Lyginamasis variantas
2017
1 straipsnis. 14 straipsnio 4 dalies pakeitimas Pakeisti 14 straipsnio 4 dalį ir ją išdėstyti taip:
4Maisto papildų reklamoje privalo būti nuoroda „Maisto papildas“. Gyventojams skirtoje reklamoje draudžiama reklamuoti maisto papildus visomis
reklamos formomis. 2 straipsnis. Įstatymo įsigaliojimas ir įgyvendinimas
1Šis įstatymas įsigalioja 2018 m. sausio 1 d. 2. Lietuvos Respublikos Vyriausybė iki šio įstatymo įsigaliojimo
priima šio įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus. Skelbiu šį Lietuvos Respublikos Seimo priimtą įstatymą. Respublikos Prezidentas Teikia: Seimo narys Remigijus Žemaitaitis
paskatinusios priežastys, parengto projekto tikslai ir uždaviniai: Maisto papildų reklamos tendencijos neramina, ypač turint omenyje, kad dažnai įstatymo nuostatos pažeidžiamos tendencingai, o ne dėl informacijos trūkumo ar nežinojimo. Maisto papildų gamintojai ir platintojai visais įmanomais būdais bando vartotojams įpiršti maisto papildus kaip panacėją nuo visų sveikatos negalavimų, objektyvūs jų sudėties tyrimai atskleidžia kardinaliai priešingą situaciją. 2014 m. Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) specialistai, šiemet patikrinę 257 skirtingų pavadinimų maisto papildus, nustatė, kad 38 proc. neatitiko teisės aktų reikalavimų. Dažniausiai etiketėse naudojami neleistini ir vartotojus klaidinantys teiginiai apie sveikumą, daromos draudžiamos nuorodos į gydomąsias ar profilaktines savybes. Pavyzdžiui, "šis produktas pasižymi priešuždegiminėmis ir antivirusinėmis savybėmis", "tinka sergantiems artritu",
"palengvina peršalimo simptomus", "vartoti esant kraujospūdžio
sutrikimams". Ekspertai pastebi, jog patys gamintojai dažnai netiria savo produktų ir nežino jų tikrosios sudėties. Kasmet Lietuvoje parduodama apie 72 mln. vaistų pakuočių. Pagal suvartojamų vaistų vidutinę paros dozę Lietuva priskiriama prie daugiausiai vaistų suvartojančių Europos Sąjungos šalių. Sveikatos specialistai teigia, kad šiam skaičiui įtakos turi tai, kad dažnai Lietuvos gyventojai nesistengia kuo daugiau sužinoti apie šalutinį vaistų poveikį ir kaip reikėtų juos vartoti. Šiuo metu dažnas pirkėjas savitarnos skyriuose pats, be vaistininko pagalbos, prisirenka kelių rūšių analogiškų vaistų ar maisto papildų neklausdamas nei kaip juos vartoti, nei ar jie reikalingi, nes vaistų ir maisto papildų reklama netiesiogiai skatina jų įsigyti ir vartoti.
Pabrėžtina, jog vaistų ir maisto papildų reklama yra glaudžiai susijusi su visuomenės nuomonės formavimu. Vaistų reklama skatina žmonės vis dažniau įsigyti vaistus didesniais kiekiais, o tai reikšmingai padidina vartojimo ir jo keliamų problemų riziką. Šiuo metu reklama skatina neracionalų vaistų ir maisto papildų pirkimą ir vartojimą, o tai yra žalinga ir kenkia žmonių sveikatai. Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) surinkti duomenys signalizuoja, kad neracionalus vaistų vartojimas – rimta problema visame pasaulyje. Neracionaliai vartojami vaistai gali ne padėti žmogui pasveikti, bet priešingai – pakenkti jo organizmui. Medikai vis dažniau stebisi pačių žmonių neatsakingumu, savo sveikatos nesaugojimu. Dabar tapo normalu, kad vaistus gali rinktis tarsi saldainius ar makaronus, kurie yra labiau reklamuojami. Žmonės, kurie remiasi klaidinga informacija, apgaulingu savo įsitikinimu ir negebėjimu suprasti sveikatos problemos bei jos gydymo būdų, o tai lemia, kad nukenčia jų sveikata. Didžioji dalis žmonių vaistus renkasi pagal reklamos kiekį ir savo vidinį supratimą, tačiau dėl jų vartojimo ir galimo šalutinio poveikio nepasitaria su gydytoju ar vaistininku. Pažymėtina, jog labai svarbu yra įvertinti vaisto tinkamumą: ar jis pasirinktas atsižvelgiant į jo efektyvumo, saugumo, tinkamumo ir prieinamumo kriterijus. Itin svarbus yra tinkamo paciento principas: vaistas laikomas priimtinu pacientui, kai nėra kontraindikacijų, o nepageidaujamo poveikio tikimybė minimali. Be to, pacientui turi būti suteikta tinkama informacija tiek apie jo būklę, tiek apie skirtą vaistą. 2.
(institucija, asmenys ar piliečių įgalioti atstovai) ir rengėjai:
narys Remigijus Žemaitaitis
įstatymo projekte aptarti teisiniai santykiai: Gyventojams skirtoje reklamoje leidžiama reklamuoti tik nereceptinius vaistinius preparatus pateikiant būtiną sveikatos apsaugos ministro nustatytą informaciją ir nuorodas. Šiuo metu galima reklamuoti ir maisto papildus. 4. Kokios siūlomos naujos teisinio reguliavimo nuostatos ir kokių teigiamų rezultatų laukiama:
Siūloma numatyti, jog gyventojams skirtoje reklamoje draudžiama reklamuoti visomis reklamos formomis:
1) vaistinius preparatus, kurių sudėtyje yra narkotinių ir (ar) psichotropinių medžiagų, įrašytų į sveikatos apsaugos ministro tvirtinamus kontroliuojamų narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašus;
2) receptinius vaistinius preparatus, išskyrus atvejus, kai vaistinių preparatų gamintojai, gavę sveikatos apsaugos ministro leidimą, vykdo gyventojų skiepijimo programą;
3) vaistinius preparatus (nepaisant jų stiprumo ar kiekio pakuotėje), kurių pavadinimai įrašyti į sveikatos apsaugos ministro patvirtintą Kompensuojamųjų vaistinių preparatų kainyną;
4) nereceptinius vaistinius preparatus;
5) maisto papildus;
6) homeopatinius preparatus. 5. Numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo rezultatai (jeigu rengiant įstatymo projektą toks vertinimas turi būti atliktas ir jo rezultatai nepateikiami atskiru dokumentu), galimos neigiamos priimto įstatymo pasekmės ir kokių priemonių reikėtų imtis, kad tokių pasekmių būtų išvengta:
ribojimas sumažins neracionalų vaistų pirkimą ir vartojimą
turės kriminogeninei situacijai, korupcijai:
įstatymų projektai kriminogeninei situacijai, korupcijai įtakos neturės
atsilieps verslo sąlygoms ir jo plėtrai: Neturės 8.
Įstatymo inkorporavimas į teisinę sistemą, kokius teisės aktus būtina priimti, kokius galiojančius teisės aktus reikia pakeisti ar pripažinti netekusiais galios: Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. gegužės 13 d. įsakymas Nr. V-432 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 17:2016 „Maisto papildai“ patvirtinimo (Žin., 2010, Nr. 58-2844). 9. Ar įstatymo projektas parengtas laikantis Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos, Teisėkūros pagrindų įstatymų reikalavimų, o įstatymo projekto sąvokos ir jas įvardijantys terminai įvertinti Terminų banko įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka:
Įstatymų projektai parengti laikantis Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo reikalavimų. Naujų sąvokų į įstatymų projektus įtraukti nesiūloma. 10. Ar įstatymo projektas atitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas ir Europos Sąjungos dokumentus:
Įstatymų projektai atitinka Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas ir Europos Sąjungos dokumentus. 11. Jeigu įstatymui įgyvendinti reikia įgyvendinamųjų teisės aktų, – kas ir kada juos turėtų priimti:
biudžetų ir kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų prireiks įstatymui įgyvendinti, ar bus galima sutaupyti (pateikiami prognozuojami rodikliai einamaisiais ir artimiausiais 3 biudžetiniais metais):
gauti specialistų vertinimai ir išvados:
reikia šiam projektui įtraukti į kompiuterinę paieškos sistemą, įskaitant Europos žodyno „Eurovoc“ terminus, temas bei sritis: "reklama" "maisto papildai"
15Kiti, iniciatorių nuomone,
reikalingi pagrindimai ir paaiškinimai: Nėra Teikia Seimo narys Remigijus Žemaitaitis Parašas
DĖL
Vilnius Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, galiojantiems įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas:
pakeisti Reklamos įstatyme įtvirtintą maisto papildų reklamos reguliavimą ir įtvirtinti absoliutų maisto papildų visų formų reklamos draudimą gyventojams. Šią projekto nuostatą reikėtų sistemiškai vertinti ne tik su bendru reklamos reglamentavimu ar jos ribojimo sąlygomis, nustatytomis Reklamos įstatyme, tačiau ir jos santykį su Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintais principais. Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalies nuostata „Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva“ apibrėžia tautos ūkio pagrindą: tautos ūkio pagrindas yra šios vertybės: privačios nuosavybės teisė, asmens ūkinės veiklos laisvė, iniciatyva (Konstitucinio Teismo 2002 m. kovo 14 d. nutarimas). Asmens ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva suponuoja ir ūkio subjektų netrukdomo pertvarkymo, jų veiklos pobūdžio keitimo galimybes, netrukdymą, reaguojant į rinkos pokyčius, steigti naujus ūkio subjektus ar likviduoti esančius; ji yra neatsiejama nuo galimybės asmeniui, norinčiam užsiimti ūkine veikla arba, priešingai, norinčiam ja nebeužsiimti, be dirbtinių kliūčių patekti į rinką ir be dirbtinių kliūčių iš jos pasitraukti. Asmens ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva – tai teisinių galimybių visuma, sudaranti prielaidas asmeniui savarankiškai priimti jo ūkinei veiklai reikalingus sprendimus, sudaro sąlygas įgyvendinti įvairius asmens siekius (Konstitucinio Teismo 1996 m. balandžio 18 d., 1999 m. spalio 6 d., 2000 m. vasario 23 d., 2002 m. kovo 14 d. nutarimai).
Akivaizdu, kad ūkio subjektų teisė reklamuoti savo veiklą ir skleisti informaciją apie savo veiklą (siūlomas paslaugas ar gaminamas bei parduodamas prekes) rinkos subjektams yra neginčijama asmens ūkinės veiklos laisvės įgyvendinimo sąlyga. Todėl ribojant, o tuo labiau draudžiant, ūkio subjektų galimybę reklamuoti savo veiklą, reikia laikytis esminių konstitucinėje doktrinoje suformuluotų tokio ribojimo (draudimo) sąlygų: toks ribojimas (draudimas) turi būti nustatytas įstatymu, jis turi būti būtinas demokratinėje visuomenėje (t.y. juo turi būti siekiama apsaugoti kitas konstitucines vertybes) ir toks ribojimas (draudimas) turi būti proporcingas siekiamam tikslui. Draudimas reklamuoti maisto papildus turėtų būti įvertintas ir Konstitucijos 25 straipsnyje įtvirtintos informacijos laisvės principo požiūriu. Informacijos laisvė paprastai traktuojama plačiąja prasme ir apima žodžio laisvę, įsitikinimų turėjimo ir reiškimo laisvę, teisę gauti ir skleisti informaciją bei idėjas, spaudos ir kitų informacijos priemonių laisvę. Informacijos laisvė reiškia ne tik teisę informuoti (t. y. skleisti informaciją), bet ir teisę gauti informaciją. Konstitucijos 25 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai. Pažymėtina, kad net projekto aiškinamajame rašte nenurodoma konkreti konstitucinė vertybė, kurią tokiu maisto papildų reklamos draudimu siekiama apsaugoti.
Aiškinamajame rašte tiesiog nurodyta, kad maisto papildų reklamos tendencijos neramina, o maisto papildų gamintojai ir platintojai visais įmanomais būdais bando vartotojams įpiršti maisto papildus kaip panacėją nuo visų sveikatos negalavimų. Pažymėtina, kad klaidinanti reklama pagal Reklamos įstatymo 5 straipsnį yra draudžiama, todėl reklamos davėjai ir taip negali naudoti klaidinančios maisto papildų reklamos, o už jos naudojimą suinteresuoti asmenys turėtų būti traukiami administracinėn atsakomybėn. Vertinant siūlomo reguliavimo pagrindimą bei atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, manome, kad dėl siekio išvengti klaidinamos maisto papildų reklamos pasirinktas absoliutus maisto papildų reklamos draudimas tikrai nėra proporcinga reguliavimo priemonė. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad siūlomu reguliavimu nustatant absoliutų maisto papildų reklamos draudimą, šie reklamos objektai įgytų tokį pat statusą kaip veikla, kuri yra įstatymų uždrausta ar neteisėta, prekės ar paslaugos, kurių gamyba ir (ar) pardavimas (teikimas) yra įstatymų uždrausti bei prekės, kurios yra išimtos iš civilinės apyvartos, o taip pat tabako gaminiai ar ginklai, kurių reklama pagal Reklamos įstatymą ar kitus specialius įstatymus yra praktiškai uždrausta. Manytume, kad maisto papildai pagal savo prigimtį ir paskirtį tikrai negali būti prilyginami aukščiau nurodytiems draudžiamiems reklamos objektams. Vertinant tai kas išdėstyta, manome, kad siūlomas teisinis reguliavimas, pagal kurį nustatomas absoliutus maisto papildų reklamos draudimas, prieštarauja Konstitucijos 25 ir 46 straipsniams bei teisinės valstybės principui. 2. Projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 14 straipsnio 4 dalyje siūloma nustatyti, kad maisto papildų reklama draudžiama visomis reklamos formomis gyventojams skirtoje reklamoje.
Atkreipiame dėmesį, kad Reklamos įstatyme reklama, skirta gyventojams, nėra išskiriama kaip atskira reklamos rūšis, kuriai taikomos kažkokios specialios taisyklės. Pagal Reklamos įstatymą, reklama tai bet kokia forma ir bet kokiomis priemonėmis skleidžiama informacija, susijusi su asmens ūkine komercine, finansine ar profesine veikla, skatinanti įsigyti prekių ar naudotis paslaugomis, įskaitant nekilnojamojo turto įsigijimą, turtinių teisių ir įsipareigojimų perėmimą, o reklamos vartotojai – asmenys, kuriems skiriama arba kuriuos gali pasiekti reklama. Atsižvelgiant į tai bei siekiant teisinio aiškumo, projekto nuostatos tikslintinos, derinant terminiją su įstatyme vartojamomis formuluotėmis. 3. Atsižvelgiant į teisės technikos taisykles, projekto 1 straipsnio pavadinime brauktini skaičius ir žodis „4 dalies“. Departamento direktorius Andrius Kabišaitis E. Mušinskis, tel. (8 5) 239 6356, el. p. [email protected] D. Zebleckis, tel. 98 5) 239 6906, el. p. [email protected]
Biudžetinė įstaiga, Vilniaus g. 23-7A, LT-01402 Vilnius, tel. 8 706 63 687, faks. 8 706 63 679, el. p. [email protected]. Duomenys kaupiami ir saugomi Juridinių asmenų registre, kodas 188600362 2017-03- Nr. Į 2017-03-21 Nr. S-2017-2618 Lietuvos Respublikos Seimui
Išnagrinėję Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo Nr. XIII-1871 14 straipsnio pakeitimo įstatymo projektą Nr. XIIIP-481 (toliau – Projektas), teikiame šias pastabas. Projekto nuostatomis siekiama Reklamnos įstatymo 14 straipsnio 4 dalį pakeisti taip, kad gyventojams skirtoje reklamoje būtų draudžiama reklamuoti maisto papildus visomis reklamos formomis. Teisė reklamuoti gaminamą arba parduodamą produkciją yra viena iš teisės užsiimti verslu sudedamųjų dalių, todėl pažymėtina, kad ES pagrindinių teisių chartijos 16 straipsnyje nurodyta, kad laisvė užsiimti verslu pripažįstama pagal Sąjungos teisę ir nacionalinius teisės aktus bei praktiką. Ši nuostata iš esmės reiškia, kad asmuo turi teisę užsiimti verslu, tačiau tam tikros sąlygos gali būti nustatytos ES teisėje arba valstybių narių teisėje, kai yra įgyvendinama ES teisė. Vertinant siūlymą uždrausti maisto papildų reklamą, pirmiausia pažymėtina, kad maisto papildai pagal 2002 m. birželio 10 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/46/EB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su maisto papildais, suderinimo (toliau – Direktyva 2002/46/EB) 2 straipsnio a punktą yra laikytini maisto produktais, o tai iš esmės reiškia, kad maisto papildai yra žymiai mažiau pavojingesni žmogaus sveikatai nei, pavyzdžiui, nereceptiniai vaistiniai preparatai, kuriuos taip pat laikantis tam tikrų sąlygų galima reklamuoti. Be to, įvertinus tai, kad maisto papildai laikytini maisto produktais, kiltų klausimas ir dėl maisto papildų diskriminavimo kitų maisto produktų atžvilgiu.
Pavyzdžiui, galėtų būti keliamas klausimas, kodėl yra draudžiama maisto papildų reklama, tačiau yra leidžiama vaisvandenių reklama. Manytina, kad tokia nuostata nebūtų suderinama su proporcingumo principu. Nagrinėjant ES teisės aktus, pažymėtina, kad Direktyvos 2002/46/EB 6 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad ženklinant, pateikiant ir reklamuojant maisto papildus, jiems negali būti priskiriamos ar minimos savybės, užkertančios kelią žmonių ligoms ir jas gydančios. Be to, 7 straipsnio pirmoje pastraipoje nurodyta, kad ženklinant, pateikiant ir reklamuojant maisto papildus, neturi būti jokios nuorodos, paaiškinančios arba kuria duodama suprasti, kad iš suderintos ir įvairios mitybos paprastai negalima gauti tinkamo kiekio maistinių medžiagų. Taigi iš Direktyvos 2002/46/EB nuostatų aiškiai matyti, kad maisto papildų reklama yra leidžiama, jei yra laikomasi tam tikrų nustatytų reikalavimų. Bendrieji reikalavimai maisto produktų, taigi ir maisto papildų reklamai yra nustatyti 2011 m. spalio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (ES) Nr. 1169/2011 dėl informacijos apie maistą teikimo vartotojams, kuriuo iš dalies keičiami Europos Parlamento ir Tarybos reglamentai (EB) Nr. 1924/2006 ir (EB) Nr. 1925/2006 bei kuriuo panaikinami Komisijos direktyva 87/250/EEB, Tarybos direktyva 90/496/EEB, Komisijos direktyva 1999/10/EB, Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2000/13/EB, Komisijos direktyvos 2002/67/EB ir 2008/5/EB bei Komisijos reglamentas (EB) Nr. 608/2004 (toliau – Reglamentas Nr. 1169/2011). Reglamento Nr. 1169/2011 preambulės 20 konstatuojamoje dalyje paminėta, kad informaciją apie maistą reglamentuojantys teisės aktai turėtų drausti naudoti informaciją, kuri klaidintų vartotojus, ypač dėl maisto produkto ypatybių, poveikio ar savybių, arba priskirtų maisto produktams vaistines savybes.
Kad tas draudimas būtų veiksmingas, jį reikėtų taikyti ir maisto produktų reklamai bei pateikimui. Reglamento Nr. 1169/2011 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teikiant informaciją apie maistą siekiama užtikrinti aukšto lygio vartotojų sveikatos ir interesų apsaugą sudarant sąlygas galutiniams vartotojams rinktis turint pakankamai informacijos ir saugiai vartoti maistą, visų pirma atsižvelgiant į sveikatos, ekonominius, aplinkos, socialinius ir etinius aspektus. Privalomą informaciją apie maistą reglamentuojantys principai yra įtvirtinti šio reglamento 4 straipsnyje. Toliau Reglamento Nr. 1169/2009 7 straipsnyje inter alia nurodyta, kad informacijos apie maistą teikimo praktika turi būti sąžininga ir ji negali būti klaidinanti, o 7 straipsnio 3 dalyje pažymėta, kad šie reikalavimai taikytini ir reklamai. Taigi iš minėto reglamento nuostatų taip pat matyti, kad maisto produktų reklama yra leidžiama, jei yra laikomasi visų tokiai reklamai keliamų sąlygų. Todėl atsižvelgdami į minėtas Direktyvos 2002/46/EB bei Reglamento Nr. 1169/2011 nuostatas, manome, kad maisto papildų reklama, kuri atitinka Direktyvos 2002/46/EB ir Reglamento Nr. 1169/2011 reikalavimus, negali būti draudžiama. Todėl taip pat manome, kad siūlymas uždrausti maisto papildų reklamą būtų nesuderinamas ir prieštarautų Direktyvos 2002/46/EB ir Reglamento Nr. 1169/2011 nuostatoms. Taip pat pažymime, kad pritariame Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Teisės departamento dėl Projekto pateiktos išvados 1 punktui, kuriame nurodyta, kad siūlomas teisinis reguliavimas, pagal kurį nustatomas maisto papildų reklamos draudimas, prieštarautų Konstitucijos 25 ir 46 straipsniams bei teisinės valstybės principui.
Generalinio direktoriaus pavaduotoja Rūta Krasuckaitė Gintarė Taluntytė, tel. 8 70663 699, el. p. [email protected]
TEISĖTVARKOS komitetas
2017-04-05
Julius Sabatauskas, Komiteto pirmininko pavaduotojas Stasys Šedbaras, Komiteto nariai: Rimas Andrikis, Vitalijus Gailius, Kęstutis Masiulis, Česlav Olševski, Lauras Stacevičius, Rimantė Šalaševičiūtė, Petras Valiūnas. Komiteto biuro vedėja Dalia Komparskienė, komiteto biuro patarėjos: Martyna Civilkienė, Jurgita Janušauskienė, Dalia Latvelienė, Rita Karpavičiūtė, Irma Leonavičiūtė, Rita Varanauskienė, Loreta Zdanavičienė, Komiteto biuro padėjėjos: Aidena Bacevičienė, Modesta Banytė. Seimo kanceliarijos Teisės departamento Viešosios teisės skyriaus vyresnysis patarėjas Edvinas Mušinskis. 2. Ekspertų, konsultantų, specialistų išvados, pasiūlymai, pataisos, pastabos (toliau – pasiūlymai):
Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę Str. Str. d. P. 1. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas 2017-03-271 Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, galiojantiems įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas:
siūloma pakeisti Reklamos įstatyme įtvirtintą maisto papildų reklamos reguliavimą ir įtvirtinti absoliutų maisto papildų visų formų reklamos draudimą gyventojams. Šią projekto nuostatą reikėtų sistemiškai vertinti ne tik su bendru reklamos reglamentavimu ar jos ribojimo sąlygomis, nustatytomis Reklamos įstatyme, tačiau ir jos santykį su Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintais principais.
Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalies nuostata „Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva“ apibrėžia tautos ūkio pagrindą: tautos ūkio pagrindas yra šios vertybės: privačios nuosavybės teisė, asmens ūkinės veiklos laisvė, iniciatyva (Konstitucinio Teismo 2002 m. kovo 14 d. nutarimas). Asmens ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva suponuoja ir ūkio subjektų netrukdomo pertvarkymo, jų veiklos pobūdžio keitimo galimybes, netrukdymą, reaguojant į rinkos pokyčius, steigti naujus ūkio subjektus ar likviduoti esančius; ji yra neatsiejama nuo galimybės asmeniui, norinčiam užsiimti ūkine veikla arba, priešingai, norinčiam ja nebeužsiimti, be dirbtinių kliūčių patekti į rinką ir be dirbtinių kliūčių iš jos pasitraukti. Asmens ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva – tai teisinių galimybių visuma, sudaranti prielaidas asmeniui savarankiškai priimti jo ūkinei veiklai reikalingus sprendimus, sudaro sąlygas įgyvendinti įvairius asmens siekius (Konstitucinio Teismo 1996 m. balandžio 18 d., 1999 m. spalio 6 d., 2000 m. vasario 23 d., 2002 m. kovo 14 d. nutarimai). Akivaizdu, kad ūkio subjektų teisė reklamuoti savo veiklą ir skleisti informaciją apie savo veiklą (siūlomas paslaugas ar gaminamas bei parduodamas prekes) rinkos subjektams yra neginčijama asmens ūkinės veiklos laisvės įgyvendinimo sąlyga.
Todėl ribojant, o tuo labiau draudžiant, ūkio subjektų galimybę reklamuoti savo veiklą, reikia laikytis esminių konstitucinėje doktrinoje suformuluotų tokio ribojimo (draudimo) sąlygų: toks ribojimas (draudimas) turi būti nustatytas įstatymu, jis turi būti būtinas demokratinėje visuomenėje (t.y. juo turi būti siekiama apsaugoti kitas konstitucines vertybes) ir toks ribojimas (draudimas) turi būti proporcingas siekiamam tikslui. Draudimas reklamuoti maisto papildus turėtų būti įvertintas ir Konstitucijos 25 straipsnyje įtvirtintos informacijos laisvės principo požiūriu. Informacijos laisvė paprastai traktuojama plačiąja prasme ir apima žodžio laisvę, įsitikinimų turėjimo ir reiškimo laisvę, teisę gauti ir skleisti informaciją bei idėjas, spaudos ir kitų informacijos priemonių laisvę. Informacijos laisvė reiškia ne tik teisę informuoti (t. y. skleisti informaciją), bet ir teisę gauti informaciją. Konstitucijos 25 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai. Pažymėtina, kad net projekto aiškinamajame rašte nenurodoma konkreti konstitucinė vertybė, kurią tokiu maisto papildų reklamos draudimu siekiama apsaugoti. Aiškinamajame rašte tiesiog nurodyta, kad maisto papildų reklamos tendencijos neramina, o maisto papildų gamintojai ir platintojai visais įmanomais būdais bando vartotojams įpiršti maisto papildus kaip panacėją nuo visų sveikatos negalavimų.
Pažymėtina, kad klaidinanti reklama pagal Reklamos įstatymo 5 straipsnį yra draudžiama, todėl reklamos davėjai ir taip negali naudoti klaidinančios maisto papildų reklamos, o už jos naudojimą suinteresuoti asmenys turėtų būti traukiami administracinėn atsakomybėn. Vertinant siūlomo reguliavimo pagrindimą bei atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, manome, kad dėl siekio išvengti klaidinamos maisto papildų reklamos pasirinktas absoliutus maisto papildų reklamos draudimas tikrai nėra proporcinga reguliavimo priemonė. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad siūlomu reguliavimu nustatant absoliutų maisto papildų reklamos draudimą, šie reklamos objektai įgytų tokį pat statusą kaip veikla, kuri yra įstatymų uždrausta ar neteisėta, prekės ar paslaugos, kurių gamyba ir (ar) pardavimas (teikimas) yra įstatymų uždrausti bei prekės, kurios yra išimtos iš civilinės apyvartos, o taip pat tabako gaminiai ar ginklai, kurių reklama pagal Reklamos įstatymą ar kitus specialius įstatymus yra praktiškai uždrausta. Manytume, kad maisto papildai pagal savo prigimtį ir paskirtį tikrai negali būti prilyginami aukščiau nurodytiems draudžiamiems reklamos objektams. Vertinant tai kas išdėstyta, manome, kad siūlomas teisinis reguliavimas, pagal kurį nustatomas absoliutus maisto papildų reklamos draudimas, prieštarauja Konstitucijos 25 ir 46 straipsniams bei teisinės valstybės principui. Pritarti Pabrėžtina, jog įstatymų leidėjas, reklamos (kartu ir informacijos) laisvę įstatymu ribodamas tam, kad būtų apsaugota žmogaus sveikata, turi nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad būtų išlaikyta protinga pusiausvyra tarp Konstitucijoje valstybei nustatyto įpareigojimo rūpintis žmonių sveikata ir žmogaus konstitucinės teisės ieškoti informacijos, ją gauti bei skleisti.
Informacija, taip pat ir reklaminio turinio, negali būti ribojama vien dėl to, kad, įstatymų leidėjo nuomone, ji žmonėms nėra naudinga, nors ir nėra jiems žalinga. <...> Ypač pabrėžtina, kad įstatymais nustatyti reklamos laisvės ribojimai pagal Konstituciją negali būti didesni nei būtina inter alia žmogaus sveikatai apsaugoti (Konstitucinio Teismo 2005 m. rugsėjo 29 d. nutarimas). 3. Komiteto sprendimas: Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Seimo statuto 67 straipsnio 3 punktu ir atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Teisės departamento išvadas ir Teisės ir teisėtvarkos komiteto argumentus, Teisės ir teisėtvarkos komitetas preliminariai įvertino, kad Įstatymo projekto 1 straipsnyje dėstomos keičiamo Reklamos įstatymo 14 straipsnio nuostatos, kuriomis siūloma įtvirtinti absoliutų maisto papildų visų formų reklamos draudimą gyventojams, prieštarauja Konstitucijos 25 straipsnyje įtvirtinam informacijos laisvės principui, Konstitucijos 46 straipsnyje įtvirtintam asmens ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos principui bei teisinės valstybės principui. 4. Balsavimo rezultatai: už – 7, susilaikė – 1, prieš – nėra. 5. Komiteto paskirti pranešėjai:
Julius Sabatauskas, Stasys Šedbaras. 6. Komiteto narių atskiroji nuomonė: negauta. Komiteto pirmininkas Julius Sabatauskas Teisės ir teisėtvarkos komiteto biuro patarėja Jurgita Janušauskienė