Projekto lyginamasis variantas
įsigijimo laikinojo įstatymo IX-1314 nauja redakcija
laikinąjį įstatymą IX-1314 ir jį išdėstyti taip:
tikslų:
1) užtikrinti, kad Lietuvos nacionalinis turtas – žemės ūkio paskirties žemė būtų naudojama racionaliai, skatinant žemės ūkio produkcijos gamybą rinką ir konkurencingą žemės ūkį, sudarant sąlygas racionaliai tvarkomų žemėvaldų suformavimui bei žemės konsolidacijai;
2) išsaugoti ir pagerinti natūralią aplinką, užtikrinti žemės ūkio paskirties žemės naudojimą išimtinai žemės ūkio veiklai higienos sąlygų ir gyvūnų gerovės normų laikymąsi;
3) nustatyti fizinių ir juridinių asmenų žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo nuosavybės teise Lietuvoje sąlygas ir tvarką;
4) sudaryti teisines prielaidas, kad žemės ūkio paskirties žemė būtų naudojama žemės ūkio produkcijos gamybai ir visi tokios žemės savininkai integruotųsi į Lietuvos visuomenę ir vietos bendruomenę. 2. Šis įstatymas netaikomas įsigyjant sodininkų bendrijų sodų žemės sklypus. 3. Įstatymo nuostatos suderintos su šio įstatymo priede pateiktais Europos Sąjungos teisės aktais. 2 Straipsnis. Subjektai, kurie gali įsigyti žemės ūkio paskirties žemę nuosavybės teise 1.
Žemės ūkio paskirties žemę šio įstatymo nustatytomis sąlygomis gali įsigyti šie fiziniai asmenys:
1) Lietuvos Respublikos piliečiai;
2) Lietuvoje nuolat gyvenantys Europos Sąjungos valstybių narių piliečiai;
3) Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytus Lietuvos pasirinktos europinės bei transatlantinės integracijos kriterijus atitinkančių kitų valstybių piliečiai ir šių valstybių nuolatiniai gyventojai, taip pat Lietuvos Respublikos nuolatiniai gyventojai, neturintys Lietuvos pilietybės nuolat gyvenantys Lietuvoje. 2. Teisę įsigyti žemės ūkio paskirties žemę Lietuvoje šio įstatymo nustatytomis sąlygomis ir tvarka turi šie juridiniai asmenys:
1) Lietuvoje registruoti ir veikiantys juridiniai asmenys – žemės ūkio produkcijos gamintojai;
2) Lietuvos fizinių arba juridinių asmenų steigiami juridiniai asmenys, kurių steigimo dokumentuose nustatytas veiklos tikslas – žemės ūkio produkcijos gamyba;
3) Europos Sąjungos valstybių narių fizinių ir Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytus Lietuvos pasirinktos europinės bei transatlantinės integracijos kriterijus atitinkančių valstybių juridinių asmenų steigiami juridiniai asmenys, kurių steigimo dokumentuose nustatytas veiklos tikslas – žemės ūkio produkcijos gamyba. 3. Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytų Lietuvos pasirinktos europinės bei transatlantinės integracijos kriterijų neatitinkančių valstybių subjektams žemės ūkio paskirties žemės nuosavybės teise įsigyti neleidžiama. 3 straipsnis. Valstybės paramos įsigyjant žemės ūkio paskirties žemę subjektai
į valstybės paramą įsigyjant žemės ūkio paskirties žemę turi:
1) fizinis asmuo, turintis profesinių įgūdžių ir kompetencijos.
Tokiu laikomas ne anksčiau kaip metais, einančiais prieš paraiškos pateikimą, žemės ūkio naudmenas ir (ar) pasėlius deklaravęs ir buhalterinę apskaitą tvarkantis fizinis asmuo, kuris turi praktinio ūkininkavimo patirties ir Ūkininko ūkio įstatymo nustatyta tvarka yra įregistravęs ūkininko ūkį arba turi praktinio ūkininkavimo patirties ir žemės ūkio išsimokslinimo diplomą arba dokumentą, patvirtinantį profesinį pasirengimą ūkininkauti;
2) juridinis asmuo – žemės ūkio bendrovė, žemės ūkio produkcijos gamintojas, kurio metinės įplaukos už realizuotą prekinę žemės ūkio produkciją sudaro daugiau kaip 50 procentų visų gautų pajamų ir kurio ekonominis gyvybingumas gali būti įrodytas Žemės ūkio ministerijos nustatyta tvarka įvertinus šio asmens perspektyvas. 2. Asmenims, nurodytiems šio straipsnio 1 dalyje, gali būti suteikiama valstybės parama, jeigu Vyriausybės įgaliotos institucijos patvirtina pripažįsta, kad asmuo atitinka nustatytus ūkio ekonominio gyvybingumo plėtrai reikalingos paramos kriterijus ir patvirtina, kad paramos suteikimo metu laikomasi minimalių aplinkosaugos, higienos ir gyvūnų gerovės normų. 4 straipsnis. Reikalavimai fiziniams asmenims, pageidaujantiems nuosavybės teise įsigyti žemės ūkio paskirties žemės
nuosavybės teise gali įsigyti šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nurodyti fiziniai asmenys, atitinkantys tokius reikalavimus:
1) iki žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo sandorio sudarymo dienos bent trejus paskutinius metus nuolat gyvena Lietuvoje ir vykdo žemės ūkio veiklą;
2) moka valstybinę kalbą;
3) turi ūkininkavimui reikalingų profesinių įgūdžių ir kompetencijos;
4) tenkina šio įstatymo nustatytus valdomos žemės ūkio paskirties žemės ribojimus. 2.
lietuvių kalbą, jeigu jis: a) lietuvių kalbos mokėsi Lietuvos bendrojo lavinimo mokykloje ir turi tai patvirtinantį dokumentą; b) yra užsienietis, baigė lietuvių kalbos kursus ir turi Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotos institucijos nustatytus kalbos mokėjimo reikalavimus patvirtinantį dokumentą. 3. Asmuo laikomas turintis ūkininkavimui reikalingų profesinių įgūdžių ir kompetencijos, jeigu jis turi praktinio ūkininkavimo patirties ir turi įregistravęs ūkininko ūkį, arba turi praktinio ūkininkavimo patirties ir žemės ūkio išsimokslinimo diplomą arba dokumentą, patvirtinantį profesinį pasirengimą ūkininkauti. 5 straipsnis. Reikalavimai juridiniams asmenims, pageidaujantiems nuosavybės teise įsigyti žemės ūkio paskirties žemės
asmenys gali įsigyti žemės ūkio paskirties žemę nuosavybės teise tik jeigu jie atitinka Lietuvos pasirinktos europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus ir iki žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo sandorio dienos ne mažiau kaip trejus paskutinius metus naudoja žemės ūkio paskirties žemę žemės ūkio produkcijos gamybai. 2. Asmenys, nurodyti šio straipsnio 1 dalyje, gali įsigyti žemės ūkio paskirties žemę toje savivaldybėje, kurioje yra registruota juridinio asmens buveinė, ir tik gavę šios savivaldybės sudarytos komisijos sutikimą. 6 straipsnis. Apribojimai įsigyjant žemės ūkio paskirties žemę
įstatyme nurodytiems asmenims neleidžiama įsigyti:
1) išimtine nuosavybės teise Lietuvos Respublikai priklausančių objektų žemės;
2) teritorijų, pagal jų planavimo dokumentus rezervuotų viešojo naudojimo keliams ir inžinerinėms komunikacijoms, miestų ar kitų vietovių viešojo naudojimo infrastruktūros objektams ir kitiems bendriems visuomenės poreikiams, žemės;
3) teritorijų, skirtų ar rezervuotų krašto apsaugos reikmėms, žemės, taip pat teritorijų, kuriose žemės įsigijimas įstatymų ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų apribotas saugumo motyvais, žemės. 2.
straipsnio 1 dalies 1 punkte ir 2 dalies 1 punkte nurodytiems asmenims leidžiama įsigyti pasienio ruožams priskirtos žemės. 7 straipsnis. Maksimalus įsigyjamos nuosavybės teise žemės ūkio paskirties žemės plotas
įsigyti tiek žemės, kad bendras jų iš valstybės įgytos žemės ūkio paskirties žemės plotas nebūtų didesnis kaip 300 ha. 2. Asmuo ar susiję asmenys gali įsigyti tiek žemės, kad bendras jiems priklausantis iš valstybės ir kitų asmenų įgytos žemės ūkio paskirties žemės plotas nebūtų didesnis kaip 500 ha. 3. Asmuo ar susiję asmenys pageidaujantys įsigyti tiek žemės, kad bendras jų iš valstybės ir kitų asmenų įsigytos žemės ūkio paskirties žemės plotas taptų didesnis kaip 20 hektarų, privalo gauti leidimą žemei įsigyti šio įstatymo 8 straipsnyje nustatyta tvarka. 34. Susijusiais asmenimis laikomi sutuoktiniai, taip pat tėvai (įtėviai) su jų nepilnamečiais vaikais (įvaikiais). Šiame straipsnyje apibrėžiant fizinio asmens ryšius su juridiniais asmenimis, sutuoktiniai arba tėvai (įtėviai) ir jų nepilnamečiai vaikai (įvaikiai) laikomi susijusiais su juridiniu asmeniu, jeigu bent vienas iš sutuoktinių arba tėvų (įtėvių) ir jų nepilnamečių vaikų (įvaikių) yra susijęs su šiuo juridiniu asmeniu. 45. Susijusiais asmenimis laikomi asmenys, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai turi balsų daugumą juridiniame asmenyje arba tiesiogiai ar netiesiogiai daro lemiamą įtaką juridiniam asmeniui. 56. Laikoma, kad asmuo tiesiogiai turi balsų daugumą juridiniame asmenyje, jeigu jis yra juridinio asmens ar kito juridinio asmens dalyvis, turintis ne mažiau kaip 10 procentų 1/2 balsų, suteikiančių teisę balsuoti juridinio asmens dalyvių susirinkime. 6 7. Laikoma, kad asmuo netiesiogiai turi balsų daugumą juridiniame asmenyje ar kitame juridiniame asmenyje, jeigu juridinis asmuo ar kitas juridinis asmuo, kuriame šis asmuo turi balsų daugumą, gali įgyvendinti šio straipsnio 6 dalyje išvardytas teises. 78.
78Laikoma, kad tiesiogiai daryti lemiamą įtaką juridiniam asmeniui gali asmuo,
kuris:
1) naudodamasis savo turimomis teisėmis ar sutartimis gali skirti ar atšaukti juridinio asmens ar kito juridinio asmens vienasmenį ar kolegialų organą ar kolegialaus valdymo organo narių daugumą arba
2) yra juridinio asmens dalyvis ir pagal susitarimus dėl balsavimo teisės perleidimo, sudarytus su kitais dalyviais, turi ne mažiau kaip 10 procentų 1/2 balsų, suteikiančių teisę balsuoti juridinio asmens dalyvių susirinkime. 89. Laikoma, kad asmuo daro netiesioginę lemiamą įtaką juridiniam asmeniui ar kitam juridiniam asmeniui, jeigu juridinis asmuo ar kitas juridinis asmuo, kuriame šis asmuo daro lemiamą įtaką, gali įgyvendinti šio straipsnio 8 dalyje išvardytas teises. 910. Susijusiais asmenimis taip pat laikomi juridiniai asmenys, kuriuose, kaip ir pageidaujančiame įsigyti žemės ūkio paskirties žemės juridiniame asmenyje, tas pats asmuo arba tie patys asmenys turi ne mažiau kaip 10 procentų 1/2 balsų, suteikiančių teisę balsuoti juridinio asmens dalyvių susirinkime. 1011. Asmuo, pageidaujantis įsigyti žemės ūkio paskirties žemės, iki žemės sklypo perleidimo sandorio sudarymo privalo užpildyti žemės ūkio paskirties žemės pirkėjo deklaraciją, patvirtinančią, kad sudarius žemės sklypo perleidimo sandorį asmens ir su juo susijusių asmenų turimos žemės plotas neviršys maksimalaus žemės ūkio paskirties žemės ploto dydžio, kurį asmuo ir su juo susiję asmenys kartu gali įsigyti pagal šio straipsnio 1 ir 2 dalis. Jeigu sudaromas žemės sklypo perleidimo sandoris atitinka Pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo 17 straipsnyje apibrėžtus požymius, pirkėjas žemės ūkio paskirties žemės pirkėjo deklaracijoje nurodo lėšų, už kurias įsigyjamas žemės sklypas, įsigijimo šaltinius. Žemės ūkio paskirties žemės pirkėjo deklaracijos formą, pildymo ir pateikimo taisykles nustato Vyriausybės įgaliota institucija.
Asmuo, įsigyjantis žemės ūkio paskirties žemę, atsako už žemės ūkio paskirties žemės pirkėjo deklaracijoje pateiktų duomenų teisingumą. Žemės sklypo perleidimo sandoris, sudarytas pažeidžiant šio įstatymo reikalavimus, laikomas niekiniu, o privačion nuosavybėn įsigytas didesnis negu šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytas žemės plotas pagal prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį teismo sprendimu paimamas ir perduodamas valstybės nuosavybėn. Valstybė Vyriausybės nustatyta tvarka asmeniui atlygina paimto žemės ploto žemės įsigijimo kainą arba vidutinę rinkos vertę, kurios dydis nustatomas pagal Žemės verčių zonų žemėlapius, jeigu vidutinė rinkos vertė yra mažesnė. 1112. Šio straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatos taikomos sudarant žemės ūkio paskirties žemės sklypų perleidimo sandorius, išskyrus atvejus, kai žemė įgyjama paveldėjimo ir nuosavybės teisės atkūrimo būdais. 8 straipsnis. Leidimų įsigyti žemės ūkio paskirties žemę išdavimo tvarka
1Žemės ūkio paskirties žemės,
turinčios ypatingą reikšmę Lietuvos Respublikos ūkiui, sklypui įsigyti reikalingas specialus leidimas. 2. Leidimą privalo gauti asmuo ar susiję asmenys pageidaujantys įsigyti tiek žemės, kad bendras jų iš valstybės ir kitų asmenų įsigytos žemės ūkio paskirties žemės plotas taptų didesnis kaip
straipsnio 2 dalyje nurodytas asmuo su prašymu išduoti leidimą žemės ūkio paskirties sklypui įsigyti turi kreiptis į Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – Nacionalinė žemės tarnyba), kartu pateikdamas šio įstatymo 7 straipsnio 11 dalyje nurodytą deklaraciją apie susijusius asmenis ir leidimų išdavimo tvarkoje nustatytus dokumentus. 4. Leidimų išdavimo tvarką nustato Vyriausybė. 5.
įsigyti nuosavybės teise žemės ūkio paskirties žemės sklypą, Nacionalinė žemės tarnyba Vyriausybės nustatyta tvarka jį išnagrinėja ir, nustačiusi, kad planuojamas sklypo įsigijimo sandoris atitiks šio Įstatymo nustatytas sąlygas ir kitų teisės aktų nustatytus apribojimus ar draudimus, priima sprendimą dėl leidimo išdavimo. 6. Asmuo, kuriam išduotas leidimas įsigyti nuosavybes teise žemės ūkio paskirties žemės sklypą, žemės pirkimo-pardavimo sutartyje privalo įsipareigoti neperleisti šio sklypo kitiems asmenims ne mažiau kaip 10 metų nuo jo įsigijimo dienos, taip pat įsipareigoti ne mažiau kaip 10 metų nuo žemės sklypo įsigijimo dienos gaminti žemės ūkio produkciją, kurios minimalų kiekį vienam hektarui žemės nustato Vyriausybės įgaliota institucija. Asmuo, pažeidęs nurodytus įsipareigojimus, atsako Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka. 7. Nacionalinės žemės tarnybos sprendimas dėl leidimo įsigyti nuosavybės teise žemės sklypą įstatymų nustatyta tvarka išdavimo ar neišdavimo gali būti skundžiamas teismui. 9 straipsnis. Pirmumo teisė įsigyti valstybinę žemės ūkio paskirties žemę
pagal įstatymus, reglamentuojančius piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą, nepateikti prašymai atkurti nuosavybės teises ją perduodant nuosavybėn neatlygintinai, parduodama suformavus žemės sklypus teritorijų planavimo dokumentuose ar žemės valdos projektuose Žemės reformos įstatymo nustatyta tvarka. 2.
valstybinę žemės ūkio paskirties žemę Vyriausybės nustatyta tvarka turi:
1) asmenys, nuosavybės teise turintys žemės ūkio veiklai naudojamus statinius ir įrenginius, – šiems statiniams ir įrenginiams eksploatuoti reikalingus žemės ūkio paskirties žemės sklypus;
2) asmeninio ūkio žemės naudotojai, – jų naudojamus asmeninio ūkio žemės sklypus;
3) asmenys, nurodyti šio įstatymo
žemės sklypus;
4) asmenys, nurodyti šio įstatymo
parduodamu žemės ūkio paskirties žemės sklypu. Kai tą patį žemės ūkio paskirties žemės sklypą pageidauja pirkti keli vienodą pirmumo teisę turintys asmenys, nurodyti šio įstatymo 3 straipsnyje, pirmenybė teikiama jauniesiems ūkininkams iki 40 metų, Ūkininko ūkio įstatymo nustatyta tvarka įregistravusiems ūkininko ūkį;
5) jaunieji ūkininkai iki 40 metų, Ūkininko ūkio įstatymo nustatyta tvarka įregistravę ūkininko ūkį ir naudoję ne mažesnį kaip 1 ha žemės sklypą žemės ūkio veiklai ne mažiau kaip metus;
6) fiziniai asmenys, Ūkininko ūkio įstatymo nustatyta tvarka įregistravę ūkininko ūkį, neatitinkantys šios dalies 3, 4 ir 5 punktuose nurodytų reikalavimų, naudoję ne mažesnį kaip 1 ha žemės sklypą žemės ūkio veiklai ne mažiau kaip metus. 3. Žemės ūkio paskirties žemės sklypų formavimo eiliškumas asmenims, nurodytiems šio straipsnio 2 dalyje, nustatomas Žemės reformos įstatyme. Žemės ūkio paskirties žemės sklypus, nurodytus šio straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose, pagal šį įstatymą pirkti gali tik šiuos žemės sklypus naudojantys asmenys. 4. Asmenims, kuriems pirmumo teisė įsigyti parduodamą valstybinę žemės ūkio paskirties žemę nustatyta kitų įstatymų, valstybinė žemės ūkio paskirties žemė parduodama vadovaujantis šiais įstatymais, nesilaikant eiliškumo, nustatyto šio straipsnio 2 dalyje nurodytiems asmenims Žemės reformos įstatyme. 5.
paskirties žemės sklypą, išskyrus žemės sklypus, nurodytus šio straipsnio 2 dalies
asmenys, žemės sklypas šiems asmenims parduodamas uždaro aukciono būdu. Kai nėra asmenų, turinčių pirmumo teisę pirkti valstybinę žemės ūkio paskirties žemę, prašymų pirkti žemės ūkio paskirties žemės sklypus, išskyrus žemės sklypus, nurodytus šio straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose, šie žemės sklypai parduodami atviro aukciono būdu. Uždaro ir atviro aukcionų organizavimo tvarką nustato Vyriausybė. 6. Žemės ūkio paskirties žemės sklypo, įgyto iš valstybės pagal šį įstatymą pasinaudojus pirmumo teise, pagrindinė žemės naudojimo paskirtis gali būti keičiama ne anksčiau kaip po 5 metų nuo žemės sklypo įsigijimo dienos. Draudimas keisti pagrindinę žemės naudojimo paskirtį taikomas ir perleidus žemės sklypą tretiesiems asmenims. Valstybinės žemės ūkio paskirties žemės pirkimo–pardavimo sutartyje įrašoma sąlyga, kad nustačius, jog pagal šį įstatymą pirmumo teise įgyta valstybinė žemės ūkio paskirties žemė naudojama ne pagal paskirtį, valstybė įgyja teisę atpirkti šią žemę už tą pačią kainą, už kurią ji buvo įsigyta iš valstybės. Valstybės teisė atpirkti ne pagal pagrindinę žemės naudojimo paskirtį naudojamą žemės sklypą už tą pačią kainą, už kurią jis buvo įsigytas iš valstybės, išlieka ir perleidus šį žemės sklypą tretiesiems asmenims. 7. Jeigu pagal šį įstatymą įsigytos žemės ūkio paskirties žemės kainai buvo taikytas žemės kainą mažinantis koeficientas, asmenys, įsigiję šią žemę, teisę perleisti ją kitiems fiziniams ar juridiniams asmenims įgyja ne anksčiau kaip praėjus 5 metams nuo šios žemės įsigijimo dienos. 10 straipsnis. Pirmumo teisė įsigyti privačią žemės ūkio paskirties žemę 1.
Pirmumo teisę įsigyti privačią žemės ūkio paskirties žemę ta kaina, kuria ji parduodama, ir kitomis tokiomis pačiomis sąlygomis, išskyrus atvejus, kai parduodama iš viešųjų varžytynių, šia eilės tvarka turi:
1) žemės sklypo bendraturčiai – Civilinio kodekso 4.79 straipsnyje nustatyta tvarka;
2) parduodamo žemės sklypo naudotojas, pagal Nekilnojamojo turto registre įregistruotą sutartį naudojęs šią žemę žemės ūkio veiklai ne mažiau kaip vienus metus, – jeigu jis atitinka šio įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodytus reikalavimus;
3) asmuo, nuosavybės teise turintis žemės ūkio paskirties žemės sklypą, kuris ribojasi su parduodamu žemės ūkio paskirties žemės sklypu, – jeigu jis atitinka šio įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodytus reikalavimus. 2. Pirmumo teisę (išskyrus atvejus, kai pirmumo teise pasinaudoja žemės sklypo bendraturčiai Civilinio kodekso 4.79 straipsnyje nustatyta tvarka) įsigyti privačią žemės ūkio paskirties žemę, kuri pagal galiojančius detaliuosius ar specialiuosius planus numatoma panaudoti visuomenės poreikiams, taip pat žemės ūkio paskirties žemę, reikalingą valstybės biudžeto ir Europos Sąjungos lėšomis finansuojamoms žemės valdų struktūrų gerinimo ir apleistų žemės plotų mažinimo priemonėms įgyvendinti, ta kaina, kuria ji parduodama, ir kitomis tokiomis pačiomis sąlygomis turi valstybė. Kaina, kurią valstybė gali mokėti už perkamus privačios žemės sklypus, negali viršyti šių žemės sklypų vidutinės rinkos vertės, apskaičiuotos atliekant vertinimą masiniu būdu Vyriausybės įgaliotos institucijos nustatyta tvarka arba rinkos vertės, apskaičiuotos taikant Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatyme nustatytą individualų turto vertinimą, jeigu pastaroji vertė yra didesnė. 3.
sprendimą parduoti žemės ūkio paskirties žemės sklypą praneša pasirinktam notarui arba Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau
Civilinio kodekso 4.79 straipsnyje nustatyta tvarka pirmumo teise pirkti žemės sklypą nepasinaudoja žemės sklypo bendraturtis. 4. Nacionalinės žemės tarnybos teritorinis padalinys apie parduodamą žemės ūkio paskirties žemės sklypą, pardavimo sąlygas ir sąlygas, kurioms esant asmenys gali pasinaudoti pirmumo teise įsigyti parduodamą žemę, ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo žemės savininko pranešimo gavimo dienos raštu praneša parduodamo žemės sklypo naudotojui (naudotojams), asmenims, kurių nuosavybės teise turimi žemės sklypai ribojasi su parduodamu žemės ūkio paskirties žemės sklypu, savivaldybės administracijos direktoriui ar kitai žemės paėmimu visuomenės poreikiams suinteresuotai institucijai, jeigu parduodamą žemės sklypą pagal galiojančius detaliuosius ar specialiuosius planus numatoma panaudoti visuomenės poreikiams, ir valstybės įmonei Valstybės žemės fondui.
Šie asmenys savo sutikimą (sprendimą, kai žemė įsigyjama valstybės vardu) pirkti žemės ūkio paskirties žemės sklypą ar atsisakymą jį pirkti turi pateikti Nacionalinės žemės tarnybos teritoriniam padaliniui ne vėliau kaip per 15 darbo dienų nuo pranešimo gavimo dienos. Šio straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktuose nurodyti asmenys, pageidaujantys pasinaudoti pirmumo teise įsigyti parduodamą žemę, kartu su sutikimu pirkti žemės sklypą pateikia dokumentus, patvirtinančius, kad jie atitinka reikalavimus, nurodytus šio įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje. 5. Nacionalinės žemės tarnybos teritorinis padalinys, gavęs rašytinį sutikimą (sprendimą) pirkti žemės sklypą, ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo termino, per kurį asmenys, pageidaujantys pasinaudoti pirmumo teise pirkti žemės ūkio paskirties žemės sklypą, galėjo pateikti sutikimą jį pirkti, pasibaigimo dienos išduoda pažymą, kad šis žemės sklypas parduodamas šiame straipsnyje nustatyta tvarka pirmumo teisę turinčiam jį pirkti asmeniui.
Kai pirkti parduodamą žemės sklypą pirmumo teise pageidauja keli asmenys, Nacionalinės žemės tarnybos teritorinis padalinys raštu informuoja asmenis, pageidavusius įsigyti žemės sklypą, apie tai, kad žemės sklypas bus parduodamas asmenims pagal šiame įstatyme nustatytą eilę. Kai pirkti parduodamą žemės sklypą pirmumo teise pageidauja keli vienodą pirmumo teisę turintys asmenys, pažymoje išvardijami visi vienodą pirmumo teisę turintys asmenys ir žemės savininkas pats nusprendžia, kuriam asmeniui arba asmenims, kai parduodama keliems asmenims bendrosios nuosavybės teise, pasiūlytomis sąlygomis parduoti žemės sklypą. 6. Kai turintys pirmumo teisę asmenys atsisako pirkti žemės ūkio paskirties žemės sklypą arba nustatytu laiku nepateikia sutikimo pirkti žemės ūkio paskirties žemės sklypą, Nacionalinės žemės tarnybos teritorinis padalinys ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo termino, per kurį asmenys, pageidaujantys pasinaudoti pirmumo teise pirkti žemės ūkio paskirties žemės sklypą, galėjo pateikti sutikimą jį pirkti, pasibaigimo dienos išduoda pažymą, kad siūlomo parduoti žemės sklypo nepageidavo pirkti asmenys, turintys pirmumo teisę jį pirkti pagal šio straipsnio nuostatas, ir žemės savininkas šį žemės sklypą gali perleisti kitiems asmenims. Kai žemės ūkio paskirties žemės sklypas parduodamas kitiems asmenims už mažesnę kainą ir (ar) kitomis sąlygomis, negu buvo nurodyta pirminiame žemės savininko pranešime, šio straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka turi būti pateikiamas pakartotinis pranešimas. 7.
pažeidžiant pirmumo teisę jį pirkti, suinteresuotas asmuo per 3 mėnesius nuo sužinojimo dienos arba nuo momento, kai akivaizdžiai galėjo sužinoti apie žemės ūkio paskirties žemės pardavimą, turi teisę teismo tvarka reikalauti, kad jam būtų perkeltos pirkėjo teisės ir pareigos. 11 straipsnis. Valstybės parama įsigyjant žemės ūkio paskirties žemę
paramos žemės ūkio ir kaimo plėtrai mechanizmą, kad Lietuvos žemės ūkio struktūros raida atitiktų bendrą Europos Sąjungos tendenciją ir Lietuvos viešąjį interesą – vystyti ir remti kooperuotą šeimos ūkį, valdantį iki 500 ha žemės ūkio paskirties žemės. 2. Visi duomenys, susiję su paramos žemės ūkiui ir kaimo plėtrai gavimu, žemės perleidimo ir nuomos sandoriais, turi būti kaupiami vientisoje valstybinėje duomenų bazėje. 13. Asmenims, nurodytiems šio įstatymo 3 straipsnyje, valstybinė žemės ūkio paskirties žemė parduodama išsimokėtinai ne ilgiau kaip per 15 metų, pradedant mokėti antraisiais metais ir iš karto sumokant 10 procentų žemės kainos. Jaunieji ūkininkai iki 40 metų, įregistravę ūkininko ūkį Ūkininko ūkio įstatymo nustatyta tvarka, valstybinę žemės ūkio paskirties žemę gali pirkti išsimokėtinai ne ilgiau kaip per 15 metų, pradėdami mokėti antraisiais metais ir iš karto sumokėdami 5 procentus žemės kainos. Valstybinės žemės ūkio paskirties žemės pirkimo–pardavimo sutartyje įrašoma sąlyga, kad valstybinės žemės pirkėjas, įgijęs šią žemę išsimokėtinai, teisę ją perleisti kitiems asmenims įgyja tik po to, kai sumoka visą šios žemės kainą. Valstybinės žemės pardavimo ir atsiskaitymo už ją tvarką nustato Vyriausybė. 24.
atvejais, kai valstybės parama įsigyjant privačios žemės ūkio paskirties žemės sklypą buvo suteikta pagal iki 2014 m. sausio 1 d. galiojusias Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, šio žemės sklypo pagrindinė žemės naudojimo paskirtis gali būti keičiama ne anksčiau kaip po 5 metų nuo žemės sklypo įsigijimo dienos. Draudimas keisti pagrindinę žemės naudojimo paskirtį taikomas ir perleidus žemės sklypą tretiesiems asmenims. 35. Šio įstatymo 3 straipsnyje nurodytiems asmenims šio įstatymo 9 straipsnio nustatytais atvejais suteikiama pirmumo teisė be aukciono pirkti parduodamus valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypus už rinkos kainą, kuri apskaičiuojama pagal Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą. Jeigu jaunieji ūkininkai iki 40 metų, įregistravę ūkininko ūkį Ūkininko ūkio įstatymo nustatyta tvarka, ne mažiau kaip vienus metus naudojantys žemės ūkio paskirties žemės sklypus, už perkamą žemės sklypą sumoka iš karto, tokiu būdu nustatytai be aukciono perkamo valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypo rinkos kainai taikomas 0,6 koeficientas. Jeigu jaunasis ūkininkas iki 40 metų, įregistravęs ūkininko ūkį Ūkininko ūkio įstatymo nustatyta tvarka, ne mažiau kaip vienus metus naudojamą žemės ūkio paskirties žemės sklypą perka išsimokėtinai, tokiu būdu nustatytai be aukciono perkamo valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypo rinkos kainai taikomas 0,75 koeficientas. 46. Jeigu jaunųjų ūkininkų iki 40 metų, pirmą kartą įregistravusių ūkininko ūkį Ūkininko ūkio įstatymo nustatyta tvarka, perkamo žemės ūkio paskirties žemės sklypo kainai taikomas žemės sklypo rinkos kainą mažinantis koeficientas, uždarosios akcinės bendrovės Žemės ūkio paskolų garantijų fondo garantija šiems asmenims nesuteikiama. 12 straipsnis.
ūkio paskirties žemės plotas, kurio įsigijimui taikoma valstybės parama Valstybės parama taikoma įsigyjant ne daugiau kaip 300 ha žemės ūkio paskirties žemės. Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo priedas įgyvendinami Europos sąjungos teisės aktai
11997 m. liepos 10 d. Komisijos komunikatas dėl valstybės pagalbos elementų valdžios institucijoms
parduodant žemę ir pastatus (97/C209/03) (Tekstas svarbus EEE) (OL 2004 m. specialusis leidimas, 8 skyrius, 1 tomas, p. 143). 2. 1999 m. gegužės 17 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1257/1999 dėl Europos žemės ūkio orientavimo ir garantijų fondo (EŽŪOGF) paramos plėtrai ir iš dalies pakeičiantis bei panaikinantis tam tikrus reglamentus (OL 2004 m. specialusis leidimas, 3 skyrius, 25 tomas, p. 391) (su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2004 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 2223/2004 (OL 2004 L 379, p. 1). 3. 2000 m. vasario 1 d. Komisijos rekomendacijos dėl valstybės pagalbos teikimo žemės ūkio sektoriui (2000/C28/02).“ Skelbiu šį Lietuvos Respublikos Seimo priimtą įstatymą. RESPUBLIKOS
Teikia Seimo nariai: Kazys Starkevičius Paulius Saudargas Rimantas Jonas Dagys Valentinas Stundys Irena Degutienė
Projekto XIIP-1498 (2) lyginamasis variantas
įsigijimo laikinojo įstatymo IX-1314 nauja redakcija
laikinąjį įstatymą IX-1314 ir jį išdėstyti taip:
tikslų:
1) užtikrinti, kad Lietuvos nacionalinis turtas – žemės ūkio paskirties žemė būtų naudojama racionaliai, skatinant žemės ūkio produkcijos gamybą rinką ir konkurencingą žemės ūkį, sudarant sąlygas racionaliai tvarkomų žemėvaldų suformavimui bei žemės konsolidacijai;
2) išsaugoti ir pagerinti natūralią aplinką, užtikrinti žemės ūkio paskirties žemės naudojimą išimtinai žemės ūkio veiklai higienos sąlygų ir gyvūnų gerovės normų laikymąsi;
3) nustatyti fizinių ir juridinių asmenų žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo nuosavybės teise Lietuvoje sąlygas ir tvarką;
4) sudaryti teisines prielaidas, kad žemės ūkio paskirties žemė būtų naudojama žemės ūkio produkcijos gamybai ir visi tokios žemės savininkai integruotųsi į Lietuvos visuomenę ir vietos bendruomenę. 2. Šis įstatymas netaikomas įsigyjant sodininkų bendrijų sodų žemės sklypus. 3. Įstatymo nuostatos suderintos su šio įstatymo priede pateiktais Europos Sąjungos teisės aktais. 2 Straipsnis. Subjektai, kurie gali įsigyti žemės ūkio paskirties žemę nuosavybės teise
ūkio paskirties žemę šio įstatymo nustatytomis sąlygomis gali įsigyti šie fiziniai asmenys:
1) Lietuvos Respublikos piliečiai;
2) Europos Sąjungos valstybių narių piliečiai, bent trejus metus gyvenantys Lietuvoje;
3) Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytus Lietuvos pasirinktos europinės bei transatlantinės integracijos kriterijus atitinkančių kitų valstybių piliečiai, bent trejus metus gyvenantys Lietuvoje.
įsigyti žemės ūkio paskirties žemę Lietuvoje šio įstatymo nustatytomis sąlygomis ir tvarka turi šie juridiniai asmenys:
1) Lietuvoje registruoti ir veikiantys juridiniai asmenys – žemės ūkio produkcijos gamintojai;
2) Lietuvos fizinių arba juridinių asmenų steigiami juridiniai asmenys, kurių steigimo dokumentuose nustatytas veiklos tikslas – žemės ūkio produkcijos gamyba;
3) Europos Sąjungos valstybių narių, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytus Lietuvos pasirinktos europinės bei transatlantinės integracijos kriterijus atitinkančių valstybių fizinių ir juridinių asmenų Lietuvoje steigiami juridiniai asmenys, kurių steigimo dokumentuose nustatytas veiklos tikslas – žemės ūkio produkcijos gamyba. 3. Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytų Lietuvos pasirinktos europinės bei transatlantinės integracijos kriterijų neatitinkančių valstybių subjektams žemės ūkio paskirties žemės nuosavybės teise įsigyti neleidžiama. 3 straipsnis. Valstybės paramos įsigyjant žemės ūkio paskirties žemę subjektai
į valstybės paramą įsigyjant žemės ūkio paskirties žemę turi:
1) fizinis asmuo, turintis profesinių įgūdžių ir kompetencijos.
Tokiu laikomas ne anksčiau kaip metais, einančiais prieš paraiškos pateikimą, žemės ūkio naudmenas ir (ar) pasėlius deklaravęs ir buhalterinę apskaitą tvarkantis fizinis asmuo, kuris turi praktinio ūkininkavimo patirties ir Ūkininko ūkio įstatymo nustatyta tvarka yra įregistravęs ūkininko ūkį arba turi praktinio ūkininkavimo patirties ir žemės ūkio išsimokslinimo diplomą arba dokumentą, patvirtinantį profesinį pasirengimą ūkininkauti;
2) pagal žemės ūkio bendrovės įstatymą įsteigtas juridinis asmuo – žemės ūkio produkcijos gamintojas, kurio metinės įplaukos už realizuotą prekinę žemės ūkio produkciją sudaro daugiau kaip 50 procentų visų gautų pajamų ir kurio ekonominis gyvybingumas gali būti įrodytas Žemės ūkio ministerijos nustatyta tvarka įvertinus šio asmens perspektyvas. 2. Asmenims, nurodytiems šio straipsnio 1 dalyje, gali būti suteikiama valstybės parama, jeigu Vyriausybės įgaliotos institucijos patvirtina pripažįsta, kad asmuo atitinka nustatytus ūkio ekonominio gyvybingumo plėtrai reikalingos paramos kriterijus ir patvirtina, kad paramos suteikimo metu laikomasi minimalių aplinkosaugos, higienos ir gyvūnų gerovės normų. 4 straipsnis. Reikalavimai fiziniams asmenims, pageidaujantiems nuosavybės teise įsigyti žemės ūkio paskirties žemės sklypą
nuosavybės teise gali įsigyti šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nurodyti fiziniai asmenys, atitinkantys tokius reikalavimus:
1) iki žemės ūkio paskirties žemės sklypo įsigijimo sandorio sudarymo dienos bent trejus paskutinius metus nuolat gyvena Lietuvoje ir vykdo žemės ūkio veiklą sklypą nuomodamas, ar nuosavybės teise turimame kitame sklype;
2) moka valstybinę kalbą;
3) turi ūkininkavimui reikalingų profesinių įgūdžių ir kompetencijos;
4) tenkina šio įstatymo nustatytus valdomos žemės ūkio paskirties žemės ribojimus. 2.
lietuvių kalbą, jeigu jis: a) lietuvių kalbos mokėsi Lietuvos bendrojo lavinimo mokykloje ir turi tai patvirtinantį dokumentą; b) yra užsienietis, baigė lietuvių kalbos kursus ir turi Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotos institucijos nustatytus kalbos mokėjimo reikalavimus patvirtinantį dokumentą. 3. Asmuo laikomas turintis ūkininkavimui reikalingų profesinių įgūdžių ir kompetencijos, jeigu jis turi praktinio ūkininkavimo patirties ir turi įregistravęs ūkininko ūkį, arba turi praktinio ūkininkavimo patirties ir žemės ūkio išsimokslinimo diplomą arba dokumentą, patvirtinantį profesinį pasirengimą ūkininkauti. 5 straipsnis. Reikalavimai juridiniams asmenims, pageidaujantiems nuosavybės teise įsigyti žemės ūkio paskirties žemės
įsigyti žemės ūkio paskirties žemę nuosavybės teise tik jeigu jie atitinka Lietuvos pasirinktos europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus ir iki žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo sandorio dienos ne mažiau kaip trejus paskutinius metus naudoja žemės ūkio paskirties žemę Lietuvoje žemės ūkio produkcijos gamybai. 2. Asmenys, nurodyti šio straipsnio 1 dalyje, gali įsigyti žemės ūkio paskirties žemę toje savivaldybėje, kurioje yra registruota juridinio asmens buveinė, arba gretimoje savivaldybėje. 3. Juridinio asmens, kuris yra akcinė bendrovė, įsigyjamo (įsigyjamų) žemės ūkio paskirties žemės, kaip turinčios ypatingą reikšmę Lietuvos Respublikos ūkiui, sklypo (sklypų) vertė sudaro bendrovės atskirąjį kapitalo rezervą, kurio neleidžiama akcionuoti t.y. neleidžiama jo verte formuoti ir didinti bendrovės įstatinį kapitalą. 4. Juridiniam asmeniui, kuris yra akcinė bendrovė, kartu su susijusiais asmenimis taikomas įsigyjamo žemės ūkio paskirties žemės bendro maksimalaus 500 ha kiekio ribojimas. 5. Šio straipsnio 3 dalies reikalavimas taip pat taikomas reorganizuojant kitos juridinės formos bendrovę į akcinę bendrovę. 6.
6Jeigu juridinį asmenį,
nuosavybės teise valdantį žemės ūkio paskirties žemę, pageidauja įsigyti kitas fizinis ar juridinis asmuo, tokiam įsigijimui taikomi atitinkamiems asmenims šio įstatymo nustatyti reikalavimai žemės ūkio paskirties žemės įsigijimui. 6 straipsnis. Apribojimai įsigyjant žemės ūkio paskirties žemę
įstatyme nurodytiems asmenims neleidžiama įsigyti:
1) išimtine nuosavybės teise Lietuvos Respublikai priklausančių objektų žemės;
2) teritorijų, pagal jų planavimo dokumentus rezervuotų viešojo naudojimo keliams ir inžinerinėms komunikacijoms, miestų ar kitų vietovių viešojo naudojimo infrastruktūros objektams ir kitiems bendriems visuomenės poreikiams, žemės;
3) teritorijų, skirtų ar rezervuotų krašto apsaugos reikmėms, žemės, taip pat teritorijų, kuriose žemės įsigijimas įstatymų ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų apribotas saugumo motyvais, žemės. 2. Tik 2 straipsnio 1 dalies 1 punkte ir 2 dalies 1 punkte nurodytiems asmenims leidžiama įsigyti pasienio ruožams priskirtos žemės, taip pat Baltijos jūros ir Kuršių marių pakrantės 7 km. pločio ruožo žemės. 7 straipsnis. Maksimalus įsigyjamos nuosavybės teise žemės ūkio paskirties žemės plotas
įsigyti tiek žemės, kad bendras jų iš valstybės įgytos žemės ūkio paskirties žemės plotas nebūtų didesnis kaip 300 ha. 2. Asmuo ar susiję asmenys gali įsigyti tiek žemės, kad bendras jiems priklausantis iš valstybės ir kitų asmenų įgytos žemės ūkio paskirties žemės plotas nebūtų didesnis kaip 500 ha. 3. Susijusiais asmenimis laikomi sutuoktiniai, taip pat tėvai (įtėviai) su jų nepilnamečiais vaikais (įvaikiais). Šiame straipsnyje apibrėžiant fizinio asmens ryšius su juridiniais asmenimis, sutuoktiniai arba tėvai (įtėviai) ir jų nepilnamečiai vaikai (įvaikiai) laikomi susijusiais su juridiniu asmeniu, jeigu bent vienas iš sutuoktinių arba tėvų
(įtėvių) ir jų nepilnamečių vaikų (įvaikių) yra susijęs su šiuo juridiniu asmeniu. 4.
laikomi asmenys, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai (per kitą juridinį asmenį, kuriame turi balsų daugumą) turi balsų daugumą juridiniame asmenyje arba tiesiogiai ar netiesiogiai daro lemiamą įtaką juridiniam asmeniui, taip pat asmenys, kurie valdo ne mažiau kaip 25 proc. juridinio asmens akcijų, dalių ar pajų. 5. Laikoma, kad asmuo tiesiogiai turi balsų daugumą juridiniame asmenyje, jeigu jis yra juridinio asmens ar kito juridinio asmens dalyvis, turintis ne mažiau kaip 1/2 balsų, suteikiančių teisę balsuoti juridinio asmens dalyvių susirinkime. 6. Laikoma, kad asmuo netiesiogiai turi balsų daugumą juridiniame asmenyje ar kitame juridiniame asmenyje, jeigu juridinis asmuo ar kitas juridinis asmuo, kuriame šis asmuo turi balsų daugumą, gali įgyvendinti šio straipsnio 5 dalyje išvardytas teises. 7. Laikoma, kad tiesiogiai daryti lemiamą įtaką juridiniam asmeniui gali asmuo, kuris:
1) naudodamasis savo turimomis teisėmis ar sutartimis gali skirti ar atšaukti juridinio asmens ar kito juridinio asmens vienasmenį ar kolegialų organą ar kolegialaus valdymo organo narių daugumą arba
2) yra juridinio asmens dalyvis ir pagal susitarimus dėl balsavimo teisės perleidimo, sudarytus su kitais dalyviais, turi ne mažiau kaip 1/2 balsų, suteikiančių teisę balsuoti juridinio asmens dalyvių susirinkime. 8. Laikoma, kad asmuo daro netiesioginę lemiamą įtaką juridiniam asmeniui ar kitam juridiniam asmeniui, jeigu juridinis asmuo ar kitas juridinis asmuo, kuriame šis asmuo daro lemiamą įtaką, gali įgyvendinti šio straipsnio 7 dalyje išvardytas teises. 9. Susijusiais asmenimis taip pat laikomi juridiniai asmenys, kuriuose, kaip ir pageidaujančiame įsigyti žemės ūkio paskirties žemės juridiniame asmenyje, tas pats asmuo arba tie patys asmenys turi ne mažiau kaip 25 procentus 1/2 balsų (dalių , pajų), suteikiančių teisę balsuoti juridinio asmens dalyvių susirinkime. 10.
įsigyti žemės ūkio paskirties žemės, iki žemės sklypo perleidimo sandorio sudarymo privalo užpildyti žemės ūkio paskirties žemės pirkėjo deklaraciją, patvirtinančią, kad sudarius žemės sklypo perleidimo sandorį asmens ir su juo susijusių asmenų turimos žemės plotas neviršys maksimalaus žemės ūkio paskirties žemės ploto dydžio, kurį asmuo ir su juo susiję asmenys kartu gali įsigyti pagal šio straipsnio 1 ir 2 dalis. Jeigu sudaromas žemės sklypo perleidimo sandoris atitinka Pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo 17 straipsnyje apibrėžtus požymius, pirkėjas žemės ūkio paskirties žemės pirkėjo deklaracijoje nurodo lėšų, už kurias įsigyjamas žemės sklypas, įsigijimo šaltinius. Žemės ūkio paskirties žemės pirkėjo deklaracijos formą, pildymo ir pateikimo taisykles nustato Vyriausybės įgaliota institucija. Asmuo, įsigyjantis žemės ūkio paskirties žemę, atsako už žemės ūkio paskirties žemės pirkėjo deklaracijoje pateiktų duomenų teisingumą. Žemės sklypo perleidimo sandoris, sudarytas pažeidžiant šio įstatymo reikalavimus, laikomas niekiniu, o privačion nuosavybėn įsigytas didesnis negu šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytas žemės plotas pagal prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį teismo sprendimu paimamas ir perduodamas valstybės nuosavybėn. Valstybė Vyriausybės nustatyta tvarka asmeniui atlygina paimto žemės ploto žemės įsigijimo kainą arba vidutinę rinkos vertę, kurios dydis nustatomas pagal Žemės verčių zonų žemėlapius, jeigu vidutinė rinkos vertė yra mažesnė. 11. Šio straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatos taikomos sudarant žemės ūkio paskirties žemės sklypų perleidimo sandorius, išskyrus atvejus, kai žemė įgyjama paveldėjimo ir nuosavybės teisės atkūrimo būdais. 8 straipsnis. Leidimų įsigyti žemės ūkio paskirties žemę išdavimo tvarka
1Žemės ūkio paskirties žemės,
turinčios ypatingą reikšmę Lietuvos Respublikos ūkiui, sklypui įsigyti reikalingas specialus leidimas. 2.
2Leidimą privalo gauti asmuo,
pageidaujantis įsigyti tiek žemės, kad kartu su susijusiais asmenimis bendras jų iš valstybės ir kitų asmenų įsigytos žemės ūkio paskirties žemės plotas taptų didesnis kaip 10 hektarų. 3. Šio straipsnio 2 dalyje nurodytas asmuo su prašymu išduoti leidimą žemės ūkio paskirties sklypui įsigyti turi kreiptis į Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – Nacionalinė žemės tarnyba), kartu pateikdamas šio įstatymo 7 straipsnio 10 dalyje nurodytą deklaraciją apie susijusius asmenis ir leidimų išdavimo tvarkoje nustatytus dokumentus. 4. Leidimų išdavimo tvarką nustato Vyriausybė. 5. Gavusi prašymą leisti įsigyti nuosavybės teise žemės ūkio paskirties žemės sklypą, Nacionalinė žemės tarnyba Vyriausybės nustatyta tvarka jį išnagrinėja ir, nustačiusi, kad planuojamas sklypo įsigijimo sandoris atitiks šio Įstatymo nustatytas sąlygas ir kitų teisės aktų nustatytus apribojimus ar draudimus, priima sprendimą dėl leidimo išdavimo. 6. Asmuo, kuriam išduotas leidimas įsigyti nuosavybes teise žemės ūkio paskirties žemės sklypą, žemės pirkimo-pardavimo sutartyje privalo įsipareigoti neperleisti šio sklypo kitiems asmenims ne mažiau kaip 5 metus nuo jo įsigijimo dienos, taip pat įsipareigoti ne mažiau kaip 5 metus nuo žemės sklypo įsigijimo dienos gaminti žemės ūkio produkciją, kurios minimalų kiekį vienam hektarui žemės nustato Vyriausybės įgaliota institucija. Asmuo, pažeidęs nurodytus įsipareigojimus, atsako Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka. 7. Šio straipsnio 2 dalies nuostata netaikoma, kai žemė įgyjama paveldėjimo ir nuosavybės teisės atkūrimo būdais, taip pat kai žemės savininkas (ar sutuoktiniai kaip bendraturčiai) nuosavybės teise priklausančią žemę perleidžia savo sūnui ar dukrai. 8. Nacionalinės žemės tarnybos sprendimas dėl leidimo įsigyti nuosavybės teise žemės sklypą įstatymų nustatyta tvarka išdavimo ar neišdavimo gali būti skundžiamas teismui. 9 straipsnis.
įsigyti valstybinę žemės ūkio paskirties žemę
pagal įstatymus, reglamentuojančius piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą, nepateikti prašymai atkurti nuosavybės teises ją perduodant nuosavybėn neatlygintinai, parduodama suformavus žemės sklypus teritorijų planavimo dokumentuose ar žemės valdos projektuose Žemės reformos įstatymo nustatyta tvarka. 2. Pirmumo teisę be aukciono pirkti valstybinę žemės ūkio paskirties žemę Vyriausybės nustatyta tvarka turi:
1) asmenys, nuosavybės teise turintys žemės ūkio veiklai naudojamus statinius ir įrenginius, – šiems statiniams ir įrenginiams eksploatuoti reikalingus žemės ūkio paskirties žemės sklypus;
2) asmeninio ūkio žemės naudotojai, – jų naudojamus asmeninio ūkio žemės sklypus;
3) asmenys, nurodyti šio įstatymo
žemės sklypus;
4) asmenys, nurodyti šio įstatymo
parduodamu žemės ūkio paskirties žemės sklypu. Kai tą patį žemės ūkio paskirties žemės sklypą pageidauja pirkti keli vienodą pirmumo teisę turintys asmenys, nurodyti šio įstatymo 3 straipsnyje, pirmenybė teikiama jauniesiems ūkininkams iki 40 metų, Ūkininko ūkio įstatymo nustatyta tvarka įregistravusiems ūkininko ūkį;
5) jaunieji ūkininkai iki 40 metų, Ūkininko ūkio įstatymo nustatyta tvarka įregistravę ūkininko ūkį ir naudoję ne mažesnį kaip 1 ha žemės sklypą žemės ūkio veiklai ne mažiau kaip metus;
6) fiziniai asmenys, Ūkininko ūkio įstatymo nustatyta tvarka įregistravę ūkininko ūkį, neatitinkantys šios dalies 3, 4 ir 5 punktuose nurodytų reikalavimų, naudoję ne mažesnį kaip 1 ha žemės sklypą žemės ūkio veiklai ne mažiau kaip metus. 3. Žemės ūkio paskirties žemės sklypų formavimo eiliškumas asmenims, nurodytiems šio straipsnio 2 dalyje, nustatomas Žemės reformos įstatyme.
Žemės ūkio paskirties žemės sklypus, nurodytus šio straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose, pagal šį įstatymą pirkti gali tik šiuos žemės sklypus naudojantys asmenys. 4. Asmenims, kuriems pirmumo teisė įsigyti parduodamą valstybinę žemės ūkio paskirties žemę nustatyta kitų įstatymų, valstybinė žemės ūkio paskirties žemė parduodama vadovaujantis šiais įstatymais, nesilaikant eiliškumo, nustatyto šio straipsnio 2 dalyje nurodytiems asmenims Žemės reformos įstatyme. 5. Kai tą patį žemės ūkio paskirties žemės sklypą, išskyrus žemės sklypus, nurodytus šio straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose, pageidauja pirkti keli vienodą pirmumo teisę turintys asmenys, žemės sklypas šiems asmenims parduodamas uždaro aukciono būdu. Kai nėra asmenų, turinčių pirmumo teisę pirkti valstybinę žemės ūkio paskirties žemę, prašymų pirkti žemės ūkio paskirties žemės sklypus, išskyrus žemės sklypus, nurodytus šio straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose, šie žemės sklypai parduodami atviro aukciono būdu. Uždaro ir atviro aukcionų organizavimo tvarką nustato Vyriausybė. 6. Žemės ūkio paskirties žemės sklypo, įgyto iš valstybės pagal šį įstatymą pasinaudojus pirmumo teise, pagrindinė žemės naudojimo paskirtis gali būti keičiama ne anksčiau kaip po 5 metų nuo žemės sklypo įsigijimo dienos. Draudimas keisti pagrindinę žemės naudojimo paskirtį taikomas ir perleidus žemės sklypą tretiesiems asmenims. Valstybinės žemės ūkio paskirties žemės pirkimo–pardavimo sutartyje įrašoma sąlyga, kad nustačius, jog pagal šį įstatymą pirmumo teise įgyta valstybinė žemės ūkio paskirties žemė naudojama ne pagal paskirtį, valstybė įgyja teisę atpirkti šią žemę už tą pačią kainą, už kurią ji buvo įsigyta iš valstybės.
Valstybės teisė atpirkti ne pagal pagrindinę žemės naudojimo paskirtį naudojamą žemės sklypą už tą pačią kainą, už kurią jis buvo įsigytas iš valstybės, išlieka ir perleidus šį žemės sklypą tretiesiems asmenims. 7. Jeigu pagal šį įstatymą įsigytos žemės ūkio paskirties žemės kainai buvo taikytas žemės kainą mažinantis koeficientas, asmenys, įsigiję šią žemę, teisę perleisti ją kitiems fiziniams ar juridiniams asmenims įgyja ne anksčiau kaip praėjus 5 metams nuo šios žemės įsigijimo dienos. 10 straipsnis. Pirmumo teisė įsigyti privačią žemės ūkio paskirties žemę
žemės ūkio paskirties žemę ta kaina, kuria ji parduodama, ir kitomis tokiomis pačiomis sąlygomis, išskyrus atvejus, kai parduodama iš viešųjų varžytynių, šia eilės tvarka turi:
1) žemės sklypo bendraturčiai – Civilinio kodekso 4.79 straipsnyje nustatyta tvarka;
2) parduodamo žemės sklypo naudotojas, pagal Nekilnojamojo turto registre įregistruotą sutartį naudojęs šią žemę žemės ūkio veiklai ne mažiau kaip vienus metus, – jeigu jis atitinka šio įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodytus reikalavimus;
3) asmuo, nuosavybės teise turintis žemės ūkio paskirties žemės sklypą, kuris ribojasi su parduodamu žemės ūkio paskirties žemės sklypu, – jeigu jis atitinka šio įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodytus reikalavimus. 2.
atvejus, kai pirmumo teise pasinaudoja žemės sklypo bendraturčiai Civilinio kodekso 4.79 straipsnyje nustatyta tvarka) įsigyti privačią žemės ūkio paskirties žemę, kuri pagal galiojančius detaliuosius ar specialiuosius planus numatoma panaudoti visuomenės poreikiams, taip pat žemės ūkio paskirties žemę, reikalingą valstybės biudžeto ir Europos Sąjungos lėšomis finansuojamoms žemės valdų struktūrų gerinimo ir apleistų žemės plotų mažinimo priemonėms įgyvendinti, ta kaina, kuria ji parduodama, ir kitomis tokiomis pačiomis sąlygomis turi valstybė. Kaina, kurią valstybė gali mokėti už perkamus privačios žemės sklypus, negali viršyti šių žemės sklypų vidutinės rinkos vertės, apskaičiuotos atliekant vertinimą masiniu būdu Vyriausybės įgaliotos institucijos nustatyta tvarka arba rinkos vertės, apskaičiuotos taikant Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatyme nustatytą individualų turto vertinimą, jeigu pastaroji vertė yra didesnė. 3. Žemės savininkas apie sprendimą parduoti žemės ūkio paskirties žemės sklypą praneša pasirinktam notarui arba Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau
Kai parduodama bendrosios nuosavybės teise valdoma žemės sklypo dalis, pranešimas apie sprendimą parduoti žemės ūkio paskirties žemės sklypo dalį Nacionalinės žemės tarnybos teritoriniam padaliniui pateikiamas tik tuo atveju, jeigu Civilinio kodekso 4.79 straipsnyje nustatyta tvarka pirmumo teise pirkti žemės sklypą nepasinaudoja žemės sklypo bendraturtis. 4. Nacionalinės žemės tarnybos teritorinis padalinys apie parduodamą žemės ūkio paskirties žemės sklypą, pardavimo sąlygas ir sąlygas, kurioms esant asmenys gali pasinaudoti pirmumo teise įsigyti parduodamą žemę, ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo žemės savininko pranešimo gavimo dienos raštu praneša parduodamo žemės sklypo naudotojui (naudotojams), asmenims, kurių nuosavybės teise turimi žemės sklypai ribojasi su parduodamu žemės ūkio paskirties žemės sklypu, savivaldybės administracijos direktoriui ar kitai žemės paėmimu visuomenės poreikiams suinteresuotai institucijai, jeigu parduodamą žemės sklypą pagal galiojančius detaliuosius ar specialiuosius planus numatoma panaudoti visuomenės poreikiams, ir valstybės įmonei Valstybės žemės fondui. Šie asmenys savo sutikimą (sprendimą, kai žemė įsigyjama valstybės vardu) pirkti žemės ūkio paskirties žemės sklypą ar atsisakymą jį pirkti turi pateikti Nacionalinės žemės tarnybos teritoriniam padaliniui ne vėliau kaip per 15 darbo dienų nuo pranešimo gavimo dienos. Šio straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktuose nurodyti asmenys, pageidaujantys pasinaudoti pirmumo teise įsigyti parduodamą žemę, kartu su sutikimu pirkti žemės sklypą pateikia dokumentus, patvirtinančius, kad jie atitinka reikalavimus, nurodytus šio įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje. 5.
teritorinis padalinys, gavęs rašytinį sutikimą (sprendimą) pirkti žemės sklypą, ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo termino, per kurį asmenys, pageidaujantys pasinaudoti pirmumo teise pirkti žemės ūkio paskirties žemės sklypą, galėjo pateikti sutikimą jį pirkti, pasibaigimo dienos išduoda pažymą, kad šis žemės sklypas parduodamas šiame straipsnyje nustatyta tvarka pirmumo teisę turinčiam jį pirkti asmeniui. Kai pirkti parduodamą žemės sklypą pirmumo teise pageidauja keli asmenys, Nacionalinės žemės tarnybos teritorinis padalinys raštu informuoja asmenis, pageidavusius įsigyti žemės sklypą, apie tai, kad žemės sklypas bus parduodamas asmenims pagal šiame įstatyme nustatytą eilę. Kai pirkti parduodamą žemės sklypą pirmumo teise pageidauja keli vienodą pirmumo teisę turintys asmenys, pažymoje išvardijami visi vienodą pirmumo teisę turintys asmenys ir žemės savininkas pats nusprendžia, kuriam asmeniui arba asmenims, kai parduodama keliems asmenims bendrosios nuosavybės teise, pasiūlytomis sąlygomis parduoti žemės sklypą. 6. Kai turintys pirmumo teisę asmenys atsisako pirkti žemės ūkio paskirties žemės sklypą arba nustatytu laiku nepateikia sutikimo pirkti žemės ūkio paskirties žemės sklypą, Nacionalinės žemės tarnybos teritorinis padalinys ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo termino, per kurį asmenys, pageidaujantys pasinaudoti pirmumo teise pirkti žemės ūkio paskirties žemės sklypą, galėjo pateikti sutikimą jį pirkti, pasibaigimo dienos išduoda pažymą, kad siūlomo parduoti žemės sklypo nepageidavo pirkti asmenys, turintys pirmumo teisę jį pirkti pagal šio straipsnio nuostatas, ir žemės savininkas šį žemės sklypą gali perleisti kitiems asmenims. Kai žemės ūkio paskirties žemės sklypas parduodamas kitiems asmenims už mažesnę kainą ir (ar) kitomis sąlygomis, negu buvo nurodyta pirminiame žemės savininko pranešime, šio straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka turi būti pateikiamas pakartotinis pranešimas. 7.
pažeidžiant pirmumo teisę jį pirkti, suinteresuotas asmuo per 3 mėnesius nuo sužinojimo dienos arba nuo momento, kai akivaizdžiai galėjo sužinoti apie žemės ūkio paskirties žemės pardavimą, turi teisę teismo tvarka reikalauti, kad jam būtų perkeltos pirkėjo teisės ir pareigos. 11 straipsnis. Valstybės parama įsigyjant žemės ūkio paskirties žemę
paramos žemės ūkio ir kaimo plėtrai mechanizmą, kad Lietuvos žemės ūkio struktūros raida atitiktų bendrą Europos Sąjungos tendenciją ir Lietuvos viešąjį interesą – vystyti ir remti kooperuotą šeimos ūkį. 2. Visi duomenys, susiję su paramos žemės ūkiui ir kaimo plėtrai gavimu, žemės perleidimo ir nuomos sandoriais, turi būti kaupiami vientisoje valstybinėje duomenų bazėje. 13. Asmenims, nurodytiems šio įstatymo 3 straipsnyje, valstybinė žemės ūkio paskirties žemė parduodama išsimokėtinai ne ilgiau kaip per 15 metų, pradedant mokėti antraisiais metais ir iš karto sumokant 10 procentų žemės kainos. Jaunieji ūkininkai iki 40 metų, įregistravę ūkininko ūkį Ūkininko ūkio įstatymo nustatyta tvarka, valstybinę žemės ūkio paskirties žemę gali pirkti išsimokėtinai ne ilgiau kaip per 15 metų, pradėdami mokėti antraisiais metais ir iš karto sumokėdami 5 procentus žemės kainos. Valstybinės žemės ūkio paskirties žemės pirkimo–pardavimo sutartyje įrašoma sąlyga, kad valstybinės žemės pirkėjas, įgijęs šią žemę išsimokėtinai, teisę ją perleisti kitiems asmenims įgyja tik po to, kai sumoka visą šios žemės kainą. Valstybinės žemės pardavimo ir atsiskaitymo už ją tvarką nustato Vyriausybė. 24.
atvejais, kai valstybės parama įsigyjant privačios žemės ūkio paskirties žemės sklypą buvo suteikta pagal iki 2014 m. sausio 1 d. galiojusias Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, šio žemės sklypo pagrindinė žemės naudojimo paskirtis gali būti keičiama ne anksčiau kaip po 5 metų nuo žemės sklypo įsigijimo dienos. Draudimas keisti pagrindinę žemės naudojimo paskirtį taikomas ir perleidus žemės sklypą tretiesiems asmenims. 35. Šio įstatymo 3 straipsnyje nurodytiems asmenims šio įstatymo 9 straipsnio nustatytais atvejais suteikiama pirmumo teisė be aukciono pirkti parduodamus valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypus už rinkos kainą, kuri apskaičiuojama pagal Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą. Jeigu jaunieji ūkininkai iki 40 metų, įregistravę ūkininko ūkį Ūkininko ūkio įstatymo nustatyta tvarka, ne mažiau kaip vienus metus naudojantys žemės ūkio paskirties žemės sklypus, už perkamą žemės sklypą sumoka iš karto, tokiu būdu nustatytai be aukciono perkamo valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypo rinkos kainai taikomas 0,6 koeficientas. Jeigu jaunasis ūkininkas iki 40 metų, įregistravęs ūkininko ūkį Ūkininko ūkio įstatymo nustatyta tvarka, ne mažiau kaip vienus metus naudojamą žemės ūkio paskirties žemės sklypą perka išsimokėtinai, tokiu būdu nustatytai be aukciono perkamo valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypo rinkos kainai taikomas 0,75 koeficientas. 46. Jeigu jaunųjų ūkininkų iki 40 metų, pirmą kartą įregistravusių ūkininko ūkį Ūkininko ūkio įstatymo nustatyta tvarka, perkamo žemės ūkio paskirties žemės sklypo kainai taikomas žemės sklypo rinkos kainą mažinantis koeficientas, uždarosios akcinės bendrovės Žemės ūkio paskolų garantijų fondo garantija šiems asmenims nesuteikiama. 12 straipsnis.
ūkio paskirties žemės plotas, kurio įsigijimui taikoma valstybės parama Valstybės parama taikoma įsigyjant ne daugiau kaip 300 ha žemės ūkio paskirties žemės. Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo priedas įgyvendinami Europos sąjungos teisės aktai
11997 m. liepos 10 d. Komisijos komunikatas dėl valstybės pagalbos elementų valdžios institucijoms
parduodant žemę ir pastatus (97/C209/03) (Tekstas svarbus EEE) (OL 2004 m. specialusis leidimas, 8 skyrius, 1 tomas, p. 143). 2. 1999 m. gegužės 17 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1257/1999 dėl Europos žemės ūkio orientavimo ir garantijų fondo (EŽŪOGF) paramos plėtrai ir iš dalies pakeičiantis bei panaikinantis tam tikrus reglamentus (OL 2004 m. specialusis leidimas, 3 skyrius, 25 tomas, p. 391) (su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2004 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 2223/2004 (OL 2004 L 379, p. 1). 3. 2000 m. vasario 1 d. Komisijos rekomendacijos dėl valstybės pagalbos teikimo žemės ūkio sektoriui (2000/C28/02).“ Skelbiu šį Lietuvos Respublikos Seimo priimtą įstatymą. Respublikos Prezidentas Teikia Seimo nariai:
Kazys Starkevičius Paulius Saudargas Irena Degutienė Rimantas Jonas Dagys Valentinas Stundys Audronius Ažubalis
rengimą paskatinusios priežastys, parengto projekto tikslai ir uždaviniai: Artėjant 2014 m. gegužės 1 d., kada nustos galioti pratęstas draudimas parduoti žemės ūkio paskirties (toliau – ŽŪP) žemę užsieniečiams, vėl kilo diskusijos apie jos pardavimą užsieniečiams. 2013 m. rugpjūčio mėn. susikūrė iniciatyvinė grupė, kuri pradėjo rinkti parašus dėl privalomojo referendumo, kuriuo siekiama Konstitucijoje įtvirtinti nuostatą uždraudžiančią parduoti žemės ūkio paskirties žemę, vidaus vandenis ir miškus užsieniečiams. Apie 300 tūkst. Lietuvos Respublikos piliečių pasirašė už tai, kad draudimas būtų įteisintas. Tai akivaizdžiai rodo, kad Lietuvos visuomenė žemės ūkio paskirties žemę supranta esant nacionaline vertybe, todėl jos nuosavybei teikia ypatingą reikšmę ir nenori, kad jos įgijėjais taptų „svetimi“ - realiai ūkininkauti, nuolat Lietuvoje gyventi ir integruotis į kaimo bendruomenę neketinantys asmenys. Taip pat tai rodo Lietuvos žmonių susirūpinimą dėl galimo žemės supirkinėjimo ir jos nuosavybės koncentravimo spekuliaciniais tikslais kelių asmenų rankose. Žvelgiant į realią situaciją žemės rinkoje, iš tiesų galima pastebėti žemės sklypų koncentracijos vienose rankose požymių, kada stambūs žemvaldžiai per įsteigtus juridinius asmenis už santykinai mažesnę kainą superka žemės sklypus, juos konsoliduoja į didesnius ir siekia pasipelnyti už didesnę kainą parduodami ar nuomodami. Manoma, kad nuo
didesnėmis kainomis pardavinės tiek užsieniečiams, tiek Lietuvos piliečiams, tikėdamiesi iš to uždirbti. Registrų centro duomenimis, 2001–2012 m. Lietuvoje parduotos žemės ūkio paskirties žemės plotas pasiekė 1,86 mln. ha. Didžiąją dalį žemės įsigijo 10 didžiausių Lietuvos kapitalo bendrovių, kurios 2011 m. valdė daugiau nei 100 tūkst. ha žemės.
Be to, ir užsieniečiai per jų įsteigtus Lietuvos juridinius asmenis gali įsigyti ŽŪP žemės. Taip pat manoma, jog atsivėrus žemės ūkio paskirties žemės rinkai turtingesni, gaunantys didesnes tiesiogines išmokas senųjų Europos Sąjungos (toliau – ES) valstybių narių ūkininkai pigiai įsigys daug ŽŪP žemės, ją dirbs ir taip sudarys nelygią konkurenciją vietos ūkininkams. Tokioje konkurencinėje kovoje Lietuvos ūkininkai gali pralaimėti. Lietuvos ir kitų Baltijos šalių žemdirbiai gauna už ES vidurkį mažesnes tiesiogines išmokas. Numatyta, kad Baltijos šalys turėtų artėti prie ES išmokų žemdirbiams vidurkio. 2014–2020 m. ES daugiamečiame biudžete numatyta, jog tiesioginės išmokos Lietuvos žemdirbiams didės ir iki 2020 m. pasieks 196 EUR (676 Lt) už ha – apie 75 proc. ES vidurkio. Dabar jos siekia apie 53 proc. ES vidurkio. Vis dėlto, suvokiant, jog nėra realių galimybių pratęsti draudimą parduoti ŽŪP žemę užsieniečiams, o referendumo iniciatorių siūloma Konstitucijos 47 straipsnio pakeitimas prieštarauja kitiems Konstitucijos straipsniams ir narystės ES įsipareigojimams. Siekiant apsaugoti žemės rinką nuo spekuliacijų ir padėti Lietuvos ūkininkų ūkiams sustiprėti 2014 m. sausio 1 d. įsigaliojo ŽŪP žemės įsigijimo laikinojo įstatymo pataisos, užtikrinančios didesnį žemės rinkos skaidrumą ir ribojančios maksimalų įsigyjamos žemės plotą susijusiems asmenims. Tačiau tiek patys žemdirbiai, tiek referendumo iniciatoriai pažymi, kad tokie „saugikliai“ nėra pakankami apsaugoti šalies žemdirbius bent tol, kol tiesioginės išmokos priartės iki ES vidurkio, ar žemės rinką nuo spekuliacijų. Žemės ūkio paskirties žeme neturi būti spekuliuojama. Lietuvos piliečių ŽŪP žemė yra laikoma nacionaline vertybe, turinčia ypatingą reikšmę Lietuvos Respublikos ūkiui. Todėl būtina numatyti papildomus apribojimus ir sąlygas jos įsigijimui („saugiklius“).
Lietuvos Civilinis kodeksas (4.51 str.) nustato, kad tokios reikšmės nuosavybei įsigyti reikalingas specialus leidimas. Pažymėtina, kad kitose ES valstybės narėse, pavyzdžiui, Vokietijoje ar Estijoje, asmenys, norintys įsigyti didesnį žemės plotą, viršijantį nustatytą minimalų dydį, turi gauti leidimus. Tas dydis kiekvienoje Vokietijos federalinėje žemėje skirtingas – maždaug nuo 0,15 iki 2 ha, Estijoje – 10 ha. Pastarojoje šalyje tokius leidimus vietos savivaldos institucija išduoda asmenims, pateikusiems įrodymus, kad yra žemdirbiai. Latvija ir Vengrija planuoja nustatyti, kad žemę norintis įsigyti asmuo turėtų ne mažesnę kaip 3 metų žemės ūkio veiklos patirtį. Be to, Vengrija papildomai ketina taikyti ŽŪP žemės įsigijimą ribojančius kriterijus. Tikėtina, kad panašius apribojimus įsigyjant žemę taikys ir Lenkija bei Rumunija. Remiantis šiais gerosios praktikos pavyzdžiais, siūloma analogiškus kvalifikacinius reikalavimus žemės pirkėjui ir leidimų sistemą pritaikyti ir Lietuvoje. Kartu tai sudarytų panašias žemės įsigijimo sąlygas regione. Be to, siekiant, kad ŽŪP žemės norintis įsigyti asmuo turėtų glaudžius santykius ryšius su šalimi, kurioje įsigyja ŽŪP žemės ir realiai įrodytų ūkininkavimo ketinimus, tikslinga nustatyti minimalų pragyvenimo ir realaus ūkininkavimo Lietuvoje cenzą, valstybinės kalbos mokėjimo reikalavimą. Projekto tikslai – užtikrinti sąžiningą konkurenciją ŽŪP žemės rinkoje, užkertant kelią spekuliacijoms ir per didelei žemės koncentracijai tiek atskirų Lietuvos piliečių, tiek užsieniečių ar jų įsteigtų juridinių asmenų rankose; taip pat užtikrinti, kad žemės ūkio paskirties žemė būtų naudojama žemės ūkio veiklai. Šiems tikslams pasiekti Įstatymo projekte yra nustatyti apribojimai, kurie leis įvertinti, ar asmuo, norintis įsigyti žemės ūkio paskirties žemės plotą iš tiesų yra pasirengęs ir gali ūkininkauti, vykdyti su žemės ūkiu susijusią veiklą. 2.
projekto iniciatoriai (institucija, asmenys ar piliečių įgalioti atstovai) ir rengėjai: Įstatymo projekto parengimą inicijavo ir rengė Europos Parlamento nariai Algirdas Saudargas ir Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė, Seimo nariai Kazys Starkevičius, Paulius Saudargas, Valentinas Stundys, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Česlovas Vytautas Stankevičius. Projektą rengiant dalyvavo viešosios įstaigos „Lietuvos socialios rinkos plėtros institutas“ direktorius Laurynas Kasčiūnas, šio instituto ekspertas Simonas Klimanskis, Europos Parlamento nario Algirdo Saudargo padėjėjas Valdas Benkunskas, Europos Parlamento narės Radvilės Morkūnaitės-Mikulėnienės padėjėjas Jonas Urbanavičius, Seimo nario Pauliaus Saudargo padėjėja Roberta Firavičiūtė. 3. Kaip šiuo metu yra reguliuojami įstatymo projekte aptarti teisiniai santykiai:
Šiuo metu galiojančio Įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „asmuo ar susiję asmenys gali įsigyti tiek žemės, kad bendras jų iš valstybės įgytos žemės ūkio paskirties žemės plotas nebūtų didesnis kaip 300 ha“, o to paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad
„Asmuo ar susiję asmenys gali įsigyti tiek žemės, kad bendras jiems
priklausantis iš valstybės ir kitų asmenų įgytos žemės ūkio paskirties žemės plotas nebūtų didesnis kaip 500 ha“. Tačiau Įstatyme nenumatytas joks kontrolės mechanizmas, leidžiantis įvertinti, ar asmuo, norintis įsigyti didelį žemės ūkio paskirties žemės plotą iš tiesų yra pasirengęs ūkininkauti, vykdyti su žemės ūkiu susijusią veiklą. Minėtos įstatymo nuostatos, pritaikant susijusių asmenų sąvoką, sumažina žemės koncentracijos vienose rankose galimybes, tačiau nesumažina galimų spekuliacijų tikimybės. 4.
siūlomos naujos teisinio reguliavimo nuostatos ir kokių teigiamų rezultatų laukiama: Teikiamame Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo pakeitimo įstatymo projekte (toliau – įstatymo projektas) numatoma papildyti egzistuojantį teisinį reguliavimą, numatant sąlygas, kurioms esant fiziniai ir juridiniai asmenys gali įsigyti žemės ūkio paskirties žemės sklypus. Visų pirma, įstatymo projektu siūloma nustatyti papildomus įstatymo tikslus: nustatyti fizinių ir juridinių asmenų žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo nuosavybės teise Lietuvoje sąlygas ir tvarką bei sudaryti teisines prielaidas, kad žemės ūkio paskirties žemė būtų naudojama žemės ūkio produkcijos gamybai ir visi tokios žemės savininkai integruotųsi į Lietuvos visuomenę ir vietos bendruomenę. Taip pat Įstatymo projektu numatoma, jog ŽŪP žemės sklypus gali įsigyti tokie fiziniai ir juridiniai asmenys:
1) Fiziniai asmenys – Lietuvos piliečiai, Lietuvoje nuolat gyvenantys Europos Sąjungos valstybių narių piliečiai bei Lietuvos įstatymų nustatytus Lietuvos pasirinktos europinės bei transatalantinės integracijos kriterijus atitinkančių kitų valstybių piliečiai ir šių valstybių nuolatiniai gyventojai, taip pat Lietuvos Respublikos nuolatiniai gyventojai, neturintys Lietuvos pilietybės nuolat gyvenantys Lietuvoje;
2) Juridiniai asmenys - Lietuvoje registruoti ir veikiantys juridiniai asmenys – žemės ūkio produkcijos gamintojai, Lietuvos fizinių arba juridinių asmenų steigiami juridiniai asmenys, kurių steigimo dokumentuose nustatytas veiklos tikslas – žemės ūkio produkcijos gamyba arba Europos Sąjungos valstybių narių fizinių ir Lietuvos įstatymų nustatytus Lietuvos pasirinktos europinės bei transatalantinės integracijos kriterijus atitinkančių valstybių juridinių asmenų steigiami juridiniai asmenys, kurių steigimo dokumentuose nustatytas veiklos tikslas – žemės ūkio produkcijos gamyba. Be to, tokiems asmenims siūloma nustatyti papildomus reikalavimus.
Fiziniams asmenims siūloma nustatyti reikalavimą bent trejus paskutinius metus nuolat gyventi Lietuvoje, mokėti valstybinę kalbą (įstatymo projektu numatomi ir kriterijai, kuriuos atitinkantis asmuo laikomas tenkinančiu šį reikalavimą), turėti ūkininkavimui reikalingų profesinių įgūdžių ir kompetencijos bei tenkinti šio įstatymo nustatytus valdomos žemės ūkio paskirties žemės ribojimus. Juridiniams asmenims taikomas reikalavimas ne mažiau kaip trejus pastaruosius metus naudoti ŽŪP žemę žemės ūkio produkcijos gamybai. Be to, numatoma, jog juridiniai asmenys gali įsigyti žemės ūkio paskirties žemę tik toje savivaldybėje, kurioje yra registruota juridinio asmens buveinė, ir tik gavę šios savivaldybės sudarytos komisijos sutikimą. Įstatymo projektu taip pat siūloma nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad asmuo ar susiję asmenys pageidaujantys įsigyti tiek žemės, kad bendras jų iš valstybės ir kitų asmenų įsigyjamos žemės ūkio paskirties žemės plotas taptų didesnis kaip 20 hektarų, privalėtų Vyriausybės nustatyta tvarka gauti leidimą įsigyti ŽŪP žemės sklypą. Siūloma nustatyti, kad asmuo iki žemės sklypo perleidimo sandorio sudarymo turi raštu pateikti prašymą Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos teritoriniam padaliniui pagal žemės sklypo buvimo vietą išduoti leidimą. Nacionalinės žemės tarnybos teritorinis padalinys jį išnagrinėjęs ir, nustatęs, kad planuojamas sklypo įsigijimas atitinka šio Įstatymo nustatytas sąlygas ir kitų teisės aktų nustatytus apribojimus ar draudimus, turėtų priimti sprendimą dėl leidimo išdavimo. Toks sprendimas dėl leidimo įsigyti nuosavybės teise žemės sklypą įstatymų nustatyta tvarka išdavimo ar neišdavimo gali būti skundžiamas teismui.
Asmuo, gavęs šioje pastraipoje minimą leidimą, žemės pirkimo-pardavimo sutartyje privalo įsipareigoti neperleisti šio sklypo kitiems asmenims ne mažiau kaip 10 metų nuo jo įsigijimo dienos, taip pat įsipareigoti ne mažiau kaip 10 metų nuo žemės sklypo įsigijimo dienos gaminti žemės ūkio produkciją, kurios minimalų kiekį vienam hektarui žemės nustato Vyriausybės įgaliota institucija. Be to siūloma patikslinti, kokį juridinio asmens akcijų kiekį turi turėti asmuo, kad būtų laikomas turinčiu daugumą ar lemiamą įtaką juridinio asmens valdyme. Atsižvelgiant į tai, kad 2014 m. balandžio 30 d. baigsis LR Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalies įgyvendinimo konstitucinio įstatymo nustatyto draudimo užsieniečiams įsigyti ŽŪP žemę, ir negalios Konstitucinio įstatymo visas 3 skyrius, Įstatymo projektu siūloma nustatyti, jog tam tikros rūšies žemės sklypų įsigijimas yra neleidžiamas ar ribojamas, kuris buvo nustatytas Konstitucinio įstatymo 3 skyriuje. Siūloma neleisti asmenims įsigyti išimtine nuosavybės teise Lietuvos Respublikai priklausančių objektų žemės; teritorijų, pagal jų planavimo dokumentus rezervuotų viešojo naudojimo keliams ir inžinerinėms komunikacijoms, miestų ar kitų vietovių viešojo naudojimo infrastruktūros objektams ir kitiems bendriems visuomenės poreikiams, žemės; teritorijų, skirtų ar rezervuotų krašto apsaugos reikmėms, žemės, taip pat teritorijų, kuriose žemės įsigijimas įstatymų ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų apribotas saugumo motyvais, žemės, o pasienio ruožams priskirtos žemės įsigijimą leisti tik Lietuvos Respublikos subjektams. Įstatymo projektu siūloma tikslinti ir kai kurias nuostatas, susijusias su valstybės parama, įsigyjant žemės ūkio paskirties žemę.
Siūloma nustatyti papildomą reikalavimą tokiems subjektams: Vyriausybės įgaliota institucija turėtų pripažinti, jog asmuo įgytų teisę gauti tokią paramą tik jei atitinka nustatytus ūkio ekonominio gyvybingumo plėtrai reikalingos paramos kriterijus. Be to, siūloma Vyriausybę įpareigoti nustatyti tokį paramos žemės ūkio ir kaimo plėtrai mechanizmą, kad Lietuvos žemės ūkio struktūros raida atitiktų bendrą Europos Sąjungos tendenciją ir Lietuvos viešąjį interesą – vystyti ir remti kooperuotą šeimos ūkį, valdantį iki 500 ha žemės ūkio paskirties žemės. Taip pat siūloma nustatyti, kad visi duomenys, susiję su paramos žemės ūkiui ir kaimo plėtrai gavimu, žemės perleidimo ir nuomos sandoriais, turi būti kaupiami vientisoje valstybinėje duomenų bazėje. Atsižvelgiant į tai, kad keičiama ar tikslinama daugiau nei pusė įstatymo straipsnių, Įstatymo projektas išdėstomas nauja įstatymo redakcija, o įstatymo pavadinime išbraukiamas žodis „laikinasis“. 5. Numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo rezultatai (jeigu rengiant įstatymo projektą toks vertinimas turi būti atliktas ir jo rezultatai nepateikiami atskiru dokumentu), galimos neigiamos priimto įstatymo pasekmės ir kokių priemonių reikėtų imtis, kad tokių pasekmių būtų išvengta:
Neigiamų pasekmių nenumatoma. 6. Kokią įtaką priimtas įstatymas turės kriminogeninei situacijai, korupcijai: Projektas kriminogeninei situacijai ir korupcijai įtakos neturės. 7. Kaip įstatymo įgyvendinimas atsilieps verslo sąlygoms ir jo plėtrai: Projektas įtakos verslo sąlygoms ir jo plėtrai neturės. 8.
inkorporavimas į teisinę sistemą, kokius teisės aktus būtina priimti, kokius galiojančius teisės aktus reikia pakeisti ar pripažinti netekusiais galios: Priėmus Įstatymo projektą reikės priimti Vyriausybės nutarimą, reglamentuojantį leidimo nuosavybės teise įsigyti žemės ūkio paskirties žemės sklypą išdavimo tvarką. Taip pat gali kilti poreikis papildyti LR Notariato įstatymo I-2882 46 straipsnį, nustatant notarams pareigą žemės ūkio paskirties žemės perleidimo sandorius tvirtinti tik gavus Nacionalinės žemės tarnybos išduotą leidimą arba įsitikinus, jog toks leidimas nereikalingas. 9. Ar įstatymo projektas parengtas laikantis Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos, Teisėkūros pagrindų įstatymų reikalavimų, o įstatymo projekto sąvokos ir jas įvardijantys terminai įvertinti Terminų banko įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka:
Projektas parengtas laikantis Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymo, Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės norminių aktų rengimo tvarkos įstatymo reikalavimų ir atitinka bendrinės lietuvių kalbos normas. Terminai įvertinti Terminų banko įstatymo (Žin., 2004, Nr. 7-129) ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka. 10. Ar įstatymo projektas atitinka Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas ir Europos Sąjungos dokumentus:
Projektas neprieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos ir Europos Sąjungos teisės aktų nuostatoms. 11. Jeigu įstatymui įgyvendinti reikia įgyvendinamųjų teisės aktų, - kas ir kada juos turėtų priimti: Iki 2014 m. kovo 31 d. reikės Vyriausybės nutarimu patvirtinti leidimo nuosavybės teise įsigyti žemės ūkio paskirties žemės sklypą išdavimo tvarką. Taip pat Vyriausybė turės pakeisti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. gruodžio 15 d. nutarimas Nr. 1458 „Dėl konkrečių valstybės rinkliavos dydžių ir šios rinkliavos mokėjimo ir grąžinimo taisyklių patvirtinimo“ (Žin., 2013, Nr.
133-6785), papildant jį valstybės rinkliava už leidimo nuosavybės teise įsigyti žemės ūkio paskirties žemės sklypą išdavimą. 12. Kiek valstybės, savivaldybių biudžetų ir kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų prireiks įstatymui įgyvendinti, ar bus galima sutaupyti (pateikiami prognozuojami rodikliai einamaisiais ir artimiausiais 3 biudžetiniais metais):
Įstatymo įgyvendinimui papildomų biudžeto lėšų nereikės. 13. Įstatymo projekto rengimo metu gauti specialistų vertinimai ir išvados: Nebuvo gauta. 14. Reikšminiai žodžiai, kurių reikia šiam projektui įtraukti į kompiuterinę paieškos sistemą, įskaitant Europos žodyno „Eurovoc“ terminus, temas bei sritis:
Žemės ūkio paskirties žemė, žemės sklypas. 15. Kiti, iniciatorių nuomone, reikalingi pagrindimai ir paaiškinimai: Nėra. Teikia Seimo nariai: Kazys Starkevičius Paulius Saudargas Rimantas Jonas Dagys Valentinas Stundys Irena Degutienė
rengimą paskatinusios priežastys, parengto projekto tikslai ir uždaviniai: Artėjant 2014 m. gegužės 1 d., kada nustos galioti pratęstas draudimas parduoti žemės ūkio paskirties (toliau – ŽŪP) žemę užsieniečiams, vėl kilo diskusijos apie jos pardavimą užsieniečiams. 2013 m. rugpjūčio mėn. susikūrė iniciatyvinė grupė, kuri pradėjo rinkti parašus dėl privalomojo referendumo, kuriuo siekiama Konstitucijoje įtvirtinti nuostatą uždraudžiančią parduoti žemės ūkio paskirties žemę, vidaus vandenis ir miškus užsieniečiams. Apie 300 tūkst. Lietuvos Respublikos piliečių pasirašė už tai, kad draudimas būtų įteisintas. Tai akivaizdžiai rodo, kad Lietuvos visuomenė žemės ūkio paskirties žemę supranta esant nacionaline vertybe, todėl jos nuosavybei teikia ypatingą reikšmę ir nenori, kad jos įgijėjais taptų „svetimi“ - realiai ūkininkauti, nuolat Lietuvoje gyventi ir integruotis į kaimo bendruomenę neketinantys asmenys. Taip pat tai rodo Lietuvos žmonių susirūpinimą dėl galimo žemės supirkinėjimo ir jos nuosavybės koncentravimo spekuliaciniais tikslais kelių asmenų rankose. Žvelgiant į realią situaciją žemės rinkoje, iš tiesų galima pastebėti žemės sklypų koncentracijos vienose rankose požymių, kada stambūs žemvaldžiai per įsteigtus juridinius asmenis už santykinai mažesnę kainą superka žemės sklypus, juos konsoliduoja į didesnius ir siekia pasipelnyti už didesnę kainą parduodami ar nuomodami. Manoma, kad nuo
didesnėmis kainomis pardavinės tiek užsieniečiams, tiek Lietuvos piliečiams, tikėdamiesi iš to uždirbti. Registrų centro duomenimis, 2001–2012 m. Lietuvoje parduotos žemės ūkio paskirties žemės plotas pasiekė 1,86 mln. ha.
Didžiąją dalį žemės įsigijo 10 didžiausių Lietuvos kapitalo bendrovių, kurios 2011 m. valdė daugiau nei 100 tūkst. ha žemės. Be to, ir užsieniečiai per jų įsteigtus Lietuvos juridinius asmenis gali įsigyti ŽŪP žemės. Taip pat manoma, jog atsivėrus žemės ūkio paskirties žemės rinkai turtingesni, gaunantys didesnes tiesiogines išmokas senųjų Europos Sąjungos (toliau – ES) valstybių narių ūkininkai pigiai įsigys daug ŽŪP žemės, ją dirbs ir taip sudarys nelygią konkurenciją vietos ūkininkams. Tokioje konkurencinėje kovoje Lietuvos ūkininkai gali pralaimėti. Lietuvos ir kitų Baltijos šalių žemdirbiai gauna už ES vidurkį mažesnes tiesiogines išmokas. Numatyta, kad Baltijos šalys turėtų artėti prie ES išmokų žemdirbiams vidurkio. 2014–2020 m. ES daugiamečiame biudžete numatyta, jog tiesioginės išmokos Lietuvos žemdirbiams didės ir iki 2020 m. pasieks 196 EUR (676 Lt) už ha – apie 75 proc. ES vidurkio. Dabar jos siekia apie 53 proc. ES vidurkio. Vis dėlto, suvokiant, jog nėra realių galimybių pratęsti draudimą parduoti ŽŪP žemę užsieniečiams, o referendumo iniciatorių siūloma Konstitucijos 47 straipsnio pakeitimas prieštarauja kitiems Konstitucijos straipsniams ir narystės ES įsipareigojimams. Siekiant apsaugoti žemės rinką nuo spekuliacijų ir padėti Lietuvos ūkininkų ūkiams sustiprėti 2014 m. sausio 1 d. įsigaliojo ŽŪP žemės įsigijimo laikinojo įstatymo pataisos, užtikrinančios didesnį žemės rinkos skaidrumą ir ribojančios maksimalų įsigyjamos žemės plotą susijusiems asmenims. Tačiau tiek patys žemdirbiai, tiek referendumo iniciatoriai pažymi, kad tokie „saugikliai“ nėra pakankami apsaugoti šalies žemdirbius bent tol, kol tiesioginės išmokos priartės iki ES vidurkio, ar žemės rinką nuo spekuliacijų. Žemės ūkio paskirties žeme neturi būti spekuliuojama. Lietuvos piliečių ŽŪP žemė yra laikoma nacionaline vertybe, turinčia ypatingą reikšmę Lietuvos Respublikos ūkiui.
Todėl būtina numatyti papildomus apribojimus ir sąlygas jos įsigijimui („saugiklius“). Lietuvos Civilinis kodeksas (4.51 str.) nustato, kad tokios reikšmės nuosavybei įsigyti reikalingas specialus leidimas. Pažymėtina, kad kitose ES valstybės narėse, pavyzdžiui, Vokietijoje ar Estijoje, asmenys, norintys įsigyti didesnį žemės plotą, viršijantį nustatytą minimalų dydį, turi gauti leidimus. Tas dydis kiekvienoje Vokietijos federalinėje žemėje skirtingas – maždaug nuo 0,15 iki 2 ha, Estijoje – 10 ha. Pastarojoje šalyje tokius leidimus vietos savivaldos institucija išduoda asmenims, pateikusiems įrodymus, kad yra žemdirbiai. Latvija ir Vengrija planuoja nustatyti, kad žemę norintis įsigyti asmuo turėtų ne mažesnę kaip 3 metų žemės ūkio veiklos patirtį. Be to, Vengrija papildomai ketina taikyti ŽŪP žemės įsigijimą ribojančius kriterijus. Tikėtina, kad panašius apribojimus įsigyjant žemę taikys ir Lenkija bei Rumunija. Remiantis šiais gerosios praktikos pavyzdžiais, siūloma analogiškus kvalifikacinius reikalavimus žemės pirkėjui ir leidimų sistemą pritaikyti ir Lietuvoje. Kartu tai sudarytų panašias žemės įsigijimo sąlygas regione. Be to, siekiant, kad ŽŪP žemės norintis įsigyti asmuo turėtų glaudžius santykius ryšius su šalimi, kurioje įsigyja ŽŪP žemės ir realiai įrodytų ūkininkavimo ketinimus, tikslinga nustatyti minimalų pragyvenimo ir realaus ūkininkavimo Lietuvoje cenzą, valstybinės kalbos mokėjimo reikalavimą. Projekto tikslai – užtikrinti sąžiningą konkurenciją ŽŪP žemės rinkoje, užkertant kelią spekuliacijoms ir per didelei žemės koncentracijai tiek atskirų Lietuvos piliečių, tiek užsieniečių ar jų įsteigtų juridinių asmenų rankose; taip pat užtikrinti, kad žemės ūkio paskirties žemė būtų naudojama žemės ūkio veiklai.
Šiems tikslams pasiekti Įstatymo projekte yra nustatyti apribojimai, kurie leis įvertinti, ar asmuo, norintis įsigyti žemės ūkio paskirties žemės plotą iš tiesų yra pasirengęs ir gali ūkininkauti, vykdyti su žemės ūkiu susijusią veiklą. 2. Įstatymo projekto iniciatoriai (institucija, asmenys ar piliečių įgalioti atstovai) ir rengėjai:
Įstatymo projekto parengimą inicijavo ir rengė Europos Parlamento nariai Algirdas Saudargas ir Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė, Seimo nariai Kazys Starkevičius, Paulius Saudargas, Valentinas Stundys, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Česlovas Vytautas Stankevičius. Projektą rengiant dalyvavo viešosios įstaigos „Lietuvos socialios rinkos plėtros institutas“ direktorius Laurynas Kasčiūnas, šio instituto ekspertas Simonas Klimanskis, Europos Parlamento nario Algirdo Saudargo padėjėjas Valdas Benkunskas, Europos Parlamento narės Radvilės Morkūnaitės-Mikulėnienės padėjėjas Jonas Urbanavičius, Seimo nario Pauliaus Saudargo padėjėja Roberta Firavičiūtė. 3. Kaip šiuo metu yra reguliuojami įstatymo projekte aptarti teisiniai santykiai:
Šiuo metu galiojančio Įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „asmuo ar susiję asmenys gali įsigyti tiek žemės, kad bendras jų iš valstybės įgytos žemės ūkio paskirties žemės plotas nebūtų didesnis kaip 300 ha“, o to paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad
„Asmuo ar susiję asmenys gali įsigyti tiek žemės, kad bendras jiems
priklausantis iš valstybės ir kitų asmenų įgytos žemės ūkio paskirties žemės plotas nebūtų didesnis kaip 500 ha“.
Tačiau Įstatyme nenumatytas joks kontrolės mechanizmas, leidžiantis įvertinti, ar asmuo, norintis įsigyti didelį žemės ūkio paskirties žemės plotą iš tiesų yra pasirengęs ūkininkauti, vykdyti su žemės ūkiu susijusią veiklą. Minėtos įstatymo nuostatos, pritaikant susijusių asmenų sąvoką, sumažina žemės koncentracijos vienose rankose galimybes, tačiau nesumažina galimų spekuliacijų tikimybės. 4. Kokios siūlomos naujos teisinio reguliavimo nuostatos ir kokių teigiamų rezultatų laukiama:
Teikiamame Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo pakeitimo įstatymo projekte (toliau – įstatymo projektas) numatoma papildyti egzistuojantį teisinį reguliavimą, numatant sąlygas, kurioms esant fiziniai ir juridiniai asmenys gali įsigyti žemės ūkio paskirties žemės sklypus. Visų pirma, įstatymo projektu siūloma nustatyti papildomus įstatymo tikslus: nustatyti fizinių ir juridinių asmenų žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo nuosavybės teise Lietuvoje sąlygas ir tvarką bei sudaryti teisines prielaidas, kad žemės ūkio paskirties žemė būtų naudojama žemės ūkio produkcijos gamybai ir visi tokios žemės savininkai integruotųsi į Lietuvos visuomenę ir vietos bendruomenę.
Taip pat Įstatymo projektu numatoma, jog ŽŪP žemės sklypus gali įsigyti tokie fiziniai ir juridiniai asmenys:
1) Fiziniai asmenys – Lietuvos piliečiai, Lietuvoje nuolat gyvenantys Europos Sąjungos valstybių narių piliečiai bei Lietuvos įstatymų nustatytus Lietuvos pasirinktos europinės bei transatalantinės integracijos kriterijus atitinkančių kitų valstybių piliečiai, bent trejus metus gyvenantys Lietuvoje;
2) Juridiniai asmenys - Lietuvoje registruoti ir veikiantys juridiniai asmenys – žemės ūkio produkcijos gamintojai, Lietuvos fizinių arba juridinių asmenų steigiami juridiniai asmenys, kurių steigimo dokumentuose nustatytas veiklos tikslas – žemės ūkio produkcijos gamyba arba Europos Sąjungos valstybių narių fizinių ir Lietuvos įstatymų nustatytus Lietuvos pasirinktos europinės bei transatalantinės integracijos kriterijus atitinkančių valstybių juridinių asmenų steigiami juridiniai asmenys, kurių steigimo dokumentuose nustatytas veiklos tikslas – žemės ūkio produkcijos gamyba. Be to, tokiems asmenims siūloma nustatyti papildomus reikalavimus. Fiziniams asmenims siūloma nustatyti reikalavimą bent trejus paskutinius metus nuolat gyventi Lietuvoje, mokėti valstybinę kalbą (įstatymo projektu numatomi ir kriterijai, kuriuos atitinkantis asmuo laikomas tenkinančiu šį reikalavimą), turėti ūkininkavimui reikalingų profesinių įgūdžių ir kompetencijos bei tenkinti šio įstatymo nustatytus valdomos žemės ūkio paskirties žemės ribojimus. Juridiniams asmenims taikomas reikalavimas ne mažiau kaip trejus pastaruosius metus naudoti ŽŪP žemę žemės ūkio produkcijos gamybai.
Be to, numatoma, jog juridiniai asmenys gali įsigyti iki
juridinio asmens buveinė, arba gretimoje savivaldybėje. Juridiniam asmeniui, kuris yra akcinė bendrovė, įsigyjamo (įsigyjamų) žemės ūkio paskirties žemės, kaip turinčios ypatingą reikšmę Lietuvos Respublikos ūkiui, sklypo (sklypų) vertė sudaro bendrovės atskirąjį kapitalo rezervą, kurio neleidžiama akcionuoti t.y. neleidžiama jo verte formuoti ir didinti bendrovės įstatinį kapitalą. Toks draudimas taikomas ir reorganizuojant kitos juridinės formos bendrovę į akcinę bendrovę. Jeigu juridinį asmenį, nuosavybės teise valdantį žemės ūkio paskirties žemę, pageidauja įsigyti kitas fizinis ar juridinis asmuo, tokiam įsigijimui taikomi atitinkamiems asmenims šio įstatymo nustatyti reikalavimai žemės ūkio paskirties žemės įsigijimui. Įstatymo projektu taip pat siūloma nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad asmuo ar susiję asmenys pageidaujantys įsigyti tiek žemės, kad bendras jų iš valstybės ir kitų asmenų įsigyjamos žemės ūkio paskirties žemės plotas taptų didesnis kaip 10 hektarų, privalėtų Vyriausybės nustatyta tvarka gauti leidimą įsigyti ŽŪP žemės sklypą. Siūloma nustatyti, kad asmuo iki žemės sklypo perleidimo sandorio sudarymo turi raštu pateikti prašymą Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos. Nacionalinė žemės tarnyba jį išnagrinėjęs ir, nustačiusi, kad planuojamas sklypo įsigijimas atitinka šio Įstatymo nustatytas sąlygas ir kitų teisės aktų nustatytus apribojimus ar draudimus, priima sprendimą dėl leidimo išdavimo. Toks sprendimas dėl leidimo įsigyti nuosavybės teise žemės sklypą įstatymų nustatyta tvarka išdavimo ar neišdavimo gali būti skundžiamas teismui.
Asmuo, gavęs šioje pastraipoje minimą leidimą, žemės pirkimo-pardavimo sutartyje privalo įsipareigoti neperleisti šio sklypo kitiems asmenims ne mažiau kaip 5 metus nuo jo įsigijimo dienos, taip pat įsipareigoti ne mažiau kaip 5 metus nuo žemės sklypo įsigijimo dienos gaminti žemės ūkio produkciją, kurios minimalų kiekį vienam hektarui žemės nustato Vyriausybės įgaliota institucija. Atsižvelgiant į tai, kad 2014 m. balandžio 30 d. baigsis LR Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalies įgyvendinimo konstitucinio įstatymo nustatyto draudimo užsieniečiams įsigyti ŽŪP žemę, ir negalios Konstitucinio įstatymo visas 3 skyrius, Įstatymo projektu siūloma nustatyti, jog tam tikros rūšies žemės sklypų įsigijimas yra neleidžiamas ar ribojamas, kuris buvo nustatytas Konstitucinio įstatymo 3 skyriuje. Siūloma neleisti asmenims įsigyti išimtine nuosavybės teise Lietuvos Respublikai priklausančių objektų žemės; teritorijų, pagal jų planavimo dokumentus rezervuotų viešojo naudojimo keliams ir inžinerinėms komunikacijoms, miestų ar kitų vietovių viešojo naudojimo infrastruktūros objektams ir kitiems bendriems visuomenės poreikiams, žemės; teritorijų, skirtų ar rezervuotų krašto apsaugos reikmėms, žemės, taip pat teritorijų, kuriose žemės įsigijimas įstatymų ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų apribotas saugumo motyvais, žemės, o pasienio ruožams priskirtos žemės įsigijimą leisti tik Lietuvos Respublikos subjektams. Įstatymo projektu siūloma tikslinti ir kai kurias nuostatas, susijusias su valstybės parama, įsigyjant žemės ūkio paskirties žemę. Siūloma nustatyti papildomą reikalavimą tokiems subjektams: Vyriausybės įgaliota institucija turėtų pripažinti, jog asmuo įgytų teisę gauti tokią paramą tik jei atitinka nustatytus ūkio ekonominio gyvybingumo plėtrai reikalingos paramos kriterijus.
Be to, siūloma Vyriausybę įpareigoti nustatyti tokį paramos žemės ūkio ir kaimo plėtrai mechanizmą, kad Lietuvos žemės ūkio struktūros raida atitiktų bendrą Europos Sąjungos tendenciją ir Lietuvos viešąjį interesą – vystyti ir remti kooperuotą šeimos ūkį. Taip pat siūloma nustatyti, kad visi duomenys, susiję su paramos žemės ūkiui ir kaimo plėtrai gavimu, žemės perleidimo ir nuomos sandoriais, turi būti kaupiami vientisoje valstybinėje duomenų bazėje. Atsižvelgiant į tai, kad keičiama ar tikslinama daugiau nei pusė įstatymo straipsnių, Įstatymo projektas išdėstomas nauja įstatymo redakcija, o įstatymo pavadinime išbraukiamas žodis „laikinasis“. 5. Numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo rezultatai (jeigu rengiant įstatymo projektą toks vertinimas turi būti atliktas ir jo rezultatai nepateikiami atskiru dokumentu), galimos neigiamos priimto įstatymo pasekmės ir kokių priemonių reikėtų imtis, kad tokių pasekmių būtų išvengta:
Neigiamų pasekmių nenumatoma. 6. Kokią įtaką priimtas įstatymas turės kriminogeninei situacijai, korupcijai: Projektas kriminogeninei situacijai ir korupcijai įtakos neturės. 7. Kaip įstatymo įgyvendinimas atsilieps verslo sąlygoms ir jo plėtrai: Projektas įtakos verslo sąlygoms ir jo plėtrai neturės. 8. Įstatymo inkorporavimas į teisinę sistemą, kokius teisės aktus būtina priimti, kokius galiojančius teisės aktus reikia pakeisti ar pripažinti netekusiais galios:
Priėmus Įstatymo projektą reikės priimti Vyriausybės nutarimą, reglamentuojantį leidimo nuosavybės teise įsigyti žemės ūkio paskirties žemės sklypą išdavimo tvarką.
Taip pat gali kilti poreikis papildyti LR Notariato įstatymo I-2882 46 straipsnį, nustatant notarams pareigą žemės ūkio paskirties žemės perleidimo sandorius tvirtinti tik gavus Nacionalinės žemės tarnybos išduotą leidimą arba įsitikinus, jog toks leidimas nereikalingas. 9. Ar įstatymo projektas parengtas laikantis Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos, Teisėkūros pagrindų įstatymų reikalavimų, o įstatymo projekto sąvokos ir jas įvardijantys terminai įvertinti Terminų banko įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka:
Projektas parengtas laikantis Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymo, Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės norminių aktų rengimo tvarkos įstatymo reikalavimų ir atitinka bendrinės lietuvių kalbos normas. Terminai įvertinti Terminų banko įstatymo (Žin., 2004, Nr. 7-129) ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka. 10. Ar įstatymo projektas atitinka Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas ir Europos Sąjungos dokumentus:
Projektas neprieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos ir Europos Sąjungos teisės aktų nuostatoms. 11. Jeigu įstatymui įgyvendinti reikia įgyvendinamųjų teisės aktų, - kas ir kada juos turėtų priimti: Iki 2014 m. kovo 31 d. reikės Vyriausybės nutarimu patvirtinti leidimo nuosavybės teise įsigyti žemės ūkio paskirties žemės sklypą išdavimo tvarką. Taip pat Vyriausybė turės pakeisti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. gruodžio 15 d. nutarimas Nr. 1458 „Dėl konkrečių valstybės rinkliavos dydžių ir šios rinkliavos mokėjimo ir grąžinimo taisyklių patvirtinimo“ (Žin., 2013, Nr.
133-6785), papildant jį valstybės rinkliava už leidimo nuosavybės teise įsigyti žemės ūkio paskirties žemės sklypą išdavimą. 12. Kiek valstybės, savivaldybių biudžetų ir kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų prireiks įstatymui įgyvendinti, ar bus galima sutaupyti (pateikiami prognozuojami rodikliai einamaisiais ir artimiausiais 3 biudžetiniais metais):
Įstatymo įgyvendinimui papildomų biudžeto lėšų nereikės. 13. Įstatymo projekto rengimo metu gauti specialistų vertinimai ir išvados: Nebuvo gauta. 14. Reikšminiai žodžiai, kurių reikia šiam projektui įtraukti į kompiuterinę paieškos sistemą, įskaitant Europos žodyno „Eurovoc“ terminus, temas bei sritis:
Žemės ūkio paskirties žemė, žemės sklypas. 15. Kiti, iniciatorių nuomone, reikalingi pagrindimai ir paaiškinimai: Nėra. Teikia Seimo nariai: Kazys Starkevičius Paulius Saudargas Irena Degutienė Rimantas Jonas Dagys Valentinas Stundys Audronius Ažubalis
2014-03-04 Nr. XIIP-1498 Vilnius Įvertinę įstatymo projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, Europos Sąjungos teisės aktams ir juridinės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas:
straipsnyje siūloma nustatyti įstatymo paskirtį. Atkreiptinas dėmesys, kad iš šio straipsnio turinio nėra aišku, ar siūlomos keičiamo įstatymo nuostatos (reikalavimai subjektams, siekiantiems įsigyti žemės ūkio paskirties žemę, leidimai įsigyti tokią žemę ir pan.) būtų taikomos piliečiams atkuriant nuosavybės teises į žemės ūkio paskirties žemę. Svarstytina, ar projektą nereikėtų papildyti nuostatomis, pašalinančiomis šį neaiškumą. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad projektu siūloma nustatyti reikalavimus tik subjektams, kurie Lietuvos Respublikoje įsigytų žemės ūkio paskirties žemę nuosavybės teise, tačiau tokie reikalavimai nebūtų taikomi tokios žemės nuomininkams, panaudos gavėjams ar kitais būdais valdantiems žemės ūkio paskirties žemę. Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 30 d. nutarime pažymėjo, kad įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į žemės rūšį (kategoriją), gali nustatyti žemės teisinį režimą, inter alia nuosavybės naudojimo, ūkinės veiklos ir kitos veiklos sąlygas, apribojimus, draudimus. Minėti apribojimai turi būti konstituciškai pagrįsti. Tokie apribojimai, draudimai gali būti nustatyti visiems fiziniams ir juridiniams asmenims nepriklausomai nuo to, kokia teise yra valdoma žemės ūkio paskirties žemė – nuosavybės, nuomos, panaudos ar kitokia. Atsižvelgus į tai, kyla abejonių, ar keičiamame įstatyme įtvirtinus apribojimus, draudimus vien tik žemės ūkio paskirties žemės įgijėjams (savininkams), siūlomu teisiniu reguliavimu būtų pasiekti projektu keičiamo įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje siūlomi nustatyti įstatymo tikslai.
Kartu diskutuotina, ar projektu keičiamo įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 4 punkte siūlomas įtvirtinti įstatymo tikslas – sudaryti teisines prielaidas, kad visi žemės ūkio paskirties žemės savininkai integruotųsi į Lietuvos ir vietos bendruomenę, yra pagrįstas ir atitinka Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 30 d. nutarime suformuluotą doktriną. 2. Projektu keičiamo įstatymo 2 straipsnyje siekiama nustatyti subjektų, kurie gali įsigyti žemės ūkio paskirties žemę, ratą. Kiek tai susiję su užsienio subjektais, atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalyje yra nustatyta, jog užsienio subjektai gali įsigyti žemę, vidaus vandenis ir miškus nuosavybėn pagal konstitucinį įstatymą. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalies įgyvendinimo konstitucinio įstatymo (toliau – Konstitucinis įstatymas) 2 straipsnio 1 dalyje užsienio subjektai apibrėžiami kaip „užsieniečiai ir užsienio juridiniai asmenys, taip pat kitos užsienio organizacijos, apibūdintos šios straipsnio 4 dalyje – „užsienio valstybėse įsteigtos organizacijos, neturinčios juridinio asmens statuso, tačiau turinčios civilinį teisnumą pagal tų valstybių įstatymus“. Pagal Konstitucinio įstatymo 3 straipsnį nuosavybės teise įsigyti žemę, vidaus vandenis ir miškus gali būti leidžiama tik tiems užsienio subjektams, kurie atitinka Lietuvos pasirinktos europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus. Konstitucinio įstatymo 4 straipsnyje pateikiamas europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus atitinkančių užsienio subjektų sąrašas.
Pagal Konstitucinio įstatymo 6 straipsnio 2 dalį šio įstatymo 4 straipsnyje nustatytų kriterijų neatitinkantiems užsienio subjektams draudžiama įsigyti žemę, vidaus vandenis ir miškus. Pabrėžtina, kad Konstitucinis įstatymas yra aukštesnės galios teisės aktas, nei paprastas įstatymas (šiuo atveju – teikiamas projektas). Pagal konstitucinį teisės aktų hierarchijos principą žemesnės galios teisės aktas turi atitikti aukštesnės galios teisės aktą. Tai reiškia, kad teikiamu projektu negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų nustatytas kitoks užsienio subjektų, turinčių teisę įsigyti žemės ūkio paskirties žemę, ratas (negalima šio rato nei susiaurinti, nei išplėsti), taip pat negalima nustatyti kitokių europinės ir transatlantinės integracijos kriterijų. Tuo tarpu iš teikiamu projektu keičiamo įstatymo 2 straipsnio nuostatų matyti, kad: 1) jame nėra įvardintos „kitos užsienio organizacijos“; 2) formuluotė „Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytus Lietuvos pasirinktos europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus atitinkančių“ leidžia manyti, kad kitais įstatymais (nebūtinai tik konstituciniu įstatymu) gali būti nustatyti ir kitokie kriterijai; 3) susiaurinamas ratas fizinių asmenų (neapima kitų nei Europos Sąjungos valstybių narių fizinių asmenų, nurodytų Konstitucinio įstatymo 4 straipsnyje), kurių įsteigtiems juridiniams asmenims būtų leidžiama įsigyti žemės ūkio paskirties žemę. Visa tai leidžia manyti, kad projektu keičiamo įstatymo nuostatos neatitinka Konstitucinio įstatymo ir tuo pažeidžia konstitucinį teisės aktų hierarchijos principą. Ši pastaba taikytina ir projektu keičiamo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatai, jog „Juridiniai asmenys gali įsigyti žemės ūkio paskirties žemės tik jeigu jie atitinka Lietuvos pasirinktos europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus“.
Kita vertus, nėra suprantama, kodėl projektu keičiamo įstatymo 2 straipsnyje subjektai, galintys įsigyti žemės ūkio paskirties žemę, yra grupuojami nacionaliniu pagrindu, nors Konstitucinio įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje yra nurodoma, kad atitinkamus kriterijus atitinkantys užsienio subjektai žemę, vidaus vandenis ir miškus turi teisę įsigyti tomis pačiomis sąlygomis, kaip ir Lietuvos Respublikos piliečiai ir juridiniai asmenys. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad draudimas diskriminuoti nacionaliniu pagrindu yra nustatytas ir Europos Sąjungos veikimo sutarties (toliau - SESV) 18 straipsnyje. 3. Iš projektu siūlomų keičiamo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų seka, kad žemės ūkio bendrovėms, norinčioms gauti valstybės paramą įsigyjant žemės ūkio paskirties žemę, skirtingai nei kitiems žemės ūkio produkcijos gamintojams, nebūtų taikomas reikalavimas, kad jų metinės įplaukos už realizuotą prekinę žemės ūkio produkciją sudarytų daugiau kaip 50 procentų visų gautų pajamų ir reikalavimas, kad bendrovių ekonominis gyvybingumas gali būti įrodytas Žemės ūkio ministerijos nustatyta tvarka įvertinus jos perspektyvas. Iš projekto nuostatų nėra aišku, kokiais argumentais remiantis žemės ūkio bendrovės būtų išskirtos iš kitų valstybės paramos gavėjų tarpo, joms nustatant lengvatines sąlygas valstybės paramai gauti. Svarstytina, ar tokiu siūlomu teisiniu reguliavimu nebūtų pažeistas asmenų lygiateisiškumo principas. Be to, vertinamoji projekto nuostata tobulintina loginiu požiūriu, nes, mūsų nuomone, žemės ūkio bendrovės taip pat laikytinos žemės ūkio produkcijos gamintojomis. 4.
keičiamo įstatymo 4 straipsnyje siūloma nustatyti šiuos reikalavimus fiziniams asmenims, pageidaujantiems nuosavybės teise įsigyti žemės ūkio paskirties žemės: 1) iki žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo bent trejus paskutinius metus nuolat gyventi Lietuvoje ir vykdyti žemės ūkio veiklą; 2) mokėti valstybinę kalbą; 3) turėti ūkininkavimui reikalingų profesinių įgūdžių ir kompetencijos; 4) tenkinti įstatymo nustatytus valdomos žemės ūkio paskirties žemės ribojimus. Kiek tai susiję su ketvirtuoju aukščiau nurodytu reikalavimu žemės ūkio paskirties žemės įsigijimui, pažymėtina, kad šio reikalavimo turinys nėra aiškus, todėl jis toliau nebus aptariamas. Kiek tai susiję su aukščiau nurodytais pirmaisiais trimis reikalavimais, taikytinais fiziniams asmenims, ketinantiems įsigyti žemės ūkio paskirties žemės, kelia abejonių šių projekto nuostatų atitiktis šioms Konstitucijos nuostatoms: 23 straipsnio 1 dalyje įtvirtintai asmens teisei į nuosavybę ir 2 dalyje nustatytai teisei į šios nuosavybės apsaugą; 29 straipsnyje įtvirtintam asmenų lygiateisiškumo principui; 32 straipsnyje įtvirtintai asmens teisei laisvai išvykti iš Lietuvos; 46 straipsnio 1 dalyje nustatytai asmens ūkinės veiklos laisvei ir iniciatyvai;
teisę“ bei 48 straipsnyje 1 dalies nuostatai, kad žmogus gali laisvai pasirinkti verslą. Be to, aptariamos projekto nuostatos kelia abejonių dėl jų atitikties SESV įtvirtintoms asmens teisėms: 21 straipsnyje įtvirtintai Sąjungos piliečio teisei laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje; 45 straipsnyje nustatytai darbuotojų judėjimo laisvei; 49 straipsnyje reglamentuojamai steigimosi teisei; 56 straipsnyje reglamentuojamam laisvam paslaugų judėjimui bei 63 straipsnyje įvirtintam laisvam kapitalo judėjimui.
Šiame kontekste pažymėtina, kad tiek Konstitucinis Teismas, tiek Europos Sąjungos Teisingumo Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra pripažinę galimybę riboti kai kurias asmens teises, tačiau tokia galimybė visada buvo siejama su tam tikromis sąlygomis. Konstitucinis Teismas 2004 m. sausio 24 d., 2004 m. gruodžio 13 d.,
riboti asmens teises ir laisves <...> galima, jeigu yra laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo. Anot Konstitucinio Teismo „<...> sprendžiant ar įstatymas, kuriuo ribojamas asmens teisių ir laisvių įgyvendinimas, nepažeidžia konstitucinio proporcingumo principo <...>, būtina įvertinti, ar įstatyme numatytos priemonės atitinka teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, ar šios priemonės yra būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir ar šios priemonės nevaržo asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti“.
Pagal nusistovėjusią Europos Sąjungos Teisingumo (toliau - ESTT) praktiką nacionalinės priemonės, galinčios apriboti galimybę pasinaudoti SESV užtikrintomis pagrindinėmis teisėmis ar naudojimąsi jomis padaryti mažiau patrauklų, gali būti leistinos, jeigu jomis siekiama bendrojo intereso tikslo, jos yra tinkamos šiam tikslui pasiekti ir neviršija to, kas reikalinga jam pasiekti (2009 m. spalio d. sprendimas byloje Woningstichting Sint Servatius, C—567/07; 2011 m. gruodžio 1 d. sprendimas byloje Komisija prieš Vengriją, C—253/09; 2013 m. gegužės 8 d. sprendimas sujungtose bylose Eric Libert ir kiti prieš Gouvernement flamand (C-197/11) ir All Projects & Developments NV ir kt. prieš Vlaamse Regering (C-203/11)). Dėl pirmojo reikalavimo, nustatyto projektu keičiamo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies
ūkio paskirties žemės įsigijimo nuolat gyventi Lietuvoje ir vykdyti žemės ūkio veiklą. Pažymėtina, kad šiuo įstatymo projekte nustatytu reikalavimu būtų apribota ne tik Lietuvoje niekada negyvenusių asmenų, pvz.: Europos Sąjungos valstybių narių piliečių, bet ir iš Lietuvos išvykusių ir atitinkamą laikotarpį kitoje valstybėje gyvenusių asmenų bei Lietuvos Respublikoje nuolatinai gyvenusių, tačiau neužsiėmusių žemės ūkio veikla asmenų teisė įsigyti žemės ūkio paskirties žemę ir užsiimti žemės ūkio veikla.
Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva.“ Ši Konstitucijos nuostata yra glaudžiai susijusi su Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens teise pasirinkti darbą ir verslą. 1996 m. balandžio 18 d. nutarime Konstitucinis Teismas pažymėjo kad „Asmens ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos sąvoka yra plati. Ji apima teisę laisvai pasirinkti verslą, <...>, sąžiningos konkurencijos laisvę, ūkinės veiklos subjektų lygiateisiškumą ir kt.“ 1995 m. balandžio 20 d. nutarime Konstitucinis Teismas konstatavo, kad „Ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva remiasi prigimtine žmogaus asmens laisve ir prigimtine teise turėti nuosavybę“. Konstitucijos 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuosavybė neliečiama, o šio straipsnio 2 dalyje, kad nuosavybės teises saugo įstatymai. Anot Konstitucinio Teismo „Šios konstitucinės nuostatos suponuoja tai, kad Konstitucija, garantuodama nuosavybės apsaugą, kartu įtvirtina ir konstitucinę teisę įgyti nuosavybę <...>“. Konstitucinis Teismas 2002 m. kovo 14 d. nutarime konstatavo, kad
„asmens konstitucinė teisė į nuosavybę yra esminė (būtina) asmens ūkinės
veiklos laisvės įgyvendinimo sąlyga. Ribojant asmens teisę į nuosavybę, yra ribojama ir asmens ūkinės veiklos laisvė.“ Kaip jau buvo minėta aukščiau, kad nustatomas ribojimas būtų pateisinamas, jis turi būti konstituciškai pagrįstas ir proporcingas siekiamiems tikslams.
Viena vertus, pažymėtina, kad tiek aptariamas reikalavimas, tiek ir kiti projektu keičiamo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyti reikalavimai suponuoja (kitaip jie būtų iš viso nesuprantami), kad žemės ūkio paskirties žemę įsigiję asmenys, turėtų patys tą žemę dirbti. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 30 d. nutarime konstatavo, kad tokie reikalavimai, kad žemės ūkio paskirties įgijėjai patys ūkininkautų toje žemėje, nėra konstituciškai pagrįsti. Kita vertus, pažymėtina ir tai, kad aptariamas reikalavimas nustatomas tik vienai žemės ūkio paskirties žemės naudotojų kategorijai – asmenims, po šio įstatymo įsigaliojimo įsigysiantiems žemės ūkio paskirties žemę. Šis reikalavimas (kartu su projektu keičiamo įstatymo 8 straipsnio 6 dalyje nustatytu įpareigojimu 10 metų neperleisti įsigytos žemės ir 10 metų gaminti žemės ūkio produkciją) nebūtų taikomas nei esamiems žemės ūkio paskirties žemės savininkams ar naudojantiems šią žemę kitais pagrindais asmenims, nei naudosiantiems žemės ūkio paskirties žemę kita nei nuosavybės teise po šio įstatymo įsigaliojimo. Atsižvelgus į tai, kelia abejonių ar aptariamo reikalavimo nustatymu iš tiesų būtų pasiekti keičiamo įstatymo 1 straipsnyje nustatyti tikslai – kad žemės ūkio paskirties žemė būtų naudojama racionaliai, būtų išsaugota ir pagerinta natūrali aplinka, užtikrinta, kad žemės ūkio paskirties žemė būtų naudojama išimtinai žemės ūkio veiklai.
Todėl manytina, kad projektu keičiamo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas reikalavimas viena vertus, nepagrįstai apribotų Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalyse, 32 straipsnyje, 46 straipsnio 1 dalyje bei 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas asmens teises, o kita vertus, nustačius tokį reikalavimą tik vienai kategorijai žemės ūkio paskirties žemės naudotojų, būtų pažeistas ir Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas asmenų lygiateisiškumo principas bei 46 straipsnio 4 dalies nuostata “įstatymas saugo sąžiningos konkurencijos teisę“ (aptariamos nuostatos atitiktis Europos Sąjungos teisei bus įvertinta žemiau). Dėl antrojo reikalavimo, nustatyto projektu keičiamo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 2 punkte – mokėti valstybinę kalbą. Pažymėtiną, kad šis projekte nustatytas reikalavimas yra siejamas su projektu keičiamo įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtintu siekiu – sudaryti teisines sąlygas žemės savininkams integruotis į Lietuvos visuomenę ir vietos bendruomenę. Kaip jau buvo minėta šios Išvados 1 punkte, pirmiausia kyla pagrįstų abejonių, ar toks tikslas apskritai galėtų būti konstituciškai pagrįstas, atsižvelgiant į 2006 m. kovo 30 d. nutarime suformuluotą Konstitucinio Teismo doktriną. Pažymėtina, kad valstybinės kalbos mokėjimas ir vartojimas yra Lietuvos viešojo, o ne privataus gyvenimo „kategorija“. Pagal galiojančius įstatymus valstybinę kalbą privalo mokėti valstybės ir savivaldybių institucijų valstybės tarnautojai ir darbuotojai, policijos, teisėsaugos tarnybų, ryšių, transporto, sveikatos ir socialinės apsaugos įstaigų ir tarnybų darbuotojai.
Ši jų pareiga kyla iš vykdomų pareigų pobūdžio bei dalyvavimo viešajame Lietuvos gyvenime. Taigi, reikalavimas mokėti valstybinę kalbą pirmiausia galėtų būti siejamas su tam tikros veiklos vykdymu ir tuo, kiek vykdoma veikla yra susijusi su viešuoju gyvenimu, bet ne su tam tikros nuosavybės įgijimu. Pažymėtina ir tai, kad valstybinės kalbos mokėjimas yra nustatytas ir siekiant įgyti Lietuvos Respublikos pilietybę. Tačiau valstybinės kalbos mokėjimas ir žemės ūkio paskirties žemės įsigijimas – akivaizdžiai niekaip tarpusavyje nesusiję dalykai. Be to, jokio tiesioginio ryšio nėra ir tarp valstybinės kalbos mokėjimo ir žemės ūkio veiklos vykdymo. Be to, tokio reikalavimo nustatymas, vertinant jį kartu su aukščiau nurodytu įstatymo tikslu, vertintinas kaip akivaizdžiai diskriminuojantis ne Lietuvos gyventojus, todėl negalėtų būti pateisinamas nei pagal Lietuvos, nei pagal Europos Sąjungos teisę. Todėl šis, projektu keičiamo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytas reikalavimas nepagrįstai apribotų Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalyse, 46 straipsnio 1 dalyje bei 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas asmens teises, o kita vertus, nustačius tokį reikalavimą tik vienai kategorijai žemės ūkio paskirties žemės naudotojų, būtų pažeistas ir Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas asmenų lygiateisiškumo principas bei 46 straipsnio 4 dalies nuostata “įstatymas saugo sąžiningos konkurencijos teisę“ (aptariamos nuostatos atitiktis Europos Sąjungos teisei bus įvertinta žemiau). Dėl trečiojo reikalavimo – turėti ūkininkavimui reikalingų profesinių įgūdžių ir kompetencijos.
Pagal projektu keičiamo įstatymo 4 straipsnio 3 dalį asmuo laikomas atitinkančiu šį reikalavimą, jeigu jis: arba turi praktinio ūkininkavimo patirties ir turi įregistravęs ūkininko ūkį, arba turi praktinio ūkininkavimo patirties ir žemės ūkio išsimokslinimo diplomą arba dokumentą, patvirtinantį profesinį pasirengimą ūkininkauti. Pažymėtina, kad abi nustatomos sąlygos žemės ūkio paskirties žemei įsigyti yra siejamos su tam tikro išsilavinimo turėjimu, nes ir ūkininko ūkiui įregistruoti pagal Lietuvos Respublikos ūkininko ūkio įstatymo 4 straipsnio 3 dalį reikalingas Vyriausybės įgaliotos institucijos nustatytas profesinis pasirengimas ūkininkauti. Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas, nagrinėdamas tuo metu galiojusią Farmacinės veiklos įstatymo nuostatą, draudžiančią aukštojo farmacinio išsilavinimo neturintiems asmenims nuosavybės teise įsigyti vaistines, 2002 m. kovo 14 d. nutarimu konstatavo, kad „Pagal Konstituciją neleidžiama riboti asmens teisės į nuosavybę priklausomai nuo asmens išsilavinimo“. Šioje byloje Konstitucinis Teismas pripažino, jog atitinkama Farmacinės veiklos įstatymo nuostata ta apimtimi, kuria buvo ribojama fizinių asmenų, neturinčių aukštojo farmacinio išsilavinimo, nuosavybės teise įsigyti vaistinių, prieštaravo Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalims, 46 straipsnio 1 daliai ir 48 straipsnio 1 daliai. Kaip jau buvo minėta aukščiau ir aptariamo reikalavimo nustatymas suponuoja, kad asmenys, įgiję žemės ūkio paskirties žemę, turėtų ją dirbti patys. Minėta, kad Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 30 d. nutarime yra nurodęs, kad reikalavimas žemės ūkio paskirties žemės įgijėjams patiems ūkininkauti, o taip pat priverstinai pasirinkti kurią nors vieną iš pagal įstatymus galimų ūkininkavimo formų, yra konstituciškai nepagrįsti.
Atsižvelgiant į tai, manytume, kad šis, projektu keičiamo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytas reikalavimas nepagrįstai apribotų Konstitucijos
įtvirtintas asmens teises, o kita vertus, nustačius tokį reikalavimą tik vienai kategorijai žemės ūkio paskirties žemės naudotojų, būtų pažeistas ir Konstitucijos
dalies nuostata “įstatymas saugo sąžiningos konkurencijos teisę“. Dėl aukščiau aptartų projektu keičiamo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų atitikties Europos Sąjungos teisei. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad neseniai Europos Sąjungos Teisingumo Teismas išnagrinėjo bylą ir 2013 m. gegužės 8 d. priėmė prejudicinį sprendimą sujungtose bylose Eric Libert ir kiti prieš Gouvernement flamand (C-197/11) ir All Projects & Developments NV ir kt. prieš Vlaamse Regering (C-203/11), kurios aplinkybės savo teisine prigimtimi yra panašios į projekto 4 straipsnio
siekiant išsiaiškinti, ar Belgijos Karalystės Flandrijos regiono dekreto dėl žemės sklypų ir nekilnojamojo turto 5 knygoje, pagal kurias perleidžiant Vlaamse Regering nurodytose tikslinėse savivaldybėse esantį nekilnojamąjį turtą, provincijos vertinimo komisija turėjo taikyti patikrinimą dėl „pakankamo ryšio“ tarp potencialaus įgijėjo ar nuomininko ir šių tikslinių savivaldybių.
Pažymėtina, kad minėtame Flandrijos dekrete, buvo nustatyta, kad asmuo, siekiantis įsigyti nurodytąjį turtą nuosavybės teise, jį išsinuomoti ilgiau nei
savivaldybėmis, jei jis atitinka tris alternatyvias sąlygas. Pirmąja sąlyga buvo reikalaujama, kad asmuo, kuriam turėtų būti perleistas nekilnojamasis turtas iki perleidimo dienos gyventų tikslinėje savivaldybėje ne mažiau kaip šešerius metus; pagal antrąją sąlygą pirkėjas ar nuomininkas perleidimo dieną turėjo vykdyti veiklą toje savivaldybėje; trečiąja sąlyga buvo reikalaujama, kad įgijėjas ar nuomininkas dėl svarbios ir ilgą laiką trunkančios aplinkybės su šia savivaldybe būtų susietas profesiniu, šeimos, socialiniu ar ekonominiu ryšiu. Pažymėtina, kad Teismas šioje byloje pakartojo ankstesnėse bylose padarytas išvadas, kad SESV 21 straipsnis ir atitinkamoje srityje SESV 45 ir 49 straipsniai bei 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/38/EB (toliau – Direktyva 2004/38/EB) dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje 22 ir 24 straipsniai draudžia nacionalines priemones, kurios valstybės narės piliečiams sudaro kliūčių arba juos atgraso nuo išvykimo iš jos, siekiant pasinaudoti laisvo judėjimo Sąjungos viduje teise.
Dėl laisvo paslaugų teikimo, kuris reglamentuojamas SESV 56 straipsniu, Teismas pažymėjo, kad Flandrijos dekreto nuostatos galėtų sudaryti kliūčių vykdyti veiklą įmonėms, veikiančioms nekilnojamojo turto sektoriuje, atsižvelgiant į tai, kad yra apribotas ratas asmenų, kuriems nekilnojamas turtas gali būti parduodamas. Galiausiai Teismas pripažino, kad Flandrijos dekreto nuostatos pažeidžia ir SESV 63 straipsnio 1 dalies nuostatas, kaip atgrasančias ne rezidentus investuoti į nekilnojamąjį turtą atitinkamose Flandrijos regiono savivaldybėse. Pažymėtina, kad nors Teismas pripažino, kad tokie reikalavimai gali būti grindžiami valstybės narės socialinio būsto politika (užtikrinti pakankamą būsto pasiūlą asmenims, gaunantiems mažai pajamų ir pan.) vis tik Teismas nerado „tiesioginio ryšio“ tarp nustatytų reikalavimų ir siekiamo tikslo. Vertinant aptariamas projekto nuostatas aukščiau minėtos ESTT bylos ir kitų aukščiau minėtų bylų kontekste ir atsižvelgiant į tai, kad aukščiau buvo konstatuota, kad projekte nurodyti reikalavimai yra arba visiškai nesusiję su žemės ūkio paskirties žemės įsigijimu (reikalavimas mokėti valstybinę kalbą) arba nėra tos priemonės, kurios padėtų pasiekti projektu keičiamo įstatymo 1 straipsniu siekiamų tikslų, manytume, kad projektu keičiamo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatos neatitinka SESV 21, 45, 49, 56 bei 63 straipsnio bei Direktyvos 2004/38/EB 22 ir 24 straipsnių.
Papildomai atkreipiame dėmesį į tai, kad projektu keičiamo įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje nustačius, kad leidimą įsigyti žemės ūkio paskirties žemę privalo gauti asmuo ar susiję asmenys, kad bendras jų iš valstybės ir kitų asmenų įsigytos žemės ūkio paskirties žemės plotas taptų didesnis kaip 20 hektarų, lieka neaišku, ar projektu keičiamo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyti reikalavimai fiziniams asmenims būtų taikomi ir tuo atveju, jeigu šis plotas būtų mažesnis nei 20 hektarų. Ši pastaba taikytina ir projektu keičiamo įstatymo 5 straipsnyje nustatytų reikalavimų juridiniams asmenims atžvilgiu. 5. Projektu keičiamo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad „juridiniai asmenys gali įsigyti žemės ūkio paskirties žemės tik, jeigu <...> iki žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo sandorio dienos ne mažiau kaip trejus paskutinius metus naudoja žemės ūkio paskirties žemę žemės ūkio produkcijos gamybai“. Manytina, kad dėl šios Išvados 4 punkte pateiktų argumentų, aptariama projekto nuostata neatitiktų Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalies, 29 straipsnio 1 dalies, 46 straipsnio 1 ir 4 dalies bei 48 straipsnio 1 dalies nuostatų bei SESV 49, 56 bei 63 straipsnių. 6.
straipsnio 2 dalyje siūloma nustatyti, kad juridiniai asmenys gali įsigyti žemės ūkio paskirties žemę toje savivaldybėje, kurioje yra registruota juridinio asmens buveinė, ir tik gavę šios savivaldybės sudarytos komisijos sutikimą. Siūlomas teisinis reguliavimas kelia abejonių šiais aspektais. Pirma, Civilinio kodekso 2.49 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad juridinio asmens buveinė laikoma ta vieta, kurioje yra nuolatinis jo valdymo organas. Juridinio asmens buveinė apibūdinama nurodant patalpų, kuriose yra buveinė, adresą. Taigi, pagal projektu siūlomas nuostatas juridinis asmuo, siekdamas įsigyti žemės ūkio paskirties žemę atitinkamoje savivaldybėje, bet neturėdamas joje savo buveinės, turėtų perkelti buveinę (nuolatinį valdymo organą) į tos savivaldybės teritoriją. Pažymėtina, kad projekto aiškinamajame rašte nėra nurodyti argumentai, kurie pagrįstų reikalavimo juridiniam asmeniui turėti savivaldybėje, kurioje yra įsigyjama žemė, buveinę. Tokio siūlymo pagrįstumas kelia abejonių, nes juridinio asmens buveinės perkėlimas galimai apsunkintų juridinių asmenų ūkinę veiklą, ypač tokių juridinių asmenų, kurių pagrindinė veikla būtų vykdoma kitų savivaldybių, nei yra įsigyjama žemė, bei užsienio valstybių teritorijose. Buveinę juridiniai asmenys būtų privesti perkelti vien tik dėl to, kad įsigytų žemę. Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 30 d. nutarime pažymėjo, kad įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į žemės rūšį (kategoriją), gali nustatyti žemės teisinį režimą, inter alia nuosavybės naudojimo, ūkinės veiklos ir kitos veiklos sąlygas, apribojimus, draudimus, tačiau minėti apribojimai turi būti konstituciškai pagrįsti. Be to, siūlomu teisiniu reguliavimu būtų sudarytos palankesnės sąlygos atitinkamoje savivaldybėje įsigyti žemę toje savivaldybėje jau turintiems buveinę juridiniams asmenims, t.y. vietiniams subjektams, nes pastariesiems buveinės perkelti nereikėtų.
Todėl manytina, kad tokios projekto nuostatos neatitiktų Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalys dalies, 29 straipsnio 1 dalies, 46 straipsnio 1 ir 4 dalies bei 48 straipsnio 1 dalies nuostatų bei SESV 49, 56 bei 63 straipsnių. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad galimi atvejai, kai žemės ūkio sklypai būtų išsidėstę ne vienos, bet dviejų ar daugiau savivaldybių teritorijose. Tokiu atveju lieka neaišku, kurioje savivaldybėje turėtų būti juridinio asmens buveinė. Antra, atkreiptinas dėmesys, kad užsienio juridinių asmenų civilinis teisnumas nustatomas pagal du principus: buveinės ir inkorporavimo. Remiantis buveinės principu juridiniam asmeniui taikytina teisė yra nustatoma pagal jo buveinės vietos teisę, todėl projektu nustačius reikalavimą juridiniams asmenims turėti buveinę konkrečioje Lietuvos Respublikos savivaldybėje, tai reikštų, kad kitoje valstybėje narėje turintis buveinę juridinis asmuo, ją perkėlęs į Lietuvą, prarastų savo teisinį subjektiškumą pagal savo ankstesnės buveinės valstybės teisę. Trečia, pažymėtina, kad iš projekto nuostatų nėra aišku, kuri savivaldybės institucija turėtų teisę sudaryti sutikimus įsigyti žemės ūkio paskirties žemę išduosiančią komisiją, kuriais atvejais komisija turėtų teisę neišduoti sutikimo juridiniam asmeniui įsigyti toje savivaldybėje žemės ūkio paskirties žemę. Taip pat nėra aišku, kuris subjektas nustatytų tokių sutikimų išdavimo tvarką. Projekto nuostatas reikėtų papildyti pašalinant šiuos neaiškumus. Kartu atkreiptinas dėmesys, kad savivaldybės institucijų kompetencija yra nustatyta Vietos savivaldos įstatyme.
Atsižvelgus į tai, manytume, kad kartu turėtų būti teikiamas ir Vietos savivaldos įstatymo pakeitimo įstatymo projektas, minėtame įstatyme papildant tos institucijos, kuri sudarytų komisiją, kompetenciją. Ketvirta, atkreiptinas dėmesys, kad atsižvelgiant į projektu siūlomas keičiamo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies, 7 straipsnio 3 dalies, 8 straipsnio nuostatas juridiniai asmenys, pageidaujantys įsigyti žemės ūkio paskirties žemę, tam tikrais atvejai privalėtų gauti net dviejų institucijų sutikimus – Nacionalinės žemės ūkio tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos ir savivaldybės sudarytos komisijos. Svarstytina, ar toks siūlomas teisinis reguliavimas yra pagrįstas ir atitinka proporcingumo principą, t.y. siūlomos nustatyti priemonės turi būti proporcingos siekiamiems tikslams. 7. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad projektu keičiamo įstatymo 4 ir 5 straipsniu siekiama nustatyti skirtingus reikalavimus fiziniams ir juridiniams asmenims, siekiantiems įsigyti žemės ūkio paskirties žemę. Manytume, kad atsižvelgus į Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 30 d. nuarime išdėstytą doktriną, toks teisinis reglamentavimas neatitinka Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto asmenų lygiateisiškumo principo. Pažymėtina, kad SESV 54 straipsnyje įtvirtintas fizinių ir juridinių asmenų lygiateisiškumo principas (įsisteigimo teisės požiūriu): „Bendrovės arba firmos, įkurtos pagal valstybės narės teisę ir Sąjungoje turinčios savo registruotas buveines, centrinę administraciją ar pagrindinę verslo vietą, šiame skyriuje prilyginamos tos valstybės narės pilietybę turintiems asmenims“. 8. Projektu keičiamo įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje siūloma nustatyti, kad asmenims gali būti suteikiama valstybės parama, jeigu Vyriausybės įgaliotos institucijos „pripažįsta, kad asmuo atitinka nustatytus ūkio ekonominio gyvybingumo plėtrai reikalingos paramos kriterijus“.
Šios projekto nuostatos nėra aiškios tuo aspektu, kad nėra aišku, koks subjektas ir kokiame teisės akte minėtus kriterijus turi nustatyti. Atkreiptinas dėmesys, jog Konstitucinio Teismo doktrinoje išsakoma nuostata, jog teisinis reguliavimas, susijęs su asmenų teisėmis (šiuo atveju teisė gauti valstybės paramą) ir pareigomis gali būti įtvirtintas tik įstatymuose, o ne poįstatyminiuose teisės aktuose. 9. Projektu keičiamo įstatymo 6 straipsnio pavadinime nurodoma, kad šis straipsnis reglamentuoja apribojimus įsigyjant žemės ūkio paskirties žemę. Šio straipsnio 1 dalyje nustatoma, kad asmenims neleidžiama įsigyti: išimtine nuosavybės teise Lietuvos Respublikai priklausančių objektų žemės; teritorijų, pagal jų planavimo dokumentus rezervuotų viešojo naudojimo keliams ir inžinerinėms komunikacijoms, miestų ar kitų vietovių viešojo naudojimo infrastruktūros objektams ir kitiems bendriems visuomenės poreikiams, žemės; teritorijų, skirtų ar rezervuotų krašto apsaugos reikmėms, žemės, taip pat teritorijų, kuriose žemės įsigijimas įstatymų ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų apribotas saugumo motyvais, žemės. Šios projekto nuostatos nėra aiškios tuo aspektu, kad nurodytų objektų ir teritorijų žemei, manytume, yra nustatoma kitokia pagrindinė žemės naudojimo paskirtis, o ne žemės ūkio paskirties. Svarstytina, ar keičiamo įstatymo 6 straipsnio pavadinimas atitinka šio straipsnio turinį. Be to, šios projekto nuostatos nėra aiškios santykyje su Žemės įstatymo 6 straipsnio, nustatančio kokia žemė priklauso Lietuvos valstybei išimtine nuosavybės teise, nuostatomis bei Žemės reformos įstatymo 13 straipsnio, reglamentuojančio neprivatizuojamą žemę, nuostatomis. 10.
straipsnio 2 dalyje siūloma nustatyti, kad pasienio ruožams priskirtos žemės leidžiama įsigyti tik Lietuvos Respublikos piliečiams bei Lietuvoje registruotiems ir veikiantiems juridiniams asmenims – žemės ūkio produkcijos gamintojams. Nei iš projekto, nei iš jo aiškinamojo rašto nuostatų nėra aišku, kodėl siūloma nustatyti apribojimus kitiems asmenims nei aukščiau įvardinti įsigyti žemę pasienio ruožuose. Be to, šias projekto nuostatas reikėtų tikslinti nurodant kokios pagrindinės žemės naudojimo paskirties žemę leidžiama įsigyti. 11. Projektu keičiamo įstatymo 7 straipsnio 6 dalyje siūloma nustatyti, kad laikoma, jog asmuo tiesiogiai turi balsų daugumą juridiniame asmenyje, jeigu jis yra juridinio asmens ar kito juridinio asmens dalyvis, turintis ne mažiau kaip 10 procentų balsų, suteikiančių teisę balsuoti to juridinio asmens dalyvių susirinkime. Pažymėtina, kad paprastai asmuo laikomas turinčiu balsų daugumą, kai jis turi daugiau kaip
teisę balsuoti juridinio asmens dalyvių susirinkime, savo vieno balsais negalėtų priimti sprendimus juridinio asmens dalyvių susirinkime, nes paprastai sprendimai priimami paprasta ar kvalifikuota balsų dauguma, o susirinkimas laikomas teisėtu, kai jame dalyvauja juridinio asmens dalyviai, turintys daugiau kaip 50 procentų visų balsų (Žemės ūkio bendrovių įstatymo 21 straipsnio 5 dalis ir kt.). Taigi, kyla abejonių, ar asmuo, turintis 10 procentų balsų, suteikiančių teisę balsuoti juridinio asmens susirinkime, galėtų būti laikomas tiesiogiai turinčiu balsų daugumą tame juridiniame asmenyje. Atsižvelgus į tai, svarstytina, ar vertinamosios projekto nuostatos nereikėtų patikslinti. Jeigu būtų pritarta šiai pastabai, reikėtų atitinkamai patikslinti ir projektu siūlomas keičiamo įstatymo 7 straipsnio 8 dalies 2 punkto ir 10 dalies nuostatas. 12.
keičiamo įstatymo 7 straipsnis pildomas nauja 3 dalimi, svarstytina, ar išimties dėl šios naujos nuostatos netaikymo nereikėtų nustatyti keičiamo įstatymo 7 straipsnio 12 dalyje, t. y., asmenims nereikėtų gauti leidimo įsigyti žemę, jei bendras iš valstybės ir kitų asmenų įsigytos žemės ūkio paskirties žemės plotas taptų didesnis kaip 20 hektarų, kai žemė įgyjama paveldėjimo ir nuosavybės teisės atkūrimo būdais. 13. Projektu keičiamo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatoma, kad „žemės ūkio paskirties žemės, turinčios ypatingą reikšmę Lietuvos Respublikos ūkiui, sklypui įsigyti reikalingas specialus leidimas“. Šios projekto nuostatos nėra aiškios tuo aspektu, kad nėra aišku, ar visa žemės ūkio paskirties žemė turi „ypatingą reikšmę Lietuvos Respublikos ūkiui“ ir norint ją įsigyti reikalingas leidimas, ar tik tam tikra tokios paskirties žemės dalis, o kitai žemės ūkio paskirties žemei, neturinčiai ypatingos reikšmės Lietuvos Respublikos ūkiui, tokio leidimo ją įsigyjant nereikėtų. Siūlytume tikslinti šias projekto nuostatas. 14. Projektu keičiamo įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje nustatoma, kad asmuo dėl leidimo įsigyti žemės ūkio paskirties žemę turi kreiptis į Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos. Atsižvelgiant į tai, kad minėta tarnyba turi savo teritorinius padalinius ir norint palengvinti asmenims administracinę naštą, svarstytina, ar šiose projekto nuostatose nereikėtų nustatyti, kad asmuo dėl leidimo įsigyti žemės ūkio paskirties žemę turi kreiptis į minėtos tarnybos teritorinį padalinį. Be to, siekiant aiškumo, šiose projekto nuostatose siūlytume išbraukti žodžius „apie susijusius asmenis“, nes minėtoje deklaracijoje pateikiami duomenys yra ne vien tik apie susijusius asmenis. 15.
straipsnio 6 dalyje siūloma nustatyti, kad asmuo žemės pirkimo-pardavimo sutartyje privalo įsipareigoti neperleisti šio sklypo kitiems asmenims ne mažiau kaip 10 metų nuo jo įsigijimo dienos, taip pat įsipareigoti ne mažiau kaip 10 metų nuo žemės sklypo įsigijimo dienos gaminti žemės ūkio produkciją, kurios minimalų kiekį vienam hektarui žemės nustato Vyriausybės įgaliota institucija. Asmuo, pažeidęs nurodytus įsipareigojimus, atsako Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka. Šios projekto nuostatos svarstytinos keliais aspektais. Pirma, nėra aišku, kodėl minėti asmens įsipareigojimai numatomi tik žemės pirkimo–pardavimo sandoriuose, tuo trapu kituose žemės įsigijimo sandoriuose (pavyzdžiui, dovanojimo, mainų ir pan.) tokių asmens įsipareigojimų projekto nuostatos nenumato. Antra, dėl šiose nuostatose nustatyto 10 metų termino, draudžiančio perleisti žemės ūkio paskirties žemę, nėra aiškus šių projekto nuostatų santykis su keičiamo įstatymo 9 straipsnio 7 dalies nuostatomis, pagal kurias asmenys, įsigiję žemę, kurios kainai buvo taikytas žemės kainą mažinantis koeficientas, negali jos perleisti kitiems asmenims 5 metus nuo žemės įsigijimo dienos. Trečia, svarstytina, ar protinga įstatymu nustatyti privalomą 10 metų terminą įsigijus žemę gaminti žemės ūkio produkciją be jokių išimčių, nes gali susiklostyti situacija, kai asmuo dėl svarbių priežasčių (pavyzdžiui, ligos, gręsiančio bankroto ir pan.) negalėtų žemės dirbti ar būtų priverstas ją parduoti. Tuo tarpu įstatymas už tai nustato atsakomybę. Ketvirta, atkreiptinas dėmesys, kad Žemės įstatymo 25 straipsnio 5 dalies nuostatos leidžia tam tikrais atvejais žemės ūkio paskirties žemę apsodinti mišku nekeičiant pagrindinės žemės naudojimo paskirties. Svarstytina, ar įsigyjant tokią žemę būtų protinga reikalauti, kad asmuo įsipareigotų tokioje žemėje 10 metų gaminti žemės ūkio produkciją.
Penkta, nėra aišku, pagal kokius įstatymus asmuo atsakytų, jei pažeistų nurodytus įsipareigojimus. Taip pat, nėra aiškus tokių įsipareigojimų vykdymo kontrolės mechanizmas, t.y., nėra aišku, kokie subjektai privalėtų tikrinti, ar asmuo vykdo ir kaip sandoryje prisiimtus įsipareigojimus, trauktų juos atsakomybėn ir pan. 16. Projektu keičiamo įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje bei 10 straipsnio 1 dalyje nurodomos kategorijos asmenų, turinčių pirmumo teisę įsigyti atitinkamai valstybinę ir privačią žemės ūkio paskirties žemę, nustatant šiems asmenims ir tam tikrus reikalavimus – perkamoje žemėje turėti žemės ūkio veiklai naudojamų statinių ar įrenginių; ne mažiau kaip metus naudoti perkamus žemės ūkio paskirties žemės sklypus ir pan. Pažymėtina, kad projektu keičiamo įstatymo 4 ir 5 straipsnyje yra nurodomi bendrieji reikalavimai atitinkamai fiziniams ir juridiniams asmenims, siekiantiems įsigyti žemės ūkio paskirties žemės. Nėra aiškus šių nuostatų tarpusavio santykis. 17. Projektu keičiamo įstatymo 11 straipsnio 1 dalies nuostatos, manytume, nėra norminio pobūdžio, todėl siūlytume jų atsisakyti. Be to, šiose nuostatose vartojamos sąvokos
„kooperuotas šeimos ūkis“ turinys nėra aiškus, nes nėra apibrėžtas jokiuose
galiojančiuose įstatymuose. Taip pat nėra aiškus minėtos sąvokos santykis su įstatyme vartojama sąvoka „ūkininko ūkis“. Pažymėtina, kad šios projekto nuostatos nėra aiškios ir kitais aspektais: Pirma, neaišku, ar šiose projekto nuostatose kalbama tik apie valstybės paramą įsigyjant žemės ūkio paskirties žemę, ar aplamai apie valstybės paramą žemės ūkio ir kaimo plėtrai.
Pastaruoju atveju, svarstytinas šių projekto nuostatų santykis su Žemės ūkio, maisto ūkio ir kaimo plėtros įstatymo, kurio paskirtis reglamentuoti Lietuvos Respublikos valstybės, Europos Sąjungos paramos žemės ūkiui, maisto ūkiui ir kaimo plėtrai įgyvendinimo principus, valstybės ir Europos Sąjungos paramos priemones ir pan., nuostatomis. Antra, iš projekto nuostatų darytina išvadą, kad valstybės parama turėtų būti suteikiama kooperuotam šeimos ūkiui, valdančiam iki 500 ha žemės ūkio paskirties žemės, tačiau projekto 12 straipsnyje yra nustatyta, kad valstybės parama taikoma įsigyjant ne daugiau kaip 300 ha žemės ūkio paskirties žemės. Neaiškus šių projekto nuostatų tarpusavio santykis. 18. Projektu keičiamo įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje nustatoma, kad „visi duomenys, susiję su paramos žemės ūkiui ir kaimo plėtrai gavimu, žemės perleidimo ir nuomos sandoriais, turi būti kaupiami vientisoje valstybinėje duomenų bazėje“. Šios projekto nuostatos nėra aiškios keliais aspektais. Pirma, manytume, kad visų duomenų, susijusių su parama žemės ūkiui ir kaimo plėtrai gavimu, žemės perleidimo ir nuomos sandoriais, kaupimo reglamentavimas yra ne šio įstatymo dalykas, nes projekte reglamentuojama tik valstybės parama įsigyjant žemės ūkio paskirties žemę, taip pat sandoriai, susiję su žemės ūkio paskirties žemės įsigijimu. Antra, nėra aiškus formuluotės
„vientisoje valstybinėje duomenų bazėje“ turinys. Svarstytina, ar šių projekto
nuostatų nereikėtų suderinti su Valstybės informacinių išteklių valdymo įstatymo nuostatomis. 19.
straipsnio 3 dalyje nurodoma, kad „valstybinės žemės ūkio paskirties žemės pirkimo-pardavimo sutartyje įrašoma sąlyga, kad valstybinės žemės pirkėjas, įgijęs šią žemę išsimokėtinai, teisę ją perleisti kitiems asmenims įgyja tik po to, kai sumoka visą šios žemės kainą“. Nėra aišku, koks yra šios nuostatos santykis su projektu keičiamo įstatymo 8 straipsnio 6 dalyje nustatytais terminais, kurie taip pat turi būti įrašyti į pirkimo-pardavimo sutartį. Ši pastaba taikytina ir projektu keičiamo įstatymo 11 straipsnio 4 daliai. 20. Projektu keičiamo įstatymo 11 straipsnio 4 dalyje siūloma nustatyti, kad tais atvejais, kai valstybės parama įsigyjant privačios žemės ūkio paskirties žemės sklypą buvo suteikta pagal iki 2014 m. sausio 1 d. galiojusias Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, šios žemės sklypo pagrindinė žemės naudojimo paskirtis gali būti keičiama ne anksčiau kaip po 5 metų nuo žemės sklypo įsigijimo dienos. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas galiojo ne iki 2014 m. sausio 1 d., bet iki 2010 m. gruodžio 31 d., t.y. iki 2010 m. gruodžio 22 d. Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo 3 ir 5 straipsnių pakeitimo įstatymo Nr. XI-1247 įsigaliojimo dienos. Atsižvelgus į tai, projekto nuostatos tikslintinos. 21. Teikiamu įstatymo projektu keičiamame įstatyme siūloma nustatyti reikalavimus fiziniams ir juridiniams asmenims, kurie Lietuvos Respublikoje turėtų teisę įsigyti žemės ūkio paskirties žemę.
Atkreiptinas dėmesys, kad pagal projektu siūlomas keičiamo įstatymo 4 straipsnio nuostatas fiziniai asmenys, pageidaujantys įsigyti žemę, turėtų iki žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo sandorio sudarymo dienos bent trejus paskutinius metus nuolat gyventi Lietuvoje ir vykdyti žemės ūkio veiklą, mokėti valstybinę kalbą, turėti ūkininkavimui reikalingų profesinių įgūdžių ir kt. Pagal projektu siūlomas keičiamo įstatymo 5 straipsnio nuostatas juridiniai asmenys, siekiantys įsigyti žemės ūkio paskirties žemę, iki žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo sandorio sudarymo dienos privalėtų ne mažiau kaip trejus paskutinius metus naudoti žemės ūkio paskirties žemę žemės ūkio produkcijos gamybai ir turėti buveinę savivaldybėje, kurioje siekia įsigyti žemę, bei gauti tos savivaldybės sudarytos komisijos sutikimą. Asmenys, neatitinkantys keičiamame įstatyme siūlomų nustatyti reikalavimų, žemės ūkio paskirties žemės įsigyti negalėtų. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal Civilinio kodekso 5.75 straipsnio nuostatas tuo atveju, jeigu žemę paveldi įpėdinis, kuris pagal Lietuvos Respublikos įstatymus negali turėti nuosavybės teisės į žemę, jis įgyja teisę tik į pinigų sumą, gautą pardavus paveldėtą žemę. Taigi, atsižvelgiant į Civilinio kodekso 5.75 straipsnio nuostatas, fiziniai asmenys, neatitinkantys projektu siūlomų nustatyti reikalavimų, įsigaliojus įstatymui, žemės ūkio paskirties žemės paveldėti negalėtų.
Tokiu būdu būtų užkertamas kelias fiziniams asmenims, pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos piliečiams, laikinai gyvenantiems užsienio valstybėse, ar kitiems fiziniams asmenims, nors ir gyvenantiems Lietuvos Respublikoje, bet neturintiems ūkininkavimui reikalingų profesinių įgūdžių ir pan., paveldėti savo tėvų žemę, net tuo atveju, jeigu jie norėtų sugrįžti gyventi į Lietuvą ir (ar) įgiję reikiamus profesinius įgūdžius, ūkininkauti joje. Be to, pažymėtina, kad juridiniai asmenys (tame tarpe žemės ūkio produkcijos gamintojai) negalėtų paveldėti žemės ūkio paskirties žemės, jeigu neturėtų savivaldybės, kurioje yra tokia žemė, teritorijoje buveinės, ar neturėtų savivaldybė sudarytos komisijos sutikimo, nors toks juridinis asmuo pageidautų tokioje žemėje vykdyti žemės ūkio veiklą, turėdamas ilgametę žemės ūkio produkcijos gamybos patirtį. Atsižvelgus į tai, svarstytina, ar projekte nereikėtų nustatyti žemės ūkio paskirties žemės paveldėjimo ypatumus, suteikiant galimybę aukščiau nurodytiems asmenims paveldėti žemės ūkio paskirties žemę. 22. 2014 m. sausio 1 d. įsigaliojo Teisėkūros pagrindų įstatymas, taip pat Teisės aktų projektų rengimo rekomendacijos, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2013 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 1R-298. Šiais teisės aktais nustatomi nauji reikalavimai rengiamiems teisės aktų projektams. Atsižvelgiant į rekomendacijų
įstatymo pavadinimas) projekto tekstas tikslintinas. Be to, projekto lyginamąjį variantą reikėtų išdėstyti pagal jam keliamus juridinės technikos reikalavimus. 23. Atkreiptinas dėmesys, kad priėmus įstatymą, šis įsigaliotų kitą dieną po oficialaus jo paskelbimo Teisės aktų registre.
Pažymėtina, kad pagal projekto aiškinamąjį raštą įstatymui įgyvendinti reikės priimti naujus ar pakeisti galiojančius poįstatyminius teisės aktus. Atsižvelgiant į tai, jog įstatymo įgyvendinimui būtų tinkamai pasirengta, svarstytina, ar nereikėtų nustatyti vėlesnę įstatymo įsigaliojimo datą bei įpareigojimą atitinkamoms institucijoms priimti įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus iki įstatymo įsigaliojimo. Be to, manytume, įstatymo įsigaliojimo data turėtų būti suderinta ir su Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalies įgyvendinimo konstitucinio įstatymo 17 straipsnio 2 dalies nuostatomis. 24. Atkreipiame dėmesį, kad projektu siūloma reglamentuoti disponavimą valstybės turtu, o Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad valstybės turto savininko funkcijas įgyvendina Seimas ir Vyriausybė, todėl svarstytina, ar dėl teikiamo įstatymo projekto nereikėtų prašyti Vyriausybės išvados. 25. Korupcijos prevencijos įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad teisės akto projekto rengėjas atlieka rengiamo teisės akto projekto antikorupcinį vertinimą, jeigu rengiamame teisės akte numatoma reglamentuoti santykius, susijusius su valstybės ar savivaldybių turto nuosavybės teisės perleidimu privatiems asmenims. Atkreiptinas dėmesys, kad projekto aiškinamajame rašte nėra nurodyta, ar toks vertinimas buvo atliktas. 26. Atkreiptinas dėmesys, kad teikiamo projekto nuostatos nėra suderintos su Žemės reformos įstatymo nuostatomis (pavyzdžiui, 8 straipsnio 4 dalis, 9 straipsnio 1 dalis), todėl atkreiptinas dėmesys, į Seimo statuto 135 straipsnio 5 dalį bei 137 straipsnio 2 dalį. 27. Atsižvelgiant į tai, kad Seime yra užregistruotas Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo Nr. IX-1314 6 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas (reg. Nr.
Nr. XIIP-1520), atkreiptinas dėmesys į Seimo statuto 137 straipsnio 4 dalį. Teisės departamento direktorius Andrius Kabišaitis L. Schulte-Ebbert N. Azguridienė S. Švedas
2014-03-17 Nr. XIIP-1498(2) Vilnius Įvertinę įstatymo projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, Europos Sąjungos teisės aktams ir juridinės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas:
straipsnyje siūloma nustatyti įstatymo paskirtį. Atkreiptinas dėmesys, kad iš šio straipsnio turinio nėra aišku, ar siūlomos keičiamo įstatymo nuostatos (reikalavimai subjektams, siekiantiems įsigyti žemės ūkio paskirties žemę) būtų taikomos piliečiams atkuriant nuosavybės teises į žemės ūkio paskirties žemę. Svarstytina, ar projektą nereikėtų papildyti nuostatomis, pašalinančiomis šį neaiškumą. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad projektu siūloma nustatyti reikalavimus tik subjektams, kurie Lietuvos Respublikoje įsigytų žemės ūkio paskirties žemę nuosavybės teise, tačiau tokie reikalavimai nebūtų taikomi tokios žemės nuomininkams, panaudos gavėjams ar kitais būdais valdantiems žemės ūkio paskirties žemę. Konstitucinis Teismas
žemės rūšį (kategoriją), gali nustatyti žemės teisinį režimą, inter alia nuosavybės naudojimo, ūkinės veiklos ir kitos veiklos sąlygas, apribojimus, draudimus. Minėti apribojimai turi būti konstituciškai pagrįsti. Tokie apribojimai, draudimai gali būti nustatyti visiems fiziniams ir juridiniams asmenims nepriklausomai nuo to, kokia teise yra valdoma žemės ūkio paskirties žemė – nuosavybės, nuomos, panaudos ar kitokia. Atsižvelgus į tai, kyla abejonių, ar keičiamame įstatyme įtvirtinus apribojimus, draudimus vien tik žemės ūkio paskirties žemės įgijėjams (savininkams), siūlomu teisiniu reguliavimu būtų pasiekti projektu keičiamo įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje siūlomi nustatyti įstatymo tikslai.
Kartu diskutuotina, ar projektu keičiamo įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 4 punkte siūlomas įtvirtinti įstatymo tikslas – sudaryti teisines prielaidas, kad visi žemės ūkio paskirties žemės savininkai integruotųsi į Lietuvos ir vietos bendruomenę, yra pagrįstas ir atitinka Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 30 d. nutarime suformuluotą doktriną. 2. Projektu keičiamo įstatymo 2 straipsnyje siekiama nustatyti subjektų, kurie gali įsigyti žemės ūkio paskirties žemę, ratą. Kiek tai susiję su užsienio subjektais, atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalyje yra nustatyta, jog užsienio subjektai gali įsigyti žemę, vidaus vandenis ir miškus nuosavybėn pagal konstitucinį įstatymą. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalies įgyvendinimo konstitucinio įstatymo (toliau – Konstitucinis įstatymas) 2 straipsnio 1 dalyje užsienio subjektai apibrėžiami kaip „užsieniečiai ir užsienio juridiniai asmenys, taip pat kitos užsienio organizacijos, apibūdintos šios straipsnio 4 dalyje –
„užsienio valstybėse įsteigtos organizacijos, neturinčios juridinio asmens
statuso, tačiau turinčios civilinį teisnumą pagal tų valstybių įstatymus“ Pagal Konstitucinio įstatymo 3 straipsnį nuosavybės teise įsigyti žemę, vidaus vandenis ir miškus gali būti leidžiama tik tiems užsienio subjektams, kurie atitinka Lietuvos pasirinktos europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus. Konstitucinio įstatymo 4 straipsnyje pateikiamas europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus atitinkančių užsienio subjektų sąrašas.
Pagal Konstitucinio įstatymo 6 straipsnio 2 dalį šio įstatymo 4 straipsnyje nustatytų kriterijų neatitinkantiems užsienio subjektams draudžiama įsigyti žemę, vidaus vandenis ir miškus. Pabrėžtina, kad Konstitucinis įstatymas yra aukštesnės galios teisės aktas, nei paprastas įstatymas (šiuo atveju – teikiamas projektas). Pagal konstitucinį teisės aktų hierarchijos principą žemesnės galios teisės aktas turi atitikti aukštesnės galios teisės aktą. Tai reiškia, kad teikiamu projektu negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų nustatytas kitoks užsienio subjektų, turinčių teisę įsigyti žemės ūkio paskirties žemę, ratas (negalima šio rato nei susiaurinti, nei išplėsti), taip pat negalima nustatyti kitokių europinės ir transatlantinės integracijos kriterijų. Tuo tarpu iš teikiamu projektu keičiamo įstatymo 2 straipsnio nuostatų matyti, kad: 1) jame nėra įvardintos „kitos užsienio organizacijos“; 2) formuluotė „Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytus Lietuvos pasirinktos europinės bei transatlantinės integracijos kriterijus atitinkančių“ leidžia manyti, kad kitais įstatymais (nebūtinai tik konstituciniu įstatymu) gali būti nustatyti ir kitokie kriterijai. Tai leidžia manyti, kad projektu keičiamo įstatymo nuostatos neatitinka Konstitucinio įstatymo ir tuo pažeidžia konstitucinį teisės aktų hierarchijos principą. Ši pastaba taikytina ir projektu keičiamo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatai, jog „Juridiniai asmenys gali įsigyti žemės ūkio paskirties žemę nuosavybės teise tik jeigu jie atitinka Lietuvos pasirinktos europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus“.
Kita vertus, nėra suprantama, kodėl projektu keičiamo įstatymo 2 straipsnyje subjektai, galintys įsigyti žemės ūkio paskirties žemę, yra grupuojami nacionaliniu pagrindu, nors Konstitucinio įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje yra nurodoma, kad atitinkamus kriterijus atitinkantys užsienio subjektai žemę, vidaus vandenis ir miškus turi teisę įsigyti tomis pačiomis sąlygomis, kaip ir Lietuvos Respublikos piliečiai ir juridiniai asmenys. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad draudimas diskriminuoti nacionaliniu pagrindu yra nustatytas ir Europos Sąjungos veikimo sutarties (toliau - SESV) 18 straipsnyje. 3. Iš projektu siūlomų keičiamo įstatymo
teikiama ne visiems juridiniams asmenims - žemės ūkio produkcijos gamintojams, bet tik pagal Žemės ūkio bendrovės įstatymą įsteigtiems juridiniams asmenims. Atsižvelgus į tai, kad pagal pastarąjį įstatymą yra steigiamos tik žemės ūkio bendrovės, vadinasi ir parama galėtų būti teikiama tik vienos teisinės formos žemės ūkio produkcijos gamintojams. Iš projekto nuostatų nėra aišku, kokiais argumentais remiantis žemės ūkio bendrovės būtų išskirtos iš kitų žemės ūkio produkcijos gamintojų tarpo. Svarstytina, ar tokiu siūlomu teisiniu reguliavimu nebūtų pažeistas asmenų lygiateisiškumo principas. Be to, reikėtų patikslinti žemės ūkio bendrovių veiklą reglamentuojančio įstatymo pavadinimą. 4.
keičiamo įstatymo 4 straipsnyje siūloma nustatyti šiuos reikalavimus fiziniams asmenims, pageidaujantiems nuosavybės teise įsigyti žemės ūkio paskirties žemės: 1) iki žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo sandorio sudarymo dienos bent trejus paskutinius metus nuolat gyventi Lietuvoje ir vykdyti žemės ūkio veiklą sklypą nuomodamas, ar nuosavybės teise turimame kitame sklype; 2) mokėti valstybinę kalbą; 3) turėti ūkininkavimui reikalingų profesinių įgūdžių ir kompetencijos; 4) tenkinti įstatymo nustatytus valdomos žemės ūkio paskirties žemės ribojimus. Kiek tai susiję su ketvirtuoju aukščiau nurodytu reikalavimu žemės ūkio paskirties žemės įsigijimui, pažymėtina, kad šio reikalavimo turinys nėra aiškus, todėl jis toliau nebus aptariamas. Kiek tai susiję su aukščiau nurodytais pirmaisiais trimis reikalavimais, taikytinais fiziniams asmenims, ketinantiems įsigyti žemės ūkio paskirties žemės, kelia abejonių šių projekto nuostatų atitiktis šioms Konstitucijos nuostatoms: 23 straipsnio 1 dalyje įtvirtintai asmens teisei į nuosavybę ir 2 dalyje nustatytai teisei į šios nuosavybės apsaugą; 29 straipsnyje įtvirtintam asmenų lygiateisiškumo principui; 32 straipsnyje įtvirtintai asmens teisei laisvai išvykti iš Lietuvos; 46 straipsnio 1 dalyje nustatytai asmens ūkinės veiklos laisvei ir iniciatyvai;
teisę“ bei 48 straipsnyje 1 dalies nuostatai, kad žmogus gali laisvai pasirinkti verslą. Be to, aptariamos projekto nuostatos kelia abejonių dėl jų atitikties SESV įtvirtintoms asmens teisėms: 21 straipsnyje įtvirtintai Sąjungos piliečio teisei laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje; 45 straipsnyje nustatytai darbuotojų judėjimo laisvei; 49 straipsnyje reglamentuojamai steigimosi teisei; 56 straipsnyje reglamentuojamam laisvam paslaugų judėjimui bei 63 straipsnyje įvirtintam laisvam kapitalo judėjimui.
Šiame kontekste pažymėtina, kad tiek Konstitucinis Teismas, tiek Europos Sąjungos Teisingumo Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra pripažinę galimybę riboti kai kurias asmens teises, tačiau tokia galimybė visada buvo siejama su tam tikromis sąlygomis. Konstitucinis Teismas 2004 m. sausio 24 d., 2004 m. gruodžio 13 d.,
riboti asmens teises ir laisves <...> galima, jeigu yra laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo. Anot Konstitucinio Teismo „<...> sprendžiant ar įstatymas, kuriuo ribojamas asmens teisių ir laisvių įgyvendinimas, nepažeidžia konstitucinio proporcingumo principo <...>, būtina įvertinti, ar įstatyme numatytos priemonės atitinka teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, ar šios priemonės yra būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir ar šios priemonės nevaržo asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti“.
Pagal nusistovėjusią Europos Sąjungos Teisingumo (toliau - ESTT) praktiką nacionalinės priemonės, galinčios apriboti galimybę pasinaudoti SESV užtikrintomis pagrindinėmis teisėmis ar naudojimąsi jomis padaryti mažiau patrauklų, gali būti leistinos, jeigu jomis siekiama bendrojo intereso tikslo, jos yra tinkamos šiam tikslui pasiekti ir neviršija to, kas reikalinga jam pasiekti (2009 m. spalio d. sprendimas byloje Woningstichting Sint Servatius, C—567/07; 2011 m. gruodžio 1 d. sprendimas byloje Komisija prieš Vengriją, C—253/09; 2013 m. gegužės 8 d. sprendimas sujungtose bylose Eric Libert ir kiti prieš Gouvernement flamand (C-197/11) ir All Projects & Developments NV ir kt. prieš Vlaamse Regering (C-203/11)). Dėl pirmojo reikalavimo, nustatyto projektu keičiamo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies
ūkio paskirties žemės įsigijimo sandorio sudarymo dienos nuolat gyventi Lietuvoje ir vykdyti žemės ūkio veiklą sklypą nuomodamas, ar nuosavybės teise turimame kitame sklype. Pažymėtina, kad šiuo įstatymo projekte nustatytu reikalavimu būtų apribota ne tik Lietuvoje niekada negyvenusių asmenų, pvz.: Europos Sąjungos valstybių narių piliečių, bet ir iš Lietuvos išvykusių ir atitinkamą laikotarpį kitoje valstybėje gyvenusių asmenų bei Lietuvos Respublikoje nuolatinai gyvenusių, tačiau neužsiėmusių žemės ūkio veikla asmenų teisė įsigyti žemės ūkio paskirties žemę ir užsiimti žemės ūkio veikla.
Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva.“ Ši Konstitucijos nuostata yra glaudžiai susijusi su Konstitucijos
m. balandžio 18 d. nutarime Konstitucinis Teismas pažymėjo kad „Asmens ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos sąvoka yra plati. Ji apima teisę laisvai pasirinkti verslą, <...>, sąžiningos konkurencijos laisvę, ūkinės veiklos subjektų lygiateisiškumą ir kt.“ 1995 m. balandžio 20 d. nutarime Konstitucinis Teismas konstatavo, kad „Ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva remiasi prigimtine žmogaus asmens laisve ir prigimtine teise turėti nuosavybę“. Konstitucijos 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuosavybė neliečiama, o šio straipsnio 2 dalyje, kad nuosavybės teises saugo įstatymai. Anot Konstitucinio Teismo „Šios konstitucinės nuostatos suponuoja tai, kad Konstitucija, garantuodama nuosavybės apsaugą, kartu įtvirtina ir konstitucinę teisę įgyti nuosavybę <...>“. Konstitucinis Teismas 2002 m. kovo 14 d. nutarime konstatavo, kad
„asmens konstitucinė teisė į nuosavybę yra esminė (būtina) asmens ūkinės
veiklos laisvės įgyvendinimo sąlyga. Ribojant asmens teisę į nuosavybę, yra ribojama ir asmens ūkinės veiklos laisvė.“ Kaip jau buvo minėta aukščiau, kad nustatomas ribojimas būtų pateisinamas, jis turi būti konstituciškai pagrįstas ir proporcingas siekiamiems tikslams.
Viena vertus, pažymėtina, kad tiek aptariamas reikalavimas, tiek ir kiti projektu keičiamo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyti reikalavimai suponuoja (kitaip jie būtų iš viso nesuprantami), kad žemės ūkio paskirties žemę įsigiję asmenys, turėtų patys tą žemę dirbti. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 30 d. nutarime konstatavo, kad tokie reikalavimai, kad žemės ūkio paskirties įgijėjai patys ūkininkautų toje žemėje, nėra konstituciškai pagrįsti. Kita vertus, pažymėtina ir tai, kad aptariamas reikalavimas nustatomas tik vienai žemės ūkio paskirties žemės naudotojų kategorijai – asmenims, po šio įstatymo įsigaliojimo įsigysiantiems žemės ūkio paskirties žemę. Šis reikalavimas (kartu su projektu keičiamo įstatymo 8 straipsnio 6 dalyje nustatytu įpareigojimu 5 metus neperleisti įsigytos žemės ir 5 metus gaminti žemės ūkio produkciją) nebūtų taikomas nei esamiems žemės ūkio paskirties žemės savininkams ar naudojantiems šią žemę kitais pagrindais asmenims, nei naudosiantiems žemės ūkio paskirties žemę kita nei nuosavybės teise po šio įstatymo įsigaliojimo. Atsižvelgus į tai, kelia abejonių ar aptariamo reikalavimo nustatymu iš tiesų būtų pasiekti keičiamo įstatymo 1 straipsnyje nustatyti tikslai – kad žemės ūkio paskirties žemė būtų naudojama racionaliai, būtų išsaugota ir pagerinta natūrali aplinka, užtikrinta, kad žemės ūkio paskirties žemė būtų naudojama išimtinai žemės ūkio veiklai.
Todėl manytina, kad projektu keičiamo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas reikalavimas viena vertus, nepagrįstai apribotų Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalyse, 32 straipsnyje, 46 straipsnio 1 dalyje bei 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas asmens teises, o kita vertus, nustačius tokį reikalavimą tik vienai kategorijai žemės ūkio paskirties žemės naudotojų, būtų pažeistas ir Konstitucijos
dalies nuostata “įstatymas saugo sąžiningos konkurencijos teisę“ (aptariamos nuostatos atitiktis Europos Sąjungos teisei bus įvertinta žemiau). Dėl antrojo reikalavimo, nustatyto projektu keičiamo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 2 punkte – mokėti valstybinę kalbą. Pažymėtiną, kad šis projekte nustatytas reikalavimas yra siejamas su projektu keičiamo įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtintu siekiu – sudaryti teisines sąlygas žemės savininkams integruotis į Lietuvos visuomenę ir vietos bendruomenę. Kaip jau buvo minėta šios Išvados 1 punkte, pirmiausia kyla pagrįstų abejonių, ar toks tikslas apskritai galėtų būti konstituciškai pagrįstas, atsižvelgiant į 2006 m. kovo 30 d. nutarime suformuluotą Konstitucinio Teismo doktriną. Pažymėtina, kad valstybinės kalbos mokėjimas ir vartojimas yra Lietuvos viešojo, o ne privataus gyvenimo „kategorija“. Pagal galiojančius įstatymus valstybinę kalbą privalo mokėti valstybės ir savivaldybių institucijų valstybės tarnautojai ir darbuotojai, policijos, teisėsaugos tarnybų, ryšių, transporto, sveikatos ir socialinės apsaugos įstaigų ir tarnybų darbuotojai.
Ši jų pareiga kyla iš vykdomų pareigų pobūdžio bei dalyvavimo viešajame Lietuvos gyvenime. Taigi, reikalavimas mokėti valstybinę kalbą pirmiausia galėtų būti siejamas su tam tikros veiklos vykdymu ir tuo, kiek vykdoma veikla yra susijusi su viešuoju gyvenimu, bet ne su tam tikros nuosavybės įgijimu. Pažymėtina ir tai, kad valstybinės kalbos mokėjimas yra nustatytas ir siekiant įgyti Lietuvos Respublikos pilietybę. Tačiau valstybinės kalbos mokėjimas ir žemės ūkio paskirties žemės įsigijimas – akivaizdžiai niekaip tarpusavyje nesusiję dalykai. Be to, jokio tiesioginio ryšio nėra ir tarp valstybinės kalbos mokėjimo ir žemės ūkio veiklos vykdymo. Be to, tokio reikalavimo nustatymas, vertinant jį kartu su aukščiau nurodytu įstatymo tikslu, vertintinas kaip akivaizdžiai diskriminuojantis ne Lietuvos gyventojus, todėl negalėtų būti pateisinamas nei pagal Lietuvos, nei pagal Europos Sąjungos teisę. Todėl šis, projektu keičiamo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytas reikalavimas nepagrįstai apribotų Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalyse, 46 straipsnio 1 dalyje bei 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas asmens teises, o kita vertus, nustačius tokį reikalavimą tik vienai kategorijai žemės ūkio paskirties žemės naudotojų, būtų pažeistas ir Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas asmenų lygiateisiškumo principas bei 46 straipsnio 4 dalies nuostata “įstatymas saugo sąžiningos konkurencijos teisę“ (aptariamos nuostatos atitiktis Europos Sąjungos teisei bus įvertinta žemiau). Dėl trečiojo reikalavimo – turėti ūkininkavimui reikalingų profesinių įgūdžių ir kompetencijos.
Pagal projektu keičiamo įstatymo 4 straipsnio 3 dalį asmuo laikomas atitinkančiu šį reikalavimą, jeigu jis: arba turi praktinio ūkininkavimo patirties ir turi įregistravęs ūkininko ūkį, arba turi praktinio ūkininkavimo patirties ir žemės ūkio išsimokslinimo diplomą arba dokumentą, patvirtinantį profesinį pasirengimą ūkininkauti. Pažymėtina, kad abi nustatomos sąlygos žemės ūkio paskirties žemei įsigyti yra siejamos su tam tikro išsilavinimo turėjimu, nes ir ūkininko ūkiui įregistruoti pagal Lietuvos Respublikos ūkininko ūkio įstatymo 4 straipsnio 3 dalį reikalingas Vyriausybės įgaliotos institucijos nustatytas profesinis pasirengimas ūkininkauti. Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas, nagrinėdamas tuo metu galiojusią Farmacinės veiklos įstatymo nuostatą, draudžiančią aukštojo farmacinio išsilavinimo neturintiems asmenims nuosavybės teise įsigyti vaistines, 2002 m. kovo 14 d. nutarimu konstatavo, kad „Pagal Konstituciją neleidžiama riboti asmens teisės į nuosavybę priklausomai nuo asmens išsilavinimo“. Šioje byloje Konstitucinis Teismas pripažino, jog atitinkama Farmacinės veiklos įstatymo nuostata ta apimtimi, kuria buvo ribojama fizinių asmenų, neturinčių aukštojo farmacinio išsilavinimo, nuosavybės teise įsigyti vaistinių, prieštaravo Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalims, 46 straipsnio 1 daliai ir 48 straipsnio 1 daliai. Kaip jau buvo minėta aukščiau ir aptariamo reikalavimo nustatymas suponuoja, kad asmenys, įgiję žemės ūkio paskirties žemę, turėtų ją dirbti patys. Minėta, kad Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 30 d. nutarime yra nurodęs, kad reikalavimas žemės ūkio paskirties žemės įgijėjams patiems ūkininkauti, o taip pat priverstinai pasirinkti kurią nors vieną iš pagal įstatymus galimų ūkininkavimo formų, yra konstituciškai nepagrįsti.
Atsižvelgiant į tai, manytume, kad šis, projektu keičiamo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytas reikalavimas nepagrįstai apribotų Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalyse, 46 straipsnio 1 dalyje bei 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas asmens teises, o kita vertus, nustačius tokį reikalavimą tik vienai kategorijai žemės ūkio paskirties žemės naudotojų, būtų pažeistas ir Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas asmenų lygiateisiškumo principas bei 46 straipsnio 4 dalies nuostata “įstatymas saugo sąžiningos konkurencijos teisę“. Dėl aukščiau aptartų projektu keičiamo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų atitikties Europos Sąjungos teisei. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad neseniai Europos Sąjungos Teisingumo Teismas išnagrinėjo bylą ir 2013 m. gegužės 8 d. priėmė prejudicinį sprendimą sujungtose bylose Eric Libert ir kiti prieš Gouvernement flamand (C-197/11) ir All Projects & Developments NV ir kt. prieš Vlaamse Regering (C-203/11), kurios aplinkybės savo teisine prigimtimi yra panašios į projekto 4 straipsnio
siekiant išsiaiškinti, ar Belgijos Karalystės Flandrijos regiono dekreto dėl žemės sklypų ir nekilnojamojo turto 5 knygoje, pagal kurias perleidžiant Vlaamse Regering nurodytose tikslinėse savivaldybėse esantį nekilnojamąjį turtą, provincijos vertinimo komisija turėjo taikyti patikrinimą dėl „pakankamo ryšio“ tarp potencialaus įgijėjo ar nuomininko ir šių tikslinių savivaldybių.
Pažymėtina, kad minėtame Flandrijos dekrete, buvo nustatyta, kad asmuo, siekiantis įsigyti nurodytąjį turtą nuosavybės teise, jį išsinuomoti ilgiau nei
savivaldybėmis, jei jis atitinka tris alternatyvias sąlygas. Pirmąja sąlyga buvo reikalaujama, kad asmuo, kuriam turėtų būti perleistas nekilnojamasis turtas iki perleidimo dienos gyventų tikslinėje savivaldybėje ne mažiau kaip šešerius metus; pagal antrąją sąlygą pirkėjas ar nuomininkas perleidimo dieną turėjo vykdyti veiklą toje savivaldybėje; trečiąja sąlyga buvo reikalaujama, kad įgijėjas ar nuomininkas dėl svarbios ir ilgą laiką trunkančios aplinkybės su šia savivaldybe būtų susietas profesiniu, šeimos, socialiniu ar ekonominiu ryšiu. Pažymėtina, kad Teismas šioje byloje pakartojo ankstesnėse bylose padarytas išvadas, kad SESV 21 straipsnis ir atitinkamoje srityje SESV 45 ir 49 straipsniai bei 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/38/EB (toliau – Direktyva 2004/38/EB) dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje 22 ir 24 straipsniai draudžia nacionalines priemones, kurios valstybės narės piliečiams sudaro kliūčių arba juos atgraso nuo išvykimo iš jos, siekiant pasinaudoti laisvo judėjimo Sąjungos viduje teise.
Dėl laisvo paslaugų teikimo, kuris reglamentuojamas SESV 56 straipsniu, Teismas pažymėjo, kad Flandrijos dekreto nuostatos galėtų sudaryti kliūčių vykdyti veiklą įmonėms, veikiančioms nekilnojamojo turto sektoriuje, atsižvelgiant į tai, kad yra apribotas ratas asmenų, kuriems nekilnojamas turtas gali būti parduodamas. Galiausiai Teismas pripažino, kad Flandrijos dekreto nuostatos pažeidžia ir SESV 63 straipsnio 1 dalies nuostatas, kaip atgrasančias ne rezidentus investuoti į nekilnojamąjį turtą atitinkamose Flandrijos regiono savivaldybėse. Pažymėtina, kad nors Teismas pripažino, kad tokie reikalavimai gali būti grindžiami valstybės narės socialinio būsto politika (užtikrinti pakankamą būsto pasiūlą asmenims, gaunantiems mažai pajamų ir pan.) vis tik Teismas nerado „tiesioginio ryšio“ tarp nustatytų reikalavimų ir siekiamo tikslo. Vertinant aptariamas projekto nuostatas aukščiau minėtos ESTT bylos ir kitų aukščiau minėtų bylų kontekste ir atsižvelgiant į tai, kad aukščiau buvo konstatuota, kad projekte nurodyti reikalavimai yra arba visiškai nesusiję su žemės ūkio paskirties žemės įsigijimu (reikalavimas mokėti valstybinę kalbą) arba nėra tos priemonės, kurios padėtų pasiekti projektu keičiamo įstatymo 1 straipsniu siekiamų tikslų, manytume, kad projektu keičiamo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatos neatitinka SESV 21, 45, 49, 56 bei 63 straipsnio bei Direktyvos 2004/38/EB 22 ir 24 straipsnių.
Papildomai atkreipiame dėmesį į tai, kad projektu keičiamo įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje nustačius, kad leidimą įsigyti žemės ūkio paskirties žemę privalo gauti asmuo, pageidaujantis įsigyti tiek žemės, kad kartu su susijusiais asmenimis bendras jų iš valstybės ir kitų asmenų įsigytos žemės ūkio paskirties žemės plotas taptų didesnis kaip 10 hektarų, lieka neaišku, ar projektu keičiamo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyti reikalavimai fiziniams asmenims būtų taikomi ir tuo atveju, jeigu šis plotas būtų mažesnis nei 10 hektarų. Ši pastaba taikytina ir projektu keičiamo įstatymo 5 straipsnyje nustatytų reikalavimų juridiniams asmenims atžvilgiu. 5. Projektu keičiamo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad „juridiniai asmenys gali įsigyti žemės ūkio paskirties žemę nuosavybės teise tik, jeigu <...> iki žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo sandorio dienos ne mažiau kaip trejus paskutinius metus naudoja žemės ūkio paskirties žemę Lietuvoje žemės ūkio produkcijos gamybai“. Manytina, kad dėl šios Išvados 4 punkte pateiktų argumentų, aptariama projekto nuostata neatitiktų Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalies, 29 straipsnio 1 dalies, 46 straipsnio 1 ir 4 dalies bei 48 straipsnio 1 dalies nuostatų bei SESV 49, 56 bei 63 straipsnių. 6.
keičiamo įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje siūloma nustatyti, kad juridiniai asmenys gali įsigyti žemės ūkio paskirties žemę toje savivaldybėje, kurioje yra registruota juridinio asmens buveinė, arba gretimoje savivaldybėje. Siūlomas teisinis reguliavimas kelia abejonių šiais aspektais. Pirma, Civilinio kodekso 2.49 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad juridinio asmens buveinė laikoma ta vieta, kurioje yra nuolatinis jo valdymo organas. Juridinio asmens buveinė apibūdinama nurodant patalpų, kuriose yra buveinė, adresą. Taigi, pagal projektu siūlomas nuostatas juridinis asmuo, siekdamas įsigyti žemės ūkio paskirties žemę atitinkamoje savivaldybėje, bet neturėdamas joje savo buveinės, turėtų perkelti buveinę (nuolatinį valdymo organą) į tos savivaldybės arba gretimos savivaldybės teritoriją. Pažymėtina, kad projekto aiškinamajame rašte nėra nurodyti argumentai, kurie pagrįstų reikalavimo juridiniam asmeniui turėti savivaldybėje, kurioje yra įsigyjama žemė arba gretimoje savivaldybėje, buveinę. Tokio siūlymo pagrįstumas kelia abejonių, nes juridinio asmens buveinės perkėlimas galimai apsunkintų juridinių asmenų ūkinę veiklą, ypač tokių juridinių asmenų, kurių pagrindinė veikla būtų vykdoma kitų savivaldybių, nei yra įsigyjama žemė, bei užsienio valstybių teritorijose. Buveinę juridiniai asmenys būtų priversti perkelti vien tik dėl to, kad įsigytų žemę. Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 30 d. nutarime pažymėjo, kad įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į žemės rūšį (kategoriją), gali nustatyti žemės teisinį režimą, inter alia nuosavybės naudojimo, ūkinės veiklos ir kitos veiklos sąlygas, apribojimus, draudimus, tačiau minėti apribojimai turi būti konstituciškai pagrįsti.
Be to, siūlomu teisiniu reguliavimu būtų sudarytos palankesnės sąlygos atitinkamoje savivaldybėje įsigyti žemę toje savivaldybėje ar gretimoje savivaldybėje jau turintiems buveinę juridiniams asmenims, t.y. tų savivaldybių teritorijose jau vykdantiems veiklą subjektams, nes pastariesiems buveinės perkelti nereikėtų. Todėl manytina, kad tokios projekto nuostatos neatitiktų Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalys dalies,
nuostatų bei SESV 49, 56 bei 63 straipsnių. Antra, atkreiptinas dėmesys, kad užsienio juridinių asmenų civilinis teisnumas nustatomas pagal du principus: buveinės ir inkorporavimo. Remiantis buveinės principu juridiniam asmeniui taikytina teisė yra nustatoma pagal jo buveinės vietos teisę, todėl projektu nustačius reikalavimą juridiniams asmenims turėti buveinę konkrečioje Lietuvos Respublikos savivaldybėje, tai reikštų, kad kitoje valstybėje narėje turintis buveinę juridinis asmuo, ją perkėlęs į Lietuvą, prarastų savo teisinį subjektiškumą pagal savo ankstesnės buveinės valstybės teisę. Trečia, nuostata ,,gretimoje savivaldybėje“ tikslintina, nes nėra aišku, ar gretima savivaldybė būtų suprantama kaip besiribojanti su ta savivaldybe, kurios teritorijoje siekiama įsigyti žemę, ar ši nuostata būtų suprantama kitaip. Siekiant išvengti galimo nevienodo šios nuostatos aiškinimo, ją reikėtų patikslinti. 7.
straipsnio 3 dalyje siūloma nustatyti, kad juridinio asmens, kuris yra akcinė bendrovė, įsigyjamo (įsigyjamų) žemės ūkio paskirties žemės, kaip turinčios ypatingą reikšmę Lietuvos Respublikos ūkiui, sklypo (sklypų) vertė sudaro atskirąjį kapitalo rezervą, kurio neleidžiama akcionuoti, t.y. neleidžiama jo verte formuoti ir didinti bendrovės įstatinį kapitalą. Projekto aiškinamajame rašte nėra nurodoma, kokiais argumentais remiantis siūloma nustatyti tokį ribojimą. Pažymėtina, kad šis ribojimas būtų taikomas tik vienos teisinės formos juridiniams asmenims – akcinėms bendrovėms. Uždarosioms akcinėms bendrovėms jis nebūtų taikomas. Svarstytina, ar tokiu atveju nebūtų pažeistas asmenų lygiateisiškumo principas, nes bendrovėms būtų taikomi nevienodi ribojimai įsigyjant žemės ūkio paskirties žemę. Kartu atkreiptinas dėmesys, kad Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 30 d. nutarime pažymėjo, kad įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į žemės rūšį (kategoriją), gali nustatyti žemės teisinį režimą, inter alia nuosavybės naudojimo, ūkinės veiklos ir kitos veiklos sąlygas, apribojimus, draudimus, tačiau minėti apribojimai turi būti konstituciškai pagrįsti. Be to, siūloma nuostata derintina su Akcinių bendrovių įstatymo 51 straipsnio 1 dalimi, kurioje nustatyta, kad įstatinis kapitalas gali būti didinamas iš bendrovės lėšų, t.y. iš nepaskirstytojo pelno, akcijų priedų ir rezervų (išskyrus savų akcijų įsigijimo ir privalomąjį rezervus). Taigi, Akcinių bendrovių įstatymo 51 straipsnio 1 dalyje įvardinami kiti, nei siūloma nustatyti keičiamame įstatyme, rezervai, iš kurių negali būti didinamas įstatinis kapitalas. Kartu, manytume, kad iš vertinamosios nuostatos turinio seka, kad minėti ribojimai būtų taikomi žemės ūkio paskirties žemę jau įsigijusioms akcinėms bendrovėms, todėl kyla abejonių projektu siūlomų keičiamo įstatymo 5 straipsnio 3 dalies nuostatų atitiktis šio straipsnio pavadinimui. 8.
straipsnio 4 dalyje siūloma nustatyti, kad juridiniam asmeniui, kuris yra akcinė bendrovė, kartu su susijusiais asmenimis taikomas įsigyjamos žemės ūkio paskirties žemės bendro maksimalaus 500 ha ploto ribojimas. Svarstytina, ar ši nuostata nėra perteklinė, nes maksimalus asmenų įsigyjamos nuosavybės teise žemės ūkio paskirties žemės plotas siūlomas nustatyti keičiamo įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje. 9. Projektu keičiamo įstatymo 5 straipsnio 5 dalyje siūloma nustatyti, kad šio straipsnio 3 dalies reikalavimas taip pat taikomas reorganizuojant kitos juridinės formos bendrovę į akcinę bendrovę. Ši nuostata nedera su Akcinių bendrovių įstatymo 61 straipsnio 3 dalimi, kurioje nustatyta, kad reorganizavime gali dalyvauti tik tos pačios teisinės formos bendrovės. Atsižvelgus į tai, vertinamąją projekto nuostatą reikėtų suderinti su minėta Akcinių bendrovių įstatymo nuostata. 10. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad projektu keičiamo įstatymo 4 ir 5 straipsniu siekiama nustatyti skirtingus reikalavimus fiziniams ir juridiniams asmenims, siekiantiems įsigyti žemės ūkio paskirties žemę. Manytume, kad atsižvelgus į Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo
Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto asmenų lygiateisiškumo principo. Pažymėtina, kad SESV 54 straipsnyje įtvirtintas fizinių ir juridinių asmenų lygiateisiškumo principas (įsisteigimo teisės požiūriu): „Bendrovės arba firmos, įkurtos pagal valstybės narės teisę ir Sąjungoje turinčios savo registruotas buveines, centrinę administraciją ar pagrindinę verslo vietą, šiame skyriuje prilyginamos tos valstybės narės pilietybę turintiems asmenims“. 11. Projektu keičiamo įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje siūloma nustatyti, kad asmenims gali būti suteikiama valstybės parama, jeigu Vyriausybės įgaliotos institucijos „pripažįsta, kad asmuo atitinka nustatytus ūkio ekonominio gyvybingumo plėtrai reikalingos paramos kriterijus“.
Šios projekto nuostatos nėra aiškios tuo aspektu, kad nėra aišku, koks subjektas ir kokiame teisės akte minėtus kriterijus turi nustatyti. Atkreiptinas dėmesys, jog Konstitucinio Teismo doktrinoje išsakoma nuostata, jog teisinis reguliavimas, susijęs su asmenų teisėmis (šiuo atveju teisė gauti valstybės paramą) ir pareigomis gali būti įtvirtintas tik įstatymuose, o ne poįstatyminiuose teisės aktuose. 12. Projektu keičiamo įstatymo 6 straipsnio pavadinime nurodoma, kad šis straipsnis reglamentuoja apribojimus įsigyjant žemės ūkio paskirties žemę. Šio straipsnio 1 dalyje nustatoma, kad asmenims neleidžiama įsigyti: išimtine nuosavybės teise Lietuvos Respublikai priklausančių objektų žemės; teritorijų, pagal jų planavimo dokumentus rezervuotų viešojo naudojimo keliams ir inžinerinėms komunikacijoms, miestų ar kitų vietovių viešojo naudojimo infrastruktūros objektams ir kitiems bendriems visuomenės poreikiams, žemės; teritorijų, skirtų ar rezervuotų krašto apsaugos reikmėms, žemės, taip pat teritorijų, kuriose žemės įsigijimas įstatymų ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų apribotas saugumo motyvais, žemės. Šios projekto nuostatos nėra aiškios tuo aspektu, kad nurodytų objektų ir teritorijų žemei, manytume, yra nustatoma kitokia pagrindinė žemės naudojimo paskirtis, o ne žemės ūkio paskirties. Svarstytina, ar keičiamo įstatymo 6 straipsnio pavadinimas atitinka šio straipsnio turinį. Be to, šios projekto nuostatos nėra aiškios santykyje su Žemės įstatymo 6 straipsnio, nustatančio kokia žemė priklauso Lietuvos valstybei išimtine nuosavybės teise, nuostatomis bei Žemės reformos įstatymo 13 straipsnio, reglamentuojančio neprivatizuojamą žemę, nuostatomis. 13.
straipsnio 2 dalyje siūloma nustatyti, kad pasienio ruožams priskirtos žemės, taip pat Baltijos jūros ir Kuršių marių pakrantė 7 km. pločio ruožo žemės leidžiama įsigyti tik Lietuvos Respublikos piliečiams bei Lietuvoje registruotiems ir veikiantiems juridiniams asmenims – žemės ūkio produkcijos gamintojams. Nei iš projekto, nei iš jo aiškinamojo rašto nuostatų nėra aišku, kodėl siūloma nustatyti apribojimus kitiems asmenims nei aukščiau įvardinti įsigyti žemę pasienio bei Baltijos jūros ir Kuršių marių pakrantė 7 km. pločio ruožuose. Be to, šias projekto nuostatas reikėtų tikslinti nurodant kokios pagrindinės žemės naudojimo paskirties žemę leidžiama įsigyti. 14. Projektu keičiamo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatoma, kad „žemės ūkio paskirties žemės, turinčios ypatingą reikšmę Lietuvos Respublikos ūkiui, sklypui įsigyti reikalingas specialus leidimas“. Šios projekto nuostatos nėra aiškios tuo aspektu, kad nėra aišku, ar visa žemės ūkio paskirties žemė turi „ypatingą reikšmę Lietuvos Respublikos ūkiui“ ir norint ją įsigyti reikalingas leidimas, ar tik tam tikra tokios paskirties žemės dalis, o kitai žemės ūkio paskirties žemei, neturinčiai ypatingos reikšmės Lietuvos Respublikos ūkiui, tokio leidimo ją įsigyjant nereikėtų. Siūlytume tikslinti šias projekto nuostatas. 15. Projektu keičiamo įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje nustatoma, kad asmuo dėl leidimo įsigyti žemės ūkio paskirties žemę turi kreiptis į Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos. Atsižvelgiant į tai, kad minėta tarnyba turi savo teritorinius padalinius ir norint palengvinti asmenims administracinę naštą, svarstytina, ar šiose projekto nuostatose nereikėtų nustatyti, kad asmuo dėl leidimo įsigyti žemės ūkio paskirties žemę turi kreiptis į minėtos tarnybos teritorinį padalinį.
Be to, siekiant aiškumo, šiose projekto nuostatose siūlytume išbraukti žodžius „apie susijusius asmenis“, nes minėtoje deklaracijoje pateikiami duomenys yra ne vien tik apie susijusius asmenis. 16. Projektu keičiamo įstatymo 8 straipsnio 6 dalyje siūloma nustatyti, kad asmuo žemės pirkimo-pardavimo sutartyje privalo įsipareigoti neperleisti šio sklypo kitiems asmenims ne mažiau kaip 5 metus nuo jo įsigijimo dienos, taip pat įsipareigoti ne mažiau kaip 5 metus nuo žemės sklypo įsigijimo dienos gaminti žemės ūkio produkciją, kurios minimalų kiekį vienam hektarui žemės nustato Vyriausybės įgaliota institucija. Asmuo, pažeidęs nurodytus įsipareigojimus, atsako Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka. Šios projekto nuostatos svarstytinos keliais aspektais. Pirma, nėra aišku, kodėl minėti asmens įsipareigojimai numatomi tik žemės pirkimo–pardavimo sandoriuose, tuo tarpu kituose žemės įsigijimo sandoriuose (pavyzdžiui, dovanojimo, mainų ir pan.) tokių asmens įsipareigojimų projekto nuostatos nenumato. Antra, svarstytina, ar protinga įstatymu nustatyti privalomą 5 metų terminą įsigijus žemę gaminti žemės ūkio produkciją be jokių išimčių, nes gali susiklostyti situacija, kai asmuo dėl svarbių priežasčių (pavyzdžiui, ligos, gręsiančio bankroto ir pan.) negalėtų žemės dirbti ar būtų priverstas ją parduoti. Tuo tarpu įstatymas už tai nustato atsakomybę. Trečia, atkreiptinas dėmesys, kad Žemės įstatymo 25 straipsnio 5 dalies nuostatos leidžia tam tikrais atvejais žemės ūkio paskirties žemę apsodinti mišku nekeičiant pagrindinės žemės naudojimo paskirties.
Svarstytina, ar įsigyjant tokią žemę būtų protinga reikalauti, kad asmuo įsipareigotų tokioje žemėje 5 metus gaminti žemės ūkio produkciją. Ketvirta, nėra aišku, pagal kokius įstatymus asmuo atsakytų, jei pažeistų nurodytus įsipareigojimus. Taip pat, nėra aiškus tokių įsipareigojimų vykdymo kontrolės mechanizmas, t.y., nėra aišku, kokie subjektai privalėtų tikrinti, ar asmuo vykdo ir kaip sandoryje prisiimtus įsipareigojimus, trauktų juos atsakomybėn ir pan. 17. Projektu keičiamo įstatymo 8 straipsnio 7 dalyje siūloma nustatyti, kad šio straipsnio 2 dalies nuostatos netaikomos, kai žemė įgyjama paveldėjimo ir nuosavybės teisės atkūrimo būdais, taip pat kai žemės savininkas (ar sutuoktiniai kaip bendraturčiai) nuosavybės teise priklausančią žemę perleidžia savo sūnui ar dukrai. Iš šios nuostatos nėra aišku, ar aukščiau nurodytiems asmenims, siekiant įsigyti žemę, nereikėtų kreiptis dėl leidimo išdavimo į projektu keičiamo įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje nurodytą instituciją, ar pastariesiems iš viso nereikėtų gauti leidimo įsigyti žemę. Atsižvelgus į tai, ši projekto nuostata tikslintina. Be to, iš šios nuostatos turinio galima būtų daryti išvadą, kad asmenims, kuriems būtų atkuriamos nuosavybės teisės į žemės ūkio paskirties žemę natūra bei jos paveldėtojams, nereikėtų gauti tik leidimo įsigyti žemę, bet jiems būtų taikomi kiti projektu keičiamo įstatymo 4 straipsnyje siūlomi nustatyti reikalavimai.
Siekiant išvengti galimo nevienodo įstatymo nuostatų aiškinimo taikant įstatymą, manytume, kad projekte reikėtų aiškiai apibrėžti keičiamo įstatymo ir Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo santykį bei nustatyti žemės ūkio paskirties žemės paveldėjimo ypatumus visiems subjektams, kurie pagal keičiamą įstatymą turėtų teisę įsigyti žemės ūkio paskirties žemę. Kartu pažymėtina, kad iš projekto nuostatų nėra aišku, kokiais argumentais remiantis siūloma nustatyti, kad leidimo nereikėtų gauti tik tuo atveju, kai žemę savininkas perleidžia savo sūnui ir dukrai, kai tuo tarpu perleidžiant kitiems artimiesiems giminaičiams, nurodytiems Civilinio kodekso 3.135 straipsnyje, leidimą reikėtų gauti. Be to, žodžių junginys ,,sūnui ir dukrai” galėtų būti aiškinamas taip, kad leidimą nereikia gauti tik tuo atveju, kai žemė perleidžiama jiems abiems kartu, bet ne tuo atveju, kai ji būtų perleidžiama kiekvienam jų atskirai, taip pat ši nuostata neapimtų tokio atvejo, kai žemė būtų perleidžiama keliems sūnums ar dukroms. Kartu atkreiptinas dėmesys, kad minėtą junginį apimtų viena sąvoka -,,vaikai”. Atsižvelgus į tai, svarstytina, ar vietoj junginio nereikėtų naudoti sąvoką ,,vaikas (-ai) (įvaikis (-iai)”. Kita vertus, iš projekto nuostatų nėra aišku, kurie subjektai kontroliuotų, ar toks perleidimas atitiktų kitus įstatyme siūlomus nustatyti reikalavimus, jeigu perleidimui nereikėtų gauti leidimo. Pažymėtina, kad pagal projektu siūlomas keičiamo įstatymo 8 straipsnio nuostatas šią funkciją atliktų būtent leidimus išduodanti institucija. 18.
straipsnio 2 dalyje bei 10 straipsnio 1 dalyje nurodomos kategorijos asmenų, turinčių pirmumo teisę įsigyti atitinkamai valstybinę ir privačią žemės ūkio paskirties žemę, nustatant šiems asmenims ir tam tikrus reikalavimus – perkamoje žemėje turėti žemės ūkio veiklai naudojamų statinių ar įrenginių; ne mažiau kaip metus naudoti perkamus žemės ūkio paskirties žemės sklypus ir pan. Pažymėtina, kad projektu keičiamo įstatymo 4 ir 5 straipsnyje yra nurodomi bendrieji reikalavimai atitinkamai fiziniams ir juridiniams asmenims, siekiantiems įsigyti žemės ūkio paskirties žemės. Nėra aiškus šių nuostatų tarpusavio santykis. 19. Projektu keičiamo įstatymo 11 straipsnio 1 dalies nuostatos, manytume, nėra norminio pobūdžio, todėl siūlytume jų atsisakyti. Be to, šiose nuostatose vartojamos sąvokos „kooperuotas šeimos ūkis“ turinys nėra aiškus, nes nėra apibrėžtas jokiuose galiojančiuose įstatymuose. Taip pat nėra aiškus minėtos sąvokos santykis su įstatyme vartojama sąvoka „ūkininko ūkis“. Be to, neaišku, ar šiose projekto nuostatose kalbama tik apie valstybės paramą įsigyjant žemės ūkio paskirties žemę, ar aplamai apie valstybės paramą žemės ūkio ir kaimo plėtrai. Pastaruoju atveju, svarstytinas šių projekto nuostatų santykis su Žemės ūkio, maisto ūkio ir kaimo plėtros įstatymo, kurio paskirtis reglamentuoti Lietuvos Respublikos valstybės, Europos Sąjungos paramos žemės ūkiui, maisto ūkiui ir kaimo plėtrai įgyvendinimo principus, valstybės ir Europos Sąjungos paramos priemones ir pan., nuostatomis. 20. Projektu keičiamo įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje nustatoma, kad „visi duomenys, susiję su paramos žemės ūkiui ir kaimo plėtrai gavimu, žemės perleidimo ir nuomos sandoriais, turi būti kaupiami vientisoje valstybinėje duomenų bazėje“. Šios projekto nuostatos nėra aiškios keliais aspektais.
Pirma, manytume, kad visų duomenų, susijusių su parama žemės ūkiui ir kaimo plėtrai gavimu, žemės perleidimo ir nuomos sandoriais, kaupimo reglamentavimas yra ne šio įstatymo dalykas, nes projekte reglamentuojama tik valstybės parama įsigyjant žemės ūkio paskirties žemę, taip pat sandoriai, susiję su žemės ūkio paskirties žemės įsigijimu. Antra, nėra aiškus formuluotės
„vientisoje valstybinėje duomenų bazėje“ turinys. Svarstytina, ar šių projekto
nuostatų nereikėtų suderinti su Valstybės informacinių išteklių valdymo įstatymo nuostatomis. 21. Projektu keičiamo įstatymo 11 straipsnio 3 dalyje nurodoma, kad „valstybinės žemės ūkio paskirties žemės pirkimo-pardavimo sutartyje įrašoma sąlyga, kad valstybinės žemės pirkėjas, įgijęs šią žemę išsimokėtinai, teisę ją perleisti kitiems asmenims įgyja tik po to, kai sumoka visą šios žemės kainą“. Nėra aišku, koks yra šios nuostatos santykis su projektu keičiamo įstatymo 8 straipsnio 6 dalyje nustatytais terminais, kurie taip pat turi būti įrašyti į pirkimo-pardavimo sutartį. Ši pastaba taikytina ir projektu keičiamo įstatymo 11 straipsnio 4 daliai. 22. Projektu keičiamo įstatymo 11 straipsnio 4 dalyje siūloma nustatyti, kad tais atvejais, kai valstybės parama įsigyjant privačios žemės ūkio paskirties žemės sklypą buvo suteikta pagal iki 2014 m. sausio 1 d. galiojusias Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, šios žemės sklypo pagrindinė žemės naudojimo paskirtis gali būti keičiama ne anksčiau kaip po 5 metų nuo žemės sklypo įsigijimo dienos. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas galiojo ne iki 2014 m. sausio 1 d., bet iki 2010 m. gruodžio 31 d., t.y. iki 2010 m. gruodžio 22 d. Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo 3 ir 5 straipsnių pakeitimo įstatymo Nr. XI-1247 įsigaliojimo dienos.
XI-1247 įsigaliojimo dienos. Atsižvelgus į tai, projekto nuostatos tikslintinos. 23. 2014 m. sausio 1 d. įsigaliojo Teisėkūros pagrindų įstatymas, taip pat Teisės aktų projektų rengimo rekomendacijos, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2013 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 1R-298. Šiais teisės aktais nustatomi nauji reikalavimai rengiamiems teisės aktų projektams. Atsižvelgiant į rekomendacijų
(projektu keičiamo įstatymo 4 straipsnio 2 dalis) 93.4 (projekto 1 straipsnyje dėstomas įstatymo pavadinimas) projekto tekstas tikslintinas. Be to, projekto lyginamąjį variantą reikėtų išdėstyti pagal jam keliamus juridinės technikos reikalavimus. 24. Atkreiptinas dėmesys, kad priėmus įstatymą, šis įsigaliotų kitą dieną po oficialaus jo paskelbimo Teisės aktų registre. Pažymėtina, kad pagal projekto aiškinamąjį raštą įstatymui įgyvendinti reikės priimti naujus ar pakeisti galiojančius poįstatyminius teisės aktus. Atsižvelgiant į tai, jog įstatymo įgyvendinimui būtų tinkamai pasirengta, svarstytina, ar nereikėtų nustatyti vėlesnę įstatymo įsigaliojimo datą bei įpareigojimą atitinkamoms institucijoms priimti įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus iki įstatymo įsigaliojimo. Be to, manytume, įstatymo įsigaliojimo data turėtų būti suderinta ir su Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalies įgyvendinimo konstitucinio įstatymo 17 straipsnio 2 dalies nuostatomis. 25. Atkreipiame dėmesį, kad projektu siūloma reglamentuoti disponavimą valstybės turtu, o Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad valstybės turto savininko funkcijas įgyvendina Seimas ir Vyriausybė, todėl svarstytina, ar dėl teikiamo įstatymo projekto nereikėtų prašyti Vyriausybės išvados. 26.
straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad teisės akto projekto rengėjas atlieka rengiamo teisės akto projekto antikorupcinį vertinimą, jeigu rengiamame teisės akte numatoma reglamentuoti santykius, susijusius su valstybės ar savivaldybių turto nuosavybės teisės perleidimu privatiems asmenims. Atkreiptinas dėmesys, kad projekto aiškinamajame rašte nėra nurodyta, ar toks vertinimas buvo atliktas. 27. Atkreiptinas dėmesys, kad teikiamo projekto nuostatos nėra suderintos su Žemės reformos įstatymo nuostatomis (pavyzdžiui, 8 straipsnio 4 dalis, 9 straipsnio 1 dalis), todėl atkreiptinas dėmesys į Seimo statuto 135 straipsnio 5 dalį bei 137 straipsnio 2 dalį. 28. Atsižvelgiant į tai, kad Seime yra užregistruotas Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo Nr. IX-1314 6 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas (reg. Nr. XIIP-1520) bei Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo Nr. IX-1314 pakeitimo įstatymo projektas (reg. Nr. XIIP-1587) bei su juo susiję Lietuvos Respublikos Miškų įstatymo Nr. I-671 papildymo 4¹ straipsniu įstatymo projektas (reg. Nr. XIIP-1588) ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalies įgyvendinimo konstitucinio įstatymo Nr. I-1392 pakeitimo įstatymo projektas (reg. Nr. XIIP-1589), atkreiptinas dėmesys į Seimo statuto 137 straipsnio 4 dalį. Teisės departamento direktorius Andrius Kabišaitis L. Schulte-Ebbert N. Azguridienė S. Švedas
Blankas
Biudžetinė įstaiga, Vilniaus g. 23-7A, LT-01402 Vilnius, tel. 8 706 63 687, faks. 8 706 63 679, el. p. [email protected]. Duomenys kaupiami ir saugomi Juridinių asmenų registre, kodas 188600362 2014-03-10 Nr. NR-207 Į 2014-02-14 Nr. XIIP-1498 Lietuvos Respublikos Seimui dėl lietuvos respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo IX-1314 pakeitimo įstatymo projekto atitikties europos sąjungos teisei Išnagrinėję Lietuvos Respublikos Seimo 2014 m. vasario 14 d. raštu Nr. XIIP-1498 pateiktą Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo Nr. IX-1314 pakeitimo įstatymo projektą (toliau – Projektas), teikiame šias pastabas ir pasiūlymus. Prieš nagrinėjant konkrečias Projekto nuostatas norėtume priminti, kad Sutartyje dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV)
uždraudžiami visi kapitalo judėjimo tarp valstybių narių ir tarp valstybių narių bei trečiųjų šalių apribojimai. Laisvo kapitalo sąvoka taikoma tiesioginėms investicijoms kitoje valstybėje narėje, vertybinių popierių įsileidimui (taip pat žiūrėti į 1988 m. birželio 24 d. Tarybos direktyvą Nr. 88/361 dėl Sutarties 67 straipsnio įgyvendinimo). Kapitalo judėjimas apima ir sandorius, pagal kuriuos nerezidentai investuoja į nekilnojamąjį turtą (tame tarpe ir į žemę) kitoje valstybėje narėje (2002 m. kovo 5 d. sprendimas Reisch ir kt., C-515/99). Taip pat pažymėtina, kad laisvas kapitalo judėjimas susijęs su įsisteigimo laisve, kurios apribojimai taip pat yra draudžiami Europos Sąjungoje (SESV 49 straipsnis).
Teisingumo Teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad „teisės kitoje valstybėje narėje įsigyti, eksploatuoti ir perleisti nekilnojamąjį turtą, kuri sudaro būtiną įsisteigimo laisvės elementą, kaip matyti iš EB 44 straipsnio (dabar SESV 50 straipsnis), įgyvendinimas sukelia kapitalo judėjimą“[1]. Laisvas kapitalo judėjimas, kaip pagrindinis Sutarties principas, gali būti ribojamas tik tomis nacionalinėmis taisyklėmis, kurias galima pateisinti SESV 65 straipsnyje nurodytomis priežastimis arba svarbiausiai bendrojo intereso reikalavimais ir kurios yra taikomos visiems asmenims bei įmonėms, vykdantiems veiklą priimančiosios valstybės narės teritorijoje. Be to, norint tokius nacionalinius teisės aktus pateisinti, jie turi tinkamai užtikrinti siekiamą tikslą ir neperžengti to, kas yra būtina šiam tikslui pasiekti, kad atitiktų proporcingumo principą[2]. Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinajame įstatyme nustatyta, kad šiuo įstatymu yra siekiama šių tikslų: kad žemės ūkio paskirties žemė būtų naudojama racionaliai, išsaugoti ir pagerinti natūralią aplinką, užtikrinti žemės ūkio paskirties žemės naudojimą išimtinai žemės ūkio veiklai, nustatyti žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo sąlygas, sudaryti prielaidas, kad žemės ūkio paskirties žemės būtų naudojama žemės ūkio produkcijos gamybai ir visi tokios žemės savininkai integruotųsi į Lietuvos visuomenę ir vietos bendruomenę.
Pažymėtina, kad Teisingumo Teismas savo praktikoje taip pat pripažįsta, kad valstybė narė gali nustatyti tam tikrus apribojimus laisvam kapitalo judėjimui, kai jais siekiama bendrojo intereso tikslų, tokių kaip žemės ūkio bendruomenių apsauga, žemės nuosavybės pasiskirstymo išlaikymas, leidžiantis vystytis perspektyvioms fermoms ir aplinkai palankiu būdu valdyti žaliuosius plotus bei tvarkyti kaimo kraštovaizdį, taip pat pagrįsto turimos žemės naudojimo skatinimas vengiant žemės nualinimo bei neleidžiant kilti stichinėms nelaimėms[3]. Vis dėlto tokios priemonės galimos tik su sąlyga, kai šios priemonės taikomos nediskriminaciniu būdu ir atitinka proporcingumo principą, t. y. ji yra tinkama užtikrinti siekiamo tikslo įgyvendinimą ir neperžengia to, kas būtina jam pasiekti[4]. Toliau bus nagrinėjama, ar Projektu siūlomos priemonės atitinka nustatytus tikslus ir proporcingumo principą. Dėl Projekto 2 straipsnio 2 dalies (įstatymo subjektai). Pažymėtina, kad nėra aiškus sąvokų „Lietuvoje registruoti ir veikiantys juridiniai asmenys“ bei
„Lietuvos fizinių arba juridinių asmenų steigiami juridiniai asmenys“
atskyrimas Projekto 2 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose. Kyla klausimas, ar pagal šias sąvokas Lietuvos fizinio asmens (koks tai būtų asmuo?) įsteigtas juridinis asmuo, pavyzdžiui, Lenkijoje, galėtų įsigyti žemės ūkio paskirties žemės.
Taip pat norėtume atkreipti dėmesį, kad Projekto 2 straipsnio 2 dalyje išvardyti subjektai, galintys įsigyti žemės, neapima ES valstybių narių juridinių asmenų ar kitų organizacijų padalinių. ES Teisingumo Teismas, skatindamas antrinį įsisteigimą, savo sprendimuose nurodo, kad valstybė narė turi įrodyti įsisteigimo laisvės apribojimų pagrįstumą. Kitaip tariant, valstybė narė negali atimti teisės iš subjekto įsisteigti vienoje valstybėje narėje ir įsteigti antrinę įmonę kitoje, ką Sutartis dėl Europos Sąjungos veikimo aiškiai leidžia (byla Centros C−212/97), išskyrus konkrečius atvejus, kai nustatomas piktnaudžiavimas teisėmis (byla Inspire Art C−167/01). Pažymėtina, kad pagal ES Teisingumo Teismo praktiką reikalavimai rinktis tam tikrą teisinę formą (Projekte nustatytas būtinas pirminis įsisteigimas, o antrinis įsisteigimas negalimas) sudaro rimtas kliūtis įsisteigti norintiems kitų valstybių narių paslaugų teikėjams, nes dėl tokių apribojimų jiems gali prireikti keisti savo teisinę formą ar struktūrą. Reikalavimai susiję su teisine forma daugeliu atveju gali būti pakeisti mažiau ribojančiomis priemonėmis, todėl negali būti pateisinami. ES Teisingumo Teismas yra pareiškęs, kad siekis sukliudyti subjektams įsitraukti į apgaulingą veiklą paprastai nepateisins sprendimo neleisti tam tikros teisinės formos subjektams vykdyti tam tikrą veiklą[5]. Pažymėtina, kad Lietuvoje įsteigtiems kitų valstybių narių subjektų padaliniams galima ta pati jų veiklos kontrolė kaip ir Lietuvoje įsteigtiems juridiniams asmenims. Projekto
turi būti nustatytas veiklos tikslas – žemės ūkio produkcijos gamyba.
Atkreipiame dėmesį, kad užsienio subjektų steigimo dokumentuose gali nebūti įrašytas tokios veiklos tikslas, nes pagal įsisteigimo valstybės teisę tokio reikalavimo įprastai nebūna, tačiau tai netrukdo tokiam subjektui faktiškai vykdyti žemės ūkio veiklą. Atsižvelgiant į tai, manome, kad reikalavimas įrašyti atitinkamą tikslą į steigimo dokumentus yra neproporcingas, ir siūlytume Projekte įtvirtinti alternatyvius reikalavimus. Dėl reikalavimo bent trejus paskutinius metus vykdyti žemės ūkio veiklą Manome, kad reikalavimas, nustatytas Projekto 4 straipsnio 1 dalies 1 punkte, vykdyti žemės ūkio veiklą bent trejus paskutinius metus prieš sandorį galėtų būti tikslinamas, kadangi tokia formuluotė pernelyg riboja ūkinės veiklos laisvę, neatitinka proporcingumo principo ir galimai pažeidžia teisėtus lūkesčius. Siūlytume svarstyti tokius formuluotės variantus, kurie neeliminuotų tų ūkio subjektų, kurie ilgą laiką prieš žemės pirkimo sandorio momentą vykdė nuoseklią žemės ūkio veiklą (pavyzdžiui, 20 metų), tačiau sąlyginai trumpą laikotarpį šios veiklos nevykdė (pavyzdžiui, vienerius metus prieš pirkimo sandorio momentą). Atsižvelgiant į tai, galėtų būti įtvirtintas tam tikras žemės ūkio veiklos metų skaičius per tam tikrą laikotarpį (pavyzdžiui, vykdyti žemės ūkio veiklą bent trejus metus per paskutinius 5 metus). Dėl valstybinės kalbos mokėjimo reikalavimo. Pirmiausiai norėtume priminti, kad visos SESV nuostatos laisvo asmenų judėjimo srityje skirtos valstybių narių piliečių visų rūšių profesinės veiklos vykdymui Sąjungos teritorijoje palengvinti ir jos draudžia priemones, dėl kurių šie piliečiai galėtų patekti į nepalankią padėtį, kai jie kitos valstybės narės teritorijoje nori užsiimti ekonomine veikla[6].
Taigi šiomis nuostatomis, ir pirmiausia SESV 45 straipsniu, draudžiama bet kokia priemonė, kuri, nors ir taikoma nediskriminuojant dėl pilietybės, gali kliudyti Sąjungos piliečiams pasinaudoti Sutartimi garantuojamomis pagrindinėmis laisvėmis arba dėl kurios naudojimasis jomis gali tapti mažiau patrauklus[7]. Projekto 4 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintas valstybinės kalbos reikalavimas fiziniam asmeniui, norinčiam įsigyti žemės. Pažymėtina, kad šis reikalavimas yra netiesioginės diskriminacijos pavyzdys. Pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką SESV 45 straipsnyje įtvirtinta taisykle, susijusia su vienodo požiūrio principu, draudžiama ne tik atvira diskriminacija dėl pilietybės, bet ir visos netiesioginės diskriminacijos formos, kuriomis, taikant kitus atskyrimo kriterijus, iš esmės pasiekiamas toks pats rezultatas[8]. Manome, kad akivaizdu, jog kalbos reikalavimas, nors ir nustatomas visiems, tačiau tik užsienio piliečiams šio reikalavimo įgyvendinimas sukelia tam tikrų kliūčių. Netiesioginės diskriminacijos sąlygas, kriterijus ar praktiką objektyviai būtų galima pateisinti teisėtu tikslu, o šio tikslo turi būti siekiama atitinkamomis ir būtinomis priemonėmis[9], tačiau, mūsų nuomone, valstybinės kalbos mokėjimo reikalavimas nėra pagrįstas ir proporcingas dėl toliau nurodytų priežasčių. Projekto 1 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtinta, kad yra siekiama, kad visi žemės savininkai integruotųsi į Lietuvos visuomenę ir vietos bendruomenę.
Vis dėlto neaišku, kaip minėtą tikslą įgyvendinantis reikalavimas mokėti valstybinę kalbą dera su kitu tikslu - racionaliu žemės ūkio paskirties žemės naudojimo tikslu. Manytina, kad žemės naudojimas pagal paskirtį turėtų būti prioritetinis tikslas, o šį tikslą galėtų pasiekti ir tie ūkininkai, kurie nemoka valstybinės kalbos (kaip ir šiuo metu tokie subjektai sėkmingai užsiima žemės ūkio veikla, prireikus, pasitelkdami vertėjus, vietos gyventojus arba savarankiškai (be patvirtinančių dokumentų) pramokę lietuvių kalbos). Reikėtų pripažinti, kad faktiškai bendravimo kalba, t. y. darbuotojo ir jo darbdavio bendra kalba, užtikrinanti veiksmingą ir tolygų tarpusavio bendravimą, nebūtinai yra tos vietos, kurioje vykdoma profesinė veikla, oficiali valstybinė ar regiono kalba[10]. Taip pat norėtume priminti, kad Valstybinės kalbos įstatymas nustato valstybinės kalbos naudojimo reikalavimą tik viešajame gyvenime, ir manome, kad tai yra pakankama priemonė bendrojo intereso tikslui – kad nacionalinė kontrolė būtų vykdoma tinkamomis priemonėmis – įgyvendinti. Taigi manytina, kad kalbos reikalavimas nėra tiesiogiai susijęs su žemės ūkio veikla ir yra tik šalutinė ir neproporcinga priemonė racionalios žemės ūkio veiklos propagavimo tikslui pasiekti. Taip pat norėtume atkreipti dėmesį, kad bet kokiu atveju pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką nediskriminacijos principas draudžia nustatyti tokį reikalavimą, kad kalbos žinios galėtų būti patvirtinamos tik pagal vieną nustatytą dokumentą[11]. Atitinkamai siūlome Projekto 4 straipsnio 2 dalį formuluoti taip, kad lietuvių kalbos žinios galėtų būti patvirtinamos ne tik pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotos institucijos nustatytus kalbos mokėjimo reikalavimus patvirtinantį dokumentą, bet ir pagal atitinkamus pažymėjimus.
Dėl reikalavimo registruotis tam tikroje savivaldybėje ir savivaldybės komisijos sutikimo. Iš nusistovėjusios Teisingumo Teismo praktikos aišku, kad tarp SESV draudžiamų priemonių, kaip laisvo kapitalo judėjimo apribojimo, yra tos, kurios atgraso ne rezidentus investuoti valstybėje narėje arba atgraso minėtos valstybės narės piliečius investuoti kitose valstybėse narėse[12]. Pažymėtina, kad nors Projektu neįtvirtinama diskriminacija tarp Lietuvos subjektų ir kitų Europos Sąjungos ar Europos ekonominės erdvės valstybių narių subjektų, tačiau tai nereiškia, kad jais įtvirtinta pareiga apsigyventi neriboja kapitalo judėjimo laisvės[13]. Vis dėlto tokia priemonė galima su sąlyga, kad ja siekiama bendrojo intereso tikslų, ji taikoma nediskriminaciniu būdu ir atitinka proporcingumo principą, t. y. ji yra tinkama užtikrinti siekiamo tikslo įgyvendinimą ir neperžengia to, kas būtina jam pasiekti[14].
Norėtume atkreipti dėmesį, kad fizinio asmens atžvilgiu ES Teisingumo Teismo Ospelt byloje[15] aiškiai buvo nuspręsta, kad tokia leidimų procedūra, kuri neleistų tokių sandorių, kai žemės pirkėjas pats nedirbtų perkamos žemės[16] ir nebūtų gyventojas, prieštarauja laisvo kapitalo judėjimui[17], kadangi tai neatitinka nacionalinėje teisėje nustatytų tikslų[18] (Teismas pažymėjo, kad tam, kad būtų užtikrinta nenutrūkstama žemės ūkio veikla žemės ūkio paskirties žemėje pakanka mažiau ribojančių priemonių[19]).[20] Nagrinėjant situaciją juridinio asmens atžvilgiu Teisingumo Teismas taip pat savo praktikoje yra nurodęs, kad reikalavimas nekilnojamojo turto pirkėjui „turėti pakankamą ryšį“ su atitinkama savivaldybe (Projekto atžvilgiu tai būtų įmonės registravimas) galėtų sudaryti kliūčių ekonominę veiklą vykdančioms įmonėms atsižvelgiant į tai, kad tik ribotas asmenų ratas galėtų įsigyti turtą (ribojama paslaugų laisvė pagal SESV 56 straipsnį)[21]. Taip pat Teismas pripažino, kad pareiga „turėti pakankamą ryšį“ su atitinkama savivaldybe gali atgrasyti nerezidentus investuoti į nekilnojamąjį turtą vienoje regiono tikslinių savivaldybių ir kad todėl tokia pareiga yra laisvo kapitalo judėjimo, numatyto SESV 63 straipsnyje, apribojimas[22]. Taigi kyla klausimas, ar tokia pareiga, kaip nustatyta Projekte (registruotis tam tikroje savivaldybėje), gali būti pagrįsta ir proporcinga. Manome, kad siekiant apriboti žemės ūkio paskirties žemės koncentraciją „vienose rankose“, pakanka nustatyti didžiausią plotą, leidžiamą turėti nuosavybės teise (kas ir yra įtvirtinta įstatyme), bei įdiegti efektyvią kontrolę, kad šių leistinų ribų neviršytų susijusių asmenų turtas.
Pažymėtina, kad toks registravimosi reikalavimas akivaizdžiai riboja verslo laisvę. Nėra suprantama, kodėl juridinis asmuo negalėtų įsigyti žemės keliose savivaldybėse (kad ir gretimose), jeigu neperžengia didžiausio leidžiamo turėti nuosavybės teise žemės ploto. Be to, abejotina, ar šiuo reikalavimu būtų pasiektas vienas iš Projekto tikslų - kad visi tokios žemės savininkai integruotųsi į Lietuvos visuomenę ir vietos bendruomenę. Pažymėtina, kad pagal nustatytą režimą nuomotis žemę būtų galima visoje Lietuvoje (ir netgi be didžiausio kiekio apribojimo), tačiau įsigyti tik toje savivaldybėje, kurioje registruota buveinė. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad Projekte nėra jokio kontrolės mechanizmo, kad nebūtų galima apeiti nustatyto reikalavimo. Pažymėtina, kad atitinkamoje savivaldybėje juridinis asmuo turėtų būti registruojamas tik pirkimo-pardavimo sutarties momentu, todėl tas pats juridinis asmuo norėdamas pirkti žemės sklypą kitoje savivaldybėje po kurio laiko galėtų perregistruoti savo buveinę. Dar daugiau, netgi darant prielaidą, kad ši pareiga registruotis būtų pripažinta būtina priemone norint pasiekti nustatytą tikslą, nes ji pati teigiamai paveiktų žemės rinką, turi būti pažymėta, jog kartu su šia pareiga įtvirtinus sąlygą neperleisti žemės kitam savininkui ne mažiau kaip 10 metų tokia papildoma sąlyga akivaizdžiai peržengia ribas to, kas galėtų būti laikoma būtina, nes ilgam laikotarpiui sustabdoma galimybė naudotis laisve pasirinkti savo verslo vietą[23].
Atsižvelgiant į visa tai, kas nurodyta, manytina, kad Projekto nuostatos, kurios nustato, kad juridinis asmuo gali įsigyti žemės ūkio paskirties žemę tik tos savivaldybės, kurioje nuolat gyvena, teritorijoje (Projekto 5 straipsnio 2 dalis), neatitinka proporcingumo principo. Pažymėtina ir tai, kad šio reikalavimo nustatymas yra diskriminacinis juridinio asmens atžvilgiu, nes fiziniam asmeniui jis netaikomas (atkreipiame dėmesį, kad SESV 54 straipsnyje įtvirtintas fizinių ir juridinių asmenų lygiateisiškumo principas įsisteigimo teisės atžvilgiu). Projekte siūloma įtvirtinti, kad juridinis asmuo, siekiantis įsigyti žemės ūkio paskirties žemės, turi gauti savivaldybės sudarytos komisijos sutikimą. Pirmiausia norėtume atkreipti dėmesį, kad minėtos komisijos, ko gero, pagal Projektą tiesiog turėtų patikrinti, ar pageidaujantis įsigyti žemės ūkio paskirties žemės ūkio subjektas atitinka įstatymo reikalavimus, nes joms nenustatytos jokios papildomos vertinimo funkcijos. Manytina, kad tokia komisija dubliuotų notaro, tvirtinančio sandorį, funkcijas ir taip sudarytų neproporcingą administracinę naštą. Jeigu vis dėlto komisija teiktų savo sutikimą atsižvelgdama ne tik į įstatyminius reikalavimus, tada tokia tvarka neužtikrina objektyvumo ir skaidrumo. Dėl draudimo užsieniečiams įsigyti žemės pasienio ruožuose.
Projekto 6 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad tik Lietuvos Respublikos piliečiams ir Lietuvoje registruotiems ir veikiantiems juridiniams asmenims leidžiama įsigyti pasienio ruožams priskirtinos žemės. Pirmiausia norėtume pažymėti, kad Lietuvoje registruotis ir veikti taip pat gali ir užsienio subjektai, todėl nėra aišku, kokia tikslinė (kokiais požymiais apibrėžta) asmenų grupė išskiriama minėtoje nuostatoje. Antra, nėra aišku, kaip šis ribojimas yra susijęs su Projekto nustatytais tikslais, pirmiausia su racionaliu žemės ūkio paskirties žemės naudojimu. Be to, kyla klausimas, kaip ši nuostata siejasi su Projekto 6 straipsnio 1 dalies 3 punktu[24]. Jeigu šis apribojimas būtų siejamas su nacionaliniu saugumu (tai nėra nagrinėjamo įstatymo dalykas), norėtume atkreipti dėmesį į Teisingumo Teismo bylą Alfredo Albore[25], kurioje nurodyta, kad SESV 63 straipsnis dėl laisvo kapitalo judėjimo draudžia tokias nacionalines nuostatas, kurios nacionalinės teritorijos apsaugos sumetimais tik tos valstybės narės piliečius atleidžia nuo pareigos gauti administracinį leidimą įsigyti nekilnojamojo turto karinės svarbos teritorijose. Teisingumo Teismas byloje pažymėjo, kad sprendimas galėtų būti kitoks tik tada, jeigu nacionalinis teismas galėtų patvirtinti, kad nediskriminacinis visų valstybių narių piliečių įsigyjant nekilnojamojo turto tam tikroje teritorijoje traktavimas sukeltų tikrą, specifinę ir rimtą riziką kariniams interesams, o šios rizikos negalima sušvelninti mažiau ribojančiomis priemonėmis. Atsižvelgiant į tai, kad prieš tai minėtoje Teisingumo Teismo praktikoje yra kvestionuojamas netgi leidimas užsienio subjektams įsigyti turto tam tikroje teritorijoje, manome, kad visiškas uždraudimas kitų ES valstybių narių subjektams įsigyti žemės pasienio ruožuose yra nepagrįstas ir neproporcingas[26]. Dėl Projekto 7 straipsnio 5-7 dalių.
Norėtume atkreipti dėmesį, kad Projekto 7 straipsnio 6 dalyje žodžiai „balsų dauguma“ niekaip nedera su ne mažiau kaip 10 procentų išraiška, todėl siūlome taisyti nuostatą siejant atitinkamus procentus tiesiogiai su susijusių asmenų sąvoka, o ne su balsų dauguma. Atitinkamai siūlome pataisyti ir Projekto 7 straipsnio 5 ir 7 dalis. Dėl leidimų įsigyti žemės. Vertinat Projekto 8 straipsnio nuostatas ES teisės atžvilgiu pažymėtina, kad Teisingumo Teismas Ospelt byloje (C-452/01) pripažino, kad reikalavimą gauti leidimą prieš įsigyjant žemės ūkio paskirties žemę galima pateisinti šiais pagrindais: <...> žemės ūkio bendruomenių apsauga, žemės nuosavybės pasiskirstymo išlaikymas, leidžiantis vystytis perspektyvioms fermoms ir aplinkai palankiu būdu valdyti žaliuosius plotus bei tvarkyti kaimo kraštovaizdį, taip pat pagrįsto turimos žemės naudojimo skatinimas vengiant žemės nualinimo bei neleidžiant kilti stichinėms nelaimėms[27]. Vis dėlto šioje byloje taip pat buvo pažymėta, kad toks išankstinio leidimo mechanizmas turi atitikti proporcingumo principą – turi būti būtinas ir proporcingas siekiamų tikslų atžvilgiu bei turi būti užtikrinta, kad šio tikslo negalima pasiekti mažiau ribojančiomis priemonėmis[28]. Teisingumo Teismas savo praktikoje išnagrinėjo, kad reikalavimas pateikti deklaraciją prieš įsigyjant žemės sklypus, užtikrintas baudomis už deklaracijos nepateikimą, atitinka Sąjungos teisę[29]. Konle[30] byloje Teisingumo Teismas pažymėjo, kad išankstinė deklaracija gali būti viena iš reikalingų priemonių, kurių valstybėms narėms buvo leista imtis, kadangi kitaip nei išankstinio leidimo atveju ji nėra susijusi su sandorio sustabdymu, bet vis tiek leidžia nacionalinėms valdžios institucijoms vykdyti veiksmingą priežiūrą palaikant viešąją tvarką bei veiksmingą priežiūrą užkertant kelią nacionalinių įstatymų ir kitų teisės aktų pažeidimams[31].
Atsižvelgiant į tai, siūlome apsvarstyti, ar Projekto nuostatų atžvilgiu nebūtų pakankama nustatyti deklaracijos apie žemės pirkimo sandorį formą (vietoj leidimo), kad kompetentingos valstybės institucijos galėtų vykdyti atitinkamą kontrolę, o reikalavimus pirkėjams tikrintų notaras. Nagrinėjant 8 straipsnį iškyla klausimas, ar pirmoje jo dalyje nurodytas „specialus“ leidimas atitinka leidimą, kurį privaloma gauti įsigyjant 20 hektarų žemės ploto, o jeigu neatitinka – tada lieka neaišku, kokia žemė yra pripažįstama turinti ypatingą reikšmę Lietuvos Respublikos ūkiui, ir kokia tvarka gaunamas specialus leidimas. Taip pat, norėtume atkreipti dėmesį, kad aiškinamajame rašte nėra pagrįsta, kodėl leidimui gauti pasirinktas būtent 20 hektarų žemės plotas. Manome, kad hektarų skaičius, dėl kurių pirkimo reikalingas leidimas, galėtų būti susietas su racionaliu žemės naudojimu, t. y. galėtų būti atsižvelgta, kiek hektarų žemės reikia turėti, kad būtų galima vystyti konkurencingą žemės ūkį. Dėl draudimo perleisti žemę ne mažiau kaip
įpareigojimas pirkėjui neperleisti žemės kitiems savininkams mažiausiai 10 metų. Manome, kad šis reikalavimas yra nepagrįstas ir neproporcingas siekiamam tikslui.
Suprantamas Projekto rengėjų tikslas užkirsti kelią žemės ūkio paskirties žemės sandorių spekuliacijoms, tačiau pagrindinis Projekto tikslas yra racionalus žemės ūkio paskirties žemės naudojimas (tokiu būdu aktualu tampa ne žemės savininkų kaitos kontroliavimas, o tinkamos žemės ūkio veiklos konkrečiame sklype kontrolė). Atkreipiame dėmesį, kad Konstitucinio Teismo nuomone, asmens konstitucinė teisė į nuosavybę yra esminė (būtina) asmens ūkinės veiklos laisvės įgyvendinimo sąlyga[32]. 1950 m. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnis taip pat įtvirtina nuosavybės apsaugą. Tiesa, Konvencija suteikia plačią veiksmų laisvę valstybėms, konvencijos dalyvėms, nustatyti nuosavybės teisės apribojimus, jei to reikia bendriesiems interesams patenkinti ar mokesčių, kitų mokėjimų ar baudų sumokėjimui garantuoti. Valstybės pačios nustato, kas yra reikalinga bendriesiems interesams patenkinti, tačiau kontrolės priemonės turi būti proporcingos jomis siekiamiems tikslams. Pagal Europos žmogaus teisių teismo praktiką, įstatymas turi būti aiškus ir tikslus, o proporcingumo negalima konstatuoti, jeigu dėl apribojimo asmuo patiria asmeninius ir pernelyg didelius apribojimus[33]. Atsižvelgiant į visa tai, manome, kad Projekto nuostatose nustatytas draudimas 10 metų neperleisti nuosavybės yra pernelyg ilgas ir neproporcingas (manome, kad tai neatitinka racionalaus žemės naudojimo tikslo, kadangi racionaliam naudojimui reikalingas efektyvus turto valdymas, o toks efektyvumas bus gerokai suvaržytas neleidžiant tokį ilgą laiką disponuoti turtu atsižvelgiant į ekonomines, socialines ar kitas susijusias aplinkybes, su kuriomis susidurtų ūkininkas).
Manytume, kad spekuliacijoms žemės pardavime užkirsti gali būti pritaikytos ir mažiau ribojančios priemonės, pavyzdžiui: nustatytas pelno ar gyventojų pajamų mokestis perleidus žemę anksčiau nei per 3 metus nuo žemės įsigijimo arba ilgos minimalios trukmės reikalavimas, nustatytas žemės ūkio paskirties sklypų nuomos sutartims[34]. Dėl reikalavimo 10 metų gaminti žemės ūkio produkciją. Projekto 8 straipsnio 6 dalyje nustatytas reikalavimas įsipareigoti ne mažiau kaip 10 metų nuo žemės įsigijimo ją naudoti žemės ūkio produktų, kurių minimalų metinį kiekį vienam hektarui žemės nustatytų Vyriausybės įgaliota institucija, gamybai. Visų pirma, norėtume atkreipti dėmesį į tai, kad reikalavimo auginti minimalius žemės ūkio produktų kiekius formuluotė Projekto
taikoma atsakomybė: ar už reikalavimo auginti žemės ūkio produkciją pažeidimą, ar už reikalavimo atitikti tam tikrus minimalius kiekius pažeidimą. Antra, taip pat kyla abejonė, ar dėl privačių sutarčių sąlygų nevykdymo gali būti taikoma administracinė atsakomybė. Manytume, kad norint nustatyti tokią atsakomybę reikėtų nagrinėjamą reikalavimą įtvirtinti įstatyme kaip atskirą įsipareigojimą, o ne privačių sutarčių sąlygą.
Nagrinėjant patį reikalavimą, pažymėtina, kad netgi atsižvelgiant į tai, kad Vyriausybės įgaliota institucija nustatys tik minimalius žemės produktų kiekius, abejojame, ar ši priemonė yra proporcinga nustatytam bendram tikslui – užtikrinti žemės ūkio paskirties žemės naudojimą racionaliai. Manome, kad efektyvią žemės ūkio veiklą gali indikuoti ne tik žemės ūkio produktų gamyba. Norėtume atkreipti dėmesį, kad, pavyzdžiui, pagal Reglamento Nr. 73/2009 2 straipsnio h punktą žemės ūkio paskirties žemės yra ne tik ariamoji žemė, bet ir daugiametės ganyklos arba daugiametės kultūros. Be to, pagal to paties straipsnio c punktą žemės ūkio veiklai priskiriama ne tik žemės ūkio produktų gamyba, auginimas, įskaitant derliaus nuėmimą, melžimas, gyvulių veisimas ir ūkinių gyvulių laikymas, bet ir geros agrarinės ir aplinkosaugos žemės būklės išlaikymas[35]. Taigi mūsų manymu, susiaurinti žemės ūkio veiklos sampratą iki žemės ūkio produktų gamybos yra neproporcinga. Siūlytume apsvarstyti ir kitus kriterijus, apibūdinančius žemės ūkio veiklą. Be to, kadangi šis reikalavimas yra ribojantis ūkinę komercinę veiklą, pagal Konstitucinio Teismo praktiką tokie ribojimai turėtų būti nustatomi tik įstatymu, o ne jį įgyvendinančiais teisės aktais (2008 m. gruodžio 4 d. nutarimas ir kiti). Taigi pagrindiniai kriterijai, kuriais remiantis bus nustatomi minimalūs produktų kiekiai, turėtų būti įtvirtinti įstatyme. Jeigu būtų apsispręsta matuoti žemės ūkio veiklą pagal pagaminamus žemės ūkio produktus, manytume, kad nustatant minimalius kiekius taip pat turėtų būti apsvarstytos ir pagrįstos išimtys, kai vis dėlto ūkininkas galėtų būti atleistas nuo pareigos kasmet gaminti žemės ūkio produktus (dėl nederliaus, ekonominių problemų, sveikatos sutrikimų ar pan.).
Be to, manytume, kad 10 metų reikalavimas užsiimti žemės ūkio produktų gamyba turėtų būti suderintas su galimybe keisti žemės paskirtį (pagal Žemės įstatymo 24 straipsnį) ir gauti paramą, teikiamą pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 m. programos priemonę „Perėjimas prie ne žemės ūkio veiklos“. Taip pat norėtume atkreipti dėmesį, kad mūsų nuomone, savivaldybių administracijos nebūtų pajėgios tikrinti, ar žemės savininkai tinkamai vykdo žemės ūkio veiklą, o tokiai kontrolei atlikti labiau tinkama būtų Nacionalinė mokėjimų agentūra (kuri ir šiuo metu vykdo panašias funkcijas). Dėl Projekto 11 straipsnio 1 dalies. Pažymėtina, kad Projekto 11 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad Lietuvos viešasis interesas – vystyti ir remti kooperuotą šeimos ūkį, valdantį iki 500 ha žemės ūkio paskirties žemės. Norėtume atkreipti dėmesį, kad šis rengėjų pasiūlymas nesusijęs su pagrindiniais Projekto tikslais
Kriaučiūnas Rūta Krasuckaitė, tel.
[1] Minėtas Reisch sprendimas. [2] 2002 m. birželio 4 d. sprendimas Komisija prieš Portugaliją, C-367/98, taip pat minėto Reisch sprendimo 33 punktas. [3] Teisingumo Teismo sprendimas byloje Ospelt (C-452/01) 39 punktas. [4]
punktas, minėto sprendimo Reisch ir kt. 33 punktas ir minėto sprendimo Ospelt 34 punktas. [5] 2007 m. kovo 6 d. sprendimas Placanica sujungtose bylose C−338/04, C−359/04 ir C−360/04. [6]
Rinkinyje, 29 punktas ir jame nurodyta teismo praktika. [7]
punktas ir jame nurodyta teismo praktika. [8] žr. 1997 m. lapkričio 27 d. Sprendimo Meints, C‑57/96, Rink. p. I‑6689, 44 punktą; 2005 m. liepos 7 d. Sprendimo Komisija prieš Austriją, C‑147/03, Rink. p. I‑5969, 41 punktą; 2009 m. rugsėjo 10 d. Sprendimo Komisija prieš Vokietiją, C‑269/07, Rink. p. I‑7811, 53 punktą. [9][9] Žr. 2010 m. kovo 16 d. Sprendimą Olumpique Lyonnais, C-325/08, Rink. p. I-2177, 38 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką. [10] Pagal analogiją žr. generalinio advokato Niilo Jaaskinen išvados byloje C-202/11 47 punktą. [11] Pagal analogiją žr. 2000 m. birželio 6 d. Sprendimo Roman Angonese, C-281/98, 43-45 puntus. [12] Šiuo klausimu žr. 2006 m. vasario 23 d. Sprendimo Van Hilten-van der Heijden, C‑513/03, Rink. p. I‑1957, 44 punktą. [13] Pagal analogiją žr. 2007 m. sausio 25 d. Sprendimo Festersen, C-370/05, 25 punktą. [14] 1999 m. birželio 1 d. Sprendimo Konle, C‑302/97, Rink. p. I‑3099, 40 punktas; minėto sprendimo Reisch ir kt. 33 punktas ir 2003 m. rugsėjo 23 d. Sprendimo Ospelt ir Schlössle Weissenberg, C‑452/01, Rink. p. I‑9743, 34 punktas. [15] 2003 m. rugsėjo 23 d.
Teisingumo Teismo sprendimas byloje C-452/01. [16] Atkreipiame dėmesį, kad Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 30 d. nutarime taip pat konstatavo, kad tokie reikalavimai, kad žemės ūkio paskirties įgijėjai patys ūkininkautų toje žemėje ar gyventų atitinkamoje vietovėje, kad būtų priversti pasirinkti kurią nors vieną iš pagal įstatymus galimų ūkininkavimo formų ir pan., nėra konstituciškai pagrįsti. [17] Sprendimo C-452/01 54 punktas. [18] Sprendimo C-452/01 53 punktas. [19] Sprendimo C-452/01 51-52 punktai. [20] Žinoma, reikėtų paminėti ir 1984 m. lapkričio 6 d. sprendimą Fearon, C-182/83, kuriame buvo nuspręsta, kad įsisteigimo laisvei neprieštarauja reikalavimas reziduoti perkamojoje žemėje arba šalia jos, tačiau pažymėtina, kad šioje byloje minėtas reikalavimas buvo nagrinėjamas esant specifinėms aplinkybėms ir tik įsisteigimo laisvės atžvilgiu. Šis reikalavimas nebuvo nagrinėjamas ekonominės veiklos (žemės ūkio) vykdymo atžvilgiu (laisvo paslaugų ir kapitalo judėjimo atžvilgiu) (žr. 2003 m. balandžio 3 d. generalinio advokato išvados Ospelt byloje (C-452/01) 127 punktą). [21] 2013 m. gegužės 8 d. Sprendimo Eric Libert ir kiti prieš Gouvernement flamand ir All Projects & Developments NV ir kt. prieš Vlaamse Regering, sujungtose bylose C-197/11 ir C-203/11, 42-43 punktas. [22] Minėto sprendimo 47 punktas. [23] Pagal analogiją žr. 2007 m. sausio 25 d. Sprendimo Festersen, C-370/05, 41 punktą. [24] „1. Šiame įstatyme nurodytiems asmenims neleidžiama įsigyti: <...> 3) teritorijų, skirtų ar rezervuotų krašto apsaugos reikmėms, žemės, taip pat teritorijų, kuriose žemės įsigijimas įstatymų ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų apribotas saugumo motyvais, žemės.“ [25] 2000 m. liepos 13 d.
Sprendimas C-423/98. [26] Pažymėtina ir tai, kad Lietuvos teisės aktuose vyrauja prezumpcija, kad užsienio subjektai, atitinkantys europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus, nekelia grėsmės nacionaliniam saugumui (pagal Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo įstatymą, Lietuvos Respublikos strateginė reikšmę nacionaliniam saugumui turinčių įmonių ir įrenginių bei kitų nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių įmonių įstatymas ir kt.). [27] Sprendimo 39 punktas. [28]
nurodyta Teisingumo Teismo praktika bei 46 punktas. [29] 1999 m. birželio 1 d. sprendimo Konle, C-302/97, 44-49 punktai. [30] Prieš tai paminėta byla. [31] 1995 m. gruodžio 14 d. sprendimo Sanz de Lera, sujungtų bylų C-163/94, C-165/94 ir C-250/94, 28 punktas. [32] 2002 m. kovo 14 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimas. [33] Lithgow prieš United Kingdom, 1986 m., p. 120. [34] 2007 m. sausio 25 d. Sprendimo Festersen, C-370/05, 39 punktas. [35]
punktas: „<...> aplinkybė, jog žemės plotai iš tikrųjų naudojami kaip ariama žemės arba daugiametės gamyklos, tačiau iš esmės skirti kraštovaizdžio priežiūrai ir aplinkos apsaugai, nėra kliūtis tam, kad tokie plotai būtų pripažinti žemės ūkio paskirties žeme, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 796/2004 2 straipsnio 1 ir 2 dalis“.
Blankas
Biudžetinė įstaiga, Vilniaus g. 23-7A, LT-01402 Vilnius, tel. 8 706 63 687, faks. 8 706 63 679, el. p. [email protected]. Duomenys kaupiami ir saugomi Juridinių asmenų registre, kodas 188600362 2014-03- Nr. NR- Į 2014-03-13 Nr. XIIP-1498(2) Lietuvos Respublikos Seimui dėl lietuvos respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo IX-1314 pakeitimo įstatymo projekto atitikties europos sąjungos teisei Išnagrinėję Lietuvos Respublikos Seimo 2014 m. kovo
žemės įsigijimo laikinojo įstatymo Nr. IX‑1314 pakeitimo įstatymo projektą (toliau – Projektas) Nr. XIIP-1498(2) teikiame tas pačias pastabas, kurios buvo pateiktos ir Europos teisės departamento 2014 m. kovo 10 d. rašte Nr. NR‑207, kadangi į jas nebuvo atsižvelgta, bei teikiame papildomas pastabas dėl kai kurių naujausių pakeitimų. Dėl valstybės paramos įsigyjant žemės ūkio paskirties žemę Projekto 3 straipsniu ir 11 straipsniu yra keičiamos nuostatos, susijusios su valstybės parama įsigyjant žemės ūkio paskirties žemę. Atkreipiame dėmesį, kad pagal 2009 m. gruodžio 16 d. Tarybos sprendimą[1] Lietuvos valdžios institucijų teikiama išimtinė valstybės pagalba, naudojama valstybinės žemės ūkio paskirties žemės pirkimui skirtoms paskoloms, yra leidžiama tik iki 2013 m. gruodžio 31 d. Manome, kad nurodytos Projekto nuostatos turėtų būti atitinkamai pakeistos. Dėl draudimo užsieniečiams įsigyti žemės tam tikrose teritorijose Pirmajame Projekto variante 6 straipsnio 2 dalyje buvo nurodyta, kad tik Lietuvos Respublikos piliečiams ir Lietuvoje registruotiems ir veikiantiems juridiniams asmenims leidžiama įsigyti pasienio ruožams priskirtinos žemės. Atnaujintame Projekte prie draudžiamų teritorijų taip pat priskirtos ir Baltijos jūros ir Kuršių marių pakrantės 7 km. pločio ruožo žemė. Nekartodami Europos teisės departamento 2014 m. kovo 10 d. išvados Nr.
NR‑207 pažymime, kad ir šių papildomai nustatytų teritorijų įsigijimo visiškas uždraudimas kitų ES valstybių narių subjektams yra nepagrįstas ir neproporcingas. Dėl draudimo perleisti žemę ne mažiau kaip
Naujajame Projekto variante 8 straipsnio 6 dalyje nustatyti įsipareigojimai sumažinti nuo 10 metų iki 5 metų. Atsižvelgdami į prieš tai pateiktas Europos teisės departamento pateiktas pastabas, norėtume pažymėti, kad laikomės nuomonės, kad pagrindinis Projekto tikslas turėtų būti racionalus žemės ūkio paskirties žemės naudojimas (žemės pirkimo spekuliacijoms užkirsti gali būti priimamos kitos, efektyvesnės ir mažiau ribojančios priemonės – pavyzdžiai pateikti ankstesniame Europos teisės departamento rašte). Siekiant įgyvendinti šį tikslą turėtų būti koncentruojamasi į tinkamos žemės ūkio veiklos konkrečiame sklype kontrolę, o ne į savininkų kaitą (juk net savininkui nesikeičiant konkrečią žemę tam tikru laikotarpiu galėtų valdyti ir žemės ūkio veiklą vykdyti skirtingi nuomininkai). Atitinkamai manome, kad draudimas perleisti žemę yra nepagrįstas ir neproporcingas. Generalinio direktoriaus pavaduotoja Rūta Krasuckaitė Rūta Krasuckaitė, tel. 8 706 63 692, el. p. [email protected] [1] OL L 338, 2009.
TEISĖTVARKOS komitetas
dalyvavo: komiteto pirmininkas Julius Sabatauskas, komiteto pirmininko pavaduotojas Stasys Šedbaras, nariai: Vilija Aleknaitė Abramikienė, Juozas Bernatonis, Vitalijus Gailius, Valdas Skarbalius. Komiteto biuro patarėjai: Dalia Latvelienė, Martyna Civilkienė, Jurgita Janušauskienė, Rita Karpavičiūtė, Gintarė Morkūnienė, Irma Leonavičiūtė, Loreta Zdanavičienė. Komiteto padėjėjos:
Aidena Bacevičienė, Modesta Banytė. Kviestieji asmenys: Lietuvos Respublikos Seimo nariai Kazys Starkevičius ir Kazys Grybauskas, Seimo kanceliarijos Teisės departamento atstovai Neringa Azguridienė ir Saulius Švedas, Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos generalinis direktorius Jonas Sviderskis, Europos teisės departamento prie Teisingumo ministerijos atstovė Rūta Krasuckaitė, Respublikos Prezidento patarėjas Laimis Gelažius, Seimo Kaimo reikalų komiteto biuro patarėja Gintarė Dešukaitė. 2. Ekspertų, konsultantų, specialistų išvados, pasiūlymai, pataisos, pastabos (toliau – pasiūlymai):
Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė
paskirties žemę, ratą. Kiek tai susiję su užsienio subjektais, atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalyje yra nustatyta, jog užsienio subjektai gali įsigyti žemę, vidaus vandenis ir miškus nuosavybėn pagal konstitucinį įstatymą.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalies įgyvendinimo konstitucinio įstatymo (toliau – Konstitucinis įstatymas) 2 straipsnio 1 dalyje užsienio subjektai apibrėžiami kaip „užsieniečiai ir užsienio juridiniai asmenys, taip pat kitos užsienio organizacijos, apibūdintos šios straipsnio 4 dalyje – „užsienio valstybėse įsteigtos organizacijos, neturinčios juridinio asmens statuso, tačiau turinčios civilinį teisnumą pagal tų valstybių įstatymus“ Pagal Konstitucinio įstatymo 3 straipsnį nuosavybės teise įsigyti žemę, vidaus vandenis ir miškus gali būti leidžiama tik tiems užsienio subjektams, kurie atitinka Lietuvos pasirinktos europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus. Konstitucinio įstatymo 4 straipsnyje pateikiamas europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus atitinkančių užsienio subjektų sąrašas. Pagal Konstitucinio įstatymo 6 straipsnio 2 dalį šio įstatymo 4 straipsnyje nustatytų kriterijų neatitinkantiems užsienio subjektams draudžiama įsigyti žemę, vidaus vandenis ir miškus. Pabrėžtina, kad Konstitucinis įstatymas yra aukštesnės galios teisės aktas, nei paprastas įstatymas (šiuo atveju – teikiamas projektas). Pagal konstitucinį teisės aktų hierarchijos principą žemesnės galios teisės aktas turi atitikti aukštesnės galios teisės aktą. Tai reiškia, kad teikiamu projektu negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų nustatytas kitoks užsienio subjektų, turinčių teisę įsigyti žemės ūkio paskirties žemę, ratas (negalima šio rato nei susiaurinti, nei išplėsti), taip pat negalima nustatyti kitokių europinės ir transatlantinės integracijos kriterijų.
Tuo tarpu iš teikiamu projektu keičiamo įstatymo 2 straipsnio nuostatų matyti, kad: 1) jame nėra įvardintos „kitos užsienio organizacijos“; 2) formuluotė „Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytus Lietuvos pasirinktos europinės bei transatlantinės integracijos kriterijus atitinkančių“ leidžia manyti, kad kitais įstatymais (nebūtinai tik konstituciniu įstatymu) gali būti nustatyti ir kitokie kriterijai. Tai leidžia manyti, kad projektu keičiamo įstatymo nuostatos neatitinka Konstitucinio įstatymo ir tuo pažeidžia konstitucinį teisės aktų hierarchijos principą. Ši pastaba taikytina ir projektu keičiamo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatai, jog „Juridiniai asmenys gali įsigyti žemės ūkio paskirties žemę nuosavybės teise tik jeigu jie atitinka Lietuvos pasirinktos europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus“. Kita vertus, nėra suprantama, kodėl projektu keičiamo įstatymo 2 straipsnyje subjektai, galintys įsigyti žemės ūkio paskirties žemę, yra grupuojami nacionaliniu pagrindu, nors Konstitucinio įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje yra nurodoma, kad atitinkamus kriterijus atitinkantys užsienio subjektai žemę, vidaus vandenis ir miškus turi teisę įsigyti tomis pačiomis sąlygomis, kaip ir Lietuvos Respublikos piliečiai ir juridiniai asmenys. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad draudimas diskriminuoti nacionaliniu pagrindu yra nustatytas ir Europos Sąjungos veikimo sutarties (toliau - SESV) 18 straipsnyje.
Nepritarti Atkreiptinas pagrindinio Komiteto dėmesys į tai, kad kai kurios įstatymo projekto nuostatos (pvz. gyventi toje savivaldybėje ir pan.) svarstytinos ir tobulintinos, taip pat įvertinant, ar visos nuostatos reikalingos keliamiems tikslams pasiekti, ar atitinka įstatymo projekte įrašytus tikslus. Atkreiptinas dėmesys į Teisės departamento pastabas dėl atitikimo Europos Sąjungos (toliau – ES) teisei, kad ES teisė ir ES Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) jurisprudencija, kaip teisės aiškinimo šaltinis, yra svarbūs Lietuvos teisėkūrai, teisės aiškinimui ir taikymui. Nekvestionuojant ES teisės, kaip sudėtinės Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalies ypatingos svarbos, pažymėtina, kad Projekto nuostatų galimas neatitikimas Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo nuostatoms bei ESTT jurisprudencijai nesukuria prielaidų šiuo pagrindu konstatuoti esant prieštaravimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai. ETD ir kitų institucijų gautos pastabos turėtų būti įvertintos pagrindinio Komiteto, svarstant įstatymo projektą iš esmės, atsisakant nuostatų, prieštaraujančių ES teisei. 2. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas
straipsnyje siūloma nustatyti šiuos reikalavimus fiziniams asmenims, pageidaujantiems nuosavybės teise įsigyti žemės ūkio paskirties žemės: 1) iki žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo sandorio sudarymo dienos bent trejus paskutinius metus nuolat gyventi Lietuvoje ir vykdyti žemės ūkio veiklą sklypą nuomodamas, ar nuosavybės teise turimame kitame sklype; 2) mokėti valstybinę kalbą;
3) turėti ūkininkavimui reikalingų profesinių įgūdžių ir kompetencijos; 4) tenkinti įstatymo nustatytus valdomos žemės ūkio paskirties žemės ribojimus.
Kiek tai susiję su ketvirtuoju aukščiau nurodytu reikalavimu žemės ūkio paskirties žemės įsigijimui, pažymėtina, kad šio reikalavimo turinys nėra aiškus, todėl jis toliau nebus aptariamas. Kiek tai susiję su aukščiau nurodytais pirmaisiais trimis reikalavimais, taikytinais fiziniams asmenims, ketinantiems įsigyti žemės ūkio paskirties žemės, kelia abejonių šių projekto nuostatų atitiktis šioms Konstitucijos nuostatoms: 23 straipsnio 1 dalyje įtvirtintai asmens teisei į nuosavybę ir 2 dalyje nustatytai teisei į šios nuosavybės apsaugą; 29 straipsnyje įtvirtintam asmenų lygiateisiškumo principui; 32 straipsnyje įtvirtintai asmens teisei laisvai išvykti iš Lietuvos; 46 straipsnio 1 dalyje nustatytai asmens ūkinės veiklos laisvei ir iniciatyvai; 46 straipsnio 4 dalies nuostatai “įstatymas saugo sąžiningos konkurencijos teisę“ bei 48 straipsnyje 1 dalies nuostatai, kad žmogus gali laisvai pasirinkti verslą. Be to, aptariamos projekto nuostatos kelia abejonių dėl jų atitikties SESV įtvirtintoms asmens teisėms: 21 straipsnyje įtvirtintai Sąjungos piliečio teisei laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje; 45 straipsnyje nustatytai darbuotojų judėjimo laisvei; 49 straipsnyje reglamentuojamai steigimosi teisei; 56 straipsnyje reglamentuojamam laisvam paslaugų judėjimui bei 63 straipsnyje įvirtintam laisvam kapitalo judėjimui.
Šiame kontekste pažymėtina, kad tiek Konstitucinis Teismas, tiek Europos Sąjungos Teisingumo Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra pripažinę galimybę riboti kai kurias asmens teises, tačiau tokia galimybė visada buvo siejama su tam tikromis sąlygomis. Konstitucinis Teismas 2004 m. sausio 24 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2005 m. gegužės 13 d. bei kituose nutarimuose yra nurodęs:
„Pagal Konstituciją riboti asmens teises ir laisves <...> galima, jeigu
yra laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo. Anot Konstitucinio Teismo „<...> sprendžiant ar įstatymas, kuriuo ribojamas asmens teisių ir laisvių įgyvendinimas, nepažeidžia konstitucinio proporcingumo principo <...>, būtina įvertinti, ar įstatyme numatytos priemonės atitinka teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, ar šios priemonės yra būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir ar šios priemonės nevaržo asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti“.
Pagal nusistovėjusią Europos Sąjungos Teisingumo (toliau - ESTT) praktiką nacionalinės priemonės, galinčios apriboti galimybę pasinaudoti SESV užtikrintomis pagrindinėmis teisėmis ar naudojimąsi jomis padaryti mažiau patrauklų, gali būti leistinos, jeigu jomis siekiama bendrojo intereso tikslo, jos yra tinkamos šiam tikslui pasiekti ir neviršija to, kas reikalinga jam pasiekti (2009 m. spalio d. sprendimas byloje Woningstichting Sint Servatius, C—567/07; 2011 m. gruodžio 1 d. sprendimas byloje Komisija prieš Vengriją, C—253/09;
prieš Gouvernement flamand (C-197/11) ir All Projects & Developments NV ir kt. prieš Vlaamse Regering (C-203/11)). Dėl pirmojo reikalavimo, nustatyto projektu keičiamo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punkte
Lietuvos Respublikoje nuolatinai gyvenusių, tačiau neužsiėmusių žemės ūkio veikla asmenų teisė įsigyti žemės ūkio paskirties žemę ir užsiimti žemės ūkio veikla.
Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva.“ Ši Konstitucijos nuostata yra glaudžiai susijusi su Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens teise pasirinkti darbą ir verslą. 1996 m. balandžio 18 d. nutarime Konstitucinis Teismas pažymėjo kad „Asmens ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos sąvoka yra plati. Ji apima teisę laisvai pasirinkti verslą, <...>, sąžiningos konkurencijos laisvę, ūkinės veiklos subjektų lygiateisiškumą ir kt.“ 1995 m. balandžio 20 d. nutarime Konstitucinis Teismas konstatavo, kad „Ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva remiasi prigimtine žmogaus asmens laisve ir prigimtine teise turėti nuosavybę“. Konstitucijos 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuosavybė neliečiama, o šio straipsnio 2 dalyje, kad nuosavybės teises saugo įstatymai. Anot Konstitucinio Teismo „Šios konstitucinės nuostatos suponuoja tai, kad Konstitucija, garantuodama nuosavybės apsaugą, kartu įtvirtina ir konstitucinę teisę įgyti nuosavybę <...>“. Konstitucinis Teismas 2002 m. kovo 14 d. nutarime konstatavo, kad „asmens konstitucinė teisė į nuosavybę yra esminė (būtina) asmens ūkinės veiklos laisvės įgyvendinimo sąlyga. Ribojant asmens teisę į nuosavybę, yra ribojama ir asmens ūkinės veiklos laisvė.“ Kaip jau buvo minėta aukščiau, kad nustatomas ribojimas būtų pateisinamas, jis turi būti konstituciškai pagrįstas ir proporcingas siekiamiems tikslams.
Viena vertus, pažymėtina, kad tiek aptariamas reikalavimas, tiek ir kiti projektu keičiamo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyti reikalavimai suponuoja (kitaip jie būtų iš viso nesuprantami), kad žemės ūkio paskirties žemę įsigiję asmenys, turėtų patys tą žemę dirbti. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 30 d. nutarime konstatavo, kad tokie reikalavimai, kad žemės ūkio paskirties įgijėjai patys ūkininkautų toje žemėje, nėra konstituciškai pagrįsti. Kita vertus, pažymėtina ir tai, kad aptariamas reikalavimas nustatomas tik vienai žemės ūkio paskirties žemės naudotojų kategorijai – asmenims, po šio įstatymo įsigaliojimo įsigysiantiems žemės ūkio paskirties žemę. Šis reikalavimas (kartu su projektu keičiamo įstatymo 8 straipsnio 6 dalyje nustatytu įpareigojimu 5 metus neperleisti įsigytos žemės ir 5 metus gaminti žemės ūkio produkciją) nebūtų taikomas nei esamiems žemės ūkio paskirties žemės savininkams ar naudojantiems šią žemę kitais pagrindais asmenims, nei naudosiantiems žemės ūkio paskirties žemę kita nei nuosavybės teise po šio įstatymo įsigaliojimo. Atsižvelgus į tai, kelia abejonių ar aptariamo reikalavimo nustatymu iš tiesų būtų pasiekti keičiamo įstatymo 1 straipsnyje nustatyti tikslai – kad žemės ūkio paskirties žemė būtų naudojama racionaliai, būtų išsaugota ir pagerinta natūrali aplinka, užtikrinta, kad žemės ūkio paskirties žemė būtų naudojama išimtinai žemės ūkio veiklai.
Todėl manytina, kad projektu keičiamo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas reikalavimas viena vertus, nepagrįstai apribotų Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalyse, 32 straipsnyje, 46 straipsnio 1 dalyje bei 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas asmens teises, o kita vertus, nustačius tokį reikalavimą tik vienai kategorijai žemės ūkio paskirties žemės naudotojų, būtų pažeistas ir Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas asmenų lygiateisiškumo principas bei 46 straipsnio 4 dalies nuostata “įstatymas saugo sąžiningos konkurencijos teisę“ (aptariamos nuostatos atitiktis Europos Sąjungos teisei bus įvertinta žemiau). Dėl antrojo reikalavimo, nustatyto projektu keičiamo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 2 punkte – mokėti valstybinę kalbą. Pažymėtiną, kad šis projekte nustatytas reikalavimas yra siejamas su projektu keičiamo įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtintu siekiu – sudaryti teisines sąlygas žemės savininkams integruotis į Lietuvos visuomenę ir vietos bendruomenę. Kaip jau buvo minėta šios Išvados 1 punkte, pirmiausia kyla pagrįstų abejonių, ar toks tikslas apskritai galėtų būti konstituciškai pagrįstas, atsižvelgiant į 2006 m. kovo 30 d. nutarime suformuluotą Konstitucinio Teismo doktriną. Pažymėtina, kad valstybinės kalbos mokėjimas ir vartojimas yra Lietuvos viešojo, o ne privataus gyvenimo „kategorija“. Pagal galiojančius įstatymus valstybinę kalbą privalo mokėti valstybės ir savivaldybių institucijų valstybės tarnautojai ir darbuotojai, policijos, teisėsaugos tarnybų, ryšių, transporto, sveikatos ir socialinės apsaugos įstaigų ir tarnybų darbuotojai.
Ši jų pareiga kyla iš vykdomų pareigų pobūdžio bei dalyvavimo viešajame Lietuvos gyvenime. Taigi, reikalavimas mokėti valstybinę kalbą pirmiausia galėtų būti siejamas su tam tikros veiklos vykdymu ir tuo, kiek vykdoma veikla yra susijusi su viešuoju gyvenimu, bet ne su tam tikros nuosavybės įgijimu. Pažymėtina ir tai, kad valstybinės kalbos mokėjimas yra nustatytas ir siekiant įgyti Lietuvos Respublikos pilietybę. Tačiau valstybinės kalbos mokėjimas ir žemės ūkio paskirties žemės įsigijimas – akivaizdžiai niekaip tarpusavyje nesusiję dalykai. Be to, jokio tiesioginio ryšio nėra ir tarp valstybinės kalbos mokėjimo ir žemės ūkio veiklos vykdymo. Be to, tokio reikalavimo nustatymas, vertinant jį kartu su aukščiau nurodytu įstatymo tikslu, vertintinas kaip akivaizdžiai diskriminuojantis ne Lietuvos gyventojus, todėl negalėtų būti pateisinamas nei pagal Lietuvos, nei pagal Europos Sąjungos teisę. Todėl šis, projektu keičiamo įstatymo 4 straipsnio
dalyje įtvirtintas asmens teises, o kita vertus, nustačius tokį reikalavimą tik vienai kategorijai žemės ūkio paskirties žemės naudotojų, būtų pažeistas ir Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas asmenų lygiateisiškumo principas bei
teisę“ (aptariamos nuostatos atitiktis Europos Sąjungos teisei bus įvertinta žemiau). Dėl trečiojo reikalavimo – turėti ūkininkavimui reikalingų profesinių įgūdžių ir kompetencijos.
Pagal projektu keičiamo įstatymo 4 straipsnio 3 dalį asmuo laikomas atitinkančiu šį reikalavimą, jeigu jis: arba turi praktinio ūkininkavimo patirties ir turi įregistravęs ūkininko ūkį, arba turi praktinio ūkininkavimo patirties ir žemės ūkio išsimokslinimo diplomą arba dokumentą, patvirtinantį profesinį pasirengimą ūkininkauti. Pažymėtina, kad abi nustatomos sąlygos žemės ūkio paskirties žemei įsigyti yra siejamos su tam tikro išsilavinimo turėjimu, nes ir ūkininko ūkiui įregistruoti pagal Lietuvos Respublikos ūkininko ūkio įstatymo 4 straipsnio 3 dalį reikalingas Vyriausybės įgaliotos institucijos nustatytas profesinis pasirengimas ūkininkauti. Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas, nagrinėdamas tuo metu galiojusią Farmacinės veiklos įstatymo nuostatą, draudžiančią aukštojo farmacinio išsilavinimo neturintiems asmenims nuosavybės teise įsigyti vaistines, 2002 m. kovo 14 d. nutarimu konstatavo, kad „Pagal Konstituciją neleidžiama riboti asmens teisės į nuosavybę priklausomai nuo asmens išsilavinimo“. Šioje byloje Konstitucinis Teismas pripažino, jog atitinkama Farmacinės veiklos įstatymo nuostata ta apimtimi, kuria buvo ribojama fizinių asmenų, neturinčių aukštojo farmacinio išsilavinimo, nuosavybės teise įsigyti vaistinių, prieštaravo Konstitucijos
daliai. Kaip jau buvo minėta aukščiau ir aptariamo reikalavimo nustatymas suponuoja, kad asmenys, įgiję žemės ūkio paskirties žemę, turėtų ją dirbti patys. Minėta, kad Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 30 d. nutarime yra nurodęs, kad reikalavimas žemės ūkio paskirties žemės įgijėjams patiems ūkininkauti, o taip pat priverstinai pasirinkti kurią nors vieną iš pagal įstatymus galimų ūkininkavimo formų, yra konstituciškai nepagrįsti.
Atsižvelgiant į tai, manytume, kad šis, projektu keičiamo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytas reikalavimas nepagrįstai apribotų Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalyse, 46 straipsnio 1 dalyje bei 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas asmens teises, o kita vertus, nustačius tokį reikalavimą tik vienai kategorijai žemės ūkio paskirties žemės naudotojų, būtų pažeistas ir Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas asmenų lygiateisiškumo principas bei 46 straipsnio 4 dalies nuostata “įstatymas saugo sąžiningos konkurencijos teisę“. Nepritarti Žiūrėti argumentus teikiamus 1 pastabai. 3. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas
įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad „juridiniai asmenys gali įsigyti žemės ūkio paskirties žemę nuosavybės teise tik, jeigu <...> iki žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo sandorio dienos ne mažiau kaip trejus paskutinius metus naudoja žemės ūkio paskirties žemę Lietuvoje žemės ūkio produkcijos gamybai“. Manytina, kad dėl šios Išvados 4 punkte pateiktų argumentų, aptariama projekto nuostata neatitiktų Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalies, 29 straipsnio 1 dalies, 46 straipsnio 1 ir 4 dalies bei 48 straipsnio 1 dalies nuostatų bei SESV 49, 56 bei 63 straipsnių. Nepritarti Žiūrėti argumentus, teikiamus 1 pastabai. 4. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas
įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje siūloma nustatyti, kad juridiniai asmenys gali įsigyti žemės ūkio paskirties žemę toje savivaldybėje, kurioje yra registruota juridinio asmens buveinė, arba gretimoje savivaldybėje. Siūlomas teisinis reguliavimas kelia abejonių šiais aspektais.
Pirma, Civilinio kodekso 2.49 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad juridinio asmens buveinė laikoma ta vieta, kurioje yra nuolatinis jo valdymo organas. Juridinio asmens buveinė apibūdinama nurodant patalpų, kuriose yra buveinė, adresą. Taigi, pagal projektu siūlomas nuostatas juridinis asmuo, siekdamas įsigyti žemės ūkio paskirties žemę atitinkamoje savivaldybėje, bet neturėdamas joje savo buveinės, turėtų perkelti buveinę (nuolatinį valdymo organą) į tos savivaldybės arba gretimos savivaldybės teritoriją. Pažymėtina, kad projekto aiškinamajame rašte nėra nurodyti argumentai, kurie pagrįstų reikalavimo juridiniam asmeniui turėti savivaldybėje, kurioje yra įsigyjama žemė arba gretimoje savivaldybėje, buveinę. Tokio siūlymo pagrįstumas kelia abejonių, nes juridinio asmens buveinės perkėlimas galimai apsunkintų juridinių asmenų ūkinę veiklą, ypač tokių juridinių asmenų, kurių pagrindinė veikla būtų vykdoma kitų savivaldybių, nei yra įsigyjama žemė, bei užsienio valstybių teritorijose. Buveinę juridiniai asmenys būtų priversti perkelti vien tik dėl to, kad įsigytų žemę. Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 30 d. nutarime pažymėjo, kad įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į žemės rūšį (kategoriją), gali nustatyti žemės teisinį režimą, inter alia nuosavybės naudojimo, ūkinės veiklos ir kitos veiklos sąlygas, apribojimus, draudimus, tačiau minėti apribojimai turi būti konstituciškai pagrįsti. Be to, siūlomu teisiniu reguliavimu būtų sudarytos palankesnės sąlygos atitinkamoje savivaldybėje įsigyti žemę toje savivaldybėje ar gretimoje savivaldybėje jau turintiems buveinę juridiniams asmenims, t.y. tų savivaldybių teritorijose jau vykdantiems veiklą subjektams, nes pastariesiems buveinės perkelti nereikėtų.
Todėl manytina, kad tokios projekto nuostatos neatitiktų Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalys dalies, 29 straipsnio 1 dalies, 46 straipsnio 1 ir 4 dalies bei 48 straipsnio 1 dalies nuostatų bei SESV 49, 56 bei 63 straipsnių. Nepritarti Žiūrėti argumentus teikiamus 1 pastabai. 5. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas
dėmesys į tai, kad projektu keičiamo įstatymo 4 ir 5 straipsniu siekiama nustatyti skirtingus reikalavimus fiziniams ir juridiniams asmenims, siekiantiems įsigyti žemės ūkio paskirties žemę. Manytume, kad atsižvelgus į Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 30 d. nutarime išdėstytą doktriną, toks teisinis reglamentavimas neatitinka Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto asmenų lygiateisiškumo principo. Pažymėtina, kad SESV 54 straipsnyje įtvirtintas fizinių ir juridinių asmenų lygiateisiškumo principas (įsisteigimo teisės požiūriu): „Bendrovės arba firmos, įkurtos pagal valstybės narės teisę ir Sąjungoje turinčios savo registruotas buveines, centrinę administraciją ar pagrindinę verslo vietą, šiame skyriuje prilyginamos tos valstybės narės pilietybę turintiems asmenims“. Nepritarti Žiūrėti argumentus teikiamus 1 pastabai. 3. Komiteto sprendimas:
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Seimo statuto 67 straipsnio 3 punktu, Teisės ir teisėtvarkos komitetas preliminariai įvertino, kad Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo IX-1314 pakeitimo įstatymo projekto (Nr.
straipsnių nuostatos neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos23 straipsnio 1 ir 2 dalių, 29 straipsnio 1 dalies, 32 straipsnio, 46 straipsnio 1 ir 4 dalies bei 48 straipsnio 1 dalies nuostatoms. 4. Balsavimo rezultatai: už tai, kad projektas prieštarauja Konstitucijai – 1, neprieštarauja Konstitucijai
Julius Sabatauskas, Stasys Šedbaras. 6. Komiteto narių atskiroji nuomonė: negauta. Komiteto pirmininkas Julius Sabatauskas
VALDYMO IR SAVIVALDYBIŲ komitetas
1Komiteto posėdyje dalyvavo (vardas, pavardė, institucija): Virginija Baltraitienė, Komiteto pirmininkė,
Milda Petrauskienė, Komiteto pirmininkės pavaduotoja; nariai: Agnė Bilotaitė, Petras Gražulis, Vanda Kravčionok, Vincė Vaidevutė Margevičienė, Albinas Mitrulevičius, Algis Strelčiūnas, Povilas Urbšys. Kviestieji asmenys: Vida Ablingienė, Lietuvos savivaldybių asociacijos patarėja. 2. Ekspertų, konsultantų, specialistų išvados, pasiūlymai, pataisos, pastabos (toliau – pasiūlymai):
Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę Str. Str. d. P. 1. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-03-17)1 Įvertinę įstatymo projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, Europos Sąjungos teisės aktams ir juridinės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas:
straipsnyje siūloma nustatyti įstatymo paskirtį. Atkreiptinas dėmesys, kad iš šio straipsnio turinio nėra aišku, ar siūlomos keičiamo įstatymo nuostatos (reikalavimai subjektams, siekiantiems įsigyti žemės ūkio paskirties žemę) būtų taikomos piliečiams atkuriant nuosavybės teises į žemės ūkio paskirties žemę. Svarstytina, ar projektą nereikėtų papildyti nuostatomis, pašalinančiomis šį neaiškumą. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad projektu siūloma nustatyti reikalavimus tik subjektams, kurie Lietuvos Respublikoje įsigytų žemės ūkio paskirties žemę nuosavybės teise, tačiau tokie reikalavimai nebūtų taikomi tokios žemės nuomininkams, panaudos gavėjams ar kitais būdais valdantiems žemės ūkio paskirties žemę.
Konstitucinis Teismas
žemės rūšį (kategoriją), gali nustatyti žemės teisinį režimą, inter alia nuosavybės naudojimo, ūkinės veiklos ir kitos veiklos sąlygas, apribojimus, draudimus. Minėti apribojimai turi būti konstituciškai pagrįsti. Tokie apribojimai, draudimai gali būti nustatyti visiems fiziniams ir juridiniams asmenims nepriklausomai nuo to, kokia teise yra valdoma žemės ūkio paskirties žemė – nuosavybės, nuomos, panaudos ar kitokia. Atsižvelgus į tai, kyla abejonių, ar keičiamame įstatyme įtvirtinus apribojimus, draudimus vien tik žemės ūkio paskirties žemės įgijėjams (savininkams), siūlomu teisiniu reguliavimu būtų pasiekti projektu keičiamo įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje siūlomi nustatyti įstatymo tikslai. Kartu diskutuotina, ar projektu keičiamo įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 4 punkte siūlomas įtvirtinti įstatymo tikslas
Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-03-17)2
straipsnyje siekiama nustatyti subjektų, kurie gali įsigyti žemės ūkio paskirties žemę, ratą. Kiek tai susiję su užsienio subjektais, atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalyje yra nustatyta, jog užsienio subjektai gali įsigyti žemę, vidaus vandenis ir miškus nuosavybėn pagal konstitucinį įstatymą.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalies įgyvendinimo konstitucinio įstatymo (toliau – Konstitucinis įstatymas) 2 straipsnio 1 dalyje užsienio subjektai apibrėžiami kaip „užsieniečiai ir užsienio juridiniai asmenys, taip pat kitos užsienio organizacijos, apibūdintos šios straipsnio 4 dalyje –
„užsienio valstybėse įsteigtos organizacijos, neturinčios juridinio asmens
statuso, tačiau turinčios civilinį teisnumą pagal tų valstybių įstatymus“ Pagal Konstitucinio įstatymo 3 straipsnį nuosavybės teise įsigyti žemę, vidaus vandenis ir miškus gali būti leidžiama tik tiems užsienio subjektams, kurie atitinka Lietuvos pasirinktos europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus. Konstitucinio įstatymo 4 straipsnyje pateikiamas europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus atitinkančių užsienio subjektų sąrašas. Pagal Konstitucinio įstatymo 6 straipsnio 2 dalį šio įstatymo 4 straipsnyje nustatytų kriterijų neatitinkantiems užsienio subjektams draudžiama įsigyti žemę, vidaus vandenis ir miškus. Pabrėžtina, kad Konstitucinis įstatymas yra aukštesnės galios teisės aktas, nei paprastas įstatymas (šiuo atveju – teikiamas projektas). Pagal konstitucinį teisės aktų hierarchijos principą žemesnės galios teisės aktas turi atitikti aukštesnės galios teisės aktą. Tai reiškia, kad teikiamu projektu negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų nustatytas kitoks užsienio subjektų, turinčių teisę įsigyti žemės ūkio paskirties žemę, ratas (negalima šio rato nei susiaurinti, nei išplėsti), taip pat negalima nustatyti kitokių europinės ir transatlantinės integracijos kriterijų.
Tuo tarpu iš teikiamu projektu keičiamo įstatymo 2 straipsnio nuostatų matyti, kad: 1) jame nėra įvardintos „kitos užsienio organizacijos“; 2) formuluotė „Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytus Lietuvos pasirinktos europinės bei transatlantinės integracijos kriterijus atitinkančių“ leidžia manyti, kad kitais įstatymais (nebūtinai tik konstituciniu įstatymu) gali būti nustatyti ir kitokie kriterijai. Tai leidžia manyti, kad projektu keičiamo įstatymo nuostatos neatitinka Konstitucinio įstatymo ir tuo pažeidžia konstitucinį teisės aktų hierarchijos principą. Ši pastaba taikytina ir projektu keičiamo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatai, jog
„Juridiniai asmenys gali įsigyti žemės ūkio paskirties žemę nuosavybės teise
tik jeigu jie atitinka Lietuvos pasirinktos europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus“. Kita vertus, nėra suprantama, kodėl projektu keičiamo įstatymo 2 straipsnyje subjektai, galintys įsigyti žemės ūkio paskirties žemę, yra grupuojami nacionaliniu pagrindu, nors Konstitucinio įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje yra nurodoma, kad atitinkamus kriterijus atitinkantys užsienio subjektai žemę, vidaus vandenis ir miškus turi teisę įsigyti tomis pačiomis sąlygomis, kaip ir Lietuvos Respublikos piliečiai ir juridiniai asmenys. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad draudimas diskriminuoti nacionaliniu pagrindu yra nustatytas ir Europos Sąjungos veikimo sutarties (toliau - SESV) 18 straipsnyje. Pritarti Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-03-17)312 3.
Iš projektu siūlomų keičiamo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų seka, kad valstybės parama būtų teikiama ne visiems juridiniams asmenims - žemės ūkio produkcijos gamintojams, bet tik pagal Žemės ūkio bendrovės įstatymą įsteigtiems juridiniams asmenims. Atsižvelgus į tai, kad pagal pastarąjį įstatymą yra steigiamos tik žemės ūkio bendrovės, vadinasi ir parama galėtų būti teikiama tik vienos teisinės formos žemės ūkio produkcijos gamintojams. Iš projekto nuostatų nėra aišku, kokiais argumentais remiantis žemės ūkio bendrovės būtų išskirtos iš kitų žemės ūkio produkcijos gamintojų tarpo. Svarstytina, ar tokiu siūlomu teisiniu reguliavimu nebūtų pažeistas asmenų lygiateisiškumo principas. Be to, reikėtų patikslinti žemės ūkio bendrovių veiklą reglamentuojančio įstatymo pavadinimą. Pritarti Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-03-17)4
siūloma nustatyti šiuos reikalavimus fiziniams asmenims, pageidaujantiems nuosavybės teise įsigyti žemės ūkio paskirties žemės: 1) iki žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo sandorio sudarymo dienos bent trejus paskutinius metus nuolat gyventi Lietuvoje ir vykdyti žemės ūkio veiklą sklypą nuomodamas, ar nuosavybės teise turimame kitame sklype; 2) mokėti valstybinę kalbą; 3) turėti ūkininkavimui reikalingų profesinių įgūdžių ir kompetencijos; 4) tenkinti įstatymo nustatytus valdomos žemės ūkio paskirties žemės ribojimus. Kiek tai susiję su ketvirtuoju aukščiau nurodytu reikalavimu žemės ūkio paskirties žemės įsigijimui, pažymėtina, kad šio reikalavimo turinys nėra aiškus, todėl jis toliau nebus aptariamas.
Kiek tai susiję su aukščiau nurodytais pirmaisiais trimis reikalavimais, taikytinais fiziniams asmenims, ketinantiems įsigyti žemės ūkio paskirties žemės, kelia abejonių šių projekto nuostatų atitiktis šioms Konstitucijos nuostatoms: 23 straipsnio 1 dalyje įtvirtintai asmens teisei į nuosavybę ir 2 dalyje nustatytai teisei į šios nuosavybės apsaugą;
įtvirtintai asmens teisei laisvai išvykti iš Lietuvos; 46 straipsnio 1 dalyje nustatytai asmens ūkinės veiklos laisvei ir iniciatyvai; 46 straipsnio 4 dalies nuostatai “įstatymas saugo sąžiningos konkurencijos teisę“ bei 48 straipsnyje 1 dalies nuostatai, kad žmogus gali laisvai pasirinkti verslą. Be to, aptariamos projekto nuostatos kelia abejonių dėl jų atitikties SESV įtvirtintoms asmens teisėms: 21 straipsnyje įtvirtintai Sąjungos piliečio teisei laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje; 45 straipsnyje nustatytai darbuotojų judėjimo laisvei; 49 straipsnyje reglamentuojamai steigimosi teisei; 56 straipsnyje reglamentuojamam laisvam paslaugų judėjimui bei 63 straipsnyje įvirtintam laisvam kapitalo judėjimui. Šiame kontekste pažymėtina, kad tiek Konstitucinis Teismas, tiek Europos Sąjungos Teisingumo Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra pripažinę galimybę riboti kai kurias asmens teises, tačiau tokia galimybė visada buvo siejama su tam tikromis sąlygomis.
Konstitucinis Teismas
kituose nutarimuose yra nurodęs: „Pagal Konstituciją riboti asmens teises ir laisves <...> galima, jeigu yra laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo. Anot Konstitucinio Teismo „<...> sprendžiant ar įstatymas, kuriuo ribojamas asmens teisių ir laisvių įgyvendinimas, nepažeidžia konstitucinio proporcingumo principo <...>, būtina įvertinti, ar įstatyme numatytos priemonės atitinka teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, ar šios priemonės yra būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir ar šios priemonės nevaržo asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti“. Pagal nusistovėjusią Europos Sąjungos Teisingumo (toliau - ESTT) praktiką nacionalinės priemonės, galinčios apriboti galimybę pasinaudoti SESV užtikrintomis pagrindinėmis teisėmis ar naudojimąsi jomis padaryti mažiau patrauklų, gali būti leistinos, jeigu jomis siekiama bendrojo intereso tikslo, jos yra tinkamos šiam tikslui pasiekti ir neviršija to, kas reikalinga jam pasiekti (2009 m. spalio d. sprendimas byloje Woningstichting Sint Servatius, C—567/07; 2011 m. gruodžio 1 d. sprendimas byloje Komisija prieš Vengriją, C—253/09; 2013 m. gegužės 8 d. sprendimas sujungtose bylose Eric Libert ir kiti prieš Gouvernement flamand (C-197/11) ir All Projects & Developments NV ir kt. prieš Vlaamse Regering (C-203/11)).
Dėl pirmojo reikalavimo, nustatyto projektu keičiamo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punkte – bent trejus paskutinius metus iki žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo sandorio sudarymo dienos nuolat gyventi Lietuvoje ir vykdyti žemės ūkio veiklą sklypą nuomodamas, ar nuosavybės teise turimame kitame sklype. Pažymėtina, kad šiuo įstatymo projekte nustatytu reikalavimu būtų apribota ne tik Lietuvoje niekada negyvenusių asmenų, pvz.: Europos Sąjungos valstybių narių piliečių, bet ir iš Lietuvos išvykusių ir atitinkamą laikotarpį kitoje valstybėje gyvenusių asmenų bei Lietuvos Respublikoje nuolatinai gyvenusių, tačiau neužsiėmusių žemės ūkio veikla asmenų teisė įsigyti žemės ūkio paskirties žemę ir užsiimti žemės ūkio veikla. Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva.“ Ši Konstitucijos nuostata yra glaudžiai susijusi su Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens teise pasirinkti darbą ir verslą. 1996 m. balandžio 18 d. nutarime Konstitucinis Teismas pažymėjo kad „Asmens ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos sąvoka yra plati.
Ji apima teisę laisvai pasirinkti verslą, <...>, sąžiningos konkurencijos laisvę, ūkinės veiklos subjektų lygiateisiškumą ir kt.“ 1995 m. balandžio 20 d. nutarime Konstitucinis Teismas konstatavo, kad „Ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva remiasi prigimtine žmogaus asmens laisve ir prigimtine teise turėti nuosavybę“. Konstitucijos 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuosavybė neliečiama, o šio straipsnio 2 dalyje, kad nuosavybės teises saugo įstatymai. Anot Konstitucinio Teismo „Šios konstitucinės nuostatos suponuoja tai, kad Konstitucija, garantuodama nuosavybės apsaugą, kartu įtvirtina ir konstitucinę teisę įgyti nuosavybę <...>“. Konstitucinis Teismas 2002 m. kovo 14 d. nutarime konstatavo, kad „asmens konstitucinė teisė į nuosavybę yra esminė (būtina) asmens ūkinės veiklos laisvės įgyvendinimo sąlyga. Ribojant asmens teisę į nuosavybę, yra ribojama ir asmens ūkinės veiklos laisvė.“ Kaip jau buvo minėta aukščiau, kad nustatomas ribojimas būtų pateisinamas, jis turi būti konstituciškai pagrįstas ir proporcingas siekiamiems tikslams. Viena vertus, pažymėtina, kad tiek aptariamas reikalavimas, tiek ir kiti projektu keičiamo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyti reikalavimai suponuoja (kitaip jie būtų iš viso nesuprantami), kad žemės ūkio paskirties žemę įsigiję asmenys, turėtų patys tą žemę dirbti. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 30 d. nutarime konstatavo, kad tokie reikalavimai, kad žemės ūkio paskirties įgijėjai patys ūkininkautų toje žemėje, nėra konstituciškai pagrįsti. Kita vertus, pažymėtina ir tai, kad aptariamas reikalavimas nustatomas tik vienai žemės ūkio paskirties žemės naudotojų kategorijai – asmenims, po šio įstatymo įsigaliojimo įsigysiantiems žemės ūkio paskirties žemę.
Šis reikalavimas (kartu su projektu keičiamo įstatymo 8 straipsnio 6 dalyje nustatytu įpareigojimu 5 metus neperleisti įsigytos žemės ir 5 metus gaminti žemės ūkio produkciją) nebūtų taikomas nei esamiems žemės ūkio paskirties žemės savininkams ar naudojantiems šią žemę kitais pagrindais asmenims, nei naudosiantiems žemės ūkio paskirties žemę kita nei nuosavybės teise po šio įstatymo įsigaliojimo. Atsižvelgus į tai, kelia abejonių ar aptariamo reikalavimo nustatymu iš tiesų būtų pasiekti keičiamo įstatymo 1 straipsnyje nustatyti tikslai – kad žemės ūkio paskirties žemė būtų naudojama racionaliai, būtų išsaugota ir pagerinta natūrali aplinka, užtikrinta, kad žemės ūkio paskirties žemė būtų naudojama išimtinai žemės ūkio veiklai. Todėl manytina, kad projektu keičiamo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas reikalavimas viena vertus, nepagrįstai apribotų Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalyse, 32 straipsnyje, 46 straipsnio 1 dalyje bei 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas asmens teises, o kita vertus, nustačius tokį reikalavimą tik vienai kategorijai žemės ūkio paskirties žemės naudotojų, būtų pažeistas ir Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas asmenų lygiateisiškumo principas bei 46 straipsnio 4 dalies nuostata “įstatymas saugo sąžiningos konkurencijos teisę“ (aptariamos nuostatos atitiktis Europos Sąjungos teisei bus įvertinta žemiau). Dėl antrojo reikalavimo, nustatyto projektu keičiamo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 2 punkte – mokėti valstybinę kalbą. Pažymėtiną, kad šis projekte nustatytas reikalavimas yra siejamas su projektu keičiamo įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtintu siekiu – sudaryti teisines sąlygas žemės savininkams integruotis į Lietuvos visuomenę ir vietos bendruomenę.
Kaip jau buvo minėta šios Išvados 1 punkte, pirmiausia kyla pagrįstų abejonių, ar toks tikslas apskritai galėtų būti konstituciškai pagrįstas, atsižvelgiant į 2006 m. kovo 30 d. nutarime suformuluotą Konstitucinio Teismo doktriną. Pažymėtina, kad valstybinės kalbos mokėjimas ir vartojimas yra Lietuvos viešojo, o ne privataus gyvenimo
„kategorija“. Pagal galiojančius įstatymus valstybinę kalbą privalo mokėti
valstybės ir savivaldybių institucijų valstybės tarnautojai ir darbuotojai, policijos, teisėsaugos tarnybų, ryšių, transporto, sveikatos ir socialinės apsaugos įstaigų ir tarnybų darbuotojai. Ši jų pareiga kyla iš vykdomų pareigų pobūdžio bei dalyvavimo viešajame Lietuvos gyvenime. Taigi, reikalavimas mokėti valstybinę kalbą pirmiausia galėtų būti siejamas su tam tikros veiklos vykdymu ir tuo, kiek vykdoma veikla yra susijusi su viešuoju gyvenimu, bet ne su tam tikros nuosavybės įgijimu. Pažymėtina ir tai, kad valstybinės kalbos mokėjimas yra nustatytas ir siekiant įgyti Lietuvos Respublikos pilietybę. Tačiau valstybinės kalbos mokėjimas ir žemės ūkio paskirties žemės įsigijimas – akivaizdžiai niekaip tarpusavyje nesusiję dalykai. Be to, jokio tiesioginio ryšio nėra ir tarp valstybinės kalbos mokėjimo ir žemės ūkio veiklos vykdymo. Be to, tokio reikalavimo nustatymas, vertinant jį kartu su aukščiau nurodytu įstatymo tikslu, vertintinas kaip akivaizdžiai diskriminuojantis ne Lietuvos gyventojus, todėl negalėtų būti pateisinamas nei pagal Lietuvos, nei pagal Europos Sąjungos teisę.
Todėl šis, projektu keičiamo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytas reikalavimas nepagrįstai apribotų Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalyse, 46 straipsnio 1 dalyje bei 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas asmens teises, o kita vertus, nustačius tokį reikalavimą tik vienai kategorijai žemės ūkio paskirties žemės naudotojų, būtų pažeistas ir Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas asmenų lygiateisiškumo principas bei 46 straipsnio 4 dalies nuostata “įstatymas saugo sąžiningos konkurencijos teisę“ (aptariamos nuostatos atitiktis Europos Sąjungos teisei bus įvertinta žemiau). Dėl trečiojo reikalavimo – turėti ūkininkavimui reikalingų profesinių įgūdžių ir kompetencijos. Pagal projektu keičiamo įstatymo 4 straipsnio 3 dalį asmuo laikomas atitinkančiu šį reikalavimą, jeigu jis: arba turi praktinio ūkininkavimo patirties ir turi įregistravęs ūkininko ūkį, arba turi praktinio ūkininkavimo patirties ir žemės ūkio išsimokslinimo diplomą arba dokumentą, patvirtinantį profesinį pasirengimą ūkininkauti. Pažymėtina, kad abi nustatomos sąlygos žemės ūkio paskirties žemei įsigyti yra siejamos su tam tikro išsilavinimo turėjimu, nes ir ūkininko ūkiui įregistruoti pagal Lietuvos Respublikos ūkininko ūkio įstatymo 4 straipsnio 3 dalį reikalingas Vyriausybės įgaliotos institucijos nustatytas profesinis pasirengimas ūkininkauti. Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas, nagrinėdamas tuo metu galiojusią Farmacinės veiklos įstatymo nuostatą, draudžiančią aukštojo farmacinio išsilavinimo neturintiems asmenims nuosavybės teise įsigyti vaistines, 2002 m. kovo 14 d. nutarimu konstatavo, kad „Pagal Konstituciją neleidžiama riboti asmens teisės į nuosavybę priklausomai nuo asmens išsilavinimo“.
Šioje byloje Konstitucinis Teismas pripažino, jog atitinkama Farmacinės veiklos įstatymo nuostata ta apimtimi, kuria buvo ribojama fizinių asmenų, neturinčių aukštojo farmacinio išsilavinimo, nuosavybės teise įsigyti vaistinių, prieštaravo Konstitucijos
daliai. Kaip jau buvo minėta aukščiau ir aptariamo reikalavimo nustatymas suponuoja, kad asmenys, įgiję žemės ūkio paskirties žemę, turėtų ją dirbti patys. Minėta, kad Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 30 d. nutarime yra nurodęs, kad reikalavimas žemės ūkio paskirties žemės įgijėjams patiems ūkininkauti, o taip pat priverstinai pasirinkti kurią nors vieną iš pagal įstatymus galimų ūkininkavimo formų, yra konstituciškai nepagrįsti. Atsižvelgiant į tai, manytume, kad šis, projektu keičiamo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytas reikalavimas nepagrįstai apribotų Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalyse, 46 straipsnio 1 dalyje bei 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas asmens teises, o kita vertus, nustačius tokį reikalavimą tik vienai kategorijai žemės ūkio paskirties žemės naudotojų, būtų pažeistas ir Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas asmenų lygiateisiškumo principas bei 46 straipsnio 4 dalies nuostata “įstatymas saugo sąžiningos konkurencijos teisę“. Dėl aukščiau aptartų projektu keičiamo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų atitikties Europos Sąjungos teisei.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad neseniai Europos Sąjungos Teisingumo Teismas išnagrinėjo bylą ir 2013 m. gegužės 8 d. priėmė prejudicinį sprendimą sujungtose bylose Eric Libert ir kiti prieš Gouvernement flamand (C-197/11) ir All Projects & Developments NV ir kt. prieš Vlaamse Regering (C-203/11), kurios aplinkybės savo teisine prigimtimi yra panašios į projekto 4 straipsnio 1 dalyje nustatytąsias. Pažymėtina, kad šioje byloje prašymai buvo pateikti siekiant išsiaiškinti, ar Belgijos Karalystės Flandrijos regiono dekreto dėl žemės sklypų ir nekilnojamojo turto 5 knygoje, pagal kurias perleidžiant Vlaamse Regering nurodytose tikslinėse savivaldybėse esantį nekilnojamąjį turtą, provincijos vertinimo komisija turėjo taikyti patikrinimą dėl „pakankamo ryšio“ tarp potencialaus įgijėjo ar nuomininko ir šių tikslinių savivaldybių. Pažymėtina, kad minėtame Flandrijos dekrete, buvo nustatyta, kad asmuo, siekiantis įsigyti nurodytąjį turtą nuosavybės teise, jį išsinuomoti ilgiau nei 9 metams ir pan. yra laikomas turinčiu „pakankamą ryšį“ su atitinkamomis savivaldybėmis, jei jis atitinka tris alternatyvias sąlygas. Pirmąja sąlyga buvo reikalaujama, kad asmuo, kuriam turėtų būti perleistas nekilnojamasis turtas iki perleidimo dienos gyventų tikslinėje savivaldybėje ne mažiau kaip šešerius metus; pagal antrąją sąlygą pirkėjas ar nuomininkas perleidimo dieną turėjo vykdyti veiklą toje savivaldybėje; trečiąja sąlyga buvo reikalaujama, kad įgijėjas ar nuomininkas dėl svarbios ir ilgą laiką trunkančios aplinkybės su šia savivaldybe būtų susietas profesiniu, šeimos, socialiniu ar ekonominiu ryšiu. Pažymėtina, kad Teismas šioje byloje pakartojo ankstesnėse bylose padarytas išvadas, kad SESV 21 straipsnis ir atitinkamoje srityje SESV 45 ir 49 straipsniai bei 2004 m. balandžio 29 d.
Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/38/EB (toliau – Direktyva 2004/38/EB) dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje 22 ir 24 straipsniai draudžia nacionalines priemones, kurios valstybės narės piliečiams sudaro kliūčių arba juos atgraso nuo išvykimo iš jos, siekiant pasinaudoti laisvo judėjimo Sąjungos viduje teise. Dėl laisvo paslaugų teikimo, kuris reglamentuojamas SESV 56 straipsniu, Teismas pažymėjo, kad Flandrijos dekreto nuostatos galėtų sudaryti kliūčių vykdyti veiklą įmonėms, veikiančioms nekilnojamojo turto sektoriuje, atsižvelgiant į tai, kad yra apribotas ratas asmenų, kuriems nekilnojamas turtas gali būti parduodamas. Galiausiai Teismas pripažino, kad Flandrijos dekreto nuostatos pažeidžia ir SESV 63 straipsnio 1 dalies nuostatas, kaip atgrasančias ne rezidentus investuoti į nekilnojamąjį turtą atitinkamose Flandrijos regiono savivaldybėse. Pažymėtina, kad nors Teismas pripažino, kad tokie reikalavimai gali būti grindžiami valstybės narės socialinio būsto politika (užtikrinti pakankamą būsto pasiūlą asmenims, gaunantiems mažai pajamų ir pan.) vis tik Teismas nerado „tiesioginio ryšio“ tarp nustatytų reikalavimų ir siekiamo tikslo. Vertinant aptariamas projekto nuostatas aukščiau minėtos ESTT bylos ir kitų aukščiau minėtų bylų kontekste ir atsižvelgiant į tai, kad aukščiau buvo konstatuota, kad projekte nurodyti reikalavimai yra arba visiškai nesusiję su žemės ūkio paskirties žemės įsigijimu (reikalavimas mokėti valstybinę kalbą) arba nėra tos priemonės, kurios padėtų pasiekti projektu keičiamo įstatymo 1 straipsniu siekiamų tikslų, manytume, kad projektu keičiamo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatos neatitinka SESV 21, 45, 49, 56 bei 63 straipsnio bei Direktyvos 2004/38/EB 22 ir 24 straipsnių.
Papildomai atkreipiame dėmesį į tai, kad projektu keičiamo įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje nustačius, kad leidimą įsigyti žemės ūkio paskirties žemę privalo gauti asmuo, pageidaujantis įsigyti tiek žemės, kad kartu su susijusiais asmenimis bendras jų iš valstybės ir kitų asmenų įsigytos žemės ūkio paskirties žemės plotas taptų didesnis kaip 10 hektarų, lieka neaišku, ar projektu keičiamo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyti reikalavimai fiziniams asmenims būtų taikomi ir tuo atveju, jeigu šis plotas būtų mažesnis nei 10 hektarų. Ši pastaba taikytina ir projektu keičiamo įstatymo 5 straipsnyje nustatytų reikalavimų juridiniams asmenims atžvilgiu. Pritarti Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-03-17)51
dalyje nurodoma, kad „juridiniai asmenys gali įsigyti žemės ūkio paskirties žemę nuosavybės teise tik, jeigu <...> iki žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo sandorio dienos ne mažiau kaip trejus paskutinius metus naudoja žemės ūkio paskirties žemę Lietuvoje žemės ūkio produkcijos gamybai“. Manytina, kad dėl šios Išvados 4 punkte pateiktų argumentų, aptariama projekto nuostata neatitiktų Konstitucijos
dalies bei 48 straipsnio 1 dalies nuostatų bei SESV 49, 56 bei 63 straipsnių. Pritarti Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-03-17)52 6.
Projektu keičiamo įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje siūloma nustatyti, kad juridiniai asmenys gali įsigyti žemės ūkio paskirties žemę toje savivaldybėje, kurioje yra registruota juridinio asmens buveinė, arba gretimoje savivaldybėje. Siūlomas teisinis reguliavimas kelia abejonių šiais aspektais. Pirma, Civilinio kodekso 2.49 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad juridinio asmens buveinė laikoma ta vieta, kurioje yra nuolatinis jo valdymo organas. Juridinio asmens buveinė apibūdinama nurodant patalpų, kuriose yra buveinė, adresą. Taigi, pagal projektu siūlomas nuostatas juridinis asmuo, siekdamas įsigyti žemės ūkio paskirties žemę atitinkamoje savivaldybėje, bet neturėdamas joje savo buveinės, turėtų perkelti buveinę (nuolatinį valdymo organą) į tos savivaldybės arba gretimos savivaldybės teritoriją. Pažymėtina, kad projekto aiškinamajame rašte nėra nurodyti argumentai, kurie pagrįstų reikalavimo juridiniam asmeniui turėti savivaldybėje, kurioje yra įsigyjama žemė arba gretimoje savivaldybėje, buveinę. Tokio siūlymo pagrįstumas kelia abejonių, nes juridinio asmens buveinės perkėlimas galimai apsunkintų juridinių asmenų ūkinę veiklą, ypač tokių juridinių asmenų, kurių pagrindinė veikla būtų vykdoma kitų savivaldybių, nei yra įsigyjama žemė, bei užsienio valstybių teritorijose. Buveinę juridiniai asmenys būtų priversti perkelti vien tik dėl to, kad įsigytų žemę. Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 30 d. nutarime pažymėjo, kad įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į žemės rūšį (kategoriją), gali nustatyti žemės teisinį režimą, inter alia nuosavybės naudojimo, ūkinės veiklos ir kitos veiklos sąlygas, apribojimus, draudimus, tačiau minėti apribojimai turi būti konstituciškai pagrįsti.
Be to, siūlomu teisiniu reguliavimu būtų sudarytos palankesnės sąlygos atitinkamoje savivaldybėje įsigyti žemę toje savivaldybėje ar gretimoje savivaldybėje jau turintiems buveinę juridiniams asmenims, t.y. tų savivaldybių teritorijose jau vykdantiems veiklą subjektams, nes pastariesiems buveinės perkelti nereikėtų. Todėl manytina, kad tokios projekto nuostatos neatitiktų Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir
straipsnio 1 dalies nuostatų bei SESV 49, 56 bei 63 straipsnių. Antra, atkreiptinas dėmesys, kad užsienio juridinių asmenų civilinis teisnumas nustatomas pagal du principus: buveinės ir inkorporavimo. Remiantis buveinės principu juridiniam asmeniui taikytina teisė yra nustatoma pagal jo buveinės vietos teisę, todėl projektu nustačius reikalavimą juridiniams asmenims turėti buveinę konkrečioje Lietuvos Respublikos savivaldybėje, tai reikštų, kad kitoje valstybėje narėje turintis buveinę juridinis asmuo, ją perkėlęs į Lietuvą, prarastų savo teisinį subjektiškumą pagal savo ankstesnės buveinės valstybės teisę. Trečia, nuostata ,,gretimoje savivaldybėje“ tikslintina, nes nėra aišku, ar gretima savivaldybė būtų suprantama kaip besiribojanti su ta savivaldybe, kurios teritorijoje siekiama įsigyti žemę, ar ši nuostata būtų suprantama kitaip. Siekiant išvengti galimo nevienodo šios nuostatos aiškinimo, ją reikėtų patikslinti. Pritarti Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-03-17)53 7.
Projektu keičiamo įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje siūloma nustatyti, kad juridinio asmens, kuris yra akcinė bendrovė, įsigyjamo (įsigyjamų) žemės ūkio paskirties žemės, kaip turinčios ypatingą reikšmę Lietuvos Respublikos ūkiui, sklypo (sklypų) vertė sudaro atskirąjį kapitalo rezervą, kurio neleidžiama akcionuoti, t.y. neleidžiama jo verte formuoti ir didinti bendrovės įstatinį kapitalą. Projekto aiškinamajame rašte nėra nurodoma, kokiais argumentais remiantis siūloma nustatyti tokį ribojimą. Pažymėtina, kad šis ribojimas būtų taikomas tik vienos teisinės formos juridiniams asmenims – akcinėms bendrovėms. Uždarosioms akcinėms bendrovėms jis nebūtų taikomas. Svarstytina, ar tokiu atveju nebūtų pažeistas asmenų lygiateisiškumo principas, nes bendrovėms būtų taikomi nevienodi ribojimai įsigyjant žemės ūkio paskirties žemę. Kartu atkreiptinas dėmesys, kad Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 30 d. nutarime pažymėjo, kad įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į žemės rūšį (kategoriją), gali nustatyti žemės teisinį režimą, inter alia nuosavybės naudojimo, ūkinės veiklos ir kitos veiklos sąlygas, apribojimus, draudimus, tačiau minėti apribojimai turi būti konstituciškai pagrįsti. Be to, siūloma nuostata derintina su Akcinių bendrovių įstatymo 51 straipsnio 1 dalimi, kurioje nustatyta, kad įstatinis kapitalas gali būti didinamas iš bendrovės lėšų, t.y. iš nepaskirstytojo pelno, akcijų priedų ir rezervų (išskyrus savų akcijų įsigijimo ir privalomąjį rezervus). Taigi, Akcinių bendrovių įstatymo 51 straipsnio 1 dalyje įvardinami kiti, nei siūloma nustatyti keičiamame įstatyme, rezervai, iš kurių negali būti didinamas įstatinis kapitalas.
Kartu, manytume, kad iš vertinamosios nuostatos turinio seka, kad minėti ribojimai būtų taikomi žemės ūkio paskirties žemę jau įsigijusioms akcinėms bendrovėms, todėl kyla abejonių projektu siūlomų keičiamo įstatymo 5 straipsnio 3 dalies nuostatų atitiktis šio straipsnio pavadinimui. Pritarti Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-03-17)54
dalyje siūloma nustatyti, kad juridiniam asmeniui, kuris yra akcinė bendrovė, kartu su susijusiais asmenimis taikomas įsigyjamos žemės ūkio paskirties žemės bendro maksimalaus 500 ha ploto ribojimas. Svarstytina, ar ši nuostata nėra perteklinė, nes maksimalus asmenų įsigyjamos nuosavybės teise žemės ūkio paskirties žemės plotas siūlomas nustatyti keičiamo įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje. Pritarti Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-03-17)55
dalyje siūloma nustatyti, kad šio straipsnio 3 dalies reikalavimas taip pat taikomas reorganizuojant kitos juridinės formos bendrovę į akcinę bendrovę. Ši nuostata nedera su Akcinių bendrovių įstatymo 61 straipsnio 3 dalimi, kurioje nustatyta, kad reorganizavime gali dalyvauti tik tos pačios teisinės formos bendrovės. Atsižvelgus į tai, vertinamąją projekto nuostatą reikėtų suderinti su minėta Akcinių bendrovių įstatymo nuostata. Pritarti Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-03-17)45
dėmesys į tai, kad projektu keičiamo įstatymo 4 ir 5 straipsniu siekiama nustatyti skirtingus reikalavimus fiziniams ir juridiniams asmenims, siekiantiems įsigyti žemės ūkio paskirties žemę. Manytume, kad atsižvelgus į Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 30 d. nutarime išdėstytą doktriną, toks teisinis reglamentavimas neatitinka Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto asmenų lygiateisiškumo principo.
Pažymėtina, kad SESV 54 straipsnyje įtvirtintas fizinių ir juridinių asmenų lygiateisiškumo principas (įsisteigimo teisės požiūriu): „Bendrovės arba firmos, įkurtos pagal valstybės narės teisę ir Sąjungoje turinčios savo registruotas buveines, centrinę administraciją ar pagrindinę verslo vietą, šiame skyriuje prilyginamos tos valstybės narės pilietybę turintiems asmenims“. Pritarti Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-03-17)32
dalyje siūloma nustatyti, kad asmenims gali būti suteikiama valstybės parama, jeigu Vyriausybės įgaliotos institucijos „pripažįsta, kad asmuo atitinka nustatytus ūkio ekonominio gyvybingumo plėtrai reikalingos paramos kriterijus“. Šios projekto nuostatos nėra aiškios tuo aspektu, kad nėra aišku, koks subjektas ir kokiame teisės akte minėtus kriterijus turi nustatyti. Atkreiptinas dėmesys, jog Konstitucinio Teismo doktrinoje išsakoma nuostata, jog teisinis reguliavimas, susijęs su asmenų teisėmis (šiuo atveju teisė gauti valstybės paramą) ir pareigomis gali būti įtvirtintas tik įstatymuose, o ne poįstatyminiuose teisės aktuose. Pritarti Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-03-17)6
straipsnio pavadinime nurodoma, kad šis straipsnis reglamentuoja apribojimus įsigyjant žemės ūkio paskirties žemę.
Šio straipsnio 1 dalyje nustatoma, kad asmenims neleidžiama įsigyti: išimtine nuosavybės teise Lietuvos Respublikai priklausančių objektų žemės; teritorijų, pagal jų planavimo dokumentus rezervuotų viešojo naudojimo keliams ir inžinerinėms komunikacijoms, miestų ar kitų vietovių viešojo naudojimo infrastruktūros objektams ir kitiems bendriems visuomenės poreikiams, žemės; teritorijų, skirtų ar rezervuotų krašto apsaugos reikmėms, žemės, taip pat teritorijų, kuriose žemės įsigijimas įstatymų ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų apribotas saugumo motyvais, žemės. Šios projekto nuostatos nėra aiškios tuo aspektu, kad nurodytų objektų ir teritorijų žemei, manytume, yra nustatoma kitokia pagrindinė žemės naudojimo paskirtis, o ne žemės ūkio paskirties. Svarstytina, ar keičiamo įstatymo 6 straipsnio pavadinimas atitinka šio straipsnio turinį. Be to, šios projekto nuostatos nėra aiškios santykyje su Žemės įstatymo 6 straipsnio, nustatančio kokia žemė priklauso Lietuvos valstybei išimtine nuosavybės teise, nuostatomis bei Žemės reformos įstatymo 13 straipsnio, reglamentuojančio neprivatizuojamą žemę, nuostatomis. Pritarti Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-03-17)62
straipsnio 2 dalyje siūloma nustatyti, kad pasienio ruožams priskirtos žemės, taip pat Baltijos jūros ir Kuršių marių pakrantė 7 km. pločio ruožo žemės leidžiama įsigyti tik Lietuvos Respublikos piliečiams bei Lietuvoje registruotiems ir veikiantiems juridiniams asmenims – žemės ūkio produkcijos gamintojams. Nei iš projekto, nei iš jo aiškinamojo rašto nuostatų nėra aišku, kodėl siūloma nustatyti apribojimus kitiems asmenims nei aukščiau įvardinti įsigyti žemę pasienio bei Baltijos jūros ir Kuršių marių pakrantė 7 km. pločio ruožuose.
Be to, šias projekto nuostatas reikėtų tikslinti nurodant kokios pagrindinės žemės naudojimo paskirties žemę leidžiama įsigyti. Pritarti Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-03-17)81
dalyje nustatoma, kad „žemės ūkio paskirties žemės, turinčios ypatingą reikšmę Lietuvos Respublikos ūkiui, sklypui įsigyti reikalingas specialus leidimas“. Šios projekto nuostatos nėra aiškios tuo aspektu, kad nėra aišku, ar visa žemės ūkio paskirties žemė turi „ypatingą reikšmę Lietuvos Respublikos ūkiui“ ir norint ją įsigyti reikalingas leidimas, ar tik tam tikra tokios paskirties žemės dalis, o kitai žemės ūkio paskirties žemei, neturinčiai ypatingos reikšmės Lietuvos Respublikos ūkiui, tokio leidimo ją įsigyjant nereikėtų. Siūlytume tikslinti šias projekto nuostatas. Pritarti Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-03-17)83
dalyje nustatoma, kad asmuo dėl leidimo įsigyti žemės ūkio paskirties žemę turi kreiptis į Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos. Atsižvelgiant į tai, kad minėta tarnyba turi savo teritorinius padalinius ir norint palengvinti asmenims administracinę naštą, svarstytina, ar šiose projekto nuostatose nereikėtų nustatyti, kad asmuo dėl leidimo įsigyti žemės ūkio paskirties žemę turi kreiptis į minėtos tarnybos teritorinį padalinį. Be to, siekiant aiškumo, šiose projekto nuostatose siūlytume išbraukti žodžius
„apie susijusius asmenis“, nes minėtoje deklaracijoje pateikiami duomenys yra
ne vien tik apie susijusius asmenis. Pritarti Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-03-17)86 16.
Projektu keičiamo įstatymo 8 straipsnio 6 dalyje siūloma nustatyti, kad asmuo žemės pirkimo-pardavimo sutartyje privalo įsipareigoti neperleisti šio sklypo kitiems asmenims ne mažiau kaip 5 metus nuo jo įsigijimo dienos, taip pat įsipareigoti ne mažiau kaip 5 metus nuo žemės sklypo įsigijimo dienos gaminti žemės ūkio produkciją, kurios minimalų kiekį vienam hektarui žemės nustato Vyriausybės įgaliota institucija. Asmuo, pažeidęs nurodytus įsipareigojimus, atsako Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka. Šios projekto nuostatos svarstytinos keliais aspektais. Pirma, nėra aišku, kodėl minėti asmens įsipareigojimai numatomi tik žemės pirkimo–pardavimo sandoriuose, tuo tarpu kituose žemės įsigijimo sandoriuose (pavyzdžiui, dovanojimo, mainų ir pan.) tokių asmens įsipareigojimų projekto nuostatos nenumato. Antra, svarstytina, ar protinga įstatymu nustatyti privalomą 5 metų terminą įsigijus žemę gaminti žemės ūkio produkciją be jokių išimčių, nes gali susiklostyti situacija, kai asmuo dėl svarbių priežasčių (pavyzdžiui, ligos, gręsiančio bankroto ir pan.) negalėtų žemės dirbti ar būtų priverstas ją parduoti. Tuo tarpu įstatymas už tai nustato atsakomybę. Trečia, atkreiptinas dėmesys, kad Žemės įstatymo 25 straipsnio 5 dalies nuostatos leidžia tam tikrais atvejais žemės ūkio paskirties žemę apsodinti mišku nekeičiant pagrindinės žemės naudojimo paskirties. Svarstytina, ar įsigyjant tokią žemę būtų protinga reikalauti, kad asmuo įsipareigotų tokioje žemėje 5 metus gaminti žemės ūkio produkciją. Ketvirta, nėra aišku, pagal kokius įstatymus asmuo atsakytų, jei pažeistų nurodytus įsipareigojimus. Taip pat, nėra aiškus tokių įsipareigojimų vykdymo kontrolės mechanizmas, t.y., nėra aišku, kokie subjektai privalėtų tikrinti, ar asmuo vykdo ir kaip sandoryje prisiimtus įsipareigojimus, trauktų juos atsakomybėn ir pan. Pritarti Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-03-17)87 17.
Projektu keičiamo įstatymo 8 straipsnio 7 dalyje siūloma nustatyti, kad šio straipsnio 2 dalies nuostatos netaikomos, kai žemė įgyjama paveldėjimo ir nuosavybės teisės atkūrimo būdais, taip pat kai žemės savininkas (ar sutuoktiniai kaip bendraturčiai) nuosavybės teise priklausančią žemę perleidžia savo sūnui ar dukrai. Iš šios nuostatos nėra aišku, ar aukščiau nurodytiems asmenims, siekiant įsigyti žemę, nereikėtų kreiptis dėl leidimo išdavimo į projektu keičiamo įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje nurodytą instituciją, ar pastariesiems iš viso nereikėtų gauti leidimo įsigyti žemę. Atsižvelgus į tai, ši projekto nuostata tikslintina. Be to, iš šios nuostatos turinio galima būtų daryti išvadą, kad asmenims, kuriems būtų atkuriamos nuosavybės teisės į žemės ūkio paskirties žemę natūra bei jos paveldėtojams, nereikėtų gauti tik leidimo įsigyti žemę, bet jiems būtų taikomi kiti projektu keičiamo įstatymo
nevienodo įstatymo nuostatų aiškinimo taikant įstatymą, manytume, kad projekte reikėtų aiškiai apibrėžti keičiamo įstatymo ir Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo santykį bei nustatyti žemės ūkio paskirties žemės paveldėjimo ypatumus visiems subjektams, kurie pagal keičiamą įstatymą turėtų teisę įsigyti žemės ūkio paskirties žemę. Kartu pažymėtina, kad iš projekto nuostatų nėra aišku, kokiais argumentais remiantis siūloma nustatyti, kad leidimo nereikėtų gauti tik tuo atveju, kai žemę savininkas perleidžia savo sūnui ir dukrai, kai tuo tarpu perleidžiant kitiems artimiesiems giminaičiams, nurodytiems Civilinio kodekso 3.135 straipsnyje, leidimą reikėtų gauti.
Be to, žodžių junginys ,,sūnui ir dukrai” galėtų būti aiškinamas taip, kad leidimą nereikia gauti tik tuo atveju, kai žemė perleidžiama jiems abiems kartu, bet ne tuo atveju, kai ji būtų perleidžiama kiekvienam jų atskirai, taip pat ši nuostata neapimtų tokio atvejo, kai žemė būtų perleidžiama keliems sūnums ar dukroms. Kartu atkreiptinas dėmesys, kad minėtą junginį apimtų viena sąvoka -,,vaikai”. Atsižvelgus į tai, svarstytina, ar vietoj junginio nereikėtų naudoti sąvoką ,,vaikas (-ai) (įvaikis (-iai)”. Kita vertus, iš projekto nuostatų nėra aišku, kurie subjektai kontroliuotų, ar toks perleidimas atitiktų kitus įstatyme siūlomus nustatyti reikalavimus, jeigu perleidimui nereikėtų gauti leidimo. Pažymėtina, kad pagal projektu siūlomas keičiamo įstatymo 8 straipsnio nuostatas šią funkciją atliktų būtent leidimus išduodanti institucija. Pritarti Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-03-17)91021
dalyje bei 10 straipsnio 1 dalyje nurodomos kategorijos asmenų, turinčių pirmumo teisę įsigyti atitinkamai valstybinę ir privačią žemės ūkio paskirties žemę, nustatant šiems asmenims ir tam tikrus reikalavimus – perkamoje žemėje turėti žemės ūkio veiklai naudojamų statinių ar įrenginių; ne mažiau kaip metus naudoti perkamus žemės ūkio paskirties žemės sklypus ir pan. Pažymėtina, kad projektu keičiamo įstatymo 4 ir 5 straipsnyje yra nurodomi bendrieji reikalavimai atitinkamai fiziniams ir juridiniams asmenims, siekiantiems įsigyti žemės ūkio paskirties žemės. Nėra aiškus šių nuostatų tarpusavio santykis. Pritarti Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-03-17)111 19.
Projektu keičiamo įstatymo 11 straipsnio 1 dalies nuostatos, manytume, nėra norminio pobūdžio, todėl siūlytume jų atsisakyti. Be to, šiose nuostatose vartojamos sąvokos
„kooperuotas šeimos ūkis“ turinys nėra aiškus, nes nėra apibrėžtas jokiuose
galiojančiuose įstatymuose. Taip pat nėra aiškus minėtos sąvokos santykis su įstatyme vartojama sąvoka „ūkininko ūkis“. Be to, neaišku, ar šiose projekto nuostatose kalbama tik apie valstybės paramą įsigyjant žemės ūkio paskirties žemę, ar aplamai apie valstybės paramą žemės ūkio ir kaimo plėtrai. Pastaruoju atveju, svarstytinas šių projekto nuostatų santykis su Žemės ūkio, maisto ūkio ir kaimo plėtros įstatymo, kurio paskirtis reglamentuoti Lietuvos Respublikos valstybės, Europos Sąjungos paramos žemės ūkiui, maisto ūkiui ir kaimo plėtrai įgyvendinimo principus, valstybės ir Europos Sąjungos paramos priemones ir pan., nuostatomis. Pritarti Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-03-17)112
kaimo plėtrai gavimu, žemės perleidimo ir nuomos sandoriais, turi būti kaupiami vientisoje valstybinėje duomenų bazėje“. Šios projekto nuostatos nėra aiškios keliais aspektais. Pirma, manytume, kad visų duomenų, susijusių su parama žemės ūkiui ir kaimo plėtrai gavimu, žemės perleidimo ir nuomos sandoriais, kaupimo reglamentavimas yra ne šio įstatymo dalykas, nes projekte reglamentuojama tik valstybės parama įsigyjant žemės ūkio paskirties žemę, taip pat sandoriai, susiję su žemės ūkio paskirties žemės įsigijimu. Antra, nėra aiškus formuluotės „vientisoje valstybinėje duomenų bazėje“ turinys. Svarstytina, ar šių projekto nuostatų nereikėtų suderinti su Valstybės informacinių išteklių valdymo įstatymo nuostatomis. Pritarti Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-03-17)113 21.
Projektu keičiamo įstatymo 11 straipsnio 3 dalyje nurodoma, kad „valstybinės žemės ūkio paskirties žemės pirkimo-pardavimo sutartyje įrašoma sąlyga, kad valstybinės žemės pirkėjas, įgijęs šią žemę išsimokėtinai, teisę ją perleisti kitiems asmenims įgyja tik po to, kai sumoka visą šios žemės kainą“. Nėra aišku, koks yra šios nuostatos santykis su projektu keičiamo įstatymo 8 straipsnio 6 dalyje nustatytais terminais, kurie taip pat turi būti įrašyti į pirkimo-pardavimo sutartį. Ši pastaba taikytina ir projektu keičiamo įstatymo 11 straipsnio 4 daliai. Pritarti Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-03-17)114
straipsnio 4 dalyje siūloma nustatyti, kad tais atvejais, kai valstybės parama įsigyjant privačios žemės ūkio paskirties žemės sklypą buvo suteikta pagal iki 2014 m. sausio 1 d. galiojusias Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, šios žemės sklypo pagrindinė žemės naudojimo paskirtis gali būti keičiama ne anksčiau kaip po 5 metų nuo žemės sklypo įsigijimo dienos. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas galiojo ne iki 2014 m. sausio 1 d., bet iki 2010 m. gruodžio 31 d., t.y. iki 2010 m. gruodžio 22 d. Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo 3 ir 5 straipsnių pakeitimo įstatymo Nr. XI-1247 įsigaliojimo dienos. Atsižvelgus į tai, projekto nuostatos tikslintinos. Pritarti Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-03-17)
Teisėkūros pagrindų įstatymas, taip pat Teisės aktų projektų rengimo rekomendacijos, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2013 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 1R-298. Šiais teisės aktais nustatomi nauji reikalavimai rengiamiems teisės aktų projektams.
Atsižvelgiant į rekomendacijų 35.5 (projekto 1 straipsnis), 31.5 (projekto lyginamasis variantas), 35.4 (projektu keičiamo įstatymo 4 straipsnio 2 dalis) 93.4 (projekto 1 straipsnyje dėstomas įstatymo pavadinimas) projekto tekstas tikslintinas. Be to, projekto lyginamąjį variantą reikėtų išdėstyti pagal jam keliamus juridinės technikos reikalavimus. Pritarti Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-03-17)
įstatymą, šis įsigaliotų kitą dieną po oficialaus jo paskelbimo Teisės aktų registre. Pažymėtina, kad pagal projekto aiškinamąjį raštą įstatymui įgyvendinti reikės priimti naujus ar pakeisti galiojančius poįstatyminius teisės aktus. Atsižvelgiant į tai, jog įstatymo įgyvendinimui būtų tinkamai pasirengta, svarstytina, ar nereikėtų nustatyti vėlesnę įstatymo įsigaliojimo datą bei įpareigojimą atitinkamoms institucijoms priimti įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus iki įstatymo įsigaliojimo. Be to, manytume, įstatymo įsigaliojimo data turėtų būti suderinta ir su Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalies įgyvendinimo konstitucinio įstatymo 17 straipsnio 2 dalies nuostatomis. Pritarti Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-03-17)
reglamentuoti disponavimą valstybės turtu, o Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad valstybės turto savininko funkcijas įgyvendina Seimas ir Vyriausybė, todėl svarstytina, ar dėl teikiamo įstatymo projekto nereikėtų prašyti Vyriausybės išvados. Pritarti Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-03-17) 26.
Korupcijos prevencijos įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad teisės akto projekto rengėjas atlieka rengiamo teisės akto projekto antikorupcinį vertinimą, jeigu rengiamame teisės akte numatoma reglamentuoti santykius, susijusius su valstybės ar savivaldybių turto nuosavybės teisės perleidimu privatiems asmenims. Atkreiptinas dėmesys, kad projekto aiškinamajame rašte nėra nurodyta, ar toks vertinimas buvo atliktas. Pritarti Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-03-17)
nuostatos nėra suderintos su Žemės reformos įstatymo nuostatomis (pavyzdžiui,
statuto 135 straipsnio 5 dalį bei 137 straipsnio 2 dalį. Pritarti Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-03-17)
užregistruotas Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo Nr. IX-1314 6 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas (reg. Nr. XIIP-1520) bei Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo Nr. IX-1314 pakeitimo įstatymo projektas (reg. Nr. XIIP-1587) bei su juo susiję Lietuvos Respublikos Miškų įstatymo Nr. I-671 papildymo 41 straipsniu įstatymo projektas (reg. Nr. XIIP-1588) ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalies įgyvendinimo konstitucinio įstatymo Nr. I-1392 pakeitimo įstatymo projektas (reg. Nr. XIIP-1589), atkreiptinas dėmesys į Seimo statuto 137 straipsnio 4 dalį. Pritarti
Teisingumo ministerijos (2014-03-25) Išnagrinėję Lietuvos Respublikos Seimo 2014 m. kovo 13 d. raštu pakartotinai pateiktą Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo Nr. IX‑1314 pakeitimo įstatymo projektą (toliau – Projektas) Nr.
XIIP-1498(2) teikiame tas pačias pastabas, kurios buvo pateiktos ir Europos teisės departamento 2014 m. kovo 10 d. rašte Nr. NR‑207, kadangi į jas nebuvo atsižvelgta, bei teikiame papildomas pastabas dėl kai kurių naujausių pakeitimų. Dėl valstybės paramos įsigyjant žemės ūkio paskirties žemę Projekto 3 straipsniu ir 11 straipsniu yra keičiamos nuostatos, susijusios su valstybės parama įsigyjant žemės ūkio paskirties žemę. Atkreipiame dėmesį, kad pagal 2009 m. gruodžio 16 d. Tarybos sprendimą[1] Lietuvos valdžios institucijų teikiama išimtinė valstybės pagalba, naudojama valstybinės žemės ūkio paskirties žemės pirkimui skirtoms paskoloms, yra leidžiama tik iki 2013 m. gruodžio 31 d. Manome, kad nurodytos Projekto nuostatos turėtų būti atitinkamai pakeistos. Dėl draudimo užsieniečiams įsigyti žemės tam tikrose teritorijose Pirmajame Projekto variante 6 straipsnio 2 dalyje buvo nurodyta, kad tik Lietuvos Respublikos piliečiams ir Lietuvoje registruotiems ir veikiantiems juridiniams asmenims leidžiama įsigyti pasienio ruožams priskirtinos žemės. Atnaujintame Projekte prie draudžiamų teritorijų taip pat priskirtos ir Baltijos jūros ir Kuršių marių pakrantės 7 km. pločio ruožo žemė. Nekartodami Europos teisės departamento 2014 m. kovo 10 d. išvados Nr. NR‑207 pažymime, kad ir šių papildomai nustatytų teritorijų įsigijimo visiškas uždraudimas kitų ES valstybių narių subjektams yra nepagrįstas ir neproporcingas. Dėl draudimo perleisti žemę ne mažiau kaip 5 metų Naujajame Projekto variante 8 straipsnio 6 dalyje nustatyti įsipareigojimai sumažinti nuo 10 metų iki 5 metų.
Atsižvelgdami į prieš tai pateiktas Europos teisės departamento pateiktas pastabas, norėtume pažymėti, kad laikomės nuomonės, kad pagrindinis Projekto tikslas turėtų būti racionalus žemės ūkio paskirties žemės naudojimas (žemės pirkimo spekuliacijoms užkirsti gali būti priimamos kitos, efektyvesnės ir mažiau ribojančios priemonės – pavyzdžiai pateikti ankstesniame Europos teisės departamento rašte). Siekiant įgyvendinti šį tikslą turėtų būti koncentruojamasi į tinkamos žemės ūkio veiklos konkrečiame sklype kontrolę, o ne į savininkų kaitą (juk net savininkui nesikeičiant konkrečią žemę tam tikru laikotarpiu galėtų valdyti ir žemės ūkio veiklą vykdyti skirtingi nuomininkai). Atitinkamai manome, kad draudimas perleisti žemę yra nepagrįstas ir neproporcingas. Pritarti
ir kitų suinteresuotų asmenų pasiūlymai:
įstaigų pasiūlymai: Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę Str. Str. d. P. 1. Specialiųjų tyrimų tarnyba (2014-03-31) Vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos korupcijos prevencijos įstatymo (Žin., 2002, Nr. 57-2297; 2008, Nr. 71-2700)
žemės ūkio paskirties žemės Įsigijimo laikinojo įstatymo Nr. IX -1314 pakeitimo įstatymo projektų Nr. XIIP-1587 ir Nr. XIIP-1498(2) (toliau - Projektas Nr. XIIP-1587 arba Projektas Nr. XIIP-1498(2)) antikorupcinį vertinimą. Dėl Projekto Nr. X IIP-1498(2) teiktame šias pastabas: Projektu Nr. X IIP-1498(2) siūlomo Įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje ir 8 straipsnio 1 dalyje vartojama formuluotė žemės ūkio paskirties žemės, turinčios ypatingą reikšmę Lietuvos Respublikos ūkiui. Iš Projekto Nr.
Iš Projekto Nr. XIIP-1498(2) lieka neaišku, ar minėta formuluotė reiškia, kad visa žemės ūkio paskirties žemė turi ypatingą reikšmę Lietuvos Respublikos ūkiui, ar tik tam tikri žemės ūkio paskirties žemės sklypai. Kadangi pagal Projekto Nr. XIIP-1498(2) 8 straipsnį žemės ūkio paskirties žemės sklypų, turinčių ypatingą reikšmę Lietuvos Respublikos ūkiui įsigijimui bus reikalingi specialūs leidimai (Projekto Nr. X IIP-1498(2) priėmimo atveju), siekiant išvengti dviprasmiškumų siūlytume Projektą Nr. XIIP-1498(2) konkretizuoti (pavyzdžiui, tuo atveju, jeigu žemės ūkio paskirties žemės, turinčios ypatingą reikšmę Lietuvos Respublikos ūkiui statusas bus suteikiamas tik tam tikriems žemės ūkio paskirties žemės sklypams, siūlytume Projektu Nr. X1IP-1468(2) nustatyti tokių žemės sklypų kriterijus). Projekto Nr. XIIP-1498(2) 5 straipsnio 4 dalimi juridiniams asmenims – akcinėms bendrovėms nustatomas žemės ūkio paskirties žemės įsigijimui taikomas ploto apribojimas. Atsižvelgdami į ¡statymo tikslus manytume, kad svarstytina, ar toks apribojimas neturėtų būti taikomas ir kitų teisinių formų juridiniams asmenims. Projekto Nr. XIIP-1498(2) 8 straipsnio 6 dalimi numatoma, kad asmuo, kuriam išduotas leidimas įsigyti nuosavybes teise žemės ūkio paskirties žemės sklypą, žemės pirkimo pardavimo sutartyje privalo įsipareigoti neperleisti šio sklypo kitiems asmenims ne mažiau kaip 5 metus nuo jo įsigijimo dienos, taip pat įsipareigoti ne mažiau kaip 5 metus nuo žemės sklypo įsigijimo dienos gaminti žemės ūkio produkciją, kurios minimalų kiekį vienam hektarui žemės nustato Vyriausybės įgaliota institucija. Asmuo, pažeidęs nurodytus įsipareigojimus, atsako Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka.
Specialiųjų tyrimų tarnybos nuomone, iš minėtų nuostatų lieka neaišku, kaip ir kas kontroliuos, kad įsipareigojimas ne mažiau kaip 5 metus nuo žemės sklypo Įsigijimo dienos gaminti žemės ūkio produkciją, kurios minimalų kiekį vienam hektarui žemės nustato Vyriausybės įgaliota institucija bus tinkamai vykdomas, taip pat tokio įsipareigojimo nevykdymo padariniai. Mūsų nuomone, lieka neaiškus Projekto Nr. X IIP-i498(2) 4 straipsnio ir 8 straipsnio 2 ir 7 dalių nuostatų santykis: Pagal Projekto Nr. X u P -1498(2) 8 straipsnio 8 dalies nuostatas įsigyjant didesnį kaip 10 ha žemės sklypą paveldėjimo ir nuosavybės teisės atkūrimo būdais, taip pat atvejais, kai žemės savininkas (ar sutuoktiniai kaip bendraturčiai) nuosavybės teise priklausančią žemę perleistų savo sūnui ar dukrai, nebūtų taikomas Projekto Nr. X IIP-1498(2) 8 straipsnio 2 dalyje nustatymas reikalavimas gauti leidimą. Tačiau pagal Projekto Nr. X IIP-1498(2) 4 straipsnio nuostatas tokį žemės sklypą gali įsigyti tik nustatytus reikalavimus atitinkantys asmenys. Šiuo atveju lieka neaišku, kaip šioje situacijoje turėtų būti sprendžiamas žemės sklypo įsigijimo klausimas: ar norintis įgyti žemės sklypą asmuo privalėtų įgyti atitinkamus gebėjimus; ar neįgijus atitinkamų kriterijų būtų leidžiama įgyti ne didesnį kaip 10 ha žemės sklypą, ar pan. Apibendrindama aukščiau išdėstytą. Specialiųjų tyrimų tarnyba mano, kad Projektų Nr. XIIP-1587 ir Nr. XIIP-1498(2) dalis nuostatų yra pernelyg abstrakčios ir neatskleidžia jų įgyvendinimo principų ir tvarkos. Taip pat dalis nuostatų gali būti interpretuojamos (aiškinamos ir taikomos) dviprasmiškai, todėl turėtų būti tikslinamos. Atkreipiame dėmesį, kad Specialiųjų tyrimų tarnyba nevertino Projektais Nr. XIIP-1587 ir Nr. X IIP-1498(2) siūlomo teisinio reglamentavimo atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Europos Sąjungos teisei. Pritarti 5.
įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, pasiūlymai: Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę Str. Str. d. P. 1. Seimo narys A. Mitrulevičius (2014-04-07) Argumentai: siekiant išsaugoti šiuo metu veikiančių žemės ūkio bendrovių, įkurtų akcijų (dalių, pajų) pagrindu vykdomos veiklos ir vykdomų bei suplanuotų pradėti vykdyti per 5 m. tęstinumą, o taip pat atsižvelgiant į teisės aktų galiojimo laike principą ir siekiant teisinio aiškumo. Pasiūlymas:
Papildyti įstatymo projekto 7 straipsnio 2 dalį ir jį išdėstyti taip:
„2. Asmuo ar susiję asmenys gali įsigyti tiek
žemės, kad bendras jiems priklausantis iš valstybės ir kitų asmenų įgytos žemės ūkio paskirties žemės plotas nebūtų didesnis kaip 500 ha. Šioje dalyje nustatyti reikalavimai netaikomi įsigyjant šiuo metu priklausantį ir nuomojamą žemės plotą žemės ūkio bendrovėms, įkurtoms akcijų (dalių, pajų) įnašo pagrindu ir šiuo metu vykdančioms pieno ir mėsos gamybos veiklą, gaunančioms nemažiau kaip 50% pajamų iš vykdomos veiklos“. Pritarti
4 Argumentai: įstatymo projekte numatoma, kad žemės ūkio paskirties žemės gali įsigyti fiziniai asmenys, kurie trejus metus nuolat gyvena Lietuvoje, moka valstybinę kalbą ir turi profesinių įgūdžių. Šias nuostatas siūloma praplėsti nustatant, kad fiziniai asmenys turi mokėti Lietuvoje mokesčius, pateikti deklaraciją ir gauti prie savivaldybių sudarytos komisijos rekomendaciją. Tokiu būdu, norima į šį procesą įjungti vietines bendruomenes, specialistus, ūkininkus ir, tuo pačiu, sumažinti krūvį Nacionalinei žemės tarnybai. Pasiūlymas:
Siūlau įstatymo 4 straipsnį pakeisti ir jį išdėstyti taip:
„4. straipsnis. Reikalavimai fiziniams asmenims,
pageidaujantiems nuosavybės teise įsigyti žemės ūkio paskirties žemės sklypą 1.
Žemės ūkio paskirties žemę nuosavybės teise gali įsigyti šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nurodyti fiziniai asmenys, atitinkantys tokius reikalavimus:
1) iki žemės ūkio paskirties žemės sklypo įsigijimo sandorio sudarymo dienos bent trejus paskutinius metus nuolat gyvena Lietuvoje, moka mokesčius Lietuvos teritorijoje ir vykdo žemės ūkio veiklą sklypą nuomodamas, ar nuosavybės teise turimame kitame sklype;
2) moka valstybinę kalbą;
3) turi ūkininkavimui reikalingų profesinių įgūdžių ir kompetencijos;
4) tenkina šio įstatymo nustatytus valdomos žemės ūkio paskirties žemės ribojimus. 5) pateikia deklaraciją, atitinkančią 7 straipsnio 10 dalies nuostatas;
6) pateikia savivaldybės administracijos direktoriaus sudarytos komisijos ( iš savivaldybės administracijos atstovo (-ų), vietos bendruomenės atstovo, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, Aplinkos ministerijos regiono pagal žemės buvimo vietą aplinkos apsaugos departamento ir savivaldybėje veikiančių žemės savininkus ir (ar) žemės ūkio veiklą vykdančius asmenis vienijančių savivaldos organizacijų atstovų ) rekomendaciją. 2. Asmuo laikomas mokančiu lietuvių kalbą, jeigu jis: a) lietuvių kalbos mokėsi Lietuvos bendrojo lavinimo mokykloje ir turi tai patvirtinantį dokumentą; b) yra užsienietis, baigė lietuvių kalbos kursus, išlaikė valstybinės kalbos egzaminą ir turi Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotos institucijos nustatytus kalbos mokėjimo reikalavimus patvirtinantį dokumentą. 3.
profesinių įgūdžių ir kompetencijos, jeigu jis turi praktinio ūkininkavimo patirties ir turi įregistravęs ūkininko ūkį, arba turi praktinio ūkininkavimo patirties ir žemės ūkio išsimokslinimo diplomą arba dokumentą, patvirtinantį profesinį pasirengimą ūkininkauti.“ Spręsti pagrindiniame komitete Dėl pasiūlymo nuostatų inkorporavimo tikslinga spręsti tobulinant įstatymo projektą. 2. Seimo narė A. Stancikienė (2014-03-24)13 Argumentai:
Įstatymo projektą siūlau papildyti 13 straipsniu, numatant kurios institucijos ir kaip įgyvendins šio įstatymo priežiūrą. Pasiūlymas: Siūlau įstatymą papildyti 13 straipsniu ir jį išdėstyti taip: „13 straipsnis. Šio įstatymo įgyvendinimo priežiūra. 1. Šio įstatymo įgyvendinimą prižiūri Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba, Specialiųjų tyrimų tarnyba, Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas, Žemės ūkio ministerija ir Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos:
1) Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba - kaupia informaciją apie subjektų, norinčių įsigyti žemę, miškus, lėšų kilmę iki šio įstatymo įsigaliojimo ir po jo;
2) Specialiųjų tyrimų tarnyba - pagal kompetenciją kontroliuoja kaip yra išduodami leidimai, ar deklaracijoje pateikti duomenys atitinka tikrovę;
3) Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas – tikrina ar užsienio subjektai, norintys įsigyti žemę, atitinka šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalį, tikrina ar sandoriai atitinka valstybės interesus, ar planuojami, įgyvendinami sandoriai nekelia grėsmės teritorijos vientisumui bei nacionaliniam saugumui, atitinkamai tikrina deklaracijoje pateiktus duomenis ir išduoda pažymas;
4) Žemės ūkio ministerija - kontroliuoja Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atliekamas funkcijas, užtikrina fondo, kuris įstatymų numatyta tvarka valstybės vardu perka žemę, finansavimą.
Sukauptą informaciją apie žemės ūkio paskirties žemės ir miškų įsigijimo nuosavybės teise įgyvendinamą ūkinę veiklą teikia Seimui;
5) Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos - atsako už komisijos darbą, leidimų išdavimą, kaupia visą šiame straipsnyje nurodytų institucijų turimą informaciją ir ją talpina informaciniame fonde, įgyvendina šio įstatymo 5 str. nuostatas;
nurodytoms institucijos Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos teikia visą reikiamą informaciją.“ Spręsti pagrindiniame komitete Dėl pasiūlymo nuostatų inkorporavimo tikslinga spręsti tobulinant įstatymo projektą. 3. Seimo narė A.
Seimo narė A. Stancikienė (2014-03-24)2 Argumentai: Įstatymo projekte numatoma užsienio subjektams, atitinkantiems Lietuvos pasirinktos europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus, leisti įsigyti Lietuvoje žemės ūkio ir miškų paskirties žemę. Stojant į Europos Sąjungą ( ES ) dėl laisvo kapitalo judėjimo įsipareigojome tik ES šalims, bet ne transatlantinės integracijos kriterijus atitinkančioms šalims. Projekto nuostatas siūloma papildyti reikalavimais užsienio subjektams ir perkeliant nuostatą iš Konstitucinio įstatymo dėl žemės reformos įgyvendinimo, atkuriant nuosavybės teisę į žemę Lietuvos piliečiams. Pasiūlymas:
Siūlau įstatymo 2 straipsnį pakeisti ir jį išdėstyti taip: „2 Straipsnis. Subjektai, kurie gali įsigyti žemės ūkio paskirties žemę nuosavybės teise
nustatytomis sąlygomis gali įsigyti šie fiziniai asmenys:
1) Lietuvos Respublikos piliečiai;
2) Lietuvos Respublikos įstatymus atitinkantys Europos Sąjungos valstybių narių ir valstybių Europos ekonominės erdvės susitarimo dalyvių piliečiai ir juridiniai asmenys, bent trejus metus gyvenantys ( ar veikiantys ) ir mokantys mokesčius Lietuvoje, kurie nekelia grėsmės Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui, suverenitetui ar teritorijos vientisumui, konstitucinei santvarkai, negali sukelti ypač sunkių pasekmių valstybės interesams, pavojaus žmonių gyvybei ir pateikę įrodymus dėl ypatingų (finansinių, kultūrinių, giminystės, šeimos ir kilmės ) ryšių su Lietuva, vietos bendruomene;
3) Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytus Lietuvos pasirinktos europinės bei transatlantinės integracijos kriterijus atitinkančių kitų valstybių piliečiai, bent trejus metus gyvenantys Lietuvoje.
2.Teisę įsigyti žemės ūkio paskirties žemę Lietuvoje šio įstatymo nustatytomis sąlygomis ir tvarka turi šie juridiniai asmenys:
1) Lietuvoje registruoti ir veikiantys juridiniai asmenys – žemės ūkio produkcijos gamintojai, užsiimantys žemės ūkio produkcijos gamyba Lietuvos teritorijoje ir mokantys mokesčius ne mažiau kaip 5 metus;
2) Lietuvos fizinių arba juridinių asmenų steigiami juridiniai asmenys, kurių steigimo dokumentuose nustatytas veiklos tikslas – žemės ūkio produkcijos gamyba;
3) 2) Europos Sąjungos valstybių narių, Europos ekonominės erdvės susitarimo dalyvių taip pat Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytus Lietuvos pasirinktos europinės bei transatlantinės integracijos kriterijus atitinkančių valstybių fizinių ir juridinių asmenų Lietuvoje steigiami juridiniai asmenys, užsiimantys žemės ūkio produkcijos gamyba Lietuvos teritorijoje ir mokantys mokesčius ne mažiau kaip
pasirinktos europinės bei transatlantinės integracijos kriterijų neatitinkančiųtys valstybių užsienio subjektamsi žemės ūkio paskirties žemės nuosavybės teise įsigyti neleidžiama. 3. 4. Žemės ūkio paskirties žemė ir miško paskirties žemė gali būti parduodama ar kitaip perduodama privačios nuosavybės teise subjektams, tik baigus atkurti nuosavybės teises bei žemės reformą toje kadastro vietovėje įstatymų nustatyta tvarka. “ Spręsti pagrindiniame komitete Dėl pasiūlymo nuostatų inkorporavimo tikslinga spręsti tobulinant įstatymo projektą. 4. Seimo narė A. Stancikienė (2014-03-24)62 Argumentai:
Įstatymo projekte siūloma leisti fiziniams asmenims įsigyti žemę pasienio ruože ir Kuršių marių pakrantėje. Kuršių nerijos nacionalinis parkas, saugomos teritorijos, valstybiniai miškai yra Lietuvos nacionalinis fondas, turintis specialius reikalavimus dėl ūkinės veiklos, tame tarpe, kai kur ribojamas ir sklypų įsigijimas nuosavybės teise. Todėl siūlau pakeisti siūlomą projekte nuostatą. Pasiūlymas:
Siūlau įstatymo 6 straipsnio 2 dalį pakeisti ir ją išdėstyti taip: „2. Tik 2 straipsnio 1 dalies 1 punkte ir 2 dalies 1 punkte nurodytiems asmenims leidžiama įsigyti pasienio ruožams priskirtos žemės, taip pat Baltijos jūros ir Kuršių marių pakrantės 7 km. pločio ruožo žemės. Užsienio subjektai gali nuosavybės teise įsigyti žemę ir miškus, išskyrus valstybinę miško žemę, pajūrio juostos žemę, žemę ir miškus, esančius saugomose teritorijose ir Lietuvos Respublikos kadastro vietovėse, kurios ribojasi su užsienio valstybėmis – ne ES narėmis. „ Spręsti pagrindiniame komitete Dėl pasiūlymo nuostatų inkorporavimo tikslinga spręsti tobulinant įstatymo projektą. 5. Seimo narė A. Stancikienė (2014-03-24) Argumentai:
Siūloma papildyti 7 straipsnį, numatant pateikti papildomą informaciją deklaracijoje, kai pageidaujama įsigyti žemės ūkio paskirties žemės. Pasiūlymas: Siūlau įstatymo 7 straipsnį pakeisti ir jį išdėstyti taip: „7 straipsnis.
žemės, kad bendras jų iš valstybės įgytos žemės ūkio paskirties žemės plotas nebūtų didesnis kaip 300 ha. 2. Asmuo ar susiję asmenys gali įsigyti tiek žemės, kad bendras jiems priklausantis iš valstybės ir kitų asmenų įgytos žemės ūkio paskirties žemės plotas nebūtų didesnis kaip 500 ha. 3. Susijusiais asmenimis laikomi sutuoktiniai, taip pat tėvai (įtėviai) su jų nepilnamečiais vaikais (įvaikiais). Šiame straipsnyje apibrėžiant fizinio asmens ryšius su juridiniais asmenimis, sutuoktiniai arba tėvai (įtėviai) ir jų nepilnamečiai vaikai (įvaikiai) laikomi susijusiais su juridiniu asmeniu, jeigu bent vienas iš sutuoktinių arba tėvų (įtėvių) ir jų nepilnamečių vaikų (įvaikių) yra susijęs su šiuo juridiniu asmeniu. 4. Susijusiais asmenimis laikomi asmenys, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai (per kitą juridinį asmenį, kuriame turi balsų daugumą) turi balsų daugumą juridiniame asmenyje arba tiesiogiai ar netiesiogiai daro lemiamą įtaką juridiniam asmeniui, taip pat asmenys, kurie valdo ne mažiau kaip 25 10 proc. juridinio asmens akcijų, dalių ar pajų. 5. Laikoma, kad asmuo tiesiogiai turi balsų daugumą juridiniame asmenyje, jeigu jis yra juridinio asmens ar kito juridinio asmens dalyvis, turintis ne mažiau kaip 1/2 balsų, suteikiančių teisę balsuoti juridinio asmens dalyvių susirinkime. 6. Laikoma, kad asmuo netiesiogiai turi balsų daugumą juridiniame asmenyje ar kitame juridiniame asmenyje, jeigu juridinis asmuo ar kitas juridinis asmuo, kuriame šis asmuo turi balsų daugumą, gali įgyvendinti šio straipsnio 5 dalyje išvardytas teises. 7.
įtaką juridiniam asmeniui gali asmuo, kuris:
1) naudodamasis savo turimomis teisėmis ar sutartimis gali skirti ar atšaukti juridinio asmens ar kito juridinio asmens vienasmenį ar kolegialų organą ar kolegialaus valdymo organo narių daugumą arba
2) yra juridinio asmens dalyvis ir pagal susitarimus dėl balsavimo teisės perleidimo, sudarytus su kitais dalyviais, turi ne mažiau kaip 1/2 balsų, suteikiančių teisę balsuoti juridinio asmens dalyvių susirinkime. 8. Laikoma, kad asmuo daro netiesioginę lemiamą įtaką juridiniam asmeniui ar kitam juridiniam asmeniui, jeigu juridinis asmuo ar kitas juridinis asmuo, kuriame šis asmuo daro lemiamą įtaką, gali įgyvendinti šio straipsnio 7 dalyje išvardytas teises. 9. Susijusiais asmenimis taip pat laikomi juridiniai asmenys, kuriuose, kaip ir pageidaujančiame įsigyti žemės ūkio paskirties žemės juridiniame asmenyje, tas pats asmuo arba tie patys asmenys turi ne mažiau kaip 25 10 procentus 1/2 balsų (dalių , pajų), suteikiančių teisę balsuoti juridinio asmens dalyvių susirinkime. 10. Asmuo Subjektas, pageidaujantis įsigyti žemės ūkio paskirties žemės, iki žemės sklypo perleidimo sandorio sudarymo privalo užpildyti žemės ūkio paskirties žemės pirkėjo deklaraciją, patvirtinančią, kad sudarius žemės sklypo perleidimo sandorį asmens ir su juo susijusių asmenų turimos žemės plotas neviršys maksimalaus žemės ūkio paskirties žemės ploto dydžio, kurį asmuo ir su juo susiję asmenys kartu gali įsigyti pagal šio straipsnio 1 ir 2 dalis. Deklaracijoje pateikiami duomenys apie įsigytą žemės kiekį bet kokia forma Lietuvoje iki šio įstatymo įsigaliojimo, lėšų kilmę, kokia žemės ūkio produkcija ir kokiu tikslu bus gaminama, ir privalo nurodyti investicijų ar ekonominės veiklos, kuri bus vykdoma, įgijus žemės ūkio paskirties žemę ar mišką, pobūdį ir sandorio finansavimo šaltinį.
Jeigu sudaromas žemės sklypo perleidimo sandoris atitinka Pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo 17 straipsnyje apibrėžtus požymius, pirkėjas žemės ūkio paskirties žemės pirkėjo deklaracijoje nurodo lėšų, už kurias įsigyjamas žemės sklypas, įsigijimo šaltinius. Žemės ūkio paskirties žemės pirkėjo deklaracijos formą, pildymo ir pateikimo taisykles nustato Vyriausybės įgaliota institucija. Asmuo, įsigyjantis žemės ūkio paskirties žemę, atsako už žemės ūkio paskirties žemės pirkėjo deklaracijoje pateiktų duomenų teisingumą. Žemės sklypo perleidimo sandoris, sudarytas pažeidžiant šio įstatymo reikalavimus, laikomas niekiniu, o privačion nuosavybėn įsigytas didesnis negu šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytas žemės plotas pagal prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį teismo sprendimu paimamas ir perduodamas valstybės nuosavybėn. Valstybė Vyriausybės nustatyta tvarka asmeniui atlygina paimto žemės ploto žemės įsigijimo kainą arba vidutinę rinkos vertę, kurios dydis nustatomas pagal Žemės verčių zonų žemėlapius, jeigu vidutinė rinkos vertė yra mažesnė. 11. Šio straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatos taikomos sudarant žemės ūkio paskirties žemės sklypų perleidimo sandorius, išskyrus atvejus, kai žemė įgyjama paveldėjimo ir nuosavybės teisės atkūrimo būdais.“ Spręsti pagrindiniame komitete Dėl pasiūlymo nuostatų inkorporavimo tikslinga spręsti tobulinant įstatymo projektą. 6. Seimo narė A. Stancikienė (2014-03-24) Argumentai:
Įstatymo projekto 9 straipsnyje numatoma kas turi pirmumo teisę įsigyjant žemės ūkio paskirties žemę.
Nurodant asmenis ir veiklas, kurios turi pirmenybę, reikėtų tokią galimybę suteikti ir ūkiams, kurie vysto ekologinį ūkį. Pasiūlymas: Siūlau įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 5 punktą pakeisti ir jį išdėstyti taip:
„5) jaunieji ūkininkai iki 40 metų, Ūkininko ūkio
įstatymo nustatyta tvarka įregistravę ūkininko ūkį ir naudoję ne mažesnį kaip 1 ha žemės sklypą žemės ūkio veiklai ne mažiau kaip metus arba vystantys ekologinio ūkio plėtrą, naudojantys sėjomainos įvairovę smulkiame ar vidutiniame ūkyje;“ Spręsti pagrindiniame komitete Dėl pasiūlymo nuostatų inkorporavimo tikslinga spręsti tobulinant įstatymo projektą. 7. Seimo narė A. Stancikienė (2014-03-24) Argumentai:
Įstatymo projekto nuostatos papildomos nurodant, kad juridinis asmuo, norintis įsigyti žemės ūkio paskirties žemę turi pateikti deklaraciją ir ne mažiau kaip penkerius metus žemę naudojąs žemės ūkio produkcijos gamybai. Pasiūlymas: Siūlau įstatymo 5 straipsnį pakeisti ir jį išdėstyti taip: „5 straipsnis. Reikalavimai juridiniams asmenims, pageidaujantiems nuosavybės teise įsigyti žemės ūkio paskirties žemės
įsigyti žemės ūkio paskirties žemę nuosavybės teise tik jeigu jie atitinka Lietuvos pasirinktos europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus ir iki žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo sandorio dienos ne mažiau kaip trejus penkerius paskutinius metus naudoja žemės ūkio paskirties žemę Lietuvoje žemės ūkio produkcijos gamybai, yra mokėję mokesčius ir pateikę deklaraciją, kaip nurodyta 7 straipsnio 10 dalyje. 2. Asmenys, nurodyti šio straipsnio 1 dalyje, gali įsigyti žemės ūkio paskirties žemę toje savivaldybėje, kurioje yra registruota juridinio asmens buveinė, arba gretimoje savivaldybėje, jei ji ribojasi su turimu ar norimu įsigyti ( nuomoti ) sklypu. 3.
paskirties žemės, kaip turinčios ypatingą reikšmę Lietuvos Respublikos ūkiui, sklypo (sklypų) vertė sudaro bendrovės atskirąjį kapitalo rezervą, kurio neleidžiama akcionuoti t.y. neleidžiama jo verte formuoti ir didinti bendrovės įstatinį kapitalą. 4. Juridiniam asmeniui, kuris yra akcinė bendrovė, kartu su susijusiais asmenimis taikomas įsigyjamo žemės ūkio paskirties žemės bendro maksimalaus 500 ha kiekio ribojimas. 5. Šio straipsnio 3 dalies reikalavimas taip pat taikomas reorganizuojant kitos juridinės formos bendrovę į akcinę bendrovę. 6. Jeigu juridinį asmenį, nuosavybės teise valdantį žemės ūkio paskirties žemę, pageidauja įsigyti kitas fizinis ar juridinis asmuo, tokiam įsigijimui taikomi atitinkamiems asmenims šio įstatymo nustatyti reikalavimai žemės ūkio paskirties žemės įsigijimui.„ Spręsti pagrindiniame komitete Dėl pasiūlymo nuostatų inkorporavimo tikslinga spręsti tobulinant įstatymo projektą. 8. Seimo narė A. Stancikienė (2014-03-24) Argumentai:
Įstatymo projekto nuostatos papildomos nurodant, kad juridinis asmuo, norintis įsigyti žemės ūkio paskirties žemę turi pateikti deklaraciją ir ne mažiau kaip penkerius metus žemę naudojąs žemės ūkio produkcijos gamybai. Pasiūlymas: Siūlau įstatymo 5 straipsnį pakeisti ir jį išdėstyti taip:
„5 straipsnis. Reikalavimai juridiniams asmenims,
pageidaujantiems nuosavybės teise įsigyti žemės ūkio paskirties žemės
žemės ūkio paskirties žemę nuosavybės teise tik jeigu jie atitinka Lietuvos pasirinktos europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus ir iki žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo sandorio dienos ne mažiau kaip trejus penkerius paskutinius metus naudoja žemės ūkio paskirties žemę Lietuvoje žemės ūkio produkcijos gamybai, yra mokėję mokesčius ir pateikę deklaraciją, kaip nurodyta 7 straipsnio 10 dalyje. 2.
straipsnio 1 dalyje, gali įsigyti žemės ūkio paskirties žemę toje savivaldybėje, kurioje yra registruota juridinio asmens buveinė, arba gretimoje savivaldybėje, jei ji ribojasi su turimu ar norimu įsigyti ( nuomoti ) sklypu. 3. Juridinio asmens, kuris yra akcinė bendrovė, įsigyjamo (įsigyjamų) žemės ūkio paskirties žemės, kaip turinčios ypatingą reikšmę Lietuvos Respublikos ūkiui, sklypo (sklypų) vertė sudaro bendrovės atskirąjį kapitalo rezervą, kurio neleidžiama akcionuoti t.y. neleidžiama jo verte formuoti ir didinti bendrovės įstatinį kapitalą. 4. Juridiniam asmeniui, kuris yra akcinė bendrovė, kartu su susijusiais asmenimis taikomas įsigyjamo žemės ūkio paskirties žemės bendro maksimalaus 500 ha kiekio ribojimas. 5. Šio straipsnio 3 dalies reikalavimas taip pat taikomas reorganizuojant kitos juridinės formos bendrovę į akcinę bendrovę. 6. Jeigu juridinį asmenį, nuosavybės teise valdantį žemės ūkio paskirties žemę, pageidauja įsigyti kitas fizinis ar juridinis asmuo, tokiam įsigijimui taikomi atitinkamiems asmenims šio įstatymo nustatyti reikalavimai žemės ūkio paskirties žemės įsigijimui.„ Spręsti pagrindiniame komitete Dėl pasiūlymo nuostatų inkorporavimo tikslinga spręsti tobulinant įstatymo projektą. 6. Komiteto (komisijos) sprendimas ir pasiūlymai:
įstatymo projektą Nr. XIIP-1498(2) tobulinti atsižvelgiant į Seimo kanceliarijos Teisės departamento, Europos teisės departamento prie Teisingumo ministerijos, Specialiųjų tyrimų tarnybos pastabas ir Seimo narių pasiūlymus, kuriems komitetas pritarė. Atsižvelgiant į tai, kad Seime yra svarstomi Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo IX-1314 pakeitimo įstatymo projektai Nr. XIIP-1587 ir Nr. XIIP-1638, kuriuose dalis siūlomų pakeitimų savo esme yra panašūs į esančius įstatymo projekte Nr. XIIP-1498(2), tobulinant šiuos įstatymo projektus tikslinga sujungti. 6.2. Pasiūlymai: 7.
Pasiūlymai:
7Balsavimo rezultatai: bendru sutarimu už. 8. Komiteto (komisijos) paskirti pranešėjai: Albinas Mitrulevičius
Komiteto pirmininkė Virginija Baltraitienė
TEISĖTVARKOS komitetas
posėdyje dalyvavo: komiteto pirmininkas Julius Sabatauskas, komiteto pirmininko pavaduotojas Stasys Šedbaras, nariai: Vilija Aleknaitė Abramikienė, Remigijus Šimašius (pavaduojantis Seimo narį Vitalijų Gailių), Vytautas Gapšys, Valdas Skarbalius. Komiteto biuro patarėjai: Dalia Latvelienė, Jurgita Janušauskienė, Gintarė Morkūnienė, Loreta Zdanavičienė. Komiteto padėjėjos: Aidena Bacevičienė, Modesta Banytė. Kviestieji asmenys: Žemės ūkio ministerijos atstovas Audrius Petkevičius, Seimo nario Kazio Grybausko padėjėja Audronė Popovienė. 2. Ekspertų, konsultantų, specialistų išvados, pasiūlymai, pataisos, pastabos (toliau – pasiūlymai):
Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę Str. Str. d. P. 1. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas 2014-03-17 * Įvertinę įstatymo projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, Europos Sąjungos teisės aktams ir juridinės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas:
Pritarti Teisės departamento pastabos dėl atitikimo Konstitucijai apsvarstytos 2014-03-19 atskirose Komiteto išvadose, todėl šiose išvadose nebus vertinamos. Komitetas su įstatymų projektais XIP-1498(2), XIIP-1587, XIIP-1638 kartu apsvarstė patobulintą susijungtą XIIP-1587(2) projektą, kuris po kelių klausymų parengtas ir pateiktas kaip Kaimo reikalų komiteto (KRK) išvadų projekto priedas. Komitetas kartu vertino Teisės departamento, Europos teisės departamento ir Specialiųjų tyrimų tarnybos išvadas. Dauguma sujungto projekto nuostatų yra susietos su Vyriausybės projekto XIIP-1638 1 straipsnyje nustatytais tikslais, kurie tiksliausiai apibrėžti iš visų trijų minėtų projektų. 1.
kanceliarijos Teisės departamentas 2014-03-171 Įvertinę įstatymo projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, Europos Sąjungos teisės aktams ir juridinės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas:
įstatymo 1 straipsnyje siūloma nustatyti įstatymo paskirtį. Atkreiptinas dėmesys, kad iš šio straipsnio turinio nėra aišku, ar siūlomos keičiamo įstatymo nuostatos (reikalavimai subjektams, siekiantiems įsigyti žemės ūkio paskirties žemę) būtų taikomos piliečiams atkuriant nuosavybės teises į žemės ūkio paskirties žemę. Svarstytina, ar projektą nereikėtų papildyti nuostatomis, pašalinančiomis šį neaiškumą. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad projektu siūloma nustatyti reikalavimus tik subjektams, kurie Lietuvos Respublikoje įsigytų žemės ūkio paskirties žemę reikalavimai nebūtų taikomi tokios žemės nuomininkams, panaudos gavėjams ar kitais būdais valdantiems žemės ūkio paskirties žemę. <...> Atsižvelgus į tai, kyla abejonių, ar keičiamame įstatyme įtvirtinus apribojimus, draudimus vien tik žemės ūkio paskirties žemės įgijėjams (savininkams), siūlomu teisiniu reguliavimu būtų pasiekti projektu keičiamo įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje siūlomi nustatyti įstatymo tikslai. Kartu diskutuotina, ar projektu keičiamo įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 4 punkte siūlomas įtvirtinti įstatymo tikslas – sudaryti teisines prielaidas, kad visi žemės ūkio paskirties žemės savininkai integruotųsi į Lietuvos ir vietos bendruomenę <...>. Pritarti Seimo teisės aktų registre yra įregistruoti trys Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo pakeitimų įstatymų projektai: XIIP-1498(2) (Seimo narių), XIIP-1587 (parengti darbo grupės) ir XIIP-1638 (Vyriausybės) (du iš jų jau pateikti ir svarstomi komitetuose).
Pagrindinis Kaimo reikalų komitetas (KRK), 2014-04-02 surengęs klausymus, pasiūlė įstatymo projekto sujungtą patobulintą variantą XIIP-1587(2), kuriame Teisės departamento 1 pastaboje minimą neaiškumą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, taip pat paveldėjimo pašalino. KRK derino visų trijų minėtų projektų nuostatas ir pasiūlė palikti Vyriausybės teikimą nuostatą, kad „šis įstatymas netaikomas, kai žemė įsigyjama paveldėjimo ir nuosavybės teisės atkūrimo būdais“. Taip pat patobulintam variante nebelieka imperatyvios nuostatos dėl integravimosi į vietos bendruomenę, prie tikslų paliekamas skatinimas dalyvauti vietos bendruomenės veikloje. Nuostata diskutuotina, tačiau pati sąvoka „žemės įsigijimas“ suponuoja, kad žemė įsigyjama nuosavybėn, nuomos ar panaudos santykiai šiame įstatyme nereglamentuoti, tačiau tam tikros nuostatos, susijusios su žemės nuoma, aptartos dėl žemės ūkio veiklos, taip pat 5 str. 2 dalyje. 2. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas
įstatymo 2 straipsnyje siekiama nustatyti subjektų, kurie gali įsigyti žemės ūkio paskirties žemę, ratą. <...> Kita vertus, nėra suprantama, kodėl projektu keičiamo įstatymo 2 straipsnyje subjektai, galintys įsigyti žemės ūkio paskirties žemę, yra grupuojami nacionaliniu pagrindu, nors Konstitucinio įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje yra nurodoma, kad atitinkamus kriterijus atitinkantys užsienio subjektai žemę, vidaus vandenis ir miškus turi teisę įsigyti tomis pačiomis sąlygomis, kaip ir Lietuvos Respublikos piliečiai ir juridiniai asmenys. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad draudimas diskriminuoti nacionaliniu pagrindu yra nustatytas ir Europos Sąjungos veikimo sutarties (toliau - SESV) 18 straipsnyje.
Pritarti Nuostatą pagrindinis komitetas patikslino, todėl nebelieka diskriminacijos nacionaliniu pagrindu, nes kaip minėta ir pastaboje, yra nurodoma, kad atitinkamus kriterijus atitinkantys užsienio subjektai žemę, vidaus vandenis ir miškus turi teisę įsigyti tomis pačiomis sąlygomis, kaip ir Lietuvos Respublikos piliečiai ir juridiniai asmenys. 3. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas
keičiamo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų seka, kad valstybės parama būtų teikiama ne visiems juridiniams asmenims - žemės ūkio produkcijos gamintojams, bet tik pagal Žemės ūkio bendrovės įstatymą įsteigtiems juridiniams asmenims. Atsižvelgus į tai, kad pagal pastarąjį įstatymą yra steigiamos tik žemės ūkio bendrovės, vadinasi ir parama galėtų būti teikiama tik vienos teisinės formos žemės ūkio produkcijos gamintojams. Iš projekto nuostatų nėra aišku, kokiais argumentais remiantis žemės ūkio bendrovės būtų išskirtos iš kitų žemės ūkio produkcijos gamintojų tarpo. Svarstytina, ar tokiu siūlomu teisiniu reguliavimu nebūtų pažeistas asmenų lygiateisiškumo principas. Be to, reikėtų patikslinti žemės ūkio bendrovių veiklą reglamentuojančio įstatymo pavadinimą. Pritarti Atsižvelgdamas į pastabą dėl valstybės paramos teikimo, klausymų metu šios nuostatos projekto autorius atsisakė, todėl nuostata dėl paramos išbraukiama iš projekto. 4. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas 2014-03-174 4.
Projektu keičiamo įstatymo 4 straipsnyje siūloma nustatyti šiuos reikalavimus fiziniams asmenims, pageidaujantiems nuosavybės teise įsigyti žemės ūkio paskirties žemės: 1) iki žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo sandorio sudarymo dienos bent trejus paskutinius metus nuolat gyventi Lietuvoje ir vykdyti žemės ūkio veiklą sklypą nuomodamas, ar nuosavybės teise turimame kitame sklype; 2) mokėti valstybinę kalbą; 3) turėti ūkininkavimui reikalingų profesinių įgūdžių ir kompetencijos; 4) tenkinti įstatymo nustatytus valdomos žemės ūkio paskirties žemės ribojimus. Kiek tai susiję su ketvirtuoju aukščiau nurodytu reikalavimu žemės ūkio paskirties žemės įsigijimui, pažymėtina, kad šio reikalavimo turinys nėra aiškus, todėl jis toliau nebus aptariamas. <...> Be to, aptariamos projekto nuostatos kelia abejonių dėl jų atitikties SESV įtvirtintoms asmens teisėms: 21 straipsnyje įtvirtintai Sąjungos piliečio teisei laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje; 45 straipsnyje nustatytai darbuotojų judėjimo laisvei; 49 straipsnyje reglamentuojamai steigimosi teisei; 56 straipsnyje reglamentuojamam laisvam paslaugų judėjimui bei 63 straipsnyje įvirtintam laisvam kapitalo judėjimui.
Šiame kontekste pažymėtina, kad tiek Konstitucinis Teismas, tiek Europos Sąjungos Teisingumo Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra pripažinę galimybę riboti kai kurias asmens teises, tačiau tokia galimybė visada buvo siejama su tam tikromis sąlygomis. <...> Pagal nusistovėjusią Europos Sąjungos Teisingumo (toliau - ESTT) praktiką nacionalinės priemonės, galinčios apriboti galimybę pasinaudoti SESV užtikrintomis pagrindinėmis teisėmis ar naudojimąsi jomis padaryti mažiau patrauklų, gali būti leistinos, jeigu jomis siekiama bendrojo intereso tikslo, jos yra tinkamos šiam tikslui pasiekti ir neviršija to, kas reikalinga jam pasiekti (2009 m. spalio d. sprendimas byloje Woningstichting Sint Servatius, C—567/07; 2011 m. gruodžio 1 d. sprendimas byloje Komisija prieš Vengriją, C—253/09; 2013 m. gegužės 8 d. sprendimas sujungtose bylose Eric Libert ir kiti prieš Gouvernement flamand (C-197/11) ir All Projects & Developments NV ir kt. prieš Vlaamse Regering (C-203/11)). Dėl pirmojo reikalavimo, nustatyto projektu keičiamo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punkte
Pažymėtina, kad šiuo įstatymo projekte nustatytu reikalavimu būtų apribota ne tik Lietuvoje niekada negyvenusių asmenų, pvz.: Europos Sąjungos valstybių narių piliečių, bet ir iš Lietuvos išvykusių ir atitinkamą laikotarpį kitoje valstybėje gyvenusių asmenų bei Lietuvos Respublikoje nuolatinai gyvenusių, tačiau neužsiėmusių žemės ūkio veikla asmenų teisė įsigyti žemės ūkio paskirties žemę ir užsiimti žemės ūkio veikla. <...> Kad nustatomas ribojimas būtų pateisinamas, jis turi būti konstituciškai pagrįstas ir proporcingas siekiamiems tikslams. Viena vertus, pažymėtina, kad tiek aptariamas reikalavimas, tiek ir kiti projektu keičiamo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyti reikalavimai suponuoja (kitaip jie būtų iš viso nesuprantami), kad žemės ūkio paskirties žemę įsigiję asmenys, turėtų patys tą žemę dirbti. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 30 d. nutarime konstatavo, kad tokie reikalavimai, kad žemės ūkio paskirties įgijėjai patys ūkininkautų toje žemėje, nėra konstituciškai pagrįsti. Kita vertus, pažymėtina ir tai, kad aptariamas reikalavimas nustatomas tik vienai žemės ūkio paskirties žemės naudotojų kategorijai – asmenims, po šio įstatymo įsigaliojimo įsigysiantiems žemės ūkio paskirties žemę. Šis reikalavimas (kartu su projektu keičiamo įstatymo 8 straipsnio 6 dalyje nustatytu įpareigojimu 5 metus neperleisti įsigytos žemės ir 5 metus gaminti žemės ūkio produkciją) nebūtų taikomas nei esamiems žemės ūkio paskirties žemės savininkams ar naudojantiems šią žemę kitais pagrindais asmenims, nei naudosiantiems žemės ūkio paskirties žemę kita nei nuosavybės teise po šio įstatymo įsigaliojimo.
Atsižvelgus į tai, kelia abejonių ar aptariamo reikalavimo nustatymu iš tiesų būtų pasiekti keičiamo įstatymo 1 straipsnyje nustatyti tikslai – kad žemės ūkio paskirties žemė būtų naudojama racionaliai, būtų išsaugota ir pagerinta natūrali aplinka, užtikrinta, kad žemės ūkio paskirties žemė būtų naudojama išimtinai žemės ūkio veiklai. <...> Dėl antrojo reikalavimo, nustatyto projektu keičiamo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 2 punkte – mokėti valstybinę kalbą. Pažymėtiną, kad šis projekte nustatytas reikalavimas yra siejamas su projektu keičiamo įstatymo 1 straipsnio 1 dalies
savininkams integruotis į Lietuvos visuomenę ir vietos bendruomenę. <...>Pažymėtina, kad valstybinės kalbos mokėjimas ir vartojimas yra Lietuvos viešojo, o ne privataus gyvenimo „kategorija“. Pagal galiojančius įstatymus valstybinę kalbą privalo mokėti valstybės ir savivaldybių institucijų valstybės tarnautojai ir darbuotojai, policijos, teisėsaugos tarnybų, ryšių, transporto, sveikatos ir socialinės apsaugos įstaigų ir tarnybų darbuotojai. Ši jų pareiga kyla iš vykdomų pareigų pobūdžio bei dalyvavimo viešajame Lietuvos gyvenime. Taigi, reikalavimas mokėti valstybinę kalbą pirmiausia galėtų būti siejamas su tam tikros veiklos vykdymu ir tuo, kiek vykdoma veikla yra susijusi su viešuoju gyvenimu, bet ne su tam tikros nuosavybės įgijimu. Pažymėtina ir tai, kad valstybinės kalbos mokėjimas yra nustatytas ir siekiant įgyti Lietuvos Respublikos pilietybę.
Tačiau valstybinės kalbos mokėjimas ir žemės ūkio paskirties žemės įsigijimas – akivaizdžiai niekaip tarpusavyje nesusiję dalykai. Be to, jokio tiesioginio ryšio nėra ir tarp valstybinės kalbos mokėjimo ir žemės ūkio veiklos vykdymo. Be to, tokio reikalavimo nustatymas, vertinant jį kartu su aukščiau nurodytu įstatymo tikslu, vertintinas kaip akivaizdžiai diskriminuojantis ne Lietuvos gyventojus, todėl negalėtų būti pateisinamas nei pagal Lietuvos, nei pagal Europos Sąjungos teisę <...> (aptariamos nuostatos atitiktis Europos Sąjungos teisei bus įvertinta žemiau). Dėl trečiojo reikalavimo – turėti ūkininkavimui reikalingų profesinių įgūdžių ir kompetencijos. Pagal projektu keičiamo įstatymo 4 straipsnio 3 dalį asmuo laikomas atitinkančiu šį reikalavimą, jeigu jis: arba turi praktinio ūkininkavimo patirties ir turi įregistravęs ūkininko ūkį, arba turi praktinio ūkininkavimo patirties ir žemės ūkio išsimokslinimo diplomą arba dokumentą, patvirtinantį profesinį pasirengimą ūkininkauti. Pažymėtina, kad abi nustatomos sąlygos žemės ūkio paskirties žemei įsigyti yra siejamos su tam tikro išsilavinimo turėjimu, nes ir ūkininko ūkiui įregistruoti pagal Lietuvos Respublikos ūkininko ūkio įstatymo 4 straipsnio 3 dalį reikalingas Vyriausybės įgaliotos institucijos nustatytas profesinis pasirengimas ūkininkauti. Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas, nagrinėdamas tuo metu galiojusią Farmacinės veiklos įstatymo nuostatą, draudžiančią aukštojo farmacinio išsilavinimo neturintiems asmenims nuosavybės teise įsigyti vaistines, 2002 m. kovo 14 d. nutarimu konstatavo, kad „Pagal Konstituciją neleidžiama riboti asmens teisės į nuosavybę priklausomai nuo asmens išsilavinimo“.
Šioje byloje Konstitucinis Teismas pripažino, jog atitinkama Farmacinės veiklos įstatymo nuostata ta apimtimi, kuria buvo ribojama fizinių asmenų, neturinčių aukštojo farmacinio išsilavinimo, nuosavybės teise įsigyti vaistinių, prieštaravo Konstitucijos
daliai. Kaip jau buvo minėta aukščiau ir aptariamo reikalavimo nustatymas suponuoja, kad asmenys, įgiję žemės ūkio paskirties žemę, turėtų ją dirbti patys. Minėta, kad Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 30 d. nutarime yra nurodęs, kad reikalavimas žemės ūkio paskirties žemės įgijėjams patiems ūkininkauti, o taip pat priverstinai pasirinkti kurią nors vieną iš pagal įstatymus galimų ūkininkavimo formų, yra konstituciškai nepagrįsti.<...> Pritarti iš dalies Atkreiptinas dėmesys, kad visi reikalavimai ar apribojimai (saugikliai) turėtų atitikti siekiamus tikslus, t.y., kad be tokių kriterijų nebūtų pasiekti tikslai ir tokie kriterijai būtini tikslams pasiekti. „Riboti asmens teises ir laisves <...> galima, jeigu yra laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų laisves, būtina įvertinti, ar įstatyme numatytos priemonės atitinka teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, ar šios priemonės yra būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir ar šios priemonės nevaržo asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti“ Nesusijusių su tikslais kriterijų (kaip lietuvių kalbos mokėjimą, gyvenimą toje savivaldybėje) siūlytina atsisakyti ir pritarti šiai redakcijai:
Pasiūlymas: „1.
Teisę įsigyti žemės ūkio paskirties žemės turi:
1) fizinis asmuo, turintis profesinių įgūdžių ir kompetencijos. Tokiu laikomas ne mažiau kaip 3 metus per paskutinius penkerius metus dešimt metų iki žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo sandorio sudarymo dienos žemės ūkio veiklą vykdęs (įskaitant studijų/mokymosi įgyjant žemės ūkio išsimokslinimą laiką) ir (ar) žemės ūkio naudmenas ir (ar) pasėlius deklaravęs fizinis asmuo, kuris Ūkininko ūkio įstatymo nustatyta tvarka yra įregistravęs ūkininko ūkį arba turi žemės ūkio išsimokslinimo diplomą. Šio punkto nuostatos netaikomos jauniesiems ūkininkams iki 40 metų, gavusiems savivaldybės pagal žemės buvimo vietą administracijos direktoriaus sudarytos komisijos leidimą šio įstatymo 2 dalyje nustatyta tvarka įsigyti žemės ūkio paskirties žemę. 2) juridinis asmuo – ne mažiau kaip 3 metus per paskutinius penkerius metus iki žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo sandorio sudarymo dienos žemės ūkio veiklą vykdęs ir (ar) žemės ūkio naudmenas ir (ar) pasėlius deklaravęs, jeigu jo pajamos iš žemės ūkio veiklos sudaro daugiau kaip 50 procentų visų gautų pajamų, ir jeigu jo ekonominis gyvybingumas gali būti įrodytas Žemės ūkio ministerijos nustatyta tvarka įvertinus šio asmens perspektyvas.“
kanceliarijos Teisės departamentas 2014-03-175 5.
Projektu keičiamo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad „juridiniai asmenys gali įsigyti žemės ūkio paskirties žemę nuosavybės teise tik, jeigu <...> iki žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo sandorio dienos ne mažiau kaip trejus paskutinius metus naudoja žemės ūkio paskirties žemę Lietuvoje žemės ūkio produkcijos gamybai“. Manytina, kad dėl šios Išvados 4 punkte pateiktų argumentų, aptariama projekto nuostata neatitiktų <...> SESV 49, 56 bei 63 straipsnių. Pritarti iš dalies Nuostata tobulintina, tačiau, kaip ir daugelyje ES šalių, žemės ūkio paskirties žemės įsigijimas turi būti pirmiausia siejamas su žemės ūkio veikla, todėl pritariama KRK sujungto projekto XIIP-1587(2) ir TTK patobulintai redakcijai:
žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo sandorio sudarymo dienos žemės ūkio veiklą vykdęs ir (ar) žemės ūkio naudmenas ir (ar) pasėlius deklaravęs, jeigu jo pajamos iš žemės ūkio veiklos sudaro daugiau kaip 50 procentų visų gautų pajamų, ir jeigu jo ekonominis gyvybingumas gali būti įrodytas Žemės ūkio ministerijos nustatyta tvarka įvertinus šio asmens perspektyvas.“
kanceliarijos Teisės departamentas
įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje siūloma nustatyti, kad juridiniai asmenys gali įsigyti žemės ūkio paskirties žemę toje savivaldybėje, kurioje yra registruota juridinio asmens buveinė, arba gretimoje savivaldybėje. Siūlomas teisinis reguliavimas kelia abejonių šiais aspektais. Pirma, Civilinio kodekso 2.49 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad juridinio asmens buveinė laikoma ta vieta, kurioje yra nuolatinis jo valdymo organas. Juridinio asmens buveinė apibūdinama nurodant patalpų, kuriose yra buveinė, adresą.
Taigi, pagal projektu siūlomas nuostatas juridinis asmuo, siekdamas įsigyti žemės ūkio paskirties žemę atitinkamoje savivaldybėje, bet neturėdamas joje savo buveinės, turėtų perkelti buveinę (nuolatinį valdymo organą) į tos savivaldybės arba gretimos savivaldybės teritoriją. Pažymėtina, kad projekto aiškinamajame rašte nėra nurodyti argumentai, kurie pagrįstų reikalavimo juridiniam asmeniui turėti savivaldybėje, kurioje yra įsigyjama žemė arba gretimoje savivaldybėje, buveinę. Tokio siūlymo pagrįstumas kelia abejonių, nes juridinio asmens buveinės perkėlimas galimai apsunkintų juridinių asmenų ūkinę veiklą, ypač tokių juridinių asmenų, kurių pagrindinė veikla būtų vykdoma kitų savivaldybių, nei yra įsigyjama žemė, bei užsienio valstybių teritorijose. Buveinę juridiniai asmenys būtų priversti perkelti vien tik dėl to, kad įsigytų žemę. Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 30 d. nutarime pažymėjo, kad įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į žemės rūšį (kategoriją), gali nustatyti žemės teisinį režimą, inter alia nuosavybės naudojimo, ūkinės veiklos ir kitos veiklos sąlygas, apribojimus, draudimus, tačiau minėti apribojimai turi būti konstituciškai pagrįsti. Be to, siūlomu teisiniu reguliavimu būtų sudarytos palankesnės sąlygos atitinkamoje savivaldybėje įsigyti žemę toje savivaldybėje ar gretimoje savivaldybėje jau turintiems buveinę juridiniams asmenims, t.y. tų savivaldybių teritorijose jau vykdantiems veiklą subjektams, nes pastariesiems buveinės perkelti nereikėtų. Todėl manytina, kad tokios projekto nuostatos neatitiktų <...> SESV 49, 56 bei 63 straipsnių. Antra, atkreiptinas dėmesys, kad užsienio juridinių asmenų civilinis teisnumas nustatomas pagal du principus: buveinės ir inkorporavimo.
Remiantis buveinės principu juridiniam asmeniui taikytina teisė yra nustatoma pagal jo buveinės vietos teisę, todėl projektu nustačius reikalavimą juridiniams asmenims turėti buveinę konkrečioje Lietuvos Respublikos savivaldybėje, tai reikštų, kad kitoje valstybėje narėje turintis buveinę juridinis asmuo, ją perkėlęs į Lietuvą, prarastų savo teisinį subjektiškumą pagal savo ankstesnės buveinės valstybės teisę. Trečia, nuostata ,,gretimoje savivaldybėje“ tikslintina, nes nėra aišku, ar gretima savivaldybė būtų suprantama kaip besiribojanti su ta savivaldybe, kurios teritorijoje siekiama įsigyti žemę, ar ši nuostata būtų suprantama kitaip. Siekiant išvengti galimo nevienodo šios nuostatos aiškinimo, ją reikėtų patikslinti. Pritarti Atsižvelgiant į pastabą, klausymų metu pasiūlyta atsisakyti nuostatos dėl juridinio asmens buveinės toje savivaldybėje. 7. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas
3
juridinio asmens, kuris yra akcinė bendrovė, įsigyjamo (įsigyjamų) žemės ūkio paskirties žemės, kaip turinčios ypatingą reikšmę Lietuvos Respublikos ūkiui, sklypo (sklypų) vertė sudaro atskirąjį kapitalo rezervą, kurio neleidžiama akcionuoti, t.y. neleidžiama jo verte formuoti ir didinti bendrovės įstatinį kapitalą. Projekto aiškinamajame rašte nėra nurodoma, kokiais argumentais remiantis siūloma nustatyti tokį ribojimą. Pažymėtina, kad šis ribojimas būtų taikomas tik vienos teisinės formos juridiniams asmenims – akcinėms bendrovėms. Uždarosioms akcinėms bendrovėms jis nebūtų taikomas. Svarstytina, ar tokiu atveju nebūtų pažeistas asmenų lygiateisiškumo principas, nes bendrovėms būtų taikomi nevienodi ribojimai įsigyjant žemės ūkio paskirties žemę.
Kartu atkreiptinas dėmesys, kad Konstitucinis Teismas
žemės rūšį (kategoriją), gali nustatyti žemės teisinį režimą, inter alia nuosavybės naudojimo, ūkinės veiklos ir kitos veiklos sąlygas, apribojimus, draudimus, tačiau minėti apribojimai turi būti konstituciškai pagrįsti. Be to, siūloma nuostata derintina su Akcinių bendrovių įstatymo 51 straipsnio 1 dalimi, kurioje nustatyta, kad įstatinis kapitalas gali būti didinamas iš bendrovės lėšų, t.y. iš nepaskirstytojo pelno, akcijų priedų ir rezervų (išskyrus savų akcijų įsigijimo ir privalomąjį rezervus). Taigi, Akcinių bendrovių įstatymo 51 straipsnio 1 dalyje įvardinami kiti, nei siūloma nustatyti keičiamame įstatyme, rezervai, iš kurių negali būti didinamas įstatinis kapitalas. Kartu, manytume, kad iš vertinamosios nuostatos turinio seka, kad minėti ribojimai būtų taikomi žemės ūkio paskirties žemę jau įsigijusioms akcinėms bendrovėms, todėl kyla abejonių projektu siūlomų keičiamo įstatymo 5 straipsnio 3 dalies nuostatų atitiktis šio straipsnio pavadinimui. Pritarti Į šią nuostatą, kaip netinkamą, atkreipė dėmesį ir STT, sujungtame projekte XIIP-1587(2), kuris pateiktas kaip KRK išvadų projekto priedas. Nuostatos atsisakyta. 8. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas
4
juridiniam asmeniui, kuris yra akcinė bendrovė, kartu su susijusiais asmenimis taikomas įsigyjamos žemės ūkio paskirties žemės bendro maksimalaus
maksimalus asmenų įsigyjamos nuosavybės teise žemės ūkio paskirties žemės plotas siūlomas nustatyti keičiamo įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje.
Pritarti Į šią nuostatą kaip netinkamą atkreipė dėmesį ir STT, sujungtame projekte XIIP-1587(2), kuris pateiktas kaip KRK išvadų projekto priedas, nuostatos atsisakyta. 9. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas
5
įstatymo 5 straipsnio 5 dalyje siūloma nustatyti, kad šio straipsnio 3 dalies reikalavimas taip pat taikomas reorganizuojant kitos juridinės formos bendrovę į akcinę bendrovę. Ši nuostata nedera su Akcinių bendrovių įstatymo
tik tos pačios teisinės formos bendrovės. Atsižvelgus į tai, vertinamąją projekto nuostatą reikėtų suderinti su minėta Akcinių bendrovių įstatymo nuostata. Pritarti
kanceliarijos Teisės departamentas
dėmesys į tai, kad projektu keičiamo įstatymo 4 ir 5 straipsniu siekiama nustatyti skirtingus reikalavimus fiziniams ir juridiniams asmenims, siekiantiems įsigyti žemės ūkio paskirties žemę. Manytume, kad atsižvelgus į Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 30 d. nutarime išdėstytą doktriną, toks teisinis reglamentavimas neatitinka Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto asmenų lygiateisiškumo principo. Pažymėtina, kad SESV 54 straipsnyje įtvirtintas fizinių ir juridinių asmenų lygiateisiškumo principas (įsisteigimo teisės požiūriu): „Bendrovės arba firmos, įkurtos pagal valstybės narės teisę ir Sąjungoje turinčios savo registruotas buveines, centrinę administraciją ar pagrindinę verslo vietą, šiame skyriuje prilyginamos tos valstybės narės pilietybę turintiems asmenims“. Pritarti iš dalies Ne visi reikalavimai gali būti vienodi fiziniams ir juridiniams asmenims, nes jų skirtingi statusai, prigimtis, veikla ir kt. 11. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas
2 11.
Projektu keičiamo įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje siūloma nustatyti, kad asmenims gali būti suteikiama valstybės parama, jeigu Vyriausybės įgaliotos institucijos „pripažįsta, kad asmuo atitinka nustatytus ūkio ekonominio gyvybingumo plėtrai reikalingos paramos kriterijus“. Šios projekto nuostatos nėra aiškios tuo aspektu, kad nėra aišku, koks subjektas ir kokiame teisės akte minėtus kriterijus turi nustatyti. Atkreiptinas dėmesys, jog Konstitucinio Teismo doktrinoje išsakoma nuostata, jog teisinis reguliavimas, susijęs su asmenų teisėmis (šiuo atveju teisė gauti valstybės paramą) ir pareigomis gali būti įtvirtintas tik įstatymuose, o ne poįstatyminiuose teisės aktuose. Pritarti Projekto autorius atsiėmė siūlymą dėl paramos, sujungtame projekte XIIP-1587(2), kuris pateiktas kaip KRK išvadų projekto priedas, nuostatos atsisakyta. 12. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas
straipsnis reglamentuoja apribojimus įsigyjant žemės ūkio paskirties žemę. Šio straipsnio 1 dalyje nustatoma, kad asmenims neleidžiama įsigyti: išimtine nuosavybės teise Lietuvos Respublikai priklausančių objektų žemės; teritorijų, pagal jų planavimo dokumentus rezervuotų viešojo naudojimo keliams ir inžinerinėms komunikacijoms, miestų ar kitų vietovių viešojo naudojimo infrastruktūros objektams ir kitiems bendriems visuomenės poreikiams, žemės; teritorijų, skirtų ar rezervuotų krašto apsaugos reikmėms, žemės, taip pat teritorijų, kuriose žemės įsigijimas įstatymų ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų apribotas saugumo motyvais, žemės. Šios projekto nuostatos nėra aiškios tuo aspektu, kad nurodytų objektų ir teritorijų žemei, manytume, yra nustatoma kitokia pagrindinė žemės naudojimo paskirtis, o ne žemės ūkio paskirties. Svarstytina, ar keičiamo įstatymo 6 straipsnio pavadinimas atitinka šio straipsnio turinį.
Be to, šios projekto nuostatos nėra aiškios santykyje su Žemės įstatymo 6 straipsnio, nustatančio kokia žemė priklauso Lietuvos valstybei išimtine nuosavybės teise, nuostatomis bei Žemės reformos įstatymo 13 straipsnio, reglamentuojančio neprivatizuojamą žemę, nuostatomis. Pritarti Nuostatos nesuderintos su Žemės ir Žemės reformos įstatymais, be to, šiuo įstatymu siūlomi reguliuoti visuomeniniai santykiai yra ne šio įstatymo dalykas, yra siūlomas perteklinis reguliavimas, suteikiantis daugiau neaiškumo, nes trimis įstatymais siekiama sureguliuoti tuos pačius santykius. 13. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas
2
pasienio ruožams priskirtos žemės, taip pat Baltijos jūros ir Kuršių marių pakrantė 7 km. pločio ruožo žemės leidžiama įsigyti tik Lietuvos Respublikos piliečiams bei Lietuvoje registruotiems ir veikiantiems juridiniams asmenims – žemės ūkio produkcijos gamintojams. Nei iš projekto, nei iš jo aiškinamojo rašto nuostatų nėra aišku, kodėl siūloma nustatyti apribojimus kitiems asmenims nei aukščiau įvardinti įsigyti žemę pasienio bei Baltijos jūros ir Kuršių marių pakrantė 7 km. pločio ruožuose. Be to, šias projekto nuostatas reikėtų tikslinti nurodant kokios pagrindinės žemės naudojimo paskirties žemę leidžiama įsigyti. Pritarti iš dalies Norma turėtų būti patikslinta, kokios paskirties žemę gali pirkti asmenys, tačiau išimtis valstybė gali nustatyti. 14. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas
1
paskirties žemės, turinčios ypatingą reikšmę Lietuvos Respublikos ūkiui, sklypui įsigyti reikalingas specialus leidimas“.
Šios projekto nuostatos nėra aiškios tuo aspektu, kad nėra aišku, ar visa žemės ūkio paskirties žemė turi
„ypatingą reikšmę Lietuvos Respublikos ūkiui“ ir norint ją įsigyti
reikalingas leidimas, ar tik tam tikra tokios paskirties žemės dalis, o kitai žemės ūkio paskirties žemei, neturinčiai ypatingos reikšmės Lietuvos Respublikos ūkiui, tokio leidimo ją įsigyjant nereikėtų. Siūlytume tikslinti šias projekto nuostatas. Pritarti STT taip pat atkreipė dėmesį, kad nuostata tikslintina, sujungtame projekte XIIP-1587(2), kuris pateiktas kaip KRK išvadų projekto priedas, 2 straipsnio 4 dalyje nuostata patikslinta. 15. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas
3
leidimo įsigyti žemės ūkio paskirties žemę turi kreiptis į Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos. Atsižvelgiant į tai, kad minėta tarnyba turi savo teritorinius padalinius ir norint palengvinti asmenims administracinę naštą, svarstytina, ar šiose projekto nuostatose nereikėtų nustatyti, kad asmuo dėl leidimo įsigyti žemės ūkio paskirties žemę turi kreiptis į minėtos tarnybos teritorinį padalinį. Be to, siekiant aiškumo, šiose projekto nuostatose siūlytume išbraukti žodžius „apie susijusius asmenis“, nes minėtoje deklaracijoje pateikiami duomenys yra ne vien tik apie susijusius asmenis. Pritarti Nuostata patikslinta sujungtame projekte XIIP-1587(2), kuris pateiktas kaip KRK išvadų projekto priedas. 16. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas
6 16.
Projektu keičiamo įstatymo 8 straipsnio 6 dalyje siūloma nustatyti, kad asmuo žemės pirkimo-pardavimo sutartyje privalo įsipareigoti neperleisti šio sklypo kitiems asmenims ne mažiau kaip 5 metus nuo jo įsigijimo dienos, taip pat įsipareigoti ne mažiau kaip 5 metus nuo žemės sklypo įsigijimo dienos gaminti žemės ūkio produkciją, kurios minimalų kiekį vienam hektarui žemės nustato Vyriausybės įgaliota institucija. Asmuo, pažeidęs nurodytus įsipareigojimus, atsako Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka. Šios projekto nuostatos svarstytinos keliais aspektais. Pirma, nėra aišku, kodėl minėti asmens įsipareigojimai numatomi tik žemės pirkimo–pardavimo sandoriuose, tuo tarpu kituose žemės įsigijimo sandoriuose (pavyzdžiui, dovanojimo, mainų ir pan.) tokių asmens įsipareigojimų projekto nuostatos nenumato. Antra, svarstytina, ar protinga įstatymu nustatyti privalomą 5 metų terminą įsigijus žemę gaminti žemės ūkio produkciją be jokių išimčių, nes gali susiklostyti situacija, kai asmuo dėl svarbių priežasčių (pavyzdžiui, ligos, gręsiančio bankroto ir pan.) negalėtų žemės dirbti ar būtų priverstas ją parduoti. Tuo tarpu įstatymas už tai nustato atsakomybę. Trečia, atkreiptinas dėmesys, kad Žemės įstatymo 25 straipsnio 5 dalies nuostatos leidžia tam tikrais atvejais žemės ūkio paskirties žemę apsodinti mišku nekeičiant pagrindinės žemės naudojimo paskirties. Svarstytina, ar įsigyjant tokią žemę būtų protinga reikalauti, kad asmuo įsipareigotų tokioje žemėje 5 metus gaminti žemės ūkio produkciją. Ketvirta, nėra aišku, pagal kokius įstatymus asmuo atsakytų, jei pažeistų nurodytus įsipareigojimus. Taip pat, nėra aiškus tokių įsipareigojimų vykdymo kontrolės mechanizmas, t.y., nėra aišku, kokie subjektai privalėtų tikrinti, ar asmuo vykdo ir kaip sandoryje prisiimtus įsipareigojimus, trauktų juos atsakomybėn ir pan.
Pritarti Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad nėra suderintos įstatymų nuostatos (su Žemės įstatymu ir kt.)
kanceliarijos Teisės departamentas
7
įstatymo 8 straipsnio 7 dalyje siūloma nustatyti, kad šio straipsnio 2 dalies nuostatos netaikomos, kai žemė įgyjama paveldėjimo ir nuosavybės teisės atkūrimo būdais, taip pat kai žemės savininkas (ar sutuoktiniai kaip bendraturčiai) nuosavybės teise priklausančią žemę perleidžia savo sūnui ar dukrai. Iš šios nuostatos nėra aišku, ar aukščiau nurodytiems asmenims, siekiant įsigyti žemę, nereikėtų kreiptis dėl leidimo išdavimo į projektu keičiamo įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje nurodytą instituciją, ar pastariesiems iš viso nereikėtų gauti leidimo įsigyti žemę. Atsižvelgus į tai, ši projekto nuostata tikslintina. Be to, iš šios nuostatos turinio galima būtų daryti išvadą, kad asmenims, kuriems būtų atkuriamos nuosavybės teisės į žemės ūkio paskirties žemę natūra bei jos paveldėtojams, nereikėtų gauti tik leidimo įsigyti žemę, bet jiems būtų taikomi kiti projektu keičiamo įstatymo 4 straipsnyje siūlomi nustatyti reikalavimai. Siekiant išvengti galimo nevienodo įstatymo nuostatų aiškinimo taikant įstatymą, manytume, kad projekte reikėtų aiškiai apibrėžti keičiamo įstatymo ir Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo santykį bei nustatyti žemės ūkio paskirties žemės paveldėjimo ypatumus visiems subjektams, kurie pagal keičiamą įstatymą turėtų teisę įsigyti žemės ūkio paskirties žemę.
Kartu pažymėtina, kad iš projekto nuostatų nėra aišku, kokiais argumentais remiantis siūloma nustatyti, kad leidimo nereikėtų gauti tik tuo atveju, kai žemę savininkas perleidžia savo sūnui ir dukrai, kai tuo tarpu perleidžiant kitiems artimiesiems giminaičiams, nurodytiems Civilinio kodekso 3.135 straipsnyje, leidimą reikėtų gauti. Be to, žodžių junginys ,,sūnui ir dukrai” galėtų būti aiškinamas taip, kad leidimą nereikia gauti tik tuo atveju, kai žemė perleidžiama jiems abiems kartu, bet ne tuo atveju, kai ji būtų perleidžiama kiekvienam jų atskirai, taip pat ši nuostata neapimtų tokio atvejo, kai žemė būtų perleidžiama keliems sūnums ar dukroms. Kartu atkreiptinas dėmesys, kad minėtą junginį apimtų viena sąvoka -,,vaikai”. Atsižvelgus į tai, svarstytina, ar vietoj junginio nereikėtų naudoti sąvoką ,,vaikas (-ai) (įvaikis (-iai)”. Kita vertus, iš projekto nuostatų nėra aišku, kurie subjektai kontroliuotų, ar toks perleidimas atitiktų kitus įstatyme siūlomus nustatyti reikalavimus, jeigu perleidimui nereikėtų gauti leidimo. Pažymėtina, kad pagal projektu siūlomas keičiamo įstatymo 8 straipsnio nuostatas šią funkciją atliktų būtent leidimus išduodanti institucija.
Pritarti iš dalies Kai kurios nuostatos iš tikro turi būti tikslesnės, tačiau, kad netaikomi vienodi reikalavimai paveldėjimo, žemės perleidimo vaikams ir nuosavybės atkūrimo atvejais, tai yra logiškos išimtys, nes būtų sunku įsivaizduoti suderinimą su CK, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymais bei praktinį taikymą, kad atkuriant nuosavybės teises ar paveldint žemę, dar asmuo turėtų įrodinėti, ar pasirengęs ūkininkauti, juo labiau, kad 23 metus vykdžius žemės reformą ir nuosavybės teisių atkūrimą kitomis sąlygomis, šiuo metu pakeitus sąlygas iš esmės, nuostata galėtų būti pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai. 18. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas 2014-03-17 9,10 2,1
nurodomos kategorijos asmenų, turinčių pirmumo teisę įsigyti atitinkamai valstybinę ir privačią žemės ūkio paskirties žemę, nustatant šiems asmenims ir tam tikrus reikalavimus – perkamoje žemėje turėti žemės ūkio veiklai naudojamų statinių ar įrenginių; ne mažiau kaip metus naudoti perkamus žemės ūkio paskirties žemės sklypus ir pan. Pažymėtina, kad projektu keičiamo įstatymo 4 ir 5 straipsnyje yra nurodomi bendrieji reikalavimai atitinkamai fiziniams ir juridiniams asmenims, siekiantiems įsigyti žemės ūkio paskirties žemės. Nėra aiškus šių nuostatų tarpusavio santykis. Pritarti
kanceliarijos Teisės departamentas
1
19Projektu keičiamo įstatymo 11 straipsnio 1 dalies nuostatos, manytume,
nėra norminio pobūdžio, todėl siūlytume jų atsisakyti. Be to, šiose nuostatose vartojamos sąvokos „kooperuotas šeimos ūkis“ turinys nėra aiškus, nes nėra apibrėžtas jokiuose galiojančiuose įstatymuose. Taip pat nėra aiškus minėtos sąvokos santykis su įstatyme vartojama sąvoka „ūkininko ūkis“.
Be to, neaišku, ar šiose projekto nuostatose kalbama tik apie valstybės paramą įsigyjant žemės ūkio paskirties žemę, ar aplamai apie valstybės paramą žemės ūkio ir kaimo plėtrai. Pastaruoju atveju, svarstytinas šių projekto nuostatų santykis su Žemės ūkio, maisto ūkio ir kaimo plėtros įstatymo, kurio paskirtis reglamentuoti Lietuvos Respublikos valstybės, Europos Sąjungos paramos žemės ūkiui, maisto ūkiui ir kaimo plėtrai įgyvendinimo principus, valstybės ir Europos Sąjungos paramos priemones ir pan., nuostatomis. Pritarti
kanceliarijos Teisės departamentas
2
duomenys, susiję su paramos žemės ūkiui ir kaimo plėtrai gavimu, žemės perleidimo ir nuomos sandoriais, turi būti kaupiami vientisoje valstybinėje duomenų bazėje“. Šios projekto nuostatos nėra aiškios keliais aspektais. Pirma, manytume, kad visų duomenų, susijusių su parama žemės ūkiui ir kaimo plėtrai gavimu, žemės perleidimo ir nuomos sandoriais, kaupimo reglamentavimas yra ne šio įstatymo dalykas, nes projekte reglamentuojama tik valstybės parama įsigyjant žemės ūkio paskirties žemę, taip pat sandoriai, susiję su žemės ūkio paskirties žemės įsigijimu. Antra, nėra aiškus formuluotės „vientisoje valstybinėje duomenų bazėje“ turinys. Svarstytina, ar šių projekto nuostatų nereikėtų suderinti su Valstybės informacinių išteklių valdymo įstatymo nuostatomis. Pritarti
kanceliarijos Teisės departamentas
3
įstatymo 11 straipsnio 3 dalyje nurodoma, kad „valstybinės žemės ūkio paskirties žemės pirkimo-pardavimo sutartyje įrašoma sąlyga, kad valstybinės žemės pirkėjas, įgijęs šią žemę išsimokėtinai, teisę ją perleisti kitiems asmenims įgyja tik po to, kai sumoka visą šios žemės kainą“.
Nėra aišku, koks yra šios nuostatos santykis su projektu keičiamo įstatymo 8 straipsnio 6 dalyje nustatytais terminais, kurie taip pat turi būti įrašyti į pirkimo-pardavimo sutartį. Ši pastaba taikytina ir projektu keičiamo įstatymo
kanceliarijos Teisės departamentas
4
įstatymo 11 straipsnio 4 dalyje siūloma nustatyti, kad tais atvejais, kai valstybės parama įsigyjant privačios žemės ūkio paskirties žemės sklypą buvo suteikta pagal iki 2014 m. sausio 1 d. galiojusias Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, šios žemės sklypo pagrindinė žemės naudojimo paskirtis gali būti keičiama ne anksčiau kaip po 5 metų nuo žemės sklypo įsigijimo dienos. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo
žemės įsigijimo laikinojo įstatymo 3 ir 5 straipsnių pakeitimo įstatymo Nr. XI-1247 įsigaliojimo dienos. Atsižvelgus į tai, projekto nuostatos tikslintinos. Pritarti
kanceliarijos Teisės departamentas 2014-03-17 1,42
m. sausio 1 d. įsigaliojo Teisėkūros pagrindų įstatymas, taip pat Teisės aktų projektų rengimo rekomendacijos, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2013 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 1R-298. Šiais teisės aktais nustatomi nauji reikalavimai rengiamiems teisės aktų projektams.
Atsižvelgiant į rekomendacijų 35.5 (projekto 1 straipsnis), 31.5 (projekto lyginamasis variantas), 35.4 (projektu keičiamo įstatymo 4 straipsnio 2 dalis) 93.4 (projekto 1 straipsnyje dėstomas įstatymo pavadinimas) projekto tekstas tikslintinas. Be to, projekto lyginamąjį variantą reikėtų išdėstyti pagal jam keliamus juridinės technikos reikalavimus. Pritarti
kanceliarijos Teisės departamentas
oficialaus jo paskelbimo Teisės aktų registre. Pažymėtina, kad pagal projekto aiškinamąjį raštą įstatymui įgyvendinti reikės priimti naujus ar pakeisti galiojančius poįstatyminius teisės aktus. Atsižvelgiant į tai, jog įstatymo įgyvendinimui būtų tinkamai pasirengta, svarstytina, ar nereikėtų nustatyti vėlesnę įstatymo įsigaliojimo datą bei įpareigojimą atitinkamoms institucijoms priimti įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus iki įstatymo įsigaliojimo. Be to, manytume, įstatymo įsigaliojimo data turėtų būti suderinta ir su Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalies įgyvendinimo konstitucinio įstatymo 17 straipsnio 2 dalies nuostatomis. Atsižvelgti Pasiūlymas dėl vėlesnės įstatymo įsigaliojimo datos svarstytinas, nes įstatymas turėtų įsigalioti iki 2014-05-01 (balandžio 30 d. baigiasi Lietuvai ž. ū. ž pardavimui nustatytas pereinamasis laikotarpis). Konstituciniam įstatymui nustatyta kita svarstymo ir priėmimo procedūra, todėl numatoma jo vėlesnė įsigaliojimo data. Pagrindiniam Komitetui siūlytina apsvarstyti TD pastabą dėl įsigaliojimo datos ir įgyvendinančių teisės aktų parengimo, nes pasirengimui liko nedaug laiko iki nustatytos datos – 2014-05-01. 25. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas 2014-03-17 * 25.
Atkreipiame dėmesį, kad projektu siūloma reglamentuoti disponavimą valstybės turtu, o Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad valstybės turto savininko funkcijas įgyvendina Seimas ir Vyriausybė, todėl svarstytina, ar dėl teikiamo įstatymo projekto nereikėtų prašyti Vyriausybės išvados. Atsižvelgti Atsižvelgiant į įstatymo įsigaliojimo datą (turėtų įsigalioti iki 2014-05-01) tikėtina, kad Vyriausybė nesuspėtų pateikti išvados (Seimo statuto 138 str. 4 d. nustatyta, kad Vyriausybė išvadas pateikia Seimui per 4 savaites.). Be to, pati Vyriausybė pateikusi įstatymų projektų paketą su panašiomis tendencijomis ir nuostatomis ir šiais projektais pareiškusi savo nuomonę. 26. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas
teisės akto projekto rengėjas atlieka rengiamo teisės akto projekto antikorupcinį vertinimą, jeigu rengiamame teisės akte numatoma reglamentuoti santykius, susijusius su valstybės ar savivaldybių turto nuosavybės teisės perleidimu privatiems asmenims. Atkreiptinas dėmesys, kad projekto aiškinamajame rašte nėra nurodyta, ar toks vertinimas buvo atliktas. Pritarti Specialiųjų tyrimų tarnyba yra pateikusi antikorupcinį vertinimą, raštas G-2014-3585 (žr. 4 lentelę). 27. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas
Žemės reformos įstatymo nuostatomis (pavyzdžiui, 8 straipsnio 4 dalis, 9 straipsnio 1 dalis), todėl atkreiptinas dėmesys į Seimo statuto 135 straipsnio 5 dalį bei 137 straipsnio 2 dalį. Pritarti Įstatymai turi būti suderinti, be to, įstatymuos neturi būti prieštaraujančių, neaiškių, dubliuojančių nuostatų, apie įstatymų leidėjo pareigą priimti aiškias normas ne kartą yra pasisakęs ir Konstitucinis Teismas. 28.
kanceliarijos Teisės departamentas
Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo Nr. IX-1314 6 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas (reg. Nr. XIIP-1520) bei Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo Nr. IX-1314 pakeitimo įstatymo projektas (reg. Nr. XIIP-1587) bei su juo susiję Lietuvos Respublikos Miškų įstatymo Nr. I-671 papildymo 4¹ straipsniu įstatymo projektas (reg. Nr. XIIP-1588) ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalies įgyvendinimo konstitucinio įstatymo Nr. I-1392 pakeitimo įstatymo projektas (reg. Nr. XIIP-1589), atkreiptinas dėmesys į Seimo statuto 137 straipsnio 4 dalį. Pritarti Siūlytina pagrindiniam Kaimo reikalų komitetui parengti vieną sujungtą projektą. Seimo statuto 137 str. 4 d. nustatyta: „4. Jeigu yra gauti keli to paties įstatymo tų pačių arba skirtingų straipsnių pakeitimo ar papildymo įstatymų projektai, jie Seimo posėdyje pateikiami ir nagrinėjami kartu, o Seimo paskirtas pagrindinis komitetas gali juos sujungti ir pateikti Seimui svarstyti vieną bendrą projektą.“ Po klausymų parengtas patobulintas sujungtas projektas XIIP-1587(2). 29. Europos teisės departamentas prie Teisingumo ministerijos 2014-03-25 * Išnagrinėję Lietuvos Respublikos Seimo 2014 m. kovo 13 d. raštu pakartotinai pateiktą Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo Nr. IX‑1314 pakeitimo įstatymo projektą (toliau – Projektas) Nr. XIIP-1498(2) teikiame tas pačias pastabas, kurios buvo pateiktos ir Europos teisės departamento 2014 m. kovo 10 d. rašte Nr. NR‑207, kadangi į jas nebuvo atsižvelgta, bei teikiame papildomas pastabas dėl kai kurių naujausių pakeitimų. Dėl valstybės paramos įsigyjant žemės ūkio paskirties žemę Projekto 3 straipsniu ir 11 straipsniu yra keičiamos nuostatos, susijusios su valstybės parama įsigyjant žemės ūkio paskirties žemę.
Atkreipiame dėmesį, kad pagal
institucijų teikiama išimtinė valstybės pagalba, naudojama valstybinės žemės ūkio paskirties žemės pirkimui skirtoms paskoloms, yra leidžiama tik iki 2013 m. gruodžio 31 d. Manome, kad nurodytos Projekto nuostatos turėtų būti atitinkamai pakeistos. Dėl draudimo užsieniečiams įsigyti žemės tam tikrose teritorijose Pirmajame Projekto variante 6 straipsnio 2 dalyje buvo nurodyta, kad tik Lietuvos Respublikos piliečiams ir Lietuvoje registruotiems ir veikiantiems juridiniams asmenims leidžiama įsigyti pasienio ruožams priskirtinos žemės. Atnaujintame Projekte prie draudžiamų teritorijų taip pat priskirtos ir Baltijos jūros ir Kuršių marių pakrantės 7 km. pločio ruožo žemė. Nekartodami Europos teisės departamento 2014 m. kovo 10 d. išvados Nr. NR‑207 pažymime, kad ir šių papildomai nustatytų teritorijų įsigijimo visiškas uždraudimas kitų ES valstybių narių subjektams yra nepagrįstas ir neproporcingas. Dėl draudimo perleisti žemę ne mažiau kaip 5 metų Naujajame Projekto variante 8 straipsnio 6 dalyje nustatyti įsipareigojimai sumažinti nuo 10 metų iki 5 metų. Atsižvelgdami į prieš tai pateiktas Europos teisės departamento pateiktas pastabas, norėtume pažymėti, kad laikomės nuomonės, kad pagrindinis Projekto tikslas turėtų būti racionalus žemės ūkio paskirties žemės naudojimas (žemės pirkimo spekuliacijoms užkirsti gali būti priimamos kitos, efektyvesnės ir mažiau ribojančios priemonės – pavyzdžiai pateikti ankstesniame Europos teisės departamento rašte).
Siekiant įgyvendinti šį tikslą turėtų būti koncentruojamasi į tinkamos žemės ūkio veiklos konkrečiame sklype kontrolę, o ne į savininkų kaitą (juk net savininkui nesikeičiant konkrečią žemę tam tikru laikotarpiu galėtų valdyti ir žemės ūkio veiklą vykdyti skirtingi nuomininkai). Atitinkamai manome, kad draudimas perleisti žemę yra nepagrįstas ir neproporcingas. Atsižvelgti Komitetas pritarė daugumai patobulinto susijungto įstatymo projekto XIIP-1587(2), kuris pateiktas kaip KRK išvadų projekto priedas, nuostatų, kurios susietos su 1 straipsnyje nustatytais tikslais, kartu vertindamas Teisės departamento, Europos teisės departamento ir Specialiųjų tyrimų tarnybos išvadas. Svarstomų įstatymų projektų XIIP-1498(2), XIIP-1587 ir XIIP-1638 pirmuose variantuose nemaža dalis nuostatų buvo diskutuotinos (pvz., dėl reikalavimo gyventi toje savivaldybėje, dėl pirkimo-pardavimo žemės sklypų tos ar gretimos savivaldybės gyventojams, dėl lietuvių kalbos mokėjimo ir kt.), nes kaip ir ekspertai pastebėjo, dauguma saugiklių nesusiję su įstatymuose nustatytų tikslų pasiekimu ir jų įgyvendinimu. 3. Piliečių, asociacijų, politinių partijų ir kitų suinteresuotų asmenų pasiūlymai:-. 4. Valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų pasiūlymai:
Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę Str. Str. d. P. 1. Specialiųjų tyrimų tarnyba
Projektu Nr. XIIP-1498(2) siūlomo Įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje ir 8 straipsnio 1 dalyje vartojama formuluotė žemės ūkio paskirties žemės, turinčios ypatingą reikšmę Lietuvos Respublikos ūkiui. Iš Projekto Nr. XIIP-1498(2) lieka neaišku, ar minėta formuluotė reiškia, kad visa žemės ūkio paskirties žemė turi ypatingą reikšmę Lietuvos Respublikos ūkiui, ar tik tam tikri žemės ūkio paskirties žemės sklypai. Kadangi pagal Projekto Nr. XIIP-1498(2) 8 straipsnį žemės ūkio paskirties žemės sklypų, turinčių ypatingą reikšmę Lietuvos Respublikos ūkiui įsigijimui bus reikalingi specialūs leidimai (Projekto Nr. XIIP-1498(2) priėmimo atveju), siekiant išvengti dviprasmiškumų siūlytume Projektą Nr. XIIP-1498(2) konkretizuoti (pavyzdžiui, tuo atveju, jeigu žemės ūkio paskirties žemės, turinčios ypatingą reikšmę Lietuvos Respublikos ūkiui statusas bus suteikiamas tik tam tikriems žemės ūkio paskirties žemės sklypams, siūlytume Projektu Nr. XIIP-1468(2) nustatyti tokių žemės sklypų kriterijus). Pritarti Tikslinti pastaboje nurodytų straipsnių nuostatas, kad nekiltų dviprasmybių, neaiškumų, praktinio taikymo problemų. 2. Specialiųjų tyrimų tarnyba
4
bendrovėms nustatomas žemės ūkio paskirties žemės įsigijimui taikomas ploto apribojimas. Atsižvelgdami į įstatymo tikslus manytume, kad svarstytina, ar toks apribojimas neturėtų būti taikomas ir kitų teisinių formų juridiniams asmenims. Pritarti Patobulintame sujungtame projekte XIIP-1587(2), kuris pateiktas kaip KRK išvadų projekto priedas, nuostatos atsisakyta. 3. Specialiųjų tyrimų tarnyba
6
5Projekto Nr.
Projekto Nr. XIIP-1498(2) 8 straipsnio 6 dalimi numatoma, kad asmuo, kuriam išduotas leidimas įsigyti nuosavybes teise žemės ūkio paskirties žemės sklypą, žemės pirkimo-pardavimo sutartyje privalo įsipareigoti neperleisti šio sklypo kitiems asmenims ne mažiau kaip 5 metus nuo jo įsigijimo dienos, taip pat įsipareigoti ne mažiau kaip 5 metus nuo žemės sklypo įsigijimo dienos gaminti žemės ūkio produkciją, kurios minimalų kiekį vienam hektarui žemės nustato Vyriausybės įgaliota institucija. Asmuo, pažeidęs nurodytus įsipareigojimus, atsako Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka. Specialiųjų tyrimų tarnybos nuomone, iš minėtų nuostatų lieka neaišku, kaip ir kas kontroliuos, kad įsipareigojimas ne mažiau kaip 5 metus nuo žemės sklypo Įsigijimo dienos gaminti žemės ūkio produkciją, kurios minimalų kiekį vienam hektarui žemės nustato Vyriausybės įgaliota institucija bus tinkamai vykdomas, taip pat tokio įsipareigojimo nevykdymo padariniai. Pritarti Patobulintame sujungtame projekte XIIP-1587(2), kuris pateiktas kaip KRK išvadų projekto priedas, nuostatos atsisakyta. 4. Specialiųjų tyrimų tarnyba 2014-03-31 4,8 2, 7,8
neaiškus Projekto Nr. XIIP-1498(2) 4 straipsnio ir 8 straipsnio 2 ir 7 dalių nuostatų santykis: pagal Projekto Nr. XIIP-1498(2) 8 straipsnio 8 dalies nuostatas įsigyjant didesnį kaip 10 ha žemės sklypą paveldėjimo ir nuosavybės teisės atkūrimo būdais, taip pat atvejais, kai žemės savininkas (ar sutuoktiniai kaip bendraturčiai) nuosavybės teise priklausančią žemę perleistų savo sūnui ar dukrai, nebūtų taikomas Projekto Nr. XIIP-1498(2) 8 straipsnio 2 dalyje nustatymas reikalavimas gauti leidimą. Tačiau pagal Projekto Nr. XIIP-1498(2) 4 straipsnio nuostatas tokį žemės sklypą gali įsigyti tik nustatytus reikalavimus atitinkantys asmenys.
Šiuo atveju lieka neaišku, kaip šioje situacijoje turėtų būti sprendžiamas žemės sklypo įsigijimo klausimas: ar norintis įgyti žemės sklypą asmuo privalėtų įgyti atitinkamus gebėjimus; ar neįgijus atitinkamų kriterijų būtų leidžiama įgyti ne didesnį kaip 10 ha žemės sklypą, ar pan. Pritarti Nuostatos tikslintinos dėl procedūros, tačiau jų esmė neturėtų būti keičiama, juo labiau, kad nuosavybės teisių atkūrimo procesas jau eina į pabaigą ir kitiems asmenims nebuvo taikomi tokie apsunkinimai. Taikoma logiška išimtis paveldėjimui, nuosavybės teisių atkūrimui ir žemės perleidimui vaikams, tik turi būti aiškiai nustatyta procedūra, pvz., kad tokiais atvejais papildomų reikalavimų nereikės ar pan.. 5. Specialiųjų tyrimų tarnyba 2014-03-31 * Apibendrindama aukščiau išdėstytą Specialiųjų tyrimų tarnyba mano, kad Projektų Nr. XIIP-1587 ir Nr. XIIP-1498(2) dalis nuostatų yra pernelyg abstrakčios ir neatskleidžia jų įgyvendinimo principų ir tvarkos. Taip pat dalis nuostatų gali būti interpretuojamos (aiškinamos ir taikomos) dviprasmiškai, todėl turėtų būti tikslinamos. Atkreipiame dėmesį, kad Specialiųjų tyrimų tarnyba nevertino Projektais Nr. XIIP-1587 ir Nr. X IIP-1498(2) siūlomo teisinio reglamentavimo atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Europos Sąjungos teisei. Pritarti Pritartina, kad daugelis nuostatų tobulintinos, tikslintinos arba jų atsisakytina, kad nekiltų kolizijų, praktinio taikymo problemų. 5. Subjektų, turinčių įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, pasiūlymai:
Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę Str. Str. d. P. 1.
2014-03-242 Argumentai: Įstatymo projekte numatoma užsienio subjektams, atitinkantiems Lietuvos pasirinktos europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus, leisti įsigyti Lietuvoje žemės ūkio ir miškų paskirties žemę. Stojant į Europos Sąjungą ( ES ) dėl laisvo kapitalo judėjimo įsipareigojome tik ES šalims, bet ne transatlantinės integracijos kriterijus atitinkančioms šalims. Projekto nuostatas siūloma papildyti reikalavimais užsienio subjektams ir perkeliant nuostatą iš Konstitucinio įstatymo dėl žemės reformos įgyvendinimo, atkuriant nuosavybės teisę į žemę Lietuvos piliečiams. Pasiūlymas:
Siūlau įstatymo 2 straipsnį pakeisti ir jį išdėstyti taip: „2 Straipsnis. Subjektai, kurie gali įsigyti žemės ūkio paskirties žemę nuosavybės teise 1.Žemės ūkio paskirties žemę šio įstatymo nustatytomis sąlygomis gali įsigyti šie fiziniai asmenys:
1) Lietuvos Respublikos piliečiai;
2) Lietuvos Respublikos įstatymus atitinkantys Europos Sąjungos valstybių narių ir valstybių Europos ekonominės erdvės susitarimo dalyvių piliečiai ir juridiniai asmenys, bent trejus metus gyvenantys ( ar veikiantys ) ir mokantys mokesčius Lietuvoje, kurie nekelia grėsmės Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui, suverenitetui ar teritorijos vientisumui, konstitucinei santvarkai, negali sukelti ypač sunkių pasekmių valstybės interesams, pavojaus žmonių gyvybei ir pateikę įrodymus dėl ypatingų (finansinių, kultūrinių, giminystės, šeimos ir kilmės ) ryšių su Lietuva, vietos bendruomene;
3) Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytus Lietuvos pasirinktos europinės bei transatlantinės integracijos kriterijus atitinkančių kitų valstybių piliečiai, bent trejus metus gyvenantys Lietuvoje.
2.Teisę įsigyti žemės ūkio paskirties žemę Lietuvoje šio įstatymo nustatytomis sąlygomis ir tvarka turi šie juridiniai asmenys:
1) Lietuvoje registruoti ir veikiantys juridiniai asmenys – žemės ūkio produkcijos gamintojai, užsiimantys žemės ūkio produkcijos gamyba Lietuvos teritorijoje ir mokantys mokesčius ne mažiau kaip 5 metus;
2) Lietuvos fizinių arba juridinių asmenų steigiami juridiniai asmenys, kurių steigimo dokumentuose nustatytas veiklos tikslas – žemės ūkio produkcijos gamyba;
3) 2) Europos Sąjungos valstybių narių, Europos ekonominės erdvės susitarimo dalyvių taip pat Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytus Lietuvos pasirinktos europinės bei transatlantinės integracijos kriterijus atitinkančių valstybių fizinių ir juridinių asmenų Lietuvoje steigiami juridiniai asmenys, užsiimantys žemės ūkio produkcijos gamyba Lietuvos teritorijoje ir mokantys mokesčius ne mažiau kaip
žemės ūkio produkcijos gamyba. 3.
įstatymų nustatytų Lietuvos pasirinktos europinės bei transatlantinės integracijos kriterijų neatitinkančiųtys valstybių užsienio subjektamsi žemės ūkio paskirties žemės nuosavybės teise įsigyti neleidžiama. 4. Žemės ūkio paskirties žemė ir miško paskirties žemė gali būti parduodama ar kitaip perduodama privačios nuosavybės teise subjektams, tik baigus atkurti nuosavybės teises bei žemės reformą toje kadastro vietovėje įstatymų nustatyta tvarka. “ Nepritarti Nepritartina siūlymui. Dalis reikalavimų subjektams, teikiamų pasiūlyme, artimesni represinės teisės normoms ir terminijai, tokie kaip: „nekelia grėsmės nacionaliniam saugumui, suverenitetui ar teritorijos vientisumui, konstitucinei santvarkai, negali sukelti ypač sunkių pasekmių valstybės interesams, pavojaus žmonių gyvybei“ (jeigu vadovaujamasi Lenkijos patirtimi, pasakytina, kad Lenkijos žemės santykius reguliuojančiuose teisės aktuose švelnesnės nuostatos, PTD apžvalga 2014-01-13 „Žemės įsigijimo apribojimai Europos Sąjungos valstybėse“). Siūloma pritarti KRK parengtam patobulintam įstatymo projektui XIIP-1587(2), kuris pateiktas kaip KRK išvadų projekto priedas, su Teisės ir teisėtvarkos komiteto pasiūlymais. 2. Seimo narė Aurelija Stancikienė 2014-03-244 Argumentai:
Įstatymo projekte numatoma, kad žemės ūkio paskirties žemės gali įsigyti fiziniai asmenys, kurie trejus metus nuolat gyvena Lietuvoje, moka valstybinę kalbą ir turi profesinių įgūdžių. Šias nuostatas siūloma praplėsti nustatant, kad fiziniai asmenys turi mokėti Lietuvoje mokesčius, pateikti deklaraciją ir gauti prie savivaldybių sudarytos komisijos rekomendaciją. Tokiu būdu, norima į šį procesą įjungti vietines bendruomenes, specialistus, ūkininkus ir, tuo pačiu, sumažinti krūvį Nacionalinei žemės tarnybai. Pasiūlymas:
Siūlau įstatymo 4 straipsnį pakeisti ir jį išdėstyti taip: „4 straipsnis. Reikalavimai fiziniams asmenims, pageidaujantiems nuosavybės teise įsigyti žemės ūkio paskirties žemės sklypą 1.
Žemės ūkio paskirties žemę nuosavybės teise gali įsigyti šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nurodyti fiziniai asmenys, atitinkantys tokius reikalavimus:
1) iki žemės ūkio paskirties žemės sklypo įsigijimo sandorio sudarymo dienos bent trejus paskutinius metus nuolat gyvena Lietuvoje, moka mokesčius Lietuvos teritorijoje ir vykdo žemės ūkio veiklą sklypą nuomodamas, ar nuosavybės teise turimame kitame sklype;
2) moka valstybinę kalbą;
3) turi ūkininkavimui reikalingų profesinių įgūdžių ir kompetencijos;
4) tenkina šio įstatymo nustatytus valdomos žemės ūkio paskirties žemės ribojimus. 5) pateikia deklaraciją, atitinkančią 7 straipsnio 10 dalies nuostatas;
6) pateikia savivaldybės administracijos direktoriaus sudarytos komisijos ( iš savivaldybės administracijos atstovo (-ų), vietos bendruomenės atstovo, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, Aplinkos ministerijos regiono pagal žemės buvimo vietą aplinkos apsaugos departamento ir savivaldybėje veikiančių žemės savininkus ir (ar) žemės ūkio veiklą vykdančius asmenis vienijančių savivaldos organizacijų atstovų) rekomendaciją. 2. Asmuo laikomas mokančiu lietuvių kalbą, jeigu jis: a) lietuvių kalbos mokėsi Lietuvos bendrojo lavinimo mokykloje ir turi tai patvirtinantį dokumentą; b) yra užsienietis, baigė lietuvių kalbos kursus, išlaikė valstybinės kalbos egzaminą ir turi Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotos institucijos nustatytus kalbos mokėjimo reikalavimus patvirtinantį dokumentą. 3.
ūkininkavimui reikalingų profesinių įgūdžių ir kompetencijos, jeigu jis turi praktinio ūkininkavimo patirties ir turi įregistravęs ūkininko ūkį, arba turi praktinio ūkininkavimo patirties ir žemės ūkio išsimokslinimo diplomą arba dokumentą, patvirtinantį profesinį pasirengimą ūkininkauti.“ Nepritarti Siūlymai pertekliniai, nes pakankamai daug apribojimų pateikė ir projekto autoriai. STT atkreipia dėmesį, kad pertekliniai, nepamatuoti siūlymai (suvaržymai) gali rinką paveikti atvirkščiai, nei numatyti siekiami tikslai. Siūloma pritarti KRK parengtam patobulintam įstatymo projektui XIIP-1587(2), kuris po keleto klausymų pateiktas kaip KRK išvadų projekto priedas, su Teisės ir teisėtvarkos komiteto pasiūlymais. 3. Seimo narė Aurelija Stancikienė 2014-03-245 Argumentai:
Įstatymo projekto nuostatos papildomos nurodant, kad juridinis asmuo, norintis įsigyti žemės ūkio paskirties žemę turi pateikti deklaraciją ir ne mažiau kaip penkerius metus žemę naudojąs žemės ūkio produkcijos gamybai. Pasiūlymas: Siūlau įstatymo 5 straipsnį pakeisti ir jį išdėstyti taip: „5 straipsnis. Reikalavimai juridiniams asmenims, pageidaujantiems nuosavybės teise įsigyti žemės ūkio paskirties žemės
žemės ūkio paskirties žemę nuosavybės teise tik jeigu jie atitinka Lietuvos pasirinktos europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus ir iki žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo sandorio dienos ne mažiau kaip trejus penkerius paskutinius metus naudoja žemės ūkio paskirties žemę Lietuvoje žemės ūkio produkcijos gamybai, yra mokėję mokesčius ir pateikę deklaraciją, kaip nurodyta 7 straipsnio 10 dalyje. 2. Asmenys, nurodyti šio straipsnio 1 dalyje, gali įsigyti žemės ūkio paskirties žemę toje savivaldybėje, kurioje yra registruota juridinio asmens buveinė, arba gretimoje savivaldybėje, jei ji ribojasi su turimu ar norimu įsigyti ( nuomoti ) sklypu. 3.
akcinė bendrovė, įsigyjamo (įsigyjamų) žemės ūkio paskirties žemės, kaip turinčios ypatingą reikšmę Lietuvos Respublikos ūkiui, sklypo (sklypų) vertė sudaro bendrovės atskirąjį kapitalo rezervą, kurio neleidžiama akcionuoti t.y. neleidžiama jo verte formuoti ir didinti bendrovės įstatinį kapitalą. 4. Juridiniam asmeniui, kuris yra akcinė bendrovė, kartu su susijusiais asmenimis taikomas įsigyjamo žemės ūkio paskirties žemės bendro maksimalaus 500 ha kiekio ribojimas. 5. Šio straipsnio 3 dalies reikalavimas taip pat taikomas reorganizuojant kitos juridinės formos bendrovę į akcinę bendrovę. 6. Jeigu juridinį asmenį, nuosavybės teise valdantį žemės ūkio paskirties žemę, pageidauja įsigyti kitas fizinis ar juridinis asmuo, tokiam įsigijimui taikomi atitinkamiems asmenims šio įstatymo nustatyti reikalavimai žemės ūkio paskirties žemės įsigijimui.„ Nepritarti Siūlymai pertekliniai, nes pakankamai daug apribojimų pateikė ir projekto autoriai. STT atkreipia dėmesį, kad pertekliniai, nepamatuoti siūlymai (suvaržymai) gali rinką paveikti atvirkščiai, nei numatyti siekiami tikslai. Siūloma pritarti KRK parengtam patobulintam įstatymo projektui XIIP-1587(2), kuris po keleto klausymų pateiktas kaip KRK išvadų projekto priedas, su Teisės ir teisėtvarkos komiteto pasiūlymais. 4. Seimo narė Aurelija Stancikienė
2 Argumentai: Įstatymo projekte siūloma leisti fiziniams asmenims įsigyti žemę pasienio ruože ir Kuršių marių pakrantėje. Kuršių nerijos nacionalinis parkas, saugomos teritorijos, valstybiniai miškai yra Lietuvos nacionalinis fondas, turintis specialius reikalavimus dėl ūkinės veiklos, tame tarpe, kai kur ribojamas ir sklypų įsigijimas nuosavybės teise. Todėl siūlau pakeisti siūlomą projekte nuostatą. Pasiūlymas:
Siūlau įstatymo 6 straipsnio 2 dalį pakeisti ir ją išdėstyti taip: „2.
Tik 2 straipsnio 1 dalies
ruožams priskirtos žemės, taip pat Baltijos jūros ir Kuršių marių pakrantės 7 km. pločio ruožo žemės. Užsienio subjektai gali nuosavybės teise įsigyti žemę ir miškus, išskyrus valstybinę miško žemę, pajūrio juostos žemę, žemę ir miškus, esančius saugomose teritorijose ir Lietuvos Respublikos kadastro vietovėse, kurios ribojasi su užsienio valstybėmis – ne ES narėmis.„ Nepritarti Pagal suformuluotą pasiūlymą susidaro įspūdis, kad užsieniečiams leidžiama įsigyti kitą valstybinę ne miško žemę ir visą valstybinę žemę, kuri neišvardyta siūlomoje išimtyje. Šiuo metu, kol neužbaigta ž. reforma ir neatkurtos nuosavybės teisės, valstybinė žemė neparduodama užsieniečiams. 5. Seimo narė Aurelija Stancikienė 2014-03-247 Argumentai:
Siūloma papildyti 7 straipsnį, numatant pateikti papildomą informaciją deklaracijoje, kai pageidaujama įsigyti žemės ūkio paskirties žemės. Pasiūlymas: Siūlau įstatymo 7 straipsnį pakeisti ir jį išdėstyti taip:
„7 straipsnis. Maksimalus įsigyjamos nuosavybės teise
žemės ūkio paskirties žemės plotas
įsigyti tiek žemės, kad bendras jų iš valstybės įgytos žemės ūkio paskirties žemės plotas nebūtų didesnis kaip 300 ha. 2. Asmuo ar susiję asmenys gali įsigyti tiek žemės, kad bendras jiems priklausantis iš valstybės ir kitų asmenų įgytos žemės ūkio paskirties žemės plotas nebūtų didesnis kaip 500 ha. 3. Susijusiais asmenimis laikomi sutuoktiniai, taip pat tėvai (įtėviai) su jų nepilnamečiais vaikais (įvaikiais). Šiame straipsnyje apibrėžiant fizinio asmens ryšius su juridiniais asmenimis, sutuoktiniai arba tėvai (įtėviai) ir jų nepilnamečiai vaikai (įvaikiai) laikomi susijusiais su juridiniu asmeniu, jeigu bent vienas iš sutuoktinių arba tėvų (įtėvių) ir jų nepilnamečių vaikų (įvaikių) yra susijęs su šiuo juridiniu asmeniu. 4.
laikomi asmenys, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai (per kitą juridinį asmenį, kuriame turi balsų daugumą) turi balsų daugumą juridiniame asmenyje arba tiesiogiai ar netiesiogiai daro lemiamą įtaką juridiniam asmeniui, taip pat asmenys, kurie valdo ne mažiau kaip 25 10 proc. juridinio asmens akcijų, dalių ar pajų. 5. Laikoma, kad asmuo tiesiogiai turi balsų daugumą juridiniame asmenyje, jeigu jis yra juridinio asmens ar kito juridinio asmens dalyvis, turintis ne mažiau kaip 1/2 balsų, suteikiančių teisę balsuoti juridinio asmens dalyvių susirinkime. 6. Laikoma, kad asmuo netiesiogiai turi balsų daugumą juridiniame asmenyje ar kitame juridiniame asmenyje, jeigu juridinis asmuo ar kitas juridinis asmuo, kuriame šis asmuo turi balsų daugumą, gali įgyvendinti šio straipsnio 5 dalyje išvardytas teises. 7. Laikoma, kad tiesiogiai daryti lemiamą įtaką juridiniam asmeniui gali asmuo, kuris:
1) naudodamasis savo turimomis teisėmis ar sutartimis gali skirti ar atšaukti juridinio asmens ar kito juridinio asmens vienasmenį ar kolegialų organą ar kolegialaus valdymo organo narių daugumą arba
2) yra juridinio asmens dalyvis ir pagal susitarimus dėl balsavimo teisės perleidimo, sudarytus su kitais dalyviais, turi ne mažiau kaip 1/2 balsų, suteikiančių teisę balsuoti juridinio asmens dalyvių susirinkime. 8. Laikoma, kad asmuo daro netiesioginę lemiamą įtaką juridiniam asmeniui ar kitam juridiniam asmeniui, jeigu juridinis asmuo ar kitas juridinis asmuo, kuriame šis asmuo daro lemiamą įtaką, gali įgyvendinti šio straipsnio 7 dalyje išvardytas teises. 9. Susijusiais asmenimis taip pat laikomi juridiniai asmenys, kuriuose, kaip ir pageidaujančiame įsigyti žemės ūkio paskirties žemės juridiniame asmenyje, tas pats asmuo arba tie patys asmenys turi ne mažiau kaip 25 10 procentus 1/2 balsų (dalių , pajų), suteikiančių teisę balsuoti juridinio asmens dalyvių susirinkime. 10.
10Asmuo Subjektas, pageidaujantis įsigyti žemės ūkio paskirties žemės,
iki žemės sklypo perleidimo sandorio sudarymo privalo užpildyti žemės ūkio paskirties žemės pirkėjo deklaraciją, patvirtinančią, kad sudarius žemės sklypo perleidimo sandorį asmens ir su juo susijusių asmenų turimos žemės plotas neviršys maksimalaus žemės ūkio paskirties žemės ploto dydžio, kurį asmuo ir su juo susiję asmenys kartu gali įsigyti pagal šio straipsnio 1 ir 2 dalis. Deklaracijoje pateikiami duomenys apie įsigytą žemės kiekį bet kokia forma Lietuvoje iki šio įstatymo įsigaliojimo, lėšų kilmę, kokia žemės ūkio produkcija ir kokiu tikslu bus gaminama, ir privalo nurodyti investicijų ar ekonominės veiklos, kuri bus vykdoma, įgijus žemės ūkio paskirties žemę ar mišką, pobūdį ir sandorio finansavimo šaltinį. Jeigu sudaromas žemės sklypo perleidimo sandoris atitinka Pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo 17 straipsnyje apibrėžtus požymius, pirkėjas žemės ūkio paskirties žemės pirkėjo deklaracijoje nurodo lėšų, už kurias įsigyjamas žemės sklypas, įsigijimo šaltinius. Žemės ūkio paskirties žemės pirkėjo deklaracijos formą, pildymo ir pateikimo taisykles nustato Vyriausybės įgaliota institucija. Asmuo, įsigyjantis žemės ūkio paskirties žemę, atsako už žemės ūkio paskirties žemės pirkėjo deklaracijoje pateiktų duomenų teisingumą. Žemės sklypo perleidimo sandoris, sudarytas pažeidžiant šio įstatymo reikalavimus, laikomas niekiniu, o privačion nuosavybėn įsigytas didesnis negu šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytas žemės plotas pagal prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį teismo sprendimu paimamas ir perduodamas valstybės nuosavybėn. Valstybė Vyriausybės nustatyta tvarka asmeniui atlygina paimto žemės ploto žemės įsigijimo kainą arba vidutinę rinkos vertę, kurios dydis nustatomas pagal Žemės verčių zonų žemėlapius, jeigu vidutinė rinkos vertė yra mažesnė. 11.
perleidimo sandorius, išskyrus atvejus, kai žemė įgyjama paveldėjimo ir nuosavybės teisės atkūrimo būdais.“ Nepritarti Siūlymai pertekliniai, pritartina Vyriausybės XIIP-1638 projekto 3 straipsnio nuostatoms (KRK parengto patobulinto įstatymo projekto XIIP-1587(2), kuris pateiktas kaip KRK išvadų projekto priedas, 3 straipsnis). 6. Seimo narys
2 Argumentai: siekiant išsaugoti šiuo metu veikiančių žemės ūkio bendrovių, įkurtų akcijų (dalių, pajų) pagrindu vykdomos veiklos ir vykdomų bei suplanuotų pradėti vykdyti per 5 m. tęstinumą, o taip pat atsižvelgiant į teisės aktų galiojimo laike principą ir siekiant teisinio aiškumo. Pasiūlymas: Papildyti įstatymo projekto 7 straipsnio 2 dalį ir jį išdėstyti taip: „2. Asmuo ar susiję asmenys gali įsigyti tiek žemės, kad bendras jiems priklausantis iš valstybės ir kitų asmenų įgytos žemės ūkio paskirties žemės plotas nebūtų didesnis kaip 500 ha. Šioje dalyje nustatyti reikalavimai netaikomi įsigyjant šiuo metu priklausantį ir nuomojamą žemės plotą žemės ūkio bendrovėms, įkurtoms akcijų (dalių, pajų) įnašo pagrindu ir šiuo metu vykdančioms pieno ir mėsos gamybos veiklą, gaunančioms nemažiau kaip 50% pajamų iš vykdomos veiklos“. Pritarti iš dalies Pritarti Seimo narių B.Paužos, V.Kamblevičiaus, J.Kondroto, K.Starkevičiaus pasiūlymui, pateiktam XIIP-1587 projektui su TTK pasiūlymu: „2. Asmuo ar susiję asmenys gali įsigyti tiek žemės Lietuvos teritorijoje, kad bendras jiems priklausantis iš valstybės ir kitų asmenų įgytos žemės ūkio paskirties žemės plotas nebūtų didesnis kaip 500 ha. Šis ribojimas netaikomas, jeigu žemė įsigyjama gyvulininkystei plėtoti ir įsigytos žemės kiekis neviršija hektarų, tenkančių vienam asmens laikomam sąlyginiam gyvuliui, skaičiaus (1 sąlyginis gyvulys/1ha).
Jeigu asmens sąlyginių gyvulių skaičius sumažėja per paskutiniuosius 3 metus (išskyrus sumažėjimą dėl ne nuo asmens priklausančių aplinkybių) arba asmuo ketina perleisti šią žemę tretiesiems asmenims Valstybė įgyja teisę išpirkti viršijant 500 ha ploto ribą gyvulininkystei plėtoti pagal šį įstatymą įsigytą žemės plotą už vidutinę rinkos vertę, kurios dydis nustatomas pagal Žemės verčių zonų žemėlapius.“ Dėl juridinės technikos-tikslintina nuostata „šiuo metu priklausantį žemės plotą“. 7. Seimo narė Aurelija Stancikienė 2014-03-248 Argumentai:
Pasiūlymas: Siūlau įstatymo 8 straipsnį pakeisti ir jį išdėstyti taip: „8. straipsnis. Leidimų įsigyti žemės ūkio paskirties žemę išdavimo tvarka
1Žemės ūkio paskirties žemės,
turinčios ypatingą reikšmę Lietuvos Respublikos ūkiui, sklypui įsigyti reikalingas specialus leidimas. 2. Leidimą privalo gauti asmuo, pageidaujantis įsigyti tiek žemės, kad kartu su susijusiais asmenimis bendras jų iš valstybės ir kitų asmenų įsigytos žemės ūkio paskirties žemės plotas Lietuvoje taptų didesnis kaip 10 hektarų. 3. Šio straipsnio 2 dalyje nurodytas asmuo su prašymu išduoti leidimą žemės ūkio paskirties sklypui įsigyti turi kreiptis į Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – Nacionalinė žemės tarnyba), kartu pateikdamas šio įstatymo 7 straipsnio 10 dalyje nurodytą deklaraciją apie susijusius asmenis kartu su savivaldybės rekomendacija, pažymą iš Valstybės saugumo departamento ir Valstybinės mokesčių inspekcijos, jei yra užsienio subjektas, ir kitus leidimų išdavimo tvarkoje nustatytus dokumentus. 4. Leidimų išdavimo tvarką nustato Vyriausybė. 5.
įsigyti nuosavybės teise žemės ūkio paskirties žemės sklypą, Nacionalinė žemės tarnyba Vyriausybės nustatyta tvarka jį išnagrinėja ir, nustačiusi, kad planuojamas sklypo įsigijimo sandoris atitiks šio Įstatymo nustatytas sąlygas ir kitų teisės aktų nustatytus apribojimus ar draudimus, priima sprendimą dėl leidimo išdavimo. 6. Asmuo, kuriam išduotas leidimas įsigyti nuosavybes teise žemės ūkio paskirties žemės sklypą, žemės pirkimo-pardavimo sutartyje privalo įsipareigoti neperleisti šio sklypo kitiems asmenims ne mažiau kaip 5 10 metus nuo jo įsigijimo dienos, taip pat įsipareigoti ne mažiau kaip 5 10 metus nuo žemės sklypo įsigijimo dienos gaminti žemės ūkio produkciją, kurios minimalų kiekį vienam hektarui žemės nustato Vyriausybės įgaliota institucija. Asmuo, pažeidęs nurodytus įsipareigojimus, atsako Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka. 7. Šio straipsnio 2 dalies nuostata netaikoma, kai žemė įgyjama paveldėjimo ir nuosavybės teisės atkūrimo būdais, taip pat kai žemės savininkas (ar sutuoktiniai kaip bendraturčiai) nuosavybės teise priklausančią žemę perleidžia savo sūnui ar dukrai. 8. Nacionalinės žemės tarnybos sprendimas dėl leidimo įsigyti nuosavybės teise žemės sklypą įstatymų nustatyta tvarka išdavimo ar neišdavimo gali būti skundžiamas teismui.“ Nepritarti Nuostatai nepritartina. Nuostatos pernelyg griežtos, prieštaraujančios ES teisei, siūlomas nepagrįstai ilgas 10 metų terminas, ribojantis perleisti žemę. Visi ekspertai pasisakė, kad 5 metų laikotarpis jau yra nepagrįstai ilgas, ypač jeigu tam atsiranda objektyvios priežastys. Siūloma iš viso atsisakyti tokios nuostatos. 8. Seimo narė Aurelija Stancikienė
25 Argumentai: Įstatymo projekto 9 straipsnyje numatoma kas turi pirmumo teisę įsigyjant žemės ūkio paskirties žemę. Nurodant asmenis ir veiklas, kurios turi pirmenybę, reikėtų tokią galimybę suteikti ir ūkiams, kurie vysto ekologinį ūkį.
Pasiūlymas: Siūlau įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 5 punktą pakeisti ir jį išdėstyti taip: „5) jaunieji ūkininkai iki 40 metų, Ūkininko ūkio įstatymo nustatyta tvarka įregistravę ūkininko ūkį ir naudoję ne mažesnį kaip 1 ha žemės sklypą žemės ūkio veiklai ne mažiau kaip metus arba vystantys ekologinio ūkio plėtrą, naudojantys sėjomainos įvairovę smulkiame ar vidutiniame ūkyje;“ Pritarti iš dalies Nuostatai dėl jaunųjų ūkininkų pritartina (pritarti sujungto patobulinto projekto XIIP-1587(2) 2 str. 1d. 1punkto redakcijai su TTK patikslinimu. Pasiūlymas:
„„1. Teisę įsigyti žemės ūkio paskirties žemės turi:
1) fizinis asmuo, turintis profesinių įgūdžių ir kompetencijos. Tokiu laikomas ne mažiau kaip 3 metus per paskutinius penkerius metus dešimt metų iki žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo sandorio sudarymo dienos žemės ūkio veiklą vykdęs (įskaitant studijų/mokymosi įgyjant žemės ūkio išsimokslinimą laiką) ir (ar) žemės ūkio naudmenas ir (ar) pasėlius deklaravęs fizinis asmuo, kuris Ūkininko ūkio įstatymo nustatyta tvarka yra įregistravęs ūkininko ūkį arba turi žemės ūkio išsimokslinimo diplomą. Šio punkto nuostatos netaikomos jauniesiems ūkininkams iki 40 metų, gavusiems savivaldybės pagal žemės buvimo vietą administracijos direktoriaus sudarytos komisijos leidimą šio įstatymo 2 dalyje nustatyta tvarka įsigyti žemės ūkio paskirties žemę.“ Dėl ekologinių ūkių svarstyti pagrindiniam KRK komitetui. 9. Seimo narė Aurelija Stancikienė 2014-03-2413 Argumentai:
Įstatymo projektą siūlau papildyti 13 straipsniu, numatant kurios institucijos ir kaip įgyvendins šio įstatymo priežiūrą. Pasiūlymas: Siūlau įstatymą papildyti 13 straipsniu ir jį išdėstyti taip:
„13 straipsnis. Šio įstatymo įgyvendinimo priežiūra. 1.
įgyvendinimą prižiūri Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba, Specialiųjų tyrimų tarnyba, Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas, Žemės ūkio ministerija ir Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos:
1) Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba - kaupia informaciją apie subjektų, norinčių įsigyti žemę, miškus, lėšų kilmę iki šio įstatymo įsigaliojimo ir po jo;
2) Specialiųjų tyrimų tarnyba - pagal kompetenciją kontroliuoja kaip yra išduodami leidimai, ar deklaracijoje pateikti duomenys atitinka tikrovę;
3) Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas – tikrina ar užsienio subjektai, norintys įsigyti žemę, atitinka šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalį, tikrina ar sandoriai atitinka valstybės interesus, ar planuojami, įgyvendinami sandoriai nekelia grėsmės teritorijos vientisumui bei nacionaliniam saugumui, atitinkamai tikrina deklaracijoje pateiktus duomenis ir išduoda pažymas;
4) Žemės ūkio ministerija - kontroliuoja Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atliekamas funkcijas, užtikrina fondo, kuris įstatymų numatyta tvarka valstybės vardu perka žemę, finansavimą. Sukauptą informaciją apie žemės ūkio paskirties žemės ir miškų įsigijimo nuosavybės teise įgyvendinamą ūkinę veiklą teikia Seimui;
5) Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos - atsako už komisijos darbą, leidimų išdavimą, kaupia visą šiame straipsnyje nurodytų institucijų turimą informaciją ir ją talpina informaciniame fonde, įgyvendina šio įstatymo 5 str. nuostatas;
nurodytoms institucijos Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos teikia visą reikiamą informaciją.“ Nepritarti Dėl tokios nuostatos būtų tikslinga gauti Vyriausybės nuomonę, Vyriausybė savo projekte XIIP-1638 tokios nuostatos nesiūlo. 6. Komiteto (komisijos) sprendimas ir pasiūlymai: 6.1.
Sprendimas: siūlyti pagrindiniam komitetui, atsižvelgiant į Seimo statuto 137 straipsnio 4 dalį, visus tris projektus XIIP-1498(2), XIIP-1587 ir XIIP-1638 svarstyti kartu, juos sujungti ir Seimui pateikti svarstyti vieną sujuntą patobulintą projektą. Teisės ir teisėtvarkos komitetas, vertindamas Teisės departamento, Europos teisės departamento ir Specialiųjų tyrimų tarnybos išvadas, kartu apsvarstė ir patobulinto sujungto XIIP-1587(2) projekto, kuris po klausymų parengtas ir pateiktas kaip KRK išvadų projekto priedas, nuostatas ir daugumai jų pritarė, pateikdamas Komiteto siūlymus. 6.2. Pasiūlymai: tobulinti įstatymo projektą, atsižvelgiant į pateiktas pastabas ir siūlymus:
Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę Str. Str. d. P. 1. Teisės ir teisėtvarkos komitetas 2014-04-114 Siūloma iš projekto 4 straipsnio (Reikalavimai fiziniams asmenims, pageidaujantiems nuosavybės teise įsigyti žemės ūkio paskirties žemės sklypą) 1 punkto išbraukti žodžius „iki žemės ūkio paskirties žemės sklypo įsigijimo sandorio sudarymo dienos bent trejus paskutinius metus nuolat gyvena Lietuvoje ir“, o galimybę įsigyti žemės ūkio paskirties žemę siūloma sieti su Vyriausybės projekto XIIP-1638 1 straipsnyje nustatytais tikslais ir žemės ūkio veiklos vykdymu (kaip yra daugelyje ES valstybių);
Kitus tris punktus, atitinkamai ir kitas susijusias dalis išbraukti:
2) moka valstybinę kalbą;
3) turi ūkininkavimui reikalingų profesinių įgūdžių ir kompetencijos;
4) tenkina šio įstatymo nustatytus valdomos žemės ūkio paskirties žemės ribojimus. 2. Asmuo laikomas mokančiu lietuvių kalbą, jeigu jis: a) lietuvių kalbos mokėsi Lietuvos bendrojo lavinimo mokykloje ir turi tai patvirtinantį dokumentą; b) yra užsienietis, baigė lietuvių kalbos kursus ir turi Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotos institucijos nustatytus kalbos mokėjimo reikalavimus patvirtinantį dokumentą.
ūkininkavimui reikalingų profesinių įgūdžių ir kompetencijos, jeigu jis turi praktinio ūkininkavimo patirties ir turi įregistravęs ūkininko ūkį, arba turi praktinio ūkininkavimo patirties ir žemės ūkio išsimokslinimo diplomą arba dokumentą, patvirtinantį profesinį pasirengimą ūkininkauti. Pritarti Siūlytina pagrindiniam Kaimo reikalų komitetui svarstyti patobulintą sujungtą įstatymų projektą XIIP-1587(2), kuris po keleto klausymų parengtas ir pateiktas kaip KRK išvadų projekto priedas ir kurį kartu su įstatymų projektais XIIP-1498(2), XIIP-1587 ir XIIP-1638 apsvarstė Teisės ir teisėtvarkos komitetas ir jam pritarė su Teisės ir teisėtvarkos komiteto teikiamais pasiūlymais. Pateiktus TTK siūlymus atitinkamai įrašyti pagal sujungto projekto straipsnius ir kitas struktūrines dalis. 2. Teisės ir teisėtvarkos komitetas 2014-04-11 Argumentai:
Asmenis, turinčius teisę įsigyti žemės ūkio paskirties žemę, siūlytina apibrėžti kaip Vyriausybės įstatymo projekto XIIP-1638 2 straipsnio 1 dalyje (sujungto projekto XIIP-1587(2) 2 straipsnio 1 dalyje) su Komiteto pasiūlymais. Pasiūlymas: „1. Teisę įsigyti žemės ūkio paskirties žemės turi:
1) fizinis asmuo, turintis profesinių įgūdžių ir kompetencijos. Tokiu laikomas ne mažiau kaip 3 metus per paskutinius penkerius metus dešimt metų iki žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo sandorio sudarymo dienos žemės ūkio veiklą vykdęs (įskaitant studijų/mokymosi įgyjant žemės ūkio išsimokslinimą laiką) ir (ar) žemės ūkio naudmenas ir (ar) pasėlius deklaravęs fizinis asmuo, kuris Ūkininko ūkio įstatymo nustatyta tvarka yra įregistravęs ūkininko ūkį arba turi žemės ūkio išsimokslinimo diplomą.
Šio punkto nuostatos netaikomos jauniesiems ūkininkams iki 40 metų, gavusiems savivaldybės pagal žemės buvimo vietą administracijos direktoriaus sudarytos komisijos leidimą šio įstatymo 2 dalyje nustatyta tvarka įsigyti žemės ūkio paskirties žemę. 2) juridinis asmuo – ne mažiau kaip 3 metus per paskutinius penkerius metus iki žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo sandorio sudarymo dienos žemės ūkio veiklą vykdęs ir (ar) žemės ūkio naudmenas ir (ar) pasėlius deklaravęs, jeigu jo pajamos iš žemės ūkio veiklos sudaro daugiau kaip 50 procentų visų gautų pajamų, ir jeigu jo ekonominis gyvybingumas gali būti įrodytas Žemės ūkio ministerijos nustatyta tvarka įvertinus šio asmens perspektyvas.“
2014-04-11 Dėl leidimų išdavimo siūlome redakciją:
„3. Leidimas išduodamas tik tuo atveju, jei asmuo, pageidaujantis
įsigyti žemės ūkio paskirties žemės, atitinka šio straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus ir įsipareigoja laikytis Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalies įgyvendinimo konstitucinio įstatymo ir Žemės įstatymo 21 straipsnyje nustatytų reikalavimų.
Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta komisija, prieš išduodama leidimą (pastaba-leidimą išduoda savivaldybės administracijos direktorius pagal komisijos sprendimą), turi įsitikinti, kad sudarius žemės ūkio paskirties žemės perleidimo sandorį bus tenkinama bent viena šių sąlygų, t. y. didinamas visų tipų žemės ūkio veiklos konkurencingumas, ūkio perspektyvumas ir struktūra, skatinamas maisto grandinės organizavimas ir rizikos valdymas žemės ūkyje, atkuriamos, išsaugomos ar pagerinamos nuo žemės ūkio ir miškininkystės priklausančios ekosistemos, skatinama socialinė įtrauktis, skurdo mažinimas ir ekonominė plėtra kaimo vietovėje).“ Pritarti Vyriausybės projekto XIIP-1638 2 straipsnio 4 d. (sujungto patobulinto projekto XIIP-1587(2) 2 straipsnio 3 d.). 4. Teisės ir teisėtvarkos komitetas 2014-04-115 Pritariant Specialiųjų tyrimų tarnybos 2014-03-31 išvadai, atsisakyti nuostatų, nustatančių apribojimus tik akcinėms bendrovėms (5 straipsnį išbraukti), kad nekiltų dviprasmybių, neaiškumų, praktinio taikymo problemų, diskriminuojančių išimčių, (ir kt.
2 Argumentai: Pritarti Seimo narių B.Paužos, V.Kamblevičiaus, J.Kondroto, K.Starkevičiaus pasiūlymui, pateiktam XIIP-1587 projektui su TTK pasiūlymu (atitinka sujungto projekto XIIP-1587(2) 3 straipsnio 2 dalį): „2. Asmuo ar susiję asmenys gali įsigyti tiek žemės Lietuvos teritorijoje, kad bendras jiems priklausantis iš valstybės ir kitų asmenų įgytos žemės ūkio paskirties žemės plotas nebūtų didesnis kaip 500 ha.
Šis ribojimas netaikomas, jeigu žemė įsigyjama gyvulininkystei plėtoti ir įsigytos žemės kiekis neviršija hektarų, tenkančių vienam asmens laikomam sąlyginiam gyvuliui, skaičiaus (1 sąlyginis gyvulys/1ha). Jeigu asmens sąlyginių gyvulių skaičius sumažėja per paskutiniuosius 3 metus (išskyrus sumažėjimą dėl ne nuo asmens priklausančių aplinkybių) arba asmuo ketina perleisti šią žemę tretiesiems asmenims Valstybė įgyja teisę išpirkti viršijant 500 ha ploto ribą gyvulininkystei plėtoti pagal šį įstatymą įsigytą žemės plotą už vidutinę rinkos vertę, kurios dydis nustatomas pagal Žemės verčių zonų žemėlapius.“ Dėl juridinės technikos-tikslintina nuostata „šiuo metu priklausantį žemės plotą“. Pritarti Vyriausybės projekto XIIP-1638 3 straipsnis (sujungto patobulinto projekto XIIP-1587(2) 3 straipsnis). 6. Teisės ir teisėtvarkos komitetas 2014-04-11 Patikslinti nuostatą dėl susijusių asmenų, kad nebūtų plečiamai aiškinamas asmenų ratas ir nekiltų neaiškumų taikant nuostatą praktikoje:
„3. Susijusiais asmenimis laikomi sutuoktiniai, taip pat
asmenys tėvai (įtėviai) su jų nepilnamečiais vaikais (įvaikiais). Pritarti Vyriausybės projekto XIIP-1638 3 straipsnis (sujungto patobulinto projekto XIIP-1587(2) 3 straipsnis). 7. Teisės ir teisėtvarkos komitetas
6 Komitetas mano, kad reikalavimas uždrausti perleisti žemę 5 ar 10 metų, yra prieštaraujanti ES teisei nuostata, todėl jos atsisakytina ir siūloma ją iš projektų išbraukti: (projekte XIIP-1498(2) - 8 straipsnio
pranešėjai: Julius Sabatauskas, Stasys Šedbaras. 19. Komiteto narių atskiroji nuomonė: Komiteto pirmininkas Julius Sabatauskas
LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO KAIMO REIKALŲ KOMITETAS PAGRINDINIO KOMITETO IŠVADOS DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS ŽEMĖS ŪKIO PASKIRTIES ŽEMĖS ĮSIGIJIMO LAIKINOJO ĮSTATYMO NR. IX-1314 PAKEITIMO ĮSTATYMO PROJEKTO (XIIP-1498(2)) 2014 m. balandžio 16 d. Nr. 110-P-15 Vilnius 1.
dalyvavo: Komiteto pirmininkas Saulius Bucevičius, Komiteto pirmininko pavaduotojas Bronius Pauža, Komiteto nariai: Petras Čimbaras, Eugenijus Gentvilas, Kazys Grybauskas, Edmundas Jonyla, Vytautas Kamblevičius, Jonas Kondrotas, Kazys Starkevičius, Arvydas Vidžiūnas, Komiteto biuro vedėjas Romaldas Abugelis, Komiteto biuro patarėjai Gintarė Dešukaitė, Gabija Jurgelytė, Komiteto biuro padėjėja Gintarė Rimeisienė; kviestieji asmenys: Mitrulevičius Albinas - Seimo narys, Leokadija Počikovska - žemės ūkio viceministrė, Audrius Petkevičius - Žemės ūkio ministerijos Žemės ir išteklių departamento direktorius, Gintarė Tumalavičienė - Audrius Petkevičius - Žemės ūkio ministerijos Žemės ir išteklių departamento Žemės teisės skyriaus vedėja, Andriejus Stančikas – ŽŪR pirmininkas, Neringa Azguridienė, Saulius Švedas – Seimo kanceliarijos Teisės departamento atstovai, Gudynas Simas, Bieliauskaitė Akvilė - Lietuvos verslo konfederacijos atstovai, Bartulis Antanas - Lietuvos karjerų asociacijos prezidentas, Radžiūnaitė Ugnė - Lietuvos karjerų asociacijos konsultantė ekonominiais ir teisiniais klausimais, Januška Vytautas Antanas - Lietuvos geologijos tarnybos Žemės gelmių išteklių skyriaus vedėjas, Jakevičiūtė Jurgita
Gintaras - LŽSS Tarybos pirmininkas, Gaižutis Algis - LMSA pirmininkas, Šilininkas Mindaugas - LMSA Valdybos narys, Potapovienė Solveiga - „Ūkininko patarėjo“ korespondentė, Sviderskis Jonas - LŽŪBA direktorius, Juščius Kęstutis - Grybų augintojų ir perdirbėjų asociacijos prezidentas, Aleksandravičius Zigmas – ūkininkas, Juknevičius Raimundas - Šiaulių krašto ūkininkų sąjungos pirmininkas, Poderis Benas - Lietuvos finansų maklerio asociacijos atstovas, Edita Kriščiūnienė – LR Prezidentės patarėja, Kupstaitis Nerijus – Aplinkos ministerijos Miškų ūkio plėtros skyriaus vedėjas.
Komiteto posėdyje dalyvavo: Komiteto pirmininkas Saulius Bucevičius, Komiteto pirmininko pavaduotojas Bronius Pauža, Komiteto nariai: Petras Čimbaras, Eugenijus Gentvilas, Kazys Grybauskas, Edmundas Jonyla, Vytautas Kamblevičius, Jonas Kondrotas, Kazys Starkevičius, Arvydas Vidžiūnas, Komiteto biuro vedėjas Romaldas Abugelis, Komiteto biuro patarėjai Gintarė Dešukaitė, Gabija Jurgelytė, Komiteto biuro padėjėja Gintarė Rimeisienė; kviestieji asmenys: Mitrulevičius Albinas - Seimo narys, Leokadija Počikovska - žemės ūkio viceministrė, Audrius Petkevičius - Žemės ūkio ministerijos Žemės ir išteklių departamento direktorius, Gintarė Tumalavičienė - Audrius Petkevičius - Žemės ūkio ministerijos Žemės ir išteklių departamento Žemės teisės skyriaus vedėja, Andriejus Stančikas – ŽŪR pirmininkas, Neringa Azguridienė, Saulius Švedas – Seimo kanceliarijos Teisės departamento atstovai, Gudynas Simas, Bieliauskaitė Akvilė - Lietuvos verslo konfederacijos atstovai, Bartulis Antanas - Lietuvos karjerų asociacijos prezidentas, Radžiūnaitė Ugnė - Lietuvos karjerų asociacijos konsultantė ekonominiais ir teisiniais klausimais, Januška Vytautas Antanas - Lietuvos geologijos tarnybos Žemės gelmių išteklių skyriaus vedėjas, Jakevičiūtė Jurgita
Gintaras - LŽSS Tarybos pirmininkas, Gaižutis Algis - LMSA pirmininkas, Šilininkas Mindaugas - LMSA Valdybos narys, Potapovienė Solveiga - „Ūkininko patarėjo“ korespondentė, Sviderskis Jonas - LŽŪBA direktorius, Juščius Kęstutis - Grybų augintojų ir perdirbėjų asociacijos prezidentas, Aleksandravičius Zigmas – ūkininkas, Juknevičius Raimundas - Šiaulių krašto ūkininkų sąjungos pirmininkas, Poderis Benas - Lietuvos finansų maklerio asociacijos atstovas, Edita Kriščiūnienė – LR Prezidentės patarėja, Kupstaitis Nerijus – Aplinkos ministerijos Miškų ūkio plėtros skyriaus vedėjas. 2.
išvados, pasiūlymai, pataisos, pastabos (toliau – pasiūlymai): Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę Str. Str. d. P. 1. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-03-17) Įvertinę įstatymo projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, Europos Sąjungos teisės aktams ir juridinės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas:
įstatymo paskirtį. Atkreiptinas dėmesys, kad iš šio straipsnio turinio nėra aišku, ar siūlomos keičiamo įstatymo nuostatos (reikalavimai subjektams, siekiantiems įsigyti žemės ūkio paskirties žemę) būtų taikomos piliečiams atkuriant nuosavybės teises į žemės ūkio paskirties žemę. Svarstytina, ar projektą nereikėtų papildyti nuostatomis, pašalinančiomis šį neaiškumą. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad projektu siūloma nustatyti reikalavimus tik subjektams, kurie Lietuvos Respublikoje įsigytų žemės ūkio paskirties žemę nuosavybės teise, tačiau tokie reikalavimai nebūtų taikomi tokios žemės nuomininkams, panaudos gavėjams ar kitais būdais valdantiems žemės ūkio paskirties žemę. Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 30 d. nutarime pažymėjo, kad įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į žemės rūšį (kategoriją), gali nustatyti žemės teisinį režimą, inter alia nuosavybės naudojimo, ūkinės veiklos ir kitos veiklos sąlygas, apribojimus, draudimus. Minėti apribojimai turi būti konstituciškai pagrįsti. Tokie apribojimai, draudimai gali būti nustatyti visiems fiziniams ir juridiniams asmenims nepriklausomai nuo to, kokia teise yra valdoma žemės ūkio paskirties žemė – nuosavybės, nuomos, panaudos ar kitokia. Atsižvelgus į tai, kyla abejonių, ar keičiamame įstatyme įtvirtinus apribojimus, draudimus vien tik žemės ūkio paskirties žemės įgijėjams (savininkams), siūlomu teisiniu reguliavimu būtų pasiekti projektu keičiamo įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje siūlomi nustatyti įstatymo tikslai.
Kartu diskutuotina, ar projektu keičiamo įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 4 punkte siūlomas įtvirtinti įstatymo tikslas – sudaryti teisines prielaidas, kad visi žemės ūkio paskirties žemės savininkai integruotųsi į Lietuvos ir vietos bendruomenę, yra pagrįstas ir atitinka Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 30 d. nutarime suformuluotą doktriną. Pritarti. Nepritarti. Būtų nepagrįstai suvaržytos asmenų, kurie tik naudojasi žeme, bet neturi teisės ja valdyti, naudoti ir disponuoti, teisės. 2. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-03-17)
keičiamo įstatymo 2 straipsnyje siekiama nustatyti subjektų, kurie gali įsigyti žemės ūkio paskirties žemę, ratą. Kiek tai susiję su užsienio subjektais, atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalyje yra nustatyta, jog užsienio subjektai gali įsigyti žemę, vidaus vandenis ir miškus nuosavybėn pagal konstitucinį įstatymą. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalies įgyvendinimo konstitucinio įstatymo (toliau – Konstitucinis įstatymas)
užsienio juridiniai asmenys, taip pat kitos užsienio organizacijos, apibūdintos šios straipsnio 4 dalyje – „užsienio valstybėse įsteigtos organizacijos, neturinčios juridinio asmens statuso, tačiau turinčios civilinį teisnumą pagal tų valstybiųįstatymus“ Pagal Konstitucinio įstatymo 3 straipsnį nuosavybės teise įsigyti žemę, vidaus vandenis ir miškus gali būti leidžiama tik tiems užsienio subjektams, kurie atitinka Lietuvos pasirinktos europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus.
Konstitucinio įstatymo 4 straipsnyje pateikiamas europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus atitinkančių užsienio subjektų sąrašas. Pagal Konstitucinio įstatymo 6 straipsnio 2 dalį šio įstatymo 4 straipsnyje nustatytų kriterijų neatitinkantiems užsienio subjektams draudžiama įsigyti žemę, vidaus vandenis ir miškus. Pabrėžtina, kad Konstitucinis įstatymas yra aukštesnės galios teisės aktas, nei paprastas įstatymas (šiuo atveju – teikiamas projektas). Pagal konstitucinį teisės aktų hierarchijos principą žemesnės galios teisės aktas turi atitikti aukštesnės galios teisės aktą. Tai reiškia, kad teikiamu projektu negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų nustatytas kitoks užsienio subjektų, turinčių teisę įsigyti žemės ūkio paskirties žemę, ratas (negalima šio rato nei susiaurinti, nei išplėsti), taip pat negalima nustatyti kitokių europinės ir transatlantinės integracijos kriterijų.
Tuo tarpu iš teikiamu projektu keičiamo įstatymo 2 straipsnio nuostatų matyti, kad: 1) jame nėra įvardintos
„kitos užsienio organizacijos“; 2) formuluotė „Lietuvos Respublikos
įstatymų nustatytus Lietuvos pasirinktos europinės bei transatlantinės integracijos kriterijus atitinkančių“ leidžia manyti, kad kitais įstatymais (nebūtinai tik konstituciniu įstatymu) gali būti nustatyti ir kitokie kriterijai. Tai leidžia manyti, kad projektu keičiamo įstatymo nuostatos neatitinka Konstitucinio įstatymo ir tuo pažeidžia konstitucinį teisės aktų hierarchijos principą. Ši pastaba taikytina ir projektu keičiamo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatai, jog „Juridiniai asmenys gali įsigyti žemės ūkio paskirties žemę nuosavybės teise tik jeigu jie atitinka Lietuvos pasirinktos europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus“. Kita vertus, nėra suprantama, kodėl projektu keičiamo įstatymo 2 straipsnyje subjektai, galintys įsigyti žemės ūkio paskirties žemę, yra grupuojami nacionaliniu pagrindu, nors Konstitucinio įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje yra nurodoma, kad atitinkamus kriterijus atitinkantys užsienio subjektai žemę, vidaus vandenis ir miškus turi teisę įsigyti tomis pačiomis sąlygomis, kaip ir Lietuvos Respublikos piliečiai ir juridiniai asmenys. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad draudimas diskriminuoti nacionaliniu pagrindu yra nustatytas ir Europos Sąjungos veikimo sutarties (toliau - SESV) 18 straipsnyje. Nepritarti.
Nepritarti. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Seimo statuto 67 straipsnio 3 punktu, Teisės ir teisėtvarkos komitetas 2014 m. kovo 19 d. preliminariai įvertino, kad Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo IX-1314 pakeitimo įstatymo projekto (Nr. XIIP-1587) nuostatos neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalių, 29 straipsnio 1 dalies, 32 straipsnio, 46 straipsnio 1 ir 4 dalies bei 48 straipsnio 1 dalies nuostatoms. 3. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-03-17)
dalies 2 punkto nuostatų seka, kad valstybės parama būtų teikiama ne visiems juridiniams asmenims - žemės ūkio produkcijos gamintojams, bet tik pagal Žemės ūkio bendrovės įstatymą įsteigtiems juridiniams asmenims. Atsižvelgus į tai, kad pagal pastarąjį įstatymą yra steigiamos tik žemės ūkio bendrovės, vadinasi ir parama galėtų būti teikiama tik vienos teisinės formos žemės ūkio produkcijos gamintojams. Iš projekto nuostatų nėra aišku, kokiais argumentais remiantis žemės ūkio bendrovės būtų išskirtos iš kitų žemės ūkio produkcijos gamintojų tarpo. Svarstytina, ar tokiu siūlomu teisiniu reguliavimu nebūtų pažeistas asmenų lygiateisiškumo principas. Be to, reikėtų patikslinti žemės ūkio bendrovių veiklą reglamentuojančio įstatymo pavadinimą. Pritarti
straipsnyje siūloma nustatyti šiuos reikalavimus fiziniams asmenims, pageidaujantiems nuosavybės teise įsigyti žemės ūkio paskirties žemės: 1) iki žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo sandorio sudarymo dienos bent trejus paskutinius metus nuolat gyventi Lietuvoje ir vykdyti žemės ūkio veiklą sklypą nuomodamas, ar nuosavybės teise turimame kitame sklype; 2) mokėti valstybinę kalbą; 3) turėti ūkininkavimui reikalingų profesinių įgūdžių ir kompetencijos; 4) tenkinti įstatymo nustatytus valdomos žemės ūkio paskirties žemės ribojimus.
Kiek tai susiję su ketvirtuoju aukščiau nurodytu reikalavimu žemės ūkio paskirties žemės įsigijimui, pažymėtina, kad šio reikalavimo turinys nėra aiškus, todėl jis toliau nebus aptariamas. Kiek tai susiję su aukščiau nurodytais pirmaisiais trimis reikalavimais, taikytinais fiziniams asmenims, ketinantiems įsigyti žemės ūkio paskirties žemės, kelia abejonių šių projekto nuostatų atitiktis šioms Konstitucijos nuostatoms: 23 straipsnio 1 dalyje įtvirtintai asmens teisei į nuosavybę ir 2 dalyje nustatytai teisei į šios nuosavybės apsaugą; 29 straipsnyje įtvirtintam asmenų lygiateisiškumo principui; 32 straipsnyje įtvirtintai asmens teisei laisvai išvykti iš Lietuvos; 46 straipsnio 1 dalyje nustatytai asmens ūkinės veiklos laisvei ir iniciatyvai; 46 straipsnio 4 dalies nuostatai “įstatymas saugo sąžiningos konkurencijos teisę“ bei 48 straipsnyje 1 dalies nuostatai, kad žmogus gali laisvai pasirinkti verslą. Be to, aptariamos projekto nuostatos kelia abejonių dėl jų atitikties SESV įtvirtintoms asmens teisėms: 21 straipsnyje įtvirtintai Sąjungos piliečio teisei laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje; 45 straipsnyje nustatytai darbuotojų judėjimo laisvei; 49 straipsnyje reglamentuojamai steigimosi teisei; 56 straipsnyje reglamentuojamam laisvam paslaugų judėjimui bei 63 straipsnyje įvirtintam laisvam kapitalo judėjimui.
Šiame kontekste pažymėtina, kad tiek Konstitucinis Teismas, tiek Europos Sąjungos Teisingumo Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra pripažinę galimybę riboti kai kurias asmens teises, tačiau tokia galimybė visada buvo siejama su tam tikromis sąlygomis. Konstitucinis Teismas 2004 m. sausio 24 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2005 m. gegužės 13 d. bei kituose nutarimuose yra nurodęs:
„Pagal Konstituciją riboti asmens teises ir laisves <...> galima, jeigu
yra laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo. Anot Konstitucinio Teismo
„<...> sprendžiant ar įstatymas, kuriuo ribojamas asmens teisių ir
laisvių įgyvendinimas, nepažeidžia konstitucinio proporcingumo principo <...>, būtina įvertinti, ar įstatyme numatytos priemonės atitinka teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, ar šios priemonės yra būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir ar šios priemonės nevaržo asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti“.
Pagal nusistovėjusią Europos Sąjungos Teisingumo (toliau - ESTT) praktiką nacionalinės priemonės, galinčios apriboti galimybę pasinaudoti SESV užtikrintomis pagrindinėmis teisėmis ar naudojimąsi jomis padaryti mažiau patrauklų, gali būti leistinos, jeigu jomis siekiama bendrojo intereso tikslo, jos yra tinkamos šiam tikslui pasiekti ir neviršija to, kas reikalinga jam pasiekti (2009 m. spalio d. sprendimas byloje Woningstichting Sint Servatius, C—567/07; 2011 m. gruodžio 1 d. sprendimas byloje Komisija prieš Vengriją, C—253/09; 2013 m. gegužės 8 d. sprendimas sujungtose bylose Eric Libert ir kiti prieš Gouvernement flamand (C-197/11) ir All Projects & Developments NV ir kt. prieš Vlaamse Regering (C-203/11)). Dėl pirmojo reikalavimo, nustatyto projektu keičiamo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punkte – bent trejus paskutinius metus iki žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo sandorio sudarymo dienos nuolat gyventi Lietuvoje ir vykdyti žemės ūkio veiklą sklypą nuomodamas, ar nuosavybės teise turimame kitame sklype. Pažymėtina, kad šiuo įstatymo projekte nustatytu reikalavimu būtų apribota ne tik Lietuvoje niekada negyvenusių asmenų, pvz.: Europos Sąjungos valstybių narių piliečių, bet ir iš Lietuvos išvykusių ir atitinkamą laikotarpį kitoje valstybėje gyvenusių asmenų bei Lietuvos Respublikoje nuolatinai gyvenusių, tačiau neužsiėmusių žemės ūkio veikla asmenų teisė įsigyti žemės ūkio paskirties žemę ir užsiimti žemės ūkio veikla.
Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva.“ Ši Konstitucijos nuostata yra glaudžiai susijusi su Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens teise pasirinkti darbą ir verslą. 1996 m. balandžio 18 d. nutarime Konstitucinis Teismas pažymėjo kad „Asmens ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos sąvoka yra plati. Ji apima teisę laisvai pasirinkti verslą, <...>, sąžiningos konkurencijos laisvę, ūkinės veiklos subjektų lygiateisiškumą ir kt.“ 1995 m. balandžio 20 d. nutarime Konstitucinis Teismas konstatavo, kad „Ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva remiasi prigimtine žmogaus asmens laisve ir prigimtine teise turėti nuosavybę“. Konstitucijos 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuosavybė neliečiama, o šio straipsnio 2 dalyje, kad nuosavybės teises saugo įstatymai. Anot Konstitucinio Teismo „Šios konstitucinės nuostatos suponuoja tai, kad Konstitucija, garantuodama nuosavybės apsaugą, kartu įtvirtina ir konstitucinę teisę įgyti nuosavybę <...>“. Konstitucinis Teismas 2002 m. kovo 14 d. nutarime konstatavo, kad „asmens konstitucinė teisė į nuosavybę yra esminė (būtina) asmens ūkinės veiklos laisvės įgyvendinimo sąlyga. Ribojant asmens teisę į nuosavybę, yra ribojama ir asmens ūkinės veiklos laisvė.“ Kaip jau buvo minėta aukščiau, kad nustatomas ribojimas būtų pateisinamas, jis turi būti konstituciškai pagrįstas ir proporcingas siekiamiems tikslams.
Viena vertus, pažymėtina, kad tiek aptariamas reikalavimas, tiek ir kiti projektu keičiamo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyti reikalavimai suponuoja (kitaip jie būtų iš viso nesuprantami), kad žemės ūkio paskirties žemę įsigiję asmenys, turėtų patys tą žemę dirbti. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 30 d. nutarime konstatavo, kad tokie reikalavimai, kad žemės ūkio paskirties įgijėjai patys ūkininkautų toje žemėje, nėra konstituciškai pagrįsti. Kita vertus, pažymėtina ir tai, kad aptariamas reikalavimas nustatomas tik vienai žemės ūkio paskirties žemės naudotojų kategorijai – asmenims, po šio įstatymo įsigaliojimo įsigysiantiems žemės ūkio paskirties žemę. Šis reikalavimas (kartu su projektu keičiamo įstatymo 8 straipsnio 6 dalyje nustatytu įpareigojimu 5 metus neperleisti įsigytos žemės ir 5 metus gaminti žemės ūkio produkciją) nebūtų taikomas nei esamiems žemės ūkio paskirties žemės savininkams ar naudojantiems šią žemę kitais pagrindais asmenims, nei naudosiantiems žemės ūkio paskirties žemę kita nei nuosavybės teise po šio įstatymo įsigaliojimo. Atsižvelgus į tai, kelia abejonių ar aptariamo reikalavimo nustatymu iš tiesų būtų pasiekti keičiamo įstatymo 1 straipsnyje nustatyti tikslai – kad žemės ūkio paskirties žemė būtų naudojama racionaliai, būtų išsaugota ir pagerinta natūrali aplinka, užtikrinta, kad žemės ūkio paskirties žemė būtų naudojama išimtinai žemės ūkio veiklai.
Todėl manytina, kad projektu keičiamo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas reikalavimas viena vertus, nepagrįstai apribotų Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalyse, 32 straipsnyje, 46 straipsnio 1 dalyje bei 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas asmens teises, o kita vertus, nustačius tokį reikalavimą tik vienai kategorijai žemės ūkio paskirties žemės naudotojų, būtų pažeistas ir Konstitucijos
4 dalies nuostata “įstatymas saugo sąžiningos konkurencijos teisę“ (aptariamos nuostatos atitiktis Europos Sąjungos teisei bus įvertinta žemiau). Dėl antrojo reikalavimo, nustatyto projektu keičiamo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 2 punkte – mokėti valstybinę kalbą. Pažymėtiną, kad šis projekte nustatytas reikalavimas yra siejamas su projektu keičiamo įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtintu siekiu – sudaryti teisines sąlygas žemės savininkams integruotis į Lietuvos visuomenę ir vietos bendruomenę. Kaip jau buvo minėta šios Išvados 1 punkte, pirmiausia kyla pagrįstų abejonių, ar toks tikslas apskritai galėtų būti konstituciškai pagrįstas, atsižvelgiant į 2006 m. kovo 30 d. nutarime suformuluotą Konstitucinio Teismo doktriną. Pažymėtina, kad valstybinės kalbos mokėjimas ir vartojimas yra Lietuvos viešojo, o ne privataus gyvenimo
„kategorija“. Pagal galiojančius įstatymus valstybinę kalbą privalo mokėti
valstybės ir savivaldybių institucijų valstybės tarnautojai ir darbuotojai, policijos, teisėsaugos tarnybų, ryšių, transporto, sveikatos ir socialinės apsaugos įstaigų ir tarnybų darbuotojai.
Ši jų pareiga kyla iš vykdomų pareigų pobūdžio bei dalyvavimo viešajame Lietuvos gyvenime. Taigi, reikalavimas mokėti valstybinę kalbą pirmiausia galėtų būti siejamas su tam tikros veiklos vykdymu ir tuo, kiek vykdoma veikla yra susijusi su viešuoju gyvenimu, bet ne su tam tikros nuosavybės įgijimu. Pažymėtina ir tai, kad valstybinės kalbos mokėjimas yra nustatytas ir siekiant įgyti Lietuvos Respublikos pilietybę. Tačiau valstybinės kalbos mokėjimas ir žemės ūkio paskirties žemės įsigijimas – akivaizdžiai niekaip tarpusavyje nesusiję dalykai. Be to, jokio tiesioginio ryšio nėra ir tarp valstybinės kalbos mokėjimo ir žemės ūkio veiklos vykdymo. Be to, tokio reikalavimo nustatymas, vertinant jį kartu su aukščiau nurodytu įstatymo tikslu, vertintinas kaip akivaizdžiai diskriminuojantis ne Lietuvos gyventojus, todėl negalėtų būti pateisinamas nei pagal Lietuvos, nei pagal Europos Sąjungos teisę. Todėl šis, projektu keičiamo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytas reikalavimas nepagrįstai apribotų Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalyse, 46 straipsnio 1 dalyje bei 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas asmens teises, o kita vertus, nustačius tokį reikalavimą tik vienai kategorijai žemės ūkio paskirties žemės naudotojų, būtų pažeistas ir Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas asmenų lygiateisiškumo principas bei 46 straipsnio 4 dalies nuostata “įstatymas saugo sąžiningos konkurencijos teisę“ (aptariamos nuostatos atitiktis Europos Sąjungos teisei bus įvertinta žemiau). Dėl trečiojo reikalavimo – turėti ūkininkavimui reikalingų profesinių įgūdžių ir kompetencijos.
Pagal projektu keičiamo įstatymo 4 straipsnio 3 dalį asmuo laikomas atitinkančiu šį reikalavimą, jeigu jis: arba turi praktinio ūkininkavimo patirties ir turi įregistravęs ūkininko ūkį, arba turi praktinio ūkininkavimo patirties ir žemės ūkio išsimokslinimo diplomą arba dokumentą, patvirtinantį profesinį pasirengimą ūkininkauti. Pažymėtina, kad abi nustatomos sąlygos žemės ūkio paskirties žemei įsigyti yra siejamos su tam tikro išsilavinimo turėjimu, nes ir ūkininko ūkiui įregistruoti pagal Lietuvos Respublikos ūkininko ūkio įstatymo 4 straipsnio 3 dalį reikalingas Vyriausybės įgaliotos institucijos nustatytas profesinis pasirengimas ūkininkauti. Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas, nagrinėdamas tuo metu galiojusią Farmacinės veiklos įstatymo nuostatą, draudžiančią aukštojo farmacinio išsilavinimo neturintiems asmenims nuosavybės teise įsigyti vaistines, 2002 m. kovo 14 d. nutarimu konstatavo, kad „Pagal Konstituciją neleidžiama riboti asmens teisės į nuosavybę priklausomai nuo asmens išsilavinimo“. Šioje byloje Konstitucinis Teismas pripažino, jog atitinkama Farmacinės veiklos įstatymo nuostata ta apimtimi, kuria buvo ribojama fizinių asmenų, neturinčių aukštojo farmacinio išsilavinimo, nuosavybės teise įsigyti vaistinių, prieštaravo Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalims, 46 straipsnio 1 daliai ir 48 straipsnio 1 daliai. Kaip jau buvo minėta aukščiau ir aptariamo reikalavimo nustatymas suponuoja, kad asmenys, įgiję žemės ūkio paskirties žemę, turėtų ją dirbti patys. Minėta, kad Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 30 d. nutarime yra nurodęs, kad reikalavimas žemės ūkio paskirties žemės įgijėjams patiems ūkininkauti, o taip pat priverstinai pasirinkti kurią nors vieną iš pagal įstatymus galimų ūkininkavimo formų, yra konstituciškai nepagrįsti.
Atsižvelgiant į tai, manytume, kad šis, projektu keičiamo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytas reikalavimas nepagrįstai apribotų Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalyse, 46 straipsnio 1 dalyje bei 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas asmens teises, o kita vertus, nustačius tokį reikalavimą tik vienai kategorijai žemės ūkio paskirties žemės naudotojų, būtų pažeistas ir Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas asmenų lygiateisiškumo principas bei 46 straipsnio 4 dalies nuostata “įstatymas saugo sąžiningos konkurencijos teisę“. Dėl aukščiau aptartų projektu keičiamo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų atitikties Europos Sąjungos teisei. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad neseniai Europos Sąjungos Teisingumo Teismas išnagrinėjo bylą ir 2013 m. gegužės 8 d. priėmė prejudicinį sprendimą sujungtose bylose Eric Libert ir kiti prieš Gouvernement flamand(C-197/11) ir All Projects & Developments NV ir kt. prieš Vlaamse Regering (C-203/11), kurios aplinkybės savo teisine prigimtimi yra panašios į projekto 4 straipsnio 1 dalyje nustatytąsias. Pažymėtina, kad šioje byloje prašymai buvo pateikti siekiant išsiaiškinti, ar Belgijos Karalystės Flandrijos regiono dekreto dėl žemės sklypų ir nekilnojamojo turto 5 knygoje, pagal kurias perleidžiant Vlaamse Regering nurodytose tikslinėse savivaldybėse esantį nekilnojamąjį turtą, provincijos vertinimo komisija turėjo taikyti patikrinimą dėl „pakankamo ryšio“ tarp potencialaus įgijėjo ar nuomininko ir šių tikslinių savivaldybių.
Pažymėtina, kad minėtame Flandrijos dekrete, buvo nustatyta, kad asmuo, siekiantis įsigyti nurodytąjį turtą nuosavybės teise, jį išsinuomoti ilgiau nei 9 metams ir pan. yra laikomas turinčiu „pakankamą ryšį“ su atitinkamomis savivaldybėmis, jei jis atitinka tris alternatyvias sąlygas. Pirmąja sąlyga buvo reikalaujama, kad asmuo, kuriam turėtų būti perleistas nekilnojamasis turtas iki perleidimo dienos gyventų tikslinėje savivaldybėje ne mažiau kaip šešerius metus; pagal antrąją sąlygą pirkėjas ar nuomininkas perleidimo dieną turėjo vykdyti veiklą toje savivaldybėje; trečiąja sąlyga buvo reikalaujama, kad įgijėjas ar nuomininkas dėl svarbios ir ilgą laiką trunkančios aplinkybės su šia savivaldybe būtų susietas profesiniu, šeimos, socialiniu ar ekonominiu ryšiu. Pažymėtina, kad Teismas šioje byloje pakartojo ankstesnėse bylose padarytas išvadas, kad SESV 21 straipsnis ir atitinkamoje srityje SESV 45 ir
2004/38/EB (toliau – Direktyva 2004/38/EB) dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje 22 ir 24 straipsniai draudžia nacionalines priemones, kurios valstybės narės piliečiams sudaro kliūčių arba juos atgraso nuo išvykimo iš jos, siekiant pasinaudoti laisvo judėjimo Sąjungos viduje teise.
Dėl laisvo paslaugų teikimo, kuris reglamentuojamas SESV 56 straipsniu, Teismas pažymėjo, kad Flandrijos dekreto nuostatos galėtų sudaryti kliūčių vykdyti veiklą įmonėms, veikiančioms nekilnojamojo turto sektoriuje, atsižvelgiant į tai, kad yra apribotas ratas asmenų, kuriems nekilnojamas turtas gali būti parduodamas. Galiausiai Teismas pripažino, kad Flandrijos dekreto nuostatos pažeidžia ir SESV 63 straipsnio 1 dalies nuostatas, kaip atgrasančias ne rezidentus investuoti į nekilnojamąjį turtą atitinkamose Flandrijos regiono savivaldybėse. Pažymėtina, kad nors Teismas pripažino, kad tokie reikalavimai gali būti grindžiami valstybės narės socialinio būsto politika (užtikrinti pakankamą būsto pasiūlą asmenims, gaunantiems mažai pajamų ir pan.) vis tik Teismas nerado „tiesioginio ryšio“ tarp nustatytų reikalavimų ir siekiamo tikslo. Vertinant aptariamas projekto nuostatas aukščiau minėtos ESTT bylos ir kitų aukščiau minėtų bylų kontekste ir atsižvelgiant į tai, kad aukščiau buvo konstatuota, kad projekte nurodyti reikalavimai yra arba visiškai nesusiję su žemės ūkio paskirties žemės įsigijimu (reikalavimas mokėti valstybinę kalbą) arba nėra tos priemonės, kurios padėtų pasiekti projektu keičiamo įstatymo 1 straipsniu siekiamų tikslų, manytume, kad projektu keičiamo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatos neatitinka SESV 21, 45, 49, 56 bei 63 straipsnio bei Direktyvos 2004/38/EB 22 ir 24 straipsnių.
Papildomai atkreipiame dėmesį į tai, kad projektu keičiamo įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje nustačius, kad leidimą įsigyti žemės ūkio paskirties žemę privalo gauti asmuo, pageidaujantis įsigyti tiek žemės, kad kartu su susijusiais asmenimis bendras jų iš valstybės ir kitų asmenų įsigytos žemės ūkio paskirties žemės plotas taptų didesnis kaip 10 hektarų, lieka neaišku, ar projektu keičiamo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyti reikalavimai fiziniams asmenims būtų taikomi ir tuo atveju, jeigu šis plotas būtų mažesnis nei 10 hektarų. Ši pastaba taikytina ir projektu keičiamo įstatymo 5 straipsnyje nustatytų reikalavimų juridiniams asmenims atžvilgiu. Nepritarti. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Seimo statuto 67 straipsnio 3 punktu, Teisės ir teisėtvarkos komitetas 2014 m. kovo 19 d. preliminariai įvertino, kad Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo IX-1314 pakeitimo įstatymo projekto (Nr. XIIP-1587) nuostatos neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalių, 29 straipsnio 1 dalies, 32 straipsnio, 46 straipsnio 1 ir 4 dalies bei 48 straipsnio 1 dalies nuostatoms. 5. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-03-17) 5.
Projektu keičiamo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad „juridiniai asmenys gali įsigyti žemės ūkio paskirties žemę nuosavybės teise tik, jeigu <...> iki žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo sandorio dienos ne mažiau kaip trejus paskutinius metus naudoja žemės ūkio paskirties žemę Lietuvoje žemės ūkio produkcijos gamybai“. Manytina, kad dėl šios Išvados 4 punkte pateiktų argumentų, aptariama projekto nuostata neatitiktų Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalies, 29 straipsnio 1 dalies, 46 straipsnio 1 ir 4 dalies bei 48 straipsnio 1 dalies nuostatų bei SESV 49, 56 bei 63 straipsnių. Nepritarti. Žr. išvados 4 punktą. 6. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-03-17)
keičiamo įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje siūloma nustatyti, kad juridiniai asmenys gali įsigyti žemės ūkio paskirties žemę toje savivaldybėje, kurioje yra registruota juridinio asmens buveinė, arba gretimoje savivaldybėje. Siūlomas teisinis reguliavimas kelia abejonių šiais aspektais. Pirma, Civilinio kodekso 2.49 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad juridinio asmens buveinė laikoma ta vieta, kurioje yra nuolatinis jo valdymo organas. Juridinio asmens buveinė apibūdinama nurodant patalpų, kuriose yra buveinė, adresą. Taigi, pagal projektu siūlomas nuostatas juridinis asmuo, siekdamas įsigyti žemės ūkio paskirties žemę atitinkamoje savivaldybėje, bet neturėdamas joje savo buveinės, turėtų perkelti buveinę (nuolatinį valdymo organą) į tos savivaldybės arba gretimos savivaldybės teritoriją. Pažymėtina, kad projekto aiškinamajame rašte nėra nurodyti argumentai, kurie pagrįstų reikalavimo juridiniam asmeniui turėti savivaldybėje, kurioje yra įsigyjama žemė arba gretimoje savivaldybėje, buveinę.
Tokio siūlymo pagrįstumas kelia abejonių, nes juridinio asmens buveinės perkėlimas galimai apsunkintų juridinių asmenų ūkinę veiklą, ypač tokių juridinių asmenų, kurių pagrindinė veikla būtų vykdoma kitų savivaldybių, nei yra įsigyjama žemė, bei užsienio valstybių teritorijose. Buveinę juridiniai asmenys būtų priversti perkelti vien tik dėl to, kad įsigytų žemę. Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 30 d. nutarime pažymėjo, kad įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į žemės rūšį (kategoriją), gali nustatyti žemės teisinį režimą, inter alia nuosavybės naudojimo, ūkinės veiklos ir kitos veiklos sąlygas, apribojimus, draudimus, tačiau minėti apribojimai turi būti konstituciškai pagrįsti. Be to, siūlomu teisiniu reguliavimu būtų sudarytos palankesnės sąlygos atitinkamoje savivaldybėje įsigyti žemę toje savivaldybėje ar gretimoje savivaldybėje jau turintiems buveinę juridiniams asmenims, t.y. tų savivaldybių teritorijose jau vykdantiems veiklą subjektams, nes pastariesiems buveinės perkelti nereikėtų. Todėl manytina, kad tokios projekto nuostatos neatitiktų Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalys dalies, 29 straipsnio 1 dalies, 46 straipsnio 1 ir 4 dalies bei 48 straipsnio 1 dalies nuostatų bei SESV 49,
civilinis teisnumas nustatomas pagal du principus: buveinės ir inkorporavimo. Remiantis buveinės principu juridiniam asmeniui taikytina teisė yra nustatoma pagal jo buveinės vietos teisę, todėl projektu nustačius reikalavimą juridiniams asmenims turėti buveinę konkrečioje Lietuvos Respublikos savivaldybėje, tai reikštų, kad kitoje valstybėje narėje turintis buveinę juridinis asmuo, ją perkėlęs į Lietuvą, prarastų savo teisinį subjektiškumą pagal savo ankstesnės buveinės valstybės teisę.
Trečia, nuostata ,,gretimoje savivaldybėje“ tikslintina, nes nėra aišku, ar gretima savivaldybė būtų suprantama kaip besiribojanti su ta savivaldybe, kurios teritorijoje siekiama įsigyti žemę, ar ši nuostata būtų suprantama kitaip. Siekiant išvengti galimo nevienodo šios nuostatos aiškinimo, ją reikėtų patikslinti. Nepritarti. Žr. išvados 4 punktą. 7. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-03-17)
nustatyti, kad juridinio asmens, kuris yra akcinė bendrovė, įsigyjamo (įsigyjamų) žemės ūkio paskirties žemės, kaip turinčios ypatingą reikšmę Lietuvos Respublikos ūkiui, sklypo (sklypų) vertė sudaro atskirąjį kapitalo rezervą, kurio neleidžiama akcionuoti, t.y. neleidžiama jo verte formuoti ir didinti bendrovės įstatinį kapitalą. Projekto aiškinamajame rašte nėra nurodoma, kokiais argumentais remiantis siūloma nustatyti tokį ribojimą. Pažymėtina, kad šis ribojimas būtų taikomas tik vienos teisinės formos juridiniams asmenims – akcinėms bendrovėms. Uždarosioms akcinėms bendrovėms jis nebūtų taikomas. Svarstytina, ar tokiu atveju nebūtų pažeistas asmenų lygiateisiškumo principas, nes bendrovėms būtų taikomi nevienodi ribojimai įsigyjant žemės ūkio paskirties žemę.
Kartu atkreiptinas dėmesys, kad Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 30 d. nutarime pažymėjo, kad įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į žemės rūšį (kategoriją), gali nustatyti žemės teisinį režimą, inter alia nuosavybės naudojimo, ūkinės veiklos ir kitos veiklos sąlygas, apribojimus, draudimus, tačiau minėti apribojimai turi būti konstituciškai pagrįsti. Be to, siūloma nuostata derintina su Akcinių bendrovių įstatymo
būti didinamas iš bendrovės lėšų, t.y. iš nepaskirstytojo pelno, akcijų priedų ir rezervų (išskyrus savų akcijų įsigijimo ir privalomąjį rezervus). Taigi, Akcinių bendrovių įstatymo 51 straipsnio 1 dalyje įvardinami kiti, nei siūloma nustatyti keičiamame įstatyme, rezervai, iš kurių negali būti didinamas įstatinis kapitalas. Kartu, manytume, kad iš vertinamosios nuostatos turinio seka, kad minėti ribojimai būtų taikomi žemės ūkio paskirties žemę jau įsigijusioms akcinėms bendrovėms, todėl kyla abejonių projektu siūlomų keičiamo įstatymo 5 straipsnio 3 dalies nuostatų atitiktis šio straipsnio pavadinimui. Pritarti. 8. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-03-17)
nustatyti, kad juridiniam asmeniui, kuris yra akcinė bendrovė, kartu su susijusiais asmenimis taikomas įsigyjamos žemės ūkio paskirties žemės bendro maksimalaus 500 ha ploto ribojimas. Svarstytina, ar ši nuostata nėra perteklinė, nes maksimalus asmenų įsigyjamos nuosavybės teise žemės ūkio paskirties žemės plotas siūlomas nustatyti keičiamo įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje. Pritarti. 9. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-03-17) 9.
Projektu keičiamo įstatymo 5 straipsnio 5 dalyje siūloma nustatyti, kad šio straipsnio 3 dalies reikalavimas taip pat taikomas reorganizuojant kitos juridinės formos bendrovę į akcinę bendrovę. Ši nuostata nedera su Akcinių bendrovių įstatymo 61 straipsnio 3 dalimi, kurioje nustatyta, kad reorganizavime gali dalyvauti tik tos pačios teisinės formos bendrovės. Atsižvelgus į tai, vertinamąją projekto nuostatą reikėtų suderinti su minėta Akcinių bendrovių įstatymo nuostata. Pritarti. 10. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-03-17)
įstatymo 4 ir 5 straipsniu siekiama nustatyti skirtingus reikalavimus fiziniams ir juridiniams asmenims, siekiantiems įsigyti žemės ūkio paskirties žemę. Manytume, kad atsižvelgus į Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 30 d. nutarime išdėstytą doktriną, toks teisinis reglamentavimas neatitinka Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto asmenų lygiateisiškumo principo. Pažymėtina, kad SESV 54 straipsnyje įtvirtintas fizinių ir juridinių asmenų lygiateisiškumo principas (įsisteigimo teisės požiūriu): „Bendrovės arba firmos, įkurtos pagal valstybės narės teisę ir Sąjungoje turinčios savo registruotas buveines, centrinę administraciją ar pagrindinę verslo vietą, šiame skyriuje prilyginamos tos valstybės narės pilietybę turintiems asmenims“. Nepritarti. Žr. išvados 4 punktą. 11. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-03-17)
siūloma nustatyti, kad asmenims gali būti suteikiama valstybės parama, jeigu Vyriausybės įgaliotos institucijos „pripažįsta, kad asmuo atitinka nustatytus ūkio ekonominio gyvybingumo plėtrai reikalingos paramos kriterijus“. Šios projekto nuostatos nėra aiškios tuo aspektu, kad nėra aišku, koks subjektas ir kokiame teisės akte minėtus kriterijus turi nustatyti.
Atkreiptinas dėmesys, jog Konstitucinio Teismo doktrinoje išsakoma nuostata, jog teisinis reguliavimas, susijęs su asmenų teisėmis (šiuo atveju teisė gauti valstybės paramą) ir pareigomis gali būti įtvirtintas tik įstatymuose, o ne poįstatyminiuose teisės aktuose. Pritarti. 12. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-03-17)
12Projektu keičiamo įstatymo 6 straipsnio pavadinime nurodoma,
kad šis straipsnis reglamentuoja apribojimus įsigyjant žemės ūkio paskirties žemę. Šio straipsnio 1 dalyje nustatoma, kad asmenims neleidžiama įsigyti: išimtine nuosavybės teise Lietuvos Respublikai priklausančių objektų žemės; teritorijų, pagal jų planavimo dokumentus rezervuotų viešojo naudojimo keliams ir inžinerinėms komunikacijoms, miestų ar kitų vietovių viešojo naudojimo infrastruktūros objektams ir kitiems bendriems visuomenės poreikiams, žemės; teritorijų, skirtų ar rezervuotų krašto apsaugos reikmėms, žemės, taip pat teritorijų, kuriose žemės įsigijimas įstatymų ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų apribotas saugumo motyvais, žemės. Šios projekto nuostatos nėra aiškios tuo aspektu, kad nurodytų objektų ir teritorijų žemei, manytume, yra nustatoma kitokia pagrindinė žemės naudojimo paskirtis, o ne žemės ūkio paskirties. Svarstytina, ar keičiamo įstatymo 6 straipsnio pavadinimas atitinka šio straipsnio turinį. Be to, šios projekto nuostatos nėra aiškios santykyje su Žemės įstatymo 6 straipsnio, nustatančio kokia žemė priklauso Lietuvos valstybei išimtine nuosavybės teise, nuostatomis bei Žemės reformos įstatymo 13 straipsnio, reglamentuojančio neprivatizuojamą žemę, nuostatomis. Pritarti. 13. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-03-17) 13.
Projektu keičiamo įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje siūloma nustatyti, kad pasienio ruožams priskirtos žemės, taip pat Baltijos jūros ir Kuršių marių pakrantė 7 km. pločio ruožo žemės leidžiama įsigyti tik Lietuvos Respublikos piliečiams bei Lietuvoje registruotiems ir veikiantiems juridiniams asmenims – žemės ūkio produkcijos gamintojams. Nei iš projekto, nei iš jo aiškinamojo rašto nuostatų nėra aišku, kodėl siūloma nustatyti apribojimus kitiems asmenims nei aukščiau įvardinti įsigyti žemę pasienio bei Baltijos jūros ir Kuršių marių pakrantė 7 km. pločio ruožuose. Be to, šias projekto nuostatas reikėtų tikslinti nurodant kokios pagrindinės žemės naudojimo paskirties žemę leidžiama įsigyti. Pritarti. 14. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-03-17)
nustatoma, kad „žemės ūkio paskirties žemės, turinčios ypatingą reikšmę Lietuvos Respublikos ūkiui, sklypui įsigyti reikalingas specialus leidimas“. Šios projekto nuostatos nėra aiškios tuo aspektu, kad nėra aišku, ar visa žemės ūkio paskirties žemė turi „ypatingą reikšmę Lietuvos Respublikos ūkiui“ ir norint ją įsigyti reikalingas leidimas, ar tik tam tikra tokios paskirties žemės dalis, o kitai žemės ūkio paskirties žemei, neturinčiai ypatingos reikšmės Lietuvos Respublikos ūkiui, tokio leidimo ją įsigyjant nereikėtų. Siūlytume tikslinti šias projekto nuostatas. Pritarti. 15. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-03-17)
15Projektu keičiamo įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje nustatoma,
kad asmuo dėl leidimo įsigyti žemės ūkio paskirties žemę turi kreiptis į Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos.
Atsižvelgiant į tai, kad minėta tarnyba turi savo teritorinius padalinius ir norint palengvinti asmenims administracinę naštą, svarstytina, ar šiose projekto nuostatose nereikėtų nustatyti, kad asmuo dėl leidimo įsigyti žemės ūkio paskirties žemę turi kreiptis į minėtos tarnybos teritorinį padalinį. Be to, siekiant aiškumo, šiose projekto nuostatose siūlytume išbraukti žodžius „apie susijusius asmenis“, nes minėtoje deklaracijoje pateikiami duomenys yra ne vien tik apie susijusius asmenis. Pritarti. 16. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-03-17)
nustatyti, kad asmuo žemės pirkimo-pardavimo sutartyje privalo įsipareigoti neperleisti šio sklypo kitiems asmenims ne mažiau kaip 5 metus nuo jo įsigijimo dienos, taip pat įsipareigoti ne mažiau kaip 5 metus nuo žemės sklypo įsigijimo dienos gaminti žemės ūkio produkciją, kurios minimalų kiekį vienam hektarui žemės nustato Vyriausybės įgaliota institucija. Asmuo, pažeidęs nurodytus įsipareigojimus, atsako Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka. Šios projekto nuostatos svarstytinos keliais aspektais. Pirma, nėra aišku, kodėl minėti asmens įsipareigojimai numatomi tik žemės pirkimo–pardavimo sandoriuose, tuo tarpu kituose žemės įsigijimo sandoriuose (pavyzdžiui, dovanojimo, mainų ir pan.) tokių asmens įsipareigojimų projekto nuostatos nenumato. Antra, svarstytina, ar protinga įstatymu nustatyti privalomą 5 metų terminą įsigijus žemę gaminti žemės ūkio produkciją be jokių išimčių, nes gali susiklostyti situacija, kai asmuo dėl svarbių priežasčių (pavyzdžiui, ligos, gręsiančio bankroto ir pan.) negalėtų žemės dirbti ar būtų priverstas ją parduoti. Tuo tarpu įstatymas už tai nustato atsakomybę.
Trečia, atkreiptinas dėmesys, kad Žemės įstatymo 25 straipsnio 5 dalies nuostatos leidžia tam tikrais atvejais žemės ūkio paskirties žemę apsodinti mišku nekeičiant pagrindinės žemės naudojimo paskirties. Svarstytina, ar įsigyjant tokią žemę būtų protinga reikalauti, kad asmuo įsipareigotų tokioje žemėje 5 metus gaminti žemės ūkio produkciją. Ketvirta, nėra aišku, pagal kokius įstatymus asmuo atsakytų, jei pažeistų nurodytus įsipareigojimus. Taip pat, nėra aiškus tokių įsipareigojimų vykdymo kontrolės mechanizmas, t.y., nėra aišku, kokie subjektai privalėtų tikrinti, ar asmuo vykdo ir kaip sandoryje prisiimtus įsipareigojimus, trauktų juos atsakomybėn ir pan. Pritarti. 17. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-03-17)
nustatyti, kad šio straipsnio 2 dalies nuostatos netaikomos, kai žemė įgyjama paveldėjimo ir nuosavybės teisės atkūrimo būdais, taip pat kai žemės savininkas (ar sutuoktiniai kaip bendraturčiai) nuosavybės teise priklausančią žemę perleidžia savo sūnui ar dukrai. Iš šios nuostatos nėra aišku, ar aukščiau nurodytiems asmenims, siekiant įsigyti žemę, nereikėtų kreiptis dėl leidimo išdavimo į projektu keičiamo įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje nurodytą instituciją, ar pastariesiems iš viso nereikėtų gauti leidimo įsigyti žemę. Atsižvelgus į tai, ši projekto nuostata tikslintina. Be to, iš šios nuostatos turinio galima būtų daryti išvadą, kad asmenims, kuriems būtų atkuriamos nuosavybės teisės į žemės ūkio paskirties žemę natūra bei jos paveldėtojams, nereikėtų gauti tik leidimo įsigyti žemę, bet jiems būtų taikomi kiti projektu keičiamo įstatymo 4 straipsnyje siūlomi nustatyti reikalavimai.
Siekiant išvengti galimo nevienodo įstatymo nuostatų aiškinimo taikant įstatymą, manytume, kad projekte reikėtų aiškiai apibrėžti keičiamo įstatymo ir Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo santykį bei nustatyti žemės ūkio paskirties žemės paveldėjimo ypatumus visiems subjektams, kurie pagal keičiamą įstatymą turėtų teisę įsigyti žemės ūkio paskirties žemę. Kartu pažymėtina, kad iš projekto nuostatų nėra aišku, kokiais argumentais remiantis siūloma nustatyti, kad leidimo nereikėtų gauti tik tuo atveju, kai žemę savininkas perleidžia savo sūnui ir dukrai, kai tuo tarpu perleidžiant kitiems artimiesiems giminaičiams, nurodytiems Civilinio kodekso
dukrai” galėtų būti aiškinamas taip, kad leidimą nereikia gauti tik tuo atveju, kai žemė perleidžiama jiems abiems kartu, bet ne tuo atveju, kai ji būtų perleidžiama kiekvienam jų atskirai, taip pat ši nuostata neapimtų tokio atvejo, kai žemė būtų perleidžiama keliems sūnums ar dukroms. Kartu atkreiptinas dėmesys, kad minėtą junginį apimtų viena sąvoka -,,vaikai”. Atsižvelgus į tai, svarstytina, ar vietoj junginio nereikėtų naudoti sąvoką ,,vaikas (-ai) (įvaikis (-iai)”. Kita vertus, iš projekto nuostatų nėra aišku, kurie subjektai kontroliuotų, ar toks perleidimas atitiktų kitus įstatyme siūlomus nustatyti reikalavimus, jeigu perleidimui nereikėtų gauti leidimo. Pažymėtina, kad pagal projektu siūlomas keičiamo įstatymo 8 straipsnio nuostatas šią funkciją atliktų būtent leidimus išduodanti institucija. Pritarti. 18. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-03-17) 18.
Projektu keičiamo įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje bei 10 straipsnio 1 dalyje nurodomos kategorijos asmenų, turinčių pirmumo teisę įsigyti atitinkamai valstybinę ir privačią žemės ūkio paskirties žemę, nustatant šiems asmenims ir tam tikrus reikalavimus – perkamoje žemėje turėti žemės ūkio veiklai naudojamų statinių ar įrenginių; ne mažiau kaip metus naudoti perkamus žemės ūkio paskirties žemės sklypus ir pan. Pažymėtina, kad projektu keičiamo įstatymo 4 ir 5 straipsnyje yra nurodomi bendrieji reikalavimai atitinkamai fiziniams ir juridiniams asmenims, siekiantiems įsigyti žemės ūkio paskirties žemės. Nėra aiškus šių nuostatų tarpusavio santykis. Pritarti. 19. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-03-17)
19Projektu keičiamo įstatymo 11 straipsnio 1 dalies nuostatos,
manytume, nėra norminio pobūdžio, todėl siūlytume jų atsisakyti. Be to, šiose nuostatose vartojamos sąvokos „kooperuotas šeimos ūkis“ turinys nėra aiškus, nes nėra apibrėžtas jokiuose galiojančiuose įstatymuose. Taip pat nėra aiškus minėtos sąvokos santykis su įstatyme vartojama sąvoka „ūkininko ūkis“. Be to, neaišku, ar šiose projekto nuostatose kalbama tik apie valstybės paramą įsigyjant žemės ūkio paskirties žemę, ar aplamai apie valstybės paramą žemės ūkio ir kaimo plėtrai. Pastaruoju atveju, svarstytinas šių projekto nuostatų santykis su Žemės ūkio, maisto ūkio ir kaimo plėtros įstatymo, kurio paskirtis reglamentuoti Lietuvos Respublikos valstybės, Europos Sąjungos paramos žemės ūkiui, maisto ūkiui ir kaimo plėtrai įgyvendinimo principus, valstybės ir Europos Sąjungos paramos priemones ir pan., nuostatomis. Pritarti. 20. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-03-17)
20Projektu keičiamo įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje nustatoma,
kad „visi duomenys, susiję su paramos žemės ūkiui ir kaimo plėtrai gavimu, žemės perleidimo ir nuomos sandoriais, turi būti kaupiami vientisoje valstybinėje duomenų bazėje“.
Šios projekto nuostatos nėra aiškios keliais aspektais. Pirma, manytume, kad visų duomenų, susijusių su parama žemės ūkiui ir kaimo plėtrai gavimu, žemės perleidimo ir nuomos sandoriais, kaupimo reglamentavimas yra ne šio įstatymo dalykas, nes projekte reglamentuojama tik valstybės parama įsigyjant žemės ūkio paskirties žemę, taip pat sandoriai, susiję su žemės ūkio paskirties žemės įsigijimu. Antra, nėra aiškus formuluotės „vientisoje valstybinėje duomenų bazėje“ turinys. Svarstytina, ar šių projekto nuostatų nereikėtų suderinti su Valstybės informacinių išteklių valdymo įstatymo nuostatomis. Pritarti. 21. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-03-17)
nurodoma, kad „valstybinės žemės ūkio paskirties žemės pirkimo-pardavimo sutartyje įrašoma sąlyga, kad valstybinės žemės pirkėjas, įgijęs šią žemę išsimokėtinai, teisę ją perleisti kitiems asmenims įgyja tik po to, kai sumoka visą šios žemės kainą“. Nėra aišku, koks yra šios nuostatos santykis su projektu keičiamo įstatymo 8 straipsnio 6 dalyje nustatytais terminais, kurie taip pat turi būti įrašyti į pirkimo-pardavimo sutartį. Ši pastaba taikytina ir projektu keičiamo įstatymo 11 straipsnio 4 daliai. Pritarti. 22. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-03-17) 22.
Projektu keičiamo įstatymo 11 straipsnio 4 dalyje siūloma nustatyti, kad tais atvejais, kai valstybės parama įsigyjant privačios žemės ūkio paskirties žemės sklypą buvo suteikta pagal iki 2014 m. sausio 1 d. galiojusias Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, šios žemės sklypo pagrindinė žemės naudojimo paskirtis gali būti keičiama ne anksčiau kaip po 5 metų nuo žemės sklypo įsigijimo dienos. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas galiojo ne iki 2014 m. sausio 1 d., bet iki 2010 m. gruodžio 31 d., t.y. iki 2010 m. gruodžio 22 d. Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo 3 ir
į tai, projekto nuostatos tikslintinos. Pritarti. 23. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-03-17)
įstatymas, taip pat Teisės aktų projektų rengimo rekomendacijos, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2013 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 1R-298. Šiais teisės aktais nustatomi nauji reikalavimai rengiamiems teisės aktų projektams. Atsižvelgiant į rekomendacijų 35.5 (projekto 1 straipsnis),
straipsnio 2 dalis) 93.4 (projekto 1 straipsnyje dėstomas įstatymo pavadinimas) projekto tekstas tikslintinas. Be to, projekto lyginamąjį variantą reikėtų išdėstyti pagal jam keliamus juridinės technikos reikalavimus. Pritarti. 24. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-03-17)
kitą dieną po oficialaus jo paskelbimo Teisės aktų registre. Pažymėtina, kad pagal projekto aiškinamąjį raštą įstatymui įgyvendinti reikės priimti naujus ar pakeisti galiojančius poįstatyminius teisės aktus.
Atsižvelgiant į tai, jog įstatymo įgyvendinimui būtų tinkamai pasirengta, svarstytina, ar nereikėtų nustatyti vėlesnę įstatymo įsigaliojimo datą bei įpareigojimą atitinkamoms institucijoms priimti įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus iki įstatymo įsigaliojimo. Be to, manytume, įstatymo įsigaliojimo data turėtų būti suderinta ir su Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalies įgyvendinimo konstitucinio įstatymo 17 straipsnio 2 dalies nuostatomis. Pritarti. 25. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-03-17)
disponavimą valstybės turtu, o Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad valstybės turto savininko funkcijas įgyvendina Seimas ir Vyriausybė, todėl svarstytina, ar dėl teikiamo įstatymo projekto nereikėtų prašyti Vyriausybės išvados. Atsižvelgti. Vyriausybė pateikė savo parengtą įstatymo projektą Nr. XIIP-1638. 26. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-03-17)
punkte nustatyta, kad teisės akto projekto rengėjas atlieka rengiamo teisės akto projekto antikorupcinį vertinimą, jeigu rengiamame teisės akte numatoma reglamentuoti santykius, susijusius su valstybės ar savivaldybių turto nuosavybės teisės perleidimu privatiems asmenims. Atkreiptinas dėmesys, kad projekto aiškinamajame rašte nėra nurodyta, ar toks vertinimas buvo atliktas. Atsižvelgti. STT išvada gauta - taip pat paprašyta nuomonės ir dėl patobulinto įstatymo projekto. 27. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-03-17) 27.
Atkreiptinas dėmesys, kad teikiamo projekto nuostatos nėra suderintos su Žemės reformos įstatymo nuostatomis (pavyzdžiui, 8 straipsnio 4 dalis, 9 straipsnio 1 dalis), todėl atkreiptinas dėmesys į Seimo statuto 135 straipsnio 5 dalį bei 137 straipsnio 2 dalį. Atsižvelgti. 28. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-03-17)
Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo Nr. IX-1314 6 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas (reg. Nr. XIIP-1520) bei Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo Nr. IX-1314 pakeitimo įstatymo projektas (reg. Nr. XIIP-1587) bei su juo susiję Lietuvos Respublikos Miškų įstatymo Nr. I-671 papildymo 4¹ straipsniu įstatymo projektas (reg. Nr. XIIP-1588) ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos
pakeitimo įstatymo projektas (reg. Nr. XIIP-1589), atkreiptinas dėmesys į Seimo statuto 137 straipsnio 4 dalį. Atsižvelgti. 29. Europos teisės departamentas prie Teisingumo ministerijos (2014-03-25) Išnagrinėję Lietuvos Respublikos Seimo 2014 m. vasario 14 d. raštu Nr. XIIP-1498 pateiktą Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo Nr. IX-1314 pakeitimo įstatymo projektą (toliau – Projektas), teikiame šias pastabas ir pasiūlymus. Prieš nagrinėjant konkrečias Projekto nuostatas norėtume priminti, kad Sutartyje dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) 63 straipsnyje įtvirtintas laisvo kapitalo judėjimo principas, kuriuo uždraudžiami visi kapitalo judėjimo tarp valstybių narių ir tarp valstybių narių bei trečiųjų šalių apribojimai. Laisvo kapitalo sąvoka taikoma tiesioginėms investicijoms kitoje valstybėje narėje, vertybinių popierių įsileidimui (taip pat žiūrėti į 1988 m. birželio 24 d. Tarybos direktyvą Nr. 88/361 dėl Sutarties 67 straipsnio įgyvendinimo).
Kapitalo judėjimas apima ir sandorius, pagal kuriuos nerezidentai investuoja į nekilnojamąjį turtą (tame tarpe ir į žemę) kitoje valstybėje narėje (2002 m. kovo 5 d. sprendimas Reisch ir kt., C-515/99). Taip pat pažymėtina, kad laisvas kapitalo judėjimas susijęs su įsisteigimo laisve, kurios apribojimai taip pat yra draudžiami Europos Sąjungoje (SESV
„teisės kitoje valstybėje narėje įsigyti, eksploatuoti ir perleisti
nekilnojamąjį turtą, kuri sudaro būtiną įsisteigimo laisvės elementą, kaip matyti iš EB 44 straipsnio (dabar SESV 50 straipsnis), įgyvendinimas sukelia kapitalo judėjimą“ ([1]). Laisvas kapitalo judėjimas, kaip pagrindinis Sutarties principas, gali būti ribojamas tik tomis nacionalinėmis taisyklėmis, kurias galima pateisinti SESV 65 straipsnyje nurodytomis priežastimis arba svarbiausiai bendrojo intereso reikalavimais ir kurios yra taikomos visiems asmenims bei įmonėms, vykdantiems veiklą priimančiosios valstybės narės teritorijoje. Be to, norint tokius nacionalinius teisės aktus pateisinti, jie turi tinkamai užtikrinti siekiamą tikslą ir neperžengti to, kas yra būtina šiam tikslui pasiekti, kad atitiktų proporcingumo principą ([2]). Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinajame įstatyme nustatyta, kad šiuo įstatymu yra siekiama šių tikslų: kad žemės ūkio paskirties žemė būtų naudojama racionaliai, išsaugoti ir pagerinti natūralią aplinką, užtikrinti žemės ūkio paskirties žemės naudojimą išimtinai žemės ūkio veiklai, nustatyti žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo sąlygas, sudaryti prielaidas, kad žemės ūkio paskirties žemės būtų naudojama žemės ūkio produkcijos gamybai ir visi tokios žemės savininkai integruotųsi į Lietuvos visuomenę ir vietos bendruomenę.
Pažymėtina, kad Teisingumo Teismas savo praktikoje taip pat pripažįsta, kad valstybė narė gali nustatyti tam tikrus apribojimus laisvam kapitalo judėjimui, kai jais siekiama bendrojo intereso tikslų, tokių kaip žemės ūkio bendruomenių apsauga, žemės nuosavybės pasiskirstymo išlaikymas, leidžiantis vystytis perspektyvioms fermoms ir aplinkai palankiu būdu valdyti žaliuosius plotus bei tvarkyti kaimo kraštovaizdį, taip pat pagrįsto turimos žemės naudojimo skatinimas vengiant žemės nualinimo bei neleidžiant kilti stichinėms nelaimėms ([3]). Vis dėlto tokios priemonės galimos tik su sąlyga, kai šios priemonės taikomos nediskriminaciniu būdu ir atitinka proporcingumo principą, t. y. ji yra tinkama užtikrinti siekiamo tikslo įgyvendinimą ir neperžengia to, kas būtina jam pasiekti ([4]). Toliau bus nagrinėjama, ar Projektu siūlomos priemonės atitinka nustatytus tikslus ir proporcingumo principą. Dėl Projekto 2 straipsnio 2 dalies (įstatymo subjektai). Pažymėtina, kad nėra aiškus sąvokų „Lietuvoje registruoti ir veikiantys juridiniai asmenys“ bei „Lietuvos fizinių arba juridinių asmenų steigiami juridiniai asmenys“ atskyrimas Projekto 2 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose. Kyla klausimas, ar pagal šias sąvokas Lietuvos fizinio asmens (koks tai būtų asmuo?) įsteigtas juridinis asmuo, pavyzdžiui, Lenkijoje, galėtų įsigyti žemės ūkio paskirties žemės.
Taip pat norėtume atkreipti dėmesį, kad Projekto 2 straipsnio 2 dalyje išvardyti subjektai, galintys įsigyti žemės, neapima ES valstybių narių juridinių asmenų ar kitų organizacijų padalinių. ES Teisingumo Teismas, skatindamas antrinį įsisteigimą, savo sprendimuose nurodo, kad valstybė narė turi įrodyti įsisteigimo laisvės apribojimų pagrįstumą. Kitaip tariant, valstybė narė negali atimti teisės iš subjekto įsisteigti vienoje valstybėje narėje ir įsteigti antrinę įmonę kitoje, ką Sutartis dėl Europos Sąjungos veikimo aiškiai leidžia (byla Centros C−212/97), išskyrus konkrečius atvejus, kai nustatomas piktnaudžiavimas teisėmis (byla Inspire Art C−167/01). Pažymėtina, kad pagal ES Teisingumo Teismo praktiką reikalavimai rinktis tam tikrą teisinę formą (Projekte nustatytas būtinas pirminis įsisteigimas, o antrinis įsisteigimas negalimas) sudaro rimtas kliūtis įsisteigti norintiems kitų valstybių narių paslaugų teikėjams, nes dėl tokių apribojimų jiems gali prireikti keisti savo teisinę formą ar struktūrą. Reikalavimai susiję su teisine forma daugeliu atveju gali būti pakeisti mažiau ribojančiomis priemonėmis, todėl negali būti pateisinami. ES Teisingumo Teismas yra pareiškęs, kad siekis sukliudyti subjektams įsitraukti į apgaulingą veiklą paprastai nepateisins sprendimo neleisti tam tikros teisinės formos subjektams vykdyti tam tikrą veiklą ([5]). Pažymėtina, kad Lietuvoje įsteigtiems kitų valstybių narių subjektų padaliniams galima ta pati jų veiklos kontrolė kaip ir Lietuvoje įsteigtiems juridiniams asmenims. Projekto 2 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad juridinių asmenų steigimo dokumentuose turi būti nustatytas veiklos tikslas – žemės ūkio produkcijos gamyba.
Atkreipiame dėmesį, kad užsienio subjektų steigimo dokumentuose gali nebūti įrašytas tokios veiklos tikslas, nes pagal įsisteigimo valstybės teisę tokio reikalavimo įprastai nebūna, tačiau tai netrukdo tokiam subjektui faktiškai vykdyti žemės ūkio veiklą. Atsižvelgiant į tai, manome, kad reikalavimas įrašyti atitinkamą tikslą į steigimo dokumentus yra neproporcingas, ir siūlytume Projekte įtvirtinti alternatyvius reikalavimus. Dėl reikalavimo bent trejus paskutinius metus vykdyti žemės ūkio veiklą Manome, kad reikalavimas, nustatytas Projekto 4 straipsnio 1 dalies 1 punkte, vykdyti žemės ūkio veiklą bent trejus paskutinius metus prieš sandorį galėtų būti tikslinamas, kadangi tokia formuluotė pernelyg riboja ūkinės veiklos laisvę, neatitinka proporcingumo principo ir galimai pažeidžia teisėtus lūkesčius. Siūlytume svarstyti tokius formuluotės variantus, kurie neeliminuotų tų ūkio subjektų, kurie ilgą laiką prieš žemės pirkimo sandorio momentą vykdė nuoseklią žemės ūkio veiklą (pavyzdžiui, 20 metų), tačiau sąlyginai trumpą laikotarpį šios veiklos nevykdė (pavyzdžiui, vienerius metus prieš pirkimo sandorio momentą). Atsižvelgiant į tai, galėtų būti įtvirtintas tam tikras žemės ūkio veiklos metų skaičius per tam tikrą laikotarpį (pavyzdžiui, vykdyti žemės ūkio veiklą bent trejus metus per paskutinius 5 metus). Dėl valstybinės kalbos mokėjimo reikalavimo. Pirmiausiai norėtume priminti, kad visos SESV nuostatos laisvo asmenų judėjimo srityje skirtos valstybių narių piliečių visų rūšių profesinės veiklos vykdymui Sąjungos teritorijoje palengvinti ir jos draudžia priemones, dėl kurių šie piliečiai galėtų patekti į nepalankią padėtį, kai jie kitos valstybės narės teritorijoje nori užsiimti ekonomine veikla ([6]).
Taigi šiomis nuostatomis, ir pirmiausia SESV 45 straipsniu, draudžiama bet kokia priemonė, kuri, nors ir taikoma nediskriminuojant dėl pilietybės, gali kliudyti Sąjungos piliečiams pasinaudoti Sutartimi garantuojamomis pagrindinėmis laisvėmis arba dėl kurios naudojimasis jomis gali tapti mažiau patrauklus ([7]). Projekto 4 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintas valstybinės kalbos reikalavimas fiziniam asmeniui, norinčiam įsigyti žemės. Pažymėtina, kad šis reikalavimas yra netiesioginės diskriminacijos pavyzdys. Pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką SESV 45 straipsnyje įtvirtinta taisykle, susijusia su vienodo požiūrio principu, draudžiama ne tik atvira diskriminacija dėl pilietybės, bet ir visos netiesioginės diskriminacijos formos, kuriomis, taikant kitus atskyrimo kriterijus, iš esmės pasiekiamas toks pats rezultatas ([8]). Manome, kad akivaizdu, jog kalbos reikalavimas, nors ir nustatomas visiems, tačiau tik užsienio piliečiams šio reikalavimo įgyvendinimas sukelia tam tikrų kliūčių. Netiesioginės diskriminacijos sąlygas, kriterijus ar praktiką objektyviai būtų galima pateisinti teisėtu tikslu, o šio tikslo turi būti siekiama atitinkamomis ir būtinomis priemonėmis ([9]), tačiau, mūsų nuomone, valstybinės kalbos mokėjimo reikalavimas nėra pagrįstas ir proporcingas dėl toliau nurodytų priežasčių. Projekto 1 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtinta, kad yra siekiama, kad visi žemės savininkai integruotųsi į Lietuvos visuomenę ir vietos bendruomenę.
Vis dėlto neaišku, kaip minėtą tikslą įgyvendinantis reikalavimas mokėti valstybinę kalbą dera su kitu tikslu - racionaliu žemės ūkio paskirties žemės naudojimo tikslu. Manytina, kad žemės naudojimas pagal paskirtį turėtų būti prioritetinis tikslas, o šį tikslą galėtų pasiekti ir tie ūkininkai, kurie nemoka valstybinės kalbos (kaip ir šiuo metu tokie subjektai sėkmingai užsiima žemės ūkio veikla, prireikus, pasitelkdami vertėjus, vietos gyventojus arba savarankiškai (be patvirtinančių dokumentų) pramokę lietuvių kalbos). Reikėtų pripažinti, kad faktiškai bendravimo kalba, t. y. darbuotojo ir jo darbdavio bendra kalba, užtikrinanti veiksmingą ir tolygų tarpusavio bendravimą, nebūtinai yra tos vietos, kurioje vykdoma profesinė veikla, oficiali valstybinė ar regiono kalba ([10]). Taip pat norėtume priminti, kad Valstybinės kalbos įstatymas nustato valstybinės kalbos naudojimo reikalavimą tik viešajame gyvenime, ir manome, kad tai yra pakankama priemonė bendrojo intereso tikslui – kad nacionalinė kontrolė būtų vykdoma tinkamomis priemonėmis – įgyvendinti. Taigi manytina, kad kalbos reikalavimas nėra tiesiogiai susijęs su žemės ūkio veikla ir yra tik šalutinė ir neproporcinga priemonė racionalios žemės ūkio veiklos propagavimo tikslui pasiekti. Taip pat norėtume atkreipti dėmesį, kad bet kokiu atveju pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką nediskriminacijos principas draudžia nustatyti tokį reikalavimą, kad kalbos žinios galėtų būti patvirtinamos tik pagal vieną nustatytą dokumentą ([11]). Atitinkamai siūlome Projekto 4 straipsnio 2 dalį formuluoti taip, kad lietuvių kalbos žinios galėtų būti patvirtinamos ne tik pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotos institucijos nustatytus kalbos mokėjimo reikalavimus patvirtinantį dokumentą, bet ir pagal atitinkamus pažymėjimus.
Dėl reikalavimo registruotis tam tikroje savivaldybėje ir savivaldybės komisijos sutikimo. Iš nusistovėjusios Teisingumo Teismo praktikos aišku, kad tarp SESV draudžiamų priemonių, kaip laisvo kapitalo judėjimo apribojimo, yra tos, kurios atgraso ne rezidentus investuoti valstybėje narėje arba atgraso minėtos valstybės narės piliečius investuoti kitose valstybėse narėse ([12]). Pažymėtina, kad nors Projektu neįtvirtinama diskriminacija tarp Lietuvos subjektų ir kitų Europos Sąjungos ar Europos ekonominės erdvės valstybių narių subjektų, tačiau tai nereiškia, kad jais įtvirtinta pareiga apsigyventi neriboja kapitalo judėjimo laisvės ([13]). Vis dėlto tokia priemonė galima su sąlyga, kad ja siekiama bendrojo intereso tikslų, ji taikoma nediskriminaciniu būdu ir atitinka proporcingumo principą, t. y. ji yra tinkama užtikrinti siekiamo tikslo įgyvendinimą ir neperžengia to, kas būtina jam pasiekti ([14]). Norėtume atkreipti dėmesį, kad fizinio asmens atžvilgiu ES Teisingumo Teismo Ospelt byloje ([15]) aiškiai buvo nuspręsta, kad tokia leidimų procedūra, kuri neleistų tokių sandorių, kai žemės pirkėjas pats nedirbtų perkamos žemės ([16]) ir nebūtų gyventojas, prieštarauja laisvo kapitalo judėjimui ([17]), kadangi tai neatitinka nacionalinėje teisėje nustatytų tikslų ([18]) (Teismas pažymėjo, kad tam, kad būtų užtikrinta nenutrūkstama žemės ūkio veikla žemės ūkio paskirties žemėje pakanka mažiau ribojančių priemonių([19]), ([20]).
Nagrinėjant situaciją juridinio asmens atžvilgiu Teisingumo Teismas taip pat savo praktikoje yra nurodęs, kad reikalavimas nekilnojamojo turto pirkėjui „turėti pakankamą ryšį“ su atitinkama savivaldybe (Projekto atžvilgiu tai būtų įmonės registravimas) galėtų sudaryti kliūčių ekonominę veiklą vykdančioms įmonėms atsižvelgiant į tai, kad tik ribotas asmenų ratas galėtų įsigyti turtą (ribojama paslaugų laisvė pagal SESV 56 straipsnį) ([21]). Taip pat Teismas pripažino, kad pareiga „turėti pakankamą ryšį“ su atitinkama savivaldybe gali atgrasyti nerezidentus investuoti į nekilnojamąjį turtą vienoje regiono tikslinių savivaldybių ir kad todėl tokia pareiga yra laisvo kapitalo judėjimo, numatyto SESV 63 straipsnyje, apribojimas ([22]). Taigi kyla klausimas, ar tokia pareiga, kaip nustatyta Projekte (registruotis tam tikroje savivaldybėje), gali būti pagrįsta ir proporcinga. Manome, kad siekiant apriboti žemės ūkio paskirties žemės koncentraciją „vienose rankose“, pakanka nustatyti didžiausią plotą, leidžiamą turėti nuosavybės teise (kas ir yra įtvirtinta įstatyme), bei įdiegti efektyvią kontrolę, kad šių leistinų ribų neviršytų susijusių asmenų turtas. Pažymėtina, kad toks registravimosi reikalavimas akivaizdžiai riboja verslo laisvę. Nėra suprantama, kodėl juridinis asmuo negalėtų įsigyti žemės keliose savivaldybėse (kad ir gretimose), jeigu neperžengia didžiausio leidžiamo turėti nuosavybės teise žemės ploto.
Be to, abejotina, ar šiuo reikalavimu būtų pasiektas vienas iš Projekto tikslų - kad visi tokios žemės savininkai integruotųsi į Lietuvos visuomenę ir vietos bendruomenę. Pažymėtina, kad pagal nustatytą režimą nuomotis žemę būtų galima visoje Lietuvoje (ir netgi be didžiausio kiekio apribojimo), tačiau įsigyti tik toje savivaldybėje, kurioje registruota buveinė. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad Projekte nėra jokio kontrolės mechanizmo, kad nebūtų galima apeiti nustatyto reikalavimo. Pažymėtina, kad atitinkamoje savivaldybėje juridinis asmuo turėtų būti registruojamas tik pirkimo-pardavimo sutarties momentu, todėl tas pats juridinis asmuo norėdamas pirkti žemės sklypą kitoje savivaldybėje po kurio laiko galėtų perregistruoti savo buveinę. Dar daugiau, netgi darant prielaidą, kad ši pareiga registruotis būtų pripažinta būtina priemone norint pasiekti nustatytą tikslą, nes ji pati teigiamai paveiktų žemės rinką, turi būti pažymėta, jog kartu su šia pareiga įtvirtinus sąlygą neperleisti žemės kitam savininkui ne mažiau kaip 10 metų tokia papildoma sąlyga akivaizdžiai peržengia ribas to, kas galėtų būti laikoma būtina, nes ilgam laikotarpiui sustabdoma galimybė naudotis laisve pasirinkti savo verslo vietą ([23]). Atsižvelgiant į visa tai, kas nurodyta, manytina, kad Projekto nuostatos, kurios nustato, kad juridinis asmuo gali įsigyti žemės ūkio paskirties žemę tik tos savivaldybės, kurioje nuolat gyvena, teritorijoje (Projekto 5 straipsnio 2 dalis), neatitinka proporcingumo principo. Pažymėtina ir tai, kad šio reikalavimo nustatymas yra diskriminacinis juridinio asmens atžvilgiu, nes fiziniam asmeniui jis netaikomas (atkreipiame dėmesį, kad SESV 54 straipsnyje įtvirtintas fizinių ir juridinių asmenų lygiateisiškumo principas įsisteigimo teisės atžvilgiu).
Projekte siūloma įtvirtinti, kad juridinis asmuo, siekiantis įsigyti žemės ūkio paskirties žemės, turi gauti savivaldybės sudarytos komisijos sutikimą. Pirmiausia norėtume atkreipti dėmesį, kad minėtos komisijos, ko gero, pagal Projektą tiesiog turėtų patikrinti, ar pageidaujantis įsigyti žemės ūkio paskirties žemės ūkio subjektas atitinka įstatymo reikalavimus, nes joms nenustatytos jokios papildomos vertinimo funkcijos. Manytina, kad tokia komisija dubliuotų notaro, tvirtinančio sandorį, funkcijas ir taip sudarytų neproporcingą administracinę naštą. Jeigu vis dėlto komisija teiktų savo sutikimą atsižvelgdama ne tik į įstatyminius reikalavimus, tada tokia tvarka neužtikrina objektyvumo ir skaidrumo. Dėl draudimo užsieniečiams įsigyti žemės pasienio ruožuose. Projekto 6 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad tik Lietuvos Respublikos piliečiams ir Lietuvoje registruotiems ir veikiantiems juridiniams asmenims leidžiama įsigyti pasienio ruožams priskirtinos žemės. Pirmiausia norėtume pažymėti, kad Lietuvoje registruotis ir veikti taip pat gali ir užsienio subjektai, todėl nėra aišku, kokia tikslinė (kokiais požymiais apibrėžta) asmenų grupė išskiriama minėtoje nuostatoje. Antra, nėra aišku, kaip šis ribojimas yra susijęs su Projekto nustatytais tikslais, pirmiausia su racionaliu žemės ūkio paskirties žemės naudojimu. Be to, kyla klausimas, kaip ši nuostata siejasi su Projekto 6 straipsnio 1 dalies 3 punktu ([24]).
Jeigu šis apribojimas būtų siejamas su nacionaliniu saugumu (tai nėra nagrinėjamo įstatymo dalykas), norėtume atkreipti dėmesį į Teisingumo Teismo bylą Alfredo Albore ([25]), kurioje nurodyta, kad SESV 63 straipsnis dėl laisvo kapitalo judėjimo draudžia tokias nacionalines nuostatas, kurios nacionalinės teritorijos apsaugos sumetimais tik tos valstybės narės piliečius atleidžia nuo pareigos gauti administracinį leidimą įsigyti nekilnojamojo turto karinės svarbos teritorijose. Teisingumo Teismas byloje pažymėjo, kad sprendimas galėtų būti kitoks tik tada, jeigu nacionalinis teismas galėtų patvirtinti, kad nediskriminacinis visų valstybių narių piliečių įsigyjant nekilnojamojo turto tam tikroje teritorijoje traktavimas sukeltų tikrą, specifinę ir rimtą riziką kariniams interesams, o šios rizikos negalima sušvelninti mažiau ribojančiomis priemonėmis. Atsižvelgiant į tai, kad prieš tai minėtoje Teisingumo Teismo praktikoje yra kvestionuojamas netgi leidimas užsienio subjektams įsigyti turto tam tikroje teritorijoje, manome, kad visiškas uždraudimas kitų ES valstybių narių subjektams įsigyti žemės pasienio ruožuose yra nepagrįstas ir neproporcingas ([26]). Dėl Projekto 7 straipsnio 5-7 dalių. Norėtume atkreipti dėmesį, kad Projekto 7 straipsnio 6 dalyje žodžiai „balsų dauguma“ niekaip nedera su ne mažiau kaip
procentus tiesiogiai su susijusių asmenų sąvoka, o ne su balsų dauguma. Atitinkamai siūlome pataisyti ir Projekto 7 straipsnio 5 ir 7 dalis. Dėl leidimų įsigyti žemės.
Dėl leidimų įsigyti žemės. Vertinat Projekto 8 straipsnio nuostatas ES teisės atžvilgiu pažymėtina, kad Teisingumo Teismas Ospelt byloje (C-452/01) pripažino, kad reikalavimą gauti leidimą prieš įsigyjant žemės ūkio paskirties žemę galima pateisinti šiais pagrindais: <...> žemės ūkio bendruomenių apsauga, žemės nuosavybės pasiskirstymo išlaikymas, leidžiantis vystytis perspektyvioms fermoms ir aplinkai palankiu būdu valdyti žaliuosius plotus bei tvarkyti kaimo kraštovaizdį, taip pat pagrįsto turimos žemės naudojimo skatinimas vengiant žemės nualinimo bei neleidžiant kilti stichinėms nelaimėms ([27]). Vis dėlto šioje byloje taip pat buvo pažymėta, kad toks išankstinio leidimo mechanizmas turi atitikti proporcingumo principą
užkertant kelią nacionalinių įstatymų ir kitų teisės aktų pažeidimams ([31]). Atsižvelgiant į tai, siūlome apsvarstyti, ar Projekto nuostatų atžvilgiu nebūtų pakankama nustatyti deklaracijos apie žemės pirkimo sandorį formą (vietoj leidimo), kad kompetentingos valstybės institucijos galėtų vykdyti atitinkamą kontrolę, o reikalavimus pirkėjams tikrintų notaras.
Nagrinėjant 8 straipsnį iškyla klausimas, ar pirmoje jo dalyje nurodytas „specialus“ leidimas atitinka leidimą, kurį privaloma gauti įsigyjant 20 hektarų žemės ploto, o jeigu neatitinka – tada lieka neaišku, kokia žemė yra pripažįstama turinti ypatingą reikšmę Lietuvos Respublikos ūkiui, ir kokia tvarka gaunamas specialus leidimas. Taip pat, norėtume atkreipti dėmesį, kad aiškinamajame rašte nėra pagrįsta, kodėl leidimui gauti pasirinktas būtent 20 hektarų žemės plotas. Manome, kad hektarų skaičius, dėl kurių pirkimo reikalingas leidimas, galėtų būti susietas su racionaliu žemės naudojimu, t. y. galėtų būti atsižvelgta, kiek hektarų žemės reikia turėti, kad būtų galima vystyti konkurencingą žemės ūkį. Dėl draudimo perleisti žemę ne mažiau kaip 10 metų. Projekto 8 straipsnio 6 dalyje nustatytas įpareigojimas pirkėjui neperleisti žemės kitiems savininkams mažiausiai 10 metų. Manome, kad šis reikalavimas yra nepagrįstas ir neproporcingas siekiamam tikslui. Suprantamas Projekto rengėjų tikslas užkirsti kelią žemės ūkio paskirties žemės sandorių spekuliacijoms, tačiau pagrindinis Projekto tikslas yra racionalus žemės ūkio paskirties žemės naudojimas (tokiu būdu aktualu tampa ne žemės savininkų kaitos kontroliavimas, o tinkamos žemės ūkio veiklos konkrečiame sklype kontrolė). Atkreipiame dėmesį, kad Konstitucinio Teismo nuomone, asmens konstitucinė teisė į nuosavybę yra esminė (būtina) asmens ūkinės veiklos laisvės įgyvendinimo sąlyga ([32]). 1950 m. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnis taip pat įtvirtina nuosavybės apsaugą.
Tiesa, Konvencija suteikia plačią veiksmų laisvę valstybėms, konvencijos dalyvėms, nustatyti nuosavybės teisės apribojimus, jei to reikia bendriesiems interesams patenkinti ar mokesčių, kitų mokėjimų ar baudų sumokėjimui garantuoti. Valstybės pačios nustato, kas yra reikalinga bendriesiems interesams patenkinti, tačiau kontrolės priemonės turi būti proporcingos jomis siekiamiems tikslams. Pagal Europos žmogaus teisių teismo praktiką, įstatymas turi būti aiškus ir tikslus, o proporcingumo negalima konstatuoti, jeigu dėl apribojimo asmuo patiria asmeninius ir pernelyg didelius apribojimus ([33]). Atsižvelgiant į visa tai, manome, kad Projekto nuostatose nustatytas draudimas 10 metų neperleisti nuosavybės yra pernelyg ilgas ir neproporcingas (manome, kad tai neatitinka racionalaus žemės naudojimo tikslo, kadangi racionaliam naudojimui reikalingas efektyvus turto valdymas, o toks efektyvumas bus gerokai suvaržytas neleidžiant tokį ilgą laiką disponuoti turtu atsižvelgiant į ekonomines, socialines ar kitas susijusias aplinkybes, su kuriomis susidurtų ūkininkas). Manytume, kad spekuliacijoms žemės pardavime užkirsti gali būti pritaikytos ir mažiau ribojančios priemonės, pavyzdžiui: nustatytas pelno ar gyventojų pajamų mokestis perleidus žemę anksčiau nei per 3 metus nuo žemės įsigijimo arba ilgos minimalios trukmės reikalavimas, nustatytas žemės ūkio paskirties sklypų nuomos sutartims ([34]). Dėl reikalavimo 10 metų gaminti žemės ūkio produkciją. Projekto 8 straipsnio 6 dalyje nustatytas reikalavimas įsipareigoti ne mažiau kaip 10 metų nuo žemės įsigijimo ją naudoti žemės ūkio produktų, kurių minimalų metinį kiekį vienam hektarui žemės nustatytų Vyriausybės įgaliota institucija, gamybai.
Visų pirma, norėtume atkreipti dėmesį į tai, kad reikalavimo auginti minimalius žemės ūkio produktų kiekius formuluotė Projekto 8 straipsnio 6 dalyje turėtų būti tikslinama taip, kad būtų aišku, už ką bus taikoma atsakomybė: ar už reikalavimo auginti žemės ūkio produkciją pažeidimą, ar už reikalavimo atitikti tam tikrus minimalius kiekius pažeidimą. Antra, taip pat kyla abejonė, ar dėl privačių sutarčių sąlygų nevykdymo gali būti taikoma administracinė atsakomybė. Manytume, kad norint nustatyti tokią atsakomybę reikėtų nagrinėjamą reikalavimą įtvirtinti įstatyme kaip atskirą įsipareigojimą, o ne privačių sutarčių sąlygą. Nagrinėjant patį reikalavimą, pažymėtina, kad netgi atsižvelgiant į tai, kad Vyriausybės įgaliota institucija nustatys tik minimalius žemės produktų kiekius, abejojame, ar ši priemonė yra proporcinga nustatytam bendram tikslui – užtikrinti žemės ūkio paskirties žemės naudojimą racionaliai. Manome, kad efektyvią žemės ūkio veiklą gali indikuoti ne tik žemės ūkio produktų gamyba. Norėtume atkreipti dėmesį, kad, pavyzdžiui, pagal Reglamento Nr. 73/2009 2 straipsnio h punktą žemės ūkio paskirties žemės yra ne tik ariamoji žemė, bet ir daugiametės ganyklos arba daugiametės kultūros. Be to, pagal to paties straipsnio c punktą žemės ūkio veiklai priskiriama ne tik žemės ūkio produktų gamyba, auginimas, įskaitant derliaus nuėmimą, melžimas, gyvulių veisimas ir ūkinių gyvulių laikymas, bet ir geros agrarinės ir aplinkosaugos žemės būklės išlaikymas ([35]). Taigi mūsų manymu, susiaurinti žemės ūkio veiklos sampratą iki žemės ūkio produktų gamybos yra neproporcinga. Siūlytume apsvarstyti ir kitus kriterijus, apibūdinančius žemės ūkio veiklą.
Be to, kadangi šis reikalavimas yra ribojantis ūkinę komercinę veiklą, pagal Konstitucinio Teismo praktiką tokie ribojimai turėtų būti nustatomi tik įstatymu, o ne jį įgyvendinančiais teisės aktais (2008 m. gruodžio 4 d. nutarimas ir kiti). Taigi pagrindiniai kriterijai, kuriais remiantis bus nustatomi minimalūs produktų kiekiai, turėtų būti įtvirtinti įstatyme. Jeigu būtų apsispręsta matuoti žemės ūkio veiklą pagal pagaminamus žemės ūkio produktus, manytume, kad nustatant minimalius kiekius taip pat turėtų būti apsvarstytos ir pagrįstos išimtys, kai vis dėlto ūkininkas galėtų būti atleistas nuo pareigos kasmet gaminti žemės ūkio produktus (dėl nederliaus, ekonominių problemų, sveikatos sutrikimų ar pan.). Be to, manytume, kad 10 metų reikalavimas užsiimti žemės ūkio produktų gamyba turėtų būti suderintas su galimybe keisti žemės paskirtį (pagal Žemės įstatymo 24 straipsnį) ir gauti paramą, teikiamą pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 m. programos priemonę „Perėjimas prie ne žemės ūkio veiklos“. Taip pat norėtume atkreipti dėmesį, kad mūsų nuomone, savivaldybių administracijos nebūtų pajėgios tikrinti, ar žemės savininkai tinkamai vykdo žemės ūkio veiklą, o tokiai kontrolei atlikti labiau tinkama būtų Nacionalinė mokėjimų agentūra (kuri ir šiuo metu vykdo panašias funkcijas). Dėl Projekto 11 straipsnio 1 dalies. Pažymėtina, kad Projekto
remti kooperuotą šeimos ūkį, valdantį iki 500 ha žemės ūkio paskirties žemės. Norėtume atkreipti dėmesį, kad šis rengėjų pasiūlymas nesusijęs su pagrindiniais Projekto tikslais – užtikrinti sąžiningą konkurenciją ŽŪP žemės rinkoje, užkertant kelią spekuliacijoms, ir netgi prieštarauja vienam iš tikslų užkirsti kelią per didelei žemės koncentracijai.
Šis viešas interesas taip pat nėra niekaip pagrįstas aiškinamajame rašte, todėl nėra aišku, kodėl išskirtas būtent toks prioritetas, ir kaip Projekto 11 straipsnio 1 dalis dera su įstatymo 12 straipsniu, kuris nustato, kad valstybės parama taikoma įsigyjant ne daugiau kaip 300 ha žemės ūkio paskirties žemės. Siūlytume neįtraukti šio pasiūlymo į bendrą pakeitimų paketą, kuris susijęs su apribojimais ir sąlygomis įsigyti žemę („su saugikliais“). Atsižvelgti. 30. Europos teisės departamentas prie Teisingumo ministerijos (2014-03-25) Išnagrinėję Lietuvos Respublikos Seimo 2014 m. kovo 13 d. raštu pakartotinai pateiktą Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo Nr. IX‑1314 pakeitimo įstatymo projektą (toliau – Projektas) Nr. XIIP-1498(2) teikiame tas pačias pastabas, kurios buvo pateiktos ir Europos teisės departamento 2014 m. kovo 10 d. rašte Nr. NR‑207, kadangi į jas nebuvo atsižvelgta, bei teikiame papildomas pastabas dėl kai kurių naujausių pakeitimų. Dėl valstybės paramos įsigyjant žemės ūkio paskirties žemę Projekto 3 straipsniu ir 11 straipsniu yra keičiamos nuostatos, susijusios su valstybės parama įsigyjant žemės ūkio paskirties žemę. Atkreipiame dėmesį, kad pagal
teikiama išimtinė valstybės pagalba, naudojama valstybinės žemės ūkio paskirties žemės pirkimui skirtoms paskoloms, yra leidžiama tik iki 2013 m. gruodžio 31 d. Manome, kad nurodytos Projekto nuostatos turėtų būti atitinkamai pakeistos.
Dėl draudimo užsieniečiams įsigyti žemės tam tikrose teritorijose Pirmajame Projekto variante 6 straipsnio 2 dalyje buvo nurodyta, kad tik Lietuvos Respublikos piliečiams ir Lietuvoje registruotiems ir veikiantiems juridiniams asmenims leidžiama įsigyti pasienio ruožams priskirtinos žemės. Atnaujintame Projekte prie draudžiamų teritorijų taip pat priskirtos ir Baltijos jūros ir Kuršių marių pakrantės 7 km. pločio ruožo žemė. Nekartodami Europos teisės departamento 2014 m. kovo 10 d. išvados Nr. NR‑207 pažymime, kad ir šių papildomai nustatytų teritorijų įsigijimo visiškas uždraudimas kitų ES valstybių narių subjektams yra nepagrįstas ir neproporcingas. Dėl draudimo perleisti žemę ne mažiau kaip 5 metų Naujajame Projekto variante 8 straipsnio 6 dalyje nustatyti įsipareigojimai sumažinti nuo 10 metų iki 5 metų. Atsižvelgdami į prieš tai pateiktas Europos teisės departamento pateiktas pastabas, norėtume pažymėti, kad laikomės nuomonės, kad pagrindinis Projekto tikslas turėtų būti racionalus žemės ūkio paskirties žemės naudojimas (žemės pirkimo spekuliacijoms užkirsti gali būti priimamos kitos, efektyvesnės ir mažiau ribojančios priemonės – pavyzdžiai pateikti ankstesniame Europos teisės departamento rašte). Siekiant įgyvendinti šį tikslą turėtų būti koncentruojamasi į tinkamos žemės ūkio veiklos konkrečiame sklype kontrolę, o ne į savininkų kaitą (juk net savininkui nesikeičiant konkrečią žemę tam tikru laikotarpiu galėtų valdyti ir žemės ūkio veiklą vykdyti skirtingi nuomininkai). Atitinkamai manome, kad draudimas perleisti žemę yra nepagrįstas ir neproporcingas. Atsižvelgti. 31. Lietuvos Respublikos Specialiųjų tyrimų tarnyba (2014-04-01) Dėl Projekto Nr. XIIP-1498(2) teikiame šias pastabas:
Nr. XIIP-1498(2) siūlomo įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje ir 8 straipsnio 1 dalyje vartojama formuluotė žemės ūkio paskirties žemės, turinčios ypatingą reikšmę Lietuvos Respublikos ūkiui.
Iš Projekto Nr. XIIP-1498(2) lieka neaišku, ar minėta formuluotė reiškia, kad visa žemės ūkio paskirties žemė turi ypatingą reikšmę Lietuvos Respublikos ūkiui, ar tik tam tikri žemės ūkio paskirties žemės sklypai. Kadangi pagal Projekto Nr. XIIP-1498(2) 8 straipsnį žemės ūkio paskirties žemės sklypų, turinčių ypatingą reikšmę Lietuvos Respublikos ūkiui įsigijimui bus reikalingi specialūs leidimai (Projekto Nr. XIIP-1498(2) priėmimo atveju), siekiant išvengti dviprasmiškumų siūlytume Projektą Nr. XIIP-1498(2) konkretizuoti (pavyzdžiui, tuo atveju, jeigu žemės ūkio paskirties žemės, turinčios ypatingą reikšmę Lietuvos Respublikos ūkiui statusas bus suteikiamas tik tam tikriems žemės ūkio paskirties žemės sklypams, siūlytume Projektu Nr. XIIP-1468(2) nustatyti tokių žemės sklypų kriterijus). Pritarti. 32. Lietuvos Respublikos Specialiųjų tyrimų tarnyba (2014-04-01)
juridiniams asmenims – akcinėms bendrovėms nustatomas žemės ūkio paskirties žemės įsigijimui taikomas ploto apribojimas. Atsižvelgdami į Įstatymo tikslus manytume, kad svarstytina, ar toks apribojimas neturėtų būti taikomas ir kitų teisinių formų juridiniams asmenims. Pritarti. 33. Lietuvos Respublikos Specialiųjų tyrimų tarnyba (2014-04-01)
straipsnio 6 dalimi numatoma, kad asmuo, kuriam išduotas leidimas įsigyti nuosavybes teise žemės ūkio paskirties žemės sklypą, žemės pirkimo-pardavimo sutartyje privalo įsipareigoti neperleisti šio sklypo kitiems asmenims ne mažiau kaip 5 metus nuo jo įsigijimo dienos, taip pat įsipareigoti ne mažiau kaip 5 metus nuo žemės sklypo įsigijimo dienos gaminti žemės ūkio produkciją, kurios minimalų kiekį vienam hektarui žemės nustato Vyriausybės įgaliota institucija.
Asmuo, pažeidęs nurodytus įsipareigojimus, atsako Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka. Specialiųjų tyrimų tarnybos nuomone, iš minėtų nuostatų lieka neaišku, kaip ir kas kontroliuos, kad įsipareigojimas ne mažiau kaip 5 metus nuo žemės sklypo įsigijimo dienos gaminti žemės ūkio produkciją, kurios minimalų kiekį vienam hektarui žemės nustato Vyriausybės įgaliota institucija bus tinkamai vykdomas, taip pat tokio įsipareigojimo nevykdymo padariniai. Pritarti. 34. Lietuvos Respublikos Specialiųjų tyrimų tarnyba (2014-04-01)
Projekto Nr. XIIP-1498(2) 4 straipsnio ir 8 straipsnio 2 ir 7 dalių nuostatų santykis: Pagal Projekto Nr. XIIP-1498(2) 8 straipsnio 8 dalies nuostatas įsigyjant didesnį kaip 10 ha žemės sklypą paveldėjimo ir nuosavybės teisės atkūrimo būdais, taip pat atvejais, kai žemės savininkas (ar sutuoktiniai kaip bendraturčiai) nuosavybės teise priklausančią žemę perleistų savo sūnui ar dukrai, nebūtų taikomas Projekto Nr. XIIP-1498(2) 8 straipsnio 2 dalyje nustatymas reikalavimas gauti leidimą. Tačiau pagal Projekto Nr. XIIP-1498(2) 4 straipsnio nuostatas tokį žemės sklypą gali įsigyti tik nustatytus reikalavimus atitinkantys asmenys. Šiuo atveju lieka neaišku, kaip šioje situacijoje turėtų būti sprendžiamas žemės sklypo įsigijimo klausimas: ar norintis įgyti žemės sklypą asmuo privalėtų įgyti atitinkamus gebėjimus; ar neįgijus atitinkamų kriterijų būtų leidžiama įgyti ne didesnį kaip 10 ha žemės sklypą, ar pan.
Apibendrindama aukščiau išdėstytą, Specialiųjų tyrimų tarnyba mano, kad Projektų Nr. XIIP-1587 ir Nr. XIIP-1498(2) dalis nuostatų yra pernelyg abstrakčios ir neatskleidžia jų įgyvendinimo principų ir tvarkos. Taip pat dalis nuostatų gali būti interpretuojamos (aiškinamos ir taikomos) dviprasmiškai, todėl turėtų būti tikslinamos. Atkreipiame dėmesį, kad Specialiųjų tyrimų tarnyba nevertino Projektais Nr. XIIP-1587 ir Nr. XIIP-1498(2) siūlomo teisinio reglamentavimo atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Europos Sąjungos teisei. Pritarti. 3. Piliečių, asociacijų, politinių partijų ir kitų suinteresuotų asmenų pasiūlymai:
Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę Str. Str. d. P. 1. [email protected] (2014-02-19) Pagal Įstatymo 10 str. l dalį žemės sklypo bendraturčiai turi pirmumo teisę (CK 4.79) įsigyti parduodamą žemės dalį. Pagal asmeninę patirtį noriu pažymėti, kad bendraturčiai siekdami gauti aukščiausią kainą, bendraturčiui norinčiam pirkti siūlomą žemės dalį, nepristato vadinamo svetimo (trečiojo asmens) pirkėjo, pagal kurio sutikimą pirkti šią dalį ir buvo nustatyta pardavimo kaina. Manau, kad būtina numatyti teisinę užkardą, kad pardavėjai negalėtų pasinaudoti tokiais "statytiniais," nes nėra teisinių priemonių, kaip vėliau patikrinti įvykusio pardavimo teisėtumą (įvertinant realiai vykstančius sandorius ir dalinai atsiskaitymus "grynaisiais"). Siūlau panagrinėti tokių pardavimų teisines aplinkybes. Nepritarti. Pasiūlymas nesusijęs su šiuo įstatymo projektu – kalbama apie Civilinio kodekso nuostatą. 2. VšĮ Lietuvos laisvosios rinkos institutas (2014-02-26 Nr.
1.16-10) Lietuvos laisvosios rinkos institutas (toliau - LLRI) išnagrinėjo Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo jstatymo Nr. Xl-1314 pakeitimo jstatymo projektą (toliau – Projektas) ir teikia šias pastabas ir pasiūlymus. Projektas savo tikslu ir esme prieštarauja pamatinėms konstitucinėms nuostatoms Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (toliau - Konstitucija) yra įtvirtinta, jog Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva. Konstitucijos 47 straipsnyje yra nurodyti objektai, kurie priklauso valstybei išimtine nuosavybės teise - t.y. jie negali priklausyti privatiems subjektas. Žemės ūkio paskirties žemės nėra tarp šių objektų, dėl to galima pagrįstai teigti, jog žemės ūkio paskirties žemės valdymas, naudojimas ir disponavimas yra grindžiamas privačios nuosavybės teisės principais, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva. Projekte teigiama, jog žemės ūkio paskirties žemė yra Lietuvos nacionalinis turtas. Tai yra klaidinanti sąvoka. Nacionalinis valstybės turtas yra toks turtas, kuris išimtine teise priklauso valstybei. Šie objektai yra 5vardyti Konstitucijos 47 straipsnio pirmoje dalyje. Tai yra žemės gelmės, valstybinės reikmės vidaus vandenys, miškai, parkai, keliai, istorijos, archeologijos ir kultūros objektai. Šis sąrašas yra baigtinis ir negali būti aiškinamas plečiamai, nes pažeistų konstitucinę nuostatą, jog Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise. Tad pati įstatymo tikslo formuluotė, jog žemės ūkio paskirties žemė yra Lietuvos nacionalinis turtas, yra klaidinanti ir spekuliatyvi, kadangi prieštarauja pamatiniams Konstitucijos principams. Dėl to Projekto nuostatos, kurios kyla iš konstituciniams principams prieštaraujančios formuluotės, savo esme yra prieštaraujančios pačiai Konstitucijai.
Projekto nuostatos, kuriomis draudžiam įsigyti žemės ūkio paskirties žemės, yra diskriminacinės, pažeidžiančios teisėtus asmenų lūkesčius ir trukdys plėtotis asmenų iniciatyvai įstatymų leidėjas, apibrėždamas socialines grupes, kurios gali įsigyti nuosavybės teise žemės ūkio paskirties žemę, nustato diskriminacinius kriterijus. Fiziniams ir juridiniams asmenims, siekiantiems įgyti žemės ūkio paskirties žemę, nustatomas įpareigojimas ne mažiau nei 3 metus iki žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo sandorio sudarymo dienos būti vykdžiusiam ūkinę veiklą ir gaminusiam ne mažesnį už žemės ūkio ministro patvirtintą minimalų metinį dydį žemės ūkio produktų kiekį. Fiziniams asmenims taikomas papildomas išsilavinimo reikalavimas įsigyjant žemės ūkio paskirties žemę, o juridiniams - būti gavusiam pajamas iš ūkio produktų gamybos. Visų pirma, nėra pateikta argumentų, kodėl pasirinktas būtent 3 metų kriterijus, todėl 3 metų kriterijus vertintinas kaip subjektyvus, nepagestas ir dėl to prieštaraujantis pamatiniams teisėkūros principams. įpareigojimas fiziniam ir juridiniam asmeniui būti vykdžiusiam veiklą yra retrospektyvus, dėl to negalimas. Restrospektyvus reguliavimas, kuriuo įstatymų leidėjas nustato subjektams teises ir pareigas, kurias subjektas turėjo įvykdyti praeityje - šiuo atveju, būti vykdžiusiam žemės ūkio veiklą iki įstatymo įsigaliojimo - pažeidžia teisėtus asmenų lūkesčius. Įpareigojimas privačiam fiziniam ir juridiniam asmeniui būti vykdžiusiam tokio masto ūkinę veiklą, kuri atitiktų žemės ūkio ministro patvirtintas kvotas, taip pat yra retrospektyvus, nukreiptas atgal, į praeiti, ir teisinėje valstybėje nėra įmanomas. Fiziniams asmenims taikomas išsilavinimo reikalavimas vertintinas kaip diskriminacinis ir pažeidžiantis pamatines žmogaus teises ir laisves.
Kompetencijų kriterijus įprastai yra nustatomas asmenims, kurie nori užsiimti valstybės licencijuojama veikla, pvz., pacientų slauga ir gydymu, prekyba šaunamaisiais ginklais. Kompetencijų nustatymas yra taikomas išimtinėms veiklos sritims ir netgi tuo atveju yra diskutuotinas ribojimo pagrįstumas. Tad specialiųjų kvalifikacijų nustatymas fiziniams subjektams, siekiantiems Įsigyti žemės ūkio paskirties žemę, yra diskriminacinis ir nepagrįstas. Atkreiptinas ypatingas dėmesys į tai, jog juridiniams asmenims prieš Įsigyjant žemės ūkio paskirties žemę, keliamas reikalavimas Įrodyti savo ekonomini gyvybingumą. Pažymėtina, kad nėra pateikta kriterijų, kuriais remiantis bus sprendžiama, juridinis asmuo yra gyvybingas ar ne. Vertinimas neturint kriterijų yra subjektyvus, nepagrįstai išplečia viešųjų subjektų įgaliojimas privačių asmenų atžvilgiu. Viešosioms valdžios institucijoms suteikus Įgaliojimus nustatinėti privataus juridinio asmens ekonominį gyvybingumą iš esmės yra pažeidžiamas ūkinės veiklos laisvės principas bei nuosavybės teisė. Demokratinėje, teisinėje valstybėje negali būti tokia situacija, kuomet dėl valdžios institucijų sugalvotų subjektyvių ir nemotyvuotų kriterijų yra užkertamas kelias smulkiam ir vidutiniam verslui. Tokie pažeidimai laikytini ypač grubiais ir ribojančiais konstitucines savininkų teises. Visi išvardinti diskriminaciniai, pamatines konstitucines vertybes pažeidžiantys, retrospektyvūs ir dėl to galimai antikonstituciniai reguliavimai trukdys plėtotis asmenų privačiai iniciatyvai. LLRI nori atkreipti dėmesį l Konstitucinio Teismo (toliau - KT) doktriną, kuri saisto Įstatymų leidėją, rengianti bet kokios galios teisės aktus. 2009 m. spalio 8 d.
išaiškino, jog negalima situacija, kuomet valstybės ir savivaldybės institucijos ar jų pareigūnai priima sprendimus, kliudančius reikštis ir plėtotis asmenų iniciatyvai, jeigu ji nėra žalinga visuomenei. Nėra prielaidų, jog galimybė laisvai disponuoti žemės ūkio paskirties žeme būtų žalinga visuomenei. Jeigu Įstatymų leidėjas nemato tame naudos, ar nauda jam nėra akivaizdi, tai negali būti priežastis varžyti asmens teisės verstis ūkine veikla. Galimybė laisvai disponuoti privačia nuosavybe yra naudinga visuomenei. Valstybė turi būti suinteresuota geriausiu, produktyviausiu, daugiausiai naudos atnešančiu išteklių disponavimu. Kuo daugiau reguliavimų ir ribojimų patiria individas, norintis Įsigyti žemę, tuo mažiau galimybių, jog žemės nuosavybę įsigys būtent tas individas, kuris geba ja naudotis geriausiai, produktyviausiai ir racionaliausiai. Būtent racionalus žemės naudojimas yra ir vienas iš Projekto rengėjų tikslų. Nėra jokio pagrindo teigti, kad vieni piliečiai, įsigydami žemės ūkio paskirties žemę, ją naudos prasčiau ar mažiau racionaliai, nei kiti. Tad skatinama atkreipti dėmesį l reguliavimų diskriminacinį pobūdį, prieštaravimą konstitucinėms nuostatoms bei KT doktrinai. Įpareigojimo subjektams
ūkio produktų gamybai yra antikonstitucinis ir itin žalingas Projekto 2 straipsnio 3 dalyje nurodytas imperatyvas žemės ūkio paskirties žemę įsigijusiems subjektams jos neperleisti 10 metų, o projekto 4 straipsniu yra numatomas įpareigojimas naudoti žemę 10 metų žemės ūkio produktų gamybai. Tai reiškia, jog 10 metų įmonė negalės negaminti žemės ūkio produkcijos. Gamybos apimtis ir mastą nustatys Žemės ūkio ministerija. Už šių nuostatų pažeidimą bus taikoma administracinė atsakomybė bei baudos nuo 5 iki 10 tūkstančių litų. Įpareigojimas išlaikyti įsigytą žemę nuosavybėje 10 metų grubiai prieštarauja ekonominės veiklos efektyvumui.
Galimi atvejai, kuomet žmogus, padaręs netinkamą investicinį sprendimą ir nebegalėdamas konkrečios žemės panaudoti efektyviai, visuomenei naudingai, bus įpareigotas išlaikyti šią žemę. Tai reiškia, kad kitam savininkui, kuris potencialiai gali šią nuosavybę panaudoti geriau, bus užkirstas kelias tai padaryti. Minėta nuostata yra pažeidžiama pamatinė konstitucinė vertybė šalies ūkį grįsti privačios nuosavybės teise ir ūkine laisve. Reikalavimai gaminti tiek produkcijos, kiek nustato valdžia, yra pamatinių konstitucinių laisvių pažeidimas. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, LLRI siūlo iš principo peržiūrėti Projektą ir atsisakyti
nuostatų, ribojančių pamatines asmens laisves ir teises. Pritarti
įstaigų pasiūlymai: negauta. 5. Subjektų, turinčių įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, pasiūlymai: Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę Str. Str. d. P. 1. Seimo narė A. Stancikienė (2014-03-24) * Argumentai: Įstatymo projekto nuostatos papildomos nurodant, kad juridinis asmuo, norintis įsigyti žemės ūkio paskirties žemę turi pateikti deklaraciją ir ne mažiau kaip penkerius metus žemę naudojąs žemės ūkio produkcijos gamybai. Pasiūlymas:
Siūlau įstatymo 5 straipsnį pakeisti ir jį išdėstyti taip:
„5 straipsnis. Reikalavimai juridiniams asmenims, pageidaujantiems nuosavybės teise įsigyti
žemės ūkio paskirties žemės 1.
Juridiniai asmenys gali įsigyti žemės ūkio paskirties žemę nuosavybės teise tik jeigu jie atitinka Lietuvos pasirinktos europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus iriki žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo sandorio dienos ne mažiau kaip trejus penkerius paskutinius metus naudoja žemės ūkio paskirties žemę Lietuvoje žemės ūkio produkcijos gamybai, yra mokėję mokesčius ir pateikę deklaraciją, kaip nurodyta 7 straipsnio 10 dalyje. 2. Asmenys, nurodyti šio straipsnio 1 dalyje, gali įsigyti žemės ūkio paskirties žemę toje savivaldybėje, kurioje yra registruota juridinio asmens buveinė, arba gretimoje savivaldybėje, jei ji ribojasi su turimu ar norimu įsigyti (nuomoti) sklypu. 3. Juridinio asmens, kuris yra akcinė bendrovė, įsigyjamo (įsigyjamų) žemės ūkio paskirties žemės, kaip turinčios ypatingą reikšmę Lietuvos Respublikos ūkiui, sklypo (sklypų) vertė sudaro bendrovės atskirąjį kapitalo rezervą, kurio neleidžiama akcionuoti t.y. neleidžiama jo verte formuoti ir didinti bendrovės įstatinį kapitalą. 4. Juridiniam asmeniui, kuris yra akcinė bendrovė, kartu su susijusiais asmenimis taikomas įsigyjamo žemės ūkio paskirties žemės bendro maksimalaus 500 ha kiekio ribojimas. 5. Šio straipsnio 3 dalies reikalavimas taip pat taikomas reorganizuojant kitos juridinės formos bendrovę į akcinę bendrovę. 6. Jeigu juridinį asmenį, nuosavybės teise valdantį žemės ūkio paskirties žemę, pageidauja įsigyti kitas fizinis ar juridinis asmuo, tokiam įsigijimui taikomi atitinkamiems asmenims šio įstatymo nustatyti reikalavimai žemės ūkio paskirties žemės įsigijimui.“ Nepritarti. Siūloma pritarti Kaimo reikalų komiteto siūlomai formuluotei įstatymo projekte Nr. XIIP-1587(2). 2. Seimo narė A. Stancikienė (2014-03-24) * Argumentai:
Pasiūlymas: Siūlau įstatymo 8 straipsnį pakeisti ir jį išdėstyti taip:
„8. straipsnis. Leidimų įsigyti žemės ūkio paskirties žemę išdavimo tvarka
1.
Žemės ūkio paskirties žemės, turinčios ypatingą reikšmę Lietuvos Respublikos ūkiui, sklypui įsigyti reikalingas specialus leidimas. 2. Leidimą privalo gauti asmuo, pageidaujantis įsigyti tiek žemės, kad kartu su susijusiais asmenimis bendras jų iš valstybės ir kitų asmenų įsigytos žemės ūkio paskirties žemės plotas Lietuvoje taptų didesnis kaip
straipsnio 2 dalyje nurodytas asmuo su prašymu išduoti leidimą žemės ūkio paskirties sklypui įsigyti turi kreiptis į Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – Nacionalinė žemės tarnyba), kartu pateikdamas šio įstatymo 7 straipsnio 10 dalyje nurodytą deklaraciją apie susijusius asmenis kartu su savivaldybės rekomendacija, pažymą iš Valstybės saugumo departamento ir Valstybinės mokesčių inspekcijos, jei yra užsienio subjektas, ir kitusleidimų išdavimo tvarkoje nustatytus dokumentus. 4. Leidimų išdavimo tvarką nustato Vyriausybė. 5. Gavusi prašymą leisti įsigyti nuosavybės teise žemės ūkio paskirties žemės sklypą, Nacionalinė žemės tarnyba Vyriausybės nustatyta tvarka jį išnagrinėja ir, nustačiusi, kad planuojamas sklypo įsigijimo sandoris atitiks šio Įstatymo nustatytas sąlygas ir kitų teisės aktų nustatytus apribojimus ar draudimus, priima sprendimą dėl leidimo išdavimo. 6. Asmuo, kuriam išduotas leidimas įsigyti nuosavybes teise žemės ūkio paskirties žemės sklypą, žemės pirkimo-pardavimo sutartyje privalo įsipareigoti neperleisti šio sklypo kitiems asmenims ne mažiau kaip 5 10 metus nuo jo įsigijimo dienos, taip pat įsipareigoti ne mažiau kaip 5 10 metus nuo žemės sklypo įsigijimo dienos gaminti žemės ūkio produkciją, kurios minimalų kiekį vienam hektarui žemės nustato Vyriausybės įgaliota institucija. Asmuo, pažeidęs nurodytus įsipareigojimus, atsako Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka. 7.
dalies nuostata netaikoma, kai žemė įgyjama paveldėjimo ir nuosavybės teisės atkūrimo būdais, taip pat kai žemės savininkas (ar sutuoktiniai kaip bendraturčiai) nuosavybės teise priklausančią žemę perleidžia savo sūnui ar dukrai. 8. Nacionalinės žemės tarnybos sprendimas dėl leidimo įsigyti nuosavybės teise žemės sklypą įstatymų nustatyta tvarka išdavimo ar neišdavimo gali būti skundžiamas teismui.“ Nepritarti. Konstitucinio įstatymo reguliavimo dalykas. 3. Seimo narė A. Stancikienė (2014-03-18) * Argumentai:
Įstatymo projekto 9 straipsnyje numatoma kas turi pirmumo teisę įsigyjant žemės ūkio paskirties žemę. Nurodant asmenis ir veiklas, kurios turi pirmenybę, reikėtų tokią galimybę suteikti ir ūkiams, kurie vysto ekologinį ūkį. Pasiūlymas: Siūlau įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 5 punktą pakeisti ir jį išdėstyti taip: „5) jaunieji ūkininkai iki 40 metų, Ūkininko ūkio įstatymo nustatyta tvarka įregistravę ūkininko ūkį ir naudoję ne mažesnį kaip 1 ha žemės sklypą žemės ūkio veiklai ne mažiau kaip metus arba vystantys ekologinio ūkio plėtrą, naudojantys sėjomainos įvairovę smulkiame ar vidutiniame ūkyje;“ Nepritarti. Siūloma pritarti Kaimo reikalų komiteto siūlomai formuluotei įstatymo projekte Nr. XIIP-1587(2). 4. Seimo narė A. Stancikienė (2014-03-24)3 Argumentai:
Siūloma papildyti 7 straipsnį, numatant pateikti papildomą informaciją deklaracijoje, kai pageidaujama įsigyti žemės ūkio paskirties žemės. Pasiūlymas: Siūlau įstatymo 7 straipsnį pakeisti ir jį išdėstyti taip:
„7 straipsnis. Maksimalus įsigyjamos nuosavybės teise
žemės ūkio paskirties žemės plotas
asmenys gali įsigyti tiek žemės, kad bendras jų iš valstybės įgytos žemės ūkio paskirties žemės plotas nebūtų didesnis kaip 300 ha. 2. Asmuo ar susiję asmenys gali įsigyti tiek žemės, kad bendras jiems priklausantis iš valstybės ir kitų asmenų įgytos žemės ūkio paskirties žemės plotas nebūtų didesnis kaip 500 ha. 3.
asmenimis laikomi sutuoktiniai, taip pat tėvai (įtėviai) su jų nepilnamečiais vaikais (įvaikiais). Šiame straipsnyje apibrėžiant fizinio asmens ryšius su juridiniais asmenimis, sutuoktiniai arba tėvai (įtėviai) ir jų nepilnamečiai vaikai (įvaikiai) laikomi susijusiais su juridiniu asmeniu, jeigu bent vienas iš sutuoktinių arba tėvų (įtėvių) ir jų nepilnamečių vaikų (įvaikių) yra susijęs su šiuo juridiniu asmeniu. 4. Susijusiais asmenimis laikomi asmenys, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai (per kitą juridinį asmenį, kuriame turi balsų daugumą) turi balsų daugumą juridiniame asmenyje arba tiesiogiai ar netiesiogiai daro lemiamą įtaką juridiniam asmeniui, taip pat asmenys, kurie valdo ne mažiau kaip 25 10 proc. juridinio asmens akcijų, dalių ar pajų. 5. Laikoma, kad asmuo tiesiogiai turi balsų daugumą juridiniame asmenyje, jeigu jis yra juridinio asmens ar kito juridinio asmens dalyvis, turintis ne mažiau kaip 1/2 balsų, suteikiančių teisę balsuoti juridinio asmens dalyvių susirinkime. 6. Laikoma, kad asmuo netiesiogiai turi balsų daugumą juridiniame asmenyje ar kitame juridiniame asmenyje, jeigu juridinis asmuo ar kitas juridinis asmuo, kuriame šis asmuo turi balsų daugumą, gali įgyvendinti šio straipsnio 5 dalyje išvardytas teises. 7. Laikoma, kad tiesiogiai daryti lemiamą įtaką juridiniam asmeniui gali asmuo, kuris:
1) naudodamasis savo turimomis teisėmis ar sutartimis gali skirti ar atšaukti juridinio asmens ar kito juridinio asmens vienasmenį ar kolegialų organą ar kolegialaus valdymo organo narių daugumą arba
2) yra juridinio asmens dalyvis ir pagal susitarimus dėl balsavimo teisės perleidimo, sudarytus su kitais dalyviais, turi ne mažiau kaip 1/2 balsų, suteikiančių teisę balsuoti juridinio asmens dalyvių susirinkime. 8.
8. Laikoma, kad asmuo daro netiesioginę lemiamą įtaką juridiniam asmeniui ar kitam juridiniam asmeniui, jeigu juridinis asmuo ar kitas juridinis asmuo, kuriame šis asmuo daro lemiamą įtaką, gali įgyvendinti šio straipsnio 7 dalyje išvardytas teises. 9. Susijusiais asmenimis taip pat laikomi juridiniai asmenys, kuriuose, kaip ir pageidaujančiame įsigyti žemės ūkio paskirties žemės juridiniame asmenyje, tas pats asmuo arba tie patys asmenys turi ne mažiau kaip 25 10 procentus 1/2 balsų (dalių , pajų), suteikiančių teisę balsuoti juridinio asmens dalyvių susirinkime. 10. Asmuo Subjektas, pageidaujantis įsigyti žemės ūkio paskirties žemės, iki žemės sklypo perleidimo sandorio sudarymo privalo užpildyti žemės ūkio paskirties žemės pirkėjo deklaraciją, patvirtinančią, kad sudarius žemės sklypo perleidimo sandorį asmens ir su juo susijusių asmenų turimos žemės plotas neviršys maksimalaus žemės ūkio paskirties žemės ploto dydžio, kurį asmuo ir su juo susiję asmenys kartu gali įsigyti pagal šio straipsnio 1 ir 2 dalis. Deklaracijoje pateikiami duomenys apie įsigytą žemės kiekį bet kokia forma Lietuvoje iki šio įstatymo įsigaliojimo, lėšų kilmę, kokia žemės ūkio produkcija ir kokiu tikslu bus gaminama, ir privalo nurodyti investicijų ar ekonominės veiklos, kuri bus vykdoma, įgijus žemės ūkio paskirties žemę ar mišką, pobūdį ir sandorio finansavimo šaltinį.Jeigu sudaromas žemės sklypo perleidimo sandoris atitinkaPinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo 17 straipsnyje apibrėžtus požymius, pirkėjas žemės ūkio paskirties žemės pirkėjo deklaracijoje nurodo lėšų, už kurias įsigyjamas žemės sklypas, įsigijimo šaltinius. Žemės ūkio paskirties žemės pirkėjo deklaracijos formą, pildymo ir pateikimo taisykles nustato Vyriausybės įgaliota institucija.
Asmuo, įsigyjantis žemės ūkio paskirties žemę, atsako už žemės ūkio paskirties žemės pirkėjo deklaracijoje pateiktų duomenų teisingumą.Žemės sklypo perleidimo sandoris, sudarytas pažeidžiant šio įstatymo reikalavimus, laikomas niekiniu, o privačion nuosavybėn įsigytas didesnis negu šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytas žemės plotas pagal prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį teismo sprendimu paimamas ir perduodamas valstybės nuosavybėn. Valstybė Vyriausybės nustatyta tvarka asmeniui atlygina paimto žemės ploto žemės įsigijimo kainą arba vidutinę rinkos vertę, kurios dydis nustatomas pagal Žemės verčių zonų žemėlapius, jeigu vidutinė rinkos vertė yra mažesnė. 11. Šio straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatos taikomos sudarant žemės ūkio paskirties žemės sklypų perleidimo sandorius, išskyrus atvejus, kai žemė įgyjama paveldėjimo ir nuosavybės teisės atkūrimo būdais.“ Nepritarti. Siūloma pritarti Kaimo reikalų komiteto siūlomai formuluotei įstatymo projekte Nr. XIIP-1587(2). 5. Seimo narė A. Stancikienė (2014-03-24) * Argumentai:
Įstatymo projekte siūloma leisti fiziniams asmenims įsigyti žemę pasienio ruože ir Kuršių marių pakrantėje. Kuršių nerijos nacionalinis parkas, saugomos teritorijos, valstybiniai miškai yra Lietuvos nacionalinis fondas, turintis specialius reikalavimus dėl ūkinės veiklos, tame tarpe, kai kur ribojamas ir sklypų įsigijimas nuosavybės teise. Todėl siūlau pakeisti siūlomą projekte nuostatą. Pasiūlymas:
Siūlau įstatymo 6 straipsnio 2 dalį pakeisti ir ją išdėstyti taip: „2. Tik
leidžiama įsigyti pasienio ruožams priskirtos žemės, taip pat Baltijos jūros ir Kuršių marių pakrantės 7 km. pločio ruožo žemės.
Užsienio subjektai gali nuosavybės teise įsigyti žemę ir miškus, išskyrus valstybinę miško žemę, pajūrio juostos žemę, žemę ir miškus, esančius saugomose teritorijose irLietuvos Respublikos kadastro vietovėse, kurios ribojasi su užsienio valstybėmis – ne ES narėmis. „ Nepritarti. Konstitucinio įstatymo reguliavimo dalykas. 6. Seimo narė A. Stancikienė (2014-03-24) * Argumentai:
Įstatymo projekte numatoma užsienio subjektams, atitinkantiems Lietuvos pasirinktos europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus, leisti įsigyti Lietuvoje žemės ūkio ir miškų paskirties žemę. Stojant į Europos Sąjungą ( ES ) dėl laisvo kapitalo judėjimo įsipareigojome tik ES šalims, bet ne transatlantinės integracijos kriterijus atitinkančioms šalims. Projekto nuostatas siūloma papildyti reikalavimais užsienio subjektams ir perkeliant nuostatą iš Konstitucinio įstatymo dėl žemės reformos įgyvendinimo, atkuriant nuosavybės teisę į žemę Lietuvos piliečiams. Pasiūlymas:
Siūlau įstatymo 2 straipsnį pakeisti ir jį išdėstyti taip: „2 Straipsnis.
Subjektai, kurie gali įsigyti žemės ūkio paskirties žemę nuosavybės teise 1.Žemės ūkio paskirties žemę šio įstatymo nustatytomis sąlygomis gali įsigyti šie fiziniai asmenys:
1) Lietuvos Respublikos piliečiai;
2) Lietuvos Respublikos įstatymus atitinkantys Europos Sąjungos valstybių narių ir valstybių Europos ekonominės erdvės susitarimo dalyvių piliečiai ir juridiniai asmenys,bent trejus metus gyvenantys ( ar veikiantys ) ir mokantys mokesčius Lietuvoje, kurie nekelia grėsmės Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui, suverenitetui ar teritorijos vientisumui, konstitucinei santvarkai, negali sukelti ypač sunkių pasekmių valstybės interesams, pavojaus žmonių gyvybei ir pateikę įrodymus dėlypatingų (finansinių, kultūrinių, giminystės, šeimos ir kilmės ) ryšių su Lietuva, vietos bendruomene;
3) Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytus Lietuvos pasirinktos europinės bei transatlantinės integracijos kriterijus atitinkančių kitų valstybių piliečiai, bent trejus metus gyvenantys Lietuvoje.
2.Teisę įsigyti žemės ūkio paskirties žemę Lietuvoje šio įstatymo nustatytomis sąlygomis ir tvarka turi šie juridiniai asmenys:
1) Lietuvoje registruoti ir veikiantys juridiniai asmenys – žemės ūkio produkcijos gamintojai, užsiimantys žemės ūkio produkcijos gamyba Lietuvos teritorijoje ir mokantys mokesčius ne mažiau kaip 5 metus;
2) Lietuvos fizinių arba juridinių asmenų steigiami juridiniai asmenys, kurių steigimo dokumentuose nustatytas veiklos tikslas – žemės ūkio produkcijos gamyba;
3) 2) Europos Sąjungos valstybių narių, Europos ekonominės erdvės susitarimo dalyvių taip pat Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytus Lietuvos pasirinktos europinės bei transatlantinės integracijos kriterijus atitinkančių valstybiųfizinių ir juridinių asmenų Lietuvoje steigiami juridiniai asmenys,užsiimantys žemės ūkio produkcijos gamyba Lietuvos teritorijoje ir mokantys mokesčius ne mažiau kaip 5 metus, kurių steigimo dokumentuose nustatytas veiklos tikslas – žemės ūkio produkcijos gamyba. 3.
Respublikos įstatymų nustatytų Lietuvos pasirinktos europinės bei transatlantinės integracijos kriterijų neatitinkančiųtys valstybių užsienio subjektamsi žemės ūkio paskirties žemės nuosavybės teise įsigyti neleidžiama. 3. 4. Žemės ūkio paskirties žemė ir miško paskirties žemė gali būti parduodama ar kitaip perduodama privačios nuosavybės teise subjektams, tik baigus atkurti nuosavybės teises bei žemės reformą toje kadastro vietovėje įstatymų nustatyta tvarka. “ Nepritarti. Atsižvelgti. Konstitucinio įstatymo reguliavimo dalykas. KRK siūlo neparduoti valstybinės žemės ūkio paskirties žemės, išskyrus nustatytas išimtis. 7. Seimo narė A. Stancikienė (2014-03-24) * Argumentai:
Įstatymo projektą siūlau papildyti 13 straipsniu, numatant kurios institucijos ir kaip įgyvendins šio įstatymo priežiūrą. Pasiūlymas: Siūlau įstatymą papildyti 13 straipsniu ir jį išdėstyti taip:
„13 straipsnis. Šio įstatymo įgyvendinimo priežiūra. 1.
įstatymo įgyvendinimą prižiūri Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba, Specialiųjų tyrimų tarnyba,Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas, Žemės ūkio ministerija ir Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos:
norinčių įsigyti žemę, miškus, lėšų kilmę iki šio įstatymo įsigaliojimo ir po jo;
2) Specialiųjų tyrimų tarnyba - pagal kompetenciją kontroliuoja kaip yra išduodami leidimai, ar deklaracijoje pateikti duomenys atitinka tikrovę;
3) Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas – tikrina ar užsienio subjektai, norintys įsigyti žemę, atitinka šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalį, tikrina ar sandoriai atitinka valstybės interesus, ar planuojami, įgyvendinami sandoriai nekelia grėsmės teritorijos vientisumui bei nacionaliniam saugumui, atitinkamai tikrina deklaracijoje pateiktus duomenis ir išduoda pažymas;
4) Žemės ūkio ministerija - kontroliuoja Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atliekamas funkcijas, užtikrina fondo, kuris įstatymų numatyta tvarka valstybės vardu perka žemę, finansavimą. Sukauptą informaciją apie žemės ūkio paskirties žemės ir miškų įsigijimo nuosavybės teise įgyvendinamą ūkinę veiklą teikia Seimui;
komisijos darbą, leidimų išdavimą, kaupia visą šiame straipsnyje nurodytų institucijų turimą informaciją ir ją talpina informaciniame fonde, įgyvendina šio įstatymo 5 str. nuostatas;
ministerijos teikia visą reikiamą informaciją.“ Nepritarti. Konstitucinio įstatymo reguliavimo dalykas. 8. Seimo narė A.
Seimo narė A. Stancikienė (2014-03-24) * Argumentai: Įstatymo projekte numatoma, kad žemės ūkio paskirties žemės gali įsigyti fiziniai asmenys, kurie trejus metus nuolat gyvena Lietuvoje, moka valstybinę kalbą ir turi profesinių įgūdžių. Šias nuostatas siūloma praplėsti nustatant, kad fiziniai asmenys turi mokėti Lietuvoje mokesčius, pateikti deklaraciją ir gauti prie savivaldybių sudarytos komisijos rekomendaciją. Tokiu būdu, norima į šį procesą įjungti vietines bendruomenes, specialistus, ūkininkus ir, tuo pačiu, sumažinti krūvį Nacionalinei žemės tarnybai. Pasiūlymas:
Siūlau įstatymo 4 straipsnį pakeisti ir jį išdėstyti taip:
„4. straipsnis. Reikalavimai fiziniams asmenims, pageidaujantiems nuosavybės teise įsigyti
žemės ūkio paskirties žemės sklypą
paskirties žemę nuosavybės teise gali įsigyti šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nurodyti fiziniai asmenys, atitinkantys tokius reikalavimus:
1) iki žemės ūkio paskirties žemės sklypo įsigijimo sandorio sudarymo dienos bent trejus paskutinius metus nuolat gyvena Lietuvoje, moka mokesčius Lietuvos teritorijoje ir vykdo žemės ūkio veiklą sklypą nuomodamas, ar nuosavybės teise turimame kitame sklype;
2) moka valstybinę kalbą;
3) turi ūkininkavimui reikalingų profesinių įgūdžių ir kompetencijos;
4) tenkina šio įstatymo nustatytus valdomos žemės ūkio paskirties žemės ribojimus;
5) pateikia deklaraciją, atitinkančią 7 straipsnio 10 dalies nuostatas;
6) pateikia savivaldybės administracijos direktoriaus sudarytos komisijos ( iš savivaldybės administracijos atstovo (-ų), vietos bendruomenės atstovo, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, Aplinkos ministerijos regiono pagal žemės buvimo vietą aplinkos apsaugos departamento ir savivaldybėje veikiančių žemės savininkus ir (ar) žemės ūkio veiklą vykdančius asmenis vienijančių savivaldos organizacijų atstovų) rekomendaciją. 2.
mokančiu lietuvių kalbą, jeigu jis: a) lietuvių kalbos mokėsi Lietuvos bendrojo lavinimo mokykloje ir turi tai patvirtinantį dokumentą; b) yra užsienietis, baigė lietuvių kalbos kursus, išlaikė valstybinės kalbos egzaminą ir turi Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotos institucijos nustatytus kalbos mokėjimo reikalavimus patvirtinantį dokumentą. 3. Asmuo laikomas turintis ūkininkavimui reikalingų profesinių įgūdžių ir kompetencijos, jeigu jis turi praktinio ūkininkavimo patirties ir turi įregistravęs ūkininko ūkį, arba turi praktinio ūkininkavimo patirties ir žemės ūkio išsimokslinimo diplomą arba dokumentą, patvirtinantį profesinį pasirengimą ūkininkauti.“ Nepritarti. Konstitucinio įstatymo reguliavimo dalykas. 9. Seimo narys A.Mitrulevičius (2014-04-07)32 Argumentai: siekiant išsaugoti šiuo metu veikiančių žemės ūkio bendrovių, įkurtų akcijų (dalių, pajų) pagrindu vykdomos veiklos ir vykdomų bei suplanuotų pradėti vykdyti per
principą ir siekiant teisinio aiškumo. Pasiūlymas: Papildyti įstatymo projekto 7 straipsnio 2 dalį ir jį išdėstyti taip: „2. Asmuo ar susiję asmenys gali įsigyti tiek žemės, kad bendras jiems priklausantis iš valstybės ir kitų asmenų įgytos žemės ūkio paskirties žemės plotas nebūtų didesnis kaip 500 ha. Šioje dalyje nustatyti reikalavimai netaikomi įsigyjant šiuo metu priklausantį ir nuomojamą žemės plotą žemės ūkio bendrovėms, įkurtoms akcijų (dalių, pajų) įnašo pagrindu ir šiuo metu vykdančioms pieno ir mėsos gamybos veiklą, gaunančioms nemažiau kaip 50% pajamų iš vykdomos veiklos“. Nepritarti. Siūloma pritarti Kaimo reikalų komiteto siūlomai formuluotei įstatymo projekte Nr. XIIP-1587(2). 10. Seimo nariai B.Pauža, V. Kamblevičius, J. Kondrotas, K. Starkevičius (2014-04-10)32 Argumentai:
Vyriausybės programos įgyvendinimo prioritetinėse priemonėse numatoma sudaryti palankias sąlygas gyvulininkystės sektoriaus plėtrai.
Dabartiniu metu atskiroms žemės ūkio bendrovėms ir ūkininkams kyla aktuali problema, kaip išlaikyti jau turimas gyvulių bandas dėl žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo ploto apribojimo ir dėl to, kad praktiškai nėra galimybių sudaryti ilgalaikes žemės nuomos sutartis. Žemdirbiai, deklaruojantys pievas ir ganyklas, turi laikyti ūkinius gyvūnus, įregistruotus Ūkinių gyvūnų registre, todėl tikslinga būtų žemės įsigijimą ir naudojimą gyvulininkystės ūkiuose susieti su sutartinių galvijų skaičiumi. Pasiūlymas:
Pakeisti Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo 4 straipsnio 2 dalį ir ją išdėstyti taip: „2. Asmuo ar susiję asmenys gali įsigyti tiek žemės, kad bendras jiems priklausantis iš valstybės ir kitų asmenų įgytos žemės ūkio paskirties žemės plotas nebūtų didesnis kaip 500 ha. Šis ribojimas netaikomas, jeigu žemė įsigyjama gyvulininkystei plėtoti ir įsigytos žemės kiekis neviršija hektarų, tenkančių vienam asmens laikomam sąlyginiam gyvuliui, skaičiaus (1 sąlyginis gyvulys/1ha). Jeigu asmens sąlyginių gyvulių skaičius sumažėja per paskutiniuosius 3 metus (išskyrus sumažėjimą dėl ne nuo asmens priklausančių aplinkybių) arba asmuo ketina perleisti šią žemę tretiesiems asmenims Valstybė įgyja teisę išpirkti viršijant 500 ha ploto ribą gyvulininkystei plėtoti pagal šį įstatymą įsigytą žemės plotą už vidutinę rinkos vertę, kurios dydis nustatomas pagal Žemės verčių zonų žemėlapius.“ Pritarti. 6. Seimo paskirtų papildomų komitetų, komisijų pasiūlymai:
Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę Str. Str. d. P. 1. Valstybės valdymo ir savivaldybių komitetas (2014-04-16) * Siūlyti pagrindiniam komitetui įstatymo projektą Nr.
XIIP-1498(2) tobulinti atsižvelgiant į Seimo kanceliarijos Teisės departamento, Europos teisės departamento prie Teisingumo ministerijos, Specialiųjų tyrimų tarnybos pastabas. Atsižvelgiant į tai, kad Seime yra svarstomi Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo IX-1314 pakeitimo įstatymo projektai Nr. XIIP-1587 ir Nr. XIIP-1638, kuriuose dalis siūlomų pakeitimų savo esme yra panašūs į esančius įstatymo projekte Nr. XIIP-1498(2), tobulinant šiuos įstatymo projektus tikslinga sujungti. Pritarti. 2. Teisės ir teisėtvarkos komitetas (2014-04-11) * Siūlyti pagrindiniam komitetui, atsižvelgiant į Seimo statuto 137 straipsnio 4 dalį, visus tris projektus XIIP-1498(2), XIIP-1587 ir XIIP-1638 svarstyti kartu, juos sujungti ir Seimui pateikti svarstyti vieną sujungtą patobulintą projektą. Pritarti. 3. Teisės ir teisėtvarkos komitetas (2014-04-11) * Siūloma iš projekto 4 straipsnio (Reikalavimai fiziniams asmenims, pageidaujantiems nuosavybės teise įsigyti žemės ūkio paskirties žemės sklypą) 1 punkto išbraukti žodžius „iki žemės ūkio paskirties žemės sklypo įsigijimo sandorio sudarymo dienos bent trejus paskutinius metus nuolat gyvena Lietuvoje ir“, o galimybę įsigyti žemės ūkio paskirties žemę siūloma sieti su Vyriausybės projekto XIIP-1638 1 straipsnyje nustatytais tikslais ir žemės ūkio veiklos vykdymu (kaip yra daugelyje ES valstybių);
Kitus tris punktus, atitinkamai ir kitas susijusias dalis išbraukti:
2) moka valstybinę kalbą;
3) turi ūkininkavimui reikalingų profesinių įgūdžių ir kompetencijos;
4) tenkina šio įstatymo nustatytus valdomos žemės ūkio paskirties žemės ribojimus. 2.
laikomas mokančiu lietuvių kalbą, jeigu jis: a) lietuvių kalbos mokėsi Lietuvos bendrojo lavinimo mokykloje ir turi tai patvirtinantį dokumentą; b) yra užsienietis, baigė lietuvių kalbos kursus ir turi Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotos institucijos nustatytus kalbos mokėjimo reikalavimus patvirtinantį dokumentą. 3. Asmuo laikomas turintis ūkininkavimui reikalingų profesinių įgūdžių ir kompetencijos, jeigu jis turi praktinio ūkininkavimo patirties ir turi įregistravęs ūkininko ūkį, arba turi praktinio ūkininkavimo patirties ir žemės ūkio išsimokslinimo diplomą arba dokumentą, patvirtinantį profesinį pasirengimą ūkininkauti. Pritarti. 4. Teisės ir teisėtvarkos komitetas (2014-04-11)21 Argumentai:
Asmenis, turinčius teisę įsigyti žemės ūkio paskirties žemę, siūlytina apibrėžti kaip Vyriausybės įstatymo projekto XIIP-1638 2 straipsnio 1 dalyje (sujungto projekto XIIP-1587(2) 2 straipsnio 1 dalyje) su Komiteto pasiūlymais. Pasiūlymas:
„1. Teisę įsigyti žemės ūkio paskirties žemės turi:
1) fizinis asmuo, turintis profesinių įgūdžių ir kompetencijos. Tokiu laikomas ne mažiau kaip 3 metus per paskutinius penkerius metus dešimt metų iki žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo sandorio sudarymo dienos žemės ūkio veiklą vykdęs (įskaitant studijų/mokymosi įgyjant žemės ūkio išsimokslinimą laiką) ir (ar) žemės ūkio naudmenas ir (ar)pasėlius deklaravęs fizinis asmuo, kuris Ūkininko ūkio įstatymo nustatyta tvarka yra įregistravęs ūkininko ūkį arba turi žemės ūkio išsimokslinimo diplomą. Šio punkto nuostatos netaikomos jauniesiems ūkininkams iki 40 metų, gavusiems savivaldybės pagal žemės buvimo vietą administracijos direktoriaus sudarytos komisijos leidimą šio įstatymo 2 dalyje nustatyta tvarka įsigyti žemės ūkio paskirties žemę.
2) juridinis asmuo – ne mažiau kaip 3 metus per paskutinius penkerius metus iki žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo sandorio sudarymo dienos žemės ūkio veiklą vykdęs ir (ar) žemės ūkio naudmenas ir (ar) pasėlius deklaravęs, jeigu jo pajamos iš žemės ūkio veiklos sudaro daugiau kaip 50 procentų visų gautų pajamų, ir jeigu jo ekonominis gyvybingumas gali būti įrodytas Žemės ūkio ministerijos nustatyta tvarka įvertinus šio asmens perspektyvas.“ Pritarti. 5. Teisės ir teisėtvarkos komitetas (2014-04-11)24 Dėl leidimų išdavimo siūlome redakciją:
„3. Leidimas išduodamas tik tuo atveju, jei asmuo,
pageidaujantis įsigyti žemės ūkio paskirties žemės, atitinka šio straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus ir įsipareigoja laikytis Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalies įgyvendinimo konstitucinio įstatymo ir Žemės įstatymo 21 straipsnyje nustatytų reikalavimų. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta komisija, prieš išduodama leidimą (pastaba-leidimą išduoda savivaldybės administracijos direktorius pagal komisijos sprendimą), turi įsitikinti, kad sudarius žemės ūkio paskirties žemės perleidimo sandorį bus tenkinama bent viena šių sąlygų, t. y. didinamas visų tipų žemės ūkio veiklos konkurencingumas, ūkio perspektyvumas ir struktūra, skatinamas maisto grandinės organizavimas ir rizikos valdymas žemės ūkyje, atkuriamos, išsaugomos ar pagerinamos nuo žemės ūkio ir miškininkystės priklausančios ekosistemos, skatinama socialinė įtrauktis, skurdo mažinimas ir ekonominė plėtra kaimo vietovėje).“ Pritarti. 6.
(2014-04-11) * Pritariant Specialiųjų tyrimų tarnybos 2014-03-31 išvadai, atsisakyti nuostatų, nustatančių apribojimus tik akcinėms bendrovėms (5 straipsnį išbraukti), kad nekiltų dviprasmybių, neaiškumų, praktinio taikymo problemų, diskriminuojančių išimčių, (ir kt. (žr. STT išvadą). Pritarti. 7. Teisės ir teisėtvarkos komitetas (2014-04-11)32 Argumentai:
Pritarti Seimo narių B.Paužos, V.Kamblevičiaus, J.Kondroto, K.Starkevičiaus pasiūlymui, pateiktam XIIP-1587 projektui su TTK pasiūlymu (atitinka sujungto projekto XIIP-1587(2) 3 straipsnio 2 dalį): „2. Asmuo ar susiję asmenys gali įsigyti tiek žemės Lietuvos teritorijoje, kad bendras jiems priklausantis iš valstybės ir kitų asmenų įgytos žemės ūkio paskirties žemės plotas nebūtų didesnis kaip 500 ha. Šis ribojimas netaikomas, jeigu žemė įsigyjama gyvulininkystei plėtoti ir įsigytos žemės kiekis neviršija hektarų, tenkančių vienam asmens laikomam sąlyginiam gyvuliui, skaičiaus (1 sąlyginis gyvulys/1ha). Jeigu asmens sąlyginių gyvulių skaičius sumažėja per paskutiniuosius 3 metus (išskyrus sumažėjimą dėl ne nuo asmens priklausančių aplinkybių) arba asmuo ketina perleisti šią žemę tretiesiems asmenims Valstybė įgyja teisę išpirkti viršijant 500 ha ploto ribą gyvulininkystei plėtoti pagal šį įstatymą įsigytą žemės plotą už vidutinę rinkos vertę, kurios dydis nustatomas pagal Žemės verčių zonų žemėlapius.“ Dėl juridinės technikos-tikslintina nuostata „šiuo metu priklausantį žemės plotą“. Pritarti. 8. Teisės ir teisėtvarkos komitetas (2014-04-11)32 Patikslinti nuostatą dėl susijusių asmenų, kad nebūtų plečiamai aiškinamas asmenų ratas ir nekiltų neaiškumų taikant nuostatą praktikoje:
„3. Susijusiais asmenimis laikomi sutuoktiniai, taip
pat asmenys tėvai (įtėviai) su jų nepilnamečiais vaikais (įvaikiais). Pritarti. 9.
(2014-04-11) * Komitetas mano, kad reikalavimas uždrausti perleisti žemę 5 ar 10 metų, yra prieštaraujanti ES teisei nuostata, todėl jos atsisakytina ir siūloma ją iš projektų išbraukti: (projekte XIIP-1498(2) - 8 straipsnio 6 dalyje, projekte XIIP-1587 – 7 straipsnis, sujungtame projekte XIIP-1587(2) - 6 straipsnis. Pritarti. 7. Komiteto išvadų rengėjų komitetui siūlomas sprendimas ir pasiūlymai. 7.1. vadovaujantis Seimo statuto 137 straipsnio 4 dalimi, projektus XIIP-1587, XIIP-1498(2) ir XIIP-1638 svarstyti kartu ir juos sujungti;
sujungtam patobulintam įstatymo projektui XIIP-1587(2) ir Komiteto išvadoms. 8. Balsavimo rezultatai: bendru sutarimu už. 9. Komiteto paskirti pranešėjai: Kazys Grybauskas, Kazys Starkevičius. 10. Komiteto narių atskiroji nuomonė: negauta. PRIDEDAMA: Komiteto patobulintas įstatymo projektas Nr. XIIP-1587(2) (nauja redakcija). Komiteto pirmininkas Saulius Bucevičius [1] Minėtas Reisch sprendimas. [2] 2002 m. birželio 4 d. sprendimas Komisija prieš Portugaliją, C-367/98, taip pat minėto Reisch sprendimo 33 punktas. [3] Teisingumo Teismo sprendimas byloje Ospelt (C-452/01) 39 punktas. [4] 1999 m. birželio 1 d. Sprendimo Konle, C-302/97, Rink. p. I-3099, 40 punktas, minėto sprendimo Reisch ir kt. 33 punktas ir minėto sprendimo Ospelt 34 punktas. [5] 2007 m. kovo 6 d. sprendimas Placanica sujungtose bylose C−338/04, C−359/04 ir C−360/04. [6] 2012 m. lapkričio 8 d. Sprendimo Radziejewski, C‑461/11, dar nepaskelbto Rinkinyje, 29 punktas ir jame nurodyta teismo praktika. [7] 2011 m. kovo 10 d. Sprendimo Casteels, C‑379/09, Rink. p. I‑1379, 22 punktas ir jame nurodyta teismo praktika. [8] žr. 1997 m. lapkričio 27 d. Sprendimo Meints, C‑57/96, Rink. p. I‑6689, 44 punktą; 2005 m. liepos 7 d. Sprendimo Komisija prieš Austriją, C‑147/03, Rink. p. I‑5969, 41 punktą; 2009 m. rugsėjo 10 d. Sprendimo Komisija prieš Vokietiją, C‑269/07, Rink. p. I‑7811, 53 punktą. [9][9] Žr. 2010 m. kovo 16 d.
2010 m. kovo 16 d. Sprendimą Olumpique Lyonnais, C-325/08, Rink. p. I-2177, 38 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką. [10] Pagal analogiją žr. generalinio advokato Niilo Jaaskinen išvados byloje C-202/11 47 punktą. [11] Pagal analogiją žr. 2000 m. birželio 6 d. Sprendimo Roman Angonese, C-281/98, 43-45 puntus. [12] Šiuo klausimu žr. 2006 m. vasario 23 d. Sprendimo Van Hilten-van der Heijden, C‑513/03, Rink. p. I‑1957, 44 punktą. [13] Pagal analogiją žr. 2007 m. sausio 25 d. Sprendimo Festersen, C-370/05, 25 punktą. [14] 1999 m. birželio 1 d. Sprendimo Konle, C‑302/97, Rink. p. I‑3099, 40 punktas; minėto sprendimo Reisch ir kt. 33 punktas ir 2003 m. rugsėjo 23 d. Sprendimo Ospelt ir Schlössle Weissenberg, C‑452/01, Rink. p. I‑9743, 34 punktas. [15] 2003 m. rugsėjo 23 d. Teisingumo Teismo sprendimas byloje C-452/01. [16] Atkreipiame dėmesį, kad Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 30 d. nutarime taip pat konstatavo, kad tokie reikalavimai, kad žemės ūkio paskirties įgijėjai patys ūkininkautų toje žemėje ar gyventų atitinkamoje vietovėje, kad būtų priversti pasirinkti kurią nors vieną iš pagal įstatymus galimų ūkininkavimo formų ir pan., nėra konstituciškai pagrįsti. [17] Sprendimo C-452/01 54 punktas. [18] Sprendimo C-452/01 53 punktas. [19] Sprendimo C-452/01 51-52 punktai. [20] Žinoma, reikėtų paminėti ir 1984 m. lapkričio 6 d. sprendimą Fearon, C-182/83, kuriame buvo nuspręsta, kad įsisteigimo laisvei neprieštarauja reikalavimas reziduoti perkamojoje žemėje arba šalia jos, tačiau pažymėtina, kad šioje byloje minėtas reikalavimas buvo nagrinėjamas esant specifinėms aplinkybėms ir tik įsisteigimo laisvės atžvilgiu. Šis reikalavimas nebuvo nagrinėjamas ekonominės veiklos (žemės ūkio) vykdymo atžvilgiu (laisvo paslaugų ir kapitalo judėjimo atžvilgiu) (žr. 2003 m. balandžio 3 d. generalinio advokato išvados Ospelt byloje (C-452/01) 127 punktą). [21] 2013 m. gegužės 8 d.
Sprendimo Eric Libert ir kiti prieš Gouvernement flamand ir All Projects & Developments NV ir kt. prieš Vlaamse Regering, sujungtose bylose C-197/11 ir C-203/11, 42-43 punktas. [22] Minėto sprendimo 47 punktas. [23] Pagal analogiją žr. 2007 m. sausio 25 d. Sprendimo Festersen, C-370/05, 41 punktą. [24] „1. Šiame įstatyme nurodytiems asmenims neleidžiama įsigyti: <...> 3) teritorijų, skirtų ar rezervuotų krašto apsaugos reikmėms, žemės, taip pat teritorijų, kuriose žemės įsigijimas įstatymų ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų apribotas saugumo motyvais, žemės.“ [25] 2000 m. liepos 13 d. Sprendimas C-423/98. [26] Pažymėtina ir tai, kad Lietuvos teisės aktuose vyrauja prezumpcija, kad užsienio subjektai, atitinkantys europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus, nekelia grėsmės nacionaliniam saugumui (pagal Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo įstatymą, Lietuvos Respublikos strateginė reikšmę nacionaliniam saugumui turinčių įmonių ir įrenginių bei kitų nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių įmonių įstatymas ir kt.). [27] Sprendimo 39 punktas. [28] 2003 m. rugsėjo 23 d. sprendimo Ospelt, C-452/01, 41 punktas ir jame nurodyta Teisingumo Teismo praktika bei 46 punktas. [29] 1999 m. birželio 1 d. sprendimo Konle, C-302/97, 44-49 punktai. [30] Prieš tai paminėta byla. [31] 1995 m. gruodžio 14 d. sprendimo Sanz de Lera, sujungtų bylų C-163/94, C-165/94 ir C-250/94, 28 punktas. [32] 2002 m. kovo 14 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimas. [33] Lithgow prieš United Kingdom, 1986 m., p. 120. [34] 2007 m. sausio 25 d.
Sprendimo Festersen, C-370/05, 39 punktas. [35] 2010 m. spalio 14 d. sprendimas Landkreis Bad Durkheim, C-61/09, 38 punktas: „<...> aplinkybė, jog žemės plotai iš tikrųjų naudojami kaip ariama žemės arba daugiametės gamyklos, tačiau iš esmės skirti kraštovaizdžio priežiūrai ir aplinkos apsaugai, nėra kliūtis tam, kad tokie plotai būtų pripažinti žemės ūkio paskirties žeme, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 796/2004 2 straipsnio 1 ir 2 dalis“.
LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO KAIMO REIKALŲ KOMITETAS PAGRINDINIO KOMITETO IŠVADŲ PROJEKTAS DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS ŽEMĖS ŪKIO PASKIRTIES ŽEMĖS ĮSIGIJIMO LAIKINOJO ĮSTATYMO NR. IX-1314 PAKEITIMO ĮSTATYMO PROJEKTO (XIIP-1498(2)) 2014 m. balandžio 11 d. Nr. 110-P-12 Vilnius 1.
Pauža, Eugenijus Gentvilas, Kazys Grybauskas, Kamblevičius Vytautas, Kondrotas Jonas, Starkevičius Kazys, Komiteto biuro vedėjas Romaldas Abugelis, Komiteto biuro patarėjai Gintarė Dešukaitė, Leonardas Michelbertas, kviestieji asmenys: Albinas Mitrulevičius, Aleksandras Zeltinis, Zbignev Jedinskij - Seimo nariai, Šilininkas Mindaugas - LMSA Valdybos narys, Rasa Melnikienė – LAEI direktorė, Algirdas Gricius - Žemės ūkio ministro patarėjas, Vaidas Pakalka – NŽT prie ŽŪM direktoriaus pavaduotojas, einantis direktoriaus pareigas, Latvelienė Dalia - Teisės ir teisėtvarkos komiteto biuro vedėja, Daniulis Saulius - LEŪA Pirmininkas, Šilėnas Žilvinas - Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentas, Kazlauskytė Austėja - LLRI ekspertė, Žutautas Marius - AB "Agrowill Group" generalinis direktorius, Juščius Kestutis - Lietuvos grybų augintojų ir perdirbėjų asociacijos prezidentas, Jovarauskas Raimundas - Jurbarko rajono ūkininkų sąjungos pirmininkas, Juknevičius Raimundas - Šiaulių krašto ūkininkų sąjungos pirmininkas, Šermukšnienė Lilija Teresė - LŪS Joniškio skyriaus pirmininkė, Rimdžius Benjaminas - LŪS Joniškio skyriaus tarybos narys, Gudynas Simas - Lietuvos verslo konfederacijos atstovas, Bieliauskaitė Akvilė - Lietuvos verslo konfederacijos atstovė, Petkevičius Audrius - Žemės ūkio ministerijos Žemės ir išteklių politikos departamento direktorius, Tumalavičienė Gintarė - Žemės ūkio ministerijos Žemės ir išteklių politikos departamento Žemės teisės skyriaus vedėja, Kerbelis Gintas - STT Korupcijos prevencijos valdybos Antikorupcinio vertinimo skyriaus vyriausiasis specialistas, Rainys Gediminas - LPK generalinis direktorius, Bartulis Antanas - Lietuvos karjerų asociacijos prezidentas, Gedvilas Dalius - Lietuvos statybininkų asociacijos prezidentas, Daukantas Juozas - Lietuvos durpių įmonių vykdantysis direktorius, Juozapavičius Ginutis - Lietuvos durpių įmonių asociacija, Vertelka Paulius - „Investuok Lietuvoje“ Investicinės aplinkos gerinimo projektų vadovas, Radžiūnaitė Ugnė - LPK analitikė, Grubliauskis Arūnas - ŽŪB „Ginkūnų agrofirma“ vadovas, Nagulevičius Gintaras - Lietuvos žemės savininkų sąjungos atstovas, Damanskis Adolfas - Ministro Pirmininko patarėjas, Andriejus Stančikas – ŽŪR pirmininkas, Sviderskis Jonas - Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacija, Talmantas Jonas - LŪS pirmininkas, Vaičionis Gediminas - Lietuvos savivaldybių asociacija, Budnikas Vytautas - Lietuvos žmogaus teisių asociacija, Kraujelis Jeronimas - Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacija, Edita Kriščiūnienė – LR Prezidentės patarėja, Kipras Valentinavičius, Julija Kaulinytė, Aurelija Kurienė – referendumo iniciatorių atstovai, Bronius Kleponis, Algirdas Astrauskas, Monika Urmonienė – Seimo Valstybės valdymo ir savivaldybių komiteto biuro atstovai, Neringa Azguridienė, Liucija Schulte – Ebbert, Saulius Švedas – Seimo kanceliarijos departamento atstovai, Macijauskas Aušrys – grūdų asociacijos atstovas, Janina Gadliauskienė
Smilgių ŽŪB vadovas, Gintautas Gumauskas – Padovinio ŽŪB vadovas, E.
Komiteto klausymuose dalyvavo: Bronius Pauža, Eugenijus Gentvilas, Kazys Grybauskas, Kamblevičius Vytautas, Kondrotas Jonas, Starkevičius Kazys, Komiteto biuro vedėjas Romaldas Abugelis, Komiteto biuro patarėjai Gintarė Dešukaitė, Leonardas Michelbertas, kviestieji asmenys: Albinas Mitrulevičius, Aleksandras Zeltinis, Zbignev Jedinskij - Seimo nariai, Šilininkas Mindaugas - LMSA Valdybos narys, Rasa Melnikienė – LAEI direktorė, Algirdas Gricius - Žemės ūkio ministro patarėjas, Vaidas Pakalka – NŽT prie ŽŪM direktoriaus pavaduotojas, einantis direktoriaus pareigas, Latvelienė Dalia - Teisės ir teisėtvarkos komiteto biuro vedėja, Daniulis Saulius - LEŪA Pirmininkas, Šilėnas Žilvinas - Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentas, Kazlauskytė Austėja - LLRI ekspertė, Žutautas Marius - AB "Agrowill Group" generalinis direktorius, Juščius Kestutis - Lietuvos grybų augintojų ir perdirbėjų asociacijos prezidentas, Jovarauskas Raimundas - Jurbarko rajono ūkininkų sąjungos pirmininkas, Juknevičius Raimundas - Šiaulių krašto ūkininkų sąjungos pirmininkas, Šermukšnienė Lilija Teresė - LŪS Joniškio skyriaus pirmininkė, Rimdžius Benjaminas - LŪS Joniškio skyriaus tarybos narys, Gudynas Simas - Lietuvos verslo konfederacijos atstovas, Bieliauskaitė Akvilė - Lietuvos verslo konfederacijos atstovė, Petkevičius Audrius - Žemės ūkio ministerijos Žemės ir išteklių politikos departamento direktorius, Tumalavičienė Gintarė - Žemės ūkio ministerijos Žemės ir išteklių politikos departamento Žemės teisės skyriaus vedėja, Kerbelis Gintas - STT Korupcijos prevencijos valdybos Antikorupcinio vertinimo skyriaus vyriausiasis specialistas, Rainys Gediminas - LPK generalinis direktorius, Bartulis Antanas - Lietuvos karjerų asociacijos prezidentas, Gedvilas Dalius - Lietuvos statybininkų asociacijos prezidentas, Daukantas Juozas - Lietuvos durpių įmonių vykdantysis direktorius, Juozapavičius Ginutis - Lietuvos durpių įmonių asociacija, Vertelka Paulius - „Investuok Lietuvoje“ Investicinės aplinkos gerinimo projektų vadovas, Radžiūnaitė Ugnė - LPK analitikė, Grubliauskis Arūnas - ŽŪB „Ginkūnų agrofirma“ vadovas, Nagulevičius Gintaras - Lietuvos žemės savininkų sąjungos atstovas, Damanskis Adolfas - Ministro Pirmininko patarėjas, Andriejus Stančikas – ŽŪR pirmininkas, Sviderskis Jonas - Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacija, Talmantas Jonas - LŪS pirmininkas, Vaičionis Gediminas - Lietuvos savivaldybių asociacija, Budnikas Vytautas - Lietuvos žmogaus teisių asociacija, Kraujelis Jeronimas - Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacija, Edita Kriščiūnienė – LR Prezidentės patarėja, Kipras Valentinavičius, Julija Kaulinytė, Aurelija Kurienė – referendumo iniciatorių atstovai, Bronius Kleponis, Algirdas Astrauskas, Monika Urmonienė – Seimo Valstybės valdymo ir savivaldybių komiteto biuro atstovai, Neringa Azguridienė, Liucija Schulte – Ebbert, Saulius Švedas – Seimo kanceliarijos departamento atstovai, Macijauskas Aušrys – grūdų asociacijos atstovas, Janina Gadliauskienė
Smilgių ŽŪB vadovas, Gintautas Gumauskas – Padovinio ŽŪB vadovas, E. Klinavičiūtė – URM atstovė, Vytautas Trečiokas – DP Seime frakcijos atstovas.
išvados, pasiūlymai, pataisos, pastabos (toliau – pasiūlymai): Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Išvadų rengėjų nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę Str. Str. d. P. 1. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-03-17) Įvertinę įstatymo projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, Europos Sąjungos teisės aktams ir juridinės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas:
paskirtį. Atkreiptinas dėmesys, kad iš šio straipsnio turinio nėra aišku, ar siūlomos keičiamo įstatymo nuostatos (reikalavimai subjektams, siekiantiems įsigyti žemės ūkio paskirties žemę) būtų taikomos piliečiams atkuriant nuosavybės teises į žemės ūkio paskirties žemę. Svarstytina, ar projektą nereikėtų papildyti nuostatomis, pašalinančiomis šį neaiškumą. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad projektu siūloma nustatyti reikalavimus tik subjektams, kurie Lietuvos Respublikoje įsigytų žemės ūkio paskirties žemę nuosavybės teise, tačiau tokie reikalavimai nebūtų taikomi tokios žemės nuomininkams, panaudos gavėjams ar kitais būdais valdantiems žemės ūkio paskirties žemę. Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 30 d. nutarime pažymėjo, kad įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į žemės rūšį (kategoriją), gali nustatyti žemės teisinį režimą, inter alia nuosavybės naudojimo, ūkinės veiklos ir kitos veiklos sąlygas, apribojimus, draudimus. Minėti apribojimai turi būti konstituciškai pagrįsti. Tokie apribojimai, draudimai gali būti nustatyti visiems fiziniams ir juridiniams asmenims nepriklausomai nuo to, kokia teise yra valdoma žemės ūkio paskirties žemė – nuosavybės, nuomos, panaudos ar kitokia.
Atsižvelgus į tai, kyla abejonių, ar keičiamame įstatyme įtvirtinus apribojimus, draudimus vien tik žemės ūkio paskirties žemės įgijėjams (savininkams), siūlomu teisiniu reguliavimu būtų pasiekti projektu keičiamo įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje siūlomi nustatyti įstatymo tikslai. Kartu diskutuotina, ar projektu keičiamo įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 4 punkte siūlomas įtvirtinti įstatymo tikslas – sudaryti teisines prielaidas, kad visi žemės ūkio paskirties žemės savininkai integruotųsi į Lietuvos ir vietos bendruomenę, yra pagrįstas ir atitinka Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 30 d. nutarime suformuluotą doktriną. Pritarti. Nepritarti. Būtų nepagrįstai suvaržytos asmenų, kurie tik naudojasi žeme, bet neturi teisės ja valdyti, naudoti ir disponuoti, teisės. 2. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-03-17)
keičiamo įstatymo 2 straipsnyje siekiama nustatyti subjektų, kurie gali įsigyti žemės ūkio paskirties žemę, ratą. Kiek tai susiję su užsienio subjektais, atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalyje yra nustatyta, jog užsienio subjektai gali įsigyti žemę, vidaus vandenis ir miškus nuosavybėnpagal konstitucinį įstatymą.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalies įgyvendinimo konstitucinio įstatymo (toliau – Konstitucinis įstatymas)
užsienio juridiniai asmenys, taip pat kitos užsienio organizacijos, apibūdintos šios straipsnio 4 dalyje – „užsienio valstybėse įsteigtos organizacijos, neturinčios juridinio asmens statuso, tačiau turinčios civilinį teisnumą pagal tų valstybiųįstatymus“ Pagal Konstitucinio įstatymo 3 straipsnį nuosavybės teise įsigyti žemę, vidaus vandenis ir miškus gali būti leidžiama tik tiems užsienio subjektams, kurie atitinka Lietuvos pasirinktos europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus. Konstitucinio įstatymo 4 straipsnyje pateikiamas europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus atitinkančių užsienio subjektų sąrašas. Pagal Konstitucinio įstatymo 6 straipsnio 2 dalį šio įstatymo 4 straipsnyje nustatytų kriterijų neatitinkantiems užsienio subjektams draudžiama įsigyti žemę, vidaus vandenis ir miškus. Pabrėžtina, kad Konstitucinis įstatymas yra aukštesnės galios teisės aktas, nei paprastas įstatymas (šiuo atveju – teikiamas projektas). Pagal konstitucinį teisės aktų hierarchijos principą žemesnės galios teisės aktas turi atitikti aukštesnės galios teisės aktą. Tai reiškia, kad teikiamu projektu negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų nustatytas kitoks užsienio subjektų, turinčių teisę įsigyti žemės ūkio paskirties žemę, ratas (negalima šio rato nei susiaurinti, nei išplėsti), taip pat negalima nustatyti kitokių europinės ir transatlantinės integracijos kriterijų.
Tuo tarpu iš teikiamu projektu keičiamo įstatymo 2 straipsnio nuostatų matyti, kad: 1) jame nėra įvardintos
„kitos užsienio organizacijos“; 2) formuluotė „Lietuvos Respublikos
įstatymų nustatytus Lietuvos pasirinktos europinės bei transatlantinės integracijos kriterijus atitinkančių“ leidžia manyti, kad kitais įstatymais (nebūtinai tik konstituciniu įstatymu) gali būti nustatyti ir kitokie kriterijai. Tai leidžia manyti, kad projektu keičiamo įstatymo nuostatos neatitinka Konstitucinio įstatymo ir tuo pažeidžia konstitucinį teisės aktų hierarchijos principą. Ši pastaba taikytina ir projektu keičiamo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatai, jog „Juridiniai asmenys gali įsigyti žemės ūkio paskirties žemę nuosavybės teise tik jeigu jie atitinka Lietuvos pasirinktos europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus“. Kita vertus, nėra suprantama, kodėl projektu keičiamo įstatymo 2 straipsnyje subjektai, galintys įsigyti žemės ūkio paskirties žemę, yra grupuojami nacionaliniu pagrindu, nors Konstitucinio įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje yra nurodoma, kad atitinkamus kriterijus atitinkantys užsienio subjektai žemę, vidaus vandenis ir miškus turi teisę įsigyti tomis pačiomis sąlygomis, kaip ir Lietuvos Respublikos piliečiai ir juridiniai asmenys. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad draudimas diskriminuoti nacionaliniu pagrindu yra nustatytas ir Europos Sąjungos veikimo sutarties (toliau - SESV) 18 straipsnyje. Nepritarti.
Nepritarti. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Seimo statuto 67 straipsnio 3 punktu, Teisės ir teisėtvarkos komitetas 2014 m. kovo 19 d. preliminariai įvertino, kad Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo IX-1314 pakeitimo įstatymo projekto (Nr. XIIP-1587) nuostatos neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalių, 29 straipsnio 1 dalies, 32 straipsnio, 46 straipsnio 1 ir 4 dalies bei 48 straipsnio 1 dalies nuostatoms. 3. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-03-17)
dalies 2 punkto nuostatų seka, kad valstybės parama būtų teikiama ne visiems juridiniams asmenims - žemės ūkio produkcijos gamintojams, bet tik pagal Žemės ūkio bendrovės įstatymą įsteigtiems juridiniams asmenims. Atsižvelgus į tai, kad pagal pastarąjį įstatymą yra steigiamos tik žemės ūkio bendrovės, vadinasi ir parama galėtų būti teikiama tik vienos teisinės formos žemės ūkio produkcijos gamintojams. Iš projekto nuostatų nėra aišku, kokiais argumentais remiantis žemės ūkio bendrovės būtų išskirtos iš kitų žemės ūkio produkcijos gamintojų tarpo. Svarstytina, ar tokiu siūlomu teisiniu reguliavimu nebūtų pažeistas asmenų lygiateisiškumo principas. Be to, reikėtų patikslinti žemės ūkio bendrovių veiklą reglamentuojančio įstatymo pavadinimą. Pritarti
straipsnyje siūloma nustatyti šiuos reikalavimus fiziniams asmenims, pageidaujantiems nuosavybės teise įsigyti žemės ūkio paskirties žemės: 1) iki žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo sandorio sudarymo dienos bent trejus paskutinius metus nuolat gyventi Lietuvoje ir vykdyti žemės ūkio veiklą sklypą nuomodamas, ar nuosavybės teise turimame kitame sklype; 2) mokėti valstybinę kalbą; 3) turėti ūkininkavimui reikalingų profesinių įgūdžių ir kompetencijos; 4) tenkinti įstatymo nustatytus valdomos žemės ūkio paskirties žemės ribojimus.
Kiek tai susiję su ketvirtuoju aukščiau nurodytu reikalavimu žemės ūkio paskirties žemės įsigijimui, pažymėtina, kad šio reikalavimo turinys nėra aiškus, todėl jis toliau nebus aptariamas. Kiek tai susiję su aukščiau nurodytais pirmaisiais trimis reikalavimais, taikytinais fiziniams asmenims, ketinantiems įsigyti žemės ūkio paskirties žemės, kelia abejonių šių projekto nuostatų atitiktis šioms Konstitucijos nuostatoms: 23 straipsnio 1 dalyje įtvirtintai asmens teisei į nuosavybę ir 2 dalyje nustatytai teisei į šios nuosavybės apsaugą; 29 straipsnyje įtvirtintam asmenų lygiateisiškumo principui; 32 straipsnyje įtvirtintai asmens teisei laisvai išvykti iš Lietuvos; 46 straipsnio 1 dalyje nustatytai asmens ūkinės veiklos laisvei ir iniciatyvai; 46 straipsnio 4 dalies nuostatai “įstatymas saugo sąžiningos konkurencijos teisę“ bei 48 straipsnyje 1 dalies nuostatai, kad žmogus gali laisvai pasirinkti verslą. Be to, aptariamos projekto nuostatos kelia abejonių dėl jų atitikties SESV įtvirtintoms asmens teisėms: 21 straipsnyje įtvirtintai Sąjungos piliečio teisei laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje; 45 straipsnyje nustatytai darbuotojų judėjimo laisvei; 49 straipsnyje reglamentuojamai steigimosi teisei; 56 straipsnyje reglamentuojamam laisvam paslaugų judėjimui bei 63 straipsnyje įvirtintam laisvam kapitalo judėjimui.
Šiame kontekste pažymėtina, kad tiek Konstitucinis Teismas, tiek Europos Sąjungos Teisingumo Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra pripažinę galimybę riboti kai kurias asmens teises, tačiau tokia galimybė visada buvo siejama su tam tikromis sąlygomis. Konstitucinis Teismas 2004 m. sausio 24 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2005 m. gegužės 13 d. bei kituose nutarimuose yra nurodęs:
„Pagal Konstituciją riboti asmens teises ir laisves <...> galima, jeigu
yra laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo. Anot Konstitucinio Teismo „<...> sprendžiant ar įstatymas, kuriuo ribojamas asmens teisių ir laisvių įgyvendinimas, nepažeidžia konstitucinio proporcingumo principo <...>, būtina įvertinti, ar įstatyme numatytos priemonės atitinka teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, ar šios priemonės yra būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir ar šios priemonės nevaržo asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti“.
Pagal nusistovėjusią Europos Sąjungos Teisingumo (toliau - ESTT) praktiką nacionalinės priemonės, galinčios apriboti galimybę pasinaudoti SESV užtikrintomis pagrindinėmis teisėmis ar naudojimąsi jomis padaryti mažiau patrauklų, gali būti leistinos, jeigu jomis siekiama bendrojo intereso tikslo, jos yra tinkamos šiam tikslui pasiekti ir neviršija to, kas reikalinga jam pasiekti (2009 m. spalio d. sprendimas byloje Woningstichting Sint Servatius, C—567/07;
prieš Vengriją, C—253/09; 2013 m. gegužės 8 d. sprendimas sujungtose bylose Eric Libert ir kiti prieš Gouvernement flamand (C-197/11) ir All Projects & Developments NV ir kt. prieš Vlaamse Regering (C-203/11)). Dėl pirmojo reikalavimo, nustatyto projektu keičiamo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punkte – bent trejus paskutinius metus iki žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo sandorio sudarymo dienos nuolat gyventi Lietuvoje ir vykdyti žemės ūkio veiklą sklypą nuomodamas, ar nuosavybės teise turimame kitame sklype. Pažymėtina, kad šiuo įstatymo projekte nustatytu reikalavimu būtų apribota ne tik Lietuvoje niekada negyvenusių asmenų, pvz.: Europos Sąjungos valstybių narių piliečių, bet ir iš Lietuvos išvykusių ir atitinkamą laikotarpį kitoje valstybėje gyvenusių asmenų bei Lietuvos Respublikoje nuolatinai gyvenusių, tačiau neužsiėmusių žemės ūkio veikla asmenų teisė įsigyti žemės ūkio paskirties žemę ir užsiimti žemės ūkio veikla.
Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva.“ Ši Konstitucijos nuostata yra glaudžiai susijusi su Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens teise pasirinkti darbą ir verslą. 1996 m. balandžio 18 d. nutarime Konstitucinis Teismas pažymėjo kad „Asmens ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos sąvoka yra plati. Ji apima teisę laisvai pasirinkti verslą, <...>, sąžiningos konkurencijos laisvę, ūkinės veiklos subjektų lygiateisiškumą ir kt.“ 1995 m. balandžio 20 d. nutarime Konstitucinis Teismas konstatavo, kad „Ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva remiasi prigimtine žmogaus asmens laisve ir prigimtine teise turėti nuosavybę“. Konstitucijos 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuosavybė neliečiama, o šio straipsnio 2 dalyje, kad nuosavybės teises saugo įstatymai. Anot Konstitucinio Teismo „Šios konstitucinės nuostatos suponuoja tai, kad Konstitucija, garantuodama nuosavybės apsaugą, kartu įtvirtina ir konstitucinę teisę įgyti nuosavybę <...>“. Konstitucinis Teismas 2002 m. kovo 14 d. nutarime konstatavo, kad „asmens konstitucinė teisė į nuosavybę yra esminė (būtina) asmens ūkinės veiklos laisvės įgyvendinimo sąlyga. Ribojant asmens teisę į nuosavybę, yra ribojama ir asmens ūkinės veiklos laisvė.“ Kaip jau buvo minėta aukščiau, kad nustatomas ribojimas būtų pateisinamas, jis turi būti konstituciškai pagrįstas ir proporcingas siekiamiems tikslams.
Viena vertus, pažymėtina, kad tiek aptariamas reikalavimas, tiek ir kiti projektu keičiamo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyti reikalavimai suponuoja (kitaip jie būtų iš viso nesuprantami), kad žemės ūkio paskirties žemę įsigiję asmenys, turėtų patys tą žemę dirbti. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo
įgijėjai patys ūkininkautų toje žemėje, nėra konstituciškai pagrįsti. Kita vertus, pažymėtina ir tai, kad aptariamas reikalavimas nustatomas tik vienai žemės ūkio paskirties žemės naudotojų kategorijai – asmenims, po šio įstatymo įsigaliojimo įsigysiantiems žemės ūkio paskirties žemę. Šis reikalavimas (kartu su projektu keičiamo įstatymo 8 straipsnio 6 dalyje nustatytu įpareigojimu 5 metus neperleisti įsigytos žemės ir 5 metus gaminti žemės ūkio produkciją) nebūtų taikomas nei esamiems žemės ūkio paskirties žemės savininkams ar naudojantiems šią žemę kitais pagrindais asmenims, nei naudosiantiems žemės ūkio paskirties žemę kita nei nuosavybės teise po šio įstatymo įsigaliojimo. Atsižvelgus į tai, kelia abejonių ar aptariamo reikalavimo nustatymu iš tiesų būtų pasiekti keičiamo įstatymo 1 straipsnyje nustatyti tikslai – kad žemės ūkio paskirties žemė būtų naudojama racionaliai, būtų išsaugota ir pagerinta natūrali aplinka, užtikrinta, kad žemės ūkio paskirties žemė būtų naudojama išimtinai žemės ūkio veiklai.
Todėl manytina, kad projektu keičiamo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas reikalavimas viena vertus, nepagrįstai apribotų Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalyse, 32 straipsnyje, 46 straipsnio 1 dalyje bei 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas asmens teises, o kita vertus, nustačius tokį reikalavimą tik vienai kategorijai žemės ūkio paskirties žemės naudotojų, būtų pažeistas ir Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas asmenų lygiateisiškumo principas bei
teisę“ (aptariamos nuostatos atitiktis Europos Sąjungos teisei bus įvertinta žemiau). Dėl antrojo reikalavimo, nustatyto projektu keičiamo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 2 punkte – mokėti valstybinę kalbą. Pažymėtiną, kad šis projekte nustatytas reikalavimas yra siejamas su projektu keičiamo įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtintu siekiu – sudaryti teisines sąlygas žemės savininkams integruotis į Lietuvos visuomenę ir vietos bendruomenę. Kaip jau buvo minėta šios Išvados 1 punkte, pirmiausia kyla pagrįstų abejonių, ar toks tikslas apskritai galėtų būti konstituciškai pagrįstas, atsižvelgiant į 2006 m. kovo 30 d. nutarime suformuluotą Konstitucinio Teismo doktriną. Pažymėtina, kad valstybinės kalbos mokėjimas ir vartojimas yra Lietuvos viešojo, o ne privataus gyvenimo
„kategorija“. Pagal galiojančius įstatymus valstybinę kalbą privalo mokėti
valstybės ir savivaldybių institucijų valstybės tarnautojai ir darbuotojai, policijos, teisėsaugos tarnybų, ryšių, transporto, sveikatos ir socialinės apsaugos įstaigų ir tarnybų darbuotojai.
Ši jų pareiga kyla iš vykdomų pareigų pobūdžio bei dalyvavimo viešajame Lietuvos gyvenime. Taigi, reikalavimas mokėti valstybinę kalbą pirmiausia galėtų būti siejamas su tam tikros veiklos vykdymu ir tuo, kiek vykdoma veikla yra susijusi su viešuoju gyvenimu, bet ne su tam tikros nuosavybės įgijimu. Pažymėtina ir tai, kad valstybinės kalbos mokėjimas yra nustatytas ir siekiant įgyti Lietuvos Respublikos pilietybę. Tačiau valstybinės kalbos mokėjimas ir žemės ūkio paskirties žemės įsigijimas – akivaizdžiai niekaip tarpusavyje nesusiję dalykai. Be to, jokio tiesioginio ryšio nėra ir tarp valstybinės kalbos mokėjimo ir žemės ūkio veiklos vykdymo. Be to, tokio reikalavimo nustatymas, vertinant jį kartu su aukščiau nurodytu įstatymo tikslu, vertintinas kaip akivaizdžiai diskriminuojantis ne Lietuvos gyventojus, todėl negalėtų būti pateisinamas nei pagal Lietuvos, nei pagal Europos Sąjungos teisę. Todėl šis, projektu keičiamo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytas reikalavimas nepagrįstai apribotų Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalyse, 46 straipsnio 1 dalyje bei 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas asmens teises, o kita vertus, nustačius tokį reikalavimą tik vienai kategorijai žemės ūkio paskirties žemės naudotojų, būtų pažeistas ir Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas asmenų lygiateisiškumo principas bei 46 straipsnio 4 dalies nuostata “įstatymas saugo sąžiningos konkurencijos teisę“ (aptariamos nuostatos atitiktis Europos Sąjungos teisei bus įvertinta žemiau). Dėl trečiojo reikalavimo – turėti ūkininkavimui reikalingų profesinių įgūdžių ir kompetencijos.
Pagal projektu keičiamo įstatymo 4 straipsnio 3 dalį asmuo laikomas atitinkančiu šį reikalavimą, jeigu jis: arba turi praktinio ūkininkavimo patirties ir turi įregistravęs ūkininko ūkį, arba turi praktinio ūkininkavimo patirties ir žemės ūkio išsimokslinimo diplomą arba dokumentą, patvirtinantį profesinį pasirengimą ūkininkauti. Pažymėtina, kad abi nustatomos sąlygos žemės ūkio paskirties žemei įsigyti yra siejamos su tam tikro išsilavinimo turėjimu, nes ir ūkininko ūkiui įregistruoti pagal Lietuvos Respublikos ūkininko ūkio įstatymo 4 straipsnio 3 dalį reikalingas Vyriausybės įgaliotos institucijos nustatytas profesinis pasirengimas ūkininkauti. Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas, nagrinėdamas tuo metu galiojusią Farmacinės veiklos įstatymo nuostatą, draudžiančią aukštojo farmacinio išsilavinimo neturintiems asmenims nuosavybės teise įsigyti vaistines, 2002 m. kovo 14 d. nutarimu konstatavo, kad „Pagal Konstituciją neleidžiama riboti asmens teisės į nuosavybę priklausomai nuo asmens išsilavinimo“. Šioje byloje Konstitucinis Teismas pripažino, jog atitinkama Farmacinės veiklos įstatymo nuostata ta apimtimi, kuria buvo ribojama fizinių asmenų, neturinčių aukštojo farmacinio išsilavinimo, nuosavybės teise įsigyti vaistinių, prieštaravo Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalims, 46 straipsnio 1 daliai ir 48 straipsnio 1 daliai. Kaip jau buvo minėta aukščiau ir aptariamo reikalavimo nustatymas suponuoja, kad asmenys, įgiję žemės ūkio paskirties žemę, turėtų ją dirbti patys. Minėta, kad Konstitucinis Teismas
paskirties žemės įgijėjams patiems ūkininkauti, o taip pat priverstinai pasirinkti kurią nors vieną iš pagal įstatymus galimų ūkininkavimo formų, yra konstituciškai nepagrįsti.
Atsižvelgiant į tai, manytume, kad šis, projektu keičiamo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytas reikalavimas nepagrįstai apribotų Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalyse, 46 straipsnio 1 dalyje bei 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas asmens teises, o kita vertus, nustačius tokį reikalavimą tik vienai kategorijai žemės ūkio paskirties žemės naudotojų, būtų pažeistas ir Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas asmenų lygiateisiškumo principas bei 46 straipsnio 4 dalies nuostata “įstatymas saugo sąžiningos konkurencijos teisę“. Dėl aukščiau aptartų projektu keičiamo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų atitikties Europos Sąjungos teisei. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad neseniai Europos Sąjungos Teisingumo Teismas išnagrinėjo bylą ir 2013 m. gegužės 8 d. priėmė prejudicinį sprendimą sujungtose bylose Eric Libert ir kiti prieš Gouvernement flamand(C-197/11) ir All Projects & Developments NV ir kt. prieš Vlaamse Regering (C-203/11), kurios aplinkybės savo teisine prigimtimi yra panašios į projekto 4 straipsnio 1 dalyje nustatytąsias. Pažymėtina, kad šioje byloje prašymai buvo pateikti siekiant išsiaiškinti, ar Belgijos Karalystės Flandrijos regiono dekreto dėl žemės sklypų ir nekilnojamojo turto 5 knygoje, pagal kurias perleidžiant Vlaamse Regering nurodytose tikslinėse savivaldybėse esantį nekilnojamąjį turtą, provincijos vertinimo komisija turėjo taikyti patikrinimą dėl „pakankamo ryšio“ tarp potencialaus įgijėjo ar nuomininko ir šių tikslinių savivaldybių.
Pažymėtina, kad minėtame Flandrijos dekrete, buvo nustatyta, kad asmuo, siekiantis įsigyti nurodytąjį turtą nuosavybės teise, jį išsinuomoti ilgiau nei 9 metams ir pan. yra laikomas turinčiu „pakankamą ryšį“ su atitinkamomis savivaldybėmis, jei jis atitinka tris alternatyvias sąlygas. Pirmąja sąlyga buvo reikalaujama, kad asmuo, kuriam turėtų būti perleistas nekilnojamasis turtas iki perleidimo dienos gyventų tikslinėje savivaldybėje ne mažiau kaip šešerius metus; pagal antrąją sąlygą pirkėjas ar nuomininkas perleidimo dieną turėjo vykdyti veiklą toje savivaldybėje; trečiąja sąlyga buvo reikalaujama, kad įgijėjas ar nuomininkas dėl svarbios ir ilgą laiką trunkančios aplinkybės su šia savivaldybe būtų susietas profesiniu, šeimos, socialiniu ar ekonominiu ryšiu. Pažymėtina, kad Teismas šioje byloje pakartojo ankstesnėse bylose padarytas išvadas, kad SESV 21 straipsnis ir atitinkamoje srityje SESV 45 ir
direktyvos 2004/38/EB (toliau – Direktyva 2004/38/EB) dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje 22 ir 24 straipsniai draudžia nacionalines priemones, kurios valstybės narės piliečiams sudaro kliūčių arba juos atgraso nuo išvykimo iš jos, siekiant pasinaudoti laisvo judėjimo Sąjungos viduje teise.
Dėl laisvo paslaugų teikimo, kuris reglamentuojamas SESV 56 straipsniu, Teismas pažymėjo, kad Flandrijos dekreto nuostatos galėtų sudaryti kliūčių vykdyti veiklą įmonėms, veikiančioms nekilnojamojo turto sektoriuje, atsižvelgiant į tai, kad yra apribotas ratas asmenų, kuriems nekilnojamas turtas gali būti parduodamas. Galiausiai Teismas pripažino, kad Flandrijos dekreto nuostatos pažeidžia ir SESV 63 straipsnio 1 dalies nuostatas, kaip atgrasančias ne rezidentus investuoti į nekilnojamąjį turtą atitinkamose Flandrijos regiono savivaldybėse. Pažymėtina, kad nors Teismas pripažino, kad tokie reikalavimai gali būti grindžiami valstybės narės socialinio būsto politika (užtikrinti pakankamą būsto pasiūlą asmenims, gaunantiems mažai pajamų ir pan.) vis tik Teismas nerado „tiesioginio ryšio“ tarp nustatytų reikalavimų ir siekiamo tikslo. Vertinant aptariamas projekto nuostatas aukščiau minėtos ESTT bylos ir kitų aukščiau minėtų bylų kontekste ir atsižvelgiant į tai, kad aukščiau buvo konstatuota, kad projekte nurodyti reikalavimai yra arba visiškai nesusiję su žemės ūkio paskirties žemės įsigijimu (reikalavimas mokėti valstybinę kalbą) arba nėra tos priemonės, kurios padėtų pasiekti projektu keičiamo įstatymo 1 straipsniu siekiamų tikslų, manytume, kad projektu keičiamo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatos neatitinka SESV 21, 45, 49, 56 bei 63 straipsnio bei Direktyvos 2004/38/EB 22 ir 24 straipsnių.
Papildomai atkreipiame dėmesį į tai, kad projektu keičiamo įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje nustačius, kad leidimą įsigyti žemės ūkio paskirties žemę privalo gauti asmuo, pageidaujantis įsigyti tiek žemės, kad kartu su susijusiais asmenimis bendras jų iš valstybės ir kitų asmenų įsigytos žemės ūkio paskirties žemės plotas taptų didesnis kaip 10 hektarų, lieka neaišku, ar projektu keičiamo įstatymo 4 straipsnio
atveju, jeigu šis plotas būtų mažesnis nei 10 hektarų. Ši pastaba taikytina ir projektu keičiamo įstatymo 5 straipsnyje nustatytų reikalavimų juridiniams asmenims atžvilgiu. Nepritarti. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Seimo statuto 67 straipsnio 3 punktu, Teisės ir teisėtvarkos komitetas 2014 m. kovo 19 d. preliminariai įvertino, kad Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo IX-1314 pakeitimo įstatymo projekto (Nr. XIIP-1587) nuostatos neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalių, 29 straipsnio 1 dalies, 32 straipsnio, 46 straipsnio 1 ir 4 dalies bei 48 straipsnio 1 dalies nuostatoms. 5. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-03-17) 5.
Projektu keičiamo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad „juridiniai asmenys gali įsigyti žemės ūkio paskirties žemę nuosavybės teise tik, jeigu <...> iki žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo sandorio dienos ne mažiau kaip trejus paskutinius metus naudoja žemės ūkio paskirties žemę Lietuvoje žemės ūkio produkcijos gamybai“. Manytina, kad dėl šios Išvados 4 punkte pateiktų argumentų, aptariama projekto nuostata neatitiktų Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalies, 29 straipsnio 1 dalies, 46 straipsnio 1 ir 4 dalies bei 48 straipsnio 1 dalies nuostatų bei SESV 49, 56 bei 63 straipsnių. Nepritarti. Žr. išvados 4 punktą. 6. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-03-17)
keičiamo įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje siūloma nustatyti, kad juridiniai asmenys gali įsigyti žemės ūkio paskirties žemę toje savivaldybėje, kurioje yra registruota juridinio asmens buveinė, arba gretimoje savivaldybėje. Siūlomas teisinis reguliavimas kelia abejonių šiais aspektais. Pirma, Civilinio kodekso 2.49 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad juridinio asmens buveinė laikoma ta vieta, kurioje yra nuolatinis jo valdymo organas. Juridinio asmens buveinė apibūdinama nurodant patalpų, kuriose yra buveinė, adresą. Taigi, pagal projektu siūlomas nuostatas juridinis asmuo, siekdamas įsigyti žemės ūkio paskirties žemę atitinkamoje savivaldybėje, bet neturėdamas joje savo buveinės, turėtų perkelti buveinę (nuolatinį valdymo organą) į tos savivaldybės arba gretimos savivaldybės teritoriją. Pažymėtina, kad projekto aiškinamajame rašte nėra nurodyti argumentai, kurie pagrįstų reikalavimo juridiniam asmeniui turėti savivaldybėje, kurioje yra įsigyjama žemė arba gretimoje savivaldybėje, buveinę.
Tokio siūlymo pagrįstumas kelia abejonių, nes juridinio asmens buveinės perkėlimas galimai apsunkintų juridinių asmenų ūkinę veiklą, ypač tokių juridinių asmenų, kurių pagrindinė veikla būtų vykdoma kitų savivaldybių, nei yra įsigyjama žemė, bei užsienio valstybių teritorijose. Buveinę juridiniai asmenys būtų priversti perkelti vien tik dėl to, kad įsigytų žemę. Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 30 d. nutarime pažymėjo, kad įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į žemės rūšį (kategoriją), gali nustatyti žemės teisinį režimą, inter alia nuosavybės naudojimo, ūkinės veiklos ir kitos veiklos sąlygas, apribojimus, draudimus, tačiau minėti apribojimai turi būti konstituciškai pagrįsti. Be to, siūlomu teisiniu reguliavimu būtų sudarytos palankesnės sąlygos atitinkamoje savivaldybėje įsigyti žemę toje savivaldybėje ar gretimoje savivaldybėje jau turintiems buveinę juridiniams asmenims, t.y. tų savivaldybių teritorijose jau vykdantiems veiklą subjektams, nes pastariesiems buveinės perkelti nereikėtų. Todėl manytina, kad tokios projekto nuostatos neatitiktų Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalys dalies, 29 straipsnio 1 dalies, 46 straipsnio 1 ir 4 dalies bei 48 straipsnio 1 dalies nuostatų bei SESV 49,
civilinis teisnumas nustatomas pagal du principus: buveinės ir inkorporavimo. Remiantis buveinės principu juridiniam asmeniui taikytina teisė yra nustatoma pagal jo buveinės vietos teisę, todėl projektu nustačius reikalavimą juridiniams asmenims turėti buveinę konkrečioje Lietuvos Respublikos savivaldybėje, tai reikštų, kad kitoje valstybėje narėje turintis buveinę juridinis asmuo, ją perkėlęs į Lietuvą, prarastų savo teisinį subjektiškumą pagal savo ankstesnės buveinės valstybės teisę.
Trečia, nuostata ,,gretimoje savivaldybėje“ tikslintina, nes nėra aišku, ar gretima savivaldybė būtų suprantama kaip besiribojanti su ta savivaldybe, kurios teritorijoje siekiama įsigyti žemę, ar ši nuostata būtų suprantama kitaip. Siekiant išvengti galimo nevienodo šios nuostatos aiškinimo, ją reikėtų patikslinti. Nepritarti. Žr. išvados 4 punktą. 7. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-03-17)
nustatyti, kad juridinio asmens, kuris yra akcinė bendrovė, įsigyjamo (įsigyjamų) žemės ūkio paskirties žemės, kaip turinčios ypatingą reikšmę Lietuvos Respublikos ūkiui, sklypo (sklypų) vertė sudaro atskirąjį kapitalo rezervą, kurio neleidžiama akcionuoti, t.y. neleidžiama jo verte formuoti ir didinti bendrovės įstatinį kapitalą. Projekto aiškinamajame rašte nėra nurodoma, kokiais argumentais remiantis siūloma nustatyti tokį ribojimą. Pažymėtina, kad šis ribojimas būtų taikomas tik vienos teisinės formos juridiniams asmenims – akcinėms bendrovėms. Uždarosioms akcinėms bendrovėms jis nebūtų taikomas. Svarstytina, ar tokiu atveju nebūtų pažeistas asmenų lygiateisiškumo principas, nes bendrovėms būtų taikomi nevienodi ribojimai įsigyjant žemės ūkio paskirties žemę.
Kartu atkreiptinas dėmesys, kad Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 30 d. nutarime pažymėjo, kad įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į žemės rūšį (kategoriją), gali nustatyti žemės teisinį režimą, inter alia nuosavybės naudojimo, ūkinės veiklos ir kitos veiklos sąlygas, apribojimus, draudimus, tačiau minėti apribojimai turi būti konstituciškai pagrįsti. Be to, siūloma nuostata derintina su Akcinių bendrovių įstatymo
būti didinamas iš bendrovės lėšų, t.y. iš nepaskirstytojo pelno, akcijų priedų ir rezervų (išskyrus savų akcijų įsigijimo ir privalomąjį rezervus). Taigi, Akcinių bendrovių įstatymo 51 straipsnio 1 dalyje įvardinami kiti, nei siūloma nustatyti keičiamame įstatyme, rezervai, iš kurių negali būti didinamas įstatinis kapitalas. Kartu, manytume, kad iš vertinamosios nuostatos turinio seka, kad minėti ribojimai būtų taikomi žemės ūkio paskirties žemę jau įsigijusioms akcinėms bendrovėms, todėl kyla abejonių projektu siūlomų keičiamo įstatymo 5 straipsnio 3 dalies nuostatų atitiktis šio straipsnio pavadinimui. Pritarti. 8. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-03-17)
nustatyti, kad juridiniam asmeniui, kuris yra akcinė bendrovė, kartu su susijusiais asmenimis taikomas įsigyjamos žemės ūkio paskirties žemės bendro maksimalaus 500 ha ploto ribojimas. Svarstytina, ar ši nuostata nėra perteklinė, nes maksimalus asmenų įsigyjamos nuosavybės teise žemės ūkio paskirties žemės plotas siūlomas nustatyti keičiamo įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje. Pritarti. 9. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-03-17) 9.
Projektu keičiamo įstatymo 5 straipsnio 5 dalyje siūloma nustatyti, kad šio straipsnio 3 dalies reikalavimas taip pat taikomas reorganizuojant kitos juridinės formos bendrovę į akcinę bendrovę. Ši nuostata nedera su Akcinių bendrovių įstatymo 61 straipsnio 3 dalimi, kurioje nustatyta, kad reorganizavime gali dalyvauti tik tos pačios teisinės formos bendrovės. Atsižvelgus į tai, vertinamąją projekto nuostatą reikėtų suderinti su minėta Akcinių bendrovių įstatymo nuostata. Pritarti. 10. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-03-17)
įstatymo 4 ir 5 straipsniu siekiama nustatyti skirtingus reikalavimus fiziniams ir juridiniams asmenims, siekiantiems įsigyti žemės ūkio paskirties žemę. Manytume, kad atsižvelgus į Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 30 d. nutarime išdėstytą doktriną, toks teisinis reglamentavimas neatitinka Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto asmenų lygiateisiškumo principo. Pažymėtina, kad SESV 54 straipsnyje įtvirtintas fizinių ir juridinių asmenų lygiateisiškumo principas (įsisteigimo teisės požiūriu): „Bendrovės arba firmos, įkurtos pagal valstybės narės teisę ir Sąjungoje turinčios savo registruotas buveines, centrinę administraciją ar pagrindinę verslo vietą, šiame skyriuje prilyginamos tos valstybės narės pilietybę turintiems asmenims“. Nepritarti. Žr. išvados 4 punktą. 11. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-03-17)
siūloma nustatyti, kad asmenims gali būti suteikiama valstybės parama, jeigu Vyriausybės įgaliotos institucijos „pripažįsta, kad asmuo atitinka nustatytus ūkio ekonominio gyvybingumo plėtrai reikalingos paramos kriterijus“. Šios projekto nuostatos nėra aiškios tuo aspektu, kad nėra aišku, koks subjektas ir kokiame teisės akte minėtus kriterijus turi nustatyti.
Atkreiptinas dėmesys, jog Konstitucinio Teismo doktrinoje išsakoma nuostata, jog teisinis reguliavimas, susijęs su asmenų teisėmis (šiuo atveju teisė gauti valstybės paramą) ir pareigomis gali būti įtvirtintas tik įstatymuose, o ne poįstatyminiuose teisės aktuose. Pritarti. 12. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-03-17)
12Projektu keičiamo įstatymo 6 straipsnio pavadinime nurodoma,
kad šis straipsnis reglamentuoja apribojimus įsigyjant žemės ūkio paskirties žemę. Šio straipsnio 1 dalyje nustatoma, kad asmenims neleidžiama įsigyti: išimtine nuosavybės teise Lietuvos Respublikai priklausančių objektų žemės; teritorijų, pagal jų planavimo dokumentus rezervuotų viešojo naudojimo keliams ir inžinerinėms komunikacijoms, miestų ar kitų vietovių viešojo naudojimo infrastruktūros objektams ir kitiems bendriems visuomenės poreikiams, žemės; teritorijų, skirtų ar rezervuotų krašto apsaugos reikmėms, žemės, taip pat teritorijų, kuriose žemės įsigijimas įstatymų ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų apribotas saugumo motyvais, žemės. Šios projekto nuostatos nėra aiškios tuo aspektu, kad nurodytų objektų ir teritorijų žemei, manytume, yra nustatoma kitokia pagrindinė žemės naudojimo paskirtis, o ne žemės ūkio paskirties. Svarstytina, ar keičiamo įstatymo 6 straipsnio pavadinimas atitinka šio straipsnio turinį. Be to, šios projekto nuostatos nėra aiškios santykyje su Žemės įstatymo 6 straipsnio, nustatančio kokia žemė priklauso Lietuvos valstybei išimtine nuosavybės teise, nuostatomis bei Žemės reformos įstatymo 13 straipsnio, reglamentuojančio neprivatizuojamą žemę, nuostatomis. Pritarti. 13. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-03-17) 13.
Projektu keičiamo įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje siūloma nustatyti, kad pasienio ruožams priskirtos žemės, taip pat Baltijos jūros ir Kuršių marių pakrantė 7 km. pločio ruožo žemės leidžiama įsigyti tik Lietuvos Respublikos piliečiams bei Lietuvoje registruotiems ir veikiantiems juridiniams asmenims – žemės ūkio produkcijos gamintojams. Nei iš projekto, nei iš jo aiškinamojo rašto nuostatų nėra aišku, kodėl siūloma nustatyti apribojimus kitiems asmenims nei aukščiau įvardinti įsigyti žemę pasienio bei Baltijos jūros ir Kuršių marių pakrantė 7 km. pločio ruožuose. Be to, šias projekto nuostatas reikėtų tikslinti nurodant kokios pagrindinės žemės naudojimo paskirties žemę leidžiama įsigyti. Pritarti. 14. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-03-17)
nustatoma, kad „žemės ūkio paskirties žemės, turinčios ypatingą reikšmę Lietuvos Respublikos ūkiui, sklypui įsigyti reikalingas specialus leidimas“. Šios projekto nuostatos nėra aiškios tuo aspektu, kad nėra aišku, ar visa žemės ūkio paskirties žemė turi „ypatingą reikšmę Lietuvos Respublikos ūkiui“ ir norint ją įsigyti reikalingas leidimas, ar tik tam tikra tokios paskirties žemės dalis, o kitai žemės ūkio paskirties žemei, neturinčiai ypatingos reikšmės Lietuvos Respublikos ūkiui, tokio leidimo ją įsigyjant nereikėtų. Siūlytume tikslinti šias projekto nuostatas. Pritarti. 15. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-03-17)
15Projektu keičiamo įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje nustatoma,
kad asmuo dėl leidimo įsigyti žemės ūkio paskirties žemę turi kreiptis į Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos.
Atsižvelgiant į tai, kad minėta tarnyba turi savo teritorinius padalinius ir norint palengvinti asmenims administracinę naštą, svarstytina, ar šiose projekto nuostatose nereikėtų nustatyti, kad asmuo dėl leidimo įsigyti žemės ūkio paskirties žemę turi kreiptis į minėtos tarnybos teritorinį padalinį. Be to, siekiant aiškumo, šiose projekto nuostatose siūlytume išbraukti žodžius „apie susijusius asmenis“, nes minėtoje deklaracijoje pateikiami duomenys yra ne vien tik apie susijusius asmenis. Pritarti. 16. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-03-17)
nustatyti, kad asmuo žemės pirkimo-pardavimo sutartyje privalo įsipareigoti neperleisti šio sklypo kitiems asmenims ne mažiau kaip 5 metus nuo jo įsigijimo dienos, taip pat įsipareigoti ne mažiau kaip 5 metus nuo žemės sklypo įsigijimo dienos gaminti žemės ūkio produkciją, kurios minimalų kiekį vienam hektarui žemės nustato Vyriausybės įgaliota institucija. Asmuo, pažeidęs nurodytus įsipareigojimus, atsako Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka. Šios projekto nuostatos svarstytinos keliais aspektais. Pirma, nėra aišku, kodėl minėti asmens įsipareigojimai numatomi tik žemės pirkimo–pardavimo sandoriuose, tuo tarpu kituose žemės įsigijimo sandoriuose (pavyzdžiui, dovanojimo, mainų ir pan.) tokių asmens įsipareigojimų projekto nuostatos nenumato. Antra, svarstytina, ar protinga įstatymu nustatyti privalomą 5 metų terminą įsigijus žemę gaminti žemės ūkio produkciją be jokių išimčių, nes gali susiklostyti situacija, kai asmuo dėl svarbių priežasčių (pavyzdžiui, ligos, gręsiančio bankroto ir pan.) negalėtų žemės dirbti ar būtų priverstas ją parduoti. Tuo tarpu įstatymas už tai nustato atsakomybę.
Trečia, atkreiptinas dėmesys, kad Žemės įstatymo 25 straipsnio 5 dalies nuostatos leidžia tam tikrais atvejais žemės ūkio paskirties žemę apsodinti mišku nekeičiant pagrindinės žemės naudojimo paskirties. Svarstytina, ar įsigyjant tokią žemę būtų protinga reikalauti, kad asmuo įsipareigotų tokioje žemėje 5 metus gaminti žemės ūkio produkciją. Ketvirta, nėra aišku, pagal kokius įstatymus asmuo atsakytų, jei pažeistų nurodytus įsipareigojimus. Taip pat, nėra aiškus tokių įsipareigojimų vykdymo kontrolės mechanizmas, t.y., nėra aišku, kokie subjektai privalėtų tikrinti, ar asmuo vykdo ir kaip sandoryje prisiimtus įsipareigojimus, trauktų juos atsakomybėn ir pan. Pritarti. 17. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-03-17)
nustatyti, kad šio straipsnio 2 dalies nuostatos netaikomos, kai žemė įgyjama paveldėjimo ir nuosavybės teisės atkūrimo būdais, taip pat kai žemės savininkas (ar sutuoktiniai kaip bendraturčiai) nuosavybės teise priklausančią žemę perleidžia savo sūnui ar dukrai. Iš šios nuostatos nėra aišku, ar aukščiau nurodytiems asmenims, siekiant įsigyti žemę, nereikėtų kreiptis dėl leidimo išdavimo į projektu keičiamo įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje nurodytą instituciją, ar pastariesiems iš viso nereikėtų gauti leidimo įsigyti žemę. Atsižvelgus į tai, ši projekto nuostata tikslintina. Be to, iš šios nuostatos turinio galima būtų daryti išvadą, kad asmenims, kuriems būtų atkuriamos nuosavybės teisės į žemės ūkio paskirties žemę natūra bei jos paveldėtojams, nereikėtų gauti tik leidimo įsigyti žemę, bet jiems būtų taikomi kiti projektu keičiamo įstatymo 4 straipsnyje siūlomi nustatyti reikalavimai.
Siekiant išvengti galimo nevienodo įstatymo nuostatų aiškinimo taikant įstatymą, manytume, kad projekte reikėtų aiškiai apibrėžti keičiamo įstatymo ir Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo santykį bei nustatyti žemės ūkio paskirties žemės paveldėjimo ypatumus visiems subjektams, kurie pagal keičiamą įstatymą turėtų teisę įsigyti žemės ūkio paskirties žemę. Kartu pažymėtina, kad iš projekto nuostatų nėra aišku, kokiais argumentais remiantis siūloma nustatyti, kad leidimo nereikėtų gauti tik tuo atveju, kai žemę savininkas perleidžia savo sūnui ir dukrai, kai tuo tarpu perleidžiant kitiems artimiesiems giminaičiams, nurodytiems Civilinio kodekso
dukrai” galėtų būti aiškinamas taip, kad leidimą nereikia gauti tik tuo atveju, kai žemė perleidžiama jiems abiems kartu, bet ne tuo atveju, kai ji būtų perleidžiama kiekvienam jų atskirai, taip pat ši nuostata neapimtų tokio atvejo, kai žemė būtų perleidžiama keliems sūnums ar dukroms. Kartu atkreiptinas dėmesys, kad minėtą junginį apimtų viena sąvoka -,,vaikai”. Atsižvelgus į tai, svarstytina, ar vietoj junginio nereikėtų naudoti sąvoką ,,vaikas (-ai) (įvaikis (-iai)”. Kita vertus, iš projekto nuostatų nėra aišku, kurie subjektai kontroliuotų, ar toks perleidimas atitiktų kitus įstatyme siūlomus nustatyti reikalavimus, jeigu perleidimui nereikėtų gauti leidimo. Pažymėtina, kad pagal projektu siūlomas keičiamo įstatymo 8 straipsnio nuostatas šią funkciją atliktų būtent leidimus išduodanti institucija. Pritarti. 18. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-03-17) 18.
Projektu keičiamo įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje bei 10 straipsnio 1 dalyje nurodomos kategorijos asmenų, turinčių pirmumo teisę įsigyti atitinkamai valstybinę ir privačią žemės ūkio paskirties žemę, nustatant šiems asmenims ir tam tikrus reikalavimus – perkamoje žemėje turėti žemės ūkio veiklai naudojamų statinių ar įrenginių; ne mažiau kaip metus naudoti perkamus žemės ūkio paskirties žemės sklypus ir pan. Pažymėtina, kad projektu keičiamo įstatymo 4 ir 5 straipsnyje yra nurodomi bendrieji reikalavimai atitinkamai fiziniams ir juridiniams asmenims, siekiantiems įsigyti žemės ūkio paskirties žemės. Nėra aiškus šių nuostatų tarpusavio santykis. Pritarti. 19. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-03-17)
19Projektu keičiamo įstatymo 11 straipsnio 1 dalies nuostatos,
manytume, nėra norminio pobūdžio, todėl siūlytume jų atsisakyti. Be to, šiose nuostatose vartojamos sąvokos „kooperuotas šeimos ūkis“ turinys nėra aiškus, nes nėra apibrėžtas jokiuose galiojančiuose įstatymuose. Taip pat nėra aiškus minėtos sąvokos santykis su įstatyme vartojama sąvoka „ūkininko ūkis“. Be to, neaišku, ar šiose projekto nuostatose kalbama tik apie valstybės paramą įsigyjant žemės ūkio paskirties žemę, ar aplamai apie valstybės paramą žemės ūkio ir kaimo plėtrai. Pastaruoju atveju, svarstytinas šių projekto nuostatų santykis su Žemės ūkio, maisto ūkio ir kaimo plėtros įstatymo, kurio paskirtis reglamentuoti Lietuvos Respublikos valstybės, Europos Sąjungos paramos žemės ūkiui, maisto ūkiui ir kaimo plėtrai įgyvendinimo principus, valstybės ir Europos Sąjungos paramos priemones ir pan., nuostatomis. Pritarti. 20. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-03-17)
20Projektu keičiamo įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje nustatoma,
kad „visi duomenys, susiję su paramos žemės ūkiui ir kaimo plėtrai gavimu, žemės perleidimo ir nuomos sandoriais, turi būti kaupiami vientisoje valstybinėje duomenų bazėje“.
Šios projekto nuostatos nėra aiškios keliais aspektais. Pirma, manytume, kad visų duomenų, susijusių su parama žemės ūkiui ir kaimo plėtrai gavimu, žemės perleidimo ir nuomos sandoriais, kaupimo reglamentavimas yra ne šio įstatymo dalykas, nes projekte reglamentuojama tik valstybės parama įsigyjant žemės ūkio paskirties žemę, taip pat sandoriai, susiję su žemės ūkio paskirties žemės įsigijimu. Antra, nėra aiškus formuluotės „vientisoje valstybinėje duomenų bazėje“ turinys. Svarstytina, ar šių projekto nuostatų nereikėtų suderinti su Valstybės informacinių išteklių valdymo įstatymo nuostatomis. Pritarti. 21. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-03-17)
nurodoma, kad „valstybinės žemės ūkio paskirties žemės pirkimo-pardavimo sutartyje įrašoma sąlyga, kad valstybinės žemės pirkėjas, įgijęs šią žemę išsimokėtinai, teisę ją perleisti kitiems asmenims įgyja tik po to, kai sumoka visą šios žemės kainą“. Nėra aišku, koks yra šios nuostatos santykis su projektu keičiamo įstatymo 8 straipsnio 6 dalyje nustatytais terminais, kurie taip pat turi būti įrašyti į pirkimo-pardavimo sutartį. Ši pastaba taikytina ir projektu keičiamo įstatymo 11 straipsnio 4 daliai. Pritarti. 22. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-03-17) 22.
Projektu keičiamo įstatymo 11 straipsnio 4 dalyje siūloma nustatyti, kad tais atvejais, kai valstybės parama įsigyjant privačios žemės ūkio paskirties žemės sklypą buvo suteikta pagal iki 2014 m. sausio 1 d. galiojusias Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, šios žemės sklypo pagrindinė žemės naudojimo paskirtis gali būti keičiama ne anksčiau kaip po 5 metų nuo žemės sklypo įsigijimo dienos. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas galiojo ne iki 2014 m. sausio 1 d., bet iki 2010 m. gruodžio 31 d., t.y. iki 2010 m. gruodžio 22 d. Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo 3 ir
į tai, projekto nuostatos tikslintinos. Pritarti. 23. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-03-17)
įstatymas, taip pat Teisės aktų projektų rengimo rekomendacijos, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2013 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 1R-298. Šiais teisės aktais nustatomi nauji reikalavimai rengiamiems teisės aktų projektams. Atsižvelgiant į rekomendacijų 35.5 (projekto 1 straipsnis),
straipsnio 2 dalis) 93.4 (projekto 1 straipsnyje dėstomas įstatymo pavadinimas) projekto tekstas tikslintinas. Be to, projekto lyginamąjį variantą reikėtų išdėstyti pagal jam keliamus juridinės technikos reikalavimus. Pritarti. 24. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-03-17)
kitą dieną po oficialaus jo paskelbimo Teisės aktų registre. Pažymėtina, kad pagal projekto aiškinamąjį raštą įstatymui įgyvendinti reikės priimti naujus ar pakeisti galiojančius poįstatyminius teisės aktus.
Atsižvelgiant į tai, jog įstatymo įgyvendinimui būtų tinkamai pasirengta, svarstytina, ar nereikėtų nustatyti vėlesnę įstatymo įsigaliojimo datą bei įpareigojimą atitinkamoms institucijoms priimti įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus iki įstatymo įsigaliojimo. Be to, manytume, įstatymo įsigaliojimo data turėtų būti suderinta ir su Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalies įgyvendinimo konstitucinio įstatymo 17 straipsnio 2 dalies nuostatomis. Pritarti. 25. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-03-17)
disponavimą valstybės turtu, o Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad valstybės turto savininko funkcijas įgyvendina Seimas ir Vyriausybė, todėl svarstytina, ar dėl teikiamo įstatymo projekto nereikėtų prašyti Vyriausybės išvados. Atsižvelgti. Vyriausybė pateikė savo parengtą įstatymo projektą, projektai sujungti. 26. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-03-17)
punkte nustatyta, kad teisės akto projekto rengėjas atlieka rengiamo teisės akto projekto antikorupcinį vertinimą, jeigu rengiamame teisės akte numatoma reglamentuoti santykius, susijusius su valstybės ar savivaldybių turto nuosavybės teisės perleidimu privatiems asmenims. Atkreiptinas dėmesys, kad projekto aiškinamajame rašte nėra nurodyta, ar toks vertinimas buvo atliktas. Atsižvelgti. STT išvada gauta - taip pat paprašyta nuomonės ir dėl patobulinto įstatymo projekto. 27. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-03-17) 27.
Atkreiptinas dėmesys, kad teikiamo projekto nuostatos nėra suderintos su Žemės reformos įstatymo nuostatomis (pavyzdžiui, 8 straipsnio 4 dalis, 9 straipsnio 1 dalis), todėl atkreiptinas dėmesys į Seimo statuto 135 straipsnio 5 dalį bei 137 straipsnio 2 dalį. Atsižvelgti. 28. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2014-03-17)
Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo Nr. IX-1314 6 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas (reg. Nr. XIIP-1520) bei Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo Nr. IX-1314 pakeitimo įstatymo projektas (reg. Nr. XIIP-1587) bei su juo susiję Lietuvos Respublikos Miškų įstatymo Nr. I-671 papildymo 4¹ straipsniu įstatymo projektas (reg. Nr. XIIP-1588) ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos
pakeitimo įstatymo projektas (reg. Nr. XIIP-1589), atkreiptinas dėmesys į Seimo statuto 137 straipsnio 4 dalį. Atsižvelgti. 29. Europos teisės departamentas prie Teisingumo ministerijos (2014-03-25) Išnagrinėję Lietuvos Respublikos Seimo 2014 m. vasario 14 d. raštu Nr. XIIP-1498 pateiktą Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo Nr. IX-1314 pakeitimo įstatymo projektą (toliau – Projektas), teikiame šias pastabas ir pasiūlymus. Prieš nagrinėjant konkrečias Projekto nuostatas norėtume priminti, kad Sutartyje dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) 63 straipsnyje įtvirtintas laisvo kapitalo judėjimo principas, kuriuo uždraudžiami visi kapitalo judėjimo tarp valstybių narių ir tarp valstybių narių bei trečiųjų šalių apribojimai. Laisvo kapitalo sąvoka taikoma tiesioginėms investicijoms kitoje valstybėje narėje, vertybinių popierių įsileidimui (taip pat žiūrėti į 1988 m. birželio 24 d. Tarybos direktyvą Nr. 88/361 dėl Sutarties 67 straipsnio įgyvendinimo).
Kapitalo judėjimas apima ir sandorius, pagal kuriuos nerezidentai investuoja į nekilnojamąjį turtą (tame tarpe ir į žemę) kitoje valstybėje narėje (2002 m. kovo 5 d. sprendimas Reisch ir kt., C-515/99). Taip pat pažymėtina, kad laisvas kapitalo judėjimas susijęs su įsisteigimo laisve, kurios apribojimai taip pat yra draudžiami Europos Sąjungoje (SESV
„teisės kitoje valstybėje narėje įsigyti, eksploatuoti ir perleisti nekilnojamąjį
turtą, kuri sudaro būtiną įsisteigimo laisvės elementą, kaip matyti iš EB
kapitalo judėjimą“ ([1]). Laisvas kapitalo judėjimas, kaip pagrindinis Sutarties principas, gali būti ribojamas tik tomis nacionalinėmis taisyklėmis, kurias galima pateisinti SESV 65 straipsnyje nurodytomis priežastimis arba svarbiausiai bendrojo intereso reikalavimais ir kurios yra taikomos visiems asmenims bei įmonėms, vykdantiems veiklą priimančiosios valstybės narės teritorijoje. Be to, norint tokius nacionalinius teisės aktus pateisinti, jie turi tinkamai užtikrinti siekiamą tikslą ir neperžengti to, kas yra būtina šiam tikslui pasiekti, kad atitiktų proporcingumo principą ([2]). Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinajame įstatyme nustatyta, kad šiuo įstatymu yra siekiama šių tikslų: kad žemės ūkio paskirties žemė būtų naudojama racionaliai, išsaugoti ir pagerinti natūralią aplinką, užtikrinti žemės ūkio paskirties žemės naudojimą išimtinai žemės ūkio veiklai, nustatyti žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo sąlygas, sudaryti prielaidas, kad žemės ūkio paskirties žemės būtų naudojama žemės ūkio produkcijos gamybai ir visi tokios žemės savininkai integruotųsi į Lietuvos visuomenę ir vietos bendruomenę.
Pažymėtina, kad Teisingumo Teismas savo praktikoje taip pat pripažįsta, kad valstybė narė gali nustatyti tam tikrus apribojimus laisvam kapitalo judėjimui, kai jais siekiama bendrojo intereso tikslų, tokių kaip žemės ūkio bendruomenių apsauga, žemės nuosavybės pasiskirstymo išlaikymas, leidžiantis vystytis perspektyvioms fermoms ir aplinkai palankiu būdu valdyti žaliuosius plotus bei tvarkyti kaimo kraštovaizdį, taip pat pagrįsto turimos žemės naudojimo skatinimas vengiant žemės nualinimo bei neleidžiant kilti stichinėms nelaimėms ([3]). Vis dėlto tokios priemonės galimos tik su sąlyga, kai šios priemonės taikomos nediskriminaciniu būdu ir atitinka proporcingumo principą, t. y. ji yra tinkama užtikrinti siekiamo tikslo įgyvendinimą ir neperžengia to, kas būtina jam pasiekti ([4]). Toliau bus nagrinėjama, ar Projektu siūlomos priemonės atitinka nustatytus tikslus ir proporcingumo principą. Dėl Projekto 2 straipsnio 2 dalies (įstatymo subjektai). Pažymėtina, kad nėra aiškus sąvokų „Lietuvoje registruoti ir veikiantys juridiniai asmenys“ bei „Lietuvos fizinių arba juridinių asmenų steigiami juridiniai asmenys“ atskyrimas Projekto 2 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose. Kyla klausimas, ar pagal šias sąvokas Lietuvos fizinio asmens (koks tai būtų asmuo?) įsteigtas juridinis asmuo, pavyzdžiui, Lenkijoje, galėtų įsigyti žemės ūkio paskirties žemės.
Taip pat norėtume atkreipti dėmesį, kad Projekto 2 straipsnio 2 dalyje išvardyti subjektai, galintys įsigyti žemės, neapima ES valstybių narių juridinių asmenų ar kitų organizacijų padalinių. ES Teisingumo Teismas, skatindamas antrinį įsisteigimą, savo sprendimuose nurodo, kad valstybė narė turi įrodyti įsisteigimo laisvės apribojimų pagrįstumą. Kitaip tariant, valstybė narė negali atimti teisės iš subjekto įsisteigti vienoje valstybėje narėje ir įsteigti antrinę įmonę kitoje, ką Sutartis dėl Europos Sąjungos veikimo aiškiai leidžia (byla Centros C−212/97), išskyrus konkrečius atvejus, kai nustatomas piktnaudžiavimas teisėmis (byla Inspire Art C−167/01). Pažymėtina, kad pagal ES Teisingumo Teismo praktiką reikalavimai rinktis tam tikrą teisinę formą (Projekte nustatytas būtinas pirminis įsisteigimas, o antrinis įsisteigimas negalimas) sudaro rimtas kliūtis įsisteigti norintiems kitų valstybių narių paslaugų teikėjams, nes dėl tokių apribojimų jiems gali prireikti keisti savo teisinę formą ar struktūrą. Reikalavimai susiję su teisine forma daugeliu atveju gali būti pakeisti mažiau ribojančiomis priemonėmis, todėl negali būti pateisinami. ES Teisingumo Teismas yra pareiškęs, kad siekis sukliudyti subjektams įsitraukti į apgaulingą veiklą paprastai nepateisins sprendimo neleisti tam tikros teisinės formos subjektams vykdyti tam tikrą veiklą ([5]). Pažymėtina, kad Lietuvoje įsteigtiems kitų valstybių narių subjektų padaliniams galima ta pati jų veiklos kontrolė kaip ir Lietuvoje įsteigtiems juridiniams asmenims. Projekto 2 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad juridinių asmenų steigimo dokumentuose turi būti nustatytas veiklos tikslas – žemės ūkio produkcijos gamyba.
Atkreipiame dėmesį, kad užsienio subjektų steigimo dokumentuose gali nebūti įrašytas tokios veiklos tikslas, nes pagal įsisteigimo valstybės teisę tokio reikalavimo įprastai nebūna, tačiau tai netrukdo tokiam subjektui faktiškai vykdyti žemės ūkio veiklą. Atsižvelgiant į tai, manome, kad reikalavimas įrašyti atitinkamą tikslą į steigimo dokumentus yra neproporcingas, ir siūlytume Projekte įtvirtinti alternatyvius reikalavimus. Dėl reikalavimo bent trejus paskutinius metus vykdyti žemės ūkio veiklą Manome, kad reikalavimas, nustatytas Projekto 4 straipsnio 1 dalies 1 punkte, vykdyti žemės ūkio veiklą bent trejus paskutinius metus prieš sandorį galėtų būti tikslinamas, kadangi tokia formuluotė pernelyg riboja ūkinės veiklos laisvę, neatitinka proporcingumo principo ir galimai pažeidžia teisėtus lūkesčius. Siūlytume svarstyti tokius formuluotės variantus, kurie neeliminuotų tų ūkio subjektų, kurie ilgą laiką prieš žemės pirkimo sandorio momentą vykdė nuoseklią žemės ūkio veiklą (pavyzdžiui, 20 metų), tačiau sąlyginai trumpą laikotarpį šios veiklos nevykdė (pavyzdžiui, vienerius metus prieš pirkimo sandorio momentą). Atsižvelgiant į tai, galėtų būti įtvirtintas tam tikras žemės ūkio veiklos metų skaičius per tam tikrą laikotarpį (pavyzdžiui, vykdyti žemės ūkio veiklą bent trejus metus per paskutinius 5 metus). Dėl valstybinės kalbos mokėjimo reikalavimo. Pirmiausiai norėtume priminti, kad visos SESV nuostatos laisvo asmenų judėjimo srityje skirtos valstybių narių piliečių visų rūšių profesinės veiklos vykdymui Sąjungos teritorijoje palengvinti ir jos draudžia priemones, dėl kurių šie piliečiai galėtų patekti į nepalankią padėtį, kai jie kitos valstybės narės teritorijoje nori užsiimti ekonomine veikla ([6]).
Taigi šiomis nuostatomis, ir pirmiausia SESV 45 straipsniu, draudžiama bet kokia priemonė, kuri, nors ir taikoma nediskriminuojant dėl pilietybės, gali kliudyti Sąjungos piliečiams pasinaudoti Sutartimi garantuojamomis pagrindinėmis laisvėmis arba dėl kurios naudojimasis jomis gali tapti mažiau patrauklus ([7]). Projekto 4 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintas valstybinės kalbos reikalavimas fiziniam asmeniui, norinčiam įsigyti žemės. Pažymėtina, kad šis reikalavimas yra netiesioginės diskriminacijos pavyzdys. Pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką SESV 45 straipsnyje įtvirtinta taisykle, susijusia su vienodo požiūrio principu, draudžiama ne tik atvira diskriminacija dėl pilietybės, bet ir visos netiesioginės diskriminacijos formos, kuriomis, taikant kitus atskyrimo kriterijus, iš esmės pasiekiamas toks pats rezultatas ([8]). Manome, kad akivaizdu, jog kalbos reikalavimas, nors ir nustatomas visiems, tačiau tik užsienio piliečiams šio reikalavimo įgyvendinimas sukelia tam tikrų kliūčių. Netiesioginės diskriminacijos sąlygas, kriterijus ar praktiką objektyviai būtų galima pateisinti teisėtu tikslu, o šio tikslo turi būti siekiama atitinkamomis ir būtinomis priemonėmis ([9]), tačiau, mūsų nuomone, valstybinės kalbos mokėjimo reikalavimas nėra pagrįstas ir proporcingas dėl toliau nurodytų priežasčių. Projekto 1 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtinta, kad yra siekiama, kad visi žemės savininkai integruotųsi į Lietuvos visuomenę ir vietos bendruomenę.
Vis dėlto neaišku, kaip minėtą tikslą įgyvendinantis reikalavimas mokėti valstybinę kalbą dera su kitu tikslu - racionaliu žemės ūkio paskirties žemės naudojimo tikslu. Manytina, kad žemės naudojimas pagal paskirtį turėtų būti prioritetinis tikslas, o šį tikslą galėtų pasiekti ir tie ūkininkai, kurie nemoka valstybinės kalbos (kaip ir šiuo metu tokie subjektai sėkmingai užsiima žemės ūkio veikla, prireikus, pasitelkdami vertėjus, vietos gyventojus arba savarankiškai (be patvirtinančių dokumentų) pramokę lietuvių kalbos). Reikėtų pripažinti, kad faktiškai bendravimo kalba, t. y. darbuotojo ir jo darbdavio bendra kalba, užtikrinanti veiksmingą ir tolygų tarpusavio bendravimą, nebūtinai yra tos vietos, kurioje vykdoma profesinė veikla, oficiali valstybinė ar regiono kalba ([10]). Taip pat norėtume priminti, kad Valstybinės kalbos įstatymas nustato valstybinės kalbos naudojimo reikalavimą tik viešajame gyvenime, ir manome, kad tai yra pakankama priemonė bendrojo intereso tikslui – kad nacionalinė kontrolė būtų vykdoma tinkamomis priemonėmis – įgyvendinti. Taigi manytina, kad kalbos reikalavimas nėra tiesiogiai susijęs su žemės ūkio veikla ir yra tik šalutinė ir neproporcinga priemonė racionalios žemės ūkio veiklos propagavimo tikslui pasiekti. Taip pat norėtume atkreipti dėmesį, kad bet kokiu atveju pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką nediskriminacijos principas draudžia nustatyti tokį reikalavimą, kad kalbos žinios galėtų būti patvirtinamos tik pagal vieną nustatytą dokumentą ([11]). Atitinkamai siūlome Projekto 4 straipsnio 2 dalį formuluoti taip, kad lietuvių kalbos žinios galėtų būti patvirtinamos ne tik pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotos institucijos nustatytus kalbos mokėjimo reikalavimus patvirtinantį dokumentą, bet ir pagal atitinkamus pažymėjimus.
Dėl reikalavimo registruotis tam tikroje savivaldybėje ir savivaldybės komisijos sutikimo. Iš nusistovėjusios Teisingumo Teismo praktikos aišku, kad tarp SESV draudžiamų priemonių, kaip laisvo kapitalo judėjimo apribojimo, yra tos, kurios atgraso ne rezidentus investuoti valstybėje narėje arba atgraso minėtos valstybės narės piliečius investuoti kitose valstybėse narėse ([12]). Pažymėtina, kad nors Projektu neįtvirtinama diskriminacija tarp Lietuvos subjektų ir kitų Europos Sąjungos ar Europos ekonominės erdvės valstybių narių subjektų, tačiau tai nereiškia, kad jais įtvirtinta pareiga apsigyventi neriboja kapitalo judėjimo laisvės ([13]). Vis dėlto tokia priemonė galima su sąlyga, kad ja siekiama bendrojo intereso tikslų, ji taikoma nediskriminaciniu būdu ir atitinka proporcingumo principą, t. y. ji yra tinkama užtikrinti siekiamo tikslo įgyvendinimą ir neperžengia to, kas būtina jam pasiekti ([14]). Norėtume atkreipti dėmesį, kad fizinio asmens atžvilgiu ES Teisingumo Teismo Ospelt byloje ([15]) aiškiai buvo nuspręsta, kad tokia leidimų procedūra, kuri neleistų tokių sandorių, kai žemės pirkėjas pats nedirbtų perkamos žemės ([16]) ir nebūtų gyventojas, prieštarauja laisvo kapitalo judėjimui ([17]), kadangi tai neatitinka nacionalinėje teisėje nustatytų tikslų ([18]) (Teismas pažymėjo, kad tam, kad būtų užtikrinta nenutrūkstama žemės ūkio veikla žemės ūkio paskirties žemėje pakanka mažiau ribojančių priemonių([19]), ([20]).
Nagrinėjant situaciją juridinio asmens atžvilgiu Teisingumo Teismas taip pat savo praktikoje yra nurodęs, kad reikalavimas nekilnojamojo turto pirkėjui „turėti pakankamą ryšį“ su atitinkama savivaldybe (Projekto atžvilgiu tai būtų įmonės registravimas) galėtų sudaryti kliūčių ekonominę veiklą vykdančioms įmonėms atsižvelgiant į tai, kad tik ribotas asmenų ratas galėtų įsigyti turtą (ribojama paslaugų laisvė pagal SESV 56 straipsnį) ([21]). Taip pat Teismas pripažino, kad pareiga „turėti pakankamą ryšį“ su atitinkama savivaldybe gali atgrasyti nerezidentus investuoti į nekilnojamąjį turtą vienoje regiono tikslinių savivaldybių ir kad todėl tokia pareiga yra laisvo kapitalo judėjimo, numatyto SESV 63 straipsnyje, apribojimas ([22]). Taigi kyla klausimas, ar tokia pareiga, kaip nustatyta Projekte (registruotis tam tikroje savivaldybėje), gali būti pagrįsta ir proporcinga. Manome, kad siekiant apriboti žemės ūkio paskirties žemės koncentraciją „vienose rankose“, pakanka nustatyti didžiausią plotą, leidžiamą turėti nuosavybės teise (kas ir yra įtvirtinta įstatyme), bei įdiegti efektyvią kontrolę, kad šių leistinų ribų neviršytų susijusių asmenų turtas. Pažymėtina, kad toks registravimosi reikalavimas akivaizdžiai riboja verslo laisvę. Nėra suprantama, kodėl juridinis asmuo negalėtų įsigyti žemės keliose savivaldybėse (kad ir gretimose), jeigu neperžengia didžiausio leidžiamo turėti nuosavybės teise žemės ploto.
Be to, abejotina, ar šiuo reikalavimu būtų pasiektas vienas iš Projekto tikslų - kad visi tokios žemės savininkai integruotųsi į Lietuvos visuomenę ir vietos bendruomenę. Pažymėtina, kad pagal nustatytą režimą nuomotis žemę būtų galima visoje Lietuvoje (ir netgi be didžiausio kiekio apribojimo), tačiau įsigyti tik toje savivaldybėje, kurioje registruota buveinė. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad Projekte nėra jokio kontrolės mechanizmo, kad nebūtų galima apeiti nustatyto reikalavimo. Pažymėtina, kad atitinkamoje savivaldybėje juridinis asmuo turėtų būti registruojamas tik pirkimo-pardavimo sutarties momentu, todėl tas pats juridinis asmuo norėdamas pirkti žemės sklypą kitoje savivaldybėje po kurio laiko galėtų perregistruoti savo buveinę. Dar daugiau, netgi darant prielaidą, kad ši pareiga registruotis būtų pripažinta būtina priemone norint pasiekti nustatytą tikslą, nes ji pati teigiamai paveiktų žemės rinką, turi būti pažymėta, jog kartu su šia pareiga įtvirtinus sąlygą neperleisti žemės kitam savininkui ne mažiau kaip 10 metų tokia papildoma sąlyga akivaizdžiai peržengia ribas to, kas galėtų būti laikoma būtina, nes ilgam laikotarpiui sustabdoma galimybė naudotis laisve pasirinkti savo verslo vietą ([23]). Atsižvelgiant į visa tai, kas nurodyta, manytina, kad Projekto nuostatos, kurios nustato, kad juridinis asmuo gali įsigyti žemės ūkio paskirties žemę tik tos savivaldybės, kurioje nuolat gyvena, teritorijoje (Projekto 5 straipsnio 2 dalis), neatitinka proporcingumo principo. Pažymėtina ir tai, kad šio reikalavimo nustatymas yra diskriminacinis juridinio asmens atžvilgiu, nes fiziniam asmeniui jis netaikomas (atkreipiame dėmesį, kad SESV 54 straipsnyje įtvirtintas fizinių ir juridinių asmenų lygiateisiškumo principas įsisteigimo teisės atžvilgiu).
Projekte siūloma įtvirtinti, kad juridinis asmuo, siekiantis įsigyti žemės ūkio paskirties žemės, turi gauti savivaldybės sudarytos komisijos sutikimą. Pirmiausia norėtume atkreipti dėmesį, kad minėtos komisijos, ko gero, pagal Projektą tiesiog turėtų patikrinti, ar pageidaujantis įsigyti žemės ūkio paskirties žemės ūkio subjektas atitinka įstatymo reikalavimus, nes joms nenustatytos jokios papildomos vertinimo funkcijos. Manytina, kad tokia komisija dubliuotų notaro, tvirtinančio sandorį, funkcijas ir taip sudarytų neproporcingą administracinę naštą. Jeigu vis dėlto komisija teiktų savo sutikimą atsižvelgdama ne tik į įstatyminius reikalavimus, tada tokia tvarka neužtikrina objektyvumo ir skaidrumo. Dėl draudimo užsieniečiams įsigyti žemės pasienio ruožuose. Projekto 6 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad tik Lietuvos Respublikos piliečiams ir Lietuvoje registruotiems ir veikiantiems juridiniams asmenims leidžiama įsigyti pasienio ruožams priskirtinos žemės. Pirmiausia norėtume pažymėti, kad Lietuvoje registruotis ir veikti taip pat gali ir užsienio subjektai, todėl nėra aišku, kokia tikslinė (kokiais požymiais apibrėžta) asmenų grupė išskiriama minėtoje nuostatoje. Antra, nėra aišku, kaip šis ribojimas yra susijęs su Projekto nustatytais tikslais, pirmiausia su racionaliu žemės ūkio paskirties žemės naudojimu. Be to, kyla klausimas, kaip ši nuostata siejasi su Projekto 6 straipsnio 1 dalies 3 punktu ([24]).
Jeigu šis apribojimas būtų siejamas su nacionaliniu saugumu (tai nėra nagrinėjamo įstatymo dalykas), norėtume atkreipti dėmesį į Teisingumo Teismo bylą Alfredo Albore ([25]), kurioje nurodyta, kad SESV 63 straipsnis dėl laisvo kapitalo judėjimo draudžia tokias nacionalines nuostatas, kurios nacionalinės teritorijos apsaugos sumetimais tik tos valstybės narės piliečius atleidžia nuo pareigos gauti administracinį leidimą įsigyti nekilnojamojo turto karinės svarbos teritorijose. Teisingumo Teismas byloje pažymėjo, kad sprendimas galėtų būti kitoks tik tada, jeigu nacionalinis teismas galėtų patvirtinti, kad nediskriminacinis visų valstybių narių piliečių įsigyjant nekilnojamojo turto tam tikroje teritorijoje traktavimas sukeltų tikrą, specifinę ir rimtą riziką kariniams interesams, o šios rizikos negalima sušvelninti mažiau ribojančiomis priemonėmis. Atsižvelgiant į tai, kad prieš tai minėtoje Teisingumo Teismo praktikoje yra kvestionuojamas netgi leidimas užsienio subjektams įsigyti turto tam tikroje teritorijoje, manome, kad visiškas uždraudimas kitų ES valstybių narių subjektams įsigyti žemės pasienio ruožuose yra nepagrįstas ir neproporcingas ([26]). Dėl Projekto 7 straipsnio 5-7 dalių. Norėtume atkreipti dėmesį, kad Projekto 7 straipsnio 6 dalyje žodžiai „balsų dauguma“ niekaip nedera su ne mažiau kaip
procentus tiesiogiai su susijusių asmenų sąvoka, o ne su balsų dauguma. Atitinkamai siūlome pataisyti ir Projekto 7 straipsnio 5 ir 7 dalis. Dėl leidimų įsigyti žemės.
Dėl leidimų įsigyti žemės. Vertinat Projekto 8 straipsnio nuostatas ES teisės atžvilgiu pažymėtina, kad Teisingumo Teismas Ospelt byloje (C-452/01) pripažino, kad reikalavimą gauti leidimą prieš įsigyjant žemės ūkio paskirties žemę galima pateisinti šiais pagrindais: <...> žemės ūkio bendruomenių apsauga, žemės nuosavybės pasiskirstymo išlaikymas, leidžiantis vystytis perspektyvioms fermoms ir aplinkai palankiu būdu valdyti žaliuosius plotus bei tvarkyti kaimo kraštovaizdį, taip pat pagrįsto turimos žemės naudojimo skatinimas vengiant žemės nualinimo bei neleidžiant kilti stichinėms nelaimėms ([27]). Vis dėlto šioje byloje taip pat buvo pažymėta, kad toks išankstinio leidimo mechanizmas turi atitikti proporcingumo principą
užkertant kelią nacionalinių įstatymų ir kitų teisės aktų pažeidimams ([31]). Atsižvelgiant į tai, siūlome apsvarstyti, ar Projekto nuostatų atžvilgiu nebūtų pakankama nustatyti deklaracijos apie žemės pirkimo sandorį formą (vietoj leidimo), kad kompetentingos valstybės institucijos galėtų vykdyti atitinkamą kontrolę, o reikalavimus pirkėjams tikrintų notaras.
Nagrinėjant 8 straipsnį iškyla klausimas, ar pirmoje jo dalyje nurodytas „specialus“ leidimas atitinka leidimą, kurį privaloma gauti įsigyjant 20 hektarų žemės ploto, o jeigu neatitinka – tada lieka neaišku, kokia žemė yra pripažįstama turinti ypatingą reikšmę Lietuvos Respublikos ūkiui, ir kokia tvarka gaunamas specialus leidimas. Taip pat, norėtume atkreipti dėmesį, kad aiškinamajame rašte nėra pagrįsta, kodėl leidimui gauti pasirinktas būtent 20 hektarų žemės plotas. Manome, kad hektarų skaičius, dėl kurių pirkimo reikalingas leidimas, galėtų būti susietas su racionaliu žemės naudojimu, t. y. galėtų būti atsižvelgta, kiek hektarų žemės reikia turėti, kad būtų galima vystyti konkurencingą žemės ūkį. Dėl draudimo perleisti žemę ne mažiau kaip 10 metų. Projekto 8 straipsnio 6 dalyje nustatytas įpareigojimas pirkėjui neperleisti žemės kitiems savininkams mažiausiai 10 metų. Manome, kad šis reikalavimas yra nepagrįstas ir neproporcingas siekiamam tikslui. Suprantamas Projekto rengėjų tikslas užkirsti kelią žemės ūkio paskirties žemės sandorių spekuliacijoms, tačiau pagrindinis Projekto tikslas yra racionalus žemės ūkio paskirties žemės naudojimas (tokiu būdu aktualu tampa ne žemės savininkų kaitos kontroliavimas, o tinkamos žemės ūkio veiklos konkrečiame sklype kontrolė). Atkreipiame dėmesį, kad Konstitucinio Teismo nuomone, asmens konstitucinė teisė į nuosavybę yra esminė (būtina) asmens ūkinės veiklos laisvės įgyvendinimo sąlyga ([32]). 1950 m. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnis taip pat įtvirtina nuosavybės apsaugą.
Tiesa, Konvencija suteikia plačią veiksmų laisvę valstybėms, konvencijos dalyvėms, nustatyti nuosavybės teisės apribojimus, jei to reikia bendriesiems interesams patenkinti ar mokesčių, kitų mokėjimų ar baudų sumokėjimui garantuoti. Valstybės pačios nustato, kas yra reikalinga bendriesiems interesams patenkinti, tačiau kontrolės priemonės turi būti proporcingos jomis siekiamiems tikslams. Pagal Europos žmogaus teisių teismo praktiką, įstatymas turi būti aiškus ir tikslus, o proporcingumo negalima konstatuoti, jeigu dėl apribojimo asmuo patiria asmeninius ir pernelyg didelius apribojimus ([33]). Atsižvelgiant į visa tai, manome, kad Projekto nuostatose nustatytas draudimas 10 metų neperleisti nuosavybės yra pernelyg ilgas ir neproporcingas (manome, kad tai neatitinka racionalaus žemės naudojimo tikslo, kadangi racionaliam naudojimui reikalingas efektyvus turto valdymas, o toks efektyvumas bus gerokai suvaržytas neleidžiant tokį ilgą laiką disponuoti turtu atsižvelgiant į ekonomines, socialines ar kitas susijusias aplinkybes, su kuriomis susidurtų ūkininkas). Manytume, kad spekuliacijoms žemės pardavime užkirsti gali būti pritaikytos ir mažiau ribojančios priemonės, pavyzdžiui: nustatytas pelno ar gyventojų pajamų mokestis perleidus žemę anksčiau nei per 3 metus nuo žemės įsigijimo arba ilgos minimalios trukmės reikalavimas, nustatytas žemės ūkio paskirties sklypų nuomos sutartims ([34]). Dėl reikalavimo 10 metų gaminti žemės ūkio produkciją. Projekto 8 straipsnio 6 dalyje nustatytas reikalavimas įsipareigoti ne mažiau kaip 10 metų nuo žemės įsigijimo ją naudoti žemės ūkio produktų, kurių minimalų metinį kiekį vienam hektarui žemės nustatytų Vyriausybės įgaliota institucija, gamybai.
Visų pirma, norėtume atkreipti dėmesį į tai, kad reikalavimo auginti minimalius žemės ūkio produktų kiekius formuluotė Projekto 8 straipsnio 6 dalyje turėtų būti tikslinama taip, kad būtų aišku, už ką bus taikoma atsakomybė: ar už reikalavimo auginti žemės ūkio produkciją pažeidimą, ar už reikalavimo atitikti tam tikrus minimalius kiekius pažeidimą. Antra, taip pat kyla abejonė, ar dėl privačių sutarčių sąlygų nevykdymo gali būti taikoma administracinė atsakomybė. Manytume, kad norint nustatyti tokią atsakomybę reikėtų nagrinėjamą reikalavimą įtvirtinti įstatyme kaip atskirą įsipareigojimą, o ne privačių sutarčių sąlygą. Nagrinėjant patį reikalavimą, pažymėtina, kad netgi atsižvelgiant į tai, kad Vyriausybės įgaliota institucija nustatys tik minimalius žemės produktų kiekius, abejojame, ar ši priemonė yra proporcinga nustatytam bendram tikslui – užtikrinti žemės ūkio paskirties žemės naudojimą racionaliai. Manome, kad efektyvią žemės ūkio veiklą gali indikuoti ne tik žemės ūkio produktų gamyba. Norėtume atkreipti dėmesį, kad, pavyzdžiui, pagal Reglamento Nr. 73/2009 2 straipsnio h punktą žemės ūkio paskirties žemės yra ne tik ariamoji žemė, bet ir daugiametės ganyklos arba daugiametės kultūros. Be to, pagal to paties straipsnio c punktą žemės ūkio veiklai priskiriama ne tik žemės ūkio produktų gamyba, auginimas, įskaitant derliaus nuėmimą, melžimas, gyvulių veisimas ir ūkinių gyvulių laikymas, bet ir geros agrarinės ir aplinkosaugos žemės būklės išlaikymas ([35]). Taigi mūsų manymu, susiaurinti žemės ūkio veiklos sampratą iki žemės ūkio produktų gamybos yra neproporcinga. Siūlytume apsvarstyti ir kitus kriterijus, apibūdinančius žemės ūkio veiklą.
Be to, kadangi šis reikalavimas yra ribojantis ūkinę komercinę veiklą, pagal Konstitucinio Teismo praktiką tokie ribojimai turėtų būti nustatomi tik įstatymu, o ne jį įgyvendinančiais teisės aktais (2008 m. gruodžio 4 d. nutarimas ir kiti). Taigi pagrindiniai kriterijai, kuriais remiantis bus nustatomi minimalūs produktų kiekiai, turėtų būti įtvirtinti įstatyme. Jeigu būtų apsispręsta matuoti žemės ūkio veiklą pagal pagaminamus žemės ūkio produktus, manytume, kad nustatant minimalius kiekius taip pat turėtų būti apsvarstytos ir pagrįstos išimtys, kai vis dėlto ūkininkas galėtų būti atleistas nuo pareigos kasmet gaminti žemės ūkio produktus (dėl nederliaus, ekonominių problemų, sveikatos sutrikimų ar pan.). Be to, manytume, kad 10 metų reikalavimas užsiimti žemės ūkio produktų gamyba turėtų būti suderintas su galimybe keisti žemės paskirtį (pagal Žemės įstatymo 24 straipsnį) ir gauti paramą, teikiamą pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 m. programos priemonę „Perėjimas prie ne žemės ūkio veiklos“. Taip pat norėtume atkreipti dėmesį, kad mūsų nuomone, savivaldybių administracijos nebūtų pajėgios tikrinti, ar žemės savininkai tinkamai vykdo žemės ūkio veiklą, o tokiai kontrolei atlikti labiau tinkama būtų Nacionalinė mokėjimų agentūra (kuri ir šiuo metu vykdo panašias funkcijas). Dėl Projekto 11 straipsnio 1 dalies. Pažymėtina, kad Projekto
remti kooperuotą šeimos ūkį, valdantį iki 500 ha žemės ūkio paskirties žemės. Norėtume atkreipti dėmesį, kad šis rengėjų pasiūlymas nesusijęs su pagrindiniais Projekto tikslais – užtikrinti sąžiningą konkurenciją ŽŪP žemės rinkoje, užkertant kelią spekuliacijoms, ir netgi prieštarauja vienam iš tikslų užkirsti kelią per didelei žemės koncentracijai.
Šis viešas interesas taip pat nėra niekaip pagrįstas aiškinamajame rašte, todėl nėra aišku, kodėl išskirtas būtent toks prioritetas, ir kaip Projekto 11 straipsnio 1 dalis dera su įstatymo 12 straipsniu, kuris nustato, kad valstybės parama taikoma įsigyjant ne daugiau kaip 300 ha žemės ūkio paskirties žemės. Siūlytume neįtraukti šio pasiūlymo į bendrą pakeitimų paketą, kuris susijęs su apribojimais ir sąlygomis įsigyti žemę („su saugikliais“). Atsižvelgti. 30. Europos teisės departamentas prie Teisingumo ministerijos (2014-03-25) Išnagrinėję Lietuvos Respublikos Seimo 2014 m. kovo 13 d. raštu pakartotinai pateiktą Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo Nr. IX‑1314 pakeitimo įstatymo projektą (toliau – Projektas) Nr. XIIP-1498(2) teikiame tas pačias pastabas, kurios buvo pateiktos ir Europos teisės departamento 2014 m. kovo 10 d. rašte Nr. NR‑207, kadangi į jas nebuvo atsižvelgta, bei teikiame papildomas pastabas dėl kai kurių naujausių pakeitimų. Dėl valstybės paramos įsigyjant žemės ūkio paskirties žemę Projekto 3 straipsniu ir 11 straipsniu yra keičiamos nuostatos, susijusios su valstybės parama įsigyjant žemės ūkio paskirties žemę. Atkreipiame dėmesį, kad pagal
teikiama išimtinė valstybės pagalba, naudojama valstybinės žemės ūkio paskirties žemės pirkimui skirtoms paskoloms, yra leidžiama tik iki 2013 m. gruodžio 31 d. Manome, kad nurodytos Projekto nuostatos turėtų būti atitinkamai pakeistos.
Dėl draudimo užsieniečiams įsigyti žemės tam tikrose teritorijose Pirmajame Projekto variante 6 straipsnio 2 dalyje buvo nurodyta, kad tik Lietuvos Respublikos piliečiams ir Lietuvoje registruotiems ir veikiantiems juridiniams asmenims leidžiama įsigyti pasienio ruožams priskirtinos žemės. Atnaujintame Projekte prie draudžiamų teritorijų taip pat priskirtos ir Baltijos jūros ir Kuršių marių pakrantės 7 km. pločio ruožo žemė. Nekartodami Europos teisės departamento 2014 m. kovo 10 d. išvados Nr. NR‑207 pažymime, kad ir šių papildomai nustatytų teritorijų įsigijimo visiškas uždraudimas kitų ES valstybių narių subjektams yra nepagrįstas ir neproporcingas. Dėl draudimo perleisti žemę ne mažiau kaip 5 metų Naujajame Projekto variante 8 straipsnio 6 dalyje nustatyti įsipareigojimai sumažinti nuo 10 metų iki 5 metų. Atsižvelgdami į prieš tai pateiktas Europos teisės departamento pateiktas pastabas, norėtume pažymėti, kad laikomės nuomonės, kad pagrindinis Projekto tikslas turėtų būti racionalus žemės ūkio paskirties žemės naudojimas (žemės pirkimo spekuliacijoms užkirsti gali būti priimamos kitos, efektyvesnės ir mažiau ribojančios priemonės – pavyzdžiai pateikti ankstesniame Europos teisės departamento rašte). Siekiant įgyvendinti šį tikslą turėtų būti koncentruojamasi į tinkamos žemės ūkio veiklos konkrečiame sklype kontrolę, o ne į savininkų kaitą (juk net savininkui nesikeičiant konkrečią žemę tam tikru laikotarpiu galėtų valdyti ir žemės ūkio veiklą vykdyti skirtingi nuomininkai). Atitinkamai manome, kad draudimas perleisti žemę yra nepagrįstas ir neproporcingas. Atsižvelgti. 31. Lietuvos Respublikos Specialiųjų tyrimų tarnyba (2014-04-01) Dėl Projekto Nr. XIIP-1498(2) teikiame šias pastabas:
Nr. XIIP-1498(2) siūlomo įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje ir 8 straipsnio 1 dalyje vartojama formuluotė žemės ūkio paskirties žemės, turinčios ypatingą reikšmę Lietuvos Respublikos ūkiui.
Iš Projekto Nr. XIIP-1498(2) lieka neaišku, ar minėta formuluotė reiškia, kad visa žemės ūkio paskirties žemė turi ypatingą reikšmę Lietuvos Respublikos ūkiui, ar tik tam tikri žemės ūkio paskirties žemės sklypai. Kadangi pagal Projekto Nr. XIIP-1498(2) 8 straipsnį žemės ūkio paskirties žemės sklypų, turinčių ypatingą reikšmę Lietuvos Respublikos ūkiui įsigijimui bus reikalingi specialūs leidimai (Projekto Nr. XIIP-1498(2) priėmimo atveju), siekiant išvengti dviprasmiškumų siūlytume Projektą Nr. XIIP-1498(2) konkretizuoti (pavyzdžiui, tuo atveju, jeigu žemės ūkio paskirties žemės, turinčios ypatingą reikšmę Lietuvos Respublikos ūkiui statusas bus suteikiamas tik tam tikriems žemės ūkio paskirties žemės sklypams, siūlytume Projektu Nr. XIIP-1468(2) nustatyti tokių žemės sklypų kriterijus). Pritarti
Specialiųjų tyrimų tarnyba (2014-04-01)
juridiniams asmenims – akcinėms bendrovėms nustatomas žemės ūkio paskirties žemės įsigijimui taikomas ploto apribojimas. Atsižvelgdami į Įstatymo tikslus manytume, kad svarstytina, ar toks apribojimas neturėtų būti taikomas ir kitų teisinių formų juridiniams asmenims. Pritarti
Specialiųjų tyrimų tarnyba (2014-04-01)
straipsnio 6 dalimi numatoma, kad asmuo, kuriam išduotas leidimas įsigyti nuosavybes teise žemės ūkio paskirties žemės sklypą, žemės pirkimo-pardavimo sutartyje privalo įsipareigoti neperleisti šio sklypo kitiems asmenims ne mažiau kaip 5 metus nuo jo įsigijimo dienos, taip pat įsipareigoti ne mažiau kaip 5 metus nuo žemės sklypo įsigijimo dienos gaminti žemės ūkio produkciją, kurios minimalų kiekį vienam hektarui žemės nustato Vyriausybės įgaliota institucija.
Asmuo, pažeidęs nurodytus įsipareigojimus, atsako Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka. Specialiųjų tyrimų tarnybos nuomone, iš minėtų nuostatų lieka neaišku, kaip ir kas kontroliuos, kad įsipareigojimas ne mažiau kaip 5 metus nuo žemės sklypo įsigijimo dienos gaminti žemės ūkio produkciją, kurios minimalų kiekį vienam hektarui žemės nustato Vyriausybės įgaliota institucija bus tinkamai vykdomas, taip pat tokio įsipareigojimo nevykdymo padariniai. Pritarti
(2014-04-01)
Projekto Nr. XIIP-1498(2) 4 straipsnio ir 8 straipsnio 2 ir 7 dalių nuostatų santykis: Pagal Projekto Nr. XIIP-1498(2) 8 straipsnio 8 dalies nuostatas įsigyjant didesnį kaip 10 ha žemės sklypą paveldėjimo ir nuosavybės teisės atkūrimo būdais, taip pat atvejais, kai žemės savininkas (ar sutuoktiniai kaip bendraturčiai) nuosavybės teise priklausančią žemę perleistų savo sūnui ar dukrai, nebūtų taikomas Projekto Nr. XIIP-1498(2) 8 straipsnio 2 dalyje nustatymas reikalavimas gauti leidimą. Tačiau pagal Projekto Nr. XIIP-1498(2) 4 straipsnio nuostatas tokį žemės sklypą gali įsigyti tik nustatytus reikalavimus atitinkantys asmenys. Šiuo atveju lieka neaišku, kaip šioje situacijoje turėtų būti sprendžiamas žemės sklypo įsigijimo klausimas: ar norintis įgyti žemės sklypą asmuo privalėtų įgyti atitinkamus gebėjimus; ar neįgijus atitinkamų kriterijų būtų leidžiama įgyti ne didesnį kaip 10 ha žemės sklypą, ar pan.
Apibendrindama aukščiau išdėstytą, Specialiųjų tyrimų tarnyba mano, kad Projektų Nr. XIIP-1587 ir Nr. XIIP-1498(2) dalis nuostatų yra pernelyg abstrakčios ir neatskleidžia jų įgyvendinimo principų ir tvarkos. Taip pat dalis nuostatų gali būti interpretuojamos (aiškinamos ir taikomos) dviprasmiškai, todėl turėtų būti tikslinamos. Atkreipiame dėmesį, kad Specialiųjų tyrimų tarnyba nevertino Projektais Nr. XIIP-1587 ir Nr. XIIP-1498(2) siūlomo teisinio reglamentavimo atitikties Lietuvos Respublikos
ir kitų suinteresuotų asmenų pasiūlymai: Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Išvadų rengėjų nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę Str. Str. d. P. 1. [email protected] (2014-02-19) Pagal Įstatymo 10 str. l dalį žemės sklypo bendraturčiai turi pirmumo teisę (CK 4.79) įsigyti parduodamą žemės dalį. Pagal asmeninę patirtį noriu pažymėti, kad bendraturčiai siekdami gauti aukščiausią kainą, bendraturčiui norinčiam pirkti siūlomą žemės dalį, nepristato vadinamo svetimo (trečiojo asmens) pirkėjo, pagal kurio sutikimą pirkti šią dalį ir buvo nustatyta pardavimo kaina. Manau, kad būtina numatyti teisinę užkardą, kad pardavėjai negalėtų pasinaudoti tokiais "statytiniais," nes nėra teisinių priemonių, kaip vėliau patikrinti įvykusio pardavimo teisėtumą (įvertinant realiai vykstančius sandorius ir dalinai atsiskaitymus "grynaisiais"). Siūlau panagrinėti tokių pardavimų teisines aplinkybes. Nepritarti. Pasiūlymas nesusijęs su šiuo įstatymo projektu – pasiūlymas keisti Civilinį kodeksą. 2. VšĮ Lietuvos laisvosios rinkos institutas (2014-02-26 Nr.
1.16-10) Lietuvos laisvosios rinkos institutas (toliau - LLRI) išnagrinėjo Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo jstatymo Nr. Xl-1314 pakeitimo jstatymo projektą (toliau – Projektas) ir teikia šias pastabas ir pasiūlymus. Projektas savo tikslu ir esme prieštarauja pamatinėms konstitucinėms nuostatoms Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (toliau - Konstitucija) yra įtvirtinta, jog Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva. Konstitucijos 47 straipsnyje yra nurodyti objektai, kurie priklauso valstybei išimtine nuosavybės teise - t.y. jie negali priklausyti privatiems subjektas. Žemės ūkio paskirties žemės nėra tarp šių objektų, dėl to galima pagrįstai teigti, jog žemės ūkio paskirties žemės valdymas, naudojimas ir disponavimas yra grindžiamas privačios nuosavybės teisės principais, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva. Projekte teigiama, jog žemės ūkio paskirties žemė yra Lietuvos nacionalinis turtas. Tai yra klaidinanti sąvoka. Nacionalinis valstybės turtas yra toks turtas, kuris išimtine teise priklauso valstybei. Šie objektai yra 5vardyti Konstitucijos 47 straipsnio pirmoje dalyje. Tai yra žemės gelmės, valstybinės reikmės vidaus vandenys, miškai, parkai, keliai, istorijos, archeologijos ir kultūros objektai. Šis sąrašas yra baigtinis ir negali būti aiškinamas plečiamai, nes pažeistų konstitucinę nuostatą, jog Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise. Tad pati įstatymo tikslo formuluotė, jog žemės ūkio paskirties žemė yra Lietuvos nacionalinis turtas, yra klaidinanti ir spekuliatyvi, kadangi prieštarauja pamatiniams Konstitucijos principams. Dėl to Projekto nuostatos, kurios kyla iš konstituciniams principams prieštaraujančios formuluotės, savo esme yra prieštaraujančios pačiai Konstitucijai.
Projekto nuostatos, kuriomis draudžiam įsigyti žemės ūkio paskirties žemės, yra diskriminacinės, pažeidžiančios teisėtus asmenų lūkesčius ir trukdys plėtotis asmenų iniciatyvai įstatymų leidėjas, apibrėždamas socialines grupes, kurios gali įsigyti nuosavybės teise žemės ūkio paskirties žemę, nustato diskriminacinius kriterijus. Fiziniams ir juridiniams asmenims, siekiantiems įgyti žemės ūkio paskirties žemę, nustatomas įpareigojimas ne mažiau nei 3 metus iki žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo sandorio sudarymo dienos būti vykdžiusiam ūkinę veiklą ir gaminusiam ne mažesnį už žemės ūkio ministro patvirtintą minimalų metinį dydį žemės ūkio produktų kiekį. Fiziniams asmenims taikomas papildomas išsilavinimo reikalavimas įsigyjant žemės ūkio paskirties žemę, o juridiniams - būti gavusiam pajamas iš ūkio produktų gamybos. Visų pirma, nėra pateikta argumentų, kodėl pasirinktas būtent 3 metų kriterijus, todėl 3 metų kriterijus vertintinas kaip subjektyvus, nepagestas ir dėl to prieštaraujantis pamatiniams teisėkūros principams. įpareigojimas fiziniam ir juridiniam asmeniui būti vykdžiusiam veiklą yra retrospektyvus, dėl to negalimas. Restrospektyvus reguliavimas, kuriuo įstatymų leidėjas nustato subjektams teises ir pareigas, kurias subjektas turėjo įvykdyti praeityje - šiuo atveju, būti vykdžiusiam žemės ūkio veiklą iki įstatymo įsigaliojimo - pažeidžia teisėtus asmenų lūkesčius. Įpareigojimas privačiam fiziniam ir juridiniam asmeniui būti vykdžiusiam tokio masto ūkinę veiklą, kuri atitiktų žemės ūkio ministro patvirtintas kvotas, taip pat yra retrospektyvus, nukreiptas atgal, į praeiti, ir teisinėje valstybėje nėra įmanomas. Fiziniams asmenims taikomas išsilavinimo reikalavimas vertintinas kaip diskriminacinis ir pažeidžiantis pamatines žmogaus teises ir laisves.
Kompetencijų kriterijus įprastai yra nustatomas asmenims, kurie nori užsiimti valstybės licencijuojama veikla, pvz., pacientų slauga ir gydymu, prekyba šaunamaisiais ginklais. Kompetencijų nustatymas yra taikomas išimtinėms veiklos sritims ir netgi tuo atveju yra diskutuotinas ribojimo pagrįstumas. Tad specialiųjų kvalifikacijų nustatymas fiziniams subjektams, siekiantiems Įsigyti žemės ūkio paskirties žemę, yra diskriminacinis ir nepagrįstas. Atkreiptinas ypatingas dėmesys į tai, jog juridiniams asmenims prieš Įsigyjant žemės ūkio paskirties žemę, keliamas reikalavimas Įrodyti savo ekonomini gyvybingumą. Pažymėtina, kad nėra pateikta kriterijų, kuriais remiantis bus sprendžiama, juridinis asmuo yra gyvybingas ar ne. Vertinimas neturint kriterijų yra subjektyvus, nepagrįstai išplečia viešųjų subjektų įgaliojimas privačių asmenų atžvilgiu. Viešosioms valdžios institucijoms suteikus Įgaliojimus nustatinėti privataus juridinio asmens ekonominį gyvybingumą iš esmės yra pažeidžiamas ūkinės veiklos laisvės principas bei nuosavybės teisė. Demokratinėje, teisinėje valstybėje negali būti tokia situacija, kuomet dėl valdžios institucijų sugalvotų subjektyvių ir nemotyvuotų kriterijų yra užkertamas kelias smulkiam ir vidutiniam verslui. Tokie pažeidimai laikytini ypač grubiais ir ribojančiais konstitucines savininkų teises. Visi išvardinti diskriminaciniai, pamatines konstitucines vertybes pažeidžiantys, retrospektyvūs ir dėl to galimai antikonstituciniai reguliavimai trukdys plėtotis asmenų privačiai iniciatyvai. LLRI nori atkreipti dėmesį l Konstitucinio Teismo (toliau - KT) doktriną, kuri saisto Įstatymų leidėją, rengianti bet kokios galios teisės aktus. 2009 m. spalio 8 d.
išaiškino, jog negalima situacija, kuomet valstybės ir savivaldybės institucijos ar jų pareigūnai priima sprendimus, kliudančius reikštis ir plėtotis asmenų iniciatyvai, jeigu ji nėra žalinga visuomenei. Nėra prielaidų, jog galimybė laisvai disponuoti žemės ūkio paskirties žeme būtų žalinga visuomenei. Jeigu Įstatymų leidėjas nemato tame naudos, ar nauda jam nėra akivaizdi, tai negali būti priežastis varžyti asmens teisės verstis ūkine veikla. Galimybė laisvai disponuoti privačia nuosavybe yra naudinga visuomenei. Valstybė turi būti suinteresuota geriausiu, produktyviausiu, daugiausiai naudos atnešančiu išteklių disponavimu. Kuo daugiau reguliavimų ir ribojimų patiria individas, norintis Įsigyti žemę, tuo mažiau galimybių, jog žemės nuosavybę įsigys būtent tas individas, kuris geba ja naudotis geriausiai, produktyviausiai ir racionaliausiai. Būtent racionalus žemės naudojimas yra ir vienas iš Projekto rengėjų tikslų. Nėra jokio pagrindo teigti, kad vieni piliečiai, įsigydami žemės ūkio paskirties žemę, ją naudos prasčiau ar mažiau racionaliai, nei kiti. Tad skatinama atkreipti dėmesį l reguliavimų diskriminacinį pobūdį, prieštaravimą konstitucinėms nuostatoms bei KT doktrinai. Įpareigojimo subjektams
ūkio produktų gamybai yra antikonstitucinis ir itin žalingas Projekto 2 straipsnio 3 dalyje nurodytas imperatyvas žemės ūkio paskirties žemę įsigijusiems subjektams jos neperleisti 10 metų, o projekto 4 straipsniu yra numatomas įpareigojimas naudoti žemę 10 metų žemės ūkio produktų gamybai. Tai reiškia, jog 10 metų įmonė negalės negaminti žemės ūkio produkcijos. Gamybos apimtis ir mastą nustatys Žemės ūkio ministerija. Už šių nuostatų pažeidimą bus taikoma administracinė atsakomybė bei baudos nuo 5 iki 10 tūkstančių litų. Įpareigojimas išlaikyti įsigytą žemę nuosavybėje 10 metų grubiai prieštarauja ekonominės veiklos efektyvumui.
Galimi atvejai, kuomet žmogus, padaręs netinkamą investicinį sprendimą ir nebegalėdamas konkrečios žemės panaudoti efektyviai, visuomenei naudingai, bus įpareigotas išlaikyti šią žemę. Tai reiškia, kad kitam savininkui, kuris potencialiai gali šią nuosavybę panaudoti geriau, bus užkirstas kelias tai padaryti. Minėta nuostata yra pažeidžiama pamatinė konstitucinė vertybė šalies ūkį grįsti privačios nuosavybės teise ir ūkine laisve. Reikalavimai gaminti tiek produkcijos, kiek nustato valdžia, yra pamatinių konstitucinių laisvių pažeidimas. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, LLRI siūlo iš principo peržiūrėti Projektą ir atsisakyti Konstitucijai ir Konstitucinio Teismo doktrinai prieštaraujančių Įstatymų nuostatų, ribojančių pamatines asmens laisves ir teises. Pritarti (patobulinta)
įstaigų pasiūlymai: negauta. 5. Subjektų, turinčių įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, pasiūlymai: Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Išvadų rengėjų nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę Str. Str. d. P. 1. Seimo narė A. Stancikienė (2014-03-24)5 Argumentai: Įstatymo projekto nuostatos papildomos nurodant, kad juridinis asmuo, norintis įsigyti žemės ūkio paskirties žemę turi pateikti deklaraciją ir ne mažiau kaip penkerius metus žemę naudojąs žemės ūkio produkcijos gamybai. Pasiūlymas:
Siūlau įstatymo 5 straipsnį pakeisti ir jį išdėstyti taip:
„5 straipsnis. Reikalavimai juridiniams asmenims, pageidaujantiems nuosavybės teise įsigyti
žemės ūkio paskirties žemės 1.
Juridiniai asmenys gali įsigyti žemės ūkio paskirties žemę nuosavybės teise tik jeigu jie atitinka Lietuvos pasirinktos europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus iriki žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo sandorio dienos ne mažiau kaip trejus penkerius paskutinius metus naudoja žemės ūkio paskirties žemę Lietuvoje žemės ūkio produkcijos gamybai, yra mokėję mokesčius ir pateikę deklaraciją, kaip nurodyta 7 straipsnio 10 dalyje. 2. Asmenys, nurodyti šio straipsnio 1 dalyje, gali įsigyti žemės ūkio paskirties žemę toje savivaldybėje, kurioje yra registruota juridinio asmens buveinė, arba gretimoje savivaldybėje, jei ji ribojasi su turimu ar norimu įsigyti ( nuomoti ) sklypu. 3. Juridinio asmens, kuris yra akcinė bendrovė, įsigyjamo (įsigyjamų) žemės ūkio paskirties žemės, kaip turinčios ypatingą reikšmę Lietuvos Respublikos ūkiui, sklypo (sklypų) vertė sudaro bendrovės atskirąjį kapitalo rezervą, kurio neleidžiama akcionuoti t.y. neleidžiama jo verte formuoti ir didinti bendrovės įstatinį kapitalą. 4. Juridiniam asmeniui, kuris yra akcinė bendrovė, kartu su susijusiais asmenimis taikomas įsigyjamo žemės ūkio paskirties žemės bendro maksimalaus 500 ha kiekio ribojimas. 5. Šio straipsnio 3 dalies reikalavimas taip pat taikomas reorganizuojant kitos juridinės formos bendrovę į akcinę bendrovę. 6. Jeigu juridinį asmenį, nuosavybės teise valdantį žemės ūkio paskirties žemę, pageidauja įsigyti kitas fizinis ar juridinis asmuo, tokiam įsigijimui taikomi atitinkamiems asmenims šio įstatymo nustatyti reikalavimai žemės ūkio paskirties žemės įsigijimui.“ Nepritarti. Konstitucinio įstatymo reguliavimo dalykas. 2. Seimo narė A. Stancikienė (2014-03-24)8 Argumentai:
Pasiūlymas: Siūlau įstatymo 8 straipsnį pakeisti ir jį išdėstyti taip:
„8. straipsnis. Leidimų įsigyti žemės ūkio paskirties žemę išdavimo tvarka
1.
Žemės ūkio paskirties žemės, turinčios ypatingą reikšmę Lietuvos Respublikos ūkiui, sklypui įsigyti reikalingas specialus leidimas. 2. Leidimą privalo gauti asmuo, pageidaujantis įsigyti tiek žemės, kad kartu su susijusiais asmenimis bendras jų iš valstybės ir kitų asmenų įsigytos žemės ūkio paskirties žemės plotas Lietuvoje taptų didesnis kaip
straipsnio 2 dalyje nurodytas asmuo su prašymu išduoti leidimą žemės ūkio paskirties sklypui įsigyti turi kreiptis į Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – Nacionalinė žemės tarnyba), kartu pateikdamas šio įstatymo 7 straipsnio 10 dalyje nurodytą deklaraciją apie susijusius asmenis kartu su savivaldybės rekomendacija, pažymą iš Valstybės saugumo departamento ir Valstybinės mokesčių inspekcijos, jei yra užsienio subjektas, ir kitusleidimų išdavimo tvarkoje nustatytus dokumentus. 4. Leidimų išdavimo tvarką nustato Vyriausybė. 5. Gavusi prašymą leisti įsigyti nuosavybės teise žemės ūkio paskirties žemės sklypą, Nacionalinė žemės tarnyba Vyriausybės nustatyta tvarka jį išnagrinėja ir, nustačiusi, kad planuojamas sklypo įsigijimo sandoris atitiks šio Įstatymo nustatytas sąlygas ir kitų teisės aktų nustatytus apribojimus ar draudimus, priima sprendimą dėl leidimo išdavimo. 6. Asmuo, kuriam išduotas leidimas įsigyti nuosavybes teise žemės ūkio paskirties žemės sklypą, žemės pirkimo-pardavimo sutartyje privalo įsipareigoti neperleisti šio sklypo kitiems asmenims ne mažiau kaip 5 10 metus nuo jo įsigijimo dienos, taip pat įsipareigoti ne mažiau kaip 5 10 metus nuo žemės sklypo įsigijimo dienos gaminti žemės ūkio produkciją, kurios minimalų kiekį vienam hektarui žemės nustato Vyriausybės įgaliota institucija. Asmuo, pažeidęs nurodytus įsipareigojimus, atsako Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka. 7.
dalies nuostata netaikoma, kai žemė įgyjama paveldėjimo ir nuosavybės teisės atkūrimo būdais, taip pat kai žemės savininkas (ar sutuoktiniai kaip bendraturčiai) nuosavybės teise priklausančią žemę perleidžia savo sūnui ar dukrai. 8. Nacionalinės žemės tarnybos sprendimas dėl leidimo įsigyti nuosavybės teise žemės sklypą įstatymų nustatyta tvarka išdavimo ar neišdavimo gali būti skundžiamas teismui.“ Nepritarti. Konstitucinio įstatymo reguliavimo dalykas. 3. Seimo narė A. Stancikienė (2014-03-18)925 Argumentai:
Įstatymo projekto 9 straipsnyje numatoma kas turi pirmumo teisę įsigyjant žemės ūkio paskirties žemę. Nurodant asmenis ir veiklas, kurios turi pirmenybę, reikėtų tokią galimybę suteikti ir ūkiams, kurie vysto ekologinį ūkį. Pasiūlymas: Siūlau įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 5 punktą pakeisti ir jį išdėstyti taip: „5) jaunieji ūkininkai iki 40 metų, Ūkininko ūkio įstatymo nustatyta tvarka įregistravę ūkininko ūkį ir naudoję ne mažesnį kaip 1 ha žemės sklypą žemės ūkio veiklai ne mažiau kaip metus arba vystantys ekologinio ūkio plėtrą, naudojantys sėjomainos įvairovę smulkiame ar vidutiniame ūkyje;“ Nepritarti. Darbo grupės nuomonė. 4. Seimo narė A. Stancikienė (2014-03-24)7 Argumentai:
Siūloma papildyti 7 straipsnį, numatant pateikti papildomą informaciją deklaracijoje, kai pageidaujama įsigyti žemės ūkio paskirties žemės. Pasiūlymas: Siūlau įstatymo 7 straipsnį pakeisti ir jį išdėstyti taip:
„7 straipsnis. Maksimalus įsigyjamos nuosavybės teise
žemės ūkio paskirties žemės plotas
asmenys gali įsigyti tiek žemės, kad bendras jų iš valstybės įgytos žemės ūkio paskirties žemės plotas nebūtų didesnis kaip 300 ha. 2. Asmuo ar susiję asmenys gali įsigyti tiek žemės, kad bendras jiems priklausantis iš valstybės ir kitų asmenų įgytos žemės ūkio paskirties žemės plotas nebūtų didesnis kaip
asmenimis laikomi sutuoktiniai, taip pat tėvai (įtėviai) su jų nepilnamečiais vaikais (įvaikiais).
Šiame straipsnyje apibrėžiant fizinio asmens ryšius su juridiniais asmenimis, sutuoktiniai arba tėvai (įtėviai) ir jų nepilnamečiai vaikai (įvaikiai) laikomi susijusiais su juridiniu asmeniu, jeigu bent vienas iš sutuoktinių arba tėvų (įtėvių) ir jų nepilnamečių vaikų (įvaikių) yra susijęs su šiuo juridiniu asmeniu. 4. Susijusiais asmenimis laikomi asmenys, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai (per kitą juridinį asmenį, kuriame turi balsų daugumą) turi balsų daugumą juridiniame asmenyje arba tiesiogiai ar netiesiogiai daro lemiamą įtaką juridiniam asmeniui, taip pat asmenys, kurie valdo ne mažiau kaip 25 10 proc. juridinio asmens akcijų, dalių ar pajų. 5. Laikoma, kad asmuo tiesiogiai turi balsų daugumą juridiniame asmenyje, jeigu jis yra juridinio asmens ar kito juridinio asmens dalyvis, turintis ne mažiau kaip 1/2 balsų, suteikiančių teisę balsuoti juridinio asmens dalyvių susirinkime. 6. Laikoma, kad asmuo netiesiogiai turi balsų daugumą juridiniame asmenyje ar kitame juridiniame asmenyje, jeigu juridinis asmuo ar kitas juridinis asmuo, kuriame šis asmuo turi balsų daugumą, gali įgyvendinti šio straipsnio 5 dalyje išvardytas teises. 7. Laikoma, kad tiesiogiai daryti lemiamą įtaką juridiniam asmeniui gali asmuo, kuris:
1) naudodamasis savo turimomis teisėmis ar sutartimis gali skirti ar atšaukti juridinio asmens ar kito juridinio asmens vienasmenį ar kolegialų organą ar kolegialaus valdymo organo narių daugumą arba
2) yra juridinio asmens dalyvis ir pagal susitarimus dėl balsavimo teisės perleidimo, sudarytus su kitais dalyviais, turi ne mažiau kaip 1/2 balsų, suteikiančių teisę balsuoti juridinio asmens dalyvių susirinkime. 8.
8. Laikoma, kad asmuo daro netiesioginę lemiamą įtaką juridiniam asmeniui ar kitam juridiniam asmeniui, jeigu juridinis asmuo ar kitas juridinis asmuo, kuriame šis asmuo daro lemiamą įtaką, gali įgyvendinti šio straipsnio 7 dalyje išvardytas teises. 9. Susijusiais asmenimis taip pat laikomi juridiniai asmenys, kuriuose, kaip ir pageidaujančiame įsigyti žemės ūkio paskirties žemės juridiniame asmenyje, tas pats asmuo arba tie patys asmenys turi ne mažiau kaip 25 10 procentus 1/2 balsų (dalių , pajų), suteikiančių teisę balsuoti juridinio asmens dalyvių susirinkime. 10. Asmuo Subjektas, pageidaujantis įsigyti žemės ūkio paskirties žemės, iki žemės sklypo perleidimo sandorio sudarymo privalo užpildyti žemės ūkio paskirties žemės pirkėjo deklaraciją, patvirtinančią, kad sudarius žemės sklypo perleidimo sandorį asmens ir su juo susijusių asmenų turimos žemės plotas neviršys maksimalaus žemės ūkio paskirties žemės ploto dydžio, kurį asmuo ir su juo susiję asmenys kartu gali įsigyti pagal šio straipsnio 1 ir 2 dalis. Deklaracijojepateikiami duomenys apie įsigytą žemės kiekį bet kokia forma Lietuvoje iki šio įstatymo įsigaliojimo, lėšų kilmę, kokia žemės ūkio produkcija ir kokiu tikslu bus gaminama, ir privalo nurodyti investicijų ar ekonominės veiklos, kuri bus vykdoma, įgijus žemės ūkio paskirties žemę ar mišką, pobūdį ir sandorio finansavimo šaltinį.Jeigu sudaromas žemės sklypo perleidimo sandoris atitinkaPinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo 17 straipsnyje apibrėžtus požymius, pirkėjas žemės ūkio paskirties žemės pirkėjo deklaracijoje nurodo lėšų, už kurias įsigyjamas žemės sklypas, įsigijimo šaltinius. Žemės ūkio paskirties žemės pirkėjo deklaracijos formą, pildymo ir pateikimo taisykles nustato Vyriausybės įgaliota institucija.
Asmuo, įsigyjantis žemės ūkio paskirties žemę, atsako už žemės ūkio paskirties žemės pirkėjo deklaracijoje pateiktų duomenų teisingumą.Žemės sklypo perleidimo sandoris, sudarytas pažeidžiant šio įstatymo reikalavimus, laikomas niekiniu, o privačion nuosavybėn įsigytas didesnis negu šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytas žemės plotas pagal prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį teismo sprendimu paimamas ir perduodamas valstybės nuosavybėn. Valstybė Vyriausybės nustatyta tvarka asmeniui atlygina paimto žemės ploto žemės įsigijimo kainą arba vidutinę rinkos vertę, kurios dydis nustatomas pagal Žemės verčių zonų žemėlapius, jeigu vidutinė rinkos vertė yra mažesnė. 11. Šio straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatos taikomos sudarant žemės ūkio paskirties žemės sklypų perleidimo sandorius, išskyrus atvejus, kai žemė įgyjama paveldėjimo ir nuosavybės teisės atkūrimo būdais.“ Nepritarti. Nepritarti. Darbo grupės nuomonė. Konstitucinio įstatymo reguliavimo dalykas. 5. Seimo narė A. Stancikienė (2014-03-24)62 Argumentai:
Įstatymo projekte siūloma leisti fiziniams asmenims įsigyti žemę pasienio ruože ir Kuršių marių pakrantėje. Kuršių nerijos nacionalinis parkas, saugomos teritorijos, valstybiniai miškai yra Lietuvos nacionalinis fondas, turintis specialius reikalavimus dėl ūkinės veiklos, tame tarpe, kai kur ribojamas ir sklypų įsigijimas nuosavybės teise. Todėl siūlau pakeisti siūlomą projekte nuostatą. Pasiūlymas:
Siūlau įstatymo 6 straipsnio 2 dalį pakeisti ir ją išdėstyti taip: „2. Tik
leidžiama įsigyti pasienio ruožams priskirtos žemės, taip pat Baltijos jūros ir Kuršių marių pakrantės 7 km. pločio ruožo žemės.
Užsienio subjektai gali nuosavybės teise įsigyti žemę ir miškus, išskyrus valstybinę miško žemę, pajūrio juostos žemę, žemę ir miškus, esančius saugomose teritorijose irLietuvos Respublikos kadastro vietovėse, kurios ribojasi su užsienio valstybėmis – ne ES narėmis. „ Nepritarti. Konstitucinio įstatymo reguliavimo dalykas. 6. Seimo narė A. Stancikienė (2014-03-24)2 Argumentai:
Įstatymo projekte numatoma užsienio subjektams, atitinkantiems Lietuvos pasirinktos europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus, leisti įsigyti Lietuvoje žemės ūkio ir miškų paskirties žemę. Stojant į Europos Sąjungą ( ES ) dėl laisvo kapitalo judėjimo įsipareigojome tik ES šalims, bet ne transatlantinės integracijos kriterijus atitinkančioms šalims. Projekto nuostatas siūloma papildyti reikalavimais užsienio subjektams ir perkeliant nuostatą iš Konstitucinio įstatymo dėl žemės reformos įgyvendinimo, atkuriant nuosavybės teisę į žemę Lietuvos piliečiams. Pasiūlymas:
Siūlau įstatymo 2 straipsnį pakeisti ir jį išdėstyti taip: „2 Straipsnis.
Subjektai, kurie gali įsigyti žemės ūkio paskirties žemę nuosavybės teise 1.Žemės ūkio paskirties žemę šio įstatymo nustatytomis sąlygomis gali įsigyti šie fiziniai asmenys:
1) Lietuvos Respublikos piliečiai;
2) Lietuvos Respublikos įstatymus atitinkantys Europos Sąjungos valstybių narių ir valstybių Europos ekonominės erdvės susitarimo dalyvių piliečiai ir juridiniai asmenys,bent trejus metus gyvenantys ( ar veikiantys ) ir mokantys mokesčius Lietuvoje, kurie nekelia grėsmės Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui, suverenitetui ar teritorijos vientisumui, konstitucinei santvarkai, negali sukelti ypač sunkių pasekmių valstybės interesams, pavojaus žmonių gyvybei ir pateikę įrodymus dėlypatingų (finansinių, kultūrinių, giminystės, šeimos ir kilmės ) ryšių su Lietuva, vietos bendruomene;
3) Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytus Lietuvos pasirinktos europinės bei transatlantinės integracijos kriterijus atitinkančių kitų valstybių piliečiai, bent trejus metus gyvenantys Lietuvoje.
2.Teisę įsigyti žemės ūkio paskirties žemę Lietuvoje šio įstatymo nustatytomis sąlygomis ir tvarka turi šie juridiniai asmenys:
1) Lietuvoje registruoti ir veikiantys juridiniai asmenys – žemės ūkio produkcijos gamintojai, užsiimantys žemės ūkio produkcijos gamyba Lietuvos teritorijoje ir mokantys mokesčius ne mažiau kaip 5 metus;
2) Lietuvos fizinių arba juridinių asmenų steigiami juridiniai asmenys, kurių steigimo dokumentuose nustatytas veiklos tikslas – žemės ūkio produkcijos gamyba;
3) 2) Europos Sąjungos valstybių narių, Europos ekonominės erdvės susitarimo dalyvių taip pat Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytus Lietuvos pasirinktos europinės bei transatlantinės integracijos kriterijus atitinkančių valstybiųfizinių ir juridinių asmenų Lietuvoje steigiami juridiniai asmenys,užsiimantys žemės ūkio produkcijos gamyba Lietuvos teritorijoje ir mokantys mokesčius ne mažiau kaip 5 metus, kurių steigimo dokumentuose nustatytas veiklos tikslas – žemės ūkio produkcijos gamyba. 3.
Respublikos įstatymų nustatytų Lietuvos pasirinktos europinės bei transatlantinės integracijos kriterijų neatitinkančiųtys valstybių užsienio subjektamsi žemės ūkio paskirties žemės nuosavybės teise įsigyti neleidžiama. 3. 4. Žemės ūkio paskirties žemė ir miško paskirties žemė gali būti parduodama ar kitaip perduodama privačios nuosavybės teise subjektams, tik baigus atkurti nuosavybės teises bei žemės reformą toje kadastro vietovėje įstatymų nustatyta tvarka. “ Nepritarti. Konstitucinio įstatymo reguliavimo dalykas. 7. Seimo narė A. Stancikienė (2014-03-24)13 Argumentai:
Įstatymo projektą siūlau papildyti 13 straipsniu, numatant kurios institucijos ir kaip įgyvendins šio įstatymo priežiūrą. Pasiūlymas: Siūlau įstatymą papildyti 13 straipsniu ir jį išdėstyti taip:
„13 straipsnis. Šio įstatymo įgyvendinimo priežiūra. 1.
įstatymo įgyvendinimą prižiūri Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba, Specialiųjų tyrimų tarnyba,Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas, Žemės ūkio ministerija ir Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos:
norinčių įsigyti žemę, miškus, lėšų kilmę iki šio įstatymo įsigaliojimo ir po jo;
išduodami leidimai, ar deklaracijoje pateikti duomenys atitinka tikrovę;
3) Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas – tikrina ar užsienio subjektai, norintys įsigyti žemę, atitinka šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalį, tikrina ar sandoriai atitinka valstybės interesus, ar planuojami, įgyvendinami sandoriai nekelia grėsmės teritorijos vientisumui bei nacionaliniam saugumui, atitinkamai tikrina deklaracijoje pateiktus duomenis ir išduoda pažymas;
4) Žemės ūkio ministerija - kontroliuoja Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atliekamas funkcijas, užtikrina fondo, kuris įstatymų numatyta tvarka valstybės vardu perka žemę, finansavimą. Sukauptą informaciją apie žemės ūkio paskirties žemės ir miškų įsigijimo nuosavybės teise įgyvendinamą ūkinę veiklą teikia Seimui;
komisijos darbą, leidimų išdavimą, kaupia visą šiame straipsnyje nurodytų institucijų turimą informaciją ir ją talpina informaciniame fonde, įgyvendina šio įstatymo 5 str. nuostatas;
ministerijos teikia visą reikiamą informaciją.“ Nepritarti. Konstitucinio įstatymo reguliavimo dalykas. 8. Seimo narė A.
Seimo narė A. Stancikienė (2014-03-24)4 Argumentai: Įstatymo projekte numatoma, kad žemės ūkio paskirties žemės gali įsigyti fiziniai asmenys, kurie trejus metus nuolat gyvena Lietuvoje, moka valstybinę kalbą ir turi profesinių įgūdžių. Šias nuostatas siūloma praplėsti nustatant, kad fiziniai asmenys turi mokėti Lietuvoje mokesčius, pateikti deklaraciją ir gauti prie savivaldybių sudarytos komisijos rekomendaciją. Tokiu būdu, norima į šį procesą įjungti vietines bendruomenes, specialistus, ūkininkus ir, tuo pačiu, sumažinti krūvį Nacionalinei žemės tarnybai. Pasiūlymas:
Siūlau įstatymo 4 straipsnį pakeisti ir jį išdėstyti taip:
„4. straipsnis. Reikalavimai fiziniams asmenims, pageidaujantiems nuosavybės teise įsigyti
žemės ūkio paskirties žemės sklypą
paskirties žemę nuosavybės teise gali įsigyti šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nurodyti fiziniai asmenys, atitinkantys tokius reikalavimus:
1) iki žemės ūkio paskirties žemės sklypo įsigijimo sandorio sudarymo dienos bent trejus paskutinius metus nuolat gyvena Lietuvoje, moka mokesčius Lietuvos teritorijoje ir vykdo žemės ūkio veiklą sklypą nuomodamas, ar nuosavybės teise turimame kitame sklype;
2) moka valstybinę kalbą;
3) turi ūkininkavimui reikalingų profesinių įgūdžių ir kompetencijos;
4) tenkina šio įstatymo nustatytus valdomos žemės ūkio paskirties žemės ribojimus;
5) pateikia deklaraciją, atitinkančią 7 straipsnio 10 dalies nuostatas;
6) pateikia savivaldybės administracijos direktoriaus sudarytos komisijos ( iš savivaldybės administracijos atstovo (-ų), vietos bendruomenės atstovo, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, Aplinkos ministerijos regiono pagal žemės buvimo vietą aplinkos apsaugos departamento ir savivaldybėje veikiančių žemės savininkus ir (ar) žemės ūkio veiklą vykdančius asmenis vienijančių savivaldos organizacijų atstovų) rekomendaciją. 2.
mokančiu lietuvių kalbą, jeigu jis: a) lietuvių kalbos mokėsi Lietuvos bendrojo lavinimo mokykloje ir turi tai patvirtinantį dokumentą;
b) yra užsienietis, baigė lietuvių kalbos kursus, išlaikė valstybinės kalbos egzaminą ir turi Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotos institucijos nustatytus kalbos mokėjimo reikalavimus patvirtinantį dokumentą. 3. Asmuo laikomas turintis ūkininkavimui reikalingų profesinių įgūdžių ir kompetencijos, jeigu jis turi praktinio ūkininkavimo patirties ir turi įregistravęs ūkininko ūkį, arba turi praktinio ūkininkavimo patirties ir žemės ūkio išsimokslinimo diplomą arba dokumentą, patvirtinantį profesinį pasirengimą ūkininkauti.“ Nepritarti. Konstitucinio įstatymo reguliavimo dalykas. 9. Seimo narys A.Mitrulevičius (2014-04-07)72 Argumentai: siekiant išsaugoti šiuo metu veikiančių žemės ūkio bendrovių, įkurtų akcijų (dalių, pajų) pagrindu vykdomos veiklos ir vykdomų bei suplanuotų pradėti vykdyti per
principą ir siekiant teisinio aiškumo. Pasiūlymas: Papildyti įstatymo projekto 7 straipsnio 2 dalį ir jį išdėstyti taip: „2. Asmuo ar susiję asmenys gali įsigyti tiek žemės, kad bendras jiems priklausantis iš valstybės ir kitų asmenų įgytos žemės ūkio paskirties žemės plotas nebūtų didesnis kaip 500 ha. Šioje dalyje nustatyti reikalavimai netaikomi įsigyjant šiuo metu priklausantį ir nuomojamą žemės plotą žemės ūkio bendrovėms, įkurtoms akcijų (dalių, pajų) įnašo pagrindu ir šiuo metu vykdančioms pieno ir mėsos gamybos veiklą, gaunančioms nemažiau kaip 50% pajamų iš vykdomos veiklos“. Nepritarti. Siūloma pritarti Seimo narių B.Paužos, V. Kamblevičiaus, J. Kondroto ir K. Starkevičiaus pasiūlymui šiuo klausimu. 10. Seimo nariai B.Pauža, V. Kamblevičius, J. Kondrotas, K. Starkevičius (2014-04-10) Argumentai:
Vyriausybės programos įgyvendinimo prioritetinėse priemonėse numatoma sudaryti palankias sąlygas gyvulininkystės sektoriaus plėtrai.
Dabartiniu metu atskiroms žemės ūkio bendrovėms ir ūkininkams kyla aktuali problema, kaip išlaikyti jau turimas gyvulių bandas dėl žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo ploto apribojimo ir dėl to, kad praktiškai nėra galimybių sudaryti ilgalaikes žemės nuomos sutartis. Žemdirbiai, deklaruojantys pievas ir ganyklas, turi laikyti ūkinius gyvūnus, įregistruotus Ūkinių gyvūnų registre, todėl tikslinga būtų žemės įsigijimą ir naudojimą gyvulininkystės ūkiuose susieti su sutartinių galvijų skaičiumi. Pasiūlymas:
Pakeisti Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo 4 straipsnio 2 dalį ir ją išdėstyti taip: „2. Asmuo ar susiję asmenys gali įsigyti tiek žemės, kad bendras jiems priklausantis iš valstybės ir kitų asmenų įgytos žemės ūkio paskirties žemės plotas nebūtų didesnis kaip 500 ha. Šis ribojimas netaikomas, jeigu žemė įsigyjama gyvulininkystei plėtoti ir įsigytos žemės kiekis neviršija hektarų, tenkančių vienam asmens laikomam sąlyginiam gyvuliui, skaičiaus (1 sąlyginis gyvulys/1ha). Jeigu asmens sąlyginių gyvulių skaičius sumažėja per paskutiniuosius 3 metus (išskyrus sumažėjimą dėl ne nuo asmens priklausančių aplinkybių) arba asmuo ketina perleisti šią žemę tretiesiems asmenims Valstybė įgyja teisę išpirkti viršijant 500 ha ploto ribą gyvulininkystei plėtoti pagal šį įstatymą įsigytą žemės plotą už vidutinę rinkos vertę, kurios dydis nustatomas pagal Žemės verčių zonų žemėlapius.“ Pritarti. 6. Seimo paskirtų papildomų komitetų, komisijų pasiūlymai:
Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Išvadų rengėjų nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę Str. Str. d. P. 1. Valstybės valdymo ir savivaldybių komitetas Negauta. 2. Teisės ir teisėtvarkos komitetas Negauta. 7.1.
7.1. Sprendimas: pritarti Komiteto išvadų rengėjų patobulintam įstatymo projektui ir komiteto išvadoms. PRIDEDAMA: Komiteto išvadų rengėjų parengtas įstatymo projektas. Komiteto išvadų rengėjai: Kazys Grybauskas Bronius Pauža Jonas Kondrotas Vytautas Kamblevičius Kazys Starkevičius [1] Minėtas Reisch sprendimas. [2] 2002 m. birželio 4 d. sprendimas Komisija prieš Portugaliją, C-367/98, taip pat minėto Reisch sprendimo 33 punktas. [3] Teisingumo Teismo sprendimas byloje Ospelt (C-452/01) 39 punktas. [4] 1999 m. birželio 1 d. Sprendimo Konle, C-302/97, Rink. p. I-3099, 40 punktas, minėto sprendimo Reisch ir kt. 33 punktas ir minėto sprendimo Ospelt 34 punktas. [5] 2007 m. kovo 6 d. sprendimas Placanica sujungtose bylose C−338/04, C−359/04 ir C−360/04. [6] 2012 m. lapkričio 8 d. Sprendimo Radziejewski, C‑461/11, dar nepaskelbto Rinkinyje, 29 punktas ir jame nurodyta teismo praktika. [7] 2011 m. kovo 10 d. Sprendimo Casteels, C‑379/09, Rink. p. I‑1379, 22 punktas ir jame nurodyta teismo praktika. [8] žr. 1997 m. lapkričio 27 d. Sprendimo Meints, C‑57/96, Rink. p. I‑6689, 44 punktą; 2005 m. liepos 7 d. Sprendimo Komisija prieš Austriją, C‑147/03, Rink. p. I‑5969, 41 punktą; 2009 m. rugsėjo 10 d. Sprendimo Komisija prieš Vokietiją, C‑269/07, Rink. p. I‑7811, 53 punktą. [9][9] Žr. 2010 m. kovo 16 d. Sprendimą Olumpique Lyonnais, C-325/08, Rink. p. I-2177, 38 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką. [10] Pagal analogiją žr. generalinio advokato Niilo Jaaskinen išvados byloje C-202/11 47 punktą. [11] Pagal analogiją žr. 2000 m. birželio 6 d. Sprendimo Roman Angonese, C-281/98, 43-45 puntus. [12] Šiuo klausimu žr. 2006 m. vasario 23 d. Sprendimo Van Hilten-van der Heijden, C‑513/03, Rink. p. I‑1957, 44 punktą. [13] Pagal analogiją žr. 2007 m. sausio 25 d. Sprendimo Festersen, C-370/05, 25 punktą. [14] 1999 m. birželio 1 d. Sprendimo Konle, C‑302/97, Rink. p. I‑3099, 40 punktas; minėto sprendimo Reisch ir kt. 33 punktas ir 2003 m. rugsėjo 23 d.
Sprendimo Ospelt ir Schlössle Weissenberg, C‑452/01, Rink. p. I‑9743, 34 punktas. [15] 2003 m. rugsėjo 23 d. Teisingumo Teismo sprendimas byloje C-452/01. [16] Atkreipiame dėmesį, kad Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 30 d. nutarime taip pat konstatavo, kad tokie reikalavimai, kad žemės ūkio paskirties įgijėjai patys ūkininkautų toje žemėje ar gyventų atitinkamoje vietovėje, kad būtų priversti pasirinkti kurią nors vieną iš pagal įstatymus galimų ūkininkavimo formų ir pan., nėra konstituciškai pagrįsti. [17] Sprendimo C-452/01 54 punktas. [18] Sprendimo C-452/01 53 punktas. [19] Sprendimo C-452/01 51-52 punktai. [20] Žinoma, reikėtų paminėti ir 1984 m. lapkričio 6 d. sprendimą Fearon, C-182/83, kuriame buvo nuspręsta, kad įsisteigimo laisvei neprieštarauja reikalavimas reziduoti perkamojoje žemėje arba šalia jos, tačiau pažymėtina, kad šioje byloje minėtas reikalavimas buvo nagrinėjamas esant specifinėms aplinkybėms ir tik įsisteigimo laisvės atžvilgiu. Šis reikalavimas nebuvo nagrinėjamas ekonominės veiklos (žemės ūkio) vykdymo atžvilgiu (laisvo paslaugų ir kapitalo judėjimo atžvilgiu) (žr. 2003 m. balandžio 3 d. generalinio advokato išvados Ospelt byloje (C-452/01) 127 punktą). [21] 2013 m. gegužės 8 d. Sprendimo Eric Libert ir kiti prieš Gouvernement flamand ir All Projects & Developments NV ir kt. prieš Vlaamse Regering, sujungtose bylose C-197/11 ir C-203/11, 42-43 punktas. [22] Minėto sprendimo 47 punktas. [23] Pagal analogiją žr. 2007 m. sausio 25 d. Sprendimo Festersen, C-370/05, 41 punktą. [24] „1. Šiame įstatyme nurodytiems asmenims neleidžiama įsigyti: <...> 3) teritorijų, skirtų ar rezervuotų krašto apsaugos reikmėms, žemės, taip pat teritorijų, kuriose žemės įsigijimas įstatymų ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų apribotas saugumo motyvais, žemės.“ [25] 2000 m. liepos 13 d.
Sprendimas C-423/98. [26] Pažymėtina ir tai, kad Lietuvos teisės aktuose vyrauja prezumpcija, kad užsienio subjektai, atitinkantys europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus, nekelia grėsmės nacionaliniam saugumui (pagal Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo įstatymą, Lietuvos Respublikos strateginė reikšmę nacionaliniam saugumui turinčių įmonių ir įrenginių bei kitų nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių įmonių įstatymas ir kt.). [27] Sprendimo 39 punktas. [28] 2003 m. rugsėjo 23 d. sprendimo Ospelt, C-452/01, 41 punktas ir jame nurodyta Teisingumo Teismo praktika bei 46 punktas. [29] 1999 m. birželio 1 d. sprendimo Konle, C-302/97, 44-49 punktai. [30] Prieš tai paminėta byla. [31] 1995 m. gruodžio 14 d. sprendimo Sanz de Lera, sujungtų bylų C-163/94, C-165/94 ir C-250/94, 28 punktas. [32] 2002 m. kovo 14 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimas. [33] Lithgow prieš United Kingdom, 1986 m., p. 120. [34] 2007 m. sausio 25 d. Sprendimo Festersen, C-370/05, 39 punktas. [35] 2010 m. spalio 14 d. sprendimas Landkreis Bad Durkheim, C-61/09, 38 punktas: „<...> aplinkybė, jog žemės plotai iš tikrųjų naudojami kaip ariama žemės arba daugiametės gamyklos, tačiau iš esmės skirti kraštovaizdžio priežiūrai ir aplinkos apsaugai, nėra kliūtis tam, kad tokie plotai būtų pripažinti žemės ūkio paskirties žeme, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 796/2004 2 straipsnio 1 ir 2 dalis“.