikomos:
1) sprendžiant vartojimo ginčus, kai juos sprendžia pardavėjo ar paslaugų teikėjo darbuotojai ar kiti asmenys, kuriems užmokestį moka pardavėjas ar paslaugų teikėjas;
2) pardavėjų, paslaugų teikėjų nustatytoms vartotojų skundų nagrinėjimo procedūroms;
3) sprendžiant pardavėjų, paslaugų teikėjų tarpusavio ginčus;
4) tiesioginėms vartotojo ir pardavėjo, paslaugų teikėjo deryboms;
5) taikinimui teismo proceso metu;
6) pardavėjo ar paslaugų teikėjo prieš vartotoją pradėtoms vartojimo ginčų neteisminio sprendimo procedūroms;
7) sprendžiant ginčus dėl sveikatos priežiūros specialistų teikiamų sveikatos priežiūros paslaugų, kuriomis siekiama įvertinti, palaikyti pacientų sveikatos būklę ar stiprinti jų sveikatą, įskaitant receptų vaistams ir medicinos prietaisams išrašymą, vaistų ir medicinos prietaisų išdavimą ir tiekimą. 3. Jeigu šio ir kito įstatymo, įgyvendinančio Europos Sąjungos teisės aktą, normos dėl vartojimo ginčų neteisminio sprendimo procedūrų, kurias vartotojas pradeda prieš pardavėją, paslaugų teikėją, prieštarauja viena kitai, taikomos šio įstatymo normos, jeigu šiame įstatyme nenustatyta kitaip. 20 straipsnis. Vartotojų teisių gynimo būdai 1.
Vartotojas, manantis, kad pardavėjas ar paslaugų teikėjas pažeidė jo teises ar teisėtus interesus, susijusius su vartojimo sutartimi, turi teisę kreiptis į pardavėją ar paslaugų teikėją, vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektą arba į teismą, kad būtų apgintos pažeistos ar ginčijamos jo teisės arba teisėti interesai. Vartotojo kreipimasis į vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektą neatima iš vartotojo teisės kreiptis į teismą. 2. Vartotojas turi teisę ginti savo teises ir kitais, šiame įstatyme nenumatytais, teisėtais būdais. 21 straipsnis. Vartotojo kreipimasis į pardavėją ar paslaugų teikėją
interesus, susijusius su vartojimo sutartimi, pirmiausia privalo raštu kreiptis į pardavėją ar paslaugų teikėją ir nurodyti savo reikalavimus, išskyrus atvejus, kai vartotojas tiesiogiai kreipiasi į teismą. Vartotojas privalo kreiptis į pardavėją ar paslaugų teikėją ne vėliau kaip per tris mėnesius nuo tos dienos, kurią vartotojas sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisių ar teisėtų interesų pažeidimą. 2. Pardavėjas ar paslaugų teikėjas privalo neatlygintinai išnagrinėti vartotojo kreipimąsi ir, kai nesutinka su vartotojo reikalavimais, privalo ne vėliau kaip per 14 dienų nuo vartotojo kreipimosi gavimo dienos, jeigu kiti įstatymai ar Europos Sąjungos teisės aktai nenustato kitaip, pateikti vartotojui išsamų motyvuotą rašytinį atsakymą, pagrįstą dokumentais. Šių dokumentų kopijos privalo būti pridėtos prie pardavėjo ar paslaugų teikėjo atsakymo vartotojui. Vartotojų prašymus pardavėjai ir paslaugų teikėjai nagrinėja neatlygintinai. 3. Kai pardavėjas ar paslaugų teikėjas netenkina vartotojo reikalavimų arba juos tenkina iš dalies, pardavėjo ar paslaugų teikėjo atsakyme turi būti pateikta informacija apie vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektą, kompetentingą spręsti vartojimo ginčą. 22 straipsnis.
institucijos
(toliau – vartojimo ginčus nagrinėjančios institucijos):
1) Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnyba – vartotojų ir elektroninių ryšių paslaugų teikėjų arba pašto paslaugos teikėjų ginčus dėl Lietuvos Respublikos elektroninių ryšių įstatymo ir Lietuvos Respublikos pašto įstatymo reglamentuojamų santykių;
2) Lietuvos bankas – vartojimo ginčus dėl finansinių paslaugų, nurodytus Lietuvos Respublikos Lietuvos banko įstatyme;
3) Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija – vartotojų ir energetikos įmonių, geriamojo vandens tiekimo ir
(ar) nuotekų tvarkymo įmonių ginčus dėl apmokėjimo už suvartotą energiją ar paslaugas, dėl valstybės reguliuojamų kainų ir
(ar) tarifų taikymo, dėl energetikos įmonių veiklos ar neveikimo tiekiant, skirstant, perduodant, laikant energiją, dėl prisijungimo, energijos ir energijos išteklių tiekimo srautų balansavimo, taip pat kitus vartotojų ir energetikos įmonių ginčus energetikos srityje, nepriskirtus Valstybinei energetikos inspekcijai prie Energetikos ministerijos;
4) Valstybinė energetikos inspekcija prie Energetikos ministerijos – vartotojų ir energetikos įmonių ginčus dėl energetikos objektų, įrenginių ir apskaitos priemonių naudojimo, energijos tiekimo nutraukimo, sustabdymo ar ribojimo;
5) Lietuvos advokatūros advokatų taryba ar jos sudarytas organas – vartotojų ir advokatų ginčus dėl teisinių paslaugų;
6) Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba – ginčus kitose, šio straipsnio 1 dalies 1–5 punktuose nenurodytose, vartotojų teisių apsaugos srityse. 2.
teisę:
1) kreiptis į vartotoją dėl papildomos informacijos pateikimo ir nurodyti šios informacijos pateikimo terminą;
2) pareikalauti iš pardavėjo ar paslaugų teikėjo, kuriam pareikštas reikalavimas, per nurodytą terminą pateikti paaiškinimus žodžiu ar raštu ir pateikti įrodymus, reikalingus ginčui išspręsti;
3) gauti iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų, kitų juridinių ar fizinių asmenų informaciją, reikalingą ginčui išnagrinėti ir sprendimui priimti;
4) gauti iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų, atsakingų už su ginču susijusią vartojimo sritį, išvadas dėl tos institucijos (įstaigos) kompetencijai priskirtų klausimų;
5) kitas vartojimo ginčų neteisminio sprendimo procedūros taisyklėse nustatytas teises. 3. Vartojimo ginčus nagrinėjančios institucijos privalo:
1) užtikrinti interneto svetainės, kurioje būtų aiškiai pateikta informacija apie vartojimo ginčų neteisminio sprendimo procedūrą ir kurioje vartotojai galėtų elektroniniu būdu pateikti prašymus dėl ginčų sprendimo ir jų priedus, veikimą;
2) gavusios prašymą, pateikti patvariojoje laikmenoje informaciją apie vartojimo ginčų neteisminio sprendimo procedūrą;
3) sudaryti galimybę ginčo šalims elektroniniu būdu keistis informacija su vartojimo ginčus nagrinėjančia institucija;
4) spręsti tarptautinius vartojimo ginčus, įskaitant ginčus, kuriems taikomas Reglamentas (ES) Nr. 524/2013;
5) užtikrinti, kad asmens duomenys būtų tvarkomi laikantis Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo. 4. Vartojimo ginčus nagrinėjančios institucijos vartojimo ginčus nagrinėja neatlygintinai. 5. Šio įstatymo 23–29 straipsniai taikomi tik vartojimo ginčus nagrinėjančioms institucijoms. 22¹ straipsnis. Vartojimo ginčų komisijos
šio įstatymo jai priskirtiems ginčams nagrinėti sudaromos nuolatinės vartojimo ginčų komisijos.
Vartojimo ginčų komisijos nagrinėja vartojimo ginčus atskirose vartojimo prekių ir paslaugų srityse arba Lietuvos Respublikos teritorijos administraciniuose vienetuose, kai ginčo suma yra ne mažesnė negu du šimtai eurų ir ginčas nagrinėjamas žodinės procedūros tvarka. Vartojimo ginčų komisijų sudarymo ir darbo tvarką, jų nagrinėjamus vartojimo ginčus nustato Vyriausybė ar jos įgaliota institucija vartojimo ginčų komisijų nuostatuose. 2. Vartojimo ginčų komisiją sudaro trys nariai:
1) komisijos pirmininkas. Juo skiriamas Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos valstybės tarnautojas, turintis aukštąjį teisinį išsilavinimą;
2) vartotojų asociacijos, atitinkančios šio įstatymo 31 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas, paskirtas atstovas;
3) verslininkus vienijančios asociacijos paskirtas atstovas. Ši asociacija turi atitikti šiuos reikalavimus:
a) asociacija yra įregistruota Juridinių asmenų registre;
b) asociacijos steigimo dokumente yra nurodytas asociacijos veiklos tikslas – verslininkų (verslo) teisių gynimas ir atstovavimas jų interesams;
c) asociacijoje yra ne mažiau kaip 20 narių. 3. Vartojimo ginčų komisijos nariai privalo dalyvauti komisijos posėdžiuose. Jeigu vartojimo ginčų komisijos narys (nariai) neatvyksta į posėdį, komisijos pirmininkas savo nuožiūra sprendžia, ar atidėti posėdį, ar nagrinėti ginčą iš esmės. 4. Šio straipsnio 2 dalies
nuo darbo pareigų atlikimo laikotarpiu, kuriuo jie dalyvauja vartojimo ginčų komisijos darbe. Vartojimo ginčų komisijos nariams už darbą vartojimo ginčų komisijos posėdžiuose atlyginama ir kelionės išlaidos apmokamos vartojimo ginčų komisijų nuostatuose nustatyta tvarka. 5. Vartojimo ginčų komisijos sprendimas dėl ginčo esmės priimamas balsų dauguma.
Priimant sprendimą dėl ginčo esmės, dalyvauja tik vartojimo ginčų komisijos nariai. Komisijos narys, nesutinkantis su sprendimu dėl ginčo esmės, gali pareikšti atskirąją nuomonę. Kai į posėdį neatvyksta vartojimo ginčų komisijos narys (nariai) ir vartojimo ginčų komisijos pirmininkas priima sprendimą nagrinėti ginčą iš esmės, sprendimą dėl ginčo esmės priima ginčą nagrinėjantys vartojimo ginčų komisijos nariai. Jeigu ginčą nagrinėja du vartojimo ginčų komisijos nariai ir jų nuomonės išsiskiria arba ginčą nagrinėja tik vartojimo ginčų komisijos pirmininkas, sprendimą priima vartojimo ginčų komisijos pirmininkas savo nuožiūra. Vartojimo ginčų komisijos nariams mutatis mutandis taikomi Civilinio proceso kodekse nustatyti nušalinimo pagrindai ir tvarka. 6. Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba užtikrina vartojimo ginčų komisijų veiklos sąlygas ir šias komisijas techniškai aptarnauja. 22² straipsnis. Kiti vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektai
paslaugų teikėjų rašytiniu susitarimu, vartojimo ginčus ne teismo tvarka gali nagrinėti kiti vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektai:
1) nuolatinė arbitražo institucija, veikianti pagal Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymą, įrašyta į vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektų sąrašą pagal šio įstatymo 29² straipsnį;
2) viešasis juridinis asmuo, įsteigtas šio įstatymo 31 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas atitinkančios vartotojų asociacijos ir šio įstatymo 22¹ straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatytus reikalavimus atitinkančios verslininkus vienijančios asociacijos ir įrašytas į vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektų sąrašą pagal šio įstatymo 29² straipsnį. 2.
2Remiantis vartotojų ir pardavėjų ar paslaugų teikėjų rašytiniu susitarimu,
vartojimo ginčus ne teismo tvarka taip pat gali nagrinėti civilinių ginčų taikinimo tarpininkai (mediatoriai) Lietuvos Respublikos civilinių ginčų taikinamojo tarpininkavimo įstatymo nustatyta tvarka. 3. Vartotojas ir pardavėjas ar paslaugų teikėjas turi teisę susitarti dėl vartojimo ginčo perdavimo spręsti kitam vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektui tik kilus ginčui. Negalioja vartotojo ir pardavėjo ar paslaugų teikėjo susitarimas perduoti vartojimo ginčą spręsti kitam vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektui, jeigu jis sudarytas iki ginčo kilimo ir juo vartotojui atimama teisė kreiptis į teismą. 4. Kito vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjekto sprendimas, priimtas išnagrinėjus ginčą iš esmės, vartotojui privalomas tik tuo atveju, jeigu prieš pradedant vartojimo ginčo neteisminio sprendimo procedūrą jam buvo išaiškintos sprendimo teisinės pasekmės ir buvo gautas aiškus vartotojo sutikimas. 5. Kiti vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektai, spręsdami vartojimo ginčus, turi užtikrinti vartotojų apsaugos teisės imperatyviųjų normų taikymą. 22³ straipsnis. Vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektų ekspertinės žinios, nepriklausomumas ir nešališkumas
privalo užtikrinti, kad fiziniai asmenys, sprendžiantys vartojimo ginčus, turėtų būtinų ekspertinių žinių ir būtų nepriklausomi ir nešališki. Laikoma, kad šiuos reikalavimus fiziniai asmenys, sprendžiantys vartojimo ginčus, atitinka, jeigu:
1) jie turi aukštąjį teisinį išsilavinimą arba turi ginčų sprendimo teismo ar ne teismo tvarka patirties, arba turi aukštąjį universitetinį išsilavinimą ir yra išklausę mokymo programą vartojimo ginčų neteisminio sprendimo srityje.
Kai ginčai nagrinėjami kolegialiai, šį reikalavimą turi atitikti bent vienas fizinis asmuo;
2) jie yra paskirti spręsti ginčus ne teismo tvarka neterminuotam laikui ar ne trumpesniam negu dvejų metų laikotarpiui ir ši pareiga gali pasibaigti tik teisės aktų nustatytais pagrindais;
3) jie neprivalo atsižvelgti į ginčo šalių ar jų atstovų nurodymus;
4) jiems mokamas užmokestis ar kitos kompensacijos už dalyvavimą sprendžiant ginčus yra nesusiję su vartojimo ginčų neteisminio sprendimo procedūros rezultatu;
5) jie yra įsipareigoję nedelsdami atskleisti vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektui visas aplinkybes, kurios galėtų turėti įtakos jų nepriklausomumui ir nešališkumui arba sukelti interesų konfliktą su bet kuria iš ginčo šalių. Pareigą atskleisti tokias aplinkybes šie asmenys turi visos vartojimo ginčų neteisminio sprendimo procedūros metu. 2. Kai yra šio straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodytos aplinkybės:
1) fizinis asmuo, sprendžiantis vartojimo ginčus, vartojimo ginčų neteisminio sprendimo procedūroje turi būti pakeistas kitu fiziniu asmeniu arba
2) ginčo šalys turi būti informuotos apie šias aplinkybes ir apie teisę pareikšti nušalinimą. Jeigu nė viena ginčo šalis nepareiškia nušalinimo, fiziniam asmeniui gali būti leidžiama tęsti vartojimo ginčų neteisminio sprendimo procedūrą. 22⁴ straipsnis. Informacijos apie vartojimo ginčų sprendimą pateikimas 1.
Vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektai privalo savo interneto svetainėse aiškiai ir suprantamai paskelbti šią informaciją:
1) savo pavadinimą, kontaktinius duomenis, įskaitant pašto adresą ir elektroninio pašto adresą;
2) informaciją, kad subjektas yra įtrauktas į šio įstatymo 29² straipsnyje nurodytą vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektų sąrašą;
3) už vartojimo ginčų neteisminį sprendimą atsakingus fizinius asmenis (vardus, pavardes, pareigas), jų paskyrimo tvarką ir įgaliojimų trukmę;
4) vartojimo ginčus, kurių sprendimas yra vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjekto kompetencija;
5) vartojimo ginčų neteisminio sprendimo procedūros taisykles;
6) atsisakymo nagrinėti vartotojo prašymą teisinius pagrindus;
7) nuostatas, kuriomis remdamasis vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektas sprendžia ginčus (pavyzdžiui, teisės normos, teisės principai, elgesio kodeksai ir pan.);
8) vartotojo pareigą prieš kreipiantis į vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektą pirmiausia kreiptis į pardavėją ar paslaugų teikėją;
9) vartotojo teisę atsisakyti savo reikalavimų ir nutraukti procedūrą bet kuriuo metu;
10) galimas vartojimo ginčų neteisminio sprendimo procedūros išlaidas ir jų paskirstymo ginčo šalims taisykles;
11) vidutinę vartojimo ginčų neteisminio sprendimo procedūros trukmę;
12) sprendimo, priimto išnagrinėjus ginčą, teisinę galią, privalomumą ir vykdymo tvarką, įskaitant sankcijas už sprendimo nevykdymą, jeigu jos nustatytos;
13) užsienio kalbas, kuriomis vartotojas gali pateikti prašymą vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektui, jeigu reikalinga;
14) jeigu vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektas yra tarptautinio bendradarbiavimo tinklo, siekiančio palengvinti tarptautinių vartojimo ginčų sprendimą, narys, – informaciją apie šią narystę. 2.
metais iki kovo 30 dienos privalo savo interneto svetainėse paskelbti praėjusių kalendorinių metų vartojimo ginčų neteisminio sprendimo ataskaitą. Joje turi būti pateikta teisingumo ministro nustatyta informacija. 3. Gavę prašymą, vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektai privalo šio straipsnio 1 ir (ar) 2 dalyse nurodytą informaciją pateikti raštu patvariojoje laikmenoje. 22⁵ straipsnis. Reikalavimai vartojimo ginčų neteisminio sprendimo procedūroms
šiuos reikalavimus:
1) procedūra gali būti pradėta raštu (pateikus prašymą nagrinėti vartojimo ginčą) arba pradėta ir vykdoma elektroniniu būdu;
2) ginčo šalys neprivalo būti atstovaujamos advokato ar kito asmens;
3) procedūra vartotojams yra neatlygintina;
4) vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektas, priėmęs vartotojo prašymą nagrinėti vartojimo ginčą, apie tai informuoja kitą ginčo šalį ne vėliau kaip per 3 darbo dienas;
5) vartojimo ginčas turi būti išnagrinėtas ir sprendimas dėl ginčo esmės priimtas ne vėliau kaip per 90 dienų nuo to laiko, kai vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektas gavo šio įstatymo 23 straipsnio 3 dalyje nurodytus dokumentus. Jeigu dėl pagrįstų priežasčių per šį terminą vartojimo ginčas negali būti išnagrinėtas ir priimtas sprendimas, vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektas gali šį terminą pratęsti, tačiau ne ilgiau negu 30 dienų. Ginčo šalims turi būti pranešta apie šio termino pratęsimą. 2.
metu turi būti užtikrintos šios ginčo šalių teisės:
1) teisė pareikšti savo nuomonę ir gauti kitos ginčo šalies pateiktus paaiškinimus, dokumentus ir kitus įrodymus, taip pat gautas išvadas ir pateikti savo pastabas dėl jų;
2) teisė būti informuotam apie tai, kad šalis neprivalo būti atstovaujama advokato ar kito asmens, tačiau turi teisę turėti atstovą;
3) teisė gauti raštu patvariojoje laikmenoje vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjekto priimtą motyvuotą sprendimą, kai ginčas išnagrinėtas iš esmės. 3. Pradėjus vartojimo ginčo neteisminio sprendimo procedūrą, vartotojui turi būti pateikta ši informacija:
1) kad vartotojas turi teisę atsisakyti savo reikalavimų ir nutraukti vartojimo ginčo neteisminio sprendimo procedūrą iki sprendimo dėl ginčo esmės priėmimo;
2) kad vartotojo dalyvavimas vartojimo ginčų neteisminio sprendimo procedūroje neužkerta galimybės ginti teises ar teisėtus interesus teisme;
3) kad su vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjekto sprendimu dėl ginčo esmės nesutinkantis vartotojas turi teisę kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą ir prašyti nagrinėti ginčą iš esmės;
4) sprendimo, priimto, kai ginčas išnagrinėtas iš esmės, teisinė galia, įsigaliojimas ir vykdymo tvarka;
5) kad vartotojas turi teisę apsvarstyti taikaus susitarimo sąlygas per protingą terminą, jeigu ginčas išsprendžiamas taikiu susitarimu. 23 straipsnis. Kreipimasis į vartojimo ginčus nagrinėjančias institucijas
paslaugų teikėjo atsakymas, turi teisę dėl to paties ginčo dalyko kreiptis į vartojimo ginčus nagrinėjančią instituciją, kad būtų apgintos pažeistos ar ginčijamos jo teisės ar teisėti interesai, pateikdamas prašymą raštu ar elektroniniu būdu. 2. Vartotojas turi teisę kreiptis į vartojimo ginčus nagrinėjančią instituciją ne vėliau negu per vienus metus nuo kreipimosi į pardavėją ar paslaugų teikėją. 3.
instituciją, privalo pateikti:
1) prašymą nagrinėti vartojimo ginčą. Prašymą pasirašo pareiškėjas ar jo atstovas. Pateikiant prašymą elektroniniu būdu, laikoma, kad prašymas yra pasirašytas;
2) pardavėjo ar paslaugų teikėjo atsakymo į vartotojo kreipimąsi kopiją, o jeigu pardavėjo ar paslaugų teikėjo atsakymas per šio įstatymo 21 straipsnio
paslaugų teikėją kopiją;
3) vartojimo sutarties, dėl kurios kyla ginčas, kopiją, jeigu sutartis sudaryta raštu;
4) prašyme išdėstytas aplinkybes patvirtinančių dokumentų kopijas;
5) paprastos rašytinės formos įgaliojimą, jeigu vartotojui atstovauja atstovas. Jeigu vartotojui atstovauja vartotojų asociacija, kurios narys jis yra, vietoj įgaliojimo pateikiamas dokumentas, patvirtinantis vartotojo narystę vartotojų asociacijoje;
6) jeigu vartotojui atstovauja vartotojų asociacija, – dokumentų, patvirtinančių, kad vartotojų asociacija įregistruota Juridinių asmenų registre ir kad jos steigimo dokumentuose nurodytas veiklos tikslas – vartotojų teisių ir teisėtų interesų atstovavimas ir gynimas, kopijas. 4. Prašyme nagrinėti vartojimo ginčą turi būti nurodyta:
1) vartotojo vardas, pavardė, adresas;
2) pardavėjo ar paslaugų teikėjo, dėl kurio veiksmų (neveikimo) pateikiami vartotojo reikalavimai, pavadinimas (vardas, pavardė), buveinės (gyvenamosios vietos) adresas;
3) vartojimo sutartis, dėl kurios kyla ginčas;
4) vartotojo reikalavimas ir ginčo aplinkybės;
5) informacija, ar ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu nesprendžia teismas arba vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektas, ar ginčo nagrinėjimas nebuvo nutrauktas pagal šio įstatymo
nėra priimtas vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjekto sprendimas dėl to paties ginčo;
6) pridedamų dokumentų sąrašas. 5.
neatitinka šio straipsnio 3 ir (ar) 4 dalyje nustatytų reikalavimų, vartojimo ginčus nagrinėjanti institucija nustato ne trumpesnį kaip 7 dienų terminą trūkumams pašalinti. 6. Jeigu kyla abejonių dėl pateiktų dokumentų kopijų tikrumo, vartojimo ginčus nagrinėjanti institucija turi teisę pareikalauti, kad vartotojas, pardavėjas ir (ar) paslaugų teikėjas pateiktų dokumentų originalus. 7. Vartojimo ginčus nagrinėjanti institucija turi išaiškinti vartotojui jo teisę prašyti ginčą nagrinėti žodinės procedūros tvarka. 23¹ straipsnis. Dokumentų įteikimas Dokumentai ginčo šalims gali būti įteikiami šiais būdais:
2) siunčiant paštu;
3) elektroniniu būdu. 23² straipsnis. Prašymo nagrinėti vartojimo ginčą priėmimas
ginčus nagrinėjanti institucija išsprendžia priimdama rezoliuciją. Tai laikoma vartojimo ginčų neteisminio sprendimo procedūros pradžia. 2. Vartojimo ginčus nagrinėjanti institucija prašymo nagrinėti vartojimo ginčą priėmimo klausimą turi išspręsti ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo vartotojo prašymo ir kitų šio įstatymo 23 straipsnio 3 dalyje nurodytų dokumentų gavimo. 23³ straipsnis. Atsisakymas nagrinėti ginčą
ginčą šiais atvejais:
1) vartotojo prašyme nagrinėti vartojimo ginčą nurodyto vartojimo ginčo nagrinėjimas nepriskirtas ginčus nagrinėjančios institucijos kompetencijai.
Šiuo atveju vartojimo ginčus nagrinėjanti institucija perduoda vartotojo prašymą kitai šio įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje nurodytai institucijai ir apie tai raštu praneša vartotojui;
2) ginčą tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu nagrinėja kitas vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektas, teismas ar arbitražas;
3) yra įsiteisėjęs teismo ar arbitražo sprendimas arba yra įsigaliojęs vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjekto sprendimas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu arba sprendimas nutraukti ginčo nagrinėjimą;
4) ginčo šalys sudarė susitarimą dėl vartojimo ginčo perdavimo spręsti kitam vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektui, įrašytam į vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektų sąrašą pagal šio įstatymo 29² straipsnį, po to, kai kilo šis ginčas;
5) vartotojo prašyme nagrinėti vartojimo ginčą nenurodyta vartotojo vardas ir pavardė, adresas arba prašymą vartotojo vardu pateikė neįgaliotas asmuo;
6) vartotojas kreipėsi į vartojimo ginčus nagrinėjančią instituciją pasibaigus šio įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nurodytam terminui arba prieš tai nesikreipė į pardavėją ar paslaugų teikėją šio įstatymo 21 straipsnyje nustatyta tvarka;
7) vartotojo kreipimasis neatitinka šio įstatymo reikalavimų ir trūkumai nepašalinami per vartojimo ginčus nagrinėjančios institucijos nustatytą ne trumpesnį kaip 7 dienų terminą;
8) ginčo suma yra mažesnė negu 10 eurų, išskyrus atvejus, kai ginčas turi reikšmės formuojant naują vartotojų teisių apsaugos praktiką ir (ar) yra kitų svarbių aplinkybių. 2.
nagrinėjančios institucijos sprendimas atsisakyti nagrinėti ginčą turi būti priimtas ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo vartotojo prašymo nagrinėti vartojimo ginčą ir kitų šio įstatymo 23 straipsnio 3 dalyje nurodytų dokumentų gavimo. 3. Vartojimo ginčus nagrinėjančios institucijos sprendimas atsisakyti nagrinėti ginčą turi būti motyvuotas. Šio sprendimo nuorašai per 3 darbo dienas išsiunčiami ginčo šalims, vartotojui taip pat grąžinamas jo prašymas nagrinėti vartojimo ginčą. 24 straipsnis. Pasirengimas nagrinėti ginčą
ginčus nagrinėjanti institucija, priėmusi nagrinėti vartojimo ginčą, ne vėliau kaip per 3 darbo dienas išsiunčia pardavėjui, paslaugų teikėjui, dėl kurio veiksmų (neveikimo) yra pateiktas vartotojo reikalavimas, pranešimą apie gautą vartotojo prašymą nagrinėti vartojimo ginčą, šio prašymo ir jo priedų kopijas, reikalaudama ne vėliau kaip per 10 dienų nuo pranešimo gavimo dienos raštu pateikti išsamius paaiškinimus ir juos pagrindžiančius dokumentus. 2. Vartojimo ginčus nagrinėjanti institucija gali kreiptis į valstybės instituciją, kuri yra atsakinga už su ginču susijusią vartojimo sritį, prašydama per nustatytą ne trumpesnį negu
ginčą nurodyto reikalavimo ir (ar) pardavėjo, paslaugų teikėjo pateiktų paaiškinimų. 25 straipsnis. Ginčų nagrinėjimas
ginčus nagrinėjanti institucija, pasirengusi nagrinėti ginčą, jį paprastai nagrinėja rašytinės procedūros tvarka pagal jai pateiktus rašytinius ir (ar) daiktinius įrodymus. Ginčą nagrinėjant rašytinės procedūros tvarka, ginčo šalys į posėdį nekviečiamos ir ginčas nagrinėjamas joms nedalyvaujant. 2.
ginčo šalies prašymu arba savo iniciatyva vartojimo ginčus nagrinėjanti institucija gali nuspręsti ginčą nagrinėti žodinės procedūros tvarka, kai būtina išklausyti žodinius ginčo šalių paaiškinimus ar kitais atvejais, kai ginčas gali būti geriau išnagrinėtas žodinės procedūros tvarka. Nagrinėjant ginčą žodinės procedūros tvarka, ginčo šalims ir kitiems suinteresuotiems asmenims turi būti pranešta apie posėdžio, kuriame nagrinėjamas ginčas vietą, datą ir laiką. Jeigu ginčo šalis (šalys) neatvyksta į posėdį, vartojimo ginčus nagrinėjanti institucija turi teisę priimti sprendimą jai (joms) nedalyvaujant. 3. Vartojimo ginčus nagrinėjančių institucijų posėdžiai, kuriuose ginčai nagrinėjami žodinės procedūros tvarka, yra protokoluojami. 4. Vartojimo ginčai žodinės procedūros tvarka nagrinėjami viešai, išskyrus atvejus, kai vartojimo ginčus nagrinėjančios institucijos sprendimu būtina apsaugoti valstybės, tarnybos, komercines, banko, profesines ar kitas įstatymų saugomas paslaptis arba užtikrinti fizinio asmens teisę į privataus gyvenimo neliečiamumą. 5. Vartojimo ginčai nagrinėjami laikantis rungimosi, ginčų nagrinėjimo operatyvumo, koncentracijos, ekonomiškumo ir kooperacijos (bendradarbiavimo) principų. 6. Vartojimo ginčus nagrinėjanti institucija išsiaiškina ginčo esmę, ištiria turimus įrodymus ir imasi priemonių ginčo šalims sutaikyti. 7. Žodinės procedūros metu ginčo šalys ir kiti nagrinėjant ginčą dalyvaujantys asmenys turi laikytis posėdžio pirmininko nustatytos posėdžio tvarkos. 8.
kiti nagrinėjant ginčą dalyvaujantys asmenys turi teisę prašyti vartojimo ginčą nagrinėti žodinės procedūros tvarka, susipažinti su bylos medžiaga, išskyrus medžiagą, kuri yra valstybės, tarnybos, komercinė, banko, profesinė ar kita įstatymų saugoma paslaptis arba kurią atskleidus būtų pažeista fizinio asmens teisė į privataus gyvenimo neliečiamumą, daryti išrašus, nuorašus, kopijas, teikti įrodymus ir dalyvauti juos tiriant, teikti paaiškinimus ir argumentus, prieštarauti kitos ginčo šalies ar kitų nagrinėjant ginčą dalyvaujančių asmenų prašymams ir argumentams, užduoti klausimus kitiems nagrinėjant ginčą dalyvaujantiems asmenims, pateikti prašymus, gauti vartojimo ginčus nagrinėjančios institucijos sprendimo nuorašą, naudotis kitomis šio įstatymo suteikiamomis teisėmis. Šiomis teisėmis ginčo šalys ir kiti nagrinėjant ginčą dalyvaujantys asmenys privalo naudotis sąžiningai, nevilkindami ginčo nagrinėjimo. 9. Vartojimo ginčus nagrinėjanti institucija pirmiausia imasi priemonių vartotojui ir pardavėjui, paslaugų teikėjui sutaikinti ir siūlo vartojimo ginčą išspręsti taikiai, jeigu, šios institucijos nuomone, atsižvelgiant į konkrečias ginčo nagrinėjimo metu paaiškėjusias aplinkybes, taikus susitarimas įmanomas. Jeigu vartotojas ir pardavėjas ar paslaugų teikėjas ginčą užbaigia taikiu susitarimu, vartojimo ginčo nagrinėjimas jį nagrinėjančios institucijos sprendimu nutraukiamas. Jeigu pasiekti taikaus susitarimo nepavyksta, vartojimo ginčus nagrinėjanti institucija priima sprendimą dėl ginčo esmės. 10. Vartojimo ginčus nagrinėjanti institucija imasi priemonių, kad ginčo šalys nepiktnaudžiautų savo teisėmis ir nevilkintų ginčo nagrinėjimo, ir siekia, kad ginčas būtų tinkamai išspręstas per įmanomai trumpiausią laiką. 11. Vartojimo ginčus nagrinėjanti institucija sustabdo ginčo nagrinėjimą šiais atvejais:
1) pasibaigia juridinis asmuo arba miršta fizinis asmuo, kuris buvo ginčo šalis.
Šiuo atveju ginčo nagrinėjimas sustabdomas, kol bus perimtos pasibaigusios ar mirusios ginčo šalies teisės ir pareigos arba paaiškės aplinkybės, dėl kurių šios teisės ir pareigos nebuvo perimtos. Jeigu įmanoma atskirti reikalavimus, nesusijusius su pasibaigusia ar mirusia ginčo šalimi, vartojimo ginčus nagrinėjanti institucija atskirai nagrinėja ginčą dėl reikalavimų, nesusijusių su pasibaigusia ar mirusia ginčo šalimi;
2) teismas nagrinėja bylą, kurios neišnagrinėjus negalima išnagrinėti vartojimo ginčo;
3) yra pagrindas manyti, kad vartojimo sutarties sąlygos, kurios turi būti taikomos nagrinėjant ginčą, yra nesąžiningos ir sprendžiama dėl vartojimo sutarties sąlygų nesąžiningumo arba atliekama kita administracinė procedūra, kurios nebaigus negalima išnagrinėti ginčo;
4) atliekama ekspertizė ar laboratoriniai tyrimai, be kurių rezultatų negalima išnagrinėti ginčo. 12. Vyriausybė ar jos įgaliota institucija tvirtina vartojimo ginčų neteisminio sprendimo procedūros taisykles. 26 straipsnis. Ginčo nagrinėjimo nutraukimas Vartojimo ginčus nagrinėjanti institucija nutraukia ginčo nagrinėjimą šiais atvejais:
1) ginčo šalys ginčą išsprendžia taikiu susitarimu arba pardavėjas ar paslaugų teikėjas patenkina vartotojo reikalavimus;
2) vartotojas neteikia ginčui nagrinėti reikalingų paaiškinimų arba kitaip trukdo nagrinėti ginčą;
3) viena iš ginčo šalių dėl nagrinėjamo ginčo kreipiasi į bendrosios kompetencijos teismą;
4) paaiškėja šio įstatymo 23³ straipsnio 1 dalies 1–4 ar 8 punkte nurodytos aplinkybės arba paaiškėja, kad ginčas nėra vartojimo ginčas;
5) vartotojas atsisako savo reikalavimų;
6) dėl objektyvių aplinkybių neįmanoma išnagrinėti ginčo ir priimti sprendimo. 27 straipsnis. Vartojimo ginčus nagrinėjančios institucijos sprendimas dėl ginčo esmės 1.
Vartojimo ginčus nagrinėjanti institucija, išnagrinėjusi ginčą, priima vieną iš šių sprendimų dėl ginčo esmės:
1) patenkinti vartotojo reikalavimus;
2) iš dalies patenkinti vartotojo reikalavimus;
3) atmesti vartotojo reikalavimus. 2. Vartojimo ginčus nagrinėjanti institucija sprendimą dėl ginčo esmės priima atsižvelgdama į ginčo nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes ir jas pagrindžiančius įrodymus. 3. Vartojimo ginčus nagrinėjančios institucijos sprendime dėl ginčo esmės privalo būti nurodyta:
1) sprendimo priėmimo data ir vieta;
2) sprendimą priėmusios institucijos pavadinimas;
3) sprendimą priėmusio kolegialaus organo, kai ginčas išnagrinėtas kolegialiai, sudėtis, posėdžio sekretorius, ginčo šalys, kiti nagrinėjant ginčą dalyvavę asmenys;
4) ginčo esmė;
5) ginčo šalių ir kitų nagrinėjant ginčą dalyvavusių asmenų paaiškinimų santrauka;
6) įrodymų vertinimas;
7) įstatymų ir kitų teisės aktų, kuriais vadovautasi priimant sprendimą, nuostatos, kiti teisiniai argumentai;
8) vienas iš šio straipsnio 1 dalyje nurodytų sprendimų;
9) sprendimo teisinė galia, įsigaliojimas ir vykdymo tvarka;
10) ginčo šalių teisė kreiptis į teismą dėl to paties ginčo dalyko. 4. Priimdama sprendimą dėl ginčo esmės, vartojimo ginčus nagrinėjanti institucija sprendžia dėl Civilinio kodekso 6.363 straipsnyje nustatytų vartotojų reikalavimų pagrįstumo ir nustato ne ilgesnį negu 6 mėnesių reikalavimų įgyvendinimo terminą. Be to, vartojimo ginčus nagrinėjanti institucija sprendžia dėl vartotojo patirtų išlaidų, susijusių su vartojimo ginčų neteisminio sprendimo procedūra (įskaitant būtinas ekspertizės ar laboratorinių tyrimų išlaidas, išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti ir vertimo išlaidas), atlyginimo proporcingai patenkintų vartotojo reikalavimų daliai. 5.
nagrinėjančios institucijos sprendimas dėl ginčo esmės ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo priėmimo išsiunčiamas ginčo šalims. 6. Vartojimo ginčus nagrinėjančios institucijos sprendimas dėl ginčo esmės yra viešas ir yra skelbiamas vartojimo ginčus nagrinėjančios institucijos interneto svetainėje nepažeidžiant asmens duomenų apsaugos, valstybės, tarnybos, komercinės, banko, profesinės ir kitų įstatymų saugomų paslapčių apsaugos reikalavimų, taip pat vartotojo teisės į privataus gyvenimo neliečiamumą. Ginčo šalys ir kiti nagrinėjant ginčą dalyvaujantys asmenys, pateikdami dokumentus vartojimo ginčus nagrinėjančiai institucijai nurodo, kurie duomenys sudaro valstybės, tarnybos, komercinę, banko, profesinę ar kitą įstatymų saugomą paslaptį ir kurių duomenų konfidencialumas turi būti užtikrintas. 28 straipsnis. Vartojimo ginčus nagrinėjančios institucijos sprendimo įsigaliojimas ir vykdymas
ginčus nagrinėjančios institucijos sprendimas įsigalioja ir yra privalomas vykdyti, jeigu nė viena ginčo šalis per 30 dienų nuo vartojimo ginčus nagrinėjančios institucijos sprendimo dėl ginčo esmės priėmimo nepareiškia ieškinio bendrosios kompetencijos teisme Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka, prašydama nagrinėti ginčą iš esmės. 2. Įsigaliojęs vartojimo ginčus nagrinėjančios institucijos sprendimas yra vykdomasis dokumentas. Jeigu šis sprendimas neįvykdomas, jis gali būti vykdomas priverstinai Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. 3. Kiti įstatymai gali nustatyti kitokias vartojimo ginčus nagrinėjančios institucijos sprendimo įsigaliojimo ir vykdymo taisykles, negu nustatyta šiame straipsnyje. 29 straipsnis. Kreipimasis į bendrosios kompetencijos teismą
kreipimasis į vartojimo ginčus nagrinėjančią instituciją neatima iš vartotojo teisės kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka su prašymu nagrinėti ginčą iš esmės. 2.
į teismą po vartojimo ginčus nagrinėjančios institucijos sprendimo dėl ginčo esmės priėmimo nelaikomas šios institucijos sprendimo apskundimu. 3. Nagrinėjant vartojimo ginčą priimti vartojimo ginčus nagrinėjančios institucijos procedūriniai sprendimai, tarp jų ir sprendimai atsisakyti nagrinėti vartojimo ginčą, sustabdyti ar nutraukti vartojimo ginčo nagrinėjimą, užkertantys kelią toliau nagrinėti vartojimo ginčą, per 7 dienas nuo sprendimo įteikimo suinteresuotam asmeniui dienos gali būti skundžiami bendrosios kompetencijos teismui. Teismo nutartys dėl šioje dalyje nurodytų sprendimų neskundžiamos. 29¹ straipsnis. Ieškinio senaties terminų sustabdymas
subjektą, įrašytą į vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektų sąrašą, laikantis šio įstatymo nustatytų reikalavimų sustabdo ieškinio senaties terminą. 2. Ieškinio senaties terminas sustabdomas nuo dienos, kurią vartotojas pateikia vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektui visus šio įstatymo 23 straipsnio 3 dalyje nurodytus dokumentus, iki sprendimo dėl ginčo esmės priėmimo dienos. 29² straipsnis. Vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektų sąrašas
ginčų neteisminio sprendimo subjektų sąrašą. Vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektų sąrašas yra viešas ir yra skelbiamas Teisingumo ministerijos interneto svetainėje. Vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektų sąrašas sudaromas ir tvarkomas teisingumo ministro nustatyta tvarka. 2. Šio įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje nurodytos vartojimo ginčus nagrinėjančios institucijos, pateikusios Teisingumo ministerijai teisingumo ministro nustatytą informaciją, įrašomos į vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektų sąrašą. 3.
subjektai jų prašymu įrašomi į vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektų sąrašą, jeigu:
1) pateikia Teisingumo ministerijai teisingumo ministro nustatytą informaciją;
2) sprendimą priima toks pat vartotojų asociacijų ir verslininkus vienijančių asociacijų paskirtų (pasiūlytų) asmenų skaičius, kai vartojimo ginčas nagrinėjamas ir sprendimas dėl jo priimamas kolegialiai;
3) vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektas atitinka šio įstatymo 22 straipsnio 3 dalyje, 22², 22³, 22⁴ ir 22⁵ straipsniuose nustatytus reikalavimus. 4. Teisingumo ministerija įvertina, ar vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektai, kurie pateikė informaciją pagal šio straipsnio 3 dalį, atitinka šio įstatymo nustatytus reikalavimus. 5. Kas dvejus metus vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektai privalo teisingumo ministro nustatyta tvarka pateikti Teisingumo ministerijai savo veiklos, susijusios su vartojimo ginčų neteisminiu sprendimu, ataskaitas. 6. Teisingumo ministerija vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektų sąrašą ir kitą informaciją apie Europos Parlamento ir Tarybos 2013 m. gegužės 21 d. direktyvos 2013/11/ES dėl alternatyvaus vartotojų ginčų sprendimo, kuria iš dalies keičiamas Reglamentas (EB) Nr. 2006/2004 ir Direktyva 2009/22/EB, įgyvendinimą pateikia Europos Komisijai. Teisingumo ministerija informuoja Europos Komisiją apie vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektų sąrašo pakeitimus. 7. Kai vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektas, įrašytas į vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektų sąrašą, neatitinka šio įstatymo reikalavimų, Teisingumo ministerija apie tai praneša šiam subjektui ir nurodo reikalavimus, kurių jis neatitinka.
Jeigu vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektas, išskyrus šio įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje nurodytas vartojimo ginčus nagrinėjančias institucijas, nurodytų trūkumų nepašalina per 3 mėnesius nuo pranešimo gavimo, Teisingumo ministerija išbraukia šį subjektą iš vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektų sąrašo. Tokiu atveju iš vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektų sąrašo išbrauktas subjektas nebaigtus nagrinėti vartojimo ginčus perduoda Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai, o šio subjekto sprendimai dėl ginčo esmės, priimti iki subjekto išbraukimo iš vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektų sąrašo, vykdomi teisės aktų nustatyta tvarka. 8. Teisingumo ministerija ne vėliau kaip iki 2018 m. liepos 9 d., o po šios datos – kas ketverius metus pateikia Europos Komisijai vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektų raidos ir veiklos Lietuvoje ataskaitą. Šioje ataskaitoje turi būti:
1) pateikti vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektų gerosios praktikos pavyzdžiai;
2) nurodyti vartojimo ginčų neteisminio sprendimo trūkumai, kurie trukdo vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektams nagrinėti vartojimo ginčus, įskaitant tarptautinius vartojimo ginčus, ir pateikti tai įrodantys statistiniai duomenys;
3) pateiktos rekomendacijos dėl galimo vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektų veiklos tobulinimo. 29³straipsnis. Tarptautinių vartojimo ginčų sprendimo ypatumai
ar paslaugų teikėjas yra įsteigtas:
1) jo veiklos vietoje, kai jis yra fizinis asmuo;
2) jo buveinės vietoje, centrinės administracijos vietoje arba veiklos vietoje, kai jis yra juridinis asmuo, juridinio asmens filialas, atstovybė ar kita organizacija. 2.
ginčų neteisminio sprendimo subjektas yra įsteigtas:
1) vartojimo ginčų neteisminio sprendimo veiklos vykdymo vietoje, kai šis subjektas yra fizinis asmuo;
2) juridinio asmens vartojimo ginčų neteisminio sprendimo veiklos vykdymo vietoje arba jo buveinės vietoje;
3) valstybės narės institucijos buveinės vietoje. 3. Kai vartojimo sutarčiai taikytina teisė yra nustatoma pagal 2008 m. birželio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 593/2008 dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės (Roma I) (toliau – Reglamentas (EB) Nr. 593/2008) ar 1980 m. birželio 19 d. Romos konvenciją dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės, vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektas turi užtikrinti, kad vartotojui būtų taikoma apsauga, nustatyta pagal valstybės narės, kurioje yra vartotojo įprastinė gyvenamoji vieta, imperatyviąsias teisės normas. 4. Taikant šį straipsnį, vartotojo įprastinė gyvenamoji vieta nustatoma pagal Reglamentą (EB) Nr. 593/2008. 5. Kilus tarptautiniam vartojimo ginčui, vartotojas, norintis kreiptis į kompetentingą vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektą kitoje valstybėje narėje, turi teisę gauti informaciją ir pagalbą iš viešosios įstaigos Europos vartotojų centro. 6. Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba ir Europos vartotojų centras savo interneto svetainėse skelbia Europos Komisijos sudarytą vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektų sąrašą ir informaciją apie vartojimo ginčų neteisminio sprendimo procedūras kitose valstybėse narėse. 7. Nagrinėdami tarptautinius vartojimo ginčus, vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektai privalo bendradarbiauti su Europos Komisija ir kitų valstybių narių vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektais. 29⁴ straipsnis. Administracinis bendradarbiavimas Vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektai ir institucijos, įgyvendinančios Reglamentą (EB) Nr.
2006/2004, keičiasi informacija ir bendradarbiauja teisingumo ministro nustatyta tvarka.“
pakeitimas Pakeisti 40 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip:
„1. Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba
už Civilinio kodekso 6.228⁵ straipsnio 5 dalyje, 6.228⁶ straipsnio 1 dalyje, 6.228⁷ straipsnio 1 dalyje, 6.228⁸ straipsnio 2–6 dalyse, 6.228⁹ straipsnio 4 ir 5 dalyse, 6.228¹⁰ straipsnio 1, 9 ir 10 dalyse, 6.228¹¹ straipsnio 2, 6–12 dalyse, 6.228¹² straipsnio 3, 4 ir 7 dalyse, 6.228¹⁶straipsnio 1 dalyje, 6.359 straipsnyje, 6.359¹ straipsnyje, 6.369 straipsnio 3, 7–13 dalyse, 6.370 straipsnio 4–9 dalyse ir šio įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje, 36 straipsnio 5–17 dalyse, 37 straipsnio 1–4, 8–12 dalyse, 38 straipsnio 1 dalyje, 39 straipsnyje nurodytų reikalavimų (draudimų) nesilaikymą pardavėjui, paslaugų teikėjui gali skirti nuo vieno šimto keturiasdešimt keturių iki vieno tūkstančio keturių šimtų keturiasdešimt aštuonių eurų baudą. Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba už šio įstatymo 5 straipsnio 3–5 dalyse, 21 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų reikalavimų nesilaikymą pardavėjui, paslaugų teikėjui gali skirti nuo septyniasdešimt dviejų iki septynių šimtų dvidešimt keturių eurų baudą. Jeigu pažeidimas yra mažareikšmis, juo nepadaroma esminės žalos vartotojų interesams, Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba, vadovaudamasi teisingumo ir protingumo kriterijais, gali taikyti įspėjimą, neskirdama pardavėjams, paslaugų teikėjams baudos.“
Papildyti Įstatymo priedą 8 punktu: „8. Europos Parlamento ir Tarybos 2013 m. gegužės 21 d. direktyva 2013/11/ES dėl alternatyvaus vartotojų ginčų sprendimo, kuria iš dalies keičiamas Reglamentas (EB) Nr. 2006/2004 ir Direktyva 2009/22/EB (OL 2013 L 165, p. 63).“
1.
Šis įstatymas, išskyrus šio straipsnio 2, 3 ir 5 dalis, įsigalioja 2016 m. sausio 1 d. 2. Šio įstatymo 3 straipsnio 1 dalis įsigalioja 2019 m. sausio 1 d. 3. Šio įstatymo nuostatos dėl vartojimo ginčų neteisminio sprendimo procedūros pradžios ir vykdymo elektroniniu būdu įsigalioja
baigiami nagrinėti ir sprendimai priimami bei vykdomi vadovaujantis iki 2015 m. gruodžio 31 d. galiojusiomis teisės normomis. Iki
tarnybos kompetencijai priskirtus vartojimo ginčus nagrinėja Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos sudaryta komisija. 5. Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija iki 2015 m. gruodžio
įgyvendinamuosius teisės aktus. 6. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektų sąrašą ir kitą informaciją apie Europos Parlamento ir Tarybos 2013 m. gegužės 21 d. direktyvos 2013/11/ES dėl alternatyvaus vartotojų ginčų sprendimo, kuria iš dalies keičiamas Reglamentas (EB) Nr. 2006/2004 ir Direktyva 2009/22/EB, įgyvendinimą pateikia Europos Komisijai ne vėliau kaip 2016 m. sausio 9 d. Skelbiu šį Lietuvos Respublikos Seimo priimtą įstatymą. Respublikos Prezidentas
NR. I-657 2, 5, 10, 11, 12, 40 STRAIPSNIų, šeštojo skirsnio IR ĮSTATYMO
2015-06-22 Nr. XIIP-3277 Vilnius Įvertinę projektą dėl jo atitikties Konstitucijai, įstatymams, Europos Sąjungos teisės aktams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas:
straipsnyje dėstomo keičiamo įstatymo 21 straipsnyje siūloma nustatyti vartotojo, manančio, kad pardavėjas ar paslaugų teikėjas pažeidė jo teises ar teisėtus interesus, susijusius su vartojimo sutartimi, pareigą pirmiausia raštu kreiptis į pardavėją ar paslaugų teikėją ir nurodyti savo reikalavimus. Vartotojas privalo kreiptis į pardavėją ar paslaugų teikėją ne vėliau nei per tris mėnesius nuo tos dienos, kurią vartotojas sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės ar teisėto intereso pažeidimą. Tačiau pagal pateiktą projektą neaišku, ar vartotojas tokią pareigą turi ir tada, kai jis dėl savo pažeistų teisių gynimo tiesiogiai kreipiasi į teismą, nepasinaudojęs galimybe kreiptis į vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektą (tokią teisę jis turi pagal 20 straipsnį). Projektas tobulintinas, pašalinant šį neaiškumą. Be to, siekiant teisinio reguliavimo nuoseklumo, siūlytina, atsižvelgiant į projekto 6 straipsnyje dėstomo keičiamo įstatymo 23 straipsnio 3 dalies 2 punkto nuostatas, papildyti vertinamą projekto straipsnį nuostata dėl teisinių pasekmių, kai pardavėjas ar paslaugų teikėjas įstatymu nustatytu terminu neišnagrinėja vartotojo kreipimosi ir nepateikia jam motyvuoto rašytinio atsakymo. 2. Projekto 6 straipsnyje dėstomo keičiamo įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje išvardijamos vartojimo ginčus nagrinėjančios institucijos, o šio straipsnio 2, 3 ir 4 dalyse
22¹ ir 22² straipsniuose, nurodoma, kad vartojimo ginčus gali nagrinėti ir vartojimo ginčų komisijos bei kiti vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektai. Nurodytuose projekto straipsniuose nesiūloma nustatyti, kad 22¹ ir 22² straipsniuose įvardintiems vartojimo ginčus nagrinėjantiems subjektams taikomos projekto 22 straipsnio 2, 3 ir 4 dalių nuostatos. Tuo tarpu projekto 6 straipsnyje dėstomo 29² straipsnio 3 dalies 3 punkte siūloma nustatyti, kad kiti vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektai jų prašymu įrašomi į vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektų sąrašą, jeigu vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektas atitinka šio įstatymo 22 straipsnio 3 dalyje, 22²–22⁵ straipsniuose nustatytus reikalavimus. Taigi pagal 29² straipsnio 3 dalies 3 punkto nuostatas, projekto 22² straipsnyje nurodyti vartojimo ginčus nagrinėjantys subjektai privalėtų vykdyti projekto 22 straipsnio 3 dalyje nustatytas pareigas, nors pagal 22 straipsnio 3 dalį, tos pareigos taikomos tik vartojimo ginčus nagrinėjančioms institucijoms, nurodytoms 22 straipsnio 1 dalyje. Be to, projekto 6 straipsnyje dėstomo 22⁵ straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad vartojimo ginčų neteisminio sprendimo procedūros vartotojams vykdomos neatlygintinai, bet projekto 22 straipsnio 4 dalies nuostatos dėl ginčų nagrinėjimo neatlygintinai taikomos tik vartojimo ginčus nagrinėjančioms institucijoms. Projektas tobulintinas, suderinant tarpusavyje nurodytas projekto nuostatas. 3.
straipsnyje dėstomo keičiamo įstatymo 21¹ straipsnio 3 dalies pirmajame sakinyje siūloma nustatyti, kad Vartojimo ginčų komisijos narių dalyvavimas komisijos posėdyje yra privalomas, tačiau jau kitu sakiniu nurodytas imperatyvas paneigiamas, nustatant, kad jeigu vartojimo ginčų komisijos narys (nariai) neatvyksta į posėdį, komisijos pirmininkas savo nuožiūra sprendžia, ar atidėti posėdį, ar nagrinėti ginčą iš esmės, o iš vertinamo straipsnio 5 dalies nuostatų seka, kad komisijos pirmininkas gali bylą nagrinėti ir vienasmeniškai. Manytume, kad toks siūlomas reguliavimas stokoja logikos, todėl tobulintinas. Be to, atsižvelgiant į tai, kad pagal vertinamo straipsnio 3 dalį vartojimo ginčų komisiją sudaro tik trys nariai, taigi, vienam jų neatvykus į posėdį, visada ginčą nagrinės du nariai (jeigu komisijos pirmininkas nenuspręs ginčo nagrinėjimo atidėti), tikslintinos to paties straipsnio 5 dalies nuostatos:
„<...>Kai į posėdį neatvyksta vartojimo ginčų komisijos narys (nariai) ir
vartojimo ginčų komisijos pirmininkas priima sprendimą nagrinėti ginčą iš esmės, sprendimą dėl ginčo esmės priima bylą nagrinėjantys vartojimo ginčų komisijos nariai, o tuo atveju, kai ginčą nagrinėja du nariai <...>.“ Siūlytina nurodytoje nuostatoje po žodžio „nariai“ dėti tašką, o kitą sakinį pradėti žodžiais „Jeigu ginčą nagrinėja du nariai“, toliau – kaip projekto tekste. Taip pat nurodyto straipsnio 5 dalyje vietoj žodžio „bylą“ įrašytinas žodis „ginčą“. 4. Pagal projekto 6 straipsnyje dėstomo keičiamo įstatymo 21¹ straipsnio nuostatas neaišku, kieno vardu vartojimo ginčų komisijos nagrinėja vartojimo ginčus ir priima sprendimus – savo ar valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos. Pastebėtina, kad projekto 1 straipsnyje dėstomoje keičiamo įstatymo 2 straipsnio 25 dalyje vartojimo ginčų komisijos nėra įvardintos kaip savarankiški vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektai. 5.
straipsnyje dėstomo keičiamo įstatymo 22² straipsnio 3 dalies nuostatos tobulintinos. Nurodytos straipsnio dalies 1 sakinyje siūloma nustatyti, kad vartotojas ir pardavėjas ar paslaugų teikėjas turi teisę susitarti dėl vartojimo ginčo perdavimo spręsti kitam vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektui tik kilus ginčui. Tačiau šios dalies 2 sakinyje nurodyta, kad vartotojo ir pardavėjo ar paslaugų teikėjo susitarimas perduoti vartojimo ginčą spręsti kitam vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektui vartotojo nesaisto, jeigu jis atitinka dvi sąlygas: yra sudarytas prieš kylant ginčui ir juo iš vartotojo atimama teisė kreiptis į teismą. Taigi iš projekto nuostatų neaišku, ar vartotoją saisto vartotojo ir pardavėjo ar paslaugų teikėjo susitarimas perduoti vartojimo ginčą spręsti kitam vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektui, sudarytas prieš kylant ginčui, kai juo iš vartotojo neatimama teisė kreiptis į teismą. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinių ginčų taikinamojo tarpininkavimo įstatymo 3 straipsnį ginčo šalys dėl taikinamojo tarpininkavimo gali susitarti tiek kilus ginčui, tiek iš anksto, kai ginčo dar nėra, ir toks susitarimas šalims privalomas vykdyti. Taip pat būtina pažymėti, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės yra pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Iš šios Konstitucijos nuostatos seka, kad asmens teisė kreiptis į teismą yra absoliuti, šios teisės negalima apriboti ar paneigti (Konstitucinio Teismo 2004 m. rugpjūčio 17 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2010 m. gegužės 13 d. nutarimai). Civilinio proceso kodekso 5 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad atsisakymas kreiptis į teismą negalioja. Atsižvelgus į tai, projektą reikėtų papildyti nuostata, kad susitarimas, kuriuo vartotojui atimama teisė kreiptis į teismą, ne tik nesaisto vartotojo, bet ir negalioja.
Be to, svarstytina galimybė papildyti straipsnį nuostatomis dėl vartojimo ginčų nagrinėjimo tvarkos, kai ginčą nagrinėja vertinamame straipsnyje nurodyti subjektai, taip pat šių subjektų priimto sprendimo teisinių pasekmių (išskyrus civilinių ginčų taikinimo tarpininkus, kurie ginčus sprendžia Lietuvos Respublikos civilinių ginčų taikinamojo tarpininkavimo įstatymo numatyta tvarka), nes projekto 23-29 straipsnių nuostatos taikomos tik vartojimo ginčus nagrinėjančioms institucijoms, t.y. projekto 6 straipsnyje dėstomo keičiamo įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje nurodytoms institucijoms. 6. Projekto 6 straipsnyje dėstomo keičiamo įstatymo 22³ straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose siūloma nustatyti, kad, esant aplinkybėms, kurios keltų abejonių fizinio asmens, sprendžiančio vartojimo ginčus, nepriklausomumu ir šališkumu, toks fizinis asmuo turi būti pakeistas kitu fiziniu asmeniu, išskyrus atvejus, jeigu ginčo šalys buvo informuotos apie tokias aplinkybes ir nė viena šalis nepareiškia nušalinimo. Atkreipiame dėmesį, kad iš projekto nuostatų nėra aišku, kuris subjektas turėtų priimti sprendimą nušalinti tokį asmenį nuo ginčo nagrinėjimo. Taip pat pastebėtina, kad vartojimo ginčus pagal projekto 6 straipsniu siūlomas 22¹ straipsnio nuostatas nagrinėtų kolegialios institucijos – vartojimų ginčų komisijos. Iš projekto nuostatų lieka neaiški tolesnė vartojimo ginčo nagrinėjimo eiga, jeigu būtų nušalinti visi komisijos nariai. Projekto nuostatas reikėtų papildyti, pašalinant šiuos neaiškumus. 7. Projekto 6 straipsnyje dėstomo keičiamo įstatymo 23³ straipsnio 1 dalies 6 punkte kaip savarankiškas atsisakymo nagrinėti ginčą pagrindas yra nurodyta aplinkybė „suėjus daugiau nei metams nuo tos dienos, kurią vartotojas sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės ar teisėto intereso pažeidimą“.
Taigi esant šiai aplinkybei, vartojimo ginčus nagrinėjanti institucija gali atsisakyti nagrinėti vartojimo ginčą ir tada, kai vartotojas nėra praleidęs 23 straipsnio
instituciją ne vėliau nei per vienus metus nuo kreipimosi į pardavėją ar paslaugų teikėją. Tokia teisės norma diskutuotina, nes ji nedera su kitomis projekto nuostatomis - pagal projekto 6 straipsnyje dėstomo keičiamo įstatymo
teikėją ne vėliau nei per tris mėnesius nuo tos dienos, kurią vartotojas sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės ar teisėto intereso pažeidimą. 8. Projekto 6 straipsnyje dėstomo keičiamo įstatymo 23³ straipsnio 3 dalyje reikėtų nustatyti terminą, per kurį vartojimo ginčus nagrinėjančios institucijos ginčo šalims turėtų išsiųsti sprendimo atsisakyti nagrinėti ginčą nuorašą. 9. Projekto 6 straipsnyje dėstomo keičiamo įstatymo 25 straipsnio 3 dalyje siūloma nustatyti vartojimo ginčo šalių ir kitų ginčo nagrinėjime dalyvaujančių asmenų teises. Atkreipiame dėmesį, kad pastarieji šioje dalyje įvardinami skirtingai: ,,kiti nagrinėjant ginčą dalyvaujantys suinteresuoti asmenys“, ,,kiti nagrinėjant ginčą dalyvaujantys asmenys“, ,,nagrinėjant ginčą dalyvaujantys asmenys“. Siekiant teisinio aiškumo projekte reikėtų naudoti vieną iš minėtų sąvokų bei apibrėžti jos turinį. Be to, atkreipiame dėmesį, kad vertinamojoje projekto nuostatoje siūloma nustatyti, kad ginčo šalys ir kiti dalyvaujantys ginčo nagrinėjime asmenys turėtų teisę susipažinti su bylos medžiaga, daryti išrašus, nuorašus.
Pagal projekto 6 straipsniu keičiamo įstatymo 25 straipsnio 4 dalį, ginčo medžiagą gali sudaryti valstybės, tarnybos, komercinė, banko, profesinė ar kita įstatymų saugoma paslaptis. Iš projekto nuostatų sekas, kad su tokia medžiaga turėtų teisę susipažinti tiek ginčo šalys, tiek kiti ginčo nagrinėjime dalyvaujantys asmenys. Ši nuostata derintina su Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymu, pagal kurį susipažinti su valstybės ir tarnybos paslaptimi sudarančia informacija turi teisę asmenys, nustatyta tvarka gavę atitinkamus leidimus. Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 15 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad atliekant ikiteisminį tyrimą ir nagrinėjant baudžiamąją bylą, kurių medžiagoje yra įslaptintos informacijos, įtariamasis (kaltinamasis) ir įtariamojo (kaltinamojo) gynėjai Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka turi teisę susipažinti su bylos medžiagoje esančia įslaptinta informacija, išskyrus nukentėjusiojo ar liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, asmens tapatybę padedančius nustatyti duomenis. Pažymėtina, kad pastarajame įstatyme nėra nustatyta, kad teisę susipažinti su aukščiau minėta informacija turi teisę bylų, kuriose būtų nagrinėjami projekte nurodyti vartotojų ginčai, šalys bei dalyviai. Be to, iš vertinamosios projekto nuostatos seka, kad susipažinti su aukščiau minėta informacija turėtų teisę labai platus ratas asmenų. Atsižvelgus į tai, kyla abejonių, ar siūlomas teisinis reguliavimas atitinka proporcingumo principą.
Šiame kontekste pastebėtina ir tai, kad administracinių bylų procesą reglamentuojančio Administracinių bylų teisenos įstatymo 51 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalis arba institucija, teikianti teismui dokumentus ar medžiagas, kurių duomenys sudaro valstybės, tarnybos, profesinę ar komercinę paslaptį, gali prašyti teismo neteikti jų susipažinti ir kopijuoti. Dėl to teismas priima nutartį. 10. Neaiškus projekto 6 straipsnyje dėstomo keičiamo įstatymo 29¹ ir 29² straipsnių nuostatų dėl vartojimo ginčus nagrinėjančių institucijų įrašymo į vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektų sąrašą ir tokio įrašymo teisinių pasekmių santykis su tame pat projekto straipsnyje dėstomo keičiamo įstatymo 22 straipsnio 1 dalimi, kurioje įsakmiai nurodyta, kokios institucijos ir kokiose srityse nagrinėja vartojimo ginčus ne teismo tvarka, taip pat su projekto 1 straipsnyje dėstomo keičiamo įstatymo 2 straipsnio 25 dalimi, pagal kurią 22 straipsnio 1 dalyje nurodyta institucija laikoma vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektu be įrašymo į vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektų sąrašą. Projektas tobulintinas, pašalinant nurodytus neaiškumus. 11.
abejonių projekto 6 straipsnyje dėstomo keičiamo įstatymo 29² straipsnio 7 dalies nuostatos: „Jeigu šio įstatymo reikalavimų neatitinka šio įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje nurodyta vartojimo ginčus nagrinėjanti institucija, ir nurodyti trūkumai nepašalinami per tris mėnesius nuo pranešimo, Teisingumo ministerija turi pateikti Vyriausybei teisės aktų projektus, kuriais būtų siūloma šios institucijos nelaikyti vartojimo ginčus nagrinėjančia institucija, išskyrus atvejus, kai Europos Sąjungos teisės aktai paveda vartojimo ginčų atskirose srityse neteisminį sprendimą kompetentingoms institucijoms.“ Manytina, kad valstybė turi ir kitų priemonių nei teisės aktų pakeitimas priversti valstybės instituciją vykdyti įstatymus, tad jos pirmiausia ir turėtų būti taikomos. Be to, keičiamo įstatymo 29² straipsnio 7 dalyje siūloma nustatyti, kad Teisingumo ministerija išbraukia subjektą iš vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektų sąrašo, jeigu subjektas, išskyrus 22 straipsnio 1 dalyje nurodytas vartojimo ginčus nagrinėjančias institucijas, nepašalina ministerijos nurodytų trūkumų per tris mėnesius nuo pranešimo. Iš projekto nuostatų nėra aišku, kokios teisinės pasekmės kiltų tuo atveju, jeigu Teisingumo ministerija išbrauktų subjektą iš minėto sąrašo pastarajam pradėjus, bet dar nebaigus nagrinėti konkrečių vartotojų ginčų, taip pat tokio subjektų priimtų, bet dar neįsiteisėjusių sprendimų atžvilgiu. Projekto nuostatas reikėtų papildyti, pašalinant šiuos neaiškumus. 12. Projekto
žodžiai „2 ir 4 dalis“. 13. Vadovaujantis Europos Sąjungos teisės aktų nuorodų pateikimo įstatymuose ir kituose teisės aktuose rekomendacijų, patvirtintų Europos teisės departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos generalinio direktoriaus 2006 m. rugsėjo 25 d. įsakymu Nr.
129KKK 13 punkte nustatytais reikalavimais bei susiklosčiusia tokių reikalavimų taikymo praktika, siūlytume projekto 5 straipsnio 2 dalimi keičiamo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 12 punkte išbraukti nuorodą į Reglamento (EB) Nr. 2006/2004 oficialų paskelbimo šaltinį, nes pastarasis yra nurodytas keičiamo įstatymo priede „Įgyvendinami Europos Sąjungos teisės aktai“. Analogiško turinio pastaba teiktina ir dėl projekto 6 straipsnyje dėstomo keičiamo įstatymo 29² straipsnio 6 dalyje esančios nuorodos į Direktyvos 2013/11/ES oficialų paskelbimo šaltinį. Kadangi Reglamentas (EB) Nr. 2006/2004 yra nurodytas ir keičiamo įstatymo 12 straipsnio
straipsnyje, taip pat siūlytume projekto 5 straipsnio 2 dalimi keičiamo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 12 punkte įvesti Reglamento (EB) Nr. 2006/2004 trumpinį. Analogiško turinio pastaba teiktina ir dėl 5 straipsnio 2 dalimi keičiamo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 12 punkte nurodyto Reglamento (ES) Nr. 524/2013, projekto 6 straipsnyje dėstomo keičiamo įstatymo 29² straipsnio 6 dalyje nurodytos Direktyvos 2013/11/ES ir projekto
nurodyto Reglamento (EB) Nr. 593/2008. 14. Projekto
straipsnius, kurie įsigaliotų 2015 m. liepos 9 d. Atkreiptinas dėmesys, kad
apsaugos įstatymo Nr. I-657 19 ir 21 straipsnių pakeitimo įstatymas, kuriuo pakeistos galiojančio įstatymo 19 ir 21 straipsnių nuostatos iš esmės skiriasi nuo projektu teikiamų tų pačių straipsnių nuostatų.
Todėl manytina, kad pritarus projektui, nurodytas įstatymas turėtų būti pripažintas netekusiu galios. 15. Atkreipiame dėmesį, kad Seime yra svarstomas Vartotojų teisių apsaugos įstatymo Nr. I-657 10, 12, 19, 21 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas reg. Nr. XIIP-2410(2), kuriuo keičiamo įstatymo 10 straipsnio 4 dalį siūloma išdėstyti kiek kitaip, nei teikiamu įstatymo projektu. Atsižvelgus į tai, abiejų projektų nuostatas reikėtų suderinti tarpusavyje. Departamento direktorius Andrius Kabišaitis I. Jarukaitienė, tel. (8 5) 2396895, el. p. [email protected] D. Petrauskaitė, tel. (8 5) 239 6376, el. p. [email protected] S. Švedas, tel. (8 5) 239 6165, el. p. [email protected]
2, 5, 10, 11, 12, 40 STRAIPSNIų, šeštojo skirsnio IR ĮSTATYMO PRIEDO PAKEITIMO
2015-11-24 Nr. XIIP-3277(2) Vilnius Įvertinę projektą dėl jo atitikties Konstitucijai, įstatymams, Europos Sąjungos teisės aktams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas:
straipsnio 1 dalyje dėstomoje keičiamo įstatymo 2 straipsnio 13 dalyje ir 4 dalyje dėstomoje keičiamo įstatymo 2 straipsnio 16 dalyje, siekiant suvienodinti įstatyme vartojamus terminus, atitinkamai prieš žodį „pardavėjas“,
„pardavėjo“ išbrauktinas žodis „prekių“. 2. Projekto 1
straipsnio 6 dalyje dėstomoje keičiamo įstatymo 2 straipsnio 18 dalyje, kurioje apibrėžiamas vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektas, atsižvelgiant į projektu įgyvendinamos Europos Parlamento ir Tarybos
2013/11/ES dėl alternatyvaus vartotojų ginčų sprendimo, kuria iš dalies keičiamas Reglamentas (EB) Nr. 2006/2004 ir Direktyva 2009/22/EB 4 straipsnio 1 dalies h papunkčio nuostatas, siūlytina vietoj nuostatos „ar kitas šio įstatymo 22² straipsnyje nurodytas subjektas, ne teismo tvarka nagrinėjantys vartojimo ginčus ir įrašyti į vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektų sąrašą pagal šio įstatymo 29² straipsnį“ įrašyti nuostatą „ar šio įstatymo 22² straipsnyje nurodytas kitas vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektas, pagal vartojimo ginčų neteisminio sprendimo procedūrą nagrinėjantys vartojimo ginčus ir įrašyti į vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektų sąrašą pagal šio įstatymo 29² straipsnį.“ Atsižvelgus į šią pastabą, svarstytina galimybė tikslinti ir projekto 5 straipsnyje dėstomo keičiamo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 12 punktą, įrašant jame vietoj žodžių
„ne teismo tvarka“ žodžius „pagal vartojimo ginčų neteisminio sprendimo
procedūrą“. 3.
straipsnyje dėstomo 20 straipsnio pavadinimas ir šio straipsnio 2 dalis tikslintini, atsižvelgiant į šio straipsnio 1 dalies ir 21 straipsnio nuostatas dėl vartotojų teisėtų interesų gynimo. Siūlytina straipsnio pavadinime po žodžio „teisių“ įrašyti žodžius „ir interesų“, o 2 dalyje po žodžio „teises“ įrašyti žodžius „ar teisėtus interesus“. 4. Projekto 6 straipsnyje dėstomo 21 straipsnio 2 dalies paskutinis sakinys tikslintinas, atsižvelgiant į tai, kad pagal šios dalies pirmąjį sakinį yra nagrinėjamas vartotojo kreipimasis, o ne prašymas. 5. Projekto 6 straipsnyje dėstomo 22 straipsnio 2 dalies 2 punkte prieš žodį „reikalavimas“ įrašytinas žodis „vartotojo“. 6. Projekto 6 straipsnyje dėstomo 22¹ straipsnio 5 dalies paskutinis sakinys dėl vartojimo ginčų komisijos narių nušalinimo, atsižvelgiant į tai, kad kitos šios dalies nuostatos reguliuoja vartojimo ginčų komisijos sprendimų priėmimo tvarką, dėstytinas atskira dalimi. 7. Projekto 6 straipsnyje dėstomo 24 straipsnio 2 dalies nuostatos tikslintinos, atsižvelgiant į projekto 22 straipsnio 2 dalies 4 punkto nuostatas. Siūlytina vietoj žodžių „į valstybės instituciją“ įrašyti žodžius „į valstybės ar savivaldybės instituciją ar įstaigą“. 8. Atsižvelgus į tai, kad iš projekto 9 straipsnio turinio seka, kad jame siūloma reglamentuoti ne tik įstatymo įsigaliojimą bei įgyvendinimą, bet ir jo taikymą, projekto 9 straipsnio pavadinimą reikėtų išdėstyti taip: ,,9 straipsnis. Įstatymo įsigaliojimas, įgyvendinimas ir taikymas“. 9. Iš projekto 9 straipsnio 1 dalies nuostatų seka, kad šio įstatymo 3 straipsnio 1 dalis ir šio įstatymo nuostatos dėl vartojimo ginčų neteisminio sprendimo procedūros pradžios ir vykdymo elektroniniu būdu įsigaliotų 2016 m. sausio 1 d.
Tokia išvada darytina atsižvelgiant į tai, kad pagal projekto 9 straipsnio 1 dalies nuostatas kitomis datomis, t.y. ne 2016 m. sausio 1 d., įsigaliotų tik projekto
nuostatos dėl ginčų procedūros pradžios ir vykdymo elektroniniu būdu. Tuo atveju, jeigu projekto autorių tikslas yra nustatyti, kad keičiamo įstatymo 3 straipsnio 1 dalis įsigaliotų 2019 m. sausio 1 d., o įstatymo nuostatos dėl aukščiau minėtų ginčų procedūros pradžios ir vykdymo elektroniniu būdu įsigaliotų 2016 m. sausio 9 d., projekto 9 straipsnio 1 dalį reikėtų išdėstyti taip: ,,1. Šis įstatymas, išskyrus šio įstatymo 3 straipsnio 1 dalį, šio įstatymo nuostatas dėl vartojimo ginčų neteisminio sprendimo procedūros pradžios ir vykdymo elektroniniu būdu bei šio straipsnio 5 dalį, įsigalioja
direktorius Andrius Kabišaitis I. Jarukaitienė, tel. (8 5) 2396895, el. p. [email protected] D. Petrauskaitė, tel. (8 5) 239 6376, el. p. [email protected] S. Švedas, tel. (8 5) 239 6165, el. p. [email protected]
VALDYMO IR SAVIVALDYBIŲ komitetas
10, 11, 12, 40 STRAIPSNIŲ, ŠEŠTOJO SKIRSNIO IR ĮSTATYMO PRIEDO PAKEITIMO ĮSTATYMO PROJEKTO NR. (XIIP-3277)
Bukauskas, Komiteto pirmininkas; Milda Petrauskienė, pirmininko pavaduotoja; Komiteto nariai: Petras Gražulis, Vanda Kravčionok, Vincė Vaidevutė Margevičienė, Albinas Mitrulevičius, Algis Strelčiūnas, Povilas Urbšys. Kviestieji asmenys: Mindaugas Lingė, Prezidento patarėjas. 2. Ekspertų, konsultantų, specialistų išvados, pasiūlymai, pataisos, pastabos (toliau – pasiūlymai):
Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę Str. Str. d. P. 1. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2015-06-23)6 Įvertinę projektą dėl jo atitikties Konstitucijai, įstatymams, Europos Sąjungos teisės aktams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas:
įstatymo 21 straipsnyje siūloma nustatyti vartotojo, manančio, kad pardavėjas ar paslaugų teikėjas pažeidė jo teises ar teisėtus interesus, susijusius su vartojimo sutartimi, pareigą pirmiausia raštu kreiptis į pardavėją ar paslaugų teikėją ir nurodyti savo reikalavimus. Vartotojas privalo kreiptis į pardavėją ar paslaugų teikėją ne vėliau nei per tris mėnesius nuo tos dienos, kurią vartotojas sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės ar teisėto intereso pažeidimą. Tačiau pagal pateiktą projektą neaišku, ar vartotojas tokią pareigą turi ir tada, kai jis dėl savo pažeistų teisių gynimo tiesiogiai kreipiasi į teismą, nepasinaudojęs galimybe kreiptis į vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektą (tokią teisę jis turi pagal 20 straipsnį). Projektas tobulintinas, pašalinant šį neaiškumą.
Be to, siekiant teisinio reguliavimo nuoseklumo, siūlytina, atsižvelgiant į projekto 6 straipsnyje dėstomo keičiamo įstatymo 23 straipsnio 3 dalies 2 punkto nuostatas, papildyti vertinamą projekto straipsnį nuostata dėl teisinių pasekmių, kai pardavėjas ar paslaugų teikėjas įstatymu nustatytu terminu neišnagrinėja vartotojo kreipimosi ir nepateikia jam motyvuoto rašytinio atsakymo. Pritarti Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2015-06-23)6
įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje išvardijamos vartojimo ginčus nagrinėjančios institucijos, o šio straipsnio 2, 3 ir 4 dalyse – jų teisės ir pareigos. Tačiau tolimesniuose projekto straipsniuose, t.y. 22¹ ir 22² straipsniuose, nurodoma, kad vartojimo ginčus gali nagrinėti ir vartojimo ginčų komisijos bei kiti vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektai. Nurodytuose projekto straipsniuose nesiūloma nustatyti, kad 22¹ ir 22² straipsniuose įvardintiems vartojimo ginčus nagrinėjantiems subjektams taikomos projekto 22 straipsnio 2, 3 ir 4 dalių nuostatos. Tuo tarpu projekto 6 straipsnyje dėstomo 29² straipsnio 3 dalies 3 punkte siūloma nustatyti, kad kiti vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektai jų prašymu įrašomi į vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektų sąrašą, jeigu vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektas atitinka šio įstatymo 22 straipsnio 3 dalyje, 22²–22⁵ straipsniuose nustatytus reikalavimus. Taigi pagal 29² straipsnio 3 dalies 3 punkto nuostatas, projekto 22² straipsnyje nurodyti vartojimo ginčus nagrinėjantys subjektai privalėtų vykdyti projekto 22 straipsnio 3 dalyje nustatytas pareigas, nors pagal 22 straipsnio 3 dalį, tos pareigos taikomos tik vartojimo ginčus nagrinėjančioms institucijoms, nurodytoms 22 straipsnio 1 dalyje.
Be to, projekto 6 straipsnyje dėstomo 22⁵ straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad vartojimo ginčų neteisminio sprendimo procedūros vartotojams vykdomos neatlygintinai, bet projekto 22 straipsnio 4 dalies nuostatos dėl ginčų nagrinėjimo neatlygintinai taikomos tik vartojimo ginčus nagrinėjančioms institucijoms. Projektas tobulintinas, suderinant tarpusavyje nurodytas projekto nuostatas. Pritarti Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2015-06-23)6
įstatymo 22¹ straipsnio 3 dalies pirmajame sakinyje siūloma nustatyti, kad Vartojimo ginčų komisijos narių dalyvavimas komisijos posėdyje yra privalomas, tačiau jau kitu sakiniu nurodytas imperatyvas paneigiamas, nustatant, kad jeigu vartojimo ginčų komisijos narys (nariai) neatvyksta į posėdį, komisijos pirmininkas savo nuožiūra sprendžia, ar atidėti posėdį, ar nagrinėti ginčą iš esmės, o iš vertinamo straipsnio 5 dalies nuostatų seka, kad komisijos pirmininkas gali bylą nagrinėti ir vienasmeniškai. Manytume, kad toks siūlomas reguliavimas stokoja logikos, todėl tobulintinas.
Be to, atsižvelgiant į tai, kad pagal vertinamo straipsnio 3 dalį vartojimo ginčų komisiją sudaro tik trys nariai, taigi, vienam jų neatvykus į posėdį, visada ginčą nagrinės du nariai (jeigu komisijos pirmininkas nenuspręs ginčo nagrinėjimo atidėti), tikslintinos to paties straipsnio 5 dalies nuostatos: „<...>Kai į posėdį neatvyksta vartojimo ginčų komisijos narys (nariai) ir vartojimo ginčų komisijos pirmininkas priima sprendimą nagrinėti ginčą iš esmės, sprendimą dėl ginčo esmės priima bylą nagrinėjantys vartojimo ginčų komisijos nariai, o tuo atveju, kai ginčą nagrinėja du nariai <...>.“ Siūlytina nurodytoje nuostatoje po žodžio „nariai“ dėti tašką, o kitą sakinį pradėti žodžiais
„Jeigu ginčą nagrinėja du nariai“, toliau – kaip projekto tekste. Taip pat nurodyto straipsnio 5 dalyje
vietoj žodžio „bylą“ įrašytinas žodis „ginčą“. Pritarti Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2015-06-23)6
keičiamo įstatymo 22¹ straipsnio nuostatas neaišku, kieno vardu vartojimo ginčų komisijos nagrinėja vartojimo ginčus ir priima sprendimus – savo ar valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos. Pastebėtina, kad projekto 1 straipsnyje dėstomoje keičiamo įstatymo 2 straipsnio 25 dalyje vartojimo ginčų komisijos nėra įvardintos kaip savarankiški vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektai. Pritarti Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2015-06-23)6
įstatymo 22² straipsnio 3 dalies nuostatos tobulintinos. Nurodytos straipsnio dalies 1 sakinyje siūloma nustatyti, kad vartotojas ir pardavėjas ar paslaugų teikėjas turi teisę susitarti dėl vartojimo ginčo perdavimo spręsti kitam vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektui tik kilus ginčui.
Tačiau šios dalies 2 sakinyje nurodyta, kad vartotojo ir pardavėjo ar paslaugų teikėjo susitarimas perduoti vartojimo ginčą spręsti kitam vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektui vartotojo nesaisto, jeigu jis atitinka dvi sąlygas: yra sudarytas prieš kylant ginčui ir juo iš vartotojo atimama teisė kreiptis į teismą. Taigi iš projekto nuostatų neaišku, ar vartotoją saisto vartotojo ir pardavėjo ar paslaugų teikėjo susitarimas perduoti vartojimo ginčą spręsti kitam vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektui, sudarytas prieš kylant ginčui, kai juo iš vartotojo neatimama teisė kreiptis į teismą. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinių ginčų taikinamojo tarpininkavimo įstatymo 3 straipsnį ginčo šalys dėl taikinamojo tarpininkavimo gali susitarti tiek kilus ginčui, tiek iš anksto, kai ginčo dar nėra, ir toks susitarimas šalims privalomas vykdyti. Taip pat būtina pažymėti, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės yra pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Iš šios Konstitucijos nuostatos seka, kad asmens teisė kreiptis į teismą yra absoliuti, šios teisės negalima apriboti ar paneigti (Konstitucinio Teismo 2004 m. rugpjūčio 17 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2010 m. gegužės 13 d. nutarimai). Civilinio proceso kodekso 5 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad atsisakymas kreiptis į teismą negalioja. Atsižvelgus į tai, projektą reikėtų papildyti nuostata, kad susitarimas, kuriuo vartotojui atimama teisė kreiptis į teismą, ne tik nesaisto vartotojo, bet ir negalioja.
Be to, svarstytina galimybė papildyti straipsnį nuostatomis dėl vartojimo ginčų nagrinėjimo tvarkos, kai ginčą nagrinėja vertinamame straipsnyje nurodyti subjektai, taip pat šių subjektų priimto sprendimo teisinių pasekmių (išskyrus civilinių ginčų taikinimo tarpininkus, kurie ginčus sprendžia Lietuvos Respublikos civilinių ginčų taikinamojo tarpininkavimo įstatymo numatyta tvarka), nes projekto 23-29 straipsnių nuostatos taikomos tik vartojimo ginčus nagrinėjančioms institucijoms, t.y. projekto 6 straipsnyje dėstomo keičiamo įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje nurodytoms institucijoms. Pritarti Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2015-06-23)6
įstatymo 22³ straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose siūloma nustatyti, kad, esant aplinkybėms, kurios keltų abejonių fizinio asmens, sprendžiančio vartojimo ginčus, nepriklausomumu ir šališkumu, toks fizinis asmuo turi būti pakeistas kitu fiziniu asmeniu, išskyrus atvejus, jeigu ginčo šalys buvo informuotos apie tokias aplinkybes ir nė viena šalis nepareiškia nušalinimo. Atkreipiame dėmesį, kad iš projekto nuostatų nėra aišku, kuris subjektas turėtų priimti sprendimą nušalinti tokį asmenį nuo ginčo nagrinėjimo. Taip pat pastebėtina, kad vartojimo ginčus pagal projekto 6 straipsniu siūlomas 22¹ straipsnio nuostatas nagrinėtų kolegialios institucijos – vartojimų ginčų komisijos. Iš projekto nuostatų lieka neaiški tolesnė vartojimo ginčo nagrinėjimo eiga, jeigu būtų nušalinti visi komisijos nariai. Projekto nuostatas reikėtų papildyti, pašalinant šiuos neaiškumus. Pritarti Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2015-06-23)6 7.
Projekto 6 straipsnyje dėstomo keičiamo įstatymo 23³ straipsnio 1 dalies 6 punkte kaip savarankiškas atsisakymo nagrinėti ginčą pagrindas yra nurodyta aplinkybė „suėjus daugiau nei metams nuo tos dienos, kurią vartotojas sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės ar teisėto intereso pažeidimą“. Taigi esant šiai aplinkybei, vartojimo ginčus nagrinėjanti institucija gali atsisakyti nagrinėti vartojimo ginčą ir tada, kai vartotojas nėra praleidęs 23 straipsnio 2 dalyje nurodyto termino, t.y. kreipėsi į vartojimo ginčus nagrinėjančią instituciją ne vėliau nei per vienus metus nuo kreipimosi į pardavėją ar paslaugų teikėją. Tokia teisės norma diskutuotina, nes ji nedera su kitomis projekto nuostatomis - pagal projekto 6 straipsnyje dėstomo keičiamo įstatymo 21 straipsnio 1 dalį vartotojas privalo kreiptis į pardavėją ar paslaugų teikėją ne vėliau nei per tris mėnesius nuo tos dienos, kurią vartotojas sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės ar teisėto intereso pažeidimą. Pritarti Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2015-06-23)6
įstatymo 23³ straipsnio 3 dalyje reikėtų nustatyti terminą, per kurį vartojimo ginčus nagrinėjančios institucijos ginčo šalims turėtų išsiųsti sprendimo atsisakyti nagrinėti ginčą nuorašą. Pritarti Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2015-06-23)6
įstatymo 25 straipsnio 3 dalyje siūloma nustatyti vartojimo ginčo šalių ir kitų ginčo nagrinėjime dalyvaujančių asmenų teises. Atkreipiame dėmesį, kad pastarieji šioje dalyje įvardinami skirtingai: ,,kiti nagrinėjant ginčą dalyvaujantys suinteresuoti asmenys“, ,,kiti nagrinėjant ginčą dalyvaujantys asmenys“, ,,nagrinėjant ginčą dalyvaujantys asmenys“. Siekiant teisinio aiškumo projekte reikėtų naudoti vieną iš minėtų sąvokų bei apibrėžti jos turinį.
Be to, atkreipiame dėmesį, kad vertinamojoje projekto nuostatoje siūloma nustatyti, kad ginčo šalys ir kiti dalyvaujantys ginčo nagrinėjime asmenys turėtų teisę susipažinti su bylos medžiaga, daryti išrašus, nuorašus. Pagal projekto 6 straipsniu keičiamo įstatymo 25 straipsnio 4 dalį, ginčo medžiagą gali sudaryti valstybės, tarnybos, komercinė, banko, profesinė ar kita įstatymų saugoma paslaptis. Iš projekto nuostatų sekas, kad su tokia medžiaga turėtų teisę susipažinti tiek ginčo šalys, tiek kiti ginčo nagrinėjime dalyvaujantys asmenys. Ši nuostata derintina su Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymu, pagal kurį susipažinti su valstybės ir tarnybos paslaptimi sudarančia informacija turi teisę asmenys, nustatyta tvarka gavę atitinkamus leidimus. Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 15 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad atliekant ikiteisminį tyrimą ir nagrinėjant baudžiamąją bylą, kurių medžiagoje yra įslaptintos informacijos, įtariamasis (kaltinamasis) ir įtariamojo (kaltinamojo) gynėjai Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka turi teisę susipažinti su bylos medžiagoje esančia įslaptinta informacija, išskyrus nukentėjusiojo ar liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, asmens tapatybę padedančius nustatyti duomenis. Pažymėtina, kad pastarajame įstatyme nėra nustatyta, kad teisę susipažinti su aukščiau minėta informacija turi teisę bylų, kuriose būtų nagrinėjami projekte nurodyti vartotojų ginčai, šalys bei dalyviai. Be to, iš vertinamosios projekto nuostatos seka, kad susipažinti su aukščiau minėta informacija turėtų teisę labai platus ratas asmenų. Atsižvelgus į tai, kyla abejonių, ar siūlomas teisinis reguliavimas atitinka proporcingumo principą.
Šiame kontekste pastebėtina ir tai, kad administracinių bylų procesą reglamentuojančio Administracinių bylų teisenos įstatymo 51 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalis arba institucija, teikianti teismui dokumentus ar medžiagas, kurių duomenys sudaro valstybės, tarnybos, profesinę ar komercinę paslaptį, gali prašyti teismo neteikti jų susipažinti ir kopijuoti. Dėl to teismas priima nutartį. Pritarti Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2015-06-23)6
dėstomo keičiamo įstatymo 29¹ ir 29² straipsnių nuostatų dėl vartojimo ginčus nagrinėjančių institucijų įrašymo į vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektų sąrašą ir tokio įrašymo teisinių pasekmių santykis su tame pat projekto straipsnyje dėstomo keičiamo įstatymo
kokiose srityse nagrinėja vartojimo ginčus ne teismo tvarka, taip pat su projekto 1 straipsnyje dėstomo keičiamo įstatymo 2 straipsnio 25 dalimi, pagal kurią 22 straipsnio 1 dalyje nurodyta institucija laikoma vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektu be įrašymo į vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektų sąrašą. Projektas tobulintinas, pašalinant nurodytus neaiškumus. Pritarti Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2015-06-23)6 11.
Kelia abejonių projekto 6 straipsnyje dėstomo keičiamo įstatymo 29² straipsnio 7 dalies nuostatos:
„Jeigu šio įstatymo reikalavimų neatitinka šio įstatymo 22 straipsnio 1
dalyje nurodyta vartojimo ginčus nagrinėjanti institucija, ir nurodyti trūkumai nepašalinami per tris mėnesius nuo pranešimo, Teisingumo ministerija turi pateikti Vyriausybei teisės aktų projektus, kuriais būtų siūloma šios institucijos nelaikyti vartojimo ginčus nagrinėjančia institucija, išskyrus atvejus, kai Europos Sąjungos teisės aktai paveda vartojimo ginčų atskirose srityse neteisminį sprendimą kompetentingoms institucijoms.“ Manytina, kad valstybė turi ir kitų priemonių nei teisės aktų pakeitimas priversti valstybės instituciją vykdyti įstatymus, tad jos pirmiausia ir turėtų būti taikomos. Be to, keičiamo įstatymo 29² straipsnio 7 dalyje siūloma nustatyti, kad Teisingumo ministerija išbraukia subjektą iš vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektų sąrašo, jeigu subjektas, išskyrus 22 straipsnio 1 dalyje nurodytas vartojimo ginčus nagrinėjančias institucijas, nepašalina ministerijos nurodytų trūkumų per tris mėnesius nuo pranešimo. Iš projekto nuostatų nėra aišku, kokios teisinės pasekmės kiltų tuo atveju, jeigu Teisingumo ministerija išbrauktų subjektą iš minėto sąrašo pastarajam pradėjus, bet dar nebaigus nagrinėti konkrečių vartotojų ginčų, taip pat tokio subjektų priimtų, bet dar neįsiteisėjusių sprendimų atžvilgiu. Projekto nuostatas reikėtų papildyti, pašalinant šiuos neaiškumus. Pritarti Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2015-06-23)91
skaičiaus ir žodžio „2 dalį“ įrašytini skaičiai ir žodžiai „2 ir 4 dalis“. Pritarti Redakcinio pobūdžio pastaba Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2015-06-23) 13.
Vadovaujantis Europos Sąjungos teisės aktų nuorodų pateikimo įstatymuose ir kituose teisės aktuose rekomendacijų, patvirtintų Europos teisės departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos generalinio direktoriaus 2006 m. rugsėjo
susiklosčiusia tokių reikalavimų taikymo praktika, siūlytume projekto 5 straipsnio 2 dalimi keičiamo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 12 punkte išbraukti nuorodą į Reglamento (EB) Nr. 2006/2004 oficialų paskelbimo šaltinį, nes pastarasis yra nurodytas keičiamo įstatymo priede „Įgyvendinami Europos Sąjungos teisės aktai“. Analogiško turinio pastaba teiktina ir dėl projekto 6 straipsnyje dėstomo keičiamo įstatymo 29² straipsnio 6 dalyje esančios nuorodos į Direktyvos 2013/11/ES oficialų paskelbimo šaltinį. Kadangi Reglamentas (EB) Nr. 2006/2004 yra nurodytas ir keičiamo įstatymo 12 straipsnio 2 dalies
straipsnyje, taip pat siūlytume projekto 5 straipsnio 2 dalimi keičiamo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 12 punkte įvesti Reglamento (EB) Nr. 2006/2004 trumpinį. Analogiško turinio pastaba teiktina ir dėl 5 straipsnio 2 dalimi keičiamo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 12 punkte nurodyto Reglamento (ES) Nr. 524/2013, projekto 6 straipsnyje dėstomo keičiamo įstatymo 29² straipsnio 6 dalyje nurodytos Direktyvos 2013/11/ES ir projekto 6 straipsnyje dėstomo keičiamo įstatymo 29³ straipsnio 3 dalyje nurodyto Reglamento (EB) Nr. 593/2008. Pritarti Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2015-06-23)6
redakcija išdėstyti galiojančio įstatymo 19 ir 21 straipsnius, kurie įsigaliotų 2015 m. liepos 9 d. Atkreiptinas dėmesys, kad 2016 m. balandžio 1 d. įsigalioja Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo Nr.
I-657 19 ir 21 straipsnių pakeitimo įstatymas, kuriuo pakeistos galiojančio įstatymo 19 ir 21 straipsnių nuostatos iš esmės skiriasi nuo projektu teikiamų tų pačių straipsnių nuostatų. Todėl manytina, kad pritarus projektui, nurodytas įstatymas turėtų būti pripažintas netekusiu galios. Pritarti Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2015-06-23)
svarstomas Vartotojų teisių apsaugos įstatymo Nr. I-657 10, 12, 19, 21 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas reg. Nr. XIIP-2410(2), kuriuo keičiamo įstatymo 10 straipsnio 4 dalį siūloma išdėstyti kiek kitaip, nei teikiamu įstatymo projektu. Atsižvelgus į tai, abiejų projektų nuostatas reikėtų suderinti tarpusavyje. Pritarti Atkreiptinas pagrindinio komiteto dėmesys, kad pastaboje nurodyto Vartotojų teisių apsaugos įstatymo Nr. I-657 10, 12, 19, 21 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto reg. Nr. XIIP-2410(2) pagrindu
2016-01-01. Šio įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad „Tarybą sudaro po vieną Teisingumo ministerijos, Sveikatos apsaugos ministerijos, Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos, Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (toliau – Tarnyba) atstovą, keturi vartotojų asociacijų atstovai ir vienas Lietuvos savivaldybių asociacijos atstovas. Tarybos nuostatus ir sudėtį tvirtina teisingumo ministras. Tarybai vadovauja Teisingumo ministerijos atstovas.“. 3. Piliečių, asociacijų, politinių partijų ir kitų suinteresuotų asmenų pasiūlymai:
įstaigų pasiūlymai:
įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, pasiūlymai:
6Komiteto (komisijos) sprendimas ir pasiūlymai: iš esmės pritarti iniciatorių pateiktam įstatymo
projektui Nr.
XIIP-3277 ir siūlyti pagrindiniam komitetui jį tobulinti atsižvelgiant į Seimo kanceliarijos Teisės departamento pastabas. 7. Balsavimo rezultatai: pritarta bendru sutarimu. 8. Komiteto paskirtas pranešėjas: Vincė Vaidevutė Margevičienė. Komiteto pirmininkas Valentinas Bukauskas
žmogaus teisių komitetas
ĮSTATYMO NR. I-657 2, 5, 10, 11, 12, 40 STRAIPSNIų, šeštojo skirsnio IR
Komiteto posėdyje dalyvavo: Komiteto pirmininkė Zita Žvikienė; Komiteto nariai Mantas Adomėnas, Dalia Kuodytė, Marija Aušrinė Pavilionienė, Leonard Talmont, Sergej Ursul, Ona Valiukevičiūtė, Egidijus Vareikis; komiteto biuro vedėja Jolanta Savickienė, patarėjos Eglė Gibavičiūtė, Rūta Ragaliauskienė; komiteto biuro padėjėjos Jūratė Mikulskienė, Deimantė Žegunė. Kviestieji asmenys: Teisingumo ministerijos Teisinių institucijų departamento patarėjas Algis Baležentis, Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos direktorius Feliksas Petrauskas, skyriaus vedėja Audronė Kaušylienė ir vyriausioji specialistė Vilma Melienė, Seimo kanceliarijos Teisės departamento skyriaus vedėja Daina Petrauskaitė. Ekspertų, konsultantų, specialistų išvados, pasiūlymai, pataisos, pastabos (toliau – pasiūlymai):
Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę Str. Str. d. P. 1. Seimo Teisės departamentas 2015-06-226 Įvertinę projektą dėl jo atitikties Konstitucijai, įstatymams, Europos Sąjungos teisės aktams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas:
vartotojo, manančio, kad pardavėjas ar paslaugų teikėjas pažeidė jo teises ar teisėtus interesus, susijusius su vartojimo sutartimi, pareigą pirmiausia raštu kreiptis į pardavėją ar paslaugų teikėją ir nurodyti savo reikalavimus. Vartotojas privalo kreiptis į pardavėją ar paslaugų teikėją ne vėliau nei per tris mėnesius nuo tos dienos, kurią vartotojas sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės ar teisėto intereso pažeidimą.
Tačiau pagal pateiktą projektą neaišku, ar vartotojas tokią pareigą turi ir tada, kai jis dėl savo pažeistų teisių gynimo tiesiogiai kreipiasi į teismą, nepasinaudojęs galimybe kreiptis į vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektą (tokią teisę jis turi pagal 20 straipsnį). Projektas tobulintinas, pašalinant šį neaiškumą. Pritarti Be to, siekiant teisinio reguliavimo nuoseklumo, siūlytina, atsižvelgiant į projekto 6 straipsnyje dėstomo keičiamo įstatymo 23 straipsnio 3 dalies 2 punkto nuostatas, papildyti vertinamą projekto straipsnį nuostata dėl teisinių pasekmių, kai pardavėjas ar paslaugų teikėjas įstatymu nustatytu terminu neišnagrinėja vartotojo kreipimosi ir nepateikia jam motyvuoto rašytinio atsakymo. Atsižvelgti
vartojimo ginčus nagrinėjančios institucijos, o šio straipsnio 2, 3 ir 4 dalyse – jų teisės ir pareigos. Tačiau tolimesniuose projekto straipsniuose, t.y. 22¹ ir 22² straipsniuose, nurodoma, kad vartojimo ginčus gali nagrinėti ir vartojimo ginčų komisijos bei kiti vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektai. Nurodytuose projekto straipsniuose nesiūloma nustatyti, kad 22¹ ir 22² straipsniuose įvardintiems vartojimo ginčus nagrinėjantiems subjektams taikomos projekto 22 straipsnio 2, 3 ir 4 dalių nuostatos. Tuo tarpu projekto 6 straipsnyje dėstomo 29² straipsnio 3 dalies 3 punkte siūloma nustatyti, kad kiti vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektai jų prašymu įrašomi į vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektų sąrašą, jeigu vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektas atitinka šio įstatymo 22 straipsnio 3 dalyje, 22²–22⁵ straipsniuose nustatytus reikalavimus.
Taigi pagal 29² straipsnio 3 dalies 3 punkto nuostatas, projekto 22² straipsnyje nurodyti vartojimo ginčus nagrinėjantys subjektai privalėtų vykdyti projekto 22 straipsnio 3 dalyje nustatytas pareigas, nors pagal 22 straipsnio 3 dalį, tos pareigos taikomos tik vartojimo ginčus nagrinėjančioms institucijoms, nurodytoms 22 straipsnio 1 dalyje. Be to, projekto 6 straipsnyje dėstomo 22⁵ straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad vartojimo ginčų neteisminio sprendimo procedūros vartotojams vykdomos neatlygintinai, bet projekto 22 straipsnio 4 dalies nuostatos dėl ginčų nagrinėjimo neatlygintinai taikomos tik vartojimo ginčus nagrinėjančioms institucijoms. Projektas tobulintinas, suderinant tarpusavyje nurodytas projekto nuostatas. Atsižvelgti
pirmajame sakinyje siūloma nustatyti, kad Vartojimo ginčų komisijos narių dalyvavimas komisijos posėdyje yra privalomas, tačiau jau kitu sakiniu nurodytas imperatyvas paneigiamas, nustatant, kad jeigu vartojimo ginčų komisijos narys (nariai) neatvyksta į posėdį, komisijos pirmininkas savo nuožiūra sprendžia, ar atidėti posėdį, ar nagrinėti ginčą iš esmės, o iš vertinamo straipsnio 5 dalies nuostatų seka, kad komisijos pirmininkas gali bylą nagrinėti ir vienasmeniškai. Manytume, kad toks siūlomas reguliavimas stokoja logikos, todėl tobulintinas.
Be to, atsižvelgiant į tai, kad pagal vertinamo straipsnio 3 dalį vartojimo ginčų komisiją sudaro tik trys nariai, taigi, vienam jų neatvykus į posėdį, visada ginčą nagrinės du nariai (jeigu komisijos pirmininkas nenuspręs ginčo nagrinėjimo atidėti), tikslintinos to paties straipsnio 5 dalies nuostatos:
„<...>Kai į posėdį neatvyksta vartojimo ginčų komisijos narys (nariai)
ir vartojimo ginčų komisijos pirmininkas priima sprendimą nagrinėti ginčą iš esmės, sprendimą dėl ginčo esmės priima bylą nagrinėjantys vartojimo ginčų komisijos nariai, o tuo atveju, kai ginčą nagrinėja du nariai <...>.“ Siūlytina nurodytoje nuostatoje po žodžio „nariai“ dėti tašką, o kitą sakinį pradėti žodžiais „Jeigu ginčą nagrinėja du nariai“, toliau – kaip projekto tekste. Taip pat nurodyto straipsnio 5 dalyje vietoj žodžio „bylą“ įrašytinas žodis „ginčą“. Pritarti
projekto 6 straipsnyje dėstomo keičiamo įstatymo 21¹ straipsnio nuostatas neaišku, kieno vardu vartojimo ginčų komisijos nagrinėja vartojimo ginčus ir priima sprendimus – savo ar valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos. Pastebėtina, kad projekto 1 straipsnyje dėstomoje keičiamo įstatymo 2 straipsnio 25 dalyje vartojimo ginčų komisijos nėra įvardintos kaip savarankiški vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektai. Atsižvelgti
nuostatos tobulintinos. Nurodytos straipsnio dalies 1 sakinyje siūloma nustatyti, kad vartotojas ir pardavėjas ar paslaugų teikėjas turi teisę susitarti dėl vartojimo ginčo perdavimo spręsti kitam vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektui tik kilus ginčui.
Tačiau šios dalies 2 sakinyje nurodyta, kad vartotojo ir pardavėjo ar paslaugų teikėjo susitarimas perduoti vartojimo ginčą spręsti kitam vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektui vartotojo nesaisto, jeigu jis atitinka dvi sąlygas: yra sudarytas prieš kylant ginčui ir juo iš vartotojo atimama teisė kreiptis į teismą. Taigi iš projekto nuostatų neaišku, ar vartotoją saisto vartotojo ir pardavėjo ar paslaugų teikėjo susitarimas perduoti vartojimo ginčą spręsti kitam vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektui, sudarytas prieš kylant ginčui, kai juo iš vartotojo neatimama teisė kreiptis į teismą. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinių ginčų taikinamojo tarpininkavimo įstatymo 3 straipsnį ginčo šalys dėl taikinamojo tarpininkavimo gali susitarti tiek kilus ginčui, tiek iš anksto, kai ginčo dar nėra, ir toks susitarimas šalims privalomas vykdyti. Taip pat būtina pažymėti, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės yra pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Iš šios Konstitucijos nuostatos seka, kad asmens teisė kreiptis į teismą yra absoliuti, šios teisės negalima apriboti ar paneigti (Konstitucinio Teismo 2004 m. rugpjūčio 17 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2010 m. gegužės 13 d. nutarimai). Civilinio proceso kodekso 5 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad atsisakymas kreiptis į teismą negalioja. Atsižvelgus į tai, projektą reikėtų papildyti nuostata, kad susitarimas, kuriuo vartotojui atimama teisė kreiptis į teismą, ne tik nesaisto vartotojo, bet ir negalioja.
Pritarti Be to, svarstytina galimybė papildyti straipsnį nuostatomis dėl vartojimo ginčų nagrinėjimo tvarkos, kai ginčą nagrinėja vertinamame straipsnyje nurodyti subjektai, taip pat šių subjektų priimto sprendimo teisinių pasekmių (išskyrus civilinių ginčų taikinimo tarpininkus, kurie ginčus sprendžia Lietuvos Respublikos civilinių ginčų taikinamojo tarpininkavimo įstatymo numatyta tvarka), nes projekto 23-29 straipsnių nuostatos taikomos tik vartojimo ginčus nagrinėjančioms institucijoms, t.y. projekto 6 straipsnyje dėstomo keičiamo įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje nurodytoms institucijoms. Atsižvelgti
dalies 1 ir 2 punktuose siūloma nustatyti, kad, esant aplinkybėms, kurios keltų abejonių fizinio asmens, sprendžiančio vartojimo ginčus, nepriklausomumu ir šališkumu, toks fizinis asmuo turi būti pakeistas kitu fiziniu asmeniu, išskyrus atvejus, jeigu ginčo šalys buvo informuotos apie tokias aplinkybes ir nė viena šalis nepareiškia nušalinimo. Atkreipiame dėmesį, kad iš projekto nuostatų nėra aišku, kuris subjektas turėtų priimti sprendimą nušalinti tokį asmenį nuo ginčo nagrinėjimo. Taip pat pastebėtina, kad vartojimo ginčus pagal projekto 6 straipsniu siūlomas 22¹ straipsnio nuostatas nagrinėtų kolegialios institucijos – vartojimų ginčų komisijos. Iš projekto nuostatų lieka neaiški tolesnė vartojimo ginčo nagrinėjimo eiga, jeigu būtų nušalinti visi komisijos nariai. Projekto nuostatas reikėtų papildyti, pašalinant šiuos neaiškumus.
Nepritarti Fizinio asmens, sprendžiančio vartojimo ginčus, nušalinimo tvarka priklauso nuo konkretaus vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjekto (vartojimo ginčus nagrinėjanti institucija, vartojimo ginčų komisija, nuolatinė arbitražo institucija, vartotojų asociacijos ir verslininkus vienijančios asociacijos įsteigtas viešasis juridinis asmuo ar civilinių ginčų taikinimo tarpininkas (mediatorius)). Nušalinimo tvarka vartojimo ginčus nagrinėjančiose institucijose bus reglamentuota Vartojimo ginčų neteisminio sprendimo procedūros taisyklėse. Vartojimo ginčų komisijų narių nušalinimo tvarka bus reglamentuota
punkte kaip savarankiškas atsisakymo nagrinėti ginčą pagrindas yra nurodyta aplinkybė „suėjus daugiau nei metams nuo tos dienos, kurią vartotojas sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės ar teisėto intereso pažeidimą“. Taigi esant šiai aplinkybei, vartojimo ginčus nagrinėjanti institucija gali atsisakyti nagrinėti vartojimo ginčą ir tada, kai vartotojas nėra praleidęs
nagrinėjančią instituciją ne vėliau nei per vienus metus nuo kreipimosi į pardavėją ar paslaugų teikėją. Tokia teisės norma diskutuotina, nes ji nedera su kitomis projekto nuostatomis - pagal projekto 6 straipsnyje dėstomo keičiamo įstatymo 21 straipsnio 1 dalį vartotojas privalo kreiptis į pardavėją ar paslaugų teikėją ne vėliau nei per tris mėnesius nuo tos dienos, kurią vartotojas sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės ar teisėto intereso pažeidimą. Pritarti
nustatyti terminą, per kurį vartojimo ginčus nagrinėjančios institucijos ginčo šalims turėtų išsiųsti sprendimo atsisakyti nagrinėti ginčą nuorašą. Pritarti
9.
6
nustatyti vartojimo ginčo šalių ir kitų ginčo nagrinėjime dalyvaujančių asmenų teises. Atkreipiame dėmesį, kad pastarieji šioje dalyje įvardinami skirtingai: ,,kiti nagrinėjant ginčą dalyvaujantys suinteresuoti asmenys“, ,,kiti nagrinėjant ginčą dalyvaujantys asmenys“, ,,nagrinėjant ginčą dalyvaujantys asmenys“. Siekiant teisinio aiškumo projekte reikėtų naudoti vieną iš minėtų sąvokų bei apibrėžti jos turinį. Be to, atkreipiame dėmesį, kad vertinamojoje projekto nuostatoje siūloma nustatyti, kad ginčo šalys ir kiti dalyvaujantys ginčo nagrinėjime asmenys turėtų teisę susipažinti su bylos medžiaga, daryti išrašus, nuorašus. Pagal projekto 6 straipsniu keičiamo įstatymo 25 straipsnio 4 dalį, ginčo medžiagą gali sudaryti valstybės, tarnybos, komercinė, banko, profesinė ar kita įstatymų saugoma paslaptis. Iš projekto nuostatų seka, kad su tokia medžiaga turėtų teisę susipažinti tiek ginčo šalys, tiek kiti ginčo nagrinėjime dalyvaujantys asmenys. Ši nuostata derintina su Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymu, pagal kurį susipažinti su valstybės ir tarnybos paslaptimi sudarančia informacija turi teisę asmenys, nustatyta tvarka gavę atitinkamus leidimus. Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 15 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad atliekant ikiteisminį tyrimą ir nagrinėjant baudžiamąją bylą, kurių medžiagoje yra įslaptintos informacijos, įtariamasis (kaltinamasis) ir įtariamojo (kaltinamojo) gynėjai Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka turi teisę susipažinti su bylos medžiagoje esančia įslaptinta informacija, išskyrus nukentėjusiojo ar liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, asmens tapatybę padedančius nustatyti duomenis. Pažymėtina, kad pastarajame įstatyme nėra nustatyta, kad teisę susipažinti su aukščiau minėta informacija turi teisę bylų, kuriose būtų nagrinėjami projekte nurodyti vartotojų ginčai, šalys bei dalyviai.
Be to, iš vertinamosios projekto nuostatos seka, kad susipažinti su aukščiau minėta informacija turėtų teisę labai platus ratas asmenų. Atsižvelgus į tai, kyla abejonių, ar siūlomas teisinis reguliavimas atitinka proporcingumo principą. Šiame kontekste pastebėtina ir tai, kad administracinių bylų procesą reglamentuojančio Administracinių bylų teisenos įstatymo 51 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalis arba institucija, teikianti teismui dokumentus ar medžiagas, kurių duomenys sudaro valstybės, tarnybos, profesinę ar komercinę paslaptį, gali prašyti teismo neteikti jų susipažinti ir kopijuoti. Dėl to teismas priima nutartį. Pritarti
projekto 6 straipsnyje dėstomo keičiamo įstatymo 29¹ ir 29² straipsnių nuostatų dėl vartojimo ginčus nagrinėjančių institucijų įrašymo į vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektų sąrašą ir tokio įrašymo teisinių pasekmių santykis su tame pat projekto straipsnyje dėstomo keičiamo įstatymo 22 straipsnio 1 dalimi, kurioje įsakmiai nurodyta, kokios institucijos ir kokiose srityse nagrinėja vartojimo ginčus ne teismo tvarka, taip pat su projekto 1 straipsnyje dėstomo keičiamo įstatymo 2 straipsnio 25 dalimi, pagal kurią 22 straipsnio 1 dalyje nurodyta institucija laikoma vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektu be įrašymo į vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektų sąrašą. Projektas tobulintinas, pašalinant nurodytus neaiškumus. Atsižvelgti
11.
6
abejonių projekto 6 straipsnyje dėstomo keičiamo įstatymo 29² straipsnio 7 dalies nuostatos: „Jeigu šio įstatymo reikalavimų neatitinka šio įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje nurodyta vartojimo ginčus nagrinėjanti institucija, ir nurodyti trūkumai nepašalinami per tris mėnesius nuo pranešimo, Teisingumo ministerija turi pateikti Vyriausybei teisės aktų projektus, kuriais būtų siūloma šios institucijos nelaikyti vartojimo ginčus nagrinėjančia institucija, išskyrus atvejus, kai Europos Sąjungos teisės aktai paveda vartojimo ginčų atskirose srityse neteisminį sprendimą kompetentingoms institucijoms.“ Manytina, kad valstybė turi ir kitų priemonių nei teisės aktų pakeitimas priversti valstybės instituciją vykdyti įstatymus, tad jos pirmiausia ir turėtų būti taikomos. Be to, keičiamo įstatymo 29² straipsnio 7 dalyje siūloma nustatyti, kad Teisingumo ministerija išbraukia subjektą iš vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektų sąrašo, jeigu subjektas, išskyrus 22 straipsnio 1 dalyje nurodytas vartojimo ginčus nagrinėjančias institucijas, nepašalina ministerijos nurodytų trūkumų per tris mėnesius nuo pranešimo. Iš projekto nuostatų nėra aišku, kokios teisinės pasekmės kiltų tuo atveju, jeigu Teisingumo ministerija išbrauktų subjektą iš minėto sąrašo pastarajam pradėjus, bet dar nebaigus nagrinėti konkrečių vartotojų ginčų, taip pat tokio subjektų priimtų, bet dar neįsiteisėjusių sprendimų atžvilgiu. Projekto nuostatas reikėtų papildyti, pašalinant šiuos neaiškumus. Pritarti
skaičiai ir žodžiai „2 ir 4 dalis“. Pritarti
kituose teisės aktuose rekomendacijų, patvirtintų Europos teisės departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos generalinio direktoriaus 2006 m. rugsėjo 25 d. įsakymu Nr.
129KKK 13 punkte nustatytais reikalavimais bei susiklosčiusia tokių reikalavimų taikymo praktika, siūlytume projekto 5 straipsnio 2 dalimi keičiamo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 12 punkte išbraukti nuorodą į Reglamento (EB) Nr. 2006/2004 oficialų paskelbimo šaltinį, nes pastarasis yra nurodytas keičiamo įstatymo priede „Įgyvendinami Europos Sąjungos teisės aktai“. Analogiško turinio pastaba teiktina ir dėl projekto 6 straipsnyje dėstomo keičiamo įstatymo 29² straipsnio 6 dalyje esančios nuorodos į Direktyvos 2013/11/ES oficialų paskelbimo šaltinį. Kadangi Reglamentas (EB) Nr. 2006/2004 yra nurodytas ir keičiamo įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 3 punkte bei projekto 6 straipsnyje dėstomo keičiamo įstatymo 29⁴ straipsnyje, taip pat siūlytume projekto 5 straipsnio 2 dalimi keičiamo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 12 punkte įvesti Reglamento (EB) Nr. 2006/2004 trumpinį. Analogiško turinio pastaba teiktina ir dėl 5 straipsnio 2 dalimi keičiamo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 12 punkte nurodyto Reglamento (ES) Nr. 524/2013, projekto 6 straipsnyje dėstomo keičiamo įstatymo 29² straipsnio 6 dalyje nurodytos Direktyvos 2013/11/ES ir projekto 6 straipsnyje dėstomo keičiamo įstatymo 29³ straipsnio 3 dalyje nurodyto Reglamento (EB) Nr. 593/2008. Pritarti
dėmesys, kad 2016 m. balandžio 1 d. įsigalioja Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo Nr. I-657 19 ir 21 straipsnių pakeitimo įstatymas, kuriuo pakeistos galiojančio įstatymo 19 ir 21 straipsnių nuostatos iš esmės skiriasi nuo projektu teikiamų tų pačių straipsnių nuostatų.
Todėl manytina, kad pritarus projektui, nurodytas įstatymas turėtų būti pripažintas netekusiu galios. Pritarti
įstatymo Nr. I-657 10, 12, 19, 21 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas reg. Nr. XIIP-2410(2), kuriuo keičiamo įstatymo 10 straipsnio 4 dalį siūloma išdėstyti kiek kitaip, nei teikiamu įstatymo projektu. Atsižvelgus į tai, abiejų projektų nuostatas reikėtų suderinti tarpusavyje. Pritarti
pasiūlymai: negauta. 4. Valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų pasiūlymai: negauta. 5. Subjektų, turinčių įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, pasiūlymai: negauta. 6. Komiteto sprendimas ir pasiūlymai: Iš esmės pritarti iniciatorių pateiktam įstatymo projektui Nr. XIIP-3277 ES ir siūlyti pagrindiniam komitetui tobulinti įstatymo projektą pagal Seimo kanceliarijos Teisės departamento pastabas, kurioms pritarė Žmogaus teisių komitetas. 7. Balsavimo rezultatai: pritarta bendru sutarimu. 8. Komiteto paskirtas pranešėjas:
Zita Žvikienė, Egidijus Vareikis. Komiteto pirmininkė Zita Žvikienė
TEISĖTVARKOS komitetas
2, 5, 10, 11, 12, 40
posėdyje dalyvavo: Komiteto pirmininkas Julius Sabatauskas, komiteto pirmininko pavaduotojas Stasys Šedbaras, komiteto nariai: Stasys Brundza, Vitalijus Gailius, Vytautas Gapšys, Valdas Skarbalius. Komiteto biuro vedėja Dalia Latvelienė, patarėjai: Martyna Civilkienė, Rita Karpavičiūtė, Jurgita Janušauskienė, Irma Leonavičiūtė, Rita Varanauskienė, Loreta Zdanavičienė, komiteto padėjėjos: Aidena Bacevičienė, Modesta Banytė. Kviestieji asmenys: Teisingumo ministerijos viceministras Giedrius Mozūraitis, Teisingumo ministerijos atstovė Aurelija Giedraitytė, Energetikos ministerijos viceministras Vidmantas Macevičius, Energetikos ministerijos atstovai: Mindaugas Mikalonis, Egidijus Purlys, Dovilė Kapačinskaitė, Valstybinės energetikos inspekcijos l.e. direktoriaus pareigas Ričardas Žoramskas, inspekcijos Teisės ir personalo skyriaus vyr. specialistė Irena Zaliauskienė, Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos pirmininkė Inga Žilienė, narys Žilvinas Klimka, komisijos Teisės skyriaus vedėja Vilma Adomavičiūtė, Valstybinės vartotojų teisų apsaugos tarnybos direktorius Feliksas Petrauskas, tarnybos atstovės: Rita Kuštan, Audronė Kaušylienė. 2. Ekspertų, konsultantų, specialistų išvados, pasiūlymai, pataisos, pastabos (toliau – pasiūlymai):
Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę Str. Str. d. P. 1. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2015-06-22)6
projektą dėl jo atitikties Konstitucijai, įstatymams, Europos Sąjungos teisės aktams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas: 1.
Projekto 6 straipsnyje dėstomo keičiamo įstatymo 21 straipsnyje siūloma nustatyti vartotojo, manančio, kad pardavėjas ar paslaugų teikėjas pažeidė jo teises ar teisėtus interesus, susijusius su vartojimo sutartimi, pareigą pirmiausia raštu kreiptis į pardavėją ar paslaugų teikėją ir nurodyti savo reikalavimus. Vartotojas privalo kreiptis į pardavėją ar paslaugų teikėją ne vėliau nei per tris mėnesius nuo tos dienos, kurią vartotojas sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės ar teisėto intereso pažeidimą. Tačiau pagal pateiktą projektą neaišku, ar vartotojas tokią pareigą turi ir tada, kai jis dėl savo pažeistų teisių gynimo tiesiogiai kreipiasi į teismą, nepasinaudojęs galimybe kreiptis į vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektą (tokią teisę jis turi pagal 20 straipsnį). Projektas tobulintinas, pašalinant šį neaiškumą. Pritarti Projekto 6 straipsniu dėstomo įstatymo 21 straipsnio 1 dalis patikslinta:
„1. Vartotojas, manantis, kad pardavėjas ar paslaugų teikėjas pažeidė jo teises
ar teisėtus interesus, susijusius su vartojimo sutartimi, pirmiausia privalo raštu kreiptis į pardavėją ar paslaugų teikėją ir nurodyti savo reikalavimus, išskyrus atvejus, kai vartotojas tiesiogiai kreipiasi į teismą. Vartotojas privalo kreiptis į pardavėją ar paslaugų teikėją ne vėliau kaip per tris mėnesius nuo tos dienos, kurią vartotojas sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisių ar teisėtų interesų pažeidimą.“ 2.
Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2015-06-22)6
siekiant teisinio reguliavimo nuoseklumo, siūlytina, atsižvelgiant į projekto
nuostatas, papildyti vertinamą projekto straipsnį nuostata dėl teisinių pasekmių, kai pardavėjas ar paslaugų teikėjas įstatymu nustatytu terminu neišnagrinėja vartotojo kreipimosi ir nepateikia jam motyvuoto rašytinio atsakymo. Nepritarti Projekte dėstomo įstatymo 23 straipsnio 3 dalies
nagrinėjančią instituciją, privalo pateikti pardavėjo ar paslaugų teikėjo atsakymo į vartotojo kreipimąsi kopiją arba vartotojo kreipimosi į pardavėją ar paslaugų teikėją kopiją, jei negautas pardavėjo ar paslaugų teikėjo atsakymas šio įstatymo 21 straipsnio 2 dalyje nustatytu terminu. Taigi pardavėjo ar paslaugų teikėjo nepateikimo nustatytu terminu motyvuoto rašytinio atsakymo į vartotojo kreipimąsi teisinės pasekmės (atsakymo nepateikimas neriboja vartotojo galimybių kreiptis į vartojimo ginčus nagrinėjančią instituciją), kaip ir nurodyta Teisės departamento pastaboje, netiesiogiai jau aptartos kitame straipsnyje (23 str. 3 d. 2 d.). Tuo tarpu 21 straipsnio reguliavimo dalykas „vartotojų kreipimasis į pardavėją ar paslaugų teikėją“. 3. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2015-06-22)6 (22, 22¹, 22², 22⁵)
išvardijamos vartojimo ginčus nagrinėjančios institucijos, o šio straipsnio 2, 3 ir 4 dalyse – jų teisės ir pareigos. Tačiau tolimesniuose projekto straipsniuose, t.y.
22¹ ir 22² straipsniuose, nurodoma, kad vartojimo ginčus gali nagrinėti ir vartojimo ginčų komisijos bei kiti vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektai. Nurodytuose projekto straipsniuose nesiūloma nustatyti, kad 22¹ ir 22² straipsniuose įvardintiems vartojimo ginčus nagrinėjantiems subjektams taikomos projekto 22 straipsnio 2, 3 ir 4 dalių nuostatos. Tuo tarpu projekto
nustatyti, kad kiti vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektai jų prašymu įrašomi į vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektų sąrašą, jeigu vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektas atitinka šio įstatymo 22 straipsnio 3 dalyje, 22²–22⁵ straipsniuose nustatytus reikalavimus. Taigi pagal 29² straipsnio 3 dalies 3 punkto nuostatas, projekto 22² straipsnyje nurodyti vartojimo ginčus nagrinėjantys subjektai privalėtų vykdyti projekto 22 straipsnio 3 dalyje nustatytas pareigas, nors pagal 22 straipsnio 3 dalį, tos pareigos taikomos tik vartojimo ginčus nagrinėjančioms institucijoms, nurodytoms 22 straipsnio 1 dalyje. Be to, projekto 6 straipsnyje dėstomo 22⁵ straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad vartojimo ginčų neteisminio sprendimo procedūros vartotojams vykdomos neatlygintinai, bet projekto 22 straipsnio 4 dalies nuostatos dėl ginčų nagrinėjimo neatlygintinai taikomos tik vartojimo ginčus nagrinėjančioms institucijoms. Projektas tobulintinas, suderinant tarpusavyje nurodytas projekto nuostatas. Nepritarti Projekte dėstomo įstatymo 22 straipsnyje nustatytos vartojimo ginčus nagrinėjančių institucijų teisės ir pareigos. Kadangi Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba yra viena iš vartojimo ginčus nagrinėjančių institucijų, ir Valstybinėje vartotojų teisių apsaugos tarnyboje jai priskirtiems ginčams nagrinėti sudaromos vartojimo ginčų komisijos (žr.
Projekte dėstomo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 6 punktą ir 22¹ straipsnio 1 dalį), įstatymo 22 straipsnio 2 – 3 dalys taikomos ir vartojimo ginčų komisijoms. Projekte dėstomo įstatymo 22 straipsnyje nustatytos vartojimo ginčus nagrinėjančių institucijų teisės ir pareigos, todėl šis straipsnis netaikomas kitiems vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektams, nurodytiems įstatymo 22² straipsnyje. Šie reikalavimai taikomi tuo atveju, jei kiti vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektai pateikia prašymą įrašyti juos į vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektų sąrašą. T.y., kiti vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektai įrašomi į vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektų sąrašą tik jų prašymu. Pažymėtina, kad direktyva 2013/11/ES nedraudžia, taip pat ir Projektu nėra siekiama uždrausti vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektų (AGS subjektų), neįrašytų į atitinkamų subjektų sąrašą, veiklos. Atitiktis įstatymo 22 straipsnio 3 daliai (t. y. šioje dalyje nustatytų pareigų įgyvendinimas) yra viena iš vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektų įrašymo į vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektų sąrašą sąlygų. Kadangi Projekte dėstomo įstatymo 22 straipsnio 4 dalies nuostata taikoma tik vartojimo ginčus nagrinėjančioms institucijoms, 29² straipsnio 3 dalies 3 punkte reikalinga nuoroda į 22⁵ straipsnį, kurio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad procedūra vartotojams turi būti vykdoma neatlygintinai. 4. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2015-06-22)6 (22¹) (3,
Projekto 6 straipsnyje dėstomo keičiamo įstatymo 21¹ straipsnio 3 dalies pirmajame sakinyje siūloma nustatyti, kad Vartojimo ginčų komisijos narių dalyvavimas komisijos posėdyje yra privalomas, tačiau jau kitu sakiniu nurodytas imperatyvas paneigiamas, nustatant, kad jeigu vartojimo ginčų komisijos narys (nariai) neatvyksta į posėdį, komisijos pirmininkas savo nuožiūra sprendžia, ar atidėti posėdį, ar nagrinėti ginčą iš esmės, o iš vertinamo straipsnio 5 dalies nuostatų seka, kad komisijos pirmininkas gali bylą nagrinėti ir vienasmeniškai. Manytume, kad toks siūlomas reguliavimas stokoja logikos, todėl tobulintinas. Be to, atsižvelgiant į tai, kad pagal vertinamo straipsnio 3 dalį vartojimo ginčų komisiją sudaro tik trys nariai, taigi, vienam jų neatvykus į posėdį, visada ginčą nagrinės du nariai (jeigu komisijos pirmininkas nenuspręs ginčo nagrinėjimo atidėti), tikslintinos to paties straipsnio 5 dalies nuostatos:
„<...>Kai į posėdį neatvyksta vartojimo ginčų komisijos narys (nariai)
ir vartojimo ginčų komisijos pirmininkas priima sprendimą nagrinėti ginčą iš esmės, sprendimą dėl ginčo esmės priima bylą nagrinėjantys vartojimo ginčų komisijos nariai, o tuo atveju, kai ginčą nagrinėja du nariai <...>.“ Siūlytina nurodytoje nuostatoje po žodžio „nariai“ dėti tašką, o kitą sakinį pradėti žodžiais „Jeigu ginčą nagrinėja du nariai“, toliau – kaip projekto tekste. Taip pat nurodyto straipsnio 5 dalyje vietoj žodžio „bylą“ įrašytinas žodis „ginčą“. Pritarti Pažymėtina, kad pastaba taikoma ne 21¹, o 22¹ straipsniui.
22¹ straipsnio 3 dalies nuostatos patobulintos: „Vartojimo ginčų komisijos nariųai privalo dalyvavimas dalyvauti komisijos posėdžiuose yra privalomas. [...]“ 22¹ straipsnio 5 dalis patikslinta: „[...] Kai į posėdį neatvyksta vartojimo ginčų komisijos narys (nariai) ir vartojimo ginčų komisijos pirmininkas priima sprendimą nagrinėti ginčą iš esmės, sprendimą dėl ginčo esmės priima bylą nagrinėjantys vartojimo ginčų komisijos nariai. Jeigu ginčą nagrinėja du vartojimo ginčų komisijos nariai ir jų nuomonės išsiskiria arba ginčą nagrinėja tik vartojimo ginčų komisijos pirmininkas, sprendimą priima vartojimo ginčų komisijos pirmininkas savo nuožiūra.<...>“
kanceliarijos Teisės departamentas (2015-06-22)6 (22¹)
straipsnio nuostatas neaišku, kieno vardu vartojimo ginčų komisijos nagrinėja vartojimo ginčus ir priima sprendimus – savo ar valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos. Pastebėtina, kad projekto 1 straipsnyje dėstomoje keičiamo įstatymo 2 straipsnio 25 dalyje vartojimo ginčų komisijos nėra įvardintos kaip savarankiški vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektai. Atsižvelgti iš dalies Pažymėtina, kad pastaba taikoma ne 21¹, o 22¹ straipsniui. Projekte dėstomo įstatymo 22¹ straipsnio 1 dalyje numatyta, kad Valstybinėje vartotojų teisių apsaugos tarnyboje šio įstatymo jai priskirtiems ginčams nagrinėti sudaromos nuolat veikiančios vartojimo ginčų komisijos. Projekte dėstomo įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje taip pat nėra savarankiškai apibrėžta vartojimo ginčų komisijų kompetencija. Taigi, vartojimo ginčų komisijos sprendimai turėtų būti laikomi Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos sprendimais. 6. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2015-06-22)6 (22²)
dalies nuostatos tobulintinos.
Nurodytos straipsnio dalies 1 sakinyje siūloma nustatyti, kad vartotojas ir pardavėjas ar paslaugų teikėjas turi teisę susitarti dėl vartojimo ginčo perdavimo spręsti kitam vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektui tik kilus ginčui. Tačiau šios dalies 2 sakinyje nurodyta, kad vartotojo ir pardavėjo ar paslaugų teikėjo susitarimas perduoti vartojimo ginčą spręsti kitam vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektui vartotojo nesaisto, jeigu jis atitinka dvi sąlygas: yra sudarytas prieš kylant ginčui ir juo iš vartotojo atimama teisė kreiptis į teismą. Taigi iš projekto nuostatų neaišku, ar vartotoją saisto vartotojo ir pardavėjo ar paslaugų teikėjo susitarimas perduoti vartojimo ginčą spręsti kitam vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektui, sudarytas prieš kylant ginčui, kai juo iš vartotojo neatimama teisė kreiptis į teismą. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinių ginčų taikinamojo tarpininkavimo įstatymo 3 straipsnį ginčo šalys dėl taikinamojo tarpininkavimo gali susitarti tiek kilus ginčui, tiek iš anksto, kai ginčo dar nėra, ir toks susitarimas šalims privalomas vykdyti. Taip pat būtina pažymėti, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės yra pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Iš šios Konstitucijos nuostatos seka, kad asmens teisė kreiptis į teismą yra absoliuti, šios teisės negalima apriboti ar paneigti (Konstitucinio Teismo 2004 m. rugpjūčio 17 d.,
kodekso 5 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad atsisakymas kreiptis į teismą negalioja. Atsižvelgus į tai, projektą reikėtų papildyti nuostata, kad susitarimas, kuriuo vartotojui atimama teisė kreiptis į teismą, ne tik nesaisto vartotojo, bet ir negalioja.
Be to, svarstytina galimybė papildyti straipsnį nuostatomis dėl vartojimo ginčų nagrinėjimo tvarkos, kai ginčą nagrinėja vertinamame straipsnyje nurodyti subjektai, taip pat šių subjektų priimto sprendimo teisinių pasekmių (išskyrus civilinių ginčų taikinimo tarpininkus, kurie ginčus sprendžia Lietuvos Respublikos civilinių ginčų taikinamojo tarpininkavimo įstatymo numatyta tvarka), nes projekto 23-29 straipsnių nuostatos taikomos tik vartojimo ginčus nagrinėjančioms institucijoms, t.y. projekto 6 straipsnyje dėstomo keičiamo įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje nurodytoms institucijoms. Pritarti iš dalies Projekte dėstomo įstatymo 22² straipsnio 3 dalis patikslinta: „<...> Negalioja vartotojo ir pardavėjo ar paslaugų teikėjo susitarimas perduoti vartojimo ginčą spręsti kitam vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektui, jeigu jis sudarytas prieš kylant ginčui iki ginčo kilimo ir jei juo iš vartotojo vartotojui atimama teisė kreiptis į teismą, vartotojo nesaisto.“ Projekte dėstomo įstatymo 22² straipsnio 1 dalies
neteisminio sprendimo subjektai – nuolatinės arbitražo institucijos ginčus nagrinės Komercinio arbitražo įstatymo nustatyta tvarka, kartu laikantis projekte dėstomo įstatymo 22⁵ straipsnyje nustatytų reikalavimų. Projekte dėstomo įstatymo 22² straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyti vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektai ginčus nagrinės savo priimtų taisyklių nustatyta tvarka. Kitų vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektų priimtų sprendimų teisinės pasekmės nurodytos projekte dėstomo įstatymo 22² straipsnio 4 dalyje. 7. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2015-06-22)6 (22³)
6.
Projekto 6 straipsnyje dėstomo keičiamo įstatymo 22³ straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose siūloma nustatyti, kad, esant aplinkybėms, kurios keltų abejonių fizinio asmens, sprendžiančio vartojimo ginčus, nepriklausomumu ir šališkumu, toks fizinis asmuo turi būti pakeistas kitu fiziniu asmeniu, išskyrus atvejus, jeigu ginčo šalys buvo informuotos apie tokias aplinkybes ir nė viena šalis nepareiškia nušalinimo. Atkreipiame dėmesį, kad iš projekto nuostatų nėra aišku, kuris subjektas turėtų priimti sprendimą nušalinti tokį asmenį nuo ginčo nagrinėjimo. Taip pat pastebėtina, kad vartojimo ginčus pagal projekto 6 straipsniu siūlomas 22¹ straipsnio nuostatas nagrinėtų kolegialios institucijos – vartojimų ginčų komisijos. Iš projekto nuostatų lieka neaiški tolesnė vartojimo ginčo nagrinėjimo eiga, jeigu būtų nušalinti visi komisijos nariai. Projekto nuostatas reikėtų papildyti, pašalinant šiuos neaiškumus. Nepritarti Fizinio asmens, sprendžiančio vartojimo ginčus, nušalinimo tvarka priklauso nuo konkretaus vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjekto (vartojimo ginčus nagrinėjanti institucija, vartojimo ginčų komisija, nuolatinė arbitražo institucija, vartotojų asociacijos ir verslininkus vienijančios asociacijos įsteigtas viešasis juridinis asmuo ar civilinių ginčų taikinimo tarpininkas (mediatorius)). Nušalinimo tvarka vartojimo ginčus nagrinėjančiose institucijose bus reglamentuota Vartojimo ginčų neteisminio sprendimo procedūros taisyklėse. Vartojimo ginčų komisijų narių nušalinimo tvarka bus reglamentuota Vartojimo ginčų komisijų nuostatuose. 8. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2015-06-22)6 (23³)
7.
Projekto 6 straipsnyje dėstomo keičiamo įstatymo 23³ straipsnio 1 dalies 6 punkte kaip savarankiškas atsisakymo nagrinėti ginčą pagrindas yra nurodyta aplinkybė „suėjus daugiau nei metams nuo tos dienos, kurią vartotojas sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės ar teisėto intereso pažeidimą“. Taigi esant šiai aplinkybei, vartojimo ginčus nagrinėjanti institucija gali atsisakyti nagrinėti vartojimo ginčą ir tada, kai vartotojas nėra praleidęs 23 straipsnio 2 dalyje nurodyto termino, t.y. kreipėsi į vartojimo ginčus nagrinėjančią instituciją ne vėliau nei per vienus metus nuo kreipimosi į pardavėją ar paslaugų teikėją. Tokia teisės norma diskutuotina, nes ji nedera su kitomis projekto nuostatomis - pagal projekto 6 straipsnyje dėstomo keičiamo įstatymo 21 straipsnio 1 dalį vartotojas privalo kreiptis į pardavėją ar paslaugų teikėją ne vėliau nei per tris mėnesius nuo tos dienos, kurią vartotojas sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės ar teisėto intereso pažeidimą. Pritarti Projekte dėstomo įstatymo 23³ straipsnio 1 dalies 6 punktas patikslintas:
„6) jeigu vartotojas kreipėsi į vartojimo ginčus
nagrinėjančią instituciją vėliau negu per šio įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nurodytą terminą, suėjus daugiau nei metams nuo tos dienos, kurią vartotojas sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės ar teisėto intereso pažeidimą arba jeigu prieš tai nesikreipė į pardavėją ar paslaugų teikėją šio įstatymo 21 straipsnio nustatyta tvarka;“. 9. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2015-06-22)6 (22³)
dalyje reikėtų nustatyti terminą, per kurį vartojimo ginčus nagrinėjančios institucijos ginčo šalims turėtų išsiųsti sprendimo atsisakyti nagrinėti ginčą nuorašą.
Pritarti Projekte dėstomo įstatymo 23³ straipsnio 3 dalis patikslinta: „<...> Šio sprendimo nuorašai per 3 darbo dienas išsiunčiami ginčo šalims, vartotojui taip pat grąžinamas jo prašymas nagrinėti vartojimo ginčą.“
kanceliarijos Teisės departamentas (2015-06-22)6
siūloma nustatyti vartojimo ginčo šalių ir kitų ginčo nagrinėjime dalyvaujančių asmenų teises. Atkreipiame dėmesį, kad pastarieji šioje dalyje įvardinami skirtingai: ,,kiti nagrinėjant ginčą dalyvaujantys suinteresuoti asmenys“, ,,kiti nagrinėjant ginčą dalyvaujantys asmenys“, ,,nagrinėjant ginčą dalyvaujantys asmenys“. Siekiant teisinio aiškumo projekte reikėtų naudoti vieną iš minėtų sąvokų bei apibrėžti jos turinį. Be to, atkreipiame dėmesį, kad vertinamojoje projekto nuostatoje siūloma nustatyti, kad ginčo šalys ir kiti dalyvaujantys ginčo nagrinėjime asmenys turėtų teisę susipažinti su bylos medžiaga, daryti išrašus, nuorašus. Pagal projekto 6 straipsniu keičiamo įstatymo 25 straipsnio 4 dalį, ginčo medžiagą gali sudaryti valstybės, tarnybos, komercinė, banko, profesinė ar kita įstatymų saugoma paslaptis. Iš projekto nuostatų sekas, kad su tokia medžiaga turėtų teisę susipažinti tiek ginčo šalys, tiek kiti ginčo nagrinėjime dalyvaujantys asmenys. Ši nuostata derintina su Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymu, pagal kurį susipažinti su valstybės ir tarnybos paslaptimi sudarančia informacija turi teisę asmenys, nustatyta tvarka gavę atitinkamus leidimus.
Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 15 straipsnio
baudžiamąją bylą, kurių medžiagoje yra įslaptintos informacijos, įtariamasis (kaltinamasis) ir įtariamojo (kaltinamojo) gynėjai Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka turi teisę susipažinti su bylos medžiagoje esančia įslaptinta informacija, išskyrus nukentėjusiojo ar liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, asmens tapatybę padedančius nustatyti duomenis. Pažymėtina, kad pastarajame įstatyme nėra nustatyta, kad teisę susipažinti su aukščiau minėta informacija turi teisę bylų, kuriose būtų nagrinėjami projekte nurodyti vartotojų ginčai, šalys bei dalyviai. Be to, iš vertinamosios projekto nuostatos seka, kad susipažinti su aukščiau minėta informacija turėtų teisę labai platus ratas asmenų. Atsižvelgus į tai, kyla abejonių, ar siūlomas teisinis reguliavimas atitinka proporcingumo principą. Šiame kontekste pastebėtina ir tai, kad administracinių bylų procesą reglamentuojančio Administracinių bylų teisenos įstatymo 51 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalis arba institucija, teikianti teismui dokumentus ar medžiagas, kurių duomenys sudaro valstybės, tarnybos, profesinę ar komercinę paslaptį, gali prašyti teismo neteikti jų susipažinti ir kopijuoti. Dėl to teismas priima nutartį. Pritarti Pažymėtina, kad pastaba taikoma ne 25 straipsnio 3, o 8 daliai. Projekte dėstomo įstatymo 25 straipsnis patikslintas, vartojant vieną sąvoką „ginčo šalys ir kiti nagrinėjant ginčą dalyvaujantys asmenys“. Projekte dėstomo įstatymo 25 straipsnio 8 dalis patikslinta: „8.
Ginčo šalys ir kiti nagrinėjant ginčą dalyvaujantys suinteresuoti asmenys turi teisę prašyti vartojimo ginčą nagrinėti žodinės procedūros tvarka, susipažinti su bylos medžiaga, išskyrus medžiagą, kuri yra valstybės, tarnybos, komercinė, banko, profesinė ar kita įstatymų saugoma paslaptis arba kurią atskleidus būtų pažeista fizinio asmens teisė į privataus gyvenimo neliečiamumą, [...]“. 11. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2015-06-22)6 (29¹) (29²)
29² straipsnių nuostatų dėl vartojimo ginčus nagrinėjančių institucijų įrašymo į vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektų sąrašą ir tokio įrašymo teisinių pasekmių santykis su tame pat projekto straipsnyje dėstomo keičiamo įstatymo 22 straipsnio 1 dalimi, kurioje įsakmiai nurodyta, kokios institucijos ir kokiose srityse nagrinėja vartojimo ginčus ne teismo tvarka, taip pat su projekto 1 straipsnyje dėstomo keičiamo įstatymo 2 straipsnio 25 dalimi, pagal kurią 22 straipsnio 1 dalyje nurodyta institucija laikoma vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektu be įrašymo į vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektų sąrašą. Projektas tobulintinas, pašalinant nurodytus neaiškumus. Nepritarti Projekte dėstomo įstatymo 22 straipsnio 1 dalis nustato vartojimo ginčus nagrinėjančių institucijų kompetenciją nagrinėti vartojimo ginčus ne teismo tvarka, t. y. šių institucijų įgaliojimai spręsti ginčus kyla tiesiogiai iš įstatymo nuostatų, skirtingai nuo kitų vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektų. Kitaip tariant, net ir neįrašius 22 straipsnio 1 dalyje nurodytų institucijų į vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektų sąrašą, jos turėtų pareigą (įgaliojimus) spręsti priskirtus vartojimo ginčus ne teismo tvarka.
Kartu pažymėtina, kad Direktyvoje 2013/11/ES nėra numatyta jokių išimčių valstybės institucijoms, nagrinėjančioms ginčus ne teismo tvarka, t. y. šios institucijos taip pat turi būti įtrauktos į atitinkamus AGS subjektų (vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektų) sąrašus ir turi būti notifikuotos Komisijai. 12. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2015-06-22)6 (29²)
straipsnio 7 dalies nuostatos: „Jeigu šio įstatymo reikalavimų neatitinka šio įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje nurodyta vartojimo ginčus nagrinėjanti institucija, ir nurodyti trūkumai nepašalinami per tris mėnesius nuo pranešimo, Teisingumo ministerija turi pateikti Vyriausybei teisės aktų projektus, kuriais būtų siūloma šios institucijos nelaikyti vartojimo ginčus nagrinėjančia institucija, išskyrus atvejus, kai Europos Sąjungos teisės aktai paveda vartojimo ginčų atskirose srityse neteisminį sprendimą kompetentingoms institucijoms.“ Manytina, kad valstybė turi ir kitų priemonių nei teisės aktų pakeitimas priversti valstybės instituciją vykdyti įstatymus, tad jos pirmiausia ir turėtų būti taikomos. Be to, keičiamo įstatymo 29² straipsnio 7 dalyje siūloma nustatyti, kad Teisingumo ministerija išbraukia subjektą iš vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektų sąrašo, jeigu subjektas, išskyrus 22 straipsnio 1 dalyje nurodytas vartojimo ginčus nagrinėjančias institucijas, nepašalina ministerijos nurodytų trūkumų per tris mėnesius nuo pranešimo.
Iš projekto nuostatų nėra aišku, kokios teisinės pasekmės kiltų tuo atveju, jeigu Teisingumo ministerija išbrauktų subjektą iš minėto sąrašo pastarajam pradėjus, bet dar nebaigus nagrinėti konkrečių vartotojų ginčų, taip pat tokio subjektų priimtų, bet dar neįsiteisėjusių sprendimų atžvilgiu. Projekto nuostatas reikėtų papildyti, pašalinant šiuos neaiškumus. Pritarti Projekte dėstomo įstatymo 29² straipsnio 7 dalis patikslinta: „7. Jei Kai vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektas, nurodytas įrašytas į vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektų sąrašą, neatitinka šio įstatymo reikalavimų, Teisingumo ministerija apie tai praneša šiam subjektui ir nurodo reikalavimus, kurių jis neatitinka. Jeigu vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektas, išskyrus šio įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje nurodytas vartojimo ginčus nagrinėjančias institucijas, nepašalina nurodytų trūkumų nepašalina per 3 mėnesius nuo pranešimo gavimo, Teisingumo ministerija išbraukia šį subjektą iš vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektų sąrašo. Jeigu šio įstatymo reikalavimų neatitinka šio įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje nurodyta vartojimo ginčus nagrinėjanti institucija, ir nurodyti trūkumai nepašalinami per tris mėnesius nuo pranešimo, Teisingumo ministerija turi pateikti Vyriausybei teisės aktų projektus, kuriais būtų siūloma šios institucijos nelaikyti vartojimo ginčus nagrinėjančia institucija, išskyrus atvejus, kai Europos Sąjungos teisės aktai paveda vartojimo ginčų atskirose srityse neteisminį sprendimą kompetentingoms institucijoms.
Tokiu atveju iš vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektų sąrašo išbrauktas subjektas nebaigtus nagrinėti vartojimo ginčus perduoda Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai, o šio subjekto sprendimai dėl ginčo esmės, priimti iki subjekto išbraukimo iš vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektų sąrašo, vykdomi teisės aktų nustatyta tvarka.“
kanceliarijos Teisės departamentas (2015-06-22)91
skaičiai ir žodžiai „2 ir 4 dalis“. Pritarti
kanceliarijos Teisės departamentas
kituose teisės aktuose rekomendacijų, patvirtintų Europos teisės departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos generalinio direktoriaus
bei susiklosčiusia tokių reikalavimų taikymo praktika, siūlytume projekto 5 straipsnio 2 dalimi keičiamo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 12 punkte išbraukti nuorodą į Reglamento (EB) Nr. 2006/2004 oficialų paskelbimo šaltinį, nes pastarasis yra nurodytas keičiamo įstatymo priede „Įgyvendinami Europos Sąjungos teisės aktai“. Analogiško turinio pastaba teiktina ir dėl projekto 6 straipsnyje dėstomo keičiamo įstatymo 29² straipsnio 6 dalyje esančios nuorodos į Direktyvos 2013/11/ES oficialų paskelbimo šaltinį. Kadangi Reglamentas (EB) Nr.
Kadangi Reglamentas (EB) Nr. 2006/2004 yra nurodytas ir keičiamo įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 3 punkte bei projekto 6 straipsnyje dėstomo keičiamo įstatymo 29⁴ straipsnyje, taip pat siūlytume projekto 5 straipsnio
(EB) Nr. 2006/2004 trumpinį. Analogiško turinio pastaba teiktina ir dėl 5 straipsnio 2 dalimi keičiamo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 12 punkte nurodyto Reglamento (ES) Nr. 524/2013, projekto 6 straipsnyje dėstomo keičiamo įstatymo 29² straipsnio 6 dalyje nurodytos Direktyvos
straipsnio 3 dalyje nurodyto Reglamento (EB) Nr. 593/2008. Pritarti
kanceliarijos Teisės departamentas (2015-06-22)
dėmesys, kad 2016 m. balandžio 1 d. įsigalioja Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo Nr. I-657 19 ir 21 straipsnių pakeitimo įstatymas, kuriuo pakeistos galiojančio įstatymo 19 ir 21 straipsnių nuostatos iš esmės skiriasi nuo projektu teikiamų tų pačių straipsnių nuostatų. Todėl manytina, kad pritarus projektui, nurodytas įstatymas turėtų būti pripažintas netekusiu galios. Pritarti 2016 m. balandžio 1 d. turi įsigalioti Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo Nr.I-657 19 ir 21 straipsnių pakeitimo įstatymas. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad svarstomu projektu taip pat keičiami Vartotojų teisių apsaugos įstatymo Nr.I-657 19 bei 21 straipsniai, nurodytas įstatymas turėtų būti pripažintas netekusiu galios. Nutarta registruoti projektą, pripažįstantį Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo Nr. I-657 19 ir 21 straipsnių pakeitimo įstatymą Nr. XII-1714 netekusiu galios. 16. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2015-06-22)
įstatymo Nr.
I-657 10, 12, 19, 21 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas reg. Nr. XIIP-2410(2), kuriuo keičiamo įstatymo 10 straipsnio 4 dalį siūloma išdėstyti kiek kitaip, nei teikiamu įstatymo projektu. Atsižvelgus į tai, abiejų projektų nuostatas reikėtų suderinti tarpusavyje. Pritarti
Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo Nr.I-657 10, 12, 19 ir 21 straipsnių pakeitimo įstatymas, kuriuo taip pat bet kitaip keičiami Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 10 straipsnio
straipsnis. Todėl minėto įstatymo 1 straipsnis, 2 straipsnio 3 dalis, 3 ir 4 straipsniai turi būti pripažinti netekusiais galios. Nutarta registruoti projektą, pripažįstantį Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo Nr. I-657 10, 12, 19 ir 21 straipsnių pakeitimo įstatymą Nr. XII-1866 netekusiu galios. 17. Teisės ir teisėtvarkos komiteto biuro patarėja
91 Projekto 9 straipsnio 1 dalyje nurodyta įstatymo įsigaliojimo data (2015 m. liepos 9 d.) koreguotina, nes jau yra praėjusi. Pritarti Siūlytina projekto 9 straipsnio 1 dalyje nurodytą įsigaliojimo datą tobulinti į 2016 m. sausio 1 d. 3. Piliečių, asociacijų, politinių partijų ir kitų suinteresuotų asmenų pasiūlymai: nėra. 4. Valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų pasiūlymai:
Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę Str. Str. d. P. 1. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija * Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija gavo Europos Komisijos oficialų pranešimą dėl Europos Sąjungos teisės pažeidimo procedūros Nr. 2015/0441 dėl 2013 m. gegužės 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2013/1 l/ES dėl vartotojų ginčų alternatyvaus sprendimo, kuria iš dalies keičiami Reglamentas (EB) Nr.
2006/2004 ir Direktyva 2009/22/EB (Direktyva dėl vartotojų AGS), neperkėlimo ir neįgyvendinimo nacionalinėje teisėje. Pranešame, kad, siekdamos įgyvendinti Direktyvą dėl vartotojų AGS, Teisingumo ministerija parengė ir Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2015 m. birželio 9 d. nutarimu Nr. 563 „Dėl Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo Nr. 1-657 2, 5, 10, 11, 12. 40 straipsnių, šeštojo skirsnio ir įstatymo priedo pakeitimo įstatymo projekto ir su juo susijusių įstatymų projektų pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui“ pateikė Lietuvos Respublikos Seimui Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo Nr. 1-657 2, 5, 10, 11, 12, 40 straipsnių, šeštojo skirsnio ir įstatymo priedo pakeitimo įstatymo projektą (projekto registracijos Seime Nr. XlIP-3277) ir su juo susijusius įstatymų projektus (projektų registracijos Seime Nr. XIIP-3278 - XIIP-3287) ir prašė Seimą svarstyti šiuos įstatymų projektus skubos tvarka. Seimui pritarus nurodytiems įstatymų projektams po pateikimo, pagrindiniu komitetu šiems projektams svarstyti buvo paskirtas Teisės ir teisėtvarkos komitetas, Valstybės valdymo ir savivaldybių komitetas bei Žmogaus teisių komitetas paskirti papildomais komitetais įstatymo projektui Nr. XIIP-3277 svarstyti, Ekonomikos komitetas - papildomu komitetu projektams Nr. XIIP-3283. Nr. XIIP-3284. Nr. XIIP-3285 ir Nr. XIIP-3286 svarstyti, Informacinės visuomenės plėtros komitetas - papildomu komitetu projektams Nr. XIIP-3280 ir Nr. XIIP-3281 svarstyti. Taip pat buvo paskirta šių projektų preliminari svarstymo Seimo posėdyje data - 2015 m. lapkričio 19 d.
Atsižvelgdami į Europos Komisijos oficialų pranešimą dėl pradėtos Europos Sąjungos teisės pažeidimo procedūros, maloniai prašytume komitetų imtis priemonių kuo skubiau apsvarstyti nurodytuosius įstatymų projektus, o Seniūnų sueigos - organizuoti įstatymų projektų svarstymą ir priėmimą Seimo posėdyje. Atsižvelgti
įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, pasiūlymai: Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pastabos Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę Str. Str. d. P. 1. Seimo nariai Remigijus
reguliavimą, siekiama nustatyti, jog Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija (toliau – Komisija) ne teismo tvarka spręstų vartojimo ginčus, kilusius tarp vartotojų ir energetikos įmonių, geriamojo vandens tiekimo ir (ar) nuotekų tvarkymo įmonių dėl apmokėjimo už suvartotą energiją ar paslaugas, valstybės reguliuojamų kainų ir (ar) tarifų taikymo, dėl energijos tiekimo srautų balansavimo, taip pat kitus vartotojų ir energetikos įmonių ginčus energetikos srityje, nepriskirtus Valstybinei energetikos inspekcijai prie Energetikos ministerijos. Atkreiptinas dėmesys, kad šiuo metu praktikoje kyla neaiškumų dėl institucijos, kompetentingos nagrinėti atitinkamą vartojimo ginčą. Aiškiai nenustačius bei neapibrėžus ginčus nagrinėjančių institucijų kompetencijų vartotojų teisės nebus tinkamai užtikrintos. Įtvirtinus, kad Komisija nagrinėja visus vartojimo ginčus, kurių nenagrinėja Valstybinė energetikos inspekcija yra nepagrįstai išplečiama Komisijos kompetencija, kas lemia dar didesnį neapibrėžtumą vartotojams, siekiantiems ikiteismine tvarka apginti savo pažeistas teises ir teisėtus interesus.
Komisija ne visais atvejais turi galimybes išnagrinėti vartojimo ginčą, ypatingai jeigu jis yra susijęs su techninio pobūdžio aplinkybių konstatavimu ir vertinimu. Vertinant Projekte įtvirtintas nuostatas akivaizdu, jog siūlomas reguliavimas nėra nuoseklus, tarpusavyje prieštaringas, bei galintis sudaryti prielaidas riboti buitinių vartotojų teisę pasinaudoti siūlomomis alternatyvių ginčų sprendimo (toliau – AGS) teisių gynimo priemonėmis, tokiu būdu neįgyvendinant Europos Parlamento ir Tarybos 2013 m. gegužės 21 d. direktyvoje 2013/11/ES dėl vartotojų ginčų alternatyvaus sprendimo, kuria iš dalies keičiamas Reglamentas (EB) Nr. 2006/2004 ir Direktyva 2009/22/EB (toliau – Direktyva) keliamų tikslų. Be to, šiuo metu teisės aktuose nėra aiškiai ir nuosekliai reglamentuota šilumos įrenginių bute (pastate) atjungimo nuo centralizuoto šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemų vartotojų iniciatyva tvarka, todėl, nagrinėjant šilumos vartotojų skundus, nėra galimybės nustatyti, ar vartotojas teisėtai atsijungė nuo centralizuoto šildymo ir karšto vandens sistemų. Galiojančiuose teisės aktuose taip pat nėra aiškiai nustatyta, kuri valstybės institucija yra kompetentinga patikrinti, ar butas (patalpa) yra teisėtai, nepažeidžiant kitų bendraturčių interesų, atjungtas nuo centralizuoto šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemų. Todėl, esant ginčams tarp butą (patalpą) atjungusio savininko ir bendraturčių arba šilumos tiekėjo, nėra aišku, kuri valstybės institucija kompetentinga spręsti tokio pobūdžio ginčą.
Todėl, atsižvelgiant į Valstybinės energetikos inspekcijos veiklos tikslus ir funkcijas, manytina, kad jos kompetencijai turėtų būti priskirta vartojimo ginčų nagrinėjimas dėl atsijungimo nuo energijos tiekimo sistemų. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, Projekto nuostatose siūlytina aiškiai ir nedviprasmiškai nustatyti ginčus ikiteismine tvarka nagrinėjančių institucijų kompetenciją, eliminuojant kompetencijų neapibrėžtumą bei nustatant konkrečius ginčų, sprendžiamų ne teismo tvarka, objektus.
Pasiūlymas: Projekto 6 straipsniu keičiamo Vartotojų teisių apsaugos įstatymo šeštojo skirsnio 22 straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktus išdėstyti taip: „3) Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija – vartotojų ir energetikos įmonių, geriamojo vandens tiekimo ir (ar) nuotekų tvarkymo įmonių ginčus dėl apmokėjimo už suvartotą energiją ar paslaugas, valstybės reguliuojamų kainų ir (ar) tarifų taikymo, dėl energetikos įmonių veiklos ar neveikimo tiekiant, skirstant, perduodant, laikant energiją, dėl prisijungimo, energijos ir energijos išteklių tiekimo srautų balansavimo, taip pat kitus vartotojų ir energetikos įmonių ginčus energetikos srityje, nepriskirtus Valstybinei energetikos inspekcijai prie Energetikos ministerijos;
ir energetikos įmonių ginčus dėl energetikos objektų, įrenginių ir apskaitos priemonių naudojimo, energijos tiekimo nutraukimo, sustabdymo ar ribojimo, atsijungimo nuo energijos tiekimo sistemų;“ Pritarti iš dalies Pasiūlymas: Projekto 6 straipsniu keičiamo Vartotojų teisių apsaugos įstatymo šeštojo skirsnio 22 straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktus išdėstyti taip: „3) Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija – vartotojų ir energetikos įmonių, geriamojo vandens tiekimo ir (ar) nuotekų tvarkymo įmonių ginčus dėl apmokėjimo už suvartotą energiją ar paslaugas, dėl valstybės reguliuojamų kainų ir (ar) tarifų taikymo, dėl energetikos įmonių veiklos ar neveikimo tiekiant, skirstant, perduodant, laikant energiją, dėl prisijungimo, energijos ir energijos išteklių tiekimo srautų balansavimo, taip pat kitus vartotojų ir energetikos įmonių ginčus energetikos srityje, nepriskirtus Valstybinei energetikos inspekcijai prie Energetikos ministerijos;
4) Valstybinė energetikos inspekcija prie Energetikos ministerijos – vartotojų ir energetikos įmonių ginčus dėl energetikos objektų, įrenginių ir apskaitos priemonių naudojimo, energijos tiekimo nutraukimo, sustabdymo ar ribojimo, atsijungimo nuo energijos tiekimo sistemų;“ 6.
Pasiūlymas: Projekto 6 straipsniu keičiamo Vartotojų teisių apsaugos įstatymo šeštojo skirsnio 22 straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktus išdėstyti taip: „3) Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija – vartotojų ir energetikos įmonių, geriamojo vandens tiekimo ir (ar) nuotekų tvarkymo įmonių ginčus dėl apmokėjimo už suvartotą energiją ar paslaugas, valstybės reguliuojamų kainų ir (ar) tarifų taikymo, dėl energetikos įmonių veiklos ar neveikimo tiekiant, skirstant, perduodant, laikant energiją, dėl prisijungimo, energijos ir energijos išteklių tiekimo srautų balansavimo, taip pat kitus vartotojų ir energetikos įmonių ginčus energetikos srityje, nepriskirtus Valstybinei energetikos inspekcijai prie Energetikos ministerijos;
ir energetikos įmonių ginčus dėl energetikos objektų, įrenginių ir apskaitos priemonių naudojimo, energijos tiekimo nutraukimo, sustabdymo ar ribojimo, atsijungimo nuo energijos tiekimo sistemų;“ Pritarti iš dalies Pasiūlymas: Projekto 6 straipsniu keičiamo Vartotojų teisių apsaugos įstatymo šeštojo skirsnio 22 straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktus išdėstyti taip: „3) Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija – vartotojų ir energetikos įmonių, geriamojo vandens tiekimo ir (ar) nuotekų tvarkymo įmonių ginčus dėl apmokėjimo už suvartotą energiją ar paslaugas, dėl valstybės reguliuojamų kainų ir (ar) tarifų taikymo, dėl energetikos įmonių veiklos ar neveikimo tiekiant, skirstant, perduodant, laikant energiją, dėl prisijungimo, energijos ir energijos išteklių tiekimo srautų balansavimo, taip pat kitus vartotojų ir energetikos įmonių ginčus energetikos srityje, nepriskirtus Valstybinei energetikos inspekcijai prie Energetikos ministerijos;
4) Valstybinė energetikos inspekcija prie Energetikos ministerijos – vartotojų ir energetikos įmonių ginčus dėl energetikos objektų, įrenginių ir apskaitos priemonių naudojimo, energijos tiekimo nutraukimo, sustabdymo ar ribojimo, atsijungimo nuo energijos tiekimo sistemų;“
komitetų, komisijų pasiūlymai: nėra.
Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pastabos Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę Str. Str. d. P. Valstybės valdymo ir savivaldybių komitetas (2015-10-14) * Iš esmės pritarti iniciatorių pateiktam įstatymo projektui Nr. XIIP-3277 ir siūlyti pagrindiniam komitetui jį tobulinti atsižvelgiant į Seimo kanceliarijos Teisės departamento pastabas. Pritarti Žmogaus teisių komitetas (2015-10-14) * Iš esmės pritarti iniciatorių pateiktam įstatymo projektui Nr. XIIP-3277 ES ir siūlyti pagrindiniam komitetui tobulinti įstatymo projektą pagal Seimo kanceliarijos Teisės departamento pastabas, kurioms pritarė Žmogaus teisių komitetas. Pritarti
pasiūlymai. 1. Pritarti Komiteto patobulintam Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo Nr.I-657 2, 5, 10, 11, 12, 40 straipsnių, šeštojo skirsnio ir įstatymo priedo pakeitimo įstatymo projektui ir komiteto išvadoms. 2. Įregistruoti lydimuosius projektus: Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo Nr. I-657 19 ir
galios įstatymo projektą ir Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo Nr. I-657 10, 12, 19 ir 21 straipsnių pakeitimo įstatymo Nr. XII-1866 2 straipsnio pakeitimo ir 1, 3 ir 4 straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymo projektą. 3. Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo Nr.I-657 2, 5, 10, 11, 12, 40 straipsnių, šeštojo skirsnio ir įstatymo priedo pakeitimo įstatymo projektas Nr. XIIP-3277(2) turi būti svarstomas kartu su Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo Nr. I-657 19 ir 21 straipsnių pakeitimo įstatymo Nr. XII-1714 pripažinimo netekusiu galios įstatymo projektu Nr. XIIP-3774 ir Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo Nr. I-657 10, 12, 19 ir 21 straipsnių pakeitimo įstatymo Nr.
XII-1866
įstatymo projektu Nr. XIIP-3775. 8. Balsavimo rezultatai: bendru sutarimu už. 9. Komiteto paskirti pranešėjai: Vytautas Gapšys, Vilija Aleknaitė
įstatymo projektas, įstatymo projekto lyginamasis variantas. Komiteto pirmininkas Julius Sabatauskas