Lyginamasis variantas
1Pakeisti 4 straipsnio 3 dalį ir ją išdėstyti taip:
„3. Advokato veikla yra teisinių paslaugų teikimas. Advokato veikla nėra komercinė ūkinė, kai teisinės paslaugos yra teikiamos nemokamai. Advokato veikla yra komercinė ūkinė, kai teisinės paslaugos yra teikiamos už atlyginimą.“. 2. straipsnis. 7 straipsnio pakeitimas
1Pakeisti 7 straipsnio 2 dalį ir ją išdėstyti taip:
„2) turi aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą – teisės bakalauro ir teisės magistro kvalifikacinius laipsnius arba teisininko profesinį kvalifikacinį laipsnį (vienpakopį universitetinį teisinį išsilavinimą), arba tik aukštąjį universitetinį teisės magistro laipsnį, įgytą turint kitos socialinių mokslų srities bakalauro laipsnį po išlyginamųjų teisės bakalauro teisės dalykų išlyginamųjų studijų, jei šis aukštasis universitetinis teisės magistro laipsnį įgytas iki 2008 m. vasario 20 d.;“3 straipsnis. Įstatymo įsigaliojimas, taikymas ir įgyvendinimas
1Šis įstatymas įsigalioja 2017 m. liepos 1 d. Skelbiu šį Lietuvos Respublikos Seimo priimtą
įstatymą. Respublikos Prezidentas Teikia Seimo narys Naglis Puteikis
priežastys. Įstatymų projektų tikslai ir uždaviniai. Dėl advokato veiklos apibrėžimo. Šiuo metu Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 4 straipsnio
veikla nėra komercinė ūkinė. Tai, kad Lietuvoje teisinių paslaugų teikimas už atlyginimą nėra laikomas komercine veikla, yra visiškai nepagrįstas šios srities mistifikavimas, nes Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėje byloje Nr. 3K-7-149-706/2015 yra išaiškinęs, kad advokatas, vykdantis savo profesinę veiklą, už atlyginimą teikdamas teisines paslaugas asmeniniais tikslais veikiančiam fiziniam asmeniui (vartotojui), yra verslininkas (plačiąja prasme), įvertinęs Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (ESTT) 2015 m. sausio
sutartyse su vartotojais (toliau – Direktyva 93/13/EEB) turi būti aiškinama taip, kad ji taikoma tipinėms teisinių paslaugų sutartims, kaip antai nagrinėjamoms pagrindinėje byloje, sudarytoms advokato ir fizinio asmens, kuris veikia siekdamas su jo verslu, prekyba ar profesija nesusijusių tikslų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėje byloje Nr. 3K-7-149-706/2015 nusprendė, kad advokato ir fizinio asmens, kuris veikia siekdamas su jo verslu, prekyba ar profesija nesusijusių tikslų, sudaryta tipinė sutartis turėtų būti teismo teisiškai kvalifikuojama kaip vartojimo sutartis. Siūlomomis pataisomis siekiama aiškiai reglamentuoti vartojimo sutarties šalių padėtį, kai sutartį sudaro vartotojas ir advokatas, kuris kaip verslininkas (plačiąja prasme) vykdo savo profesinę veiklą, už atlyginimą teikdamas teisines paslaugas asmeniniais tikslais veikiančiam fiziniam asmeniui (vartotojui).
Nors šiai advokato kaip verslininko veiklai inter alia turėtų būti taikomi Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas draudimas monopolizuoti rinką, taip pat kiti reikalavimai, užtikrinantys vartotojų teises, tačiau šiuo metu galiojanti Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 4 straipsnio 3 dalies nuostata, kad advokato veikla nėra komercinė ūkinė, yra klaidinanti, sudaro sąlygas monopolizuoti rinką ir kitaip pažeisti vartotojų teises, todėl yra keistina. Vartotojų teisių gynimas vertintinas kaip viešasis interesas, svarbus ne tik pačiam vartotojui, bet ir didelei visuomenės daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. K. v. UAB „Ribenos prekyba“, bylos Nr. 3K-3-536/2008). Vartojimo sutarčių instituto tikslas yra remiantis specialiais teisiniais instrumentais atkurti sutarties šalių pusiausvyrą ir taip užtikrinti vartotojo, kaip silpnesniosios šalies, teisių ir teisėtų interesų apsaugą. Vartotojo teisių apsauga užtikrinama taikant bendrąsias vartotojų teisių apsaugos normas, leidžiančias sutartį priskirti prie vartojimo sutarčių grupės apskritai ir sudarančias pagrindą taikyti bendrąsias vartotojų teisių apsaugos (gynimo) priemones ir specifines, tik atskiroms vartojimo sutarčių rūšims būdingas nuostatas bei specialius konkrečiai vartojimo sutarčių rūšiai būdingus silpnesniosios sutarties šalies teisių gynimo būdus.
Teismų praktikoje pripažįstama, kad bendrąja prasme vartojimo sutarčiai kvalifikuoti nustatytini trys būdingi požymiai, apibūdinantys sutarties šalių teisinį statusą, t. y. vartotoją ir verslininką (plačiąja prasme): prekes ar paslaugas turi įsigyti fizinis asmuo; fizinis asmuo prekes ar paslaugas turi įsigyti savo asmeniniams, šeimos ar namų ūkio poreikiams tenkinti; šias prekes ar paslaugas turi teikti verslininkas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. Č. v. UAB „Makveža“, bylos Nr. 3K-3-256/2009; 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. A. v. AB ,,SEB lizingas“, bylos Nr. 3K-3-397/2011; 2012 m. balandžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjo AB
„Citadele“ banko pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-189/2012). Kasacinis teismas yra
išaiškinęs, kad jeigu kyla abejonių dėl fizinio asmens prekės (paslaugos) įsigijimo (naudojimo) tikslo, teismas turi vertinti visas reikšmingas konkrečios sutarties sudarymo aplinkybes, sutarties turinį, pobūdį, šalių elgesį po sutarties sudarymo, galimus tikslus ir pan. (CK 6.193 straipsnis) ir, remdamasis faktinių bylos duomenų ir nustatytų aplinkybių visuma, spręsti, koks buvo sutarties tikslas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. A. v. AB „SEB lizingas“, bylos Nr. 3K-3-397/2011).
3K-3-397/2011). Nagrinėjamu atveju siekiama Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 4 straipsnio 3 dalies nuostatą, kad advokato veikla nėra komercinė ūkinė veikla suderinti su Direktyvos 93/13/EEB nuostatomis, kurios buvo įgyvendintos netinkamai, kaip patvirtino Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (ESTT) 2015 m. sausio 15 d. prejudiciniu sprendimu byloje C‑537/13, todėl nagrinėjamu atveju aktualus tiek prejudicinis sprendimas, tiek kiti ESTT sprendimai, aiškinantys konkrečias šios direktyvos nuostatas. Pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 straipsnio 3 dalį, direktyva yra privaloma kiekvienai valstybei narei, kuriai ji skirta, rezultato, kurį reikia pasiekti, atžvilgiu, bet nacionalinės valdžios institucijos pasirenka jos įgyvendinimo formą ir būdus. Taigi direktyva nėra taikoma tiesiogiai, tačiau paaiškėjus, kad ji perkelta netinkamai, būtina nacionalinius teisės aktus suderinti su Direktyvos 93/13/EEB nuostatomis, atsižvelgiant į ją aiškinančius ESTT sprendimus (žr., pvz., ESTT 1984 m. balandžio 10 d. sprendimo Von Kolson ir Kaman, C-14/83, Rink. p. 01891, 26 punktą; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
„Litaksa“, Nr. 3K-3-162/2013, ir kt.). ESTT prejudiciniame sprendime nurodė,
kad sutartys, kurioms taikytinos Direktyvos 93/13/EEB nuostatos, turi būti vertinamos pagal bendruosius vartotojų sutartims kvalifikuoti taikomus kriterijus (žr. prejudicinio sprendimo 20–21 punktus, ESTT 2013 m. gegužės 30 d. sprendimo Asbeek Brusse ir de Man Garabito, C-488/11, dar nepaskelbto Rinkinyje, 29–30 punktus).
Vadovaujantis tais pačiais bendraisiais kriterijais, siekiant įvertinti, ar konkreti sutartis priskirtina prie vartojimo sutarčių, turėtų būti vertinamas ir advokato specifinis teisinis statusas (laisvosios profesijos atstovas), ir jo sudaroma teisinių paslaugų sutartis su klientu, nepaisant to, su kuria teisės sritimi yra susijęs teisinių paslaugų teikimo sutarties dalykas (prejudicinio sprendimo 24, 25 punktai). ESTT prejudiciniame sprendime, atsakydamas į klausimą, ar laisvųjų profesijų atstovai, konkrečiai advokatai, santykiuose su fiziniu asmeniu dėl paslaugų teikimo prilyginami verslininkams, atitinkamai jiems taikant vartotojų teisių apsaugą užtikrinančias taisykles, nagrinėjamos bylos atžvilgiu nusprendė, kad Direktyva 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais turi būti aiškinama taip, kad ji taikoma tipinėms teisinių paslaugų sutartims, kaip antai nagrinėjamoje byloje sudarytoms advokato ir fizinio asmens, kuris veikia siekdamas su jo verslu, prekyba ar profesija nesusijusių tikslų. Dėl advokato, kaip vartojimo teisinio santykio šalies, šiame kontekste būtina papildomai pažymėti, kad verslininko sąvoka kaip ir kitos Europos Sąjungos teisinės sąvokos ir kategorijos turi būti aiškinama laikantis autonominio aiškinimo principo, todėl, pavyzdžiui, Advokatūros įstatymo 4 straipsnio 3 dalis, kurioje nurodoma, kad advokato veikla nėra ūkinė komercinė veikla, ar nacionalinėje teisėje nustatytas specifinis advokato ir jo kliento sudarytos sutarties pobūdis ir kt. negali būti vertinami kaip argumentai, kuriais būtų galima pateisinti vartotojų apsaugos normų netaikymą.
Atsižvelgiant į Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ (Lietuvos Respublikos 2004 m. liepos 13 d. Konstitucinis aktas „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“, esantis Konstitucijos sudedamąja dalimi) 2 dalyje suformuluotą Europos Sąjungos teisės viršenybės principą, Europos Sąjungos teisę įgyvendinančių aktų nuostatos turi būti aiškinamos taip, kad laisvosios profesijos atstovas santykyje su vartotoju būtų laikomas verslininku, nepaisant to, kaip jis traktuojamas nacionalinės teisės prasme. Kitaip tariant, valstybė narė negali remtis savo vidaus teisės sistemos nuostatomis, praktika ar situacija, kad pateisintų iš Europos Sąjungos teisės normų kylančių įsipareigojimų neįvykdymą. Prejudiciniu sprendimu ESTT pažymėjo ir tai, kad advokatų teikiamų paslaugų srityje iš principo egzistuoja klientų – vartotojų ir advokatų nelygybė būtent dėl to, kad šių šalių turima informacija nėra tokia pati. Advokatai turi aukšto lygio specialiųjų žinių, kurių vartotojai gali neturėti, todėl pastariesiems gali būti sunku įvertinti teikiamų paslaugų kokybę (prejudicinio sprendimo 23 punktas; ESTT 2006 m. gruodžio 5 d. sprendimo Cipolla ir kt., sujungtose bylose C‑94/04 ir C‑202/04, Rink. p. I-11421, 68 punktas).
I-11421, 68 punktas). Pažymėtina, kad vartotojo teisė į informaciją yra viena pagrindinių vartotojo teisių, glaudžiai susijusių su vartotojo teise būti apgintam nuo nesąžiningų sutarčių sąlygų. Nesąžiningų sąlygų kontrolė yra susieta su vartotojo teisės į informaciją pažeidimo pasekmėmis. Skaidrumo principo sąsają su vartotojo teise į informaciją yra pabrėžęs ir ESTT, jis akcentavo, kad nepakanka šį principą įgyvendinti vien per teismų praktiką, ir išaiškino jį kartu kaip nustatantį verslininko pareigą teikti informaciją vartotojui, ir ne tik sudarant sutartį, bet ir prieš sutarties sudarymą (ESTT 2001 m. gegužės 10 d. sprendimas Commission of the European Communities v. Kingdom of the Netherlands, C-144/99, Rink. p. I-3541). Informavimo pareiga tampa ypač svarbi naudojant standartines sutarčių sąlygas. Šiuo atveju svarbu užtikrinti šalių interesų pusiausvyrą ir sąžiningumo principo laikymąsi. Viena iš priemonių, leidžiančių pasiekti šių tikslų, yra standartines sutarčių sąlygas naudojančios šalies pareiga atskleisti informaciją, kad sutartis sudaroma pagal jos parengtas standartines sutarties sąlygas, ir sudaryti galimybę kitai šaliai tinkamai su jomis susipažinti. Vartotojas būti informuotas ir padaryti tos informacijos pagrindu adekvatų sprendimą gali tik žinodamas visas sutarties sąlygas, o jis jas gali žinoti, jei jos aiškios ir suprantamos. Pažymėtina, kad už atlygį teikiamų advokatų paslaugų kaip nekomercinės veiklos apibrėžimas sudarė prielaidas teisinių paslaugų teikimo srityje įtvirtinti Lietuvos advokatūros monopoliui, kuris iškreipė teisinių paslaugų rinką, nes yra nepagrįstai taikomi apribojimai kitiems teisininkams ir viešiesiems juridiniams asmenims užsiimti teisine veikla ir mažiau pasiturintiems žmonėms suteikti įvairesnes, pigesnes, tačiau ne mažiau kvalifikuotas teisines paslaugas, už kurias asmenys turėtų teisę gauti atlyginimą laimėjus bylą.
Tokie nepagrįsti apribojimai piliečiams pasirinkti teisines paslaugas ir jas teikti prieštarauja konstituciniams teisingumo ir teisės į teisingą teismą principams, taip pat asmenų lygiateisiškumo, lygių galimybių, sąžiningos ir laisvos konkurencijos principams. Šis įstatymo projektas yra vienas iš projektų, kuriais siekiama panaikinti Lietuvos advokatūros monopolį. Projektu siūloma patikslinti advokato veiklos apibrėžimą, nustatant, kad advokato veikla nėra komercinė ūkinė, kai teisinės paslaugos yra teikiamos nemokamai, bet yra komercinė ūkinė, kai teisinės paslaugos yra teikiamos už atlyginimą. Tiksliai apibrėžus advokatų veiklą ir nustačius, kad ji yra komercinė ūkinė, kai teisinės paslaugos yra teikiamos už atlyginimą, šie santykiai taps komercinės teisės ir konkurencijos teisės reguliuojama sritimi, o tai padės panaikinti teisinių paslaugų srityje susiformavusį Lietuvos advokatūros monopolį, kurį draudžia Lietuvos Konstitucija, bei užtikrinti sąžiningos ir laisvos konkurencijos principų įgyvendinimą, o tai padarius teisinės paslaugos atpigtų ir taptų prieinamos daugeliui paprastų Lietuvos žmonių, kurie galėtų realiai pasinaudoti savo konstitucine teise į teisingą teismą, nes šiuo metu dėl Lietuvos advokatūrai suteikto teisinių paslaugų monopolio teisė į teisingą teismą yra tapusi turtingųjų privilegija. Dėl reikalavimų advokatui.
Dėl reikalavimų advokatui. Siūlomomis pataisomis siekiama užtikrinti teises piliečių, įgijusių teisės magistro diplomą iki 2008 m. vasario 20 d. Konstitucinio teismo sprendimo, kuris išaiškino, kad daugelis šalies aukštųjų mokyklų beveik dešimtmetį netinkamai organizavo aukštojo universitetinio išsilavinimo studijas, leisdamos asmenims, turintiems socialinių mokslų bakalauro diplomą, įstoti į teisės magistrantūros studijas baigus išlyginamąsias teisės dalykų studijas. Dėl netinkamo šių išlyginamųjų studijų pagal valstybės aprobuotas studijų programas organizavimo išlyginamąsias studijas baigusiems asmenims nebuvo išduodamas bakalauro diplomas, tačiau buvo leidžiama toliau tęsti studijas teisės magistratūroje, kurią užbaigus jiems būdavo išduodamas teisės magistro diplomas, kuriame buvo nurodoma, kad asmuo turi teisę užimti teisėjo, prokuroro, advokato pareigas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2008 m. vasario 20 d. nutarime išaiškino, kad teisėjo pareigas gali užimti asmuo, turintis teisės bakalauro ir teisės magistro laipsnius, todėl po išlyginamųjų studijų turėjo būti išduotas bakalauro diplomas, kuris nebuvo išduodamas dėl netinkamai organizuotų studijų, kurias aprobavo LR švietimo ministerija. Tačiau Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2008 m. vasario 20 d. nutarime pabrėžė, kad valstybė, leisdama vykdyti tokias programas, kurios negali būti vykdomos pagal šios valstybės įstatymų leidėjo – Seimo išleistus įstatymus, studijas pagal šias programas baigusiems asmenims sukuria tam tikrus lūkesčius. Konstitucinio Teismo aktuose ne kartą yra konstatuota, kad Konstitucija gina ir saugo asmens teisėtus lūkesčius.
Be kita ko, Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad konstitucinė asmens teisėtų lūkesčių apsauga aiškintina neatsiejamai nuo Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo, Konstitucijoje įtvirtintos įgytų teisių apsaugos, būtinumo užtikrinti asmens, kuris paklūsta teisei, laikosi įstatymų reikalavimų, pasitikėjimą valstybe ir teise; asmens pasitikėjimas valstybe ir teise bei teisėtų lūkesčių apsauga, kaip konstitucinės vertybės, yra neatskiriami nuo teisės aktų konstitucingumo ir teisėtumo prezumpcijos; teisės aktai (jų dalys) laikomi atitinkančiais Konstituciją ir teisėtais tol, kol nustatytąja tvarka nėra pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai (poįstatyminiai aktai – prieštaraujančiais Konstitucijai ir (arba) įstatymams); tol, kol teisės aktai (jų dalys) nustatytąja tvarka nėra pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai (poįstatyminiai aktai – prieštaraujančiais Konstitucijai ir (arba) įstatymams) arba kol jie nėra nustatytąja tvarka pripažinti netekusiais galios, juose nustatytas teisinis reguliavimas atitinkamiems teisinių santykių subjektams yra privalomas; asmenį, kuris paklūsta teisei, laikosi įstatymų reikalavimų, saugo ir gina Konstitucija; šios nuostatos nepaisymas reikštų, kad nukrypstama ir nuo Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas). Todėl išnagrinėtos konstitucinės justicijos bylos kontekste buvo pabrėžta: kad ir kokias teisės krypties studijas, kurias baigus įgyjamas teisės magistro kvalifikacinis laipsnis, asmenys būtų baigę, jų įgytas teisės magistro kvalifikacinis laipsnis negali būti kvestionuojamas. Tokių asmenų lūkesčiai, atsiradę inter alia dėl valstybės veiklos, neturi būti ignoruojami, o kilę ginčai turi būti sprendžiami paisant teisės ir teisingumo.
Tačiau dėl netinkamo teisinio reglamentavimo nuo
išlyginamųjų teisės pakraipos studijų ir gavo diplomą, kuriame nurodyta, kad šie asmenys gali užimti teisėjo, prokuroro ir advokato pareigas, teisėti lūkesčiai buvo pažeisti, nes jų teisės magistro diplomai yra kvestionuojami ir jie negali dirbti pagal profesiją, kuria norėjo užsiimti. Todėl siūlomos pataisos užtikrintų šių asmenų teisėtus lūkesčius, numatant, kad advokatu arba advokato padėjėju gali būti asmenys, kurie turi tik aukštąjį universitetinį teisės magistro laipsnį, įgytą turint kitos socialinių mokslų srities bakalauro laipsnį po išlyginamųjų teisės bakalauro teisės dalykų išlyginamųjų studijų, jei šis aukštasis universitetinis teisės magistro laipsnį įgytas iki 2008 m. vasario 20 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo nutarimo byloje Nr. 19/05. 2. Įstatymo projekto iniciatoriai (institucija, asmenys ar piliečių įgalioti atstovai) ir rengėjai Įstatymo projekto iniciatoriai yra Seimo narys Naglis Puteikis ir asociacijos „Nacionalinė teisingumo ir gynybos sąjunga“, „Savininkų ir vartotojų gynybos sąjunga“. 3. Kaip šiuo metu yra reguliuojami įstatymo projekte aptarti teisiniai santykiai Šiuo metu Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 4 straipsnio 3 dalimi nustatyta, kad advokato veikla nėra komercinė ūkinė, o 7 straipsnio 2 dalimi nustatyta, kad fizinis asmuo pripažįstamas advokatu, jeigu jis turi aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą – teisės bakalauro ir teisės magistro kvalifikacinius laipsnius arba teisininko profesinį kvalifikacinį laipsnį (vienpakopį universitetinį teisinį išsilavinimą). 4.
nuostatos ir kokių teigiamų rezultatų laukiama Siūloma papildyti Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 4 straipsnio 3 dalį, nustatant, kad advokato veikla nėra komercinė ūkinė, kai teisinės paslaugos yra teikiamos nemokamai, bet yra komercinė ūkinė, kai teisinės paslaugos yra teikiamos už atlyginimą. Taip pat siūloma papildyti 7 straipsnio 2 dalį, nustatant, kad fizinis asmuo pripažįstamas advokatu, jeigu jis turi aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą – teisės bakalauro ir teisės magistro kvalifikacinius laipsnius arba teisininko profesinį kvalifikacinį laipsnį (vienpakopį universitetinį teisinį išsilavinimą), arba tik aukštąjį universitetinį teisės magistro laipsnį, įgytą turint kitos socialinių mokslų srities bakalauro laipsnį po išlyginamųjų teisės bakalauro teisės dalykų išlyginamųjų studijų, jei šis aukštasis universitetinis teisės magistro laipsnį įgytas iki 2008 m. vasario 20 d. 5. Numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo rezultatai, galimos neigiamos priimto įstatymo pasekmės ir kokių priemonių reikėtų imtis, kad tokių pasekmių būtų išvengta Tiksliai apibrėžus advokatų veiklą ir nustačius, kad ji yra komercinė ūkinė, kai teisinės paslaugos yra teikiamos už atlyginimą, šie santykiai taps komercinės teisės ir konkurencijos teisės reguliuojama sritimi, o tai padės panaikinti šiuo metu teisinių paslaugų srityje susiformavusį Lietuvos advokatūros monopolį, kurį draudžia Lietuvos Konstitucija, bei užtikrinti sąžiningos ir laisvos konkurencijos principų įgyvendinimą. Tai padarius teisinės paslaugos atpigtų ir taptų prieinamos daugeliui paprastų Lietuvos žmonių, kurie galėtų realiai pasinaudoti savo konstitucine teise į teisingą teismą, nes šiuo metu dėl Lietuvos advokatūrai suteikto teisinių paslaugų monopolio teisė į teisingą teismą yra tapusi turtingųjų privilegija. Neigiamų pasekmių priėmus Įstatymo projektą nenumatoma. 6.
priimtas įstatymas turės kriminogeninei situacijai, korupcijai Įstatymo projektas neturės įtakos kriminogeninei situacijai ir korupcijai. 7. Kaip įstatymo įgyvendinimas atsilieps verslo sąlygoms ir jo plėtrai Bet kokio monopolio panaikinimas teigiamai paveikia visą verslo aplinką, todėl šio įstatymo įgyvendinimas turėtų teigiamos įtakos verslo sąlygoms ir plėtrai. 8. Įstatymo inkorporavimas į teisinę sistemą, kokius teisės aktus būtina priimti, kokius galiojančius teisės aktus reikia pakeisti ar pripažinti netekusiais galios Priėmus Įstatymą kitų įstatymų priimti, pakeisti ar pripažinti netekusiais galios nereikės. 9. Ar įstatymo projektas parengtas laikantis Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos, Teisėkūros pagrindų įstatymų reikalavimų, o įstatymo projekto sąvokos ir jas įvardijantys terminai įvertinti Terminų banko įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka Įstatymo projektas parengtas laikantis Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos ir Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymų reikalavimų. Įstatymo projekte naujų sąvokų neapibrėžiama. 10. Ar įstatymo projektas atitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas ir Europos Sąjungos dokumentus Įstatymo projekto nuostatos neprieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatoms ir Europos Sąjungos teisės aktams. 11. Jeigu įstatymui įgyvendinti reikia įgyvendinamųjų teisės aktų, – kas ir kada juos turėtų priimti Įstatymui įgyvendinti įgyvendinamųjų teisės aktų priimti nereikės. 12. Kiek valstybės, savivaldybių biudžetų ir kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų prireiks įstatymui įgyvendinti, ar bus galima sutaupyti Įstatymo projekto nuostatoms įgyvendinti papildomų valstybės, savivaldybių biudžetų ir kitų valstybės fondų lėšų nereikės. 13. Įstatymo projekto rengimo metu gauti specialistų vertinimai ir išvados Įstatymo projekto rengimo metu specialistų vertinimų ir išvadų negauta. 14.
kompiuterinę paieškos sistemą, įskaitant Europos žodyno „Eurovoc“ terminus, temas bei sritis Advokatas, Advokatūra, Konstitucija, Komercinė teisė, Konkurencijos teisė. 15. Kiti, iniciatorių nuomone, reikalingi pagrindimai ir paaiškinimai. Nėra. Teikia Seimo narys Naglis Puteikis
Blankas
Biudžetinė įstaiga, Vilniaus g. 23-7A, LT-01402 Vilnius, tel. 8 706 63 687, faks. 8 706 63 679, el. p. [email protected]. Duomenys kaupiami ir saugomi Juridinių asmenų registre, kodas 188600362 2017-05- Nr. Į 2017-05-16 Nr. S-2017-4938 Lietuvos Respublikos Seimui dėl Lietuvos Respublikos Advokatūros įstatymo Nr. IX-2066 4 ir 7 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIIIP-707 derinimo Išnagrinėję Lietuvos Respublikos Seimo pateiktą derinti Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo Nr. IX-2066 4 ir 7 straipsnių įstatymo projektą Nr. XIIIP-707 pažymime, kad pastabų ir pasiūlymų dėl šio projekto atitikties Europos Sąjungos teisei neturime. Generalinio direktoriaus pavaduotoja Rūta Krasuckaitė Rūta Butvydytė, tel. 706 63 683, el. p. [email protected]
Vilnius Vertindami projektą dėl jo atitikties Konstitucijai, įstatymams, Europos Sąjungos teisės aktams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas:
įstatymo) 4 straipsnio 3 dalyje siūloma nustatyti, kad ,,advokato veikla nėra komercinė veikla, kai teisinės paslaugos yra teikiamos nemokamai. Advokato veikla yra komercinė ūkinė, kai teisinės paslaugos yra teikiamos už atlyginimą“. Siūlomas reguliavimas kelia abejonių šiais aspektais. Pirma, atkreiptinas dėmesys, kad projekto aiškinamajame rašte keliamas tikslas – aiškiai reglamentuoti vartojimo sutarties šalių padėtį, kai sutartį sudaro vartotojas ir advokatas, atsižvelgiant į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2015 m. sausio 15 d. prejudicinį sprendimą byloje C-537/13, jau yra įgyvendintas, Lietuvos Respublikos Seimui 2015 m. birželio 23 d. priėmus Advokatūros įstatymo 17, 22, 51 ir 60 straipsnių pakeitimo įstatymą Nr. XII-1850. Šiuo įstatymu Advokatūros įstatymo 51 straipsnis buvo papildytas 3 dalimi, kurioje nustatyta kliento – fizinio asmens, kuris su savo verslu, prekyba, amatu ar profesija nesusijusiais tikslais (vartojimo tikslais) siekia sudaryti ar sudaro sutartį su advokatu dėl teisinių paslaugų, teisė kreiptis į Lietuvos advokatūros advokatų tarybos sudarytą komisiją dėl šios sutarties standartinių sąlygų nesąžiningumo nustatymo. Komisijos sprendimas įsigalioja ir yra privalomas vykdyti, jeigu per trisdešimt dienų nuo jo įteikimo ginčo šalims nėra apskųstas Vilniaus apygardos teismui. Įsigaliojęs komisijos sprendimas yra vykdomasis dokumentas. Neįvykdytas komisijos sprendimas gali būti priverstinai vykdomas Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka.
Be to, Advokatūros įstatymo
Respublikos teisingumo ministerija, tvirtina advokatų ir fizinių asmenų, kurie su savo verslu, prekyba, amatu ar profesija nesusijusiais tikslais (vartojimo tikslais) siekia sudaryti ar sudaro sutartis, teisinių paslaugų sutarčių standartines sąlygas bei klientų ir advokatų ginčų dėl teisinių paslaugų nagrinėjimo tvarką ir įstatymo 51 straipsnio 3 dalyje nurodytos komisijos darbo reglamentą. Antra, pastebėtina, kad advokato veiklos įvardijimas komercine ūkine veikla nėra tikslus ir nedera su kitomis advokato veiklą reguliuojančiomis nuostatomis. Privatinėje teisėje sąvoka komercinė ūkinė veikla reiškia nuolatinę savarankišką, t.y. savo rizika plėtojamą, asmenų veiklą siekiant pelno, susijusią su daiktų pirkimu – pardavimu ar paslaugų teikimu kitiems asmenims už atlygį. Komercinei ūkinei veiklai būdingi šie požymiai: 1) ji pasižymi tęstinumu, nuolatiniu pobūdžiu; 2) jai būdingas savarankiškumas, t.y. veikimas savo vardu ir savo rizika; 3) komercinė ūkinė veikla pasižymi atlygintinumu, t.y. ja siekiama pelno - šis yra verslininko gyvenimo ir tolesnės verslo plėtros šaltinis.[1] Tuo tarpu advokatas yra ne tik atlygintinų paslaugų teikėjas, bet ir teisingumo proceso įgyvendinimo dalyvis.
Advokato veikloje turi būti suderintos trys vertybės: advokato interesas, reiškiantis advokato suinteresuotumą užsiimti šia teisine profesija ir užsidirbti iš to pajamų sau, savo šeimai, savo veiklai; advokato kliento interesas, kurio naudai veikti advokatas įsipareigoja vos ne besąlygiškai (bent jau po to, kai sudaroma sutartis dėl teisinės pagalbos), ir viešas interesas, suprantamas kaip advokato įsipareigojimas dorai elgtis teisingumo įgyvendinimo procese.[2] Pastebėtina ir tai, kad minėtame Teisingumo Teismo 2015 m. sausio 15 d. sprendime byloje C-537/13, Teisingumo Teismas nepaneigė advokatų veiklos visuomeninio pobūdžio, tačiau atkreipė dėmesį į tai, kad į konkretaus teisės akto – Direktyvos 93/13 2 straipsnio c punktą patenka bet kokia verslo, prekybos ar profesinė veikla, „nesvarbu, ar tai būtų viešoji, ar privati“, ir kad, kaip numatyta šios direktyvos keturioliktoje konstatuojamoje dalyje, ši direktyva „taip pat taikoma visuomeniniams verslams, prekybai arba profesijoms“ (25 konstatuojamoji dalis). 2. Projekto 2 straipsniu siūloma keičiamo įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje nustatyti, kad fizinis asmuo pripažįstamas advokatu ir tada, kai jis turi „tik aukštąjį universitetinį teisės magistro laipsnį, įgytą turint kitos socialinių mokslų srities bakalauro laipsnį po išlyginamųjų teisės bakalauro teisės dalykų išlyginamųjų studijų, jei šis aukštasis universitetinis teisės magistro laipsnis įgytas iki 2008 m. vasario 20 d.“ Siūlomas reguliavimas kelia abejonių.
Pastebėtina, kad projekto nuostata grindžiama Konstitucinio Teismo praktika, konkrečiai Konstitucinio Teismo 2008 m. vasario 20 d. nutarimo nuostata: „Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pabrėžtina: kad ir kokias teisės krypties studijas, kurias baigus įgyjamas teisės magistro kvalifikacinis laipsnis, asmenys būtų baigę, jų įgytas teisės magistro kvalifikacinis laipsnis negali būti kvestionuojamas. Tokių asmenų lūkesčiai, atsiradę inter alia dėl valstybės veiklos, neturi būti ignoruojami, o kilę ginčai turi būti sprendžiami paisant teisės ir teisingumo.“ Atkreiptinas dėmesys, kad Konstitucinis Teismas nurodytą nutarimą priėmė išnagrinėjęs konstitucinės justicijos bylą Nr. 19/05 pagal pareiškėjo – Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. spalio 4 d. nutarimu Nr.
išsilavinimo reikalavimų asmenims, norintiems įstatymų nustatyta tvarka eiti teisėjo pareigas, patvirtinimo“ patvirtinti Kvalifikaciniai aukštojo teisinio išsilavinimo reikalavimai asmenims, norintiems įstatymų nustatyta tvarka eiti teisėjo pareigas, inter alia jų 3 punktas, ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, „nenumatytos privalomos nuosekliosios universitetinės studijos pagal pirmosios pakopos teisės studijų programą bakalauro kvalifikaciniam laipsniui gauti“, neprieštarauja Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 51 straipsnio 1 dalies nuostatai „Apylinkės teismo teisėju gali būti skiriamas <...> Lietuvos Respublikos pilietis, turintis aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą“, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatai
„Turinčiais Teismų įstatymo 51 straipsnyje numatytą aukštąjį universitetinį
teisinį išsilavinimą laikomi asmenys, įgiję teisės magistro arba teisininko profesinį kvalifikacinį laipsnį (vienpakopį teisinį universitetinį išsilavinimą)“. Todėl abejotina, ar nurodytas nutarimas gali būti tinkamu pagrindu pakeisti Advokatūros įstatyme nustatytus reikalavimus asmeniui, siekiančiam tapti advokatu. Kartu atkreiptinas dėmesys, kad Advokatūros įstatymo 7 straipsnio 2 punktas, kuriame nustatyti išsilavinimo reikalavimai asmeniui, siekiančiam tapti advokatu, buvo ne kartą keičiamas.
Pavyzdžiui, Advokatūros įstatymo 7 straipsnio 2 punkto redakcija nuo 2004-04-06 buvo tokia: fizinis asmuo pripažįstamas advokatu, jeigu jis „turi teisės magistro arba teisininko profesinį kvalifikacinį laipsnį (vienpakopį teisinį universitetinį išsilavinimą)“; nuo 2005-07-21 – „turi teisės bakalauro arba teisės magistro, arba teisininko profesinį kvalifikacinį laipsnį (vienpakopį teisinį universitetinį išsilavinimą)“; nuo 2014-03-01 – „turi aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą – teisės bakalauro ir teisės magistro kvalifikacinius laipsnius arba teisininko profesinį kvalifikacinį laipsnį (vienpakopį universitetinį teisinį išsilavinimą)“. Taigi iki 2014-03-01 advokatu galėjo tapti ir asmuo, turintis tik teisės magistro laipsnį. Išsilavinimo reikalavimai asmeniui, siekiančiam tapti advokatu, buvo sugriežtinti įsigaliojus Lietuvos Respublikos Seimo 2013 m. liepos 2 d. priimtam Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 2, 4, 7, 8, 10, 13, 14, 15, 16, 17, 19, 23, 25, 30, 32, 33, 35, 36, 39, 42, 53, 58, 60, 61, 64, 68, 69, 70 straipsnių ir įstatymo priedo pakeitimo ir papildymo įstatymui Nr. XII-496. Šio įstatymo 31 straipsnio 3 dalyje, siekiant nepažeisti asmenų teisėtų lūkesčių principo, nustatyta, kad Advokatūros įstatymo 7 straipsnio 2 punkto nuostatos netaikomos asmenims, iki šio įstatymo įsigaliojimo pateikusiems prašymus laikyti advokatų egzaminus, pateikusiems prašymus pripažinti juos advokatais, pateikusiems prašymus įrašyti juos į advokatų padėjėjų sąrašą ar tapusiems advokatais ir advokatų padėjėjais. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad galiojančios įstatymo nuostatos nepažeidžia asmenų, siekiančių tapti advokatais, teisėtų lūkesčių. 3. Projekto 1, 2 ir 3 straipsniai turi tik po vieną struktūrinę dalį, todėl jų žymėti numeriu nereikia. 4.
reglamentuoti įstatymo taikymo ir įgyvendinimo, iš šio straipsnio pavadinimo reikia išbraukti žodžius ,,taikymas ir įgyvendinimas“ Departamento direktorius Andrius Kabišaitis D. Petrauskaitė, tel. (8
5) 239 6376, el. p. [email protected] S. Švedas, tel. (8 5)
[1] Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentaras. Antroji knyga. Asmenys. Justitia. 2002, P. 23 [2] G.Lastauskienė.Advokato profesija: prieštaringas jos pobūdis ir kontrolė. Jurisprudencija. 2013, 20(4):1473-1491