2014-03-17 Nr. XIIP-1587 Vilnius Vertindami projektą dėl jo atitikties Konstitucijai, įstatymams, Europos Sąjungos teisės aktams ir juridinės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas:
reikalavimus tik subjektams, kurie Lietuvos Respublikoje įsigytų žemės ūkio paskirties žemę nuosavybės teise, tačiau tokie reikalavimai nebūtų taikomi tokios žemės nuomininkams, panaudos gavėjams ar kitais būdais valdantiems žemės ūkio paskirties žemę. Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 30 d. nutarime pažymėjo, kad įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į žemės rūšį (kategoriją), gali nustatyti žemės teisinį režimą, inter alia nuosavybės naudojimo, ūkinės veiklos ir kitos veiklos sąlygas, apribojimus, draudimus. Minėti apribojimai turi būti konstituciškai pagrįsti. Tokie apribojimai, draudimai gali būti nustatyti visiems fiziniams ir juridiniams asmenims nepriklausomai nuo to, kokia teise yra valdoma žemės ūkio paskirties žemė – nuosavybės, nuomos, panaudos ar kitokia. Atsižvelgus į tai, kyla abejonių, ar keičiamame įstatyme įtvirtinus apribojimus, draudimus vien tik žemės ūkio paskirties žemės įgijėjams (savininkams), siūlomu teisiniu reguliavimu būtų pasiekti projekto tikslai. 2. Projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 1 straipsnio, reglamentuojančio įstatymo paskirtį,
apibrėžtiems užsienio subjektams“. Pažymėtina, kad tokia nuostata suponuoja, kad įstatymas būtų taikomas tik užsienio subjektams, nors iš kitų teikiamo projekto nuostatų matyti, kad įstatymas reglamentuoja ir su nacionaliniais subjektais susijusius visuomeninius santykius. Nuostata tikslintina.
Nuostata tikslintina. 3. Projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje siūloma nustatyti, kad šis įstatymas netaikomas tais atvejais, kai žemė įsigyjama paveldėjimo būdu. Atsižvelgiant į šią nuostatą bei į Civilinio kodekso 5.75 straipsnio nuostatas, paveldėti žemės ūkio paskirties žemę galėtų tiek užsienio subjektai, tiek nacionaliniai subjektai, nors ir neatitiktų teikiamu projektu siūlomų nustatyti keičiamo įstatymo reikalavimų žemės ūkio paskirties žemės įgijėjams. Pažymėtina, kad nustatyti reikalavimus užsienio subjektams, siekiantiems įsigyti žemės ūkio paskirties žemę, yra siūloma ir su teikiamu įstatymo projektu susijusiame Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalies įgyvendinimo konstitucinio įstatymo Nr. I-1392 pakeitimo įstatymo projekto (reg. Nr. XIIP-1589) 2 straipsnyje. Pastarajame projekte nėra siūloma įtvirtinti, kad jo nuostatos netaikomos paveldint žemės ūkio paskirties žemę. Taigi, užsienio subjektai, atsižvelgiant į Civilinio kodekso 2.75 straipsnio nuostatas, skirtingai nei nacionaliniai subjektai, paveldėti žemės ūkio paskirties žemę galėtų tik tuo atveju, jeigu atitiktų Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalies įgyvendinimo konstitucinio įstatyme siūlomus nustatyti reikalavimus žemės ūkio paskirties žemės įgijėjams. Svarstytina, ar siūlomu nustatyti teisiniu reguliavimu nebūtų pažeistas asmenų lygiateisiškumo principas, nes užsienio ir nacionaliniams subjektams būtų nustatyti skirtingi reikalavimai paveldėti žemės ūkio paskirties žemę. 4. Projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 1 straipsnio 4 dalies nuostata ,,akcijų (dalių, pajų)” derintina su Civiliniame kodekse naudojamomis sąvokomis, vietoj žodžio ,,dalių” įrašytinas žodis ,,teisių”. Jeigu būtų pritarta šiai pastabai, reikėtų atitinkamai patikslinti ir projekto 3 straipsnio nuostatas. 5.
paskirties žemės, nustatomi tokie reikalavimai:
1) turėti profesinių įgūdžių ir kompetencijos, kuri pasireškia tuo, kad fizinis asmuo ne mažiau kaip 3 metus iki žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo sandorio sudarymo dienos vykdė žemės ūkio veiklą (įskaitant studijų/mokymosi laiką įgyjant žemės ūkio profesiją) ir deklaravo žemės ūkio naudmenas ir (ar) pasėlius ir tvarkė buhalterinę apskaitą ir Ūkininko ūkio įstatymo nustatyta tvarka yra įregistravęs ūkininko ūkį arba turi žemės ūkio išsimokslinimą;
2) nuolat gyvena toje savivaldybėje ar su ja besiribojančioje savivaldybėje, kurioje nori įsigyti žemės ūkio paskirties žemės. Dėl reikalavimų nuolat gyventi atitinkamoje savivaldybėje ir ne mažiau kaip 3 metus iki žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo sandorio sudarymo dienos vykdyti žemės ūkio veiklą. Kelia abejonių šių projekto nuostatų atitiktis šioms Konstitucijos nuostatoms: 23 straipsnio 1 dalyje įtvirtintai asmens teisei į nuosavybę ir 2 dalyje nustatytai teisei į šios nuosavybės apsaugą; 29 straipsnyje įtvirtintam asmenų lygiateisiškumo principui; 32 straipsnyje įtvirtintai asmens teisei laisvai išvykti iš Lietuvos; 46 straipsnio 1 dalyje nustatytai asmens ūkinės veiklos laisvei ir iniciatyvai; 46 straipsnio 4 dalies nuostatai “įstatymas saugo sąžiningos konkurencijos teisę“ bei 48 straipsnyje 1 dalies nuostatai, kad žmogus gali laisvai pasirinkti verslą.
Be to, aptariamos projekto nuostatos kelia abejonių dėl jų atitikties Sutartyje dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau
paslaugų judėjimui bei 63 straipsnyje įvirtintam laisvam kapitalo judėjimui. Šiame kontekste pažymėtina, kad tiek Konstitucinis Teismas, tiek Europos Sąjungos Teisingumo Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra pripažinę galimybę riboti kai kurias asmens teises, tačiau tokia galimybė visada buvo siejama su tam tikromis sąlygomis. Konstitucinis Teismas 2004 m. sausio 24 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2005 m. gegužės 13 d. bei kituose nutarimuose yra nurodęs: „Pagal Konstituciją riboti asmens teises ir laisves <...> galima, jeigu yra laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo.
Anot Konstitucinio Teismo „<...> sprendžiant ar įstatymas, kuriuo ribojamas asmens teisių ir laisvių įgyvendinimas, nepažeidžia konstitucinio proporcingumo principo <...>, būtina įvertinti, ar įstatyme numatytos priemonės atitinka teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, ar šios priemonės yra būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir ar šios priemonės nevaržo asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti“. Pagal nusistovėjusią Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau
Sint Servatius, C—567/07; 2011 m. gruodžio 1 d. sprendimas byloje Komisija prieš Vengriją, C—253/09; 2013 m. gegužės 8 d. sprendimas sujungtose bylose Eric Libert ir kiti prieš Gouvernement flamand (C-197/11) ir All Projects & Developments NV ir kt. prieš Vlaamse Regering (C-203/11)).
Pažymėtina, kad reikalavimu nuolat gyventi atitinkamoje savivaldybėje ir 3 metus iki žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo sandorio sudarymo dienos vykdyti žemės ūkio veiklą, būtų apribota ne tik Lietuvoje niekada negyvenusių asmenų, pvz.: Europos Sąjungos valstybių narių piliečių, bet ir iš Lietuvos išvykusių ir atitinkamą laikotarpį kitoje valstybėje gyvenusių asmenų bei Lietuvos Respublikoje nuolatinai gyvenusių, tačiau neužsiėmusių žemės ūkio veikla asmenų teisė įsigyti žemės ūkio paskirties žemę ir užsiimti žemės ūkio veikla. Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalyje nustatyta:
„Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos
laisve ir iniciatyva.“ Ši Konstitucijos nuostata yra glaudžiai susijusi su Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens teise pasirinkti darbą ir verslą. 1996 m. balandžio 18 d. nutarime Konstitucinis Teismas pažymėjo kad
„Asmens ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos sąvoka yra plati.
Ji apima teisę laisvai pasirinkti verslą, <...>, sąžiningos konkurencijos laisvę, ūkinės veiklos subjektų lygiateisiškumą ir kt.“ 1995 m. balandžio 20 d. nutarime Konstitucinis Teismas konstatavo, kad „Ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva remiasi prigimtine žmogaus asmens laisve ir prigimtine teise turėti nuosavybę“. Konstitucijos 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuosavybė neliečiama, o šio straipsnio 2 dalyje, kad nuosavybės teises saugo įstatymai. Anot Konstitucinio Teismo „Šios konstitucinės nuostatos suponuoja tai, kad Konstitucija, garantuodama nuosavybės apsaugą, kartu įtvirtina ir konstitucinę teisę įgyti nuosavybę <...>“. Konstitucinis Teismas 2002 m. kovo 14 d. nutarime konstatavo, kad
„asmens konstitucinė teisė į nuosavybę yra esminė (būtina) asmens ūkinės
veiklos laisvės įgyvendinimo sąlyga. Ribojant asmens teisę į nuosavybę, yra ribojama ir asmens ūkinės veiklos laisvė.“ Kaip jau buvo minėta aukščiau, kad nustatomas ribojimas būtų pateisinamas, jis turi būti konstituciškai pagrįstas ir proporcingas siekiamiems tikslams. Pažymėtina, kad aptariami reikalavimai nuolat gyventi atitinkamoje savivaldybėje ir ne mažiau kaip 3 metus iki žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo sandorio sudarymo dienos vykdyti žemės ūkio veiklą suponuoja (kitaip jie būtų iš viso nesuprantami), kad žemės ūkio paskirties žemę įsigiję asmenys, turėtų patys tą žemę dirbti. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 30 d. nutarime konstatavo, kad tokie reikalavimai, kad žemės ūkio paskirties įgijėjai patys ūkininkautų toje žemėje, nėra konstituciškai pagrįsti. Kita vertus, pažymėtina ir tai, kad aptariami reikalavimai nustatomi tik vienai žemės ūkio paskirties žemės naudotojų kategorijai – asmenims, po šio įstatymo įsigaliojimo įsigysiantiems žemės ūkio paskirties žemę.
Šis reikalavimas (kartu su projekto 4 straipsniu keičiamo įstatymo 7 straipsnyje nustatytu įpareigojimu 5 metus neperleisti įsigytos žemės ūkio paskirties žemės) nebūtų taikomas nei esamiems žemės ūkio paskirties žemės savininkams ar naudojantiems šią žemę kitais pagrindais asmenims, nei naudosiantiems žemės ūkio paskirties žemę kita nei nuosavybės teise po šio įstatymo įsigaliojimo. Atsižvelgus į tai, kelia abejonių ar aptariamų reikalavimų nustatymu iš tiesų būtų pasiekti keičiamo įstatymo 1 straipsnyje nustatyti tikslai – kad žemės ūkio paskirties žemė būtų naudojama racionaliai, skatinant žemės ūkio produkcijos gamybą; būtų išsaugota ir pagerinta natūrali aplinka ir pan. Todėl manytina, kad projektu nustatyti reikalavimai nuolat gyventi atitinkamoje savivaldybėje ir 3 metus iki žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo sandorio sudarymo dienos vykdyti žemės ūkio veiklą viena vertus, nepagrįstai apribotų Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalyse, 32 straipsnyje, 46 straipsnio 1 dalyje bei 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas asmens teises, o kita vertus, nustačius tokį reikalavimą tik vienai kategorijai žemės ūkio paskirties žemės naudotojų, būtų pažeistas ir Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas asmenų lygiateisiškumo principas bei 46 straipsnio 4 dalies nuostata “įstatymas saugo sąžiningos konkurencijos teisę“. Dėl reikalavimo turėti profesinių įgūdžių ir kompetencijos.
Pažymėtina, kad teikiamo projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatos, apibūdinančios, koks fizinis asmuo laikomas turinčiu profesinių įgūdžių ir kompetencijos, iš esmės yra siejamos su tam tikro išsilavinimo turėjimu, nes ir ūkininko ūkiui įregistruoti pagal Lietuvos Respublikos ūkininko ūkio įstatymo 4 straipsnio 3 dalį reikalingas Vyriausybės įgaliotos institucijos nustatytas profesinis pasirengimas ūkininkauti. Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas, nagrinėdamas tuo metu galiojusią Farmacinės veiklos įstatymo nuostatą, draudžiančią aukštojo farmacinio išsilavinimo neturintiems asmenims nuosavybės teise įsigyti vaistines, 2002 m. kovo 14 d. nutarimu konstatavo, kad „Pagal Konstituciją neleidžiama riboti asmens teisės į nuosavybę priklausomai nuo asmens išsilavinimo“. Šioje byloje Konstitucinis Teismas pripažino, jog atitinkama Farmacinės veiklos įstatymo nuostata ta apimtimi, kuria buvo ribojama fizinių asmenų, neturinčių aukštojo farmacinio išsilavinimo, nuosavybės teise įsigyti vaistinių, prieštaravo Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalims, 46 straipsnio 1 daliai ir 48 straipsnio 1 daliai. Kaip jau buvo minėta aukščiau ir aptariamo reikalavimo nustatymas suponuoja, kad asmenys, įgiję žemės ūkio paskirties žemę, turėtų ją dirbti patys. Minėta, kad Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 30 d. nutarime yra nurodęs, kad reikalavimas žemės ūkio paskirties žemės įgijėjams patiems ūkininkauti, o taip pat priverstinai pasirinkti kurią nors vieną iš pagal įstatymus galimų ūkininkavimo formų, yra konstituciškai nepagrįsti.
Atsižvelgiant į tai, manytume, kad projektu keičiamo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatomis tiek, kiek jomis teisė įsigyti žemės ūkio paskirties žemę siejama su išsilavinimo turėjimu, nepagrįstai apribotų Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalyse, 46 straipsnio 1 dalyje bei 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas asmens teises, o kita vertus, nustačius tokį reikalavimą tik vienai kategorijai žemės ūkio paskirties žemės naudotojų, būtų pažeistas ir Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas asmenų lygiateisiškumo principas bei 46 straipsnio 4 dalies nuostata “įstatymas saugo sąžiningos konkurencijos teisę“. Dėl aukščiau aptartų projektu nustatytų reikalavimų atitikties Europos Sąjungos teisei. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad neseniai Europos Sąjungos Teisingumo Teismas išnagrinėjo bylą ir 2013 m. gegužės 8 d. priėmė prejudicinį sprendimą sujungtose bylose Eric Libert ir kiti prieš Gouvernement flamand (C-197/11) ir All Projects & Developments NV ir kt. prieš Vlaamse Regering (C-203/11), kurios aplinkybės savo teisine prigimtimi yra panašios į projekto 4 straipsnio 1 dalyje nustatytąsias. Pažymėtina, kad šioje byloje prašymai buvo pateikti siekiant išsiaiškinti, ar Belgijos Karalystės Flandrijos regiono dekreto dėl žemės sklypų ir nekilnojamojo turto 5 knygoje, pagal kurias perleidžiant Vlaamse Regering nurodytose tikslinėse savivaldybėse esantį nekilnojamąjį turtą, provincijos vertinimo komisija turėjo taikyti patikrinimą dėl „pakankamo ryšio“ tarp potencialaus įgijėjo ar nuomininko ir šių tikslinių savivaldybių.
Pažymėtina, kad minėtame Flandrijos dekrete, buvo nustatyta, kad asmuo, siekiantis įsigyti nurodytąjį turtą nuosavybės teise, jį išsinuomoti ilgiau nei 9 metams ir pan. yra laikomas turinčiu „pakankamą ryšį“ su atitinkamomis savivaldybėmis, jei jis atitinka tris alternatyvias sąlygas. Pirmąja sąlyga buvo reikalaujama, kad asmuo, kuriam turėtų būti perleistas nekilnojamasis turtas iki perleidimo dienos gyventų tikslinėje savivaldybėje ne mažiau kaip šešerius metus; pagal antrąją sąlygą pirkėjas ar nuomininkas perleidimo dieną turėjo vykdyti veiklą toje savivaldybėje; trečiąja sąlyga buvo reikalaujama, kad įgijėjas ar nuomininkas dėl svarbios ir ilgą laiką trunkančios aplinkybės su šia savivaldybe būtų susietas profesiniu, šeimos, socialiniu ar ekonominiu ryšiu. Pažymėtina, kad Teismas šioje byloje pakartojo ankstesnėse bylose padarytas išvadas, kad SESV 21 straipsnis ir atitinkamoje srityje SESV 45 ir 49 straipsniai bei 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/38/EB (toliau – Direktyva 2004/38/EB) dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje
piliečiams sudaro kliūčių arba juos atgraso nuo išvykimo iš jos, siekiant pasinaudoti laisvo judėjimo Sąjungos viduje teise.
Dėl laisvo paslaugų teikimo, kuris reglamentuojamas SESV 56 straipsniu, Teismas pažymėjo, kad Flandrijos dekreto nuostatos galėtų sudaryti kliūčių vykdyti veiklą įmonėms, veikiančioms nekilnojamojo turto sektoriuje, atsižvelgiant į tai, kad yra apribotas ratas asmenų, kuriems nekilnojamas turtas gali būti parduodamas. Galiausiai Teismas pripažino, kad Flandrijos dekreto nuostatos pažeidžia ir SESV 63 straipsnio 1 dalies nuostatas, kaip atgrasančias ne rezidentus investuoti į nekilnojamąjį turtą atitinkamose Flandrijos regiono savivaldybėse. Pažymėtina, kad nors Teismas pripažino, kad tokie reikalavimai gali būti grindžiami valstybės narės socialinio būsto politika (užtikrinti pakankamą būsto pasiūlą asmenims, gaunantiems mažai pajamų ir pan.) vis tik Teismas nerado „tiesioginio ryšio“ tarp nustatytų reikalavimų ir siekiamo tikslo. Vertinant aptariamas projekto nuostatas aukščiau minėtos ESTT bylos ir kitų aukščiau minėtų bylų kontekste, manytume, kad projektu keičiamo įstatymo 2 straipsnio
bei 63 straipsnio bei Direktyvos 2004/38/EB 22 ir 24 straipsnių. Papildomai atkreipiame dėmesį ir į tai, kad kartu su teikiamu projektu yra teikiamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalies įgyvendinimo konstitucinio įstatymo Nr. I-1392 pakeitimo įstatymo projektas (reg. Nr. XIIP-1589), kuris yra taikomas tik užsienio subjektams.
Šio projekto 2 straipsniu keičiamo įstatymo 3 straipsnio 2 bei 3 dalyse yra nustatomi reikalavimai žemės ūkio paskirties žemės įsigijimui užsienio subjektams – fiziniams asmenims: reikalavimas mokėti lietuvių kalbą, būti lojaliems Lietuvos valstybei ir pan. Pažymėtina, kad teikiamu projektu nustačius reikalavimus fiziniams asmenims, šie reikalavimai būtų taikomi ne tik Lietuvos fiziniams asmenims, bet ir užsienio subjektams - fiziniams asmenims. Pabrėžtina, kad konstitucinis įstatymas yra aukštesnės galios teisės aktas, nei paprastas įstatymas (šiuo atveju – teikiamas projektas). Pagal konstitucinį teisės aktų hierarchijos principą žemesnės galios teisės aktas turi atitikti aukštesnės galios teisės aktą. Tai reiškia, kad teikiamu projektu negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo vienodi pagal savo paskirtį reikalavimai (įsigyti žemės ūkio paskirties žemę) būtų nustatyti skirtingo lygmens teisės aktuose - konstituciniame įstatyme ir paprastame įstatyme. Tokiu teisiniu reguliavimu yra pažeidžiamas konstitucinis teisės aktų hierarchijos principas. 6. Manytume, kad projekto 2 straipsniu keičiamo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies punkto nuostata, kurioje yra nustatomas reikalavimas juridiniams asmenims ne mažiau kaip 3 metus iki žemės ūkio paskirties įsigijimo sandorio sudarymo dienos vykdyti žemės ūkio veiklą, deklaruoti žemės ūkio pasėlius ir pan. dėl aukščiau išdėstytoje pastaboje pateiktų argumentų neatitinka Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalies, 29 straipsnio 1 dalies, 46 straipsnio 1 ir 4 dalies bei 48 straipsnio 1 dalies nuostatų bei Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 49, 56 bei 63 straipsnių. 7.
straipsniu keičiamo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje siūloma nustatyti, kad ,,asmenys, nurodyti šio straipsnio 1 dalyje, gali įsigyti žemės ūkio paskirties žemės tik tos savivaldybės, kurioje nuolat gyvena (yra įregistruota juridinio asmens buveinė) ar su ja besiribojančios savivaldybės teritorijoje ir tik gavę savivaldybės <…> komisijos leidimą”. Siūlomas teisinis reguliavimas toje apimtyje, kiek juridiniams asmenims, siekiantiems atitinkamoje savivaldybėje (besiribojančioje savivaldybėje) įsigyti žemės ūkio paskirties žemę, siūloma nustatyti reikalavimą turėti buveinę tos savivaldybės teritorijoje, kelia abejonių. Pirma, Civilinio kodekso 2.49 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad juridinio asmens buveinė laikoma ta vieta, kurioje yra nuolatinis jo valdymo organas. Juridinio asmens buveinė apibūdinama nurodant patalpų, kuriose yra buveinė, adresą. Taigi, pagal projektu siūlomas nuostatas juridinis asmuo, siekdamas įsigyti žemės ūkio paskirties žemę atitinkamoje savivaldybėje, bet neturėdamas joje savo buveinės, turėtų perkelti buveinę (nuolatinį valdymo organą) į tos savivaldybės arba besiribojančios savivaldybės teritoriją. Pažymėtina, kad projekto aiškinamajame rašte nėra nurodyti argumentai, kurie pagrįstų reikalavimo juridiniam asmeniui turėti savivaldybėje, kurioje yra įsigyjama žemė arba gretimoje savivaldybėje, buveinę. Tokio siūlymo pagrįstumas kelia abejonių, nes juridinio asmens buveinės perkėlimas galimai apsunkintų juridinių asmenų ūkinę veiklą, ypač tokių juridinių asmenų, kurių pagrindinė veikla būtų vykdoma kitų savivaldybių, nei yra įsigyjama žemė, bei užsienio valstybių teritorijose. Buveinę juridiniai asmenys būtų privesti perkelti vien tik dėl to, kad įsigytų žemę.
Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 30 d. nutarime pažymėjo, kad įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į žemės rūšį (kategoriją), gali nustatyti žemės teisinį režimą, inter alia nuosavybės naudojimo, ūkinės veiklos ir kitos veiklos sąlygas, apribojimus, draudimus, tačiau minėti apribojimai turi būti konstituciškai pagrįsti. Be to, siūlomu teisiniu reguliavimu būtų sudarytos palankesnės sąlygos atitinkamoje savivaldybėje įsigyti žemę toje savivaldybėje ar besiribojančioje savivaldybėje jau turintiems buveinę juridiniams asmenims, t.y. tų savivaldybių teritorijose jau vykdantiems veiklą subjektams, nes pastariesiems buveinės perkelti nereikėtų. Todėl manytina, kad tokios projekto nuostatos neatitiktų Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalys dalies, 29 straipsnio 1 dalies, 46 straipsnio 1 ir 4 dalies bei 48 straipsnio 1 dalies nuostatų bei SESV 49, 56 bei 63 straipsnių. Antra, atkreiptinas dėmesys, kad užsienio juridinių asmenų civilinis teisnumas nustatomas pagal du principus: buveinės ir inkorporavimo. Remiantis buveinės principu juridiniam asmeniui taikytina teisė yra nustatoma pagal jo buveinės vietos teisę, todėl projektu nustačius reikalavimą juridiniams asmenims turėti buveinę konkrečioje Lietuvos Respublikos savivaldybėje, tai reikštų, kad kitoje valstybėje narėje turintis buveinę juridinis asmuo, ją perkėlęs į Lietuvą, prarastų savo teisinį subjektiškumą pagal savo ankstesnės buveinės valstybės teisę. 8. Projekto 2 straipsniu keičiamo įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje siūloma nustatyti, kad leidimas įsigyti žemės ūkio paskirties žemę išduodamas tik tuo atveju, jei asmuo atitinka šio straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus ir įsipareigoja laikytis Žemės įstatymo 21 straipsnyje nustatytų reikalavimų.
Atkreiptinas dėmesys, kad reikalavimus žemės ūkio paskirties žemės įgijėjams projektu yra siūloma nustatyti ne tik keičiamo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje, bet ir šio straipsnio 2 dalyje. Atsižvelgus į tai, vertinamoji projekto nuostata tikslintina. Be to, svarstytina, ar nereikėtų atsisakyti nuostatos, kad žemę įsigyjantis asmuo įsipareigoja laikytis Žemės įstatymo 21 straipsnyje nustatytų reikalavimų, nes įstatymų reikalavimų privalo laikytis visi asmenys nepriklausomai nuo to, ar jie raštiškai ar kita forma prisiima tokius įsipareigojimus, ar ne. Kartu pažymėtina, kad iš projekto nuostatų nėra aišku, kokius dokumentus (duomenis) asmuo, siekiantis įsigyti žemę, turėtų pateikti komisijai, kad ji galėtų konstatuoti, kaip tai siūloma nustatyti projekto 2 straipsniu keičiamo įstatymo 2 straipsnio 3 dalies paskutiniajame sakinyje, kad perleidžiami žemės ūkio paskirties žemės sklypai bus naudojami tik žemės ūkio veiklai vykdyti, bei kokiais kriterijais vadovaujantis komisija nustatytų tai, kad nebus didinama žemės valdų koncentracija, galinti daryti tiesioginį poveikį vidutinių ir smulkių ūkių žlugdymui. Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad su asmenų teisėmis susijęs teisinis reguliavimas turi būti nustatytas įstatymais. Todėl manytume, kad projektą reikėtų atitinkamai papildyti. 9. Tikslintina projekto 2 straipsniu keičiamo įstatymo 2 straipsnio struktūrinių dalių numeracija. 10.
siūloma nustatyti, kad žemės ūkio paskirties žemės perleidimo sutartyje įrašoma sąlyga, kad žemės ūkio paskirties žemės pirkėjas, įgijęs šią žemę, teisę ją perleisti kitiems asmenims įgyja ne anksčiau kaip praėjus 5 metams nuo šios žemės įsigijimo dienos. Kaip jau buvo minėta, Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 30 d. nutarime pažymėjo, kad įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į žemės rūšį (kategoriją), gali nustatyti žemės teisinį režimą, inter alia nuosavybės naudojimo, ūkinės veiklos ir kitos veiklos sąlygas, apribojimus, draudimus, tačiau minėti apribojimai turi būti konstituciškai pagrįsti. Svarstytina, ar siūlomas nuosavybės teisės ribojimas yra pagrįstas, ar jis yra proporcingas siekiamiems tikslams. Diskutuotina, ar įstatymo tikslai negalėtų būti pasiekti nustatant žemės ūkio paskirties žemės naudojimo sąlygas, nustatant veiklos, kuri galėtų padaryti neigiamą poveikį tokios paskirties žemei, ribojimus, bet ne ribojant tokios žemės savininko nuosavybės teises. Be to, nuosavybės teisės ribojimus galima nustatyti tik įstatymu, bet ne kaip viena iš įrašomų į perleidimo sutartį sąlygų. Atsižvelgus į tai, projekto nuostatos tikslintinos. 11. Iš projekto nuostatų nėra aišku, kokiais įstatymais vadovaujantis būtų užbaigiamos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo procedūros, jei jos būtų pradėtos iki įstatymo įsigaliojimo dienos (pvz., Civilinio kodekso 6.165 straipsnio nustatyta tvarka yra sudaryta preliminarioji sutartis dėl žemės ūkio paskirties žemės sklypo perleidimo sandorio sudarymo). Manytume, kad projektas turėtų būti papildytas nuostatomis, aiškiai įvardijančiomis nuo kokio momento sudaromiems žemės sklypo įsigijimo sandoriams būtų taikomos naujosios sąlygos (pvz., sandoriams, kurie bus sudaryti po šio įstatymo įsigaliojimo).
Taip pat reikėtų nurodyti pagal kokius teisės aktus būtų užbaigiamos iki įstatymo įsigaliojimo pradėtos žemės sklypo įsigijimo procedūros ir koks faktas būtų laikomas įsigijimo procedūrų pradžia. 12. Atkreiptinas dėmesys, kad priėmus įstatymą, šis įsigaliotų kitą dieną po oficialaus jo paskelbimo Teisės aktų registre. Pažymėtina, kad pagal projekto aiškinamąjį raštą įstatymui įgyvendinti reikės priimti naujus ar pakeisti galiojančius poįstatyminius teisės aktus. Atsižvelgiant į tai, jog įstatymo įgyvendinimui būtų tinkamai pasirengta, svarstytina, ar nereikėtų nustatyti vėlesnę įstatymo įsigaliojimo datą bei įpareigojimą atitinkamoms institucijoms priimti įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus iki įstatymo įsigaliojimo. 13. Atkreipiame dėmesį, kad projektu siūloma reglamentuoti disponavimą valstybės turtu, o Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo
įgyvendina Seimas ir Vyriausybė, todėl svarstytina, ar dėl teikiamo įstatymo projekto nereikėtų prašyti Vyriausybės išvados. 14. Korupcijos prevencijos įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad teisės akto projekto rengėjas atlieka rengiamo teisės akto projekto antikorupcinį vertinimą, jeigu rengiamame teisės akte numatoma reglamentuoti santykius, susijusius su valstybės ar savivaldybių turto nuosavybės teisės perleidimu privatiems asmenims. Atkreiptinas dėmesys, kad projekto aiškinamajame rašte nėra nurodyta, ar toks vertinimas buvo atliktas. Teisės departamento direktorius Andrius Kabišaitis L.Schulte-Ebbert N.Azguridienė S.Švedas
2014-04-24 Nr. XIIP-1587(3) Vilnius Vertindami projektą dėl jo atitikties Konstitucijai, įstatymams, Europos Sąjungos teisės aktams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas:
projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 1 straipsnio 3 dalies nuostatų, pagal kurias daugiau negu 10 ha žemės ūkio paskirties žemės nuosavybės teise valdančio juridinio asmens ar daugiau negu 25 procentų tokio juridinio asmens akcijų (teisių, pajų) įgijėjui taikomi tokie patys šio ir kitų įstatymų reikalavimai, kaip ir žemės ūkio paskirties žemės įgijėjui, proporcingumo ir atitikties Europos Sąjungos teisei laikomės nuomonės, išdėstytos Teisės departamento išvados įstatymo projektui Nr. XIIP-1638 1 punkte. 2. Dėl projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nustatytų reikalavimų žemės ūkio paskirties žemės įgijėjams atitikties Konstitucijai ir Europos Sąjungos teisei laikomės nuomonės, išdėstytos Teisės departamento išvados įstatymo projektui Nr. XIIP-1638 1 ir 2 punktuose. Papildomai atkreipiame dėmesį į tai, kad projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 2 straipsnio 1 ir 2 punktuose fiziniams ir juridiniams asmenims siūloma nustatyti skirtingus laikotarpius (fiziniams asmenims – paskutiniai penkeri metai, juridiniams asmenims – paskutiniai dešimt metų), per kuriuos ne mažiau kaip 3 metus žemės ūkio veiklą vykdžiusiam fiziniam ar juridiniam asmeniui būtų leidžiama įsigyti žemės ūkio paskirties žemės. Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 30 d. nutarime yra konstatavęs, kad įstatymų leidėjas, diferencijuotai reguliuodamas santykius, susijusius su žemės nuosavybe, gali nustatyti tik konstituciškai pagrįstus apribojimus.
Šiame nutarime Konstitucinis Teismas konstatavo, kad tokiu teisiniu reguliavimu, kuriuo fiziniams ir juridiniams asmenims buvo nustatyti skirtingi leidžiamos įsigyti žemės ūkio paskirties plotai (fiziniams asmenims – 300 ha, juridiniams asmenims 2000 ha), fiziniai asmenys buvo diskriminuojami juridinių asmenų atžvilgiu, buvo ribojamos fizinių asmenų galimybės konkuruoti žemės ūkio rinkoje, neproporcingai suvaržoma jų ūkinės veiklos laisvė. Atsižvelgiant į tai, kad nėra aišku, koks viešasis interesas yra ginamas nustatant skirtingus laikotarpius fiziniams ir juridiniams asmenims, manytume, kad siūlomu teisiniu reguliavimu būtų pažeistas asmenų lygiateisiškumo principas. 3. Projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatos „Tokiu laikomas ne mažiau kaip 3 metus per paskutinius penkerius metus iki žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo sandorio sudarymo dienos žemės ūkio veiklą vykdęs (įskaitant studijų/mokymosi įgyjant žemės ūkio išsimokslinimą laiką) ir žemės ūkio naudmenas ir (ar) pasėlius deklaravęs fizinis asmuo, kuris Lietuvos Respublikos ūkininko ūkio įstatymo nustatyta tvarka yra įregistravęs ūkininko ūkį“ nėra suprantamos tuo aspektu, kad nėra aišku, ar asmuo, kurio studijų/mokymosi laikas prilyginamas žemės ūkio veiklai, privalo būti studijų/mokymosi laikotarpiu deklaravęs žemės ūkio naudmenas ir (ar) pasėlius bei būti įregistravęs ūkininko ūkį. 4. Projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1 punkte siūloma nustatyti, kad ,,šio punkto nuostatos netaikomos įsikuriantiems jauniesiems ūkininkams iki 40 metų, gavusiems savivaldybės pagal žemės buvimo vietą administracijos direktoriaus sudarytos komisijos leidimą įsigyti žemės ūkio paskirties žemę“.
Projekto nuostata kelia abejonių šiais aspektais. Pirma, jauniesiems ūkininkams įsikūrimo laikotarpis dėl įvairių priežasčių gali trukti nevienodą laiką. Neaišku, kokiais kriterijais vadovaujantis būtų nustatoma, kad jaunasis ūkininkas dar nėra užbaigęs įsikūrimo proceso. Vertinamąją projekto nuostatą reikėtų papildyti, nustatant aiškius kriterijus, kuriais vadovaujantis ūkininkai būtų priskiriami įsikuriančių jaunųjų ūkininkų iki 40 metų kategorijai. Antra, nuostata, kad leidimą įsikuriantiems jauniesiems ūkininkams iki 40 metų išduoda savivaldybės administracijos direktoriaus sudaryta komisija derintina su Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 17 dalimis, 15 straipsnio 2 dalimi, pagal kurias leidimus išduoda viešojo administravimo subjektai. Pažymėtina, kad pagal Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalį savivaldybės administracijos direktoriaus sudaryta komisija nėra laikoma viešojo administravimo subjektu. Atsižvelgus į tai, vertinamąją projekto nuostatą reikėtų suderinti su minėtomis Viešojo administravimo įstatymo nuostatomis. Trečia, atsižvelgiant į vertinamąją projekto nuostatą bei į projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 2 straipsnio 3 dalies pirmojo sakinio nuostatą, norintiems įsigyti žemės ūkio paskirties žemę įsikuriantiems jauniesiems ūkininkams reikėtų gauti net 2 leidimus – savivaldybės pagal žemės buvimo vietą administracijos direktoriaus sudarytos komisijos leidimą ir savivaldybės pagal žemės buvimo vietą administracijos direktoriaus leidimą.
Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo
(kategoriją), gali nustatyti žemės teisinį režimą, inter alia nuosavybės naudojimo, ūkinės veiklos ir kitos veiklos sąlygas, apribojimus, draudimus. Minėti apribojimai turi būti konstituciškai pagrįsti. Kyla abejonių, ar projektu siūlomas teisinis reguliavimas yra pagrįstas ir atitinka proporcingumo principą. 5. Projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 3 punkte siūloma nustatyti, kad teisę įsigyti žemės ūkio paskirties žemės turi juridiniai ir fiziniai asmenys, kurie ketina keisti įsigyjamos žemės ūkio paskirties žemės paskirtį į kitą paskirtį Žemės įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje nurodytoms teritorijoms formuoti, įgyvendinant teritorijų planavimo dokumentų sprendinius. Šios projekto nuostatos nėra aiškios ir gali būti skirtingai interpretuojamos santykyje su šio straipsnio 4 ir 6 dalių nuostatomis dėl jose vartojamų skirtingų formuluočių apibrėžiant teritorijų planavimo dokumentus, t.y., iš šių projekto nuostatų nėra aišku, ar juridiniams ir fiziniams asmenims, įsigujusiems žemės ūkio paskirties žemę pagal keičiamo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 3 punktą, būtų taikomos šio straipsnio 4 ir 6 dalies nuostatos.
Atkreiptinas dėmesys, kad projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 2 straipsnio 6 dalyje siūloma nustatyti, kad „šiame straipsnyje nustatyti reikalavimai netaikomi ir leidimas neprivalomas, <...> kai įsigyjamas žemės sklypas patenka į teritoriją, kurioje pagal savivaldybės lygmens ir vietovės lygmens bendruosius planus žemė numatyta naudoti ne žemės ūkio veiklai“, o šio straipsnio 4 dalyje vartojama formuluotė „kai žemės sklypas patenka į teritoriją, kurioje pagal savivaldybės lygmens ir vietovės lygmens bendruosius planus žemė numatyta naudoti ne žemės ūkio veiklai, ir yra pakeičiama šio žemės sklypo pagrindinė naudojimo paskirtis“. 6. Pagal projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 2 straipsnio 4 dalį „Leidimas įsigyti žemės ūkio paskirties žemę išduodamas, jeigu asmuo, pageidaujantis įsigyti žemės ūkio paskirties žemės <...> įsipareigoja laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalies įgyvendinimo konstitucinio įstatymo ir Žemės įstatymo 21 straipsnyje nustatytų reikalavimų (pabraukimas – mūsų). Pažymėtina, kad pagal Konstitucijos 28 straipsnį įstatymų privalo laikytis visi asmenys (nepriklausomai nuo to, ar jie raštiškai, ar kokia kita forma prisiima tokius įsipareigojimus). Atsižvelgiant į tai, siūlytume atsisakyti aptartos projekto nuostatos.
Kita vertus, kiek tai susiję su įsipareigojimu laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalies įgyvendinimo konstituciniame įstatyme nustatytų reikalavimų, pastebėtina ir tai, kad šiuo metu galiojantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio
ūkio paskirties žemės įgijėjui. Be to, minėtasis konstitucinis įstatymas yra taikomas tik užsienio subjektams. 7. Projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 2 straipsnio 4 dalies antrajame sakinyje nuoroda į šio straipsnio 2 dalį keistina nuoroda į šio straipsnio 3 dalį, nes būtent šioje, o ne 2 dalyje yra įvardijama savivaldybės tarybos sudaroma komisija. 8. Atkreiptinas dėmesys, kad projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 2 straipsnio
netaikomi ir leidimas neprivalomas, <...> kai įsigyjamas žemės sklypas patenka į teritoriją, kurioje pagal savivaldybės lygmens ir vietovės lygmens bendruosius planus žemė numatyta naudoti ne žemės ūkio veiklai“. Atsižvelgiant į tai ir siekiant aiškumo, reikėtų tikslinti projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 2 straipsnio 4 dalies nuostatas išbraukiant jose formuluotę „arba kai žemės sklypas patenka į teritoriją, kurioje pagal savivaldybės lygmens ir vietovės lygmens bendruosius planus žemė numatyta naudoti ne žemės ūkio veiklai, ir yra pakeičiama šio žemės sklypo pagrindinė naudojimo paskirtis“, nes šios projekto nuostatos suponuoja tai, kad minėtu atveju leidimas vis dėlto yra privalomas. 9. Projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje siūloma nustatyti, kad šiame straipsnyje nurodytų komisijų sudarymo ir leidimų išdavimo tvarką nustato Žemės ūkio ministerija.
Ši projekto nuostata toje apimtyje, kiek joje siūloma nustatyti, kad projekto 2 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytos komisijos sudarymo tvarką ir jos išduodamų leidimų išdavimo tvarką nustato Žemės ūkio ministerija, nedera su Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 4, 17 dalimis, 15 straipsnio 2 dalimi, pagal kurias leidimus išduoda tik viešojo administravimo subjektai. Be to, siekiant teisinio reguliavimo nuoseklumo, keičiamame įstatyme, bet ne poįstatyminiame teisės akte, turėtų būti nurodomi subjektai, kurių atstovai turėtų sudaryti komisijas. Vertinamoji projekto nuostata taip pat derintina su Civilinio kodekso 4.51 straipsniu, pagal kurį leidimų įsigyti ypatingą reikšmę turinčius daiktus išdavimo tvarką nustato įstatymai. Iš pastarosios Civilinio kodekso nuostatos seka, kad subjektai, turintys teisę išduoti leidimus, leidimų išdavimo sąlygos, terminai ir kitos esminės sąlygos turėtų būti nustatyti įstatyme. 10. Projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 2 straipsnio 6 dalyje vietoj formuluotės „priklausantis žemės ūkio paskirties plotas“ reikėtų įrašyti formuluotę „priklausantis žemės ūkio paskirties žemės plotas“. 11. Projekto
ribojimas asmenims ar susijusiems asmenims įsigyti tiek žemės, kad bendras jiems priklausantis žemės plotas nebūtų didesnis kaip 500 ha, būtų netaikomas, jeigu žemės ūkio paskirties žemės įsigyjama gyvulininkystei plėtoti ir įsigytos žemės ūkio paskirties žemės kiekis neviršija hektarų, tenkančių vienam asmens laikomam sąlyginiam gyvuliui, skaičiaus. Ši projekto nuostata kelia abejonių keliais aspektais.
Pirma, nėra suprantama, kokiais kriterijais vadovaujantis siūloma netaikyti nustatyto maksimalaus ploto ribojimo tik viena iš žemės ūkio veiklų - gyvulininkyste - užsiimantiems asmenims. Mūsų nuomone, tokiu teisiniu reguliavimu būtų sukurtos nevienodos sąlygos asmenims, užsiimantiems kita žemės ūkio veikla ir tuo būtų pažeistas asmenų lygiateisiškumo principas. Antra,
„sąlyginio gyvulio“ sąvoka nėra apibrėžta jokiame įstatyme. Trečia, nėra aiškus
šios nuostatos įgyvendinimo ir kontrolės mechanizmas. Ketvirta, neaiškus šios nuostatos santykis su projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 3 straipsnio 7 dalimi, pagal kurią asmuo, pageidaujantis įsigyti žemės ūkio paskirties žemės privalo užpildyti žemės ūkio paskirties žemės pirkėjo deklaraciją, patvirtinančią, kad sudarius sandorį asmens turimas žemės ūkio paskirties žemės plotas neviršys nustatytų maksimalių dydžių (pabraukimas – mūsų). 12. Projekto
nustatyti, kad ,,Jeigu asmens sąlyginių gyvulių skaičius sumažėja per paskutinius 3 metus <...> arba asmuo ketina perleisti šią žemę tretiesiems asmenims, valstybė įgyja teisę išpirkti viršijant 500 ha ploto ribą gyvulininkystei plėtoti pagal šį įstatymą įsigytą žemės plotą už vidutinę rinkos vertę, kurios dydis nustatomas pagal Žemės verčių zonų žemėlapius“. Iš šios projekto nuostatos nėra aišku, nuo kokios datos būtų skaičiuojami paskutiniai trys metai ir kuri valstybės institucija turėtų teisę kontroliuoti, ar subjektai įsigydami žemės ūkio paskirties žemę, neviršijo projekte siūlomų nustatyti maksimalių leidžiamų įsigyti žemės ūkio paskirties žemės dydžių.
Be to, nėra aiškus vertinamosios projekto nuostatos santykis su projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 3 straipsnio 7 dalimi, pagal kurią prokuroro, ginančio viešąjį interesą ieškinį teismo sprendimu iš žemės ūkio paskirties žemės įgijėjo paimamas ir perduodamas valstybės nuosavybėn žemės plotas, kuris įsigytas pažeidžiant šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytus reikalavimus, t.y. viršijus maksimalius įstatyme siūlomus įtvirtinti įsigyjamos žemės ūkio paskirties žemės dydžius. Taigi, iš projektu siūlomos keičiamo įstatymo 3 straipsnio 2 dalies nuostatos seka, kad valstybė maksimalų dydį viršijantį žemės plotą turi teisę išpirkti, tuo tarpu pagal projektu siūlomas keičiamo įstatymo 3 straipsnio 7 dalies nuostatas tokį žemės plotą valstybė ne išperka, o jis iš žemės įgijėjo teismo sprendimu yra paimamas valstybės nuosavybėn. Atsižvelgus į tai, abejas projekto nuostatas reikėtų suderinti tarpusavyje. Kartu atkreiptinas dėmesys, kad minėtos abejos projekto nuostatos nedera tarpusavyje ir toje apimtyje, kiek jose siūloma skirtingai reglamentuoti valstybės išperkamos ir paimamos valstybės nuosavybėn žemės vertės, kuri sumokama žemės įgijėjui, nustatymą. Kartu pažymėtina, kad iš projekto nuostatų nėra aišku, kokiais principais (kriterijais) remiantis vyktų sklypo dalies, viršijančios maksimalų leidžiamą įsigyti žemės sklypo dydį, formavimas, t.y., kaip būtų nustatoma (parenkama) konkreti atskirtinos sklypo dalies vieta, kas ir kokia tvarka rengtų tokios žemės sklypo dalies planą ir pan. Projekto nuostatas reikėtų papildyti pašalinant šį neaiškumą. 13.
pateikta nuoroda į šio įstatymo 4 straipsnyje nustatytą įsigyjamos žemės ūkio paskirties žemės ploto ribojimą. Atkreipiame dėmesį, kad įsigyjamos žemės ūkio paskirties žemės ploto ribojimus projektu siūloma nustatyti ne keičiamo įstatymo 4 straipsnyje, bet 3 straipsnyje. Atsižvelgus į tai, nuorodą reikėtų patikslinti. Kartu svarstytina, ar projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies antrajame sakinyje sąvokos ,,akcininkas (dalininkas, pajininkas)“ nereikėtų pakeisti sąvoka ,,dalyvis“, kuri yra apibrėžta Civilinio kodekso 2.45 straipsnyje. Be to, iš vertinamosios projekto nuostatos nėra aišku, kokia tvarka būtų atrenkamas konkretus juridinio asmens dalyvis (akcininkas (dalininkas, pajininkas)), jeigu pats juridinis asmuo negalėtų įgyvendinti savo pirmumo teisės įsigyti jo naudojamą žemės ūkio paskirties žemę dėl maksimalaus galimo įsigyti žemės ploto ribojimo, o juridinis asmuo turėtų ne vieną dalyvį. Projekto nuostatas reikėtų patikslinti pašalinant šį neaiškumą. 14. Projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje siūloma nustatyti, kad valstybės įmonė Valstybės žemės fondas žemės ūkio paskirties žemę, reikalingą valstybės biudžeto ir Europos Sąjungos lėšomis finansuojamoms žemės valdų struktūrų gerinimo ir apleistų žemės plotų mažinimo priemonėms įgyvendinti, gali nuomoti be aukciono asmeniui (asmenims), teisėtai naudojusiam (naudojusiems) ją iki jos perėjimo valstybės nuosavybėn. Iš projekto nuostatų nėra aišku, kokia tvarka būtų apskaičiuojamas be aukciono išnuomojamos žemės nuomos mokestis bei kuriam terminui tokia žemė galėtų būti išnuomota. Projekto nuostatas reikėtų papildyti, pašalinant šį neaiškumą. 15.
nustatyti, kad žemės ūkio paskirties žemės pirkėjas, turintis pirmumo teisę tą žemę pirkti, savo sutikimą dėl jos pirkimo Nacionalinei žemės tarnybai turi pateikti per 15 darbo dienų nuo pranešimo gavimo dienos. Svarstytina, ar toks terminas yra racionalus, nes pirkėjas savo sutikimą dėl žemės pirkimo galėtų duoti tik tuo atveju, jei jau būtų gavęs savivaldybės administracijos direktoriaus leidimą dėl šios žemės pirkimo. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 2 straipsnio 3 dalį leidimas išduodamas arba pateikiamas motyvuotas atsisakymas jį išduoti ne vėliau kaip per 15 darbo dienų nuo prašymo jį išduoti gavimo savivaldybės pagal žemės buvimo vietą administracijoje. Taigi, pagal siūlomą reguliavimą asmuo, norėdamas laiku duoti savo sutikimą dėl žemės pirkimo ir neprarasti pirmumo teisės, jį privalėtų duoti net negavęs savivaldybės administracijos direktoriaus leidimo. Pažymėtina, kad pagal projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 5 straipsnio 6 dalies nuostatas, asmuo, nustatytu laiku nepateikęs sutikimo pirkti žemę, praranda pirmumo teisę įsigyti šią žemę. 16. Reikėtų tikslinti projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 5 straipsnio 4 dalies trečiąjį sakinį išbraukiant antrą kartą pasikartojančias formuluotes. 17. Iš projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 5 straipsnio 7 dalies nuostatų nėra aišku, koks subjektas patikrintų, ar žemės sklypo pasirinktas pirkėjas atitinka įstatyme nustatytus reikalavimus, jei žemės ūkio paskirties žemės sklypo pardavimas būtų vykdomas neatliekant šio straipsnio 3-6 dalyse nustatytų procedūrų. 18. Dėl projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 6 straipsnio nuostatų, kuriomis siekiama reglamentuoti juridinių asmenų atsakomybę už žemės ūkio veiklos nevykdymą, laikomės nuomonės, išdėstytos Teisės departamento išvados įstatymo projektui Nr. XIIP-1638 19 punkte.
komitetas 2014 m. balandžio 23 d. priėmė sprendimą grąžinti iniciatoriams tobulinti su teikiamu projektu susijusį Administracinių teisės pažeidimų kodekso 221 ir 259¹ straipsnių pakeitimo bei kodekso papildymo 100¹ straipsniu įstatymo projektą. Tuo atveju, jei analogišką sprendimą dėl minėto įstatymo projekto priimtų ir Seimas, susidarytų tokia teisinė situacija, kai atsakomybė už žemės ūkio veiklos nevykdymą būtų numatyta tik juridiniams asmenims, o tai prieštarautų asmenų lygiateisiškumo principui. 19. Projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 6 straipsnio 4 dalis brauktina kaip perteklinė, nes joje yra kartojamos šio straipsnio 3 dalies nuostatos. 20. Projekto
įsigijimo įstatymo 2 straipsnyje žemės ūkio paskirties žemės įgijėjui nustatyti reikalavimai netaikomi, jeigu žemės ūkio paskirties žemės sklypas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.192 straipsnyje nustatyta tvarka perduodamas kreditoriui pagal iki šio įstatymo įsigaliojimo sudarytą hipotekos sandorį. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal galiojantį teisinį reguliavimą žemės ūkio paskirties žemės sklypas kreditoriui galėtų būti perduotas ne tik Civilinio kodekso 4.192 straipsnyje nustatyta tvarka, bet ir pagal Įmonių bankroto įstatymo 33 straipsnyje nustatytą teisinį reguliavimą, Civilinio proceso kodekse nustatytais atvejais, kai teismo sprendimų vykdymo procese skolininko turtas gali būti perduodamas išieškotojui, bei kitais atvejais.
Svarstytina, ar siekiant išvengti galimo kreditorių teisinės padėties pabloginimo priėmus įstatymą, nereikėtų vertinamąją projekto nuostatą papildyti nustatant, kad Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymo 2 straipsnyje žemės ūkio paskirties žemės įgijėjui nustatyti reikalavimai netaikomi, kai žemės ūkio paskirties žemės sklypas perduodamas bankrutuojančios įmonės kreditoriui Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka, kai skolininkui priklausantis žemės ūkio paskirties žemės sklypas perduodamas išieškotojui vykdant teismo sprendimus Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka ir kitais analogiškais atvejais, kai išieškojimas iš skolininko turto pradėtas iki įsigaliojant įstatymui. 21. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad teikiamas projektas yra susijęs su Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalies įgyvendinimo konstitucinio įstatymo projektu Nr. XIIP-1589, kuris šiuo metu yra svarstomas Seime ir kuriame yra nustatomi kitokie, nei aptariame projekte, reikalavimai užsienio subjektams – fiziniams asmenims, siekiantiems įsigyti žemės ūkio paskirties žemę. 2014 m. balandžio 23 d. Teisės ir teisėtvarkos komitetas nusprendė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalies įgyvendinimo konstitucinio įstatymo Nr. I-1392 pakeitimo įstatymo projektą Nr. XIIP-1589 atmesti. Vis tik, jei Seime būtų priimtas sprendimas šį projektą toliau svarstyti, teikiamo projekto nuostatos turėtų būti suderintos su Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalies įgyvendinimo konstitucinio įstatymo Nr.
I-1392 pakeitimo įstatymo projektu Nr. XIIP-1589, kaip aukštesnės galios teisės aktu. Teisės departamento direktorius Andrius Kabišaitis L.Schulte-Ebbert N.Azguridienė S.Švedas
TEISĖTVARKOS komitetas
posėdyje dalyvavo: komiteto pirmininkas Julius Sabatauskas, komiteto pirmininko pavaduotojas Stasys Šedbaras, nariai: Vilija Aleknaitė Abramikienė, Remigijus Šimašius (pavaduojantis Seimo narį Vitalijų Gailių), Vytautas Gapšys, Valdas Skarbalius. Komiteto biuro patarėjai: Dalia Latvelienė, Jurgita Janušauskienė, Gintarė Morkūnienė, Loreta Zdanavičienė. Komiteto padėjėjos: Aidena Bacevičienė, Modesta Banytė. Kviestieji asmenys: Žemės ūkio ministerijos atstovas Audrius Petkevičius, Seimo nario Kazio Grybausko padėjėja Audronė Popovienė. 2. Ekspertų, konsultantų, specialistų išvados, pasiūlymai, pataisos, pastabos (toliau – pasiūlymai):
Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę Str. Str. d. P. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas 2014-03-17 * Vertindami projektą dėl jo atitikties Konstitucijai, įstatymams, Europos Sąjungos teisės aktams ir juridinės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas:
Pritarti Teisės departamento pastabos dėl atitikimo Konstitucijai apsvarstytos 2014-03-19 atskirose Komiteto išvadose, todėl šiose išvadose nebus vertinamos. Komitetas su įstatymų projektais XIP-1498(2), XIIP-1587, XIIP-1638 kartu apsvarstė patobulintą susijungtą XIIP-1587(2) projektą, kuris po kelių klausymų parengtas ir pateiktas kaip Kaimo reikalų komiteto (KRK) išvadų projekto priedas. Komitetas kartu vertino Teisės departamento, Europos teisės departamento ir Specialiųjų tyrimų tarnybos išvadas. Dauguma sujungto projekto nuostatų yra susietos su Vyriausybės projekto XIIP-1638 1 straipsnyje nustatytais tikslais, kurie tiksliausiai apibrėžti iš visų trijų minėtų projektų. 1.
kanceliarijos Teisės departamentas
dėmesys, kad teikiamu įstatymo projektu siūloma nustatyti reikalavimus tik subjektams, kurie Lietuvos Respublikoje įsigytų žemės ūkio paskirties žemę nuosavybės teise, tačiau tokie reikalavimai nebūtų taikomi tokios žemės nuomininkams, panaudos gavėjams ar kitais būdais valdantiems žemės ūkio paskirties žemę. Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 30 d. nutarime pažymėjo, kad įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į žemės rūšį (kategoriją), gali nustatyti žemės teisinį režimą, inter alia nuosavybės naudojimo, ūkinės veiklos ir kitos veiklos sąlygas, apribojimus, draudimus. Minėti apribojimai turi būti konstituciškai pagrįsti. Tokie apribojimai, draudimai gali būti nustatyti visiems fiziniams ir juridiniams asmenims nepriklausomai nuo to, kokia teise yra valdoma žemės ūkio paskirties žemė – nuosavybės, nuomos, panaudos ar kitokia. Atsižvelgus į tai, kyla abejonių, ar keičiamame įstatyme įtvirtinus apribojimus, draudimus vien tik žemės ūkio paskirties žemės įgijėjams (savininkams), siūlomu teisiniu reguliavimu būtų pasiekti projekto tikslai. Pritarti Seimo teisės aktų registre yra įregistruoti trys Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo pakeitimų įstatymų projektai: XIIP-1498(2) (Seimo narių), XIIP-1587 (parengti darbo grupės) ir XIIP-1638 (Vyriausybės) (du iš jų jau pateikti ir svarstomi komitetuose). Pagrindinis Kaimo reikalų komitetas (KRK), 2014-04-02 surengęs klausymus, pasiūlė įstatymo projekto sujungtą patobulintą variantą XIIP-1587(2), kuriame Teisės departamento 1 pastaboje minimą neaiškumą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, taip pat paveldėjimo pašalino. KRK derino visų trijų minėtų projektų nuostatas ir pasiūlė palikti Vyriausybės teikimą nuostatą, kad „šis įstatymas netaikomas, kai žemė įsigyjama paveldėjimo ir nuosavybės teisės atkūrimo būdais“.
Taip pat patobulintam variante nebelieka imperatyvios nuostatos dėl integravimosi į vietos bendruomenę, prie tikslų paliekamas skatinimas dalyvauti vietos bendruomenės veikloje. Nuostata diskutuotina, tačiau pati sąvoka „žemės įsigijimas“ suponuoja, kad žemė įsigyjama nuosavybėn, nuomos ar panaudos santykiai šiame įstatyme nereglamentuoti, tačiau tam tikros nuostatos, susijusios su žemės naudojimu nuomos pagrindais, įstatymų projektuose yra aptartos
kanceliarijos Teisės departamentas
keičiamo įstatymo 1 straipsnio, reglamentuojančio įstatymo paskirtį, 1 dalyje nurodoma: „Šis įstatymas taikomas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalies įgyvendinimo konstitucinio įstatymo 2 straipsnyje apibrėžtiems užsienio subjektams“. Pažymėtina, kad tokia nuostata suponuoja, kad įstatymas būtų taikomas tik užsienio subjektams, nors iš kitų teikiamo projekto nuostatų matyti, kad įstatymas reglamentuoja ir su nacionaliniais subjektais susijusius visuomeninius santykius. Nuostata tikslintina. Pritarti Nuostata tikslintina. 3. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas
2
straipsniu keičiamo įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje siūloma nustatyti, kad šis įstatymas netaikomas tais atvejais, kai žemė įsigyjama paveldėjimo būdu. Atsižvelgiant į šią nuostatą bei į Civilinio kodekso 5.75 straipsnio nuostatas, paveldėti žemės ūkio paskirties žemę galėtų tiek užsienio subjektai, tiek nacionaliniai subjektai, nors ir neatitiktų teikiamu projektu siūlomų nustatyti keičiamo įstatymo reikalavimų žemės ūkio paskirties žemės įgijėjams.
Pažymėtina, kad nustatyti reikalavimus užsienio subjektams, siekiantiems įsigyti žemės ūkio paskirties žemę, yra siūloma ir su teikiamu įstatymo projektu susijusiame Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalies įgyvendinimo konstitucinio įstatymo Nr. I-1392 pakeitimo įstatymo projekto (reg. Nr. XIIP-1589) 2 straipsnyje. Pastarajame projekte nėra siūloma įtvirtinti, kad jo nuostatos netaikomos paveldint žemės ūkio paskirties žemę. Taigi, užsienio subjektai, atsižvelgiant į Civilinio kodekso 2.75 straipsnio nuostatas, skirtingai nei nacionaliniai subjektai, paveldėti žemės ūkio paskirties žemę galėtų tik tuo atveju, jeigu atitiktų Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalies įgyvendinimo konstitucinio įstatyme siūlomus nustatyti reikalavimus žemės ūkio paskirties žemės įgijėjams. Svarstytina, ar siūlomu nustatyti teisiniu reguliavimu nebūtų pažeistas asmenų lygiateisiškumo principas, nes užsienio ir nacionaliniams subjektams būtų nustatyti skirtingi reikalavimai paveldėti žemės ūkio paskirties žemę. Nepritarti Konstituciniame įstatyme pasakyta, kad galintys įsigyti žemę užsienio subjektai, ją įsigyja vienodomis sąlygomis, kaip ir Lietuvos piliečiai. Žemės įsigijimo sąlygas nustato šis įstatymas. 4. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas
įstatymo 1 straipsnio 4 dalies nuostata ,,akcijų (dalių, pajų)” derintina su Civiliniame kodekse naudojamomis sąvokomis, vietoj žodžio ,,dalių” įrašytinas žodis ,,teisių”. Jeigu būtų pritarta šiai pastabai, reikėtų atitinkamai patikslinti ir projekto 3 straipsnio nuostatas. Pritarti
kanceliarijos Teisės departamentas 2014-03-172 5.
Iš projekto 2 straipsniu keičiamo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1 punkte bei 2 straipsnio 2 dalies nuostatų matyti, kad fiziniam asmeniui, siekiančiam įsigyti žemės ūkio paskirties žemės, nustatomi tokie reikalavimai:
1) turėti profesinių įgūdžių ir kompetencijos, kuri pasireškia tuo, kad fizinis asmuo ne mažiau kaip 3 metus iki žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo sandorio sudarymo dienos vykdė žemės ūkio veiklą (įskaitant studijų/mokymosi laiką įgyjant žemės ūkio profesiją) ir deklaravo žemės ūkio naudmenas ir (ar) pasėlius ir tvarkė buhalterinę apskaitą ir Ūkininko ūkio įstatymo nustatyta tvarka yra įregistravęs ūkininko ūkį arba turi žemės ūkio išsimokslinimą;
2) nuolat gyvena toje savivaldybėje ar su ja besiribojančioje savivaldybėje, kurioje nori įsigyti žemės ūkio paskirties žemės. Dėl reikalavimų nuolat gyventi atitinkamoje savivaldybėje ir ne mažiau kaip 3 metus iki žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo sandorio sudarymo dienos vykdyti žemės ūkio veiklą. <... > Be to, aptariamos projekto nuostatos kelia abejonių dėl jų atitikties Sutartyje dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) įtvirtintoms asmens teisėms: 21 straipsnyje įtvirtintai Sąjungos piliečio teisei laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje; 45 straipsnyje nustatytai darbuotojų judėjimo laisvei; 49 straipsnyje reglamentuojamai steigimosi teisei; 56 straipsnyje reglamentuojamam laisvam paslaugų judėjimui bei 63 straipsnyje įvirtintam laisvam kapitalo judėjimui. Šiame kontekste pažymėtina, kad tiek Konstitucinis Teismas, tiek Europos Sąjungos Teisingumo Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra pripažinę galimybę riboti kai kurias asmens teises, tačiau tokia galimybė visada buvo siejama su tam tikromis sąlygomis.
Konstitucinis Teismas 2004 m. sausio 24 d., 2004 m. gruodžio
Konstituciją riboti asmens teises ir laisves <...> galima, jeigu yra laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo. Anot Konstitucinio Teismo „<...> sprendžiant ar įstatymas, kuriuo ribojamas asmens teisių ir laisvių įgyvendinimas, nepažeidžia konstitucinio proporcingumo principo <...>, būtina įvertinti, ar įstatyme numatytos priemonės atitinka teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, ar šios priemonės yra būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir ar šios priemonės nevaržo asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti“. Pagal nusistovėjusią Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau - ESTT) praktiką nacionalinės priemonės, galinčios apriboti galimybę pasinaudoti SESV užtikrintomis pagrindinėmis teisėmis ar naudojimąsi jomis padaryti mažiau patrauklų verslą, gali būti leistinos, jeigu jomis siekiama bendrojo intereso tikslo, jos yra tinkamos šiam tikslui pasiekti ir neviršija to, kas reikalinga jam pasiekti (2009 m. spalio d. sprendimas byloje Woningstichting Sint Servatius, C—567/07; 2011 m. gruodžio 1 d. sprendimas byloje Komisija prieš Vengriją, C—253/09; 2013 m. gegužės 8 d. sprendimas sujungtose bylose Eric Libert ir kiti prieš Gouvernement flamand (C-197/11) ir All Projects & Developments NV ir kt. prieš Vlaamse Regering (C-203/11)).
Pažymėtina, kad reikalavimu nuolat gyventi atitinkamoje savivaldybėje ir 3 metus iki žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo sandorio sudarymo dienos vykdyti žemės ūkio veiklą, būtų apribota ne tik Lietuvoje niekada negyvenusių asmenų, pvz.: Europos Sąjungos valstybių narių piliečių, bet ir iš Lietuvos išvykusių ir atitinkamą laikotarpį kitoje valstybėje gyvenusių asmenų bei Lietuvos Respublikoje nuolatinai gyvenusių, tačiau neužsiėmusių žemės ūkio veikla asmenų teisė įsigyti žemės ūkio paskirties žemę ir užsiimti žemės ūkio veikla. <...> Kaip jau buvo minėta aukščiau, kad nustatomas ribojimas būtų pateisinamas, jis turi būti konstituciškai pagrįstas ir proporcingas siekiamiems tikslams. Pažymėtina, kad aptariami reikalavimai nuolat gyventi atitinkamoje savivaldybėje ir ne mažiau kaip 3 metus iki žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo sandorio sudarymo dienos vykdyti žemės ūkio veiklą suponuoja (kitaip jie būtų iš viso nesuprantami), kad žemės ūkio paskirties žemę įsigiję asmenys, turėtų patys tą žemę dirbti. <...> tokie reikalavimai, kad žemės ūkio paskirties įgijėjai patys ūkininkautų toje žemėje, nėra konstituciškai pagrįsti.
Kita vertus, pažymėtina ir tai, kad aptariami reikalavimai nustatomi tik vienai žemės ūkio paskirties žemės naudotojų kategorijai – asmenims, po šio įstatymo įsigaliojimo įsigysiantiems žemės ūkio paskirties žemę. Šis reikalavimas (kartu su projekto 4 straipsniu keičiamo įstatymo 7 straipsnyje nustatytu įpareigojimu 5 metus neperleisti įsigytos žemės ūkio paskirties žemės) nebūtų taikomas nei esamiems žemės ūkio paskirties žemės savininkams ar naudojantiems šią žemę kitais pagrindais asmenims, nei naudosiantiems žemės ūkio paskirties žemę kita nei nuosavybės teise po šio įstatymo įsigaliojimo. Atsižvelgus į tai, kelia abejonių, ar aptariamų reikalavimų nustatymu iš tiesų būtų pasiekti keičiamo įstatymo 1 straipsnyje nustatyti tikslai – kad žemės ūkio paskirties žemė būtų naudojama racionaliai, skatinant žemės ūkio produkcijos gamybą; būtų išsaugota ir pagerinta natūrali aplinka ir pan. <...> Dėl reikalavimo turėti profesinių įgūdžių ir kompetencijos. Pažymėtina, kad teikiamo projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatos, apibūdinančios, koks fizinis asmuo laikomas turinčiu profesinių įgūdžių ir kompetencijos, iš esmės yra siejamos su tam tikro išsilavinimo turėjimu, nes ir ūkininko ūkiui įregistruoti pagal Lietuvos Respublikos ūkininko ūkio įstatymo 4 straipsnio 3 dalį reikalingas Vyriausybės įgaliotos institucijos nustatytas profesinis pasirengimas ūkininkauti.
Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas, nagrinėdamas tuo metu galiojusią Farmacinės veiklos įstatymo nuostatą, draudžiančią aukštojo farmacinio išsilavinimo neturintiems asmenims nuosavybės teise įsigyti vaistines, 2002 m. kovo 14 d. nutarimu konstatavo, kad „Pagal Konstituciją neleidžiama riboti asmens teisės į nuosavybę priklausomai nuo asmens išsilavinimo“. <...> Kaip jau buvo minėta aukščiau ir aptariamo reikalavimo nustatymas suponuoja, kad asmenys, įgiję žemės ūkio paskirties žemę, turėtų ją dirbti patys. <...> Dėl aukščiau aptartų projektu nustatytų reikalavimų atitikties Europos Sąjungos teisei. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad neseniai Europos Sąjungos Teisingumo Teismas išnagrinėjo bylą ir 2013 m. gegužės 8 d. priėmė prejudicinį sprendimą sujungtose bylose Eric Libert ir kiti prieš Gouvernement flamand (C-197/11) ir All Projects & Developments NV ir kt. prieš Vlaamse Regering (C-203/11), kurios aplinkybės savo teisine prigimtimi yra panašios į projekto 4 straipsnio 1 dalyje nustatytąsias. Pažymėtina, kad šioje byloje prašymai buvo pateikti siekiant išsiaiškinti, ar Belgijos Karalystės Flandrijos regiono dekreto dėl žemės sklypų ir nekilnojamojo turto 5 knygoje, pagal kurias perleidžiant Vlaamse Regering nurodytose tikslinėse savivaldybėse esantį nekilnojamąjį turtą, provincijos vertinimo komisija turėjo taikyti patikrinimą dėl „pakankamo ryšio“ tarp potencialaus įgijėjo ar nuomininko ir šių tikslinių savivaldybių.
Pažymėtina, kad minėtame Flandrijos dekrete, buvo nustatyta, kad asmuo, siekiantis įsigyti nurodytąjį turtą nuosavybės teise, jį išsinuomoti ilgiau nei 9 metams ir pan. yra laikomas turinčiu „pakankamą ryšį“ su atitinkamomis savivaldybėmis, jei jis atitinka tris alternatyvias sąlygas. Pirmąja sąlyga buvo reikalaujama, kad asmuo, kuriam turėtų būti perleistas nekilnojamasis turtas iki perleidimo dienos gyventų tikslinėje savivaldybėje ne mažiau kaip šešerius metus; pagal antrąją sąlygą pirkėjas ar nuomininkas perleidimo dieną turėjo vykdyti veiklą toje savivaldybėje; trečiąja sąlyga buvo reikalaujama, kad įgijėjas ar nuomininkas dėl svarbios ir ilgą laiką trunkančios aplinkybės su šia savivaldybe būtų susietas profesiniu, šeimos, socialiniu ar ekonominiu ryšiu. Pažymėtina, kad Teismas šioje byloje pakartojo ankstesnėse bylose padarytas išvadas, kad SESV 21 straipsnis ir atitinkamoje srityje SESV 45 ir 49 straipsniai bei 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/38/EB (toliau – Direktyva 2004/38/EB) dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje 22 ir 24 straipsniai draudžia nacionalines priemones, kurios valstybės narės piliečiams sudaro kliūčių arba juos atgraso nuo išvykimo iš jos, siekiant pasinaudoti laisvo judėjimo Sąjungos viduje teise.
Dėl laisvo paslaugų teikimo, kuris reglamentuojamas SESV 56 straipsniu, Teismas pažymėjo, kad Flandrijos dekreto nuostatos galėtų sudaryti kliūčių vykdyti veiklą įmonėms, veikiančioms nekilnojamojo turto sektoriuje, atsižvelgiant į tai, kad yra apribotas ratas asmenų, kuriems nekilnojamas turtas gali būti parduodamas. Galiausiai Teismas pripažino, kad Flandrijos dekreto nuostatos pažeidžia ir SESV 63 straipsnio 1 dalies nuostatas, kaip atgrasančias ne rezidentus investuoti į nekilnojamąjį turtą atitinkamose Flandrijos regiono savivaldybėse. Pažymėtina, kad nors Teismas pripažino, kad tokie reikalavimai gali būti grindžiami valstybės narės socialinio būsto politika (užtikrinti pakankamą būsto pasiūlą asmenims, gaunantiems mažai pajamų ir pan.) vis tik Teismas nerado „tiesioginio ryšio“ tarp nustatytų reikalavimų ir siekiamo tikslo. Vertinant aptariamas projekto nuostatas aukščiau minėtos ESTT bylos ir kitų aukščiau minėtų bylų kontekste, manytume, kad projektu keičiamo įstatymo 2 straipsnio
atkreipiame dėmesį ir į tai, kad kartu su teikiamu projektu yra teikiamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalies įgyvendinimo konstitucinio įstatymo Nr. I-1392 pakeitimo įstatymo projektas (reg. Nr. XIIP-1589), kuris yra taikomas tik užsienio subjektams.
Šio projekto 2 straipsniu keičiamo įstatymo 3 straipsnio 2 bei 3 dalyse yra nustatomi reikalavimai žemės ūkio paskirties žemės įsigijimui užsienio subjektams – fiziniams asmenims: reikalavimas mokėti lietuvių kalbą, būti lojaliems Lietuvos valstybei ir pan. Pažymėtina, kad teikiamu projektu nustačius reikalavimus fiziniams asmenims, šie reikalavimai būtų taikomi ne tik Lietuvos fiziniams asmenims, bet ir užsienio subjektams - fiziniams asmenims. Pabrėžtina, kad konstitucinis įstatymas yra aukštesnės galios teisės aktas, nei paprastas įstatymas (šiuo atveju – teikiamas projektas). Pagal konstitucinį teisės aktų hierarchijos principą žemesnės galios teisės aktas turi atitikti aukštesnės galios teisės aktą. Tai reiškia, kad teikiamu projektu negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo vienodi pagal savo paskirtį reikalavimai (įsigyti žemės ūkio paskirties žemę) būtų nustatyti skirtingo lygmens teisės aktuose - konstituciniame įstatyme ir paprastame įstatyme. Tokiu teisiniu reguliavimu yra pažeidžiamas konstitucinis teisės aktų hierarchijos principas. Pritarti Klausymų metu pasiūlyta atsisakyti kai kurių nuostatų (gyventi toje savivaldybėje, vesti buhalterinę apskaitą-žr. klausymų lentelę). Saugikliai įvertinami, ar jie yra būtini siekiamiems tikslams ir nėra pertekliniai, ar ne perdaug suvaržys žemės rinką šalies viduje. TTK siūlo tokius reikalavimus fiziniams asmenims:
Pasiūlymas: „1. Teisę įsigyti žemės ūkio paskirties žemės turi:
1) fizinis asmuo, turintis profesinių įgūdžių ir kompetencijos.
Tokiu laikomas ne mažiau kaip 3 metus per paskutinius penkerius metus dešimt metų iki žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo sandorio sudarymo dienos žemės ūkio veiklą vykdęs (įskaitant studijų/mokymosi įgyjant žemės ūkio išsimokslinimą laiką) ir (ar) žemės ūkio naudmenas ir (ar) pasėlius deklaravęs fizinis asmuo, kuris Ūkininko ūkio įstatymo nustatyta tvarka yra įregistravęs ūkininko ūkį arba turi žemės ūkio išsimokslinimo diplomą. Šio punkto nuostatos netaikomos jauniesiems ūkininkams iki 40 metų, gavusiems savivaldybės pagal žemės buvimo vietą administracijos direktoriaus sudarytos komisijos leidimą šio įstatymo 2 dalyje nustatyta tvarka įsigyti žemės ūkio paskirties žemę.“
kanceliarijos Teisės departamentas
projekto 2 straipsniu keičiamo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies punkto nuostata, kurioje yra nustatomas reikalavimas juridiniams asmenims ne mažiau kaip 3 metus iki žemės ūkio paskirties įsigijimo sandorio sudarymo dienos vykdyti žemės ūkio veiklą, deklaruoti žemės ūkio pasėlius ir pan. dėl aukščiau išdėstytoje pastaboje pateiktų argumentų neatitinka Konstitucijos
dalies bei 48 straipsnio 1 dalies nuostatų bei Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 49, 56 bei 63 straipsnių. Pritarti iš dalies Saugikliai įvertinami, ar jie yra būtini siekiamiems tikslams ir nėra pertekliniai, ar ne perdaug suvaržys žemės rinką šalies viduje. TTK siūlo tokius reikalavimus fiziniams asmenims:
Pasiūlymas: „1.
Teisę įsigyti žemės ūkio paskirties žemės turi: 2) 2) juridinis asmuo – ne mažiau kaip 3 metus per paskutinius penkerius metus iki žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo sandorio sudarymo dienos žemės ūkio veiklą vykdęs ir (ar) žemės ūkio naudmenas ir (ar) pasėlius deklaravęs, jeigu jo pajamos iš žemės ūkio veiklos sudaro daugiau kaip 50 procentų visų gautų pajamų, ir jeigu jo ekonominis gyvybingumas gali būti įrodytas Žemės ūkio ministerijos nustatyta tvarka įvertinus šio asmens perspektyvas.“
kanceliarijos Teisės departamentas
straipsniu keičiamo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje siūloma nustatyti, kad ,,asmenys, nurodyti šio straipsnio 1 dalyje, gali įsigyti žemės ūkio paskirties žemės tik tos savivaldybės, kurioje nuolat gyvena (yra įregistruota juridinio asmens buveinė) ar su ja besiribojančios savivaldybės teritorijoje ir tik gavę savivaldybės <…> komisijos leidimą”. Siūlomas teisinis reguliavimas toje apimtyje, kiek juridiniams asmenims, siekiantiems atitinkamoje savivaldybėje (besiribojančioje savivaldybėje) įsigyti žemės ūkio paskirties žemę, siūloma nustatyti reikalavimą turėti buveinę tos savivaldybės teritorijoje, kelia abejonių. Pirma, Civilinio kodekso 2.49 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad juridinio asmens buveinė laikoma ta vieta, kurioje yra nuolatinis jo valdymo organas. Juridinio asmens buveinė apibūdinama nurodant patalpų, kuriose yra buveinė, adresą. Taigi, pagal projektu siūlomas nuostatas juridinis asmuo, siekdamas įsigyti žemės ūkio paskirties žemę atitinkamoje savivaldybėje, bet neturėdamas joje savo buveinės, turėtų perkelti buveinę (nuolatinį valdymo organą) į tos savivaldybės arba besiribojančios savivaldybės teritoriją. Pažymėtina, kad projekto aiškinamajame rašte nėra nurodyti argumentai, kurie pagrįstų reikalavimo juridiniam asmeniui turėti savivaldybėje, kurioje yra įsigyjama žemė arba gretimoje savivaldybėje, buveinę.
Tokio siūlymo pagrįstumas kelia abejonių, nes juridinio asmens buveinės perkėlimas galimai apsunkintų juridinių asmenų ūkinę veiklą, ypač tokių juridinių asmenų, kurių pagrindinė veikla būtų vykdoma kitų savivaldybių, nei yra įsigyjama žemė, bei užsienio valstybių teritorijose. Buveinę juridiniai asmenys būtų privesti perkelti vien tik dėl to, kad įsigytų žemę. Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 30 d. nutarime pažymėjo, kad įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į žemės rūšį (kategoriją), gali nustatyti žemės teisinį režimą, inter alia nuosavybės naudojimo, ūkinės veiklos ir kitos veiklos sąlygas, apribojimus, draudimus, tačiau minėti apribojimai turi būti konstituciškai pagrįsti. <...> Antra, atkreiptinas dėmesys, kad užsienio juridinių asmenų civilinis teisnumas nustatomas pagal du principus: buveinės ir inkorporavimo. Remiantis buveinės principu juridiniam asmeniui taikytina teisė yra nustatoma pagal jo buveinės vietos teisę, todėl projektu nustačius reikalavimą juridiniams asmenims turėti buveinę konkrečioje Lietuvos Respublikos savivaldybėje, tai reikštų, kad kitoje valstybėje narėje turintis buveinę juridinis asmuo, ją perkėlęs į Lietuvą, prarastų savo teisinį subjektiškumą pagal savo ankstesnės buveinės valstybės teisę. Pritarti iš dalies Saugikliai įvertinami, ar jie yra būtini siekiamiems tikslams ir nėra pertekliniai, ar ne perdaug suvaržys žemės rinką šalies viduje. Po klausymų patobulintame sujungtame projekte XIIP-1587(2) pasiūlyta atsisakyti gyvenimo toje savivaldybėje ir juridinių asmenų registravimo ir buveinės toje savivaldybėje, tokiam sprendimui TTK pritarė. Dėl leidimų išdavimo TTK pritarė tokiai redakcijai: „3.
Leidimas išduodamas tik tuo atveju, jei asmuo, pageidaujantis įsigyti žemės ūkio paskirties žemės, atitinka šio straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus ir įsipareigoja laikytis Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalies įgyvendinimo konstitucinio įstatymo ir Žemės įstatymo 21 straipsnyje nustatytų reikalavimų. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta komisija, prieš išduodama leidimą (pastaba -leidimą išduoda savivaldybės administracijos direktorius komisijos sprendimu), turi įsitikinti, kad sudarius žemės ūkio paskirties žemės perleidimo sandorį bus tenkinama bent viena šių sąlygų, t. y. didinamas visų tipų žemės ūkio veiklos konkurencingumas, ūkio perspektyvumas ir struktūra, skatinamas maisto grandinės organizavimas ir rizikos valdymas žemės ūkyje, atkuriamos, išsaugomos ar pagerinamos nuo žemės ūkio ir miškininkystės priklausančios ekosistemos, skatinama socialinė įtrauktis, skurdo mažinimas ir ekonominė plėtra kaimo vietovėje). 5. 4. Šiame straipsnyje nurodytų komisijų sudarymo ir leidimų išdavimo tvarką nustato Vyriausybė. 6. 5. Šiame straipsnyje nustatyti reikalavimai netaikomi ir leidimas neprivalomas, kai nuosavybėn įsigyjama tiek žemės, kad sudarius sandorį asmeniui priklausantis žemės ūkio paskirties plotas neviršija 10 ha, kai įsigyjami valstybiniai žemės ūkio paskirties žemės sklypai, naudojami nuosavybės teise turimiems ar kartu su žemės sklypu įsigyjamiems statiniams ir įrenginiams eksploatuoti, kai Žemės įstatymo nustatyta tvarka pirmumo teise perkami žemės sklypai, priskirti žemės konsolidacijos projekto teritorijai, kai pagal šį įstatymą perkami tarp nuosavybės teise valdomų žemės sklypų įsiterpę valstybiniai žemės ūkio paskirties žemės plotai, arba kai privatizuojama naudojama asmeninio ūkio žemė Žemės reformos įstatymo nustatyta tvarka.“
kanceliarijos Teisės departamentas 2014-03-172 8.
Projekto 2 straipsniu keičiamo įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje siūloma nustatyti, kad leidimas įsigyti žemės ūkio paskirties žemę išduodamas tik tuo atveju, jei asmuo atitinka šio straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus ir įsipareigoja laikytis Žemės įstatymo 21 straipsnyje nustatytų reikalavimų. Atkreiptinas dėmesys, kad reikalavimus žemės ūkio paskirties žemės įgijėjams projektu yra siūloma nustatyti ne tik keičiamo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje, bet ir šio straipsnio 2 dalyje. Atsižvelgus į tai, vertinamoji projekto nuostata tikslintina. Be to, svarstytina, ar nereikėtų atsisakyti nuostatos, kad žemę įsigyjantis asmuo įsipareigoja laikytis Žemės įstatymo 21 straipsnyje nustatytų reikalavimų, nes įstatymų reikalavimų privalo laikytis visi asmenys nepriklausomai nuo to, ar jie raštiškai ar kita forma prisiima tokius įsipareigojimus, ar ne. Kartu pažymėtina, kad iš projekto nuostatų nėra aišku, kokius dokumentus (duomenis) asmuo, siekiantis įsigyti žemę, turėtų pateikti komisijai, kad ji galėtų konstatuoti, kaip tai siūloma nustatyti projekto 2 straipsniu keičiamo įstatymo 2 straipsnio 3 dalies paskutiniajame sakinyje, kad perleidžiami žemės ūkio paskirties žemės sklypai bus naudojami tik žemės ūkio veiklai vykdyti, bei kokiais kriterijais vadovaujantis komisija nustatytų tai, kad nebus didinama žemės valdų koncentracija, galinti daryti tiesioginį poveikį vidutinių ir smulkių ūkių žlugdymui. Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad su asmenų teisėmis susijęs teisinis reguliavimas turi būti nustatytas įstatymais. Todėl manytume, kad projektą reikėtų atitinkamai papildyti. Pritarti
kanceliarijos Teisės departamentas
kanceliarijos Teisės departamentas 2014-03-174 10.
Projektu 4 straipsniu keičiamo įstatymo 7 straipsnyje siūloma nustatyti, kad žemės ūkio paskirties žemės perleidimo sutartyje įrašoma sąlyga, kad žemės ūkio paskirties žemės pirkėjas, įgijęs šią žemę, teisę ją perleisti kitiems asmenims įgyja ne anksčiau kaip praėjus 5 metams nuo šios žemės įsigijimo dienos.
<...>
Svarstytina, ar siūlomas nuosavybės teisės ribojimas yra pagrįstas, ar jis yra proporcingas siekiamiems tikslams. Diskutuotina, ar įstatymo tikslai negalėtų būti pasiekti nustatant žemės ūkio paskirties žemės naudojimo sąlygas, nustatant veiklos, kuri galėtų padaryti neigiamą poveikį tokios paskirties žemei, ribojimus, bet ne ribojant tokios žemės savininko nuosavybės teises. Be to, nuosavybės teisės ribojimus galima nustatyti tik įstatymu, bet ne kaip viena iš įrašomų į perleidimo sutartį sąlygų. Atsižvelgus į tai, projekto nuostatos tikslintinos. Pritarti Komitetas mano, kad reikalavimas uždrausti perleisti žemę 5 ar 10 metų, yra prieštaraujanti ES teisei nuostata, todėl jos atsisakytina ir siūloma ją iš projektų išbraukti: (projekte XIIP-1498(2) - 8 straipsnio 6 dalyje, projekte XIIP-1587 – 7 straipsnis, sujungtame projekte XIIP-1587(2) - 6 straipsnis. 11. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas
nuostatų nėra aišku, kokiais įstatymais vadovaujantis būtų užbaigiamos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo procedūros, jei jos būtų pradėtos iki įstatymo įsigaliojimo dienos (pvz., Civilinio kodekso 6.165 straipsnio nustatyta tvarka yra sudaryta preliminarioji sutartis dėl žemės ūkio paskirties žemės sklypo perleidimo sandorio sudarymo). Manytume, kad projektas turėtų būti papildytas nuostatomis, aiškiai įvardijančiomis nuo kokio momento sudaromiems žemės sklypo įsigijimo sandoriams būtų taikomos naujosios sąlygos (pvz., sandoriams, kurie bus sudaryti po šio įstatymo įsigaliojimo).
Taip pat reikėtų nurodyti pagal kokius teisės aktus būtų užbaigiamos iki įstatymo įsigaliojimo pradėtos žemės sklypo įsigijimo procedūros ir koks faktas būtų laikomas įsigijimo procedūrų pradžia. Pritarti Turėtų būti įstatyme įrašytos įstatymo įgyvendinimo nuostatos, tiems atvejams, kai sandoriai ar procedūros pradėti, bet neužbaigti iki įstatymo įsigaliojimo. 12. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas
įstatymą, šis įsigaliotų kitą dieną po oficialaus jo paskelbimo Teisės aktų registre. Pažymėtina, kad pagal projekto aiškinamąjį raštą įstatymui įgyvendinti reikės priimti naujus ar pakeisti galiojančius poįstatyminius teisės aktus. Atsižvelgiant į tai, jog įstatymo įgyvendinimui būtų tinkamai pasirengta, svarstytina, ar nereikėtų nustatyti vėlesnę įstatymo įsigaliojimo datą bei įpareigojimą atitinkamoms institucijoms priimti įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus iki įstatymo įsigaliojimo. Atsižvelgti Įstatymą įgyvendinamieji teisės aktai turi būti priimti iki įstatymo įsigaliojimo, tačiau dėl vėlesnės datos nustatymo kyla abejonių, įstatymas turėtų įsigalioti iki 2014 m. gegužės 1 d., kai pasibaigia Lietuvai nustatytas pereinamasis laikotarpis. 13. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas
turtu, o Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad valstybės turto savininko funkcijas įgyvendina Seimas ir Vyriausybė, todėl svarstytina, ar dėl teikiamo įstatymo projekto nereikėtų prašyti Vyriausybės išvados.
Atsižvelgti Atsižvelgiant į įstatymo įsigaliojimo datą (turėtų įsigalioti iki 2014-05-01), tikėtina, kad Vyriausybė nesuspėtų pateikti išvados (Seimo statuto 138 str. 4 d. nustatyta, kad Vyriausybė išvadas pateikia Seimui per 4 savaites.). Be to, pati Vyriausybė pateikusi įstatymų projektų paketą XIIP-1638-1641, XIIP-1638 projekte numatomos panašiomis tendencijos ir nuostatos, todėl Vyriausybė dėl žemės ūkio žemės pardavimo nuomonę pateikusi. 14. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas
teisės akto projekto rengėjas atlieka rengiamo teisės akto projekto antikorupcinį vertinimą, jeigu rengiamame teisės akte numatoma reglamentuoti santykius, susijusius su valstybės ar savivaldybių turto nuosavybės teisės perleidimu privatiems asmenims. Atkreiptinas dėmesys, kad projekto aiškinamajame rašte nėra nurodyta, ar toks vertinimas buvo atliktas. Pritarti Specialiųjų tyrimų tarnyba yra pateikusi antikorupcinį vertinimą, raštas G-2014-3585 (žr. 4 lentelę). 15. Europos teisės departamentas prie Teisingumo ministerijos 2014-03-25 * Išnagrinėję Lietuvos Respublikos Seimo 2014 m. kovo 12 d. pateiktus Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo Nr. IX-1314 pakeitimo įstatymo (toliau – Žemės įsigijimo įstatymo projektas), Lietuvos Respublikos miškų įstatymo Nr. I‑671 papildymo 4¹ straipsniu įstatymo, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalies įgyvendinimo konstitucinio įstatymo Nr.
I-1392 pakeitimo įstatymo (toliau – Konstitucinio įstatymo projektas) projektus teikiame šias pastabas ir pasiūlymus. Prieš nagrinėjant konkrečias projektų nuostatas norėtume priminti, kad Sutartyje dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV)
uždraudžiami visi kapitalo judėjimo tarp valstybių narių ir tarp valstybių narių bei trečiųjų šalių apribojimai. Laisvo kapitalo sąvoka taikoma tiesioginėms investicijoms kitoje valstybėje narėje, vertybinių popierių įsileidimui (taip pat žiūrėti į 1988 m. birželio 24 d. Tarybos direktyvą Nr. 88/361 dėl Sutarties 67 straipsnio įgyvendinimo). Kapitalo judėjimas apima ir sandorius, pagal kuriuos nerezidentai investuoja į nekilnojamąjį turtą (tame tarpe ir į žemę) kitoje valstybėje narėje (2002 m. kovo 5 d. sprendimas Reisch ir kt., C-515/99). Taip pat pažymėtina, kad laisvas kapitalo judėjimas susijęs su įsisteigimo laisve, kurios apribojimai taip pat yra draudžiami Europos Sąjungoje (SESV 49 straipsnis). Teisingumo Teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad „teisės kitoje valstybėje narėje įsigyti, eksploatuoti ir perleisti nekilnojamąjį turtą, kuri sudaro būtiną įsisteigimo laisvės elementą, kaip matyti iš EB 44 straipsnio (dabar SESV 50 straipsnis), įgyvendinimas sukelia kapitalo judėjimą“[1]. Laisvas kapitalo judėjimas, kaip pagrindinis Sutarties principas, gali būti ribojamas tik tomis nacionalinėmis taisyklėmis, kurias galima pateisinti SESV 65 straipsnyje nurodytomis priežastimis arba svarbiausiai bendrojo intereso reikalavimais ir kurios yra taikomos visiems asmenims bei įmonėms, vykdantiems veiklą priimančiosios valstybės narės teritorijoje.
Be to, norint tokius nacionalinius teisės aktus pateisinti, jie turi tinkamai užtikrinti siekiamą tikslą ir neperžengti to, kas yra būtina šiam tikslui pasiekti, kad atitiktų proporcingumo principą[2]. Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinajame įstatyme nustatyta, kad šiuo įstatymu yra siekiama šių tikslų: kad žemės ūkio paskirties žemė būtų naudojama racionaliai, išsaugoti ir pagerinti natūralią aplinką, užtikrinti vietos bendruomenių dalyvavimą skatinant žemės ūkio veiklą. Pažymėtina, kad Teisingumo Teismas savo praktikoje taip pat pripažįsta, kad valstybė narė gali nustatyti tam tikrus apribojimus laisvam kapitalo judėjimui, kai jais siekiama bendrojo intereso tikslų, tokių kaip žemės ūkio bendruomenių apsauga, žemės nuosavybės pasiskirstymo išlaikymas, leidžiantis vystytis perspektyvioms fermoms ir aplinkai palankiu būdu valdyti žaliuosius plotus bei tvarkyti kaimo kraštovaizdį, taip pat pagrįsto turimos žemės naudojimo skatinimas vengiant žemės nualinimo bei neleidžiant kilti stichinėms nelaimėms[3]. Vis dėlto tokios priemonės galimos tik su sąlyga, kai šios priemonės taikomos nediskriminaciniu būdu ir atitinka proporcingumo principą, t. y. ji yra tinkama užtikrinti siekiamo tikslo įgyvendinimą ir neperžengia to, kas būtina jam pasiekti[4]. Toliau bus nagrinėjama, ar projektais siūlomos priemonės atitinka nustatytus tikslus ir proporcingumo principą. Pirmiausia bus pateiktos pastabos dėl subjektų, kuriems taikomos projektų nuostatos, apibrėžties.
Paskui atskirai bus teikiamos pastabos dėl žemės įsigijimo ribojimų, kurie taikomi visiems subjektams, ir dėl ribojimų, nustatytų tik užsienio subjektams. DĖL PROJEKTŲ SUBJEKTŲ Konstitucinio įstatymo projekto 2 straipsnio 1 dalyje formuluojama nauja užsienio subjektų sąvoka. Pažymėtina, kad išbraukiant iš įstatymo taikymo apimties europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus atitinkančius užsienio subjektus (įstatymo 4 straipsnis) kyla rimtų abejonių dėl projekto atitikties ES teisei. Pirmiausia norėtume atkreipti dėmesį į tai, kad Sutartyje dėl Europos Sąjungos veikimo 63 straipsnyje įtvirtintas laisvo kapitalo judėjimo principas, kuriuo uždraudžiami visi kapitalo judėjimo tarp valstybių narių ir tarp valstybių narių bei trečiųjų šalių apribojimai. Taigi pagal ES teisę nagrinėjamu žemės pirkimo apribojimų atveju aktualios šios subjektų grupės: valstybės narės (tarp kurių patenka ir EEE šalys[5]) ir trečiosios šalys. Tačiau SESV yra įtvirtinta išimtis 63 straipsnyje įtvirtintam laisvam kapitalo judėjimui tarp valstybių narių bei trečiųjų šalių. SESV 64 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad valstybės narės gali taikyti laisvo kapitalo apribojimus trečiosioms šalims (tačiau ne ES valstybėms narėms), jeigu tai nustatyta
nuostata parodo, kad nors SESV 63 straipsniu uždraudžiami visi kapitalo judėjimo apribojimai tiek tarp valstybių narių, tiek tarp valstybių narių ir trečiųjų šalių, tačiau pastarajam režimui gali būti nustatyti tam tikri apribojimai. Teisingumo Teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad SESV 63 straipsnio 1 dalis yra aiškinama taip, kad galima išlaikyti tik tokius laisvo kapitalo apribojimus trečiosioms šalims, kurie minėtą dieną egzistavo nacionalinėje teisėje.
Žinoma, bet kokia vėliau nei minėtą dieną priimta nacionalinė priemonė, kuri keičia prieš tai esančią, nėra vien dėl šios aplinkybės automatiškai eliminuojama iš Sąjungos teisėje įtvirtinto išimtinio režimo. Taigi toks režimas, taikomas nuostatai, kuri pagal savo esmę yra tapati ankstesniems teisės aktams arba kuri tik sumažina ar panaikina ankstesniuose teisės aktuose numatytą Sąjungos teisėje įtvirtintų teisių ir laisvių naudojimosi kliūtį, patenka į leidimo nukrypti taikymo sritį. Ir atvirkščiai, toks režimas netaikomas tokiems teisės aktams, kurie pakeičia nuostatas – tai yra jie pagrįsti kitokia logika nei ta, kuria pagrįsta ankstesnė 1993 m. gruodžio 31 d. galiojusi teisė, ir kuriais nustatomos naujos procedūros. Tokiu atveju šie teisės aktai negali būti prilyginti minėtą dieną egzistavusiems teisės aktams[6]. Lietuvos Respublikos Konstitucijos (1992 m. redakcija) 47 straipsnyje buvo nustatyta, kad žemė, vidaus vandenys, miškai, parkai nuosavybės teise gali priklausyti tik Lietuvos Respublikos piliečiams ir valstybei. Vėliau 1996 m. ir 2003 m. šis absoliutus apribojimas buvo sušvelnintas užsieniečių, kurie atitinka europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus, atžvilgiu ir jiems nustatytos tam tikros žemės įsigijimo sąlygos (naujos procedūros)[7]. Taigi šių užsieniečių (ES ir ne ES valstybių narių) atžvilgiu laisvo kapitalo judėjimo visiškas apribojimas buvo sumažintas ir savo logika buvo skirtas pereinamajam laikotarpiui iki datos, nuo kurios šiems užsieniečiams žemę ir kitą turtą turėtų būti galima įsigyti ta pačia tvarka ir tomis pačiomis sąlygomis kaip ir Lietuvos Respublikos piliečiams bei juridiniams asmenims (iki 2014 m. balandžio 30 d.).
Atsižvelgiant į tai, manome, kad užsieniečių, kurie atitinka europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus, atžvilgiu SESV 64 straipsnio 1 dalies išimties jau negalima pritaikyti, nes nors 1993 m. gruodžio 30 d. jiems egzistavo ribojimas pirkti žemę, tačiau jis buvo iš esmės pakeistas, ir naujos nuostatos nebegali būti prilyginamos minėtą dieną egzistavusiems teisės aktams. Taigi pagal ES teisę 1992 m. Konstitucijos 47 straipsnio redakcijoje nustatyto žemės įsigijimo režimo negalima grąžinti užsieniečiams, kurie atitinka europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus. Tačiau kitiems trečiųjų šalių piliečiams pagal 1996 m. ir 2003 m. minėtus sumažintus ribojimus nebuvo suteikta teisė įsigyti žemės, vidaus vandenų ir miškų nuosavybės teise. Tai įtvirtinta Konstitucinio įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje: „Šio Įstatymo
įsigyti nuosavybės teise žemę, vidaus vandenis ir miškus, tačiau šį turtą jie gali valdyti ar naudoti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka“. Be to, Konstitucinio įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad negali būti sudaroma jokia Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis, kuri nustatytų teisę įsigyti žemės sklypus nuosavybės teise šio Įstatymo 4 straipsnyje nustatytų kriterijų neatitinkantiems užsienio subjektams.
Atsižvelgiant į tai, manome, kad būtų galima po
įsigijimo apribojimus trečiųjų šalių, kurie neatitinka europinės ir transatlantinės integracijos kriterijų, piliečiams ir kitiems jų subjektams, kadangi šis apribojimas egzistavo 1993 m. gruodžio 31 d. (LR Konstitucijos 1992 m. redakcija) ir savo esme tapačiai išliko minėtuose Konstitucinio įstatymo nuostatų pakeitimuose. Taip pat norėtume atkreipti dėmesį, kad Konstitucinio įstatymo projekto 2 straipsnio 1 dalyje ir Žemės įsigijimo įstatymo projekto 2 straipsnio 1 dalyje išvardyti subjektai, galintys įsigyti žemės, neapima ES valstybių narių kitų organizacijų bei juridinių asmenų ar kitų organizacijų padalinių (taip, kaip buvo nurodyta Konstitucinio įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje). Pažymėtina, kad ES Teisingumo Teismas, skatindamas antrinį įsisteigimą, savo sprendimuose nurodo, kad valstybė narė turi įrodyti įsisteigimo laisvės apribojimų pagrįstumą. Kitaip tariant, valstybė narė negali atimti teisės iš subjekto įsisteigti vienoje valstybėje narėje ir įsteigti antrinę įmonę kitoje, ką Sutartis dėl Europos Sąjungos veikimo aiškiai leidžia (byla Centros C−212/97), išskyrus konkrečius atvejus, kai nustatomas piktnaudžiavimas teisėmis (byla Inspire Art C−167/01). Pažymėtina, kad pagal ES Teisingumo Teismo praktiką reikalavimai rinktis tam tikrą teisinę formą (Projekte nustatytas būtinas pirminis įsisteigimas, o antrinis įsisteigimas negalimas) sudaro rimtas kliūtis įsisteigti norintiems kitų valstybių narių paslaugų teikėjams, nes dėl tokių apribojimų jiems gali prireikti keisti savo teisinę formą ar struktūrą.
Reikalavimai susiję su teisine forma daugeliu atveju gali būti pakeisti mažiau ribojančiomis priemonėmis, todėl negali būti pateisinami. ES Teisingumo Teismas yra pareiškęs, kad siekis sukliudyti subjektams įsitraukti į apgaulingą veiklą paprastai nepateisins sprendimo neleisti tam tikros teisinės formos subjektams vykdyti tam tikrą veiklą[8]. Pažymėtina, kad Lietuvoje įsteigtiems kitų valstybių narių subjektų padaliniams galima ta pati jų veiklos kontrolė kaip ir Lietuvoje įsteigtiems juridiniams asmenims. Atsižvelgiant į tai, siūlome praplėsti juridinio asmens sąvoką atitinkamuose projektuose. DĖL REIKALAVIMŲ, TAIKOMŲ
Dėl reikalavimo bent trejus paskutinius metus vykdyti žemės ūkio veiklą Manome, kad reikalavimas, nustatytas Žemės įsigijimo įstatymo projekto 2 straipsnio
sandorį galėtų būti tikslinamas, kadangi tokia formuluotė pernelyg riboja ūkinės veiklos laisvę, neatitinka proporcingumo principo ir galimai pažeidžia teisėtus lūkesčius. Siūlytume svarstyti tokius formuluotės variantus, kurie neeliminuotų tų ūkio subjektų, kurie ilgą laiką prieš žemės pirkimo sandorio momentą vykdė nuoseklią žemės ūkio veiklą (pavyzdžiui, 20 metų), tačiau sąlyginai trumpą laikotarpį šios veiklos nevykdė (pavyzdžiui, vienerius metus prieš pirkimo sandorio momentą). Atsižvelgiant į tai, galėtų būti įtvirtintas tam tikras žemės ūkio veiklos metų skaičius per tam tikrą laikotarpį (pavyzdžiui, vykdyti žemės ūkio veiklą bent trejus metus per paskutinius
registruotis/nuolat gyventi tam tikroje savivaldybėje.
Iš nusistovėjusios Teisingumo Teismo praktikos aišku, kad tarp SESV draudžiamų priemonių, kaip laisvo kapitalo judėjimo apribojimo, yra tos, kurios atgraso ne rezidentus investuoti valstybėje narėje arba atgraso minėtos valstybės narės piliečius investuoti kitose valstybėse narėse[9]. Pažymėtina, kad nors Projektu neįtvirtinama diskriminacija tarp Lietuvos subjektų ir kitų Europos Sąjungos ar Europos ekonominės erdvės valstybių narių subjektų, tačiau tai nereiškia, kad jais įtvirtinta pareiga apsigyventi neriboja kapitalo judėjimo laisvės[10]. Vis dėlto tokia priemonė galima su sąlyga, kad ja siekiama bendrojo intereso tikslų, ji taikoma nediskriminaciniu būdu ir atitinka proporcingumo principą, t. y. ji yra tinkama užtikrinti siekiamo tikslo įgyvendinimą ir neperžengia to, kas būtina jam pasiekti[11]. Norėtume atkreipti dėmesį, kad fizinio asmens atžvilgiu vertinant šį reikalavimą būtina atsižvelgti į aplinkybę, kad pareiga gyventi tam tikroje savivaldybėje riboja ne tik laisvą kapitalo judėjimą, bet ir įgijėjo teisę laisvai pasirinkti savo gyvenamąją vietą, nors šią teisę jam užtikrina 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Protokolo Nr. 4 2 straipsnio 1 dalis (toliau – EŽTK)[12]. Teisingumo Teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad pareiga apsigyventi, kelianti grėsmę pagrindinei teisei, kurią užtikrina EŽTK, yra ypač ribojanti, todėl iš tikrųjų klausimas, ar negalėtų būti priimtos kitos priemonės, kurios būtų mažiau ribojančios nei ši pareiga[13].
ES Teisingumo Teismo Ospelt byloje[14] aiškiai buvo nuspręsta, kad tokia leidimų procedūra, kuri neleistų tokių sandorių, kai žemės pirkėjas pats nedirbtų perkamos žemės[15] ir nebūtų gyventojas, prieštarauja laisvo kapitalo judėjimui[16], kadangi tai neatitinka nacionalinėje teisėje nustatytų tikslų[17] (Teismas pažymėjo, kad tam, kad būtų užtikrinta nenutrūkstama žemės ūkio veikla žemės ūkio paskirties žemėje pakanka mažiau ribojančių priemonių[18]).[19] Nagrinėjant situaciją juridinio asmens atžvilgiu Teisingumo Teismas taip pat savo praktikoje yra nurodęs, kad reikalavimas nekilnojamojo turto pirkėjui „turėti pakankamą ryšį“ su atitinkama savivaldybe (Projekto atžvilgiu tai būtų įmonės registravimas) galėtų sudaryti kliūčių ekonominę veiklą vykdančioms įmonėms atsižvelgiant į tai, kad tik ribotas asmenų ratas galėtų įsigyti turtą (ribojama paslaugų laisvė pagal SESV 56 straipsnį)[20]. Taip pat Teismas pripažino, kad pareiga „turėti pakankamą ryšį“ su atitinkama savivaldybe gali atgrasyti nerezidentus investuoti į nekilnojamąjį turtą vienoje regiono tikslinių savivaldybių ir kad todėl tokia pareiga yra laisvo kapitalo judėjimo, numatyto SESV
nustatyta Projekte (registruotis tam tikroje savivaldybėje), gali būti pagrįsta ir proporcinga. Pažymėtina, kad toks registravimosi reikalavimas akivaizdžiai riboja verslo laisvę. Pirmiausia, nėra aišku, kokių tikslų siekiama šia nuostata.
Manome, kad jeigu siekiama apriboti žemės ūkio paskirties žemės koncentraciją „vienose rankose“, pakanka nustatyti didžiausią plotą, leidžiamą turėti nuosavybės teise (kas ir yra įtvirtinta įstatyme), bei įdiegti efektyvią kontrolę, kad šių leistinų ribų neviršytų susijusių asmenų turtas. Taigi nėra suprantama, kodėl juridinis asmuo negalėtų įsigyti žemės keliose savivaldybėse, jeigu neperžengia didžiausio leidžiamo turėti nuosavybės teise žemės ploto. Jeigu būtų siekiama žemės savininkų integracijos į vietos bendruomenę, vis tiek abejotina dėl šio reikalavimo proporcingumo, nes pagal nustatytą režimą nuomotis žemę būtų galima visoje Lietuvoje (ir netgi be didžiausio kiekio apribojimo), tačiau įsigyti tik toje savivaldybėje, kurioje registruota buveinė. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad Projekte nėra jokio kontrolės mechanizmo, kad nebūtų galima apeiti nustatyto reikalavimo. Pažymėtina, kad atitinkamoje savivaldybėje juridinis asmuo turėtų būti registruojamas tik pirkimo-pardavimo sutarties momentu, todėl tas pats juridinis asmuo norėdamas pirkti žemės sklypą kitoje savivaldybėje po kurio laiko galėtų perregistruoti savo buveinę. Dar daugiau, netgi darant prielaidą, kad ši pareiga registruotis būtų pripažinta būtina priemone norint pasiekti nustatytą tikslą, nes ji pati teigiamai paveiktų žemės rinką, turi būti pažymėta, jog kartu su šia pareiga įtvirtinus sąlygą neperleisti žemės kitam savininkui ne mažiau kaip 5 metų tokia papildoma sąlyga galėtų peržengti ribas to, kas galėtų būti laikoma būtina, nes ilgam laikotarpiui sustabdoma galimybė naudotis laisve pasirinkti savo verslo vietą[22].
Atsižvelgiant į visa tai, kas nurodyta, manytina, kad Žemės įsigijimo įstatymo projekto nuostatos, kurios nustato, kad fiziniai ir juridiniai asmenys gali įsigyti žemės ūkio paskirties žemę tik tos savivaldybės, kurioje nuolat gyvena/turi registruotą buveinę, teritorijoje (Žemės įsigijimo įstatymo projekto 2 straipsnio 1 dalis), prieštarauja ES teisei ir neatitinka proporcingumo principo. Dėl reikalavimo gauti savivaldybės komisijos leidimą Vertinat Žemės įsigijimo įstatymo projekto 2 straipsnio 2 ir 3 dalies nuostatas ES teisės atžvilgiu pažymėtina, kad Teisingumo Teismas minėtoje Ospelt byloje (C-452/01) pripažino, kad reikalavimą gauti leidimą prieš įsigyjant žemės ūkio paskirties žemę galima pateisinti šiais pagrindais: <...> žemės ūkio bendruomenių apsauga, žemės nuosavybės pasiskirstymo išlaikymas, leidžiantis vystytis perspektyvioms fermoms ir aplinkai palankiu būdu valdyti žaliuosius plotus bei tvarkyti kaimo kraštovaizdį, taip pat pagrįsto turimos žemės naudojimo skatinimas vengiant žemės nualinimo bei neleidžiant kilti stichinėms nelaimėms[23]. Vis dėlto šioje byloje taip pat buvo pažymėta, kad toks išankstinio leidimo mechanizmas turi atitikti proporcingumo principą – turi būti būtinas ir proporcingas siekiamų tikslų atžvilgiu bei turi būti užtikrinta, kad šio tikslo negalima pasiekti mažiau ribojančiomis priemonėmis[24].
Teisingumo Teismas savo praktikoje išnagrinėjo, kad reikalavimas pateikti deklaraciją prieš įsigyjant žemės sklypus, užtikrintas baudomis už deklaracijos nepateikimą, atitinka Sąjungos teisę[25]. Konle[26] byloje Teisingumo Teismas pažymėjo, kad išankstinė deklaracija gali būti viena iš reikalingų priemonių, kurių valstybėms narėms buvo leista imtis, kadangi kitaip nei išankstinio leidimo atveju ji nėra susijusi su sandorio sustabdymu, bet vis tiek leidžia nacionalinėms valdžios institucijoms vykdyti veiksmingą priežiūrą palaikant viešąją tvarką bei veiksmingą priežiūrą užkertant kelią nacionalinių įstatymų ir kitų teisės aktų pažeidimams[27]. Atsižvelgiant į tai, siūlome apsvarstyti, ar Žemės įsigijimo įstatymo projekto nuostatų atžvilgiu nebūtų pakankama nustatyti deklaracijos apie žemės pirkimo sandorį formą (vietoj leidimo), kad kompetentingos valstybės institucijos galėtų vykdyti atitinkamą kontrolę, o reikalavimus pirkėjams tikrintų notaras. Žemės įsigijimo įstatymo projekte siūloma įtvirtinti, kad asmenys, siekiantys įsigyti žemės ūkio paskirties žemės, turi gauti savivaldybės sudarytos komisijos leidimą, o leidimų išdavimo tvarką nustato Žemės ūkio ministerija. Pažymėtina, kas Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 31 d. nutarime konstatuota, kad nustatyti esmines ūkinės veiklos sąlygas, draudimus ir ribojimus, darančius esminį poveikį ūkinei veiklai pagal Konstituciją galima tik įstatymu.
Atsižvelgiant į tai, manytume, kad projekte nustatyta pareiga komisijai įsitikinti, kad perleidžiami žemės ūkio paskirties žemės sklypai bus naudojami tik žemės ūkio veiklai vykdyti ir nebus didinama žemės valdų koncentracija (projekto 2 straipsnio 3 dalis), yra neapibrėžta ir neskaidri, todėl neatitinka Konstitucijos. Dėl draudimo perleisti žemę ne mažiau kaip 5 metus. Žemės įsigijimo įstatymo projekto 7 straipsnyje nustatytas įpareigojimas pirkėjui neperleisti žemės kitiems savininkams mažiausiai 5 metus. Manome, kad šis reikalavimas yra nepagrįstas ir neproporcingas siekiamam tikslui. Suprantamas Projekto rengėjų tikslas užkirsti kelią žemės ūkio paskirties žemės sandorių spekuliacijoms, tačiau pagrindinis Projekto tikslas yra racionalus žemės ūkio paskirties žemės naudojimas (tokiu būdu aktualu tampa ne žemės savininkų kaitos kontroliavimas, o tinkamos žemės ūkio veiklos konkrečiame sklype kontrolė). Atkreipiame dėmesį, kad Konstitucinio Teismo nuomone, asmens konstitucinė teisė į nuosavybę yra esminė (būtina) asmens ūkinės veiklos laisvės įgyvendinimo sąlyga[28]. 1950 m. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnis taip pat įtvirtina nuosavybės apsaugą. Tiesa, Konvencija suteikia plačią veiksmų laisvę valstybėms, konvencijos dalyvėms, nustatyti nuosavybės teisės apribojimus, jei to reikia bendriesiems interesams patenkinti ar mokesčių, kitų mokėjimų ar baudų sumokėjimui garantuoti. Valstybės pačios nustato, kas yra reikalinga bendriesiems interesams patenkinti, tačiau kontrolės priemonės turi būti proporcingos jomis siekiamiems tikslams.
Pagal Europos žmogaus teisių teismo praktiką, įstatymas turi būti aiškus ir tikslus, o proporcingumo negalima konstatuoti, jeigu dėl apribojimo asmuo patiria asmeninius ir pernelyg didelius apribojimus[29]. Atsižvelgiant į visa tai, manome, kad Projekto nuostatose nustatytas draudimas 5 metus neperleisti nuosavybės yra ilgas ir neproporcingas (manome, kad tai neatitinka racionalaus žemės naudojimo tikslo, kadangi racionaliam naudojimui reikalingas efektyvus turto valdymas, o toks efektyvumas bus gerokai suvaržytas neleidžiant tokį laiką disponuoti turtu atsižvelgiant į ekonomines, socialines ar kitas susijusias aplinkybes, su kuriomis susidurtų ūkininkas). Manytume, kad spekuliacijoms žemės pardavime užkirsti gali būti pritaikytos ir mažiau ribojančios priemonės, pavyzdžiui: nustatytas pelno ar gyventojų pajamų mokestis perleidus žemę anksčiau nei per 3 metus nuo žemės įsigijimo arba ilgos minimalios trukmės reikalavimas, nustatytas žemės ūkio paskirties sklypų nuomos sutartims[30]. DĖL
Toliau išvadoje bus nagrinėjami žemės įsigijimo reikalavimai, kurie yra skirti tik užsienio subjektams (Konstitucinio įstatymo projektas): draudimas įsigyti vidaus vandenis, taip pat žemę, esančią tam tikrose teritorijose, mokėti mokesčius Lietuvos teritorijoje, gauti VSD pažymą, mokėti lietuvių kalbą. Pažymėtina, kad nors SESV 65 straipsnio 1 dalyje yra nustatytos išimtys, kada valstybės narės gali nukrypti nuo laisvo kapitalo judėjimo, tačiau šios išimtys yra ribojamos SESV 65 straipsnio 3 dalimi, kurioje numatyta, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodytos nacionalinės teisės nuostatos „neturi sudaryti laisvo kapitalo judėjimo ir mokėjimų, kaip nustatyta [SESV] 63 straipsnyje, savavališko diskriminavimo ar užslėpto apribojimo“[31].
Akivaizdu, kad Konstitucinio įstatymo projekte nustatyti reikalavimai tik užsienio subjektams yra diskriminaciniai. Šiuo atveju pagal Teisingumo Teismo praktiką tiesioginė diskriminacija gali būti pateisinama tik remiantis Sutartyje aiškiai leidžiančiomis nukrypti nuostatomis[32]. Tačiau net ir tokiu atveju šie apribojimai turi būti tinkami atitinkamo tikslo įgyvendinimui užtikrinti ir neviršyti to, kas būtina šiam tikslui pasiekti[33]. Draudimas įsigyti vidaus vandenis Tam, kad ribojimai būtų suderinami su laisvo kapitalo judėjimą reglamentuojančiomis Sutarties nuostatomis, reikia, kad skirtingas vertinimas būtų susijęs su objektyviai skirtingomis situacijomis arba jis būtų pateisinamas privalomuoju bendrojo intereso pagrindu[34]. Pagal Teisingumo Teismo praktiką nustatant, ar egzistuoja diskriminavimas, aptariamų situacijų panašumo palyginimas taip pat turi būti išnagrinėtas atsižvelgiant į atitinkamų nacionalinių nuostatų tikslą[35]. Tačiau pažymėtina, kad iš projektų rengėjų aiškinamojo rašto nėra aišku, kokiais tikslais iš Konstitucinio įstatymo projekto 3, 5 ir
nesuprantama, kodėl užsienio subjektai gali įsigyti nuosavybės teise žemę ir miškus, o vidaus vandenų – ne. Taip pat nėra jokio pagrindimo, kodėl užsienio subjektų, įsigyjančių vidaus vandenis, situacija yra tokia skirtinga nuo tokį turtą įsigyjančių nacionalinių subjektų situacijos, kad būtina nustatyti tokį draudimą.
Atsižvelgdami į tai, manome, kad draudimas įsigyti vidaus vandenis negali būti laikomas pagrįstu ir atitinkančiu proporcingumo principą. Dėl reikalavimo gauti Valstybės saugumo departamento pažymą ir draudimo įsigyti žemę tam tikrose teritorijose Konstitucinio įstatymo projekto 3 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta pareiga gauti Valstybės saugomo departamento pažymą apie reikalavimų atitikimą (tiesą sakant, projekto
ir kokiais atvejais gali rinktis alternatyvą kreiptis pažymos į VSD ar komisiją). Pažymėtina, kad abejojama, ar šį reikalavimą galima pateisinti SESV 65 straipsnio 1 dalies b punkte numatytais su viešąja tvarka ar visuomenės saugumu susijusiais pagrindais. Pagal nusistovėjusią teismo praktiką tokie pagrindai turi būti aiškinami siaurai, kad jų apimties vienašališkai, be jokios Sąjungos institucijų kontrolės negalėtų nustatyti kiekviena atskira valstybė narė[36], ir jais galima remtis, tik kai kyla reali ir pakankamai rimta grėsmė pagrindiniam visuomenės interesui[37]. Pirmiausiai atkreipiame dėmesį, kad nėra aišku, kaip šis ribojimas yra susijęs su nustatytais projektų tikslais, pirmiausia su racionaliu žemės ūkio paskirties žemės naudojimu. Projekto aiškinamajame rašte nėra nurodytų jokių grėsmių, kurias sąlygotų užsienio subjektų, kurie atitinka europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus, žemės įsigijimas[38].
Jeigu šis apribojimas būtų siejamas su nacionaliniu saugumu, norėtume atkreipti dėmesį į Teisingumo Teismo bylą Alfredo Albore[39], kurioje nurodyta, kad SESV 63 straipsnis dėl laisvo kapitalo judėjimo draudžia tokias nacionalines nuostatas, kurios nacionalinės teritorijos apsaugos sumetimais tik tos valstybės narės piliečius atleidžia nuo pareigos gauti administracinį leidimą įsigyti nekilnojamojo turto karinės svarbos teritorijose. Teisingumo Teismas pabrėžė, kad vien nurodyti valstybės teritorijos gynybos reikalavimų nepakanka, jei norima pateisinti diskriminaciją dėl pilietybės[40]. Teisingumo Teismas byloje pažymėjo, kad sprendimas galėtų būti kitoks tik tada, jeigu nacionalinis teismas galėtų patvirtinti, kad nediskriminacinis visų valstybių narių piliečių įsigyjant nekilnojamojo turto tam tikroje teritorijoje traktavimas sukeltų tikrą, specifinę ir rimtą riziką kariniams interesams, o šios rizikos negalima sušvelninti mažiau ribojančiomis priemonėmis. Pažymėtina, kad minėtos bylos aplinkybės yra susijusios tik su administraciniu leidimu ir tik dėl tam tikrų kariniu požiūriu reikšmingų teritorijų, todėl Konstitucinio įstatymo projektu nustatytas diskriminacinis reikalavimas gauti Valstybės saugumo departamento pažymą ir dėl bet kokios žemės įsigijimo akivaizdžiai yra nepagrįstas ir neatitinka proporcingumo principo. Atsižvelgiant į tai, kad prieš tai minėtoje Teisingumo Teismo praktikoje yra kvestionuojamas netgi leidimas užsienio subjektams įsigyti turto tam tikroje teritorijoje, manome, kad visiškas uždraudimas kitų ES valstybių narių subjektams įsigyti žemės saugomose teritorijose ir Lietuvos Respublikos kadastro vietovėse, kurios ribojasi su užsienio valstybėmis – ne ES narėmis (projekto 3 straipsnio 1 dalis), nepagrįstas ir neproporcingas.
Dėl valstybinės kalbos mokėjimo reikalavimo. Pirmiausiai norėtume priminti, kad visos SESV nuostatos laisvo asmenų judėjimo srityje skirtos valstybių narių piliečių visų rūšių profesinės veiklos vykdymui Sąjungos teritorijoje palengvinti ir jos draudžia priemones, dėl kurių šie piliečiai galėtų patekti į nepalankią padėtį, kai jie kitos valstybės narės teritorijoje nori užsiimti ekonomine veikla[41]. Konstitucinio įstatyo projekto 3 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintas lietuvių kalbos reikalavimas asmeniui, norinčiam įsigyti žemės. Mūsų nuomone, valstybinės kalbos mokėjimo reikalavimas nėra pagrįstas ir proporcingas dėl toliau nurodytų priežasčių. Pažymėtina, kad nei iš Konstitucinio įstatymo projekto, nei iš aiškinamojo rašto nėra aišku, kokiu tikslu nustatytas lietuvių kalbos reikalavimas ir kaip šis reikalavimas dera su pagrindiniu tikslu - racionaliu žemės ūkio paskirties žemės naudojimo tikslu. Manytina, kad žemės naudojimas pagal paskirtį turėtų būti prioritetinis tikslas, o šį tikslą galėtų pasiekti ir tie ūkininkai, kurie nemoka valstybinės kalbos (kaip ir šiuo metu tokie subjektai sėkmingai užsiima žemės ūkio veikla, prireikus, pasitelkdami vertėjus, vietos gyventojus arba savarankiškai (be patvirtinančių dokumentų) pramokę lietuvių kalbos). Reikėtų pripažinti, kad faktiškai bendravimo kalba, t. y. darbuotojo ir jo darbdavio bendra kalba, užtikrinanti veiksmingą ir tolygų tarpusavio bendravimą, nebūtinai yra tos vietos, kurioje vykdoma profesinė veikla, oficiali valstybinė ar regiono kalba[42].
Taip pat norėtume priminti, kad Valstybinės kalbos įstatymas nustato valstybinės kalbos naudojimo reikalavimą tik viešajame gyvenime, ir manome, kad tai yra pakankama priemonė bendrojo intereso tikslui
Krasuckaitė Pritarti Pastabos svarstytinos kartu su Teisės departamento pastabomis. Pastabos dėl subjektų rato skirtos daugiau Konstitucijos
pastabos-šiam Žemės ūkio žemės paskirties žemės įstatymo projektui. Dauguma įstatymų projektuose siūlomų nuostatų diskutuotinos (dėl reikalavimo gyventi toje savivaldybėje, dėl pirkimo-pardavimo žemės sklypų tos ar gretimos savivaldybės gyventojams, dėl lietuvių kalbos mokėjimo, komisijų leidimų ir kt., nes kaip ir pastebi ekspertai, dauguma jų nesusijusios su įstatymuose nustatytų tikslų įgyvendinimu. Saugikliai įvertinami ta apimtimi, ar jie yra būtini siekiamiems tikslams ir nėra pertekliniai, ar ne perdaug suvaržys žemės rinką šalies viduje, atsižvelgiant į pastabas TTK pritaria patobulintam projektui su TTK pastabomis. Komitetas pritaria nuostatai dėl reikalavimo žemės ūkio veiklos vykdymo tris metus per pastaruosius penkerius metus dešimt metų, atsižvelgiant į Lietuvos narystę ES ir laisvą asmenų judėjimą. Komitetas nepritaria nuostatoms registruotis/nuolat gyventi tam tikroje savivaldybėje, valstybinės kalbos mokėjimo reikalavimui, nes jos nesusijusios su siekiamais tikslais.
Saugikliai įvertinami ta apimtimi, ar jie yra būtini siekiamiems tikslams ir nėra pertekliniai, ar ne perdaug suvaržys žemės rinką šalies viduje, atsižvelgiant į pastabas TTK pritaria sujungtam patobulintam projektui XIIP-1587(2) su TTK pastabomis ir pasiūlymais. 3. Piliečių, asociacijų, politinių partijų ir kitų suinteresuotų asmenų pasiūlymai:-. 4. Valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų pasiūlymai:
Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
2 DĖL <...>
Vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos korupcijos prevencijos įstatymo 8 straipsnio 2 dalies nuostatomis, Jūsų prašymu atlikome Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės Įsigijimo laikinojo įstatymo Nr. IX -1314 pakeitimo įstatymo projektų Nr. XIIP-1587 ir Nr. XIIP-1498(2) antikorupcinį vertinimą. Pagal Specialiųjų tyrimų tarnybai teisės aktais suteiktą kompetenciją dėl Projekto Nr. XIIP-1587 teikiame šias pastabas:
paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo (toliau - Įstatymas) 1 straipsnį nauja 2 dalimi, pagal kuria įstatymas būtų taikomas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalies įgyvendinimo konstitucinio įstatymo 2 straipsnyje apibrėžtiems užsienio subjektams - t. y. tik užsienio subjektams - užsieniečiams, neturintiems Lietuvos pilietybės, valstybių Europos Sąjungos narių ir valstybių Europos ekonominės erdvės susitarimo dalyvių piliečiams ir juridiniams asmenims.
Atkreipiame dėmesį, kad galiojančio Įstatymo reglamentavimo objektas - žemės ūkio paskirties žemė, kurios (kaip Lietuvos nacionalinio turto) racionaliam naudojimui ir kitų susijusių vertybių apsaugai galiojantis Įstatymas nustato reikalavimus, taikomus visiems tokią žemę įsigyjamiems (įsigijusiems) asmenims (taip pat ir Lietuvos Respublikos piliečiams). Projekto Nr. XIIP-1587 aiškinamajame rašte nurodoma, kad Projekto Nr. XIIP-1587 tikslai - nustatyti papildomus saugiklius įsigyjant žemės ūkio paskirties žemę, norint išvengti asmenų, neketinančių žemės naudoti žemės ūkio veiklai, piktnaudžiavimų, apsaugoti žemės ūkio paskirties žemę daugelį metų dirbančių ūkininkų interesus ir užtikrinti konkurencingų ūkių vystymąsi; išvengti žemės ūkio paskirties žemės sutelkimo asmenų, neketinančių žemės naudoti žemės ūkio veiklai, rankose ir paskatins žemės valdų struktūrų gerinimą. Tačiau, mūsų manymu, priėmus Projektu Nr. XIIP-1587 siūlomas Įstatymo 2 dalies nuostatas šiuo metu žemės ūkio paskirties žemės Įsigijimui taikomas teisinis reglamentavimas nebebūtų taikomas. Mūsų nuomone, kelia abejonių, ar Projekto Nr. XIIP-1587 priėmimo atveju jo tikslai būtų Įgyvendinti ir ar nebus pasiektas priešingas rezultatas.
Pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos žemės reformos Įstatymas nenustato maksimalių Įsigyjamos nuosavybėn žemės ūkio paskirties žemės plotų ar jų kriterijų, o pateikia nuorodą į galiojančio Įstatymo 4 straipsnio nuostatas, kurios Projekto Nr. XIIP-1587 priėmimo atveju Lietuvos Respublikos piliečių atžvilgiu nebegaliotų (Žemės reformos Įstatymo 9 straipsnio 1 dalis). Pritarti Svarstyti kartu su Teisės departamento ir Europos teisės departamento pastabomis. Nuostata tikslintina. 2. Specialiųjų tyrimų tarnyba
Projekto Nr. XIIP-1587 2 straipsnio siūlymus asmenys galės Įsigyti žemės ūkio paskirties žemę tik gavę savivaldybės pagal žemės buvimo vietą administracijos direktoriaus sudarytos Komisijos leidimą. Tokią Komisiją sudarys savivaldybės administracijos atstovas (-ai), vietos bendruomenės atstovas; Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, Aplinkos ministerijos regiono pagal žemės buvimo vietą aplinkos apsaugos departamento ir savivaldybėje veikiančių žemės savininkus ir (ar) žemės ūkio veiklą vykdančius asmenis vienijančių savivaldos organizacijų atstovai. 2.1. Pastebėtina, kad pagal Projekto Nr. XIIP-1587 2 straipsnio (dėl Įstatymo 2 straipsnio 3 dalies) siūlymus ši Komisija leidimus išduos tik tuo atveju, jeigu asmuo atitiks Įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje asmenims nustatytus kriterijus, Įsipareigos laikytis Lietuvos Respublikos žemės Įstatymo 21 straipsnyje nustatytų reikalavimus (t. y. Įsipareigos vykdyti žemės savininkų ir naudotojų pareigas). Taip pat Komisija, nagrinėdama fizinių ir juridinių asmenų pageidavimus sudaryti žemės ūkio paskirties žemės perleidimo sandorius, turi įsitikinti, kad perleidžiami žemės ūkio paskirties žemės sklypai bus naudojami tik žemės ūkio veiklai vykdyti ir nebus didinama žemės valdų koncentracija, galinti daryti tiesioginį poveikį vidutinių ir smulkių ūkių žlugdymui.
Mūsų nuomone, nuostatos, kad Komisija nagrinėdama pageidavimus turi įsitikinti, kad perleidžiami žemės ūkio paskirties žemės sklypai bus naudojami tik žemės ūkio veiklai vykdyti ir nebus didinama žemės valdų koncentracija, gedinti daryti tiesioginį poveikį vidutinių ir smulkių ūkių žlugdymui“ yra pernelyg abstrakčios ir gali būti pernelyg plačiai interpretuojamos. Atsižvelgdami į tai, kad minėtų nuostatų taikymas (sprendžiant iš Projekto Nr. XIIP-1587) būtų vienas iš kriterijų, lemiančių (Projekto Nr. XIIP-1587 priėmimo atveju) ar asmeniui bus suteiktas leidimas įsigyti žemės ūkio paskirties žemę, manome, kad minėtos nuostatos turėtų būti konkretizuotos {pavyzdžiui, Projektu Nr. XIIP-1587 Įstatyme atskleidžiami atvejų, kuomet būtų laikoma, kad įsigijus žemės sklypą bus daromas tiesioginis poveikis vidutinių ir smulkių ūkių žlugdymui, požymiai). 2.2. Projekto Nr. XIIP-1587 nuostatos dėl Komisijų sudarymo ir veiklos pagrindų nėra pakankamos, todėl turėtų būti konkretinamos atskleidžiant Komisijos narių skaičių, konkrečias narius (kandidatus į narius) į Komisiją deleguojančias institucijas, sprendimų priėmimo principus ir kt. Nesant galimybės to padaryti siūlytume papildyti Projekto Nr. XIIP-1587 2 straipsnio siūlymus dėl Įstatymo 2 straipsnio 5 dalies ir nustatyti, kad „Šiame straipsnyje nurodytų Komisijų sudarymo, veiklos ir leidimų išdavimo tvarką nustato Žemės ūkio ministerija“ (išskirtu tekstu pažymėtos Specialiųjų tyrimų tarnybos siūlomos Projektą Nr. XIIP-1587 papildančios nuostatos).
Priešingu atveju kyla rizika, kad sprendžiant iš esmės tapačius klausimus skirtingose savivaldybėse bus Įgyvendinama skirtinga Įstatyminių nuostatų Įgyvendinimo praktika. 2.3. Projektu Nr. X11P-1587 siūlomo Įstatymo 2 straipsnio 3 dalies antrojo sakinio formuluotė (kad Komisija, nagrinėdama fizinių ir juridinių asmenų pageidavimus sudaryti žemės ūkio paskirties žemės perleidimo sandorius, turi Įsitikinti, kad perleidžiami žemės ūkio paskirties žemės sklypai bus naudojami tik žemės ūkio veiklai vykdyti ir nebus didinama žemės valdų koncentracija, galinti daryti tiesioginį poveikį vidutinių ir smulkiųjų ūkių žlugdymui) leidžia daryti išvadą, kad viena iš Komisijos paskirčių - priimti sprendimą dėl konkrečių žemės ūkio paskirties žemės sklypų perleidimo (t.y. leisti arba neleisti perleisti žemės sklypą konkrečiam asmeniui). Šiuo aspektu, manytume, svarstytina minėtų Projekto Nr. XIIP-1587 nuostatų atitiktis ir jų Įgyvendinimas Įstatymo tikslų užtikrinimui. Pavyzdžiui, kyla klausimas, ar Komisijai vieną kartą konstatavus, kad konkretaus žemės sklypo perleidimas kitam asmeniui didintų žemės valdų koncentraciją, galinčią daryti tiesioginį poveikį vidutinių ir smulkių ūkių žlugdymui, tokio žemės sklypo perleidimo kitiems asmenims galimybės nebūtų apribotos (t.y. dėl minėto sklypo Įsigijimo galėtų kreiptis kiti asmenys) tuo atveju, jeigu tokio žemės sklypo perleidimo kitam asmeniui priežastis - užtikrinti racionalų žemės sklypą naudojimą pagal paskirti (pavyzdžiui, esamas savininkas žemės naudoti pagal paskirtį negali dėl objektyvių priežasčių (sveikatos problemos ir pan.). Pritarti Nuostatos dėl Komisijų sudarymo ir veiklos pagrindų nėra pakankamos, todėl turėtų būti konkretinamos, numatoma jų veikla ir atsakomybė, sprendimų priėmimo principai ir kt. TTK pritaria sujungto patobulinto projekto XIIP-1587(2) nuostatai, kad komisijų sudarymo ir leidimų išdavimo tvarką nustatys Vyriausybė.tvarką 5.
Subjektų, turinčių įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, pasiūlymai: Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
4 Argumentai: Įstatymo projekte numatoma, kad papildomi reikalavimai skiriami juridiniam asmeniui, kuris nori perleisti didesnį nei 25 procentų akcijų paketą. Galimai toks sandėris neatitiktų tų sąlygų, kurios priskirtos fiziniam asmeniui, kuris susaistomas, kai nori įsigyti daugiau nei 10 ha žemės. Norint suvienodinti sąlygas, siūloma perleidžiamą akcijų paketą sumažinti iki 10 procentų. Pasiūlymas:
Siūlau įstatymo 1 straipsnio 4 dalį pakeisti ir ją išdėstyti taip:
pagal šį įstatymą prilyginamas daugiau nei 10 hektarų žemės ūkio paskirties žemės nuosavybės teise valdančio juridinio asmens perleidimo sandoris, taip pat juridinio asmens, nuosavybės teise valdančio daugiau nei 10 hektarų žemės ūkio paskirties žemės, akcijų (dalių, pajų) perleidimo sandoris, kurį sudarius, akcijų (dalių, pajų) įgijėjas tampa daugiau nei 25 10 procentų minėto juridinio asmens akcijų (dalių, pajų) valdytoju. Daugiau nei
asmens ar daugiau nei 25 10 procentus valdančio tokio juridinio asmens akcijų (dalių, pajų) įgijėjui taikomi tokie pat šio ir kitų įstatymų nustatyti reikalavimai, kaip ir žemės ūkio paskirties žemės pirkėjui. Nepritarti Nepritartina siūlymui dėl 10 procentų, nes neaiškūs kriterijai, kadangi nei 25, nei 10 procentų akcijų neturi juridiniame asmenyje sprendžiamojo balso, todėl neaiškus akcijų procentų mažinimo, vienodinimo ir apsunkinimo tikslas. Palikti 25 procentus, kaip pasiūlyta projekte. 2.
4 Argumentai: siekiant išsaugoti šiuo metu veikiančių žemės ūkio bendrovių, įkurtų akcijų (dalių, pajų) pagrindu vykdomos veiklos ir vykdomų bei suplanuotų pradėti vykdyti per 5 m. tęstinumą, o taip pat atsižvelgiant į teisės aktų galiojimo laike principą ir siekiant teisinio aiškumo. Pasiūlymas: Papildyti įstatymo projekto 1 straipsnio 4 dalį ir jį išdėstyti taip: „4. Žemės perleidimo sandoriui pagal šį įstatymą prilyginamas daugiau nei 10 hektarų žemės ūkio paskirties žemės nuosavybės teise valdančio juridinio asmens perleidimo sandoris, taip pat juridinio asmens, nuosavybės teise valdančio daugiau nei 10 hektarų žemės ūkio paskirties žemės, akcijų (dalių, pajų) perleidimo sandoris, kurį sudarius, akcijų (dalių, pajų) įgijėjas tampa daugiau nei 25 procentų minėto juridinio asmens akcijų (dalių, pajų) valdytoju. Daugiau nei 10 hektarų žemės ūkio paskirties žemės nuosavybės teise valdančio juridinio asmens ar daugiau nei
taikomi tokie pat šio ir kitų įstatymų nustatyti reikalavimai, kaip ir žemės ūkio paskirties žemės pirkėjui. Šioje dalyje nustatyti reikalavimai netaikomi įsigyjant šiuo metu priklausantį ir nuomojamą žemės plotą žemės ūkio bendrovėms, įkurtoms akcijų (dalių, pajų) įnašo pagrindu ir šiuo metu vykdančioms pieno ir mėsos gamybos veiklą, gaunančioms nemažiau kaip 50% pajamų iš vykdomos veiklos“. Pritarti iš dalies Pritarti tikslui palaikyti galvijus auginančius ūkininkus ar bendroves, tačiau pritariama Seimo narių B.Paužos ir kt. siūlymui (žr. žemiau, 6 pasiūlymas). Tikslintina nuostata „šiuo metu priklausantį žemės plotą“ teisinės technikos prasme. 3. Seimo narė Aurelija Stancikienė
5 Argumentai: Įstatymo projekte aptariant aplinkybes, prie kurių žemę galėtų įsigyti tiek fiziniai, tiek juridiniai asmenys, nėra aptartos teisės ir apribojimai asmenims, kurie nori valdyti žemę nuomos ar panaudos būdu ilgą laikotarpį.
Tam, kad būtų suvienodintos teisės į žemės valdymą bet kuriuo būdu, siūloma taikyti įprastines nuostatas žemę nuomojantiems iki 25 metų, ilgesniam laikotarpiui – galiotų tos pačios nuostatos, kaip žemės įsigijimui, kaip numatyta šio įstatymo 1 ir 2 straipsniuose. Pasiūlymas: Siūlau įstatymo 1 straipsnį papildyti 5 dalimi ir ją išdėstyti taip: „5. Fiziniams ir juridiniams asmenims, turintiems teisę į žemės nuomą ir panaudą ilgesniam negu 25 metų laikotarpiui, taikomos šio ir 2 straipsnio nuostatos.“ Nepritarti Žemės ūkio paskirties žemės Įsigijimo laikinasis įstatymas nereglamentuoja žemės nuomos ir panaudos santykių (kai kurios nuostatos dėl nuomos projektuose yra aptartos, bet labiau skirtos įrodyti, kad vykdoma žemės ūkio veikla). Aptariant žemės nuomos reguliavimą keliuose įstatymuose, daugiau įnešama painiavos. 4. Seimo narė Aurelija Stancikienė
3 Argumentai: Įstatymo projekto 3 dalyje siūlau įrašyti laikytis ne tik šio, Žemės, bet ir Konstitucinio įstatymų nuostatų. Pasiūlymas: Siūlau įstatymo 2 straipsnio 3 dalį pakeisti ir ją išdėstyti taip: „3. Leidimas įsigyti žemės ūkio paskirties žemę išduodamas tik tuo atveju, jei asmuo, pageidaujantis įsigyti žemės ūkio paskirties žemės, atitinka šio straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus, ir įsipareigoja laikytis Žemės įstatymo 21 straipsnyje ir Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalies įgyvendinimo konstitucinio įstatymo nustatytų reikalavimų.
Komisija, nagrinėdama fizinių ir juridinių asmenų pageidavimus sudaryti žemės ūkio paskirties žemės perleidimo sandorius, turi įsitikinti, kad perleidžiami žemės ūkio paskirties žemės sklypai bus naudojami tik žemės ūkio veiklai vykdyti ir nebus didinama žemės valdų koncentracija, galinti daryti tiesioginį poveikį vidutinių ir smulkių ūkių žlugdymui.„ Nepritarti Nuostata perteklinė, ir taip turi būti aišku, kad galiojančių įstatymų privalu laikytis. Nereikia atskiro įsipareigojimo. 5. Seimo narė Aurelija Stancikienė
11 Argumentai: Įstatymo projekto 2 straipsnio
nuostatų, ribojančių asmenims įsigyti žemę yra tai, kad asmuo turi tvarkyti buhalterinę apskaitą. Nemažai asmenų, įsigijusių žemės ūkio paskirties žemę, iš jos gaunamą produkciją naudoja savo reikmėms, todėl žemės nenaudodami komerciniais tikslais, neveda ir apskaitos. Straipsnio dalį „ir buhalterinę apskaitą tvarkantis fizinis asmuo“ siūlau išbraukti. Pasiūlymas:
Siūlau įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1 punktą pakeisti ir jį išdėstyti taip: „1. Teisę į valstybės paramą įsigyjant įsigyti žemės ūkio paskirties žemę žemės turi:
1) fizinis asmuo, turintis profesinių įgūdžių ir kompetencijos.
Tokiu laikomas ne anksčiau kaip metais, einančiais prieš paraiškos pateikimą, žemės ūkio naudmenas ir
(ar) pasėlius deklaravęs mažiau kaip 3 metus iki žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo sandorio sudarymo dienos žemės ūkio veiklą vykdantis (įskaitant studijų/mokymosi laiką įgyjant žemės ūkio profesiją) ir deklaruojantis žemės ūkio naudmenas ir (ar) pasėlius, ne mažesnį už žemės ūkio ministro patvirtintą minimalų metinį dydį žemės ūkio produktų kiekį gaminantis ir buhalterinę apskaitą tvarkantis fizinis asmuo, kuris turi praktinio ūkininkavimo patirties ir Ūkininko ūkio įstatymo nustatyta tvarka yra įregistravęs ūkininko ūkį arba turi praktinio ūkininkavimo patirties ir žemės ūkio išsimokslinimo (susijusio su žemės ūkio veikla, kaip ji apibrėžta Lietuvos Respublikos žemės ūkio ir kaimo plėtros įstatyme) diplomą arba dokumentą, patvirtinantį profesinį pasirengimą ūkininkauti. Šio punkto nuostatos netaikomos jauniesiems ūkininkams iki 40 metų, gavusiems savivaldybės pagal žemės buvimo vietą administracijos direktoriaus sudarytos komisijos leidimą įsigyti žemės ūkio paskirties žemę;“ Pritarti Klausymų metu taip pat buvo pasiūlyta išbraukti buhalterinę apskaitą. 6. Seimo nariai Bronius Pauža, Vytautas Kamblevičius, Jonas Kondrotas, Kazys Starkevičius 2014-04-104 Argumentai:
Vyriausybės programos įgyvendinimo prioritetinėse priemonėse numatoma sudaryti palankias sąlygas gyvulininkystės sektoriaus plėtrai. Dabartiniu metu atskiroms žemės ūkio bendrovėms ir ūkininkams kyla aktuali problema, kaip išlaikyti jau turimas gyvulių bandas dėl žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo ploto apribojimo ir dėl to, kad praktiškai nėra galimybių sudaryti ilgalaikes žemės nuomos sutartis.
Žemdirbiai, deklaruojantys pievas ir ganyklas, turi laikyti ūkinius gyvūnus, įregistruotus Ūkinių gyvūnų registre, todėl tikslinga būtų žemės įsigijimą ir naudojimą gyvulininkystės ūkiuose susieti su sutartinių galvijų skaičiumi. Pasiūlymas: Pakeisti Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo 4 straipsnio 2 dalį ir ją išdėstyti taip:
„2. Asmuo ar susiję asmenys gali įsigyti tiek žemės, kad
bendras jiems priklausantis iš valstybės ir kitų asmenų įgytos žemės ūkio paskirties žemės plotas nebūtų didesnis kaip 500 ha. Šis ribojimas netaikomas, jeigu žemė įsigyjama gyvulininkystei plėtoti ir įsigytos žemės kiekis neviršija hektarų, tenkančių vienam asmens laikomam sąlyginiam gyvuliui, skaičiaus (1 sąlyginis gyvulys/1ha). Jeigu asmens sąlyginių gyvulių skaičius sumažėja per paskutiniuosius 3 metus (išskyrus sumažėjimą dėl ne nuo asmens priklausančių aplinkybių) arba asmuo ketina perleisti šią žemę tretiesiems asmenims Valstybė įgyja teisę išpirkti viršijant 500 ha ploto ribą gyvulininkystei plėtoti pagal šį įstatymą įsigytą žemės plotą už vidutinę rinkos vertę, kurios dydis nustatomas pagal Žemės verčių zonų žemėlapius.“
6Komiteto (komisijos) sprendimas ir pasiūlymai:
6.1. Sprendimas: siūlyti pagrindiniam komitetui, atsižvelgiant į Seimo statuto 137 straipsnio 4 dalį, visus tris projektus XIIP-1498(2), XIIP-1587 ir XIIP-1638 svarstyti kartu, juos sujungti ir Seimui pateikti svarstyti vieną sujuntą patobulintą projektą.
Teisės ir teisėtvarkos komitetas, vertindamas Teisės departamento, Europos teisės departamento ir Specialiųjų tyrimų tarnybos išvadas, kartu apsvarstė ir patobulinto sujungto XIIP-1587(2) projekto, kuris po klausymų parengtas ir pateiktas kaip KRK išvadų projekto priedas, nuostatas ir daugumai jų pritarė, pateikdamas Komiteto siūlymus. 6.2. Pasiūlymai: tobulinti įstatymo projektą, atsižvelgiant į pateiktas pastabas ir siūlymus:
Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę Str. Str. d. P. 1. Teisės ir teisėtvarkos komitetas 2014-04-11 Argumentai: Asmenis, turinčius teisę įsigyti žemės ūkio paskirties žemę, siūlytina apibrėžti kaip Vyriausybės įstatymo projekto XIIP-1638 2 straipsnio 1 dalyje (sujungto projekto XIIP-1587(2) 2 straipsnio 1 dalyje) su Komiteto pasiūlymais. Pasiūlymas: „1. Teisę įsigyti žemės ūkio paskirties žemės turi:
1) fizinis asmuo, turintis profesinių įgūdžių ir kompetencijos. Tokiu laikomas ne mažiau kaip 3 metus per paskutinius penkerius metus dešimt metų iki žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo sandorio sudarymo dienos žemės ūkio veiklą vykdęs (įskaitant studijų/mokymosi įgyjant žemės ūkio išsimokslinimą laiką) ir (ar) žemės ūkio naudmenas ir (ar) pasėlius deklaravęs fizinis asmuo, kuris Ūkininko ūkio įstatymo nustatyta tvarka yra įregistravęs ūkininko ūkį arba turi žemės ūkio išsimokslinimo diplomą. Šio punkto nuostatos netaikomos jauniesiems ūkininkams iki 40 metų, gavusiems savivaldybės pagal žemės buvimo vietą administracijos direktoriaus sudarytos komisijos leidimą šio įstatymo 2 dalyje nustatyta tvarka įsigyti žemės ūkio paskirties žemę.
2) juridinis asmuo – ne mažiau kaip 3 metus per paskutinius penkerius metus iki žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo sandorio sudarymo dienos žemės ūkio veiklą vykdęs ir (ar) žemės ūkio naudmenas ir (ar) pasėlius deklaravęs, jeigu jo pajamos iš žemės ūkio veiklos sudaro daugiau kaip 50 procentų visų gautų pajamų, ir jeigu jo ekonominis gyvybingumas gali būti įrodytas Žemės ūkio ministerijos nustatyta tvarka įvertinus šio asmens perspektyvas.“ Pritarti Siūlytina pagrindiniam Kaimo reikalų komitetui svarstyti patobulintą sujungtą įstatymų projektą XIIP-1587(2), kuris po keleto klausymų parengtas ir pateiktas kaip KRK išvadų projekto priedas ir kurį kartu su įstatymų projektais XIIP-1498(2), XIIP-1587 ir XIIP-1638 apsvarstė Teisės ir teisėtvarkos komitetas ir jam pritarė su Teisės ir teisėtvarkos komiteto teikiamais pasiūlymais. Pateiktus TTK siūlymus atitinkamai įrašyti pagal sujungto projekto straipsnius ir kitas struktūrines dalis. 2. Teisės ir teisėtvarkos komitetas 2014-04-11 Siūloma patikslinti nuostatas dėl leidimų išdavimo:
Pasiūlymas: „3. Leidimas išduodamas tik tuo atveju, jei asmuo, pageidaujantis įsigyti žemės ūkio paskirties žemės, atitinka šio straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus ir įsipareigoja laikytis Konstitucijos
straipsnyje nustatytų reikalavimų.
Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta komisija, prieš išduodama leidimą (pastaba-leidimą išduoda savivaldybės administracijos direktorius pagal komisijos sprendimą), turi įsitikinti, kad sudarius žemės ūkio paskirties žemės perleidimo sandorį bus tenkinama bent viena šių sąlygų, t. y. didinamas visų tipų žemės ūkio veiklos konkurencingumas, ūkio perspektyvumas ir struktūra, skatinamas maisto grandinės organizavimas ir rizikos valdymas žemės ūkyje, atkuriamos, išsaugomos ar pagerinamos nuo žemės ūkio ir miškininkystės priklausančios ekosistemos, skatinama socialinė įtrauktis, skurdo mažinimas ir ekonominė plėtra kaimo vietovėje).“
2014-04-11 Siūloma patikslinti nuostatą dėl maksimalaus įsigyjamo ploto:
„2. „2. Asmuo ar susiję asmenys gali įsigyti tiek žemės Lietuvos
teritorijoje, kad bendras jiems priklausantis iš valstybės ir kitų asmenų įgytos žemės ūkio paskirties žemės plotas nebūtų didesnis kaip 500 ha. Šis ribojimas netaikomas, jeigu žemė įsigyjama gyvulininkystei plėtoti ir įsigytos žemės kiekis neviršija hektarų, tenkančių vienam asmens laikomam sąlyginiam gyvuliui, skaičiaus (1 sąlyginis gyvulys/1ha). Jeigu asmens sąlyginių gyvulių skaičius sumažėja per paskutiniuosius 3 metus (išskyrus sumažėjimą dėl ne nuo asmens priklausančių aplinkybių) arba asmuo ketina perleisti šią žemę tretiesiems asmenims Valstybė įgyja teisę išpirkti viršijant 500 ha ploto ribą gyvulininkystei plėtoti pagal šį įstatymą įsigytą žemės plotą už vidutinę rinkos vertę, kurios dydis nustatomas pagal Žemės verčių zonų žemėlapius.“ Pritarti 4.
Teisės ir teisėtvarkos komitetas 2014-04-11 Tikslintina nuostata dėl susijusių asmenų, kad nebūtų plečiamai aiškinamas asmenų ratas ir nekiltų neaiškumų taikant nuostatą praktikoje:
„3. Susijusiais asmenimis laikomi sutuoktiniai, taip pat
asmenys tėvai (įtėviai) su jų nepilnamečiais vaikais (įvaikiais).“
2014-04-11 Komitetas mano, kad reikalavimas uždrausti perleisti žemę 5 ar 10 metų, yra prieštaraujanti ES teisei nuostata, todėl jos atsisakytina ir siūloma ją iš projektų išbraukti: (projekte XIIP-1498(2) - 8 straipsnio 6 dalyje, projekte XIIP-1587 – 7 straipsnis, sujungtame projekte
2014-04-11 Dėl įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinamųjų teisės aktų: Teisės departamentas siūlo atkreipti dėmesį į įsigaliojimo datą (2014-05-01) ir labai trumpą laiką parengti ir priimti įgyvendinamuosius aktus. Pritarti
2014-04-11 Dėl baigiamųjų nuostatų, siūloma tikslinti nuostatą: „7. Jeigu iki šio įstatymo įsigaliojimo pardavėjas pateikė Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos teritoriniam padaliniui prašymą dėl žemės ūkio paskirties žemės sklypo pardavimo, pardavėjui išduota Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos teritorinio padalinio pažyma dėl žemės ūkio paskirties žemės sklypo pirkimo pirmumo teise, šis žemės sklypas parduodamas iki šio įstatymo įsigaliojimo nustatyta tvarka.“
7Balsavimo rezultatai: bendru sutarimu „už“. 8.
pranešėjai: Julius Sabatauskas, Stasys Šedbaras. 9. Komiteto narių atskiroji nuomonė: negauta. Komiteto pirmininkas Julius Sabatauskas
VALDYMO IR SAVIVALDYBIŲ komitetas
Baltraitienė, Komiteto pirmininkė, Milda Petrauskienė, Komiteto pirmininkės pavaduotoja; nariai: Agnė Bilotaitė, Petras Gražulis, Vanda Kravčionok, Vincė Vaidevutė Margevičienė, Albinas Mitrulevičius, Algis Strelčiūnas, Povilas Urbšys. Kviestieji asmenys: Vida Ablingienė, Lietuvos savivaldybių asociacijos patarėja; Roma Žakaitienė, Lietuvos savivaldybių asociacijos direktorė, 2. Ekspertų, konsultantų, specialistų išvados, pasiūlymai, pataisos, pastabos (toliau – pasiūlymai):
Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę Str. Str. d. P. 1. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-03-17) Vertindami projektą dėl jo atitikties Konstitucijai, įstatymams, Europos Sąjungos teisės aktams ir juridinės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas:
įstatymo projektu siūloma nustatyti reikalavimus tik subjektams, kurie Lietuvos Respublikoje įsigytų žemės ūkio paskirties žemę nuosavybės teise, tačiau tokie reikalavimai nebūtų taikomi tokios žemės nuomininkams, panaudos gavėjams ar kitais būdais valdantiems žemės ūkio paskirties žemę. Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 30 d. nutarime pažymėjo, kad įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į žemės rūšį (kategoriją), gali nustatyti žemės teisinį režimą, inter alia nuosavybės naudojimo, ūkinės veiklos ir kitos veiklos sąlygas, apribojimus, draudimus. Minėti apribojimai turi būti konstituciškai pagrįsti.
Tokie apribojimai, draudimai gali būti nustatyti visiems fiziniams ir juridiniams asmenims nepriklausomai nuo to, kokia teise yra valdoma žemės ūkio paskirties žemė – nuosavybės, nuomos, panaudos ar kitokia. Atsižvelgus į tai, kyla abejonių, ar keičiamame įstatyme įtvirtinus apribojimus, draudimus vien tik žemės ūkio paskirties žemės įgijėjams (savininkams), siūlomu teisiniu reguliavimu būtų pasiekti projekto tikslai. Pritarti Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-03-17)1
straipsnio, reglamentuojančio įstatymo paskirtį, 1 dalyje nurodoma: „Šis įstatymas taikomas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalies įgyvendinimo konstitucinio įstatymo 2 straipsnyje apibrėžtiems užsienio subjektams“. Pažymėtina, kad tokia nuostata suponuoja, kad įstatymas būtų taikomas tik užsienio subjektams, nors iš kitų teikiamo projekto nuostatų matyti, kad įstatymas reglamentuoja ir su nacionaliniais subjektais susijusius visuomeninius santykius. Nuostata tikslintina. Pritarti Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-03-17)1
straipsnio 2 dalyje siūloma nustatyti, kad šis įstatymas netaikomas tais atvejais, kai žemė įsigyjama paveldėjimo būdu. Atsižvelgiant į šią nuostatą bei į Civilinio kodekso 5.75 straipsnio nuostatas, paveldėti žemės ūkio paskirties žemę galėtų tiek užsienio subjektai, tiek nacionaliniai subjektai, nors ir neatitiktų teikiamu projektu siūlomų nustatyti keičiamo įstatymo reikalavimų žemės ūkio paskirties žemės įgijėjams. Pažymėtina, kad nustatyti reikalavimus užsienio subjektams, siekiantiems įsigyti žemės ūkio paskirties žemę, yra siūloma ir su teikiamu įstatymo projektu susijusiame Konstitucijos
pakeitimo įstatymo projekto (reg. Nr. XIIP-1589) 2 straipsnyje.
XIIP-1589) 2 straipsnyje. Pastarajame projekte nėra siūloma įtvirtinti, kad jo nuostatos netaikomos paveldint žemės ūkio paskirties žemę. Taigi, užsienio subjektai, atsižvelgiant į Civilinio kodekso 2.75 straipsnio nuostatas, skirtingai nei nacionaliniai subjektai, paveldėti žemės ūkio paskirties žemę galėtų tik tuo atveju, jeigu atitiktų Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalies įgyvendinimo konstitucinio įstatyme siūlomus nustatyti reikalavimus žemės ūkio paskirties žemės įgijėjams. Svarstytina, ar siūlomu nustatyti teisiniu reguliavimu nebūtų pažeistas asmenų lygiateisiškumo principas, nes užsienio ir nacionaliniams subjektams būtų nustatyti skirtingi reikalavimai paveldėti žemės ūkio paskirties žemę. Pritarti Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-03-17)1
straipsnio 4 dalies nuostata ,,akcijų (dalių, pajų)” derintina su Civiliniame kodekse naudojamomis sąvokomis, vietoj žodžio ,,dalių” įrašytinas žodis ,,teisių”. Jeigu būtų pritarta šiai pastabai, reikėtų atitinkamai patikslinti ir projekto 3 straipsnio nuostatas. Pritarti Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-03-17)2
straipsniu keičiamo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1 punkte bei 2 straipsnio
ūkio paskirties žemės, nustatomi tokie reikalavimai:
1) turėti profesinių įgūdžių ir kompetencijos, kuri pasireškia tuo, kad fizinis asmuo ne mažiau kaip 3 metus iki žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo sandorio sudarymo dienos vykdė žemės ūkio veiklą (įskaitant studijų/mokymosi laiką įgyjant žemės ūkio profesiją) ir deklaravo žemės ūkio naudmenas ir (ar) pasėlius ir tvarkė buhalterinę apskaitą ir Ūkininko ūkio įstatymo nustatyta tvarka yra įregistravęs ūkininko ūkį arba turi žemės ūkio išsimokslinimą;
2) nuolat gyvena toje savivaldybėje ar su ja besiribojančioje savivaldybėje, kurioje nori įsigyti žemės ūkio paskirties žemės.
Dėl reikalavimų nuolat gyventi atitinkamoje savivaldybėje ir ne mažiau kaip 3 metus iki žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo sandorio sudarymo dienos vykdyti žemės ūkio veiklą. Kelia abejonių šių projekto nuostatų atitiktis šioms Konstitucijos nuostatoms: 23 straipsnio 1 dalyje įtvirtintai asmens teisei į nuosavybę ir 2 dalyje nustatytai teisei į šios nuosavybės apsaugą; 29 straipsnyje įtvirtintam asmenų lygiateisiškumo principui; 32 straipsnyje įtvirtintai asmens teisei laisvai išvykti iš Lietuvos; 46 straipsnio 1 dalyje nustatytai asmens ūkinės veiklos laisvei ir iniciatyvai; 46 straipsnio 4 dalies nuostatai “įstatymas saugo sąžiningos konkurencijos teisę“ bei 48 straipsnyje 1 dalies nuostatai, kad žmogus gali laisvai pasirinkti verslą.
Be to, aptariamos projekto nuostatos kelia abejonių dėl jų atitikties Sutartyje dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) įtvirtintoms asmens teisėms: 21 straipsnyje įtvirtintai Sąjungos piliečio teisei laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje;
reglamentuojamai steigimosi teisei; 56 straipsnyje reglamentuojamam laisvam paslaugų judėjimui bei 63 straipsnyje įvirtintam laisvam kapitalo judėjimui. Šiame kontekste pažymėtina, kad tiek Konstitucinis Teismas, tiek Europos Sąjungos Teisingumo Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra pripažinę galimybę riboti kai kurias asmens teises, tačiau tokia galimybė visada buvo siejama su tam tikromis sąlygomis. Konstitucinis Teismas
kituose nutarimuose yra nurodęs: „Pagal Konstituciją riboti asmens teises ir laisves <...> galima, jeigu yra laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo.
Anot Konstitucinio Teismo „<...> sprendžiant ar įstatymas, kuriuo ribojamas asmens teisių ir laisvių įgyvendinimas, nepažeidžia konstitucinio proporcingumo principo <...>, būtina įvertinti, ar įstatyme numatytos priemonės atitinka teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, ar šios priemonės yra būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir ar šios priemonės nevaržo asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti“. Pagal nusistovėjusią Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau - ESTT) praktiką nacionalinės priemonės, galinčios apriboti galimybę pasinaudoti SESV užtikrintomis pagrindinėmis teisėmis ar naudojimąsi jomis padaryti mažiau patrauklų, gali būti leistinos, jeigu jomis siekiama bendrojo intereso tikslo, jos yra tinkamos šiam tikslui pasiekti ir neviršija to, kas reikalinga jam pasiekti (2009 m. spalio d. sprendimas byloje Woningstichting Sint Servatius, C—567/07; 2011 m. gruodžio 1 d. sprendimas byloje Komisija prieš Vengriją, C—253/09; 2013 m. gegužės 8 d. sprendimas sujungtose bylose Eric Libert ir kiti prieš Gouvernement flamand (C-197/11) ir All Projects & Developments NV ir kt. prieš Vlaamse Regering (C-203/11)).
Pažymėtina, kad reikalavimu nuolat gyventi atitinkamoje savivaldybėje ir 3 metus iki žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo sandorio sudarymo dienos vykdyti žemės ūkio veiklą, būtų apribota ne tik Lietuvoje niekada negyvenusių asmenų, pvz.: Europos Sąjungos valstybių narių piliečių, bet ir iš Lietuvos išvykusių ir atitinkamą laikotarpį kitoje valstybėje gyvenusių asmenų bei Lietuvos Respublikoje nuolatinai gyvenusių, tačiau neužsiėmusių žemės ūkio veikla asmenų teisė įsigyti žemės ūkio paskirties žemę ir užsiimti žemės ūkio veikla. Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva.“ Ši Konstitucijos nuostata yra glaudžiai susijusi su Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens teise pasirinkti darbą ir verslą. 1996 m. balandžio 18 d. nutarime Konstitucinis Teismas pažymėjo kad „Asmens ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos sąvoka yra plati.
Ji apima teisę laisvai pasirinkti verslą, <...>, sąžiningos konkurencijos laisvę, ūkinės veiklos subjektų lygiateisiškumą ir kt.“ 1995 m. balandžio 20 d. nutarime Konstitucinis Teismas konstatavo, kad
„Ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva remiasi prigimtine žmogaus asmens laisve
ir prigimtine teise turėti nuosavybę“. Konstitucijos 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuosavybė neliečiama, o šio straipsnio 2 dalyje, kad nuosavybės teises saugo įstatymai. Anot Konstitucinio Teismo „Šios konstitucinės nuostatos suponuoja tai, kad Konstitucija, garantuodama nuosavybės apsaugą, kartu įtvirtina ir konstitucinę teisę įgyti nuosavybę <...>“. Konstitucinis Teismas 2002 m. kovo 14 d. nutarime konstatavo, kad „asmens konstitucinė teisė į nuosavybę yra esminė (būtina) asmens ūkinės veiklos laisvės įgyvendinimo sąlyga. Ribojant asmens teisę į nuosavybę, yra ribojama ir asmens ūkinės veiklos laisvė.“ Kaip jau buvo minėta aukščiau, kad nustatomas ribojimas būtų pateisinamas, jis turi būti konstituciškai pagrįstas ir proporcingas siekiamiems tikslams. Pažymėtina, kad aptariami reikalavimai nuolat gyventi atitinkamoje savivaldybėje ir ne mažiau kaip 3 metus iki žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo sandorio sudarymo dienos vykdyti žemės ūkio veiklą suponuoja (kitaip jie būtų iš viso nesuprantami), kad žemės ūkio paskirties žemę įsigiję asmenys, turėtų patys tą žemę dirbti. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 30 d. nutarime konstatavo, kad tokie reikalavimai, kad žemės ūkio paskirties įgijėjai patys ūkininkautų toje žemėje, nėra konstituciškai pagrįsti. Kita vertus, pažymėtina ir tai, kad aptariami reikalavimai nustatomi tik vienai žemės ūkio paskirties žemės naudotojų kategorijai – asmenims, po šio įstatymo įsigaliojimo įsigysiantiems žemės ūkio paskirties žemę.
Šis reikalavimas (kartu su projekto 4 straipsniu keičiamo įstatymo 7 straipsnyje nustatytu įpareigojimu 5 metus neperleisti įsigytos žemės ūkio paskirties žemės) nebūtų taikomas nei esamiems žemės ūkio paskirties žemės savininkams ar naudojantiems šią žemę kitais pagrindais asmenims, nei naudosiantiems žemės ūkio paskirties žemę kita nei nuosavybės teise po šio įstatymo įsigaliojimo. Atsižvelgus į tai, kelia abejonių ar aptariamų reikalavimų nustatymu iš tiesų būtų pasiekti keičiamo įstatymo 1 straipsnyje nustatyti tikslai – kad žemės ūkio paskirties žemė būtų naudojama racionaliai, skatinant žemės ūkio produkcijos gamybą; būtų išsaugota ir pagerinta natūrali aplinka ir pan. Todėl manytina, kad projektu nustatyti reikalavimai nuolat gyventi atitinkamoje savivaldybėje ir 3 metus iki žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo sandorio sudarymo dienos vykdyti žemės ūkio veiklą viena vertus, nepagrįstai apribotų Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalyse, 32 straipsnyje, 46 straipsnio 1 dalyje bei 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas asmens teises, o kita vertus, nustačius tokį reikalavimą tik vienai kategorijai žemės ūkio paskirties žemės naudotojų, būtų pažeistas ir Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas asmenų lygiateisiškumo principas bei
teisę“. Dėl reikalavimo turėti profesinių įgūdžių ir kompetencijos.
Pažymėtina, kad teikiamo projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatos, apibūdinančios, koks fizinis asmuo laikomas turinčiu profesinių įgūdžių ir kompetencijos, iš esmės yra siejamos su tam tikro išsilavinimo turėjimu, nes ir ūkininko ūkiui įregistruoti pagal Lietuvos Respublikos ūkininko ūkio įstatymo 4 straipsnio 3 dalį reikalingas Vyriausybės įgaliotos institucijos nustatytas profesinis pasirengimas ūkininkauti. Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas, nagrinėdamas tuo metu galiojusią Farmacinės veiklos įstatymo nuostatą, draudžiančią aukštojo farmacinio išsilavinimo neturintiems asmenims nuosavybės teise įsigyti vaistines, 2002 m. kovo 14 d. nutarimu konstatavo, kad „Pagal Konstituciją neleidžiama riboti asmens teisės į nuosavybę priklausomai nuo asmens išsilavinimo“. Šioje byloje Konstitucinis Teismas pripažino, jog atitinkama Farmacinės veiklos įstatymo nuostata ta apimtimi, kuria buvo ribojama fizinių asmenų, neturinčių aukštojo farmacinio išsilavinimo, nuosavybės teise įsigyti vaistinių, prieštaravo Konstitucijos
daliai. Kaip jau buvo minėta aukščiau ir aptariamo reikalavimo nustatymas suponuoja, kad asmenys, įgiję žemės ūkio paskirties žemę, turėtų ją dirbti patys. Minėta, kad Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 30 d. nutarime yra nurodęs, kad reikalavimas žemės ūkio paskirties žemės įgijėjams patiems ūkininkauti, o taip pat priverstinai pasirinkti kurią nors vieną iš pagal įstatymus galimų ūkininkavimo formų, yra konstituciškai nepagrįsti.
Atsižvelgiant į tai, manytume, kad projektu keičiamo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatomis tiek, kiek jomis teisė įsigyti žemės ūkio paskirties žemę siejama su išsilavinimo turėjimu, nepagrįstai apribotų Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalyse, 46 straipsnio 1 dalyje bei 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas asmens teises, o kita vertus, nustačius tokį reikalavimą tik vienai kategorijai žemės ūkio paskirties žemės naudotojų, būtų pažeistas ir Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas asmenų lygiateisiškumo principas bei 46 straipsnio 4 dalies nuostata “įstatymas saugo sąžiningos konkurencijos teisę“. Dėl aukščiau aptartų projektu nustatytų reikalavimų atitikties Europos Sąjungos teisei. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad neseniai Europos Sąjungos Teisingumo Teismas išnagrinėjo bylą ir 2013 m. gegužės 8 d. priėmė prejudicinį sprendimą sujungtose bylose Eric Libert ir kiti prieš Gouvernement flamand (C-197/11) ir All Projects & Developments NV ir kt. prieš Vlaamse Regering (C-203/11), kurios aplinkybės savo teisine prigimtimi yra panašios į projekto 4 straipsnio 1 dalyje nustatytąsias. Pažymėtina, kad šioje byloje prašymai buvo pateikti siekiant išsiaiškinti, ar Belgijos Karalystės Flandrijos regiono dekreto dėl žemės sklypų ir nekilnojamojo turto 5 knygoje, pagal kurias perleidžiant Vlaamse Regering nurodytose tikslinėse savivaldybėse esantį nekilnojamąjį turtą, provincijos vertinimo komisija turėjo taikyti patikrinimą dėl „pakankamo ryšio“ tarp potencialaus įgijėjo ar nuomininko ir šių tikslinių savivaldybių.
Pažymėtina, kad minėtame Flandrijos dekrete, buvo nustatyta, kad asmuo, siekiantis įsigyti nurodytąjį turtą nuosavybės teise, jį išsinuomoti ilgiau nei 9 metams ir pan. yra laikomas turinčiu „pakankamą ryšį“ su atitinkamomis savivaldybėmis, jei jis atitinka tris alternatyvias sąlygas. Pirmąja sąlyga buvo reikalaujama, kad asmuo, kuriam turėtų būti perleistas nekilnojamasis turtas iki perleidimo dienos gyventų tikslinėje savivaldybėje ne mažiau kaip šešerius metus; pagal antrąją sąlygą pirkėjas ar nuomininkas perleidimo dieną turėjo vykdyti veiklą toje savivaldybėje; trečiąja sąlyga buvo reikalaujama, kad įgijėjas ar nuomininkas dėl svarbios ir ilgą laiką trunkančios aplinkybės su šia savivaldybe būtų susietas profesiniu, šeimos, socialiniu ar ekonominiu ryšiu. Pažymėtina, kad Teismas šioje byloje pakartojo ankstesnėse bylose padarytas išvadas, kad SESV 21 straipsnis ir atitinkamoje srityje SESV 45 ir 49 straipsniai bei 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/38/EB (toliau – Direktyva 2004/38/EB) dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje 22 ir 24 straipsniai draudžia nacionalines priemones, kurios valstybės narės piliečiams sudaro kliūčių arba juos atgraso nuo išvykimo iš jos, siekiant pasinaudoti laisvo judėjimo Sąjungos viduje teise.
Dėl laisvo paslaugų teikimo, kuris reglamentuojamas SESV 56 straipsniu, Teismas pažymėjo, kad Flandrijos dekreto nuostatos galėtų sudaryti kliūčių vykdyti veiklą įmonėms, veikiančioms nekilnojamojo turto sektoriuje, atsižvelgiant į tai, kad yra apribotas ratas asmenų, kuriems nekilnojamas turtas gali būti parduodamas. Galiausiai Teismas pripažino, kad Flandrijos dekreto nuostatos pažeidžia ir SESV 63 straipsnio 1 dalies nuostatas, kaip atgrasančias ne rezidentus investuoti į nekilnojamąjį turtą atitinkamose Flandrijos regiono savivaldybėse. Pažymėtina, kad nors Teismas pripažino, kad tokie reikalavimai gali būti grindžiami valstybės narės socialinio būsto politika (užtikrinti pakankamą būsto pasiūlą asmenims, gaunantiems mažai pajamų ir pan.) vis tik Teismas nerado „tiesioginio ryšio“ tarp nustatytų reikalavimų ir siekiamo tikslo. Vertinant aptariamas projekto nuostatas aukščiau minėtos ESTT bylos ir kitų aukščiau minėtų bylų kontekste, manytume, kad projektu keičiamo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1 punkto bei 2 dalies nuostatos neatitinka SESV 21, 45, 49, 56 bei 63 straipsnio bei Direktyvos 2004/38/EB 22 ir 24 straipsnių. Papildomai atkreipiame dėmesį ir į tai, kad kartu su teikiamu projektu yra teikiamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalies įgyvendinimo konstitucinio įstatymo Nr. I-1392 pakeitimo įstatymo projektas (reg. Nr. XIIP-1589), kuris yra taikomas tik užsienio subjektams.
Šio projekto 2 straipsniu keičiamo įstatymo 3 straipsnio 2 bei 3 dalyse yra nustatomi reikalavimai žemės ūkio paskirties žemės įsigijimui užsienio subjektams – fiziniams asmenims: reikalavimas mokėti lietuvių kalbą, būti lojaliems Lietuvos valstybei ir pan. Pažymėtina, kad teikiamu projektu nustačius reikalavimus fiziniams asmenims, šie reikalavimai būtų taikomi ne tik Lietuvos fiziniams asmenims, bet ir užsienio subjektams - fiziniams asmenims. Pabrėžtina, kad konstitucinis įstatymas yra aukštesnės galios teisės aktas, nei paprastas įstatymas (šiuo atveju – teikiamas projektas). Pagal konstitucinį teisės aktų hierarchijos principą žemesnės galios teisės aktas turi atitikti aukštesnės galios teisės aktą. Tai reiškia, kad teikiamu projektu negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo vienodi pagal savo paskirtį reikalavimai (įsigyti žemės ūkio paskirties žemę) būtų nustatyti skirtingo lygmens teisės aktuose - konstituciniame įstatyme ir paprastame įstatyme. Tokiu teisiniu reguliavimu yra pažeidžiamas konstitucinis teisės aktų hierarchijos principas. Pritarti Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-03-17)2
įstatymo 2 straipsnio 1 dalies punkto nuostata, kurioje yra nustatomas reikalavimas juridiniams asmenims ne mažiau kaip 3 metus iki žemės ūkio paskirties įsigijimo sandorio sudarymo dienos vykdyti žemės ūkio veiklą, deklaruoti žemės ūkio pasėlius ir pan. dėl aukščiau išdėstytoje pastaboje pateiktų argumentų neatitinka Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalies,
dalies nuostatų bei Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 49, 56 bei 63 straipsnių. Pritarti Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-03-17)2 7.
Projekto 2 straipsniu keičiamo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje siūloma nustatyti, kad ,,asmenys, nurodyti šio straipsnio 1 dalyje, gali įsigyti žemės ūkio paskirties žemės tik tos savivaldybės, kurioje nuolat gyvena (yra įregistruota juridinio asmens buveinė) ar su ja besiribojančios savivaldybės teritorijoje ir tik gavę savivaldybės <…> komisijos leidimą”. Siūlomas teisinis reguliavimas toje apimtyje, kiek juridiniams asmenims, siekiantiems atitinkamoje savivaldybėje (besiribojančioje savivaldybėje) įsigyti žemės ūkio paskirties žemę, siūloma nustatyti reikalavimą turėti buveinę tos savivaldybės teritorijoje, kelia abejonių. Pirma, Civilinio kodekso 2.49 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad juridinio asmens buveinė laikoma ta vieta, kurioje yra nuolatinis jo valdymo organas. Juridinio asmens buveinė apibūdinama nurodant patalpų, kuriose yra buveinė, adresą. Taigi, pagal projektu siūlomas nuostatas juridinis asmuo, siekdamas įsigyti žemės ūkio paskirties žemę atitinkamoje savivaldybėje, bet neturėdamas joje savo buveinės, turėtų perkelti buveinę (nuolatinį valdymo organą) į tos savivaldybės arba besiribojančios savivaldybės teritoriją. Pažymėtina, kad projekto aiškinamajame rašte nėra nurodyti argumentai, kurie pagrįstų reikalavimo juridiniam asmeniui turėti savivaldybėje, kurioje yra įsigyjama žemė arba gretimoje savivaldybėje, buveinę. Tokio siūlymo pagrįstumas kelia abejonių, nes juridinio asmens buveinės perkėlimas galimai apsunkintų juridinių asmenų ūkinę veiklą, ypač tokių juridinių asmenų, kurių pagrindinė veikla būtų vykdoma kitų savivaldybių, nei yra įsigyjama žemė, bei užsienio valstybių teritorijose. Buveinę juridiniai asmenys būtų privesti perkelti vien tik dėl to, kad įsigytų žemę.
Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 30 d. nutarime pažymėjo, kad įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į žemės rūšį (kategoriją), gali nustatyti žemės teisinį režimą, inter alia nuosavybės naudojimo, ūkinės veiklos ir kitos veiklos sąlygas, apribojimus, draudimus, tačiau minėti apribojimai turi būti konstituciškai pagrįsti. Be to, siūlomu teisiniu reguliavimu būtų sudarytos palankesnės sąlygos atitinkamoje savivaldybėje įsigyti žemę toje savivaldybėje ar besiribojančioje savivaldybėje jau turintiems buveinę juridiniams asmenims, t.y. tų savivaldybių teritorijose jau vykdantiems veiklą subjektams, nes pastariesiems buveinės perkelti nereikėtų. Todėl manytina, kad tokios projekto nuostatos neatitiktų Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalys dalies, 29 straipsnio 1 dalies, 46 straipsnio 1 ir 4 dalies bei 48 straipsnio 1 dalies nuostatų bei SESV 49, 56 bei 63 straipsnių. Antra, atkreiptinas dėmesys, kad užsienio juridinių asmenų civilinis teisnumas nustatomas pagal du principus: buveinės ir inkorporavimo. Remiantis buveinės principu juridiniam asmeniui taikytina teisė yra nustatoma pagal jo buveinės vietos teisę, todėl projektu nustačius reikalavimą juridiniams asmenims turėti buveinę konkrečioje Lietuvos Respublikos savivaldybėje, tai reikštų, kad kitoje valstybėje narėje turintis buveinę juridinis asmuo, ją perkėlęs į Lietuvą, prarastų savo teisinį subjektiškumą pagal savo ankstesnės buveinės valstybės teisę. Pritarti Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-03-17)23
straipsniu keičiamo įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje siūloma nustatyti, kad leidimas įsigyti žemės ūkio paskirties žemę išduodamas tik tuo atveju, jei asmuo atitinka šio straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus ir įsipareigoja laikytis Žemės įstatymo 21 straipsnyje nustatytų reikalavimų.
Atkreiptinas dėmesys, kad reikalavimus žemės ūkio paskirties žemės įgijėjams projektu yra siūloma nustatyti ne tik keičiamo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje, bet ir šio straipsnio 2 dalyje. Atsižvelgus į tai, vertinamoji projekto nuostata tikslintina. Be to, svarstytina, ar nereikėtų atsisakyti nuostatos, kad žemę įsigyjantis asmuo įsipareigoja laikytis Žemės įstatymo 21 straipsnyje nustatytų reikalavimų, nes įstatymų reikalavimų privalo laikytis visi asmenys nepriklausomai nuo to, ar jie raštiškai ar kita forma prisiima tokius įsipareigojimus, ar ne. Kartu pažymėtina, kad iš projekto nuostatų nėra aišku, kokius dokumentus (duomenis) asmuo, siekiantis įsigyti žemę, turėtų pateikti komisijai, kad ji galėtų konstatuoti, kaip tai siūloma nustatyti projekto 2 straipsniu keičiamo įstatymo 2 straipsnio 3 dalies paskutiniajame sakinyje, kad perleidžiami žemės ūkio paskirties žemės sklypai bus naudojami tik žemės ūkio veiklai vykdyti, bei kokiais kriterijais vadovaujantis komisija nustatytų tai, kad nebus didinama žemės valdų koncentracija, galinti daryti tiesioginį poveikį vidutinių ir smulkių ūkių žlugdymui. Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad su asmenų teisėmis susijęs teisinis reguliavimas turi būti nustatytas įstatymais. Todėl manytume, kad projektą reikėtų atitinkamai papildyti. Pritarti Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-03-17)2
Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-03-17)4 10.
Projektu 4 straipsniu keičiamo įstatymo 7 straipsnyje siūloma nustatyti, kad žemės ūkio paskirties žemės perleidimo sutartyje įrašoma sąlyga, kad žemės ūkio paskirties žemės pirkėjas, įgijęs šią žemę, teisę ją perleisti kitiems asmenims įgyja ne anksčiau kaip praėjus 5 metams nuo šios žemės įsigijimo dienos. Kaip jau buvo minėta, Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 30 d. nutarime pažymėjo, kad įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į žemės rūšį (kategoriją), gali nustatyti žemės teisinį režimą, inter alia nuosavybės naudojimo, ūkinės veiklos ir kitos veiklos sąlygas, apribojimus, draudimus, tačiau minėti apribojimai turi būti konstituciškai pagrįsti. Svarstytina, ar siūlomas nuosavybės teisės ribojimas yra pagrįstas, ar jis yra proporcingas siekiamiems tikslams. Diskutuotina, ar įstatymo tikslai negalėtų būti pasiekti nustatant žemės ūkio paskirties žemės naudojimo sąlygas, nustatant veiklos, kuri galėtų padaryti neigiamą poveikį tokios paskirties žemei, ribojimus, bet ne ribojant tokios žemės savininko nuosavybės teises. Be to, nuosavybės teisės ribojimus galima nustatyti tik įstatymu, bet ne kaip viena iš įrašomų į perleidimo sutartį sąlygų. Atsižvelgus į tai, projekto nuostatos tikslintinos. Pritarti Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-03-17)
nuostatų nėra aišku, kokiais įstatymais vadovaujantis būtų užbaigiamos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo procedūros, jei jos būtų pradėtos iki įstatymo įsigaliojimo dienos (pvz., Civilinio kodekso 6.165 straipsnio nustatyta tvarka yra sudaryta preliminarioji sutartis dėl žemės ūkio paskirties žemės sklypo perleidimo sandorio sudarymo). Manytume, kad projektas turėtų būti papildytas nuostatomis, aiškiai įvardijančiomis nuo kokio momento sudaromiems žemės sklypo įsigijimo sandoriams būtų taikomos naujosios sąlygos (pvz., sandoriams, kurie bus sudaryti po šio įstatymo įsigaliojimo).
Taip pat reikėtų nurodyti pagal kokius teisės aktus būtų užbaigiamos iki įstatymo įsigaliojimo pradėtos žemės sklypo įsigijimo procedūros ir koks faktas būtų laikomas įsigijimo procedūrų pradžia. Pritarti Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-03-17)
12Atkreiptinas dėmesys, kad priėmus įstatymą,
šis įsigaliotų kitą dieną po oficialaus jo paskelbimo Teisės aktų registre. Pažymėtina, kad pagal projekto aiškinamąjį raštą įstatymui įgyvendinti reikės priimti naujus ar pakeisti galiojančius poįstatyminius teisės aktus. Atsižvelgiant į tai, jog įstatymo įgyvendinimui būtų tinkamai pasirengta, svarstytina, ar nereikėtų nustatyti vėlesnę įstatymo įsigaliojimo datą bei įpareigojimą atitinkamoms institucijoms priimti įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus iki įstatymo įsigaliojimo. Pritarti Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-03-17)
turtu, o Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad valstybės turto savininko funkcijas įgyvendina Seimas ir Vyriausybė, todėl svarstytina, ar dėl teikiamo įstatymo projekto nereikėtų prašyti Vyriausybės išvados. Pritarti Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-03-17)
dalies 1 punkte nustatyta, kad teisės akto projekto rengėjas atlieka rengiamo teisės akto projekto antikorupcinį vertinimą, jeigu rengiamame teisės akte numatoma reglamentuoti santykius, susijusius su valstybės ar savivaldybių turto nuosavybės teisės perleidimu privatiems asmenims. Atkreiptinas dėmesys, kad projekto aiškinamajame rašte nėra nurodyta, ar toks vertinimas buvo atliktas. Pritarti 2.
Teisingumo ministerijos (2014-03-25) Išnagrinėję Lietuvos Respublikos Seimo 2014 m. kovo 12 d. pateiktus Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo Nr. IX-1314 pakeitimo įstatymo (toliau – Žemės įsigijimo įstatymo projektas), Lietuvos Respublikos miškų įstatymo Nr. I‑671 papildymo 4¹ straipsniu įstatymo, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalies įgyvendinimo konstitucinio įstatymo Nr. I-1392 pakeitimo įstatymo (toliau – Konstitucinio įstatymo projektas) projektus teikiame šias pastabas ir pasiūlymus. Prieš nagrinėjant konkrečias projektų nuostatas norėtume priminti, kad Sutartyje dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV)
uždraudžiami visi kapitalo judėjimo tarp valstybių narių ir tarp valstybių narių bei trečiųjų šalių apribojimai. Laisvo kapitalo sąvoka taikoma tiesioginėms investicijoms kitoje valstybėje narėje, vertybinių popierių įsileidimui (taip pat žiūrėti į 1988 m. birželio 24 d. Tarybos direktyvą Nr. 88/361 dėl Sutarties 67 straipsnio įgyvendinimo). Kapitalo judėjimas apima ir sandorius, pagal kuriuos nerezidentai investuoja į nekilnojamąjį turtą (tame tarpe ir į žemę) kitoje valstybėje narėje (2002 m. kovo 5 d. sprendimas Reisch ir kt., C-515/99). Taip pat pažymėtina, kad laisvas kapitalo judėjimas susijęs su įsisteigimo laisve, kurios apribojimai taip pat yra draudžiami Europos Sąjungoje (SESV 49 straipsnis). Teisingumo Teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad „teisės kitoje valstybėje narėje įsigyti, eksploatuoti ir perleisti nekilnojamąjį turtą, kuri sudaro būtiną įsisteigimo laisvės elementą, kaip matyti iš EB 44 straipsnio (dabar SESV 50 straipsnis), įgyvendinimas sukelia kapitalo judėjimą“ (Minėtas Reisch sprendimas).
Laisvas kapitalo judėjimas, kaip pagrindinis Sutarties principas, gali būti ribojamas tik tomis nacionalinėmis taisyklėmis, kurias galima pateisinti SESV 65 straipsnyje nurodytomis priežastimis arba svarbiausiai bendrojo intereso reikalavimais ir kurios yra taikomos visiems asmenims bei įmonėms, vykdantiems veiklą priimančiosios valstybės narės teritorijoje. Be to, norint tokius nacionalinius teisės aktus pateisinti, jie turi tinkamai užtikrinti siekiamą tikslą ir neperžengti to, kas yra būtina šiam tikslui pasiekti, kad atitiktų proporcingumo principą (2002 m. birželio 4 d. sprendimas Komisija prieš Portugaliją, C-367/98, taip pat minėto Reisch sprendimo 33 punktas). Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinajame įstatyme nustatyta, kad šiuo įstatymu yra siekiama šių tikslų: kad žemės ūkio paskirties žemė būtų naudojama racionaliai, išsaugoti ir pagerinti natūralią aplinką, užtikrinti vietos bendruomenių dalyvavimą skatinant žemės ūkio veiklą. Pažymėtina, kad Teisingumo Teismas savo praktikoje taip pat pripažįsta, kad valstybė narė gali nustatyti tam tikrus apribojimus laisvam kapitalo judėjimui, kai jais siekiama bendrojo intereso tikslų, tokių kaip žemės ūkio bendruomenių apsauga, žemės nuosavybės pasiskirstymo išlaikymas, leidžiantis vystytis perspektyvioms fermoms ir aplinkai palankiu būdu valdyti žaliuosius plotus bei tvarkyti kaimo kraštovaizdį, taip pat pagrįsto turimos žemės naudojimo skatinimas vengiant žemės nualinimo bei neleidžiant kilti stichinėms nelaimėms (Teisingumo Teismo sprendimas byloje Ospelt (C-452/01) 39 punktas).
Vis dėlto tokios priemonės galimos tik su sąlyga, kai šios priemonės taikomos nediskriminaciniu būdu ir atitinka proporcingumo principą, t. y. ji yra tinkama užtikrinti siekiamo tikslo įgyvendinimą ir neperžengia to, kas būtina jam pasiekti (1999 m. birželio 1 d. Sprendimo Konle, C-302/97, Rink. p. I-3099, 40 punktas, minėto sprendimo Reisch ir kt. 33 punktas ir minėto sprendimo Ospelt 34 punktas). Toliau bus nagrinėjama, ar projektais siūlomos priemonės atitinka nustatytus tikslus ir proporcingumo principą. Pirmiausia bus pateiktos pastabos dėl subjektų, kuriems taikomos projektų nuostatos, apibrėžties. Paskui atskirai bus teikiamos pastabos dėl žemės įsigijimo ribojimų, kurie taikomi visiems subjektams, ir dėl ribojimų, nustatytų tik užsienio subjektams. DĖL PROJEKTŲ SUBJEKTŲ Konstitucinio įstatymo projekto 2 straipsnio 1 dalyje formuluojama nauja užsienio subjektų sąvoka. Pažymėtina, kad išbraukiant iš įstatymo taikymo apimties europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus atitinkančius užsienio subjektus (įstatymo 4 straipsnis) kyla rimtų abejonių dėl projekto atitikties ES teisei. Pirmiausia norėtume atkreipti dėmesį į tai, kad Sutartyje dėl Europos Sąjungos veikimo 63 straipsnyje įtvirtintas laisvo kapitalo judėjimo principas, kuriuo uždraudžiami visi kapitalo judėjimo tarp valstybių narių ir tarp valstybių narių bei trečiųjų šalių apribojimai.
Taigi pagal ES teisę nagrinėjamu žemės pirkimo apribojimų atveju aktualios šios subjektų grupės: valstybės narės (tarp kurių patenka ir EEE šalys) ir trečiosios šalys. (Pažymėtina, kad EB 57 straipsnio 1 dalis (dabar SESV 64 straipsnio 1 dalis) netaikoma trims kitoms Europos laisvosios prekybos asociacijos (ELPA) šalims, t. y. Islandijai, Norvegijai ir Lichtenšteinui, kurios yra Europos ekonominės erdvės susitarimo šalys (EEE), kadangi tiek jų tarpusavio santykių atveju, tiek jų santykių su Sąjungos valstybėmis narėmis atveju kapitalo judėjimo laisvė reglamentuojama minėto susitarimo 40 straipsnyje, kuris yra iš esmės identiškas EB 56 straipsnio 1 daliai (dabar SESV 63 straipsnis). Žr. 2003 m. rugsėjo 23 d. Sprendimą Ospelt et Schlössle Weissenberg (C‑452/01, Rink. p. I‑9743, 30–32 punktai) ir 2011 m. birželio 24 d. Nutartį Projektart ir kt. (C‑476/10, Rink. p. I‑5615, 36–38 punktai), kuriuose kaip tik daromas skirtumas tarp Šveicarijos Konfederacijos ir trijų kitų ELPA šalių, kurios yra EEE susitarimo šalys, situacijos. Tačiau SESV yra įtvirtinta išimtis 63 straipsnyje įtvirtintam laisvam kapitalo judėjimui tarp valstybių narių bei trečiųjų šalių. SESV 64 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad valstybės narės gali taikyti laisvo kapitalo apribojimus trečiosioms šalims (tačiau ne ES valstybėms narėms), jeigu tai nustatyta 1993 m. gruodžio 31 d. galiojančioje nacionalinėje teisėje. Ši nuostata parodo, kad nors SESV 63 straipsniu uždraudžiami visi kapitalo judėjimo apribojimai tiek tarp valstybių narių, tiek tarp valstybių narių ir trečiųjų šalių, tačiau pastarajam režimui gali būti nustatyti tam tikri apribojimai.
Teisingumo Teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad SESV 63 straipsnio 1 dalis yra aiškinama taip, kad galima išlaikyti tik tokius laisvo kapitalo apribojimus trečiosioms šalims, kurie minėtą dieną egzistavo nacionalinėje teisėje. Žinoma, bet kokia vėliau nei minėtą dieną priimta nacionalinė priemonė, kuri keičia prieš tai esančią, nėra vien dėl šios aplinkybės automatiškai eliminuojama iš Sąjungos teisėje įtvirtinto išimtinio režimo. Taigi toks režimas, taikomas nuostatai, kuri pagal savo esmę yra tapati ankstesniems teisės aktams arba kuri tik sumažina ar panaikina ankstesniuose teisės aktuose numatytą Sąjungos teisėje įtvirtintų teisių ir laisvių naudojimosi kliūtį, patenka į leidimo nukrypti taikymo sritį. Ir atvirkščiai, toks režimas netaikomas tokiems teisės aktams, kurie pakeičia nuostatas – tai yra jie pagrįsti kitokia logika nei ta, kuria pagrįsta ankstesnė 1993 m. gruodžio 31 d. galiojusi teisė, ir kuriais nustatomos naujos procedūros. Tokiu atveju šie teisės aktai negali būti prilyginti minėtą dieną egzistavusiems teisės aktams (Žr. šiuo klausimu 2007 m. gegužės 24 d. Sprendimą Holböck (C‑157/05, Rink. p. I‑4051, 41 punktas). Be to, žr. 2011 m. gegužės 5 d. Sprendimą Prunus ir Polonium (C‑384/09, Rink. p. I‑3319, 36 punktas). Lietuvos Respublikos Konstitucijos (1992 m. redakcija) 47 straipsnyje buvo nustatyta, kad žemė, vidaus vandenys, miškai, parkai nuosavybės teise gali priklausyti tik Lietuvos Respublikos piliečiams ir valstybei.
Vėliau 1996 m. ir 2003 m. šis absoliutus apribojimas buvo sušvelnintas užsieniečių, kurie atitinka europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus, atžvilgiu ir jiems nustatytos tam tikros žemės įsigijimo sąlygos (naujos procedūros) (Konstitucinio įstatymo priėmimas ir jo pakeitimai 2003 m.). Taigi šių užsieniečių (ES ir ne ES valstybių narių) atžvilgiu laisvo kapitalo judėjimo visiškas apribojimas buvo sumažintas ir savo logika buvo skirtas pereinamajam laikotarpiui iki datos, nuo kurios šiems užsieniečiams žemę ir kitą turtą turėtų būti galima įsigyti ta pačia tvarka ir tomis pačiomis sąlygomis kaip ir Lietuvos Respublikos piliečiams bei juridiniams asmenims (iki 2014 m. balandžio 30 d.). Atsižvelgiant į tai, manome, kad užsieniečių, kurie atitinka europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus, atžvilgiu SESV 64 straipsnio 1 dalies išimties jau negalima pritaikyti, nes nors 1993 m. gruodžio 30 d. jiems egzistavo ribojimas pirkti žemę, tačiau jis buvo iš esmės pakeistas, ir naujos nuostatos nebegali būti prilyginamos minėtą dieną egzistavusiems teisės aktams. Taigi pagal ES teisę 1992 m. Konstitucijos 47 straipsnio redakcijoje nustatyto žemės įsigijimo režimo negalima grąžinti užsieniečiams, kurie atitinka europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus. Tačiau kitiems trečiųjų šalių piliečiams pagal 1996 m. ir 2003 m. minėtus sumažintus ribojimus nebuvo suteikta teisė įsigyti žemės, vidaus vandenų ir miškų nuosavybės teise. Tai įtvirtinta Konstitucinio įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje: „Šio Įstatymo 4 straipsnyje nustatytų kriterijų neatitinkantiems užsienio subjektams draudžiama įsigyti nuosavybės teise žemę, vidaus vandenis ir miškus, tačiau šį turtą jie gali valdyti ar naudoti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka“.
Be to, Konstitucinio įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad negali būti sudaroma jokia Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis, kuri nustatytų teisę įsigyti žemės sklypus nuosavybės teise šio Įstatymo 4 straipsnyje nustatytų kriterijų neatitinkantiems užsienio subjektams. Atsižvelgiant į tai, manome, kad būtų galima po 2014 m. balandžio 30 d. palikti galiojančius žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo apribojimus trečiųjų šalių, kurie neatitinka europinės ir transatlantinės integracijos kriterijų, piliečiams ir kitiems jų subjektams, kadangi šis apribojimas egzistavo 1993 m. gruodžio 31 d. (LR Konstitucijos 1992 m. redakcija) ir savo esme tapačiai išliko minėtuose Konstitucinio įstatymo nuostatų pakeitimuose. Taip pat norėtume atkreipti dėmesį, kad Konstitucinio įstatymo projekto 2 straipsnio 1 dalyje ir Žemės įsigijimo įstatymo projekto 2 straipsnio 1 dalyje išvardyti subjektai, galintys įsigyti žemės, neapima ES valstybių narių kitų organizacijų bei juridinių asmenų ar kitų organizacijų padalinių (taip, kaip buvo nurodyta Konstitucinio įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje). Pažymėtina, kad ES Teisingumo Teismas, skatindamas antrinį įsisteigimą, savo sprendimuose nurodo, kad valstybė narė turi įrodyti įsisteigimo laisvės apribojimų pagrįstumą. Kitaip tariant, valstybė narė negali atimti teisės iš subjekto įsisteigti vienoje valstybėje narėje ir įsteigti antrinę įmonę kitoje, ką Sutartis dėl Europos Sąjungos veikimo aiškiai leidžia (byla Centros C−212/97), išskyrus konkrečius atvejus, kai nustatomas piktnaudžiavimas teisėmis (byla Inspire Art C−167/01).
Pažymėtina, kad pagal ES Teisingumo Teismo praktiką reikalavimai rinktis tam tikrą teisinę formą (Projekte nustatytas būtinas pirminis įsisteigimas, o antrinis įsisteigimas negalimas) sudaro rimtas kliūtis įsisteigti norintiems kitų valstybių narių paslaugų teikėjams, nes dėl tokių apribojimų jiems gali prireikti keisti savo teisinę formą ar struktūrą. Reikalavimai susiję su teisine forma daugeliu atveju gali būti pakeisti mažiau ribojančiomis priemonėmis, todėl negali būti pateisinami. ES Teisingumo Teismas yra pareiškęs, kad siekis sukliudyti subjektams įsitraukti į apgaulingą veiklą paprastai nepateisins sprendimo neleisti tam tikros teisinės formos subjektams vykdyti tam tikrą veiklą (2007 m. kovo 6 d. sprendimas Placanica sujungtose bylose C−338/04, C−359/04 ir C−360/04). Pažymėtina, kad Lietuvoje įsteigtiems kitų valstybių narių subjektų padaliniams galima ta pati jų veiklos kontrolė kaip ir Lietuvoje įsteigtiems juridiniams asmenims. Atsižvelgiant į tai, siūlome praplėsti juridinio asmens sąvoką atitinkamuose projektuose. DĖL
Dėl reikalavimo bent trejus paskutinius metus vykdyti žemės ūkio veiklą Manome, kad reikalavimas, nustatytas Žemės įsigijimo įstatymo projekto 2 straipsnio 1 dalyje, vykdyti žemės ūkio veiklą bent trejus paskutinius metus prieš sandorį galėtų būti tikslinamas, kadangi tokia formuluotė pernelyg riboja ūkinės veiklos laisvę, neatitinka proporcingumo principo ir galimai pažeidžia teisėtus lūkesčius.
Siūlytume svarstyti tokius formuluotės variantus, kurie neeliminuotų tų ūkio subjektų, kurie ilgą laiką prieš žemės pirkimo sandorio momentą vykdė nuoseklią žemės ūkio veiklą (pavyzdžiui, 20 metų), tačiau sąlyginai trumpą laikotarpį šios veiklos nevykdė (pavyzdžiui, vienerius metus prieš pirkimo sandorio momentą). Atsižvelgiant į tai, galėtų būti įtvirtintas tam tikras žemės ūkio veiklos metų skaičius per tam tikrą laikotarpį (pavyzdžiui, vykdyti žemės ūkio veiklą bent trejus metus per paskutinius 5 metus). Dėl reikalavimo registruotis/nuolat gyventi tam tikroje savivaldybėje. Iš nusistovėjusios Teisingumo Teismo praktikos aišku, kad tarp SESV draudžiamų priemonių, kaip laisvo kapitalo judėjimo apribojimo, yra tos, kurios atgraso ne rezidentus investuoti valstybėje narėje arba atgraso minėtos valstybės narės piliečius investuoti kitose valstybėse narėse (Šiuo klausimu žr. 2006 m. vasario 23 d. Sprendimo Van Hilten-van der Heijden, C‑513/03, Rink. p. I‑1957, 44 punktą). Pažymėtina, kad nors Projektu neįtvirtinama diskriminacija tarp Lietuvos subjektų ir kitų Europos Sąjungos ar Europos ekonominės erdvės valstybių narių subjektų, tačiau tai nereiškia, kad jais įtvirtinta pareiga apsigyventi neriboja kapitalo judėjimo laisvės (Pagal analogiją žr. 2007 m. sausio 25 d. Sprendimo Festersen, C-370/05, 25 punktą).
Vis dėlto tokia priemonė galima su sąlyga, kad ja siekiama bendrojo intereso tikslų, ji taikoma nediskriminaciniu būdu ir atitinka proporcingumo principą, t. y. ji yra tinkama užtikrinti siekiamo tikslo įgyvendinimą ir neperžengia to, kas būtina jam pasiekt (1999 m. birželio 1 d. Sprendimo Konle, C‑302/97, Rink. p. I‑3099, 40 punktas; minėto sprendimo Reisch ir kt. 33 punktas ir 2003 m. rugsėjo 23 d. Sprendimo Ospelt ir Schlössle Weissenberg, C‑452/01, Rink. p. I‑9743,
atžvilgiu vertinant šį reikalavimą būtina atsižvelgti į aplinkybę, kad pareiga gyventi tam tikroje savivaldybėje riboja ne tik laisvą kapitalo judėjimą, bet ir įgijėjo teisę laisvai pasirinkti savo gyvenamąją vietą, nors šią teisę jam užtikrina 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Protokolo Nr. 4 2 straipsnio 1 dalis (toliau – EŽTK) (2007 m. sausio 25 d. Sprendimo Festersen, C-370/05, 35 punktas). Teisingumo Teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad pareiga apsigyventi, kelianti grėsmę pagrindinei teisei, kurią užtikrina EŽTK, yra ypač ribojanti, todėl iš tikrųjų klausimas, ar negalėtų būti priimtos kitos priemonės, kurios būtų mažiau ribojančios nei ši pareiga (Sprendimo 37 punktas). ES Teisingumo Teismo Ospelt byloje (2003 m. rugsėjo 23 d.
Teisingumo Teismo sprendimas byloje C-452/01) aiškiai buvo nuspręsta, kad tokia leidimų procedūra, kuri neleistų tokių sandorių, kai žemės pirkėjas pats nedirbtų perkamos žemės (Atkreipiame dėmesį, kad Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 30 d. nutarime taip pat konstatavo, kad tokie reikalavimai, kad žemės ūkio paskirties įgijėjai patys ūkininkautų toje žemėje ar gyventų atitinkamoje vietovėje, kad būtų priversti pasirinkti kurią nors vieną iš pagal įstatymus galimų ūkininkavimo formų ir pan., nėra konstituciškai pagrįsti) ir nebūtų gyventojas, prieštarauja laisvo kapitalo judėjimui (Sprendimo C-452/01 54 punktas), kadangi tai neatitinka nacionalinėje teisėje nustatytų tikslų (Sprendimo C-452/01 53 punktas) (Teismas pažymėjo, kad tam, kad būtų užtikrinta nenutrūkstama žemės ūkio veikla žemės ūkio paskirties žemėje pakanka mažiau ribojančių priemonių). (Sprendimo C-452/01 51-52 punktai). (Žinoma, reikėtų paminėti ir
nuspręsta, kad įsisteigimo laisvei neprieštarauja reikalavimas reziduoti perkamojoje žemėje arba šalia jos, tačiau pažymėtina, kad šioje byloje minėtas reikalavimas buvo nagrinėjamas esant specifinėms aplinkybėms ir tik įsisteigimo laisvės atžvilgiu. Šis reikalavimas nebuvo nagrinėjamas ekonominės veiklos (žemės ūkio) vykdymo atžvilgiu (laisvo paslaugų ir kapitalo judėjimo atžvilgiu) (žr. 2003 m. balandžio 3 d. generalinio advokato išvados Ospelt byloje (C-452/01) 127 punktą). Nagrinėjant situaciją juridinio asmens atžvilgiu Teisingumo Teismas taip pat savo praktikoje yra nurodęs, kad reikalavimas nekilnojamojo turto pirkėjui „turėti pakankamą ryšį“ su atitinkama savivaldybe (Projekto atžvilgiu tai būtų įmonės registravimas) galėtų sudaryti kliūčių ekonominę veiklą vykdančioms įmonėms atsižvelgiant į tai, kad tik ribotas asmenų ratas galėtų įsigyti turtą (ribojama paslaugų laisvė pagal SESV 56 straipsnį (2013 m. gegužės 8 d.
Sprendimo Eric Libert ir kiti prieš Gouvernement flamand ir All Projects & Developments NV ir kt. prieš Vlaamse Regering, sujungtose bylose C-197/11 ir C-203/11, 42-43 punktas). Taip pat Teismas pripažino, kad pareiga „turėti pakankamą ryšį“ su atitinkama savivaldybe gali atgrasyti nerezidentus investuoti į nekilnojamąjį turtą vienoje regiono tikslinių savivaldybių ir kad todėl tokia pareiga yra laisvo kapitalo judėjimo, numatyto SESV 63 straipsnyje, apribojimas (Minėto sprendimo 47 punktas). Taigi kyla klausimas, ar tokia pareiga, kaip nustatyta Projekte (registruotis tam tikroje savivaldybėje), gali būti pagrįsta ir proporcinga. Pažymėtina, kad toks registravimosi reikalavimas akivaizdžiai riboja verslo laisvę. Pirmiausia, nėra aišku, kokių tikslų siekiama šia nuostata. Manome, kad jeigu siekiama apriboti žemės ūkio paskirties žemės koncentraciją „vienose rankose“, pakanka nustatyti didžiausią plotą, leidžiamą turėti nuosavybės teise (kas ir yra įtvirtinta įstatyme), bei įdiegti efektyvią kontrolę, kad šių leistinų ribų neviršytų susijusių asmenų turtas. Taigi nėra suprantama, kodėl juridinis asmuo negalėtų įsigyti žemės keliose savivaldybėse, jeigu neperžengia didžiausio leidžiamo turėti nuosavybės teise žemės ploto.
Jeigu būtų siekiama žemės savininkų integracijos į vietos bendruomenę, vis tiek abejotina dėl šio reikalavimo proporcingumo, nes pagal nustatytą režimą nuomotis žemę būtų galima visoje Lietuvoje (ir netgi be didžiausio kiekio apribojimo), tačiau įsigyti tik toje savivaldybėje, kurioje registruota buveinė. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad Projekte nėra jokio kontrolės mechanizmo, kad nebūtų galima apeiti nustatyto reikalavimo. Pažymėtina, kad atitinkamoje savivaldybėje juridinis asmuo turėtų būti registruojamas tik pirkimo-pardavimo sutarties momentu, todėl tas pats juridinis asmuo norėdamas pirkti žemės sklypą kitoje savivaldybėje po kurio laiko galėtų perregistruoti savo buveinę. Dar daugiau, netgi darant prielaidą, kad ši pareiga registruotis būtų pripažinta būtina priemone norint pasiekti nustatytą tikslą, nes ji pati teigiamai paveiktų žemės rinką, turi būti pažymėta, jog kartu su šia pareiga įtvirtinus sąlygą neperleisti žemės kitam savininkui ne mažiau kaip 5 metų tokia papildoma sąlyga galėtų peržengti ribas to, kas galėtų būti laikoma būtina, nes ilgam laikotarpiui sustabdoma galimybė naudotis laisve pasirinkti savo verslo vietą (Pagal analogiją žr. 2007 m. sausio 25 d. Sprendimo Festersen, C-370/05, 41 punktą). Atsižvelgiant į visa tai, kas nurodyta, manytina, kad Žemės įsigijimo įstatymo projekto nuostatos, kurios nustato, kad fiziniai ir juridiniai asmenys gali įsigyti žemės ūkio paskirties žemę tik tos savivaldybės, kurioje nuolat gyvena/turi registruotą buveinę, teritorijoje (Žemės įsigijimo įstatymo projekto 2 straipsnio 1 dalis), prieštarauja ES teisei ir neatitinka proporcingumo principo.
Dėl reikalavimo gauti savivaldybės komisijos leidimą Vertinat Žemės įsigijimo įstatymo projekto 2 straipsnio 2 ir 3 dalies nuostatas ES teisės atžvilgiu pažymėtina, kad Teisingumo Teismas minėtoje Ospelt byloje (C-452/01) pripažino, kad reikalavimą gauti leidimą prieš įsigyjant žemės ūkio paskirties žemę galima pateisinti šiais pagrindais: <...> žemės ūkio bendruomenių apsauga, žemės nuosavybės pasiskirstymo išlaikymas, leidžiantis vystytis perspektyvioms fermoms ir aplinkai palankiu būdu valdyti žaliuosius plotus bei tvarkyti kaimo kraštovaizdį, taip pat pagrįsto turimos žemės naudojimo skatinimas vengiant žemės nualinimo bei neleidžiant kilti stichinėms nelaimėms (Sprendimo 39 punktas). Vis dėlto šioje byloje taip pat buvo pažymėta, kad toks išankstinio leidimo mechanizmas turi atitikti proporcingumo principą – turi būti būtinas ir proporcingas siekiamų tikslų atžvilgiu bei turi būti užtikrinta, kad šio tikslo negalima pasiekti mažiau ribojančiomis priemonėmis (2003 m. rugsėjo 23 d. sprendimo Ospelt, C-452/01, 41 punktas ir jame nurodyta Teisingumo Teismo praktika bei 46 punktas). Teisingumo Teismas savo praktikoje išnagrinėjo, kad reikalavimas pateikti deklaraciją prieš įsigyjant žemės sklypus, užtikrintas baudomis už deklaracijos nepateikimą, atitinka Sąjungos teisę (1999 m. birželio 1 d. sprendimo Konle, C-302/97, 44-49 punktai).
Konle (Prieš tai paminėta byla) byloje Teisingumo Teismas pažymėjo, kad išankstinė deklaracija gali būti viena iš reikalingų priemonių, kurių valstybėms narėms buvo leista imtis, kadangi kitaip nei išankstinio leidimo atveju ji nėra susijusi su sandorio sustabdymu, bet vis tiek leidžia nacionalinėms valdžios institucijoms vykdyti veiksmingą priežiūrą palaikant viešąją tvarką bei veiksmingą priežiūrą užkertant kelią nacionalinių įstatymų ir kitų teisės aktų pažeidimams (1995 m. gruodžio 14 d. sprendimo Sanz de Lera, sujungtų bylų C-163/94, C-165/94 ir C-250/94,
į tai, siūlome apsvarstyti, ar Žemės įsigijimo įstatymo projekto nuostatų atžvilgiu nebūtų pakankama nustatyti deklaracijos apie žemės pirkimo sandorį formą (vietoj leidimo), kad kompetentingos valstybės institucijos galėtų vykdyti atitinkamą kontrolę, o reikalavimus pirkėjams tikrintų notaras. Žemės įsigijimo įstatymo projekte siūloma įtvirtinti, kad asmenys, siekiantys įsigyti žemės ūkio paskirties žemės, turi gauti savivaldybės sudarytos komisijos leidimą, o leidimų išdavimo tvarką nustato Žemės ūkio ministerija. Pažymėtina, kas Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 31 d. nutarime konstatuota, kad nustatyti esmines ūkinės veiklos sąlygas, draudimus ir ribojimus, darančius esminį poveikį ūkinei veiklai pagal Konstituciją galima tik įstatymu. Atsižvelgiant į tai, manytume, kad projekte nustatyta pareiga komisijai įsitikinti, kad perleidžiami žemės ūkio paskirties žemės sklypai bus naudojami tik žemės ūkio veiklai vykdyti ir nebus didinama žemės valdų koncentracija (projekto 2 straipsnio 3 dalis), yra neapibrėžta ir neskaidri, todėl neatitinka Konstitucijos. Dėl draudimo perleisti žemę ne mažiau kaip 5 metus.
Žemės įsigijimo įstatymo projekto 7 straipsnyje nustatytas įpareigojimas pirkėjui neperleisti žemės kitiems savininkams mažiausiai 5 metus. Manome, kad šis reikalavimas yra nepagrįstas ir neproporcingas siekiamam tikslui. Suprantamas Projekto rengėjų tikslas užkirsti kelią žemės ūkio paskirties žemės sandorių spekuliacijoms, tačiau pagrindinis Projekto tikslas yra racionalus žemės ūkio paskirties žemės naudojimas (tokiu būdu aktualu tampa ne žemės savininkų kaitos kontroliavimas, o tinkamos žemės ūkio veiklos konkrečiame sklype kontrolė). Atkreipiame dėmesį, kad Konstitucinio Teismo nuomone, asmens konstitucinė teisė į nuosavybę yra esminė (būtina) asmens ūkinės veiklos laisvės įgyvendinimo sąlyga. (2002 m. kovo 14 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimas). 1950 m. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnis taip pat įtvirtina nuosavybės apsaugą. Tiesa, Konvencija suteikia plačią veiksmų laisvę valstybėms, konvencijos dalyvėms, nustatyti nuosavybės teisės apribojimus, jei to reikia bendriesiems interesams patenkinti ar mokesčių, kitų mokėjimų ar baudų sumokėjimui garantuoti. Valstybės pačios nustato, kas yra reikalinga bendriesiems interesams patenkinti, tačiau kontrolės priemonės turi būti proporcingos jomis siekiamiems tikslams. Pagal Europos žmogaus teisių teismo praktiką, įstatymas turi būti aiškus ir tikslus, o proporcingumo negalima konstatuoti, jeigu dėl apribojimo asmuo patiria asmeninius ir pernelyg didelius apribojimus (Lithgow prieš United Kingdom, 1986 m., p. 120).
120). Atsižvelgiant į visa tai, manome, kad Projekto nuostatose nustatytas draudimas 5 metus neperleisti nuosavybės yra ilgas ir neproporcingas (manome, kad tai neatitinka racionalaus žemės naudojimo tikslo, kadangi racionaliam naudojimui reikalingas efektyvus turto valdymas, o toks efektyvumas bus gerokai suvaržytas neleidžiant tokį laiką disponuoti turtu atsižvelgiant į ekonomines, socialines ar kitas susijusias aplinkybes, su kuriomis susidurtų ūkininkas). Manytume, kad spekuliacijoms žemės pardavime užkirsti gali būti pritaikytos ir mažiau ribojančios priemonės, pavyzdžiui: nustatytas pelno ar gyventojų pajamų mokestis perleidus žemę anksčiau nei per 3 metus nuo žemės įsigijimo arba ilgos minimalios trukmės reikalavimas, nustatytas žemės ūkio paskirties sklypų nuomos sutartims (2007 m. sausio 25 d. Sprendimo Festersen, C-370/05, 39 punktas). DĖL
Toliau išvadoje bus nagrinėjami žemės įsigijimo reikalavimai, kurie yra skirti tik užsienio subjektams (Konstitucinio įstatymo projektas): draudimas įsigyti vidaus vandenis, taip pat žemę, esančią tam tikrose teritorijose, mokėti mokesčius Lietuvos teritorijoje, gauti VSD pažymą, mokėti lietuvių kalbą. Pažymėtina, kad nors SESV 65 straipsnio 1 dalyje yra nustatytos išimtys, kada valstybės narės gali nukrypti nuo laisvo kapitalo judėjimo, tačiau šios išimtys yra ribojamos SESV 65 straipsnio 3 dalimi, kurioje numatyta, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodytos nacionalinės teisės nuostatos „neturi sudaryti laisvo kapitalo judėjimo ir mokėjimų, kaip nustatyta [SESV] 63 straipsnyje, savavališko diskriminavimo ar užslėpto apribojimo“ (žr. 2004 m. rugsėjo 7 d. Sprendimo Manninen, C‑319/02, Rink. p. I‑7477, 28 punktą ir 2008 m. gegužės 20 d. Sprendimo Orange European Smallcap Fund, C‑194/06, Rink. p. I‑3747, 58 punktą). Akivaizdu, kad Konstitucinio įstatymo projekte nustatyti reikalavimai tik užsienio subjektams yra diskriminaciniai.
Šiuo atveju pagal Teisingumo Teismo praktiką tiesioginė diskriminacija gali būti pateisinama tik remiantis Sutartyje aiškiai leidžiančiomis nukrypti nuostatomis (1999 m. birželio 1 d. sprendimo Konle, C-302/97, 24 punktas ir 2000 m. liepos 13 d. Sprendimo Albore, C‑423/98, 17 punktas). Tačiau net ir tokiu atveju šie apribojimai turi būti tinkami atitinkamo tikslo įgyvendinimui užtikrinti ir neviršyti to, kas būtina šiam tikslui pasiekti (žr. 2012 m. lapkričio 13 d. Sprendimo Test Claimants in the FII Group Litigation 55 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką). Draudimas įsigyti vidaus vandenis Tam, kad ribojimai būtų suderinami su laisvo kapitalo judėjimą reglamentuojančiomis Sutarties nuostatomis, reikia, kad skirtingas vertinimas būtų susijęs su objektyviai skirtingomis situacijomis arba jis būtų pateisinamas privalomuoju bendrojo intereso pagrindu (žr. pagal analogiją bylose dėl apmokestinimo: 2000 m. birželio
m. rugsėjo 7 d. Sprendimo Manninen, C‑319/02, Rink. p. I‑7477, 29 punktą ir 2011 m. gruodžio 1 d. Sprendimo Komisija prieš Belgiją, C‑250/08, Rink. p. I‑12341, 51 punktą). Pagal Teisingumo Teismo praktiką nustatant, ar egzistuoja diskriminavimas, aptariamų situacijų panašumo palyginimas taip pat turi būti išnagrinėtas atsižvelgiant į atitinkamų nacionalinių nuostatų tikslą (šiuo klausimu žr. 2007 m. liepos 18 d. Sprendimo Oy AA, C‑231/05, Rink. p. I‑6373, 38 punktą). Tačiau pažymėtina, kad iš projektų rengėjų aiškinamojo rašto nėra aišku, kokiais tikslais iš Konstitucinio įstatymo projekto 3, 5 ir 6 straipsnių taikymo sričių yra išbraukiami vidaus vandenys. Atitinkamai nesuprantama, kodėl užsienio subjektai gali įsigyti nuosavybės teise žemę ir miškus, o vidaus vandenų – ne.
Taip pat nėra jokio pagrindimo, kodėl užsienio subjektų, įsigyjančių vidaus vandenis, situacija yra tokia skirtinga nuo tokį turtą įsigyjančių nacionalinių subjektų situacijos, kad būtina nustatyti tokį draudimą. Atsižvelgdami į tai, manome, kad draudimas įsigyti vidaus vandenis negali būti laikomas pagrįstu ir atitinkančiu proporcingumo principą. Dėl reikalavimo gauti Valstybės saugumo departamento pažymą ir draudimo įsigyti žemę tam tikrose teritorijose Konstitucinio įstatymo projekto 3 straipsnio 2 ir
reikalavimų atitikimą (tiesą sakant, projekto 3 straipsnio 3 dalyje nėra aišku, į kokią komisiją yra referuojama, kas ir kokiais atvejais gali rinktis alternatyvą kreiptis pažymos į VSD ar komisiją). Pažymėtina, kad abejojama, ar šį reikalavimą galima pateisinti SESV 65 straipsnio 1 dalies b punkte numatytais su viešąja tvarka ar visuomenės saugumu susijusiais pagrindais. Pagal nusistovėjusią teismo praktiką tokie pagrindai turi būti aiškinami siaurai, kad jų apimties vienašališkai, be jokios Sąjungos institucijų kontrolės negalėtų nustatyti kiekviena atskira valstybė narė[1], ir jais galima remtis, tik kai kyla reali ir pakankamai rimta grėsmė pagrindiniam visuomenės interesui (šiuo klausimu žr. 1977 m. spalio 27 d. Sprendimo Bouchereau, 30/77, Rink. p. 1999, 35 punktą ir 2000 m. kovo 14 d. Sprendimo Église de scientologie, C‑54/99, Rink. p. I‑1335, 17 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką. Taip pat žr. 2003 m. gegužės 13 d. Sprendimą Komisija prieš Ispaniją (C‑463/00, Rink. p. I‑4581, 72 punktas) ir minėtą 2010 m. liepos 8 d. Sprendimą Komisija prieš Portugaliją (C‑171/08, 73 punktas). Pirmiausiai atkreipiame dėmesį, kad nėra aišku, kaip šis ribojimas yra susijęs su nustatytais projektų tikslais, pirmiausia su racionaliu žemės ūkio paskirties žemės naudojimu.
Projekto aiškinamajame rašte nėra nurodytų jokių grėsmių, kurias sąlygotų užsienio subjektų, kurie atitinka europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus, žemės įsigijimas (Pažymėtina ir tai, kad Lietuvos teisės aktuose vyrauja prezumpcija, kad užsienio subjektai, atitinkantys europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus, nekelia grėsmės nacionaliniam saugumui (pagal Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo įstatymą, Lietuvos Respublikos strateginė reikšmę nacionaliniam saugumui turinčių įmonių ir įrenginių bei kitų nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių įmonių įstatymas ir kt.). Jeigu šis apribojimas būtų siejamas su nacionaliniu saugumu, norėtume atkreipti dėmesį į Teisingumo Teismo bylą Alfredo Albore (2000 m. liepos 13 d. Sprendimas C-423/98), kurioje nurodyta, kad SESV 63 straipsnis dėl laisvo kapitalo judėjimo draudžia tokias nacionalines nuostatas, kurios nacionalinės teritorijos apsaugos sumetimais tik tos valstybės narės piliečius atleidžia nuo pareigos gauti administracinį leidimą įsigyti nekilnojamojo turto karinės svarbos teritorijose. Teisingumo Teismas pabrėžė, kad vien nurodyti valstybės teritorijos gynybos reikalavimų nepakanka, jei norima pateisinti diskriminaciją dėl pilietybės (2000 m. liepos 13 d. Sprendimas C-423/98, 21 punktas). Teisingumo Teismas byloje pažymėjo, kad sprendimas galėtų būti kitoks tik tada, jeigu nacionalinis teismas galėtų patvirtinti, kad nediskriminacinis visų valstybių narių piliečių įsigyjant nekilnojamojo turto tam tikroje teritorijoje traktavimas sukeltų tikrą, specifinę ir rimtą riziką kariniams interesams, o šios rizikos negalima sušvelninti mažiau ribojančiomis priemonėmis.
Pažymėtina, kad minėtos bylos aplinkybės yra susijusios tik su administraciniu leidimu ir tik dėl tam tikrų kariniu požiūriu reikšmingų teritorijų, todėl Konstitucinio įstatymo projektu nustatytas diskriminacinis reikalavimas gauti Valstybės saugumo departamento pažymą ir dėl bet kokios žemės įsigijimo akivaizdžiai yra nepagrįstas ir neatitinka proporcingumo principo. Atsižvelgiant į tai, kad prieš tai minėtoje Teisingumo Teismo praktikoje yra kvestionuojamas netgi leidimas užsienio subjektams įsigyti turto tam tikroje teritorijoje, manome, kad visiškas uždraudimas kitų ES valstybių narių subjektams įsigyti žemės saugomose teritorijose ir Lietuvos Respublikos kadastro vietovėse, kurios ribojasi su užsienio valstybėmis – ne ES narėmis (projekto 3 straipsnio 1 dalis), nepagrįstas ir neproporcingas. Dėl valstybinės kalbos mokėjimo reikalavimo Pirmiausiai norėtume priminti, kad visos SESV nuostatos laisvo asmenų judėjimo srityje skirtos valstybių narių piliečių visų rūšių profesinės veiklos vykdymui Sąjungos teritorijoje palengvinti ir jos draudžia priemones, dėl kurių šie piliečiai galėtų patekti į nepalankią padėtį, kai jie kitos valstybės narės teritorijoje nori užsiimti ekonomine veikla (2012 m. lapkričio 8 d. Sprendimo Radziejewski, C‑461/11, dar nepaskelbto Rinkinyje, 29 punktas ir jame nurodyta teismo praktika. Konstitucinio įstatyo projekto 3 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintas lietuvių kalbos reikalavimas asmeniui, norinčiam įsigyti žemės. Mūsų nuomone, valstybinės kalbos mokėjimo reikalavimas nėra pagrįstas ir proporcingas dėl toliau nurodytų priežasčių.
Pažymėtina, kad nei iš Konstitucinio įstatymo projekto, nei iš aiškinamojo rašto nėra aišku, kokiu tikslu nustatytas lietuvių kalbos reikalavimas ir kaip šis reikalavimas dera su pagrindiniu tikslu - racionaliu žemės ūkio paskirties žemės naudojimo tikslu. Manytina, kad žemės naudojimas pagal paskirtį turėtų būti prioritetinis tikslas, o šį tikslą galėtų pasiekti ir tie ūkininkai, kurie nemoka valstybinės kalbos (kaip ir šiuo metu tokie subjektai sėkmingai užsiima žemės ūkio veikla, prireikus, pasitelkdami vertėjus, vietos gyventojus arba savarankiškai (be patvirtinančių dokumentų) pramokę lietuvių kalbos). Reikėtų pripažinti, kad faktiškai bendravimo kalba, t. y. darbuotojo ir jo darbdavio bendra kalba, užtikrinanti veiksmingą ir tolygų tarpusavio bendravimą, nebūtinai yra tos vietos, kurioje vykdoma profesinė veikla, oficiali valstybinė ar regiono kalba (Pagal analogiją žr. generalinio advokato Niilo Jaaskinen išvados byloje C-202/11 47 punktą). Taip pat norėtume priminti, kad Valstybinės kalbos įstatymas nustato valstybinės kalbos naudojimo reikalavimą tik viešajame gyvenime, ir manome, kad tai yra pakankama priemonė bendrojo intereso tikslui – kad nacionalinė kontrolė būtų vykdoma tinkamomis priemonėmis – įgyvendinti. Taigi manytina, kad kalbos reikalavimas nėra tiesiogiai susijęs su žemės ūkio veikla ir yra tik šalutinė ir neproporcinga priemonė racionalios žemės ūkio veiklos propagavimo tikslui pasiekti. Pritarti
ir kitų suinteresuotų asmenų pasiūlymai: Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę Str. Str. d. P. 1. Lietuvos savivaldybių asociacija (2014-04-15) Lietuvos savivaldybių asociacija susipažino su Lietuvos respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo Nr. IX-1314 pakeitimo įstatymo projektu Nr.
(toliau – Įstatymo projektas). Vadovaudamiesi 2014 m. balandžio 9 d. Lietuvos savivaldybių asociacijos valdybos posėdžio metu priimtu sprendimu, informuojame, kad Įstatymo projekto 2 straipsnio 3 dalies ir 7 straipsnio 1 ir 2 dalies redakcijoms nepritariame. Lietuvos savivaldybių asociacijos valdyba, įvertinusi faktą, kad šiuo metu Lietuvos Respublikos Seime svarstomuose Lietuvos respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo pakeitimo projektuose (nr. XIIP-1638 ir Nr. XIIP-1587) siūlomos naujos savivaldybių funkcijos (leidimų įsigyti žemę išdavimas; komisijų, priimančių sprendimus žemės pirkimo leidimų išdavimui, sudarymas; žemės ūkio minimalios produktų gamybos kontrolė) nėra vietos savivaldai būdingos (imanentinės), didina administracinę naštą, neturi ekonominio pagrįstumo, galimai iškreipia konkurencinę aplinką, nutarė:
Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo keitimo projektų nr. XIIP-1638 ir nr. XIIP-1587 teisinėms nuostatoms dėl savivaldybių naujų funkcijų savivaldybių taryboms (ar administracijoms) sudarant žemės pirkimo komisijas, savivaldybių administracijoms išduodant žemės pirkimo leidimus ir (ar) kontroliuojant žemės ūkio minimalios produktų gamybą bei skiriant administracines nuobaudas. 2. Pasiūlyti, kad leidimus pirkti žemę išduotų ir žemės ūkio minimalios produktų gamybos kontrolę vykdytų, administracinės teisės pažeidimus dėl minimalios žemės ūkio produkcijos gamybos įsipareigojimų nevykdymo fiksuotų bei baudas skirtų nacionalinė žemės tarnyba. Pritarti
(2014-03-31) Lietuvos savivaldybių asociacija susipažino su Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo Nr. LX-1314 pakeitimo įstatymo projektu Nr. X IIP-1587 (toliau – Įstatymo projektas). Įstatymo projektui teikiame šias pastabas: 1.
Įstatymo projekte numatyta, kad asmenys, nurodyti Įstatyme, gali įsigyti žemės ūkio paskirties žemės tik gavę savivaldybės pagal žemės buvimo vietą administracijos direktoriaus sudarytos (iš savivaldybės administracijos atstovo (-ų), vietos bendruomenės atstovo, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, Aplinkos ministerijos regiono pagal žemės buvimo vietą aplinkos apsaugos departamento ir savivaldybėje veikiančių žemės savininkus ir (ar) žemės ūkio veiklą vykdančius asmenis vienijančių savivaldos organizacijų atstovų) komisijos (toliau - Komisija) leidimą, o tokių leidimų išdavimo tvarką nustato Žemės ūkio ministerija, Kadangi Įstatymu numatomos naujos funkcijos savivaldybėms ir savivaldybių vykdomajai institucijai, turi būti atitinkamai parengtas lydintis Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo atitinkamų straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas. 2. Įstatymo projekte nustatyta pareiga Komisijai įsitikinti, kad perleidžiami žemės ūkio paskirties žemės sklypai bus naudojami tik žemės ūkio veiklai vykdyti ir nebus didinama žemės valdų koncentracija (projekto 2 straipsnio 3 dalis), yra neapibrėžta, suponuoja į Komisijos narių subjektyvumą, asmeninį suinteresuotumą (Komisijos nariai, priimantys sprendimą išduoti leidimą, - vietos bendruomenės atstovai), todėl nėra pakankamai skaidri. Neaišku, ar leidimų išdavimo tvarkoje nurodyti kriterijai (jei tokie ten tikrai bus), kuriais vadovaujantis komisija vadovautųsi vertindama, kad nebus didinama žemės valdų koncentracija, galinti daryti tiesioginį poveikį vidutinių ir smulkių ūkių žlugdymui, yra pakankama teisinė forma, ar tokie kriterijai turi būti nustatyti įstatymu. 3.
3Atkreipiame dėmesį į tai, kad,
vadovaujantis Lietuvos Respublikos savivaldybių biudžetų pajamų nustatymo metodikos įstatymo 10 straipsnio 5 dalimi, tais atvejais kai Seimas ar Vyriausybė biudžetiniais metais priima ar ateinančiais biudžetiniais metais numato priimti sprendimus, dėl kurių keičiasi savivaldybių biudžetų pajamos ir išlaidos, pajamų ir išlaidų pokyčiai, savivaldybėms turi būti numatytos pakankamos lėšos (statymo projekte numatytoms funkcijoms įgyvendinti. Naujos savivaldybių funkcijos numatytos Įstatymo projekte, kurioms tikrai reikės papildomų išlaidų yra: Komisijų darbo organizavimas, leidimų išdavimas. Tačiau [statymo projekto aiškinamajame rašte rašoma, kad Įstatymo įgyvendinimui papildomų biudžeto lėšų nereikės. Todėl Įstatymo projekto rengėjai turėtų arba apskaičiuoti tokių biudžetinių lėšų poreikį, pakeisdami aiškinamojo rašto turinį, arba Įstatymo projekte įvardinti kitą finansavimo Šaltinį (pvz. nurodyti naują rinkliavą ir ją administruojančius subjektus). Pritarti iš dalies Pritariama Lietuvos savivaldybių asociacijos nurodytoms problemoms, galimai kilsiančioms Komisijai pradėjus veiklą. Tačiau siūloma, kad leidimų žemės ūkio paskirties žemės sklypams įsigyti išdavimo funkcija būtų pavesta Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos. 3. Lietuvos Respublikos žemės ūkio rūmai (2014-03-31) Lietuvos Respublikos Seimo Kaimo reikalų komitetas 2014 m. kovo 26 d. priėmė sprendimus Nr. 110-S-5 ir Nr. 11G-S-8, kuriais prašoma Lietuvos Respublikos žemės ūkio rūmų pateikti nuomonę dėl Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo Nr. 1314 pakeitimo įstatymo projekto Nr. XJIP-1587 ir Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo Nr. 1314 pakeitimo įstatymo projekto Nr. XI1P-1498(2).
XI1P-1498(2). Lietuvos Respublikos žemės ūkio rūmų Prezidiumas 2014 m. kovo 10 d. vykusio posėdžio metu iš esmės pritarė Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos parengtam Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo Nr. 3 314 pakeitimo įstatymo projektui Nr.
14-1669(2 Lietuvos Respublikos žemės ūkio rūmų Prezidiumas nusprendė:
1) Pritarti, kad žemės ūkio paskirties žemės įsigijimas butų siejamas su žemės ūkio produkcijos gamyba - žemės ūkio paskirties žemė turi būti naudojama žemės ūkio produktų, kurių minimalų metinį kiekį vienam hektarui žemės nustato Žemės ūkio ministerija, gamybai;
2) Pritarti Įstatymo projekte numatytam reikalavimų ir leidimų netaikymui nuosavybėn įsigyjamiems pirmiesiems 5 ha žemės ūkio paskirties žemės;
3) Pritarti, kad būtų taikoma nuostata, jog juridinio asmens, norinčio įsigyti žemės ūkio paskirties žemės, metinės įplaukos už realizuotą prekinę žemės ūkio produkciją turi sudaryti daugiau kaip 50 procentų visų gautų pajamų;
4) Pritarti Įstatymo projektu siūlomam 10 metų terminui - Žemės įgijėjo įsipareigojimui nemažiau kaip 10 metų nuo žemės įsigijimo dienos (išskyrus atvejus, kai minėtam terminui nesuėjus žemės sklypas perleidžiamas tretiesiems asmenims) šią žemę naudoti žemės ūkio produktų, kurių minimalų metinį kiekį vienam hektarui žemės nustato Žemės ūkio ministeriją, gamybai;
5) Pritarti Įstatymo projektu siūlomai Juridinio asmens atsakomybei - už nustatytos pareigos įsigytą žemės ūkio paskirties žemę naudoti žemės ūkio produktų, kurių minimalų metinį kiekį vienam hektarui žemės nustato Žemės ūkio ministerija, gamybai nevykdymą žemės ūkio paskirties žemės sklype skirti baudą nuo penkių tūkstančių iki dešimties tūkstančių litų;
6) Nepritarti, kad būtų sudaromos savivaldybės tarybos komisijos (iš savivaldybės administracijos atstovo (-ų). seniūnijos pagal žemės buvimo vietą seniūno, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovo, vietos bendruomenių atstovų ir savivaldybėje veikiančių žemės savininkus ir (ar) žemės ūkio veiklą vykdančius asmenis vienijančių savivaldos organizacijų atstovų), kurios išduotų savivaldybės pagal žemės buvimo vietą administracijos direktoriaus leidimą įsigyti žemės ūkio paskirties žemės.
14-1669(2 Lietuvos Respublikos žemės ūkio rūmų Prezidiumas nusprendė:
1) Pritarti, kad žemės ūkio paskirties žemės įsigijimas butų siejamas su žemės ūkio produkcijos gamyba - žemės ūkio paskirties žemė turi būti naudojama žemės ūkio produktų, kurių minimalų metinį kiekį vienam hektarui žemės nustato Žemės ūkio ministerija, gamybai;
2) Pritarti Įstatymo projekte numatytam reikalavimų ir leidimų netaikymui nuosavybėn įsigyjamiems pirmiesiems 5 ha žemės ūkio paskirties žemės;
3) Pritarti, kad būtų taikoma nuostata, jog juridinio asmens, norinčio įsigyti žemės ūkio paskirties žemės, metinės įplaukos už realizuotą prekinę žemės ūkio produkciją turi sudaryti daugiau kaip 50 procentų visų gautų pajamų;
4) Pritarti Įstatymo projektu siūlomam 10 metų terminui - Žemės įgijėjo įsipareigojimui nemažiau kaip 10 metų nuo žemės įsigijimo dienos (išskyrus atvejus, kai minėtam terminui nesuėjus žemės sklypas perleidžiamas tretiesiems asmenims) šią žemę naudoti žemės ūkio produktų, kurių minimalų metinį kiekį vienam hektarui žemės nustato Žemės ūkio ministeriją, gamybai;
5) Pritarti Įstatymo projektu siūlomai Juridinio asmens atsakomybei - už nustatytos pareigos įsigytą žemės ūkio paskirties žemę naudoti žemės ūkio produktų, kurių minimalų metinį kiekį vienam hektarui žemės nustato Žemės ūkio ministerija, gamybai nevykdymą žemės ūkio paskirties žemės sklype skirti baudą nuo penkių tūkstančių iki dešimties tūkstančių litų;
6) Nepritarti, kad būtų sudaromos savivaldybės tarybos komisijos (iš savivaldybės administracijos atstovo (-ų). seniūnijos pagal žemės buvimo vietą seniūno, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovo, vietos bendruomenių atstovų ir savivaldybėje veikiančių žemės savininkus ir (ar) žemės ūkio veiklą vykdančius asmenis vienijančių savivaldos organizacijų atstovų), kurios išduotų savivaldybės pagal žemės buvimo vietą administracijos direktoriaus leidimą įsigyti žemės ūkio paskirties žemės. Pažymėtina, kad tokių komisijų darbas valstybei kainuotų papildomai, taip pat nebūtų užtikrintas komisijų darbo objektyvumas, nešališkumas.
Taip pat Lietuvos Respublikos žemės ūkio rūmų Prezidiumas siūlo į Įstatymo projektą įtraukti šiuos papildomus saugiklius, galinčius užkirsti kelią spekuliacijoms žemės ūkio paskirties žeme:
1) Nustatyti, kad asmuo, įsigydamas žemės ūkio paskirties žemę, įsipareigoja jos nedovanoti, neparduoti ar kitaip neperleisti 10 metų nuo jos įsigijimo dienos;
2) Žemės ūkio veiklos vykdymo įrodymu laikyti pasėlių deklaravimą ne mažiau kaip 3 metus. Šios nuostatos netaikyti asmenims, taip pat ir jauniesiems ūkininkams, turintiems rajono savivaldybės tarybos sutikimą įsigyti deklaruojamą žemės sklypą ir įsipareigojusiems žemės ūkio paskirties žemės nedovanoti, neparduoti ar kitaip neperleisti 10 metų nuo jos įsigijimo dienos:
3) Nustatyti, kad asmuo, norintis įsigyti žemės ūkio paskirties žemės, turi mokėti valstybinę kalbą tiek, kad galėtų suprasti raštu ir žodžiu pateiktus teisės aktuose nustatytus žemės ūkio veiklai vykdyti keliamus reikalavimus. Pritarti iš dalies Atsižvelgiant į Seimo valstybės valdymo ir savivaldybių komitetui priskirtą kompetenciją, pritariama pastabai dėl savivaldybės administracijos direktoriaus sudarytos komisijos, išduosiančios leidimus žemės ūkio paskirties žemės įsigijimui, sudarymo ir veiklos tikslingumo. siūloma, kad leidimų žemės ūkio paskirties žemės sklypams įsigyti išdavimo funkcija būtų pavesta Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos. 4. Valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų pasiūlymai:
Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę Str. Str. d. P. 1. Specialiųjų tyrimų tarnyba (2014-03-31) Vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos korupcijos prevencijos įstatymo (Žin., 2002, Nr. 57- 2297; 2008, Nr.
57- 2297; 2008, Nr. 71-2700) 8 straipsnio 2 dalies nuostatomis, Jūsų prašymu atlikome Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės Įsigijimo laikinojo įstatymo Nr. IX -1314 pakeitimo įstatymo projektų Nr. XIIP-1587 ir Nr. XIIP-1498(2) (toliau - Projektas Nr. XIIP-1587 arba Projektas Nr. XIIP-1498(2)) antikorupcinį vertinimą. Pagal Specialiųjų tyrimų tarnybai teisės aktais suteiktą kompetenciją dėl Projekto Nr. XHP- 1587 teikiame šias pastabas:
paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo (toliau - Įstatymas) 1 straipsnį nauja 2 dalimi, pagal kurią ¡statymas būtų taikomas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalies įgyvendinimo konstitucinio įstatymo 2 straipsnyje apibrėžtiems užsienio subjektams - t. y. tik užsienio subjektams - užsieniečiams, neturintiems Lietuvos pilietybės, valstybių Europos Sąjungos narių ir valstybių Europos ekonominės erdvės susitarimo dalyvių piliečiams ir juridiniams asmenims. Atkreipiame dėmesį, kad galiojančio Įstatymo reglamentavimo objektas - žemės ūkio paskirties žemė, kurios (kaip Lietuvos nacionalinio turto) racionaliam naudojimui ir kitų susijusių vertybių apsaugai galiojantis Įstatymas nustato reikalavimus, taikomus visiems tokią žemę įsigyjamiems (įsigijusiems) asmenims (taip pat ir Lietuvos Respublikos piliečiams). Projekto Nr. XIIP-1587 aiškinamajame rašte nurodoma, kad Projekto Nr. XIIP-1587 tikslai - nustatyti papildomus saugiklius įsigyjant žemės ūkio paskirties žemę, norint išvengti piktnaudžiavimų, apsaugoti žemės ūkio paskirties žemę daugelį metų dirbančių ūkininkų interesus ir užtikrinti konkurencingų ūkių vystymąsi; išvengti žemės ūkio paskirties žemės sutelkimo asmenų, neketinančių žemės naudoti žemės ūkio veiklai, rankose ir paskatins žemės valdų struktūrų gerinimą. Tačiau, mūsų manymu, priėmus Projektu Nr.
XIIP-1587 siūlomas Įstatymo 2 dalies nuostatas šiuo metu žemės ūkio paskirties žemės įsigijimui taikomas teisinis reglamentavimas nebebūtų taikomas. Mūsų nuomone, kelia abejonių, ar Projekto Nr. XIIP-1587 priėmimo atveju jo tikslai būtų įgyvendinti ir ar nebus pasiektas priešingas rezultatas. Pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymas nenustato maksimalių įsigyjamos nuosavybėn žemės ūkio paskirties žemės plotų ar jų kriterijų, o pateikia nuorodą į galiojančio Įstatymo 4 straipsnio nuostatas, kurios Projekto Nr. XIIP-1587 priėmimo atveju Lietuvos Respublikos piliečių atžvilgiu nebegaliotų (Žemės reformos Įstatymo 9 straipsnio 1 dalis). 2. Pagal Projekto Nr. XIIP-1587 2 straipsnio siūlymus asmenys galės įsigyti žemės ūkio paskirties žemę tik gavę savivaldybės pagal žemės buvimo vietą administracijos direktoriaus sudarytos Komisijos leidimą. Tokią Komisiją sudarys savivaldybės administracijos atstovas (-ai), vietos bendruomenės atstovas; Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, Aplinkos ministerijos regiono pagal žemės buvimo vietą aplinkos apsaugos departamento ir savivaldybėje veikiančių žemės savininkus ir (ar) žemės ūkio veiklą vykdančius asmenis vienijančių savivaldos organizacijų atstovai. 2.1. Pastebėtina, kad pagal Projekto Nr. XIIP-1587 2 straipsnio (dėl Įstatymo 2 straipsnio 3 dalies) siūlymus ši Komisija leidimus išduos tik tuo atveju, jeigu asmuo atitiks Įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje asmenims nustatytus kriterijus, įsipareigos laikytis Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 21 straipsnyje nustatytų reikalavimų (t. y. įsipareigos vykdyti žemės savininkų ir naudotojų pareigas).
Taip pat Komisija, nagrinėdama fizinių ir juridinių asmenų pageidavimus sudaryti žemės ūkio paskirties žemės perleidimo sandorius, turi įsitikinti, kad perleidžiami žemės ūkio paskirties žemės sklypai bus naudojami tik žemės ūkio veiklai vykdyti ir nebus didinama žemės valdų koncentracija, galinti daryti tiesioginį poveikį vidutinių ir smulkių ūkių žlugdymui. Mūsų nuomone, nuostatos, kad Komisija nagrinėdama pageidavimus „turi įsitikinti, kad perleidžiami žemės ūkio paskirties žemės sklypai bus naudojami tik žemės ūkio veiklai vykdyti ir nebus didinama žemės valdų koncentracija, galinti daryti tiesioginį poveikį vidutinių ir smulkių ūkių žlugdymui“ yra pernelyg abstrakčios ir gali būti pernelyg plačiai interpretuojamos. Atsižvelgdami į tai, kad minėtų nuostatų taikymas (sprendžiant iš Projekto Nr. XIIP-1587) būtų vienas iš kriterijų, lemiančių (Projekto Nr. XIIP-1587 priėmimo atveju) ar asmeniui bus suteiktas leidimas įsigyti žemės ūkio paskirties žemę, manome, kad minėtos nuostatos turėtų būti konkretizuotos {pavyzdžiui, Projektu Nr. XIIP-1587 Įstatyme atskleidžiami atvejų, kuomet būtų laikoma, kad įsigijus žemės sklypą bus daromas tiesioginis poveikis vidutinių ir smulkių ūkių žlugdymui, požymiai). 2.2. Projekto Nr. XIIP-1587 nuostatos dėl Komisijų sudarymo ir veiklos pagrindų nėra pakankamos, todėl turėtų būti konkretinamos atskleidžiant Komisijos narių skaičių, konkrečias narius (kandidatus į narius) į Komisiją deleguojančias institucijas, sprendimų priėmimo principus ir kt. Nesant galimybės to padaryti siūlytume papildyti Projekto Nr.
XIIP-1587 2 straipsnio siūlymus dėl Įstatymo 2 straipsnio 5 dalies ir nustatyti, kad „Šiame straipsnyje nurodytų Komisijų sudarymo, veiklos ir leidimų išdavimo tvarką nustato Žemės ūkio ministerija“ (išskirtu tekstu pažymėtos Specialiųjų tyrimų tarnybos siūlomos Projektą Nr. XIIP-1587 papildančios nuostatos). Priešingu atveju kyla rizika, kad sprendžiant iš esmės tapačius klausimus skirtingose savivaldybėse bus įgyvendinama skirtinga Įstatyminių nuostatų Įgyvendinimo praktika. 2.3. Projektu Nr. X11P-1587 siūlomo Įstatymo 2 straipsnio 3 dalies antrojo sakinio formuluotė (kad Komisija, nagrinėdama fizinių ir juridinių asmenų pageidavimus sudaryti žemės ūkio paskirties žemės perleidimo sandorius, turi įsitikinti, kad perleidžiami žemės ūkio paskirties žemės sklypai bus naudojami tik žemės ūkio veiklai vykdyti ir nebus didinama žemės valdų koncentracija, galinti daryti tiesioginį poveikį vidutinių ir smulkiųjų ūkių žlugdymui) leidžia daryti išvadą, kad viena iš Komisijos paskirčių - priimti sprendimą dėl konkrečių žemės ūkio paskirties žemės sklypų perleidimo (t.y. leisti arba neleisti perleisti žemės sklypą konkrečiam asmeniui). Šiuo aspektu, manytume, svarstytina minėtų Projekto Nr. XIIP-1587 nuostatų atitiktis ir jų įgyvendinimas Įstatymo tikslų užtikrinimui. Pavyzdžiui, kyla klausimas, ar Komisijai vieną kartą konstatavus, kad konkretaus žemės sklypo perleidimas kitam asmeniui didintų žemės valdų koncentraciją, galinčią daryti tiesioginį poveikį vidutinių ir smulkių ūkių žlugdymui, tokio žemės sklypo perleidimo kitiems asmenims galimybės nebūtų apribotos (t.y. dėl minėto sklypo įsigijimo galėtų kreiptis kiti asmenys) tuo atveju, jeigu tokio žemės sklypo perleidimo kitam asmeniui priežastis - užtikrinti racionalų žemės sklypą naudojimą pagal paskirti (pavyzdžiui, esamas savininkas žemės naudoti pagal paskirtį negali dėl objektyvių priežasčių (sveikatos problemos ir pan.).
Pritarti Siūloma, kad leidimų žemės ūkio paskirties žemės sklypams įsigyti išdavimo funkcija būtų pavesta Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos. 5. Subjektų, turinčių įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, pasiūlymai: Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę Str. Str. d. P. 1. Seimo narys A. Mitrulevičius (2014-04-07) Argumentai: siekiant išsaugoti šiuo metu veikiančių žemės ūkio bendrovių, įkurtų akcijų (dalių, pajų) pagrindu vykdomos veiklos ir vykdomų bei suplanuotų pradėti vykdyti per 5 m. tęstinumą, o taip pat atsižvelgiant į teisės aktų galiojimo laike principą ir siekiant teisinio aiškumo. Pasiūlymas:
Papildyti įstatymo projekto 1 straipsnio 4 dalį ir jį išdėstyti taip:
„4. Žemės perleidimo sandoriui pagal šį įstatymą
prilyginamas daugiau nei 10 hektarų žemės ūkio paskirties žemės nuosavybės teise valdančio juridinio asmens perleidimo sandoris, taip pat juridinio asmens, nuosavybės teise valdančio daugiau nei 10 hektarų žemės ūkio paskirties žemės, akcijų (dalių, pajų) perleidimo sandoris, kurį sudarius, akcijų (dalių, pajų) įgijėjas tampa daugiau nei 25 procentų minėto juridinio asmens akcijų (dalių, pajų) valdytoju.
Daugiau nei 10 hektarų žemės ūkio paskirties žemės nuosavybės teise valdančio juridinio asmens ar daugiau nei 25 procentus valdančio tokio juridinio asmens akcijų (dalių, pajų) įgijėjui taikomi tokie pat šio ir kitų įstatymų nustatyti reikalavimai, kaip ir žemės ūkio paskirties žemės pirkėjui. Šioje dalyje nustatyti reikalavimai netaikomi įsigyjant šiuo metu priklausantį ir nuomojamą žemės plotą žemės ūkio bendrovėms, įkurtoms akcijų (dalių, pajų) įnašo pagrindu ir šiuo metu vykdančioms pieno ir mėsos gamybos veiklą, gaunančioms nemažiau kaip 50% pajamų iš vykdomos veiklos“. Pritarti
14 Argumentai: Įstatymo projekte numatoma, kad papildomi reikalavimai skiriami juridiniam asmeniui, kuris nori perleisti didesnį nei
priskirtos fiziniam asmeniui, kuris susaistomas, kai nori įsigyti daugiau nei
sumažinti iki 10 procentų. Pasiūlymas Siūlau įstatymo 1 straipsnio 4 dalį pakeisti ir ją išdėstyti taip: 4.
Žemės perleidimo sandoriui pagal šį įstatymą prilyginamas daugiau nei 10 hektarų žemės ūkio paskirties žemės nuosavybės teise valdančio juridinio asmens perleidimo sandoris, taip pat juridinio asmens, nuosavybės teise valdančio daugiau nei 10 hektarų žemės ūkio paskirties žemės, akcijų (dalių, pajų) perleidimo sandoris, kurį sudarius, akcijų (dalių, pajų) įgijėjas tampa daugiau nei 25 10 procentų minėto juridinio asmens akcijų (dalių, pajų) valdytoju. Daugiau nei 10 hektarų žemės ūkio paskirties žemės nuosavybės teise valdančio juridinio asmens ar daugiau nei 25 10 procentus valdančio tokio juridinio asmens akcijų (dalių, pajų) įgijėjui taikomi tokie pat šio ir kitų įstatymų nustatyti reikalavimai, kaip ir žemės ūkio paskirties žemės pirkėjui Spręsti pagrindiniame komitete Dėl pasiūlymo nuostatų inkorporavimo tikslinga spręsti tobulinant įstatymo projektą. 2. Seimo narė A. Stancikienė (2014-03-18)15 Argumentai:
Įstatymo projekte aptariant aplinkybes, prie kurių žemę galėtų įsigyti tiek fiziniai, tiek juridiniai asmenys, nėra aptartos teisės ir apribojimai asmenims, kurie nori valdyti žemę nuomos ar panaudos būdu ilgą laikotarpį. Tam, kad būtų suvienodintos teisės į žemės valdymą bet kuriuo būdu, siūloma taikyti įprastines nuostatas žemę nuomojantiems iki 25 metų, ilgesniam laikotarpiui – galiotų tos pačios nuostatos, kaip žemės įsigijimui, kaip numatyta šio įstatymo 1 ir 2 straipsniuose. Pasiūlymas:
Siūlau įstatymo 1 straipsnį papildyti 5 dalimi ir ją išdėstyti taip: „5. Fiziniams ir juridiniams asmenims, turintiems teisę į žemės nuomą ir panaudą ilgesniam negu 25 metų laikotarpiui, taikomos šio ir 2 straipsnio nuostatos“ Spręsti pagrindiniame komitete Dėl pasiūlymo nuostatų inkorporavimo tikslinga spręsti tobulinant įstatymo projektą. 3. Seimo narė A.
Seimo narė A. Stancikienė (2014-03-18)23 Argumentai: Įstatymo projekto 3 dalyje siūlau įrašyti laikytis ne tik šio, Žemės, bet ir Konstitucinio įstatymų nuostatų. Pasiūlymas: Siūlau įstatymo 2 straipsnio 3 dalį pakeisti ir ją išdėstyti taip:
„3. Leidimas įsigyti žemės ūkio paskirties žemę
išduodamas tik tuo atveju, jei asmuo, pageidaujantis įsigyti žemės ūkio paskirties žemės, atitinka šio straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus, ir įsipareigoja laikytis Žemės įstatymo 21 straipsnyje ir Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalies įgyvendinimo konstitucinio įstatymo nustatytų reikalavimų. Komisija, nagrinėdama fizinių ir juridinių asmenų pageidavimus sudaryti žemės ūkio paskirties žemės perleidimo sandorius, turi įsitikinti, kad perleidžiami žemės ūkio paskirties žemės sklypai bus naudojami tik žemės ūkio veiklai vykdyti ir nebus didinama žemės valdų koncentracija, galinti daryti tiesioginį poveikį vidutinių ir smulkių ūkių žlugdymui.„ Spręsti pagrindiniame komitete Dėl pasiūlymo nuostatų inkorporavimo tikslinga spręsti tobulinant įstatymo projektą. Seimo narė A. Stancikienė (2014-03-18)211 Argumentai:
Įstatymo projekto 2 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatoma kokie fiziniai asmenys gali įsigyti žemę. Viena iš nuostatų, ribojančių asmenims įsigyti žemę yra tai, kad asmuo turi tvarkyti buhalterinę apskaitą. Nemažai asmenų, įsigijusių žemės ūkio paskirties žemę, iš jos gaunamą produkciją naudoja savo reikmėms, todėl žemės nenaudodami komerciniais tikslais, neveda ir apskaitos. Straipsnio dalį „ir buhalterinę apskaitą tvarkantis fizinis asmuo“ siūlau išbraukti. Pasiūlymas:
Siūlau įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1 punktą pakeisti ir jį išdėstyti taip: „1. Teisę į valstybės paramą įsigyjant įsigyti žemės ūkio paskirties žemę žemės turi:
1) fizinis asmuo, turintis profesinių įgūdžių ir kompetencijos.
Tokiu laikomas ne anksčiau kaip metais, einančiais prieš paraiškos pateikimą, žemės ūkio naudmenas ir
(ar) pasėlius deklaravęs mažiau kaip 3 metus iki žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo sandorio sudarymo dienos žemės ūkio veiklą vykdantis (įskaitant studijų/mokymosi laiką įgyjant žemės ūkio profesiją) ir deklaruojantis žemės ūkio naudmenas ir (ar) pasėlius, ne mažesnį už žemės ūkio ministro patvirtintą minimalų metinį dydį žemės ūkio produktų kiekį gaminantis ir buhalterinę apskaitą tvarkantis fizinis asmuo, kuris turi praktinio ūkininkavimo patirties ir Ūkininko ūkio įstatymo nustatyta tvarka yra įregistravęs ūkininko ūkį arba turi praktinio ūkininkavimo patirties ir žemės ūkio išsimokslinimo (susijusio su žemės ūkio veikla, kaip ji apibrėžta Lietuvos Respublikos žemės ūkio ir kaimo plėtros įstatyme) diplomą arba dokumentą, patvirtinantį profesinį pasirengimą ūkininkauti. Šio punkto nuostatos netaikomos jauniesiems ūkininkams iki 40 metų, gavusiems savivaldybės pagal žemės buvimo vietą administracijos direktoriaus sudarytos komisijos leidimą įsigyti žemės ūkio paskirties žemę;“ Spręsti pagrindiniame komitete Dėl pasiūlymo nuostatų inkorporavimo tikslinga spręsti tobulinant įstatymo projektą. 6. Komiteto (komisijos) sprendimas ir pasiūlymai:
įstatymo projektą Nr. XIIP-1587 tobulinti atsižvelgiant į Seimo kanceliarijos Teisės departamento, Europos teisės departamento prie Teisingumo ministerijos, Specialiųjų tyrimų tarnybos, Lietuvos savivaldybių asociacijos pastabas, Seimo narių pasiūlymus, Lietuvos Respublikos Žemės ūkio rūmų išvadas ir pasiūlymus, kuriems pritarė Seimo Valstybės valdymo ir savivaldybių komitetas ir šias Seimo Valstybės valdymo ir savivaldybių komiteto pastabas ir pasiūlymus: 6.1.1.
Tobulinant įstatymo projektą atsisakytina nuostatų, sudarančių prielaidas galimam prieštaravimui Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir kitiem teisės aktams, Europos Sąjungos teisei ir suderinti tarpusavyje įstatymų projektuose Nr. XIIP-1587, XIIP-1498(2) ir XIIP-1638 siūlomas nuostatas šiuos įstatymo projektus sujungiant. 6.1.2. Būtina tiksliai, aiškiai ir nedviprasmiškai apibrėžti įstatymo nuostatas, reglamentuojančias jo taikymą asmenims, kurios turi būti proporcingos įstatymo tikslams ir neprieštarauti kitoms įstatymo nuostatoms, nes keičiamo įstatymo 1 straipsnio analizė leidžia daryti išvadą, kad įstatymas būtų taikomas tik užsienio subjektams, išskyrus tuos užsienio subjektus, kurie įsigyja sodininkų bendrijų sodų žemės sklypus, paveldi žemę ar atkuria nuosavybės teises į žemę. 6.1.3. Vadovaujantis Civilinio kodekso 4.51 straipsniu, daiktus, turinčius ypatingą reikšmę Lietuvos Respublikos ūkiui, visuomenės ar valstybės saugumui, arba dėl kitų priežasčių (ginklai, smarkiai veikiantys nuodai ir kt.) galima įsigyti tiktai pagal specialius leidimus. Tokius daiktus ir leidimų jiems įsigyti išdavimo tvarką nustato įstatymai. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, abejotina, ar keičiamo įstatymo 2 straipsnio 5 dalis, kad šiame straipsnyje nurodytų leidimų išdavimo tvarką nustato Žemės ūkio ministerija, neprieštarauja Civilinio kodekso 4.51 straipsniui. 6.1.4. Vadovaujantis Viešojo administravimo įstatymo 5 straipsniu, 15 straipsnio 1 dalimi, leidimų išdavimas
Šios paslaugos teikiamo teisė negali būti suteikta ne viešojo administravimo subjektui, tame skaičiuje tokiai komisijai, kurios neapibrėžtas nei teisinis statusas, nei jos sudarymo tvarka (narių atrankos į komisiją tvarką), nei jos sprendimų teisinė galia, nei jos atsakomybė už neteisėtus sprendimus. Siūlytina leidimų išdavimo funkcijos vykdymą pavesti Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos. 6.1.5. Manytina, kad įstatymo projekto 2 straipsnyje numatyti reikalavimai asmenims, kuriems suteikiama teisė įsigyti žemės ūkio paskirties žemę, yra neproporcingi įstatymo projekto tikslui. 6.1.6. Abejotinas įstatymo projekto 2 straipsnio 2 dalyje nustatyto reikalavimo, kad asmenys, nurodyti šio straipsnio 1 d. gali įsigyti žemės ūkio paskirties žemės tik tos savivaldybės, kurioje nuolat gyvena (yra įregistruota juridinio asmens buveinė) ar su ja besiribojančios savivaldybės teritorijoje, tikslingumas. 6.2. Pasiūlymai:
Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę Str. Str. d. P. 1. Valstybės valdymo ir savivaldybių komitetas (2014-04-16)21 Argumentai: vadovaujantis Viešojo administravimo įstatymo 5 straipsniu, 15 straipsnio 1 dalimi, leidimų išdavimas – tai viešojo administravimo subjekto teikiama administracinė paslauga. Šios paslaugos teikiamo teisė negali būti suteikta ne viešojo administravimo subjektui. Siūloma leidimų išdavimo funkcijos vykdymą pavesti Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos. Pasiūlymas:
Pakeisti įstatymo projekto 2 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir jį išdėstyti taip:
„1) fizinis asmuo, turintis profesinių įgūdžių ir
kompetencijos.
Tokiu laikomas ne mažiau kaip 3 metus per paskutinius penkerius metus iki žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo sandorio sudarymo dienos žemės ūkio veiklą vykdęs (įskaitant studijų/mokymosi įgyjant žemės ūkio išsimokslinimą laiką) ir žemės ūkio naudmenas ir (ar) pasėlius deklaravęs fizinis asmuo, kuris Ūkininko ūkio įstatymo nustatyta tvarka yra įregistravęs ūkininko ūkį arba turi žemės ūkio išsimokslinimo diplomą. Šio punkto nuostatos netaikomos jauniesiems ūkininkams iki 40 metų, gavusiems savivaldybės Nacionalinės žemės tarnybos padalinio pagal žemės buvimo vietą administracijos direktoriaus sudarytos komisijos leidimą įsigyti žemės ūkio paskirties žemę;“ Pritarti Valstybės valdymo ir savivaldybių komitetas (2014-04-16)22 Pasiūlymas:
Pakeisti įstatymo projekto 2 straipsnio 2 dalį ir ją išdėstyti taip:
„2. Asmenys, nurodyti šio straipsnio 1 dalyje,
gali įsigyti žemės ūkio paskirties žemės tik gavę savivaldybės Nacionalinės žemės tarnybos padalinio pagal žemės buvimo vietą administracijos direktoriaus leidimą,. išduotą atsižvelgiant į savivaldybės tarybos sudarytos (iš savivaldybės administracijos atstovo (-ų), seniūnijos pagal žemės buvimo vietą seniūno, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovo, taip pat savivaldybėje veikiančių vietos bendruomeninių organizacijų ir žemės savininkus ir (ar) žemės ūkio veiklą vykdančius asmenis vienijančių savivaldos organizacijų atstovų, jiems sutikus dalyvauti komisijos veikloje) komisijos siūlymą. Leidimas išduodamas arba pateikiamas motyvuotas atsisakymas jį išduoti ne vėliau kaip per 15 darbo dienų nuo prašymo jį išduoti gavimo Nacionalinės žemės tarnybos padalinyje. savivaldybės administracijoje“. Pritarti
7Balsavimo rezultatai: bendru sutarimu už. 8. Komiteto (komisijos) paskirti pranešėjai: Albinas Mitrulevičius.
Komiteto pirmininkė Virginija Baltraitienė [1] 1975 m. spalio 28 d. Teisingumo Teismo sprendimo Rutili v. Minister for the Interior, C-36/75, 26 ir 27 punktai.
TEISĖTVARKOS komitetas
dalyvavo: komiteto pirmininkas Julius Sabatauskas, komiteto pirmininko pavaduotojas Stasys Šedbaras, nariai: Vilija Aleknaitė Abramikienė, Juozas Bernatonis, Vitalijus Gailius, Vytautas Gapšys, Valdas Skarbalius. Komiteto biuro patarėjai: Dalia Latvelienė, Martyna Civilkienė, Jurgita Janušauskienė, Rita Karpavičiūtė, Gintarė Morkūnienė, Irma Leonavičiūtė, Loreta Zdanavičienė. Komiteto padėjėjos:
Aidena Bacevičienė, Modesta Banytė. Kviestieji asmenys: Lietuvos Respublikos Seimo nariai Kazys Starkevičius ir Kazys Grybauskas, Seimo kanceliarijos Teisės departamento atstovai Neringa Azguridienė ir Saulius Švedas, Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos generalinis direktorius Jonas Sviderskis, Europos teisės departamento prie Teisingumo ministerijos atstovė Rūta Krasuckaitė, Respublikos Prezidento patarėjas Laimis Gelažius, Seimo Kaimo reikalų komiteto biuro patarėja Gintarė Dešukaitė. 2. Ekspertų, konsultantų, specialistų išvados, pasiūlymai, pataisos, pastabos (toliau – pasiūlymai):
Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę Str. Str. d. P. 1. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas 2014-03-172 5.
Iš projekto 2 straipsniu keičiamo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1 punkte bei 2 straipsnio
ūkio paskirties žemės, nustatomi tokie reikalavimai:
1) turėti profesinių įgūdžių ir kompetencijos, kuri pasireškia tuo, kad fizinis asmuo ne mažiau kaip 3 metus iki žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo sandorio sudarymo dienos vykdė žemės ūkio veiklą (įskaitant studijų/mokymosi laiką įgyjant žemės ūkio profesiją) ir deklaravo žemės ūkio naudmenas ir (ar) pasėlius ir tvarkė buhalterinę apskaitą ir Ūkininko ūkio įstatymo nustatyta tvarka yra įregistravęs ūkininko ūkį arba turi žemės ūkio išsimokslinimą;
2) nuolat gyvena toje savivaldybėje ar su ja besiribojančioje savivaldybėje, kurioje nori įsigyti žemės ūkio paskirties žemės. Dėl reikalavimų nuolat gyventi atitinkamoje savivaldybėje ir ne mažiau kaip 3 metus iki žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo sandorio sudarymo dienos vykdyti žemės ūkio veiklą. Kelia abejonių šių projekto nuostatų atitiktis šioms Konstitucijos nuostatoms: 23 straipsnio 1 dalyje įtvirtintai asmens teisei į nuosavybę ir 2 dalyje nustatytai teisei į šios nuosavybės apsaugą; 29 straipsnyje įtvirtintam asmenų lygiateisiškumo principui;
straipsnio 1 dalyje nustatytai asmens ūkinės veiklos laisvei ir iniciatyvai;
teisę“ bei 48 straipsnyje 1 dalies nuostatai, kad žmogus gali laisvai pasirinkti verslą.
Be to, aptariamos projekto nuostatos kelia abejonių dėl jų atitikties Sutartyje dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) įtvirtintoms asmens teisėms: 21 straipsnyje įtvirtintai Sąjungos piliečio teisei laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje; 45 straipsnyje nustatytai darbuotojų judėjimo laisvei; 49 straipsnyje reglamentuojamai steigimosi teisei; 56 straipsnyje reglamentuojamam laisvam paslaugų judėjimui bei 63 straipsnyje įvirtintam laisvam kapitalo judėjimui. Šiame kontekste pažymėtina, kad tiek Konstitucinis Teismas, tiek Europos Sąjungos Teisingumo Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra pripažinę galimybę riboti kai kurias asmens teises, tačiau tokia galimybė visada buvo siejama su tam tikromis sąlygomis. Konstitucinis Teismas 2004 m. sausio 24 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2005 m. gegužės 13 d. bei kituose nutarimuose yra nurodęs:
„Pagal Konstituciją riboti asmens teises ir laisves <...> galima, jeigu
yra laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo.
Anot Konstitucinio Teismo „<...> sprendžiant ar įstatymas, kuriuo ribojamas asmens teisių ir laisvių įgyvendinimas, nepažeidžia konstitucinio proporcingumo principo <...>, būtina įvertinti, ar įstatyme numatytos priemonės atitinka teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, ar šios priemonės yra būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir ar šios priemonės nevaržo asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti“. Pagal nusistovėjusią Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau - ESTT) praktiką nacionalinės priemonės, galinčios apriboti galimybę pasinaudoti SESV užtikrintomis pagrindinėmis teisėmis ar naudojimąsi jomis padaryti mažiau patrauklų, gali būti leistinos, jeigu jomis siekiama bendrojo intereso tikslo, jos yra tinkamos šiam tikslui pasiekti ir neviršija to, kas reikalinga jam pasiekti (2009 m. spalio d. sprendimas byloje Woningstichting Sint Servatius, C—567/07; 2011 m. gruodžio 1 d. sprendimas byloje Komisija prieš Vengriją, C—253/09; 2013 m. gegužės 8 d. sprendimas sujungtose bylose Eric Libert ir kiti prieš Gouvernement flamand (C-197/11) ir All Projects & Developments NV ir kt. prieš Vlaamse Regering (C-203/11)).
Pažymėtina, kad reikalavimu nuolat gyventi atitinkamoje savivaldybėje ir 3 metus iki žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo sandorio sudarymo dienos vykdyti žemės ūkio veiklą, būtų apribota ne tik Lietuvoje niekada negyvenusių asmenų, pvz.: Europos Sąjungos valstybių narių piliečių, bet ir iš Lietuvos išvykusių ir atitinkamą laikotarpį kitoje valstybėje gyvenusių asmenų bei Lietuvos Respublikoje nuolatinai gyvenusių, tačiau neužsiėmusių žemės ūkio veikla asmenų teisė įsigyti žemės ūkio paskirties žemę ir užsiimti žemės ūkio veikla. Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva.“ Ši Konstitucijos nuostata yra glaudžiai susijusi su Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens teise pasirinkti darbą ir verslą. 1996 m. balandžio 18 d. nutarime Konstitucinis Teismas pažymėjo kad „Asmens ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos sąvoka yra plati.
Ji apima teisę laisvai pasirinkti verslą, <...>, sąžiningos konkurencijos laisvę, ūkinės veiklos subjektų lygiateisiškumą ir kt.“ 1995 m. balandžio 20 d. nutarime Konstitucinis Teismas konstatavo, kad „Ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva remiasi prigimtine žmogaus asmens laisve ir prigimtine teise turėti nuosavybę“. Konstitucijos 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuosavybė neliečiama, o šio straipsnio 2 dalyje, kad nuosavybės teises saugo įstatymai. Anot Konstitucinio Teismo „Šios konstitucinės nuostatos suponuoja tai, kad Konstitucija, garantuodama nuosavybės apsaugą, kartu įtvirtina ir konstitucinę teisę įgyti nuosavybę <...>“. Konstitucinis Teismas 2002 m. kovo 14 d. nutarime konstatavo, kad „asmens konstitucinė teisė į nuosavybę yra esminė (būtina) asmens ūkinės veiklos laisvės įgyvendinimo sąlyga. Ribojant asmens teisę į nuosavybę, yra ribojama ir asmens ūkinės veiklos laisvė.“ Kaip jau buvo minėta aukščiau, kad nustatomas ribojimas būtų pateisinamas, jis turi būti konstituciškai pagrįstas ir proporcingas siekiamiems tikslams. Pažymėtina, kad aptariami reikalavimai nuolat gyventi atitinkamoje savivaldybėje ir ne mažiau kaip 3 metus iki žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo sandorio sudarymo dienos vykdyti žemės ūkio veiklą suponuoja (kitaip jie būtų iš viso nesuprantami), kad žemės ūkio paskirties žemę įsigiję asmenys, turėtų patys tą žemę dirbti. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 30 d. nutarime konstatavo, kad tokie reikalavimai, kad žemės ūkio paskirties įgijėjai patys ūkininkautų toje žemėje, nėra konstituciškai pagrįsti. Kita vertus, pažymėtina ir tai, kad aptariami reikalavimai nustatomi tik vienai žemės ūkio paskirties žemės naudotojų kategorijai – asmenims, po šio įstatymo įsigaliojimo įsigysiantiems žemės ūkio paskirties žemę.
Šis reikalavimas (kartu su projekto 4 straipsniu keičiamo įstatymo 7 straipsnyje nustatytu įpareigojimu 5 metus neperleisti įsigytos žemės ūkio paskirties žemės) nebūtų taikomas nei esamiems žemės ūkio paskirties žemės savininkams ar naudojantiems šią žemę kitais pagrindais asmenims, nei naudosiantiems žemės ūkio paskirties žemę kita nei nuosavybės teise po šio įstatymo įsigaliojimo. Atsižvelgus į tai, kelia abejonių ar aptariamų reikalavimų nustatymu iš tiesų būtų pasiekti keičiamo įstatymo 1 straipsnyje nustatyti tikslai – kad žemės ūkio paskirties žemė būtų naudojama racionaliai, skatinant žemės ūkio produkcijos gamybą; būtų išsaugota ir pagerinta natūrali aplinka ir pan. Todėl manytina, kad projektu nustatyti reikalavimai nuolat gyventi atitinkamoje savivaldybėje ir 3 metus iki žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo sandorio sudarymo dienos vykdyti žemės ūkio veiklą viena vertus, nepagrįstai apribotų Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalyse, 32 straipsnyje, 46 straipsnio 1 dalyje bei 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas asmens teises, o kita vertus, nustačius tokį reikalavimą tik vienai kategorijai žemės ūkio paskirties žemės naudotojų, būtų pažeistas ir Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas asmenų lygiateisiškumo principas bei 46 straipsnio 4 dalies nuostata “įstatymas saugo sąžiningos konkurencijos teisę“. Dėl reikalavimo turėti profesinių įgūdžių ir kompetencijos.
Pažymėtina, kad teikiamo projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatos, apibūdinančios, koks fizinis asmuo laikomas turinčiu profesinių įgūdžių ir kompetencijos, iš esmės yra siejamos su tam tikro išsilavinimo turėjimu, nes ir ūkininko ūkiui įregistruoti pagal Lietuvos Respublikos ūkininko ūkio įstatymo 4 straipsnio 3 dalį reikalingas Vyriausybės įgaliotos institucijos nustatytas profesinis pasirengimas ūkininkauti. Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas, nagrinėdamas tuo metu galiojusią Farmacinės veiklos įstatymo nuostatą, draudžiančią aukštojo farmacinio išsilavinimo neturintiems asmenims nuosavybės teise įsigyti vaistines, 2002 m. kovo 14 d. nutarimu konstatavo, kad „Pagal Konstituciją neleidžiama riboti asmens teisės į nuosavybę priklausomai nuo asmens išsilavinimo“. Šioje byloje Konstitucinis Teismas pripažino, jog atitinkama Farmacinės veiklos įstatymo nuostata ta apimtimi, kuria buvo ribojama fizinių asmenų, neturinčių aukštojo farmacinio išsilavinimo, nuosavybės teise įsigyti vaistinių, prieštaravo Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalims, 46 straipsnio 1 daliai ir 48 straipsnio 1 daliai. Kaip jau buvo minėta aukščiau ir aptariamo reikalavimo nustatymas suponuoja, kad asmenys, įgiję žemės ūkio paskirties žemę, turėtų ją dirbti patys. Minėta, kad Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 30 d. nutarime yra nurodęs, kad reikalavimas žemės ūkio paskirties žemės įgijėjams patiems ūkininkauti, o taip pat priverstinai pasirinkti kurią nors vieną iš pagal įstatymus galimų ūkininkavimo formų, yra konstituciškai nepagrįsti.
Atsižvelgiant į tai, manytume, kad projektu keičiamo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatomis tiek, kiek jomis teisė įsigyti žemės ūkio paskirties žemę siejama su išsilavinimo turėjimu, nepagrįstai apribotų Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalyse, 46 straipsnio 1 dalyje bei 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas asmens teises, o kita vertus, nustačius tokį reikalavimą tik vienai kategorijai žemės ūkio paskirties žemės naudotojų, būtų pažeistas ir Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas asmenų lygiateisiškumo principas bei 46 straipsnio 4 dalies nuostata “įstatymas saugo sąžiningos konkurencijos teisę“. <....Dėl atitikties Europos Sąjungos teisei...> Papildomai atkreipiame dėmesį ir į tai, kad kartu su teikiamu projektu yra teikiamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalies įgyvendinimo konstitucinio įstatymo Nr. I-1392 pakeitimo įstatymo projektas (reg. Nr. XIIP-1589), kuris yra taikomas tik užsienio subjektams. Šio projekto 2 straipsniu keičiamo įstatymo 3 straipsnio 2 bei 3 dalyse yra nustatomi reikalavimai žemės ūkio paskirties žemės įsigijimui užsienio subjektams – fiziniams asmenims: reikalavimas mokėti lietuvių kalbą, būti lojaliems Lietuvos valstybei ir pan. Pažymėtina, kad teikiamu projektu nustačius reikalavimus fiziniams asmenims, šie reikalavimai būtų taikomi ne tik Lietuvos fiziniams asmenims, bet ir užsienio subjektams - fiziniams asmenims. Pabrėžtina, kad konstitucinis įstatymas yra aukštesnės galios teisės aktas, nei paprastas įstatymas (šiuo atveju – teikiamas projektas). Pagal konstitucinį teisės aktų hierarchijos principą žemesnės galios teisės aktas turi atitikti aukštesnės galios teisės aktą.
Tai reiškia, kad teikiamu projektu negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo vienodi pagal savo paskirtį reikalavimai (įsigyti žemės ūkio paskirties žemę) būtų nustatyti skirtingo lygmens teisės aktuose - konstituciniame įstatyme ir paprastame įstatyme. Tokiu teisiniu reguliavimu yra pažeidžiamas konstitucinis teisės aktų hierarchijos principas. Nepritarti Atkreiptinas pagrindinio Komiteto dėmesys į tai, kad kai kurios įstatymo projekto nuostatos (pvz. gyventi toje savivaldybėje ir pan.) svarstytinos ir tobulintinos, taip pat įvertinant, ar visos nuostatos reikalingos keliamiems tikslams pasiekti, ar atitinka įstatymo projekte įrašytus tikslus. Atkreiptinas dėmesys į Teisės departamento pastabas dėl atitikimo Europos Sąjungos (toliau – ES) teisei, kad ES teisė ir ES Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) jurisprudencija, kaip teisės aiškinimo šaltinis, yra svarbūs Lietuvos teisėkūrai, teisės aiškinimui ir taikymui. Nekvestionuojant ES teisės, kaip sudėtinės Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalies ypatingos svarbos, pažymėtina, kad Projekto nuostatų galimas neatitikimas Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo nuostatoms bei ESTT jurisprudencijai nesukuria prielaidų šiuo pagrindu konstatuoti esant prieštaravimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai. ETD ir kitų institucijų gautos pastabos turėtų būti įvertintos pagrindinio Komiteto, svarstant įstatymo projektą iš esmės, atsisakant nuostatų, prieštaraujančių ES teisei. 2. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas 2014-03-172 6.
Manytume, kad projekto 2 straipsniu keičiamo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies punkto nuostata, kurioje yra nustatomas reikalavimas juridiniams asmenims ne mažiau kaip 3 metus iki žemės ūkio paskirties įsigijimo sandorio sudarymo dienos vykdyti žemės ūkio veiklą, deklaruoti žemės ūkio pasėlius ir pan. dėl aukščiau išdėstytoje pastaboje pateiktų argumentų neatitinka Konstitucijos
dalies bei 48 straipsnio 1 dalies nuostatų bei Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 49, 56 bei 63 straipsnių. Nepritarti Žr. argumentus 1, 3 pastabai. 3. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas
straipsniu keičiamo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje siūloma nustatyti, kad ,,asmenys, nurodyti šio straipsnio 1 dalyje, gali įsigyti žemės ūkio paskirties žemės tik tos savivaldybės, kurioje nuolat gyvena (yra įregistruota juridinio asmens buveinė) ar su ja besiribojančios savivaldybės teritorijoje ir tik gavę savivaldybės <…> komisijos leidimą”. Siūlomas teisinis reguliavimas toje apimtyje, kiek juridiniams asmenims, siekiantiems atitinkamoje savivaldybėje (besiribojančioje savivaldybėje) įsigyti žemės ūkio paskirties žemę, siūloma nustatyti reikalavimą turėti buveinę tos savivaldybės teritorijoje, kelia abejonių. Pirma, Civilinio kodekso 2.49 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad juridinio asmens buveinė laikoma ta vieta, kurioje yra nuolatinis jo valdymo organas. Juridinio asmens buveinė apibūdinama nurodant patalpų, kuriose yra buveinė, adresą. Taigi, pagal projektu siūlomas nuostatas juridinis asmuo, siekdamas įsigyti žemės ūkio paskirties žemę atitinkamoje savivaldybėje, bet neturėdamas joje savo buveinės, turėtų perkelti buveinę (nuolatinį valdymo organą) į tos savivaldybės arba besiribojančios savivaldybės teritoriją.
Pažymėtina, kad projekto aiškinamajame rašte nėra nurodyti argumentai, kurie pagrįstų reikalavimo juridiniam asmeniui turėti savivaldybėje, kurioje yra įsigyjama žemė arba gretimoje savivaldybėje, buveinę. Tokio siūlymo pagrįstumas kelia abejonių, nes juridinio asmens buveinės perkėlimas galimai apsunkintų juridinių asmenų ūkinę veiklą, ypač tokių juridinių asmenų, kurių pagrindinė veikla būtų vykdoma kitų savivaldybių, nei yra įsigyjama žemė, bei užsienio valstybių teritorijose. Buveinę juridiniai asmenys būtų privesti perkelti vien tik dėl to, kad įsigytų žemę. Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 30 d. nutarime pažymėjo, kad įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į žemės rūšį (kategoriją), gali nustatyti žemės teisinį režimą, inter alia nuosavybės naudojimo, ūkinės veiklos ir kitos veiklos sąlygas, apribojimus, draudimus, tačiau minėti apribojimai turi būti konstituciškai pagrįsti. Be to, siūlomu teisiniu reguliavimu būtų sudarytos palankesnės sąlygos atitinkamoje savivaldybėje įsigyti žemę toje savivaldybėje ar besiribojančioje savivaldybėje jau turintiems buveinę juridiniams asmenims, t.y. tų savivaldybių teritorijose jau vykdantiems veiklą subjektams, nes pastariesiems buveinės perkelti nereikėtų. Todėl manytina, kad tokios projekto nuostatos neatitiktų Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalys dalies, 29 straipsnio 1 dalies, 46 straipsnio 1 ir 4 dalies bei 48 straipsnio 1 dalies nuostatų bei SESV 49, 56 bei 63 straipsnių.
Nepritarti Atkreiptinas pagrindinio Komiteto dėmesys į tai, kad kai kurios įstatymo projekto nuostatos (pvz. gyventi toje savivaldybėje ir pan.) svarstytinos ir tobulintinos, taip pat įvertinant, ar visos nuostatos reikalingos keliamiems tikslams pasiekti, ar atitinka įstatymo projekte įrašytus tikslus. Atkreiptinas dėmesys į Teisės departamento pastabas dėl atitikimo Europos Sąjungos (toliau – ES) teisei, kad ES teisė ir ES Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) jurisprudencija, kaip teisės aiškinimo šaltinis, yra svarbūs Lietuvos teisėkūrai, teisės aiškinimui ir taikymui. Nekvestionuojant ES teisės, kaip sudėtinės Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalies ypatingos svarbos, pažymėtina, kad Projekto nuostatų galimas neatitikimas Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo nuostatoms bei ESTT jurisprudencijai nesukuria prielaidų šiuo pagrindu konstatuoti esant prieštaravimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai. ETD ir kitų institucijų gautos pastabos turėtų būti įvertintos pagrindinio Komiteto, svarstant įstatymo projektą iš esmės, atsisakant nuostatų, prieštaraujančių ES teisei. 3. Komiteto sprendimas:
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Seimo statuto 67 straipsnio 3 punktu, Teisės ir teisėtvarkos komitetas preliminariai įvertino, kad Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo IX-1314 pakeitimo įstatymo projekto (Nr. XIIP-1587) nuostatos neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalių, 29 straipsnio 1 dalies, 32 straipsnio, 46 straipsnio 1 ir 4 dalies bei 48 straipsnio 1 dalies nuostatoms. 4. Balsavimo rezultatai: 4 – už, 2 – susilaikė. 5. Komiteto paskirti pranešėjai:
Julius Sabatauskas, Stasys Šedbaras. 6. Komiteto narių atskiroji nuomonė: negauta.
Komiteto pirmininkas Julius Sabatauskas
Vilnius 1.
Pauža, Eugenijus Gentvilas, Kazys Grybauskas, Kamblevičius Vytautas, Kondrotas Jonas, Starkevičius Kazys, Komiteto biuro vedėjas Romaldas Abugelis, Komiteto biuro patarėjai Gintarė Dešukaitė, Leonardas Michelbertas, kviestieji asmenys: Albinas Mitrulevičius, Aleksandras Zeltinis, Zbignev Jedinskij - Seimo nariai, Šilininkas Mindaugas - LMSA Valdybos narys, Rasa Melnikienė – LAEI direktorė, Algirdas Gricius - Žemės ūkio ministro patarėjas, Vaidas Pakalka – NŽT prie ŽŪM direktoriaus pavaduotojas, einantis direktoriaus pareigas, Latvelienė Dalia - Teisės ir teisėtvarkos komiteto biuro vedėja, Daniulis Saulius - LEŪA Pirmininkas, Šilėnas Žilvinas - Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentas, Kazlauskytė Austėja - LLRI ekspertė, Žutautas Marius - AB "Agrowill Group" generalinis direktorius, Juščius Kestutis - Lietuvos grybų augintojų ir perdirbėjų asociacijos prezidentas, Jovarauskas Raimundas - Jurbarko rajono ūkininkų sąjungos pirmininkas, Juknevičius Raimundas - Šiaulių krašto ūkininkų sąjungos pirmininkas, Šermukšnienė Lilija Teresė - LŪS Joniškio skyriaus pirmininkė, Rimdžius Benjaminas - LŪS Joniškio skyriaus tarybos narys, Gudynas Simas - Lietuvos verslo konfederacijos atstovas, Bieliauskaitė Akvilė - Lietuvos verslo konfederacijos atstovė, Petkevičius Audrius - Žemės ūkio ministerijos Žemės ir išteklių politikos departamento direktorius, Tumalavičienė Gintarė - Žemės ūkio ministerijos Žemės ir išteklių politikos departamento Žemės teisės skyriaus vedėja, Kerbelis Gintas - STT Korupcijos prevencijos valdybos Antikorupcinio vertinimo skyriaus vyriausiasis specialistas, Rainys Gediminas - LPK generalinis direktorius, Bartulis Antanas - Lietuvos karjerų asociacijos prezidentas, Gedvilas Dalius - Lietuvos statybininkų asociacijos prezidentas, Daukantas Juozas - Lietuvos durpių įmonių vykdantysis direktorius, Juozapavičius Ginutis - Lietuvos durpių įmonių asociacija, Vertelka Paulius - „Investuok Lietuvoje“ Investicinės aplinkos gerinimo projektų vadovas, Radžiūnaitė Ugnė - LPK analitikė, Grubliauskis Arūnas - ŽŪB „Ginkūnų agrofirma“ vadovas, Nagulevičius Gintaras - Lietuvos žemės savininkų sąjungos atstovas, Damanskis Adolfas - Ministro Pirmininko patarėjas, Andriejus Stančikas – ŽŪR pirmininkas, Sviderskis Jonas - Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacija, Talmantas Jonas - LŪS pirmininkas, Vaičionis Gediminas - Lietuvos savivaldybių asociacija, Budnikas Vytautas - Lietuvos žmogaus teisių asociacija, Kraujelis Jeronimas - Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacija, Edita Kriščiūnienė – LR Prezidentės patarėja, Kipras Valentinavičius, Julija Kaulinytė, Aurelija Kurienė – referendumo iniciatorių atstovai, Bronius Kleponis, Algirdas Astrauskas, Monika Urmonienė – Seimo Valstybės valdymo ir savivaldybių komiteto biuro atstovai, Neringa Azguridienė, Liucija Schulte – Ebbert, Saulius Švedas – Seimo kanceliarijos departamento atstovai, Macijauskas Aušrys – grūdų asociacijos atstovas, Janina Gadliauskienė – Seimo narės Aurelijos Stancikienės padėjėja, Rimantas Braziulis – Lietuvos žaliųjų judėjimo pirmininkas, Romas Vilionis - Marijampolės Smilgių ŽŪB vadovas, Gintautas Gumauskas – Padovinio ŽŪB vadovas, E.
Komiteto klausymuose dalyvavo: Bronius Pauža, Eugenijus Gentvilas, Kazys Grybauskas, Kamblevičius Vytautas, Kondrotas Jonas, Starkevičius Kazys, Komiteto biuro vedėjas Romaldas Abugelis, Komiteto biuro patarėjai Gintarė Dešukaitė, Leonardas Michelbertas, kviestieji asmenys: Albinas Mitrulevičius, Aleksandras Zeltinis, Zbignev Jedinskij - Seimo nariai, Šilininkas Mindaugas - LMSA Valdybos narys, Rasa Melnikienė – LAEI direktorė, Algirdas Gricius - Žemės ūkio ministro patarėjas, Vaidas Pakalka – NŽT prie ŽŪM direktoriaus pavaduotojas, einantis direktoriaus pareigas, Latvelienė Dalia - Teisės ir teisėtvarkos komiteto biuro vedėja, Daniulis Saulius - LEŪA Pirmininkas, Šilėnas Žilvinas - Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentas, Kazlauskytė Austėja - LLRI ekspertė, Žutautas Marius - AB "Agrowill Group" generalinis direktorius, Juščius Kestutis - Lietuvos grybų augintojų ir perdirbėjų asociacijos prezidentas, Jovarauskas Raimundas - Jurbarko rajono ūkininkų sąjungos pirmininkas, Juknevičius Raimundas - Šiaulių krašto ūkininkų sąjungos pirmininkas, Šermukšnienė Lilija Teresė - LŪS Joniškio skyriaus pirmininkė, Rimdžius Benjaminas - LŪS Joniškio skyriaus tarybos narys, Gudynas Simas - Lietuvos verslo konfederacijos atstovas, Bieliauskaitė Akvilė - Lietuvos verslo konfederacijos atstovė, Petkevičius Audrius - Žemės ūkio ministerijos Žemės ir išteklių politikos departamento direktorius, Tumalavičienė Gintarė - Žemės ūkio ministerijos Žemės ir išteklių politikos departamento Žemės teisės skyriaus vedėja, Kerbelis Gintas - STT Korupcijos prevencijos valdybos Antikorupcinio vertinimo skyriaus vyriausiasis specialistas, Rainys Gediminas - LPK generalinis direktorius, Bartulis Antanas - Lietuvos karjerų asociacijos prezidentas, Gedvilas Dalius - Lietuvos statybininkų asociacijos prezidentas, Daukantas Juozas - Lietuvos durpių įmonių vykdantysis direktorius, Juozapavičius Ginutis - Lietuvos durpių įmonių asociacija, Vertelka Paulius - „Investuok Lietuvoje“ Investicinės aplinkos gerinimo projektų vadovas, Radžiūnaitė Ugnė - LPK analitikė, Grubliauskis Arūnas - ŽŪB „Ginkūnų agrofirma“ vadovas, Nagulevičius Gintaras - Lietuvos žemės savininkų sąjungos atstovas, Damanskis Adolfas - Ministro Pirmininko patarėjas, Andriejus Stančikas – ŽŪR pirmininkas, Sviderskis Jonas - Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacija, Talmantas Jonas - LŪS pirmininkas, Vaičionis Gediminas - Lietuvos savivaldybių asociacija, Budnikas Vytautas - Lietuvos žmogaus teisių asociacija, Kraujelis Jeronimas - Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacija, Edita Kriščiūnienė – LR Prezidentės patarėja, Kipras Valentinavičius, Julija Kaulinytė, Aurelija Kurienė – referendumo iniciatorių atstovai, Bronius Kleponis, Algirdas Astrauskas, Monika Urmonienė – Seimo Valstybės valdymo ir savivaldybių komiteto biuro atstovai, Neringa Azguridienė, Liucija Schulte – Ebbert, Saulius Švedas – Seimo kanceliarijos departamento atstovai, Macijauskas Aušrys – grūdų asociacijos atstovas, Janina Gadliauskienė – Seimo narės Aurelijos Stancikienės padėjėja, Rimantas Braziulis – Lietuvos žaliųjų judėjimo pirmininkas, Romas Vilionis - Marijampolės Smilgių ŽŪB vadovas, Gintautas Gumauskas – Padovinio ŽŪB vadovas, E. Klinavičiūtė – URM atstovė, Vytautas Trečiokas – DP Seime frakcijos atstovas.
išvados, pasiūlymai, pataisos, pastabos (toliau – pasiūlymai): Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Išvadų rengėjų nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę Str. Str. d. P. 1. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-03-17) Vertindami projektą dėl jo atitikties Konstitucijai, įstatymams, Europos Sąjungos teisės aktams ir juridinės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas:
siūloma nustatyti reikalavimus tik subjektams, kurie Lietuvos Respublikoje įsigytų žemės ūkio paskirties žemę nuosavybės teise, tačiau tokie reikalavimai nebūtų taikomi tokios žemės nuomininkams, panaudos gavėjams ar kitais būdais valdantiems žemės ūkio paskirties žemę. Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 30 d. nutarime pažymėjo, kad įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į žemės rūšį (kategoriją), gali nustatyti žemės teisinį režimą, inter alia nuosavybės naudojimo, ūkinės veiklos ir kitos veiklos sąlygas, apribojimus, draudimus. Minėti apribojimai turi būti konstituciškai pagrįsti. Tokie apribojimai, draudimai gali būti nustatyti visiems fiziniams ir juridiniams asmenims nepriklausomai nuo to, kokia teise yra valdoma žemės ūkio paskirties žemė – nuosavybės, nuomos, panaudos ar kitokia. Atsižvelgus į tai, kyla abejonių, ar keičiamame įstatyme įtvirtinus apribojimus, draudimus vien tik žemės ūkio paskirties žemės įgijėjams (savininkams), siūlomu teisiniu reguliavimu būtų pasiekti projekto tikslai. Nepritarti. Išvadų rengėjai nepritaria išreikštoms abejonėms. 2. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-03-17) 2.
Projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 1 straipsnio, reglamentuojančio įstatymo paskirtį, 1 dalyje nurodoma: „Šis įstatymas taikomas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalies įgyvendinimo konstitucinio įstatymo 2 straipsnyje apibrėžtiems užsienio subjektams“. Pažymėtina, kad tokia nuostata suponuoja, kad įstatymas būtų taikomas tik užsienio subjektams, nors iš kitų teikiamo projekto nuostatų matyti, kad įstatymas reglamentuoja ir su nacionaliniais subjektais susijusius visuomeninius santykius. Nuostata tikslintina. Pritarti
kanceliarijos Teisės departamentas (2014-03-17)
siūloma nustatyti, kad šis įstatymas netaikomas tais atvejais, kai žemė įsigyjama paveldėjimo būdu. Atsižvelgiant į šią nuostatą bei į Civilinio kodekso 5.75 straipsnio nuostatas, paveldėti žemės ūkio paskirties žemę galėtų tiek užsienio subjektai, tiek nacionaliniai subjektai, nors ir neatitiktų teikiamu projektu siūlomų nustatyti keičiamo įstatymo reikalavimų žemės ūkio paskirties žemės įgijėjams. Pažymėtina, kad nustatyti reikalavimus užsienio subjektams, siekiantiems įsigyti žemės ūkio paskirties žemę, yra siūloma ir su teikiamu įstatymo projektu susijusiame Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalies įgyvendinimo konstitucinio įstatymo Nr. I-1392 pakeitimo įstatymo projekto (reg. Nr. XIIP-1589) 2 straipsnyje. Pastarajame projekte nėra siūloma įtvirtinti, kad jo nuostatos netaikomos paveldint žemės ūkio paskirties žemę. Taigi, užsienio subjektai, atsižvelgiant į Civilinio kodekso 2.75 straipsnio nuostatas, skirtingai nei nacionaliniai subjektai, paveldėti žemės ūkio paskirties žemę galėtų tik tuo atveju, jeigu atitiktų Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalies įgyvendinimo konstitucinio įstatyme siūlomus nustatyti reikalavimus žemės ūkio paskirties žemės įgijėjams.
Svarstytina, ar siūlomu nustatyti teisiniu reguliavimu nebūtų pažeistas asmenų lygiateisiškumo principas, nes užsienio ir nacionaliniams subjektams būtų nustatyti skirtingi reikalavimai paveldėti žemės ūkio paskirties žemę. Pritarti
kanceliarijos Teisės departamentas (2014-03-17)
dalies nuostata ,,akcijų (dalių, pajų)” derintina su Civiliniame kodekse naudojamomis sąvokomis, vietoj žodžio ,,dalių” įrašytinas žodis ,,teisių”. Jeigu būtų pritarta šiai pastabai, reikėtų atitinkamai patikslinti ir projekto 3 straipsnio nuostatas. Pritarti
kanceliarijos Teisės departamentas (2014-03-17)
projekto 2 straipsniu keičiamo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1 punkte bei 2 straipsnio 2 dalies nuostatų matyti, kad fiziniam asmeniui, siekiančiam įsigyti žemės ūkio paskirties žemės, nustatomi tokie reikalavimai:
1) turėti profesinių įgūdžių ir kompetencijos, kuri pasireškia tuo, kad fizinis asmuo ne mažiau kaip 3 metus iki žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo sandorio sudarymo dienos vykdė žemės ūkio veiklą (įskaitant studijų/mokymosi laiką įgyjant žemės ūkio profesiją) ir deklaravo žemės ūkio naudmenas ir (ar) pasėlius ir tvarkė buhalterinę apskaitą ir Ūkininko ūkio įstatymo nustatyta tvarka yra įregistravęs ūkininko ūkį arba turi žemės ūkio išsimokslinimą;
2) nuolat gyvena toje savivaldybėje ar su ja besiribojančioje savivaldybėje, kurioje nori įsigyti žemės ūkio paskirties žemės. Dėl reikalavimų nuolat gyventi atitinkamoje savivaldybėje ir ne mažiau kaip 3 metus iki žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo sandorio sudarymo dienos vykdyti žemės ūkio veiklą.
Kelia abejonių šių projekto nuostatų atitiktis šioms Konstitucijos nuostatoms: 23 straipsnio 1 dalyje įtvirtintai asmens teisei į nuosavybę ir 2 dalyje nustatytai teisei į šios nuosavybės apsaugą; 29 straipsnyje įtvirtintam asmenų lygiateisiškumo principui; 32 straipsnyje įtvirtintai asmens teisei laisvai išvykti iš Lietuvos; 46 straipsnio 1 dalyje nustatytai asmens ūkinės veiklos laisvei ir iniciatyvai; 46 straipsnio 4 dalies nuostatai “įstatymas saugo sąžiningos konkurencijos teisę“ bei 48 straipsnyje 1 dalies nuostatai, kad žmogus gali laisvai pasirinkti verslą. Be to, aptariamos projekto nuostatos kelia abejonių dėl jų atitikties Sutartyje dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) įtvirtintoms asmens teisėms: 21 straipsnyje įtvirtintai Sąjungos piliečio teisei laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje; 45 straipsnyje nustatytai darbuotojų judėjimo laisvei; 49 straipsnyje reglamentuojamai steigimosi teisei; 56 straipsnyje reglamentuojamam laisvam paslaugų judėjimui bei 63 straipsnyje įvirtintam laisvam kapitalo judėjimui. Šiame kontekste pažymėtina, kad tiek Konstitucinis Teismas, tiek Europos Sąjungos Teisingumo Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra pripažinę galimybę riboti kai kurias asmens teises, tačiau tokia galimybė visada buvo siejama su tam tikromis sąlygomis.
Konstitucinis Teismas 2004 m. sausio 24 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2005 m. gegužės 13 d. bei kituose nutarimuose yra nurodęs:
„Pagal Konstituciją riboti asmens teises ir laisves <...> galima, jeigu
yra laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo. Anot Konstitucinio Teismo
„<...> sprendžiant ar įstatymas, kuriuo ribojamas asmens teisių ir
laisvių įgyvendinimas, nepažeidžia konstitucinio proporcingumo principo <...>, būtina įvertinti, ar įstatyme numatytos priemonės atitinka teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, ar šios priemonės yra būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir ar šios priemonės nevaržo asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti“. Pagal nusistovėjusią Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau - ESTT) praktiką nacionalinės priemonės, galinčios apriboti galimybę pasinaudoti SESV užtikrintomis pagrindinėmis teisėmis ar naudojimąsi jomis padaryti mažiau patrauklų, gali būti leistinos, jeigu jomis siekiama bendrojo intereso tikslo, jos yra tinkamos šiam tikslui pasiekti ir neviršija to, kas reikalinga jam pasiekti (2009 m. spalio d. sprendimas byloje Woningstichting Sint Servatius,C—567/07; 2011 m. gruodžio 1 d. sprendimas byloje Komisija prieš Vengriją, C—253/09; 2013 m. gegužės 8 d. sprendimas sujungtose bylose Eric Libert ir kiti prieš Gouvernement flamand (C-197/11) ir All Projects & Developments NV ir kt. prieš Vlaamse Regering (C-203/11)).
Pažymėtina, kad reikalavimu nuolat gyventi atitinkamoje savivaldybėje ir 3 metus iki žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo sandorio sudarymo dienos vykdyti žemės ūkio veiklą, būtų apribota ne tik Lietuvoje niekada negyvenusių asmenų, pvz.: Europos Sąjungos valstybių narių piliečių, bet ir iš Lietuvos išvykusių ir atitinkamą laikotarpį kitoje valstybėje gyvenusių asmenų bei Lietuvos Respublikoje nuolatinai gyvenusių, tačiau neužsiėmusių žemės ūkio veikla asmenų teisė įsigyti žemės ūkio paskirties žemę ir užsiimti žemės ūkio veikla. Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva.“ Ši Konstitucijos nuostata yra glaudžiai susijusi su Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens teise pasirinkti darbą ir verslą. 1996 m. balandžio 18 d. nutarime Konstitucinis Teismas pažymėjo kad „Asmens ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos sąvoka yra plati.
Ji apima teisę laisvai pasirinkti verslą, <...>, sąžiningos konkurencijos laisvę, ūkinės veiklos subjektų lygiateisiškumą ir kt.“ 1995 m. balandžio 20 d. nutarime Konstitucinis Teismas konstatavo, kad „Ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva remiasi prigimtine žmogaus asmens laisve ir prigimtine teise turėti nuosavybę“. Konstitucijos 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuosavybė neliečiama, o šio straipsnio 2 dalyje, kad nuosavybės teises saugo įstatymai. Anot Konstitucinio Teismo „Šios konstitucinės nuostatos suponuoja tai, kad Konstitucija, garantuodama nuosavybės apsaugą, kartu įtvirtina ir konstitucinę teisę įgyti nuosavybę <...>“. Konstitucinis Teismas 2002 m. kovo 14 d. nutarime konstatavo, kad „asmens konstitucinė teisė į nuosavybę yra esminė (būtina) asmens ūkinės veiklos laisvės įgyvendinimo sąlyga. Ribojant asmens teisę į nuosavybę, yra ribojama ir asmens ūkinės veiklos laisvė.“ Kaip jau buvo minėta aukščiau, kad nustatomas ribojimas būtų pateisinamas, jis turi būti konstituciškai pagrįstas ir proporcingas siekiamiems tikslams. Pažymėtina, kad aptariami reikalavimai nuolat gyventi atitinkamoje savivaldybėje ir ne mažiau kaip 3 metus iki žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo sandorio sudarymo dienos vykdyti žemės ūkio veiklą suponuoja (kitaip jie būtų iš viso nesuprantami), kad žemės ūkio paskirties žemę įsigiję asmenys, turėtų patys tą žemę dirbti. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 30 d. nutarime konstatavo, kad tokie reikalavimai, kad žemės ūkio paskirties įgijėjai patys ūkininkautų toje žemėje, nėra konstituciškai pagrįsti. Kita vertus, pažymėtina ir tai, kad aptariami reikalavimai nustatomi tik vienai žemės ūkio paskirties žemės naudotojų kategorijai – asmenims, po šio įstatymo įsigaliojimo įsigysiantiems žemės ūkio paskirties žemę.
Šis reikalavimas (kartu su projekto 4 straipsniu keičiamo įstatymo 7 straipsnyje nustatytu įpareigojimu 5 metus neperleisti įsigytos žemės ūkio paskirties žemės) nebūtų taikomas nei esamiems žemės ūkio paskirties žemės savininkams ar naudojantiems šią žemę kitais pagrindais asmenims, nei naudosiantiems žemės ūkio paskirties žemę kita nei nuosavybės teise po šio įstatymo įsigaliojimo. Atsižvelgus į tai, kelia abejonių ar aptariamų reikalavimų nustatymu iš tiesų būtų pasiekti keičiamo įstatymo 1 straipsnyje nustatyti tikslai – kad žemės ūkio paskirties žemė būtų naudojama racionaliai, skatinant žemės ūkio produkcijos gamybą; būtų išsaugota ir pagerinta natūrali aplinka ir pan. Todėl manytina, kad projektu nustatyti reikalavimai nuolat gyventi atitinkamoje savivaldybėje ir 3 metus iki žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo sandorio sudarymo dienos vykdyti žemės ūkio veiklą viena vertus, nepagrįstai apribotų Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalyse, 32 straipsnyje, 46 straipsnio 1 dalyje bei 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas asmens teises, o kita vertus, nustačius tokį reikalavimą tik vienai kategorijai žemės ūkio paskirties žemės naudotojų, būtų pažeistas ir Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas asmenų lygiateisiškumo principas bei 46 straipsnio 4 dalies nuostata “įstatymas saugo sąžiningos konkurencijos teisę“. Dėl reikalavimo turėti profesinių įgūdžių ir kompetencijos.
Pažymėtina, kad teikiamo projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatos, apibūdinančios, koks fizinis asmuo laikomas turinčiu profesinių įgūdžių ir kompetencijos, iš esmės yra siejamos su tam tikro išsilavinimo turėjimu, nes ir ūkininko ūkiui įregistruoti pagal Lietuvos Respublikos ūkininko ūkio įstatymo 4 straipsnio 3 dalį reikalingas Vyriausybės įgaliotos institucijos nustatytas profesinis pasirengimas ūkininkauti. Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas, nagrinėdamas tuo metu galiojusią Farmacinės veiklos įstatymo nuostatą, draudžiančią aukštojo farmacinio išsilavinimo neturintiems asmenims nuosavybės teise įsigyti vaistines, 2002 m. kovo 14 d. nutarimu konstatavo, kad „Pagal Konstituciją neleidžiama riboti asmens teisės į nuosavybę priklausomai nuo asmens išsilavinimo“. Šioje byloje Konstitucinis Teismas pripažino, jog atitinkama Farmacinės veiklos įstatymo nuostata ta apimtimi, kuria buvo ribojama fizinių asmenų, neturinčių aukštojo farmacinio išsilavinimo, nuosavybės teise įsigyti vaistinių, prieštaravo Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalims, 46 straipsnio 1 daliai ir 48 straipsnio 1 daliai. Kaip jau buvo minėta aukščiau ir aptariamo reikalavimo nustatymas suponuoja, kad asmenys, įgiję žemės ūkio paskirties žemę, turėtų ją dirbti patys. Minėta, kad Konstitucinis Teismas
paskirties žemės įgijėjams patiems ūkininkauti, o taip pat priverstinai pasirinkti kurią nors vieną iš pagal įstatymus galimų ūkininkavimo formų, yra konstituciškai nepagrįsti.
Atsižvelgiant į tai, manytume, kad projektu keičiamo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatomis tiek, kiek jomis teisė įsigyti žemės ūkio paskirties žemę siejama su išsilavinimo turėjimu, nepagrįstai apribotų Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalyse, 46 straipsnio 1 dalyje bei 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas asmens teises, o kita vertus, nustačius tokį reikalavimą tik vienai kategorijai žemės ūkio paskirties žemės naudotojų, būtų pažeistas ir Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas asmenų lygiateisiškumo principas bei 46 straipsnio 4 dalies nuostata “įstatymas saugo sąžiningos konkurencijos teisę“. Dėl aukščiau aptartų projektu nustatytų reikalavimų atitikties Europos Sąjungos teisei. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad neseniai Europos Sąjungos Teisingumo Teismas išnagrinėjo bylą ir 2013 m. gegužės 8 d. priėmė prejudicinį sprendimą sujungtose bylose Eric Libert ir kiti prieš Gouvernement flamand (C-197/11) ir All Projects & Developments NV ir kt. prieš Vlaamse Regering (C-203/11), kurios aplinkybės savo teisine prigimtimi yra panašios į projekto 4 straipsnio 1 dalyje nustatytąsias. Pažymėtina, kad šioje byloje prašymai buvo pateikti siekiant išsiaiškinti, ar Belgijos Karalystės Flandrijos regiono dekreto dėl žemės sklypų ir nekilnojamojo turto
savivaldybėse esantį nekilnojamąjį turtą, provincijos vertinimo komisija turėjo taikyti patikrinimą dėl „pakankamo ryšio“ tarp potencialaus įgijėjo ar nuomininko ir šių tikslinių savivaldybių.
Pažymėtina, kad minėtame Flandrijos dekrete, buvo nustatyta, kad asmuo, siekiantis įsigyti nurodytąjį turtą nuosavybės teise, jį išsinuomoti ilgiau nei 9 metams ir pan. yra laikomas turinčiu „pakankamą ryšį“ su atitinkamomis savivaldybėmis, jei jis atitinka tris alternatyvias sąlygas. Pirmąja sąlyga buvo reikalaujama, kad asmuo, kuriam turėtų būti perleistas nekilnojamasis turtas iki perleidimo dienos gyventų tikslinėje savivaldybėje ne mažiau kaip šešerius metus; pagal antrąją sąlygą pirkėjas ar nuomininkas perleidimo dieną turėjo vykdyti veiklą toje savivaldybėje; trečiąja sąlyga buvo reikalaujama, kad įgijėjas ar nuomininkas dėl svarbios ir ilgą laiką trunkančios aplinkybės su šia savivaldybe būtų susietas profesiniu, šeimos, socialiniu ar ekonominiu ryšiu. Pažymėtina, kad Teismas šioje byloje pakartojo ankstesnėse bylose padarytas išvadas, kad SESV 21 straipsnis ir atitinkamoje srityje SESV 45 ir
direktyvos 2004/38/EB (toliau – Direktyva 2004/38/EB) dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje 22 ir 24 straipsniai draudžia nacionalines priemones, kurios valstybės narės piliečiams sudaro kliūčių arba juos atgraso nuo išvykimo iš jos, siekiant pasinaudoti laisvo judėjimo Sąjungos viduje teise.
Dėl laisvo paslaugų teikimo, kuris reglamentuojamas SESV 56 straipsniu, Teismas pažymėjo, kad Flandrijos dekreto nuostatos galėtų sudaryti kliūčių vykdyti veiklą įmonėms, veikiančioms nekilnojamojo turto sektoriuje, atsižvelgiant į tai, kad yra apribotas ratas asmenų, kuriems nekilnojamas turtas gali būti parduodamas. Galiausiai Teismas pripažino, kad Flandrijos dekreto nuostatos pažeidžia ir SESV 63 straipsnio 1 dalies nuostatas, kaip atgrasančias ne rezidentus investuoti į nekilnojamąjį turtą atitinkamose Flandrijos regiono savivaldybėse. Pažymėtina, kad nors Teismas pripažino, kad tokie reikalavimai gali būti grindžiami valstybės narės socialinio būsto politika (užtikrinti pakankamą būsto pasiūlą asmenims, gaunantiems mažai pajamų ir pan.) vis tik Teismas nerado „tiesioginio ryšio“ tarp nustatytų reikalavimų ir siekiamo tikslo. Vertinant aptariamas projekto nuostatas aukščiau minėtos ESTT bylos ir kitų aukščiau minėtų bylų kontekste, manytume, kad projektu keičiamo įstatymo
SESV 21, 45, 49, 56 bei 63 straipsnio bei Direktyvos 2004/38/EB 22 ir 24 straipsnių. Papildomai atkreipiame dėmesį ir į tai, kad kartu su teikiamu projektu yra teikiamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalies įgyvendinimo konstitucinio įstatymo Nr. I-1392 pakeitimo įstatymo projektas (reg. Nr. XIIP-1589), kuris yra taikomas tik užsienio subjektams.
Šio projekto 2 straipsniu keičiamo įstatymo 3 straipsnio 2 bei 3 dalyse yra nustatomi reikalavimai žemės ūkio paskirties žemės įsigijimui užsienio subjektams – fiziniams asmenims: reikalavimas mokėti lietuvių kalbą, būti lojaliems Lietuvos valstybei ir pan. Pažymėtina, kad teikiamu projektu nustačius reikalavimus fiziniams asmenims, šie reikalavimai būtų taikomi ne tik Lietuvos fiziniams asmenims, bet ir užsienio subjektams - fiziniams asmenims. Pabrėžtina, kad konstitucinis įstatymas yra aukštesnės galios teisės aktas, nei paprastas įstatymas (šiuo atveju – teikiamas projektas). Pagal konstitucinį teisės aktų hierarchijos principą žemesnės galios teisės aktas turi atitikti aukštesnės galios teisės aktą. Tai reiškia, kad teikiamu projektu negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo vienodi pagal savo paskirtį reikalavimai (įsigyti žemės ūkio paskirties žemę) būtų nustatyti skirtingo lygmens teisės aktuose - konstituciniame įstatyme ir paprastame įstatyme. Tokiu teisiniu reguliavimu yra pažeidžiamas konstitucinis teisės aktų hierarchijos principas. Nepritarti. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Seimo statuto 67 straipsnio 3 punktu, Teisės ir teisėtvarkos komitetas 2014 m. kovo 19 d. preliminariai įvertino, kad Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo IX-1314 pakeitimo įstatymo projekto (Nr. XIIP-1587) nuostatos neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalių, 29 straipsnio 1 dalies, 32 straipsnio, 46 straipsnio 1 ir 4 dalies bei 48 straipsnio 1 dalies nuostatoms. 6. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-03-17) 6.
Manytume, kad projekto 2 straipsniu keičiamo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies punkto nuostata, kurioje yra nustatomas reikalavimas juridiniams asmenims ne mažiau kaip 3 metus iki žemės ūkio paskirties įsigijimo sandorio sudarymo dienos vykdyti žemės ūkio veiklą, deklaruoti žemės ūkio pasėlius ir pan. dėl aukščiau išdėstytoje pastaboje pateiktų argumentų neatitinka Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalies, 29 straipsnio 1 dalies, 46 straipsnio 1 ir 4 dalies bei 48 straipsnio 1 dalies nuostatų bei Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 49, 56 bei 63 straipsnių. Nepritarti. Žr. išvados 5 punktą. 7. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-03-17)
nustatyti, kad ,,asmenys, nurodyti šio straipsnio 1 dalyje, gali įsigyti žemės ūkio paskirties žemės tik tos savivaldybės, kurioje nuolat gyvena (yra įregistruota juridinio asmens buveinė) ar su ja besiribojančios savivaldybės teritorijoje ir tik gavę savivaldybės <…> komisijos leidimą”. Siūlomas teisinis reguliavimas toje apimtyje, kiek juridiniams asmenims, siekiantiems atitinkamoje savivaldybėje (besiribojančioje savivaldybėje) įsigyti žemės ūkio paskirties žemę, siūloma nustatyti reikalavimą turėti buveinę tos savivaldybės teritorijoje, kelia abejonių. Pirma, Civilinio kodekso 2.49 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad juridinio asmens buveinė laikoma ta vieta, kurioje yra nuolatinis jo valdymo organas. Juridinio asmens buveinė apibūdinama nurodant patalpų, kuriose yra buveinė, adresą. Taigi, pagal projektu siūlomas nuostatas juridinis asmuo, siekdamas įsigyti žemės ūkio paskirties žemę atitinkamoje savivaldybėje, bet neturėdamas joje savo buveinės, turėtų perkelti buveinę (nuolatinį valdymo organą) į tos savivaldybės arba besiribojančios savivaldybės teritoriją.
Pažymėtina, kad projekto aiškinamajame rašte nėra nurodyti argumentai, kurie pagrįstų reikalavimo juridiniam asmeniui turėti savivaldybėje, kurioje yra įsigyjama žemė arba gretimoje savivaldybėje, buveinę. Tokio siūlymo pagrįstumas kelia abejonių, nes juridinio asmens buveinės perkėlimas galimai apsunkintų juridinių asmenų ūkinę veiklą, ypač tokių juridinių asmenų, kurių pagrindinė veikla būtų vykdoma kitų savivaldybių, nei yra įsigyjama žemė, bei užsienio valstybių teritorijose. Buveinę juridiniai asmenys būtų privesti perkelti vien tik dėl to, kad įsigytų žemę. Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 30 d. nutarime pažymėjo, kad įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į žemės rūšį (kategoriją), gali nustatyti žemės teisinį režimą, inter alia nuosavybės naudojimo, ūkinės veiklos ir kitos veiklos sąlygas, apribojimus, draudimus, tačiau minėti apribojimai turi būti konstituciškai pagrįsti. Be to, siūlomu teisiniu reguliavimu būtų sudarytos palankesnės sąlygos atitinkamoje savivaldybėje įsigyti žemę toje savivaldybėje ar besiribojančioje savivaldybėje jau turintiems buveinę juridiniams asmenims, t.y. tų savivaldybių teritorijose jau vykdantiems veiklą subjektams, nes pastariesiems buveinės perkelti nereikėtų. Todėl manytina, kad tokios projekto nuostatos neatitiktų Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalysdalies,
dalies nuostatų bei SESV 49, 56 bei 63 straipsnių. Antra, atkreiptinas dėmesys, kad užsienio juridinių asmenų civilinis teisnumas nustatomas pagal du principus: buveinės ir inkorporavimo.
Remiantis buveinės principu juridiniam asmeniui taikytina teisė yra nustatoma pagal jo buveinės vietos teisę, todėl projektu nustačius reikalavimą juridiniams asmenims turėti buveinę konkrečioje Lietuvos Respublikos savivaldybėje, tai reikštų, kad kitoje valstybėje narėje turintis buveinę juridinis asmuo, ją perkėlęs į Lietuvą, prarastų savo teisinį subjektiškumą pagal savo ankstesnės buveinės valstybės teisę. Nepritarti. Žr. išvados 5 punktą. 8. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-03-17)
2 straipsniu keičiamo įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje siūloma nustatyti, kad leidimas įsigyti žemės ūkio paskirties žemę išduodamas tik tuo atveju, jei asmuo atitinka šio straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus ir įsipareigoja laikytis Žemės įstatymo 21 straipsnyje nustatytų reikalavimų. Atkreiptinas dėmesys, kad reikalavimus žemės ūkio paskirties žemės įgijėjams projektu yra siūloma nustatyti ne tik keičiamo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje, bet ir šio straipsnio 2 dalyje. Atsižvelgus į tai, vertinamoji projekto nuostata tikslintina. Be to, svarstytina, ar nereikėtų atsisakyti nuostatos, kad žemę įsigyjantis asmuo įsipareigoja laikytis Žemės įstatymo 21 straipsnyje nustatytų reikalavimų, nes įstatymų reikalavimų privalo laikytis visi asmenys nepriklausomai nuo to, ar jie raštiškai ar kita forma prisiima tokius įsipareigojimus, ar ne.
Kartu pažymėtina, kad iš projekto nuostatų nėra aišku, kokius dokumentus (duomenis) asmuo, siekiantis įsigyti žemę, turėtų pateikti komisijai, kad ji galėtų konstatuoti, kaip tai siūloma nustatyti projekto 2 straipsniu keičiamo įstatymo 2 straipsnio 3 dalies paskutiniajame sakinyje, kad perleidžiami žemės ūkio paskirties žemės sklypai bus naudojami tik žemės ūkio veiklai vykdyti, bei kokiais kriterijais vadovaujantis komisija nustatytų tai, kad nebus didinama žemės valdų koncentracija, galinti daryti tiesioginį poveikį vidutinių ir smulkių ūkių žlugdymui. Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad su asmenų teisėmis susijęs teisinis reguliavimas turi būti nustatytas įstatymais. Todėl manytume, kad projektą reikėtų atitinkamai papildyti. Pritarti. 9. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-03-17)
dalių numeracija. Pritarti
kanceliarijos Teisės departamentas (2014-03-17)
nustatyti, kad žemės ūkio paskirties žemės perleidimo sutartyje įrašoma sąlyga, kad žemės ūkio paskirties žemės pirkėjas, įgijęs šią žemę, teisę ją perleisti kitiems asmenims įgyja ne anksčiau kaip praėjus 5 metams nuo šios žemės įsigijimo dienos. Kaip jau buvo minėta, Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 30 d. nutarime pažymėjo, kad įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į žemės rūšį (kategoriją), gali nustatyti žemės teisinį režimą, inter alia nuosavybės naudojimo, ūkinės veiklos ir kitos veiklos sąlygas, apribojimus, draudimus, tačiau minėti apribojimai turi būti konstituciškai pagrįsti.
Svarstytina, ar siūlomas nuosavybės teisės ribojimas yra pagrįstas, ar jis yra proporcingas siekiamiems tikslams. Diskutuotina, ar įstatymo tikslai negalėtų būti pasiekti nustatant žemės ūkio paskirties žemės naudojimo sąlygas, nustatant veiklos, kuri galėtų padaryti neigiamą poveikį tokios paskirties žemei, ribojimus, bet ne ribojant tokios žemės savininko nuosavybės teises. Be to, nuosavybės teisės ribojimus galima nustatyti tik įstatymu, bet ne kaip viena iš įrašomų į perleidimo sutartį sąlygų. Atsižvelgus į tai, projekto nuostatos tikslintinos. Pritarti
kanceliarijos Teisės departamentas (2014-03-17)
būtų užbaigiamos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo procedūros, jei jos būtų pradėtos iki įstatymo įsigaliojimo dienos (pvz., Civilinio kodekso 6.165 straipsnio nustatyta tvarka yra sudaryta preliminarioji sutartis dėl žemės ūkio paskirties žemės sklypo perleidimo sandorio sudarymo). Manytume, kad projektas turėtų būti papildytas nuostatomis, aiškiai įvardijančiomis nuo kokio momento sudaromiems žemės sklypo įsigijimo sandoriams būtų taikomos naujosios sąlygos (pvz., sandoriams, kurie bus sudaryti po šio įstatymo įsigaliojimo). Taip pat reikėtų nurodyti pagal kokius teisės aktus būtų užbaigiamos iki įstatymo įsigaliojimo pradėtos žemės sklypo įsigijimo procedūros ir koks faktas būtų laikomas įsigijimo procedūrų pradžia. Pritarti
kanceliarijos Teisės departamentas (2014-03-17)
dieną po oficialaus jo paskelbimo Teisės aktų registre.
Pažymėtina, kad pagal projekto aiškinamąjį raštą įstatymui įgyvendinti reikės priimti naujus ar pakeisti galiojančius poįstatyminius teisės aktus. Atsižvelgiant į tai, jog įstatymo įgyvendinimui būtų tinkamai pasirengta, svarstytina, ar nereikėtų nustatyti vėlesnę įstatymo įsigaliojimo datą bei įpareigojimą atitinkamoms institucijoms priimti įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus iki įstatymo įsigaliojimo. Nepritarti Įstatymas turi įsigalioti iki gegužės 1 d. 13. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-03-17)
valstybės turtu, o Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad valstybės turto savininko funkcijas įgyvendina Seimas ir Vyriausybė, todėl svarstytina, ar dėl teikiamo įstatymo projekto nereikėtų prašyti Vyriausybės išvados. Atsižvelgti Vyriausybė pateikė savo parengtą įstatymo projektą, projektai sujungti. 14. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-03-17)
nustatyta, kad teisės akto projekto rengėjas atlieka rengiamo teisės akto projekto antikorupcinį vertinimą, jeigu rengiamame teisės akte numatoma reglamentuoti santykius, susijusius su valstybės ar savivaldybių turto nuosavybės teisės perleidimu privatiems asmenims. Atkreiptinas dėmesys, kad projekto aiškinamajame rašte nėra nurodyta, ar toks vertinimas buvo atliktas. Atsižvelgti STT išvada gauta - taip pat paprašyta nuomonės ir dėl patobulinto įstatymo projekto. 15.
ministerijos (2014-03-25) Prieš nagrinėjant konkrečias projektų nuostatas norėtume priminti, kad Sutartyje dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) 63 straipsnyje įtvirtintas laisvo kapitalo judėjimo principas, kuriuo uždraudžiami visi kapitalo judėjimo tarp valstybių narių ir tarp valstybių narių bei trečiųjų šalių apribojimai. Laisvo kapitalo sąvoka taikoma tiesioginėms investicijoms kitoje valstybėje narėje, vertybinių popierių įsileidimui (taip pat žiūrėti į 1988 m. birželio 24 d. Tarybos direktyvą Nr. 88/361 dėl Sutarties 67 straipsnio įgyvendinimo). Kapitalo judėjimas apima ir sandorius, pagal kuriuos nerezidentai investuoja į nekilnojamąjį turtą (tame tarpe ir į žemę) kitoje valstybėje narėje (2002 m. kovo 5 d. sprendimas Reisch ir kt., C-515/99). Taip pat pažymėtina, kad laisvas kapitalo judėjimas susijęs su įsisteigimo laisve, kurios apribojimai taip pat yra draudžiami Europos Sąjungoje (SESV
„teisės kitoje valstybėje narėje įsigyti, eksploatuoti ir perleisti
nekilnojamąjį turtą, kuri sudaro būtiną įsisteigimo laisvės elementą, kaip matyti iš EB 44 straipsnio (dabar SESV 50 straipsnis), įgyvendinimas sukelia kapitalo judėjimą“[¹]. Laisvas kapitalo judėjimas, kaip pagrindinis Sutarties principas, gali būti ribojamas tik tomis nacionalinėmis taisyklėmis, kurias galima pateisinti SESV 65 straipsnyje nurodytomis priežastimis arba svarbiausiai bendrojo intereso reikalavimais ir kurios yra taikomos visiems asmenims bei įmonėms, vykdantiems veiklą priimančiosios valstybės narės teritorijoje. Be to, norint tokius nacionalinius teisės aktus pateisinti, jie turi tinkamai užtikrinti siekiamą tikslą ir neperžengti to, kas yra būtina šiam tikslui pasiekti, kad atitiktų proporcingumo principą[²].
Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinajame įstatyme nustatyta, kad šiuo įstatymu yra siekiama šių tikslų: kad žemės ūkio paskirties žemė būtų naudojama racionaliai, išsaugoti ir pagerinti natūralią aplinką, užtikrinti vietos bendruomenių dalyvavimą skatinant žemės ūkio veiklą. Pažymėtina, kad Teisingumo Teismas savo praktikoje taip pat pripažįsta, kad valstybė narė gali nustatyti tam tikrus apribojimus laisvam kapitalo judėjimui, kai jais siekiama bendrojo intereso tikslų, tokių kaip žemės ūkio bendruomenių apsauga, žemės nuosavybės pasiskirstymo išlaikymas, leidžiantis vystytis perspektyvioms fermoms ir aplinkai palankiu būdu valdyti žaliuosius plotus bei tvarkyti kaimo kraštovaizdį, taip pat pagrįsto turimos žemės naudojimo skatinimas vengiant žemės nualinimo bei neleidžiant kilti stichinėms nelaimėms[³]. Vis dėlto tokios priemonės galimos tik su sąlyga, kai šios priemonės taikomos nediskriminaciniu būdu ir atitinka proporcingumo principą, t. y. ji yra tinkama užtikrinti siekiamo tikslo įgyvendinimą ir neperžengia to, kas būtina jam pasiekti[⁴]. Toliau bus nagrinėjama, ar projektais siūlomos priemonės atitinka nustatytus tikslus ir proporcingumo principą. Pirmiausia bus pateiktos pastabos dėl subjektų, kuriems taikomos projektų nuostatos, apibrėžties. Paskui atskirai bus teikiamos pastabos dėl žemės įsigijimo ribojimų, kurie taikomi visiems subjektams, ir dėl ribojimų, nustatytų tik užsienio subjektams. DĖL
Konstitucinio įstatymo projekto 2 straipsnio 1 dalyje formuluojama nauja užsienio subjektų sąvoka.
Pažymėtina, kad išbraukiant iš įstatymo taikymo apimties europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus atitinkančius užsienio subjektus (įstatymo 4 straipsnis) kyla rimtų abejonių dėl projekto atitikties ES teisei. Pirmiausia norėtume atkreipti dėmesį į tai, kad Sutartyje dėl Europos Sąjungos veikimo 63 straipsnyje įtvirtintas laisvo kapitalo judėjimo principas, kuriuo uždraudžiami visi kapitalo judėjimo tarp valstybių narių ir tarp valstybių narių bei trečiųjų šalių apribojimai. Taigi pagal ES teisę nagrinėjamu žemės pirkimo apribojimų atveju aktualios šios subjektų grupės: valstybės narės (tarp kurių patenka ir EEE šalys[⁵]) ir trečiosios šalys. Tačiau SESV yra įtvirtinta išimtis 63 straipsnyje įtvirtintam laisvam kapitalo judėjimui tarp valstybių narių bei trečiųjų šalių. SESV 64 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad valstybės narės gali taikyti laisvo kapitalo apribojimus trečiosioms šalims (tačiau ne ES valstybėms narėms), jeigu tai nustatyta
nuostata parodo, kad nors SESV 63 straipsniu uždraudžiami visi kapitalo judėjimo apribojimai tiek tarp valstybių narių, tiek tarp valstybių narių ir trečiųjų šalių, tačiau pastarajam režimui gali būti nustatyti tam tikri apribojimai. Teisingumo Teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad SESV 63 straipsnio 1 dalis yra aiškinama taip, kad galima išlaikyti tik tokius laisvo kapitalo apribojimus trečiosioms šalims, kurie minėtą dieną egzistavo nacionalinėje teisėje. Žinoma, bet kokia vėliau nei minėtą dieną priimta nacionalinė priemonė, kuri keičia prieš tai esančią, nėra vien dėl šios aplinkybės automatiškai eliminuojama iš Sąjungos teisėje įtvirtinto išimtinio režimo.
Taigi toks režimas, taikomas nuostatai, kuri pagal savo esmę yra tapati ankstesniems teisės aktams arba kuri tik sumažina ar panaikina ankstesniuose teisės aktuose numatytą Sąjungos teisėje įtvirtintų teisių ir laisvių naudojimosi kliūtį, patenka į leidimo nukrypti taikymo sritį. Ir atvirkščiai, toks režimas netaikomas tokiems teisės aktams, kurie pakeičia nuostatas – tai yra jie pagrįsti kitokia logika nei ta, kuria pagrįsta ankstesnė 1993 m. gruodžio 31 d. galiojusi teisė, ir kuriais nustatomos naujos procedūros. Tokiu atveju šie teisės aktai negali būti prilyginti minėtą dieną egzistavusiems teisės aktams[⁶]. Lietuvos Respublikos Konstitucijos (1992 m. redakcija) 47 straipsnyje buvo nustatyta, kad žemė, vidaus vandenys, miškai, parkai nuosavybės teise gali priklausyti tik Lietuvos Respublikos piliečiams ir valstybei. Vėliau 1996 m. ir 2003 m. šis absoliutus apribojimas buvo sušvelnintas užsieniečių, kurie atitinka europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus, atžvilgiu ir jiems nustatytos tam tikros žemės įsigijimo sąlygos (naujos procedūros)[⁷]. Taigi šių užsieniečių (ES ir ne ES valstybių narių) atžvilgiu laisvo kapitalo judėjimo visiškas apribojimas buvo sumažintas ir savo logika buvo skirtas pereinamajam laikotarpiui iki datos, nuo kurios šiems užsieniečiams žemę ir kitą turtą turėtų būti galima įsigyti ta pačia tvarka ir tomis pačiomis sąlygomis kaip ir Lietuvos Respublikos piliečiams bei juridiniams asmenims (iki 2014 m. balandžio 30 d.).
Atsižvelgiant į tai, manome, kad užsieniečių, kurie atitinka europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus, atžvilgiu SESV 64 straipsnio 1 dalies išimties jau negalima pritaikyti, nes nors 1993 m. gruodžio 30 d. jiems egzistavo ribojimas pirkti žemę, tačiau jis buvo iš esmės pakeistas, ir naujos nuostatos nebegali būti prilyginamos minėtą dieną egzistavusiems teisės aktams. Taigi pagal ES teisę 1992 m. Konstitucijos 47 straipsnio redakcijoje nustatyto žemės įsigijimo režimo negalima grąžinti užsieniečiams, kurie atitinka europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus. Tačiau kitiems trečiųjų šalių piliečiams pagal 1996 m. ir 2003 m. minėtus sumažintus ribojimus nebuvo suteikta teisė įsigyti žemės, vidaus vandenų ir miškų nuosavybės teise. Tai įtvirtinta Konstitucinio įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje: „Šio Įstatymo
draudžiama įsigyti nuosavybės teise žemę, vidaus vandenis ir miškus, tačiau šį turtą jie gali valdyti ar naudoti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka“. Be to, Konstitucinio įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad negali būti sudaroma jokia Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis, kuri nustatytų teisę įsigyti žemės sklypus nuosavybės teise šio Įstatymo 4 straipsnyje nustatytų kriterijų neatitinkantiems užsienio subjektams.
Atsižvelgiant į tai, manome, kad būtų galima po 2014 m. balandžio 30 d. palikti galiojančius žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo apribojimus trečiųjų šalių, kurie neatitinka europinės ir transatlantinės integracijos kriterijų, piliečiams ir kitiems jų subjektams, kadangi šis apribojimas egzistavo 1993 m. gruodžio 31 d. (LR Konstitucijos 1992 m. redakcija) ir savo esme tapačiai išliko minėtuose Konstitucinio įstatymo nuostatų pakeitimuose. Taip pat norėtume atkreipti dėmesį, kad Konstitucinio įstatymo projekto 2 straipsnio
išvardyti subjektai, galintys įsigyti žemės, neapima ES valstybių narių kitų organizacijų bei juridinių asmenų ar kitų organizacijų padalinių (taip, kaip buvo nurodyta Konstitucinio įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje). Pažymėtina, kad ES Teisingumo Teismas, skatindamas antrinį įsisteigimą, savo sprendimuose nurodo, kad valstybė narė turi įrodyti įsisteigimo laisvės apribojimų pagrįstumą. Kitaip tariant, valstybė narė negali atimti teisės iš subjekto įsisteigti vienoje valstybėje narėje ir įsteigti antrinę įmonę kitoje, ką Sutartis dėl Europos Sąjungos veikimo aiškiai leidžia (byla Centros C−212/97), išskyrus konkrečius atvejus, kai nustatomas piktnaudžiavimas teisėmis (byla Inspire Art C−167/01). Pažymėtina, kad pagal ES Teisingumo Teismo praktiką reikalavimai rinktis tam tikrą teisinę formą (Projekte nustatytas būtinas pirminis įsisteigimas, o antrinis įsisteigimas negalimas) sudaro rimtas kliūtis įsisteigti norintiems kitų valstybių narių paslaugų teikėjams, nes dėl tokių apribojimų jiems gali prireikti keisti savo teisinę formą ar struktūrą.
Reikalavimai susiję su teisine forma daugeliu atveju gali būti pakeisti mažiau ribojančiomis priemonėmis, todėl negali būti pateisinami. ES Teisingumo Teismas yra pareiškęs, kad siekis sukliudyti subjektams įsitraukti į apgaulingą veiklą paprastai nepateisins sprendimo neleisti tam tikros teisinės formos subjektams vykdyti tam tikrą veiklą[⁸]. Pažymėtina, kad Lietuvoje įsteigtiems kitų valstybių narių subjektų padaliniams galima ta pati jų veiklos kontrolė kaip ir Lietuvoje įsteigtiems juridiniams asmenims. Atsižvelgiant į tai, siūlome praplėsti juridinio asmens sąvoką atitinkamuose projektuose. DĖL
Dėl reikalavimo bent trejus paskutinius metus vykdyti žemės ūkio veiklą Manome, kad reikalavimas, nustatytas Žemės įsigijimo įstatymo projekto 2 straipsnio 1 dalyje, vykdyti žemės ūkio veiklą bent trejus paskutinius metus prieš sandorį galėtų būti tikslinamas, kadangi tokia formuluotė pernelyg riboja ūkinės veiklos laisvę, neatitinka proporcingumo principo ir galimai pažeidžia teisėtus lūkesčius. Siūlytume svarstyti tokius formuluotės variantus, kurie neeliminuotų tų ūkio subjektų, kurie ilgą laiką prieš žemės pirkimo sandorio momentą vykdė nuoseklią žemės ūkio veiklą (pavyzdžiui, 20 metų), tačiau sąlyginai trumpą laikotarpį šios veiklos nevykdė (pavyzdžiui, vienerius metus prieš pirkimo sandorio momentą). Atsižvelgiant į tai, galėtų būti įtvirtintas tam tikras žemės ūkio veiklos metų skaičius per tam tikrą laikotarpį (pavyzdžiui, vykdyti žemės ūkio veiklą bent trejus metus per paskutinius
registruotis/nuolat gyventi tam tikroje savivaldybėje.
Iš nusistovėjusios Teisingumo Teismo praktikos aišku, kad tarp SESV draudžiamų priemonių, kaip laisvo kapitalo judėjimo apribojimo, yra tos, kurios atgraso ne rezidentus investuoti valstybėje narėje arba atgraso minėtos valstybės narės piliečius investuoti kitose valstybėse narėse[⁹]. Pažymėtina, kad nors Projektu neįtvirtinama diskriminacija tarp Lietuvos subjektų ir kitų Europos Sąjungos ar Europos ekonominės erdvės valstybių narių subjektų, tačiau tai nereiškia, kad jais įtvirtinta pareiga apsigyventi neriboja kapitalo judėjimo laisvės[¹⁰]. Vis dėlto tokia priemonė galima su sąlyga, kad ja siekiama bendrojo intereso tikslų, ji taikoma nediskriminaciniu būdu ir atitinka proporcingumo principą, t. y. ji yra tinkama užtikrinti siekiamo tikslo įgyvendinimą ir neperžengia to, kas būtina jam pasiekti[¹¹]. Norėtume atkreipti dėmesį, kad fizinio asmens atžvilgiu vertinant šį reikalavimą būtina atsižvelgti į aplinkybę, kad pareiga gyventi tam tikroje savivaldybėje riboja ne tik laisvą kapitalo judėjimą, bet ir įgijėjo teisę laisvai pasirinkti savo gyvenamąją vietą, nors šią teisę jam užtikrina 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Protokolo Nr. 4 2 straipsnio 1 dalis (toliau – EŽTK)[¹²]. Teisingumo Teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad pareiga apsigyventi, kelianti grėsmę pagrindinei teisei, kurią užtikrina EŽTK, yra ypač ribojanti, todėl iš tikrųjų klausimas, ar negalėtų būti priimtos kitos priemonės, kurios būtų mažiau ribojančios nei ši pareiga[¹³].
ES Teisingumo Teismo Ospelt byloje[¹⁴] aiškiai buvo nuspręsta, kad tokia leidimų procedūra, kuri neleistų tokių sandorių, kai žemės pirkėjas pats nedirbtų perkamos žemės[¹⁵] ir nebūtų gyventojas, prieštarauja laisvo kapitalo judėjimui[¹⁶], kadangi tai neatitinka nacionalinėje teisėje nustatytų tikslų[¹⁷] (Teismas pažymėjo, kad tam, kad būtų užtikrinta nenutrūkstama žemės ūkio veikla žemės ūkio paskirties žemėje pakanka mažiau ribojančių priemonių[¹⁸]).[¹⁹] Nagrinėjant situaciją juridinio asmens atžvilgiu Teisingumo Teismas taip pat savo praktikoje yra nurodęs, kad reikalavimas nekilnojamojo turto pirkėjui „turėti pakankamą ryšį“ su atitinkama savivaldybe (Projekto atžvilgiu tai būtų įmonės registravimas) galėtų sudaryti kliūčių ekonominę veiklą vykdančioms įmonėms atsižvelgiant į tai, kad tik ribotas asmenų ratas galėtų įsigyti turtą (ribojama paslaugų laisvė pagal SESV 56 straipsnį)[²⁰]. Taip pat Teismas pripažino, kad pareiga „turėti pakankamą ryšį“ su atitinkama savivaldybe gali atgrasyti nerezidentus investuoti į nekilnojamąjį turtą vienoje regiono tikslinių savivaldybių ir kad todėl tokia pareiga yra laisvo kapitalo judėjimo, numatyto SESV 63 straipsnyje, apribojimas[²¹]. Taigi kyla klausimas, ar tokia pareiga, kaip nustatyta Projekte (registruotis tam tikroje savivaldybėje), gali būti pagrįsta ir proporcinga. Pažymėtina, kad toks registravimosi reikalavimas akivaizdžiai riboja verslo laisvę. Pirmiausia, nėra aišku, kokių tikslų siekiama šia nuostata.
Manome, kad jeigu siekiama apriboti žemės ūkio paskirties žemės koncentraciją „vienose rankose“, pakanka nustatyti didžiausią plotą, leidžiamą turėti nuosavybės teise (kas ir yra įtvirtinta įstatyme), bei įdiegti efektyvią kontrolę, kad šių leistinų ribų neviršytų susijusių asmenų turtas. Taigi nėra suprantama, kodėl juridinis asmuo negalėtų įsigyti žemės keliose savivaldybėse, jeigu neperžengia didžiausio leidžiamo turėti nuosavybės teise žemės ploto. Jeigu būtų siekiama žemės savininkų integracijos į vietos bendruomenę, vis tiek abejotina dėl šio reikalavimo proporcingumo, nes pagal nustatytą režimą nuomotis žemę būtų galima visoje Lietuvoje (ir netgi be didžiausio kiekio apribojimo), tačiau įsigyti tik toje savivaldybėje, kurioje registruota buveinė. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad Projekte nėra jokio kontrolės mechanizmo, kad nebūtų galima apeiti nustatyto reikalavimo. Pažymėtina, kad atitinkamoje savivaldybėje juridinis asmuo turėtų būti registruojamas tik pirkimo-pardavimo sutarties momentu, todėl tas pats juridinis asmuo norėdamas pirkti žemės sklypą kitoje savivaldybėje po kurio laiko galėtų perregistruoti savo buveinę. Dar daugiau, netgi darant prielaidą, kad ši pareiga registruotis būtų pripažinta būtina priemone norint pasiekti nustatytą tikslą, nes ji pati teigiamai paveiktų žemės rinką, turi būti pažymėta, jog kartu su šia pareiga įtvirtinus sąlygą neperleisti žemės kitam savininkui ne mažiau kaip 5 metų tokia papildoma sąlyga galėtų peržengti ribas to, kas galėtų būti laikoma būtina, nes ilgam laikotarpiui sustabdoma galimybė naudotis laisve pasirinkti savo verslo vietą[²²].
Atsižvelgiant į visa tai, kas nurodyta, manytina, kad Žemės įsigijimo įstatymo projekto nuostatos, kurios nustato, kad fiziniai ir juridiniai asmenys gali įsigyti žemės ūkio paskirties žemę tik tos savivaldybės, kurioje nuolat gyvena/turi registruotą buveinę, teritorijoje (Žemės įsigijimo įstatymo projekto 2 straipsnio 1 dalis), prieštarauja ES teisei ir neatitinka proporcingumo principo. Dėl reikalavimo gauti savivaldybės komisijos leidimą Vertinat Žemės įsigijimo įstatymo projekto 2 straipsnio 2 ir 3 dalies nuostatas ES teisės atžvilgiu pažymėtina, kad Teisingumo Teismas minėtoje Ospelt byloje (C-452/01) pripažino, kad reikalavimą gauti leidimą prieš įsigyjant žemės ūkio paskirties žemę galima pateisinti šiais pagrindais: <...> žemės ūkio bendruomenių apsauga, žemės nuosavybės pasiskirstymo išlaikymas, leidžiantis vystytis perspektyvioms fermoms ir aplinkai palankiu būdu valdyti žaliuosius plotus bei tvarkyti kaimo kraštovaizdį, taip pat pagrįsto turimos žemės naudojimo skatinimas vengiant žemės nualinimo bei neleidžiant kilti stichinėms nelaimėms[²³]. Vis dėlto šioje byloje taip pat buvo pažymėta, kad toks išankstinio leidimo mechanizmas turi atitikti proporcingumo principą – turi būti būtinas ir proporcingas siekiamų tikslų atžvilgiu bei turi būti užtikrinta, kad šio tikslo negalima pasiekti mažiau ribojančiomis priemonėmis[²⁴].
Teisingumo Teismas savo praktikoje išnagrinėjo, kad reikalavimas pateikti deklaraciją prieš įsigyjant žemės sklypus, užtikrintas baudomis už deklaracijos nepateikimą, atitinka Sąjungos teisę[²⁵]. Konle[²⁶] byloje Teisingumo Teismas pažymėjo, kad išankstinė deklaracija gali būti viena iš reikalingų priemonių, kurių valstybėms narėms buvo leista imtis, kadangi kitaip nei išankstinio leidimo atveju ji nėra susijusi su sandorio sustabdymu, bet vis tiek leidžia nacionalinėms valdžios institucijoms vykdyti veiksmingą priežiūrą palaikant viešąją tvarką bei veiksmingą priežiūrą užkertant kelią nacionalinių įstatymų ir kitų teisės aktų pažeidimams[²⁷]. Atsižvelgiant į tai, siūlome apsvarstyti, ar Žemės įsigijimo įstatymo projekto nuostatų atžvilgiu nebūtų pakankama nustatyti deklaracijos apie žemės pirkimo sandorį formą (vietoj leidimo), kad kompetentingos valstybės institucijos galėtų vykdyti atitinkamą kontrolę, o reikalavimus pirkėjams tikrintų notaras. Žemės įsigijimo įstatymo projekte siūloma įtvirtinti, kad asmenys, siekiantys įsigyti žemės ūkio paskirties žemės, turi gauti savivaldybės sudarytos komisijos leidimą, o leidimų išdavimo tvarką nustato Žemės ūkio ministerija. Pažymėtina, kas Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 31 d. nutarime konstatuota, kad nustatyti esmines ūkinės veiklos sąlygas, draudimus ir ribojimus, darančius esminį poveikį ūkinei veiklai pagal Konstituciją galima tik įstatymu.
Atsižvelgiant į tai, manytume, kad projekte nustatyta pareiga komisijai įsitikinti, kad perleidžiami žemės ūkio paskirties žemės sklypai bus naudojami tik žemės ūkio veiklai vykdyti ir nebus didinama žemės valdų koncentracija (projekto 2 straipsnio 3 dalis), yra neapibrėžta ir neskaidri, todėl neatitinka Konstitucijos. Dėl draudimo perleisti žemę ne mažiau kaip 5 metus. Žemės įsigijimo įstatymo projekto 7 straipsnyje nustatytas įpareigojimas pirkėjui neperleisti žemės kitiems savininkams mažiausiai 5 metus. Manome, kad šis reikalavimas yra nepagrįstas ir neproporcingas siekiamam tikslui. Suprantamas Projekto rengėjų tikslas užkirsti kelią žemės ūkio paskirties žemės sandorių spekuliacijoms, tačiau pagrindinis Projekto tikslas yra racionalus žemės ūkio paskirties žemės naudojimas (tokiu būdu aktualu tampa ne žemės savininkų kaitos kontroliavimas, o tinkamos žemės ūkio veiklos konkrečiame sklype kontrolė). Atkreipiame dėmesį, kad Konstitucinio Teismo nuomone, asmens konstitucinė teisė į nuosavybę yra esminė (būtina) asmens ūkinės veiklos laisvės įgyvendinimo sąlyga[²⁸]. 1950 m. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnis taip pat įtvirtina nuosavybės apsaugą. Tiesa, Konvencija suteikia plačią veiksmų laisvę valstybėms, konvencijos dalyvėms, nustatyti nuosavybės teisės apribojimus, jei to reikia bendriesiems interesams patenkinti ar mokesčių, kitų mokėjimų ar baudų sumokėjimui garantuoti. Valstybės pačios nustato, kas yra reikalinga bendriesiems interesams patenkinti, tačiau kontrolės priemonės turi būti proporcingos jomis siekiamiems tikslams.
Pagal Europos žmogaus teisių teismo praktiką, įstatymas turi būti aiškus ir tikslus, o proporcingumo negalima konstatuoti, jeigu dėl apribojimo asmuo patiria asmeninius ir pernelyg didelius apribojimus[²⁹]. Atsižvelgiant į visa tai, manome, kad Projekto nuostatose nustatytas draudimas 5 metus neperleisti nuosavybės yra ilgas ir neproporcingas (manome, kad tai neatitinka racionalaus žemės naudojimo tikslo, kadangi racionaliam naudojimui reikalingas efektyvus turto valdymas, o toks efektyvumas bus gerokai suvaržytas neleidžiant tokį laiką disponuoti turtu atsižvelgiant į ekonomines, socialines ar kitas susijusias aplinkybes, su kuriomis susidurtų ūkininkas). Manytume, kad spekuliacijoms žemės pardavime užkirsti gali būti pritaikytos ir mažiau ribojančios priemonės, pavyzdžiui: nustatytas pelno ar gyventojų pajamų mokestis perleidus žemę anksčiau nei per 3 metus nuo žemės įsigijimo arba ilgos minimalios trukmės reikalavimas, nustatytas žemės ūkio paskirties sklypų nuomos sutartims[³⁰]. Dėl valstybinės kalbos mokėjimo reikalavimo. Pirmiausiai norėtume priminti, kad visos SESV nuostatos laisvo asmenų judėjimo srityje skirtos valstybių narių piliečių visų rūšių profesinės veiklos vykdymui Sąjungos teritorijoje palengvinti ir jos draudžia priemones, dėl kurių šie piliečiai galėtų patekti į nepalankią padėtį, kai jie kitos valstybės narės teritorijoje nori užsiimti ekonomine veikla[³¹]. Konstitucinio įstatyo projekto
asmeniui, norinčiam įsigyti žemės. Mūsų nuomone, valstybinės kalbos mokėjimo reikalavimas nėra pagrįstas ir proporcingas dėl toliau nurodytų priežasčių.
Pažymėtina, kad nei iš Konstitucinio įstatymo projekto, nei iš aiškinamojo rašto nėra aišku, kokiu tikslu nustatytas lietuvių kalbos reikalavimas ir kaip šis reikalavimas dera su pagrindiniu tikslu - racionaliu žemės ūkio paskirties žemės naudojimo tikslu. Manytina, kad žemės naudojimas pagal paskirtį turėtų būti prioritetinis tikslas, o šį tikslą galėtų pasiekti ir tie ūkininkai, kurie nemoka valstybinės kalbos (kaip ir šiuo metu tokie subjektai sėkmingai užsiima žemės ūkio veikla, prireikus, pasitelkdami vertėjus, vietos gyventojus arba savarankiškai (be patvirtinančių dokumentų) pramokę lietuvių kalbos). Reikėtų pripažinti, kad faktiškai bendravimo kalba, t. y. darbuotojo ir jo darbdavio bendra kalba, užtikrinanti veiksmingą ir tolygų tarpusavio bendravimą, nebūtinai yra tos vietos, kurioje vykdoma profesinė veikla, oficiali valstybinė ar regiono kalba[³²]. Taip pat norėtume priminti, kad Valstybinės kalbos įstatymas nustato valstybinės kalbos naudojimo reikalavimą tik viešajame gyvenime, ir manome, kad tai yra pakankama priemonė bendrojo intereso tikslui – kad nacionalinė kontrolė būtų vykdoma tinkamomis priemonėmis – įgyvendinti. Taigi manytina, kad kalbos reikalavimas nėra tiesiogiai susijęs su žemės ūkio veikla ir yra tik šalutinė ir neproporcinga priemonė racionalios žemės ūkio veiklos propagavimo tikslui pasiekti. Atsižvelgti
(2014-04-01) Vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos korupcijos prevencijos įstatymo (Žin., 2002, Nr. 57-2297; 2008, Nr. 71-2700) 8 straipsnio 2 dalies nuostatomis, Jūsų prašymu atlikome Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo Nr. IX-1314 pakeitimo įstatymo projektų Nr. XIIP-1587 ir Nr. XIIP-1498(2) (toliau – Projektas Nr. XIIP-1587 arba Projektas Nr. XIIP-1498(2)) antikorupcinį vertinimą.
Pagal Specialiųjų tyrimų tarnybai teisės aktais suteiktą kompetenciją dėl Projekto Nr. XIIP-1587 teikiame šias pastabas:
straipsniu siūloma papildyti Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo (toliau – Įstatymas) 1 straipsnį nauja 2 dalimi, pagal kuria įstatymas būtų taikomas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalies įgyvendinimo konstitucinio įstatymo 2 straipsnyje apibrėžtiems užsienio subjektams - t. y. tik užsienio subjektams – užsieniečiams, neturintiems Lietuvos pilietybės, valstybių Europos Sąjungos narių ir valstybių Europos ekonominės erdvės susitarimo dalyvių piliečiams ir juridiniams asmenims. Atkreipiame dėmesį, kad galiojančio Įstatymo reglamentavimo objektas – žemės ūkio paskirties žemė, kurios (kaip Lietuvos nacionalinio turto) racionaliam naudojimui ir kitų susijusių vertybių apsaugai galiojantis Įstatymas nustato reikalavimus, taikomus visiems tokią žemę įsigyjantiems (įsigijusiems) asmenims (taip pat ir Lietuvos Respublikos piliečiams). Projekto Nr. XIIP-1587 aiškinamajame rašte nurodoma, kad Projekto Nr. XIIP-1587 tikslai - nustatyti papildomus saugiklius įsigyjant žemės ūkio paskirties žemę, norint išvengti piktnaudžiavimų, apsaugoti žemės ūkio paskirties žemę daugelį metų dirbančių ūkininkų interesus ir užtikrinti konkurencingų ūkių vystymąsi; išvengti žemės ūkio paskirties žemės sutelkimo asmenų, neketinančių žemės naudoti žemės ūkio veiklai, rankose ir paskatins žemės valdų struktūrų gerinimą. Tačiau, mūsų manymu, priėmus Projektu Nr. XIIP-1587 siūlomas Įstatymo 2 dalies nuostatas šiuo metu žemės ūkio paskirties žemės įsigijimui taikomas teisinis reglamentavimas nebebūtų taikomas. Mūsų nuomone, kelia abejonių, ar Projekto Nr. XIIP-1587 priėmimo atveju jo tikslai būtų įgyvendinti ir ar nebus pasiektas priešingas rezultatas.
Pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymas nenustato maksimalių įsigyjamos nuosavybėn žemės ūkio paskirties žemės plotų ar jų kriterijų, o pateikia nuorodą į galiojančio Įstatymo 4 straipsnio nuostatas, kurios Projekto Nr. XIIP-1587 priėmimo atveju Lietuvos Respublikos piliečių atžvilgiu nebegaliotų (Žemės reformos įstatymo 9 straipsnio 1 dalis). Pritarti (patobulinta)
Respublikos Specialiųjų tyrimų tarnyba (2014-04-01)
siūlymus asmenys galės įsigyti žemės ūkio paskirties žemę tik gavę savivaldybės pagal žemės buvimo vietą administracijos direktoriaus sudarytos Komisijos leidimą. Tokią Komisiją sudarys savivaldybės administracijos atstovas (-ai), vietos bendruomenės atstovas; Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, Aplinkos ministerijos regiono pagal žemės buvimo vietą aplinkos apsaugos departamento ir savivaldybėje veikiančių žemės savininkus ir (ar) žemės ūkio veiklą vykdančius asmenis vienijančių savivaldos organizacijų atstovai. Pastebėtina, kad pagal Projekto Nr. XIIP-1587 2 straipsnio (dėl Įstatymo 2 straipsnio 3 dalies) siūlymus ši Komisija leidimus išduos tik tuo atveju, jeigu asmuo atitiks Įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje asmenims nustatytus kriterijus, įsipareigos laikytis Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 21 straipsnyje nustatytų reikalavimus (t. y. įsipareigos vykdyti žemės savininkų ir naudotojų pareigas). Taip pat Komisija, nagrinėdama fizinių ir juridinių asmenų pageidavimus sudaryti žemės ūkio paskirties žemės perleidimo sandorius, turi įsitikinti, kad perleidžiami žemės ūkio paskirties žemės sklypai bus naudojami tik žemės ūkio veiklai vykdyti ir nebus didinama žemės valdų koncentracija, galinti daryti tiesioginį poveikį vidutinių ir smulkių ūkių žlugdymui.
Mūsų nuomone, nuostatos, kad Komisija nagrinėdama pageidavimus „turi įsitikinti, kad perleidžiami žemės ūkio paskirties žemės sklypai bus naudojami tik žemės ūkio veiklai vykdyti ir nebus didinama žemės valdų koncentracija, galinti daryti tiesioginį poveikį vidutinių ir smulkių ūkių žlugdymui“ yra pernelyg abstrakčios ir gali būti pernelyg plačiai interpretuojamos. Atsižvelgdami į tai, kad minėtų nuostatų taikymas (sprendžiant iš Projekto Nr. XIIP-1587) būtų vienas iš kriterijų, lemiančių (Projekto Nr. XIIP-1587 priėmimo atveju) ar asmeniui bus suteiktas leidimas įsigyti žemės ūkio paskirties žemę, manome, kad minėtos nuostatos turėtų būti konkretizuotos (pavyzdžiui, Projektu Nr. XIIP-1587 Įstatyme atskleidžiami atvejų, kuomet būtų laikoma, kad įsigijus žemės sklypą bus daromas tiesioginis poveikis vidutinių ir smulkių ūkių žlugdymui, požymiai). Pritarti (patobulinta)
Specialiųjų tyrimų tarnyba (2014-04-01)
sudarymo ir veiklos pagrindų nėra pakankamos, todėl turėtų būti konkretinamos atskleidžiant Komisijos narių skaičių, konkrečias narius (kandidatus į narius) į Komisiją deleguojančias institucijas, sprendimų priėmimo principus ir kt. Nesant galimybės to padaryti siūlytume papildyti Projekto Nr. XIIP-1587 2 straipsnio siūlymus dėl Įstatymo 2 straipsnio 5 dalies ir nustatyti, kad „Šiame straipsnyje nurodytų Komisijų sudarymo, veiklos ir leidimų išdavimo tvarką nustato Žemės ūkio ministerija“ (išskirtu tekstu pažymėtos Specialiųjų tyrimų tarnybos siūlomos Projektą Nr. XIIP-1587 papildančios nuostatos).
Priešingu atveju kyla rizika, kad sprendžiant iš esmės tapačius klausimus skirtingose savivaldybėse bus įgyvendinama skirtinga Įstatyminių nuostatų įgyvendinimo praktika. Pritarti (patobulinta). 19. Lietuvos Respublikos Specialiųjų tyrimų tarnyba (2014-04-01)
straipsnio 3 dalies antrojo sakinio formuluotė (kad Komisija, nagrinėdama fizinių ir juridinių asmenų pageidavimus sudaryti žemės ūkio paskirties žemės perleidimo sandorius, turi įsitikinti, kad perleidžiami žemės ūkio paskirties žemės sklypai bus naudojami tik žemės ūkio veiklai vykdyti ir nebus didinama žemės valdų koncentracija, galinti daryti tiesioginį poveikį vidutinių ir smulkių ūkių žlugdymui) leidžia daryti išvadą, kad viena iš Komisijos paskirčių - priimti sprendimą dėl konkrečių žemės ūkio paskirties žemės sklypų perleidimo (t.y. leisti arba neleisti perleisti žemės sklypą konkrečiam asmeniui). Šiuo aspektu, manytume, svarstytina minėtų Projekto Nr. XIIP-1587 nuostatų atitiktis ir jų įgyvendinimas Įstatymo tikslų užtikrinimui. Pavyzdžiui, kyla klausimas, ar Komisijai vieną kartą konstatavus, kad konkretaus žemės sklypo perleidimas kitam asmeniui didintų žemės valdų koncentraciją, galinčią daryti tiesioginį poveikį vidutinių ir smulkių ūkių žlugdymui, tokio žemės sklypo perleidimo kitiems asmenims galimybės nebūtų apribotos (t.y. dėl minėto sklypo įsigijimo galėtų kreiptis kiti asmenys) tuo atveju, jeigu tokio žemės sklypo perleidimo kitam asmeniui priežastis – užtikrinti racionalų žemės sklypą naudojimą pagal paskirtį (pavyzdžiui, esamas savininkas žemės naudoti pagal paskirtį negali dėl objektyvių priežasčių (sveikatos problemos ir pan.). Pritarti (patobulinta)
ir kitų suinteresuotų asmenų pasiūlymai: Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Išvadų rengėjų nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę Str. Str. d. P. 1.
karjerų asociacija (2014-02-26; 2014/10)224 Siūlome papildyti įstatymo 2 straipsnio 2 dalį nauju 4 punktu: „4) Lietuvoje įregistruoti ir veikiantys juridiniai asmenys bei Lietuvos fizinių ir juridinių asmenų steigiami juridiniai asmenys, kurie vadovaudamiesi teritorijų planavimo dokumentais, steigimo dokumentuose nustatytų veiklų įgyvendinimui privalo keisti įsigytinos žemės ūkio paskirties žemės paskirtį į kitos paskirties žemę, Žemės įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje nurodytoms teritorijoms formuoti“. Nepritarti. Klausimą siūloma spręsti bendra tvarka (iki 10 ha galima įsigyti be leidimo). 2. LR žemės ūkio rūmai (2014-03-10; 102-0175) Lietuvos Respublikos žemės ūkio rūmų Prezidiumas 2014 m. kovo 10 d. posėdyje svarstė Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos pateikto Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo Nr. IX-1314 pakeitimo įstatymo projekto Nr. 14-1669(2) (toliau – Įstatymo projektas) nuostatas.
Lietuvos Respublikos žemės ūkio rūmų Prezidiumas nusprendė:
ūkio paskirties žemės įsigijimas būtų siejamas su žemės ūkio produkcijos gamyba - žemės ūkio paskirties žemė turi būti naudojama žemės ūkio produktų, kurių minimalų metinį kiekį vienam hektarui žemės nustato Žemės ūkio ministerija, gamybai;
numatytam reikalavimų ir leidimų netaikymui nuosavybėn įsigyjamiems pirmiesiems 5 ha žemės ūkio paskirties žemės;
taikoma nuostata, jog juridinio asmens, norinčio įsigyti žemės ūkio paskirties žemės, metinės įplaukos už realizuotą prekinę žemės ūkio produkciją turi sudaryti daugiau kaip 50 procentų visų gautų pajamų;
4) Pritarti Įstatymo projektu siūlomam 10 metų terminui - žemės įgijėjo įsipareigojimui ne mažiau kaip 10 metų nuo žemės įsigijimo dienos (išskyrus atvejus, kai minėtam terminui nesuėjus žemės sklypas perleidžiamas tretiesiems asmenims) šią žemę naudoti žemės ūkio produktų, kurių minimalų metinį kiekį vienam hektarui žemės nustato Žemės ūkio ministerija, gamybai;
5) Pritarti Įstatymo projektu siūlomai Juridinio asmens atsakomybei – už nustatytos pareigos įsigytą žemės ūkio paskirties žemę naudoti žemės ūkio produktų, kurių minimalų metinį kiekį vienam hektarui žemės nustato Žemės ūkio ministerija, gamybai nevykdymą žemės ūkio paskirties žemės sklype skirti baudą nuo penkių tūkstančių iki dešimties tūkstančių litų;
6) Nepritarti, kad būtų sudaromos savivaldybės tarybos komisijos (iš savivaldybės administracijos atstovo (-ų), seniūnijos pagal žemės buvimo vietą seniūno, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovo, vietos bendruomenių atstovų ir savivaldybėje veikiančių žemės savininkus ir (ar) žemės ūkio veiklą vykdančius asmenis vienijančių savivaldos organizacijų atstovų), kurios išduotų savivaldybės pagal žemės buvimo vietą administracijos direktoriaus leidimą įsigyti žemės ūkio paskirties žemės.
Lietuvos Respublikos žemės ūkio rūmų Prezidiumas nusprendė:
ūkio paskirties žemės įsigijimas būtų siejamas su žemės ūkio produkcijos gamyba - žemės ūkio paskirties žemė turi būti naudojama žemės ūkio produktų, kurių minimalų metinį kiekį vienam hektarui žemės nustato Žemės ūkio ministerija, gamybai;
numatytam reikalavimų ir leidimų netaikymui nuosavybėn įsigyjamiems pirmiesiems 5 ha žemės ūkio paskirties žemės;
taikoma nuostata, jog juridinio asmens, norinčio įsigyti žemės ūkio paskirties žemės, metinės įplaukos už realizuotą prekinę žemės ūkio produkciją turi sudaryti daugiau kaip 50 procentų visų gautų pajamų;
4) Pritarti Įstatymo projektu siūlomam 10 metų terminui - žemės įgijėjo įsipareigojimui ne mažiau kaip 10 metų nuo žemės įsigijimo dienos (išskyrus atvejus, kai minėtam terminui nesuėjus žemės sklypas perleidžiamas tretiesiems asmenims) šią žemę naudoti žemės ūkio produktų, kurių minimalų metinį kiekį vienam hektarui žemės nustato Žemės ūkio ministerija, gamybai;
5) Pritarti Įstatymo projektu siūlomai Juridinio asmens atsakomybei – už nustatytos pareigos įsigytą žemės ūkio paskirties žemę naudoti žemės ūkio produktų, kurių minimalų metinį kiekį vienam hektarui žemės nustato Žemės ūkio ministerija, gamybai nevykdymą žemės ūkio paskirties žemės sklype skirti baudą nuo penkių tūkstančių iki dešimties tūkstančių litų;
6) Nepritarti, kad būtų sudaromos savivaldybės tarybos komisijos (iš savivaldybės administracijos atstovo (-ų), seniūnijos pagal žemės buvimo vietą seniūno, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovo, vietos bendruomenių atstovų ir savivaldybėje veikiančių žemės savininkus ir (ar) žemės ūkio veiklą vykdančius asmenis vienijančių savivaldos organizacijų atstovų), kurios išduotų savivaldybės pagal žemės buvimo vietą administracijos direktoriaus leidimą įsigyti žemės ūkio paskirties žemės. Pažymėtina, kad tokių komisijų darbas valstybei kainuotų papildomai, taip pat nebūtų užtikrintas komisijų darbo objektyvumas, nešališkumas.
Taip pat Lietuvos Respublikos žemės ūkio rūmų Prezidiumas siūlo į Įstatymo projektą įtraukti šiuos papildomus saugiklius, galinčius užkirsti kelią spekuliacijoms žemės ūkio paskirties žeme:
1) Nustatyti, kad asmuo, įsigydamas žemės ūkio paskirties žemę, įsipareigoja jos nedovanoti, neparduoti ar kitaip neperleisti 10 metų nuo jos įsigijimo dienos;
2) Žemės ūkio veiklos vykdymo įrodymu laikyti pasėlių deklaravimą ne mažiau kaip 3 metus. Šios nuostatos netaikyti asmenims, taip pat ir jauniesiems ūkininkams, turintiems rajono savivaldybės tarybos sutikimą įsigyti deklaruojamą žemės sklypą ir įsipareigojusiems žemės ūkio paskirties žemės nedovanoti, neparduoti ar kitaip neperleisti 10 metų nuo jos įsigijimo dienos;
3) Nustatyti, kad asmuo, norintis įsigyti žemės ūkio paskirties žemės, turi mokėti valstybinę kalbą tiek, kad galėtų suprasti raštu ir žodžiu pateiktus teisės aktuose nustatytus žemės ūkio veiklai vykdyti keliamus reikalavimus. Nepritarti. Iš dalies pritarti. Pritarti. Atsižvelgti Nepritarti. Nepritarti Atsižvelgti Pritarti
KOMITETO POSĖDYJE. Darbo grupes nuomonė. Iki
nuostata patobulintame projekte: draudimas 5 metus perleisti. Darbo grupės nuomonė. Darbo grupės nuomonė. Siūloma nuostata patobulintame projekte: draudimas 5 metus perleisti. 3. Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacija (2014-03-13) Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacija (toliau - Asociacija) parengtam Projektui nepritaria ir siūlo jį grąžinti tobulinti iš esmės. Toliau pateikiami pagrindiniai argumentai. Asociacija prašo Vyriausybės narių atkreipti dėmesį į tai, kad daugelis Projekto formuluočių yra tendencingai nukreiptos į tai, kad būtų kuo daugiau suvaržyta žemės ūkio juridinių asmenų, t. y. bendrovių; veikla (1 str. 4 d., 2 str. 1 d. 1 ir 2 p., 2 str.
p., 2 str. 2 d., 3 d., 3 str. - 4 str. pakeitimas, 4 d., 9 d., apie kuriuos detaliau vėliau). Asociacija mano, kad Projekto rengėjai tai darė vadovaudamiesi visuomenei nuolat peršamomis nuostatomis, kad bendrovės sunaikins tradicinį kaimą, kad Lietuva pavirs žemgrobių ar žemvaldžių sukurtais dvarais, kad jos trukdo stiprėti smulkiems ir vidutiniams ūkiams ir t.t., neįvertinę bendrovių naudojamos žemės dalies Lietuvoje per 8 metus, t. y. po LR Seimo netinkamai įvykdyto Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 30 d. nutarimo, pokyčių. Lentelėje aiškiai matyti, kad stambesnių nei 500 ha žemės bendrovių nepadidėjo nei skaičius, nei jų naudotos žemės plotas, nei jų užimama dalis visų ūkių naudotos žemės plote. Pagal Oficialiosios statistikos metinių ataskaitų formas bendrovėse naudojamos žemės nuosavybės teisėmis dalis padidėjo iki 20 proc., tačiau 80 proc. naudojamos žemės yra nuomojama iš savininkų. Asociacija niekaip neranda faktų, kad pajinės bendrovės pirktų žemę, kad ją pardavinėtų. Jos žemę dirba, kad gamintų produkciją, išsaugotų darbo vietas, žmonėms - pajamas, sumokėtų mokesčius, atliktų pareigą visuomenės interesams. Visų juridinių asmenų (įskaitant eksperimentinius, mokomuosius, pagalbinius ūkius) deklaruotos žemės plotas nuo visų ūkių sudarė 13,5 proc. 2006 m., o 2013 m. - 13,6 proc. Tai akivaizdžiai įrodo, kad bendrovės nieko neužgrobė, jokių dvarų nesukūrė. Jos, naudodamos tik tiek žemės, pagamino apie 40 proc. gyvulininkystės, apie 20 proc. augalininkystės produkcijos. Jose žemės panaudojimo efektyvumas yra apie 2,5 karto, o darbo našumas - apie 3,5 karto didesnis nei kituose ūkiuose. Mokesčių ir įmokų, skaičiuojant 1 ha, bendrovės sumoka 4,5 karto daugiau nei kiti ta pačia veikla užsiimantys ūkiai. Todėl papildomas bendrovių veiklos apribojimas, taip, kaip jis išdėstytas Projekte, Asociacijai yra nesuprantama, kokių tikslų siekiama.
Pateikiame pastabas dėl atskirų straipsnių:
1) 1 straipsnio 4 dalis naikintina, nes yra ne tik ribojama galimybė įsigyti leistinas turėti nuosavybės teise žemės plotas, bet taip pat varžoma:
Vyriausybė ar Žemės ūkio ministerija. Nepritarti Projektas parengtas siekiant sugriežtinti reikalavimus įsigyti ž.ū. paskirties žemę. 4. Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacija (2014-03-13)
2) 2 straipsnio 1 punkto 1 ir 2 papunkčiai turi būti apjungti į vieną, nes pažeidžiama Konstitucijos 29 str. nuostata, kad „Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs“; skirtingiems asmenims sudaromos skirtingos konkurencinės sąlygos, todėl pažeidžiamos Konstitucijos 46 str. nuostatos, įtvirtinančios sąžiningos konkurencijos laisvę ir, nepagrįstai ribojant žmogaus galimybes pasirinkti norimą verslo formą, pažeidžiama Konstitucijos 48 str. 1 d., o taip pat Lisabonos sutarties 54 str.. sakantis, kad „Bendrovės arba firmos, įkurtos pagal valstybės narės teisę ir Sąjungoje turinčios savo registruotas buveines, centrinę administraciją ar pagrindinę verslo vietą, šiame skyriuje prilyginamos tos valstybės narės pilietybę turintiems fiziniams asmenims“;
Nepritarti Netikslinga.
Pagrindiniai reikalavimai vienodi tiek fiziniams, tiek juridiniams asmenims. 5. Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacija (2014-03-13)
3) taisytinas 3 straipsnis: 4 straipsnio 1 ir 9 punktuose vietoje žodžių „25 procentų (us)“ rašyti „50 procentų (us)“. Tokia susietumo sąvoka yra apibrėžta Europos Komisijos 2003 m. gegužės 6 d. rekomendacijoje dėl mikro įmonių, mažų ir vidutinių įmonių apibrėžimo. Tai Europos Komisija padarė atsižvelgdama į Europos Bendrijos steigimo sutartį. Be to, susietų įmonių sąvoka apibrėžta ir LR smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros įstatyme, įvedant naujus susietų įmonių apibrėžimo reikalavimus, reikalinga pirmiausia pakeisti veikiančius. Nepritarti Projektas parengtas siekiant sugriežtinti reikalavimus įsigyti ž.ū. paskirties žemę. 6. Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacija (2014-03-13) Ankstesnės redakcijos LR žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinasis įstatymas leido juridiniams asmenims įsigyti iki 2000 ha žemės ūkio paskirties žemės. Šiam plotui daugelis ūkių jau suformavo gyvulininkystės fermas su atitinkama infostruktūra, tarp jų ir su srutų rezervuarų atitinkamomis talpomis, įsigijo techniką ir kt. Suprantama, kad lėšos, investuotos į gamybos priemones, kurios būtų panaudojamos 2000 ha plote, bus neišnaudotos, ūkiai patirs didžiulius nuostolius, neįvykdys įsipareigojimų Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos, bankams. Įsipareigojimai kurti konkurencingą, modernų, aplinką tausojantį ūkį nebus įvykdyti, bus pažeisti jų teisėti lūkesčiai.
Todėl tobulinant Projektą būtina svarstyti neapriboti 500 ha leistinos įsigyti nuosavybės teisę žemės riba tų ūkių, kurie tą žemę bent jau nuo 2006 m. (t. y. kai maksimalus leistinas įsigyti dydis buvo sumažintas nuo 2000 ha iki 500 ha) iki šiol nuomojo iš savininkų, tinkamai ją naudojo, nespekuliavo ja ir t. t. Taip išspręstume susiformavusių ūkių veiklos tęstinumo, žemės ūkio konkurencingumo klausimus. Dėl to stambieji ūkiai negalės įsigyti žemės daugiau nei dabar naudoja, tačiau turės garantijas gyvulininkystės plėtrai ir modernizavimui, o smulkesnieji turės garantijas formuoti racionalias žemėnaudas tarpusavyje, neliks baimių, kad jie to daryti negalės dėl stambių ūkių spaudimo. Tobulinant Projektą, reikėtų neatmesti ne kartą įvairiose darbo grupėse beveik suderinto Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo 6 straipsnio 2 dalies papildymo šiuo tekstu: „ Valstybės įmonė valstybės žemės fondas žemės ūkio paskirties šėmę, reikalingą valstybės biudžeto ir Europos Sąjungos lėšomis finansuojamoms žemės valdų struktūrų gerinimo ir apleistų žemės plotų mažinimo priemonėms įgyvendinti, gali nuomoti (Civilinio kodekso 6.559 straipsnyje nustatyta tvarka perimti nuomotojo teises ir pareigas, jeigu nuomos sutartis buvo įregistruota viešajame registre) be aukciono asmeniui (-ims j, teisėtai naudojusiam ją iki jo s perėjimo valstybės nuosavybėn. Asmuo, pageidaujantis be aukciono nuomoti žemę, turi teisę žemės nuomos mokestį Lietuvos Respublikos Vyriausybės arba jo s įgaliotos valstybės institucijos nustatyta tvarka sumokėti iš anksto už visą nuomos laikotarpį ar jo dalį. Tokiu atveju sukauptos lėšos už pagal šį įstatymą išnuomotą valstybinę žemę skiriamos žemei, reikalingai žemės valdų struktūrų gerinimo ir apleistų žemės plotų mažinimo priemonėms įgyvendinti, išpirkti.
Jeigu asmuo iš anksto sumokėjo žemės nuomos mokestį ar jo dalį, o vėliau pasikeitė žemės vertė, pagal kurią skaičiuojamas žemės nuomos mokesčio dydis, ar žemės nuomos mokesčio tarifas, ar kitoks žemės nuomos mokesčio skaičiavimo pagrindas, žemės nuomos mokesčio dydis už laikotarpį, už kurį žemės nuomos mokestis sumokėtas iš anksto, nekeičiamas.“ Apskritai, VĮ Valstybės žemės fondas, jo veiklą atitinkamai pakoregavus, suteikus ir finansinės įstaigos statusą, ateityje gali atlikti dominuojantį vaidmenį tvarkant racionalaus žemės panaudojimo Lietuvoje reikalus. Nepritarti Pritarti (įdėtas KRK pasiūlymas) Pritarti. Nurodoma problemą siūloma spręsti kitais būdais (išankstinė nuoma; pirmenybės teisė ir pan.). 7. Lietuvos žemės savininkų sąjunga (2014-03-19) Laikinajame žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatyme numatyti saugikliai turi tarnauti pagrindiniam tikslui - efektyviai ir naudingai visuomenei naudoti žemės ūkio paskirties žemę. Todėl, pritariame įstatyme numatytoms nuostatoms griežtinti atsakomybę už netinkamą žemės naudojimą ir žemės ūkio paskirties žemės paskirties keitimo sąlygų sugriežtinimui. Nepritariame žemės savininkų teisių ribojimui ir asmenų, norinčių įsigyti žemės ūkio paskirties žemę ir ūkininkauti diskriminavimui ir išstūmimui iš rinkos. Atsižvelgti
(2014-03-28; Nr. (18)-SD-208) Lietuvos savivaldybių asociacija susipažino su Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo Nr. LX-1314 pakeitimo įstatymo projektu Nr. X IIP-1587 (toliau – Įstatymo projektas). Įstatymo projektui teikiame šias pastabas: 1.
Įstatymo projekte numatyta, kad asmenys, nurodyti Įstatyme, gali įsigyti žemės ūkio paskirties žemės tik gavę savivaldybės pagal žemės buvimo vietą administracijos direktoriaus sudarytos (iš savivaldybės administracijos atstovo (-ų), vietos bendruomenės atstovo, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, Aplinkos ministerijos regiono pagal žemės buvimo vietą aplinkos apsaugos departamento ir savivaldybėje veikiančių žemės savininkus ir (ar) žemės ūkio veiklą vykdančius asmenis vienijančių savivaldos organizacijų atstovų) komisijos (toliau - Komisija) leidimą, o tokių leidimų išdavimo tvarką nustato Žemės ūkio ministerija. Kadangi Įstatymu numatomos naujos funkcijos savivaldybėms ir savivaldybių vykdomajai institucijai, turi būti atitinkamai parengtas lydintis Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo atitinkamų straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas. Nepritarti. Netikslinga
nustatyta pareiga Komisijai įsitikinti, kad perleidžiami žemės ūkio paskirties žemės sklypai bus naudojami tik žemės ūkio veiklai vykdyti ir nebus didinama žemės valdų koncentracija (projekto 2 straipsnio 3 dalis), yra neapibrėžta, suponuoja į Komisijos narių subjektyvumą, asmeninį suinteresuotumą (Komisijos nariai, priimantys sprendimą išduoti leidimą, - vietos bendruomenės atstovai), todėl nėra pakankamai skaidri. Neaišku, ar leidimų išdavimo tvarkoje nurodyti kriterijai (jei tokie ten tikrai bus), kuriais vadovaujantis komisija vadovautųsi vertindama, kad nebus didinama žemės valdų koncentracija, galinti daryti tiesioginį poveikį vidutinių ir smulkių ūkių žlugdymui, yra pakankama teisinė forma, ar tokie kriterijai turi būti nustatyti įstatymu. Pritarti (patobulinta)
(2014-03-28; Nr. (18)-SD-208) 3.
Atkreipiame dėmesį į tai, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos savivaldybių biudžetų pajamų nustatymo metodikos įstatymo 10 straipsnio 5 dalimi, tais atvejais kai Seimas ar Vyriausybė biudžetiniais metais priima ar ateinančiais biudžetiniais metais numato priimti sprendimus, dėl kurių keičiasi savivaldybių biudžetų pajamos ir išlaidos, pajamų ir išlaidų pokyčiai, savivaldybėms turi būti numatytos pakankamos lėšos (statymo projekte numatytoms funkcijoms įgyvendinti. Naujos savivaldybių funkcijos numatytos Įstatymo projekte, kurioms tikrai reikės papildomų išlaidų yra: Komisijų darbo organizavimas, leidimų išdavimas. Tačiau įstatymo projekto aiškinamajame rašte rašoma, kad Įstatymo įgyvendinimui papildomų biudžeto lėšų nereikės. Todėl Įstatymo projekto rengėjai turėtų arba apskaičiuoti tokių biudžetinių lėšų poreikį, pakeisdami aiškinamojo rašto turinį, arba Įstatymo projekte įvardinti kitą finansavimo šaltinį (pvz. nurodyti naują rinkliavą ir ją administruojančius subjektus). Pritarti. Vyriausybės nutarimu bus nustatytos rinkliavos. 11. Lietuvos miškų savininkų asociacija (2014-04-01)13 Argumentai:
Įstatymu būtina numatyti, kad žemės ūkio paskirties žemė gali būti padovanojama artimiems giminaičiams, nesilaikant įstatyme numatytų žemės ūkio paskirties žemės perleidimo apribojimų, kas yra ypač svarbu užtikrinant ūkinės veiklos pereinamumą iš kartos į kartą. Įvedus griežtus apribojimus žemės ūkio paskirties žemės pardavimo sandoriams, būtų tikslinga numatyti, kad šie apribojimai negaliotų žemės ūkio paskirties žemę perleidžiant tarp susijusių asmenų (kas yra numatyta šiuo metu galiojančiame įstatyme).
Siūlomais įstatymo pakeitimais iš esmės bus apribota žemės ūkio paskirties žemės rinka ir tokiu būdu tikimasi teigiamo poveikio žemės ūkio produkcijos gamintojų veiklai, kurie dėl taikomų apribojimų dėl sumažėjusios konkurencijos galimai turėtų daugiau galimybių įsigyti nuvertėjusios žemės ūkio paskirties žemės.
Tačiau žemės rinkos ribojimas turės eilę neigiamų ilgalaikių pasekmių tiems patiems žemės ūkio produkcijos gamintojams:
1) nuvertėjus žemės ūkio paskirties žemei visi žemės ūkio paskirties žemės savininkai patirs nuostolius, tame tarpe ne tik žemės ūkio produkcijos gamintojai, bet ir didelė visuomenės dalis, kuriai buvo grąžintos žemės nuosavybės teisės;
2) finansinės institucijos, kurios finansavo žemės ūkio produkcijos gamintojus, dėl nuvertėjusios žemės ūkio paskirties žemės, gali pareikalauti papildomų užstatų ar garantijų, ir žemės ūkio gamintojai gali susidurti su finansiniais sunkumais;
3) žemės ūkio produkcijos gamintojai, kurie šiandien jau susiduria su finansiniais sunkumais, dėl jų nuosavybėje esančios žemės nuvertėjimo atsidurs dar sudėtingesnėje situacijoje – jų turtas – žemės ūkio paskirties žemė - bus pusvelčiui realizuojama nefukcionuojančių varžytinių pagalba;
4) įtvirtinus siūlomus įstatymo pakeitimus iš esmės bus sustabdytas žemės ūkio produkcijos gamintojų plėtros finansavimas, nes žemės ūkio paskirties žemė taps netinkamu hipotekos objektu – žemės ūkio gamintojo nesėkmės atveju finansinė institucija negalės tinkamai realizuoti įkaito viešame aukcione ar perimti jo savo nuosavybėn; dėl šios priežasties įtvirtinus siūlomus įstatymo pakeitimus gali būti pasiektas priešingas nei deklaruojamas rezultatas – smulkūs žemės ūkio gamintojai dėl lėšų trūkumo negalės papildomai įsigyti žemės ūkio paskirties žemės, o žemės ūkio paskirties žemę toliau sėkmingai koncentruos stambūs turtingi žemvaldžiai.
Tačiau žemės rinkos ribojimas turės eilę neigiamų ilgalaikių pasekmių tiems patiems žemės ūkio produkcijos gamintojams:
1) nuvertėjus žemės ūkio paskirties žemei visi žemės ūkio paskirties žemės savininkai patirs nuostolius, tame tarpe ne tik žemės ūkio produkcijos gamintojai, bet ir didelė visuomenės dalis, kuriai buvo grąžintos žemės nuosavybės teisės;
2) finansinės institucijos, kurios finansavo žemės ūkio produkcijos gamintojus, dėl nuvertėjusios žemės ūkio paskirties žemės, gali pareikalauti papildomų užstatų ar garantijų, ir žemės ūkio gamintojai gali susidurti su finansiniais sunkumais;
3) žemės ūkio produkcijos gamintojai, kurie šiandien jau susiduria su finansiniais sunkumais, dėl jų nuosavybėje esančios žemės nuvertėjimo atsidurs dar sudėtingesnėje situacijoje – jų turtas – žemės ūkio paskirties žemė - bus pusvelčiui realizuojama nefukcionuojančių varžytinių pagalba;
4) įtvirtinus siūlomus įstatymo pakeitimus iš esmės bus sustabdytas žemės ūkio produkcijos gamintojų plėtros finansavimas, nes žemės ūkio paskirties žemė taps netinkamu hipotekos objektu – žemės ūkio gamintojo nesėkmės atveju finansinė institucija negalės tinkamai realizuoti įkaito viešame aukcione ar perimti jo savo nuosavybėn; dėl šios priežasties įtvirtinus siūlomus įstatymo pakeitimus gali būti pasiektas priešingas nei deklaruojamas rezultatas – smulkūs žemės ūkio gamintojai dėl lėšų trūkumo negalės papildomai įsigyti žemės ūkio paskirties žemės, o žemės ūkio paskirties žemę toliau sėkmingai koncentruos stambūs turtingi žemvaldžiai. Siekiant bent dalinai sumažinti siūlomų įstatymo pakeitimų neigiamą poveikį smulkesnių žemės ūkio gamintojų plėtos finansavimo galimybėms siūlomi tokie pakeitimai:
Pasiūlymas: Siūlome įstatymo 1 straipsnio 3 dalį pakeisti ir ją išdėstyti taip:
paskirtis
[...]
3.
Įstatymo paskirtis
[...]
netaikomas įsigyjant sodininkų bendrijų sodų žemės sklypus, artimų giminaičių, kaip kad apibrėžia Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas, dovanojimo, sandorių tarp susijusių asmenų, varžytinių, paveldėjimo, ir nuosavybės teisės atkūrimo būdais ir kai žemės ūkio paskirties žemės sklypas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.192 straipsnyje nustatyta tvarka perduodamas kreditoriui pagal sudarytą hipotekos sandorį. Atsižvelgti. Nuostatos bus taikomos tik hipotekos sandoriams, sudarytiems po įstatymo įsigaliojimo. 12. Lietuvos miškų savininkų asociacija (2014-04-01)13 Argumentai:
Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymas nustato, kad akcininkai neturi teisių į bendrovės nuosavybėje esantį turtą, išskyrus gauti dividendus ir gauti likviduojamos bendrovės turto dalį, t.y. akcininkų nuosavybė ir bendrovės nuosavybė į bendrovės turtą yra atsietos. Tuo tarpu Įstatymo pakeitimo 1 straipsnio 4 punktu bandoma tiesiogiai susieti akcininkų nuosavybę ir bendrovės nuosavybėje esantį turtą – žemės ūkio paskirties žemę, t.y. jei bendrovė turi tam tikro turto yra bandoma riboti akcininkų nuosavybės teises. Šiuo metu žemės ūkio paskirties žemės savo nuosavybėje gali turėti eilė su žemės ūkio veikla nesusijusių bendrovių – finansinės institucijos (pvz. bankai), nekilnojamo turto vystytojai, pramonės ir logistikos įmones, planuojančios savo plėtrą ir akcijų biržose kotiruojamos žemės ūkio bendrovės. Visų tokių bendrovių akcininkai susidurs su visiškai nemotyvuotais apribojimais, todėl gali būti reikalinga atlikti kitų įstatymų pakeitimus (pvz. LR Komercinių bankų įstatymo, LR Akcinių bendrovių įstatymo), nustatant, kad tam tikrais atvejais bankų ir akcinių bendrovių akcijų kontrolinius akcijų paketus gali įsigyti tik ūkininkai. Pasiūlymas:
Siūlome įstatymo 1 straipsnio 4 dalį pakeisti ir ją išdėstyti taip (alternatyviu atveju būtų logiškiausia 1 straipsnio 4 dalį iš viso išbraukti). 1 straipsnis. Įstatymo paskirtis
[...]
4.
Įstatymo paskirtis
[...]
prilyginamas daugiau nei 10 hektarų žemės ūkio paskirties žemės nuosavybės teise valdančio juridinio asmens perleidimo sandoris, taip pat juridinio asmens, nuosavybės teise valdančio daugiau nei 10 hektarų žemės ūkio paskirties žemės, akcijų (dalių, pajų) perleidimo sandoris, kurį sudarius, akcijų (dalių, pajų) įgijėjas tampa daugiau nei 25 procentų minėto juridinio asmens akcijų (dalių, pajų) valdytoju. Daugiau nei 10 hektarų žemės ūkio paskirties žemės nuosavybės teise valdančio juridinio asmens ar daugiau nei
taikomi tokie pat šio ir kitų įstatymų nustatyti reikalavimai, kaip ir žemės ūkio paskirties žemės pirkėjui. Šio straipsnio dalies nuostatos akcijų (dalių, pajų) įsigijimo sandoriams taikomos tik tuo atveju, jei juridinis asmuo žemės ūkio paskirties žemę įsigijo po 2014 m. gegužės 1 d.“ Nepritarti. Projektas parengtas siekiant sugriežtinti reikalavimus įsigyti ž.ū. paskirties žemę. 13. Lietuvos miškų savininkų asociacija (2014-04-01)21
Nėra tikslinga, kad visais atvejais žemės ūkio paskirties žemė turi būti naudojama išimtinai žemės ūkio veiklai. Jei žemės ūkio paskirties sklypas papuola į prioritetinius plotus savivaldybių miškų išdėstymo žemėtvarkos schemose, kur miško įveisimas yra leidžiamas, ten ir galėtų būti veisiami miškai. Be to, su sklypų priskyrimu įvairioms paskirtims privelta daugybė klaidų. Jei su mišku ribojasi apleistos/nenaudojamos žemės ūkio paskirties sklypas, kuriame būtų tikslinga įveisti mišką, tai tokius sklypus asmenys turėtų turėt galimybę įsigyti ne žemės ūkio veiklai vystyti. Dalis žemės ūkio žemei priskirtos žemės yra apaugusi mišku arba apžėlusi savaiminukais, joje užsiimti žemės ūkio produkcijos gamyba nėra tikslinga.
Todėl turi būti neužkertamas kelias naujų miškų įveisimui plotuose, kurie išskirti savivaldybių teritorijų miškų išdėstymo žemėtvarkos schemose ir vadovaujantis teisės aktais žemėtvarkos skyriai išduoda leidimus miškui įveisti. Reikalavimai juridiniams asmenims, perkantiems žemės ūkio paskirties žemę, atitikti tam tikrus Žemės ūkio ministerijos nustatytus ekonominio gyvybingumo (perspektyvumo) kriterijus yra pertekliniai, nes tokie kriterijai netaikomi fiziniams asmenims, be to pirkdami žemės ūkio žemę subjektai ne gauna paramą (kur paprastai vertinamas atitikimas gyvybingumo kriterijams), bet investuoja. Pasiūlymas:
Siūlome įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1) ir 2) punktus išdėstyti tokia tvarka. 2 straipsnis. Teisę įsigyti žemės ūkio paskirties žemės turintys asmenys
1Teisę įsigyti žemės ūkio paskirties žemės turi:
1) fizinis asmuo, turintis profesinių įgūdžių ir kompetencijos. Tokiu laikomas ne mažiau kaip 3 metus iki žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo sandorio sudarymo dienos žemės ūkio veiklą vykdantis (įskaitant studijų/mokymosi laiką įgyjant žemės ūkio profesiją) ir deklaruojantis žemės ūkio naudmenas ir (ar) pasėlius ir buhalterinę apskaitą tvarkantis fizinis asmuo, kuris Ūkininko ūkio įstatymo nustatyta tvarka yra įregistravęs ūkininko ūkį arba turi žemės ūkio išsimokslinimo (susijusio su žemės ūkio veikla, kaip ji apibrėžta Lietuvos Respublikos žemės ūkio ir kaimo plėtros įstatyme) diplomą arba ne mažiau kaip 3 metus per paskutinius penkerius metus iki žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo sandorio sudarymo dienos miškininkystės veiklą vykdęs fizinis asmuo, kai žemės ūkio paskirties žemė perkama miško įveisimui.
Šio punkto nuostatos netaikomos jauniesiems ūkininkams iki 40 metų, gavusiems savivaldybės pagal žemės buvimo vietą administracijos direktoriaus sudarytos komisijos leidimą įsigyti žemės ūkio paskirties žemę;
2) juridinis asmuo – ne mažiau kaip 3 metus iki žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo sandorio sudarymo dienos žemės ūkio veiklą vykdantis ir deklaruojantis žemės ūkio naudmenas ir (ar) pasėlius, kurio metinės įplaukos už realizuotą prekinę žemės ūkio produkciją sudaro daugiau kaip 50 procentų visų gautų pajamų, arba miškininkystės veiklą vykdantis, kai žemės ūkio paskirties žemė perkama miško įveisimui ir kurio ekonominis gyvybingumas gali būti įrodytas Žemės ūkio ministerijos nustatyta tvarka įvertinus šio asmens perspektyvas. SPRĘSTI KOMITETO
2 2,3 Argumentai: Leidimų įsigyti žemės ūkio paskirties žemę išdavimo tvarka turi būti visiškai aiški, skaidri ir nesudaryti jokių sąlygų korupcijai, t.y. turi būti vengiama bet kokių subjektyvių vertinimo kriterijų.
Su leidimų išdavimo procedūromis negali būti tiesiogiai susiję ir konkuruojantys asmenys – tie patys žemės ūkio produkcijos gamintojai ar jų atstovai, kurie patys gali pretenduoti įsigyti tuos pačius žemės ūkio paskirties sklypus. Dėl šios priežasties leidimų įsigyti žemės ūkio paskirties žemę išdavimo teisę siūloma suteikti Nacionalinei žemės tarnybai, kuri priimtų sprendimus atsižvelgdama į objektyvius kriterijus. Pasiūlymas:
Siūlome įstatymo 2 straipsnio 2 ir 3 dalis išdėstyti tokia tvarka. 2 straipsnis. Teisę įsigyti žemės ūkio paskirties žemės turintys asmenys
[...]
šio straipsnio 1 dalyje, gali įsigyti žemės ūkio paskirties žemės tik tos savivaldybės, kurioje nuolat gyvena (yra registruota juridinio asmens buveinė) ar su ja besiribojančios savivaldybės teritorijoje ir tik gavę Nacionalinės žemės tarnybos savivaldybės pagal žemės buvimo vietą administracijos direktoriaus sudarytos (iš savivaldybės administracijos atstovo (-ų), vietos bendruomenės atstovo, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, Aplinkos ministerijos regiono pagal žemės buvimo vietą aplinkos apsaugos departamento ir savivaldybėje veikiančių žemės savininkus ir (ar) žemės ūkio veiklą vykdančius asmenis vienijančių savivaldos organizacijų atstovų) komisijos leidimą. Leidimas išduodamas arba pateikiamas motyvuotas atsisakymas jį išduoti ne vėliau kaip per 15 darbo dienų nuo prašymo jį išduoti gavimo Nacionalinėje žemės tarnyboje. 3. Leidimas įsigyti žemės ūkio paskirties žemę išduodamas tik tuo atveju, jei asmuo, pageidaujantis įsigyti žemės ūkio paskirties žemės, atitinka šio straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus, ir įsipareigoja laikytis Žemės įstatymo 21 straipsnyje nustatytų reikalavimų.
Komisija, nagrinėdama fizinių ir juridinių asmenų pageidavimus sudaryti žemės ūkio paskirties žemės perleidimo sandorius, turi įsitikinti, kad perleidžiami žemės ūkio paskirties žemės sklypai bus naudojami tik žemės ūkio veiklai vykdyti ir nebus didinama žemės valdų koncentracija, galinti daryti tiesioginį poveikį vidutinių ir smulkių ūkių žlugdymui. Nepritarti. Išvados rengėjai siūlo numatyti, kad leidimą išduotų komisija prie savivaldybės. 15. Lietuvos miškų savininkų asociacija (2014-04-01)87 Argumentai:
Būtina užtikrinti vykstančių žemės ūkio paskirties žemės pirkimo-pardavimo sandorių tęstinumą, kurie yra pardėti pagal Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo Nr.IX-1314 nuostatas, kurios įsigaliojo nuo 2014 m. sausio 1 d. Pasiūlymas: Siūlome įstatymo projektą papildyti 5 straipsniu ir jį išdėstyti taip:
įsigaliojimas
įsigaliojimo pradėtos žemės sklypo pardavimo procedūros užbaigiamos pagal iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusias Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo nuostatas. Pardavimo procedūra laikoma pradėta, jeigu iki šio įstatymo įsigaliojimo žemės ūkio paskirties žemės sklypo pardavėjas kreipėsi į Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos teritorinį padalinį dėl pažymos išdavimo dėl žemės ūkio paskirties žemės sklypo pirkimo pirmumo teise. 2. Šis įstatymas įsigalioja
pritarti Vyriausybės siūlomai įstatymo įsigaliojimo tvarkai. 16. Lietuvos statybininkų asociacija (2014-03-31; Nr.
12-VYR-068) Lietuvos statybininkų asociacija, vienija daugiau kaip 160 narių (statybos įmonių bei kitų organizacijų) ir yra didžiausia statybos įmonių asociacija Lietuvoje. Asociacija susipažino su LR žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo Nr. IX-1314 pakeitimo įstatymo projektu (toliau – Projektas) ir teikia pastabas bei pasiūlymus:
pramonės, logistikos ir transporto centrai nesikuria miestų centruose. Jie kuriasi už miesto ribų dideliuose plotuose, o tuo tikslu neretai įsigyjami žemės ūkio paskirties sklypai. Todėl, priėmus Projektą, šiai veiklai tinkamų sklypų pasiūla sumažės, o jų kainos gali kilti. Tai neigiamai paveiks pramonės, logistikos ir transporto sektorių plėtrą. 2. Kadangi žemės ūkio paskirties žemėje įstatymų nustatytais atvejais galima statyti tam tikrus statinius (ūkininko sodybą, pagalbinio ūkio pastatus, kaimo turizmo pastatus, kitos paskirties pastatus ir pan.), todėl Projekte nustatyti žemės įsigijimo ir veiklos apribojimai sumažins statybų apimtis ir neigiamai paveiks statybų sektorių (ypač rajoninį). 3. Atkreiptinas dėmesys, kad žemės ūkio paskirties žemėje gali būti ne tik žemės ūkio naudmenos, bet ir kitokia žemė (pvz. želdynai, pelkės ir kt.), kuri netinkama ūkininkavimui. Taip pat žemės ūkio paskirties žemė gali būti netinkama ūkininkavimui dėl specifinio reljefo ar kitokių objektyvių aplinkybių. Projekte nurodyti asmenys, kurie turi išimtinę teisę įsigyti žemės ūkio paskirties žemę, aukščiau paminėtos žemės nepirks, nes ji netinkama ūkininkavimui. Todėl žemės savininkui bus neįmanoma parduoti žemę, o tai laikytina neproporcingu savininkų teisių suvaržymu. 4. Dėl aukščiau paminėtų aplinkybių Projektas sukels žemės ūkio paskirties sklypų dalinimo į mažesnius sklypus arba jų paskirties keitimo vajų.
Žemės savininkai bus priversti patirti laiko ir finansinius kaštus, o rezultate žemės ūkio paskirties sklypai (po jų padalinimo į mažesnius ar paskirties pakeitimo) bus parduoti ne ūkininkavimo veiklą vykdantiems asmenims. Todėl paminėtais atvejais Projektas savo tikslų nepasieks ir sukels tik beprasmį savininkų laiko ir finansinių lėšų eikvojimą. Nekvestionuojant valstybės noro riboti spekuliatyvinius žemės sandorius, kartu pažymėtina, kad nustatomi apribojimai turėtų būti logiški, pamatuoti ir nedarantys neproporcingos žalos nei kitiems ūkio sektoriams, nei žemės savininkams. Atsižvelgiant į aukščiau paminėtas aplinkybes Lietuvos statybininkų asociacija siūlo:
1) žemės ūkio paskirties sklypams, kuriems nustatomi įsigijimo ir veiklos apribojimai, nustatyti žymiai didesnę nei 5 ha ribą;
2) nustatant įsigijimo ir veiklos apribojimus vertinti ne tik formalų žemės ūkio paskirties sklypo dydį, bet ir jo faktinį tinkamumą žemės ūkio veiklai (naudmenų sudėtį ir pan.);
3) Projekto 5 str. 1 d. 3 p. nustatytą pirmumo teisę taikyti tik nuo tos ribos, nuo kurios taikomi pardavimo apribojimai, t.y. pirmumo teisės netaikyti mažiems sklypams, tokiu būdu nevaržant žemės sandorių bei išlaikant Projekte nuoseklią logiką. Pritarti Atsižvelgti. Siūloma nustatyti ribą - 10 ha be leidimo. 17. Lietuvos verslo konfederacija, Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacija, Lietuvos verslo darbdavių konfederacija, Asociacija Investors’ Forum (2014-04-01)
Įstatymo taikymo apimties 1.1.1.
Dėl juridinio asmens akcijų (dalių, pajų) perleidimo prilyginimo žemės perleidimui Darbo Grupės Projektu siūlomas Įstatymo
perleidimo sandoriui yra prilyginamas daugiau nei 10 ha ŽŪP žemės nuosavybės teise valdančio juridinio asmens perleidimo sandoris, taip pat tokio juridinio asmens akcijų (dalių, pajų) perleidimo sandoris, kurį sudarius akcijų (dalių, pajų) įgijėjas tampa daugiau nei 25 procentų minėto juridinio asmens akcijų (dalių, pajų) valdytoju. Be to, nurodoma, kad tokio juridinio asmens ir/ar jo akcijų (dalių, pajų) įgijėjui taikomi tokie pat Įstatymo ir kitų įstatymų nustatyti reikalavimai, kaip ir ŽŪP žemės pirkėjui. Tapačių reikalavimų, kaip ir ŽŪP žemės pirkėjui, taikymas akcijų (dalių, pajų) įsigijimui reikštų, kad asmuo, ketinantis įsigyti daugiau kaip 25 procentus juridinio asmens, nuosavybės teise valdančio daugiau kaip 10 ha ŽŪP žemės, akcijų (dalių, pajų), privalėtų atitikti visus Darbo Grupės Projekte numatytus ŽŪP žemės pirkėjui taikytinus kvalifikacinius reikalavimus, t.y.: · ne mažiau kaip 3 metus iki akcijų (dalių, pajų) įsigijimo sandorio vykdyti žemės ūkio veiklą ir deklaruoti žemės ūkio naudmenas ir pasėlius; · fiziniams asmenims papildomai – turėti atitinkamą išsilavinimą arba būti įregistravusiam ūkininko ūkį, tvarkyti buhalterinę apskaitą; · juridiniams asmenims papildomai – gauti daugiau kaip 50 procentų metinių įplaukų iš žemės ūkio produkcijos realizavimo bei įrodyti ekonominį gyvybingumą (pagal Žemės ūkio ministerijos nustatytus kriterijus); · gyventi (turėti registruotą buveinę) toje savivaldybėje, kurioje juridinis asmuo, kurio akcijų (dalių, pajų) planuojama įsigyti, turi ŽŪP žemės arba su ja besiribojančios savivaldybės teritorijoje; · gauti savivaldybės administracijos direktoriaus sudarytos komisijos leidimą; · užtikrinti, kad ŽŪP žemė nebūtų perleidžiama 5 metus; · užpildyti pirkėjo deklaraciją.
Tapačių reikalavimų, kaip ir ŽŪP žemės pirkėjui, taikymas akcijų (dalių, pajų) įsigijimui reikštų, kad asmuo, ketinantis įsigyti daugiau kaip 25 procentus juridinio asmens, nuosavybės teise valdančio daugiau kaip 10 ha ŽŪP žemės, akcijų (dalių, pajų), privalėtų atitikti visus Darbo Grupės Projekte numatytus ŽŪP žemės pirkėjui taikytinus kvalifikacinius reikalavimus, t.y.: · ne mažiau kaip 3 metus iki akcijų (dalių, pajų) įsigijimo sandorio vykdyti žemės ūkio veiklą ir deklaruoti žemės ūkio naudmenas ir pasėlius; · fiziniams asmenims papildomai – turėti atitinkamą išsilavinimą arba būti įregistravusiam ūkininko ūkį, tvarkyti buhalterinę apskaitą; · juridiniams asmenims papildomai – gauti daugiau kaip 50 procentų metinių įplaukų iš žemės ūkio produkcijos realizavimo bei įrodyti ekonominį gyvybingumą (pagal Žemės ūkio ministerijos nustatytus kriterijus); · gyventi (turėti registruotą buveinę) toje savivaldybėje, kurioje juridinis asmuo, kurio akcijų (dalių, pajų) planuojama įsigyti, turi ŽŪP žemės arba su ja besiribojančios savivaldybės teritorijoje; · gauti savivaldybės administracijos direktoriaus sudarytos komisijos leidimą; · užtikrinti, kad ŽŪP žemė nebūtų perleidžiama 5 metus; · užpildyti pirkėjo deklaraciją. Manome, kad tapačių reikalavimų, kaip ir ŽŪP žemės pirkėjui, taikymas akcijų (dalių, pajų) įsigijimui prieštarautų Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Europos Sąjungos (toliau – ES) teisei, taip pat būtų visiškai neprotingas ir nepamatuotas, nes: · nepagrįstai apribotų vienų juridinių asmenų (t.y. nuosavybės teise valdančių ŽŪP žemę) akcijų (dalių, pajų) perleidimą, lyginant su kitų juridinių asmenų (kurie neturi ŽŪP žemės) akcijų perleidimu. Toks skirtingas reglamentavimas skirtingiems juridiniams asmenims galimai pažeistų Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str.
1 d. įtvirtintą asmenų lygybės principą. · iš esmės padarytų neįmanomą bendrovių, nuosavybės teise valdančių daugiau kaip
bendrovės, nei daugiau kaip 25% jos akcijų dėl taikytino 500 ha maksimalaus ŽŪP žemės ploto ribojimo. Tokiu būdu verslą sukūręs ir jį parduoti nusprendęs asmuo privalėtų dirbtinai skaidyti sukonsoliduotas ŽŪP žemės valdas ir jas pardavinėti atskirtiems pirkėjams arba bendrovės akcijas parduoti keliems asmenims ne didesniais nei 25% akcijų paketais; · apribotų žemės ūkio veikla neužsiimančių ir su ja nieko bendra neturinčių juridinių asmenų, kurie nuosavybės teise valdo daugiau kaip 10 ha ŽŪP žemės (pvz., kaimo turizmu, miškininkystės ar elektros gamybos iš atsinaujinančių išteklių verslu užsiimančių bendrovių) akcijų perleidimą; · nebūtų įmanoma užtikrinti tokių sandorių kontrolės, kadangi (i) akcijų (dalių, pajų) perleidimo sandoriams neprivaloma notarinė forma, (ii) užsienio subjektų tarpusavyje sudaromiems akcijų (dalių, pajų) perleidimo sandoriams paprastai būtų taikoma užsienio valstybės teisė; (iii) neaišku, kam akcijų įgijėjas turėtų teikti pirkėjo deklaraciją ir pan.; · prieštarautų Lietuvos pažangos strategijoje „Lietuva 2030“ įtvirtintam tikslui „tapti dinamiška, ambicinga, investuotojams įdomia šalimi“, kadangi toks akcijų (dalių, pajų) sandorių ribojimas neabejotinai turėtų neigiamą įtaką užsienio investicijų pritraukimui; · prieštarautų ES teisei, o konkrečiai – Sutartyje dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) įtvirtintam laisvam kapitalo judėjimui. ES Teisingumo Teismas yra konstatavęs, kad reikalavimas gauti atitinkamą leidimą, siekiant įsigyti tam tikro subjekto akcijas (ar atitinkamą jų skaičių), yra nesuderinamas su SESV 63 str.
Atsižvelgiant į aukščiau nurodytą, siūlytume visiškai atsisakyti Įstatymo taikymo juridinio asmens akcijų (dalių, pajų) perleidimo sandoriams. 1.1.2. Dėl Įstatymo taikymo išimčių Darbo Grupės Projekte numatytos Įstatymo taikymo išimtys, be kita ko, apima ir ŽŪP žemės įgijimą paveldėjimo, nuosavybės teisės atkūrimo būdais, taip pat atvejus, kai įgijėjo ir su juo susijusių asmenų bendrai valdomas ŽŪP žemės kiekis nėra didesnis kaip 10 ha, įsigijimą. Įstatymo netaikymas ŽŪP žemės įgijimui paveldėjimo ir nuosavybės teisės atkūrimo būdu prieštarauja Konstitucijos 29 str. įtvirtintam asmenų lygybės principui. Siūlomu įstatyminiu reguliavimu būtų sudarytos sąlygos Darbo Grupės Projekte nustatytų reikalavimų neatitinkantiems asmenims įgyti didesnį nei 500 ha ŽŪP žemės plotą. Be to, atsirastų galimybė piktnaudžiauti tokiu reguliavimu, pavyzdžiui, nusiperkant paveldėjimo teisę pagal paveldėjimo teisės pirkimo-pardavimo sutartį. Kadangi paveldėjimo teisės į ŽŪP žemę įgijėju gali būti iš esmės bet kuris juridinis ar fizinis asmuo, įsigaliojus Darbo Grupės Projektu siūlomiems Įstatymo pakeitimams, galėtų atsirasti nauja paveldėjimo teisių pardavimo niša, savo esme panaši į išvadų dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo perleidimą. Darbo Grupės Projekte siūloma, kad leidimą įsigyti ŽŪP žemę išduodanti savivaldybės administracijos direktoriaus sudaryta komisija prieš tokio leidimo išdavimą turėtų įsitikinti, be kita ko, kad perleidžiami ŽŪP žemės sklypai bus naudojami tik žemės ūkio veiklai vykdyti. Tačiau apart žemės ūkio veiklos, ŽŪP žemė gali būti įsigyjama bei naudojama ir kitiems teisėtiems tikslams, kaip antai alternatyviai žemės ūkio veiklai (pvz., kaimo turizmui), taip pat vėjo ar saulės elektrinių statybai ir eksploatavimui ir pan.
Be to, gana dažnai pasitaiko atvejų, kai daugiau nei
kaip ŽŪP žemė, bendro ploto yra apaugę mišku. Pagal teisės aktus miško įveisimas yra leidžiamas ir tam tikrus kriterijus atitinkančiuose ŽŪP žemės plotuose (pvz. sklypuose, kurių dirvožemio našumas yra mažesnis nei
ir pan.). Tokia žemė neretai įsigyjama su tikslu joje užsiimti miškininkystės veikla (pvz., įvesti mišką, naudoti miško išteklius bei medieną ir pan.), o ne vykdyti žemės ūkio produkcijos gamybą. Todėl Darbo Grupės Projektu siūloma nustatyti pareiga įrodyti atitinkamai komisijai, kad įsigyjamas ŽŪP žemės sklypas bus naudojamas tik žemės ūkio veiklai sukurtų su logika prasilenkiančius reikalavimus ŽŪP žemės įgijėjams, kurie tokią žemę norėtų naudoti kitai ŽŪP žemėje leidžiamai veiklai. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytą, manome, kad didesnį nei 10 ha kiekį ŽŪP žemės netaikant siūlomų saugiklių turėtų būti leidžiama įsigyti tam tikroms specializuotoms veikloms (kaip miškininkystė, kaimo turizmas, kita alternatyvi žemės ūkio veikla ir pan.).
Be to, siekiant užtikrinti tokių Įstatymo tikslų kaip žemės konsolidacija ir racionaliai tvarkomų žemės valdų suformavimas efektyvesnį įgyvendinimą, siūlytina į Įstatymo projektą įtraukti žemiau nurodytas papildomas Įstatymo taikymo išimtis, t.y. žemės perleidimo/įgijimo atvejus, kuriems Įstatymas nebūtų taikomas: · ŽŪP žemės įgijimą mainų forma, kai vienas ŽŪP žemės sklypas yra mainomas į kitą: mainai yra greita bei efektyvi ir praktikoje dažnai naudojama forma racionalių žemės valdų suformavimui bei konsolidavimui; · ŽŪP žemės perleidimus tarp grupės įmonių; · ŽŪP žemės įnešimą į įstatinį kapitalą, kadangi tai iš esmės yra veiklos vykdymo formos pakeitimas. Pavyzdžiui, žemės veiklą vykdantis ir ŽŪP žemę nuosavybės teise valdantis fizinis asmuo galėtų įnešti jam priklausančią ŽŪP žemę į įmonės įstatinį kapitalą, siekdamas veiklą tęsti per juridinį asmenį. Papildomų reikalavimų taikymas ŽŪP žemės įnešimui į įstatinį kapitalą iš esmės apribotų žemės ūkio veiklą vykdančių asmenų ūkinės veiklos laisvę pasirinkti atitinkamą veiklos formą. 1.2. Dėl maksimalaus nuosavybės teise įsigyjamos ŽŪP žemės ploto ribojimo Darbo Grupės Projektu siūloma nustatyti dvigubą maksimalaus leidžiamo įsigyti ŽŪP žemės ploto ribojimą, t.y.:
10 ha limitą, kurį galėtų įsigyti kiekvienas asmuo (įskaitant ir ne žemės ūkio veiklos subjektus); bei
500 ha limitą, kurį galėtų įsigyti tik nustatytus reikalavimus atitinkantys asmenys. Išnagrinėjus užsienio valstybių patirtį ŽŪP žemės įsigijimo reguliavime pažymėtina, kad nei vienoje iš kaimyninių valstybių, t.y. Estijoje, Latvijoje ir su tam tikromis išimtimis Lenkijoje, nėra nustatytas maksimalus nuosavybės teise leidžiamos įsigyti ŽŪP žemės plotas.
Lenkijoje maksimalaus kiekio ribojimas yra taikomas tik tuomet, kai žemė įsigyjama iš valstybės, o įsigyjant vien privačią žemę, jokie maksimalaus kiekio ribojimai netaikomi. Be to, maksimalaus ploto ribojimo nėra ir tokiose gilias žemdirbystės tradicijas turinčiose ES valstybėse, kaip Danija ir Vokietija. Atsižvelgiant į minėtų užsienio valstybių patirtį, siūlytume nustatyti reguliavimą, kad žemės ūkio veikla užsiimantys asmenys galėtų įsigyti neribotą ŽŪP žemės plotą, o kiekio ribojimas būtų taikomas tik tokių kriterijų neatitinkantiems asmenims. 1.3. Dėl reikalavimų ŽŪP žemės įgijėjui
išsilavinimą Darbo Grupės Projekto siūloma įtvirtinti, kad ŽŪP žemę galėtų įsigyti tik fiziniai asmenys, įregistravę ūkininko ūkį arba turintys žemės ūkio išsimokslinimo diplomą. Lietuvos Respublikos ūkininko ūkio įstatymo 7 str. 1 d. 5 p., yra nurodyta, kad ūkiui registruoti, be kita ko, turi būti pateikiamas dokumentas, patvirtinantis asmens profesinį pasirengimą ūkininkauti. Tai reiškia, kad fizinis asmuo, norėdamas įsigyti daugiau kaip 10 ha ŽŪP žemės, visais atvejais privalo turėti tam tikrą išsilavinimą. Konstitucijos 46 str. 1 d. yra numatyta, kad Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva. Ši nuostata yra glaudžiai susijusi su Konstitucijos 48 str. 1 d. įtvirtinta asmens teise pasirinkti darbą ir verslą. 2002 m. kovo 14 d. nutarime Konstitucinis Teismas konstatavo, kad „asmens konstitucinė teisė į nuosavybę yra esminė (būtina) asmens ūkinės veiklos laisvės įgyvendinimo sąlyga. Ribojant asmens teisę į nuosavybę, yra ribojama ir asmens ūkinės veiklos laisvė“ ir „pagal Konstituciją neleidžiama riboti asmens teisės į nuosavybę, nepriklausomai nuo asmens išsilavinimo“.
Šioje byloje Konstitucinis Teismas pripažino, jog atitinkama Farmacinės veiklos įstatymo nuostata ta apimtimi, kuria buvo ribojama fizinių asmenų, neturinčių aukštojo farmacinio išsilavinimo, nuosavybės teise įsigyti vaistines, prieštaravo Konstitucijos 23 str. 1 ir 2 d., 46 str. 1 d. ir 48 str. 1 d. Apibendrinant, išsilavinimo reikalavimo įtvirtinimas Įstatyme prieštarautų Konstitucijai, t.y. jos 23 str. 1 ir
saugo įstatymai, 46 str. 1 d. (Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva) ir 48 str. 1 d. (kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą). 1.3.2. Reikalavimas gyventi (turėti buveinę) atitinkamoje savivaldybėje Darbo Grupės Projektu siūlomu Įstatymo 2 str. pakeitimu, be kita ko, įtvirtinamas geografinis ŽŪP žemės įsigijimo ribojimas, numatantis, kad asmuo (tiek fizinis, tiek juridinis) gali įsigyti ŽŪP žemės tik tos savivaldybės, kurioje nuolat gyvena (yra registruota juridinio asmens buveinė) arba su ja besiribojančios savivaldybės teritorijoje.
2006 m. kovo 30 d. nutarime Konstitucinis Teismas, nagrinėdamas klausimą dėl tuometinio ŽŪP žemės įsigijimo reguliavimo, kuriuo buvo nustatyti skirtingi galimos įsigyti ŽŪP žemės dydžiai skirtingiems asmenims, taip pat pasisakė ir dėl atitinkamų įstatyminio reguliavimo kriterijų ir jų vertinimo, numatydamas, kad „įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į žemės rūšį (kategoriją), gali nustatyti žemės teisinį režimą, inter alia nuosavybės naudojimo, ūkinės veiklos ir kitos veiklos sąlygas, apribojimus, draudimus, tačiau minėti apribojimai turi būti konstituciškai pagrįsti“ ir „<...> leistinos įsigyti nuosavybės teise žemės ūkio paskirties žemės sklypų maksimalius dydžius turi lemti žemės ūkio paskirties žemės pobūdis bei siekiamas viešasis interesas, o ne tokie kriterijai, kurių negalima konstituciškai pagrįsti (kaip antai reikalavimas, kad žemės ūkio paskirties žemės sklypų įgijėjai patys ūkininkautų toje žemėje ar gyventų atitinkamoje vietovėje, kad būtų priversti pasirinkti kurią nors vieną iš pagal įstatymus galimų ūkininkavimo formų ir pan.)“. Cituojamame nutarime Konstitucinis Teismas aiškiai įvardijo, kad reikalavimas ŽŪP žemės įgijėjui gyventi (turėti registruotą buveinę) atitinkamoje vietovėje yra konstituciškai nepagrįstas. Todėl Darbo Grupės Projektu siūlomi „saugikliai“, kad ŽŪP žemės įsigyjantis asmuo privalo gyventi (registruoti savo buveinę) tam tikros savivaldybės teritorijoje akivaizdžiai prieštarautų Konstitucijai ir Konstitucinio Teismo jurisprudencijai ir todėl jų turi būti atsisakyta. 1.3.3.
neperleisti įsigytos ŽŪP žemės Darbo Grupės Projekto 7 str. siūloma įtvirtinti ŽŪP žemės įgijėjo pareigą neperleisti ŽŪP žemės sklypo kitiems asmenims ne mažiau kaip 5 metus nuo jo įsigijimo dienos. Remiantis Konstitucinio Teismo praktika[³⁴], teisė į nuosavybę yra esminė (būtina) asmens ūkinės veiklos laisvės įgyvendinimo sąlyga. Atitinkamai siūlomas nustatyti reikalavimas 5 metus neperleisti įsigytos ŽŪP žemės tretiesiems asmenims galimai pažeistų Konstitucijoje įtvirtintą nuosavybės neliečiamumą bei asmens ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos principus, todėl jo turi būti atsisakyta. 1.3.4. Reikalavimas gauti leidimą Darbo Grupės Projektu siūloma numatyti, kad ŽŪP žemės įgijėjas privalo gauti atitinkamos savivaldybės administracijos direktoriaus sudarytos komisijos leidimą. Tokia komisija būtų sudaroma iš, be kita ko, savivaldybėje veikiančių žemės savininkus ir (ar) žemės ūkio veiklą vykdančius asmenis vienijančių savivaldos organizacijos atstovų. Visų pirma, tokia komisija nebūtų viešo administravimo subjektas, todėl visiškai neaišku kam ir kokia tvarka galėtų būti skundžiami komisijos sprendimai neišduoti leidimo ŽŪP žemės įsigijimui. Antra, vietinės bendruomenės (žemės savininkų, žemės ūkio veiklą vykdančių asmenų ir pan.) dalyvavimas tokios komisijos veikloje galimai sudarytų sąlygas jai piktnaudžiauti esama padėtimi bei neišduoti leidimo dėl subjektyvių priežasčių. Tai neabejotinai ribotų investicijas į žemės ūkį, skatintų korupciją ir padidintų teisminių ginčų skaičių. Trečia, remiantis Darbo Grupės Projektu, komisija galėtų išduoti leidimą, tik įsitikinusi, kad: · įsigyjama ŽŪP žemė bus naudojama tik žemės ūkio veiklai; · nebus didinama žemės valdų koncentracija, galinti daryti tiesioginį poveikį vidutinių ir smulkių ūkių žlugdymui. Tokių visiškai subjektyvių kriterijų nustatymas ne tik kad neužtikrintų ŽŪP žemės rinkos skaidrumo, bet priešingai – sudarytų sąlygas nepagrįstų sprendimų neišduoti leidimų priėmimui.
Be to, tokių kriterijų nustatymas prasilenkia su logika, kadangi iš esmės kiekvienas ŽŪP žemės įsigijimo sandoris didina žemės valdų koncentraciją. Todėl formaliai komisija turėtų pagrindą neišduoti nei vieno leidimo. Taip pat nėra aišku, kokiais kriterijais remiantis būtų nustatomas poveikis vidutiniam ir smulkiam ūkiui. Pažymėtina, kad Lietuvos įstatymai apskritai nepateikia smulkaus, vidutinio ir stambaus ūkio sąvokų. Todėl neaišku pagal kokius kriterijus komisija kvalifikuotų ūkius tam, kad galėtų įvertinti tam tikrai jų grupei neva gresiantį žlugdymą. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas pastabas, turi būti užtikrinta, kad siūloma leidimų sistema nesukurtų pagrindo korupcijos lygio šalyje augimui. Leidimus turėtų išduoti tik konkreti institucija ir tik pagal aiškiai ir nedviprasmiškai apibrėžtą leidimų išdavimo tvarką, kurioje, be kita ko, būtų numatytas baigtinis sąrašas atvejų, kada leidimas gali būti neišduodamas, atsisakant bet kokių subjektyvių vertinimo kriterijų (kaip galima žala smulkiam ir vidutiniam ūkiui ir pan.). 1.4. Dėl kitų neigiamų pasekmių ūkininkams ir visai visuomenei Darbo Grupės Projektu siūlomi nustatyti saugikliai turės ženklios neigiamos įtakos ir tai subjektų kategorijai, kurios apsaugai juos ketinama numatyti, t.y. patiems Lietuvos ūkininkams. Remiantis AB
„Swedbank“ užsakymu surinktais statistiniais duomenimis[³⁵], šiemet
Lietuvoje ūkį planuoja plėsti apie 41% šalies ūkininkų. Maždaug ketvirtadalis jų (25%) ketina įsigyti dirbamos žemės, penktadalis (19%) – reikalingos technikos. Taigi, ūkininkai aktyviai naudojasi bankų paskolomis, kurių grąžinimas paprastai užtikrinamas ŽŪP žemės įkeitimu. Įtvirtinus Darbo Grupės Projektu siūlomus saugiklius, ŽŪP žemė kaip užstatas bankams taps visiškai nepatrauklus dėl ribotų galimybių jį realizuoti.
Bankas, kaip hipotekos kreditorius, negalės perimti ŽŪP žemės, kadangi neatitiks kvalifikacinių reikalavimų, arba turės pradėti ūkininkauti. Tuo tarpu žemę galinčių nupirkti subjektų ratas bus ženkliai sumažėjęs. Atitinkamai tai neigiamai atsilieps ŽŪP žemės vertei, o ūkininkai bus priversti paskolas ūkio plėtrai užtikrinti kitu asmeniniu turtu, o pastarojo nepakankant – atsisakyti plėtros arba nukelti ją vėlesniam laikotarpiui. Be to, įtvirtinti saugikliai sukels neigiamas pasekmes ŽŪP žemės savininkams. Didesnius nei 10 ha ŽŪP žemės plotus valdantys asmenys (pvz., privačių kaimo sodybų savininkai, kiti žemę restitucijos ar paveldėjimo būdu įgiję asmenys) susidurs su sunkumais norėdami juos parduoti, kadangi tokios žemės įgijėjams bus taikomi kvalifikaciniai reikalavimai, kas atitinkamai sumažins potencialių pirkėjų ratą. Tai neabejotinai lems ir žemės kainos mažėjimą, kadangi visus saugiklių reikalavimus atitinkantys žemės pirkėjai dėl susiklosčiusios situacijos rinkoje galės „diktuoti“ žemės kainą. Be to, toks teisinis reguliavimas taip pat galimai sudarys prielaidas ŽŪP žemės sklypų skaidymui į mažesnius nei 10 ha sklypus, kas iš esmės prieštarautų Įstatymu siekiamam tikslui – žemės konsolidacijai ir racionaliai tvarkomų žemės valdų suformavimui. II. APIBENDRINIMAS Susipažinus su ŽŪP žemės nuosavybės reguliavimu kitose ES valstybėse narėse (kaip antai, Latvijoje, Estijoje, Lenkijoje, Danijoje, Vokietijoje), konstatuotina, kad Projektais siūlomas teisinis reguliavimas būtų vienas griežčiausių. Tokia išvada darytina įvertinus, be kita ko, faktą, kad nei vienoje iš aukščiau paminėtų užsienio valstybių nėra įtvirtintas maksimalaus nuosavybės teise įsigyjamo ŽŪP ploto ribojimas, taip pat netaikomi ribojimai susijusiems asmenims bei juridinio asmens, nuosavybės teise valdančio ŽŪP žemę, akcijų įgijimui.
Skirtingai nuo užsienio valstybių praktikos, kur ŽŪP žemės įsigijimo reguliavimas darosi vis liberalesnis (pvz., Danija nuo 2010 m. balandžio 1 d. atsisakė eilės ribojimų ŽŪP žemės įsigijimui), Lietuvoje ŽŪP žemės rinką siūloma maksimaliai paralyžiuoti. Toks teisinis reguliavimas smarkiai sumažintų Lietuvos konkurencingumą, palyginti su kaimyninėmis šalimis. Atsižvelgdami į tai, kad beveik visi Projektuose numatyti saugikliai galimai prieštarautų Konstitucijoje įtvirtintoms pamatinėms vertybėms, ES teisei, verslo logikai bei stipriai pakenktų Lietuvos investicinei aplinkai, siūlytume diskusijas dėl konkrečių ŽŪP žemės nuosavybės ribojimo saugiklių pradėti iš pradžių, atidžiai įvertinant kiekvieną saugiklį, jo pagrįstumą ir būtinumą, atitikimą Konstitucijai, ES teisei bei Įstatymo keliamiems tikslams. Norime akcentuoti, kad įstatyminis reguliavimas neturėtų būti nukreiptas tam tikros visuomenės grupės interesų patenkinimui. Atvirkščiai, įstatymu turėtų būti įtvirtintas toks reguliavimas, kuris sudarytų sąlygas žemės ūkio verslo plėtrai ir nediskriminuotų skirtingų žemės ūkio veiklos vykdytojų. Nepritarti. Nepritarti. Nepritarti. Nepritarti. Nepritarti. TTK išvada - neprieštarauja Konstitucijai. Nepritarti. TTK išvada - neprieštarauja Konstitucijai. Nepritarti. TTK išvada - neprieštarauja Konstitucijai. Atsižvelgti (patobulinta). Nepritarti. Šiuo klausimu Seime diskutuojama jau nuo 2014 m. sausio mėnesio (darbo grupė, klausymai, pasitarimai ir pan.)
(2014-04-01; Nr. S-85 (1-09)) LEAI mokslininkai vykdo ekonomikos ir vadybos krypties tyrimus, todėl negali būti ekspertai dėl teisinių šių projektų aspektų.
Vertinant ekonomines ir socialines apribojimų žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo pasekmes Lietuvos kaimo raidai, atsižvelgėme į kaimo vietovių depopuliaciją ir sudėtingą demografinę situaciją bei iš to kylantį gyvybiškai svarbų poreikį paskatinti jaunus išsilavinusius žmones kurtis kaime. Taip pat atsižvelgėme į tai, kad esant mažai ekonominės veiklos alternatyvų, ūkininkavimas vis dar išlieka svarbiausia pajamas duodančia veikla daugelyje kaimo vietovių. Projektuose numatyti reikalavimai fiziniams asmenims, norintiems įsigyti žemės ūkio paskirties žemės, susiejant šiuos reikalavimus tik su žemės ūkio krypties išsilavinimu, labai susiaurina jaunų aukštąjį neuniversitetinį ir universitetinį išsilavinimą turinčių žmonių galimybes imtis žemės ūkio verslo. Pasirinkus tokius apribojimus būtina suvokti jų galimą poveikį kaime vykstantiems procesams. Studijų sričių ir krypčių, pagal kurias vyksta studijos aukštosiose mokyklose, sąrašas (patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. gruodžio 23 d. nutarimu Nr. 1749 „Dėl Studijų sričių ir krypčių, pagal kurias vyksta studijos aukštosiose mokyklose, sąrašo ir Kvalifikacinių laipsnių sąrašo patvirtinimo“) žemės ūkio ir veterinarijos studijų krypčių grupei priskiria tik šias mokslų studijų kryptis: veterinarinę mediciną, žemės ūkį, maisto studijas, miškininkystę bei žemės ūkio mokslus. Dėl šių apribojimų papildomi barjerai imtis žemės ūkio verslo bus sukurti ne tik miestiečiams, bet ir jauniems kaimo žmonėms, kurie turi inžinerinį ir technologinį išsilavinimą arba yra baigę ekonomikos ar vadybos studijas, pvz., ASU ekonomikos ir vadybos fakulteto absolventams. Atsižvelgti. Patobulintame įstatymo projekte nėra žodžio „krypties“, nėra susiaurinimo. 19. Lietuvos ūkininkų sąjunga (2014-04-07; Nr.
14-04/076) Visiškai nepritariame šiuo metu visuomenėje ir žiniasklaidoje skleidžiamai nuomonei, jog žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo „saugiklių įstatymas sukurs aplinką, kurioje nebeliks konkurencijos žemės pardavimo rinkoje. Žemės pirkėjų ratas susitrauks iki minimumo” (šaltinis – www.manoukis.lt, 2014-03-27 straipsnis
„Pataisos dėl saugiklių gali sunaikinti žemės rinką, sako žemvaldžiai“). Ūkininkų nuomone, žemės ūkio paskirties žemė negali ir neturi būti ta prekė
rinkoje, kuria būtų dirbtinai prekiaujama kaip bet kuria kita preke, sukeliant nepagrįstai dideles kainas rinkoje. Teisę ją įsigyti pirmiausiai turi turėti tie, kurie iš tikrųjų ją dirba ir joje ūkininkauja. Išnagrinėję visus aukščiau paminėtus projektus, kurie buvo pristatyti ir svarstomi LR Seimo Kaimo reikalų komiteto surengtame klausimyno svarstyme š.m. balandžio 9 d., norime atkreipti dėmesį, jog labiausiai ūkininkų lūkesčius atitinka Lietuvos Respublikos Seimo narių grupių parengti projektai Nr. XIIP1498(2) ir XIIP-1587, nors ir jiems turime pastabų. Vertinant tai, kad greičiausiai už pagrindą Lietuvos respublikos Seime svarstymui bus imamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. kovo 26 d. nutarimu Nr. 275 patvirtintas projektas, norime atkreipti dėmesį į kelis pagrindinius akcentus, kuriuos reikėtų įvertinti prieš priimant galutinį sprendimą:
išlikti tas punktas, kad asmenys, turintys teisę įsigyti žemės ūkio paskirties žemę, „gali įsigyti žemės ūkio paskirties žemės tik tos savivaldybės, kurioje nuolat gyvena (yra registruota juridinio asmens buveinė) ar su ja besiribojančios savivaldybės teritorijoje“. Esame įsitikinę, kad būtent šis punktas neleis užsiimti žemės ūkio paskirties žemės prekiavimu tarp vietos ir užsienio fizinių bei juridinių asmenų spekuliaciniais tikslais. Būtent šis punktas sudaro sąlygas realiai ūkininkauti ir kurti ekonomiškai perspektyvų ūkį. 2.
Respublikos Vyriausybės (toliau – LRV projektas) siūlymas atsisakyti žemės ūkio paskirties žemę įsigyti pirmojo mūsų pasiūlymo ir pasilikti prie leidimų, numatant, jog „gali įsigyti žemės ūkio paskirties žemės tik gavę savivaldybės pagal žemės buvimo vietą administracijos direktoriaus leidimą, išduotą atsižvelgiant į savivaldybės tarybos sudarytos (iš savivaldybės administracijos atstovo (-ų), seniūnijos pagal žemės buvimo vietą seniūno, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovo, taip pat savivaldybėje veikiančių vietos bendruomeninių organizacijų ir žemės savininkus ir (ar) žemės ūkio veiklą vykdančius asmenis vienijančių savivaldos organizacijų atstovų, jiems sutikus dalyvauti komisijos veikloje) komisijos siūlymą. Leidimas išduodamas arba pateikiamas motyvuotas atsisakymas jį išduoti ne vėliau kaip per 15 darbo dienų nuo prašymo jį išduoti gavimo savivaldybės administracijoje.” (LRV projekto 2 str. 3 p.). Dar kartą atkreipiame dėmesį, jog įstatymo projekte nenumatant aiškių komisijos darbo gairių, kyla daug abejonių dėl komisijos nešališko darbo, nes rajoninės savivaldos lygmuo yra labai politizuotas, o žemės ūkio vykdančius asmenis vienijančių savivaldos organizacijų įtraukimas nešališko darbo taip pat gali neužtikrinti. LRV projekto 2 str. 4 p. numatyti atvejai, kad leidimai bus išduodami, jeigu „bus tenkinama bent viena šių sąlygų, t. y. didinamas visų tipų žemės ūkio veiklos konkurencingumas, ūkio perspektyvumas ir struktūra, skatinamas maisto grandinės organizavimas ir rizikos valdymas žemės ūkyje, atkuriamos, išsaugomos ar pagerinamos nuo žemės ūkio ir miškininkystės priklausančios ekosistemos, skatinama socialinė įtrauktis, skurdo mažinimas ir ekonominė plėtra kaimo vietovėje)“, laikome, kad yra niekiniai, nes teisme galėtų būt nesunkiai įrodomi kaip nepagrįsti ir atmestini.
Pritartume leidimų įsigyti žemės ūkio paskirties žemę išdavimą vykdyti pavesti Nacionalinei žemės tarybai prie Žemės ūkio ministerijos, kuri būtų nešališka ir turėtų šiam darbui užtikrinti reikiamų žinių ir resursų. Atkreipiame dėmesį, jog Lietuvos Respublikos Seimo narių grupių parengto projekto Nr. XIIP1498(2) 8 str. 1-8 p. tai ir yra numatyta. 3. Nepritariame nuostatai, kad žemės ūkio paskirties žemę būtų sudaryta galimybė be specialių reikalavimų įsigyti „jauniesiems ūkininkams iki 40 metų, gavusiems savivaldybės pagal žemės buvimo vietą administracijos direktoriaus sudarytos komisijos leidimą įsigyti žemės ūkio paskirties žemę“ (projekto Nr. XIIP-1587 2 str. 1 p. 1 d. ). Siūlome, jog ši dalis būtų išdėstyta taip, jog šio punkto nuostatos netaikomos jauniesiems ūkininkams, dalyvaujantiems Lietuvos kaimo plėtros programos priemonėse, skirtose jauniesiems ūkininkams įsikurti ir pageidaujantiems nuosavybės teise įsigyti žemės ūkio paskirties žemės sklypus. Savo pasiūlymą motyvuojame tuo, jog paliekant išimtį iki 40 metų, ja sugebės pasinaudoti ir tie, kurie visai neketina ūkininkauti, tačiau pageidauja žemės įsigyti pasipelnymo tikslais. Esame įsitikinę, kad tie jaunieji ūkininkai, kurie dalyvaus Lietuvos kaimo plėtros programos priemonėse bus tikrai motyvuoti ir apsisprendę ūkininkauti. 4. Nepritariame, jog LRV projekto 5 str. 1 p.
1 p. 2 d. būtų numatyta ši išimtis ir siūlome ją išbraukti: “Šiame punkte nustatyta juridinio asmens, kuris pats negali įsigyti žemės dėl šio įstatymo
pasirinkimu ir laikantis šio įstatymo reikalavimų turi teisę pasinaudoti šio juridinio asmens akcininkas (dalininkas, pajininkas), jeigu šis juridinis asmuo parduodamą žemę pagal Nekilnojamojo turto registre įregistruotą sutartį naudojo ir žemės ūkio naudmenas ir (ar) pasėlius joje deklaravo ne mažiau kaip 5 metus;
Žemės ūkio paskirties žemės sklypas parduodamas neatliekant šio straipsnio 3 – 6 dalyse nustatytų procedūrų, jei žemės ūkio paskirties žemės sklypo savininko pasirinktas pirkėjas yra parduodamo žemės ūkio paskirties žemės sklypo naudotojas, pagal Nekilnojamojo turto registre įregistruotą sutartį (-is) naudojęs šią žemę žemės ūkio veiklai ne mažiau kaip penkerius metus;“ Suprantame realiai dirbančių žemė ūkio bendrovių nuogąstavimą dėl dirbamos žemės stygiaus, tačiau jos pajininkai, realiai būdami patys fiziniai asmenys, neturi turėti išskirtinumo prieš ūkininkus, irgi veikiančius kaip fiziniai asmenys. Reikia nepamiršti, kad žemės ūkio bendrovės kūrėsi jau turėdamos pagrindą, o jų motyvai, kad ŽŪB šiuo metu yra pranašesnės už ūkininkus, nes, neva, pelningesnės, daugiau įdarbinančios žmonių, efektyviau vykdančios veiklą, taikančios naujas technologijas ir pan., manytume, yra niekuo nepagrįsti. Kad tai įvertinti, reikia imti panašaus dydžio bendrovę ir ūkininką, o juk didžioji dalis Lietuvos ūkininkų vis dar yra kūrimosi procese. Kita vertus, ŽŪB siūlymas, jog būtų daromos išimtys toms bendrovėms, kurios turi daug gyvulių ir žemės nuosavybės turėjimas būtų susietas su gyvulių skaičiumi, taip pat yra nepagrįstas, nes negalima daryti išimčių kilnojamo turto susiejimui su nekilnojamu turtu.
Prašome dar kartą palaikyti pasiūlymą valdomą juridinio asmens žemę išdalinti konkrečiam akcininkui (dalininkui, pajininkui) kaip fiziniam asmeniui ir taip skaičiuoti bendrą jam priklausantį žemės ūkio paskirties žemės plotą, kad jis nebūtų didesnis kaip 500 ha vienam fiziniam asmeniui. Taip problema išsispręstų savaime. 5. Siūlome būtinai taisyti dabar galiojančio „Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo Nr. IX-1314“ (Žin., 2003, Nr. 15-600) 6 str. 4 p., LRV patvirtinto projekto 5 str. 4 p. arba projekto XIIP-1498(2) 10 str. 4 p. esančią nuostatą, kad „ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo žemės savininko pranešimo gavimo dienos raštu praneša parduodamo žemės sklypo naudotojui (naudotojams), asmenims, kurių nuosavybės teise turimi žemės sklypai ribojasi su parduodamu žemės ūkio paskirties žemės sklypu”, atsisakant vienu metu informuoti visus, besiribojančius su parduodamu žemės sklypu. Tai nepagrįstai iškelia žemės kainą, todėl siūlome įrašyti, jog pirmiausiai apie parduodamą sklypą turi būti informuotas nuomojamą žemę dirbantis, o tik vėliau, jam atsisakius ją pirkti, visi kiti, kurių nuosavybės teise turimi žemės sklypai ribojasi su parduodamu žemės ūkio paskirties žemės sklypu. Prašome apsvarstyti mūsų pasiūlymus ir į juos atsižvelgti. SPRĘSTI KOMITETO POSĖDYJE. Nepritarti (laikomasi darbo grupės nuomonės). Nepritarti (laikomasi darbo grupės nuomonės). Nepritarti (laikomasi darbo grupės nuomonės). 20. Geologijos įmonių asociacija (2014-04-03; Nr. 1) Siūlomos nuostatos yra akivaizdi grėsmė Lietuvos valstybei ir jos žmonėms. Atsižvelgti Nepateikti pasiūlymai. 4. Valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų pasiūlymai: negauta. 5.
iniciatyvos teisę, pasiūlymai: Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Išvadų rengėjų nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę Str. Str. d. P. 1. Seimo narė A. Stancikienė (2014-03-18)211 Argumentai: Įstatymo projekto 2 straipsnio
nuostatų, ribojančių asmenims įsigyti žemę yra tai, kad asmuo turi tvarkyti buhalterinę apskaitą. Nemažai asmenų, įsigijusių žemės ūkio paskirties žemę, iš jos gaunamą produkciją naudoja savo reikmėms, todėl žemės nenaudodami komerciniais tikslais, neveda ir apskaitos. Straipsnio dalį „ir buhalterinę apskaitą tvarkantis fizinis asmuo“ siūlau išbraukti. Pasiūlymas:
Siūlau įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1 punktą pakeisti ir jį išdėstyti taip: „1. Teisę į valstybės paramą įsigyjant įsigyti žemės ūkio paskirties žemę žemės turi:
1) fizinis asmuo, turintis profesinių įgūdžių ir kompetencijos. Tokiu laikomas ne anksčiau kaip metais, einančiais prieš paraiškos pateikimą, žemės ūkio naudmenas ir
(ar) pasėlius deklaravęs mažiau kaip 3 metus iki žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo sandorio sudarymo dienos žemės ūkio veiklą vykdantis (įskaitant studijų/mokymosi laiką įgyjant žemės ūkio profesiją) ir deklaruojantis žemės ūkio naudmenas ir (ar) pasėlius, ne mažesnį už žemės ūkio ministro patvirtintą minimalų metinį dydį žemės ūkio produktų kiekį gaminantis ir buhalterinę apskaitą tvarkantis fizinis asmuo, kuris turi praktinio ūkininkavimo patirties ir Ūkininko ūkio įstatymo nustatyta tvarka yra įregistravęs ūkininko ūkį arba turi praktinio ūkininkavimo patirties ir žemės ūkio išsimokslinimo (susijusio su žemės ūkio veikla, kaip ji apibrėžta Lietuvos Respublikos žemės ūkio ir kaimo plėtros įstatyme)diplomą arba dokumentą, patvirtinantį profesinį pasirengimą ūkininkauti.
Šio punkto nuostatos netaikomos jauniesiems ūkininkams iki 40 metų, gavusiems savivaldybės pagal žemės buvimo vietą administracijos direktoriaus sudarytos komisijos leidimą įsigyti žemės ūkio paskirties žemę;“ Pritarti. 2. Seimo narė A. Stancikienė (2014-03-18)23 Argumentai: Įstatymo projekto 3 dalyje siūlau įrašyti laikytis ne tik šio, Žemės, bet ir Konstitucinio įstatymų nuostatų. Pasiūlymas:
Siūlau įstatymo 2 straipsnio 3 dalį pakeisti ir ją išdėstyti taip:
„3. Leidimas įsigyti žemės ūkio paskirties žemę
išduodamas tik tuo atveju, jei asmuo, pageidaujantis įsigyti žemės ūkio paskirties žemės, atitinka šio straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus, ir įsipareigoja laikytis Žemės įstatymo 21 straipsnyje ir Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalies įgyvendinimo konstitucinio įstatymo nustatytų reikalavimų.
Komisija, nagrinėdama fizinių ir juridinių asmenų pageidavimus sudaryti žemės ūkio paskirties žemės perleidimo sandorius, turi įsitikinti, kad perleidžiami žemės ūkio paskirties žemės sklypai bus naudojami tik žemės ūkio veiklai vykdyti ir nebus didinama žemės valdų koncentracija, galinti daryti tiesioginį poveikį vidutinių ir smulkių ūkių žlugdymui.“ Pritarti. 3. Seimo narė A. Stancikienė (2014-03-18)15 Argumentai:
Įstatymo projekte aptariant aplinkybes, prie kurių žemę galėtų įsigyti tiek fiziniai, tiek juridiniai asmenys, nėra aptartos teisės ir apribojimai asmenims, kurie nori valdyti žemę nuomos ar panaudos būdu ilgą laikotarpį. Tam, kad būtų suvienodintos teisės į žemės valdymą bet kuriuo būdu, siūloma taikyti įprastines nuostatas žemę nuomojantiems iki 25 metų, ilgesniam laikotarpiui – galiotų tos pačios nuostatos, kaip žemės įsigijimui, kaip numatyta šio įstatymo 1 ir 2 straipsniuose. Pasiūlymas:
Siūlau įstatymo 1 straipsnį papildyti 5 dalimi ir ją išdėstyti taip: „5. Fiziniams ir juridiniams asmenims, turintiems teisę į žemės nuomą ir panaudą ilgesniam negu 25 metų laikotarpiui, taikomos šio ir 2 straipsnio nuostatos“. Nepritarti. Būtų nepagrįstai suvaržytos asmenų, kurie tik naudojasi žeme, bet neturi teisės ja valdyti, naudoti ir disponuoti, teisės. 4. Seimo narė A. Stancikienė (2014-03-18) Argumentai:
Įstatymo projekte numatoma, kad papildomi reikalavimai skiriami juridiniam asmeniui, kuris nori perleisti didesnį nei 25 procentų akcijų paketą. Galimai toks sandėris neatitiktų tų sąlygų, kurios priskirtos fiziniam asmeniui, kuris susaistomas, kai nori įsigyti daugiau nei 10 ha žemės.
Norint suvienodinti sąlygas, siūloma perleidžiamą akcijų paketą sumažinti iki 10 procentų. Pasiūlymas: Siūlau įstatymo 1 straipsnio 4 dalį pakeisti ir ją išdėstyti taip:
perleidimo sandoriui pagal šį įstatymą prilyginamas daugiau nei 10 hektarų žemės ūkio paskirties žemės nuosavybės teise valdančio juridinio asmens perleidimo sandoris, taip pat juridinio asmens, nuosavybės teise valdančio daugiau nei 10 hektarų žemės ūkio paskirties žemės, akcijų (dalių, pajų) perleidimo sandoris, kurį sudarius, akcijų (dalių, pajų) įgijėjas tampa daugiau nei 25 10 procentų minėto juridinio asmens akcijų (dalių, pajų) valdytoju. Daugiau nei 10 hektarų žemės ūkio paskirties žemės nuosavybės teise valdančio juridinio asmens ar daugiau nei 25 10 procentus valdančio tokio juridinio asmens akcijų (dalių, pajų) įgijėjui taikomi tokie pat šio ir kitų įstatymų nustatyti reikalavimai, kaip ir žemės ūkio paskirties žemės pirkėjui. Nepritarti. Darbo grupės nuomonė. 5. Seimo narys A.Mitrulevičius (2014-04-07)14 Argumentai: siekiant išsaugoti šiuo metu veikiančių žemės ūkio bendrovių, įkurtų akcijų (dalių, pajų) pagrindu vykdomos veiklos ir vykdomų bei suplanuotų pradėti vykdyti per 5 m. tęstinumą, o taip pat atsižvelgiant į teisės aktų galiojimo laike principą ir siekiant teisinio aiškumo. Pasiūlymas:
Papildyti įstatymo projekto 1 straipsnio 4 dalį ir jį išdėstyti taip: „4. Žemės perleidimo sandoriui pagal šį įstatymą prilyginamas daugiau nei 10 hektarų žemės ūkio paskirties žemės nuosavybės teise valdančio juridinio asmens perleidimo sandoris, taip pat juridinio asmens, nuosavybės teise valdančio daugiau nei 10 hektarų žemės ūkio paskirties žemės, akcijų (dalių, pajų) perleidimo sandoris, kurį sudarius, akcijų (dalių, pajų) įgijėjas tampa daugiau nei 25 procentų minėto juridinio asmens akcijų (dalių, pajų) valdytoju.
Daugiau nei 10 hektarų žemės ūkio paskirties žemės nuosavybės teise valdančio juridinio asmens ar daugiau nei 25 procentus valdančio tokio juridinio asmens akcijų (dalių, pajų) įgijėjui taikomi tokie pat šio ir kitų įstatymų nustatyti reikalavimai, kaip ir žemės ūkio paskirties žemės pirkėjui. Šioje dalyje nustatyti reikalavimai netaikomi įsigyjant šiuo metu priklausantį ir nuomojamą žemės plotą žemės ūkio bendrovėms, įkurtoms akcijų (dalių, pajų) įnašo pagrindu ir šiuo metu vykdančioms pieno ir mėsos gamybos veiklą, gaunančioms nemažiau kaip 50% pajamų iš vykdomos veiklos“. Nepritarti. Siūloma pritarti Seimo narių B.Paužos, V. Kamblevičiaus, J. Kondroto ir K. Starkevičiaus pasiūlymui šiuo klausimu. 6. Seimo nariai B.Pauža, V. Kamblevičius, J. Kondrotas, K. Starkevičius (2014-04-10) Argumentai:
Vyriausybės programos įgyvendinimo prioritetinėse priemonėse numatoma sudaryti palankias sąlygas gyvulininkystės sektoriaus plėtrai. Dabartiniu metu atskiroms žemės ūkio bendrovėms ir ūkininkams kyla aktuali problema, kaip išlaikyti jau turimas gyvulių bandas dėl žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo ploto apribojimo ir dėl to, kad praktiškai nėra galimybių sudaryti ilgalaikes žemės nuomos sutartis. Žemdirbiai, deklaruojantys pievas ir ganyklas, turi laikyti ūkinius gyvūnus, įregistruotus Ūkinių gyvūnų registre, todėl tikslinga būtų žemės įsigijimą ir naudojimą gyvulininkystės ūkiuose susieti su sutartinių galvijų skaičiumi.
Pasiūlymas: Pakeisti Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo 4 straipsnio 2 dalį ir ją išdėstyti taip: „2. Asmuo ar susiję asmenys gali įsigyti tiek žemės, kad bendras jiems priklausantis iš valstybės ir kitų asmenų įgytos žemės ūkio paskirties žemės plotas nebūtų didesnis kaip 500 ha. Šis ribojimas netaikomas, jeigu žemė įsigyjama gyvulininkystei plėtoti ir įsigytos žemės kiekis neviršija hektarų, tenkančių vienam asmens laikomam sąlyginiam gyvuliui, skaičiaus (1 sąlyginis gyvulys/1ha). Jeigu asmens sąlyginių gyvulių skaičius sumažėja per paskutiniuosius 3 metus (išskyrus sumažėjimą dėl ne nuo asmens priklausančių aplinkybių) arba asmuo ketina perleisti šią žemę tretiesiems asmenims Valstybė įgyja teisę išpirkti viršijant 500 ha ploto ribą gyvulininkystei plėtoti pagal šį įstatymą įsigytą žemės plotą už vidutinę rinkos vertę, kurios dydis nustatomas pagal Žemės verčių zonų žemėlapius.“ Pritarti. 6. Seimo paskirtų papildomų komitetų, komisijų pasiūlymai:
Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Išvadų rengėjų nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę Str. Str. d. P. 1. Valstybės valdymo ir savivaldybių komitetas Negauta. 2. Teisės ir teisėtvarkos komitetas Negauta. 7.1. Sprendimas: pritarti Komiteto išvadų rengėjų patobulintam įstatymo projektui ir komiteto išvadoms. PRIDEDAMA:
Komiteto išvadų rengėjų parengtas įstatymo projektas, įstatymo projekto lyginamasis variantas.
Komiteto išvadų rengėjai: Kazys Grybauskas Bronius Pauža Jonas Kondrotas Vytautas Kamblevičius Kazys Starkevičius [1] Minėtas Reisch sprendimas. [2] 2002 m. birželio 4 d. sprendimas Komisija prieš Portugaliją, C-367/98, taip pat minėto Reisch sprendimo 33 punktas. [3] Teisingumo Teismo sprendimas byloje Ospelt (C-452/01) 39 punktas. [4] 1999 m. birželio 1 d. Sprendimo Konle, C-302/97, Rink. p. I-3099, 40 punktas, minėto sprendimo Reisch ir kt. 33 punktas ir minėto sprendimo Ospelt 34 punktas. [5] Pažymėtina, kad EB 57 straipsnio 1 dalis (dabar SESV 64 straipsnio 1 dalis) netaikoma trims kitoms Europos laisvosios prekybos asociacijos (ELPA) šalims, t. y. Islandijai, Norvegijai ir Lichtenšteinui, kurios yra Europos ekonominės erdvės susitarimo šalys (EEE), kadangi tiek jų tarpusavio santykių atveju, tiek jų santykių su Sąjungos valstybėmis narėmis atveju kapitalo judėjimo laisvė reglamentuojama minėto susitarimo 40 straipsnyje, kuris yra iš esmės identiškas EB 56 straipsnio 1 daliai (dabar SESV 63 straipsnis). Žr. 2003 m. rugsėjo 23 d. Sprendimą Ospelt et Schlössle Weissenberg (C‑452/01, Rink. p. I‑9743, 30–32 punktai) ir 2011 m. birželio 24 d. Nutartį Projektart ir kt. (C‑476/10, Rink. p. I‑5615, 36–38 punktai), kuriuose kaip tik daromas skirtumas tarp Šveicarijos Konfederacijos ir trijų kitų ELPA šalių, kurios yra EEE susitarimo šalys, situacijos. [6] Žr. šiuo klausimu 2007 m. gegužės 24 d. Sprendimą Holböck (C‑157/05, Rink. p. I‑4051, 41 punktas). Be to, žr. 2011 m. gegužės 5 d. Sprendimą Prunus ir Polonium (C‑384/09, Rink. p. I‑3319, 36 punktas). [7] Konstitucinio įstatymo priėmimas ir jo pakeitimai 2003 m. [8] 2007 m. kovo 6 d. sprendimas Placanica sujungtose bylose C−338/04, C−359/04 ir C−360/04. [9] Šiuo klausimu žr. 2006 m. vasario 23 d. Sprendimo Van Hilten-van der Heijden, C‑513/03, Rink. p. I‑1957, 44 punktą. [10] Pagal analogiją žr.
2007 m. sausio 25 d. Sprendimo Festersen, C-370/05, 25 punktą. [11] 1999 m. birželio 1 d. Sprendimo Konle, C‑302/97, Rink. p. I‑3099, 40 punktas; minėto sprendimo Reisch ir kt. 33 punktas ir 2003 m. rugsėjo 23 d. Sprendimo Ospelt ir Schlössle Weissenberg, C‑452/01, Rink. p. I‑9743, 34 punktas. [12] 2007 m. sausio 25 d. Sprendimo Festersen, C-370/05, 35 punktas. [13] Sprendimo 37 punktas. [14] 2003 m. rugsėjo 23 d. Teisingumo Teismo sprendimas byloje C-452/01. [15] Atkreipiame dėmesį, kad Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 30 d. nutarime taip pat konstatavo, kad tokie reikalavimai, kad žemės ūkio paskirties įgijėjai patys ūkininkautų toje žemėje ar gyventų atitinkamoje vietovėje, kad būtų priversti pasirinkti kurią nors vieną iš pagal įstatymus galimų ūkininkavimo formų ir pan., nėra konstituciškai pagrįsti. [16] Sprendimo C-452/01 54 punktas. [17] Sprendimo C-452/01 53 punktas. [18] Sprendimo C-452/01 51-52 punktai. [19] Žinoma, reikėtų paminėti ir 1984 m. lapkričio 6 d. sprendimą Fearon, C-182/83, kuriame buvo nuspręsta, kad įsisteigimo laisvei neprieštarauja reikalavimas reziduoti perkamojoje žemėje arba šalia jos, tačiau pažymėtina, kad šioje byloje minėtas reikalavimas buvo nagrinėjamas esant specifinėms aplinkybėms ir tik įsisteigimo laisvės atžvilgiu. Šis reikalavimas nebuvo nagrinėjamas ekonominės veiklos (žemės ūkio) vykdymo atžvilgiu (laisvo paslaugų ir kapitalo judėjimo atžvilgiu) (žr. 2003 m. balandžio 3 d. generalinio advokato išvados Ospelt byloje (C-452/01) 127 punktą). [20] 2013 m. gegužės 8 d. Sprendimo Eric Libert ir kiti prieš Gouvernement flamand ir All Projects & Developments NV ir kt. prieš Vlaamse Regering, sujungtose bylose C-197/11 ir C-203/11, 42-43 punktas. [21] Minėto sprendimo 47 punktas. [22] Pagal analogiją žr. 2007 m. sausio 25 d.
2007 m. sausio 25 d. Sprendimo Festersen, C-370/05, 41 punktą. [23] Sprendimo 39 punktas. [24] 2003 m. rugsėjo 23 d. sprendimo Ospelt, C-452/01, 41 punktas ir jame nurodyta Teisingumo Teismo praktika bei 46 punktas. [25] 1999 m. birželio 1 d. sprendimo Konle, C-302/97, 44-49 punktai. [26] Prieš tai paminėta byla. [27] 1995 m. gruodžio 14 d. sprendimo Sanz de Lera, sujungtų bylų C-163/94, C-165/94 ir C-250/94, 28 punktas. [28] 2002 m. kovo 14 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimas. [29] Lithgow prieš United Kingdom, 1986 m., p. 120. [30] 2007 m. sausio 25 d. Sprendimo Festersen, C-370/05, 39 punktas. [31] 2012 m. lapkričio 8 d. Sprendimo Radziejewski, C‑461/11, dar nepaskelbto Rinkinyje, 29 punktas ir jame nurodyta teismo praktika. [32] Pagal analogiją žr. generalinio advokato Niilo Jaaskinen išvados byloje C-202/11 47 punktą. [33] 2002 m. birželio 4 d. sprendimas byloje Nr. C-367/98 Europos Bendrijos Komisija v Portugalijos Respublika. [34] 2002 m. kovo 14 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Farmacinės veiklos įstatymo 11 straipsnio 2 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. [35] Pateikti 2014 m. kovo 25 d. Verslo žinių straipsnyje „Bankai atveria paskolų aruodus ūkininkams“.
Vilnius 1.
dalyvavo: Komiteto pirmininkas Saulius Bucevičius, Komiteto pirmininko pavaduotojas Bronius Pauža, Komiteto nariai: Petras Čimbaras, Eugenijus Gentvilas, Kazys Grybauskas, Edmundas Jonyla, Vytautas Kamblevičius, Jonas Kondrotas, Kazys Starkevičius, Arvydas Vidžiūnas, Komiteto biuro vedėjas Romaldas Abugelis, Komiteto biuro patarėjai Gintarė Dešukaitė, Gabija Jurgelytė, Komiteto biuro padėjėja Gintarė Rimeisienė; kviestieji asmenys: Mitrulevičius Albinas - Seimo narys, Leokadija Počikovska - žemės ūkio viceministrė, Audrius Petkevičius - Žemės ūkio ministerijos Žemės ir išteklių departamento direktorius, Gintarė Tumalavičienė - Audrius Petkevičius - Žemės ūkio ministerijos Žemės ir išteklių departamento Žemės teisės skyriaus vedėja, Andriejus Stančikas – ŽŪR pirmininkas, Neringa Azguridienė, Saulius Švedas – Seimo kanceliarijos Teisės departamento atstovai, Gudynas Simas, Bieliauskaitė Akvilė - Lietuvos verslo konfederacijos atstovai, Bartulis Antanas - Lietuvos karjerų asociacijos prezidentas, Radžiūnaitė Ugnė - Lietuvos karjerų asociacijos konsultantė ekonominiais ir teisiniais klausimais, Januška Vytautas Antanas - Lietuvos geologijos tarnybos Žemės gelmių išteklių skyriaus vedėjas, Jakevičiūtė Jurgita
Gintaras - LŽSS Tarybos pirmininkas, Gaižutis Algis - LMSA pirmininkas, Šilininkas Mindaugas - LMSA Valdybos narys, Potapovienė Solveiga - „Ūkininko patarėjo“ korespondentė, Sviderskis Jonas - LŽŪBA direktorius, Juščius Kęstutis - Grybų augintojų ir perdirbėjų asociacijos prezidentas, Aleksandravičius Zigmas – ūkininkas, Juknevičius Raimundas - Šiaulių krašto ūkininkų sąjungos pirmininkas, Poderis Benas - Lietuvos finansų maklerio asociacijos atstovas, Edita Kriščiūnienė – LR Prezidentės patarėja, Kupstaitis Nerijus – Aplinkos ministerijos Miškų ūkio plėtros skyriaus vedėjas, Stasys Kropas - Lietuvos bankų asociacijos prezidentas.
Komiteto posėdyje dalyvavo: Komiteto pirmininkas Saulius Bucevičius, Komiteto pirmininko pavaduotojas Bronius Pauža, Komiteto nariai: Petras Čimbaras, Eugenijus Gentvilas, Kazys Grybauskas, Edmundas Jonyla, Vytautas Kamblevičius, Jonas Kondrotas, Kazys Starkevičius, Arvydas Vidžiūnas, Komiteto biuro vedėjas Romaldas Abugelis, Komiteto biuro patarėjai Gintarė Dešukaitė, Gabija Jurgelytė, Komiteto biuro padėjėja Gintarė Rimeisienė; kviestieji asmenys: Mitrulevičius Albinas - Seimo narys, Leokadija Počikovska - žemės ūkio viceministrė, Audrius Petkevičius - Žemės ūkio ministerijos Žemės ir išteklių departamento direktorius, Gintarė Tumalavičienė - Audrius Petkevičius - Žemės ūkio ministerijos Žemės ir išteklių departamento Žemės teisės skyriaus vedėja, Andriejus Stančikas – ŽŪR pirmininkas, Neringa Azguridienė, Saulius Švedas – Seimo kanceliarijos Teisės departamento atstovai, Gudynas Simas, Bieliauskaitė Akvilė - Lietuvos verslo konfederacijos atstovai, Bartulis Antanas - Lietuvos karjerų asociacijos prezidentas, Radžiūnaitė Ugnė - Lietuvos karjerų asociacijos konsultantė ekonominiais ir teisiniais klausimais, Januška Vytautas Antanas - Lietuvos geologijos tarnybos Žemės gelmių išteklių skyriaus vedėjas, Jakevičiūtė Jurgita
Gintaras - LŽSS Tarybos pirmininkas, Gaižutis Algis - LMSA pirmininkas, Šilininkas Mindaugas - LMSA Valdybos narys, Potapovienė Solveiga - „Ūkininko patarėjo“ korespondentė, Sviderskis Jonas - LŽŪBA direktorius, Juščius Kęstutis - Grybų augintojų ir perdirbėjų asociacijos prezidentas, Aleksandravičius Zigmas – ūkininkas, Juknevičius Raimundas - Šiaulių krašto ūkininkų sąjungos pirmininkas, Poderis Benas - Lietuvos finansų maklerio asociacijos atstovas, Edita Kriščiūnienė – LR Prezidentės patarėja, Kupstaitis Nerijus – Aplinkos ministerijos Miškų ūkio plėtros skyriaus vedėjas, Stasys Kropas - Lietuvos bankų asociacijos prezidentas. 2.
išvados, pasiūlymai, pataisos, pastabos (toliau – pasiūlymai): Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę Str. Str. d. P. 1. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-03-17) Vertindami projektą dėl jo atitikties Konstitucijai, įstatymams, Europos Sąjungos teisės aktams ir juridinės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas:
siūloma nustatyti reikalavimus tik subjektams, kurie Lietuvos Respublikoje įsigytų žemės ūkio paskirties žemę nuosavybės teise, tačiau tokie reikalavimai nebūtų taikomi tokios žemės nuomininkams, panaudos gavėjams ar kitais būdais valdantiems žemės ūkio paskirties žemę. Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 30 d. nutarime pažymėjo, kad įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į žemės rūšį (kategoriją), gali nustatyti žemės teisinį režimą, inter alia nuosavybės naudojimo, ūkinės veiklos ir kitos veiklos sąlygas, apribojimus, draudimus. Minėti apribojimai turi būti konstituciškai pagrįsti. Tokie apribojimai, draudimai gali būti nustatyti visiems fiziniams ir juridiniams asmenims nepriklausomai nuo to, kokia teise yra valdoma žemės ūkio paskirties žemė – nuosavybės, nuomos, panaudos ar kitokia. Atsižvelgus į tai, kyla abejonių, ar keičiamame įstatyme įtvirtinus apribojimus, draudimus vien tik žemės ūkio paskirties žemės įgijėjams (savininkams), siūlomu teisiniu reguliavimu būtų pasiekti projekto tikslai. Nepritarti. Komitetas nepritaria išreikštoms abejonėms. Be to, Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Seimo statuto 67 straipsnio 3 punktu, Teisės ir teisėtvarkos komitetas 2014 m. kovo 19 d. preliminariai įvertino, kad Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo IX-1314 pakeitimo įstatymo projekto (Nr.
XIIP-1587) nuostatos neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalių, 29 straipsnio 1 dalies, 32 straipsnio, 46 straipsnio 1 ir 4 dalies bei 48 straipsnio 1 dalies nuostatoms. 2. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-03-17)
2Projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 1 straipsnio,
reglamentuojančio įstatymo paskirtį, 1 dalyje nurodoma: „Šis įstatymas taikomas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalies įgyvendinimo konstitucinio įstatymo 2 straipsnyje apibrėžtiems užsienio subjektams“. Pažymėtina, kad tokia nuostata suponuoja, kad įstatymas būtų taikomas tik užsienio subjektams, nors iš kitų teikiamo projekto nuostatų matyti, kad įstatymas reglamentuoja ir su nacionaliniais subjektais susijusius visuomeninius santykius. Nuostata tikslintina. Pritarti. 3. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-03-17)
siūloma nustatyti, kad šis įstatymas netaikomas tais atvejais, kai žemė įsigyjama paveldėjimo būdu. Atsižvelgiant į šią nuostatą bei į Civilinio kodekso 5.75 straipsnio nuostatas, paveldėti žemės ūkio paskirties žemę galėtų tiek užsienio subjektai, tiek nacionaliniai subjektai, nors ir neatitiktų teikiamu projektu siūlomų nustatyti keičiamo įstatymo reikalavimų žemės ūkio paskirties žemės įgijėjams. Pažymėtina, kad nustatyti reikalavimus užsienio subjektams, siekiantiems įsigyti žemės ūkio paskirties žemę, yra siūloma ir su teikiamu įstatymo projektu susijusiame Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalies įgyvendinimo konstitucinio įstatymo Nr. I-1392 pakeitimo įstatymo projekto (reg. Nr. XIIP-1589) 2 straipsnyje.
XIIP-1589) 2 straipsnyje. Pastarajame projekte nėra siūloma įtvirtinti, kad jo nuostatos netaikomos paveldint žemės ūkio paskirties žemę. Taigi, užsienio subjektai, atsižvelgiant į Civilinio kodekso
žemės ūkio paskirties žemę galėtų tik tuo atveju, jeigu atitiktų Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalies įgyvendinimo konstitucinio įstatyme siūlomus nustatyti reikalavimus žemės ūkio paskirties žemės įgijėjams. Svarstytina, ar siūlomu nustatyti teisiniu reguliavimu nebūtų pažeistas asmenų lygiateisiškumo principas, nes užsienio ir nacionaliniams subjektams būtų nustatyti skirtingi reikalavimai paveldėti žemės ūkio paskirties žemę. Pritarti. 4. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-03-17)
dalies nuostata ,,akcijų (dalių, pajų)” derintina su Civiliniame kodekse naudojamomis sąvokomis, vietoj žodžio ,,dalių” įrašytinas žodis ,,teisių”. Jeigu būtų pritarta šiai pastabai, reikėtų atitinkamai patikslinti ir projekto 3 straipsnio nuostatas. Pritarti. 5. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-03-17)
straipsnio 2 dalies nuostatų matyti, kad fiziniam asmeniui, siekiančiam įsigyti žemės ūkio paskirties žemės, nustatomi tokie reikalavimai:
1) turėti profesinių įgūdžių ir kompetencijos, kuri pasireškia tuo, kad fizinis asmuo ne mažiau kaip 3 metus iki žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo sandorio sudarymo dienos vykdė žemės ūkio veiklą (įskaitant studijų/mokymosi laiką įgyjant žemės ūkio profesiją) ir deklaravo žemės ūkio naudmenas ir (ar) pasėlius ir tvarkė buhalterinę apskaitą ir Ūkininko ūkio įstatymo nustatyta tvarka yra įregistravęs ūkininko ūkį arba turi žemės ūkio išsimokslinimą;
2) nuolat gyvena toje savivaldybėje ar su ja besiribojančioje savivaldybėje, kurioje nori įsigyti žemės ūkio paskirties žemės.
Dėl reikalavimų nuolat gyventi atitinkamoje savivaldybėje ir ne mažiau kaip 3 metus iki žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo sandorio sudarymo dienos vykdyti žemės ūkio veiklą. Kelia abejonių šių projekto nuostatų atitiktis šioms Konstitucijos nuostatoms: 23 straipsnio 1 dalyje įtvirtintai asmens teisei į nuosavybę ir 2 dalyje nustatytai teisei į šios nuosavybės apsaugą; 29 straipsnyje įtvirtintam asmenų lygiateisiškumo principui; 32 straipsnyje įtvirtintai asmens teisei laisvai išvykti iš Lietuvos; 46 straipsnio 1 dalyje nustatytai asmens ūkinės veiklos laisvei ir iniciatyvai; 46 straipsnio 4 dalies nuostatai “įstatymas saugo sąžiningos konkurencijos teisę“ bei 48 straipsnyje 1 dalies nuostatai, kad žmogus gali laisvai pasirinkti verslą.
Be to, aptariamos projekto nuostatos kelia abejonių dėl jų atitikties Sutartyje dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) įtvirtintoms asmens teisėms: 21 straipsnyje įtvirtintai Sąjungos piliečio teisei laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje; 45 straipsnyje nustatytai darbuotojų judėjimo laisvei; 49 straipsnyje reglamentuojamai steigimosi teisei; 56 straipsnyje reglamentuojamam laisvam paslaugų judėjimui bei 63 straipsnyje įvirtintam laisvam kapitalo judėjimui. Šiame kontekste pažymėtina, kad tiek Konstitucinis Teismas, tiek Europos Sąjungos Teisingumo Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra pripažinę galimybę riboti kai kurias asmens teises, tačiau tokia galimybė visada buvo siejama su tam tikromis sąlygomis. Konstitucinis Teismas 2004 m. sausio 24 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2005 m. gegužės 13 d. bei kituose nutarimuose yra nurodęs:
„Pagal Konstituciją riboti asmens teises ir laisves <...> galima, jeigu
yra laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo.
Anot Konstitucinio Teismo
„<...> sprendžiant ar įstatymas, kuriuo ribojamas asmens teisių ir
laisvių įgyvendinimas, nepažeidžia konstitucinio proporcingumo principo <...>, būtina įvertinti, ar įstatyme numatytos priemonės atitinka teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, ar šios priemonės yra būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir ar šios priemonės nevaržo asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti“. Pagal nusistovėjusią Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau - ESTT) praktiką nacionalinės priemonės, galinčios apriboti galimybę pasinaudoti SESV užtikrintomis pagrindinėmis teisėmis ar naudojimąsi jomis padaryti mažiau patrauklų, gali būti leistinos, jeigu jomis siekiama bendrojo intereso tikslo, jos yra tinkamos šiam tikslui pasiekti ir neviršija to, kas reikalinga jam pasiekti (2009 m. spalio d. sprendimas byloje Woningstichting Sint Servatius,C—567/07; 2011 m. gruodžio 1 d. sprendimas byloje Komisija prieš Vengriją, C—253/09; 2013 m. gegužės 8 d. sprendimas sujungtose bylose Eric Libert ir kiti prieš Gouvernement flamand (C-197/11) ir All Projects & Developments NV ir kt. prieš Vlaamse Regering (C-203/11)).
Pažymėtina, kad reikalavimu nuolat gyventi atitinkamoje savivaldybėje ir 3 metus iki žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo sandorio sudarymo dienos vykdyti žemės ūkio veiklą, būtų apribota ne tik Lietuvoje niekada negyvenusių asmenų, pvz.: Europos Sąjungos valstybių narių piliečių, bet ir iš Lietuvos išvykusių ir atitinkamą laikotarpį kitoje valstybėje gyvenusių asmenų bei Lietuvos Respublikoje nuolatinai gyvenusių, tačiau neužsiėmusių žemės ūkio veikla asmenų teisė įsigyti žemės ūkio paskirties žemę ir užsiimti žemės ūkio veikla. Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva.“ Ši Konstitucijos nuostata yra glaudžiai susijusi su Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens teise pasirinkti darbą ir verslą. 1996 m. balandžio 18 d. nutarime Konstitucinis Teismas pažymėjo kad „Asmens ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos sąvoka yra plati.
Ji apima teisę laisvai pasirinkti verslą, <...>, sąžiningos konkurencijos laisvę, ūkinės veiklos subjektų lygiateisiškumą ir kt.“ 1995 m. balandžio 20 d. nutarime Konstitucinis Teismas konstatavo, kad „Ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva remiasi prigimtine žmogaus asmens laisve ir prigimtine teise turėti nuosavybę“. Konstitucijos 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuosavybė neliečiama, o šio straipsnio 2 dalyje, kad nuosavybės teises saugo įstatymai. Anot Konstitucinio Teismo „Šios konstitucinės nuostatos suponuoja tai, kad Konstitucija, garantuodama nuosavybės apsaugą, kartu įtvirtina ir konstitucinę teisę įgyti nuosavybę <...>“. Konstitucinis Teismas 2002 m. kovo 14 d. nutarime konstatavo, kad „asmens konstitucinė teisė į nuosavybę yra esminė (būtina) asmens ūkinės veiklos laisvės įgyvendinimo sąlyga. Ribojant asmens teisę į nuosavybę, yra ribojama ir asmens ūkinės veiklos laisvė.“ Kaip jau buvo minėta aukščiau, kad nustatomas ribojimas būtų pateisinamas, jis turi būti konstituciškai pagrįstas ir proporcingas siekiamiems tikslams. Pažymėtina, kad aptariami reikalavimai nuolat gyventi atitinkamoje savivaldybėje ir ne mažiau kaip 3 metus iki žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo sandorio sudarymo dienos vykdyti žemės ūkio veiklą suponuoja (kitaip jie būtų iš viso nesuprantami), kad žemės ūkio paskirties žemę įsigiję asmenys, turėtų patys tą žemę dirbti. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 30 d. nutarime konstatavo, kad tokie reikalavimai, kad žemės ūkio paskirties įgijėjai patys ūkininkautų toje žemėje, nėra konstituciškai pagrįsti. Kita vertus, pažymėtina ir tai, kad aptariami reikalavimai nustatomi tik vienai žemės ūkio paskirties žemės naudotojų kategorijai – asmenims, po šio įstatymo įsigaliojimo įsigysiantiems žemės ūkio paskirties žemę.
Šis reikalavimas (kartu su projekto 4 straipsniu keičiamo įstatymo 7 straipsnyje nustatytu įpareigojimu 5 metus neperleisti įsigytos žemės ūkio paskirties žemės) nebūtų taikomas nei esamiems žemės ūkio paskirties žemės savininkams ar naudojantiems šią žemę kitais pagrindais asmenims, nei naudosiantiems žemės ūkio paskirties žemę kita nei nuosavybės teise po šio įstatymo įsigaliojimo. Atsižvelgus į tai, kelia abejonių ar aptariamų reikalavimų nustatymu iš tiesų būtų pasiekti keičiamo įstatymo 1 straipsnyje nustatyti tikslai – kad žemės ūkio paskirties žemė būtų naudojama racionaliai, skatinant žemės ūkio produkcijos gamybą; būtų išsaugota ir pagerinta natūrali aplinka ir pan. Todėl manytina, kad projektu nustatyti reikalavimai nuolat gyventi atitinkamoje savivaldybėje ir 3 metus iki žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo sandorio sudarymo dienos vykdyti žemės ūkio veiklą viena vertus, nepagrįstai apribotų Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalyse, 32 straipsnyje, 46 straipsnio 1 dalyje bei 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas asmens teises, o kita vertus, nustačius tokį reikalavimą tik vienai kategorijai žemės ūkio paskirties žemės naudotojų, būtų pažeistas ir Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas asmenų lygiateisiškumo principas bei 46 straipsnio 4 dalies nuostata “įstatymas saugo sąžiningos konkurencijos teisę“. Dėl reikalavimo turėti profesinių įgūdžių ir kompetencijos.
Pažymėtina, kad teikiamo projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatos, apibūdinančios, koks fizinis asmuo laikomas turinčiu profesinių įgūdžių ir kompetencijos, iš esmės yra siejamos su tam tikro išsilavinimo turėjimu, nes ir ūkininko ūkiui įregistruoti pagal Lietuvos Respublikos ūkininko ūkio įstatymo 4 straipsnio 3 dalį reikalingas Vyriausybės įgaliotos institucijos nustatytas profesinis pasirengimas ūkininkauti. Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas, nagrinėdamas tuo metu galiojusią Farmacinės veiklos įstatymo nuostatą, draudžiančią aukštojo farmacinio išsilavinimo neturintiems asmenims nuosavybės teise įsigyti vaistines, 2002 m. kovo 14 d. nutarimu konstatavo, kad „Pagal Konstituciją neleidžiama riboti asmens teisės į nuosavybę priklausomai nuo asmens išsilavinimo“. Šioje byloje Konstitucinis Teismas pripažino, jog atitinkama Farmacinės veiklos įstatymo nuostata ta apimtimi, kuria buvo ribojama fizinių asmenų, neturinčių aukštojo farmacinio išsilavinimo, nuosavybės teise įsigyti vaistinių, prieštaravo Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalims, 46 straipsnio 1 daliai ir 48 straipsnio 1 daliai. Kaip jau buvo minėta aukščiau ir aptariamo reikalavimo nustatymas suponuoja, kad asmenys, įgiję žemės ūkio paskirties žemę, turėtų ją dirbti patys. Minėta, kad Konstitucinis Teismas
paskirties žemės įgijėjams patiems ūkininkauti, o taip pat priverstinai pasirinkti kurią nors vieną iš pagal įstatymus galimų ūkininkavimo formų, yra konstituciškai nepagrįsti.
Atsižvelgiant į tai, manytume, kad projektu keičiamo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatomis tiek, kiek jomis teisė įsigyti žemės ūkio paskirties žemę siejama su išsilavinimo turėjimu, nepagrįstai apribotų Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalyse, 46 straipsnio 1 dalyje bei 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas asmens teises, o kita vertus, nustačius tokį reikalavimą tik vienai kategorijai žemės ūkio paskirties žemės naudotojų, būtų pažeistas ir Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas asmenų lygiateisiškumo principas bei 46 straipsnio 4 dalies nuostata “įstatymas saugo sąžiningos konkurencijos teisę“. Dėl aukščiau aptartų projektu nustatytų reikalavimų atitikties Europos Sąjungos teisei. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad neseniai Europos Sąjungos Teisingumo Teismas išnagrinėjo bylą ir 2013 m. gegužės 8 d. priėmė prejudicinį sprendimą sujungtose bylose Eric Libert ir kiti prieš Gouvernement flamand (C-197/11) ir All Projects & Developments NV ir kt. prieš Vlaamse Regering (C-203/11), kurios aplinkybės savo teisine prigimtimi yra panašios į projekto 4 straipsnio 1 dalyje nustatytąsias. Pažymėtina, kad šioje byloje prašymai buvo pateikti siekiant išsiaiškinti, ar Belgijos Karalystės Flandrijos regiono dekreto dėl žemės sklypų ir nekilnojamojo turto
savivaldybėse esantį nekilnojamąjį turtą, provincijos vertinimo komisija turėjo taikyti patikrinimą dėl „pakankamo ryšio“ tarp potencialaus įgijėjo ar nuomininko ir šių tikslinių savivaldybių.
Pažymėtina, kad minėtame Flandrijos dekrete, buvo nustatyta, kad asmuo, siekiantis įsigyti nurodytąjį turtą nuosavybės teise, jį išsinuomoti ilgiau nei 9 metams ir pan. yra laikomas turinčiu „pakankamą ryšį“ su atitinkamomis savivaldybėmis, jei jis atitinka tris alternatyvias sąlygas. Pirmąja sąlyga buvo reikalaujama, kad asmuo, kuriam turėtų būti perleistas nekilnojamasis turtas iki perleidimo dienos gyventų tikslinėje savivaldybėje ne mažiau kaip šešerius metus; pagal antrąją sąlygą pirkėjas ar nuomininkas perleidimo dieną turėjo vykdyti veiklą toje savivaldybėje; trečiąja sąlyga buvo reikalaujama, kad įgijėjas ar nuomininkas dėl svarbios ir ilgą laiką trunkančios aplinkybės su šia savivaldybe būtų susietas profesiniu, šeimos, socialiniu ar ekonominiu ryšiu. Pažymėtina, kad Teismas šioje byloje pakartojo ankstesnėse bylose padarytas išvadas, kad SESV 21 straipsnis ir atitinkamoje srityje SESV 45 ir
direktyvos 2004/38/EB (toliau – Direktyva 2004/38/EB) dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje 22 ir 24 straipsniai draudžia nacionalines priemones, kurios valstybės narės piliečiams sudaro kliūčių arba juos atgraso nuo išvykimo iš jos, siekiant pasinaudoti laisvo judėjimo Sąjungos viduje teise.
Dėl laisvo paslaugų teikimo, kuris reglamentuojamas SESV 56 straipsniu, Teismas pažymėjo, kad Flandrijos dekreto nuostatos galėtų sudaryti kliūčių vykdyti veiklą įmonėms, veikiančioms nekilnojamojo turto sektoriuje, atsižvelgiant į tai, kad yra apribotas ratas asmenų, kuriems nekilnojamas turtas gali būti parduodamas. Galiausiai Teismas pripažino, kad Flandrijos dekreto nuostatos pažeidžia ir SESV 63 straipsnio 1 dalies nuostatas, kaip atgrasančias ne rezidentus investuoti į nekilnojamąjį turtą atitinkamose Flandrijos regiono savivaldybėse. Pažymėtina, kad nors Teismas pripažino, kad tokie reikalavimai gali būti grindžiami valstybės narės socialinio būsto politika (užtikrinti pakankamą būsto pasiūlą asmenims, gaunantiems mažai pajamų ir pan.) vis tik Teismas nerado „tiesioginio ryšio“ tarp nustatytų reikalavimų ir siekiamo tikslo. Vertinant aptariamas projekto nuostatas aukščiau minėtos ESTT bylos ir kitų aukščiau minėtų bylų kontekste, manytume, kad projektu keičiamo įstatymo
SESV 21, 45, 49, 56 bei 63 straipsnio bei Direktyvos 2004/38/EB 22 ir 24 straipsnių. Papildomai atkreipiame dėmesį ir į tai, kad kartu su teikiamu projektu yra teikiamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalies įgyvendinimo konstitucinio įstatymo Nr. I-1392 pakeitimo įstatymo projektas (reg. Nr. XIIP-1589), kuris yra taikomas tik užsienio subjektams.
Šio projekto 2 straipsniu keičiamo įstatymo 3 straipsnio 2 bei 3 dalyse yra nustatomi reikalavimai žemės ūkio paskirties žemės įsigijimui užsienio subjektams – fiziniams asmenims: reikalavimas mokėti lietuvių kalbą, būti lojaliems Lietuvos valstybei ir pan. Pažymėtina, kad teikiamu projektu nustačius reikalavimus fiziniams asmenims, šie reikalavimai būtų taikomi ne tik Lietuvos fiziniams asmenims, bet ir užsienio subjektams - fiziniams asmenims. Pabrėžtina, kad konstitucinis įstatymas yra aukštesnės galios teisės aktas, nei paprastas įstatymas (šiuo atveju – teikiamas projektas). Pagal konstitucinį teisės aktų hierarchijos principą žemesnės galios teisės aktas turi atitikti aukštesnės galios teisės aktą. Tai reiškia, kad teikiamu projektu negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo vienodi pagal savo paskirtį reikalavimai (įsigyti žemės ūkio paskirties žemę) būtų nustatyti skirtingo lygmens teisės aktuose - konstituciniame įstatyme ir paprastame įstatyme. Tokiu teisiniu reguliavimu yra pažeidžiamas konstitucinis teisės aktų hierarchijos principas. Nepritarti. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Seimo statuto 67 straipsnio 3 punktu, Teisės ir teisėtvarkos komitetas 2014 m. kovo 19 d. preliminariai įvertino, kad Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo IX-1314 pakeitimo įstatymo projekto (Nr. XIIP-1587) nuostatos neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalių, 29 straipsnio 1 dalies, 32 straipsnio, 46 straipsnio 1 ir 4 dalies bei 48 straipsnio 1 dalies nuostatoms. 6. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-03-17) 6.
Manytume, kad projekto 2 straipsniu keičiamo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies punkto nuostata, kurioje yra nustatomas reikalavimas juridiniams asmenims ne mažiau kaip 3 metus iki žemės ūkio paskirties įsigijimo sandorio sudarymo dienos vykdyti žemės ūkio veiklą, deklaruoti žemės ūkio pasėlius ir pan. dėl aukščiau išdėstytoje pastaboje pateiktų argumentų neatitinka Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalies, 29 straipsnio 1 dalies, 46 straipsnio 1 ir 4 dalies bei 48 straipsnio 1 dalies nuostatų bei Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 49, 56 bei 63 straipsnių. Nepritarti. Žr. išvados 5 punktą. 7. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-03-17)
nustatyti, kad ,,asmenys, nurodyti šio straipsnio 1 dalyje, gali įsigyti žemės ūkio paskirties žemės tik tos savivaldybės, kurioje nuolat gyvena (yra įregistruota juridinio asmens buveinė) ar su ja besiribojančios savivaldybės teritorijoje ir tik gavę savivaldybės <…> komisijos leidimą”. Siūlomas teisinis reguliavimas toje apimtyje, kiek juridiniams asmenims, siekiantiems atitinkamoje savivaldybėje (besiribojančioje savivaldybėje) įsigyti žemės ūkio paskirties žemę, siūloma nustatyti reikalavimą turėti buveinę tos savivaldybės teritorijoje, kelia abejonių. Pirma, Civilinio kodekso 2.49 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad juridinio asmens buveinė laikoma ta vieta, kurioje yra nuolatinis jo valdymo organas. Juridinio asmens buveinė apibūdinama nurodant patalpų, kuriose yra buveinė, adresą. Taigi, pagal projektu siūlomas nuostatas juridinis asmuo, siekdamas įsigyti žemės ūkio paskirties žemę atitinkamoje savivaldybėje, bet neturėdamas joje savo buveinės, turėtų perkelti buveinę (nuolatinį valdymo organą) į tos savivaldybės arba besiribojančios savivaldybės teritoriją.
Pažymėtina, kad projekto aiškinamajame rašte nėra nurodyti argumentai, kurie pagrįstų reikalavimo juridiniam asmeniui turėti savivaldybėje, kurioje yra įsigyjama žemė arba gretimoje savivaldybėje, buveinę. Tokio siūlymo pagrįstumas kelia abejonių, nes juridinio asmens buveinės perkėlimas galimai apsunkintų juridinių asmenų ūkinę veiklą, ypač tokių juridinių asmenų, kurių pagrindinė veikla būtų vykdoma kitų savivaldybių, nei yra įsigyjama žemė, bei užsienio valstybių teritorijose. Buveinę juridiniai asmenys būtų privesti perkelti vien tik dėl to, kad įsigytų žemę. Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 30 d. nutarime pažymėjo, kad įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į žemės rūšį (kategoriją), gali nustatyti žemės teisinį režimą, inter alia nuosavybės naudojimo, ūkinės veiklos ir kitos veiklos sąlygas, apribojimus, draudimus, tačiau minėti apribojimai turi būti konstituciškai pagrįsti. Be to, siūlomu teisiniu reguliavimu būtų sudarytos palankesnės sąlygos atitinkamoje savivaldybėje įsigyti žemę toje savivaldybėje ar besiribojančioje savivaldybėje jau turintiems buveinę juridiniams asmenims, t.y. tų savivaldybių teritorijose jau vykdantiems veiklą subjektams, nes pastariesiems buveinės perkelti nereikėtų. Todėl manytina, kad tokios projekto nuostatos neatitiktų Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalysdalies,
dalies nuostatų bei SESV 49, 56 bei 63 straipsnių. Antra, atkreiptinas dėmesys, kad užsienio juridinių asmenų civilinis teisnumas nustatomas pagal du principus: buveinės ir inkorporavimo.
Remiantis buveinės principu juridiniam asmeniui taikytina teisė yra nustatoma pagal jo buveinės vietos teisę, todėl projektu nustačius reikalavimą juridiniams asmenims turėti buveinę konkrečioje Lietuvos Respublikos savivaldybėje, tai reikštų, kad kitoje valstybėje narėje turintis buveinę juridinis asmuo, ją perkėlęs į Lietuvą, prarastų savo teisinį subjektiškumą pagal savo ankstesnės buveinės valstybės teisę. Nepritarti. Žr. išvados 5 punktą. 8. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-03-17)
2 straipsniu keičiamo įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje siūloma nustatyti, kad leidimas įsigyti žemės ūkio paskirties žemę išduodamas tik tuo atveju, jei asmuo atitinka šio straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus ir įsipareigoja laikytis Žemės įstatymo 21 straipsnyje nustatytų reikalavimų. Atkreiptinas dėmesys, kad reikalavimus žemės ūkio paskirties žemės įgijėjams projektu yra siūloma nustatyti ne tik keičiamo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje, bet ir šio straipsnio 2 dalyje. Atsižvelgus į tai, vertinamoji projekto nuostata tikslintina. Be to, svarstytina, ar nereikėtų atsisakyti nuostatos, kad žemę įsigyjantis asmuo įsipareigoja laikytis Žemės įstatymo 21 straipsnyje nustatytų reikalavimų, nes įstatymų reikalavimų privalo laikytis visi asmenys nepriklausomai nuo to, ar jie raštiškai ar kita forma prisiima tokius įsipareigojimus, ar ne.
Kartu pažymėtina, kad iš projekto nuostatų nėra aišku, kokius dokumentus (duomenis) asmuo, siekiantis įsigyti žemę, turėtų pateikti komisijai, kad ji galėtų konstatuoti, kaip tai siūloma nustatyti projekto 2 straipsniu keičiamo įstatymo 2 straipsnio 3 dalies paskutiniajame sakinyje, kad perleidžiami žemės ūkio paskirties žemės sklypai bus naudojami tik žemės ūkio veiklai vykdyti, bei kokiais kriterijais vadovaujantis komisija nustatytų tai, kad nebus didinama žemės valdų koncentracija, galinti daryti tiesioginį poveikį vidutinių ir smulkių ūkių žlugdymui. Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad su asmenų teisėmis susijęs teisinis reguliavimas turi būti nustatytas įstatymais. Todėl manytume, kad projektą reikėtų atitinkamai papildyti. Pritarti. 9. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-03-17)
dalių numeracija. Pritarti. 10. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-03-17)
nustatyti, kad žemės ūkio paskirties žemės perleidimo sutartyje įrašoma sąlyga, kad žemės ūkio paskirties žemės pirkėjas, įgijęs šią žemę, teisę ją perleisti kitiems asmenims įgyja ne anksčiau kaip praėjus 5 metams nuo šios žemės įsigijimo dienos. Kaip jau buvo minėta, Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 30 d. nutarime pažymėjo, kad įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į žemės rūšį (kategoriją), gali nustatyti žemės teisinį režimą, inter alia nuosavybės naudojimo, ūkinės veiklos ir kitos veiklos sąlygas, apribojimus, draudimus, tačiau minėti apribojimai turi būti konstituciškai pagrįsti.
Svarstytina, ar siūlomas nuosavybės teisės ribojimas yra pagrįstas, ar jis yra proporcingas siekiamiems tikslams. Diskutuotina, ar įstatymo tikslai negalėtų būti pasiekti nustatant žemės ūkio paskirties žemės naudojimo sąlygas, nustatant veiklos, kuri galėtų padaryti neigiamą poveikį tokios paskirties žemei, ribojimus, bet ne ribojant tokios žemės savininko nuosavybės teises. Be to, nuosavybės teisės ribojimus galima nustatyti tik įstatymu, bet ne kaip viena iš įrašomų į perleidimo sutartį sąlygų. Atsižvelgus į tai, projekto nuostatos tikslintinos. Pritarti. 11. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-03-17)
būtų užbaigiamos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo procedūros, jei jos būtų pradėtos iki įstatymo įsigaliojimo dienos (pvz., Civilinio kodekso 6.165 straipsnio nustatyta tvarka yra sudaryta preliminarioji sutartis dėl žemės ūkio paskirties žemės sklypo perleidimo sandorio sudarymo). Manytume, kad projektas turėtų būti papildytas nuostatomis, aiškiai įvardijančiomis nuo kokio momento sudaromiems žemės sklypo įsigijimo sandoriams būtų taikomos naujosios sąlygos (pvz., sandoriams, kurie bus sudaryti po šio įstatymo įsigaliojimo). Taip pat reikėtų nurodyti pagal kokius teisės aktus būtų užbaigiamos iki įstatymo įsigaliojimo pradėtos žemės sklypo įsigijimo procedūros ir koks faktas būtų laikomas įsigijimo procedūrų pradžia. Pritarti. 12. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-03-17)
dieną po oficialaus jo paskelbimo Teisės aktų registre.
Pažymėtina, kad pagal projekto aiškinamąjį raštą įstatymui įgyvendinti reikės priimti naujus ar pakeisti galiojančius poįstatyminius teisės aktus. Atsižvelgiant į tai, jog įstatymo įgyvendinimui būtų tinkamai pasirengta, svarstytina, ar nereikėtų nustatyti vėlesnę įstatymo įsigaliojimo datą bei įpareigojimą atitinkamoms institucijoms priimti įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus iki įstatymo įsigaliojimo. Nepritarti. Netikslinga. 13. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-03-17)
valstybės turtu, o Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad valstybės turto savininko funkcijas įgyvendina Seimas ir Vyriausybė, todėl svarstytina, ar dėl teikiamo įstatymo projekto nereikėtų prašyti Vyriausybės išvados. Atsižvelgti. Vyriausybė pateikė savo parengtą įstatymo projektą, įstatymų projektai sujungti ir pateiktas vienas (Nr. XIIP-1587(2)). 14. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-03-17)
nustatyta, kad teisės akto projekto rengėjas atlieka rengiamo teisės akto projekto antikorupcinį vertinimą, jeigu rengiamame teisės akte numatoma reglamentuoti santykius, susijusius su valstybės ar savivaldybių turto nuosavybės teisės perleidimu privatiems asmenims. Atkreiptinas dėmesys, kad projekto aiškinamajame rašte nėra nurodyta, ar toks vertinimas buvo atliktas. Atsižvelgti. STT išvada gauta į pastabas atsižvelgta. 15. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-04-08)1 Vertindami projektą dėl jo atitikties Konstitucijai, įstatymams, Europos Sąjungos teisės aktams ir juridinės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas: 1.
Projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatomas reikalavimas fiziniam asmeniui, siekiančiam įsigyti žemės ūkio paskirties žemės - turėti profesinių įgūdžių ir kompetencijos. Tokiu laikomas nemažiau kaip 3 metus per paskutinius penkerius metus iki žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo sandorio sudarymo dienos žemės ūkio veiklą vykdęs (įskaitant studijų/mokymosi įgyjant žemės ūkio išsimokslinimą laiką) ir buhalterinę apskaitą tvarkantis fizinis asmuo, kuris Ūkininko ūkio įstatymo nustatyta tvarka yra įregistravęs ūkininko ūkį arba turi žemės ūkio išsimokslinimo diplomą. Dėl reikalavimo nuolat ne mažiau kaip 3 metus per paskutinius penkerius metus iki žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo sandorio sudarymo dienos vykdyti žemės ūkio veiklą. Kelia abejonių šių projekto nuostatų atitiktis šioms Konstitucijos nuostatoms: 23 straipsnio 1 dalyje įtvirtintai asmens teisei į nuosavybę ir 2 dalyje nustatytai teisei į šios nuosavybės apsaugą; 29 straipsnyje įtvirtintam asmenų lygiateisiškumo principui; 46 straipsnio 1 dalyje nustatytai asmens ūkinės veiklos laisvei ir iniciatyvai; 46 straipsnio
straipsnyje 1 dalies nuostatai, kad žmogus gali laisvai pasirinkti verslą. Be to, aptariamos projekto nuostatos kelia abejonių dėl jų atitikties SESV įtvirtintoms asmens teisėms: 49 straipsnyje reglamentuojamai steigimosi teisei; 56 straipsnyje reglamentuojamam laisvam paslaugų judėjimui bei 63 straipsnyje įvirtintam laisvam kapitalo judėjimui.
Šiame kontekste pažymėtina, kad tiek Konstitucinis Teismas, tiek Europos Sąjungos Teisingumo Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra pripažinę galimybę riboti kai kurias asmens teises, tačiau tokia galimybė visada buvo siejama su tam tikromis sąlygomis. Konstitucinis Teismas 2004 m. sausio 24 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2005 m. gegužės 13 d. bei kituose nutarimuose yra nurodęs:
„Pagal Konstituciją riboti asmens teises ir laisves <...> galima, jeigu
yra laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo. Anot Konstitucinio Teismo
„<...> sprendžiant ar įstatymas, kuriuo ribojamas asmens teisių ir
laisvių įgyvendinimas, nepažeidžia konstitucinio proporcingumo principo <...>, būtina įvertinti, ar įstatyme numatytos priemonės atitinka teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, ar šios priemonės yra būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir ar šios priemonės nevaržo asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti“.
Pagal nusistovėjusią Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau - ESTT) praktiką nacionalinės priemonės, galinčios apriboti galimybę pasinaudoti SESV užtikrintomis pagrindinėmis teisėmis ar naudojimąsi jomis padaryti mažiau patrauklų, gali būti leistinos, jeigu jomis siekiama bendrojo intereso tikslo, jos yra tinkamos šiam tikslui pasiekti ir neviršija to, kas reikalinga jam pasiekti (2009 m. spalio d. sprendimas byloje Woningstichting Sint Servatius,C—567/07; 2011 m. gruodžio 1 d. sprendimas byloje Komisija prieš Vengriją, C—253/09; 2013 m. gegužės 8 d. sprendimas sujungtose bylose Eric Libert ir kiti prieš Gouvernement flamand (C-197/11) ir All Projects & Developments NV ir kt. prieš Vlaamse Regering (C-203/11)). Pažymėtina, kad reikalavimu ne mažiau kaip 3 metus per paskutinius penkerius metus iki žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo sandorio sudarymo dienos vykdyti žemės ūkio veiklą, būtų apribota fizinių asmenų, iki teikiamo įstatymo įsigaliojimo dienos neužsiėmusių žemės ūkio veikla, teisė įsigyti žemės ūkio paskirties žemę ir užsiimti žemės ūkio veikla. Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva.“ Ši Konstitucijos nuostata yra glaudžiai susijusi su Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens teise pasirinkti darbą ir verslą. 1996 m. balandžio 18 d. nutarime Konstitucinis Teismas pažymėjo kad „Asmens ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos sąvoka yra plati.
Ji apima teisę laisvai pasirinkti verslą, <...>, sąžiningos konkurencijos laisvę, ūkinės veiklos subjektų lygiateisiškumą ir kt.“ 1995 m. balandžio 20 d. nutarime Konstitucinis Teismas konstatavo, kad „Ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva remiasi prigimtine žmogaus asmens laisve ir prigimtine teise turėti nuosavybę“. Konstitucijos 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuosavybė neliečiama, o šio straipsnio 2 dalyje, kad nuosavybės teises saugo įstatymai. Anot Konstitucinio Teismo
„Šios konstitucinės nuostatos suponuoja tai, kad Konstitucija, garantuodama
nuosavybės apsaugą, kartu įtvirtina ir konstitucinę teisę įgyti nuosavybę <...>“. Konstitucinis Teismas 2002 m. kovo 14 d. nutarime konstatavo, kad „asmens konstitucinė teisė į nuosavybę yra esminė (būtina) asmens ūkinės veiklos laisvės įgyvendinimo sąlyga. Ribojant asmens teisę į nuosavybę, yra ribojama ir asmens ūkinės veiklos laisvė.“ Kaip jau buvo minėta aukščiau, kad nustatomas ribojimas būtų pateisinamas, jis turi būti konstituciškai pagrįstas ir proporcingas siekiamiems tikslams. Pažymėtina, kad aptariamas reikalavimas ne mažiau kaip 3 metus per paskutinius penkerius metus iki žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo sandorio sudarymo dienos vykdyti žemės ūkio veiklą suponuoja (kartu su reikalavimu turėti žemės ūkio išsimokslinimo diplomą, kuris bus aptartas vėliau), kad žemės ūkio paskirties žemę įsigiję asmenys, turėtų patys tą žemę dirbti. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 30 d. nutarime konstatavo, kad tokie reikalavimai, kad žemės ūkio paskirties įgijėjai patys ūkininkautų toje žemėje, nėra konstituciškai pagrįsti. Kita vertus, pažymėtina ir tai, kad aptariami reikalavimai nustatomi tik vienai žemės ūkio paskirties žemės naudotojų kategorijai – asmenims, po šio įstatymo įsigaliojimo įsigysiantiems žemės ūkio paskirties žemę.
Šis reikalavimas (kartu su projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nustatytu įpareigojimu 5 metus nuo žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo naudoti šią žemę žemės ūkio veiklai) nebūtų taikomas nei esamiems žemės ūkio paskirties žemės savininkams ar naudojantiems šią žemę kitais pagrindais asmenims, nei naudosiantiems žemės ūkio paskirties žemę kita nei nuosavybės teise po šio įstatymo įsigaliojimo. Atsižvelgus į tai, kelia abejonių ar aptariamo reikalavimo nustatymu iš tiesų būtų pasiekti projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 1 straipsnyje nustatyti tikslai – kad žemės ūkio paskirties žemė būtų naudojama racionaliai, skatinant žemės ūkio produkcijos gamybą; būtų išsaugota ir pagerinta natūrali aplinka ir pan. Todėl manytina, kad projektu nustatomas reikalavimas ne mažiau kaip 3 metus per paskutinius penkerius metus iki žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo sandorio sudarymo dienos vykdyti žemės ūkio veiklą viena vertus, nepagrįstai apribotų Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalyse, 46 straipsnio 1 dalyje bei 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas asmens teises, o kita vertus, nustačius tokį reikalavimą tik vienai kategorijai žemės ūkio paskirties žemės naudotojų, būtų pažeistas ir Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas asmenų lygiateisiškumo principas bei 46 straipsnio 4 dalies nuostata „įstatymas saugo sąžiningos konkurencijos teisę“. Dėl reikalavimo būti įsteigusiam ūkininko ūkį ir tvarkyti buhalterinę apskaitą arba turėti žemės ūkio išsimokslinimo diplomą.
Pažymėtina, kad šios teikiamo projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatos iš esmės yra siejamos su tam tikro išsilavinimo turėjimu, nes ir ūkininko ūkiui įregistruoti pagal Lietuvos Respublikos ūkininko ūkio įstatymo 4 straipsnio 3 dalį reikalingas Vyriausybės įgaliotos institucijos nustatytas profesinis pasirengimas ūkininkauti. Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas, nagrinėdamas tuo metu galiojusią Farmacinės veiklos įstatymo nuostatą, draudžiančią aukštojo farmacinio išsilavinimo neturintiems asmenims nuosavybės teise įsigyti vaistines, 2002 m. kovo 14 d. nutarimu konstatavo, kad „Pagal Konstituciją neleidžiama riboti asmens teisės į nuosavybę priklausomai nuo asmens išsilavinimo“. Šioje byloje Konstitucinis Teismas pripažino, jog atitinkama Farmacinės veiklos įstatymo nuostata ta apimtimi, kuria buvo ribojama fizinių asmenų, neturinčių aukštojo farmacinio išsilavinimo, nuosavybės teise įsigyti vaistinių, prieštaravo Konstitucijos
daliai. Kaip jau buvo minėta aukščiau ir aptariamo reikalavimo nustatymas suponuoja, kad asmenys, įgiję žemės ūkio paskirties žemę, turėtų ją dirbti patys. Minėta, kad Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 30 d. nutarime yra nurodęs, kad reikalavimas žemės ūkio paskirties žemės įgijėjams patiems ūkininkauti, o taip pat priverstinai pasirinkti kurią nors vieną iš pagal įstatymus galimų ūkininkavimo formų, yra konstituciškai nepagrįsti.
Atsižvelgiant į tai, manytume, kad projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostata tiek, kiek pagal ją teisė įsigyti žemės ūkio paskirties žemę siejama su išsilavinimo turėjimu, nepagrįstai apribotų Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalyse, 46 straipsnio 1 dalyje bei 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas asmens teises, o kita vertus, nustačius tokį reikalavimą tik vienai kategorijai žemės ūkio paskirties žemės naudotojų, būtų pažeistas ir Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas asmenų lygiateisiškumo principas bei 46 straipsnio 4 dalies nuostata “įstatymas saugo sąžiningos konkurencijos teisę“. Kaip jau buvo minėta aukščiau, projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyti reikalavimai kartu su šio straipsnio 2 dalyje numatytu įpareigojimu naudoti įsigytą žemės ūkio paskirties žemės sklypą žemės ūkio veiklai, suponuoja, kad asmuo, įsigijęs žemės ūkio paskirties žemę, turėtų ją dirbti pats. Šiame kontekste, kiek tai susiję su šių projekto nuostatų atitiktimi Europos Sąjungos teisei, pažymėtina, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismas Ospelt byloje C-452/01 konstatavo, kad toks teisinis reguliavimas, kai leidimas įsigyti žemės ūkio paskirties žemę neišduodamas asmenims, patiems nedirbantiems šios žemės, neatitinka Sutartyje dėl Europos Sąjungos veikimo įtvirtintų laisvo kapitalo judėjimo taisyklių.
Be to, pažymėtina, kad nustačius reikalavimus, pažeidžiančius laisvo kapitalo judėjimo taisykles, būtų apribota ir SESV 49 straipsnyje įtvirtinta asmenų steigimosi teisė bei SESV 56 straipsnyje įtvirtinta paslaugų teikimo laisvė (įmonių, veikiančių nekilnojamojo turto sektoriuje, laisvė teikti paslaugas, atsižvelgiant į tai, kad būtų apribotas ratas asmenų, kuriems nekilnojamas turtas – žemės ūkio paskirties žemė – gali būti parduodamas). Nepritarti. Nepritarti. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Seimo statuto 67 straipsnio 3 punktu, Teisės ir teisėtvarkos komitetas 2014 m. kovo 19 d. preliminariai įvertino, kad Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo IX-1314 pakeitimo įstatymo projekto (Nr. XIIP-1587) nuostatos neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalių, 29 straipsnio 1 dalies, 32 straipsnio, 46 straipsnio 1 ir 4 dalies bei 48 straipsnio 1 dalies nuostatoms. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Seimo statuto 67 straipsnio 3 punktu, Teisės ir teisėtvarkos komitetas 2014 m. kovo 19 d. preliminariai įvertino, kad Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo IX-1314 pakeitimo įstatymo projekto (Nr. XIIP-1587) nuostatos neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalių, 29 straipsnio 1 dalies, 32 straipsnio, 46 straipsnio 1 ir 4 dalies bei 48 straipsnio 1 dalies nuostatoms. 16. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-04-08)122 2.
Projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatomi reikalavimai juridiniam asmeniui įsigyti žemės ūkio paskirties žemę – ne mažiau kaip 3 metus per paskutinius penkerius metus iki žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo sandorio sudarymo dienos vykdyti žemės ūkio veiklą; pajamos iš žemės ūkio veiklos turi sudaryti daugiau kaip 50 procentų gautų pajamų; turi būti įrodytas juridinio asmens gyvybingumas. Manome, kad šios projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos dėl aukščiau išdėstytoje pastaboje pateiktų argumentų neatitinka Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalies, 29 straipsnio 1 dalies, 46 straipsnio 1 ir 4 dalies bei 48 straipsnio 1 dalies bei Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 49, 56 bei 63 straipsnių. Nepritarti. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Seimo statuto 67 straipsnio 3 punktu, Teisės ir teisėtvarkos komitetas 2014 m. kovo 19 d. preliminariai įvertino, kad Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo IX-1314 pakeitimo įstatymo projekto (Nr. XIIP-1587) nuostatos neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalių, 29 straipsnio 1 dalies, 32 straipsnio, 46 straipsnio 1 ir 4 dalies bei 48 straipsnio 1 dalies nuostatoms. 17.
kanceliarijos Teisės departamentas (2014-04-08)212 Papildomai atkreipiame dėmesį į tai, kad projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 punkte vartojama „juridinių asmenų“ sąvoka turėtų būti praplėsta, atsižvelgiant į tai, kad pagal Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalies įgyvendinimo konstitucinį įstatymą, pasibaigus pereinamajam laikotarpiui, t.y., nuo 2014 m. gegužės 1 d. teikiamas įstatymas turėtų būti taikomas ir užsienio subjektams, atitinkantiems europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus – ne tik užsienio juridiniams asmenims, bet ir kitoms užsienio organizacijoms (užsienio valstybėse įsteigtoms organizacijoms, neturinčioms juridinio asmens statuso, tačiau turinčioms civilinį teisnumą pagal tų valstybių įstatymus). Taigi vietoj pateiktos sąvokos „juridiniai asmenys“ reikėtų vartoti „juridinių asmenų ir kitų organizacijų“ sąvoką. Pritarti. 2) juridinis asmuo ar kita organizacija (toliau – juridinis asmuo) – ne mažiau kaip 3 metus per paskutinius penkerius metus iki žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo sandorio sudarymo dienos vykdęs žemės ūkio veiklą, jeigu jo pajamos iš žemės ūkio veiklos sudaro daugiau kaip 50 procentų visų gautų pajamų, ir jeigu jo ekonominis gyvybingumas gali būti įrodytas Žemės ūkio ministerijos nustatyta tvarka įvertinus šio asmens perspektyvas. 18. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-04-08)
2
reikalavimus subjektams, kurie Lietuvos Respublikoje įsigytų žemės ūkio paskirties žemę nuosavybės teise, tačiau tokie reikalavimai nebūtų taikomi tokios žemės nuomininkams, panaudos gavėjams ar kitais būdais valdantiems žemės ūkio paskirties žemę. Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 30 d. nutarime pažymėjo, kad įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į žemės rūšį (kategoriją), gali nustatyti žemės teisinį režimą, inter alia nuosavybės naudojimo, ūkinės veiklos ir kitos veiklos sąlygas, apribojimus, draudimus.
Minėti apribojimai turi būti konstituciškai pagrįsti. Tokie apribojimai, draudimai gali būti nustatyti visiems fiziniams ir juridiniams asmenims nepriklausomai nuo to, kokia teise yra valdoma žemės ūkio paskirties žemė – nuosavybės, nuomos, panaudos ar kitokia. Kaip antai pagal projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies nuostatas, asmenys, šio įstatymo nustatyta tvarka įsigiję žemės ūkio paskirties žemės, privalėtų ne mažiau kaip 5 metus nuo šios žemės įsigijimo ją naudoti žemės ūkio veiklai, kurios minimalias metines apimtis vienam hektarui žemės nustatytų Žemės ūkio ministerija, tačiau toks reikalavimas nėra nustatomas žemės ūkio paskirties žemės nuomininkams ir kitiems teisėtiems tokios žemės valdytojams. Be to, pažymėtina, kad teikiamu įstatymo projektu siūlomi nustatyti reikalavimai būtų taikomi tik tiems asmenims, kuries žemės ūkio paskirties žemę įsigytų po įstatymo įsigaliojimo. Tuo tarpu asmenims, įsigijusiems žemę iki įstatymo įsigaliojimo, ar asmenims, paveldintiems žemę po įstatymo įsigaliojimo (projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje siūloma nustatyti, kad šio įstatymo nuostatos netaikomos, kai žemė įsigyjama paveldėjimo būdu) projektu siūlomi nustatyti reikalavimai nebūtų taikomi. Atsižvelgus į tai, kyla abejonių, ar keičiamame įstatyme įtvirtinus veiklos sąlygas, apribojimus tik daliai žemės ūkio paskirties žemės savininkų, siūlomu teisiniu reguliavimu būtų pasiekti projekto tikslai. Pritarti. 19. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-04-08)12
dalyje siūloma nustatyti, kad šis įstatymas netaikomas tais atvejais, kai žemė įsigyjama nuosavybės teisių atkūrimo būdu.
Atkreiptinas dėmesys, kad su šiuo projektu yra susijęs kartu teikiamas Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo Nr. VIII-359 4 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas (reg. Nr. XIIP-1641) (toliau – projektas Nr. XIIP-1641). Pažymėtina, kad pagal projekto Nr. XIIP-1641 1 straipsniu siūlomas Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 13 dalies nuostatas piliečiams atkuriant nuosavybės teises būtų atsižvelgiama į tai, ar jie atitinka Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytas sąlygas. Taigi, teikiamu įstatymo projektu siūloma keičiamo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies nuostata, kad šis įstatymas netaikomas tais atvejais, kai žemė įsigyjama nuosavybės teisių atkūrimo būdu, kelia abejonių. Svarstytina, ar abiejų projektų nuostatas nereikėtų suderinti tarpusavyje. Pritarti. 2. Šis įstatymas, išskyrus 5 straipsnio nuostatas dėl valstybės pirmumo teisės įsigyti parduodamą žemės ūkio paskirties žemės sklypą, netaikomas, kai žemė įsigyjama valstybės ar savivaldybės nuosavybėn, taip pat įsigyjant sodininkų bendrijų sodų žemės sklypus ir tais atvejais, kai žemė įgyjama paveldėjimo ir nuosavybės teisės atkūrimo būdais (išskyrus Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme nurodytus atvejus). 20. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-04-08)12
įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje nustatoma, kad šis įstatymas netaikomas įsigyjant sodininkų bendrijų sodų žemės sklypus. Šiose projekto nuostatose nėra suprantamas sąvokos „sodininkų bendrijų sodų žemės sklypai“ turinys.
Atkreiptinas dėmesys, kad Sodininkų bendrijų įstatymo 2 straipsnio 2 ir 3 dalyse yra apibrėžtos tokios sąvokos kaip „mėgėjų sodo sklypas“ bei „mėgėjų sodo teritorija“. Pažymėtina, kad mėgėjų sodo teritoriją sudaro sodininkų ir kitų asmenų nuosavybės ar kitomis teisėmis valdomi sodo sklypai bei bendrojo naudojimo žemė (rekreacijai ir kitoms reikmėms), todėl, iš projekto nuostatų nėra pakankamai aišku, ar visai žemei, esančiai mėgėjų sodų teritorijoje, būtų netaikomi šiame įstatyme nustatyti žemės įsigijimo reikalavimai, ar tik mėgėjų sodo sklypams ir pan. Siūlytume šias projekto nuostatas suderinti su Sodininkų bendrijų įstatymo nuostatomis. Pritarti. „2. Šis įstatymas, išskyrus 5 straipsnio nuostatas dėl valstybės pirmumo teisės įsigyti parduodamą žemės ūkio paskirties žemės sklypą, netaikomas, kai žemė įsigyjama valstybės ar savivaldybės nuosavybėn, taip pat įsigyjant sodininkų bendrijų sodų žemės sklypus mėgėjų sodo teritorijoje ir tais atvejais, kai žemė įgyjama paveldėjimo ir nuosavybės teisės atkūrimo būdais.“
kanceliarijos Teisės departamentas (2014-04-08)1231
nustatyti, kad daugiau nei 5 hektarus žemės ūkio paskirties žemės nuosavybės teise valdančio juridinio asmens ar daugiau nei 25 procentų tokio juridinio asmens akcijų (dalių, pajų) įgijėjui taikomi tokie pat šio ir kitų įstatymų nustatyti reikalavimai, kaip ir žemės ūkio paskirties žemės pirkėjui. Siūlomas teisinis reguliavimas kelia abejonių šiais aspektais.
Pirma, pagal projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų nuostatas juridinio asmens, valdančio daugiau kaip 5 ha žemės ūkio paskirties žemės, akcijas (dalis, pajus) galėtų įsigyti tik turintis profesinių įgūdžių ir kompetencijos fizinis asmuo ar juridinis asmuo, ne mažiau kaip 3 metus iki sandorio sudarymo dienos vykdęs žemės ūkio veiklą, jeigu jo pajamos iš žemės ūkio veiklos sudaro daugiau kaip 50 procentų visų gautų pajamų ir jeigu jo ekonominis gyvybingumas gali būti įrodytas Žemės ūkio ministerijos nustatyta tvarka įvertinus šio asmens perspektyvas. Pažymėtina, kad žemės ūkio paskirties žemę valdančio juridinio asmens daugiau kaip 25 procentus akcijų (dalių, pajų) įsigijęs fizinis asmuo pats žemės ūkio veiklos nevykdytų. Žemės ūkio veiklą vykdytų žemę nuosavybės teise valdantis juridinis asmuo. Manytume, kad tokio juridinio asmens dalyviai gali suformuoti juridinio asmens valdymo organus, kurių nariai turėtų pakankamai profesinių įgūdžių ir kompetencijos. Be to, juridinis asmuo gali turėti pakankamai kvalifikuotų, turinčių patirties vykdant žemės ūkio veiklą darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis ir pan. Kartu kyla abejonių ir dėl reikalavimų juridiniam asmeniui – žemę valdančio juridinio asmens akcijų (dalių, pajų) įgijėjui. Atkreiptinas dėmesys, kad juridinis asmuo, kurio akcijos (dalys, pajai) būtų įsigyjamos, galėtų turėti žymiai didesnę patirtį vykdant žemė ūkio veiklą, negu jo akcijų (dalių, pajų) įgijėjas. Be to, kaip jau buvo minėta, juridinio asmens valdymo organų nariai, jo darbuotojai gali turėti pakankamą kvalifikaciją, patirtį, tam, kad sėkmingai galėtų vystyti žemės ūkio veiklą juridinio asmens valdomoje žemės ūkio paskirties žemėje. Atsižvelgus į tai, kyla abejonių, ar siūlomi nustatyti reikalavimai asmenims, siekiantiems įsigyti juridinio asmens, valdančio žemės ūkio paskirties žemę, akcijų (dalių, pajų), yra pagrįsti.
Svarstytina, ar nereikėtų atsisakyti juridinio asmens akcijų (dalių, pajų) įgijėjui projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 2 straipsnio 1 ir 2 dalyse siūlomų nustatyti reikalavimų arba nustatyti atitinkamus reikalavimus juridiniame asmenyje vadovaujamąsias pareigas einantiems asmenims (valdymo organų ir kitų organų nariams). Nepritarti. Šios nuostatos pasiūlytos atsižvelgiant į tai, kad būtų išvengta atvejų, kai asmenys, kurie pagal galiojančius teisės aktus nebegali (ar niekada negalėjo) įsigyti nuosavybės teise žemės ūkio paskirties žemės, tačiau įsigydami juridinio asmens, kuris valdo nuosavybės teise žemės ūkio paskirties žemės, akcijų ar patį juridinį asmenį, įgyja teisę valdyti (daryti sprendimus) dėl šios žemės disponavimo. Taigi, pagal galiojantį reguliavimą per akcijas (netiesiogiai) įsigyjama žemės ūkio paskirties žemė, apeinant visus galiojančius reikalavimus įgijėjui. Be to, pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalies įgyvendinimo konstitucinį įstatymą, jei užsienio subjektai neatitiks Lietuvos pasirinktos europinės ir transatlantinės integracijos kriterijų, minėtą konstitucinio įstatymo nuostatą iš esmės galės apeiti įsigydami įmonę, kuri valdo žemės ūkio paskirties žemės, ar atitinkamą kiekį akcijų. 22.
kanceliarijos Teisės departamentas (2014-04-08)13 Antra, atkreiptinas dėmesys, kad pagal teikiamo projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 1 straipsnio 3 dalį būtų ne tik apribotos teisės asmenų, siekiančių įsigyti juridinį asmenį, turintį didesnį nei 5 ha žemės sklypą ar daugiau nei 25 procentus tokio juridinio asmens akcijų (nustačius jiems atitinkamus reikalavimus), bet kai kurie asmenys tokios teisės apskritai netektų, atsižvelgiant į tai, kad minėto juridinio asmens ar jo akcijų (dalių, pajų) įgijėjams būtų taikomi ne tik šio įstatymo, t. y., teikiamo projekto, bet ir kitų įstatymų nustatyti reikalavimai, taikomi žemės ūkio paskirties įgijėjui. Pažymėtina, kad vienas tokių įstatymų yra Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalies įgyvendinimo konstitucinis įstatymas, kurio 4 straipsnyje yra apibrėžtas ratas užsienio subjektų, turinčių teisę įsigyti žemės ūkio paskirties žemę. Pastebėtina, kad į šį užsienio subjektų ratą nepatenka europinės ir transatlantinės integracijos kriterijų neatitinkantys užsienio subjektai, kuriems teisė įsigyti kokį nors juridinį asmenį ar jo akcijų, skirtingai nei teisė įsigyti žemės ūkio paskirties žemę, niekada nebuvo apribota, t. y., tokie asmenys visada galėjo šią teisę įgyvendinti. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad nurodytiems subjektams taikytinas Sutartyje dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) 63 straipsnis, pagal kurį uždraudžiami visi kapitalo judėjimo tarp valstybių narių bei trečiųjų šalių apribojimai. Nurodytųjų užsienio subjektų atžvilgiu nebūtų galima taikyti SESV 64 straipsnio 1 dalyje nustatytos 63 straipsnio 1 dalies išimties („63 straipsnio nuostatos nekliudo taikyti trečiosioms šalims 1993 m. gruodžio 31 d. pagal nacionalinę ar Sąjungos teisę galiojančių apribojimų <...>“ (pabraukimas – mūsų)), atsižvelgiant į tai, kad, kaip jau buvo minėta, šiems subjektams tiek juridinių asmenų, tiek jų akcijų įsigijimui niekada nebuvo taikomi jokie draudimai.
Atsižvelgiant į tai, manome, kad projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 1 straipsnio 3 dalis ta apimtimi, kiek joje (darant nuorodas į kitus įstatymus) nustatomas draudimas tiems užsienio subjektams, kurie iki teikiamo projekto įsigaliojimo visada turėjo teisę įsigyti juridinį asmenį ar jo akcijų (nepriklausomai nuo to, ar tas juridinis asmuo turėjo nuosavybės teise kokį nors žemės sklypą, ar ne) neatitinka SESV 63 straipsnio 1 dalies. Nepritarti Šios nuostatos pasiūlytos atsižvelgiant į tai, kad būtų išvengta atvejų, kai asmenys, kurie pagal galiojančius teisės aktus nebegali (ar niekada negalėjo) įsigyti nuosavybės teise žemės ūkio paskirties žemės, tačiau įsigydami juridinio asmens, kuris valdo nuosavybės teise žemės ūkio paskirties žemės, akcijų ar patį juridinį asmenį, įgyja teisę valdyti (daryti sprendimus) dėl šios žemės disponavimo. Taigi, pagal galiojantį reguliavimą per akcijas (netiesiogiai) įsigyjama žemės ūkio paskirties žemė, apeinant visus galiojančius reikalavimus įgijėjui. Be to, pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalies įgyvendinimo konstitucinį įstatymą, jei užsienio subjektai neatitiks Lietuvos pasirinktos europinės ir transatlantinės integracijos kriterijų, minėtą konstitucinio įstatymo nuostatą iš esmės galės apeiti įsigydami įmonę, kuri valdo žemės ūkio paskirties žemės, ar atitinkamą kiekį akcijų. 23.
kanceliarijos Teisės departamentas (2014-04-08)1234 Trečia, nėra aišku, kokiu būdu akcijų (dalių, pajų) įgijėjas galėtų užtikrinti, kad, sudarius akcijų (dalių, pajų) perleidimo sandorį, bus tenkinama bent viena iš projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje nurodytų sąlygų, bei užtikrinti, kad juridinis asmuo, kurio akcijas (dalis, pajus) asmuo įsigyja, ne mažiau kaip 5 metus naudotų turimą žemės ūkio paskirties žemę žemės ūkio veiklai, jeigu akcijų (dalių, pajų) įgijėjas valdytų tik 25 procentus žemės ūkio paskirties žemę valdančio juridinio asmens akcijų (dalių, pajų). Atkreiptinas dėmesys, kad juridinio asmens dalyviai (akcininkai, pajininkai ir pan.) dalyvauja juridinio asmens dalyvių susirinkimuose ir balsuoja juridinių asmenų dalyvių susirinkimo kompetencijai priskirtais klausimais. Paprastai asmuo laikomas turinčiu balsų daugumą juridinio asmens dalyvių susirinkime, kai jis turi daugiau kaip 50 procentų balsų. Tuo tarpu asmuo, turintis 25 procentus balsų, suteikiančių teisę balsuoti juridinio asmens dalyvių susirinkime, vien savo vieno balsais negalėtų priimti sprendimus juridinio asmens dalyvių susirinkime, nes paprastai sprendimai priimami paprasta ar kvalifikuota balsų dauguma, o susirinkimas laikomas teisėtu, kai jame dalyvauja juridinio asmens dalyviai, turintys daugiau kaip 50 procentų visų balsų (Žemės ūkio bendrovių įstatymo 21 straipsnio 5 dalis ir kt.). Taigi, asmuo, turintis 25 procentų balsų, suteikiančių teisę balsuoti juridinio asmens susirinkime, pats vienas negalėtų užtikrinti, kad bus įvykdyti tie reikalavimai, kurie projekte siūlomi nustatyti žemės ūkio paskirties žemės pirkėjui. Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo
(kategoriją), gali nustatyti žemės teisinį režimą, inter alia nuosavybės naudojimo, ūkinės veiklos ir kitos veiklos sąlygas, apribojimus, draudimus. Minėti apribojimai turi būti konstituciškai pagrįsti.
Atsižvelgus į tai, svarstytina, ar projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 2 straipsnio 2 ir 4 dalyse siūlomų nustatyti reikalavimų, taikytinų atitinkamo kiekio žemės ūkio paskirties žemę valdančio juridinio asmens akcijų (dalių, pajų) įgijėjui, nereikėtų atsisakyti arba nustatyti, kad aukščiau nurodyti reikalavimai taikomi asmenims, įsigijusiems daugiau kaip 50 procentų tokio juridinio asmens akcijų (pajų, dalių). Nepritarti Dydis „daugiau nei 25 procentų akcijų (dalių, pajų)“ siūlomas atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatyme nustatyta, jog tam tikrais atvejais priimti sprendimą būtina kvalifikuota balsų dauguma, kuri negali būti mažesnė kaip 3/4 visų visuotiniame akcininkų susirinkime dalyvaujančių ir turinčių balsavimo teisę dalyvių balsų (Akcinių bendrovių įstatymo
turi daugiau kaip 25 procentus akcijų, jau gali daryti įtaką juridinio asmens sprendimams. 24. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-04-08)34 Atsižvelgiant į aukščiau nurodytus argumentus, svarstytina, ar nereikėtų padidinti ir projekto
procentinį dydį, vietoj ,,ne mažiau kaip 25 procentus“ įrašant ,,daugiau kaip
Kituose įstatymuose vartojant susijusių asmenų sąvoką, nustatomas kur kas platesnis susijusių asmenų ratas. Pavyzdžiui, pagal Lietuvos Respublikos Konkurencijos įstatymą susijusiais asmenimis laikomi asmenys, turintys 1/3 ar daugiau balsų, pagal Pelno mokesčio įstatymą – 25 proc. Atsižvelgiant į siekį užtikrinti žemės naudojimą būtent žemės ūkio veiklai bei siekiant išvengti machinacijų žeme, siūloma įtvirtinti 25 procentų ribą. 25.
kanceliarijos Teisės departamentas (2014-04-08)136737 Ketvirta, iš projekto nuostatų nėra aišku, kuris subjektas (subjektai) turėtų teisę kontroliuoti, ar asmenys, įsigiję juridinį asmenį ar juridinio asmens, valdančio daugiau kaip 5 ha žemės ūkio paskirties žemės, daugiau kaip 25 procentus akcijų (dalių, pajų), nepažeidė projektu keičiamame įstatyme siūlomų nustatyti reikalavimų, pavyzdžiui, ar gavo savivaldybės administracijos direktoriaus leidimą, atitinka kitus įstatymo reikalavimus. Pažymėtina, kad savivaldybės administracijos direktorius ir savivaldybės tarybos sudaryta komisija turėtų galimybę patikrinti, ar asmenys, siekiantys įsigyti atitinkamą juridinį asmenį ar jo akcijų (dalių, pajų), atitinka nustatytus reikalavimus, jeigu į juos būtų kreiptasi dėl leidimų įsigyti tokį juridinį asmenį ar jo akcijas (dalis, pajus) įsigijimo. Kartu atkreiptinas dėmesys, kad pagal projekto 1 straipsniu siūlomas keičiamo įstatymo 6, 7 straipsnio nuostatas savivaldybių vykdomųjų institucijų ir jų tam įgalioti pareigūnai pažeidimus tirtų ir protokolus turėtų teisę surašyti tik už projektu keičiamo įstatymo 6 straipsnyje nurodytus pažeidimus – kai juridiniai asmenys nevykdo nustatytos pareigos įsigytą žemės ūkio paskirties žemę naudoti žemės ūkio veiklai. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, svarstytina, ar keičiamame įstatyme nereikėtų nurodyti konkrečią valstybės instituciją, kuri turėtų teisę kontroliuoti juridinių asmenų, valdančių atitinkamą kiekį žemės ūkio paskirties žemės, įsigijimą ar didesnės kaip 25 procentai tokių juridinių asmenų akcijų (dalių, pajų) įsigijimą, bei nustatyti tos institucijos teises vykdant minėtą kontrolę. Kartu svarstytina, ar projekte nereikėtų nurodyti, kokių konkrečiai veiksmų turėtų imtis tokia institucija, jeigu nustatytų, kad juridinis asmuo ar jo akcijos (dalys, pajai) įsigyti pažeidžiant įstatymo reikalavimus.
Pažymėtina, kad pagal projektu siūlomas keičiamo įstatymo 3 straipsnio 7 dalies nuostatas tik vieninteliu atveju, t. y., kai nustatoma, kad asmuo, pažeisdamas įstatymo reikalavimus, įsigijo didesnį žemės sklypą, negu nustatytas didžiausias galimas įsigyti vienam asmeniui žemės sklypo plotas, prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškiniu teismo sprendimu maksimalų dydį viršijantis plotas paimamas valstybės nuosavybėn. Nepritarti Už įstatymo nesilaikymą taikytini bendrieji civilinės ar baudžiamosios atsakomybės pagrindai. 26. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-04-08)23 Penkta, pagal projekto nuostatas juridinio asmens akcijų (dalių, pajų) įgijėjas prieš įsigydamas juridinio asmens, kuris valdo daugiau kaip 5 hektarus žemės ūkio paskirties žemės, turėtų gauti savivaldybės administracijos direktoriaus pagal žemės buvimo vietą leidimą, išduotą atsižvelgiant į savivaldybės tarybos sudarytos komisijos siūlymą. Atkreiptinas dėmesys, kad juridinis asmuo, kurio akcijos (dalys, pajai) įsigyjami, gali turėti žemės ūkio paskirties žemės sklypus ne vienos savivaldybės teritorijoje. Lietuvos Respublikoje yra 60 savivaldybių. Taigi, asmuo, siekiantis įsigyti tokio žemės ūkio paskirties žemę valdančio juridinio asmens akcijų (dalių, pajų), privalėtų gauti nuo 1 iki 60 leidimų, kuriuos turėtų išduoti kiekvienos savivaldybės, kurioje juridinis asmuo turi įsigijęs žemės ūkio paskirties žemės sklypą, administracijos direktorius. Svarstytina, ar siūlomas reguliavimas yra pagrįstas, atitinka proporcingumo principą ir praktiškai galėtų būti įgyvendintas. Pritarti 3.
žemės tik gavę savivaldybės pagal žemės buvimo vietą administracijos direktoriaus leidimą, išduotą atsižvelgiant į apsvarsčius savivaldybės tarybos sudarytos (iš savivaldybės administracijos atstovo (-ų), seniūnijos pagal žemės buvimo vietą seniūno, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovo, taip pat savivaldybėje veikiančių vietos bendruomeninių organizacijų ir žemės savininkus ir (ar) žemės ūkio veiklą vykdančius asmenis vienijančių savivaldos organizacijų atstovų, jiems sutikus dalyvauti komisijos veikloje) komisijos siūlymą. Leidimas išduodamas arba pateikiamas motyvuotas atsisakymas jį išduoti ne vėliau kaip per 15 darbo dienų nuo prašymo jį išduoti gavimo savivaldybės administracijoje. 27. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-04-08) Šešta, atkreiptinas dėmesys, kad žemės ūkio paskirties žemės sklypus gali turėti akcinės bendrovės, kurių akcijomis prekiaujama vertybinių popierių biržoje. Projekto aiškinamajame rašte nėra nurodoma, kokį poveikį tokių bendrovių akcijų prekybai galėtų padaryti projektu siūlomi nustatyti reikalavimai tokių bendrovių akcijų įgijėjams, koks būtų tokių akcijų prekybos mechanizmas. Atsižvelgus į tai, svarstytina, ar dėl teikiamo projekto nereikėtų prašyti Lietuvos banko, kuris pagal Vertybinių popierių įstatymą ir kitus įstatymus yra atsakingas už finansinių priemonių rinkų priežiūrą, nuomonės. Nepritarti Atsižvelgiant į žemės, kaip ypatingo ištekliaus svarbą, manytina, kad detalus ir visus galimus jos įsigijimo būdus apimantis reglamentavimas yra svarbesnis lyginant su galimais suvaržymais akcijų įgijėjams. 28. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-04-08)133 Septinta, projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 1 straipsnio 3 dalies nuostata ,,akcijų (dalių, pajų)” derintina su Civiliniame kodekse naudojamomis sąvokomis, vietoj žodžio ,,dalių” įrašytinas žodis ,,teisių”.
Jeigu būtų pritarta šiai pastabai, reikėtų atitinkamai patikslinti ir projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 3 straipsnio nuostatas. Pritarti
įstatymo nustatyti reikalavimai taikomi ir sudarant daugiau nei 5 hektarus žemės ūkio paskirties žemės nuosavybės teise valdančio juridinio asmens perleidimo sandorį, taip pat juridinio asmens, nuosavybės teise valdančio daugiau nei 5 hektarus žemės ūkio paskirties žemės, akcijų (dalių teisių, pajų) perleidimo sandorį, kurį sudarius akcijų (dalių, pajų) įgijėjas tampa daugiau nei 25 procentų minėto juridinio asmens akcijų (dalių teisių, pajų) valdytoju. Daugiau nei 5 hektarus žemės ūkio paskirties žemės nuosavybės teise valdančio juridinio asmens ar daugiau nei 25 procentų tokio juridinio asmens akcijų (dalių teisių, pajų) įgijėjui taikomi tokie pat šio ir kitų įstatymų nustatyti reikalavimai, kaip ir žemės ūkio paskirties žemės pirkėjui. 3 straipsnis
asmenys, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai (per juridinį asmenį, kuriame valdo ne mažiau kaip 25 procentų akcijų (dalių teisių, pajų), suteikiančių teisę balsuoti juridinio asmens dalyvių susirinkime) valdo daugiau kaip 25 procentus kito juridinio asmens akcijų (dalių teisių, pajų), suteikiančių teisę balsuoti šio juridinio asmens dalyvių susirinkime. 6.
(priklausantis) plotas neviršija šiame straipsnyje nustatytų didžiausių įsigyjamos žemės dydžių, bendru įsigytos (priklausančios) žemės plotu laikoma juridinio asmens nuosavybės teise valdomo žemės ploto dalis, proporcinga susijusio asmens (asmens (-ų), įsteigusio kelis juridinius asmenis) šiame juridiniame asmenyje tiesiogiai ar netiesiogiai valdomų akcijų (dalių teisių, pajų) daliai. 29. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-04-08)
dalies 1 punkto nuostatos „Tokiu laikomas ne mažiau kaip 3 metus per paskutinius penkerius metus iki žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo sandorio sudarymo dienos žemės ūkio veiklą vykdęs (įskaitant studijų/mokymosi įgyjant žemės ūkio išsimokslinimą laiką) ir buhalterinę apskaitą tvarkantis asmuo, kuris Ūkininko ūkio įstatymo nustatyta tvarka yra įregistravęs ūkininko ūkį“ svarstytinos tuo aspektu, ar skliaustuose išdėstytos nuostatos tinkamai įterpiamos būtent į tą šių projekto nuostatų vietą. Pagal konstrukciją šias projekto nuostatas galima būtų suprasti taip, kad studijų/mokymosi laikas būtų prilyginamas žemės ūkio veiklos vykdymui, bet vis tiek toks asmuo studijų/mokymosi laikotarpiu turėtų tvarkyti buhalterinę apskaitą ir būti įregistravęs ūkininko ūkį. Nepritarti Įstatyme neatsitiktinai vartojami skirtingi veiksmažodžių laikai. Studijų, mokymosi laikas įskaitomas į 3 metų vykdytos veiklos laiką, o kalbant apie buhalterinės apskaitos tvarkymą ir ūkio įregistravimą vartojamas esamasis laikas, t. y. keliamas reikalavimas, kad asmuo buhalterinę apskaitą tvarkytų ir ūkį įregistravęs būtų sandorio sudarymo metu. 30. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-04-08) 8.
Pagal projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 2 straipsnio 2 dalį asmenys, įsigiję žemę pagal teikiamą įstatymą, privalėtų šią žemę ne mažiau kaip 5 metus naudoti žemės ūkio veiklai, „<...> kurios minimalias metines apimtis vienam hektarui nustato Žemės ūkio ministerija.“ Svarstytina, ar visada būtų galima nustatyti tokias minimalias apimtis vienam hektarui, atsižvelgiant į tai, kad Žemės ūkio, maisto ūkio ir kaimo plėtros įstatyme įtvirtinta „žemės ūkio veiklos sąvoka“ apima ne tik žemės ūkio produktų gamybą, savos gamybos žemės ūkio produktų perdirbimą ir pan., bet ir „<...> paslaugų žemės ūkiui teikimą ir (arba) geros agrarinės ir aplinkosauginės žemės būklės palaikymą“. Pritarti
kanceliarijos Teisės departamentas (2014-04-08)
nustatyti, kad leidimus asmenims įsigyti žemės ūkio paskirties žemę išduoda savivaldybės administracijos direktorius pagal savivaldybės tarybos sudarytos komisijos siūlymą. Iš projekto nuostatų nėra aišku, kokią teisinę galią turėtų savivaldybės tarybos sudarytos komisijos siūlymas - ar komisijos siūlymas būtų privalomas savivaldybės administracijos direktoriui, ar jis būtų tik rekomendacinio pobūdžio ir savivaldybės administracijos direktoriaus nesaistytų. Projekto nuostatas reikėtų patikslinti pašalinant šį neaiškumą. Pritarti
kanceliarijos Teisės departamentas (2014-04-08) 10.
Iš projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 2 straipsnio 4 dalies nuostatų nėra aišku, kokiais dokumentais, faktais vadovaujantis savivaldybės tarybos sudaryta komisija įsitikina, kad sudarius žemės ūkio paskirties žemės perleidimo sandorį bus tenkinama bent viena šių sąlygų, t. y., didinamas visų tipų žemės ūkio veiklos konkurencingumas, ūkio perspektyvumas ir struktūra, skatinamas maisto grandinės organizavimas ir rizikos valdymas žemės ūkyje, atkuriamos, išsaugomos ar pagerinamos nuo žemės ūkio ir miškininkystės priklausančios ekosistemos, skatinama socialinė įtrauktis, skurdo mažinimas ir ekonominė plėtra kaimo vietovėje. Svarstytina, ar nesant įstatyme nustatytų aiškių kriterijų, kuriais būtų grindžiamas komisijos
„įsitikinimas“, šios projekto nuostatos nebūtų skirtingai interpretuojamos ir
įgyvendinamos. Nepritarti Tiek komisijos sudarymo, tiek leidimų išdavimo tvarką siūloma pavesti nustatyti Vyriausybei. 33. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-04-08)
nustatoma išimtis asmenims, įsigijusiems žemės ūkio paskirties žemę, ne mažiau kaip 5 metus nevykdyti joje žemės ūkio veiklos, jei parduodamos žemės sklypas patenka į teritoriją, kurioje pagal savivaldybės lygmens ir vietovės lygmens bendruosius planus žemė numatyta naudoti ne žemės ūkio veiklai ir yra pakeičiama šio žemės sklypo pagrindinė naudojimo paskirtis. Šios projekto nuostatos nėra pakankamai aiškios ir svarstytinos santykyje su projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies ir 6 dalies nuostatomis tuo aspektu, kad nėra aišku, kodėl žemės įgijėjas, norintis įsigyti žemės ūkio paskirties žemės, kuri teritorijų planavimo dokumentuose numatyta naudoti ne žemės ūkio veiklai ir kurios pagrindinė žemės naudojimo paskirtis turėtų būti keičiama, privalo atitikti šiame projekte nustatytus reikalavimus.
Svarstytina, ar toks projektu siūlomas teisinis reguliavimas nesudarytų nepalankių sąlygų įvairių šalies ekonomikos sektorių (pvz., naudingųjų iškasenų kasybos pramonė ir pan.) vystymuisi ir plėtrai. Pritarti
kanceliarijos Teisės departamentas (2014-04-08)
nuostatų formuluotėje „priklausantis žemės ūkio paskirties plotas“ prieš žodį
„plotas“ įrašytinas žodis „žemės“. Pritarti
kanceliarijos Teisės departamentas (2014-04-08)
įstatymo 3 straipsnio 1 ir 2 dalis, reikėtų tikslinti projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 3 straipsnio 6 dalyje vartojamas sąvokas „plotas“, „žemės dydis“, „žemės plotas“. Pritarti
kanceliarijos Teisės departamentas (2014-04-08)
siūloma nustatyti, kad laisva valstybinė žemės ūkio paskirties žemė neparduodama, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nustatytas išimtis. Šios projekto nuostatos svarstytinos tuo aspektu, kad nėra aišku, ar galės būti parduodama ta valstybinė žemės ūkio paskirties žemė, kuri teritorijų planavimo dokumentuose numatyta naudoti ne žemės ūkio veiklai, bet kurios pagrindinė žemės naudojimo paskirtis dar nėra pakeista. Svarstytina, ar toks projektu siūlomas teisinis reguliavimas nesudarytų nepalankių sąlygų įvairių šalies ekonomikos sektorių vystymuisi ir plėtrai. Pritarti „4.
Pritarti „4. Leidimas išduodamas tik tuo atveju, jei asmuo, pageidaujantis įsigyti žemės ūkio paskirties žemės, atitinka šio straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus, šio straipsnio 3 dalyje nurodyta komisija įsitikina, kad sudarius žemės ūkio paskirties žemės perleidimo sandorį bus tenkinama bent viena šių sąlygų, t. y. didinamas visų tipų žemės ūkio veiklos konkurencingumas, ūkio perspektyvumas ir struktūra, skatinamas maisto grandinės organizavimas ir rizikos valdymas žemės ūkyje, atkuriamos, išsaugomos ar pagerinamos nuo žemės ūkio ir miškininkystės priklausančios ekosistemos, skatinama socialinė įtrauktis, skurdo mažinimas ir ekonominė plėtra kaimo vietovėje) ir įsipareigoja ne mažiau kaip 5 metus nuo šios žemės įsigijimo (išskyrus atvejus, kai minėtam terminui nesuėjus žemės sklypas perleidžiamas tretiesiems asmenims arba kai parduodamas žemės sklypas patenka į teritoriją, kurioje pagal savivaldybės lygmens ir vietovės lygmens bendruosius planus žemė numatyta naudoti ne žemės ūkio veiklai, ir yra pakeičiama šio žemės sklypo pagrindinė naudojimo paskirtis) ją naudoti žemės ūkio veiklai, kurios minimalias metines apimtis vienam hektarui žemės nustato Žemės ūkio ministerija. 6.
6Šiame straipsnyje nustatyti reikalavimai netaikomi ir leidimas neprivalomas, kai nuosavybėn įsigyjama tiek žemės, kad sudarius sandorį asmeniui priklausantis žemės ūkio paskirties plotas neviršija 5 ha, kai įsigyjami žemės ūkio paskirties žemės sklypai, naudojami nuosavybės teise turimiems ar kartu su žemės sklypu įsigyjamiems statiniams ir įrenginiams eksploatuoti, kai Žemės įstatymo nustatyta tvarka pirmumo teise perkami žemės sklypai, priskirti žemės konsolidacijos projekto teritorijai, kai pagal šį įstatymą perkami tarp nuosavybės teise valdomų žemės sklypų įsiterpę žemės ūkio paskirties žemės plotai, arba kai privatizuojama asmeninio ūkio žemė Žemės reformos įstatymo nustatyta tvarka arba kai įsigyjamas žemės sklypas patenka į teritoriją, kurioje pagal savivaldybės lygmens ir vietovės lygmens bendruosius planus žemė numatyta naudoti ne žemės ūkio veiklai.“
kanceliarijos Teisės departamentas (2014-04-08)
siūloma nustatyti, kad žemės ūkio paskirties žemės sklypo, įsigyto iš valstybės pagal šį įstatymą, pagrindinė žemės naudojimo paskirtis gali būti keičiama ne anksčiau kaip po 5 metų nuo žemės sklypo įsigijimo dienos. Svarstytinas šių projekto nuostatų tikslingumas, atsižvelgiant į tą aplinkybę, kad projekto nuostatose uždraudžiamas laisvos valstybinės žemės ūkio paskirties žemės pardavimas, taigi, žemės pagrindinės naudojimo paskirties negalėtų keisti tik asmenys, įsigyjantys žemę statinių ir įrenginių naudojimui, asmeninio ūkio žemę bei įsiterpusius žemės sklypus. Nepritarti Panaikinus minėtą nuostatą galėtų būti suprantama, jog asmenims įsigijusiems žemę prieš metus ar du, ar pastaruoju metu (užbaigiant žemės įsigijimo procedūras, pradėtas praėjusiais metais) negaliotų draudimas keisti paskirtį, taip būtų nepasiekti tokie valstybės paramos įsigyjant žemės taikymo tikslai, kaip žemės ūkio veiklos skatinimas, racionalus žemės naudojimas ir pan. 38.
kanceliarijos Teisės departamentas (2014-04-08)
bei 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatų nėra aišku, ar žemės sklypo bendraturčiams, įsigyjantiems pirmumo teise privačią žemės ūkio paskirties žemę, būtų taikomi projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatyti reikalavimai žemės įgijėjui. Nepritarti Bendraturčiui taikomos tos pačios taisyklės kaip ir bet kuriam kitam įgijėjui, todėl 5 straipsnyje ir nenumatytos išimtys. 39. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-04-08)
dalies 2 punkto antros (nenumeruotos) pastraipos nuostatų santykis su šio straipsnio 7 dalies nuostatomis. Svarstytina, ar projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 2 punkto antros pastraipos nuostatų nereikėtų atsisakyti kaip perteklinių. Pritarti
2) parduodamo žemės sklypo naudotojas, pagal Nekilnojamojo turto registre įregistruotą sutartį (-is) naudojęs šią žemę žemės ūkio veiklai ne mažiau kaip vienus metus, – jeigu jis atitinka šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nurodytus reikalavimus.
Šiame punkte nustatyta juridinio asmens, kuris pats negali įsigyti žemės dėl šio įstatymo 4 straipsnyje nustatyto įsigyjamos žemės ploto ribojimo, pirmumo teise jo pasirinkimu ir laikantis šio įstatymo reikalavimų turi teisę pasinaudoti šio juridinio asmens akcininkas (dalininkas, pajininkas), jeigu šis juridinis asmuo parduodamą žemę pagal Nekilnojamojo turto registre įregistruotą sutartį naudojo ir žemės ūkio naudmenas ir (ar) pasėlius joje deklaravo ne mažiau kaip 5 metus;
Žemės ūkio paskirties žemės sklypas parduodamas neatliekant šio straipsnio 3 – 6 dalyse nustatytų procedūrų, jei žemės ūkio paskirties žemės sklypo savininko pasirinktas pirkėjas yra parduodamo žemės ūkio paskirties žemės sklypo naudotojas, pagal Nekilnojamojo turto registre įregistruotą sutartį (-is) naudojęs šią žemę žemės ūkio veiklai ne mažiau kaip penkerius metus;
kanceliarijos Teisės departamentas (2014-04-08)
projekto 1 straipsniu siūlomų keičiamo įstatymo 5 straipsnio 5 dalies nuostatų nėra aišku, kuriam subjektui Nacionalinės žemės tarnybos teritorinis padalinys turėtų išduoti šioje dalyje minimą pažymą. Svarstytina, ar siekiant aiškumo, vertinamąją projekto nuostatą nereikėtų papildyti, nurodant konkretų tokios pažymos gavėją. Jeigu būtų pritarta šiai pastabai, atitinkamai reikėtų patikslinti ir projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 5 straipsnio 6 dalies nuostatas. Pritarti „5.
Pritarti „5. Nacionalinės žemės tarnybos teritorinis padalinys, gavęs rašytinį sutikimą (sprendimą) pirkti žemės sklypą, ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo termino, per kurį asmenys, pageidaujantys pasinaudoti pirmumo teise pirkti žemės ūkio paskirties žemės sklypą, galėjo pateikti sutikimą jį pirkti, pasibaigimo dienos žemės sklypo pardavėjui išduoda pažymą, kad šis žemės sklypas parduodamas šiame straipsnyje nustatyta tvarka pirmumo teisę turinčiam jį pirkti asmeniui. Kai pirkti parduodamą žemės sklypą pirmumo teise pageidauja keli asmenys, Nacionalinės žemės tarnybos teritorinis padalinys raštu informuoja asmenis, pageidavusius įsigyti žemės sklypą, apie tai, kad žemės sklypas bus parduodamas asmenims pagal šiame įstatyme nustatytą eilę. Kai pirkti parduodamą žemės sklypą pirmumo teise pageidauja keli vienodą pirmumo teisę turintys asmenys, pažymoje išvardijami visi vienodą pirmumo teisę turintys asmenys ir žemės savininkas pats nusprendžia, kuriam asmeniui arba asmenims, kai parduodama keliems asmenims bendrosios nuosavybės teise, pasiūlytomis sąlygomis parduoti žemės sklypą.“
kanceliarijos Teisės departamentas (2014-04-08)
juridinių asmenų atsakomybę už žemės ūkio veiklos nevykdymą. Šio straipsnio nuostatos svarstytinos keliais aspektais. Pirma, nors projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad bauda juridiniam asmeniui yra skiriama už įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nustatytos pareigos įsigytą žemės ūkio paskirties žemę naudoti žemės ūkio veiklai nevykdymą, nėra pakankamai aišku, ar bauda būtų skiriama už pačios žemės ūkio veiklos nevykdymą, ar vis tik už minimalių apimčių nevykdymą.
Kadangi iš teisės pažeidimo dispozicijos nėra aišku už ką - žemės ūkio veiklos nevykdymą ar minimalių metinių apimčių nevykdymą - būtų taikoma atsakomybė, todėl šios projekto nuostatos svarstytinos santykyje su Žemės mokesčio įstatymo 4 straipsnio nuostatomis bei konstituciniu principu non bis in idem. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal Žemės mokesčio įstatymo 4 straipsnio 3 dalies 3 punktą savivaldybės taryba gali diferencijuoti žemės mokesčio tarifo dydį atsižvelgdama į žemės sklypo naudojimą arba nenaudojimą, t. y., savivaldybės taryba gali nustatyti didžiausią žemės mokesčio tarifą -
paskirties žemės nenaudoja žemės ūkio veiklai. Taigi, projektu siūlomu reguliavimu gali būti sukuriama situacija, kai juridiniam asmeniui, žemės ūkio paskirties sklype nevykdančiam žemės ūkio veiklos, būtų taikomas ir didžiausias žemės mokesčio tarifas, ir įstatyme nustatyta atsakomybė. Pažymėtina, kad kai kuriais atvejais žemės mokestis savo dydžiu gali prilygti ar būtų net didesnis nei atsakomybės taikymo pagrindu skiriamos baudos dydis, todėl kartu skiriant ir vieną, ir kitą, svarstytina, ar tokiu teisiniu reguliavimu nebūtų pažeidžiamas konstitucinis principas non bis in idem.
Pažymėtina, kad Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje ne kartą konstatuota, jog Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas
„<...> konstitucinis principas non bis in idem reiškia
draudimą bausti antrą kartą už tą pačią teisei priešingą veiką – už tą patį nusikaltimą, taip pat už tą patį teisės pažeidimą, kuris nėra nusikaltimas <...>“ (2001 m. gegužės 7 d., 2001 m. spalio 2 d., 2005 m. lapkričio 10 d., 2008 m. sausio 21 d., 2009 m. birželio 8 d. nutarimai). Antra, pagal projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 6 straipsnio 2 dalį skiriamos baudos dydis nustatomas pagal baudos minimumo ir maksimumo vidurkį, atsižvelgiant į atsakomybę lengvinančias ar sunkinančias aplinkybes, nurodytas šio straipsnio 4 ar 5 dalyje. Atkreiptinas dėmesys, kad nei šioje, nei kitose projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 6 straipsnio nuostatose nėra nustatyta jokia galimybė teismui, pvz.: esant ypatingoms gamtinėms aplinkybėms (sausrai ar pan.), dėl kurių juridiniai asmenys dėl nuo jų nepriklausančių aplinkybių negalėtų įvykdyti įstatymu jiems nustatytų įpareigojimų, netaikyti jiems baudų. Pažymėtina, kad fizinių asmenų atžvilgiu tokia galimybė yra įtvirtinta Administracinių teisės pažeidimų kodekso 30¹straipsnyje. Pritarti
kanceliarijos Teisės departamentas (2014-04-08)
pažeidimus nagrinėja administracinės komisijos prie savivaldybių tarybų.
Šios projekto nuostatos nėra suderintos su Vietos savivaldos įstatymo 15 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagal kurias administracinė komisija nagrinėja Administracinių teisės pažeidimų kodekso jos kompetencijai priskirtas administracinių teisės pažeidimų bylas. Siūlytume suderinti projekto ir minėto įstatymo nuostatas tarpusavyje. Kartu atkreiptinas dėmesys, į Seimo statuto 135 straipsnio 5 dalį bei 137 straipsnio 2 dalį. Pritarti
kanceliarijos Teisės departamentas (2014-04-08)76
straipsnio 6 dalies antrąjį sakinį. Pritarti
kanceliarijos Teisės departamentas (2014-04-08)77
dalyje pateiktą nuorodą „Šios straipsnio 4 dalyje nurodytos institucijos“, nes keičiamo įstatymo 7 straipsnio 4 dalyje nėra nurodyta jokia institucija. Atsižvelgti. 45. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-04-08)25
suderintos su kartu su šiuo projektu susijusio Žemės reformos įstatymo Nr. I-1607 8, 9 ir 10 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto (reg. Nr. XIIP-1640)
tapačius dalykus. Kartu atkreiptinas dėmesys, kad teisinio reguliavimo srityje egzistuoja bendra taisyklė, kad teisės norma atgal negalioja, norminiai aktai paprastai netaikomi faktams ir teisinėms pasekmėms, atsiradusioms iki šių norminių aktų įsigaliojimo. Reikalavimas, kad paskelbti teisės aktai galiotų į ateitį, - esminis teisinės valstybės principo elementas, svarbi teisinio tikrumo prielaida (Konstitucinio Teismo 1994 m. liepos 15 d., 2001 m. lapkričio 29 d. nutarimai).
Atsižvelgiant į tai, svarstytina, ar minėtose projekto nuostatose nereikėtų atsisakyti datos (2013 m. gruodžio 31 d.), iki kurios valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypai turėjo būti suprojektuoti žemės reformos žemėtvarkos projekte ar jam prilygintame žemės sklypo plane, ar asmenys pretendentų susirinkimo metu pasirinko valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypą. Jei būtų pritarta šia pastabai, analogišku aspektu turėtų būti tikslinamos ir projekto
Projekto baigiamosiose nuostatose siekiama sureglamentuoti, kokia tvarka turėtų būti baigiamos pradėtos valstybinės žemės ūkio paskirties žemės pardavimo procedūros, kai šiam pardavimui buvo taikyta valstybės pagalba (Žemės reformos įstatymo Nr. I-160 7 8, 9 ir 10 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto nuostatų atžvilgiu tai neaktualu). Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos valdžios institucijos valstybės pagalba įsigyjant žemės ūkio paskirties žemę galėjo taikyti tik iki 2013 m. gruodžio
kanceliarijos Teisės departamentas (2014-04-08)2
vadovaujantis būtų užbaigiamos privačios žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo procedūros, kai nėra asmenų besinaudojančių pirmumo teise, jei jos būtų pradėtos iki įstatymo įsigaliojimo dienos (pvz., Civilinio kodekso 6.165 straipsnio nustatyta tvarka yra sudaryta preliminarioji sutartis dėl žemės ūkio paskirties žemės sklypo perleidimo sandorio sudarymo). Manytume, kad projektas turėtų būti papildytas nuostatomis, aiškiai įvardijančiomis nuo kokio momento sudaromiems žemės sklypo įsigijimo sandoriams būtų taikomos naujosios sąlygos (pvz., sandoriams, kurie bus sudaryti po šio įstatymo įsigaliojimo).
Taip pat reikėtų nurodyti pagal kokius teisės aktus būtų užbaigiamos iki įstatymo įsigaliojimo pradėtos žemės sklypo įsigijimo procedūros ir koks faktas būtų laikomas įsigijimo procedūrų pradžia. Nepritarti Pagal Civilinio kodekso nuostatas preliminarioji sutartis turi būti rašytinė (Civilinio kodekso 6.165 straipsnio 2 dalis), tačiau jai nėra privaloma notarinė forma, teisinė registracija, todėl nebūtų galimybių įsitikinti, ar asmuo/asmenys iš tikrųjų buvo sudarę preliminariąją sutartį. 47. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-03-17) Įvertinę įstatymo projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, Europos Sąjungos teisės aktams ir juridinės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas:
įstatymo paskirtį. Atkreiptinas dėmesys, kad iš šio straipsnio turinio nėra aišku, ar siūlomos keičiamo įstatymo nuostatos (reikalavimai subjektams, siekiantiems įsigyti žemės ūkio paskirties žemę) būtų taikomos piliečiams atkuriant nuosavybės teises į žemės ūkio paskirties žemę. Svarstytina, ar projektą nereikėtų papildyti nuostatomis, pašalinančiomis šį neaiškumą. Pritarti. 48. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-03-17) Be to, atkreiptinas dėmesys, kad projektu siūloma nustatyti reikalavimus tik subjektams, kurie Lietuvos Respublikoje įsigytų žemės ūkio paskirties žemę nuosavybės teise, tačiau tokie reikalavimai nebūtų taikomi tokios žemės nuomininkams, panaudos gavėjams ar kitais būdais valdantiems žemės ūkio paskirties žemę.
Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 30 d. nutarime pažymėjo, kad įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į žemės rūšį (kategoriją), gali nustatyti žemės teisinį režimą, inter alia nuosavybės naudojimo, ūkinės veiklos ir kitos veiklos sąlygas, apribojimus, draudimus. Minėti apribojimai turi būti konstituciškai pagrįsti. Tokie apribojimai, draudimai gali būti nustatyti visiems fiziniams ir juridiniams asmenims nepriklausomai nuo to, kokia teise yra valdoma žemės ūkio paskirties žemė – nuosavybės, nuomos, panaudos ar kitokia. Atsižvelgus į tai, kyla abejonių, ar keičiamame įstatyme įtvirtinus apribojimus, draudimus vien tik žemės ūkio paskirties žemės įgijėjams (savininkams), siūlomu teisiniu reguliavimu būtų pasiekti projektu keičiamo įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje siūlomi nustatyti įstatymo tikslai. Kartu diskutuotina, ar projektu keičiamo įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 4 punkte siūlomas įtvirtinti įstatymo tikslas – sudaryti teisines prielaidas, kad visi žemės ūkio paskirties žemės savininkai integruotųsi į Lietuvos ir vietos bendruomenę, yra pagrįstas ir atitinka Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 30 d. nutarime suformuluotą doktriną. Nepritarti. Būtų nepagrįstai suvaržytos asmenų, kurie tik naudojasi žeme, bet neturi teisės ja valdyti, naudoti ir disponuoti, teisės. 49. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-03-17)
keičiamo įstatymo 2 straipsnyje siekiama nustatyti subjektų, kurie gali įsigyti žemės ūkio paskirties žemę, ratą.
Kiek tai susiję su užsienio subjektais, atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalyje yra nustatyta, jog užsienio subjektai gali įsigyti žemę, vidaus vandenis ir miškus nuosavybėn pagal konstitucinį įstatymą. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalies įgyvendinimo konstitucinio įstatymo (toliau – Konstitucinis įstatymas)
užsienio juridiniai asmenys, taip pat kitos užsienio organizacijos, apibūdintos šios straipsnio 4 dalyje – „užsienio valstybėse įsteigtos organizacijos, neturinčios juridinio asmens statuso, tačiau turinčios civilinį teisnumą pagal tų valstybiųįstatymus“ Pagal Konstitucinio įstatymo 3 straipsnį nuosavybės teise įsigyti žemę, vidaus vandenis ir miškus gali būti leidžiama tik tiems užsienio subjektams, kurie atitinka Lietuvos pasirinktos europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus. Konstitucinio įstatymo 4 straipsnyje pateikiamas europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus atitinkančių užsienio subjektų sąrašas. Pagal Konstitucinio įstatymo 6 straipsnio 2 dalį šio įstatymo 4 straipsnyje nustatytų kriterijų neatitinkantiems užsienio subjektams draudžiama įsigyti žemę, vidaus vandenis ir miškus. Pabrėžtina, kad Konstitucinis įstatymas yra aukštesnės galios teisės aktas, nei paprastas įstatymas (šiuo atveju – teikiamas projektas). Pagal konstitucinį teisės aktų hierarchijos principą žemesnės galios teisės aktas turi atitikti aukštesnės galios teisės aktą. Tai reiškia, kad teikiamu projektu negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų nustatytas kitoks užsienio subjektų, turinčių teisę įsigyti žemės ūkio paskirties žemę, ratas (negalima šio rato nei susiaurinti, nei išplėsti), taip pat negalima nustatyti kitokių europinės ir transatlantinės integracijos kriterijų.
Tuo tarpu iš teikiamu projektu keičiamo įstatymo 2 straipsnio nuostatų matyti, kad: 1) jame nėra įvardintos
„kitos užsienio organizacijos“; 2) formuluotė „Lietuvos Respublikos
įstatymų nustatytus Lietuvos pasirinktos europinės bei transatlantinės integracijos kriterijus atitinkančių“ leidžia manyti, kad kitais įstatymais (nebūtinai tik konstituciniu įstatymu) gali būti nustatyti ir kitokie kriterijai. Tai leidžia manyti, kad projektu keičiamo įstatymo nuostatos neatitinka Konstitucinio įstatymo ir tuo pažeidžia konstitucinį teisės aktų hierarchijos principą. Ši pastaba taikytina ir projektu keičiamo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatai, jog „Juridiniai asmenys gali įsigyti žemės ūkio paskirties žemę nuosavybės teise tik jeigu jie atitinka Lietuvos pasirinktos europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus“. Kita vertus, nėra suprantama, kodėl projektu keičiamo įstatymo 2 straipsnyje subjektai, galintys įsigyti žemės ūkio paskirties žemę, yra grupuojami nacionaliniu pagrindu, nors Konstitucinio įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje yra nurodoma, kad atitinkamus kriterijus atitinkantys užsienio subjektai žemę, vidaus vandenis ir miškus turi teisę įsigyti tomis pačiomis sąlygomis, kaip ir Lietuvos Respublikos piliečiai ir juridiniai asmenys. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad draudimas diskriminuoti nacionaliniu pagrindu yra nustatytas ir Europos Sąjungos veikimo sutarties (toliau - SESV) 18 straipsnyje. Nepritarti.
Nepritarti. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Seimo statuto 67 straipsnio 3 punktu, Teisės ir teisėtvarkos komitetas 2014 m. kovo 19 d. preliminariai įvertino, kad Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo IX-1314 pakeitimo įstatymo projekto (Nr. XIIP-1587) nuostatos neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalių, 29 straipsnio 1 dalies, 32 straipsnio, 46 straipsnio 1 ir 4 dalies bei 48 straipsnio 1 dalies nuostatoms. 50. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-03-17)
dalies 2 punkto nuostatų seka, kad valstybės parama būtų teikiama ne visiems juridiniams asmenims - žemės ūkio produkcijos gamintojams, bet tik pagal Žemės ūkio bendrovės įstatymą įsteigtiems juridiniams asmenims. Atsižvelgus į tai, kad pagal pastarąjį įstatymą yra steigiamos tik žemės ūkio bendrovės, vadinasi ir parama galėtų būti teikiama tik vienos teisinės formos žemės ūkio produkcijos gamintojams. Iš projekto nuostatų nėra aišku, kokiais argumentais remiantis žemės ūkio bendrovės būtų išskirtos iš kitų žemės ūkio produkcijos gamintojų tarpo. Svarstytina, ar tokiu siūlomu teisiniu reguliavimu nebūtų pažeistas asmenų lygiateisiškumo principas. Be to, reikėtų patikslinti žemės ūkio bendrovių veiklą reglamentuojančio įstatymo pavadinimą. Pritarti
straipsnyje siūloma nustatyti šiuos reikalavimus fiziniams asmenims, pageidaujantiems nuosavybės teise įsigyti žemės ūkio paskirties žemės: 1) iki žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo sandorio sudarymo dienos bent trejus paskutinius metus nuolat gyventi Lietuvoje ir vykdyti žemės ūkio veiklą sklypą nuomodamas, ar nuosavybės teise turimame kitame sklype; 2) mokėti valstybinę kalbą; 3) turėti ūkininkavimui reikalingų profesinių įgūdžių ir kompetencijos; 4) tenkinti įstatymo nustatytus valdomos žemės ūkio paskirties žemės ribojimus.
Kiek tai susiję su ketvirtuoju aukščiau nurodytu reikalavimu žemės ūkio paskirties žemės įsigijimui, pažymėtina, kad šio reikalavimo turinys nėra aiškus, todėl jis toliau nebus aptariamas. Kiek tai susiję su aukščiau nurodytais pirmaisiais trimis reikalavimais, taikytinais fiziniams asmenims, ketinantiems įsigyti žemės ūkio paskirties žemės, kelia abejonių šių projekto nuostatų atitiktis šioms Konstitucijos nuostatoms: 23 straipsnio 1 dalyje įtvirtintai asmens teisei į nuosavybę ir 2 dalyje nustatytai teisei į šios nuosavybės apsaugą; 29 straipsnyje įtvirtintam asmenų lygiateisiškumo principui; 32 straipsnyje įtvirtintai asmens teisei laisvai išvykti iš Lietuvos; 46 straipsnio 1 dalyje nustatytai asmens ūkinės veiklos laisvei ir iniciatyvai; 46 straipsnio 4 dalies nuostatai “įstatymas saugo sąžiningos konkurencijos teisę“ bei 48 straipsnyje 1 dalies nuostatai, kad žmogus gali laisvai pasirinkti verslą. Be to, aptariamos projekto nuostatos kelia abejonių dėl jų atitikties SESV įtvirtintoms asmens teisėms: 21 straipsnyje įtvirtintai Sąjungos piliečio teisei laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje; 45 straipsnyje nustatytai darbuotojų judėjimo laisvei; 49 straipsnyje reglamentuojamai steigimosi teisei; 56 straipsnyje reglamentuojamam laisvam paslaugų judėjimui bei 63 straipsnyje įvirtintam laisvam kapitalo judėjimui.
Šiame kontekste pažymėtina, kad tiek Konstitucinis Teismas, tiek Europos Sąjungos Teisingumo Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra pripažinę galimybę riboti kai kurias asmens teises, tačiau tokia galimybė visada buvo siejama su tam tikromis sąlygomis. Konstitucinis Teismas 2004 m. sausio 24 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2005 m. gegužės 13 d. bei kituose nutarimuose yra nurodęs:
„Pagal Konstituciją riboti asmens teises ir laisves <...> galima, jeigu
yra laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo. Anot Konstitucinio Teismo
„<...> sprendžiant ar įstatymas, kuriuo ribojamas asmens teisių ir
laisvių įgyvendinimas, nepažeidžia konstitucinio proporcingumo principo <...>, būtina įvertinti, ar įstatyme numatytos priemonės atitinka teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, ar šios priemonės yra būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir ar šios priemonės nevaržo asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti“.
Pagal nusistovėjusią Europos Sąjungos Teisingumo (toliau - ESTT) praktiką nacionalinės priemonės, galinčios apriboti galimybę pasinaudoti SESV užtikrintomis pagrindinėmis teisėmis ar naudojimąsi jomis padaryti mažiau patrauklų, gali būti leistinos, jeigu jomis siekiama bendrojo intereso tikslo, jos yra tinkamos šiam tikslui pasiekti ir neviršija to, kas reikalinga jam pasiekti (2009 m. spalio d. sprendimas byloje Woningstichting Sint Servatius, C—567/07; 2011 m. gruodžio 1 d. sprendimas byloje Komisija prieš Vengriją, C—253/09; 2013 m. gegužės 8 d. sprendimas sujungtose bylose Eric Libert ir kiti prieš Gouvernement flamand (C-197/11) ir All Projects & Developments NV ir kt. prieš Vlaamse Regering (C-203/11)). Dėl pirmojo reikalavimo, nustatyto projektu keičiamo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punkte – bent trejus paskutinius metus iki žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo sandorio sudarymo dienos nuolat gyventi Lietuvoje ir vykdyti žemės ūkio veiklą sklypą nuomodamas, ar nuosavybės teise turimame kitame sklype. Pažymėtina, kad šiuo įstatymo projekte nustatytu reikalavimu būtų apribota ne tik Lietuvoje niekada negyvenusių asmenų, pvz.: Europos Sąjungos valstybių narių piliečių, bet ir iš Lietuvos išvykusių ir atitinkamą laikotarpį kitoje valstybėje gyvenusių asmenų bei Lietuvos Respublikoje nuolatinai gyvenusių, tačiau neužsiėmusių žemės ūkio veikla asmenų teisė įsigyti žemės ūkio paskirties žemę ir užsiimti žemės ūkio veikla.
Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva.“ Ši Konstitucijos nuostata yra glaudžiai susijusi su Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens teise pasirinkti darbą ir verslą. 1996 m. balandžio 18 d. nutarime Konstitucinis Teismas pažymėjo kad „Asmens ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos sąvoka yra plati. Ji apima teisę laisvai pasirinkti verslą, <...>, sąžiningos konkurencijos laisvę, ūkinės veiklos subjektų lygiateisiškumą ir kt.“ 1995 m. balandžio 20 d. nutarime Konstitucinis Teismas konstatavo, kad „Ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva remiasi prigimtine žmogaus asmens laisve ir prigimtine teise turėti nuosavybę“. Konstitucijos 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuosavybė neliečiama, o šio straipsnio 2 dalyje, kad nuosavybės teises saugo įstatymai. Anot Konstitucinio Teismo „Šios konstitucinės nuostatos suponuoja tai, kad Konstitucija, garantuodama nuosavybės apsaugą, kartu įtvirtina ir konstitucinę teisę įgyti nuosavybę <...>“. Konstitucinis Teismas 2002 m. kovo 14 d. nutarime konstatavo, kad „asmens konstitucinė teisė į nuosavybę yra esminė (būtina) asmens ūkinės veiklos laisvės įgyvendinimo sąlyga. Ribojant asmens teisę į nuosavybę, yra ribojama ir asmens ūkinės veiklos laisvė.“ Kaip jau buvo minėta aukščiau, kad nustatomas ribojimas būtų pateisinamas, jis turi būti konstituciškai pagrįstas ir proporcingas siekiamiems tikslams.
Viena vertus, pažymėtina, kad tiek aptariamas reikalavimas, tiek ir kiti projektu keičiamo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyti reikalavimai suponuoja (kitaip jie būtų iš viso nesuprantami), kad žemės ūkio paskirties žemę įsigiję asmenys, turėtų patys tą žemę dirbti. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 30 d. nutarime konstatavo, kad tokie reikalavimai, kad žemės ūkio paskirties įgijėjai patys ūkininkautų toje žemėje, nėra konstituciškai pagrįsti. Kita vertus, pažymėtina ir tai, kad aptariamas reikalavimas nustatomas tik vienai žemės ūkio paskirties žemės naudotojų kategorijai – asmenims, po šio įstatymo įsigaliojimo įsigysiantiems žemės ūkio paskirties žemę. Šis reikalavimas (kartu su projektu keičiamo įstatymo 8 straipsnio 6 dalyje nustatytu įpareigojimu 5 metus neperleisti įsigytos žemės ir 5 metus gaminti žemės ūkio produkciją) nebūtų taikomas nei esamiems žemės ūkio paskirties žemės savininkams ar naudojantiems šią žemę kitais pagrindais asmenims, nei naudosiantiems žemės ūkio paskirties žemę kita nei nuosavybės teise po šio įstatymo įsigaliojimo. Atsižvelgus į tai, kelia abejonių ar aptariamo reikalavimo nustatymu iš tiesų būtų pasiekti keičiamo įstatymo 1 straipsnyje nustatyti tikslai – kad žemės ūkio paskirties žemė būtų naudojama racionaliai, būtų išsaugota ir pagerinta natūrali aplinka, užtikrinta, kad žemės ūkio paskirties žemė būtų naudojama išimtinai žemės ūkio veiklai.
Todėl manytina, kad projektu keičiamo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas reikalavimas viena vertus, nepagrįstai apribotų Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalyse, 32 straipsnyje, 46 straipsnio 1 dalyje bei 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas asmens teises, o kita vertus, nustačius tokį reikalavimą tik vienai kategorijai žemės ūkio paskirties žemės naudotojų, būtų pažeistas ir Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas asmenų lygiateisiškumo principas bei
teisę“ (aptariamos nuostatos atitiktis Europos Sąjungos teisei bus įvertinta žemiau). Dėl antrojo reikalavimo, nustatyto projektu keičiamo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 2 punkte – mokėti valstybinę kalbą. Pažymėtiną, kad šis projekte nustatytas reikalavimas yra siejamas su projektu keičiamo įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtintu siekiu – sudaryti teisines sąlygas žemės savininkams integruotis į Lietuvos visuomenę ir vietos bendruomenę. Kaip jau buvo minėta šios Išvados 1 punkte, pirmiausia kyla pagrįstų abejonių, ar toks tikslas apskritai galėtų būti konstituciškai pagrįstas, atsižvelgiant į 2006 m. kovo 30 d. nutarime suformuluotą Konstitucinio Teismo doktriną. Pažymėtina, kad valstybinės kalbos mokėjimas ir vartojimas yra Lietuvos viešojo, o ne privataus gyvenimo
„kategorija“. Pagal galiojančius įstatymus valstybinę kalbą privalo mokėti
valstybės ir savivaldybių institucijų valstybės tarnautojai ir darbuotojai, policijos, teisėsaugos tarnybų, ryšių, transporto, sveikatos ir socialinės apsaugos įstaigų ir tarnybų darbuotojai.
Ši jų pareiga kyla iš vykdomų pareigų pobūdžio bei dalyvavimo viešajame Lietuvos gyvenime. Taigi, reikalavimas mokėti valstybinę kalbą pirmiausia galėtų būti siejamas su tam tikros veiklos vykdymu ir tuo, kiek vykdoma veikla yra susijusi su viešuoju gyvenimu, bet ne su tam tikros nuosavybės įgijimu. Pažymėtina ir tai, kad valstybinės kalbos mokėjimas yra nustatytas ir siekiant įgyti Lietuvos Respublikos pilietybę. Tačiau valstybinės kalbos mokėjimas ir žemės ūkio paskirties žemės įsigijimas – akivaizdžiai niekaip tarpusavyje nesusiję dalykai. Be to, jokio tiesioginio ryšio nėra ir tarp valstybinės kalbos mokėjimo ir žemės ūkio veiklos vykdymo. Be to, tokio reikalavimo nustatymas, vertinant jį kartu su aukščiau nurodytu įstatymo tikslu, vertintinas kaip akivaizdžiai diskriminuojantis ne Lietuvos gyventojus, todėl negalėtų būti pateisinamas nei pagal Lietuvos, nei pagal Europos Sąjungos teisę. Todėl šis, projektu keičiamo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytas reikalavimas nepagrįstai apribotų Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalyse, 46 straipsnio 1 dalyje bei 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas asmens teises, o kita vertus, nustačius tokį reikalavimą tik vienai kategorijai žemės ūkio paskirties žemės naudotojų, būtų pažeistas ir Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas asmenų lygiateisiškumo principas bei 46 straipsnio 4 dalies nuostata “įstatymas saugo sąžiningos konkurencijos teisę“ (aptariamos nuostatos atitiktis Europos Sąjungos teisei bus įvertinta žemiau). Dėl trečiojo reikalavimo – turėti ūkininkavimui reikalingų profesinių įgūdžių ir kompetencijos.
Pagal projektu keičiamo įstatymo 4 straipsnio 3 dalį asmuo laikomas atitinkančiu šį reikalavimą, jeigu jis: arba turi praktinio ūkininkavimo patirties ir turi įregistravęs ūkininko ūkį, arba turi praktinio ūkininkavimo patirties ir žemės ūkio išsimokslinimo diplomą arba dokumentą, patvirtinantį profesinį pasirengimą ūkininkauti. Pažymėtina, kad abi nustatomos sąlygos žemės ūkio paskirties žemei įsigyti yra siejamos su tam tikro išsilavinimo turėjimu, nes ir ūkininko ūkiui įregistruoti pagal Lietuvos Respublikos ūkininko ūkio įstatymo 4 straipsnio 3 dalį reikalingas Vyriausybės įgaliotos institucijos nustatytas profesinis pasirengimas ūkininkauti. Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas, nagrinėdamas tuo metu galiojusią Farmacinės veiklos įstatymo nuostatą, draudžiančią aukštojo farmacinio išsilavinimo neturintiems asmenims nuosavybės teise įsigyti vaistines, 2002 m. kovo 14 d. nutarimu konstatavo, kad „Pagal Konstituciją neleidžiama riboti asmens teisės į nuosavybę priklausomai nuo asmens išsilavinimo“. Šioje byloje Konstitucinis Teismas pripažino, jog atitinkama Farmacinės veiklos įstatymo nuostata ta apimtimi, kuria buvo ribojama fizinių asmenų, neturinčių aukštojo farmacinio išsilavinimo, nuosavybės teise įsigyti vaistinių, prieštaravo Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalims, 46 straipsnio 1 daliai ir 48 straipsnio 1 daliai. Kaip jau buvo minėta aukščiau ir aptariamo reikalavimo nustatymas suponuoja, kad asmenys, įgiję žemės ūkio paskirties žemę, turėtų ją dirbti patys. Minėta, kad Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 30 d. nutarime yra nurodęs, kad reikalavimas žemės ūkio paskirties žemės įgijėjams patiems ūkininkauti, o taip pat priverstinai pasirinkti kurią nors vieną iš pagal įstatymus galimų ūkininkavimo formų, yra konstituciškai nepagrįsti.
Atsižvelgiant į tai, manytume, kad šis, projektu keičiamo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytas reikalavimas nepagrįstai apribotų Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalyse, 46 straipsnio 1 dalyje bei 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas asmens teises, o kita vertus, nustačius tokį reikalavimą tik vienai kategorijai žemės ūkio paskirties žemės naudotojų, būtų pažeistas ir Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas asmenų lygiateisiškumo principas bei 46 straipsnio 4 dalies nuostata “įstatymas saugo sąžiningos konkurencijos teisę“. Dėl aukščiau aptartų projektu keičiamo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų atitikties Europos Sąjungos teisei. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad neseniai Europos Sąjungos Teisingumo Teismas išnagrinėjo bylą ir 2013 m. gegužės 8 d. priėmė prejudicinį sprendimą sujungtose bylose Eric Libert ir kiti prieš Gouvernement flamand(C-197/11) ir All Projects & Developments NV ir kt. prieš Vlaamse Regering (C-203/11), kurios aplinkybės savo teisine prigimtimi yra panašios į projekto 4 straipsnio 1 dalyje nustatytąsias. Pažymėtina, kad šioje byloje prašymai buvo pateikti siekiant išsiaiškinti, ar Belgijos Karalystės Flandrijos regiono dekreto dėl žemės sklypų ir nekilnojamojo turto 5 knygoje, pagal kurias perleidžiant Vlaamse Regering nurodytose tikslinėse savivaldybėse esantį nekilnojamąjį turtą, provincijos vertinimo komisija turėjo taikyti patikrinimą dėl „pakankamo ryšio“ tarp potencialaus įgijėjo ar nuomininko ir šių tikslinių savivaldybių.
Pažymėtina, kad minėtame Flandrijos dekrete, buvo nustatyta, kad asmuo, siekiantis įsigyti nurodytąjį turtą nuosavybės teise, jį išsinuomoti ilgiau nei 9 metams ir pan. yra laikomas turinčiu „pakankamą ryšį“ su atitinkamomis savivaldybėmis, jei jis atitinka tris alternatyvias sąlygas. Pirmąja sąlyga buvo reikalaujama, kad asmuo, kuriam turėtų būti perleistas nekilnojamasis turtas iki perleidimo dienos gyventų tikslinėje savivaldybėje ne mažiau kaip šešerius metus; pagal antrąją sąlygą pirkėjas ar nuomininkas perleidimo dieną turėjo vykdyti veiklą toje savivaldybėje; trečiąja sąlyga buvo reikalaujama, kad įgijėjas ar nuomininkas dėl svarbios ir ilgą laiką trunkančios aplinkybės su šia savivaldybe būtų susietas profesiniu, šeimos, socialiniu ar ekonominiu ryšiu. Pažymėtina, kad Teismas šioje byloje pakartojo ankstesnėse bylose padarytas išvadas, kad SESV 21 straipsnis ir atitinkamoje srityje SESV 45 ir
direktyvos 2004/38/EB (toliau – Direktyva 2004/38/EB) dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje 22 ir 24 straipsniai draudžia nacionalines priemones, kurios valstybės narės piliečiams sudaro kliūčių arba juos atgraso nuo išvykimo iš jos, siekiant pasinaudoti laisvo judėjimo Sąjungos viduje teise.
Dėl laisvo paslaugų teikimo, kuris reglamentuojamas SESV 56 straipsniu, Teismas pažymėjo, kad Flandrijos dekreto nuostatos galėtų sudaryti kliūčių vykdyti veiklą įmonėms, veikiančioms nekilnojamojo turto sektoriuje, atsižvelgiant į tai, kad yra apribotas ratas asmenų, kuriems nekilnojamas turtas gali būti parduodamas. Galiausiai Teismas pripažino, kad Flandrijos dekreto nuostatos pažeidžia ir SESV 63 straipsnio 1 dalies nuostatas, kaip atgrasančias ne rezidentus investuoti į nekilnojamąjį turtą atitinkamose Flandrijos regiono savivaldybėse. Pažymėtina, kad nors Teismas pripažino, kad tokie reikalavimai gali būti grindžiami valstybės narės socialinio būsto politika (užtikrinti pakankamą būsto pasiūlą asmenims, gaunantiems mažai pajamų ir pan.) vis tik Teismas nerado „tiesioginio ryšio“ tarp nustatytų reikalavimų ir siekiamo tikslo. Vertinant aptariamas projekto nuostatas aukščiau minėtos ESTT bylos ir kitų aukščiau minėtų bylų kontekste ir atsižvelgiant į tai, kad aukščiau buvo konstatuota, kad projekte nurodyti reikalavimai yra arba visiškai nesusiję su žemės ūkio paskirties žemės įsigijimu (reikalavimas mokėti valstybinę kalbą) arba nėra tos priemonės, kurios padėtų pasiekti projektu keičiamo įstatymo 1 straipsniu siekiamų tikslų, manytume, kad projektu keičiamo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatos neatitinka SESV 21, 45, 49, 56 bei 63 straipsnio bei Direktyvos 2004/38/EB 22 ir 24 straipsnių.
Papildomai atkreipiame dėmesį į tai, kad projektu keičiamo įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje nustačius, kad leidimą įsigyti žemės ūkio paskirties žemę privalo gauti asmuo, pageidaujantis įsigyti tiek žemės, kad kartu su susijusiais asmenimis bendras jų iš valstybės ir kitų asmenų įsigytos žemės ūkio paskirties žemės plotas taptų didesnis kaip 10 hektarų, lieka neaišku, ar projektu keičiamo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyti reikalavimai fiziniams asmenims būtų taikomi ir tuo atveju, jeigu šis plotas būtų mažesnis nei 10 hektarų. Ši pastaba taikytina ir projektu keičiamo įstatymo 5 straipsnyje nustatytų reikalavimų juridiniams asmenims atžvilgiu. Nepritarti. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Seimo statuto 67 straipsnio 3 punktu, Teisės ir teisėtvarkos komitetas 2014 m. kovo 19 d. preliminariai įvertino, kad Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo IX-1314 pakeitimo įstatymo projekto (Nr. XIIP-1587) nuostatos neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalių, 29 straipsnio 1 dalies, 32 straipsnio, 46 straipsnio 1 ir 4 dalies bei 48 straipsnio 1 dalies nuostatoms. 52. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-03-17) 5.
Projektu keičiamo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad „juridiniai asmenys gali įsigyti žemės ūkio paskirties žemę nuosavybės teise tik, jeigu <...> iki žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo sandorio dienos ne mažiau kaip trejus paskutinius metus naudoja žemės ūkio paskirties žemę Lietuvoje žemės ūkio produkcijos gamybai“. Manytina, kad dėl šios Išvados 4 punkte pateiktų argumentų, aptariama projekto nuostata neatitiktų Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalies, 29 straipsnio 1 dalies, 46 straipsnio 1 ir 4 dalies bei 48 straipsnio 1 dalies nuostatų bei SESV 49, 56 bei 63 straipsnių. Nepritarti. Žr. išvados 4 punktą. 53. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-03-17)
keičiamo įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje siūloma nustatyti, kad juridiniai asmenys gali įsigyti žemės ūkio paskirties žemę toje savivaldybėje, kurioje yra registruota juridinio asmens buveinė, arba gretimoje savivaldybėje. Siūlomas teisinis reguliavimas kelia abejonių šiais aspektais. Pirma, Civilinio kodekso 2.49 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad juridinio asmens buveinė laikoma ta vieta, kurioje yra nuolatinis jo valdymo organas. Juridinio asmens buveinė apibūdinama nurodant patalpų, kuriose yra buveinė, adresą. Taigi, pagal projektu siūlomas nuostatas juridinis asmuo, siekdamas įsigyti žemės ūkio paskirties žemę atitinkamoje savivaldybėje, bet neturėdamas joje savo buveinės, turėtų perkelti buveinę (nuolatinį valdymo organą) į tos savivaldybės arba gretimos savivaldybės teritoriją. Pažymėtina, kad projekto aiškinamajame rašte nėra nurodyti argumentai, kurie pagrįstų reikalavimo juridiniam asmeniui turėti savivaldybėje, kurioje yra įsigyjama žemė arba gretimoje savivaldybėje, buveinę.
Tokio siūlymo pagrįstumas kelia abejonių, nes juridinio asmens buveinės perkėlimas galimai apsunkintų juridinių asmenų ūkinę veiklą, ypač tokių juridinių asmenų, kurių pagrindinė veikla būtų vykdoma kitų savivaldybių, nei yra įsigyjama žemė, bei užsienio valstybių teritorijose. Buveinę juridiniai asmenys būtų priversti perkelti vien tik dėl to, kad įsigytų žemę. Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 30 d. nutarime pažymėjo, kad įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į žemės rūšį (kategoriją), gali nustatyti žemės teisinį režimą, inter alia nuosavybės naudojimo, ūkinės veiklos ir kitos veiklos sąlygas, apribojimus, draudimus, tačiau minėti apribojimai turi būti konstituciškai pagrįsti. Be to, siūlomu teisiniu reguliavimu būtų sudarytos palankesnės sąlygos atitinkamoje savivaldybėje įsigyti žemę toje savivaldybėje ar gretimoje savivaldybėje jau turintiems buveinę juridiniams asmenims, t.y. tų savivaldybių teritorijose jau vykdantiems veiklą subjektams, nes pastariesiems buveinės perkelti nereikėtų. Todėl manytina, kad tokios projekto nuostatos neatitiktų Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalys dalies, 29 straipsnio 1 dalies, 46 straipsnio 1 ir 4 dalies bei 48 straipsnio 1 dalies nuostatų bei SESV 49,
civilinis teisnumas nustatomas pagal du principus: buveinės ir inkorporavimo. Remiantis buveinės principu juridiniam asmeniui taikytina teisė yra nustatoma pagal jo buveinės vietos teisę, todėl projektu nustačius reikalavimą juridiniams asmenims turėti buveinę konkrečioje Lietuvos Respublikos savivaldybėje, tai reikštų, kad kitoje valstybėje narėje turintis buveinę juridinis asmuo, ją perkėlęs į Lietuvą, prarastų savo teisinį subjektiškumą pagal savo ankstesnės buveinės valstybės teisę.
Trečia, nuostata ,,gretimoje savivaldybėje“ tikslintina, nes nėra aišku, ar gretima savivaldybė būtų suprantama kaip besiribojanti su ta savivaldybe, kurios teritorijoje siekiama įsigyti žemę, ar ši nuostata būtų suprantama kitaip. Siekiant išvengti galimo nevienodo šios nuostatos aiškinimo, ją reikėtų patikslinti. Nepritarti. Žr. išvados 4 punktą. 54. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-03-17)
nustatyti, kad juridinio asmens, kuris yra akcinė bendrovė, įsigyjamo (įsigyjamų) žemės ūkio paskirties žemės, kaip turinčios ypatingą reikšmę Lietuvos Respublikos ūkiui, sklypo (sklypų) vertė sudaro atskirąjį kapitalo rezervą, kurio neleidžiama akcionuoti, t.y. neleidžiama jo verte formuoti ir didinti bendrovės įstatinį kapitalą. Projekto aiškinamajame rašte nėra nurodoma, kokiais argumentais remiantis siūloma nustatyti tokį ribojimą. Pažymėtina, kad šis ribojimas būtų taikomas tik vienos teisinės formos juridiniams asmenims – akcinėms bendrovėms. Uždarosioms akcinėms bendrovėms jis nebūtų taikomas. Svarstytina, ar tokiu atveju nebūtų pažeistas asmenų lygiateisiškumo principas, nes bendrovėms būtų taikomi nevienodi ribojimai įsigyjant žemės ūkio paskirties žemę.
Kartu atkreiptinas dėmesys, kad Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 30 d. nutarime pažymėjo, kad įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į žemės rūšį (kategoriją), gali nustatyti žemės teisinį režimą, inter alia nuosavybės naudojimo, ūkinės veiklos ir kitos veiklos sąlygas, apribojimus, draudimus, tačiau minėti apribojimai turi būti konstituciškai pagrįsti. Be to, siūloma nuostata derintina su Akcinių bendrovių įstatymo
būti didinamas iš bendrovės lėšų, t.y. iš nepaskirstytojo pelno, akcijų priedų ir rezervų (išskyrus savų akcijų įsigijimo ir privalomąjį rezervus). Taigi, Akcinių bendrovių įstatymo 51 straipsnio 1 dalyje įvardinami kiti, nei siūloma nustatyti keičiamame įstatyme, rezervai, iš kurių negali būti didinamas įstatinis kapitalas. Kartu, manytume, kad iš vertinamosios nuostatos turinio seka, kad minėti ribojimai būtų taikomi žemės ūkio paskirties žemę jau įsigijusioms akcinėms bendrovėms, todėl kyla abejonių projektu siūlomų keičiamo įstatymo 5 straipsnio 3 dalies nuostatų atitiktis šio straipsnio pavadinimui. Pritarti. 55. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-03-17)
nustatyti, kad juridiniam asmeniui, kuris yra akcinė bendrovė, kartu su susijusiais asmenimis taikomas įsigyjamos žemės ūkio paskirties žemės bendro maksimalaus 500 ha ploto ribojimas. Svarstytina, ar ši nuostata nėra perteklinė, nes maksimalus asmenų įsigyjamos nuosavybės teise žemės ūkio paskirties žemės plotas siūlomas nustatyti keičiamo įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje. Pritarti. 56. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-03-17) 9.
Projektu keičiamo įstatymo 5 straipsnio 5 dalyje siūloma nustatyti, kad šio straipsnio 3 dalies reikalavimas taip pat taikomas reorganizuojant kitos juridinės formos bendrovę į akcinę bendrovę. Ši nuostata nedera su Akcinių bendrovių įstatymo 61 straipsnio 3 dalimi, kurioje nustatyta, kad reorganizavime gali dalyvauti tik tos pačios teisinės formos bendrovės. Atsižvelgus į tai, vertinamąją projekto nuostatą reikėtų suderinti su minėta Akcinių bendrovių įstatymo nuostata. Pritarti. 57. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-03-17)
įstatymo 4 ir 5 straipsniu siekiama nustatyti skirtingus reikalavimus fiziniams ir juridiniams asmenims, siekiantiems įsigyti žemės ūkio paskirties žemę. Manytume, kad atsižvelgus į Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 30 d. nutarime išdėstytą doktriną, toks teisinis reglamentavimas neatitinka Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto asmenų lygiateisiškumo principo. Pažymėtina, kad SESV 54 straipsnyje įtvirtintas fizinių ir juridinių asmenų lygiateisiškumo principas (įsisteigimo teisės požiūriu): „Bendrovės arba firmos, įkurtos pagal valstybės narės teisę ir Sąjungoje turinčios savo registruotas buveines, centrinę administraciją ar pagrindinę verslo vietą, šiame skyriuje prilyginamos tos valstybės narės pilietybę turintiems asmenims“. Nepritarti. Žr. išvados 4 punktą. 58. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-03-17)
siūloma nustatyti, kad asmenims gali būti suteikiama valstybės parama, jeigu Vyriausybės įgaliotos institucijos „pripažįsta, kad asmuo atitinka nustatytus ūkio ekonominio gyvybingumo plėtrai reikalingos paramos kriterijus“. Šios projekto nuostatos nėra aiškios tuo aspektu, kad nėra aišku, koks subjektas ir kokiame teisės akte minėtus kriterijus turi nustatyti.
Atkreiptinas dėmesys, jog Konstitucinio Teismo doktrinoje išsakoma nuostata, jog teisinis reguliavimas, susijęs su asmenų teisėmis (šiuo atveju teisė gauti valstybės paramą) ir pareigomis gali būti įtvirtintas tik įstatymuose, o ne poįstatyminiuose teisės aktuose. Pritarti. 59. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-03-17)
12Projektu keičiamo įstatymo 6 straipsnio pavadinime nurodoma,
kad šis straipsnis reglamentuoja apribojimus įsigyjant žemės ūkio paskirties žemę. Šio straipsnio 1 dalyje nustatoma, kad asmenims neleidžiama įsigyti: išimtine nuosavybės teise Lietuvos Respublikai priklausančių objektų žemės; teritorijų, pagal jų planavimo dokumentus rezervuotų viešojo naudojimo keliams ir inžinerinėms komunikacijoms, miestų ar kitų vietovių viešojo naudojimo infrastruktūros objektams ir kitiems bendriems visuomenės poreikiams, žemės; teritorijų, skirtų ar rezervuotų krašto apsaugos reikmėms, žemės, taip pat teritorijų, kuriose žemės įsigijimas įstatymų ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų apribotas saugumo motyvais, žemės. Šios projekto nuostatos nėra aiškios tuo aspektu, kad nurodytų objektų ir teritorijų žemei, manytume, yra nustatoma kitokia pagrindinė žemės naudojimo paskirtis, o ne žemės ūkio paskirties. Svarstytina, ar keičiamo įstatymo 6 straipsnio pavadinimas atitinka šio straipsnio turinį. Be to, šios projekto nuostatos nėra aiškios santykyje su Žemės įstatymo 6 straipsnio, nustatančio kokia žemė priklauso Lietuvos valstybei išimtine nuosavybės teise, nuostatomis bei Žemės reformos įstatymo 13 straipsnio, reglamentuojančio neprivatizuojamą žemę, nuostatomis. Pritarti. 60. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-03-17) 13.
Projektu keičiamo įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje siūloma nustatyti, kad pasienio ruožams priskirtos žemės, taip pat Baltijos jūros ir Kuršių marių pakrantė 7 km. pločio ruožo žemės leidžiama įsigyti tik Lietuvos Respublikos piliečiams bei Lietuvoje registruotiems ir veikiantiems juridiniams asmenims – žemės ūkio produkcijos gamintojams. Nei iš projekto, nei iš jo aiškinamojo rašto nuostatų nėra aišku, kodėl siūloma nustatyti apribojimus kitiems asmenims nei aukščiau įvardinti įsigyti žemę pasienio bei Baltijos jūros ir Kuršių marių pakrantė 7 km. pločio ruožuose. Be to, šias projekto nuostatas reikėtų tikslinti nurodant kokios pagrindinės žemės naudojimo paskirties žemę leidžiama įsigyti. Pritarti. 61. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-03-17)
nustatoma, kad „žemės ūkio paskirties žemės, turinčios ypatingą reikšmę Lietuvos Respublikos ūkiui, sklypui įsigyti reikalingas specialus leidimas“. Šios projekto nuostatos nėra aiškios tuo aspektu, kad nėra aišku, ar visa žemės ūkio paskirties žemė turi „ypatingą reikšmę Lietuvos Respublikos ūkiui“ ir norint ją įsigyti reikalingas leidimas, ar tik tam tikra tokios paskirties žemės dalis, o kitai žemės ūkio paskirties žemei, neturinčiai ypatingos reikšmės Lietuvos Respublikos ūkiui, tokio leidimo ją įsigyjant nereikėtų. Siūlytume tikslinti šias projekto nuostatas. Pritarti. 62. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-03-17)
15Projektu keičiamo įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje nustatoma,
kad asmuo dėl leidimo įsigyti žemės ūkio paskirties žemę turi kreiptis į Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos.
Atsižvelgiant į tai, kad minėta tarnyba turi savo teritorinius padalinius ir norint palengvinti asmenims administracinę naštą, svarstytina, ar šiose projekto nuostatose nereikėtų nustatyti, kad asmuo dėl leidimo įsigyti žemės ūkio paskirties žemę turi kreiptis į minėtos tarnybos teritorinį padalinį. Be to, siekiant aiškumo, šiose projekto nuostatose siūlytume išbraukti žodžius „apie susijusius asmenis“, nes minėtoje deklaracijoje pateikiami duomenys yra ne vien tik apie susijusius asmenis. Pritarti. 63. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-03-17)
nustatyti, kad asmuo žemės pirkimo-pardavimo sutartyje privalo įsipareigoti neperleisti šio sklypo kitiems asmenims ne mažiau kaip 5 metus nuo jo įsigijimo dienos, taip pat įsipareigoti ne mažiau kaip 5 metus nuo žemės sklypo įsigijimo dienos gaminti žemės ūkio produkciją, kurios minimalų kiekį vienam hektarui žemės nustato Vyriausybės įgaliota institucija. Asmuo, pažeidęs nurodytus įsipareigojimus, atsako Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka. Šios projekto nuostatos svarstytinos keliais aspektais. Pirma, nėra aišku, kodėl minėti asmens įsipareigojimai numatomi tik žemės pirkimo–pardavimo sandoriuose, tuo tarpu kituose žemės įsigijimo sandoriuose (pavyzdžiui, dovanojimo, mainų ir pan.) tokių asmens įsipareigojimų projekto nuostatos nenumato. Antra, svarstytina, ar protinga įstatymu nustatyti privalomą 5 metų terminą įsigijus žemę gaminti žemės ūkio produkciją be jokių išimčių, nes gali susiklostyti situacija, kai asmuo dėl svarbių priežasčių (pavyzdžiui, ligos, gręsiančio bankroto ir pan.) negalėtų žemės dirbti ar būtų priverstas ją parduoti. Tuo tarpu įstatymas už tai nustato atsakomybę.
Trečia, atkreiptinas dėmesys, kad Žemės įstatymo 25 straipsnio 5 dalies nuostatos leidžia tam tikrais atvejais žemės ūkio paskirties žemę apsodinti mišku nekeičiant pagrindinės žemės naudojimo paskirties. Svarstytina, ar įsigyjant tokią žemę būtų protinga reikalauti, kad asmuo įsipareigotų tokioje žemėje 5 metus gaminti žemės ūkio produkciją. Ketvirta, nėra aišku, pagal kokius įstatymus asmuo atsakytų, jei pažeistų nurodytus įsipareigojimus. Taip pat, nėra aiškus tokių įsipareigojimų vykdymo kontrolės mechanizmas, t.y., nėra aišku, kokie subjektai privalėtų tikrinti, ar asmuo vykdo ir kaip sandoryje prisiimtus įsipareigojimus, trauktų juos atsakomybėn ir pan. Pritarti. 64. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-03-17)
nustatyti, kad šio straipsnio 2 dalies nuostatos netaikomos, kai žemė įgyjama paveldėjimo ir nuosavybės teisės atkūrimo būdais, taip pat kai žemės savininkas (ar sutuoktiniai kaip bendraturčiai) nuosavybės teise priklausančią žemę perleidžia savo sūnui ar dukrai. Iš šios nuostatos nėra aišku, ar aukščiau nurodytiems asmenims, siekiant įsigyti žemę, nereikėtų kreiptis dėl leidimo išdavimo į projektu keičiamo įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje nurodytą instituciją, ar pastariesiems iš viso nereikėtų gauti leidimo įsigyti žemę. Atsižvelgus į tai, ši projekto nuostata tikslintina. Be to, iš šios nuostatos turinio galima būtų daryti išvadą, kad asmenims, kuriems būtų atkuriamos nuosavybės teisės į žemės ūkio paskirties žemę natūra bei jos paveldėtojams, nereikėtų gauti tik leidimo įsigyti žemę, bet jiems būtų taikomi kiti projektu keičiamo įstatymo 4 straipsnyje siūlomi nustatyti reikalavimai.
Siekiant išvengti galimo nevienodo įstatymo nuostatų aiškinimo taikant įstatymą, manytume, kad projekte reikėtų aiškiai apibrėžti keičiamo įstatymo ir Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo santykį bei nustatyti žemės ūkio paskirties žemės paveldėjimo ypatumus visiems subjektams, kurie pagal keičiamą įstatymą turėtų teisę įsigyti žemės ūkio paskirties žemę. Kartu pažymėtina, kad iš projekto nuostatų nėra aišku, kokiais argumentais remiantis siūloma nustatyti, kad leidimo nereikėtų gauti tik tuo atveju, kai žemę savininkas perleidžia savo sūnui ir dukrai, kai tuo tarpu perleidžiant kitiems artimiesiems giminaičiams, nurodytiems Civilinio kodekso
dukrai” galėtų būti aiškinamas taip, kad leidimą nereikia gauti tik tuo atveju, kai žemė perleidžiama jiems abiems kartu, bet ne tuo atveju, kai ji būtų perleidžiama kiekvienam jų atskirai, taip pat ši nuostata neapimtų tokio atvejo, kai žemė būtų perleidžiama keliems sūnums ar dukroms. Kartu atkreiptinas dėmesys, kad minėtą junginį apimtų viena sąvoka -,,vaikai”. Atsižvelgus į tai, svarstytina, ar vietoj junginio nereikėtų naudoti sąvoką ,,vaikas (-ai) (įvaikis (-iai)”. Kita vertus, iš projekto nuostatų nėra aišku, kurie subjektai kontroliuotų, ar toks perleidimas atitiktų kitus įstatyme siūlomus nustatyti reikalavimus, jeigu perleidimui nereikėtų gauti leidimo. Pažymėtina, kad pagal projektu siūlomas keičiamo įstatymo 8 straipsnio nuostatas šią funkciją atliktų būtent leidimus išduodanti institucija. Pritarti. 65. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-03-17) 18.
Projektu keičiamo įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje bei 10 straipsnio 1 dalyje nurodomos kategorijos asmenų, turinčių pirmumo teisę įsigyti atitinkamai valstybinę ir privačią žemės ūkio paskirties žemę, nustatant šiems asmenims ir tam tikrus reikalavimus – perkamoje žemėje turėti žemės ūkio veiklai naudojamų statinių ar įrenginių; ne mažiau kaip metus naudoti perkamus žemės ūkio paskirties žemės sklypus ir pan. Pažymėtina, kad projektu keičiamo įstatymo 4 ir 5 straipsnyje yra nurodomi bendrieji reikalavimai atitinkamai fiziniams ir juridiniams asmenims, siekiantiems įsigyti žemės ūkio paskirties žemės. Nėra aiškus šių nuostatų tarpusavio santykis. Pritarti. 66. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-03-17)
19Projektu keičiamo įstatymo 11 straipsnio 1 dalies nuostatos,
manytume, nėra norminio pobūdžio, todėl siūlytume jų atsisakyti. Be to, šiose nuostatose vartojamos sąvokos „kooperuotas šeimos ūkis“ turinys nėra aiškus, nes nėra apibrėžtas jokiuose galiojančiuose įstatymuose. Taip pat nėra aiškus minėtos sąvokos santykis su įstatyme vartojama sąvoka „ūkininko ūkis“. Be to, neaišku, ar šiose projekto nuostatose kalbama tik apie valstybės paramą įsigyjant žemės ūkio paskirties žemę, ar aplamai apie valstybės paramą žemės ūkio ir kaimo plėtrai. Pastaruoju atveju, svarstytinas šių projekto nuostatų santykis su Žemės ūkio, maisto ūkio ir kaimo plėtros įstatymo, kurio paskirtis reglamentuoti Lietuvos Respublikos valstybės, Europos Sąjungos paramos žemės ūkiui, maisto ūkiui ir kaimo plėtrai įgyvendinimo principus, valstybės ir Europos Sąjungos paramos priemones ir pan., nuostatomis. Pritarti. 67. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-03-17)
20Projektu keičiamo įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje nustatoma,
kad „visi duomenys, susiję su paramos žemės ūkiui ir kaimo plėtrai gavimu, žemės perleidimo ir nuomos sandoriais, turi būti kaupiami vientisoje valstybinėje duomenų bazėje“.
Šios projekto nuostatos nėra aiškios keliais aspektais. Pirma, manytume, kad visų duomenų, susijusių su parama žemės ūkiui ir kaimo plėtrai gavimu, žemės perleidimo ir nuomos sandoriais, kaupimo reglamentavimas yra ne šio įstatymo dalykas, nes projekte reglamentuojama tik valstybės parama įsigyjant žemės ūkio paskirties žemę, taip pat sandoriai, susiję su žemės ūkio paskirties žemės įsigijimu. Antra, nėra aiškus formuluotės „vientisoje valstybinėje duomenų bazėje“ turinys. Svarstytina, ar šių projekto nuostatų nereikėtų suderinti su Valstybės informacinių išteklių valdymo įstatymo nuostatomis. Pritarti. 68. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-03-17)
nurodoma, kad „valstybinės žemės ūkio paskirties žemės pirkimo-pardavimo sutartyje įrašoma sąlyga, kad valstybinės žemės pirkėjas, įgijęs šią žemę išsimokėtinai, teisę ją perleisti kitiems asmenims įgyja tik po to, kai sumoka visą šios žemės kainą“. Nėra aišku, koks yra šios nuostatos santykis su projektu keičiamo įstatymo 8 straipsnio 6 dalyje nustatytais terminais, kurie taip pat turi būti įrašyti į pirkimo-pardavimo sutartį. Ši pastaba taikytina ir projektu keičiamo įstatymo 11 straipsnio 4 daliai. Pritarti. 69. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-03-17) 22.
Projektu keičiamo įstatymo 11 straipsnio 4 dalyje siūloma nustatyti, kad tais atvejais, kai valstybės parama įsigyjant privačios žemės ūkio paskirties žemės sklypą buvo suteikta pagal iki 2014 m. sausio 1 d. galiojusias Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, šios žemės sklypo pagrindinė žemės naudojimo paskirtis gali būti keičiama ne anksčiau kaip po 5 metų nuo žemės sklypo įsigijimo dienos. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas galiojo ne iki 2014 m. sausio 1 d., bet iki 2010 m. gruodžio 31 d., t.y. iki 2010 m. gruodžio 22 d. Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo 3 ir
į tai, projekto nuostatos tikslintinos. Pritarti. 70. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-03-17)
įstatymas, taip pat Teisės aktų projektų rengimo rekomendacijos, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2013 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 1R-298. Šiais teisės aktais nustatomi nauji reikalavimai rengiamiems teisės aktų projektams. Atsižvelgiant į rekomendacijų 35.5 (projekto 1 straipsnis),
straipsnio 2 dalis) 93.4 (projekto 1 straipsnyje dėstomas įstatymo pavadinimas) projekto tekstas tikslintinas. Be to, projekto lyginamąjį variantą reikėtų išdėstyti pagal jam keliamus juridinės technikos reikalavimus. Pritarti. 71. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-03-17)
kitą dieną po oficialaus jo paskelbimo Teisės aktų registre. Pažymėtina, kad pagal projekto aiškinamąjį raštą įstatymui įgyvendinti reikės priimti naujus ar pakeisti galiojančius poįstatyminius teisės aktus.
Atsižvelgiant į tai, jog įstatymo įgyvendinimui būtų tinkamai pasirengta, svarstytina, ar nereikėtų nustatyti vėlesnę įstatymo įsigaliojimo datą bei įpareigojimą atitinkamoms institucijoms priimti įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus iki įstatymo įsigaliojimo. Be to, manytume, įstatymo įsigaliojimo data turėtų būti suderinta ir su Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalies įgyvendinimo konstitucinio įstatymo 17 straipsnio 2 dalies nuostatomis. Pritarti. 72. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-03-17)
disponavimą valstybės turtu, o Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad valstybės turto savininko funkcijas įgyvendina Seimas ir Vyriausybė, todėl svarstytina, ar dėl teikiamo įstatymo projekto nereikėtų prašyti Vyriausybės išvados. Atsižvelgti. Vyriausybė pateikė savo parengtą įstatymo projektą Nr. XIIP-1638. 73. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-03-17)
punkte nustatyta, kad teisės akto projekto rengėjas atlieka rengiamo teisės akto projekto antikorupcinį vertinimą, jeigu rengiamame teisės akte numatoma reglamentuoti santykius, susijusius su valstybės ar savivaldybių turto nuosavybės teisės perleidimu privatiems asmenims. Atkreiptinas dėmesys, kad projekto aiškinamajame rašte nėra nurodyta, ar toks vertinimas buvo atliktas. Atsižvelgti. STT išvada gauta - taip pat paprašyta nuomonės ir dėl patobulinto įstatymo projekto. 74. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-03-17) 27.
Atkreiptinas dėmesys, kad teikiamo projekto nuostatos nėra suderintos su Žemės reformos įstatymo nuostatomis (pavyzdžiui, 8 straipsnio 4 dalis, 9 straipsnio 1 dalis), todėl atkreiptinas dėmesys į Seimo statuto 135 straipsnio 5 dalį bei 137 straipsnio 2 dalį. Atsižvelgti. 75. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-03-17)
Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo Nr. IX-1314 6 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas (reg. Nr. XIIP-1520) bei Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo Nr. IX-1314 pakeitimo įstatymo projektas (reg. Nr. XIIP-1587) bei su juo susiję Lietuvos Respublikos Miškų įstatymo Nr. I-671 papildymo 4¹ straipsniu įstatymo projektas (reg. Nr. XIIP-1588) ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos
pakeitimo įstatymo projektas (reg. Nr. XIIP-1589), atkreiptinas dėmesys į Seimo statuto 137 straipsnio 4 dalį. Atsižvelgti. 76. Europos teisės departamentas prie Teisingumo ministerijos (2014-03-18) Išnagrinėję Lietuvos Respublikos Seimo 2014 m. vasario 14 d. raštu Nr. XIIP-1498 pateiktą Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo Nr. IX-1314 pakeitimo įstatymo projektą (toliau – Projektas), teikiame šias pastabas ir pasiūlymus. Prieš nagrinėjant konkrečias Projekto nuostatas norėtume priminti, kad Sutartyje dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV)
uždraudžiami visi kapitalo judėjimo tarp valstybių narių ir tarp valstybių narių bei trečiųjų šalių apribojimai. Laisvo kapitalo sąvoka taikoma tiesioginėms investicijoms kitoje valstybėje narėje, vertybinių popierių įsileidimui (taip pat žiūrėti į 1988 m. birželio 24 d. Tarybos direktyvą Nr. 88/361 dėl Sutarties 67 straipsnio įgyvendinimo).
Kapitalo judėjimas apima ir sandorius, pagal kuriuos nerezidentai investuoja į nekilnojamąjį turtą (tame tarpe ir į žemę) kitoje valstybėje narėje (2002 m. kovo 5 d. sprendimas Reisch ir kt., C-515/99). Taip pat pažymėtina, kad laisvas kapitalo judėjimas susijęs su įsisteigimo laisve, kurios apribojimai taip pat yra draudžiami Europos Sąjungoje (SESV 49 straipsnis). Teisingumo Teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad „teisės kitoje valstybėje narėje įsigyti, eksploatuoti ir perleisti nekilnojamąjį turtą, kuri sudaro būtiną įsisteigimo laisvės elementą, kaip matyti iš EB 44 straipsnio (dabar SESV 50 straipsnis), įgyvendinimas sukelia kapitalo judėjimą“[1]. Laisvas kapitalo judėjimas, kaip pagrindinis Sutarties principas, gali būti ribojamas tik tomis nacionalinėmis taisyklėmis, kurias galima pateisinti SESV 65 straipsnyje nurodytomis priežastimis arba svarbiausiai bendrojo intereso reikalavimais ir kurios yra taikomos visiems asmenims bei įmonėms, vykdantiems veiklą priimančiosios valstybės narės teritorijoje. Be to, norint tokius nacionalinius teisės aktus pateisinti, jie turi tinkamai užtikrinti siekiamą tikslą ir neperžengti to, kas yra būtina šiam tikslui pasiekti, kad atitiktų proporcingumo principą[2]. Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinajame įstatyme nustatyta, kad šiuo įstatymu yra siekiama šių tikslų: kad žemės ūkio paskirties žemė būtų naudojama racionaliai, išsaugoti ir pagerinti natūralią aplinką, užtikrinti žemės ūkio paskirties žemės naudojimą išimtinai žemės ūkio veiklai, nustatyti žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo sąlygas, sudaryti prielaidas, kad žemės ūkio paskirties žemės būtų naudojama žemės ūkio produkcijos gamybai ir visi tokios žemės savininkai integruotųsi į Lietuvos visuomenę ir vietos bendruomenę.
Pažymėtina, kad Teisingumo Teismas savo praktikoje taip pat pripažįsta, kad valstybė narė gali nustatyti tam tikrus apribojimus laisvam kapitalo judėjimui, kai jais siekiama bendrojo intereso tikslų, tokių kaip žemės ūkio bendruomenių apsauga, žemės nuosavybės pasiskirstymo išlaikymas, leidžiantis vystytis perspektyvioms fermoms ir aplinkai palankiu būdu valdyti žaliuosius plotus bei tvarkyti kaimo kraštovaizdį, taip pat pagrįsto turimos žemės naudojimo skatinimas vengiant žemės nualinimo bei neleidžiant kilti stichinėms nelaimėms[3]. Vis dėlto tokios priemonės galimos tik su sąlyga, kai šios priemonės taikomos nediskriminaciniu būdu ir atitinka proporcingumo principą, t. y. ji yra tinkama užtikrinti siekiamo tikslo įgyvendinimą ir neperžengia to, kas būtina jam pasiekti[4]. Toliau bus nagrinėjama, ar Projektu siūlomos priemonės atitinka nustatytus tikslus ir proporcingumo principą. Dėl Projekto
nėra aiškus sąvokų „Lietuvoje registruoti ir veikiantys juridiniai asmenys“ bei „Lietuvos fizinių arba juridinių asmenų steigiami juridiniai asmenys“ atskyrimas Projekto 2 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose. Kyla klausimas, ar pagal šias sąvokas Lietuvos fizinio asmens (koks tai būtų asmuo?) įsteigtas juridinis asmuo, pavyzdžiui, Lenkijoje, galėtų įsigyti žemės ūkio paskirties žemės.
Taip pat norėtume atkreipti dėmesį, kad Projekto 2 straipsnio 2 dalyje išvardyti subjektai, galintys įsigyti žemės, neapima ES valstybių narių juridinių asmenų ar kitų organizacijų padalinių. ES Teisingumo Teismas, skatindamas antrinį įsisteigimą, savo sprendimuose nurodo, kad valstybė narė turi įrodyti įsisteigimo laisvės apribojimų pagrįstumą. Kitaip tariant, valstybė narė negali atimti teisės iš subjekto įsisteigti vienoje valstybėje narėje ir įsteigti antrinę įmonę kitoje, ką Sutartis dėl Europos Sąjungos veikimo aiškiai leidžia (byla Centros C−212/97), išskyrus konkrečius atvejus, kai nustatomas piktnaudžiavimas teisėmis (byla Inspire Art C−167/01). Pažymėtina, kad pagal ES Teisingumo Teismo praktiką reikalavimai rinktis tam tikrą teisinę formą (Projekte nustatytas būtinas pirminis įsisteigimas, o antrinis įsisteigimas negalimas) sudaro rimtas kliūtis įsisteigti norintiems kitų valstybių narių paslaugų teikėjams, nes dėl tokių apribojimų jiems gali prireikti keisti savo teisinę formą ar struktūrą. Reikalavimai susiję su teisine forma daugeliu atveju gali būti pakeisti mažiau ribojančiomis priemonėmis, todėl negali būti pateisinami. ES Teisingumo Teismas yra pareiškęs, kad siekis sukliudyti subjektams įsitraukti į apgaulingą veiklą paprastai nepateisins sprendimo neleisti tam tikros teisinės formos subjektams vykdyti tam tikrą veiklą[5]. Pažymėtina, kad Lietuvoje įsteigtiems kitų valstybių narių subjektų padaliniams galima ta pati jų veiklos kontrolė kaip ir Lietuvoje įsteigtiems juridiniams asmenims. Projekto 2 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad juridinių asmenų steigimo dokumentuose turi būti nustatytas veiklos tikslas – žemės ūkio produkcijos gamyba.
Atkreipiame dėmesį, kad užsienio subjektų steigimo dokumentuose gali nebūti įrašytas tokios veiklos tikslas, nes pagal įsisteigimo valstybės teisę tokio reikalavimo įprastai nebūna, tačiau tai netrukdo tokiam subjektui faktiškai vykdyti žemės ūkio veiklą. Atsižvelgiant į tai, manome, kad reikalavimas įrašyti atitinkamą tikslą į steigimo dokumentus yra neproporcingas, ir siūlytume Projekte įtvirtinti alternatyvius reikalavimus. Dėl reikalavimo bent trejus paskutinius metus vykdyti žemės ūkio veiklą Manome, kad reikalavimas, nustatytas Projekto 4 straipsnio 1 dalies 1 punkte, vykdyti žemės ūkio veiklą bent trejus paskutinius metus prieš sandorį galėtų būti tikslinamas, kadangi tokia formuluotė pernelyg riboja ūkinės veiklos laisvę, neatitinka proporcingumo principo ir galimai pažeidžia teisėtus lūkesčius. Siūlytume svarstyti tokius formuluotės variantus, kurie neeliminuotų tų ūkio subjektų, kurie ilgą laiką prieš žemės pirkimo sandorio momentą vykdė nuoseklią žemės ūkio veiklą (pavyzdžiui, 20 metų), tačiau sąlyginai trumpą laikotarpį šios veiklos nevykdė (pavyzdžiui, vienerius metus prieš pirkimo sandorio momentą). Atsižvelgiant į tai, galėtų būti įtvirtintas tam tikras žemės ūkio veiklos metų skaičius per tam tikrą laikotarpį (pavyzdžiui, vykdyti žemės ūkio veiklą bent trejus metus per paskutinius 5 metus). Dėl valstybinės kalbos mokėjimo reikalavimo. Pirmiausiai norėtume priminti, kad visos SESV nuostatos laisvo asmenų judėjimo srityje skirtos valstybių narių piliečių visų rūšių profesinės veiklos vykdymui Sąjungos teritorijoje palengvinti ir jos draudžia priemones, dėl kurių šie piliečiai galėtų patekti į nepalankią padėtį, kai jie kitos valstybės narės teritorijoje nori užsiimti ekonomine veikla[6].
Taigi šiomis nuostatomis, ir pirmiausia SESV 45 straipsniu, draudžiama bet kokia priemonė, kuri, nors ir taikoma nediskriminuojant dėl pilietybės, gali kliudyti Sąjungos piliečiams pasinaudoti Sutartimi garantuojamomis pagrindinėmis laisvėmis arba dėl kurios naudojimasis jomis gali tapti mažiau patrauklus[7]. Projekto 4 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintas valstybinės kalbos reikalavimas fiziniam asmeniui, norinčiam įsigyti žemės. Pažymėtina, kad šis reikalavimas yra netiesioginės diskriminacijos pavyzdys. Pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką SESV 45 straipsnyje įtvirtinta taisykle, susijusia su vienodo požiūrio principu, draudžiama ne tik atvira diskriminacija dėl pilietybės, bet ir visos netiesioginės diskriminacijos formos, kuriomis, taikant kitus atskyrimo kriterijus, iš esmės pasiekiamas toks pats rezultatas[8]. Manome, kad akivaizdu, jog kalbos reikalavimas, nors ir nustatomas visiems, tačiau tik užsienio piliečiams šio reikalavimo įgyvendinimas sukelia tam tikrų kliūčių. Netiesioginės diskriminacijos sąlygas, kriterijus ar praktiką objektyviai būtų galima pateisinti teisėtu tikslu, o šio tikslo turi būti siekiama atitinkamomis ir būtinomis priemonėmis[9], tačiau, mūsų nuomone, valstybinės kalbos mokėjimo reikalavimas nėra pagrįstas ir proporcingas dėl toliau nurodytų priežasčių. Projekto 1 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtinta, kad yra siekiama, kad visi žemės savininkai integruotųsi į Lietuvos visuomenę ir vietos bendruomenę.
Vis dėlto neaišku, kaip minėtą tikslą įgyvendinantis reikalavimas mokėti valstybinę kalbą dera su kitu tikslu - racionaliu žemės ūkio paskirties žemės naudojimo tikslu. Manytina, kad žemės naudojimas pagal paskirtį turėtų būti prioritetinis tikslas, o šį tikslą galėtų pasiekti ir tie ūkininkai, kurie nemoka valstybinės kalbos (kaip ir šiuo metu tokie subjektai sėkmingai užsiima žemės ūkio veikla, prireikus, pasitelkdami vertėjus, vietos gyventojus arba savarankiškai (be patvirtinančių dokumentų) pramokę lietuvių kalbos). Reikėtų pripažinti, kad faktiškai bendravimo kalba, t. y. darbuotojo ir jo darbdavio bendra kalba, užtikrinanti veiksmingą ir tolygų tarpusavio bendravimą, nebūtinai yra tos vietos, kurioje vykdoma profesinė veikla, oficiali valstybinė ar regiono kalba[10]. Taip pat norėtume priminti, kad Valstybinės kalbos įstatymas nustato valstybinės kalbos naudojimo reikalavimą tik viešajame gyvenime, ir manome, kad tai yra pakankama priemonė bendrojo intereso tikslui – kad nacionalinė kontrolė būtų vykdoma tinkamomis priemonėmis – įgyvendinti. Taigi manytina, kad kalbos reikalavimas nėra tiesiogiai susijęs su žemės ūkio veikla ir yra tik šalutinė ir neproporcinga priemonė racionalios žemės ūkio veiklos propagavimo tikslui pasiekti. Taip pat norėtume atkreipti dėmesį, kad bet kokiu atveju pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką nediskriminacijos principas draudžia nustatyti tokį reikalavimą, kad kalbos žinios galėtų būti patvirtinamos tik pagal vieną nustatytą dokumentą[11]. Atitinkamai siūlome Projekto 4 straipsnio 2 dalį formuluoti taip, kad lietuvių kalbos žinios galėtų būti patvirtinamos ne tik pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotos institucijos nustatytus kalbos mokėjimo reikalavimus patvirtinantį dokumentą, bet ir pagal atitinkamus pažymėjimus.
Dėl reikalavimo registruotis tam tikroje savivaldybėje ir savivaldybės komisijos sutikimo. Iš nusistovėjusios Teisingumo Teismo praktikos aišku, kad tarp SESV draudžiamų priemonių, kaip laisvo kapitalo judėjimo apribojimo, yra tos, kurios atgraso ne rezidentus investuoti valstybėje narėje arba atgraso minėtos valstybės narės piliečius investuoti kitose valstybėse narėse[12]. Pažymėtina, kad nors Projektu neįtvirtinama diskriminacija tarp Lietuvos subjektų ir kitų Europos Sąjungos ar Europos ekonominės erdvės valstybių narių subjektų, tačiau tai nereiškia, kad jais įtvirtinta pareiga apsigyventi neriboja kapitalo judėjimo laisvės[13]. Vis dėlto tokia priemonė galima su sąlyga, kad ja siekiama bendrojo intereso tikslų, ji taikoma nediskriminaciniu būdu ir atitinka proporcingumo principą, t. y. ji yra tinkama užtikrinti siekiamo tikslo įgyvendinimą ir neperžengia to, kas būtina jam pasiekti[14].
Norėtume atkreipti dėmesį, kad fizinio asmens atžvilgiu ES Teisingumo Teismo Ospelt byloje[15] aiškiai buvo nuspręsta, kad tokia leidimų procedūra, kuri neleistų tokių sandorių, kai žemės pirkėjas pats nedirbtų perkamos žemės[16] ir nebūtų gyventojas, prieštarauja laisvo kapitalo judėjimui[17], kadangi tai neatitinka nacionalinėje teisėje nustatytų tikslų[18] (Teismas pažymėjo, kad tam, kad būtų užtikrinta nenutrūkstama žemės ūkio veikla žemės ūkio paskirties žemėje pakanka mažiau ribojančių priemonių[19]).[20] Nagrinėjant situaciją juridinio asmens atžvilgiu Teisingumo Teismas taip pat savo praktikoje yra nurodęs, kad reikalavimas nekilnojamojo turto pirkėjui „turėti pakankamą ryšį“ su atitinkama savivaldybe (Projekto atžvilgiu tai būtų įmonės registravimas) galėtų sudaryti kliūčių ekonominę veiklą vykdančioms įmonėms atsižvelgiant į tai, kad tik ribotas asmenų ratas galėtų įsigyti turtą (ribojama paslaugų laisvė pagal SESV 56 straipsnį)[21]. Taip pat Teismas pripažino, kad pareiga „turėti pakankamą ryšį“ su atitinkama savivaldybe gali atgrasyti nerezidentus investuoti į nekilnojamąjį turtą vienoje regiono tikslinių savivaldybių ir kad todėl tokia pareiga yra laisvo kapitalo judėjimo, numatyto SESV 63 straipsnyje, apribojimas[22]. Taigi kyla klausimas, ar tokia pareiga, kaip nustatyta Projekte (registruotis tam tikroje savivaldybėje), gali būti pagrįsta ir proporcinga. Manome, kad siekiant apriboti žemės ūkio paskirties žemės koncentraciją „vienose rankose“, pakanka nustatyti didžiausią plotą, leidžiamą turėti nuosavybės teise (kas ir yra įtvirtinta įstatyme), bei įdiegti efektyvią kontrolę, kad šių leistinų ribų neviršytų susijusių asmenų turtas.
Pažymėtina, kad toks registravimosi reikalavimas akivaizdžiai riboja verslo laisvę. Nėra suprantama, kodėl juridinis asmuo negalėtų įsigyti žemės keliose savivaldybėse (kad ir gretimose), jeigu neperžengia didžiausio leidžiamo turėti nuosavybės teise žemės ploto. Be to, abejotina, ar šiuo reikalavimu būtų pasiektas vienas iš Projekto tikslų - kad visi tokios žemės savininkai integruotųsi į Lietuvos visuomenę ir vietos bendruomenę. Pažymėtina, kad pagal nustatytą režimą nuomotis žemę būtų galima visoje Lietuvoje (ir netgi be didžiausio kiekio apribojimo), tačiau įsigyti tik toje savivaldybėje, kurioje registruota buveinė. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad Projekte nėra jokio kontrolės mechanizmo, kad nebūtų galima apeiti nustatyto reikalavimo. Pažymėtina, kad atitinkamoje savivaldybėje juridinis asmuo turėtų būti registruojamas tik pirkimo-pardavimo sutarties momentu, todėl tas pats juridinis asmuo norėdamas pirkti žemės sklypą kitoje savivaldybėje po kurio laiko galėtų perregistruoti savo buveinę. Dar daugiau, netgi darant prielaidą, kad ši pareiga registruotis būtų pripažinta būtina priemone norint pasiekti nustatytą tikslą, nes ji pati teigiamai paveiktų žemės rinką, turi būti pažymėta, jog kartu su šia pareiga įtvirtinus sąlygą neperleisti žemės kitam savininkui ne mažiau kaip 10 metų tokia papildoma sąlyga akivaizdžiai peržengia ribas to, kas galėtų būti laikoma būtina, nes ilgam laikotarpiui sustabdoma galimybė naudotis laisve pasirinkti savo verslo vietą[23].
Atsižvelgiant į visa tai, kas nurodyta, manytina, kad Projekto nuostatos, kurios nustato, kad juridinis asmuo gali įsigyti žemės ūkio paskirties žemę tik tos savivaldybės, kurioje nuolat gyvena, teritorijoje (Projekto 5 straipsnio 2 dalis), neatitinka proporcingumo principo. Pažymėtina ir tai, kad šio reikalavimo nustatymas yra diskriminacinis juridinio asmens atžvilgiu, nes fiziniam asmeniui jis netaikomas (atkreipiame dėmesį, kad SESV 54 straipsnyje įtvirtintas fizinių ir juridinių asmenų lygiateisiškumo principas įsisteigimo teisės atžvilgiu). Projekte siūloma įtvirtinti, kad juridinis asmuo, siekiantis įsigyti žemės ūkio paskirties žemės, turi gauti savivaldybės sudarytos komisijos sutikimą. Pirmiausia norėtume atkreipti dėmesį, kad minėtos komisijos, ko gero, pagal Projektą tiesiog turėtų patikrinti, ar pageidaujantis įsigyti žemės ūkio paskirties žemės ūkio subjektas atitinka įstatymo reikalavimus, nes joms nenustatytos jokios papildomos vertinimo funkcijos. Manytina, kad tokia komisija dubliuotų notaro, tvirtinančio sandorį, funkcijas ir taip sudarytų neproporcingą administracinę naštą. Jeigu vis dėlto komisija teiktų savo sutikimą atsižvelgdama ne tik į įstatyminius reikalavimus, tada tokia tvarka neužtikrina objektyvumo ir skaidrumo. Dėl draudimo užsieniečiams įsigyti žemės pasienio ruožuose.
Projekto 6 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad tik Lietuvos Respublikos piliečiams ir Lietuvoje registruotiems ir veikiantiems juridiniams asmenims leidžiama įsigyti pasienio ruožams priskirtinos žemės. Pirmiausia norėtume pažymėti, kad Lietuvoje registruotis ir veikti taip pat gali ir užsienio subjektai, todėl nėra aišku, kokia tikslinė (kokiais požymiais apibrėžta) asmenų grupė išskiriama minėtoje nuostatoje. Antra, nėra aišku, kaip šis ribojimas yra susijęs su Projekto nustatytais tikslais, pirmiausia su racionaliu žemės ūkio paskirties žemės naudojimu. Be to, kyla klausimas, kaip ši nuostata siejasi su Projekto 6 straipsnio 1 dalies 3 punktu[24]. Jeigu šis apribojimas būtų siejamas su nacionaliniu saugumu (tai nėra nagrinėjamo įstatymo dalykas), norėtume atkreipti dėmesį į Teisingumo Teismo bylą Alfredo Albore[25], kurioje nurodyta, kad SESV 63 straipsnis dėl laisvo kapitalo judėjimo draudžia tokias nacionalines nuostatas, kurios nacionalinės teritorijos apsaugos sumetimais tik tos valstybės narės piliečius atleidžia nuo pareigos gauti administracinį leidimą įsigyti nekilnojamojo turto karinės svarbos teritorijose. Teisingumo Teismas byloje pažymėjo, kad sprendimas galėtų būti kitoks tik tada, jeigu nacionalinis teismas galėtų patvirtinti, kad nediskriminacinis visų valstybių narių piliečių įsigyjant nekilnojamojo turto tam tikroje teritorijoje traktavimas sukeltų tikrą, specifinę ir rimtą riziką kariniams interesams, o šios rizikos negalima sušvelninti mažiau ribojančiomis priemonėmis. Atsižvelgiant į tai, kad prieš tai minėtoje Teisingumo Teismo praktikoje yra kvestionuojamas netgi leidimas užsienio subjektams įsigyti turto tam tikroje teritorijoje, manome, kad visiškas uždraudimas kitų ES valstybių narių subjektams įsigyti žemės pasienio ruožuose yra nepagrįstas ir neproporcingas[26]. Dėl Projekto 7 straipsnio 5-7 dalių.
Norėtume atkreipti dėmesį, kad Projekto 7 straipsnio 6 dalyje žodžiai „balsų dauguma“ niekaip nedera su ne mažiau kaip
procentus tiesiogiai su susijusių asmenų sąvoka, o ne su balsų dauguma. Atitinkamai siūlome pataisyti ir Projekto 7 straipsnio 5 ir 7 dalis. Dėl leidimų įsigyti žemės. Vertinat Projekto 8 straipsnio nuostatas ES teisės atžvilgiu pažymėtina, kad Teisingumo Teismas Ospelt byloje (C-452/01) pripažino, kad reikalavimą gauti leidimą prieš įsigyjant žemės ūkio paskirties žemę galima pateisinti šiais pagrindais: <...> žemės ūkio bendruomenių apsauga, žemės nuosavybės pasiskirstymo išlaikymas, leidžiantis vystytis perspektyvioms fermoms ir aplinkai palankiu būdu valdyti žaliuosius plotus bei tvarkyti kaimo kraštovaizdį, taip pat pagrįsto turimos žemės naudojimo skatinimas vengiant žemės nualinimo bei neleidžiant kilti stichinėms nelaimėms[27]. Vis dėlto šioje byloje taip pat buvo pažymėta, kad toks išankstinio leidimo mechanizmas turi atitikti proporcingumo principą
užtikrinta, kad šio tikslo negalima pasiekti mažiau ribojančiomis priemonėmis[28]. Teisingumo Teismas savo praktikoje išnagrinėjo, kad reikalavimas pateikti deklaraciją prieš įsigyjant žemės sklypus, užtikrintas baudomis už deklaracijos nepateikimą, atitinka Sąjungos teisę[29]. Konle[30] byloje Teisingumo Teismas pažymėjo, kad išankstinė deklaracija gali būti viena iš reikalingų priemonių, kurių valstybėms narėms buvo leista imtis, kadangi kitaip nei išankstinio leidimo atveju ji nėra susijusi su sandorio sustabdymu, bet vis tiek leidžia nacionalinėms valdžios institucijoms vykdyti veiksmingą priežiūrą palaikant viešąją tvarką bei veiksmingą priežiūrą užkertant kelią nacionalinių įstatymų ir kitų teisės aktų pažeidimams[31].
Atsižvelgiant į tai, siūlome apsvarstyti, ar Projekto nuostatų atžvilgiu nebūtų pakankama nustatyti deklaracijos apie žemės pirkimo sandorį formą (vietoj leidimo), kad kompetentingos valstybės institucijos galėtų vykdyti atitinkamą kontrolę, o reikalavimus pirkėjams tikrintų notaras. Nagrinėjant 8 straipsnį iškyla klausimas, ar pirmoje jo dalyje nurodytas „specialus“ leidimas atitinka leidimą, kurį privaloma gauti įsigyjant 20 hektarų žemės ploto, o jeigu neatitinka – tada lieka neaišku, kokia žemė yra pripažįstama turinti ypatingą reikšmę Lietuvos Respublikos ūkiui, ir kokia tvarka gaunamas specialus leidimas. Taip pat, norėtume atkreipti dėmesį, kad aiškinamajame rašte nėra pagrįsta, kodėl leidimui gauti pasirinktas būtent 20 hektarų žemės plotas. Manome, kad hektarų skaičius, dėl kurių pirkimo reikalingas leidimas, galėtų būti susietas su racionaliu žemės naudojimu, t. y. galėtų būti atsižvelgta, kiek hektarų žemės reikia turėti, kad būtų galima vystyti konkurencingą žemės ūkį. Dėl draudimo perleisti žemę ne mažiau kaip 10 metų. Projekto 8 straipsnio 6 dalyje nustatytas įpareigojimas pirkėjui neperleisti žemės kitiems savininkams mažiausiai 10 metų. Manome, kad šis reikalavimas yra nepagrįstas ir neproporcingas siekiamam tikslui.
Suprantamas Projekto rengėjų tikslas užkirsti kelią žemės ūkio paskirties žemės sandorių spekuliacijoms, tačiau pagrindinis Projekto tikslas yra racionalus žemės ūkio paskirties žemės naudojimas (tokiu būdu aktualu tampa ne žemės savininkų kaitos kontroliavimas, o tinkamos žemės ūkio veiklos konkrečiame sklype kontrolė). Atkreipiame dėmesį, kad Konstitucinio Teismo nuomone, asmens konstitucinė teisė į nuosavybę yra esminė (būtina) asmens ūkinės veiklos laisvės įgyvendinimo sąlyga[32]. 1950 m. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo protokolo
suteikia plačią veiksmų laisvę valstybėms, konvencijos dalyvėms, nustatyti nuosavybės teisės apribojimus, jei to reikia bendriesiems interesams patenkinti ar mokesčių, kitų mokėjimų ar baudų sumokėjimui garantuoti. Valstybės pačios nustato, kas yra reikalinga bendriesiems interesams patenkinti, tačiau kontrolės priemonės turi būti proporcingos jomis siekiamiems tikslams. Pagal Europos žmogaus teisių teismo praktiką, įstatymas turi būti aiškus ir tikslus, o proporcingumo negalima konstatuoti, jeigu dėl apribojimo asmuo patiria asmeninius ir pernelyg didelius apribojimus[33]. Atsižvelgiant į visa tai, manome, kad Projekto nuostatose nustatytas draudimas 10 metų neperleisti nuosavybės yra pernelyg ilgas ir neproporcingas (manome, kad tai neatitinka racionalaus žemės naudojimo tikslo, kadangi racionaliam naudojimui reikalingas efektyvus turto valdymas, o toks efektyvumas bus gerokai suvaržytas neleidžiant tokį ilgą laiką disponuoti turtu atsižvelgiant į ekonomines, socialines ar kitas susijusias aplinkybes, su kuriomis susidurtų ūkininkas).
Manytume, kad spekuliacijoms žemės pardavime užkirsti gali būti pritaikytos ir mažiau ribojančios priemonės, pavyzdžiui: nustatytas pelno ar gyventojų pajamų mokestis perleidus žemę anksčiau nei per 3 metus nuo žemės įsigijimo arba ilgos minimalios trukmės reikalavimas, nustatytas žemės ūkio paskirties sklypų nuomos sutartims[34]. Dėl reikalavimo 10 metų gaminti žemės ūkio produkciją. Projekto 8 straipsnio 6 dalyje nustatytas reikalavimas įsipareigoti ne mažiau kaip 10 metų nuo žemės įsigijimo ją naudoti žemės ūkio produktų, kurių minimalų metinį kiekį vienam hektarui žemės nustatytų Vyriausybės įgaliota institucija, gamybai. Visų pirma, norėtume atkreipti dėmesį į tai, kad reikalavimo auginti minimalius žemės ūkio produktų kiekius formuluotė Projekto
taikoma atsakomybė: ar už reikalavimo auginti žemės ūkio produkciją pažeidimą, ar už reikalavimo atitikti tam tikrus minimalius kiekius pažeidimą. Antra, taip pat kyla abejonė, ar dėl privačių sutarčių sąlygų nevykdymo gali būti taikoma administracinė atsakomybė. Manytume, kad norint nustatyti tokią atsakomybę reikėtų nagrinėjamą reikalavimą įtvirtinti įstatyme kaip atskirą įsipareigojimą, o ne privačių sutarčių sąlygą.
Nagrinėjant patį reikalavimą, pažymėtina, kad netgi atsižvelgiant į tai, kad Vyriausybės įgaliota institucija nustatys tik minimalius žemės produktų kiekius, abejojame, ar ši priemonė yra proporcinga nustatytam bendram tikslui – užtikrinti žemės ūkio paskirties žemės naudojimą racionaliai. Manome, kad efektyvią žemės ūkio veiklą gali indikuoti ne tik žemės ūkio produktų gamyba. Norėtume atkreipti dėmesį, kad, pavyzdžiui, pagal Reglamento Nr. 73/2009 2 straipsnio h punktą žemės ūkio paskirties žemės yra ne tik ariamoji žemė, bet ir daugiametės ganyklos arba daugiametės kultūros. Be to, pagal to paties straipsnio c punktą žemės ūkio veiklai priskiriama ne tik žemės ūkio produktų gamyba, auginimas, įskaitant derliaus nuėmimą, melžimas, gyvulių veisimas ir ūkinių gyvulių laikymas, bet ir geros agrarinės ir aplinkosaugos žemės būklės išlaikymas[35]. Taigi mūsų manymu, susiaurinti žemės ūkio veiklos sampratą iki žemės ūkio produktų gamybos yra neproporcinga. Siūlytume apsvarstyti ir kitus kriterijus, apibūdinančius žemės ūkio veiklą. Be to, kadangi šis reikalavimas yra ribojantis ūkinę komercinę veiklą, pagal Konstitucinio Teismo praktiką tokie ribojimai turėtų būti nustatomi tik įstatymu, o ne jį įgyvendinančiais teisės aktais (2008 m. gruodžio 4 d. nutarimas ir kiti). Taigi pagrindiniai kriterijai, kuriais remiantis bus nustatomi minimalūs produktų kiekiai, turėtų būti įtvirtinti įstatyme. Jeigu būtų apsispręsta matuoti žemės ūkio veiklą pagal pagaminamus žemės ūkio produktus, manytume, kad nustatant minimalius kiekius taip pat turėtų būti apsvarstytos ir pagrįstos išimtys, kai vis dėlto ūkininkas galėtų būti atleistas nuo pareigos kasmet gaminti žemės ūkio produktus (dėl nederliaus, ekonominių problemų, sveikatos sutrikimų ar pan.).
Be to, manytume, kad 10 metų reikalavimas užsiimti žemės ūkio produktų gamyba turėtų būti suderintas su galimybe keisti žemės paskirtį (pagal Žemės įstatymo 24 straipsnį) ir gauti paramą, teikiamą pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 m. programos priemonę „Perėjimas prie ne žemės ūkio veiklos“. Taip pat norėtume atkreipti dėmesį, kad mūsų nuomone, savivaldybių administracijos nebūtų pajėgios tikrinti, ar žemės savininkai tinkamai vykdo žemės ūkio veiklą, o tokiai kontrolei atlikti labiau tinkama būtų Nacionalinė mokėjimų agentūra (kuri ir šiuo metu vykdo panašias funkcijas). Dėl Projekto 11 straipsnio 1 dalies. Pažymėtina, kad Projekto 11 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad Lietuvos viešasis interesas – vystyti ir remti kooperuotą šeimos ūkį, valdantį iki 500 ha žemės ūkio paskirties žemės. Norėtume atkreipti dėmesį, kad šis rengėjų pasiūlymas nesusijęs su pagrindiniais Projekto tikslais – užtikrinti sąžiningą konkurenciją ŽŪP žemės rinkoje, užkertant kelią spekuliacijoms, ir netgi prieštarauja vienam iš tikslų užkirsti kelią per didelei žemės koncentracijai. Šis viešas interesas taip pat nėra niekaip pagrįstas aiškinamajame rašte, todėl nėra aišku, kodėl išskirtas būtent toks prioritetas, ir kaip Projekto 11 straipsnio 1 dalis dera su įstatymo 12 straipsniu, kuris nustato, kad valstybės parama taikoma įsigyjant ne daugiau kaip 300 ha žemės ūkio paskirties žemės. Siūlytume neįtraukti šio pasiūlymo į bendrą pakeitimų paketą, kuris susijęs su apribojimais ir sąlygomis įsigyti žemę („su saugikliais“). Atsižvelgti. 78.
ministerijos (2014-03-25) Išnagrinėję Lietuvos Respublikos Seimo 2014 m. kovo 13 d. raštu pakartotinai pateiktą Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo Nr. IX‑1314 pakeitimo įstatymo projektą (toliau – Projektas) Nr. XIIP-1498(2) teikiame tas pačias pastabas, kurios buvo pateiktos ir Europos teisės departamento 2014 m. kovo
papildomas pastabas dėl kai kurių naujausių pakeitimų. Dėl valstybės paramos įsigyjant žemės ūkio paskirties žemę Projekto 3 straipsniu ir 11 straipsniu yra keičiamos nuostatos, susijusios su valstybės parama įsigyjant žemės ūkio paskirties žemę. Atkreipiame dėmesį, kad pagal 2009 m. gruodžio 16 d. Tarybos sprendimą[36] Lietuvos valdžios institucijų teikiama išimtinė valstybės pagalba, naudojama valstybinės žemės ūkio paskirties žemės pirkimui skirtoms paskoloms, yra leidžiama tik iki 2013 m. gruodžio 31 d. Manome, kad nurodytos Projekto nuostatos turėtų būti atitinkamai pakeistos. Dėl draudimo užsieniečiams įsigyti žemės tam tikrose teritorijose Pirmajame Projekto variante 6 straipsnio 2 dalyje buvo nurodyta, kad tik Lietuvos Respublikos piliečiams ir Lietuvoje registruotiems ir veikiantiems juridiniams asmenims leidžiama įsigyti pasienio ruožams priskirtinos žemės. Atnaujintame Projekte prie draudžiamų teritorijų taip pat priskirtos ir Baltijos jūros ir Kuršių marių pakrantės 7 km. pločio ruožo žemė. Nekartodami Europos teisės departamento 2014 m. kovo 10 d. išvados Nr. NR‑207 pažymime, kad ir šių papildomai nustatytų teritorijų įsigijimo visiškas uždraudimas kitų ES valstybių narių subjektams yra nepagrįstas ir neproporcingas. Dėl draudimo perleisti žemę ne mažiau kaip 5 metų Naujajame Projekto variante 8 straipsnio 6 dalyje nustatyti įsipareigojimai sumažinti nuo 10 metų iki 5 metų.
Atsižvelgdami į prieš tai pateiktas Europos teisės departamento pateiktas pastabas, norėtume pažymėti, kad laikomės nuomonės, kad pagrindinis Projekto tikslas turėtų būti racionalus žemės ūkio paskirties žemės naudojimas (žemės pirkimo spekuliacijoms užkirsti gali būti priimamos kitos, efektyvesnės ir mažiau ribojančios priemonės – pavyzdžiai pateikti ankstesniame Europos teisės departamento rašte). Siekiant įgyvendinti šį tikslą turėtų būti koncentruojamasi į tinkamos žemės ūkio veiklos konkrečiame sklype kontrolę, o ne į savininkų kaitą (juk net savininkui nesikeičiant konkrečią žemę tam tikru laikotarpiu galėtų valdyti ir žemės ūkio veiklą vykdyti skirtingi nuomininkai). Atitinkamai manome, kad draudimas perleisti žemę yra nepagrįstas ir neproporcingas. 79. Europos teisės departamentas prie Teisingumo ministerijos (2014-03-25) Išnagrinėję Lietuvos Respublikos Seimo 2014 m. kovo 12 d. pateiktus Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo Nr. IX-1314 pakeitimo įstatymo (toliau – Žemės įsigijimo įstatymo projektas), Lietuvos Respublikos miškų įstatymo Nr. I‑671 papildymo 4¹ straipsniu įstatymo, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalies įgyvendinimo konstitucinio įstatymo Nr. I-1392 pakeitimo įstatymo (toliau – Konstitucinio įstatymo projektas) projektus teikiame šias pastabas ir pasiūlymus. Prieš nagrinėjant konkrečias projektų nuostatas norėtume priminti, kad Sutartyje dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV)
uždraudžiami visi kapitalo judėjimo tarp valstybių narių ir tarp valstybių narių bei trečiųjų šalių apribojimai. Laisvo kapitalo sąvoka taikoma tiesioginėms investicijoms kitoje valstybėje narėje, vertybinių popierių įsileidimui (taip pat žiūrėti į 1988 m. birželio 24 d.
Tarybos direktyvą Nr. 88/361 dėl Sutarties 67 straipsnio įgyvendinimo). Kapitalo judėjimas apima ir sandorius, pagal kuriuos nerezidentai investuoja į nekilnojamąjį turtą (tame tarpe ir į žemę) kitoje valstybėje narėje (2002 m. kovo 5 d. sprendimas Reisch ir kt., C-515/99). Taip pat pažymėtina, kad laisvas kapitalo judėjimas susijęs su įsisteigimo laisve, kurios apribojimai taip pat yra draudžiami Europos Sąjungoje (SESV 49 straipsnis). Teisingumo Teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad „teisės kitoje valstybėje narėje įsigyti, eksploatuoti ir perleisti nekilnojamąjį turtą, kuri sudaro būtiną įsisteigimo laisvės elementą, kaip matyti iš EB 44 straipsnio (dabar SESV 50 straipsnis), įgyvendinimas sukelia kapitalo judėjimą“[37]. Laisvas kapitalo judėjimas, kaip pagrindinis Sutarties principas, gali būti ribojamas tik tomis nacionalinėmis taisyklėmis, kurias galima pateisinti SESV 65 straipsnyje nurodytomis priežastimis arba svarbiausiai bendrojo intereso reikalavimais ir kurios yra taikomos visiems asmenims bei įmonėms, vykdantiems veiklą priimančiosios valstybės narės teritorijoje. Be to, norint tokius nacionalinius teisės aktus pateisinti, jie turi tinkamai užtikrinti siekiamą tikslą ir neperžengti to, kas yra būtina šiam tikslui pasiekti, kad atitiktų proporcingumo principą[38]. Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinajame įstatyme nustatyta, kad šiuo įstatymu yra siekiama šių tikslų: kad žemės ūkio paskirties žemė būtų naudojama racionaliai, išsaugoti ir pagerinti natūralią aplinką, užtikrinti vietos bendruomenių dalyvavimą skatinant žemės ūkio veiklą.
Pažymėtina, kad Teisingumo Teismas savo praktikoje taip pat pripažįsta, kad valstybė narė gali nustatyti tam tikrus apribojimus laisvam kapitalo judėjimui, kai jais siekiama bendrojo intereso tikslų, tokių kaip žemės ūkio bendruomenių apsauga, žemės nuosavybės pasiskirstymo išlaikymas, leidžiantis vystytis perspektyvioms fermoms ir aplinkai palankiu būdu valdyti žaliuosius plotus bei tvarkyti kaimo kraštovaizdį, taip pat pagrįsto turimos žemės naudojimo skatinimas vengiant žemės nualinimo bei neleidžiant kilti stichinėms nelaimėms[39]. Vis dėlto tokios priemonės galimos tik su sąlyga, kai šios priemonės taikomos nediskriminaciniu būdu ir atitinka proporcingumo principą, t. y. ji yra tinkama užtikrinti siekiamo tikslo įgyvendinimą ir neperžengia to, kas būtina jam pasiekti[40]. Toliau bus nagrinėjama, ar projektais siūlomos priemonės atitinka nustatytus tikslus ir proporcingumo principą. Pirmiausia bus pateiktos pastabos dėl subjektų, kuriems taikomos projektų nuostatos, apibrėžties. Paskui atskirai bus teikiamos pastabos dėl žemės įsigijimo ribojimų, kurie taikomi visiems subjektams, ir dėl ribojimų, nustatytų tik užsienio subjektams. DĖL PROJEKTŲ SUBJEKTŲ Konstitucinio įstatymo projekto 2 straipsnio 1 dalyje formuluojama nauja užsienio subjektų sąvoka. Pažymėtina, kad išbraukiant iš įstatymo taikymo apimties europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus atitinkančius užsienio subjektus (įstatymo 4 straipsnis) kyla rimtų abejonių dėl projekto atitikties ES teisei.
Pirmiausia norėtume atkreipti dėmesį į tai, kad Sutartyje dėl Europos Sąjungos veikimo 63 straipsnyje įtvirtintas laisvo kapitalo judėjimo principas, kuriuo uždraudžiami visi kapitalo judėjimo tarp valstybių narių ir tarp valstybių narių bei trečiųjų šalių apribojimai. Taigi pagal ES teisę nagrinėjamu žemės pirkimo apribojimų atveju aktualios šios subjektų grupės: valstybės narės (tarp kurių patenka ir EEE šalys[41]) ir trečiosios šalys. Tačiau SESV yra įtvirtinta išimtis 63 straipsnyje įtvirtintam laisvam kapitalo judėjimui tarp valstybių narių bei trečiųjų šalių. SESV 64 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad valstybės narės gali taikyti laisvo kapitalo apribojimus trečiosioms šalims (tačiau ne ES valstybėms narėms), jeigu tai nustatyta 1993 m. gruodžio 31 d. galiojančioje nacionalinėje teisėje. Ši nuostata parodo, kad nors SESV 63 straipsniu uždraudžiami visi kapitalo judėjimo apribojimai tiek tarp valstybių narių, tiek tarp valstybių narių ir trečiųjų šalių, tačiau pastarajam režimui gali būti nustatyti tam tikri apribojimai. Teisingumo Teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad SESV 63 straipsnio 1 dalis yra aiškinama taip, kad galima išlaikyti tik tokius laisvo kapitalo apribojimus trečiosioms šalims, kurie minėtą dieną egzistavo nacionalinėje teisėje. Žinoma, bet kokia vėliau nei minėtą dieną priimta nacionalinė priemonė, kuri keičia prieš tai esančią, nėra vien dėl šios aplinkybės automatiškai eliminuojama iš Sąjungos teisėje įtvirtinto išimtinio režimo. Taigi toks režimas, taikomas nuostatai, kuri pagal savo esmę yra tapati ankstesniems teisės aktams arba kuri tik sumažina ar panaikina ankstesniuose teisės aktuose numatytą Sąjungos teisėje įtvirtintų teisių ir laisvių naudojimosi kliūtį, patenka į leidimo nukrypti taikymo sritį.
Ir atvirkščiai, toks režimas netaikomas tokiems teisės aktams, kurie pakeičia nuostatas – tai yra jie pagrįsti kitokia logika nei ta, kuria pagrįsta ankstesnė
procedūros. Tokiu atveju šie teisės aktai negali būti prilyginti minėtą dieną egzistavusiems teisės aktams[42]. Lietuvos Respublikos Konstitucijos (1992 m. redakcija) 47 straipsnyje buvo nustatyta, kad žemė, vidaus vandenys, miškai, parkai nuosavybės teise gali priklausyti tik Lietuvos Respublikos piliečiams ir valstybei. Vėliau 1996 m. ir 2003 m. šis absoliutus apribojimas buvo sušvelnintas užsieniečių, kurie atitinka europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus, atžvilgiu ir jiems nustatytos tam tikros žemės įsigijimo sąlygos (naujos procedūros)[43]. Taigi šių užsieniečių (ES ir ne ES valstybių narių) atžvilgiu laisvo kapitalo judėjimo visiškas apribojimas buvo sumažintas ir savo logika buvo skirtas pereinamajam laikotarpiui iki datos, nuo kurios šiems užsieniečiams žemę ir kitą turtą turėtų būti galima įsigyti ta pačia tvarka ir tomis pačiomis sąlygomis kaip ir Lietuvos Respublikos piliečiams bei juridiniams asmenims (iki 2014 m. balandžio 30 d.). Atsižvelgiant į tai, manome, kad užsieniečių, kurie atitinka europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus, atžvilgiu SESV 64 straipsnio 1 dalies išimties jau negalima pritaikyti, nes nors 1993 m. gruodžio 30 d. jiems egzistavo ribojimas pirkti žemę, tačiau jis buvo iš esmės pakeistas, ir naujos nuostatos nebegali būti prilyginamos minėtą dieną egzistavusiems teisės aktams. Taigi pagal ES teisę 1992 m.
Taigi pagal ES teisę 1992 m. Konstitucijos 47 straipsnio redakcijoje nustatyto žemės įsigijimo režimo negalima grąžinti užsieniečiams, kurie atitinka europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus. Tačiau kitiems trečiųjų šalių piliečiams pagal 1996 m. ir 2003 m. minėtus sumažintus ribojimus nebuvo suteikta teisė įsigyti žemės, vidaus vandenų ir miškų nuosavybės teise. Tai įtvirtinta Konstitucinio įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje: „Šio Įstatymo 4 straipsnyje nustatytų kriterijų neatitinkantiems užsienio subjektams draudžiama įsigyti nuosavybės teise žemę, vidaus vandenis ir miškus, tačiau šį turtą jie gali valdyti ar naudoti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka“. Be to, Konstitucinio įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad negali būti sudaroma jokia Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis, kuri nustatytų teisę įsigyti žemės sklypus nuosavybės teise šio Įstatymo 4 straipsnyje nustatytų kriterijų neatitinkantiems užsienio subjektams. Atsižvelgiant į tai, manome, kad būtų galima po 2014 m. balandžio 30 d. palikti galiojančius žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo apribojimus trečiųjų šalių, kurie neatitinka europinės ir transatlantinės integracijos kriterijų, piliečiams ir kitiems jų subjektams, kadangi šis apribojimas egzistavo 1993 m. gruodžio 31 d. (LR Konstitucijos 1992 m. redakcija) ir savo esme tapačiai išliko minėtuose Konstitucinio įstatymo nuostatų pakeitimuose. Taip pat norėtume atkreipti dėmesį, kad Konstitucinio įstatymo projekto 2 straipsnio 1 dalyje ir Žemės įsigijimo įstatymo projekto 2 straipsnio 1 dalyje išvardyti subjektai, galintys įsigyti žemės, neapima ES valstybių narių kitų organizacijų bei juridinių asmenų ar kitų organizacijų padalinių (taip, kaip buvo nurodyta Konstitucinio įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje). Pažymėtina, kad ES Teisingumo Teismas, skatindamas antrinį įsisteigimą, savo sprendimuose nurodo, kad valstybė narė turi įrodyti įsisteigimo laisvės apribojimų pagrįstumą.
Kitaip tariant, valstybė narė negali atimti teisės iš subjekto įsisteigti vienoje valstybėje narėje ir įsteigti antrinę įmonę kitoje, ką Sutartis dėl Europos Sąjungos veikimo aiškiai leidžia (byla Centros C−212/97), išskyrus konkrečius atvejus, kai nustatomas piktnaudžiavimas teisėmis (byla Inspire Art C−167/01). Pažymėtina, kad pagal ES Teisingumo Teismo praktiką reikalavimai rinktis tam tikrą teisinę formą (Projekte nustatytas būtinas pirminis įsisteigimas, o antrinis įsisteigimas negalimas) sudaro rimtas kliūtis įsisteigti norintiems kitų valstybių narių paslaugų teikėjams, nes dėl tokių apribojimų jiems gali prireikti keisti savo teisinę formą ar struktūrą. Reikalavimai susiję su teisine forma daugeliu atveju gali būti pakeisti mažiau ribojančiomis priemonėmis, todėl negali būti pateisinami. ES Teisingumo Teismas yra pareiškęs, kad siekis sukliudyti subjektams įsitraukti į apgaulingą veiklą paprastai nepateisins sprendimo neleisti tam tikros teisinės formos subjektams vykdyti tam tikrą veiklą[44]. Pažymėtina, kad Lietuvoje įsteigtiems kitų valstybių narių subjektų padaliniams galima ta pati jų veiklos kontrolė kaip ir Lietuvoje įsteigtiems juridiniams asmenims. Atsižvelgiant į tai, siūlome praplėsti juridinio asmens sąvoką atitinkamuose projektuose. DĖL REIKALAVIMŲ, TAIKOMŲ VISIEMS
Dėl reikalavimo bent trejus paskutinius metus vykdyti žemės ūkio veiklą Manome, kad reikalavimas, nustatytas Žemės įsigijimo įstatymo projekto 2 straipsnio 1 dalyje, vykdyti žemės ūkio veiklą bent trejus paskutinius metus prieš sandorį galėtų būti tikslinamas, kadangi tokia formuluotė pernelyg riboja ūkinės veiklos laisvę, neatitinka proporcingumo principo ir galimai pažeidžia teisėtus lūkesčius.
Siūlytume svarstyti tokius formuluotės variantus, kurie neeliminuotų tų ūkio subjektų, kurie ilgą laiką prieš žemės pirkimo sandorio momentą vykdė nuoseklią žemės ūkio veiklą (pavyzdžiui, 20 metų), tačiau sąlyginai trumpą laikotarpį šios veiklos nevykdė (pavyzdžiui, vienerius metus prieš pirkimo sandorio momentą). Atsižvelgiant į tai, galėtų būti įtvirtintas tam tikras žemės ūkio veiklos metų skaičius per tam tikrą laikotarpį (pavyzdžiui, vykdyti žemės ūkio veiklą bent trejus metus per paskutinius 5 metus). Dėl reikalavimo registruotis/nuolat gyventi tam tikroje savivaldybėje. Iš nusistovėjusios Teisingumo Teismo praktikos aišku, kad tarp SESV draudžiamų priemonių, kaip laisvo kapitalo judėjimo apribojimo, yra tos, kurios atgraso ne rezidentus investuoti valstybėje narėje arba atgraso minėtos valstybės narės piliečius investuoti kitose valstybėse narėse[45]. Pažymėtina, kad nors Projektu neįtvirtinama diskriminacija tarp Lietuvos subjektų ir kitų Europos Sąjungos ar Europos ekonominės erdvės valstybių narių subjektų, tačiau tai nereiškia, kad jais įtvirtinta pareiga apsigyventi neriboja kapitalo judėjimo laisvės[46]. Vis dėlto tokia priemonė galima su sąlyga, kad ja siekiama bendrojo intereso tikslų, ji taikoma nediskriminaciniu būdu ir atitinka proporcingumo principą, t. y. ji yra tinkama užtikrinti siekiamo tikslo įgyvendinimą ir neperžengia to, kas būtina jam pasiekti[47].
Norėtume atkreipti dėmesį, kad fizinio asmens atžvilgiu vertinant šį reikalavimą būtina atsižvelgti į aplinkybę, kad pareiga gyventi tam tikroje savivaldybėje riboja ne tik laisvą kapitalo judėjimą, bet ir įgijėjo teisę laisvai pasirinkti savo gyvenamąją vietą, nors šią teisę jam užtikrina 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Protokolo Nr. 4 2 straipsnio 1 dalis (toliau – EŽTK)[48]. Teisingumo Teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad pareiga apsigyventi, kelianti grėsmę pagrindinei teisei, kurią užtikrina EŽTK, yra ypač ribojanti, todėl iš tikrųjų klausimas, ar negalėtų būti priimtos kitos priemonės, kurios būtų mažiau ribojančios nei ši pareiga[49]. ES Teisingumo Teismo Ospelt byloje[50] aiškiai buvo nuspręsta, kad tokia leidimų procedūra, kuri neleistų tokių sandorių, kai žemės pirkėjas pats nedirbtų perkamos žemės[51] ir nebūtų gyventojas, prieštarauja laisvo kapitalo judėjimui[52], kadangi tai neatitinka nacionalinėje teisėje nustatytų tikslų[53] (Teismas pažymėjo, kad tam, kad būtų užtikrinta nenutrūkstama žemės ūkio veikla žemės ūkio paskirties žemėje pakanka mažiau ribojančių priemonių[54]).[55] Nagrinėjant situaciją juridinio asmens atžvilgiu Teisingumo Teismas taip pat savo praktikoje yra nurodęs, kad reikalavimas nekilnojamojo turto pirkėjui „turėti pakankamą ryšį“ su atitinkama savivaldybe (Projekto atžvilgiu tai būtų įmonės registravimas) galėtų sudaryti kliūčių ekonominę veiklą vykdančioms įmonėms atsižvelgiant į tai, kad tik ribotas asmenų ratas galėtų įsigyti turtą (ribojama paslaugų laisvė pagal SESV 56 straipsnį)[56].
Taip pat Teismas pripažino, kad pareiga „turėti pakankamą ryšį“ su atitinkama savivaldybe gali atgrasyti nerezidentus investuoti į nekilnojamąjį turtą vienoje regiono tikslinių savivaldybių ir kad todėl tokia pareiga yra laisvo kapitalo judėjimo, numatyto SESV 63 straipsnyje, apribojimas[57]. Taigi kyla klausimas, ar tokia pareiga, kaip nustatyta Projekte (registruotis tam tikroje savivaldybėje), gali būti pagrįsta ir proporcinga. Pažymėtina, kad toks registravimosi reikalavimas akivaizdžiai riboja verslo laisvę. Pirmiausia, nėra aišku, kokių tikslų siekiama šia nuostata. Manome, kad jeigu siekiama apriboti žemės ūkio paskirties žemės koncentraciją „vienose rankose“, pakanka nustatyti didžiausią plotą, leidžiamą turėti nuosavybės teise (kas ir yra įtvirtinta įstatyme), bei įdiegti efektyvią kontrolę, kad šių leistinų ribų neviršytų susijusių asmenų turtas. Taigi nėra suprantama, kodėl juridinis asmuo negalėtų įsigyti žemės keliose savivaldybėse, jeigu neperžengia didžiausio leidžiamo turėti nuosavybės teise žemės ploto.
Jeigu būtų siekiama žemės savininkų integracijos į vietos bendruomenę, vis tiek abejotina dėl šio reikalavimo proporcingumo, nes pagal nustatytą režimą nuomotis žemę būtų galima visoje Lietuvoje (ir netgi be didžiausio kiekio apribojimo), tačiau įsigyti tik toje savivaldybėje, kurioje registruota buveinė. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad Projekte nėra jokio kontrolės mechanizmo, kad nebūtų galima apeiti nustatyto reikalavimo. Pažymėtina, kad atitinkamoje savivaldybėje juridinis asmuo turėtų būti registruojamas tik pirkimo-pardavimo sutarties momentu, todėl tas pats juridinis asmuo norėdamas pirkti žemės sklypą kitoje savivaldybėje po kurio laiko galėtų perregistruoti savo buveinę. Dar daugiau, netgi darant prielaidą, kad ši pareiga registruotis būtų pripažinta būtina priemone norint pasiekti nustatytą tikslą, nes ji pati teigiamai paveiktų žemės rinką, turi būti pažymėta, jog kartu su šia pareiga įtvirtinus sąlygą neperleisti žemės kitam savininkui ne mažiau kaip 5 metų tokia papildoma sąlyga galėtų peržengti ribas to, kas galėtų būti laikoma būtina, nes ilgam laikotarpiui sustabdoma galimybė naudotis laisve pasirinkti savo verslo vietą[58]. Atsižvelgiant į visa tai, kas nurodyta, manytina, kad Žemės įsigijimo įstatymo projekto nuostatos, kurios nustato, kad fiziniai ir juridiniai asmenys gali įsigyti žemės ūkio paskirties žemę tik tos savivaldybės, kurioje nuolat gyvena/turi registruotą buveinę, teritorijoje (Žemės įsigijimo įstatymo projekto 2 straipsnio 1 dalis), prieštarauja ES teisei ir neatitinka proporcingumo principo.
Dėl reikalavimo gauti savivaldybės komisijos leidimą Vertinat Žemės įsigijimo įstatymo projekto 2 straipsnio 2 ir 3 dalies nuostatas ES teisės atžvilgiu pažymėtina, kad Teisingumo Teismas minėtoje Ospelt byloje (C-452/01) pripažino, kad reikalavimą gauti leidimą prieš įsigyjant žemės ūkio paskirties žemę galima pateisinti šiais pagrindais: <...> žemės ūkio bendruomenių apsauga, žemės nuosavybės pasiskirstymo išlaikymas, leidžiantis vystytis perspektyvioms fermoms ir aplinkai palankiu būdu valdyti žaliuosius plotus bei tvarkyti kaimo kraštovaizdį, taip pat pagrįsto turimos žemės naudojimo skatinimas vengiant žemės nualinimo bei neleidžiant kilti stichinėms nelaimėms[59]. Vis dėlto šioje byloje taip pat buvo pažymėta, kad toks išankstinio leidimo mechanizmas turi atitikti proporcingumo principą
užtikrinta, kad šio tikslo negalima pasiekti mažiau ribojančiomis priemonėmis[60]. Teisingumo Teismas savo praktikoje išnagrinėjo, kad reikalavimas pateikti deklaraciją prieš įsigyjant žemės sklypus, užtikrintas baudomis už deklaracijos nepateikimą, atitinka Sąjungos teisę[61].
Konle[62] byloje Teisingumo Teismas pažymėjo, kad išankstinė deklaracija gali būti viena iš reikalingų priemonių, kurių valstybėms narėms buvo leista imtis, kadangi kitaip nei išankstinio leidimo atveju ji nėra susijusi su sandorio sustabdymu, bet vis tiek leidžia nacionalinėms valdžios institucijoms vykdyti veiksmingą priežiūrą palaikant viešąją tvarką bei veiksmingą priežiūrą užkertant kelią nacionalinių įstatymų ir kitų teisės aktų pažeidimams[63]. Atsižvelgiant į tai, siūlome apsvarstyti, ar Žemės įsigijimo įstatymo projekto nuostatų atžvilgiu nebūtų pakankama nustatyti deklaracijos apie žemės pirkimo sandorį formą (vietoj leidimo), kad kompetentingos valstybės institucijos galėtų vykdyti atitinkamą kontrolę, o reikalavimus pirkėjams tikrintų notaras. Žemės įsigijimo įstatymo projekte siūloma įtvirtinti, kad asmenys, siekiantys įsigyti žemės ūkio paskirties žemės, turi gauti savivaldybės sudarytos komisijos leidimą, o leidimų išdavimo tvarką nustato Žemės ūkio ministerija. Pažymėtina, kas Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 31 d. nutarime konstatuota, kad nustatyti esmines ūkinės veiklos sąlygas, draudimus ir ribojimus, darančius esminį poveikį ūkinei veiklai pagal Konstituciją galima tik įstatymu. Atsižvelgiant į tai, manytume, kad projekte nustatyta pareiga komisijai įsitikinti, kad perleidžiami žemės ūkio paskirties žemės sklypai bus naudojami tik žemės ūkio veiklai vykdyti ir nebus didinama žemės valdų koncentracija (projekto 2 straipsnio 3 dalis), yra neapibrėžta ir neskaidri, todėl neatitinka Konstitucijos. Dėl draudimo perleisti žemę ne mažiau kaip 5 metus. Žemės įsigijimo įstatymo projekto 7 straipsnyje nustatytas įpareigojimas pirkėjui neperleisti žemės kitiems savininkams mažiausiai 5 metus.
Manome, kad šis reikalavimas yra nepagrįstas ir neproporcingas siekiamam tikslui. Suprantamas Projekto rengėjų tikslas užkirsti kelią žemės ūkio paskirties žemės sandorių spekuliacijoms, tačiau pagrindinis Projekto tikslas yra racionalus žemės ūkio paskirties žemės naudojimas (tokiu būdu aktualu tampa ne žemės savininkų kaitos kontroliavimas, o tinkamos žemės ūkio veiklos konkrečiame sklype kontrolė). Atkreipiame dėmesį, kad Konstitucinio Teismo nuomone, asmens konstitucinė teisė į nuosavybę yra esminė (būtina) asmens ūkinės veiklos laisvės įgyvendinimo sąlyga[64]. 1950 m. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo protokolo
suteikia plačią veiksmų laisvę valstybėms, konvencijos dalyvėms, nustatyti nuosavybės teisės apribojimus, jei to reikia bendriesiems interesams patenkinti ar mokesčių, kitų mokėjimų ar baudų sumokėjimui garantuoti. Valstybės pačios nustato, kas yra reikalinga bendriesiems interesams patenkinti, tačiau kontrolės priemonės turi būti proporcingos jomis siekiamiems tikslams. Pagal Europos žmogaus teisių teismo praktiką, įstatymas turi būti aiškus ir tikslus, o proporcingumo negalima konstatuoti, jeigu dėl apribojimo asmuo patiria asmeninius ir pernelyg didelius apribojimus[65]. Atsižvelgiant į visa tai, manome, kad Projekto nuostatose nustatytas draudimas 5 metus neperleisti nuosavybės yra ilgas ir neproporcingas (manome, kad tai neatitinka racionalaus žemės naudojimo tikslo, kadangi racionaliam naudojimui reikalingas efektyvus turto valdymas, o toks efektyvumas bus gerokai suvaržytas neleidžiant tokį laiką disponuoti turtu atsižvelgiant į ekonomines, socialines ar kitas susijusias aplinkybes, su kuriomis susidurtų ūkininkas).
Manytume, kad spekuliacijoms žemės pardavime užkirsti gali būti pritaikytos ir mažiau ribojančios priemonės, pavyzdžiui: nustatytas pelno ar gyventojų pajamų mokestis perleidus žemę anksčiau nei per 3 metus nuo žemės įsigijimo arba ilgos minimalios trukmės reikalavimas, nustatytas žemės ūkio paskirties sklypų nuomos sutartims[66]. DĖL REIKALAVIMŲ, TAIKOMŲ TIK UŽSIENIO
Toliau išvadoje bus nagrinėjami žemės įsigijimo reikalavimai, kurie yra skirti tik užsienio subjektams (Konstitucinio įstatymo projektas): draudimas įsigyti vidaus vandenis, taip pat žemę, esančią tam tikrose teritorijose, mokėti mokesčius Lietuvos teritorijoje, gauti VSD pažymą, mokėti lietuvių kalbą. Pažymėtina, kad nors SESV 65 straipsnio 1 dalyje yra nustatytos išimtys, kada valstybės narės gali nukrypti nuo laisvo kapitalo judėjimo, tačiau šios išimtys yra ribojamos SESV 65 straipsnio 3 dalimi, kurioje numatyta, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodytos nacionalinės teisės nuostatos „neturi sudaryti laisvo kapitalo judėjimo ir mokėjimų, kaip nustatyta [SESV]
apribojimo“[67]. Akivaizdu, kad Konstitucinio įstatymo projekte nustatyti reikalavimai tik užsienio subjektams yra diskriminaciniai. Šiuo atveju pagal Teisingumo Teismo praktiką tiesioginė diskriminacija gali būti pateisinama tik remiantis Sutartyje aiškiai leidžiančiomis nukrypti nuostatomis[68].
Tačiau net ir tokiu atveju šie apribojimai turi būti tinkami atitinkamo tikslo įgyvendinimui užtikrinti ir neviršyti to, kas būtina šiam tikslui pasiekti[69]. Draudimas įsigyti vidaus vandenis Tam, kad ribojimai būtų suderinami su laisvo kapitalo judėjimą reglamentuojančiomis Sutarties nuostatomis, reikia, kad skirtingas vertinimas būtų susijęs su objektyviai skirtingomis situacijomis arba jis būtų pateisinamas privalomuoju bendrojo intereso pagrindu[70]. Pagal Teisingumo Teismo praktiką nustatant, ar egzistuoja diskriminavimas, aptariamų situacijų panašumo palyginimas taip pat turi būti išnagrinėtas atsižvelgiant į atitinkamų nacionalinių nuostatų tikslą[71]. Tačiau pažymėtina, kad iš projektų rengėjų aiškinamojo rašto nėra aišku, kokiais tikslais iš Konstitucinio įstatymo projekto 3, 5 ir 6 straipsnių taikymo sričių yra išbraukiami vidaus vandenys. Atitinkamai nesuprantama, kodėl užsienio subjektai gali įsigyti nuosavybės teise žemę ir miškus, o vidaus vandenų – ne. Taip pat nėra jokio pagrindimo, kodėl užsienio subjektų, įsigyjančių vidaus vandenis, situacija yra tokia skirtinga nuo tokį turtą įsigyjančių nacionalinių subjektų situacijos, kad būtina nustatyti tokį draudimą. Atsižvelgdami į tai, manome, kad draudimas įsigyti vidaus vandenis negali būti laikomas pagrįstu ir atitinkančiu proporcingumo principą. Dėl reikalavimo gauti Valstybės saugumo departamento pažymą ir draudimo įsigyti žemę tam tikrose teritorijose Konstitucinio įstatymo projekto 3 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta pareiga gauti Valstybės saugomo departamento pažymą apie reikalavimų atitikimą (tiesą sakant, projekto 3 straipsnio 3 dalyje nėra aišku, į kokią komisiją yra referuojama, kas ir kokiais atvejais gali rinktis alternatyvą kreiptis pažymos į VSD ar komisiją).
Pažymėtina, kad abejojama, ar šį reikalavimą galima pateisinti SESV 65 straipsnio
susijusiais pagrindais. Pagal nusistovėjusią teismo praktiką tokie pagrindai turi būti aiškinami siaurai, kad jų apimties vienašališkai, be jokios Sąjungos institucijų kontrolės negalėtų nustatyti kiekviena atskira valstybė narė[72], ir jais galima remtis, tik kai kyla reali ir pakankamai rimta grėsmė pagrindiniam visuomenės interesui[73]. Pirmiausiai atkreipiame dėmesį, kad nėra aišku, kaip šis ribojimas yra susijęs su nustatytais projektų tikslais, pirmiausia su racionaliu žemės ūkio paskirties žemės naudojimu. Projekto aiškinamajame rašte nėra nurodytų jokių grėsmių, kurias sąlygotų užsienio subjektų, kurie atitinka europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus, žemės įsigijimas[74]. Jeigu šis apribojimas būtų siejamas su nacionaliniu saugumu, norėtume atkreipti dėmesį į Teisingumo Teismo bylą Alfredo Albore[75], kurioje nurodyta, kad SESV 63 straipsnis dėl laisvo kapitalo judėjimo draudžia tokias nacionalines nuostatas, kurios nacionalinės teritorijos apsaugos sumetimais tik tos valstybės narės piliečius atleidžia nuo pareigos gauti administracinį leidimą įsigyti nekilnojamojo turto karinės svarbos teritorijose. Teisingumo Teismas pabrėžė, kad vien nurodyti valstybės teritorijos gynybos reikalavimų nepakanka, jei norima pateisinti diskriminaciją dėl pilietybės[76].
Teisingumo Teismas byloje pažymėjo, kad sprendimas galėtų būti kitoks tik tada, jeigu nacionalinis teismas galėtų patvirtinti, kad nediskriminacinis visų valstybių narių piliečių įsigyjant nekilnojamojo turto tam tikroje teritorijoje traktavimas sukeltų tikrą, specifinę ir rimtą riziką kariniams interesams, o šios rizikos negalima sušvelninti mažiau ribojančiomis priemonėmis. Pažymėtina, kad minėtos bylos aplinkybės yra susijusios tik su administraciniu leidimu ir tik dėl tam tikrų kariniu požiūriu reikšmingų teritorijų, todėl Konstitucinio įstatymo projektu nustatytas diskriminacinis reikalavimas gauti Valstybės saugumo departamento pažymą ir dėl bet kokios žemės įsigijimo akivaizdžiai yra nepagrįstas ir neatitinka proporcingumo principo. Atsižvelgiant į tai, kad prieš tai minėtoje Teisingumo Teismo praktikoje yra kvestionuojamas netgi leidimas užsienio subjektams įsigyti turto tam tikroje teritorijoje, manome, kad visiškas uždraudimas kitų ES valstybių narių subjektams įsigyti žemės saugomose teritorijose ir Lietuvos Respublikos kadastro vietovėse, kurios ribojasi su užsienio valstybėmis – ne ES narėmis (projekto 3 straipsnio 1 dalis), nepagrįstas ir neproporcingas. Dėl valstybinės kalbos mokėjimo reikalavimo. Pirmiausiai norėtume priminti, kad visos SESV nuostatos laisvo asmenų judėjimo srityje skirtos valstybių narių piliečių visų rūšių profesinės veiklos vykdymui Sąjungos teritorijoje palengvinti ir jos draudžia priemones, dėl kurių šie piliečiai galėtų patekti į nepalankią padėtį, kai jie kitos valstybės narės teritorijoje nori užsiimti ekonomine veikla[77]. Konstitucinio įstatyo projekto 3 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintas lietuvių kalbos reikalavimas asmeniui, norinčiam įsigyti žemės.
Mūsų nuomone, valstybinės kalbos mokėjimo reikalavimas nėra pagrįstas ir proporcingas dėl toliau nurodytų priežasčių. Pažymėtina, kad nei iš Konstitucinio įstatymo projekto, nei iš aiškinamojo rašto nėra aišku, kokiu tikslu nustatytas lietuvių kalbos reikalavimas ir kaip šis reikalavimas dera su pagrindiniu tikslu
Vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos korupcijos prevencijos įstatymo (Žin., 2002, Nr. 57-2297; 2008, Nr. 71-2700) 8 straipsnio 2 dalies nuostatomis, Jūsų prašymu atlikome Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo Nr. IX-1314 pakeitimo įstatymo projektų Nr. XIIP-1587 ir Nr.
XIIP-1587 ir Nr. XIIP-1498(2) (toliau – Projektas Nr. XIIP-1587 arba Projektas Nr. XIIP-1498(2)) antikorupcinį vertinimą. Pagal Specialiųjų tyrimų tarnybai teisės aktais suteiktą kompetenciją dėl Projekto Nr. XIIP-1587 teikiame šias pastabas:
straipsniu siūloma papildyti Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo (toliau – Įstatymas) 1 straipsnį nauja 2 dalimi, pagal kuria įstatymas būtų taikomas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalies įgyvendinimo konstitucinio įstatymo 2 straipsnyje apibrėžtiems užsienio subjektams - t. y. tik užsienio subjektams – užsieniečiams, neturintiems Lietuvos pilietybės, valstybių Europos Sąjungos narių ir valstybių Europos ekonominės erdvės susitarimo dalyvių piliečiams ir juridiniams asmenims. Atkreipiame dėmesį, kad galiojančio Įstatymo reglamentavimo objektas – žemės ūkio paskirties žemė, kurios (kaip Lietuvos nacionalinio turto) racionaliam naudojimui ir kitų susijusių vertybių apsaugai galiojantis Įstatymas nustato reikalavimus, taikomus visiems tokią žemę įsigyjantiems (įsigijusiems) asmenims (taip pat ir Lietuvos Respublikos piliečiams). Projekto Nr. XIIP-1587 aiškinamajame rašte nurodoma, kad Projekto Nr. XIIP-1587 tikslai - nustatyti papildomus saugiklius įsigyjant žemės ūkio paskirties žemę, norint išvengti piktnaudžiavimų, apsaugoti žemės ūkio paskirties žemę daugelį metų dirbančių ūkininkų interesus ir užtikrinti konkurencingų ūkių vystymąsi; išvengti žemės ūkio paskirties žemės sutelkimo asmenų, neketinančių žemės naudoti žemės ūkio veiklai, rankose ir paskatins žemės valdų struktūrų gerinimą. Tačiau, mūsų manymu, priėmus Projektu Nr. XIIP-1587 siūlomas Įstatymo 2 dalies nuostatas šiuo metu žemės ūkio paskirties žemės įsigijimui taikomas teisinis reglamentavimas nebebūtų taikomas. Mūsų nuomone, kelia abejonių, ar Projekto Nr. XIIP-1587 priėmimo atveju jo tikslai būtų įgyvendinti ir ar nebus pasiektas priešingas rezultatas.
Pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymas nenustato maksimalių įsigyjamos nuosavybėn žemės ūkio paskirties žemės plotų ar jų kriterijų, o pateikia nuorodą į galiojančio Įstatymo 4 straipsnio nuostatas, kurios Projekto Nr. XIIP-1587 priėmimo atveju Lietuvos Respublikos piliečių atžvilgiu nebegaliotų (Žemės reformos įstatymo 9 straipsnio 1 dalis). Pritarti. 81. Lietuvos Respublikos Specialiųjų tyrimų tarnyba (2014-04-01)
siūlymus asmenys galės įsigyti žemės ūkio paskirties žemę tik gavę savivaldybės pagal žemės buvimo vietą administracijos direktoriaus sudarytos Komisijos leidimą. Tokią Komisiją sudarys savivaldybės administracijos atstovas (-ai), vietos bendruomenės atstovas; Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, Aplinkos ministerijos regiono pagal žemės buvimo vietą aplinkos apsaugos departamento ir savivaldybėje veikiančių žemės savininkus ir (ar) žemės ūkio veiklą vykdančius asmenis vienijančių savivaldos organizacijų atstovai. Pastebėtina, kad pagal Projekto Nr. XIIP-1587 2 straipsnio (dėl Įstatymo 2 straipsnio 3 dalies) siūlymus ši Komisija leidimus išduos tik tuo atveju, jeigu asmuo atitiks Įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje asmenims nustatytus kriterijus, įsipareigos laikytis Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 21 straipsnyje nustatytų reikalavimus (t. y. įsipareigos vykdyti žemės savininkų ir naudotojų pareigas). Taip pat Komisija, nagrinėdama fizinių ir juridinių asmenų pageidavimus sudaryti žemės ūkio paskirties žemės perleidimo sandorius, turi įsitikinti, kad perleidžiami žemės ūkio paskirties žemės sklypai bus naudojami tik žemės ūkio veiklai vykdyti ir nebus didinama žemės valdų koncentracija, galinti daryti tiesioginį poveikį vidutinių ir smulkių ūkių žlugdymui.
Mūsų nuomone, nuostatos, kad Komisija nagrinėdama pageidavimus „turi įsitikinti, kad perleidžiami žemės ūkio paskirties žemės sklypai bus naudojami tik žemės ūkio veiklai vykdyti ir nebus didinama žemės valdų koncentracija, galinti daryti tiesioginį poveikį vidutinių ir smulkių ūkių žlugdymui“ yra pernelyg abstrakčios ir gali būti pernelyg plačiai interpretuojamos. Atsižvelgdami į tai, kad minėtų nuostatų taikymas (sprendžiant iš Projekto Nr. XIIP-1587) būtų vienas iš kriterijų, lemiančių (Projekto Nr. XIIP-1587 priėmimo atveju) ar asmeniui bus suteiktas leidimas įsigyti žemės ūkio paskirties žemę, manome, kad minėtos nuostatos turėtų būti konkretizuotos (pavyzdžiui, Projektu Nr. XIIP-1587 Įstatyme atskleidžiami atvejų, kuomet būtų laikoma, kad įsigijus žemės sklypą bus daromas tiesioginis poveikis vidutinių ir smulkių ūkių žlugdymui, požymiai). Pritarti. 82. Lietuvos Respublikos Specialiųjų tyrimų tarnyba (2014-04-01)
sudarymo ir veiklos pagrindų nėra pakankamos, todėl turėtų būti konkretinamos atskleidžiant Komisijos narių skaičių, konkrečias narius (kandidatus į narius) į Komisiją deleguojančias institucijas, sprendimų priėmimo principus ir kt. Nesant galimybės to padaryti siūlytume papildyti Projekto Nr. XIIP-1587 2 straipsnio siūlymus dėl Įstatymo 2 straipsnio 5 dalies ir nustatyti, kad „Šiame straipsnyje nurodytų Komisijų sudarymo, veiklos ir leidimų išdavimo tvarką nustato Žemės ūkio ministerija“ (išskirtu tekstu pažymėtos Specialiųjų tyrimų tarnybos siūlomos Projektą Nr. XIIP-1587 papildančios nuostatos).
Priešingu atveju kyla rizika, kad sprendžiant iš esmės tapačius klausimus skirtingose savivaldybėse bus įgyvendinama skirtinga Įstatyminių nuostatų įgyvendinimo praktika. Pritarti. 83. Lietuvos Respublikos Specialiųjų tyrimų tarnyba (2014-04-01)
straipsnio 3 dalies antrojo sakinio formuluotė (kad Komisija, nagrinėdama fizinių ir juridinių asmenų pageidavimus sudaryti žemės ūkio paskirties žemės perleidimo sandorius, turi įsitikinti, kad perleidžiami žemės ūkio paskirties žemės sklypai bus naudojami tik žemės ūkio veiklai vykdyti ir nebus didinama žemės valdų koncentracija, galinti daryti tiesioginį poveikį vidutinių ir smulkių ūkių žlugdymui) leidžia daryti išvadą, kad viena iš Komisijos paskirčių - priimti sprendimą dėl konkrečių žemės ūkio paskirties žemės sklypų perleidimo (t.y. leisti arba neleisti perleisti žemės sklypą konkrečiam asmeniui). Šiuo aspektu, manytume, svarstytina minėtų Projekto Nr. XIIP-1587 nuostatų atitiktis ir jų įgyvendinimas Įstatymo tikslų užtikrinimui. Pavyzdžiui, kyla klausimas, ar Komisijai vieną kartą konstatavus, kad konkretaus žemės sklypo perleidimas kitam asmeniui didintų žemės valdų koncentraciją, galinčią daryti tiesioginį poveikį vidutinių ir smulkių ūkių žlugdymui, tokio žemės sklypo perleidimo kitiems asmenims galimybės nebūtų apribotos (t.y. dėl minėto sklypo įsigijimo galėtų kreiptis kiti asmenys) tuo atveju, jeigu tokio žemės sklypo perleidimo kitam asmeniui priežastis – užtikrinti racionalų žemės sklypą naudojimą pagal paskirtį (pavyzdžiui, esamas savininkas žemės naudoti pagal paskirtį negali dėl objektyvių priežasčių (sveikatos problemos ir pan.). Pritarti. 3. Piliečių, asociacijų, politinių partijų ir kitų suinteresuotų asmenų pasiūlymai:
Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę Str. Str. d. P. 1.
karjerų asociacija (2014-02-26; 2014/10)213 Siūlome papildyti įstatymo 2 straipsnio 2 dalį nauju 4 punktu: „4) Lietuvoje įregistruoti ir veikiantys juridiniai asmenys bei Lietuvos fizinių ir juridinių asmenų steigiami juridiniai asmenys, kurie vadovaudamiesi teritorijų planavimo dokumentais, steigimo dokumentuose nustatytų veiklų įgyvendinimui privalo keisti įsigytinos žemės ūkio paskirties žemės paskirtį į kitos paskirties žemę, Žemės įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje nurodytoms teritorijoms formuoti“. Pritarti iš dalies. Papildyti 2 straipsnio 1 dalį nauju 3 punktu:
„3) juridiniai asmenys (steigimo dokumentuose
nustatytų veiklų įgyvendinimui) ir fiziniai asmenys, kurie ketina keisti įsigyjamos žemės ūkio paskirties žemės paskirtį į kitą paskirtį Žemės įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje nurodytoms teritorijoms formuoti, įgyvendinant teritorijų planavimo dokumentų sprendinius“. 2. LR žemės ūkio rūmai (2014-03-10; 102-0175) Lietuvos Respublikos žemės ūkio rūmų Prezidiumas 2014 m. kovo 10 d. posėdyje svarstė Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos pateikto Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo Nr. IX-1314 pakeitimo įstatymo projekto Nr. 14-1669(2) (toliau – Įstatymo projektas) nuostatas.
Lietuvos Respublikos žemės ūkio rūmų Prezidiumas nusprendė:
1) Pritarti, kad žemės ūkio paskirties žemės įsigijimas būtų siejamas su žemės ūkio produkcijos gamyba - žemės ūkio paskirties žemė turi būti naudojama žemės ūkio produktų, kurių minimalų metinį kiekį vienam hektarui žemės nustato Žemės ūkio ministerija, gamybai;
2) Pritarti Įstatymo projekte numatytam reikalavimų ir leidimų netaikymui nuosavybėn įsigyjamiems pirmiesiems 5 ha žemės ūkio paskirties žemės;
3) Pritarti, kad būtų taikoma nuostata, jog juridinio asmens, norinčio įsigyti žemės ūkio paskirties žemės, metinės įplaukos už realizuotą prekinę žemės ūkio produkciją turi sudaryti daugiau kaip 50 procentų visų gautų pajamų;
4) Pritarti Įstatymo projektu siūlomam 10 metų terminui - žemės įgijėjo įsipareigojimui ne mažiau kaip 10 metų nuo žemės įsigijimo dienos (išskyrus atvejus, kai minėtam terminui nesuėjus žemės sklypas perleidžiamas tretiesiems asmenims) šią žemę naudoti žemės ūkio produktų, kurių minimalų metinį kiekį vienam hektarui žemės nustato Žemės ūkio ministerija, gamybai;
5) Pritarti Įstatymo projektu siūlomai Juridinio asmens atsakomybei – už nustatytos pareigos įsigytą žemės ūkio paskirties žemę naudoti žemės ūkio produktų, kurių minimalų metinį kiekį vienam hektarui žemės nustato Žemės ūkio ministerija, gamybai nevykdymą žemės ūkio paskirties žemės sklype skirti baudą nuo penkių tūkstančių iki dešimties tūkstančių litų;
6) Nepritarti, kad būtų sudaromos savivaldybės tarybos komisijos (iš savivaldybės administracijos atstovo (-ų), seniūnijos pagal žemės buvimo vietą seniūno, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovo, vietos bendruomenių atstovų ir savivaldybėje veikiančių žemės savininkus ir (ar) žemės ūkio veiklą vykdančius asmenis vienijančių savivaldos organizacijų atstovų), kurios išduotų savivaldybės pagal žemės buvimo vietą administracijos direktoriaus leidimą įsigyti žemės ūkio paskirties žemės.
Lietuvos Respublikos žemės ūkio rūmų Prezidiumas nusprendė:
1) Pritarti, kad žemės ūkio paskirties žemės įsigijimas būtų siejamas su žemės ūkio produkcijos gamyba - žemės ūkio paskirties žemė turi būti naudojama žemės ūkio produktų, kurių minimalų metinį kiekį vienam hektarui žemės nustato Žemės ūkio ministerija, gamybai;
2) Pritarti Įstatymo projekte numatytam reikalavimų ir leidimų netaikymui nuosavybėn įsigyjamiems pirmiesiems 5 ha žemės ūkio paskirties žemės;
3) Pritarti, kad būtų taikoma nuostata, jog juridinio asmens, norinčio įsigyti žemės ūkio paskirties žemės, metinės įplaukos už realizuotą prekinę žemės ūkio produkciją turi sudaryti daugiau kaip 50 procentų visų gautų pajamų;
4) Pritarti Įstatymo projektu siūlomam 10 metų terminui - žemės įgijėjo įsipareigojimui ne mažiau kaip 10 metų nuo žemės įsigijimo dienos (išskyrus atvejus, kai minėtam terminui nesuėjus žemės sklypas perleidžiamas tretiesiems asmenims) šią žemę naudoti žemės ūkio produktų, kurių minimalų metinį kiekį vienam hektarui žemės nustato Žemės ūkio ministerija, gamybai;
5) Pritarti Įstatymo projektu siūlomai Juridinio asmens atsakomybei – už nustatytos pareigos įsigytą žemės ūkio paskirties žemę naudoti žemės ūkio produktų, kurių minimalų metinį kiekį vienam hektarui žemės nustato Žemės ūkio ministerija, gamybai nevykdymą žemės ūkio paskirties žemės sklype skirti baudą nuo penkių tūkstančių iki dešimties tūkstančių litų;
6) Nepritarti, kad būtų sudaromos savivaldybės tarybos komisijos (iš savivaldybės administracijos atstovo (-ų), seniūnijos pagal žemės buvimo vietą seniūno, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovo, vietos bendruomenių atstovų ir savivaldybėje veikiančių žemės savininkus ir (ar) žemės ūkio veiklą vykdančius asmenis vienijančių savivaldos organizacijų atstovų), kurios išduotų savivaldybės pagal žemės buvimo vietą administracijos direktoriaus leidimą įsigyti žemės ūkio paskirties žemės. Pažymėtina, kad tokių komisijų darbas valstybei kainuotų papildomai, taip pat nebūtų užtikrintas komisijų darbo objektyvumas, nešališkumas.
Taip pat Lietuvos Respublikos žemės ūkio rūmų Prezidiumas siūlo į Įstatymo projektą įtraukti šiuos papildomus saugiklius, galinčius užkirsti kelią spekuliacijoms žemės ūkio paskirties žeme:
1) Nustatyti, kad asmuo, įsigydamas žemės ūkio paskirties žemę, įsipareigoja jos nedovanoti, neparduoti ar kitaip neperleisti 10 metų nuo jos įsigijimo dienos;
2) Žemės ūkio veiklos vykdymo įrodymu laikyti pasėlių deklaravimą ne mažiau kaip 3 metus. Šios nuostatos netaikyti asmenims, taip pat ir jauniesiems ūkininkams, turintiems rajono savivaldybės tarybos sutikimą įsigyti deklaruojamą žemės sklypą ir įsipareigojusiems žemės ūkio paskirties žemės nedovanoti, neparduoti ar kitaip neperleisti 10 metų nuo jos įsigijimo dienos;
3) Nustatyti, kad asmuo, norintis įsigyti žemės ūkio paskirties žemės, turi mokėti valstybinę kalbą tiek, kad galėtų suprasti raštu ir žodžiu pateiktus teisės aktuose nustatytus žemės ūkio veiklai vykdyti keliamus reikalavimus. Pritarti. Iš dalies pritarti. Pritarti. Atsižvelgti Pritarti. Nepritarti. Atsižvelgti Pritarti. Nepritarti. Iki
nuostata patobulintame projekte: draudimas 5 metus perleisti. Komitetas siūlo numatyti, kad leidimą išduotų komisija prie savivaldybės. Siūloma nuostata patobulintame projekte: draudimas 5 metus perleisti. Atsižvelgiama į Europos teisės departamento prie Teisingumo ministerijos, Teisės departamento ir kitų specialistų pastabą. 3. Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacija (2014-03-13) Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacija (toliau - Asociacija) parengtam Projektui nepritaria ir siūlo jį grąžinti tobulinti iš esmės. Toliau pateikiami pagrindiniai argumentai.
Asociacija prašo Vyriausybės narių atkreipti dėmesį į tai, kad daugelis Projekto formuluočių yra tendencingai nukreiptos į tai, kad būtų kuo daugiau suvaržyta žemės ūkio juridinių asmenų, t. y. bendrovių; veikla (1 str. 4 d., 2 str. 1 d. 1 ir 2 p., 2 str. 2 d., 3 d., 3 str. - 4 str. pakeitimas, 4 d., 9 d., apie kuriuos detaliau vėliau). Asociacija mano, kad Projekto rengėjai tai darė vadovaudamiesi visuomenei nuolat peršamomis nuostatomis, kad bendrovės sunaikins tradicinį kaimą, kad Lietuva pavirs žemgrobių ar žemvaldžių sukurtais dvarais, kad jos trukdo stiprėti smulkiems ir vidutiniams ūkiams ir t.t., neįvertinę bendrovių naudojamos žemės dalies Lietuvoje per 8 metus, t. y. po LR Seimo netinkamai įvykdyto Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 30 d. nutarimo, pokyčių. Lentelėje aiškiai matyti, kad stambesnių nei 500 ha žemės bendrovių nepadidėjo nei skaičius, nei jų naudotos žemės plotas, nei jų užimama dalis visų ūkių naudotos žemės plote. Pagal Oficialiosios statistikos metinių ataskaitų formas bendrovėse naudojamos žemės nuosavybės teisėmis dalis padidėjo iki 20 proc., tačiau 80 proc. naudojamos žemės yra nuomojama iš savininkų. Asociacija niekaip neranda faktų, kad pajinės bendrovės pirktų žemę, kad ją pardavinėtų. Jos žemę dirba, kad gamintų produkciją, išsaugotų darbo vietas, žmonėms - pajamas, sumokėtų mokesčius, atliktų pareigą visuomenės interesams. Visų juridinių asmenų (įskaitant eksperimentinius, mokomuosius, pagalbinius ūkius) deklaruotos žemės plotas nuo visų ūkių sudarė 13,5 proc. 2006 m., o 2013 m. - 13,6 proc. Tai akivaizdžiai įrodo, kad bendrovės nieko neužgrobė, jokių dvarų nesukūrė. Jos, naudodamos tik tiek žemės, pagamino apie 40 proc. gyvulininkystės, apie
apie 2,5 karto, o darbo našumas - apie 3,5 karto didesnis nei kituose ūkiuose.
Mokesčių ir įmokų, skaičiuojant 1 ha, bendrovės sumoka 4,5 karto daugiau nei kiti ta pačia veikla užsiimantys ūkiai. Todėl papildomas bendrovių veiklos apribojimas, taip, kaip jis išdėstytas Projekte, Asociacijai yra nesuprantama, kokių tikslų siekiama. Pateikiame pastabas dėl atskirų straipsnių:
1) 1 straipsnio 4 dalis naikintina, nes yra ne tik ribojama galimybė įsigyti leistinas turėti nuosavybės teise žemės plotas, bet taip pat varžoma:
Vyriausybė ar Žemės ūkio ministerija. Nepritarti Projektas parengtas siekiant sugriežtinti reikalavimus įsigyti ž.ū. paskirties žemę. 4. Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacija (2014-03-13)
2) 2 straipsnio 1 punkto 1 ir 2 papunkčiai turi būti apjungti į vieną, nes pažeidžiama Konstitucijos 29 str. nuostata, kad „Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs“; skirtingiems asmenims sudaromos skirtingos konkurencinės sąlygos, todėl pažeidžiamos Konstitucijos 46 str. nuostatos, įtvirtinančios sąžiningos konkurencijos laisvę ir, nepagrįstai ribojant žmogaus galimybes pasirinkti norimą verslo formą, pažeidžiama Konstitucijos 48 str.
str.. sakantis, kad „Bendrovės arba firmos, įkurtos pagal valstybės narės teisę ir Sąjungoje turinčios savo registruotas buveines, centrinę administraciją ar pagrindinę verslo vietą, šiame skyriuje prilyginamos tos valstybės narės pilietybę turintiems fiziniams asmenims“; Nepritarti Netikslinga. Pagrindiniai reikalavimai vienodi tiek fiziniams, tiek juridiniams asmenims. 5. Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacija (2014-03-13)
3) taisytinas 3 straipsnis: 4 straipsnio 1 ir 9 punktuose vietoje žodžių „25 procentų (us)“ rašyti „50 procentų (us)“. Tokia susietumo sąvoka yra apibrėžta Europos Komisijos 2003 m. gegužės 6 d. rekomendacijoje dėl mikro įmonių, mažų ir vidutinių įmonių apibrėžimo. Tai Europos Komisija padarė atsižvelgdama į Europos Bendrijos steigimo sutartį. Be to, susietų įmonių sąvoka apibrėžta ir LR smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros įstatyme, įvedant naujus susietų įmonių apibrėžimo reikalavimus, reikalinga pirmiausia pakeisti veikiančius. Nepritarti Projektas parengtas siekiant sugriežtinti reikalavimus įsigyti ž.ū. paskirties žemę. 6. Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacija (2014-03-13) Ankstesnės redakcijos LR žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinasis įstatymas leido juridiniams asmenims įsigyti iki 2000 ha žemės ūkio paskirties žemės.
Šiam plotui daugelis ūkių jau suformavo gyvulininkystės fermas su atitinkama infostruktūra, tarp jų ir su srutų rezervuarų atitinkamomis talpomis, įsigijo techniką ir kt. Suprantama, kad lėšos, investuotos į gamybos priemones, kurios būtų panaudojamos 2000 ha plote, bus neišnaudotos, ūkiai patirs didžiulius nuostolius, neįvykdys įsipareigojimų Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos, bankams. Įsipareigojimai kurti konkurencingą, modernų, aplinką tausojantį ūkį nebus įvykdyti, bus pažeisti jų teisėti lūkesčiai. Todėl tobulinant Projektą būtina svarstyti neapriboti 500 ha leistinos įsigyti nuosavybės teisę žemės riba tų ūkių, kurie tą žemę bent jau nuo 2006 m. (t. y. kai maksimalus leistinas įsigyti dydis buvo sumažintas nuo 2000 ha iki 500 ha) iki šiol nuomojo iš savininkų, tinkamai ją naudojo, nespekuliavo ja ir t. t. Taip išspręstume susiformavusių ūkių veiklos tęstinumo, žemės ūkio konkurencingumo klausimus. Dėl to stambieji ūkiai negalės įsigyti žemės daugiau nei dabar naudoja, tačiau turės garantijas gyvulininkystės plėtrai ir modernizavimui, o smulkesnieji turės garantijas formuoti racionalias žemėnaudas tarpusavyje, neliks baimių, kad jie to daryti negalės dėl stambių ūkių spaudimo.
Tobulinant Projektą, reikėtų neatmesti ne kartą įvairiose darbo grupėse beveik suderinto Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo 6 straipsnio 2 dalies papildymo šiuo tekstu: „ Valstybės įmonė valstybės žemės fondas žemės ūkio paskirties šėmę, reikalingą valstybės biudžeto ir Europos Sąjungos lėšomis finansuojamoms žemės valdų struktūrų gerinimo ir apleistų žemės plotų mažinimo priemonėms įgyvendinti, gali nuomoti (Civilinio kodekso 6.559 straipsnyje nustatyta tvarka perimti nuomotojo teises ir pareigas, jeigu nuomos sutartis buvo įregistruota viešajame registre) be aukciono asmeniui (-ims j, teisėtai naudojusiam ją iki jo s perėjimo valstybės nuosavybėn. Asmuo, pageidaujantis be aukciono nuomoti žemę, turi teisę žemės nuomos mokestį Lietuvos Respublikos Vyriausybės arba jo s įgaliotos valstybės institucijos nustatyta tvarka sumokėti iš anksto už visą nuomos laikotarpį ar jo dalį. Tokiu atveju sukauptos lėšos už pagal šį įstatymą išnuomotą valstybinę žemę skiriamos žemei, reikalingai žemės valdų struktūrų gerinimo ir apleistų žemės plotų mažinimo priemonėms įgyvendinti, išpirkti. Jeigu asmuo iš anksto sumokėjo žemės nuomos mokestį ar jo dalį, o vėliau pasikeitė žemės vertė, pagal kurią skaičiuojamas žemės nuomos mokesčio dydis, ar žemės nuomos mokesčio tarifas, ar kitoks žemės nuomos mokesčio skaičiavimo pagrindas, žemės nuomos mokesčio dydis už laikotarpį, už kurį žemės nuomos mokestis sumokėtas iš anksto, nekeičiamas.“ Apskritai, VĮ Valstybės žemės fondas, jo veiklą atitinkamai pakoregavus, suteikus ir finansinės įstaigos statusą, ateityje gali atlikti dominuojantį vaidmenį tvarkant racionalaus žemės panaudojimo Lietuvoje reikalus. Pritarti.
Pritarti. Pritarti. Pakeisti įstatymo 5 straipsnio 2 dalį ir ją išdėstyti taip:
„2. Pirmumo teisę (išskyrus atvejus, kai pirmumo teise pasinaudoja žemės sklypo
bendraturčiai Civilinio kodekso 4.79 straipsnyje nustatyta tvarka) įsigyti privačios žemės ūkio paskirties žemės, kurią pagal galiojančius detaliuosius ar specialiuosius planus numatoma panaudoti visuomenės poreikiams, taip pat žemės ūkio paskirties žemės, reikalingos valstybės biudžeto ir Europos Sąjungos lėšomis finansuojamoms žemės valdų struktūrų gerinimo ir apleistų žemės plotų mažinimo priemonėms įgyvendinti, ta kaina, kuria ji parduodama ir kitomis tokiomis pačiomis sąlygomis turi valstybė. Kaina, kurią valstybė gali mokėti už perkamus privačios žemės sklypus, negali viršyti šių žemės sklypų vidutinės rinkos vertės, apskaičiuotos atliekant vertinimą masiniu būdu Vyriausybės įgaliotos institucijos nustatyta tvarka, arba rinkos vertės, apskaičiuotos valstybės vardu veikiančios institucijos ar įmonės užsakymu taikant Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatyme nustatytą individualų turto vertinimą, jeigu pastaroji vertė yra didesnė. Valstybės įmonė Valstybės žemės fondas žemės ūkio paskirties žemę, reikalingą valstybės biudžeto ir Europos Sąjungos lėšomis finansuojamoms žemės valdų struktūrų gerinimo ir apleistų žemės plotų mažinimo priemonėms įgyvendinti, gali nuomoti (Civilinio kodekso 6.559 straipsnyje nustatyta tvarka perimti nuomotojo teises ir pareigas, jeigu nuomos sutartis buvo įregistruota viešajame registre) be aukciono asmeniui (-ims), teisėtai naudojusiam ją iki jos perėjimo valstybės nuosavybėn. Asmuo, pageidaujantis be aukciono nuomoti žemę, turi teisę žemės nuomos mokestį Lietuvos Respublikos Vyriausybės arba jos įgaliotos valstybės institucijos nustatyta tvarka sumokėti iš anksto už visą nuomos laikotarpį ar jo dalį.
Tokiu atveju sukauptos lėšos už pagal šį įstatymą išnuomotą valstybinę žemę skiriamos žemei, reikalingai žemės valdų struktūrų gerinimo ir apleistų žemės plotų mažinimo priemonėms įgyvendinti, išpirkti. Jeigu asmuo iš anksto sumokėjo žemės nuomos mokestį ar jo dalį, o vėliau pasikeitė žemės vertė, pagal kurią skaičiuojamas žemės nuomos mokesčio dydis, ar žemės nuomos mokesčio tarifas, ar kitoks žemės nuomos mokesčio skaičiavimo pagrindas, žemės nuomos mokesčio dydis už laikotarpį, už kurį žemės nuomos mokestis sumokėtas iš anksto, nekeičiamas“. 7. Lietuvos žemės savininkų sąjunga (2014-03-19) Laikinajame žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatyme numatyti saugikliai turi tarnauti pagrindiniam tikslui - efektyviai ir naudingai visuomenei naudoti žemės ūkio paskirties žemę. Todėl, pritariame įstatyme numatytoms nuostatoms griežtinti atsakomybę už netinkamą žemės naudojimą ir žemės ūkio paskirties žemės paskirties keitimo sąlygų sugriežtinimui. Nepritariame žemės savininkų teisių ribojimui ir asmenų, norinčių įsigyti žemės ūkio paskirties žemę ir ūkininkauti diskriminavimui ir išstūmimui iš rinkos. Atsižvelgti. 8. Lietuvos savivaldybių asociacija (2014-03-28; Nr. (18)-SD-208) Lietuvos savivaldybių asociacija susipažino su Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo Nr. LX-1314 pakeitimo įstatymo projektu Nr. X IIP-1587 (toliau – Įstatymo projektas). Įstatymo projektui teikiame šias pastabas: 1.
Įstatymo projekte numatyta, kad asmenys, nurodyti Įstatyme, gali įsigyti žemės ūkio paskirties žemės tik gavę savivaldybės pagal žemės buvimo vietą administracijos direktoriaus sudarytos (iš savivaldybės administracijos atstovo (-ų), vietos bendruomenės atstovo, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, Aplinkos ministerijos regiono pagal žemės buvimo vietą aplinkos apsaugos departamento ir savivaldybėje veikiančių žemės savininkus ir (ar) žemės ūkio veiklą vykdančius asmenis vienijančių savivaldos organizacijų atstovų) komisijos (toliau - Komisija) leidimą, o tokių leidimų išdavimo tvarką nustato Žemės ūkio ministerija. Kadangi Įstatymu numatomos naujos funkcijos savivaldybėms ir savivaldybių vykdomajai institucijai, turi būti atitinkamai parengtas lydintis Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo atitinkamų straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas. Nepritarti. Netikslinga. 9. Lietuvos savivaldybių asociacija (2014-03-28; Nr. (18)-SD-208)
nustatyta pareiga Komisijai įsitikinti, kad perleidžiami žemės ūkio paskirties žemės sklypai bus naudojami tik žemės ūkio veiklai vykdyti ir nebus didinama žemės valdų koncentracija (projekto 2 straipsnio 3 dalis), yra neapibrėžta, suponuoja į Komisijos narių subjektyvumą, asmeninį suinteresuotumą (Komisijos nariai, priimantys sprendimą išduoti leidimą, - vietos bendruomenės atstovai), todėl nėra pakankamai skaidri. Neaišku, ar leidimų išdavimo tvarkoje nurodyti kriterijai (jei tokie ten tikrai bus), kuriais vadovaujantis komisija vadovautųsi vertindama, kad nebus didinama žemės valdų koncentracija, galinti daryti tiesioginį poveikį vidutinių ir smulkių ūkių žlugdymui, yra pakankama teisinė forma, ar tokie kriterijai turi būti nustatyti įstatymu. Pritarti
(2014-03-28; Nr. (18)-SD-208) 3.
Atkreipiame dėmesį į tai, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos savivaldybių biudžetų pajamų nustatymo metodikos įstatymo 10 straipsnio 5 dalimi, tais atvejais kai Seimas ar Vyriausybė biudžetiniais metais priima ar ateinančiais biudžetiniais metais numato priimti sprendimus, dėl kurių keičiasi savivaldybių biudžetų pajamos ir išlaidos, pajamų ir išlaidų pokyčiai, savivaldybėms turi būti numatytos pakankamos lėšos (statymo projekte numatytoms funkcijoms įgyvendinti. Naujos savivaldybių funkcijos numatytos Įstatymo projekte, kurioms tikrai reikės papildomų išlaidų yra: Komisijų darbo organizavimas, leidimų išdavimas. Tačiau įstatymo projekto aiškinamajame rašte rašoma, kad Įstatymo įgyvendinimui papildomų biudžeto lėšų nereikės. Todėl Įstatymo projekto rengėjai turėtų arba apskaičiuoti tokių biudžetinių lėšų poreikį, pakeisdami aiškinamojo rašto turinį, arba Įstatymo projekte įvardinti kitą finansavimo šaltinį (pvz. nurodyti naują rinkliavą ir ją administruojančius subjektus). Pritarti. Vyriausybės nutarimu bus nustatytos rinkliavos. 11. Lietuvos miškų savininkų asociacija (2014-04-01)13 Argumentai:
Įstatymu būtina numatyti, kad žemės ūkio paskirties žemė gali būti padovanojama artimiems giminaičiams, nesilaikant įstatyme numatytų žemės ūkio paskirties žemės perleidimo apribojimų, kas yra ypač svarbu užtikrinant ūkinės veiklos pereinamumą iš kartos į kartą. Įvedus griežtus apribojimus žemės ūkio paskirties žemės pardavimo sandoriams, būtų tikslinga numatyti, kad šie apribojimai negaliotų žemės ūkio paskirties žemę perleidžiant tarp susijusių asmenų (kas yra numatyta šiuo metu galiojančiame įstatyme).
Siūlomais įstatymo pakeitimais iš esmės bus apribota žemės ūkio paskirties žemės rinka ir tokiu būdu tikimasi teigiamo poveikio žemės ūkio produkcijos gamintojų veiklai, kurie dėl taikomų apribojimų dėl sumažėjusios konkurencijos galimai turėtų daugiau galimybių įsigyti nuvertėjusios žemės ūkio paskirties žemės.
Tačiau žemės rinkos ribojimas turės eilę neigiamų ilgalaikių pasekmių tiems patiems žemės ūkio produkcijos gamintojams:
1) nuvertėjus žemės ūkio paskirties žemei visi žemės ūkio paskirties žemės savininkai patirs nuostolius, tame tarpe ne tik žemės ūkio produkcijos gamintojai, bet ir didelė visuomenės dalis, kuriai buvo grąžintos žemės nuosavybės teisės;
2) finansinės institucijos, kurios finansavo žemės ūkio produkcijos gamintojus, dėl nuvertėjusios žemės ūkio paskirties žemės, gali pareikalauti papildomų užstatų ar garantijų, ir žemės ūkio gamintojai gali susidurti su finansiniais sunkumais;
3) žemės ūkio produkcijos gamintojai, kurie šiandien jau susiduria su finansiniais sunkumais, dėl jų nuosavybėje esančios žemės nuvertėjimo atsidurs dar sudėtingesnėje situacijoje – jų turtas – žemės ūkio paskirties žemė - bus pusvelčiui realizuojama nefukcionuojančių varžytinių pagalba;
4) įtvirtinus siūlomus įstatymo pakeitimus iš esmės bus sustabdytas žemės ūkio produkcijos gamintojų plėtros finansavimas, nes žemės ūkio paskirties žemė taps netinkamu hipotekos objektu – žemės ūkio gamintojo nesėkmės atveju finansinė institucija negalės tinkamai realizuoti įkaito viešame aukcione ar perimti jo savo nuosavybėn; dėl šios priežasties įtvirtinus siūlomus įstatymo pakeitimus gali būti pasiektas priešingas nei deklaruojamas rezultatas – smulkūs žemės ūkio gamintojai dėl lėšų trūkumo negalės papildomai įsigyti žemės ūkio paskirties žemės, o žemės ūkio paskirties žemę toliau sėkmingai koncentruos stambūs turtingi žemvaldžiai.
Tačiau žemės rinkos ribojimas turės eilę neigiamų ilgalaikių pasekmių tiems patiems žemės ūkio produkcijos gamintojams:
1) nuvertėjus žemės ūkio paskirties žemei visi žemės ūkio paskirties žemės savininkai patirs nuostolius, tame tarpe ne tik žemės ūkio produkcijos gamintojai, bet ir didelė visuomenės dalis, kuriai buvo grąžintos žemės nuosavybės teisės;
2) finansinės institucijos, kurios finansavo žemės ūkio produkcijos gamintojus, dėl nuvertėjusios žemės ūkio paskirties žemės, gali pareikalauti papildomų užstatų ar garantijų, ir žemės ūkio gamintojai gali susidurti su finansiniais sunkumais;
3) žemės ūkio produkcijos gamintojai, kurie šiandien jau susiduria su finansiniais sunkumais, dėl jų nuosavybėje esančios žemės nuvertėjimo atsidurs dar sudėtingesnėje situacijoje – jų turtas – žemės ūkio paskirties žemė - bus pusvelčiui realizuojama nefukcionuojančių varžytinių pagalba;
4) įtvirtinus siūlomus įstatymo pakeitimus iš esmės bus sustabdytas žemės ūkio produkcijos gamintojų plėtros finansavimas, nes žemės ūkio paskirties žemė taps netinkamu hipotekos objektu – žemės ūkio gamintojo nesėkmės atveju finansinė institucija negalės tinkamai realizuoti įkaito viešame aukcione ar perimti jo savo nuosavybėn; dėl šios priežasties įtvirtinus siūlomus įstatymo pakeitimus gali būti pasiektas priešingas nei deklaruojamas rezultatas – smulkūs žemės ūkio gamintojai dėl lėšų trūkumo negalės papildomai įsigyti žemės ūkio paskirties žemės, o žemės ūkio paskirties žemę toliau sėkmingai koncentruos stambūs turtingi žemvaldžiai. Siekiant bent dalinai sumažinti siūlomų įstatymo pakeitimų neigiamą poveikį smulkesnių žemės ūkio gamintojų plėtos finansavimo galimybėms siūlomi tokie pakeitimai:
Pasiūlymas: Siūlome įstatymo 1 straipsnio 3 dalį pakeisti ir ją išdėstyti taip:
paskirtis
[...]
3.
Įstatymo paskirtis
[...]
netaikomas įsigyjant sodininkų bendrijų sodų žemės sklypus, artimų giminaičių, kaip kad apibrėžia Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas, dovanojimo, sandorių tarp susijusių asmenų, varžytinių, paveldėjimo, ir nuosavybės teisės atkūrimo būdais ir kai žemės ūkio paskirties žemės sklypas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.192 straipsnyje nustatyta tvarka perduodamas kreditoriui pagal sudarytą hipotekos sandorį. Atsižvelgti. Nuostatos bus taikomos tik hipotekos sandoriams, sudarytiems po įstatymo įsigaliojimo. 12. Lietuvos miškų savininkų asociacija (2014-04-01)13 Argumentai:
Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymas nustato, kad akcininkai neturi teisių į bendrovės nuosavybėje esantį turtą, išskyrus gauti dividendus ir gauti likviduojamos bendrovės turto dalį, t.y. akcininkų nuosavybė ir bendrovės nuosavybė į bendrovės turtą yra atsietos. Tuo tarpu Įstatymo pakeitimo 1 straipsnio 4 punktu bandoma tiesiogiai susieti akcininkų nuosavybę ir bendrovės nuosavybėje esantį turtą – žemės ūkio paskirties žemę, t.y. jei bendrovė turi tam tikro turto yra bandoma riboti akcininkų nuosavybės teises. Šiuo metu žemės ūkio paskirties žemės savo nuosavybėje gali turėti eilė su žemės ūkio veikla nesusijusių bendrovių – finansinės institucijos (pvz. bankai), nekilnojamo turto vystytojai, pramonės ir logistikos įmones, planuojančios savo plėtrą ir akcijų biržose kotiruojamos žemės ūkio bendrovės. Visų tokių bendrovių akcininkai susidurs su visiškai nemotyvuotais apribojimais, todėl gali būti reikalinga atlikti kitų įstatymų pakeitimus (pvz. LR Komercinių bankų įstatymo, LR Akcinių bendrovių įstatymo), nustatant, kad tam tikrais atvejais bankų ir akcinių bendrovių akcijų kontrolinius akcijų paketus gali įsigyti tik ūkininkai. Pasiūlymas:
Siūlome įstatymo 1 straipsnio 4 dalį pakeisti ir ją išdėstyti taip (alternatyviu atveju būtų logiškiausia 1 straipsnio 4 dalį iš viso išbraukti). 1 straipsnis. Įstatymo paskirtis
[...]
4.
Įstatymo paskirtis
[...]
prilyginamas daugiau nei 10 hektarų žemės ūkio paskirties žemės nuosavybės teise valdančio juridinio asmens perleidimo sandoris, taip pat juridinio asmens, nuosavybės teise valdančio daugiau nei 10 hektarų žemės ūkio paskirties žemės, akcijų (dalių, pajų) perleidimo sandoris, kurį sudarius, akcijų (dalių, pajų) įgijėjas tampa daugiau nei 25 procentų minėto juridinio asmens akcijų (dalių, pajų) valdytoju. Daugiau nei 10 hektarų žemės ūkio paskirties žemės nuosavybės teise valdančio juridinio asmens ar daugiau nei
taikomi tokie pat šio ir kitų įstatymų nustatyti reikalavimai, kaip ir žemės ūkio paskirties žemės pirkėjui. Šio straipsnio dalies nuostatos akcijų (dalių, pajų) įsigijimo sandoriams taikomos tik tuo atveju, jei juridinis asmuo žemės ūkio paskirties žemę įsigijo po 2014 m. gegužės 1 d.“ Nepritarti. Projektas parengtas siekiant sugriežtinti reikalavimus įsigyti ž.ū. paskirties žemę. 13. Lietuvos miškų savininkų asociacija (2014-04-01)21
Nėra tikslinga, kad visais atvejais žemės ūkio paskirties žemė turi būti naudojama išimtinai žemės ūkio veiklai. Jei žemės ūkio paskirties sklypas papuola į prioritetinius plotus savivaldybių miškų išdėstymo žemėtvarkos schemose, kur miško įveisimas yra leidžiamas, ten ir galėtų būti veisiami miškai. Be to, su sklypų priskyrimu įvairioms paskirtims privelta daugybė klaidų. Jei su mišku ribojasi apleistos/nenaudojamos žemės ūkio paskirties sklypas, kuriame būtų tikslinga įveisti mišką, tai tokius sklypus asmenys turėtų turėt galimybę įsigyti ne žemės ūkio veiklai vystyti. Dalis žemės ūkio žemei priskirtos žemės yra apaugusi mišku arba apžėlusi savaiminukais, joje užsiimti žemės ūkio produkcijos gamyba nėra tikslinga.
Todėl turi būti neužkertamas kelias naujų miškų įveisimui plotuose, kurie išskirti savivaldybių teritorijų miškų išdėstymo žemėtvarkos schemose ir vadovaujantis teisės aktais žemėtvarkos skyriai išduoda leidimus miškui įveisti. Reikalavimai juridiniams asmenims, perkantiems žemės ūkio paskirties žemę, atitikti tam tikrus Žemės ūkio ministerijos nustatytus ekonominio gyvybingumo (perspektyvumo) kriterijus yra pertekliniai, nes tokie kriterijai netaikomi fiziniams asmenims, be to pirkdami žemės ūkio žemę subjektai ne gauna paramą (kur paprastai vertinamas atitikimas gyvybingumo kriterijams), bet investuoja. Pasiūlymas:
Siūlome įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1) ir 2) punktus išdėstyti tokia tvarka. 2 straipsnis. Teisę įsigyti žemės ūkio paskirties žemės turintys asmenys
1Teisę įsigyti žemės ūkio paskirties žemės turi:
1) fizinis asmuo, turintis profesinių įgūdžių ir kompetencijos. Tokiu laikomas ne mažiau kaip 3 metus iki žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo sandorio sudarymo dienos žemės ūkio veiklą vykdantis (įskaitant studijų/mokymosi laiką įgyjant žemės ūkio profesiją) ir deklaruojantis žemės ūkio naudmenas ir (ar) pasėlius ir buhalterinę apskaitą tvarkantis fizinis asmuo, kuris Ūkininko ūkio įstatymo nustatyta tvarka yra įregistravęs ūkininko ūkį arba turi žemės ūkio išsimokslinimo (susijusio su žemės ūkio veikla, kaip ji apibrėžta Lietuvos Respublikos žemės ūkio ir kaimo plėtros įstatyme) diplomą arba ne mažiau kaip 3 metus per paskutinius penkerius metus iki žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo sandorio sudarymo dienos miškininkystės veiklą vykdęs fizinis asmuo, kai žemės ūkio paskirties žemė perkama miško įveisimui.
Šio punkto nuostatos netaikomos jauniesiems ūkininkams iki 40 metų, gavusiems savivaldybės pagal žemės buvimo vietą administracijos direktoriaus sudarytos komisijos leidimą įsigyti žemės ūkio paskirties žemę;
2) juridinis asmuo – ne mažiau kaip 3 metus iki žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo sandorio sudarymo dienos žemės ūkio veiklą vykdantis ir deklaruojantis žemės ūkio naudmenas ir (ar) pasėlius, kurio metinės įplaukos už realizuotą prekinę žemės ūkio produkciją sudaro daugiau kaip 50 procentų visų gautų pajamų, arba miškininkystės veiklą vykdantis, kai žemės ūkio paskirties žemė perkama miško įveisimui ir kurio ekonominis gyvybingumas gali būti įrodytas Žemės ūkio ministerijos nustatyta tvarka įvertinus šio asmens perspektyvas. Iš dalies pritarti. Papildyti 2 straipsnio 1 dalį nauju 3 punktu:
„3) juridiniai asmenys (steigimo dokumentuose
nustatytų veiklų įgyvendinimui) ir fiziniai asmenys, kurie ketina keisti įsigyjamos žemės ūkio paskirties žemės paskirtį į kitą paskirtį Žemės įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje nurodytoms teritorijoms formuoti, įgyvendinant teritorijų planavimo dokumentų sprendinius“. 14.
2 2,3 Argumentai: Leidimų įsigyti žemės ūkio paskirties žemę išdavimo tvarka turi būti visiškai aiški, skaidri ir nesudaryti jokių sąlygų korupcijai, t.y. turi būti vengiama bet kokių subjektyvių vertinimo kriterijų. Su leidimų išdavimo procedūromis negali būti tiesiogiai susiję ir konkuruojantys asmenys – tie patys žemės ūkio produkcijos gamintojai ar jų atstovai, kurie patys gali pretenduoti įsigyti tuos pačius žemės ūkio paskirties sklypus. Dėl šios priežasties leidimų įsigyti žemės ūkio paskirties žemę išdavimo teisę siūloma suteikti Nacionalinei žemės tarnybai, kuri priimtų sprendimus atsižvelgdama į objektyvius kriterijus. Pasiūlymas:
Siūlome įstatymo 2 straipsnio 2 ir 3 dalis išdėstyti tokia tvarka. 2 straipsnis. Teisę įsigyti žemės ūkio paskirties žemės turintys asmenys
[...]
šio straipsnio 1 dalyje, gali įsigyti žemės ūkio paskirties žemės tik tos savivaldybės, kurioje nuolat gyvena (yra registruota juridinio asmens buveinė) ar su ja besiribojančios savivaldybės teritorijoje ir tik gavę Nacionalinės žemės tarnybos savivaldybės pagal žemės buvimo vietą administracijos direktoriaus sudarytos (iš savivaldybės administracijos atstovo (-ų), vietos bendruomenės atstovo, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, Aplinkos ministerijos regiono pagal žemės buvimo vietą aplinkos apsaugos departamento ir savivaldybėje veikiančių žemės savininkus ir (ar) žemės ūkio veiklą vykdančius asmenis vienijančių savivaldos organizacijų atstovų) komisijos leidimą. Leidimas išduodamas arba pateikiamas motyvuotas atsisakymas jį išduoti ne vėliau kaip per 15 darbo dienų nuo prašymo jį išduoti gavimo Nacionalinėje žemės tarnyboje. 3.
žemės ūkio paskirties žemę išduodamas tik tuo atveju, jei asmuo, pageidaujantis įsigyti žemės ūkio paskirties žemės, atitinka šio straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus, ir įsipareigoja laikytis Žemės įstatymo 21 straipsnyje nustatytų reikalavimų. Komisija, nagrinėdama fizinių ir juridinių asmenų pageidavimus sudaryti žemės ūkio paskirties žemės perleidimo sandorius, turi įsitikinti, kad perleidžiami žemės ūkio paskirties žemės sklypai bus naudojami tik žemės ūkio veiklai vykdyti ir nebus didinama žemės valdų koncentracija, galinti daryti tiesioginį poveikį vidutinių ir smulkių ūkių žlugdymui. Nepritarti. Išvados rengėjai siūlo numatyti, kad leidimą išduotų komisija prie savivaldybės. 15. Lietuvos miškų savininkų asociacija (2014-04-01)87 Argumentai:
Būtina užtikrinti vykstančių žemės ūkio paskirties žemės pirkimo-pardavimo sandorių tęstinumą, kurie yra pardėti pagal Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo Nr.IX-1314 nuostatas, kurios įsigaliojo nuo 2014 m. sausio 1 d. Pasiūlymas: Siūlome įstatymo projektą papildyti 5 straipsniu ir jį išdėstyti taip:
įsigaliojimas
įsigaliojimo pradėtos žemės sklypo pardavimo procedūros užbaigiamos pagal iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusias Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo nuostatas. Pardavimo procedūra laikoma pradėta, jeigu iki šio įstatymo įsigaliojimo žemės ūkio paskirties žemės sklypo pardavėjas kreipėsi į Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos teritorinį padalinį dėl pažymos išdavimo dėl žemės ūkio paskirties žemės sklypo pirkimo pirmumo teise. 2. Šis įstatymas įsigalioja
pritarti Vyriausybės siūlomai įstatymo įsigaliojimo tvarkai. 16. Lietuvos statybininkų asociacija (2014-03-31; Nr.
12-VYR-068) Lietuvos statybininkų asociacija, vienija daugiau kaip 160 narių (statybos įmonių bei kitų organizacijų) ir yra didžiausia statybos įmonių asociacija Lietuvoje. Asociacija susipažino su LR žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo Nr. IX-1314 pakeitimo įstatymo projektu (toliau – Projektas) ir teikia pastabas bei pasiūlymus:
pramonės, logistikos ir transporto centrai nesikuria miestų centruose. Jie kuriasi už miesto ribų dideliuose plotuose, o tuo tikslu neretai įsigyjami žemės ūkio paskirties sklypai. Todėl, priėmus Projektą, šiai veiklai tinkamų sklypų pasiūla sumažės, o jų kainos gali kilti. Tai neigiamai paveiks pramonės, logistikos ir transporto sektorių plėtrą. 2. Kadangi žemės ūkio paskirties žemėje įstatymų nustatytais atvejais galima statyti tam tikrus statinius (ūkininko sodybą, pagalbinio ūkio pastatus, kaimo turizmo pastatus, kitos paskirties pastatus ir pan.), todėl Projekte nustatyti žemės įsigijimo ir veiklos apribojimai sumažins statybų apimtis ir neigiamai paveiks statybų sektorių (ypač rajoninį). 3. Atkreiptinas dėmesys, kad žemės ūkio paskirties žemėje gali būti ne tik žemės ūkio naudmenos, bet ir kitokia žemė (pvz. želdynai, pelkės ir kt.), kuri netinkama ūkininkavimui. Taip pat žemės ūkio paskirties žemė gali būti netinkama ūkininkavimui dėl specifinio reljefo ar kitokių objektyvių aplinkybių. Projekte nurodyti asmenys, kurie turi išimtinę teisę įsigyti žemės ūkio paskirties žemę, aukščiau paminėtos žemės nepirks, nes ji netinkama ūkininkavimui. Todėl žemės savininkui bus neįmanoma parduoti žemę, o tai laikytina neproporcingu savininkų teisių suvaržymu. 4. Dėl aukščiau paminėtų aplinkybių Projektas sukels žemės ūkio paskirties sklypų dalinimo į mažesnius sklypus arba jų paskirties keitimo vajų.
Žemės savininkai bus priversti patirti laiko ir finansinius kaštus, o rezultate žemės ūkio paskirties sklypai (po jų padalinimo į mažesnius ar paskirties pakeitimo) bus parduoti ne ūkininkavimo veiklą vykdantiems asmenims. Todėl paminėtais atvejais Projektas savo tikslų nepasieks ir sukels tik beprasmį savininkų laiko ir finansinių lėšų eikvojimą. Nekvestionuojant valstybės noro riboti spekuliatyvinius žemės sandorius, kartu pažymėtina, kad nustatomi apribojimai turėtų būti logiški, pamatuoti ir nedarantys neproporcingos žalos nei kitiems ūkio sektoriams, nei žemės savininkams. Atsižvelgiant į aukščiau paminėtas aplinkybes Lietuvos statybininkų asociacija siūlo:
1) žemės ūkio paskirties sklypams, kuriems nustatomi įsigijimo ir veiklos apribojimai, nustatyti žymiai didesnę nei 5 ha ribą;
2) nustatant įsigijimo ir veiklos apribojimus vertinti ne tik formalų žemės ūkio paskirties sklypo dydį, bet ir jo faktinį tinkamumą žemės ūkio veiklai (naudmenų sudėtį ir pan.);
3) Projekto 5 str. 1 d. 3 p. nustatytą pirmumo teisę taikyti tik nuo tos ribos, nuo kurios taikomi pardavimo apribojimai, t.y. pirmumo teisės netaikyti mažiems sklypams, tokiu būdu nevaržant žemės sandorių bei išlaikant Projekte nuoseklią logiką. Pritarti Atsižvelgti. Siūloma nustatyti ribą - 10 ha be leidimo. 17. Lietuvos verslo konfederacija, Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacija, Lietuvos verslo darbdavių konfederacija, Asociacija Investors’ Forum (2014-04-01)
Įstatymo taikymo apimties 1.1.1.
Dėl juridinio asmens akcijų (dalių, pajų) perleidimo prilyginimo žemės perleidimui Darbo Grupės Projektu siūlomas Įstatymo
perleidimo sandoriui yra prilyginamas daugiau nei 10 ha ŽŪP žemės nuosavybės teise valdančio juridinio asmens perleidimo sandoris, taip pat tokio juridinio asmens akcijų (dalių, pajų) perleidimo sandoris, kurį sudarius akcijų (dalių, pajų) įgijėjas tampa daugiau nei 25 procentų minėto juridinio asmens akcijų (dalių, pajų) valdytoju. Be to, nurodoma, kad tokio juridinio asmens ir/ar jo akcijų (dalių, pajų) įgijėjui taikomi tokie pat Įstatymo ir kitų įstatymų nustatyti reikalavimai, kaip ir ŽŪP žemės pirkėjui. Tapačių reikalavimų, kaip ir ŽŪP žemės pirkėjui, taikymas akcijų (dalių, pajų) įsigijimui reikštų, kad asmuo, ketinantis įsigyti daugiau kaip 25 procentus juridinio asmens, nuosavybės teise valdančio daugiau kaip 10 ha ŽŪP žemės, akcijų (dalių, pajų), privalėtų atitikti visus Darbo Grupės Projekte numatytus ŽŪP žemės pirkėjui taikytinus kvalifikacinius reikalavimus, t.y.: · ne mažiau kaip 3 metus iki akcijų (dalių, pajų) įsigijimo sandorio vykdyti žemės ūkio veiklą ir deklaruoti žemės ūkio naudmenas ir pasėlius; · fiziniams asmenims papildomai – turėti atitinkamą išsilavinimą arba būti įregistravusiam ūkininko ūkį, tvarkyti buhalterinę apskaitą; · juridiniams asmenims papildomai – gauti daugiau kaip 50 procentų metinių įplaukų iš žemės ūkio produkcijos realizavimo bei įrodyti ekonominį gyvybingumą (pagal Žemės ūkio ministerijos nustatytus kriterijus); · gyventi (turėti registruotą buveinę) toje savivaldybėje, kurioje juridinis asmuo, kurio akcijų (dalių, pajų) planuojama įsigyti, turi ŽŪP žemės arba su ja besiribojančios savivaldybės teritorijoje; · gauti savivaldybės administracijos direktoriaus sudarytos komisijos leidimą; · užtikrinti, kad ŽŪP žemė nebūtų perleidžiama 5 metus; · užpildyti pirkėjo deklaraciją.
Tapačių reikalavimų, kaip ir ŽŪP žemės pirkėjui, taikymas akcijų (dalių, pajų) įsigijimui reikštų, kad asmuo, ketinantis įsigyti daugiau kaip 25 procentus juridinio asmens, nuosavybės teise valdančio daugiau kaip 10 ha ŽŪP žemės, akcijų (dalių, pajų), privalėtų atitikti visus Darbo Grupės Projekte numatytus ŽŪP žemės pirkėjui taikytinus kvalifikacinius reikalavimus, t.y.: · ne mažiau kaip 3 metus iki akcijų (dalių, pajų) įsigijimo sandorio vykdyti žemės ūkio veiklą ir deklaruoti žemės ūkio naudmenas ir pasėlius; · fiziniams asmenims papildomai – turėti atitinkamą išsilavinimą arba būti įregistravusiam ūkininko ūkį, tvarkyti buhalterinę apskaitą; · juridiniams asmenims papildomai – gauti daugiau kaip 50 procentų metinių įplaukų iš žemės ūkio produkcijos realizavimo bei įrodyti ekonominį gyvybingumą (pagal Žemės ūkio ministerijos nustatytus kriterijus); · gyventi (turėti registruotą buveinę) toje savivaldybėje, kurioje juridinis asmuo, kurio akcijų (dalių, pajų) planuojama įsigyti, turi ŽŪP žemės arba su ja besiribojančios savivaldybės teritorijoje; · gauti savivaldybės administracijos direktoriaus sudarytos komisijos leidimą; · užtikrinti, kad ŽŪP žemė nebūtų perleidžiama 5 metus; · užpildyti pirkėjo deklaraciją. Manome, kad tapačių reikalavimų, kaip ir ŽŪP žemės pirkėjui, taikymas akcijų (dalių, pajų) įsigijimui prieštarautų Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Europos Sąjungos (toliau – ES) teisei, taip pat būtų visiškai neprotingas ir nepamatuotas, nes: · nepagrįstai apribotų vienų juridinių asmenų (t.y. nuosavybės teise valdančių ŽŪP žemę) akcijų (dalių, pajų) perleidimą, lyginant su kitų juridinių asmenų (kurie neturi ŽŪP žemės) akcijų perleidimu. Toks skirtingas reglamentavimas skirtingiems juridiniams asmenims galimai pažeistų Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str.
1 d. įtvirtintą asmenų lygybės principą. · iš esmės padarytų neįmanomą bendrovių, nuosavybės teise valdančių daugiau kaip 500 ha, perleidimą, nes nė vienas asmuo negalėtų įsigyti nei tokios bendrovės, nei daugiau kaip 25% jos akcijų dėl taikytino 500 ha maksimalaus ŽŪP žemės ploto ribojimo. Tokiu būdu verslą sukūręs ir jį parduoti nusprendęs asmuo privalėtų dirbtinai skaidyti sukonsoliduotas ŽŪP žemės valdas ir jas pardavinėti atskirtiems pirkėjams arba bendrovės akcijas parduoti keliems asmenims ne didesniais nei 25% akcijų paketais; · apribotų žemės ūkio veikla neužsiimančių ir su ja nieko bendra neturinčių juridinių asmenų, kurie nuosavybės teise valdo daugiau kaip 10 ha ŽŪP žemės (pvz., kaimo turizmu, miškininkystės ar elektros gamybos iš atsinaujinančių išteklių verslu užsiimančių bendrovių) akcijų perleidimą; · nebūtų įmanoma užtikrinti tokių sandorių kontrolės, kadangi (i) akcijų (dalių, pajų) perleidimo sandoriams neprivaloma notarinė forma, (ii) užsienio subjektų tarpusavyje sudaromiems akcijų (dalių, pajų) perleidimo sandoriams paprastai būtų taikoma užsienio valstybės teisė; (iii) neaišku, kam akcijų įgijėjas turėtų teikti pirkėjo deklaraciją ir pan.; · prieštarautų Lietuvos pažangos strategijoje „Lietuva 2030“ įtvirtintam tikslui „tapti dinamiška, ambicinga, investuotojams įdomia šalimi“, kadangi toks akcijų (dalių, pajų) sandorių ribojimas neabejotinai turėtų neigiamą įtaką užsienio investicijų pritraukimui; · prieštarautų ES teisei, o konkrečiai – Sutartyje dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) įtvirtintam laisvam kapitalo judėjimui. ES Teisingumo Teismas yra konstatavęs, kad reikalavimas gauti atitinkamą leidimą, siekiant įsigyti tam tikro subjekto akcijas (ar atitinkamą jų skaičių), yra nesuderinamas su SESV 63 str.
Atsižvelgiant į aukščiau nurodytą, siūlytume visiškai atsisakyti Įstatymo taikymo juridinio asmens akcijų (dalių, pajų) perleidimo sandoriams. 1.1.2. Dėl Įstatymo taikymo išimčių Darbo Grupės Projekte numatytos Įstatymo taikymo išimtys, be kita ko, apima ir ŽŪP žemės įgijimą paveldėjimo, nuosavybės teisės atkūrimo būdais, taip pat atvejus, kai įgijėjo ir su juo susijusių asmenų bendrai valdomas ŽŪP žemės kiekis nėra didesnis kaip 10 ha, įsigijimą. Įstatymo netaikymas ŽŪP žemės įgijimui paveldėjimo ir nuosavybės teisės atkūrimo būdu prieštarauja Konstitucijos 29 str. įtvirtintam asmenų lygybės principui. Siūlomu įstatyminiu reguliavimu būtų sudarytos sąlygos Darbo Grupės Projekte nustatytų reikalavimų neatitinkantiems asmenims įgyti didesnį nei 500 ha ŽŪP žemės plotą. Be to, atsirastų galimybė piktnaudžiauti tokiu reguliavimu, pavyzdžiui, nusiperkant paveldėjimo teisę pagal paveldėjimo teisės pirkimo-pardavimo sutartį. Kadangi paveldėjimo teisės į ŽŪP žemę įgijėju gali būti iš esmės bet kuris juridinis ar fizinis asmuo, įsigaliojus Darbo Grupės Projektu siūlomiems Įstatymo pakeitimams, galėtų atsirasti nauja paveldėjimo teisių pardavimo niša, savo esme panaši į išvadų dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo perleidimą. Darbo Grupės Projekte siūloma, kad leidimą įsigyti ŽŪP žemę išduodanti savivaldybės administracijos direktoriaus sudaryta komisija prieš tokio leidimo išdavimą turėtų įsitikinti, be kita ko, kad perleidžiami ŽŪP žemės sklypai bus naudojami tik žemės ūkio veiklai vykdyti. Tačiau apart žemės ūkio veiklos, ŽŪP žemė gali būti įsigyjama bei naudojama ir kitiems teisėtiems tikslams, kaip antai alternatyviai žemės ūkio veiklai (pvz., kaimo turizmui), taip pat vėjo ar saulės elektrinių statybai ir eksploatavimui ir pan.
Be to, gana dažnai pasitaiko atvejų, kai daugiau nei
kaip ŽŪP žemė, bendro ploto yra apaugę mišku. Pagal teisės aktus miško įveisimas yra leidžiamas ir tam tikrus kriterijus atitinkančiuose ŽŪP žemės plotuose (pvz. sklypuose, kurių dirvožemio našumas yra mažesnis nei
ir pan.). Tokia žemė neretai įsigyjama su tikslu joje užsiimti miškininkystės veikla (pvz., įvesti mišką, naudoti miško išteklius bei medieną ir pan.), o ne vykdyti žemės ūkio produkcijos gamybą. Todėl Darbo Grupės Projektu siūloma nustatyti pareiga įrodyti atitinkamai komisijai, kad įsigyjamas ŽŪP žemės sklypas bus naudojamas tik žemės ūkio veiklai sukurtų su logika prasilenkiančius reikalavimus ŽŪP žemės įgijėjams, kurie tokią žemę norėtų naudoti kitai ŽŪP žemėje leidžiamai veiklai. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytą, manome, kad didesnį nei 10 ha kiekį ŽŪP žemės netaikant siūlomų saugiklių turėtų būti leidžiama įsigyti tam tikroms specializuotoms veikloms (kaip miškininkystė, kaimo turizmas, kita alternatyvi žemės ūkio veikla ir pan.).
Be to, siekiant užtikrinti tokių Įstatymo tikslų kaip žemės konsolidacija ir racionaliai tvarkomų žemės valdų suformavimas efektyvesnį įgyvendinimą, siūlytina į Įstatymo projektą įtraukti žemiau nurodytas papildomas Įstatymo taikymo išimtis, t.y. žemės perleidimo/įgijimo atvejus, kuriems Įstatymas nebūtų taikomas: · ŽŪP žemės įgijimą mainų forma, kai vienas ŽŪP žemės sklypas yra mainomas į kitą: mainai yra greita bei efektyvi ir praktikoje dažnai naudojama forma racionalių žemės valdų suformavimui bei konsolidavimui; · ŽŪP žemės perleidimus tarp grupės įmonių; · ŽŪP žemės įnešimą į įstatinį kapitalą, kadangi tai iš esmės yra veiklos vykdymo formos pakeitimas. Pavyzdžiui, žemės veiklą vykdantis ir ŽŪP žemę nuosavybės teise valdantis fizinis asmuo galėtų įnešti jam priklausančią ŽŪP žemę į įmonės įstatinį kapitalą, siekdamas veiklą tęsti per juridinį asmenį. Papildomų reikalavimų taikymas ŽŪP žemės įnešimui į įstatinį kapitalą iš esmės apribotų žemės ūkio veiklą vykdančių asmenų ūkinės veiklos laisvę pasirinkti atitinkamą veiklos formą. 1.2. Dėl maksimalaus nuosavybės teise įsigyjamos ŽŪP žemės ploto ribojimo Darbo Grupės Projektu siūloma nustatyti dvigubą maksimalaus leidžiamo įsigyti ŽŪP žemės ploto ribojimą, t.y.: · 10 ha limitą, kurį galėtų įsigyti kiekvienas asmuo (įskaitant ir ne žemės ūkio veiklos subjektus); bei · 500 ha limitą, kurį galėtų įsigyti tik nustatytus reikalavimus atitinkantys asmenys. Išnagrinėjus užsienio valstybių patirtį ŽŪP žemės įsigijimo reguliavime pažymėtina, kad nei vienoje iš kaimyninių valstybių, t.y. Estijoje, Latvijoje ir su tam tikromis išimtimis Lenkijoje, nėra nustatytas maksimalus nuosavybės teise leidžiamos įsigyti ŽŪP žemės plotas.
Lenkijoje maksimalaus kiekio ribojimas yra taikomas tik tuomet, kai žemė įsigyjama iš valstybės, o įsigyjant vien privačią žemę, jokie maksimalaus kiekio ribojimai netaikomi. Be to, maksimalaus ploto ribojimo nėra ir tokiose gilias žemdirbystės tradicijas turinčiose ES valstybėse, kaip Danija ir Vokietija. Atsižvelgiant į minėtų užsienio valstybių patirtį, siūlytume nustatyti reguliavimą, kad žemės ūkio veikla užsiimantys asmenys galėtų įsigyti neribotą ŽŪP žemės plotą, o kiekio ribojimas būtų taikomas tik tokių kriterijų neatitinkantiems asmenims. 1.3. Dėl reikalavimų ŽŪP žemės įgijėjui
turėti išsilavinimą Darbo Grupės Projekto siūloma įtvirtinti, kad ŽŪP žemę galėtų įsigyti tik fiziniai asmenys, įregistravę ūkininko ūkį arba turintys žemės ūkio išsimokslinimo diplomą. Lietuvos Respublikos ūkininko ūkio įstatymo 7 str. 1 d. 5 p., yra nurodyta, kad ūkiui registruoti, be kita ko, turi būti pateikiamas dokumentas, patvirtinantis asmens profesinį pasirengimą ūkininkauti. Tai reiškia, kad fizinis asmuo, norėdamas įsigyti daugiau kaip 10 ha ŽŪP žemės, visais atvejais privalo turėti tam tikrą išsilavinimą. Konstitucijos 46 str. 1 d. yra numatyta, kad Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva. Ši nuostata yra glaudžiai susijusi su Konstitucijos 48 str. 1 d. įtvirtinta asmens teise pasirinkti darbą ir verslą. 2002 m. kovo 14 d. nutarime Konstitucinis Teismas konstatavo, kad „asmens konstitucinė teisė į nuosavybę yra esminė (būtina) asmens ūkinės veiklos laisvės įgyvendinimo sąlyga. Ribojant asmens teisę į nuosavybę, yra ribojama ir asmens ūkinės veiklos laisvė“ ir „pagal Konstituciją neleidžiama riboti asmens teisės į nuosavybę, nepriklausomai nuo asmens išsilavinimo“.
Šioje byloje Konstitucinis Teismas pripažino, jog atitinkama Farmacinės veiklos įstatymo nuostata ta apimtimi, kuria buvo ribojama fizinių asmenų, neturinčių aukštojo farmacinio išsilavinimo, nuosavybės teise įsigyti vaistines, prieštaravo Konstitucijos 23 str. 1 ir 2 d., 46 str. 1 d. ir 48 str. 1 d. Apibendrinant, išsilavinimo reikalavimo įtvirtinimas Įstatyme prieštarautų Konstitucijai, t.y. jos 23 str. 1 ir
įstatymai, 46 str. 1 d. (Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva) ir 48 str. 1 d. (kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą). 1.3.2. Reikalavimas gyventi (turėti buveinę) atitinkamoje savivaldybėje Darbo Grupės Projektu siūlomu Įstatymo 2 str. pakeitimu, be kita ko, įtvirtinamas geografinis ŽŪP žemės įsigijimo ribojimas, numatantis, kad asmuo (tiek fizinis, tiek juridinis) gali įsigyti ŽŪP žemės tik tos savivaldybės, kurioje nuolat gyvena (yra registruota juridinio asmens buveinė) arba su ja besiribojančios savivaldybės teritorijoje.
2006 m. kovo 30 d. nutarime Konstitucinis Teismas, nagrinėdamas klausimą dėl tuometinio ŽŪP žemės įsigijimo reguliavimo, kuriuo buvo nustatyti skirtingi galimos įsigyti ŽŪP žemės dydžiai skirtingiems asmenims, taip pat pasisakė ir dėl atitinkamų įstatyminio reguliavimo kriterijų ir jų vertinimo, numatydamas, kad „įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į žemės rūšį (kategoriją), gali nustatyti žemės teisinį režimą, inter alia nuosavybės naudojimo, ūkinės veiklos ir kitos veiklos sąlygas, apribojimus, draudimus, tačiau minėti apribojimai turi būti konstituciškai pagrįsti“ ir „<...> leistinos įsigyti nuosavybės teise žemės ūkio paskirties žemės sklypų maksimalius dydžius turi lemti žemės ūkio paskirties žemės pobūdis bei siekiamas viešasis interesas, o ne tokie kriterijai, kurių negalima konstituciškai pagrįsti (kaip antai reikalavimas, kad žemės ūkio paskirties žemės sklypų įgijėjai patys ūkininkautų toje žemėje ar gyventų atitinkamoje vietovėje, kad būtų priversti pasirinkti kurią nors vieną iš pagal įstatymus galimų ūkininkavimo formų ir pan.)“. Cituojamame nutarime Konstitucinis Teismas aiškiai įvardijo, kad reikalavimas ŽŪP žemės įgijėjui gyventi (turėti registruotą buveinę) atitinkamoje vietovėje yra konstituciškai nepagrįstas. Todėl Darbo Grupės Projektu siūlomi „saugikliai“, kad ŽŪP žemės įsigyjantis asmuo privalo gyventi (registruoti savo buveinę) tam tikros savivaldybės teritorijoje akivaizdžiai prieštarautų Konstitucijai ir Konstitucinio Teismo jurisprudencijai ir todėl jų turi būti atsisakyta. 1.3.3.
neperleisti įsigytos ŽŪP žemės Darbo Grupės Projekto 7 str. siūloma įtvirtinti ŽŪP žemės įgijėjo pareigą neperleisti ŽŪP žemės sklypo kitiems asmenims ne mažiau kaip 5 metus nuo jo įsigijimo dienos. Remiantis Konstitucinio Teismo praktika[⁸⁰], teisė į nuosavybę yra esminė (būtina) asmens ūkinės veiklos laisvės įgyvendinimo sąlyga. Atitinkamai siūlomas nustatyti reikalavimas 5 metus neperleisti įsigytos ŽŪP žemės tretiesiems asmenims galimai pažeistų Konstitucijoje įtvirtintą nuosavybės neliečiamumą bei asmens ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos principus, todėl jo turi būti atsisakyta. 1.3.4. Reikalavimas gauti leidimą Darbo Grupės Projektu siūloma numatyti, kad ŽŪP žemės įgijėjas privalo gauti atitinkamos savivaldybės administracijos direktoriaus sudarytos komisijos leidimą. Tokia komisija būtų sudaroma iš, be kita ko, savivaldybėje veikiančių žemės savininkus ir (ar) žemės ūkio veiklą vykdančius asmenis vienijančių savivaldos organizacijos atstovų. Visų pirma, tokia komisija nebūtų viešo administravimo subjektas, todėl visiškai neaišku kam ir kokia tvarka galėtų būti skundžiami komisijos sprendimai neišduoti leidimo ŽŪP žemės įsigijimui. Antra, vietinės bendruomenės (žemės savininkų, žemės ūkio veiklą vykdančių asmenų ir pan.) dalyvavimas tokios komisijos veikloje galimai sudarytų sąlygas jai piktnaudžiauti esama padėtimi bei neišduoti leidimo dėl subjektyvių priežasčių. Tai neabejotinai ribotų investicijas į žemės ūkį, skatintų korupciją ir padidintų teisminių ginčų skaičių. Trečia, remiantis Darbo Grupės Projektu, komisija galėtų išduoti leidimą, tik įsitikinusi, kad: · įsigyjama ŽŪP žemė bus naudojama tik žemės ūkio veiklai; · nebus didinama žemės valdų koncentracija, galinti daryti tiesioginį poveikį vidutinių ir smulkių ūkių žlugdymui. Tokių visiškai subjektyvių kriterijų nustatymas ne tik kad neužtikrintų ŽŪP žemės rinkos skaidrumo, bet priešingai – sudarytų sąlygas nepagrįstų sprendimų neišduoti leidimų priėmimui.
Be to, tokių kriterijų nustatymas prasilenkia su logika, kadangi iš esmės kiekvienas ŽŪP žemės įsigijimo sandoris didina žemės valdų koncentraciją. Todėl formaliai komisija turėtų pagrindą neišduoti nei vieno leidimo. Taip pat nėra aišku, kokiais kriterijais remiantis būtų nustatomas poveikis vidutiniam ir smulkiam ūkiui. Pažymėtina, kad Lietuvos įstatymai apskritai nepateikia smulkaus, vidutinio ir stambaus ūkio sąvokų. Todėl neaišku pagal kokius kriterijus komisija kvalifikuotų ūkius tam, kad galėtų įvertinti tam tikrai jų grupei neva gresiantį žlugdymą. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas pastabas, turi būti užtikrinta, kad siūloma leidimų sistema nesukurtų pagrindo korupcijos lygio šalyje augimui. Leidimus turėtų išduoti tik konkreti institucija ir tik pagal aiškiai ir nedviprasmiškai apibrėžtą leidimų išdavimo tvarką, kurioje, be kita ko, būtų numatytas baigtinis sąrašas atvejų, kada leidimas gali būti neišduodamas, atsisakant bet kokių subjektyvių vertinimo kriterijų (kaip galima žala smulkiam ir vidutiniam ūkiui ir pan.). 1.4. Dėl kitų neigiamų pasekmių ūkininkams ir visai visuomenei Darbo Grupės Projektu siūlomi nustatyti saugikliai turės ženklios neigiamos įtakos ir tai subjektų kategorijai, kurios apsaugai juos ketinama numatyti, t.y. patiems Lietuvos ūkininkams. Remiantis AB
„Swedbank“ užsakymu surinktais statistiniais duomenimis[⁸¹], šiemet
Lietuvoje ūkį planuoja plėsti apie 41% šalies ūkininkų. Maždaug ketvirtadalis jų (25%) ketina įsigyti dirbamos žemės, penktadalis (19%) – reikalingos technikos. Taigi, ūkininkai aktyviai naudojasi bankų paskolomis, kurių grąžinimas paprastai užtikrinamas ŽŪP žemės įkeitimu. Įtvirtinus Darbo Grupės Projektu siūlomus saugiklius, ŽŪP žemė kaip užstatas bankams taps visiškai nepatrauklus dėl ribotų galimybių jį realizuoti.
Bankas, kaip hipotekos kreditorius, negalės perimti ŽŪP žemės, kadangi neatitiks kvalifikacinių reikalavimų, arba turės pradėti ūkininkauti. Tuo tarpu žemę galinčių nupirkti subjektų ratas bus ženkliai sumažėjęs. Atitinkamai tai neigiamai atsilieps ŽŪP žemės vertei, o ūkininkai bus priversti paskolas ūkio plėtrai užtikrinti kitu asmeniniu turtu, o pastarojo nepakankant – atsisakyti plėtros arba nukelti ją vėlesniam laikotarpiui. Be to, įtvirtinti saugikliai sukels neigiamas pasekmes ŽŪP žemės savininkams. Didesnius nei 10 ha ŽŪP žemės plotus valdantys asmenys (pvz., privačių kaimo sodybų savininkai, kiti žemę restitucijos ar paveldėjimo būdu įgiję asmenys) susidurs su sunkumais norėdami juos parduoti, kadangi tokios žemės įgijėjams bus taikomi kvalifikaciniai reikalavimai, kas atitinkamai sumažins potencialių pirkėjų ratą. Tai neabejotinai lems ir žemės kainos mažėjimą, kadangi visus saugiklių reikalavimus atitinkantys žemės pirkėjai dėl susiklosčiusios situacijos rinkoje galės „diktuoti“ žemės kainą. Be to, toks teisinis reguliavimas taip pat galimai sudarys prielaidas ŽŪP žemės sklypų skaidymui į mažesnius nei 10 ha sklypus, kas iš esmės prieštarautų Įstatymu siekiamam tikslui – žemės konsolidacijai ir racionaliai tvarkomų žemės valdų suformavimui. II. APIBENDRINIMAS Susipažinus su ŽŪP žemės nuosavybės reguliavimu kitose ES valstybėse narėse (kaip antai, Latvijoje, Estijoje, Lenkijoje, Danijoje, Vokietijoje), konstatuotina, kad Projektais siūlomas teisinis reguliavimas būtų vienas griežčiausių. Tokia išvada darytina įvertinus, be kita ko, faktą, kad nei vienoje iš aukščiau paminėtų užsienio valstybių nėra įtvirtintas maksimalaus nuosavybės teise įsigyjamo ŽŪP ploto ribojimas, taip pat netaikomi ribojimai susijusiems asmenims bei juridinio asmens, nuosavybės teise valdančio ŽŪP žemę, akcijų įgijimui.
Skirtingai nuo užsienio valstybių praktikos, kur ŽŪP žemės įsigijimo reguliavimas darosi vis liberalesnis (pvz., Danija nuo 2010 m. balandžio 1 d. atsisakė eilės ribojimų ŽŪP žemės įsigijimui), Lietuvoje ŽŪP žemės rinką siūloma maksimaliai paralyžiuoti. Toks teisinis reguliavimas smarkiai sumažintų Lietuvos konkurencingumą, palyginti su kaimyninėmis šalimis. Atsižvelgdami į tai, kad beveik visi Projektuose numatyti saugikliai galimai prieštarautų Konstitucijoje įtvirtintoms pamatinėms vertybėms, ES teisei, verslo logikai bei stipriai pakenktų Lietuvos investicinei aplinkai, siūlytume diskusijas dėl konkrečių ŽŪP žemės nuosavybės ribojimo saugiklių pradėti iš pradžių, atidžiai įvertinant kiekvieną saugiklį, jo pagrįstumą ir būtinumą, atitikimą Konstitucijai, ES teisei bei Įstatymo keliamiems tikslams. Norime akcentuoti, kad įstatyminis reguliavimas neturėtų būti nukreiptas tam tikros visuomenės grupės interesų patenkinimui. Atvirkščiai, įstatymu turėtų būti įtvirtintas toks reguliavimas, kuris sudarytų sąlygas žemės ūkio verslo plėtrai ir nediskriminuotų skirtingų žemės ūkio veiklos vykdytojų. Nepritarti. Nepritarti. Nepritarti. Nepritarti. Nepritarti. TTK išvada - neprieštarauja Konstitucijai. Nepritarti. (TTK išvada – neprieštarauja Konstitucijai). Nepritarti. TTK išvada - neprieštarauja Konstitucijai. Atsižvelgti. Nepritarti. (Šiuo klausimu Seime diskutuojama jau nuo 2014 m. sausio mėnesio (Kaimo reikalų komitetas 2014 m. sausio 22 d. sudarė darbo grupę, vėliau ne kartą šiuo klausimu rengti klausymai, pasitarimai ir pan.)). 18. LAEI (2014-04-01; Nr.
(2014-04-01; Nr. S-85 (1-09)) LEAI mokslininkai vykdo ekonomikos ir vadybos krypties tyrimus, todėl negali būti ekspertai dėl teisinių šių projektų aspektų. Vertinant ekonomines ir socialines apribojimų žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo pasekmes Lietuvos kaimo raidai, atsižvelgėme į kaimo vietovių depopuliaciją ir sudėtingą demografinę situaciją bei iš to kylantį gyvybiškai svarbų poreikį paskatinti jaunus išsilavinusius žmones kurtis kaime. Taip pat atsižvelgėme į tai, kad esant mažai ekonominės veiklos alternatyvų, ūkininkavimas vis dar išlieka svarbiausia pajamas duodančia veikla daugelyje kaimo vietovių. Projektuose numatyti reikalavimai fiziniams asmenims, norintiems įsigyti žemės ūkio paskirties žemės, susiejant šiuos reikalavimus tik su žemės ūkio krypties išsilavinimu, labai susiaurina jaunų aukštąjį neuniversitetinį ir universitetinį išsilavinimą turinčių žmonių galimybes imtis žemės ūkio verslo. Pasirinkus tokius apribojimus būtina suvokti jų galimą poveikį kaime vykstantiems procesams. Studijų sričių ir krypčių, pagal kurias vyksta studijos aukštosiose mokyklose, sąrašas (patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. gruodžio 23 d. nutarimu Nr. 1749 „Dėl Studijų sričių ir krypčių, pagal kurias vyksta studijos aukštosiose mokyklose, sąrašo ir Kvalifikacinių laipsnių sąrašo patvirtinimo“) žemės ūkio ir veterinarijos studijų krypčių grupei priskiria tik šias mokslų studijų kryptis: veterinarinę mediciną, žemės ūkį, maisto studijas, miškininkystę bei žemės ūkio mokslus. Dėl šių apribojimų papildomi barjerai imtis žemės ūkio verslo bus sukurti ne tik miestiečiams, bet ir jauniems kaimo žmonėms, kurie turi inžinerinį ir technologinį išsilavinimą arba yra baigę ekonomikos ar vadybos studijas, pvz., ASU ekonomikos ir vadybos fakulteto absolventams. Atsižvelgti. Patobulintame įstatymo projekte nėra žodžio „krypties“, nėra susiaurinimo. 19. Lietuvos ūkininkų sąjunga (2014-04-07; Nr.
14-04/076) Visiškai nepritariame šiuo metu visuomenėje ir žiniasklaidoje skleidžiamai nuomonei, jog žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo „saugiklių įstatymas sukurs aplinką, kurioje nebeliks konkurencijos žemės pardavimo rinkoje. Žemės pirkėjų ratas susitrauks iki minimumo” (šaltinis – www.manoukis.lt, 2014-03-27 straipsnis
„Pataisos dėl saugiklių gali sunaikinti žemės rinką, sako žemvaldžiai“). Ūkininkų nuomone, žemės ūkio paskirties žemė negali ir neturi būti ta prekė
rinkoje, kuria būtų dirbtinai prekiaujama kaip bet kuria kita preke, sukeliant nepagrįstai dideles kainas rinkoje. Teisę ją įsigyti pirmiausiai turi turėti tie, kurie iš tikrųjų ją dirba ir joje ūkininkauja. Išnagrinėję visus aukščiau paminėtus projektus, kurie buvo pristatyti ir svarstomi LR Seimo Kaimo reikalų komiteto surengtame klausimyno svarstyme š.m. balandžio 9 d., norime atkreipti dėmesį, jog labiausiai ūkininkų lūkesčius atitinka Lietuvos Respublikos Seimo narių grupių parengti projektai Nr. XIIP1498(2) ir XIIP-1587, nors ir jiems turime pastabų. Vertinant tai, kad greičiausiai už pagrindą Lietuvos respublikos Seime svarstymui bus imamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. kovo 26 d. nutarimu Nr. 275 patvirtintas projektas, norime atkreipti dėmesį į kelis pagrindinius akcentus, kuriuos reikėtų įvertinti prieš priimant galutinį sprendimą:
išlikti tas punktas, kad asmenys, turintys teisę įsigyti žemės ūkio paskirties žemę, „gali įsigyti žemės ūkio paskirties žemės tik tos savivaldybės, kurioje nuolat gyvena (yra registruota juridinio asmens buveinė) ar su ja besiribojančios savivaldybės teritorijoje“. Esame įsitikinę, kad būtent šis punktas neleis užsiimti žemės ūkio paskirties žemės prekiavimu tarp vietos ir užsienio fizinių bei juridinių asmenų spekuliaciniais tikslais. Būtent šis punktas sudaro sąlygas realiai ūkininkauti ir kurti ekonomiškai perspektyvų ūkį. 2.
Respublikos Vyriausybės (toliau – LRV projektas) siūlymas atsisakyti žemės ūkio paskirties žemę įsigyti pirmojo mūsų pasiūlymo ir pasilikti prie leidimų, numatant, jog „gali įsigyti žemės ūkio paskirties žemės tik gavę savivaldybės pagal žemės buvimo vietą administracijos direktoriaus leidimą, išduotą atsižvelgiant į savivaldybės tarybos sudarytos (iš savivaldybės administracijos atstovo (-ų), seniūnijos pagal žemės buvimo vietą seniūno, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovo, taip pat savivaldybėje veikiančių vietos bendruomeninių organizacijų ir žemės savininkus ir (ar) žemės ūkio veiklą vykdančius asmenis vienijančių savivaldos organizacijų atstovų, jiems sutikus dalyvauti komisijos veikloje) komisijos siūlymą. Leidimas išduodamas arba pateikiamas motyvuotas atsisakymas jį išduoti ne vėliau kaip per 15 darbo dienų nuo prašymo jį išduoti gavimo savivaldybės administracijoje.” (LRV projekto 2 str. 3 p.). Dar kartą atkreipiame dėmesį, jog įstatymo projekte nenumatant aiškių komisijos darbo gairių, kyla daug abejonių dėl komisijos nešališko darbo, nes rajoninės savivaldos lygmuo yra labai politizuotas, o žemės ūkio vykdančius asmenis vienijančių savivaldos organizacijų įtraukimas nešališko darbo taip pat gali neužtikrinti. LRV projekto 2 str. 4 p. numatyti atvejai, kad leidimai bus išduodami, jeigu „bus tenkinama bent viena šių sąlygų, t. y. didinamas visų tipų žemės ūkio veiklos konkurencingumas, ūkio perspektyvumas ir struktūra, skatinamas maisto grandinės organizavimas ir rizikos valdymas žemės ūkyje, atkuriamos, išsaugomos ar pagerinamos nuo žemės ūkio ir miškininkystės priklausančios ekosistemos, skatinama socialinė įtrauktis, skurdo mažinimas ir ekonominė plėtra kaimo vietovėje)“, laikome, kad yra niekiniai, nes teisme galėtų būt nesunkiai įrodomi kaip nepagrįsti ir atmestini.
Pritartume leidimų įsigyti žemės ūkio paskirties žemę išdavimą vykdyti pavesti Nacionalinei žemės tarybai prie Žemės ūkio ministerijos, kuri būtų nešališka ir turėtų šiam darbui užtikrinti reikiamų žinių ir resursų. Atkreipiame dėmesį, jog Lietuvos Respublikos Seimo narių grupių parengto projekto Nr. XIIP1498(2) 8 str. 1-8 p. tai ir yra numatyta. 3. Nepritariame nuostatai, kad žemės ūkio paskirties žemę būtų sudaryta galimybė be specialių reikalavimų įsigyti „jauniesiems ūkininkams iki 40 metų, gavusiems savivaldybės pagal žemės buvimo vietą administracijos direktoriaus sudarytos komisijos leidimą įsigyti žemės ūkio paskirties žemę“ (projekto Nr. XIIP-1587 2 str. 1 p. 1 d. ). Siūlome, jog ši dalis būtų išdėstyta taip, jog šio punkto nuostatos netaikomos jauniesiems ūkininkams, dalyvaujantiems Lietuvos kaimo plėtros programos priemonėse, skirtose jauniesiems ūkininkams įsikurti ir pageidaujantiems nuosavybės teise įsigyti žemės ūkio paskirties žemės sklypus. Savo pasiūlymą motyvuojame tuo, jog paliekant išimtį iki 40 metų, ja sugebės pasinaudoti ir tie, kurie visai neketina ūkininkauti, tačiau pageidauja žemės įsigyti pasipelnymo tikslais. Esame įsitikinę, kad tie jaunieji ūkininkai, kurie dalyvaus Lietuvos kaimo plėtros programos priemonėse bus tikrai motyvuoti ir apsisprendę ūkininkauti. 4. Nepritariame, jog LRV projekto 5 str. 1 p.
1 p. 2 d. būtų numatyta ši išimtis ir siūlome ją išbraukti: “Šiame punkte nustatyta juridinio asmens, kuris pats negali įsigyti žemės dėl šio įstatymo
pasirinkimu ir laikantis šio įstatymo reikalavimų turi teisę pasinaudoti šio juridinio asmens akcininkas (dalininkas, pajininkas), jeigu šis juridinis asmuo parduodamą žemę pagal Nekilnojamojo turto registre įregistruotą sutartį naudojo ir žemės ūkio naudmenas ir (ar) pasėlius joje deklaravo ne mažiau kaip 5 metus;
Žemės ūkio paskirties žemės sklypas parduodamas neatliekant šio straipsnio 3 – 6 dalyse nustatytų procedūrų, jei žemės ūkio paskirties žemės sklypo savininko pasirinktas pirkėjas yra parduodamo žemės ūkio paskirties žemės sklypo naudotojas, pagal Nekilnojamojo turto registre įregistruotą sutartį (-is) naudojęs šią žemę žemės ūkio veiklai ne mažiau kaip penkerius metus;“ Suprantame realiai dirbančių žemė ūkio bendrovių nuogąstavimą dėl dirbamos žemės stygiaus, tačiau jos pajininkai, realiai būdami patys fiziniai asmenys, neturi turėti išskirtinumo prieš ūkininkus, irgi veikiančius kaip fiziniai asmenys. Reikia nepamiršti, kad žemės ūkio bendrovės kūrėsi jau turėdamos pagrindą, o jų motyvai, kad ŽŪB šiuo metu yra pranašesnės už ūkininkus, nes, neva, pelningesnės, daugiau įdarbinančios žmonių, efektyviau vykdančios veiklą, taikančios naujas technologijas ir pan., manytume, yra niekuo nepagrįsti. Kad tai įvertinti, reikia imti panašaus dydžio bendrovę ir ūkininką, o juk didžioji dalis Lietuvos ūkininkų vis dar yra kūrimosi procese. Kita vertus, ŽŪB siūlymas, jog būtų daromos išimtys toms bendrovėms, kurios turi daug gyvulių ir žemės nuosavybės turėjimas būtų susietas su gyvulių skaičiumi, taip pat yra nepagrįstas, nes negalima daryti išimčių kilnojamo turto susiejimui su nekilnojamu turtu.
Prašome dar kartą palaikyti pasiūlymą valdomą juridinio asmens žemę išdalinti konkrečiam akcininkui (dalininkui, pajininkui) kaip fiziniam asmeniui ir taip skaičiuoti bendrą jam priklausantį žemės ūkio paskirties žemės plotą, kad jis nebūtų didesnis kaip 500 ha vienam fiziniam asmeniui. Taip problema išsispręstų savaime. 5. Siūlome būtinai taisyti dabar galiojančio „Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo Nr. IX-1314“ (Žin., 2003, Nr. 15-600) 6 str. 4 p., LRV patvirtinto projekto 5 str. 4 p. arba projekto XIIP-1498(2) 10 str. 4 p. esančią nuostatą, kad „ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo žemės savininko pranešimo gavimo dienos raštu praneša parduodamo žemės sklypo naudotojui (naudotojams), asmenims, kurių nuosavybės teise turimi žemės sklypai ribojasi su parduodamu žemės ūkio paskirties žemės sklypu”, atsisakant vienu metu informuoti visus, besiribojančius su parduodamu žemės sklypu. Tai nepagrįstai iškelia žemės kainą, todėl siūlome įrašyti, jog pirmiausiai apie parduodamą sklypą turi būti informuotas nuomojamą žemę dirbantis, o tik vėliau, jam atsisakius ją pirkti, visi kiti, kurių nuosavybės teise turimi žemės sklypai ribojasi su parduodamu žemės ūkio paskirties žemės sklypu. Prašome apsvarstyti mūsų pasiūlymus ir į juos atsižvelgti. Nepritarti. Nepritarti. Pritarti. Iš dalies pritarti. Nepritarti. Pritarti. Atsižvelgiama į Teisės departamento, Europos teisės departamento ir kitų specialistų pastabas dėl prieštaravimo ES teisės normoms. Siūloma laikytis Kaimo reikalų komiteto 2014 m. sausio 22 d. sudarytos darbo grupės suformuotos nuomonės. Nuostata papildyta „įsikuriantiems“. Nuostata patobulinta (išbrauktas antras sakinys).
Siūloma laikytis Kaimo reikalų komiteto sudarytos darbo grupės nuomonės. Komiteto patobulintame įstatymo projekte XIIP-1587(2) įtvirtintos Vyriausybės siūlomos nuostatos šiuo klausimu. 20. Geologijos įmonių asociacija (2014-04-03; Nr. 1) Siūlomos nuostatos yra akivaizdi grėsmė Lietuvos valstybei ir jos žmonėms. Atsižvelgti. Nepateikti pasiūlymai. 21. Lietuvos savivaldybių asociacija (2014-04-14)23 Lietuvos savivaldybių asociacija susipažino su Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo Nr. IX-1314 pakeitimo įstatymo projektu Nr. XIIP-1638 (toliau – Įstatymo projektas). Vadovaudamiesi 2014 m. balandžio 9 d. Lietuvos savivaldybių asociacijos valdybos posėdžio metu priimtu sprendimu, informuojame, kad Įstatymo projekto 2 straipsnio 3 dalies ir 7 straipsnio 1 ir 2 dalies redakcijoms nepritariame. Lietuvos savivaldybių asociacijos valdyba, įvertinusi faktą, kad šiuo metu Lietuvos Respublikos Seime svarstomuose Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo pakeitimo projektuose (Nr. XIIP-1638 ir Nr. XIIP-1587) siūlomos naujos savivaldybių funkcijos (leidimų įsigyti žemę išdavimas; komisijų, priimančių sprendimus žemės pirkimo leidimų išdavimui, sudarymas; žemės ūkio minimalios produktų gamybos kontrolė) nėra vietos savivaldai būdingos (imanentinės), didina administracinę naštą, neturi ekonominio pagrįstumo, galimai iškreipia konkurencinę aplinką, nutarė:
Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo keitimo projektų Nr. XIIP-1638 ir Nr. XIIP-1587 teisinėms nuostatoms dėl savivaldybių naujų funkcijų savivaldybių taryboms (ar administracijoms) sudarant žemės pirkimo komisijas, savivaldybių administracijoms išduodant žemės pirkimo leidimus ir (ar) kontroliuojant žemės ūkio minimalios produktų gamybą bei skiriant administracines nuobaudas. 2.
išduotų ir žemės ūkio minimalios produktų gamybos kontrolę vykdytų, administracinės teisės pažeidimus dėl minimalios žemės ūkio produkcijos gamybos įsipareigojimų nevykdymo fiksuotų, bei baudas skirtų Nacionalinė žemės tarnyba. Nepritarti. Nepritarti. Siūloma laikytis Kaimo reikalų komiteto sudarytos darbo grupės nuomonės ir pavesti leidimus išduoti savivaldybėms, o ne Nacionalinei žemės tarnybai. 4. Valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų pasiūlymai: negauta. 5. Subjektų, turinčių įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, pasiūlymai:
Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę Str. Str. d. P. 1. Seimo narė A. Stancikienė (2014-03-18)211 Argumentai: Įstatymo projekto 2 straipsnio
nuostatų, ribojančių asmenims įsigyti žemę yra tai, kad asmuo turi tvarkyti buhalterinę apskaitą. Nemažai asmenų, įsigijusių žemės ūkio paskirties žemę, iš jos gaunamą produkciją naudoja savo reikmėms, todėl žemės nenaudodami komerciniais tikslais, neveda ir apskaitos. Straipsnio dalį „ir buhalterinę apskaitą tvarkantis fizinis asmuo“ siūlau išbraukti. Pasiūlymas:
Siūlau įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1 punktą pakeisti ir jį išdėstyti taip: „1. Teisę į valstybės paramą įsigyjant įsigyti žemės ūkio paskirties žemę žemės turi:
1) fizinis asmuo, turintis profesinių įgūdžių ir kompetencijos.
Tokiu laikomas ne anksčiau kaip metais, einančiais prieš paraiškos pateikimą, žemės ūkio naudmenas ir
(ar) pasėlius deklaravęs mažiau kaip 3 metus iki žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo sandorio sudarymo dienos žemės ūkio veiklą vykdantis (įskaitant studijų/mokymosi laiką įgyjant žemės ūkio profesiją) ir deklaruojantis žemės ūkio naudmenas ir (ar) pasėlius, ne mažesnį už žemės ūkio ministro patvirtintą minimalų metinį dydį žemės ūkio produktų kiekį gaminantis ir buhalterinę apskaitą tvarkantis fizinis asmuo, kuris turi praktinio ūkininkavimo patirties ir Ūkininko ūkio įstatymo nustatyta tvarka yra įregistravęs ūkininko ūkį arba turi praktinio ūkininkavimo patirties ir žemės ūkio išsimokslinimo (susijusio su žemės ūkio veikla, kaip ji apibrėžta Lietuvos Respublikos žemės ūkio ir kaimo plėtros įstatyme)diplomą arba dokumentą, patvirtinantį profesinį pasirengimą ūkininkauti. Šio punkto nuostatos netaikomos jauniesiems ūkininkams iki 40 metų, gavusiems savivaldybės pagal žemės buvimo vietą administracijos direktoriaus sudarytos komisijos leidimą įsigyti žemės ūkio paskirties žemę;“ Pritarti. 2. Seimo narė A. Stancikienė (2014-03-18)24 Argumentai:
Įstatymo projekto 3 dalyje siūlau įrašyti laikytis ne tik šio, Žemės, bet ir Konstitucinio įstatymų nuostatų. Pasiūlymas: Siūlau įstatymo 2 straipsnio 3 dalį pakeisti ir ją išdėstyti taip: „3. Leidimas įsigyti žemės ūkio paskirties žemę išduodamas tik tuo atveju, jei asmuo, pageidaujantis įsigyti žemės ūkio paskirties žemės, atitinka šio straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus, ir įsipareigoja laikytis Žemės įstatymo 21 straipsnyje ir Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalies įgyvendinimo konstitucinio įstatymo nustatytų reikalavimų.
Komisija, nagrinėdama fizinių ir juridinių asmenų pageidavimus sudaryti žemės ūkio paskirties žemės perleidimo sandorius, turi įsitikinti, kad perleidžiami žemės ūkio paskirties žemės sklypai bus naudojami tik žemės ūkio veiklai vykdyti ir nebus didinama žemės valdų koncentracija, galinti daryti tiesioginį poveikį vidutinių ir smulkių ūkių žlugdymui.“ Pritarti. 3. Seimo narė A. Stancikienė (2014-03-18)25 Argumentai:
Įstatymo projekte aptariant aplinkybes, prie kurių žemę galėtų įsigyti tiek fiziniai, tiek juridiniai asmenys, nėra aptartos teisės ir apribojimai asmenims, kurie nori valdyti žemę nuomos ar panaudos būdu ilgą laikotarpį. Tam, kad būtų suvienodintos teisės į žemės valdymą bet kuriuo būdu, siūloma taikyti įprastines nuostatas žemę nuomojantiems iki 25 metų, ilgesniam laikotarpiui – galiotų tos pačios nuostatos, kaip žemės įsigijimui, kaip numatyta šio įstatymo 1 ir 2 straipsniuose. Pasiūlymas:
Siūlau įstatymo 1 straipsnį papildyti 5 dalimi ir ją išdėstyti taip: „5. Fiziniams ir juridiniams asmenims, turintiems teisę į žemės nuomą ir panaudą ilgesniam negu 25 metų laikotarpiui, taikomos šio ir 2 straipsnio nuostatos“. Nepritarti. Būtų nepagrįstai suvaržytos asmenų, kurie tik naudojasi žeme, bet neturi teisės ja valdyti, naudoti ir disponuoti, teisės. 4. Seimo narė A. Stancikienė (2014-03-18)13 Argumentai:
Įstatymo projekte numatoma, kad papildomi reikalavimai skiriami juridiniam asmeniui, kuris nori perleisti didesnį nei 25 procentų akcijų paketą. Galimai toks sandėris neatitiktų tų sąlygų, kurios priskirtos fiziniam asmeniui, kuris susaistomas, kai nori įsigyti daugiau nei 10 ha žemės.
Norint suvienodinti sąlygas, siūloma perleidžiamą akcijų paketą sumažinti iki 10 procentų. Pasiūlymas: Siūlau įstatymo 1 straipsnio 4 dalį pakeisti ir ją išdėstyti taip:
perleidimo sandoriui pagal šį įstatymą prilyginamas daugiau nei 10 hektarų žemės ūkio paskirties žemės nuosavybės teise valdančio juridinio asmens perleidimo sandoris, taip pat juridinio asmens, nuosavybės teise valdančio daugiau nei 10 hektarų žemės ūkio paskirties žemės, akcijų (dalių, pajų) perleidimo sandoris, kurį sudarius, akcijų (dalių, pajų) įgijėjas tampa daugiau nei 25 10 procentų minėto juridinio asmens akcijų (dalių, pajų) valdytoju. Daugiau nei 10 hektarų žemės ūkio paskirties žemės nuosavybės teise valdančio juridinio asmens ar daugiau nei 25 10 procentus valdančio tokio juridinio asmens akcijų (dalių, pajų) įgijėjui taikomi tokie pat šio ir kitų įstatymų nustatyti reikalavimai, kaip ir žemės ūkio paskirties žemės pirkėjui. Nepritarti. Siūloma pritarti Kaimo reikalų komiteto siūlomai formuluotei patobulintame įstatymo projekte Nr. XIIP-1587(2). 5. Seimo narė A. Stancikienė (2014-03-18) * Argumentai:
Įstatymo projekto 9 straipsnyje numatoma kas turi pirmumo teisę įsigyjant žemės ūkio paskirties žemę. Nurodant asmenis ir veiklas, kurios turi pirmenybę, reikėtų tokią galimybę suteikti ir ūkiams, kurie vysto ekologinį ūkį. Pasiūlymas: Siūlau įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 5 punktą pakeisti ir jį išdėstyti taip: „5) jaunieji ūkininkai iki 40 metų, Ūkininko ūkio įstatymo nustatyta tvarka įregistravę ūkininko ūkį ir naudoję ne mažesnį kaip 1 ha žemės sklypą žemės ūkio veiklai ne mažiau kaip metus arba vystantys ekologinio ūkio plėtrą, naudojantys sėjomainos įvairovę smulkiame ar vidutiniame ūkyje;“ Nepritarti. Siūloma pritarti Kaimo reikalų komiteto patobulintam įstatymo projektui Nr. XIIP-1587(2). 6. Seimo narė A.
Seimo narė A. Stancikienė (2014-03-24) * Argumentai: Pasiūlymas: Siūlau įstatymo 8 straipsnį pakeisti ir jį išdėstyti taip:
„8. straipsnis. Leidimų įsigyti žemės ūkio paskirties žemę išdavimo tvarka
paskirties žemės, turinčios ypatingą reikšmę Lietuvos Respublikos ūkiui, sklypui įsigyti reikalingas specialus leidimas. 2. Leidimą privalo gauti asmuo, pageidaujantis įsigyti tiek žemės, kad kartu su susijusiais asmenimis bendras jų iš valstybės ir kitų asmenų įsigytos žemės ūkio paskirties žemės plotas Lietuvoje taptų didesnis kaip
straipsnio 2 dalyje nurodytas asmuo su prašymu išduoti leidimą žemės ūkio paskirties sklypui įsigyti turi kreiptis į Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – Nacionalinė žemės tarnyba), kartu pateikdamas šio įstatymo 7 straipsnio 10 dalyje nurodytą deklaraciją apie susijusius asmenis kartu su savivaldybės rekomendacija, pažymą iš Valstybės saugumo departamento ir Valstybinės mokesčių inspekcijos, jei yra užsienio subjektas, ir kitus leidimų išdavimo tvarkoje nustatytus dokumentus. 4. Leidimų išdavimo tvarką nustato Vyriausybė. 5. Gavusi prašymą leisti įsigyti nuosavybės teise žemės ūkio paskirties žemės sklypą, Nacionalinė žemės tarnyba Vyriausybės nustatyta tvarka jį išnagrinėja ir, nustačiusi, kad planuojamas sklypo įsigijimo sandoris atitiks šio Įstatymo nustatytas sąlygas ir kitų teisės aktų nustatytus apribojimus ar draudimus, priima sprendimą dėl leidimo išdavimo. 6. Asmuo, kuriam išduotas leidimas įsigyti nuosavybes teise žemės ūkio paskirties žemės sklypą, žemės pirkimo-pardavimo sutartyje privalo įsipareigoti neperleisti šio sklypo kitiems asmenims ne mažiau kaip 5 10 metus nuo jo įsigijimo dienos, taip pat įsipareigoti ne mažiau kaip 5 10 metus nuo žemės sklypo įsigijimo dienos gaminti žemės ūkio produkciją, kurios minimalų kiekį vienam hektarui žemės nustato Vyriausybės įgaliota institucija.
Asmuo, pažeidęs nurodytus įsipareigojimus, atsako Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka. 7. Šio straipsnio 2 dalies nuostata netaikoma, kai žemė įgyjama paveldėjimo ir nuosavybės teisės atkūrimo būdais, taip pat kai žemės savininkas (ar sutuoktiniai kaip bendraturčiai) nuosavybės teise priklausančią žemę perleidžia savo sūnui ar dukrai. 8. Nacionalinės žemės tarnybos sprendimas dėl leidimo įsigyti nuosavybės teise žemės sklypą įstatymų nustatyta tvarka išdavimo ar neišdavimo gali būti skundžiamas teismui.“ Nepritarti. Siūloma pritarti Kaimo reikalų komiteto patobulintam įstatymo projektui Nr. XIIP-1587(2). 7. Seimo narė A. Stancikienė (2014-03-24)3 Argumentai:
Siūloma papildyti 7 straipsnį, numatant pateikti papildomą informaciją deklaracijoje, kai pageidaujama įsigyti žemės ūkio paskirties žemės. Pasiūlymas: Siūlau įstatymo 7 straipsnį pakeisti ir jį išdėstyti taip:
„7 straipsnis. Maksimalus įsigyjamos nuosavybės teise
žemės ūkio paskirties žemės plotas
asmenys gali įsigyti tiek žemės, kad bendras jų iš valstybės įgytos žemės ūkio paskirties žemės plotas nebūtų didesnis kaip 300 ha. 2. Asmuo ar susiję asmenys gali įsigyti tiek žemės, kad bendras jiems priklausantis iš valstybės ir kitų asmenų įgytos žemės ūkio paskirties žemės plotas nebūtų didesnis kaip
asmenimis laikomi sutuoktiniai, taip pat tėvai (įtėviai) su jų nepilnamečiais vaikais (įvaikiais).
Šiame straipsnyje apibrėžiant fizinio asmens ryšius su juridiniais asmenimis, sutuoktiniai arba tėvai (įtėviai) ir jų nepilnamečiai vaikai (įvaikiai) laikomi susijusiais su juridiniu asmeniu, jeigu bent vienas iš sutuoktinių arba tėvų (įtėvių) ir jų nepilnamečių vaikų (įvaikių) yra susijęs su šiuo juridiniu asmeniu. 4. Susijusiais asmenimis laikomi asmenys, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai (per kitą juridinį asmenį, kuriame turi balsų daugumą) turi balsų daugumą juridiniame asmenyje arba tiesiogiai ar netiesiogiai daro lemiamą įtaką juridiniam asmeniui, taip pat asmenys, kurie valdo ne mažiau kaip 25 10 proc. juridinio asmens akcijų, dalių ar pajų. 5. Laikoma, kad asmuo tiesiogiai turi balsų daugumą juridiniame asmenyje, jeigu jis yra juridinio asmens ar kito juridinio asmens dalyvis, turintis ne mažiau kaip 1/2 balsų, suteikiančių teisę balsuoti juridinio asmens dalyvių susirinkime. 6. Laikoma, kad asmuo netiesiogiai turi balsų daugumą juridiniame asmenyje ar kitame juridiniame asmenyje, jeigu juridinis asmuo ar kitas juridinis asmuo, kuriame šis asmuo turi balsų daugumą, gali įgyvendinti šio straipsnio 5 dalyje išvardytas teises. 7. Laikoma, kad tiesiogiai daryti lemiamą įtaką juridiniam asmeniui gali asmuo, kuris:
1) naudodamasis savo turimomis teisėmis ar sutartimis gali skirti ar atšaukti juridinio asmens ar kito juridinio asmens vienasmenį ar kolegialų organą ar kolegialaus valdymo organo narių daugumą arba
2) yra juridinio asmens dalyvis ir pagal susitarimus dėl balsavimo teisės perleidimo, sudarytus su kitais dalyviais, turi ne mažiau kaip 1/2 balsų, suteikiančių teisę balsuoti juridinio asmens dalyvių susirinkime. 8.
8. Laikoma, kad asmuo daro netiesioginę lemiamą įtaką juridiniam asmeniui ar kitam juridiniam asmeniui, jeigu juridinis asmuo ar kitas juridinis asmuo, kuriame šis asmuo daro lemiamą įtaką, gali įgyvendinti šio straipsnio 7 dalyje išvardytas teises. 9. Susijusiais asmenimis taip pat laikomi juridiniai asmenys, kuriuose, kaip ir pageidaujančiame įsigyti žemės ūkio paskirties žemės juridiniame asmenyje, tas pats asmuo arba tie patys asmenys turi ne mažiau kaip 25 10 procentus 1/2 balsų (dalių , pajų), suteikiančių teisę balsuoti juridinio asmens dalyvių susirinkime. 10. Asmuo Subjektas, pageidaujantis įsigyti žemės ūkio paskirties žemės, iki žemės sklypo perleidimo sandorio sudarymo privalo užpildyti žemės ūkio paskirties žemės pirkėjo deklaraciją, patvirtinančią, kad sudarius žemės sklypo perleidimo sandorį asmens ir su juo susijusių asmenų turimos žemės plotas neviršys maksimalaus žemės ūkio paskirties žemės ploto dydžio, kurį asmuo ir su juo susiję asmenys kartu gali įsigyti pagal šio straipsnio 1 ir 2 dalis. Deklaracijoje pateikiami duomenys apie įsigytą žemės kiekį bet kokia forma Lietuvoje iki šio įstatymo įsigaliojimo, lėšų kilmę, kokia žemės ūkio produkcija ir kokiu tikslu bus gaminama, ir privalo nurodyti investicijų ar ekonominės veiklos, kuri bus vykdoma, įgijus žemės ūkio paskirties žemę ar mišką, pobūdį ir sandorio finansavimo šaltinį.Jeigu sudaromas žemės sklypo perleidimo sandoris atitinkaPinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo 17 straipsnyje apibrėžtus požymius, pirkėjas žemės ūkio paskirties žemės pirkėjo deklaracijoje nurodo lėšų, už kurias įsigyjamas žemės sklypas, įsigijimo šaltinius. Žemės ūkio paskirties žemės pirkėjo deklaracijos formą, pildymo ir pateikimo taisykles nustato Vyriausybės įgaliota institucija.
Asmuo, įsigyjantis žemės ūkio paskirties žemę, atsako už žemės ūkio paskirties žemės pirkėjo deklaracijoje pateiktų duomenų teisingumą.Žemės sklypo perleidimo sandoris, sudarytas pažeidžiant šio įstatymo reikalavimus, laikomas niekiniu, o privačion nuosavybėn įsigytas didesnis negu šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytas žemės plotas pagal prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį teismo sprendimu paimamas ir perduodamas valstybės nuosavybėn. Valstybė Vyriausybės nustatyta tvarka asmeniui atlygina paimto žemės ploto žemės įsigijimo kainą arba vidutinę rinkos vertę, kurios dydis nustatomas pagal Žemės verčių zonų žemėlapius, jeigu vidutinė rinkos vertė yra mažesnė. 11. Šio straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatos taikomos sudarant žemės ūkio paskirties žemės sklypų perleidimo sandorius, išskyrus atvejus, kai žemė įgyjama paveldėjimo ir nuosavybės teisės atkūrimo būdais.“ Nepritarti. Siūloma pritarti Kaimo reikalų komiteto patobulintam įstatymo projektui Nr. XIIP-1587(2). 8. Seimo narė A. Stancikienė (2014-03-24) * Argumentai:
Įstatymo projekte siūloma leisti fiziniams asmenims įsigyti žemę pasienio ruože ir Kuršių marių pakrantėje. Kuršių nerijos nacionalinis parkas, saugomos teritorijos, valstybiniai miškai yra Lietuvos nacionalinis fondas, turintis specialius reikalavimus dėl ūkinės veiklos, tame tarpe, kai kur ribojamas ir sklypų įsigijimas nuosavybės teise. Todėl siūlau pakeisti siūlomą projekte nuostatą. Pasiūlymas:
Siūlau įstatymo 6 straipsnio 2 dalį pakeisti ir ją išdėstyti taip: „2. Tik
leidžiama įsigyti pasienio ruožams priskirtos žemės, taip pat Baltijos jūros ir Kuršių marių pakrantės 7 km. pločio ruožo žemės.
Užsienio subjektai gali nuosavybės teise įsigyti žemę ir miškus, išskyrus valstybinę miško žemę, pajūrio juostos žemę, žemę ir miškus, esančius saugomose teritorijose irLietuvos Respublikos kadastro vietovėse, kurios ribojasi su užsienio valstybėmis – ne ES narėmis. „ Nepritarti. Konstitucinio įstatymo reguliavimo dalykas. 9. Seimo narė A. Stancikienė (2014-03-24) * Argumentai:
Įstatymo projekte numatoma užsienio subjektams, atitinkantiems Lietuvos pasirinktos europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus, leisti įsigyti Lietuvoje žemės ūkio ir miškų paskirties žemę. Stojant į Europos Sąjungą ( ES ) dėl laisvo kapitalo judėjimo įsipareigojome tik ES šalims, bet ne transatlantinės integracijos kriterijus atitinkančioms šalims. Projekto nuostatas siūloma papildyti reikalavimais užsienio subjektams ir perkeliant nuostatą iš Konstitucinio įstatymo dėl žemės reformos įgyvendinimo, atkuriant nuosavybės teisę į žemę Lietuvos piliečiams. Pasiūlymas:
Siūlau įstatymo 2 straipsnį pakeisti ir jį išdėstyti taip: „2 Straipsnis.
Subjektai, kurie gali įsigyti žemės ūkio paskirties žemę nuosavybės teise 1.Žemės ūkio paskirties žemę šio įstatymo nustatytomis sąlygomis gali įsigyti šie fiziniai asmenys:
1) Lietuvos Respublikos piliečiai;
2) Lietuvos Respublikos įstatymus atitinkantys Europos Sąjungos valstybių narių ir valstybių Europos ekonominės erdvės susitarimo dalyvių piliečiai ir juridiniai asmenys,bent trejus metus gyvenantys ( ar veikiantys ) ir mokantys mokesčius Lietuvoje, kurie nekelia grėsmės Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui, suverenitetui ar teritorijos vientisumui, konstitucinei santvarkai, negali sukelti ypač sunkių pasekmių valstybės interesams, pavojaus žmonių gyvybei ir pateikę įrodymus dėlypatingų (finansinių, kultūrinių, giminystės, šeimos ir kilmės ) ryšių su Lietuva, vietos bendruomene;
3) Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytus Lietuvos pasirinktos europinės bei transatlantinės integracijos kriterijus atitinkančių kitų valstybių piliečiai, bent trejus metus gyvenantys Lietuvoje.
2.Teisę įsigyti žemės ūkio paskirties žemę Lietuvoje šio įstatymo nustatytomis sąlygomis ir tvarka turi šie juridiniai asmenys:
1) Lietuvoje registruoti ir veikiantys juridiniai asmenys – žemės ūkio produkcijos gamintojai, užsiimantys žemės ūkio produkcijos gamyba Lietuvos teritorijoje ir mokantys mokesčius ne mažiau kaip 5 metus;
2) Lietuvos fizinių arba juridinių asmenų steigiami juridiniai asmenys, kurių steigimo dokumentuose nustatytas veiklos tikslas – žemės ūkio produkcijos gamyba;
3) 2) Europos Sąjungos valstybių narių, Europos ekonominės erdvės susitarimo dalyvių taip pat Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytus Lietuvos pasirinktos europinės bei transatlantinės integracijos kriterijus atitinkančių valstybiųfizinių ir juridinių asmenų Lietuvoje steigiami juridiniai asmenys,užsiimantys žemės ūkio produkcijos gamyba Lietuvos teritorijoje ir mokantys mokesčius ne mažiau kaip 5 metus, kurių steigimo dokumentuose nustatytas veiklos tikslas – žemės ūkio produkcijos gamyba. 3.
Respublikos įstatymų nustatytų Lietuvos pasirinktos europinės bei transatlantinės integracijos kriterijų neatitinkančiųtys valstybių užsienio subjektamsi žemės ūkio paskirties žemės nuosavybės teise įsigyti neleidžiama. 3. 4. Žemės ūkio paskirties žemė ir miško paskirties žemė gali būti parduodama ar kitaip perduodama privačios nuosavybės teise subjektams, tik baigus atkurti nuosavybės teises bei žemės reformą toje kadastro vietovėje įstatymų nustatyta tvarka. “ Nepritarti. Konstitucinio įstatymo reguliavimo dalykas. 10. Seimo narė A. Stancikienė (2014-03-24) * Argumentai:
Įstatymo projektą siūlau papildyti 13 straipsniu, numatant kurios institucijos ir kaip įgyvendins šio įstatymo priežiūrą. Pasiūlymas: Siūlau įstatymą papildyti 13 straipsniu ir jį išdėstyti taip:
„13 straipsnis. Šio įstatymo įgyvendinimo priežiūra. 1.
įstatymo įgyvendinimą prižiūri Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba, Specialiųjų tyrimų tarnyba,Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas, Žemės ūkio ministerija ir Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos:
norinčių įsigyti žemę, miškus, lėšų kilmę iki šio įstatymo įsigaliojimo ir po jo;
išduodami leidimai, ar deklaracijoje pateikti duomenys atitinka tikrovę;
3) Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas – tikrina ar užsienio subjektai, norintys įsigyti žemę, atitinka šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalį, tikrina ar sandoriai atitinka valstybės interesus, ar planuojami, įgyvendinami sandoriai nekelia grėsmės teritorijos vientisumui bei nacionaliniam saugumui, atitinkamai tikrina deklaracijoje pateiktus duomenis ir išduoda pažymas;
4) Žemės ūkio ministerija - kontroliuoja Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atliekamas funkcijas, užtikrina fondo, kuris įstatymų numatyta tvarka valstybės vardu perka žemę, finansavimą. Sukauptą informaciją apie žemės ūkio paskirties žemės ir miškų įsigijimo nuosavybės teise įgyvendinamą ūkinę veiklą teikia Seimui;
komisijos darbą, leidimų išdavimą, kaupia visą šiame straipsnyje nurodytų institucijų turimą informaciją ir ją talpina informaciniame fonde, įgyvendina šio įstatymo 5 str. nuostatas;
ministerijos teikia visą reikiamą informaciją.“ Nepritarti. Konstitucinio įstatymo reguliavimo dalykas. 11. Seimo narė A.
Seimo narė A. Stancikienė (2014-03-24) * Argumentai: Įstatymo projekte numatoma, kad žemės ūkio paskirties žemės gali įsigyti fiziniai asmenys, kurie trejus metus nuolat gyvena Lietuvoje, moka valstybinę kalbą ir turi profesinių įgūdžių. Šias nuostatas siūloma praplėsti nustatant, kad fiziniai asmenys turi mokėti Lietuvoje mokesčius, pateikti deklaraciją ir gauti prie savivaldybių sudarytos komisijos rekomendaciją. Tokiu būdu, norima į šį procesą įjungti vietines bendruomenes, specialistus, ūkininkus ir, tuo pačiu, sumažinti krūvį Nacionalinei žemės tarnybai. Pasiūlymas:
Siūlau įstatymo 4 straipsnį pakeisti ir jį išdėstyti taip:
„4. straipsnis. Reikalavimai fiziniams asmenims, pageidaujantiems nuosavybės teise įsigyti
žemės ūkio paskirties žemės sklypą
paskirties žemę nuosavybės teise gali įsigyti šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nurodyti fiziniai asmenys, atitinkantys tokius reikalavimus:
1) iki žemės ūkio paskirties žemės sklypo įsigijimo sandorio sudarymo dienos bent trejus paskutinius metus nuolat gyvena Lietuvoje, moka mokesčius Lietuvos teritorijoje ir vykdo žemės ūkio veiklą sklypą nuomodamas, ar nuosavybės teise turimame kitame sklype;
2) moka valstybinę kalbą;
3) turi ūkininkavimui reikalingų profesinių įgūdžių ir kompetencijos;
4) tenkina šio įstatymo nustatytus valdomos žemės ūkio paskirties žemės ribojimus;
5) pateikia deklaraciją, atitinkančią 7 straipsnio 10 dalies nuostatas;
6) pateikia savivaldybės administracijos direktoriaus sudarytos komisijos ( iš savivaldybės administracijos atstovo (-ų), vietos bendruomenės atstovo, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, Aplinkos ministerijos regiono pagal žemės buvimo vietą aplinkos apsaugos departamento ir savivaldybėje veikiančių žemės savininkus ir (ar) žemės ūkio veiklą vykdančius asmenis vienijančių savivaldos organizacijų atstovų) rekomendaciją. 2.
mokančiu lietuvių kalbą, jeigu jis: a) lietuvių kalbos mokėsi Lietuvos bendrojo lavinimo mokykloje ir turi tai patvirtinantį dokumentą;
b) yra užsienietis, baigė lietuvių kalbos kursus, išlaikė valstybinės kalbos egzaminą ir turi Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotos institucijos nustatytus kalbos mokėjimo reikalavimus patvirtinantį dokumentą. 3. Asmuo laikomas turintis ūkininkavimui reikalingų profesinių įgūdžių ir kompetencijos, jeigu jis turi praktinio ūkininkavimo patirties ir turi įregistravęs ūkininko ūkį, arba turi praktinio ūkininkavimo patirties ir žemės ūkio išsimokslinimo diplomą arba dokumentą, patvirtinantį profesinį pasirengimą ūkininkauti.“ Nepritarti. Konstitucinio įstatymo reguliavimo dalykas. 12. Seimo narė A. Stancikienė (2014-03-24) * Argumentai:
Įstatymo projekto nuostatos papildomos nurodant, kad juridinis asmuo, norintis įsigyti žemės ūkio paskirties žemę turi pateikti deklaraciją ir ne mažiau kaip penkerius metus žemę naudojęs žemės ūkio produkcijos gamybai. Pasiūlymas: Siūlau įstatymo 5 straipsnį pakeisti ir jį išdėstyti taip:
„5 straipsnis. Reikalavimai juridiniams asmenims, pageidaujantiems nuosavybės teise įsigyti
žemės ūkio paskirties žemės
asmenys gali įsigyti žemės ūkio paskirties žemę nuosavybės teise tik jeigu jie atitinka Lietuvos pasirinktos europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus iriki žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo sandorio dienos ne mažiau kaip trejus penkerius paskutinius metus naudoja žemės ūkio paskirties žemę Lietuvoje žemės ūkio produkcijos gamybai, yra mokėję mokesčius ir pateikę deklaraciją, kaip nurodyta 7 straipsnio 10 dalyje. 2. Asmenys, nurodyti šio straipsnio 1 dalyje, gali įsigyti žemės ūkio paskirties žemę toje savivaldybėje, kurioje yra registruota juridinio asmens buveinė, arba gretimoje savivaldybėje, jei ji ribojasi su turimu ar norimu įsigyti (nuomoti) sklypu. 3.
(įsigyjamų) žemės ūkio paskirties žemės, kaip turinčios ypatingą reikšmę Lietuvos Respublikos ūkiui, sklypo (sklypų) vertė sudaro bendrovės atskirąjį kapitalo rezervą, kurio neleidžiama akcionuoti t.y. neleidžiama jo verte formuoti ir didinti bendrovės įstatinį kapitalą. 4. Juridiniam asmeniui, kuris yra akcinė bendrovė, kartu su susijusiais asmenimis taikomas įsigyjamo žemės ūkio paskirties žemės bendro maksimalaus 500 ha kiekio ribojimas. 5. Šio straipsnio 3 dalies reikalavimas taip pat taikomas reorganizuojant kitos juridinės formos bendrovę į akcinę bendrovę. 6. Jeigu juridinį asmenį, nuosavybės teise valdantį žemės ūkio paskirties žemę, pageidauja įsigyti kitas fizinis ar juridinis asmuo, tokiam įsigijimui taikomi atitinkamiems asmenims šio įstatymo nustatyti reikalavimai žemės ūkio paskirties žemės įsigijimui.“ Nepritarti. Siūloma pritarti Kaimo reikalų komiteto patobulintam įstatymo projektui Nr. XIIP-1587(2). 13. Seimo narys A.Mitrulevičius (2014-04-07)13 Argumentai: siekiant išsaugoti šiuo metu veikiančių žemės ūkio bendrovių, įkurtų akcijų (dalių, pajų) pagrindu vykdomos veiklos ir vykdomų bei suplanuotų pradėti vykdyti per 5 m. tęstinumą, o taip pat atsižvelgiant į teisės aktų galiojimo laike principą ir siekiant teisinio aiškumo. Pasiūlymas:
Papildyti įstatymo projekto 1 straipsnio 4 dalį ir jį išdėstyti taip: „4. Žemės perleidimo sandoriui pagal šį įstatymą prilyginamas daugiau nei 10 hektarų žemės ūkio paskirties žemės nuosavybės teise valdančio juridinio asmens perleidimo sandoris, taip pat juridinio asmens, nuosavybės teise valdančio daugiau nei 10 hektarų žemės ūkio paskirties žemės, akcijų (dalių, pajų) perleidimo sandoris, kurį sudarius, akcijų (dalių, pajų) įgijėjas tampa daugiau nei 25 procentų minėto juridinio asmens akcijų (dalių, pajų) valdytoju.
Daugiau nei 10 hektarų žemės ūkio paskirties žemės nuosavybės teise valdančio juridinio asmens ar daugiau nei 25 procentus valdančio tokio juridinio asmens akcijų (dalių, pajų) įgijėjui taikomi tokie pat šio ir kitų įstatymų nustatyti reikalavimai, kaip ir žemės ūkio paskirties žemės pirkėjui. Šioje dalyje nustatyti reikalavimai netaikomi įsigyjant šiuo metu priklausantį ir nuomojamą žemės plotą žemės ūkio bendrovėms, įkurtoms akcijų (dalių, pajų) įnašo pagrindu ir šiuo metu vykdančioms pieno ir mėsos gamybos veiklą, gaunančioms nemažiau kaip 50% pajamų iš vykdomos veiklos“. Nepritarti. Siūloma pritarti Seimo narių B.Paužos, V. Kamblevičiaus, J. Kondroto ir K. Starkevičiaus pasiūlymui šiuo klausimu - įstatymo projektas Nr. XIIP-1587(2). 14. Seimo nariai B.Pauža, V. Kamblevičius, J. Kondrotas, K. Starkevičius (2014-04-10)32 Argumentai:
Vyriausybės programos įgyvendinimo prioritetinėse priemonėse numatoma sudaryti palankias sąlygas gyvulininkystės sektoriaus plėtrai. Dabartiniu metu atskiroms žemės ūkio bendrovėms ir ūkininkams kyla aktuali problema, kaip išlaikyti jau turimas gyvulių bandas dėl žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo ploto apribojimo ir dėl to, kad praktiškai nėra galimybių sudaryti ilgalaikes žemės nuomos sutartis. Žemdirbiai, deklaruojantys pievas ir ganyklas, turi laikyti ūkinius gyvūnus, įregistruotus Ūkinių gyvūnų registre, todėl tikslinga būtų žemės įsigijimą ir naudojimą gyvulininkystės ūkiuose susieti su sutartinių galvijų skaičiumi.
Pasiūlymas: Pakeisti Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo 4 straipsnio 2 dalį ir ją išdėstyti taip: „2. Asmuo ar susiję asmenys gali įsigyti tiek žemės, kad bendras jiems priklausantis iš valstybės ir kitų asmenų įgytos žemės ūkio paskirties žemės plotas nebūtų didesnis kaip 500 ha. Šis ribojimas netaikomas, jeigu žemė įsigyjama gyvulininkystei plėtoti ir įsigytos žemės kiekis neviršija hektarų, tenkančių vienam asmens laikomam sąlyginiam gyvuliui, skaičiaus (1 sąlyginis gyvulys/1ha). Jeigu asmens sąlyginių gyvulių skaičius sumažėja per paskutiniuosius 3 metus (išskyrus sumažėjimą dėl ne nuo asmens priklausančių aplinkybių) arba asmuo ketina perleisti šią žemę tretiesiems asmenims Valstybė įgyja teisę išpirkti viršijant 500 ha ploto ribą gyvulininkystei plėtoti pagal šį įstatymą įsigytą žemės plotą už vidutinę rinkos vertę, kurios dydis nustatomas pagal Žemės verčių zonų žemėlapius.“ Pritarti. 15. Seimo nariai Bronius Pauža, Mindaugas Bastys, Andrius Palionis, Kazys Starkevičius, Gintautas Mikolaitis, Artūras Skardžius, Vytautas Kamblevičius (2014-04-15)28 Pasiūlymas:
Papildyti įstatymo projekto 2 straipsnį „Baigiamosios nuostatos “ 8 dalimi ir ją išdėstyti taip:
„8. Pripažinti netekusiu galios Lietuvos Respublikos žemės reformos
įstatymo Nr. I-1607 13 straipsnio 9 punktą.“ Nesvarstyta. Pasiūlymas pateiktas ne tam įstatymo projektui. 6. Seimo paskirtų papildomų komitetų, komisijų pasiūlymai: Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę Str. Str. d. P. 1.
(2014-04-11) * Siūlyti pagrindiniam Kaimo reikalų komitetui, atsižvelgiant į Seimo statuto 137 straipsnio 4 dalį, visus tris projektus XIIP-1498(2), XIIP-1587 ir XIIP-1638 svarstyti kartu, juos sujungti ir Seimui pateikti svarstyti vieną sujuntą patobulintą projektą. Teisės ir teisėtvarkos komitetas, vertindamas Teisės departamento, Europos teisės departamento ir Specialiųjų tyrimų tarnybos išvadas, kartu apsvarstė ir patobulinto sujungto XIIP-1587(2) projekto, kuris po klausymų parengtas ir pateiktas kaip KRK išvadų projekto priedas, nuostatas ir daugumai jų pritarė, pateikdamas Komiteto pasiūlymus. Pritarti. 2. Teisės ir teisėtvarkos komitetas (2014-04-11)21 Argumentai:
Asmenis, turinčius teisę įsigyti žemės ūkio paskirties žemę, siūlytina apibrėžti kaip Vyriausybės įstatymo projekto XIIP-1638 2 straipsnio 1 dalyje (sujungto projekto XIIP-1587(2) 2 straipsnio 1 dalyje) su Komiteto pasiūlymais. Pasiūlymas:
„1. Teisę įsigyti žemės ūkio paskirties žemės turi:
1) fizinis asmuo, turintis profesinių įgūdžių ir kompetencijos. Tokiu laikomas ne mažiau kaip 3 metus per paskutiniuspenkerius metus dešimt metų iki žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo sandorio sudarymo dienos žemės ūkio veiklą vykdęs (įskaitant studijų/mokymosi įgyjant žemės ūkio išsimokslinimą laiką) ir (ar) žemės ūkio naudmenas ir (ar)pasėlius deklaravęs fizinis asmuo, kuris Ūkininko ūkio įstatymo nustatyta tvarka yra įregistravęs ūkininko ūkį arba turi žemės ūkio išsimokslinimo diplomą. Šio punkto nuostatos netaikomos jauniesiems ūkininkams iki 40 metų, gavusiems savivaldybės pagal žemės buvimo vietą administracijos direktoriaus sudarytos komisijos leidimą šio įstatymo 2 dalyje nustatyta tvarka įsigyti žemės ūkio paskirties žemę.
žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo sandorio sudarymo dienos žemės ūkio veiklą vykdęs ir (ar) žemės ūkio naudmenas ir (ar) pasėlius deklaravęs, jeigu jo pajamos iš žemės ūkio veiklos sudaro daugiau kaip 50 procentų visų gautų pajamų, ir jeigu jo ekonominis gyvybingumas gali būti įrodytas Žemės ūkio ministerijos nustatyta tvarka įvertinus šio asmens perspektyvas.“ Pritarti. 3. Teisės ir teisėtvarkos komitetas (2014-04-11)24 Siūloma patikslinti nuostatas dėl leidimų išdavimo:
Pasiūlymas: „3. Leidimas išduodamas tik tuo atveju, jei asmuo, pageidaujantis įsigyti žemės ūkio paskirties žemės, atitinka šio straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus ir įsipareigoja laikytis Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalies įgyvendinimo konstitucinio įstatymo ir Žemės įstatymo 21 straipsnyje nustatytų reikalavimų. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta komisija, prieš išduodama leidimą (pastaba-leidimą išduoda savivaldybės administracijos direktorius pagal komisijos sprendimą), turi įsitikinti, kad sudarius žemės ūkio paskirties žemės perleidimo sandorį bus tenkinama bent viena šių sąlygų, t. y. didinamas visų tipų žemės ūkio veiklos konkurencingumas, ūkio perspektyvumas ir struktūra, skatinamas maisto grandinės organizavimas ir rizikos valdymas žemės ūkyje, atkuriamos, išsaugomos ar pagerinamos nuo žemės ūkio ir miškininkystės priklausančios ekosistemos, skatinama socialinė įtrauktis, skurdo mažinimas ir ekonominė plėtra kaimo vietovėje).“ Pritarti. 4. Teisės ir teisėtvarkos komitetas (2014-04-11)32 Siūloma patikslinti nuostatą dėl maksimalaus įsigyjamo ploto: „2. „2.
„2. Asmuo ar susiję asmenys gali įsigyti tiek žemėsLietuvos teritorijoje,
kad bendras jiems priklausantis iš valstybės ir kitų asmenų įgytos žemės ūkio paskirties žemės plotas nebūtų didesnis kaip 500 ha. Šis ribojimas netaikomas, jeigu žemė įsigyjama gyvulininkystei plėtoti ir įsigytos žemės kiekis neviršija hektarų, tenkančių vienam asmens laikomam sąlyginiam gyvuliui, skaičiaus (1 sąlyginis gyvulys/1ha). Jeigu asmens sąlyginių gyvulių skaičius sumažėja per paskutiniuosius 3 metus (išskyrus sumažėjimą dėl ne nuo asmens priklausančių aplinkybių) arba asmuo ketina perleisti šią žemę tretiesiems asmenims Valstybė įgyja teisę išpirkti viršijant 500 ha ploto ribą gyvulininkystei plėtoti pagal šį įstatymą įsigytą žemės plotą už vidutinę rinkos vertę, kurios dydis nustatomas pagal Žemės verčių zonų žemėlapius.“ Pritarti. 5. Teisės ir teisėtvarkos komitetas (2014-04-11)33 Tikslintina nuostata dėl susijusių asmenų, kad nebūtų plečiamai aiškinamas asmenų ratas ir nekiltų neaiškumų taikant nuostatą praktikoje: „3. Susijusiais asmenimis laikomi sutuoktiniai, taip pat asmenys tėvai (įtėviai) su jų nepilnamečiais vaikais (įvaikiais).“ Pritarti. 6. Teisės ir teisėtvarkos komitetas (2014-04-11) * Komitetas mano, kad reikalavimas uždrausti perleisti žemę 5 ar 10 metų, yra prieštaraujanti ES teisei nuostata, todėl jos atsisakytina ir siūloma ją iš projektų išbraukti: (projekte XIIP-1498(2) - 8 straipsnio 6 dalyje, projekte XIIP-1587 – 7 straipsnis, sujungtame projekte XIIP-1587(2) - 6 straipsnis. Pritarti. 7. Teisės ir teisėtvarkos komitetas (2014-04-11)21 Dėl įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinamųjų teisės aktų:
Teisės departamentas siūlo atkreipti dėmesį į įsigaliojimo datą (2014-05-01) ir labai trumpą laiką parengti ir priimti įgyvendinamuosius aktus. Atsižvelgti. Siekiant tinkamai pasirengti įstatymo įgyvendinimui, leidimų tvarką parengti siūloma pavesta ne Vyriausybei, o Žemės ūkio ministerijai. 8.
(2014-04-11)8 Dėl baigiamųjų nuostatų, siūloma tikslinti nuostatą: „7. Jeigu iki šio įstatymo įsigaliojimo pardavėjas pateikė Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos teritoriniam padaliniui prašymą dėl žemės ūkio paskirties žemės sklypo pardavimo, pardavėjui išduota Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos teritorinio padalinio pažyma dėl žemės ūkio paskirties žemės sklypo pirkimo pirmumo teise, šis žemės sklypas parduodamas iki šio įstatymo įsigaliojimo nustatyta tvarka.“ Pritarti. 9. Teisės ir teisėtvarkos komitetas (2014-04-11) * Iš įstatymo projekto XIIP-1638 siūloma išbraukti 6 straipsnį ir su juo susijusį 7 straipsnį, kurie nesuderinti, neaiškūs, galimai pažeidžiantys asmenų teises (Komiteto argumentus žiūrėti 19 ir 20 Teisės departamento pastaboms). Pritarti. 10. Valstybės valdymo ir savivaldybių komitetas (2014-04-16) * Siūlyti pagrindiniam komitetui įstatymo projektą tobulinti atsižvelgiant į Seimo kanceliarijos Teisės departamento, Europos teisės departamento prie Teisingumo ministerijos, Specialiųjų tyrimų tarnybos, Lietuvos savivaldybių asociacijos pastabas, Seimo narių pasiūlymus, Lietuvos Respublikos Žemės ūkio rūmų išvadas ir pasiūlymus, kuriems pritarė Seimo Valstybės valdymo ir savivaldybių komitetas ir šias Seimo Valstybės valdymo ir savivaldybių komiteto pastabas ir pasiūlymus:
Pritarti. 11. Valstybės valdymo ir savivaldybių komitetas (2014-04-16)
įstatymo projektą atsisakytina nuostatų, sudarančių prielaidas galimam prieštaravimui Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir kitiem teisės aktams, Europos Sąjungos teisei ir suderinti tarpusavyje įstatymų projektuose Nr. XIIP-1587, XIIP-1498(2) ir XIIP-1638 siūlomas nuostatas šiuos įstatymo projektus sujungiant. Pritarti. 12. Valstybės valdymo ir savivaldybių komitetas (2014-04-16)12 2.
Būtina tiksliai, aiškiai ir nedviprasmiškai apibrėžti įstatymo nuostatas, reglamentuojančias jo taikymą asmenims, kurios turi būti proporcingos įstatymo tikslams ir neprieštarauti kitoms įstatymo nuostatoms, nes keičiamo įstatymo 1 straipsnio analizė leidžia daryti išvadą, kad įstatymas būtų taikomas tik užsienio subjektams, išskyrus tuos užsienio subjektus, kurie įsigyja sodininkų bendrijų sodų žemės sklypus, paveldi žemę ar atkuria nuosavybės teises į žemę. Pritarti. 13. Valstybės valdymo ir savivaldybių komitetas (2014-04-16)25
Civilinio kodekso 4.51 straipsniu, daiktus, turinčius ypatingą reikšmę Lietuvos Respublikos ūkiui, visuomenės ar valstybės saugumui, arba dėl kitų priežasčių (ginklai, smarkiai veikiantys nuodai ir kt.) galima įsigyti tiktai pagal specialius leidimus. Tokius daiktus ir leidimų jiems įsigyti išdavimo tvarką nustato įstatymai. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, abejotina, ar keičiamo įstatymo 2 straipsnio 5 dalis, kad šiame straipsnyje nurodytų leidimų išdavimo tvarką nustato Žemės ūkio ministerija, neprieštarauja Civilinio kodekso 4.51 straipsniui. Nepritarti. Leidimų išdavimo pagrindiniai kriterijai bus nustatyti įstatyme. 14. Valstybės valdymo ir savivaldybių komitetas (2014-04-16)23
Viešojo administravimo įstatymo 5 straipsniu, 15 straipsnio 1 dalimi, leidimų išdavimas – tai viešojo administravimo subjekto teikiama administracinė paslauga. Šios paslaugos teikiamo teisė negali būti suteikta ne viešojo administravimo subjektui, tame skaičiuje tokiai komisijai, kurios neapibrėžtas nei teisinis statusas, nei jos sudarymo tvarka (narių atrankos į komisiją tvarką), nei jos sprendimų teisinė galia, nei jos atsakomybė už neteisėtus sprendimus. Siūlytina leidimų išdavimo funkcijos vykdymą pavesti Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos. Nepritarti.
Nepritarti. Siūloma laikytis Kaimo reikalų komiteto 2014 m. sausio 22 d. sudarytos darbo grupės suformuotos nuomonės: pavesti leidimus išduoti savivaldybėms, o ne Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos. 15. Valstybės valdymo ir savivaldybių komitetas (2014-04-16)21
įstatymo projekto 2 straipsnyje numatyti reikalavimai asmenims, kuriems suteikiama teisė įsigyti žemės ūkio paskirties žemę, yra neproporcingi įstatymo projekto tikslui. Nepritarti. Žemės ūkio paskirties žemė yra išimtinės reikšmės turtas – tą ne kartą pabrėžė Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, kuris nurodė, kad įstatymų leidėjas turi prerogatyvą ir pareigą užtikrinti, kad ši žemė būtų naudojama pagal savo tiesioginę paskirtį. 16. Valstybės valdymo ir savivaldybių komitetas (2014-04-16)
įstatymo projekto 2 straipsnio 2 dalyje nustatyto reikalavimo, kad asmenys, nurodyti šio straipsnio 1 d. gali įsigyti žemės ūkio paskirties žemės tik tos savivaldybės, kurioje nuolat gyvena (yra įregistruota juridinio asmens buveinė) ar su ja besiribojančios savivaldybės teritorijoje, tikslingumas. Pritarti. 17. Valstybės valdymo ir savivaldybių komitetas (2014-04-16)21 Argumentai: vadovaujantis Viešojo administravimo įstatymo 5 straipsniu, 15 straipsnio 1 dalimi, leidimų išdavimas – tai viešojo administravimo subjekto teikiama administracinė paslauga. Šios paslaugos teikiamo teisė negali būti suteikta ne viešojo administravimo subjektui. Siūloma leidimų išdavimo funkcijos vykdymą pavesti Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos. Pasiūlymas:
Pakeisti įstatymo projekto 2 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir jį išdėstyti taip:
„1) fizinis asmuo, turintis profesinių įgūdžių ir
kompetencijos.
Tokiu laikomas ne mažiau kaip 3 metus per paskutinius penkerius metus iki žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo sandorio sudarymo dienos žemės ūkio veiklą vykdęs (įskaitant studijų/mokymosi įgyjant žemės ūkio išsimokslinimą laiką) ir žemės ūkio naudmenas ir (ar) pasėlius deklaravęs fizinis asmuo, kuris Ūkininko ūkio įstatymo nustatyta tvarka yra įregistravęs ūkininko ūkį arba turi žemės ūkio išsimokslinimo diplomą. Šio punkto nuostatos netaikomos jauniesiems ūkininkams iki 40 metų, gavusiems savivaldybės Nacionalinės žemės tarnybos padalinio pagal žemės buvimo vietą administracijos direktoriaus sudarytos komisijos leidimą įsigyti žemės ūkio paskirties žemę;“ Nepritarti. Siūloma laikytis Kaimo reikalų komiteto 2014 m. sausio 22 d. sudarytos darbo grupės suformuotos nuomonės: pavesti leidimus išduoti savivaldybėms, o ne Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos. 18. Valstybės valdymo ir savivaldybių komitetas (2014-04-16)22 Pasiūlymas:
Pakeisti įstatymo projekto 2 straipsnio 2 dalį ir ją išdėstyti taip:
„2. Asmenys, nurodyti šio straipsnio 1 dalyje,
gali įsigyti žemės ūkio paskirties žemės tik gavę savivaldybės Nacionalinės žemės tarnybos padalinio pagal žemės buvimo vietą administracijos direktoriaus leidimą,. išduotą atsižvelgiant į savivaldybės tarybos sudarytos (iš savivaldybės administracijos atstovo (-ų), seniūnijos pagal žemės buvimo vietą seniūno, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovo, taip pat savivaldybėje veikiančių vietos bendruomeninių organizacijų ir žemės savininkus ir (ar) žemės ūkio veiklą vykdančius asmenis vienijančių savivaldos organizacijų atstovų, jiems sutikus dalyvauti komisijos veikloje) komisijos siūlymą.
Leidimas išduodamas arba pateikiamas motyvuotas atsisakymas jį išduoti ne vėliau kaip per 15 darbo dienų nuo prašymo jį išduoti gavimo Nacionalinės žemės tarnybos padalinyje. savivaldybės administracijoje“. Nepritarti. Siūloma laikytis Kaimo reikalų komiteto 2014 m. sausio 22 d. sudarytos darbo grupės suformuotos nuomonės: pavesti leidimus išduoti savivaldybėms, o ne Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos. 19. Valstybės valdymo ir savivaldybių komitetas (2014-04-16)23 Argumentai: vadovaujantis Viešojo administravimo įstatymo 5 straipsniu, 15 straipsnio 1 dalimi, leidimų išdavimas – tai viešojo administravimo subjekto teikiama administracinė paslauga. Šios paslaugos teikiamo teisė negali būti suteikta ne viešojo administravimo subjektui. Siūloma leidimų išdavimo funkcijos vykdymą pavesti Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos. Pakeisti įstatymo projekto 2 straipsnio 3 dalį ir ją išdėstyti taip: „3.
Asmenys, nurodyti šio straipsnio 1 dalyje, gali įsigyti žemės ūkio paskirties žemės tik gavę Nacionalinės žemės tarnybos padalinio savivaldybės pagal žemės buvimo vietąadministracijos direktoriaus išduotą leidimą,. išduotą atsižvelgiant į savivaldybės tarybos sudarytos (iš savivaldybės administracijos atstovo (-ų), seniūnijos pagal žemės buvimo vietą seniūno, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovo, taip pat savivaldybėje veikiančių vietos bendruomeninių organizacijų ir žemės savininkus ir (ar) žemės ūkio veiklą vykdančius asmenis vienijančių savivaldos organizacijų atstovų, jiems sutikus dalyvauti komisijos veikloje) komisijos siūlymą. Leidimas išduodamas arba pateikiamas motyvuotas atsisakymas jį išduoti ne vėliau kaip per 15 darbo dienų nuo prašymo jį išduoti gavimosavivaldybės administracijoje Nacionalinės žemės tarnybos padalinyje. Nepritarti. Siūloma laikytis Kaimo reikalų komiteto 2014 m. sausio 22 d. sudarytos darbo grupės suformuotos nuomonės: pavesti leidimus išduoti savivaldybėms, o ne Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos. 20. Ekonomikos komitetas (2014-04-16) * Grąžinti įstatymo projektą iniciatoriams tobulinti, įvertinant visas gautas pastabas ir pasiūlymus, o taip pat atsižvelgiant į tai, kad įstatymo projekto nuostatomis iš esmės ribojama juridinių asmenų galimybė įeitį į žemės ūkio paskirties žemės rinką, nustatyti nepagrįsti suvaržymai fiziniams ir juridiniams asmenims (jų dalyviams) įsigyti žemės ūkio paskirties žemės. Nepritarti. Siūloma pritarti Kaimo reikalų komiteto patobulintam įstatymo projektui Nr. XIIP-1587(2), kuriuo sujungti įstatymų projektai
sprendimas ir pasiūlymai:
Seimo statuto 137 straipsnio 4 dalimi, projektus XIIP-1587, XIIP-1498(2) ir XIIP-1638 svarstyti kartu ir juos sujungti;
sujungtam patobulintam įstatymo projektui XIIP-1587(2) ir Komiteto išvadoms. 8. Balsavimo rezultatai: bendru sutarimu už. 9. Komiteto paskirti pranešėjai: Kazys Grybauskas, Kazys Starkevičius. 10. Komiteto narių atskiroji nuomonė: negauta. PRIDEDAMA: Komiteto patobulintas įstatymo projektas Nr. XIIP-1587(2)(nauja redakcija). Komiteto pirmininkas Saulius Bucevičius [1] Minėtas Reisch sprendimas. [2] 2002 m. birželio 4 d. sprendimas Komisija prieš Portugaliją, C-367/98, taip pat minėto Reisch sprendimo 33 punktas. [3] Teisingumo Teismo sprendimas byloje Ospelt (C-452/01) 39 punktas. [4] 1999 m. birželio 1 d. Sprendimo Konle, C-302/97, Rink. p. I-3099, 40 punktas, minėto sprendimo Reisch ir kt. 33 punktas ir minėto sprendimo Ospelt 34 punktas. [5] 2007 m. kovo 6 d. sprendimas Placanica sujungtose bylose C−338/04, C−359/04 ir C−360/04. [6] 2012 m. lapkričio 8 d. Sprendimo Radziejewski, C‑461/11, dar nepaskelbto Rinkinyje, 29 punktas ir jame nurodyta teismo praktika. [7] 2011 m. kovo 10 d. Sprendimo Casteels, C‑379/09, Rink. p. I‑1379, 22 punktas ir jame nurodyta teismo praktika. [8] žr. 1997 m. lapkričio 27 d. Sprendimo Meints, C‑57/96, Rink. p. I‑6689, 44 punktą; 2005 m. liepos 7 d. Sprendimo Komisija prieš Austriją, C‑147/03, Rink. p. I‑5969, 41 punktą; 2009 m. rugsėjo 10 d. Sprendimo Komisija prieš Vokietiją, C‑269/07, Rink. p. I‑7811, 53 punktą. [9][9] Žr. 2010 m. kovo 16 d. Sprendimą Olumpique Lyonnais, C-325/08, Rink. p. I-2177, 38 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką. [10] Pagal analogiją žr. generalinio advokato Niilo Jaaskinen išvados byloje C-202/11 47 punktą. [11] Pagal analogiją žr. 2000 m. birželio 6 d. Sprendimo Roman Angonese, C-281/98, 43-45 puntus. [12] Šiuo klausimu žr. 2006 m. vasario 23 d. Sprendimo Van Hilten-van der Heijden, C‑513/03, Rink. p.
I‑1957, 44 punktą. [13] Pagal analogiją žr. 2007 m. sausio 25 d. Sprendimo Festersen, C-370/05, 25 punktą. [14] 1999 m. birželio 1 d. Sprendimo Konle, C‑302/97, Rink. p. I‑3099, 40 punktas; minėto sprendimo Reisch ir kt. 33 punktas ir 2003 m. rugsėjo 23 d. Sprendimo Ospelt ir Schlössle Weissenberg, C‑452/01, Rink. p. I‑9743, 34 punktas. [15] 2003 m. rugsėjo 23 d. Teisingumo Teismo sprendimas byloje C-452/01. [16] Atkreipiame dėmesį, kad Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 30 d. nutarime taip pat konstatavo, kad tokie reikalavimai, kad žemės ūkio paskirties įgijėjai patys ūkininkautų toje žemėje ar gyventų atitinkamoje vietovėje, kad būtų priversti pasirinkti kurią nors vieną iš pagal įstatymus galimų ūkininkavimo formų ir pan., nėra konstituciškai pagrįsti. [17] Sprendimo C-452/01 54 punktas. [18] Sprendimo C-452/01 53 punktas. [19] Sprendimo C-452/01 51-52 punktai. [20] Žinoma, reikėtų paminėti ir 1984 m. lapkričio 6 d. sprendimą Fearon, C-182/83, kuriame buvo nuspręsta, kad įsisteigimo laisvei neprieštarauja reikalavimas reziduoti perkamojoje žemėje arba šalia jos, tačiau pažymėtina, kad šioje byloje minėtas reikalavimas buvo nagrinėjamas esant specifinėms aplinkybėms ir tik įsisteigimo laisvės atžvilgiu. Šis reikalavimas nebuvo nagrinėjamas ekonominės veiklos (žemės ūkio) vykdymo atžvilgiu (laisvo paslaugų ir kapitalo judėjimo atžvilgiu) (žr. 2003 m. balandžio 3 d. generalinio advokato išvados Ospelt byloje (C-452/01) 127 punktą). [21] 2013 m. gegužės 8 d. Sprendimo Eric Libert ir kiti prieš Gouvernement flamand ir All Projects & Developments NV ir kt. prieš Vlaamse Regering, sujungtose bylose C-197/11 ir C-203/11, 42-43 punktas. [22] Minėto sprendimo 47 punktas. [23] Pagal analogiją žr. 2007 m. sausio 25 d. Sprendimo Festersen, C-370/05, 41 punktą. [24] „1.
Šiame įstatyme nurodytiems asmenims neleidžiama įsigyti: <...> 3) teritorijų, skirtų ar rezervuotų krašto apsaugos reikmėms, žemės, taip pat teritorijų, kuriose žemės įsigijimas įstatymų ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų apribotas saugumo motyvais, žemės.“ [25] 2000 m. liepos 13 d. Sprendimas C-423/98. [26] Pažymėtina ir tai, kad Lietuvos teisės aktuose vyrauja prezumpcija, kad užsienio subjektai, atitinkantys europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus, nekelia grėsmės nacionaliniam saugumui (pagal Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo įstatymą, Lietuvos Respublikos strateginė reikšmę nacionaliniam saugumui turinčių įmonių ir įrenginių bei kitų nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių įmonių įstatymas ir kt.). [27] Sprendimo 39 punktas. [28] 2003 m. rugsėjo 23 d. sprendimo Ospelt, C-452/01, 41 punktas ir jame nurodyta Teisingumo Teismo praktika bei 46 punktas. [29] 1999 m. birželio 1 d. sprendimo Konle, C-302/97, 44-49 punktai. [30] Prieš tai paminėta byla. [31] 1995 m. gruodžio 14 d. sprendimo Sanz de Lera, sujungtų bylų C-163/94, C-165/94 ir C-250/94, 28 punktas. [32] 2002 m. kovo 14 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimas. [33] Lithgow prieš United Kingdom, 1986 m., p. 120. [34] 2007 m. sausio 25 d. Sprendimo Festersen, C-370/05, 39 punktas. [35] 2010 m. spalio 14 d. sprendimas Landkreis Bad Durkheim, C-61/09, 38 punktas: „<...> aplinkybė, jog žemės plotai iš tikrųjų naudojami kaip ariama žemės arba daugiametės gamyklos, tačiau iš esmės skirti kraštovaizdžio priežiūrai ir aplinkos apsaugai, nėra kliūtis tam, kad tokie plotai būtų pripažinti žemės ūkio paskirties žeme, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr.
796/2004 2 straipsnio 1 ir 2 dalis“. [36] OL L 338, 2009. [37] Minėtas Reisch sprendimas. [38] 2002 m. birželio 4 d. sprendimas Komisija prieš Portugaliją, C-367/98, taip pat minėto Reisch sprendimo 33 punktas. [39] Teisingumo Teismo sprendimas byloje Ospelt (C-452/01) 39 punktas. [40] 1999 m. birželio 1 d. Sprendimo Konle, C-302/97, Rink. p. I-3099, 40 punktas, minėto sprendimo Reisch ir kt. 33 punktas ir minėto sprendimo Ospelt 34 punktas. [41] Pažymėtina, kad EB 57 straipsnio 1 dalis (dabar SESV 64 straipsnio 1 dalis) netaikoma trims kitoms Europos laisvosios prekybos asociacijos (ELPA) šalims, t. y. Islandijai, Norvegijai ir Lichtenšteinui, kurios yra Europos ekonominės erdvės susitarimo šalys (EEE), kadangi tiek jų tarpusavio santykių atveju, tiek jų santykių su Sąjungos valstybėmis narėmis atveju kapitalo judėjimo laisvė reglamentuojama minėto susitarimo 40 straipsnyje, kuris yra iš esmės identiškas EB 56 straipsnio 1 daliai (dabar SESV 63 straipsnis). Žr. 2003 m. rugsėjo 23 d. Sprendimą Ospelt et Schlössle Weissenberg (C‑452/01, Rink. p. I‑9743, 30–32 punktai) ir 2011 m. birželio 24 d. Nutartį Projektart ir kt. (C‑476/10, Rink. p. I‑5615, 36–38 punktai), kuriuose kaip tik daromas skirtumas tarp Šveicarijos Konfederacijos ir trijų kitų ELPA šalių, kurios yra EEE susitarimo šalys, situacijos. [42] Žr. šiuo klausimu 2007 m. gegužės 24 d. Sprendimą Holböck (C‑157/05, Rink. p. I‑4051, 41 punktas). Be to, žr. 2011 m. gegužės 5 d. Sprendimą Prunus ir Polonium (C‑384/09, Rink. p.
I‑3319, 36 punktas). [43] Konstitucinio įstatymo priėmimas ir jo pakeitimai 2003 m. [44] 2007 m. kovo 6 d. sprendimas Placanica sujungtose bylose C−338/04, C−359/04 ir C−360/04. [45] Šiuo klausimu žr. 2006 m. vasario 23 d. Sprendimo Van Hilten-van der Heijden, C‑513/03, Rink. p. I‑1957, 44 punktą. [46] Pagal analogiją žr. 2007 m. sausio 25 d. Sprendimo Festersen, C-370/05, 25 punktą. [47] 1999 m. birželio 1 d. Sprendimo Konle, C‑302/97, Rink. p. I‑3099, 40 punktas; minėto sprendimo Reisch ir kt. 33 punktas ir 2003 m. rugsėjo 23 d. Sprendimo Ospelt ir Schlössle Weissenberg, C‑452/01, Rink. p. I‑9743, 34 punktas. [48] 2007 m. sausio 25 d. Sprendimo Festersen, C-370/05, 35 punktas. [49] Sprendimo 37 punktas. [50] 2003 m. rugsėjo 23 d. Teisingumo Teismo sprendimas byloje C-452/01. [51] Atkreipiame dėmesį, kad Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 30 d. nutarime taip pat konstatavo, kad tokie reikalavimai, kad žemės ūkio paskirties įgijėjai patys ūkininkautų toje žemėje ar gyventų atitinkamoje vietovėje, kad būtų priversti pasirinkti kurią nors vieną iš pagal įstatymus galimų ūkininkavimo formų ir pan., nėra konstituciškai pagrįsti. [52] Sprendimo C-452/01 54 punktas. [53] Sprendimo C-452/01 53 punktas. [54] Sprendimo C-452/01 51-52 punktai. [55] Žinoma, reikėtų paminėti ir 1984 m. lapkričio 6 d. sprendimą Fearon, C-182/83, kuriame buvo nuspręsta, kad įsisteigimo laisvei neprieštarauja reikalavimas reziduoti perkamojoje žemėje arba šalia jos, tačiau pažymėtina, kad šioje byloje minėtas reikalavimas buvo nagrinėjamas esant specifinėms aplinkybėms ir tik įsisteigimo laisvės atžvilgiu. Šis reikalavimas nebuvo nagrinėjamas ekonominės veiklos (žemės ūkio) vykdymo atžvilgiu (laisvo paslaugų ir kapitalo judėjimo atžvilgiu) (žr. 2003 m. balandžio 3 d. generalinio advokato išvados Ospelt byloje (C-452/01) 127 punktą). [56] 2013 m. gegužės 8 d.
Sprendimo Eric Libert ir kiti prieš Gouvernement flamand ir All Projects & Developments NV ir kt. prieš Vlaamse Regering, sujungtose bylose C-197/11 ir C-203/11, 42-43 punktas. [57] Minėto sprendimo 47 punktas. [58] Pagal analogiją žr. 2007 m. sausio 25 d. Sprendimo Festersen, C-370/05, 41 punktą. [59] Sprendimo 39 punktas. [60] 2003 m. rugsėjo 23 d. sprendimo Ospelt, C-452/01, 41 punktas ir jame nurodyta Teisingumo Teismo praktika bei 46 punktas. [61] 1999 m. birželio 1 d. sprendimo Konle, C-302/97, 44-49 punktai. [62] Prieš tai paminėta byla. [63] 1995 m. gruodžio 14 d. sprendimo Sanz de Lera, sujungtų bylų C-163/94, C-165/94 ir C-250/94, 28 punktas. [64] 2002 m. kovo 14 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimas. [65] Lithgow prieš United Kingdom, 1986 m., p. 120. [66] 2007 m. sausio 25 d. Sprendimo Festersen, C-370/05, 39 punktas. [67] žr. 2004 m. rugsėjo 7 d. Sprendimo Manninen, C‑319/02, Rink. p. I‑7477, 28 punktą ir 2008 m. gegužės 20 d. Sprendimo Orange European Smallcap Fund, C‑194/06, Rink. p. I‑3747, 58 punktą. [68] 1999 m. birželio 1 d. sprendimo Konle, C-302/97, 24 punktas ir 2000 m. liepos 13 d. Sprendimo Albore, C‑423/98, 17 punktas. [69] žr. 2012 m. lapkričio 13 d. Sprendimo Test Claimants in the FII Group Litigation 55 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką. [70] žr. pagal analogiją bylose dėl apmokestinimo: 2000 m. birželio 6 d. Sprendimo Verkooijen, C‑35/98, Rink. p. I‑4071, 43 punktą; 2004 m. rugsėjo 7 d. Sprendimo Manninen, C‑319/02, Rink. p. I‑7477, 29 punktą ir 2011 m. gruodžio 1 d. Sprendimo Komisija prieš Belgiją, C‑250/08, Rink. p. I‑12341, 51 punktą. [71] šiuo klausimu žr. 2007 m. liepos 18 d. Sprendimo Oy AA, C‑231/05, Rink. p. I‑6373, 38 punktą. [72] 1975 m. spalio 28 d. Teisingumo Teismo sprendimo Rutili v. Minister for the Interior, C-36/75, 26 ir 27 punktai. [73] šiuo klausimu žr. 1977 m. spalio 27 d.
1977 m. spalio 27 d. Sprendimo Bouchereau, 30/77, Rink. p. 1999, 35 punktą ir 2000 m. kovo 14 d. Sprendimo Église de scientologie, C‑54/99, Rink. p. I‑1335, 17 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką. Taip pat žr. 2003 m. gegužės 13 d. Sprendimą Komisija prieš Ispaniją (C‑463/00, Rink. p. I‑4581, 72 punktas) ir minėtą 2010 m. liepos 8 d. Sprendimą Komisija prieš Portugaliją (C‑171/08, 73 punktas). [74] Pažymėtina ir tai, kad Lietuvos teisės aktuose vyrauja prezumpcija, kad užsienio subjektai, atitinkantys europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus, nekelia grėsmės nacionaliniam saugumui (pagal Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo įstatymą, Lietuvos Respublikos strateginė reikšmę nacionaliniam saugumui turinčių įmonių ir įrenginių bei kitų nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių įmonių įstatymas ir kt.). [75] 2000 m. liepos 13 d. Sprendimas C-423/98. [76] 2000 m. liepos 13 d. Sprendimas C-423/98, 21 punktas. [77] 2012 m. lapkričio 8 d. Sprendimo Radziejewski, C‑461/11, dar nepaskelbto Rinkinyje, 29 punktas ir jame nurodyta teismo praktika. [78] Pagal analogiją žr. generalinio advokato Niilo Jaaskinen išvados byloje C-202/11 47 punktą. [79] 2002 m. birželio 4 d. sprendimas byloje Nr. C-367/98 Europos Bendrijos Komisija v Portugalijos Respublika. [80] 2002 m. kovo 14 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Farmacinės veiklos įstatymo 11 straipsnio 2 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. [81] Pateikti 2014 m. kovo 25 d. Verslo žinių straipsnyje „Bankai atveria paskolų aruodus ūkininkams“.