Lyginamasis variantas LIETUVOS RESPUBLIKOS CIVILINIO PROCESO KODEKSO 5 IR 49 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO ĮSTATYMO PROJEKTAS 2014 m. d. Nr. Vilnius 1 straipsnis. 5 straipsnio pakeitimas Pakeisti 5 straipsnio 3 dalį ir ją išdėstyti taip:
„3. Teismas imasi nagrinėti civilinę bylą pagal asmens (arba jo atstovo), kuris kreipėsi, kad būtų apginta jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, pareiškimą. Įstatymų numatytais atvejais pProkuroras, valstybės ir savivaldybių institucijos ir kiti asmenys gali pareikšti ieškinį ar pareiškimą viešajam interesui ginti.“ 2 straipsnis. 49 straipsnio pakeitimas
1Pakeisti 49 straipsnio 2 dalį ir ją išdėstyti taip:
„2. Įstatymų numatytais atvejais Valstybės ir savivaldybių institucijos ir kiti asmenys gali pareikšti ieškinį ar pareiškimą viešajam interesui ginti.“
2Pakeisti 49 straipsnio 3 dalį ir ją išdėstyti taip:
„3. Valstybės ir savivaldybių institucijos įstatymų numatytais atvejais gali būti teismo įtraukiamos proceso dalyviais arba įstoti į procesą savo iniciatyva, kad duotų išvadą byloje, siekiant įvykdyti jiems pavestas pareigas, jeigu tai yra susiję su viešojo intereso gynimu.“ Skelbiu šį Lietuvos Respublikos Seimo priimtą įstatymą. Respublikos Prezidentas Teikia:
Seimo narys Naglis Puteikis
DĖL
ir uždaviniai: Padėtis viešojo intereso gynimo srityje jau daug metų yra kritinė ir toliau nuosekliai blogėja: tai liudija tiek sistemingos prokuratūros nesėkmės tiriant rezonansines bylas, pradėtas dėl galimo stambaus masto viešųjų finansų iššvaistymo ir išgrobstymo, tiek faktai, pateikti 2014 m. gegužės 23 d. Valstybės kontrolės atlikto valstybinio audito ataskaitoje „Viešojo intereso gynimo organizavimas“. Norma tapęs nebaudžiamumas už netinkamą ir neskaidrų viešųjų finansų naudojimą skatina piktnaudžiavimą ir korupcinius nusikaltimus. Šiuo įstatymo projektu siekiama užtikrinti geresnį viešojo intereso gynimą, panaikinant apribojimus, varžančius valstybės institucijų ir piliečių teisę kreiptis į teismą ginant viešąjį interesą. Tai turėtų padidinti atsakomybę už viešojo intereso pažeidimus, biudžeto lėšų panaudojimą padaryti skaidresnį, o verslo aplinką – sąžiningesnę. Šiuo metu valstybės institucijų ir piliečių teisė kreiptis į teismą ginant viešąjį interesą iš esmės ribojama dėl Civilinio proceso kodekse ir Administracinių bylų teisenos įstatyme įtvirtintos nuostatos, kad valstybės institucijos, įstaigos, organizacijos, tarnybos ar fiziniai asmenys gali kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo „įstatymų nustatytais atvejais“. Remdamasis šia nuostata, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas suformavo praktiką, kad
„viešasis interesas teisme gali būti ginamas tik esant dviems sąlygoms:
viešieji interesai ginami tik įstatymų numatytiems subjektams kreipiantis į teismą ir tik įstatymų numatytais atvejais“ (2013-08-19 nutartis administracinėje byloje Nr. A502-580/2013).
A502-580/2013). Todėl dalis valstybės institucijų (pvz., Valstybės kontrolė) apskritai neturi galimybės kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo, nes jų veiklą reglamentuojančiuose įstatymuose nėra nustatyti tokie įgaliojimai, o likusių institucijų ir piliečių teisė, nors ir deklaruota įstatymuose, arba yra nepagrįstai suvaržyta, arba praktiškai neįgyvendinama, nes atvejai, kai jie galėtų kreiptis į teismą, arba nustatyti netinkamai, arba visai nenustatyti. Apie neracionalių ir žalą valstybei, taip pat ir finansinę, darančių suvaržymų mastą galima spręsti iš Valstybės kontrolės audito ataskaitoje „Viešojo intereso gynimo organizavimas“ pateiktų faktų. Aptariant valstybės institucijų įgalinimus*, joje nurodyta, kad atvejai, kai valstybės institucijos gali kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo, nustatyti ne visose jų veiklos srityse (pvz., Kultūros paveldo departamentas gali kreiptis tik dėl kilnojamųjų kultūros vertybių, o dėl nekilnojamųjų – ne), nors būtent tose srityse, kur jie nėra nustatyti, padaroma daugiau viešojo intereso pažeidimų. Todėl šios institucijos, Valstybės kontrolės duomenimis, 2010-2012 m. daugiau nei du kartus dažniau kreipėsi ne tiesiogiai į teismą, bet į prokuratūrą, kad ši savo ruožtu kreiptųsi į teismą, o tai lėmė ilgesnį viešojo intereso gynimo procesą ir netaupų žmogiškųjų išteklių naudojimą (prokurorui ginant viešąjį interesą, teismo procese dažniausiai dalyvauja ir tų institucijų, kurios kreipėsi į prokuratūrą, darbuotojai). Nors dėl teisės ginti viešąjį interesą suvaržymo valstybės institucijos dauguma, o piliečiai – absoliučiai visais atvejais, išskyrus aplinkos klausimus, kurie numatyti Orhuso konvencijoje, yra priversti, užuot kreipęsi į teismą, kreiptis į prokuratūrą, toje pačioje Valstybės kontrolės audito ataskaitoje
„Viešojo intereso gynimo organizavimas“ pateikti duomenys** rodo, kad
prokuratūros galios ir kompetencija ginti viešąjį interesą nuosekliai menksta ir ji šią funkciją atlieka vis prasčiau.
Valstybės kontrolė konstatavo, kad prokurorai kasmet taiko vis mažiau viešojo intereso gynimo priemonių: 2013 m. pateikė teismui 54 proc. mažiau ieškinių dėl viešojo intereso gynimo, nei 2011 m.; priėmė 25 proc. mažiau nutarimų, kuriais iš valstybės ir savivaldybių institucijų pareikalauta imtis priemonių viešajam interesui jų veiklos srityse apginti, ir atliko 32 proc. mažiau tyrimų savo iniciatyva dėl viešojo intereso pažeidimo, nei 2012 m.; nuo 2012 m. ypač ženkliai sumažėjo prokurorų priimtų sprendimų dėl viešojo intereso gynimo skaičius (2010 m. – 1474; 2011 m. – 1180; 2012 m. – 1086; 2013 m. – 769), 2013 m. teritorinėse prokuratūrose jų priimta beveik 40 proc. mažiau, nei 2011 m. Taip pat Valstybinio audito ataskaitoje nurodyta, kad vykdant prokuratūros pertvarką apylinkių prokuratūrose nuo 2012 m. gegužės 4 d. neliko prokurorų pareigybių, kurių paskirtis vykdyti viešojo intereso gynimo funkciją, o bendras jų skaičius prokuratūroje sumažėjo apie 15 proc. Kad prokuratūros galios ir kompetencija ginti viešąjį interesą yra sumenkusios iki kritinio lygio, liudija ir nutraukti rezonansiniai ikiteisminiai tyrimai dėl galimo stambaus masto biudžeto lėšų iššvaistymo, kurių dalis buvo pradėti pagal Valstybės kontrolės pateiktą auditų medžiagą, bet taip ir nepasiekė teismo: dėl Valdovų rūmų statybos (Valstybės kontrolė konstatavo, kad projekto darbų kaina išaugo nuo 114 mln. Lt iki daugiau kaip 367 mln.
Lt iki daugiau kaip 367 mln. Lt, nes rangos sutartyje nebuvo nustatyta galutinė statinio kaina, laiku neparengtas viso rūmų komplekso projektas, statybos ir projektavimo darbai vykdyti vienu metu, naujos statybos darbams nepagrįstai taikyti restauravimo darbų įkainiai, nenumatytos reikiamos rangovo kontrolės priemonės, padaryta daugybė pažeidimų pasirenkant rangovą, statybos darbai pirkti neskaidriai ir pažeidžiant esmines Viešųjų pirkimų įstatymo nuostatas: http://www.vkontrole.lt/pranesimas_spaudai.aspx?id=16162); dėl Nacionalinio stadiono projektavimo ir statybos (Valstybės kontrolė nustatė, kad Vilniaus miesto savivaldybė neteisėtai, neracionaliai, pažeisdama Viešųjų pirkimų įstatymo principus ir reikalavimus, panaudojo 100 milijonų litų lėšų, gautų iš privatizavimo fondo Nacionalinio stadiono su sporto kompleksu statybos vykdymui, ir konstatavo, kad negali patvirtinti, ar buvo faktiškai atlikti visi darbai, nurodyti atliktų darbų aktuose ir ar teisėtai už šiuos darbus sumokėti
rezultatų apibendrinimo ataskaitą, psl. 16-18: http://www.vkontrole.lt/pranesimas_spaudai.aspx?id=15645); dėl programos „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“ (valstybiniai auditoriai nustatė daugybę pažeidimų ir negalėjo patvirtinti didelės dalies išlaidų, kurias padarė šią programą administravusi viešoji įstaiga VEKS: http://www.vkontrole.lt/pranesimas_spaudai.aspx?id=15536); dėl Nacionalinio operos ir baleto teatro scenos rekonstrukcijos (Valstybės kontrolė konstatavo, kad lėšos naudotos netaupiai ir neskaidriai, pvz., teatro vadovybė, pažeisdama Viešųjų pirkimų įstatymą, papildomai nupirko darbų ir įrangos už beveik 13 milijonų litų, kai kuriuose darbų atlikimo aktuose nebuvo nurodyti tikslūs darbų kiekiai ir jų vertė, todėl auditoriai negalėjo patvirtinti, ar tikrai atlikta darbų ir įsigyta įrangos už daugiau nei 417 tūkstančių litų ir pan.: http://www.vkontrole.lt/pranesimas_spaudai.aspx?id=16021).
Toks vis didėjantis prokuratūros neįgalumas yra dar vienas argumentas kuo skubiau panaikinti nepagrįstus ir neracionalius apribojimus, varžančius valstybės institucijų ir piliečių teisę kreiptis į teismą ginant viešąjį interesą. Atkreiptinas dėmesys, kad praktikos, ribojančios valstybės institucijų galias, laikosi tik administraciniai teismai, tuo metu į bendrosios kompetencijos teismus, kaip nurodyta Valstybės kontrolės atlikto valstybinio audito ataskaitoje „Viešojo intereso gynimo organizavimas“, dėl viešojo intereso gynimo gali kreiptis visos valstybės institucijos (joms priskirtose veiklos srityse), nepriklausomai nuo to, ar įstatyme joms nustatyti tokie įgaliojimai (pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, suformuotą 2012-01-04 nutartyje civilinėje byloje Nr.
3K-3-109/2012, pasisakant dėl Kultūros paveldo departamento teisės pareikšti ieškinį ginant viešąjį interesą byloje dėl nekilnojamojo kultūros paveldo objekto: „Valstybės institucija, įgyvendindama jai priskirtus tikslus, turėdama juridinio asmens teises, turi procesines teises ir pareigas būti ieškovu ir atsakovu įgyvendinant priskirtą viešąjį interesą, taip pat materialinį teisinį valstybės interesą konkrečioje jai priskirtoje veiklos srityje“). Tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuoja kitokią, viešojo intereso gynimui palankesnę, praktiką, nei Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, sustiprina poziciją, kad Civilinio proceso kodekse ir Administracinių bylų teisenos įstatyme įtvirtintos nuostatos, kurias galima interpretuoti kaip ribojančias (jog valstybės institucijos, įstaigos, organizacijos, tarnybos ar fiziniai asmenys gali kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo tik
„įstatymų nustatytais atvejais“), yra naikintinos. Būtina pažymėti, kad grupė nevyriausybinių
organizacijų dar 2011 m. balandžio 6 d.
LR Seime vykusios Žmogaus teisių komiteto konferencijos metu paskelbė kreipimąsi, ragindamos iš Administracinių bylų teisenos įstatymo, Civilinio proceso kodekso ir kitų įstatymų pašalinti išlygą, jog visuomenė (tiek fiziniai asmenys, tiek visuomeninės organizacijos) gali ginti viešąjį interesą tik įstatymų nustatytais atvejais, ir teigdamos, kad teisė kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti viešojo intereso gynimo faktą turėtų būti palikta teismui. „Lietuvos nevyriausybinės organizacijos yra įsitikinusios, kad išankstinis konkretus viešojo intereso teisinis reglamentavimas nėra galimas, nes viešojo intereso pažeidimo nustatymas yra fakto dalykas, kurį kiekvienu atveju, remdamasis faktinėmis aplinkybėmis, teisingiausiai identifikuoti gali teismas“, – teigiama kreipimesi, kurį 2011 m. pasirašė Lietuvos žmogaus teisių asociacijos, Lietuvos Helsinkio grupės, Lietuvos žaliųjų judėjimo, Lietuvos Jungtinio demokratinio judėjimo konfederacijos, Vilniaus Žvėryno ir Pilaitės bendruomenių ir kt. organizacijų atstovai. Praėjus daugiau nei 3 metams, šis nevyriausybinių organizacijų raginimas panaikinti apribojimus, kurie varžo piliečių konstitucines teises ir stiprina korupcinę terpę, išlieka aktualus, todėl teikiant šį įstatymo projektą į jį taip pat atsižvelgta. 2. Įstatymo projekto iniciatoriai (institucija, asmenys ar piliečių įgalioti atstovai) ir rengėjai:
Rengdamas įstatymo projektą, Seimo narys Naglis Puteikis atsižvelgė, be kitų dalykų, ir į aukščiau minėtą 2011 m. balandžio 6 d. nevyriausybinių organizacijų kreipimąsi, konsultavosi su Žvėryno bendruomenės nariu, teisininku Pauliumi Markevičiumi. 3. Kaip šiuo metu yra reguliuojami įstatymo projekte aptarti teisiniai santykiai:
Civilinio proceso kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymas. Civilinio proceso KODEKSAS Rūšis: Aktuali redakcija Numeris: IX-743
teisminės gynybos 1.
Kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. 2. Atsisakymas teisės kreiptis į teismą negalioja. 3. Teismas imasi nagrinėti civilinę bylą pagal asmens (arba jo atstovo), kuris kreipėsi, kad būtų apginta jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, pareiškimą. Įstatymų numatytais atvejais prokuroras, valstybės ir savivaldybių institucijos ir kiti asmenys gali pareikšti ieškinį ar pareiškimą viešajam interesui ginti. 4. Ieškinio teisenos bylose paduodami ieškiniai, o ypatingosios teisenos ir kitose bylose – pareiškimai ar prašymai. Straipsnio pakeitimai:
Nr. XI-1480, 2011-06-21, Žin., 2011, Nr. 85-4126 (2011-07-13)
savivaldybių institucijų ir kitų asmenų teisė pareikšti ieškinį ar pareiškimą viešajam interesui ginti ir šių subjektų teisė duoti išvadą byloje
ieškinį ar pareiškimą viešajam interesui ginti šiais atvejais:
1) Civiliniame kodekse, šiame Kodekse ir kituose įstatymuose numatytais atvejais;
2) kitais atvejais, kai yra pagrindas ginti asmens, visuomenės ar valstybės teises ir teisėtus interesus. 2. Įstatymų numatytais atvejais valstybės ir savivaldybių institucijos ir kiti asmenys gali pareikšti ieškinį ar pareiškimą viešajam interesui ginti. 3. Valstybės ir savivaldybių institucijos įstatymų numatytais atvejais gali būti teismo įtraukiamos proceso dalyviais arba įstoti į procesą savo iniciatyva, kad duotų išvadą byloje, siekiant įvykdyti jiems pavestas pareigas, jeigu tai yra susiję su viešojo intereso gynimu. 4.
interesui ginti yra susijęs su fizinių ar juridinių asmenų teisėmis, šie asmenys jų pačių arba asmens, pareiškusio ieškinį šio straipsnio nustatyta tvarka, prašymu arba teismo iniciatyva įtraukiami dalyvauti procese trečiaisiais asmenimis, nepareiškiančiais savarankiškų reikalavimų, arba jų pačių iniciatyva įtraukiami dalyvauti procese bendraieškiais. 5. Šio straipsnio 3 dalyje nurodytų institucijų dalyvavimas procese yra būtinas, jeigu teismas pripažįsta, kad tai reikalinga. 6. Viešajam interesui ginti įstatymų nustatyta tvarka gali būti pareiškiamas grupės ieškinys. 6 dalis netenka galios nuo 2015-01-01. Straipsnio pakeitimai:
Nr. XI-1480, 2011-06-21, Žin., 2011, Nr. 85-4126 (2011-07-13)
reguliavimo nuostatos ir kokių teigiamų rezultatų laukiama: Siūloma panaikinti Civilinio proceso kodekso
esmės ribojama valstybės institucijų ir piliečių teisė kreiptis į teismą ginant viešąjį interesą – jog valstybės institucijos, įstaigos, organizacijos, tarnybos ar fiziniai asmenys gali kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo tik „įstatymų nustatytais atvejais“. 5 straipsnio 3 dalį siūloma išdėstyti taip:
„3. Teismas imasi nagrinėti civilinę bylą
pagal asmens (arba jo atstovo), kuris kreipėsi, kad būtų apginta jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, pareiškimą. Įstatymų numatytais atvejais pProkuroras, valstybės ir savivaldybių institucijos ir kiti asmenys gali pareikšti ieškinį ar pareiškimą viešajam interesui ginti.“
taip: „2. Įstatymų numatytais atvejais Valstybės ir savivaldybių institucijos ir kiti asmenys gali pareikšti ieškinį ar pareiškimą viešajam interesui ginti.“
taip: „3.
Valstybės ir savivaldybių institucijos įstatymų numatytais atvejais gali būti teismo įtraukiamos proceso dalyviais arba įstoti į procesą savo iniciatyva, kad duotų išvadą byloje, siekiant įvykdyti jiems pavestas pareigas, jeigu tai yra susiję su viešojo intereso gynimu.“ Panaikinus aukščiau nurodytus apribojimus valstybės institucijoms ir piliečiams kreiptis į teismą, bus užtikrintas geresnis viešojo intereso gynimas, susilpnės korupcinė terpė ir sustiprės atsakomybė už piktnaudžiavimą ir įstatymų pažeidimus, susijusius su biudžeto lėšų naudojimu, nes teismus, tikėtina, pasieks ir tokios bylos, kuriose prokuratūra dėl nekompetencijos ir sumenkusių galių ikiteisminius tyrimus nutraukia, sutrumpės viešojo intereso gynimo procesas ir bus taupiau naudojami žmogiškieji ištekliai, nes valstybės institucijos daugeliu atveju galės kreiptis tiesiogiai į teismą, išvengdamos nereikalingo kreipimosi į prokuratūrą. 5. Numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo rezultatai (jeigu rengiant įstatymo projektą toks vertinimas turi būti atliktas ir jo rezultatai nepateikiami atskiru dokumentu), galimos neigiamos priimto įstatymo pasekmės ir kokių priemonių reikėtų imtis, kad tokių pasekmių būtų išvengta:
Neigiamų pasekmių nenumatoma. 6. Kokią įtaką priimtas įstatymas turės kriminogeninei situacijai, korupcijai: Įgyvendinus šį projektą, kriminogeninė situacija pagerės, nes norma tapęs nebaudžiamumas už netinkamą ir neskaidrų viešųjų finansų naudojimą sudaro korupciniams nusikaltimams palankią terpę, o sustiprinus viešojo intereso gynimą ir įgyvendinus atsakomybę už piktnaudžiavimą bei įstatymų pažeidimus, nebaudžiamumo liks mažiau. 7.
verslo sąlygoms ir jo plėtrai Susilpnėjus korupcinei terpei, verslo aplinka taps skaidresnė, konkurencija – sąžiningesnė. 8. Įstatymo inkorporavimas į teisinę sistemą, kokius teisės aktus būtina priimti, kokius galiojančius teisės aktus reikia pakeisti ar pripažinti netekusiais galios: Kartu su šiuo projektu teikiamas Administracinių bylų teisenos įstatymo 5, 40 ir 56 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas, kuriuo įtvirtinamas analogiškas reglamentavimas, panaikinant nuostatą, kad valstybės institucijos, įstaigos, organizacijos, tarnybos ar fiziniai asmenys gali kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo tik „įstatymų nustatytais atvejais“. 9. Ar įstatymo projektas parengtas laikantis Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos, Teisėkūros pagrindų įstatymų reikalavimų, o įstatymo projekto sąvokos ir jas įvardijantys terminai įvertinti Terminų banko įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka:
Įstatymo projektas parengtas laikantis nustatytų reikalavimų. 10. Ar įstatymo projektas atitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas ir Europos Sąjungos dokumentus: Įstatymų projektai neprieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatoms ir Europos Sąjungos teisės aktams. 11. Jeigu įstatymui įgyvendinti reikia įgyvendinamųjų teisės aktų, – kas ir kada juos turėtų priimti:
Nereikės. 12. Kiek valstybės, savivaldybių biudžetų ir kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų prireiks įstatymui įgyvendinti, ar bus galima sutaupyti (pateikiami prognozuojami rodikliai einamaisiais ir artimiausiais 3 biudžetiniais metais): Biudžeto lėšų panaudojimas, užtikrinus geresnį viešojo intereso gynimą, taps skaidresnis, bus mažiau iššvaistoma ir išgrobstoma lėšų. Valstybės institucijoms tiesiogiai, o ne per prokuratūrą, kreipiantis į teismą dėl viešojo intereso gynimo, bus taupiau naudojami žmogiškieji ištekliai. 13.
specialistų vertinimai ir išvados: Negauta. 14. Reikšminiai žodžiai, kurių reikia šiam projektui įtraukti į kompiuterinę paieškos sistemą, įskaitant Europos žodyno „Eurovoc“ terminus, temas bei sritis: viešasis interesas, viešojo intereso gynimas
pagrindimai ir paaiškinimai Nėra. * 2014 m. gegužės 23 d. Valstybės kontrolės audito ataskaita „Viešojo intereso gynimo organizavimas“, psl. 13-16. ** 2014 m. gegužės 23 d. Valstybės kontrolės audito ataskaita „Viešojo intereso gynimo organizavimas“, psl. 18-22. Teikia: Seimo narys Naglis Puteikis
Blankas
Biudžetinė įstaiga, Vilniaus g. 23-7A, LT- 01402 Vilnius, tel. 8 706 63 687, faks. 8 706 63 679, el. p. [email protected]. Duomenys kaupiami ir saugomi Juridinių asmenų registre, kodas 188600362 2014-11- Nr. Į 2014-11-06
Lietuvos Respublikos Seimui DĖL Lietuvos Respublikos Administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 5, 40 ir 56 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIIP‑2475 ir Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 5 ir 49 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIIP‑2476 Išnagrinėję Lietuvos Respublikos Seimo pateiktus derinti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 5, 40 ir 56 straipsnių pakeitimo įstatymo projektą Nr. XIIP‑2475 ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 5 ir 49 straipsnių pakeitimo įstatymo projektą Nr. XIIP‑2476 pažymime, kad dėl projektų atitikties Europos Sąjungos teisei pastabų ar pasiūlymų neturime. Nepaisant to, norėtume atkreipti dėmesį, kad, kaip savo ataskaitoje teigė Valstybės kontrolė 2014 m. gegužės 23 d. valstybinio audito ataskaitoje „Viešojo intereso gynimo organizavimas“ (toliau – Ataskaita), kai netinkamai identifikuojamas viešojo intereso pažeidimas, neefektyviai panaudojami valstybės institucijų žmogiškieji ištekliai viešajam interesui ginti ir didinamas nepagrįstų kreipimųsi į Prokuratūrą skaičius[1]. Šiuo aspektu pastebėtina, kad pareiškėjai aukštesniesiems prokurorams 2011–2013 m. apskundė vidutiniškai kas penktą prokuroro nutarimą atsisakyti taikyti viešojo intereso gynimo priemones (toliau – Nutarimas), pastarieji panaikino vidutiniškai apie 17 proc. apskųstų prokurorų Nutarimų, o apskundus šių prokurorų Nutarimus per tą patį laikotarpį teismui, šis, išnagrinėjęs 61 pareiškėjų skundą, patenkino tik vieną[2].
Valstybės kontrolės teigimu, jeigu įstatymuose būtų nustatyta, kas sudaro viešąjį interesą, tai padėtų sumažinti viešojo intereso pažeidimų neidentifikavimo arba netinkamo identifikavimo riziką, taip pat efektyviau panaudoti išteklius viešajam interesui ginti. Vertinant pateiktus duomenis sistemiškai, manytina, kad teikiamais projektais panaikinus apribojimus valstybės institucijoms ir piliečiams kreiptis į teismus siekiant apginti galimai pažeistą viešąjį interesą, tačiau nenustačius, kas atitinkamais atvejais tą viešąjį interesą sudaro, teismus užplūstų didelis srautas nepagrįstų kreipimųsi, kurie turėtų neigiamos įtakos teismų darbo efektyvumui. Atitinkamai, siūlytume sistemiškai vertinti ir atsižvelgti į Ataskaitoje pateiktus siūlymus. Generalinio direktoriaus pavaduotojas Karolis Dieninis Justina Nasutavičienė, tel. 8 706 63 695, el. p. [email protected] [1] Ataskaitos 12 puslapis. [2] Ataskaitos 20 puslapis.
2014-11-13 Nr. XIIP-2476 Vilnius Alternatyvių įstatymo projektų Teisės departamente negauta. Įvertinus projektą dėl jo atitikties Konstitucijai, įstatymams, Europos Sąjungos teisės aktams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas:
siūloma iš Civilinio proceso kodekso eliminuoti nuostatas, nustatančias, jog prokuroras, valstybės ir savivaldybių institucijos ir kiti asmenys gali pareikšti ieškinį ar pareiškimą viešajam interesui ginti tik įstatymų nustatytais atvejais. Pasiūlymas diskutuotinas. Pirma, pažymėtina, jog civilinis procesas yra grindžiamas keletu esminių principų, iš kurių šiuo atveju paminėtinas dispozityvumo principas. „Dispozityvumo principas – vienas fundamentaliausių civilinio proceso teisės principų, nes tik šalys turi turėti teisę apibrėžti ginčo dalyką ir taip daryti įtaką proceso eigai. Savo teisių įgyvendinimu šalys privalo rūpintis pačios, todėl tik pats teisių turėtojas gali nuspręsti, ar teises ginti, ar ne, bei kokios gynybos reikalauti.“[1] Aptartame kontekste pažymėtina, jog viešojo intereso gynimas yra dispozityvumo principo išimtis, nustatyta siekiant apginti silpnesnės šalies, kuri ne visuomet gali kreiptis į teismą su reikalavimu apginti jos pažeistą subjektinę teisę. Tačiau pažymėtina, jog viešasis interesas nedažnai yra susijęs su visos visuomenės interesais, dažnai tai atskiros visuomenės grupės interesas, kartais net labai mažos grupės. Tuo atveju, jei būtų priimtas teikiamas įstatymo projektas, dispozityvumo principas būtų iš esmės paneigtas, nes bet kuris asmuo galėtų kreiptis į teismą siekdamas apginti viešąjį interesą net neatsižvelgiant į tai, ar toks asmuo yra susijęs su ginamu viešuoju interesu, neatsižvelgiant į tai, ar asmenys, tiesiogiai susiję su ginamu viešuoju interesu, siekia ginti tokį interesą.
Taigi būtų paneigta vieno iš fundamentalių civilinio proceso principų esmė. Todėl manytina, jog siūlomas teisinis reguliavimas yra neproporcingas siekiamam tikslui. Antra, atskirai aptartina tai, jog siekiant išlaikyti balansą tarp civilinio proceso principų ir būtinybės ginti viešąjį interesą yra sukurtas galiojantis teisinis reguliavimas, kuris atitinka Konstitucinio Teismo formuojamą teisės doktriną šioje srityje. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Konstitucinis Teismas 1994-02-14 d. nutarime yra pabrėžęs, jog „jeigu kokios nors aplinkybės apsunkintų ar padarytų neįmanomą galimybę realiai pasinaudoti teise į teisminę gynybą, tektų pripažinti šios konstitucinės teisės deklaratyvumą. Todėl yra tikslingas ir pateisinamas atitinkamų įgalinimų, skirtų padėti būtinais atvejais žmonėms realizuoti jų konstitucinių teisių gynybą, suteikimas įstatymu valstybės institucijoms ar jų pareigūnams, bet su sąlyga, kad tai neprieštaraus Konstitucijai“. Pastebėtina, jog Konstitucinis Teismas aiškiai akcentavo, jog atvejai, kai asmuo ne pats gina savo ar visuomenės teisę, turi būti sąlygoti tokio atvejo būtinybės.
Taip pat pažymėtina, jog plėtojant aptariamą doktriną, Konstitucinis Teismas 1997-05-06 d. nutarime konstatavo, kad „Įstatymų leidėjas turi teisę nustatyti viešojo intereso ribas konkrečiuose santykiuose, todėl įstatymuose, nepažeidžiant Konstitucijos, gali būti nustatyta, kokiais atvejais ir kokia tvarka įgaliotos institucijos ar pareigūnai gali viešąjį interesą ginti teisme.“ Trečia, pažymėtina, viešojo intereso gynimas pagal Civilinio proceso kodekso nuostatas yra plačiai prieinamas: įstatymų nustatytais atvejais pareiškimą dėl viešojo intereso gynimo gali pareikšti prokuroras, valstybės ir savivaldybių institucijos, kiti asmenys; generalinis prokuroras turi teisę paduoti prašymą dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje, siekdamas apginti viešąjį interesą; valstybės ir savivaldybių institucijos įstatymų numatytais atvejais gali būti teismo įtraukiamos proceso dalyviais, kai tai yra susiję su viešojo intereso gynimu; viešajam interesui ginti įstatymų nustatyta tvarka gali būti pareiškiamas grupės ieškinys. Taigi atkreiptinas dėmesys į tai, jog galiojantis teisinis reguliavimas užtikrina realią galimybę ginti viešąjį interesą, o kartu ir eliminuoja galimybę, jog viešasis interesas teismuose būtų ginamas stichiškai, bet kuriam asmeniui net ir nepagrįstai sumanius, jog jis yra tas, kuris atstovauja visuomenę ir turi pareigą ginti viešąjį interesą. Šiame kontekste manytina, jog priėmus siūlomą įstatymo projektą susiklostytų situacija, kai teismuose smarkiai išaugtų bylų, kuriose būtų siekiama ginti tariamus viešuosius interesus, skaičius. Svarstytina, ar tokia situacija atitiktų neabejotiną viešąjį visos visuomenės interesą, kad visos bylos teismuose būtų išnagrinėjamos per įmanomai trumpiausią laiką, kuo greičiau atkuriant teisinę taiką tarp bylos šalių. 2.
pastaboje išdėstytus argumentus dėl projektu siūlomo teisinio reguliavimo, atkreiptinas dėmesys, jog kartu su teikiamu projektu nėra siūloma keisti kitų įstatymų, kuriuose pagal dabar galiojantį teisinį reguliavimą numatyti atvejai, kada prokuroras, valstybės ir savivaldybių institucijos ir kiti asmenys gali pareikšti ieškinį ar pareiškimą viešajam interesui ginti. Atsižvelgus į tai, pažymėtina, jog siekiant teisinio aiškumo, nuoseklumo principų užtikrinimo bei tinkamo teikiamo projekto nuostatų įgyvendinimo turėtų būti keičiami ir atskiri įstatymai, kuriuose numatyti atvejai, kai valstybes ir savivaldybių institucijos ir kiti asmenys gali pareikšti ieškinį ar pareiškimą viešajam interesui ginti. Priešingu atveju, susidarytų teisiškai ydingos situacijos, kai vienų įstatymų nuostatos prieštarautų kitų įstatymų nuostatoms, pavyzdžiui, Statybos įstatymo 23 straipsnio 30 dalyje įtvirtinta, jog jeigu yra pažeistas viešasis interesas, tam tikros institucijos dėl viešojo intereso gynimo turi teisę kreiptis į prokuratūrą. Teisės departamento direktorius Andrius Kabišaitis D. Zebleckis A. Dulevičiūtė-Akimovienė [1] A. Driukas, V. Valančius. Civilinis procesas: teorija ir praktika, I tomas. Vilnius. Teisinės informacijos centras, 2005. P. 325.