Projekto lyginamasis variantas
2015 m. d. Nr. Vilnius
straipsnio pakeitimas
dalimi: „45. Komunalinių atliekų tvarkymo sistemą papildanti atliekų surinkimo sistema – atliekų, kurios susidarė naudojant gamintojų ir importuotojų tiektus Lietuvos Respublikos vidaus rinkai verslo tikslais gaminius (elektros ir elektroninę įrangą, supakuotus gaminius), tvarkymui ir Vyriausybės nustatytoms elektros ir elektroninės įrangos, pakuočių atliekų tvarkymo užduotims įvykdyti, savivaldybių iniciatyva kartu su gamintojų ir importuotojų ar licencijuotos organizacijos įdiegta ir finansuojama papildanti atliekų surinkimo sistema, kurioje taikomi gaminių ir (ar) pakuotės atliekų surinkimo būdai ir priemonės, papildantys savivaldybių organizuojamą komunalinių atliekų tvarkymo sistemą ir kuri gali būti diegiama tik gamintojams ir importuotojams ar licencijuotoms organizacijoms įvykdžius visas jiems įstatymuose ir įstatymuose numatytose sutartyse nustatytas prievoles savivaldybių organizuojamose komunalinių atliekų tvarkymo sistemose.“
dalis laikyti atitinkamai 46-64 dalimis. 2 straipsnis. 6 straipsnio pakeitimas Pakeisti 6 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „6 straipsnis. Leidimai
atliekų apdorojimą, perdirbančios laivus ir įmonės, atliekų susidarymo vietoje pavojingąsias atliekas laikančios ilgiau kaip šešis mėnesius, o nepavojingąsias
Įstatymo 11 straipsnyje nustatytus reikalavimus. 2. 3.
3Aplinkos ministerija, atsižvelgdama į įmonės vykdomą ekonominę veiklą,
nustato atliekų apdorojimo veiklos rūšį ir nepavojingųjų atliekų, susidarančių šios įmonės ūkinės veiklos metu, rūšį ir kiekį, kuriuos ši įmonė turi teisę apdoroti be leidimo.“
Pakeisti 11 straipsnį ir jį išdėstyti taip:
„11 straipsnis. Atliekų naudojimo ar šalinimo veiklos nutraukimo sąlygos
šalinanti įmonė privalo nutraukti atliekų naudojimo ar šalinimo veiklą taip, kad jos nutraukimo metu ir po veiklos nutraukimo neatsirastų neigiamas poveikis žmonių sveikatai ir aplinkai. 2. Įmonė, kuri privalo turėti leidimą pagal šio įstatymo 6 straipsnyje nustatytus reikalavimus, atliekų naudojimo ar šalinimo veiklą gali pradėti vykdyti tik turėdama Atliekas naudojanti ar šalinanti įmonė turi turėti Aplinkos ministerijos nustatyta tvarka parengtą atliekų naudojimo ar šalinimo veiklos nutraukimo planą. Jame turi būti numatyta:
1) didžiausias leidžiamas įmonėje laikyti atliekų kiekis, jų sutvarkymo priemonės ir išlaidos;
2) atliekų naudojimo ar šalinimo įrenginių uždarymo bei sutvarkymo priemonės ir išlaidos;
3) atliekų naudojimo ar šalinimo įrenginių priežiūros po uždarymo priemonės, trukmė ir išlaidos;
4) šios dalies 1–3 punktuose numatytoms priemonėms įgyvendinti būtinų lėšų kaupimo sistema. 3. Pavojingas Atliekas naudojanti ar šalinanti įmonė, kuri privalo turėti atliekų naudojimo ar šalinimo veiklos nutraukimo planą, bei įmonė, naudojanti ar šalinanti nepavojingas atliekas, kurių sąrašą nustato Vyriausybė ar jos įgaliota institucija, turi būti sudariusi laidavimo draudimo sutartį ar turėti banko garantiją, užtikrinančią atliekų naudojimo ar šalinimo veiklos nutraukimo plane numatytų priemonių finansavimą įmonės bankroto ar kitu atveju, kai įmonė nori ar privalo nutraukti atliekų naudojimo ar šalinimo veiklą ir neturi sukaupusi tam reikalingų lėšų.
Dokumentai, patvirtinantys laidavimo draudimo sutarties sudarymą ar banko garantijos suteikimą, pateikiami kartu su atliekų naudojimo ar šalinimo veiklos nutraukimo planu Aplinkos ministerijos nustatyta tvarka. 4. Laidavimo draudimo sutarties ar banko garantijos sumai apskaičiuoti naudojamus atliekų tvarkymo įkainius nustato Aplinkos ministerija.“
Pakeisti 12 straipsnį ir jį išdėstyti taip:
„12 straipsnis. Pavojingų atliekų tvarkymo licencijavimas
1Įmonės, kurios surenka,
laiko, šalina ar naudoja pavojingas atliekas Pavojingas atliekas tvarkančios įmonės turi gauti pavojingų atliekų tvarkymo licenciją, jeigu neturi šio įstatymo 6 straipsnyje nurodytų leidimų. 2. Pavojingų atliekų tvarkymo licencijoje turi būti nurodytos pavojingų atliekų, kurias licencijos turėtojas gali tvarkyti, rūšys ir šių atliekų tvarkymo būdai. 3. Pavojingų atliekų tvarkymo licencijavimo taisykles tvirtina aplinkos ministras. Pavojingų atliekų tvarkymo licencijas išduoda, atsisako išduoti, licencijų duomenis tikslina, licencijų galiojimą sustabdo, galiojimo sustabdymą panaikina, galiojimą panaikina, licencijos dublikatą išduoda aplinkos ministro įgaliota institucija. 4. Už pavojingų atliekų tvarkymo licencijos išdavimą, licencijos duomenų tikslinimą ar licencijos dublikato išdavimą imama nustatyto dydžio valstybės rinkliava. 5.
licencija išduodama jas tvarkančiai įmonei, jeigu:
1) pavojingas atliekas tvarkanti įmonė yra gavusi šio Įstatymo 6 straipsnyje nurodytą leidimą;
1) 2) pavojingas atliekas tvarkančios įmonės atsakingų darbuotojų kompetencija atitinka šio Įstatymo 11² straipsnyje nustatytus reikalavimus;
2) 3) pavojingas atliekas tvarkančios įmonės civilinė atsakomybė apdrausta draudimo įmonėje. 6. Pavojingų atliekų tvarkymo licencija neišduodama ar netikslinama, jeigu:
1) pavojingas atliekas tvarkančios įmonės atsakingų darbuotojų kompetencija neatitinka šio Įstatymo 11² straipsnyje nustatytų reikalavimų;
2) pavojingas atliekas tvarkanti įmonė pateikė melagingus duomenis pavojingų atliekų tvarkymo licencijai gauti ar tikslinti;
3) pavojingas atliekas tvarkančios įmonės pateikti dokumentai neatitinka jiems nustatytų reikalavimų. 7. Pavojingų atliekų tvarkymo licencijos galiojimas sustabdomas, kai paaiškėja, kad:
1) licencijos turėtojas pažeidė licencijuojamos veiklos reikalavimus;
2) licencijos turėtojas neturi darbuotojų, kurių kompetencija atitinka šio įstatymo 11² straipsnyje nustatytus reikalavimus;
3) licencijos turėtojas neturi galiojančio veiklos draudimo liudijimo (poliso). 8. Sprendimas dėl pavojingų atliekų tvarkymo licencijos galiojimo sustabdymo panaikinamas, kai licencijos turėtojas per aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnų privalomajame nurodyme nustatytą terminą pašalina šio straipsnio 7 dalyje nurodytus pažeidimus. 9.
licencijos galiojimas panaikinamas:
1) licencijos turėtojo prašymu;
2) jeigu licencijos turėtojas pateikė melagingus duomenis licencijai gauti;
panaikinamas ar neatnaujinamas šio Įstatymo 6 straipsnyje nurodytas leidimas;
3) 4) jeigu sustabdžius licencijos galiojimą per aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnų privalomajame nurodyme nustatytą laikotarpį nepašalinami šio straipsnio 7 dalyje nurodyti pažeidimai;
4) 5) pavojingas atliekas tvarkanti įmonė pažeidė pavojingų atliekų tvarkymo reikalavimus ir neįvykdė aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnų privalomojo nurodymo pašalinti pažeidimus.“
Papildyti Įstatymą 12² straipsniu: „12² straipsnis. Pavojingųjų atliekų tvarkymas
juridiniai asmenys yra atsakingi už jų veikloje susidariusių ar kitaip įgytų pavojingųjų atliekų tinkamą sutvarkymą. 2. Pavojingosios atliekos gali būti perduodamos pavojingąsias atliekas turinčiai teisę tvarkyti įmonei pagal sutartis dėl šių atliekų tvarkymo. 3. Juridiniai asmenys gamybinėje, ūkinėje, komercinėje veikloje susidariusias pavojingąsias atliekas gali perduoti/perleisti tik pavojingąsias atliekas turinčiam teisę tvarkyti asmeniui ir tik pagal sutartį dėl jų tinkamo sutvarkymo. 4. Pavojingųjų atliekų tvarkytojai privalo organizuoti pavojingųjų atliekų tvarkymą taip, kad pavojingosios atliekos būtų tinkamai sutvarkytos ne vėliau kaip per vienerius metus nuo jų perėmimo iš asmens, pas kurį jos susidarė. 5. Fiziniai asmenys buityje susidariusias pavojingąsias atliekas privalo rūšiuoti ir atiduoti savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje veikiantiems pavojingųjų atliekų tvarkytojams. Buityje susidariusias pavojingąsias atliekas draudžiama šalinti mišrių komunalinių atliekų tvarkymo sistemos įrenginiuose. 6.
vykdantys mišrių komunalinių atliekų rūšiavimą, privalo iš mišrių komunalinių atliekų srauto išimti ir perduoti pavojingąsias atliekas pavojingųjų atliekų tvarkytojams. 7. Aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę vykdantys pareigūnai, nustatę, kad pavojingosios atliekos tvarkomos/netvarkomos aplinkai pavojingu/kenksmingu būdu ir (arba) kelia grėsmę žmonių sveikatai ar gyvybei, o jų turėtojas nevykdo nurodymo užtikrinti tinkamo atliekų tvarkymo arba pavojingųjų atliekų savininkas nežinomas, gali nedelsiant paimti/sulaikyti tokias atliekas ir organizuoti jų saugų tvarkymą Aplinkos ministerijos ir Ūkio ministerijos nustatyta tvarka. 8. Asmenys, kurių teritorijoje, patalpose, transporto priemonėse yra pavojingosios atliekos, kurios šio straipsnio 7 dalyje nustatyta tvarka paimamos sutvarkyti, privalo sudaryti sąlygas tokiems veiksmams atlikti. Asmenys, kurių pavojingosios atliekos šio straipsnio 7 dalyje nustatyta tvarka paimamos sutvarkyti, privalo atlyginti pavojingųjų atliekų paėmimo ir sutvarkymo išlaidas.“
straipsnio pakeitimas
ir ją išdėstyti taip: „15. Šiame Įstatyme gamintojams ir importuotojams nustatytai pareigai organizuoti atliekų, kurios susidarė naudojant gamintojų ir importuotojų tiektus Lietuvos Respublikos vidaus rinkai verslo tikslais gaminius (elektros ir elektroninę įrangą, supakuotus gaminius), tvarkymą ir Vyriausybės nustatytoms elektros ir elektroninės įrangos ir (ar) pakuočių atliekų tvarkymo užduotims įvykdyti savivaldybės sudarydamos sutartis su gamintojais ir importuotojais ar licencijuotomis organizacijomis gali inicijuoti diegti savivaldybės organizuojamą komunalinių atliekų tvarkymo sistemą papildančias atliekų surinkimo sistemas.
Šiuo atveju atliekų surinkimo sistemos diegimo sąlygos turi būti suderintos tarp su savivaldybėse (arba savivaldybės įsteigto juridinio asmens, kuriam pavesta administruoti komunalinių atliekų tvarkymo sistemą) ir gamintojų bei importuotojų Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka.“
ir ją išdėstyti taip: „16. Siekdamos užtikrinti geros kokybės ir prieinamų komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų teikimą visiems savivaldybės teritorijos gyventojams, organizuodamos komunalinių atliekų sraute susidarančių elektros ir elektroninės įrangos ir pakuočių atliekų tvarkymą, savivaldybės (arba savivaldybių įsteigti juridiniai asmenys, kuriems pavesta administruoti komunalinių atliekų tvarkymo sistemą), Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka patvirtinus pakuočių atliekų tvarkymo organizavimo licenciją turinčių gamintojų ir importuotojų organizacijų užimamos rinkos dalis, privalo su gamintojais ir importuotojais, jų įsteigtomis organizacijomis sudaryti šio Įstatymo 34², 34³ straipsniuose ir Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo 10 straipsnyje nurodytas gaminių ir pakuočių atliekų tvarkymo organizavimo sutartis.
Komunalinių atliekų sraute susidarančių elektros ir elektroninės įrangos ir pakuočių atliekų surinkėjus savivaldybės turi išrinkti Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Sutartys sudaromos prisijungimo būdu, tokiomis pačiomis sąlygomis, kurios yra nustatytos galiojančiose sutartyse, sudarytose su kitais gamintojais ir importuotojais ar jų įteigtomis organizacijomis.“
straipsnio pakeitimas
straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip: „1. Komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų kainodara nustatoma vadovaujantis solidarumo, proporcingumo, nediskriminavimo, sąnaudų susigrąžinimo principais ir atliekų tvarkymo srityje taikomu bendruoju principu „teršėjas moka“. Solidarumo, proporcingumo, nediskriminavimo, sąnaudų susigrąžinimo principai komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų kainodaroje suprantami taip:
1) solidarumo.
Šis principas nustatant rinkliavą ar kitą įmoką už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir komunalinių atliekų tvarkymą reiškia, kad palankesnes sąlygas turintys komunalinių atliekų turėtojai prisideda prie komunalinių atliekų tvarkymo finansavimo, kad būtų sudarytos prieinamos sąlygos naudotis komunalinių atliekų tvarkymo paslaugomis komunalinių atliekų turėtojams, kuriems dėl ekonominių, gyvenamosios vietos, atstumo iki atliekų tvarkymo įrenginių ar kitų priežasčių, rinkliava ar kita įmoka už komunalinių atliekų tvarkymą tampa didesne našta;
2) proporcingumo. Šio principo įgyvendinimas turi užtikrinti, kad rinkliavos ar kitos įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir komunalinių atliekų tvarkymą dydis neviršytų to, kas yra būtina komunalinių atliekų tvarkymo sistemos eksploatavimo ir komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos finansavimo tikslui pasiekti. Šis principas reikalauja, kad komunalinių atliekų turėtojams nustatyta rinkliava ar kita įmoka už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą būtų proporcinga dėl jų nekilnojamojo turto ir jo naudojimo paskirties ir (ar) veiklos, galinčiam susidaryti ar susidarančiam komunalinių atliekų kiekiui;
kad nustatant rinkliavą ar kitą įmoką už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir komunalinių atliekų tvarkymą tos pačios kategorijos komunalinių atliekų turėtojams, turi būti taikomi vienodi rinkliavos ar kitos įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nustatymo ir apskaičiavimo metodai, tvarka ir dydžiai;
4) sąnaudų susigrąžinimo.
Šis principas reikalauja, kad už suteiktą paslaugą gautos pajamos padengtų būtinąsias su komunalinių atliekų tvarkymu susijusias sąnaudas, reikalingas tos paslaugos teikimui. Todėl įgyvendinant šį principą, reikia nustatyti tokį rinkliavos ar kitos įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir komunalinių atliekų tvarkymą dydį, kuris užtikrintų, jog komunalinių atliekų turėtojai padengtų būtinąsias su komunalinių atliekų tvarkymu susijusias sąnaudas, kurios patiriamos siekiant užtikrinti, kad komunalinių atliekų tvarkymo sistema atitiktų teisės aktuose nustatytus reikalavimus.“
straipsnio 2 dalį ir ją išdėstyti taip: „2. Komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų kaina turi būti pagrįsta būtinosiomis su komunalinių atliekų tvarkymu susijusiomis sąnaudomis. Komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų kaina turi užtikrinti ilgalaikį komunalinėms atliekoms tvarkyti skirtos infrastruktūros eksploatavimą, jos atnaujinimą ir sudaryti komunalinių atliekų turėtojams priimtinas sąlygas dalyvauti komunalinių atliekų tvarkyme, taip pat mažinti aplinkos taršą.“
straipsnio 3 dalį ir ją išdėstyti taip: „3. Nustatant Savivaldybės nustatydamos rinkliavos ar kitos įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir komunalinių atliekų tvarkymą dydį, turi būti vadovaujamasi vadovautis Vyriausybės patvirtintomis rinkliavos ar kitos įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydžio nustatymo taisyklėmis, šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytais principais“ 4.
Papildyti 30² straipsnį 5 dalimi: „5. Savivaldybių nustatytos rinkliavos ar kitos įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir komunalinių atliekų tvarkymą skelbiamos atitinkamos savivaldybės administracijos interneto svetainėje.“
straipsnio pakeitimas Papildyti 34 straipsnio 3 dalį 5 punktu:
„5) gamintojų ir importuotojų sutartimis su
savivaldybėmis (arba savivaldybių įsteigtais juridiniais asmenimis, kuriems pavesta administruoti komunalinių atliekų tvarkymo sistemą) ir atliekų tvarkytojais prisiimtų įsipareigojimų nevykdymo išlaidoms dengti, jeigu šių išlaidų negalima padengti kitais būdais.“
straipsnio pakeitimas Papildyti 34¹⁸ straipsnio 4 dalį 4 punktu: „4) prekybos vietoje turėti ir paprašius vartotojui ar atsakingų institucijų pareigūnams, pateikti dokumentus, nurodančius pirminį importuotoją, pateikusį į Lietuvos Respublikos vidaus rinką apmokestinamuosius gaminius (padangas) su tikslu nustatyti ar jis vykdo visas jam Vyriausybės pavestas vykdyti funkcijas.“
Pakeisti 34¹⁹ straipsnio 2 dalį ir ją išdėstyti taip: „2.
Siekdama įvykdyti šio Įstatymo 34¹⁸ straipsnio 1 dalies 2 punkte apmokestinamųjų gaminių gamintojams ir importuotojams nustatytą pareigą, Organizacija privalo: sudaryti sutartis su pagal aplinkos ministro nustatytą tvarką Organizacijos išrinktais apmokestinamųjų gaminių atliekų surinkėjais dėl apmokestinamųjų gaminių atliekų surinkimo, vežimo, paruošimo naudoti ir su apmokestinamųjų gaminių atliekų naudotojais (perdirbėjais) ir (ar) eksportuotojais dėl surinktų apmokestinamųjų gaminių atliekų panaudojimo. Šiose sutartyse turi būti numatyta apmokėjimo už apmokestinamųjų gaminių atliekų surinkimą, vežimą, paruošimą naudoti, naudojimą (perdirbimą) tvarka ir sutartinių įsipareigojimų vykdymo kontrolės tvarka. 1) sudaryti sutartis su pagal aplinkos ministro nustatytą tvarką Organizacijos išrinktais apmokestinamųjų gaminių atliekų surinkėjais dėl apmokestinamųjų gaminių atliekų surinkimo, vežimo, paruošimo naudoti ir su apmokestinamųjų gaminių atliekų naudotojais (perdirbėjais) ir (ar) eksportuotojais dėl surinktų apmokestinamųjų gaminių atliekų panaudojimo. Šiose sutartyse turi būti numatyta apmokėjimo už apmokestinamųjų gaminių atliekų surinkimą, vežimą, paruošimą naudoti, naudojimą (perdirbimą) tvarka ir sutartinių įsipareigojimų vykdymo kontrolės tvarka;
2) sudaryti sutartis su visose savivaldybėse esančių didelių gabaritų atliekų surinkimo aikštelių operatoriais dėl gyventojų naudotų apmokestinamųjų gaminių (padangų) atliekų surinkimo didelių gabaritų atliekų surinkimo aikštelėse, šių aikštelių eksploatavimo dalinio finansavimo ir infrastruktūros plėtros;
3) sudaryti sutartis su visomis savivaldybėmis (arba savivaldybių įsteigtais juridiniais asmenimis, kuriems pavesta administruoti komunalinių atliekų tvarkymo sistemą) dėl gyventojų naudotų apmokestinamųjų gaminių (padangų) surinkimo, vežimo organizavimo savivaldybės teritorijoje.“
34²⁰ straipsnio pakeitimas Pakeisti 34²⁰ straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip: „1. Vykdydami šio Įstatymo 34¹⁸ straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytą pareigą, aplinkos ministro nustatyta tvarka užsiregistravę individualiai apmokestinamųjų gaminių atliekų tvarkymą organizuojantys gamintojai ir (ar) importuotojai privalo:
1) sudaryti sutartis su apmokestinamųjų gaminių atliekų surinkėjais dėl apmokestinamųjų gaminių atliekų surinkimo, vežimo, paruošimo naudoti ir sutartis su apmokestinamųjų gaminių atliekų naudotojais (perdirbėjais) ir (ar) eksportuotojais dėl surinktų apmokestinamųjų gaminių atliekų panaudojimo.
Šiose sutartyse turi būti numatyta apmokėjimo už apmokestinamųjų gaminių atliekų surinkimą, vežimą, paruošimą naudoti, naudojimą (perdirbimą) tvarka ir sutartinių įsipareigojimų vykdymo kontrolės tvarka;
2) aplinkos ministro nustatyta tvarka kiekvienais metais pateikti apmokestinamųjų gaminių atliekų tvarkymo organizavimo veiklos ataskaitą. sudaryti sutartis su visose savivaldybėse esančių didelių gabaritų atliekų surinkimo aikštelių operatoriais dėl gyventojų naudotų apmokestinamųjų gaminių (padangų) atliekų surinkimo didelių gabaritų atliekų surinkimo aikštelėse, šių aikštelių eksploatavimo dalinio finansavimo ir infrastruktūros plėtros;
3) sudaryti sutartis su visomis savivaldybėmis (arba savivaldybių įsteigtais juridiniais asmenimis, kuriems pavesta administruoti komunalinių atliekų tvarkymo sistemą) dėl gyventojų naudotų apmokestinamųjų gaminių (padangų) surinkimo, vežimo organizavimo savivaldybės teritorijoje;
4) aplinkos ministro nustatyta tvarka kiekvienais metais pateikti apmokestinamųjų gaminių atliekų tvarkymo organizavimo veiklos ataskaitą.“
Pakeisti 34²¹ straipsnio 1 dalį ir išdėstyti taip: „1.
Pakuočių atliekų tvarkytojai privalo pakuočių atliekas (taip pat ir antrines žaliavas) surinkti atskirai, nemaišyti jų su kitomis atliekomis ar medžiagomis ir tvarkyti pagal atliekų tvarkymo prioritetus aplinkai ir visuomenės sveikatai saugiu būdu, taikydami pakuočių atliekų tvarkymo geriausiai prieinamus gamybos būdus.“
įgyvendinimas
įstatymas, išskyrus šio straipsnio 2 dalį, įsigalioja 2016 m. sausio 1 d. 2. Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija iki 2015 m. gruodžio 31 d. priima šio įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus. Skelbiu šį Lietuvos Respublikos Seimo priimtą įstatymą. Respublikos Prezidentas Teikia Seimo narys Algimantas Salamakinas
Blankas
Biudžetinė įstaiga, Vilniaus g. 23-7A, LT- 01402 Vilnius, tel. 8 706 63 687, faks. 8 706 63 679, el. p. [email protected]. Duomenys kaupiami ir saugomi Juridinių asmenų registre, kodas 188600362 Lietuvos Respublikos Seimui 2015-07- Nr. Į 2015-05-29 Nr. XIIP-3161 DĖL lietuvos respublikos Atliekų tvarkymo įstatymo Nr. VIII-787 pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIIP‑3161 Išnagrinėję Lietuvos Respublikos Seimo pateiktą derinti Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo Nr. VIII-787 pakeitimo įstatymo projektą Nr. XIIP-3161 teikiame tokias pastabas ir pasiūlymus:
Tarybos direktyvos 2008/98/EB dėl atliekų ir panaikinančios kai kurias direktyvas (toliau – Direktyva 2008/98/EB) 23 straipsnio 1 dalies f punktas įtvirtina, kad valstybės narės reikalauja, kad bet kuri įstaiga ar įmonė, ketinanti atlikti atliekų apdorojimą, gautų leidimą iš kompetentingos institucijos. Tokiuose leidimuose nurodoma bent tokios nuostatos dėl uždarymo ir vėlesnės priežiūros, kokių gali prireikti. Atliekų tvarkymo įstatymo 6 straipsnio
šalinančioms įmonėms, kurios turi atliekų naudojimo ar šalinimo veiklos nutraukimo planus, parengtus pagal šio Įstatymo 11 straipsnyje nustatytus reikalavimus, neabejotinai laikytina perkeliančia ir įgyvendinančia minėtą Direktyvos 2008/98/EB nuostatą. Teikiamo projekto 2 straipsniu siūloma panaikinti Atliekų tvarkymo įstatymo 6 straipsnio 2 dalį. Pritarus siūlomam reguliavimui keltinas klausimas, kaip tuomet būtų užtikrinamas Direktyvos 2008/98/EB 23 straipsnio 1 dalies f punkte numatytas reikalavimas.
Ta pati pastaba taikytina ir teikiamo projekto 3 straipsniui, kuriuo siūloma naikinti Atliekų tvarkymo įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 1-4 punktus, kurie taip pat laikytini Direktyvos 2008/98/EB 23 straipsnio 1 dalies f punktą perkeliančiomis ir įgyvendinančiomis nuostatomis. 2. Direktyvos 2008/98/EB 24 straipsnio a punktas numato, kad valstybės narės gali leisti įstaigoms ar įmonėms nesilaikyti 23 straipsnio 1 dalyje nustatyto reikalavimo atliekant jų pačių nepavojingų atliekų šalinimą gamybos vietoje (paryškinta mūsų). Teikiamo projekto 2 straipsniu išbraukiant iš Atliekų tvarkymo įstatymo 6 straipsnio 3 dalies (teikiamame projekte tai būtų 6 straipsnio 2 dalis) žodį „nepavojingųjų“, įmonės turėtų teisę be leidimo apdoroti ne tik nepavojingas atliekas, susidarančias jų ūkinės veiklos metu. Manome, tai neatitinka Direktyvos 2008/98/EB 24 straipsnio a punkte nustatyto reikalavimo. 3. Teikiamo projekto 3 straipsniu siūloma pildyti Atliekų tvarkymo įstatymo 11 straipsnį 4 dalimi numatant, kad laidavimo draudimo sutarties ar banko garantijos sumai apskaičiuoti naudojamus atliekų tvarkymo įkainius nustato Aplinkos ministerija. Mūsų nuomone, laidavimo draudimo sutarties ar banko garantijos sumai apskaičiuoti naudojami atliekų tvarkymo įkainiai laikytini ūkinės veiklos laisvės varžymo priemone, todėl vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencija, pagal kurią su asmens teisių ir laisvių įgyvendinimu susijęs reguliavimas, tame tarpe ir tam tikros ūkinės veiklos esminės sąlygos, draudimai ir ribojimai, darantys esminį poveikį ūkinei veiklai, gali būti nustatomi tik įstatymu[1], tokių atliekų tvarkymo įkainių nustatymo kriterijai turėtų būti nustatyti įstatyme. 4.
dalis apibrėžia, kad atliekų tvarkymas – tai atliekų surinkimas, vežimas, naudojimas ir šalinimas, šių veiklų organizavimas ir stebėsena, šalinimo vietų vėlesnė priežiūra, įskaitant, kai minėtus veiksmus atlieka prekiautojas atliekomis ar tarpininkas. Šio įstatymo 12 straipsnio 1 dalis numato, kad įmonės, kurios surenka, laiko, šalina ar naudoja pavojingas atliekas, turi gauti pavojingų atliekų tvarkymo licenciją (paryškinta mūsų). Kitaip tariant, pavojingų atliekų tvarkymo licencija reikalinga ne tik pavojingų atliekų tvarkymo veiksmams, bet ir tokių atliekų laikymui, nes pastaroji veikla nepatenka į atliekų tvarkymą, kaip tokia veikla apibrėžta Atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 18 dalyje. Tuo tarpu teikiamo projekto 4 straipsniu siūloma minėtą Atliekų tvarkymo įstatymo 12 straipsnio 1 dalį pakeisti taip, kad pavojingų atliekų tvarkymo licenciją turėtų gauti pavojingas atliekas tvarkančios įmonės, jeigu jos neturi šio įstatymo 6 straipsnyje nurodytų leidimų (paryškinta mūsų). Taigi, tokia projekto nuostata iš esmės būtų panaikintas reikalavimas gauti licenciją pavojingas atliekas laikančioms įmonėms. Be to, atsižvelgiant į tai, kad įstatymo 6 straipsnis pavojingų atliekų atžvilgiu reikalauja gauti leidimą tik tuomet, jei pavojingas atliekas įmonė laiko ilgiau kaip šešis mėnesius, pritarus projekto 4 straipsniu siūlomam reguliavimui, trumpiau nei šešis mėnesius įmonės galės laikyti pavojingas atliekas neturėdamos nei leidimo, nei licencijos. Abejotina, ar toks reguliavimas atitinka pateikto projekto aiškinamajame rašte nurodytiems ir bendrai pavojingų atliekų reguliavimu siekiamiems tikslams. Be to, dėl teikiamo projekto nuostatų, reglamentuojančių leidimus ir licencijas, neaiškaus santykio pritariame Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Teisės departamento išvados dėl projekto pastabai Nr. 8. 5.
teikiamo projekto 4 straipsniu pavojingas atliekas tvarkančios įmonės turėtų gauti pavojingų atliekų tvarkymo licenciją, jeigu neturi šio įstatymo 6 straipsnyje nurodytų leidimų (paryškinta mūsų). Vadinasi, pavojingas atliekas tvarkanti įmonė gali įvertinti, kokie reikalavimai keliami norint gauti atitinkamą leidimą ir kokie reikalavimai taikomi licencijos gavimui bei pasirinkti vieną iš šių dokumentų atsižvelgdama į tai, kokius reikalavimus išpildyti lengviausia. Manome, kad tokia tvarka iš esmės yra ydinga – konkrečiai įmonės veiklai turėtų būti nustatomi konkretūs reikalavimai ir atitinkamai tokių reikalavimų atitikimą patvirtinantis dokumentas, o ne reikalavimų alternatyvos tai pačiai veiklai vykdyti. 6. Projekto 5 straipsniu siūloma pildyti Atliekų tvarkymo įstatymą 12²straipsniu, kurio 1 ir
tokia sąvoka neapima kitose Europos Sąjungos ar Europos ekonominės erdvės valstybėse įsteigtų įmonių, kurios neturi juridinio asmens statuso, taip pat Lietuvos Respublikoje veikiančių užsienyje registruotų įmonių padalinių (beje, nebūtinai filialų), nes pagal Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą tokie subjektai nėra laikomi juridiniais asmenimis. Atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 37 dalyje nustatoma, kad įmonė šiame įstatyme apibrėžiama kaip fizinis asmuo, vykdantis individualią veiklą, juridinis asmuo, kita organizacija ar jų padaliniai, todėl 12²straipsnio, kurio 1 ir
sąvoką. 7.
pildyti Atliekų tvarkymo įstatymą 12²straipsniu, kurio 7 dalyje nustatoma, kad aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę vykdantys pareigūnai, nustatę, kad pavojingosios atliekos tvarkomos/netvarkomos aplinkai pavojingu/kenksmingu būdu ir (arba) kelia grėsmę žmonių sveikatai ar gyvybei, o jų turėtojas nevykdo nurodymo užtikrinti tinkamo atliekų tvarkymo arba pavojingųjų atliekų savininkas nežinomas, gali nedelsiant paimti/sulaikyti tokias atliekas ir organizuoti jų saugų tvarkymą Aplinkos ministerijos ir Ūkio ministerijos nustatyta tvarka (paryškinta mūsų). Atkreipiame dėmesį, kad pavojingų atliekų turėtojas nebūtinai turės teisę tokias atliekas tvarkyti. Jei šia nuostata norima pasakyti, kad pavojingų atliekų turintis subjektas, neturintis teisės jų tvarkyti, turi užtikrinti tinkamą tokių atliekų tvarkymą jas perduodamas tvarkymo teisę turinčiai įmonei, tuomet tikslintina minėtos nuostatos pirmoji sakinio dalis “pavojingosios atliekos tvarkomos/netvarkomos“. 8. Projekto 6 straipsnio 2 dalimi siūloma pakeisti Atliekų tvarkymo įstatymo 30 straipsnio 16 dalį, kurioje būtų nustatoma, kad Vyriausybė ar jos įgaliota institucija nustatyta tvarka patvirtina pakuočių atliekų tvarkymo organizavimo licenciją turinčių gamintojų ir importuotojų organizacijų užimamos rinkos dalį. Nuostata stokoja prasmės ir teisinės logikos – Vyriausybė galėtų nustatyti nebent tam tikrus reikalavimus atitinkamą rinkos dalį užimančioms gamintojų ir importuotojų organizacijoms, tačiau ne patį užimamos rinkos dalies faktą. 9.
9Projekto 9 straipsniu siūloma Atliekų tvarkymo įstatymo 34¹⁸straipsnio 4 dalį papildyti 5
punktu, kuriame būtų numatyta, jog padangų platintojai privalo prekybos vietoje turėti ir paprašius vartotojui ar atsakingų institucijų pareigūnams, pateikti dokumentus, nurodančius pirminį importuotoją, pateikusį į Lietuvos Respublikos vidaus rinką apmokestinamuosius gaminius (padangas) su tikslu nustatyti ar jis vykdo visas jam Vyriausybės pavestas vykdyti funkcijas (paryškinta mūsų). Atsižvelgiant į tai, kad vartotojai jokiais aspektais neatlieka padangų platintojų veiklos kontrolės, nėra suprantami siūlymo numatyti atitinkamą padangų platintojų pareigą vartotojų atžvilgiu motyvai. Be to, manome, kad tokia pareiga sukurtų nepagrįstą administracinę naštą padangų platintojams. 10. Projekto 10 straipsniu siūloma Atliekų tvarkymo įstatymo 34¹⁹straipsnio 2 dalį pakeisti. Šios pakeistosios dalies 2 punktas nustatytų, kad Įstatymo 34²² straipsnyje nurodyta gamintojų ir importuotojų organizacija privalo sudaryti sutartis su visose savivaldybėse esančių didelių gabaritų atliekų surinkimo aikštelių operatoriais dėl gyventojų naudotų apmokestinamųjų gaminių (padangų) atliekų surinkimo didelių gabaritų atliekų surinkimo aikštelėse, šių aikštelių eksploatavimo dalinio finansavimo ir infrastruktūros plėtros. Manome, kad toks įpareigojimas laikytinas gamintojų ir importuotojų ūkinės veiklos laisvės varžymu, todėl siūlomas reguliavimas turėtų būti detalesnis, nes dabar stokoja teisinio aiškumo. Generalinio direktoriaus pavaduotojas Karolis Dieninis Justina Nasutavičienė, tel. 8 706 63 695, el. p. [email protected] [1] 2006 m. gegužės 31 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimas.
2015-06-26 Nr. XIIP-3161 Vilnius Įvertinę įstatymo projektą dėl jo atitikties Konstitucijai, įstatymams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas:
rašto 1 punkte nurodoma, kad projekto ir su juo susijusių įstatymų projektų tikslas – „tiksliau reglamentuoti pavojingųjų atliekų tvarkymą, komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų kainodaros nustatymo sąlygas“, 3 punkte nurodoma, kad
„dabartinis projektuose aptartų teisinių santykių reglamentavimas nėra pakankami
aiškus ir vienodai traktuojamas, nepakankamai reglamentuotas pavojingųjų atliekų tvarkymas“, 4 punkte nurodoma, kad „priėmus teikiamas pataisas, projektuose aptartų teisinių santykių reglamentavimas būtų aiškesnis ir tikslesnis“. Taigi, projekto aiškinamajame rašte nėra nurodytos nei projekto rengimą paskatinusios priežastys, nei konkretūs parengto projekto, atskirų jo nuostatų tikslai ir uždaviniai, nei siūlomo naujo teisinio reguliavimo pagrindiniai principai ir motyvai. Toks projekto aiškinamojo rašto abstraktumas apsunkina projekto nuostatų vertinimą, nes vien tik iš projekto nuostatų nėra aišku, kokiu tikslu keičiamas teisinis reguliavimas ir ką norima juo pasiekti. 2. Įstatymo pavadinime siūlytume nurodyti keičiamo įstatymo straipsnius bei žodį „įstatymas“ išdėstyti atskiros eilutės centre. 3. Projekto 1 straipsnio 1 dalimi keičiamo įstatymo 2 straipsnio 45 dalies bei projekto 6 straipsnio 1 dalimi keičiamo įstatymo 30 straipsnio 15 dalies nuostatose nėra aiškus sąvokos
„licencijuota organizacija“ turinys. Atkreiptinas dėmesys, kad keičiamo
įstatymo nuostatose yra reglamentuota gamintojų ir importuotojų organizacija. 4.
keičiamo įstatymo 2 straipsnio 45 dalyje nustatomos apibrėžties formuluotė, kad komunalinių atliekų tvarkymo sistemą papildanti atliekų surinkimo sistema gali būti diegiama „tik gamintojams ir importuotojams ar licencijuotoms organizacijoms įvykdžius visas jiems įstatymuose ir įstatymuose numatytose sutartyse nustatytas prievoles savivaldybių organizuojamose komunalinių atliekų tvarkymo sistemose“, tuo aspektu, kad nesuprantama, kokios prievolės ir kokiuose įstatymuose jos yra nustatytos, taip pat, kokios įstatymuose (ir kokiuose) nustatytos sutartys turimos omeny. 5. Atkreiptinas dėmesys, kad Seimas yra priėmęs Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo Nr. VIII 787 2, 34¹, 34², 34³, 34⁴, 34⁵, 34¹², 34¹⁵, 34¹⁶, 34²⁴ straipsnių ir 5 priedo pakeitimo įstatymą Nr. XII-832, kurio 1 straipsniu keičiamo įstatymo 2 straipsnis pildomas naujomis sąvokomis, jos pernumeruojamos ir kurios įsigalioja 2018 m. rugpjūčio 15 d. Todėl, priėmus teikiamą projektą ir įsigaliojus minėtam įstatymui būtų neaiškus keičiamo įstatymo 2 straipsnyje numatytų sąvokų numeravimas. Siekiant išvengti neaiškumų, siūlytume projekto 1 straipsnio 1 dalyje siūlomą papildymą išdėstyti kaip keičiamo įstatymo 2 straipsnio 44¹dalį atsisakant projekto 1 straipsnio 2 dalyje numatyto keičiamo įstatymo 45-63 dalių pernumeravimo. 6. Nei iš projekto nuostatų, nei jo aiškinamojo rašto nėra aišku, kodėl projekto 3 straipsniu siūlomos naikinti keičiamo įstatymo 11 straipsnio 2 dalies nuostatos, kurios reglamentuoja atliekų naudojimo ar šalinimo veiklos nutraukimo planams keliamus reikalavimus, t. y., nustato įmonių vykdomas priemones nutraukiant atliekų naudojimo ar šalinimo veiklą.
Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra pažymėjęs, kad nustatyti esmines ūkinės veiklos sąlygas, draudimus ir ribojimus, darančius esminį poveikį ūkinei veiklai, pagal Konstituciją galima tik įstatymu (Konstitucinio Teismo 2005 m. lapkričio 3 d.,
priemonės, kurių turėtų imtis įmonės, nutraukiančios atliekų naudojimo ar šalinimo veiklą, turėtų būti nustatytos įstatyme, o ne poįstatyminiuose teisės aktuose. 7. Projekto 3 straipsniu keičiamo įstatymo 11 straipsnio 4 dalyje siūloma nustatyti, kad „laidavimo draudimo sutarties ar banko garantijos sumai apskaičiuoti naudojamus atliekų tvarkymo įkainius nustato Aplinkos ministerija“. Šios projekto nuostatos nėra aiškios ir yra svarstytinos dėl kelių aspektų. Pirma, atkreiptinas dėmesys, kad pagal keičiamo įstatymo 11 straipsnio
suteikiama siekiant užtikrinti atliekų naudojimo ar šalinimo veiklos nutraukimo plane numatytų priemonių finansavimą, taigi, jų suma turi būti ne mažesnė, negu reikia priemonėms, numatytoms minėtame plane, įgyvendinti. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal keičiamo įstatymo 11 straipsnio 2 dalį šiame plane numatomos ne tik atliekų sutvarkymo priemonės, bet ir įrenginių uždarymo ir sutvarkymo, įrenginių priežiūros po uždarymo priemonės.
Todėl, lieka neaišku, ar Aplinkos ministerijos nustatomi „atliekų tvarkymo įkainiai“ apimtų įrenginių uždarymo ir sutvarkymo, įrenginių priežiūros po uždarymo priemonių „įkainius“ ir jie būtų įskaičiuojami į laidavimo draudimo sutarties ar banko garantijos sumą. Antra, atkreiptinas dėmesys, kad keičiamas įstatymas reglamentuoja tik komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų kainodarą. Todėl, lieka neaišku, kokiais kriterijais vadovaudamasi Aplinkos ministerija nustatytų kitų (pavyzdžiui, pavojingų) „atliekų tvarkymo įkainius“ ir, ar toks nustatymas neapribotų rinkos kainų ir konkurencijos atliekų tvarkymo srityje. 8. Projekto 4 straipsniu keičiamo įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje siūloma nustatyti, kad pavojingas atliekas tvarkančios įmonės turi gauti pavojingų atliekų tvarkymo licenciją, jeigu neturi šio įstatymo 6 straipsnyje nurodytų leidimų. Projekto 2 straipsniu keičiamo įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje siūloma nustatyti, kad įmonės, ketinančios atlikti atliekų apdorojimą, perdirbančios laivus ir įmonės, atliekų susidarymo vietoje pavojingąsias atliekas laikančios ilgiau kaip šešis mėnesius turi gauti leidimus. Atkeiptinas dėmesys, kad pagal keičiamo įstatymo 2 straipsnio 18 dalį atliekų tvarkymas suprantamas, kaip atliekų surinkimas, vežimas, naudojimas ir šalinimas, o pagal šio straipsnio 7 dalį atliekų apdorojimas suprantamas kaip atliekų naudojimo ar šalinimo veikla. Taigi, iš šių projekto ir keičiamo įstatymo nuostatų nėra pakankamai aišku, kada pavojingas atliekas tvarkančios (šias atliekas apdorojančios (atliekas šalinančios ar naudojančios)) įmonės privalėtų gauti keičiamo įstatymo 6 straipsnyje nustatytą leidimą, o kada keičiamo įstatymo 12 straipsnyje nustatytą licenciją.
Be to, iš projekto 2 straipsniu keičiamo įstatymo 6 straipsnio nuostatų nėra aišku, kokie leidimai turimi omeny, kokias sąlygas atitinkančioms įmonėms ir kaip jie būtų išduodami ir pan. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos paslaugų įstatymo 5 straipsnyje išdėstyta imperatyvi norma, nustatanti, kad leidimų išdavimo, jų galiojimo sustabdymo, galiojimo sustabdymo panaikinimo ir leidimų galiojimo panaikinimo esminiai reikalavimai, taip pat reikalavimai, kurių vykdydami veiklą turi laikytis leidimą gavę teikėjai, nustatomi įstatymais. Be to, pagal Konstitucinio Teismo suformuluotą doktriną, su asmens teisių ir laisvių įgyvendinimu susijęs reguliavimas, tame tarpe ir tam tikros ūkinės veiklos esminės sąlygos, draudimai ir ribojimai, darantys esminį poveikį ūkinei veiklai, gali būti nustatomas tik įstatymu (Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 31 d. nutarimas). Siūlytume tikslinti projekto nuostatas pašalinant šiuos neaiškumus. 9. Atkreiptinas dėmesys, kad projekto 5 straipsniu keičiamo įstatymo 12² straipsnyje vartojamos įvairios sąvokos, kurios nėra suderintos nei su keičiamo įstatymo, nei su kitomis projekto nuostatomis: „fiziniai ir juridiniai asmenys“ (1 dalis), „pavojingąsias atliekas turinčiai teisę tvarkyti įmonei“ (2 dalis), „juridiniai asmenys“ (3 dalis), „pavojingąsias atliekas turinčiam teisę tvarkyti asmeniui“ (3 dalis),
„pavojingų atliekų tvarkytojai“ (4, 5 dalys), „fiziniai asmenys“ (5 dalis),
„asmenys“ (6, 8 dalys). Siūlytume šias projekto sąvokas suderinti su keičiamame
įstatyme apibrėžtomis ir vartojamomis sąvokomis. 10.
įstatymo 12² straipsnio 1 dalies nuostatų formuluotės „fiziniai ir juridiniai asmenys“ nėra aiškus šių nuostatų adresatas, t. y., nėra aišku, kam
dalyje nėra aiškus formuluotės „asmenys, vykdantys mišrių komunalinių atliekų rūšiavimą“ turinys, t. y., nėra aišku, kokie asmenys – atliekų darytojai, atliekų turėtojai ar kokie nors specialūs atliekų tvarkytojai – turimi omeny. 15. Projekto 5 straipsniu keičiamo įstatymo 12² straipsnio 7 dalyje vietoj formuluotės „aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę vykdantys pareigūnai“ siūlytume įrašyti formuluotę „aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnai“. 16. Projekto 5 straipsniu keičiamo įstatymo 12² straipsnio 8 dalyje nustatoma, kad asmenys, kurių teritorijoje, patalpose, transporto priemonėse yra pavojingosios atliekos <...> privalo sudaryti sąlygas tokiems veiksmams atlikti. Iš projekto nuostatų nėra aišku, kokių sąlygų sudarymą projekto iniciatoriai turėjo omeny. 17. Projekto 6 straipsnio 1 dalimi keičiamo įstatymo 30 straipsnio 15 dalies nuostatų antrąjį sakinį siūlytume papildyti nurodant, kad vienu iš subjektu, su kuriuo yra derinamos atliekų surinkimo sistemos diegimo sąlygos yra ir gamintojų ir importuotojų įsteigtos organizacijos. 18. Manytume, kad projekto 6 straipsnio 2 dalimi keičiamo įstatymo 30 straipsnio 16 straipsnyje siūlomi pakeitimai yra perteklinio pobūdžio, nes keičiamoje nuostatoje yra pateikta nuoroda į Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo 10 straipsnį, o kartu su projektu teikiamame susijusiame Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo Nr. IX-517 7, 9 ir 10 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto (reg. Nr. XIIP-3162) 3 straipsnio 2 dalimi keičiamo įstatymo 10 straipsnio 4 dalies 1 punkte jau yra nurodyti analogiško turinio siūlomi pakeitimai. Siūlytume šių projekto nuostatų atsisakyti. Jei šiai pastabai nebūtų pritarta, tai iš minėtų keičiamo įstatymo nuostatų nebūtų aišku, kokios sutartys ir kokioje srityje - pakuočių atliekų tvarkymo ar ir elektros ir elektroninės įrangos tvarkymo srityje būtų sudaromos prisijungimo būdu. 19.
straipsnio 1 dalies nuostatas, projekto 7 straipsnio 1 dalimi keičiamo įstatymo
tikslinti ir keičiamo įstatymo 32 straipsnio 1 dalį. 20. Nėra aiškus projekto 7 straipsnio 1 dalimi keičiamo įstatymo 30² straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatose vartojamos formuluotės „palankesnes sąlygas turintys komunalinių atliekų turėtojai“ turinys. Neaišku, į kokius kriterijus turėtų būti atsižvelgiama vertinant komunalinių atliekų turėtojų turimas palankesnes sąlygas. 21. Siekiant aiškumo, projekto 7 straipsnio 1 dalimi keičiamo įstatymo 30² straipsnio 1 dalies 1 punkte reikėtų tikslinti formuluotę „ar kita įmoka už komunalinių atliekų tvarkymą“, nes šio punkto ir kitose projekto nuostatose yra vartojama formuluotė „ar kita įmoka už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir komunalinių atliekų tvarkymą“. 22. Nėra aiškus projekto 7 straipsnio 3 dalimi keičiamo įstatymo 30² straipsnio 3 dalies nuostatų tarpusavio santykis su keičiamo įstatymo 30² straipsnio 4 dalies nuostatomis, nes pastarąsias keičiamo įstatymo nuostatas savo turiniu iš esmės apima projekto 7 straipsnio 3 dalimi keičiamo įstatymo 30² straipsnio 3 dalies nuostatos. Siūlytume vienų iš jų atsisakyti. 23. Kadangi projekto 7 straipsniu keičiamo įstatymo 30² straipsnio nuostatose įvedama patikslinta formuluotė „įmoka už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir komunalinių atliekų tvarkymą“, tai atitinkamai reikėtų tikslinti ir projekto 7 straipsnio 3 dalimi keičiamo įstatymo 30² straipsnio 3 dalyje nurodytų taisyklių pavadinimą. 24.
straipsnio 3 dalies 5 punktu siūloma nustatyti, kad Gaminių ar pakuotės atliekų tvarkymo programos lėšos būtų naudojamos finansuoti gamintojų ir importuotojų sutartimis su savivaldybėmis (arba savivaldybių įsteigtais juridiniais asmenimis, kuriems pavesta administruoti komunalinių atliekų tvarkymo sistemą) ir atliekų tvarkytojais prisiimtų įsipareigojimų nevykdymo išlaidoms dengti, jeigu šių išlaidų negalima padengti kitais būdais. Šios projekto nuostatos nėra aiškios ir yra diskutuotinos keliais aspektais. Pirma, iš projekto nuostatų nėra pakankamai aišku, kokios sutartys turimos omeny: ar keičiamo įstatymo 1 straipsnio 33 dalyje apibrėžta trišalė gaminių ir (ar) pakuočių atliekų tvarkymo organizavimo sutartis, ar keičiamame įstatyme numatytos dvišalės sutartys tarp gamintojų ir importuotojų (gamintojų ir importuotojų įsteigtos organizacijos) bei savivaldybės (pvz., keičiamo įstatymo 34² straipsnio 1 dalies 1 punktas, 34³ straipsnio 1 dalies 1 punktas ir kt.), ar dvišalės sutartys tarp gamintojų ir importuotojų (gamintojų ir importuotojų įsteigtos organizacijos) bei atliekų tvarkytojų. Be to, nėra aišku, ar turimos omeny tik keičiamame įstatyme nustatytos privalomos sudaryti sutartys, ar ir kokios kitos pagal keičiamą įstatymą neprivalomos sudaryti sutartys. Antra, atkreiptinas dėmesys, kad keičiame įstatyme reglamentuojant kai kurias sutartis nurodoma, kad šiose sutartyse privalomai turi būti nustatytos šalių atsakomybės už įsipareigojimų nevykdymą (keičiamo įstatymo 2 straipsnio 33 dalis, 34² straipsnio 4 dalies 1 punktas, 34³ straipsnio 1 dalies 1 punktas ir kt.), tačiau pačios sutarties šalys sprendžia kokio turinio ir kokia apimtimi šios atsakomybės nustatomos sutartyje. Todėl iš projekto nuostatų nėra aišku, kokia apimti (pvz., ar įskaitomi delspinigiai, baudos ir pan.) turėtų būti dengiamos gamintojų ir importuotojų prisiimtų įsipareigojimų nevykdymo išlaidos.
Be to, nėra aišku, ar būtų dengiamos ir netinkamo prisiimtų įsipareigojimų vykdymo išlaidos. Trečia, nėra aiškus formuluotės „jeigu šių išlaidų negalima padengti kitais būdais“ turinys. 25. Projekto 9 straipsniu keičiamo įstatymo 34¹⁸ straipsnio 4 dalies 4 punktu padangų platintojams nustatoma pareiga prekybos vietoje turėti ir paprašius vartotojui ar atsakingų institucijų pareigūnams, pateikti dokumentus, nurodančius pirminį importuotoją, pateikusį į Lietuvos Respublikos vidaus rinką apmokestinamuosius gaminius (padangas) su tikslu nustatyti ar jis vykdo visas jam Vyriausybės pavestas vykdyti funkcijas. Šios projekto nuostatos nėra aiškios ir yra diskutuotinos keliais aspektais. Pirma, nei iš projekto, nei iš jo aiškinamojo rašto nėra aišku, kodėl minėta informacija turėtų būti teikiama ir vartotojui, nes iš projekto nuostatų darytina išvada, kad minėta informacija būtų reikalinga nustatyti, ar importuotojai vykdo Vyriausybės nustatytas užduotis, tačiau vartotojai pagal keičiamą įstatymą jokios kontrolės ar priežiūros importuotojų atžvilgiu nevykdo. Antra, šiose projekto nuostatose nėra aiškus formuluotės „atsakingų institucijų pareigūnai“ turinys. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal keičiamo įstatymo 11¹ straipsnį priežiūrą atliekų tvarkymo srityje atlieka aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės ir kitų įgaliotų institucijų pareigūnai. Trečia, projekto nuostatose nėra aiškus sąvokos „pirminis importuotojas“ turinys. Taip pat nėra aiški formuluotė
„ar jis (manytume, kad importuotojas) vykdo visas jam Vyriausybės pavestas
vykdyti funkcijas“, t. y., nėra aišku, kokias funkcijas Vyriausybė paveda importuotojams vykdyti.
Atkreiptinas dėmesys, kad pagal keičiamo įstatymo nuostatas apmokestinamųjų gaminių (tame tarpe ir padangų) gamintojai ir importuotojai vykdo Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatytas apmokestinamųjų gaminių atliekų tvarkymo užduotis. Ketvirta, šiose projekto nuostatose vietoj formuluotės „apmokestinamuosius gaminius (padangas)“ siūlytume įrašyti žodį „padangas“. 26. Projekto 10 straipsniu keičiamo įstatymo 34¹⁹ straipsnio 2 dalies 2 punkte bei projekto 11 straipsniu keičiamo įstatymo 34²⁰ straipsnio 1 dalies 2 punkte siūloma nustatyti, kad organizacija ar individualiai apmokestinamųjų gaminių atliekų tvarkymą organizuojantys gamintojai ir importuotojai privalo sudaryti sutartis su visose savivaldybėse esančių didelių gabaritų atliekų surinkimo aikštelių operatoriais dėl gyventojų naudotų apmokestinamųjų gaminių (padangų) atliekų surinkimo didelių gabaritų atliekų surinkimo aikštelėse, šių aikštelių eksploatavimo dalinio finansavimo ir infrastruktūros plėtros. Iš projekto nuostatų nėra aišku, kodėl minėtos sutartys turi būti sudaromos su didelių gabaritų atliekų surinkimo aikštelių operatoriais (beje, šios sąvokos turinys nėra aiškus), o ne su savivaldybėmis arba savivaldybių įsteigtais juridiniais asmenimis, kuriems pavestas administruoti komunalinių atliekų tvarkymo sistemą. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal keičiamo įstatymo 34² straipsnio 4 dalies 1 punkto bei 34³ straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas būtent su šiais subjektais yra sudaromos analogiškos paskirties sutartys elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymo srityje.
Be to, iš projekto nuostatų formuluotės „dėl gyventojų naudotų apmokestinamųjų gaminių (padangų)“ turinio nėra pakankamai aišku, ar sutartys būtų sudaromos dėl visų apmokestinamųjų gaminių surinkimo, ar tik dėl naudotų padangų surinkimo. 27. Nėra aiški projekto 10 straipsniu keičiamo įstatymo 34¹⁹ straipsnio 2 dalies 3 punkte bei projekto 11 straipsniu keičiamo įstatymo 34²⁰ straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytų sutarčių dėl gyventojų naudotų apmokestinamųjų gaminių (padangų) surinkimo, vežimo organizavimo savivaldybės teritorijoje, sudaromų tarp organizacijų ar individualiai apmokestinamųjų gaminių atliekų tvarkymą organizuojančių gamintojų ir importuotojų bei savivaldybės, paskirtis, nes nei viena iš šalių pati neatlieka nurodytų atliekų surinkimo ir vežimo. Be to, iš projekto nuostatų formuluotės „dėl gyventojų naudotų apmokestinamųjų gaminių (padangų)“ turinio nėra pakankamai aišku, ar sutartys būtų sudaromos dėl visų apmokestinamųjų gaminių surinkimo, vežimo organizavimo, ar tik dėl naudotų padangų surinkimo, vežimo organizavimo. 28. Nėra aiškus projekto 12 straipsniu keičiamo įstatymo 34²¹ straipsnio 1 dalyje siūlomas pakeitimas, pagal kurį pakuočių atliekų tvarkytojas privalo ne tik pakuočių atliekas bet ir antrines žaliavas surinkti atskirai, nemaišyti jų su kitomis atliekomis ir t.t. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal Atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 4 dalį antrinės žaliavos suprantamos kaip tiesiogiai perdirbti tinkamos atliekos ir perdirbti tinkamos iš atliekų gautos medžiagos. Taigi, „antrinių žaliavų“ sąvoka savo turiniu apima ne tik pakuočių atliekas, bet ir kitas atliekas (pvz., tekstilės atliekas).
Atsižvelgiant į tai, manytume, kad šios projekto nuostatos nėra šio straipsnio, reglamentuojančio pakuočių atliekų tvarkymo sistemos dalyvių teises ir pareigas, reguliavimo dalykas, todėl siūlytume jų atsisakyti. 29. Atsižvelgiant į tai, kad pagal keičiamo įstatymo 34 straipsnio 6 dalį Aplinkos ministerija administruoja Gaminių ar pakuotės atliekų tvarkymo programos lėšas ir nustato jų naudojimo tvarką, finansuojamų priemonių tikslus, uždavinius ir kt., o projektu siūloma nustatyti naują iš šios programos lėšų finansuojamą priemonę, siūlytume dėl šiame projekte nustatyto teisinio reguliavimo prašyti Vyriausybės nuomonės. 30. Seimo posėdžių sekretoriate yra registruoti keli Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo pakeitimo įstatymo projektai (pavyzdžiui, reg. Nr. XIIP-2906, Nr. XIIP-2869), todėl atkreiptinas dėmesys į Seimo statuto 137 straipsnio 4 dalį. Departamento direktorius Andrius Kabišaitis N. Azguridienė, tel. (8 5) 239 6546, el. p. [email protected] I. Jarukaitienė, tel. (8 5) 239 6895, el. p. [email protected]