2014-04-08 Nr. XIIP-1638 Vilnius Vertindami projektą dėl jo atitikties Konstitucijai, įstatymams, Europos Sąjungos teisės aktams ir juridinės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas:
straipsniu keičiamo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatomas reikalavimas fiziniam asmeniui, siekiančiam įsigyti žemės ūkio paskirties žemės
Šiame kontekste pažymėtina, kad tiek Konstitucinis Teismas, tiek Europos Sąjungos Teisingumo Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra pripažinę galimybę riboti kai kurias asmens teises, tačiau tokia galimybė visada buvo siejama su tam tikromis sąlygomis. Konstitucinis Teismas 2004 m. sausio 24 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2005 m. gegužės 13 d. bei kituose nutarimuose yra nurodęs: „Pagal Konstituciją riboti asmens teises ir laisves <...> galima, jeigu yra laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo. Anot Konstitucinio Teismo „<...> sprendžiant ar įstatymas, kuriuo ribojamas asmens teisių ir laisvių įgyvendinimas, nepažeidžia konstitucinio proporcingumo principo <...>, būtina įvertinti, ar įstatyme numatytos priemonės atitinka teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, ar šios priemonės yra būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir ar šios priemonės nevaržo asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti“.
Pagal nusistovėjusią Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau - ESTT) praktiką nacionalinės priemonės, galinčios apriboti galimybę pasinaudoti SESV užtikrintomis pagrindinėmis teisėmis ar naudojimąsi jomis padaryti mažiau patrauklų, gali būti leistinos, jeigu jomis siekiama bendrojo intereso tikslo, jos yra tinkamos šiam tikslui pasiekti ir neviršija to, kas reikalinga jam pasiekti (2009 m. spalio d. sprendimas byloje Woningstichting Sint Servatius, C—567/07; 2011 m. gruodžio 1 d. sprendimas byloje Komisija prieš Vengriją, C—253/09; 2013 m. gegužės 8 d. sprendimas sujungtose bylose Eric Libert ir kiti prieš Gouvernement flamand (C-197/11) ir All Projects & Developments NV ir kt. prieš Vlaamse Regering (C-203/11)). Pažymėtina, kad reikalavimu ne mažiau kaip 3 metus per paskutinius penkerius metus iki žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo sandorio sudarymo dienos vykdyti žemės ūkio veiklą, būtų apribota fizinių asmenų, iki teikiamo įstatymo įsigaliojimo dienos neužsiėmusių žemės ūkio veikla, teisė įsigyti žemės ūkio paskirties žemę ir užsiimti žemės ūkio veikla. Konstitucijos
nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva.“ Ši Konstitucijos nuostata yra glaudžiai susijusi su Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens teise pasirinkti darbą ir verslą. 1996 m. balandžio 18 d. nutarime Konstitucinis Teismas pažymėjo kad „Asmens ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos sąvoka yra plati.
Ji apima teisę laisvai pasirinkti verslą, <...>, sąžiningos konkurencijos laisvę, ūkinės veiklos subjektų lygiateisiškumą ir kt.“ 1995 m. balandžio 20 d. nutarime Konstitucinis Teismas konstatavo, kad „Ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva remiasi prigimtine žmogaus asmens laisve ir prigimtine teise turėti nuosavybę“. Konstitucijos 23 straipsnio
nuosavybės teises saugo įstatymai. Anot Konstitucinio Teismo „Šios konstitucinės nuostatos suponuoja tai, kad Konstitucija, garantuodama nuosavybės apsaugą, kartu įtvirtina ir konstitucinę teisę įgyti nuosavybę <...>“. Konstitucinis Teismas 2002 m. kovo 14 d. nutarime konstatavo, kad
„asmens konstitucinė teisė į nuosavybę yra esminė (būtina) asmens ūkinės
veiklos laisvės įgyvendinimo sąlyga. Ribojant asmens teisę į nuosavybę, yra ribojama ir asmens ūkinės veiklos laisvė.“ Kaip jau buvo minėta aukščiau, kad nustatomas ribojimas būtų pateisinamas, jis turi būti konstituciškai pagrįstas ir proporcingas siekiamiems tikslams. Pažymėtina, kad aptariamas reikalavimas ne mažiau kaip 3 metus per paskutinius penkerius metus iki žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo sandorio sudarymo dienos vykdyti žemės ūkio veiklą suponuoja (kartu su reikalavimu turėti žemės ūkio išsimokslinimo diplomą, kuris bus aptartas vėliau), kad žemės ūkio paskirties žemę įsigiję asmenys, turėtų patys tą žemę dirbti. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 30 d. nutarime konstatavo, kad tokie reikalavimai, kad žemės ūkio paskirties įgijėjai patys ūkininkautų toje žemėje, nėra konstituciškai pagrįsti. Kita vertus, pažymėtina ir tai, kad aptariami reikalavimai nustatomi tik vienai žemės ūkio paskirties žemės naudotojų kategorijai – asmenims, po šio įstatymo įsigaliojimo įsigysiantiems žemės ūkio paskirties žemę.
Šis reikalavimas (kartu su projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nustatytu įpareigojimu 5 metus nuo žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo naudoti šią žemę žemės ūkio veiklai) nebūtų taikomas nei esamiems žemės ūkio paskirties žemės savininkams ar naudojantiems šią žemę kitais pagrindais asmenims, nei naudosiantiems žemės ūkio paskirties žemę kita nei nuosavybės teise po šio įstatymo įsigaliojimo. Atsižvelgus į tai, kelia abejonių ar aptariamo reikalavimo nustatymu iš tiesų būtų pasiekti projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 1 straipsnyje nustatyti tikslai – kad žemės ūkio paskirties žemė būtų naudojama racionaliai, skatinant žemės ūkio produkcijos gamybą; būtų išsaugota ir pagerinta natūrali aplinka ir pan. Todėl manytina, kad projektu nustatomas reikalavimas ne mažiau kaip 3 metus per paskutinius penkerius metus iki žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo sandorio sudarymo dienos vykdyti žemės ūkio veiklą viena vertus, nepagrįstai apribotų Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalyse, 46 straipsnio 1 dalyje bei 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas asmens teises, o kita vertus, nustačius tokį reikalavimą tik vienai kategorijai žemės ūkio paskirties žemės naudotojų, būtų pažeistas ir Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas asmenų lygiateisiškumo principas bei
teisę“. Dėl reikalavimo būti įsteigusiam ūkininko ūkį ir tvarkyti buhalterinę apskaitą arba turėti žemės ūkio išsimokslinimo diplomą.
Pažymėtina, kad šios teikiamo projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo
išsilavinimo turėjimu, nes ir ūkininko ūkiui įregistruoti pagal Lietuvos Respublikos ūkininko ūkio įstatymo 4 straipsnio 3 dalį reikalingas Vyriausybės įgaliotos institucijos nustatytas profesinis pasirengimas ūkininkauti. Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas, nagrinėdamas tuo metu galiojusią Farmacinės veiklos įstatymo nuostatą, draudžiančią aukštojo farmacinio išsilavinimo neturintiems asmenims nuosavybės teise įsigyti vaistines, 2002 m. kovo 14 d. nutarimu konstatavo, kad „Pagal Konstituciją neleidžiama riboti asmens teisės į nuosavybę priklausomai nuo asmens išsilavinimo“. Šioje byloje Konstitucinis Teismas pripažino, jog atitinkama Farmacinės veiklos įstatymo nuostata ta apimtimi, kuria buvo ribojama fizinių asmenų, neturinčių aukštojo farmacinio išsilavinimo, nuosavybės teise įsigyti vaistinių, prieštaravo Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalims, 46 straipsnio 1 daliai ir 48 straipsnio 1 daliai. Kaip jau buvo minėta aukščiau ir aptariamo reikalavimo nustatymas suponuoja, kad asmenys, įgiję žemės ūkio paskirties žemę, turėtų ją dirbti patys. Minėta, kad Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 30 d. nutarime yra nurodęs, kad reikalavimas žemės ūkio paskirties žemės įgijėjams patiems ūkininkauti, o taip pat priverstinai pasirinkti kurią nors vieną iš pagal įstatymus galimų ūkininkavimo formų, yra konstituciškai nepagrįsti.
Atsižvelgiant į tai, manytume, kad projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostata tiek, kiek pagal ją teisė įsigyti žemės ūkio paskirties žemę siejama su išsilavinimo turėjimu, nepagrįstai apribotų Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalyse, 46 straipsnio 1 dalyje bei 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas asmens teises, o kita vertus, nustačius tokį reikalavimą tik vienai kategorijai žemės ūkio paskirties žemės naudotojų, būtų pažeistas ir Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas asmenų lygiateisiškumo principas bei 46 straipsnio 4 dalies nuostata “įstatymas saugo sąžiningos konkurencijos teisę“. Kaip jau buvo minėta aukščiau, projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyti reikalavimai kartu su šio straipsnio 2 dalyje numatytu įpareigojimu naudoti įsigytą žemės ūkio paskirties žemės sklypą žemės ūkio veiklai, suponuoja, kad asmuo, įsigijęs žemės ūkio paskirties žemę, turėtų ją dirbti pats. Šiame kontekste, kiek tai susiję su šių projekto nuostatų atitiktimi Europos Sąjungos teisei, pažymėtina, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismas Ospelt byloje C-452/01 konstatavo, kad toks teisinis reguliavimas, kai leidimas įsigyti žemės ūkio paskirties žemę neišduodamas asmenims, patiems nedirbantiems šios žemės, neatitinka Sutartyje dėl Europos Sąjungos veikimo įtvirtintų laisvo kapitalo judėjimo taisyklių.
Be to, pažymėtina, kad nustačius reikalavimus, pažeidžiančius laisvo kapitalo judėjimo taisykles, būtų apribota ir SESV 49 straipsnyje įtvirtinta asmenų steigimosi teisė bei SESV 56 straipsnyje įtvirtinta paslaugų teikimo laisvė (įmonių, veikiančių nekilnojamojo turto sektoriuje, laisvė teikti paslaugas, atsižvelgiant į tai, kad būtų apribotas ratas asmenų, kuriems nekilnojamas turtas – žemės ūkio paskirties žemė – gali būti parduodamas). 2. Projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatomi reikalavimai juridiniam asmeniui įsigyti žemės ūkio paskirties žemę – ne mažiau kaip 3 metus per paskutinius penkerius metus iki žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo sandorio sudarymo dienos vykdyti žemės ūkio veiklą; pajamos iš žemės ūkio veiklos turi sudaryti daugiau kaip 50 procentų gautų pajamų; turi būti įrodytas juridinio asmens gyvybingumas. Manome, kad šios projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos dėl aukščiau išdėstytoje pastaboje pateiktų argumentų neatitinka Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalies, 29 straipsnio 1 dalies, 46 straipsnio 1 ir 4 dalies bei 48 straipsnio 1 dalies bei Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 49, 56 bei 63 straipsnių.
Papildomai atkreipiame dėmesį į tai, kad projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 punkte vartojama
„juridinių asmenų“ sąvoka turėtų būti praplėsta, atsižvelgiant į tai, kad pagal
Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalies įgyvendinimo konstitucinį įstatymą, pasibaigus pereinamajam laikotarpiui, t.y., nuo 2014 m. gegužės 1 d. teikiamas įstatymas turėtų būti taikomas ir užsienio subjektams, atitinkantiems europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus – ne tik užsienio juridiniams asmenims, bet ir kitoms užsienio organizacijoms (užsienio valstybėse įsteigtoms organizacijoms, neturinčioms juridinio asmens statuso, tačiau turinčioms civilinį teisnumą pagal tų valstybių įstatymus). Taigi vietoj pateiktos sąvokos
„juridiniai asmenys“ reikėtų vartoti „juridinių asmenų ir kitų organizacijų“
sąvoką. 3. Atkreiptinas dėmesys, kad teikiamu įstatymo projektu siūloma nustatyti reikalavimus subjektams, kurie Lietuvos Respublikoje įsigytų žemės ūkio paskirties žemę nuosavybės teise, tačiau tokie reikalavimai nebūtų taikomi tokios žemės nuomininkams, panaudos gavėjams ar kitais būdais valdantiems žemės ūkio paskirties žemę. Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 30 d. nutarime pažymėjo, kad įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į žemės rūšį (kategoriją), gali nustatyti žemės teisinį režimą, inter alia nuosavybės naudojimo, ūkinės veiklos ir kitos veiklos sąlygas, apribojimus, draudimus. Minėti apribojimai turi būti konstituciškai pagrįsti.
Tokie apribojimai, draudimai gali būti nustatyti visiems fiziniams ir juridiniams asmenims nepriklausomai nuo to, kokia teise yra valdoma žemės ūkio paskirties žemė – nuosavybės, nuomos, panaudos ar kitokia. Kaip antai pagal projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies nuostatas, asmenys, šio įstatymo nustatyta tvarka įsigiję žemės ūkio paskirties žemės, privalėtų ne mažiau kaip 5 metus nuo šios žemės įsigijimo ją naudoti žemės ūkio veiklai, kurios minimalias metines apimtis vienam hektarui žemės nustatytų Žemės ūkio ministerija, tačiau toks reikalavimas nėra nustatomas žemės ūkio paskirties žemės nuomininkams ir kitiems teisėtiems tokios žemės valdytojams. Be to, pažymėtina, kad teikiamu įstatymo projektu siūlomi nustatyti reikalavimai būtų taikomi tik tiems asmenims, kuries žemės ūkio paskirties žemę įsigytų po įstatymo įsigaliojimo. Tuo tarpu asmenims, įsigijusiems žemę iki įstatymo įsigaliojimo, ar asmenims, paveldintiems žemę po įstatymo įsigaliojimo (projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje siūloma nustatyti, kad šio įstatymo nuostatos netaikomos, kai žemė įsigyjama paveldėjimo būdu) projektu siūlomi nustatyti reikalavimai nebūtų taikomi. Atsižvelgus į tai, kyla abejonių, ar keičiamame įstatyme įtvirtinus veiklos sąlygas, apribojimus tik daliai žemės ūkio paskirties žemės savininkų, siūlomu teisiniu reguliavimu būtų pasiekti projekto tikslai. 4. Projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje siūloma nustatyti, kad šis įstatymas netaikomas tais atvejais, kai žemė įsigyjama nuosavybės teisių atkūrimo būdu. Atkreiptinas dėmesys, kad su šiuo projektu yra susijęs kartu teikiamas Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo Nr. VIII-359 4 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas (reg. Nr. XIIP-1641) (toliau
straipsniu siūlomas Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 13 dalies nuostatas piliečiams atkuriant nuosavybės teises būtų atsižvelgiama į tai, ar jie atitinka Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytas sąlygas. Taigi, teikiamu įstatymo projektu siūloma keičiamo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies nuostata, kad šis įstatymas netaikomas tais atvejais, kai žemė įsigyjama nuosavybės teisių atkūrimo būdu, kelia abejonių. Svarstytina, ar abiejų projektų nuostatas nereikėtų suderinti tarpusavyje. 5. Projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje nustatoma, kad šis įstatymas netaikomas įsigyjant sodininkų bendrijų sodų žemės sklypus. Šiose projekto nuostatose nėra suprantamas sąvokos „sodininkų bendrijų sodų žemės sklypai“ turinys. Atkreiptinas dėmesys, kad Sodininkų bendrijų įstatymo 2 straipsnio 2 ir 3 dalyse yra apibrėžtos tokios sąvokos kaip „mėgėjų sodo sklypas“ bei „mėgėjų sodo teritorija“. Pažymėtina, kad mėgėjų sodo teritoriją sudaro sodininkų ir kitų asmenų nuosavybės ar kitomis teisėmis valdomi sodo sklypai bei bendrojo naudojimo žemė (rekreacijai ir kitoms reikmėms), todėl, iš projekto nuostatų nėra pakankamai aišku, ar visai žemei, esančiai mėgėjų sodų teritorijoje, būtų netaikomi šiame įstatyme nustatyti žemės įsigijimo reikalavimai, ar tik mėgėjų sodo sklypams ir pan. Siūlytume šias projekto nuostatas suderinti su Sodininkų bendrijų įstatymo nuostatomis. 6. Projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 1 straipsnio 3 dalyje siūloma nustatyti, kad daugiau nei 5 hektarus žemės ūkio paskirties žemės nuosavybės teise valdančio juridinio asmens ar daugiau nei 25 procentų tokio juridinio asmens akcijų (dalių, pajų) įgijėjui taikomi tokie pat šio ir kitų įstatymų nustatyti reikalavimai, kaip ir žemės ūkio paskirties žemės pirkėjui. Siūlomas teisinis reguliavimas kelia abejonių šiais aspektais.
Pirma, pagal projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų nuostatas juridinio asmens, valdančio daugiau kaip 5 ha žemės ūkio paskirties žemės, akcijas (dalis, pajus) galėtų įsigyti tik turintis profesinių įgūdžių ir kompetencijos fizinis asmuo ar juridinis asmuo, ne mažiau kaip 3 metus iki sandorio sudarymo dienos vykdęs žemės ūkio veiklą, jeigu jo pajamos iš žemės ūkio veiklos sudaro daugiau kaip 50 procentų visų gautų pajamų ir jeigu jo ekonominis gyvybingumas gali būti įrodytas Žemės ūkio ministerijos nustatyta tvarka įvertinus šio asmens perspektyvas. Pažymėtina, kad žemės ūkio paskirties žemę valdančio juridinio asmens daugiau kaip 25 procentus akcijų (dalių, pajų) įsigijęs fizinis asmuo pats žemės ūkio veiklos nevykdytų. Žemės ūkio veiklą vykdytų žemę nuosavybės teise valdantis juridinis asmuo. Manytume, kad tokio juridinio asmens dalyviai gali suformuoti juridinio asmens valdymo organus, kurių nariai turėtų pakankamai profesinių įgūdžių ir kompetencijos. Be to, juridinis asmuo gali turėti pakankamai kvalifikuotų, turinčių patirties vykdant žemės ūkio veiklą darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis ir pan. Kartu kyla abejonių ir dėl reikalavimų juridiniam asmeniui – žemę valdančio juridinio asmens akcijų (dalių, pajų) įgijėjui. Atkreiptinas dėmesys, kad juridinis asmuo, kurio akcijos (dalys, pajai) būtų įsigyjamos, galėtų turėti žymiai didesnę patirtį vykdant žemė ūkio veiklą, negu jo akcijų (dalių, pajų) įgijėjas. Be to, kaip jau buvo minėta, juridinio asmens valdymo organų nariai, jo darbuotojai gali turėti pakankamą kvalifikaciją, patirtį, tam, kad sėkmingai galėtų vystyti žemės ūkio veiklą juridinio asmens valdomoje žemės ūkio paskirties žemėje. Atsižvelgus į tai, kyla abejonių, ar siūlomi nustatyti reikalavimai asmenims, siekiantiems įsigyti juridinio asmens, valdančio žemės ūkio paskirties žemę, akcijų (dalių, pajų), yra pagrįsti.
Svarstytina, ar nereikėtų atsisakyti juridinio asmens akcijų (dalių, pajų) įgijėjui projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 2 straipsnio 1 ir 2 dalyse siūlomų nustatyti reikalavimų arba nustatyti atitinkamus reikalavimus juridiniame asmenyje vadovaujamąsias pareigas einantiems asmenims (valdymo organų ir kitų organų nariams). Antra, atkreiptinas dėmesys, kad pagal teikiamo projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 1 straipsnio 3 dalį būtų ne tik apribotos teisės asmenų, siekiančių įsigyti juridinį asmenį, turintį didesnį nei 5 ha žemės sklypą ar daugiau nei 25 procentus tokio juridinio asmens akcijų (nustačius jiems atitinkamus reikalavimus), bet kai kurie asmenys tokios teisės apskritai netektų, atsižvelgiant į tai, kad minėto juridinio asmens ar jo akcijų (dalių, pajų) įgijėjams būtų taikomi ne tik šio įstatymo, t. y., teikiamo projekto, bet ir kitų įstatymų nustatyti reikalavimai, taikomi žemės ūkio paskirties įgijėjui. Pažymėtina, kad vienas tokių įstatymų yra Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalies įgyvendinimo konstitucinis įstatymas, kurio 4 straipsnyje yra apibrėžtas ratas užsienio subjektų, turinčių teisę įsigyti žemės ūkio paskirties žemę. Pastebėtina, kad į šį užsienio subjektų ratą nepatenka europinės ir transatlantinės integracijos kriterijų neatitinkantys užsienio subjektai, kuriems teisė įsigyti kokį nors juridinį asmenį ar jo akcijų, skirtingai nei teisė įsigyti žemės ūkio paskirties žemę, niekada nebuvo apribota, t. y., tokie asmenys visada galėjo šią teisę įgyvendinti. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad nurodytiems subjektams taikytinas Sutartyje dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) 63 straipsnis, pagal kurį uždraudžiami visi kapitalo judėjimo tarp valstybių narių bei trečiųjų šalių apribojimai.
Nurodytųjų užsienio subjektų atžvilgiu nebūtų galima taikyti SESV 64 straipsnio
taikyti trečiosioms šalims 1993 m. gruodžio 31 d. pagal nacionalinę ar Sąjungos teisę galiojančių apribojimų <...>“ (pabraukimas – mūsų)), atsižvelgiant į tai, kad, kaip jau buvo minėta, šiems subjektams tiek juridinių asmenų, tiek jų akcijų įsigijimui niekada nebuvo taikomi jokie draudimai. Atsižvelgiant į tai, manome, kad projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 1 straipsnio 3 dalis ta apimtimi, kiek joje (darant nuorodas į kitus įstatymus) nustatomas draudimas tiems užsienio subjektams, kurie iki teikiamo projekto įsigaliojimo visada turėjo teisę įsigyti juridinį asmenį ar jo akcijų (nepriklausomai nuo to, ar tas juridinis asmuo turėjo nuosavybės teise kokį nors žemės sklypą, ar ne) neatitinka SESV 63 straipsnio 1 dalies. Trečia, nėra aišku, kokiu būdu akcijų (dalių, pajų) įgijėjas galėtų užtikrinti, kad, sudarius akcijų (dalių, pajų) perleidimo sandorį, bus tenkinama bent viena iš projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje nurodytų sąlygų, bei užtikrinti, kad juridinis asmuo, kurio akcijas (dalis, pajus) asmuo įsigyja, ne mažiau kaip 5 metus naudotų turimą žemės ūkio paskirties žemę žemės ūkio veiklai, jeigu akcijų (dalių, pajų) įgijėjas valdytų tik 25 procentus žemės ūkio paskirties žemę valdančio juridinio asmens akcijų (dalių, pajų). Atkreiptinas dėmesys, kad juridinio asmens dalyviai (akcininkai, pajininkai ir pan.) dalyvauja juridinio asmens dalyvių susirinkimuose ir balsuoja juridinių asmenų dalyvių susirinkimo kompetencijai priskirtais klausimais.
Paprastai asmuo laikomas turinčiu balsų daugumą juridinio asmens dalyvių susirinkime, kai jis turi daugiau kaip 50 procentų balsų. Tuo tarpu asmuo, turintis 25 procentus balsų, suteikiančių teisę balsuoti juridinio asmens dalyvių susirinkime, vien savo vieno balsais negalėtų priimti sprendimus juridinio asmens dalyvių susirinkime, nes paprastai sprendimai priimami paprasta ar kvalifikuota balsų dauguma, o susirinkimas laikomas teisėtu, kai jame dalyvauja juridinio asmens dalyviai, turintys daugiau kaip 50 procentų visų balsų (Žemės ūkio bendrovių įstatymo 21 straipsnio 5 dalis ir kt.). Taigi, asmuo, turintis 25 procentų balsų, suteikiančių teisę balsuoti juridinio asmens susirinkime, pats vienas negalėtų užtikrinti, kad bus įvykdyti tie reikalavimai, kurie projekte siūlomi nustatyti žemės ūkio paskirties žemės pirkėjui. Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo
(kategoriją), gali nustatyti žemės teisinį režimą, inter alia nuosavybės naudojimo, ūkinės veiklos ir kitos veiklos sąlygas, apribojimus, draudimus. Minėti apribojimai turi būti konstituciškai pagrįsti. Atsižvelgus į tai, svarstytina, ar projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 2 straipsnio 2 ir 4 dalyse siūlomų nustatyti reikalavimų, taikytinų atitinkamo kiekio žemės ūkio paskirties žemę valdančio juridinio asmens akcijų (dalių, pajų) įgijėjui, nereikėtų atsisakyti arba nustatyti, kad aukščiau nurodyti reikalavimai taikomi asmenims, įsigijusiems daugiau kaip 50 procentų tokio juridinio asmens akcijų (pajų, dalių).
Atsižvelgiant į aukščiau nurodytus argumentus, svarstytina, ar nereikėtų padidinti ir projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 3 straipsnio 4 dalyje siūlomą nustatyti procentinį dydį, vietoj ,,ne mažiau kaip 25 procentus“ įrašant ,,daugiau kaip 50 procentų“. Ketvirta, iš projekto nuostatų nėra aišku, kuris subjektas (subjektai) turėtų teisę kontroliuoti, ar asmenys, įsigiję juridinį asmenį ar juridinio asmens, valdančio daugiau kaip 5 ha žemės ūkio paskirties žemės, daugiau kaip 25 procentus akcijų (dalių, pajų), nepažeidė projektu keičiamame įstatyme siūlomų nustatyti reikalavimų, pavyzdžiui, ar gavo savivaldybės administracijos direktoriaus leidimą, atitinka kitus įstatymo reikalavimus. Pažymėtina, kad savivaldybės administracijos direktorius ir savivaldybės tarybos sudaryta komisija turėtų galimybę patikrinti, ar asmenys, siekiantys įsigyti atitinkamą juridinį asmenį ar jo akcijų (dalių, pajų), atitinka nustatytus reikalavimus, jeigu į juos būtų kreiptasi dėl leidimų įsigyti tokį juridinį asmenį ar jo akcijas (dalis, pajus) įsigijimo. Kartu atkreiptinas dėmesys, kad pagal projekto 1 straipsniu siūlomas keičiamo įstatymo 6, 7 straipsnio nuostatas savivaldybių vykdomųjų institucijų ir jų tam įgalioti pareigūnai pažeidimus tirtų ir protokolus turėtų teisę surašyti tik už projektu keičiamo įstatymo 6 straipsnyje nurodytus pažeidimus – kai juridiniai asmenys nevykdo nustatytos pareigos įsigytą žemės ūkio paskirties žemę naudoti žemės ūkio veiklai.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, svarstytina, ar keičiamame įstatyme nereikėtų nurodyti konkrečią valstybės instituciją, kuri turėtų teisę kontroliuoti juridinių asmenų, valdančių atitinkamą kiekį žemės ūkio paskirties žemės, įsigijimą ar didesnės kaip 25 procentai tokių juridinių asmenų akcijų (dalių, pajų) įsigijimą, bei nustatyti tos institucijos teises vykdant minėtą kontrolę. Kartu svarstytina, ar projekte nereikėtų nurodyti, kokių konkrečiai veiksmų turėtų imtis tokia institucija, jeigu nustatytų, kad juridinis asmuo ar jo akcijos (dalys, pajai) įsigyti pažeidžiant įstatymo reikalavimus. Pažymėtina, kad pagal projektu siūlomas keičiamo įstatymo 3 straipsnio 7 dalies nuostatas tik vieninteliu atveju, t. y., kai nustatoma, kad asmuo, pažeisdamas įstatymo reikalavimus, įsigijo didesnį žemės sklypą, negu nustatytas didžiausias galimas įsigyti vienam asmeniui žemės sklypo plotas, prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškiniu teismo sprendimu maksimalų dydį viršijantis plotas paimamas valstybės nuosavybėn. Penkta, pagal projekto nuostatas juridinio asmens akcijų (dalių, pajų) įgijėjas prieš įsigydamas juridinio asmens, kuris valdo daugiau kaip 5 hektarus žemės ūkio paskirties žemės, turėtų gauti savivaldybės administracijos direktoriaus pagal žemės buvimo vietą leidimą, išduotą atsižvelgiant į savivaldybės tarybos sudarytos komisijos siūlymą. Atkreiptinas dėmesys, kad juridinis asmuo, kurio akcijos (dalys, pajai) įsigyjami, gali turėti žemės ūkio paskirties žemės sklypus ne vienos savivaldybės teritorijoje. Lietuvos Respublikoje yra 60 savivaldybių.
Taigi, asmuo, siekiantis įsigyti tokio žemės ūkio paskirties žemę valdančio juridinio asmens akcijų (dalių, pajų), privalėtų gauti nuo 1 iki 60 leidimų, kuriuos turėtų išduoti kiekvienos savivaldybės, kurioje juridinis asmuo turi įsigijęs žemės ūkio paskirties žemės sklypą, administracijos direktorius. Svarstytina, ar siūlomas reguliavimas yra pagrįstas, atitinka proporcingumo principą ir praktiškai galėtų būti įgyvendintas. Šešta, atkreiptinas dėmesys, kad žemės ūkio paskirties žemės sklypus gali turėti akcinės bendrovės, kurių akcijomis prekiaujama vertybinių popierių biržoje. Projekto aiškinamajame rašte nėra nurodoma, kokį poveikį tokių bendrovių akcijų prekybai galėtų padaryti projektu siūlomi nustatyti reikalavimai tokių bendrovių akcijų įgijėjams, koks būtų tokių akcijų prekybos mechanizmas. Atsižvelgus į tai, svarstytina, ar dėl teikiamo projekto nereikėtų prašyti Lietuvos banko, kuris pagal Vertybinių popierių įstatymą ir kitus įstatymus yra atsakingas už finansinių priemonių rinkų priežiūrą, nuomonės. Septinta, projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 1 straipsnio 3 dalies nuostata ,,akcijų (dalių, pajų)” derintina su Civiliniame kodekse naudojamomis sąvokomis, vietoj žodžio ,,dalių” įrašytinas žodis ,,teisių”. Jeigu būtų pritarta šiai pastabai, reikėtų atitinkamai patikslinti ir projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 3 straipsnio nuostatas. 7. Projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatos „Tokiu laikomas ne mažiau kaip 3 metus per paskutinius penkerius metus iki žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo sandorio sudarymo dienos žemės ūkio veiklą vykdęs (įskaitant studijų/mokymosi įgyjant žemės ūkio išsimokslinimą laiką) ir buhalterinę apskaitą tvarkantis asmuo, kuris Ūkininko ūkio įstatymo nustatyta tvarka yra įregistravęs ūkininko ūkį“ svarstytinos tuo aspektu, ar skliaustuose išdėstytos nuostatos tinkamai įterpiamos būtent į tą šių projekto nuostatų vietą.
Pagal konstrukciją šias projekto nuostatas galima būtų suprasti taip, kad studijų/mokymosi laikas būtų prilyginamas žemės ūkio veiklos vykdymui, bet vis tiek toks asmuo studijų/mokymosi laikotarpiu turėtų tvarkyti buhalterinę apskaitą ir būti įregistravęs ūkininko ūkį. 8. Pagal projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 2 straipsnio 2 dalį asmenys, įsigiję žemę pagal teikiamą įstatymą, privalėtų šią žemę ne mažiau kaip 5 metus naudoti žemės ūkio veiklai, „<...> kurios minimalias metines apimtis vienam hektarui nustato Žemės ūkio ministerija.“ Svarstytina, ar visada būtų galima nustatyti tokias minimalias apimtis vienam hektarui, atsižvelgiant į tai, kad Žemės ūkio, maisto ūkio ir kaimo plėtros įstatyme įtvirtinta „žemės ūkio veiklos sąvoka“ apima ne tik žemės ūkio produktų gamybą, savos gamybos žemės ūkio produktų perdirbimą ir pan., bet ir
„<...> paslaugų žemės ūkiui teikimą ir (arba) geros agrarinės ir
aplinkosauginės žemės būklės palaikymą“. 9. Projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje siūloma nustatyti, kad leidimus asmenims įsigyti žemės ūkio paskirties žemę išduoda savivaldybės administracijos direktorius pagal savivaldybės tarybos sudarytos komisijos siūlymą.
Iš projekto nuostatų nėra aišku, kokią teisinę galią turėtų savivaldybės tarybos sudarytos komisijos siūlymas - ar komisijos siūlymas būtų privalomas savivaldybės administracijos direktoriui, ar jis būtų tik rekomendacinio pobūdžio ir savivaldybės administracijos direktoriaus nesaistytų. Projekto nuostatas reikėtų patikslinti pašalinant šį neaiškumą. 10. Iš projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 2 straipsnio
savivaldybės tarybos sudaryta komisija įsitikina, kad sudarius žemės ūkio paskirties žemės perleidimo sandorį bus tenkinama bent viena šių sąlygų, t. y., didinamas visų tipų žemės ūkio veiklos konkurencingumas, ūkio perspektyvumas ir struktūra, skatinamas maisto grandinės organizavimas ir rizikos valdymas žemės ūkyje, atkuriamos, išsaugomos ar pagerinamos nuo žemės ūkio ir miškininkystės priklausančios ekosistemos, skatinama socialinė įtrauktis, skurdo mažinimas ir ekonominė plėtra kaimo vietovėje. Svarstytina, ar nesant įstatyme nustatytų aiškių kriterijų, kuriais būtų grindžiamas komisijos „įsitikinimas“, šios projekto nuostatos nebūtų skirtingai interpretuojamos ir įgyvendinamos. 11. Projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje nustatoma išimtis asmenims, įsigijusiems žemės ūkio paskirties žemę, ne mažiau kaip 5 metus nevykdyti joje žemės ūkio veiklos, jei parduodamos žemės sklypas patenka į teritoriją, kurioje pagal savivaldybės lygmens ir vietovės lygmens bendruosius planus žemė numatyta naudoti ne žemės ūkio veiklai ir yra pakeičiama šio žemės sklypo pagrindinė naudojimo paskirtis.
Šios projekto nuostatos nėra pakankamai aiškios ir svarstytinos santykyje su projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies ir 6 dalies nuostatomis tuo aspektu, kad nėra aišku, kodėl žemės įgijėjas, norintis įsigyti žemės ūkio paskirties žemės, kuri teritorijų planavimo dokumentuose numatyta naudoti ne žemės ūkio veiklai ir kurios pagrindinė žemės naudojimo paskirtis turėtų būti keičiama, privalo atitikti šiame projekte nustatytus reikalavimus. Svarstytina, ar toks projektu siūlomas teisinis reguliavimas nesudarytų nepalankių sąlygų įvairių šalies ekonomikos sektorių (pvz., naudingųjų iškasenų kasybos pramonė ir pan.) vystymuisi ir plėtrai. 12. Projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 2 straipsnio 6 dalies nuostatų formuluotėje „priklausantis žemės ūkio paskirties plotas“ prieš žodį „plotas“ įrašytinas žodis „žemės“. 13. Siekiant aiškumo ir atsižvelgiant į projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 3 straipsnio 1 ir 2 dalis, reikėtų tikslinti projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 3 straipsnio 6 dalyje vartojamas sąvokas „plotas“, „žemės dydis“, „žemės plotas“. 14. Projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje siūloma nustatyti, kad laisva valstybinė žemės ūkio paskirties žemė neparduodama, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nustatytas išimtis. Šios projekto nuostatos svarstytinos tuo aspektu, kad nėra aišku, ar galės būti parduodama ta valstybinė žemės ūkio paskirties žemė, kuri teritorijų planavimo dokumentuose numatyta naudoti ne žemės ūkio veiklai, bet kurios pagrindinė žemės naudojimo paskirtis dar nėra pakeista.
Svarstytina, ar toks projektu siūlomas teisinis reguliavimas nesudarytų nepalankių sąlygų įvairių šalies ekonomikos sektorių vystymuisi ir plėtrai. 15. Projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje siūloma nustatyti, kad žemės ūkio paskirties žemės sklypo, įsigyto iš valstybės pagal šį įstatymą, pagrindinė žemės naudojimo paskirtis gali būti keičiama ne anksčiau kaip po 5 metų nuo žemės sklypo įsigijimo dienos. Svarstytinas šių projekto nuostatų tikslingumas, atsižvelgiant į tą aplinkybę, kad projekto nuostatose uždraudžiamas laisvos valstybinės žemės ūkio paskirties žemės pardavimas, taigi, žemės pagrindinės naudojimo paskirties negalėtų keisti tik asmenys, įsigyjantys žemę statinių ir įrenginių naudojimui, asmeninio ūkio žemę bei įsiterpusius žemės sklypus. 16. Iš projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 2 straipsnio
sklypo bendraturčiams, įsigyjantiems pirmumo teise privačią žemės ūkio paskirties žemę, būtų taikomi projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatyti reikalavimai žemės įgijėjui. 17. Nėra aiškus projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 2 punkto antros (nenumeruotos) pastraipos nuostatų santykis su šio straipsnio 7 dalies nuostatomis. Svarstytina, ar projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 2 punkto antros pastraipos nuostatų nereikėtų atsisakyti kaip perteklinių. 18. Iš projekto 1 straipsniu siūlomų keičiamo įstatymo 5 straipsnio 5 dalies nuostatų nėra aišku, kuriam subjektui Nacionalinės žemės tarnybos teritorinis padalinys turėtų išduoti šioje dalyje minimą pažymą.
Svarstytina, ar siekiant aiškumo, vertinamąją projekto nuostatą nereikėtų papildyti, nurodant konkretų tokios pažymos gavėją. Jeigu būtų pritarta šiai pastabai, atitinkamai reikėtų patikslinti ir projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 5 straipsnio 6 dalies nuostatas. 19. Projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 6 straipsnyje siekiama reglamentuoti juridinių asmenų atsakomybę už žemės ūkio veiklos nevykdymą. Šio straipsnio nuostatos svarstytinos keliais aspektais. Pirma, nors projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad bauda juridiniam asmeniui yra skiriama už įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nustatytos pareigos įsigytą žemės ūkio paskirties žemę naudoti žemės ūkio veiklai nevykdymą, nėra pakankamai aišku, ar bauda būtų skiriama už pačios žemės ūkio veiklos nevykdymą, ar vis tik už minimalių apimčių nevykdymą. Kadangi iš teisės pažeidimo dispozicijos nėra aišku už ką - žemės ūkio veiklos nevykdymą ar minimalių metinių apimčių nevykdymą
Taigi, projektu siūlomu reguliavimu gali būti sukuriama situacija, kai juridiniam asmeniui, žemės ūkio paskirties sklype nevykdančiam žemės ūkio veiklos, būtų taikomas ir didžiausias žemės mokesčio tarifas, ir įstatyme nustatyta atsakomybė. Pažymėtina, kad kai kuriais atvejais žemės mokestis savo dydžiu gali prilygti ar būtų net didesnis nei atsakomybės taikymo pagrindu skiriamos baudos dydis, todėl kartu skiriant ir vieną, ir kitą, svarstytina, ar tokiu teisiniu reguliavimu nebūtų pažeidžiamas konstitucinis principas non bis in idem. Pažymėtina, kad Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje ne kartą konstatuota, jog Konstitucijos
bis in idem reiškia draudimą bausti antrą kartą už tą pačią teisei priešingą veiką – už tą patį nusikaltimą, taip pat už tą patį teisės pažeidimą, kuris nėra nusikaltimas <...>“ (2001 m. gegužės 7 d., 2001 m. spalio 2 d., 2005 m. lapkričio 10 d., 2008 m. sausio 21 d., 2009 m. birželio 8 d. nutarimai). Antra, pagal projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 6 straipsnio 2 dalį skiriamos baudos dydis nustatomas pagal baudos minimumo ir maksimumo vidurkį, atsižvelgiant į atsakomybę lengvinančias ar sunkinančias aplinkybes, nurodytas šio straipsnio 4 ar 5 dalyje.
Atkreiptinas dėmesys, kad nei šioje, nei kitose projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 6 straipsnio nuostatose nėra nustatyta jokia galimybė teismui, pvz.: esant ypatingoms gamtinėms aplinkybėms (sausrai ar pan.), dėl kurių juridiniai asmenys dėl nuo jų nepriklausančių aplinkybių negalėtų įvykdyti įstatymu jiems nustatytų įpareigojimų, netaikyti jiems baudų. Pažymėtina, kad fizinių asmenų atžvilgiu tokia galimybė yra įtvirtinta Administracinių teisės pažeidimų kodekso 30¹straipsnyje. 20. Projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje siūloma nustatyti, kad pažeidimus nagrinėja administracinės komisijos prie savivaldybių tarybų. Šios projekto nuostatos nėra suderintos su Vietos savivaldos įstatymo 15 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagal kurias administracinė komisija nagrinėja Administracinių teisės pažeidimų kodekso jos kompetencijai priskirtas administracinių teisės pažeidimų bylas. Siūlytume suderinti projekto ir minėto įstatymo nuostatas tarpusavyje. Kartu atkreiptinas dėmesys, į Seimo statuto 135 straipsnio 5 dalį bei 137 straipsnio 2 dalį. 21. Reikėtų loginiu aspektu tikslinti projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 7 straipsnio 6 dalies antrąjį sakinį. 22. Reikėtų tikslinti projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 7 straipsnio 7 dalyje pateiktą nuorodą „Šios straipsnio 4 dalyje nurodytos institucijos“, nes keičiamo įstatymo 7 straipsnio
straipsnio 5 dalies nuostatos nėra suderintos su kartu su šiuo projektu susijusio Žemės reformos įstatymo Nr. I-1607 8, 9 ir 10 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto (reg. Nr.
Nr. XIIP-1640) 4 straipsnio nuostatomis, nors šios projekto nuostatos iš esmės reglamentuoja tapačius dalykus. Kartu atkreiptinas dėmesys, kad teisinio reguliavimo srityje egzistuoja bendra taisyklė, kad teisės norma atgal negalioja, norminiai aktai paprastai netaikomi faktams ir teisinėms pasekmėms, atsiradusioms iki šių norminių aktų įsigaliojimo. Reikalavimas, kad paskelbti teisės aktai galiotų į ateitį, - esminis teisinės valstybės principo elementas, svarbi teisinio tikrumo prielaida (Konstitucinio Teismo 1994 m. liepos 15 d.,
minėtose projekto nuostatose nereikėtų atsisakyti datos (2013 m. gruodžio 31 d.), iki kurios valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypai turėjo būti suprojektuoti žemės reformos žemėtvarkos projekte ar jam prilygintame žemės sklypo plane, ar asmenys pretendentų susirinkimo metu pasirinko valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypą. Jei būtų pritarta šia pastabai, analogišku aspektu turėtų būti tikslinamos ir projekto 2 straipsnio 6 dalies nuostatos. 24. Iš projekto 2 straipsnio nuostatų nėra aišku, kokiais įstatymais vadovaujantis būtų užbaigiamos privačios žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo procedūros, kai nėra asmenų besinaudojančių pirmumo teise, jei jos būtų pradėtos iki įstatymo įsigaliojimo dienos (pvz., Civilinio kodekso 6.165 straipsnio nustatyta tvarka yra sudaryta preliminarioji sutartis dėl žemės ūkio paskirties žemės sklypo perleidimo sandorio sudarymo). Manytume, kad projektas turėtų būti papildytas nuostatomis, aiškiai įvardijančiomis nuo kokio momento sudaromiems žemės sklypo įsigijimo sandoriams būtų taikomos naujosios sąlygos (pvz., sandoriams, kurie bus sudaryti po šio įstatymo įsigaliojimo). Taip pat reikėtų nurodyti pagal kokius teisės aktus būtų užbaigiamos iki įstatymo įsigaliojimo pradėtos žemės sklypo įsigijimo procedūros ir koks faktas būtų laikomas įsigijimo procedūrų pradžia.
Teisės departamento direktorius Andrius Kabišaitis L.Schulte-Ebbert N.Azguridienė S.Švedas
komitetas
DĖL
posėdyje dalyvavo (vardas, pavardė, institucija): komiteto nariai: R.Žemaitaitis, A.Skardžius, K.Daukšys, S.Dmitrijev, D.Kreivys, Z.Jedinskij, A.Mockus, J.Razma, R.Šimašius, B.Vėsaitė, R.Žilinskas. Komiteto biuro: vedėja R.Zabarauskienė, patarėjai D.Šaltmeris, R.Duburaitė, R.Petkūnienė, L.Jasiukėnienė; padėjėja Z.Jodkonienė. Kviestieji asmenys:
Teisės departamento atstovė L.Schulte-Ebbert, Žemės ūkio ministerijos atstovė G.Trimailovienė, LLRI atstovė A.Kazlauskytė. 2. Ekspertų, konsultantų, specialistų išvados, pasiūlymai, pataisos, pastabos (toliau
Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę Str. Str. d. P. 1. Seimo kanceliari-jos Teisės departa-mentas,
reikalavimas fiziniam asmeniui, siekiančiam įsigyti žemės ūkio paskirties žemės - turėti profesinių įgūdžių ir kompetencijos. Tokiu laikomas ne mažiau kaip 3 metus per paskutinius penkerius metus iki žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo sandorio sudarymo dienos žemės ūkio veiklą vykdęs (įskaitant studijų/mokymosi įgyjant žemės ūkio išsimokslinimą laiką) ir buhalterinę apskaitą tvarkantis fizinis asmuo, kuris Ūkininko ūkio įstatymo nustatyta tvarka yra įregistravęs ūkininko ūkį arba turi žemės ūkio išsimokslinimo diplomą. Dėl reikalavimo nuolat ne mažiau kaip 3 metus per paskutinius penkerius metus iki žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo sandorio sudarymo dienos vykdyti žemės ūkio veiklą.
Kelia abejonių šių projekto nuostatų atitiktis šioms Konstitucijos nuostatoms: 23 straipsnio 1 dalyje įtvirtintai asmens teisei į nuosavybę ir 2 dalyje nustatytai teisei į šios nuosavybės apsaugą; 29 straipsnyje įtvirtintam asmenų lygiateisiškumo principui; 46 straipsnio 1 dalyje nustatytai asmens ūkinės veiklos laisvei ir iniciatyvai; 46 straipsnio 4 dalies nuostatai „įstatymas saugo sąžiningos konkurencijos teisę“ bei 48 straipsnyje 1 dalies nuostatai, kad žmogus gali laisvai pasirinkti verslą. Be to, aptariamos projekto nuostatos kelia abejonių dėl jų atitikties SESV įtvirtintoms asmens teisėms: 49 straipsnyje reglamentuojamai steigimosi teisei; 56 straipsnyje reglamentuojamam laisvam paslaugų judėjimui bei 63 straipsnyje įvirtintam laisvam kapitalo judėjimui. Šiame kontekste pažymėtina, kad tiek Konstitucinis Teismas, tiek Europos Sąjungos Teisingumo Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra pripažinę galimybę riboti kai kurias asmens teises, tačiau tokia galimybė visada buvo siejama su tam tikromis sąlygomis. Konstitucinis Teismas 2004 m. sausio 24 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2005 m. gegužės 13 d. bei kituose nutarimuose yra nurodęs:
„Pagal Konstituciją riboti asmens teises ir laisves <...> galima, jeigu
yra laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo.
Anot Konstitucinio Teismo
„<...> sprendžiant ar įstatymas, kuriuo ribojamas asmens teisių ir
laisvių įgyvendinimas, nepažeidžia konstitucinio proporcingumo principo <...>, būtina įvertinti, ar įstatyme numatytos priemonės atitinka teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, ar šios priemonės yra būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir ar šios priemonės nevaržo asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti“. Pagal nusistovėjusią Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau - ESTT) praktiką nacionalinės priemonės, galinčios apriboti galimybę pasinaudoti SESV užtikrintomis pagrindinėmis teisėmis ar naudojimąsi jomis padaryti mažiau patrauklų, gali būti leistinos, jeigu jomis siekiama bendrojo intereso tikslo, jos yra tinkamos šiam tikslui pasiekti ir neviršija to, kas reikalinga jam pasiekti (2009 m. spalio d. sprendimas byloje Woningstichting Sint Servatius, C—567/07; 2011 m. gruodžio 1 d. sprendimas byloje Komisija prieš Vengriją, C—253/09; 2013 m. gegužės 8 d. sprendimas sujungtose bylose Eric Libert ir kiti prieš Gouvernement flamand (C-197/11) ir All Projects & Developments NV ir kt. prieš Vlaamse Regering (C-203/11)).
Pažymėtina, kad reikalavimu ne mažiau kaip 3 metus per paskutinius penkerius metus iki žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo sandorio sudarymo dienos vykdyti žemės ūkio veiklą, būtų apribota fizinių asmenų, iki teikiamo įstatymo įsigaliojimo dienos neužsiėmusių žemės ūkio veikla, teisė įsigyti žemės ūkio paskirties žemę ir užsiimti žemės ūkio veikla. Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva.“ Ši Konstitucijos nuostata yra glaudžiai susijusi su Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens teise pasirinkti darbą ir verslą. 1996 m. balandžio 18 d. nutarime Konstitucinis Teismas pažymėjo kad „Asmens ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos sąvoka yra plati. Ji apima teisę laisvai pasirinkti verslą, <...>, sąžiningos konkurencijos laisvę, ūkinės veiklos subjektų lygiateisiškumą ir kt.“ 1995 m. balandžio 20 d. nutarime Konstitucinis Teismas konstatavo, kad „Ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva remiasi prigimtine žmogaus asmens laisve ir prigimtine teise turėti nuosavybę“. Konstitucijos 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuosavybė neliečiama, o šio straipsnio 2 dalyje, kad nuosavybės teises saugo įstatymai.
Anot Konstitucinio Teismo „Šios konstitucinės nuostatos suponuoja tai, kad Konstitucija, garantuodama nuosavybės apsaugą, kartu įtvirtina ir konstitucinę teisę įgyti nuosavybę <...>“. Konstitucinis Teismas 2002 m. kovo 14 d. nutarime konstatavo, kad „asmens konstitucinė teisė į nuosavybę yra esminė (būtina) asmens ūkinės veiklos laisvės įgyvendinimo sąlyga. Ribojant asmens teisę į nuosavybę, yra ribojama ir asmens ūkinės veiklos laisvė.“ Kaip jau buvo minėta aukščiau, kad nustatomas ribojimas būtų pateisinamas, jis turi būti konstituciškai pagrįstas ir proporcingas siekiamiems tikslams. Pažymėtina, kad aptariamas reikalavimas ne mažiau kaip 3 metus per paskutinius penkerius metus iki žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo sandorio sudarymo dienos vykdyti žemės ūkio veiklą suponuoja (kartu su reikalavimu turėti žemės ūkio išsimokslinimo diplomą, kuris bus aptartas vėliau), kad žemės ūkio paskirties žemę įsigiję asmenys, turėtų patys tą žemę dirbti. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 30 d. nutarime konstatavo, kad tokie reikalavimai, kad žemės ūkio paskirties įgijėjai patys ūkininkautų toje žemėje, nėra konstituciškai pagrįsti. Kita vertus, pažymėtina ir tai, kad aptariami reikalavimai nustatomi tik vienai žemės ūkio paskirties žemės naudotojų kategorijai – asmenims, po šio įstatymo įsigaliojimo įsigysiantiems žemės ūkio paskirties žemę. Šis reikalavimas (kartu su projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nustatytu įpareigojimu 5 metus nuo žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo naudoti šią žemę žemės ūkio veiklai) nebūtų taikomas nei esamiems žemės ūkio paskirties žemės savininkams ar naudojantiems šią žemę kitais pagrindais asmenims, nei naudosiantiems žemės ūkio paskirties žemę kita nei nuosavybės teise po šio įstatymo įsigaliojimo.
Atsižvelgus į tai, kelia abejonių ar aptariamo reikalavimo nustatymu iš tiesų būtų pasiekti projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 1 straipsnyje nustatyti tikslai – kad žemės ūkio paskirties žemė būtų naudojama racionaliai, skatinant žemės ūkio produkcijos gamybą; būtų išsaugota ir pagerinta natūrali aplinka ir pan. Todėl manytina, kad projektu nustatomas reikalavimas ne mažiau kaip 3 metus per paskutinius penkerius metus iki žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo sandorio sudarymo dienos vykdyti žemės ūkio veiklą viena vertus, nepagrįstai apribotų Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalyse, 46 straipsnio 1 dalyje bei 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas asmens teises, o kita vertus, nustačius tokį reikalavimą tik vienai kategorijai žemės ūkio paskirties žemės naudotojų, būtų pažeistas ir Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas asmenų lygiateisiškumo principas bei 46 straipsnio 4 dalies nuostata „įstatymas saugo sąžiningos konkurencijos teisę“. Dėl reikalavimo būti įsteigusiam ūkininko ūkį ir tvarkyti buhalterinę apskaitą arba turėti žemės ūkio išsimokslinimo diplomą. Pažymėtina, kad šios teikiamo projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatos iš esmės yra siejamos su tam tikro išsilavinimo turėjimu, nes ir ūkininko ūkiui įregistruoti pagal Lietuvos Respublikos ūkininko ūkio įstatymo
profesinis pasirengimas ūkininkauti.
Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas, nagrinėdamas tuo metu galiojusią Farmacinės veiklos įstatymo nuostatą, draudžiančią aukštojo farmacinio išsilavinimo neturintiems asmenims nuosavybės teise įsigyti vaistines, 2002 m. kovo 14 d. nutarimu konstatavo, kad „Pagal Konstituciją neleidžiama riboti asmens teisės į nuosavybę priklausomai nuo asmens išsilavinimo“. Šioje byloje Konstitucinis Teismas pripažino, jog atitinkama Farmacinės veiklos įstatymo nuostata ta apimtimi, kuria buvo ribojama fizinių asmenų, neturinčių aukštojo farmacinio išsilavinimo, nuosavybės teise įsigyti vaistinių, prieštaravo Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalims, 46 straipsnio 1 daliai ir 48 straipsnio 1 daliai. Kaip jau buvo minėta aukščiau ir aptariamo reikalavimo nustatymas suponuoja, kad asmenys, įgiję žemės ūkio paskirties žemę, turėtų ją dirbti patys. Minėta, kad Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 30 d. nutarime yra nurodęs, kad reikalavimas žemės ūkio paskirties žemės įgijėjams patiems ūkininkauti, o taip pat priverstinai pasirinkti kurią nors vieną iš pagal įstatymus galimų ūkininkavimo formų, yra konstituciškai nepagrįsti.
Atsižvelgiant į tai, manytume, kad projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostata tiek, kiek pagal ją teisė įsigyti žemės ūkio paskirties žemę siejama su išsilavinimo turėjimu, nepagrįstai apribotų Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalyse, 46 straipsnio 1 dalyje bei 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas asmens teises, o kita vertus, nustačius tokį reikalavimą tik vienai kategorijai žemės ūkio paskirties žemės naudotojų, būtų pažeistas ir Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas asmenų lygiateisiškumo principas bei
teisę“. Kaip jau buvo minėta aukščiau, projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyti reikalavimai kartu su šio straipsnio 2 dalyje numatytu įpareigojimu naudoti įsigytą žemės ūkio paskirties žemės sklypą žemės ūkio veiklai, suponuoja, kad asmuo, įsigijęs žemės ūkio paskirties žemę, turėtų ją dirbti pats. Šiame kontekste, kiek tai susiję su šių projekto nuostatų atitiktimi Europos Sąjungos teisei, pažymėtina, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismas Ospelt byloje C-452/01 konstatavo, kad toks teisinis reguliavimas, kai leidimas įsigyti žemės ūkio paskirties žemę neišduodamas asmenims, patiems nedirbantiems šios žemės, neatitinka Sutartyje dėl Europos Sąjungos veikimo įtvirtintų laisvo kapitalo judėjimo taisyklių.
Be to, pažymėtina, kad nustačius reikalavimus, pažeidžiančius laisvo kapitalo judėjimo taisykles, būtų apribota ir SESV 49 straipsnyje įtvirtinta asmenų steigimosi teisė bei SESV 56 straipsnyje įtvirtinta paslaugų teikimo laisvė (įmonių, veikiančių nekilnojamojo turto sektoriuje, laisvė teikti paslaugas, atsižvelgiant į tai, kad būtų apribotas ratas asmenų, kuriems nekilnojamas turtas – žemės ūkio paskirties žemė – gali būti parduodamas). Nepritarti. Teisės ir teisėtvarkos komiteto
reikalavimai juridiniam asmeniui įsigyti žemės ūkio paskirties žemę – ne mažiau kaip 3 metus per paskutinius penkerius metus iki žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo sandorio sudarymo dienos vykdyti žemės ūkio veiklą; pajamos iš žemės ūkio veiklos turi sudaryti daugiau kaip 50 procentų gautų pajamų; turi būti įrodytas juridinio asmens gyvybingumas. Manome, kad šios projekto
aukščiau išdėstytoje pastaboje pateiktų argumentų neatitinka Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalies, 29 straipsnio 1 dalies, 46 straipsnio 1 ir 4 dalies bei 48 straipsnio 1 dalies bei Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 49, 56 bei 63 straipsnių.
Papildomai atkreipiame dėmesį į tai, kad projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 punkte vartojama „juridinių asmenų“ sąvoka turėtų būti praplėsta, atsižvelgiant į tai, kad pagal Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalies įgyvendinimo konstitucinį įstatymą, pasibaigus pereinamajam laikotarpiui, t.y., nuo 2014 m. gegužės 1 d. teikiamas įstatymas turėtų būti taikomas ir užsienio subjektams, atitinkantiems europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus – ne tik užsienio juridiniams asmenims, bet ir kitoms užsienio organizacijoms (užsienio valstybėse įsteigtoms organizacijoms, neturinčioms juridinio asmens statuso, tačiau turinčioms civilinį teisnumą pagal tų valstybių įstatymus). Taigi vietoj pateiktos sąvokos „juridiniai asmenys“ reikėtų vartoti „juridinių asmenų ir kitų organizacijų“ sąvoką. Nepritarti. Teisės ir teisėtvarkos komiteto 2014-04-09 išvadoje nuspręsta, kad įstatymo projekto nuostatos neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. 3. Atkreiptinas dėmesys, kad teikiamu įstatymo projektu siūloma nustatyti reikalavimus subjektams, kurie Lietuvos Respublikoje įsigytų žemės ūkio paskirties žemę nuosavybės teise, tačiau tokie reikalavimai nebūtų taikomi tokios žemės nuomininkams, panaudos gavėjams ar kitais būdais valdantiems žemės ūkio paskirties žemę. Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 30 d. nutarime pažymėjo, kad įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į žemės rūšį (kategoriją), gali nustatyti žemės teisinį režimą, inter alia nuosavybės naudojimo, ūkinės veiklos ir kitos veiklos sąlygas, apribojimus, draudimus. Minėti apribojimai turi būti konstituciškai pagrįsti.
Tokie apribojimai, draudimai gali būti nustatyti visiems fiziniams ir juridiniams asmenims nepriklausomai nuo to, kokia teise yra valdoma žemės ūkio paskirties žemė – nuosavybės, nuomos, panaudos ar kitokia. Kaip antai pagal projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies nuostatas, asmenys, šio įstatymo nustatyta tvarka įsigiję žemės ūkio paskirties žemės, privalėtų ne mažiau kaip 5 metus nuo šios žemės įsigijimo ją naudoti žemės ūkio veiklai, kurios minimalias metines apimtis vienam hektarui žemės nustatytų Žemės ūkio ministerija, tačiau toks reikalavimas nėra nustatomas žemės ūkio paskirties žemės nuomininkams ir kitiems teisėtiems tokios žemės valdytojams. Be to, pažymėtina, kad teikiamu įstatymo projektu siūlomi nustatyti reikalavimai būtų taikomi tik tiems asmenims, kuries žemės ūkio paskirties žemę įsigytų po įstatymo įsigaliojimo. Tuo tarpu asmenims, įsigijusiems žemę iki įstatymo įsigaliojimo, ar asmenims, paveldintiems žemę po įstatymo įsigaliojimo (projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje siūloma nustatyti, kad šio įstatymo nuostatos netaikomos, kai žemė įsigyjama paveldėjimo būdu) projektu siūlomi nustatyti reikalavimai nebūtų taikomi. Atsižvelgus į tai, kyla abejonių, ar keičiamame įstatyme įtvirtinus veiklos sąlygas, apribojimus tik daliai žemės ūkio paskirties žemės savininkų, siūlomu teisiniu reguliavimu būtų pasiekti projekto tikslai. Pritarti. 4. Projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje siūloma nustatyti, kad šis įstatymas netaikomas tais atvejais, kai žemė įsigyjama nuosavybės teisių atkūrimo būdu. Atkreiptinas dėmesys, kad su šiuo projektu yra susijęs kartu teikiamas Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo Nr. VIII-359 4 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas (reg. Nr. XIIP-1641) (toliau – projektas Nr. XIIP-1641). Pažymėtina, kad pagal projekto Nr.
XIIP-1641 1 straipsniu siūlomas Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 13 dalies nuostatas piliečiams atkuriant nuosavybės teises būtų atsižvelgiama į tai, ar jie atitinka Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytas sąlygas. Taigi, teikiamu įstatymo projektu siūloma keičiamo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies nuostata, kad šis įstatymas netaikomas tais atvejais, kai žemė įsigyjama nuosavybės teisių atkūrimo būdu, kelia abejonių. Svarstytina, ar abiejų projektų nuostatas nereikėtų suderinti tarpusavyje. Pritarti. Suderinti įstatymo projektą
tais atvejais, kai žemė įsigyjama nuosavybės teisių atkūrimo būdu
įstatymas netaikomas įsigyjant sodininkų bendrijų sodų žemės sklypus. Šiose projekto nuostatose nėra suprantamas sąvokos „sodininkų bendrijų sodų žemės sklypai“ turinys. Atkreiptinas dėmesys, kad Sodininkų bendrijų įstatymo 2 straipsnio 2 ir 3 dalyse yra apibrėžtos tokios sąvokos kaip „mėgėjų sodo sklypas“ bei „mėgėjų sodo teritorija“. Pažymėtina, kad mėgėjų sodo teritoriją sudaro sodininkų ir kitų asmenų nuosavybės ar kitomis teisėmis valdomi sodo sklypai bei bendrojo naudojimo žemė (rekreacijai ir kitoms reikmėms), todėl, iš projekto nuostatų nėra pakankamai aišku, ar visai žemei, esančiai mėgėjų sodų teritorijoje, būtų netaikomi šiame įstatyme nustatyti žemės įsigijimo reikalavimai, ar tik mėgėjų sodo sklypams ir pan. Siūlytume šias projekto nuostatas suderinti su Sodininkų bendrijų įstatymo nuostatomis. Pritarti. 6.
daugiau nei 5 hektarus žemės ūkio paskirties žemės nuosavybės teise valdančio juridinio asmens ar daugiau nei 25 procentų tokio juridinio asmens akcijų (dalių, pajų) įgijėjui taikomi tokie pat šio ir kitų įstatymų nustatyti reikalavimai, kaip ir žemės ūkio paskirties žemės pirkėjui. Siūlomas teisinis reguliavimas kelia abejonių šiais aspektais. Pirma, pagal projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų nuostatas juridinio asmens, valdančio daugiau kaip 5 ha žemės ūkio paskirties žemės, akcijas (dalis, pajus) galėtų įsigyti tik turintis profesinių įgūdžių ir kompetencijos fizinis asmuo ar juridinis asmuo, ne mažiau kaip 3 metus iki sandorio sudarymo dienos vykdęs žemės ūkio veiklą, jeigu jo pajamos iš žemės ūkio veiklos sudaro daugiau kaip 50 procentų visų gautų pajamų ir jeigu jo ekonominis gyvybingumas gali būti įrodytas Žemės ūkio ministerijos nustatyta tvarka įvertinus šio asmens perspektyvas. Pažymėtina, kad žemės ūkio paskirties žemę valdančio juridinio asmens daugiau kaip 25 procentus akcijų (dalių, pajų) įsigijęs fizinis asmuo pats žemės ūkio veiklos nevykdytų. Žemės ūkio veiklą vykdytų žemę nuosavybės teise valdantis juridinis asmuo. Manytume, kad tokio juridinio asmens dalyviai gali suformuoti juridinio asmens valdymo organus, kurių nariai turėtų pakankamai profesinių įgūdžių ir kompetencijos. Be to, juridinis asmuo gali turėti pakankamai kvalifikuotų, turinčių patirties vykdant žemės ūkio veiklą darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis ir pan. Kartu kyla abejonių ir dėl reikalavimų juridiniam asmeniui – žemę valdančio juridinio asmens akcijų (dalių, pajų) įgijėjui. Atkreiptinas dėmesys, kad juridinis asmuo, kurio akcijos (dalys, pajai) būtų įsigyjamos, galėtų turėti žymiai didesnę patirtį vykdant žemė ūkio veiklą, negu jo akcijų (dalių, pajų) įgijėjas.
Be to, kaip jau buvo minėta, juridinio asmens valdymo organų nariai, jo darbuotojai gali turėti pakankamą kvalifikaciją, patirtį, tam, kad sėkmingai galėtų vystyti žemės ūkio veiklą juridinio asmens valdomoje žemės ūkio paskirties žemėje. Atsižvelgus į tai, kyla abejonių, ar siūlomi nustatyti reikalavimai asmenims, siekiantiems įsigyti juridinio asmens, valdančio žemės ūkio paskirties žemę, akcijų (dalių, pajų), yra pagrįsti. Svarstytina, ar nereikėtų atsisakyti juridinio asmens akcijų (dalių, pajų) įgijėjui projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 2 straipsnio 1 ir 2 dalyse siūlomų nustatyti reikalavimų arba nustatyti atitinkamus reikalavimus juridiniame asmenyje vadovaujamąsias pareigas einantiems asmenims (valdymo organų ir kitų organų nariams). Antra, atkreiptinas dėmesys, kad pagal teikiamo projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 1 straipsnio 3 dalį būtų ne tik apribotos teisės asmenų, siekiančių įsigyti juridinį asmenį, turintį didesnį nei 5 ha žemės sklypą ar daugiau nei
reikalavimus), bet kai kurie asmenys tokios teisės apskritai netektų, atsižvelgiant į tai, kad minėto juridinio asmens ar jo akcijų (dalių, pajų) įgijėjams būtų taikomi ne tik šio įstatymo, t. y., teikiamo projekto, bet ir kitų įstatymų nustatyti reikalavimai, taikomi žemės ūkio paskirties įgijėjui. Pažymėtina, kad vienas tokių įstatymų yra Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalies įgyvendinimo konstitucinis įstatymas, kurio 4 straipsnyje yra apibrėžtas ratas užsienio subjektų, turinčių teisę įsigyti žemės ūkio paskirties žemę.
Pastebėtina, kad į šį užsienio subjektų ratą nepatenka europinės ir transatlantinės integracijos kriterijų neatitinkantys užsienio subjektai, kuriems teisė įsigyti kokį nors juridinį asmenį ar jo akcijų, skirtingai nei teisė įsigyti žemės ūkio paskirties žemę, niekada nebuvo apribota, t. y., tokie asmenys visada galėjo šią teisę įgyvendinti. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad nurodytiems subjektams taikytinas Sutartyje dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) 63 straipsnis, pagal kurį uždraudžiami visi kapitalo judėjimo tarp valstybių narių bei trečiųjų šalių apribojimai. Nurodytųjų užsienio subjektų atžvilgiu nebūtų galima taikyti SESV 64 straipsnio 1 dalyje nustatytos 63 straipsnio 1 dalies išimties („63 straipsnio nuostatos nekliudo taikyti trečiosioms šalims
apribojimų <...>“ (pabraukimas – mūsų)), atsižvelgiant į tai, kad, kaip jau buvo minėta, šiems subjektams tiek juridinių asmenų, tiek jų akcijų įsigijimui niekada nebuvo taikomi jokie draudimai. Atsižvelgiant į tai, manome, kad projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 1 straipsnio 3 dalis ta apimtimi, kiek joje (darant nuorodas į kitus įstatymus) nustatomas draudimas tiems užsienio subjektams, kurie iki teikiamo projekto įsigaliojimo visada turėjo teisę įsigyti juridinį asmenį ar jo akcijų (nepriklausomai nuo to, ar tas juridinis asmuo turėjo nuosavybės teise kokį nors žemės sklypą, ar ne) neatitinka SESV 63 straipsnio 1 dalies.
Trečia, nėra aišku, kokiu būdu akcijų (dalių, pajų) įgijėjas galėtų užtikrinti, kad, sudarius akcijų (dalių, pajų) perleidimo sandorį, bus tenkinama bent viena iš projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje nurodytų sąlygų, bei užtikrinti, kad juridinis asmuo, kurio akcijas (dalis, pajus) asmuo įsigyja, ne mažiau kaip 5 metus naudotų turimą žemės ūkio paskirties žemę žemės ūkio veiklai, jeigu akcijų (dalių, pajų) įgijėjas valdytų tik 25 procentus žemės ūkio paskirties žemę valdančio juridinio asmens akcijų (dalių, pajų). Atkreiptinas dėmesys, kad juridinio asmens dalyviai (akcininkai, pajininkai ir pan.) dalyvauja juridinio asmens dalyvių susirinkimuose ir balsuoja juridinių asmenų dalyvių susirinkimo kompetencijai priskirtais klausimais. Paprastai asmuo laikomas turinčiu balsų daugumą juridinio asmens dalyvių susirinkime, kai jis turi daugiau kaip 50 procentų balsų. Tuo tarpu asmuo, turintis 25 procentus balsų, suteikiančių teisę balsuoti juridinio asmens dalyvių susirinkime, vien savo vieno balsais negalėtų priimti sprendimus juridinio asmens dalyvių susirinkime, nes paprastai sprendimai priimami paprasta ar kvalifikuota balsų dauguma, o susirinkimas laikomas teisėtu, kai jame dalyvauja juridinio asmens dalyviai, turintys daugiau kaip 50 procentų visų balsų (Žemės ūkio bendrovių įstatymo 21 straipsnio 5 dalis ir kt.).
Taigi, asmuo, turintis 25 procentų balsų, suteikiančių teisę balsuoti juridinio asmens susirinkime, pats vienas negalėtų užtikrinti, kad bus įvykdyti tie reikalavimai, kurie projekte siūlomi nustatyti žemės ūkio paskirties žemės pirkėjui. Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 30 d. nutarime konstatavo, kad įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į žemės rūšį (kategoriją), gali nustatyti žemės teisinį režimą, inter alia nuosavybės naudojimo, ūkinės veiklos ir kitos veiklos sąlygas, apribojimus, draudimus. Minėti apribojimai turi būti konstituciškai pagrįsti. Atsižvelgus į tai, svarstytina, ar projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 2 straipsnio 2 ir 4 dalyse siūlomų nustatyti reikalavimų, taikytinų atitinkamo kiekio žemės ūkio paskirties žemę valdančio juridinio asmens akcijų (dalių, pajų) įgijėjui, nereikėtų atsisakyti arba nustatyti, kad aukščiau nurodyti reikalavimai taikomi asmenims, įsigijusiems daugiau kaip 50 procentų tokio juridinio asmens akcijų (pajų, dalių). Atsižvelgiant į aukščiau nurodytus argumentus, svarstytina, ar nereikėtų padidinti ir projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 3 straipsnio 4 dalyje siūlomą nustatyti procentinį dydį, vietoj ,,ne mažiau kaip 25 procentus“ įrašant ,,daugiau kaip 50 procentų“.
Ketvirta, iš projekto nuostatų nėra aišku, kuris subjektas (subjektai) turėtų teisę kontroliuoti, ar asmenys, įsigiję juridinį asmenį ar juridinio asmens, valdančio daugiau kaip 5 ha žemės ūkio paskirties žemės, daugiau kaip 25 procentus akcijų (dalių, pajų), nepažeidė projektu keičiamame įstatyme siūlomų nustatyti reikalavimų, pavyzdžiui, ar gavo savivaldybės administracijos direktoriaus leidimą, atitinka kitus įstatymo reikalavimus. Pažymėtina, kad savivaldybės administracijos direktorius ir savivaldybės tarybos sudaryta komisija turėtų galimybę patikrinti, ar asmenys, siekiantys įsigyti atitinkamą juridinį asmenį ar jo akcijų (dalių, pajų), atitinka nustatytus reikalavimus, jeigu į juos būtų kreiptasi dėl leidimų įsigyti tokį juridinį asmenį ar jo akcijas (dalis, pajus) įsigijimo. Kartu atkreiptinas dėmesys, kad pagal projekto 1 straipsniu siūlomas keičiamo įstatymo 6, 7 straipsnio nuostatas savivaldybių vykdomųjų institucijų ir jų tam įgalioti pareigūnai pažeidimus tirtų ir protokolus turėtų teisę surašyti tik už projektu keičiamo įstatymo 6 straipsnyje nurodytus pažeidimus – kai juridiniai asmenys nevykdo nustatytos pareigos įsigytą žemės ūkio paskirties žemę naudoti žemės ūkio veiklai. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, svarstytina, ar keičiamame įstatyme nereikėtų nurodyti konkrečią valstybės instituciją, kuri turėtų teisę kontroliuoti juridinių asmenų, valdančių atitinkamą kiekį žemės ūkio paskirties žemės, įsigijimą ar didesnės kaip 25 procentai tokių juridinių asmenų akcijų (dalių, pajų) įsigijimą, bei nustatyti tos institucijos teises vykdant minėtą kontrolę.
Kartu svarstytina, ar projekte nereikėtų nurodyti, kokių konkrečiai veiksmų turėtų imtis tokia institucija, jeigu nustatytų, kad juridinis asmuo ar jo akcijos (dalys, pajai) įsigyti pažeidžiant įstatymo reikalavimus. Pažymėtina, kad pagal projektu siūlomas keičiamo įstatymo 3 straipsnio 7 dalies nuostatas tik vieninteliu atveju, t. y., kai nustatoma, kad asmuo, pažeisdamas įstatymo reikalavimus, įsigijo didesnį žemės sklypą, negu nustatytas didžiausias galimas įsigyti vienam asmeniui žemės sklypo plotas, prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškiniu teismo sprendimu maksimalų dydį viršijantis plotas paimamas valstybės nuosavybėn. Penkta, pagal projekto nuostatas juridinio asmens akcijų (dalių, pajų) įgijėjas prieš įsigydamas juridinio asmens, kuris valdo daugiau kaip 5 hektarus žemės ūkio paskirties žemės, turėtų gauti savivaldybės administracijos direktoriaus pagal žemės buvimo vietą leidimą, išduotą atsižvelgiant į savivaldybės tarybos sudarytos komisijos siūlymą. Atkreiptinas dėmesys, kad juridinis asmuo, kurio akcijos (dalys, pajai) įsigyjami, gali turėti žemės ūkio paskirties žemės sklypus ne vienos savivaldybės teritorijoje. Lietuvos Respublikoje yra 60 savivaldybių. Taigi, asmuo, siekiantis įsigyti tokio žemės ūkio paskirties žemę valdančio juridinio asmens akcijų (dalių, pajų), privalėtų gauti nuo 1 iki 60 leidimų, kuriuos turėtų išduoti kiekvienos savivaldybės, kurioje juridinis asmuo turi įsigijęs žemės ūkio paskirties žemės sklypą, administracijos direktorius.
Svarstytina, ar siūlomas reguliavimas yra pagrįstas, atitinka proporcingumo principą ir praktiškai galėtų būti įgyvendintas. Šešta, atkreiptinas dėmesys, kad žemės ūkio paskirties žemės sklypus gali turėti akcinės bendrovės, kurių akcijomis prekiaujama vertybinių popierių biržoje. Projekto aiškinamajame rašte nėra nurodoma, kokį poveikį tokių bendrovių akcijų prekybai galėtų padaryti projektu siūlomi nustatyti reikalavimai tokių bendrovių akcijų įgijėjams, koks būtų tokių akcijų prekybos mechanizmas. Atsižvelgus į tai, svarstytina, ar dėl teikiamo projekto nereikėtų prašyti Lietuvos banko, kuris pagal Vertybinių popierių įstatymą ir kitus įstatymus yra atsakingas už finansinių priemonių rinkų priežiūrą, nuomonės. Septinta, projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 1 straipsnio 3 dalies nuostata ,,akcijų (dalių, pajų)” derintina su Civiliniame kodekse naudojamomis sąvokomis, vietoj žodžio ,,dalių” įrašytinas žodis ,,teisių”. Jeigu būtų pritarta šiai pastabai, reikėtų atitinkamai patikslinti ir projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 3 straipsnio nuostatas. Pritarti. 7. Projekto
„Tokiu laikomas ne mažiau kaip 3 metus per paskutinius penkerius metus iki
žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo sandorio sudarymo dienos žemės ūkio veiklą vykdęs (įskaitant studijų/mokymosi įgyjant žemės ūkio išsimokslinimą laiką) ir buhalterinę apskaitą tvarkantis asmuo, kuris Ūkininko ūkio įstatymo nustatyta tvarka yra įregistravęs ūkininko ūkį“ svarstytinos tuo aspektu, ar skliaustuose išdėstytos nuostatos tinkamai įterpiamos būtent į tą šių projekto nuostatų vietą.
Pagal konstrukciją šias projekto nuostatas galima būtų suprasti taip, kad studijų/mokymosi laikas būtų prilyginamas žemės ūkio veiklos vykdymui, bet vis tiek toks asmuo studijų/mokymosi laikotarpiu turėtų tvarkyti buhalterinę apskaitą ir būti įregistravęs ūkininko ūkį. Pritarti. 8. Pagal projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 2 straipsnio 2 dalį asmenys, įsigiję žemę pagal teikiamą įstatymą, privalėtų šią žemę ne mažiau kaip 5 metus naudoti žemės ūkio veiklai, „<...> kurios minimalias metines apimtis vienam hektarui nustato Žemės ūkio ministerija.“ Svarstytina, ar visada būtų galima nustatyti tokias minimalias apimtis vienam hektarui, atsižvelgiant į tai, kad Žemės ūkio, maisto ūkio ir kaimo plėtros įstatyme įtvirtinta „žemės ūkio veiklos sąvoka“ apima ne tik žemės ūkio produktų gamybą, savos gamybos žemės ūkio produktų perdirbimą ir pan., bet ir
„<...> paslaugų žemės ūkiui teikimą ir (arba) geros agrarinės ir
aplinkosauginės žemės būklės palaikymą“. Pritarti. 9. Projekto
leidimus asmenims įsigyti žemės ūkio paskirties žemę išduoda savivaldybės administracijos direktorius pagal savivaldybės tarybos sudarytos komisijos siūlymą.
Iš projekto nuostatų nėra aišku, kokią teisinę galią turėtų savivaldybės tarybos sudarytos komisijos siūlymas - ar komisijos siūlymas būtų privalomas savivaldybės administracijos direktoriui, ar jis būtų tik rekomendacinio pobūdžio ir savivaldybės administracijos direktoriaus nesaistytų. Projekto nuostatas reikėtų patikslinti pašalinant šį neaiškumą. Pritarti. Nustatyti, kad siūlymas būtų tik rekomendacinio pobūdžio ir savivaldybės administracijos direktoriaus nesaistytų
projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 2 straipsnio 4 dalies nuostatų nėra aišku, kokiais dokumentais, faktais vadovaujantis savivaldybės tarybos sudaryta komisija įsitikina, kad sudarius žemės ūkio paskirties žemės perleidimo sandorį bus tenkinama bent viena šių sąlygų, t. y., didinamas visų tipų žemės ūkio veiklos konkurencingumas, ūkio perspektyvumas ir struktūra, skatinamas maisto grandinės organizavimas ir rizikos valdymas žemės ūkyje, atkuriamos, išsaugomos ar pagerinamos nuo žemės ūkio ir miškininkystės priklausančios ekosistemos, skatinama socialinė įtrauktis, skurdo mažinimas ir ekonominė plėtra kaimo vietovėje. Svarstytina, ar nesant įstatyme nustatytų aiškių kriterijų, kuriais būtų grindžiamas komisijos
„įsitikinimas“, šios projekto nuostatos nebūtų skirtingai interpretuojamos ir
įgyvendinamos. Pritarti. 11. Projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje nustatoma išimtis asmenims, įsigijusiems žemės ūkio paskirties žemę, ne mažiau kaip 5 metus nevykdyti joje žemės ūkio veiklos, jei parduodamos žemės sklypas patenka į teritoriją, kurioje pagal savivaldybės lygmens ir vietovės lygmens bendruosius planus žemė numatyta naudoti ne žemės ūkio veiklai ir yra pakeičiama šio žemės sklypo pagrindinė naudojimo paskirtis.
Šios projekto nuostatos nėra pakankamai aiškios ir svarstytinos santykyje su projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies ir 6 dalies nuostatomis tuo aspektu, kad nėra aišku, kodėl žemės įgijėjas, norintis įsigyti žemės ūkio paskirties žemės, kuri teritorijų planavimo dokumentuose numatyta naudoti ne žemės ūkio veiklai ir kurios pagrindinė žemės naudojimo paskirtis turėtų būti keičiama, privalo atitikti šiame projekte nustatytus reikalavimus. Svarstytina, ar toks projektu siūlomas teisinis reguliavimas nesudarytų nepalankių sąlygų įvairių šalies ekonomikos sektorių (pvz., naudingųjų iškasenų kasybos pramonė ir pan.) vystymuisi ir plėtrai. Pritarti. 12. Projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 2 straipsnio 6 dalies nuostatų formuluotėje „priklausantis žemės ūkio paskirties plotas“ prieš žodį „plotas“ įrašytinas žodis „žemės“. Pritarti. 13. Siekiant aiškumo ir atsižvelgiant į projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 3 straipsnio 1 ir 2 dalis, reikėtų tikslinti projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 3 straipsnio 6 dalyje vartojamas sąvokas „plotas“, „žemės dydis“,
„žemės plotas“. Pritarti. 14. Projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje siūloma
nustatyti, kad laisva valstybinė žemės ūkio paskirties žemė neparduodama, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nustatytas išimtis.
Šios projekto nuostatos svarstytinos tuo aspektu, kad nėra aišku, ar galės būti parduodama ta valstybinė žemės ūkio paskirties žemė, kuri teritorijų planavimo dokumentuose numatyta naudoti ne žemės ūkio veiklai, bet kurios pagrindinė žemės naudojimo paskirtis dar nėra pakeista. Svarstytina, ar toks projektu siūlomas teisinis reguliavimas nesudarytų nepalankių sąlygų įvairių šalies ekonomikos sektorių vystymuisi ir plėtrai. Pritarti. 15. Projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje siūloma nustatyti, kad žemės ūkio paskirties žemės sklypo, įsigyto iš valstybės pagal šį įstatymą, pagrindinė žemės naudojimo paskirtis gali būti keičiama ne anksčiau kaip po 5 metų nuo žemės sklypo įsigijimo dienos. Svarstytinas šių projekto nuostatų tikslingumas, atsižvelgiant į tą aplinkybę, kad projekto nuostatose uždraudžiamas laisvos valstybinės žemės ūkio paskirties žemės pardavimas, taigi, žemės pagrindinės naudojimo paskirties negalėtų keisti tik asmenys, įsigyjantys žemę statinių ir įrenginių naudojimui, asmeninio ūkio žemę bei įsiterpusius žemės sklypus. Pritarti. 16. Iš projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 2 straipsnio 6 dalies bei 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatų nėra aišku, ar žemės sklypo bendraturčiams, įsigyjantiems pirmumo teise privačią žemės ūkio paskirties žemę, būtų taikomi projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatyti reikalavimai žemės įgijėjui. Pritarti. 17. Nėra aiškus projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 2 punkto antros (nenumeruotos) pastraipos nuostatų santykis su šio straipsnio 7 dalies nuostatomis. Svarstytina, ar projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 2 punkto antros pastraipos nuostatų nereikėtų atsisakyti kaip perteklinių. Pritarti. 18.
projekto 1 straipsniu siūlomų keičiamo įstatymo 5 straipsnio 5 dalies nuostatų nėra aišku, kuriam subjektui Nacionalinės žemės tarnybos teritorinis padalinys turėtų išduoti šioje dalyje minimą pažymą. Svarstytina, ar siekiant aiškumo, vertinamąją projekto nuostatą nereikėtų papildyti, nurodant konkretų tokios pažymos gavėją. Jeigu būtų pritarta šiai pastabai, atitinkamai reikėtų patikslinti ir projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 5 straipsnio 6 dalies nuostatas. Pritarti. 19. Projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 6 straipsnyje siekiama reglamentuoti juridinių asmenų atsakomybę už žemės ūkio veiklos nevykdymą. Šio straipsnio nuostatos svarstytinos keliais aspektais. Pirma, nors projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad bauda juridiniam asmeniui yra skiriama už įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nustatytos pareigos įsigytą žemės ūkio paskirties žemę naudoti žemės ūkio veiklai nevykdymą, nėra pakankamai aišku, ar bauda būtų skiriama už pačios žemės ūkio veiklos nevykdymą, ar vis tik už minimalių apimčių nevykdymą. Kadangi iš teisės pažeidimo dispozicijos nėra aišku už ką - žemės ūkio veiklos nevykdymą ar minimalių metinių apimčių nevykdymą - būtų taikoma atsakomybė, todėl šios projekto nuostatos svarstytinos santykyje su Žemės mokesčio įstatymo 4 straipsnio nuostatomis bei konstituciniu principu non bis in idem. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal Žemės mokesčio įstatymo 4 straipsnio 3 dalies 3 punktą savivaldybės taryba gali diferencijuoti žemės mokesčio tarifo dydį atsižvelgdama į žemės sklypo naudojimą arba nenaudojimą, t. y., savivaldybės taryba gali nustatyti didžiausią žemės mokesčio tarifą -
paskirties žemės nenaudoja žemės ūkio veiklai.
Taigi, projektu siūlomu reguliavimu gali būti sukuriama situacija, kai juridiniam asmeniui, žemės ūkio paskirties sklype nevykdančiam žemės ūkio veiklos, būtų taikomas ir didžiausias žemės mokesčio tarifas, ir įstatyme nustatyta atsakomybė. Pažymėtina, kad kai kuriais atvejais žemės mokestis savo dydžiu gali prilygti ar būtų net didesnis nei atsakomybės taikymo pagrindu skiriamos baudos dydis, todėl kartu skiriant ir vieną, ir kitą, svarstytina, ar tokiu teisiniu reguliavimu nebūtų pažeidžiamas konstitucinis principas non bis in idem. Pažymėtina, kad Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje ne kartą konstatuota, jog Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas „<...> konstitucinis principas non bis in idem reiškia draudimą bausti antrą kartą už tą pačią teisei priešingą veiką – už tą patį nusikaltimą, taip pat už tą patį teisės pažeidimą, kuris nėra nusikaltimas <...>“ (2001 m. gegužės 7 d., 2001 m. spalio 2 d., 2005 m. lapkričio 10 d., 2008 m. sausio 21 d., 2009 m. birželio 8 d. nutarimai). Antra, pagal projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 6 straipsnio 2 dalį skiriamos baudos dydis nustatomas pagal baudos minimumo ir maksimumo vidurkį, atsižvelgiant į atsakomybę lengvinančias ar sunkinančias aplinkybes, nurodytas šio straipsnio 4 ar 5 dalyje.
Atkreiptinas dėmesys, kad nei šioje, nei kitose projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 6 straipsnio nuostatose nėra nustatyta jokia galimybė teismui, pvz.: esant ypatingoms gamtinėms aplinkybėms (sausrai ar pan.), dėl kurių juridiniai asmenys dėl nuo jų nepriklausančių aplinkybių negalėtų įvykdyti įstatymu jiems nustatytų įpareigojimų, netaikyti jiems baudų. Pažymėtina, kad fizinių asmenų atžvilgiu tokia galimybė yra įtvirtinta Administracinių teisės pažeidimų kodekso 30¹straipsnyje. Pritarti. 20. Projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje siūloma nustatyti, kad pažeidimus nagrinėja administracinės komisijos prie savivaldybių tarybų. Šios projekto nuostatos nėra suderintos su Vietos savivaldos įstatymo 15 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagal kurias administracinė komisija nagrinėja Administracinių teisės pažeidimų kodekso jos kompetencijai priskirtas administracinių teisės pažeidimų bylas. Siūlytume suderinti projekto ir minėto įstatymo nuostatas tarpusavyje. Kartu atkreiptinas dėmesys, į Seimo statuto 135 straipsnio 5 dalį bei 137 straipsnio 2 dalį. Pritarti. 21. Reikėtų loginiu aspektu tikslinti projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 7 straipsnio 6 dalies antrąjį sakinį. Pritarti. 22. Reikėtų tikslinti projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 7 straipsnio 7 dalyje pateiktą nuorodą „Šios straipsnio 4 dalyje nurodytos institucijos“, nes keičiamo įstatymo 7 straipsnio 4 dalyje nėra nurodyta jokia institucija. Pritarti. 23. Atkreiptinas dėmesys, kad projekto 2 straipsnio 5 dalies nuostatos nėra suderintos su kartu su šiuo projektu susijusio Žemės reformos įstatymo Nr. I-1607 8, 9 ir 10 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto (reg. Nr.
Nr. XIIP-1640)
tapačius dalykus. Kartu atkreiptinas dėmesys, kad teisinio reguliavimo srityje egzistuoja bendra taisyklė, kad teisės norma atgal negalioja, norminiai aktai paprastai netaikomi faktams ir teisinėms pasekmėms, atsiradusioms iki šių norminių aktų įsigaliojimo. Reikalavimas, kad paskelbti teisės aktai galiotų į ateitį, - esminis teisinės valstybės principo elementas, svarbi teisinio tikrumo prielaida (Konstitucinio Teismo 1994 m. liepos 15 d., 2001 m. lapkričio 29 d. nutarimai). Atsižvelgiant į tai, svarstytina, ar minėtose projekto nuostatose nereikėtų atsisakyti datos (2013 m. gruodžio 31 d.), iki kurios valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypai turėjo būti suprojektuoti žemės reformos žemėtvarkos projekte ar jam prilygintame žemės sklypo plane, ar asmenys pretendentų susirinkimo metu pasirinko valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypą. Jei būtų pritarta šia pastabai, analogišku aspektu turėtų būti tikslinamos ir projekto 2 straipsnio 6 dalies nuostatos. Pritarti. 24. Iš projekto 2 straipsnio nuostatų nėra aišku, kokiais įstatymais vadovaujantis būtų užbaigiamos privačios žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo procedūros, kai nėra asmenų besinaudojančių pirmumo teise, jei jos būtų pradėtos iki įstatymo įsigaliojimo dienos (pvz., Civilinio kodekso 6.165 straipsnio nustatyta tvarka yra sudaryta preliminarioji sutartis dėl žemės ūkio paskirties žemės sklypo perleidimo sandorio sudarymo). Manytume, kad projektas turėtų būti papildytas nuostatomis, aiškiai įvardijančiomis nuo kokio momento sudaromiems žemės sklypo įsigijimo sandoriams būtų taikomos naujosios sąlygos (pvz., sandoriams, kurie bus sudaryti po šio įstatymo įsigaliojimo). Taip pat reikėtų nurodyti pagal kokius teisės aktus būtų užbaigiamos iki įstatymo įsigaliojimo pradėtos žemės sklypo įsigijimo procedūros ir koks faktas būtų laikomas įsigijimo procedūrų pradžia. Pritarti. 3.
3. Piliečių, asociacijų, politinių partijų ir kitų suinteresuotų asmenų pasiūlymai: Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę Str. Str. d. P. 1. Agrarinės ekonomikos institutas, 2014-04-01 Išrašas iš pridedamo rašto (Seimo reg. Nr.g-2014-3615): „Dėl šių apribojimų papildomi barjerai imtis žemės ūkio verslo bus sukurti ne tik miestiečiams, bet ir jauniems kaimo žmonėms, kurie turi inžinerinį ir technologinį išsilavinimą arba yra baigę ekonomikos ar vadybos studijas.“ Pasiūlymas nėra konkrečiai suformuluotas. 2. Lietuvos statybininkų asociacija, 2014-03-31 Išrašas iš pridedamo rašto (Seimo reg. Nr.g-2014-3568): „Lietuvos statybininkų asociacija siūlo:
apribojimai, nustatyti žymiai didesnę, nei 5 ha ribą;
ūkio paskirties sklypo dydį, bet ir jo faktinį tinkamumą žemės ūkio veiklai (naudmenų sudėtį ir pan.);
nuo kurios taikomi pardavimo apribojimai, t.y. pirmumo teisės netaikyti mažiems sklypams, tokiu būdu nevaržant žemės sandorių bei išlaikant Projekte nuoseklią logiką.“ Spręsti Seimo paskirtam pagrindiniam komitetui. 3. Lietuvos žemės savininkų sąjunga, 2014-03-10 Išrašas iš pridedamo rašto (Seimo reg. Nr.g-2014-3580): iš esmės pritariame projekto lyginamajame variante pateiktoms pataisoms. Su nuomone susipažinta. 4. Geologijos įmonių asociacija, 2014-04-03 Išrašas iš pridedamo rašto (Seimo reg. Nr.g-2014-3755): „Siūlome:
Įstatymą papildyti šia nuostata: „Įstatymas netaikomas juridiniams asmenims, siekiantiems žemės ūkio paskirties žemę naudoti naudingųjų iškasenų telkinių žvalgybai ir (ar) išteklių gavybai.“ Pritarti. 5. Lietuvos ūkininkų sąjunga, 2014-04-07 Išrašas iš pridedamo rašto (Seimo reg. Nr.g-2014-3833): 1.
Nr.g-2014-3833):
asmenys, turintys teisę įsigyti žemės ūkio paskirties žemę „gali įsigyti žemės ūkio paskirties žemės tik tos savivaldybės, kurioje nuolat gyvena (yra registruota juridinio asmens buveinė) ar su ja besiribojančios savivaldybės teritorijoje“. Spręsti Seimo paskirtam pagrindiniam komitetui. 2. Pritartume leidimų įsigyti žemės ūkio paskirties žemę išdavimą vykdyti pavesti Nacionalinei žemės tarybai prie ŽŪM, kuri būtų nešališka ir turėtų šiam darbui atlikti reikiamų žinių ir resursų. Pritarti. 3. Nepritariame nuostatai, kad žemės ūkio paskirties žemę būtų sudaryta galimybė be specialių reikalavimų įsigyti „jauniesiems ūkininkams iki 40 metų, gavusiems savivaldybės komisijos leidimą“. Siūlome: „šio punkto nuostatos netaikomos jauniesiems ūkininkams, dalyvaujantiems Lietuvos kaimo plėtros programos priemonėse, skirtose jauniesiems ūkininkams įsikurti ir pageidaujantiems nuosavybės teise įsigyti žemės ūkio paskirties žemės sklypus.“ Spręsti Seimo paskirtam pagrindiniam komitetui. 4. Nepritariame išimčiai: „5 straipsnis. Pirmumo teisė įsigyti privačią žemės ūkio paskirties žemę
žemės sklypo naudotojas, pagal Nekilnojamojo turto registre įregistruotą sutartį (-is) naudojęs šią žemę žemės ūkio veiklai ne mažiau kaip vienus metus, – jeigu jis atitinka šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nurodytus reikalavimus.
Šiame punkte nustatyta juridinio asmens, kuris pats negali įsigyti žemės dėl šio įstatymo 4 straipsnyje nustatyto įsigyjamos žemės ploto ribojimo, pirmumo teise jo pasirinkimu ir laikantis šio įstatymo reikalavimų turi teisę pasinaudoti šio juridinio asmens akcininkas (dalininkas, pajininkas), jeigu šis juridinis asmuo parduodamą žemę pagal Nekilnojamojo turto registre įregistruotą sutartį naudojo ir žemės ūkio naudmenas ir (ar) pasėlius joje deklaravo ne mažiau kaip 5 metus;
Žemės ūkio paskirties žemės sklypas parduodamas neatliekant šio straipsnio 3 – 6 dalyse nustatytų procedūrų, jei žemės ūkio paskirties žemės sklypo savininko pasirinktas pirkėjas yra parduodamo žemės ūkio paskirties žemės sklypo naudotojas, pagal Nekilnojamojo turto registre įregistruotą sutartį (-is) naudojęs šią žemę žemės ūkio veiklai ne mažiau kaip penkerius metus;“ Prašome palaikyti siūlymą: „valdomą juridinio asmens žemę išdalinti konkrečiam akcininkui (dalininkui, pajininkui) kaip fiziniam asmeniui ir taip skaičiuoti bendrą jam priklausantį žemės ūkio paskirties žemės plotą, kad jis nebūtų didesnis kaip 500 ha vienam fiziniam asmeniui. Taip problema išsispręstų savaime.“ Spręsti Seimo paskirtam pagrindiniam komitetui. 5. Siūlome įrašyti, kad pirmiausiai apie parduodamą sklypą turi būti informuotas nuomojamą žemę dirbantis, o tik vėliau, jam atsisakius ją pirkti, visi kiti, kurių nuosavybės teise turimi žemės sklypai ribojasi su parduodamu žemės ūkio paskirties žemės sklypu.“ Pritarti. 6. Lietuvos miško savininkų asociacija, 2014-04-01 Išrašas iš pridedamo rašto (Seimo reg.
Nr.g-2014-3602): Siekiant bent dalinai sumažinti siūlomų įstatymo neigiamą poveikį smulkesnių žemės ūkio gamintojų plėtros finansavimo galimybėms, siūloma: Pakeisti įstatymo projekto 1 straipsnio 2dalį:
„2. Šis įstatymas, išskyrus 5 straipsnio nuostatas dėl valstybės pirmumo teisės įsigyti parduodamą žemės ūkio paskirties žemės sklypą, netaikomas, kai žemė įsigyjama valstybės ar savivaldybės nuosavybėn, taip pat įsigyjant sodininkų bendrijų sodų žemės sklypus ir tais atvejais, kai žemė įgyjama paveldėjimo, artimų giminaičių, kaip tai apibrėžia Civilinis kodeksas, dovanojimo, sandorių tarp susijusių asmenų, varžytinių ir nuosavybės teisės atkūrimo būdais ir kai žemės ūkio paskirties žemės sklypas Civilinio kodekso 4.192 straipsnyje nustatyta tvarka perduodamas kreditoriui pagal sudarytą hipotekos sandorį.“
Spręsti Seimo paskirtam pagrindiniam komitetui. Šiuo metu žemės ūkio paskirties žemės savo nuosavybėje gali turėti eilė su žemės ūkio veikla nesusijusių bendrovių: finansinės institucijos, nekilnojamojo turto vystytojai, pramonės ir logistikos įmonės, akcijų biržose kotiruojamos ŽŪ bendrovės. Visų tokių bendrovių akcininkai susidurs su visiškai nemotyvuotais apribojimais, todėl gali būti reikalinga atlikti kitų įstatymų pakeitimus, nustatant, kad tam tikrais atvejais bankų ir AB akcijų kontrolinius paketus gali įsigyti tik ūkininkai. Todėl siūlome 1 straipsnio 3 dalį išbraukti:
„3. Šio įstatymo nustatyti reikalavimai taikomi ir sudarant daugiau nei 5 hektarus žemės ūkio paskirties žemės nuosavybės teise valdančio juridinio asmens perleidimo sandorį, taip pat juridinio asmens, nuosavybės teise valdančio daugiau nei 5 hektarus žemės ūkio paskirties žemės, akcijų (dalių, pajų) perleidimo sandorį, kurį sudarius akcijų (dalių, pajų) įgijėjas tampa daugiau nei 25 procentų minėto juridinio asmens akcijų (dalių, pajų) valdytoju.
Daugiau nei 5 hektarus žemės ūkio paskirties žemės nuosavybės teise valdančio juridinio asmens ar daugiau nei 25 procentų tokio juridinio asmens akcijų (dalių, pajų) įgijėjui taikomi tokie pat šio ir kitų įstatymų nustatyti reikalavimai, kaip ir žemės ūkio paskirties žemės pirkėjui.“ Spręsti Seimo paskirtam pagrindiniam komitetui. Reikalavimai juridiniams asmenims, perkantiems žemės ūkio paskirties žemę, atitikti tam tikrus Žemės ūkio ministerijos nustatytus ekonominio naudingumo kriterijus yra pertekliniai, nes tokie kriterijai netaikomi fiziniams asmenims, be to, pirkdami žemę subjektai gauna ne paramą, bet patys investuoja. Siūlome pakeisti 2 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktus:
„1. Teisę įsigyti žemės ūkio paskirties žemės turi:
1) fizinis asmuo, turintis profesinių įgūdžių ir kompetencijos.
Tokiu laikomas ne mažiau kaip 3 metus per paskutinius penkerius metus iki žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo sandorio sudarymo dienos žemės ūkio veiklą vykdęs (įskaitant studijų/mokymosi įgyjant žemės ūkio išsimokslinimą laiką) ir buhalterinę apskaitą tvarkantis fizinis asmuo, kuris Ūkininko ūkio įstatymo nustatyta tvarka yra įregistravęs ūkininko ūkį arba turi žemės ūkio išsimokslinimo diplomą arba ne mažiau kaip 3 metus per paskutinius penkerius metus iki žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo sandorio sudarymo dienos miškininkystės veiklą vykdęs fizinis asmuo, kai žemės ūkio paskirties žemė perkama miško įveisimui;
žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo sandorio sudarymo dienos vykdęs žemės ūkio veiklą, arba miškininkystės veiklą, kai žemės ūkio paskirties žemė perkama miško įveisimui, jeigu jo pajamos iš žemės ūkio veiklos arba miškininkystės veiklos, kai žemės ūkio paskirties žemė perkama miško įveisimui, sudaro daugiau kaip 50 procentų visų gautų pajamų, ir jeigu jo ekonominis gyvybingumas gali būti įrodytas Žemės ūkio ministerijos nustatyta tvarka įvertinus šio asmens perspektyvas.“ Pritarti. Nereiktų sudaryti galimybių perleisti žemės ūkio paskirties žemės trečiosioms šalims, neįvykdžius prisiimtų įsipareigojimų užsiimti žemės ūkio produkcijos gamyba įstatyme nustatytą laikotarpį. Pakeisti 2 straipsnio 2 dalį: „2. Asmenys, šio įstatymo nustatyta tvarka įsigiję žemės ūkio paskirties žemės, išskyrus šio straipsnio
įsigijimo (išskyrus atvejus, kai minėtam terminui nesuėjus žemės sklypas perleidžiamas tretiesiems asmenims) ją naudoti žemės ūkio veiklai, kurios minimalias metines apimtis vienam hektarui žemės nustato Žemės ūkio ministerija.
Šis reikalavimas laikomas įvykdytu, jei žemės ūkio paskirties žemės įgijėjo per kiekvienus metus įvykdytos veiklos apimtys yra ne mažesnės už Žemės ūkio ministerijos patvirtintas minimalias metines apimtis vienam hektarui žemės, padaugintas iš įsigyjamo žemės ploto hektarais.“ Pritarti. Leidimų įsigyti žemės ūkio paskirties žemę išdavimo teisę siūlome suteikti Nacionalinei žemės ūkio tarnybai, kuri priimtų sprendimus atsižvelgdama į objektyvius kriterijus. Siūlome 2 straipsnio 3, 4 ir 5 dalis išdėstyti taip:
„3. Asmenys, nurodyti šio straipsnio 1 dalyje, gali
įsigyti žemės ūkio paskirties žemės tik gavę savivaldybės pagal žemės buvimo vietą administracijos direktoriaus Nacionalinės žemės tarnybos leidimą, išduotą atsižvelgiant į savivaldybės tarybos sudarytos (iš savivaldybės administracijos atstovo (-ų), seniūnijos pagal žemės buvimo vietą seniūno, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovo, taip pat savivaldybėje veikiančių vietos bendruomeninių organizacijų ir žemės savininkus ir (ar) žemės ūkio veiklą vykdančius asmenis vienijančių savivaldos organizacijų atstovų, jiems sutikus dalyvauti komisijos veikloje) komisijos siūlymą. Leidimas išduodamas arba pateikiamas motyvuotas atsisakymas jį išduoti ne vėliau kaip per 15 darbo dienų nuo prašymo jį išduoti gavimo savivaldybės administracijoje Nacionalinėje žemės tarnyboje. 4.
4Leidimas išduodamas tik tuo atveju, jei asmuo,
pageidaujantis įsigyti žemės ūkio paskirties žemės, atitinka šio straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus, šio straipsnio 3 dalyje nurodyta komisija įsitikina, kad sudarius žemės ūkio paskirties žemės perleidimo sandorį bus tenkinama bent viena šių sąlygų, t. y. didinamas visų tipų žemės ūkio veiklos konkurencingumas, ūkio perspektyvumas ir struktūra, skatinamas maisto grandinės organizavimas ir rizikos valdymas žemės ūkyje, atkuriamos, išsaugomos ar pagerinamos nuo žemės ūkio ir miškininkystės priklausančios ekosistemos, skatinama socialinė įtrauktis, skurdo mažinimas ir ekonominė plėtra kaimo vietovėje) ir įsipareigoja ne mažiau kaip 5 metus nuo šios žemės įsigijimo (išskyrus atvejus, kai minėtam terminui nesuėjus žemės sklypas perleidžiamas tretiesiems asmenims arba kai parduodamas žemės sklypas patenka į teritoriją, kurioje pagal savivaldybės lygmens ir vietovės lygmens bendruosius planus ir žemėtvarkos schemas žemė numatyta naudoti ne žemės ūkio veiklai, ir yra pakeičiama šio žemės sklypo pagrindinė naudojimo paskirtis) ją naudoti žemės ūkio veiklai, kurios minimalias metines apimtis vienam hektarui žemės nustato Žemės ūkio ministerija. 5. Šiame straipsnyje nurodytų komisijų sudarymo ir leidimų išdavimo tvarką nustato Žemės ūkio ministerija Vyriausybė.“ Pritarti. Siekiant užtikrinti konkurenciją, sudaryti sąlygas jaunų ūkininkų veiklai, siūlome nustatyti, kad be specialaus Nacionalinės žemės tarnybos leidimo būtų galima įsigyti iki 10 ha žemės ūkio paskirties žemės. Pakeisti 2 straipsnio 6 dalį: „6.
Šiame straipsnyje nustatyti reikalavimai netaikomi ir leidimas neprivalomas, kai nuosavybėn įsigyjama tiek žemės, kad sudarius sandorį asmeniui priklausantis žemės ūkio paskirties plotas neviršija 5 10 ha, kai įsigyjami žemės ūkio paskirties žemės sklypai, naudojami nuosavybės teise turimiems ar kartu su žemės sklypu įsigyjamiems statiniams ir įrenginiams eksploatuoti, kai Žemės įstatymo nustatyta tvarka pirmumo teise perkami žemės sklypai, priskirti žemės konsolidacijos projekto teritorijai, kai pagal šį įstatymą perkami tarp nuosavybės teise valdomų žemės sklypų įsiterpę žemės ūkio paskirties žemės plotai, arba kai privatizuojama asmeninio ūkio žemė Žemės reformos įstatymo nustatyta tvarka.“ Spręsti Seimo paskirtam pagrindiniam komitetui. Būtina užtikrinti vykstančių žemės ūkio paskirties žemės sandorių tęstinumą, kurie yra pradėti. Pakeisti 8 straipsnio 7 dalį: „7. Jeigu iki šio įstatymo įsigaliojimo žemės ūkio paskirties žemės sklypo pardavėjuias išduota kreipėsi į Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos teritorinįo padalinįo pažyma dėl pažymos dėl žemės ūkio paskirties žemės sklypo pirkimo pirmumo teise, šis žemės sklypas parduodamas iki šio įstatymo įsigaliojimo nustatyta tvarka.“ Pritarti. 4. Valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų pasiūlymai: negauta. 5. Subjektų, turinčių įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, pasiūlymai: negauta. 6. Komiteto sprendimas ir pasiūlymai: grąžinti įstatymo projektą iniciatoriams tobulinti, įvertinant visas gautas pastabas ir pasiūlymus, o taip pat atsižvelgiant į tai, kad įstatymo projekto nuostatomis iš esmės ribojama juridinių asmenų galimybė įeitį į žemės ūkio paskirties žemės rinką, nustatyti nepagrįsti suvaržymai fiziniams ir juridiniams asmenims (jų dalyviams) įsigyti žemės ūkio paskirties žemės. 7. Balsavimo rezultatai: bendru sutarimu. 8. Komiteto paskirti pranešėjai: R.Žemaitaitis.
Komiteto pirmininkas Remigijus Žemaitaitis
TEISĖS IR TEISĖTVARKOS komitetas
PASKIRTIES ŽEMĖS ĮSIGIJIMO LAIKINOJO ĮSTATYMO NR. IX-1314 PAKEITIMO ĮSTATYMO PROJEKTAS NR. XIIP-1638
1Komiteto posėdyje dalyvavo:
komiteto pirmininkas Julius Sabatauskas, komiteto pirmininko pavaduotojas Stasys Šedbaras, nariai: Vilija Aleknaitė Abramikienė, Vitalijus Gailius, Vytautas Gapšys, Valdas Skarbalius. Komiteto biuro patarėjai: Dalia Latvelienė, Martyna Civilkienė, Jurgita Janušauskienė, Rita Karpavičiūtė, Gintarė Morkūnienė, Irma Leonavičiūtė, Loreta Zdanavičienė. Komiteto padėjėjos: Aidena Bacevičienė, Modesta Banytė. Kviestieji asmenys: Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Teisės departamento atstovai: Neringa Azguridienė, Saulius Švedas, Liucija Schulte-Ebbert, Europos teisės departamento prie Teisingumo ministerijos atstovai: Deividas Kriaučūnas, Rūta Krasuckaitė, Teisingumo ministro patarėjas Julius Pagojus. 2. Ekspertų, konsultantų, specialistų išvados, pasiūlymai, pataisos, pastabos (toliau – pasiūlymai):
Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę Str. Str. d. P. 1. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas 2014-04-08 1(2)11
straipsniu keičiamo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatomas reikalavimas fiziniam asmeniui, siekiančiam įsigyti žemės ūkio paskirties žemės - turėti profesinių įgūdžių ir kompetencijos. Tokiu laikomas ne mažiau kaip 3 metus per paskutinius penkerius metus iki žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo sandorio sudarymo dienos žemės ūkio veiklą vykdęs (įskaitant studijų/mokymosi įgyjant žemės ūkio išsimokslinimą laiką) ir buhalterinę apskaitą tvarkantis fizinis asmuo, kuris Ūkininko ūkio įstatymo nustatyta tvarka yra įregistravęs ūkininko ūkį arba turi žemės ūkio išsimokslinimo diplomą.
Dėl reikalavimo nuolat ne mažiau kaip 3 metus per paskutinius penkerius metus iki žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo sandorio sudarymo dienos vykdyti žemės ūkio veiklą. Kelia abejonių šių projekto nuostatų atitiktis šioms Konstitucijos nuostatoms: 23 straipsnio 1 dalyje įtvirtintai asmens teisei į nuosavybę ir 2 dalyje nustatytai teisei į šios nuosavybės apsaugą; 29 straipsnyje įtvirtintam asmenų lygiateisiškumo principui; 46 straipsnio 1 dalyje nustatytai asmens ūkinės veiklos laisvei ir iniciatyvai; 46 straipsnio
straipsnyje 1 dalies nuostatai, kad žmogus gali laisvai pasirinkti verslą. Be to, aptariamos projekto nuostatos kelia abejonių dėl jų atitikties SESV įtvirtintoms asmens teisėms: 49 straipsnyje reglamentuojamai steigimosi teisei; 56 straipsnyje reglamentuojamam laisvam paslaugų judėjimui bei 63 straipsnyje įvirtintam laisvam kapitalo judėjimui. Šiame kontekste pažymėtina, kad tiek Konstitucinis Teismas, tiek Europos Sąjungos Teisingumo Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra pripažinę galimybę riboti kai kurias asmens teises, tačiau tokia galimybė visada buvo siejama su tam tikromis sąlygomis.
Konstitucinis Teismas 2004 m. sausio 24 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2005 m. gegužės 13 d. bei kituose nutarimuose yra nurodęs:
„Pagal Konstituciją riboti asmens teises ir laisves <...> galima, jeigu
yra laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo. Anot Konstitucinio Teismo
„<...> sprendžiant ar įstatymas, kuriuo ribojamas asmens teisių ir
laisvių įgyvendinimas, nepažeidžia konstitucinio proporcingumo principo <...>, būtina įvertinti, ar įstatyme numatytos priemonės atitinka teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, ar šios priemonės yra būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir ar šios priemonės nevaržo asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti“. Pagal nusistovėjusią Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau - ESTT) praktiką nacionalinės priemonės, galinčios apriboti galimybę pasinaudoti SESV užtikrintomis pagrindinėmis teisėmis ar naudojimąsi jomis padaryti mažiau patrauklų, gali būti leistinos, jeigu jomis siekiama bendrojo intereso tikslo, jos yra tinkamos šiam tikslui pasiekti ir neviršija to, kas reikalinga jam pasiekti (2009 m. spalio d. sprendimas byloje Woningstichting Sint Servatius, C—567/07; 2011 m. gruodžio 1 d. sprendimas byloje Komisija prieš Vengriją, C—253/09; 2013 m. gegužės 8 d. sprendimas sujungtose bylose Eric Libert ir kiti prieš Gouvernement flamand (C-197/11) ir All Projects & Developments NV ir kt. prieš Vlaamse Regering (C-203/11)).
Pažymėtina, kad reikalavimu ne mažiau kaip 3 metus per paskutinius penkerius metus iki žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo sandorio sudarymo dienos vykdyti žemės ūkio veiklą, būtų apribota fizinių asmenų, iki teikiamo įstatymo įsigaliojimo dienos neužsiėmusių žemės ūkio veikla, teisė įsigyti žemės ūkio paskirties žemę ir užsiimti žemės ūkio veikla. Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva.“ Ši Konstitucijos nuostata yra glaudžiai susijusi su Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens teise pasirinkti darbą ir verslą. 1996 m. balandžio 18 d. nutarime Konstitucinis Teismas pažymėjo kad „Asmens ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos sąvoka yra plati. Ji apima teisę laisvai pasirinkti verslą, <...>, sąžiningos konkurencijos laisvę, ūkinės veiklos subjektų lygiateisiškumą ir kt.“ 1995 m. balandžio 20 d. nutarime Konstitucinis Teismas konstatavo, kad „Ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva remiasi prigimtine žmogaus asmens laisve ir prigimtine teise turėti nuosavybę“. Konstitucijos 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuosavybė neliečiama, o šio straipsnio 2 dalyje, kad nuosavybės teises saugo įstatymai.
Anot Konstitucinio Teismo „Šios konstitucinės nuostatos suponuoja tai, kad Konstitucija, garantuodama nuosavybės apsaugą, kartu įtvirtina ir konstitucinę teisę įgyti nuosavybę <...>“. Konstitucinis Teismas 2002 m. kovo 14 d. nutarime konstatavo, kad „asmens konstitucinė teisė į nuosavybę yra esminė (būtina) asmens ūkinės veiklos laisvės įgyvendinimo sąlyga. Ribojant asmens teisę į nuosavybę, yra ribojama ir asmens ūkinės veiklos laisvė.“ Kaip jau buvo minėta aukščiau, kad nustatomas ribojimas būtų pateisinamas, jis turi būti konstituciškai pagrįstas ir proporcingas siekiamiems tikslams. Pažymėtina, kad aptariamas reikalavimas ne mažiau kaip 3 metus per paskutinius penkerius metus iki žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo sandorio sudarymo dienos vykdyti žemės ūkio veiklą suponuoja (kartu su reikalavimu turėti žemės ūkio išsimokslinimo diplomą, kuris bus aptartas vėliau), kad žemės ūkio paskirties žemę įsigiję asmenys, turėtų patys tą žemę dirbti. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 30 d. nutarime konstatavo, kad tokie reikalavimai, kad žemės ūkio paskirties įgijėjai patys ūkininkautų toje žemėje, nėra konstituciškai pagrįsti. Kita vertus, pažymėtina ir tai, kad aptariami reikalavimai nustatomi tik vienai žemės ūkio paskirties žemės naudotojų kategorijai – asmenims, po šio įstatymo įsigaliojimo įsigysiantiems žemės ūkio paskirties žemę. Šis reikalavimas (kartu su projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nustatytu įpareigojimu 5 metus nuo žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo naudoti šią žemę žemės ūkio veiklai) nebūtų taikomas nei esamiems žemės ūkio paskirties žemės savininkams ar naudojantiems šią žemę kitais pagrindais asmenims, nei naudosiantiems žemės ūkio paskirties žemę kita nei nuosavybės teise po šio įstatymo įsigaliojimo.
Atsižvelgus į tai, kelia abejonių ar aptariamo reikalavimo nustatymu iš tiesų būtų pasiekti projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 1 straipsnyje nustatyti tikslai – kad žemės ūkio paskirties žemė būtų naudojama racionaliai, skatinant žemės ūkio produkcijos gamybą; būtų išsaugota ir pagerinta natūrali aplinka ir pan. Todėl manytina, kad projektu nustatomas reikalavimas ne mažiau kaip 3 metus per paskutinius penkerius metus iki žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo sandorio sudarymo dienos vykdyti žemės ūkio veiklą viena vertus, nepagrįstai apribotų Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalyse, 46 straipsnio 1 dalyje bei 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas asmens teises, o kita vertus, nustačius tokį reikalavimą tik vienai kategorijai žemės ūkio paskirties žemės naudotojų, būtų pažeistas ir Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas asmenų lygiateisiškumo principas bei 46 straipsnio 4 dalies nuostata „įstatymas saugo sąžiningos konkurencijos teisę“. Nepritarti Dėl panašių nuostatų Komitetas neįžvelgė prieštaravimo Konstitucijai 2014-03-19 svarstydamas įstatymų projektų XIIP-1498(2), XIIP-1587 atitikimą Konstitucijai, tačiau pritartina, kad nuostatos taisytinos ir jos turi būti aptartos svarstant įstatymą iš esmės. 2. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas 2014-04-08 1(2)11 Dėl reikalavimo būti įsteigusiam ūkininko ūkį ir tvarkyti buhalterinę apskaitą arba turėti žemės ūkio išsimokslinimo diplomą.
Pažymėtina, kad šios teikiamo projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatos iš esmės yra siejamos su tam tikro išsilavinimo turėjimu, nes ir ūkininko ūkiui įregistruoti pagal Lietuvos Respublikos ūkininko ūkio įstatymo 4 straipsnio 3 dalį reikalingas Vyriausybės įgaliotos institucijos nustatytas profesinis pasirengimas ūkininkauti. Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas, nagrinėdamas tuo metu galiojusią Farmacinės veiklos įstatymo nuostatą, draudžiančią aukštojo farmacinio išsilavinimo neturintiems asmenims nuosavybės teise įsigyti vaistines, 2002 m. kovo 14 d. nutarimu konstatavo, kad „Pagal Konstituciją neleidžiama riboti asmens teisės į nuosavybę priklausomai nuo asmens išsilavinimo“. Šioje byloje Konstitucinis Teismas pripažino, jog atitinkama Farmacinės veiklos įstatymo nuostata ta apimtimi, kuria buvo ribojama fizinių asmenų, neturinčių aukštojo farmacinio išsilavinimo, nuosavybės teise įsigyti vaistinių, prieštaravo Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalims, 46 straipsnio 1 daliai ir 48 straipsnio 1 daliai. Kaip jau buvo minėta aukščiau ir aptariamo reikalavimo nustatymas suponuoja, kad asmenys, įgiję žemės ūkio paskirties žemę, turėtų ją dirbti patys. Minėta, kad Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 30 d. nutarime yra nurodęs, kad reikalavimas žemės ūkio paskirties žemės įgijėjams patiems ūkininkauti, o taip pat priverstinai pasirinkti kurią nors vieną iš pagal įstatymus galimų ūkininkavimo formų, yra konstituciškai nepagrįsti.
Atsižvelgiant į tai, manytume, kad projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostata tiek, kiek pagal ją teisė įsigyti žemės ūkio paskirties žemę siejama su išsilavinimo turėjimu, nepagrįstai apribotų Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalyse, 46 straipsnio 1 dalyje bei 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas asmens teises, o kita vertus, nustačius tokį reikalavimą tik vienai kategorijai žemės ūkio paskirties žemės naudotojų, būtų pažeistas ir Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas asmenų lygiateisiškumo principas bei 46 straipsnio 4 dalies nuostata “įstatymas saugo sąžiningos konkurencijos teisę“. Kaip jau buvo minėta aukščiau, projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyti reikalavimai kartu su šio straipsnio 2 dalyje numatytu įpareigojimu naudoti įsigytą žemės ūkio paskirties žemės sklypą žemės ūkio veiklai, suponuoja, kad asmuo, įsigijęs žemės ūkio paskirties žemę, turėtų ją dirbti pats. Šiame kontekste, kiek tai susiję su šių projekto nuostatų atitiktimi Europos Sąjungos teisei, pažymėtina, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismas Ospelt byloje C-452/01 konstatavo, kad toks teisinis reguliavimas, kai leidimas įsigyti žemės ūkio paskirties žemę neišduodamas asmenims, patiems nedirbantiems šios žemės, neatitinka Sutartyje dėl Europos Sąjungos veikimo įtvirtintų laisvo kapitalo judėjimo taisyklių.
Be to, pažymėtina, kad nustačius reikalavimus, pažeidžiančius laisvo kapitalo judėjimo taisykles, būtų apribota ir SESV 49 straipsnyje įtvirtinta asmenų steigimosi teisė bei SESV 56 straipsnyje įtvirtinta paslaugų teikimo laisvė (įmonių, veikiančių nekilnojamojo turto sektoriuje, laisvė teikti paslaugas, atsižvelgiant į tai, kad būtų apribotas ratas asmenų, kuriems nekilnojamas turtas – žemės ūkio paskirties žemė – gali būti parduodamas). Nepritarti Dėl panašių nuostatų Komitetas neįžvelgė prieštaravimo Konstitucijai 2014-03-19 svarstydamas įstatymų projektų XIIP-1498(2), XIIP-1587 atitikimą Konstitucijai, tačiau pritartina, kad nuostatos taisytinos ir jos turi būti aptartos svarstant įstatymą iš esmės. 3. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas 2014-04-08 1(2)12
straipsniu keičiamo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatomi reikalavimai juridiniam asmeniui įsigyti žemės ūkio paskirties žemę – ne mažiau kaip 3 metus per paskutinius penkerius metus iki žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo sandorio sudarymo dienos vykdyti žemės ūkio veiklą; pajamos iš žemės ūkio veiklos turi sudaryti daugiau kaip 50 procentų gautų pajamų; turi būti įrodytas juridinio asmens gyvybingumas. Manome, kad šios projekto
aukščiau išdėstytoje pastaboje pateiktų argumentų neatitinka Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalies, 29 straipsnio 1 dalies, 46 straipsnio 1 ir 4 dalies bei 48 straipsnio 1 dalies bei Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 49, 56 bei 63 straipsnių.
Papildomai atkreipiame dėmesį į tai, kad projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 punkte vartojama „juridinių asmenų“ sąvoka turėtų būti praplėsta, atsižvelgiant į tai, kad pagal Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalies įgyvendinimo konstitucinį įstatymą, pasibaigus pereinamajam laikotarpiui, t.y., nuo 2014 m. gegužės 1 d. teikiamas įstatymas turėtų būti taikomas ir užsienio subjektams, atitinkantiems europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus – ne tik užsienio juridiniams asmenims, bet ir kitoms užsienio organizacijoms (užsienio valstybėse įsteigtoms organizacijoms, neturinčioms juridinio asmens statuso, tačiau turinčioms civilinį teisnumą pagal tų valstybių įstatymus). Taigi vietoj pateiktos sąvokos „juridiniai asmenys“ reikėtų vartoti „juridinių asmenų ir kitų organizacijų“ sąvoką. Nepritarti Dėl panašių nuostatų Komitetas neįžvelgė prieštaravimo Konstitucijai 2014-03-19 svarstydamas įstatymų projektų XIIP-1498(2), XIIP-1587 atitikimą Konstitucijai, tačiau pritartina, kad nuostatos taisytinos ir jos turi būti aptartos svarstant įstatymą iš esmės. 4. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas 2014-04-08 1(6)
straipsniu keičiamo įstatymo 6 straipsnyje siekiama reglamentuoti juridinių asmenų atsakomybę už žemės ūkio veiklos nevykdymą. Šio straipsnio nuostatos svarstytinos keliais aspektais.
Pirma, nors projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad bauda juridiniam asmeniui yra skiriama už įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nustatytos pareigos įsigytą žemės ūkio paskirties žemę naudoti žemės ūkio veiklai nevykdymą, nėra pakankamai aišku, ar bauda būtų skiriama už pačios žemės ūkio veiklos nevykdymą, ar vis tik už minimalių apimčių nevykdymą. Kadangi iš teisės pažeidimo dispozicijos nėra aišku už ką - žemės ūkio veiklos nevykdymą ar minimalių metinių apimčių nevykdymą - būtų taikoma atsakomybė, todėl šios projekto nuostatos svarstytinos santykyje su Žemės mokesčio įstatymo 4 straipsnio nuostatomis bei konstituciniu principu non bis in idem. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal Žemės mokesčio įstatymo 4 straipsnio 3 dalies 3 punktą savivaldybės taryba gali diferencijuoti žemės mokesčio tarifo dydį atsižvelgdama į žemės sklypo naudojimą arba nenaudojimą, t. y., savivaldybės taryba gali nustatyti didžiausią žemės mokesčio tarifą - 4 procentų žemės mokestinės vertės, - už tai, kad juridinis asmuo žemės ūkio paskirties žemės nenaudoja žemės ūkio veiklai. Taigi, projektu siūlomu reguliavimu gali būti sukuriama situacija, kai juridiniam asmeniui, žemės ūkio paskirties sklype nevykdančiam žemės ūkio veiklos, būtų taikomas ir didžiausias žemės mokesčio tarifas, ir įstatyme nustatyta atsakomybė. Pažymėtina, kad kai kuriais atvejais žemės mokestis savo dydžiu gali prilygti ar būtų net didesnis nei atsakomybės taikymo pagrindu skiriamos baudos dydis, todėl kartu skiriant ir vieną, ir kitą, svarstytina, ar tokiu teisiniu reguliavimu nebūtų pažeidžiamas konstitucinis principas non bis in idem.
Pažymėtina, kad Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje ne kartą konstatuota, jog Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas „<...> konstitucinis principas non bis in idem reiškia draudimą bausti antrą kartą už tą pačią teisei priešingą veiką – už tą patį nusikaltimą, taip pat už tą patį teisės pažeidimą, kuris nėra nusikaltimas <...>“ (2001 m. gegužės 7 d., 2001 m. spalio 2 d., 2005 m. lapkričio 10 d., 2008 m. sausio 21 d., 2009 m. birželio 8 d. nutarimai). Antra, pagal projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 6 straipsnio 2 dalį skiriamos baudos dydis nustatomas pagal baudos minimumo ir maksimumo vidurkį, atsižvelgiant į atsakomybę lengvinančias ar sunkinančias aplinkybes, nurodytas šio straipsnio 4 ar 5 dalyje. Atkreiptinas dėmesys, kad nei šioje, nei kitose projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 6 straipsnio nuostatose nėra nustatyta jokia galimybė teismui, pvz.: esant ypatingoms gamtinėms aplinkybėms (sausrai ar pan.), dėl kurių juridiniai asmenys dėl nuo jų nepriklausančių aplinkybių negalėtų įvykdyti įstatymu jiems nustatytų įpareigojimų, netaikyti jiems baudų. Pažymėtina, kad fizinių asmenų atžvilgiu tokia galimybė yra įtvirtinta Administracinių teisės pažeidimų kodekso 30¹straipsnyje. Atsižvelgti Įvertinti pastabą ir spręsti, ar toks reguliavimas tinkamas, svarstant projektą iš esmės. Nauja norma siekiama taikyti sankcijas (represinė norma) už žemės veiklos nevykdymą, tačiau norma yra neaiški, todėl turi būti giliau išdiskutuota ir dėl jos priimtas sprendimas. 3.
sprendimas: Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Seimo statuto 67 straipsnio 3 punktu, Teisės ir teisėtvarkos komitetas preliminariai įvertino, kad Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo Nr. IX-1314 pakeitimo įstatymo projekto nuostatos neprieštarauja Konstitucijai. 4. Balsavimo rezultatai: 4 – už, 1- susilaikė. 5. Komiteto paskirti pranešėjai: Julius Sabatauskas, Stasys Šedbaras. 6. Komiteto narių atskiroji nuomonė: negauta. Komiteto pirmininkas Julius Sabatauskas
TEISĖTVARKOS komitetas
posėdyje dalyvavo: komiteto pirmininkas Julius Sabatauskas, komiteto pirmininko pavaduotojas Stasys Šedbaras, nariai: Vilija Aleknaitė Abramikienė, Remigijus Šimašius (pavaduojantis Seimo narį Vitalijų Gailių), Vytautas Gapšys, Valdas Skarbalius. Komiteto biuro patarėjai: Dalia Latvelienė, Jurgita Janušauskienė, Gintarė Morkūnienė, Loreta Zdanavičienė. Komiteto padėjėjos: Aidena Bacevičienė, Modesta Banytė. Kviestieji asmenys: Žemės ūkio ministerijos atstovas Audrius Petkevičius, Seimo nario Kazio Grybausko padėjėja Audronė Popovienė. 2. Ekspertų, konsultantų, specialistų išvados, pasiūlymai, pataisos, pastabos (toliau – pasiūlymai):
Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę Str. Str. d. P. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas 2014-04-08 * Vertindami projektą dėl jo atitikties Konstitucijai, įstatymams, Europos Sąjungos teisės aktams ir juridinės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas:
Pritarti Teisės departamento pastabos dėl atitikimo Konstitucijai apsvarstytos 2014-03-19 atskirose Komiteto išvadose, todėl šiose išvadose nebus vertinamos. Komitetas su įstatymų projektais XIP-1498(2), XIIP-1587, XIIP-1638 kartu apsvarstė patobulintą susijungtą XIIP-1587(2) projektą, kuris po kelių klausymų parengtas ir pateiktas kaip Kaimo reikalų komiteto (KRK) išvadų projekto priedas. Komitetas kartu vertino Teisės departamento, Europos teisės departamento ir Specialiųjų tyrimų tarnybos išvadas. Dauguma sujungto projekto nuostatų yra susietos su Vyriausybės projekto XIIP-1638 1 straipsnyje nustatytais tikslais, kurie tiksliausiai apibrėžti iš visų trijų minėtų projektų. 1.
kanceliarijos Teisės departamentas 2014-04-08
11
keičiamo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatomas reikalavimas fiziniam asmeniui, siekiančiam įsigyti žemės ūkio paskirties žemės - turėti profesinių įgūdžių ir kompetencijos. Tokiu laikomas ne mažiau kaip 3 metus per paskutinius penkerius metus iki žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo sandorio sudarymo dienos žemės ūkio veiklą vykdęs (įskaitant studijų/mokymosi įgyjant žemės ūkio išsimokslinimą laiką) ir buhalterinę apskaitą tvarkantis fizinis asmuo, kuris Ūkininko ūkio įstatymo nustatyta tvarka yra įregistravęs ūkininko ūkį arba turi žemės ūkio išsimokslinimo diplomą. Dėl reikalavimo nuolat ne mažiau kaip 3 metus per paskutinius penkerius metus iki žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo sandorio sudarymo dienos vykdyti žemės ūkio veiklą. Kelia abejonių šių projekto nuostatų atitiktis šioms Konstitucijos nuostatoms: 23 straipsnio 1 dalyje įtvirtintai asmens teisei į nuosavybę ir 2 dalyje nustatytai teisei į šios nuosavybės apsaugą; 29 straipsnyje įtvirtintam asmenų lygiateisiškumo principui; 46 straipsnio 1 dalyje nustatytai asmens ūkinės veiklos laisvei ir iniciatyvai; 46 straipsnio 4 dalies nuostatai „įstatymas saugo sąžiningos konkurencijos teisę“ bei 48 straipsnyje 1 dalies nuostatai, kad žmogus gali laisvai pasirinkti verslą. Be to, aptariamos projekto nuostatos kelia abejonių dėl jų atitikties SESV įtvirtintoms asmens teisėms: 49 straipsnyje reglamentuojamai steigimosi teisei; 56 straipsnyje reglamentuojamam laisvam paslaugų judėjimui bei 63 straipsnyje įvirtintam laisvam kapitalo judėjimui. Šiame kontekste pažymėtina, kad tiek Konstitucinis Teismas, tiek Europos Sąjungos Teisingumo Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra pripažinę galimybę riboti kai kurias asmens teises, tačiau tokia galimybė visada buvo siejama su tam tikromis sąlygomis.
Konstitucinis Teismas 2004 m. sausio 24 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2005 m. gegužės 13 d. bei kituose nutarimuose yra nurodęs: „Pagal Konstituciją riboti asmens teises ir laisves <...> galima, jeigu yra laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo. Anot Konstitucinio Teismo „<...> sprendžiant ar įstatymas, kuriuo ribojamas asmens teisių ir laisvių įgyvendinimas, nepažeidžia konstitucinio proporcingumo principo <...>, būtina įvertinti, ar įstatyme numatytos priemonės atitinka teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, ar šios priemonės yra būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir ar šios priemonės nevaržo asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti“. Pagal nusistovėjusią Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau - ESTT) praktiką nacionalinės priemonės, galinčios apriboti galimybę pasinaudoti SESV užtikrintomis pagrindinėmis teisėmis ar naudojimąsi jomis padaryti mažiau patrauklų, gali būti leistinos, jeigu jomis siekiama bendrojo intereso tikslo, jos yra tinkamos šiam tikslui pasiekti ir neviršija to, kas reikalinga jam pasiekti (2009 m. spalio d. sprendimas byloje Woningstichting Sint Servatius, C—567/07; 2011 m. gruodžio 1 d. sprendimas byloje Komisija prieš Vengriją, C—253/09;
prieš Gouvernement flamand (C-197/11) ir All Projects & Developments NV ir kt. prieš Vlaamse Regering (C-203/11)).
Pažymėtina, kad reikalavimu ne mažiau kaip 3 metus per paskutinius penkerius metus iki žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo sandorio sudarymo dienos vykdyti žemės ūkio veiklą, būtų apribota fizinių asmenų, iki teikiamo įstatymo įsigaliojimo dienos neužsiėmusių žemės ūkio veikla, teisė įsigyti žemės ūkio paskirties žemę ir užsiimti žemės ūkio veikla. Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalyje nustatyta:
„Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos
laisve ir iniciatyva.“ Ši Konstitucijos nuostata yra glaudžiai susijusi su Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens teise pasirinkti darbą ir verslą. 1996 m. balandžio 18 d. nutarime Konstitucinis Teismas pažymėjo kad „Asmens ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos sąvoka yra plati. Ji apima teisę laisvai pasirinkti verslą, <...>, sąžiningos konkurencijos laisvę, ūkinės veiklos subjektų lygiateisiškumą ir kt.“ 1995 m. balandžio 20 d. nutarime Konstitucinis Teismas konstatavo, kad „Ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva remiasi prigimtine žmogaus asmens laisve ir prigimtine teise turėti nuosavybę“. Konstitucijos 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuosavybė neliečiama, o šio straipsnio 2 dalyje, kad nuosavybės teises saugo įstatymai.
Anot Konstitucinio Teismo „Šios konstitucinės nuostatos suponuoja tai, kad Konstitucija, garantuodama nuosavybės apsaugą, kartu įtvirtina ir konstitucinę teisę įgyti nuosavybę <...>“. Konstitucinis Teismas 2002 m. kovo 14 d. nutarime konstatavo, kad „asmens konstitucinė teisė į nuosavybę yra esminė (būtina) asmens ūkinės veiklos laisvės įgyvendinimo sąlyga. Ribojant asmens teisę į nuosavybę, yra ribojama ir asmens ūkinės veiklos laisvė.“ Kaip jau buvo minėta aukščiau, kad nustatomas ribojimas būtų pateisinamas, jis turi būti konstituciškai pagrįstas ir proporcingas siekiamiems tikslams. Pažymėtina, kad aptariamas reikalavimas ne mažiau kaip
įsigijimo sandorio sudarymo dienos vykdyti žemės ūkio veiklą suponuoja (kartu su reikalavimu turėti žemės ūkio išsimokslinimo diplomą, kuris bus aptartas vėliau), kad žemės ūkio paskirties žemę įsigiję asmenys, turėtų patys tą žemę dirbti. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad Konstitucinis Teismas
ūkio paskirties įgijėjai patys ūkininkautų toje žemėje, nėra konstituciškai pagrįsti. Kita vertus, pažymėtina ir tai, kad aptariami reikalavimai nustatomi tik vienai žemės ūkio paskirties žemės naudotojų kategorijai – asmenims, po šio įstatymo įsigaliojimo įsigysiantiems žemės ūkio paskirties žemę. Šis reikalavimas (kartu su projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nustatytu įpareigojimu 5 metus nuo žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo naudoti šią žemę žemės ūkio veiklai) nebūtų taikomas nei esamiems žemės ūkio paskirties žemės savininkams ar naudojantiems šią žemę kitais pagrindais asmenims, nei naudosiantiems žemės ūkio paskirties žemę kita nei nuosavybės teise po šio įstatymo įsigaliojimo.
Atsižvelgus į tai, kelia abejonių ar aptariamo reikalavimo nustatymu iš tiesų būtų pasiekti projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 1 straipsnyje nustatyti tikslai – kad žemės ūkio paskirties žemė būtų naudojama racionaliai, skatinant žemės ūkio produkcijos gamybą; būtų išsaugota ir pagerinta natūrali aplinka ir pan. Todėl manytina, kad projektu nustatomas reikalavimas ne mažiau kaip 3 metus per paskutinius penkerius metus iki žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo sandorio sudarymo dienos vykdyti žemės ūkio veiklą viena vertus, nepagrįstai apribotų Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalyse, 46 straipsnio 1 dalyje bei 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas asmens teises, o kita vertus, nustačius tokį reikalavimą tik vienai kategorijai žemės ūkio paskirties žemės naudotojų, būtų pažeistas ir Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas asmenų lygiateisiškumo principas bei 46 straipsnio 4 dalies nuostata „įstatymas saugo sąžiningos konkurencijos teisę“. Dėl reikalavimo būti įsteigusiam ūkininko ūkį ir tvarkyti buhalterinę apskaitą arba turėti žemės ūkio išsimokslinimo diplomą. Pažymėtina, kad šios teikiamo projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatos iš esmės yra siejamos su tam tikro išsilavinimo turėjimu, nes ir ūkininko ūkiui įregistruoti pagal Lietuvos Respublikos ūkininko ūkio įstatymo 4 straipsnio 3 dalį reikalingas Vyriausybės įgaliotos institucijos nustatytas profesinis pasirengimas ūkininkauti.
Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas, nagrinėdamas tuo metu galiojusią Farmacinės veiklos įstatymo nuostatą, draudžiančią aukštojo farmacinio išsilavinimo neturintiems asmenims nuosavybės teise įsigyti vaistines, 2002 m. kovo 14 d. nutarimu konstatavo, kad „Pagal Konstituciją neleidžiama riboti asmens teisės į nuosavybę priklausomai nuo asmens išsilavinimo“. Šioje byloje Konstitucinis Teismas pripažino, jog atitinkama Farmacinės veiklos įstatymo nuostata ta apimtimi, kuria buvo ribojama fizinių asmenų, neturinčių aukštojo farmacinio išsilavinimo, nuosavybės teise įsigyti vaistinių, prieštaravo Konstitucijos
daliai. Kaip jau buvo minėta aukščiau ir aptariamo reikalavimo nustatymas suponuoja, kad asmenys, įgiję žemės ūkio paskirties žemę, turėtų ją dirbti patys. Minėta, kad Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 30 d. nutarime yra nurodęs, kad reikalavimas žemės ūkio paskirties žemės įgijėjams patiems ūkininkauti, o taip pat priverstinai pasirinkti kurią nors vieną iš pagal įstatymus galimų ūkininkavimo formų, yra konstituciškai nepagrįsti.
Atsižvelgiant į tai, manytume, kad projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostata tiek, kiek pagal ją teisė įsigyti žemės ūkio paskirties žemę siejama su išsilavinimo turėjimu, nepagrįstai apribotų Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalyse, 46 straipsnio 1 dalyje bei 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas asmens teises, o kita vertus, nustačius tokį reikalavimą tik vienai kategorijai žemės ūkio paskirties žemės naudotojų, būtų pažeistas ir Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas asmenų lygiateisiškumo principas bei 46 straipsnio 4 dalies nuostata “įstatymas saugo sąžiningos konkurencijos teisę“. Kaip jau buvo minėta aukščiau, projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyti reikalavimai kartu su šio straipsnio 2 dalyje numatytu įpareigojimu naudoti įsigytą žemės ūkio paskirties žemės sklypą žemės ūkio veiklai, suponuoja, kad asmuo, įsigijęs žemės ūkio paskirties žemę, turėtų ją dirbti pats. Šiame kontekste, kiek tai susiję su šių projekto nuostatų atitiktimi Europos Sąjungos teisei, pažymėtina, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismas Ospelt byloje C-452/01 konstatavo, kad toks teisinis reguliavimas, kai leidimas įsigyti žemės ūkio paskirties žemę neišduodamas asmenims, patiems nedirbantiems šios žemės, neatitinka Sutartyje dėl Europos Sąjungos veikimo įtvirtintų laisvo kapitalo judėjimo taisyklių.
Be to, pažymėtina, kad nustačius reikalavimus, pažeidžiančius laisvo kapitalo judėjimo taisykles, būtų apribota ir SESV 49 straipsnyje įtvirtinta asmenų steigimosi teisė bei SESV 56 straipsnyje įtvirtinta paslaugų teikimo laisvė (įmonių, veikiančių nekilnojamojo turto sektoriuje, laisvė teikti paslaugas, atsižvelgiant į tai, kad būtų apribotas ratas asmenų, kuriems nekilnojamas turtas – žemės ūkio paskirties žemė – gali būti parduodamas). Pritarti iš dalies Nuostatos patobulintos:
Klausymų metu pasiūlyta atsisakyti kai kurių nuostatų (gyventi toje savivaldybėje, vesti buhalterinę apskaitą-žr. klausymų lentelę). Saugikliai įvertinami, ar jie yra būtini siekiamiems tikslams ir nėra pertekliniai, ar ne perdaug suvaržys žemės rinką šalies viduje. TTK siūlo tokius reikalavimus fiziniams asmenims:
Pasiūlymas: „1. Teisę įsigyti žemės ūkio paskirties žemės turi:
1) fizinis asmuo, turintis profesinių įgūdžių ir kompetencijos. Tokiu laikomas ne mažiau kaip 3 metus per paskutinius penkerius metus dešimt metų iki žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo sandorio sudarymo dienos žemės ūkio veiklą vykdęs (įskaitant studijų/mokymosi įgyjant žemės ūkio išsimokslinimą laiką) ir (ar) žemės ūkio naudmenas ir (ar) pasėlius deklaravęs fizinis asmuo, kuris Ūkininko ūkio įstatymo nustatyta tvarka yra įregistravęs ūkininko ūkį arba turi žemės ūkio išsimokslinimo diplomą.
Šio punkto nuostatos netaikomos jauniesiems ūkininkams iki 40 metų, gavusiems savivaldybės pagal žemės buvimo vietą administracijos direktoriaus sudarytos komisijos leidimą šio įstatymo 2 dalyje nustatyta tvarka įsigyti žemės ūkio paskirties žemę.“
kanceliarijos Teisės departamentas 2014-04-08
12
įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatomi reikalavimai juridiniam asmeniui įsigyti žemės ūkio paskirties žemę – ne mažiau kaip 3 metus per paskutinius penkerius metus iki žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo sandorio sudarymo dienos vykdyti žemės ūkio veiklą; pajamos iš žemės ūkio veiklos turi sudaryti daugiau kaip 50 procentų gautų pajamų; turi būti įrodytas juridinio asmens gyvybingumas. Manome, kad šios projekto
aukščiau išdėstytoje pastaboje pateiktų argumentų neatitinka Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalies, 29 straipsnio 1 dalies, 46 straipsnio 1 ir 4 dalies bei 48 straipsnio 1 dalies bei Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 49, 56 bei 63 straipsnių.
Papildomai atkreipiame dėmesį į tai, kad projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 punkte vartojama „juridinių asmenų“ sąvoka turėtų būti praplėsta, atsižvelgiant į tai, kad pagal Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalies įgyvendinimo konstitucinį įstatymą, pasibaigus pereinamajam laikotarpiui, t.y., nuo 2014 m. gegužės 1 d. teikiamas įstatymas turėtų būti taikomas ir užsienio subjektams, atitinkantiems europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus – ne tik užsienio juridiniams asmenims, bet ir kitoms užsienio organizacijoms (užsienio valstybėse įsteigtoms organizacijoms, neturinčioms juridinio asmens statuso, tačiau turinčioms civilinį teisnumą pagal tų valstybių įstatymus). Taigi vietoj pateiktos sąvokos „juridiniai asmenys“ reikėtų vartoti „juridinių asmenų ir kitų organizacijų“ sąvoką. Nepritarti Daugumoje ES valstybių yra reikalavimas vykdyti žemės ūkio veiklą. 3. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas
teikiamu įstatymo projektu siūloma nustatyti reikalavimus subjektams, kurie Lietuvos Respublikoje įsigytų žemės ūkio paskirties žemę nuosavybės teise, tačiau tokie reikalavimai nebūtų taikomi tokios žemės nuomininkams, panaudos gavėjams ar kitais būdais valdantiems žemės ūkio paskirties žemę. Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 30 d. nutarime pažymėjo, kad įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į žemės rūšį (kategoriją), gali nustatyti žemės teisinį režimą, inter alia nuosavybės naudojimo, ūkinės veiklos ir kitos veiklos sąlygas, apribojimus, draudimus. Minėti apribojimai turi būti konstituciškai pagrįsti.
Tokie apribojimai, draudimai gali būti nustatyti visiems fiziniams ir juridiniams asmenims nepriklausomai nuo to, kokia teise yra valdoma žemės ūkio paskirties žemė – nuosavybės, nuomos, panaudos ar kitokia. Kaip antai pagal projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies nuostatas, asmenys, šio įstatymo nustatyta tvarka įsigiję žemės ūkio paskirties žemės, privalėtų ne mažiau kaip 5 metus nuo šios žemės įsigijimo ją naudoti žemės ūkio veiklai, kurios minimalias metines apimtis vienam hektarui žemės nustatytų Žemės ūkio ministerija, tačiau toks reikalavimas nėra nustatomas žemės ūkio paskirties žemės nuomininkams ir kitiems teisėtiems tokios žemės valdytojams. Be to, pažymėtina, kad teikiamu įstatymo projektu siūlomi nustatyti reikalavimai būtų taikomi tik tiems asmenims, kuries žemės ūkio paskirties žemę įsigytų po įstatymo įsigaliojimo. Tuo tarpu asmenims, įsigijusiems žemę iki įstatymo įsigaliojimo, ar asmenims, paveldintiems žemę po įstatymo įsigaliojimo (projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje siūloma nustatyti, kad šio įstatymo nuostatos netaikomos, kai žemė įsigyjama paveldėjimo būdu) projektu siūlomi nustatyti reikalavimai nebūtų taikomi. Atsižvelgus į tai, kyla abejonių, ar keičiamame įstatyme įtvirtinus veiklos sąlygas, apribojimus tik daliai žemės ūkio paskirties žemės savininkų, siūlomu teisiniu reguliavimu būtų pasiekti projekto tikslai. Pritarti iš dalies Žemės nuomos santykius reglamentuoja kiti įstatymai. Pritartina pastabai, kad ribojimai reikalingi tokie, kuriais būtų pasiekti ir įgyvendinti tikslai. 4. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas 2014-04-08 1(2)
straipsniu keičiamo įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje siūloma nustatyti, kad šis įstatymas netaikomas tais atvejais, kai žemė įsigyjama nuosavybės teisių atkūrimo būdu.
Atkreiptinas dėmesys, kad su šiuo projektu yra susijęs kartu teikiamas Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo Nr. VIII-359 4 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas (reg. Nr. XIIP-1641) (toliau – projektas Nr. XIIP-1641). Pažymėtina, kad pagal projekto Nr. XIIP-1641 1 straipsniu siūlomas Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 13 dalies nuostatas piliečiams atkuriant nuosavybės teises būtų atsižvelgiama į tai, ar jie atitinka Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytas sąlygas. Taigi, teikiamu įstatymo projektu siūloma keičiamo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies nuostata, kad šis įstatymas netaikomas tais atvejais, kai žemė įsigyjama nuosavybės teisių atkūrimo būdu, kelia abejonių. Svarstytina, ar abiejų projektų nuostatas nereikėtų suderinti tarpusavyje. Pritarti iš dalies Pritartina išimčiai, tik reikia patikslinti nuostatą ir suderinti su minėto įstatymo nuostatomis. 5. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas 2014-04-08 1(2)
keičiamo įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje nustatoma, kad šis įstatymas netaikomas įsigyjant sodininkų bendrijų sodų žemės sklypus. Šiose projekto nuostatose nėra suprantamas sąvokos „sodininkų bendrijų sodų žemės sklypai“ turinys. Atkreiptinas dėmesys, kad Sodininkų bendrijų įstatymo 2 straipsnio 2 ir 3 dalyse yra apibrėžtos tokios sąvokos kaip „mėgėjų sodo sklypas“ bei „mėgėjų sodo teritorija“.
Pažymėtina, kad mėgėjų sodo teritoriją sudaro sodininkų ir kitų asmenų nuosavybės ar kitomis teisėmis valdomi sodo sklypai bei bendrojo naudojimo žemė (rekreacijai ir kitoms reikmėms), todėl, iš projekto nuostatų nėra pakankamai aišku, ar visai žemei, esančiai mėgėjų sodų teritorijoje, būtų netaikomi šiame įstatyme nustatyti žemės įsigijimo reikalavimai, ar tik mėgėjų sodo sklypams ir pan. Siūlytume šias projekto nuostatas suderinti su Sodininkų bendrijų įstatymo nuostatomis. Pritarti iš dalies Pritartina išimčiai, tik reikia patikslinti nuostatą ir suderinti su Sodininkų bendrijų įstatymo nuostatomis. 6. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas 2014-04-08 1(1)3
keičiamo įstatymo 1 straipsnio 3 dalyje siūloma nustatyti, kad daugiau nei 5 hektarus žemės ūkio paskirties žemės nuosavybės teise valdančio juridinio asmens ar daugiau nei 25 procentų tokio juridinio asmens akcijų (dalių, pajų) įgijėjui taikomi tokie pat šio ir kitų įstatymų nustatyti reikalavimai, kaip ir žemės ūkio paskirties žemės pirkėjui. Siūlomas teisinis reguliavimas kelia abejonių šiais aspektais. Pirma, pagal projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų nuostatas juridinio asmens, valdančio daugiau kaip 5 ha žemės ūkio paskirties žemės, akcijas (dalis, pajus) galėtų įsigyti tik turintis profesinių įgūdžių ir kompetencijos fizinis asmuo ar juridinis asmuo, ne mažiau kaip 3 metus iki sandorio sudarymo dienos vykdęs žemės ūkio veiklą, jeigu jo pajamos iš žemės ūkio veiklos sudaro daugiau kaip 50 procentų visų gautų pajamų ir jeigu jo ekonominis gyvybingumas gali būti įrodytas Žemės ūkio ministerijos nustatyta tvarka įvertinus šio asmens perspektyvas.
Pažymėtina, kad žemės ūkio paskirties žemę valdančio juridinio asmens daugiau kaip 25 procentus akcijų (dalių, pajų) įsigijęs fizinis asmuo pats žemės ūkio veiklos nevykdytų. Žemės ūkio veiklą vykdytų žemę nuosavybės teise valdantis juridinis asmuo. Manytume, kad tokio juridinio asmens dalyviai gali suformuoti juridinio asmens valdymo organus, kurių nariai turėtų pakankamai profesinių įgūdžių ir kompetencijos. Be to, juridinis asmuo gali turėti pakankamai kvalifikuotų, turinčių patirties vykdant žemės ūkio veiklą darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis ir pan. Kartu kyla abejonių ir dėl reikalavimų juridiniam asmeniui – žemę valdančio juridinio asmens akcijų (dalių, pajų) įgijėjui. Atkreiptinas dėmesys, kad juridinis asmuo, kurio akcijos (dalys, pajai) būtų įsigyjamos, galėtų turėti žymiai didesnę patirtį vykdant žemė ūkio veiklą, negu jo akcijų (dalių, pajų) įgijėjas. Be to, kaip jau buvo minėta, juridinio asmens valdymo organų nariai, jo darbuotojai gali turėti pakankamą kvalifikaciją, patirtį, tam, kad sėkmingai galėtų vystyti žemės ūkio veiklą juridinio asmens valdomoje žemės ūkio paskirties žemėje. Atsižvelgus į tai, kyla abejonių, ar siūlomi nustatyti reikalavimai asmenims, siekiantiems įsigyti juridinio asmens, valdančio žemės ūkio paskirties žemę, akcijų (dalių, pajų), yra pagrįsti.
Svarstytina, ar nereikėtų atsisakyti juridinio asmens akcijų (dalių, pajų) įgijėjui projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 2 straipsnio 1 ir 2 dalyse siūlomų nustatyti reikalavimų arba nustatyti atitinkamus reikalavimus juridiniame asmenyje vadovaujamąsias pareigas einantiems asmenims (valdymo organų ir kitų organų nariams). Antra, atkreiptinas dėmesys, kad pagal teikiamo projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 1 straipsnio 3 dalį būtų ne tik apribotos teisės asmenų, siekiančių įsigyti juridinį asmenį, turintį didesnį nei 5 ha žemės sklypą ar daugiau nei 25 procentus tokio juridinio asmens akcijų (nustačius jiems atitinkamus reikalavimus), bet kai kurie asmenys tokios teisės apskritai netektų, atsižvelgiant į tai, kad minėto juridinio asmens ar jo akcijų (dalių, pajų) įgijėjams būtų taikomi ne tik šio įstatymo, t. y., teikiamo projekto, bet ir kitų įstatymų nustatyti reikalavimai, taikomi žemės ūkio paskirties įgijėjui. Pažymėtina, kad vienas tokių įstatymų yra Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalies įgyvendinimo konstitucinis įstatymas, kurio 4 straipsnyje yra apibrėžtas ratas užsienio subjektų, turinčių teisę įsigyti žemės ūkio paskirties žemę. Pastebėtina, kad į šį užsienio subjektų ratą nepatenka europinės ir transatlantinės integracijos kriterijų neatitinkantys užsienio subjektai, kuriems teisė įsigyti kokį nors juridinį asmenį ar jo akcijų, skirtingai nei teisė įsigyti žemės ūkio paskirties žemę, niekada nebuvo apribota, t. y., tokie asmenys visada galėjo šią teisę įgyvendinti. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad nurodytiems subjektams taikytinas Sutartyje dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) 63 straipsnis, pagal kurį uždraudžiami visi kapitalo judėjimo tarp valstybių narių bei trečiųjų šalių apribojimai.
Nurodytųjų užsienio subjektų atžvilgiu nebūtų galima taikyti SESV 64 straipsnio 1 dalyje nustatytos 63 straipsnio 1 dalies išimties („63 straipsnio nuostatos nekliudo taikyti trečiosioms šalims 1993 m. gruodžio 31 d. pagal nacionalinę ar Sąjungos teisę galiojančių apribojimų <...>“ (pabraukimas – mūsų)), atsižvelgiant į tai, kad, kaip jau buvo minėta, šiems subjektams tiek juridinių asmenų, tiek jų akcijų įsigijimui niekada nebuvo taikomi jokie draudimai. Atsižvelgiant į tai, manome, kad projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 1 straipsnio 3 dalis ta apimtimi, kiek joje (darant nuorodas į kitus įstatymus) nustatomas draudimas tiems užsienio subjektams, kurie iki teikiamo projekto įsigaliojimo visada turėjo teisę įsigyti juridinį asmenį ar jo akcijų (nepriklausomai nuo to, ar tas juridinis asmuo turėjo nuosavybės teise kokį nors žemės sklypą, ar ne) neatitinka SESV 63 straipsnio 1 dalies. Trečia, nėra aišku, kokiu būdu akcijų (dalių, pajų) įgijėjas galėtų užtikrinti, kad, sudarius akcijų (dalių, pajų) perleidimo sandorį, bus tenkinama bent viena iš projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje nurodytų sąlygų, bei užtikrinti, kad juridinis asmuo, kurio akcijas (dalis, pajus) asmuo įsigyja, ne mažiau kaip 5 metus naudotų turimą žemės ūkio paskirties žemę žemės ūkio veiklai, jeigu akcijų (dalių, pajų) įgijėjas valdytų tik 25 procentus žemės ūkio paskirties žemę valdančio juridinio asmens akcijų (dalių, pajų). Atkreiptinas dėmesys, kad juridinio asmens dalyviai (akcininkai, pajininkai ir pan.) dalyvauja juridinio asmens dalyvių susirinkimuose ir balsuoja juridinių asmenų dalyvių susirinkimo kompetencijai priskirtais klausimais.
Paprastai asmuo laikomas turinčiu balsų daugumą juridinio asmens dalyvių susirinkime, kai jis turi daugiau kaip 50 procentų balsų. Tuo tarpu asmuo, turintis 25 procentus balsų, suteikiančių teisę balsuoti juridinio asmens dalyvių susirinkime, vien savo vieno balsais negalėtų priimti sprendimus juridinio asmens dalyvių susirinkime, nes paprastai sprendimai priimami paprasta ar kvalifikuota balsų dauguma, o susirinkimas laikomas teisėtu, kai jame dalyvauja juridinio asmens dalyviai, turintys daugiau kaip 50 procentų visų balsų (Žemės ūkio bendrovių įstatymo 21 straipsnio 5 dalis ir kt.). Taigi, asmuo, turintis 25 procentų balsų, suteikiančių teisę balsuoti juridinio asmens susirinkime, pats vienas negalėtų užtikrinti, kad bus įvykdyti tie reikalavimai, kurie projekte siūlomi nustatyti žemės ūkio paskirties žemės pirkėjui. Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 30 d. nutarime konstatavo, kad įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į žemės rūšį (kategoriją), gali nustatyti žemės teisinį režimą, inter alia nuosavybės naudojimo, ūkinės veiklos ir kitos veiklos sąlygas, apribojimus, draudimus. Minėti apribojimai turi būti konstituciškai pagrįsti. Atsižvelgus į tai, svarstytina, ar projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 2 straipsnio 2 ir 4 dalyse siūlomų nustatyti reikalavimų, taikytinų atitinkamo kiekio žemės ūkio paskirties žemę valdančio juridinio asmens akcijų (dalių, pajų) įgijėjui, nereikėtų atsisakyti arba nustatyti, kad aukščiau nurodyti reikalavimai taikomi asmenims, įsigijusiems daugiau kaip 50 procentų tokio juridinio asmens akcijų (pajų, dalių).
Atsižvelgiant į aukščiau nurodytus argumentus, svarstytina, ar nereikėtų padidinti ir projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 3 straipsnio 4 dalyje siūlomą nustatyti procentinį dydį, vietoj ,,ne mažiau kaip 25 procentus“ įrašant ,,daugiau kaip
nėra aišku, kuris subjektas (subjektai) turėtų teisę kontroliuoti, ar asmenys, įsigiję juridinį asmenį ar juridinio asmens, valdančio daugiau kaip 5 ha žemės ūkio paskirties žemės, daugiau kaip 25 procentus akcijų (dalių, pajų), nepažeidė projektu keičiamame įstatyme siūlomų nustatyti reikalavimų, pavyzdžiui, ar gavo savivaldybės administracijos direktoriaus leidimą, atitinka kitus įstatymo reikalavimus. Pažymėtina, kad savivaldybės administracijos direktorius ir savivaldybės tarybos sudaryta komisija turėtų galimybę patikrinti, ar asmenys, siekiantys įsigyti atitinkamą juridinį asmenį ar jo akcijų (dalių, pajų), atitinka nustatytus reikalavimus, jeigu į juos būtų kreiptasi dėl leidimų įsigyti tokį juridinį asmenį ar jo akcijas (dalis, pajus) įsigijimo. Kartu atkreiptinas dėmesys, kad pagal projekto 1 straipsniu siūlomas keičiamo įstatymo 6, 7 straipsnio nuostatas savivaldybių vykdomųjų institucijų ir jų tam įgalioti pareigūnai pažeidimus tirtų ir protokolus turėtų teisę surašyti tik už projektu keičiamo įstatymo 6 straipsnyje nurodytus pažeidimus – kai juridiniai asmenys nevykdo nustatytos pareigos įsigytą žemės ūkio paskirties žemę naudoti žemės ūkio veiklai.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, svarstytina, ar keičiamame įstatyme nereikėtų nurodyti konkrečią valstybės instituciją, kuri turėtų teisę kontroliuoti juridinių asmenų, valdančių atitinkamą kiekį žemės ūkio paskirties žemės, įsigijimą ar didesnės kaip 25 procentai tokių juridinių asmenų akcijų (dalių, pajų) įsigijimą, bei nustatyti tos institucijos teises vykdant minėtą kontrolę. Kartu svarstytina, ar projekte nereikėtų nurodyti, kokių konkrečiai veiksmų turėtų imtis tokia institucija, jeigu nustatytų, kad juridinis asmuo ar jo akcijos (dalys, pajai) įsigyti pažeidžiant įstatymo reikalavimus. Pažymėtina, kad pagal projektu siūlomas keičiamo įstatymo 3 straipsnio 7 dalies nuostatas tik vieninteliu atveju, t. y., kai nustatoma, kad asmuo, pažeisdamas įstatymo reikalavimus, įsigijo didesnį žemės sklypą, negu nustatytas didžiausias galimas įsigyti vienam asmeniui žemės sklypo plotas, prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškiniu teismo sprendimu maksimalų dydį viršijantis plotas paimamas valstybės nuosavybėn. Penkta, pagal projekto nuostatas juridinio asmens akcijų (dalių, pajų) įgijėjas prieš įsigydamas juridinio asmens, kuris valdo daugiau kaip 5 hektarus žemės ūkio paskirties žemės, turėtų gauti savivaldybės administracijos direktoriaus pagal žemės buvimo vietą leidimą, išduotą atsižvelgiant į savivaldybės tarybos sudarytos komisijos siūlymą. Atkreiptinas dėmesys, kad juridinis asmuo, kurio akcijos (dalys, pajai) įsigyjami, gali turėti žemės ūkio paskirties žemės sklypus ne vienos savivaldybės teritorijoje. Lietuvos Respublikoje yra 60 savivaldybių.
Taigi, asmuo, siekiantis įsigyti tokio žemės ūkio paskirties žemę valdančio juridinio asmens akcijų (dalių, pajų), privalėtų gauti nuo 1 iki 60 leidimų, kuriuos turėtų išduoti kiekvienos savivaldybės, kurioje juridinis asmuo turi įsigijęs žemės ūkio paskirties žemės sklypą, administracijos direktorius. Svarstytina, ar siūlomas reguliavimas yra pagrįstas, atitinka proporcingumo principą ir praktiškai galėtų būti įgyvendintas. Šešta, atkreiptinas dėmesys, kad žemės ūkio paskirties žemės sklypus gali turėti akcinės bendrovės, kurių akcijomis prekiaujama vertybinių popierių biržoje. Projekto aiškinamajame rašte nėra nurodoma, kokį poveikį tokių bendrovių akcijų prekybai galėtų padaryti projektu siūlomi nustatyti reikalavimai tokių bendrovių akcijų įgijėjams, koks būtų tokių akcijų prekybos mechanizmas. Atsižvelgus į tai, svarstytina, ar dėl teikiamo projekto nereikėtų prašyti Lietuvos banko, kuris pagal Vertybinių popierių įstatymą ir kitus įstatymus yra atsakingas už finansinių priemonių rinkų priežiūrą, nuomonės. Septinta, projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 1 straipsnio 3 dalies nuostata ,,akcijų (dalių, pajų)” derintina su Civiliniame kodekse naudojamomis sąvokomis, vietoj žodžio ,,dalių” įrašytinas žodis ,,teisių”. Jeigu būtų pritarta šiai pastabai, reikėtų atitinkamai patikslinti ir projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 3 straipsnio nuostatas. Pritarti iš dalies Pritartina pastabai, kad ribojimai reikalingi tokie, kuriais būtų pasiekti ir įgyvendinti tikslai. Juridiniams asmenims taip pat turi būti nustatyti ribojimai, nes iš dalies nėra kitų kriterijų, jei ne apribotas žemės kiekis ir žemės ūkio veikla, būstinės toje savivaldybėje-atsisakyta. Atsižvelgiant į pastabą, komisijų veiklą ir išduodamų leidimų tvarką nustatys Vyriausybė. 7. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas 2014-04-08 1(2)11 7.
Projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatos „Tokiu laikomas ne mažiau kaip 3 metus per paskutinius penkerius metus iki žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo sandorio sudarymo dienos žemės ūkio veiklą vykdęs (įskaitant studijų/mokymosi įgyjant žemės ūkio išsimokslinimą laiką) ir buhalterinę apskaitą tvarkantis asmuo, kuris Ūkininko ūkio įstatymo nustatyta tvarka yra įregistravęs ūkininko ūkį“ svarstytinos tuo aspektu, ar skliaustuose išdėstytos nuostatos tinkamai įterpiamos būtent į tą šių projekto nuostatų vietą. Pagal konstrukciją šias projekto nuostatas galima būtų suprasti taip, kad studijų/mokymosi laikas būtų prilyginamas žemės ūkio veiklos vykdymui, bet vis tiek toks asmuo studijų/mokymosi laikotarpiu turėtų tvarkyti buhalterinę apskaitą ir būti įregistravęs ūkininko ūkį. Pritarti iš dalies Komitetas pritaria tokiems reikalavimams fiziniams asmenims: „1. Teisę įsigyti žemės ūkio paskirties žemės turi:
1) fizinis asmuo, turintis profesinių įgūdžių ir kompetencijos. Tokiu laikomas ne mažiau kaip 3 metus per paskutinius penkerius metus dešimt metų iki žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo sandorio sudarymo dienos žemės ūkio veiklą vykdęs (įskaitant studijų/mokymosi įgyjant žemės ūkio išsimokslinimą laiką) ir (ar) žemės ūkio naudmenas ir (ar) pasėlius deklaravęs fizinis asmuo, kuris Ūkininko ūkio įstatymo nustatyta tvarka yra įregistravęs ūkininko ūkį arba turi žemės ūkio išsimokslinimo diplomą. Šio punkto nuostatos netaikomos jauniesiems ūkininkams iki 40 metų, gavusiems savivaldybės pagal žemės buvimo vietą administracijos direktoriaus sudarytos komisijos leidimą šio įstatymo 2 dalyje nustatyta tvarka įsigyti žemės ūkio paskirties žemę.“
kanceliarijos Teisės departamentas 2014-04-08 1(2)2 8.
Pagal projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 2 straipsnio 2 dalį asmenys, įsigiję žemę pagal teikiamą įstatymą, privalėtų šią žemę ne mažiau kaip 5 metus naudoti žemės ūkio veiklai, „<...> kurios minimalias metines apimtis vienam hektarui nustato Žemės ūkio ministerija.“ Svarstytina, ar visada būtų galima nustatyti tokias minimalias apimtis vienam hektarui, atsižvelgiant į tai, kad Žemės ūkio, maisto ūkio ir kaimo plėtros įstatyme įtvirtinta „žemės ūkio veiklos sąvoka“ apima ne tik žemės ūkio produktų gamybą, savos gamybos žemės ūkio produktų perdirbimą ir pan., bet ir „<...> paslaugų žemės ūkiui teikimą ir (arba) geros agrarinės ir aplinkosauginės žemės būklės palaikymą“. Pritarti Nuostatos atsisakyta. 9. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas 2014-04-08 1(2)3
keičiamo įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje siūloma nustatyti, kad leidimus asmenims įsigyti žemės ūkio paskirties žemę išduoda savivaldybės administracijos direktorius pagal savivaldybės tarybos sudarytos komisijos siūlymą. Iš projekto nuostatų nėra aišku, kokią teisinę galią turėtų savivaldybės tarybos sudarytos komisijos siūlymas - ar komisijos siūlymas būtų privalomas savivaldybės administracijos direktoriui, ar jis būtų tik rekomendacinio pobūdžio ir savivaldybės administracijos direktoriaus nesaistytų. Projekto nuostatas reikėtų patikslinti pašalinant šį neaiškumą. Pritarti
kanceliarijos Teisės departamentas 2014-04-08 1(2)4 10.
Iš projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 2 straipsnio 4 dalies nuostatų nėra aišku, kokiais dokumentais, faktais vadovaujantis savivaldybės tarybos sudaryta komisija įsitikina, kad sudarius žemės ūkio paskirties žemės perleidimo sandorį bus tenkinama bent viena šių sąlygų, t. y., didinamas visų tipų žemės ūkio veiklos konkurencingumas, ūkio perspektyvumas ir struktūra, skatinamas maisto grandinės organizavimas ir rizikos valdymas žemės ūkyje, atkuriamos, išsaugomos ar pagerinamos nuo žemės ūkio ir miškininkystės priklausančios ekosistemos, skatinama socialinė įtrauktis, skurdo mažinimas ir ekonominė plėtra kaimo vietovėje. Svarstytina, ar nesant įstatyme nustatytų aiškių kriterijų, kuriais būtų grindžiamas komisijos „įsitikinimas“, šios projekto nuostatos nebūtų skirtingai interpretuojamos ir įgyvendinamos. Pritarti Tvarką nustatys Vyriausybė, visos savivaldybės taikys nuostatas vienodai. 11. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas 2014-04-08 1(2), 1(2)416
keičiamo įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje nustatoma išimtis asmenims, įsigijusiems žemės ūkio paskirties žemę, ne mažiau kaip 5 metus nevykdyti joje žemės ūkio veiklos, jei parduodamos žemės sklypas patenka į teritoriją, kurioje pagal savivaldybės lygmens ir vietovės lygmens bendruosius planus žemė numatyta naudoti ne žemės ūkio veiklai ir yra pakeičiama šio žemės sklypo pagrindinė naudojimo paskirtis. Šios projekto nuostatos nėra pakankamai aiškios ir svarstytinos santykyje su projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies ir 6 dalies nuostatomis tuo aspektu, kad nėra aišku, kodėl žemės įgijėjas, norintis įsigyti žemės ūkio paskirties žemės, kuri teritorijų planavimo dokumentuose numatyta naudoti ne žemės ūkio veiklai ir kurios pagrindinė žemės naudojimo paskirtis turėtų būti keičiama, privalo atitikti šiame projekte nustatytus reikalavimus.
Svarstytina, ar toks projektu siūlomas teisinis reguliavimas nesudarytų nepalankių sąlygų įvairių šalies ekonomikos sektorių (pvz., naudingųjų iškasenų kasybos pramonė ir pan.) vystymuisi ir plėtrai. Pritarti
kanceliarijos Teisės departamentas 2014-04-08 1(2),6
keičiamo įstatymo 2 straipsnio 6 dalies nuostatų formuluotėje „priklausantis žemės ūkio paskirties plotas“ prieš žodį „plotas“ įrašytinas žodis „žemės“. Pritarti
kanceliarijos Teisės departamentas 2014-04-08 1(3), 1(3), 1,26
atsižvelgiant į projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 3 straipsnio 1 ir 2 dalis, reikėtų tikslinti projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 3 straipsnio
kanceliarijos Teisės departamentas 2014-04-08 1(4)
keičiamo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje siūloma nustatyti, kad laisva valstybinė žemės ūkio paskirties žemė neparduodama, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nustatytas išimtis. Šios projekto nuostatos svarstytinos tuo aspektu, kad nėra aišku, ar galės būti parduodama ta valstybinė žemės ūkio paskirties žemė, kuri teritorijų planavimo dokumentuose numatyta naudoti ne žemės ūkio veiklai, bet kurios pagrindinė žemės naudojimo paskirtis dar nėra pakeista. Svarstytina, ar toks projektu siūlomas teisinis reguliavimas nesudarytų nepalankių sąlygų įvairių šalies ekonomikos sektorių vystymuisi ir plėtrai. Pritarti 15.
kanceliarijos Teisės departamentas 2014-04-08 1(4)4
keičiamo įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje siūloma nustatyti, kad žemės ūkio paskirties žemės sklypo, įsigyto iš valstybės pagal šį įstatymą, pagrindinė žemės naudojimo paskirtis gali būti keičiama ne anksčiau kaip po 5 metų nuo žemės sklypo įsigijimo dienos. Svarstytinas šių projekto nuostatų tikslingumas, atsižvelgiant į tą aplinkybę, kad projekto nuostatose uždraudžiamas laisvos valstybinės žemės ūkio paskirties žemės pardavimas, taigi, žemės pagrindinės naudojimo paskirties negalėtų keisti tik asmenys, įsigyjantys žemę statinių ir įrenginių naudojimui, asmeninio ūkio žemę bei įsiterpusius žemės sklypus. Pritarti
kanceliarijos Teisės departamentas 2014-04-08 1(2)65
keičiamo įstatymo 2 straipsnio 6 dalies bei 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatų nėra aišku, ar žemės sklypo bendraturčiams, įsigyjantiems pirmumo teise privačią žemės ūkio paskirties žemę, būtų taikomi projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatyti reikalavimai žemės įgijėjui. Pritarti
kanceliarijos Teisės departamentas 2014-04-08 1(5)12
straipsniu keičiamo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 2 punkto antros (nenumeruotos) pastraipos nuostatų santykis su šio straipsnio 7 dalies nuostatomis. Svarstytina, ar projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 2 punkto antros pastraipos nuostatų nereikėtų atsisakyti kaip perteklinių. Pritarti
kanceliarijos Teisės departamentas 2014-04-08 1(5)5
siūlomų keičiamo įstatymo 5 straipsnio 5 dalies nuostatų nėra aišku, kuriam subjektui Nacionalinės žemės tarnybos teritorinis padalinys turėtų išduoti šioje dalyje minimą pažymą. Svarstytina, ar siekiant aiškumo, vertinamąją projekto nuostatą nereikėtų papildyti, nurodant konkretų tokios pažymos gavėją.
Jeigu būtų pritarta šiai pastabai, atitinkamai reikėtų patikslinti ir projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 5 straipsnio 6 dalies nuostatas. Pritarti Nuostata tikslintina. 19. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas 2014-04-08 1(6)
keičiamo įstatymo 6 straipsnyje siekiama reglamentuoti juridinių asmenų atsakomybę už žemės ūkio veiklos nevykdymą. Šio straipsnio nuostatos svarstytinos keliais aspektais. Pirma, nors projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad bauda juridiniam asmeniui yra skiriama už įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nustatytos pareigos įsigytą žemės ūkio paskirties žemę naudoti žemės ūkio veiklai nevykdymą, nėra pakankamai aišku, ar bauda būtų skiriama už pačios žemės ūkio veiklos nevykdymą, ar vis tik už minimalių apimčių nevykdymą. Kadangi iš teisės pažeidimo dispozicijos nėra aišku už ką - žemės ūkio veiklos nevykdymą ar minimalių metinių apimčių nevykdymą - būtų taikoma atsakomybė, todėl šios projekto nuostatos svarstytinos santykyje su Žemės mokesčio įstatymo 4 straipsnio nuostatomis bei konstituciniu principu non bis in idem. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal Žemės mokesčio įstatymo 4 straipsnio 3 dalies 3 punktą savivaldybės taryba gali diferencijuoti žemės mokesčio tarifo dydį atsižvelgdama į žemės sklypo naudojimą arba nenaudojimą, t. y., savivaldybės taryba gali nustatyti didžiausią žemės mokesčio tarifą -
paskirties žemės nenaudoja žemės ūkio veiklai. Taigi, projektu siūlomu reguliavimu gali būti sukuriama situacija, kai juridiniam asmeniui, žemės ūkio paskirties sklype nevykdančiam žemės ūkio veiklos, būtų taikomas ir didžiausias žemės mokesčio tarifas, ir įstatyme nustatyta atsakomybė.
Pažymėtina, kad kai kuriais atvejais žemės mokestis savo dydžiu gali prilygti ar būtų net didesnis nei atsakomybės taikymo pagrindu skiriamos baudos dydis, todėl kartu skiriant ir vieną, ir kitą, svarstytina, ar tokiu teisiniu reguliavimu nebūtų pažeidžiamas konstitucinis principas non bis in idem. Pažymėtina, kad Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje ne kartą konstatuota, jog Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas „<...> konstitucinis principas non bis in idem reiškia draudimą bausti antrą kartą už tą pačią teisei priešingą veiką – už tą patį nusikaltimą, taip pat už tą patį teisės pažeidimą, kuris nėra nusikaltimas <...>“ (2001 m. gegužės 7 d., 2001 m. spalio 2 d., 2005 m. lapkričio 10 d., 2008 m. sausio 21 d., 2009 m. birželio 8 d. nutarimai). Antra, pagal projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 6 straipsnio 2 dalį skiriamos baudos dydis nustatomas pagal baudos minimumo ir maksimumo vidurkį, atsižvelgiant į atsakomybę lengvinančias ar sunkinančias aplinkybes, nurodytas šio straipsnio
straipsniu keičiamo įstatymo 6 straipsnio nuostatose nėra nustatyta jokia galimybė teismui, pvz.: esant ypatingoms gamtinėms aplinkybėms (sausrai ar pan.), dėl kurių juridiniai asmenys dėl nuo jų nepriklausančių aplinkybių negalėtų įvykdyti įstatymu jiems nustatytų įpareigojimų, netaikyti jiems baudų. Pažymėtina, kad fizinių asmenų atžvilgiu tokia galimybė yra įtvirtinta Administracinių teisės pažeidimų kodekso 30¹straipsnyje. Pritarti Įvertinta pastaba, svarstant Komitete 2014-04-09 atitikimą Konstitucijai ir nuspręsta, kad Vyriausybės siūlomas reguliavimas nėra tinkamas.
Komitetas, svarstydamas išvadą pasakė nuomonę dėl netinkamo reglamentavimo ir nusprendė klausimą spręsti, svarstant klausimą iš esmės. Išvadų projekte dėl atitikimo Konstitucijai buvo pateikti tokie Komiteto argumentai: „Vertinant naujas nuostatas sistemiškai, manoma, kad toks reguliavimas galimai prieštarauja Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principo elementams – proporcingumo ir teisingumo principams, Konstitucijos
naujuoju reguliavimu galimai pažeidžiamas konstitucinis principas non bis in idem reiškiantis draudimą bausti antrą kartą už tą pačią teisei priešingą veiką – už tą patį nusikaltimą, taip pat už tą patį teisės pažeidimą, kuris nėra nusikaltimas. Taip pat pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2004 m. gruodžio 13 d. nutarime konstatavo, jog ,,konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja įvairius reikalavimus įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams: <...> įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytas teisinis reguliavimas turi būti aiškus, suprantamas, neprieštaringas, teisės aktų formuluotės turi būti tikslios, turi būti užtikrinami teisės sistemos nuoseklumas ir vidinė darna, teisės aktuose neturi būti nuostatų, vienu metu skirtingai reguliuojančių tuos pačius visuomeninius santykius; kad teisinių santykių subjektai galėtų savo elgesį orientuoti pagal teisės reikalavimus <...>.“ Nors Komitetas nepritarė neatitikimui Konstitucijai, tačiau pripažino netinkamu reguliavimu. Nauja norma siekiama taikyti sankcijas (represinė norma) už žemės veiklos nevykdymą, tačiau norma yra neaiški, iš esmės Administracinių pažeidimų kodekso normos perkeliamos į šį įstatymą tik juridiniams asmenims.
Be to, jau yra nustatyta, kad už žemės naudojimą ne pagal paskirtį, apleidimą taikomas žemės mokestis gali būti keturis kartus padidinamas. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad priimant naują Žemės mokesčio įstatymo redakciją, fiziniams asmenims buvo nustatyta atsakomybė ATPK – naujas
straipsnis. Privačios nuosavybės teise priklausančios, nuomojamos ar subnuomojamos žemės nesutvarkymas taip, kad ji būtų tinkama naudoti pagal paskirtį“ , šiuo metu teikiant šį įstatymo projektą, vėl teikiamas ATPK naujas 100¹ straipsnis, kuris iš esmės nustato atsakomybę už tą patį pažeidimą: „100¹ straipsnis. Įsipareigojimo įsigytą žemės ūkio paskirties žemę naudoti žemės ūkio veiklai nesilaikymas“. Nepamatuotai didelės sankcijos ir neaišku už kokio dydžio plotą ar pan. Komitetas siūlo išbraukti 6 ir 7 straipsnius iš projekto
kanceliarijos Teisės departamentas 2014-04-08 1(7)2
įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje siūloma nustatyti, kad pažeidimus nagrinėja administracinės komisijos prie savivaldybių tarybų. Šios projekto nuostatos nėra suderintos su Vietos savivaldos įstatymo 15 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagal kurias administracinė komisija nagrinėja Administracinių teisės pažeidimų kodekso jos kompetencijai priskirtas administracinių teisės pažeidimų bylas. Siūlytume suderinti projekto ir minėto įstatymo nuostatas tarpusavyje. Kartu atkreiptinas dėmesys, į Seimo statuto 135 straipsnio 5 dalį bei 137 straipsnio 2 dalį. Pritarti Nesuderintos ATPK ir šio įstatymo projekto nuostatos. Komitetas siūlo išbraukti 6 ir 7 straipsnius iš projekto
kanceliarijos Teisės departamentas 2014-04-08 1(7)6 21.
Reikėtų loginiu aspektu tikslinti projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 7 straipsnio 6 dalies antrąjį sakinį. Pritarti
projekto
kanceliarijos Teisės departamentas 2014-04-08 1(7)7
straipsnio 4 dalyje nurodytos institucijos“, nes keičiamo įstatymo 7 straipsnio 4 dalyje nėra nurodyta jokia institucija. Pritarti
kanceliarijos Teisės departamentas
5
projekto 2 straipsnio 5 dalies nuostatos nėra suderintos su kartu su šiuo projektu susijusio Žemės reformos įstatymo Nr. I-1607 8, 9 ir 10 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto (reg. Nr. XIIP-1640) 4 straipsnio nuostatomis, nors šios projekto nuostatos iš esmės reglamentuoja tapačius dalykus. Kartu atkreiptinas dėmesys, kad teisinio reguliavimo srityje egzistuoja bendra taisyklė, kad teisės norma atgal negalioja, norminiai aktai paprastai netaikomi faktams ir teisinėms pasekmėms, atsiradusioms iki šių norminių aktų įsigaliojimo. Reikalavimas, kad paskelbti teisės aktai galiotų į ateitį, - esminis teisinės valstybės principo elementas, svarbi teisinio tikrumo prielaida (Konstitucinio Teismo
tai, svarstytina, ar minėtose projekto nuostatose nereikėtų atsisakyti datos (2013 m. gruodžio 31 d.), iki kurios valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypai turėjo būti suprojektuoti žemės reformos žemėtvarkos projekte ar jam prilygintame žemės sklypo plane, ar asmenys pretendentų susirinkimo metu pasirinko valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypą. Jei būtų pritarta šia pastabai, analogišku aspektu turėtų būti tikslinamos ir projekto 2 straipsnio 6 dalies nuostatos. Pritarti Turi būti suderintos pastaboje nurodytų įstatymų nuostatos.
Įstatymuose nuostatos neturi dubliuotis, prieštarauti vienos kitoms. 24. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas
nuostatų nėra aišku, kokiais įstatymais vadovaujantis būtų užbaigiamos privačios žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo procedūros, kai nėra asmenų besinaudojančių pirmumo teise, jei jos būtų pradėtos iki įstatymo įsigaliojimo dienos (pvz., Civilinio kodekso 6.165 straipsnio nustatyta tvarka yra sudaryta preliminarioji sutartis dėl žemės ūkio paskirties žemės sklypo perleidimo sandorio sudarymo). Manytume, kad projektas turėtų būti papildytas nuostatomis, aiškiai įvardijančiomis nuo kokio momento sudaromiems žemės sklypo įsigijimo sandoriams būtų taikomos naujosios sąlygos (pvz., sandoriams, kurie bus sudaryti po šio įstatymo įsigaliojimo). Taip pat reikėtų nurodyti pagal kokius teisės aktus būtų užbaigiamos iki įstatymo įsigaliojimo pradėtos žemės sklypo įsigijimo procedūros ir koks faktas būtų laikomas įsigijimo procedūrų pradžia. Pritarti
partijų ir kitų suinteresuotų asmenų pasiūlymai:-. 4. Valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų pasiūlymai: Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę Str. Str. d. P. 1. Specialiųjų tyrimų tarnyba 2014-03-28 * Įstatymų projektų antikorupcinio vertinimo išvada:
Atlikus įstatymų projektų antikorupcinį vertinimą ir apskaičiavus korupcijos pasireiškimo įstatymų projektuose rizikos mastą, pažymėtina, kad jis yra nežymus (0,26). Įstatymų projektų struktūros kokybinio vertinimo klausimyno trečiojo rodiklio teigiamas vertinimas siejamas su tuo, kad Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo Nr. IX-1314 pakeitimo įstatymo projekte siūloma detaliau reglamentuoti privačios žemės ūkio paskirties žemės pardavimo tvarką.
Įstatymų projektų turinio vertinimo klausimyno pirmojo rodiklio teigiamas vertinimas siejamas su tuo, kad įstatymų projektuose nustatoma papildoma asmenų atsakomybė ir atitinkamai institucijų įgaliojimai nagrinėti administracinių teisės pažeidimų bylas, skirti nuobaudas. Įstatymų projektų turinio vertinimo klausimyno antrojo rodiklio teigiamas vertinimas siejamas su tuo, kad Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo Nr. IX-1314 pakeitimo įstatymo projekte siūloma apibrėžti asmenų, kurie gali įsigyti žemės ūkio paskirties žemės, ratą, taip ribojant asmenų, neatitinkančių įstatymų reikalavimų, patekimą į žemės ūkio paskirties žemės rinką. Įstatymų projektų turinio vertinimo klausimyno dešimtojo rodiklio teigiamas vertinimas siejamas su tuo, kad įstatymų projektu siūloma įtvirtinti baudų už žemės ūkio veiklos nevykdymą įsigijus žemės ūkio paskirties žemės dydžius, o atitinkamų administracinių bylų nagrinėjimą pavesti administracinėms komisijoms prie savivaldybių tarybų, bet ne teismui. Įstatymų projektų turinio vertinimo klausimyno penktojo rodiklio teigiamas vertinimas siejamas su tuo, kad Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo Nr. IX-1314 pakeitimo įstatymo projekte siūlomi įtvirtinti kriterijai, kurių atitiktį vertins komisija, išduodanti leidimus įsigyti žemės ūkio paskirties žemės. Įstatymų projektų turinio vertinimo klausimyno vienuoliktojo rodiklio teigiamas vertinimas siejamas su tuo, kad Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo Nr. IX-1314 pakeitimo įstatymo projektu siūloma nustatyti leidimų įsigyti žemės ūkio paskirties žemę išdavimo privalomumą. Šių leidimų išdavimo procedūrai įgyvendinti reikalingos papildomos laiko sąnaudos. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad įstatymų projektuose korupcijos pasireiškimo tikimybė yra maža. Atsižvelgti 5.
leidybos iniciatyvos teisę, pasiūlymai:
sprendimas ir pasiūlymai:
reikalų komitetui, atsižvelgiant į Seimo statuto 137 straipsnio 4 dalį, visus tris projektus XIIP-1498(2), XIIP-1587 ir XIIP-1638 svarstyti kartu, juos sujungti ir Seimui pateikti svarstyti vieną sujuntą patobulintą projektą. Teisės ir teisėtvarkos komitetas, vertindamas Teisės departamento, Europos teisės departamento ir Specialiųjų tyrimų tarnybos išvadas, kartu apsvarstė ir patobulinto sujungto XIIP-1587(2) projekto, kuris po klausymų parengtas ir pateiktas kaip KRK išvadų projekto priedas, nuostatas ir daugumai jų pritarė, pateikdamas Komiteto pasiūlymus. 6.2. Pasiūlymai: tobulinti įstatymo projektą, atsižvelgiant į pateiktas pastabas ir siūlymus:
Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę Str. Str. d. P. 1. Teisės ir teisėtvarkos komitetas 2014-04-11 Argumentai: Asmenis, turinčius teisę įsigyti žemės ūkio paskirties žemę, siūlytina apibrėžti kaip Vyriausybės įstatymo projekto XIIP-1638 2 straipsnio 1 dalyje (sujungto projekto XIIP-1587(2) 2 straipsnio 1 dalyje) su Komiteto pasiūlymais. Pasiūlymas: „1. Teisę įsigyti žemės ūkio paskirties žemės turi:
1) fizinis asmuo, turintis profesinių įgūdžių ir kompetencijos. Tokiu laikomas ne mažiau kaip 3 metus per paskutinius penkerius metus dešimt metų iki žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo sandorio sudarymo dienos žemės ūkio veiklą vykdęs (įskaitant studijų/mokymosi įgyjant žemės ūkio išsimokslinimą laiką) ir (ar) žemės ūkio naudmenas ir (ar) pasėlius deklaravęs fizinis asmuo, kuris Ūkininko ūkio įstatymo nustatyta tvarka yra įregistravęs ūkininko ūkį arba turi žemės ūkio išsimokslinimo diplomą.
Šio punkto nuostatos netaikomos jauniesiems ūkininkams iki 40 metų, gavusiems savivaldybės pagal žemės buvimo vietą administracijos direktoriaus sudarytos komisijos leidimą šio įstatymo 2 dalyje nustatyta tvarka įsigyti žemės ūkio paskirties žemę. 2) juridinis asmuo – ne mažiau kaip 3 metus per paskutinius penkerius metus iki žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo sandorio sudarymo dienos žemės ūkio veiklą vykdęs ir (ar) žemės ūkio naudmenas ir (ar) pasėlius deklaravęs, jeigu jo pajamos iš žemės ūkio veiklos sudaro daugiau kaip 50 procentų visų gautų pajamų, ir jeigu jo ekonominis gyvybingumas gali būti įrodytas Žemės ūkio ministerijos nustatyta tvarka įvertinus šio asmens perspektyvas.“ Pritarti Siūlytina pagrindiniam Kaimo reikalų komitetui svarstyti patobulintą sujungtą įstatymų projektą XIIP-1587(2), kuris po keleto klausymų parengtas ir pateiktas kaip KRK išvadų projekto priedas ir kurį kartu su įstatymų projektais XIIP-1498(2), XIIP-1587 ir XIIP-1638 apsvarstė Teisės ir teisėtvarkos komitetas ir jam pritarė su Teisės ir teisėtvarkos komiteto teikiamais pasiūlymais. Pateiktus TTK siūlymus atitinkamai įrašyti pagal sujungto projekto straipsnius ir kitas struktūrines dalis. 2. Teisės ir teisėtvarkos komitetas 2014-04-11 Siūloma patikslinti nuostatas dėl leidimų išdavimo:
Pasiūlymas: „3.
Leidimas išduodamas tik tuo atveju, jei asmuo, pageidaujantis įsigyti žemės ūkio paskirties žemės, atitinka šio straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus ir įsipareigoja laikytis Konstitucijos
straipsnyje nustatytų reikalavimų. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta komisija, prieš išduodama leidimą (pastaba-leidimą išduoda savivaldybės administracijos direktorius pagal komisijos sprendimą), turi įsitikinti, kad sudarius žemės ūkio paskirties žemės perleidimo sandorį bus tenkinama bent viena šių sąlygų, t. y. didinamas visų tipų žemės ūkio veiklos konkurencingumas, ūkio perspektyvumas ir struktūra, skatinamas maisto grandinės organizavimas ir rizikos valdymas žemės ūkyje, atkuriamos, išsaugomos ar pagerinamos nuo žemės ūkio ir miškininkystės priklausančios ekosistemos, skatinama socialinė įtrauktis, skurdo mažinimas ir ekonominė plėtra kaimo vietovėje).“
2014-04-11 Siūloma patikslinti nuostatą dėl maksimalaus įsigyjamo ploto:
„2. „2. Asmuo ar susiję asmenys gali įsigyti tiek žemės Lietuvos
teritorijoje, kad bendras jiems priklausantis iš valstybės ir kitų asmenų įgytos žemės ūkio paskirties žemės plotas nebūtų didesnis kaip 500 ha. Šis ribojimas netaikomas, jeigu žemė įsigyjama gyvulininkystei plėtoti ir įsigytos žemės kiekis neviršija hektarų, tenkančių vienam asmens laikomam sąlyginiam gyvuliui, skaičiaus (1 sąlyginis gyvulys/1ha).
Jeigu asmens sąlyginių gyvulių skaičius sumažėja per paskutiniuosius 3 metus (išskyrus sumažėjimą dėl ne nuo asmens priklausančių aplinkybių) arba asmuo ketina perleisti šią žemę tretiesiems asmenims Valstybė įgyja teisę išpirkti viršijant 500 ha ploto ribą gyvulininkystei plėtoti pagal šį įstatymą įsigytą žemės plotą už vidutinę rinkos vertę, kurios dydis nustatomas pagal Žemės verčių zonų žemėlapius.“
2014-04-11 Tikslintina nuostata dėl susijusių asmenų, kad nebūtų plečiamai aiškinamas asmenų ratas ir nekiltų neaiškumų taikant nuostatą praktikoje:
„3. Susijusiais asmenimis laikomi sutuoktiniai, taip pat
asmenys tėvai (įtėviai) su jų nepilnamečiais vaikais (įvaikiais).“
2014-04-11 Komitetas mano, kad reikalavimas uždrausti perleisti žemę 5 ar 10 metų, yra prieštaraujanti ES teisei nuostata, todėl jos atsisakytina ir siūloma ją iš projektų išbraukti: (projekte XIIP-1498(2) - 8 straipsnio 6 dalyje, projekte XIIP-1587 – 7 straipsnis, sujungtame projekte
2014-04-11 Dėl įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinamųjų teisės aktų: Teisės departamentas siūlo atkreipti dėmesį į įsigaliojimo datą (2014-05-01) ir labai trumpą laiką parengti ir priimti įgyvendinamuosius aktus. Pritarti
2014-04-11 Dėl baigiamųjų nuostatų, siūloma tikslinti nuostatą: „7.
Jeigu iki šio įstatymo įsigaliojimo pardavėjas pateikė Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos teritoriniam padaliniui prašymą dėl žemės ūkio paskirties žemės sklypo pardavimo, pardavėjui išduota Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos teritorinio padalinio pažyma dėl žemės ūkio paskirties žemės sklypo pirkimo pirmumo teise, šis žemės sklypas parduodamas iki šio įstatymo įsigaliojimo nustatyta tvarka.“
2014-04-11 Iš įstatymo projekto XIIP-1638 siūloma išbraukti 6 straipsnį ir su juo susijusį 7 straipsnį, kurie nesuderinti, neaiškūs, galimai pažeidžiantys asmenų teises (Komiteto argumentus žiūrėti 19 ir 20 Teisės departamento pastaboms). 7. Balsavimo rezultatai: bendru sutarimu „už“. 8. Komiteto paskirti pranešėjai: Julius Sabatauskas, Stasys Šedbaras. 9. Komiteto narių atskiroji nuomonė: negauta. Komiteto pirmininkas Julius Sabatauskas
Vilnius 1.
dalyvavo: Komiteto pirmininkas Saulius Bucevičius, Komiteto pirmininko pavaduotojas Bronius Pauža, Komiteto nariai: Petras Čimbaras, Eugenijus Gentvilas, Kazys Grybauskas, Edmundas Jonyla, Vytautas Kamblevičius, Jonas Kondrotas, Kazys Starkevičius, Arvydas Vidžiūnas, Komiteto biuro vedėjas Romaldas Abugelis, Komiteto biuro patarėjai Gintarė Dešukaitė, Gabija Jurgelytė, Komiteto biuro padėjėja Gintarė Rimeisienė; kviestieji asmenys: Mitrulevičius Albinas - Seimo narys, Leokadija Počikovska - žemės ūkio viceministrė, Audrius Petkevičius - Žemės ūkio ministerijos Žemės ir išteklių departamento direktorius, Gintarė Tumalavičienė - Audrius Petkevičius - Žemės ūkio ministerijos Žemės ir išteklių departamento Žemės teisės skyriaus vedėja, Andriejus Stančikas – ŽŪR pirmininkas, Neringa Azguridienė, Saulius Švedas – Seimo kanceliarijos Teisės departamento atstovai, Gudynas Simas, Bieliauskaitė Akvilė - Lietuvos verslo konfederacijos atstovai, Bartulis Antanas - Lietuvos karjerų asociacijos prezidentas, Radžiūnaitė Ugnė - Lietuvos karjerų asociacijos konsultantė ekonominiais ir teisiniais klausimais, Januška Vytautas Antanas - Lietuvos geologijos tarnybos Žemės gelmių išteklių skyriaus vedėjas, Jakevičiūtė Jurgita
Gintaras - LŽSS Tarybos pirmininkas, Gaižutis Algis - LMSA pirmininkas, Šilininkas Mindaugas - LMSA Valdybos narys, Potapovienė Solveiga - „Ūkininko patarėjo“ korespondentė, Sviderskis Jonas - LŽŪBA direktorius, Juščius Kęstutis - Grybų augintojų ir perdirbėjų asociacijos prezidentas, Aleksandravičius Zigmas – ūkininkas, Juknevičius Raimundas - Šiaulių krašto ūkininkų sąjungos pirmininkas, Poderis Benas - Lietuvos finansų maklerio asociacijos atstovas, Edita Kriščiūnienė – LR Prezidentės patarėja, Kupstaitis Nerijus – Aplinkos ministerijos Miškų ūkio plėtros skyriaus vedėjas.
Komiteto posėdyje dalyvavo: Komiteto pirmininkas Saulius Bucevičius, Komiteto pirmininko pavaduotojas Bronius Pauža, Komiteto nariai: Petras Čimbaras, Eugenijus Gentvilas, Kazys Grybauskas, Edmundas Jonyla, Vytautas Kamblevičius, Jonas Kondrotas, Kazys Starkevičius, Arvydas Vidžiūnas, Komiteto biuro vedėjas Romaldas Abugelis, Komiteto biuro patarėjai Gintarė Dešukaitė, Gabija Jurgelytė, Komiteto biuro padėjėja Gintarė Rimeisienė; kviestieji asmenys: Mitrulevičius Albinas - Seimo narys, Leokadija Počikovska - žemės ūkio viceministrė, Audrius Petkevičius - Žemės ūkio ministerijos Žemės ir išteklių departamento direktorius, Gintarė Tumalavičienė - Audrius Petkevičius - Žemės ūkio ministerijos Žemės ir išteklių departamento Žemės teisės skyriaus vedėja, Andriejus Stančikas – ŽŪR pirmininkas, Neringa Azguridienė, Saulius Švedas – Seimo kanceliarijos Teisės departamento atstovai, Gudynas Simas, Bieliauskaitė Akvilė - Lietuvos verslo konfederacijos atstovai, Bartulis Antanas - Lietuvos karjerų asociacijos prezidentas, Radžiūnaitė Ugnė - Lietuvos karjerų asociacijos konsultantė ekonominiais ir teisiniais klausimais, Januška Vytautas Antanas - Lietuvos geologijos tarnybos Žemės gelmių išteklių skyriaus vedėjas, Jakevičiūtė Jurgita
Gintaras - LŽSS Tarybos pirmininkas, Gaižutis Algis - LMSA pirmininkas, Šilininkas Mindaugas - LMSA Valdybos narys, Potapovienė Solveiga - „Ūkininko patarėjo“ korespondentė, Sviderskis Jonas - LŽŪBA direktorius, Juščius Kęstutis - Grybų augintojų ir perdirbėjų asociacijos prezidentas, Aleksandravičius Zigmas – ūkininkas, Juknevičius Raimundas - Šiaulių krašto ūkininkų sąjungos pirmininkas, Poderis Benas - Lietuvos finansų maklerio asociacijos atstovas, Edita Kriščiūnienė – LR Prezidentės patarėja, Kupstaitis Nerijus – Aplinkos ministerijos Miškų ūkio plėtros skyriaus vedėjas. 2.
išvados, pasiūlymai, pataisos, pastabos (toliau – pasiūlymai): Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę Str. Str. d. P. 1. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-04-08)1 Vertindami projektą dėl jo atitikties Konstitucijai, įstatymams, Europos Sąjungos teisės aktams ir juridinės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas:
nustatomas reikalavimas fiziniam asmeniui, siekiančiam įsigyti žemės ūkio paskirties žemės - turėti profesinių įgūdžių ir kompetencijos. Tokiu laikomas nemažiau kaip 3 metus per paskutinius penkerius metus iki žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo sandorio sudarymo dienos žemės ūkio veiklą vykdęs (įskaitant studijų/mokymosi įgyjant žemės ūkio išsimokslinimą laiką) ir buhalterinę apskaitą tvarkantis fizinis asmuo, kuris Ūkininko ūkio įstatymo nustatyta tvarka yra įregistravęs ūkininko ūkį arba turi žemės ūkio išsimokslinimo diplomą. Dėl reikalavimo nuolat ne mažiau kaip 3 metus per paskutinius penkerius metus iki žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo sandorio sudarymo dienos vykdyti žemės ūkio veiklą. Kelia abejonių šių projekto nuostatų atitiktis šioms Konstitucijos nuostatoms: 23 straipsnio 1 dalyje įtvirtintai asmens teisei į nuosavybę ir 2 dalyje nustatytai teisei į šios nuosavybės apsaugą; 29 straipsnyje įtvirtintam asmenų lygiateisiškumo principui; 46 straipsnio 1 dalyje nustatytai asmens ūkinės veiklos laisvei ir iniciatyvai; 46 straipsnio
straipsnyje 1 dalies nuostatai, kad žmogus gali laisvai pasirinkti verslą.
Be to, aptariamos projekto nuostatos kelia abejonių dėl jų atitikties SESV įtvirtintoms asmens teisėms: 49 straipsnyje reglamentuojamai steigimosi teisei; 56 straipsnyje reglamentuojamam laisvam paslaugų judėjimui bei 63 straipsnyje įvirtintam laisvam kapitalo judėjimui. Šiame kontekste pažymėtina, kad tiek Konstitucinis Teismas, tiek Europos Sąjungos Teisingumo Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra pripažinę galimybę riboti kai kurias asmens teises, tačiau tokia galimybė visada buvo siejama su tam tikromis sąlygomis. Konstitucinis Teismas 2004 m. sausio 24 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2005 m. gegužės 13 d. bei kituose nutarimuose yra nurodęs:
„Pagal Konstituciją riboti asmens teises ir laisves <...> galima, jeigu
yra laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo.
Anot Konstitucinio Teismo
„<...> sprendžiant ar įstatymas, kuriuo ribojamas asmens teisių ir
laisvių įgyvendinimas, nepažeidžia konstitucinio proporcingumo principo <...>, būtina įvertinti, ar įstatyme numatytos priemonės atitinka teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, ar šios priemonės yra būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir ar šios priemonės nevaržo asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti“. Pagal nusistovėjusią Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau - ESTT) praktiką nacionalinės priemonės, galinčios apriboti galimybę pasinaudoti SESV užtikrintomis pagrindinėmis teisėmis ar naudojimąsi jomis padaryti mažiau patrauklų, gali būti leistinos, jeigu jomis siekiama bendrojo intereso tikslo, jos yra tinkamos šiam tikslui pasiekti ir neviršija to, kas reikalinga jam pasiekti (2009 m. spalio d. sprendimas byloje Woningstichting Sint Servatius,C—567/07; 2011 m. gruodžio 1 d. sprendimas byloje Komisija prieš Vengriją, C—253/09; 2013 m. gegužės 8 d. sprendimas sujungtose bylose Eric Libert ir kiti prieš Gouvernement flamand (C-197/11) ir All Projects & Developments NV ir kt. prieš Vlaamse Regering (C-203/11)).
Pažymėtina, kad reikalavimu ne mažiau kaip 3 metus per paskutinius penkerius metus iki žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo sandorio sudarymo dienos vykdyti žemės ūkio veiklą, būtų apribota fizinių asmenų, iki teikiamo įstatymo įsigaliojimo dienos neužsiėmusių žemės ūkio veikla, teisė įsigyti žemės ūkio paskirties žemę ir užsiimti žemės ūkio veikla. Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva.“ Ši Konstitucijos nuostata yra glaudžiai susijusi su Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens teise pasirinkti darbą ir verslą. 1996 m. balandžio 18 d. nutarime Konstitucinis Teismas pažymėjo kad „Asmens ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos sąvoka yra plati. Ji apima teisę laisvai pasirinkti verslą, <...>, sąžiningos konkurencijos laisvę, ūkinės veiklos subjektų lygiateisiškumą ir kt.“ 1995 m. balandžio 20 d. nutarime Konstitucinis Teismas konstatavo, kad „Ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva remiasi prigimtine žmogaus asmens laisve ir prigimtine teise turėti nuosavybę“. Konstitucijos 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuosavybė neliečiama, o šio straipsnio 2 dalyje, kad nuosavybės teises saugo įstatymai.
Anot Konstitucinio Teismo „Šios konstitucinės nuostatos suponuoja tai, kad Konstitucija, garantuodama nuosavybės apsaugą, kartu įtvirtina ir konstitucinę teisę įgyti nuosavybę <...>“. Konstitucinis Teismas 2002 m. kovo 14 d. nutarime konstatavo, kad „asmens konstitucinė teisė į nuosavybę yra esminė (būtina) asmens ūkinės veiklos laisvės įgyvendinimo sąlyga. Ribojant asmens teisę į nuosavybę, yra ribojama ir asmens ūkinės veiklos laisvė.“ Kaip jau buvo minėta aukščiau, kad nustatomas ribojimas būtų pateisinamas, jis turi būti konstituciškai pagrįstas ir proporcingas siekiamiems tikslams. Pažymėtina, kad aptariamas reikalavimas ne mažiau kaip
įsigijimo sandorio sudarymo dienos vykdyti žemės ūkio veiklą suponuoja (kartu su reikalavimu turėti žemės ūkio išsimokslinimo diplomą, kuris bus aptartas vėliau), kad žemės ūkio paskirties žemę įsigiję asmenys, turėtų patys tą žemę dirbti. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad Konstitucinis Teismas
žemės ūkio paskirties įgijėjai patys ūkininkautų toje žemėje, nėra konstituciškai pagrįsti. Kita vertus, pažymėtina ir tai, kad aptariami reikalavimai nustatomi tik vienai žemės ūkio paskirties žemės naudotojų kategorijai – asmenims, po šio įstatymo įsigaliojimo įsigysiantiems žemės ūkio paskirties žemę. Šis reikalavimas (kartu su projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nustatytu įpareigojimu 5 metus nuo žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo naudoti šią žemę žemės ūkio veiklai) nebūtų taikomas nei esamiems žemės ūkio paskirties žemės savininkams ar naudojantiems šią žemę kitais pagrindais asmenims, nei naudosiantiems žemės ūkio paskirties žemę kita nei nuosavybės teise po šio įstatymo įsigaliojimo.
Atsižvelgus į tai, kelia abejonių ar aptariamo reikalavimo nustatymu iš tiesų būtų pasiekti projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 1 straipsnyje nustatyti tikslai – kad žemės ūkio paskirties žemė būtų naudojama racionaliai, skatinant žemės ūkio produkcijos gamybą; būtų išsaugota ir pagerinta natūrali aplinka ir pan. Todėl manytina, kad projektu nustatomas reikalavimas ne mažiau kaip 3 metus per paskutinius penkerius metus iki žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo sandorio sudarymo dienos vykdyti žemės ūkio veiklą viena vertus, nepagrįstai apribotų Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalyse, 46 straipsnio 1 dalyje bei 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas asmens teises, o kita vertus, nustačius tokį reikalavimą tik vienai kategorijai žemės ūkio paskirties žemės naudotojų, būtų pažeistas ir Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas asmenų lygiateisiškumo principas bei 46 straipsnio 4 dalies nuostata „įstatymas saugo sąžiningos konkurencijos teisę“. Dėl reikalavimo būti įsteigusiam ūkininko ūkį ir tvarkyti buhalterinę apskaitą arba turėti žemės ūkio išsimokslinimo diplomą. Pažymėtina, kad šios teikiamo projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatos iš esmės yra siejamos su tam tikro išsilavinimo turėjimu, nes ir ūkininko ūkiui įregistruoti pagal Lietuvos Respublikos ūkininko ūkio įstatymo 4 straipsnio 3 dalį reikalingas Vyriausybės įgaliotos institucijos nustatytas profesinis pasirengimas ūkininkauti.
Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas, nagrinėdamas tuo metu galiojusią Farmacinės veiklos įstatymo nuostatą, draudžiančią aukštojo farmacinio išsilavinimo neturintiems asmenims nuosavybės teise įsigyti vaistines, 2002 m. kovo 14 d. nutarimu konstatavo, kad „Pagal Konstituciją neleidžiama riboti asmens teisės į nuosavybę priklausomai nuo asmens išsilavinimo“. Šioje byloje Konstitucinis Teismas pripažino, jog atitinkama Farmacinės veiklos įstatymo nuostata ta apimtimi, kuria buvo ribojama fizinių asmenų, neturinčių aukštojo farmacinio išsilavinimo, nuosavybės teise įsigyti vaistinių, prieštaravo Konstitucijos
daliai. Kaip jau buvo minėta aukščiau ir aptariamo reikalavimo nustatymas suponuoja, kad asmenys, įgiję žemės ūkio paskirties žemę, turėtų ją dirbti patys. Minėta, kad Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 30 d. nutarime yra nurodęs, kad reikalavimas žemės ūkio paskirties žemės įgijėjams patiems ūkininkauti, o taip pat priverstinai pasirinkti kurią nors vieną iš pagal įstatymus galimų ūkininkavimo formų, yra konstituciškai nepagrįsti.
Atsižvelgiant į tai, manytume, kad projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostata tiek, kiek pagal ją teisė įsigyti žemės ūkio paskirties žemę siejama su išsilavinimo turėjimu, nepagrįstai apribotų Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalyse, 46 straipsnio 1 dalyje bei 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas asmens teises, o kita vertus, nustačius tokį reikalavimą tik vienai kategorijai žemės ūkio paskirties žemės naudotojų, būtų pažeistas ir Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas asmenų lygiateisiškumo principas bei 46 straipsnio 4 dalies nuostata “įstatymas saugo sąžiningos konkurencijos teisę“. Kaip jau buvo minėta aukščiau, projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyti reikalavimai kartu su šio straipsnio 2 dalyje numatytu įpareigojimu naudoti įsigytą žemės ūkio paskirties žemės sklypą žemės ūkio veiklai, suponuoja, kad asmuo, įsigijęs žemės ūkio paskirties žemę, turėtų ją dirbti pats. Šiame kontekste, kiek tai susiję su šių projekto nuostatų atitiktimi Europos Sąjungos teisei, pažymėtina, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismas Ospelt byloje C-452/01 konstatavo, kad toks teisinis reguliavimas, kai leidimas įsigyti žemės ūkio paskirties žemę neišduodamas asmenims, patiems nedirbantiems šios žemės, neatitinka Sutartyje dėl Europos Sąjungos veikimo įtvirtintų laisvo kapitalo judėjimo taisyklių.
Be to, pažymėtina, kad nustačius reikalavimus, pažeidžiančius laisvo kapitalo judėjimo taisykles, būtų apribota ir SESV 49 straipsnyje įtvirtinta asmenų steigimosi teisė bei SESV 56 straipsnyje įtvirtinta paslaugų teikimo laisvė (įmonių, veikiančių nekilnojamojo turto sektoriuje, laisvė teikti paslaugas, atsižvelgiant į tai, kad būtų apribotas ratas asmenų, kuriems nekilnojamas turtas – žemės ūkio paskirties žemė – gali būti parduodamas). Nepritarti. Nepritarti. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Seimo statuto 67 straipsnio 3 punktu, Teisės ir teisėtvarkos komitetas 2014 m. kovo 19 d. preliminariai įvertino, kad Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo IX-1314 pakeitimo įstatymo projekto (Nr. XIIP-1587) nuostatos neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalių, 29 straipsnio 1 dalies, 32 straipsnio, 46 straipsnio 1 ir 4 dalies bei 48 straipsnio 1 dalies nuostatoms. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Seimo statuto 67 straipsnio 3 punktu, Teisės ir teisėtvarkos komitetas 2014 m. kovo 19 d. preliminariai įvertino, kad Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo IX-1314 pakeitimo įstatymo projekto (Nr. XIIP-1587) nuostatos neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalių, 29 straipsnio 1 dalies, 32 straipsnio, 46 straipsnio 1 ir 4 dalies bei 48 straipsnio 1 dalies nuostatoms. 2. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-04-08)1 2.
Projekto
reikalavimai juridiniam asmeniui įsigyti žemės ūkio paskirties žemę – ne mažiau kaip 3 metus per paskutinius penkerius metus iki žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo sandorio sudarymo dienos vykdyti žemės ūkio veiklą; pajamos iš žemės ūkio veiklos turi sudaryti daugiau kaip 50 procentų gautų pajamų; turi būti įrodytas juridinio asmens gyvybingumas. Manome, kad šios projekto
aukščiau išdėstytoje pastaboje pateiktų argumentų neatitinka Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalies, 29 straipsnio 1 dalies, 46 straipsnio 1 ir 4 dalies bei 48 straipsnio 1 dalies bei Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 49, 56 bei 63 straipsnių. Nepritarti. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Seimo statuto 67 straipsnio 3 punktu, Teisės ir teisėtvarkos komitetas 2014 m. kovo 19 d. preliminariai įvertino, kad Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo IX-1314 pakeitimo įstatymo projekto (Nr. XIIP-1587) nuostatos neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalių, 29 straipsnio 1 dalies, 32 straipsnio, 46 straipsnio 1 ir 4 dalies bei 48 straipsnio 1 dalies nuostatoms. 3.
kanceliarijos Teisės departamentas (2014-04-08)212 Papildomai atkreipiame dėmesį į tai, kad projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 punkte vartojama „juridinių asmenų“ sąvoka turėtų būti praplėsta, atsižvelgiant į tai, kad pagal Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalies įgyvendinimo konstitucinį įstatymą, pasibaigus pereinamajam laikotarpiui, t.y., nuo 2014 m. gegužės 1 d. teikiamas įstatymas turėtų būti taikomas ir užsienio subjektams, atitinkantiems europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus – ne tik užsienio juridiniams asmenims, bet ir kitoms užsienio organizacijoms (užsienio valstybėse įsteigtoms organizacijoms, neturinčioms juridinio asmens statuso, tačiau turinčioms civilinį teisnumą pagal tų valstybių įstatymus). Taigi vietoj pateiktos sąvokos „juridiniai asmenys“ reikėtų vartoti „juridinių asmenų ir kitų organizacijų“ sąvoką. Pritarti. 2) juridinis asmuo ar kita organizacija (toliau – juridinis asmuo) – ne mažiau kaip 3 metus per paskutinius penkerius metus iki žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo sandorio sudarymo dienos vykdęs žemės ūkio veiklą, jeigu jo pajamos iš žemės ūkio veiklos sudaro daugiau kaip 50 procentų visų gautų pajamų, ir jeigu jo ekonominis gyvybingumas gali būti įrodytas Žemės ūkio ministerijos nustatyta tvarka įvertinus šio asmens perspektyvas. 4. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-04-08)
2
reikalavimus subjektams, kurie Lietuvos Respublikoje įsigytų žemės ūkio paskirties žemę nuosavybės teise, tačiau tokie reikalavimai nebūtų taikomi tokios žemės nuomininkams, panaudos gavėjams ar kitais būdais valdantiems žemės ūkio paskirties žemę. Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 30 d. nutarime pažymėjo, kad įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į žemės rūšį (kategoriją), gali nustatyti žemės teisinį režimą, inter alia nuosavybės naudojimo, ūkinės veiklos ir kitos veiklos sąlygas, apribojimus, draudimus.
Minėti apribojimai turi būti konstituciškai pagrįsti. Tokie apribojimai, draudimai gali būti nustatyti visiems fiziniams ir juridiniams asmenims nepriklausomai nuo to, kokia teise yra valdoma žemės ūkio paskirties žemė – nuosavybės, nuomos, panaudos ar kitokia. Kaip antai pagal projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies nuostatas, asmenys, šio įstatymo nustatyta tvarka įsigiję žemės ūkio paskirties žemės, privalėtų ne mažiau kaip 5 metus nuo šios žemės įsigijimo ją naudoti žemės ūkio veiklai, kurios minimalias metines apimtis vienam hektarui žemės nustatytų Žemės ūkio ministerija, tačiau toks reikalavimas nėra nustatomas žemės ūkio paskirties žemės nuomininkams ir kitiems teisėtiems tokios žemės valdytojams. Be to, pažymėtina, kad teikiamu įstatymo projektu siūlomi nustatyti reikalavimai būtų taikomi tik tiems asmenims, kuries žemės ūkio paskirties žemę įsigytų po įstatymo įsigaliojimo. Tuo tarpu asmenims, įsigijusiems žemę iki įstatymo įsigaliojimo, ar asmenims, paveldintiems žemę po įstatymo įsigaliojimo (projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje siūloma nustatyti, kad šio įstatymo nuostatos netaikomos, kai žemė įsigyjama paveldėjimo būdu) projektu siūlomi nustatyti reikalavimai nebūtų taikomi. Atsižvelgus į tai, kyla abejonių, ar keičiamame įstatyme įtvirtinus veiklos sąlygas, apribojimus tik daliai žemės ūkio paskirties žemės savininkų, siūlomu teisiniu reguliavimu būtų pasiekti projekto tikslai. Pritarti. 5. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-04-08)12
dalyje siūloma nustatyti, kad šis įstatymas netaikomas tais atvejais, kai žemė įsigyjama nuosavybės teisių atkūrimo būdu.
Atkreiptinas dėmesys, kad su šiuo projektu yra susijęs kartu teikiamas Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo Nr. VIII-359 4 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas (reg. Nr. XIIP-1641) (toliau – projektas Nr. XIIP-1641). Pažymėtina, kad pagal projekto Nr. XIIP-1641 1 straipsniu siūlomas Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 13 dalies nuostatas piliečiams atkuriant nuosavybės teises būtų atsižvelgiama į tai, ar jie atitinka Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytas sąlygas. Taigi, teikiamu įstatymo projektu siūloma keičiamo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies nuostata, kad šis įstatymas netaikomas tais atvejais, kai žemė įsigyjama nuosavybės teisių atkūrimo būdu, kelia abejonių. Svarstytina, ar abiejų projektų nuostatas nereikėtų suderinti tarpusavyje. Pritarti. 2. Šis įstatymas, išskyrus 5 straipsnio nuostatas dėl valstybės pirmumo teisės įsigyti parduodamą žemės ūkio paskirties žemės sklypą, netaikomas, kai žemė įsigyjama valstybės ar savivaldybės nuosavybėn, taip pat įsigyjant sodininkų bendrijų sodų žemės sklypus ir tais atvejais, kai žemė įgyjama paveldėjimo ir nuosavybės teisės atkūrimo būdais (išskyrus Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme nurodytus atvejus). 6. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-04-08)12
įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje nustatoma, kad šis įstatymas netaikomas įsigyjant sodininkų bendrijų sodų žemės sklypus. Šiose projekto nuostatose nėra suprantamas sąvokos „sodininkų bendrijų sodų žemės sklypai“ turinys.
Atkreiptinas dėmesys, kad Sodininkų bendrijų įstatymo 2 straipsnio 2 ir 3 dalyse yra apibrėžtos tokios sąvokos kaip „mėgėjų sodo sklypas“ bei „mėgėjų sodo teritorija“. Pažymėtina, kad mėgėjų sodo teritoriją sudaro sodininkų ir kitų asmenų nuosavybės ar kitomis teisėmis valdomi sodo sklypai bei bendrojo naudojimo žemė (rekreacijai ir kitoms reikmėms), todėl, iš projekto nuostatų nėra pakankamai aišku, ar visai žemei, esančiai mėgėjų sodų teritorijoje, būtų netaikomi šiame įstatyme nustatyti žemės įsigijimo reikalavimai, ar tik mėgėjų sodo sklypams ir pan. Siūlytume šias projekto nuostatas suderinti su Sodininkų bendrijų įstatymo nuostatomis. Pritarti. „2. Šis įstatymas, išskyrus 5 straipsnio nuostatas dėl valstybės pirmumo teisės įsigyti parduodamą žemės ūkio paskirties žemės sklypą, netaikomas, kai žemė įsigyjama valstybės ar savivaldybės nuosavybėn, taip pat įsigyjant sodininkų bendrijų sodų žemės sklypus mėgėjų sodo teritorijoje ir tais atvejais, kai žemė įgyjama paveldėjimo ir nuosavybės teisės atkūrimo būdais.“
kanceliarijos Teisės departamentas (2014-04-08)1231
nustatyti, kad daugiau nei 5 hektarus žemės ūkio paskirties žemės nuosavybės teise valdančio juridinio asmens ar daugiau nei 25 procentų tokio juridinio asmens akcijų (dalių, pajų) įgijėjui taikomi tokie pat šio ir kitų įstatymų nustatyti reikalavimai, kaip ir žemės ūkio paskirties žemės pirkėjui. Siūlomas teisinis reguliavimas kelia abejonių šiais aspektais.
Pirma, pagal projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų nuostatas juridinio asmens, valdančio daugiau kaip 5 ha žemės ūkio paskirties žemės, akcijas (dalis, pajus) galėtų įsigyti tik turintis profesinių įgūdžių ir kompetencijos fizinis asmuo ar juridinis asmuo, ne mažiau kaip 3 metus iki sandorio sudarymo dienos vykdęs žemės ūkio veiklą, jeigu jo pajamos iš žemės ūkio veiklos sudaro daugiau kaip 50 procentų visų gautų pajamų ir jeigu jo ekonominis gyvybingumas gali būti įrodytas Žemės ūkio ministerijos nustatyta tvarka įvertinus šio asmens perspektyvas. Pažymėtina, kad žemės ūkio paskirties žemę valdančio juridinio asmens daugiau kaip 25 procentus akcijų (dalių, pajų) įsigijęs fizinis asmuo pats žemės ūkio veiklos nevykdytų. Žemės ūkio veiklą vykdytų žemę nuosavybės teise valdantis juridinis asmuo. Manytume, kad tokio juridinio asmens dalyviai gali suformuoti juridinio asmens valdymo organus, kurių nariai turėtų pakankamai profesinių įgūdžių ir kompetencijos. Be to, juridinis asmuo gali turėti pakankamai kvalifikuotų, turinčių patirties vykdant žemės ūkio veiklą darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis ir pan. Kartu kyla abejonių ir dėl reikalavimų juridiniam asmeniui – žemę valdančio juridinio asmens akcijų (dalių, pajų) įgijėjui. Atkreiptinas dėmesys, kad juridinis asmuo, kurio akcijos (dalys, pajai) būtų įsigyjamos, galėtų turėti žymiai didesnę patirtį vykdant žemė ūkio veiklą, negu jo akcijų (dalių, pajų) įgijėjas. Be to, kaip jau buvo minėta, juridinio asmens valdymo organų nariai, jo darbuotojai gali turėti pakankamą kvalifikaciją, patirtį, tam, kad sėkmingai galėtų vystyti žemės ūkio veiklą juridinio asmens valdomoje žemės ūkio paskirties žemėje. Atsižvelgus į tai, kyla abejonių, ar siūlomi nustatyti reikalavimai asmenims, siekiantiems įsigyti juridinio asmens, valdančio žemės ūkio paskirties žemę, akcijų (dalių, pajų), yra pagrįsti.
Svarstytina, ar nereikėtų atsisakyti juridinio asmens akcijų (dalių, pajų) įgijėjui projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 2 straipsnio 1 ir 2 dalyse siūlomų nustatyti reikalavimų arba nustatyti atitinkamus reikalavimus juridiniame asmenyje vadovaujamąsias pareigas einantiems asmenims (valdymo organų ir kitų organų nariams). Nepritarti. Šios nuostatos pasiūlytos atsižvelgiant į tai, kad būtų išvengta atvejų, kai asmenys, kurie pagal galiojančius teisės aktus nebegali (ar niekada negalėjo) įsigyti nuosavybės teise žemės ūkio paskirties žemės, tačiau įsigydami juridinio asmens, kuris valdo nuosavybės teise žemės ūkio paskirties žemės, akcijų ar patį juridinį asmenį, įgyja teisę valdyti (daryti sprendimus) dėl šios žemės disponavimo. Taigi, pagal galiojantį reguliavimą per akcijas (netiesiogiai) įsigyjama žemės ūkio paskirties žemė, apeinant visus galiojančius reikalavimus įgijėjui. Be to, pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalies įgyvendinimo konstitucinį įstatymą, jei užsienio subjektai neatitiks Lietuvos pasirinktos europinės ir transatlantinės integracijos kriterijų, minėtą konstitucinio įstatymo nuostatą iš esmės galės apeiti įsigydami įmonę, kuri valdo žemės ūkio paskirties žemės, ar atitinkamą kiekį akcijų. 8.
kanceliarijos Teisės departamentas (2014-04-08)13 Antra, atkreiptinas dėmesys, kad pagal teikiamo projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 1 straipsnio 3 dalį būtų ne tik apribotos teisės asmenų, siekiančių įsigyti juridinį asmenį, turintį didesnį nei 5 ha žemės sklypą ar daugiau nei 25 procentus tokio juridinio asmens akcijų (nustačius jiems atitinkamus reikalavimus), bet kai kurie asmenys tokios teisės apskritai netektų, atsižvelgiant į tai, kad minėto juridinio asmens ar jo akcijų (dalių, pajų) įgijėjams būtų taikomi ne tik šio įstatymo, t. y., teikiamo projekto, bet ir kitų įstatymų nustatyti reikalavimai, taikomi žemės ūkio paskirties įgijėjui. Pažymėtina, kad vienas tokių įstatymų yra Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalies įgyvendinimo konstitucinis įstatymas, kurio 4 straipsnyje yra apibrėžtas ratas užsienio subjektų, turinčių teisę įsigyti žemės ūkio paskirties žemę. Pastebėtina, kad į šį užsienio subjektų ratą nepatenka europinės ir transatlantinės integracijos kriterijų neatitinkantys užsienio subjektai, kuriems teisė įsigyti kokį nors juridinį asmenį ar jo akcijų, skirtingai nei teisė įsigyti žemės ūkio paskirties žemę, niekada nebuvo apribota, t. y., tokie asmenys visada galėjo šią teisę įgyvendinti. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad nurodytiems subjektams taikytinas Sutartyje dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) 63 straipsnis, pagal kurį uždraudžiami visi kapitalo judėjimo tarp valstybių narių bei trečiųjų šalių apribojimai. Nurodytųjų užsienio subjektų atžvilgiu nebūtų galima taikyti SESV 64 straipsnio 1 dalyje nustatytos 63 straipsnio 1 dalies išimties („63 straipsnio nuostatos nekliudo taikyti trečiosioms šalims 1993 m. gruodžio 31 d. pagal nacionalinę ar Sąjungos teisę galiojančių apribojimų <...>“ (pabraukimas – mūsų)), atsižvelgiant į tai, kad, kaip jau buvo minėta, šiems subjektams tiek juridinių asmenų, tiek jų akcijų įsigijimui niekada nebuvo taikomi jokie draudimai.
Atsižvelgiant į tai, manome, kad projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 1 straipsnio 3 dalis ta apimtimi, kiek joje (darant nuorodas į kitus įstatymus) nustatomas draudimas tiems užsienio subjektams, kurie iki teikiamo projekto įsigaliojimo visada turėjo teisę įsigyti juridinį asmenį ar jo akcijų (nepriklausomai nuo to, ar tas juridinis asmuo turėjo nuosavybės teise kokį nors žemės sklypą, ar ne) neatitinka SESV 63 straipsnio 1 dalies. Nepritarti Šios nuostatos pasiūlytos atsižvelgiant į tai, kad būtų išvengta atvejų, kai asmenys, kurie pagal galiojančius teisės aktus nebegali (ar niekada negalėjo) įsigyti nuosavybės teise žemės ūkio paskirties žemės, tačiau įsigydami juridinio asmens, kuris valdo nuosavybės teise žemės ūkio paskirties žemės, akcijų ar patį juridinį asmenį, įgyja teisę valdyti (daryti sprendimus) dėl šios žemės disponavimo. Taigi, pagal galiojantį reguliavimą per akcijas (netiesiogiai) įsigyjama žemės ūkio paskirties žemė, apeinant visus galiojančius reikalavimus įgijėjui. Be to, pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalies įgyvendinimo konstitucinį įstatymą, jei užsienio subjektai neatitiks Lietuvos pasirinktos europinės ir transatlantinės integracijos kriterijų, minėtą konstitucinio įstatymo nuostatą iš esmės galės apeiti įsigydami įmonę, kuri valdo žemės ūkio paskirties žemės, ar atitinkamą kiekį akcijų. 9.
kanceliarijos Teisės departamentas (2014-04-08)1234 Trečia, nėra aišku, kokiu būdu akcijų (dalių, pajų) įgijėjas galėtų užtikrinti, kad, sudarius akcijų (dalių, pajų) perleidimo sandorį, bus tenkinama bent viena iš projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje nurodytų sąlygų, bei užtikrinti, kad juridinis asmuo, kurio akcijas (dalis, pajus) asmuo įsigyja, ne mažiau kaip 5 metus naudotų turimą žemės ūkio paskirties žemę žemės ūkio veiklai, jeigu akcijų (dalių, pajų) įgijėjas valdytų tik 25 procentus žemės ūkio paskirties žemę valdančio juridinio asmens akcijų (dalių, pajų). Atkreiptinas dėmesys, kad juridinio asmens dalyviai (akcininkai, pajininkai ir pan.) dalyvauja juridinio asmens dalyvių susirinkimuose ir balsuoja juridinių asmenų dalyvių susirinkimo kompetencijai priskirtais klausimais. Paprastai asmuo laikomas turinčiu balsų daugumą juridinio asmens dalyvių susirinkime, kai jis turi daugiau kaip 50 procentų balsų. Tuo tarpu asmuo, turintis 25 procentus balsų, suteikiančių teisę balsuoti juridinio asmens dalyvių susirinkime, vien savo vieno balsais negalėtų priimti sprendimus juridinio asmens dalyvių susirinkime, nes paprastai sprendimai priimami paprasta ar kvalifikuota balsų dauguma, o susirinkimas laikomas teisėtu, kai jame dalyvauja juridinio asmens dalyviai, turintys daugiau kaip 50 procentų visų balsų (Žemės ūkio bendrovių įstatymo 21 straipsnio 5 dalis ir kt.). Taigi, asmuo, turintis 25 procentų balsų, suteikiančių teisę balsuoti juridinio asmens susirinkime, pats vienas negalėtų užtikrinti, kad bus įvykdyti tie reikalavimai, kurie projekte siūlomi nustatyti žemės ūkio paskirties žemės pirkėjui. Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo
(kategoriją), gali nustatyti žemės teisinį režimą, inter alia nuosavybės naudojimo, ūkinės veiklos ir kitos veiklos sąlygas, apribojimus, draudimus. Minėti apribojimai turi būti konstituciškai pagrįsti.
Atsižvelgus į tai, svarstytina, ar projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 2 straipsnio 2 ir 4 dalyse siūlomų nustatyti reikalavimų, taikytinų atitinkamo kiekio žemės ūkio paskirties žemę valdančio juridinio asmens akcijų (dalių, pajų) įgijėjui, nereikėtų atsisakyti arba nustatyti, kad aukščiau nurodyti reikalavimai taikomi asmenims, įsigijusiems daugiau kaip 50 procentų tokio juridinio asmens akcijų (pajų, dalių). Nepritarti Dydis „daugiau nei 25 procentų akcijų (dalių, pajų)“ siūlomas atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatyme nustatyta, jog tam tikrais atvejais priimti sprendimą būtina kvalifikuota balsų dauguma, kuri negali būti mažesnė kaip 3/4 visų visuotiniame akcininkų susirinkime dalyvaujančių ir turinčių balsavimo teisę dalyvių balsų (Akcinių bendrovių įstatymo
turi daugiau kaip 25 procentus akcijų, jau gali daryti įtaką juridinio asmens sprendimams. 10. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-04-08)34 Atsižvelgiant į aukščiau nurodytus argumentus, svarstytina, ar nereikėtų padidinti ir projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 3 straipsnio 4 dalyje siūlomą nustatyti procentinį dydį, vietoj ,,ne mažiau kaip 25 procentus“ įrašant ,,daugiau kaip 50 procentų“. Nepritarti Kituose įstatymuose vartojant susijusių asmenų sąvoką, nustatomas kur kas platesnis susijusių asmenų ratas. Pavyzdžiui, pagal Lietuvos Respublikos Konkurencijos įstatymą susijusiais asmenimis laikomi asmenys, turintys 1/3 ar daugiau balsų, pagal Pelno mokesčio įstatymą – 25 proc. Atsižvelgiant į siekį užtikrinti žemės naudojimą būtent žemės ūkio veiklai bei siekiant išvengti machinacijų žeme, siūloma įtvirtinti 25 procentų ribą. 11.
kanceliarijos Teisės departamentas (2014-04-08)136737 Ketvirta, iš projekto nuostatų nėra aišku, kuris subjektas (subjektai) turėtų teisę kontroliuoti, ar asmenys, įsigiję juridinį asmenį ar juridinio asmens, valdančio daugiau kaip 5 ha žemės ūkio paskirties žemės, daugiau kaip 25 procentus akcijų (dalių, pajų), nepažeidė projektu keičiamame įstatyme siūlomų nustatyti reikalavimų, pavyzdžiui, ar gavo savivaldybės administracijos direktoriaus leidimą, atitinka kitus įstatymo reikalavimus. Pažymėtina, kad savivaldybės administracijos direktorius ir savivaldybės tarybos sudaryta komisija turėtų galimybę patikrinti, ar asmenys, siekiantys įsigyti atitinkamą juridinį asmenį ar jo akcijų (dalių, pajų), atitinka nustatytus reikalavimus, jeigu į juos būtų kreiptasi dėl leidimų įsigyti tokį juridinį asmenį ar jo akcijas (dalis, pajus) įsigijimo. Kartu atkreiptinas dėmesys, kad pagal projekto 1 straipsniu siūlomas keičiamo įstatymo 6, 7 straipsnio nuostatas savivaldybių vykdomųjų institucijų ir jų tam įgalioti pareigūnai pažeidimus tirtų ir protokolus turėtų teisę surašyti tik už projektu keičiamo įstatymo 6 straipsnyje nurodytus pažeidimus – kai juridiniai asmenys nevykdo nustatytos pareigos įsigytą žemės ūkio paskirties žemę naudoti žemės ūkio veiklai. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, svarstytina, ar keičiamame įstatyme nereikėtų nurodyti konkrečią valstybės instituciją, kuri turėtų teisę kontroliuoti juridinių asmenų, valdančių atitinkamą kiekį žemės ūkio paskirties žemės, įsigijimą ar didesnės kaip 25 procentai tokių juridinių asmenų akcijų (dalių, pajų) įsigijimą, bei nustatyti tos institucijos teises vykdant minėtą kontrolę. Kartu svarstytina, ar projekte nereikėtų nurodyti, kokių konkrečiai veiksmų turėtų imtis tokia institucija, jeigu nustatytų, kad juridinis asmuo ar jo akcijos (dalys, pajai) įsigyti pažeidžiant įstatymo reikalavimus.
Pažymėtina, kad pagal projektu siūlomas keičiamo įstatymo 3 straipsnio 7 dalies nuostatas tik vieninteliu atveju, t. y., kai nustatoma, kad asmuo, pažeisdamas įstatymo reikalavimus, įsigijo didesnį žemės sklypą, negu nustatytas didžiausias galimas įsigyti vienam asmeniui žemės sklypo plotas, prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškiniu teismo sprendimu maksimalų dydį viršijantis plotas paimamas valstybės nuosavybėn. Nepritarti Už įstatymo nesilaikymą taikytini bendrieji civilinės ar baudžiamosios atsakomybės pagrindai. 12. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-04-08)23 Penkta, pagal projekto nuostatas juridinio asmens akcijų (dalių, pajų) įgijėjas prieš įsigydamas juridinio asmens, kuris valdo daugiau kaip 5 hektarus žemės ūkio paskirties žemės, turėtų gauti savivaldybės administracijos direktoriaus pagal žemės buvimo vietą leidimą, išduotą atsižvelgiant į savivaldybės tarybos sudarytos komisijos siūlymą. Atkreiptinas dėmesys, kad juridinis asmuo, kurio akcijos (dalys, pajai) įsigyjami, gali turėti žemės ūkio paskirties žemės sklypus ne vienos savivaldybės teritorijoje. Lietuvos Respublikoje yra 60 savivaldybių. Taigi, asmuo, siekiantis įsigyti tokio žemės ūkio paskirties žemę valdančio juridinio asmens akcijų (dalių, pajų), privalėtų gauti nuo 1 iki 60 leidimų, kuriuos turėtų išduoti kiekvienos savivaldybės, kurioje juridinis asmuo turi įsigijęs žemės ūkio paskirties žemės sklypą, administracijos direktorius. Svarstytina, ar siūlomas reguliavimas yra pagrįstas, atitinka proporcingumo principą ir praktiškai galėtų būti įgyvendintas. Pritarti 3.
žemės tik gavę savivaldybės pagal žemės buvimo vietą administracijos direktoriaus leidimą, išduotą atsižvelgiant į apsvarsčius savivaldybės tarybos sudarytos (iš savivaldybės administracijos atstovo (-ų), seniūnijos pagal žemės buvimo vietą seniūno, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovo, taip pat savivaldybėje veikiančių vietos bendruomeninių organizacijų ir žemės savininkus ir (ar) žemės ūkio veiklą vykdančius asmenis vienijančių savivaldos organizacijų atstovų, jiems sutikus dalyvauti komisijos veikloje) komisijos siūlymą. Leidimas išduodamas arba pateikiamas motyvuotas atsisakymas jį išduoti ne vėliau kaip per 15 darbo dienų nuo prašymo jį išduoti gavimo savivaldybės administracijoje. 13. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-04-08) Šešta, atkreiptinas dėmesys, kad žemės ūkio paskirties žemės sklypus gali turėti akcinės bendrovės, kurių akcijomis prekiaujama vertybinių popierių biržoje. Projekto aiškinamajame rašte nėra nurodoma, kokį poveikį tokių bendrovių akcijų prekybai galėtų padaryti projektu siūlomi nustatyti reikalavimai tokių bendrovių akcijų įgijėjams, koks būtų tokių akcijų prekybos mechanizmas. Atsižvelgus į tai, svarstytina, ar dėl teikiamo projekto nereikėtų prašyti Lietuvos banko, kuris pagal Vertybinių popierių įstatymą ir kitus įstatymus yra atsakingas už finansinių priemonių rinkų priežiūrą, nuomonės. Nepritarti Atsižvelgiant į žemės, kaip ypatingo ištekliaus svarbą, manytina, kad detalus ir visus galimus jos įsigijimo būdus apimantis reglamentavimas yra svarbesnis lyginant su galimais suvaržymais akcijų įgijėjams. 14. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-04-08)133 Septinta, projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 1 straipsnio 3 dalies nuostata ,,akcijų (dalių, pajų)” derintina su Civiliniame kodekse naudojamomis sąvokomis, vietoj žodžio ,,dalių” įrašytinas žodis ,,teisių”.
Jeigu būtų pritarta šiai pastabai, reikėtų atitinkamai patikslinti ir projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 3 straipsnio nuostatas. Pritarti
įstatymo nustatyti reikalavimai taikomi ir sudarant daugiau nei 5 hektarus žemės ūkio paskirties žemės nuosavybės teise valdančio juridinio asmens perleidimo sandorį, taip pat juridinio asmens, nuosavybės teise valdančio daugiau nei 5 hektarus žemės ūkio paskirties žemės, akcijų (dalių teisių, pajų) perleidimo sandorį, kurį sudarius akcijų (dalių, pajų) įgijėjas tampa daugiau nei 25 procentų minėto juridinio asmens akcijų (dalių teisių, pajų) valdytoju. Daugiau nei 5 hektarus žemės ūkio paskirties žemės nuosavybės teise valdančio juridinio asmens ar daugiau nei 25 procentų tokio juridinio asmens akcijų (dalių teisių, pajų) įgijėjui taikomi tokie pat šio ir kitų įstatymų nustatyti reikalavimai, kaip ir žemės ūkio paskirties žemės pirkėjui. 3 straipsnis
asmenys, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai (per juridinį asmenį, kuriame valdo ne mažiau kaip 25 procentų akcijų (dalių teisių, pajų), suteikiančių teisę balsuoti juridinio asmens dalyvių susirinkime) valdo daugiau kaip 25 procentus kito juridinio asmens akcijų (dalių teisių, pajų), suteikiančių teisę balsuoti šio juridinio asmens dalyvių susirinkime. 6.
(priklausantis) plotas neviršija šiame straipsnyje nustatytų didžiausių įsigyjamos žemės dydžių, bendru įsigytos (priklausančios) žemės plotu laikoma juridinio asmens nuosavybės teise valdomo žemės ploto dalis, proporcinga susijusio asmens (asmens (-ų), įsteigusio kelis juridinius asmenis) šiame juridiniame asmenyje tiesiogiai ar netiesiogiai valdomų akcijų (dalių teisių, pajų) daliai. 15. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-04-08)
dalies 1 punkto nuostatos „Tokiu laikomas ne mažiau kaip 3 metus per paskutinius penkerius metus iki žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo sandorio sudarymo dienos žemės ūkio veiklą vykdęs (įskaitant studijų/mokymosi įgyjant žemės ūkio išsimokslinimą laiką) ir buhalterinę apskaitą tvarkantis asmuo, kuris Ūkininko ūkio įstatymo nustatyta tvarka yra įregistravęs ūkininko ūkį“ svarstytinos tuo aspektu, ar skliaustuose išdėstytos nuostatos tinkamai įterpiamos būtent į tą šių projekto nuostatų vietą. Pagal konstrukciją šias projekto nuostatas galima būtų suprasti taip, kad studijų/mokymosi laikas būtų prilyginamas žemės ūkio veiklos vykdymui, bet vis tiek toks asmuo studijų/mokymosi laikotarpiu turėtų tvarkyti buhalterinę apskaitą ir būti įregistravęs ūkininko ūkį. Nepritarti Įstatyme neatsitiktinai vartojami skirtingi veiksmažodžių laikai. Studijų, mokymosi laikas įskaitomas į 3 metų vykdytos veiklos laiką, o kalbant apie buhalterinės apskaitos tvarkymą ir ūkio įregistravimą vartojamas esamasis laikas, t. y. keliamas reikalavimas, kad asmuo buhalterinę apskaitą tvarkytų ir ūkį įregistravęs būtų sandorio sudarymo metu. 16. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-04-08) 8.
Pagal projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 2 straipsnio 2 dalį asmenys, įsigiję žemę pagal teikiamą įstatymą, privalėtų šią žemę ne mažiau kaip 5 metus naudoti žemės ūkio veiklai, „<...> kurios minimalias metines apimtis vienam hektarui nustato Žemės ūkio ministerija.“ Svarstytina, ar visada būtų galima nustatyti tokias minimalias apimtis vienam hektarui, atsižvelgiant į tai, kad Žemės ūkio, maisto ūkio ir kaimo plėtros įstatyme įtvirtinta „žemės ūkio veiklos sąvoka“ apima ne tik žemės ūkio produktų gamybą, savos gamybos žemės ūkio produktų perdirbimą ir pan., bet ir „<...> paslaugų žemės ūkiui teikimą ir (arba) geros agrarinės ir aplinkosauginės žemės būklės palaikymą“. Pritarti
kanceliarijos Teisės departamentas (2014-04-08)
nustatyti, kad leidimus asmenims įsigyti žemės ūkio paskirties žemę išduoda savivaldybės administracijos direktorius pagal savivaldybės tarybos sudarytos komisijos siūlymą. Iš projekto nuostatų nėra aišku, kokią teisinę galią turėtų savivaldybės tarybos sudarytos komisijos siūlymas - ar komisijos siūlymas būtų privalomas savivaldybės administracijos direktoriui, ar jis būtų tik rekomendacinio pobūdžio ir savivaldybės administracijos direktoriaus nesaistytų. Projekto nuostatas reikėtų patikslinti pašalinant šį neaiškumą. Pritarti
kanceliarijos Teisės departamentas (2014-04-08) 10.
Iš projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 2 straipsnio 4 dalies nuostatų nėra aišku, kokiais dokumentais, faktais vadovaujantis savivaldybės tarybos sudaryta komisija įsitikina, kad sudarius žemės ūkio paskirties žemės perleidimo sandorį bus tenkinama bent viena šių sąlygų, t. y., didinamas visų tipų žemės ūkio veiklos konkurencingumas, ūkio perspektyvumas ir struktūra, skatinamas maisto grandinės organizavimas ir rizikos valdymas žemės ūkyje, atkuriamos, išsaugomos ar pagerinamos nuo žemės ūkio ir miškininkystės priklausančios ekosistemos, skatinama socialinė įtrauktis, skurdo mažinimas ir ekonominė plėtra kaimo vietovėje. Svarstytina, ar nesant įstatyme nustatytų aiškių kriterijų, kuriais būtų grindžiamas komisijos „įsitikinimas“, šios projekto nuostatos nebūtų skirtingai interpretuojamos ir įgyvendinamos. Nepritarti Tiek komisijos sudarymo, tiek leidimų išdavimo tvarką siūloma pavesti nustatyti Vyriausybei. 19. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-04-08)
nustatoma išimtis asmenims, įsigijusiems žemės ūkio paskirties žemę, ne mažiau kaip 5 metus nevykdyti joje žemės ūkio veiklos, jei parduodamos žemės sklypas patenka į teritoriją, kurioje pagal savivaldybės lygmens ir vietovės lygmens bendruosius planus žemė numatyta naudoti ne žemės ūkio veiklai ir yra pakeičiama šio žemės sklypo pagrindinė naudojimo paskirtis. Šios projekto nuostatos nėra pakankamai aiškios ir svarstytinos santykyje su projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies ir 6 dalies nuostatomis tuo aspektu, kad nėra aišku, kodėl žemės įgijėjas, norintis įsigyti žemės ūkio paskirties žemės, kuri teritorijų planavimo dokumentuose numatyta naudoti ne žemės ūkio veiklai ir kurios pagrindinė žemės naudojimo paskirtis turėtų būti keičiama, privalo atitikti šiame projekte nustatytus reikalavimus.
Svarstytina, ar toks projektu siūlomas teisinis reguliavimas nesudarytų nepalankių sąlygų įvairių šalies ekonomikos sektorių (pvz., naudingųjų iškasenų kasybos pramonė ir pan.) vystymuisi ir plėtrai. Pritarti
kanceliarijos Teisės departamentas (2014-04-08)
nuostatų formuluotėje „priklausantis žemės ūkio paskirties plotas“ prieš žodį
„plotas“ įrašytinas žodis „žemės“. Pritarti
kanceliarijos Teisės departamentas (2014-04-08)
įstatymo 3 straipsnio 1 ir 2 dalis, reikėtų tikslinti projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 3 straipsnio 6 dalyje vartojamas sąvokas „plotas“, „žemės dydis“, „žemės plotas“. Pritarti
kanceliarijos Teisės departamentas (2014-04-08)
siūloma nustatyti, kad laisva valstybinė žemės ūkio paskirties žemė neparduodama, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nustatytas išimtis. Šios projekto nuostatos svarstytinos tuo aspektu, kad nėra aišku, ar galės būti parduodama ta valstybinė žemės ūkio paskirties žemė, kuri teritorijų planavimo dokumentuose numatyta naudoti ne žemės ūkio veiklai, bet kurios pagrindinė žemės naudojimo paskirtis dar nėra pakeista. Svarstytina, ar toks projektu siūlomas teisinis reguliavimas nesudarytų nepalankių sąlygų įvairių šalies ekonomikos sektorių vystymuisi ir plėtrai. Pritarti „4.
Pritarti „4. Leidimas išduodamas tik tuo atveju, jei asmuo, pageidaujantis įsigyti žemės ūkio paskirties žemės, atitinka šio straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus, šio straipsnio 3 dalyje nurodyta komisija įsitikina, kad sudarius žemės ūkio paskirties žemės perleidimo sandorį bus tenkinama bent viena šių sąlygų, t. y. didinamas visų tipų žemės ūkio veiklos konkurencingumas, ūkio perspektyvumas ir struktūra, skatinamas maisto grandinės organizavimas ir rizikos valdymas žemės ūkyje, atkuriamos, išsaugomos ar pagerinamos nuo žemės ūkio ir miškininkystės priklausančios ekosistemos, skatinama socialinė įtrauktis, skurdo mažinimas ir ekonominė plėtra kaimo vietovėje) ir įsipareigoja ne mažiau kaip 5 metus nuo šios žemės įsigijimo (išskyrus atvejus, kai minėtam terminui nesuėjus žemės sklypas perleidžiamas tretiesiems asmenims arba kai parduodamas žemės sklypas patenka į teritoriją, kurioje pagal savivaldybės lygmens ir vietovės lygmens bendruosius planus žemė numatyta naudoti ne žemės ūkio veiklai, ir yra pakeičiama šio žemės sklypo pagrindinė naudojimo paskirtis) ją naudoti žemės ūkio veiklai, kurios minimalias metines apimtis vienam hektarui žemės nustato Žemės ūkio ministerija. 6.
6Šiame straipsnyje nustatyti reikalavimai netaikomi ir leidimas neprivalomas, kai nuosavybėn įsigyjama tiek žemės, kad sudarius sandorį asmeniui priklausantis žemės ūkio paskirties plotas neviršija 5 ha, kai įsigyjami žemės ūkio paskirties žemės sklypai, naudojami nuosavybės teise turimiems ar kartu su žemės sklypu įsigyjamiems statiniams ir įrenginiams eksploatuoti, kai Žemės įstatymo nustatyta tvarka pirmumo teise perkami žemės sklypai, priskirti žemės konsolidacijos projekto teritorijai, kai pagal šį įstatymą perkami tarp nuosavybės teise valdomų žemės sklypų įsiterpę žemės ūkio paskirties žemės plotai, arba kai privatizuojama asmeninio ūkio žemė Žemės reformos įstatymo nustatyta tvarka arba kai įsigyjamas žemės sklypas patenka į teritoriją, kurioje pagal savivaldybės lygmens ir vietovės lygmens bendruosius planus žemė numatyta naudoti ne žemės ūkio veiklai.“
kanceliarijos Teisės departamentas (2014-04-08)
siūloma nustatyti, kad žemės ūkio paskirties žemės sklypo, įsigyto iš valstybės pagal šį įstatymą, pagrindinė žemės naudojimo paskirtis gali būti keičiama ne anksčiau kaip po 5 metų nuo žemės sklypo įsigijimo dienos. Svarstytinas šių projekto nuostatų tikslingumas, atsižvelgiant į tą aplinkybę, kad projekto nuostatose uždraudžiamas laisvos valstybinės žemės ūkio paskirties žemės pardavimas, taigi, žemės pagrindinės naudojimo paskirties negalėtų keisti tik asmenys, įsigyjantys žemę statinių ir įrenginių naudojimui, asmeninio ūkio žemę bei įsiterpusius žemės sklypus. Nepritarti Panaikinus minėtą nuostatą galėtų būti suprantama, jog asmenims įsigijusiems žemę prieš metus ar du, ar pastaruoju metu (užbaigiant žemės įsigijimo procedūras, pradėtas praėjusiais metais) negaliotų draudimas keisti paskirtį, taip būtų nepasiekti tokie valstybės paramos įsigyjant žemės taikymo tikslai, kaip žemės ūkio veiklos skatinimas, racionalus žemės naudojimas ir pan. 24.
kanceliarijos Teisės departamentas (2014-04-08)
bei 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatų nėra aišku, ar žemės sklypo bendraturčiams, įsigyjantiems pirmumo teise privačią žemės ūkio paskirties žemę, būtų taikomi projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatyti reikalavimai žemės įgijėjui. Nepritarti Bendraturčiui taikomos tos pačios taisyklės kaip ir bet kuriam kitam įgijėjui, todėl 5 straipsnyje ir nenumatytos išimtys. 25. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-04-08)
dalies 2 punkto antros (nenumeruotos) pastraipos nuostatų santykis su šio straipsnio 7 dalies nuostatomis. Svarstytina, ar projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 2 punkto antros pastraipos nuostatų nereikėtų atsisakyti kaip perteklinių. Pritarti
2) parduodamo žemės sklypo naudotojas, pagal Nekilnojamojo turto registre įregistruotą sutartį (-is) naudojęs šią žemę žemės ūkio veiklai ne mažiau kaip vienus metus, – jeigu jis atitinka šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nurodytus reikalavimus.
Šiame punkte nustatyta juridinio asmens, kuris pats negali įsigyti žemės dėl šio įstatymo 4 straipsnyje nustatyto įsigyjamos žemės ploto ribojimo, pirmumo teise jo pasirinkimu ir laikantis šio įstatymo reikalavimų turi teisę pasinaudoti šio juridinio asmens akcininkas (dalininkas, pajininkas), jeigu šis juridinis asmuo parduodamą žemę pagal Nekilnojamojo turto registre įregistruotą sutartį naudojo ir žemės ūkio naudmenas ir (ar) pasėlius joje deklaravo ne mažiau kaip 5 metus;
Žemės ūkio paskirties žemės sklypas parduodamas neatliekant šio straipsnio 3 – 6 dalyse nustatytų procedūrų, jei žemės ūkio paskirties žemės sklypo savininko pasirinktas pirkėjas yra parduodamo žemės ūkio paskirties žemės sklypo naudotojas, pagal Nekilnojamojo turto registre įregistruotą sutartį (-is) naudojęs šią žemę žemės ūkio veiklai ne mažiau kaip penkerius metus;
kanceliarijos Teisės departamentas (2014-04-08)
projekto 1 straipsniu siūlomų keičiamo įstatymo 5 straipsnio 5 dalies nuostatų nėra aišku, kuriam subjektui Nacionalinės žemės tarnybos teritorinis padalinys turėtų išduoti šioje dalyje minimą pažymą. Svarstytina, ar siekiant aiškumo, vertinamąją projekto nuostatą nereikėtų papildyti, nurodant konkretų tokios pažymos gavėją. Jeigu būtų pritarta šiai pastabai, atitinkamai reikėtų patikslinti ir projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 5 straipsnio 6 dalies nuostatas. Pritarti „5.
Pritarti „5. Nacionalinės žemės tarnybos teritorinis padalinys, gavęs rašytinį sutikimą (sprendimą) pirkti žemės sklypą, ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo termino, per kurį asmenys, pageidaujantys pasinaudoti pirmumo teise pirkti žemės ūkio paskirties žemės sklypą, galėjo pateikti sutikimą jį pirkti, pasibaigimo dienos žemės sklypo pardavėjui išduoda pažymą, kad šis žemės sklypas parduodamas šiame straipsnyje nustatyta tvarka pirmumo teisę turinčiam jį pirkti asmeniui. Kai pirkti parduodamą žemės sklypą pirmumo teise pageidauja keli asmenys, Nacionalinės žemės tarnybos teritorinis padalinys raštu informuoja asmenis, pageidavusius įsigyti žemės sklypą, apie tai, kad žemės sklypas bus parduodamas asmenims pagal šiame įstatyme nustatytą eilę. Kai pirkti parduodamą žemės sklypą pirmumo teise pageidauja keli vienodą pirmumo teisę turintys asmenys, pažymoje išvardijami visi vienodą pirmumo teisę turintys asmenys ir žemės savininkas pats nusprendžia, kuriam asmeniui arba asmenims, kai parduodama keliems asmenims bendrosios nuosavybės teise, pasiūlytomis sąlygomis parduoti žemės sklypą.“
kanceliarijos Teisės departamentas (2014-04-08)
juridinių asmenų atsakomybę už žemės ūkio veiklos nevykdymą. Šio straipsnio nuostatos svarstytinos keliais aspektais. Pirma, nors projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad bauda juridiniam asmeniui yra skiriama už įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nustatytos pareigos įsigytą žemės ūkio paskirties žemę naudoti žemės ūkio veiklai nevykdymą, nėra pakankamai aišku, ar bauda būtų skiriama už pačios žemės ūkio veiklos nevykdymą, ar vis tik už minimalių apimčių nevykdymą.
Kadangi iš teisės pažeidimo dispozicijos nėra aišku už ką - žemės ūkio veiklos nevykdymą ar minimalių metinių apimčių nevykdymą - būtų taikoma atsakomybė, todėl šios projekto nuostatos svarstytinos santykyje su Žemės mokesčio įstatymo 4 straipsnio nuostatomis bei konstituciniu principu non bis in idem. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal Žemės mokesčio įstatymo 4 straipsnio 3 dalies 3 punktą savivaldybės taryba gali diferencijuoti žemės mokesčio tarifo dydį atsižvelgdama į žemės sklypo naudojimą arba nenaudojimą, t. y., savivaldybės taryba gali nustatyti didžiausią žemės mokesčio tarifą -
paskirties žemės nenaudoja žemės ūkio veiklai. Taigi, projektu siūlomu reguliavimu gali būti sukuriama situacija, kai juridiniam asmeniui, žemės ūkio paskirties sklype nevykdančiam žemės ūkio veiklos, būtų taikomas ir didžiausias žemės mokesčio tarifas, ir įstatyme nustatyta atsakomybė. Pažymėtina, kad kai kuriais atvejais žemės mokestis savo dydžiu gali prilygti ar būtų net didesnis nei atsakomybės taikymo pagrindu skiriamos baudos dydis, todėl kartu skiriant ir vieną, ir kitą, svarstytina, ar tokiu teisiniu reguliavimu nebūtų pažeidžiamas konstitucinis principas non bis in idem.
Pažymėtina, kad Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje ne kartą konstatuota, jog Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas
„<...> konstitucinis principas non bis in idem reiškia
draudimą bausti antrą kartą už tą pačią teisei priešingą veiką – už tą patį nusikaltimą, taip pat už tą patį teisės pažeidimą, kuris nėra nusikaltimas <...>“ (2001 m. gegužės 7 d., 2001 m. spalio 2 d., 2005 m. lapkričio 10 d., 2008 m. sausio 21 d., 2009 m. birželio 8 d. nutarimai). Antra, pagal projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 6 straipsnio 2 dalį skiriamos baudos dydis nustatomas pagal baudos minimumo ir maksimumo vidurkį, atsižvelgiant į atsakomybę lengvinančias ar sunkinančias aplinkybes, nurodytas šio straipsnio 4 ar 5 dalyje. Atkreiptinas dėmesys, kad nei šioje, nei kitose projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 6 straipsnio nuostatose nėra nustatyta jokia galimybė teismui, pvz.: esant ypatingoms gamtinėms aplinkybėms (sausrai ar pan.), dėl kurių juridiniai asmenys dėl nuo jų nepriklausančių aplinkybių negalėtų įvykdyti įstatymu jiems nustatytų įpareigojimų, netaikyti jiems baudų. Pažymėtina, kad fizinių asmenų atžvilgiu tokia galimybė yra įtvirtinta Administracinių teisės pažeidimų kodekso 30¹straipsnyje. Pritarti Nuostatos neliko, patobulinus projektą. 28 Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-04-08)
keičiamo įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje siūloma nustatyti, kad pažeidimus nagrinėja administracinės komisijos prie savivaldybių tarybų.
Šios projekto nuostatos nėra suderintos su Vietos savivaldos įstatymo 15 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagal kurias administracinė komisija nagrinėja Administracinių teisės pažeidimų kodekso jos kompetencijai priskirtas administracinių teisės pažeidimų bylas. Siūlytume suderinti projekto ir minėto įstatymo nuostatas tarpusavyje. Kartu atkreiptinas dėmesys, į Seimo statuto 135 straipsnio 5 dalį bei 137 straipsnio 2 dalį. Pritarti Nuostatos neliko, patobulinus projektą. 29. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-04-08)76
straipsnio 6 dalies antrąjį sakinį. Pritarti Nuostatos neliko, patobulinus projektą. 30. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-04-08)77
dalyje pateiktą nuorodą „Šios straipsnio 4 dalyje nurodytos institucijos“, nes keičiamo įstatymo 7 straipsnio 4 dalyje nėra nurodyta jokia institucija. Atsižvelgti. Nuostatos neliko, patobulinus projektą. 31. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-04-08)25
suderintos su kartu su šiuo projektu susijusio Žemės reformos įstatymo Nr. I-1607 8, 9 ir 10 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto (reg. Nr. XIIP-1640)
tapačius dalykus. Kartu atkreiptinas dėmesys, kad teisinio reguliavimo srityje egzistuoja bendra taisyklė, kad teisės norma atgal negalioja, norminiai aktai paprastai netaikomi faktams ir teisinėms pasekmėms, atsiradusioms iki šių norminių aktų įsigaliojimo.
Reikalavimas, kad paskelbti teisės aktai galiotų į ateitį, - esminis teisinės valstybės principo elementas, svarbi teisinio tikrumo prielaida (Konstitucinio Teismo 1994 m. liepos 15 d., 2001 m. lapkričio 29 d. nutarimai). Atsižvelgiant į tai, svarstytina, ar minėtose projekto nuostatose nereikėtų atsisakyti datos (2013 m. gruodžio 31 d.), iki kurios valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypai turėjo būti suprojektuoti žemės reformos žemėtvarkos projekte ar jam prilygintame žemės sklypo plane, ar asmenys pretendentų susirinkimo metu pasirinko valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypą. Jei būtų pritarta šia pastabai, analogišku aspektu turėtų būti tikslinamos ir projekto
Projekto baigiamosiose nuostatose siekiama sureglamentuoti, kokia tvarka turėtų būti baigiamos pradėtos valstybinės žemės ūkio paskirties žemės pardavimo procedūros, kai šiam pardavimui buvo taikyta valstybės pagalba (Žemės reformos įstatymo Nr. I-160 7 8, 9 ir 10 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto nuostatų atžvilgiu tai neaktualu). Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos valdžios institucijos valstybės pagalba įsigyjant žemės ūkio paskirties žemę galėjo taikyti tik iki 2013 m. gruodžio
kanceliarijos Teisės departamentas (2014-04-08)2
vadovaujantis būtų užbaigiamos privačios žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo procedūros, kai nėra asmenų besinaudojančių pirmumo teise, jei jos būtų pradėtos iki įstatymo įsigaliojimo dienos (pvz., Civilinio kodekso 6.165 straipsnio nustatyta tvarka yra sudaryta preliminarioji sutartis dėl žemės ūkio paskirties žemės sklypo perleidimo sandorio sudarymo).
Manytume, kad projektas turėtų būti papildytas nuostatomis, aiškiai įvardijančiomis nuo kokio momento sudaromiems žemės sklypo įsigijimo sandoriams būtų taikomos naujosios sąlygos (pvz., sandoriams, kurie bus sudaryti po šio įstatymo įsigaliojimo). Taip pat reikėtų nurodyti pagal kokius teisės aktus būtų užbaigiamos iki įstatymo įsigaliojimo pradėtos žemės sklypo įsigijimo procedūros ir koks faktas būtų laikomas įsigijimo procedūrų pradžia. Nepritarti Pagal Civilinio kodekso nuostatas preliminarioji sutartis turi būti rašytinė (Civilinio kodekso 6.165 straipsnio 2 dalis), tačiau jai nėra privaloma notarinė forma, teisinė registracija, todėl nebūtų galimybių įsitikinti, ar asmuo/asmenys iš tikrųjų buvo sudarę preliminariąją sutartį. Pradėtų sandorių užbaigimo procedūra aptarta 2 straipsnio 7 dalyje, pagal kurią iki šio įstatymo įsigaliojimo žemės ūkio paskirties žemės sklypo pardavėjui išduota Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos teritorinio padalinio pažyma dėl žemės ūkio paskirties žemės sklypo pirkimo pirmumo teise, šis žemės sklypas parduodamas iki šio įstatymo įsigaliojimo nustatyta tvarka. 3. Piliečių, asociacijų, politinių partijų ir kitų suinteresuotų asmenų pasiūlymai:
Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę 1.
Lietuvos karjerų asociacija (2014-02-26; 2014/10)224 Siūlome papildyti įstatymo 2 straipsnio 2 dalį nauju 4 punktu: „4) Lietuvoje įregistruoti ir veikiantys juridiniai asmenys bei Lietuvos fizinių ir juridinių asmenų steigiami juridiniai asmenys, kurie vadovaudamiesi teritorijų planavimo dokumentais, steigimo dokumentuose nustatytų veiklų įgyvendinimui privalo keisti įsigytinos žemės ūkio paskirties žemės paskirtį į kitos paskirties žemę, Žemės įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje nurodytoms teritorijoms formuoti“. Pritarti iš dalies. Papildyti 2 straipsnio 1 dalį nauju 3 punktu:
„3) juridiniai asmenys (steigimo dokumentuose
nustatytų veiklų įgyvendinimui) ir fiziniai asmenys, kurie ketina keisti įsigyjamos žemės ūkio paskirties žemės paskirtį į kitą paskirtį Žemės įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje nurodytoms teritorijoms formuoti, įgyvendinant teritorijų planavimo dokumentų sprendinius“. 2. LR žemės ūkio rūmai (2014-03-10; 102-0175) Lietuvos Respublikos žemės ūkio rūmų Prezidiumas
ministerijos pateikto Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo Nr. IX-1314 pakeitimo įstatymo projekto Nr. 14-1669(2) (toliau – Įstatymo projektas) nuostatas.
Lietuvos Respublikos žemės ūkio rūmų Prezidiumas nusprendė:
ūkio paskirties žemės įsigijimas būtų siejamas su žemės ūkio produkcijos gamyba - žemės ūkio paskirties žemė turi būti naudojama žemės ūkio produktų, kurių minimalų metinį kiekį vienam hektarui žemės nustato Žemės ūkio ministerija, gamybai;
2) Pritarti Įstatymo projektu siūlomai Juridinio asmens atsakomybei – už nustatytos pareigos įsigytą žemės ūkio paskirties žemę naudoti žemės ūkio produktų, kurių minimalų metinį kiekį vienam hektarui žemės nustato Žemės ūkio ministerija, gamybai nevykdymą žemės ūkio paskirties žemės sklype skirti baudą nuo penkių tūkstančių iki dešimties tūkstančių litų;
Taip pat Lietuvos Respublikos žemės ūkio rūmų Prezidiumas siūlo į Įstatymo projektą įtraukti šiuos papildomus saugiklius, galinčius užkirsti kelią spekuliacijoms žemės ūkio paskirties žeme:
1) Nustatyti, kad asmuo, norintis įsigyti žemės ūkio paskirties žemės, turi mokėti valstybinę kalbą tiek, kad galėtų suprasti raštu ir žodžiu pateiktus teisės aktuose nustatytus žemės ūkio veiklai vykdyti keliamus reikalavimus. Pritarti. Pritarti. Nepritarti. Atsižvelgiama į Europos teisės departamento prie Teisingumo ministerijos, Teisės departamento ir kitų specialistų pastabą. 3. Lietuvos miškų savininkų asociacija (2014-04-01)21
Nėra tikslinga, kad visais atvejais žemės ūkio paskirties žemė turi būti naudojama išimtinai žemės ūkio veiklai. Jei žemės ūkio paskirties sklypas papuola į prioritetinius plotus savivaldybių miškų išdėstymo žemėtvarkos schemose, kur miško įveisimas yra leidžiamas, ten ir galėtų būti veisiami miškai. Be to, su sklypų priskyrimu įvairioms paskirtims privelta daugybė klaidų. Jei su mišku ribojasi apleistos/nenaudojamos žemės ūkio paskirties sklypas, kuriame būtų tikslinga įveisti mišką, tai tokius sklypus asmenys turėtų turėt galimybę įsigyti ne žemės ūkio veiklai vystyti.
Dalis žemės ūkio žemei priskirtos žemės yra apaugusi mišku arba apžėlusi savaiminukais, joje užsiimti žemės ūkio produkcijos gamyba nėra tikslinga. Todėl turi būti neužkertamas kelias naujų miškų įveisimui plotuose, kurie išskirti savivaldybių teritorijų miškų išdėstymo žemėtvarkos schemose ir vadovaujantis teisės aktais žemėtvarkos skyriai išduoda leidimus miškui įveisti. Reikalavimai juridiniams asmenims, perkantiems žemės ūkio paskirties žemę, atitikti tam tikrus Žemės ūkio ministerijos nustatytus ekonominio gyvybingumo (perspektyvumo) kriterijus yra pertekliniai, nes tokie kriterijai netaikomi fiziniams asmenims, be to pirkdami žemės ūkio žemę subjektai ne gauna paramą (kur paprastai vertinamas atitikimas gyvybingumo kriterijams), bet investuoja. Pasiūlymas:
Siūlome įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1) ir 2) punktus išdėstyti tokia tvarka. 2 straipsnis. Teisę įsigyti žemės ūkio paskirties žemės turintys asmenys
1Teisę įsigyti žemės ūkio paskirties žemės turi:
1) fizinis asmuo, turintis profesinių įgūdžių ir kompetencijos.
Tokiu laikomas ne mažiau kaip 3 metus iki žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo sandorio sudarymo dienos žemės ūkio veiklą vykdantis (įskaitant studijų/mokymosi laiką įgyjant žemės ūkio profesiją) ir deklaruojantis žemės ūkio naudmenas ir (ar) pasėlius ir buhalterinę apskaitą tvarkantis fizinis asmuo, kuris Ūkininko ūkio įstatymo nustatyta tvarka yra įregistravęs ūkininko ūkį arba turi žemės ūkio išsimokslinimo (susijusio su žemės ūkio veikla, kaip ji apibrėžta Lietuvos Respublikos žemės ūkio ir kaimo plėtros įstatyme) diplomą arba ne mažiau kaip 3 metus per paskutinius penkerius metus iki žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo sandorio sudarymo dienos miškininkystės veiklą vykdęs fizinis asmuo, kai žemės ūkio paskirties žemė perkama miško įveisimui. Šio punkto nuostatos netaikomos jauniesiems ūkininkams iki 40 metų, gavusiems savivaldybės pagal žemės buvimo vietą administracijos direktoriaus sudarytos komisijos leidimą įsigyti žemės ūkio paskirties žemę;
2) juridinis asmuo – ne mažiau kaip 3 metus iki žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo sandorio sudarymo dienos žemės ūkio veiklą vykdantis ir deklaruojantis žemės ūkio naudmenas ir (ar) pasėlius, kurio metinės įplaukos už realizuotą prekinę žemės ūkio produkciją sudaro daugiau kaip 50 procentų visų gautų pajamų, arba miškininkystės veiklą vykdantis, kai žemės ūkio paskirties žemė perkama miško įveisimui ir kurio ekonominis gyvybingumas gali būti įrodytas Žemės ūkio ministerijos nustatyta tvarka įvertinus šio asmens perspektyvas. Iš dalies pritarti. Papildyti 2 straipsnio 1 dalį nauju 3 punktu:
„3) juridiniai asmenys (steigimo dokumentuose
nustatytų veiklų įgyvendinimui) ir fiziniai asmenys, kurie ketina keisti įsigyjamos žemės ūkio paskirties žemės paskirtį į kitą paskirtį Žemės įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje nurodytoms teritorijoms formuoti, įgyvendinant teritorijų planavimo dokumentų sprendinius“. 4.
(2014-04-07; Nr. 14-04/076)2 Visiškai nepritariame šiuo metu visuomenėje ir žiniasklaidoje skleidžiamai nuomonei, jog žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo „saugiklių įstatymas sukurs aplinką, kurioje nebeliks konkurencijos žemės pardavimo rinkoje. Žemės pirkėjų ratas susitrauks iki minimumo” (šaltinis – www.manoukis.lt, 2014-03-27 straipsnis
„Pataisos dėl saugiklių gali sunaikinti žemės rinką, sako žemvaldžiai“). Ūkininkų nuomone, žemės ūkio paskirties žemė negali ir neturi būti ta prekė
rinkoje, kuria būtų dirbtinai prekiaujama kaip bet kuria kita preke, sukeliant nepagrįstai dideles kainas rinkoje. Teisę ją įsigyti pirmiausiai turi turėti tie, kurie iš tikrųjų ją dirba ir joje ūkininkauja. Išnagrinėję visus aukščiau paminėtus projektus, kurie buvo pristatyti ir svarstomi LR Seimo Kaimo reikalų komiteto surengtame klausimyno svarstyme š.m. balandžio 9 d., norime atkreipti dėmesį, jog labiausiai ūkininkų lūkesčius atitinka Lietuvos Respublikos Seimo narių grupių parengti projektai Nr. XIIP1498(2) ir XIIP-1587, nors ir jiems turime pastabų. Vertinant tai, kad greičiausiai už pagrindą Lietuvos respublikos Seime svarstymui bus imamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. kovo 26 d. nutarimu Nr. 275 patvirtintas projektas, norime atkreipti dėmesį į kelis pagrindinius akcentus, kuriuos reikėtų įvertinti prieš priimant galutinį sprendimą:
išlikti tas punktas, kad asmenys, turintys teisę įsigyti žemės ūkio paskirties žemę, „gali įsigyti žemės ūkio paskirties žemės tik tos savivaldybės, kurioje nuolat gyvena (yra registruota juridinio asmens buveinė) ar su ja besiribojančios savivaldybės teritorijoje“. Esame įsitikinę, kad būtent šis punktas neleis užsiimti žemės ūkio paskirties žemės prekiavimu tarp vietos ir užsienio fizinių bei juridinių asmenų spekuliaciniais tikslais. Būtent šis punktas sudaro sąlygas realiai ūkininkauti ir kurti ekonomiškai perspektyvų ūkį. 2.
2Nepritariame nuostatai,
kad žemės ūkio paskirties žemę būtų sudaryta galimybė be specialių reikalavimų įsigyti „jauniesiems ūkininkams iki 40 metų, gavusiems savivaldybės pagal žemės buvimo vietą administracijos direktoriaus sudarytos komisijos leidimą įsigyti žemės ūkio paskirties žemę“ (projekto Nr. XIIP-1587 2 str. 1 p. 1 d. ). Siūlome, jog ši dalis būtų išdėstyta taip, jog šio punkto nuostatos netaikomos jauniesiems ūkininkams, dalyvaujantiems Lietuvos kaimo plėtros programos priemonėse, skirtose jauniesiems ūkininkams įsikurti ir pageidaujantiems nuosavybės teise įsigyti žemės ūkio paskirties žemės sklypus. Savo pasiūlymą motyvuojame tuo, jog paliekant išimtį iki 40 metų, ja sugebės pasinaudoti ir tie, kurie visai neketina ūkininkauti, tačiau pageidauja žemės įsigyti pasipelnymo tikslais. Esame įsitikinę, kad tie jaunieji ūkininkai, kurie dalyvaus Lietuvos kaimo plėtros programos priemonėse bus tikrai motyvuoti ir apsisprendę ūkininkauti. 3. Prašome dar kartą palaikyti pasiūlymą valdomą juridinio asmens žemę išdalinti konkrečiam akcininkui (dalininkui, pajininkui) kaip fiziniam asmeniui ir taip skaičiuoti bendrą jam priklausantį žemės ūkio paskirties žemės plotą, kad jis nebūtų didesnis kaip 500 ha vienam fiziniam asmeniui. Taip problema išsispręstų savaime. 4. Siūlome būtinai taisyti dabar galiojančio „Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo Nr. IX-1314“ (Žin., 2003, Nr. 15-600) 6 str. 4 p., LRV patvirtinto projekto 5 str. 4 p. arba projekto XIIP-1498(2) 10 str. 4 p. esančią nuostatą, kad „ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo žemės savininko pranešimo gavimo dienos raštu praneša parduodamo žemės sklypo naudotojui (naudotojams), asmenims, kurių nuosavybės teise turimi žemės sklypai ribojasi su parduodamu žemės ūkio paskirties žemės sklypu”, atsisakant vienu metu informuoti visus, besiribojančius su parduodamu žemės sklypu.
Tai nepagrįstai iškelia žemės kainą, todėl siūlome įrašyti, jog pirmiausiai apie parduodamą sklypą turi būti informuotas nuomojamą žemę dirbantis, o tik vėliau, jam atsisakius ją pirkti, visi kiti, kurių nuosavybės teise turimi žemės sklypai ribojasi su parduodamu žemės ūkio paskirties žemės sklypu. Nepritarti. Pritarti. Nepritarti. Pritarti. Atsižvelgiama į Teisės departamento, Europos teisės departamento ir kitų specialistų pastabas dėl prieštaravimo ES teisės normoms. Papildyta
„įsikuriantiems“. Siūloma laikytis Kaimo reikalų komiteto sudarytos
darbo grupės nuomonės (patobulintame įstatymo projekte XIIP-1587(2) nuostatos šiuo klausimu). 5. Lietuvos savivaldybių asociacija (2014-04-14)23 Lietuvos savivaldybių asociacija susipažino su Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo Nr. IX-1314 pakeitimo įstatymo projektu Nr. XIIP-1638 (toliau – Įstatymo projektas). Vadovaudamiesi 2014 m. balandžio 9 d. Lietuvos savivaldybių asociacijos valdybos posėdžio metu priimtu sprendimu, informuojame, kad Įstatymo projekto 2 straipsnio 3 dalies ir 7 straipsnio 1 ir 2 dalies redakcijoms nepritariame. Lietuvos savivaldybių asociacijos valdyba, įvertinusi faktą, kad šiuo metu Lietuvos Respublikos Seime svarstomuose Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo pakeitimo projektuose (Nr. XIIP-1638 ir Nr.
XIIP-1638 ir Nr. XIIP-1587) siūlomos naujos savivaldybių funkcijos (leidimų įsigyti žemę išdavimas; komisijų, priimančių sprendimus žemės pirkimo leidimų išdavimui, sudarymas; žemės ūkio minimalios produktų gamybos kontrolė) nėra vietos savivaldai būdingos (imanentinės), didina administracinę naštą, neturi ekonominio pagrįstumo, galimai iškreipia konkurencinę aplinką, nutarė:
Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo keitimo projektų Nr. XIIP-1638 ir Nr. XIIP-1587 teisinėms nuostatoms dėl savivaldybių naujų funkcijų savivaldybių taryboms (ar administracijoms) sudarant žemės pirkimo komisijas, savivaldybių administracijoms išduodant žemės pirkimo leidimus ir (ar) kontroliuojant žemės ūkio minimalios produktų gamybą bei skiriant administracines nuobaudas. 2. Pasiūlyti, kad leidimus pirkti žemę išduotų ir žemės ūkio minimalios produktų gamybos kontrolę vykdytų, administracinės teisės pažeidimus dėl minimalios žemės ūkio produkcijos gamybos įsipareigojimų nevykdymo fiksuotų, bei baudas skirtų Nacionalinė žemės tarnyba. Nepritarti. Nepritarti. Siūloma laikytis Kaimo reikalų komiteto sudarytos darbo grupės nuomonės ir pavesti leidimus išduoti savivaldybėms, o ne Nacionalinei žemės tarnybai. 4. Valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų pasiūlymai: negauta. 5. Subjektų, turinčių įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, pasiūlymai:
Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę Str. Str. d. P. 1. Seimo nariai Bronius Pauža, Mindaugas Bastys, Andrius Palionis, Kazys Starkevičius, Gintautas Mikolaitis, Artūras Skardžius, Vytautas Kamblevičius (2014-04-15)28 Pasiūlymas:
Papildyti įstatymo projekto 2 straipsnį „Baigiamosios nuostatos “ 8 dalimi ir ją išdėstyti taip:
„8. Pripažinti netekusiu galios Lietuvos Respublikos žemės reformos
įstatymo Nr. I-1607 13 straipsnio 9 punktą.“ Nesvarstyta. Pasiūlymas pateiktas ne tam įstatymo projektui. 6.
6Seimo paskirtų papildomų komitetų,
komisijų pasiūlymai: Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę Str. Str. d. P. 1. Valstybės valdymo ir savivaldybių komitetas (2014-04-16) * Siūlyti pagrindiniam komitetui įstatymo projektą Nr. XIIP-1638 tobulinti atsižvelgiant į Seimo kanceliarijos Teisės departamento, Lietuvos savivaldybių asociacijos pastabas ir Seimo Valstybės valdymo ir savivaldybių komiteto pasiūlymus:
projektą atsisakytina nuostatų, sudarančių prielaidas galimam prieštaravimui Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir kitiem teisės aktams, Europos Sąjungos teisei ir suderinti tarpusavyje įstatymų projektuose Nr. XIIP-1638, Nr. XIIP-1587, XIIP-1498(2) siūlomas nuostatas šiuos įstatymo projektus sujungiant. 6.1.2. Vadovaujantis Civilinio kodekso 4.51 straipsniu, daiktus, turinčius ypatingą reikšmę Lietuvos Respublikos ūkiui, visuomenės ar valstybės saugumui, arba dėl kitų priežasčių (ginklai, smarkiai veikiantys nuodai ir kt.) galima įsigyti tiktai pagal specialius leidimus. Tokius daiktus ir leidimų jiems įsigyti išdavimo tvarką nustato įstatymai. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, abejotina, ar keičiamo įstatymo 2 straipsnio 5 dalis, kad šiame straipsnyje nurodytų leidimų išdavimo tvarką nustato Vyriausybė, neprieštarauja Civilinio kodekso
administravimo įstatymo 5 straipsniu, 15 straipsnio 1 dalimi, leidimų išdavimas – tai viešojo administravimo subjekto teikiama administracinė paslauga. Šios paslaugos teikiamo teisė negali būti suteikta ne viešojo administravimo subjektui, tame skaičiuje tokiai komisijai, kurios neapibrėžtas nei teisinis statusas, nei jos sudarymo tvarka (narių atrankos į komisiją tvarką), nei jos sprendimų teisinė galia, nei jos atsakomybė už neteisėtus sprendimus. Siūlytina leidimų išdavimo funkcijos vykdymą pavesti Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos. 6.1.4.
projekto 2 straipsnyje numatyti reikalavimai asmenims, kuriems suteikiama teisė įsigyti žemės ūkio paskirties žemę, yra neproporcingi įstatymo projekto tikslui. Pritarti. Nepritarti. Nepritarti. Nepritarti. Leidimo išdavimo pagrindiniai kriterijai bus nustatyti įstatyme. Siūloma laikytis Kaimo reikalų komiteto sudarytos darbo grupės nuomonės ir pavesti leidimus išduoti savivaldybėms, o ne Nacionalinei žemės tarnybai. Žemės ūkio paskirties žemė yra išimtinės reikšmės turtas – tą ne kartą pabrėžė Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, kuris nurodė, kad įstatymų leidėjas turi prerogatyvą ir pareigą užtikrinti, kad ši žemė būtų naudojama pagal savo tiesioginę paskirtį. 2. Teisės ir teisėtvarkos komitetas (2014-04-11) * Siūlyti pagrindiniam Kaimo reikalų komitetui, atsižvelgiant į Seimo statuto 137 straipsnio 4 dalį, visus tris projektus XIIP-1498(2), XIIP-1587 ir XIIP-1638 svarstyti kartu, juos sujungti ir Seimui pateikti svarstyti vieną sujuntą patobulintą projektą. Teisės ir teisėtvarkos komitetas, vertindamas Teisės departamento, Europos teisės departamento ir Specialiųjų tyrimų tarnybos išvadas, kartu apsvarstė ir patobulinto sujungto XIIP-1587(2) projekto, kuris po klausymų parengtas ir pateiktas kaip KRK išvadų projekto priedas, nuostatas ir daugumai jų pritarė, pateikdamas Komiteto pasiūlymus. Pritarti. 3. Teisės ir teisėtvarkos komitetas (2014-04-11)21 Argumentai:
Asmenis, turinčius teisę įsigyti žemės ūkio paskirties žemę, siūlytina apibrėžti kaip Vyriausybės įstatymo projekto XIIP-1638 2 straipsnio 1 dalyje (sujungto projekto XIIP-1587(2) 2 straipsnio 1 dalyje) su Komiteto pasiūlymais. Pasiūlymas:
„1. Teisę įsigyti žemės ūkio paskirties žemės turi:
1) fizinis asmuo, turintis profesinių įgūdžių ir kompetencijos.
Tokiu laikomas ne mažiau kaip 3 metus per paskutiniuspenkerius metus dešimt metų iki žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo sandorio sudarymo dienos žemės ūkio veiklą vykdęs (įskaitant studijų/mokymosi įgyjant žemės ūkio išsimokslinimą laiką) ir (ar) žemės ūkio naudmenas ir (ar)pasėlius deklaravęs fizinis asmuo, kuris Ūkininko ūkio įstatymo nustatyta tvarka yra įregistravęs ūkininko ūkį arba turi žemės ūkio išsimokslinimo diplomą. Šio punkto nuostatos netaikomos jauniesiems ūkininkams iki 40 metų, gavusiems savivaldybės pagal žemės buvimo vietą administracijos direktoriaus sudarytos komisijos leidimą šio įstatymo 2 dalyje nustatyta tvarka įsigyti žemės ūkio paskirties žemę. 2) juridinis asmuo – ne mažiau kaip 3 metus per paskutinius penkerius metus iki žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo sandorio sudarymo dienos žemės ūkio veiklą vykdęs ir (ar) žemės ūkio naudmenas ir (ar) pasėlius deklaravęs, jeigu jo pajamos iš žemės ūkio veiklos sudaro daugiau kaip 50 procentų visų gautų pajamų, ir jeigu jo ekonominis gyvybingumas gali būti įrodytas Žemės ūkio ministerijos nustatyta tvarka įvertinus šio asmens perspektyvas.“ Pritarti. 4. Teisės ir teisėtvarkos komitetas (2014-04-11)24 Siūloma patikslinti nuostatas dėl leidimų išdavimo:
Pasiūlymas: „3. Leidimas išduodamas tik tuo atveju, jei asmuo, pageidaujantis įsigyti žemės ūkio paskirties žemės, atitinka šio straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus ir įsipareigoja laikytis Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalies įgyvendinimo konstitucinio įstatymo ir Žemės įstatymo 21 straipsnyje nustatytų reikalavimų.
Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta komisija, prieš išduodama leidimą (pastaba-leidimą išduoda savivaldybės administracijos direktorius pagal komisijos sprendimą), turi įsitikinti, kad sudarius žemės ūkio paskirties žemės perleidimo sandorį bus tenkinama bent viena šių sąlygų, t. y. didinamas visų tipų žemės ūkio veiklos konkurencingumas, ūkio perspektyvumas ir struktūra, skatinamas maisto grandinės organizavimas ir rizikos valdymas žemės ūkyje, atkuriamos, išsaugomos ar pagerinamos nuo žemės ūkio ir miškininkystės priklausančios ekosistemos, skatinama socialinė įtrauktis, skurdo mažinimas ir ekonominė plėtra kaimo vietovėje).“ Pritarti. 5. Teisės ir teisėtvarkos komitetas (2014-04-11)32 Siūloma patikslinti nuostatą dėl maksimalaus įsigyjamo ploto:
„2. „2. Asmuo ar susiję asmenys gali įsigyti tiek žemėsLietuvos teritorijoje,
kad bendras jiems priklausantis iš valstybės ir kitų asmenų įgytos žemės ūkio paskirties žemės plotas nebūtų didesnis kaip 500 ha. Šis ribojimas netaikomas, jeigu žemė įsigyjama gyvulininkystei plėtoti ir įsigytos žemės kiekis neviršija hektarų, tenkančių vienam asmens laikomam sąlyginiam gyvuliui, skaičiaus (1 sąlyginis gyvulys/1ha). Jeigu asmens sąlyginių gyvulių skaičius sumažėja per paskutiniuosius 3 metus (išskyrus sumažėjimą dėl ne nuo asmens priklausančių aplinkybių) arba asmuo ketina perleisti šią žemę tretiesiems asmenims Valstybė įgyja teisę išpirkti viršijant 500 ha ploto ribą gyvulininkystei plėtoti pagal šį įstatymą įsigytą žemės plotą už vidutinę rinkos vertę, kurios dydis nustatomas pagal Žemės verčių zonų žemėlapius.“ Pritarti. 6.
(2014-04-11)33 Tikslintina nuostata dėl susijusių asmenų, kad nebūtų plečiamai aiškinamas asmenų ratas ir nekiltų neaiškumų taikant nuostatą praktikoje: „3. Susijusiais asmenimis laikomi sutuoktiniai, taip patasmenys tėvai (įtėviai) su jų nepilnamečiais vaikais (įvaikiais).“ Pritarti. 7. Teisės ir teisėtvarkos komitetas (2014-04-11) * Komitetas mano, kad reikalavimas uždrausti perleisti žemę 5 ar 10 metų, yra prieštaraujanti ES teisei nuostata, todėl jos atsisakytina ir siūloma ją iš projektų išbraukti: (projekte XIIP-1498(2) - 8 straipsnio 6 dalyje, projekte XIIP-1587 – 7 straipsnis, sujungtame projekte XIIP-1587(2) - 6 straipsnis. Pritarti. 8. Teisės ir teisėtvarkos komitetas (2014-04-11) * Dėl įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinamųjų teisės aktų:
Teisės departamentas siūlo atkreipti dėmesį į įsigaliojimo datą (2014-05-01) ir labai trumpą laiką parengti ir priimti įgyvendinamuosius aktus. Atsižvelgti. Leidimų tvarką parengti siūloma pavesta ne Vyriausybei, o Žemės ūkio ministerijai. 9. Teisės ir teisėtvarkos komitetas (2014-04-11)27 Dėl baigiamųjų nuostatų, siūloma tikslinti nuostatą: „7. Jeigu iki šio įstatymo įsigaliojimo pardavėjas pateikė Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos teritoriniam padaliniui prašymą dėl žemės ūkio paskirties žemės sklypo pardavimo, pardavėjui išduota Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos teritorinio padalinio pažyma dėl žemės ūkio paskirties žemės sklypo pirkimo pirmumo teise, šis žemės sklypas parduodamas iki šio įstatymo įsigaliojimo nustatyta tvarka.“ Pritarti. 10. Teisės ir teisėtvarkos komitetas (2014-04-11) * Iš įstatymo projekto XIIP-1638 siūloma išbraukti 6 straipsnį ir su juo susijusį
(Komiteto argumentus žiūrėti 19 ir 20 Teisės departamento pastaboms). Pritarti. 7. Komiteto išvadų rengėjų komitetui siūlomas sprendimas ir pasiūlymai.
Seimo statuto 137 straipsnio 4 dalimi, projektus XIIP-1587, XIIP-1498(2) ir XIIP-1638 svarstyti kartu ir juos sujungti;
sujungtam patobulintam įstatymo projektui XIIP-1587(2) ir Komiteto išvadoms. 8. Balsavimo rezultatai: bendru sutarimu už. 9. Komiteto paskirti pranešėjai: Kazys Grybauskas, Kazys Starkevičius. 10. Komiteto narių atskiroji nuomonė: negauta. PRIDEDAMA: Komiteto patobulintas įstatymo projektas Nr. XIIP-1587(2) (nauja redakcija). Komiteto pirmininkas Saulius Bucevičius
TEISĖTVARKOS komitetas
DĖL
posėdyje dalyvavo: komiteto pirmininkas Julius Sabatauskas, komiteto pirmininko pavaduotojas Stasys Šedbaras, nariai: Vilija Aleknaitė Abramikienė, Remigijus Šimašius (pavaduojantis Seimo narį Vitalijų Gailių), Vytautas Gapšys, Valdas Skarbalius. Komiteto biuro patarėjai: Dalia Latvelienė, Jurgita Janušauskienė, Gintarė Morkūnienė, Loreta Zdanavičienė. Komiteto padėjėjos: Aidena Bacevičienė, Modesta Banytė. Kviestieji asmenys: Žemės ūkio ministerijos atstovas Audrius Petkevičius, Seimo nario Kazio Grybausko padėjėja Audronė Popovienė. 2. Ekspertų, konsultantų, specialistų išvados, pasiūlymai, pataisos, pastabos (toliau – pasiūlymai):
Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę Str. Str. d. P. 1. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas 2014-03-17 * Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, Europos Sąjungos teisės aktams ir juridinės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas:
Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalies įgyvendinimo konstitucinio įstatymo Nr. I-1392 pakeitimo įstatymo projektu (reg. Nr. XIIP-1589). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad minėto įstatymo projekto 2 straipsniu keičiamo įstatymo 3 straipsnio 2 ir 3 dalyse siūloma nustatyti reikalavimus užsienio subjektams, siekiantiems įsigyti miškų ūkio paskirties žemę: būti lojaliems Lietuvos valstybei; gyventi Lietuvoje ne mažiau kaip 3 metus; mokėti lietuvių kalbą ir pan. Pažymėtina, kad Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalies įgyvendinimo konstitucinis įstatymas yra taikomas tik užsienio subjektams. Tuo tarpu teikiamu projektu nesiūloma nustatyti jokių reikalavimų miškų ūkio paskirties žemės įsigijimui.
Tai reiškia, kad nenustačius jokių reikalavimų teikiamame projekte, nacionaliniai ir užsienio subjektai būtų traktuojami nevienodai ir tuo būtų pažeistas <...> Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 18 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas draudimas diskriminuoti dėl pilietybės. Kartu atkreipiame dėmesį į Teisės departamento išvados dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalies įgyvendinimo konstitucinio įstatymo Nr. I-1392 pakeitimo įstatymo projektu (reg. Nr. XIIP-1589) 2 punkte išdėstytą nuomonę dėl galimybės tuos pačius visuomeninius santykius reglamentuoti skirtingo lygmens teisės aktais – konstituciniu įstatymu ir paprastuoju įstatymu. Atsižvelgti Teisės departamento pastabos dėl atitikimo Konstitucijai apsvarstytos 2014-03-19 atskirose Komiteto išvadose ir pripažinta, kad galimai neprieštarauja Konstitucijai, todėl šiose išvadose nebus vertinamos. Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalies įgyvendinimo konstitucinis įstatymas yra skirtas jame nustatytiems užsienio subjektams, todėl konstituciniame įstatyme gali būti nustatyti specialūs reikalavimai užsieniečiams, juo labiau, kad Konstitucijos 47 straipsnyje neužsimenama, kad žemė, vandenys ir miškai užsienio subjektams parduodami lygiomis sąlygomis ar pan. Vienas iš šių santykių teisinio reguliavimo diferencijavimo pagrindų yra atitinkamo asmens (asmens, siekiančio įsigyti žemę nuosavybės teise, arba žemės savininko) santykis su Lietuvos valstybe – jo buvimas nacionaliniu subjektu arba užsienio subjektu: Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad žemę, vidaus vandenis ir miškus įsigyti nuosavybėn Lietuvos Respublikoje užsienio subjektai gali pagal konstitucinį įstatymą.“ Taigi pati Konstitucija suponuoja skirtingą nacionalinių ir užsienio subjektų traktavimą žemės nuosavybės teisinių santykių kontekste, ką patvirtina ir Konstitucinio Teismo oficialioji doktrina.
Be to, Vyriausybė konstitucinio įstatymo nesiūlo keisti. 2. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas
straipsniu keičiamo įstatymo 4¹ straipsnyje siūlomo reguliavimo tikslas – nustatyti pirmumo teisę ir eilės tvarką asmenims įsigyjant privačią miškų ūkio paskirties žemę. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Žemės įstatymo
parduodamą privačią žemę. Atsižvelgiant į tai, svarstytinas minėto įstatymo ir projekto nuostatų tarpusavio santykis.
Kita vertus, jei jau keičiamame įstatyme norima reglamentuoti pirmumo teisę įsigyjant privačią miškų ūkio paskirties žemę, svarstytina, ar siekiant sistemiškumo, nereikėtų projekto papildyti nuostatomis, reglamentuojančiomis ir pirmumo teisę įsigyjant valstybinę miškų ūkio paskirties žemę, nes šiuo metu pirmumo teisę įsigyti valstybinės miškų ūkio paskirties žemės sklypus reglamentuoja keletas įstatymų, pavyzdžiui, Žemės įstatymas ir jį įgyvendinantis Vyriausybės nutarimas nustato, kad įsigyti pirmumo teise valstybinės miškų ūkio paskirties žemės sklypus, jeigu jie įsiterpę tarp privačių žemės sklypų ir neviršija 1 hektaro dydžio, gali – šių sklypų savininkai; Žemės reformos įstatymo 10 straipsnio 5 dalyje nustatoma, kad besiribojantys su žemės ūkio paskirties žemės sklypais valstybinėje žemėje esantys miškai gali būti parduodami šių žemės sklypų savininkams, jeigu miškai sudaro atskirus, ne didesnius kaip 10 ha masyvus. Pritarti Suderinti pagrindiniam komitetui šio ir Žemės įstatymų minėtas nuostatas, kad nauju reguliavimu nebūtų palikta kolizija ir dėl to nekiltų įstatymų praktinio taikymo problemos. Klausymų metu atsižvelgta į pastabą, bus galima parduoti žemės, miško ne didesnius kaip 1 ha dydžio įsiterpusius sklypus, kurie ribojasi su savininkų žeme. Vyriausybė siūlo, kad valstybinė žemė, išskyrus asmeninio ūkio žemę, namų valdas, sodininkų bendrijų žemė, kol neužbaigta žemės reforma, nebus parduodama. 3. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas
siūloma nustatyti, kad valstybė turi pirmumo teisę įsigyti privačią miškų ūkio paskirties žemę, kuri patenka į saugomą teritoriją arba ribojasi su valstybinės reikšmės mišku. Šios projekto nuostatos diskutuotinos dėl šių aspektų.
Pirma, nėra aiškus šių projekto nuostatų santykis su Žemės įstatymo 31 straipsnio 3 dalies nuostatomis, pagal kurias valstybė turi pirmumo teisę įsigyti privačią žemę valstybinių parkų konservacinio, ekologinės apsaugos ir rekreacinio prioriteto zonose, valstybiniuose draustiniuose bei kitose saugomose teritorijose, kurioms suteiktas Natūra 2000 statusas, t. y., valstybė turi pirmumo teisę ne į visą žemę, esančią saugomose teritorijose, bet tik į įstatyme išvardintų saugomų teritorijų žemę. Svarstytinas šių projekto nuostatų tarpusavio santykis su minėta Žemės įstatymo nuostata. Antra, svarstytina, ar ta aplinkybė, kad privati miškų ūkio paskirties žemė ribojasi su valstybinės reikšmės mišku, yra pakankama sąlyga valstybei suteikti pirmumo teisę įsigyjant šią žemę. Trečia, svarstytina, ar projekto nuostatose nereikėtų nustatyti tokio reguliavimo, kad valstybė turėtų pirmumo teisę įsigyti privačią miškų ūkio paskirties žemę, jei ta žemė pagal teritorijų planavimo dokumentus numatoma panaudoti visuomenės poreikiams. Pritarti Suderinti su Žemės įstatymu, kad nauju reguliavimu nebūtų palikta kolizija ir dėl to nekiltų įstatymų praktinio taikymo problemos. 4. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas
siūloma nustatyti, kad Nacionalinės žemės tarnybos teritorinis padalinys apie parduodamą miškų ūkio paskirties žemės sklypą, pardavimo sąlygas bei sąlygas, kurioms esant asmenys gali pasinaudoti pirmumo teise įsigyti parduodamą žemę raštu praneša tik asmenims, kurių nuosavybės teise turimi žemės sklypai ribojasi su parduodamu miškų ūkio paskirties žemės sklypu. Atkreiptinas dėmesys, kad iš projekto nuostatų nėra aišku, kokie subjektai įgyvendintų valstybės turimą pirmumo teisę įsigyjant parduodamą žemės sklypą ir, ar šiems subjektams taip pat būtų pranešta apie parduodamą žemės sklypą.
Jei projektu norima numatyti, kad valstybės vardu žemę įsigytų Nacionalinė žemės tarnyba, tai lieka neaiški keičiamo įstatymo 4¹ straipsnio 4 dalies nuostatų kontekste šios dalies formuluotė „Šie asmenys savo sutikimą (sprendimą, kai žemė įsigyjama valstybės vardu) <...>“. Be to, šiuo aspektu nėra aiški ir keičiamo įstatymo 4¹ straipsnio 5 dalies nuostatų formuluotė „rašytinį sutikimą (sprendimą)“. Pritarti Nuostata tikslintina, kad būtų aiški ir nekiltų praktinio taikymo problemų. 5. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas
dalyse vietoj žodžių „Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 4¹ straipsnio“ siūlytume įrašyti žodžius „šio straipsnio“. Pritarti
kanceliarijos Teisės departamentas
į tai, kad kartu su teikiamu projektu teikiamo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalies įgyvendinimo konstitucinio įstatymo Nr. I-1392 pakeitimo įstatymo projekto (reg. Nr. XIIP-1589) 2 straipsnio 1 dalimi siūloma susiaurinti užsienio subjektų, kuriems būtų leista įsigyti miškų ūkio paskirties žemės, ratas. Nepritarus Teisės departamento išvados dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalies įgyvendinimo konstitucinio įstatymo Nr. I-1392 pakeitimo įstatymo projektu (reg. Nr. XIIP-1589) 1 pastaboje išdėstytai nuomonei, kad užsienio subjektų ratas iš esmės nebegali būti susiaurintas, siūlytume teikiamą projektą papildyti nuostatomis, tikslinančiomis Miškų įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas. Pritarti Suderinti minėtų įstatymų nuostatas. 7. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas 2014-03-17 N 7.
Kadangi projektu nustatomos naujos privačios miškų ūkio paskirties žemės sklypo pardavimo procedūros, kurios įsigaliotų 2014 m. gegužės 1 d., manytume, kad projektą reikėtų papildyti nuostatomis, aiškiai įvardijančiomis nuo kokio momento sudaromiems žemės sklypo įsigijimo sandoriams būtų taikoma naujoji tvarka (pvz., sandoriams, kurie bus sudaryti po šio įstatymo įsigaliojimo). Taip pat reikėtų nurodyti pagal kokius teisės aktus būtų užbaigiamos iki įstatymo įsigaliojimo pradėtos žemės sklypo pardavimo procedūros ir koks faktas būtų laikomas pardavimo procedūrų pradžia (pvz., Civilinio kodekso
miškų ūkio paskirties žemės sklypo perleidimo sandorio sudarymo). Pritarti Įstatymo įgyvendinimo nuostatos leistų aiškiau sureguliuoti iki šio įstatymo įsigaliojimo pradėtus miškų sklypų pardavimo procesus. 8. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas
siūloma nustatyti, kad įstatymas įsigalioja 2014 m. gegužės 1 d. Pažymėtina, kad įstatymo projektas yra teikiamas kartu su juo susijusiais Konstitucijos
pakeitimo įstatymo projektu (reg. Nr. XIIP-1589) ir Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo Nr. IX-1314 pakeitimo įstatymo projektu (reg. Nr. XIIP-1587), kuriuose nėra siūloma nustatyti konkrečios įstatymų įsigaliojimo datos. Atsižvelgiant į tai, kad visuose minėtuose projektuose siūlomas nustatyti teisinis reguliavimas yra tarpusavyje susijęs, svarstytina, ar visais šiais projektais siūlomi įstatymų pakeitimai neturėtų įsigalioti vienu metu. Be to, projekto 2 straipsnyje vietoj žodžio „metų“ įrašytina santrumpa „m.“. Įstatymą pasirašančio subjekto pareigos rašomos mažosiomis neparyškintomis raidėmis.
Atsižvelgti Konstitucinio įstatymo svarstymo procedūra ir įsigaliojimo terminas skiriasi, todėl visiškai suvienodinti datas vargu ar būtų galima. Redaguoti pagal teisinės technikos taisykles. 9. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas
keičiamame įstatyme siūlomą nustatyti teisinį reguliavimą valstybė tam tikrais atvejais turėtų pirmumo teisę pirkti privačią miškų ūkio paskirties žemę, kurios pirkimui būtų naudojamos valstybės biudžeto lėšos, bei į tai, kad pagal įstatymus Vyriausybė yra atsakinga už valstybės biudžeto išlaidų planavimą, svarstytina, ar dėl teikiamo įstatymo projekto nereikėtų prašyti Vyriausybės nuomonės. Atsižvelgti Seimo statuto 145 str. 1 d. numatyta: „1. Jeigu įstatymui įgyvendinti reikės lėšų, susijusių su valstybės biudžeto koregavimu, toliau svarstant projektą turi būti pateikti projekto iniciatorių pasiūlymai bei Biudžeto ir finansų komiteto ir Vyriausybės išvados dėl galimų šių lėšų šaltinių, taip pat turi būti pateiktas ir svarstomas valstybės biudžeto įstatymo pakeitimo įstatymo projektas.“ Tačiau atsižvelgiant į įstatymo įsigaliojimo datą (turėtų įsigalioti iki 2014-05-01), tikėtina, kad Vyriausybė nesuspėtų pateikti išvados (Seimo statuto 138 str. 4 d. nustatyta, kad Vyriausybė išvadas pateikia Seimui per 4 savaites.). 15. Europos teisės departamentas prie Teisingumo ministerijos 2014-03-25 * Išnagrinėję Lietuvos Respublikos Seimo 2014 m. kovo 12 d. pateiktus Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo Nr. IX-1314 pakeitimo įstatymo (toliau – Žemės įsigijimo įstatymo projektas), Lietuvos Respublikos miškų įstatymo Nr. I‑671 papildymo 4¹ straipsniu įstatymo, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalies įgyvendinimo konstitucinio įstatymo Nr.
I-1392 pakeitimo įstatymo (toliau – Konstitucinio įstatymo projektas) projektus teikiame šias pastabas ir pasiūlymus. Prieš nagrinėjant konkrečias projektų nuostatas norėtume priminti, kad Sutartyje dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV)
uždraudžiami visi kapitalo judėjimo tarp valstybių narių ir tarp valstybių narių bei trečiųjų šalių apribojimai. Laisvo kapitalo sąvoka taikoma tiesioginėms investicijoms kitoje valstybėje narėje, vertybinių popierių įsileidimui (taip pat žiūrėti į 1988 m. birželio 24 d. Tarybos direktyvą Nr. 88/361 dėl Sutarties 67 straipsnio įgyvendinimo). Kapitalo judėjimas apima ir sandorius, pagal kuriuos nerezidentai investuoja į nekilnojamąjį turtą (tame tarpe ir į žemę) kitoje valstybėje narėje (2002 m. kovo 5 d. sprendimas Reisch ir kt., C-515/99). Taip pat pažymėtina, kad laisvas kapitalo judėjimas susijęs su įsisteigimo laisve, kurios apribojimai taip pat yra draudžiami Europos Sąjungoje (SESV 49 straipsnis). Teisingumo Teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad „teisės kitoje valstybėje narėje įsigyti, eksploatuoti ir perleisti nekilnojamąjį turtą, kuri sudaro būtiną įsisteigimo laisvės elementą, kaip matyti iš EB 44 straipsnio (dabar SESV 50 straipsnis), įgyvendinimas sukelia kapitalo judėjimą“[1]. Laisvas kapitalo judėjimas, kaip pagrindinis Sutarties principas, gali būti ribojamas tik tomis nacionalinėmis taisyklėmis, kurias galima pateisinti SESV 65 straipsnyje nurodytomis priežastimis arba svarbiausiai bendrojo intereso reikalavimais ir kurios yra taikomos visiems asmenims bei įmonėms, vykdantiems veiklą priimančiosios valstybės narės teritorijoje.
Be to, norint tokius nacionalinius teisės aktus pateisinti, jie turi tinkamai užtikrinti siekiamą tikslą ir neperžengti to, kas yra būtina šiam tikslui pasiekti, kad atitiktų proporcingumo principą[2]. Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinajame įstatyme nustatyta, kad šiuo įstatymu yra siekiama šių tikslų: kad žemės ūkio paskirties žemė būtų naudojama racionaliai, išsaugoti ir pagerinti natūralią aplinką, užtikrinti vietos bendruomenių dalyvavimą skatinant žemės ūkio veiklą. Pažymėtina, kad Teisingumo Teismas savo praktikoje taip pat pripažįsta, kad valstybė narė gali nustatyti tam tikrus apribojimus laisvam kapitalo judėjimui, kai jais siekiama bendrojo intereso tikslų, tokių kaip žemės ūkio bendruomenių apsauga, žemės nuosavybės pasiskirstymo išlaikymas, leidžiantis vystytis perspektyvioms fermoms ir aplinkai palankiu būdu valdyti žaliuosius plotus bei tvarkyti kaimo kraštovaizdį, taip pat pagrįsto turimos žemės naudojimo skatinimas vengiant žemės nualinimo bei neleidžiant kilti stichinėms nelaimėms[3]. Vis dėlto tokios priemonės galimos tik su sąlyga, kai šios priemonės taikomos nediskriminaciniu būdu ir atitinka proporcingumo principą, t. y. ji yra tinkama užtikrinti siekiamo tikslo įgyvendinimą ir neperžengia to, kas būtina jam pasiekti[4]. Toliau bus nagrinėjama, ar projektais siūlomos priemonės atitinka nustatytus tikslus ir proporcingumo principą. Pirmiausia bus pateiktos pastabos dėl subjektų, kuriems taikomos projektų nuostatos, apibrėžties.
Paskui atskirai bus teikiamos pastabos dėl žemės įsigijimo ribojimų, kurie taikomi visiems subjektams, ir dėl ribojimų, nustatytų tik užsienio subjektams. DĖL PROJEKTŲ SUBJEKTŲ Konstitucinio įstatymo projekto 2 straipsnio 1 dalyje formuluojama nauja užsienio subjektų sąvoka. Pažymėtina, kad išbraukiant iš įstatymo taikymo apimties europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus atitinkančius užsienio subjektus (įstatymo 4 straipsnis) kyla rimtų abejonių dėl projekto atitikties ES teisei. Pirmiausia norėtume atkreipti dėmesį į tai, kad Sutartyje dėl Europos Sąjungos veikimo
uždraudžiami visi kapitalo judėjimo tarp valstybių narių ir tarp valstybių narių bei trečiųjų šalių apribojimai. Taigi pagal ES teisę nagrinėjamu žemės pirkimo apribojimų atveju aktualios šios subjektų grupės: valstybės narės (tarp kurių patenka ir EEE šalys[5]) ir trečiosios šalys. Tačiau SESV yra įtvirtinta išimtis 63 straipsnyje įtvirtintam laisvam kapitalo judėjimui tarp valstybių narių bei trečiųjų šalių. SESV 64 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad valstybės narės gali taikyti laisvo kapitalo apribojimus trečiosioms šalims (tačiau ne ES valstybėms narėms), jeigu tai nustatyta
nuostata parodo, kad nors SESV 63 straipsniu uždraudžiami visi kapitalo judėjimo apribojimai tiek tarp valstybių narių, tiek tarp valstybių narių ir trečiųjų šalių, tačiau pastarajam režimui gali būti nustatyti tam tikri apribojimai. Teisingumo Teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad SESV 63 straipsnio 1 dalis yra aiškinama taip, kad galima išlaikyti tik tokius laisvo kapitalo apribojimus trečiosioms šalims, kurie minėtą dieną egzistavo nacionalinėje teisėje.
Žinoma, bet kokia vėliau nei minėtą dieną priimta nacionalinė priemonė, kuri keičia prieš tai esančią, nėra vien dėl šios aplinkybės automatiškai eliminuojama iš Sąjungos teisėje įtvirtinto išimtinio režimo. Taigi toks režimas, taikomas nuostatai, kuri pagal savo esmę yra tapati ankstesniems teisės aktams arba kuri tik sumažina ar panaikina ankstesniuose teisės aktuose numatytą Sąjungos teisėje įtvirtintų teisių ir laisvių naudojimosi kliūtį, patenka į leidimo nukrypti taikymo sritį. Ir atvirkščiai, toks režimas netaikomas tokiems teisės aktams, kurie pakeičia nuostatas – tai yra jie pagrįsti kitokia logika nei ta, kuria pagrįsta ankstesnė 1993 m. gruodžio 31 d. galiojusi teisė, ir kuriais nustatomos naujos procedūros. Tokiu atveju šie teisės aktai negali būti prilyginti minėtą dieną egzistavusiems teisės aktams[6]. Lietuvos Respublikos Konstitucijos (1992 m. redakcija) 47 straipsnyje buvo nustatyta, kad žemė, vidaus vandenys, miškai, parkai nuosavybės teise gali priklausyti tik Lietuvos Respublikos piliečiams ir valstybei. Vėliau 1996 m. ir 2003 m. šis absoliutus apribojimas buvo sušvelnintas užsieniečių, kurie atitinka europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus, atžvilgiu ir jiems nustatytos tam tikros žemės įsigijimo sąlygos (naujos procedūros)[7]. Taigi šių užsieniečių (ES ir ne ES valstybių narių) atžvilgiu laisvo kapitalo judėjimo visiškas apribojimas buvo sumažintas ir savo logika buvo skirtas pereinamajam laikotarpiui iki datos, nuo kurios šiems užsieniečiams žemę ir kitą turtą turėtų būti galima įsigyti ta pačia tvarka ir tomis pačiomis sąlygomis kaip ir Lietuvos Respublikos piliečiams bei juridiniams asmenims (iki 2014 m. balandžio 30 d.).
Atsižvelgiant į tai, manome, kad užsieniečių, kurie atitinka europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus, atžvilgiu SESV 64 straipsnio 1 dalies išimties jau negalima pritaikyti, nes nors 1993 m. gruodžio 30 d. jiems egzistavo ribojimas pirkti žemę, tačiau jis buvo iš esmės pakeistas, ir naujos nuostatos nebegali būti prilyginamos minėtą dieną egzistavusiems teisės aktams. Taigi pagal ES teisę 1992 m. Konstitucijos 47 straipsnio redakcijoje nustatyto žemės įsigijimo režimo negalima grąžinti užsieniečiams, kurie atitinka europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus. Tačiau kitiems trečiųjų šalių piliečiams pagal 1996 m. ir 2003 m. minėtus sumažintus ribojimus nebuvo suteikta teisė įsigyti žemės, vidaus vandenų ir miškų nuosavybės teise. Tai įtvirtinta Konstitucinio įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje: „Šio Įstatymo
draudžiama įsigyti nuosavybės teise žemę, vidaus vandenis ir miškus, tačiau šį turtą jie gali valdyti ar naudoti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka“. Be to, Konstitucinio įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad negali būti sudaroma jokia Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis, kuri nustatytų teisę įsigyti žemės sklypus nuosavybės teise šio Įstatymo 4 straipsnyje nustatytų kriterijų neatitinkantiems užsienio subjektams.
Atsižvelgiant į tai, manome, kad būtų galima po
įsigijimo apribojimus trečiųjų šalių, kurie neatitinka europinės ir transatlantinės integracijos kriterijų, piliečiams ir kitiems jų subjektams, kadangi šis apribojimas egzistavo 1993 m. gruodžio 31 d. (LR Konstitucijos 1992 m. redakcija) ir savo esme tapačiai išliko minėtuose Konstitucinio įstatymo nuostatų pakeitimuose. Taip pat norėtume atkreipti dėmesį, kad Konstitucinio įstatymo projekto 2 straipsnio
išvardyti subjektai, galintys įsigyti žemės, neapima ES valstybių narių kitų organizacijų bei juridinių asmenų ar kitų organizacijų padalinių (taip, kaip buvo nurodyta Konstitucinio įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje). Pažymėtina, kad ES Teisingumo Teismas, skatindamas antrinį įsisteigimą, savo sprendimuose nurodo, kad valstybė narė turi įrodyti įsisteigimo laisvės apribojimų pagrįstumą. Kitaip tariant, valstybė narė negali atimti teisės iš subjekto įsisteigti vienoje valstybėje narėje ir įsteigti antrinę įmonę kitoje, ką Sutartis dėl Europos Sąjungos veikimo aiškiai leidžia (byla Centros C−212/97), išskyrus konkrečius atvejus, kai nustatomas piktnaudžiavimas teisėmis (byla Inspire Art C−167/01). Pažymėtina, kad pagal ES Teisingumo Teismo praktiką reikalavimai rinktis tam tikrą teisinę formą (Projekte nustatytas būtinas pirminis įsisteigimas, o antrinis įsisteigimas negalimas) sudaro rimtas kliūtis įsisteigti norintiems kitų valstybių narių paslaugų teikėjams, nes dėl tokių apribojimų jiems gali prireikti keisti savo teisinę formą ar struktūrą.
Reikalavimai susiję su teisine forma daugeliu atveju gali būti pakeisti mažiau ribojančiomis priemonėmis, todėl negali būti pateisinami. ES Teisingumo Teismas yra pareiškęs, kad siekis sukliudyti subjektams įsitraukti į apgaulingą veiklą paprastai nepateisins sprendimo neleisti tam tikros teisinės formos subjektams vykdyti tam tikrą veiklą[8]. Pažymėtina, kad Lietuvoje įsteigtiems kitų valstybių narių subjektų padaliniams galima ta pati jų veiklos kontrolė kaip ir Lietuvoje įsteigtiems juridiniams asmenims. Atsižvelgiant į tai, siūlome praplėsti juridinio asmens sąvoką atitinkamuose projektuose.
<...>
Generalinio direktoriaus pavaduotoja Rūta Krasuckaitė Atsižvelgti Pastabos dėl subjektų rato skirtos daugiau Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalies įgyvendinimo konstitucinio įstatymo projekto XIIP-1589 nuostatoms, kitos pastabos- Žemės ūkio žemės paskirties žemės įstatymo projektui XIIP-1587, todėl šiame projekte visa ETD išvada nesvarstoma, o tiktai bendros jos nuostatos (pastabos). 3. Piliečių, asociacijų, politinių partijų ir kitų suinteresuotų asmenų pasiūlymai:- . 4. Valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų pasiūlymai:-. 5. Subjektų, turinčių įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, pasiūlymai: negauta. 6. Komiteto (komisijos) sprendimas ir pasiūlymai: siūlyti pagrindiniam komitetui tobulinti įstatymo projektą, atsižvelgiant į pateiktas pastabas, kurioms Teisės ir teisėtvarkos komitetas pritarė. 7. Balsavimo rezultatai: bendru sutarimu „už“. 8. Komiteto paskirti pranešėjai: Julius Sabatauskas, Stasys Šedbaras. 9. Komiteto narių atskiroji nuomonė:
Komiteto pirmininkas Julius Sabatauskas
VALDYMO IR SAVIVALDYBIŲ komitetas
1Komiteto posėdyje dalyvavo (vardas, pavardė, institucija): Virginija Baltraitienė, Komiteto pirmininkė,
Milda Petrauskienė, Komiteto pirmininkės pavaduotoja; nariai: Agnė Bilotaitė, Petras Gražulis, Vanda Kravčionok, Vincė Vaidevutė Margevičienė, Albinas Mitrulevičius, Algis Strelčiūnas, Povilas Urbšys. Kviestieji asmenys: Vida Ablingienė, Lietuvos savivaldybių asociacijos patarėja. 2. Ekspertų, konsultantų, specialistų išvados, pasiūlymai, pataisos, pastabos (toliau – pasiūlymai):
Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę Str. Str. d. P. 1. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-04-08)1 Vertindami projektą dėl jo atitikties Konstitucijai, įstatymams, Europos Sąjungos teisės aktams ir juridinės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas:
straipsniu keičiamo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatomas reikalavimas fiziniam asmeniui, siekiančiam įsigyti žemės ūkio paskirties žemės - turėti profesinių įgūdžių ir kompetencijos. Tokiu laikomas ne mažiau kaip 3 metus per paskutinius penkerius metus iki žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo sandorio sudarymo dienos žemės ūkio veiklą vykdęs (įskaitant studijų/mokymosi įgyjant žemės ūkio išsimokslinimą laiką) ir buhalterinę apskaitą tvarkantis fizinis asmuo, kuris Ūkininko ūkio įstatymo nustatyta tvarka yra įregistravęs ūkininko ūkį arba turi žemės ūkio išsimokslinimo diplomą. Dėl reikalavimo nuolat ne mažiau kaip 3 metus per paskutinius penkerius metus iki žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo sandorio sudarymo dienos vykdyti žemės ūkio veiklą.
Kelia abejonių šių projekto nuostatų atitiktis šioms Konstitucijos nuostatoms: 23 straipsnio 1 dalyje įtvirtintai asmens teisei į nuosavybę ir 2 dalyje nustatytai teisei į šios nuosavybės apsaugą; 29 straipsnyje įtvirtintam asmenų lygiateisiškumo principui; 46 straipsnio 1 dalyje nustatytai asmens ūkinės veiklos laisvei ir iniciatyvai; 46 straipsnio 4 dalies nuostatai „įstatymas saugo sąžiningos konkurencijos teisę“ bei 48 straipsnyje 1 dalies nuostatai, kad žmogus gali laisvai pasirinkti verslą. Be to, aptariamos projekto nuostatos kelia abejonių dėl jų atitikties SESV įtvirtintoms asmens teisėms: 49 straipsnyje reglamentuojamai steigimosi teisei; 56 straipsnyje reglamentuojamam laisvam paslaugų judėjimui bei 63 straipsnyje įvirtintam laisvam kapitalo judėjimui. Šiame kontekste pažymėtina, kad tiek Konstitucinis Teismas, tiek Europos Sąjungos Teisingumo Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra pripažinę galimybę riboti kai kurias asmens teises, tačiau tokia galimybė visada buvo siejama su tam tikromis sąlygomis. Konstitucinis Teismas 2004 m. sausio 24 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2005 m. gegužės 13 d. bei kituose nutarimuose yra nurodęs:
„Pagal Konstituciją riboti asmens teises ir laisves <...> galima, jeigu
yra laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo.
Anot Konstitucinio Teismo
„<...> sprendžiant ar įstatymas, kuriuo ribojamas asmens teisių ir
laisvių įgyvendinimas, nepažeidžia konstitucinio proporcingumo principo <...>, būtina įvertinti, ar įstatyme numatytos priemonės atitinka teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, ar šios priemonės yra būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir ar šios priemonės nevaržo asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti“. Pagal nusistovėjusią Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau - ESTT) praktiką nacionalinės priemonės, galinčios apriboti galimybę pasinaudoti SESV užtikrintomis pagrindinėmis teisėmis ar naudojimąsi jomis padaryti mažiau patrauklų, gali būti leistinos, jeigu jomis siekiama bendrojo intereso tikslo, jos yra tinkamos šiam tikslui pasiekti ir neviršija to, kas reikalinga jam pasiekti (2009 m. spalio d. sprendimas byloje Woningstichting Sint Servatius, C—567/07; 2011 m. gruodžio 1 d. sprendimas byloje Komisija prieš Vengriją, C—253/09; 2013 m. gegužės 8 d. sprendimas sujungtose bylose Eric Libert ir kiti prieš Gouvernement flamand (C-197/11) ir All Projects & Developments NV ir kt. prieš Vlaamse Regering (C-203/11)).
Pažymėtina, kad reikalavimu ne mažiau kaip 3 metus per paskutinius penkerius metus iki žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo sandorio sudarymo dienos vykdyti žemės ūkio veiklą, būtų apribota fizinių asmenų, iki teikiamo įstatymo įsigaliojimo dienos neužsiėmusių žemės ūkio veikla, teisė įsigyti žemės ūkio paskirties žemę ir užsiimti žemės ūkio veikla. Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva.“ Ši Konstitucijos nuostata yra glaudžiai susijusi su Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens teise pasirinkti darbą ir verslą. 1996 m. balandžio 18 d. nutarime Konstitucinis Teismas pažymėjo kad „Asmens ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos sąvoka yra plati. Ji apima teisę laisvai pasirinkti verslą, <...>, sąžiningos konkurencijos laisvę, ūkinės veiklos subjektų lygiateisiškumą ir kt.“ 1995 m. balandžio 20 d. nutarime Konstitucinis Teismas konstatavo, kad „Ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva remiasi prigimtine žmogaus asmens laisve ir prigimtine teise turėti nuosavybę“. Konstitucijos 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuosavybė neliečiama, o šio straipsnio 2 dalyje, kad nuosavybės teises saugo įstatymai.
Anot Konstitucinio Teismo „Šios konstitucinės nuostatos suponuoja tai, kad Konstitucija, garantuodama nuosavybės apsaugą, kartu įtvirtina ir konstitucinę teisę įgyti nuosavybę <...>“. Konstitucinis Teismas 2002 m. kovo 14 d. nutarime konstatavo, kad „asmens konstitucinė teisė į nuosavybę yra esminė (būtina) asmens ūkinės veiklos laisvės įgyvendinimo sąlyga. Ribojant asmens teisę į nuosavybę, yra ribojama ir asmens ūkinės veiklos laisvė.“ Kaip jau buvo minėta aukščiau, kad nustatomas ribojimas būtų pateisinamas, jis turi būti konstituciškai pagrįstas ir proporcingas siekiamiems tikslams. Pažymėtina, kad aptariamas reikalavimas ne mažiau kaip 3 metus per paskutinius penkerius metus iki žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo sandorio sudarymo dienos vykdyti žemės ūkio veiklą suponuoja (kartu su reikalavimu turėti žemės ūkio išsimokslinimo diplomą, kuris bus aptartas vėliau), kad žemės ūkio paskirties žemę įsigiję asmenys, turėtų patys tą žemę dirbti. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 30 d. nutarime konstatavo, kad tokie reikalavimai, kad žemės ūkio paskirties įgijėjai patys ūkininkautų toje žemėje, nėra konstituciškai pagrįsti. Kita vertus, pažymėtina ir tai, kad aptariami reikalavimai nustatomi tik vienai žemės ūkio paskirties žemės naudotojų kategorijai – asmenims, po šio įstatymo įsigaliojimo įsigysiantiems žemės ūkio paskirties žemę. Šis reikalavimas (kartu su projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nustatytu įpareigojimu 5 metus nuo žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo naudoti šią žemę žemės ūkio veiklai) nebūtų taikomas nei esamiems žemės ūkio paskirties žemės savininkams ar naudojantiems šią žemę kitais pagrindais asmenims, nei naudosiantiems žemės ūkio paskirties žemę kita nei nuosavybės teise po šio įstatymo įsigaliojimo.
Atsižvelgus į tai, kelia abejonių ar aptariamo reikalavimo nustatymu iš tiesų būtų pasiekti projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 1 straipsnyje nustatyti tikslai – kad žemės ūkio paskirties žemė būtų naudojama racionaliai, skatinant žemės ūkio produkcijos gamybą; būtų išsaugota ir pagerinta natūrali aplinka ir pan. Todėl manytina, kad projektu nustatomas reikalavimas ne mažiau kaip 3 metus per paskutinius penkerius metus iki žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo sandorio sudarymo dienos vykdyti žemės ūkio veiklą viena vertus, nepagrįstai apribotų Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalyse, 46 straipsnio 1 dalyje bei 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas asmens teises, o kita vertus, nustačius tokį reikalavimą tik vienai kategorijai žemės ūkio paskirties žemės naudotojų, būtų pažeistas ir Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas asmenų lygiateisiškumo principas bei 46 straipsnio 4 dalies nuostata „įstatymas saugo sąžiningos konkurencijos teisę“. Dėl reikalavimo būti įsteigusiam ūkininko ūkį ir tvarkyti buhalterinę apskaitą arba turėti žemės ūkio išsimokslinimo diplomą. Pažymėtina, kad šios teikiamo projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatos iš esmės yra siejamos su tam tikro išsilavinimo turėjimu, nes ir ūkininko ūkiui įregistruoti pagal Lietuvos Respublikos ūkininko ūkio įstatymo 4 straipsnio 3 dalį reikalingas Vyriausybės įgaliotos institucijos nustatytas profesinis pasirengimas ūkininkauti.
Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas, nagrinėdamas tuo metu galiojusią Farmacinės veiklos įstatymo nuostatą, draudžiančią aukštojo farmacinio išsilavinimo neturintiems asmenims nuosavybės teise įsigyti vaistines, 2002 m. kovo 14 d. nutarimu konstatavo, kad „Pagal Konstituciją neleidžiama riboti asmens teisės į nuosavybę priklausomai nuo asmens išsilavinimo“. Šioje byloje Konstitucinis Teismas pripažino, jog atitinkama Farmacinės veiklos įstatymo nuostata ta apimtimi, kuria buvo ribojama fizinių asmenų, neturinčių aukštojo farmacinio išsilavinimo, nuosavybės teise įsigyti vaistinių, prieštaravo Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalims, 46 straipsnio 1 daliai ir 48 straipsnio 1 daliai. Kaip jau buvo minėta aukščiau ir aptariamo reikalavimo nustatymas suponuoja, kad asmenys, įgiję žemės ūkio paskirties žemę, turėtų ją dirbti patys. Minėta, kad Konstitucinis Teismas
paskirties žemės įgijėjams patiems ūkininkauti, o taip pat priverstinai pasirinkti kurią nors vieną iš pagal įstatymus galimų ūkininkavimo formų, yra konstituciškai nepagrįsti.
Atsižvelgiant į tai, manytume, kad projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostata tiek, kiek pagal ją teisė įsigyti žemės ūkio paskirties žemę siejama su išsilavinimo turėjimu, nepagrįstai apribotų Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir
asmens teises, o kita vertus, nustačius tokį reikalavimą tik vienai kategorijai žemės ūkio paskirties žemės naudotojų, būtų pažeistas ir Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas asmenų lygiateisiškumo principas bei
teisę“. Kaip jau buvo minėta aukščiau, projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies
įpareigojimu naudoti įsigytą žemės ūkio paskirties žemės sklypą žemės ūkio veiklai, suponuoja, kad asmuo, įsigijęs žemės ūkio paskirties žemę, turėtų ją dirbti pats. Šiame kontekste, kiek tai susiję su šių projekto nuostatų atitiktimi Europos Sąjungos teisei, pažymėtina, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismas Ospelt byloje C-452/01 konstatavo, kad toks teisinis reguliavimas, kai leidimas įsigyti žemės ūkio paskirties žemę neišduodamas asmenims, patiems nedirbantiems šios žemės, neatitinka Sutartyje dėl Europos Sąjungos veikimo įtvirtintų laisvo kapitalo judėjimo taisyklių.
Be to, pažymėtina, kad nustačius reikalavimus, pažeidžiančius laisvo kapitalo judėjimo taisykles, būtų apribota ir SESV 49 straipsnyje įtvirtinta asmenų steigimosi teisė bei SESV 56 straipsnyje įtvirtinta paslaugų teikimo laisvė (įmonių, veikiančių nekilnojamojo turto sektoriuje, laisvė teikti paslaugas, atsižvelgiant į tai, kad būtų apribotas ratas asmenų, kuriems nekilnojamas turtas – žemės ūkio paskirties žemė – gali būti parduodamas). Pritarti Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-04-08)1
straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatomi reikalavimai juridiniam asmeniui įsigyti žemės ūkio paskirties žemę – ne mažiau kaip 3 metus per paskutinius penkerius metus iki žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo sandorio sudarymo dienos vykdyti žemės ūkio veiklą; pajamos iš žemės ūkio veiklos turi sudaryti daugiau kaip 50 procentų gautų pajamų; turi būti įrodytas juridinio asmens gyvybingumas. Manome, kad šios projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos dėl aukščiau išdėstytoje pastaboje pateiktų argumentų neatitinka Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalies, 29 straipsnio 1 dalies, 46 straipsnio 1 ir 4 dalies bei 48 straipsnio 1 dalies bei Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 49, 56 bei 63 straipsnių.
Papildomai atkreipiame dėmesį į tai, kad projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 punkte vartojama „juridinių asmenų“ sąvoka turėtų būti praplėsta, atsižvelgiant į tai, kad pagal Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalies įgyvendinimo konstitucinį įstatymą, pasibaigus pereinamajam laikotarpiui, t.y., nuo 2014 m. gegužės 1 d. teikiamas įstatymas turėtų būti taikomas ir užsienio subjektams, atitinkantiems europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus – ne tik užsienio juridiniams asmenims, bet ir kitoms užsienio organizacijoms (užsienio valstybėse įsteigtoms organizacijoms, neturinčioms juridinio asmens statuso, tačiau turinčioms civilinį teisnumą pagal tų valstybių įstatymus). Taigi vietoj pateiktos sąvokos „juridiniai asmenys“ reikėtų vartoti „juridinių asmenų ir kitų organizacijų“ sąvoką. Pritarti Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-04-08)
dėmesys, kad teikiamu įstatymo projektu siūloma nustatyti reikalavimus subjektams, kurie Lietuvos Respublikoje įsigytų žemės ūkio paskirties žemę nuosavybės teise, tačiau tokie reikalavimai nebūtų taikomi tokios žemės nuomininkams, panaudos gavėjams ar kitais būdais valdantiems žemės ūkio paskirties žemę. Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 30 d. nutarime pažymėjo, kad įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į žemės rūšį (kategoriją), gali nustatyti žemės teisinį režimą, inter alia nuosavybės naudojimo, ūkinės veiklos ir kitos veiklos sąlygas, apribojimus, draudimus. Minėti apribojimai turi būti konstituciškai pagrįsti.
Tokie apribojimai, draudimai gali būti nustatyti visiems fiziniams ir juridiniams asmenims nepriklausomai nuo to, kokia teise yra valdoma žemės ūkio paskirties žemė – nuosavybės, nuomos, panaudos ar kitokia. Kaip antai pagal projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies nuostatas, asmenys, šio įstatymo nustatyta tvarka įsigiję žemės ūkio paskirties žemės, privalėtų ne mažiau kaip 5 metus nuo šios žemės įsigijimo ją naudoti žemės ūkio veiklai, kurios minimalias metines apimtis vienam hektarui žemės nustatytų Žemės ūkio ministerija, tačiau toks reikalavimas nėra nustatomas žemės ūkio paskirties žemės nuomininkams ir kitiems teisėtiems tokios žemės valdytojams. Be to, pažymėtina, kad teikiamu įstatymo projektu siūlomi nustatyti reikalavimai būtų taikomi tik tiems asmenims, kuries žemės ūkio paskirties žemę įsigytų po įstatymo įsigaliojimo. Tuo tarpu asmenims, įsigijusiems žemę iki įstatymo įsigaliojimo, ar asmenims, paveldintiems žemę po įstatymo įsigaliojimo (projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje siūloma nustatyti, kad šio įstatymo nuostatos netaikomos, kai žemė įsigyjama paveldėjimo būdu) projektu siūlomi nustatyti reikalavimai nebūtų taikomi. Atsižvelgus į tai, kyla abejonių, ar keičiamame įstatyme įtvirtinus veiklos sąlygas, apribojimus tik daliai žemės ūkio paskirties žemės savininkų, siūlomu teisiniu reguliavimu būtų pasiekti projekto tikslai. Pritarti Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-04-08)1
įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje siūloma nustatyti, kad šis įstatymas netaikomas tais atvejais, kai žemė įsigyjama nuosavybės teisių atkūrimo būdu. Atkreiptinas dėmesys, kad su šiuo projektu yra susijęs kartu teikiamas Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo Nr. VIII-359 4 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas (reg. Nr. XIIP-1641) (toliau – projektas Nr. XIIP-1641).
XIIP-1641). Pažymėtina, kad pagal projekto Nr. XIIP-1641 1 straipsniu siūlomas Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 13 dalies nuostatas piliečiams atkuriant nuosavybės teises būtų atsižvelgiama į tai, ar jie atitinka Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytas sąlygas. Taigi, teikiamu įstatymo projektu siūloma keičiamo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies nuostata, kad šis įstatymas netaikomas tais atvejais, kai žemė įsigyjama nuosavybės teisių atkūrimo būdu, kelia abejonių. Svarstytina, ar abiejų projektų nuostatas nereikėtų suderinti tarpusavyje. Pritarti Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-04-08)1
straipsnio 2 dalyje nustatoma, kad šis įstatymas netaikomas įsigyjant sodininkų bendrijų sodų žemės sklypus. Šiose projekto nuostatose nėra suprantamas sąvokos „sodininkų bendrijų sodų žemės sklypai“ turinys. Atkreiptinas dėmesys, kad Sodininkų bendrijų įstatymo 2 straipsnio 2 ir 3 dalyse yra apibrėžtos tokios sąvokos kaip „mėgėjų sodo sklypas“ bei „mėgėjų sodo teritorija“. Pažymėtina, kad mėgėjų sodo teritoriją sudaro sodininkų ir kitų asmenų nuosavybės ar kitomis teisėmis valdomi sodo sklypai bei bendrojo naudojimo žemė (rekreacijai ir kitoms reikmėms), todėl, iš projekto nuostatų nėra pakankamai aišku, ar visai žemei, esančiai mėgėjų sodų teritorijoje, būtų netaikomi šiame įstatyme nustatyti žemės įsigijimo reikalavimai, ar tik mėgėjų sodo sklypams ir pan. Siūlytume šias projekto nuostatas suderinti su Sodininkų bendrijų įstatymo nuostatomis. Pritarti Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-04-08)1 6.
Projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo
ūkio paskirties žemės nuosavybės teise valdančio juridinio asmens ar daugiau nei 25 procentų tokio juridinio asmens akcijų (dalių, pajų) įgijėjui taikomi tokie pat šio ir kitų įstatymų nustatyti reikalavimai, kaip ir žemės ūkio paskirties žemės pirkėjui. Siūlomas teisinis reguliavimas kelia abejonių šiais aspektais. Pirma, pagal projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų nuostatas juridinio asmens, valdančio daugiau kaip 5 ha žemės ūkio paskirties žemės, akcijas (dalis, pajus) galėtų įsigyti tik turintis profesinių įgūdžių ir kompetencijos fizinis asmuo ar juridinis asmuo, ne mažiau kaip 3 metus iki sandorio sudarymo dienos vykdęs žemės ūkio veiklą, jeigu jo pajamos iš žemės ūkio veiklos sudaro daugiau kaip 50 procentų visų gautų pajamų ir jeigu jo ekonominis gyvybingumas gali būti įrodytas Žemės ūkio ministerijos nustatyta tvarka įvertinus šio asmens perspektyvas. Pažymėtina, kad žemės ūkio paskirties žemę valdančio juridinio asmens daugiau kaip 25 procentus akcijų (dalių, pajų) įsigijęs fizinis asmuo pats žemės ūkio veiklos nevykdytų. Žemės ūkio veiklą vykdytų žemę nuosavybės teise valdantis juridinis asmuo. Manytume, kad tokio juridinio asmens dalyviai gali suformuoti juridinio asmens valdymo organus, kurių nariai turėtų pakankamai profesinių įgūdžių ir kompetencijos. Be to, juridinis asmuo gali turėti pakankamai kvalifikuotų, turinčių patirties vykdant žemės ūkio veiklą darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis ir pan. Kartu kyla abejonių ir dėl reikalavimų juridiniam asmeniui – žemę valdančio juridinio asmens akcijų (dalių, pajų) įgijėjui. Atkreiptinas dėmesys, kad juridinis asmuo, kurio akcijos (dalys, pajai) būtų įsigyjamos, galėtų turėti žymiai didesnę patirtį vykdant žemė ūkio veiklą, negu jo akcijų (dalių, pajų) įgijėjas.
Be to, kaip jau buvo minėta, juridinio asmens valdymo organų nariai, jo darbuotojai gali turėti pakankamą kvalifikaciją, patirtį, tam, kad sėkmingai galėtų vystyti žemės ūkio veiklą juridinio asmens valdomoje žemės ūkio paskirties žemėje. Atsižvelgus į tai, kyla abejonių, ar siūlomi nustatyti reikalavimai asmenims, siekiantiems įsigyti juridinio asmens, valdančio žemės ūkio paskirties žemę, akcijų (dalių, pajų), yra pagrįsti. Svarstytina, ar nereikėtų atsisakyti juridinio asmens akcijų (dalių, pajų) įgijėjui projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 2 straipsnio 1 ir 2 dalyse siūlomų nustatyti reikalavimų arba nustatyti atitinkamus reikalavimus juridiniame asmenyje vadovaujamąsias pareigas einantiems asmenims (valdymo organų ir kitų organų nariams). Antra, atkreiptinas dėmesys, kad pagal teikiamo projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 1 straipsnio 3 dalį būtų ne tik apribotos teisės asmenų, siekiančių įsigyti juridinį asmenį, turintį didesnį nei 5 ha žemės sklypą ar daugiau nei 25 procentus tokio juridinio asmens akcijų (nustačius jiems atitinkamus reikalavimus), bet kai kurie asmenys tokios teisės apskritai netektų, atsižvelgiant į tai, kad minėto juridinio asmens ar jo akcijų (dalių, pajų) įgijėjams būtų taikomi ne tik šio įstatymo, t. y., teikiamo projekto, bet ir kitų įstatymų nustatyti reikalavimai, taikomi žemės ūkio paskirties įgijėjui. Pažymėtina, kad vienas tokių įstatymų yra Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalies įgyvendinimo konstitucinis įstatymas, kurio 4 straipsnyje yra apibrėžtas ratas užsienio subjektų, turinčių teisę įsigyti žemės ūkio paskirties žemę.
Pastebėtina, kad į šį užsienio subjektų ratą nepatenka europinės ir transatlantinės integracijos kriterijų neatitinkantys užsienio subjektai, kuriems teisė įsigyti kokį nors juridinį asmenį ar jo akcijų, skirtingai nei teisė įsigyti žemės ūkio paskirties žemę, niekada nebuvo apribota, t. y., tokie asmenys visada galėjo šią teisę įgyvendinti. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad nurodytiems subjektams taikytinas Sutartyje dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) 63 straipsnis, pagal kurį uždraudžiami visi kapitalo judėjimo tarp valstybių narių bei trečiųjų šalių apribojimai. Nurodytųjų užsienio subjektų atžvilgiu nebūtų galima taikyti SESV 64 straipsnio 1 dalyje nustatytos 63 straipsnio 1 dalies išimties („63 straipsnio nuostatos nekliudo taikyti trečiosioms šalims 1993 m. gruodžio 31 d. pagal nacionalinę ar Sąjungos teisę galiojančių apribojimų <...>“ (pabraukimas – mūsų)), atsižvelgiant į tai, kad, kaip jau buvo minėta, šiems subjektams tiek juridinių asmenų, tiek jų akcijų įsigijimui niekada nebuvo taikomi jokie draudimai. Atsižvelgiant į tai, manome, kad projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 1 straipsnio 3 dalis ta apimtimi, kiek joje (darant nuorodas į kitus įstatymus) nustatomas draudimas tiems užsienio subjektams, kurie iki teikiamo projekto įsigaliojimo visada turėjo teisę įsigyti juridinį asmenį ar jo akcijų (nepriklausomai nuo to, ar tas juridinis asmuo turėjo nuosavybės teise kokį nors žemės sklypą, ar ne) neatitinka SESV 63 straipsnio 1 dalies.
Trečia, nėra aišku, kokiu būdu akcijų (dalių, pajų) įgijėjas galėtų užtikrinti, kad, sudarius akcijų (dalių, pajų) perleidimo sandorį, bus tenkinama bent viena iš projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje nurodytų sąlygų, bei užtikrinti, kad juridinis asmuo, kurio akcijas (dalis, pajus) asmuo įsigyja, ne mažiau kaip 5 metus naudotų turimą žemės ūkio paskirties žemę žemės ūkio veiklai, jeigu akcijų (dalių, pajų) įgijėjas valdytų tik 25 procentus žemės ūkio paskirties žemę valdančio juridinio asmens akcijų (dalių, pajų). Atkreiptinas dėmesys, kad juridinio asmens dalyviai (akcininkai, pajininkai ir pan.) dalyvauja juridinio asmens dalyvių susirinkimuose ir balsuoja juridinių asmenų dalyvių susirinkimo kompetencijai priskirtais klausimais. Paprastai asmuo laikomas turinčiu balsų daugumą juridinio asmens dalyvių susirinkime, kai jis turi daugiau kaip 50 procentų balsų. Tuo tarpu asmuo, turintis 25 procentus balsų, suteikiančių teisę balsuoti juridinio asmens dalyvių susirinkime, vien savo vieno balsais negalėtų priimti sprendimus juridinio asmens dalyvių susirinkime, nes paprastai sprendimai priimami paprasta ar kvalifikuota balsų dauguma, o susirinkimas laikomas teisėtu, kai jame dalyvauja juridinio asmens dalyviai, turintys daugiau kaip 50 procentų visų balsų (Žemės ūkio bendrovių įstatymo 21 straipsnio 5 dalis ir kt.).
Taigi, asmuo, turintis 25 procentų balsų, suteikiančių teisę balsuoti juridinio asmens susirinkime, pats vienas negalėtų užtikrinti, kad bus įvykdyti tie reikalavimai, kurie projekte siūlomi nustatyti žemės ūkio paskirties žemės pirkėjui. Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 30 d. nutarime konstatavo, kad įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į žemės rūšį (kategoriją), gali nustatyti žemės teisinį režimą, inter alia nuosavybės naudojimo, ūkinės veiklos ir kitos veiklos sąlygas, apribojimus, draudimus. Minėti apribojimai turi būti konstituciškai pagrįsti. Atsižvelgus į tai, svarstytina, ar projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 2 straipsnio 2 ir 4 dalyse siūlomų nustatyti reikalavimų, taikytinų atitinkamo kiekio žemės ūkio paskirties žemę valdančio juridinio asmens akcijų (dalių, pajų) įgijėjui, nereikėtų atsisakyti arba nustatyti, kad aukščiau nurodyti reikalavimai taikomi asmenims, įsigijusiems daugiau kaip 50 procentų tokio juridinio asmens akcijų (pajų, dalių). Atsižvelgiant į aukščiau nurodytus argumentus, svarstytina, ar nereikėtų padidinti ir projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 3 straipsnio 4 dalyje siūlomą nustatyti procentinį dydį, vietoj ,,ne mažiau kaip 25 procentus“ įrašant ,,daugiau kaip 50 procentų“.
Ketvirta, iš projekto nuostatų nėra aišku, kuris subjektas (subjektai) turėtų teisę kontroliuoti, ar asmenys, įsigiję juridinį asmenį ar juridinio asmens, valdančio daugiau kaip 5 ha žemės ūkio paskirties žemės, daugiau kaip 25 procentus akcijų (dalių, pajų), nepažeidė projektu keičiamame įstatyme siūlomų nustatyti reikalavimų, pavyzdžiui, ar gavo savivaldybės administracijos direktoriaus leidimą, atitinka kitus įstatymo reikalavimus. Pažymėtina, kad savivaldybės administracijos direktorius ir savivaldybės tarybos sudaryta komisija turėtų galimybę patikrinti, ar asmenys, siekiantys įsigyti atitinkamą juridinį asmenį ar jo akcijų (dalių, pajų), atitinka nustatytus reikalavimus, jeigu į juos būtų kreiptasi dėl leidimų įsigyti tokį juridinį asmenį ar jo akcijas (dalis, pajus) įsigijimo. Kartu atkreiptinas dėmesys, kad pagal projekto 1 straipsniu siūlomas keičiamo įstatymo 6, 7 straipsnio nuostatas savivaldybių vykdomųjų institucijų ir jų tam įgalioti pareigūnai pažeidimus tirtų ir protokolus turėtų teisę surašyti tik už projektu keičiamo įstatymo 6 straipsnyje nurodytus pažeidimus – kai juridiniai asmenys nevykdo nustatytos pareigos įsigytą žemės ūkio paskirties žemę naudoti žemės ūkio veiklai. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, svarstytina, ar keičiamame įstatyme nereikėtų nurodyti konkrečią valstybės instituciją, kuri turėtų teisę kontroliuoti juridinių asmenų, valdančių atitinkamą kiekį žemės ūkio paskirties žemės, įsigijimą ar didesnės kaip 25 procentai tokių juridinių asmenų akcijų (dalių, pajų) įsigijimą, bei nustatyti tos institucijos teises vykdant minėtą kontrolę.
Kartu svarstytina, ar projekte nereikėtų nurodyti, kokių konkrečiai veiksmų turėtų imtis tokia institucija, jeigu nustatytų, kad juridinis asmuo ar jo akcijos (dalys, pajai) įsigyti pažeidžiant įstatymo reikalavimus. Pažymėtina, kad pagal projektu siūlomas keičiamo įstatymo 3 straipsnio 7 dalies nuostatas tik vieninteliu atveju, t. y., kai nustatoma, kad asmuo, pažeisdamas įstatymo reikalavimus, įsigijo didesnį žemės sklypą, negu nustatytas didžiausias galimas įsigyti vienam asmeniui žemės sklypo plotas, prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškiniu teismo sprendimu maksimalų dydį viršijantis plotas paimamas valstybės nuosavybėn. Penkta, pagal projekto nuostatas juridinio asmens akcijų (dalių, pajų) įgijėjas prieš įsigydamas juridinio asmens, kuris valdo daugiau kaip 5 hektarus žemės ūkio paskirties žemės, turėtų gauti savivaldybės administracijos direktoriaus pagal žemės buvimo vietą leidimą, išduotą atsižvelgiant į savivaldybės tarybos sudarytos komisijos siūlymą. Atkreiptinas dėmesys, kad juridinis asmuo, kurio akcijos (dalys, pajai) įsigyjami, gali turėti žemės ūkio paskirties žemės sklypus ne vienos savivaldybės teritorijoje. Lietuvos Respublikoje yra 60 savivaldybių. Taigi, asmuo, siekiantis įsigyti tokio žemės ūkio paskirties žemę valdančio juridinio asmens akcijų (dalių, pajų), privalėtų gauti nuo 1 iki 60 leidimų, kuriuos turėtų išduoti kiekvienos savivaldybės, kurioje juridinis asmuo turi įsigijęs žemės ūkio paskirties žemės sklypą, administracijos direktorius.
Svarstytina, ar siūlomas reguliavimas yra pagrįstas, atitinka proporcingumo principą ir praktiškai galėtų būti įgyvendintas. Šešta, atkreiptinas dėmesys, kad žemės ūkio paskirties žemės sklypus gali turėti akcinės bendrovės, kurių akcijomis prekiaujama vertybinių popierių biržoje. Projekto aiškinamajame rašte nėra nurodoma, kokį poveikį tokių bendrovių akcijų prekybai galėtų padaryti projektu siūlomi nustatyti reikalavimai tokių bendrovių akcijų įgijėjams, koks būtų tokių akcijų prekybos mechanizmas. Atsižvelgus į tai, svarstytina, ar dėl teikiamo projekto nereikėtų prašyti Lietuvos banko, kuris pagal Vertybinių popierių įstatymą ir kitus įstatymus yra atsakingas už finansinių priemonių rinkų priežiūrą, nuomonės. Septinta, projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 1 straipsnio 3 dalies nuostata ,,akcijų (dalių, pajų)” derintina su Civiliniame kodekse naudojamomis sąvokomis, vietoj žodžio ,,dalių” įrašytinas žodis ,,teisių”. Jeigu būtų pritarta šiai pastabai, reikėtų atitinkamai patikslinti ir projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 3 straipsnio nuostatas. Pritarti Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-04-08)1
punkto nuostatos „Tokiu laikomas ne mažiau kaip 3 metus per paskutinius penkerius metus iki žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo sandorio sudarymo dienos žemės ūkio veiklą vykdęs (įskaitant studijų/mokymosi įgyjant žemės ūkio išsimokslinimą laiką) ir buhalterinę apskaitą tvarkantis asmuo, kuris Ūkininko ūkio įstatymo nustatyta tvarka yra įregistravęs ūkininko ūkį“ svarstytinos tuo aspektu, ar skliaustuose išdėstytos nuostatos tinkamai įterpiamos būtent į tą šių projekto nuostatų vietą.
Pagal konstrukciją šias projekto nuostatas galima būtų suprasti taip, kad studijų/mokymosi laikas būtų prilyginamas žemės ūkio veiklos vykdymui, bet vis tiek toks asmuo studijų/mokymosi laikotarpiu turėtų tvarkyti buhalterinę apskaitą ir būti įregistravęs ūkininko ūkį. Pritarti Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-04-08)1
straipsnio 2 dalį asmenys, įsigiję žemę pagal teikiamą įstatymą, privalėtų šią žemę ne mažiau kaip 5 metus naudoti žemės ūkio veiklai, „<...> kurios minimalias metines apimtis vienam hektarui nustato Žemės ūkio ministerija.“ Svarstytina, ar visada būtų galima nustatyti tokias minimalias apimtis vienam hektarui, atsižvelgiant į tai, kad Žemės ūkio, maisto ūkio ir kaimo plėtros įstatyme įtvirtinta „žemės ūkio veiklos sąvoka“ apima ne tik žemės ūkio produktų gamybą, savos gamybos žemės ūkio produktų perdirbimą ir pan., bet ir „<...> paslaugų žemės ūkiui teikimą ir
(arba) geros agrarinės ir aplinkosauginės žemės būklės palaikymą“. Pritarti Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-04-08)1
straipsnio 3 dalyje siūloma nustatyti, kad leidimus asmenims įsigyti žemės ūkio paskirties žemę išduoda savivaldybės administracijos direktorius pagal savivaldybės tarybos sudarytos komisijos siūlymą.
Iš projekto nuostatų nėra aišku, kokią teisinę galią turėtų savivaldybės tarybos sudarytos komisijos siūlymas - ar komisijos siūlymas būtų privalomas savivaldybės administracijos direktoriui, ar jis būtų tik rekomendacinio pobūdžio ir savivaldybės administracijos direktoriaus nesaistytų. Projekto nuostatas reikėtų patikslinti pašalinant šį neaiškumą. Pritarti Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-04-08)1
straipsnio 4 dalies nuostatų nėra aišku, kokiais dokumentais, faktais vadovaujantis savivaldybės tarybos sudaryta komisija įsitikina, kad sudarius žemės ūkio paskirties žemės perleidimo sandorį bus tenkinama bent viena šių sąlygų, t. y., didinamas visų tipų žemės ūkio veiklos konkurencingumas, ūkio perspektyvumas ir struktūra, skatinamas maisto grandinės organizavimas ir rizikos valdymas žemės ūkyje, atkuriamos, išsaugomos ar pagerinamos nuo žemės ūkio ir miškininkystės priklausančios ekosistemos, skatinama socialinė įtrauktis, skurdo mažinimas ir ekonominė plėtra kaimo vietovėje. Svarstytina, ar nesant įstatyme nustatytų aiškių kriterijų, kuriais būtų grindžiamas komisijos „įsitikinimas“, šios projekto nuostatos nebūtų skirtingai interpretuojamos ir įgyvendinamos. Pritarti Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-04-08)1
straipsnio 4 dalyje nustatoma išimtis asmenims, įsigijusiems žemės ūkio paskirties žemę, ne mažiau kaip 5 metus nevykdyti joje žemės ūkio veiklos, jei parduodamos žemės sklypas patenka į teritoriją, kurioje pagal savivaldybės lygmens ir vietovės lygmens bendruosius planus žemė numatyta naudoti ne žemės ūkio veiklai ir yra pakeičiama šio žemės sklypo pagrindinė naudojimo paskirtis.
Šios projekto nuostatos nėra pakankamai aiškios ir svarstytinos santykyje su projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies ir 6 dalies nuostatomis tuo aspektu, kad nėra aišku, kodėl žemės įgijėjas, norintis įsigyti žemės ūkio paskirties žemės, kuri teritorijų planavimo dokumentuose numatyta naudoti ne žemės ūkio veiklai ir kurios pagrindinė žemės naudojimo paskirtis turėtų būti keičiama, privalo atitikti šiame projekte nustatytus reikalavimus. Svarstytina, ar toks projektu siūlomas teisinis reguliavimas nesudarytų nepalankių sąlygų įvairių šalies ekonomikos sektorių (pvz., naudingųjų iškasenų kasybos pramonė ir pan.) vystymuisi ir plėtrai. Pritarti Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-04-08)1
straipsnio 6 dalies nuostatų formuluotėje „priklausantis žemės ūkio paskirties plotas“ prieš žodį „plotas“ įrašytinas žodis „žemės“. Pritarti Redakcinio pobūdžio pastaba Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-04-08)1
straipsniu keičiamo įstatymo 3 straipsnio 1 ir 2 dalis, reikėtų tikslinti projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 3 straipsnio 6 dalyje vartojamas sąvokas „plotas“, „žemės dydis“, „žemės plotas“. Pritarti Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-04-08)1
straipsnio 1 dalyje siūloma nustatyti, kad laisva valstybinė žemės ūkio paskirties žemė neparduodama, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nustatytas išimtis.
Šios projekto nuostatos svarstytinos tuo aspektu, kad nėra aišku, ar galės būti parduodama ta valstybinė žemės ūkio paskirties žemė, kuri teritorijų planavimo dokumentuose numatyta naudoti ne žemės ūkio veiklai, bet kurios pagrindinė žemės naudojimo paskirtis dar nėra pakeista. Svarstytina, ar toks projektu siūlomas teisinis reguliavimas nesudarytų nepalankių sąlygų įvairių šalies ekonomikos sektorių vystymuisi ir plėtrai. Pritarti Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-04-08)1
straipsnio 4 dalyje siūloma nustatyti, kad žemės ūkio paskirties žemės sklypo, įsigyto iš valstybės pagal šį įstatymą, pagrindinė žemės naudojimo paskirtis gali būti keičiama ne anksčiau kaip po 5 metų nuo žemės sklypo įsigijimo dienos. Svarstytinas šių projekto nuostatų tikslingumas, atsižvelgiant į tą aplinkybę, kad projekto nuostatose uždraudžiamas laisvos valstybinės žemės ūkio paskirties žemės pardavimas, taigi, žemės pagrindinės naudojimo paskirties negalėtų keisti tik asmenys, įsigyjantys žemę statinių ir įrenginių naudojimui, asmeninio ūkio žemę bei įsiterpusius žemės sklypus. Pritarti Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-04-08)1
straipsnio 6 dalies bei 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatų nėra aišku, ar žemės sklypo bendraturčiams, įsigyjantiems pirmumo teise privačią žemės ūkio paskirties žemę, būtų taikomi projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatyti reikalavimai žemės įgijėjui. Pritarti Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-04-08)1
įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 2 punkto antros (nenumeruotos) pastraipos nuostatų santykis su šio straipsnio 7 dalies nuostatomis.
Svarstytina, ar projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 2 punkto antros pastraipos nuostatų nereikėtų atsisakyti kaip perteklinių. Pritarti Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-04-08)1
straipsniu siūlomų keičiamo įstatymo 5 straipsnio 5 dalies nuostatų nėra aišku, kuriam subjektui Nacionalinės žemės tarnybos teritorinis padalinys turėtų išduoti šioje dalyje minimą pažymą. Svarstytina, ar siekiant aiškumo, vertinamąją projekto nuostatą nereikėtų papildyti, nurodant konkretų tokios pažymos gavėją. Jeigu būtų pritarta šiai pastabai, atitinkamai reikėtų patikslinti ir projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 5 straipsnio 6 dalies nuostatas. Pritarti
siekiama reglamentuoti juridinių asmenų atsakomybę už žemės ūkio veiklos nevykdymą. Šio straipsnio nuostatos svarstytinos keliais aspektais. Pirma, nors projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad bauda juridiniam asmeniui yra skiriama už įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nustatytos pareigos įsigytą žemės ūkio paskirties žemę naudoti žemės ūkio veiklai nevykdymą, nėra pakankamai aišku, ar bauda būtų skiriama už pačios žemės ūkio veiklos nevykdymą, ar vis tik už minimalių apimčių nevykdymą. Kadangi iš teisės pažeidimo dispozicijos nėra aišku už ką - žemės ūkio veiklos nevykdymą ar minimalių metinių apimčių nevykdymą - būtų taikoma atsakomybė, todėl šios projekto nuostatos svarstytinos santykyje su Žemės mokesčio įstatymo 4 straipsnio nuostatomis bei konstituciniu principu non bis in idem.
Atkreiptinas dėmesys, kad pagal Žemės mokesčio įstatymo 4 straipsnio 3 dalies
atsižvelgdama į žemės sklypo naudojimą arba nenaudojimą, t. y., savivaldybės taryba gali nustatyti didžiausią žemės mokesčio tarifą - 4 procentų žemės mokestinės vertės, - už tai, kad juridinis asmuo žemės ūkio paskirties žemės nenaudoja žemės ūkio veiklai. Taigi, projektu siūlomu reguliavimu gali būti sukuriama situacija, kai juridiniam asmeniui, žemės ūkio paskirties sklype nevykdančiam žemės ūkio veiklos, būtų taikomas ir didžiausias žemės mokesčio tarifas, ir įstatyme nustatyta atsakomybė. Pažymėtina, kad kai kuriais atvejais žemės mokestis savo dydžiu gali prilygti ar būtų net didesnis nei atsakomybės taikymo pagrindu skiriamos baudos dydis, todėl kartu skiriant ir vieną, ir kitą, svarstytina, ar tokiu teisiniu reguliavimu nebūtų pažeidžiamas konstitucinis principas non bis in idem. Pažymėtina, kad Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje ne kartą konstatuota, jog Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas „<...> konstitucinis principas non bis in idem reiškia draudimą bausti antrą kartą už tą pačią teisei priešingą veiką – už tą patį nusikaltimą, taip pat už tą patį teisės pažeidimą, kuris nėra nusikaltimas <...>“ (2001 m. gegužės 7 d., 2001 m. spalio 2 d., 2005 m. lapkričio 10 d., 2008 m. sausio 21 d., 2009 m. birželio 8 d. nutarimai). Antra, pagal projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 6 straipsnio 2 dalį skiriamos baudos dydis nustatomas pagal baudos minimumo ir maksimumo vidurkį, atsižvelgiant į atsakomybę lengvinančias ar sunkinančias aplinkybes, nurodytas šio straipsnio 4 ar 5 dalyje.
Atkreiptinas dėmesys, kad nei šioje, nei kitose projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 6 straipsnio nuostatose nėra nustatyta jokia galimybė teismui, pvz.: esant ypatingoms gamtinėms aplinkybėms (sausrai ar pan.), dėl kurių juridiniai asmenys dėl nuo jų nepriklausančių aplinkybių negalėtų įvykdyti įstatymu jiems nustatytų įpareigojimų, netaikyti jiems baudų. Pažymėtina, kad fizinių asmenų atžvilgiu tokia galimybė yra įtvirtinta Administracinių teisės pažeidimų kodekso 30¹straipsnyje. Pritarti Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-04-08)1
straipsniu keičiamo įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje siūloma nustatyti, kad pažeidimus nagrinėja administracinės komisijos prie savivaldybių tarybų. Šios projekto nuostatos nėra suderintos su Vietos savivaldos įstatymo 15 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagal kurias administracinė komisija nagrinėja Administracinių teisės pažeidimų kodekso jos kompetencijai priskirtas administracinių teisės pažeidimų bylas. Siūlytume suderinti projekto ir minėto įstatymo nuostatas tarpusavyje. Kartu atkreiptinas dėmesys, į Seimo statuto 135 straipsnio 5 dalį bei 137 straipsnio 2 dalį. Pritarti Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-04-08)1
aspektu tikslinti projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 7 straipsnio 6 dalies antrąjį sakinį. Pritarti Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-04-08)1
projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 7 straipsnio 7 dalyje pateiktą nuorodą „Šios straipsnio 4 dalyje nurodytos institucijos“, nes keičiamo įstatymo
Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-04-08) 23.
Atkreiptinas dėmesys, kad projekto 2 straipsnio 5 dalies nuostatos nėra suderintos su kartu su šiuo projektu susijusio Žemės reformos įstatymo Nr. I-1607 8, 9 ir
nuostatomis, nors šios projekto nuostatos iš esmės reglamentuoja tapačius dalykus. Kartu atkreiptinas dėmesys, kad teisinio reguliavimo srityje egzistuoja bendra taisyklė, kad teisės norma atgal negalioja, norminiai aktai paprastai netaikomi faktams ir teisinėms pasekmėms, atsiradusioms iki šių norminių aktų įsigaliojimo. Reikalavimas, kad paskelbti teisės aktai galiotų į ateitį, - esminis teisinės valstybės principo elementas, svarbi teisinio tikrumo prielaida (Konstitucinio Teismo 1994 m. liepos 15 d., 2001 m. lapkričio 29 d. nutarimai). Atsižvelgiant į tai, svarstytina, ar minėtose projekto nuostatose nereikėtų atsisakyti datos (2013 m. gruodžio 31 d.), iki kurios valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypai turėjo būti suprojektuoti žemės reformos žemėtvarkos projekte ar jam prilygintame žemės sklypo plane, ar asmenys pretendentų susirinkimo metu pasirinko valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypą. Jei būtų pritarta šia pastabai, analogišku aspektu turėtų būti tikslinamos ir projekto 2 straipsnio
Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-04-08)2
straipsnio nuostatų nėra aišku, kokiais įstatymais vadovaujantis būtų užbaigiamos privačios žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo procedūros, kai nėra asmenų besinaudojančių pirmumo teise, jei jos būtų pradėtos iki įstatymo įsigaliojimo dienos (pvz., Civilinio kodekso 6.165 straipsnio nustatyta tvarka yra sudaryta preliminarioji sutartis dėl žemės ūkio paskirties žemės sklypo perleidimo sandorio sudarymo).
Manytume, kad projektas turėtų būti papildytas nuostatomis, aiškiai įvardijančiomis nuo kokio momento sudaromiems žemės sklypo įsigijimo sandoriams būtų taikomos naujosios sąlygos (pvz., sandoriams, kurie bus sudaryti po šio įstatymo įsigaliojimo). Taip pat reikėtų nurodyti pagal kokius teisės aktus būtų užbaigiamos iki įstatymo įsigaliojimo pradėtos žemės sklypo įsigijimo procedūros ir koks faktas būtų laikomas įsigijimo procedūrų pradžia. Pritarti
ir kitų suinteresuotų asmenų pasiūlymai: Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę Str. Str. d. P. 1. Lietuvos savivaldybių asociacija (2014-04-15) Lietuvos savivaldybių asociacija susipažino su Lietuvos respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo Nr. IX-1314 pakeitimo įstatymo projektu Nr. XIIP-1638 (toliau – Įstatymo projektas). Vadovaudamiesi 2014 m. balandžio 9 d. Lietuvos savivaldybių asociacijos valdybos posėdžio metu priimtu sprendimu, informuojame, kad Įstatymo projekto 2 straipsnio 3 dalies ir 7 straipsnio 1 ir 2 dalies redakcijoms nepritariame. Lietuvos savivaldybių asociacijos valdyba, įvertinusi faktą, kad šiuo metu Lietuvos Respublikos Seime svarstomuose Lietuvos respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo pakeitimo projektuose (nr. XIIP-1638 ir Nr.
XIIP-1638 ir Nr. XIIP-1587) siūlomos naujos savivaldybių funkcijos (leidimų įsigyti žemę išdavimas; komisijų, priimančių sprendimus žemės pirkimo leidimų išdavimui, sudarymas; žemės ūkio minimalios produktų gamybos kontrolė) nėra vietos savivaldai būdingos (imanentinės), didina administracinę naštą, neturi ekonominio pagrįstumo, galimai iškreipia konkurencinę aplinką, nutarė:
Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo keitimo projektų nr. XIIP-1638 ir nr. XIIP-1587 teisinėms nuostatoms dėl savivaldybių naujų funkcijų savivaldybių taryboms (ar administracijoms) sudarant žemės pirkimo komisijas, savivaldybių administracijoms išduodant žemės pirkimo leidimus ir (ar) kontroliuojant žemės ūkio minimalios produktų gamybą bei skiriant administracines nuobaudas. 2. Pasiūlyti, kad leidimus pirkti žemę išduotų ir žemės ūkio minimalios produktų gamybos kontrolę vykdytų, administracinės teisės pažeidimus dėl minimalios žemės ūkio produkcijos gamybos įsipareigojimų nevykdymo fiksuotų bei baudas skirtų nacionalinė žemės tarnyba. Pritarti
įstaigų pasiūlymai:
iniciatyvos teisę, pasiūlymai:
pasiūlymai:
įstatymo projektą Nr. XIIP-1638 tobulinti atsižvelgiant į Seimo kanceliarijos Teisės departamento, Lietuvos savivaldybių asociacijos pastabas ir Seimo Valstybės valdymo ir savivaldybių komiteto pastabas ir pasiūlymus:
projektą atsisakytina nuostatų, sudarančių prielaidas galimam prieštaravimui Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir kitiem teisės aktams, Europos Sąjungos teisei ir suderinti tarpusavyje įstatymų projektuose Nr. XIIP-1638, Nr. XIIP-1587, XIIP-1498(2) siūlomas nuostatas šiuos įstatymo projektus sujungiant. 6.1.2.
kodekso 4.51 straipsniu, daiktus, turinčius ypatingą reikšmę Lietuvos Respublikos ūkiui, visuomenės ar valstybės saugumui, arba dėl kitų priežasčių (ginklai, smarkiai veikiantys nuodai ir kt.) galima įsigyti tiktai pagal specialius leidimus. Tokius daiktus ir leidimų jiems įsigyti išdavimo tvarką nustato įstatymai. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, abejotina, ar keičiamo įstatymo 2 straipsnio 5 dalis, kad šiame straipsnyje nurodytų leidimų išdavimo tvarką nustato Vyriausybė, neprieštarauja Civilinio kodekso 4.51 straipsniui. 6.1.3. Vadovaujantis Viešojo administravimo įstatymo 5 straipsniu, 15 straipsnio 1 dalimi, leidimų išdavimas
Žemės ūkio ministerijos. 6.1.4. Manytina, kad įstatymo projekto 2 straipsnyje numatyti reikalavimai asmenims, kuriems suteikiama teisė įsigyti žemės ūkio paskirties žemę, yra neproporcingi įstatymo projekto tikslui. 6.2. Pasiūlymai: Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę Str. Str. d. P. 1. Valstybės valdymo ir savivaldybių komitetas (2014-04-16)23 Argumentai: vadovaujantis Viešojo administravimo įstatymo 5 straipsniu, 15 straipsnio 1 dalimi, leidimų išdavimas – tai viešojo administravimo subjekto teikiama administracinė paslauga. Šios paslaugos teikiamo teisė negali būti suteikta ne viešojo administravimo subjektui. Siūloma leidimų išdavimo funkcijos vykdymą pavesti Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos.
Pakeisti įstatymo projekto 2 straipsnio 3 dalį ir ją išdėstyti taip: „3. Asmenys, nurodyti šio straipsnio 1 dalyje, gali įsigyti žemės ūkio paskirties žemės tik gavę Nacionalinės žemės tarnybos padalinio savivaldybės pagal žemės buvimo vietą administracijos direktoriaus išduotą leidimą,. išduotą atsižvelgiant į savivaldybės tarybos sudarytos (iš savivaldybės administracijos atstovo (-ų), seniūnijos pagal žemės buvimo vietą seniūno, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovo, taip pat savivaldybėje veikiančių vietos bendruomeninių organizacijų ir žemės savininkus ir (ar) žemės ūkio veiklą vykdančius asmenis vienijančių savivaldos organizacijų atstovų, jiems sutikus dalyvauti komisijos veikloje) komisijos siūlymą. Leidimas išduodamas arba pateikiamas motyvuotas atsisakymas jį išduoti ne vėliau kaip per 15 darbo dienų nuo prašymo jį išduoti gavimo savivaldybės administracijoje Nacionalinės žemės tarnybos padalinyje. Pritarti
7Balsavimo rezultatai: bendru sutarimu už. 8. Komiteto (komisijos) paskirti pranešėjai: Albinas Mitrulevičius . Komiteto pirmininkė Virginija
Baltraitienė