Projekto lyginamasis variantas
1940-1990 METŲ OKUPACIJOMS DALYVIŲ TEISINIO STATUSO ĮSTATYMO NR. VIII-97 2 STRAIPSNIO PAKEITIMO
2014 m. d. Nr. Vilnius1 straipsnis. 2 straipsnio pakeitimas Papildyti 2 straipsnį antrąja dalimi ir visą straipsnį išdėstyti taip: „2 straipsnis. Kariai savanoriai Kariai savanoriai yra ginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos) dalyviai:
okupacinės valdžios struktūromis, taip pat šio sukilimo vadovai ir štabų nariai;
3) Tėvynės apsaugos rinktinės kariai;
priesaiką ir jos nesulaužė, turėjo atpažinimo ženklus ir ginklus, gyveno nelegaliai, taip pat rezervinių būrių, organizacinių skyrių bei kitų slaptųjų ginkluoto pasipriešinimo struktūrų nariai, kurie davė priesaiką ir jos nesulaužė, turėjo ginklus ir vadovybės įsakymu dalyvavo kautynėse ar kitose ginkluotose operacijose, taip pat partizanų ryšininkai ar rėmėjai, patekę į kautynių situaciją, su ginklu dalyvavę šiose kautynėse ir jų metu suimti, sužeisti, žuvę ar mirę įkalinimo metu. Šio straipsnio pirmojoje dalyje ir 3 straipsnyje nurodyti asmenys, dėl savo veiklos suimti, sulaikyti, įkalinti ar jei kitaip buvo apribota jų laisvė, laikomi karo belaisviais.“ Skelbiu šį Lietuvos Respublikos Seimo priimtą įstatymą. RESPUBLIKOS
Teikia Seimo narė Rasa Juknevičienė
DĖL
siūlytojai ir asmenys, dalyvavę rengiant ar tobulinant projektą. Lietuvos Respublikos pasipriešinimo 1940-1990 metų okupacijoms dalyvių teisinio statuso įstatymo Nr. VIII-97
parengti, tai, kad pagal Lietuvos Respublikos pasipriešinimo 1940-1990 metų okupacijoms dalyvių teisinio statuso įstatymo 2 ir 3 straipsnius šiuose straipsniuose nurodytiems pasipriešinimo dalyviams (toliau - pasipriešinimo dalyviai) pripažįstamas kombatanto (teisėto karo veiksmų dalyvio) statusas, taip pat ir Mykolo Romerio universiteto Tarptautinės ir Europos Sąjungos teisės instituto profesorius Justinas Žilinskas atlikęs analizę Lietuvos laisvės kovotojų statuso pagal tarptautinę teisę klausimu daro išvadą, kad Lietuvos partizanai laikytini kombatantais, pagal 1907 Hagos IV konvenciją, valstybių praktiką Antrojo pasaulinio karo metu ir Niurbengo 1945 m. tribunolo nuosprendį, tačiau neaiškus ir neapibrėžtas pasipriešinimo dalyvių statusas laikotarpiu, kai jie dėl savo veiklos buvo suimti. Projekto siūlytojas yra Seimo narė Rasa Juknevičienė. 2. Įstatymo projekto tikslai ir uždaviniai. Projekto tikslas yra nustatyti suimtų pasipriešinimo dalyvių statusą. 3. Kaip šiuo metu yra teisiškai reglamentuojami įstatymo projekte aptarti klausimai. Projekte aptariami klausimai nėra reglamentuoti. 4. Numatomos naujos teisinio reglamentavimo nuostatos, naujai reglamentuotų klausimų teigiamos savybės ir kokių teigiamų rezultatų laukiama. Nustatomas karo belaisvio statusas pasipriešinimo dalyviams, kurie dėl savo veiklos buvo suimti. Priėmus projektą bus aiškus suimtų pasipriešinimo dalyvių statusas nebus galima interpretuoti, kad šie asmenys buvo suimti dėl baudžiamosios teisės normų pažeidimo. 5.
priimto įstatymo pasekmės ir kokių priemonių reikėtų imtis, kad tokių pasekmių būtų išvengta. Neigiamų pasekmių nenumatoma. 6. Įstatymo įtaka kriminogeninei situacijai, korupcijai. Šis įstatymo projektas kriminogeninei situacijai ir korupcijai įtakos neturės. 7. Įstatymo įtaka verslo sąlygoms, jo plėtrai. Šis įstatymo projektas įtakos verslo sąlygoms, jo plėtrai neturės. 8. Įstatymo inkorporavimas į teisinę sistemą, kokie šios srities teisės aktai tebegalioja ir kokius galiojančius teisės aktus būtina pakeisti ar panaikinti, priėmus teikiamą projektą. Priėmus teikiamą Projektą, papildomų teisės aktų pakeisti ar panaikinti nereikės. 9. Ar Įstatymo projektas parengtas laikantis Valstybinės kalbos, Įstatymų ir kitų teisės norminių aktų rengimo tvarkos įstatymo reikalavimų ir atitinka bendrinės lietuvių kalbos normas, o projekto sąvokos ir jas įvardijantys terminai įvertinti Terminų banko įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka. Įstatymo Projektas parengtas laikantis Valstybinės kalbos, Teisėkūros pagrindų įstatymo reikalavimų ir atitinka bendrinės lietuvių kalbos normas. Projekte nėra apibrėžiamos sąvokos ir jas įvardinantys terminai, todėl Lietuvos Respublikos terminų banko įstatyme numatytas vertinimas nevykdomas. 10. Ar Įstatymo projektas atitinka Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas ir Europos Sąjungos dokumentus. Įstatymo projektas neprieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatoms. Projektas neprieštarauja Europos Sąjungos teisei, juo neperkeliamos ir neįgyvendinamos Europos Sąjungos teisės aktų nuostatos. 11. Jeigu įstatymo projektui įgyvendinti reikia įstatymų lydimųjų aktų,
įstatymo įgyvendinimas (pateikiami įvertinimai artimiausiems metams ir tolesnei ateičiai): Projekto įgyvendinimas papildomų lėšų nepareikalaus. 13. Įstatymo projekto rengimo metu gauti specialistų vertinimai ir išvados. Įstatymo projekto rengimo metu specialistų vertinimų ir išvadų negauta. 14. Įstatymo projekto autorius ar autorių grupė, įstatymo projekto iniciatoriai: institucija, asmenys ar piliečių įgalioti atstovai. Įstatymo projekto autorius – Lietuvos Respublikos Seimo narė Rasa Juknevičienė. 15. Reikšminiai žodžiai, kurių reikia šiam projektui įtraukti į kompiuterinę paieškos sistemą, įskaitant reikšminius žodžius pagal Europos žodyną Eurovoc. Reikšminiai žodžiai, kurių reikia šiam Įstatymo projektui įtraukti į kompiuterinę paieškos sistemą, įskaitant reikšminius žodžius pagal Europos žodyną Eurovoc, yra „karo belaisvis“. 16. Kiti, iniciatorių nuomone, reikalingi pagrindimai ir paaiškinimai. Nėra. Seimo narė Rasa Juknevičienė
Blankas
Biudžetinė įstaiga, Vilniaus g. 23-7A, LT- 01402 Vilnius, tel. 8 706 63 687, faks. 8 706 63 679, el. p. [email protected]. Duomenys kaupiami ir saugomi Juridinių asmenų registre, kodas 188600362 Lietuvos Respublikos Seimui 2014-02- Nr. Į 2014-02-14 Nr. XIIP-1499 DĖL lietuvos respublikos pasipriešinimo 1940-1990 metų okupacijoms dalyvių teisinio statuso įstatymo Nr. VIII-97 2 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIIP‑1499 Išnagrinėję Lietuvos Respublikos Seimo pateiktą derinti Lietuvos Respublikos pasipriešinimo 1940-1990 metų okupacijoms dalyvių teisinio statuso įstatymo Nr. VIII-97 2 straipsnio pakeitimo įstatymo projektą Nr. XIIP‑1499 pažymime, kad dėl projekto atitikties Europos Sąjungos teisei pastabų ir pasiūlymų neturime. Generalinio direktoriaus pavaduotojas Karolis Dieninis Justina Nasutavičienė, tel. 8 706 63 695, el. p. [email protected]
2014-02-20 Nr. XIIP-1499 Vilnius Vertinant projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklių reikalavimams, išsakytinos šios pastabos:
Respublikos pasipriešinimo 1940-1990 metų okupacijoms dalyvių teisinio statuso įstatymo (toliau – keičiamo įstatymo) 2 straipsnyje siūloma nustatyti, kad šio straipsnio pirmojoje dalyje ir 3 straipsnyje nurodyti asmenys, dėl savo veiklos suimti, sulaikyti, įkalinti ar jei kitaip buvo apribota jų laisvė, laikomi karo belaisviais. Įstatymo projekte siūlomas teisinis reguliavimas svarstytinas keliais aspektais. Pirma, įstatymo projekto aiškinamajame rašte nurodyta, kad Lietuvos Respublikos pasipriešinimo 1940-1990 metų okupacijoms dalyvių teisinio statuso įstatymo Nr. VIII-97
Lietuvos Respublikos pasipriešinimo 1940-1990 metų okupacijoms dalyvių teisinio statuso įstatymo 2 ir 3 straipsnius šiuose straipsniuose nurodytiems pasipriešinimo dalyviams pripažįstamas kombatanto (teisėto karo veiksmų dalyvio) statusas. Taip pat nurodyta, kad projekto tikslas yra nustatyti suimtų pasipriešinimo dalyvių statusą. Įstatymo projekte siūlomas teisinis reguliavimas, grindžiamas Mykolo Romerio universiteto Tarptautinės ir Europos Sąjungos teisės instituto profesoriaus Justino Žilinsko atlikta Lietuvos laisvės kovotojų statuso pagal tarptautinę teisę klausimu analize ir išvada, kad Lietuvos partizanai laikytini kombatantais pagal 1907 Hagos IV konvenciją, valstybių praktiką Antrojo pasaulinio karo metu ir Niurnbergo 1945 m. tribunolo nuosprendį[1]. Pažymėtina, kad nagrinėdamas Lietuvos partizanų kovų laikotarpiui taikytinos tarptautinės teisės normas, J.
Žilinskas nurodė, kad „Nuo XIX a. vidurio priimta daugiau kaip du šimtai įvairių tarptautinių sutarčių, deklaracijų ir kitų dokumentų, reglamentuojančių ginkluoto konflikto teisę, tačiau teisinėje praktikoje dažniausiai remiamasi dviem pagrindinėmis šaltinių grupėmis: Hagos 1899–1907 m. taikos konferencijų konvencijomis bei deklaracijomis ir Ženevos 1949 m. konvencijomis dėl karo aukų apsaugos bei jų 1977 m. papildomais protokolais. Sunku pasakyti, kuriuos iš šių šaltinių galėtume taikyti nagrinėjamam klausimui, nes Lietuvos partizanų kovos intensyviai truko nuo 1944 iki 1955 m. Būtent šiuo laikotarpiu įvyko didžioji tarptautinės karo ir humanitarinės teisės kodifikacija, apibendrinusi liūdną Antrojo pasaulinio karo patirtį – Ženevos 1949 m. diplomatinė konferencija, kurios metu buvo priimtos keturios Ženevos konvencijos (toliau – Ženevos 1949 m. konvencijos) dėl karo aukų apsaugos. Tačiau Lietuvos partizanams taikyti normas, kurios numatytos Ženevos 1949 m. konvencijose, nėra paprasta dėl kelių priežasčių. Pirmiausia, nors šios konvencijos ir buvo priimtos diplomatinėje konferencijoje 1949 m., tačiau jos įsigaliojo tik 1950 m. spalio 21 d. Kyla sunkumų ir dėl formalaus šių konvencijų taikymo: pirma, Sovietų Sąjunga jų dalyve tapo tik 1954 m. gegužės 10 d.; antra, nors Lietuvos Respublika 1939 m. buvo tapusi dviejų šių konvencijų pirmtakių (1929 m. Ženevos konvencijos dėl sužeistųjų ir ligonių karo lauke bei 1929 m. Ženevos konvencijos dėl elgesio su karo belaisviais) dalyve, ji neturėjo galimybės formaliai prisijungti prie naujų susitarimų, o partizaninis pogrindis taip pat nebuvo padaręs pareiškimų, kad taikys šias konvencijas.
Be to, ne visos šių konvencijų nuostatos buvo iš karto pripažįstamos tarptautinės paprotinės teisės nuostatomis, nes pagal tarptautinės teisės doktriną tik paprotinės teisės šaltiniai ir juose įtvirtintos normos yra privalomos šalims, kurios nėra tam tikrų tarptautinių susitarimų dalyvės. Vadinasi, Lietuvos partizanų kovų laikotarpiui turėtume taikyti tuos tarptautinės teisės šaltinius, kurie jau 1944–1953 m. buvo įgiję tarptautinės paprotinės teisės statusą. Tai, kad jos formaliai privalomos ir Sovietų Sąjungai, ir Lietuvos Respublikai, negalėtume ginčyti.“ Galima sutikti su J. Žilinsko nuomone, kad „Be didesnių abejonių prie taikytinos teisės tuo laikotarpiu galėtume priskirti šiuos tarptautinius aktus, aktualius partizaninio pasipriešinimo judėjimui:
konvencijas dėl karo įstatymų ir papročių, kuriose nustatytos pagrindinės karo veiksmų sausumoje taisyklės, kombatanto samprata, belaisvių statuso pagrindai ir kiti klausimai. Atkreiptinas dėmesys, kad Sovietų Sąjunga šių konvencijų nebuvo ratifikavusi, nors jose įtvirtintos vadinamosios „visuotinio dalyvavimo" nuostatos. Tačiau, kadangi jau 1945 m. Niurnbergo tribunolo nuosprendyje buvo nurodyta, kad Hagos konvencijos laikytinos tarptautinės paprotinės teisės dalimi, šiose konvencijose įtvirtinti principai laikytini privalomais ir SSRS;
sužeistųjų ir ligonių mūšio lauke sąlygų pagerinimo bei 1929 m. Ženevos konvenciją dėl elgesio su karo belaisviais (kaip minėta, šios konvencijos buvo atitinkamų 1949 m. Ženevos konvencijų pirmtakės) – nors su mūsų nagrinėjamais klausimais tiesiogiai šios konvencijos ir nėra susijusios.[2]“ Antra, 1907 m.
Hagos IV konvencijos priedo „Sausumo karo įstatymų ir papročių nuostatai" I skyriuje teisėti ginkluotos kovos dalyviai (kombatantai) apibūdinti taip: „1 straipsnis. Karo įstatymai, teisės ir pareigos taikomos ne tik kariuomenėms, bet ir nereguliariai kariuomenei bei savanorių daliniams, atitinkantiems šias sąlygas:
1) turi vadą, atsakantį už savo valdinius;
2) gerai iš toli matomą sutartinį skiriamąjį atpažinimo ženklą;
3) atvirai nešioja ginklą;
4) vykdo operacijas laikydamiesi karo įstatymų ir papročių. Valstybėse, kuriose nereguliarūs bei savanorių daliniai sudaro kariuomenę ar jos dalį, terminas „kariuomenė" apima tokius dalinius. 2 straipsnis. Neokupuotos teritorijos gyventojai, kurie priešui artėjant stichiškai griebiasi ginklų, kad pasipriešintų užpuolikams, tačiau nespėja susiorganizuoti į reguliarius ginkluotus būrius pagal 1 straipsnį, taip pat laikomi kombatantais, jei atvirai nešioja ginklą ir laikosi karo įstatymų ir papročių". Atsižvelgiant į 1907 m. Hagos konvencijoje nurodytą teisėto ginkluotos kovos dalyvio (kombatanto) sampratą darytina išvada, kad ne visi keičiamo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje ir 3 straipsnyje nurodyti asmenys laikytini kombatantais pagal 1907 m. Hagos konvenciją.
Hagos konvenciją. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad įstatymo projekto aiškinamajame rašte nurodyta analizė ir išvados pateikta dėl Lietuvos partizanų pripažinimo kombatantais, o ne visų keičiamo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje ir 3 straipsnyje nurodytų asmenų. (Nuo pat 1648 m. sudarytos Vestfalijos taikos vienu svarbiausių ginkluoto konflikto teisės klausimų tapo kovojančių teisėtų karo veiksmų dalyvių, kurie dažniausiai apibendrintai vadinami kombatantais, atskyrimas nuo civilių bei kitų ginkluotos kovos veiksmuose nedalyvaujančių asmenų (t. y. medicinos, religinio personalo, žurnalistų, kitų karines pajėgas lydinčių asmenų), kuriais grindžiama visa karo, taip pat ir humanitarinės teisės kultūra. Tik kombatanto atžvilgiu galima naudoti prievartą, net jį fiziškai sunaikinti, ir tik kombatantas turi teisę tą prievartą naudoti prieš kitus kombatantus. Kitaip tariant, ne kiekvienas žmogus, paėmęs į rankas ginklą, ipso facto tampa teisėtu ginkluoto konflikto dalyviu, nes tik taip galima nors šiek tiek užtikrinti konflikte nedalyvaujančių asmenų apsaugą.[3]“) Trečia, karo belaisvio statusą apibrėžia tarptautinės humanitarinės teisės normos. Pagal
protokolą, karo belaisviu laikomas kiekvienas kombatantas, priešiškos šalies paimtas į nelaisvę. Įstatymo projekto formuluotė „asmenys, dėl savo veiklos suimti, sulaikyti, įkalinti ar jei kitaip buvo apribota jų laisvė“ nedera su tarptautinėse konvencijose apibrėžtomis kombatanto ir karo belaisvio sampratomis. Ketvirta, įstatymu nustačius karo belaisvio statusą visiems keičiamo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje ir 3 straipsnyje nurodytiems asmenims, jeigu jie „dėl savo veiklos buvo suimti, sulaikyti, įkalinti ar jei kitaip buvo apribota jų laisvė“, kils neaiškumų dėl asmenų teisinio statuso pagal keičiamą įstatymą faktinių aplinkybių nustatymo.
Įstatymo projekto aiškinamajame rašte nurodyta, kad
„Priėmus projektą bus aiškus suimtų pasipriešinimo dalyvių statusas nebus
galima interpretuoti, kad šie asmenys buvo suimti dėl baudžiamosios teisės normų pažeidimo“, tačiau priėmus įstatymo projekte siūlomą normą, faktiškai dėl baudžiamųjų veikų suimti asmenys nepagrįstai bus pripažįstami karo belaisviais. Penkta, nėra pakankamai aišku, koks yra tikrasis projekto tikslas. Nors projekto aiškinamajame rašte teigiama, kad projektu siekiama nustatyti suimtų pasipriešinimo dalyvių statusą, tačiau nėra aišku, kokios pasekmės kils suteikus karo belaisvio statusą ginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos) dalyviams. Taip pat projekte neaptartas siūlomų nuostatų įgyvendinimo mechanizmas – ar karo belaisvio statusas turės būti pripažįstamas Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinio direktoriaus sprendimu (kaip ir kario savanorio, laisvės kovų dalyvio teisinio statuso pripažinimas) ar bus suteikiamas automatiškai visiems asmenims, jau turintiems kario savanorio ar jam prilyginto asmens statusą. 2. 2014 m. sausio 1 d. įsigaliojo Teisėkūros pagrindų įstatymas, taip pat Teisės aktų projektų rengimo rekomendacijos, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2013 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 1R-298. Šiais teisės aktais nustatomi nauji reikalavimai rengiamiems teisės aktų projektams. Atsižvelgiant į tai, projekto tekstas tikslintinas:
a) projektu keičiamo įstatymo 2 straipsnio dalys numeruotinos;
b) įstatymą pasirašančio subjekto pareigos rašomos iš didžiosios raidės mažosiomis raidėmis. Teisės departamento direktorius Andrius Kabišaitis J. Andriuškevičiūtė D.
Andriuškevičiūtė D. Valatkevičius [1] Galima manyti, kad čia nurodyta: Justinas Žilinskas. Lietuvos laisvės kovotojų statuso pagal tarptautinę teisę klausimai ir MGB agentų smogikų bylos. http://www.genocid.lt/Leidyba/16/zilinska.htm [2] Justinas Žilinskas. Lietuvos laisvės kovotojų statuso pagal tarptautinę teisę klausimai ir MGB agentų smogikų bylos. http://www.genocid.lt/Leidyba/16/zilinska.htm [3] Justinas Žilinskas. Lietuvos laisvės kovotojų statuso pagal tarptautinę teisę klausimai ir MGB agentų smogikų bylos. http://www.genocid.lt/Leidyba/16/zilinska.htm