Projekto lyginamasis Projekto lyginamasis variantas
straipsnio pakeitimas Pakeisti 10 straipsnio 5 dalį ir ją išdėstyti taip: „5. Šio įstatymo reikalavimai netaikomi pirkimams, jeigu perkančioji organizacija sudaro sutartį su atskirą juridinio asmens statusą turinčiu subjektu, kurį kita perkančiąja organizacija, kurią ji kontroliuoja kaip savo pačios tarnybą ar struktūrinį padalinį ir kuriame ji yra vienintelė dalyvė (arba įgyvendina valstybės ar savivaldybės, kaip vienintelės dalyvės, teises ir pareigas), ir jeigu kontroliuojamas subjektas ne mažiau kaip 80 procentų pardavimo pajamų per paskutinius finansinius metus (arba per laiką nuo subjekto įsteigimo dienos, jeigu subjektas vykdė veiklą mažiau kaip vienus finansinius metus) gauna iš veiklos, skirtos perkančiosios organizacijos poreikiams tenkinti ar perkančiosios organizacijos funkcijoms atlikti. Pirkimas šioje dalyje nurodytu būdu gali būti pradedamas tik gavus Viešųjų pirkimų tarnybos sutikimą. Viešųjų pirkimų tarnyba sprendimą dėl sutikimo priima ne vėliau kaip per 15 darbo dienų nuo perkančiosios organizacijos motyvuoto kreipimosi dėl sutikimo pirkimą atlikti šioje dalyje nurodytu būdu gavimo Viešųjų pirkimų tarnyboje dienos. Jeigu per šioje dalyje nustatytą terminą Viešųjų pirkimų tarnyba nepateikia jokio atsakymo, laikoma, kad sutikimas gautas. Kreipimosi dėl sutikimo pirkimą atlikti šioje dalyje nurodytu būdu tvarką nustato Viešųjų pirkimų tarnyba.
Siekiant užtikrinti tokių pirkimų kontrolę, perkančioji organizacija, tvirtindama šio įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje nurodytus einamaisiais biudžetiniais metais planuojamų atlikti viešųjų pirkimų planus, juose pateikia informaciją apie planuojamus atlikti šioje dalyje nurodytus pirkimus, o per 30 dienų nuo ataskaitinių kalendorinių metų pabaigos Viešųjų pirkimų tarnybai jos nustatyta tvarka pateikia visų per kalendorinius metus atliktų šioje dalyje nurodytų pirkimų ataskaitas.“
Šis įstatymas įsigalioja 2015 m. sausio 1 d. Skelbiu šį Lietuvos Respublikos Seimo priimtą įstatymą. Respublikos Prezidentas Teikia Seimo narė Agnė Bilotaitė
rengimą paskatinusios priežastys, parengto projekto tikslas ir uždaviniai Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo (toliau – Įstatymas) 10 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad Įstatymas netaikomas, kai perkančioji organizacija sudaro vadinamąjį
„vidaus“ sandorį su savo paties kontroliuojama organizacija, atitinkančia tam
tikrus kriterijus, nurodytus Įstatymo 10 straipsnio 5 dalyje. Praktikoje taikant Įstatymo 10 straipsnio 5 dalies nuostatą iškyla keletas problemų. Pirmiausia, tokios kontroliuojamos organizacijos turi teisę įsigyti prekes, paslaugas ar darbus iš trečiųjų asmenų (paprastai komercinių įmonių), netaikydamos viešųjų pirkimų procedūrų. Todėl praktikoje pasitaiko atvejų, kai kontroliuojamos organizacijos tebūna tarpininkėmis, kurios perparduoda komercinių įmonių parduodamas prekes, paslaugas ar darbus perkančiosioms organizacijoms. Tokiu būdu, perkančiosios organizacijos per kontroliuojamas organizacijas įsigyja prekes, paslaugas ar darbus iš komercinių įmonių, išvengdamos viešųjų pirkimų procedūrų taikymo. Antra, pagal esamą reguliavimą tokios kontroliuojamos organizacijos nėra teisine prasme perkančiosiomis organizacijomis, nors turėtų veikti bei konkuruoti rinkoje kaip ir visos kitos komercinės įmonės, o tai reiškia, ir dalyvauti viešuosiuose pirkimuose kaip ir visos kitos komercinės įmonės. Tačiau pasinaudodamos Įstatymo
išskirtines teises teikti prekes, paslaugas ar darbus jas kontroliuojančioms perkančiosioms organizacijoms. Pasinaudojant esama spraga, dirbtinai suvaržoma konkurencija, kas lemia didesnes perkančiųjų organizacijų išlaidas ir prastesnę perkančių organizacijų įsigyjamų prekių, paslaugų ar darbų kokybę.
Viešųjų pirkimų tarnybos duomenimis, „vidaus“ sandorių skaičius ir vertė auga: 2012 metais buvo sudarytas 131 vidaus sandoris, kurių bendra vertė 278,3 mln. litų, o 2013 metais jau buvo sudaryti net 206 „vidaus“ sandoriai, kurių bendra vertė siekia 641,2 mln. litų. Didžiąją dalį „vidaus“ sandorių sudarė AB „Lietuvos geležinkeliai“ (AB „Lietuvos geležinkeliai“ sudarytų „vidaus“ sandorių vertė
Projekto tikslas - patikslinti įstatymo nuostatas, kurios apribotų galimybę perkančiosioms organizacijoms sudaryti „vidaus“ sandorius su ne perkančiosiomis organizacijomis. Projekto uždavinys - nustatyti,, kad „vidaus“ sandoriai (t.y. sandoriai, kuriems netaikomos viešųjų pirkimų įstatymo nuostatos) gali būti sudaromi tik tarp perkančiųjų organizacijų. 2. Įstatymo projekto iniciatoriai (institucija, asmenys ar piliečių įgalioti atstovai) ir rengėjai Įstatymo projektą parengė Seimo narė Agnė Bilotaitė. 3. Kaip šiuo metu yra reguliuojami įstatymų projektuose aptarti teisiniai santykiai Šiuo metu perkančiosios organizacijos gali sudaryti „vidaus“ sandorius netaikydamos viešųjų pirkimų procedūrų tiek su perkančiosiomis organizacijomis, tiek su komercinę ar pramoninę veiklą vykdančiomis ne perkančiosiomis organizacijomis, jeigu jos atitinka Įstatymo 10 straipsnio 5 dalyje nurodytus kriterijus. 4.
siūlomos naujos teisinio reguliavimo nuostatos ir kokių teigiamų rezultatų laukiama Įstatymo projektu numatoma įtvirtinti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį perkančiosios organizacijos galėtų sudaryti „vidaus“ sandorius ir netaikyti viešųjų pirkimų procedūrų tik tais atvejais, kai sudaro sandorius su perkančiosiomis organizacijomis, o tais atvejais, kai perkančiosios organizacijos įsigyja prekes, paslaugas ar darbus iš komercinę ar pramoninę veiklą vykdančių ne perkančiųjų organizacijų, visada būtų taikomos viešųjų pirkimų procedūros. 5. Numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo rezultatai, galimos neigiamos priimto įstatymo pasekmės ir kokių priemonių reikėtų imtis, kad tokių pasekmių būtų išvengta Priėmus Įstatymo projektą, neigiamų pasekmių nenumatoma. Įstatymo projekto nuostatos padės užtikrinti atvirtą ir neiškraipytą tiekėjų konkurenciją, tinkamą Įstatymo nuostatų laikymąsi vykdant viešuosius pirkimus. 6. Kokią įtaką priimtas įstatymas turės kriminogeninei situacijai, korupcijai Priimtas įstatymas turės teigiamos įtakos kriminogeninei situacijai, sudarys skaidresnes sąlygas konkuruoti komercinėms įmonėms, taigi tuo pačiu turės teigiamos įtakos korupcijos prevencijai. 7. Kaip įstatymo įgyvendinimas atsilieps verslo sąlygoms ir jo plėtrai Įstatymo nuostatos turės teigiamos įtakos verslo sąlygoms ir jo plėtrai, kadangi Įstatymo projektu yra siekiama užtikrinti sąžiningos konkurencijos įgyvendinimą, kai perkančiosios organizacijos įsigyja prekes, paslaugas ar darbus. 8. Įstatymų inkorporavimas į teisinę sistemą, kokius teisės aktus būtina priimti, kokius galiojančius teisės aktus būtina pakeisti ar pripažinti netekusiais galios Priėmus Įstatymo projektą, naujų teisės aktų priimti nereikės, taip pat nereikės keisti ar pripažinti netekusiais galios galiojančių teisės aktų. 9.
įstatymų projektai parengti laikantis Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos, Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymų reikalavimų, o įstatymų projektuose esančios sąvokos ir jas įvardijantys terminai įvertinti Lietuvos Respublikos terminų banko įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka Įstatymo projektas parengtas laikantis Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymų reikalavimų. Naujų sąvokų į Įstatymo projektą įtraukti nesiūloma. 10. Ar įstatymų projektai atitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas bei Europos Sąjungos dokumentus Įstatymo projekto nuostatos neprieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatoms ir atitinka Europos Sąjungos dokumentus. 11. Jeigu įstatymui įgyvendinti reikia įgyvendinamųjų teisės aktų, – kas ir kada juos turės priimti Įstatymo projektui įgyvendinti nereikės priimti įgyvendinamųjų teisės aktų. 12. Kiek valstybės, savivaldybės biudžetų ir kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų prireiks įstatymui įgyvendinti, ar bus galima sutaupyti Priėmus Įstatymo projektą, valstybės, savivaldybių biudžetų ir kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų jo įgyvendinimui neprireiks. Įstatymo įgyvendinimas galimybių sutaupyti biudžeto lėšų nesudarys. 13. Rengiant įstatymo projektą gauti specialistų vertinimai ir išvados Rengiant Įstatymo projektą nebuvo gauta specialistų vertinimų ir išvadų. 14. Reikšminiai žodžiai, kurių reikia šiems projektams įtraukti į kompiuterinę paieškos sistemą, įskaitant Europos žodyno „Eurovoc“ terminus, temas ir sritis
žodžiai: viešieji pirkimai
Nėra. Teikia Seimo narė Agnė Bilotaitė
Biudžetinė įstaiga, Vilniaus g. 23-7A, LT-01402 Vilnius, tel. 8 706 63 687, faks. 8 706 63 679, el. p. [email protected]. Duomenys kaupiami ir saugomi Juridinių asmenų registre, kodas 188600362 2014-10- Nr. Į 2014-09-08 Nr. XIIP-2163 Lietuvos Respublikos Seimui
Išnagrinėję Lietuvos Respublikos Seimo pateiktą derinti Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo Nr. I-1491 10 straipsnio pakeitimo įstatymo projektą Nr. XIIP‑2163 (toliau – Projektas), visų pirma pažymime, kad Projektu iš esmės yra siekiama susiaurinti Viešųjų pirkimų 10 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą išimtį, pagal kurią viešųjų pirkimų procedūros netaikomos perkančiųjų organizacijų vykdomiems vadinamiesiems „vidaus“ (angl. in-house) pirkimams. Priėmus Projektu siūlomus pakeitimus, vidaus pirkimų išimtimi nebegalėtų būti naudojamasi perkančiosioms organizacijoms sudarant sutartis su juridiniais asmenimis, kurie neturi perkančiosios organizacijos statuso (nors ir atitinka visus kitus Viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsnio 5 dalyje nurodytus kriterijus). Pažymėtina, kad taisyklė dėl ES viešojo pirkimo procedūrų netaikymo vidaus pirkimams buvo suformuluota 1999 m. lapkričio 18 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – Teisingumo Teismas) sprendime Teckal, C-107/98. Šių metų pradžioje ji buvo įtvirtinta ir pozityviojoje ES teisėje – 2014 m. vasario 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2014/24/ES dėl viešųjų pirkimų, kuria panaikinama Direktyva 2004/18/EB, (toliau – Direktyva 2014/24/ES)[1] 12 straipsnyje. Šio Direktyvos 2014/24/ES straipsnio nuostatomis iš esmės yra siekiama paaiškinti ir sudaryti galimybes tinkamai taikyti Teisingumo Teismo praktikoje jau suformuluotas taisykles dėl vidaus pirkimų.
Tiek, kiek tai susiję su Projekto reguliavimo sritimi, atkreiptinas dėmesys į Direktyvos 2014/24/ES 31 konstatuojamąją dalį, kurioje nurodoma, jog „viešųjų pirkimų taisyklių taikymas neturėtų riboti viešųjų institucijų laisvės vykdyti joms pavestas viešųjų paslaugų teikimo užduotis naudojantis savo ištekliais, įskaitant galimybę bendradarbiauti su kitomis viešosiomis institucijomis“. Vis dėlto, kaip toliau nurodoma Direktyvos 2014/24/ES 31 konstatuojamojoje dalyje, turi būti užtikrinta, kad „dėl viešojo sektoriaus institucijų tarpusavio bendradarbiavimo, kuriam viešųjų pirkimų taisyklės netaikomos, nebūtų iškreipta konkurencija privačių ekonominės veiklos vykdytojų atžvilgiu tiek, kiek taip bendradarbiaujant privatus paslaugų teikėjas atsidurtų privilegijuotoje padėtyje savo konkurentų atžvilgiu“. Šios Direktyvos 2014/24/ES konstatuojamosios dalys iš esmės atspinti Teisingumo Teismo sprendime Teckal, C-107/98 ir vėlesnėje šio teismo praktikoje nagrinėtos išimties dėl vidaus pirkimų tikslus ir jos loginį pagrindą. Sąjungos teisės aktais viešųjų pirkimų srityje nėra varžoma perkančiosios organizacijos teisė įgyvendinti jai patikėtas su viešuoju interesu susijusias užduotis, naudojant savo administracines, technines ir kitokias priemones, ir tokiais atvejais ji neprivalo kreiptis į kitus, su jos struktūra nesusijusius subjektus. Vis dėlto, toks perkančiųjų organizacijų naudojimasis savais ištekliais, neturėtų riboti konkurencijos, pažeisti judėjimo laisvių ir kitų principų, kuriais pagrįsta ES vidaus rinka bei kuriems užtikrinti kaip tik ir buvo patvirtintos bendros ES viešųjų pirkimų taisyklės.
Pažymėtina, kad savo esme nacionalinė taisyklė, pagal kurią tam tikriems vidaus pirkimams viešųjų pirkimų taisyklės vis dėlto būtų taikomos, šių pagrindinių ES principų nepažeistų, o kaip tik prisidėtų prie geresnio jų įgyvendinimo – praplėstų pirkimų, kuriuose gali dalyvauti ES ūkio subjektai, ratą. Atsižvelgdami į tai, laikomės nuomonės, kad ES teisės aktais viešųjų pirkimų srityje ir juos išaiškinančia Teisingumo Teismo praktika valstybės narėms nėra draudžiama nustatyti nacionalines taisykles, susiaurinančias išimties dėl vidaus pirkimų taikymo apimtį. Tai patvirtina ir Direktyvos 2014/24/ES 1 konstatuojamoji dalis, kurioje nurodoma, valstybės narės institucijų arba jų vardu vykdomas viešųjų sutarčių skyrimas turi atitikti SESV principus, visų pirma laisvo prekių judėjimo, įsisteigimo laisvės ir laisvės teikti paslaugas srityse, taip pat iš šių laisvių kylančius principus, kaip antai lygiateisiškumo, nediskriminavimo, abipusio pripažinimo, proporcingumo ir skaidrumo principus. Taip pat nurodoma, kad šiems tikslams pasiekti reikia valstybėms narėms bendrų ES taisyklių viešųjų pirkimų srityje sutartims, viršijančioms tam tikrą vertą. Taigi viešųjų pirkimų, neviršijančių šių verčių, reguliavimas, kaip ir kitų į Sąjungos teisės aktų taikymo sritį nepatenkančių viešųjų pirkimų klausimų reguliavimas buvo paliktas valstybių narių kompetencijai. Atsižvelgdami į tai, kas nurodyta, manome, kad Projektu siūlomas pakeitimas Europos Sąjungos teisei neprieštarauja. Vis dėlto, atkreipiame Jūsų dėmesį, kad Direktyvos 2014/24/ES
kriterijai, kuriuos turi atitikti vidaus pirkimai, kad jiems būtų galima netaikyti viešųjų pirkimų procedūrų.
Todėl svarstytina, ar Projektu siekiamo tikslo – užtikrinti, kad nebūtų piktnaudžiaujama Viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta išimtimi – nebūtų galima pasiekti į nacionalinę teisę tinkamai perkėlus 12 straipsnyje įtvirtintus reikalavimus. Generalinis direktorius Deividas Kriaučiūnas Aistė Svinkūnaitė, tel. 8 706 63 686, el. p. [email protected] [1] Direktyvos 2014/24/ES įgyvendinimo terminas - 2016 m. balandžio 18 d.
2014-09-23 Nr. XIIP-2163 Vilnius Vertindami įstatymo projektą dėl jo atitikties Konstitucijai, įstatymams, Europos Sąjungos teisės aktams ir juridinės technikos taisyklėms, teikiame šią pastabą: Įstatymo projektu siūloma pakeisti Viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsnio 5 dalį ir joje nustatyti, kad Viešųjų pirkimų įstatymo reikalavimai netaikomi pirkimams, jeigu perkančioji organizacija sudaro sutartį su kita perkančiąja organizacija, kurią kontroliuoja kaip savo pačios tarnybą ar struktūrinį padalinį ir kuriame ji yra vienintelė dalyvė, ir jeigu kontroliuojamas subjektas ne mažiau kaip 80 procentų pardavimo pajamų per paskutinius finansinius metus gauna iš veiklos, skirtos perkančiosios organizacijos poreikiams tenkinti ar perkančiosios organizacijos funkcijoms atlikti. Teikiamas siūlymas svarstytinas keliais aspektais. Pirma, atkreiptinas dėmesys, jog siūloma keisti norma yra reguliuojami vadinamieji „vidaus“ sandoriai (angl. in-house), kuriems galima netaikyti Viešųjų pirkimų įstatyme nustatytų procedūrų, jei tenkinami atitinkami reikalavimai. Tačiau teikiamu siūlymu nustačius, jog perkančioji organizacija net ir tokiu atveju galėtų sudaryti sutartį tik su kita perkančiąja organizacija, iš esmės susidarytų tokia situacija, kai faktiškai siūloma ne pakeisti galiojančias nuostatas dėl „vidaus“ sandorių, o iš esmės panaikinti keičiamame įstatyme nustatytą išimtį netaikyti viešųjų pirkimų procedūrų „vidaus“ sandoriams.
Be to, šiuo atveju susidarytų situacija, kai pirkimui, kuriam turėtų būti nustatoma išimtis, būtų taikomi papildomi reikalavimai – ne tik kad kontroliuojama perkančioji organizacija įvykdytų viešųjų pirkimų procedūras, bet dar ir kad šis subjektas būtų kontroliuojamas kitos perkančiosios organizacijos, ne mažiau kaip 80 procentų pardavimo pajamų turėtų būti gaunama iš veiklos, skirtos perkančiosios organizacijos poreikiams tenkinti ar funkcijoms atlikti, ir turėtų būti gautas Viešųjų pirkimų tarnybos sutikimas. Antra, atkreiptinas dėmesys, jog Viešųjų pirkimų įstatymo 4 straipsnio 1-2 dalyse yra nustatyta, kas laikoma perkančiąja organizacija, o visi kiti juridiniai asmenys net ir tuo atveju, jei pageidautų būti laikomi perkančiąja organizacija, kad galėtų sudaryti „vidaus“ sandorius su kitomis perkančiosiomis organizacijomis pagal projektu siūlomą nustatyti teisinį reguliavimą, nebūtų laikomi perkančiąja organizacija, jei neatitiktų keičiamo įstatymo 4 straipsnyje nustatytų kriterijų. Šiame kontekste pažymėtina, jog tam, kad viena perkančioji organizacija įsteigtų kitą juridinį asmenį, kuris būtų laikomas perkančiąja organizacija, būtinos tam tikros sąlygos, kurios tikėtina, „vidaus“ sandorių atveju ne taip dažnai ir pasitaikytų, išskyrus atvejus, kai tokie subjektai veiktų vandentvarkos, energetikos, transporto ar pašto paslaugų srityje (keičiamo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 70 straipsnio 1 dalies 2-3 punktai).
Iš sisteminės keičiamo įstatymo 4 straipsnio 1-2 dalių analizės sektų, jog pritarus projektu teikiamam siūlymui „vidaus“ sandoriai galėtų būti sudaryti tik su perkančiųjų organizacijų, kurios yra valstybės ar savivaldybės valdymo institucija, įsteigtais subjektais ir su perkančiosiomis organizacijomis, kurios veiktų vandentvarkos, energetikos, transporto ar pašto paslaugų srityje. Trečia, atkreiptinas dėmesys, jog dabar galiojanti keičiamo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies redakcija nustato netgi griežtesnius reikalavimus „vidaus“ sandorių sudarymui, nei kriterijai, kuriuos išplėtojo Europos Sąjungos Teisingumo Teismas. Teisingumo Teismo praktikoje (1999 m. lapkričio 18 d. sprendime byloje Teckal, Nr.
C-107/98 ir vėlesnėse bylose) išplėtoti du pagrindiniai kriterijai, kurių turi būti laikomasi sudarant „vidaus“ sandorius: 1) perkančioji organizacija nuo jos teisiškai nepriklausomos įmonės (tiekėjo) atžvilgiu vykdo kontrolę, analogišką tai, kurią ji turi vykdyti savo tarnybų (administracinių padalinių) atžvilgiu, o perkančioji organizacija laikoma kontroliuojanti teisiškai nuo jos atskirtą subjektą (įmonę, įstaigą ar organizaciją) kaip savo administracinius padalinius, jei jai vienai ar kartu su kitomis viešosios valdžios institucijomis priklauso visas (t. y. turi priklausyti 100 procentų valdomo subjekto akcijų ar dalių) tokio subjekto, su kuriuo sudaryta sutartis, kapitalas; 2) tokia įmonė (tiekėjas) savo didžiąją veiklos dalį turi vykdyti kartu su valstybine įstaiga, kuri ją valdo, t. y. įmonė turi veikti savo viešojo dalininko naudai, o sutartiniai santykiai su trečiaisiais asmenimis nėra reikšmingi. Keičiamo įstatymo 10 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad „vidaus“ sandoriai leistini tik tuo atveju, kai perkančiosios organizacijos kontroliuojamas subjektas ne mažiau kaip 80 procentų pardavimo pajamų per paskutiniuosius finansinius metus gauna iš veiklos, skirtos perkančiosios organizacijos poreikiams tenkinti ir funkcijoms atlikti; taip pat nustatyti papildomi saugikliai: Viešųjų pirkimų tarnyba prieš pradedant pirkimą turi duoti sutikimą, „vidaus“ pirkimai turi būti suplanuojami iš anksto, o pasibaigus kalendoriniams metams pateikiama ataskaita Viešųjų pirkimų tarnybai. Atsižvelgus į tai, svarstytina, ar galiojantis teisinis reguliavimas nėra pakankamas „vidaus“ pirkimų kontrolei užtikrinti. Teisės departamento direktorius Andrius Kabišaitis A. Dulevičiūtė-Akimovienė P. Žukauskas