Projekto lyginamasis variantas
straipsniu Papildyti Įstatymą 8¹straipsniu:
„8¹straipsnis. Paraiškų dėl Europos Sąjungos paramos
žemės ūkiui, maisto ūkiui ir kaimo plėtrai teikimo apribojimai
ar susiję asmenys, kurie nuosavybės teise valdo daugiau kaip 500 hektarų žemės, praranda teisę pretenduoti į Europos Sąjungos paramos žemės ūkiui, maisto ūkiui ir kaimo plėtrai gavimą. 2. Susijusiais asmenimis laikomi sutuoktiniai, taip pat tėvai (įtėviai) ir jų nepilnamečiai vaikai (įvaikiai). 3. Susijusiais asmenimis laikomi juridiniai asmenys, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai (per juridinį asmenį, kuriame valdo ne mažiau kaip 25 procentų akcijų (teisių, pajų), suteikiančių teisę balsuoti juridinio asmens dalyvių susirinkime) valdo daugiau kaip
teisę balsuoti šio juridinio asmens dalyvių susirinkime. 4. Susijusiais asmenimis taip pat laikomi juridiniai asmenys, kuriuose, kaip ir pageidaujančiame įsigyti žemės ūkio paskirties žemės juridiniame asmenyje, tas pats asmuo arba tie patys asmenys valdo daugiau kaip 25 procentus juridinio asmens akcijų (teisių, pajų), suteikiančių teisę balsuoti juridinio asmens dalyvių susirinkime.“ Skelbiu šį Lietuvos Respublikos Seimo priimtą įstatymą. Respublikos Prezidentas Teikia Seimo nariai:
Valdas Vasiliauskas Ona Valiukevičiūtė Algimantas Dumbrava
įstatymo projektO
projekto rengimą paskatinusios priežastys, parengto projekto tikslai ir uždaviniai. Pabrėžtina, šių teisės aktų rengimą paskatino tai, jog šiuo metu Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinasis įstatymas numato, jog asmuo ar susiję asmenys gali įsigyti tiek žemės Lietuvos teritorijoje, kad bendras jiems priklausantis iš valstybės ir kitų asmenų įsigytos žemės ūkio paskirties žemės plotas nebūtų didesnis kaip
žemės ūkiui, maisto ūkiui ir kaimo plėtrai tiesiogiai siejama su žemės ūkių ekonomikos stiprinimu bei užimtumo gerinimu. Tuo tarpu, Žemės ūkio, maisto ūkio ir kaimo plėtros įstatymo 6 straipsnyje įtvirtintas vienas pagrindinių paramos įgyvendinimo principų - prielaidų žemės ūkio veiklos subjektų ir alternatyviosios veiklos subjektų konkurencingoms veiklos sąlygoms sudarymas. Tai suponuoja, kad dabartiniu reglamentavimu įstatymų leidėjas siekė užtikrinti visų žemės ūkio veiklos subjektų vienodas galimybes įsisavinti ES struktūrinių fondų paramą ir tokiu būdu išlikti konkurencingiems Lietuvos ir užsienio rinkose. Tačiau reali praktika yra priešinga: smulkūs ir vidutiniai šeimos ūkiai Lietuvoje pagaminantys didžiąją dalį žemės ūkio produkcijos neturi galimybių, o kartu ir nesugeba pasinaudoti ES struktūrinių fondų parama, kadangi beveik visas ES lėšas įsisavina tik labai siauras (apie 3% žemės ūkio veiklos subjektų) ir išskirtinai stambių ūkių (viršijančių 500 hektarų plotą) pavieniai stambūs ūkininkai ar jų šeimos nariai.
To rezultatas - virš 100 000 Lietuvoje įregistruotų ūkininkų ūkių nepasinaudojo jokia investicine parama, kas lemia, kad neremiami ekonomiškai, o kartu dėl savo mažos apimties ir neefektyvios, dažniausiai tradicinės mišrios gamybos, smulkūs ūkiai nesugeba sukaupti didesnės pelno masės ir išlikti konkurencingais, o tuo tarpu investicijos į žemės ūkio mašinų ir įrengimų bei gamybinių pastatų atnaujinimą, skaičiuojant žemės ūkio naudmenų hektarui, yra 6 kartus mažesnės negu stambesniuose ūkiuose. Dar blogiau, kad Lietuvos piliečiai, patikėję, kad smulkūs ūkiai neturi perspektyvų, masiškai emigruoja, o kaimai tuštėja, tampa išlaikytiniais iš socialinių pašalpų. Todėl dabartinė situacija konstruoja aplinką, kurioje smulkieji ūkininkai tampa stambiųjų ūkininkų ir žemės ūkio akcinių bendrovių įkaitais ir samdomais darbuotojais. Tuo tarpu įstatymo projektu siekiama, kad gaunamą ES fondų paramą turės galimybę pajausti visi žemės ūkio veiklos subjektai, o ne pavieniai pastovūs paramos gavėjai. O, atsižvelgiant į tai, kad Lietuvoje didelę dalį žemės ūkio veiklos subjektų sudaro smulkūs žemės ūkiai, naujasis reglamentavimas užtikrins realią galimybę smulkiems ūkiams įsisavinti ES paramą ir kartu taps tvirtu garantu efektyvaus ir konkurencingo smulkaus ūkio kūrimosi užtikrinimui. 2. Įstatymų projektų iniciatoriai (institucija, asmenys ar piliečių įgalioti atstovai) ir rengėjai. Seimo nariai Valdas Vasiliauskas, Ona Valiukevičiūtė ir Algimantas Dumbrava. 3.
šiuo metu teisiškai reglamentuojami įstatymo projekte aptarti klausimai Šiuo metu galiojančiame Žemės ūkio, maisto ūkio ir kaimo plėtros įstatyme numatyti žemės ūkio, maisto ūkio ir kaimo plėtros politikos tikslai, paramos įgyvendinimo principai bei paramos įgyvendinimo šaltiniai ir priemonės. Tačiau, dabartinis reglamentavimas nenumato galimybės apriboti ūkio subjektų teisę teikti paraiškas dėl Europos Sąjungos paramos žemės ūkiui, maisto ūkiui ir kaimo plėtrai gavimo. 4. Kokios siūlomos naujos teisinio reguliavimo nuostatos ir kokių teigiamų rezultatų laukiama. Projektų tikslas – užtikrinti smulkiems žemės ūkio veiklos subjektams realią galimybę pasinaudoti ES parama žemės ūkiui, maisto ūkiui ir kaimo plėtrai. Projektų uždaviniai – papildyti Žemės ūkio, maisto ūkio ir kaimo plėtros įstatymą nauju straipsniu, įtvirtinant draudimą stambiems žemės ūkio veiklos subjektams pasinaudoti galimybe pretenduoti į Europos Sąjungos paramos žemės ūkiui, maisto ūkiui ir kaimo plėtrai gavimą. Žemės ūkio, maisto ūkio ir kaimo plėtros įstatymo Nr. IX-987 8¹straipsnio papildymo įstatymo projektu siūloma:
1) įtvirtinti draudimą žemės ūkio veiklos subjektams ar susijusiems asmenims, kurie nuosavybės teise valdo daugiau kaip 500 hektarų žemės, pretenduoti į Europos Sąjungos paramos žemės ūkiui, maisto ūkiui ir kaimo plėtrai gavimą. Įtvirtintas draudimas padidintų galimybę smulkiems žemės ūkio veiklos subjektams įsisavinti ES paramą ir kartu prisidėtų prie efektyvaus ir konkurencingo smulkaus ūkio kūrimosi Lietuvoje. 5. Numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo rezultatai (jeigu rengiant įstatymo projektą toks vertinimas turi būti atliktas ir jo rezultatai nepateikiami atskiru dokumentu), galimos neigiamos priimtų įstatymų pasekmės ir kokių priemonių reikėtų imtis, kad tokių pasekmių būtų išvengta.
Stambiausi žemės ūkio veiklos subjektai, kurie nuosavybės teise valdo daugiau kaip 500 hektarų žemės praras galimybę pretenduoti į Europos Sąjungos paramos žemės ūkiui, maisto ūkiui ir kaimo plėtrai gavimą. Tačiau, naujasis reglamentavimas ir jo neigiamos pasekmės nebus jaučiamos, kadangi pagal valstybės įmonės Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro 2015 m. gegužės 1 d. pateiktą statistiką, stambiausi žemės ūkio veiklos subjektai nesudaro nė vieno procento visų ūkių skaičiaus Lietuvoje, o naudmenų žemės plotas užima tik 35743,38 hektarų. 6. Kokią įtaką priimtas įstatymas turės kriminogeninei situacijai, korupcijai. Priimtas Įstatymo projektas neigiamos įtakos kriminogeninei situacijai ir korupcijai neturės. 7. Kaip įstatymo įgyvendinimas atsilieps verslo sąlygoms ir jo plėtrai. Įstatymo projekto įgyvendinimas neigiamos įtakos verslo sąlygoms ir jo plėtrai neturės. Atvirkščiai, tikimasi efektyvaus ir konkurencingo smulkaus ūkio kūrimosi, o įsisavintos ES struktūrinių paramos fondų lėšos leis sukaupti didesnės pelno masės ir tokiu būdu padidinti investicijas į naujų ir kokibiškesnių produktų gamybą. 8. Įstatymo inkorporavimas į teisinę sistemą, kokius teisės aktus būtina priimti, kokius galiojančius teisės aktus reikia pakeisti ar pripažinti netekusiais galios. Priėmus minimą Įstatymo projektą, galiojančių teisės aktų pakeisti ar panaikinti nereikės. 9.
projektas parengtas laikantis Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos, Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės norminių aktų rengimo tvarkos įstatymų reikalavimų ir atitinka bendrinės lietuvių kalbos normas, o įstatymo projekto sąvokos ir jas įvardijantys terminai įvertinti Lietuvos Respublikos terminų banko įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka Projektas parengtas laikantis nustatytų reikalavimų. 10. Ar įstatymų projektai atitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas ir Europos Sąjungos dokumentus. Įstatymo projekto nuostatos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatoms neprieštarauja ir atitinka Europos Sąjungos dokumentus. 11. Jeigu įstatymams įgyvendinti reikia įgyvendinamųjų teisės aktų, – kas ir kada juos turėtų priimti. Įgyvendinamųjų teisės aktų priimti nereikės. 12. Kiek valstybės, savivaldybių biudžetų ir kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų prireiks įstatymams įgyvendinti, ar bus galima sutaupyti. Valstybės ar savivaldybių biudžetų lėšų neprireiks. 13. Įstatymo projekto rengimo metu gauti specialistų vertinimai ir išvados Projekto rengimo metu specialistų vertinimų ir išvadų negauta. 14. Reikšminiai žodžiai, kurių reikia šiam projektui įtraukti į kompiuterinę paieškos sistemą, įskaitant reikšminius žodžius pagal Europos žodyną Eurovoc „ES parama“, „500 hektarų“, „smulkieji ūkininkai“. 15. Kiti, iniciatorių nuomone, reikalingi pagrindimai ir paaiškinimai. Negauta.
Seimo nariai: Valdas Vasiliauskas Ona Valiukevičiūtė Algimantas Dumbrava
2015-07-02 Nr. XIIP-3227 Vilnius Įvertinę įstatymo projektą dėl jo atitikties Konstitucijai, įstatymams, Europos Sąjungos teisės aktams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas:
straipsnio 1 dalyje siūloma nustatyti, kad žemės ūkio veiklos subjektai ar susiję asmenys, kurie nuosavybės teise valdo daugiau kaip 500 hektarų žemės, praranda teisę pretenduoti į Europos Sąjungos (toliau – ES) paramos žemės ūkiui, maisto ūkiui ir kaimo plėtrai gavimą. Šios projekto nuostatos yra diskutuotinos dėl kelių priežasčių. Pirma, pažymėtina, kad siūlomu teisiniu reguliavimu išskiriama tam tikra grupė asmenų, kuriems būtų apribota teisė gauti ES paramą atsižvelgiant tik į vieną kriterijų – nuosavybės teise valdomą turtą (daugiau kaip 500 ha žemės), - ir nesant kitų objektyvių priežasčių, todėl, manytume, kad siūlomu teisiniu reguliavimu galėtų būti pažeistas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas asmenų lygiateisiškumo bei proporcingumo principai. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas būtų pažeidžiamas, jei tam tikra grupė asmenų, kuriems yra skiriama teisės norma, palyginti su kitais tos pačios normos adresatais, būtų kitaip traktuojama, nors tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas (Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2010 m. birželio 29 d. nutarimas ir kt.). Projekto aiškinamajame rašte nurodoma, kad projekto tikslas yra „užtikrinti smulkiems žemės ūkio veiklos subjektams realią galimybę pasinaudoti ES parama žemės ūkiui, maisto ūkiui ir kaimo plėtrai.
Įtvirtintas draudimas padidintų galimybę smulkiems žemės ūkio veiklos subjektams įsisavinti ES paramą ir kartu prisidėtų prie efektyvaus ir konkurencingo smulkaus ūkio kūrimosi Lietuvoje.“ Šios aiškinamojo rašto nuostatos suponuoja tai, kad projekto iniciatoriai žemės ūkio veiklos subjektus skirsto į smulkius ir stambius atsižvelgdami tik į vieną kriterijų – nuosavybės teise valdomą daugiau kaip 500 ha žemę, o ne į jų plėtojamos žemės ūkio veiklos pobūdį, mastą, žemės ūkio valdą (gamybos vienetų visumą) ir pan. Pažymėtina, kad pagal projekto nuostatas ES parama būtų apribojama tiems žemės ūkio veiklos subjektams, kurie nuosavybės teise valdo daugiau kaip
plotą, nuo kurios priklausytų gauti ar negauti ES paramą būtų „įskaičiuojami“ visi jų ar su jais susijusių asmenų nuosavybės teise valdomi žemės ūkio paskirties, miškų ūkio, vandens ūkio ar kitos paskirties žemės plotai. Atkreiptinas dėmesys, kad Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalis apriboja tik žemės ūkio paskirties žemės įsigijimą` iki 500 ha dydžio, tačiau kitų paskirčių žemės dydis ją įsigyjant įstatymais nėra ribojamas.
Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad pagal keičiamo įstatymo 2 straipsnio 23 dalį žemės ūkio veiklos subjektais yra laikomi ne tik pavieniai fiziniai ir juridiniai asmenys, bet ir fizinių ar juridinių asmenų grupė, o keičiamo įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatyta, kad vienu iš žemės ūkio, maisto ūkio ir kaimo plėtros politikos tikslų yra skatinti gamintojų grupių ir gamintojų organizacijų kūrimąsi ir veiklą, todėl abejotina, kad projektu nustatomas apribojimas atitiktų šiuos keičiamame įstatyme nustatytus tikslus, nes jungtis į grupes būtų nenaudinga – būtų prarandama teisė į ES paramą, jei visų asmenų, susijungusių į grupę, nuosavybės teise valdomi žemės plotai viršytų įstatyme nustatytą dydį. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad keičiamas įstatymas numato ne tik ES paramą, bet ir valstybės paramą, teikiamą žemės ūkio subjektams, tačiau projekto nuostatose jokio apribojimo, susieto su nuosavybės teise valdomu žemės plotu, šiai paramos rūšiai nėra siūloma nustatyti. Atsižvelgiant į tai, pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją riboti konstitucines žmogaus teises ir laisves galima, jeigu yra laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises ir laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo.
Ribojant asmens teises ir laisves <...> negali būti pažeistas konstitucinis proporcingumo principas, kaip vienas iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų, kuris reiškia ir tai, kad įstatyme numatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad šios priemonės turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir kad šios priemonės neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti (Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimas). Antra, iš projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 8¹ straipsnio pavadinimo ir 1 dalies nuostatų darytina išvada, jog toks asmenų teisės pretenduoti į ES paramą ribojimas (nuosavybės teise valdomas daugiau kaip 500 ha žemės plotas) būtų taikomas visų keičiamo įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje nurodytų paramos priemonių, patenkančių į Europos Sąjungos paramos priemonių sistemą, atžvilgiu. Atkreiptinas dėmesys, kad Europos Sąjungos teisės aktai (pvz., 2013 m. gruodžio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos Reglamentas (ES) Nr. 1305/2013 dėl paramos kaimo plėtrai, teikiamos Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai (EŽŪFKP) lėšomis, kuriuo panaikinamas Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1698/2005, 2013 m. gruodžio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 1307/2013, kuriuo nustatomos pagal bendros žemės ūkio politikos paramos sistemas ūkininkams skiriamų tiesioginių išmokų taisyklės ir panaikinami Tarybos reglamentas (EB) Nr.
637/2008 ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 73/2009 ir kt.), nustatantys bendrąsias Europos Sąjungos paramos taisykles, numato eilę skirtingo pobūdžio ir tikslų priemonių, pagal kurias asmenims suteikiama teisė gauti paramą ir kurioms įgyvendinti, prisidedant prie konkrečios Sutartyje dėl Europos Sąjungos veikimo ir atitinkamame reglamente nustatytos politikos įgyvendinimo, priimami atskiri nacionalinės teisės aktai (pvz., Lietuvos kaimo plėtros 2014-2020 m. programos priemonės ir priemonių įgyvendinimo taisyklės). Atsižvelgiant į tai, mūsų nuomone, svarstytinas projektu siūlomo vieno kriterijaus, ribojančio ES paramą gauti, išskyrimas ir taikymas žemės ūkio veiklos subjektams, pretenduojantiems į ES paramą pagal visas Europos Sąjungos ir nacionalinės teisės aktais reglamentuojamas tokios paramos priemones, proporcingumas ir tikslingumas. Trečia, iš projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 8¹ straipsnio pavadinimo ir 1 dalies nuostatų nėra pakankamai aišku, kokiam objektui – paraiškų ar paramos teikimui - siūloma nustatyti apribojimus. 2. Projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 8¹ straipsnio 4 dalyje nėra aiškus formuluotės „kaip ir pageidaujančiame įsigyti žemės ūkio paskirties žemės juridiniame asmenyje“ turinys, nes projekto nuostatos nereglamentuoja žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo. 3. Iš projekto nuostatų nėra aiškus projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 8¹ straipsnio 2-4 dalių įgyvendinimo mechanizmas, nes nėra suprantama, kas ir kaip, kokio proceso (paraiškų pateikimo ar sprendimo priėmimo dėl paramos suteikimo) metu atliktų žemės ūkio veiklos subjektų ir su jais susijusių asmenų nuosavybės teise valdomos žemės dydžio patikrą. 4. Atkreiptinas dėmesys, kad priimtas įstatymas įsigaliotų kitą dieną po oficialaus paskelbimo Teisės aktų registre.
Kadangi projekte nėra aptarta įstatymo taikymo tvarka, tai nėra aišku, kaip būtų tęsiamas procesas tų asmenų atžvilgiu, kurie jau yra pateikę paraiškas Europos Sąjungos teikiamai paramai gauti. Siūlytume projektą pildyti nuostatomis, nustatančiomis įstatymo taikymą. 5. Atsižvelgiant į tai, kad pagal keičiamo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį žemės ūkio, maisto ūkio ir kaimo plėtros politiką įgyvendina Vyriausybė, Žemės ūkio ministerija, o pagal 8 straipsnio 1 dalį Europos Sąjungos paramos priemones administruoja ir įgyvendina Žemės ūkio ministerija, siūlytume dėl šio projekto prašyti Vyriausybės nuomonės. 6. Korupcijos prevencijos įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teisės akto projekto rengėjas atlieka teisės akto projekto antikorupcinį vertinimą, jeigu rengiamame teisės akte numatoma reguliuoti visuomeninius santykius, susijusius su Europos Sąjungos struktūrinių fondų paramos teikimu. Atsižvelgus į tai, reikėtų atlikti projekto antikorupcinį vertinimą. Departamento direktorius Andrius Kabišaitis N. Azguridienė, tel. (8 5) 239 6546, el. p. [email protected] I. Jarukaitienė, tel. (8 5) 239 6895, el. p. [email protected]
Blankas
Biudžetinė įstaiga, Vilniaus g. 23-7A, LT-01402 Vilnius, tel. 8 706 63687, faks. 8 706 63 679, el. p. [email protected]. Duomenys kaupiami ir saugomi Juridinių asmenų registre, kodas 188600362 2015-07- Nr. Į 2015-06-11 Nr. XIIP-3227 Lietuvos Respublikos Seimui dėl Lietuvos Respublikos žemės ūkio, maisto ūkio ir kaimo plėtros įstatymo Nr. ix-987 papildymo 8¹ straipsniu ĮSTATYMO projekto Nr. XIIP-3227 derinimo Išnagrinėję Lietuvos Respublikos Seimo pateiktą derinti Lietuvos Respublikos žemės ūkio, maisto ūkio ir kaimo plėtros įstatymo Nr. IX-987 papildymo 8¹ straipsniu įstatymo projektą Nr. XIIP-3227 (toliau
Europos Sąjungos ir valstybių narių kompetencijai yra priskiriama žemės ūkio politika. SESV 2 straipsnio 2 dalis numato, kad kai konkrečioje srityje Europos Sąjungai suteikiama kompetencija, kurią ji dalijasi su valstybėmis narėmis, Europos Sąjunga ir valstybės narės gali toje srityje priimti teisiškai privalomus aktus, tačiau valstybės narės naudojasi savo kompetencija tiek, kiek Europos Sąjunga nepasinaudojo savo kompetencija. Pagal SESV 38 straipsnio 4 dalį Europos Sąjunga yra teisiškai įpareigota vykdyti žemės ūkio politiką. Šioje nuostatoje įtvirtinta, kad „veikiant ir plėtojantis vidaus žemės ūkio produktų rinkai, kartu turi būti kuriama bendra žemės ūkio politika.“ Europos Sąjunga bendrąją žemės ūkio politiką (toliau – BŽŪP) vykdo trimis kryptimis/priemonėmis: kaimo plėtra, nustatyta 2013 m. gruodžio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) Nr. 1305/2013 dėl paramos kaimo plėtrai, teikiamos Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai (EŽŪFKP) lėšomis (toliau – Reglamentas (ES) Nr. 1305/2013); tiesioginės išmokos, nustatytos 2013 m. gruodžio 17 d.
Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) Nr. 1307/2013, kuriuo nustatomos pagal bendros žemės ūkio politikos paramos sistemas ūkininkams skiriamų tiesioginių išmokų taisyklės (toliau – Reglamentas (ES) Nr. 1307/2013), ir rinkos priemonės, nustatytos 2013 m. gruodžio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) Nr. 1308/2013, kuriuo nustatomas bendras žemės ūkio produktų rinkų organizavimas. Šios priemonės padeda siekti pagrindinių BŪŽP tikslų[1], tokių kaip, gyvybingos maisto produktų gamybos užtikrinimas remiant ūkių pajamas, didinant žemės ūkio sektoriaus konkurencingumą; tausaus gamtos išteklių valdymas ir klimato politikos įgyvendinimas užtikrinant tvarios gamybos metodų taikymą, skatinant ekologišką augimą per inovacijas bei vykdant veiksmus klimato kaitai sušvelninti; darnus teritorinis vystymasis remiant užimtumą kaimo vietovėse. Pastebėtina, kad kai kurios įvardintų reglamentų nuostatos[2] suteikia valstybėms narėms diskreciją reglamentų reguliavimo srityje, tačiau, kaip Europos Sąjungos Teisingumo Teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, valstybės narės, priimdamos Europos Sąjungos teisę įgyvendinančias priemones, turi naudotis savo diskrecija, paisydamos bendrųjų Europos Sąjungos teisės principų ir pagrindinių teisių.[3] Taip pat nacionalinės teisės aktai, sudarantys BŽŪP dalį, neturėtų būti priimti ar taikomi taip, kad pažeistų minėtos politikos tikslus.[4] Atkreiptinas dėmesys į tai, kad subjektai, gaudami Europos Sąjungos paramą, taip pat prisiima įsipareigojimus laikytis tam tikrų Europos Sąjungos nustatytų standartų, pavyzdžiui, aplinkos tausojimą užtikrinančių reikalavimų. Reglamento (ES) Nr. 1305/2013 28 straipsnyje numatyta galimybė asmenims gauti papildomą paramą įsipareigojant 5–7 metų laikotarpiui atlikti veiksmus pagal agrarinės aplinkosaugos ir klimato srities įsipareigojimus. Pagal 2013 m. gruodžio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr.
1306/2013 dėl bendros žemės ūkio politikos finansavimo, valdymo ir stebėsenos
atveju taikomi kompleksinės paramos reikalavimai, susiję su aplinka, klimato kaita ir gera agrarine žemės būkle, žmonių, gyvūnų ir augalų sveikata, gyvūnų gerove. Be to, paramos teikimas skatina asmenis siekti tam tikrų rezultatų, pavyzdžiui, pagerinti bendrus žemės ūkio valdos veiklos rezultatus ir tvarumą, kaip tai numatyta Reglamento (ES) Nr. 1305/2013 17 straipsnio 1 dalies a punkte. Tokiu būdu pradedamos taikyti naujos technologijos, didėja žemės ūkio augalų derlingumas ir gyvūnų produktyvumas, gerėja žemės ūkio produktų kokybė, mažinamas neigiamas poveikis aplinkai, didinamas pelnas bei konkurencingumas ir kt. Parama, kaip investicija į ūkį, gali padėti padidinti užimtumą kaimo vietovėse.[5] Manytume, kad Įstatymo projektu numatant teisės į Europos Sąjungos paramą ribojimą žemės ūkio veiklos subjektams ir susijusiems asmenims, kurie nuosavybės teise valdo daugiau kaip 500 hektarų, galėtų pažeisti BŽŪP tikslus, nes šie asmenys nebūtų skatinami prisiimti įsipareigojimus, susijusius su šių tikslų įgyvendinimu, ir todėl galėtų būti laikomas nesuderinamu su Europos Sąjungos teise. Atsižvelgiant į tai, kad Įstatymo projektas patenka į BŽŪP reguliavimo sritį, kurioje Europos Sąjunga yra pasinaudojusi savo teise priimti privalomus teisės aktus, taip pat į tai, kad Įstatymo projektu siekiama subjektams, norintiems gauti Europos Sąjungos paramą, nustatyti ribojimą, kuris gali būti nesuderinamas su BŽŪP tikslais, siūlytume įvertinti Įstatymo projekto suderinimo su Europos Komisija galimybę. 2. Įstatymo projektu siekiama riboti žemės ūkio veiklos subjektų ir susijusių asmenų, kurie nuosavybės teise valdo daugiau kaip 500 hektarų, teisę į Europos Sąjungos paramą.
Iš esmės Įstatymo projektu nustatomas papildomas reikalavimas asmenims, siekiantiems gauti Europos Sąjungos paramą žemės ūkiui, maisto ūkiui ir kaimo plėtrai. Pastebėtina, kad šiuo metu asmenys, pretenduojantys į kaimo plėtros paramą, turi atitikti bendrąsias (vienodai taikomas visiems asmenims nepriklausomai nuo paramos priemonės) tinkamumo sąlygas ir reikalavimus, įtvirtintus Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 m. programos, patvirtintos 2015 m. vasario 13 d. Komisijos įgyvendinimo sprendimu, kuriuo patvirtinama Lietuvos kaimo programa, pagal kurią skiriama parama Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai lėšomis (pranešta dokumentu Nr. C(2015) 842) (toliau – Programa), 8.1.2 papunktyje, bei Programoje nustatytus papildomus atskirų priemonių reikalavimus. Atsižvelgiant į tai, manytume, kad vadovaujantis Reglamento (ES) Nr. 1305/2013 11 straipsnio b punkto ii) papunkčiu, taip pat turėtų būti inicijuotas Programos pakeitimas. 3. Norėtume atkreipti dėmesį į Reglamento (ES) Nr. 1307/2013 9 straipsnio 1 dalį, kuria nustatomas draudimas gauti tiesiogines išmokas, jei asmenys nevykdo aktyvios ūkininkavimo veiklos. To paties straipsnio 2 dalies pirmoje pastraipoje numatyta, kad tiesioginės išmokos neskiriamos asmenims arba jų grupėms, kurie eksploatuoja oro uostus, teikia geležinkelio paslaugas, eksploatuoja vandens valymo įrengimus, teikia nekilnojamojo turto paslaugas, eksploatuoja nuolatines sporto ir pramogų aikšteles. Reglamento (ES) Nr.
Reglamento (ES) Nr. 1307/2013 9 straipsnio 2 dalies antroje pastraipoje ir 3 dalyje įtvirtinta valstybių narių diskrecija spręsti dėl asmenų, kuriems gali būti nesuteiktos tiesioginės išmokos, bet šios diskrecijos teisės įgyvendinimas siejamas su galimybe objektyviais ir nediskriminaciniais kriterijais riboti tik tuos asmenis, kurie vykdo ne žemės ūkio veiklą.[6] Taip pat pastebėtina, kad vadovaujantis Reglamento (ES) Nr. 1307/2013 9 straipsnio 6 dalimi, valstybės narės apie priimtus sprendimus, neskirti tiesioginių išmokų asmenims, turi būti pranešama Europos Komisijai. Nors Reglamento (ES) Nr. 1307/2013 9 straipsnis ir numato tam tikrą valstybių narių diskreciją nustatyti kam gali būti neskiriamos tiesioginės išmokos, tačiau ši diskrecija reglamente yra aiškiai apibrėžta. Todėl manytina, kad Reglamento (ES) Nr. 1307/2013 9 straipsnyje numatytas baigtinis sąrašas atvejų, kada valstybės narės gali riboti asmenų, kuriems gali būti skiriamos tiesioginės išmokos, ratą. Atsižvelgiant į tai Įstatymo projektu numatomas teisės į Europos Sąjungos paramą ribojimas žemės ūkio veiklos subjektams ir susijusiems asmenims, kurie nuosavybės teise valdo daugiau kaip 500 hektarų, galėtų būti laikomas nesuderinamu su Europos Sąjungos teise. Papildomai norėtume atkreipti dėmesį ir į Reglamento (ES) Nr. 1307/2013 preambulės 13 punktą kuriame nurodyta, kad „skirstant tiesioginę paramą ūkininkų pajamoms, neproporcingai didelės išmokų sumos paskirstomos gana nedideliam stambių paramos gavėjų skaičiui. Tokio pat dydžio vienetinė parama stambesniems paramos gavėjams nebūtina, kad būtų veiksmingai pasiektas pajamų rėmimo tikslas, dėl jų gebėjimo pasinaudoti masto ekonomika. Be to, kadangi stambesni paramos gavėjai gali prisitaikyti, jiems lengviau vykdyti veiklą gaunant mažesnę vienetinę paramą. Todėl valstybės narės turėtų bent 5 % sumažinti 150 000 EUR viršijančios bazinės išmokos už plotus, kuri turi būti skiriama ūkininkams, dalį.
Siekdamos išvengti neproporcingo poveikio stambiems ūkiams, kuriuose sukuriama daug darbo vietų, valstybės narės taikydamos šį mechanizmą gali nuspręsti atsižvelgti į apmokamo darbo intensyvumą. <...> Pajamos, gautos sumažinus išmokas stambiems paramos gavėjams, turėtų likti jas gavusiose valstybėse narėse ir turėtų būti prieinamos kaip Sąjungos parama priemonėms, finansuojamoms iš Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai (EŽŪFKP)“ (šis įpareigojimas įtvirtintas Reglamento (ES) Nr. 1307/2013 11 straipsnyje). Taigi, šiame reglamente yra įtvirtintas siekis labiau orientuotis smulkių ir vidutinių ūkių rėmimą mažinant stambių ūkių gaunamas išmokas, o nenustatant draudimą tokiems ūkiams apskritai gauti Europos Sąjungos paramą, kuris galėtų sukelti neigiamas pasekmes, neproporcingas siekiamam tikslui. 4. Įstatymo projekto aiškinamajame rašte nurodyta, kad projekto rengimą paskatino Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinasis įstatymas, numatantis ribojimą asmeniui ir susijusiems asmenims įsigyti daugiau negu 500 ha. Pastebėtina, kad Įstatymo projekte bebuvo atsižvelgta į minėto įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje, 3 straipsnio 2 dalies antrame sakinyje numatytas taikymo išimtis dėl žemės įgyjamo paveldėjimo ir nuosavybės teisės atkūrimo būdais, bei dėl žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo gyvulininkystei plėtoti, kai įsigytos žemės ūkio paskirties žemės kiekis neviršija hektarų, tenkančių vienam asmens laikomam sąlyginiam gyvuliui, skaičiaus. 5. Atsižvelgiant į tai, kad Žemės ūkio ministerija formuoja politiką žemės ir maisto ūkio, kaimo plėtros srityje, organizuoja, koordinuoja ir kontroliuoja jos įgyvendinimą, manytina, jog dėl siūlomo teisinio reguliavimo turėtų būti gauta Žemės ūkio ministerijos arba Vyriausybės išvada. Generalinio direktoriaus pavaduotoja Rūta Krasuckaitė Rūta Butvydytė, tel.
[1] SESV 39 straipsnio 1 dalis; Komunikatas „BŽŪP artėjant 2020 m. Su aprūpinimu maistu, gamtos ištekliais ir teritorine pusiausvyra susijusių būsimų uždavinių sprendimas“, COM(2010) 672/5, 7-8 psl. [2] Pvz.: Reglamento (ES) Nr. 1305/2013 28 straipsnio 3 dalis, 29 straipsnio 2 dalis; Reglamento (ES) Nr. 1307/2013 9 straipsnio 2 dalies antra pastraipa; Reglamento (ES) Nr. 1308/2013 64 straipsnis. [3] Sprendimas Kurt und Thomas Etling ir kt., sujungtos bylos C‑230/09, C‑231/09, ECLI:EU:C:2011:271, 74 punktas. [4] Sprendimas Bábolna, C-115/10, ECLI:EU:C:2011:376, 37 punktas. [5] Reglamento (ES) Nr. 1305/2013 preambulės 18 punktas ir 19 straipsnis. [6] Reglamento (ES) Nr. 1307/2013 9 straipsnio 2 dalies 3 pastraipoje ir 4 pastraipoje numatytos tam tikros išimtys.
komitetas
IR KAIMO PLĖTROS ĮSTATYMO NR. IX-987 PAPILDYMO 8¹STRAIPSNIU įstatymo projektO (XIIP-3227)
1.Komiteto posėdyje dalyvavo (vardas, pavardė, institucija): Komiteto pirmininkas Saulius Bucevičius, Komiteto pirmininko pavaduotojas Bronius Pauža, Komiteto nariai: Edmundas Jonyla, Petras Čimbaras, Jonas Kondrotas, Vytautas Kamblevičius, Kazys Grybauskas, Eugenijus Gentvilas, Kazys Starkevičius, Arvydas Vidžiūnas; Komiteto biuro vedėjas Romaldas Abugelis, Komiteto patarėjai: Gabija Jurgelytė, Gintarė Dešukaitė, Leonardas Michelbertas padėjėja Gintarė Rimeisienė;
Kviestieji: Saulius Gintas Cironka, Žemės ūkio viceministras, Rūta Krasuckaitė, Europos teisės departamento direktoriaus pavaduotoja, Rūta Butvydytė, Europos teisės departamento Atstovavimo ES teismuose skyriaus vyriausioji specialistė, Jurgita Ratkevičiūtė, Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos L. e. p. Viešųjų subjektų priežiūros skyriaus vedėja, Jonas Sviderskis, Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos direktorius, Andriejus Stančikas, Žemės ūkio rūmų pirmininkas, Edita Kriščiūnienė, LR Prezidento patarėja. 2. Ekspertų, konsultantų, specialistų išvados, pasiūlymai, pataisos, pastabos (toliau – pasiūlymai):
Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Išvadų rengėjų nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
siūloma nustatyti, kad žemės ūkio veiklos subjektai ar susiję asmenys, kurie nuosavybės teise valdo daugiau kaip 500 hektarų žemės, praranda teisę pretenduoti į Europos Sąjungos (toliau – ES) paramos žemės ūkiui, maisto ūkiui ir kaimo plėtrai gavimą. Šios projekto nuostatos yra diskutuotinos dėl kelių priežasčių.
Pirma, pažymėtina, kad siūlomu teisiniu reguliavimu išskiriama tam tikra grupė asmenų, kuriems būtų apribota teisė gauti ES paramą atsižvelgiant tik į vieną kriterijų – nuosavybės teise valdomą turtą (daugiau kaip 500 ha žemės), - ir nesant kitų objektyvių priežasčių, todėl, manytume, kad siūlomu teisiniu reguliavimu galėtų būti pažeistas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas asmenų lygiateisiškumo bei proporcingumo principai. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas būtų pažeidžiamas, jei tam tikra grupė asmenų, kuriems yra skiriama teisės norma, palyginti su kitais tos pačios normos adresatais, būtų kitaip traktuojama, nors tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas (Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2010 m. birželio 29 d. nutarimas ir kt.). Projekto aiškinamajame rašte nurodoma, kad projekto tikslas yra „užtikrinti smulkiems žemės ūkio veiklos subjektams realią galimybę pasinaudoti ES parama žemės ūkiui, maisto ūkiui ir kaimo plėtrai. Įtvirtintas draudimas padidintų galimybę smulkiems žemės ūkio veiklos subjektams įsisavinti ES paramą ir kartu prisidėtų prie efektyvaus ir konkurencingo smulkaus ūkio kūrimosi Lietuvoje.“ Šios aiškinamojo rašto nuostatos suponuoja tai, kad projekto iniciatoriai žemės ūkio veiklos subjektus skirsto į smulkius ir stambius atsižvelgdami tik į vieną kriterijų
Pažymėtina, kad pagal projekto nuostatas ES parama būtų apribojama tiems žemės ūkio veiklos subjektams, kurie nuosavybės teise valdo daugiau kaip 500 ha žemės nepriklausomai nuo jos tikslinės paskirties, t. y., į jų valdomos žemės plotą, nuo kurios priklausytų gauti ar negauti ES paramą būtų
„įskaičiuojami“ visi jų ar su jais susijusių asmenų nuosavybės teise valdomi
žemės ūkio paskirties, miškų ūkio, vandens ūkio ar kitos paskirties žemės plotai. Atkreiptinas dėmesys, kad Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalis apriboja tik žemės ūkio paskirties žemės įsigijimą` iki 500 ha dydžio, tačiau kitų paskirčių žemės dydis ją įsigyjant įstatymais nėra ribojamas. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad pagal keičiamo įstatymo 2 straipsnio 23 dalį žemės ūkio veiklos subjektais yra laikomi ne tik pavieniai fiziniai ir juridiniai asmenys, bet ir fizinių ar juridinių asmenų grupė, o keičiamo įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatyta, kad vienu iš žemės ūkio, maisto ūkio ir kaimo plėtros politikos tikslų yra skatinti gamintojų grupių ir gamintojų organizacijų kūrimąsi ir veiklą, todėl abejotina, kad projektu nustatomas apribojimas atitiktų šiuos keičiamame įstatyme nustatytus tikslus, nes jungtis į grupes būtų nenaudinga – būtų prarandama teisė į ES paramą, jei visų asmenų, susijungusių į grupę, nuosavybės teise valdomi žemės plotai viršytų įstatyme nustatytą dydį.
Be to, atkreiptinas dėmesys, kad keičiamas įstatymas numato ne tik ES paramą, bet ir valstybės paramą, teikiamą žemės ūkio subjektams, tačiau projekto nuostatose jokio apribojimo, susieto su nuosavybės teise valdomu žemės plotu, šiai paramos rūšiai nėra siūloma nustatyti. Atsižvelgiant į tai, pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją riboti konstitucines žmogaus teises ir laisves galima, jeigu yra laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises ir laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo.
Ribojant asmens teises ir laisves <...> negali būti pažeistas konstitucinis proporcingumo principas, kaip vienas iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų, kuris reiškia ir tai, kad įstatyme numatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad šios priemonės turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir kad šios priemonės neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti (Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimas). Antra, iš projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 8¹ straipsnio pavadinimo ir 1 dalies nuostatų darytina išvada, jog toks asmenų teisės pretenduoti į ES paramą ribojimas (nuosavybės teise valdomas daugiau kaip 500 ha žemės plotas) būtų taikomas visų keičiamo įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje nurodytų paramos priemonių, patenkančių į Europos Sąjungos paramos priemonių sistemą, atžvilgiu. Atkreiptinas dėmesys, kad Europos Sąjungos teisės aktai (pvz., 2013 m. gruodžio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos Reglamentas (ES) Nr. 1305/2013 dėl paramos kaimo plėtrai, teikiamos Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai (EŽŪFKP) lėšomis, kuriuo panaikinamas Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1698/2005, 2013 m. gruodžio
nustatomos pagal bendros žemės ūkio politikos paramos sistemas ūkininkams skiriamų tiesioginių išmokų taisyklės ir panaikinami Tarybos reglamentas (EB) Nr.
637/2008 ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 73/2009 ir kt.), nustatantys bendrąsias Europos Sąjungos paramos taisykles, numato eilę skirtingo pobūdžio ir tikslų priemonių, pagal kurias asmenims suteikiama teisė gauti paramą ir kurioms įgyvendinti, prisidedant prie konkrečios Sutartyje dėl Europos Sąjungos veikimo ir atitinkamame reglamente nustatytos politikos įgyvendinimo, priimami atskiri nacionalinės teisės aktai (pvz., Lietuvos kaimo plėtros 2014-2020 m. programos priemonės ir priemonių įgyvendinimo taisyklės). Atsižvelgiant į tai, mūsų nuomone, svarstytinas projektu siūlomo vieno kriterijaus, ribojančio ES paramą gauti, išskyrimas ir taikymas žemės ūkio veiklos subjektams, pretenduojantiems į ES paramą pagal visas Europos Sąjungos ir nacionalinės teisės aktais reglamentuojamas tokios paramos priemones, proporcingumas ir tikslingumas. Trečia, iš projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 8¹ straipsnio pavadinimo ir 1 dalies nuostatų nėra pakankamai aišku, kokiam objektui – paraiškų ar paramos teikimui - siūloma nustatyti apribojimus. Nesvarstyti
buvo balsuojama dėl šio įstatymo projekto atitikties LR Konstitucijai ir priimtas sprendimas, kad tokio prieštaravimo nėra. 2. Projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 8¹ straipsnio 4 dalyje nėra aiškus formuluotės „kaip ir pageidaujančiame įsigyti žemės ūkio paskirties žemės juridiniame asmenyje“ turinys, nes projekto nuostatos nereglamentuoja žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo. Pritarti 3.
straipsnio 2-4 dalių įgyvendinimo mechanizmas, nes nėra suprantama, kas ir kaip, kokio proceso (paraiškų pateikimo ar sprendimo priėmimo dėl paramos suteikimo) metu atliktų žemės ūkio veiklos subjektų ir su jais susijusių asmenų nuosavybės teise valdomos žemės dydžio patikrą. Pritarti
oficialaus paskelbimo Teisės aktų registre. Kadangi projekte nėra aptarta įstatymo taikymo tvarka, tai nėra aišku, kaip būtų tęsiamas procesas tų asmenų atžvilgiu, kurie jau yra pateikę paraiškas Europos Sąjungos teikiamai paramai gauti. Siūlytume projektą pildyti nuostatomis, nustatančiomis įstatymo taikymą. Pritarti
ūkio, maisto ūkio ir kaimo plėtros politiką įgyvendina Vyriausybė, Žemės ūkio ministerija, o pagal 8 straipsnio 1 dalį Europos Sąjungos paramos priemones administruoja ir įgyvendina Žemės ūkio ministerija, siūlytume dėl šio projekto prašyti Vyriausybės nuomonės. Pritarti
prevencijos įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teisės akto projekto rengėjas atlieka teisės akto projekto antikorupcinį vertinimą, jeigu rengiamame teisės akte numatoma reguliuoti visuomeninius santykius, susijusius su Europos
atlikti projekto antikorupcinį vertinimą. Pritarti
straipsnio 2 dalies d punktu pasidalijamajai Europos Sąjungos ir valstybių narių kompetencijai yra priskiriama žemės ūkio politika.
straipsnio 2 dalis numato, kad kai konkrečioje srityje Europos Sąjungai suteikiama kompetencija, kurią ji dalijasi su valstybėmis narėmis, Europos Sąjunga ir valstybės narės gali toje srityje priimti teisiškai privalomus aktus, tačiau valstybės narės naudojasi savo kompetencija tiek, kiek Europos Sąjunga nepasinaudojo savo kompetencija. Pagal SESV 38 straipsnio 4 dalį Europos Sąjunga yra teisiškai įpareigota vykdyti žemės ūkio politiką. Šioje nuostatoje įtvirtinta, kad „veikiant ir plėtojantis vidaus žemės ūkio produktų rinkai, kartu turi būti kuriama bendra žemės ūkio politika.“ Europos Sąjunga bendrąją žemės ūkio politiką (toliau – BŽŪP) vykdo trimis kryptimis/priemonėmis: kaimo plėtra, nustatyta 2013 m. gruodžio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) Nr. 1305/2013 dėl paramos kaimo plėtrai, teikiamos Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai (EŽŪFKP) lėšomis (toliau – Reglamentas (ES) Nr. 1305/2013); tiesioginės išmokos, nustatytos 2013 m. gruodžio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) Nr. 1307/2013, kuriuo nustatomos pagal bendros žemės ūkio politikos paramos sistemas ūkininkams skiriamų tiesioginių išmokų taisyklės (toliau – Reglamentas (ES) Nr. 1307/2013), ir rinkos priemonės, nustatytos 2013 m. gruodžio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) Nr. 1308/2013, kuriuo nustatomas bendras žemės ūkio produktų rinkų organizavimas.
Šios priemonės padeda siekti pagrindinių BŪŽP tikslų[1], tokių kaip, gyvybingos maisto produktų gamybos užtikrinimas remiant ūkių pajamas, didinant žemės ūkio sektoriaus konkurencingumą; tausaus gamtos išteklių valdymas ir klimato politikos įgyvendinimas užtikrinant tvarios gamybos metodų taikymą, skatinant ekologišką augimą per inovacijas bei vykdant veiksmus klimato kaitai sušvelninti; darnus teritorinis vystymasis remiant užimtumą kaimo vietovėse. Pastebėtina, kad kai kurios įvardintų reglamentų nuostatos[2] suteikia valstybėms narėms diskreciją reglamentų reguliavimo srityje, tačiau, kaip Europos Sąjungos Teisingumo Teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, valstybės narės, priimdamos Europos Sąjungos teisę įgyvendinančias priemones, turi naudotis savo diskrecija, paisydamos bendrųjų Europos Sąjungos teisės principų ir pagrindinių teisių.[3] Taip pat nacionalinės teisės aktai, sudarantys BŽŪP dalį, neturėtų būti priimti ar taikomi taip, kad pažeistų minėtos politikos tikslus.[4] Atkreiptinas dėmesys į tai, kad subjektai, gaudami Europos Sąjungos paramą, taip pat prisiima įsipareigojimus laikytis tam tikrų Europos Sąjungos nustatytų standartų, pavyzdžiui, aplinkos tausojimą užtikrinančių reikalavimų. Reglamento (ES) Nr. 1305/2013 28 straipsnyje numatyta galimybė asmenims gauti papildomą paramą įsipareigojant 5–7 metų laikotarpiui atlikti veiksmus pagal agrarinės aplinkosaugos ir klimato srities įsipareigojimus. Pagal 2013 m. gruodžio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1306/2013 dėl bendros žemės ūkio politikos finansavimo, valdymo ir stebėsenos 92 straipsnį tiesioginių išmokų ir kai kurių kaimo plėtros paramos priemonių atveju taikomi kompleksinės paramos reikalavimai, susiję su aplinka, klimato kaita ir gera agrarine žemės būkle, žmonių, gyvūnų ir augalų sveikata, gyvūnų gerove.
Be to, paramos teikimas skatina asmenis siekti tam tikrų rezultatų, pavyzdžiui, pagerinti bendrus žemės ūkio valdos veiklos rezultatus ir tvarumą, kaip tai numatyta Reglamento (ES) Nr. 1305/2013 17 straipsnio 1 dalies a punkte. Tokiu būdu pradedamos taikyti naujos technologijos, didėja žemės ūkio augalų derlingumas ir gyvūnų produktyvumas, gerėja žemės ūkio produktų kokybė, mažinamas neigiamas poveikis aplinkai, didinamas pelnas bei konkurencingumas ir kt. Parama, kaip investicija į ūkį, gali padėti padidinti užimtumą kaimo vietovėse.[5] Manytume, kad Įstatymo projektu numatant teisės į Europos Sąjungos paramą ribojimą žemės ūkio veiklos subjektams ir susijusiems asmenims, kurie nuosavybės teise valdo daugiau kaip 500 hektarų, galėtų pažeisti BŽŪP tikslus, nes šie asmenys nebūtų skatinami prisiimti įsipareigojimus, susijusius su šių tikslų įgyvendinimu, ir todėl galėtų būti laikomas nesuderinamu su Europos Sąjungos teise. Atsižvelgiant į tai, kad Įstatymo projektas patenka į BŽŪP reguliavimo sritį, kurioje Europos Sąjunga yra pasinaudojusi savo teise priimti privalomus teisės aktus, taip pat į tai, kad Įstatymo projektu siekiama subjektams, norintiems gauti Europos Sąjungos paramą, nustatyti ribojimą, kuris gali būti nesuderinamas su
projektu siekiama riboti žemės ūkio veiklos subjektų ir susijusių asmenų, kurie nuosavybės teise valdo daugiau kaip 500 hektarų, teisę į Europos Sąjungos paramą.
Iš esmės Įstatymo projektu nustatomas papildomas reikalavimas asmenims, siekiantiems gauti Europos Sąjungos paramą žemės ūkiui, maisto ūkiui ir kaimo plėtrai. Pastebėtina, kad šiuo metu asmenys, pretenduojantys į kaimo plėtros paramą, turi atitikti bendrąsias (vienodai taikomas visiems asmenims nepriklausomai nuo paramos priemonės) tinkamumo sąlygas ir reikalavimus, įtvirtintus Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 m. programos, patvirtintos 2015 m. vasario 13 d. Komisijos įgyvendinimo sprendimu, kuriuo patvirtinama Lietuvos kaimo programa, pagal kurią skiriama parama Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai lėšomis (pranešta dokumentu Nr. C(2015) 842) (toliau – Programa),
reikalavimus. Atsižvelgiant į tai, manytume, kad vadovaujantis Reglamento
pat turėtų būti inicijuotas Programos pakeitimas. Pritarti
atkreipti dėmesį į Reglamento (ES) Nr. 1307/2013 9 straipsnio 1 dalį, kuria nustatomas draudimas gauti tiesiogines išmokas, jei asmenys nevykdo aktyvios ūkininkavimo veiklos. To paties straipsnio 2 dalies pirmoje pastraipoje numatyta, kad tiesioginės išmokos neskiriamos asmenims arba jų grupėms, kurie eksploatuoja oro uostus, teikia geležinkelio paslaugas, eksploatuoja vandens valymo įrengimus, teikia nekilnojamojo turto paslaugas, eksploatuoja nuolatines sporto ir pramogų aikšteles. Reglamento (ES) Nr.
Reglamento (ES) Nr. 1307/2013 9 straipsnio 2 dalies antroje pastraipoje ir 3 dalyje įtvirtinta valstybių narių diskrecija spręsti dėl asmenų, kuriems gali būti nesuteiktos tiesioginės išmokos, bet šios diskrecijos teisės įgyvendinimas siejamas su galimybe objektyviais ir nediskriminaciniais kriterijais riboti tik tuos asmenis, kurie vykdo ne žemės ūkio veiklą.[6] Taip pat pastebėtina, kad vadovaujantis Reglamento (ES) Nr. 1307/2013 9 straipsnio 6 dalimi, valstybės narės apie priimtus sprendimus, neskirti tiesioginių išmokų asmenims, turi būti pranešama Europos Komisijai. Nors Reglamento (ES) Nr. 1307/2013 9 straipsnis ir numato tam tikrą valstybių narių diskreciją nustatyti kam gali būti neskiriamos tiesioginės išmokos, tačiau ši diskrecija reglamente yra aiškiai apibrėžta. Todėl manytina, kad Reglamento (ES) Nr. 1307/2013 9 straipsnyje numatytas baigtinis sąrašas atvejų, kada valstybės narės gali riboti asmenų, kuriems gali būti skiriamos tiesioginės išmokos, ratą. Atsižvelgiant į tai Įstatymo projektu numatomas teisės į Europos Sąjungos paramą ribojimas žemės ūkio veiklos subjektams ir susijusiems asmenims, kurie nuosavybės teise valdo daugiau kaip 500 hektarų, galėtų būti laikomas nesuderinamu su Europos Sąjungos teise. Papildomai norėtume atkreipti dėmesį ir į Reglamento (ES) Nr. 1307/2013 preambulės 13 punktą kuriame nurodyta, kad „skirstant tiesioginę paramą ūkininkų pajamoms, neproporcingai didelės išmokų sumos paskirstomos gana nedideliam stambių paramos gavėjų skaičiui. Tokio pat dydžio vienetinė parama stambesniems paramos gavėjams nebūtina, kad būtų veiksmingai pasiektas pajamų rėmimo tikslas, dėl jų gebėjimo pasinaudoti masto ekonomika. Be to, kadangi stambesni paramos gavėjai gali prisitaikyti, jiems lengviau vykdyti veiklą gaunant mažesnę vienetinę paramą. Todėl valstybės narės turėtų bent
plotus, kuri turi būti skiriama ūkininkams, dalį.
Siekdamos išvengti neproporcingo poveikio stambiems ūkiams, kuriuose sukuriama daug darbo vietų, valstybės narės taikydamos šį mechanizmą gali nuspręsti atsižvelgti į apmokamo darbo intensyvumą. <...> Pajamos, gautos sumažinus išmokas stambiems paramos gavėjams, turėtų likti jas gavusiose valstybėse narėse ir turėtų būti prieinamos kaip Sąjungos parama priemonėms, finansuojamoms iš Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai (EŽŪFKP)“ (šis įpareigojimas įtvirtintas Reglamento (ES) Nr. 1307/2013 11 straipsnyje). Taigi, šiame reglamente yra įtvirtintas siekis labiau orientuotis smulkių ir vidutinių ūkių rėmimą mažinant stambių ūkių gaunamas išmokas, o nenustatant draudimą tokiems ūkiams apskritai gauti Europos Sąjungos paramą, kuris galėtų sukelti neigiamas pasekmes, neproporcingas siekiamam tikslui. Pritarti
projekto aiškinamajame rašte nurodyta, kad projekto rengimą paskatino Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinasis įstatymas, numatantis ribojimą asmeniui ir susijusiems asmenims įsigyti daugiau negu 500 ha. Pastebėtina, kad Įstatymo projekte bebuvo atsižvelgta į minėto įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje, 3 straipsnio 2 dalies antrame sakinyje numatytas taikymo išimtis dėl žemės įgyjamo paveldėjimo ir nuosavybės teisės atkūrimo būdais, bei dėl žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo gyvulininkystei plėtoti, kai įsigytos žemės ūkio paskirties žemės kiekis neviršija hektarų, tenkančių vienam asmens laikomam sąlyginiam gyvuliui, skaičiaus. Pritarti
maisto ūkio, kaimo plėtros srityje, organizuoja, koordinuoja ir kontroliuoja jos įgyvendinimą, manytina, jog dėl siūlomo teisinio reguliavimo turėtų būti gauta Žemės ūkio ministerijos arba Vyriausybės išvada. Pritarti 3.
3. Piliečių, asociacijų, politinių partijų ir kitų suinteresuotų asmenų pasiūlymai: Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Išvadų rengėjų nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę Str. Str. d. P. 1. Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacija, 2016-04-01 LR Seime yra registruotas bei pristatytas LR Žemės ūkio, maisto ūkio ir kaimo plėtros įstatymo Nr. IX-987 papildymo 8¹ straipsniu įstatymo projektas (toliau – Projektas), kuriuo siekiama įtvirtinti paramos dėl Europos Sąjungos (toliau – ES) paramos žemės ūkiui, maisto ūkiui ir kaimo plėtrai teikimo apribojimus. Šiuo raštu Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacija atkreipia Jūsų dėmesį į galimą didelę žalą žemės ūkiui, grėsmę kaimo vietovėse dirbančių asmenų gerovei, Lietuvos Respublikos biudžetui ir įvaizdžiui, jeigu LR žemės ūkio, maisto ūkio ir kaimo plėtros įstatymas Nr. IX-987 būtų papildytas 8¹straipsniu. Dabar galiojantis reglamentavimas užtikrina visų žemės ūkio veiklos subjektų vienodas ir lygias galimybes pretenduoti į ES paramą (ir ją gauti) ir tokiu būdu išlikti konkurencingiems šalies ir užsienio rinkose, tuo tarpu Projektu yra siekiama įtvirtinti paraiškų teikimo ir paramos išmokėjimo apribojimus, kas iš esmės reiškia draudimą stambesniems žemės ūkio veiklos subjektams pretenduoti į ES paramos žemės ūkiui, maisto ūkiui ir kaimo plėtrai gavimą. Projekto iniciatoriai siūlo, kad „Žemės ūkio veiklos subjektai ar susiję asmenys, kurie nuosavybės teise valdo daugiau kaip 500 hektarų žemės, praranda teisę pretenduoti į Europos Sąjungos paramos žemės ūkiui, maisto ūkiui ir kaimo plėtrai gavimą.“ Toks siūlomas apribojimas ir toliau sudaro prielaidas žemės ūkio veiklos sąlygų bloginimui, nors dėl pastarųjų metų įvykių ir pasaulinės perprodukcijos Lietuvos žemės ūkio sektoriaus padėtis yra kaip niekada bloga.
Negana to, siūlomas apribojimas sudaro nevienodas sąlygas žemės ūkio veiklos subjektams pasinaudoti ES struktūrinių fondų parama - tie žemės ūkio veiklos subjektai, kurie nuosavybės teise valdo daugiau kaip 500 hektarų žemės, prarastų galimybę pretenduoti į ES paramos žemės ūkiui, maisto ūkiui ir kaimo plėtrai gavimą. Be to, dėl tokio reguliavimo prieštaravimo LR Konstitucijai ir ES teisei yra aiškiai pasisakę Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, Europos teisės departamentas prie LR teisingumo ministerijos, Seimo teisės ir teisėtvarkos komitetas. Projekto iniciatoriai išskiria tik tam tikrą grupę asmenų, kuriems būtų apribota teisė gauti ES paramą, atsižvelgiant tik į vieną kriterijų – nuosavybės teise valdomą turtą (daugiau kaip 500 ha žemės), - ir nesant kitų objektyvių priežasčių, todėl, akivaizdu, kad tokiu teisiniu reguliavimu būtų pažeistas LR Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas asmenų lygiateisiškumo bei proporcingumo principai. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas būtų pažeidžiamas, jei tam tikra grupė asmenų, kuriems yra skiriama teisės norma, palyginti su kitais tos pačios normos adresatais, būtų kitaip traktuojama, nors tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas (Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2010 m. birželio 29 d. nutarimas ir kt.).
Projektu siekiama riboti žemės ūkio veiklos subjektų ir susijusių asmenų, kurie nuosavybės teise valdo daugiau kaip 500 hektarų, teisę į ES paramą. Iš esmės Projektu nustatomas papildomas reikalavimas asmenims, siekiantiems gauti ES paramą žemės ūkiui, maisto ūkiui ir kaimo plėtrai. Pastebėtina, kad šiuo metu asmenys, pretenduojantys į Lietuvos kaimo plėtros paramą, turi atitikti bendrąsias (vienodai taikomas visiems asmenims nepriklausomai nuo paramos priemonės) tinkamumo sąlygas ir reikalavimus, įtvirtintus Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 m. programos, patvirtintos 2015 m. vasario 13 d. Komisijos įgyvendinimo sprendimu, kuriuo patvirtinama Lietuvos kaimo programa, pagal kurią skiriama parama Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai lėšomis. Norėtume atkreipti dėmesį į Reglamento (ES) Nr. 1307/2013 9 straipsnio 1 dalį, kuria nustatomas draudimas gauti tiesiogines išmokas, jei asmenys nevykdo aktyvios ūkininkavimo veiklos. To paties straipsnio 2 dalies pirmoje pastraipoje numatyta, kad tiesioginės išmokos neskiriamos asmenims arba jų grupėms, kurie eksploatuoja oro uostus, teikia geležinkelio paslaugas, eksploatuoja vandens valymo įrengimus, teikia nekilnojamojo turto paslaugas, eksploatuoja nuolatines sporto ir pramogų aikšteles. Ir šis sąrašas yra baigtinis. Nors Reglamento (ES) Nr. 1307/2013 9 straipsnis ir numato tam tikrą valstybių narių teisę nustatyti kam gali būti neskiriamos tiesioginės išmokos, tačiau ši teisė reglamente yra aiškiai apibrėžta. Todėl akivaizdu, kad Reglamento (ES) Nr.
1307/2013 9 straipsnyje numatytas baigtinis sąrašas atvejų, kada valstybės narės gali riboti asmenų, kuriems gali būti skiriamos tiesioginės išmokos, ratą. Tuo tarpu ūkio dydis į tokį sąrašą nepapuola. Atsižvelgiant į tai, Projektu numatomas teisės į ES paramą ribojimas žemės ūkio veiklos subjektams ir susijusiems asmenims, kurie nuosavybės teise valdo daugiau kaip 500 hektarų, jis yra akivaizdžiai nesuderinamas su ES teise. Be to, akivaizdu, kad Seimo nariai, inicijuojantys Projektą, jo aiškinamajame rašte naudoja klaidingą informaciją ir klaidina tiek kitus Seimo narius, tiek ir visuomenę. (https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAK/bb195540101711e5b0d3e1beb7dd5516?jfwid=-aor8db3tm) Projekto iniciatoriai aiškinamajame rašte teigia (5 rašto punktas), kad „Stambiausi žemės ūkio veiklos subjektai, kurie nuosavybės teise valdo daugiau kaip 500 hektarų žemės praras galimybę pretenduoti į Europos Sąjungos paramos žemės ūkiui, maisto ūkiui ir kaimo plėtrai gavimą. Tačiau, naujasis reglamentavimas ir jo neigiamos pasekmės nebus jaučiamos, kadangi pagal valstybės įmonės Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro 2015 m. gegužės 1 d. pateiktą statistiką, stambiausi žemės ūkio veiklos subjektai nesudaro nė vieno procento visų ūkių skaičiaus Lietuvoje, o naudmenų žemės plotas užima tik 35743,38 hektarų.“ Tačiau pagal VĮ Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro statistinę ataskaitą „Informacija apie 2015 metais Lietuvoje deklaruotas žemės ūkio naudmenas ir kitus plotus“ (87 psl.) juridinių asmenų ūkiai (virš 500 ha dydžio) deklaravo 215.020 ha, o fizinių asmenų ūkiai (virš 500 ha dydžio) deklaravo 394.386 ha, tai kartu sudėjus yra 609 tūkst. ha, kas sudaro net 20 proc. dirbamos žemės ploto, o ne 1 procentą, kaip klaidingai nurodo Projekto iniciatoriai.
Toliau Projekto iniciatoriai vėlgi akivaizdžiai iškreipia realybę: „smulkūs ir vidutiniai šeimos ūkiai Lietuvoje pagaminantys didžiąją dalį žemės ūkio produkcijos neturi galimybių, o kartu ir nesugeba pasinaudoti ES struktūrinių fondų parama, kadangi beveik visas ES lėšas įsisavina tik labai siauras (apie 3% žemės ūkio veiklos subjektų) ir išskirtinai stambių ūkių (viršijančių 500 hektarų plotą) pavieniai stambūs ūkininkai ar jų šeimos nariai“. Čia norime paminėti, kad dabar galiojanti paraiškų ES paramai tvarka yra tokia, kad stambesnių ūkių galimybės gauti paramą jau dabar yra apribotos 1 mln. EUR suma per visą 2014-2020 metų finansinį laikotarpį, o vertinant individualias paraiškas smulkesni ūkiai gauna prioriteto balus vien dėl smulkaus ar vidutinio ūkio statuso turėjimo. Tokiu būdu akivaizdu, kad pasitelkdami ir naudodami melagingus duomenis ir siūlydami tokį Projektą, Seimo nariai siekia tik vienadienių politinių dividendų prieš artėjančius rinkimus, tarpusavio konkurencijos sprendimo, bet tai ciniškai daro kaimo žmonių ir ūkininkaujančių sąskaita. Tai yra apgailėtina praktika, kuri ne tik kad nepagerina kaimo padėties, bet kaimą ir toliau stumia link prarajos.
Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacija vienija virš 200 žemės ūkio bendrovių, kuriose dirba gerokai virš 10 tūkstančių darbuotojų, kurių didelė dalis yra ir bendrovių pajininkai. Visi jie bei jų šeimų nariai gyvena kaimiškosiose vietovėse, kur neretai bendrovė ar stambesnis ūkininkas yra ir vienintelis kaimo bendruomenės darbdavys. Todėl mums kyla skausmingas retorinis klausimas – kodėl tokie įstatymo projektai gali būti siūlomi ir kodėl toliau trumparegiškų politinių tikslų siekimas užgožia tikras kaimo problemas ir jų sprendimą? Prašome gerb. Prezidentės, Ministro Pirmininko, Seimo Kaimo reikalų komiteto ir Seimo narių, Žemės ūkio ministerijos sustabdyti tokį žalingą žemės ūkio griovimą ir neleisti, kad atsirastų niekuo nepagrįsti neteisėti apribojimai, kurie prieštarautų tiek LR Konstitucijai, tiek ES teisės normoms ir Bendrajai žemės ūkio politikai. Pritarti
savivaldybių institucijų ir įstaigų pasiūlymai: Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Išvadų rengėjų nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę Str. Str. d. P. 1. Konkurencijos Taryba, 2016-03-29
savo iniciatyva pagal kompetenciją išnagrinėjusi Lietuvos Respublikos žemės ūkio, maisto ūkio ir kaimo plėtros Nr. IX-987 papildymo 8¹ straipsniu įstatymo projektą Nr.
XIIP-3227 (toliau – Įstatymo projektas), teikia pastabas ir pasiūlymus.
maisto ūkio ir kaimo plėtros įstatymą 8¹ straipsniu, kurio 1 dalyje siūloma nustatyti, kad:
„Žemės ūkio veiklos subjektai ar susiję asmenys, kurie nuosavybes
teise valdo daugiau kaip 500 hektarų žemės, praranda teisę pretenduoti į Europos Sąjungos paramos žemės ūkiui, maisto ūkiui ir kaimo plėtrai gavimą.“.
konkurencijos tarp ūkio subjektų ribojimus.
ribojimas turi būti pagrįstas ir proporcingas siekiamam tikslui. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra pasisakęs, kad, imantis ūkinės veiklos ribojimų ir draudimų nustatymo, turi būti laikomasi tam tikrų sąlygų: 1) ūkinės veiklos laisvė ribojama įstatymu; 2) ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises ir laisves bei Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; 3) ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei esmė; 4) yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo[7].
rašte nėra duomenų, pagrindžiančių ribojimo, kuriuo vieniems ūkio subjektams siūlomas nustatyti draudimas pretenduoti į ES paramą, kitiems tokiu būdu sukuriant palankesnes sąlygas, būtinumą ir pagrįstumą. Nėra aišku, kodėl būtent 500 ar daugiau hektarų žemės valdantiems ūkio subjektams būtina nustatyti draudimą gauti ES paramą ir kodėl apskritai tam tikriems ūkio subjektams turi būti ribojama galimybė ją gauti.
projekte siūlomas ribojimas yra nepagrįstas.
Rekomenduojame Įstatymo projekto rengėjams papildomai įvertinti numatomo galimo ūkinės veiklos ribojimo pagrįstumą ir proporcingumą siekiamiems tikslams užtikrinti bei ar nėra alternatyvių būdų, kaip išspręsti esamą problemą, darant minimalų neigiamą poveikį konkurencijai arba tokio poveikio išvengiant.
tarybos parengtas Viešojo administravimo subjektų sprendimų poveikio konkurencijai vertinimo gaires[8]. Šiomis gairėmis siūlytume vadovautis vertinant teisės aktų, kuriais yra reguliuojama ūkio subjektų veikla, galimą poveikį konkurencijai. Maloniai siūlome susipažinti su šiomis gairėmis, o iškilus klausimams – kreiptis į mūsų instituciją dėl paaiškinimų. Pritarti
kaimo plėtros Nr. IX-987 papildymo 8¹ straipsniu įstatymo projektui Nr. XIIP-3227 (toliau – Įstatymo projektas).
maisto ūkio ir kaimo plėtros įstatymą 8¹ straipsniu, kurio 1 dalyje siūloma nustatyti, kad:
„Žemės ūkio veiklos subjektai ar susiję asmenys, kurie nuosavybes
teise valdo daugiau kaip 500 hektarų žemės, praranda teisę pretenduoti į Europos Sąjungos paramos žemės ūkiui, maisto ūkiui ir kaimo plėtrai gavimą.“.
kad tokio pasiūlymo tikslas – užtikrinti smulkiems žemės ūkio veiklos subjektams realią galimybę pasinaudoti Europos Sąjungos (toliau – ES) parama.
Projekto rengėjų teigimu, smulkūs ir vidutiniai šeimos ūkiai, pagaminantys didžiąją dalį žemės ūkio produkcijos, neturi galimybių, o kartu ir nesugeba pasinaudoti ES struktūrinių fondų parama, kadangi beveik visas ES lėšas įsisavina tik labai siauras (apie 3 % visų žemės ūkio veiklos subjektų) išskirtinai stambių (viršijančių 500 hektarų plotą) ūkio subjektų ratas.
siūlomos teisinio reguliavimo nuostatos nėra tinkama priemonė efektyvaus ir konkurencingo smulkaus ūkio kūrimuisi užtikrinti, ir gali lemti nepagrįstą konkurencijos tarp ūkio subjektų ribojimą:
tik ūkio subjektams, nuosavybės teise valdantiems daugiau kaip 500 hektarų žemės. Ūkio subjektai, kitais pagrindais (pavyzdžiui, nuomos) valdantys tokį patį žemės plotą, į ES paramą galėtų pretenduoti.
Taip pat ūkio subjektas galėtų nuosavybės teise valdyti, pavyzdžiui, 499 hektarus žemės, likusią dalį nuomotis, ir pretenduoti į ES paramą;
paskirties, todėl, pavyzdžiui, 499 hektarus žemės ūkio paskirties žemės valdantis ūkio subjektas į ES paramą galėtų pretenduoti, o 50 hektarų žemės ūkio paskirties žemės ir 451 hektarą kitokios paskirties žemės valdantis ūkio subjektas – ne;
paramos „perėjimo“ būtent į smulkius ūkius;
numato valstybėms narėms galimybę tam tikras paramos priemones taikyti tik smulkiems ir vidutiniams ūkio subjektams[9], todėl Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija Įstatymo projekto rengėjų tikslą gali pasiekti šiuo metu jau turimomis priemonėmis – teikdama prioritetą toms paramos priemonėms, kurios pagal ES teisės aktų reikalavimus gali būti taikomos tik smulkiems ūkiams, arba ribodama teikiamos paramos dydį. Pritarti
nepritarti Įstatymo projektui, nes jo nuostatomis nebus užtikrintas efektyvių ir konkurencingų smulkių ūkių kūrimasis, o tarpusavyje konkuruojantiems ūkio subjektams bus sudarytos nepagrįstai skirtingos sąlygos pretenduoti į ES paramą. Parama smulkių ūkių konkurencingumo didinimui, Konkurencijos tarybos nuomone, galėtų būti užtikrinama Žemės ūkio ministerijai pasinaudojant ES teisės aktuose numatytomis galimybėmis remti būtent tokius ūkius. Pritarti
teisę, pasiūlymai: negauta. Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Išvadų rengėjų nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę Str. Str. d. P. 1.
1 Argumentai: Siūloma numatyti, jog Europos Sąjungos parama žemės ūkiui, maisto ūkiui ir kaimo plėtros gavimui būtų skiriama atsižvelgiant į nuosavybės teise valdomą žemės plotą. Pasiūlymas: Pakeisti 1 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip: Žemės ūkio veiklos subjektai ar susiję asmenys, kurie nuosavybės teise valdo iki 100 hektarų žemės turi teisę pretenduoti į 100% Europos Sąjungos paramos žemės ūkiui, maisto ūkiui ir kaimo plėtros gavimui. Žemės ūkio veiklos subjektai ar susiję asmenys, kurie nuosavybės teise valdo nuo 100 iki 200 hektarų žemės turi teisę pretenduoti į 70% Europos Sąjungos paramos žemės ūkiui, maisto ūkiui ir kaimo plėtros gavimui. Žemės ūkio veiklos subjektai ar susiję asmenys, kurie nuosavybės teise valdo nuo 200 iki 500 hektarų žemės turi teisę pretenduoti į 25% Europos Sąjungos paramos žemės ūkiui, maisto ūkiui ir kaimo plėtros gavimui. Žemės ūkio veiklos subjektai ar susiję asmenys, kurie nuosavybės teise valdo daugiau kaip 500 hektarų žemės, praranda teisę pretenduoti į Europos Sąjungos paramos žemės ūkiui, maisto ūkiui ir kaimo plėtrai gavimą. Nepritarti Parama Žemės ūkis iš ES biudžeto yra skiriama dviem būdais: tiesioginėmis išmokomis, kurių tikslas yra palaikyti ūkininkų pajamas (I ramstis) ir Kaimo plėtros priemonėms, kuriomis skirstoma investicinė parama (II ramstis). Pagal pasiūlymo formuluotę nėra aišku, kurio ramsčio paramą siūloma riboti. Jeigu norima apriboti tiesioginių išmokų mokėjimą, tai vadovaujantis Reglamento (ES) Nr. 1307/2013 11 straipsniu, apriboti galima tik 150 tūkst. eurų sumą viršijančių tiesioginių išmokų mokėjimą;
Jeigu pasiūlymas susijęs su Kaimo plėtros priemonėmis, atkreiptinas dėmesys, investicinių projektų dydis nėra susijęs su valdomų ūkių plotu. 6. Seimo paskirtų papildomų komitetų, komisijų pasiūlymai: nepaskirta
rengėjų komitetui siūlomas sprendimas ir pasiūlymai. 7. Komiteto išvadų rengėjų komitetui siūlomas sprendimas ir pasiūlymai: 7.1.
Sprendimas (pagal Seimo statuto 150 straipsnį. Jeigu siūlomas sprendimas numatytas Seimo statuto 150 straipsnio 1 dalies 3–6 punktuose, pateikiami šio sprendimo argumentai): grąžinti projektą iniciatoriams patobulinti atsižvelgiant į LR Seimo Teisės departamento, Europos teisės departamento, LR Konkurencijos tarybos pastabas. 8. Balsavimo rezultatai: 9 „už“, 1 „prieš“. 9. Komiteto paskirti pranešėjai: Saulius Bucevičius Komiteto pirmininkas Saulius Bucevičius [1] SESV 39 straipsnio 1 dalis; Komunikatas „BŽŪP artėjant 2020 m. Su aprūpinimu maistu, gamtos ištekliais ir teritorine pusiausvyra susijusių būsimų uždavinių sprendimas“, COM(2010) 672/5, 7-8 psl. [2] Pvz.: Reglamento (ES) Nr. 1305/2013 28 straipsnio 3 dalis, 29 straipsnio 2 dalis; Reglamento (ES) Nr. 1307/2013 9 straipsnio 2 dalies antra pastraipa; Reglamento (ES) Nr. 1308/2013 64 straipsnis. [3] Sprendimas Kurt und Thomas Etling ir kt., sujungtos bylos C‑230/09, C‑231/09, ECLI:EU:C:2011:271, 74 punktas. [4] Sprendimas Bábolna, C-115/10, ECLI:EU:C:2011:376, 37 punktas. [5] Reglamento (ES) Nr. 1305/2013 preambulės 18 punktas ir 19 straipsnis. [6] Reglamento (ES) Nr. 1307/2013 9 straipsnio 2 dalies 3 pastraipoje ir 4 pastraipoje numatytos tam tikros išimtys. [7] Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 31 d. nutarimo byloje Nr. 42/03 „Dėl kvotinio baltojo sukraus eksporto“ II konstatuojamosios dalies 2.2 punktas. http://www.lrkt.lt/dokumentai/2006/n060531.htm [8] Prieiga per internetą: <http://www.kt.gov.lt/naujienos/doc/news_2012-06-11_gaires.pdf>. [9] Pavyzdžiui, parama investicijoms pagal 2014 m. birželio 25 d. Komisijos reglamento (ES) Nr. 702/2014, kuriuo skelbiama, kad tam tikrų kategorijų pagalba žemės bei miškų ūkio sektoriuose ir kaimo vietovėse yra suderinama su vidaus rinka pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 107 ir 108 straipsnius, nuostatas.
TEISĖTVARKOS komitetas
dalyvavo: komiteto pirmininkas Julius Sabatauskas, komiteto pirmininko pavaduotojas Stasys Šedbaras, nariai: Vilija Aleknaitė Abramikienė, Juozas Bernatonis, Stasys Brundza, Vitalijus Gailius. Komiteto biuro vedėja Dalia Latvelienė, patarėjai: Martyna Civilkienė, Jurgita Janušauskienė, Rita Karpavičiūtė, Irma Leonavičiūtė, Rita Varanauskienė, Loreta Zdanavičienė, komiteto padėjėjos: Aidena Bacevičienė, Modesta Banytė. Kviestieji asmenys: Seimo kanceliarijos Teisės departamento atstovai: Neringa Azguridienė, Inga Jarukaitienė, Žemės ūkio ministerijos Teisės departamento atstovas Renatas Makelis, Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos atstovas Jonas Sviderskis. Ekspertų, konsultantų, specialistų išvados, pasiūlymai, pataisos, pastabos (toliau – pasiūlymai):
Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę Str. Str. d. P. 1. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, 2015-07-021 Įvertinę įstatymo projektą dėl jo atitikties Konstitucijai, įstatymams, Europos Sąjungos teisės aktams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas:
keičiamo įstatymo 8¹ straipsnio 1 dalyje siūloma nustatyti, kad žemės ūkio veiklos subjektai ar susiję asmenys, kurie nuosavybės teise valdo daugiau kaip 500 hektarų žemės, praranda teisę pretenduoti į Europos Sąjungos (toliau – ES) paramos žemės ūkiui, maisto ūkiui ir kaimo plėtrai gavimą. Šios projekto nuostatos yra diskutuotinos dėl kelių priežasčių.
Pirma, pažymėtina, kad siūlomu teisiniu reguliavimu išskiriama tam tikra grupė asmenų, kuriems būtų apribota teisė gauti ES paramą atsižvelgiant tik į vieną kriterijų – nuosavybės teise valdomą turtą (daugiau kaip 500 ha žemės), - ir nesant kitų objektyvių priežasčių, todėl, manytume, kad siūlomu teisiniu reguliavimu galėtų būti pažeistas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas asmenų lygiateisiškumo bei proporcingumo principai. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas būtų pažeidžiamas, jei tam tikra grupė asmenų, kuriems yra skiriama teisės norma, palyginti su kitais tos pačios normos adresatais, būtų kitaip traktuojama, nors tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas (Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2010 m. birželio 29 d. nutarimas ir kt.). Projekto aiškinamajame rašte nurodoma, kad projekto tikslas yra „užtikrinti smulkiems žemės ūkio veiklos subjektams realią galimybę pasinaudoti ES parama žemės ūkiui, maisto ūkiui ir kaimo plėtrai. Įtvirtintas draudimas padidintų galimybę smulkiems žemės ūkio veiklos subjektams įsisavinti ES paramą ir kartu prisidėtų prie efektyvaus ir konkurencingo smulkaus ūkio kūrimosi Lietuvoje.“ Šios aiškinamojo rašto nuostatos suponuoja tai, kad projekto iniciatoriai žemės ūkio veiklos subjektus skirsto į smulkius ir stambius atsižvelgdami tik į vieną kriterijų
Pažymėtina, kad pagal projekto nuostatas ES parama būtų apribojama tiems žemės ūkio veiklos subjektams, kurie nuosavybės teise valdo daugiau kaip
valdomos žemės plotą, nuo kurios priklausytų gauti ar negauti ES paramą būtų
„įskaičiuojami“ visi jų ar su jais susijusių asmenų nuosavybės teise valdomi
žemės ūkio paskirties, miškų ūkio, vandens ūkio ar kitos paskirties žemės plotai. Atkreiptinas dėmesys, kad Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalis apriboja tik žemės ūkio paskirties žemės įsigijimą` iki 500 ha dydžio, tačiau kitų paskirčių žemės dydis ją įsigyjant įstatymais nėra ribojamas. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad pagal keičiamo įstatymo 2 straipsnio 23 dalį žemės ūkio veiklos subjektais yra laikomi ne tik pavieniai fiziniai ir juridiniai asmenys, bet ir fizinių ar juridinių asmenų grupė, o keičiamo įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatyta, kad vienu iš žemės ūkio, maisto ūkio ir kaimo plėtros politikos tikslų yra skatinti gamintojų grupių ir gamintojų organizacijų kūrimąsi ir veiklą, todėl abejotina, kad projektu nustatomas apribojimas atitiktų šiuos keičiamame įstatyme nustatytus tikslus, nes jungtis į grupes būtų nenaudinga – būtų prarandama teisė į ES paramą, jei visų asmenų, susijungusių į grupę, nuosavybės teise valdomi žemės plotai viršytų įstatyme nustatytą dydį.
Be to, atkreiptinas dėmesys, kad keičiamas įstatymas numato ne tik ES paramą, bet ir valstybės paramą, teikiamą žemės ūkio subjektams, tačiau projekto nuostatose jokio apribojimo, susieto su nuosavybės teise valdomu žemės plotu, šiai paramos rūšiai nėra siūloma nustatyti. Atsižvelgiant į tai, pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją riboti konstitucines žmogaus teises ir laisves galima, jeigu yra laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises ir laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo.
Ribojant asmens teises ir laisves <...> negali būti pažeistas konstitucinis proporcingumo principas, kaip vienas iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų, kuris reiškia ir tai, kad įstatyme numatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad šios priemonės turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir kad šios priemonės neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti (Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimas). Antra, iš projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 8¹ straipsnio pavadinimo ir 1 dalies nuostatų darytina išvada, jog toks asmenų teisės pretenduoti į ES paramą ribojimas (nuosavybės teise valdomas daugiau kaip 500 ha žemės plotas) būtų taikomas visų keičiamo įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje nurodytų paramos priemonių, patenkančių į Europos Sąjungos paramos priemonių sistemą, atžvilgiu. Atkreiptinas dėmesys, kad Europos Sąjungos teisės aktai (pvz., 2013 m. gruodžio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos Reglamentas (ES) Nr. 1305/2013 dėl paramos kaimo plėtrai, teikiamos Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai (EŽŪFKP) lėšomis, kuriuo panaikinamas Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1698/2005, 2013 m. gruodžio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 1307/2013, kuriuo nustatomos pagal bendros žemės ūkio politikos paramos sistemas ūkininkams skiriamų tiesioginių išmokų taisyklės ir panaikinami Tarybos reglamentas (EB) Nr.
637/2008 ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 73/2009 ir kt.), nustatantys bendrąsias Europos Sąjungos paramos taisykles, numato eilę skirtingo pobūdžio ir tikslų priemonių, pagal kurias asmenims suteikiama teisė gauti paramą ir kurioms įgyvendinti, prisidedant prie konkrečios Sutartyje dėl Europos Sąjungos veikimo ir atitinkamame reglamente nustatytos politikos įgyvendinimo, priimami atskiri nacionalinės teisės aktai (pvz., Lietuvos kaimo plėtros 2014-2020 m. programos priemonės ir priemonių įgyvendinimo taisyklės). Atsižvelgiant į tai, mūsų nuomone, svarstytinas projektu siūlomo vieno kriterijaus, ribojančio ES paramą gauti, išskyrimas ir taikymas žemės ūkio veiklos subjektams, pretenduojantiems į ES paramą pagal visas Europos Sąjungos ir nacionalinės teisės aktais reglamentuojamas tokios paramos priemones, proporcingumas ir tikslingumas. Trečia, iš projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 8¹ straipsnio pavadinimo ir 1 dalies nuostatų nėra pakankamai aišku, kokiam objektui – paraiškų ar paramos teikimui - siūloma nustatyti apribojimus. 4. Atkreiptinas dėmesys, kad priimtas įstatymas įsigaliotų kitą dieną po oficialaus paskelbimo Teisės aktų registre. Kadangi projekte nėra aptarta įstatymo taikymo tvarka, tai nėra aišku, kaip būtų tęsiamas procesas tų asmenų atžvilgiu, kurie jau yra pateikę paraiškas Europos Sąjungos teikiamai paramai gauti. Siūlytume projektą pildyti nuostatomis, nustatančiomis įstatymo taikymą. Pritarti Siūlomo projekto
lygiateisiškumo bei konstituciniam proporcingumo principams.
Pakeitus teisės aktą, jeigu juo reguliuojamas procesas yra tęstinis, tačiau nenustačius įgyvendinimo tvarkų, pereinamų periodų, kaip iš vieno teisinio reguliavimo pereiti į kitą, neužtikrinamas asmenims konstitucinis teisinio tikrumo principas. 2. Europos teisės departamentas prie TM 2015-07-081 Išnagrinėję Lietuvos Respublikos Seimo pateiktą derinti Lietuvos Respublikos žemės ūkio, maisto ūkio ir kaimo plėtros įstatymo Nr. IX-987 papildymo 8¹ straipsniu įstatymo projektą Nr. XIIP-3227 (toliau – Įstatymo projektas), teikiame šias pastabas ir pasiūlymus. 1. Vadovaujantis Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) 4 straipsnio
narių kompetencijai yra priskiriama žemės ūkio politika. SESV 2 straipsnio 2 dalis numato, kad kai konkrečioje srityje Europos Sąjungai suteikiama kompetencija, kurią ji dalijasi su valstybėmis narėmis, Europos Sąjunga ir valstybės narės gali toje srityje priimti teisiškai privalomus aktus, tačiau valstybės narės naudojasi savo kompetencija tiek, kiek Europos Sąjunga nepasinaudojo savo kompetencija. Pagal SESV 38 straipsnio 4 dalį Europos Sąjunga yra teisiškai įpareigota vykdyti žemės ūkio politiką. Šioje nuostatoje įtvirtinta, kad „veikiant ir plėtojantis vidaus žemės ūkio produktų rinkai, kartu turi būti kuriama bendra žemės ūkio politika.“ Europos Sąjunga bendrąją žemės ūkio politiką (toliau – BŽŪP) vykdo trimis kryptimis/priemonėmis: kaimo plėtra, nustatyta 2013 m. gruodžio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) Nr. 1305/2013 dėl paramos kaimo plėtrai, teikiamos Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai (EŽŪFKP) lėšomis (toliau – Reglamentas (ES) Nr. 1305/2013); tiesioginės išmokos, nustatytos 2013 m. gruodžio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) Nr.
1307/2013, kuriuo nustatomos pagal bendros žemės ūkio politikos paramos sistemas ūkininkams skiriamų tiesioginių išmokų taisyklės (toliau – Reglamentas (ES) Nr. 1307/2013), ir rinkos priemonės, nustatytos 2013 m. gruodžio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) Nr. 1308/2013, kuriuo nustatomas bendras žemės ūkio produktų rinkų organizavimas. Šios priemonės padeda siekti pagrindinių BŪŽP tikslų[1], tokių kaip, gyvybingos maisto produktų gamybos užtikrinimas remiant ūkių pajamas, didinant žemės ūkio sektoriaus konkurencingumą; tausaus gamtos išteklių valdymas ir klimato politikos įgyvendinimas užtikrinant tvarios gamybos metodų taikymą, skatinant ekologišką augimą per inovacijas bei vykdant veiksmus klimato kaitai sušvelninti; darnus teritorinis vystymasis remiant užimtumą kaimo vietovėse. Pastebėtina, kad kai kurios įvardintų reglamentų nuostatos[2] suteikia valstybėms narėms diskreciją reglamentų reguliavimo srityje, tačiau, kaip Europos Sąjungos Teisingumo Teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, valstybės narės, priimdamos Europos Sąjungos teisę įgyvendinančias priemones, turi naudotis savo diskrecija, paisydamos bendrųjų Europos Sąjungos teisės principų ir pagrindinių teisių.[3] Taip pat nacionalinės teisės aktai, sudarantys BŽŪP dalį, neturėtų būti priimti ar taikomi taip, kad pažeistų minėtos politikos tikslus.[4] Atkreiptinas dėmesys į tai, kad subjektai, gaudami Europos Sąjungos paramą, taip pat prisiima įsipareigojimus laikytis tam tikrų Europos Sąjungos nustatytų standartų, pavyzdžiui, aplinkos tausojimą užtikrinančių reikalavimų. Reglamento (ES) Nr. 1305/2013 28 straipsnyje numatyta galimybė asmenims gauti papildomą paramą įsipareigojant 5–7 metų laikotarpiui atlikti veiksmus pagal agrarinės aplinkosaugos ir klimato srities įsipareigojimus. Pagal 2013 m. gruodžio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr.
1306/2013 dėl bendros žemės ūkio politikos finansavimo, valdymo ir stebėsenos 92 straipsnį tiesioginių išmokų ir kai kurių kaimo plėtros paramos priemonių atveju taikomi kompleksinės paramos reikalavimai, susiję su aplinka, klimato kaita ir gera agrarine žemės būkle, žmonių, gyvūnų ir augalų sveikata, gyvūnų gerove. Be to, paramos teikimas skatina asmenis siekti tam tikrų rezultatų, pavyzdžiui, pagerinti bendrus žemės ūkio valdos veiklos rezultatus ir tvarumą, kaip tai numatyta Reglamento (ES) Nr. 1305/2013 17 straipsnio 1 dalies a punkte. Tokiu būdu pradedamos taikyti naujos technologijos, didėja žemės ūkio augalų derlingumas ir gyvūnų produktyvumas, gerėja žemės ūkio produktų kokybė, mažinamas neigiamas poveikis aplinkai, didinamas pelnas bei konkurencingumas ir kt. Parama, kaip investicija į ūkį, gali padėti padidinti užimtumą kaimo vietovėse.[5] Manytume, kad Įstatymo projektu numatant teisės į Europos Sąjungos paramą ribojimą žemės ūkio veiklos subjektams ir susijusiems asmenims, kurie nuosavybės teise valdo daugiau kaip 500 hektarų, galėtų pažeisti BŽŪP tikslus, nes šie asmenys nebūtų skatinami prisiimti įsipareigojimus, susijusius su šių tikslų įgyvendinimu, ir todėl galėtų būti laikomas nesuderinamu su Europos Sąjungos teise. Atsižvelgiant į tai, kad Įstatymo projektas patenka į BŽŪP reguliavimo sritį, kurioje Europos Sąjunga yra pasinaudojusi savo teise priimti privalomus teisės aktus, taip pat į tai, kad Įstatymo projektu siekiama subjektams, norintiems gauti Europos Sąjungos paramą, nustatyti ribojimą, kuris gali būti nesuderinamas su BŽŪP tikslais, siūlytume įvertinti Įstatymo projekto suderinimo su Europos Komisija galimybę. 2. Įstatymo projektu siekiama riboti žemės ūkio veiklos subjektų ir susijusių asmenų, kurie nuosavybės teise valdo daugiau kaip 500 hektarų, teisę į Europos Sąjungos paramą.
Iš esmės Įstatymo projektu nustatomas papildomas reikalavimas asmenims, siekiantiems gauti Europos Sąjungos paramą žemės ūkiui, maisto ūkiui ir kaimo plėtrai. Pastebėtina, kad šiuo metu asmenys, pretenduojantys į kaimo plėtros paramą, turi atitikti bendrąsias (vienodai taikomas visiems asmenims nepriklausomai nuo paramos priemonės) tinkamumo sąlygas ir reikalavimus, įtvirtintus Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 m. programos, patvirtintos 2015 m. vasario 13 d. Komisijos įgyvendinimo sprendimu, kuriuo patvirtinama Lietuvos kaimo programa, pagal kurią skiriama parama Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai lėšomis (pranešta dokumentu Nr. C(2015) 842) (toliau – Programa), 8.1.2 papunktyje, bei Programoje nustatytus papildomus atskirų priemonių reikalavimus. Atsižvelgiant į tai, manytume, kad vadovaujantis Reglamento (ES) Nr. 1305/2013 11 straipsnio b punkto ii) papunkčiu, taip pat turėtų būti inicijuotas Programos pakeitimas. 3. Norėtume atkreipti dėmesį į Reglamento (ES) Nr. 1307/2013 9 straipsnio 1 dalį, kuria nustatomas draudimas gauti tiesiogines išmokas, jei asmenys nevykdo aktyvios ūkininkavimo veiklos. To paties straipsnio 2 dalies pirmoje pastraipoje numatyta, kad tiesioginės išmokos neskiriamos asmenims arba jų grupėms, kurie eksploatuoja oro uostus, teikia geležinkelio paslaugas, eksploatuoja vandens valymo įrengimus, teikia nekilnojamojo turto paslaugas, eksploatuoja nuolatines sporto ir pramogų aikšteles. Reglamento (ES) Nr.
Reglamento (ES) Nr. 1307/2013 9 straipsnio 2 dalies antroje pastraipoje ir 3 dalyje įtvirtinta valstybių narių diskrecija spręsti dėl asmenų, kuriems gali būti nesuteiktos tiesioginės išmokos, bet šios diskrecijos teisės įgyvendinimas siejamas su galimybe objektyviais ir nediskriminaciniais kriterijais riboti tik tuos asmenis, kurie vykdo ne žemės ūkio veiklą.[6] Taip pat pastebėtina, kad vadovaujantis Reglamento (ES) Nr. 1307/2013 9 straipsnio 6 dalimi, valstybės narės apie priimtus sprendimus, neskirti tiesioginių išmokų asmenims, turi būti pranešama Europos Komisijai. Nors Reglamento (ES) Nr. 1307/2013 9 straipsnis ir numato tam tikrą valstybių narių diskreciją nustatyti kam gali būti neskiriamos tiesioginės išmokos, tačiau ši diskrecija reglamente yra aiškiai apibrėžta. Todėl manytina, kad Reglamento (ES) Nr. 1307/2013 9 straipsnyje numatytas baigtinis sąrašas atvejų, kada valstybės narės gali riboti asmenų, kuriems gali būti skiriamos tiesioginės išmokos, ratą. Atsižvelgiant į tai Įstatymo projektu numatomas teisės į Europos Sąjungos paramą ribojimas žemės ūkio veiklos subjektams ir susijusiems asmenims, kurie nuosavybės teise valdo daugiau kaip 500 hektarų, galėtų būti laikomas nesuderinamu su Europos Sąjungos teise. Papildomai norėtume atkreipti dėmesį ir į Reglamento (ES) Nr. 1307/2013 preambulės 13 punktą kuriame nurodyta, kad „skirstant tiesioginę paramą ūkininkų pajamoms, neproporcingai didelės išmokų sumos paskirstomos gana nedideliam stambių paramos gavėjų skaičiui. Tokio pat dydžio vienetinė parama stambesniems paramos gavėjams nebūtina, kad būtų veiksmingai pasiektas pajamų rėmimo tikslas, dėl jų gebėjimo pasinaudoti masto ekonomika. Be to, kadangi stambesni paramos gavėjai gali prisitaikyti, jiems lengviau vykdyti veiklą gaunant mažesnę vienetinę paramą. Todėl valstybės narės turėtų bent 5 % sumažinti
būti skiriama ūkininkams, dalį.
Siekdamos išvengti neproporcingo poveikio stambiems ūkiams, kuriuose sukuriama daug darbo vietų, valstybės narės taikydamos šį mechanizmą gali nuspręsti atsižvelgti į apmokamo darbo intensyvumą. <...> Pajamos, gautos sumažinus išmokas stambiems paramos gavėjams, turėtų likti jas gavusiose valstybėse narėse ir turėtų būti prieinamos kaip Sąjungos parama priemonėms, finansuojamoms iš Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai (EŽŪFKP)“ (šis įpareigojimas įtvirtintas Reglamento (ES) Nr. 1307/2013 11 straipsnyje). Taigi, šiame reglamente yra įtvirtintas siekis labiau orientuotis smulkių ir vidutinių ūkių rėmimą mažinant stambių ūkių gaunamas išmokas, o nenustatant draudimą tokiems ūkiams apskritai gauti Europos Sąjungos paramą, kuris galėtų sukelti neigiamas pasekmes, neproporcingas siekiamam tikslui. 4. Įstatymo projekto aiškinamajame rašte nurodyta, kad projekto rengimą paskatino Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinasis įstatymas, numatantis ribojimą asmeniui ir susijusiems asmenims įsigyti daugiau negu 500 ha. Pastebėtina, kad Įstatymo projekte nebuvo atsižvelgta į minėto įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje, 3 straipsnio 2 dalies antrame sakinyje numatytas taikymo išimtis dėl žemės įgyjamo paveldėjimo ir nuosavybės teisės atkūrimo būdais, bei dėl žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo gyvulininkystei plėtoti, kai įsigytos žemės ūkio paskirties žemės kiekis neviršija hektarų, tenkančių vienam asmens laikomam sąlyginiam gyvuliui, skaičiaus. Pritarti ETD išvada pagrindžia, kad nėra jokių objektyvių požymių asmenims riboti siūlomu kriterijumi ES žemės ūkio išmokas. Išvadoje minėtas ES reglamentas nenumato galimybės riboti siūlomu ir vienu kriterijumi žemės ūkio išmokų (yra apibrėžtas labai konkretus išimčių ratas).
Įstatymo projektu numatant teisės į Europos Sąjungos paramą ribojimą žemės ūkio veiklos subjektams ir susijusiems asmenims, kurie nuosavybės teise valdo daugiau kaip 500 hektarų, galėtų pažeisti BŽŪP tikslus, nes šie asmenys nebūtų skatinami prisiimti įsipareigojimus, susijusius su šių tikslų įgyvendinimu, ir todėl galėtų būti laikomas nesuderinamu su Europos Sąjungos teise. Įstatymo projektas patenka į BŽŪP reguliavimo sritį, kurioje Europos Sąjunga yra pasinaudojusi savo teise priimti privalomus teisės aktus, taip pat į tai, kad Įstatymo projektu siekiama subjektams, norintiems gauti Europos Sąjungos paramą, nustatyti ribojimą, kuris gali būti nesuderinamas su BŽŪP tikslais, projektas derintinas su Europos Komisija. 3. Komiteto sprendimas:
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Seimo statuto 67 straipsnio 3 punktu, Teisės ir teisėtvarkos komitetas preliminariai įvertino, kad Lietuvos Respublikos žemės ūkio, maisto ūkio ir kaimo plėtros įstatymo Nr. IX-987 papildymo 8(1) straipsniu įstatymo projekto (Nr. XIIP-3227) 1 straipsnio nuostatos prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos straipsnio 29 straipsniui (asmenų lygybės) ir konstituciniam proporcingumo principui. 4. Balsavimo rezultatai: bendru sutarimu „už“. 5. Komiteto paskirti pranešėjai: Julius Sabatauskas, Stasys Šedbaras. 6. Komiteto narių atskiroji nuomonė: negauta. Komiteto pirmininkas Julius Sabatauskas