Projekto lyginamasis variantas LIETUVOS RESPUBLIKOS ĮSTATYMO DĖL UŽSIENIEČIŲ TEISINĖS PADĖTIES NR. IX-2206 133 STRAIPSNIO PAKEITIMO ĮSTATYMAS 2017 m. d. Nr. Vilnius 1 straipsnis. 133 straipsnio pakeitimas Pakeisti 133 straipsnio 3 dalį ir ją išdėstyti taip:
„3. Užsieniečiui gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, arba kitos Europos Sąjungos ar Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijos valstybės narės saugumui ar viešajai tvarkai, jeigu yra informacijos arba rimtas pagrindas įtarti, kad užsienietis vykdė, dalyvavo ar kitaip prisidėjo prie stambaus masto korupcijos ar pinigų plovimo, arba prie žmogaus teisių pažeidimo, dėl ko asmuo, kurio atžvilgiu buvo padarytas žmogaus teisių pažeidimas, mirė arba patyrė rimtų sužalojimų, buvo nepagrįstai nuteistas dėl politinių motyvų arba patyrė kitų rimtų neigiamų pasekmių.“ Skelbiu šį Lietuvos Respublikos Seimo priimtą įstatymą. Respublikos Prezidentas Teikia:
Projekto Nr. XIIIP-533(2) lyginamasis variantas
2017 m. d. Nr. Vilnius
pakeitimas Pakeisti 133 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „133 straipsnis. Draudimas atvykti į
buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta arba kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas, užsieniečiui, kuris buvo neįleistas į Lietuvos Respubliką, įpareigotas išvykti iš Lietuvos Respublikos, grąžintas į užsienio valstybę arba bandė neteisėtai išvykti iš Lietuvos Respublikos ar išvyko iš jos, arba užsieniečiui, kuris neturi teisės gyventi Lietuvos Respublikoje ir nevykdo įsipareigojimų muitinei ar nesumokėjo Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka skirtos (skirtų) baudos (baudų), gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. 2. Užsieniečiui, kuris buvo išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. 2¹. Europos Sąjungos valstybės narės piliečiui ir (arba) jo šeimos nariui arba kitam asmeniui, kuris pagal Europos Sąjungos teisės aktus naudojasi laisvo asmenų judėjimo teise, gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui tik tuo atveju, jeigu jo atvykimas į Lietuvos Respubliką ir buvimas joje gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. 3 2².
atvykti į Lietuvos Respubliką netaikomas užsieniečiui, kuris buvo išsiųstas iš Lietuvos Respublikos dėl to, kad per nustatytą terminą neįvykdė įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos arba savanoriškai neišvyko iš Lietuvos Respublikos per sprendime grąžinti jį į užsienio valstybę nustatytą terminą, jeigu jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi šio Įstatymo
aukai ir jeigu jis nekelia grėsmės valstybės saugumui ar visuomenei. 4. Užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad užsienio valstybėje užsienietis yra padaręs sunkų ar labai sunkų nusikaltimą asmeniui ir dėl to buvo pažeistos visuotinai pripažintos žmogaus teisės ir laisvės, korupcinio pobūdžio nusikalstamą veiką ar pinigų plovimo požymius atitinkančią nusikalstamą veiką, kaip tai apibrėžta Lietuvos Respublikos įstatymuose ar tarptautinėse sutartyse, arba kad kurstė ar kitaip dalyvavo darant tokias nusikalstamas veikas ir (ar) dėl šių priežasčių užsienietis yra įtrauktas į kitos Europos Sąjungos valstybės narės, Europos laisvosios prekybos asociacijos ar Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijos valstybės narės nacionalinį užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti, sąrašą. 5 3. Užsieniečiui gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. 6. Europos Sąjungos valstybės narės piliečiui ir (arba) jo šeimos nariui arba kitam asmeniui, kuris pagal Europos Sąjungos teisės aktus naudojasi laisvo asmenų judėjimo teise, gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui tik tuo atveju, jeigu jo atvykimas į Lietuvos Respubliką ir buvimas joje gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. 7 4.
7 4. Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą sudaro, tvarko ir duomenis iš šio sąrašo skelbia ir centrinei antrosios kartos Šengeno informacinei sistemai teikia Migracijos departamentas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. 8 5. Sprendimą uždrausti (neuždrausti) užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką priima Migracijos departamentas. Sprendimą uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką šio straipsnio 4 dalyje nurodytais pagrindais užsienio reikalų ministro siūlymu priima vidaus reikalų ministras. Draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką trukmė nustatoma kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgus į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes. 9. Užsienietis Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka raštu informuojamas apie priimtą sprendimą uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu yra žinoma užsieniečio gyvenamoji vieta arba kiti kontaktiniai duomenys ir jeigu nėra šio straipsnio 10 dalyje nurodytų priežasčių, dėl kurių informacija užsieniečiui neteikiama. 10. Užsieniečiui nepranešama apie priimtą sprendimą uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu šios informacijos pateikimas pakenktų valstybės saugumo, gynybos, visuomenės saugumo, nusikalstamų veikų prevencijos, tyrimo, nustatymo ir baudžiamojo persekiojimo interesams. Europos Sąjungos valstybės narės piliečiui ir (arba) jo šeimos nariui arba kitam asmeniui, kuris pagal Europos Sąjungos teisės aktus naudojasi laisvo asmenų judėjimo teise, informacija apie priimto sprendimo uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką motyvus neteikiama, jeigu šios informacijos pateikimas pakenktų valstybės saugumo interesams.“
iki 2017 m. gruodžio 31 d. priima šio įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus. Skelbiu šį Lietuvos Respublikos Seimo priimtą įstatymą.
Respublikos Prezidentas Teikia: Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Juozas Bernatonis 2017-10-25
paskatinusios priežastys, parengto projekto tikslai ir uždaviniai Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 133 straipsnio, nustatančio ilgalaikio draudimo atvykti į Lietuvą pagrindus, pakeitimu siekiama išplėsti neįsileidimo pagrindus, jei užsienietis gali kelti grėsmę ne tik Lietuvos, bet ir kitų ES bei NATO šalių narių saugumui ir viešajai tvarkai, bei jei yra informacijos ar pakankamas pagrindas įtarti, kad jis yra įvykdęs ar prisidėjęs prie stambaus masto korupcinių, pinigų plovimo nusikaltimų ar grubių žmogaus teisių pažeidimų užsienio valstybėse. Grubūs žmogaus teisių pažeidimai neretai būna susiję su stambaus masto korupcijos ir pinigų plovimo nusikaltimais. Tokiais atvejais jie būna ypač beatodairiški ir žiaurūs, nes jais siekiama užgniaužti informaciją ir priversti nutilti asmenis, kurie siekia išaiškinti ar paviešina tokius nusikaltimus. Esminė problema, kad nedemokratinėse valstybėse tokie nusikaltimai nesulaukia teisingumo, ypač jei būna inicijuojami ir vykdomi valdžios atstovų, valstybės institucijų, politikų ir pareigūnų. Nedemokratinėse valstybėse, kuriose teismai nėra nepriklausomi, teisingumo sistema glaudžiai susijusi su kitomis valdžios šakomis, o nepriklausoma žurnalistika yra užgniaužta, teisingumas nėra užtikrinamas, net jei yra įvykdytas akivaizdus universalių ir fundamentalių žmogaus teisių pažeidimas. Vienas ryškiausių tokių iki šiol teisingumo nesulaukusių nusikaltimų yra Sergėjaus Magnitskio nužudymo atvejis. Sergėjus Magnitskis – „Hermitage Capital“, veikusios Rusijoje, teisininkas, atskleidęs finansines Rusijos Federacijos (RF) pareigūnų machinacijas, kai apgaulės būdu buvo pasisavinta 230 mln. USD mokesčių mokėtojų pinigų.
USD mokesčių mokėtojų pinigų. Vietoje to, kad Rusijos teisėtvarka ištirtų atskleistą schemą, S. Magnitskiui buvo pateikti sufalsifikuoti kaltinimai, jis suimtas ir patyrė nuolatinį smurtą bei kankinimus Rusijos įkalinimo įstaigose. Įkalinimas baigėsi teisininko mirtimi
tyrimą, pateikė išvadą, kad S. Magnitskio sulaikymas ir įkalinimas buvo neteisėti, nepaisant to, 2013 m. buvo priimtas kaltinamasis nuosprendis S. Magnitskiui dėl mokesčių vengimo. Tai bene pirmas atvejis RF teismų istorijoje, kai buvo teisiamas miręs žmogus. Pažymėtina, kad nors yra gerai žinomi asmenys ir pareigūnai, kurie dalyvavo falsifikuojant kaltinimus ir suimant bei kankinant S. Magnitskį, niekas nebuvo nubaustas, o penki pareigūnai buvo net apdovanoti aukščiausio laipsnio RF Vidaus reikalų ministerijos apdovanojimais. Rusijoje vykstantys žmogaus teisių pažeidimai yra ypač paplitę ir sistemiški, nepaisant to, kad Rusija yra Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos Nuolatinė narė, t.y. ne tik prisijungusi prie atitinkamų universaliąsias teises nustatančių tarptautinių konvencijų, bet ir turinti išskirtinę poziciją dalintis atsakomybe už jų įgyvendinimą. Atkreiptinas dėmesys, kad Seimas iki šiol nėra išsakęs savo pozicijos Magnitskio bylos klausimu. Tuo tarpu 2016 m. Estija tapo pirmąja Europos Sąjungos valstybe nare, kuri nacionalinėje teisėje priėmė atitinkamas pataisas. Kaip žinoma, 2012 m. JAV Prezidento įsaku patvirtintas Sergėjaus Magnitskio teisės viršenybės užtikrinimo aktas – juo įvestos sankcijos asmenims, prisidėjusiems prie S. Magnitskio bylos bei mirties ir prie neteisėtų veiksmų prieš S. Magnitskį užglaistymo – vizų draudimas ir turto įšaldymas. 2016 m. JAV Senatas patvirtino Globalų Sergėjaus Magnitskio atsakomybės už žmogaus teisių pažeidimus aktą – pagal šį teisės aktą užsienio valstybių pareigūnams, kurie yra įvykdę grubius pažeidimus ne JAV teritorijoje, taikomas vizų išdavimo draudimas ir turto įšaldymas.
Europos Parlamentas pakartotinai 2012 ir 2014 metais savo rezoliucijose yra pasisakęs už Europos Sąjungos sankcijų įvedimą, taip pat pateikęs sąrašą, įvardijantį 32 asmenis, kuriems turėtų būtų taikomas vizų išdavimo draudimas ir turto įšaldymas. Nacionalinius „Magnitskio įstatymus“ šiuo metu svarsto Jungtinės Karalystės bei Kanados Parlamentai. Pabrėžtina, jog projektu siūloma nuostata nėra nukreipta prieš konkrečią valstybę – ji yra universali, kaip ir žmogaus teisės, tad gali būti taikoma bet kuriam užsieniečiui, kuris vykdo, dalyvauja ir padeda vykdyti grubius žmogaus teisių pažeidimus (susidorojant su asmenimis atskleidusiais korupcijos, piktnaudžiavimo tarnyba atvejus, prieš politinius kalinius ir t.t.) užsienio valstybėje arba vykdo ir/ar prisideda vykdant stambaus masto korupcinius ir su pinigų plovimu susijusius nusikaltimus. Tokie asmenys neturi likti nebaudžiami vien todėl, kad yra susiję su nedemokratinėmis valdžios institucijomis. Jiems turi būti iš anksto žinoma, kad piktnaudžiavimas valdžios galiomis pažeidžiant tarptautinės teisės normas, jei toks nusikaltimas užtrauktų atsakomybę demokratinėje valstybėje, reiškia, jog tokiam asmeniui demokratinėse valstybėse bus taikomos sankcijos. Siūlomi įstatymo pakeitimai padėtų užtikrinti bent dalinę atsakomybę už nusikaltimus, nusiųstų politinę žinią, kad Lietuvoje tokie asmenys ar jų finansai nėra pageidaujami, bei iš dalies veiktų kaip tokių nusikaltimų prevencija arba bent jau suvaržymas.
Kadangi tokie nusikaltimai yra dažnai susiję su pinigų plovimu per ES, tame tarpe ir, galimai, Lietuvos bankus, sankcionuojamiems asmenims turėtų būti ne tik draudžiama atvykti į Lietuvą bet ir mūsų šalyje vykdyti finansinę, turtinę veiklą, o esamas turtas turėtų būti įšaldomas. Atsižvelgiant į tai, kad Lietuva yra Europos Sąjungos ir NATO – organizacijų, kuriose šalys narės stiprina bendradarbiavimą saugumo srityje, kovoje su terorizmu ir tarptautiniu organizuotu nusikalstamumu
Gabrielius Landsbergis, Rasa Juknevičienė, Laurynas Kasčiūnas, Andrius Kubilius, Žygimantas Pavilionis, Stasys Šedbaras. 3. Kaip šiuo metu yra teisiškai reglamentuojami įstatymo projekte aptarti teisiniai santykiai Šiuo metu galiojanti įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties redakcija numato vienintelę priežastį, dėl kurios užsieniečiui gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ilgesniam nei 5 metų laikotarpiui, t.y. jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ir viešajai tvarkai. 4.
reguliavimo nuostatos Projekte siūloma papildyti esamus ilgalaikio draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką pagrindus, jei jis gali kelti grėsmę kitos Europos Sąjungos ar Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijos valstybės narės saugumui ar viešajai tvarkai, jeigu yra informacijos arba rimtas pagrindas įtarti, kad užsienietis vykdė, dalyvavo ar kitaip prisidėjo prie stambaus masto korupcijos ar pinigų plovimo, arba prie žmogaus teisių pažeidimo, dėl ko asmuo, kurio atžvilgiu buvo padarytas žmogaus teisių pažeidimas, mirė arba patyrė rimtų sužalojimų, buvo nepagrįstai nuteistas dėl politinių motyvų arba patyrė kitų rimtų neigiamų pasekmių. 5. Galimos neigiamos priimto projekto pasekmės Neigiamų projekto pasekmių nenumatoma – priešingai, priėmusi siūlomas įstatymo pataisas Lietuva tarptautiniu lygiu pademonstruos, jog netoleruoja su korupcija ir pinigų plovimu susijusių nusikaltimų bei žmogaus teisių pažeidimų. 6. Projekto įtaka kriminogeninei situacijai, korupcijai Projektas padėtų užkardyti galimus tarptautinius pinigų plovimo atvejus pasinaudojant Lietuvoje veikiančiais bankais, todėl siūlomų įstatymo pakeitimų priėmimas prisidėtų gerinant šalies kriminogeninę situaciją ir kovojant su korupcija. 7. Projekto įtaka verslo sąlygoms ir jo plėtrai Projekto įgyvendinimas neturės neigiamos įtakos verslui ir jo plėtrai. 8. Projekto inkorporavimas į teisinę sistemą, kokie šios srities teisės aktai tebegalioja ir kokius galiojančius teisės aktus būtina pakeisti ar panaikinti, priėmus teikiamą projektą Priėmus projektą su juo privalės būti suderinti susiję poįstatyminiai aktai. 9.
įstatymo projektas parengtas laikantis Valstybinės kalbos, Įstatymų ir kitų teisės norminių aktų rengimo tvarkos įstatymų reikalavimų ir atitinka bendrinės lietuvių kalbos normas, o projekto sąvokos ir jas įvardijantys terminai įvertinti Terminų banko įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka Projektas parengtas laikantis visų teisės aktais nustatytų reikalavimų bei atitinka bendrinės kalbos normas. Projektu naujų sąvokų nesiūloma, nekeičiamos dabar galiojančios sąvokos, todėl Projektas Terminų banko įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka nevertinamas. 10. Projekto atitiktis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatoms ir Europos Sąjungos teisei Projekto nuostatos neprieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijai bei Europos Sąjungos teisei. 11. Projektui įgyvendinti reikalingi lydimieji aktai
<...>
lėšos Projekto įgyvendinimas papildomų biudžeto lėšų nereikalauja. 13. Projekto rengimo metu gauti specialistų vertinimai ir išvados
<...>
Žmogaus teisės, korupcija, pinigų plovimas. 15. Kiti reikalingi pagrindimai ir paaiškinimai
<...>
Teikia:
Vilnius Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, Europos Sąjungos teisės aktams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas:
aiškinamojo rašto būtų galima suprasti, kad projektu siekiama įtvirtinti du naujus savarankiškus draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui pagrindus: 1) jeigu užsienietis gali kelti grėsmę kitos Europos Sąjungos ar Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijos valstybės saugumui; 2) jeigu yra informacijos arba rimtas pagrindas įtarti, kad užsienietis vykdė, dalyvavo ar kitaip prisidėjo prie stambaus masto korupcijos ar pinigų plovimo arba prie žmogaus teisių pažeidimo, dėl ko asmuo, kurio atžvilgiu buvo padarytas žmogaus teisių pažeidimas, mirė arba patyrė rimtų sužalojimų, buvo nepagrįstai nuteistas dėl politinių motyvų arba patyrė kitų rimtų neigiamų pasekmių“.
Pažymėtina, kad formaliai vertinant teikiamo projekto
aukščiau nurodytas draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką pagrindas yra suformuluotas kaip pirmojo nurodytojo pagrindo bei šiuo metu galiojančiame įstatyme nurodyto pagrindo (jeigu užsienietis kelia grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai) sąlyga, t.y. iš pateiktos formuluotės būtų galima suprasti, kad užsieniečiui gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis kelia grėsmę, Lietuvos, kitos Europos Sąjungos valstybės ar Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijos valstybės saugumui tuo atveju, „jeigu yra informacijos arba rimtas pagrindas įtarti, kad užsienietis vykdė, dalyvavo ar kitaip prisidėjo prie stambaus masto korupcijos ar pinigų plovimo arba prie žmogaus teisių pažeidimo, dėl ko asmuo, kurio atžvilgiu buvo padarytas žmogaus teisių pažeidimas, mirė arba patyrė rimtų sužalojimų, buvo nepagrįstai nuteistas dėl politinių motyvų arba patyrė kitų rimtų neigiamų pasekmių“. Siekiant teikiamo projekto aiškinamajame rašte nurodytų tikslų bei teisinio aiškumo, draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui pagrindus reikėtų išdėstyti atskirais punktais.
teikiamo projekto nuostatas iš esmės, jos svarstytinos šiais aspektais. Dėl projekto nuostatos, pagal kurią užsieniečiui gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui, jeigu jis gali kelti grėsmę kitos Europos Sąjungos ar Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijos valstybės saugumui ar viešajai tvarkai Pažymėtina, kad nei iš projekto aiškinamojo rašto, nei iš paties projekto nėra aiškus šios nuostatos turinys – nėra aišku, kokios institucijos ir kokiu būdu tikrins užsieniečio grėsmę kitos Europos Sąjungos ar Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijos valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Pažymėtina, kad užsieniečių grėsmės kitų valstybių nacionaliniam saugumui ar viešajai tvarkai vertinimas nepatenka į Lietuvos Respublikos jurisdikciją, t.y. jokia Lietuvos Respublikos institucija negalėtų vertinti užsieniečio grėsmės kitos valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Taigi, sprendimas dėl draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką galėtų būtų priimtas tik tuo atveju, jei Lietuvos Respublika gautų atitinkamą informaciją iš kitos valstybės. Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos Respublikos įstatymais negali būti nustatytos pareigos kitoms valstybėms, lieka neaišku, kokiu bendradarbiavimo (susižinojimo) instrumentu, išskyrus šiuo metu naudojamą Centrinę antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą, būtų remiamasi, siekiant įgyvendinti aptariamą projekto nuostatą. Kiek tai susiję su kitomis Europos Sąjungos valstybėmis narėmis, pažymėtina, kad Centrinei antrosios kartos informacinei sistemai valstybės narės yra įpareigotos pateikti tik tą informaciją (duomenis apie užsieniečius, kurių atžvilgiu yra priimti sprendimai uždrausti atvykti), kuri atitinka 2006 m. gruodžio 20 d.
Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo (toliau – Reglamentas (ES) Nr. 1987/2006) 24 ir 26 straipsniuose nustatytus pagrindus. Tai reiškia, kad valstybių narių sudaromi nacionaliniai asmenų, kuriems draudžiama atvykti į valstybę narę, sąrašai yra platesni, ir valstybės narės nėra įpareigotos pateikti viena kitai duomenų iš šių sąrašų. Dėl projekto nuostatos, pagal kurią užsieniečiui gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ilgesniam nei 5 metų laikotarpiui, jeigu yra informacijos arba rimtas pagrindas įtarti, kad užsienietis vykdė, dalyvavo ar kitaip prisidėjo prie stambaus masto korupcijos ar pinigų plovimo arba prie žmogaus teisių pažeidimo, dėl ko asmuo, kurio atžvilgiu buvo padarytas žmogaus teisių pažeidimas, mirė arba patyrė rimtų sužalojimų, buvo nepagrįstai nuteistas dėl politinių motyvų arba patyrė kitų rimtų neigiamų pasekmių Vertinant šią nuostatą, pirmiausia atkreiptinas dėmesys į tai, kad šioje nuostatoje siūloma nustatyti naują asmens judumą ribojantį pagrindą. Pažymėtina, kad tiek Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, tiek Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą konstatavo, kad asmens teisių ir laisvių ribojimai yra galimi, t.y. laikomi pagrįstais, jeigu atitinka šias sąlygas: 1) yra teisėti; 2) yra būtinai reikalingi demokratinėje visuomenėje. Teisėtumo reikalavimas reiškia, kad apribojimai turi būti nustatomi tik įstatymu, o jo normos suformuluojamos pakankamai aiškiai.
Vertinant aptariamą projekto nuostatą šiuo požiūriu, atkreiptinas dėmesys į tai, kad aptariamos projekto nuostatos turinys nėra aiškus: 1) nėra aišku, kokios konkrečios nusikalstamos veikos turimos mintyje, nes, pavyzdžiui Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas nenumato tokių nusikalstamų veikų kaip „stambaus masto korupcija“,
„pinigų plovimas“ ar „žmogaus teisių pažeidimas“; 2) nėra aiški formuluotės
„kitaip prisidėjo“ teisinė prasmė; 3) nėra aišku, kokios institucijos
(institucija) nustatytų ir įvertintų aptariamoje nuostatoje nurodytas veikas ar padarytus pažeidimus ir nustatytų priežastinį ryšį tarp šių pažeidimų ir atsiradusių pasekmių; 4) nėra aišku, koks yra aptariamoje nuostatoje nustatyto naujo – papildomo pagrindo uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką ir keičiamo įstatymo 133 straipsnio 3 dalyje jau nurodyto pagrindo – grėsmės valstybės saugumui ar viešajai tvarkai – tarpusavio santykis. Šiame kontekste pažymėtina, kad „visuomenės saugumas“, „nacionalinis saugumas“, „viešoji tvarka“ yra visuotintai pripažįstami, tarptautinėje ir Europos Sąjungos teisėje įtvirtinti pagrindai (priežastys), dėl kurių gali būti nustatyti tam tikri asmens teisių ribojimai. Pastebėtina, kad, pagal Reglamento (ES) Nr. 1987/2006 24 straipsnio 2 dalyje nustatytus grėsmės viešajai tvarkai, visuomenės saugumui arba nacionaliniam saugumui kriterijus aptariamoje projekto nuostatoje įvardinti pažeidimai bent jau didžiąja dalimi galėtų būti priskiriami ir „grėsmei valstybės saugumui ar viešajai tvarkai“. Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nustačius papildomą pagrindą užsieniečiams uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką, jį būtų galima taikyti ir asmenims, kurie jau yra Lietuvoje. Tai reiškia, kad padarius atitinkamus pažeidimus, tokio užsieniečio atžvilgiu turėtų būti priimti ir sprendimas grąžinti, ir sprendimas uždrausti atvykti.
Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad, pagal 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB 11 straipsnio 2 dalį draudimo atvykti trukmė gali viršyti penkerius metus, jei trečiosios šalies pilietis kelia rimtą grėsmę viešajai tvarkai, valstybės saugumui ar nacionaliniam saugumui. Taigi, nustačius siūlomą teisinį reguliavimą, galėtų susidaryti tokia situacija, kai sprendimai dėl to paties asmens elgesio turės būti priimami skirtingais pagrindais. Vertinant aptariamos projekto nuostatos atitiktį kitam aukščiau nurodytam asmens teisių ribojimo pagrįstumo kriterijui – būtinumo demokratinėje visuomenėje – svarstytina, ar visais atvejais pagal siūlomą nuostatą priimti sprendimai uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką galėtų būti laikomi proporcingais. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ESTT), aiškindamas galimybę riboti laisvą asmenų judėjimą „viešosios tvarkos“ bei „valstybės saugumo“ pagrindais yra nurodęs: „Nors valstybės narės, atsižvelgdamos į savo nacionalinius poreikius, kurie gali skirtis, nelygu valstybė narė ir laikotarpis, iš esmės gali laisvai apibrėžti viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo reikalavimus, visų pirma kaip pagrindinio laisvo asmenų judėjimo principo išimties pateisinimą, vis dėlto visoje Sąjungoje šie reikalavimai turi būti suprantami siaurai, taip, kad kiekviena valstybė narė be Europos Sąjungos institucijų kontrolės negalėtų vienašališkai nustatyti jų aprėpties“ (sprendimai bylose C‑33/07 bei C‑430/10). Be to, ESTT taip yra konstatavęs, kad ribojimai šiais pagrindais galimi tik tuo atveju, jeigu kilo tikra, esama ir pakankamai rimta grėsmė vienam iš esminių visuomenės interesų (sprendimai bylose C-50/06; C-349/06). 3.
į Įstatyme „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ nustatytas Vyriausybės funkcijas sprendimų uždrausti užsieniečiams atvykti į Lietuvos Respubliką srityje, siūlytume kreiptis į Vyriausybę dėl nuomonės pateikimo. Privatinės teisės skyriaus vedėja, pavaduojanti departamento direktorių Daina Petrauskaitė L. Schulte-Ebbert, tel. (8 5) 239 6498, el. p. [email protected]
Blankas
Biudžetinė įstaiga, Vilniaus g. 23-7A, LT-01402 Vilnius, tel. 8 706 63 687, faks. 8 706 63 679, el. p. [email protected]. Duomenys kaupiami ir saugomi Juridinių asmenų registre, kodas 188600362 2017-05- Nr. Į 2017-04-05 Nr. S-2017-3379 Lietuvos Respublikos Seimui dėl LIETUVOS RESPUBLIKOS Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ Nr. IX-2206 133 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto nr. XIIIP-533 atitikties europos sąjungos teisei Išnagrinėję Lietuvos Respublikos Seimo pateiktą derinti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ Nr. IX-2206 133 straipsnio pakeitimo įstatymo projektą Nr. XIIIP-533 (toliau – Projektas), kuriuo siekiama išplėsti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 133 straipsnio 3 dalyje įtvirtintus draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui pagrindus nustatant, jog šis draudimas gali būti taikomas ne tik tuomet, kai užsienietis gali kelti grėsmę Lietuvos valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, bet ir tuo atveju, jeigu jis gali kelti grėsmę kitos Europos Sąjungos arba Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijos (toliau
Sąjungos teisei. 1. Projektu keičiamos Įstatymo 133 straipsnio 3 dalies formuluotė („[u]žsieniečiui gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai“) galimai neatitinka 2008 m. gruodžio 16 d.
Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (toliau – Direktyva 2008/115/EB), įtvirtinančios sąlygas, taikomas valstybėse narėse grąžinant neteisėtai esančius trečiųjų šalių piliečius (Direktyvos 2008/115/EB 1 straipsnis), tam tikrų nuostatų. Atkreipiame dėmesį, kad tokia formuluotė įtvirtinta ir galiojančioje Įstatymo 133 straipsnio 3 dalies nuostatoje. Minėtos direktyvos 11 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad draudimo atvykti trukmė iš esmės turi neviršyti penkerių metų. Vis dėlto ji „gali viršyti penkerius metus, jei trečiosios šalies pilietis kelia rimtą grėsmę viešajai tvarkai, valstybės saugumui ar nacionaliniam saugumui“. Kaip matyti iš šių Direktyvos 2008/115/EB nuostatų formuluotės, trečiosios šalies piliečiui galėtų būti uždrausta atvykti ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui, tik jeigu jis keltų realią ir esamą grėsmę viešajai tvarkai ar valstybės saugumui („kelia grėsmę“), be to, tokia grėsmė turėtų būti pakankamai rimta („kelia rimtą grėsmę“). Kaip nurodė Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – Teisingumo Teismas)[1], šios direktyvos 11 straipsnio 2 dalies tikslas, be kita ko, yra užtikrinti, kad draudimo atvykti trukmė neviršytų penkerių metų, nebent trečiosios šalies pilietis kelia rimtą grėsmę viešajai tvarkai, valstybės saugumui ar nacionaliniam saugumui. Taigi pagal minėtas Direktyvos 2008/115/EB nuostatas draudimas atvykti ilgesniam kaip penkerių metų laikotarpiui yra numatytas kaip išimtis iš bendros taisyklės, todėl toks draudimas turi būti nustatomas tik retais ir išimtiniais atvejais, griežtai laikantis šioje direktyvoje įtvirtintų sąlygų.
Kaip matyti, šios Direktyvoje 2008/115/EB nustatytos sąlygos, taikomos draudimui atvykti ilgesniam kaip penkerių metų laikotarpiui, neįtvirtintos minėtoje Projekto formuluotėje („gali kelti grėsmę“). Tokia Įstatymo 133 straipsnio 3 dalies formuluotė, mūsų nuomone, suteikia galimybę kompetentingoms institucijoms uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvą ilgesniam kaip penkerių metų laikotarpiui, net jeigu jo keliama grėsmė valstybės saugumui ar viešajai tvarkai nebūtų akivaizdi tuo metu, kai būtų nustatoma draudimo atvykti trukmė, ir (arba) užsieniečio keliama grėsmė nebūtų pakankamai didelė, dėl kurios būtų imtasi numatytos ribojamosios priemonės. Atsižvelgdami į tai, kas išdėstyta, manome, kad Įstatymo 133 straipsnio 3 dalies formuluotė „gali kelti grėsmę“ neatitinka minėtų Direktyvos 2008/115/EB 11 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų nuostatų. Todėl, vadovaudamiesi anksčiau išdėstytomis Direktyvos 2008/115/EB nuostatomis. Projektu keičiamoje Įstatymo 133 straipsnio 3 dalyje siūlytume nurodyti, kad užsieniečiui gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui, jeigu jis kelia rimtą grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Atkreipiame dėmesį į tai, kad formuluotė „kelia rimtą grėsmę“ yra vartojama ir kitose Įstatymo nuostatose – Įstatymo 5 straipsnio 6 dalyje, 106 straipsnio 3 dalyje. 2. Projekto nuostata, pagal kurią draudimas atvykti ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui užsieniečiui galėtų būti taikomas ir tuomet, kai užsienietis gali kelti grėsmę kitos ES arba NATO valstybės narės saugumui ar viešajai tvarkai, kelia abejonių dėl toliau išdėstytų priežasčių.
Pirma, pažymėtina, jog atsižvelgiant į tai, kad Įstatymo 133 straipsnio 3 dalis, vadovaujantis šio Įstatymo 1 straipsnio 2¹ dalimi, yra taikoma ir ES piliečiams ir (arba) jų šeimos nariams, pagal ES teisės aktus besinaudojantiems laisvo asmenų judėjimo teise, nacionalinės teisės aktų nuostatos, kuriomis reglamentuojamas šiems asmenims taikomas draudimas atvykti į šalį, turi būti suderintos su jų gyvenimą valstybių narių teritorijoje reglamentuojančiais Europos Sąjungos teisės aktais. Pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 21 straipsnio 1 dalį kiekvienas Sąjungos pilietis turi teisę laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje laikydamasis Sutartyse ir joms įgyvendinti priimtose nuostatose nustatytų apribojimų bei sąlygų. Remiantis 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/38/EB dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, iš dalies keičiančios Reglamentą (EEB) Nr. 1612/68 ir panaikinančios Direktyvas 64/221/EEB,
90/365/EEB ir 93/96/EEB (toliau – Direktyva 2004/38/EB) VI skyriaus nuostatomis valstybės narės gali apriboti Sąjungos piliečių judėjimo ir gyvenimo šalyje laisvę dėl valstybinės politikos, visuomenės saugumo ar sveikatos apsaugos priežasčių. Bet koks apribojimas, pavyzdžiui, draudimas atvykti į šalį, turi atitikti minėtoje direktyvoje nustatytas sąlygas. Direktyvos 2004/38/EB 27 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad priemonės, kurių imtasi dėl valstybinės politikos ar visuomenės saugumo priežasčių, turi atitikti proporcingumo principą ir turi būti grindžiamos vien tik atitinkamo asmens elgesiu.
Atitinkamo asmens elgesys turi kelti tikrą ir pakankamai rimtą pavojų, kenkiantį vienam iš pagrindinių visuomenės interesų. Pateisinimai, kurie yra nesusiję su atvejo aplinkybėmis arba grindžiami bendrosios prevencijos sumetimais, nėra priimtini. Teisingumo Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad Direktyvos 2004/38/EB 27 straipsnis nedraudžia nacionalinės teisės aktų, leidžiančių riboti valstybės narės piliečio teisę vykti į kitos valstybės narės teritoriją, tačiau su sąlyga, kad šio piliečio asmeninis elgesys kelia realią, dabartinę ir pakankamai didelę grėsmę pagrindiniam visuomenės interesui[2]. Be to, primintina, jog anksčiau minėtose Direktyvos 2008/115/EB 11 straipsnio 2 dalies nuostatose įtvirtinta, kad draudimo atvykti trukmė gali viršyti penkerius metus tik tuo atveju, jeigu trečiosios šalies pilietis kelia rimtą grėsmę viešajai tvarkai, valstybės saugumui ar nacionaliniam saugumui. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, kyla klausimas, ar tuo atveju, jeigu užsienietis keltų grėsmę kitos ES arba NATO valstybės narės viešajai tvarkai ar saugumui, jis taip pat keltų rimtą grėsmę Lietuvos viešajai tvarkai, valstybės saugumui ar nacionaliniam saugumui. Kitaip tariant, mūsų nuomone, grėsmė, kurią užsienietis kelia kitos ES arba NATO valstybės narės saugumui ar viešajai tvarkai, nebūtinai visais atvejais kelia grėsmę Lietuvos saugumui ar viešajai tvarkai. Tokiu atveju Įstatyme įtvirtintas pagrindas nustatyti draudimą tokiam asmeniui atvykti į Lietuvą daugiau nei penkerius metus, mūsų nuomone, galėtų neatitikti Direktyvos 2008/115/EB 11 straipsnio 2 dalyje ir Direktyvos 2004/38/EB 27 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų sąlygų.
Pažymėtina, kad šiuo klausimu Teisingumo Teismas yra nurodęs, jog naudojimąsi teise laisvai judėti ribojančios priemonės turi būti imtasi dėl priežasčių, susijusių su valstybės narės, kuri imasi tos priemonės, viešosios tvarkos apsauga arba visuomenės saugumu. Tokios priemonės negalima grįsti vien kitos valstybės narės nurodytomis priežastimis; vis dėlto tai nepanaikina kompetentingos nacionalinės institucijos galimybės atsižvelgti į tokias priežastis, kai ši atlieka vertinimą siekdama priimti judėjimo laisvę ribojančią priemonę[3]. Pagal šį Teisingumo Teismo aiškinimą Lietuva, norėdama apriboti ES piliečio ir
(ar) jo šeimos nario teisę laisvai judėti, gali atsižvelgti į aplinkybę, jog jis kelia grėsmę kitos ES ar NATO valstybės narės viešajai tvarkai ar saugumui, tačiau tik tiek, kiek jo asmeninis elgesys kelia realią, dabartinę ir pakankamai rimtą grėsmę Lietuvos pagrindiniam visuomenės interesui. Atsižvelgdami į tai, kas išdėstyta, manome, jog Projektu įtvirtinus galimybę nustatyti draudimą asmeniui, kuris kelia grėsmę kitos ES arba NATO valstybės narės saugumui ar viešajai tvarkai, bet nekelia grėsmės Lietuvos valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, galėtų būti pažeistos Direktyvos 2008/115/EB 11 straipsnio 2 dalies ir Direktyvos 2004/38/EB 27 straipsnio 2 dalies nuostatos. Jeigu vis dėlto užsienietis keltų grėsmę ne tik kitos ES arba NATO valstybės narės, bet ir Lietuvos saugumui ar viešajai tvarkai, tuomet, mūsų nuomone, papildomas reguliavimas nereikalingas, nes jau dabar Įstatymo 133 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinta, kad „[u]žsieniečiui gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai“.
Pažymėtina, kad remiantis šia Įstatymo nuostata kiekvienu konkrečiu atveju sudaromi asmenų sąrašai, kuriems bus taikomos sankcijos – draudimas atvykti į šalį. Antra, neaišku, kokiu būdu kitos ES, o tuo labiau NATO valstybės narės informuos Lietuvą apie užsieniečius, keliančius grėsmę jų saugumui ar viešajai tvarkai. Pagal 2006 m. gruodžio
antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo (toliau – Reglamentas (EB) Nr. 1987/2006) nuostatas ne visi užsieniečiai, keliantys grėsmę kitos Europos Sąjungos valstybės narės saugumui arba viešajai tvarkai, bus įvesti į SIS II. Vadovaujantis Reglamento (EB) Nr. 1987/2006 2 straipsnio 1 dalimi, skaitoma kartu su šio reglamento 3 straipsnio d punktu, Reglamente (EB) Nr. 1987/2006 nustatomos perspėjimų apie trečiųjų šalių piliečius, t. y., įvedimo į SIS II ir tvarkymo sąlygos bei tvarka. Atsižvelgiant į tai matyti, kad duomenys apie ES piliečius ir (arba) jų šeimos narius, pagal ES teisės aktus besinaudojančius laisvo asmenų judėjimo teise, neteikiami C.SIS, todėl neaišku, kaip Lietuva gaus kitų ES valstybių narių pranešimus apie tokių asmenų keliamą grėsmę jų saugumui ar viešajai tvarkai. Atsižvelgdami į tai, kas išdėstyta, manome, kad galimybė surinkti duomenis apie užsieniečius, keliančius grėsmę kitų ES ar NATO valstybių narių saugumui, yra ribota, o tam tikrais atvejais ir neįmanoma. 3.
nuostatos, pagal kurią užsieniečiui gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ilgesniam kaip penkerių metų laikotarpiui, jeigu yra informacijos arba rimtas pagrindas įtarti, kad užsienietis vykdė, dalyvavo ar kitaip prisidėjo prie stambaus masto korupcijos ar pinigų plovimo arba prie žmogaus teisių pažeidimo, dėl ko asmuo, kurio atžvilgiu buvo padarytas žmogaus teisių pažeidimas, mirė arba patyrė rimtų sužalojimų, buvo nepagrįstai nuteistas dėl politinių motyvų arba patyrė kitų rimtų neigiamų pasekmių, pažymėtina, jog atsižvelgiant į Projekto formuluotę neaišku, ar minėti užsieniečio padaryti pažeidimai turėtų atitikti sąlygas, pagal kurias būtų laikoma, kad asmuo kelia rimtą grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, ir remiantis šiais pagrindais jam galėtų būti uždrausta atvykti ilgesniam kaip penkerių metų laikotarpiui, ar vis dėlto šių pažeidimų sąrašas išplėstų tokio draudimo pagrindus. Jeigu šiuos pažeidimus siūloma nustatyti kaip papildomus pagrindus užsieniečiui uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką ilgesniam kaip penkerių metų laikotarpiui, tokios Projekto nuostatos galimai prieštarautų anksčiau minėtoms 2008/115/EB 11 straipsnio
griežtai apibrėžtos sąlygos, kurioms esant galėtų būti uždrausta užsieniečiams atvykti ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui, ir nuo kurių valstybėms narėms neleidžiama nukrypti. 4. Pritariame Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Teisės departamento 2017 m. balandžio 14 d. išvados dėl Projekto pateiktoms pastaboms. Generalinio direktoriaus pavaduotojas Karolis Dieninis Vaida Čepaitė, tel. 8 706 63 688, el. p. [email protected] [1] Žr. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimo Filev ir Osmani, C‑297/12, EU:C:2013:569, 32 ir 44 punktus. [2] Žr. 2011 m. lapkričio 17 d. Sprendimo Aladzhov, C-434/10, EU:C:2011:750, 35 punktą bei jame nurodytą Teisingumo Teismo praktiką, taip pat 42 punktą; 2008 m. liepos 10 d.
Sprendimo Jipa, C-33/07, EU:C:2008:396, 30 punktą. [3] Žr. 2008 m. liepos 10 d. Sprendimo Jipa, C-33/07, EU:C:2008:396, 25 punktą ir jame nurodytą Teisingumo Teismo praktiką.
Vilnius Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, Europos Sąjungos teisės aktams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas:
į tai, kad projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo (toliau – keičiamo įstatymo)
užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, šią projekto nuostatą reikėtų patikslinti pagal 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (toliau – Direktyva 2008/115/EB) 11 straipsnio 2 dalį, kurioje nurodoma, kad draudimo atvykti trukmė gali viršyti penkerius metus tik tuo atveju, jei trečiosios šalies pilietis kelia rimtą grėsmę viešajai tvarkai, valstybės saugumui ir nacionaliniam saugumui. 2. Atsižvelgiant į 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/38/EB dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, iš dalies keičiančios Reglamentą (EEB) Nr. 1612/68 ir panaikinančios Direktyvas 64/221/EEB, 68/360/EEB, 72/194/EEB, 73/148/EEB, 75/34/EEB, 75/35/EEB, 90/364/EEB, 90/365/EEB ir 93/96/EEB 27 straipsnio 2 dalį, keičiamo įstatymo 133 straipsnio 6 dalis tikslintina, nurodant, kad Europos Sąjungos piliečiui ir (arba) jo šeimos nariui arba kitam asmeniui, kuris pagal Europos Sąjungos teisės aktus naudojasi laisvo judėjimo teise gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui tik tuo atveju, jeigu jo atvykimas į Lietuvos Respubliką ir buvimas joje gal kelti tikrą ir pakankamai rimtą grėsmę valstybės saugumui ir viešajai tvarkai. 3.
keičiamo įstatymo 133 straipsnio 8 dalį sprendimą uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką šio straipsnio 4 dalyje nurodytais pagrindais užsienio reikalų ministro siūlymu priima vidaus reikalų ministras. Svarstytina, ar papildžius įstatymą tiek naujais aptariamo straipsnio 4 dalyje nurodytais uždraudimo atvykti š Lietuvos Respubliką pagrindais, tiek nauju sprendimus priimančiu subjektu, nereikėtų atitinkamai papildyti ir Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 4 straipsnio, kuriame yra nustatoma atitinkama valstybės institucijų kompetencija, kontroliuojant užsieniečių buvimą ir gyvenimą Lietuvos Respublikoje bei jų pareiga pateikti informaciją sprendimą priimančiam subjektui. 4. Pagal keičiamo įstatymo 133 straipsnio 9 dalį „Užsienietis Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka raštu informuojamas apie priimtą sprendimą uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu yra žinoma užsieniečio gyvenamoji vieta arba kiti kontaktiniai duomenys <...>“. Iš šios projekto nuostatos nėra aišku: pirma, jeigu bus žinoma užsieniečio gyvenamoji vieta – ar jam bus siunčiama sprendimo kopija; jeigu nebus žinoma gyvenamoji vieta, bet žinomi kiti kontaktiniai duomenys, ar sprendimo kopija bus siunčiama, naudojant kitus kontaktinius duomenis; jeigu sprendimo kopija bus siunčiama, naudojant kitus kontaktinius duomenis, kaip bus skaičiuojamas Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“
skaičiuojamas nuo sprendimo įteikimo dienos. 5. Keičiamo įstatymo 133 straipsnio 9 dalyje nurodoma, kad „Užsienietis <...> informuojamas apie priimtą sprendimą uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką <...>, jeigu nėra šio straipsnio 10 dalyje nurodytų priežasčių, dėl kurių informacija užsieniečiui neteikiama“.
Pagal keičiamo įstatymo 133 straipsnio 10 dalį „užsieniečiui nepranešama apie priimtą sprendimą uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu šios informacijos pateikimas pakenktų valstybės saugumo, gynybos, visuomenės saugumo, nusikalstamų veikų prevencijos, tyrimo, nustatymo ir baudžiamojo persekiojimo interesams“. Pažymėtina, kad šias projekto nuostatas galima būtų suprasti taip, kad užsieniečiui, esant šiose nuostatose įvardintoms priežastims, apie priimtą sprendimą uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką galėtų būti iš viso nepranešama (tai nurodoma ir Užsienio reikalų komiteto 2017 m. spalio 25 d. išvadoje „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ Nr. IX—2206 133 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIIIP-533), t.y. užsienietis galėtų būti neinformuojamas nei iš karto po to, kai toks sprendimas bus priimtas, nei vėliau, kai jis kreipsis, pavyzdžiui, dėl vizos išdavimo, o nesant reikalavimo turėti vizą - kai atvyks į Lietuvos Respubliką. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad asmens informavimas apie jo atžvilgiu priimtą sprendimą yra būtina asmens teisės į gynybą sąlyga, įtvirtinta tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (30 straipsnio 1 dalyje), tiek ir tarptautinės teisės aktuose - Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje bei Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnyje.
Pažymėtina, kad tiek Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, tiek Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą konstatavo, kad asmens teisių ir laisvių ribojimai yra galimi, t.y. laikomi pagrįstais, jeigu atitinka šias sąlygas: 1) yra teisėti; 2) yra būtinai reikalingi demokratinėje visuomenėje, t.y. proporcingi siekiamiems tikslams. Nekvestionuojant aptariamų projekto nuostatų teisėtumo, vis dėlto atkreipiame dėmesį, kad dėl šių nuostatų, mūsų vertinimu, užsieniečio teisė kreiptis teismą galėtų būti reikšmingai apribota. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs kad nors tam tikri asmens teisės į gynybą apribojimai yra galimi, pavyzdžiui pareigos turėti atstovą teisme nustatymas, sutrumpintų sprendimo apskundimo terminų nustatymas ir pan., tačiau taikomi apribojimai turi būti tokie, kad jais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pavyzdžiui EŽTTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę). Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad Direktyvos 2008/115/EB 12 straipsnio 1 dalyje, kurioje yra nustatoma sprendimų uždrausti atvykti forma, nurodoma ir galima informacijos apie priimtą sprendimą ribojimo apimtis – „informacija apie faktines priežastis gali būti apribota, kai pagal nacionalinę teisę leidžiama riboti teisę gauti informaciją, pirmiausia nacionalinio saugumo, gynybos, visuomenės saugumo ir nusikalstamų veikų prevencijos, tyrimo, nustatymo ir persekiojimo tikslais“. Atsižvelgiant į tai, projekto nuostatos turėtų būti patikslintos.
Jei būtų pritarta šiai pastabai, keičiamo įstatymo 133 straipsnio 10 dalies antrajame sakinyje vietoj žodžio „motyvus“ įrašytini žodžiai „faktines aplinkybes“. Departamento direktorius Andrius Kabišaitis L. Schulte-Ebbert, tel. (8 5) 239 6498, el. p. [email protected]
nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ Nr. IX-2206 133 straipsnio pakeitimo įstatymo PROJEKTO NR. XIIIP-533 2017 m. birželio 21 d. Nr. 104-P-
1Komiteto posėdyje dalyvavo:
Komiteto pirmininkas Vytautas Bakas, Komiteto pirmininko pavaduotoja Rasa Juknevičienė, Komiteto nariai: Virgilijus Alekna, Arvydas Anušauskas, Dainius Gaižauskas, Jonas Jarutis, Laurynas Kasčiūnas, Michal Mackevič, Juozas Olekas, Audrys Šimas, Komiteto biuro vedėjas Vitalij Dmitrijev, patarėjai: Paulius Bačiulis, Mantas Lapinskas, Evaldas Sinkevičius, Rasa Šidlauskaitė, padėjėja Vilma Lukoševičiūtė. Kviestieji asmenys: Vidaus reikalų ministerijos Teisės departamento Teisės aktų projektų vertinimo skyriaus patarėja Rūta Jasulaitienė ir Viešojo saugumo ir migracijos politikos departamento Migracijos reikalų skyriaus patarėja Asta Klapatauskienė, Valstybės saugumo departamento pareigūnė Kristina Sakauskienė. 2. Ekspertų, konsultantų, specialistų išvados, pasiūlymai, pataisos, pastabos (toliau – pasiūlymai):
Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
1 Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, 2017-04-141 Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, Europos Sąjungos teisės aktams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas: Iš projekto aiškinamojo rašto būtų galima suprasti, kad projektu siekiama įtvirtinti du naujus savarankiškus draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui pagrindus: 1) jeigu užsienietis gali kelti grėsmę kitos Europos Sąjungos ar Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijos valstybės saugumui; 2) jeigu yra informacijos arba rimtas pagrindas įtarti, kad užsienietis vykdė, dalyvavo ar kitaip prisidėjo prie stambaus masto korupcijos ar pinigų plovimo arba prie žmogaus teisių pažeidimo, dėl ko asmuo, kurio atžvilgiu buvo padarytas žmogaus teisių pažeidimas, mirė arba patyrė rimtų sužalojimų, buvo nepagrįstai nuteistas dėl politinių motyvų arba patyrė kitų rimtų neigiamų pasekmių“.
Pažymėtina, kad formaliai vertinant teikiamo projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 133 straipsnio 3 dalies nuostatą, matyti, kad antrasis aukščiau nurodytas draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką pagrindas yra suformuluotas kaip pirmojo nurodytojo pagrindo bei šiuo metu galiojančiame įstatyme nurodyto pagrindo (jeigu užsienietis kelia grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai) sąlyga, t. y. iš pateiktos formuluotės būtų galima suprasti, kad užsieniečiui gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis kelia grėsmę, Lietuvos, kitos Europos Sąjungos valstybės ar Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijos valstybės saugumui tuo atveju, „jeigu yra informacijos arba rimtas pagrindas įtarti, kad užsienietis vykdė, dalyvavo ar kitaip prisidėjo prie stambaus masto korupcijos ar pinigų plovimo arba prie žmogaus teisių pažeidimo, dėl ko asmuo, kurio atžvilgiu buvo padarytas žmogaus teisių pažeidimas, mirė arba patyrė rimtų sužalojimų, buvo nepagrįstai nuteistas dėl politinių motyvų arba patyrė kitų rimtų neigiamų pasekmių“.
Siekiant teikiamo projekto aiškinamajame rašte nurodytų tikslų bei teisinio aiškumo, draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui pagrindus reikėtų išdėstyti atskirais punktais. Pritarti2 Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, 2017-04-141 Vertinant teikiamo projekto nuostatas iš esmės, jos svarstytinos šiais aspektais.
Dėl projekto nuostatos, pagal kurią užsieniečiui gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui, jeigu jis gali kelti grėsmę kitos Europos Sąjungos ar Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijos valstybės saugumui ar viešajai tvarkai Pažymėtina, kad nei iš projekto aiškinamojo rašto, nei iš paties projekto nėra aiškus šios nuostatos turinys – nėra aišku, kokios institucijos ir kokiu būdu tikrins užsieniečio grėsmę kitos Europos Sąjungos ar Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijos valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Pažymėtina, kad užsieniečių grėsmės kitų valstybių nacionaliniam saugumui ar viešajai tvarkai vertinimas nepatenka į Lietuvos Respublikos jurisdikciją, t. y. jokia Lietuvos Respublikos institucija negalėtų vertinti užsieniečio grėsmės kitos valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Taigi, sprendimas dėl draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką galėtų būtų priimtas tik tuo atveju, jei Lietuvos Respublika gautų atitinkamą informaciją iš kitos valstybės. Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos Respublikos įstatymais negali būti nustatytos pareigos kitoms valstybėms, lieka neaišku, kokiu bendradarbiavimo (susižinojimo) instrumentu, išskyrus šiuo metu naudojamą Centrinę antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą, būtų remiamasi, siekiant įgyvendinti aptariamą projekto nuostatą. Kiek tai susiję su kitomis Europos Sąjungos valstybėmis narėmis, pažymėtina, kad Centrinei antrosios kartos informacinei sistemai valstybės narės yra įpareigotos pateikti tik tą informaciją (duomenis apie užsieniečius, kurių atžvilgiu yra priimti sprendimai uždrausti atvykti), kuri atitinka 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr.
1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo (toliau
Respubliką ilgesniam nei 5 metų laikotarpiui, jeigu yra informacijos arba rimtas pagrindas įtarti, kad užsienietis vykdė, dalyvavo ar kitaip prisidėjo prie stambaus masto korupcijos ar pinigų plovimo arba prie žmogaus teisių pažeidimo, dėl ko asmuo, kurio atžvilgiu buvo padarytas žmogaus teisių pažeidimas, mirė arba patyrė rimtų sužalojimų, buvo nepagrįstai nuteistas dėl politinių motyvų arba patyrė kitų rimtų neigiamų pasekmių Vertinant šią nuostatą, pirmiausia atkreiptinas dėmesys į tai, kad šioje nuostatoje siūloma nustatyti naują asmens judumą ribojantį pagrindą. Pažymėtina, kad tiek Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, tiek Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą konstatavo, kad asmens teisių ir laisvių ribojimai yra galimi, t. y. laikomi pagrįstais, jeigu atitinka šias sąlygas:
1) yra teisėti; 2) yra būtinai reikalingi demokratinėje visuomenėje. Teisėtumo reikalavimas reiškia, kad apribojimai turi būti nustatomi tik įstatymu, o jo normos suformuluojamos pakankamai aiškiai.
Vertinant aptariamą projekto nuostatą šiuo požiūriu, atkreiptinas dėmesys į tai, kad aptariamos projekto nuostatos turinys nėra aiškus: 1) nėra aišku, kokios konkrečios nusikalstamos veikos turimos mintyje, nes, pavyzdžiui Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas nenumato tokių nusikalstamų veikų kaip „stambaus masto korupcija“,
„pinigų plovimas“ ar „žmogaus teisių pažeidimas“; 2) nėra aiški formuluotės
„kitaip prisidėjo“ teisinė prasmė; 3) nėra aišku, kokios institucijos (institucija)
nustatytų ir įvertintų aptariamoje nuostatoje nurodytas veikas ar padarytus pažeidimus ir nustatytų priežastinį ryšį tarp šių pažeidimų ir atsiradusių pasekmių; 4) nėra aišku, koks yra aptariamoje nuostatoje nustatyto naujo – papildomo pagrindo uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką ir keičiamo įstatymo 133 straipsnio 3 dalyje jau nurodyto pagrindo – grėsmės valstybės saugumui ar viešajai tvarkai – tarpusavio santykis. Šiame kontekste pažymėtina, kad „visuomenės saugumas“, „nacionalinis saugumas“, „viešoji tvarka“ yra visuotintai pripažįstami, tarptautinėje ir Europos Sąjungos teisėje įtvirtinti pagrindai (priežastys), dėl kurių gali būti nustatyti tam tikri asmens teisių ribojimai. Pastebėtina, kad, pagal Reglamento (ES) Nr. 1987/2006 24 straipsnio 2 dalyje nustatytus grėsmės viešajai tvarkai, visuomenės saugumui arba nacionaliniam saugumui kriterijus aptariamoje projekto nuostatoje įvardinti pažeidimai bent jau didžiąja dalimi galėtų būti priskiriami ir „grėsmei valstybės saugumui ar viešajai tvarkai“. Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nustačius papildomą pagrindą užsieniečiams uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką, jį būtų galima taikyti ir asmenims, kurie jau yra Lietuvoje. Tai reiškia, kad padarius atitinkamus pažeidimus, tokio užsieniečio atžvilgiu turėtų būti priimti ir sprendimas grąžinti, ir sprendimas uždrausti atvykti.
Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad, pagal 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB 11 straipsnio 2 dalį draudimo atvykti trukmė gali viršyti penkerius metus, jei trečiosios šalies pilietis kelia rimtą grėsmę viešajai tvarkai, valstybės saugumui ar nacionaliniam saugumui. Taigi, nustačius siūlomą teisinį reguliavimą, galėtų susidaryti tokia situacija, kai sprendimai dėl to paties asmens elgesio turės būti priimami skirtingais pagrindais. Vertinant aptariamos projekto nuostatos atitiktį kitam aukščiau nurodytam asmens teisių ribojimo pagrįstumo kriterijui – būtinumo demokratinėje visuomenėje – svarstytina, ar visais atvejais pagal siūlomą nuostatą priimti sprendimai uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką galėtų būti laikomi proporcingais. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ESTT), aiškindamas galimybę riboti laisvą asmenų judėjimą „viešosios tvarkos“ bei „valstybės saugumo“ pagrindais yra nurodęs: „Nors valstybės narės, atsižvelgdamos į savo nacionalinius poreikius, kurie gali skirtis, nelygu valstybė narė ir laikotarpis, iš esmės gali laisvai apibrėžti viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo reikalavimus, visų pirma kaip pagrindinio laisvo asmenų judėjimo principo išimties pateisinimą, vis dėlto visoje Sąjungoje šie reikalavimai turi būti suprantami siaurai, taip, kad kiekviena valstybė narė be Europos Sąjungos institucijų kontrolės negalėtų vienašališkai nustatyti jų aprėpties“ (sprendimai bylose C‑33/07 bei C‑430/10). Be to, ESTT taip yra konstatavęs, kad ribojimai šiais pagrindais galimi tik tuo atveju, jeigu kilo tikra, esama ir pakankamai rimta grėsmė vienam iš esminių visuomenės interesų (sprendimai bylose C-50/06; C-349/06).
3 Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, 2017-04-141 Atsižvelgiant į Įstatyme „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ nustatytas Vyriausybės funkcijas sprendimų uždrausti užsieniečiams atvykti į Lietuvos Respubliką srityje, siūlytume kreiptis į Vyriausybę dėl nuomonės pateikimo. Pritarti4 Europos teisės departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, 2017-05-101 Išnagrinėję Lietuvos Respublikos Seimo pateiktą derinti Lietuvos Respublikos įstatymo
„Dėl užsieniečių teisinės padėties“ Nr. IX-2206 133 straipsnio pakeitimo
įstatymo projektą Nr. XIIIP-533 (toliau – Projektas), kuriuo siekiama išplėsti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 133 straipsnio 3 dalyje įtvirtintus draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui pagrindus nustatant, jog šis draudimas gali būti taikomas ne tik tuomet, kai užsienietis gali kelti grėsmę Lietuvos valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, bet ir tuo atveju, jeigu jis gali kelti grėsmę kitos Europos Sąjungos arba Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijos (toliau – NATO) valstybės narės saugumui ar viešajai tvarkai, ir jeigu yra informacijos ar pakankamas pagrindas įtarti, kad jis yra įvykdęs ar prisidėjęs prie stambaus masto korupcinių, pinigų plovimo nusikaltimų ar grubių žmogaus teisių pažeidimų, teikiame šias pastabas ir pasiūlymus dėl Projekto atitikties Europos Sąjungos teisei. 1. Projektu keičiamos Įstatymo 133 straipsnio 3 dalies formuluotė („[u]žsieniečiui gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai“) galimai neatitinka 2008 m. gruodžio 16 d.
Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (toliau – Direktyva 2008/115/EB), įtvirtinančios sąlygas, taikomas valstybėse narėse grąžinant neteisėtai esančius trečiųjų šalių piliečius (Direktyvos 2008/115/EB 1 straipsnis), tam tikrų nuostatų. Atkreipiame dėmesį, kad tokia formuluotė įtvirtinta ir galiojančioje Įstatymo 133 straipsnio 3 dalies nuostatoje. Minėtos direktyvos 11 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad draudimo atvykti trukmė iš esmės turi neviršyti penkerių metų. Vis dėlto ji „gali viršyti penkerius metus, jei trečiosios šalies pilietis kelia rimtą grėsmę viešajai tvarkai, valstybės saugumui ar nacionaliniam saugumui“. Kaip matyti iš šių Direktyvos 2008/115/EB nuostatų formuluotės, trečiosios šalies piliečiui galėtų būti uždrausta atvykti ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui, tik jeigu jis keltų realią ir esamą grėsmę viešajai tvarkai ar valstybės saugumui („kelia grėsmę“), be to, tokia grėsmė turėtų būti pakankamai rimta („kelia rimtą grėsmę“). Kaip nurodė Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – Teisingumo Teismas), šios direktyvos 11 straipsnio 2 dalies tikslas, be kita ko, yra užtikrinti, kad draudimo atvykti trukmė neviršytų penkerių metų, nebent trečiosios šalies pilietis kelia rimtą grėsmę viešajai tvarkai, valstybės saugumui ar nacionaliniam saugumui. Taigi pagal minėtas Direktyvos 2008/115/EB nuostatas draudimas atvykti ilgesniam kaip penkerių metų laikotarpiui yra numatytas kaip išimtis iš bendros taisyklės, todėl toks draudimas turi būti nustatomas tik retais ir išimtiniais atvejais, griežtai laikantis šioje direktyvoje įtvirtintų sąlygų.
Kaip matyti, šios Direktyvoje 2008/115/EB nustatytos sąlygos, taikomos draudimui atvykti ilgesniam kaip penkerių metų laikotarpiui, neįtvirtintos minėtoje Projekto formuluotėje („gali kelti grėsmę“). Tokia Įstatymo 133 straipsnio 3 dalies formuluotė, mūsų nuomone, suteikia galimybę kompetentingoms institucijoms uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvą ilgesniam kaip penkerių metų laikotarpiui, net jeigu jo keliama grėsmė valstybės saugumui ar viešajai tvarkai nebūtų akivaizdi tuo metu, kai būtų nustatoma draudimo atvykti trukmė, ir (arba) užsieniečio keliama grėsmė nebūtų pakankamai didelė, dėl kurios būtų imtasi numatytos ribojamosios priemonės. Atsižvelgdami į tai, kas išdėstyta, manome, kad Įstatymo 133 straipsnio 3 dalies formuluotė „gali kelti grėsmę“ neatitinka minėtų Direktyvos 2008/115/EB 11 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų nuostatų. Todėl, vadovaudamiesi anksčiau išdėstytomis Direktyvos 2008/115/EB nuostatomis. Projektu keičiamoje Įstatymo
uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui, jeigu jis kelia rimtą grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Atkreipiame dėmesį į tai, kad formuluotė „kelia rimtą grėsmę“ yra vartojama ir kitose Įstatymo nuostatose – Įstatymo 5 straipsnio 6 dalyje, 106 straipsnio 3 dalyje.
5 Europos teisės departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, 2017-05-101 Projekto nuostata, pagal kurią draudimas atvykti ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui užsieniečiui galėtų būti taikomas ir tuomet, kai užsienietis gali kelti grėsmę kitos ES arba NATO valstybės narės saugumui ar viešajai tvarkai, kelia abejonių dėl toliau išdėstytų priežasčių. Pirma, pažymėtina, jog atsižvelgiant į tai, kad Įstatymo 133 straipsnio 3 dalis, vadovaujantis šio Įstatymo 1 straipsnio 21 dalimi, yra taikoma ir ES piliečiams ir (arba) jų šeimos nariams, pagal ES teisės aktus besinaudojantiems laisvo asmenų judėjimo teise, nacionalinės teisės aktų nuostatos, kuriomis reglamentuojamas šiems asmenims taikomas draudimas atvykti į šalį, turi būti suderintos su jų gyvenimą valstybių narių teritorijoje reglamentuojančiais Europos Sąjungos teisės aktais. Pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 21 straipsnio 1 dalį kiekvienas Sąjungos pilietis turi teisę laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje laikydamasis Sutartyse ir joms įgyvendinti priimtose nuostatose nustatytų apribojimų bei sąlygų. Remiantis 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/38/EB dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, iš dalies keičiančios Reglamentą (EEB) Nr. 1612/68 ir panaikinančios Direktyvas 64/221/EEB, 68/360/EEB, 72/194/EEB, 73/148/EEB, 75/34/EEB, 75/35/EEB, 90/364/EEB, 90/365/EEB ir 93/96/EEB (toliau – Direktyva 2004/38/EB) VI skyriaus nuostatomis valstybės narės gali apriboti Sąjungos piliečių judėjimo ir gyvenimo šalyje laisvę dėl valstybinės politikos, visuomenės saugumo ar sveikatos apsaugos priežasčių.
Bet koks apribojimas, pavyzdžiui, draudimas atvykti į šalį, turi atitikti minėtoje direktyvoje nustatytas sąlygas. Direktyvos 2004/38/EB 27 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad priemonės, kurių imtasi dėl valstybinės politikos ar visuomenės saugumo priežasčių, turi atitikti proporcingumo principą ir turi būti grindžiamos vien tik atitinkamo asmens elgesiu. Atitinkamo asmens elgesys turi kelti tikrą ir pakankamai rimtą pavojų, kenkiantį vienam iš pagrindinių visuomenės interesų. Pateisinimai, kurie yra nesusiję su atvejo aplinkybėmis arba grindžiami bendrosios prevencijos sumetimais, nėra priimtini. Teisingumo Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad Direktyvos 2004/38/EB 27 straipsnis nedraudžia nacionalinės teisės aktų, leidžiančių riboti valstybės narės piliečio teisę vykti į kitos valstybės narės teritoriją, tačiau su sąlyga, kad šio piliečio asmeninis elgesys kelia realią, dabartinę ir pakankamai didelę grėsmę pagrindiniam visuomenės interesui. Be to, primintina, jog anksčiau minėtose Direktyvos 2008/115/EB 11 straipsnio 2 dalies nuostatose įtvirtinta, kad draudimo atvykti trukmė gali viršyti penkerius metus tik tuo atveju, jeigu trečiosios šalies pilietis kelia rimtą grėsmę viešajai tvarkai, valstybės saugumui ar nacionaliniam saugumui. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, kyla klausimas, ar tuo atveju, jeigu užsienietis keltų grėsmę kitos ES arba NATO valstybės narės viešajai tvarkai ar saugumui, jis taip pat keltų rimtą grėsmę Lietuvos viešajai tvarkai, valstybės saugumui ar nacionaliniam saugumui.
Kitaip tariant, mūsų nuomone, grėsmė, kurią užsienietis kelia kitos ES arba NATO valstybės narės saugumui ar viešajai tvarkai, nebūtinai visais atvejais kelia grėsmę Lietuvos saugumui ar viešajai tvarkai. Tokiu atveju Įstatyme įtvirtintas pagrindas nustatyti draudimą tokiam asmeniui atvykti į Lietuvą daugiau nei penkerius metus, mūsų nuomone, galėtų neatitikti Direktyvos 2008/115/EB 11 straipsnio 2 dalyje ir Direktyvos 2004/38/EB 27 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų sąlygų. Pažymėtina, kad šiuo klausimu Teisingumo Teismas yra nurodęs, jog naudojimąsi teise laisvai judėti ribojančios priemonės turi būti imtasi dėl priežasčių, susijusių su valstybės narės, kuri imasi tos priemonės, viešosios tvarkos apsauga arba visuomenės saugumu. Tokios priemonės negalima grįsti vien kitos valstybės narės nurodytomis priežastimis; vis dėlto tai nepanaikina kompetentingos nacionalinės institucijos galimybės atsižvelgti į tokias priežastis, kai ši atlieka vertinimą siekdama priimti judėjimo laisvę ribojančią priemonę. Pagal šį Teisingumo Teismo aiškinimą Lietuva, norėdama apriboti ES piliečio ir (ar) jo šeimos nario teisę laisvai judėti, gali atsižvelgti į aplinkybę, jog jis kelia grėsmę kitos ES ar NATO valstybės narės viešajai tvarkai ar saugumui, tačiau tik tiek, kiek jo asmeninis elgesys kelia realią, dabartinę ir pakankamai rimtą grėsmę Lietuvos pagrindiniam visuomenės interesui.
Atsižvelgdami į tai, kas išdėstyta, manome, jog Projektu įtvirtinus galimybę nustatyti draudimą asmeniui, kuris kelia grėsmę kitos ES arba NATO valstybės narės saugumui ar viešajai tvarkai, bet nekelia grėsmės Lietuvos valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, galėtų būti pažeistos Direktyvos 2008/115/EB 11 straipsnio 2 dalies ir Direktyvos 2004/38/EB 27 straipsnio 2 dalies nuostatos. Jeigu vis dėlto užsienietis keltų grėsmę ne tik kitos ES arba NATO valstybės narės, bet ir Lietuvos saugumui ar viešajai tvarkai, tuomet, mūsų nuomone, papildomas reguliavimas nereikalingas, nes jau dabar Įstatymo 133 straipsnio
Lietuvos Respubliką ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai“. Pažymėtina, kad remiantis šia Įstatymo nuostata kiekvienu konkrečiu atveju sudaromi asmenų sąrašai, kuriems bus taikomos sankcijos – draudimas atvykti į šalį. Antra, neaišku, kokiu būdu kitos ES, o tuo labiau NATO valstybės narės informuos Lietuvą apie užsieniečius, keliančius grėsmę jų saugumui ar viešajai tvarkai. Pagal 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo (toliau – Reglamentas (EB) Nr. 1987/2006) nuostatas ne visi užsieniečiai, keliantys grėsmę kitos Europos Sąjungos valstybės narės saugumui arba viešajai tvarkai, bus įvesti į SIS II. Vadovaujantis Reglamento (EB) Nr.
1987/2006 2 straipsnio 1 dalimi, skaitoma kartu su šio reglamento 3 straipsnio d punktu, Reglamente (EB) Nr. 1987/2006 nustatomos perspėjimų apie trečiųjų šalių piliečius, t. y., įvedimo į SIS II ir tvarkymo sąlygos bei tvarka. Atsižvelgiant į tai matyti, kad duomenys apie ES piliečius ir (arba) jų šeimos narius, pagal ES teisės aktus besinaudojančius laisvo asmenų judėjimo teise, neteikiami C.SIS, todėl neaišku, kaip Lietuva gaus kitų ES valstybių narių pranešimus apie tokių asmenų keliamą grėsmę jų saugumui ar viešajai tvarkai. Atsižvelgdami į tai, kas išdėstyta, manome, kad galimybė surinkti duomenis apie užsieniečius, keliančius grėsmę kitų ES ar NATO valstybių narių saugumui, yra ribota, o tam tikrais atvejais ir neįmanoma. Pritarti6 Europos teisės departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, 2017-05-101 Dėl Projekto nuostatos, pagal kurią užsieniečiui gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ilgesniam kaip penkerių metų laikotarpiui, jeigu yra informacijos arba rimtas pagrindas įtarti, kad užsienietis vykdė, dalyvavo ar kitaip prisidėjo prie stambaus masto korupcijos ar pinigų plovimo arba prie žmogaus teisių pažeidimo, dėl ko asmuo, kurio atžvilgiu buvo padarytas žmogaus teisių pažeidimas, mirė arba patyrė rimtų sužalojimų, buvo nepagrįstai nuteistas dėl politinių motyvų arba patyrė kitų rimtų neigiamų pasekmių, pažymėtina, jog atsižvelgiant į Projekto formuluotę neaišku, ar minėti užsieniečio padaryti pažeidimai turėtų atitikti sąlygas, pagal kurias būtų laikoma, kad asmuo kelia rimtą grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, ir remiantis šiais pagrindais jam galėtų būti uždrausta atvykti ilgesniam kaip penkerių metų laikotarpiui, ar vis dėlto šių pažeidimų sąrašas išplėstų tokio draudimo pagrindus.
Jeigu šiuos pažeidimus siūloma nustatyti kaip papildomus pagrindus užsieniečiui uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką ilgesniam kaip penkerių metų laikotarpiui, tokios Projekto nuostatos galimai prieštarautų anksčiau minėtoms 2008/115/EB 11 straipsnio 2 dalies ir Direktyvos 2004/38/EB 27 straipsnio 2 dalies nuostatoms, kuriose įtvirtintos griežtai apibrėžtos sąlygos, kurioms esant galėtų būti uždrausta užsieniečiams atvykti ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui, ir nuo kurių valstybėms narėms neleidžiama nukrypti. Pritarti7 Europos teisės departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, 2017-05-101 Pritariame Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Teisės departamento 2017 m. balandžio 14 d. išvados dėl Projekto pateiktoms pastaboms. Pritarti
kitų suinteresuotų asmenų pasiūlymai: negauta. 4. Valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų pasiūlymai: negauta. 5.
5Subjektų, turinčių įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, pasiūlymai:
Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pastabos Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
Lietuvos Respublikos Vyriausybė, 2017-06-141 Argumentai: Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Seimo statuto 138 straipsnio 3 dalimi ir atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Seimo valdybos 2017 m. balandžio 28 d. sprendimo Nr. SV-S-229 „Dėl įstatymų projektų išvadų“ 8 punktą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria:
Iš esmės pritarti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ Nr. IX-2206
projektas) ir pasiūlyti Lietuvos Respublikos Seimui jį tikslinti pagal pateiktas pastabas ir pasiūlymus. Įstatymo projekte siūloma Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – keičiamas įstatymas) 133 straipsnio 3 dalyje nustatyti naują draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui pagrindą – jeigu užsienietis gali kelti grėsmę kitos Europos Sąjungos ar Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijos valstybės narės saugumui ar viešajai tvarkai, jeigu yra informacijos arba pagrindas įtarti, kad užsienietis vykdė stambaus masto korupcijos operaciją ar pinigų plovimą, juose dalyvavo ar kitaip prie jų prisidėjo, arba jeigu yra informacijos arba pagrindas įtarti, kad užsienietis padarė žmogaus teisių pažeidimą, dalyvavo jį darant ar kitaip prie jo prisidėjo, ir dėl to asmuo, kurio teisės buvo pažeistos, mirė arba patyrė didelių sužalojimų, buvo nepagrįstai nuteistas dėl politinių motyvų arba patyrė kitų rimtų padarinių. Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr.
draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių patvirtinimo“, 1 punkte nustatyta, kad apribojimus tam tikriems asmenims vykti į Lietuvos Respubliką arba keliauti per ją tranzitu nustatančiuose Europos Sąjungos sprendimuose arba kituose pagal Lietuvos Respublikos tarptautinius įsipareigojimus privalomuose tarptautinių organizacijų sprendimuose, kurie nėra įgyvendinami Europos Sąjungos sprendimais, nurodytų asmenų duomenys įrašomi į sąrašą, keičiami ar išbraukiami, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. birželio
atvykti ar keliauti tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją, įgyvendinimo“ (toliau – Nutarimas). Nutarimo 2.2 papunktyje Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas) pavesta per 3 darbo dienas nuo informacijos iš Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos gavimo įtraukti duomenis apie tarptautinės organizacijos sprendime nurodytus asmenis į Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą (toliau
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos Respublikos ekonominių ir kitų tarptautinių sankcijų įgyvendinimo įstatymo 3 straipsnyje nustatyta, jog tarptautinių sankcijų trukmė nustatoma atsižvelgiant į tarptautines sankcijas nustačiusių tarptautinių organizacijų sprendimuose ar Europos Sąjungos teisės aktuose nurodytą jų trukmę; tarptautinių sankcijų įgyvendinimo Lietuvos Respublikoje trukmė nenustatoma, jeigu jas nustačiusi tarptautinė organizacija ar Europos Sąjunga numato galimybę pratęsti tarptautinių sankcijų įgyvendinimą po peržiūros, kuri atliekama pasibaigus sankcijų įgyvendinimo laikotarpiui. Taigi, kai asmenys į sąrašą įtraukiami vadovaujantis Nutarimo nuostatomis, draudimo trukmė nustatoma vadovaujantis ne keičiamo įstatymo 133 straipsniu, o Europos Sąjungos Tarybos ar tarptautinės organizacijos sprendimu. Vadovaujantis keičiamo įstatymo 5, 8 ir 9 straipsniais, užsieniečių neįleidimo į Lietuvos Respubliką sąlygos nustatomos vadovaujantis 2016 m. kovo 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2016/399 dėl taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Sąjungos kodeksu (Šengeno sienų kodeksu) (kodifikuota redakcija) (OL 2016 L 77, p.
1) (toliau – Šengeno sienų kodeksas), o Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pareigūnai, įleisdami užsienietį į Lietuvos Respubliką, turi nustatyti, ar jis atitinka Šengeno sienų kodekse nustatytas sąlygas ir ar nėra priežasčių, nustatytų Šengeno sienų kodekse, dėl kurių užsienietis negali būti įleidžiamas į Lietuvos Respubliką. Šengeno sienų kodekso 6 straipsnio
sąlygų – jie nėra asmenys, dėl kurių į atnaujintą Centrinę Šengeno informacinę sistemą (toliau – C.SIS II) yra įtrauktas įspėjimas neįsileisti, kita iš trečiųjų šalių piliečių atvykimo sąlygų yra nustatyta Šengeno sienų kodekso 6 straipsnio 1 dalies e punkte, – jie nelaikomi keliančiais grėsmę nė vienos iš valstybių narių viešajai tvarkai, vidaus saugumui, visuomenės sveikatai ar tarptautiniams santykiams, pirmiausia – valstybių narių duomenų bazėse nėra įtrauktas įspėjimas neįsileisti jų dėl išvardytų priežasčių. Taigi vadovaujantis keičiamo įstatymo ir Šengeno sienų kodekso nuostatomis, priėmus Europos Sąjungos Tarybos sprendimą dėl ribojamųjų priemonių taikymo konkretiems asmenims, į Europos Sąjungos Tarybos sprendimus įtraukti asmenys įtraukiami į visų Europos Sąjungos valstybių narių nacionalinius nepageidaujamų asmenų sąrašus ir į C.SIS II, o tokie asmenys į Lietuvos Respubliką neįleidžiami (išskyrus Šengeno sienų kodekse ar pačiame Europos Sąjungos Tarybos sprendime nustatytas išimtis). Pažymėtina, kad pagal 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo (OL 2006 L 381, p.
4) 24 straipsnio 2 dalį perspėjimas apie draudimą atvykti ar apsigyventi nustatomas, kai to paties straipsnio 1 dalyje nurodytas sprendimas grindžiamas grėsme viešajai tvarkai, visuomenės saugumui arba nacionaliniam saugumui, kuri gali kilti dėl trečiosios šalies piliečio buvimo valstybės narės teritorijoje. Jeigu kita Šengeno valstybė į C.SIS II įtraukia įspėjimą dėl užsieniečio neįsileidimo, vadovaujantis pirmiau nurodytomis Šengeno sienų kodekso 6 straipsnio ir keičiamo įstatymo 5, 8 ir 9 straipsnių nuostatomis, tokie užsieniečiai į Lietuvos Respubliką neįleidžiami net ir tuo atveju, jeigu nėra įtraukti į sąrašą. Taigi šiuo metu galiojančių teisės aktų nuostatos sudaro sąlygas užtikrinti, kad į Lietuvos Respubliką neatvyktų užsieniečiai, keliantys grėsmę Europos Sąjungos bei Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijos valstybės narės saugumui ir viešajai tvarkai, jeigu kita Europos Sąjungos valstybės narė ar Europos Sąjungos Taryba yra priėmusi sprendimą dėl tokių užsieniečių keliamos grėsmės. Pažymėtina, kad jeigu kita Europos Sąjungos valstybė narė ar Europos Sąjungos Taryba nėra priėmusi tokių sprendimų, iš įstatymo projekto ir aiškinamojo rašto neaišku, kokiomis kitomis priemonėmis Lietuvos institucijos galėtų gauti informaciją apie užsieniečio grėsmę kitos Europos Sąjungos ar Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijos valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Pasiūlymas:
Atsižvelgiant į tai, siūlytina atsisakyti naujo draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką pagrindo dalies ta apimtimi, kuria būtina sąlyga, norint priimti sprendimą uždrausti atvykti, yra užsieniečio grėsmės kitos Europos Sąjungos ar Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijos valstybės saugumui ar viešajai tvarkai vertinimas.
2 Lietuvos Respublikos Vyriausybė, 2017-06-141 Įstatymo projekte dėstomas naujas keičiamo įstatymo 133 straipsnio 3 dalyje siūlomas nustatyti draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui pagrindas taip, kaip jis išdėstytas, siaurina šiuo metu galiojančią nuostatą, kad užsieniečiui gali būti uždrausta atvykti, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, t. y. gali būti suprantama taip, kad šiam pagrindui taikoma papildoma sąlyga: jeigu yra informacijos ar rimtas pagrindas įtarti, kad užsienietis vykdė stambaus masto korupcijos operaciją ar pinigų plovimą arba žmogaus teisių pažeidimą, juose dalyvavo ar kitaip prie jų prisidėjo, ir dėl to asmuo, kurio teisės buvo pažeistos, mirė arba patyrė didelių sužalojimų, buvo nepagrįstai nuteistas dėl politinių motyvų arba patyrė kitų rimtų padarinių. Tokia nuostata neatitiktų 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (OL 2008 L 348, p. 98) (toliau – Direktyva 2008/115/EB) 11 straipsnio 2 dalies, pagal kurią draudimui atvykti dėl grėsmės viešajai tvarkai, valstybės saugumui ar nacionaliniam saugumui papildomų sąlygų nenustatyta.
Tad siekiant nustatyti naują draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką pagrindą ir jį siejant su konkrečiomis nusikalstamomis veikomis ar teisės pažeidimais, kurie nebūtų priskirti grėsmei valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, kaip numatyta šiuo metu keičiamo įstatymo 133 straipsnio
straipsnio dalyje nurodant nusikalstamų veikų ar teisės pažeidimų formuluotes, atitinkančias Lietuvos Respublikos teisės aktus, nes iš dabartinės įstatymo projekto formuluotės nėra aišku, kokios konkrečios nusikalstamos veikos turimos minty nurodant sąvokas „stambaus masto korupcija“, „pinigų plovimas“ ar „žmogaus teisių pažeidimas“, nes Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas tokių nusikalstamų veikų nenumato. Pažymėtina, kad nustatant naują draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką pagrindą taip pat reikėtų nustatyti išimtį, kad jis netaikomas Europos Sąjungos valstybės narės piliečiams ir jų šeimos nariams, kuriems pagal 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/38/EB dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, iš dalies keičiančios Reglamentą (EEB) Nr. 1612/68 ir naikinančios direktyvas 64/221/EEB, 68/360/EEB, 72/194/EEB,
dalies nuostatą judėjimo ir gyvenimo šalyje laisvė gali būti apribota tik dėl valstybinės politikos, visuomenės saugumo ar sveikatos apsaugos priežasčių.
Be to, atsižvelgiant į Direktyvos 2008/115/EB 11 straipsnio 2 dalies nuostatą, siūlomo nustatyti naujo draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką pagrindo terminas negali būti ilgesnis nei 5 metai, nes draudimo atvykti trečiųjų šalių piliečiams trukmė gali viršyti 5 metus tik tuo atveju, jeigu trečiosios šalies pilietis kelia rimtą grėsmę viešajai tvarkai, valstybės saugumui ar nacionaliniam saugumui. Pritarti
Respublikos Vyriausybė, 2017-06-141 Argumentai: Nei įstatymo projekte, nei jo aiškinamajame rašte nenurodyta, kokia institucija teiktų draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką pagrindą patvirtinančius dokumentus ir (arba) motyvuotas išvadas ar informaciją Migracijos departamentui, todėl neaišku, iš kur Migracijos departamentas tokią informaciją gautų. Pasiūlymas:
Atsižvelgiant į tai, siūlytina įstatymo projekte nurodyti, kokia (kokios) institucija (institucijos) siūlomu nustatyti nauju draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką pagrindu teiktų dokumentus ir (arba) motyvuotas išvadas ar informaciją, kuria remdamasis Migracijos departamentas tokį sprendimą priimtų. Pritarti
Respublikos Vyriausybė, 2017-06-141 Argumentai: Atsižvelgiant į tai, kad reikės priimti keičiamo įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus, įvertinus šių teisės aktų parengimui ir patvirtinimui būtiną laiką Pasiūlymas: įstatymo projektą reikėtų papildyti nauju straipsniu dėl keičiamo įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo, nustatyti įsigaliojimo datą – 2018 m. sausio 1 d. ir pavedimą atitinkamoms valstybės institucijoms iki 2017 m. gruodžio 31 d. priimti įgyvendinamuosius teisės aktus. Pritarti
6Komiteto sprendimas ir pasiūlymai:
pagrindiniam komitetui pritarti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ Nr.
IX-2206 pakeitimo įstatymo projektui Nr. XIIIP-533 ir koreguoti jį atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Teisės departamento, Europos teisės departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės pastabas ir pasiūlymus, kuriems komitetas pritarė. 6.2. Pasiūlymai: nėra. 7. Balsavimo rezultatai: pritarta bendru sutarimu. 8. Komiteto paskirti pranešėjai: Vytautas Bakas. Komiteto pirmininkas Vytautas Bakas Komiteto biuro patarėja (ES) Rasa Šidlauskaitė
Užsienio reikalų komitetas
2017 m. spalio 25 d. Nr. 105-P-89
dalyvavo: Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Juozas Bernatonis, pirmininko pavaduotojas Egidijus Vareikis, Užsienio reikalų komiteto nariai Aušrinė Armonaitė, Audronius Ažubalis, Linas Antanas Linkevičius, Rūta Miliūtė, Žygimantas Pavilionis, Emanuelis Zingeris. Užsienio reikalų komiteto biuras: vedėjas Evaldas Zelenka, patarėjai Inga Milašiūtė, Milda Petrokaitė, Laura Plyniuvienė, padėjėja Salvinija Jurėnaitė. Kviestieji asmenys: Vidaus reikalų ministras Eimutis Misiūnas, Vidaus reikalų viceministras Giedrius Surplys, Vidaus reikalų ministerijos Viešojo saugumo ir migracijos politikos departamento Migracijos reikalų skyriaus vedėja Aušra Grikevičienė, Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktorė Evelina Gudzinskaitė, Europos teisės departamento prie LR teisingumo ministerijos generalinio direktoriaus pavaduotojas Karolis Dieninis, Valstybės saugumo departamento direktoriaus pavaduotojas Kęstutis Budrys, Valstybės saugumo departamento žvalgybos pareigūnė Kristina Sakauskienė, Užsienio reikalų ministerijos Konsulinio departamento direktorius Giedrius Kazakevičius, Seimo narys Gabrielius Landsbergis, Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos Užsienio politikos grupės patarėja Lina Sučilaitė, Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos Nacionalinio saugumo grupės patarėjas Mindaugas Silkauskas, Seimo kanceliarijos Teisės departamento Europos Sąjungos ir tarptautinės teisės skyriaus vedėja Liucija Schulte-Ebbert. 2. Ekspertų, konsultantų, specialistų išvados, pasiūlymai, pataisos, pastabos (toliau – pasiūlymai):
Eil. Nr.
Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
p. 1. Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, 2017-04-141 Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, Europos Sąjungos teisės aktams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas:
projektu siekiama įtvirtinti du naujus savarankiškus draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui pagrindus:
1) jeigu užsienietis gali kelti grėsmę kitos Europos Sąjungos ar Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijos valstybės saugumui; 2) jeigu yra informacijos arba rimtas pagrindas įtarti, kad užsienietis vykdė, dalyvavo ar kitaip prisidėjo prie stambaus masto korupcijos ar pinigų plovimo arba prie žmogaus teisių pažeidimo, dėl ko asmuo, kurio atžvilgiu buvo padarytas žmogaus teisių pažeidimas, mirė arba patyrė rimtų sužalojimų, buvo nepagrįstai nuteistas dėl politinių motyvų arba patyrė kitų rimtų neigiamų pasekmių“.
Pažymėtina, kad formaliai vertinant teikiamo projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo
nurodytas draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką pagrindas yra suformuluotas kaip pirmojo nurodytojo pagrindo bei šiuo metu galiojančiame įstatyme nurodyto pagrindo (jeigu užsienietis kelia grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai) sąlyga, t. y. iš pateiktos formuluotės būtų galima suprasti, kad užsieniečiui gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis kelia grėsmę, Lietuvos, kitos Europos Sąjungos valstybės ar Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijos valstybės saugumui tuo atveju, „jeigu yra informacijos arba rimtas pagrindas įtarti, kad užsienietis vykdė, dalyvavo ar kitaip prisidėjo prie stambaus masto korupcijos ar pinigų plovimo arba prie žmogaus teisių pažeidimo, dėl ko asmuo, kurio atžvilgiu buvo padarytas žmogaus teisių pažeidimas, mirė arba patyrė rimtų sužalojimų, buvo nepagrįstai nuteistas dėl politinių motyvų arba patyrė kitų rimtų neigiamų pasekmių“.
Siekiant teikiamo projekto aiškinamajame rašte nurodytų tikslų bei teisinio aiškumo, draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui pagrindus reikėtų išdėstyti atskirais punktais. Pritarti Naująjį teisinį pagrindą, užsieniečiui uždraudžiantį atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui, siūloma išdėstyti atskiroje įstatymo 133 straipsnio
Respublikos Seimo kanceliarijos Teisės departamentas,
svarstytinos šiais aspektais.
Dėl projekto nuostatos, pagal kurią užsieniečiui gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui, jeigu jis gali kelti grėsmę kitos Europos Sąjungos ar Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijos valstybės saugumui ar viešajai tvarkai Pažymėtina, kad nei iš projekto aiškinamojo rašto, nei iš paties projekto nėra aiškus šios nuostatos turinys – nėra aišku, kokios institucijos ir kokiu būdu tikrins užsieniečio grėsmę kitos Europos Sąjungos ar Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijos valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Pažymėtina, kad užsieniečių grėsmės kitų valstybių nacionaliniam saugumui ar viešajai tvarkai vertinimas nepatenka į Lietuvos Respublikos jurisdikciją, t. y. jokia Lietuvos Respublikos institucija negalėtų vertinti užsieniečio grėsmės kitos valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Taigi, sprendimas dėl draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką galėtų būtų priimtas tik tuo atveju, jei Lietuvos Respublika gautų atitinkamą informaciją iš kitos valstybės. Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos Respublikos įstatymais negali būti nustatytos pareigos kitoms valstybėms, lieka neaišku, kokiu bendradarbiavimo (susižinojimo) instrumentu, išskyrus šiuo metu naudojamą Centrinę antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą, būtų remiamasi, siekiant įgyvendinti aptariamą projekto nuostatą. Kiek tai susiję su kitomis Europos Sąjungos valstybėmis narėmis, pažymėtina, kad Centrinei antrosios kartos informacinei sistemai valstybės narės yra įpareigotos pateikti tik tą informaciją (duomenis apie užsieniečius, kurių atžvilgiu yra priimti sprendimai uždrausti atvykti), kuri atitinka 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo (toliau
Tai reiškia, kad valstybių narių sudaromi nacionaliniai asmenų, kuriems draudžiama atvykti į valstybę narę, sąrašai yra platesni, ir valstybės narės nėra įpareigotos pateikti viena kitai duomenų iš šių sąrašų. Pritarti Siūlomos įstatymo 133 str. 4 d. nuostatos formuluotėje yra referuojama į kitų valstybių ES, ELPA, NATO nacionalinius sąrašus. Susižinojimas apie tuose sąrašuose įtrauktus užsieniečius, kuriems draudžiama atvykti į šalį pagal pagrindus, atitinkančius Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 133 str. 4 dalyje išdėstytas aplinkybes, vyktų diplomatiniais kanalais. 3. Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, 2017-04-141 Dėl projekto nuostatos, pagal kurią užsieniečiui gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ilgesniam nei 5 metų laikotarpiui, jeigu yra informacijos arba rimtas pagrindas įtarti, kad užsienietis vykdė, dalyvavo ar kitaip prisidėjo prie stambaus masto korupcijos ar pinigų plovimo arba prie žmogaus teisių pažeidimo, dėl ko asmuo, kurio atžvilgiu buvo padarytas žmogaus teisių pažeidimas, mirė arba patyrė rimtų sužalojimų, buvo nepagrįstai nuteistas dėl politinių motyvų arba patyrė kitų rimtų neigiamų pasekmių Vertinant šią nuostatą, pirmiausia atkreiptinas dėmesys į tai, kad šioje nuostatoje siūloma nustatyti naują asmens judumą ribojantį pagrindą. Pažymėtina, kad tiek Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, tiek Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą konstatavo, kad asmens teisių ir laisvių ribojimai yra galimi, t. y. laikomi pagrįstais, jeigu atitinka šias sąlygas: 1) yra teisėti; 2) yra būtinai reikalingi demokratinėje visuomenėje. Teisėtumo reikalavimas reiškia, kad apribojimai turi būti nustatomi tik įstatymu, o jo normos suformuluojamos pakankamai aiškiai.
Vertinant aptariamą projekto nuostatą šiuo požiūriu, atkreiptinas dėmesys į tai, kad aptariamos projekto nuostatos turinys nėra aiškus: 1) nėra aišku, kokios konkrečios nusikalstamos veikos turimos mintyje, nes, pavyzdžiui Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas nenumato tokių nusikalstamų veikų kaip
„stambaus masto korupcija“, „pinigų plovimas“ ar „žmogaus teisių pažeidimas“;
2) nėra aiški formuluotės „kitaip prisidėjo“ teisinė prasmė; 3) nėra aišku, kokios institucijos (institucija) nustatytų ir įvertintų aptariamoje nuostatoje nurodytas veikas ar padarytus pažeidimus ir nustatytų priežastinį ryšį tarp šių pažeidimų ir atsiradusių pasekmių; 4) nėra aišku, koks yra aptariamoje nuostatoje nustatyto naujo – papildomo pagrindo uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką ir keičiamo įstatymo 133 straipsnio 3 dalyje jau nurodyto pagrindo – grėsmės valstybės saugumui ar viešajai tvarkai – tarpusavio santykis. Šiame kontekste pažymėtina, kad
„visuomenės saugumas“, „nacionalinis saugumas“, „viešoji tvarka“ yra
visuotintai pripažįstami, tarptautinėje ir Europos Sąjungos teisėje įtvirtinti pagrindai (priežastys), dėl kurių gali būti nustatyti tam tikri asmens teisių ribojimai. Pastebėtina, kad, pagal Reglamento (ES) Nr. 1987/2006 24 straipsnio 2 dalyje nustatytus grėsmės viešajai tvarkai, visuomenės saugumui arba nacionaliniam saugumui kriterijus aptariamoje projekto nuostatoje įvardinti pažeidimai bent jau didžiąja dalimi galėtų būti priskiriami ir „grėsmei valstybės saugumui ar viešajai tvarkai“. Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nustačius papildomą pagrindą užsieniečiams uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką, jį būtų galima taikyti ir asmenims, kurie jau yra Lietuvoje. Tai reiškia, kad padarius atitinkamus pažeidimus, tokio užsieniečio atžvilgiu turėtų būti priimti ir sprendimas grąžinti, ir sprendimas uždrausti atvykti.
Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad, pagal 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB 11 straipsnio 2 dalį draudimo atvykti trukmė gali viršyti penkerius metus, jei trečiosios šalies pilietis kelia rimtą grėsmę viešajai tvarkai, valstybės saugumui ar nacionaliniam saugumui. Taigi, nustačius siūlomą teisinį reguliavimą, galėtų susidaryti tokia situacija, kai sprendimai dėl to paties asmens elgesio turės būti priimami skirtingais pagrindais. Pritarti Siūlomos įstatymo 133 str. 4 d. nuostatos formuluotėje draudimas užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką nustatomas laikotarpiui iki 5 metų. Užsieniečio užsienio valstybėje padarytos nusikalstamos veikos vertintinos Lietuvos Respublikos teisės aktų ir tarptautinių sutarčių kontekste. Žr. 2 URK pasiūlymą
Teisės departamentas, 2017-04-141 Vertinant aptariamos projekto nuostatos atitiktį kitam aukščiau nurodytam asmens teisių ribojimo pagrįstumo kriterijui – būtinumo demokratinėje visuomenėje – svarstytina, ar visais atvejais pagal siūlomą nuostatą priimti sprendimai uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką galėtų būti laikomi proporcingais.
Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ESTT), aiškindamas galimybę riboti laisvą asmenų judėjimą „viešosios tvarkos“ bei
„valstybės saugumo“ pagrindais yra nurodęs: „Nors valstybės narės,
atsižvelgdamos į savo nacionalinius poreikius, kurie gali skirtis, nelygu valstybė narė ir laikotarpis, iš esmės gali laisvai apibrėžti viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo reikalavimus, visų pirma kaip pagrindinio laisvo asmenų judėjimo principo išimties pateisinimą, vis dėlto visoje Sąjungoje šie reikalavimai turi būti suprantami siaurai, taip, kad kiekviena valstybė narė be Europos Sąjungos institucijų kontrolės negalėtų vienašališkai nustatyti jų aprėpties“ (sprendimai bylose C‑33/07 bei C‑430/10). Be to, ESTT taip yra konstatavęs, kad ribojimai šiais pagrindais galimi tik tuo atveju, jeigu kilo tikra, esama ir pakankamai rimta grėsmė vienam iš esminių visuomenės interesų (sprendimai bylose C-50/06; C-349/06). Atsižvelgti Siūlomos įstatymo 133 str. 4 dalies nuostatos pagrindu, draudžiančiu užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką iki penkerių metų, yra nustatoma politinė sankcija asmeniui, kuris užsienio valstybėje yra padaręs sunkų ar labai sunkų nusikaltimą asmeniui, ar nusikalstamą veiką, turinčią pinigų plovimo ar korupcijos požymių ir (ar) toks asmuo dėl šių priežasčių yra įrašytas į kitų valstybių nacionalinius užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į šalį, sąrašus. Politinė sankcija reiškia, kad tokio užsieniečio veika užsienio valstybėje yra žinoma ir toks asmuo Lietuvos Respublikoje yra nepageidaujamas. 5.
Teisės departamentas,
nustatytas Vyriausybės funkcijas sprendimų uždrausti užsieniečiams atvykti į Lietuvos Respubliką srityje, siūlytume kreiptis į Vyriausybę dėl nuomonės pateikimo. Pritarti
gauta 2017-06-14
Respublikos teisingumo ministerijos, 2017-05-101 Išnagrinėję Lietuvos Respublikos Seimo pateiktą derinti Lietuvos Respublikos įstatymo
„Dėl užsieniečių teisinės padėties“ Nr. IX-2206 133 straipsnio pakeitimo
įstatymo projektą Nr. XIIIP-533 (toliau – Projektas), kuriuo siekiama išplėsti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 133 straipsnio 3 dalyje įtvirtintus draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui pagrindus nustatant, jog šis draudimas gali būti taikomas ne tik tuomet, kai užsienietis gali kelti grėsmę Lietuvos valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, bet ir tuo atveju, jeigu jis gali kelti grėsmę kitos Europos Sąjungos arba Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijos (toliau – NATO) valstybės narės saugumui ar viešajai tvarkai, ir jeigu yra informacijos ar pakankamas pagrindas įtarti, kad jis yra įvykdęs ar prisidėjęs prie stambaus masto korupcinių, pinigų plovimo nusikaltimų ar grubių žmogaus teisių pažeidimų, teikiame šias pastabas ir pasiūlymus dėl Projekto atitikties Europos Sąjungos teisei. 1. Projektu keičiamos Įstatymo 133 straipsnio 3 dalies formuluotė („[u]žsieniečiui gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai“) galimai neatitinka 2008 m. gruodžio 16 d.
Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (toliau – Direktyva 2008/115/EB), įtvirtinančios sąlygas, taikomas valstybėse narėse grąžinant neteisėtai esančius trečiųjų šalių piliečius (Direktyvos 2008/115/EB 1 straipsnis), tam tikrų nuostatų. Atkreipiame dėmesį, kad tokia formuluotė įtvirtinta ir galiojančioje Įstatymo 133 straipsnio 3 dalies nuostatoje. Minėtos direktyvos 11 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad draudimo atvykti trukmė iš esmės turi neviršyti penkerių metų. Vis dėlto ji „gali viršyti penkerius metus, jei trečiosios šalies pilietis kelia rimtą grėsmę viešajai tvarkai, valstybės saugumui ar nacionaliniam saugumui“. Kaip matyti iš šių Direktyvos 2008/115/EB nuostatų formuluotės, trečiosios šalies piliečiui galėtų būti uždrausta atvykti ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui, tik jeigu jis keltų realią ir esamą grėsmę viešajai tvarkai ar valstybės saugumui („kelia grėsmę“), be to, tokia grėsmė turėtų būti pakankamai rimta („kelia rimtą grėsmę“). Kaip nurodė Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – Teisingumo Teismas)[1], šios direktyvos 11 straipsnio 2 dalies tikslas, be kita ko, yra užtikrinti, kad draudimo atvykti trukmė neviršytų penkerių metų, nebent trečiosios šalies pilietis kelia rimtą grėsmę viešajai tvarkai, valstybės saugumui ar nacionaliniam saugumui. Taigi pagal minėtas Direktyvos 2008/115/EB nuostatas draudimas atvykti ilgesniam kaip penkerių metų laikotarpiui yra numatytas kaip išimtis iš bendros taisyklės, todėl toks draudimas turi būti nustatomas tik retais ir išimtiniais atvejais, griežtai laikantis šioje direktyvoje įtvirtintų sąlygų.
Kaip matyti, šios Direktyvoje 2008/115/EB nustatytos sąlygos, taikomos draudimui atvykti ilgesniam kaip penkerių metų laikotarpiui, neįtvirtintos minėtoje Projekto formuluotėje („gali kelti grėsmę“). Tokia Įstatymo 133 straipsnio 3 dalies formuluotė, mūsų nuomone, suteikia galimybę kompetentingoms institucijoms uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvą ilgesniam kaip penkerių metų laikotarpiui, net jeigu jo keliama grėsmė valstybės saugumui ar viešajai tvarkai nebūtų akivaizdi tuo metu, kai būtų nustatoma draudimo atvykti trukmė, ir (arba) užsieniečio keliama grėsmė nebūtų pakankamai didelė, dėl kurios būtų imtasi numatytos ribojamosios priemonės. Atsižvelgdami į tai, kas išdėstyta, manome, kad Įstatymo 133 straipsnio 3 dalies formuluotė
„gali kelti grėsmę“ neatitinka minėtų Direktyvos 2008/115/EB 11 straipsnio
Direktyvos 2008/115/EB nuostatomis. Projektu keičiamoje Įstatymo 133 straipsnio 3 dalyje siūlytume nurodyti, kad užsieniečiui gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui, jeigu jis kelia rimtą grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Atkreipiame dėmesį į tai, kad formuluotė „kelia rimtą grėsmę“ yra vartojama ir kitose Įstatymo nuostatose – Įstatymo 5 straipsnio 6 dalyje, 106 straipsnio 3 dalyje.
Nepritarti Atsižvelgiant į šiandieninę saugumo situaciją pasaulyje ir Europoje, terorizmo ir kitų grėsmių akivaizdoje būtina numatyti galimybę valstybei apriboti patekimą į jos teritoriją ir galimos grėsmės nacionaliniam saugumui ar viešajai tvarkai išankstinio užkardymo ar prevencijos požiūriu, kuomet yra duomenų, kad asmuo dar realiai nekelia grėsmės, tačiau gali ją sukelti, patekęs į Lietuvos Respublikos teritoriją. Įstatymo 133 str. 3 dalies turinys nėra keičiamas (keičiama tik nuostatos numeracija). 7. Europos teisės departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos,
laikotarpiui užsieniečiui galėtų būti taikomas ir tuomet, kai užsienietis gali kelti grėsmę kitos ES arba NATO valstybės narės saugumui ar viešajai tvarkai, kelia abejonių dėl toliau išdėstytų priežasčių. Pirma, pažymėtina, jog atsižvelgiant į tai, kad Įstatymo 133 straipsnio 3 dalis, vadovaujantis šio Įstatymo 1 straipsnio 2¹ dalimi, yra taikoma ir ES piliečiams ir (arba) jų šeimos nariams, pagal ES teisės aktus besinaudojantiems laisvo asmenų judėjimo teise, nacionalinės teisės aktų nuostatos, kuriomis reglamentuojamas šiems asmenims taikomas draudimas atvykti į šalį, turi būti suderintos su jų gyvenimą valstybių narių teritorijoje reglamentuojančiais Europos Sąjungos teisės aktais. Pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 21 straipsnio 1 dalį kiekvienas Sąjungos pilietis turi teisę laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje laikydamasis Sutartyse ir joms įgyvendinti priimtose nuostatose nustatytų apribojimų bei sąlygų. Remiantis 2004 m. balandžio 29 d.
Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/38/EB dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, iš dalies keičiančios Reglamentą (EEB) Nr. 1612/68 ir panaikinančios Direktyvas 64/221/EEB, 68/360/EEB,
93/96/EEB (toliau – Direktyva 2004/38/EB) VI skyriaus nuostatomis valstybės narės gali apriboti Sąjungos piliečių judėjimo ir gyvenimo šalyje laisvę dėl valstybinės politikos, visuomenės saugumo ar sveikatos apsaugos priežasčių. Bet koks apribojimas, pavyzdžiui, draudimas atvykti į šalį, turi atitikti minėtoje direktyvoje nustatytas sąlygas. Direktyvos 2004/38/EB 27 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad priemonės, kurių imtasi dėl valstybinės politikos ar visuomenės saugumo priežasčių, turi atitikti proporcingumo principą ir turi būti grindžiamos vien tik atitinkamo asmens elgesiu. Atitinkamo asmens elgesys turi kelti tikrą ir pakankamai rimtą pavojų, kenkiantį vienam iš pagrindinių visuomenės interesų. Pateisinimai, kurie yra nesusiję su atvejo aplinkybėmis arba grindžiami bendrosios prevencijos sumetimais, nėra priimtini. Teisingumo Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad Direktyvos 2004/38/EB 27 straipsnis nedraudžia nacionalinės teisės aktų, leidžiančių riboti valstybės narės piliečio teisę vykti į kitos valstybės narės teritoriją, tačiau su sąlyga, kad šio piliečio asmeninis elgesys kelia realią, dabartinę ir pakankamai didelę grėsmę pagrindiniam visuomenės interesui[2]. Be to, primintina, jog anksčiau minėtose Direktyvos 2008/115/EB 11 straipsnio 2 dalies nuostatose įtvirtinta, kad draudimo atvykti trukmė gali viršyti penkerius metus tik tuo atveju, jeigu trečiosios šalies pilietis kelia rimtą grėsmę viešajai tvarkai, valstybės saugumui ar nacionaliniam saugumui.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, kyla klausimas, ar tuo atveju, jeigu užsienietis keltų grėsmę kitos ES arba NATO valstybės narės viešajai tvarkai ar saugumui, jis taip pat keltų rimtą grėsmę Lietuvos viešajai tvarkai, valstybės saugumui ar nacionaliniam saugumui. Kitaip tariant, mūsų nuomone, grėsmė, kurią užsienietis kelia kitos ES arba NATO valstybės narės saugumui ar viešajai tvarkai, nebūtinai visais atvejais kelia grėsmę Lietuvos saugumui ar viešajai tvarkai. Tokiu atveju Įstatyme įtvirtintas pagrindas nustatyti draudimą tokiam asmeniui atvykti į Lietuvą daugiau nei penkerius metus, mūsų nuomone, galėtų neatitikti Direktyvos 2008/115/EB 11 straipsnio 2 dalyje ir Direktyvos 2004/38/EB 27 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų sąlygų. Pažymėtina, kad šiuo klausimu Teisingumo Teismas yra nurodęs, jog naudojimąsi teise laisvai judėti ribojančios priemonės turi būti imtasi dėl priežasčių, susijusių su valstybės narės, kuri imasi tos priemonės, viešosios tvarkos apsauga arba visuomenės saugumu. Tokios priemonės negalima grįsti vien kitos valstybės narės nurodytomis priežastimis; vis dėlto tai nepanaikina kompetentingos nacionalinės institucijos galimybės atsižvelgti į tokias priežastis, kai ši atlieka vertinimą siekdama priimti judėjimo laisvę ribojančią priemonę[3]. Pagal šį Teisingumo Teismo aiškinimą Lietuva, norėdama apriboti ES piliečio ir (ar) jo šeimos nario teisę laisvai judėti, gali atsižvelgti į aplinkybę, jog jis kelia grėsmę kitos ES ar NATO valstybės narės viešajai tvarkai ar saugumui, tačiau tik tiek, kiek jo asmeninis elgesys kelia realią, dabartinę ir pakankamai rimtą grėsmę Lietuvos pagrindiniam visuomenės interesui.
Atsižvelgdami į tai, kas išdėstyta, manome, jog Projektu įtvirtinus galimybę nustatyti draudimą asmeniui, kuris kelia grėsmę kitos ES arba NATO valstybės narės saugumui ar viešajai tvarkai, bet nekelia grėsmės Lietuvos valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, galėtų būti pažeistos Direktyvos 2008/115/EB 11 straipsnio 2 dalies ir Direktyvos 2004/38/EB 27 straipsnio 2 dalies nuostatos. Jeigu vis dėlto užsienietis keltų grėsmę ne tik kitos ES arba NATO valstybės narės, bet ir Lietuvos saugumui ar viešajai tvarkai, tuomet, mūsų nuomone, papildomas reguliavimas nereikalingas, nes jau dabar Įstatymo 133 straipsnio
atvykti į Lietuvos Respubliką ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai“. Pažymėtina, kad remiantis šia Įstatymo nuostata kiekvienu konkrečiu atveju sudaromi asmenų sąrašai, kuriems bus taikomos sankcijos – draudimas atvykti į šalį. Antra, neaišku, kokiu būdu kitos ES, o tuo labiau NATO valstybės narės informuos Lietuvą apie užsieniečius, keliančius grėsmę jų saugumui ar viešajai tvarkai. Pagal
Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo (toliau – Reglamentas (EB) Nr. 1987/2006) nuostatas ne visi užsieniečiai, keliantys grėsmę kitos Europos Sąjungos valstybės narės saugumui arba viešajai tvarkai, bus įvesti į SIS II. Vadovaujantis Reglamento (EB) Nr.
1987/2006 2 straipsnio 1 dalimi, skaitoma kartu su šio reglamento 3 straipsnio d punktu, Reglamente (EB) Nr. 1987/2006 nustatomos perspėjimų apie trečiųjų šalių piliečius, t. y., įvedimo į SIS II ir tvarkymo sąlygos bei tvarka. Atsižvelgiant į tai matyti, kad duomenys apie ES piliečius ir (arba) jų šeimos narius, pagal ES teisės aktus besinaudojančius laisvo asmenų judėjimo teise, neteikiami C.SIS, todėl neaišku, kaip Lietuva gaus kitų ES valstybių narių pranešimus apie tokių asmenų keliamą grėsmę jų saugumui ar viešajai tvarkai. Atsižvelgdami į tai, kas išdėstyta, manome, kad galimybė surinkti duomenis apie užsieniečius, keliančius grėsmę kitų ES ar NATO valstybių narių saugumui, yra ribota, o tam tikrais atvejais ir neįmanoma. Pritarti
pasiūlymą
Respublikos teisingumo ministerijos,
į Lietuvos Respubliką ilgesniam kaip penkerių metų laikotarpiui, jeigu yra informacijos arba rimtas pagrindas įtarti, kad užsienietis vykdė, dalyvavo ar kitaip prisidėjo prie stambaus masto korupcijos ar pinigų plovimo arba prie žmogaus teisių pažeidimo, dėl ko asmuo, kurio atžvilgiu buvo padarytas žmogaus teisių pažeidimas, mirė arba patyrė rimtų sužalojimų, buvo nepagrįstai nuteistas dėl politinių motyvų arba patyrė kitų rimtų neigiamų pasekmių, pažymėtina, jog atsižvelgiant į Projekto formuluotę neaišku, ar minėti užsieniečio padaryti pažeidimai turėtų atitikti sąlygas, pagal kurias būtų laikoma, kad asmuo kelia rimtą grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, ir remiantis šiais pagrindais jam galėtų būti uždrausta atvykti ilgesniam kaip penkerių metų laikotarpiui, ar vis dėlto šių pažeidimų sąrašas išplėstų tokio draudimo pagrindus.
Jeigu šiuos pažeidimus siūloma nustatyti kaip papildomus pagrindus užsieniečiui uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką ilgesniam kaip penkerių metų laikotarpiui, tokios Projekto nuostatos galimai prieštarautų anksčiau minėtoms 2008/115/EB
nuostatoms, kuriose įtvirtintos griežtai apibrėžtos sąlygos, kurioms esant galėtų būti uždrausta užsieniečiams atvykti ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui, ir nuo kurių valstybėms narėms neleidžiama nukrypti. Pritarti Siūlomoje įstatymo 133 str. 4 dalies nuostatos formuluotėje draudimas užsieniečiui atvykti į
pasiūlymą
departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos,
m. balandžio 14 d. išvados dėl Projekto pateiktoms pastaboms. Pritarti
suinteresuotų asmenų pasiūlymai: Eil. Nr.
Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinyS Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
p. 1. Viktor Ostrovnoj, siųsta el. paštu 2017-10-23 Pasiūlymu siekiama įgyvendinti valstybės suverenią galią ir užkirsti kelią šalyje nepageidaujamiems asmenims atvykti į Lietuvą. Nepaisant šiek tiek painių formuluočių, akivaizdu, kad pasiūlymas grindžiamas valstybės interesais ir užsienio politikos sumetimais. Tačiau abejotina, ar tikslinga apsiriboti vien draudimais atvykti, kadangi tie patys sumetimai aktualūs sprendžiant bet kokius klausimus, reglamentuojamus įstatymu „Dėl užsieniečių teisinės padėties“. Šiuo metu minėtas įstatymas nenumato nei prievolės, nei teisės suteikti arba atsisakyti suteikti užsieniečiui atitinkamą teisę dėl valstybės interesų ir užsienio politikos sumetimais, nors dėl pasikeitusios ir besikeičiančios geopolitinės situacijos valstybės interesų ir užsienio politikos sumetimų klausimas tampa vis aktualesnis vykdant migracijos procedūras. Atsižvelgus į tai, vietoj didžiąja dalimi deklaratyvaus pobūdžio papildymų dalyje dėl draudimo atvykti siūlytina inicijuoti įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ papildymus, nustatančius, kad esminiai Lietuvos valstybės interesai ir užsienio politikos sumetimai gali būti savarankišku pagrindu tiek suteikti, tiek atsisakyti suteikti asmeniui bet kokią teisę pagal šį įstatymą. Kartu siūlytina atskirai reglamentuoti tokio pobūdžio sprendimų apskundimo ir jų motyvų neatskleidimo klausimus, taip pat užtikrinti, kad būtų laikomasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio akto
„Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ bei Lietuvos
Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymo nuostatų, susijusių su teisės aktų hierarchija.
Šiuo klausimu gerosios praktikos pavyzdžiu galėtų būti Norvegijos Karalystės „Imigracijos įstatymas“ (Act of 15 May 2008 on the Entry of Foreign Nationals into the Kingdom of Norway and their Stay in the Realm (Immigration Act) http://www.refworld.org/docid/507522792.html), nustatantis specialias taisykles atvejams, susijusiems su esminiais nacionaliniais interesais arba užsienio politikos sumetimais (žr. įstatymo 14 skyrių, 126-138 straipsnius). Remiantis minėto Norvegijos Karalystės įstatymo nuostatomis, esminiai nacionaliniai interesais arba užsienio politikos sumetimai gali būti pagrindu tiek suteikti užsieniečiui leidimą arba teisę, tiek atsisakyti suteikti jam tokį leidimą arba teisę net ir tais atvejais, kai jis atitinka bendrus leidimui ar teisei gauti keliamus reikalavimus. Remiantis įstatymu, esminių nacionalinių interesų vertinimą atlieka Policijos Saugumo Tarnyba, o užsienio politikos sumetimus vertina Užsienio Reikalų Ministerija. Įstatymas taip pat nustato atskiras taisykles, susijusias su įgaliojimais priiminėti tokius sprendimus, apskundimo galimybe ir tvarka bei motyvų atskleidimu sprendimo subjektui. Pažymėtina, kad būtent tokio pobūdžio nuostatų stoka įstatyme
„Dėl užsieniečių teisinės padėties“ sąlygoja besikartojančius
„nesusipratimus“ migracijos sistemoje, kadangi šiuo metu nei valstybės
interesai, nei užsienio politikos sumetimai nesudaro institucijoms teisinio pagrindo suteikti arba atsisakyti suteikti užsieniečiui tam tikrą teisę pagal šį įstatymą.
Tinkamai reglamentavus valstybės suverenią teisę vadovautis visų pirma savo interesais, institucijoms būtų suteikta galimybę atmesti
„nepageidaujamo“ asmens prašymą net ir tuo atveju, kai jis atitinka formalius
reikalavimus atitinkamai teisei gauti, arba, atvirkščiai – suteikti
„pageidaujamam“ asmeniui atitinkamą teisę nepaisant to, kad bendrų formalių
reikalavimų jis neatitinka. Pritarti iš dalies Siūlomose įstatymo projekto nuostatose yra numatyta sprendimų priėmimo funkciją įstatymo 133 str. 4 d. išdėstytu pagrindu perkelti iš administracinio lygmens į politinį lygmenį. Žr.3 URK pasiūlymą Įstatymo
sprendimą uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką neinformuoti, jei tai pakenktų valstybės saugumo, gynybos, visuomenės saugumo, nusikalstamų veikų prevencijos, tyrimo, nustatymo ir baudžiamojo persekiojimo interesams. Žr.5 URK pasiūlymą
4Valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų pasiūlymai: negauta. 5. Subjektų, turinčių įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, pasiūlymai:
Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pastabos Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
p. 1. Lietuvos Respublikos Vyriausybė, 2017-06-141 Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Seimo statuto 138 straipsnio
projektų išvadų“ 8 punktą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria: Iš esmės pritarti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ Nr.
IX-2206 133 straipsnio pakeitimo įstatymo projektui Nr. XIIIP-533“ (toliau – įstatymo projektas) ir pasiūlyti Lietuvos Respublikos Seimui jį tikslinti pagal pateiktas pastabas ir pasiūlymus. 1. Įstatymo projekte siūloma Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – keičiamas įstatymas)
Respubliką ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui pagrindą – jeigu užsienietis gali kelti grėsmę kitos Europos Sąjungos ar Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijos valstybės narės saugumui ar viešajai tvarkai, jeigu yra informacijos arba pagrindas įtarti, kad užsienietis vykdė stambaus masto korupcijos operaciją ar pinigų plovimą, juose dalyvavo ar kitaip prie jų prisidėjo, arba jeigu yra informacijos arba pagrindas įtarti, kad užsienietis padarė žmogaus teisių pažeidimą, dalyvavo jį darant ar kitaip prie jo prisidėjo, ir dėl to asmuo, kurio teisės buvo pažeistos, mirė arba patyrė didelių sužalojimų, buvo nepagrįstai nuteistas dėl politinių motyvų arba patyrė kitų rimtų padarinių. Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr.
Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių patvirtinimo“,
Lietuvos Respubliką arba keliauti per ją tranzitu nustatančiuose Europos Sąjungos sprendimuose arba kituose pagal Lietuvos Respublikos tarptautinius įsipareigojimus privalomuose tarptautinių organizacijų sprendimuose, kurie nėra įgyvendinami Europos Sąjungos sprendimais, nurodytų asmenų duomenys įrašomi į sąrašą, keičiami ar išbraukiami, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. birželio 6 d. nutarimu Nr. 639 „Dėl politinių sankcijų, kuriomis draudžiama asmenims atvykti ar keliauti tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją, įgyvendinimo“ (toliau – Nutarimas). Nutarimo 2.2 papunktyje Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas) pavesta per 3 darbo dienas nuo informacijos iš Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos gavimo įtraukti duomenis apie tarptautinės organizacijos sprendime nurodytus asmenis į Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą (toliau
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos Respublikos ekonominių ir kitų tarptautinių sankcijų įgyvendinimo įstatymo 3 straipsnyje nustatyta, jog tarptautinių sankcijų trukmė nustatoma atsižvelgiant į tarptautines sankcijas nustačiusių tarptautinių organizacijų sprendimuose ar Europos Sąjungos teisės aktuose nurodytą jų trukmę; tarptautinių sankcijų įgyvendinimo Lietuvos Respublikoje trukmė nenustatoma, jeigu jas nustačiusi tarptautinė organizacija ar Europos Sąjunga numato galimybę pratęsti tarptautinių sankcijų įgyvendinimą po peržiūros, kuri atliekama pasibaigus sankcijų įgyvendinimo laikotarpiui. Taigi, kai asmenys į sąrašą įtraukiami vadovaujantis Nutarimo nuostatomis, draudimo trukmė nustatoma vadovaujantis ne keičiamo įstatymo 133 straipsniu, o Europos Sąjungos Tarybos ar tarptautinės organizacijos sprendimu. Vadovaujantis keičiamo įstatymo 5, 8 ir 9 straipsniais, užsieniečių neįleidimo į Lietuvos Respubliką sąlygos nustatomos vadovaujantis 2016 m. kovo 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2016/399 dėl taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Sąjungos kodeksu (Šengeno sienų kodeksu) (kodifikuota redakcija) (OL 2016 L 77, p.
1) (toliau
Respublikos vidaus reikalų ministerijos pareigūnai, įleisdami užsienietį į Lietuvos Respubliką, turi nustatyti, ar jis atitinka Šengeno sienų kodekse nustatytas sąlygas ir ar nėra priežasčių, nustatytų Šengeno sienų kodekse, dėl kurių užsienietis negali būti įleidžiamas į Lietuvos Respubliką. Šengeno sienų kodekso 6 straipsnio 1 dalies d punkte nustatyta, kad viena iš trečiųjų šalių piliečių atvykimo sąlygų – jie nėra asmenys, dėl kurių į atnaujintą Centrinę Šengeno informacinę sistemą (toliau – C.SIS II) yra įtrauktas įspėjimas neįsileisti, kita iš trečiųjų šalių piliečių atvykimo sąlygų yra nustatyta Šengeno sienų kodekso 6 straipsnio
valstybių narių viešajai tvarkai, vidaus saugumui, visuomenės sveikatai ar tarptautiniams santykiams, pirmiausia – valstybių narių duomenų bazėse nėra įtrauktas įspėjimas neįsileisti jų dėl išvardytų priežasčių. Taigi vadovaujantis keičiamo įstatymo ir Šengeno sienų kodekso nuostatomis, priėmus Europos Sąjungos Tarybos sprendimą dėl ribojamųjų priemonių taikymo konkretiems asmenims, į Europos Sąjungos Tarybos sprendimus įtraukti asmenys įtraukiami į visų Europos Sąjungos valstybių narių nacionalinius nepageidaujamų asmenų sąrašus ir į C.SIS II, o tokie asmenys į Lietuvos Respubliką neįleidžiami (išskyrus Šengeno sienų kodekse ar pačiame Europos Sąjungos Tarybos sprendime nustatytas išimtis). Pažymėtina, kad pagal 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo (OL 2006 L 381, p.
4) 24 straipsnio 2 dalį perspėjimas apie draudimą atvykti ar apsigyventi nustatomas, kai to paties straipsnio 1 dalyje nurodytas sprendimas grindžiamas grėsme viešajai tvarkai, visuomenės saugumui arba nacionaliniam saugumui, kuri gali kilti dėl trečiosios šalies piliečio buvimo valstybės narės teritorijoje. Jeigu kita Šengeno valstybė į C.SIS II įtraukia įspėjimą dėl užsieniečio neįsileidimo, vadovaujantis pirmiau nurodytomis Šengeno sienų kodekso 6 straipsnio ir keičiamo įstatymo 5, 8 ir 9 straipsnių nuostatomis, tokie užsieniečiai į Lietuvos Respubliką neįleidžiami net ir tuo atveju, jeigu nėra įtraukti į sąrašą. Taigi šiuo metu galiojančių teisės aktų nuostatos sudaro sąlygas užtikrinti, kad į Lietuvos Respubliką neatvyktų užsieniečiai, keliantys grėsmę Europos Sąjungos bei Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijos valstybės narės saugumui ir viešajai tvarkai, jeigu kita Europos Sąjungos valstybės narė ar Europos Sąjungos Taryba yra priėmusi sprendimą dėl tokių užsieniečių keliamos grėsmės. Pažymėtina, kad jeigu kita Europos Sąjungos valstybė narė ar Europos Sąjungos Taryba nėra priėmusi tokių sprendimų, iš įstatymo projekto ir aiškinamojo rašto neaišku, kokiomis kitomis priemonėmis Lietuvos institucijos galėtų gauti informaciją apie užsieniečio grėsmę kitos Europos Sąjungos ar Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijos valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Atsižvelgiant į tai, siūlytina atsisakyti naujo draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką pagrindo dalies ta apimtimi, kuria būtina sąlyga, norint priimti sprendimą uždrausti atvykti, yra užsieniečio grėsmės kitos Europos Sąjungos ar Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijos valstybės saugumui ar viešajai tvarkai vertinimas. Pritarti Siūlomos nuostatos formuluotėje yra referuojama į ES, ELPA, NATO valstybių narių nacionalinius sąrašus. Žr.2 URK pasiūlymą 2.
pasiūlymą
Respublikos Vyriausybė,
Lietuvos Respubliką ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui pagrindas taip, kaip jis išdėstytas, siaurina šiuo metu galiojančią nuostatą, kad užsieniečiui gali būti uždrausta atvykti, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, t. y. gali būti suprantama taip, kad šiam pagrindui taikoma papildoma sąlyga: jeigu yra informacijos ar rimtas pagrindas įtarti, kad užsienietis vykdė stambaus masto korupcijos operaciją ar pinigų plovimą arba žmogaus teisių pažeidimą, juose dalyvavo ar kitaip prie jų prisidėjo, ir dėl to asmuo, kurio teisės buvo pažeistos, mirė arba patyrė didelių sužalojimų, buvo nepagrįstai nuteistas dėl politinių motyvų arba patyrė kitų rimtų padarinių. Tokia nuostata neatitiktų 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (OL 2008 L 348, p. 98) (toliau – Direktyva 2008/115/EB)
viešajai tvarkai, valstybės saugumui ar nacionaliniam saugumui papildomų sąlygų nenustatyta.
Tad siekiant nustatyti naują draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką pagrindą ir jį siejant su konkrečiomis nusikalstamomis veikomis ar teisės pažeidimais, kurie nebūtų priskirti grėsmei valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, kaip numatyta šiuo metu keičiamo įstatymo
keičiamo įstatymo 133 straipsnio dalyje nurodant nusikalstamų veikų ar teisės pažeidimų formuluotes, atitinkančias Lietuvos Respublikos teisės aktus, nes iš dabartinės įstatymo projekto formuluotės nėra aišku, kokios konkrečios nusikalstamos veikos turimos minty nurodant sąvokas „stambaus masto korupcija“, „pinigų plovimas“ ar „žmogaus teisių pažeidimas“, nes Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas tokių nusikalstamų veikų nenumato. Pritarti
pasiūlymą
Vyriausybė, 2017-06-141 Pažymėtina, kad nustatant naują draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką pagrindą taip pat reikėtų nustatyti išimtį, kad jis netaikomas Europos Sąjungos valstybės narės piliečiams ir jų šeimos nariams, kuriems pagal 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/38/EB dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, iš dalies keičiančios Reglamentą (EEB) Nr. 1612/68 ir naikinančios direktyvas 64/221/EEB, 68/360/EEB, 72/194/EEB,
straipsnio 1 dalies nuostatą judėjimo ir gyvenimo šalyje laisvė gali būti apribota tik dėl valstybinės politikos, visuomenės saugumo ar sveikatos apsaugos priežasčių. Pritarti iš dalies Pasiūlymas: Nuostatą dėl siūlomos įstatymo 133 str.
4 dalies netaikymo ES piliečiams ir jų šeimos nariams, siūloma perkelti iš įstatymo 133 str. 2¹ dalies į šio straipsnio 6 dalį, kuri būtų dėstoma kaip išimtis visiems prieš tai straipsnyje išdėstytiems draudimų atvykti į Lietuvos Respubliką pagrindams. Žr. 1 URK pasiūlymą
Respublikos Vyriausybė, 2017-06-141 Be to, atsižvelgiant į Direktyvos 2008/115/EB 11 straipsnio 2 dalies nuostatą, siūlomo nustatyti naujo draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką pagrindo terminas negali būti ilgesnis nei 5 metai, nes draudimo atvykti trečiųjų šalių piliečiams trukmė gali viršyti 5 metus tik tuo atveju, jeigu trečiosios šalies pilietis kelia rimtą grėsmę viešajai tvarkai, valstybės saugumui ar nacionaliniam saugumui. Pritarti
Respublikos Vyriausybė,
3Nei įstatymo projekte, nei jo aiškinamajame rašte nenurodyta,
kokia institucija teiktų draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką pagrindą patvirtinančius dokumentus ir (arba) motyvuotas išvadas ar informaciją Migracijos departamentui, todėl neaišku, iš kur Migracijos departamentas tokią informaciją gautų. Atsižvelgiant į tai, siūlytina įstatymo projekte nurodyti, kokia (kokios) institucija (institucijos) siūlomu nustatyti nauju draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką pagrindu teiktų dokumentus ir (arba) motyvuotas išvadas ar informaciją, kuria remdamasis Migracijos departamentas tokį sprendimą priimtų. Pritarti iš dalies Pasiūlymas:
Siūlomose įstatymo projekto nuostatose yra numatoma sprendimų priėmimo funkciją įstatymo 133 str. 4 d. išdėstytu pagrindu perkelti iš administracinio į politinį lygmenį. Žr. 3 URK pasiūlymą
Respublikos Vyriausybė, 2017-06-142 N 4.
Atsižvelgiant į tai, kad reikės priimti keičiamo įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus, įvertinus šių teisės aktų parengimui ir patvirtinimui būtiną laiką, įstatymo projektą reikėtų papildyti nauju straipsniu dėl keičiamo įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo, nustatyti įsigaliojimo datą – 2018 m. sausio 1 d. ir pavedimą atitinkamoms valstybės institucijoms iki 2017 m. gruodžio 31 d. priimti įgyvendinamuosius teisės aktus. Pritarti Pasiūlymas:
Įstatymo projekto 2 straipsnį išdėstyti taip: „2 straipsnis. Įstatymo įsigaliojimas ir įgyvendinimas
įstatymas, išskyrus šio straipsnio 2 dalį, įsigalioja 2018 m. sausio 1 d. 2. Lietuvos Respublikos Vyriausybė iki 2017 m. gruodžio 31 d. priima šio įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus.“
komisijų pasiūlymai: Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pastabos Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
p. 1. Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas, 2017-06-21 * Sprendimas: siūlyti pagrindiniam komitetui pritarti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ Nr. IX-2206 pakeitimo įstatymo projektui Nr. XIIIP-533 ir koreguoti jį atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Teisės departamento, Europos teisės departamento prie Lietuvos
pastabas ir pasiūlymus, kuriems komitetas pritarė. Pasiūlymai: nėra. Pritarti
sprendimas ir pasiūlymai:
komiteto patobulintam Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ Nr. IX-2206 133 straipsnio pakeitimo įstatymo projektui Nr. XIIIP-533(2) ir Užsienio reikalų komiteto išvadai. 7.2. Pasiūlymai: Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pastabos Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
1Užsienio reikalų komitetas,
2017-10-251 (2¹) N Argumentai: Atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Vyriausybės išvadoje pateiktą pastabą, kad ES piliečiams ir jų šeimos nariams neturėtų būti taikomas draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad užsienio valstybėje užsienietis yra padaręs sunkų ar labai sunkų nusikaltimą asmeniui ir dėl to buvo pažeistos visuotinai pripažintos žmogaus teisės ir laisvės, korupcinio pobūdžio nusikalstamą veiką ar pinigų plovimo požymius atitinkančią nusikalstamą veiką, kaip tai apibrėžta Lietuvos Respublikos įstatymuose ar tarptautinėse sutartyse, arba kad kurstė ar kitaip dalyvavo darant tokias nusikalstamas veikas ir (ar) dėl šių priežasčių užsienietis yra įtrauktas į kitos Europos Sąjungos valstybės narės, Europos laisvosios prekybos asociacijos ar Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijos valstybės narės nacionalinį užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti, sąrašą, Užsienio reikalų komitetas siūlo nuostatą dėl draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką ES piliečiams ir jų šeimos nariams dėstyti įstatymo 133 straipsnio dalyje žemiau po visų užsieniečių atžvilgiu įstatyme numatytų atvykimo į šalį draudimo pagrindų. Kadangi teikiami papildomi įstatymo 133 straipsnio nuostatų pakeitimai, taip pat atitinkamai keičiama įstatymo
tampa 3 dalimi, 3 dalis tampa 5 dalimi, 4 dalis keičiama į 7 dalį, 5 dalis į
133 straipsnis su pakeitimais ir papildymais. Pasiūlymas: Pakeisti galiojančio įstatymo 133 straipsnio 2¹dalį ir ją išdėstyti taip: „2¹6.
Europos Sąjungos valstybės narės piliečiui ir (arba) jo šeimos nariui arba kitam asmeniui, kuris pagal Europos Sąjungos teisės aktus naudojasi laisvo asmenų judėjimo teise, gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui tik tuo atveju, jeigu jo atvykimas į Lietuvos Respubliką ir buvimas joje gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai.““
2Užsienio reikalų komitetas,
2017-10-251
Argumentai: Atsižvelgdamas į Seimo kanceliarijos Teisės departamento, Europos teisės departamento prie Teisingumo ministerijos, Lietuvos Respublikos Vyriausybės išvadose pateiktas pastabas ir 2017 m. rugsėjo 27 d. komiteto klausymų metu vykusias diskusijas ir ekspertų išsakytus pasiūlymus, Užsienio reikalų komitetas siūlo naują teisinį pagrindą (Magnickio teisinį pagrindą), numatantį draudimą užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad užsienio valstybėje užsienietis yra padaręs sunkų ar labai sunkų nusikaltimą asmeniui, ir dėl to buvo pažeistos visuotinai pripažintos žmogaus teisės ir laisvės, korupcinio pobūdžio nusikalstamą veiką ar pinigų plovimo požymius atitinkančią nusikalstamą veiką, kaip tai apibrėžta Lietuvos Respublikos įstatymuose ar tarptautinėse sutartyse, arba kad kurstė ar kitaip dalyvavo darant tokias nusikalstamas veikas ir (ar) dėl šių priežasčių užsienietis yra įtrauktas į kitos Europos Sąjungos valstybės narės, Europos laisvosios prekybos asociacijos ar Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijos valstybės narės nacionalinį užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti, sąrašą, išdėstyti naujoje įstatymo 133 straipsnį papildančioje 4 dalyje. Pasiūlymas:
Papildyti galiojančio įstatymo 133 straipsnį nauja 4 dalimi: „4.
Užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad užsienio valstybėje užsienietis yra padaręs sunkų ar labai sunkų nusikaltimą asmeniui ir dėl to buvo pažeistos visuotinai pripažintos žmogaus teisės ir laisvės, korupcinio pobūdžio nusikalstamą veiką ar pinigų plovimo požymius atitinkančią nusikalstamą veiką, kaip tai apibrėžta Lietuvos Respublikos įstatymuose ar tarptautinėse sutartyse, arba kad kurstė ar kitaip dalyvavo darant tokias nusikalstamas veikas ir (ar) dėl šių priežasčių užsienietis yra įtrauktas į kitos Europos Sąjungos valstybės narės, Europos laisvosios prekybos asociacijos ar Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijos valstybės narės nacionalinį užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti, sąrašą.“
3Užsienio reikalų komitetas,
2017-10-251
Argumentai: Atsižvelgdamas į 2017 m. rugsėjo 27 d. komiteto klausymų metu vykusias diskusijas ir jų metu pateiktus pavyzdžius apie kitose valstybėse sprendimus dėl draudimo užsieniečiams atvykti į tas valstybes priimančius subjektus (pvz., Latvijos Respublikoje tokie sprendimai vienais atvejais priimami administraciniame lygmenyje, kitais politiniame lygmenyje – tai patikėta užsienio reikalų ministro kompetencijai (persona non grata), arba vidaus reikalų ministro kompetencijai, kai sprendimai priimami dėl asmens keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui; Estijos Respublikoje tokius sprendimus priima vidaus reikalų ministras ar jo įgaliota institucija – Policijos ir sienos apsaugos departamentas), Užsienio reikalų komitetas siūlo sprendimus uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką įstatymo 133 straipsnio 4 dalies pagrindais priimti politiniame lygmenyje.
Kadangi sprendimai pagal Magnickio teisinį pagrindą, reglamentuojamą įstatymo 133 straipsnio 4 dalyje būtų politinė sankcija, todėl ir sprendimai turėtų būti perkelti iš administracinio lygmens į politinį lygmenį. Pasiūlymas: Pakeisti galiojančio įstatymo 133 straipsnio 5 dalį ir ją išdėstyti taip: „8 5. Sprendimą uždrausti (neuždrausti) užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką priima Migracijos departamentas. Sprendimą uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką šio straipsnio 4 dalyje nurodytais pagrindais užsienio reikalų ministro siūlymu priima vidaus reikalų ministras. Draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką trukmė nustatoma kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgus į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes.“
4Užsienio reikalų komitetas,
2017-10-251
Argumentai: Atsižvelgdamas į 2017 m. rugsėjo 27 d. komiteto klausymų metu vykusias diskusijas ir jų metu išsakytas pastabas dėl 2005 m. balandžio 20 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarime Nr.
redakcija) 12 punkte reglamentuojamą pareigą informuoti užsienietį apie priimtą sprendimą (registruotu paštu), Užsienio reikalų komitetas siūlo įstatyme numatyti kitokias nei Viešojo administravimo įstatyme (VAĮ) numatytas asmenų informavimo apie administracinius individualius aktus taisykles, sukuriant kitokias asmenų informavimo apie priimtus sprendimus, uždraudžiančius užsieniečiams atvykti į Lietuvos Respubliką, taisykles. Pagal VAĮ 8 straipsnio 4 dalį „Kiekvienam asmeniui, kuriam individualus administracinis aktas yra skirtas arba kurio teisėms ir pareigoms šis individualus administracinis aktas turi tiesioginį poveikį, ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo šio akto priėmimo raštu pranešama apie individualaus administracinio akto priėmimą, kartu pridedant individualaus administracinio akto teisės aktų nustatyta tvarka patvirtintą kopiją, jeigu kiti įstatymai nenustato kitaip. <...>“. Užsienio reikalų komitetas siūlo įstatymo 133 straipsnį papildyti nauja 9 dalimi, reglamentuojančia informavimo apie sprendimus, uždraudžiančius užsieniečiams atvykti į Lietuvos Respubliką, tvarką – užsienietis apie jo atžvilgiu priimtą sprendimą būtų informuojamas raštu, jei yra žinomas jo gyvenamosios vietos adresas ar kiti kontaktai, išskyrus įstatyme (133 str. 10 dalyje) nurodytus atvejus, kai apie priimtą sprendimą nepranešama. Toks reglamentavimas Užsieniečių teisinės padėties įstatyme būtų išlyga iš VAĮ, leidžianti nesiųsti sprendimo kopijos užsieniečiui (kas dabar daroma visais atvejais, nes taikomas VAĮ), jis galėtų būti informuojamas pranešimu apie sprendimą, jeigu žinome adresą ir nėra 10 dalyje nurodytų priežasčių, dėl kurių apie sprendimus būtų nepranešama. Pasiūlymas:
Papildyti galiojančio įstatymo 133 straipsnį nauja 9 dalimi: „9.
Užsienietis Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka raštu informuojamas apie priimtą sprendimą uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu yra žinoma užsieniečio gyvenamoji vieta arba kiti kontaktiniai duomenys ir jeigu nėra šio straipsnio 10 dalyje nurodytų priežasčių, dėl kurių informacija užsieniečiui neteikiama.“
5Užsienio reikalų komitetas,
2017-10-251
Argumentai: Užsienio reikalų komitetas siūlo įstatymo 133 straipsnį papildyti nauja 10 dalimi, numatančia išimtį dėl neinformavimo apie priimtą sprendimą, kaip numatyta ES teisėje [Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo (42 str.), Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje Nr. 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (12 str.), Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje Nr. 2004/38/EB dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje (30 str. 2 d.)]. Pagal šiuos ES teisės aktus, nacionalinėje teisėje leidžiama riboti informavimą, jei tokios informacijos pateikimas pakenktų valstybės saugumo, gynybos, visuomenės saugumo, nusikalstamų veikų prevencijos, tyrimo, nustatymo ir baudžiamojo persekiojimo interesams. ES piliečių atveju, informacija apie priimto sprendimo motyvus galėtų būti neteikiama, jei tai pakenktų valstybės saugumo interesams. Pasiūlymas:
Papildyti galiojančio įstatymo 133 straipsnį nauja 10 dalimi: „10. Užsieniečiui nepranešama apie priimtą sprendimą uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu šios informacijos pateikimas pakenktų valstybės saugumo, gynybos, visuomenės saugumo, nusikalstamų veikų prevencijos, tyrimo, nustatymo ir baudžiamojo persekiojimo interesams.
Europos Sąjungos valstybės narės piliečiui ir (arba) jo šeimos nariui arba kitam asmeniui, kuris pagal Europos Sąjungos teisės aktus naudojasi laisvo asmenų judėjimo teise, informacija apie priimto sprendimo uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką motyvus neteikiama, jeigu šios informacijos pateikimas pakenktų valstybės saugumo interesams.“
paskirti pranešėjai: Juozas Bernatonis, Žygimantas Pavilionis. 10. Komiteto narių atskiroji nuomonė: nebuvo. PRIDEDAMA. Komiteto siūlomas Įstatymo projektas Nr. XIIIP-533(2) ir jo lyginamasis variantas. Komiteto pirmininkas Juozas Bernatonis Užsienio reikalų komiteto biuro patarėja Laura Plyniuvienė [1] Žr. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimo Filev ir Osmani, C‑297/12, EU:C:2013:569, 32 ir 44 punktus. [2] Žr. 2011 m. lapkričio 17 d. Sprendimo Aladzhov, C-434/10, EU:C:2011:750, 35 punktą bei jame nurodytą Teisingumo Teismo praktiką, taip pat 42 punktą; 2008 m. liepos 10 d. Sprendimo Jipa, C-33/07, EU:C:2008:396, 30 punktą. [3] Žr. 2008 m. liepos 10 d. Sprendimo Jipa, C-33/07, EU:C:2008:396, 25 punktą ir jame nurodytą Teisingumo Teismo praktiką.