Projekto Nr Lyginamasis variantas
1 straipsnis. 7 straipsnio pakeitimas. Pakeisti 7 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „7 straipsnis. Atvejai, kai Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis, jeigu jis atitinka bent vieną iš šių sąlygų:
1) Lietuvos Respublikos pilietybę ir kitos valstybės pilietybę įgijo gimdamas;
2) yra asmuo, ištremtas iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d.;
3) yra asmuo, išvykęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d.;
4) yra šio straipsnio 2 ar 3 punkte nurodyto asmens palikuonis;
5) yra Lietuvos Respublikos pilietis, išvykęs iš Lietuvos Respublikos po 1990 m. kovo 11 d. ir įgijęs Europos Sąjungos ar Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijos valstybės narės pilietybę;
5) 6) sudarydamas santuoką su kitos valstybės piliečiu dėl to savaime (ipso facto) įgijo tos valstybės pilietybę;
6) 7) yra asmuo, kuriam nesukako 21 metai, jeigu jis yra įvaikintas Lietuvos Respublikos piliečių (piliečio) iki tol, kol jam sukako 18 metų, ir dėl to įgijęs Lietuvos Respublikos pilietybę pagal šio įstatymo17 straipsnio 1 dalį;
7) 8) yra asmuo, kuriam nesukako 21 metai, jeigu jį, Lietuvos Respublikos pilietį, iki kol jam sukako 18 metų, įvaikino kitos valstybės piliečiai (pilietis) ir dėl to jis įgijo kitos valstybės pilietybę;
8) 9) Lietuvos Respublikos pilietybę įgijo išimties tvarka, būdamas kitos valstybės pilietis;
9) 10) yra asmuo, kuris išsaugojo Lietuvos Respublikos pilietybę arba kuriam Lietuvos Respublikos pilietybė buvo grąžinta dėl to, kad jis turi ypatingų nuopelnų Lietuvos valstybei;
10) 11) Lietuvos Respublikos pilietybę įgijo turėdamas pabėgėlio statusą Lietuvos Respublikoje. 2 straipsnis. 9¹ straipsnio pakeitimas Pakeisti 9¹ straipsnį ir jį išdėstyti taip:
„9¹ straipsnis. Lietuvos Respublikos pilietybės išsaugojimas
1.
Lietuvos Respublikos pilietis, įgijęs kitos valstybės pilietybę, išsaugo Lietuvos Respublikos pilietybę, jeigu jis pagal šio įstatymo 7 straipsnio 1–6, 8 ir 10 punktus gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis. 1. 2. Respublikos Prezidentas, vadovaudamasis šiuo įstatymu, gali priimti sprendimą, kad ypatingų nuopelnų Lietuvos valstybei turintis Lietuvos Respublikos pilietis, įgijęs kitos valstybės pilietybę, Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugo. 2. 3. Pagal šį įstatymą ypatingais nuopelnais Lietuvos valstybei laikoma Lietuvos Respublikos piliečio veikla, kuria jis ypač reikšmingai prisideda prie Lietuvos Respublikos valstybingumo stiprinimo, Lietuvos Respublikos galios ir jos autoriteto tarptautinėje bendruomenėje didinimo. 3. 4. Lietuvos Respublikos pilietybė neišsaugoma, jeigu yra šio įstatymo 22 straipsnio 1,
1Pakeisti 21 straipsnio 4 dalį ir ją išdėstyti taip:
„4. Asmeniui, kuris Lietuvos Respublikos pilietybę įgijo
gimdamas, kuriam Lietuvos Respublikos pilietybė buvo atkurta arba suteikta supaprastinta tvarka ir kuris po to jos neteko, Lietuvos Respublikos pilietybė gali būti grąžinta, jeigu jis nėra kitos valstybės pilietis. Šis reikalavimas netaikomas asmeniui, kuris pagal šio įstatymo 7 straipsnio 1–4 5 punktus gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis.“
2Pakeisti 21 straipsnio 5 dalį ir ją išdėstyti taip:
„5.
Ypatingų nuopelnų Lietuvos valstybei, kaip jie apibrėžti šio įstatymo 9¹ straipsnio 2 3 dalyje, turinčiam asmeniui, kuris Lietuvos Respublikos pilietybę įgijo gimdamas, kuriam Lietuvos Respublikos pilietybė buvo atkurta, suteikta supaprastinta tvarka arba natūralizacijos tvarka ir kuris po to jos neteko, Lietuvos Respublikos pilietybė gali būti grąžinta, jeigu nėra šio įstatymo 22 straipsnio 1, 2 ir 3 punktuose straipsnyje nurodytų aplinkybių.“
pakeitimas Pakeisti 22 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „22 straipsnis. Aplinkybės, dėl kurių Lietuvos Respublikos pilietybė neteikiama, ir negrąžinama ir neišsaugoma Lietuvos Respublikos pilietybė natūralizacijos tvarka, supaprastinta tvarka, išimties tvarka neteikiama, taip pat negrąžinama ir neišsaugoma asmenims, kurie:
1) rengėsi, kėsinosi padaryti ar padarė tarptautinius nusikaltimus – agresiją, genocidą, nusikaltimus žmoniškumui, karo nusikaltimus;
2) rengėsi, kėsinosi padaryti ar padarė nusikalstamas veikas prieš Lietuvos Respubliką;
3) iki atvykimo gyventi į Lietuvos Respubliką kitoje valstybėje buvo bausti laisvės atėmimo bausme už tyčinį nusikaltimą, kuris pagal Lietuvos Respublikos įstatymus laikomas labai sunkiu nusikaltimu, arba Lietuvos Respublikoje buvo bausti už labai sunkų nusikaltimą, nesvarbu, ar išnyko teistumas už šiame punkte nurodytus nusikaltimus, ar neišnyko;
4) įstatymų nustatyta tvarka neturi teisės gauti dokumento, patvirtinančio teisę nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje savo elgesiu gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Asmens keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas.“
dalies pakeitimas Pakeisti 26 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip: „1.
Lietuvos Respublikos pilietis, įgijęs kitos valstybės pilietybę, netenka Lietuvos Respublikos pilietybės nuo kitos valstybės pilietybės įgijimo dienos, išskyrus asmenis, kurie pagal šio įstatymo 7 straipsnio 1–5, 7 ir 9 punktus gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiai pagal šio įstatymo 9¹ straipsnį išsaugo Lietuvos Respublikos pilietybę.“ 6 straipsnis. 33 straipsnio papildymas 10 punktu Papildyti 33 straipsnį 10 punktu ir jį išdėstyti taip:
„10) priima sprendimus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės išsaugojimo pagal šio įstatymo 9¹ straipsnio 1 dalį.“ 7 straipsnis. Įstatymo įgyvendinimas Asmenų prašymai dėl Lietuvos Respublikos pilietybės, pateikti iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos, baigiami nagrinėti pagal iki šio įstatymo galiojusią tvarką. Teikia Seimo nariai:
49Kęstutis Glaveckas 50.
paskatinusios priežastys, parengto projekto tikslai ir uždaviniai Esminės priežastys, paskatinusios Lietuvos Respublikos Pilietybės įstatymo (Žin., 2010, Nr. XI-1196) pakeitimo projekto (toliau – Projektas) rengimą yra jau antrą dešimtmetį spartėjantys emigracijos iš Lietuvos tempai. Dramatiškai mažėjant Lietuvos gyventojų skaičiui, valstybei yra gyvybiškai svarbu išlaikyti ryšį su visais, net ir išeivijoje gyvenančiais jos piliečiais – visomis išgalėmis palaikyti lietuvybę užsienyje ir dėti visas pastangas pritraukti užsienio lietuvius grįžti į Tėvynę. Ypatingai didelė Lietuvos piliečių emigracija pastarąjį dešimtmetį fiksuojama į Europos Sąjungos (ES) bei Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijos (NATO) valstybes nares. Dėl didelės emigracijos vis dažniau susiduriama su atvejais, kai emigravę Lietuvos piliečiai privalo rinktis tarp Lietuvos Respublikos ir minėtų šalių pilietybės. Tai ypatingai aktualu po 2016 m. Didžiosios Britanijos, kur šiandien gyvena dešimtys tūkstančių Lietuvos piliečių, nacionaliniu referendumu priimto sprendimo pasitraukti iš Europos Sąjungos, kadangi šios šalies pasitraukimo iš Bendrijos metu dabar Didžiojoje Britanijoje gyvenantiems ir dirbantiems Lietuvos piliečiams galimai iškils daug iššūkių, susijusių su pilietybės išsaugojimu. Skaičiuojama, jog vien dėl to Lietuva gali jau per ateinančius porą metų prarasti dešimtis tūkstančių piliečių, vietoj Lietuvos Respublikos pilietybės pasirenkančių Didžiosios Britanijos pilietybę.
Nepaisant aptarto konteksto, šiuo metu galiojantis Pilietybės įstatymas nenumato galimybės Lietuvos Respublikos piliečiams, išvykusiems iš Lietuvos po 1990 m. kovo 11 d., išlaikyti Lietuvos Respublikos pilietybę, kartu būnant kitos valstybės piliečiu (nors tokia galimybė yra suteikiama asmenims, išvykusiems iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d.). Tai, daugeliu atvejų, lemia Lietuvos Respublikos pilietybės atsisakymą ir iš šio veiksmo sekantį teisinio ryšio su Lietuva nutraukimą. Tai yra emociškai skaudi ir Lietuvai itin žalinga tendencija, kurios mastai ateityje, atsižvelgiant į emigracijos iš Lietuvos tempus ir nesprendžiamą dvigubos pilietybės problemą, tik didės. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus teiginius, esminis šio Projekto tikslas yra ištaisyti šiuo metu galiojančios Pilietybės įstatymo redakcijos reguliavimo trūkumus – pakeisti ir papildyti Lietuvos Respublikos Pilietybės įstatymo 7 straipsnį, reglamentuojantį atvejus, kai Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis, t.y. suteikti Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo arba išsaugojimo galimybes Lietuvos Respublikos piliečiams, po 1990 m. kovo 11 d. išvykusiems iš Lietuvos Respublikos ir įgijusiems Europos Sąjungos ar Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijos valstybės narės pilietybę. Projekto rengėjų įsitikinimu, Pilietybės įstatymas privalo sudaryti galimybę į šias valstybes emigravusiems Lietuvos Respublikos piliečiams išlaikyti ryšį su Lietuva ir bent daliai jų sugrįžti į Lietuvą ar vykdyti čia ūkinę, komercinę ir kitokią veiklą.
Pabrėžtina, jog dvigubos pilietybės įgijimo klausimu yra pasisakęs Konstitucinis Teismas (KT), savo 2013 m. kovo 15 d. sprendime suformuluodamas teisinę doktriną dvigubos pilietybės klausimu: „Nustatydamas Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo pagrindus ir reguliuodamas pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką, įstatymų leidėjas turi diskreciją. Tačiau tai darydamas įstatymų leidėjas negali paneigti pilietybės instituto prigimties ir prasmės, jis turi paisyti konstitucinio reikalavimo, kad Lietuvos Respublikos pilietis kartu gali būti ir kitos valstybės piliečiu tik atskirais įstatymo nustatytais atvejais. Pabrėžtina, kad Konstitucijos 12 straipsnio nuostata, jog asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiu tik atskirais įstatymo nustatytais atvejais, reiškia, kad tokie įstatymo nustatyti atvejai gali būti tik labai reti (atskiri), kad dvigubos pilietybės atvejai turi būti ypač reti – išimtiniai, kad pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį dvigubos pilietybės atvejai būtų ne ypač retos išimtys, bet paplitęs reiškinys.
Pagal Konstituciją negalimas ir toks Pilietybės įstatymo nuostatų, įtvirtinančių galimybę tuo pat metu būti Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiu, plečiamasis aiškinimas, pagal kurį dviguba pilietybė būtų ne atskiros, ypač retos išimtys, bet paplitęs reiškinys. [...] nepadarius Lietuvos Respublikos Konstitucijos pataisų jos nustatyta tvarka, įstatymu negalima nustatyti, jog Lietuvos Respublikos piliečiai, po Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. kovo 11 d. išvykę iš Lietuvos Respublikos gyventi į kitas valstybes ir įgiję tų valstybių pilietybę, gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiai.“ Konstitucinis Teismas savo aiškinime pažymi, jog „nustatydamas Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo pagrindus ir reguliuodamas pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką, įstatymų leidėjas turi diskreciją“. Taigi KT neginčija dabar galiojančios Pilietybės įstatyme nustatytos tvarkos, pagal kurią teisę į dvigubą pilietybę turi asmenys, ištremti iš okupuotos Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. bei asmenys, išvykę iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. ir šių asmenų palikuonys. Tokiu būdu galima konstatuoti, kad įstatymų leidėjo diskrecija reiškia jo teisę daryti legitimias išimtis, kurios lieka teisinės doktrinos rėmuose. Šios išimtys apima ne tik asmenų, galinčių teisėtai turėti dvigubą pilietybę, ratą, bet ir laikotarpius, kai jie išvyko iš Lietuvos bei valstybes, į kurias jie išvyko. Šiuo metu galiojančioje Pilietybės įstatymo 2 str.
m. kovo 11 d., iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjęs asmuo ar jo palikuonys, iki 1990 m. kovo 11 d. išvykę iš dabartinės Lietuvos Respublikos teritorijos nuolat gyventi į kitą valstybę, jeigu 1990 m. kovo 11 d. jų nuolatinė gyvenamoji vieta buvo ne Lietuvoje. Ši sąvoka neapima asmenų, kurie po 1940 m. birželio 15 d. išvyko iš Lietuvos teritorijos į buvusią Sovietų Sąjungos teritoriją.“ Šiame kontekste, sisteminė teisės doktrinos analizė leidžia daryti prielaidą, kad Seimo diskrecija galima ir nustatant grupę ar sąrašą pasaulio valstybių, į kurias išvykę ir jų pilietybę įgiję Lietuvos piliečiai gali išsaugoti ir Lietuvos Respublikos pilietybę. Pastebėtina, kad tokių asmenų ar jų palikuonių, kurie yra pasinaudoję šiuo metu galiojančiame Pilietybės įstatyme įtvirtinta nuostata bei yra susigrąžinę Lietuvos Respublikos pilietybę ir turi ją kartu su kitos šalies pilietybe, yra daug. Registrų centro duomenys rodo, jog šiuo metu tokių asmenų iš viso yra 22 913. Galima pasidžiaugti, kad toks nemažas skaičius asmenų pasinaudojo tokia teise ir atstatė savo pilietybės ryšį su Lietuva, nepatiriant kokių nors praktinių nepatogumų dėl to, kad yra įgiję ir kitos valstybės pilietybę. Pastebėtina, jog būtent tokia buvo Seimo politinė valia nuo pat 1990 m. kovo 11 dienos. Akivaizdu, jog toks didelis skaičius asmenų, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių iki 1990 m. kovo 11 d. išvyko iš Lietuvos ar jų palikuonių, kurie susigrąžino Lietuvos Respublikos pilietybę ir tai yra jų antroji pilietybė, nedera su Konstitucinio Teismo išaiškinime pabrėžiama nuostata, jog „dvigubos pilietybės atvejai turi būti ypač reti – išimtiniai“.
Tačiau, remdamasis ta pačia nuostata, KT teigia, kad jeigu teisė į dvigubą pilietybę būtų suteikiama ir asmenims, kurie iš Lietuvos išvyko ir įgijo kitos valstybės pilietybę po 1990 m. kovo 11 d., būtų sudarytos sąlygos tam, kad „dvigubos pilietybės atvejai būtų ne ypač retos išimtys, bet paplitęs reiškinys“. Pasak Konstitucinio Teismo, tai būtų nesuderinama su pačio KT suformuluota Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalies interpretacija. Taigi vienu – iš Lietuvos išvykusiųjų iki 1990 m. kovo 11 d. asmenų ar jų palikuonių – atveju Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalies konstitucinė samprata netrukdo gausiam (22 913) asmenų skaičiui įgyti teisę į dvigubą pilietybę, o kitu – išvykusiųjų po 1990 m. kovo 11 d. asmenų – atveju yra teigiama, jog potencialiai gausus asmenų, siekiančių įgyti dvigubą pilietybę, skaičius yra pagrindinė kliūtis, dėl kurios šiems asmenims, vadovaujantis tuo pačiu Konstitucijos straipsniu, tokia teisė negali būti suteikta. Pastebėtina, kad šiuo metu netgi nėra tiksliai žinoma, koks skaičius asmenų, išvykusių iš Lietuvos po 1990 m. kovo 11 d., norėtų ir galėtų įgyti dvigubą pilietybę. Todėl spręsti, kad šis potencialus skaičius būtų ženkliai didesnis už skaičių asmenų, kurie dabar turi dvigubą pilietybę (22 913 asmenys), nėra jokio faktinio pagrindo. Tuo pačiu nėra ir pagrindo remiantis vien tokiu „aritmetiniu“ argumentu diskriminuoti Lietuvos Respublikos piliečių, kurie iš Lietuvos išvyko po 1990 kovo 11 dienos, nesuteikiant jiems teisės į dvigubą pilietybę.
Galima konstatuoti, jog dabartinė Konstitucinio Teismo suformuluota teisinė doktrina, susijusi su dvigubos pilietybės klausimu, dalį Lietuvos piliečių diskriminuoja pagal vieną požymį – kad jų potencialiai gali būti daugiau nei yra asmenų toje grupėje, kuri iš Lietuvos išvyko iki 1990 m. kovo 11 d. ar jų palikuonių, kurie šiandien turi teisę į dvigubą pilietybę. Projekto rengėjų įsitikinimu, tokia „aritmetinė diskriminacija“ yra negalima ir pažeidžianti didelės dalies Lietuvos piliečių teisingumo ir lygybės jausmą. Projekto rengėjai yra įsitikinę, jog Pilietybės įstatyme įtvirtinta teisė asmenims, iš Lietuvos išvykusiems iki
teisinga. Todėl konstatuotina, kad tokią pat teisę įgyti dvigubą pilietybę turi turėti ir tie Lietuvos Respublikos piliečiai, kurie į Europos Sąjungos ar Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijos valstybes iš Lietuvos išvyko po 1990 m. kovo 11 dienos. Tai gali būti padaryta Seimui priėmus šiame projekte išdėstytas Pilietybės įstatymo pataisas, įteisinančias vienodas Lietuvos Respublikos piliečių teises į dvigubą pilietybę, neatsižvelgiant į tai, kada į dvigubą pilietybę pretenduojantys asmenys išvyko iš Lietuvos, ir po siūlomų įstatymo pataisų priėmimo pačiam Seimui kreipiantis į Konstitucinį Teismą, prašant įvertinti priimto įstatymo konstitucingumą ir tuo pačiu peržiūrėti savo anksčiau suformuluotą teisinę doktriną dvigubos pilietybės klausimu.
Be to, įteisinus galimybę išsaugoti Lietuvos Respublikos pilietybę asmenims, įgijusiems Europos Sąjungos ar Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijos valstybės narės pilietybę, būtų teisinga sudaryti galimybę grąžinti Lietuvos Respublikos pilietybę tiems asmenims, kurie, pagal galiojantį įstatyminį reglamentavimą, turėjo atsisakyti Lietuvos Respublikos pilietybės dėl to, kad įgijo kitos Europos Sąjungos ar Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijos valstybės narės pilietybę. 2. Įstatymo projekto iniciatoriai ir rengėjai Viktoras Pranckietis, Gabrielius Landsbergis, Ramūnas Karbauskis, Irena Šiaulienė, Eugenijus Gentvilas, Remigijus Žemaitaitis, Rita Tamašunienė 3.
Kaip šiuo metu yra teisiškai reglamentuojami įstatymo projekte aptarti teisiniai santykiai Šiuo metu galiojanti Pilietybės įstatymo redakcija numato 10 atvejų, kai Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis: 1) Lietuvos Respublikos pilietybę ir kitos valstybės pilietybę įgijo gimdamas; 2) yra asmuo, ištremtas iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d.; 3) yra asmuo, išvykęs iš Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d.; 4) yra šio straipsnio 2 ar 3 punkte nurodyto asmens palikuonis; 5) sudarydamas santuoką su kitos valstybės piliečiu dėl to savaime (ipso facto) įgijo tos valstybės pilietybę; 6) yra asmuo, kuriam nesukako 21 metai, jeigu jis yra įvaikintas Lietuvos Respublikos piliečių (piliečio) iki tol, kol jam sukako 18 metų, ir dėl to įgijęs Lietuvos Respublikos pilietybę pagal Pilietybės įstatymo 17 straipsnio 1 dalį; 7) yra asmuo, kuriam nesukako 21 metai, jeigu jį, Lietuvos Respublikos pilietį, iki kol jam sukako 18 metų, įvaikino kitos valstybės piliečiai (pilietis) ir dėl to jis įgijo kitos valstybės pilietybę; 8) Lietuvos Respublikos pilietybę įgijo išimties tvarka, būdamas kitos valstybės pilietis; 9) yra asmuo, kuris išsaugojo Lietuvos Respublikos pilietybę arba kuriam Lietuvos Respublikos pilietybė buvo grąžinta dėl to, kad jis turi ypatingų nuopelnų Lietuvos valstybei; 10) Lietuvos Respublikos pilietybę įgijo turėdamas pabėgėlio statusą Lietuvos Respublikoje.
Kaip šiuo metu yra teisiškai reglamentuojami įstatymo projekte aptarti teisiniai santykiai Šiuo metu galiojanti Pilietybės įstatymo redakcija numato 10 atvejų, kai Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis: 1) Lietuvos Respublikos pilietybę ir kitos valstybės pilietybę įgijo gimdamas; 2) yra asmuo, ištremtas iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d.; 3) yra asmuo, išvykęs iš Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d.; 4) yra šio straipsnio 2 ar 3 punkte nurodyto asmens palikuonis; 5) sudarydamas santuoką su kitos valstybės piliečiu dėl to savaime (ipso facto) įgijo tos valstybės pilietybę; 6) yra asmuo, kuriam nesukako 21 metai, jeigu jis yra įvaikintas Lietuvos Respublikos piliečių (piliečio) iki tol, kol jam sukako 18 metų, ir dėl to įgijęs Lietuvos Respublikos pilietybę pagal Pilietybės įstatymo 17 straipsnio 1 dalį; 7) yra asmuo, kuriam nesukako 21 metai, jeigu jį, Lietuvos Respublikos pilietį, iki kol jam sukako 18 metų, įvaikino kitos valstybės piliečiai (pilietis) ir dėl to jis įgijo kitos valstybės pilietybę; 8) Lietuvos Respublikos pilietybę įgijo išimties tvarka, būdamas kitos valstybės pilietis; 9) yra asmuo, kuris išsaugojo Lietuvos Respublikos pilietybę arba kuriam Lietuvos Respublikos pilietybė buvo grąžinta dėl to, kad jis turi ypatingų nuopelnų Lietuvos valstybei; 10) Lietuvos Respublikos pilietybę įgijo turėdamas pabėgėlio statusą Lietuvos Respublikoje. Galimybė išsaugoti Lietuvos Respublikos pilietybę Lietuvos Respublikos piliečiams po 1990 m. kovo 11 d. išvykusiems iš Lietuvos Respublikos ir įgijusiems Europos Sąjungos ar Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijos valstybės narės pilietybę, taip pat galimybė susigrąžinti Lietuvos Respublikos pilietybę asmenims, kurie jos atsisakė dėl to, jog įgijo kitos Europos Sąjungos ar Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijos valstybės narės pilietybę, nėra numatyta.
Šiuo metu įstatyme nėra aiškiai apibrėžtas Lietuvos Respublikos pilietybės išsaugojimo institutas, kai Lietuvos Respublikos pilietis, įgijęs kitos valstybės pilietybę, pagal įstatymo 7 straipsnį turi teisę likti Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiu. Įstatyme tik nustatomi atvejai, kai asmeniui netaikomas reikalavimas atsisakyti Lietuvos Respublikos pilietybės. Šiuo metu nėra institucijos, įgaliotos priimti sprendimą netaikyti pilietybės netekimo Lietuvos Respublikos piliečiams, turintiems teisę turėti Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietybę. Tokiems asmenims Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos rašo informacinio pobūdžio raštus, informuodamas, kad jie turi teisę išsaugoti Lietuvos Respublikos pilietybę. Tai yra ydinga praktika, nes konstatavimas, jog asmuo turi teisę išsaugoti Lietuvos Respublikos pilietybę, savo esme prilygsta administraciniam sprendimui, ir jį turėtų priimti tam įgaliotas subjektas. Dėl geopolitinių procesų ir galimų grėsmių, įgyvendinant aptariamus Pilietybės įstatymo pakeitimus būtina numatyti atitinkamus saugiklius, skirtus Lietuvos valstybės interesams apsaugoti. Asmenys, įgiję kitos valstybės pilietybę, neturėtų turėti teisės įgyti Lietuvos Respublikos pilietybę, jeigu jie savo veikla kelia ar gali kelti grėsmę valstybės saugumui.
Todėl būtina patikslinti Pilietybės įstatymo 22 straipsnį ir nustatyti, kad priimant sprendimą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės išsaugojimo turi būti įvertinami ir galimi pilietybės nesuteikimo pagrindai. Be to, Pilietybės įstatymo 22 straipsnio
įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ nuostatoms, reglamentuojančioms leidimo laikinai gyventi išdavimo taisykles, Pilietybės įstatymo reikalavimas asmenims tenkinti leidimo nuolat gyventi išdavimo sąlygas nebeteko savo pirminės prasmės. Kita vertus, kaip jau minėta, įstatymą būtina papildyti sąlyga, kad valstybės saugumui keliantys asmenys neturėtų teisės įgyti ar išsaugoti Lietuvos Respublikos pilietybę. 4. Projekte siūlomos naujos teisinio reguliavimo nuostatos Projekte siūloma palikti visus Pilietybės įstatymo nuo 2016-07-06 galiojančios redakcijos 7 straipsnyje aprašytus Lietuvos Respublikos pilietybės išlaikymo atvejus ir papildomai įtvirtinti nuostatą, kad Lietuvos Respublikos piliečiai, po 1990 m. kovo 11 d. išvykę iš Lietuvos Respublikos ir įgiję Europos Sąjungos ar Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijos valstybės narės pilietybę, gali išsaugoti arba susigrąžinti Lietuvos Respublikos pilietybę. Siekiant teisinio aiškumo, būtina įtvirtinti Lietuvos Respublikos pilietybės išsaugojimo pagrindą – kai asmuo, įgijęs kitos valstybės pilietybę, išsaugo teisę likti Lietuvos Respublikos piliečiu. Todėl siūloma įstatymo 9¹ straipsnį, kuriame nustatyta galimybė išsaugoti Lietuvos Respublikos pilietybę dėl ypatingų nuopelnų Lietuvos valstybei, papildyti nauja nuostata dėl pilietybės išsaugojimo dvigubos pilietybės atveju. Dėl šio pakeitimo atitinkamai turėtų būti patikslinta 26 straipsnio 1 dalyje esanti nuoroda.
Siūloma papildyti įstatymo 33 straipsnį nauju
(Migracijos departamentui) priimti sprendimus dėl asmens turimos Lietuvos Respublikos pilietybės išsaugojimo, tokiu būdu panaikinant teisinį neaiškumą. Siūloma nustatyti, kad Lietuvos Respublikos pilietybė neteikiama ir neišsaugoma asmenims, kurie Lietuvos Respublikos Valstybės saugumo departamento vertinimu kelia grėsmę valstybės saugumui. 5. Galimos neigiamos priimto projekto pasekmės Priėmus Projektą ženkliai išaugs prašymų susijusių su pilietybės išdavimu skaičius, kas gali nelauktai padidinti institucijų, kuruojančių pilietybės išdavimą, užimtumą. 6. Projekto įtaka kriminogeninei situacijai, korupcijai Projektas įtakos kriminogeninei situacijai ir korupcijai neturi bei minėtų veikų neskatina. 7. Projekto įtaka verslo sąlygoms ir jo plėtrai Projekto įgyvendinimas neturės neigiamos įtakos verslui ir jo plėtrai. Priešingai – Projekte numatytų pakeitimų priėmimas palengvins lietuvių kilmės asmenims turintiems Europos Sąjungos ar Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijos valstybės narės pilietybę vykdyti ūkinę ir komercinę veiklą Lietuvos Respublikos teritorijoje. 8. Projekto inkorporavimas į teisinę sistemą, kokie šios srities teisės aktai tebegalioja ir kokius galiojančius teisės aktus būtina pakeisti ar panaikinti, priėmus teikiamą projektą Priėmus Projektą su juo privalės būti suderinti visi susiję teisės ir poįstatyminiai aktai. 9. Ar įstatymo projektas parengtas laikantis Valstybinės kalbos, Įstatymų ir kitų teisės norminių aktų rengimo tvarkos įstatymų reikalavimų ir atitinka bendrinės lietuvių kalbos normas, o projekto sąvokos ir jas įvardijantys terminai įvertinti Terminų banko įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka Projektas parengtas laikantis visų teisės aktais nustatytų reikalavimų bei atitinka bendrinės kalbos normas.
Projektu naujų sąvokų nesiūloma, nekeičiamos dabar galiojančios sąvokos, todėl Projektas Terminų banko įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka nevertinamas. 10. Projekto atitiktis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatoms ir Europos Sąjungos teisei Projekto nuostatos neprieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijai bei Europos Sąjungos teisei. 11. Projektui įgyvendinti reikalingi lydimieji aktai
<...>
12Projektui įgyvendinti reikalingos biudžeto lėšos Projekto įgyvendinimas papildomų biudžeto lėšų nereikalauja. 13. Projekto rengimo metu gauti specialistų vertinimai ir išvados
<...>
14Projekto reikšminiai žodžiai Lietuvos Respublikos pilietybė, pilietybės išsaugojimas, kitos valstybės piliečiai. 15. Kiti reikalingi pagrindimai ir paaiškinimai
<...> Teikia:
33Arūnas Gelūnas 34.
Vilnius Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, galiojantiems įstatymams, teisėkūros pricipams bei teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas:
punkto nuostata, kurioje siūloma įtvirtinti, kad „Lietuvos Respublikos pilietis, išvykęs iš Lietuvos Respublikos po 1990 m. kovo 11 d. ir įgijęs Europos Sąjungos ar Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijos valstybės narės pilietybę“ gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis, neatitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto draudimo turėti ir Lietuvos Respublikos, ir kitos valstybės pilietybę (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d., 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimai, 2013 m. kovo 13 d. sprendimas):
Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalyje nustatyta: „Išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis“. Šioje Konstitucijos nuostatoje įtvirtintas bendras draudimas turėti ir Lietuvos Respublikos, ir kitos valstybės pilietybę: „niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis“. Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalies formuluotė „išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus“ reiškia, kad įstatymu, kuriuo reguliuojami pilietybės santykiai, gali būti nustatyti tik išimtiniai atvejai, kada asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, t. y. teisinis reguliavimas turi būti toks, kad dvigubos (daugybinės) pilietybės atvejai būtų tokios pilietybės draudimo, išreikšto formuluote „niekas negali“, išimtis, o ne šį draudimą paneigianti taisyklė. Pagal Konstituciją įstatymų leidėjas negali vadovautis nuostata, jog dvigubos (daugybinės) pilietybės atvejų nereikia riboti.
Jeigu įstatymų leidėjas iš tikrųjų vadovaujasi nuostata, jog dvigubos pilietybės nereikia riboti, jis pirmiausia turėtų imtis atitinkamų Konstitucijos nuostatų, inter alia 12 straipsnio, peržiūros ir tai daryti laikydamasis tos tvarkos, kuri nustatyta pačios Konstitucijos. Nepadarius Konstitucijos pataisų, inter alia referendumu nepakeitus Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalies, įstatymu negali būti nustatytas teisinis reguliavimas, pagal kurį Lietuvos Respublikos piliečiai, po Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. kovo 11 d. išvykę iš Lietuvos Respublikos gyventi į kitas valstybes ir įgiję tų valstybių pilietybę, galėtų būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiai. 2. Projekto aiškinamajame rašte teigiama, kad „<...> vienu – iš Lietuvos išvykusiųjų iki 1990 m. kovo 11 d. asmenų ar jų palikuonių
Lietuvos po 1990 m. kovo 11 d., norėtų ir galėtų įgyti dvigubą pilietybę. Todėl spręsti, kad šis potencialus skaičius būtų ženkliai didesnis už skaičių asmenų, kurie dabar turi dvigubą pilietybę (22 913 asmenys), nėra jokio faktinio pagrindo. Tuo pačiu nėra ir pagrindo remiantis vien tokiu „aritmetiniu“ argumentu diskriminuoti Lietuvos Respublikos piliečių, kurie iš Lietuvos išvyko po 1990 kovo 11 dienos, nesuteikiant jiems teisės į dvigubą pilietybę“.
Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. kovo 13 d. sprendimo formuluotėje „Nepadarius Konstitucijos pataisų, inter alia referendumu nepakeitus Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalies, įstatymu negali būti nustatytas <...> teisinis reguliavimas, pagal kurį Lietuvos Respublikos piliečiai, po Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. kovo 11 d. išvykę iš Lietuvos Respublikos gyventi į kitas valstybes ir įgiję tų valstybių pilietybę, galėtų būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiai“ nurodė datą „po Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. kovo 11 d.“ ir tuo pačiu pripažino neprieštaraujantį Konstitucijos įtvirtintam visų asmenų lygiateisiškumo principui ir nediskriminuojantį Lietuvos Respublikos piliečių, kurie po šios datos išvyko nuolat gyventi į kitas valstybės ir įgijo tų valstybių pilietybę. 3. Projekto 2 straipsniu keičiamo įstatymo 9¹ straipsnio 1 dalyje siūloma įtvirtinti nuostatą „Lietuvos Respublikos pilietis, įgijęs kitos valstybės pilietybę, išsaugo Lietuvos Respublikos pilietybę, jeigu jis pagal šio įstatymo 7 straipsnio 1–6, 8 ir 10 punktus gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis“. Keičiamo įstatymo 2 straipsnio 11¹dalies nuostatoje „Lietuvos Respublikos pilietybės išlaikymas ypatingų nuopelnų Lietuvos valstybei turinčiam Lietuvos Respublikos piliečiui įgijusiam kitos valstybės pilietybę“ įtvirtinta Lietuvos Respublikos pilietybės išsaugojimo sąlyga -ypatingų nuopelnų Lietuvos valstybei turėjimas.
Kartu šios nuostatos reikštų, kad pagal projekto 6 straipsniu keičiamo įstatymo
dėl Lietuvos Respublikos pilietybės išsaugojimo pagal šio įstatymo 9¹ straipsnio 1 dalį, turėtų vertinti ar „ypatingų nuopelnų Lietuvos valstybei“ turi 7 straipsnio 1 – 6, 8 ir 10 punktuose nurodytas asmuo, kuris:
1) Lietuvos Respublikos pilietybę ir kitos valstybės pilietybę įgijo gimimu;
2) ištremtas iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d.;
3) yra išvykęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d.;
4) yra šio straipsnio 2 ar 3 punkte nurodyto asmens palikuonis;
5) yra Lietuvos Respublikos pilietis, išvykęs iš Lietuvos Respublikos po 1990 m. kovo 11 d. ir įgijęs Europos Sąjungos ar Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijos valstybės narės pilietybę;
6) sudarydamas santuoką su kitos valstybės piliečiu dėl to savaime (ipso facto) įgijo tos valstybės pilietybę;
7) <...>
8) yra asmuo, kuriam nesukako 21 metai, jeigu jį, Lietuvos Respublikos pilietį, iki kol jam sukako 18 metų, įvaikino kitos valstybės piliečiai (pilietis) ir dėl to jis įgijo kitos valstybės pilietybę;
9) <...>
10) išsaugojo Lietuvos Respublikos pilietybę arba kuriam Lietuvos Respublikos pilietybė buvo grąžinta dėl to, kad jis turi ypatingų nuopelnų Lietuvos valstybei.
Kartu šios nuostatos reikštų, kad pagal projekto 6 straipsniu keičiamo įstatymo
dėl Lietuvos Respublikos pilietybės išsaugojimo pagal šio įstatymo 9¹ straipsnio 1 dalį, turėtų vertinti ar „ypatingų nuopelnų Lietuvos valstybei“ turi 7 straipsnio 1 – 6, 8 ir 10 punktuose nurodytas asmuo, kuris:
1) Lietuvos Respublikos pilietybę ir kitos valstybės pilietybę įgijo gimimu;
2) ištremtas iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d.;
3) yra išvykęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d.;
4) yra šio straipsnio 2 ar 3 punkte nurodyto asmens palikuonis;
5) yra Lietuvos Respublikos pilietis, išvykęs iš Lietuvos Respublikos po 1990 m. kovo 11 d. ir įgijęs Europos Sąjungos ar Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijos valstybės narės pilietybę;
6) sudarydamas santuoką su kitos valstybės piliečiu dėl to savaime (ipso facto) įgijo tos valstybės pilietybę;
7) <...>
8) yra asmuo, kuriam nesukako 21 metai, jeigu jį, Lietuvos Respublikos pilietį, iki kol jam sukako 18 metų, įvaikino kitos valstybės piliečiai (pilietis) ir dėl to jis įgijo kitos valstybės pilietybę;
9) <...>
10) išsaugojo Lietuvos Respublikos pilietybę arba kuriam Lietuvos Respublikos pilietybė buvo grąžinta dėl to, kad jis turi ypatingų nuopelnų Lietuvos valstybei. Toks teisinis reguliavimas yra ydingas, prieštaringas ir nesuderintas su:
Jokio sprendimo dėl Lietuvos Respublikos atkurtos pilietybės išsaugojimo priimti nereikia, nes asmuo ir taip išlieka Lietuvos Respublikos piliečiu, nepaisant to, kad yra ir kitos valstybės pilietis.
Pažymime, kad šiuo metu galiojančio įstatymo 7 straipsnio 1
Respublikos teritorijoje, ar už jos ribų (14 straipsnio 1 dalis); sudarius santuoką su kitos valstybės piliečiu ir dėl to savaime (ipso facto) įgijus tos valstybės pilietybę (ši aplinkybė yra kitos valstybės jurisdikcijos sritis); kai vaiką – Lietuvos Respublikos pilietį įsivaikina kitos valstybės piliečiai (pilietis) ir toks vaikas lieka Lietuvos Respublikos piliečiu, nesvarbu, ar jis dėl įvaikinimo įgijo kitos valstybės pilietybę, ar ne (17 straipsnio 2 dalis). Taigi, šiais atvejais Lietuvos Respublikos ir kartu kitos valstybės pilietybės atvejai kyla iš įstatymo, o ne iš projekto 6 straipsniu keičiamo 33 straipsnio 10 punkte nurodytų (ar nenurodytų) institucijų sprendimų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės išsaugojimo. 4. Projekte neaptartos pilietybės grąžinimo sąlygos asmenims, nurodytiems keičiamo įstatymo 9¹ straipsnio 1 dalyje, nes projekto 3 straipsniu keičiamo įstatymo 21 straipsnio 5 dalies nuostata yra taikoma tik 9¹ straipsnio 2 dalyje nurodytiems asmenims. 5. Projekto 4 straipsniu keičiamo įstatymo 22 straipsnio 4 punkte siūloma įtvirtinti naują aplinkybę, sąlygojančią Lietuvos Respublikos pilietybės neteikimo natūralizacijos tvarka, supaprastinta tvarka, išimties tvarka, taip pat negrąžinimo ir neišsaugojimo asmenims, kurie „savo elgesiu gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Asmens keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Lietuvos Respublikos saugumo departamentas“.
Atkreipiame dėmesį, kad pagal Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymu patvirtintų Nacionalinio saugumo pagrindų 20 skyriuje suformuluotus Valstybės saugumo departamento uždavinius, šis departamentas tiria „veikas“, keliančias grėsmę valstybės saugumui. Taigi, aptariamojoje projekto nuostatoje reikėtų atsisakyti žodžio „elgesiu“ ir vietoj jo įrašyti - „veika“, nuostata „valstybės saugumui“ yra keistina į - „Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui ir valstybės interesams“ (Žvalgybos įstatymas), žodis „atlieka“ keistinas į žodį „vykdo“. 6. Atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2013 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr.1R-298 patvirtintų „Teisės aktų projektų rengimo rekomendacijų“:
netekusiomis galios straipsnio dalys ar punktai straipsnio pavadinime nenurodomi, tikslintini projekto 3, 5 ir 6 straipsnių pavadinimai. Teisės departamento direktorius Andrius Kabišaitis O. Buišienė, tel. (8 5) 239 6160, el. p. [email protected] A. Ožiūnienė, tel. (8 5) 239 6168, el. p. [email protected]
Blankas
Biudžetinė įstaiga, Vilniaus g. 23-7A, LT-01402 Vilnius, tel. 8 706 63 687, faks. 8 706 63 679, el. p. [email protected]. Duomenys kaupiami ir saugomi Juridinių asmenų registre, kodas 188600362 2017-05- Nr. Į 2017-04-10 Nr. S-2017-3590 Lietuvos Respublikos Seimui dėl LIETUVOS RESPUBLIKOS pilietybės įstatymo nr. xi-1196 PAKEITIMO ĮSTATYMo projekto nr. XIIIP-551 atitikties europos sąjungos teisei Išnagrinėję Lietuvos Respublikos Seimo pateiktą derinti Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo Nr. XI-1196 pakeitimo įstatymo projektą Nr. XIIIP‑551 (toliau – Projektas) visų pirma norėtume pažymėti, kad pilietybė yra nacionalinės teisės kategorija. 1930 m. Konvencijoje dėl kai kurių klausimų, susijusių su pilietybės įstatymų kolizija, taip pat 1997 m. Europos konvencijoje dėl pilietybės yra pabrėžta, kad kiekviena valstybė turi teisę savo nacionalinėje teisėje įtvirtinti kriterijus, kuriais remiantis ji nustato, kas yra jos piliečiai. Principo, kad pilietybės įgijimo bei netekimo sąlygų nustatymas pagal tarptautinę teisę priklauso kiekvienos valstybės narės kompetencijai, taip pat laikosi Europos Sąjungos Teisingumo Teismas[1]. Taigi nei tarptautinė teisė, nei Europos Sąjungos teisė nedraudžia valstybei laikyti savo piliečiu asmenį, kuris jau turi kitos valstybės pilietybę. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pažymėtina, kad Projekto 7 straipsnio 5 punkto nuostata, kuria siūloma praplėsti asmenų, galinčių įgyti dvigubą pilietybę, ratą, neprieštarauja tarptautinei ir Europos Sąjungos teisei. Kita vertus, sutinkame su Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Teisės departamento pateiktomis pastabomis. Taip pat norėtume pridurti, kad nustatant tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį dvigubos pilietybės atvejų padaugėtų, reikėtų atsižvelgti į galimai atsirasiančias problemas dėl asmens diplomatinės gynybos vykdymo, karinės tarnybos atlikimo, mokesčių mokėjimo ir kitais klausimais.
Generalinio direktoriaus pavaduotojas Karolis Dieninis Vaida Čepaitė, tel. 8 706 63 688, el. p. [email protected] [1] Žr., pavyzdžiui, Teisingumo Teismo 1992 m. liepos 7 d. sprendimą Mario Vicente Micheletti ir kiti prieš Delegación del Gobierno en Cantabria, C-369/90, EU:C:1992:295, p. I-4262.
TEISĖTVARKOS komitetas
AR
Julius Sabatauskas, komiteto pirmininko pavaduotojas Stasys Šedbaras, nariai: Rimas Andrikis, Irena Degutienė, Vitalijus Gailius, Lauras Stacevičius, Česlav Olševski, Rimantė Šalaševičiūtė, Petras Valiūnas. Komiteto biuro vedėja Dalia Komparskienė, patarėjai: Martyna Civilkienė, Jurgita Janušauskienė, Rita Karpavičiūtė, Dalia Latvelienė, Irma Leonavičiūtė, Rita Varanauskienė, padėjėjos: Aidena Bacevičienė, Modesta Banytė. Seimo kanceliarijos Teisės departamento vyr. patarėja Ona Buišienė, Respublikos Prezidentės patarėja Indrė Pukanasytė, MRU Teisės fakulteto Viešosios teisės instituto profesorius dr. Vytautas Sinkevičius, LRS ir Pasaulio lietuvių bendruomenės komisijos atstovai: Dalia Henke, Dalia Asanavičiūtė, Rimvydas Baltaduonis, Laura Vidžiūnaitė. 2. Ekspertų, konsultantų, specialistų išvados, pasiūlymai, pataisos, pastabos (toliau – pasiūlymai):
Eil. NNr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę SStr. SStr. d. P. 1. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas 2017-04-131 Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, galiojantiems įstatymams, teisėkūros pricipams bei teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas: 1.
Projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 7 straipsnio 5 punkto nuostata, kurioje siūloma įtvirtinti, kad „Lietuvos Respublikos pilietis, išvykęs iš Lietuvos Respublikos po 1990 m. kovo 11 d. ir įgijęs Europos Sąjungos ar Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijos valstybės narės pilietybę“ gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis, neatitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto draudimo turėti ir Lietuvos Respublikos, ir kitos valstybės pilietybę (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d., 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimai, 2013 m. kovo 13 d. sprendimas):
Konstitucijos
atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis“. Šioje Konstitucijos nuostatoje įtvirtintas bendras draudimas turėti ir Lietuvos Respublikos, ir kitos valstybės pilietybę: „niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis“. Konstitucijos
atvejus“ reiškia, kad įstatymu, kuriuo reguliuojami pilietybės santykiai, gali būti nustatyti tik išimtiniai atvejai, kada asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, t. y. teisinis reguliavimas turi būti toks, kad dvigubos (daugybinės) pilietybės atvejai būtų tokios pilietybės draudimo, išreikšto formuluote „niekas negali“, išimtis, o ne šį draudimą paneigianti taisyklė. Pagal Konstituciją įstatymų leidėjas negali vadovautis nuostata, jog dvigubos (daugybinės) pilietybės atvejų nereikia riboti.
Jeigu įstatymų leidėjas iš tikrųjų vadovaujasi nuostata, jog dvigubos pilietybės nereikia riboti, jis pirmiausia turėtų imtis atitinkamų Konstitucijos nuostatų, inter alia 12 straipsnio, peržiūros ir tai daryti laikydamasis tos tvarkos, kuri nustatyta pačios Konstitucijos. Nepadarius Konstitucijos pataisų, inter alia referendumu nepakeitus Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalies, įstatymu negali būti nustatytas teisinis reguliavimas, pagal kurį Lietuvos Respublikos piliečiai, po Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. kovo 11 d. išvykę iš Lietuvos Respublikos gyventi į kitas valstybes ir įgiję tų valstybių pilietybę, galėtų būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiai. 2013 m. kovo 13 d. KT sprendimo „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d.,
dalis:
„1. Išaiškinti, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30
d. nutarimo (Žin., 2003, Nr. 124-5643) motyvuojamosios dalies IV skyriaus 4 punkto ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimo (Žin., 2006, Nr. 123-4650) motyvuojamosios dalies III skyriaus 34.3 punkto, II skyriaus 10 punkto nuostatos: „Nustatydamas Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo pagrindus ir reguliuodamas pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką, įstatymų leidėjas turi diskreciją. Tačiau tai darydamas įstatymų leidėjas negali paneigti pilietybės instituto prigimties ir prasmės, jis turi paisyti konstitucinio reikalavimo, kad Lietuvos Respublikos pilietis kartu gali būti ir kitos valstybės piliečiu tik atskirais įstatymo nustatytais atvejais.
Pabrėžtina, kad Konstitucijos 12 straipsnio nuostata, jog asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiu tik atskirais įstatymo nustatytais atvejais, reiškia, kad tokie įstatymo nustatyti atvejai gali būti tik labai reti (atskiri), kad dvigubos pilietybės atvejai turi būti ypač reti – išimtiniai, kad pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį dvigubos pilietybės atvejai būtų ne ypač retos išimtys, bet paplitęs reiškinys. Pagal Konstituciją negalimas ir toks Pilietybės įstatymo nuostatų, įtvirtinančių galimybę tuo pat metu būti Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiu, plečiamasis aiškinimas, pagal kurį dviguba pilietybė būtų ne atskiros, ypač retos išimtys, bet paplitęs reiškinys“ – inter alia reiškia, kad, nepadarius Lietuvos Respublikos Konstitucijos pataisų jos nustatyta tvarka, įstatymu negalima nustatyti, jog Lietuvos Respublikos piliečiai, po Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. kovo 11 d. išvykę iš Lietuvos Respublikos gyventi į kitas valstybes ir įgiję tų valstybių pilietybę, gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiai.“ Tai reiškia, kad Konstitucinis teismas aprobavo šią skiriamąją ribą, konstatuodamas, kad šis atskaitos taškas (1990 03 11) neprieštarauja Konstitucijai. Iki šios datos Lietuva buvo Sovietų Sąjungos okupuota ir aneksuota, joje buvo pažeidžiamos visos pagrindinės žmogaus teisės ir laisvės, todėl asmenys traukėsi iš Lietuvos, jie gelbėjo savo ir savo šeimų narių gyvybes. Ir teisės ir moralės ir Konstitucijos požiūriu tai yra pateisinamas pagrindas jiems leisti būti Lietuvos ir kitos valstybės piliečiais.
Asmenys, kurie išvyko po 1990 03 11, objektyviai buvo ir yra kitokioje padėtyje – jie išvyko iš nepriklausomos, laisvos, demokratinės Lietuvos valstybės. Jie laisva valia pasirenka kitos valstybės pilietybę, prisiekia tai valstybei ir dėl to netenka Lietuvos pilietybės. Tai ir yra objektyvūs skirtumai, kuriais remiantis Konstitucinis Teismas atskaitos tašką – 1990 03 11 pripažino neprieštaraujančiu Konstitucijai, nes kitaip būtų paneigta Konstitucijos 12 straipsnio nuostata, kad dviguba pilietybė negali būti paplitęs reiškinys. Atkreiptinas dėmesys dėl Konstitucijos 5 str., kuriame nustatyta, kad valdžios galias riboja Konstitucija. Seimas negali perimti iš Tautos tų įgaliojimų, kurie priklauso tik jai. O teisę pakeisti Konstitucijos 12 straipsnį turi tik Tauta, taip nustatyta Konstitucijoje. Taip pat atkreiptinas dėmesys dėl lygiateisiškumo principo (Konstitucijos 29 str.). Manytina, kad šis principas, reguliuojant pilietybės santykius būtų pažeistas, jeigu įstatyme nustatant kokiems asmenims, įgijusiems kitos valstybės pilietybę, suteikiama galimybė išsaugoti LR pilietybę, būtų remiamasi ne skirtinga tokių asmenų teisine padėtimi, bet jų naujai įgytos pilietybės valstybės priklausymu tam tikrai tarptautinei organizacijai, valstybių sąjungai (šiuo atveju ES,NATO). 3.
sprendimas: Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Seimo Statuto 67 straipsnio 3 punktu, įvertinęs Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Teisės departamento 2017 m. balandžio 13 d. išvadą ir atsižvelgdamas į komitete išdėstytus argumentus, Teisės ir teisėtvarkos komitetas svarstyme daro pertrauką, siūlydamas Seimui nutarimu kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – Konstitucinis Teismas) su prašymu išaiškinti Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimo ir 2013 m. kovo 13 d. sprendimo teiginius, susijusius su Lietuvos Respublikos piliečių galimybėmis kartu būti ir kitos valstybės piliečiais. Seimo kreipimasis į Konstitucinį Teismą galėtų būti grindžiamas tuo, kad nuo to laiko, kai 1992 m. spalio 25 d. buvo priimta Lietuvos Respublikos Konstitucija (toliau – Konstitucija) ir jos 12 straipsnyje įtvirtinta nuostata ribojanti dvigubą pilietybę, aplinkybės iš esmės pasikeitė: Lietuvos Respublika tapo NATO ir Europos Sąjungos nare, labai daug Lietuvos Respublikos piliečių iš Lietuvos išvyko gyventi į kitas valstybes ir įgijo kitų valstybių pilietybę; padaugėjo į kitas valstybes išvykusių Lietuvos Respublikos piliečių santuokų su kitų valstybių piliečiais, o tokiose santuokose gimę vaikai įgijo ir kitos valstybės pilietybę; Jungtinei Karalystei nutarus pasitraukti iš Europos Sąjungos, Jungtinėje Karalystėje daug gyvenančių Lietuvos Respublikos piliečių gali siekti tapti jos piliečiais, o jais tapus - netektų Lietuvos Respublikos pilietybės; siekiant išsaugoti iš Lietuvos išvykusių Lietuvos Respublikos piliečių ryšius su Lietuva būtina jiems leisti būti kartu kitos valstybės piliečiais.
Konstitucinio Teismo būtų prašoma išaiškinti, ar šios aplinkybės leidžia manyti, kad Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalies nuostata „išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis“ gali būti aiškinama kitaip, negu ją savo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarime ir 2013 m. kovo 13 d. sprendime išaiškino Konstitucinis Teismas,ir ar ši nuostata gali būti aiškinama kaip leidžianti Seimui, nekeičiant Konstitucijos 12 straipsnio nuostatų Konstitucijos nustatyta tvarka, Pilietybės įstatyme nustatyti teisinį reguliavimą, pagal kurį „Lietuvos Respublikos piliečiai, po Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. kovo 11 d. išvykę iš Lietuvos Respublikos gyventi į kitas valstybes ir įgiję tų valstybių pilietybę, gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiai“, grindžiant tuo, kad aplinkybės, kai buvo rengiama ir 1992 m. spalio 25 d. priimta Konstitucija, kai Konstitucinis Teismas priėmė 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimą ir 2013 m. kovo 13 d. sprendimą, iš esmės pasikeitė.
4Balsavimo rezultatai: už –8 , prieš – nėra,
susilaikė –nėra . 5. Komiteto paskirti pranešėjai: Julius Sabatauskas, Stasys Šedbaras. 6. Komiteto narių atskiroji nuomonė: negauta. Komiteto pirmininkas Julius Sabatauskas Teisės ir teisėtvarkos komiteto biuro patarėja Rita Karpavičiūtė