Projekto lyginamasis variantas
2015
3.1 straipsnio 1 dalį pakeisti ir ją išdėstyti taip:
„1. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso trečiosios knygos normos
nustato bendruosius šeimos santykių teisinio reglamentavimo principus ir reglamentuoja santuokos ar partnerystės sudarymo, jos jų galiojimo bei nutraukimo pagrindus ir tvarką, sutuoktinių ar sugyventinių turtines ir asmenines neturtines teises, vaikų kilmės nustatymą, vaikų ir tėvų bei kitų šeimos narių tarpusavio teises ir pareigas, įvaikinimo, globos ir rūpybos, civilinės būklės aktų registravimo tvarkos pagrindines nuostatas.“
3.3 straipsnio 1 dalį pakeisti ir ją išdėstyti taip:
„1. Šeimos santykių teisinis reglamentavimas Lietuvos Respublikoje grindžiamas
monogamijos, santuokos ar partnerystės savanoriškumo, sutuoktinių ar sugyventinių lygiateisiškumo, prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo, vaikų auklėjimo šeimoje, motinystės visokeriopos apsaugos principais bei kitais civilinių santykių teisinio reglamentavimo principais.“
straipsnį išdėstyti taip: „Asmuo sudaręs santuoką ir jos įstatymų nustatyta tvarka nenutraukęs ar kurio partnerystė nepasibaigusi negali sudaryti kitos santuokos, išskyrus atvejus, kai santuoka sudaroma su sugyventiniu.“
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso trečios knygos III dalies pavadinimo pakeitimas Pakeisti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso III dalies pavadinimą ir jį išdėstyti taip:
trečios knygos III dalies VI skyriaus pavadinimo pakeitimas Pakeisti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso III dalies VI skyriaus pavadinimą ir jį išdėstyti taip:
3.140 straipsnį pakeisti ir papildyti nauja 6 dalimi ir šį straipsnį išdėstyti taip:
„3.140 straipsnis. Vaiko kilmės iš tėvo nustatymas
1Jei vaiką pagimdė motina, kuri yra susituokusi ar sudariusi partnerystę,
nors vaikas pradėtas iki santuokos ar partnerystės, kaip vaiko tėvas gimimo įraše įrašomas vaiko motinos sutuoktinis remiantis santuokos įrašu ar jo pagrindu išduotu santuokos liudijimu, ar sugyventinis remiantis Lietuvos Respublikos Gyventojų registro išrašu patvirtinančiu partnerystės sudarymą. 2. Kai vaikas gimsta praėjus ne daugiau kaip trims šimtams dienų nuo gyvenimo skyrium pradžios arba po santuokos pripažinimo negaliojančia ar santuokos nutraukimo, ar nuo partnerystės pabaigos, ar po vyro, ar sugyventinio mirties, kaip vaiko tėvas pripažįstamas buvęs vaiko motinos sutuoktinis, ar sugyventinis. 3. Jei vaiką pagimdė motina, kuri sudarė naują santuoką ar partnerystę nepraėjus trims šimtams dienų po ankstesnės santuokos ar partnerystės pabaigos, vaiko tėvu laikomas vaiko motinos naujas sutuoktinis ar sugyventinis. 4.
4Jei vaiką pagimdė motina, kuri nėra susituokusi ar sudariusi partnerystės,
ir jei po ankstesnės santuokos ar partnerystės pabaigos praėjo daugiau kaip trys šimtai dienų, vaiko tėvu gimimo akto įraše gali būti įrašytas vyras, šios knygos nustatyta tvarka tėvystės pripažinimo pareiškimu pripažinęs tėvystę, arba teismo sprendimu nustačius jo tėvystę. 5. Jeigu vaikas gimė išsituokusiai motinai po santuokos ar partnerystės pabaigos nepraėjus trims šimtams dienų, vaiko motina, jos buvęs sutuoktinis ir vyras ar sugyventinis, pripažįstantis save gimusio vaiko tėvu, turi teisę paduoti teismui bendrą pareiškimą, prašydami vaiko tėvu įrašyti vyrą, pripažįstantį save vaiko tėvu. Teismo nutartimi patvirtinus tokį bendrą pareiškimą, kaip vaiko tėvas įrašomas ne buvęs motinos sutuoktinis ar sugyventinis, o vyras, pripažįstantis save vaiko tėvu. 6. Jei vaiką pagimdė motina, kuri su vyru yra sugyventiniai pagal šio Kodekso trečiosios knygos XV skyriaus nuostatas, ir Lietuvos Respublikos gyventojų registre yra užregistruotas abiejų sugyventinių asmeniškai pasirašytas ir notarine tvarka patvirtintas abiejų sugyventinių bendras pareiškimas dėl partnerystės, vaiko kilmei iš tėvo nustatyti mutatis mutandis taikomos šio straipsnio 1 dalies nuostatos.“
pakeitimas Pakeisti 3.150 straipsnio 1 dalį ir jį išdėstyti taip:
„1. Nuginčyti tėvystę, kai vaikas gimė susituokusiems ar partnerystę
sudariusiems tėvams, arba nepraėjus daugiau kaip trims šimtams dienų po santuokos ar partnerystės pabaigos, galima tik įrodžius, kad asmuo negali būti vaiko tėvas.“
Pakeisti 3.194 straipsnio 2 dalį ir jį išdėstyti taip:
„2. Išlaikymas taip pat priteisiamas, jeigu tėvai, nutraukdami santuoką ar
partnerystei pasibaigus, ar pradėdami gyventi skyrium, nesusitarė dėl savo nepilnamečių vaikų išlaikymo šios knygos nustatyta tvarka.“
Pakeisti 3.229 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „Šio skyriaus normos nustato turtinius santykius tarp vyro ir moters sugyventinių, kurie, įregistravę savo partnerystę įstatymų šio kodekso nustatyta tvarka,. bendrai gyvena ne mažiau kaip vienerius metus neįregistravę santuokos (sugyventiniai), turėdami tikslą sukurti šeiminius santykius.“
Pakeisti 3.230 straipsnį ir jį išdėstyti taip:
normos
režimą, jeigu sugyventiniai šį turtą įgijo ir bendrai naudoja. 2. Sugyventinių bendrai naudojamu turtu pripažįstama:
1) bendrai įgytas gyvenamasis namas ar butas, kurį sugyventiniai naudoja bendrai gyvendami;
2) vieno iš sutuoktinių nuomos, uzufrukto teisė ar kitokia teisė naudotis gyvenamuoju namu ar butu, kurį sugyventiniai naudoja bendrai gyvendami;
3) bendrai įgytas nekilnojamasis daiktas, susijęs su bendram gyvenimui naudojamu gyvenamuoju namu ar butu, jeigu šis nekilnojamasis daiktas sugyventinių bendrai naudojamas;
4) baldai ir kiti namų apyvokos daiktai, kuriuos sugyventiniai bendrai įgyja ir naudoja, išskyrus daiktus, kuriuos sugyventiniai individualiai naudoja. 3. Šio skyriaus normos netaikomos turtui, kurį sugyventiniai naudoja rekreacijai (sodas, vasarnamis ir pan.). „3.230 straipsnis.
„3.230 straipsnis. Partnerystė ir jos teisinės pasekmės Partnerystė yra pilnametystės sulaukusių, nesiejamų artimos giminystės ryšių ir santuokos nesudariusių sugyventinių monogamijos principu paremtas bendras gyvenimas šeimoje užregistravus Lietuvos Respublikos gyventojų registre abiejų sugyventinių notariškai patvirtintą pareiškimą dėl partnerystės ir sutartį šio kodekso 3.230¹ ir 3.231 straipsnių nustatyta tvarka. 2. Sugyventiniai privalo būti vienas kitam lojalūs ir vienas kitą gerbti, taip pat vienas kitą remti moraliai. 3. Partnerystė sukelia šiame skyriuje numatytas teisines pasekmes nuo Lietuvos Respublikos gyventojų registre užregistruoto abiejų sugyventinių asmeniškai pasirašyto ir notarine tvarka patvirtinto abiejų sugyventinių bendro pareiškimo dėl partnerystės. 4. Trečiųjų asmenų atžvilgiu partnerystė sukelia teisines pasekmes, jeigu Lietuvos Respublikos gyventojų registre yra užregistruotas abiejų sugyventinių asmeniškai pasirašytas ir notarine tvarka patvirtintas abiejų sugyventinų bendras pareiškimas dėl partnerystės.“
straipsniu Papildyti Kodeksą 3.230¹ straipsniu: „3.230¹straipsnis. Pareiškimas dėl partnerystės
1Pareiškimą dėl partnerystės gali surašyti veiksnūs,
pilnametystės sulaukę, artimos giminystės ar partnerystės ryšiais nesiejami, santuokos nesudarę sugyventiniai. 2. Pareiškimas dėl partnerystės registruojamas Lietuvos Respublikos gyventojų registre šio registro nuostatų nustatyta tvarka. 3. Asmenys, kurių partnerystė nepasibaigusi, negali surašyti ir įregistruoti pareiškimo dėl partnerystės su kitu asmeniu.“
Papildyti Kodeksą 3.230² straipsniu: „3.230² straipsnis. Partnerystės pabaiga 1.
1Partnerystė pasibaigia:
1) kai sugyventiniai nutraukia bendrą gyvenimą kartu;
2) kai sugyventiniai tarpusavyje sudaro santuoką;
3) kai vienas iš sugyventinių miršta arba įsiteisėjusiu teismo sprendimu yra paskelbiamas mirusiu;
4) kai įsiteisėja teismo sprendimas pripažinti vieną iš sugyventinių nežinia kur esančiu. 2. Partnerystės pabaiga registruojama Lietuvos Respublikos gyventojų registre. 3. Sugyventiniai gali nutraukti partnerystę bendru pareiškimu arba vienašališkai. Vienašališkai pareiškimu partnerystę gali nutraukti vienas iš sugyventinių apie tai pranešęs kitam sugyventiniui per notarą prieš du mėnesius. Pareiškimas dėl partnerystės nutraukimo turi būti patvirtintas notaro. Pareiškime dėl partnerystės nutraukimo turi būti nurodyta, nuo kada partnerystė laikoma nutraukta. 4. Partnerystės pabaigos faktas gali būti panaudotas prieš trečiuosius asmenis tik tada, jeigu jis įregistruotas Lietuvos Respublikos gyventojų registre.“
Pakeisti 3.231 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „1. Jeigu šio kodekso 3.230 straipsnyje nurodyti nekilnojamieji daiktai ar teisės į jį įregistruoti vieno sugyventinio vardu, abu sugyventiniai bendru prašymu gali nurodyti atitinkamam viešam registrui įrašyti reikiamą įrašą apie tai, kad šiuos daiktus ar teises į juos abu sugyventiniai bendrai naudoja. Tokiame prašyme esančių sugyventinių parašų tikrumą turi patvirtinti notaras. 2. Sugyventiniai sudarydami partnerystę turi teisę privalo sudaryti notarine tvarka sutartį, kurioje jie nustato bendrai įgyto ir naudojamo turto padalijimo klausimus pasibaigus jų bendram gyvenimui. Tokiai sutarčiai mutatis mutandis taikomos šio kodekso 3.101–3.108 straipsnių nuostatos. 14 straipsnis. 3.232 straipsnio pripažinimas netekusiu galios 3.232 straipsnį pripažinti netekusiu galios. „3.232 straipsnis.
„3.232 straipsnis. Bendrai įgyto ir naudojamo turto padalijimas Visas turtas, kurį sugyventiniai įgijo bendrai gyvendami ar naudojo bendrai gali būti padalytas vieno sugyventinio reikalavimu teismo tvarka, pasibaigus jų bendram gyvenimui arba vienam mirus, jeigu sugyventiniai nebuvo sudarę notarine tvarka patvirtintos sutarties dėl turto padalijimo.“
3.233 straipsnį pripažinti netekusiu galios. 3.233 straipsnis. Teisės disponuoti bendrai naudojamu turtu apribojimai
parduoti, dovanoti ar kitokiu būdu perleisti, išnuomoti, įkeisti jų bendrai įgytą ir naudojamą turtą ar kitaip suvaržyti teises į jį. 2. Šio straipsnio 1 dalis netaikoma, jeigu sugyventinis negali duoti tokio sutikimo dėl savo neveiksnumo arba jo sutikimo neįmanoma gauti dėl kitokių svarbių priežasčių. Tokiu atveju leidimą sudaryti sandorį kito sugyventinio prašymu gali duoti teismas. 3. Sandoriai, kurie buvo sudaryti pažeidus šio straipsnio 1 ir 2 dalyje nustatytas taisykles, gali būti pripažinti negaliojančiais pagal sutikimo nedavusio sugyventinio ieškinį, išskyrus atvejus, kai trečiasis asmuo, kuriam turtas perleistas, įkeistas ar išnuomotas, buvo sąžiningas. Pareikšti ieškinį pripažinti sandorį negaliojančiu sugyventinis turi teisę per vienerius metus nuo tos dienos, kai sužinojo ar turėjo sužinoti apie tokį sandorį. 16 straipsnis. 3.234 straipsnio pakeitimas Pakeisti 3.234 straipsnį ir jį išdėstyti taip:
straipsnis. Bendrai naudojamo turto padalijimo tvarka
bendrai sugyventinių įgytą ir naudojamą turtą šio kodekso 3.232 straipsnyje nurodytais atvejais, teismas nustato sugyventinių bendrai įgytą ir naudojamą turtą ir kiekvieno jų atskirą turtą. Kai nustatomas sugyventinių bendrai įgytas ir naudojamas turtas, atimamos sutuoktinių bendros skolos, kurias sugyventiniai turėjo pasibaigus jų bendram gyvenimui. 2.
įgytas ir naudojamas turtas, atskaičiavus sugyventinių bendras skolas, padalijamas tarp jų lygiomis dalimis, išskyrus šio straipsnio numatytas išimtis. 3. Nuo lygių dalių principo teismas turi teisę nukrypti, jeigu, atsižvelgiant į sugyventinių nepilnamečių vaikų interesus, sugyventinių bendro gyvenimo trukmę, jų amžių, sveikatą, turtinę padėtį, asmeninį indėlį į bendro turto sukaupimą bei kitas svarbias aplinkybes, būtų teisinga ir protinga vienam sugyventiniui priteisti didesnę turto dalį. 4. Gyvenamasis namas ar butas gali būti paliktas sugyventiniui, kuriam, atsižvelgiant į jo amžių, sveikatą, turtinę padėtį, jo nepilnamečių vaikų interesus bei kitas svarbias aplinkybes, jis yra reikalingesnis. Tokiu atveju šio sugyventinio kito turto dalis mažinama. Jeigu gyvenamojo namo ar buto vertė viršijo sugyventinio, kuriam jie priteisti, dalį, jis turi išmokėti kitam sugyventiniui kompensaciją pinigais. 5. Gyvenamasis namas ar butas, kuris priklausė nuosavybės teise vienam sugyventiniui prieš prasidedant jų bendram gyvenimui, gali būti paliktas uzufrukto teise kitam, jeigu šis sugyventinis turi bendrų nepilnamečių vaikų arba dėl savo sveikatos, amžiaus ar dėl kitokių svarbių aplinkybių neturi savo gyvenamosios patalpos. 6. Kitas turtas, nenumatytas šio kodekso 3.230 straipsnyje, kuris buvo įgytas ar prižiūrimas panaudojant abiejų sugyventinių lėšas, dalijamas pagal bendrosios dalinės nuosavybės taisykles. „3.234 straipsnis. Asmeninė sugyventinių nuosavybė 1.
Asmenine sugyventinių nuosavybe pripažįstamas turtas:
1) abiejų sugyventinių atskirai įgytas iki partnerystės pradžios;
2) sugyventiniui dovanotas ar jo paveldėtas po partnerystės pradžios, jeigu dovanojimo sutartyje ar testamente nėra nurodyta kitaip;
3) sugyventinio asmeninio naudojimo daiktai (avalynė, drabužiai, profesinės veiklos įrankiai);
4) intelektinės ir pramoninės nuosavybės teisės;
5) lėšos ir daiktai, reikalingi asmeniniam sugyventinio verslui;
6) lėšos, vieno sugyventinio gautos kaip žalos atlyginimas ar kitokia kompensacija už žalą, padarytą dėl sveikatos sužalojimo, ir neturtinę žalą, tikslinė materialinė parama ir kitokios išmokos, išimtinai susijusios tik su jas gavusio sugyventinio asmeniu, teisės, kurių negalima perleisti kitiems asmenims;
7) sugyventinio įgytas turtas už asmenines lėšas arba lėšas, gautas realizavus jo asmenine nuosavybe esantį turtą, jeigu to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sugyventinio valia įgyti turtą asmeninėj nuosavybėn. 2. Faktas, kad tam tikras turtas priklauso asmeninei vieno sugyventinio nuosavybei, gali būti įrodytas tik rašytiniais įrodymais, išskyrus atvejus, kai įstatymas leidžia liudytojų parodymus arba to turto prigimtis ir pobūdis patys savaime įrodo, kad turtas yra vieno sugyventinio asmeninė nuosavybė. 3. Asmeninis turtas, kurį vienas sugyventinis laikinai perduoda kitam sugyventiniui pastarojo asmeniniams poreikiams tenkinti, išlieka turtą perdavusio sugyventinio asmeninė nuosavybė.“
Pakeisti 3.235 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip:
„1. Teismas, atsižvelgdamas į bendro gyvenimo trukmę, sugyventinių
nepilnamečių vaikų interesus, sugyventinių amžių, sveikatą, turtinę padėtį bei kitas svarbias aplinkybes, turi teisę palikti naudotis nuomojama gyvenamąja patalpa tam sugyventiniui, kuriam ta gyvenamoji patalpa reikalingesnė.“
Pasiūlymai Lietuvos Respublikos Vyriausybei Lietuvos Respublikos Vyriausybė iki 2016 m. sausio 1 d. parengia ir patvirtina šiam įstatymui įgyvendinti reikalingus teisės aktus. 19 straipsnis. Įstatymo įsigaliojimas Šis įstatymas įsigalioja 2017 m. liepos 1 d. Skelbiu šį Lietuvos Respublikos Seimo priimtą įstatymą. RESPUBLIKOS PREZIDENTĖ DALIA GRYBAUSKAITĖ Teikia Seimo nariai:
Dalia Kuodytė Eligijus Masiulis Aušrinė Marija Pavilionienė Irena Šiaulienė Gintaras Steponavičius Šarūnas Gustainis Birutė Vėsaitė Giedrė Purvaneckienė Juras Požėla
projekto tikslai ir uždaviniai: Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.1, 3.3, 3.16, 3.140, 3.150, 3.194, 3.229, 3.230, 3.231, 3.234, 3.2.35 straipsnių ir III knygos III dalies ir VI skyriaus pavadinimų pakeitimo, kodekso papildymo 3.230¹ ir 3.230² straipsniais, bei 3.232 ir 3.233 straipsnių pripažinimo netukusiais galios įstatymo projektas (toliau – Projektas) parengtas siekiant sudaryti sąlygas funkcionuoti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) trečiosios knygos XV skyriuje numatytoms teisės normoms, reguliuojančioms bendrai gyvenančių asmenų, nesudariusių santuokos (sugyventinių), teisinius santykius. Vyriausybė 2004 m. vasario 23 d. nutarimu Nr. 204 buvo pritarusi Vidaus reikalų ministerijos parengtam Lietuvos Respublikos partnerystės (bendro gyvenimo neįregistravus santuokos) įstatymo projektui ir pateikusi šį projektą Lietuvos Respublikos Seimui. Kadangi pateiktame projekte partnerystė praktiškai buvo prilyginta santuokai, kurios išskirtinumas įtvirtintas Konstitucijoje, Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas 2004 m. liepos 14 d. pasiūlė grąžinti projektą tobulinti, taip pat pasiūlė atlikti tyrimus dėl svarstyto įstatymo įsigaliojimo pasekmių ir, atsižvelgiant į kitų valstybių patirtį, iš esmės apsispręsti dėl registruotos partnerystės instituto tikslingumo. 2004 m. lapkričio 2 d. Seimo plenariniame posėdyje buvo priimtas sprendimas Lietuvos Respublikos partnerystės (bendro gyvenimo neįregistravus santuokos) įstatymo projektą Nr. IXP-3272 grąžinti iniciatoriams tobulinti.
Siekiant visapusiškai išanalizuoti CK pakeitimo galimybes, teisingumo ministras sudarė tarpžinybinę darbo grupę, į kurią buvo įtraukti akademinės visuomenės, Lietuvos notarų rūmų, Centrinės hipotekos įstaigos, Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigos, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Teisingumo ministerijos atstovai. Minėtai darbo grupei išanalizavus CK pakeitimo galimybes, Teisingumo ministerija parengė Civilinio kodekso 2.18, 2.19, 3.16, 3.229, 3.230, 3.232, 3.234, 3.235 straipsnių pakeitimo ir Kodekso papildymo 3.229¹, 3.229²straipsniais įstatymo projektą, kuriame buvo nustatyta partnerystės registravimo tvarka bei patikslintos kai kurios CK trečiosios knygos XV skyriaus nuostatos. Vyriausybė 2007 m. rugpjūčio 14 d. nutarimu Nr. 828 buvo pritarusi Civilinio kodekso 2.18, 2.19, 3.16, 3.229, 3.230, 3.232, 3.234, 3.235 straipsnių pakeitimo ir Kodekso papildymo 3.229¹, 3.229²straipsniais įstatymo projektui ir pateikusi šį projektą Lietuvos Respublikos Seimui. 2007 m. rugsėjo 25 d. Seimo plenariniame posėdyje buvo priimtas sprendimas Civilinio kodekso 2.18, 2.19, 3.16, 3.229, 3.230, 3.232, 3.234, 3.235 straipsnių pakeitimo ir Kodekso papildymo 3.229¹, 3.229²straipsniais įstatymo projektą Nr. XP-2459 grąžinti iniciatoriams tobulinti. 2012 m. vasario 21 d. konsultuojantis su Teisingumo ministerija Seimo nariai Dalia Kuodytė ir Algis Kašėta užregistravo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.18, 2.19, 3.140, 3.229, 3.230, 3.231, 3.232, 3.233, 3.234, 3.235 straipsnių pakeitimo ir Kodekso papildymo 3.229¹, 3.234¹, 3.234² straipsniais įstatymo projektą XIP-4097, tačiau Lietuvos Respublikos Seimo Teisės departamentas pažymėjo, kad projekto 6,7 ir 9 straipsniai kelia abejonių dėl atitikimo teisinės valstybės principui ir Konstitucijos 23 str., tam pritarė Teisės ir teisėtvarkos komitetas, todėl išanalizavus ir atsižvelgdama į pastabas, Seimo narė paruošė šias pataisas.
Analizuojant CK pakeitimo galimybes, taip pat buvo atsižvelgta į Teisės instituto
valstybėse“ parengtą ataskaitą, be to, buvo remtasi Hagos tarptautinės privatinės teisės konferencijos medžiaga: 2008 m. kovo mėn. preliminarus dokumentas Nr. 11 Vidaus teisės ir tarptautinės privatinės teisės vystymasis gyvenimo nesusituokus, įskaitant ir registruotą partnerystę, klausimu. Atkreiptinas dėmesys, kad 2011 m. rugsėjo 28 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo 2008 m. birželio 3 d. nutarimu Nr. X-1569 „Dėl Valstybinės šeimos politikos koncepcijos patvirtinimo“ patvirtintos Valstybinės šeimos politikos koncepcijos nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, kuriame, be kita ko, buvo paminėta, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 38 straipsnio 1 dalies nuostatas, yra saugomos ir ginamos kitokios nei santuokos pagrindu sudarytos šeimos, inter alia santuokos nesudariusių vyro ir moters bendras gyvenimas, kuris grindžiamas pastoviais emocinio prieraišumo, tarpusavio supratimo, atsakomybės, pagarbos, bendro vaikų auklėjimo ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas, kurie yra konstitucinių motinystės, tėvystės ir vaikystės institutų pagrindas.
Todėl, kaip Konstitucinis Teismas pažymėjo, valstybė turi pareigą ne tik „nustatyti teisinį reguliavimą, kuriuo inter alia būtų sudarytos prielaidos šeimai tinkamai funkcionuoti, būtų stiprinami šeimos santykiai, ginamos šeimos narių teisės ir teisėti interesai“, bet ir pareigą „įstatymais ir kitais teisės aktais taip sureguliuoti šeimos santykius, kad nebūtų sudaroma prielaidų diskriminuoti šeimos santykių dalyvių (kaip antai santuokos neįregistravusių bendrai gyvenančių vyro ir moters, jų vaikų (įvaikių), vieno iš tėvų, auginančio vaiką (įvaikį) ir kt.)“. Atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo išdėstytus argumentus, iškyla būtinybė įstatymais sudaryti prielaidas partnerystės instituto funkcionavimui. Šiuo metu realiai egzistuoja faktiniai partnerystės santykiai, tačiau šie santykiai vis dar nėra reguliuojami teisės aktais. Siekiant užtikrinti asmenų teisių ir teisėtų interesų apsaugą, taip pat teisinio reguliavimo aiškumo, būtina įstatyminiu lygiu nustatyti partnerystės teisinių santykių reguliavimą. Pažymėtina, kad teismų praktikoje (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-383/2008, Nr.
3K-3-383/2008, Nr. 3K-3-302/2006) bendras asmenų gyvenimas nesusituokus pripažįstamas kaip pagrindas atsirasti bendrajai dalinei nuosavybei tarp sugyventinių, nustatyti uzufruktą sugyventinių vaikams iki pilnametystės, taip pat sugyventinių teisės yra pripažįstamos kituose teisės aktuose, pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos išmokų vaikams įstatyme, Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturinčioms šeimoms ir vieniems gyvenantiems asmenims įstatyme Lietuvos Respublikos valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatyme. Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad teismų pozicija, vertinant sugyventinių tarpusavio turtinius santykius, keitėsi. 2006 m. birželio 13 d. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-332/2006 (toliau – 2006 m. LAT išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis) nurodė, kad „CK trečiosios knygos ,,Šeimos teisė“ reglamentuojami teisiniai santykiai atsiranda santuokos, giminystės, bendro gyvenimo nesudarius santuokos ir kitokiais įstatyme įtvirtintais pagrindais. Tam, kad atsirastų šie teisiniai santykiai, būtinas atitinkamas juridinis faktas, pavyzdžiui, santuokos sudarymas, partnerystės, gimimo įregistravimas ir panašiai. Šalių santuoka nebuvo sudaryta, tačiau jos savo tarpusavio santykius laikė artimais ir ketino santuoką įregistruoti (tai patvirtina kreipimasis į Civilinės metrikacijos skyrių), neįregistravę santuokos kartu išgyveno 16 metų. Teismų priimtais sprendimais nustatyta, kad gyvenant kartu tarp šalių susiklostė ne tik asmeniniai neturtiniai, bet ir turtiniai santykiai.“
taip pat pažymima, kad „nesusituokusių, tačiau gyvenančių kartu asmenų įgytam turtui negalioja bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija, ir dėl to sugyventiniai, atsižvelgdami į kiekvieno iš jų indėlį į įgytą ar sukurtą turtą, gali įrodinėti turimą tokio turto dalį bendrąją dalinę nuosavybę reglamentuojančių teisės normų pagrindu“.
Be to, minėtoje nutartyje nurodoma, kad „atitinkamas sugyventinių turtas, nors nuosavybės teise įregistruotas vieno iš jų vardu, gali būti pripažintas bendrąja daline nuosavybe, jei įrodoma, kad toks turtas buvo įgytas abiejų sugyventinių iš bendrų lėšų ir jų naudojamas“, o
„nutraukus bendrą gyvenimą, bendrai įgytas sugyventinių turtas gali būti
atidalijamas jų susitarimu arba kreipiantis į teismą“. Išplėstinė teisėjų kolegija 2006 m. LAT išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje apibūdino nesusituokusių ir kartu gyvenančių asmenų (tarp kurių kilo konkretus ginčas konkrečiomis aplinkybėmis) tarpusavio santykius, pažymėdama, kad „nors šalys nesudarė santuokos, tačiau bylos duomenys liudija apie jų tarpusavio santykius, artimus šeiminiams santykiams: tai gyvenimas kartu 16 metų, rūpinimasis bendra buitimi ir poilsiu, vienas kito sveikata ir ieškovės sūnaus auklėjimu bei išlaikymu iki universiteto baigimo, turto įsigijimas ir kita. Toks šalių tarpusavio santykių pobūdis reikšmingas šalių turtiniams santykiams tiek įgyjant, tiek ir atidalijant bendrą turtą.“ Taigi, teismų praktika (2006 m. LAT išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis) traktavo nesusituokusių ir kartu gyvenančių asmenų tarpusavio santykius kaip artimus šeiminiams santykiams ir jų turtiniams santykiams taikė bendrosios dalinės nuosavybės teisę reglamentuojančias normas. Tačiau, atkreiptinas dėmesys, jog teismų praktika kito ir sugyventinių turtiniams santykiams imta taikyti ne tik bendrąją dalinę nuosavybę reglamentuojančias normas, tačiau ir prievolių teisės institutą – jungtinę veiklą reglamentuojančias normas.
Pavyzdžiui, 2010 m. lapkričio 30 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-482/2010 (toliau –
pozicijos, jog „nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas abiejų naudotomis iš bendro ūkio gautomis ir asmeninėmis lėšomis, bendru jų darbu, teismui gali būti pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos, sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę (1964 m. CK 472, 474 straipsniai; 2000 m. CK 6.969, 6.971 straipsniai)“. 2010 m. LAT nutartyje, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, remdamasis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis dėl sugyventinių santykių (gyveno kartu, bendrai tvarkė ūkį, įgijo bendro turto), sugyventinių santykius teisiškai kvalifikavo kaip jungtinės veiklos (partnerystės) teisinius santykius ir dėl ginčo turto teisinio statuso minėtoje byloje sprendė pagal jungtinę veiklą bei bendrąją dalinę nuosavybę reglamentuojančias teisės normas. Be to, pažymėtina 2011 m. spalio 24 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-410/2011 (toliau – 2011 m. LAT nutartis), kurioje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas padarė išvadą, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu teismui yra pakankamas pagrindas pripažinti buvus tokių asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-410/2011). Taigi, teismų praktika (lyginant 2006 m. LAT išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį su 2010 m. ir 2011 m.
LAT nutartimis) nesusituokusių ir gyvenančių kartu asmenų atžvilgiu pasikeitė – šių asmenų tarpusavio santykiai 2006 m. LAT išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje tapatinti su šeiminiais santykiais (CK trečiosios knygos ,,Šeimos teisė“ reglamentuojami teisiniai santykiai atsiranda santuokos, giminystės, bendro gyvenimo nesudarius santuokos ir kitokiais įstatyme įtvirtintais pagrindais.), o, tuo tarpu, 2010 m. ir 2011 m. LAT nutartyse nesusituokusių ir gyvenančių kartu asmenų santykiai imti traktuoti kaip prievolių teisės dalis, jiems pritaikant jungtinės veiklos (partnerystės) CK šeštosios knygos institutą. Tuo tarpu atkreiptinas dėmesys, kad partnerystės (sugyventinių) teisiniai santykiai pagal savo prigimtį yra šeimos teisiniai santykiai, reglamentuojami CK trečiojoje knygoje, todėl Projektu siūloma įtvirtinti 2006 m. LAT išplėstinės teisėjų kolegijos suformuotą praktiką, sprendžiant nesusituokusių ir kartu gyvenančių asmenų (partnerių) tarpusavio ginčus remtis CK trečiosios knygos nuostatomis, reglamentuojančiomis šeimos teisę, ir partnerių turtiniams santykiams taikyti bendrąją dalinę nuosavybę reglamentuojančias normas. Projektu siekiama įtvirtinti partnerystės institutą Lietuvoje kaip vieną iš asmeninių santykių formų, suteikti kuo didesnę apsaugą silpnesniajai partnerystės santykių šaliai (sugyventiniui) ir bendriems sugyventinių vaikams. Asmenų gyvenimas kartu (jiems nesudarius santuokos) Lietuvoje yra paplitęs reiškinys, todėl svarbu užtikrinti šių asmenų turtines teises ir pareigas bei silpnesniojo partnerio ir sugyventinių bendrų vaikų teisinę apsaugą. 2. Įstatymo projekto iniciatoriai (institucija, asmenys ar piliečių įgalioti atstovai) ir rengėjai:
Iniciatorius Seimo narė Dalia Kuodytė. Rengėjai: Seimo narė Dalia Kuodytė ir Seimo narės padėjėja Romutė Urbanovičienė. 3.
projekte aptarti teisiniai santykiai: CK 3.229 straipsnyje nustatyta, kad šio kodekso trečiosios knygos XV skyriaus normos nustato turtinius santykius tarp vyro ir moters, kurie, įregistravę savo partnerystę įstatymų nustatyta tvarka, bendrai gyvena ne mažiau kaip vienerius metus neįregistravę santuokos (sugyventiniai), turėdami tikslą sukurti šeiminius santykius. Taigi šiuo metu CK trečiosios knygos XV skyriaus normomis numatyta reglamentuoti registruotą partnerystę (ne įstatyminę, kaip siūloma Projektu), o net ir įregistravus partnerystę, partnerystės institutą reglamentuojančios normos galėtų būti pradedamos taikyti tik jeigu bendras gyvenimas trunka ne mažiau kaip vienerius metus. Tačiau, kaip minėta, pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 28 straipsnį Civilinio kodekso trečiosios knygos XV skyriaus normos dėl bendro gyvenimo neįregistravus santuokos įsigalioja nuo įstatymo, reglamentuojančio partnerystės įregistravimo tvarką, įsigaliojimo momento. Šis įstatymas nėra ir nebuvo priimtas, todėl CK trečiosios knygos XV skyriaus normos nėra įsigaliojusios, taigi CK 3.299-3.305 straipsniai negali būti taikomi. Šiuo metu CK trečiosios knygos XV skyriaus normomis numatyta reglamentuoti kai kuriuos partnerių (sugyventinių) turtinius santykius ir nereglamentuojami partnerių tarpusavio asmeniniai neturtiniai santykiai. Nesant nustatyto partnerystės teisinių santykių reguliavimo, šiuo metu asmenų, kurie faktiškai gyvena kaip partneriai (sugyventiniai), turtiniai ginčai teismų praktikoje sprendžiami taikant jungtinės veiklos (partnerystės), t. y. prievolių teisės institutą (CK šeštoji knyga), tačiau tokiu atveju kiekvieną kartą turi būti įrodytas tikslas įgyti turtą bendrojoj nuosavybėn, bendros lėšos, indėlis į turto pagerinimą, bendrosios dalinės nuosavybės egzistavimas ir kita, o tai iš esmės apsunkina silpnesnės santykių šalies padėtį.
Be to, šiuo atveju nėra taikoma papildoma bendrų partnerių vaikų apsauga ir gali būti taikomos tik bendros CK trečiosios knygos nuostatos, reguliuojančios tėvų turtines ir išlaikymo pareigas vaikams. 4. Kokios siūlomos naujos teisinio reguliavimo nuostatos ir kokių teigiamų rezultatų laukiama: Projektu siūloma apibrėžti partnerystę, įtvirtinant, jog partnerystė yra pilnametystės sulaukusių, nesiejamų artimos giminystės ryšių ir santuokos nesudariusių sugyventinių monogamijos principu paremtas bendras gyvenimas šeimoje užregistravus Lietuvos Respublikos gyventojų registre abiejų sugyventinių notariškai patvirtintą pareiškimą dėl partnerystės ir sutartį šio kodekso 3.230¹ ir 3.231 straipsnių nustatyta tvarka. Pažymėtina, kad partnerystės pagal įstatymą modeliu siekiama apsaugoti silpnesnę šalį (sugyventinį), sureguliuojant sugyventinių teises ir pareigas taip, kad dėl sugyventinio, kuris vengia paviešinti tarpusavio santykius, neveikimo, nenukentėtų kitos šalies interesai. Įstatyminės partnerystės modeliu taip pat siekiama apsaugoti sugyventinių bendrų vaikų interesus, užtikrinant jų teisę į visavertį auklėjimą, aprūpinimą ir būstą. Tuo pačiu pažymėtina, kad registruotos partnerystės institutas daugelyje Europos valstybių yra skirtas tos pačios lyties asmenų santykiams įteisinti, atsižvelgiant į tai, kad šie asmenys neturi teisės sudaryti santuokos.
Tos pačios lyties asmenų registruota partnerystė yra reglamentuota Danijoje (1989 m.), Norvegijoje (1993 m.), Švedijoje (1994 m.), Islandijoje (1996 m.), Olandijoje (1998 m.), Vokietijoje ir Suomijoje (2001 m.). Tad Lietuvai, taip pat atsisakyti įtvirtinti registruotą partnerystę tarp pačios lyties asmenų nėra objektyvių priežasčių. Pagrindinis partnerystės teisinio reguliavimo tikslas vis dėlto yra ne tokių santykių išviešinimas, bet silpnesnio partnerio ir vaikų apsauga. Šiuo aspektu partnerystės pagal įstatymą modelis yra pranašesnis už registruotos partnerystės modelį. Tuo pačiu pažymėtina, kad siekiant užtikrinti ir trečiųjų asmenų interesus, Projektu siūloma įtvirtinti nuostatą, kad trečiųjų asmenų atžvilgiu partnerystė sukelia teisines pasekmes tuo atveju, jeigu Lietuvos Respublikos gyventojų registre yra užregistruotas abiejų partnerių asmeniškai pasirašytas ir notarine tvarka patvirtintas abiejų sugyventinų bendras pareiškimas dėl partnerystės ir sutarties (CK projekto 12 straipsnis). Taip pat siūloma nustatyti, sugyventinių šeimos turto teisinį statusą nuo partnerystės įregistravimo Lietuvos Respublikos gyventojų registre bei projekto 13 straipsnyje sutarties sudarymo. Taip pat projekte nustatyta nuo kada kyla teisinės pasekmes trečiųjų asmenų atžvilgiu. Pabrėžtina, jog Projekte bendras gyvenimas kartu nėra ribojamas konkrečiu terminu (pavyzdžiui, vieneri metai), nes manytina, jog kiekvienu konkrečiu atveju sugyventinių faktinio gyvenimo kartu nuolatinumui ir ilgalaikiškumui apibrėžti negali būti primetamas tam tikras laiko tarpas, dirbtinai reiškiantis, jog terminui suėjus sugyventinių gyvenimas kartu tampa ilgalaikis ir nuolatinis.
Pabrėžtina, jog partnerystės pagal įstatymą institutas būtų pradedamas taikyti nuo pareiškimo dėl partnerystės užregistravimo Lietuvos Respublikos registrų centre ir sutarties sudarymo (3.231 straipsnis). Tačiau būtina atkreipti dėmesį, kad abiejų partnerių bendro gyvenimo tikslas turi sutapti – siekis sukurti šeiminius santykius, t. y. partnerius turi vienyti bendro tikslo suvokimas, noras prisiimti tarpusavio įsipareigojimus. Projekte siūloma įtvirtinti, kad sugyventiniai sudarydami partnerystę privalo sudaryti notarine tvarka sutartį, kurioje jie nustato bendrai įgyto ir naudojamo turto padalijimo klausimus pasibaigus jų bendram gyvenimui. Tokiai sutarčiai mutatis mutandis taikomos šio kodekso 3.101–3.108 straipsnių nuostatos. Esminė partnerystės savybė – paprastumas lyginant su santuoka. Ji gali būti sudaroma aiškiai ir greitai, o nutraukiama – skaidriai ir be ilgų teisnių bylinėjimųsi, kurie dažnai seka santuoką. Sutartyje bus numatomi visi finansiniai poros aspektai, kurie, skyrybų atveju, bus greitai ir teisingai išsprendžiami. Projekte siūloma įtvirtinti asmenines neturtines partnerių teises ir pareigas, konkrečiai, lojalumo pareigą, pareigą gerbti vienas kitą ir pareigą remti kitą partnerį moraliai (3.230 straipsnio 2 dalis). Minėtos pareigos yra tiek teisinės partnerių pareigos vienas kitam, tiek moralinės partnerių pareigos. Šios pareigos yra tarpusavyje susijusios ir vienos pažeidimas reikštų kitos pažeidimą, be to, jų savitumas pasireiškia tuo, kad nėra numatyta sankcijų už šių pareigų nevykdymą, tuo labiau, negalima priversti partnerių vykdyti šias pareigas.
Aptariamų asmeninių neturtinių partnerių pareigų pažeidimas ar jų nevykdymas gali reikšti partnerystės pabaigą. Lojalumo pareiga reiškia, kad partneris turi veikti kito partnerio, partnerių (sugyventinių) šeimos interesais, t. y. jis negali priešinti savo asmeninių interesų kito partnerio ar partnerių (sugyventinių) šeimos interesams. Lojalumas reikalauja iš partnerių abipusio pasitikėjimo vienas kitu, jų atvirumo. Partnerio neištikimybė reikštų lojalumo pareigos pažeidimą. Abipusės pagarbos pareiga reiškia, kad partneriai privalo paisyti vienas kito nuomonės, būti vienas kitam ištikimi, visus partnerių šeimos gyvenimo klausimus spręsti abipusiu susitarimu, nevartoti prieš vienas kitą ir kitus partnerių šeimos narius fizinės prievartos, smurto, negrasinti, nedaryti psichologinio spaudimo ir panašiai. Pareiga remti kitą partnerį moraliai reiškia, kad partneriai privalo rūpintis vienas kitu: fizine, psichologine, dvasine būkle. Be to, atkreipiamas dėmesys, kad partnerystės teisiniams santykiams, taip pat kaip ir visiems CK trečioje knygoje reglamentuojamiems santykiams taikomas CK trečiosios knygos I dalies I skyrius, kuriame įtvirtinti šeimos teisės šaltiniai (CK 3.2 straipsnis), šeimos santykių teisinio reglamentavimo principai (CK 3.3 straipsnis) ir kitos nuostatos. Taip pat pažymėtina, kad įstatyminė partnerystė, nenustatant minimalaus bendro gyvenimo termino, kuriam suėjus pradedamos taikyti partnerystę reglamentuojančios normos, yra įtvirtina Prancūzijoje – partnerystė siejama su stabilumo ir nuolatinumo kriterijais dviem žmonėms gyvenant poroje.
Švedijoje, kurios įstatyminis skirtingų lyčių partnerystės teisinis reguliavimas panašus į Projektu siūlomą įstatyminį teisinį reglamentavimą, taip pat nėra nustatyto minimalaus bendro gyvenimo termino, o partnerystę reglamentuojančios teisės normos taikomos nuo faktinės partnerių gyvenimo pradžios, kuomet sugyventinius (moterį ir vyrą) sieja nuolatinis bendras gyvenimas, poros (seksualiniai) santykiai ir bendrai naudojamas būstas. Todėl, Projekto rengėjų nuomone, Lietuvoje reglamentuojant partnerių bendrą gyvenimą nėra tikslinga jį apibrėžti konkrečiu terminu, tačiau būtina, jog partnerių bendras gyvenimas atitiktų sąlygą, jog partneriai, gyvendami kartu, turi tikslą sukurti šeiminius santykius. Kilus ginčui dėl partnerystės santykių egzistavimo, nurodytų kriterijų vertinimas būtų paliktas teismo diskrecijai. Siūloma CK papildyti nauju 3.230² straipsniu, skirtu partnerystės pabaigos reguliavimui, kuriuo remiantis, partnerystė pasibaigia, kai sugyventiniai nutraukia bendrą gyvenimą kartu; kai sugyventiniai tarpusavyje sudaro santuoką; kai vienas iš sugyventinių miršta arba įsiteisėjusiu teismo sprendimu yra paskelbiamas mirusiu; kai įsiteisėja teismo sprendimas pripažinti vieną iš sugyventinių nežinia kur esančiu.
Taip pat pažymėtina, kad siūlomo CK 3.230² straipsnio 1 dalies 1 punkto atveju (kai sugyventiniai nutraukia bendrą gyvenimą kartu) partnerystės pabaigos faktas, jeigu bendras pareiškimas dėl partnerystės buvo registruotas Lietuvos Respublikos gyventojų registre, gali būti panaudotas prieš trečiuosius asmenis, tik jei Lietuvos Respublikos gyventojų registre yra užregistruojamas notarine tvarka patvirtintas bendras abiejų sugyventinių ar vieno iš sugyventinių vienašalis pareiškimas dėl partnerystės pabaigos. Pagal CK 3.230² straipsnį partnerystės nutraukimo faktas galėtų būti registruojamas tiek dvišaliu, tiek vienašaliu pareiškimu. Siekiant teisinio apibrėžtumo ir tikrumo, apie ketinimą nutraukti partnerystę vienašaliu pareiškimu sugyventinis turi įspėti kitą sugyventinį per notarą prieš du mėnesius. CK trečiosios knygos XV skyriaus 3.234 straipsnyje siūloma reglamentuoti, koks turtas laikomas asmenine sugyventinių nuosavybe, kuri nėra bendroji dalinė sugyventinių nuosavybė. Asmenine sugyventinių nuosavybe pripažįstamas turtas, abiejų sugyventinių atskirai įgytas iki partnerystės pradžios, sugyventinio asmeninio naudojimo daiktai (avalynė, drabužiai, profesinės veiklos įrankiai) ir kitas turtas, nurodytas 3.234 straipsnyje. Pažymėtina, kad pagal CK 3.234 straipsnį faktas, kad tam tikras turtas priklauso asmeninei vieno sugyventinio nuosavybei, gali būti įrodytas tik rašytiniais įrodymais, išskyrus atvejus, kai įstatymas leidžia liudytojų parodymus arba to turto prigimtis ir pobūdis patys savaime įrodo, kad turtas yra vieno sugyventinio asmeninė nuosavybė.
Rengiant Projektą, be kita ko, buvo siekiama atriboti partnerystę nuo santuokos, nes, nepaisant kai kurių panašumų, partnerystė nėra tapatinama su santykiais, atsirandančiais sudarius santuoką. Projektu nesiekiama pakeisti ar susilpninti santuokos instituto, atvirkščiai – pritariama nuomonei, kad santuoka yra platesnės apimties teises ir pareigas sukeliantis institutas. Pagrindinis partnerystės instituto tikslas yra įstatyme nustatyti sugyventinių turtines garantijas ir apginti silpnesnę šalį. Esminė partnerystės savybė – paprastumas lyginant su santuoka. Ji gali būti sudaroma aiškiai ir greitai, o nutraukiama – skaidriai ir be ilgų teisnių bylinėjimųsi, kurie dažnai seka santuoką. Vedybų sutartyje bus numatomi visi finansiniai poros aspektai, kurie, skyrybų atveju, bus greitai ir teisingai išsprendžiami. Apibendrinant pažymėtina, kad priėmus Projektą, bus sudarytos sąlygos funkcionuoti CK trečiosios knygos XV skyriuje numatytoms teisės normoms, reguliuojančioms bendrai gyvenančių asmenų, nesudariusių santuokos (sugyventinių), turto teisinį režimą, taip pat bus sudarytos prielaidos silpnesniojo partnerio turtinių interesų bei nepilnamečių vaikų interesų gynimui. 5.
vertinimo rezultatai (jeigu rengiant įstatymo projektą toks vertinimas turi būti atliktas ir jo rezultatai nepateikiami atskiru dokumentu), galimos neigiamos priimto įstatymo pasekmės ir kokių priemonių reikėtų imtis, kad tokių pasekmių būtų išvengta Partnerystės pagal įstatymą modelio galimi teisinio reguliavimo trūkumai:
1) išliks tikimybė, kad jeigu vienas iš sugyventinių neigtų partnerystės faktą ir nesutiktų jo paviešinti, kitas sugyventinis būtų priverstas kreiptis į teismą ir įrodinėti partnerystės faktą;
2) nesant partnerystės registravimo ir nepaviešinus partnerystės santykių egzistavimo, apie partnerystės santykius nebus informuoti tretieji asmenys. Notarams, tvirtinantiems sandorius dėl nekilnojamojo turto, bus apribota galimybė užtikrinti silpnesniojo partnerio apsaugą partnerių turtiniuose santykiuose, tačiau, kaip minėta, Projektu yra numatyta, kad trečiųjų sąžiningų asmenų teisės tokiu atveju yra apsaugotos, o kitas sugyventinis turi teisę tokius sandorius ginčyti ir tokiu būdu reikalauti nuostolių atlyginimo iš nesąžiningo partnerio. Atsižvelgiant į Projektu siūlomo teisinio reguliavimo privalumus ir trūkumus, vis dėlto pastebėtina, kad pagrindinis partnerystės teisinio reguliavimo tikslas yra ne tokių santykių išviešinimas prieš trečiuosius asmenis, o, visų pirma, silpnesniojo partnerio teisinė apsauga, taip pat vaikų teisių ir interesų apsauga. Be to, svarbus ir individualios pasirinkimo laisvės apsektas – tikslinga asmenims suteikti galimybę pasirinkti (santuoką arba partnerystę), o valstybė turi gerbti tiek partnerystę, tiek santuoką – tai svarbu asmeniui tiek emocinio, tiek teisinio tikrumo ir stabilumo prasme. 6. Kokią įtaką priimtas įstatymas turės kriminogeninei situacijai, korupcijai:
Įstatymo priėmimas įtakos kriminogeninei situacijai, korupcijai, verslo sąlygoms neturės. 7.
7Kaip įstatymo įgyvendinimas atsilieps verslo sąlygoms ir jo plėtrai:
Įstatymo projektas įtakos verslo sąlygoms ir jo plėtrai neturės. 8. Įstatymo inkorporavimas į teisinę sistemą, kokius teisės aktus būtina priimti, kokius galiojančius teisės aktus reikia pakeisti ar pripažinti netekusiais galios: Gali tekti keisti Lietuvos Respublikos išmokų vaikams įstatymo, Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturinčioms šeimoms ir vieniems gyvenantiems asmenims įstatymo, Lietuvos Respublikos valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo kai kurias normas. 9. Ar įstatymo projektas parengtas laikantis Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos, Teisėkūros pagrindų įstatymų reikalavimų, o įstatymo projekto sąvokos ir įvardijantys remtinai įvertinti Terminų banko įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka:
Įstatymo projektas parengtas laikantis Valstybinės kalbos, Įstatymų ir kitų teisės norminių aktų rengimo tvarkos įstatymų reikalavimų, atitinka bendrinės lietuvių kalbos normas. 10. Ar įstatymo projektas atitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas ir Europos Sąjungos dokumentus:
Projektas atitinka Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas ir Europos Sąjungos teisės normas. 11. Jeigu įstatymui įgyvendinti reikia įgyvendinamųjų teisės aktų,-kas ir kada juos turėtų priimti: Projektui įgyvendinti reikės parengti Lietuvos Respublikos gyventojų registro nuostatų, patvirtintų Vyriausybės 2000 m. lapkričio 6 d. nutarimu Nr. 1346, pakeitimus, įtraukiant į Gyventojų registre tvarkomų duomenų sąrašą pareiškimą dėl partnerystės. 12. Kiek valstybės, savivaldybių biudžetų ir kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų prireiks įstatymui įgyvendinti, ar bus galima sutaupyti (pateikiami prognozuojami rodikliai einamaisiais ir artimiausiais 3 biudžetiniais metais):
Projektui įgyvendinti papildomų biudžeto lėšų nereikės. 13.
specialistų vertinimai ir išvados: Rengdama įstatymų pataisų projektus, kuriais įtvirtinamas partnerystės modelis, rėmėsi Teisės instituto 2006 metais atlikto tyrimo „Partnerystės instituto reglamentavimas Europos valstybėse“ parengta ataskaita. Ataskaitoje išsamiai aprašyta Švedijos, Ispanijos ir kitų Europos šalių praktika partnerystės reglamentavimo srityje. Pažymėtina, jog, pavyzdžiui, Švedijoje, kurios teisės sistema panaši į Lietuvos teisės sistemą, sugyventinių bendras gyvenimas patenka į partnerystę reglamentuojančių įstatymų sritį, jeigu bendras gyvenimas kartu yra nuolatinis bei ilgalaikis, sugyventiniai gyvena kartu kaip pora (palaiko seksualinius ryšius), sugyventiniai dalinasi namų ruošos darbus bei išlaidas namų ūkiui. Taip pat remtasi Hagos tarptautinės privatinės teisės konferencijos medžiaga: 2008 m. kovo mėn. preliminarus dokumentas Nr. 11 Vidaus teisės ir tarptautinės privatinės teisės vystymasis gyvenimo nesusituokus, įskaitant ir registruotą partnerystę, klausimu. Hagos tarptautinės privatinės teisės konferencijos medžiagoje yra išskiriami du partnerystės modeliai: partnerystė pagal įstatymą (de facto) ir registruota partnerystė, aptariama įvairių pasaulio šalių praktika reglamentuojant asmenų bendrą gyvenimą kartu jiems nesudarius santuokos. Pastebėtina, kad partnerystės pagal įstatymą modelis yra reglamentuotas Prancūzijoje, Ispanijoje, Švedijoje. Į šių valstybių teisinę sistemą panaši Lietuvos teisinė sistema, todėl ir Lietuvoje Projektu siūloma įtvirtinti partnerystės pagal įstatymą modelį, paremtą Lietuvai teisinės sistemos prasme artimų valstybių praktika. 14. Reikšmingi žodžiai, kurių reikia šiam projektui įtraukti į kompiuterinę paieškos sistemą, įskaitant Europos žodyno „ Eurovoc“ terminus, temas bei sritis:
„partnerystė“, „sugyventiniai“. 16. Kiti, iniciatorių nuomone, reikalingi pagrindimai ir paaiškinimai:
Nėra.
Teikia: Seimo nariai: Dalia Kuodytė Eligijus Masiulis Aušrinė Marija Pavilionienė Irena Šiaulienė Gintaras Steponavičius Šarūnas Gustainis Birutė Vėsaitė Giedrė Purvaneckienė Juras Požėla
3.1, 3.3, 3.16, 3.140, 3.150, 3.194, 3.229, 3.230, 3.231, 3.234, 3.235
2015-04-02 Nr. XIIP-2849 Vilnius Įvertinę projektą dėl jo atitikties Konstitucijai, įstatymams, Europos Sąjungos teisės aktams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas:
dėstomo keičiamo Civilinio kodekso (toliau - CK) 3.230 straipsnio 1 dalyje, apibrėžiant partnerystės sąvoką, siūloma nustatyti, kad galima dviejų pilnametystės sulaukusių, artimos giminystė ryšių nesiejamų ir santuokos nesudariusių asmenų partnerystė, kai du tos pačios arba skirtingos lyties asmenys (sugyventiniai) bendrai gyvena šeimoje. Projekto nuostatos dėl dviejų tos pačios lyties asmenų partnerystės diskutuotinos dėl jų atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio nuostatoms, įtvirtinančioms šeimos, kaip visuomenės ir valstybės pagrindo, sampratą. Konstitucinis Teismas 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarime konstatavo, kad „Konstitucijos
Konstitucijos straipsnio nuostatas, inter alia 2 dalį, kurioje nustatyta, kad valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę, į 3 dalį, kurioje nustatyta, kad santuoka sudaroma laisvu vyro ir moters susitarimu, taip pat į 5 dalį, kurioje nustatyta, kad sutuoktinių teisės šeimoje yra lygios. <...> konstitucinė šeimos samprata negali būti kildinama tik iš santuokos instituto, įtvirtinto Konstitucijos 38 straipsnio 3 dalies nuostatose. Tai, kad santuokos ir šeimos institutai yra įtvirtinti tame pačiame Konstitucijos 38 straipsnyje, rodo neatsiejamą ir neginčijamą santuokos ir šeimos ryšį.
Santuoka yra vienas iš šeimos konstitucinio instituto pagrindų šeimos santykiams kurti. Tai yra istoriškai susiklostęs šeimos modelis, neabejotinai turintis išskirtinę vertę visuomenės gyvenime, užtikrinantis Tautos ir valstybės gyvybingumą bei istorinį išlikimą. Tačiau tai nereiškia, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 38 straipsnio 1 dalies nuostatas, nėra saugomos ir ginamos kitokios nei santuokos pagrindu sudarytos šeimos, inter alia santuokos nesudariusių vyro ir moters bendras gyvenimas, kuris grindžiamas pastoviais emocinio prieraišumo, tarpusavio supratimo, atsakomybės, pagarbos, bendro vaikų auklėjimo ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas, kurie yra konstitucinių motinystės, tėvystės ir vaikystės institutų pagrindas.” Taigi Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Konstitucijos 38 straipsnis atskirų dalių nuostatos turi būti aiškinamos kartu, neišskiriant kurios nors dalies, kad šio straipsnio nuostatos saugo šeimą, kuri atsirado vyro ir moters santuokos ar jų bendro gyvenimo nesudarius santuokos, bet siekiant sukurti pastovius šeiminius santykius, pagrindu. 2. Atsižvelgiant į teikiamus CK pakeitimus, teikiamu įstatymo projektu turėtų būti keičiami ir CK Trečiosios knygos II dalies, II dalies II skyriaus, II dalies II skyriaus Antrojo skirsnio pavadinimai, kad šie pavadinimai atspindėtų reguliavimo dalyką. 3. Projekto 3 straipsniu siūloma papildyti CK 3.16 straipsnį antru sakiniu, nustatančiu, jog „Sudaręs santuoką ir jos įstatymų nustatyta tvarka nenutraukęs asmuo negali sudaryti kitos santuokos.
Asmuo sudaręs santuoką ir jos įstatymų nustatyta tvarka nenutraukęs ar kurio partnerystė nepasibaigusi negali sudaryti kitos santuokos, išskyrus atvejus, kai santuoka sudaroma su sugyventiniu.“ Galiojančioje straipsnio redakcijoje nustatyta: „Sudaręs santuoką ir jos įstatymų nustatyta tvarka nenutraukęs asmuo negali sudaryti kitos santuokos.“ Pastebėtina, jog teikiama nuostata iš dalies dubliuoja jau esamą CK 3.16 straipsnio nuostatą, todėl pasiūlymas iš dalies vertintinas kaip perteklinis ir neturintis teisinio krūvio. Siūlytina atsisakyti esamų nuostatų dubliavimo, o teikiamą pakeitimą, susijusį su partneryste, išdėstyti atskira nauja keičiamo straipsnio dalimi. Be to, toks teikiamo pasiūlymo pakeitimas yra būtinas ir todėl, jog pagal teikiamą pasiūlymą asmuo, nenutraukęs santuokos, galėtų sudaryti partnerystę. Taip pat, pagal teikiamą pakeitimą asmuo, nenutraukęs santuokos, galėtų sudaryti santuoką su sugyventiniu. Tokie pasiūlymai kelia abejonių dėl jų atitikties monogamijos principui. 4. Projekto 4 straipsniu siūloma pakeisti CK III dalies pavadinimą, o 5 straipsniu – III dalies VI skyriaus pavadinimą, įterpiant po žodžio „sutuoktinių“ žodžius „ar sugyventinių“. Atsižvelgiant į projektu siūlomus CK III dalies ir III dalies VI skyriaus naujus pavadinimus, galima manyti, kad sugyventiniams siekiama suteikti tas pačias turtines teises ir pareigas, kaip ir sutuoktiniams. Tačiau projektu nesiūloma keisti nė vieno CK III dalies VI skyriaus straipsnių. Toks siūlomas reguliavimas neatitinka teisėkūros aiškumo principo, nes iš jo neaišku, koks bus sugyventinių turto teisinis režimas, kokios sugyventinių turtinės teisės ir pareigos.
Pastebėtina, kad pagal projekto 13 straipsnyje dėstomo CK 3.231 straipsnį, sugyventiniai privalo notarine tvarką sudaryti sutartį, kurioje būtų nustatyta bendrai įgyto ir naudojamo turto padalijimo klausimai pasibaigus jų bendram gyvenimui. Taigi nurodytoje sutartyje neturi būti aptarti sugyventinių turto teisinio režimo, jų turtinių teisių ir pareigų gyvenant bendrai šeimoje klausimai. Tokiu būdu, pritarus siūlomam reguliavimui, atsirastų teisės spraga, nes nebūtų aišku, kokia tvarka sugyventiniai gali naudotis ir disponuoti turtu, kuris nepriskiriamas jų asmeninei nuosavybei (projekto 16 straipsnyje dėstomas CK 3.234 straipsnis), kokias nuostatas turėtų taikyti teismas, spręsdamas sugyventinių ginčą dėl turto. 5. Projekto 6 straipsniu siūloma pakeisti CK 3.140 straipsnį ir nustatyti, kad nustatant vaiko kilmę, kai vaiko motina yra ar buvo sudariusi partnerystę, taikomos tos pačios taisyklės, kaip ir tuo atveju, kai motina yra ar buvo sudariusi santuoką. Pastebėtina, kad galiojančios CK 3.140 straipsnio nuostatos yra glaudžiai susijusios su galiojančiomis CK 3.141 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagal kurias, kai vaiko motina yra susituokusi arba kai vaikas gimė nepraėjus 300 dienų po santuokos pabaigimo, tėvystė gali būti pripažinta pareiškimu, jei yra nuginčyta vaiko motinos esančio ar buvusio sutuoktinio tėvystė. Šiomis nuostatomis siekiama išvengti CK 3.140 straipsnio nuostatų dėl vaiko kilmės nustatymo ir tėvystės pripažinimą reguliuojančių normų kolizijos. Projektu nesiūloma keisti CK 3.141 straipsnio 2 dalies, todėl svarstytina, ar tai nesukels teisės taikymo problemų, kai vaiko, kuris gimė motinai, sudariusiai partnerystę, kilmė iš tėvo nustatyta pagal CK 3.140 straipsnio taisykles.
Analogiškos teisės taikymo problemos gali kilti ir esant galiojančio CK 3.143 straipsnio 3 dalyje nurodytoms sąlygoms, kai vaiko motina, iki vaikui gimstant, sudarys partnerystę nes nurodytų nuostatų taip pat nesiūloma keisti. Be to, projekto
neturinčia teisinio krūvio, nes nenustato jokio naujo reguliavimo, kurio nebūtų keičiamame straipsnyje ar kituose CK straipsniuose. Taip pat pastebėtina, jog CK 3.140 straipsnio 5 dalyje, atsižvelgiant į šios dalies dėstymo logiką ir teisinę prasmę, žodžius „ar sugyventinis“ derėtų įrašyti po žodžių „buvęs sutuoktinis“. 6. Atsižvelgiant į projekto 6 straipsniu siūlomas CK 3.140 straipsnio nuostatas, reikėtų atitinkamai pakeisti ir galiojančias CK 3.146 ir 3.147 straipsnių nuostatas dėl tėvystės nustatymo. Manytina, kad pastarųjų straipsnių nuostatos turėtų būti taikomos ir tais atvejais, kai vaikas gimė nesudariusiai partnerystės motinai, nes tais atvejais, kai motina yra sudariusi partnerystę, vaiko kilmė būtų nustatoma pagal CK 3.140 straipsnį. 7. Projekto 8 straipsniu siūloma pakeisti CK 3.194 straipsnio 2 dalį nustatant, jog „Išlaikymas taip pat priteisiamas, jeigu tėvai, nutraukdami santuoką ar partnerystei pasibaigus, ar pradėdami gyventi skyrium, nesusitarė dėl savo nepilnamečių vaikų išlaikymo šios knygos nustatyta tvarka.“ Pažymėtina, jog neaišku, koks siūlomos nuostatos dėl išlaikymo priteisimo pasibaigus partnerystei santykis su projekto 12 straipsniu teikiamo CK 3.320² straipsnio 1 dalies 2, 3, 4 punktais ir iš kokio asmens tokiais atvejais turėtų būti priteisiamas išlaikymas. 8.
į teikiamus CK pakeitimus neaišku kodėl nėra keičiamas Trečiosios knygos VI dalies XV skyriaus pavadinimas „BENDRAS GYVENIMAS NEĮREGISTRAVUS
nes teikiamais CK pakeitimais formuojama nauja partnerystės koncepcija, o ne siekiama pakoreguoti nuostatas, susijusias su bendru gyvenimu neįregistravus santuokos. 9. Projekto 10 straipsniu siūloma pakeisti CK 3.230 straipsnį, šio straipsnio 1 dalyje nustatant, jog „Partnerystė yra pilnametystės sulaukusių, nesiejamų artimos giminystės ryšių ir santuokos nesudariusių sugyventinių monogamijos principu paremtas bendras gyvenimas šeimoje užregistravus Lietuvos Respublikos gyventojų registre abiejų sugyventinių notariškai patvirtintą pareiškimą dėl partnerystės ir sutartį šio kodekso 3.230¹ ir 3.231 straipsnių nustatyta tvarka.“ Analizuojant teikiamą pasiūlymą pastebėtina, jog neaišku, kodėl siekiant sureguliuoti partnerystės teisinius santykius išskiriamas tik monogamijos principas. Esant tokiam reguliavimui, kai išskiriamas vienintelis šeimos santykių teisinio reguliavimo principas, tampa neaišku, ar partnerystės teisiniams santykiams taikomi tokie principai kaip partnerystės savanoriškumo, partnerių lygiateisiškumo, prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo, vaikų auklėjimo šeimoje, motinystės visokeriopos apsaugos, nustatyti CK 3.3 straipsnyje. Tuo atveju, jeigu tokie principai netaikytini, neaišku kodėl jie netaikomi ir kokie principai gali būti taikomi, pavyzdžiui, ar gali būti asmuo verčiamas sudaryti partnerystę.
Be to, pagal projekto nuostatas neaiški bendro gyvenimo šeimoje samprata, ar bendras gyvenimas šeimoje reiškia, kad sugyventiniai turi gyventi kartu ir gyvenimas šeimoje įpareigoja sugyventinius vykdyti tik neturtines pareigas, nustatytas vertinamo straipsnio 2 dalyje, ar turima omenyje, kad sugyventiniai turi ir turtines tarpusavio teises ir pareigas, pavyzdžiui, pareigą remti vienas kitą materialiai, pagal galimybes prisidėti prie bendrų šeimos poreikių tenkinimo, ar gyvenamajai patalpai, kurioje jie kartu gyvena, taikomas šeimos turto teisinis režimas (CK 3.84, 3.85, 3.86 straipsniai). Pastebėtina, kad nurodytų klausimų nesiūloma sureguliuoti ir kitomis projekto nuostatomis (žr. šios Išvados 4 punktą). 10. Iš projekto nuostatų nėra aišku kaip būtų taikomas projekto 12 straipsniu teikiamo CK 3.320² straipsnio 1 dalies
būti nustatoma, jog sugyventiniai nutraukė bendrą gyvenimą kartu; koks asmuo turėtų inicijuoti partnerystės pabaigos registravimą; kokiu teisiniu pagrindu partnerystės pabaiga galėtų ir turėtų būti registruojama. Aptariamame kontekste atkreiptinas dėmesys, jog vertinamo straipsnio 3 dalis reguliuoja valingą partnerystės nutraukimą, todėl šios dalies nuostatos negalėtų būti taikomos partnerystės pasibaigimui, kuris pagal siūlomą CK 3.320² straipsnio 1 dalies 1 punktą turėtų pasibaigti de facto, sugyventiniams nutraukus bendrą gyvenimą kartu, kaip ir, pavyzdžiui, 1 dalies 2 punkto nustatomu atveju, kai sugyventiniai tarpusavyje sudaro santuoką, nes ir šiuo atveju nereikalaujama valingai nutraukti partnerystę. 11. Projekto 12 straipsniu teikiamo CK 3.320² straipsnio 3 dalyje siūloma nustatyti, jog partnerystė gali būti nutraukiama bendru pareiškimu arba vienašališkai.
Toliau nuostatoje aptariamas ir detalizuojamas vienašališkas partnerystės nutraukimas. Pastebėtina, jog lieka neaišku kaip ir kokia tvarka partnerystė turėtų būti nutraukiama bendru pareiškimu. Siūlytina partnerystės nutraukimą bendru pareiškimu ir vienašališkai reguliuoti atskiruose aptariamos straipsnio dalies punktuose. 12. Projekto 13 straipsniu siūloma pakeisti CK 3.231 straipsnį ir nustatyti, kad sudarydami partnerystę partneriai privalo sudaryti notarine tvarka sutartį, kurioje jie nustato bendrai įgyto ir naudojamo turto padalijimo klausimus pasibaigus jų bendram gyvenimui. Tokiai sutarčiai mutatis mutandis taikomos CK 3.101–3.108 straipsnių nuostatos. Projekto nuostatos kelia abejonių. CK 3.101–3.108 straipsniuose įtvirtintos vedybų sutarčių sudarymo, jų pripažinimo negaliojančiomis taisyklės. Manytume, kad jos nėra tinkamos aptariamu atveju, nes iš nurodytų kodekso straipsnių tik CK 3.104 straipsnio 4 dalyje yra nuostata dėl turto padalijimo nutraukiant santuoka, kuri nėra konkreti:
„Sutuoktiniai vedybų sutartyje gali nustatyti <...> turto padalijimo būdą
ir tvarką, jei santuoka nutraukiama <...>.“ Be to, vedybų sutartis gali būti bet kuriuo metu nutraukta (CK 3.106 straipsnis), o projekte nurodyta sugyventinių sutartis, atsižvelgiant į jos paskirtį, turėtų galioti visą partnerystės laikotarpį, nors įstatyme tokia nuostata ir neįtvirtinta. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad projekto 15 straipsniu pripažįstamas netekusiu galios CK 3.233 straipsnis, kuriame nustatyta sugyventinių teisės disponuoti bendrai naudojamu turtu apribojimai, o 16 straipsnyje dėstoma nauja CK 3.234 straipsnio redakcija ir vietoje sugyventinių bendrai naudojamo turto padalijimo taisyklių siūloma įtvirtinti asmeninę sugyventinių nuosavybę nustatančias taisykles.
Pastebėtina ir tai, kad iš projekto nuostatų neaišku, kokia būtų sugyventinių sutarties reikšmė, jeigu jie sudarytų santuoką, ar sugyventiniams sudarius santuoką galiotų įstatyme įtvirtintas sutuoktinių turto teisinis režimas, ar ir toliau galiotų vertinamame projekto straipsnyje nurodyta sutartis. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, projektas tobulintinas. 13. Projekto 16 straipsnyje dėstomo CK 3.234 straipsnio 1 dalies 5 punkte asmenine sugyventinio nuosavybe pripažįstamos „lėšos ir daiktai, reikalingi asmeniniam sugyventinio verslui“, o 7 punkte –
„sugyventinio įgytas turtas už asmenines lėšas“, tačiau iš kitų projekto
nuostatų nėra aišku, kokios „lėšos“ ar „asmeninės lėšos“ turima omenyje, tai yra, kokie turi būti tų lėšų šaltiniai, kad joms turėtų būti taikomos nurodytos imperatyvios įstatymo nuostatos. 14. Projekto 17 straipsniu siūloma iš dalies pakeisti CK 3.235 straipsnio, kuriame nustatytos taisyklės, kurias turi taikyti teismas spręsdamas sugyventinių bendrai įgyto ir naudojamo turto padalijimo klausimus, 1 dalį. Atsižvelgiant į tai, kad pagal projekto nuostatas partnerystė nutraukiama bendru sugyventinių pareiškimu arba vienašališkai, o turto padalijimo klausimai sprendžiami pagal sugyventinių sudarytą sutartį, tai yra be teismo įsikišimo, manytume, kad, atsižvelgiant į nurodytas projekto nuostatas, CK 3.235 straipsnis turi būti keičiamas iš esmės. 15.
partnerystės teisinius santykius, lieka nesureguliuota sugyventinių atsakomybė pagal turtines prievoles, iš kokio turto vykdomos prievolės, susijusios su šeimos namų ūkio išlaikymu, vaikų auklėjimu bei švietimu, kada gali būti nukreiptas išieškojimas į jų asmeninį turtą. Šią teisinę spragą būtina pašalinti. 16. Manytume, kad iš esmės keičiant partnerystės koncepciją, kartu turėtų būti keičiamos ir kai kurios viešosios teisės normos, siekiant išvengti sutuoktinių ir sudariusių partnerystę asmenų lygybės prieš įstatymą principo pažeidimo, nepagrįstos diskriminacijos dėl jų socialinės padėties. Pavyzdžiui, Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymo 3 straipsnyje yra nustatytas žemės plotas, kurį gali įsigyti vienas asmuo ar su juo susiję asmenys, o susijusiais asmenimis laikomi sutuoktiniai, taip pat tėvai (įtėviai) ir jų nepilnamečiai vaikai (įvaikiai), arba, Gyventojų turto deklaravimo įstatyme nurodyti asmenys, kurie patys ir jų šeimos nariai turi deklaruoti turtą ir pajamas, o šeimos nariais laikomi sutuoktiniai ir kartu gyvenantys vaikai (įvaikiai) iki 18 metų, kurie privalo deklaruoti turtą tik tuo atveju, jeigu jie yra nuolatiniai Lietuvos gyventojai. Taigi pritarus siūlomiems CK pakeitimams, kai kuriais atvejais sugyventiniams įstatymas būtų palankesnis nei sutuoktiniams. Teisės departamento direktorius Andrius Kabišaitis D. Petrauskaitė, tel. (8 5) 239 6376, el. p. [email protected] D. Zebleckis, tel. (8 5) 239 6906, el. p. [email protected]
Biudžetinė įstaiga, Vilniaus g. 23-7A, LT-01402 Vilnius, tel. 8 706 63 687, faks. 8 706 63 679, el. p. [email protected]. Duomenys kaupiami ir saugomi Juridinių asmenų registre, kodas 188600362 2015-04- Nr. Į 2015-03-24 Nr. XIIP-2849 Lietuvos Respublikos Seimui
3.1, 3.3, 3.16, 3.140, 3.150, 3.194, 3.229, 3.230, 3.231, 3.234, 3.235
Išnagrinėję Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.1, 3.3, 3.16, 3.140, 3.150, 3.194, 3.229, 3.230, 3.231, 3.234, 3.235 straipsnių ir III knygos III dalies ir VI skyriaus pavadinimų pakeitimo, kodekso papildymo 3.230¹ ir 3.230² straipsniais, bei 3.232 ir 3.233 straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymo projektą Nr. XIIP-2849 (toliau – Projektas), pažymime, kad pastabų ar pasiūlymų projektui dėl atitikties Europos Sąjungos teisei neturime. Vis dėlto, teikiame šias pastabas ir pasiūlymus:
Projekto 3 straipsnį. Pavyzdžiui, nuostatą tiksliau būtų galima dėstyti taip:
„Asmuo sudaręs santuoką ir jos įstatymų tvarka nenutraukęs negali sudaryti
kitos santuokos. Asmuo sudaręs partnerystę ir jos įstatymų tvarka nenutraukęs negali sudaryti santuokos, nebent santuoka sudaroma su sugyventiniu“. 2. Pastebime, kad Projekto nuostatose yra vartojamos dvi skirtingos sąvokos „partnerystė“ ir „sugyventiniai“. Nors Projekto aiškinamajame rašte nepaaiškinta, kodėl Projekte yra vartojamos šios dvi sąvokos, darytina išvada, kad pats institutas vadinamas „partneryste“, o asmenys, kurie gyvens kartu sudarę partnerystę, bus vadinami „sugyventiniais“.
Vis dėlto, lieka neaišku, kodėl kartu partnerystėje gyvenantys asmenys vadinami
„sugyventiniais“, tačiau ne „partneriais“ ir svarstytina, ar praktikoje šių
dviejų sąvokų vartojimas nesukeltų taikymo problemų. Siekiant teisinio aiškumo, siūlytume Projekto sąvoką „sugyventiniai“ keisti atitinkamai į „partneriai“. 3. Projekto 4 ir 5 straipsniais keičiant Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3 knygos III dalies pavadinimą ir III dalies VI skyriaus pavadinimą, manome, kad atitinkamai turėtų būti keičiamos ir CK 3 knygos III dalies VI skyriaus nuostatos, jose, kur reikia, įrašant žodžius „sugyventinių“ (arba „partnerių“, atsižvelgiant į 2 pastabą) bei atitinkamai pritaikant susijusių straipsnių reglamentavimą partnerystės institutui. Be to, CK 3 knygos III dalies VI skyriaus antrojo skirsnio pavadinime „Įstatymų nustatytas sutuoktinių turto teisinis režimas“ arba trečiojo skirsnio pavadinime „Pagal sutartį nustatytas sutuoktinių turto teisinis režimas“ žodis „sugyventinių“ neįrašomas, todėl tampa neaišku, ar šiose skirsniuose nustatytas reglamentavimas bus taikomas ir sugyventiniams. Todėl siūlome CK 3 knygos III dalies nuostatas dar kartą įvertinti bei jas suderinti su partnerystės instituto nuostatomis. 4. CK 3.140 straipsnis reglamentuoja vaiko kilmės iš tėvo nustatymą. Šiame straipsnyje yra įtvirtintas pagrindinis principas – jei vaikas gimė santuokoje ar vaikas gimsta nepraėjus daugiau kaip trims šimtams dienų nuo santuokos pabaigos, vaiko tėvu yra pripažįstamas esamas (buvęs) sutuoktinis. CK 3.150 straipsnyje reglamentuojamas vaiko tėvystės nuginčijimas.
Pastebėtina, kad Projekto aiškinamajame rašte nurodyta, jog bendras partnerių gyvenimas nebus ribojamas konkrečiu terminu (šiuo metu CK 3.229 straipsnyje įtvirtinta, kad sugyventiniai turi kartu gyventi ne mažiau kaip vienerius metus neįregistravę santuokos), be to, partnerystė galės būti sudaroma paprastai ir greitai. Atsižvelgiant į tai, kyla klausimas, ar tokie patys vaiko pripažinimo principai, taikytini tais atvejais, kai asmenys yra sudarę santuoką, gali būti pritaikyti ir partnerystės atveju. Kitaip tariant, yra tikėtina, kad tas pats asmuo galimai per trumpą laiko tarpą įregistruos ir išregistruos kelias partnerystes. Todėl svarstytina, ar nustatant vaiko kilmę iš tėvo pusės, nekils su vaiko tėvo nustatymu susijusių problemų. Pavyzdžiui, neaišku, kokie vaiko tėvo nustatymo principai bus taikomi, kai moteris per trijų mėnesių laiko tarpą sudarys dvi paeiliui einančias partnerystes. Dėl šios priežasties, siūlome susijusias Projekto nuostatas apsvarstyti ir šiuo aspektu. 5. Pagal Projekto 13 straipsniu keičiamą CK 3.231 straipsnį, sugyventiniai sudarydami partnerystę privalės sudaryti notarine tvarka sutartį, kurioje jie turės nustatyti bendrai įgyto ir naudojamo turto teisinį režimą. Pažymime, kad sugyventinių sudaromoje sutartyje gali būti aptarti ne visi įgyjamo turto teisinio režimo klausimai. Atsižvelgiant į tai, kad Projekto nuostatomis yra išbraukiamos CK 3.234 straipsnio nuostatos, kuriomis reglamentuojama bendrai naudojamo turto padalijimo tvarka, tampa neaišku, kuo vadovaujantis turės būti padalijamas bendrai įgytas turtas, jei dėl tokio turto teisinio režimo nebus atskirai aptarta sugyventinių sudarytoje sutartyje, o nutraukiant partnerystę kils ginčai dėl bendrai įgyto turto padalijimo.
Dėl šios priežasties ir atsižvelgdami į Projektu siekiamą tikslą, kad partnerystė būtų greitai ir paprastai sudaroma bei nutraukiama, siūlome Projekto nuostatas tikslinti nustatant bendrai įgyto turto padalijimo tvarką, kuria būtų galima vadovautis, kai tam tikri klausimai nebūtų aptarti sugyventinių sudarytoje sutartyje. Generalinio direktoriaus pavaduotoja Rūta Krasuckaitė Gintarė Taluntytė, tel. 8 70663 699, el. p. [email protected]
TEISĖTVARKOS komitetas
DĖL
d. Nr.102-P-17
pirmininko pavaduotojas Stasys Šedbaras, komiteto nariai: Juozas Bernatonis, Stasys Brundza, Vitalijus Gailius, Vytautas Gapšys, Valdas Skarbalius. Komiteto biuro vedėja Dalia Latvelienė, patarėjai: Martyna Civilkienė, Rita Karpavičiūtė, Jurgita Janušauskienė, Irma Leonavičiūtė, Gintarė Morkūnienė, Rita Varanauskienė, Loreta Zdanavičienė, komiteto padėjėjos: Aidena Bacevičienė, Modesta Banytė. Kviestieji asmenys: Seimo narė Dalia Kuodytė, Seimo kanceliarijos Teisės departamento atstovė D.Petrauskaitė, Seimo narės Marijos Aušrinės Pavilionienės padėjėjas
2Ekspertų, konsultantų,
specialistų išvados, pasiūlymai, pataisos, pastabos (toliau – pasiūlymai): Eil. NNr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę SStr. SStr. d. P. 11. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas
110 Įvertinę projektą dėl jo atitikties Konstitucijai, įstatymams, Europos Sąjungos teisės aktams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas: 1.
Projekto 10 straipsnyje dėstomo keičiamo Civilinio kodekso (toliau - CK)
nustatyti, kad galima dviejų pilnametystės sulaukusių, artimos giminystė ryšių nesiejamų ir santuokos nesudariusių asmenų partnerystė, kai du tos pačios arba skirtingos lyties asmenys (sugyventiniai) bendrai gyvena šeimoje. Projekto nuostatos dėl dviejų tos pačios lyties asmenų partnerystės diskutuotinos dėl jų atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio nuostatoms, įtvirtinančioms šeimos, kaip visuomenės ir valstybės pagrindo, sampratą. Konstitucinis Teismas 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarime konstatavo, kad „Konstitucijos 38 straipsnio 1 dalies nuostatos aiškintinos atsižvelgiant į kitas šio Konstitucijos straipsnio nuostatas, inter alia 2 dalį, kurioje nustatyta, kad valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę, į 3 dalį, kurioje nustatyta, kad santuoka sudaroma laisvu vyro ir moters susitarimu, taip pat į 5 dalį, kurioje nustatyta, kad sutuoktinių teisės šeimoje yra lygios. <...> konstitucinė šeimos samprata negali būti kildinama tik iš santuokos instituto, įtvirtinto Konstitucijos 38 straipsnio 3 dalies nuostatose. Tai, kad santuokos ir šeimos institutai yra įtvirtinti tame pačiame Konstitucijos 38 straipsnyje, rodo neatsiejamą ir neginčijamą santuokos ir šeimos ryšį. Santuoka yra vienas iš šeimos konstitucinio instituto pagrindų šeimos santykiams kurti. Tai yra istoriškai susiklostęs šeimos modelis, neabejotinai turintis išskirtinę vertę visuomenės gyvenime, užtikrinantis Tautos ir valstybės gyvybingumą bei istorinį išlikimą.
Tačiau tai nereiškia, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 38 straipsnio 1 dalies nuostatas, nėra saugomos ir ginamos kitokios nei santuokos pagrindu sudarytos šeimos, inter alia santuokos nesudariusių vyro ir moters bendras gyvenimas, kuris grindžiamas pastoviais emocinio prieraišumo, tarpusavio supratimo, atsakomybės, pagarbos, bendro vaikų auklėjimo ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas, kurie yra konstitucinių motinystės, tėvystės ir vaikystės institutų pagrindas.” Taigi Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Konstitucijos 38 straipsnio atskirų dalių nuostatos turi būti aiškinamos kartu, neišskiriant kurios nors dalies, kad šio straipsnio nuostatos saugo šeimą, kuri atsirado vyro ir moters santuokos ar jų bendro gyvenimo nesudarius santuokos, bet siekiant sukurti pastovius šeiminius santykius, pagrindu. Nepritarti
Lietuvos Respublikos Seimo Statuto 67 straipsnio 3 punktu, apsvarstęs Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Teisės departamento 2015 m. balandžio 2 d. išvadą, Teisės ir teisėtvarkos komitetas preliminariai įvertino, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.1, 3.3, 3.16, 3.140, 3.150, 3.194, 3.229, 3.230, 3.231, 3.234, 3.235 straipsnių ir III knygos III dalies ir VI skyriaus pavadinimų pakeitimo, kodekso papildymo 3.230¹ ir 3.230² straipsniais, bei
nuostatos neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsniui. 4. Balsavimo rezultatai: už tai, kad prieštarauja
5Komiteto paskirti pranešėjai:
Julius Sabatauskas, Stasys Šedbaras. 6. Komiteto narių atskiroji nuomonė: negauta.
Komiteto pirmininkas Julius Sabatauskas