Projekto lyginamasis variantas
Pakeisti 2 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „2 straipsnis. Pagrindinės Įstatymo sąvokos
Europos Sąjungos narių ir valstybių Europos ekonominės erdvės susitarimo dalyvių piliečiai ir juridiniai asmenys, taip pat kitos užsienio organizacijos, apibūdintos šio straipsnio 4 dalyje. 2. Užsieniečiai – užsienio valstybių piliečiai ir užsienio valstybių nuolatiniai gyventojai, taip pat Lietuvos Respublikos nuolatiniai gyventojai, neturintys Lietuvos Respublikos pilietybės. 3. Užsienio juridinis asmuo – užsienio valstybėje įsteigta įmonė, įstaiga ar organizacija, kuri gali savo vardu įgyti ir turėti teisių bei pareigų, būti ieškovu ar atsakovu teisme. 4. Kitos užsienio organizacijos – užsienio valstybėse įsteigtos organizacijos, neturinčios juridinio asmens statuso, tačiau turinčios civilinį teisnumą pagal tų valstybių įstatymus. 2 5. Ūkinė veikla – įstatymų nustatyta tvarka Lietuvoje vykdoma neterminuota ir nuolatinė pramoninė, komercinė, profesinė, amatininkų bei kita veikla, kuria siekiama pelno laikantis Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytos tvarkos bei sąlygų. 3. 6. Ne žemės ūkio paskirties žemės sklypai – žemės sklypai, pagal įstatymų nustatyta tvarka patvirtintus detaliuosius planus teritorijų planavimo dokumentus numatyti tam tikros paskirties veiklai reikalingiems pastatams ir įrenginiams statyti, taip pat tam tikros paskirties veiklai skirtų esamų pastatų ir įrenginių žemės sklypai, kurie būtini tiems pastatams ir įrenginiams eksploatuoti. 4. 7. Pastatai ir įrenginiai – užsienio subjektų steigimo dokumentuose nurodytai ūkinei veiklai Lietuvoje reikalingi pastatai ir įrenginiai, kurie susiję su žeme ir kurie negali būti perkelti nepakeitus jų paskirties ir esmės.
Pakeisti 3 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „3 straipsnis. Užsienio subjektai, kuriems gali būti leidžiama įsigyti nuosavybės teise žemę, vidaus vandenis ir miškus
1Pagal šį Įstatymą įsigyti nuosavybės teise žemę,
vidaus vandenis ir miškus, išskyrus žemę ir miškus, esančius saugomose teritorijose ir Lietuvos Respublikos kadastro vietovėse, kurios ribojasi su užsienio valstybėmis – ne ES narėmis gali būti leidžiama užsienio subjektams, atitinkantiems šiame straipsnyje nurodytus kriterijus Lietuvos pasirinktos europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus. 2. Teisę įsigyti žemės ir miškų ūkio paskirties žemę gali tik gavę leidimą užsienio subjektai, kurie atitinka šiuos reikalavimus:
Respublikos valstybei lojalūs asmenys, kurie ne mažiau, kaip 3 metus gyvena ir moka mokesčius Lietuvos teritorijoje, gavę Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos ir Valstybės saugumo departamento (toliau – VSD) pažymas apie reikalavimų atitikimą;
kalbą. 3. Kreipiantis dėl pažymos į VSD ar komisiją dėl leidimo įsigyti žemę, asmenys privalo pateikti deklaraciją, kurioje pateikti duomenys apie įsigytą žemės kiekį bet kokia forma Lietuvoje iki šio įstatymo įsigaliojimo, lėšų kilmę, kokia žemės ūkio produkcija ir kokiu tikslu bus gaminama, ir privalo nurodyti investicijų ar ekonominės veiklos, kuri bus vykdoma, įgijus žemės ūkio paskirties žemę ar mišką, pobūdį ir sandorio finansavimo šaltinį. VSD ar komisija dėl leidimo įsigyti žemę išduoda pažymą, jeigu sandoris nekelia grėsmės nacionaliniams saugumui ir neprieštarauja socialinei ir sveikatos politikai. 4. Leidimai įsigyti žemę išduodami šio įstatymo 2 ir 3 straipsnių bei Vyriausybės nustatyta tvarka.“
netekusiu galios Pripažinti
straipsnis. Europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus atitinkantys užsienio subjektai
atitinka užsienio juridiniai asmenys, taip pat kitos užsienio organizacijos, įsteigti:
sutartį (Asociacijos sutartį) su Europos bendrijomis bei jų šalimis narėmis;
Atlanto Sutarties Organizacijos narėse bei valstybėse Europos ekonominės erdvės susitarimo dalyvėse. 2. Lietuvos pasirinktos europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus atitinka šio straipsnio 1 dalyje nurodytų valstybių piliečiai ir šių užsienio valstybių nuolatiniai gyventojai, taip pat Lietuvos Respublikos nuolatiniai gyventojai, neturintys Lietuvos Respublikos pilietybės.“
Pakeisti 5 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „5 straipsnis. Draudimas parduoti žemę, vidaus vandenis ir miškus, kol į juos neatkurtos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisės
privalo būti atkurtos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisės, šio Įstatymo 4 3 straipsnyje nurodyti užsienio subjektai gali įsigyti po to, kai pagal įstatymus bus atkurtos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisės į ją ir žemės nuosavybės teisės bus įstatymų nustatyta tvarka įregistruotos. 2. Valstybinė Žemės ūkio paskirties žemė, vidaus vandenys ir miškai gali būti parduodami ar kitaip perduodami privačios nuosavybės teise šio Įstatymo 4 3 straipsnyje nurodytiems užsienio subjektams tik baigus atkurti nuosavybės teises bei žemės reformą toje kadastro vietovėje Žemės reformos įstatymo nustatyta tvarka.“
Pakeisti 6 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „6 straipsnis. Užsienio subjektų teisė įsigyti nuosavybės teise žemę, vidaus vandenis ir miškus
Įstatymo 4 2 straipsnyje nustatytus kriterijus atitinkantys nurodyti užsienio subjektai Lietuvos Respublikoje turi teisę įsigyti nuosavybės teise žemę, vidaus vandenis ir miškus, jei atitinka 3 straipsnio reikalavimus ta pačia tvarka ir tomis pačiomis sąlygomis kaip ir Lietuvos Respublikos piliečiai bei juridiniai asmenys. 2. Šio Įstatymo 4 2 straipsnyje nustatytų kriterijų neatitinkantiems užsienio subjektams draudžiama įsigyti nuosavybės teise žemę, vidaus vandenis ir miškus, tačiau šį turtą jie gali valdyti ar naudoti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka.“
Pakeisti 6 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „12 straipsnis. Šio Įstatymo įgyvendinimo priežiūra Lietuvos Respublikos Seimas, laikydamasis frakcijų proporcinio atstovavimo principo, sudaro nuolatinę Seimo komisiją šio Įstatymo įgyvendinimui prižiūrėti ir nustato jos įgaliojimus. Šio įstatymo įgyvendinimą prižiūri Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba, Specialiųjų tyrimų tarnyba ir Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos“. 7 straipsnis. 16 straipsnio pakeitimas Pakeisti 16 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „16 straipsnis. Šis Įstatymas ir tarptautinės sutartys 1.
Šio Įstatymo 4 2 straipsnyje nustatytus kriterijus atitinkančių nurodytų užsienio subjektų teisė įsigyti žemės sklypus Lietuvoje yra preferencija, skirta Lietuvos pasirinktai europinei ir transatlantinei integracijai į Europos Sąjungos valstybių sąjungas ir organizacijas bei Europos sutarties, steigiančios Europos bendrijų bei jų šalių narių ir Lietuvos Respublikos asociaciją, nuostatoms įgyvendinti. Ši preferencija taikoma abipusiškumo pagrindais, kai Lietuvos kilmės subjektams užsienio šalyje suteikiamos ne mažesnės teisės. 2. Negali būti sudaroma Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis, kuri nustatytų teisę įsigyti žemės sklypus nuosavybės teise šio Įstatymo 4 2 ir 3 straipsniuose nustatytų kriterijų neatitinkantiems užsienio subjektams. 3. Jokia Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis, sudaryta iki šio Įstatymo įsigaliojimo, išskyrus šio straipsnio 1 dalyje nurodytąją, negali būti aiškinama kaip suteikianti pagrindą gauti leidimą įsigyti nuosavybės teise žemės sklypą šio Įstatymo 4 2 straipsnyje nustatytų kriterijų neatitinkantiems užsienio subjektams.“
Pakeisti 17 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „17 straipsnis. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalies įgyvendinimo konstitucinio įstatymo galiojimas ir taikymas
dalies įgyvendinimo konstitucinio įstatymo trečiasis skirsnis galioja iki Lietuvos Respublikos įstojimo į Europos Sąjungą dienos. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalies įgyvendinimo konstitucinio įstatymo antrasis skirsnis įsigalioja nuo Lietuvos Respublikos įstojimo į Europos Sąjungą dienos, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nustatytą išimtį dėl žemės ūkio paskirties ir miškų ūkio paskirties žemės įsigijimo. 2.
kriterijus atitinkantys užsienio subjektai, išskyrus tuos užsieniečius, kurie ne mažiau kaip 3 metus Lietuvoje nuolat gyveno ir vertėsi žemės ūkio veikla, ir užsienio juridinius asmenis bei kitas užsienio organizacijas, įsteigusius Lietuvoje atstovybes ar filialus, negali įsigyti žemės ūkio paskirties ir miškų ūkio paskirties žemės iki 2014 m. balandžio 30 d. nustatytų kriterijų neatitinkantys užsienio subjektai negali įsigyti žemės ir miškų ūkio paskirties žemės. 3. Nuo tos dienos, kurią Lietuvos Respublika taps Europos Sąjungos nare, galios tik tos šio Įstatymo nuostatos, kurios neprieštaraus Lietuvos Respublikos stojimo į Europos Sąjungą sutarčiai.“ Skelbiu šį Lietuvos Respublikos Seimo priimtą įstatymą. Respublikos Prezidentas Teikia Seimo nariai:
Aurelija Stancikienė Kazys Grybauskas Jonas Kondrotas Vytautas Kamblevičius Kazys Starkevičius Eugenijus Gentvilas Rima Baškienė Bronius Pauža Aleksandras Zeltinis Edmundas Jonyla Petras Čimbaras
uždaviniai: Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo Nr. IX-1314 pakeitimo įstatymo (toliau - Įstatymas) projektas ir jį lydintys Lietuvos Respublikos miškų įstatymo (toliau
Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalies įgyvendinimo konstitucinio įstatymo Nr. I-1392 pakeitimo įstatymo (toliau – Konstitucinis įstatymas) projektas parengti reaguojant į ūkininkų skundus ir informaciją, pateiktą visuomenės informavimo priemonėse. Pagal 2003 m. Akto dėl Čekijos Respublikos, Estijos Respublikos, Kipro Respublikos, Latvijos Respublikos, Lietuvos Respublikos, Vengrijos Respublikos, Maltos Respublikos, Lenkijos Respublikos, Slovėnijos Respublikos ir Slovakijos Respublikos stojimo sąlygų ir Sutarčių, kuriomis yra grindžiama Europos Sąjunga, pritaikomųjų pataisų IX priedo 4 skyriaus „Laisvas kapitalo judėjimas“ visoms naujoms valstybėms narėms buvo nustatyti atskiri pereinamieji laikotarpiai. Taigi, nukrypstant nuo laisvo kapitalo judėjimo principo, įtvirtinto Europos Bendrijos sutarties 56 straipsnyje, Europos Sąjunga leido pereinamuoju laikotarpiu išlaikyti naujų valstybių narių nacionalinėje teisėje galiojančių teisės aktų nuostatas, ribojančias žemės ūkio paskirties žemės ir miškų įsigijimą kitų valstybių narių subjektams. Pažymėtina, kad laisvas kapitalo judėjimas yra viena iš svarbiausių laisvių, kurias garantuoja Bendrijos teisė.
Lietuvos Stojimo į Europos Sąjungą Sutarties IX priedo 4 dalyje buvo numatytas 7 metų pereinamasis laikotarpis (iki 2011 m. balandžio 30 d.), per kurį užsienio subjektams draudžiama Lietuvoje įsigyti žemės ūkio ir miškų ūkio paskirties žemės (taikoma išimtis tik fiziniams asmenims, kurie 3 metus gyveno Lietuvoje ir čia vertėsi žemės ūkio veikla bei užsienio šalių juridiniams asmenims ir kitoms organizacijoms, įsteigusioms Lietuvoje savo atstovybes ir filialus). Šio akto nuostatose buvo numatyta, kad jei yra pakankamas pagrindas manyti, jog pasibaigus pereinamajam laikotarpiui atsiras didelių trikdymų ar kils didelių trikdymų grėsmė Lietuvos žemės ūkio paskirties žemės rinkai, Lietuvos prašymu Komisija spręs dėl pereinamojo laikotarpio pratęsimo ne ilgiau kaip trejiems metams. 2011 m. balandžio 30 d. pasibaigus numatytam septynerių metų pereinamajam laikotarpiui, Lietuvai paprašius pratęsti pereinamąjį laikotarpį dar trejiems metams, šis prašymas buvo patenkintas: 2011 m. balandžio 14 d. Europos Komisijos Sprendimu 2011/240/ES pereinamasis laikotarpis dėl žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo Lietuvoje buvo pratęstas iki 2014 m. balandžio 30 d., atitinkamai pakeičiant Konstitucijos 47 straipsniu 3 dalies įgyvendinimo konstitucinį įstatymą. Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 30 d. nutarime pažymėjo, kad žemės ūkio paskirties žemė yra išskirtinės vertės ribotas gamtos išteklius, taip pat pabrėžė, jog įstatymu turi būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad žemės sklypai, jeigu jie yra priskirti žemės ūkio paskirties žemei, savininkų ir (arba) naudotojų būtų naudojami būtent žemės ūkio veiklai, kad žemės ūkio paskirties žemės pobūdis, kol jos paskirtis pagal įstatymo nustatytus kriterijus nebus pakeista, būtų išsaugotas.
Seimo Kaimo reikalų komitetas ne kartą akcentavo, kad egzistuoja problema dėl užsieniečių per tarpininkus perkamos žemės ūkio paskirties žemės ir žemės ūkio paskirties žemės naudojimo pasipelnijimo tikslams. Nors nuo 2014 m. sausio 1 d. Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo nuostatos buvo sugriežtintos, tačiau šiuo metu esamų saugiklių nepakanka. Įstatymo projekto tikslas – nustatyti papildomus saugiklius įsigyjant žemės ūkio paskirties žemę, norint išvengti piktnaudžiavimų, apsaugoti žemės ūkio paskirties žemę daugelį metų dirbančių ūkininkų interesus ir užtikrinti konkurencingų ūkių vystymąsi. Tikimasi, kad šios nuostatos padės išvengti žemės ūkio paskirties žemės sutelkimo asmenų, neketinančių žemės naudoti žemės ūkio veiklai, rankose ir paskatins žemės valdų struktūrų gerinimą. Miškų įstatymo projekto tikslas – nustatyti pirmumo teisę ir eilės tvarką asmenims įsigyjant privačią miškų ūkio paskirties žemę. Konstitucinio įstatymo projekto tikslas – tarpusavyje suderinti Konstitucinio įstatymo ir Lietuvos Respublikos stojimo į Europos Sąjungą sutartyje (toliau – Sutartis) akto nuostatas. 2. Įstatymo projekto iniciatoriai (institucija, asmenys ar piliečių įgalioti atstovai) ir rengėjai:
Įstatymų projektų parengimą inicijavo Seimo Kaimo reikalų komitetas, 2014 m. sausio 22 d. sprendimu Nr. 110-S-3 sudaręs darbo grupę.
110-S-3 sudaręs darbo grupę. Šiai darbo grupei buvo pavesta iki
paskirties žemės įsigijimo sąlygas ir pateikti Komitetui pasiūlymus dėl nustatymo papildomų reikalavimų asmenims, norintiems įsigyti šios paskirties žemės, bei, esant reikalui, parengti reikalingus teisės aktų projektus. Įstatymų projektus rengė Kaimo reikalų komiteto nariai K. Grybauskas, J. Kondrotas, V. Kamblevičius, K. Starkevičius, E. Gentvilas, Seimo narės A. Stancikienė, R. Baškienė ir kiti darbo grupės nariai. 3. Kaip šiuo metu yra reguliuojami įstatymo projekte aptarti teisiniai santykiai:
Šiuo metu galiojančio Įstatymo 1 straipsnyje yra apibrėžta įstatymo paskirtis. Nustatyta, kad Įstatymu siekiama užtikrinti, kad Lietuvos nacionalinis turtas – žemės ūkio paskirties žemė būtų naudojama racionaliai, skatinant žemės rinką ir konkurencingą žemės ūkį, sudarant sąlygas racionaliai tvarkomų žemėvaldų suformavimui bei žemės konsolidacijai, o taip pat išsaugoti ir pagerinti natūralią aplinką, užtikrinti higienos sąlygų ir gyvūnų gerovės normų laikymąsi. Įstatymo 2 straipsnyje yra apibrėžti valstybės paramos įsigyjant žemės ūkio paskirties žemę subjektai: fizinis asmuo, turintis profesinių įgūdžių ir kompetencijos bei juridinis asmuo, atitinkantis šiame straipsnyje nustatytus reikalavimus. Įstatymo 4 straipsnyje numatyta, kad susijusiais asmenimis laikomi asmenys, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai turi balsų daugumą juridiniame asmenyje arba tiesiogiai ar netiesiogiai daro lemiamą įtaką juridiniam asmeniui. Laikoma, kad asmuo tiesiogiai turi balsų daugumą juridiniame asmenyje, jeigu jis yra juridinio asmens ar kito juridinio asmens dalyvis, turintis ne mažiau kaip 1/2 balsų, suteikiančių teisę balsuoti juridinio asmens dalyvių susirinkime.
Laikoma, kad asmuo netiesiogiai turi balsų daugumą juridiniame asmenyje ar kitame juridiniame asmenyje, jeigu juridinis asmuo ar kitas juridinis asmuo, kuriame šis asmuo turi balsų daugumą, gali įgyvendinti šio straipsnio 5 dalyje išvardytas teises. Susijusiais asmenimis taip pat laikomi juridiniai asmenys, kuriuose, kaip ir pageidaujančiame įsigyti žemės ūkio paskirties žemės juridiniame asmenyje, tas pats asmuo arba tie patys asmenys turi ne mažiau kaip 1/2 balsų, suteikiančių teisę balsuoti juridinio asmens dalyvių susirinkime. Šiuo metu Miškų įstatyme nėra numatyta pirmumo teisė asmenims įsigyjant privačią miškų ūkio paskirties žemę. Šiuo metu galiojančio Konstitucinio įstatymo 2 straipsnis nurodo, kad užsienio subjektai yra užsieniečiai ir užsienio juridiniai asmenys, taip pat kitos užsienio organizacijos, apibūdintos šio straipsnio 4 dalyje. Užsieniečiai apibrėžiami, kaip užsienio valstybių piliečiai ir užsienio valstybių nuolatiniai gyventojai, taip pat Lietuvos Respublikos nuolatiniai gyventojai, neturintys Lietuvos Respublikos pilietybės. Užsienio juridiniu asmeniu laikoma užsienio valstybėje įsteigta įmonė, įstaiga ar organizacija, kuri gali savo vardu įgyti ir turėti teisių bei pareigų, būti ieškovu ar atsakovu teisme. Kitomis užsienio organizacijomis laikomos – užsienio valstybėse įsteigtos organizacijos, neturinčios juridinio asmens statuso, tačiau turinčios civilinį teisnumą pagal tų valstybių įstatymus. 3 straipsnyje užsienio subjektais, kuriems leidžiama įsigyti nuosavybės teise žemę, vidaus vandenis ir miškus pagal šį įstatymą, laikomi užsienio subjektai, atitinkantys Lietuvos pasirinktos europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus.
12 straipsnis nustato, kad Lietuvos Respublikos Seimas, laikydamasis frakcijų proporcinio atstovavimo principo, sudaro nuolatinę Seimo komisiją šio Įstatymo įgyvendinimui prižiūrėti ir nustato jos įgaliojimus. Tačiau ši teisės norma praktikoje netaikoma. 17 straipsnio 2 dalis nustato, kad šio Įstatymo 4 straipsnyje nustatytus kriterijus atitinkantys užsienio subjektai, išskyrus tuos užsieniečius, kurie ne mažiau kaip 3 metus Lietuvoje nuolat gyveno ir vertėsi žemės ūkio veikla, ir užsienio juridinius asmenis bei kitas užsienio organizacijas, įsteigusius Lietuvoje atstovybes ar filialus, negali įsigyti žemės ūkio paskirties ir miškų ūkio paskirties žemės iki 2014 m. balandžio 30 d. 4. Kokios siūlomos naujos teisinio reguliavimo nuostatos ir kokių teigiamų rezultatų laukiama:
Įstatymo 1 straipsniu siūloma patikslinti šiuo įstatymu siekiamus tikslus, siekiant, kad jie atitiktų susiklosčiusius socialinius santykius šioje srityje. Siekiant užkirsti kelią apėjimui naujų reikalavimų, siūlomų nustatyti žemės ūkio paskirties žemę norintiems įsigyti juridiniams asmenims, Įstatymo 1 straipsnyje siūloma žemės perleidimo sandoriui prilyginti daugiau nei 10 hektarą žemės ūkio paskirties žemės nuosavybės teise valdančio juridinio asmens perleidimo sandorį, taip pat juridinio asmens, nuosavybės teise valdančio daugiau nei 10 hektarą žemės ūkio paskirties žemės, akcijų (dalių, pajų) perleidimo sandorį, kurį sudarius akcijų (dalių, pajų) įgijėjas taptų daugiau nei 1/4 dalies minėto juridinio asmens akcijų (dalių, pajų) valdytoju. Kadangi nuo 2014 m. sausio 1 d.
Lietuva neturi teisės taikyti valstybės pagalbos priemonių įsigyjant žemės ūkio paskirties žemę, Įstatymo 2 straipsnyje vietoj valstybės paramos įsigyjant žemės ūkio paskirties žemę subjektų siūloma nustatyti asmenis, turinčius teisę įsigyti žemės ūkio paskirties žemę. Jau galiojančius reikalavimus asmenims, norintiems įsigyti privačią žemės ūkio paskirties žemę, siūloma papildyti reikalavimu ne mažiau kaip 3 metus iki žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo sandorio sudarymo dienos vykdyti žemės ūkio veiklą ir deklaruoti žemės ūkio naudmenas. Šie asmenys įsigyti žemės ūkio paskirties žemės galėtų tik tos savivaldybės, kurioje nuolat gyvena (yra registruota juridinio asmens buveinė), teritorijoje ir (ar) besiribojančioje savivaldybėje ir tik gavę šios savivaldybės administracijos direktoriaus sudarytos komisijos leidimą. Ši komisija būtų sudaroma iš savivaldybės administracijos atstovo (-ų), vietos bendruomenės atstovo, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos žemėtvarkos specialisto, Aplinkos ministerijos regioninio aplinkos apsaugos departamento, savivaldybėje veikiančių žemės savininkus ir (ar) žemės ūkio veiklą vykdančius asmenis vienijančių savivaldos organizacijų atstovų. Komisija, nagrinėdama įstatymo reikalavimus atitinkančių asmenų prašymus sudaryti žemės ūkio paskirties žemės perleidimo sandorius, turėtų įsitikinti, kad perleidžiami žemės ūkio paskirties žemės sklypai bus naudojami tik žemės ūkio veiklai vykdyti ir nebus didinama žemės valdų koncentracija, galinti daryti tiesioginį poveikį vidutinių ir smulkių ūkių žlugdymui.
Be komisijos leidimo būtų leidžiama įsigyti žemės ūkio paskirties žemę netaikant šiame straipsnyje nustatytų reikalavimų tuomet, kai įgyjama tiek žemės ūkio paskirties žemės, kad bendrai įgijėjui ar susijusiems asmenims nuosavybės teise priklausantis žemės ūkio paskirties žemės plotas Lietuvos teritorijoje nėra didesnis nei 10 ha, kai privatizuojama žemė, reikalinga nuosavybės teise valdomiems ar kartu su žeme įsigyjamiems statiniams ir įrenginiams eksploatuoti, arba kai privatizuojama asmeninio ūkio žemė Žemės reformos įstatymo nustatyta tvarka. Įstatymo 4 straipsniu siūloma patikslinti susijusių asmenų sąvoką, ir nustatyti vietoj dabar galiojančių 50 procentų 25 procentus juridinio asmens akcijų (dalių, pajų) valdymo dalį. Susijusiais asmenimis siūloma laikyti asmenis, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai (per juridinį asmenį, kuriame valdo ne mažiau kaip 50 procentų akcijų (dalių, pajų), suteikiančių teisę balsuoti juridinio asmens dalyvių susirinkime) valdo daugiau kaip 25 procentus juridinio asmens akcijų (dalių, pajų), suteikiančių teisę balsuoti juridinio asmens dalyvių susirinkime, arba tiesiogiai ar netiesiogiai daro lemiamą įtaką juridiniam asmeniui; taip pat susijusiais siūloma laikyti tuos juridinius asmenis, kuriuose, kaip ir pageidaujančiame įsigyti žemės ūkio paskirties žemės juridiniame asmenyje, tas pats asmuo arba tie patys asmenys valdo daugiau kaip 25 procentus juridinio asmens akcijų (dalių, pajų), suteikiančių teisę balsuoti juridinio asmens dalyvių susirinkime.
Įstatymo 7 straipsnyje siūloma numatyti, kad žemės ūkio paskirties žemės perleidimo sutartyje turi būti įrašoma sąlyga, kad žemės ūkio paskirties žemės pirkėjas teisę perleisti kitiems asmenims įsigytą žemės ūkio paskirties žemę įgyja ne anksčiau kaip praėjus 5 metams nuo šios žemės įsigijimo dienos. Miškų įstatymo projektu siūloma nustatyti, kad pirmumo teisę įsigyti privačią miškų ūkio paskirties žemę ta kaina, kuria ji parduodama, ir kitomis tokiomis pat sąlygomis, išskyrus atvejus, kai parduodama iš viešųjų varžytinių, šia eilės tvarka turi žemės sklypo bendraturčiai - Civilinio kodekso 4.79 straipsnio nustatyta tvarka ir asmuo, nuosavybės teise turintis miškų ūkio paskirties žemės sklypą, kuris ribojasi su parduodamu miškų ūkio paskirties žemės sklypu. Valstybei siūloma suteikti pirmumo teisę (išskyrus atvejus, kai pirmumo teise pasinaudoja žemės sklypo bendraturčiai Civilinio kodekso 4.79 straipsnyje nustatyta tvarka) įsigyti privačią miškų ūkio paskirties žemę, kuri patenka į saugomą teritoriją arba ribojasi su valstybinės reikšmės mišku.
Šiuo projektu siūloma apibrėžti tvarką, kuria žemės savininkas privalo informuoti apie savo sprendimą parduoti miškų ūkio paskirties žemės sklypą, Nacionalinės žemės tarnybos teritorinio padalinio ar notaro pagal žemės buvimo privalomus atlikti veiksmus bei aptarti teisines pasekmes, kai žemės sklypas parduodamas pažeidžiant pirmumo teisę jį pirkti. Konstitucinio įstatymo 2 straipsnyje siūloma palikti tik sąvoką
„užsienio subjektai“, kuriais būtų laikomi užsieniečiai, neturintys
Lietuvos pilietybės, valstybių Europos Sąjungos narių ir valstybių Europos ekonominės erdvės susitarimo dalyvių piliečiai ir juridiniai asmenys. Šio įstatymo 3 straipsnyje siūloma naujai apibrėžti užsienio subjektus, kurie nuo 2014 m. gegužės 1 d. turės teisę įsigyti nuosavybės teise žemę ir miškus. Teisę įsigyti žemės ir miškų ūkio paskirties žemę galės tik gavę leidimą užsienio subjektai, kurie atitinka šiuos reikalavimus Lietuvos Respublikos valstybei lojalūs asmenys, ne mažiau kaip 3 metus gyvenantys ir mokantys mokesčius Lietuvos teritorijoje, gavę Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos ir Valstybės saugumo departamento (toliau – VSD) pažymas apie reikalavimų atitikimą bei mokantys lietuvių kalbą. Be to, 12 straipsnyje siūloma numatyti, kad šio įstatymo įgyvendinimą prižiūri ne Seimo sudaryta nuolatinė Seimo komisija, kuri nevykdo savo veiklos, o Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba, Specialiųjų tyrimų tarnyba ir Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos. 17 straipsnyje siūloma nustatyti, kad šio Įstatymo 2 ir 3 straipsnyje nustatytų kriterijų neatitinkantys užsienio subjektai negali įsigyti žemės ūkio paskirties žemės ir miškų ūkio paskirties žemės. 5.
teisinio reguliavimo poveikio vertinimo rezultatai (jeigu rengiant įstatymo projektą toks vertinimas turi būti atliktas ir jo rezultatai nepateikiami atskiru dokumentu), galimos neigiamos priimto įstatymo pasekmės ir kokių priemonių reikėtų imtis, kad tokių pasekmių būtų išvengta: Neigiamų pasekmių nenumatoma. 6. Kokią įtaką priimtas įstatymas turės kriminogeninei situacijai, korupcijai:
Projektas kriminogeninei situacijai ir korupcijai įtakos neturės. 7. Kaip įstatymo įgyvendinimas atsilieps verslo sąlygoms ir jo plėtrai: Projektas įtakos verslo sąlygoms ir jo plėtrai neturės. 8. Įstatymo inkorporavimas į teisinę sistemą, kokius teisės aktus būtina priimti, kokius galiojančius teisės aktus reikia pakeisti ar pripažinti netekusiais galios:
Priėmus Įstatymų projektą reikės patvirtinti leidimo nuosavybės teise įsigyti žemės ūkio paskirties žemę išdavimo tvarką ir tikslinti Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro
pirkėjo deklaracijos pildymo ir pateikimo taisykles. 9. Ar įstatymo projektas parengtas laikantis Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos, Teisėkūros pagrindų įstatymų reikalavimų, o įstatymo projekto sąvokos ir jas įvardijantys terminai įvertinti Terminų banko įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka:
Įstatymų projektai parengti laikantis Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymo, Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės norminių aktų rengimo tvarkos įstatymo reikalavimų ir atitinka bendrinės lietuvių kalbos normas. Terminai įvertinti Terminų banko įstatymo (Žin., 2004, Nr. 7-129) ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka. 10. Ar įstatymo projektas atitinka Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas ir Europos Sąjungos dokumentus:
Įstatymų projektai neprieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos ir Europos Sąjungos teisės aktų nuostatoms. 11.
įstatymui įgyvendinti reikia įgyvendinamųjų teisės aktų, - kas ir kada juos turėtų priimti: Iki 2014 m. kovo 31 d. reikės Vyriausybės nutarimu patvirtinti leidimo nuosavybės teise įsigyti žemės ūkio paskirties žemės sklypą išdavimo tvarką. Taip pat Vyriausybė turės pakeisti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. gruodžio 15 d. nutarimą Nr. 1458 „Dėl konkrečių valstybės rinkliavos dydžių ir šios rinkliavos mokėjimo ir grąžinimo taisyklių patvirtinimo“ (Žin., 2013, Nr. 133-6785), papildant jį valstybės rinkliava už leidimo nuosavybės teise įsigyti žemės ūkio paskirties žemės sklypą išdavimą. 12. Kiek valstybės, savivaldybių biudžetų ir kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų prireiks įstatymui įgyvendinti, ar bus galima sutaupyti (pateikiami prognozuojami rodikliai einamaisiais ir artimiausiais 3 biudžetiniais metais):
Įstatymo įgyvendinimui papildomų biudžeto lėšų nereikės. 13. Įstatymo projekto rengimo metu gauti specialistų vertinimai ir išvados: Nebuvo gauta. 14. Reikšminiai žodžiai, kurių reikia šiam projektui įtraukti į kompiuterinę paieškos sistemą, įskaitant Europos žodyno „Eurovoc“ terminus, temas bei sritis:
Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo Nr. IX-1314 pakeitimo įstatymo projektui: „žemės ūkio paskirties žemė“, „žemė“, „žemės sklypas“; Lietuvos Respublikos miškų įstatymo Nr. I-671 papildymo 4¹ straipsniu įstatymo projektui: „miškų ūkio paskirties žemė“, „miškas“. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalies įgyvendinimo konstitucinio įstatymo Nr. I-1392 pakeitimo įstatymo projektui: “Konstitucija”, “konstitucinis įstatymas”,
“Lietuvos pasirinktos Europinės ir transatlantinės integracijos kriterijai”,
“žemė”, “vidaus vandenys”, “miškai”, “užsienio subjektai”, “nuosavybė”. 15. Kiti,
iniciatorių nuomone, reikalingi pagrindimai ir paaiškinimai: Nėra.
Teikia Seimo nariai: Kazys Grybauskas Jonas Kondrotas Vytautas Kamblevičius Kazys Starkevičius Eugenijus Gentvilas Aurelija Stancikienė Rima Baškienė Bronius Pauža Aleksandras Zeltinis Edmundas Jonyla Petras Čimbaras
2014-03-17 Nr. XIIP-1589 Vilnius Įvertinę įstatymo projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, Europos Sąjungos teisės aktams ir juridinės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas:
įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje pateiktos „užsienio subjektų“ sąvokos apibrėžimo nėra visiškai aišku, kokį subjektų ratą siekiama apibrėžti:
1) viena vertus, pažymėtina, kad formuluotė
„užsieniečiai, neturintys Lietuvos pilietybės“, apima ne tik Lietuvoje nuolat gyvenančius
ir Lietuvos Respublikos pilietybės neturinčius asmenis, bet ir bet kurioje užsienio valstybėje, pvz.: Uzbekistane ar Baltarusijoje gyvenančius asmenis, neturinčius Lietuvos Respublikos pilietybės. Tokiu atveju užsienio subjektų ratas, kiek tai susiję su fiziniais asmenimis, būtų ženkliai išplėstas, lyginant su šiuo metu galiojančio Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalies įgyvendinimo konstitucinio įstatymo (toliau – Konstitucinis įstatymas) 4 straipsnyje apibrėžtais asmenimis, atitinkančiais europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus.
Be to, tokiu atveju būtų nesuprantama, kodėl, apibrėžiant „užsienio subjektus“ atskirai yra įvardijami „valstybių Europos Sąjungos narių ir valstybių Europos ekonominės erdvės susitarimo dalyvių piliečiai“, nes formuluotė „užsieniečiai, neturintys Lietuvos pilietybės“ iš esmės juos apima;
2) kita vertus, jei vis tik naująja
„užsienio subjektų“ apibrėžtimi būtų siekiama susiaurinti šiuo metu galiojančio
Konstitucinio įstatymo 4 straipsnyje nurodytą subjektų ratą ir apsiriboti, kaip nurodoma projekto 7 straipsniu keičiamo įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje
„<...> preferencija, skirta Europos Sąjungos nuostatoms įgyvendinti“,
pažymėtina:
a) Europos Sąjungos teisė garantuoja laisvą kapitalo judėjimą ne tik Europos Sąjungos valstybių narių bei Europos ekonominės erdvės susitarimo dalyvių piliečiams, bet ir šių šalių nuolatiniams gyventojams bei šioje valstybėse įsteigtoms organizacijoms, neturinčioms juridinio asmens teisių;
b) kiek tai susiję su kitais užsienio subjektais, kurie, atsižvelgiant į siūlomą „užsienio subjektų“ apibrėžtį, netektų teisės įsigyti žemės (valstybėse, sudariusiose Asociacijos sutartis su Europos Sąjunga; valstybėse Ekonominio bendradarbiavimo plėtros organizacijos, Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijos narėse įsteigti juridiniai asmenys ar kitos organizacijos bei šių valstybių piliečiai bei nuolatiniai gyventojai), pažymėtina, kad nurodytiems subjektams taikytina Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) 63 straipsnis, pagal kurį uždraudžiami visi kapitalo judėjimo tarp valstybių narių bei trečiųjų šalių apribojimai.
Be to, tokiu atveju būtų nesuprantama, kodėl, apibrėžiant „užsienio subjektus“ atskirai yra įvardijami „valstybių Europos Sąjungos narių ir valstybių Europos ekonominės erdvės susitarimo dalyvių piliečiai“, nes formuluotė „užsieniečiai, neturintys Lietuvos pilietybės“ iš esmės juos apima;
2) kita vertus, jei vis tik naująja
„užsienio subjektų“ apibrėžtimi būtų siekiama susiaurinti šiuo metu galiojančio
Konstitucinio įstatymo 4 straipsnyje nurodytą subjektų ratą ir apsiriboti, kaip nurodoma projekto 7 straipsniu keičiamo įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje
„<...> preferencija, skirta Europos Sąjungos nuostatoms įgyvendinti“,
pažymėtina:
a) Europos Sąjungos teisė garantuoja laisvą kapitalo judėjimą ne tik Europos Sąjungos valstybių narių bei Europos ekonominės erdvės susitarimo dalyvių piliečiams, bet ir šių šalių nuolatiniams gyventojams bei šioje valstybėse įsteigtoms organizacijoms, neturinčioms juridinio asmens teisių;
b) kiek tai susiję su kitais užsienio subjektais, kurie, atsižvelgiant į siūlomą „užsienio subjektų“ apibrėžtį, netektų teisės įsigyti žemės (valstybėse, sudariusiose Asociacijos sutartis su Europos Sąjunga; valstybėse Ekonominio bendradarbiavimo plėtros organizacijos, Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijos narėse įsteigti juridiniai asmenys ar kitos organizacijos bei šių valstybių piliečiai bei nuolatiniai gyventojai), pažymėtina, kad nurodytiems subjektams taikytina Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) 63 straipsnis, pagal kurį uždraudžiami visi kapitalo judėjimo tarp valstybių narių bei trečiųjų šalių apribojimai. Mūsų nuomone, nurodytųjų užsienio valstybių subjektų atžvilgiu nebūtų galima taikyti SESV 64 straipsnio
nuostatos nekliudo taikyti trečiosioms šalims 1993 m. gruodžio 31 d. pagal nacionalinę ar Sąjungos teisę galiojančių apribojimų <...>“ (pabraukimas – mūsų)), atsižvelgiant į tai, kad nors minėtieji trečiųjų šalių užsienio subjektai 1993 m. gruodžio 31 dieną pagal tuo metu galiojusios Konstitucijos 47 straipsnį įsigyti žemės neturėjo teisės, bet, priėmus Konstitucijos 47 straipsnio pakeitimo įstatymus Nr.
I-1390 bei Nr. IX-1305 bei Konstitucinį įstatymą šis teisinis reguliavimas jų atžvilgiu buvo pakeistas. Europos Sąjungos Teisingumo praktikoje SESV 63 straipsnio 1 dalis buvo aiškinta taip, kad 1993 m. gruodžio 31 d. egzistavusius ribojimus valstybės narės gali išlaikyti tuo atveju, jei tie ribojimai tą dieną galiojo. Manytume, kad ribojimų atstatymo nebūtų galima laikyti ribojimų išlaikymu. Atsižvelgiant į tai, manytume, kad užsienio subjektų rato susiaurinimas, kiek tai susiję su šioje pastaboje įvardintų trečiųjų valstybių užsienio subjektais, neatitiktų SESV 63 straipsnio 1 dalies. 2. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad projektu siekiama ne tik apibrėžti užsienio subjektų ratą, kuriems būtų leidžiama įsigyti žemės ūkio paskirties žemę ir miškų ūkio paskirties žemę, bet ir nustatyti tokiems subjektams atitinkamus reikalavimus. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į galiojantį teisinį reguliavimą. Konstitucijos
nuosavybėn Lietuvos Respublikoje užsienio subjektai gali pagal konstitucinį įstatymą. Įgyvendinant šią Konstitucijos nuostatą buvo priimtas Konstitucinis įstatymas. Šio įstatymo trečiajame skirsnyje buvo nustatyta tvarka, pagal kurią užsienio subjektai galėjo įsigyti ne žemės ūkio paskirties žemę iki Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą dienos.
Šis (trečiasis) Konstitucinio įstatymo skirsnis galiojo iki Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą dienos. Po Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą dienos įsigaliojo Konstitucinio įstatymo antrasis skirsnis, kurį sudaro vienas – 6 straipsnis, kurio 1 dalyje yra nustatyta „Šio įstatymo 4 straipsnyje nustatytus kriterijus atitinkantys užsienio subjektai Lietuvos Respublikoje turi teisę įsigyti nuosavybės teise žemę, vidaus vandenis ir miškus ta pačia tvarka ir tomis pačiomis sąlygomis kaip ir Lietuvos piliečiai bei juridiniai asmenys. Atsižvelgiant į šią nuostatą bei Konstitucinio įstatymo 17 straipsnio 1 dalį nuo įstojimo į Europos Sąjungą dienos užsienio subjektai įgijo teisę įgyti ne žemės ūkio paskirties žemę tomis pačiomis sąlygomis kaip ir Lietuvos piliečiai ir juridiniai asmenys, o žemės ūkio paskirties bei miškų ūkio paskirties žemei buvo nustatytas pereinamasis laikotarpis iki 2014 m. balandžio 30 d. Pabrėžtina, kad šiuo metu keičiamame įstatyme nėra nustatyti jokie reikalavimai užsienio subjektams, siekiantiems įsigyti žemės ūkio ir miškų ūkio paskirties žemę (pasibaigus pereinamajam laikotarpiui). Atsižvelgiant į tai, kad Konstitucinis įstatymas pagal Konstitucijos 47 dalį turi reglamentuoti tik užsienio subjektų žemės įsigijimą, manytume, kad Konstitucinio įstatymo 6 straipsnio 1 dalis iš esmės suponuoja, kad vienodi reikalavimai tiek nacionaliniams, tiek užsienio subjektams (jeigu kiltų tokia būtinybė), turėtų būti nustatyti bendrai viename paprastame įstatyme, nes priešingu atveju būtų neįmanoma užtikrinti, kad tiek nacionaliniams, tiek užsienio subjektams (bent jau formaliai) būtų taikomos vienodos žemės įsigijimo sąlygos.
Pažymėtina, kad net ir tuo atveju, jei tiek Konstituciniame, tiek ir paprastame (Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatyme ar Miškų įstatyme) būtų nustatyti identiški reikalavimai, susidarytų tokia teisinė situacija, kai tie patys visuomeniniai santykiai būtų reglamentuojami skirtingo lygmens teisės aktais – Konstituciniu ir paprastuoju įstatymu. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nustačius atitinkamus reikalavimus Konstituciniame įstatyme, šių reikalavimų negalima būtų išplėsti paprastuoju įstatymu, nes tuo būtų pažeistas konstitucinis teisės aktų hierarchijos principas. Kiek tai susiję su konkrečiais reikalavimais, taikomais užsienio subjektams įsigyjant žemės ūkio paskirties žemę, siūlomais nustatyti projekto 2 straipsniu keičiamo konstitucinio įstatymo
kartu su teikiamu projektu teikiamame Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo Nr. IX-1314 pakeitimo įstatymo projekto (reg. Nr. XII-1587) 2 straipsnyje, konstatuotina:
1) reikalavimų, nustatytų Konstituciniame įstatyme (būti lojaliems Lietuvos Respublikos valstybei; gauti atitinkamas pažymas iš Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos ar Valstybės saugumo departamento (pažyma gali būti išduodama tik tuo atveju, jeigu sandoris nekelia grėsmės nacionaliniam saugumui ir neprieštarauja socialinei sveikatos politikai); mokėti lietuvių kalbą) nėra.
Tai iš esmės reiškia, kad Konstituciniame įstatyme nustatyti reikalavimai būtų taikomi tik užsienio subjektams, t.y. laikytini diskriminaciniais. Tai reiškia, kad šiomis nuostatomis būtų pažeistas SESV 18 straipsnyje įtvirtintas draudimas diskriminuoti dėl pilietybės bei Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas asmenų lygiateisiškumo principas;
2) nors Konstitucinis įstatymas turi būti taikomas visiems įstatyme nurodytiems užsienio subjektams, tačiau iš projektu keičiamo įstatymo 3 straipsnio 2 dalies nuostatų turinio matyti, kad šie reikalavimai būtų taikomi tik vienai užsienio subjektų grupei – užsienio fiziniams asmenims (reikalavimai (kitokie) juridiniams asmenims (tiek nacionaliniams, tiek užsienio) nustatomi Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatyme). Toks reguliavimas taip pat neatitiktų Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto asmenų lygiateisiškumo principo bei Europos Sąjungos teisėje nustatytos vienodos įsisteigimo teisės tiek fiziniams, tiek juridiniams asmenims. Kiek tai susiję su analogiškais reikalavimais, siūlomais nustatyti miško ūkio paskirties žemės įsigijimui projekto 2 straipsniu keičiamo konstitucinio įstatymo 3 straipsnio 2 ir 3 dalyse, konstatuotina, kad šie reikalavimai yra nustatyti tik teikiamame projekte, o kartu su teikiamu projektu teikiamame Miškų įstatymo Nr. I-671 papildymo 4¹ straipsniu įstatymo projekte (reg. Nr. XIIP-1588) nesiūloma nustatyti jokių reikalavimų.
Atsižvelgiant į tai, kad Konstitucinis įstatymas taikomas tik užsienio subjektams, toks teisinis reguliavimas reiškia, kad projektu siūloma nustatyti diskriminacinius reikalavimus užsienio subjektams, tuo pažeidžiant SESV
Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintą asmenų lygiateisiškumo principą. Išanalizavus patį projekto 2 straipsniu keičiamo konstitucinio įstatymo 3 straipsnio 2 ir 3 dalyse siūlomų nustatyti reikalavimų pobūdį, kelia abejonių šių projekto nuostatų atitiktis šioms Konstitucijos nuostatoms: 23 straipsnio 1 dalyje įtvirtintai asmens teisei į nuosavybę ir 2 dalyje nustatytai teisei į šios nuosavybės apsaugą; 32 straipsnyje įtvirtintai asmens teisei laisvai išvykti iš Lietuvos; 46 straipsnio 1 dalyje nustatytai asmens ūkinės veiklos laisvei ir iniciatyvai; 46 straipsnio 4 dalies nuostatai “įstatymas saugo sąžiningos konkurencijos teisę“ bei 48 straipsnyje 1 dalies nuostatai, kad žmogus gali laisvai pasirinkti verslą. Be to, aptariamos projekto nuostatos kelia abejonių dėl jų atitikties SESV įtvirtintoms asmens teisėms: 21 straipsnyje įtvirtintai Sąjungos piliečio teisei laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje; 45 straipsnyje nustatytai darbuotojų judėjimo laisvei; 49 straipsnyje reglamentuojamai steigimosi teisei; 56 straipsnyje reglamentuojamam laisvam paslaugų judėjimui bei 63 straipsnyje įvirtintam laisvam kapitalo judėjimui. Šiame kontekste pažymėtina, kad tiek Konstitucinis Teismas, tiek Europos Sąjungos Teisingumo Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra pripažinę galimybę riboti kai kurias asmens teises, tačiau tokia galimybė visada buvo siejama su tam tikromis sąlygomis.
Konstitucinis Teismas 2004 m. sausio 24 d., 2004 m. gruodžio 13 d.,
riboti asmens teises ir laisves <...> galima, jeigu yra laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo. Anot Konstitucinio Teismo „<...> sprendžiant ar įstatymas, kuriuo ribojamas asmens teisių ir laisvių įgyvendinimas, nepažeidžia konstitucinio proporcingumo principo <...>, būtina įvertinti, ar įstatyme numatytos priemonės atitinka teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, ar šios priemonės yra būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir ar šios priemonės nevaržo asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti“. Pagal nusistovėjusią Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau - ESTT) praktiką nacionalinės priemonės, galinčios apriboti galimybę pasinaudoti SESV užtikrintomis pagrindinėmis teisėmis ar naudojimąsi jomis padaryti mažiau patrauklų, gali būti leistinos, jeigu jomis siekiama bendrojo intereso tikslo, jos yra tinkamos šiam tikslui pasiekti ir neviršija to, kas reikalinga jam pasiekti (2009 m. spalio d. sprendimas byloje Woningstichting Sint Servatius, C—567/07; 2011 m. gruodžio 1 d. sprendimas byloje Komisija prieš Vengriją, C—253/09; 2013 m. gegužės 8 d. sprendimas sujungtose bylose Eric Libert ir kiti prieš Gouvernement flamand (C-197/11) ir All Projects & Developments NV ir kt. prieš Vlaamse Regering (C-203/11)).
Dėl pirmojo reikalavimo, siūlomo nustatyti projektu keičiamo konstitucinio įstatymo
metus gyventi ir mokėti mokesčius Lietuvos teritorijoje. Pažymėtina, kad šiuo įstatymo projekte nustatytu reikalavimu būtų apribota Lietuvoje niekada negyvenusių asmenų, pvz.: Europos Sąjungos valstybių narių piliečių, teisė įsigyti žemės ūkio paskirties žemę ir užsiimti žemės ūkio veikla. Konstitucijos
teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva.“ Ši Konstitucijos nuostata yra glaudžiai susijusi su Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens teise pasirinkti darbą ir verslą. 1996 m. balandžio 18 d. nutarime Konstitucinis Teismas pažymėjo kad „Asmens ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos sąvoka yra plati. Ji apima teisę laisvai pasirinkti verslą, <...>, sąžiningos konkurencijos laisvę, ūkinės veiklos subjektų lygiateisiškumą ir kt.“ 1995 m. balandžio 20 d. nutarime Konstitucinis Teismas konstatavo, kad „Ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva remiasi prigimtine žmogaus asmens laisve ir prigimtine teise turėti nuosavybę“.
Konstitucijos 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuosavybė neliečiama, o šio straipsnio 2 dalyje, kad nuosavybės teises saugo įstatymai. Anot Konstitucinio Teismo „Šios konstitucinės nuostatos suponuoja tai, kad Konstitucija, garantuodama nuosavybės apsaugą, kartu įtvirtina ir konstitucinę teisę įgyti nuosavybę <...>“. Konstitucinis Teismas 2002 m. kovo 14 d. nutarime konstatavo, kad
„asmens konstitucinė teisė į nuosavybę yra esminė (būtina) asmens ūkinės
veiklos laisvės įgyvendinimo sąlyga. Ribojant asmens teisę į nuosavybę, yra ribojama ir asmens ūkinės veiklos laisvė.“ Kaip jau buvo minėta aukščiau, kad nustatomas ribojimas būtų pateisinamas, jis turi būti konstituciškai pagrįstas ir proporcingas siekiamiems tikslams. Atsižvelgiant į tai, manytina, kad projektu keičiamo įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytas reikalavimas nepagrįstai apribotų Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalyse, 32 straipsnyje, 46 straipsnio 1 dalyje bei 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas asmens teises. Dėl antrojo reikalavimo, siūlomo nustatyti projektu keičiamo įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2 punkte – mokėti lietuvių kalbą. Pažymėtina, kad valstybinės – lietuvių kalbos mokėjimas ir vartojimas yra Lietuvos viešojo, o ne privataus gyvenimo „kategorija“. Pagal galiojančius įstatymus valstybinę kalbą privalo mokėti valstybės ir savivaldybių institucijų valstybės tarnautojai ir darbuotojai, policijos, teisėsaugos tarnybų, ryšių, transporto, sveikatos ir socialinės apsaugos įstaigų ir tarnybų darbuotojai. Ši jų pareiga kyla iš vykdomų pareigų pobūdžio bei dalyvavimo viešajame Lietuvos gyvenime.
Taigi, reikalavimas mokėti valstybinę kalbą pirmiausia galėtų būti siejamas su tam tikros veiklos vykdymu ir tuo, kiek vykdoma veikla yra susijusi su viešuoju gyvenimu, bet ne su tam tikros nuosavybės įgijimu. Pažymėtina ir tai, kad valstybinės kalbos mokėjimas yra nustatytas ir siekiant įgyti Lietuvos Respublikos pilietybę. Tačiau valstybinės kalbos mokėjimas ir žemės ūkio paskirties ar miškų ūkio paskirties žemės įsigijimas – akivaizdžiai niekaip tarpusavyje nesusiję dalykai. Be to, jokio tiesioginio ryšio nėra ir tarp valstybinės kalbos mokėjimo ir žemės ūkio veiklos vykdymo. Atsižvelgiant į tai, manytume, kad projektu keičiamo įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatytas reikalavimas mokėti lietuvių kalbą nepagrįstai apribotų Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalyse, 29 straipsnyje, 46 straipsnio 1 dalyje bei 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas asmens teises. Dėl aukščiau aptartų projektu keičiamo konstitucinio įstatymo 3 straipsnio 2 ir 3 dalyse siūlomų nustatyti reikalavimų atitikties Europos Sąjungos teisei. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad neseniai Europos Sąjungos Teisingumo Teismas išnagrinėjo bylą ir 2013 m. gegužės 8 d. priėmė prejudicinį sprendimą sujungtose bylose Eric Libert ir kiti prieš Gouvernement flamand (C-197/11) ir All Projects & Developments NV ir kt. prieš Vlaamse Regering (C-203/11), kurios aplinkybės savo teisine prigimtimi yra panašios į siūlomas nustatyti projektu keičiamo konstitucinio įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje.
Pažymėtina, kad šioje byloje prašymai buvo pateikti siekiant išsiaiškinti, ar Belgijos Karalystės Flandrijos regiono dekreto dėl žemės sklypų ir nekilnojamojo turto 5 knygoje, pagal kurias perleidžiant Vlaamse Regering nurodytose tikslinėse savivaldybėse esantį nekilnojamąjį turtą, provincijos vertinimo komisija turėjo taikyti patikrinimą dėl „pakankamo ryšio“ tarp potencialaus įgijėjo ar nuomininko ir šių tikslinių savivaldybių. Pažymėtina, kad minėtame Flandrijos dekrete, buvo nustatyta, kad asmuo, siekiantis įsigyti nurodytąjį turtą nuosavybės teise, jį išsinuomoti ilgiau nei 9 metams ir pan. yra laikomas turinčiu „pakankamą ryšį“ su atitinkamomis savivaldybėmis, jei jis atitinka tris alternatyvias sąlygas. Pirmąja sąlyga buvo reikalaujama, kad asmuo, kuriam turėtų būti perleistas nekilnojamasis turtas iki perleidimo dienos gyventų tikslinėje savivaldybėje ne mažiau kaip šešerius metus; pagal antrąją sąlygą pirkėjas ar nuomininkas perleidimo dieną turėjo vykdyti veiklą toje savivaldybėje; trečiąja sąlyga buvo reikalaujama, kad įgijėjas ar nuomininkas dėl svarbios ir ilgą laiką trunkančios aplinkybės su šia savivaldybe būtų susietas profesiniu, šeimos, socialiniu ar ekonominiu ryšiu. Pažymėtina, kad Teismas šioje byloje pakartojo ankstesnėse bylose padarytas išvadas, kad SESV 21 straipsnis ir atitinkamoje srityje SESV 45 ir 49 straipsniai bei 2004 m. balandžio 29 d.
Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/38/EB (toliau – Direktyva 2004/38/EB) dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje 22 ir 24 straipsniai draudžia nacionalines priemones, kurios valstybės narės piliečiams sudaro kliūčių arba juos atgraso nuo išvykimo iš jos, siekiant pasinaudoti laisvo judėjimo Sąjungos viduje teise. Dėl laisvo paslaugų teikimo, kuris reglamentuojamas SESV 56 straipsniu, Teismas pažymėjo, kad Flandrijos dekreto nuostatos galėtų sudaryti kliūčių vykdyti veiklą įmonėms, veikiančioms nekilnojamojo turto sektoriuje, atsižvelgiant į tai, kad yra apribotas ratas asmenų, kuriems nekilnojamas turtas gali būti parduodamas. Galiausiai Teismas pripažino, kad Flandrijos dekreto nuostatos pažeidžia ir SESV 63 straipsnio 1 dalies nuostatas, kaip atgrasančias ne rezidentus investuoti į nekilnojamąjį turtą atitinkamose Flandrijos regiono savivaldybėse. Pažymėtina, kad nors Teismas pripažino, kad tokie reikalavimai gali būti grindžiami valstybės narės socialinio būsto politika (užtikrinti pakankamą būsto pasiūlą asmenims, gaunantiems mažai pajamų ir pan.) vis tik Teismas nerado „tiesioginio ryšio“ tarp nustatytų reikalavimų ir siekiamo tikslo. Vertinant aptariamas projekto nuostatas aukščiau minėtos ESTT bylos ir kitų aukščiau minėtų bylų kontekste, manytume, kad projektu keičiamo įstatymo 3 straipsnio
Direktyvos 2004/38/EB 22 ir 24 straipsnių. Jeigu būtų nepritarta aukščiau išdėstytai pastabai, toliau teikiame konkrečias pastabas dėl konkrečių projekto nuostatų pastraipsniui. 3.
straipsniu keičiamo konstitucinio įstatymo 2 straipsnio 3 ir 4 dalyje siūloma apibrėžti sąvokas, kurios vartojamos nebegaliojančiose konstitucinio įstatymo nuostatose. Atsižvelgiant į tai, svarstytinas šių projekto nuostatų tikslingumas. 4. Projekto 2 straipsniu keičiamo konstitucinio įstatymo 3 straipsnyje siūloma įvardinti užsienio subjektus, kuriems gali būti leidžiama įsigyti nuosavybės teise žemę ir miškus. Atkreiptinas dėmesys, kad keičiamu konstituciniu įstatymu yra įgyvendinama Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalis, kurioje nustatyta, kad žemę, vidaus vandenis ir miškus užsienio subjektai įsigyti nuosavybėn gali pagal konstitucinį įstatymą. Projekto 5 straipsniu keičiamo įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje siūloma nustatyti, kad šio įstatymo 2 straipsnyje nustatytų kriterijų neatitinkantiems užsienio subjektams draudžiama įsigyti nuosavybės teise vidaus vandenis. Taigi, iš pastarosios nuostatos sektų, kad siūlomus nustatytus kriterijus atitinkantys užsienio subjektai galėtų įsigyti ir vidaus vandenis. Atsižvelgus į tai, svarstytina, ar projekto 3 straipsnį ir kitus projekto straipsnius nereikėtų atitinkamai papildyti, aiškiai reglamentuojant vidaus vandenų pardavimą užsienio subjektams tvarką. 5. Projekto 2 straipsniu keičiamo konstitucinio įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje siūloma nustatyti, kad pagal šį įstatymą įsigyti nuosavybės teise žemę ir miškus, išskyrus žemę ir miškus, esančius saugomose teritorijose ir Lietuvos Respublikos kadastro vietovėse, kurios ribojasi su užsienio valstybėmis – ne ES narėmis gali būti leidžiama užsienio subjektams, atitinkantiems šiame straipsnyje nustatytus kriterijus. Atkreiptinas dėmesys, kad keičiamas įstatymas reglamentuoja ne tik privačios, bet ir valstybinės žemės pardavimą užsienio subjektams. Pažymėtina, kad Žemės įstatymo 6 straipsnyje nustatyta, kuri žemė priklauso valstybei išimtinės nuosavybės teise. Šios žemės įsigyti privačion ar savivaldybių nuosavybėn draudžiama.
Atsižvelgus į tai, svarstytina, ar, siekiant aiškumo, siūlomą nustatyti išimtį nereikėtų atitinkamai papildyti. Be to, svarstytina, ar minėta išimtis neturėtų būti papildyta nurodant, kad užsienio subjektams negalėtų būti parduodama ir kita žemė, pavyzdžiui, skirtų krašto apsaugos ar kitoms panašioms reikmėms. Tobulinant juridinę techniką, projekto 2 straipsniu keičiamo konstitucinio įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje vietoj trumpinio ,,ES“ reikėtų įrašyti žodžius ,,Europos Sąjungos“. 6. Projekto 2 straipsniu siūloma keičiamo konstitucinio įstatymo 3 straipsnio 2 dalies pirmosios pastraipos nuostata ,,žemės ir miškų ūkio paskirties žemė“ nėra aiški, nes neaišku kokios konkrečiai paskirties žemę apimtų nuostata ,,žemės paskirties žemė“. Jeigu projekto autoriai turėjo tikslą reglamentuoti žemės ūkio paskirties žemės įsigijimą, tai vertinamąją projekto nuostatą reikėtų atitinkamai patikslinti. Jeigu būtų pritarta šiai pastabai, atitinkamai reikėtų patikslinti ir projekto 8 straipsnio nuostatas. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad projekte apibūdinant tą patį objektą naudojamos skirtingos sąvokos. Pavyzdžiui, projekto 2 straipsnyje pateiktame keičiamo konstitucinio įstatymo 3 straipsnio pavadinime naudojamos sąvokos ,,žemė“, ,,miškai“. Tuo tarpu šio straipsnio 2 dalyje naudojamos jau kitokios sąvokos - ,,žemės ir miškų ūkio paskirties žemė“, 3 dalyje - ,,žemės ūkio paskirties žemė“ ir ,,miškas“. Atsižvelgus į tai, projekto nuostatos tikslintinos suvienodinant sąvokas. Jeigu būtų pritarta šiai pastabai, atitinkamai reikėtų patikslinti ir projekto 4, 5, 8 straipsnių nuostatas. Be to, iš projekto 2 straipsniu siūlomų keičiamo konstitucinio įstatymo 3 straipsnio nuostatų lieka neaišku, kokius kriterijus ir ar turėtų atitikti užsienio subjektai, siekiantys įsigyti ne žemės ūkio paskirties žemę.
Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad pagal šiuo metu galiojančio Konstitucinio įstatymo 6 straipsnio 1 dalį bei 17 straipsnio 1 dalį užsienio subjektams, atitinkantiems tam tikrus kriterijus, ne žemės ūkio paskirties žemės įsigijimui netaikomi jokie apribojimai. 7. Iš projekto 2 straipsniu keičiamo konstitucinio įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatų nėra aišku, į kokią konkrečiai komisiją turėtų būti kreipiamasi dėl leidimo įsigyti žemę. Atsižvelgus į tai, vertinamoji projekto nuostata tikslintina nurodant pilną komisijos pavadinimą. Be to, projekto nuostata ,,įsigytą žemės kiekį bet kokia forma Lietuvoje“ tikslintina, nes nėra pakankamai aiškus jos turinys. Neaišku, ar ,,žemės kiekis“ būtų suprantamas kaip žemės sklypų skaičius, ar žemės sklypų plotas. Neaiškus ir nuostatos ,,įsigijimas bet kokia forma“ turinys. Taikant įstatymą ji gali būti nevienodai aiškinama. Jeigu projekto autoriai turėjo tikslą nustatyti, kad turi būti nurodoma žemė, įsigyta bet kuriuo būdu, tai projekto nuostatos tikslintinos. Kartu atkreiptinas dėmesys, kad projekto 2 straipsniu keičiamo konstitucinio įstatymo
įsigyti žemę išduoda pažymą, jeigu sandoris nekelia grėsmės nacionaliniam saugumai ir neprieštarauja socialinei ir sveikatos politikai. Nėra aiškus šios nuostatos santykis su šio straipsnio 2 dalimi, kurioje nustatyta, kad pažymas išduoda Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos ir Valstybės saugumo departamentas, todėl lieka neaišku, kokios komisijos ir kokias konkrečiai pažymas projekto autoriai turi omenyje. 8.
straipsniu keičiamo konstitucinio įstatymo 3 straipsnio 4 dalyje siūloma nustatyti, kad leidimai įsigyti žemę išduodami šio įstatymo 2 ir 3 straipsnių bei Vyriausybės nustatyta tvarka. Atkreiptinas dėmesys, kad projektu keičiamo įstatymo 2 ir 3 straipsniuose nėra siūloma nustatyti leidimų išdavimo tvarkos. Kita vertus, apsisprendus šiame – konstituciniame įstatyme - reglamentuoti leidimų išdavimo tvarką, negalima būtų to pavesti daryti Vyriausybei, nes taip būtų pažeidžiamas teisės aktų hierarchijos principas. Atsižvelgus į tai, projekto nuostatos tikslintinos, aiškiai įvardinant reikalavimus, kuriuos turėtų atitikti subjektai, norintys gauti leidimus, įvardinant leidimus išduodančio subjekto sudarymo tvarką ir pačių leidimų išdavimo tvarką. 9. Projekto 4 straipsniu keičiamo konstitucinio įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje siūloma nustatyti, kad žemės ūkio paskirties žemė (tiek valstybinė, tiek ir privati) ir miškai gali būti parduodami ar kitaip perduodami privačios nuosavybės teise užsienio subjektams tik baigus atkurti nuosavybės teises bei žemės reformą toje kadastro vietovėje Žemės reformos įstatymo nustatyta tvarka. Nėra aišku, kokiu tikslu privačios žemės ūkio paskirties žemės pardavimas siejamas su nuosavybės teisių piliečiams atkūrimu, nes nuosavybės teisės į žemę natūra atkuriamos iš valstybinės žemės fondo. 10. Projekto
„šio straipsnio 2 straipsnyje nurodyti subjektai Lietuvos Respublikoje turi
teisę įsigyti nuosavybės teise žemę ir miškus, jei jie atitinka 3 straipsnio reikalavimus.“ Pažymėtina, kad siūlomas keisti 6 straipsnis yra Konstitucinio įstatymo antrajame skirsnyje „Užsienio subjektų teisė įsigyti nuosavybės teise žemę, vidaus vandenis ir miškus“. Tai reiškia, kad vienintelio šiame skirsnyje esančio straipsnio paskirtis – reglamentuoti visos žemės, nepriklausomai nuo jos paskirties, įsigijimą.
Kaip jau buvo minėta aukščiau, nuo įstojimo į Europos Sąjungą dienos užsienio subjektai, atitinkantys europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus, turi teisę be apribojimų įsigyti ne žemės ūkio paskirties žemę. Atsižvelgiant į tai, nėra suprantama, kodėl šie subjektai, norėdami įsigyti ne žemės ūkio paskirties žemę, turėtų atitikti 3 straipsnio reikalavimus, kuriuose nustatyti reikalavimai žemės ūkio paskirties ir miškų ūkio paskirties žemės įsigijimui. Atsižvelgiant į tai, reikėtų apsispręsti, kokius visuomeninius santykius siekiama reglamentuoti šiuo straipsniu ir suderinti straipsnio turinį su jo bei skirsnio, kuriame jis yra, pavadinimu. Be to, atkreiptinas dėmesys į projekto 5 straipsniu keičiamo konstitucinio įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje vartojamą formuluotę „2 straipsnyje nustatytų kriterijų neatitinkantys užsienio subjektai“. Pirmiausia atkreiptinas dėmesys į tai, kad užsienio subjektai yra apibrėžiami ne visame 2 straipsnyje, o tik jo 1 dalyje. Antra, apibrėžiant užsienio subjektų ratą, nėra įvardijami jokie kriterijai – tiesiog apibrėžiamas šių subjektų ratas. Trečia, įstatymo projekte apskritai yra maišomos „kriterijų“ ir „reikalavimų“ sąvokos, pvz.: keičiamo įstatymo 3 straipsnyje vienoje dalyje, kalbant apie tą patį, vartojama „kriterijų“ sąvoka (3 straipsnio 1 dalis), o kitoje – „reikalavimų“ sąvoka (3 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgiant į šiuos pastebėjimus, aptariamos formuluotės tikslintinos. 11. Projekto
dėmesys į tai, kad šis straipsnis yra Konstitucinio įstatymo trečiajame skirsnyje, kuris šiuo metu nebegalioja. Todėl siekiant reglamentuoti šiuo straipsniu siūlomas keisti nuostatas, tai reikėtų padaryti teikiamo projekto baigiamosiose nuostatose.
Kita vertus, iš teikiamo straipsnio nuostatų nėra aišku, kokios konkrečios funkcijos, įgyvendinant įstatymo priežiūrą, turėtų būti numatytos šiame straipsnyje nurodytoms institucijoms. Tai turėtų būti nurodyta teikiamame projekte, nes įvardintų institucijų funkcijos kitose projekto nuostatose nėra nurodytos. 12. Projektu 7 straipsniu keičiamo konstitucinio įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad „šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų subjektų teisė įsigyti žemės sklypus Lietuvoje yra preferencija, skirta Europos Sąjungos nuostatoms įgyvendinti. Pažymėtina, kad tokia nuostata, o taip pat ir 16 straipsnio 1 dalies antrojo sakinio nuostata yra teisiškai ydingos, nes teikiamu projektu, kaip jau buvo minėta aukščiau, Europos Sąjungos nuostatos nėra įgyvendinamos – priešingai, jos yra pažeidžiamos. 13. Manytume, kad atsižvelgiant į tai, kad Konstitucinio įstatymo trečiasis skirsnis jau yra netekęs galios, o teikiamu projektu yra keičiama daugiau kaip pusė galiojančio įstatymo straipsnių, pagal Teisėkūros pagrindų įstatymo 14 straipsnio 3 dalies reikalavimus, turėtų būti teikiama nauja įstatymo redakcija. 14. Įstatymo pavadinime po žodžio „pakeitimo“ įrašytinas žodis „konstitucinis“. 15. Projekto lyginamąjį variantą reikėtų išdėstyti pagal jam keliamus juridinės technikos reikalavimus. 16. Atkreiptinas dėmesys, kad priėmus įstatymą, šis įsigaliotų kitą dieną po oficialaus jo paskelbimo Teisės aktų registre. Pažymėtina, kad įstatymui įgyvendinti reikės priimti naujus ar pakeisti galiojančius poįstatyminius teisės aktus. Atsižvelgiant į tai, jog įstatymo įgyvendinimui būtų tinkamai pasirengta, svarstytina, ar nereikėtų nustatyti vėlesnę įstatymo įsigaliojimo datą bei įpareigojimą atitinkamoms institucijoms priimti įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus iki įstatymo įsigaliojimo. 17.
siūloma reglamentuoti disponavimą valstybės turtu, o Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad valstybės turto savininko funkcijas įgyvendina Seimas ir Vyriausybė, todėl svarstytina, ar dėl teikiamo įstatymo projekto nereikėtų prašyti Vyriausybės išvados. 18. Korupcijos prevencijos įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad teisės akto projekto rengėjas atlieka rengiamo teisės akto projekto antikorupcinį vertinimą, jeigu rengiamame teisės akte numatoma reglamentuoti santykius, susijusius su valstybės ar savivaldybių turto nuosavybės teisės perleidimu privatiems asmenims. Atkreiptinas dėmesys, kad projekto aiškinamajame rašte nėra nurodyta, ar toks vertinimas buvo atliktas. 19. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad kartu su teikiamu projektu yra teikiami ir Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo Nr. IX-1314 pakeitimo įstatymo projektas (reg. Nr. XIIP-1587) bei Miškų įstatymo Nr. I-671 papildymo 4¹ straipsniu įstatymo projektas (reg. Nr. XIIP-1588). Pažymėtina, kad tiek Konstitucijoje, tiek Seimo statute nustatyta paprastų įstatymų ir konstitucinių įstatymų pateikimo, svarstymo ir priėmimo tvarka skiriasi. Teisės departamento direktorius Andrius Kabišaitis L.Schulte-Ebbert N.Azguridienė S. Švedas
Biudžetinė įstaiga, Vilniaus g. 23-7A, LT-01402 Vilnius, tel. 8 706 63 687, faks. 8 706 63 679, el. p. [email protected]. Duomenys kaupiami ir saugomi Juridinių asmenų registre, kodas 188600362 2014-03- Nr. Į 2014-03-12
Lietuvos Respublikos Seimui dėl lietuvos respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo NR. IX-1314 pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos miškų įstatymo nr. I-671 papildymo 4¹ straipsniu įstatymo, lietuvos respublikos konstitucijos 47 straipsnio 3 dalies įgyvendinimo konstitucinio įstatymo nr. i-1392 pakeitimo įstatymo projektų atitikties europos sąjungos teisei Išnagrinėję Lietuvos Respublikos Seimo 2014 m. kovo
laikinojo įstatymo Nr. IX-1314 pakeitimo įstatymo (toliau – Žemės įsigijimo įstatymo projektas), Lietuvos Respublikos miškų įstatymo Nr. I‑671 papildymo 4¹ straipsniu įstatymo, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalies įgyvendinimo konstitucinio įstatymo Nr. I-1392 pakeitimo įstatymo (toliau
uždraudžiami visi kapitalo judėjimo tarp valstybių narių ir tarp valstybių narių bei trečiųjų šalių apribojimai. Laisvo kapitalo sąvoka taikoma tiesioginėms investicijoms kitoje valstybėje narėje, vertybinių popierių įsileidimui (taip pat žiūrėti į 1988 m. birželio 24 d. Tarybos direktyvą Nr. 88/361 dėl Sutarties 67 straipsnio įgyvendinimo). Kapitalo judėjimas apima ir sandorius, pagal kuriuos nerezidentai investuoja į nekilnojamąjį turtą (tame tarpe ir į žemę) kitoje valstybėje narėje (2002 m. kovo 5 d. sprendimas Reisch ir kt., C-515/99).
Taip pat pažymėtina, kad laisvas kapitalo judėjimas susijęs su įsisteigimo laisve, kurios apribojimai taip pat yra draudžiami Europos Sąjungoje (SESV 49 straipsnis). Teisingumo Teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad „teisės kitoje valstybėje narėje įsigyti, eksploatuoti ir perleisti nekilnojamąjį turtą, kuri sudaro būtiną įsisteigimo laisvės elementą, kaip matyti iš EB 44 straipsnio (dabar SESV 50 straipsnis), įgyvendinimas sukelia kapitalo judėjimą“[1]. Laisvas kapitalo judėjimas, kaip pagrindinis Sutarties principas, gali būti ribojamas tik tomis nacionalinėmis taisyklėmis, kurias galima pateisinti SESV 65 straipsnyje nurodytomis priežastimis arba svarbiausiai bendrojo intereso reikalavimais ir kurios yra taikomos visiems asmenims bei įmonėms, vykdantiems veiklą priimančiosios valstybės narės teritorijoje. Be to, norint tokius nacionalinius teisės aktus pateisinti, jie turi tinkamai užtikrinti siekiamą tikslą ir neperžengti to, kas yra būtina šiam tikslui pasiekti, kad atitiktų proporcingumo principą[2]. Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinajame įstatyme nustatyta, kad šiuo įstatymu yra siekiama šių tikslų: kad žemės ūkio paskirties žemė būtų naudojama racionaliai, išsaugoti ir pagerinti natūralią aplinką, užtikrinti vietos bendruomenių dalyvavimą skatinant žemės ūkio veiklą.
Pažymėtina, kad Teisingumo Teismas savo praktikoje taip pat pripažįsta, kad valstybė narė gali nustatyti tam tikrus apribojimus laisvam kapitalo judėjimui, kai jais siekiama bendrojo intereso tikslų, tokių kaip žemės ūkio bendruomenių apsauga, žemės nuosavybės pasiskirstymo išlaikymas, leidžiantis vystytis perspektyvioms fermoms ir aplinkai palankiu būdu valdyti žaliuosius plotus bei tvarkyti kaimo kraštovaizdį, taip pat pagrįsto turimos žemės naudojimo skatinimas vengiant žemės nualinimo bei neleidžiant kilti stichinėms nelaimėms[3]. Vis dėlto tokios priemonės galimos tik su sąlyga, kai šios priemonės taikomos nediskriminaciniu būdu ir atitinka proporcingumo principą, t. y. ji yra tinkama užtikrinti siekiamo tikslo įgyvendinimą ir neperžengia to, kas būtina jam pasiekti[4]. Toliau bus nagrinėjama, ar projektais siūlomos priemonės atitinka nustatytus tikslus ir proporcingumo principą. Pirmiausia bus pateiktos pastabos dėl subjektų, kuriems taikomos projektų nuostatos, apibrėžties. Paskui atskirai bus teikiamos pastabos dėl žemės įsigijimo ribojimų, kurie taikomi visiems subjektams, ir dėl ribojimų, nustatytų tik užsienio subjektams. DĖL PROJEKTŲ SUBJEKTŲ Konstitucinio įstatymo projekto 2 straipsnio 1 dalyje formuluojama nauja užsienio subjektų sąvoka. Pažymėtina, kad išbraukiant iš įstatymo taikymo apimties europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus atitinkančius užsienio subjektus (įstatymo 4 straipsnis) kyla rimtų abejonių dėl projekto atitikties ES teisei.
Pirmiausia norėtume atkreipti dėmesį į tai, kad Sutartyje dėl Europos Sąjungos veikimo 63 straipsnyje įtvirtintas laisvo kapitalo judėjimo principas, kuriuo uždraudžiami visi kapitalo judėjimo tarp valstybių narių ir tarp valstybių narių bei trečiųjų šalių apribojimai. Taigi pagal ES teisę nagrinėjamu žemės pirkimo apribojimų atveju aktualios šios subjektų grupės: valstybės narės (tarp kurių patenka ir EEE šalys[5]) ir trečiosios šalys. Tačiau SESV yra įtvirtinta išimtis 63 straipsnyje įtvirtintam laisvam kapitalo judėjimui tarp valstybių narių bei trečiųjų šalių. SESV 64 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad valstybės narės gali taikyti laisvo kapitalo apribojimus trečiosioms šalims (tačiau ne ES valstybėms narėms), jeigu tai nustatyta 1993 m. gruodžio 31 d. galiojančioje nacionalinėje teisėje. Ši nuostata parodo, kad nors SESV 63 straipsniu uždraudžiami visi kapitalo judėjimo apribojimai tiek tarp valstybių narių, tiek tarp valstybių narių ir trečiųjų šalių, tačiau pastarajam režimui gali būti nustatyti tam tikri apribojimai. Teisingumo Teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad SESV 63 straipsnio 1 dalis yra aiškinama taip, kad galima išlaikyti tik tokius laisvo kapitalo apribojimus trečiosioms šalims, kurie minėtą dieną egzistavo nacionalinėje teisėje. Žinoma, bet kokia vėliau nei minėtą dieną priimta nacionalinė priemonė, kuri keičia prieš tai esančią, nėra vien dėl šios aplinkybės automatiškai eliminuojama iš Sąjungos teisėje įtvirtinto išimtinio režimo. Taigi toks režimas, taikomas nuostatai, kuri pagal savo esmę yra tapati ankstesniems teisės aktams arba kuri tik sumažina ar panaikina ankstesniuose teisės aktuose numatytą Sąjungos teisėje įtvirtintų teisių ir laisvių naudojimosi kliūtį, patenka į leidimo nukrypti taikymo sritį.
Ir atvirkščiai, toks režimas netaikomas tokiems teisės aktams, kurie pakeičia nuostatas – tai yra jie pagrįsti kitokia logika nei ta, kuria pagrįsta ankstesnė
procedūros. Tokiu atveju šie teisės aktai negali būti prilyginti minėtą dieną egzistavusiems teisės aktams[6]. Lietuvos Respublikos Konstitucijos (1992 m. redakcija) 47 straipsnyje buvo nustatyta, kad žemė, vidaus vandenys, miškai, parkai nuosavybės teise gali priklausyti tik Lietuvos Respublikos piliečiams ir valstybei. Vėliau 1996 m. ir 2003 m. šis absoliutus apribojimas buvo sušvelnintas užsieniečių, kurie atitinka europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus, atžvilgiu ir jiems nustatytos tam tikros žemės įsigijimo sąlygos (naujos procedūros)[7]. Taigi šių užsieniečių (ES ir ne ES valstybių narių) atžvilgiu laisvo kapitalo judėjimo visiškas apribojimas buvo sumažintas ir savo logika buvo skirtas pereinamajam laikotarpiui iki datos, nuo kurios šiems užsieniečiams žemę ir kitą turtą turėtų būti galima įsigyti ta pačia tvarka ir tomis pačiomis sąlygomis kaip ir Lietuvos Respublikos piliečiams bei juridiniams asmenims (iki 2014 m. balandžio 30 d.). Atsižvelgiant į tai, manome, kad užsieniečių, kurie atitinka europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus, atžvilgiu SESV 64 straipsnio 1 dalies išimties jau negalima pritaikyti, nes nors 1993 m. gruodžio 30 d. jiems egzistavo ribojimas pirkti žemę, tačiau jis buvo iš esmės pakeistas, ir naujos nuostatos nebegali būti prilyginamos minėtą dieną egzistavusiems teisės aktams. Taigi pagal ES teisę 1992 m.
Taigi pagal ES teisę 1992 m. Konstitucijos 47 straipsnio redakcijoje nustatyto žemės įsigijimo režimo negalima grąžinti užsieniečiams, kurie atitinka europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus. Tačiau kitiems trečiųjų šalių piliečiams pagal
žemės, vidaus vandenų ir miškų nuosavybės teise. Tai įtvirtinta Konstitucinio įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje: „Šio Įstatymo 4 straipsnyje nustatytų kriterijų neatitinkantiems užsienio subjektams draudžiama įsigyti nuosavybės teise žemę, vidaus vandenis ir miškus, tačiau šį turtą jie gali valdyti ar naudoti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka“. Be to, Konstitucinio įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad negali būti sudaroma jokia Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis, kuri nustatytų teisę įsigyti žemės sklypus nuosavybės teise šio Įstatymo 4 straipsnyje nustatytų kriterijų neatitinkantiems užsienio subjektams. Atsižvelgiant į tai, manome, kad būtų galima po
įsigijimo apribojimus trečiųjų šalių, kurie neatitinka europinės ir transatlantinės integracijos kriterijų, piliečiams ir kitiems jų subjektams, kadangi šis apribojimas egzistavo 1993 m. gruodžio 31 d. (LR Konstitucijos 1992 m. redakcija) ir savo esme tapačiai išliko minėtuose Konstitucinio įstatymo nuostatų pakeitimuose. Taip pat norėtume atkreipti dėmesį, kad Konstitucinio įstatymo projekto 2 straipsnio
subjektai, galintys įsigyti žemės, neapima ES valstybių narių kitų organizacijų bei juridinių asmenų ar kitų organizacijų padalinių (taip, kaip buvo nurodyta Konstitucinio įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje). Pažymėtina, kad ES Teisingumo Teismas, skatindamas antrinį įsisteigimą, savo sprendimuose nurodo, kad valstybė narė turi įrodyti įsisteigimo laisvės apribojimų pagrįstumą.
Kitaip tariant, valstybė narė negali atimti teisės iš subjekto įsisteigti vienoje valstybėje narėje ir įsteigti antrinę įmonę kitoje, ką Sutartis dėl Europos Sąjungos veikimo aiškiai leidžia (byla Centros C−212/97), išskyrus konkrečius atvejus, kai nustatomas piktnaudžiavimas teisėmis (byla Inspire Art C−167/01). Pažymėtina, kad pagal ES Teisingumo Teismo praktiką reikalavimai rinktis tam tikrą teisinę formą (Projekte nustatytas būtinas pirminis įsisteigimas, o antrinis įsisteigimas negalimas) sudaro rimtas kliūtis įsisteigti norintiems kitų valstybių narių paslaugų teikėjams, nes dėl tokių apribojimų jiems gali prireikti keisti savo teisinę formą ar struktūrą. Reikalavimai susiję su teisine forma daugeliu atveju gali būti pakeisti mažiau ribojančiomis priemonėmis, todėl negali būti pateisinami. ES Teisingumo Teismas yra pareiškęs, kad siekis sukliudyti subjektams įsitraukti į apgaulingą veiklą paprastai nepateisins sprendimo neleisti tam tikros teisinės formos subjektams vykdyti tam tikrą veiklą[8]. Pažymėtina, kad Lietuvoje įsteigtiems kitų valstybių narių subjektų padaliniams galima ta pati jų veiklos kontrolė kaip ir Lietuvoje įsteigtiems juridiniams asmenims. Atsižvelgiant į tai, siūlome praplėsti juridinio asmens sąvoką atitinkamuose projektuose. DĖL REIKALAVIMŲ, TAIKOMŲ VISIEMS SUBJEKTAMS Dėl reikalavimo bent trejus paskutinius metus vykdyti žemės ūkio veiklą Manome, kad reikalavimas, nustatytas Žemės įsigijimo įstatymo projekto 2 straipsnio
galėtų būti tikslinamas, kadangi tokia formuluotė pernelyg riboja ūkinės veiklos laisvę, neatitinka proporcingumo principo ir galimai pažeidžia teisėtus lūkesčius.
Siūlytume svarstyti tokius formuluotės variantus, kurie neeliminuotų tų ūkio subjektų, kurie ilgą laiką prieš žemės pirkimo sandorio momentą vykdė nuoseklią žemės ūkio veiklą (pavyzdžiui, 20 metų), tačiau sąlyginai trumpą laikotarpį šios veiklos nevykdė (pavyzdžiui, vienerius metus prieš pirkimo sandorio momentą). Atsižvelgiant į tai, galėtų būti įtvirtintas tam tikras žemės ūkio veiklos metų skaičius per tam tikrą laikotarpį (pavyzdžiui, vykdyti žemės ūkio veiklą bent trejus metus per paskutinius 5 metus). Dėl reikalavimo registruotis/nuolat gyventi tam tikroje savivaldybėje. Iš nusistovėjusios Teisingumo Teismo praktikos aišku, kad tarp SESV draudžiamų priemonių, kaip laisvo kapitalo judėjimo apribojimo, yra tos, kurios atgraso ne rezidentus investuoti valstybėje narėje arba atgraso minėtos valstybės narės piliečius investuoti kitose valstybėse narėse[9]. Pažymėtina, kad nors Projektu neįtvirtinama diskriminacija tarp Lietuvos subjektų ir kitų Europos Sąjungos ar Europos ekonominės erdvės valstybių narių subjektų, tačiau tai nereiškia, kad jais įtvirtinta pareiga apsigyventi neriboja kapitalo judėjimo laisvės[10]. Vis dėlto tokia priemonė galima su sąlyga, kad ja siekiama bendrojo intereso tikslų, ji taikoma nediskriminaciniu būdu ir atitinka proporcingumo principą, t. y. ji yra tinkama užtikrinti siekiamo tikslo įgyvendinimą ir neperžengia to, kas būtina jam pasiekti[11].
Norėtume atkreipti dėmesį, kad fizinio asmens atžvilgiu vertinant šį reikalavimą būtina atsižvelgti į aplinkybę, kad pareiga gyventi tam tikroje savivaldybėje riboja ne tik laisvą kapitalo judėjimą, bet ir įgijėjo teisę laisvai pasirinkti savo gyvenamąją vietą, nors šią teisę jam užtikrina 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Protokolo Nr. 4 2 straipsnio 1 dalis (toliau – EŽTK)[12]. Teisingumo Teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad pareiga apsigyventi, kelianti grėsmę pagrindinei teisei, kurią užtikrina EŽTK, yra ypač ribojanti, todėl iš tikrųjų klausimas, ar negalėtų būti priimtos kitos priemonės, kurios būtų mažiau ribojančios nei ši pareiga[13]. ES Teisingumo Teismo Ospelt byloje[14] aiškiai buvo nuspręsta, kad tokia leidimų procedūra, kuri neleistų tokių sandorių, kai žemės pirkėjas pats nedirbtų perkamos žemės[15] ir nebūtų gyventojas, prieštarauja laisvo kapitalo judėjimui[16], kadangi tai neatitinka nacionalinėje teisėje nustatytų tikslų[17] (Teismas pažymėjo, kad tam, kad būtų užtikrinta nenutrūkstama žemės ūkio veikla žemės ūkio paskirties žemėje pakanka mažiau ribojančių priemonių[18]).[19] Nagrinėjant situaciją juridinio asmens atžvilgiu Teisingumo Teismas taip pat savo praktikoje yra nurodęs, kad reikalavimas nekilnojamojo turto pirkėjui „turėti pakankamą ryšį“ su atitinkama savivaldybe (Projekto atžvilgiu tai būtų įmonės registravimas) galėtų sudaryti kliūčių ekonominę veiklą vykdančioms įmonėms atsižvelgiant į tai, kad tik ribotas asmenų ratas galėtų įsigyti turtą (ribojama paslaugų laisvė pagal SESV 56 straipsnį)[20].
Taip pat Teismas pripažino, kad pareiga „turėti pakankamą ryšį“ su atitinkama savivaldybe gali atgrasyti nerezidentus investuoti į nekilnojamąjį turtą vienoje regiono tikslinių savivaldybių ir kad todėl tokia pareiga yra laisvo kapitalo judėjimo, numatyto SESV 63 straipsnyje, apribojimas[21]. Taigi kyla klausimas, ar tokia pareiga, kaip nustatyta Projekte (registruotis tam tikroje savivaldybėje), gali būti pagrįsta ir proporcinga. Pažymėtina, kad toks registravimosi reikalavimas akivaizdžiai riboja verslo laisvę. Pirmiausia, nėra aišku, kokių tikslų siekiama šia nuostata. Manome, kad jeigu siekiama apriboti žemės ūkio paskirties žemės koncentraciją „vienose rankose“, pakanka nustatyti didžiausią plotą, leidžiamą turėti nuosavybės teise (kas ir yra įtvirtinta įstatyme), bei įdiegti efektyvią kontrolę, kad šių leistinų ribų neviršytų susijusių asmenų turtas. Taigi nėra suprantama, kodėl juridinis asmuo negalėtų įsigyti žemės keliose savivaldybėse, jeigu neperžengia didžiausio leidžiamo turėti nuosavybės teise žemės ploto.
Jeigu būtų siekiama žemės savininkų integracijos į vietos bendruomenę, vis tiek abejotina dėl šio reikalavimo proporcingumo, nes pagal nustatytą režimą nuomotis žemę būtų galima visoje Lietuvoje (ir netgi be didžiausio kiekio apribojimo), tačiau įsigyti tik toje savivaldybėje, kurioje registruota buveinė. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad Projekte nėra jokio kontrolės mechanizmo, kad nebūtų galima apeiti nustatyto reikalavimo. Pažymėtina, kad atitinkamoje savivaldybėje juridinis asmuo turėtų būti registruojamas tik pirkimo-pardavimo sutarties momentu, todėl tas pats juridinis asmuo norėdamas pirkti žemės sklypą kitoje savivaldybėje po kurio laiko galėtų perregistruoti savo buveinę. Dar daugiau, netgi darant prielaidą, kad ši pareiga registruotis būtų pripažinta būtina priemone norint pasiekti nustatytą tikslą, nes ji pati teigiamai paveiktų žemės rinką, turi būti pažymėta, jog kartu su šia pareiga įtvirtinus sąlygą neperleisti žemės kitam savininkui ne mažiau kaip 5 metų tokia papildoma sąlyga galėtų peržengti ribas to, kas galėtų būti laikoma būtina, nes ilgam laikotarpiui sustabdoma galimybė naudotis laisve pasirinkti savo verslo vietą[22]. Atsižvelgiant į visa tai, kas nurodyta, manytina, kad Žemės įsigijimo įstatymo projekto nuostatos, kurios nustato, kad fiziniai ir juridiniai asmenys gali įsigyti žemės ūkio paskirties žemę tik tos savivaldybės, kurioje nuolat gyvena/turi registruotą buveinę, teritorijoje (Žemės įsigijimo įstatymo projekto 2 straipsnio 1 dalis), prieštarauja ES teisei ir neatitinka proporcingumo principo.
Dėl reikalavimo gauti savivaldybės komisijos leidimą Vertinat Žemės įsigijimo įstatymo projekto 2 straipsnio 2 ir 3 dalies nuostatas ES teisės atžvilgiu pažymėtina, kad Teisingumo Teismas minėtoje Ospelt byloje (C-452/01) pripažino, kad reikalavimą gauti leidimą prieš įsigyjant žemės ūkio paskirties žemę galima pateisinti šiais pagrindais: <...> žemės ūkio bendruomenių apsauga, žemės nuosavybės pasiskirstymo išlaikymas, leidžiantis vystytis perspektyvioms fermoms ir aplinkai palankiu būdu valdyti žaliuosius plotus bei tvarkyti kaimo kraštovaizdį, taip pat pagrįsto turimos žemės naudojimo skatinimas vengiant žemės nualinimo bei neleidžiant kilti stichinėms nelaimėms[23]. Vis dėlto šioje byloje taip pat buvo pažymėta, kad toks išankstinio leidimo mechanizmas turi atitikti proporcingumo principą – turi būti būtinas ir proporcingas siekiamų tikslų atžvilgiu bei turi būti užtikrinta, kad šio tikslo negalima pasiekti mažiau ribojančiomis priemonėmis[24]. Teisingumo Teismas savo praktikoje išnagrinėjo, kad reikalavimas pateikti deklaraciją prieš įsigyjant žemės sklypus, užtikrintas baudomis už deklaracijos nepateikimą, atitinka Sąjungos teisę[25].
Konle[26] byloje Teisingumo Teismas pažymėjo, kad išankstinė deklaracija gali būti viena iš reikalingų priemonių, kurių valstybėms narėms buvo leista imtis, kadangi kitaip nei išankstinio leidimo atveju ji nėra susijusi su sandorio sustabdymu, bet vis tiek leidžia nacionalinėms valdžios institucijoms vykdyti veiksmingą priežiūrą palaikant viešąją tvarką bei veiksmingą priežiūrą užkertant kelią nacionalinių įstatymų ir kitų teisės aktų pažeidimams[27]. Atsižvelgiant į tai, siūlome apsvarstyti, ar Žemės įsigijimo įstatymo projekto nuostatų atžvilgiu nebūtų pakankama nustatyti deklaracijos apie žemės pirkimo sandorį formą (vietoj leidimo), kad kompetentingos valstybės institucijos galėtų vykdyti atitinkamą kontrolę, o reikalavimus pirkėjams tikrintų notaras. Žemės įsigijimo įstatymo projekte siūloma įtvirtinti, kad asmenys, siekiantys įsigyti žemės ūkio paskirties žemės, turi gauti savivaldybės sudarytos komisijos leidimą, o leidimų išdavimo tvarką nustato Žemės ūkio ministerija. Pažymėtina, kas Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 31 d. nutarime konstatuota, kad nustatyti esmines ūkinės veiklos sąlygas, draudimus ir ribojimus, darančius esminį poveikį ūkinei veiklai pagal Konstituciją galima tik įstatymu. Atsižvelgiant į tai, manytume, kad projekte nustatyta pareiga komisijai įsitikinti, kad perleidžiami žemės ūkio paskirties žemės sklypai bus naudojami tik žemės ūkio veiklai vykdyti ir nebus didinama žemės valdų koncentracija (projekto 2 straipsnio 3 dalis), yra neapibrėžta ir neskaidri, todėl neatitinka Konstitucijos. Dėl draudimo perleisti žemę ne mažiau kaip 5 metus. Žemės įsigijimo įstatymo projekto 7 straipsnyje nustatytas įpareigojimas pirkėjui neperleisti žemės kitiems savininkams mažiausiai 5 metus.
Manome, kad šis reikalavimas yra nepagrįstas ir neproporcingas siekiamam tikslui. Suprantamas Projekto rengėjų tikslas užkirsti kelią žemės ūkio paskirties žemės sandorių spekuliacijoms, tačiau pagrindinis Projekto tikslas yra racionalus žemės ūkio paskirties žemės naudojimas (tokiu būdu aktualu tampa ne žemės savininkų kaitos kontroliavimas, o tinkamos žemės ūkio veiklos konkrečiame sklype kontrolė). Atkreipiame dėmesį, kad Konstitucinio Teismo nuomone, asmens konstitucinė teisė į nuosavybę yra esminė (būtina) asmens ūkinės veiklos laisvės įgyvendinimo sąlyga[28]. 1950 m. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnis taip pat įtvirtina nuosavybės apsaugą. Tiesa, Konvencija suteikia plačią veiksmų laisvę valstybėms, konvencijos dalyvėms, nustatyti nuosavybės teisės apribojimus, jei to reikia bendriesiems interesams patenkinti ar mokesčių, kitų mokėjimų ar baudų sumokėjimui garantuoti. Valstybės pačios nustato, kas yra reikalinga bendriesiems interesams patenkinti, tačiau kontrolės priemonės turi būti proporcingos jomis siekiamiems tikslams. Pagal Europos žmogaus teisių teismo praktiką, įstatymas turi būti aiškus ir tikslus, o proporcingumo negalima konstatuoti, jeigu dėl apribojimo asmuo patiria asmeninius ir pernelyg didelius apribojimus[29]. Atsižvelgiant į visa tai, manome, kad Projekto nuostatose nustatytas draudimas 5 metus neperleisti nuosavybės yra ilgas ir neproporcingas (manome, kad tai neatitinka racionalaus žemės naudojimo tikslo, kadangi racionaliam naudojimui reikalingas efektyvus turto valdymas, o toks efektyvumas bus gerokai suvaržytas neleidžiant tokį laiką disponuoti turtu atsižvelgiant į ekonomines, socialines ar kitas susijusias aplinkybes, su kuriomis susidurtų ūkininkas).
Manytume, kad spekuliacijoms žemės pardavime užkirsti gali būti pritaikytos ir mažiau ribojančios priemonės, pavyzdžiui: nustatytas pelno ar gyventojų pajamų mokestis perleidus žemę anksčiau nei per 3 metus nuo žemės įsigijimo arba ilgos minimalios trukmės reikalavimas, nustatytas žemės ūkio paskirties sklypų nuomos sutartims[30]. DĖL REIKALAVIMŲ, TAIKOMŲ TIK UŽSIENIO
Toliau išvadoje bus nagrinėjami žemės įsigijimo reikalavimai, kurie yra skirti tik užsienio subjektams (Konstitucinio įstatymo projektas): draudimas įsigyti vidaus vandenis, taip pat žemę, esančią tam tikrose teritorijose, mokėti mokesčius Lietuvos teritorijoje, gauti VSD pažymą, mokėti lietuvių kalbą. Pažymėtina, kad nors SESV 65 straipsnio 1 dalyje yra nustatytos išimtys, kada valstybės narės gali nukrypti nuo laisvo kapitalo judėjimo, tačiau šios išimtys yra ribojamos SESV 65 straipsnio 3 dalimi, kurioje numatyta, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodytos nacionalinės teisės nuostatos „neturi sudaryti laisvo kapitalo judėjimo ir mokėjimų, kaip nustatyta [SESV] 63 straipsnyje, savavališko diskriminavimo ar užslėpto apribojimo“[31]. Akivaizdu, kad Konstitucinio įstatymo projekte nustatyti reikalavimai tik užsienio subjektams yra diskriminaciniai. Šiuo atveju pagal Teisingumo Teismo praktiką tiesioginė diskriminacija gali būti pateisinama tik remiantis Sutartyje aiškiai leidžiančiomis nukrypti nuostatomis[32].
Tačiau net ir tokiu atveju šie apribojimai turi būti tinkami atitinkamo tikslo įgyvendinimui užtikrinti ir neviršyti to, kas būtina šiam tikslui pasiekti[33]. Draudimas įsigyti vidaus vandenis Tam, kad ribojimai būtų suderinami su laisvo kapitalo judėjimą reglamentuojančiomis Sutarties nuostatomis, reikia, kad skirtingas vertinimas būtų susijęs su objektyviai skirtingomis situacijomis arba jis būtų pateisinamas privalomuoju bendrojo intereso pagrindu[34]. Pagal Teisingumo Teismo praktiką nustatant, ar egzistuoja diskriminavimas, aptariamų situacijų panašumo palyginimas taip pat turi būti išnagrinėtas atsižvelgiant į atitinkamų nacionalinių nuostatų tikslą[35]. Tačiau pažymėtina, kad iš projektų rengėjų aiškinamojo rašto nėra aišku, kokiais tikslais iš Konstitucinio įstatymo projekto 3, 5 ir 6 straipsnių taikymo sričių yra išbraukiami vidaus vandenys. Atitinkamai nesuprantama, kodėl užsienio subjektai gali įsigyti nuosavybės teise žemę ir miškus, o vidaus vandenų – ne. Taip pat nėra jokio pagrindimo, kodėl užsienio subjektų, įsigyjančių vidaus vandenis, situacija yra tokia skirtinga nuo tokį turtą įsigyjančių nacionalinių subjektų situacijos, kad būtina nustatyti tokį draudimą. Atsižvelgdami į tai, manome, kad draudimas įsigyti vidaus vandenis negali būti laikomas pagrįstu ir atitinkančiu proporcingumo principą. Dėl reikalavimo gauti Valstybės saugumo departamento pažymą ir draudimo įsigyti žemę tam tikrose teritorijose Konstitucinio įstatymo projekto 3 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta pareiga gauti Valstybės saugomo departamento pažymą apie reikalavimų atitikimą (tiesą sakant, projekto
kokiais atvejais gali rinktis alternatyvą kreiptis pažymos į VSD ar komisiją).
Pažymėtina, kad abejojama, ar šį reikalavimą galima pateisinti SESV 65 straipsnio
susijusiais pagrindais. Pagal nusistovėjusią teismo praktiką tokie pagrindai turi būti aiškinami siaurai, kad jų apimties vienašališkai, be jokios Sąjungos institucijų kontrolės negalėtų nustatyti kiekviena atskira valstybė narė[36], ir jais galima remtis, tik kai kyla reali ir pakankamai rimta grėsmė pagrindiniam visuomenės interesui[37]. Pirmiausiai atkreipiame dėmesį, kad nėra aišku, kaip šis ribojimas yra susijęs su nustatytais projektų tikslais, pirmiausia su racionaliu žemės ūkio paskirties žemės naudojimu. Projekto aiškinamajame rašte nėra nurodytų jokių grėsmių, kurias sąlygotų užsienio subjektų, kurie atitinka europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus, žemės įsigijimas[38]. Jeigu šis apribojimas būtų siejamas su nacionaliniu saugumu, norėtume atkreipti dėmesį į Teisingumo Teismo bylą Alfredo Albore[39], kurioje nurodyta, kad SESV 63 straipsnis dėl laisvo kapitalo judėjimo draudžia tokias nacionalines nuostatas, kurios nacionalinės teritorijos apsaugos sumetimais tik tos valstybės narės piliečius atleidžia nuo pareigos gauti administracinį leidimą įsigyti nekilnojamojo turto karinės svarbos teritorijose. Teisingumo Teismas pabrėžė, kad vien nurodyti valstybės teritorijos gynybos reikalavimų nepakanka, jei norima pateisinti diskriminaciją dėl pilietybės[40].
Teisingumo Teismas byloje pažymėjo, kad sprendimas galėtų būti kitoks tik tada, jeigu nacionalinis teismas galėtų patvirtinti, kad nediskriminacinis visų valstybių narių piliečių įsigyjant nekilnojamojo turto tam tikroje teritorijoje traktavimas sukeltų tikrą, specifinę ir rimtą riziką kariniams interesams, o šios rizikos negalima sušvelninti mažiau ribojančiomis priemonėmis. Pažymėtina, kad minėtos bylos aplinkybės yra susijusios tik su administraciniu leidimu ir tik dėl tam tikrų kariniu požiūriu reikšmingų teritorijų, todėl Konstitucinio įstatymo projektu nustatytas diskriminacinis reikalavimas gauti Valstybės saugumo departamento pažymą ir dėl bet kokios žemės įsigijimo akivaizdžiai yra nepagrįstas ir neatitinka proporcingumo principo. Atsižvelgiant į tai, kad prieš tai minėtoje Teisingumo Teismo praktikoje yra kvestionuojamas netgi leidimas užsienio subjektams įsigyti turto tam tikroje teritorijoje, manome, kad visiškas uždraudimas kitų ES valstybių narių subjektams įsigyti žemės saugomose teritorijose ir Lietuvos Respublikos kadastro vietovėse, kurios ribojasi su užsienio valstybėmis – ne ES narėmis (projekto 3 straipsnio 1 dalis), nepagrįstas ir neproporcingas. Dėl valstybinės kalbos mokėjimo reikalavimo. Pirmiausiai norėtume priminti, kad visos SESV nuostatos laisvo asmenų judėjimo srityje skirtos valstybių narių piliečių visų rūšių profesinės veiklos vykdymui Sąjungos teritorijoje palengvinti ir jos draudžia priemones, dėl kurių šie piliečiai galėtų patekti į nepalankią padėtį, kai jie kitos valstybės narės teritorijoje nori užsiimti ekonomine veikla[41]. Konstitucinio įstatyo projekto 3 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintas lietuvių kalbos reikalavimas asmeniui, norinčiam įsigyti žemės.
Mūsų nuomone, valstybinės kalbos mokėjimo reikalavimas nėra pagrįstas ir proporcingas dėl toliau nurodytų priežasčių. Pažymėtina, kad nei iš Konstitucinio įstatymo projekto, nei iš aiškinamojo rašto nėra aišku, kokiu tikslu nustatytas lietuvių kalbos reikalavimas ir kaip šis reikalavimas dera su pagrindiniu tikslu
Krasuckaitė Rūta Krasuckaitė, tel. 8 706 63 692, el. p. [email protected] [1] Minėtas Reisch sprendimas. [2] 2002 m. birželio 4 d. sprendimas Komisija prieš Portugaliją, C-367/98, taip pat minėto Reisch sprendimo 33 punktas. [3] Teisingumo Teismo sprendimas byloje Ospelt (C-452/01) 39 punktas. [4] 1999 m. birželio 1 d. Sprendimo Konle, C-302/97, Rink. p.
I-3099, 40 punktas, minėto sprendimo Reisch ir kt. 33 punktas ir minėto sprendimo Ospelt 34 punktas. [5] Pažymėtina, kad EB 57 straipsnio 1 dalis (dabar SESV 64 straipsnio 1 dalis) netaikoma trims kitoms Europos laisvosios prekybos asociacijos (ELPA) šalims, t. y. Islandijai, Norvegijai ir Lichtenšteinui, kurios yra Europos ekonominės erdvės susitarimo šalys (EEE), kadangi tiek jų tarpusavio santykių atveju, tiek jų santykių su Sąjungos valstybėmis narėmis atveju kapitalo judėjimo laisvė reglamentuojama minėto susitarimo 40 straipsnyje, kuris yra iš esmės identiškas EB 56 straipsnio 1 daliai (dabar SESV 63 straipsnis). Žr. 2003 m. rugsėjo 23 d. Sprendimą Ospelt et Schlössle Weissenberg (C‑452/01, Rink. p. I‑9743, 30–32 punktai) ir 2011 m. birželio 24 d. Nutartį Projektart ir kt. (C‑476/10, Rink. p. I‑5615, 36–38 punktai), kuriuose kaip tik daromas skirtumas tarp Šveicarijos Konfederacijos ir trijų kitų ELPA šalių, kurios yra EEE susitarimo šalys, situacijos. [6] Žr. šiuo klausimu 2007 m. gegužės 24 d. Sprendimą Holböck (C‑157/05, Rink. p. I‑4051, 41 punktas). Be to, žr. 2011 m. gegužės 5 d. Sprendimą Prunus ir Polonium (C‑384/09, Rink. p. I‑3319, 36 punktas). [7] Konstitucinio įstatymo priėmimas ir jo pakeitimai 2003 m. [8] 2007 m. kovo 6 d. sprendimas Placanica sujungtose bylose C−338/04, C−359/04 ir C−360/04. [9] Šiuo klausimu žr. 2006 m. vasario 23 d. Sprendimo Van Hilten-van der Heijden, C‑513/03, Rink. p. I‑1957, 44 punktą. [10] Pagal analogiją žr. 2007 m. sausio 25 d. Sprendimo Festersen, C-370/05, 25 punktą. [11] 1999 m. birželio 1 d. Sprendimo Konle, C‑302/97, Rink. p. I‑3099,
2003 m. rugsėjo 23 d. Sprendimo Ospelt ir Schlössle Weissenberg, C‑452/01, Rink. p. I‑9743, 34 punktas. [12] 2007 m. sausio 25 d. Sprendimo Festersen, C-370/05, 35 punktas. [13] Sprendimo 37 punktas. [14] 2003 m. rugsėjo 23 d.
Teisingumo Teismo sprendimas byloje C-452/01. [15] Atkreipiame dėmesį, kad Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 30 d. nutarime taip pat konstatavo, kad tokie reikalavimai, kad žemės ūkio paskirties įgijėjai patys ūkininkautų toje žemėje ar gyventų atitinkamoje vietovėje, kad būtų priversti pasirinkti kurią nors vieną iš pagal įstatymus galimų ūkininkavimo formų ir pan., nėra konstituciškai pagrįsti. [16] Sprendimo C-452/01 54 punktas. [17] Sprendimo C-452/01 53 punktas. [18] Sprendimo C-452/01 51-52 punktai. [19] Žinoma, reikėtų paminėti ir 1984 m. lapkričio 6 d. sprendimą Fearon, C-182/83, kuriame buvo nuspręsta, kad įsisteigimo laisvei neprieštarauja reikalavimas reziduoti perkamojoje žemėje arba šalia jos, tačiau pažymėtina, kad šioje byloje minėtas reikalavimas buvo nagrinėjamas esant specifinėms aplinkybėms ir tik įsisteigimo laisvės atžvilgiu. Šis reikalavimas nebuvo nagrinėjamas ekonominės veiklos (žemės ūkio) vykdymo atžvilgiu (laisvo paslaugų ir kapitalo judėjimo atžvilgiu) (žr. 2003 m. balandžio 3 d. generalinio advokato išvados Ospelt byloje (C-452/01) 127 punktą). [20] 2013 m. gegužės 8 d. Sprendimo Eric Libert ir kiti prieš Gouvernement flamand ir All Projects & Developments NV ir kt. prieš Vlaamse Regering, sujungtose bylose C-197/11 ir C-203/11, 42-43 punktas. [21] Minėto sprendimo 47 punktas. [22] Pagal analogiją žr. 2007 m. sausio 25 d. Sprendimo Festersen, C-370/05, 41 punktą. [23] Sprendimo 39 punktas. [24]
nurodyta Teisingumo Teismo praktika bei 46 punktas. [25] 1999 m. birželio 1 d. sprendimo Konle, C-302/97, 44-49 punktai. [26] Prieš tai paminėta byla. [27] 1995 m. gruodžio 14 d. sprendimo Sanz de Lera, sujungtų bylų C-163/94, C-165/94 ir C-250/94, 28 punktas. [28] 2002 m. kovo 14 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimas. [29] Lithgow prieš United Kingdom, 1986 m., p.
[31] žr. 2004 m. rugsėjo 7 d. Sprendimo Manninen, C‑319/02, Rink. p. I‑7477, 28 punktą ir 2008 m. gegužės 20 d. Sprendimo Orange European Smallcap Fund, C‑194/06, Rink. p. I‑3747, 58 punktą. [32] 1999 m. birželio 1 d. sprendimo Konle, C-302/97, 24 punktas ir 2000 m. liepos 13 d. Sprendimo Albore, C‑423/98, 17 punktas. [33] žr. 2012 m. lapkričio 13 d. Sprendimo Test Claimants in the FII Group Litigation 55 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką. [34] žr. pagal analogiją bylose dėl apmokestinimo: 2000 m. birželio 6 d. Sprendimo Verkooijen, C‑35/98, Rink. p. I‑4071, 43 punktą; 2004 m. rugsėjo 7 d. Sprendimo Manninen, C‑319/02, Rink. p. I‑7477, 29 punktą ir 2011 m. gruodžio 1 d. Sprendimo Komisija prieš Belgiją, C‑250/08, Rink. p. I‑12341, 51 punktą. [35] šiuo klausimu žr. 2007 m. liepos 18 d. Sprendimo Oy AA, C‑231/05, Rink. p. I‑6373, 38 punktą. [36] 1975 m. spalio 28 d. Teisingumo Teismo sprendimo Rutili v. Minister for the Interior, C-36/75, 26 ir 27 punktai. [37] šiuo klausimu žr. 1977 m. spalio 27 d. Sprendimo Bouchereau, 30/77, Rink. p. 1999, 35 punktą ir 2000 m. kovo 14 d. Sprendimo Église de scientologie, C‑54/99, Rink. p. I‑1335, 17 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką. Taip pat žr. 2003 m. gegužės 13 d. Sprendimą Komisija prieš Ispaniją (C‑463/00, Rink. p. I‑4581, 72 punktas) ir minėtą 2010 m. liepos 8 d.
Sprendimą Komisija prieš Portugaliją (C‑171/08, 73 punktas). [38] Pažymėtina ir tai, kad Lietuvos teisės aktuose vyrauja prezumpcija, kad užsienio subjektai, atitinkantys europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus, nekelia grėsmės nacionaliniam saugumui (pagal Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo įstatymą, Lietuvos Respublikos strateginė reikšmę nacionaliniam saugumui turinčių įmonių ir įrenginių bei kitų nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių įmonių įstatymas ir kt.). [39] 2000 m. liepos 13 d. Sprendimas C-423/98. [40] 2000 m. liepos 13 d. Sprendimas C-423/98, 21 punktas. [41]
Rinkinyje, 29 punktas ir jame nurodyta teismo praktika. [42] Pagal analogiją žr. generalinio advokato Niilo Jaaskinen išvados byloje C-202/11 47 punktą.
LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO KAIMO REIKALŲ komitetas PAPILDOMO KOMITETO I Š V A D O S DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJOS 47 STRAIPSNIO 3 DALIES ĮGYVENDINIMO
2014 m. balandžio 16 d. Nr. 110-P-15 Vilnius 1.
posėdyje dalyvavo: Komiteto pirmininkas Saulius Bucevičius, Komiteto pirmininko pavaduotojas Bronius Pauža, Komiteto nariai: Petras Čimbaras, Eugenijus Gentvilas, Kazys Grybauskas, Edmundas Jonyla, Vytautas Kamblevičius, Jonas Kondrotas, Kazys Starkevičius, Arvydas Vidžiūnas, Komiteto biuro vedėjas Romaldas Abugelis, Komiteto biuro patarėjai Gintarė Dešukaitė, Gabija Jurgelytė, Komiteto biuro padėjėja Gintarė Rimeisienė; kviestieji asmenys: Mitrulevičius Albinas - Seimo narys, Leokadija Počikovska - žemės ūkio viceministrė, Audrius Petkevičius - Žemės ūkio ministerijos Žemės ir išteklių departamento direktorius, Gintarė Tumalavičienė - Audrius Petkevičius - Žemės ūkio ministerijos Žemės ir išteklių departamento Žemės teisės skyriaus vedėja, Andriejus Stančikas – ŽŪR pirmininkas, Neringa Azguridienė, Saulius Švedas – Seimo kanceliarijos Teisės departamento atstovai, Gudynas Simas, Bieliauskaitė Akvilė - Lietuvos verslo konfederacijos atstovai, Bartulis Antanas - Lietuvos karjerų asociacijos prezidentas, Radžiūnaitė Ugnė - Lietuvos karjerų asociacijos konsultantė ekonominiais ir teisiniais klausimais, Januška Vytautas Antanas - Lietuvos geologijos tarnybos Žemės gelmių išteklių skyriaus vedėjas, Jakevičiūtė Jurgita - Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų ministerija Europos reikalų departamentas, Juozapavičius Ginutis - Geologijos įmonių asociacijos (GĮA) atstovas, Daniulis Saulius - LEŪA pirmininkas, Talmantas Jonas - LŪS pirmininkas, Šermukšnienė Lilija Teresė - LŪS Joniškio skyriaus pirmininkė, Nagulevičius Gintaras - LŽSS Tarybos pirmininkas, Gaižutis Algis - LMSA pirmininkas, Šilininkas Mindaugas - LMSA Valdybos narys, Potapovienė Solveiga -
„Ūkininko patarėjo“ korespondentė, Sviderskis Jonas - LŽŪBA direktorius,
Juščius Kęstutis - Grybų augintojų ir perdirbėjų asociacijos prezidentas, Aleksandravičius Zigmas – ūkininkas, Juknevičius Raimundas - Šiaulių krašto ūkininkų sąjungos pirmininkas, Poderis Benas - Lietuvos finansų maklerio asociacijos atstovas, Edita Kriščiūnienė – LR Prezidentės patarėja, Kupstaitis Nerijus – Aplinkos ministerijos Miškų ūkio plėtros skyriaus vedėjas.
Komiteto posėdyje dalyvavo: Komiteto pirmininkas Saulius Bucevičius, Komiteto pirmininko pavaduotojas Bronius Pauža, Komiteto nariai: Petras Čimbaras, Eugenijus Gentvilas, Kazys Grybauskas, Edmundas Jonyla, Vytautas Kamblevičius, Jonas Kondrotas, Kazys Starkevičius, Arvydas Vidžiūnas, Komiteto biuro vedėjas Romaldas Abugelis, Komiteto biuro patarėjai Gintarė Dešukaitė, Gabija Jurgelytė, Komiteto biuro padėjėja Gintarė Rimeisienė; kviestieji asmenys: Mitrulevičius Albinas - Seimo narys, Leokadija Počikovska - žemės ūkio viceministrė, Audrius Petkevičius - Žemės ūkio ministerijos Žemės ir išteklių departamento direktorius, Gintarė Tumalavičienė - Audrius Petkevičius - Žemės ūkio ministerijos Žemės ir išteklių departamento Žemės teisės skyriaus vedėja, Andriejus Stančikas – ŽŪR pirmininkas, Neringa Azguridienė, Saulius Švedas – Seimo kanceliarijos Teisės departamento atstovai, Gudynas Simas, Bieliauskaitė Akvilė - Lietuvos verslo konfederacijos atstovai, Bartulis Antanas - Lietuvos karjerų asociacijos prezidentas, Radžiūnaitė Ugnė - Lietuvos karjerų asociacijos konsultantė ekonominiais ir teisiniais klausimais, Januška Vytautas Antanas - Lietuvos geologijos tarnybos Žemės gelmių išteklių skyriaus vedėjas, Jakevičiūtė Jurgita - Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų ministerija Europos reikalų departamentas, Juozapavičius Ginutis - Geologijos įmonių asociacijos (GĮA) atstovas, Daniulis Saulius - LEŪA pirmininkas, Talmantas Jonas - LŪS pirmininkas, Šermukšnienė Lilija Teresė - LŪS Joniškio skyriaus pirmininkė, Nagulevičius Gintaras - LŽSS Tarybos pirmininkas, Gaižutis Algis - LMSA pirmininkas, Šilininkas Mindaugas - LMSA Valdybos narys, Potapovienė Solveiga -
„Ūkininko patarėjo“ korespondentė, Sviderskis Jonas - LŽŪBA direktorius,
Juščius Kęstutis - Grybų augintojų ir perdirbėjų asociacijos prezidentas, Aleksandravičius Zigmas – ūkininkas, Juknevičius Raimundas - Šiaulių krašto ūkininkų sąjungos pirmininkas, Poderis Benas - Lietuvos finansų maklerio asociacijos atstovas, Edita Kriščiūnienė – LR Prezidentės patarėja, Kupstaitis Nerijus – Aplinkos ministerijos Miškų ūkio plėtros skyriaus vedėjas. 2.
Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę Str. Str. d. P. 1. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-03-17)1 Įvertinę įstatymo projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, Europos Sąjungos teisės aktams ir juridinės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas:
straipsnio 1 dalyje pateiktos „užsienio subjektų“ sąvokos apibrėžimo nėra visiškai aišku, kokį subjektų ratą siekiama apibrėžti:
1) viena vertus, pažymėtina, kad formuluotė
„užsieniečiai, neturintys Lietuvos pilietybės“, apima ne tik Lietuvoje nuolat
gyvenančius ir Lietuvos Respublikos pilietybės neturinčius asmenis, bet ir bet kurioje užsienio valstybėje, pvz.: Uzbekistane ar Baltarusijoje gyvenančius asmenis, neturinčius Lietuvos Respublikos pilietybės. Tokiu atveju užsienio subjektų ratas, kiek tai susiję su fiziniais asmenimis, būtų ženkliai išplėstas, lyginant su šiuo metu galiojančio Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalies įgyvendinimo konstitucinio įstatymo (toliau – Konstitucinis įstatymas) 4 straipsnyje apibrėžtais asmenimis, atitinkančiais europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus.
Be to, tokiu atveju būtų nesuprantama, kodėl, apibrėžiant „užsienio subjektus“ atskirai yra įvardijami „valstybių Europos Sąjungos narių ir valstybių Europos ekonominės erdvės susitarimo dalyvių piliečiai“, nes formuluotė „užsieniečiai, neturintys Lietuvos pilietybės“ iš esmės juos apima;
2) kita vertus, jei vis tik naująja „užsienio subjektų“ apibrėžtimi būtų siekiama susiaurinti šiuo metu galiojančio Konstitucinio įstatymo 4 straipsnyje nurodytą subjektų ratą ir apsiriboti, kaip nurodoma projekto 7 straipsniu keičiamo įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje „<...> preferencija, skirta Europos Sąjungos nuostatoms įgyvendinti“, pažymėtina:
a) Europos Sąjungos teisė garantuoja laisvą kapitalo judėjimą ne tik Europos Sąjungos valstybių narių bei Europos ekonominės erdvės susitarimo dalyvių piliečiams, bet ir šių šalių nuolatiniams gyventojams bei šioje valstybėse įsteigtoms organizacijoms, neturinčioms juridinio asmens teisių;
b) kiek tai susiję su kitais užsienio subjektais, kurie, atsižvelgiant į siūlomą „užsienio subjektų“ apibrėžtį, netektų teisės įsigyti žemės (valstybėse, sudariusiose Asociacijos sutartis su Europos Sąjunga; valstybėse Ekonominio bendradarbiavimo plėtros organizacijos, Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijos narėse įsteigti juridiniai asmenys ar kitos organizacijos bei šių valstybių piliečiai bei nuolatiniai gyventojai), pažymėtina, kad nurodytiems subjektams taikytina Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) 63 straipsnis, pagal kurį uždraudžiami visi kapitalo judėjimo tarp valstybių narių bei trečiųjų šalių apribojimai.
Be to, tokiu atveju būtų nesuprantama, kodėl, apibrėžiant „užsienio subjektus“ atskirai yra įvardijami „valstybių Europos Sąjungos narių ir valstybių Europos ekonominės erdvės susitarimo dalyvių piliečiai“, nes formuluotė „užsieniečiai, neturintys Lietuvos pilietybės“ iš esmės juos apima;
2) kita vertus, jei vis tik naująja „užsienio subjektų“ apibrėžtimi būtų siekiama susiaurinti šiuo metu galiojančio Konstitucinio įstatymo 4 straipsnyje nurodytą subjektų ratą ir apsiriboti, kaip nurodoma projekto 7 straipsniu keičiamo įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje „<...> preferencija, skirta Europos Sąjungos nuostatoms įgyvendinti“, pažymėtina:
a) Europos Sąjungos teisė garantuoja laisvą kapitalo judėjimą ne tik Europos Sąjungos valstybių narių bei Europos ekonominės erdvės susitarimo dalyvių piliečiams, bet ir šių šalių nuolatiniams gyventojams bei šioje valstybėse įsteigtoms organizacijoms, neturinčioms juridinio asmens teisių;
b) kiek tai susiję su kitais užsienio subjektais, kurie, atsižvelgiant į siūlomą „užsienio subjektų“ apibrėžtį, netektų teisės įsigyti žemės (valstybėse, sudariusiose Asociacijos sutartis su Europos Sąjunga; valstybėse Ekonominio bendradarbiavimo plėtros organizacijos, Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijos narėse įsteigti juridiniai asmenys ar kitos organizacijos bei šių valstybių piliečiai bei nuolatiniai gyventojai), pažymėtina, kad nurodytiems subjektams taikytina Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) 63 straipsnis, pagal kurį uždraudžiami visi kapitalo judėjimo tarp valstybių narių bei trečiųjų šalių apribojimai. Mūsų nuomone, nurodytųjų užsienio valstybių subjektų atžvilgiu nebūtų galima taikyti SESV 64 straipsnio 1 dalyje nustatytos SESV 63 straipsnio 1 dalies išimties („63 straipsnio nuostatos nekliudo taikyti trečiosioms šalims 1993 m. gruodžio 31 d. pagal nacionalinę ar Sąjungos teisę galiojančių apribojimų <...>“ (pabraukimas – mūsų)), atsižvelgiant į tai, kad nors minėtieji trečiųjų šalių užsienio subjektai 1993 m. gruodžio 31 dieną pagal tuo metu galiojusios Konstitucijos 47 straipsnį įsigyti žemės neturėjo teisės, bet, priėmus Konstitucijos 47 straipsnio pakeitimo įstatymus Nr.
I-1390 bei Nr. IX-1305 bei Konstitucinį įstatymą šis teisinis reguliavimas jų atžvilgiu buvo pakeistas. Europos Sąjungos Teisingumo praktikoje SESV 63 straipsnio 1 dalis buvo aiškinta taip, kad 1993 m. gruodžio 31 d. egzistavusius ribojimus valstybės narės gali išlaikyti tuo atveju, jei tie ribojimai tą dieną galiojo. Manytume, kad ribojimų atstatymo nebūtų galima laikyti ribojimų išlaikymu. Atsižvelgiant į tai, manytume, kad užsienio subjektų rato susiaurinimas, kiek tai susiję su šioje pastaboje įvardintų trečiųjų valstybių užsienio subjektais, neatitiktų SESV 63 straipsnio 1 dalies. Pritarti. 2. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-03-17)22
siekiama ne tik apibrėžti užsienio subjektų ratą, kuriems būtų leidžiama įsigyti žemės ūkio paskirties žemę ir miškų ūkio paskirties žemę, bet ir nustatyti tokiems subjektams atitinkamus reikalavimus. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į galiojantį teisinį reguliavimą. Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad žemę, vidaus vandenis ir miškus įsigyti nuosavybėn Lietuvos Respublikoje užsienio subjektai gali pagal konstitucinį įstatymą. Įgyvendinant šią Konstitucijos nuostatą buvo priimtas Konstitucinis įstatymas.
Šio įstatymo trečiajame skirsnyje buvo nustatyta tvarka, pagal kurią užsienio subjektai galėjo įsigyti ne žemės ūkio paskirties žemę iki Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą dienos. Šis (trečiasis) Konstitucinio įstatymo skirsnis galiojo iki Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą dienos. Po Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą dienos įsigaliojo Konstitucinio įstatymo antrasis skirsnis, kurį sudaro vienas – 6 straipsnis, kurio 1 dalyje yra nustatyta „Šio įstatymo 4 straipsnyje nustatytus kriterijus atitinkantys užsienio subjektai Lietuvos Respublikoje turi teisę įsigyti nuosavybės teise žemę, vidaus vandenis ir miškus ta pačia tvarka ir tomis pačiomis sąlygomis kaip ir Lietuvos piliečiai bei juridiniai asmenys. Atsižvelgiant į šią nuostatą bei Konstitucinio įstatymo 17 straipsnio 1 dalį nuo įstojimo į Europos Sąjungą dienos užsienio subjektai įgijo teisę įgyti ne žemės ūkio paskirties žemę tomis pačiomis sąlygomis kaip ir Lietuvos piliečiai ir juridiniai asmenys, o žemės ūkio paskirties bei miškų ūkio paskirties žemei buvo nustatytas pereinamasis laikotarpis iki 2014 m. balandžio 30 d. Pabrėžtina, kad šiuo metu keičiamame įstatyme nėra nustatyti jokie reikalavimai užsienio subjektams, siekiantiems įsigyti žemės ūkio ir miškų ūkio paskirties žemę (pasibaigus pereinamajam laikotarpiui). Atsižvelgiant į tai, kad Konstitucinis įstatymas pagal Konstitucijos 47 dalį turi reglamentuoti tik užsienio subjektų žemės įsigijimą, manytume, kad Konstitucinio įstatymo 6 straipsnio 1 dalis iš esmės suponuoja, kad vienodi reikalavimai tiek nacionaliniams, tiek užsienio subjektams (jeigu kiltų tokia būtinybė), turėtų būti nustatyti bendrai viename paprastame įstatyme, nes priešingu atveju būtų neįmanoma užtikrinti, kad tiek nacionaliniams, tiek užsienio subjektams (bent jau formaliai) būtų taikomos vienodos žemės įsigijimo sąlygos.
Pažymėtina, kad net ir tuo atveju, jei tiek Konstituciniame, tiek ir paprastame (Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatyme ar Miškų įstatyme) būtų nustatyti identiški reikalavimai, susidarytų tokia teisinė situacija, kai tie patys visuomeniniai santykiai būtų reglamentuojami skirtingo lygmens teisės aktais – Konstituciniu ir paprastuoju įstatymu. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nustačius atitinkamus reikalavimus Konstituciniame įstatyme, šių reikalavimų negalima būtų išplėsti paprastuoju įstatymu, nes tuo būtų pažeistas konstitucinis teisės aktų hierarchijos principas. Kiek tai susiję su konkrečiais reikalavimais, taikomais užsienio subjektams įsigyjant žemės ūkio paskirties žemę, siūlomais nustatyti projekto 2 straipsniu keičiamo konstitucinio įstatymo 3 straipsnio
teikiamu projektu teikiamame Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo Nr. IX-1314 pakeitimo įstatymo projekto (reg. Nr. XII-1587) 2 straipsnyje, konstatuotina:
1) reikalavimų, nustatytų Konstituciniame įstatyme (būti lojaliems Lietuvos Respublikos valstybei; gauti atitinkamas pažymas iš Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos ar Valstybės saugumo departamento (pažyma gali būti išduodama tik tuo atveju, jeigu sandoris nekelia grėsmės nacionaliniam saugumui ir neprieštarauja socialinei sveikatos politikai); mokėti lietuvių kalbą) nėra.
Tai iš esmės reiškia, kad Konstituciniame įstatyme nustatyti reikalavimai būtų taikomi tik užsienio subjektams, t.y. laikytini diskriminaciniais. Tai reiškia, kad šiomis nuostatomis būtų pažeistas SESV 18 straipsnyje įtvirtintas draudimas diskriminuoti dėl pilietybės bei Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas asmenų lygiateisiškumo principas;
2) nors Konstitucinis įstatymas turi būti taikomas visiems įstatyme nurodytiems užsienio subjektams, tačiau iš projektu keičiamo įstatymo 3 straipsnio 2 dalies nuostatų turinio matyti, kad šie reikalavimai būtų taikomi tik vienai užsienio subjektų grupei – užsienio fiziniams asmenims (reikalavimai (kitokie) juridiniams asmenims (tiek nacionaliniams, tiek užsienio) nustatomi Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatyme). Toks reguliavimas taip pat neatitiktų Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto asmenų lygiateisiškumo principo bei Europos Sąjungos teisėje nustatytos vienodos įsisteigimo teisės tiek fiziniams, tiek juridiniams asmenims. Kiek tai susiję su analogiškais reikalavimais, siūlomais nustatyti miško ūkio paskirties žemės įsigijimui projekto 2 straipsniu keičiamo konstitucinio įstatymo 3 straipsnio 2 ir 3 dalyse, konstatuotina, kad šie reikalavimai yra nustatyti tik teikiamame projekte, o kartu su teikiamu projektu teikiamame Miškų įstatymo Nr. I-671 papildymo 4¹ straipsniu įstatymo projekte (reg. Nr. XIIP-1588) nesiūloma nustatyti jokių reikalavimų.
Atsižvelgiant į tai, kad Konstitucinis įstatymas taikomas tik užsienio subjektams, toks teisinis reguliavimas reiškia, kad projektu siūloma nustatyti diskriminacinius reikalavimus užsienio subjektams, tuo pažeidžiant SESV
Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintą asmenų lygiateisiškumo principą. Išanalizavus patį projekto 2 straipsniu keičiamo konstitucinio įstatymo 3 straipsnio 2 ir
nuostatų atitiktis šioms Konstitucijos nuostatoms: 23 straipsnio 1 dalyje įtvirtintai asmens teisei į nuosavybę ir 2 dalyje nustatytai teisei į šios nuosavybės apsaugą; 32 straipsnyje įtvirtintai asmens teisei laisvai išvykti iš Lietuvos; 46 straipsnio 1 dalyje nustatytai asmens ūkinės veiklos laisvei ir iniciatyvai; 46 straipsnio 4 dalies nuostatai “įstatymas saugo sąžiningos konkurencijos teisę“ bei 48 straipsnyje 1 dalies nuostatai, kad žmogus gali laisvai pasirinkti verslą. Be to, aptariamos projekto nuostatos kelia abejonių dėl jų atitikties SESV įtvirtintoms asmens teisėms: 21 straipsnyje įtvirtintai Sąjungos piliečio teisei laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje; 45 straipsnyje nustatytai darbuotojų judėjimo laisvei; 49 straipsnyje reglamentuojamai steigimosi teisei; 56 straipsnyje reglamentuojamam laisvam paslaugų judėjimui bei 63 straipsnyje įvirtintam laisvam kapitalo judėjimui. Šiame kontekste pažymėtina, kad tiek Konstitucinis Teismas, tiek Europos Sąjungos Teisingumo Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra pripažinę galimybę riboti kai kurias asmens teises, tačiau tokia galimybė visada buvo siejama su tam tikromis sąlygomis.
Konstitucinis Teismas 2004 m. sausio 24 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2005 m. gegužės 13 d. bei kituose nutarimuose yra nurodęs:
„Pagal Konstituciją riboti asmens teises ir laisves <...> galima, jeigu
yra laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo. Anot Konstitucinio Teismo „<...> sprendžiant ar įstatymas, kuriuo ribojamas asmens teisių ir laisvių įgyvendinimas, nepažeidžia konstitucinio proporcingumo principo <...>, būtina įvertinti, ar įstatyme numatytos priemonės atitinka teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, ar šios priemonės yra būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir ar šios priemonės nevaržo asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti“. Pagal nusistovėjusią Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau - ESTT) praktiką nacionalinės priemonės, galinčios apriboti galimybę pasinaudoti SESV užtikrintomis pagrindinėmis teisėmis ar naudojimąsi jomis padaryti mažiau patrauklų, gali būti leistinos, jeigu jomis siekiama bendrojo intereso tikslo, jos yra tinkamos šiam tikslui pasiekti ir neviršija to, kas reikalinga jam pasiekti (2009 m. spalio d. sprendimas byloje Woningstichting Sint Servatius, C—567/07; 2011 m. gruodžio 1 d. sprendimas byloje Komisija prieš Vengriją, C—253/09; 2013 m. gegužės 8 d. sprendimas sujungtose bylose Eric Libert ir kiti prieš Gouvernement flamand (C-197/11) ir All Projects & Developments NV ir kt. prieš Vlaamse Regering (C-203/11)).
Dėl pirmojo reikalavimo, siūlomo nustatyti projektu keičiamo konstitucinio įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punkte – ne mažiau kaip 3 metus gyventi ir mokėti mokesčius Lietuvos teritorijoje. Pažymėtina, kad šiuo įstatymo projekte nustatytu reikalavimu būtų apribota Lietuvoje niekada negyvenusių asmenų, pvz.: Europos Sąjungos valstybių narių piliečių, teisė įsigyti žemės ūkio paskirties žemę ir užsiimti žemės ūkio veikla. Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva.“ Ši Konstitucijos nuostata yra glaudžiai susijusi su Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens teise pasirinkti darbą ir verslą. 1996 m. balandžio 18 d. nutarime Konstitucinis Teismas pažymėjo kad „Asmens ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos sąvoka yra plati. Ji apima teisę laisvai pasirinkti verslą, <...>, sąžiningos konkurencijos laisvę, ūkinės veiklos subjektų lygiateisiškumą ir kt.“ 1995 m. balandžio 20 d. nutarime Konstitucinis Teismas konstatavo, kad „Ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva remiasi prigimtine žmogaus asmens laisve ir prigimtine teise turėti nuosavybę“.
Konstitucijos 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuosavybė neliečiama, o šio straipsnio 2 dalyje, kad nuosavybės teises saugo įstatymai. Anot Konstitucinio Teismo „Šios konstitucinės nuostatos suponuoja tai, kad Konstitucija, garantuodama nuosavybės apsaugą, kartu įtvirtina ir konstitucinę teisę įgyti nuosavybę <...>“. Konstitucinis Teismas 2002 m. kovo 14 d. nutarime konstatavo, kad „asmens konstitucinė teisė į nuosavybę yra esminė
(būtina) asmens ūkinės veiklos laisvės įgyvendinimo sąlyga. Ribojant asmens teisę į nuosavybę, yra ribojama ir asmens ūkinės veiklos laisvė.“ Kaip jau buvo minėta aukščiau, kad nustatomas ribojimas būtų pateisinamas, jis turi būti konstituciškai pagrįstas ir proporcingas siekiamiems tikslams. Atsižvelgiant į tai, manytina, kad projektu keičiamo įstatymo 3 straipsnio
straipsnio 1 dalyje įtvirtintas asmens teises. Dėl antrojo reikalavimo, siūlomo nustatyti projektu keičiamo įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2 punkte – mokėti lietuvių kalbą. Pažymėtina, kad valstybinės – lietuvių kalbos mokėjimas ir vartojimas yra Lietuvos viešojo, o ne privataus gyvenimo „kategorija“. Pagal galiojančius įstatymus valstybinę kalbą privalo mokėti valstybės ir savivaldybių institucijų valstybės tarnautojai ir darbuotojai, policijos, teisėsaugos tarnybų, ryšių, transporto, sveikatos ir socialinės apsaugos įstaigų ir tarnybų darbuotojai. Ši jų pareiga kyla iš vykdomų pareigų pobūdžio bei dalyvavimo viešajame Lietuvos gyvenime.
Taigi, reikalavimas mokėti valstybinę kalbą pirmiausia galėtų būti siejamas su tam tikros veiklos vykdymu ir tuo, kiek vykdoma veikla yra susijusi su viešuoju gyvenimu, bet ne su tam tikros nuosavybės įgijimu. Pažymėtina ir tai, kad valstybinės kalbos mokėjimas yra nustatytas ir siekiant įgyti Lietuvos Respublikos pilietybę. Tačiau valstybinės kalbos mokėjimas ir žemės ūkio paskirties ar miškų ūkio paskirties žemės įsigijimas
ryšio nėra ir tarp valstybinės kalbos mokėjimo ir žemės ūkio veiklos vykdymo. Atsižvelgiant į tai, manytume, kad projektu keičiamo įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatytas reikalavimas mokėti lietuvių kalbą nepagrįstai apribotų Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalyse, 29 straipsnyje, 46 straipsnio 1 dalyje bei 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas asmens teises. Dėl aukščiau aptartų projektu keičiamo konstitucinio įstatymo 3 straipsnio 2 ir 3 dalyse siūlomų nustatyti reikalavimų atitikties Europos Sąjungos teisei. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad neseniai Europos Sąjungos Teisingumo Teismas išnagrinėjo bylą ir 2013 m. gegužės 8 d. priėmė prejudicinį sprendimą sujungtose bylose Eric Libert ir kiti prieš Gouvernement flamand (C-197/11) ir All Projects & Developments NV ir kt. prieš Vlaamse Regering (C-203/11), kurios aplinkybės savo teisine prigimtimi yra panašios į siūlomas nustatyti projektu keičiamo konstitucinio įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje.
Pažymėtina, kad šioje byloje prašymai buvo pateikti siekiant išsiaiškinti, ar Belgijos Karalystės Flandrijos regiono dekreto dėl žemės sklypų ir nekilnojamojo turto 5 knygoje, pagal kurias perleidžiant Vlaamse Regering nurodytose tikslinėse savivaldybėse esantį nekilnojamąjį turtą, provincijos vertinimo komisija turėjo taikyti patikrinimą dėl „pakankamo ryšio“ tarp potencialaus įgijėjo ar nuomininko ir šių tikslinių savivaldybių. Pažymėtina, kad minėtame Flandrijos dekrete, buvo nustatyta, kad asmuo, siekiantis įsigyti nurodytąjį turtą nuosavybės teise, jį išsinuomoti ilgiau nei 9 metams ir pan. yra laikomas turinčiu „pakankamą ryšį“ su atitinkamomis savivaldybėmis, jei jis atitinka tris alternatyvias sąlygas. Pirmąja sąlyga buvo reikalaujama, kad asmuo, kuriam turėtų būti perleistas nekilnojamasis turtas iki perleidimo dienos gyventų tikslinėje savivaldybėje ne mažiau kaip šešerius metus; pagal antrąją sąlygą pirkėjas ar nuomininkas perleidimo dieną turėjo vykdyti veiklą toje savivaldybėje; trečiąja sąlyga buvo reikalaujama, kad įgijėjas ar nuomininkas dėl svarbios ir ilgą laiką trunkančios aplinkybės su šia savivaldybe būtų susietas profesiniu, šeimos, socialiniu ar ekonominiu ryšiu. Pažymėtina, kad Teismas šioje byloje pakartojo ankstesnėse bylose padarytas išvadas, kad SESV 21 straipsnis ir atitinkamoje srityje SESV 45 ir 49 straipsniai bei 2004 m. balandžio 29 d.
Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/38/EB (toliau – Direktyva 2004/38/EB) dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje 22 ir 24 straipsniai draudžia nacionalines priemones, kurios valstybės narės piliečiams sudaro kliūčių arba juos atgraso nuo išvykimo iš jos, siekiant pasinaudoti laisvo judėjimo Sąjungos viduje teise. Dėl laisvo paslaugų teikimo, kuris reglamentuojamas SESV 56 straipsniu, Teismas pažymėjo, kad Flandrijos dekreto nuostatos galėtų sudaryti kliūčių vykdyti veiklą įmonėms, veikiančioms nekilnojamojo turto sektoriuje, atsižvelgiant į tai, kad yra apribotas ratas asmenų, kuriems nekilnojamas turtas gali būti parduodamas. Galiausiai Teismas pripažino, kad Flandrijos dekreto nuostatos pažeidžia ir SESV 63 straipsnio 1 dalies nuostatas, kaip atgrasančias ne rezidentus investuoti į nekilnojamąjį turtą atitinkamose Flandrijos regiono savivaldybėse. Pažymėtina, kad nors Teismas pripažino, kad tokie reikalavimai gali būti grindžiami valstybės narės socialinio būsto politika (užtikrinti pakankamą būsto pasiūlą asmenims, gaunantiems mažai pajamų ir pan.) vis tik Teismas nerado „tiesioginio ryšio“ tarp nustatytų reikalavimų ir siekiamo tikslo. Vertinant aptariamas projekto nuostatas aukščiau minėtos ESTT bylos ir kitų aukščiau minėtų bylų kontekste, manytume, kad projektu keičiamo įstatymo 3 straipsnio 2 ir 3 dalyse nuostatos neatitinka SESV 21, 45, 49, 56 bei 63 straipsnio bei Direktyvos 2004/38/EB 22 ir 24 straipsnių. Jeigu būtų nepritarta aukščiau išdėstytai pastabai, toliau teikiame konkrečias pastabas dėl konkrečių projekto nuostatų pastraipsniui. Nepritarti.
Nepritarti. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Seimo statuto 67 straipsnio 3 punktu, Teisės ir teisėtvarkos komitetas 2014 m. kovo 19 d. preliminariai įvertino, kad Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo IX-1314 pakeitimo įstatymo projekto (Nr. XIIP-1587) nuostatos neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalių, 29 straipsnio 1 dalies, 32 straipsnio, 46 straipsnio 1 ir 4 dalies bei 48 straipsnio 1 dalies nuostatoms. 3. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-03-17)1
keičiamo konstitucinio įstatymo 2 straipsnio 3 ir 4 dalyje siūloma apibrėžti sąvokas, kurios vartojamos nebegaliojančiose konstitucinio įstatymo nuostatose. Atsižvelgiant į tai, svarstytinas šių projekto nuostatų tikslingumas. Pritarti. 4. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-03-17)2
įstatymo 3 straipsnyje siūloma įvardinti užsienio subjektus, kuriems gali būti leidžiama įsigyti nuosavybės teise žemę ir miškus. Atkreiptinas dėmesys, kad keičiamu konstituciniu įstatymu yra įgyvendinama Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalis, kurioje nustatyta, kad žemę, vidaus vandenis ir miškus užsienio subjektai įsigyti nuosavybėn gali pagal konstitucinį įstatymą. Projekto 5 straipsniu keičiamo įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje siūloma nustatyti, kad šio įstatymo 2 straipsnyje nustatytų kriterijų neatitinkantiems užsienio subjektams draudžiama įsigyti nuosavybės teise vidaus vandenis. Taigi, iš pastarosios nuostatos sektų, kad siūlomus nustatytus kriterijus atitinkantys užsienio subjektai galėtų įsigyti ir vidaus vandenis. Atsižvelgus į tai, svarstytina, ar projekto 3 straipsnį ir kitus projekto straipsnius nereikėtų atitinkamai papildyti, aiškiai reglamentuojant vidaus vandenų pardavimą užsienio subjektams tvarką. (P.S. paryškinta KRK) Pritarti. 5. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-03-17)2 5.
Projekto 2 straipsniu keičiamo konstitucinio įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje siūloma nustatyti, kad pagal šį įstatymą įsigyti nuosavybės teise žemę ir miškus, išskyrus žemę ir miškus, esančius saugomose teritorijose ir Lietuvos Respublikos kadastro vietovėse, kurios ribojasi su užsienio valstybėmis – ne ES narėmis gali būti leidžiama užsienio subjektams, atitinkantiems šiame straipsnyje nustatytus kriterijus. Atkreiptinas dėmesys, kad keičiamas įstatymas reglamentuoja ne tik privačios, bet ir valstybinės žemės pardavimą užsienio subjektams. Pažymėtina, kad Žemės įstatymo 6 straipsnyje nustatyta, kuri žemė priklauso valstybei išimtinės nuosavybės teise. Šios žemės įsigyti privačion ar savivaldybių nuosavybėn draudžiama. Atsižvelgus į tai, svarstytina, ar, siekiant aiškumo, siūlomą nustatyti išimtį nereikėtų atitinkamai papildyti. Be to, svarstytina, ar minėta išimtis neturėtų būti papildyta nurodant, kad užsienio subjektams negalėtų būti parduodama ir kita žemė, pavyzdžiui, skirtų krašto apsaugos ar kitoms panašioms reikmėms. Tobulinant juridinę techniką, projekto 2 straipsniu keičiamo konstitucinio įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje vietoj trumpinio ,,ES“ reikėtų įrašyti žodžius ,,Europos Sąjungos“. (P.S. paryškinta KRK) Pritarti. 6. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-03-17)2
konstitucinio įstatymo 3 straipsnio 2 dalies pirmosios pastraipos nuostata ,,žemės ir miškų ūkio paskirties žemė“ nėra aiški, nes neaišku kokios konkrečiai paskirties žemę apimtų nuostata ,,žemės paskirties žemė“. Jeigu projekto autoriai turėjo tikslą reglamentuoti žemės ūkio paskirties žemės įsigijimą, tai vertinamąją projekto nuostatą reikėtų atitinkamai patikslinti. Jeigu būtų pritarta šiai pastabai, atitinkamai reikėtų patikslinti ir projekto 8 straipsnio nuostatas. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad projekte apibūdinant tą patį objektą naudojamos skirtingos sąvokos.
Pavyzdžiui, projekto 2 straipsnyje pateiktame keičiamo konstitucinio įstatymo 3 straipsnio pavadinime naudojamos sąvokos ,,žemė“, ,,miškai“. Tuo tarpu šio straipsnio 2 dalyje naudojamos jau kitokios sąvokos - ,,žemės ir miškų ūkio paskirties žemė“, 3 dalyje - ,,žemės ūkio paskirties žemė“ ir ,,miškas“. Atsižvelgus į tai, projekto nuostatos tikslintinos suvienodinant sąvokas. Jeigu būtų pritarta šiai pastabai, atitinkamai reikėtų patikslinti ir projekto 4, 5, 8 straipsnių nuostatas. Be to, iš projekto 2 straipsniu siūlomų keičiamo konstitucinio įstatymo 3 straipsnio nuostatų lieka neaišku, kokius kriterijus ir ar turėtų atitikti užsienio subjektai, siekiantys įsigyti ne žemės ūkio paskirties žemę. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad pagal šiuo metu galiojančio Konstitucinio įstatymo 6 straipsnio 1 dalį bei 17 straipsnio
ūkio paskirties žemės įsigijimui netaikomi jokie apribojimai. (P.S. paryškinta KRK) Pritarti. 7. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-03-17)2
įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatų nėra aišku, į kokią konkrečiai komisiją turėtų būti kreipiamasi dėl leidimo įsigyti žemę. Atsižvelgus į tai, vertinamoji projekto nuostata tikslintina nurodant pilną komisijos pavadinimą. Be to, projekto nuostata ,,įsigytą žemės kiekį bet kokia forma Lietuvoje“ tikslintina, nes nėra pakankamai aiškus jos turinys. Neaišku, ar ,,žemės kiekis“ būtų suprantamas kaip žemės sklypų skaičius, ar žemės sklypų plotas. Neaiškus ir nuostatos ,,įsigijimas bet kokia forma“ turinys. Taikant įstatymą ji gali būti nevienodai aiškinama. Jeigu projekto autoriai turėjo tikslą nustatyti, kad turi būti nurodoma žemė, įsigyta bet kuriuo būdu, tai projekto nuostatos tikslintinos.
Kartu atkreiptinas dėmesys, kad projekto 2 straipsniu keičiamo konstitucinio įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje siūloma nustatyti, kad VSD ar komisija dėl leidimo įsigyti žemę išduoda pažymą, jeigu sandoris nekelia grėsmės nacionaliniam saugumai ir neprieštarauja socialinei ir sveikatos politikai. Nėra aiškus šios nuostatos santykis su šio straipsnio
inspekcija prie Finansų ministerijos ir Valstybės saugumo departamentas, todėl lieka neaišku, kokios komisijos ir kokias konkrečiai pažymas projekto autoriai turi omenyje. (P.S. paryškinta KRK) Pritarti. 8. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-03-17)2
įstatymo 3 straipsnio 4 dalyje siūloma nustatyti, kad leidimai įsigyti žemę išduodami šio įstatymo 2 ir 3 straipsnių bei Vyriausybės nustatyta tvarka. Atkreiptinas dėmesys, kad projektu keičiamo įstatymo 2 ir 3 straipsniuose nėra siūloma nustatyti leidimų išdavimo tvarkos. Kita vertus, apsisprendus šiame – konstituciniame įstatyme - reglamentuoti leidimų išdavimo tvarką, negalima būtų to pavesti daryti Vyriausybei, nes taip būtų pažeidžiamas teisės aktų hierarchijos principas. Atsižvelgus į tai, projekto nuostatos tikslintinos, aiškiai įvardinant reikalavimus, kuriuos turėtų atitikti subjektai, norintys gauti leidimus, įvardinant leidimus išduodančio subjekto sudarymo tvarką ir pačių leidimų išdavimo tvarką. (P.S. paryškinta KRK) Pritarti. 9. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-03-17)4 9.
Projekto 4 straipsniu keičiamo konstitucinio įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje siūloma nustatyti, kad žemės ūkio paskirties žemė (tiek valstybinė, tiek ir privati) ir miškai gali būti parduodami ar kitaip perduodami privačios nuosavybės teise užsienio subjektams tik baigus atkurti nuosavybės teises bei žemės reformą toje kadastro vietovėje Žemės reformos įstatymo nustatyta tvarka. Nėra aišku, kokiu tikslu privačios žemės ūkio paskirties žemės pardavimas siejamas su nuosavybės teisių piliečiams atkūrimu, nes nuosavybės teisės į žemę natūra atkuriamos iš valstybinės žemės fondo. Atsižvelgti. 10. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-03-17)5
straipsnio 1 dalyje siūloma nustatyti, kad „šio straipsnio 2 straipsnyje nurodyti subjektai Lietuvos Respublikoje turi teisę įsigyti nuosavybės teise žemę ir miškus, jei jie atitinka 3 straipsnio reikalavimus.“ Pažymėtina, kad siūlomas keisti 6 straipsnis yra Konstitucinio įstatymo antrajame skirsnyje
„Užsienio subjektų teisė įsigyti nuosavybės teise žemę, vidaus vandenis ir
miškus“. Tai reiškia, kad vienintelio šiame skirsnyje esančio straipsnio paskirtis – reglamentuoti visos žemės, nepriklausomai nuo jos paskirties, įsigijimą. Kaip jau buvo minėta aukščiau, nuo įstojimo į Europos Sąjungą dienos užsienio subjektai, atitinkantys europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus, turi teisę be apribojimų įsigyti ne žemės ūkio paskirties žemę. Atsižvelgiant į tai, nėra suprantama, kodėl šie subjektai, norėdami įsigyti ne žemės ūkio paskirties žemę, turėtų atitikti 3 straipsnio reikalavimus, kuriuose nustatyti reikalavimai žemės ūkio paskirties ir miškų ūkio paskirties žemės įsigijimui. Atsižvelgiant į tai, reikėtų apsispręsti, kokius visuomeninius santykius siekiama reglamentuoti šiuo straipsniu ir suderinti straipsnio turinį su jo bei skirsnio, kuriame jis yra, pavadinimu.
Be to, atkreiptinas dėmesys į projekto 5 straipsniu keičiamo konstitucinio įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje vartojamą formuluotę „2 straipsnyje nustatytų kriterijų neatitinkantys užsienio subjektai“. Pirmiausia atkreiptinas dėmesys į tai, kad užsienio subjektai yra apibrėžiami ne visame 2 straipsnyje, o tik jo 1 dalyje. Antra, apibrėžiant užsienio subjektų ratą, nėra įvardijami jokie kriterijai – tiesiog apibrėžiamas šių subjektų ratas. Trečia, įstatymo projekte apskritai yra maišomos „kriterijų“ ir „reikalavimų“ sąvokos, pvz.: keičiamo įstatymo 3 straipsnyje vienoje dalyje, kalbant apie tą patį, vartojama „kriterijų“ sąvoka (3 straipsnio 1 dalis), o kitoje – „reikalavimų“ sąvoka (3 straipsnio
tikslintinos. (P.S. paryškinta KRK) Pritarti. 11. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-03-17)6
konstitucinio įstatymo 12 straipsnį. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šis straipsnis yra Konstitucinio įstatymo trečiajame skirsnyje, kuris šiuo metu nebegalioja. Todėl siekiant reglamentuoti šiuo straipsniu siūlomas keisti nuostatas, tai reikėtų padaryti teikiamo projekto baigiamosiose nuostatose. Kita vertus, iš teikiamo straipsnio nuostatų nėra aišku, kokios konkrečios funkcijos, įgyvendinant įstatymo priežiūrą, turėtų būti numatytos šiame straipsnyje nurodytoms institucijoms. Tai turėtų būti nurodyta teikiamame projekte, nes įvardintų institucijų funkcijos kitose projekto nuostatose nėra nurodytos. (P.S. paryškinta KRK) Pritarti. 12. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-03-17)7 12.
Projektu 7 straipsniu keičiamo konstitucinio įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad „šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų subjektų teisė įsigyti žemės sklypus Lietuvoje yra preferencija, skirta Europos Sąjungos nuostatoms įgyvendinti. Pažymėtina, kad tokia nuostata, o taip pat ir 16 straipsnio 1 dalies antrojo sakinio nuostata yra teisiškai ydingos, nes teikiamu projektu, kaip jau buvo minėta aukščiau, Europos Sąjungos nuostatos nėra įgyvendinamos – priešingai, jos yra pažeidžiamos. Atsižvelgti. 13. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-03-17)
Konstitucinio įstatymo trečiasis skirsnis jau yra netekęs galios, o teikiamu projektu yra keičiama daugiau kaip pusė galiojančio įstatymo straipsnių, pagal Teisėkūros pagrindų įstatymo 14 straipsnio 3 dalies reikalavimus, turėtų būti teikiama nauja įstatymo redakcija. (P.S. paryškinta KRK) Pritarti. 14. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-03-17)
„pakeitimo“ įrašytinas žodis „konstitucinis“. Pritarti. 15. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas
(2014-03-17)
pagal jam keliamus juridinės technikos reikalavimus. Pritarti. 16. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-03-17)8
įstatymą, šis įsigaliotų kitą dieną po oficialaus jo paskelbimo Teisės aktų registre. Pažymėtina, kad įstatymui įgyvendinti reikės priimti naujus ar pakeisti galiojančius poįstatyminius teisės aktus. Atsižvelgiant į tai, jog įstatymo įgyvendinimui būtų tinkamai pasirengta, svarstytina, ar nereikėtų nustatyti vėlesnę įstatymo įsigaliojimo datą bei įpareigojimą atitinkamoms institucijoms priimti įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus iki įstatymo įsigaliojimo. Atsižvelgti. Leidimų tvarką parengti siūloma pavesta ne Vyriausybei, o Žemės ūkio ministerijai. 17.
(2014-03-17)
reglamentuoti disponavimą valstybės turtu, o Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad valstybės turto savininko funkcijas įgyvendina Seimas ir Vyriausybė, todėl svarstytina, ar dėl teikiamo įstatymo projekto nereikėtų prašyti Vyriausybės išvados. Atsižvelgti. 18. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-03-17)
dalies 1 punkte nustatyta, kad teisės akto projekto rengėjas atlieka rengiamo teisės akto projekto antikorupcinį vertinimą, jeigu rengiamame teisės akte numatoma reglamentuoti santykius, susijusius su valstybės ar savivaldybių turto nuosavybės teisės perleidimu privatiems asmenims. Atkreiptinas dėmesys, kad projekto aiškinamajame rašte nėra nurodyta, ar toks vertinimas buvo atliktas. Atsižvelgti. 19. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-03-17)
kartu su teikiamu projektu yra teikiami ir Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo Nr. IX-1314 pakeitimo įstatymo projektas (reg. Nr. XIIP-1587) bei Miškų įstatymo Nr. I-671 papildymo 4¹ straipsniu įstatymo projektas (reg. Nr. XIIP-1588). Pažymėtina, kad tiek Konstitucijoje, tiek Seimo statute nustatyta paprastų įstatymų ir konstitucinių įstatymų pateikimo, svarstymo ir priėmimo tvarka skiriasi. Atsižvelgti. 3. Piliečių, asociacijų, politinių partijų ir kitų suinteresuotų asmenų pasiūlymai: negauta. 4. Valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų pasiūlymai: negauta. 5. Subjektų, turinčių įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, pasiūlymai:
Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę Str. Str. d. P. 1. Seimo narė A.
Seimo narė A. Stancikienė (2014-03-18)6 Argumentai: Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalies įgyvendinimo konstitucinio įstatymo ( toliau – Projektas, Konstitucinis ) projekto 12 straipsnyje šio įstatymo kontrolę siūloma pavesti valstybės institucijoms, tačiau nenurodoma kaip kiekviena iš jų konkrečiai įpareigojama. Galiojančiame Konstituciniame įstatyme šią priežiūrą turėjo įgyvendinti Seimo sudaryta komisija. Kadangi nebuvo apibrėžta konkreti veikla, tai ši funkcija nebuvo užtikrinta. Todėl siūlau papildyti 12 straipsnį, numatant įgaliojimus kiekvienai Projekte paminėtai institucijai. Pasiūlymas:
Siūlau Konstitucinio įstatymo 12 straipsnį papildyti ir išdėstyti taip: „12 straipsnis. Šio
principo, sudaro nuolatinę Seimo komisiją šio Įstatymo įgyvendinimui prižiūrėti ir nustato jos įgaliojimus.
Šio įstatymo įgyvendinimą prižiūri Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba, Specialiųjų tyrimų tarnyba ir Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos:
1) Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba - kaupia informaciją apie subjektų, norinčių įsigyti žemę, miškus, lėšų kilmę iki šio įstatymo įsigaliojimo ir po jo, gina valstybės interesus jei planuojami ar įgyvendinami sandoriai kelia grėsmę teritorijos vientisumui, aplinkai;
2) Specialiųjų tyrimų tarnyba - pagal kompetenciją kontroliuoja kaip yra išduodami leidimai, ar deklaracijoje pateikti duomenys atitinka tikrovę;
3) Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos - atsako už komisijos darbą, leidimų išdavimą, kaupia visą šiame straipsnyje nurodytų institucijų turimą informaciją ir ją talpina informaciniame fonde, įgyvendina šio įstatymo 5 str. nuostatas;
4) Lietuvos Respublikos valstybinis saugumo departamentas – tikrina ar užsienio subjektai, norintys įsigyti žemę, gali sukelti grėsmę Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui, suverenitetui ar teritorijos vientisumui, konstitucinei santvarkai arba turėti ypač sunkių pasekmių valstybės interesams, arba sukelti pavojų žmogaus (žmonių) gyvybei ir išduoda pažymas bei tikrina deklaracijoje pateiktus duomenis;
5) Žemės ūkio ministerija
nurodytos institucijos Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos teikia visą reikiamą informaciją.“ Spręsti pagrindiniam komitetui. 2. Seimo narė A.
Seimo narė A. Stancikienė (2014-03-18) * Argumentai: Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalies įgyvendinimo konstitucinio įstatymo ( toliau – Projektas, Konstitucinis ) projekto 3 straipsnyje užsienio subjektams siūloma riboti įsigyti žemę ir miškus, esančius saugomose teritorijose ir pasienio teritorijos ruože, tačiau neaptarta kaip bus su valstybiniais miškais. Miškų įstatymo 4 straipsnyje nurodoma, kad parduodant miškus užsieniečiams, vadovautis Konstituciniame įstatyme nustatyta tvarka ir šiame straipsnyje pabrėžiama, jog „Lietuvos Respublikos miškuose pagal plotą vyrauja valstybinė miškų nuosavybė“. Kadangi pagal šį įstatymą ir kitus teisės aktus yra ribojamos teisės įsigyti valstybinio miško plotus Lietuvos piliečiams, tai tokia pati nuostata turi būti taikoma ir užsienio subjektams. Pasiūlymas:
Siūlau Konstitucinio įstatymo 3 straipsnio 1 dalį pakeisti ir ją išdėstyti taip:
nuosavybės teise žemę, vidaus vandenis ir miškus, išskyrus valstybinę miško žemę, žemę ir miškus, esančius saugomose teritorijose ir Lietuvos Respublikos kadastro vietovėse, kurios ribojasi su užsienio valstybėmis – ne ES narėmis gali būti leidžiama užsienio subjektams, atitinkantiems šiame straipsnyje nurodytus kriterijus Lietuvos pasirinktos europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus.“ Spręsti pagrindiniam komitetui. 3. Seimo narė A. Stancikienė (2014-03-20) * Argumentai:
Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalies įgyvendinimo konstitucinio įstatymo ( Projektas ) projekto 3 straipsnyje užsienio subjektams siūloma riboti įsigyti žemę ir miškus, esančius saugomose teritorijose. Pajūrio juostos įstatyme nurodoma, kad pajūrio juosta yra itin svarbi, išsaugant Kuršių neriją, įrašytą į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą, žemyninį pajūrio kraštovaizdį, retų bei nykstančių augalų ir gyvūnų rūšių buveines. Todėl jos naudojimas turi būti saugomas, subalansuotas. Siūlau papildyti Projekto 3 straipsnio 1 dalį, prie ribojamų įsigyti teritorijų priskiriant ir pajūrio juostą.
Pasiūlymas: Siūlau Konstitucinio įstatymo 3 straipsnio 1 dalį pakeisti ir ją išdėstyti taip:
miškus, išskyrus valstybinę miško žemę, pajūrio juostos žemę, žemę ir miškus, esančius saugomose teritorijose ir Lietuvos Respublikos kadastro vietovėse, kurios ribojasi su užsienio valstybėmis – ne ES narėmis, gali būti leidžiama užsienio subjektams, atitinkantiems šiame straipsnyje nurodytus kriterijus Lietuvos pasirinktos europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus.“ Spręsti pagrindiniam komitetui. 6. Komiteto sprendimas ir pasiūlymai:
pateiktam Lietuvos Respublikos Konstitucijos
įstatymo projektui Nr. XIIP-1589 ir Komiteto išvadoms; 6.2. Pasiūlymai: siūlyti pagrindiniam Teisės ir teisėtvarkos komitetui tobulinti šį įstatymo projektą pagal Seimo kanceliarijos Teisės departamento pastabas, kurioms Komitetas pritarė. 7. Balsavimo rezultatai: bendru sutarimu už. 8. Komiteto paskirti pranešėjai: Kazys Grybauskas. Komiteto pirmininkas Saulius Bucevičius
TEISĖTVARKOS komitetas
dalyvavo: komiteto pirmininkas Julius Sabatauskas, komiteto pirmininko pavaduotojas Stasys Šedbaras, nariai: Vilija Aleknaitė Abramikienė, Vitalijus Gailius, Vytautas Gapšys, Valdas Skarbalius. Komiteto biuro vedėja Dalia Latvelienė, patarėjos: Gintarė Morkūnienė, Martyna Civilkienė, Jurgita Janušauskienė, Rita Karpavičiūtė, Loreta Zdanavičienė, padėjėjos Modesta Banytė ir Aidena Bacevičienė. Kviestieji asmenys: Seimo narės A. Stancikienės padėjėja-sekretorė Janina Gadliauskienė. 2. Ekspertų, konsultantų, specialistų išvados, pasiūlymai, pataisos, pastabos (toliau – pasiūlymai):
Eil. NNr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę SStr. SStr. d. P. 1. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas
„užsienio subjektų“ sąvokos apibrėžimo nėra visiškai aišku, kokį subjektų
ratą siekiama apibrėžti:
pilietybės“, apima ne tik Lietuvoje nuolat gyvenančius ir Lietuvos Respublikos pilietybės neturinčius asmenis, bet ir bet kurioje užsienio valstybėje, pvz.: Uzbekistane ar Baltarusijoje gyvenančius asmenis, neturinčius Lietuvos Respublikos pilietybės. Tokiu atveju užsienio subjektų ratas, kiek tai susiję su fiziniais asmenimis, būtų ženkliai išplėstas, lyginant su šiuo metu galiojančio Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalies įgyvendinimo konstitucinio įstatymo (toliau – Konstitucinis įstatymas) 4 straipsnyje apibrėžtais asmenimis, atitinkančiais europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus.
Be to, tokiu atveju būtų nesuprantama, kodėl, apibrėžiant „užsienio subjektus“ atskirai yra įvardijami „valstybių Europos Sąjungos narių ir valstybių Europos ekonominės erdvės susitarimo dalyvių piliečiai“, nes formuluotė „užsieniečiai, neturintys Lietuvos pilietybės“ iš esmės juos apima;
siekiama susiaurinti šiuo metu galiojančio Konstitucinio įstatymo 4 straipsnyje nurodytą subjektų ratą ir apsiriboti, kaip nurodoma projekto 7 straipsniu keičiamo įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje „<...> preferencija, skirta Europos Sąjungos nuostatoms įgyvendinti“, pažymėtina:
Sąjungos valstybių narių bei Europos ekonominės erdvės susitarimo dalyvių piliečiams, bet ir šių šalių nuolatiniams gyventojams bei šioje valstybėse įsteigtoms organizacijoms, neturinčioms juridinio asmens teisių;
„užsienio subjektų“ apibrėžtį, netektų teisės įsigyti žemės (valstybėse,
sudariusiose Asociacijos sutartis su Europos Sąjunga; valstybėse Ekonominio bendradarbiavimo plėtros organizacijos, Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijos narėse įsteigti juridiniai asmenys ar kitos organizacijos bei šių valstybių piliečiai bei nuolatiniai gyventojai), pažymėtina, kad nurodytiems subjektams taikytina Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) 63 straipsnis, pagal kurį uždraudžiami visi kapitalo judėjimo tarp valstybių narių bei trečiųjų šalių apribojimai.
Be to, tokiu atveju būtų nesuprantama, kodėl, apibrėžiant „užsienio subjektus“ atskirai yra įvardijami „valstybių Europos Sąjungos narių ir valstybių Europos ekonominės erdvės susitarimo dalyvių piliečiai“, nes formuluotė „užsieniečiai, neturintys Lietuvos pilietybės“ iš esmės juos apima;
siekiama susiaurinti šiuo metu galiojančio Konstitucinio įstatymo 4 straipsnyje nurodytą subjektų ratą ir apsiriboti, kaip nurodoma projekto 7 straipsniu keičiamo įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje „<...> preferencija, skirta Europos Sąjungos nuostatoms įgyvendinti“, pažymėtina:
Sąjungos valstybių narių bei Europos ekonominės erdvės susitarimo dalyvių piliečiams, bet ir šių šalių nuolatiniams gyventojams bei šioje valstybėse įsteigtoms organizacijoms, neturinčioms juridinio asmens teisių;
„užsienio subjektų“ apibrėžtį, netektų teisės įsigyti žemės (valstybėse,
sudariusiose Asociacijos sutartis su Europos Sąjunga; valstybėse Ekonominio bendradarbiavimo plėtros organizacijos, Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijos narėse įsteigti juridiniai asmenys ar kitos organizacijos bei šių valstybių piliečiai bei nuolatiniai gyventojai), pažymėtina, kad nurodytiems subjektams taikytina Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) 63 straipsnis, pagal kurį uždraudžiami visi kapitalo judėjimo tarp valstybių narių bei trečiųjų šalių apribojimai. Mūsų nuomone, nurodytųjų užsienio valstybių subjektų atžvilgiu nebūtų galima taikyti SESV 64 straipsnio 1 dalyje nustatytos SESV 63 straipsnio 1 dalies išimties („63 straipsnio nuostatos nekliudo taikyti trečiosioms šalims 1993 m. gruodžio 31 d. pagal nacionalinę ar Sąjungos teisę galiojančių apribojimų <...>“ (pabraukimas – mūsų)), atsižvelgiant į tai, kad nors minėtieji trečiųjų šalių užsienio subjektai 1993 m. gruodžio 31 dieną pagal tuo metu galiojusios Konstitucijos 47 straipsnį įsigyti žemės neturėjo teisės, bet, priėmus Konstitucijos 47 straipsnio pakeitimo įstatymus Nr.
I-1390 bei Nr. IX-1305 bei Konstitucinį įstatymą šis teisinis reguliavimas jų atžvilgiu buvo pakeistas. Europos Sąjungos Teisingumo praktikoje SESV 63 straipsnio 1 dalis buvo aiškinta taip, kad 1993 m. gruodžio 31 d. egzistavusius ribojimus valstybės narės gali išlaikyti tuo atveju, jei tie ribojimai tą dieną galiojo. Manytume, kad ribojimų atstatymo nebūtų galima laikyti ribojimų išlaikymu. Atsižvelgiant į tai, manytume, kad užsienio subjektų rato susiaurinimas, kiek tai susiję su šioje pastaboje įvardintų trečiųjų valstybių užsienio subjektais, neatitiktų SESV 63 straipsnio 1 dalies. Pritarti Siūlytina Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalies įgyvendinimo konstitucinio įstatymo Nr. I-1392 pakeitimo įstatymo projektą (toliau – Konstitucinio įstatymo pakeitimo įstatymo projektas, projektas) atmesti, nes jis savo esme neatitinka Europos Sąjungos teisės, t. y. priėmus siūlomas nuostatas būtų pažeistas Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 18 straipsnyje įtvirtintas draudimas diskriminuoti dėl pilietybės (platesni argumentai pateikiami išvados pabaigoje). 2. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas
subjektų ratą, kuriems būtų leidžiama įsigyti žemės ūkio paskirties žemę ir miškų ūkio paskirties žemę, bet ir nustatyti tokiems subjektams atitinkamus reikalavimus.
Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į galiojantį teisinį reguliavimą. Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad žemę, vidaus vandenis ir miškus įsigyti nuosavybėn Lietuvos Respublikoje užsienio subjektai gali pagal konstitucinį įstatymą. Įgyvendinant šią Konstitucijos nuostatą buvo priimtas Konstitucinis įstatymas. Šio įstatymo trečiajame skirsnyje buvo nustatyta tvarka, pagal kurią užsienio subjektai galėjo įsigyti ne žemės ūkio paskirties žemę iki Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą dienos. Šis (trečiasis) Konstitucinio įstatymo skirsnis galiojo iki Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą dienos. Po Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą dienos įsigaliojo Konstitucinio įstatymo antrasis skirsnis, kurį sudaro vienas – 6 straipsnis, kurio 1 dalyje yra nustatyta „Šio įstatymo 4 straipsnyje nustatytus kriterijus atitinkantys užsienio subjektai Lietuvos Respublikoje turi teisę įsigyti nuosavybės teise žemę, vidaus vandenis ir miškus ta pačia tvarka ir tomis pačiomis sąlygomis kaip ir Lietuvos piliečiai bei juridiniai asmenys. Atsižvelgiant į šią nuostatą bei Konstitucinio įstatymo 17 straipsnio 1 dalį nuo įstojimo į Europos Sąjungą dienos užsienio subjektai įgijo teisę įgyti ne žemės ūkio paskirties žemę tomis pačiomis sąlygomis kaip ir Lietuvos piliečiai ir juridiniai asmenys, o žemės ūkio paskirties bei miškų ūkio paskirties žemei buvo nustatytas pereinamasis laikotarpis iki 2014 m. balandžio 30 d. Pabrėžtina, kad šiuo metu keičiamame įstatyme nėra nustatyti jokie reikalavimai užsienio subjektams, siekiantiems įsigyti žemės ūkio ir miškų ūkio paskirties žemę (pasibaigus pereinamajam laikotarpiui).
Atsižvelgiant į tai, kad Konstitucinis įstatymas pagal Konstitucijos 47 dalį turi reglamentuoti tik užsienio subjektų žemės įsigijimą, manytume, kad Konstitucinio įstatymo 6 straipsnio 1 dalis iš esmės suponuoja, kad vienodi reikalavimai tiek nacionaliniams, tiek užsienio subjektams (jeigu kiltų tokia būtinybė), turėtų būti nustatyti bendrai viename paprastame įstatyme, nes priešingu atveju būtų neįmanoma užtikrinti, kad tiek nacionaliniams, tiek užsienio subjektams (bent jau formaliai) būtų taikomos vienodos žemės įsigijimo sąlygos. Pažymėtina, kad net ir tuo atveju, jei tiek Konstituciniame, tiek ir paprastame (Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatyme ar Miškų įstatyme) būtų nustatyti identiški reikalavimai, susidarytų tokia teisinė situacija, kai tie patys visuomeniniai santykiai būtų reglamentuojami skirtingo lygmens teisės aktais
Nr. IX-1314 pakeitimo įstatymo projekto (reg. Nr.
Nr. XII-1587) 2 straipsnyje, konstatuotina:
Respublikos valstybei; gauti atitinkamas pažymas iš Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos ar Valstybės saugumo departamento (pažyma gali būti išduodama tik tuo atveju, jeigu sandoris nekelia grėsmės nacionaliniam saugumui ir neprieštarauja socialinei sveikatos politikai); mokėti lietuvių kalbą) nėra. Tai iš esmės reiškia, kad Konstituciniame įstatyme nustatyti reikalavimai būtų taikomi tik užsienio subjektams, t.y. laikytini diskriminaciniais. Tai reiškia, kad šiomis nuostatomis būtų pažeistas SESV 18 straipsnyje įtvirtintas draudimas diskriminuoti dėl pilietybės bei Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas asmenų lygiateisiškumo principas;
2) nors Konstitucinis įstatymas turi būti taikomas visiems įstatyme nurodytiems užsienio subjektams, tačiau iš projektu keičiamo įstatymo 3 straipsnio 2 dalies nuostatų turinio matyti, kad šie reikalavimai būtų taikomi tik vienai užsienio subjektų grupei – užsienio fiziniams asmenims (reikalavimai (kitokie) juridiniams asmenims (tiek nacionaliniams, tiek užsienio) nustatomi Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatyme). Toks reguliavimas taip pat neatitiktų Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto asmenų lygiateisiškumo principo bei Europos Sąjungos teisėje nustatytos vienodos įsisteigimo teisės tiek fiziniams, tiek juridiniams asmenims. Kiek tai susiję su analogiškais reikalavimais, siūlomais nustatyti miško ūkio paskirties žemės įsigijimui projekto 2 straipsniu keičiamo konstitucinio įstatymo 3 straipsnio 2 ir 3 dalyse, konstatuotina, kad šie reikalavimai yra nustatyti tik teikiamame projekte, o kartu su teikiamu projektu teikiamame Miškų įstatymo Nr. I-671 papildymo 4¹ straipsniu įstatymo projekte (reg. Nr. XIIP-1588) nesiūloma nustatyti jokių reikalavimų.
Atsižvelgiant į tai, kad Konstitucinis įstatymas taikomas tik užsienio subjektams, toks teisinis reguliavimas reiškia, kad projektu siūloma nustatyti diskriminacinius reikalavimus užsienio subjektams, tuo pažeidžiant SESV 18 straipsnyje įtvirtintą draudimą diskriminuoti dėl pilietybės bei Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintą asmenų lygiateisiškumo principą. Išanalizavus patį projekto 2 straipsniu keičiamo konstitucinio įstatymo 3 straipsnio 2 ir
nuostatų atitiktis šioms Konstitucijos nuostatoms: 23 straipsnio 1 dalyje įtvirtintai asmens teisei į nuosavybę ir 2 dalyje nustatytai teisei į šios nuosavybės apsaugą; 32 straipsnyje įtvirtintai asmens teisei laisvai išvykti iš Lietuvos; 46 straipsnio 1 dalyje nustatytai asmens ūkinės veiklos laisvei ir iniciatyvai; 46 straipsnio 4 dalies nuostatai “įstatymas saugo sąžiningos konkurencijos teisę“ bei 48 straipsnyje 1 dalies nuostatai, kad žmogus gali laisvai pasirinkti verslą. Be to, aptariamos projekto nuostatos kelia abejonių dėl jų atitikties SESV įtvirtintoms asmens teisėms: 21 straipsnyje įtvirtintai Sąjungos piliečio teisei laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje; 45 straipsnyje nustatytai darbuotojų judėjimo laisvei; 49 straipsnyje reglamentuojamai steigimosi teisei; 56 straipsnyje reglamentuojamam laisvam paslaugų judėjimui bei 63 straipsnyje įvirtintam laisvam kapitalo judėjimui. Šiame kontekste pažymėtina, kad tiek Konstitucinis Teismas, tiek Europos Sąjungos Teisingumo Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra pripažinę galimybę riboti kai kurias asmens teises, tačiau tokia galimybė visada buvo siejama su tam tikromis sąlygomis.
Konstitucinis Teismas 2004 m. sausio 24 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2005 m. gegužės 13 d. bei kituose nutarimuose yra nurodęs:
„Pagal Konstituciją riboti asmens teises ir laisves <...> galima, jeigu
yra laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo. Anot Konstitucinio Teismo
„<...> sprendžiant ar įstatymas, kuriuo ribojamas asmens teisių ir
laisvių įgyvendinimas, nepažeidžia konstitucinio proporcingumo principo <...>, būtina įvertinti, ar įstatyme numatytos priemonės atitinka teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, ar šios priemonės yra būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir ar šios priemonės nevaržo asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti“. Pagal nusistovėjusią Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau - ESTT) praktiką nacionalinės priemonės, galinčios apriboti galimybę pasinaudoti SESV užtikrintomis pagrindinėmis teisėmis ar naudojimąsi jomis padaryti mažiau patrauklų, gali būti leistinos, jeigu jomis siekiama bendrojo intereso tikslo, jos yra tinkamos šiam tikslui pasiekti ir neviršija to, kas reikalinga jam pasiekti (2009 m. spalio d. sprendimas byloje Woningstichting Sint Servatius, C—567/07; 2011 m. gruodžio 1 d. sprendimas byloje Komisija prieš Vengriją, C—253/09; 2013 m. gegužės 8 d. sprendimas sujungtose bylose Eric Libert ir kiti prieš Gouvernement flamand (C-197/11) ir All Projects & Developments NV ir kt. prieš Vlaamse Regering (C-203/11)).
Dėl pirmojo reikalavimo, siūlomo nustatyti projektu keičiamo konstitucinio įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punkte – ne mažiau kaip 3 metus gyventi ir mokėti mokesčius Lietuvos teritorijoje. Pažymėtina, kad šiuo įstatymo projekte nustatytu reikalavimu būtų apribota Lietuvoje niekada negyvenusių asmenų, pvz.: Europos Sąjungos valstybių narių piliečių, teisė įsigyti žemės ūkio paskirties žemę ir užsiimti žemės ūkio veikla. Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva.“ Ši Konstitucijos nuostata yra glaudžiai susijusi su Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens teise pasirinkti darbą ir verslą. 1996 m. balandžio 18 d. nutarime Konstitucinis Teismas pažymėjo kad „Asmens ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos sąvoka yra plati. Ji apima teisę laisvai pasirinkti verslą, <...>, sąžiningos konkurencijos laisvę, ūkinės veiklos subjektų lygiateisiškumą ir kt.“ 1995 m. balandžio 20 d. nutarime Konstitucinis Teismas konstatavo, kad „Ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva remiasi prigimtine žmogaus asmens laisve ir prigimtine teise turėti nuosavybę“.
Konstitucijos 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuosavybė neliečiama, o šio straipsnio 2 dalyje, kad nuosavybės teises saugo įstatymai. Anot Konstitucinio Teismo „Šios konstitucinės nuostatos suponuoja tai, kad Konstitucija, garantuodama nuosavybės apsaugą, kartu įtvirtina ir konstitucinę teisę įgyti nuosavybę <...>“. Konstitucinis Teismas 2002 m. kovo 14 d. nutarime konstatavo, kad „asmens konstitucinė teisė į nuosavybę yra esminė (būtina) asmens ūkinės veiklos laisvės įgyvendinimo sąlyga. Ribojant asmens teisę į nuosavybę, yra ribojama ir asmens ūkinės veiklos laisvė.“ Kaip jau buvo minėta aukščiau, kad nustatomas ribojimas būtų pateisinamas, jis turi būti konstituciškai pagrįstas ir proporcingas siekiamiems tikslams. Atsižvelgiant į tai, manytina, kad projektu keičiamo įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytas reikalavimas nepagrįstai apribotų Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalyse, 32 straipsnyje, 46 straipsnio 1 dalyje bei 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas asmens teises. Dėl antrojo reikalavimo, siūlomo nustatyti projektu keičiamo įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2 punkte – mokėti lietuvių kalbą. Pažymėtina, kad valstybinės – lietuvių kalbos mokėjimas ir vartojimas yra Lietuvos viešojo, o ne privataus gyvenimo „kategorija“. Pagal galiojančius įstatymus valstybinę kalbą privalo mokėti valstybės ir savivaldybių institucijų valstybės tarnautojai ir darbuotojai, policijos, teisėsaugos tarnybų, ryšių, transporto, sveikatos ir socialinės apsaugos įstaigų ir tarnybų darbuotojai. Ši jų pareiga kyla iš vykdomų pareigų pobūdžio bei dalyvavimo viešajame Lietuvos gyvenime.
Taigi, reikalavimas mokėti valstybinę kalbą pirmiausia galėtų būti siejamas su tam tikros veiklos vykdymu ir tuo, kiek vykdoma veikla yra susijusi su viešuoju gyvenimu, bet ne su tam tikros nuosavybės įgijimu. Pažymėtina ir tai, kad valstybinės kalbos mokėjimas yra nustatytas ir siekiant įgyti Lietuvos Respublikos pilietybę. Tačiau valstybinės kalbos mokėjimas ir žemės ūkio paskirties ar miškų ūkio paskirties žemės įsigijimas
ryšio nėra ir tarp valstybinės kalbos mokėjimo ir žemės ūkio veiklos vykdymo. Atsižvelgiant į tai, manytume, kad projektu keičiamo įstatymo 3 straipsnio
apribotų Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalyse, 29 straipsnyje, 46 straipsnio 1 dalyje bei 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas asmens teises. Dėl aukščiau aptartų projektu keičiamo konstitucinio įstatymo 3 straipsnio 2 ir 3 dalyse siūlomų nustatyti reikalavimų atitikties Europos Sąjungos teisei. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad neseniai Europos Sąjungos Teisingumo Teismas išnagrinėjo bylą ir 2013 m. gegužės 8 d. priėmė prejudicinį sprendimą sujungtose bylose Eric Libert ir kiti prieš Gouvernement flamand (C-197/11) ir All Projects & Developments NV ir kt. prieš Vlaamse Regering (C-203/11), kurios aplinkybės savo teisine prigimtimi yra panašios į siūlomas nustatyti projektu keičiamo konstitucinio įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje.
Pažymėtina, kad šioje byloje prašymai buvo pateikti siekiant išsiaiškinti, ar Belgijos Karalystės Flandrijos regiono dekreto dėl žemės sklypų ir nekilnojamojo turto 5 knygoje, pagal kurias perleidžiant Vlaamse Regering nurodytose tikslinėse savivaldybėse esantį nekilnojamąjį turtą, provincijos vertinimo komisija turėjo taikyti patikrinimą dėl „pakankamo ryšio“ tarp potencialaus įgijėjo ar nuomininko ir šių tikslinių savivaldybių. Pažymėtina, kad minėtame Flandrijos dekrete, buvo nustatyta, kad asmuo, siekiantis įsigyti nurodytąjį turtą nuosavybės teise, jį išsinuomoti ilgiau nei 9 metams ir pan. yra laikomas turinčiu „pakankamą ryšį“ su atitinkamomis savivaldybėmis, jei jis atitinka tris alternatyvias sąlygas. Pirmąja sąlyga buvo reikalaujama, kad asmuo, kuriam turėtų būti perleistas nekilnojamasis turtas iki perleidimo dienos gyventų tikslinėje savivaldybėje ne mažiau kaip šešerius metus; pagal antrąją sąlygą pirkėjas ar nuomininkas perleidimo dieną turėjo vykdyti veiklą toje savivaldybėje; trečiąja sąlyga buvo reikalaujama, kad įgijėjas ar nuomininkas dėl svarbios ir ilgą laiką trunkančios aplinkybės su šia savivaldybe būtų susietas profesiniu, šeimos, socialiniu ar ekonominiu ryšiu. Pažymėtina, kad Teismas šioje byloje pakartojo ankstesnėse bylose padarytas išvadas, kad SESV 21 straipsnis ir atitinkamoje srityje SESV 45 ir 49 straipsniai bei 2004 m. balandžio 29 d.
Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/38/EB (toliau – Direktyva 2004/38/EB) dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje 22 ir 24 straipsniai draudžia nacionalines priemones, kurios valstybės narės piliečiams sudaro kliūčių arba juos atgraso nuo išvykimo iš jos, siekiant pasinaudoti laisvo judėjimo Sąjungos viduje teise. Dėl laisvo paslaugų teikimo, kuris reglamentuojamas SESV 56 straipsniu, Teismas pažymėjo, kad Flandrijos dekreto nuostatos galėtų sudaryti kliūčių vykdyti veiklą įmonėms, veikiančioms nekilnojamojo turto sektoriuje, atsižvelgiant į tai, kad yra apribotas ratas asmenų, kuriems nekilnojamas turtas gali būti parduodamas. Galiausiai Teismas pripažino, kad Flandrijos dekreto nuostatos pažeidžia ir SESV 63 straipsnio 1 dalies nuostatas, kaip atgrasančias ne rezidentus investuoti į nekilnojamąjį turtą atitinkamose Flandrijos regiono savivaldybėse. Pažymėtina, kad nors Teismas pripažino, kad tokie reikalavimai gali būti grindžiami valstybės narės socialinio būsto politika (užtikrinti pakankamą būsto pasiūlą asmenims, gaunantiems mažai pajamų ir pan.) vis tik Teismas nerado „tiesioginio ryšio“ tarp nustatytų reikalavimų ir siekiamo tikslo. Vertinant aptariamas projekto nuostatas aukščiau minėtos ESTT bylos ir kitų aukščiau minėtų bylų kontekste, manytume, kad projektu keičiamo įstatymo 3 straipsnio 2 ir 3 dalyse nuostatos neatitinka SESV 21, 45, 49, 56 bei 63 straipsnio bei Direktyvos 2004/38/EB 22 ir 24 straipsnių. Teisės departamento pastabos dėl atitikties Konstitucijai apsvarstytos 2014-03-19 atskirose Komiteto išvadose, todėl šioje išvadoje nebus vertinamos. 3. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas 2014-03-171 3.
Projekto 1 straipsniu keičiamo konstitucinio įstatymo 2 straipsnio 3 ir 4 dalyje siūloma apibrėžti sąvokas, kurios vartojamos nebegaliojančiose konstitucinio įstatymo nuostatose. Atsižvelgiant į tai, svarstytinas šių projekto nuostatų tikslingumas. Pritarti
siūloma įvardinti užsienio subjektus, kuriems gali būti leidžiama įsigyti nuosavybės teise žemę ir miškus. Atkreiptinas dėmesys, kad keičiamu konstituciniu įstatymu yra įgyvendinama Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalis, kurioje nustatyta, kad žemę, vidaus vandenis ir miškus užsienio subjektai įsigyti nuosavybėn gali pagal konstitucinį įstatymą. Projekto 5 straipsniu keičiamo įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje siūloma nustatyti, kad šio įstatymo 2 straipsnyje nustatytų kriterijų neatitinkantiems užsienio subjektams draudžiama įsigyti nuosavybės teise vidaus vandenis. Taigi, iš pastarosios nuostatos sektų, kad siūlomus nustatytus kriterijus atitinkantys užsienio subjektai galėtų įsigyti ir vidaus vandenis. Atsižvelgus į tai, svarstytina, ar projekto 3 straipsnį ir kitus projekto straipsnius nereikėtų atitinkamai papildyti, aiškiai reglamentuojant vidaus vandenų pardavimą užsienio subjektams tvarką. Pritarti iš dalies Pritartina Teisės departamento pastaboms, tačiau projekto tikslinimas netikslingas atsižvelgiant į siūlymą projektą atmesti. 5. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas
siūloma nustatyti, kad pagal šį įstatymą įsigyti nuosavybės teise žemę ir miškus, išskyrus žemę ir miškus, esančius saugomose teritorijose ir Lietuvos Respublikos kadastro vietovėse, kurios ribojasi su užsienio valstybėmis – ne ES narėmis gali būti leidžiama užsienio subjektams, atitinkantiems šiame straipsnyje nustatytus kriterijus.
Atkreiptinas dėmesys, kad keičiamas įstatymas reglamentuoja ne tik privačios, bet ir valstybinės žemės pardavimą užsienio subjektams. Pažymėtina, kad Žemės įstatymo 6 straipsnyje nustatyta, kuri žemė priklauso valstybei išimtinės nuosavybės teise. Šios žemės įsigyti privačion ar savivaldybių nuosavybėn draudžiama. Atsižvelgus į tai, svarstytina, ar, siekiant aiškumo, siūlomą nustatyti išimtį nereikėtų atitinkamai papildyti. Be to, svarstytina, ar minėta išimtis neturėtų būti papildyta nurodant, kad užsienio subjektams negalėtų būti parduodama ir kita žemė, pavyzdžiui, skirtų krašto apsaugos ar kitoms panašioms reikmėms. Tobulinant juridinę techniką, projekto 2 straipsniu keičiamo konstitucinio įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje vietoj trumpinio ,,ES“ reikėtų įrašyti žodžius ,,Europos Sąjungos“. Pritarti iš dalies Pritartina Teisės departamento pastaboms, tačiau projekto tikslinimas netikslingas atsižvelgiant į siūlymą projektą atmesti. 6. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas
č
siūloma keičiamo konstitucinio įstatymo 3 straipsnio 2 dalies pirmosios pastraipos nuostata ,,žemės ir miškų ūkio paskirties žemė“ nėra aiški, nes neaišku kokios konkrečiai paskirties žemę apimtų nuostata ,,žemės paskirties žemė“. Jeigu projekto autoriai turėjo tikslą reglamentuoti žemės ūkio paskirties žemės įsigijimą, tai vertinamąją projekto nuostatą reikėtų atitinkamai patikslinti. Jeigu būtų pritarta šiai pastabai, atitinkamai reikėtų patikslinti ir projekto 8 straipsnio nuostatas.
Be to, atkreiptinas dėmesys, kad projekte apibūdinant tą patį objektą naudojamos skirtingos sąvokos. Pavyzdžiui, projekto 2 straipsnyje pateiktame keičiamo konstitucinio įstatymo
straipsnio 2 dalyje naudojamos jau kitokios sąvokos - ,,žemės ir miškų ūkio paskirties žemė“, 3 dalyje - ,,žemės ūkio paskirties žemė“ ir ,,miškas“. Atsižvelgus į tai, projekto nuostatos tikslintinos suvienodinant sąvokas. Jeigu būtų pritarta šiai pastabai, atitinkamai reikėtų patikslinti ir projekto 4, 5, 8 straipsnių nuostatas. Be to, iš projekto 2 straipsniu siūlomų keičiamo konstitucinio įstatymo 3 straipsnio nuostatų lieka neaišku, kokius kriterijus ir ar turėtų atitikti užsienio subjektai, siekiantys įsigyti ne žemės ūkio paskirties žemę. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad pagal šiuo metu galiojančio Konstitucinio įstatymo 6 straipsnio
tikrus kriterijus, ne žemės ūkio paskirties žemės įsigijimui netaikomi jokie apribojimai. Pritarti iš dalies Pritartina Teisės departamento pastaboms, tačiau projekto tikslinimas netikslingas atsižvelgiant į siūlymą projektą atmesti. 7. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas
keičiamo konstitucinio įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatų nėra aišku, į kokią konkrečiai komisiją turėtų būti kreipiamasi dėl leidimo įsigyti žemę. Atsižvelgus į tai, vertinamoji projekto nuostata tikslintina nurodant pilną komisijos pavadinimą. Be to, projekto nuostata ,,įsigytą žemės kiekį bet kokia forma Lietuvoje“ tikslintina, nes nėra pakankamai aiškus jos turinys. Neaišku, ar ,,žemės kiekis“ būtų suprantamas kaip žemės sklypų skaičius, ar žemės sklypų plotas. Neaiškus ir nuostatos ,,įsigijimas bet kokia forma“ turinys. Taikant įstatymą ji gali būti nevienodai aiškinama.
Jeigu projekto autoriai turėjo tikslą nustatyti, kad turi būti nurodoma žemė, įsigyta bet kuriuo būdu, tai projekto nuostatos tikslintinos. Kartu atkreiptinas dėmesys, kad projekto 2 straipsniu keičiamo konstitucinio įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje siūloma nustatyti, kad VSD ar komisija dėl leidimo įsigyti žemę išduoda pažymą, jeigu sandoris nekelia grėsmės nacionaliniam saugumai ir neprieštarauja socialinei ir sveikatos politikai. Nėra aiškus šios nuostatos santykis su šio straipsnio 2 dalimi, kurioje nustatyta, kad pažymas išduoda Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos ir Valstybės saugumo departamentas, todėl lieka neaišku, kokios komisijos ir kokias konkrečiai pažymas projekto autoriai turi omenyje. Pritarti iš dalies Pritartina Teisės departamento pastaboms, tačiau projekto tikslinimas netikslingas atsižvelgiant į siūlymą projektą atmesti. 8. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas
keičiamo konstitucinio įstatymo 3 straipsnio 4 dalyje siūloma nustatyti, kad leidimai įsigyti žemę išduodami šio įstatymo 2 ir 3 straipsnių bei Vyriausybės nustatyta tvarka. Atkreiptinas dėmesys, kad projektu keičiamo įstatymo 2 ir 3 straipsniuose nėra siūloma nustatyti leidimų išdavimo tvarkos. Kita vertus, apsisprendus šiame – konstituciniame įstatyme - reglamentuoti leidimų išdavimo tvarką, negalima būtų to pavesti daryti Vyriausybei, nes taip būtų pažeidžiamas teisės aktų hierarchijos principas. Atsižvelgus į tai, projekto nuostatos tikslintinos, aiškiai įvardinant reikalavimus, kuriuos turėtų atitikti subjektai, norintys gauti leidimus, įvardinant leidimus išduodančio subjekto sudarymo tvarką ir pačių leidimų išdavimo tvarką. Pritarti iš dalies Pritartina Teisės departamento pastaboms, tačiau projekto tikslinimas netikslingas atsižvelgiant į siūlymą projektą atmesti. 9. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas 2014-03-174 9.
Projekto 4 straipsniu keičiamo konstitucinio įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje siūloma nustatyti, kad žemės ūkio paskirties žemė (tiek valstybinė, tiek ir privati) ir miškai gali būti parduodami ar kitaip perduodami privačios nuosavybės teise užsienio subjektams tik baigus atkurti nuosavybės teises bei žemės reformą toje kadastro vietovėje Žemės reformos įstatymo nustatyta tvarka. Nėra aišku, kokiu tikslu privačios žemės ūkio paskirties žemės pardavimas siejamas su nuosavybės teisių piliečiams atkūrimu, nes nuosavybės teisės į žemę natūra atkuriamos iš valstybinės žemės fondo. Pritarti
keičiamo įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje siūloma nustatyti, kad „šio straipsnio 2 straipsnyje nurodyti subjektai Lietuvos Respublikoje turi teisę įsigyti nuosavybės teise žemę ir miškus, jei jie atitinka 3 straipsnio reikalavimus.“ Pažymėtina, kad siūlomas keisti 6 straipsnis yra Konstitucinio įstatymo antrajame skirsnyje „Užsienio subjektų teisė įsigyti nuosavybės teise žemę, vidaus vandenis ir miškus“. Tai reiškia, kad vienintelio šiame skirsnyje esančio straipsnio paskirtis – reglamentuoti visos žemės, nepriklausomai nuo jos paskirties, įsigijimą. Kaip jau buvo minėta aukščiau, nuo įstojimo į Europos Sąjungą dienos užsienio subjektai, atitinkantys europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus, turi teisę be apribojimų įsigyti ne žemės ūkio paskirties žemę. Atsižvelgiant į tai, nėra suprantama, kodėl šie subjektai, norėdami įsigyti ne žemės ūkio paskirties žemę, turėtų atitikti 3 straipsnio reikalavimus, kuriuose nustatyti reikalavimai žemės ūkio paskirties ir miškų ūkio paskirties žemės įsigijimui. Atsižvelgiant į tai, reikėtų apsispręsti, kokius visuomeninius santykius siekiama reglamentuoti šiuo straipsniu ir suderinti straipsnio turinį su jo bei skirsnio, kuriame jis yra, pavadinimu.
Be to, atkreiptinas dėmesys į projekto 5 straipsniu keičiamo konstitucinio įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje vartojamą formuluotę „2 straipsnyje nustatytų kriterijų neatitinkantys užsienio subjektai“. Pirmiausia atkreiptinas dėmesys į tai, kad užsienio subjektai yra apibrėžiami ne visame 2 straipsnyje, o tik jo 1 dalyje. Antra, apibrėžiant užsienio subjektų ratą, nėra įvardijami jokie kriterijai – tiesiog apibrėžiamas šių subjektų ratas. Trečia, įstatymo projekte apskritai yra maišomos „kriterijų“ ir „reikalavimų“ sąvokos, pvz.: keičiamo įstatymo 3 straipsnyje vienoje dalyje, kalbant apie tą patį, vartojama „kriterijų“ sąvoka (3 straipsnio 1 dalis), o kitoje – „reikalavimų“ sąvoka (3 straipsnio
tikslintinos. Pritarti iš dalies Pritartina Teisės departamento pastaboms, tačiau projekto tikslinimas netikslingas atsižvelgiant į siūlymą projektą atmesti. 11. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas
siūloma keisti konstitucinio įstatymo 12 straipsnį. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šis straipsnis yra Konstitucinio įstatymo trečiajame skirsnyje, kuris šiuo metu nebegalioja. Todėl siekiant reglamentuoti šiuo straipsniu siūlomas keisti nuostatas, tai reikėtų padaryti teikiamo projekto baigiamosiose nuostatose. Kita vertus, iš teikiamo straipsnio nuostatų nėra aišku, kokios konkrečios funkcijos, įgyvendinant įstatymo priežiūrą, turėtų būti numatytos šiame straipsnyje nurodytoms institucijoms. Tai turėtų būti nurodyta teikiamame projekte, nes įvardintų institucijų funkcijos kitose projekto nuostatose nėra nurodytos. Pritarti iš dalies Pritartina Teisės departamento pastaboms, tačiau projekto tikslinimas netikslingas atsižvelgiant į siūlymą projektą atmesti. 12.
keičiamo konstitucinio įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad „šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų subjektų teisė įsigyti žemės sklypus Lietuvoje yra preferencija, skirta Europos Sąjungos nuostatoms įgyvendinti. Pažymėtina, kad tokia nuostata, o taip pat ir 16 straipsnio
projektu, kaip jau buvo minėta aukščiau, Europos Sąjungos nuostatos nėra įgyvendinamos – priešingai, jos yra pažeidžiamos. Pritarti
į tai, kad Konstitucinio įstatymo trečiasis skirsnis jau yra netekęs galios, o teikiamu projektu yra keičiama daugiau kaip pusė galiojančio įstatymo straipsnių, pagal Teisėkūros pagrindų įstatymo 14 straipsnio 3 dalies reikalavimus, turėtų būti teikiama nauja įstatymo redakcija. Nepritarti Projektas atmestinas, todėl netikslinga jo dėstyti nauja redakcija. 14. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas
žodžio „pakeitimo“ įrašytinas žodis „konstitucinis“. Pritarti iš dalies Pritartina Teisės departamento pastaboms, tačiau projekto tikslinimas netikslingas atsižvelgiant į siūlymą projektą atmesti. 15. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas
variantą reikėtų išdėstyti pagal jam keliamus juridinės technikos reikalavimus. Pritarti iš dalies Pritartina Teisės departamento pastaboms, tačiau projekto lyginamojo varianto tikslinimas netikslingas atsižvelgiant į siūlymą projektą atmesti. 16. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas
priėmus įstatymą, šis įsigaliotų kitą dieną po oficialaus jo paskelbimo Teisės aktų registre. Pažymėtina, kad įstatymui įgyvendinti reikės priimti naujus ar pakeisti galiojančius poįstatyminius teisės aktus.
Atsižvelgiant į tai, jog įstatymo įgyvendinimui būtų tinkamai pasirengta, svarstytina, ar nereikėtų nustatyti vėlesnę įstatymo įsigaliojimo datą bei įpareigojimą atitinkamoms institucijoms priimti įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus iki įstatymo įsigaliojimo. Pritarti iš dalies Pritartina Teisės departamento pastaboms, tačiau projekto tikslinimas netikslingas atsižvelgiant į siūlymą projektą atmesti. 17. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas
projektu siūloma reglamentuoti disponavimą valstybės turtu, o Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad valstybės turto savininko funkcijas įgyvendina Seimas ir Vyriausybė, todėl svarstytina, ar dėl teikiamo įstatymo projekto nereikėtų prašyti Vyriausybės išvados. Pritarti iš dalies Pritartina Teisės departamento pastabai, tačiau dėl skuboto Konstitucinio įstatymo pakeitimo ir su juo susijusių įstatymų projektų svarstymo, kreipimasis į Vyriausybę su prašymu pateikti išvadą galėjo pernelyg užtęsti projekto svarstymą. 18. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas
įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad teisės akto projekto rengėjas atlieka rengiamo teisės akto projekto antikorupcinį vertinimą, jeigu rengiamame teisės akte numatoma reglamentuoti santykius, susijusius su valstybės ar savivaldybių turto nuosavybės teisės perleidimu privatiems asmenims. Atkreiptinas dėmesys, kad projekto aiškinamajame rašte nėra nurodyta, ar toks vertinimas buvo atliktas. Pritarti
Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo Nr. IX-1314 pakeitimo įstatymo projektas (reg. Nr. XIIP-1587) bei Miškų įstatymo Nr.
I-671 papildymo 4¹ straipsniu įstatymo projektas (reg. Nr. XIIP-1588). Pažymėtina, kad tiek Konstitucijoje, tiek Seimo statute nustatyta paprastų įstatymų ir konstitucinių įstatymų pateikimo, svarstymo ir priėmimo tvarka skiriasi. Atsižvelgti
teisės departamentas prie Teisingumo ministerijos, 2014-03-25 <...> Prieš nagrinėjant konkrečias projektų nuostatas norėtume priminti, kad Sutartyje dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) 63 straipsnyje įtvirtintas laisvo kapitalo judėjimo principas, kuriuo uždraudžiami visi kapitalo judėjimo tarp valstybių narių ir tarp valstybių narių bei trečiųjų šalių apribojimai. Laisvo kapitalo sąvoka taikoma tiesioginėms investicijoms kitoje valstybėje narėje, vertybinių popierių įsileidimui (taip pat žiūrėti į 1988 m. birželio 24 d. Tarybos direktyvą Nr. 88/361 dėl Sutarties 67 straipsnio įgyvendinimo). Kapitalo judėjimas apima ir sandorius, pagal kuriuos nerezidentai investuoja į nekilnojamąjį turtą (tame tarpe ir į žemę) kitoje valstybėje narėje (2002 m. kovo 5 d. sprendimas Reisch ir kt., C-515/99). Taip pat pažymėtina, kad laisvas kapitalo judėjimas susijęs su įsisteigimo laisve, kurios apribojimai taip pat yra draudžiami Europos Sąjungoje (SESV 49 straipsnis). Teisingumo Teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad „teisės kitoje valstybėje narėje įsigyti, eksploatuoti ir perleisti nekilnojamąjį turtą, kuri sudaro būtiną įsisteigimo laisvės elementą, kaip matyti iš EB 44 straipsnio (dabar SESV 50 straipsnis), įgyvendinimas sukelia kapitalo judėjimą“. Laisvas kapitalo judėjimas, kaip pagrindinis Sutarties principas, gali būti ribojamas tik tomis nacionalinėmis taisyklėmis, kurias galima pateisinti SESV 65 straipsnyje nurodytomis priežastimis arba svarbiausiai bendrojo intereso reikalavimais ir kurios yra taikomos visiems asmenims bei įmonėms, vykdantiems veiklą priimančiosios valstybės narės teritorijoje.
Be to, norint tokius nacionalinius teisės aktus pateisinti, jie turi tinkamai užtikrinti siekiamą tikslą ir neperžengti to, kas yra būtina šiam tikslui pasiekti, kad atitiktų proporcingumo principą.
<...>
Konstitucinio įstatymo projekto 2 straipsnio 1 dalyje formuluojama nauja užsienio subjektų sąvoka. Pažymėtina, kad išbraukiant iš įstatymo taikymo apimties europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus atitinkančius užsienio subjektus (įstatymo 4 straipsnis) kyla rimtų abejonių dėl projekto atitikties ES teisei. Pirmiausia norėtume atkreipti dėmesį į tai, kad Sutartyje dėl Europos Sąjungos veikimo 63 straipsnyje įtvirtintas laisvo kapitalo judėjimo principas, kuriuo uždraudžiami visi kapitalo judėjimo tarp valstybių narių ir tarp valstybių narių bei trečiųjų šalių apribojimai. Taigi pagal ES teisę nagrinėjamu žemės pirkimo apribojimų atveju aktualios šios subjektų grupės: valstybės narės (tarp kurių patenka ir EEE šalys) ir trečiosios šalys. Tačiau SESV yra įtvirtinta išimtis 63 straipsnyje įtvirtintam laisvam kapitalo judėjimui tarp valstybių narių bei trečiųjų šalių. SESV 64 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad valstybės narės gali taikyti laisvo kapitalo apribojimus trečiosioms šalims (tačiau ne ES valstybėms narėms), jeigu tai nustatyta 1993 m. gruodžio 31 d. galiojančioje nacionalinėje teisėje. Ši nuostata parodo, kad nors SESV 63 straipsniu uždraudžiami visi kapitalo judėjimo apribojimai tiek tarp valstybių narių, tiek tarp valstybių narių ir trečiųjų šalių, tačiau pastarajam režimui gali būti nustatyti tam tikri apribojimai.
Teisingumo Teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad SESV 63 straipsnio 1 dalis yra aiškinama taip, kad galima išlaikyti tik tokius laisvo kapitalo apribojimus trečiosioms šalims, kurie minėtą dieną egzistavo nacionalinėje teisėje. Žinoma, bet kokia vėliau nei minėtą dieną priimta nacionalinė priemonė, kuri keičia prieš tai esančią, nėra vien dėl šios aplinkybės automatiškai eliminuojama iš Sąjungos teisėje įtvirtinto išimtinio režimo. Taigi toks režimas, taikomas nuostatai, kuri pagal savo esmę yra tapati ankstesniems teisės aktams arba kuri tik sumažina ar panaikina ankstesniuose teisės aktuose numatytą Sąjungos teisėje įtvirtintų teisių ir laisvių naudojimosi kliūtį, patenka į leidimo nukrypti taikymo sritį. Ir atvirkščiai, toks režimas netaikomas tokiems teisės aktams, kurie pakeičia nuostatas – tai yra jie pagrįsti kitokia logika nei ta, kuria pagrįsta ankstesnė 1993 m. gruodžio 31 d. galiojusi teisė, ir kuriais nustatomos naujos procedūros. Tokiu atveju šie teisės aktai negali būti prilyginti minėtą dieną egzistavusiems teisės aktams. Lietuvos Respublikos Konstitucijos (1992 m. redakcija) 47 straipsnyje buvo nustatyta, kad žemė, vidaus vandenys, miškai, parkai nuosavybės teise gali priklausyti tik Lietuvos Respublikos piliečiams ir valstybei. Vėliau 1996 m. ir 2003 m. šis absoliutus apribojimas buvo sušvelnintas užsieniečių, kurie atitinka europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus, atžvilgiu ir jiems nustatytos tam tikros žemės įsigijimo sąlygos (naujos procedūros).
Taigi šių užsieniečių (ES ir ne ES valstybių narių) atžvilgiu laisvo kapitalo judėjimo visiškas apribojimas buvo sumažintas ir savo logika buvo skirtas pereinamajam laikotarpiui iki datos, nuo kurios šiems užsieniečiams žemę ir kitą turtą turėtų būti galima įsigyti ta pačia tvarka ir tomis pačiomis sąlygomis kaip ir Lietuvos Respublikos piliečiams bei juridiniams asmenims (iki 2014 m. balandžio 30 d.). Atsižvelgiant į tai, manome, kad užsieniečių, kurie atitinka europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus, atžvilgiu SESV 64 straipsnio 1 dalies išimties jau negalima pritaikyti, nes nors 1993 m. gruodžio 30 d. jiems egzistavo ribojimas pirkti žemę, tačiau jis buvo iš esmės pakeistas, ir naujos nuostatos nebegali būti prilyginamos minėtą dieną egzistavusiems teisės aktams. Taigi pagal ES teisę 1992 m. Konstitucijos 47 straipsnio redakcijoje nustatyto žemės įsigijimo režimo negalima grąžinti užsieniečiams, kurie atitinka europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus. Tačiau kitiems trečiųjų šalių piliečiams pagal 1996 m. ir 2003 m. minėtus sumažintus ribojimus nebuvo suteikta teisė įsigyti žemės, vidaus vandenų ir miškų nuosavybės teise. Tai įtvirtinta Konstitucinio įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje: „Šio Įstatymo 4 straipsnyje nustatytų kriterijų neatitinkantiems užsienio subjektams draudžiama įsigyti nuosavybės teise žemę, vidaus vandenis ir miškus, tačiau šį turtą jie gali valdyti ar naudoti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka“. Be to, Konstitucinio įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad negali būti sudaroma jokia Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis, kuri nustatytų teisę įsigyti žemės sklypus nuosavybės teise šio Įstatymo 4 straipsnyje nustatytų kriterijų neatitinkantiems užsienio subjektams.
Atsižvelgiant į tai, manome, kad būtų galima po 2014 m. balandžio 30 d. palikti galiojančius žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo apribojimus trečiųjų šalių, kurie neatitinka europinės ir transatlantinės integracijos kriterijų, piliečiams ir kitiems jų subjektams, kadangi šis apribojimas egzistavo 1993 m. gruodžio 31 d. (LR Konstitucijos 1992 m. redakcija) ir savo esme tapačiai išliko minėtuose Konstitucinio įstatymo nuostatų pakeitimuose. Taip pat norėtume atkreipti dėmesį, kad Konstitucinio įstatymo projekto 2 straipsnio 1 dalyje ir Žemės įsigijimo įstatymo projekto 2 straipsnio 1 dalyje išvardyti subjektai, galintys įsigyti žemės, neapima ES valstybių narių kitų organizacijų bei juridinių asmenų ar kitų organizacijų padalinių (taip, kaip buvo nurodyta Konstitucinio įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje). Pažymėtina, kad ES Teisingumo Teismas, skatindamas antrinį įsisteigimą, savo sprendimuose nurodo, kad valstybė narė turi įrodyti įsisteigimo laisvės apribojimų pagrįstumą. Kitaip tariant, valstybė narė negali atimti teisės iš subjekto įsisteigti vienoje valstybėje narėje ir įsteigti antrinę įmonę kitoje, ką Sutartis dėl Europos Sąjungos veikimo aiškiai leidžia (byla Centros C−212/97), išskyrus konkrečius atvejus, kai nustatomas piktnaudžiavimas teisėmis (byla Inspire Art C−167/01). Pažymėtina, kad pagal ES Teisingumo Teismo praktiką reikalavimai rinktis tam tikrą teisinę formą (Projekte nustatytas būtinas pirminis įsisteigimas, o antrinis įsisteigimas negalimas) sudaro rimtas kliūtis įsisteigti norintiems kitų valstybių narių paslaugų teikėjams, nes dėl tokių apribojimų jiems gali prireikti keisti savo teisinę formą ar struktūrą.
Reikalavimai susiję su teisine forma daugeliu atveju gali būti pakeisti mažiau ribojančiomis priemonėmis, todėl negali būti pateisinami. ES Teisingumo Teismas yra pareiškęs, kad siekis sukliudyti subjektams įsitraukti į apgaulingą veiklą paprastai nepateisins sprendimo neleisti tam tikros teisinės formos subjektams vykdyti tam tikrą veiklą. Pažymėtina, kad Lietuvoje įsteigtiems kitų valstybių narių subjektų padaliniams galima ta pati jų veiklos kontrolė kaip ir Lietuvoje įsteigtiems juridiniams asmenims. Atsižvelgiant į tai, siūlome praplėsti juridinio asmens sąvoką atitinkamuose projektuose.
<...>
Toliau išvadoje bus nagrinėjami žemės įsigijimo reikalavimai, kurie yra skirti tik užsienio subjektams (Konstitucinio įstatymo projektas): draudimas įsigyti vidaus vandenis, taip pat žemę, esančią tam tikrose teritorijose, mokėti mokesčius Lietuvos teritorijoje, gauti VSD pažymą, mokėti lietuvių kalbą. Pažymėtina, kad nors SESV 65 straipsnio 1 dalyje yra nustatytos išimtys, kada valstybės narės gali nukrypti nuo laisvo kapitalo judėjimo, tačiau šios išimtys yra ribojamos SESV 65 straipsnio 3 dalimi, kurioje numatyta, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodytos nacionalinės teisės nuostatos „neturi sudaryti laisvo kapitalo judėjimo ir mokėjimų, kaip nustatyta [SESV] 63 straipsnyje, savavališko diskriminavimo ar užslėpto apribojimo“[31]. Akivaizdu, kad Konstitucinio įstatymo projekte nustatyti reikalavimai tik užsienio subjektams yra diskriminaciniai.
Šiuo atveju pagal Teisingumo Teismo praktiką tiesioginė diskriminacija gali būti pateisinama tik remiantis Sutartyje aiškiai leidžiančiomis nukrypti nuostatomis[32]. Tačiau net ir tokiu atveju šie apribojimai turi būti tinkami atitinkamo tikslo įgyvendinimui užtikrinti ir neviršyti to, kas būtina šiam tikslui pasiekti[33]. Draudimas įsigyti vidaus vandenis Tam, kad ribojimai būtų suderinami su laisvo kapitalo judėjimą reglamentuojančiomis Sutarties nuostatomis, reikia, kad skirtingas vertinimas būtų susijęs su objektyviai skirtingomis situacijomis arba jis būtų pateisinamas privalomuoju bendrojo intereso pagrindu[34]. Pagal Teisingumo Teismo praktiką nustatant, ar egzistuoja diskriminavimas, aptariamų situacijų panašumo palyginimas taip pat turi būti išnagrinėtas atsižvelgiant į atitinkamų nacionalinių nuostatų tikslą[35]. Tačiau pažymėtina, kad iš projektų rengėjų aiškinamojo rašto nėra aišku, kokiais tikslais iš Konstitucinio įstatymo projekto 3, 5 ir
nesuprantama, kodėl užsienio subjektai gali įsigyti nuosavybės teise žemę ir miškus, o vidaus vandenų – ne. Taip pat nėra jokio pagrindimo, kodėl užsienio subjektų, įsigyjančių vidaus vandenis, situacija yra tokia skirtinga nuo tokį turtą įsigyjančių nacionalinių subjektų situacijos, kad būtina nustatyti tokį draudimą. Atsižvelgdami į tai, manome, kad draudimas įsigyti vidaus vandenis negali būti laikomas pagrįstu ir atitinkančiu proporcingumo principą.
Dėl reikalavimo gauti Valstybės saugumo departamento pažymą ir draudimo įsigyti žemę tam tikrose teritorijose Konstitucinio įstatymo projekto
departamento pažymą apie reikalavimų atitikimą (tiesą sakant, projekto 3 straipsnio 3 dalyje nėra aišku, į kokią komisiją yra referuojama, kas ir kokiais atvejais gali rinktis alternatyvą kreiptis pažymos į VSD ar komisiją). Pažymėtina, kad abejojama, ar šį reikalavimą galima pateisinti SESV
punkte numatytais su viešąja tvarka ar visuomenės saugumu susijusiais pagrindais. Pagal nusistovėjusią teismo praktiką tokie pagrindai turi būti aiškinami siaurai, kad jų apimties vienašališkai, be jokios Sąjungos institucijų kontrolės negalėtų nustatyti kiekviena atskira valstybė narė, ir jais galima remtis, tik kai kyla reali ir pakankamai rimta grėsmė pagrindiniam visuomenės interesui. Pirmiausiai atkreipiame dėmesį, kad nėra aišku, kaip šis ribojimas yra susijęs su nustatytais projektų tikslais, pirmiausia su racionaliu žemės ūkio paskirties žemės naudojimu. Projekto aiškinamajame rašte nėra nurodytų jokių grėsmių, kurias sąlygotų užsienio subjektų, kurie atitinka europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus, žemės įsigijimas. Jeigu šis apribojimas būtų siejamas su nacionaliniu saugumu, norėtume atkreipti dėmesį į Teisingumo Teismo bylą Alfredo Albore, kurioje nurodyta, kad SESV 63 straipsnis dėl laisvo kapitalo judėjimo draudžia tokias nacionalines nuostatas, kurios nacionalinės teritorijos apsaugos sumetimais tik tos valstybės narės piliečius atleidžia nuo pareigos gauti administracinį leidimą įsigyti nekilnojamojo turto karinės svarbos teritorijose.
Teisingumo Teismas pabrėžė, kad vien nurodyti valstybės teritorijos gynybos reikalavimų nepakanka, jei norima pateisinti diskriminaciją dėl pilietybės. Teisingumo Teismas byloje pažymėjo, kad sprendimas galėtų būti kitoks tik tada, jeigu nacionalinis teismas galėtų patvirtinti, kad nediskriminacinis visų valstybių narių piliečių įsigyjant nekilnojamojo turto tam tikroje teritorijoje traktavimas sukeltų tikrą, specifinę ir rimtą riziką kariniams interesams, o šios rizikos negalima sušvelninti mažiau ribojančiomis priemonėmis. Pažymėtina, kad minėtos bylos aplinkybės yra susijusios tik su administraciniu leidimu ir tik dėl tam tikrų kariniu požiūriu reikšmingų teritorijų, todėl Konstitucinio įstatymo projektu nustatytas diskriminacinis reikalavimas gauti Valstybės saugumo departamento pažymą ir dėl bet kokios žemės įsigijimo akivaizdžiai yra nepagrįstas ir neatitinka proporcingumo principo. Atsižvelgiant į tai, kad prieš tai minėtoje Teisingumo Teismo praktikoje yra kvestionuojamas netgi leidimas užsienio subjektams įsigyti turto tam tikroje teritorijoje, manome, kad visiškas uždraudimas kitų ES valstybių narių subjektams įsigyti žemės saugomose teritorijose ir Lietuvos Respublikos kadastro vietovėse, kurios ribojasi su užsienio valstybėmis – ne ES narėmis (projekto 3 straipsnio 1 dalis), nepagrįstas ir neproporcingas. Dėl valstybinės kalbos mokėjimo reikalavimo.
Pirmiausiai norėtume priminti, kad visos SESV nuostatos laisvo asmenų judėjimo srityje skirtos valstybių narių piliečių visų rūšių profesinės veiklos vykdymui Sąjungos teritorijoje palengvinti ir jos draudžia priemones, dėl kurių šie piliečiai galėtų patekti į nepalankią padėtį, kai jie kitos valstybės narės teritorijoje nori užsiimti ekonomine veikla. Konstitucinio įstatymo projekto
asmeniui, norinčiam įsigyti žemės. Mūsų nuomone, valstybinės kalbos mokėjimo reikalavimas nėra pagrįstas ir proporcingas dėl toliau nurodytų priežasčių. Pažymėtina, kad nei iš Konstitucinio įstatymo projekto, nei iš aiškinamojo rašto nėra aišku, kokiu tikslu nustatytas lietuvių kalbos reikalavimas ir kaip šis reikalavimas dera su pagrindiniu tikslu - racionaliu žemės ūkio paskirties žemės naudojimo tikslu. Manytina, kad žemės naudojimas pagal paskirtį turėtų būti prioritetinis tikslas, o šį tikslą galėtų pasiekti ir tie ūkininkai, kurie nemoka valstybinės kalbos (kaip ir šiuo metu tokie subjektai sėkmingai užsiima žemės ūkio veikla, prireikus, pasitelkdami vertėjus, vietos gyventojus arba savarankiškai (be patvirtinančių dokumentų) pramokę lietuvių kalbos). Reikėtų pripažinti, kad faktiškai bendravimo kalba, t. y. darbuotojo ir jo darbdavio bendra kalba, užtikrinanti veiksmingą ir tolygų tarpusavio bendravimą, nebūtinai yra tos vietos, kurioje vykdoma profesinė veikla, oficiali valstybinė ar regiono kalba. Taip pat norėtume priminti, kad Valstybinės kalbos įstatymas nustato valstybinės kalbos naudojimo reikalavimą tik viešajame gyvenime, ir manome, kad tai yra pakankama priemonė bendrojo intereso tikslui – kad nacionalinė kontrolė būtų vykdoma tinkamomis priemonėmis – įgyvendinti. Taigi manytina, kad kalbos reikalavimas nėra tiesiogiai susijęs su žemės ūkio veikla ir yra tik šalutinė ir neproporcinga priemonė racionalios žemės ūkio veiklos propagavimo tikslui pasiekti.
pasiūlymai: negauta. 4. Valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų pasiūlymai: negauta. 5. Subjektų, turinčių įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, pasiūlymai: Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę Str. Str. d. P. 1. Seimo narė A. Stancikienė, 2014-03-186 Argumentai:
Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalies įgyvendinimo konstitucinio įstatymo ( toliau – Projektas, Konstitucinis ) projekto 12 straipsnyje šio įstatymo kontrolę siūloma pavesti valstybės institucijoms, tačiau nenurodoma kaip kiekviena iš jų konkrečiai įpareigojama. Galiojančiame Konstituciniame įstatyme šią priežiūrą turėjo įgyvendinti Seimo sudaryta komisija. Kadangi nebuvo apibrėžta konkreti veikla, tai ši funkcija nebuvo užtikrinta. Todėl siūlau papildyti 12 straipsnį, numatant įgaliojimus kiekvienai Projekte paminėtai institucijai. Pasiūlymas:
Siūlau Konstitucinio įstatymo 12 straipsnį papildyti ir išdėstyti taip: „12 straipsnis. Šio Įstatymo įgyvendinimo priežiūra
frakcijų proporcinio atstovavimo principo, sudaro nuolatinę Seimo komisiją šio Įstatymo įgyvendinimui prižiūrėti ir nustato jos įgaliojimus.
Šio įstatymo įgyvendinimą prižiūri Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba, Specialiųjų tyrimų tarnyba ir Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos:
1) Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba - kaupia informaciją apie subjektų, norinčių įsigyti žemę, miškus, lėšų kilmę iki šio įstatymo įsigaliojimo ir po jo, gina valstybės interesus jei planuojami ar įgyvendinami sandoriai kelia grėsmę teritorijos vientisumui, aplinkai;
2) Specialiųjų tyrimų tarnyba - pagal kompetenciją kontroliuoja kaip yra išduodami leidimai, ar deklaracijoje pateikti duomenys atitinka tikrovę;
3) Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos - atsako už komisijos darbą, leidimų išdavimą, kaupia visą šiame straipsnyje nurodytų institucijų turimą informaciją ir ją talpina informaciniame fonde, įgyvendina šio įstatymo 5 str. nuostatas;
4) Lietuvos Respublikos valstybinis saugumo departamentas – tikrina ar užsienio subjektai, norintys įsigyti žemę, gali sukelti grėsmę Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui, suverenitetui ar teritorijos vientisumui, konstitucinei santvarkai arba turėti ypač sunkių pasekmių valstybės interesams, arba sukelti pavojų žmogaus (žmonių) gyvybei ir išduoda pažymas bei tikrina deklaracijoje pateiktus duomenis;
5) Žemės ūkio ministerija - kontroliuoja Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atliekamas funkcijas, užtikrina fondo, kuris įstatymų numatyta tvarka valstybės vardu perka žemę, finansavimą. Sukauptą informaciją apie žemės ūkio paskirties žemės ir miškų įsigijimo nuosavybės teise įgyvendinamą ūkinę veiklą teikia Seimui; 2. 12 str.
nurodytos institucijos Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos teikia visą reikiamą informaciją.“ Nepritarti (3 – prieš pasiūlymą, 3 – susilaikė) Pažymėtina, kad Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalies įgyvendinimo konstitucinio įstatymo trečiasis skirsnis, kuriame išdėstytas siūlomas keisti 12 straipsnis, galiojo iki Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą dienos. Po Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą dienos įsigaliojo Konstitucinio įstatymo antrasis skirsnis. 2. Seimo narė A. Stancikienė, 2014-03-182 Argumentai:
Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalies įgyvendinimo konstitucinio įstatymo ( toliau – Projektas, Konstitucinis ) projekto 3 straipsnyje užsienio subjektams siūloma riboti įsigyti žemę ir miškus, esančius saugomose teritorijose ir pasienio teritorijos ruože, tačiau neaptarta kaip bus su valstybiniais miškais. Miškų įstatymo 4 straipsnyje nurodoma, kad parduodant miškus užsieniečiams, vadovautis Konstituciniame įstatyme nustatyta tvarka ir šiame straipsnyje pabrėžiama, jog „Lietuvos Respublikos miškuose pagal plotą vyrauja valstybinė miškų nuosavybė“. Kadangi pagal šį įstatymą ir kitus teisės aktus yra ribojamos teisės įsigyti valstybinio miško plotus Lietuvos piliečiams, tai tokia pati nuostata turi būti taikoma ir užsienio subjektams. Pasiūlymas:
Siūlau Konstitucinio įstatymo 3 straipsnio 1 dalį pakeisti ir ją išdėstyti taip: 1.
„Pagal šį Įstatymą įsigyti nuosavybės teise žemę, vidaus
vandenis ir miškus, išskyrus valstybinę miško žemę, žemę ir miškus, esančius saugomose teritorijose ir Lietuvos Respublikos kadastro vietovėse, kurios ribojasi su užsienio valstybėmis – ne ES narėmis gali būti leidžiama užsienio subjektams, atitinkantiems šiame straipsnyje nurodytus kriterijus Lietuvos pasirinktos europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus.“ Nepritarti (4 – prieš pasiūlymą, 2 – susilaikė) Galiojančio Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalies įgyvendinimo konstitucinio įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šio Įstatymo 4 straipsnyje nustatytus kriterijus atitinkantys užsienio subjektai Lietuvos Respublikoje turi teisę įsigyti nuosavybės teise žemę, vidaus vandenis ir miškus ta pačia tvarka ir tomis pačiomis sąlygomis kaip ir Lietuvos Respublikos piliečiai bei juridiniai asmenys, todėl nėra pagrindo nuogąstauti, kad užsienio subjektams atitinkamos Miškų įstatymo nuostatos nebus taikomos. 3. Seimo narė A. Stancikienė, 2014-03-202 Argumentai:
Konstitucijos
projekto 3 straipsnyje užsienio subjektams siūloma riboti įsigyti žemę ir miškus, esančius saugomose teritorijose. Pajūrio juostos įstatyme nurodoma, kad pajūrio juosta yra itin svarbi, išsaugant Kuršių neriją, įrašytą į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą, žemyninį pajūrio kraštovaizdį, retų bei nykstančių augalų ir gyvūnų rūšių buveines. Todėl jos naudojimas turi būti saugomas, subalansuotas. Siūlau papildyti Projekto 3 straipsnio 1 dalį, prie ribojamų įsigyti teritorijų priskiriant ir pajūrio juostą. Pasiūlymas:
Siūlau Konstitucinio įstatymo 3 straipsnio 1 dalį pakeisti ir ją išdėstyti taip: 1.
„Pagal šį Įstatymą įsigyti nuosavybės teise žemę, vidaus vandenis ir miškus, išskyrus valstybinę miško žemę, pajūrio juostos žemę, žemę ir miškus, esančius saugomose teritorijose ir Lietuvos Respublikos kadastro vietovėse, kurios ribojasi su užsienio valstybėmis – ne ES narėmis, gali būti leidžiama užsienio subjektams, atitinkantiems šiame straipsnyje nurodytus kriterijus Lietuvos pasirinktos europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus.“ Nepritarti (bendru sutarimu prieš pasiūlymą) Atkreiptinas dėmesys, kad Pajūrio juostos įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad
„pajūrio juostai priskirta valstybinė žemė ir jūros akvatorija išimtine
nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai. Pajūrio juostos žemė valdoma ir naudojama Žemės įstatymo nustatyta tvarka.“, o šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad „pajūrio juostoje privačios nuosavybės teise priklausantys žemės sklypai, suteikti iki šio Įstatymo įsigaliojimo, yra nedalomi dalimis parduodant, išnuomojant, atidalijant, įkeičiant, dovanojant. Valstybė turi pirmumo teisę tokiomis pačiomis sąlygomis Civilinio kodekso, Žemės įstatymo nustatyta tvarka įsigyti žemės savininkų parduodamus žemės sklypus, kurie buvo jiems suteikti pajūrio juostoje iki šio Įstatymo įsigaliojimo.“ Žemės įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad „Lietuvos valstybei išimtine nuosavybės teise priklausančios žemės įsigyti savivaldybių ar privačion nuosavybėn negalima.“ Nurodytų įstatymų nuostatose aiškiai įtvirtintas draudimas privačion nuosavybėn įsigyti pajūrio juostos žemę. Ši nuostata taikytina ir užsienio subjektams (Konstitucinio įstatymo 6 straipsnio 1 dalis). 6. Seimo paskirtų papildomų komitetų, komisijų pasiūlymai:
Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pastabos Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę Str. Str. d. P. 1. Kaimo reikalų komitetas, 2014-04-16 6.1.
Sprendimas: pritarti iniciatorių pateiktam Lietuvos Respublikos Konstitucijos
įstatymo projektui Nr. XIIP-1589 ir Komiteto išvadoms;
pagrindiniam Teisės ir teisėtvarkos komitetui tobulinti šį įstatymo projektą pagal Seimo kanceliarijos Teisės departamento pastabas, kurioms Komitetas pritarė. Nepritarti Siūlytina Konstitucinio įstatymo pakeitimo įstatymo projektą atmesti, nes jis savo esme neatitinka Europos Sąjungos teisės, t. y. priėmus siūlomas nuostatas būtų pažeistas Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 18 straipsnyje įtvirtintas draudimas diskriminuoti dėl pilietybės (platesni argumentai pateikiami išvados pabaigoje). 7. Komiteto sprendimas ir pasiūlymai. 7.1. Sprendimas: Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalies įgyvendinimo konstitucinio įstatymo Nr. I-1392 pakeitimo įstatymo projektą Nr. XIIP-1589 atmesti. Argumentai:
Siūlytina projektą atmesti, nes:
dėl Europos Sąjungos veikimo ar Stojimo į Europos Sąjungą sutartyje nėra jokių specialių nuostatų, numatančių išimtį, t. y. leidžiančių kuriai nors Europos Sąjungos valstybei narei taikyti diskriminacija dėl pilietybės paremtus laisvo kapitalo judėjimo apribojimus. Lietuvos Respublikai vienintelė laikinai ir labai ribotai nukrypti leidžianti nuostata yra įtvirtinta Stojimo į Europos Sąjungą sutarties IX priedo 4 skyriuje „Laisvas kapitalo judėjimas“: pagal ją Lietuvos Respublika galėjo 7 metus nuo įstojimo dienos toliau taikyti tik jos teisės aktuose nustatytas taisykles, reglamentuojančias valstybių narių piliečių ir bendrovių, kurios įkurtos pagal kitos valstybės narės įstatymus ir kurios nėra įsteigtos, įregistruotos ir neturi vietinio filialo ar atstovybės Lietuvos Respublikoje, teisę įsigyti žemės ūkio paskirties žemės ir miškų ūkio paskirties žemės.
Lietuvos Respublika pasinaudojo Stojimo į Europos Sąjungą sutartyje numatyta galimybe pratęsti šį pereinamąjį laikotarpį 3 metams (Europos Komisijos 2011 m. balandžio 14 d. sprendimas Nr. 2011/240/ES ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalies įgyvendinimo konstitucinio įstatymo 17 straipsnio pakeitimo konstitucinis įstatymas Nr. XI-1626 ), todėl nuo 2014 m. gegužės 1 d. Lietuvos Respublikoje įsigalios bendros laisvo kapitalo judėjimo nuostatos, pirmiausia, Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo
uždraudžiami visi kapitalo judėjimo tarp valstybių narių ir taip valstybių narių bei trečiųjų šalių apribojimai. 2. Nagrinėjamo konstitucinio įstatymo projekto atveju pagal Europos Sąjungos teisę aktualios šios subjektų grupės: valstybės narės (tarp kurių patenka ir EEE šalys) ir trečiosios šalys. Tačiau Sutartyje dėl Europos Sąjungos veikimo yra įtvirtinta išimtis 63 straipsnyje įtvirtintam laisvam kapitalo judėjimui tarp valstybių narių bei trečiųjų šalių. Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 64 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad valstybės narės gali taikyti laisvo kapitalo apribojimus trečiosioms šalims (tačiau ne ES valstybėms narėms), jeigu tai nustatyta 1993 m. gruodžio 31 d. galiojančioje nacionalinėje teisėje.
Taigi nors Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 63 straipsniu uždraudžiami visi kapitalo judėjimo apribojimai tiek tarp valstybių narių, tiek tarp valstybių narių ir trečiųjų šalių, tačiau pastarajam režimui gali būti nustatyti tam tikri apribojimai. Teisingumo Teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 63 straipsnio 1 dalis yra aiškinama taip, kad galima išlaikyti tik tokius laisvo kapitalo apribojimus trečiosioms šalims, kurie minėtą dieną egzistavo nacionalinėje teisėje. Bet kokia vėliau nei minėtą dieną priimta nacionalinė priemonė, kuri keičia prieš tai esančią, nėra vien dėl šios aplinkybės automatiškai eliminuojama iš Sąjungos teisėje įtvirtinto išimtinio režimo. Taigi toks režimas, taikomas nuostatai, kuri pagal savo esmę yra tapati ankstesniems teisės aktams arba kuri tik sumažina ar panaikina ankstesniuose teisės aktuose numatytą Sąjungos teisėje įtvirtintų teisių ir laisvių naudojimosi kliūtį, patenka į leidimo nukrypti taikymo sritį. Ir atvirkščiai, toks režimas netaikomas tokiems teisės aktams, kurie pakeičia nuostatas – tai yra jie pagrįsti kitokia logika nei ta, kuria pagrįsta ankstesnė 1993 m. gruodžio 31 d. galiojusi teisė, ir kuriais nustatomos naujos procedūros. Tokiu atveju šie teisės aktai negali būti prilyginti minėtą dieną egzistavusiems teisės aktams. Lietuvos Respublikos Konstitucijos (1992 m. redakcija) 47 straipsnyje buvo nustatyta, kad žemė, vidaus vandenys, miškai, parkai nuosavybės teise gali priklausyti tik Lietuvos Respublikos piliečiams ir valstybei.
Vėliau 1996 m. ir 2003 m. šis absoliutus apribojimas buvo sušvelnintas užsieniečių, kurie atitinka europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus, atžvilgiu ir jiems nustatytos tam tikros žemės įsigijimo sąlygos (naujos procedūros). Taigi šių užsieniečių (Europos Sąjungos ir ne Europos Sąjungos valstybių narių) atžvilgiu laisvo kapitalo judėjimo visiškas apribojimas buvo sumažintas ir savo logika buvo skirtas pereinamajam laikotarpiui iki datos, nuo kurios šiems užsieniečiams žemę ir kitą turtą turėtų būti galima įsigyti ta pačia tvarka ir tomis pačiomis sąlygomis kaip ir Lietuvos Respublikos piliečiams bei juridiniams asmenims (iki
užsieniečių, kurie atitinka europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus, atžvilgiu Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 64 straipsnio 1 dalies išimties jau negalima pritaikyti, nes nors 1993 m. gruodžio 30 d. jiems egzistavo ribojimas pirkti žemę, tačiau jis buvo iš esmės pakeistas, ir naujos nuostatos nebegali būti prilyginamos minėtą dieną egzistavusiems teisės aktams. Taigi pagal Europos Sąjungos teisę 1992 m. Konstitucijos 47 straipsnio redakcijoje nustatyto žemės įsigijimo režimo negalima grąžinti užsieniečiams, kurie atitinka europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus. 3.
3Reikalavimų,
siūlomų nustatyti Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalies įgyvendinimo konstituciniame įstatyme (būti lojaliems Lietuvos Respublikos valstybei; gauti atitinkamas pažymas iš Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos ar Valstybės saugumo departamento (pažyma gali būti išduodama tik tuo atveju, jeigu sandoris nekelia grėsmės nacionaliniam saugumui ir neprieštarauja socialinei sveikatos politikai); mokėti lietuvių kalbą) kartu su šiuo projektu pateiktuose Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo Nr. IX-1314 pakeitimo įstatymo projekte (Nr. XII-1587) bei Miškų įstatymo Nr. I-671 papildymo 4¹ straipsniu įstatymo projekte (Nr. XIIP-1588) nėra. Tai reiškia, kad Konstituciniame įstatyme nustatyti reikalavimai būtų taikomi tik užsienio subjektams, dėl to laikytini diskriminaciniais. Tai reiškia, kad šiomis nuostatomis būtų pažeistas Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 18 straipsnyje įtvirtintas draudimas diskriminuoti dėl pilietybės. 8. Balsavimo rezultatai: bendru sutarimu „už“. 9. Komiteto paskirti pranešėjai: Julius Sabatauskas, Stasys Šedbaras. 10. Komiteto narių atskiroji nuomonė: negauta. Komiteto pirmininkas Julius Sabatauskas
TEISĖTVARKOS komitetas
DĖL
d. Vilnius
dalyvavo: komiteto pirmininkas Julius Sabatauskas, komiteto pirmininko pavaduotojas Stasys Šedbaras, nariai: Juozas Bernatonis, Vilija Aleknaitė Abramikienė, Vitalijus Gailius. Komiteto biuro vedėja Dalia Latvelienė, patarėjos: Gintarė Morkūnienė, Martyna Civilkienė, Irma Leonavičiūtė, Jurgita Janušauskienė, Rita Karpavičiūtė, Loreta Zdanavičienė, padėjėjos Modesta Banytė ir Aidena Bacevičienė. Kviestieji asmenys: Seimo nariai Kazys Starkevičius ir Kazys Grybauskas, Seimo kanceliarijos Teisės departamento atstovai Neringa Azguridienė ir Saulius Švedas, Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos generalinis direktorius Jonas Sviderskis, Europos teisės departamento prie Teisingumo ministerijos atstovė Rūta Krasuckaitė, Respublikos Prezidento patarėjas Laimis Gelažius, Seimo Kaimo reikalų komiteto biuro patarėja Gintarė Dešukaitė. 2. Ekspertų, konsultantų, specialistų išvados, pasiūlymai, pataisos, pastabos (toliau – pasiūlymai):
Eil. NNr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę SStr. SStr. d. P. 1. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas
subjektų ratą, kuriems būtų leidžiama įsigyti žemės ūkio paskirties žemę ir miškų ūkio paskirties žemę, bet ir nustatyti tokiems subjektams atitinkamus reikalavimus. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į galiojantį teisinį reguliavimą. Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad žemę, vidaus vandenis ir miškus įsigyti nuosavybėn Lietuvos Respublikoje užsienio subjektai gali pagal konstitucinį įstatymą.
Įgyvendinant šią Konstitucijos nuostatą buvo priimtas Konstitucinis įstatymas. Šio įstatymo trečiajame skirsnyje buvo nustatyta tvarka, pagal kurią užsienio subjektai galėjo įsigyti ne žemės ūkio paskirties žemę iki Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą dienos. Šis (trečiasis) Konstitucinio įstatymo skirsnis galiojo iki Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą dienos. Po Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą dienos įsigaliojo Konstitucinio įstatymo antrasis skirsnis, kurį sudaro vienas – 6 straipsnis, kurio 1 dalyje yra nustatyta „Šio įstatymo 4 straipsnyje nustatytus kriterijus atitinkantys užsienio subjektai Lietuvos Respublikoje turi teisę įsigyti nuosavybės teise žemę, vidaus vandenis ir miškus ta pačia tvarka ir tomis pačiomis sąlygomis kaip ir Lietuvos piliečiai bei juridiniai asmenys. Atsižvelgiant į šią nuostatą bei Konstitucinio įstatymo 17 straipsnio 1 dalį nuo įstojimo į Europos Sąjungą dienos užsienio subjektai įgijo teisę įgyti ne žemės ūkio paskirties žemę tomis pačiomis sąlygomis kaip ir Lietuvos piliečiai ir juridiniai asmenys, o žemės ūkio paskirties bei miškų ūkio paskirties žemei buvo nustatytas pereinamasis laikotarpis iki 2014 m. balandžio 30 d. Pabrėžtina, kad šiuo metu keičiamame įstatyme nėra nustatyti jokie reikalavimai užsienio subjektams, siekiantiems įsigyti žemės ūkio ir miškų ūkio paskirties žemę (pasibaigus pereinamajam laikotarpiui).
Atsižvelgiant į tai, kad Konstitucinis įstatymas pagal Konstitucijos 47 dalį turi reglamentuoti tik užsienio subjektų žemės įsigijimą, manytume, kad Konstitucinio įstatymo 6 straipsnio 1 dalis iš esmės suponuoja, kad vienodi reikalavimai tiek nacionaliniams, tiek užsienio subjektams (jeigu kiltų tokia būtinybė), turėtų būti nustatyti bendrai viename paprastame įstatyme, nes priešingu atveju būtų neįmanoma užtikrinti, kad tiek nacionaliniams, tiek užsienio subjektams (bent jau formaliai) būtų taikomos vienodos žemės įsigijimo sąlygos. Pažymėtina, kad net ir tuo atveju, jei tiek Konstituciniame, tiek ir paprastame (Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatyme ar Miškų įstatyme) būtų nustatyti identiški reikalavimai, susidarytų tokia teisinė situacija, kai tie patys visuomeniniai santykiai būtų reglamentuojami skirtingo lygmens teisės aktais
Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo Nr. IX-1314 pakeitimo įstatymo projekto (reg. Nr.
Nr. XII-1587) 2 straipsnyje, konstatuotina:
Respublikos valstybei; gauti atitinkamas pažymas iš Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos ar Valstybės saugumo departamento (pažyma gali būti išduodama tik tuo atveju, jeigu sandoris nekelia grėsmės nacionaliniam saugumui ir neprieštarauja socialinei sveikatos politikai); mokėti lietuvių kalbą) nėra. Tai iš esmės reiškia, kad Konstituciniame įstatyme nustatyti reikalavimai būtų taikomi tik užsienio subjektams, t.y. laikytini diskriminaciniais. Tai reiškia, kad šiomis nuostatomis būtų pažeistas SESV 18 straipsnyje įtvirtintas draudimas diskriminuoti dėl pilietybės bei Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas asmenų lygiateisiškumo principas;
2) nors Konstitucinis įstatymas turi būti taikomas visiems įstatyme nurodytiems užsienio subjektams, tačiau iš projektu keičiamo įstatymo 3 straipsnio 2 dalies nuostatų turinio matyti, kad šie reikalavimai būtų taikomi tik vienai užsienio subjektų grupei – užsienio fiziniams asmenims (reikalavimai (kitokie) juridiniams asmenims (tiek nacionaliniams, tiek užsienio) nustatomi Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatyme). Toks reguliavimas taip pat neatitiktų Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto asmenų lygiateisiškumo principo bei Europos Sąjungos teisėje nustatytos vienodos įsisteigimo teisės tiek fiziniams, tiek juridiniams asmenims. Kiek tai susiję su analogiškais reikalavimais, siūlomais nustatyti miško ūkio paskirties žemės įsigijimui projekto 2 straipsniu keičiamo konstitucinio įstatymo 3 straipsnio 2 ir 3 dalyse, konstatuotina, kad šie reikalavimai yra nustatyti tik teikiamame projekte, o kartu su teikiamu projektu teikiamame Miškų įstatymo Nr. I-671 papildymo 4¹ straipsniu įstatymo projekte (reg. Nr. XIIP-1588) nesiūloma nustatyti jokių reikalavimų.
Atsižvelgiant į tai, kad Konstitucinis įstatymas taikomas tik užsienio subjektams, toks teisinis reguliavimas reiškia, kad projektu siūloma nustatyti diskriminacinius reikalavimus užsienio subjektams, tuo pažeidžiant SESV 18 straipsnyje įtvirtintą draudimą diskriminuoti dėl pilietybės bei Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintą asmenų lygiateisiškumo principą. Išanalizavus patį projekto 2 straipsniu keičiamo konstitucinio įstatymo 3 straipsnio 2 ir
nuostatų atitiktis šioms Konstitucijos nuostatoms: 23 straipsnio 1 dalyje įtvirtintai asmens teisei į nuosavybę ir 2 dalyje nustatytai teisei į šios nuosavybės apsaugą; 32 straipsnyje įtvirtintai asmens teisei laisvai išvykti iš Lietuvos; 46 straipsnio 1 dalyje nustatytai asmens ūkinės veiklos laisvei ir iniciatyvai; 46 straipsnio 4 dalies nuostatai “įstatymas saugo sąžiningos konkurencijos teisę“ bei 48 straipsnyje 1 dalies nuostatai, kad žmogus gali laisvai pasirinkti verslą. Be to, aptariamos projekto nuostatos kelia abejonių dėl jų atitikties SESV įtvirtintoms asmens teisėms: 21 straipsnyje įtvirtintai Sąjungos piliečio teisei laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje; 45 straipsnyje nustatytai darbuotojų judėjimo laisvei; 49 straipsnyje reglamentuojamai steigimosi teisei; 56 straipsnyje reglamentuojamam laisvam paslaugų judėjimui bei 63 straipsnyje įvirtintam laisvam kapitalo judėjimui. Šiame kontekste pažymėtina, kad tiek Konstitucinis Teismas, tiek Europos Sąjungos Teisingumo Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra pripažinę galimybę riboti kai kurias asmens teises, tačiau tokia galimybė visada buvo siejama su tam tikromis sąlygomis.
Konstitucinis Teismas 2004 m. sausio 24 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2005 m. gegužės 13 d. bei kituose nutarimuose yra nurodęs:
„Pagal Konstituciją riboti asmens teises ir laisves <...> galima, jeigu
yra laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo. Anot Konstitucinio Teismo
„<...> sprendžiant ar įstatymas, kuriuo ribojamas asmens teisių ir
laisvių įgyvendinimas, nepažeidžia konstitucinio proporcingumo principo <...>, būtina įvertinti, ar įstatyme numatytos priemonės atitinka teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, ar šios priemonės yra būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir ar šios priemonės nevaržo asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti“. Pagal nusistovėjusią Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau - ESTT) praktiką nacionalinės priemonės, galinčios apriboti galimybę pasinaudoti SESV užtikrintomis pagrindinėmis teisėmis ar naudojimąsi jomis padaryti mažiau patrauklų, gali būti leistinos, jeigu jomis siekiama bendrojo intereso tikslo, jos yra tinkamos šiam tikslui pasiekti ir neviršija to, kas reikalinga jam pasiekti (2009 m. spalio d. sprendimas byloje Woningstichting Sint Servatius, C—567/07; 2011 m. gruodžio 1 d. sprendimas byloje Komisija prieš Vengriją, C—253/09; 2013 m. gegužės 8 d. sprendimas sujungtose bylose Eric Libert ir kiti prieš Gouvernement flamand (C-197/11) ir All Projects & Developments NV ir kt. prieš Vlaamse Regering (C-203/11)).
Dėl pirmojo reikalavimo, siūlomo nustatyti projektu keičiamo konstitucinio įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punkte – ne mažiau kaip 3 metus gyventi ir mokėti mokesčius Lietuvos teritorijoje. Pažymėtina, kad šiuo įstatymo projekte nustatytu reikalavimu būtų apribota Lietuvoje niekada negyvenusių asmenų, pvz.: Europos Sąjungos valstybių narių piliečių, teisė įsigyti žemės ūkio paskirties žemę ir užsiimti žemės ūkio veikla. Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva.“ Ši Konstitucijos nuostata yra glaudžiai susijusi su Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens teise pasirinkti darbą ir verslą. 1996 m. balandžio 18 d. nutarime Konstitucinis Teismas pažymėjo kad „Asmens ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos sąvoka yra plati. Ji apima teisę laisvai pasirinkti verslą, <...>, sąžiningos konkurencijos laisvę, ūkinės veiklos subjektų lygiateisiškumą ir kt.“ 1995 m. balandžio 20 d. nutarime Konstitucinis Teismas konstatavo, kad „Ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva remiasi prigimtine žmogaus asmens laisve ir prigimtine teise turėti nuosavybę“.
Konstitucijos 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuosavybė neliečiama, o šio straipsnio 2 dalyje, kad nuosavybės teises saugo įstatymai. Anot Konstitucinio Teismo „Šios konstitucinės nuostatos suponuoja tai, kad Konstitucija, garantuodama nuosavybės apsaugą, kartu įtvirtina ir konstitucinę teisę įgyti nuosavybę <...>“. Konstitucinis Teismas 2002 m. kovo 14 d. nutarime konstatavo, kad „asmens konstitucinė teisė į nuosavybę yra esminė (būtina) asmens ūkinės veiklos laisvės įgyvendinimo sąlyga. Ribojant asmens teisę į nuosavybę, yra ribojama ir asmens ūkinės veiklos laisvė.“ Kaip jau buvo minėta aukščiau, kad nustatomas ribojimas būtų pateisinamas, jis turi būti konstituciškai pagrįstas ir proporcingas siekiamiems tikslams. Atsižvelgiant į tai, manytina, kad projektu keičiamo įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytas reikalavimas nepagrįstai apribotų Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalyse, 32 straipsnyje, 46 straipsnio 1 dalyje bei 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas asmens teises. Dėl antrojo reikalavimo, siūlomo nustatyti projektu keičiamo įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2 punkte – mokėti lietuvių kalbą. Pažymėtina, kad valstybinės – lietuvių kalbos mokėjimas ir vartojimas yra Lietuvos viešojo, o ne privataus gyvenimo „kategorija“. Pagal galiojančius įstatymus valstybinę kalbą privalo mokėti valstybės ir savivaldybių institucijų valstybės tarnautojai ir darbuotojai, policijos, teisėsaugos tarnybų, ryšių, transporto, sveikatos ir socialinės apsaugos įstaigų ir tarnybų darbuotojai. Ši jų pareiga kyla iš vykdomų pareigų pobūdžio bei dalyvavimo viešajame Lietuvos gyvenime.
Taigi, reikalavimas mokėti valstybinę kalbą pirmiausia galėtų būti siejamas su tam tikros veiklos vykdymu ir tuo, kiek vykdoma veikla yra susijusi su viešuoju gyvenimu, bet ne su tam tikros nuosavybės įgijimu. Pažymėtina ir tai, kad valstybinės kalbos mokėjimas yra nustatytas ir siekiant įgyti Lietuvos Respublikos pilietybę. Tačiau valstybinės kalbos mokėjimas ir žemės ūkio paskirties ar miškų ūkio paskirties žemės įsigijimas
ryšio nėra ir tarp valstybinės kalbos mokėjimo ir žemės ūkio veiklos vykdymo. Atsižvelgiant į tai, manytume, kad projektu keičiamo įstatymo 3 straipsnio
apribotų Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalyse, 29 straipsnyje, 46 straipsnio 1 dalyje bei 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas asmens teises. Dėl aukščiau aptartų projektu keičiamo konstitucinio įstatymo 3 straipsnio 2 ir 3 dalyse siūlomų nustatyti reikalavimų atitikties Europos Sąjungos teisei. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad neseniai Europos Sąjungos Teisingumo Teismas išnagrinėjo bylą ir 2013 m. gegužės 8 d. priėmė prejudicinį sprendimą sujungtose bylose Eric Libert ir kiti prieš Gouvernement flamand (C-197/11) ir All Projects & Developments NV ir kt. prieš Vlaamse Regering (C-203/11), kurios aplinkybės savo teisine prigimtimi yra panašios į siūlomas nustatyti projektu keičiamo konstitucinio įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje.
Pažymėtina, kad šioje byloje prašymai buvo pateikti siekiant išsiaiškinti, ar Belgijos Karalystės Flandrijos regiono dekreto dėl žemės sklypų ir nekilnojamojo turto 5 knygoje, pagal kurias perleidžiant Vlaamse Regering nurodytose tikslinėse savivaldybėse esantį nekilnojamąjį turtą, provincijos vertinimo komisija turėjo taikyti patikrinimą dėl „pakankamo ryšio“ tarp potencialaus įgijėjo ar nuomininko ir šių tikslinių savivaldybių. Pažymėtina, kad minėtame Flandrijos dekrete, buvo nustatyta, kad asmuo, siekiantis įsigyti nurodytąjį turtą nuosavybės teise, jį išsinuomoti ilgiau nei 9 metams ir pan. yra laikomas turinčiu „pakankamą ryšį“ su atitinkamomis savivaldybėmis, jei jis atitinka tris alternatyvias sąlygas. Pirmąja sąlyga buvo reikalaujama, kad asmuo, kuriam turėtų būti perleistas nekilnojamasis turtas iki perleidimo dienos gyventų tikslinėje savivaldybėje ne mažiau kaip šešerius metus; pagal antrąją sąlygą pirkėjas ar nuomininkas perleidimo dieną turėjo vykdyti veiklą toje savivaldybėje; trečiąja sąlyga buvo reikalaujama, kad įgijėjas ar nuomininkas dėl svarbios ir ilgą laiką trunkančios aplinkybės su šia savivaldybe būtų susietas profesiniu, šeimos, socialiniu ar ekonominiu ryšiu. Pažymėtina, kad Teismas šioje byloje pakartojo ankstesnėse bylose padarytas išvadas, kad SESV 21 straipsnis ir atitinkamoje srityje SESV 45 ir 49 straipsniai bei 2004 m. balandžio 29 d.
Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/38/EB (toliau – Direktyva 2004/38/EB) dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje 22 ir 24 straipsniai draudžia nacionalines priemones, kurios valstybės narės piliečiams sudaro kliūčių arba juos atgraso nuo išvykimo iš jos, siekiant pasinaudoti laisvo judėjimo Sąjungos viduje teise. Dėl laisvo paslaugų teikimo, kuris reglamentuojamas SESV 56 straipsniu, Teismas pažymėjo, kad Flandrijos dekreto nuostatos galėtų sudaryti kliūčių vykdyti veiklą įmonėms, veikiančioms nekilnojamojo turto sektoriuje, atsižvelgiant į tai, kad yra apribotas ratas asmenų, kuriems nekilnojamas turtas gali būti parduodamas. Galiausiai Teismas pripažino, kad Flandrijos dekreto nuostatos pažeidžia ir SESV 63 straipsnio 1 dalies nuostatas, kaip atgrasančias ne rezidentus investuoti į nekilnojamąjį turtą atitinkamose Flandrijos regiono savivaldybėse. Pažymėtina, kad nors Teismas pripažino, kad tokie reikalavimai gali būti grindžiami valstybės narės socialinio būsto politika (užtikrinti pakankamą būsto pasiūlą asmenims, gaunantiems mažai pajamų ir pan.) vis tik Teismas nerado „tiesioginio ryšio“ tarp nustatytų reikalavimų ir siekiamo tikslo. Vertinant aptariamas projekto nuostatas aukščiau minėtos ESTT bylos ir kitų aukščiau minėtų bylų kontekste, manytume, kad projektu keičiamo įstatymo 3 straipsnio 2 ir 3 dalyse nuostatos neatitinka SESV 21, 45, 49, 56 bei 63 straipsnio bei Direktyvos 2004/38/EB 22 ir 24 straipsnių.
Nepritarti Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas) 2006 m. kovo 14 d. nutarime pažymėjo, kad „diferencijuotai reguliuodamas santykius, susijusius su žemės, miškų, parkų, vandens telkinių, taip pat ir esančių ypač vertingose vietovėse, nuosavybe ir naudojimu, įstatymų leidėjas gali žemę, kitus natūralios gamtinės aplinkos objektus priskirti tam tikroms rūšims (kategorijoms), nustatyti tokių objektų teisinį režimą, inter alia nuosavybės, naudojimo, ūkinės ir kitos veiklos sąlygas, apribojimus, draudimus. Minėti apribojimai, draudimai turi būti konstituciškai pagrįsti.“ Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 30 d. nutarime konstatuota, kad „Iš Konstitucijos kyla galimybė ir būtinybė su žemės, kaip ypatingo nuosavybės teisės objekto (ir vienos iš verslo sąlygų – ūkinės veiklos vykdymo prielaidų), įsigijimu bei valdymu, taip pat su perleidimu susijusius santykius teisiškai reguliuoti taip, kad nebūtų sudaryta prielaidų pakenkti žemei kaip ypatingai Konstitucijos ginamai ir saugomai vertybei, pažeisti kitų konstitucinių vertybių. 3. Minėta iš Konstitucijos kylanti galimybė ir būtinybė suponuoja inter alia tai, kad šių santykių teisinis reguliavimas negali neturėti tam tikrų ypatumų, palyginti su kitų nuosavybės santykių teisiniu reguliavimu. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad inter alia su žemės (kaip ir kitų gamtinės aplinkos objektų) nuosavybe ir naudojimu susijusių santykių diferencijuoto teisinio reguliavimo pagrindai kyla iš pačios Konstitucijos (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimas).
Vienas iš šių santykių teisinio reguliavimo diferencijavimo pagrindų yra atitinkamo asmens (asmens, siekiančio įsigyti žemę nuosavybės teise, arba žemės savininko) santykis su Lietuvos valstybe – jo buvimas nacionaliniu subjektu arba užsienio subjektu: Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad žemę, vidaus vandenis ir miškus įsigyti nuosavybėn Lietuvos Respublikoje užsienio subjektai gali pagal konstitucinį įstatymą.“ Taigi pati Konstitucija suponuoja skirtingą nacionalinių ir užsienio subjektų traktavimą žemės nuosavybės teisinių santykių kontekste, ką patvirtina ir Konstitucinio Teismo oficialioji doktrina. Europos Sąjungos (toliau – ES) teisė ir ES Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) jurisprudencija, kaip teisės aiškinimo šaltinis, yra svarbūs Lietuvos teisėkūrai, teisės aiškinimui ir taikymui. Nekvestionuojant ES teisės, kaip sudėtinės Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalies ypatingos svarbos, pažymėtina, kad Projekto nuostatų galimas neatitikimas Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo nuostatoms bei ESTT jurisprudencijai nesukuria prielaidų šiuo pagrindu konstatuoti esant prieštaravimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
Konstitucinis Teismas dar 2006 m. kovo 14 d. nutarime suformavo principinę poziciją, kad „Europos Sąjungos teisės atžvilgiu yra expressis verbis nustatyta kolizijos taisyklė, įtvirtinanti Europos Sąjungos teisės aktų taikymo pirmenybę tais atvejais, kai Europos Sąjungos teisės nuostatos, kylančios iš sutarčių, kuriomis grindžiama Europos Sąjunga, konkuruoja su teisiniu reguliavimu, nustatytuoju Lietuvos nacionaliniuose teisės aktuose (nesvarbu, kokia jų teisinė galia), išskyrus pačią Konstituciją. “ Atkreiptinas dėmesys į tai, kad įstatymo projekto
straipsnio 1 dalyje pateiktas sąvokos „užsienio subjektai“ apibrėžimas, apimantis ne tik fizinius, tačiau ir juridinius asmenis, todėl nepagrįsta būtų teigti esą šio įstatymo projekto nuostatos būtų taikomos tik fiziniams asmenims, kas suponuotų esant galimą prieštaravimą Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintam asmenų lygiateisiškumo principui. Kartu atkreiptinas dėmesys ir į konstitucinio teisinės valstybės principo suponuojamą teisės aktų hierarchiją, inter alia suponuojančią, kad įstatymai negali prieštarauti Konstitucijai ir konstituciniams įstatymams. Šiuo aspektu metodiškai nepateisinama konstatuoti esant konstitucinio įstatymo projekto galimo prieštaravimo Konstitucijai jo nuostatas aiškinant ordinarinių įstatymų projektų, t. y. Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo pakeitimo įstatymo ir Miškų įstatymo pakeitimo įstatymo projektų, kontekste. 3.
Seimo statuto 67 straipsnio 3 punktu, susipažinęs su Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Teisės departamento išvada bei atsižvelgdamas į Komitete išdėstytus argumentus, Teisės ir teisėtvarkos komitetas preliminariai įvertino, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalies įgyvendinimo konstitucinio įstatymo Nr. I-1392 pakeitimo įstatymo projekto 2 straipsniu keičiamo konstitucinio įstatymo 3 straipsnio 2 ir 3 dalyse siūlomi nustatyti reikalavimai, taikytini užsienio subjektams įsigyjant žemės ir miškų ūkio paskirties žemę, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. 4. Balsavimo rezultatai: už tai, kad projektas prieštarauja Konstitucijai – 1, neprieštarauja Konstitucijai – 2, susilaikė –
Šedbaras. 6. Komiteto narių atskiroji nuomonė: negauta. Komiteto pirmininkas Julius Sabatauskas