Lyginamasis variantas
2017 m. d. Nr. Vilnius
straipsnio pakeitimas Pakeisti 2.14 straipsnio 2 dalį ir ją išdėstyti taip:
„2. Jeigu nepilnamečio fizinio asmens tėvai neturi bendros nuolatinės gyvenamosios
vietos, tai nepilnamečio nuolatine gyvenamąja vieta laikoma to iš tėvų, su kuriuo nepilnametis daugiausia gyvena, abiejų tėvų nuolatinė gyvenamoji vieta, jeigu nepilnamečio tėvai nėra sudarę notariškai patvirtinto susitarimo dėl nepilnamečio gyvenamosios vietos nustatymo ir (arba) teismas nėra nustatęs nepilnamečio nuolatinės gyvenamosios vietos su vienu iš tėvų arba nepilnamečio gyvenamosios vietos jo abiejų tėvų nuolatinėse gyvenamosiose vietose pagal kintamą grafiką.“
Pakeisti 3.65 straipsnio 2 dalies 2 punktą ir jį išdėstyti taip: „2) nustatyti nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą ir tėvų globą su abiem tėvais, kai tėvai gyvena bendroje nuolatinėje gyvenamojoje vietoje, arba su abiem tėvais, kurie gyvena skirtingose nuolatinėse gyvenamosiose vietose, pagal kintamą grafiką, arba išimtiniais atvejais su vienu iš tėvų, kai tėvai gyvena skirtingose nuolatinėse gyvenamosiose vietose;“
Pakeisti 3.169 straipsnį ir jį išdėstyti taip:
„3.169 straipsnis. Vaiko gyvenamoji vieta ir tėvų globa tėvams gyvenant skyrium
nustatomaos tėvų notariškai patvirtinu susitarimu, kurio formos nesilaikymas daro susitarimą negaliojančiu. 2.
2Jei kyla ginčas tarp tėvų dėl vaiko gyvenamosios vietos ir tėvų globos nustatymo,
kol tėvai nesudarys šios straipsnio 1 dalyje numatyto susitarimo, vaiko gyvenamoji vieta ir tėvų globa teismo sprendimu nustatoma su vienu iš tėvų abiem tėvais, gyvenančiais bendroje arba skirtingose nuolatinėse gyvenamosiose vietose, pagal kintamą grafiką laikotarpiais ne trumpesniais nei viena savaitė ir ne ilgesniais nei vienas mėnuo, užtikrinant vaiko teisę turėti abu tėvus vienodą laiko tarpą ir abiejų tėvų lygias teises ir lygias pareigas dalyvauti vaiko ugdyme, auklėjime ir priežiūroje. Kol tėvai nesudaro šios straipsnio 1 dalyje numatyto susitarimo, tėvai įpareigojami turėti nuolatines gyvenamąsias vietas toje pačioje vietovėje (mieste, kaime, gyvenvietėje), kurioje yra vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta. Sudarę šios straipsnio 1 dalyje numatytą susitarimą tėvai bendru pareiškimu kreipiasi į teismą dėl teismo sprendimu nustatytos vaikos gyvenamosios vietos pakeitimo pagal sudarytą susitarimą. 3. Vaiko gyvenamoji vieta ir tėvų globa teismo sprendimu nustatoma su vienu iš tėvų tik išimtiniais atvejais ir tik laikinai, kai vaiko gyvenamosios vietos ir tėvų globos nustatymas su abiem tėvais arba abiejų tėvų nuolatinėse gyvenamosiose vietose pagal kintamą grafiką iš esmės prieštarauja vaiko interesams. 4. Pasikeitus aplinkybėms ar vienam iš tėvų, su kuriuo vienasmeniškai arba drauge su kitu tėvu buvo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta ir tėvų globa, vienam iš tėvų pradėjus gyventi su kitu asmeniu, atidavus vaiką auginti ir gyventi kartu su kitais asmenimis, antrasis iš tėvų gali reikšti pakartotinį ieškinį dėl vaiko gyvenamosios vietos ir tėvų globos nustatymo. 4 straipsnis. Įstatymo įgyvendinimas Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir jos įgaliotos institucijos per 3 mėnesius nuo šio įstatymo paskelbimo parengia ir priima šio įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus. 5 straipsnis. Įstatymo įsigaliojimas Šis įstatymas įsigalioja 2018 m. sausio 1 d.
Skelbiu šį Lietuvos Respublikos Seimo priimtą įstatymą. Respublikos Prezidentas Teikia: Seimo narys Naglis Puteikis
Lyginamasis variantas
2017 m. d. Nr. Vilnius
straipsnio pakeitimas Pakeisti 2.14 straipsnio 2 dalį ir ją išdėstyti taip:
„2. Jeigu nepilnamečio fizinio asmens tėvai neturi bendros nuolatinės gyvenamosios
vietos, tai nepilnamečio nuolatine gyvenamąja vieta laikoma to iš tėvų, su kuriuo nepilnametis daugiausia gyvena, abiejų tėvų nuolatinė gyvenamoji vieta, jeigu nepilnamečio tėvai nėra sudarę notariškai patvirtinto susitarimo dėl nepilnamečio gyvenamosios vietos nustatymo ir (arba) teismas nėra nustatęs nepilnamečio nuolatinės gyvenamosios vietos su vienu iš tėvų arba nepilnamečio gyvenamosios vietos jo abiejų tėvų nuolatinėse gyvenamosiose vietose pagal kintamą grafiką.“
Pakeisti 3.65 straipsnio 2 dalies 2 punktą ir jį išdėstyti taip: „2) nustatyti nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą ir tėvų globą su abiem tėvais, kai tėvai gyvena bendroje nuolatinėje gyvenamojoje vietoje, arba su abiem tėvais, kurie gyvena skirtingose nuolatinėse gyvenamosiose vietose, pagal kintamą grafiką, arba išimtiniais atvejais su vienu iš tėvų, kai tėvai gyvena skirtingose nuolatinėse gyvenamosiose vietose;“
Pakeisti 3.169 straipsnį ir jį išdėstyti taip:
„3.169 straipsnis. Vaiko gyvenamoji vieta ir tėvų globa tėvams gyvenant skyrium
nustatomaos tėvų notariškai patvirtinu susitarimu, kurio formos nesilaikymas daro susitarimą negaliojančiu. 2.
2Jei kyla ginčas tarp tėvų dėl vaiko gyvenamosios vietos ir tėvų globos nustatymo,
kol tėvai nesudarys šios straipsnio 1 dalyje numatyto susitarimo, vaiko gyvenamoji vieta ir tėvų globa teismo sprendimu nustatoma su vienu iš tėvų abiem tėvais, gyvenančiais bendroje arba skirtingose nuolatinėse gyvenamosiose vietose, pagal kintamą grafiką laikotarpiais ne trumpesniais nei viena savaitė ir ne ilgesniais nei vienas mėnuo, užtikrinant vaiko teisę turėti abu tėvus vienodą laiko tarpą ir abiejų tėvų lygias teises ir lygias pareigas dalyvauti vaiko ugdyme, auklėjime ir priežiūroje. Sudarę šios straipsnio 1 dalyje numatytą susitarimą tėvai bendru pareiškimu kreipiasi į teismą dėl teismo sprendimu nustatytos vaikos gyvenamosios vietos pakeitimo pagal sudarytą susitarimą. 3. Vaiko gyvenamoji vieta ir tėvų globa teismo sprendimu nustatoma su vienu iš tėvų tik išimtiniais atvejais ir tik laikinai, kai vaiko gyvenamosios vietos ir tėvų globos nustatymas su abiem tėvais arba abiejų tėvų nuolatinėse gyvenamosiose vietose pagal kintamą grafiką iš esmės prieštarauja vaiko interesams. 4. Pasikeitus aplinkybėms ar vienam iš tėvų, su kuriuo vienasmeniškai arba drauge su kitu tėvu buvo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta ir tėvų globa, vienam iš tėvų pradėjus gyventi su kitu asmeniu, atidavus vaiką auginti ir gyventi kartu su kitais asmenimis, antrasis iš tėvų gali reikšti pakartotinį ieškinį dėl vaiko gyvenamosios vietos ir tėvų globos nustatymo. 4 straipsnis. Įstatymo įgyvendinimas Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir jos įgaliotos institucijos iki šio įstatymo įsigaliojimo parengia ir priima šio įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus. 5 straipsnis. Įstatymo įsigaliojimas Šis įstatymas, išskyrus šio įstatymo 4 straipsnį, įsigalioja 2018 m. sausio 1 d. Skelbiu šį Lietuvos Respublikos Seimo priimtą įstatymą. Respublikos Prezidentas Teikia: Seimo narys Naglis Puteikis
rengimą paskatinusios priežastys, parengto projekto tikslai ir uždaviniai Šiuo metu Civilinis kodeksas numato praktiką, kai išsiskyrus tėvams vaikas turi gyventi būtinai tik su vienu iš jų, tačiau toks reglamentavimas skatina besiskiriančių pusių teisinius karus dėl vaikų, kurie paverčiami šių karų „trofėjais“. Tiek šie procesai, tiek jų rezultatai daro didžiulę žalą ir vaikams, kurie traumuojami visam gyvenimui bei praranda galimybę bendrauti su vienu iš tėvų arba šis bendravimas labai nuskurdinamas, ir patiems tėvams. Tokia padėtis nesuderinama su Lietuvos ratifikuotoje Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijoje įtvirtinta vaiko teise turėti abu tėvus ir sudaro sąlygas pažeisti vieno iš tėvų teisę bendrauti su savo vaiku. Todėl šiuo įstatymo projektu siekiama įtvirtinti kitokį, vaiko interesus žymiai geriau atitinkantį, pasaulio praktikoje vertinamą ir gerus rezultatus duodantį problemos sprendimo būdą, kai užuot priskyrus vaiką kaip „trofėjų“ vienam iš tėvų, jam nustatoma abiejų tėvų globa. Toks sprendimas, kaip rodo pasaulio praktika, yra ne tik žymiai humaniškesnis vaiko atžvilgiu, bet ir mažina konfliktuojančių pusių priešpriešą, nes šeimos, kuriose nustatoma bendra abiejų tėvų globa, laikui bėgant suranda kompromisą, nes yra priverstos bendradarbiauti. Priešingai, kai vaiko globa nustatoma su vienu iš tėvų, konfliktas dėl vaikų laikui bėgant tik gilėja. Vaikas turi teisę turėti abu tėvus ir bendrauti su jais, todėl nesutarimo atveju turi būti preziumuojama lygybės pagrindu nustatyta kintama vaiko gyvenamoji vieta ir lygybės pagrindu nustatytas kintamas vaiko išlaikymas. Taip daroma Belgijoje, iš dalies Danijoje, Italijoje, Nyderlanduose. Pvz., Danijoje išimtinė vaiko gyvenamoji vieta su vienu iš tėvų ir vaiko globa vienam tėvui skiriama tik išimtiniais atvejais.
Nesutarimo atveju teismas nustato vaiko gyvenamąją vietą vaiko mokykloje, o tėvai įpareigojami gyventi ne toliau kaip 10 km nuo mokyklos. Vaikui gerai, tėvams – nelabai, tačiau jie visada gali susitarti. Toks ir yra tikslas. Belgijoje tėvai taip pat skatinami susitarti ir jų susitarimas visada turi viršenybę (išskyrus objektyvius atvejus, kai tai prieštarauja vaiko interesams). Jei tėvai nesusitaria, lygybės pagrindu nustatoma kintama vaiko gyvenamoji vieta ir kiekvienas tėvas vaiką išlaiko tuomet, kai vaikas gyvena su juo. Dviejų namų atsiradimas vaikams nesukelia tiek problemų, kiek vieno iš tėvų netektis. Teismas pagal įstatymą privalo pirmenybę teikti bendrai vaiko priežiūrai ir dvigubai gyvenamajai vietai. Gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų teismas nustato tik išimtiniais atvejais. Jei tėvai nesusitaria ir teismas nustato vaiko gyvenamąją vietą su abiem tėvais, pati skyrybų byla paliekama neužbaigta dalyje dėl vaiko gyvenamosios vietos ir išlaikymo, kol vaikas netampa pilnamečiu. Todėl jei vienas iš tėvų piktnaudžiauja ir pažeidinėja kito tėvo teisę rūpintis vaiku, pastarasis tėvas gali bet kuriuo metu kreiptis į teismą, kuris nedelsiant (per 2 savaites) pritaiko apsaugos priemones ir gali skirti tėvui, kurio teisės pažeidžiamos, išimtinę vaiko globą. Projekte atsižvelgiama į šią naujausią, pasiteisinusią praktiką toje dalyje, kur pirmenybė teikiama vaiko gyvenamosios vietos nustatymui su abiem tėvais, o ne su vienu iš jų. Seimo kanceliarijos užsakymu atliktame tyrime nustatyta, kad visose Europos Sąjungos šalyse, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Kanadoje ir kitose Vakarų valstybėse yra numatyta vaikų gyvenamoji vieta su abiem tėvais pagal kintamą grafiką kaip taisyklė, o ne išimtis.
Įvairiose valstybėse dviguba gyvenamoji vieta reglamentuojama skirtingai, tačiau esminis ir dažniausiai sutampantis požymis yra tokios formos gyvensenos atitikimas vaiko geriausiems interesams. Kai kuriose valstybėse, pavyzdžiui, Čekijoje ir Šveicarijoje, teismai neturi teisės nustatyti dvigubos gyvenamosios vietos priverstinai, kai tėvai nesusitaria, tačiau šis institutas įstatymuose įtvirtintas kaip galima susitarimo alternatyva. Vokietijoje teismai turi teisę tik padalinti tėvų valdžią kintamų terminų pagrindu. Kadangi į tėvų valdžios sampratą patenka ir teisė nustatyti vaiko gyvenamąją vietą, kintamas valdžios padalijimas įtvirtina ir galimybę nustatyti dvigubą gyvenamąją vietą. Jungtinėse Valstijose vaikai lieka gyventi tėvų namuose, kuriuose pakaitomis pagal kintamą grafiką gyvena tėvas arba motina. Airijoje teismai turi visišką diskrecijos teisę nustatyti dvigubą gyvenamąją vietą. Belgijoje ir Prancūzijoje dvigubos gyvenamosios vietos nustatymas teismų laikomas prioritetiniu sprendimu, kaip atitinkantis geriausius vaiko interesus. Danijoje be to, kad teismas nustato dvigubą gyvenamąją vietą, vienas iš tėvų, su kuriuo vaikas tuo metu gyvena, turi ir pareigą transportuoti vaiką, kad kitas tėvas (motina) pasinaudotų bendravimo su vaiku teise. Jungtinėje Karalystėje teismai priima dalijamosios gyvenamosios vietos įsakymus, kurių pagrindu vaikas po skyrybų gali pagal kintamą grafiką gyventi su kiekvienu iš tėvų. Kai Prancūzijoje tėvams nepavyksta susitarti dėl vaiko gyvenamosios vietos, teismas turi teisę priimti sprendimą, kad vaikas laikinai gyvena su abiem tėvais.
Pasibaigus terminui atsižvelgęs į aplinkybes teismas priima galutinį sprendimą dėl vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos, kuri gali ir toliau likti su abiem tėvais, jei tai atitinka geriausius vaiko interesus. Nors bendravimas su vaikais po skyrybų taip pat reglamentuojamas skirtingai, dažniausiai, jei tėvams nepavyksta susitarti, nustatyti bendravimo su vaiku tvarką yra teismo ar kitos kompetentingos institucijos prerogatyva (Belgija, Čekija, Danija ir kt.). Ispanijos teismų praktikoje bendravimas suprantamas kaip teisė ir kaip pareiga. Dėl bendravimo tėvai turi susitarti, o susitarimą turi sankcionuoti teisėjas. Kai nusprendžiama globą skirti abiem tėvams, jie prižiūri vaiką pakaitomis. Jungtinėje Karalystėje tėvams nesusitariant dėl bendravimo su vaiku teismas priima įsakymus, kurių gali būti keletas, priklausomai nuo asmenų, pareiškiančių norą matytis su vaiku. Švedijoje įstatymai nustato galimybę pasinaudoti vadinamaisiais pokalbiais dėl bendradarbiavimo, kurie organizuojami savivaldybėse, siekiant padėti tėvams, nesutariantiems dėl vaiko gyvenamosios vietos, globos ar kitų panašių klausimų, pasiekti kompromisą bendraujant. Iš aukščiau pateiktos informacijos matyti, kad tais atvejais, kai tėvai nesutaria, geriausius vaiko interesus atitinka vaiko gyvenamosios vietos nustatymas su abiem tėvais pagal kintamą grafiką. Belgijoje net buvo pastebėta, kad apie 25 procentus sumažėjo skyrybų, kai įsigaliojus įstatymui teismai pradėjo prioritetine tvarka nustatinėti vaikų gyvenamąją vietą su abiem tėvais pagal kintamą grafiką, kai tėvai nesutaria. Be to, nustatyta, kad tais atvejais, kai vaikų gyvenamoji vieta nustatoma su abiem tėvais pagal kintamą grafiką, konfliktas tarp tėvų palaipsniui mažėja ir net išnyksta, nes abu tėvai yra priversti susitarti.
Priešinga padėtis susidaro, kai tėvai iš anksto žino, jog vaikas bus paliktas tik su vienu iš jų, ir abu visomis priemonėmis siekia vaiko globos – dėl to konfliktas tik gilėja ir galiausiai tampa nebeišsprendžiamas, o dėl to labiausiai pažeidžiami vaikų interesai. Tačiau Lietuvoje šiuo metu nėra jokios galimybės nustatyti vaikų gyvenamąją vietą su abiem tėvais pagal kintamą grafiką net ir tais atvejais, kai tėvai sutaria ir to prašo teismo, todėl būtina priimti siūlomas pataisas, kurios užtikrintų vaiko pamatinę teisę turėti abu tėvus, nes būtent valstybė privalo garantuoti, jog vaikas visada turės tėvą ir motiną net ir tada, kai tėvai nesutaria. Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijoje yra įtvirtinta vaiko teisė turėti abu tėvus, o tėvų teisės yra lygios. Jeigu būtų neužtikrinta asmens įstatyminė teisė, būtų nepaisoma ir visuotinai pripažinto bendrojo teisės principo ubi ius, ibi remedium – jeigu yra kokia nors teisė (laisvė), turi būti ir jos gynimo priemonė. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendime išaiškino, kad tokia teisinė situacija, kai kuri nors asmens teisė ar laisvė negali būti ginama, taip pat ir teismine tvarka, nors pats asmuo mano, kad ši teisė ar laisvė yra pažeista, pagal Konstituciją yra neįmanoma. Pažymėtina, kad šeimai iširus susitarimas dėl vaikų turi būti pasiektas pačioje konflikto pradžioje, kai tai įmanoma, o ne po daugelį metų trukusio teisminio karo, kurio realiai niekas nelaimi ir negali laimėti, o labiausiai nukenčia šio karo „trofėjus“ – vaikas. Europos Žmogaus Teisių Teismas byloje Malec v. Lenkija (bylos Nr. 28623/12) išaiškino, kad bendravimo tvarkos vykdymo sunkumai iškilo dėl tėvų tarpusavio priešiškumo, dėl kurio vaikas vis labiau nenorėjo bendrauti su tėvu.
Nors teismas atsižvelgė į tai, kad ginčai dėl bendravimo ir gyvenamosios vietos nustatymo savo prigimtimi yra labai sudėtingi visiems, ir tikrai valdžios įstaigoms nelengva užtikrinti tokių teismo sprendimų vykdymą, kai vienas arba abu tėvai nenori bendradarbiauti, tačiau išsiskyrusių tėvų nenoras bendradarbiauti nėra pagrindas atleisti valdžios įstaigas nuo jų pozityvių prievolių, kylančių iš Konvencijos 8 straipsnio. Priešingai, tai įpareigoja valdžios įstaigas imtis visų priemonių sutaikyti tėvus, atsižvelgiant į nepaprastai svarbius vaiko interesus (žr. Z. v. Lenkija, Nr. 34694/06, § 75, 2010 m. balandžio 20 d.; G.B. v. Lietuva, Nr. 36137/13, § 93,
straipsnį dėl bendravimo su vaiku tvarko neįvykdymo, nurodė, kad tėvai turi teisę reikalauti priemonių, kurios leistų jiems bendrauti su vaikais, o valdžios įstaigos privalo užtikrinti tokias priemones (žr. Hokkanen v Suomija, 1994 m. rugsėjo 23 d. § 55, A serija Nr. 299‑A ir Cristescu v. Rumunija, Nr. 13589/07, § 57,
vaiko ir atskirai gyvenančio tėvo santykiams (žr. Kuppinger v. Vokietija, Nr. 62198/11, § 102,
prieš tėvų interesus (žr. Płaza v. Lenkija, Nr. 18830/07, § 71, 2011 sausio 25 d.).
Apibendrinant tai, kas išdėstyta, šio įstatymo projekto tikslas – nutraukti žalingą, vaiko ir tėvų teises bei interesus pažeidžiančią skyrybų praktiką ir įtvirtinti tinkamesnį, vaiko interesus geriau atitinkantį, Europos Sąjungos ir kitų Vakarų šalių praktikoje pripažintą problemos sprendimo būdą, t. y. iš esmės spręsti klausimą dėl vaiko teisės turėti abu tėvus juos priverčiant susitarti dėl vaiko gyvenamosios vietos ir bendravimo tvarkos, nes priešingu atveju pagal įstatymą bus nustatyta vaiko gyvenamoji vieta su abiem tėvais pagal kintamą grafiką, o tėvais bus įpareigoti gyventi toje pačioje vietovėje, kol nesusitars. 2. Įstatymo projekto iniciatoriai (institucija, asmenys ar piliečių įgalioti atstovai) ir rengėjai:
Projektą inicijuoja Seimo narys Naglis Puteikis, į kurį šiuo klausimu kreipėsi asociacija „Tėvų ir vaikų gynybos sąjunga“, gindama vaikų geriausius interesus ir tėvų lygias teises auginti vaikus. 3. Kaip šiuo metu reglamentuojami įstatymo projekte aptarti teisiniai santykiai Šiuo metu CK 3.169 straipsnis nustato, kad kai tėvas ir motina gyvena skyrium, vaiko gyvenamoji vieta nustatoma tėvų susitarimu. Jei kyla ginčas tarp tėvų dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, vaiko gyvenamoji vieta teismo sprendimu nustatoma su vienu iš tėvų. LR CK ir teismų praktika užprogramuoja teisminius karus šeimose, nes skyrybų atveju vaikas priskiriamas vienam iš tėvų, kuris kartu gauna didesnę turto dalį. Vaiko gyvenamoji vieta vienu metu pas abu tėvus negalima pagal CK net ir tais atvejais, kai abu tėvai dėl to susitaria. Vaiko gyvenamosios vietos nustatymas su vienu iš tėvų realiai neužtikrina CK 3.170 straipsnyje nustatytos skyrium gyvenančio tėvo ar motinos teisės bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant, skatina tėvų konfliktus, ypač turtinius, nes gyvenamosios vietos nustatymas kartu suponuoja teisę gauti papildomas pajamas iš skyrium gyvenančio tėvo.
Lietuvos statistikos duomenimis, 94% visų skyrybų atvejų vaiko gyvenamoji vieta nustatoma su motina. Atitinkamai ir CK 2.14 straipsnis dėl nepilnamečių nuolatinės gyvenamosios vietos nustatymo numato tik galimybę gyventi su vienu iš tėvų. Taip pat ir CK 3.65 straipsnio 2 dalies 2 punktas nustato laikinąsias priemones vaiko gyvenamosios nustatymui tik su vienu iš tėvų. 4. Kokios siūlomos naujos teisinio reguliavimo nuostatos ir kokių teigiamų rezultatų laukiama:
Siūloma papildyti CK 2.14 straipsnio 2 dalį, kad nepilnamečio nuolatinės gyvenamosios vietos nustatymas būtų susiję su teismo sprendimu nustatyti nuolatinę gyvenamąją vietą ne tik su vienu iš tėvų, o įrašant formuluotę – „su abiem tėvais arba abiejų tėvų nuolatinėse gyvenamosiose vietose pagal kintamą grafiką“. Taip pat siūloma papildyti CK 3.65 straipsnio nuostatas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, jo 2 dalies 2 punkte numatant ir galimybę nustatyti nepilnamečių gyvenamąją vietą ne tik su vienu iš tėvų, bet ir „su abiem tėvais arba abiejų tėvų nuolatinėse gyvenamosiose vietose pagal kintamą grafiką“. Taip pat siūloma pakeiti 3.169 straipsnį taip, kad kilus ginčui dėl gyvenamosios vietos nustatymo, vaiko gyvenamoji vieta nustatoma su abiem tėvais („pagal kintamą grafiką, užtikrinantį abiejų tėvų lygias teises ir pareigas dalyvauti vaiko ugdyme, auklėjime ir priežiūroje“), kol jie nesudarys sutarimo. Tėvai gali būti įpareigoti turėti nuolatines gyvenamąsias vietas toje pačioje vietovėje (mieste, kaime, gyvenvietėje).
Sudarius straipsnio 1 dalyje numatytą susitarimą, tėvai bendru pareiškimu kreiptųsi į teismą dėl teismo sprendimu nustatytos vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo pagal sudarytą susitarimą. Vaiko gyvenamoji vieta teismo sprendimu nustatoma su vienu iš tėvų tik išimtiniais atvejais, kai vaiko gyvenamosios vietos nustatymas su abiem tėvais arba abiejų tėvų nuolatinėse gyvenamosiose vietose pagal kintamą grafiką iš esmės prieštarauja vaiko interesams. Pasikeitus aplinkybėms ar vienam iš tėvų, su kuriuo vienasmeniškai arba drauge su kitu tėvu buvo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, vienam iš tėvų pradėjus gyventi su kitu asmeniu, atidavus vaiką auginti ir gyventi kartu su kitais asmenimis, antrasis iš tėvų gali reikšti pakartotinį ieškinį dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo. 5. Galimos neigiamos priimto įstatymo pasekmės ir kokių priemonių reikėtų imtis, kad jų būtų išvengta:
Priėmus įstatymą, neigiamų pasekmių nenumatoma. 6. Kokią įtaką įstatymas turės kriminogeninei situacijai, korupcijai: Projektas kriminogeninei situacijai tiesioginės įtakos neturės, galimai mažins korupcijos pavojų, nes skatins ne vienos iš šalių pergalę, o susitarimą. 7. Kaip įstatymo įgyvendinimas atsilieps verslo sąlygoms ir jo plėtrai:
Priimtas įstatymas verslo sąlygoms ir plėtrai įtakos neturės. 8. Įstatymo inkorporavimas į teisinę sistemą, kokius teisės aktus būtina priimti, kokius galiojančius teisės aktus reikia pakeisti ar pripažinti netekusiais galios: Priėmus įstatymo projektą, gali tekti tobulinti Civilinio proceso kodeksą, poįstatyminius teisės aktus. 9.
parengtas laikantis Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos, Teisėkūros pagrindų įstatymų reikalavimų, o įstatymo projekto sąvokos ir jas įvardijantys terminai įvertinti Terminų banko įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka: Įstatymo projektas parengtas laikantis nustatytų reikalavimų ir atitinka bendrinės lietuvių kalbos normas. 10. Ar įstatymo projektas atitinka Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas bei Europos Sąjungos dokumentus:
Įstatymo projektas neprieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatoms ir Europos Sąjungos socialinės apsaugos Reglamentams. 11. Jeigu įstatymui įgyvendinti reikia įstatymų lydimųjų aktų, – kas ir kada juos turėtų parengti, šių aktų metmenys: Įstatymo įgyvendinimui reikalingų lydimųjų teisės aktų nereikia. 12. Kiek biudžeto lėšų pareikalaus ar leis sutaupyti įstatymo įgyvendinimas (pateikiami įvertinimai artimiausiems metams ir tolesnei ateičiai):
Papildomų biudžeto lėšų projektas nepareikalaus. 13. Įstatymo projekto rengimo metu gauti specialistų vertinimai ir išvados: Specialistų vertinimų ir išvadų negauta. 14. Reikšminiai žodžiai, kurių reikia šiam projektui įtraukti į kompiuterinę paieškos sistemą, įskaitant reikšminius žodžius pagal Europos žodyną Eurovoc:
Nepilnamečiai, nuolatinė gyvenamoji vieta, gyvenamosios vietos nustatymas, laikinosios apsaugos priemonės. Teikia: Seimo narys Naglis Puteikis
rengimą paskatinusios priežastys, parengto projekto tikslai ir uždaviniai Šiuo metu Civilinis kodeksas numato praktiką, kai išsiskyrus tėvams vaikas turi gyventi būtinai tik su vienu iš jų, tačiau toks reglamentavimas skatina besiskiriančių pusių teisinius karus dėl vaikų, kurie paverčiami šių karų „trofėjais“. Tiek šie procesai, tiek jų rezultatai daro didžiulę žalą ir vaikams, kurie traumuojami visam gyvenimui bei praranda galimybę bendrauti su vienu iš tėvų arba šis bendravimas labai nuskurdinamas, ir patiems tėvams. Tokia padėtis nesuderinama su Lietuvos ratifikuotoje Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijoje įtvirtinta vaiko teise turėti abu tėvus ir sudaro sąlygas pažeisti vieno iš tėvų teisę bendrauti su savo vaiku. Todėl šiuo įstatymo projektu siekiama įtvirtinti kitokį, vaiko interesus žymiai geriau atitinkantį, pasaulio praktikoje vertinamą ir gerus rezultatus duodantį problemos sprendimo būdą, kai užuot priskyrus vaiką kaip „trofėjų“ vienam iš tėvų, jam nustatoma abiejų tėvų globa. Toks sprendimas, kaip rodo pasaulio praktika, yra ne tik žymiai humaniškesnis vaiko atžvilgiu, bet ir mažina konfliktuojančių pusių priešpriešą, nes šeimos, kuriose nustatoma bendra abiejų tėvų globa, laikui bėgant suranda kompromisą, nes yra priverstos bendradarbiauti. Priešingai, kai vaiko globa nustatoma su vienu iš tėvų, konfliktas dėl vaikų laikui bėgant tik gilėja. Vaikas turi teisę turėti abu tėvus ir bendrauti su jais, todėl nesutarimo atveju turi būti preziumuojama lygybės pagrindu nustatyta kintama vaiko gyvenamoji vieta ir lygybės pagrindu nustatytas kintamas vaiko išlaikymas. Taip daroma Belgijoje, iš dalies Danijoje, Italijoje, Nyderlanduose. Pvz., Danijoje išimtinė vaiko gyvenamoji vieta su vienu iš tėvų ir vaiko globa vienam tėvui skiriama tik išimtiniais atvejais.
Nesutarimo atveju teismas nustato vaiko gyvenamąją vietą vaiko mokykloje, o tėvai įpareigojami gyventi ne toliau kaip 10 km nuo mokyklos. Vaikui gerai, tėvams – nelabai, tačiau jie visada gali susitarti. Toks ir yra tikslas. Belgijoje tėvai taip pat skatinami susitarti ir jų susitarimas visada turi viršenybę (išskyrus objektyvius atvejus, kai tai prieštarauja vaiko interesams). Jei tėvai nesusitaria, lygybės pagrindu nustatoma kintama vaiko gyvenamoji vieta ir kiekvienas tėvas vaiką išlaiko tuomet, kai vaikas gyvena su juo. Dviejų namų atsiradimas vaikams nesukelia tiek problemų, kiek vieno iš tėvų netektis. Teismas pagal įstatymą privalo pirmenybę teikti bendrai vaiko priežiūrai ir dvigubai gyvenamajai vietai. Gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų teismas nustato tik išimtiniais atvejais. Jei tėvai nesusitaria ir teismas nustato vaiko gyvenamąją vietą su abiem tėvais, pati skyrybų byla paliekama neužbaigta dalyje dėl vaiko gyvenamosios vietos ir išlaikymo, kol vaikas netampa pilnamečiu. Todėl jei vienas iš tėvų piktnaudžiauja ir pažeidinėja kito tėvo teisę rūpintis vaiku, pastarasis tėvas gali bet kuriuo metu kreiptis į teismą, kuris nedelsiant (per 2 savaites) pritaiko apsaugos priemones ir gali skirti tėvui, kurio teisės pažeidžiamos, išimtinę vaiko globą. Projekte atsižvelgiama į šią naujausią, pasiteisinusią praktiką toje dalyje, kur pirmenybė teikiama vaiko gyvenamosios vietos nustatymui su abiem tėvais, o ne su vienu iš jų. Seimo kanceliarijos užsakymu atliktame tyrime nustatyta, kad visose Europos Sąjungos šalyse, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Kanadoje ir kitose Vakarų valstybėse yra numatyta vaikų gyvenamoji vieta su abiem tėvais pagal kintamą grafiką kaip taisyklė, o ne išimtis.
Įvairiose valstybėse dviguba gyvenamoji vieta reglamentuojama skirtingai, tačiau esminis ir dažniausiai sutampantis požymis yra tokios formos gyvensenos atitikimas vaiko geriausiems interesams. Kai kuriose valstybėse, pavyzdžiui, Čekijoje ir Šveicarijoje, teismai neturi teisės nustatyti dvigubos gyvenamosios vietos priverstinai, kai tėvai nesusitaria, tačiau šis institutas įstatymuose įtvirtintas kaip galima susitarimo alternatyva. Vokietijoje teismai turi teisę tik padalinti tėvų valdžią kintamų terminų pagrindu. Kadangi į tėvų valdžios sampratą patenka ir teisė nustatyti vaiko gyvenamąją vietą, kintamas valdžios padalijimas įtvirtina ir galimybę nustatyti dvigubą gyvenamąją vietą. Jungtinėse Valstijose vaikai lieka gyventi tėvų namuose, kuriuose pakaitomis pagal kintamą grafiką gyvena tėvas arba motina. Airijoje teismai turi visišką diskrecijos teisę nustatyti dvigubą gyvenamąją vietą. Belgijoje ir Prancūzijoje dvigubos gyvenamosios vietos nustatymas teismų laikomas prioritetiniu sprendimu, kaip atitinkantis geriausius vaiko interesus. Danijoje be to, kad teismas nustato dvigubą gyvenamąją vietą, vienas iš tėvų, su kuriuo vaikas tuo metu gyvena, turi ir pareigą transportuoti vaiką, kad kitas tėvas (motina) pasinaudotų bendravimo su vaiku teise. Jungtinėje Karalystėje teismai priima dalijamosios gyvenamosios vietos įsakymus, kurių pagrindu vaikas po skyrybų gali pagal kintamą grafiką gyventi su kiekvienu iš tėvų. Kai Prancūzijoje tėvams nepavyksta susitarti dėl vaiko gyvenamosios vietos, teismas turi teisę priimti sprendimą, kad vaikas laikinai gyvena su abiem tėvais.
Pasibaigus terminui atsižvelgęs į aplinkybes teismas priima galutinį sprendimą dėl vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos, kuri gali ir toliau likti su abiem tėvais, jei tai atitinka geriausius vaiko interesus. Nors bendravimas su vaikais po skyrybų taip pat reglamentuojamas skirtingai, dažniausiai, jei tėvams nepavyksta susitarti, nustatyti bendravimo su vaiku tvarką yra teismo ar kitos kompetentingos institucijos prerogatyva (Belgija, Čekija, Danija ir kt.). Ispanijos teismų praktikoje bendravimas suprantamas kaip teisė ir kaip pareiga. Dėl bendravimo tėvai turi susitarti, o susitarimą turi sankcionuoti teisėjas. Kai nusprendžiama globą skirti abiem tėvams, jie prižiūri vaiką pakaitomis. Jungtinėje Karalystėje tėvams nesusitariant dėl bendravimo su vaiku teismas priima įsakymus, kurių gali būti keletas, priklausomai nuo asmenų, pareiškiančių norą matytis su vaiku. Švedijoje įstatymai nustato galimybę pasinaudoti vadinamaisiais pokalbiais dėl bendradarbiavimo, kurie organizuojami savivaldybėse, siekiant padėti tėvams, nesutariantiems dėl vaiko gyvenamosios vietos, globos ar kitų panašių klausimų, pasiekti kompromisą bendraujant. Iš aukščiau pateiktos informacijos matyti, kad tais atvejais, kai tėvai nesutaria, geriausius vaiko interesus atitinka vaiko gyvenamosios vietos nustatymas su abiem tėvais pagal kintamą grafiką. Belgijoje net buvo pastebėta, kad apie 25 procentus sumažėjo skyrybų, kai įsigaliojus įstatymui teismai pradėjo prioritetine tvarka nustatinėti vaikų gyvenamąją vietą su abiem tėvais pagal kintamą grafiką, kai tėvai nesutaria. Be to, nustatyta, kad tais atvejais, kai vaikų gyvenamoji vieta nustatoma su abiem tėvais pagal kintamą grafiką, konfliktas tarp tėvų palaipsniui mažėja ir net išnyksta, nes abu tėvai yra priversti susitarti.
Priešinga padėtis susidaro, kai tėvai iš anksto žino, jog vaikas bus paliktas tik su vienu iš jų, ir abu visomis priemonėmis siekia vaiko globos – dėl to konfliktas tik gilėja ir galiausiai tampa nebeišsprendžiamas, o dėl to labiausiai pažeidžiami vaikų interesai. Tačiau Lietuvoje šiuo metu nėra jokios galimybės nustatyti vaikų gyvenamąją vietą su abiem tėvais pagal kintamą grafiką net ir tais atvejais, kai tėvai sutaria ir to prašo teismo, todėl būtina priimti siūlomas pataisas, kurios užtikrintų vaiko pamatinę teisę turėti abu tėvus, nes būtent valstybė privalo garantuoti, jog vaikas visada turės tėvą ir motiną net ir tada, kai tėvai nesutaria. Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijoje yra įtvirtinta vaiko teisė turėti abu tėvus, o tėvų teisės yra lygios. Jeigu būtų neužtikrinta asmens įstatyminė teisė, būtų nepaisoma ir visuotinai pripažinto bendrojo teisės principo ubi ius, ibi remedium – jeigu yra kokia nors teisė (laisvė), turi būti ir jos gynimo priemonė. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendime išaiškino, kad tokia teisinė situacija, kai kuri nors asmens teisė ar laisvė negali būti ginama, taip pat ir teismine tvarka, nors pats asmuo mano, kad ši teisė ar laisvė yra pažeista, pagal Konstituciją yra neįmanoma. Pažymėtina, kad šeimai iširus susitarimas dėl vaikų turi būti pasiektas pačioje konflikto pradžioje, kai tai įmanoma, o ne po daugelį metų trukusio teisminio karo, kurio realiai niekas nelaimi ir negali laimėti, o labiausiai nukenčia šio karo „trofėjus“ – vaikas. Europos Žmogaus Teisių Teismas byloje Malec v. Lenkija (bylos Nr. 28623/12) išaiškino, kad bendravimo tvarkos vykdymo sunkumai iškilo dėl tėvų tarpusavio priešiškumo, dėl kurio vaikas vis labiau nenorėjo bendrauti su tėvu.
Nors teismas atsižvelgė į tai, kad ginčai dėl bendravimo ir gyvenamosios vietos nustatymo savo prigimtimi yra labai sudėtingi visiems, ir tikrai valdžios įstaigoms nelengva užtikrinti tokių teismo sprendimų vykdymą, kai vienas arba abu tėvai nenori bendradarbiauti, tačiau išsiskyrusių tėvų nenoras bendradarbiauti nėra pagrindas atleisti valdžios įstaigas nuo jų pozityvių prievolių, kylančių iš Konvencijos 8 straipsnio. Priešingai, tai įpareigoja valdžios įstaigas imtis visų priemonių sutaikyti tėvus, atsižvelgiant į nepaprastai svarbius vaiko interesus (žr. Z. v. Lenkija, Nr. 34694/06, § 75, 2010 m. balandžio 20 d.; G.B. v. Lietuva, Nr. 36137/13, § 93,
straipsnį dėl bendravimo su vaiku tvarko neįvykdymo, nurodė, kad tėvai turi teisę reikalauti priemonių, kurios leistų jiems bendrauti su vaikais, o valdžios įstaigos privalo užtikrinti tokias priemones (žr. Hokkanen v Suomija, 1994 m. rugsėjo 23 d. § 55, A serija Nr. 299‑A ir Cristescu v. Rumunija, Nr. 13589/07, § 57,
vaiko ir atskirai gyvenančio tėvo santykiams (žr. Kuppinger v. Vokietija, Nr. 62198/11, § 102,
prieš tėvų interesus (žr. Płaza v. Lenkija, Nr. 18830/07, § 71, 2011 sausio 25 d.).
Apibendrinant tai, kas išdėstyta, šio įstatymo projekto tikslas – nutraukti žalingą, vaiko ir tėvų teises bei interesus pažeidžiančią skyrybų praktiką ir įtvirtinti tinkamesnį, vaiko interesus geriau atitinkantį, Europos Sąjungos ir kitų Vakarų šalių praktikoje pripažintą problemos sprendimo būdą, t. y. iš esmės spręsti klausimą dėl vaiko teisės turėti abu tėvus juos priverčiant susitarti dėl vaiko gyvenamosios vietos ir bendravimo tvarkos, nes priešingu atveju pagal įstatymą bus nustatyta vaiko gyvenamoji vieta su abiem tėvais pagal kintamą grafiką, o tėvais bus įpareigoti gyventi toje pačioje vietovėje, kol nesusitars. 2. Įstatymo projekto iniciatoriai (institucija, asmenys ar piliečių įgalioti atstovai) ir rengėjai:
Projektą inicijuoja Seimo narys Naglis Puteikis, į kurį šiuo klausimu kreipėsi asociacija „Tėvų ir vaikų gynybos sąjunga“, gindama vaikų geriausius interesus ir tėvų lygias teises auginti vaikus. 3. Kaip šiuo metu reglamentuojami įstatymo projekte aptarti teisiniai santykiai Šiuo metu CK 3.169 straipsnis nustato, kad kai tėvas ir motina gyvena skyrium, vaiko gyvenamoji vieta nustatoma tėvų susitarimu. Jei kyla ginčas tarp tėvų dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, vaiko gyvenamoji vieta teismo sprendimu nustatoma su vienu iš tėvų. LR CK ir teismų praktika užprogramuoja teisminius karus šeimose, nes skyrybų atveju vaikas priskiriamas vienam iš tėvų, kuris kartu gauna didesnę turto dalį. Vaiko gyvenamoji vieta vienu metu pas abu tėvus negalima pagal CK net ir tais atvejais, kai abu tėvai dėl to susitaria. Vaiko gyvenamosios vietos nustatymas su vienu iš tėvų realiai neužtikrina CK 3.170 straipsnyje nustatytos skyrium gyvenančio tėvo ar motinos teisės bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant, skatina tėvų konfliktus, ypač turtinius, nes gyvenamosios vietos nustatymas kartu suponuoja teisę gauti papildomas pajamas iš skyrium gyvenančio tėvo.
Lietuvos statistikos duomenimis, 94% visų skyrybų atvejų vaiko gyvenamoji vieta nustatoma su motina. Atitinkamai ir CK 2.14 straipsnis dėl nepilnamečių nuolatinės gyvenamosios vietos nustatymo numato tik galimybę gyventi su vienu iš tėvų. Taip pat ir CK 3.65 straipsnio 2 dalies 2 punktas nustato laikinąsias priemones vaiko gyvenamosios nustatymui tik su vienu iš tėvų. 4. Kokios siūlomos naujos teisinio reguliavimo nuostatos ir kokių teigiamų rezultatų laukiama:
Siūloma papildyti CK 2.14 straipsnio 2 dalį, kad nepilnamečio nuolatinės gyvenamosios vietos nustatymas būtų susiję su teismo sprendimu nustatyti nuolatinę gyvenamąją vietą ne tik su vienu iš tėvų, o įrašant formuluotę – „su abiem tėvais arba abiejų tėvų nuolatinėse gyvenamosiose vietose pagal kintamą grafiką“. Taip pat siūloma papildyti CK 3.65 straipsnio nuostatas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, jo 2 dalies 2 punkte numatant ir galimybę nustatyti nepilnamečių gyvenamąją vietą ne tik su vienu iš tėvų, bet ir „su abiem tėvais arba abiejų tėvų nuolatinėse gyvenamosiose vietose pagal kintamą grafiką“. Taip pat siūloma pakeiti 3.169 straipsnį taip, kad kilus ginčui dėl gyvenamosios vietos nustatymo, vaiko gyvenamoji vieta nustatoma su abiem tėvais („pagal kintamą grafiką, užtikrinantį abiejų tėvų lygias teises ir pareigas dalyvauti vaiko ugdyme, auklėjime ir priežiūroje“), kol jie nesudarys sutarimo. Sudarius straipsnio 1 dalyje numatytą susitarimą, tėvai bendru pareiškimu kreiptųsi į teismą dėl teismo sprendimu nustatytos vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo pagal sudarytą susitarimą.
Vaiko gyvenamoji vieta teismo sprendimu nustatoma su vienu iš tėvų tik išimtiniais atvejais, kai vaiko gyvenamosios vietos nustatymas su abiem tėvais arba abiejų tėvų nuolatinėse gyvenamosiose vietose pagal kintamą grafiką iš esmės prieštarauja vaiko interesams. Pasikeitus aplinkybėms ar vienam iš tėvų, su kuriuo vienasmeniškai arba drauge su kitu tėvu buvo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, vienam iš tėvų pradėjus gyventi su kitu asmeniu, atidavus vaiką auginti ir gyventi kartu su kitais asmenimis, antrasis iš tėvų gali reikšti pakartotinį ieškinį dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo. 5. Galimos neigiamos priimto įstatymo pasekmės ir kokių priemonių reikėtų imtis, kad jų būtų išvengta:
Priėmus įstatymą, neigiamų pasekmių nenumatoma. 6. Kokią įtaką įstatymas turės kriminogeninei situacijai, korupcijai: Projektas kriminogeninei situacijai tiesioginės įtakos neturės, galimai mažins korupcijos pavojų, nes skatins ne vienos iš šalių pergalę, o susitarimą. 7. Kaip įstatymo įgyvendinimas atsilieps verslo sąlygoms ir jo plėtrai:
Priimtas įstatymas verslo sąlygoms ir plėtrai įtakos neturės. 8. Įstatymo inkorporavimas į teisinę sistemą, kokius teisės aktus būtina priimti, kokius galiojančius teisės aktus reikia pakeisti ar pripažinti netekusiais galios: Priėmus įstatymo projektą, gali tekti tobulinti Civilinio proceso kodeksą, poįstatyminius teisės aktus. 9. Ar įstatymo projektas parengtas laikantis Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos, Teisėkūros pagrindų įstatymų reikalavimų, o įstatymo projekto sąvokos ir jas įvardijantys terminai įvertinti Terminų banko įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka:
Įstatymo projektas parengtas laikantis nustatytų reikalavimų ir atitinka bendrinės lietuvių kalbos normas. 10.
pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas bei Europos Sąjungos dokumentus: Įstatymo projektas neprieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatoms ir Europos Sąjungos socialinės apsaugos Reglamentams. 11. Jeigu įstatymui įgyvendinti reikia įstatymų lydimųjų aktų, – kas ir kada juos turėtų parengti, šių aktų metmenys:
Įstatymo įgyvendinimui reikalingų lydimųjų teisės aktų nereikia. 12. Kiek biudžeto lėšų pareikalaus ar leis sutaupyti įstatymo įgyvendinimas (pateikiami įvertinimai artimiausiems metams ir tolesnei ateičiai): Papildomų biudžeto lėšų projektas nepareikalaus. 13. Įstatymo projekto rengimo metu gauti specialistų vertinimai ir išvados:
Specialistų vertinimų ir išvadų negauta. 14. Reikšminiai žodžiai, kurių reikia šiam projektui įtraukti į kompiuterinę paieškos sistemą, įskaitant reikšminius žodžius pagal Europos žodyną Eurovoc: Nepilnamečiai, nuolatinė gyvenamoji vieta, gyvenamosios vietos nustatymas, laikinosios apsaugos priemonės. Teikia:
Seimo narys Naglis Puteikis
Vilnius Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas:
vietos, jie „įpareigojami turėti nuolatines gyvenamąsias vietas toje pačioje vietovėje (mieste, kaime, gyvenvietėje), kurioje yra vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta.“ Projekto nuostata kelia abejonių dėl jos atitikimo Konstitucijai. Konstitucijos 32 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta:
„Pilietis gali laisvai kilnotis ir pasirinkti gyvenamąją vietą
Lietuvoje, gali laisvai išvykti iš Lietuvos. Šios teisės negali būti varžomos kitaip, kaip tik įstatymu ir jeigu tai būtina valstybės saugumui, žmonių sveikatai apsaugoti, taip pat vykdant teisingumą“. Taigi piliečio teisė pasirinkti gyvenamąją vietą gali būti ribojama įstatymu tik esant kuriai nors iš Konstitucijoje nurodytų sąlygų: kai tai būtina valstybės saugumui, žmonių sveikatai apsaugoti, taip pat vykdant teisingumą.
Pastebėtina, kad Konstitucinis Teismas 2004 m. gruodžio 29 d. nutarime pažymėjo: „Konstitucijos 32 straipsnio nuostatos reiškia, kad tik pats pilietis turi teisę spręsti, kurioje Lietuvos Respublikos teritorijos vietoje jam būti, kada šią vietą palikti ir persikelti į kitą vietą, laisvai spręsti, kurią nuolatinę ar laikiną gyvenamąją vietą pasirinkti, taip pat apsispręsti, ar likti Lietuvoje, ar iš jos išvykti, bei teisę pasirinkti išvykimo laiką. <...> Pažymėtina ir tai, kad Konstitucijos 32 straipsnyje įtvirtintos teisės ir laisvės sudaro prielaidas įgyvendinti kai kurias kitas žmogaus teises ir laisves: teisę laisvai pasirinkti darbą bei verslą, teisę į nuosavybę, teisę į mokslą ir kt.“ Nurodytame nutarime Konstitucinis Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad teisė pasirinkti gyvenamąją vietą gali būti apribota, jeigu yra duomenų, kad asmenys gali padaryti pavojingus nusikaltimus, kai iškyla grėsmė konstitucinėms vertybėms. Tokiais atvejais gali būti nustatytos prevencinės priemonės šių asmenų elgesio kontrolei. Tačiau bet kokios priemonės turi būti būtinos ir proporcingos siekiamam tikslui, kurio negalima pasiekti kitu būdu. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad projekto nuostata, suvaržanti tėvų teisę pasirinkti gyvenamąją vietą, kol nebus pasiektas susitarimas dėl vaiko gyvenamosios vietos, neatitinka nė vienos iš Konstitucijoje nurodytų sąlygų, nėra būtina demokratinėje visuomenėje ir proporcinga siekiamam tikslui, todėl gali būti vertinama kaip galimai neatitinkanti Konstitucijos 32 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatų. 2. Projektu siūloma įtvirtinti naujus civilinės teisės institutus – „vaiko globos su abiem tėvais nustatymo“ ir „vaiko gyvenamosios vietos nustatymą pakaitom su abiem tėvais“. Projekto nuostatos diskutuotinos.
Pirma, neaiškus termino „tėvų globa“ turinys. Pastebėtina, kad pagal galiojančias Civilinio kodekso (toliau – CK) trečiosios knygos nuostatas tėvai savo vaikų atžvilgiu turi tėvų valdžią, kurios turinys nustatytas CK 3.155 straipsnio 2 dalyje. Tėvų valdžia apima vaiko priežiūrą, auklėjimą, išlaikymą, sąlygų visapusiškai ir harmoningai vaiko raidai sudarymą. Tėvai yra vaiko atstovai pagal įstatymą. Vaikui netekus tėvų ar vaiko tėvams apribojus tėvų valdžią, vaikui nustatoma globa ir skiriamas globėjas. Pagal CK 3.156 straipsnio, kuriame įtvirtinta tėvų valdžios lygybė, 2 dalį, tėvai turi lygias teises ir lygias pareigas savo vaikams tiek jiems esant santuokoje, tiek santuoką nutraukus, tiek tėvams gyvenant skyrium. Taigi net ir tuo atveju, kai nepilnametis gyvena su vienu iš tėvų, pagal įstatymą tėvų valdžią įgyvendina abu tėvai. Tėvų valdžia gali būti apribota tik teismo sprendimu. Atsižvelgiant į tai, manytume, kad „tėvų globos“ instituto įvedimas būtų perteklinis, be to, būtų neaiškus jo santykis su tėvų valdžios institutu. Siūlytume nuostatų dėl vaiko globos su abiem tėvais nustatymo atsisakyti. Antra, galiojantys įstatymai nenumato vaiko gyvenamosios vietos pakaitom su abiem tėvais. Pagal CK 3.169 straipsnio 2 dalį teismas gali nustatyti vaiko gyvenamąją vietą tik su vienu iš tėvų. Tačiau tai nereiškia, kad skyrium gyvenantys tėvai negali susitarti dėl vaiko gyvenamosios vietos pakaitom su abiem tėvais, nes įstatymai tokio susitarimo nedraudžia. Kita vertus, nesant įstatyminio reguliavimo dėl pakaitinės vaiko gyvenamosios vietos, tėvai, susitarę dėl pakaitinės vaiko gyvenamosios vietos, gali susidurti su kliūtimis. Pavyzdžiui, pagal Gyventojų registro įstatymą, Gyventojų registre nurodoma asmens gyvenamoji vieta. Nurodytas įstatymas nenustato, kad registre gali būti nurodytos dvi gyvenamosios vietos.
Taip pat būtų neaišku, kokia tvarka turėtų būti tokiais atvejais skiriama piniginė socialinė pašalpa pagal Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymą, nes pašalpos skyrimas priklauso ir nuo bendrai gyvenančių asmenų, įskaitant nepilnamečius vaikus, skaičiaus. Taigi įstatyme įtvirtinus galimybę nustatyti pakaitinę vaiko gyvenamąją vietą su abiem tėvais, reikėtų kartu pakeisti ir kitus įstatymus, kad šia teise galima būtų naudotis be papildomų kliūčių. Toliau pateikiamos pastabos dėl kitų projekto nuostatų konkrečiuose projekto straipsniuose. 3. Projekto 1 straipsniu siūloma pakeisti CK 2.14 straipsnio 2 dalį ir nustatyti, kad jeigu nepilnamečio fizinio asmens tėvai neturi bendros nuolatinės gyvenamosios vietos, nepilnamečio nuolatine gyvenamąja vieta laikoma abiejų tėvų nuolatinė gyvenamoji vieta. Taigi, pritarus projektui, nepilnametis galėtų turėti dvi nuolatines gyvenamąsias vietas. Tokia projekto nuostata nedera su CK 2.12 straipsnyje įtvirtinta nuolatinės gyvenamosios vietos samprata, nuolatinės gyvenamosios vietos instituto paskirtimi ir prieštarauja CK 2.12 straipsnio 3 dalies imperatyviai nuostatai, kad fizinis asmuo gali turėti tik vieną nuolatinę gyvenamąją vietą. Fizinio asmens nuolatinė gyvenamoji vieta reiškia asmens santykį su valstybe, šis institutas svarbus tarptautinei privatinei teisei, nes fizinio asmens teisinis statusas nustatomas vadovaujantis jo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teise. Tai, kad asmuo gyvena ne vienoje valstybėje nereiškia, jog jis turi ne vieną nuolatinę gyvenamąją vietą. Pagal CK 1.16 straipsnio 3 dalį, tokiais atvejais asmens nuolatine gyvenamąja vieta laikytina esanti toje valstybėje, su kuria asmuo labiausiai susijęs.[1] Atsižvelgiant į tai, siūlytina vertinamos nuostatos atsisakyti.
Be to, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, toliau projekte vietoj termino „nuolatinė gyvenamoji vieta“ turėtų būti vartojamas terminas
„gyvenamoji vieta“. 4. Projekto 2 straipsniu siūloma pakeisti CK 3.65
straipsnio 2 dalies 2 punktą ir nustatyti, kad santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės atveju teismas, atsižvelgdamas į sutuoktinių vaikų, taip pat į vieno sutuoktinio interesus, kol bus priimtas teismo sprendimas, gali taikyti laikinąją apsaugos priemonę – „nustatyti nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą ir tėvų globą su abiem tėvais, kai tėvai gyvena bendroje nuolatinėje gyvenamojoje vietoje, arba su abiem tėvais, kurie gyvena skirtingose nuolatinėse gyvenamosiose vietose, pagal kintamą grafiką, arba išimtiniais atvejais su vienu iš tėvų, kai tėvai gyvena skirtingose nuolatinėse gyvenamosiose vietose.“ Projekto nuostatos diskutuotinos. Pirma, keičiamos normos paskirtis yra užtikrinti, kad nutraukiant santuoką dėl sutuoktinio kaltės, būtų apsaugoti vaiko interesai. Jeigu tėvai gyvena kartu ir teismas neįpareigoja tėvų gyventi skyrium, nereikia nustatyti nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos su abiem tėvais. Todėl nuostatos dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo su abiem tėvais, kai tėvai gyvena toje pačioje gyvenamojoje vietoje, siūlytina atsisakyti. Antra, projektu siūloma nustatyti, kad tais atvejais, kai tėvai gyvena skirtingose gyvenamosiose vietose, teismas gali nustatyti nepilnamečio vaiko gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų tik išimtinais atvejais. Abejotina, ar tokia teismo diskreciją suvaržanti imperatyvi nuostata visada atitiktų vaiko geriausius interesus.
Pastebėtina, kad nutraukiant santuoką dėl sutuoktino kaltės, didelė tikimybė, kad vienas iš sutuoktinių smurtauja ar kitaip netinkamai elgiasi su šeimos nariais, todėl teismas turi turėti diskreciją nustatyti tinkamą laikinosios apsaugos priemonę, kad užtikrintų geriausius vaiko interesus. Atsižvelgiant į tai, projekto nuostata tobulintina. 5. Projekto 3 straipsniu siūloma pakeisti CK 3.169 straipsnį ir jame nustatyti privalomą notarinę formą tėvo ir motinos susitarimui dėl tėvų globos ir vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, kai tėvai gyvena skyrium. Siūlymas diskutuotinas. Neaišku, kokiu tikslu siūloma nustatyti tėvų susitarimui dėl vaiko gyvenamosios vietos privalomą notarinę formą. Pastebėtina, kad notaro pareiga tvirtinant sandorius yra užtikrinti, kad civiliniuose teisiniuose santykiuose nebūtų neteisėtų sandorių ir dokumentų. Manytina, kad aptariamu atveju svarbu būtų ne tik tai, kad sandoris (tėvų susitarimas) būtų teisėtas, bet ir kad jis atitiktų geriausius vaiko interesus. Pažymėtina, kad notaras neturi pareigos tvirtindamas sandorius užtikrinti geriausius vaiko interesus. Be to, jeigu notarui tokia pareiga ir būtų nustatyta, neturėdamas informacijos apie šeimą notaras negalėtų tinkamai įvertinti, ar susitarimas atitinka geriausius vaiko interesus. 6.
6Projekto 3 straipsniu siūloma CK 3.169 straipsnio 2 dalyje nustatyti,
kad „Jei kyla ginčas tarp tėvų dėl vaiko gyvenamosios vietos ir tėvų globos nustatymo, kol tėvai nesudarys šios straipsnio 1 dalyje numatyto susitarimo, vaiko gyvenamoji vieta ir tėvų globa teismo sprendimu nustatoma su abiem tėvais, gyvenančiais bendroje arba skirtingose nuolatinėse gyvenamosiose vietose, pagal kintamą grafiką laikotarpiais ne trumpesniais nei viena savaitė ir ne ilgesniais nei vienas mėnuo, <...>“, o šio straipsnio 3 dalyje nustatyti, kad „Vaiko gyvenamoji vieta ir tėvų globa teismo sprendimu nustatoma su vienu iš tėvų tik išimtiniais atvejais ir tik laikinai, kai vaiko gyvenamosios vietos ir tėvų globos nustatymas su abiem tėvais arba abiejų tėvų nuolatinėse gyvenamosiose vietose pagal kintamą grafiką iš esmės prieštarauja vaiko interesams.“ Projekto nuostatos kelia abejonių dėl jų atitikties Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijoje ir nacionalinėje teisėje įtvirtintam principui, kad bet kokie sprendimai dėl vaiko turi būti priimami atsižvelgiant į geriausius vaiko interesus. Šio principo turi laikytis tiek įstatymų leidėjas, tiek teismas, tiek kiti subjektai, priimantys sprendimus dėl vaikų. Atkreiptinas dėmesys, kad Jungtinių Tautų Vaikų teisių komitetas savo bendruose pasiūlymuose Nr. 14. pareiškė, kad geriausių vaiko interesų koncepcija yra lanksti ir adaptuojama. Ji nustatoma ir koreguojama individualiai, atsižvelgiant į konkretaus vaiko padėties ypatumus ir įvertinus jo asmenines aplinkybes, padėtį ir poreikius (32 punktas). Vertinant konkretaus vaiko geriausius interesus reikia atsižvelgti į individualias aplinkybes, pavyzdžiui, vaiko amžių, lytį, brandą, patirtį, fizinį, emocinį ir intelektinį pažeidžiamumą, sociokultūrinę aplinką (tarpusavio santykius šeimoje, aplinkos saugumo lygį ir pan.) (48 punktas). Komitetas laikosi nuomonės, kad paprastai vaikui geriausia, kai tėvų valdžią (angl. parental responsibilities) įgyvendina kartu abu tėvai.
Tačiau priimant sprendimą, susijusį su tėvų valdžia, vieninteliu kriterijumi turi būti geriausių vaiko interesų užtikrinimas. Teisės normos, automatiškai įtvirtinančios tėvų valdžią vienam iš tėvų ar abiem tėvams, neatitinka tokio intereso. Vertindamas, kas vaikui geriausia, teismas turi atsižvelgti ne tik į vaiko teisę išsaugoti santykius su abiem tėvais, bet ir į kitas aplinkybes (67 punktas). Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į Konstitucinio Teismo jurisprudenciją. Aiškindamas Konstitucijos 39 straipsnio 3 dalies nuostatą:
„Nepilnamečius vaikus gina įstatymas“, Konstitucinis Teismas 2000 m. birželio
vaikų teisėms turi būti garantuojama pakankama ir efektyvi jų teisių ir teisėtų interesų apsauga, taip pat ir tai, kad įstatymų leidėjas, kitos valstybinės institucijos, teisės aktais reglamentuodamos nepilnamečių būklę, reguliuodamos kitus santykius, turi paisyti nepilnamečių vaikų teisių ir teisėtų interesų.“ Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, siekiant suderinti projekto nuostatas su Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencija ir Konstitucinio Teismo doktrina dėl nepilnamečių vaikų efektyvios teisių ir teisėtų interesų apsaugos, siūlytina projektą tobulinti taip, kad nebūtų nepagrįstai suvaržyta teismo diskrecija, priimant sprendimą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo atsižvelgti į geriausius vaiko interesus: atisakyti nuostatų, nurodančių konkrečius kintamojo grafiko laikotarpius, taip pat nuostatos, kad vaiko gyvenamoji vieta su vienu iš tėvų gali būti nustatyta tik išimtinais atvejais. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į kitų valstybių, kurios siekė tokių pačių tikslų, kurie nurodyti projekto aiškinamajame rašte, patirtį.
Pavyzdžiui, Prancūzijoje 2002 metais buvo reformuotas tėvų valdžios institutas, kiek tai susiję su vaiko gyvenamosios vietos nustatymu. Prancūzijos civilinio kodekso 373-2-9 straipsnis buvo papildytas, įrašant jame pakaitinės vaiko gyvenamosios vietos (pranc. alternance au domicile de chacun des parents) nustatymą pirmiau nei vaiko gyvenamosios vietos nustatymą su vienu iš tėvų, taip suteikiant prioritetą pakaitinei vaiko gyvenamajai vietai su abiem tėvais[2]. Be to, teismui suteikta teisė nustatyti „bandomąjį laikotarpį“ - esant ginčui tarp tėvų dėl vaiko gyvenamosios vietos modelio, teismas gali nustatyti pakaitinę vaiko gyvenamąją vietą tam tikram terminui. Pasibaigus teismo nustatytam terminui, teismas priima sprendimą dėl pakaitinės vaiko gyvenamosios vietos su abiem tėvais nustatymo arba nustato vaiko gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų. Pastaruoju atveju teismas taip pat nustato vaiko bendravimo su kitu tėvu/motina tvarką, taip pat gali nustatyti vaiko ir tėvo/motinos susitikimų vietą, jei to reikia vaiko saugumui užtikrinti. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad projekto aiškinamajame rašte remiamasi Danijos patirtimi, nors Danijos Tėvų valdžios įstatymas (angl. Act on Parental Responsibility) tiesiogiai neįvardija pakaitinės vaiko gyvenamosios vietos su abiem tėvais. Įstatymo 3 straipsnyje nustatyta, kad jei tėvai kartu įgyvendina tėvų valdžią (angl. joint custody), jie turi susitarti dėl esminių sprendimų vaiko atžvilgiu. Tėvas/motina, su kuriuo gyvena vaikas, gali priimti sprendimą dėl vaiko einamaisiais klausimais, įskaitant dėl vaiko gyvenamosios vietos Danijoje. Tėvams nesutariant dėl vaiko gyvenamosios vietos, ginčą sprendžia teismas, kuris gali nustatyti vaiko gyvenamąją vietą tiek pakaitom su abiem tėvais, tiek su vienu iš jų.
Be to, pagal įstatymo 17 straipsnį, teismas gali nuspręsti, kad vaikas gali gyventi su tuo iš tėvų, kuris gyvena ar nori gyventi užsienyje.[3]
įgaliotos institucijos per 3 mėnesius nuo šio įstatymo paskelbimo parengia ir priima šio įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus. Atkreiptinas dėmesys, kad projekto 4 straipsnis, atsižvelgiant į projekto 5 straipsnio nuostatas, įsigaliotų 2018 m. sausio 1 d. Taigi aukščiau minėtos valstybės institucijos teisinį pagrindą parengti ir priimti poįstatyminius teisės aktus įgytų tik įsigaliojus įstatymui. Siekiant įstatymo nuostatų taikymo pilna apimtimi įsigaliojus įstatymui, poįstatyminiai teisės aktai turėtų būti parengti ir įsigalioti kartu su įstatymu. Atsižvelgus į tai, projekto 5 straipsnyje po žodžio „įstatymas“, reikėtų įrašyti žodžius ,,išskyrus šio įstatymo 4 straipsnį“. Projekto 4 straipsnyje vietoj žodžių ,,per tris mėnesius nuo šio įstatymo paskelbimo parengia ir“ įrašytini žodžiai ,,iki šio įstatymo įsigaliojimo“. 8. Iš projekto nuostatų nėra aišku, ar iki įstatymo įsigaliojimo teismuose pradėtos nagrinėti civilinės bylos dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo turėtų būti užbaigiamos nagrinėti pagal iki įstatymo įsigaliojimo galiojusias CK nuostatas, reglamentuojančias vaiko gyvenamosios vietos nustatymą, ar būtų taikomas šiame įstatyme siūlomas nustatyti teisinis reguliavimas. Atsižvelgus į tai, svarstytina, ar projekto nereikėtų papildyti atskiru straipsniu, reglamentuojančiu įstatymo taikymą. Departamento direktorius Andrius Kabišaitis D. Petrauskaitė, tel. (8 5) 239 6376, el. p. [email protected] S. Švedas, tel. (8 5) 239 6165, el. p. [email protected] [1] Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentaras. Antroji knyga. Asmenys. Vilnius: Justitia, 2002. P.
P. 42. [2] Francis Alexander Masardo. Managing Shared Residence: A Study of fathers experiences in Britain and France. University of Bath. Department of Social and Policy Sciences. 2008; prieiga per internetą: http://opus.bath.ac.uk/34765/1/Masardo_2009_Social_Policy_Review_21_Managing_Shared_Residence.pdf [3] Informacija iš Statsforvaltningen (Valstybės administracijos) interneto svetainės; prieiga per internetą: http://www.statsforvaltningen.dk/site.aspx?p=6398
Blankas
Biudžetinė įstaiga, Vilniaus g. 23-7A, LT-01402 Vilnius, tel. 8 706 63 687, faks. 8 706 63 679, el. p. [email protected]. Duomenys kaupiami ir saugomi Juridinių asmenų registre, kodas 188600362 2017-06- Nr. Į 2017-06-07 Nr. S-2017-5833 Lietuvos Respublikos Seimui
PAKEITIMO ĮSTATYMO PROJEKTO NR. XIIIP-824 atitikties europos sąjungos teisei Išnagrinėję Lietuvos Respublikos Seimo pateiktą derinti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.14, 3.65, 3.169 straipsnių pakeitimo įstatymo projektą Nr. XIIIP-824 (toliau – Projektas), visų pirma pažymime, kad pritariame Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos teisės departamento 2017 m. birželio 16 d. išvadoje Projektui pateiktoms pastaboms. Papildomai atkreipiame Jūsų dėmesį į Projekto 1 straipsnį, kuriuo siūloma pakeisti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.14 straipsnio
gyvenamąsias vietas. Šiame kontekste pažymime, kad nors Europos Sąjungos teisės vaidmuo šeimos teisės srityje yra ribotas (kiekviena valstybė narė turi savo taisykles dėl gyvenimo skyrium, ištuokos, sutuoktinių ir vaikų priežiūros, globos ir rūpybos bei kitais šeimos teisės klausimais), vis dėlto šeimos teisės srityje priimti reglamentai yra svarbūs nustatant, kuri šalis turi jurisdikciją nagrinėti bylą konkrečiu atveju. 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamente (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinančiame Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000, 8 straipsnio 1 dalyje yra numatyta, kad valstybės narės teismai turi jurisdikciją bylose, susijusiose su tėvų pareigomis vaikui, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta tuo metu, kai byla patenka jų žinion, yra toje valstybėje narėje.
Pažymime, jog įtvirtinus siūlomas nuostatas, tais atvejais, kai vienas iš tėvų gyvena kitoje Europos Sąjungos valstybėje, būtų laikoma, jog vaikas turi dvi nuolatines gyvenamąsias vietas skirtingose valstybėse. Tokiose situacijose sprendžiant bylą, susijusią su tėvų pareigomis vaikui, galėtų kilti sunkumų nustatant, kurios valstybės teismas yra kompetentingas nagrinėti bylą. Taip pat atkreipiame Jūsų dėmesį į Projekto 3 straipsnį, kuriuo siūloma pakeisti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.169 straipsnio
vietos ir globos, būtų įpareigoti turėti nuolatines gyvenamąsias vietas toje pačioje vietovėje (mieste, kaime, gyvenvietėje), kurioje yra vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta. Pažymime, kad Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau
Atsižvelgdami į šias nuostatas, manytume, kad įpareigojimas nesudarius susitarimo turėti nuolatines gyvenamąsias vietas toje pačioje vietovėje, kurioje yra vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta nepagrįstai apribotų tėvų teises pasinaudoti SESV užtikrinamomis asmenų bei darbuotojų judėjimo teisėmis. Generalinio direktoriaus pavaduotojas Karolis Dieninis Justė Prasauskienė, tel. 8 706 63 695, el. p. [email protected]
Blankas
Biudžetinė įstaiga, Vilniaus g. 23-7A, LT-01402 Vilnius, tel. 8 706 63 687, faks. 8 706 63 679, el. p. [email protected]. Duomenys kaupiami ir saugomi Juridinių asmenų registre, kodas 188600362 2017-08- Nr. Į 2017-08-14 Nr. S-2017-7442 Lietuvos Respublikos Seimui
PAKEITIMO ĮSTATYMO PROJEKTO NR. XIIIP-824(2) atitikties europos sąjungos teisei Išnagrinėję Lietuvos Respublikos Seimo pateiktą derinti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.14, 3.65, 3.169 straipsnių pakeitimo įstatymo projektą Nr. XIIIP-824(2) (toliau – Projektas), atkreipiame dėmesį į Projekto 1 straipsnį, kuriuo siūloma pakeisti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.14 straipsnio 2 dalį numatant, kad nepilnametis asmuo galėtų turėti dvi nuolatines gyvenamąsias vietas, jeigu nepilnamečio fizinio asmens tėvai neturi bendros nuolatinės gyvenamosios vietos. Pažymime, jog pritariame Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos teisės departamento 2017 m. rugpjūčio 10 d. išvadoje Projektui pateiktai antrai pastabai dėl dviejų nuolatinių gyvenamųjų vietų, ypač dėl asmens nuolatinės gyvenamosios vietos instituto svarbos tarptautinei privatinei teisei. Atkreipiame Jūsų dėmesį, kad, pavyzdžiui, 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinančio Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000, 8 straipsnio 1 dalyje yra numatyta, jog valstybės narės teismai turi jurisdikciją bylose, susijusiose su tėvų pareigomis vaikui, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta tuo metu, kai byla patenka jų žinion, yra toje valstybėje narėje.
Pažymime, kad įtvirtinus Projektu siūlomą nuostatą dėl nepilnamečio dviejų nuolatinių gyvenamųjų vietų, tais atvejais, kai vienas iš tėvų gyvena kitoje Europos Sąjungos valstybėje, galėtų būti laikoma, kad vaikas turi dvi nuolatines gyvenamąsias vietas skirtingose valstybėse. Toks teisinis reguliavimas iš esmės reikštų teisinį neapibrėžtumą, todėl siūlytume atsisakyti nuostatos dėl nepilnamečio dviejų nuolatinių gyvenamųjų vietų. Generalinio direktoriaus pavaduotojas Karolis Dieninis Justė Prasauskienė, tel. 8 706 63 695, el. p. [email protected]
Vilnius Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas:
„tėvų globos su abiem tėvais nustatymo“ ir „vaiko nuolatinės gyvenamosios
vietos nustatymą pakaitom su abiem tėvais“. Projekto nuostatos diskutuotinos. Pirma, neaiškus termino „tėvų globa“ turinys. Pastebėtina, kad pagal galiojančias Civilinio kodekso (toliau – CK) trečiosios knygos nuostatas tėvai savo vaikų atžvilgiu turi tėvų valdžią, kurios turinys nustatytas CK 3.155 straipsnio 2 dalyje. Tėvų valdžia apima vaiko priežiūrą, auklėjimą, išlaikymą, sąlygų visapusiškai ir harmoningai vaiko raidai sudarymą. Tėvai yra vaiko atstovai pagal įstatymą. Vaikui netekus tėvų ar vaiko tėvams apribojus tėvų valdžią, vaikui nustatoma globa ir skiriamas globėjas. Pagal CK 3.156 straipsnio, kuriame įtvirtinta tėvų valdžios lygybė, 2 dalį, tėvai turi lygias teises ir lygias pareigas savo vaikams tiek jiems esant santuokoje, tiek santuoką nutraukus, tiek tėvams gyvenant skyrium. Taigi net ir tuo atveju, kai nepilnametis gyvena su vienu iš tėvų, pagal įstatymą tėvų valdžią įgyvendina abu tėvai. Tėvų valdžia gali būti apribota tik teismo sprendimu. Atsižvelgiant į tai, manytume, kad „tėvų globos“ instituto įvedimas būtų perteklinis, be to, būtų neaiškus jo santykis su tėvų valdžios institutu. Siūlytume projekte atsisakyti nuostatų dėl tėvų globos. Antra, galiojantys įstatymai nenumato vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos pakaitom su abiem tėvais. Pagal CK 3.169 straipsnio 2 dalį teismas gali nustatyti vaiko gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų.
Tačiau tai nereiškia, kad skyrium gyvenantys tėvai negali susitarti dėl vaiko gyvenamosios vietos pakaitom su abiem tėvais, nes įstatymai tokio susitarimo nedraudžia. Kita vertus, nesant įstatyminio reguliavimo dėl pakaitinės vaiko gyvenamosios vietos, tėvai, susitarę dėl pakaitinės vaiko gyvenamosios vietos, gali susidurti su kliūtimis. Pavyzdžiui, pagal Gyventojų registro įstatymą, Gyventojų registre nurodoma asmens gyvenamoji vieta. Nurodytas įstatymas nenustato, kad registre gali būti nurodytos dvi gyvenamosios vietos. Taip pat būtų neaišku, kokia tvarka turėtų būti tokiais atvejais skiriama piniginė socialinė pašalpa pagal Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymą, nes pašalpos skyrimas priklauso ir nuo bendrai gyvenančių asmenų, įskaitant nepilnamečius vaikus, skaičiaus. Taigi įstatyme įtvirtinus galimybę nustatyti pakaitinę vaiko gyvenamąją vietą su abiem tėvais, reikėtų kartu pakeisti ir kitus įstatymus, kad šia teise galima būtų naudotis be papildomų kliūčių. Toliau pateikiamos pastabos dėl kitų projekto nuostatų konkrečiuose projekto straipsniuose. 2. Projekto 1 straipsniu siūloma pakeisti CK 2.14 straipsnio 2 dalį ir nustatyti, kad jeigu nepilnamečio fizinio asmens tėvai neturi bendros nuolatinės gyvenamosios vietos, nepilnamečio nuolatine gyvenamąja vieta laikoma abiejų tėvų nuolatinė gyvenamoji vieta. Taigi, pritarus projektui, nepilnametis galėtų turėti dvi nuolatines gyvenamąsias vietas. Tokia projekto nuostata nedera su CK 2.12 straipsnyje įtvirtinta nuolatinės gyvenamosios vietos samprata, nuolatinės gyvenamosios vietos instituto paskirtimi ir prieštarauja CK 2.12 straipsnio 3 dalies imperatyviai nuostatai, kad fizinis asmuo gali turėti tik vieną nuolatinę gyvenamąją vietą.
Fizinio asmens nuolatinė gyvenamoji vieta reiškia asmens santykį su valstybe, šis institutas svarbus tarptautinei privatinei teisei, nes fizinio asmens teisinis statusas nustatomas vadovaujantis jo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teise. Tai, kad asmuo gyvena ne vienoje valstybėje nereiškia, jog jis turi ne vieną nuolatinę gyvenamąją vietą. Pagal CK 1.16 straipsnio 3 dalį, tokiais atvejais asmens nuolatine gyvenamąja vieta laikytina esanti toje valstybėje, su kuria asmuo labiausiai susijęs.[1] Atsižvelgiant į tai, siūlytina vertinamos nuostatos atsisakyti. Be to, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, kituose projekto straipsniuose vietoj termino „nuolatinė gyvenamoji vieta“ turėtų būti vartojamas terminas „gyvenamoji vieta“. 3. Projekto 2 straipsniu siūloma pakeisti CK 3.65 straipsnio 2 dalies 2 punktą ir nustatyti, kad santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės atveju teismas, atsižvelgdamas į sutuoktinių vaikų, taip pat į vieno sutuoktinio interesus, kol bus priimtas teismo sprendimas, gali taikyti laikinąją apsaugos priemonę – „nustatyti nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą ir tėvų globą su abiem tėvais, kai tėvai gyvena bendroje nuolatinėje gyvenamojoje vietoje, arba su abiem tėvais, kurie gyvena skirtingose nuolatinėse gyvenamosiose vietose, pagal kintamą grafiką, arba išimtiniais atvejais su vienu iš tėvų, kai tėvai gyvena skirtingose nuolatinėse gyvenamosiose vietose.“ Projekto nuostatos diskutuotinos. Pirma, keičiamos normos paskirtis yra užtikrinti, kad nutraukiant santuoką dėl sutuoktinio kaltės, būtų apsaugoti vaiko interesai.
Jeigu tėvai gyvena kartu ir teismas neįpareigoja tėvų gyventi skyrium, nereikia nustatyti nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos su abiem tėvais. Todėl nuostatos dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo su abiem tėvais, kai tėvai gyvena toje pačioje gyvenamojoje vietoje, siūlytina atsisakyti. Antra, projektu siūloma nustatyti, kad tais atvejais, kai tėvai gyvena skirtingose gyvenamosiose vietose, teismas gali nustatyti nepilnamečio vaiko gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų tik išimtinais atvejais. Abejotina, ar tokia teismo diskreciją suvaržanti imperatyvi nuostata visada atitiktų vaiko geriausius interesus. Pastebėtina, kad nutraukiant santuoką dėl sutuoktino kaltės, didelė tikimybė, kad vienas iš sutuoktinių smurtauja ar kitaip netinkamai elgiasi su šeimos nariais, todėl teismas turi turėti diskreciją nustatyti tinkamą laikinosios apsaugos priemonę, kad užtikrintų geriausius vaiko interesus. Atsižvelgiant į tai, projekto nuostata tobulintina. 4. Projekto 3 straipsniu siūloma pakeisti CK 3.169 straipsnį ir jame nustatyti privalomą notarinę formą tėvo ir motinos susitarimui dėl tėvų globos ir vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, kai tėvai gyvena skyrium. Siūlymas diskutuotinas. Neaišku, kokiu tikslu siūloma nustatyti tėvų susitarimui dėl vaiko gyvenamosios vietos privalomą notarinę formą. Pastebėtina, kad notaro pareiga tvirtinant sandorius yra užtikrinti, kad civiliniuose teisiniuose santykiuose nebūtų neteisėtų sandorių ir dokumentų. Manytina, kad aptariamu atveju svarbu būtų ne tik tai, kad sandoris (tėvų susitarimas) būtų teisėtas, bet ir kad jis atitiktų geriausius vaiko interesus. Pažymėtina, kad notaras neturi pareigos tvirtindamas sandorius užtikrinti geriausius vaiko interesus.
Be to, jeigu notarui tokia pareiga ir būtų nustatyta, neturėdamas informacijos apie šeimą notaras negalėtų tinkamai įvertinti, ar susitarimas atitinka geriausius vaiko interesus. 5. Projekto 3 straipsniu siūloma CK 3.169 straipsnio 2 dalyje nustatyti, kad „Jei kyla ginčas tarp tėvų dėl vaiko gyvenamosios vietos ir tėvų globos nustatymo, kol tėvai nesudarys šios straipsnio 1 dalyje numatyto susitarimo, vaiko gyvenamoji vieta ir tėvų globa teismo sprendimu nustatoma su abiem tėvais, gyvenančiais bendroje arba skirtingose nuolatinėse gyvenamosiose vietose, pagal kintamą grafiką laikotarpiais ne trumpesniais nei viena savaitė ir ne ilgesniais nei vienas mėnuo, <...>“, o šio straipsnio 3 dalyje nustatyti, kad „Vaiko gyvenamoji vieta ir tėvų globa teismo sprendimu nustatoma su vienu iš tėvų tik išimtiniais atvejais ir tik laikinai, kai vaiko gyvenamosios vietos ir tėvų globos nustatymas su abiem tėvais arba abiejų tėvų nuolatinėse gyvenamosiose vietose pagal kintamą grafiką iš esmės prieštarauja vaiko interesams.“ Projekto nuostatos kelia abejonių dėl jų atitikties Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijoje ir nacionalinėje teisėje įtvirtintam principui, kad bet kokie sprendimai dėl vaiko turi būti priimami atsižvelgiant į geriausius vaiko interesus. Šio principo turi laikytis tiek įstatymų leidėjas, tiek teismas, tiek kiti subjektai, priimantys sprendimus dėl vaikų. Atkreiptinas dėmesys, kad Jungtinių Tautų Vaikų teisių komitetas savo bendruose pasiūlymuose Nr. 14. pareiškė, kad geriausių vaiko interesų koncepcija yra lanksti ir adaptuojama. Ji nustatoma ir koreguojama individualiai, atsižvelgiant į konkretaus vaiko padėties ypatumus ir įvertinus jo asmenines aplinkybes, padėtį ir poreikius (32 punktas).
Vertinant konkretaus vaiko geriausius interesus reikia atsižvelgti į individualias aplinkybes, pavyzdžiui, vaiko amžių, lytį, brandą, patirtį, fizinį, emocinį ir intelektinį pažeidžiamumą, sociokultūrinę aplinką (tarpusavio santykius šeimoje, aplinkos saugumo lygį ir pan.) (48 punktas). Komitetas laikosi nuomonės, kad paprastai vaikui geriausia, kai tėvų valdžią (angl. parental responsibilities) įgyvendina kartu abu tėvai. Tačiau priimant sprendimą, susijusį su tėvų valdžia, vieninteliu kriterijumi turi būti geriausių vaiko interesų užtikrinimas. Teisės normos, automatiškai įtvirtinančios tėvų valdžią vienam iš tėvų ar abiem tėvams, neatitinka tokio intereso. Vertindamas, kas vaikui geriausia, teismas turi atsižvelgti ne tik į vaiko teisę išsaugoti santykius su abiem tėvais, bet ir į kitas aplinkybes (67 punktas). Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į Konstitucinio Teismo jurisprudenciją.
Aiškindamas Konstitucijos 39 straipsnio 3 dalies nuostatą:
„Nepilnamečius vaikus gina įstatymas“, Konstitucinis Teismas 2000 m. birželio
vaikų teisėms turi būti garantuojama pakankama ir efektyvi jų teisių ir teisėtų interesų apsauga, taip pat ir tai, kad įstatymų leidėjas, kitos valstybinės institucijos, teisės aktais reglamentuodamos nepilnamečių būklę, reguliuodamos kitus santykius, turi paisyti nepilnamečių vaikų teisių ir teisėtų interesų.“ Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, siekiant suderinti projekto nuostatas su Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencija ir Konstitucinio Teismo doktrina dėl nepilnamečių vaikų efektyvios teisių ir teisėtų interesų apsaugos, siūlytina projektą tobulinti taip, kad nebūtų nepagrįstai suvaržyta teismo diskrecija, priimant sprendimą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo atsižvelgti į geriausius vaiko interesus: atisakyti nuostatų, nurodančių konkrečius kintamojo grafiko laikotarpius, taip pat nuostatos, kad vaiko gyvenamoji vieta su vienu iš tėvų gali būti nustatyta tik išimtinais atvejais. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į kitų valstybių, kurios siekė tokių pačių tikslų, kurie nurodyti projekto aiškinamajame rašte, patirtį. Pavyzdžiui, Prancūzijoje 2002 metais buvo reformuotas tėvų valdžios institutas, kiek tai susiję su vaiko gyvenamosios vietos nustatymu. Prancūzijos civilinio kodekso 373-2-9 straipsnis buvo papildytas, įrašant jame pakaitinės vaiko gyvenamosios vietos (pranc. alternance au domicile de chacun des parents) nustatymą pirmiau nei vaiko gyvenamosios vietos nustatymą su vienu iš tėvų, taip suteikiant prioritetą pakaitinei vaiko gyvenamajai vietai su abiem tėvais[2].
Be to, teismui suteikta teisė nustatyti „bandomąjį laikotarpį“ - esant ginčui tarp tėvų dėl vaiko gyvenamosios vietos modelio, teismas gali nustatyti pakaitinę vaiko gyvenamąją vietą tam tikram terminui. Pasibaigus teismo nustatytam terminui, teismas priima sprendimą dėl pakaitinės vaiko gyvenamosios vietos su abiem tėvais nustatymo arba nustato vaiko gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų. Pastaruoju atveju teismas taip pat nustato vaiko bendravimo su kitu tėvu/motina tvarką, taip pat gali nustatyti vaiko ir tėvo/motinos susitikimų vietą, jei to reikia vaiko saugumui užtikrinti. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad projekto aiškinamajame rašte remiamasi Danijos patirtimi, nors Danijos Tėvų valdžios įstatymas (angl. Act on Parental Responsibility) tiesiogiai neįvardija pakaitinės vaiko gyvenamosios vietos su abiem tėvais. Įstatymo 3 straipsnyje nustatyta, kad jei tėvai kartu įgyvendina tėvų valdžią (angl. joint custody), jie turi susitarti dėl esminių sprendimų vaiko atžvilgiu. Tėvas/motina, su kuriuo gyvena vaikas, gali priimti sprendimą dėl vaiko einamaisiais klausimais, įskaitant dėl vaiko gyvenamosios vietos Danijoje. Tėvams nesutariant dėl vaiko gyvenamosios vietos, ginčą sprendžia teismas, kuris gali nustatyti vaiko gyvenamąją vietą tiek pakaitom su abiem tėvais, tiek su vienu iš jų. Be to, pagal įstatymo 17 straipsnį, teismas gali nuspręsti, kad vaikas gali gyventi su tuo iš tėvų, kuris gyvena ar nori gyventi užsienyje.[3] 6.
Iš projekto nuostatų nėra aišku, ar iki įstatymo įsigaliojimo teismuose pradėtos nagrinėti civilinės bylos dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo turėtų būti užbaigiamos nagrinėti pagal iki įstatymo įsigaliojimo galiojusias CK nuostatas, reglamentuojančias vaiko gyvenamosios vietos nustatymą, ar būtų taikomas šiame įstatyme siūlomas nustatyti teisinis reguliavimas. Atsižvelgus į tai, svarstytina, ar projekto nereikėtų papildyti atskiru straipsniu, reglamentuojančiu įstatymo taikymą. Privatinės teisės skyriaus vedėja, pavaduojanti departamento direktorių Daina Petrauskaitė D. Petrauskaitė, tel. (8 5) 239 6376, el. p. [email protected] S. Švedas, tel. (8 5) 239 6165, el. p. [email protected] [1] Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentaras. Antroji knyga. Asmenys. Vilnius: Justitia, 2002. P. 42. [2] Francis Alexander Masardo. Managing Shared Residence: A Study of fathers experiences in Britain and France. University of Bath. Department of Social and Policy Sciences. 2008; prieiga per internetą: http://opus.bath.ac.uk/34765/1/Masardo_2009_Social_Policy_Review_21_Managing_Shared_Residence.pdf [3] Informacija iš Statsforvaltningen (Valstybės administracijos) interneto svetainės; prieiga per internetą: http://www.statsforvaltningen.dk/site.aspx?p=6398
TEISĖTVARKOS komitetas
DĖL
Julius Sabatauskas, komiteto pirmininko pavaduotojas Stasys Šedbaras, nariai: Rimas Andrikis, Irena Degutienė, Vitalijus Gailius, Česlav Olševski, Lauras Stacevičius, Rimantė Šalaševičiūtė, Petras Valiūnas. Komiteto biuro patarėjai: Martyna Civilkienė, Jurgita Janušauskienė, Rita Karpavičiūtė, Dalia Latvelienė, Irma Leonavičiūtė, Rita Varanauskienė, Loreta Zdanavičienė. Komiteto padėjėjos:
Aidena Bacevičienė ir Modesta Banytė. Kviestieji asmenys: Teisės departamento atstovė Daina Petrauskaitė. 2. Ekspertų, konsultantų, specialistų išvados, pasiūlymai, pataisos, pastabos (toliau – pasiūlymai): Eil. NNr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę SStr. SStr. d. P. 11. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, 2017-06-163 Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas:
nustatyti, kad kol tėvai nesusitaria dėl vaiko gyvenamosios vietos, jie
„įpareigojami turėti nuolatines gyvenamąsias vietas toje pačioje vietovėje
(mieste, kaime, gyvenvietėje), kurioje yra vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta.“ Projekto nuostata kelia abejonių dėl jos atitikimo Konstitucijai. Konstitucijos 32 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta: „Pilietis gali laisvai kilnotis ir pasirinkti gyvenamąją vietą Lietuvoje, gali laisvai išvykti iš Lietuvos. Šios teisės negali būti varžomos kitaip, kaip tik įstatymu ir jeigu tai būtina valstybės saugumui, žmonių sveikatai apsaugoti, taip pat vykdant teisingumą“.
Taigi piliečio teisė pasirinkti gyvenamąją vietą gali būti ribojama įstatymu tik esant kuriai nors iš Konstitucijoje nurodytų sąlygų: kai tai būtina valstybės saugumui, žmonių sveikatai apsaugoti, taip pat vykdant teisingumą. Pastebėtina, kad Konstitucinis Teismas 2004 m. gruodžio 29 d. nutarime pažymėjo: „Konstitucijos 32 straipsnio nuostatos reiškia, kad tik pats pilietis turi teisę spręsti, kurioje Lietuvos Respublikos teritorijos vietoje jam būti, kada šią vietą palikti ir persikelti į kitą vietą, laisvai spręsti, kurią nuolatinę ar laikiną gyvenamąją vietą pasirinkti, taip pat apsispręsti, ar likti Lietuvoje, ar iš jos išvykti, bei teisę pasirinkti išvykimo laiką.< ...> Pažymėtina ir tai, kad Konstitucijos 32 straipsnyje įtvirtintos teisės ir laisvės sudaro prielaidas įgyvendinti kai kurias kitas žmogaus teises ir laisves: teisę laisvai pasirinkti darbą bei verslą, teisę į nuosavybę, teisę į mokslą ir kt.“ Nurodytame nutarime Konstitucinis Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad teisė pasirinkti gyvenamąją vietą gali būti apribota, jeigu yra duomenų, kad asmenys gali padaryti pavojingus nusikaltimus, kai iškyla grėsmė konstitucinėms vertybėms. Tokiais atvejais gali būti nustatytos prevencinės priemonės šių asmenų elgesio kontrolei. Tačiau bet kokios priemonės turi būti būtinos ir proporcingos siekiamam tikslui, kurio negalima pasiekti kitu būdu. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad projekto nuostata, suvaržanti tėvų teisę pasirinkti gyvenamąją vietą, kol nebus pasiektas susitarimas dėl vaiko gyvenamosios vietos, neatitinka nė vienos iš Konstitucijoje nurodytų sąlygų, nėra būtina demokratinėje visuomenėje ir proporcinga siekiamam tikslui, todėl gali būti vertinama kaip galimai neatitinkanti Konstitucijos 32 straipsnio
3.
Lietuvos Respublikos Seimo Statuto 67 straipsnio 3 punktu, apsvarstęs Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Teisės departamento 2017 m. birželio 16 d. išvadą ir atsižvelgdamas į komitete išdėstytus argumentus, Teisės ir teisėtvarkos komitetas preliminariai įvertino, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.14, 3.65, 3.169 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas prieštarauja Konstitucijos 32 straipsnio 1 ir 2 dalims. 4. Balsavimo rezultatai: už-7, prieš- 0, susilaikė- 2. 5. Komiteto paskirti pranešėjai: Julius Sabatauskas, Stasys Šedbaras. 6. Komiteto narių atskiroji nuomonė: negauta. Komiteto pirmininkas Julius Sabatauskas Teisės ir teisėtvarkos komiteto biuro patarėja Martyna Civilkienė