Projekto lyginamasis variantas
pakeitimas Pakeisti 150 straipsnį ir jį išdėstyti taip:
„150 straipsnis. Bankrutuojančių draudimo įmonių draudimo sutarčių
pabaiga
nutarčiai iškelti bankroto bylą:
1) pasibaigia ne gyvybės draudimo sutartys, išskyrus transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis;
2) transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartys pasibaigia po 30 dienų (išskyrus atvejus, kai transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartyje numatyta ankstesnė draudimo sutarties termino pabaiga);
3) 2) pasibaigia gyvybės draudimo sutartys, jeigu per priežiūros institucijos nustatytą terminą teisės ir pareigos pagal šias sutartis nėra perleidžiamos. 2. Šio straipsnio 1 dalies
įgyja kreditorių reikalavimo teisę į sumokėtos draudimo įmokos dalį už laikotarpį nuo draudimo sutarties pabaigos šio straipsnio 1 dalyje nurodytais pagrindais iki draudimo sutartyje numatyto draudimo sutarties termino pabaigos.“ Skelbiu šį Lietuvos Respublikos Seimo priimtą įstatymą. Respublikos Prezidentas Teikia:
Seimo nariai Arvydas Mockus Ričardas Sargūnas
siūlytojai ir asmenys, dalyvavę rengiant ar tobulinant projektus. Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo Nr. IX-378 6, 9, 11, 12, 15, 20, 28, 39 straipsnių pakeitimo ir įstatymo papildymo 11¹, 11²straipsniais įstatymo projektas (toliau – TPVCAPDĮ projektas) parengtas atsižvelgiant į jo praktikoje pastebėtas reglamentavimo spragas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2010 m. vasario 3 d. nutarime dėl Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (2004 m. kovo 5 d. redakcija) 11 straipsnio 1 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai pažymėjo, kad pagal Europos Sąjungos direktyvas, kuriose įtvirtintos nuostatos dėl transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo, valstybėms narėms paliekama laisvė pasirinkti civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sistemą ir ją įgyvendinančias priemones. Valstybės narės privalo užtikrinti, kad visiems per eismo įvykį nukentėjusiems asmenims bus atlyginta padaryta žala, valstybių narių nacionalinės teisės aktuose nustatytos draudimo sumos nebus mažesnės nei direktyvose nustatytos minimalios draudimo sumos, taip pat prižiūrėti, kad transporto priemonių savininkai ir valdytojai galėtų apsidrausti šiuo draudimu už ne pernelyg didelę draudimo įmoką.
Europos Bendrijų Teisingumo Teismas taip pat yra pažymėjęs, jog vienas iš būdų valstybėms narėms laikytis nustatytos pareigos užtikrinti, kad piliečiai apsidraustų transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, –
„prižiūrėti, kad kiekvienas transporto priemonės savininkas galėtų apsidrausti
tokiu draudimu už ne pernelyg didelį draudimo įmokos tarifą“ (EBTT 2009 m. balandžio 28 d. sprendimas byloje C-518/06 Europos Bendrijų Komisija prieš Italijos Respubliką, 77–78 punktai). Draudimo rinkos tendencijos rodo nuolatinį draudimo įmokų didėjimą. Lietuvos banko parengtos Lietuvos draudimo rinkos 2013 m. I ketvirčio apžvalgos duomenimis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo pasirašytų įmokų suma išaugo 11 proc. palyginti su praėjusių metų tuo pačiu laikotarpiu, nors sutarčių skaičius išaugo tik 4 procentais. Nepaisant to, kad Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatyme yra įtvirtinta draudikų pareiga sudaryti draudimo sutartis su draudėjais, pateikusiais reikiamą informaciją, draudikai šios pareigos, ypač krovininio transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo atvejais išvengia, nustatydami prisiimamai rizikai neproporcingas ir nesąžiningas draudimo įmokas. Tokiu būdu draudikai, teikiantys transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo paslaugas, išvengia atsakomybės už atsisakymą sudaryti sutartį, nors neproporcingas ir nepagrįstas siūlomos įmokos dydis iš esmės turėtų būti prilyginamas atsisakymui sudaryti draudimo sutartį.
Draudikui nesivadovaujant jokiomis privalomomis taisyklėmis nustatant draudimo įmokų dydžius, nėra užtikrinama Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo ir Europos Bendrijų Teisingumo Teismo pabrėžta valstybės pareiga užtikrinti, kad transporto priemonių savininkai ir valdytojai galėtų apsidrausti šiuo draudimu už ne pernelyg didelę draudimo įmoką. Įgyvendinant 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/103/EB dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo (OL 2009 L 263, p. 11) 3 straipsnyje įtvirtintą valstybės pareigą užtikrinti, kad būtų apdrausta transporto priemonių, kurių įprastinė buvimo vieta yra jos teritorijoje, valdytojų civilinė atsakomybė bei iš jos išplaukiančią pareigą užtikrinti, kad vartotojai galėtų apsidrausti už ne pernelyg didelę įmoką (esant nepagrįstai didelei draudimo įmokai pareiga užtikrinti transporto valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą gali tapti neįgyvendinama), kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse yra įstatymais reglamentuojami pagrindiniai šių draudimo įmokų nustatymo principai, užtikrinantys jų dydžio pagrįstumą, proporcingumą ir atitinkamai – vartotojų apsaugą. Taip yra įgyvendinamos minėtos direktyvos ir Europos Bendrijų Teisingumo Teismo nuostatos, susijusios su pareiga užtikrinti, kad būtų apdrausta transporto priemonių, kurių įprastinė buvimo vieta yra atitinkamos valstybės teritorijoje, valdytojų civilinė atsakomybė.
Pagal Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo nuostatas Biuras yra įpareigotas mokėti išmoką tais atvejais, kai draudikui, su kuriuo sudaryta draudimo sutartis, yra iškelta bankroto byla. Draudimo įstatymo pakeitimo įstatymo 1 straipsnyje išdėstytos Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo (toliau Draudimo įstatymas) 150 straipsnio 1 dalies 2 punktas apriboja draudimo sutarties, sudarytos su draudiku, galiojimo terminą trisdešimčia dienų. Atsižvelgiant į tai, kad Biurui nuo visų draudimo įmokų pajamų yra skiriama tam tikra dalis, skirta Biuro funkcijoms, įskaitant išmokų mokėjimą už bankrutuojantį draudiką, draudimo sutarties termino galiojimo apribojimas yra nepagrįstas ir neturėtų būti nustatomas, Biuras turi atlyginti žalą iki sutartyje, sudarytoje su draudiku, kuriam iškelta bankroto byla, nurodyto termino pabaigos, todėl teikiamas Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo Nr. IX-1737 150 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas (toliau – Draudimo įstatymo projektas), atitinkamai pakeičiant jo nuostatas. Įstatymo projektą iniciavo ir rengė – Seimo narys Arvydas Mockus
2Parengtų įstatymų projektų tikslai ir uždaviniai. Teikiamo TPVCAPDĮ projekto tikslai:
draudikai atgraso draudėjus sudaryti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis, nustatydamos pernelyg dideles draudimo įmokas ir taip užtikrinti 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/103/EB dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo (OL 2009 L 263, p. 11) direktyvos 3 tinkamą įgyvendinimą. 2.
Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymą pastebėtus reglamentavimo netikslumus, suderinti šio įstatymo nuostatas su Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2010 m. vasario 3 d. nutarimu Dėl Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (2004 m. kovo 5 d.) redakcija) 11 straipsnio 1 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir su Europos bendrijų teisingumo teismo 2009 m. balandžio 28 d. sprendimu byloje C-518/06 Europos Bendrijų Komisija prieš Italijos Respubliką. Įgyvendinant TPVCAPDĮ projekto tikslus siekiama šių uždavinių: · užtikrinti draudimo įmokų nustatymo skaidrumą · reglamentuoti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įmokų pagrindinius elementus; · nustatyti pagrindinius reikalavimus, keliamus draudimo įmokų nustatymo techniniams pagrindams; · nustatyti draudimo įmokų viešinimo reikalavimus; · įtvirtinti privalomą išankstinę ginčų dėl įmokų ir jų dydžių nagrinėjimo ne teisme tvarką; · sustiprinti Lietuvos Banko vykdomą draudikų priežiūrą draudimo įmokų nustatymo tvarkos srityje; · spręsti įstatymo taikymo metu pastebėtas praktines problemas. Teikiamo Draudimo įstatymo projekto tikslas – užtikrinti, kad draudėjų sudarytos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartys galiotų iki jose nurodyto termino pabaigos, tais atvejais, kai sutartį sudariusiems draudikams iškelta bankroto byla, o jų įsipareigojimus šiuo laikotarpiu visa apimtimi perimtų Biuras. Įgyvendinant Draudimo įstatymo projekto tikslą, siekiama šio uždavinio – panaikinti nuostatą, numatančią, kad draudikui iškėlus bankroto bylą, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartys galioja 30 dienų. 3. Kaip šiuo metu yra teisiškai reglamentuojami įstatymo projektuose aptarti klausimai.
Šiuo metu galiojančio Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 6 straipsnio 2 dalis reglamentuoja draudikų pareigą sudaryti draudimo sutartį su asmenimis, pateikusiais prašymą, informaciją ir dokumentus, būtinus sutarčiai sudaryti. Šio įstatymo 11 straipsnio 4 dalis numato, kad draudimo įmokų dydžius nustato draudikas. Standartinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygų, patvirtintų Draudimo priežiūros komisijos 2004 m. balandžio
nustatoma atsižvelgiant į draudiko suteikiamą draudimo apsaugą draudėjui (apdraustiesiems), taip pat draudimo įmoka turi būti proporcinga draudiko prisiimamiems įsipareigojimams pagal draudimo sutartį bei nepažeisti draudėjo (apdraustųjų) interesų. Kaip šios draudiko pareigos užtikrinamos ir kokiais kriterijais remiantis kontroliuojamos ir prižiūrimos, teisės aktais nereglamentuojama. Draudimo įstatymo redakcijos, įsigaliosiančios 2016 metais, 27 straipsnyje reglamentuojama aktuarinė funkcija. Draudikai yra įpareigoti užtikrinti, kad įmonėje būtų veiksminga aktuarinė funkcija, už kurios įgyvendinimą draudikai turi paskirti reikiamų žinių ir profesinės patirties turintį asmenį, atsakingą už aktuarinės funkcijos įgyvendinimą. Kitas draudimo įmonės aktuarinę funkciją įgyvendinančio asmens teises, pareigas ir atsakomybę nustato draudimo ar perdraudimo įmonės vidaus teisės aktai arba draudimo ar perdraudimo įmonės ir paslaugų teikėjo (veiklos rangos) sutartis, jei šioms funkcijoms atlikti pasitelkiamas trečiasis asmuo. Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 6 straipsnis 6 dalis numato, kad Biuras kartą per metus turi pateikti Finansų ministerijai informaciją apie Biuro veiklą.
Finansų ministerijos prašymu informacija apie Biuro veiklą gali būti teikiama ir dažniau. Šiuo metu galiojančio Draudimo įstatymo 150 straipsnio 1 dalies 2 punktas ir Draudimo įstatymo redakcijos, įsigaliosiančios 2016 metais 149 straipsnio 1 dalies 2 punktas įtvirtina, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartys pasibaigia po 30 dienų (išskyrus atvejus, kai transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartyje numatyta ankstesnė draudimo sutarties termino pabaiga). 4. Kokios numatomos naujos teisinio reglamentavimo nuostatos, naujai reglamentuotų klausimų teigiamos savybės ir kokių teigiamų rezultatų laukiama. Siekiant užtikrinti, kad transporto priemonių valdytojai galėtų apsidrausti šiuo draudimu už ne pernelyg didelę draudimo įmoką ir taip įgyvendinti 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/103/EB dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo (OL 2009 L 263, p. 11) direktyvos 3 straipsnyje įtvirtintą valstybės pareigą užtikrinti, kad būtų apdrausta transporto priemonių, kurių įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, valdytojų civilinė atsakomybė, TPVCAPDĮ projekte siūloma:
draudikas, vykdantis ne gyvybės draudimo veiklą, būtų įpareigotas drausti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimu. Taip siekiama padidinti šios draudimo rūšies prieinamumą, ir kad draudimo rinkoje atsirastų daugiau šia draudimo rūšimi draudžiančių bendrovių, taip paskatinant konkurenciją tarp įmonių, atitinkamai draudimo įmokų dydžių mažėjimą ir jų prieinamumą vartotojams. 2.
nemokamai išduodama ne tik tuomet, kai ji galioja Europos Sąjungai priklausančiose valstybėse narėse ir Šveicarijos konfederacijoje, bet ir tuomet, kai ji galioja visose kitose žaliosios kortelės sistemai priklausančiose valstybėse narėse. Pavyzdžiui, Estijoje įstatymu reglamentuota, kad iš draudėjo, sudariusio įprastinę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį, nereikalaujama papildomos draudimo įmokos ar kito mokesčio už žalios kortelės išdavimą, t.y. žaliosios kortelės išdavimas nėra apribotas konkrečiomis įstatyme numatytomis valstybėmis, kurių teritorijoje galioja nemokamai išduodama žalioji kortelė. 3. Nustatyti, kad draudikas privalo užtikrinti, kad jo ir atsakingų už draudimo sutarties sudarymą asmenų sudaromų įprastinių draudimo sutarčių skaičius dėl tam tikrų kategorijų transporto priemonių būtų proporcingas atitinkamam Lietuvos Respublikoje įregistruotų transporto priemonių kategorijų skaičiui. Šia nuostata siekiama užtikrinti draudikų pareigos sudaryti sutartį su prašymą ir reikiamą informaciją bei dokumentus pateikusiais draudėjais, įgyvendinimą. Šiuo metu situacija transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo rinkoje lemia, kad draudikai, nustatydami pernelyg dideles įmokas pavyzdžiui, ypač krovininių transporto priemonių valdytojams, atgraso juos nuo draudimo sutarties sudarymo ir taip susidaro situacija, kad kai kurie draudikai krovininių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės apskritai nedraudžia. Tokia nuostata padės užtikrinti, kad draudikai dirbtinai neišvengtų pareigos drausti privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu tam tikrų transporto priemonių valdytojų, o visi transporto priemonių valdytojai būtų suinteresuoti draustis. Atitinkamai Nuostata leis tinkamai įgyvendinti valstybės pareigą užtikrinti, kad būtų apdrausta visų transporto priemonių valdytojų civilinė atsakomybė. 4.
prašomą bet kurią kitą draudiko sukauptą ir turimą informaciją apie draudėją, – šiuo metu draudikai įgalioti teikti informaciją tik apie žalos atlyginimo atvejus ar jų nebuvimą. Kadangi visa su draudėju susijusi informacija yra ypatingai svarbi siekiant nustatyti su draudėju susijusią draudimo riziką, todėl prieinamumas prie bet kokios su tokios rizikos įvertinimu susijusios informacijos neturi būti ribojamas. Siekiant užtikrinti, kad draudikų pareiga būtų tinkamai įgyvendinta ir ja nebūtų piktnaudžiaujama, TPVCAPDĮ projekte aiškiai įtvirtinama, kad draudikui neišdavus ar atsisakius išduoti pažymą apie su draudėjo transporto priemone susijusius žalos atlyginimo atvejus ar jų nebuvimą, taip pat bet kurią kitą draudiko sukauptą ir turimą informaciją apie draudėją, šie draudiko veiksmai ar neveikimas gali būti skundžiami priežiūros institucijai. 5. Neriboti atlygintinos neturtinės žalos dydžio, kuris šiuo metu sudaro 5000 EUR ir yra itin mažas, palyginti su nukentėjusiųjų reikalaujamomis atlyginti sumomis, ypač tais atvejais, kai draudiminis įvykis įvyksta kitose Žaliosios kortelės sistemai priklausančiose valstybėse. Pažymėtina tai, kad nors Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2010 m. vasario 3 d. nutarime Dėl Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (2004 m. kovo 5 d. redakcija) 11 straipsnio 1 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai pažymėjo, kad maksimalaus neturtinės žalos dydžio nustatymas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, manytina, kad atsižvelgiant į tai, kad 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/103/EB dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo (OL 2009 L 263, p.
11) 9 straipsnyje, reglamentuojančiame mažiausias draudimo sumas, neturtinės žalos dydis nėra išskiriamasis iš bendros minimalios žalos asmeniui sumos, toks išskyrimas neturėtų būti daromas ir įstatyme, todėl TPVCAPDĮ projekte siūloma nuostatą dėl maksimalios neturtinės žalos atlyginimo sumos dydžio panaikinti. Šis siūlymas remiasi kitų Europos Sąjungos šalių praktika, kuriose maksimalus atlygintinos neturtinės žalos dydis nėra nustatytas (Prancūzija, Belgija, Vokietija, Jungtinė Karalystė ir kt.). 6. Nustatyti draudėjams taikomas transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įmokų apskaičiavimo tvarką, įskaitant šių įmokų sudedamąsias dalis, siekiant užtikrinti, kad jų dydžiai būtų sąžiningi, proporcingi draudiko prisiimamai rizikai, nepažeistų draudėjo interesų, o draudėjams būtų aišku, iš kokių elementų turi būti privalomai sudaroma draudimo įmoka, kuri nustatoma kiekvienam draudėjui individualiai, draudikui apskaičiavus bazines draudimo įmokas ir pridedamas draudimo įmokų priemokas ar taikomas nuolaidas. Šiuo tikslu TPVCAPDĮ projektu papildytas Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 straipsnis. Nustačius tokį reikalavimą, draudikai privalės pagrįsti kiekvienos draudimo įmokos dedamosios būtinybę ir apskaičiavimą, taigi bus užtikrintas tinkamas draudimo įmokos nustatymo pagrindimas ir skaidrumas. TPVCAPDĮ projektu taip pat nustatomas reikalavimas apskaičiuoti bazines draudimo įmokas, galiojančias vienerius metus, atsižvelgiant į transporto priemonių kategorijas.
Šiuo metu priežiūros institucija – Lietuvos bankas
TPVCAPDĮ projektu taip pat reglamentuojama draudimo įmokų ir nuolaidų skaičiavimo tvarka, numatant, kad draudikas apskaičiuoja draudimo įmokų priemokas ar nuolaidas kiekvienam draudėjui dėl kiekvienos transporto priemonės individualiai, atsižvelgdamas į su draudėju susijusią riziką (transporto priemonės valdytojo amžius, vairavimo stažas, pagrindinė transporto priemonės naudojimo vieta ir kt.) ir į ankstesnius su draudėju susijusius žalos atlyginimo atvejus ar jų nebuvimą, pagal 3 metų draudžiamojo laikotarpio, buvusio prieš draudimo sutarties dėl tos transporto priemonės sudarymą, duomenis, kai iki draudimo sutarties sudarymo draudimo sutartys dėl transporto priemonės buvo sudarytos ne trumpesnį kaip 3 metų laikotarpį. Šiuo punktu siekiama aiškiai nustatyti draudimo įmokų individualizavimo kiekvienam draudėjui pagrindus. Priemokų ir nuolaidų nustatymas siejamas su draudėjo charakteristikomis, o taip pat atsižvelgiant į draudėjo draudimo istoriją, t.y. draudėjo padarytų įvykių skaičių, sukeltos žalos dydį, t.y. įvedamas bonus-malus sistemos privalomas taikymas, kurios klasių skaičius nereglamentuojamas, jas nusistatys kiekvienas draudikas individualiai. TPVCAPDĮ projekte reglamentuojamas privalomas nuolaidos taikymas, kai per nustatytą laikotarpį žalos atlyginimo atvejų (draudiminių įvykių) nebuvo ir galimi priemokų taikymo atvejai, siejant juos su minimaliu šių atvejų skaičiumi. Tokia nuostata leis užtikrinti, kad nuolaidų ir priemokų mechanizmas bus veiksmingas, t.y. nuolaidos bus taikomos realiai ir privalomai, o priemokomis nebus piktnaudžiaujama. Tiek nuolaidos, tiek priemokos privalės būti aiškiai susietos su konkrečiu draudėju ir jo transporto priemonės kategorija, taigi padidins taikomos įmokos atitiktį prisiimamai rizikai, tuo pačiu įmokos dydžio pagrįstumą ir proporcingumą.
TPVCAPDĮ projektu taip pat reglamentuojami draudimo įmokų nustatymo pagrindai, numatant, kad draudikas apskaičiuoja kiekvienos rizikos mažiausius įmokos dydžius, draudimo įmokų priemokas ir nuolaidas remdamasis draudiko turimų techninių duomenų bazių duomenimis, kurie kaupiami ne trumpesnį kaip 5 finansinių metų laikotarpį. Kai tokių duomenų draudikas nėra sukaupęs, kiekvienos rizikos mažiausi įmokos dydžiai gali būti apskaičiuojami remiantis oficialiosios statistikos duomenimis, o tais atvejais, kai duomenų apie konkretų draudėją draudikas neturi, jis remiasi kito draudiko draudėjui išduotos pažymos duomenimis. Be to, TPVCAPDĮ projekte numatoma draudikų prievolė keistis informacija su kitais draudikais, jei vieno draudiko duomenų bazė nėra pakankama tam tikrai rizikai apskaičiuoti. Šiuo reglamentavimu aiškiai įtvirtinama, kokia informacija gali remtis draudikai, nustatyti draudimo įmokų dydžius, atitinkamai įgalina priežiūros instituciją kontroliuoti draudikus, vertinant ar draudimo įmokų nustatytos atsižvelgiant į objektyvius, draudikų sukauptus duomenis, leidžiančius pagrįstai įvertinti su draudėju ir jo valdoma transporto priemone susijusią riziką. 7. Reglamentuoti privalomą draudimo įmokų nustatymo tvarkos ir jų dydžio apskaičiavimo atitikties transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymui išankstinį nepriklausomą ekspertinį įvertinimą. Šiuo tikslu, TPVCAPDĮ projekte numatyta, kad draudimo įmokų dydžiai ir jų nustatymo pagrindai privalo būti iš anksto įvertinti draudiko paskirto nepriklausomo aktuaro ar auditoriaus, kuris privalo būti nepriekaištingos reputacijos ir atitikti finansų ministro nustatytus profesinės kvalifikacijos reikalavimus.
Draudiko paskirtas aktuaras ar auditorius privalo patikrinti draudiko naudojamų techninių bazių duomenų atitiktį šio įstatymo reikalavimams, draudimo įmokoms apskaičiuoti draudikų naudojamus statistinius metodus, draudimo įmokų apskaičiavimo technines ir finansines prielaidas bei jų atitiktį įstatymo reikalavimams. Patikrinęs draudimo įmokų dydžių ir jų nustatymo pagrindų atitiktį įstatymo reikalavimams, draudiko paskirtas nepriklausomas aktuaras ar auditorius pateikia draudikui patikrinimo rezultatus aktuaro pasirašytoje išvadoje. Numačius privalomą išankstinį įmokų patikrinimą, bus užtikrinta, kad draudimo įmokų nustatymo pagrindai ir prielaidos yra paremtos technine informacija, kurios privalomumą numato įstatymas ir kad draudimo įmokų nustatymo tvarka bei apskaičiuoti dydžiai nepažeidžia įstatymo reikalavimų, tokią išvadą pateikiant kvalifikuotam, nepriklausomam, su draudiku nesusijusiam ekspertui. Išvados privalomumas padidins draudikų taikomos draudimo įmokų nustatymo sistemos patikimumą ir jos atitiktį įstatymo reikalavimams, atitinkamai užtikrins valstybės pareigos užtikrinti, kad draudėjai galėtų apsidrausti privalomuoju draudimu už ne pernelyg didelę draudimo įmoką, įgyvendinimą. 8. Nustatyti draudimo įmokų dydžių viešinimo reikalavimus ir privalomą bazinių draudimo įmokų, priemokų, nuolaidų ir komisinių, mokėtinų draudimo tarpininkui, nurodymą draudimo sutartyje, taip užtikrinant informacijos vartotojams prieinamumą ir galimybę pasirinkti priimtiniausią draudiko pasiūlymą, skatinant draudimo įmonių tarpusavio konkurenciją, tuo pačiu draudimo įmokų dydžių prieinamumą vartotojams.
Šiuo tikslu numatoma, kad draudikai savo interneto svetainėse ir draudimo liudijimų pardavimo vietose privalo skelbti galiojančias bazines draudimo įmokas ir kiekvienais metais ne vėliau kaip iki spalio mėnesio 30 dienos paskelbti kitų metų bazines draudimo įmokas; draudimo tarpininkai, siūlantys sudaryti draudimo sutartis, savo interneto svetainėse ir draudimo liudijimų pardavimo vietose privalo iš anksto informuoti draudėjus apie už draudimo sutarties sudarymą gaunamus komisinius, kurie negali būti įtraukiami į draudimo įmokos sumą; draudimo sutartyje privalomai turi būti nurodytas bazinės draudimo įmokos dydis, draudėjui taikoma nuolaida ar priemoka ir draudimo tarpininkui mokami komisiniai; draudimo sutartyje taip pat nurodoma informacija apie draudimo įmokos priemokas ar nuolaidas, taikytinas draudėjui kitam draudimo laikotarpiui atsižvelgiant į žalos atlyginimo atvejų skaičių draudimo sutarties galiojimo metu ar jų nebuvimą.
Draudimo įmokų nustatymo pagrindai (reikalavimai techninėms duomenų bazėms, galimybė remtis statistiniais duomenimis, draudikų prievolė keistis informacija kitiems draudikams neturint pakankamai duomenų draudimo rizikos įvertinimui), nepriklausomo eksperto skyrimas draudimo įmokų dydžių apskaičiavimo tvarkos įvertinimui, draudimo įmokų viešinimo ir komisinių dydžio išskyrimas yra reglamentuojami atsižvelgiant į Italijoje taikomą įmokų nustatymo pagrindų sistemą, kuri Europos Bendrijų teisingumo teismo 2009 m. balandžio 28 d. sprendimu byloje C-518/06 Europos Bendrijų Komisija prieš Italijos Respubliką, 77–78 punktai) buvo pripažinta neprieštaraujančia Europos Sąjungos teisės aktų reikalavimams (plačiau šio aiškinamojo rašto 10 punkte). 9. Nustatyti privalomą ikiteisminę draudimo įmokų ginčų nagrinėjimo tvarką, įsteigiant draudimo įmokų ginčų komisiją prie priežiūros institucijos, nagrinėjančią individualius draudikų ir draudėjų ginčus dėl draudimo įmokų dydžių ir jų nustatymo tvarkos pažeidimų.
Atsižvelgiant į Graikijoje taikomą patirtį, šiuo institutu siekiama greičiau ir efektyviau spręsti tarp draudikų ir draudėjų dėl draudimo įmokų kylančius ginčus. Šio tikslo siekiama sudarant komisiją, kurios nariai atstovauja visas su transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu susijusius subjektus – po vieną kandidatą į draudimo įmokų ginčų komisijos narius teikia priežiūros institucija, Lietuvos draudikų asociacija, Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba, aktuarų profesinė asociacija ir verslo subjektų asociacija. Esant tokiai draudimo įmokų ginčų komisijos struktūrai, tikėtina, kad daugelis draudėjų ir draudikų ginčų pasibaigs šioje ikiteisminėje stadijoje ir užtikrins efektyvią jų sprendimą tvarką, sprendimai bus vykdomi šalių. Šiuo metu egzistuojanti galimybė skųsti draudikų veiksmus priežiūros institucijai yra mažiau efektyvi, ypač atsižvelgiant į tai, kad jos priimtas sprendimas yra tik rekomendacinio, neprivalomo pobūdžio. TPVCAPDĮ projekte numatoma, kad įsiteisėjęs draudimo įmokų ginčų komisijos sprendimas bus vykdomasis dokumentas, taigi ginčo šalys jį privalės vykdyti. TPVCAPDĮ projektas numato, kad draudimo įmokų ginčų komisija nuolat neveiks ir bus sudaroma ad hoc, TPVCAPDĮ projekte reglamentuojama ginčų nagrinėjimo tvarka ir terminai, numatoma šalių teisė draudimo įmokų ginčų komisijos sprendimą apskųsti apylinkės teismui. 10. Biuro valdomoje duomenų bazėje kaupti duomenis pagal transporto priemonių kategorijas, draudėjo rizikos įvertinimo duomenis, duomenis apie draudimo įmokas ir jų nustatymo pagrindus, prievolę teikti šioje duomenų bazėje kaupiamą informaciją draudėjams ir priežiūros institucijai (jų prašymu).
Atsižvelgiant į tai, kad duomenų bazėje naudojama informacija gali būti reikšminga nustatant įmokų dydžius, įstatymu reglamentuojama papildoma Biuro valdomoje duomenų bazėje kauptinų duomenų apimtis, padėsianti geriau įvertinti draudimo riziką pagal transporto priemonių kategorijas, draudėjams bus galimybė gauti biuro valdomą su jais susijusią informaciją. 11. Draudimo įstatymo projekte siūloma panaikinti nuostatą, numatančią, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartys pasibaigia po 30 dienų (išskyrus atvejus, kai transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartyje numatyta ankstesnė draudimo sutarties termino pabaiga), atitinkamai pakeičiant 150 straipsnį ir užtikrinant, kad civilinę atsakomybę apsidraudusių transporto valdytojų interesai, bankrutavus draudikams, nebus pažeistų, šių draudikų teises ir pareigas pagal draudimo sutartis perims biuras visa apimtimi iki šių sutarčių galiojimo termino pabaigos. 5. Galimos neigiamos priimtų įstatymų pasekmės ir kokių priemonių reikėtų imtis, kad tokių pasekmių būtų išvengta. Priėmus TPVCAPDĮ projektą, taikymas iš esmės turėtų teigiamai paveikti visas suinteresuotas šalis, tačiau galimas trumpalaikis šalutinis poveikis – draudimo įmokų nustatymo tvarkos taikymo pradžios laikotarpiu, kol draudikams pertvarkant įmokų skaičiavimo tvarkas. Naujas teisinis reguliavimas padidins valstybinių institucijų administracinę naštą ir sąnaudas bei pareikalaus papildomų valstybės biudžeto lėšų draudimo įmokų ginčų komisijai aptarnauti, bet bus užtikrintas efektyvesnis ir greitas draudikų ir draudėjų ginčų sprendimo procesas.
Priėmus Draudimo įstatymo projektą, Biurui tektų atlyginti daugiau žalų, iš bankrutuojančio draudiko perėmus įsipareigojimus pagal sudarytas draudimo sutartis, atitinkamai padidėtų Biuro išlaidų žaloms mokėti ir administruoti poreikis. Tokio neigiamo efekto galima išvengti sustiprinant draudikų priežiūrą ir laiku imantis prevencinių priemonių draudiko mokumui užtikrinti. 6. Kokią įtaką įstatymai turės kriminogeninei situacijai, korupcijai. Kriminogeninei situacijai, korupcijai įstatymų projektai įtakos neturės. 7. Kaip įstatymų įgyvendinimas atsilieps verslo sąlygoms ir jo plėtrai. Priėmus TPVCAPDĮ projektą, draudimo įmonės turės prisitaikyti prie naujų draudimo įmokų nustatymo tvarkos ir pagrindų reikalavimų, kurie turėtų padėti padidinti skaidrumą ir sustiprinti pasitikėjimą visu sektoriumi. Siekdamos prisitaikyti prie naujų reikalavimų, draudimo įmonės turės išlaidų, ypač jei jų naudojami draudimo įmokų nustatymo principai neatitinka siūlomų TPVCAPDĮ projekto nuostatų. Tačiau ilgainiui, prisitaikius prie naujų reikalavimų, šis neigiamas poveikis bus eliminuotas. Numačius pareigą visiems ne gyvybės veiklą vykdantiems subjektams drausti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, reikės įvykdyti įstatyminius reikalavimus, keliamus vertimuisi šia veikla, įskaitant Biuro nario stojamojo įnašo sumos mokėjimą – tai pareikalaus papildomų administracinių ir finansinių sąnaudų. Draudimo įstatymo projekto įgyvendinimas įtakos verslo sąlygoms ar jo plėtrai neturės. 8.
srities teisės aktai tebegalioja (pateikiamas šių aktų sąrašas) ir kokius galiojančius teisės aktus būtina pakeisti ar panaikinti, priėmus teikiamus projektus. Šiuo metu galiojantis Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymas yra vienintelis specialus įstatymas, reglamentuojantis transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo santykius. Priėmus teikiamus projektus, priežiūros institucija ir Finansų ministerija priims Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymui įgyvendinti reikalingus įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus. Taip pat turės būti pakeistos Standartinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygos, patvirtintos Draudimo priežiūros komisijos 2004 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. N-47, suderinant jas su TPVCAPDĮ projekto nuostatomis. 9. Ar įstatymų projektai parengti laikantis Valstybinės kalbos, Įstatymų ir kitų teisės norminių aktų rengimo tvarkos įstatymo reikalavimų ir atitinka bendrinės lietuvių kalbos normas, o projektų sąvokos ir jas įvardijantys terminai įvertinti Terminų banko įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka. Projektas parengtas laikantis Valstybinės kalbos įstatymo ir kitų norminių aktų rengimo tvarkos įstatymų reikalavimų ir atitinka bendrinės lietuvių kalbos normas. Projekto sąvokos ir terminai įvertinti Terminų banko įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka. 10. Ar įstatymų projektai atitinka Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas bei Europos Sąjungos dokumentus. Projektas neprieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatoms ir Europos Sąjungos dokumentams.
Projektu siūlomi draudimo įmokų nustatymo principai yra daugiausiai paremti Italijos teisine baze, reglamentuojančia draudimo įmokas, kuri Europos Bendrijų Teisingumo Teismo 2009 m. balandžio 28 d. sprendimu byloje C-518/06 Europos Bendrijų Komisija prieš Italijos Respubliką, buvo pripažinta atitinkančia Europos Sąjungos dokumentų reikalavimus ir jų nepažeidžiančia. Siūlomą privalomą draudimo priemokų ir nuolaidų (bonus-malus) sistemą Europos Bendrijų Teisingumo Teismas 2004 m. rugsėjo 7 d. sprendimu byloje C-346/02 Europos Bendrijų Komisija prieš Liuksemburgo didžiąją hercogystę taip pat pripažino atitinkančia ES teisės aktų nuostatas. 11. Jeigu įstatymams įgyvendinti reikia įstatymų lydimųjų aktų, – kas ir kada juos turėtų parengti, šių aktų metmenys. Priėmus TPVCAPDĮ projektą, įgyvendinti reikalingus lydimuosius aktus parengs priežiūros institucija (Lietuvos bankas) ir finansų ministerija. Draudimo įstatymo projektui įgyvendinti lydimųjų aktų rengti nereikės. 12. Kiek biudžeto lėšų pareikalaus ar leis sutaupyti įstatymų įgyvendinimas. Projektų įgyvendinimas papildomų išlaidų iš valstybės biudžeto pareikalaus tik draudimo įmokų ginčų komisijos išlaidoms padengti. 13. Įstatymų projektų rengimo metu gauti specialistų vertinimai ir išvados. Negauta. 14. Įstatymų projektų autorius ar autorių grupė, įstatymų projektų iniciatoriai: institucija, asmenys ar piliečių įgalioti atstovai. Įstatymo projektą iniciavo ir parengė – Seimo narys Arvydas Mockus ir Lietuvos nacionalinės vežėjų automobiliais asociacijos LINAVA specialistai. 15. Reikšminiai įstatymų projektų žodžiai, kurių reikia šiems projektams įtraukti į kompiuterinę paieškos sistemą, įskaitant reikšminius žodžius pagal Europos žodyną Eurovoc. Transporto priemonė, transporto priemonės valdytojas, civilinė atsakomybė, privalomasis draudimas, Transporto priemonių draudikų biuras. 16.
nuomone, reikalingi pagrindimai ir paaiškinimai. Nėra. Seimo nariai Arvydas Mockus Ričardas Sargūnas
siūlytojai ir asmenys, dalyvavę rengiant ar tobulinant projektus. Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo Nr. IX-378 6, 9, 11, 12, 15, 20, 28, 39 straipsnių pakeitimo ir įstatymo papildymo 11¹, 11²straipsniais įstatymo projektas (toliau – TPVCAPDĮ projektas) parengtas atsižvelgiant į jo praktikoje pastebėtas reglamentavimo spragas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2010 m. vasario 3 d. nutarime dėl Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (2004 m. kovo 5 d. redakcija) 11 straipsnio 1 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai pažymėjo, kad pagal Europos Sąjungos direktyvas, kuriose įtvirtintos nuostatos dėl transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo, valstybėms narėms paliekama laisvė pasirinkti civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sistemą ir ją įgyvendinančias priemones. Valstybės narės privalo užtikrinti, kad visiems per eismo įvykį nukentėjusiems asmenims bus atlyginta padaryta žala, valstybių narių nacionalinės teisės aktuose nustatytos draudimo sumos nebus mažesnės nei direktyvose nustatytos minimalios draudimo sumos, taip pat prižiūrėti, kad transporto priemonių savininkai ir valdytojai galėtų apsidrausti šiuo draudimu už ne pernelyg didelę draudimo įmoką.
Europos Bendrijų Teisingumo Teismas taip pat yra pažymėjęs, jog vienas iš būdų valstybėms narėms laikytis nustatytos pareigos užtikrinti, kad piliečiai apsidraustų transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, –
„prižiūrėti, kad kiekvienas transporto priemonės savininkas galėtų apsidrausti
tokiu draudimu už ne pernelyg didelį draudimo įmokos tarifą“ (EBTT 2009 m. balandžio 28 d. sprendimas byloje C-518/06 Europos Bendrijų Komisija prieš Italijos Respubliką, 77–78 punktai). Draudimo rinkos tendencijos rodo nuolatinį draudimo įmokų didėjimą. Lietuvos banko parengtos Lietuvos draudimo rinkos 2013 m. I ketvirčio apžvalgos duomenimis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo pasirašytų įmokų suma išaugo 11 proc. palyginti su praėjusių metų tuo pačiu laikotarpiu, nors sutarčių skaičius išaugo tik 4 procentais. Nepaisant to, kad Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatyme yra įtvirtinta draudikų pareiga sudaryti draudimo sutartis su draudėjais, pateikusiais reikiamą informaciją, draudikai šios pareigos, ypač krovininio transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo atvejais išvengia, nustatydami prisiimamai rizikai neproporcingas ir nesąžiningas draudimo įmokas. Tokiu būdu draudikai, teikiantys transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo paslaugas, išvengia atsakomybės už atsisakymą sudaryti sutartį, nors neproporcingas ir nepagrįstas siūlomos įmokos dydis iš esmės turėtų būti prilyginamas atsisakymui sudaryti draudimo sutartį.
Draudikui nesivadovaujant jokiomis privalomomis taisyklėmis nustatant draudimo įmokų dydžius, nėra užtikrinama Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo ir Europos Bendrijų Teisingumo Teismo pabrėžta valstybės pareiga užtikrinti, kad transporto priemonių savininkai ir valdytojai galėtų apsidrausti šiuo draudimu už ne pernelyg didelę draudimo įmoką. Įgyvendinant 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/103/EB dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo (OL 2009 L 263, p. 11) 3 straipsnyje įtvirtintą valstybės pareigą užtikrinti, kad būtų apdrausta transporto priemonių, kurių įprastinė buvimo vieta yra jos teritorijoje, valdytojų civilinė atsakomybė bei iš jos išplaukiančią pareigą užtikrinti, kad vartotojai galėtų apsidrausti už ne pernelyg didelę įmoką (esant nepagrįstai didelei draudimo įmokai pareiga užtikrinti transporto valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą gali tapti neįgyvendinama), kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse yra įstatymais reglamentuojami pagrindiniai šių draudimo įmokų nustatymo principai, užtikrinantys jų dydžio pagrįstumą, proporcingumą ir atitinkamai – vartotojų apsaugą. Taip yra įgyvendinamos minėtos direktyvos ir Europos Bendrijų Teisingumo Teismo nuostatos, susijusios su pareiga užtikrinti, kad būtų apdrausta transporto priemonių, kurių įprastinė buvimo vieta yra atitinkamos valstybės teritorijoje, valdytojų civilinė atsakomybė.
Pagal Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo nuostatas Biuras yra įpareigotas mokėti išmoką tais atvejais, kai draudikui, su kuriuo sudaryta draudimo sutartis, yra iškelta bankroto byla. Draudimo įstatymo pakeitimo įstatymo 1 straipsnyje išdėstytos Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo (toliau Draudimo įstatymas) 150 straipsnio 1 dalies 2 punktas apriboja draudimo sutarties, sudarytos su draudiku, galiojimo terminą trisdešimčia dienų. Atsižvelgiant į tai, kad Biurui nuo visų draudimo įmokų pajamų yra skiriama tam tikra dalis, skirta Biuro funkcijoms, įskaitant išmokų mokėjimą už bankrutuojantį draudiką, draudimo sutarties termino galiojimo apribojimas yra nepagrįstas ir neturėtų būti nustatomas, Biuras turi atlyginti žalą iki sutartyje, sudarytoje su draudiku, kuriam iškelta bankroto byla, nurodyto termino pabaigos, todėl teikiamas Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo Nr. IX-1737 150 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas (toliau – Draudimo įstatymo projektas), atitinkamai pakeičiant jo nuostatas. Įstatymo projektą iniciavo ir rengė – Seimo narys Arvydas Mockus, Lietuvos nacionalinė vežėjų automobiliais asociacija ,,Linava“, Advokatų kontora „Balčiūnas ir Grajauskas“. 2. Parengtų įstatymų projektų tikslai ir uždaviniai. Teikiamo TPVCAPDĮ projekto tikslai:
draudikai atgraso draudėjus sudaryti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis, nustatydamos pernelyg dideles draudimo įmokas ir taip užtikrinti 2009 m. rugsėjo 16 d.
Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/103/EB dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo (OL 2009 L 263, p. 11) direktyvos 3 tinkamą įgyvendinimą. 2. Pašalinti taikant Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymą pastebėtus reglamentavimo netikslumus, suderinti šio įstatymo nuostatas su Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2010 m. vasario 3 d. nutarimu Dėl Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (2004 m. kovo 5 d.) redakcija) 11 straipsnio 1 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir su Europos bendrijų teisingumo teismo 2009 m. balandžio 28 d. sprendimu byloje C-518/06 Europos Bendrijų Komisija prieš Italijos Respubliką. Įgyvendinant TPVCAPDĮ projekto tikslus siekiama šių uždavinių: · užtikrinti draudimo įmokų nustatymo skaidrumą · reglamentuoti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įmokų pagrindinius elementus; · nustatyti pagrindinius reikalavimus, keliamus draudimo įmokų nustatymo techniniams pagrindams; · nustatyti draudimo įmokų viešinimo reikalavimus; · įtvirtinti privalomą išankstinę ginčų dėl įmokų ir jų dydžių nagrinėjimo ne teisme tvarką; · sustiprinti Lietuvos Banko vykdomą draudikų priežiūrą draudimo įmokų nustatymo tvarkos srityje; · spręsti įstatymo taikymo metu pastebėtas praktines problemas.
Teikiamo Draudimo įstatymo projekto tikslas – užtikrinti, kad draudėjų sudarytos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartys galiotų iki jose nurodyto termino pabaigos, tais atvejais, kai sutartį sudariusiems draudikams iškelta bankroto byla, o jų įsipareigojimus šiuo laikotarpiu visa apimtimi perimtų Biuras. Įgyvendinant Draudimo įstatymo projekto tikslą, siekiama šio uždavinio – panaikinti nuostatą, numatančią, kad draudikui iškėlus bankroto bylą, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartys galioja 30 dienų. 3. Kaip šiuo metu yra teisiškai reglamentuojami įstatymo projektuose aptarti klausimai. Šiuo metu galiojančio Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 6 straipsnio 2 dalis reglamentuoja draudikų pareigą sudaryti draudimo sutartį su asmenimis, pateikusiais prašymą, informaciją ir dokumentus, būtinus sutarčiai sudaryti. Šio įstatymo 11 straipsnio 4 dalis numato, kad draudimo įmokų dydžius nustato draudikas. Standartinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygų, patvirtintų Draudimo priežiūros komisijos 2004 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr.
N-47 26 punktas įtvirtina, kad draudimo įmoka turi būti nustatoma atsižvelgiant į draudiko suteikiamą draudimo apsaugą draudėjui (apdraustiesiems), taip pat draudimo įmoka turi būti proporcinga draudiko prisiimamiems įsipareigojimams pagal draudimo sutartį bei nepažeisti draudėjo (apdraustųjų) interesų. Kaip šios draudiko pareigos užtikrinamos ir kokiais kriterijais remiantis kontroliuojamos ir prižiūrimos, teisės aktais nereglamentuojama. Draudimo įstatymo redakcijos, įsigaliosiančios 2016 metais, 27 straipsnyje reglamentuojama aktuarinė funkcija. Draudikai yra įpareigoti užtikrinti, kad įmonėje būtų veiksminga aktuarinė funkcija, už kurios įgyvendinimą draudikai turi paskirti reikiamų žinių ir profesinės patirties turintį asmenį, atsakingą už aktuarinės funkcijos įgyvendinimą. Kitas draudimo įmonės aktuarinę funkciją įgyvendinančio asmens teises, pareigas ir atsakomybę nustato draudimo ar perdraudimo įmonės vidaus teisės aktai arba draudimo ar perdraudimo įmonės ir paslaugų teikėjo (veiklos rangos) sutartis, jei šioms funkcijoms atlikti pasitelkiamas trečiasis asmuo. Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 6 straipsnis 6 dalis numato, kad Biuras kartą per metus turi pateikti Finansų ministerijai informaciją apie Biuro veiklą. Finansų ministerijos prašymu informacija apie Biuro veiklą gali būti teikiama ir dažniau.
Šiuo metu galiojančio Draudimo įstatymo 150 straipsnio 1 dalies 2 punktas ir Draudimo įstatymo redakcijos, įsigaliosiančios 2016 metais 149 straipsnio 1 dalies 2 punktas įtvirtina, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartys pasibaigia po 30 dienų (išskyrus atvejus, kai transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartyje numatyta ankstesnė draudimo sutarties termino pabaiga). 4. Kokios numatomos naujos teisinio reglamentavimo nuostatos, naujai reglamentuotų klausimų teigiamos savybės ir kokių teigiamų rezultatų laukiama. Siekiant užtikrinti, kad transporto priemonių valdytojai galėtų apsidrausti šiuo draudimu už ne pernelyg didelę draudimo įmoką ir taip įgyvendinti 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/103/EB dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo (OL 2009 L 263, p. 11) direktyvos 3 straipsnyje įtvirtintą valstybės pareigą užtikrinti, kad būtų apdrausta transporto priemonių, kurių įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, valdytojų civilinė atsakomybė, TPVCAPDĮ projekte siūloma:
draudikas, vykdantis ne gyvybės draudimo veiklą, būtų įpareigotas drausti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimu. Taip siekiama padidinti šios draudimo rūšies prieinamumą, ir kad draudimo rinkoje atsirastų daugiau šia draudimo rūšimi draudžiančių bendrovių, taip paskatinant konkurenciją tarp įmonių, atitinkamai draudimo įmokų dydžių mažėjimą ir jų prieinamumą vartotojams. 2.
nemokamai išduodama ne tik tuomet, kai ji galioja Europos Sąjungai priklausančiose valstybėse narėse ir Šveicarijos konfederacijoje, bet ir tuomet, kai ji galioja visose kitose žaliosios kortelės sistemai priklausančiose valstybėse narėse. Pavyzdžiui, Estijoje įstatymu reglamentuota, kad iš draudėjo, sudariusio įprastinę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį, nereikalaujama papildomos draudimo įmokos ar kito mokesčio už žalios kortelės išdavimą, t.y. žaliosios kortelės išdavimas nėra apribotas konkrečiomis įstatyme numatytomis valstybėmis, kurių teritorijoje galioja nemokamai išduodama žalioji kortelė. 3. Nustatyti, kad draudikas privalo užtikrinti, kad jo ir atsakingų už draudimo sutarties sudarymą asmenų sudaromų įprastinių draudimo sutarčių skaičius dėl tam tikrų kategorijų transporto priemonių būtų proporcingas atitinkamam Lietuvos Respublikoje įregistruotų transporto priemonių kategorijų skaičiui. Šia nuostata siekiama užtikrinti draudikų pareigos sudaryti sutartį su prašymą ir reikiamą informaciją bei dokumentus pateikusiais draudėjais, įgyvendinimą. Šiuo metu situacija transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo rinkoje lemia, kad draudikai, nustatydami pernelyg dideles įmokas pavyzdžiui, ypač krovininių transporto priemonių valdytojams, atgraso juos nuo draudimo sutarties sudarymo ir taip susidaro situacija, kad kai kurie draudikai krovininių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės apskritai nedraudžia. Tokia nuostata padės užtikrinti, kad draudikai dirbtinai neišvengtų pareigos drausti privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu tam tikrų transporto priemonių valdytojų, o visi transporto priemonių valdytojai būtų suinteresuoti draustis. Atitinkamai Nuostata leis tinkamai įgyvendinti valstybės pareigą užtikrinti, kad būtų apdrausta visų transporto priemonių valdytojų civilinė atsakomybė. 4.
prašomą bet kurią kitą draudiko sukauptą ir turimą informaciją apie draudėją, – šiuo metu draudikai įgalioti teikti informaciją tik apie žalos atlyginimo atvejus ar jų nebuvimą. Kadangi visa su draudėju susijusi informacija yra ypatingai svarbi siekiant nustatyti su draudėju susijusią draudimo riziką, todėl prieinamumas prie bet kokios su tokios rizikos įvertinimu susijusios informacijos neturi būti ribojamas. Siekiant užtikrinti, kad draudikų pareiga būtų tinkamai įgyvendinta ir ja nebūtų piktnaudžiaujama, TPVCAPDĮ projekte aiškiai įtvirtinama, kad draudikui neišdavus ar atsisakius išduoti pažymą apie su draudėjo transporto priemone susijusius žalos atlyginimo atvejus ar jų nebuvimą, taip pat bet kurią kitą draudiko sukauptą ir turimą informaciją apie draudėją, šie draudiko veiksmai ar neveikimas gali būti skundžiami priežiūros institucijai. 5. Neriboti atlygintinos neturtinės žalos dydžio, kuris šiuo metu sudaro 5000 EUR ir yra itin mažas, palyginti su nukentėjusiųjų reikalaujamomis atlyginti sumomis, ypač tais atvejais, kai draudiminis įvykis įvyksta kitose Žaliosios kortelės sistemai priklausančiose valstybėse. Pažymėtina tai, kad nors Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas
valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (2004 m. kovo 5 d. redakcija) 11 straipsnio 1 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai pažymėjo, kad maksimalaus neturtinės žalos dydžio nustatymas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, manytina, kad atsižvelgiant į tai, kad 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/103/EB dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo (OL 2009 L 263, p.
11) 9 straipsnyje, reglamentuojančiame mažiausias draudimo sumas, neturtinės žalos dydis nėra išskiriamasis iš bendros minimalios žalos asmeniui sumos, toks išskyrimas neturėtų būti daromas ir įstatyme, todėl TPVCAPDĮ projekte siūloma nuostatą dėl maksimalios neturtinės žalos atlyginimo sumos dydžio panaikinti. Šis siūlymas remiasi kitų Europos Sąjungos šalių praktika, kuriose maksimalus atlygintinos neturtinės žalos dydis nėra nustatytas (Prancūzija, Belgija, Vokietija, Jungtinė Karalystė ir kt.). 6. Nustatyti draudėjams taikomas transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įmokų apskaičiavimo tvarką, įskaitant šių įmokų sudedamąsias dalis, siekiant užtikrinti, kad jų dydžiai būtų sąžiningi, proporcingi draudiko prisiimamai rizikai, nepažeistų draudėjo interesų, o draudėjams būtų aišku, iš kokių elementų turi būti privalomai sudaroma draudimo įmoka, kuri nustatoma kiekvienam draudėjui individualiai, draudikui apskaičiavus bazines draudimo įmokas ir pridedamas draudimo įmokų priemokas ar taikomas nuolaidas. Šiuo tikslu TPVCAPDĮ projektu papildytas Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 straipsnis. Nustačius tokį reikalavimą, draudikai privalės pagrįsti kiekvienos draudimo įmokos dedamosios būtinybę ir apskaičiavimą, taigi bus užtikrintas tinkamas draudimo įmokos nustatymo pagrindimas ir skaidrumas. TPVCAPDĮ projektu taip pat nustatomas reikalavimas apskaičiuoti bazines draudimo įmokas, galiojančias vienerius metus, atsižvelgiant į transporto priemonių kategorijas.
Šiuo metu priežiūros institucija – Lietuvos bankas
TPVCAPDĮ projektu taip pat reglamentuojama draudimo įmokų ir nuolaidų skaičiavimo tvarka, numatant, kad draudikas apskaičiuoja draudimo įmokų priemokas ar nuolaidas kiekvienam draudėjui dėl kiekvienos transporto priemonės individualiai, atsižvelgdamas į su draudėju susijusią riziką (transporto priemonės valdytojo amžius, vairavimo stažas, pagrindinė transporto priemonės naudojimo vieta ir kt.) ir į ankstesnius su draudėju susijusius žalos atlyginimo atvejus ar jų nebuvimą, pagal 3 metų draudžiamojo laikotarpio, buvusio prieš draudimo sutarties dėl tos transporto priemonės sudarymą, duomenis, kai iki draudimo sutarties sudarymo draudimo sutartys dėl transporto priemonės buvo sudarytos ne trumpesnį kaip 3 metų laikotarpį. Šiuo punktu siekiama aiškiai nustatyti draudimo įmokų individualizavimo kiekvienam draudėjui pagrindus. Priemokų ir nuolaidų nustatymas siejamas su draudėjo charakteristikomis, o taip pat atsižvelgiant į draudėjo draudimo istoriją, t.y. draudėjo padarytų įvykių skaičių, sukeltos žalos dydį, t.y. įvedamas bonus-malus sistemos privalomas taikymas, kurios klasių skaičius nereglamentuojamas, jas nusistatys kiekvienas draudikas individualiai. TPVCAPDĮ projekte reglamentuojamas privalomas nuolaidos taikymas, kai per nustatytą laikotarpį žalos atlyginimo atvejų (draudiminių įvykių) nebuvo ir galimi priemokų taikymo atvejai, siejant juos su minimaliu šių atvejų skaičiumi. Tokia nuostata leis užtikrinti, kad nuolaidų ir priemokų mechanizmas bus veiksmingas, t.y. nuolaidos bus taikomos realiai ir privalomai, o priemokomis nebus piktnaudžiaujama. Tiek nuolaidos, tiek priemokos privalės būti aiškiai susietos su konkrečiu draudėju ir jo transporto priemonės kategorija, taigi padidins taikomos įmokos atitiktį prisiimamai rizikai, tuo pačiu įmokos dydžio pagrįstumą ir proporcingumą.
TPVCAPDĮ projektu taip pat reglamentuojami draudimo įmokų nustatymo pagrindai, numatant, kad draudikas apskaičiuoja kiekvienos rizikos mažiausius įmokos dydžius, draudimo įmokų priemokas ir nuolaidas remdamasis draudiko turimų techninių duomenų bazių duomenimis, kurie kaupiami ne trumpesnį kaip 5 finansinių metų laikotarpį. Kai tokių duomenų draudikas nėra sukaupęs, kiekvienos rizikos mažiausi įmokos dydžiai gali būti apskaičiuojami remiantis oficialiosios statistikos duomenimis, o tais atvejais, kai duomenų apie konkretų draudėją draudikas neturi, jis remiasi kito draudiko draudėjui išduotos pažymos duomenimis. Be to, TPVCAPDĮ projekte numatoma draudikų prievolė keistis informacija su kitais draudikais, jei vieno draudiko duomenų bazė nėra pakankama tam tikrai rizikai apskaičiuoti. Šiuo reglamentavimu aiškiai įtvirtinama, kokia informacija gali remtis draudikai, nustatyti draudimo įmokų dydžius, atitinkamai įgalina priežiūros instituciją kontroliuoti draudikus, vertinant ar draudimo įmokų nustatytos atsižvelgiant į objektyvius, draudikų sukauptus duomenis, leidžiančius pagrįstai įvertinti su draudėju ir jo valdoma transporto priemone susijusią riziką. 7. Reglamentuoti privalomą draudimo įmokų nustatymo tvarkos ir jų dydžio apskaičiavimo atitikties transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymui išankstinį nepriklausomą ekspertinį įvertinimą. Šiuo tikslu, TPVCAPDĮ projekte numatyta, kad draudimo įmokų dydžiai ir jų nustatymo pagrindai privalo būti iš anksto įvertinti draudiko paskirto nepriklausomo aktuaro ar auditoriaus, kuris privalo būti nepriekaištingos reputacijos ir atitikti finansų ministro nustatytus profesinės kvalifikacijos reikalavimus.
Draudiko paskirtas aktuaras ar auditorius privalo patikrinti draudiko naudojamų techninių bazių duomenų atitiktį šio įstatymo reikalavimams, draudimo įmokoms apskaičiuoti draudikų naudojamus statistinius metodus, draudimo įmokų apskaičiavimo technines ir finansines prielaidas bei jų atitiktį įstatymo reikalavimams. Patikrinęs draudimo įmokų dydžių ir jų nustatymo pagrindų atitiktį įstatymo reikalavimams, draudiko paskirtas nepriklausomas aktuaras ar auditorius pateikia draudikui patikrinimo rezultatus aktuaro pasirašytoje išvadoje. Numačius privalomą išankstinį įmokų patikrinimą, bus užtikrinta, kad draudimo įmokų nustatymo pagrindai ir prielaidos yra paremtos technine informacija, kurios privalomumą numato įstatymas ir kad draudimo įmokų nustatymo tvarka bei apskaičiuoti dydžiai nepažeidžia įstatymo reikalavimų, tokią išvadą pateikiant kvalifikuotam, nepriklausomam, su draudiku nesusijusiam ekspertui. Išvados privalomumas padidins draudikų taikomos draudimo įmokų nustatymo sistemos patikimumą ir jos atitiktį įstatymo reikalavimams, atitinkamai užtikrins valstybės pareigos užtikrinti, kad draudėjai galėtų apsidrausti privalomuoju draudimu už ne pernelyg didelę draudimo įmoką, įgyvendinimą. 8. Nustatyti draudimo įmokų dydžių viešinimo reikalavimus ir privalomą bazinių draudimo įmokų, priemokų, nuolaidų ir komisinių, mokėtinų draudimo tarpininkui, nurodymą draudimo sutartyje, taip užtikrinant informacijos vartotojams prieinamumą ir galimybę pasirinkti priimtiniausią draudiko pasiūlymą, skatinant draudimo įmonių tarpusavio konkurenciją, tuo pačiu draudimo įmokų dydžių prieinamumą vartotojams.
Šiuo tikslu numatoma, kad draudikai savo interneto svetainėse ir draudimo liudijimų pardavimo vietose privalo skelbti galiojančias bazines draudimo įmokas ir kiekvienais metais ne vėliau kaip iki spalio mėnesio 30 dienos paskelbti kitų metų bazines draudimo įmokas; draudimo tarpininkai, siūlantys sudaryti draudimo sutartis, savo interneto svetainėse ir draudimo liudijimų pardavimo vietose privalo iš anksto informuoti draudėjus apie už draudimo sutarties sudarymą gaunamus komisinius, kurie negali būti įtraukiami į draudimo įmokos sumą; draudimo sutartyje privalomai turi būti nurodytas bazinės draudimo įmokos dydis, draudėjui taikoma nuolaida ar priemoka ir draudimo tarpininkui mokami komisiniai; draudimo sutartyje taip pat nurodoma informacija apie draudimo įmokos priemokas ar nuolaidas, taikytinas draudėjui kitam draudimo laikotarpiui atsižvelgiant į žalos atlyginimo atvejų skaičių draudimo sutarties galiojimo metu ar jų nebuvimą.
Draudimo įmokų nustatymo pagrindai (reikalavimai techninėms duomenų bazėms, galimybė remtis statistiniais duomenimis, draudikų prievolė keistis informacija kitiems draudikams neturint pakankamai duomenų draudimo rizikos įvertinimui), nepriklausomo eksperto skyrimas draudimo įmokų dydžių apskaičiavimo tvarkos įvertinimui, draudimo įmokų viešinimo ir komisinių dydžio išskyrimas yra reglamentuojami atsižvelgiant į Italijoje taikomą įmokų nustatymo pagrindų sistemą, kuri Europos Bendrijų teisingumo teismo 2009 m. balandžio 28 d. sprendimu byloje C-518/06 Europos Bendrijų Komisija prieš Italijos Respubliką, 77–78 punktai) buvo pripažinta neprieštaraujančia Europos Sąjungos teisės aktų reikalavimams (plačiau šio aiškinamojo rašto 10 punkte). 9. Nustatyti privalomą ikiteisminę draudimo įmokų ginčų nagrinėjimo tvarką, įsteigiant draudimo įmokų ginčų komisiją prie priežiūros institucijos, nagrinėjančią individualius draudikų ir draudėjų ginčus dėl draudimo įmokų dydžių ir jų nustatymo tvarkos pažeidimų.
Atsižvelgiant į Graikijoje taikomą patirtį, šiuo institutu siekiama greičiau ir efektyviau spręsti tarp draudikų ir draudėjų dėl draudimo įmokų kylančius ginčus. Šio tikslo siekiama sudarant komisiją, kurios nariai atstovauja visas su transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu susijusius subjektus – po vieną kandidatą į draudimo įmokų ginčų komisijos narius teikia priežiūros institucija, Lietuvos draudikų asociacija, Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba, aktuarų profesinė asociacija ir verslo subjektų asociacija. Esant tokiai draudimo įmokų ginčų komisijos struktūrai, tikėtina, kad daugelis draudėjų ir draudikų ginčų pasibaigs šioje ikiteisminėje stadijoje ir užtikrins efektyvią jų sprendimą tvarką, sprendimai bus vykdomi šalių. Šiuo metu egzistuojanti galimybė skųsti draudikų veiksmus priežiūros institucijai yra mažiau efektyvi, ypač atsižvelgiant į tai, kad jos priimtas sprendimas yra tik rekomendacinio, neprivalomo pobūdžio. TPVCAPDĮ projekte numatoma, kad įsiteisėjęs draudimo įmokų ginčų komisijos sprendimas bus vykdomasis dokumentas, taigi ginčo šalys jį privalės vykdyti. TPVCAPDĮ projektas numato, kad draudimo įmokų ginčų komisija nuolat neveiks ir bus sudaroma ad hoc, TPVCAPDĮ projekte reglamentuojama ginčų nagrinėjimo tvarka ir terminai, numatoma šalių teisė draudimo įmokų ginčų komisijos sprendimą apskųsti apylinkės teismui. 10. Biuro valdomoje duomenų bazėje kaupti duomenis pagal transporto priemonių kategorijas, draudėjo rizikos įvertinimo duomenis, duomenis apie draudimo įmokas ir jų nustatymo pagrindus, prievolę teikti šioje duomenų bazėje kaupiamą informaciją draudėjams ir priežiūros institucijai (jų prašymu).
Atsižvelgiant į tai, kad duomenų bazėje naudojama informacija gali būti reikšminga nustatant įmokų dydžius, įstatymu reglamentuojama papildoma Biuro valdomoje duomenų bazėje kauptinų duomenų apimtis, padėsianti geriau įvertinti draudimo riziką pagal transporto priemonių kategorijas, draudėjams bus galimybė gauti biuro valdomą su jais susijusią informaciją. 11. Draudimo įstatymo projekte siūloma panaikinti nuostatą, numatančią, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartys pasibaigia po 30 dienų (išskyrus atvejus, kai transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartyje numatyta ankstesnė draudimo sutarties termino pabaiga), atitinkamai pakeičiant 150 straipsnį ir užtikrinant, kad civilinę atsakomybę apsidraudusių transporto valdytojų interesai, bankrutavus draudikams, nebus pažeistų, šių draudikų teises ir pareigas pagal draudimo sutartis perims biuras visa apimtimi iki šių sutarčių galiojimo termino pabaigos. 5. Galimos neigiamos priimtų įstatymų pasekmės ir kokių priemonių reikėtų imtis, kad tokių pasekmių būtų išvengta. Priėmus TPVCAPDĮ projektą, taikymas iš esmės turėtų teigiamai paveikti visas suinteresuotas šalis, tačiau galimas trumpalaikis šalutinis poveikis – draudimo įmokų nustatymo tvarkos taikymo pradžios laikotarpiu, kol draudikams pertvarkant įmokų skaičiavimo tvarkas. Naujas teisinis reguliavimas padidins valstybinių institucijų administracinę naštą ir sąnaudas bei pareikalaus papildomų valstybės biudžeto lėšų draudimo įmokų ginčų komisijai aptarnauti, bet bus užtikrintas efektyvesnis ir greitas draudikų ir draudėjų ginčų sprendimo procesas.
Priėmus Draudimo įstatymo projektą, Biurui tektų atlyginti daugiau žalų, iš bankrutuojančio draudiko perėmus įsipareigojimus pagal sudarytas draudimo sutartis, atitinkamai padidėtų Biuro išlaidų žaloms mokėti ir administruoti poreikis. Tokio neigiamo efekto galima išvengti sustiprinant draudikų priežiūrą ir laiku imantis prevencinių priemonių draudiko mokumui užtikrinti. 6. Kokią įtaką įstatymai turės kriminogeninei situacijai, korupcijai. Kriminogeninei situacijai, korupcijai įstatymų projektai įtakos neturės. 7. Kaip įstatymų įgyvendinimas atsilieps verslo sąlygoms ir jo plėtrai. Priėmus TPVCAPDĮ projektą, draudimo įmonės turės prisitaikyti prie naujų draudimo įmokų nustatymo tvarkos ir pagrindų reikalavimų, kurie turėtų padėti padidinti skaidrumą ir sustiprinti pasitikėjimą visu sektoriumi. Siekdamos prisitaikyti prie naujų reikalavimų, draudimo įmonės turės išlaidų, ypač jei jų naudojami draudimo įmokų nustatymo principai neatitinka siūlomų TPVCAPDĮ projekto nuostatų. Tačiau ilgainiui, prisitaikius prie naujų reikalavimų, šis neigiamas poveikis bus eliminuotas. Numačius pareigą visiems ne gyvybės veiklą vykdantiems subjektams drausti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, reikės įvykdyti įstatyminius reikalavimus, keliamus vertimuisi šia veikla, įskaitant Biuro nario stojamojo įnašo sumos mokėjimą – tai pareikalaus papildomų administracinių ir finansinių sąnaudų. Draudimo įstatymo projekto įgyvendinimas įtakos verslo sąlygoms ar jo plėtrai neturės. 8.
srities teisės aktai tebegalioja (pateikiamas šių aktų sąrašas) ir kokius galiojančius teisės aktus būtina pakeisti ar panaikinti, priėmus teikiamus projektus. Šiuo metu galiojantis Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymas yra vienintelis specialus įstatymas, reglamentuojantis transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo santykius. Priėmus teikiamus projektus, priežiūros institucija ir Finansų ministerija priims Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymui įgyvendinti reikalingus įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus. Taip pat turės būti pakeistos Standartinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygos, patvirtintos Draudimo priežiūros komisijos 2004 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. N-47, suderinant jas su TPVCAPDĮ projekto nuostatomis. 9. Ar įstatymų projektai parengti laikantis Valstybinės kalbos, Įstatymų ir kitų teisės norminių aktų rengimo tvarkos įstatymo reikalavimų ir atitinka bendrinės lietuvių kalbos normas, o projektų sąvokos ir jas įvardijantys terminai įvertinti Terminų banko įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka. Projektas parengtas laikantis Valstybinės kalbos įstatymo ir kitų norminių aktų rengimo tvarkos įstatymų reikalavimų ir atitinka bendrinės lietuvių kalbos normas. Projekto sąvokos ir terminai įvertinti Terminų banko įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka. 10. Ar įstatymų projektai atitinka Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas bei Europos Sąjungos dokumentus. Projektas neprieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatoms ir Europos Sąjungos dokumentams.
Projektu siūlomi draudimo įmokų nustatymo principai yra daugiausiai paremti Italijos teisine baze, reglamentuojančia draudimo įmokas, kuri Europos Bendrijų Teisingumo Teismo 2009 m. balandžio 28 d. sprendimu byloje C-518/06 Europos Bendrijų Komisija prieš Italijos Respubliką, buvo pripažinta atitinkančia Europos Sąjungos dokumentų reikalavimus ir jų nepažeidžiančia. Siūlomą privalomą draudimo priemokų ir nuolaidų (bonus-malus) sistemą Europos Bendrijų Teisingumo Teismas 2004 m. rugsėjo 7 d. sprendimu byloje C-346/02 Europos Bendrijų Komisija prieš Liuksemburgo didžiąją hercogystę taip pat pripažino atitinkančia ES teisės aktų nuostatas. 11. Jeigu įstatymams įgyvendinti reikia įstatymų lydimųjų aktų, – kas ir kada juos turėtų parengti, šių aktų metmenys. Priėmus TPVCAPDĮ projektą, įgyvendinti reikalingus lydimuosius aktus parengs priežiūros institucija (Lietuvos bankas) ir finansų ministerija. Draudimo įstatymo projektui įgyvendinti lydimųjų aktų rengti nereikės. 12. Kiek biudžeto lėšų pareikalaus ar leis sutaupyti įstatymų įgyvendinimas. Projektų įgyvendinimas papildomų išlaidų iš valstybės biudžeto pareikalaus tik draudimo įmokų ginčų komisijos išlaidoms padengti. 13. Įstatymų projektų rengimo metu gauti specialistų vertinimai ir išvados. Negauta. 14. Įstatymų projektų autorius ar autorių grupė, įstatymų projektų iniciatoriai: institucija, asmenys ar piliečių įgalioti atstovai. Įstatymo projektą iniciavo ir parengė – Seimo narys Arvydas Mockus ir Lietuvos nacionalinės vežėjų automobiliais asociacijos LINAVA specialistai. 15. Reikšminiai įstatymų projektų žodžiai, kurių reikia šiems projektams įtraukti į kompiuterinę paieškos sistemą, įskaitant reikšminius žodžius pagal Europos žodyną Eurovoc. Transporto priemonė, transporto priemonės valdytojas, civilinė atsakomybė, privalomasis draudimas, Transporto priemonių draudikų biuras. 16.
nuomone, reikalingi pagrindimai ir paaiškinimai. Nėra. Seimo nariai Arvydas Mockus Ričardas Sargūnas
Blankas
Biudžetinė įstaiga, Vilniaus g. 23-7A, LT- 01402 Vilnius, tel. 8 706 63 687, faks. 8 706 63 679, el. p. [email protected]. Duomenys kaupiami ir saugomi Juridinių asmenų registre, kodas 188600362 2014-12- Nr. Į 2014-11-06
Lietuvos Respublikos Seimui
IR ĮSTATYMO PAPILDYMO 11¹, 11² STRAIPSNIAIS ĮSTATYMO PROJEKTO NR. XIIP-2472 IR DĖL LIETUVOS
Išnagrinėję 2014 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos Seimo kartu pateiktus Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo Nr. XI-378 6, 9, 11, 12, 15, 20, 28,
įstatymo projektą Nr. XIIP‑2472 (toliau – Projektas Nr. XIIP-2472) ir Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo Nr. IX-1737 150 straipsnio pakeitimo įstatymo projektą Nr. XIIP-2473 (toliau – Projektas Nr. XIIP-2473), (toliau kartu – Projektai), teikiame pastabas dėl Projektų atitikties Europos Sąjungos teisei. 1. Projekto Nr. XIIP-2472 1 straipsnio 3 dalimi siūloma Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – Įstatymas) 6 straipsnio 13 dalį papildyti įpareigojimu, kuris numato draudikui pareigą sudaryti atitinkamą skaičių įprastinių draudimo sutarčių dėl tam tikrų kategorijų transporto priemonių, kuris būtų proporcingas atitinkamam Lietuvos Respublikoje įregistruotų transporto priemonių kategorijų skaičiui. Vertindami šį įpareigojimą, norėtume iškelti abejonę dėl siūlomos nuostatos atitikties paslaugų laisvės nuostatoms.
Pažymėtina, kad Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) 56 straipsnis draudžia valstybėms narėms taikyti laisvės teikti paslaugas apribojimus. Atsižvelgiant į tai, kad remiantis Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punktu Lietuvos Respublikoje draudimo veiklą turi teisę vykdyti kitų Europos Sąjungos valstybių narių draudimo įmonės, įgyvendinančios steigimosi teisę ir (ar) teisę teikti draudimo ar perdraudimo, draudimo tarpininkavimo paslaugas, svarstytina, ar kiekybinis reikalavimas privalomam sudaromų draudimo sutarčių skaičiui, neturės neigiamos įtakos kitų valstybių narių ūkio subjektų teisei vykdyti draudimo veiklą Lietuvos Respublikoje. Pažymėtina, kad šis kiekybinis reikalavimas, iš esmės, apribotų kitų valstybių narių ūkio subjektų paslaugų teikimą Lietuvoje, jeigu šio ūkio subjekto draudimo veikla Lietuvos Respublikos teritorijoje sudaro tik nežymią jo vykdomos draudimo veiklos dalį, arba paslaugos teikiamos laikinai. Be to, kitų valstybių narių ūkio subjektai, vykdantys draudimo veiklą, būtų atgrasomi nuo įsisteigimo Lietuvos Respublikoje, kadangi dalis ūkio subjektų vertins minėtą kiekybinį reikalavimą kaip patekimo į rinką ribojimą, o remiantis SESV 49 straipsniu draudžiami įsisteigimo laivės apribojimai. Iš nusistovėjusios Europos Sąjungos Teisingumo teismo (toliau – Teisingumo teismas) praktikos matyti, kad apribojimo sąvoka SESV 49 ir 56 straipsnių prasme reiškia visas priemones, kurios įsisteigimo laisvės ir laisvės teikti paslaugas įgyvendinimą draudžia, riboja arba daro jį mažiau patrauklų[1]. Įsisteigimo laisvės ir laisvės teikti paslaugas apribojimas gali būti pateisinamas tik jeigu jis atitinka privalomuosius bendrojo intereso pagrindus, yra tinkamas nustatytam tikslui įgyvendinti ir neviršija to, kas būtina jam pasiekti. Be to, manytume, kad aplinkybė, jog Projekto Nr.
XIIP-2472 1 straipsnio 3 dalimi siūlomas kiekybinis reikalavimas nėra diskriminuojantis, t.y. taikomas visų ūkio subjektų atžvilgiu vienodai, nepaneigia šio reikalavimo skirtingo poveikio skirtingose situacijose esantiems ūkio subjektams. Svarstytina, ar Projekto Nr. XIIP-2472
XIIP-2472 aiškinamajame rašte keliamais tikslais – užtikrinti konkurencingą aplinką transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo srityje, kadangi, kaip minėta anksčiau jis turėtu atgrasomąjį poveikį naujų ūkio subjektų patekimui į rinką. Papildomai norėtume atkreipti dėmesį į tai, kad tokiame verslo sektoriuje, kaip antai draudimo, įstatymais nustatyti ribojimai gali turėti reikšmingą poveikį atitinkamų ūkio subjektų patekimui į rinką, ypač jei draudimo įmonėms nustatoma ne tik pareiga prisiimti bet kokią joms siūlomą riziką, bet ir laikytis draudimo įmokų tarifų ribojimo reikalavimų. 2. Projekto XIIP-2472 3 straipsniu siūloma pakeisti galiojančio įstatymo 11 straipsnį ir nustatyti privalomą draudimo įmokų dydžio nustatymo tvarką. Manytume, kad šiuo pasiūlymu būtų iš esmės ribojama asmenų ūkinės veiklos laisvė. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnyje įtvirtintas asmens ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos principas. Remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencija[2], šis principas, be kita ko, turėtų būti suprantamas, kaip suteikiantis teisę laisvai pasirinkti verslą, sudarinėti sutartis, o taip pat teisinių galimybių visuma, sudaranti prielaidas asmeniui savarankiškai priimti jo ūkinei veiklai reikalingus sprendimus. Taigi, įstatymo leidėjo keitimas apriboti ūkio subjektų kainodaros laisvę bei sutarčių sudarymo laisvę vertintinas kaip ūkinės veiklos laisvę ribojanti priemonė. Mūsų nuomone, toks įstatyminis reguliavimas sukurtų neproporcingai ribojantį poveikį asmens ūkinės veiklos ir iniciatyvos laisvei.
Jeigu, įstatymo leidėjas manytų, kad tokie ribojimai yra būtini, mūsų nuomone, privalu išsamiai aiškinamajame rašte pagrįsti tokio ribojimo būtinumą, pagrįsti, kokias Konstitucijoje įtvirtintas vertybes siekiama apsaugoti, pagrįsti, ar tokiu ribojimu nebus paneigta teisė užsiimti atitinkama ūkine veikla, iš esmės, o taip pat įvertinti, ar yra laikomasi proporcingumo principo. Be to, Projekto Nr. XIIP-2472 aiškinamame rašte nurodoma, kad šio pasiūlymo tikslas užtikrinti, kad transporto priemonių valdytojai galėtų apsidrausti šiuo draudimu už ne pernelyg didelę draudimo įmoką ir taip įgyvendinti 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/103/EB dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo (toliau
Teisingumo teismas) praktika byloje C-518/06[3] ir C-346/02[4]. Tačiau minėti argumentai, mūsų nuomone, negali būti vertinami kaip pagrindai Projektu siūlomiems Įstatymo pakeitimams pagrįsti ir yra netikslūs. Šios nuomonės laikomės dėl toliau pateiktų priežasčių. Pirma, Direktyvos 2009/103/EB 3 straipsnyje valstybėms narėms nustatoma bendrojo pobūdžio pareiga imtis priemonių siekiant užtikrinti, kad būtų apdrausta transporto priemonių, kurių įprastinė buvimo vieta yra valstybės narės teritorijoje, valdytojų civilinė atsakomybė. Tačiau Direktyvos 2009/103/EB nuostatos neįpareigoja valstybių narių įstatymais nustatyti įmokų už draudimo paslaugas dydžius ar jų nustatymo tvarką. Taigi, Projekto Nr.
Taigi, Projekto Nr. XIIP-2472 aiškinamajame rašte, manytume, neturėtų būti remiamasi Direktyvos 2009/103/EB 3 straipsniu kaip teisiniu pagrindu įstatymo pakeitimams pagrįsti, kadangi toks argumentavimas nėra netikslus ir gali klaidinti. Be to, mūsų nuomone, Direktyvos 2009/103/EB nuostatos turėtų būti vertinamos atsižvelgiant taip pat ir į kitus reikšmingus ES teisės aiškinimui antrinius teisės aktus, pavyzdžiui, į 1992 m. birželio 18 d. Tarybos direktyvą 92/49/EEB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su tiesioginiu draudimu, išskyrus gyvybės draudimą, derinimo, iš dalies keičiančios Direktyvas 73/239/EEB ir 88/357/EEB[5], kurios 29 straipsnyje įtvirtinta, kad valstybės narės nepriima nuostatų, reikalaujančių, kad būtų iš anksto patvirtintos bendrosios ir specialiosios sąlygos draudimo įmokų tarifams, kuriuos draudimo įmonė ketina naudoti sudarydama sandorius su draudėjais. Šia nuostata įtvirtinamas tarifų nustatymo laisvės principas[6] draudimo srityje. Įstatymais neturėtų būti įtvirtinama išankstinio draudimo įmokų tarifų patvirtinimo sistema. Antra, Projekto Nr. XIIP-2472 aiškinamame rašte bandoma argumentuoti, kad protingos kainos nustatymu siekiama suderinti Įstatymo nuostatas su Teisingumo Teismo sprendimais bylose C-518/06 ir C-346/02. Tačiau norėtume atkreipti Jūsų dėmesį į tai, kad šiose Teisingumo teismo sprendimuose nėra konstatuota, kad draudimo paslaugos tarifo dydžio nustatymas įstatymu yra vienintelis būdas užtikrinti transporto savininkų teisę apsidrausti transporto priemonės valdytojo civilinės atsakomybės draudimu už ne pernelyg didelį draudimo įmokos tarifą. Pažymime, kad šių bylų faktinių aplinkybių kontekste galima teigti, kad valstybių narių, kurių įstatymų atitiktis ES teisei buvo vertinama, teisės aktai nesąlygojo valstybės tiesioginio draudimo įmokų tarifų nustatymo, kadangi draudimo įmonės ir toliau laisvai galėjo nustatyti bazinės draudimo įmokos dydį. Todėl Projekto Nr.
Todėl Projekto Nr. XIIP-2472 aiškinamajame rašte nurodyta Teisingumo Teismo praktika remtis nėra tikslinga. Europos teisės departamentas atkreipia įstatymo leidėjo dėmesį į tai, kad siekiant pasiremti minėta Teisingumo Teismo praktika, turėtų būti papildomai įvertinta ir nustatyta, jog Projekte Nr. XIIP-2472 išvardytų tarifų nustatymo principų vienintelis tikslas – panaikinti atvejus, kai draudimo įmonės atgraso vartotojus sudaryti su jomis draudimo sutartį nustatydamos ypač didelius tarifus. Šie principai turėtų apsiriboti įprastomis techninėmis tarifų nustatymo taisyklėmis ir aktuariniais principais, kuriais remiasi draudimo įmonės. Remiantis minėtais argumentais, mūsų nuomone, Projekto 3 straipsnio nuostatos tobulintinos, o aiškinamasis raštas tikslintinas, pašalinant galimai klaidingą argumentavimą aiškinamajame rašte. Papildomai norėtume atkreipti dėmesį į tai, kad analogiškai 1 pastaboje pateiktam argumentavimui, tarifų nustatymo ribojančios taisyklės taip pat gali turėti atgrasomąjį poveikį patekimui į rinką. Tokiame verslo sektoriuje, kaip antai draudimo, įstatymais nustatyti ribojimai gali turėti reikšmingą poveikį atitinkamų ūkio subjektų patekimui į rinką, ypač jei draudimo įmonėms nustatoma ne tik pareiga prisiimti bet kokią joms siūlomą riziką, bet ir laikytis draudimo įmokų tarifų ribojimo reikalavimų. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Seimo Statuto 137 straipsnio 3 dalimi, siūlytume, atsižvelgiant į tai, kad būtina įvertinti siūlomo teisinio reguliavimo poveikį, teikti Projektą Lietuvos Respublikos Vyriausybės išvadoms gauti. 3. Projekto 1 straipsniu siūloma draudikui nustatyti pareigą nemokamai išduoti žaliąją kortelę, galiojančią žaliosios kortelės sistemai priklausančiose valstybėse. Pažymėtina, kad remiantis Direktyvos 2009/103/EB nuostatomis, tik valstybės narės ir Europos laisvosios prekybos asociacijai priklausančios valstybės patenka į Direktyvos 2009/103/EB taikymo apimtį.
Taigi, svarstytina, ar proporcinga reikalauti iš draudikų išduoti nemokamai žaliąją kortelę, galiojančią visose žaliosios kortelės sistemai priklausančiose valstybėse. Generalinio direktoriaus pavaduotoja Rūta Krasuckaitė Ričard Dzikovič, tel. 8 706 68 082, el. p. [email protected], [email protected]; [1] Žiūrėti pavyzdžiui, 2007 m. gruodžio 13 d. sprendimo byloje Komisija prieš Italiją, C‑465/05, EU:C:2007:781, 17 punktą; 2008 m. liepos 17 d. sprendimo byloje Komisija prieš Prancūziją, C‑389/05, EU:C:2008:411, 52 punktą; [2] Pavyzdžiui, Konstitucinio Teismo 1996 m. birželio 18 d. nutarimas, 1999 m. spalio 6 d. nutarimas, [3] 2009 m. balandžio 28 d. sprendimas byloje Komisija prieš Italijos Respubliką, C-518/06, EU:C:2009:270; [4] 2004 m. rugsėjo 7 d. sprendimas byloje Komisija prieš Liuksemburgo Didžiąją Hercogystę, C-346/02, EU:C:2004:485; [5] Panaikinta 2009 m. lapkričio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/138/EB dėl draudimo ir perdraudimo veiklos pradėjimo ir jos vykdymo. [6] Šis principas Teisingumo Teismo praktikoje įvardijamas kaip teisėtas ES antrinės teisės aktų draudimo srityje tikslas. Žiūrėti pavyzdžiui, 2003 m. vasario 25 d. sprendimo byloje Komisija prieš Italiją, C‑59/01, EU:C:2003:102, 29 punktą;
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS DRAUDIMO ĮSTATYMO NR. IX-1737 150 STRAIPSNIO PAKEITIMO ĮSTATYMO PROJEKTO 2014-11-17 Nr. XIIP-2473 Vilnius Vertindami projektą dėl jo atitikties Konstitucijai, įstatymams, Europos Sąjungos teisės aktams ir juridinės technikos taisyklėms, teikiame šią pastabą: Projektu siūloma nustatyti, kad įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartys nepasibaigia. Projektas teikiamas kartu su Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo Nr. IX-378 6, 9, 11, 12, 15, 20, 28, 39 straipsnių pakeitimo ir įstatymo papildymo 11¹, 11²straipsniais įstatymo projektu Nr. XIIP-2472, kurio 8 straipsnyje siūloma nustatyti, kad bankrutuojančios draudimo įmonės įsipareigojimai pagal visas transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis perduodami nacionaliniam draudikų biurui. Pastebėtina, kad Nacionalinis draudikų biuras (toliau
Respublikoje funkciją ir nagrinėja pretenzijas dėl padarytos žalos bei moka išmoką, įstatymo nustatytais atvejais ir esant įstatyme nustatytoms sąlygoms. Biuras koordinuoja draudikų veiklą, susijusią su transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, atlieka kitas keičiamu įstatymu nustatytas funkcijas, tačiau jis neatitinka draudimo įmonei keliamų reikalavimų ir nesiverčia draudimo veikla, kaip tai nustatyta Draudimo įstatyme.
Atsižvelgiant į tai, manytina, kad vertinamame projekte išdėstytas siūlymas nustatyti, kad įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartys nepasibaigia, ir su juo susijusiame nurodytame projekte teikiamas siūlymas įpareigoti Biurą perimti visus bankrutuojančios draudimo įmonės įsipareigojimus pagal draudimo sutartis neatitinka galiojančių įstatymų ir jais įgyvendinamų Europos Sąjungos teisės aktų nuostatų. Todėl siūlyta atsisakyti projektu teikiamų nuostatų. Teisės departamento direktorius Andrius Kabišaitis Daina Petrauskaitė Saulius Švedas
FINANSŲ komitetas
Narkevičius, Bronius Bradauskas, Kęstutis Glaveckas, Kęstutis Bartkevičius, Irena Degutienė, Andrius Kubilius, Andrius Palionis, Raimundas Markauskas, Antanas Nesteckis, Rita Tamašunienė, Vitalija Vonžutaitė. Biudžeto ir finansų komiteto biuras: biuro vedėja Alina Brazdilienė, patarėjai: Janina Alasevičienė, Dalia Mudėnienė, Gediminas Morkūnas, Jolanta Dzikaitė, Jolanta Žaltkauskienė, padėjėjos Danguolė Zabulėnienė ir Jolanta Matiliauskienė. 2. Ekspertų, konsultantų, specialistų išvados, pasiūlymai, pataisos, pastabos (toliau – pasiūlymai):
Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę Str. Str. d. P. 1. Seimo kanceliarijos Teisės departamento išvada, 2014-11-17 Nr. XIIP-2473 Vertindami projektą dėl jo atitikties Konstitucijai, įstatymams, Europos Sąjungos teisės aktams ir juridinės technikos taisyklėms, teikiame šią pastabą:
Projektu siūloma nustatyti, kad įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartys nepasibaigia. Projektas teikiamas kartu su Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo Nr. IX-378 6, 9, 11, 12, 15, 20, 28, 39 straipsnių pakeitimo ir įstatymo papildymo 11¹, 11²straipsniais įstatymo projektu Nr. XIIP-2472, kurio 8 straipsnyje siūloma nustatyti, kad bankrutuojančios draudimo įmonės įsipareigojimai pagal visas transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis perduodami nacionaliniam draudikų biurui.
Pastebėtina, kad Nacionalinis draudikų biuras (toliau – Biuras) – pagal Jungtinių Tautų Europos ekonomikos reikalų komisijos Vidaus transporto komiteto Kelių transporto pakomitečio 1949 m. sausio 25 d. priimtą rekomendaciją Nr. 5 įsteigta organizacija, vienijanti draudimo įmones, kurioms leidžiama toje valstybėje vykdyti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą. Pagal galiojančius įstatymus Biuras atlieka žalos atlyginimo institucijos Lietuvos Respublikoje funkciją ir nagrinėja pretenzijas dėl padarytos žalos bei moka išmoką, įstatymo nustatytais atvejais ir esant įstatyme nustatytoms sąlygoms. Biuras koordinuoja draudikų veiklą, susijusią su transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, atlieka kitas keičiamu įstatymu nustatytas funkcijas, tačiau jis neatitinka draudimo įmonei keliamų reikalavimų ir nesiverčia draudimo veikla, kaip tai nustatyta Draudimo įstatyme. Atsižvelgiant į tai, manytina, kad vertinamame projekte išdėstytas siūlymas nustatyti, kad įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartys nepasibaigia, ir su juo susijusiame nurodytame projekte teikiamas siūlymas įpareigoti Biurą perimti visus bankrutuojančios draudimo įmonės įsipareigojimus pagal draudimo sutartis neatitinka galiojančių įstatymų ir jais įgyvendinamų Europos Sąjungos teisės aktų nuostatų. Todėl siūlyta atsisakyti projektu teikiamų nuostatų. Atsižvelgti Komitetas siūlo įstatymo projektą grąžinti iniciatoriams patobulinti. 2. Europos teisės departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, 2014-12-11 Išnagrinėję 2014 m. lapkričio 6 d.
Lietuvos Respublikos Seimo kartu pateiktus Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo Nr. XI-378 6, 9, 11, 12, 15, 20, 28, 39 straipsnių pakeitimo ir Įstatymo papildymo 11(1), 11(2) straipsniais įstatymo projektą Nr. XIIP‑2472 (toliau – Projektas Nr. XIIP-2472) ir Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo Nr. IX-1737 150 straipsnio pakeitimo įstatymo projektą Nr. XIIP-2473 (toliau – Projektas Nr. XIIP-2473), (toliau kartu – Projektai), teikiame pastabas dėl Projektų atitikties Europos Sąjungos teisei. 1. Projekto Nr. XIIP-2472 1 straipsnio 3 dalimi siūloma Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – Įstatymas) 6 straipsnio 13 dalį papildyti įpareigojimu, kuris numato draudikui pareigą sudaryti atitinkamą skaičių įprastinių draudimo sutarčių dėl tam tikrų kategorijų transporto priemonių, kuris būtų proporcingas atitinkamam Lietuvos Respublikoje įregistruotų transporto priemonių kategorijų skaičiui. Vertindami šį įpareigojimą, norėtume iškelti abejonę dėl siūlomos nuostatos atitikties paslaugų laisvės nuostatoms. Pažymėtina, kad Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) 56 straipsnis draudžia valstybėms narėms taikyti laisvės teikti paslaugas apribojimus. Atsižvelgiant į tai, kad remiantis Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punktu Lietuvos Respublikoje draudimo veiklą turi teisę vykdyti kitų Europos Sąjungos valstybių narių draudimo įmonės, įgyvendinančios steigimosi teisę ir (ar) teisę teikti draudimo ar perdraudimo, draudimo tarpininkavimo paslaugas, svarstytina, ar kiekybinis reikalavimas privalomam sudaromų draudimo sutarčių skaičiui, neturės neigiamos įtakos kitų valstybių narių ūkio subjektų teisei vykdyti draudimo veiklą Lietuvos Respublikoje.
Pažymėtina, kad šis kiekybinis reikalavimas, iš esmės, apribotų kitų valstybių narių ūkio subjektų paslaugų teikimą Lietuvoje, jeigu šio ūkio subjekto draudimo veikla Lietuvos Respublikos teritorijoje sudaro tik nežymią jo vykdomos draudimo veiklos dalį, arba paslaugos teikiamos laikinai. Be to, kitų valstybių narių ūkio subjektai, vykdantys draudimo veiklą, būtų atgrasomi nuo įsisteigimo Lietuvos Respublikoje, kadangi dalis ūkio subjektų vertins minėtą kiekybinį reikalavimą kaip patekimo į rinką ribojimą, o remiantis SESV 49 straipsniu draudžiami įsisteigimo laivės apribojimai. Iš nusistovėjusios Europos Sąjungos Teisingumo teismo (toliau – Teisingumo teismas) praktikos matyti, kad apribojimo sąvoka SESV 49 ir
ir laisvės teikti paslaugas įgyvendinimą draudžia, riboja arba daro jį mažiau patrauklų[1]. Įsisteigimo laisvės ir laisvės teikti paslaugas apribojimas gali būti pateisinamas tik jeigu jis atitinka privalomuosius bendrojo intereso pagrindus, yra tinkamas nustatytam tikslui įgyvendinti ir neviršija to, kas būtina jam pasiekti. Be to, manytume, kad aplinkybė, jog Projekto Nr. XIIP-2472 1 straipsnio 3 dalimi siūlomas kiekybinis reikalavimas nėra diskriminuojantis, t.y. taikomas visų ūkio subjektų atžvilgiu vienodai, nepaneigia šio reikalavimo skirtingo poveikio skirtingose situacijose esantiems ūkio subjektams. Svarstytina, ar Projekto Nr.
Svarstytina, ar Projekto Nr. XIIP-2472 1 straipsnio 3 dalimi siūlomas kiekybinis reikalavimas suderinamas su Projekto XIIP-2472 aiškinamajame rašte keliamais tikslais – užtikrinti konkurencingą aplinką transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo srityje, kadangi, kaip minėta anksčiau jis turėtu atgrasomąjį poveikį naujų ūkio subjektų patekimui į rinką. Papildomai norėtume atkreipti dėmesį į tai, kad tokiame verslo sektoriuje, kaip antai draudimo, įstatymais nustatyti ribojimai gali turėti reikšmingą poveikį atitinkamų ūkio subjektų patekimui į rinką, ypač jei draudimo įmonėms nustatoma ne tik pareiga prisiimti bet kokią joms siūlomą riziką, bet ir laikytis draudimo įmokų tarifų ribojimo reikalavimų. Atsižvelgti 2.Projekto XIIP-2472 3 straipsniu siūloma pakeisti galiojančio įstatymo 11 straipsnį ir nustatyti privalomą draudimo įmokų dydžio nustatymo tvarką. Manytume, kad šiuo pasiūlymu būtų iš esmės ribojama asmenų ūkinės veiklos laisvė. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnyje įtvirtintas asmens ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos principas. Remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencija[2], šis principas, be kita ko, turėtų būti suprantamas, kaip suteikiantis teisę laisvai pasirinkti verslą, sudarinėti sutartis, o taip pat teisinių galimybių visuma, sudaranti prielaidas asmeniui savarankiškai priimti jo ūkinei veiklai reikalingus sprendimus. Taigi, įstatymo leidėjo keitimas apriboti ūkio subjektų kainodaros laisvę bei sutarčių sudarymo laisvę vertintinas kaip ūkinės veiklos laisvę ribojanti priemonė. Mūsų nuomone, toks įstatyminis reguliavimas sukurtų neproporcingai ribojantį poveikį asmens ūkinės veiklos ir iniciatyvos laisvei.
Jeigu, įstatymo leidėjas manytų, kad tokie ribojimai yra būtini, mūsų nuomone, privalu išsamiai aiškinamajame rašte pagrįsti tokio ribojimo būtinumą, pagrįsti, kokias Konstitucijoje įtvirtintas vertybes siekiama apsaugoti, pagrįsti, ar tokiu ribojimu nebus paneigta teisė užsiimti atitinkama ūkine veikla, iš esmės, o taip pat įvertinti, ar yra laikomasi proporcingumo principo. Be to, Projekto Nr. XIIP-2472 aiškinamame rašte nurodoma, kad šio pasiūlymo tikslas užtikrinti, kad transporto priemonių valdytojai galėtų apsidrausti šiuo draudimu už ne pernelyg didelę draudimo įmoką ir taip įgyvendinti 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/103/EB dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo (toliau – Direktyva 2009/103/EB) 3 straipsnį. Taip pat nurodoma, kad siekiama suderinti Įstatymo nuostatas su Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – Teisingumo teismas) praktika byloje C-518/06[3] ir C-346/02[4]. Tačiau minėti argumentai, mūsų nuomone, negali būti vertinami kaip pagrindai Projektu siūlomiems Įstatymo pakeitimams pagrįsti ir yra netikslūs. Šios nuomonės laikomės dėl toliau pateiktų priežasčių. Pirma, Direktyvos 2009/103/EB 3 straipsnyje valstybėms narėms nustatoma bendrojo pobūdžio pareiga imtis priemonių siekiant užtikrinti, kad būtų apdrausta transporto priemonių, kurių įprastinė buvimo vieta yra valstybės narės teritorijoje, valdytojų civilinė atsakomybė. Tačiau Direktyvos 2009/103/EB nuostatos neįpareigoja valstybių narių įstatymais nustatyti įmokų už draudimo paslaugas dydžius ar jų nustatymo tvarką. Taigi, Projekto Nr.
Taigi, Projekto Nr. XIIP-2472 aiškinamajame rašte, manytume, neturėtų būti remiamasi Direktyvos 2009/103/EB 3 straipsniu kaip teisiniu pagrindu įstatymo pakeitimams pagrįsti, kadangi toks argumentavimas nėra netikslus ir gali klaidinti. Be to, mūsų nuomone, Direktyvos 2009/103/EB nuostatos turėtų būti vertinamos atsižvelgiant taip pat ir į kitus reikšmingus ES teisės aiškinimui antrinius teisės aktus, pavyzdžiui, į 1992 m. birželio 18 d. Tarybos direktyvą 92/49/EEB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su tiesioginiu draudimu, išskyrus gyvybės draudimą, derinimo, iš dalies keičiančios Direktyvas 73/239/EEB ir 88/357/EEB[5], kurios 29 straipsnyje įtvirtinta, kad valstybės narės nepriima nuostatų, reikalaujančių, kad būtų iš anksto patvirtintos bendrosios ir specialiosios sąlygos draudimo įmokų tarifams, kuriuos draudimo įmonė ketina naudoti sudarydama sandorius su draudėjais. Šia nuostata įtvirtinamas tarifų nustatymo laisvės principas[6] draudimo srityje. Įstatymais neturėtų būti įtvirtinama išankstinio draudimo įmokų tarifų patvirtinimo sistema. Antra, Projekto Nr. XIIP-2472 aiškinamame rašte bandoma argumentuoti, kad protingos kainos nustatymu siekiama suderinti Įstatymo nuostatas su Teisingumo Teismo sprendimais bylose C-518/06 ir C-346/02. Tačiau norėtume atkreipti Jūsų dėmesį į tai, kad šiose Teisingumo teismo sprendimuose nėra konstatuota, kad draudimo paslaugos tarifo dydžio nustatymas įstatymu yra vienintelis būdas užtikrinti transporto savininkų teisę apsidrausti transporto priemonės valdytojo civilinės atsakomybės draudimu už ne pernelyg didelį draudimo įmokos tarifą. Pažymime, kad šių bylų faktinių aplinkybių kontekste galima teigti, kad valstybių narių, kurių įstatymų atitiktis ES teisei buvo vertinama, teisės aktai nesąlygojo valstybės tiesioginio draudimo įmokų tarifų nustatymo, kadangi draudimo įmonės ir toliau laisvai galėjo nustatyti bazinės draudimo įmokos dydį. Todėl Projekto Nr.
Todėl Projekto Nr. XIIP-2472 aiškinamajame rašte nurodyta Teisingumo Teismo praktika remtis nėra tikslinga. Europos teisės departamentas atkreipia įstatymo leidėjo dėmesį į tai, kad siekiant pasiremti minėta Teisingumo Teismo praktika, turėtų būti papildomai įvertinta ir nustatyta, jog Projekte Nr. XIIP-2472 išvardytų tarifų nustatymo principų vienintelis tikslas – panaikinti atvejus, kai draudimo įmonės atgraso vartotojus sudaryti su jomis draudimo sutartį nustatydamos ypač didelius tarifus. Šie principai turėtų apsiriboti įprastomis techninėmis tarifų nustatymo taisyklėmis ir aktuariniais principais, kuriais remiasi draudimo įmonės. Remiantis minėtais argumentais, mūsų nuomone, Projekto 3 straipsnio nuostatos tobulintinos, o aiškinamasis raštas tikslintinas, pašalinant galimai klaidingą argumentavimą aiškinamajame rašte. Papildomai norėtume atkreipti dėmesį į tai, kad analogiškai 1 pastaboje pateiktam argumentavimui, tarifų nustatymo ribojančios taisyklės taip pat gali turėti atgrasomąjį poveikį patekimui į rinką. Tokiame verslo sektoriuje, kaip antai draudimo, įstatymais nustatyti ribojimai gali turėti reikšmingą poveikį atitinkamų ūkio subjektų patekimui į rinką, ypač jei draudimo įmonėms nustatoma ne tik pareiga prisiimti bet kokią joms siūlomą riziką, bet ir laikytis draudimo įmokų tarifų ribojimo reikalavimų. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Seimo Statuto 137 straipsnio 3 dalimi, siūlytume, atsižvelgiant į tai, kad būtina įvertinti siūlomo teisinio reguliavimo poveikį, teikti Projektą Lietuvos Respublikos Vyriausybės išvadoms gauti. Atsižvelgti 3.Projekto 1 straipsniu siūloma draudikui nustatyti pareigą nemokamai išduoti žaliąją kortelę, galiojančią žaliosios kortelės sistemai priklausančiose valstybėse. Pažymėtina, kad remiantis Direktyvos 2009/103/EB nuostatomis, tik valstybės narės ir Europos laisvosios prekybos asociacijai priklausančios valstybės patenka į Direktyvos 2009/103/EB taikymo apimtį.
Taigi, svarstytina, ar proporcinga reikalauti iš draudikų išduoti nemokamai žaliąją kortelę, galiojančią visose žaliosios kortelės sistemai priklausančiose valstybėse. Atsižvelgti
ir kitų suinteresuotų asmenų pasiūlymai: Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę Str. Str. d. P. 1. Lietuvos Respublikos Transporto priemonių draudikų biuras, 2015-06-23 Nr. S-6558 Dėl pasiūlymo keisti privalomojo draudimo įstatymo 20 straipsnį bei Draudimo įstatymo 150 straipsnį. Nepritariame siūlymui keisti privalomojo draudimo įstatymo 20 straipsnį bei Draudimo įstatymo 150 straipsnį. Siūlymas įpareigoti Biurą perimti visus bankrutuojančios draudimo įmonės įsipareigojimus pagal draudimo sutartis neatitinka Draudimo įstatymo ir Europos Sąjungos teisės aktų nuostatų. Biuras yra draudimo įmones vienijanti organizacija, įsteigta ir veikianti pagal direktyvą 2009/103/EB. Minėtoje direktyvoje, numatant valstybėms narėms pareigą įsteigti nacionalinius draudikų biurus, siekiama užtikrinti išimtinai nukentėjusiųjų eismo įvykiuose asmenų (o ne draudėjų) interesų apsaugą. Biuras neatitinka draudimo įmonei keliamų reikalavimų, neturi ir negali turėti draudimo veiklos licencijos ir vykdyti draudimo veiklos, kaip tai nustatyta Draudimo įstatyme. Įsipareigojimų, kylančių iš draudimo sutarčių, vykdymas Biurui yra tiesiog neįmanomas. Biuro pareiga
Atitinkamas draudikų atskaitymų į Biuro iždą didinimas, sąlygotų draudimo įmokų padidinimą visiems besidraudžiantiems privalomuoju draudimu asmenims. Siūlomi pakeitimai iškraipytų esamą privalomojo draudimo sistemą. Draudėjams nebeliktų atsakomybės už jų pasirinkimą. Jie būtų skatinami draustis toje draudimo įmonėje, kuri siūlo pigiausią variantą net ir esant signalams, kad ši įmonė gali bankrutuoti. Dėl to draudimo įmonės, nuolat konkuruojančios dėl klientų, sutelktų savo pastangas ne įsipareigojimų vykdymui, o nuolatiniam kainų mažinimui. Tokie draudimo rinkos iškraipymai, sąlygoti įstatymo nuostatų, neišvengiamai pakenktų viso draudimo sektoriaus patikimumui ir jo finansiniam stabilumui. Atkreiptinas dėmesys, jog Draudimo įstatymas numato netgi gyvybės draudimo sutarčių, pagal kurias draudėjai moka draudimo įmokas ne vienerius metus, pasibaigimą nuo teismo nutarties įsiteisėjimo dienos. Tuo tarpu privalomojo draudimo sutartys, pagal kurias draudėjai sumoka keliasdešimt kartų mažesnes įmokas nei gyvybės draudime, jau šiuo metu galioja papildomas 30 dienų po bankroto paskelbimo dienos. Suprantamas noras maksimaliai apsaugoti draudėjui, tačiau tokiu atveju įstatymo leidėjas turėtų atsakyti į klausimą kuo privalomojo draudimo sutartys yra labiau svarbios ir nuostolingesnės tam pačiam draudėjui nei dešimtmetį kauptos gyvybės draudimo įmokos pagal gyvybės draudimo sutartis. Atsižvelgti
įstaigų pasiūlymai: negauta. 5. Subjektų, turinčių įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, pasiūlymai: Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pastabos Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę Str. Str. d. P. 1.
1Lietuvos Respublikos Vyriausybė,
2015-09-10 nutarimas Nr. 962 Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Seimo statuto 138 straipsnio 3 dalimi ir atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Seimo valdybos 2015 m. birželio 26 d. sprendimo Nr. SV-S-1123
„Dėl įstatymų projektų išvadų“ 10 ir 11 punktus, Lietuvos Respublikos
Vyriausybė nutaria: Nepritarti Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo Nr. IX-378 6, 9, 11, 12, 15, 20, 28, 39 straipsnių pakeitimo ir Įstatymo papildymo 11¹,11² straipsniais įstatymo projektui Nr. XIIP-2472 (toliau – projektas Nr. XIIP-2472) ir Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo Nr. IX-1737 150 straipsnio pakeitimo įstatymo projektui Nr. XIIP-2473 (toliau – projektas Nr. XIIP-2473) dėl toliau nurodytų priežasčių. 1. Projekto Nr. XIIP-2472 1 straipsnio 3 dalimi keičiamo Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – Įstatymas) 6 straipsnio 13 dalies nuostatos, papildančios Įstatymą įpareigojimu draudikui sudaryti atitinkamą skaičių įprastinių draudimo sutarčių dėl tam tikrų kategorijų transporto priemonių, kuris būtų proporcingas atitinkamam Lietuvos Respublikoje įregistruotų transporto priemonių kategorijų skaičiui, prieštarauja laisvės teikti paslaugas ir įsisteigimo laisvės principams ir sudaro sąlygas konkurencijos ribojimui. Atsižvelgti Komitetas siūlo įstatymo projektą grąžinti iniciatoriams patobulinti
sutarčių, būtų daromos kliūtys kitų Europos Sąjungos valstybių narių draudimo įmonėms patekti į rinką ir būti joje, todėl manytina, kad siūlomi pakeitimai pažeidžia Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (OL 2010 C 83, p.
laisvės teikti paslaugas apribojimus, ir 49 straipsnį, kuriuo draudžiami vienos Europos Sąjungos valstybės narės nacionalinių subjektų įsisteigimo laisvės kitos Europos Sąjungos valstybės narės teritorijoje apribojimai. Apribojimo sąvoka SESV 49 ir 56 straipsnių prasme reiškia visas priemones, kurios įsisteigimo laisvės ir laisvės teikti paslaugas įgyvendinimą draudžia, riboja arba daro jį ne tokį patrauklų (žr., pavyzdžiui, 2007 m. gruodžio
Italiją, C‑465/05, EU:C:2007:781, 17 punktą; 2008 m. liepos 17 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimo byloje Komisija prieš Prancūziją, C‑389/05, EU:C:2008:411, 52 punktą). Atsižvelgti
Įstatymo 6 straipsnio 2 dalį draudėjas turi teisę kreiptis į pasirinktą draudimo įmonę ir sutarties sudarymas priklauso ne nuo vienos, o nuo abiejų sutarties šalių valios, reikalavimas draudimo įmonei užtikrinti tam tikrą sudaromų įprastinių draudimo sutarčių skaičių yra praktiškai neįgyvendinamas. Atsižvelgti 1.3.
Atsižvelgti
įmonės sudarytų įprastinių draudimo sutarčių skaičius būtų proporcingas atitinkamam Lietuvos Respublikoje įregistruotų tam tikrų kategorijų transporto priemonių skaičiui, galimai prieštarautų Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnyje įtvirtintiems asmens ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos bei sąžiningos konkurencijos laisvės principams, o tokių nuostatų įgyvendinimas įteisintų transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo rinkos padalijimą, ir tai galėtų lemti Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo (toliau – Konkurencijos įstatymas) 5 straipsnio 1 dalies pažeidimus. Įvertinus šias aplinkybes, tokios siūlomos nuostatos yra nesuderinamos ir su Projekto Nr. XIIP-2472 aiškinamajame rašte nurodytu siekiu paskatinti draudimo įmonių konkurenciją. Atsižvelgti
straipsniu keičiamo Įstatymo 11 straipsnio nuostatos, numatančios privalomą draudimo įmokų dydžio nustatymo tvarką, ribotų asmenų ūkinės veiklos laisvę ir pažeistų Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos teisės aktus. Atsižvelgti
veiklos laisvės ir iniciatyvos principas.
Remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktika (žr., pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1996 m. balandžio 18 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos komercinių bankų įstatymo 37 straipsnio pirmosios dalies 7 punkto, 39 straipsnio, 40 straipsnio pirmosios bei antrosios dalių,
Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, 1999 m. spalio 6 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos telekomunikacijų įstatymo 8 straipsnio 1, 2 ir 3 dalių bei 16 straipsnio 7, 8 ir 9 dalių atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“), ūkinės veiklos laisvės principas, be kita ko, turėtų būti suprantamas kaip suteikiantis teisę laisvai pasirinkti verslą, sudaryti sutartis, taip pat kaip teisinių galimybių visuma, sudaranti prielaidas asmeniui savarankiškai priimti jo ūkinei veiklai reikalingus sprendimus. Atsižvelgiant į tai, ūkio subjektų kainodaros laisvės bei sutarčių sudarymo laisvės apribojimas vertintinas kaip ūkinės veiklos laisvę ribojanti priemonė. Atsižvelgti
nustatymo tvarkos reglamentavimas Įstatyme prieštarauja 1992 m. birželio 18 d. Tarybos direktyvos 92/49/EEB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su tiesioginiu draudimu, išskyrus gyvybės draudimą, derinimo, iš dalies keičiančios Direktyvas 73/239/EEB ir 88/357/EEB (trečioji ne gyvybės direktyva) (OL 2004 m. specialusis leidimas, 6 skyrius, 1 tomas, p.
346) (toliau – Direktyva 92/49/EEB), 29 straipsniui, kuris draudžia Europos Sąjungos valstybėms narėms nacionaliniuose teisės aktuose įtvirtinti nuostatas, reikalaujančias iš anksto patvirtinti bendrąsias ir specialiąsias draudimo sutarčių sąlygas, draudimo įmokų tarifus, kuriuos draudimo įmonė ketina naudoti sudarydama sandorius su draudėjais, arba nuostatas, reikalaujančias, kad draudimo įmonė nuolat informuotų apie draudimo įmokų tarifus ar numatomus draudimo įmokų tarifų pakeitimus. 2009 m. lapkričio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/138/EB dėl draudimo ir perdraudimo veiklos pradėjimo ir jos vykdymo (Mokumas II) (OL 2009 L 335, p. 1) 21 straipsnyje nustatyta, kad Europos Sąjungos valstybės narės negali reikalauti, kad draudimo įmonės iš anksto patvirtintų draudimo įmokų tarifus, techninių atidėjinių ir draudimo įmokų tarifų skaičiavimo techninius pagrindus ar nuolat apie juos informuotų. Šios nuostatos yra perkeltos į Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo (toliau – Draudimo įstatymas) 213 straipsnį. Atsižvelgti
dalies 5 punkte įtvirtintas reguliavimas, numatantis, kad draudikas turi teisę taikyti draudėjui draudimo įmokos priemoką, susijusią su buvusiais žalos atlyginimo atvejais, tik jeigu per šio straipsnio 4 dalies 4 punkte nurodytą laikotarpį žalos atlyginimo atvejų buvo 3 ir daugiau ir jeigu išmokėtos žalos dydis 3 kartus viršija draudėjo sumokėtų įmokų dydį, yra nepagrįstas ir neatitinka Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtinto proporcingumo principo. Atsižvelgti 2.4. Projekto Nr.
Projekto Nr. XIIP-2472 3 straipsniu keičiamo Įstatymo 11 straipsnio 4 dalies 7 punkto nuostata, kad rizikos mažiausias dydis gali būti apskaičiuojamas remiantis kitų draudikų turimų techninių duomenų bazių duomenimis, kuriuos draudikai, gavę atitinkamą kito draudiko prašymą, privalo pateikti, gali lemti draudžiamus informacijos mainus tarp draudikų ir taip pažeisti Konkurencijos įstatymo 5 straipsnį. Atsižvelgti
dalies 8 punkto nuostata, kad draudikas taiko draudėjui draudimo įmokos nuolaidą, kai draudėjas draudimo sutartimi įsipareigoja sumokėti dalį draudiko mokėtinos išmokos nukentėjusiajam, nesuderinama su Įstatymo ir juo įgyvendinamos 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/103/EB dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo (OL 2009 L 263, p. 11) (toliau – Direktyva 2009/103/EB) tikslu – užtikrinti eismo įvykio metu nukentėjusių ir patyrusių žalą trečiųjų asmenų nuostolių atlyginimą – ir prieštarauja Įstatymo 11 straipsnio 8 dalies nuostatai, kad draudikas neturi teisės draudimo sutartyje nustatyti sumos, kuria draudžiamojo įvykio atveju būtų sumažinama mokama išmoka. Atsižvelgti
ir Lietuvos Respublikos teisės aktus nėra galimas, Projekto Nr. XIIP-2472
dėl draudimo įmokų ginčų nagrinėjimo institucijos ir draudimo įmokų ginčų nagrinėjimo tvarkos nesuderinamos su galiojančių įstatymų ir jais įgyvendinamų Europos Sąjungos teisės aktų nuostatomis. Atsižvelgti
4Projekto Nr.
Projekto Nr. XIIP-2472 1 straipsnio 1 dalimi keičiamo Įstatymo 6 straipsnio 2 dalies nuostatos, numatančios reikalavimą kiekvienam draudikui, vykdančiam ne gyvybės draudimo veiklą, privalomai sudaryti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis, pažeidžia Europos Sąjungos teisės aktų reikalavimus, veiklos laisvės, laisvės teikti paslaugas, įsisteigimo laisvės principus. Atsižvelgti 4.1. Draudimo įstatymo 12 straipsnis, perkeliantis Direktyvos 92/49/EEB 7 straipsnį, nustato, kad draudimo veiklos licencija išduodama tam tikros draudimo grupės draudimo veiklai vykdyti. Papildomas įpareigojimas draudimo įmonėms, vykdančioms ne gyvybės draudimo veiklą, privalomai sudaryti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis ne tik apribotų veiklos laisvę ir taip pažeistų Direktyvos 92/49/EEB nuostatas, bet ir galėtų atgrasyti draudimo įmones nuo veiklos Lietuvoje. Be to, draudikai, kurie nevykdo transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo, būtų priversti ne tik gauti šios draudimo grupės draudimo veiklos licenciją, bet ir tapti Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro (toliau
finansinių išteklių, kurie, be kita ko, turėtų užtikrinti ir draudimo įmonės mokumo reikalavimų laikymąsi atsižvelgiant į riziką, kylančią iš privalomojo draudimo veiklos. Atsižvelgti
gyvybės draudimo įmonės sudarytų transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis, draudimo įmonės, kurios neturės papildomų pajėgumų transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo veiklai vykdyti, bus priverstos apskritai trauktis iš draudimo rinkos. Atsižvelgti
5Projekto Nr.
Projekto Nr. XIIP-2472 1 straipsnio 2 dalimi keičiamo Įstatymo 6 straipsnio 6 dalies nuostatos, numatančios draudimo įmonei pareigą nemokamai išduoti žaliąją kortelę, galiojančią žaliosios kortelės sistemai priklausančiose valstybėse, neproporcingai išplečia Direktyvos 2009/103/EB taikymo mastą. Direktyvos 2009/103/EB 14 straipsnis nustato, kad draudimo sutartis, sumokėjus vieną bendrą įmoką, galioja visose Europos Sąjungos valstybėse narėse. Siūlomos nuostatos panaikintų draudėjo pasirinkimo galimybę rinktis draudimo apsaugą pagal poreikį ir priverstų draudėją mokėti už draudimo apsaugą visose 46-iose žaliosios kortelės sistemai priklausančiose valstybėse. Kadangi būtų didinama draudimo apsauga, didėtų ir draudimo įmoka. Atsižvelgti
atsakomybės privalomojo draudimo sutarčių pabaigos įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, ir Projekto Nr. XIIP-2472 8 straipsniu keičiamo Įstatymo 20 straipsnio 2 dalies nuostatos, numatančios, kad Biuras perima bankrutuojančių draudimo įmonių įsipareigojimus pagal transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis iki jų pabaigos, neatitinka bankroto instituto paskirties – nedidinti ir taip nemokaus subjekto skolos (įsipareigojimų), taip užtikrinant tiek kreditorių, tiek paties bankrutuojančio asmens interesų pusiausvyrą. Be to, vadovaujantis Draudimo įstatymo 41 straipsniu, perkeliančiu Direktyvos 92/49/EEB 12 straipsnį, teisės ir pareigos pagal draudimo sutartis gali būti perduodamos tik kitai atitinkamą licenciją turinčiai draudimo įmonei.
Atsižvelgiant į tai, kad Biuras yra vienijanti draudimo įmones, vykdančias transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą, organizacija, įsteigta ir veikianti pagal Direktyvą 2009/103/EB, Biurui pagal Draudimo įstatymą nėra keliami techninių atidėjinių sudarymo, padengimo turtu, kiti draudimo veiklai privalomi finansiniai ir įmonės valdymo reikalavimai ir Biuro veiklai nėra taikomi draudimo veiklos licencijavimo ir priežiūros reikalavimai, siūlomos nuostatos neatitinka galiojančių įstatymų ir jais įgyvendinamų Europos Sąjungos teisės aktų. Atsižvelgti
nuostatos yra perteklinės ir ne Įstatymo reguliavimo dalykas. Atsižvelgti
straipsnio 13 dalies reikalavimas Lietuvos Respublikos Vyriausybei ar jos įgaliotai institucijai nustatyti reikalavimus transporto priemonių kategorijoms ir klasėms pagal konstrukciją yra perteklinis, nes Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 10 straipsnio 1 dalies
arba jos įgaliotai institucijai tvirtinti motorinių transporto priemonių ir jų priekabų kategorijas ir klases pagal konstrukciją. Atsižvelgti 7.2. Projekto Nr.
Projekto Nr. XIIP-2472 3 straipsniu keičiamo Įstatymo 11 straipsnio 5 dalies nuostatos, numatančios, kad draudimo įmokų dydžiai ir jų nustatymo pagrindai privalo būti iš anksto įvertinti draudiko paskirto nepriklausomo aktuaro ar auditoriaus, yra perteklinės ir didina draudimo įmonės sąnaudas ir atitinkamai draudimo įmokas, kadangi pagal Draudimo įstatymo 25 straipsnį kiekvienai draudimo įmonei yra keliamas reikalavimas turėti vyriausiąjį aktuarą, kuris, be kitų funkcijų, tikrina, ar draudimo įmokų apskaičiavimas atitinka teisės aktų reikalavimus ar nustatytus principus. Be to, pagal Draudimo įstatymo 26 straipsnį draudimo įmonėje veikia įmonės veiklos vidaus kontrolės sistema. Atsižvelgti
straipsnio, papildančio Įstatymą 11¹ straipsniu, nuostatos, reglamentuojančios priežiūros institucijos funkcijas, yra perteklinės, kadangi Lietuvos banko kompetencija draudimo veiklos priežiūros srityje yra apibrėžta Lietuvos Respublikos Lietuvos banko įstatyme ir Draudimo įstatyme. Atsižvelgti
straipsniu keičiamos Įstatymo 39 straipsnio 1 dalies nuostatos, numatančios, kad audito įmonė, patikrinusi Biuro metines finansines ataskaitas, negali tikrinti kitų 3 metų Biuro metinių finansinių ataskaitų, yra ne Įstatymo, o
audito įmonėms keliami reikalavimai, reguliavimo dalykas. Atsižvelgti
straipsniu keičiamo Įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 3 punkto pakeitimas, panaikinantis neturtinės žalos dydžio ribojimą, tačiau nenumatantis draudimo išmokos dėl eismo įvykio metu padarytos neturtinės žalos nustatymo kriterijų, lemtų ilgesnę ir sudėtingesnę draudimo išmokos mokėjimo procedūrą, dažniau kiltų ginčų. Atsižvelgti
9Projekto Nr.
Projekto Nr. XIIP-2472 3 straipsniu keičiamo Įstatymo 11 straipsnio 6 dalies nuostatos, įpareigojančios draudikus savo interneto svetainėse ir draudimo liudijimų pardavimo vietose skelbti galiojančias bazines draudimo įmokas, galimai tik klaidintų vartotojus, nes konkreti draudimo įmoka vis tiek būtų nustatoma atsižvelgiant į riziką, susijusią su konkrečiu draudėju, ir kitus veiksnius ir ji būtų sužinoma tik kreipiantis į draudiką dėl konkrečios draudimo sutarties sudarymo. Be to, šis įpareigojimas gali lemti galimus draudikų Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio pažeidimus, kadangi taip būtų vykdomi draudžiami komerciškai jautrios informacijos mainai. Atsižvelgti
apie eismo įvykį yra per ilgas, nes toks delsimas gali apsunkinti draudžiamojo įvykio administravimą. Greitesnis draudėjo pranešimas apie eismo įvykį yra svarbus ir reikšmingas nukentėjusio asmens interesams, kadangi draudikui greičiau gavus visą reikalingą informaciją iš kaltininko (draudėjo) įmanoma greičiau atlyginti žalą nukentėjusiam asmeniui. Atsižvelgti
komitetų, komisijų pasiūlymai: nepaskirta.. 7. Komiteto sprendimas ir pasiūlymai. 7.1. Sprendimas (pagal Seimo statuto 150 straipsnį. Jeigu siūlomas sprendimas numatytas Seimo statuto 150 straipsnio 1 dalies 3–6 punktuose, pateikiami šio sprendimo argumentai): Grąžinti projektą iniciatoriams patobulinti atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. rugsėjo 10 d. nutarime Nr. 692, Seimo kanceliarijos Teisės departamento bei Europos teisės departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2014-12-11 išdėstytus argumentus ir pastabas bei Komiteto išvadą. 8. Balsavimo rezultatai: pritarta bendru sutarimu. (Komiteto pirmininko pavaduotojas Bronius Bradauskas svarstyme nedalyvavo). 9. Komiteto paskirti pranešėjai: Antanas Nesteckis, Povilas Gylys. 10.
nuomonė: negauta. Komiteto pirmininkas Petras Narkevičius