Projekto lyginamasis variantas
2020 m. d. Nr. Vilnius
straipsnio pakeitimas Pakeisti 8 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip: „1. Ligonių, asmenų, įtariamų, kad serga, turėjusių sąlytį, ar sukėlėjų nešiotojų hospitalizavimas, izoliavimas, ištyrimas ir (ar) gydymas gali būti taikomi tik jų sutikimu, išskyrus atvejus, nurodytus šio Įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje. Jei šie asmenys yra nepilnamečiai iki 16 metų, išskyrus, kai jie yra susituokę ar teismo pripažinti emancipuotais, (toliau – nepilnametis) arba neveiksnūs tam tikroje srityje, tokį sutikimą turi duoti vienas iš jų atstovų pagal įstatymą.“
straipsnio pakeitimas Pakeisti 9 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „9 straipsnis. Ligonių, asmenų, įtariamų, kad serga, turėjusių sąlytį, ir sukėlėjų nešiotojų būtinojo hospitalizavimo ir (ar) būtinojo izoliavimo ypatumai
serga, turėjusių sąlytį, ar sukėlėjų nešiotojų būtinasis hospitalizavimas ir
(ar) būtinasis izoliavimas taikomas:
1) jei ligoniai ir asmenys, turėję sąlytį ar įtariami, kad serga pavojingomis ar ypač pavojingomis užkrečiamosiomis ligomis, šių ligų, įrašytų į šio Įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje nurodytą sąrašą, sukėlėjų nešiotojai (kai šie asmenys yra nepilnamečiai arba neveiksnūs tam tikroje srityje, – vienas iš jų atstovų pagal įstatymą) atsisako arba vengia hospitalizavimo ir (ar) izoliavimo, pažeidžia nustatytą asmens sveikatos priežiūros įstaigos vidaus tvarką, užkrečiamųjų ligų profilaktikos taisykles ir tuo sukelia pavojų aplinkinių sveikatai.
Atsisakymo būtinai gultis į ligoninę arba būtinojo hospitalizavimo ir (ar) būtinojo izoliavimo vengimo faktas, taip pat šiame punkte nurodyti pažeidimai turi būti įrašyti asmens medicininiuose medicinos dokumentuose, o bendrosios praktikos šeimos gydytojai, infekcinių ligų gydytojai infektologai ar kiti gydytojai specialistai, nustatę šiuos asmenis, turi apie juos nedelsdami informuoti Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą ir atitinkamos savivaldybės gydytoją. Asmenys, vengiantys būtinojo hospitalizavimo, būtinojo izoliavimo, atsako pagal įstatymus ir kitus teisės aktus;
2) jei ligonis ar asmuo, įtariamas, kad serga pavojinga ar ypač pavojinga liga, yra be sąmonės ar nesugeba teisingai įvertinti savo sveikatos būklės, o jį būtina skubiai gydyti norint išgelbėti gyvybę;
3) jei nėra pakankamai laiko gauti nepilnamečio arba neveiksnaus tam tikroje srityje asmens, sergančio, įtariamo, kad serga įrašytomis į šio Įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje nurodytą sąrašą pavojingomis ar ypač pavojingomis užkrečiamosiomis ligomis, taip pat turėjusio sąlytį su sergančiaisiais šiomis ligomis, atstovo pagal įstatymą sutikimo. 2.
dėl būtinojo hospitalizavimo ir (ar) būtinojo izoliavimo ir jo trukmės priima komisija, sudaryta iš ne mažiau kaip trijų gydytojų specialistų, iš kurių vienas turi būti bendrosios praktikos šeimos gydytojas, o antras – infekcinių ligų gydytojas infektologas arba (gydytojas dermatovenerologas ar ftiziatras, arba gydytojas pulmonologas, arba vidaus ligų gydytojas). Šį sprendimą tvirtina savivaldybės gydytojas. Jis privalo informuoti apie tai asmenį, dėl kurio priimtas toks sprendimas, o jei šis asmuo yra neveiksnus tam tikroje srityje arba nepilnametis, – vieną iš jo atstovų pagal įstatymą. Apie šį sprendimą asmuo, kuriam taikomas būtinasis hospitalizavimas ir (ar) būtinasis izoliavimas, turi būti pasirašytinai supažindintas. Jei asmuo atsisako arba nesugeba pasirašyti, jo informavimą dėl būtinojo hospitalizavimo, būtinojo izoliavimo turi patvirtinti du liudytojai. Apie būtinojo hospitalizavimo ir
(ar) būtinojo izoliavimo paskyrimą turi būti įrašoma į ligos istoriją paciento medicinos dokumentus. Asmenų būtinasis hospitalizavimas ir (ar) būtinasis izoliavimas taikomas tol, kol pacientas tampa nebepavojingas kitiems asmenims, t. y. nuo jo nebegali užsikrėsti kiti asmenys (toliau – nebepavojingas kitiems asmenims), bet be teismo sprendimo ne ilgiau kaip 7 kalendorines dienas be teismo sprendimo, įskaitant būtinojo hospitalizavimo ir (ar) būtinojo izoliavimo dieną. Ši dalis netaikoma šio straipsnio 2¹ dalyje nurodytais atvejais. 2¹.
2¹. Kai asmenų būtinasis hospitalizavimas ir (ar) būtinasis izoliavimas taikomas dėl ypač pavojingos užkrečiamosios ligos, dėl kurios visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbtas karantinas, ir Vyriausybė priima motyvuotą sprendimą, kad kitų taikomų užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės priemonių neužtenka siekiant užkirsti kelią kilti šios užkrečiamosios ligos protrūkiui ir (arba) epidemijai, arba jau yra kilęs šios užkrečiamosios ligos protrūkis ir (arba) epidemija (toliau – protrūkis ir
(arba) epidemija arba jų grėsmė), motyvuotą sprendimą dėl būtinojo hospitalizavimo ir (ar) būtinojo izoliavimo ir jo trukmės priima gydantis gydytojas. Sprendimą taikyti būtinąjį hospitalizavimą ir (ar) būtinąjį izoliavimą priėmęs gydantis gydytojas apie šį sprendimą privalo informuoti asmenį, dėl kurio priimtas sprendimas, o jei šis asmuo yra neveiksnus tam tikroje srityje arba nepilnametis, – vieną iš jo atstovų pagal įstatymą. Asmuo, kuriam taikomas būtinasis hospitalizavimas ir (ar) būtinasis izoliavimas, turi būti pasirašytinai supažindintas su dėl jo priimtu sprendimu dėl būtinojo hospitalizavimo ir (ar) būtinojo izoliavimo. Jei asmuo atsisako arba nesugeba pasirašyti, jo informavimą dėl būtinojo hospitalizavimo, būtinojo izoliavimo turi patvirtinti gydantis gydytojas. Apie būtinojo hospitalizavimo ir (ar) būtinojo izoliavimo paskyrimą turi būti įrašoma į paciento medicinos dokumentus. Šioje dalyje nurodytu atveju asmenų būtinasis hospitalizavimas ir (ar) būtinasis izoliavimas taikomas iki ankstesnės iš šių datų – tol, kol asmuo tampa nebepavojingas kitiems asmenims, bet be teismo sprendimo ne ilgiau kaip 1 mėnesį, įskaitant būtinojo hospitalizavimo ir (ar) būtinojo izoliavimo dieną, arba tol, kol asmuo arba jo atstovas pagal įstatymą duoda sutikimą dėl hospitalizavimo ir (ar) izoliavimo. 3.
nurodyta komisija, o šio straipsnio 2¹ dalyje nurodytu atveju – gydantis gydytojas, priima sprendimą, kad pacientas dėl sveikatos būklės tebėra pavojingas kitiems asmenims, maksimalius būtinojo hospitalizavimo ir (ar) būtinojo izoliavimo terminą, nurodytą terminus, nurodytus šio straipsnio 2 dalyje ir 2¹ dalyse, gali pratęsti tik teismas savivaldybės gydytojo, o šio straipsnio 2¹ dalyje nurodytu atveju – asmens sveikatos priežiūros įstaigos motyvuotu prašymu. Tokie prašymai išnagrinėjami Civilinio proceso kodekso 579-582 straipsniuose nustatyta tvarka per 3 dienas nuo prašymo gavimo dienos. Būtinojo hospitalizavimo ir (ar) būtinojo izoliavimo terminą pratęsti galima ne ilgiau kaip 6 mėnesiams. Jei pacientas dėl sveikatos būklės išlieka pavojingas kitiems asmenims, būtinąjį hospitalizavimą ir (ar) būtinąjį izoliavimą šioje dalyje nustatyta tvarka galima pratęsti pakartotinai iki 6 mėnesių, tačiau bendras asmens būtinojo hospitalizavimo ir (ar) būtinojo izoliavimo terminas negali būti ilgesnis kaip 24 mėnesiai. Teismo sprendimas būtinai hospitalizuoti ir
(ar) būtinai izoliuoti pacientą vykdomas skubiai. 4. Asmenų būtinąjį hospitalizavimą ir būtinąjį izoliavimą organizuoja savivaldybės gydytojas, o šio straipsnio 2¹ dalyje nurodytu atveju – asmens sveikatos priežiūros įstaiga. Pristatant asmenį būtinajam hospitalizavimui ir būtinajam izoliavimui, privalo dalyvauti policija, prireikus dalyvaujant policijai. Ji užtikrina viešąją tvarką būtinai hospitalizuojant asmenis. 5. Sprendimus dėl privalomosios pradinės karo tarnybos karių, kalinamųjų ir nuteistųjų ir asmenų, esančių laisvės atėmimo ar vietose ar teritorinių policijos įstaigų areštinėse, būtinojo hospitalizavimo ir
(ar) būtinojo izoliavimo priima ir jų vykdymą organizuoja atitinkamai Krašto apsaugos ministerijos, Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos ar Vidaus reikalų ministerijos sveikatos priežiūros tarnybų vadovai ar jų įgalioti asmenys.
Minimų Šioje dalyje nurodytų asmenų būtinasis hospitalizavimas ir (ar) būtinasis izoliavimas be teismo sprendimo gali būti taikomi tol, kol asmuo tampa nebepavojingas kitiems asmenims, bet ne ilgiau kaip 7 kalendorines dienas, o kai asmenų būtinasis hospitalizavimas ir (ar) būtinasis izoliavimas taikomas dėl ypač pavojingos užkrečiamosios ligos, dėl kurios visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbtas karantinas, ir yra protrūkis ir (arba) epidemija arba jų grėsmė, iki ankstesnės iš šių datų – tol, kol asmuo tampa nebepavojingas kitiems asmenims, bet be teismo sprendimo ne ilgiau kaip 1 mėnesį, įskaitant būtinojo hospitalizavimo ir (ar) būtinojo izoliavimo dieną, arba tol, kol asmuo arba jo atstovas pagal įstatymą duoda sutikimą dėl hospitalizavimo ir (ar) izoliavimo. Pratęsti terminą per šio straipsnio 3 dalyje nurodytą laikotarpį gali tik teismas atitinkamai Krašto apsaugos ministerijos, Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos ar Vidaus reikalų ministerijos sveikatos priežiūros tarnybų vadovų ar jų įgaliotų asmenų prašymu šio straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka, o kariams – tik karinio vieneto vadovas pagal motyvuotą sveikatos priežiūros tarnybų vadovų teikimą. 6. Būtinai hospitalizuotas ar būtinai izoliuotas asmuo, o kai jis yra nepilnametis arba neveiksnus tam tikroje srityje, – vienas iš jo atstovų pagal įstatymą turi būti pasirašytinai supažindintas su savo teisėmis asmens sveikatos priežiūros įstaigoje (izoliavimui skirtose patalpose) ir jų ribojimais.
Jei asmuo atsisako arba nesugeba pasirašyti, jo informavimą turi patvirtinti du liudytojai, o šio straipsnio 2¹ dalyje nurodytu atveju – gydantis gydytojas. 7. Ligonių, asmenų, įtariamų, kad serga, turėjusių sąlytį, ir sukėlėjų nešiotojų būtinojo hospitalizavimo ir (ar) būtinojo izoliavimo organizavimo tvarką nustato Sveikatos apsaugos ministerija, suderinusi su Krašto apsaugos ministerija, Teisingumo ministerija ar Vidaus reikalų ministerija sveikatos apsaugos ministras, suderinęs su krašto apsaugos ministru, teisingumo ministru ar vidaus reikalų ministru. 8. Kai sprendžiami asmens būtinojo hospitalizavimo ir (ar) izoliavimo, būtinojo hospitalizavimo ir (ar) izoliavimo pratęsimo klausimai, sveikatos priežiūros įstaiga privalo ne vėliau kaip per 48 valandas Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka kreiptis dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo šiam asmeniui, išskyrus tuos atvejus, kai asmuo yra sudaręs atstovavimo sutartį su advokato veikla besiverčiančiu advokatu ir sveikatos priežiūros įstaigai tai žinoma.“
straipsnio pakeitimas Pakeisti 18 straipsnio 5 dalį ir ją išdėstyti taip:
„5. Asmenims, įtariamiems, kad serga, ar susirgusiems pavojingomis ar ypač
pavojingomis užkrečiamosiomis ligomis arba tapusiems šių ligų sukėlėjų nešiotojais, iki bendrosios praktikos šeimos gydytojo leidimo draudžiama tęsti šio straipsnio 1 dalyje nurodytame sąraše nustatytus darbus. Pavojingų ir ypač pavojingų ligų, dėl kurių asmenims draudžiama tęsti šio straipsnio 1 dalyje nurodytame sąraše nustatytus darbus iki bendrosios praktikos šeimos gydytojo leidimo, sąrašą tvirtina sveikatos apsaugos ministras.
Šiuos asmenis darbdaviai savo iniciatyva, taip pat vykdydami apskričių vyriausiųjų epidemiologų sprendimus, privalo laikinai nušalinti nuo darbo arba perkelti į kitą darbą, kurį jiems leidžiama dirbti pagal sveikatos būklę.“
straipsnio pakeitimas
ir ją išdėstyti taip:
„1. Karantino tikslas – nustatyti specialią specialias asmenų darbo,
gyvenimo, poilsio, kelionių sąlygas ir tvarką, ūkinės ir kitokios veiklos sąlygas, produktų gamybos, jų realizavimo, geriamojo vandens tiekimo bei paslaugų teikimo sąlygas ir tvarką ir tuo riboti užkrečiamųjų ligų plitimą. Karantino metu šio ir kitų įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka gali būti laikinai apribotos asmens judėjimo laisvė ir būsto neliečiamumo teisė bei nustatyti ūkinės veiklos apribojimai.“
2Papildyti 1¹dalimi:
„1¹. Visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje ar keliose
savivaldybėse dėl pavojingų ir ypač pavojingų užkrečiamųjų ligų paskelbto karantino metu Vyriausybė gali nustatyti šias teritorijų karantino režimo priemones, susijusias su asmens judėjimo laisvės ribojimu:
1) riboti arba laikinai uždrausti renginius ir kitokius žmonių susibūrimus institucijose, įmonėse, įstaigose, organizacijose ir viešose vietose;
Lietuvos Respublikos teritoriją ir išvykimą už jos ribų;
3) taikyti laikiną gyventojų perkėlimą (evakuaciją) iš karantino teritorijos, išskyrus, kai karantinas paskelbtas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje.“
36 straipsnio pakeitimas Pakeisti 36 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir jį išdėstyti taip: „1) įtarę, jog yra susirgę pavojinga ar ypač pavojinga užkrečiamąja liga ar kad nešioja sukėlėją, savo iniciatyva nedelsdami nutraukti darbą, jeigu jis yra susijęs su maisto produktų gamyba, realizavimu, gabenimu, saugojimu, geriamojo vandens tiekimu, vaikų ugdymu švietimo įstaigose, slauga sveikatos priežiūros ir globos įstaigose, pranešti apie tai darbdaviui ir kreiptis į bendrosios praktikos šeimos gydytoją ar asmens sveikatos priežiūros specialistą;“6 straipsnis. Įstatymo įgyvendinimas ir taikymas
įgyvendinamuosius teisės aktus. 2. Iki šio įstatymo įsigaliojimo būtinai hospitalizuotų ir (ar) būtinai izoliuotų pacientų būtinasis hospitalizavimas ir (ar) būtinasis izoliavimas vykdomas vadovaujantis sprendimais, priimtais pagal iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusias nuostatas. Skelbiu šį Lietuvos Respublikos Seimo priimtą įstatymą. Respublikos Prezidentas
Projekto lyginamasis variantas (2)
Pakeisti 2 straipsnio 6 dalį ir ją išdėstyti taip: „6. Asmuo, turėjęs sąlytį – asmuo, turėjęs sąlytį su užkrečiamąja liga sergančiu asmeniu, užkrečiamųjų ligų sukėlėjo nešiotoju ar užkrečiamųjų ligų sukėlėjus perduodančiais veiksniais arba atvykęs iš užsienio šalies, įtrauktos į sveikatos apsaugos ministro patvirtintą užkrečiamosios ligos paveiktų šalių sąrašą.“2 straipsnis. 8 straipsnio pakeitimas Pakeisti 8 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip:
„1. Ligonių, asmenų, įtariamų, kad serga, turėjusių sąlytį, ar sukėlėjų nešiotojų
hospitalizavimas, izoliavimas, ištyrimas ir (ar) gydymas gali būti taikomi tik jų sutikimu, išskyrus atvejus, nurodytus šio Įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje. Jei šie asmenys yra nepilnamečiai iki 16 metų (toliau – nepilnametis), išskyrus atvejus, kai jie įstatymų nustatyta tvarka yra susituokę ar teismo pripažinti veiksniais (emancipuotais), arba neveiksnūs tam tikroje srityje, tokį sutikimą turi duoti vienas iš jų atstovų pagal įstatymą.“3 straipsnis. 9 straipsnio pakeitimas Pakeisti 9 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „9 straipsnis. Ligonių, asmenų, įtariamų, kad serga, turėjusių sąlytį, ir sukėlėjų nešiotojų būtinojo hospitalizavimo ir (ar) būtinojo izoliavimo ypatumai 1.
Ligonių, asmenų, įtariamų, kad serga, turėjusių sąlytį, ar sukėlėjų nešiotojų būtinasis hospitalizavimas ir (ar) būtinasis izoliavimas taikomas:
ypač pavojingomis užkrečiamosiomis ligomis, šių ligų, įrašytų į šio Įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje nurodytą sąrašą, sukėlėjų nešiotojai (kai šie asmenys yra nepilnamečiai arba neveiksnūs tam tikroje srityje, – vienas iš jų atstovų pagal įstatymą) atsisako arba vengia hospitalizavimo ir (ar) izoliavimo, pažeidžia nustatytą asmens sveikatos priežiūros įstaigos vidaus tvarką, užkrečiamųjų ligų profilaktikos taisykles ir tuo sukelia pavojų aplinkinių sveikatai. Atsisakymo būtinai gultis į ligoninę arba būtinojo hospitalizavimo ir (ar) būtinojo izoliavimo vengimo faktas, taip pat šiame punkte nurodyti pažeidimai turi būti įrašyti asmens medicininiuose medicinos dokumentuose, o bendrosios praktikos šeimos gydytojai, infekcinių ligų gydytojai infektologai ar kiti gydytojai specialistai, nustatę šiuos asmenis, turi apie juos nedelsdami informuoti Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą ir atitinkamos savivaldybės gydytoją. Asmenys, vengiantys būtinojo hospitalizavimo, būtinojo izoliavimo, atsako pagal įstatymus ir kitus teisės aktus;
yra be sąmonės ar nesugeba teisingai įvertinti savo sveikatos būklės, o jį būtina skubiai gydyti norint išgelbėti gyvybę;
tikroje srityje asmens, sergančio, įtariamo, kad serga įrašytomis į šio Įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje nurodytą sąrašą pavojingomis ar ypač pavojingomis užkrečiamosiomis ligomis, taip pat turėjusio sąlytį su sergančiaisiais šiomis ligomis, atstovo pagal įstatymą sutikimo. 2.
būtinojo izoliavimo ir jo trukmės priima komisija, sudaryta iš ne mažiau kaip trijų gydytojų specialistų, iš kurių vienas turi būti bendrosios praktikos šeimos gydytojas, o antras – infekcinių ligų gydytojas infektologas arba (gydytojas dermatovenerologas ar ftiziatras, arba gydytojas pulmonologas, arba vidaus ligų gydytojas). Šį sprendimą tvirtina savivaldybės gydytojas. Jis privalo informuoti apie tai asmenį, dėl kurio priimtas toks sprendimas, o jei šis asmuo yra neveiksnus tam tikroje srityje arba nepilnametis, – vieną iš jo atstovų pagal įstatymą. Apie šį sprendimą asmuo, kuriam taikomas būtinasis hospitalizavimas ir (ar) būtinasis izoliavimas, turi būti pasirašytinai supažindintas. Jei asmuo atsisako arba nesugeba pasirašyti, jo informavimą dėl būtinojo hospitalizavimo, būtinojo izoliavimo turi patvirtinti du liudytojai. Apie būtinojo hospitalizavimo ir (ar) būtinojo izoliavimo paskyrimą turi būti įrašoma į ligos istoriją paciento medicinos dokumentus. Asmenų būtinasis hospitalizavimas ir (ar) būtinasis izoliavimas taikomas tol, kol pacientas tampa nebepavojingas kitiems asmenims, t. y. nuo jo nebegali užsikrėsti kiti asmenys (toliau – nebepavojingas kitiems asmenims), bet be teismo sprendimo ne ilgiau kaip 7 kalendorines dienasbe teismo sprendimo, įskaitant būtinojo hospitalizavimo ir (ar) būtinojo izoliavimo dieną. Ši dalis netaikoma šio straipsnio 2¹ dalyje nurodytais atvejais. 2¹.
2¹. Kai asmenų būtinasis hospitalizavimas ir (ar) būtinasis izoliavimas taikomas dėl ypač pavojingos užkrečiamosios ligos, dėl kurios visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbtas karantinas, ir Vyriausybė priima motyvuotą sprendimą, kad kitų taikomų užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės priemonių neužtenka siekiant užkirsti kelią kilti šios užkrečiamosios ligos protrūkiui ir
(arba) epidemijai, arba jau yra kilęs šios užkrečiamosios ligos protrūkis ir
(arba) epidemija (toliau – protrūkis ir (arba) epidemija arba jų grėsmė), motyvuotą sprendimą dėl būtinojo hospitalizavimo ir (ar) būtinojo izoliavimo ir jo trukmės priima gydantis gydytojas. Sprendimą taikyti būtinąjį hospitalizavimą ir (ar) būtinąjį izoliavimą priėmęs gydantis gydytojas apie šį sprendimą privalo informuoti asmenį, dėl kurio priimtas sprendimas, o jei šis asmuo yra neveiksnus tam tikroje srityje arba nepilnametis, – vieną iš jo atstovų pagal įstatymą. Asmuo, kuriam taikomas būtinasis hospitalizavimas ir
(ar) būtinasis izoliavimas, turi būti pasirašytinai supažindintas su dėl jo priimtu sprendimu dėl būtinojo hospitalizavimo ir (ar) būtinojo izoliavimo. Jei asmuo atsisako arba nesugeba pasirašyti, jo informavimą dėl būtinojo hospitalizavimo, būtinojo izoliavimo turi patvirtinti gydantis gydytojas ir bent vienas liudytojas. Apie sprendimą taikyti būtinąjį hospitalizavimą ir (ar) būtinąjį izoliavimą turi būti įrašoma į paciento medicinos dokumentus. Šioje dalyje nurodytu atveju asmenų būtinasis hospitalizavimas ir (ar) būtinasis izoliavimas taikomas iki ankstesnės iš šių datų – tol, kol asmuo tampa nebepavojingas kitiems asmenims, bet be teismo sprendimo ne ilgiau kaip 1 mėnesį, įskaitant būtinojo hospitalizavimo ir (ar) būtinojo izoliavimo dieną, arba tol, kol asmuo arba jo atstovas pagal įstatymą duoda sutikimą dėl hospitalizavimo ir (ar) izoliavimo.
Jei asmuo arba jo atstovas pagal įstatymą duoda sutikimą dėl izoliavimo ar hospitalizavimo, tolesnis jo izoliavimas ar hospitalizavimas vykdomas šio Įstatymo 8 straipsnio 3 ir 9 dalyse nustatyta tvarka. “
pavojingas kitiems asmenims, būtinojo hospitalizavimo ir (ar) būtinojo izoliavimo terminą, nurodytą šio straipsnio 2 dalyje, gali pratęsti tik teismas savivaldybės gydytojo motyvuotu prašymu. Tokie prašymai išnagrinėjami Civilinio proceso kodekso 579–582 straipsniuose nustatyta tvarka per 3 dienas nuo prašymo gavimo dienos. Būtinojo hospitalizavimo ir (ar) būtinojo izoliavimo terminą pratęsti galima ne ilgiau kaip 6 mėnesiams. Jei pacientas dėl sveikatos būklės išlieka pavojingas kitiems asmenims, būtinąjį hospitalizavimą ir
(ar) būtinąjį izoliavimą šioje dalyje nustatyta tvarka galima pratęsti pakartotinai iki 6 mėnesių, tačiau bendras asmens būtinojo hospitalizavimo ir (ar) būtinojo izoliavimo terminas negali būti ilgesnis kaip 24 mėnesiai.
Teismo sprendimas būtinai hospitalizuoti ir (ar) būtinai izoliuoti pacientą vykdomas skubiai.Jei šio straipsnio 2 dalyje nurodyta komisija, o šio straipsnio 2¹ dalyje nurodytu atveju – gydantis gydytojas, priima sprendimą, kad pacientas dėl sveikatos būklės tebėra pavojingas kitiems asmenims, maksimalius būtinojo hospitalizavimo ir (ar) būtinojo izoliavimo terminus, nurodytus šio straipsnio 2 ir 2¹ dalyse, gali pratęsti tik teismas savivaldybės gydytojo, o šio straipsnio 2¹ dalyje nurodytu atveju – asmens sveikatos priežiūros įstaigos vadovo arba jo įgalioto asmens motyvuotu prašymu. Tokie prašymai išnagrinėjami Civilinio proceso kodekso 579-582 straipsniuose nustatyta tvarka per 3 dienas nuo prašymo gavimo dienos. Būtinojo hospitalizavimo ir (ar) būtinojo izoliavimo terminą pratęsti galima ne ilgiau kaip 6 mėnesiams. Jei pacientas dėl sveikatos būklės išlieka pavojingas kitiems asmenims, būtinąjį hospitalizavimą ir (ar) būtinąjį izoliavimą šioje dalyje nustatyta tvarka galima pratęsti pakartotinai iki 6 mėnesių, tačiau bendras asmens būtinojo hospitalizavimo ir (ar) būtinojo izoliavimo terminas negali būti ilgesnis kaip 24 mėnesiai. Teismo sprendimas būtinai hospitalizuoti ir (ar) būtinai izoliuoti pacientą vykdomas skubiai. 4. Asmenų būtinąjį hospitalizavimą ir būtinąjį izoliavimą organizuoja savivaldybės gydytojas. Pristatant asmenį būtinajam hospitalizavimui ir būtinajam izoliavimui, privalo dalyvauti policija. Ji užtikrina viešąją tvarką būtinai hospitalizuojant asmenis.
Asmenų būtinąjį hospitalizavimą ir būtinąjį izoliavimą organizuoja savivaldybės gydytojas, o šio straipsnio 2¹ dalyje nurodytu atveju – asmens sveikatos priežiūros įstaiga, prireikus dalyvaujant policijai. Dėl policijos dalyvavimo, organizuojant asmenų būtinąjį hospitalizavimą ar būtinąjį izoliavimą į teritorinę policijos įstaigą kreipiasi savivaldybės gydytojas, o šio straipsnio 2¹ dalyje nurodytu atveju - asmens sveikatos priežiūros įstaigos vadovas arba jo įgaliotas asmuo. 5. Sprendimus dėl privalomosios pradinės karo tarnybos karių ir asmenų, esančių laisvės atėmimo ar vietose ar teritorinių policijos įstaigų areštinėse, būtinojo hospitalizavimo ir (ar) būtinojo izoliavimo priima ir jų vykdymą organizuoja atitinkamai Krašto apsaugos ministerijos, Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos ar Vidaus reikalų ministerijos sveikatos priežiūros tarnybų vadovai ar jų įgalioti asmenys. Šioje dalyje nurodytų asmenų būtinasis hospitalizavimas ir (ar) būtinasis izoliavimas be teismo sprendimo gali būti taikomi tol, kol asmuo tampa nebepavojingas kitiems asmenims, bet ne ilgiau kaip 7 kalendorines dienas, o kai asmenų būtinasis hospitalizavimas ir (ar) būtinasis izoliavimas taikomas dėl ypač pavojingos užkrečiamosios ligos, dėl kurios visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbtas karantinas, ir yra protrūkis ir (arba) epidemija arba jų grėsmė, iki ankstesnės iš šių datų – tol, kol asmuo tampa nebepavojingas kitiems asmenims, bet be teismo sprendimo ne ilgiau kaip 1 mėnesį, įskaitant būtinojo hospitalizavimo ir (ar) būtinojo izoliavimo dieną, arba tol, kol asmuo arba jo atstovas pagal įstatymą duoda sutikimą dėl hospitalizavimo ir
(ar) izoliavimo.
Pratęsti terminą per šio straipsnio 3 dienas nuo prašymo gavimo dienos dalyje nurodytą laikotarpį gali tik teismas atitinkamai Krašto apsaugos ministerijos, Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos ar Vidaus reikalų ministerijos sveikatos priežiūros tarnybų vadovų ar jų įgaliotų asmenų prašymu šio straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka, o kariams – tik karinio vieneto vadovas pagal motyvuotą sveikatos priežiūros tarnybų vadovų teikimą. 6. Būtinai hospitalizuotas ar būtinai izoliuotas asmuo, o kai jis yra nepilnametis arba neveiksnus tam tikroje srityje, – vienas iš jo atstovų pagal įstatymą turi būti pasirašytinai supažindintas su savo teisėmis asmens sveikatos priežiūros įstaigoje (izoliavimui skirtose patalpose) ir jų ribojimais. Jei asmuo atsisako arba nesugeba pasirašyti, jo informavimą turi patvirtinti du liudytojai., o šio straipsnio 2¹ dalyje nurodytu atveju – gydantis gydytojas ir bent vienas liudytojas. 7.
7Ligonių, asmenų, įtariamų, kad serga, turėjusių sąlytį,
ir sukėlėjų nešiotojų būtinojo hospitalizavimo ir (ar) būtinojo izoliavimo organizavimo tvarką nustato Sveikatos apsaugos ministerija, suderinusi su Krašto apsaugos ministerija, Teisingumo ministerija ar Vidaus reikalų ministerija sveikatos apsaugos ministras, suderinęs su krašto apsaugos ministru, teisingumo ministru ar vidaus reikalų ministru. 8. Kai sprendžiami asmens būtinojo hospitalizavimo ir (ar) izoliavimo, būtinojo hospitalizavimo ir (ar) izoliavimo pratęsimo klausimai, sveikatos priežiūros įstaiga privalo ne vėliau kaip per 48 valandas Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka kreiptis dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo šiam asmeniui, išskyrus tuos atvejus, kai asmuo yra sudaręs atstovavimo sutartį su advokato veikla besiverčiančiu advokatu ir sveikatos priežiūros įstaigai tai žinoma.“4 straipsnis. 18 straipsnio pakeitimas Pakeisti 18 straipsnio 5 dalį ir ją išdėstyti taip:
„5. Asmenims, įtariamiems, kad serga, ar susirgusiems
pavojingomis ar ypač pavojingomis užkrečiamosiomis ligomis arba tapusiems šių ligų sukėlėjų nešiotojais, iki bendrosios praktikos šeimos gydytojo leidimo draudžiama tęsti šio straipsnio 1 dalyje nurodytame sąraše nustatytus darbus. Pavojingų ir ypač pavojingų ligų, dėl kurių asmenims draudžiama tęsti šio straipsnio 1 dalyje nurodytame sąraše nustatytus darbus iki bendrosios praktikos šeimos gydytojo leidimo, sąrašą tvirtina sveikatos apsaugos ministras. Šiuos asmenis darbdaviai savo iniciatyva, taip pat vykdydami apskričių vyriausiųjų epidemiologų sprendimus, privalo laikinai nušalinti nuo darbo arba perkelti į kitą darbą, kurį jiems leidžiama dirbti pagal sveikatos būklę.“5 straipsnis. 21 straipsnio pakeitimas
1Pakeisti 21 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip:
„1.
Karantino tikslas – nustatyti specialią specialias asmenų darbo, gyvenimo, poilsio, kelionių judėjimo sąlygas, apribojimus ir tvarką, bei ūkinės ir kitokios veiklos sąlygas, apribojimus, produktų gamybos, jų realizavimo, geriamojo vandens tiekimo bei paslaugų teikimo ir tvarką ir taip riboti užkrečiamųjų ligų plitimą. 2. Papildyti 1¹dalimi:
„1¹. Karantino metu šioje dalyje ir kituose įstatymuose
nustatytais atvejais ir tvarka gali būti laikinai apribota asmens judėjimo laisvė ir nustatyti šie ūkinės veiklos apribojimai:
1) Vyriausybė gali nustatyti teritorijų karantino režimo priemones, susijusias su ūkinės veiklos apribojimais – nustatyti produktų gamybos, jų realizavimo, geriamojo vandens tiekimo bei paslaugų teikimo sąlygas ir tvarką;
2) visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje ar keliose savivaldybėse dėl pavojingų ir ypač pavojingų užkrečiamųjų ligų paskelbto karantino metu Vyriausybė gali nustatyti šias teritorijų karantino režimo priemones, susijusias su asmens judėjimo laisvės ribojimu:
a) riboti arba laikinai uždrausti renginius ir kitokius daugiau kaip 2 žmonių susibūrimus institucijose, įmonėse, įstaigose, organizacijose, išskyrus atvejus, kai valstybės ir savivaldybių institucijose, įstaigose, valstybės ir savivaldybių valdomose įmonėse atitinkamas funkcijas (darbus) būtina atlikti darbo vietoje, ir viešose vietose;
b) riboti arba laikinai uždrausti gyventojų išvykimą už jų gyvenamosios vietos savivaldybės ribų ir judėjimą joje, bei ne Lietuvos Respublikos piliečių atvykimą į Lietuvos Respublikos teritoriją;
c) taikyti laikiną gyventojų perkėlimą (evakuaciją) iš karantino teritorijos, išskyrus atvejus, kai karantinas paskelbtas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje.“
3Pakeisti 21 straipsnio 3 dalį ir ją išdėstyti taip:
„3. Teritorijų karantino trukmė gali būti ne ilgesnė kaip 3
mėnesiai.
Jei pasibaigus šiam laikotarpiui išlieka poreikis riboti užkrečiamųjų ligų plitimą, teritorijų karantinas gali būti kiekvieną kartą pratęsiamas dar ne daugiau kaip vienam mėnesiui. Teritorijų karantiną skelbia ir atšaukia, jo dydį, ribas, trukmę ir režimą tvirtina:
1) visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje ar keliose savivaldybėse – Vyriausybė sveikatos apsaugos ministro teikimu;
2) vienos savivaldybės teritorijoje – Vyriausybė bendru savivaldybės administracijos direktoriaus ir sveikatos apsaugos ministro teikimu.“6 straipsnis. 36 straipsnio pakeitimas Pakeisti 36 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir jį išdėstyti taip: „1) įtarę, jog yra susirgę pavojinga ar ypač pavojinga užkrečiamąja liga ar kad nešioja sukėlėją, savo iniciatyva nedelsdami nutraukti darbą, jeigu jis yra susijęs su maisto produktų gamyba, realizavimu, gabenimu, saugojimu, geriamojo vandens tiekimu, vaikų ugdymu švietimo įstaigose, slauga sveikatos priežiūros ir globos įstaigose, pranešti apie tai darbdaviui ir kreiptis į bendrosios praktikos šeimos gydytoją ar asmens sveikatos priežiūros specialistą;“. 7 straipsnis. Įstatymo taikymas Iki šio įstatymo įsigaliojimo būtinai hospitalizuotų ir (ar) būtinai izoliuotų pacientų būtinasis hospitalizavimas ir (ar) būtinasis izoliavimas vykdomas vadovaujantis sprendimais, priimtais pagal iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusias nuostatas.“ Skelbiu šį Lietuvos Respublikos Seimo priimtą įstatymą. Respublikos Prezidentas Projektą Seimo Sveikatos reikalų komiteto vardu teikia Komiteto pirmininkė Asta Kubilienė
NR. I-1553 8, 9,
ir uždaviniai. 2019 m. gruodžio 31 d. Kinijoje Uhano mieste prasidėjęs COVID-19 ligos (koronaviruo infekcijos) (toliau – liga) protrūkis sparčiai išplito visame pasaulyje. Nuo 2019-12-31 iki 2020-03-20 pasaulyje užregistruota 213 254 patvirtintų COVID-19 ligos (koronaviruo infekcijos) atvejų daugiau kaip 100 pasaulio šalių, iš jų
ligų prevencijos ir kontrolės centro (toliau – ECDC) duomenimis, ligos atvejai registruoti visose ES šalyse. Iki 2020 m. kovo 20 d. Europos Sąjungos/Europos ekonominės erdvės (toliau – ES/EEE) šalyse ir Jungtinėje Karalystėje užregistruota 82 869 ligos atvejų, iš jų 4049 mirties atvejų. Daugiausiai atvejų (absoliučiais skaičiais) registruota Italijoje (35 713), Ispanijoje (13 716), Prancūzijoje (9 134) ir Vokietijoje (8 198). Šiuo metu stebimas ligos augimo tempas ES/EEE šalyse atitinka sergamumo tendencijas, stebėtas Kinijoje sausio mėn. – vasario pradžioje ar Italijoje vasario viduryje. Situacija šalyse keičiasi labai sparčiai. Šalyje nustačius vietinio plitimo atvejus, tikėtina, kad per kelias savaites ar net dienas situacija gali prilygti situacijai, stebėtai Kinijoje ir Italijoje. Kovo 20 d. 9 val. duomenimis, Lietuvoje buvo atlikti 1154 ėminiai dėl įtariamo koronaviruso ir patvirtinti 48 ligos atvejai, iš jų 2 vietinio užsikrėtimo atvejai, t. y. kai asmuo užsikrėtė būdamas Lietuvoje. Kovo 22 d. 9 val. duomenimis, Lietuvoje buvo atlikti 2086 ėminiai dėl įtariamo koronaviruso ir patvirtinti 105 ligos atvejai, taip pat 1 mirties atvejis.
Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau –
m. kovo 23 d. duomenimis, nuo karantino pradžios NVSC anketas užpildė (buvo arba yra stebimi dėl ligos) apie 75 000 asmenų, turėjusių sąlytį su sergančiaisiais liga. Užsienio reikalų ministerijos pateiktais duomenimis, 2020 m. kovo 22 d. į Lietuvą iš užsienio yra grįžę (atvykę) apie 2 300 asmenų, taip pat yra apie 3900 asmenų, kurie užsiregistravo grįžti (atvykti), tačiau dar negrįžo (neatvyko) į Lietuvą (jiems grįžus (atvykus) juos taip pat reikėtų stebėjimo metu izoliuoti ir prireikus hospitalizuoti). ECDC atlikto rizikos vertinimo duomenimis, atsižvelgiant į ligos plitimo visuomenėje tendencijas ir ligos sunkumą, sunkios ligos rizika ES/EE ir Jungtinės Karalystės šalių gyventojams yra vidutinė, o senyviems asmenims ir asmenims, turintiems lėtinių ligų – aukšta. Ligos plitimo rizika sveikatos ir socialinės globos įstaigose, kur yra didelė dalis pažeidžiamų asmenų, yra aukšta. Rizika, kad sveikatos priežiūros sistemos pajėgumai ES/EE šalyse ir Jungtinėje Karalystėje artimiausiomis savaitėmis bus perkrauti, yra labai didelė. Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo Nr. I-1553 8, 9, 18, 21 ir 36 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas (toliau – įstatymo projektas) parengtas siekiant sudaryti sąlygas užkirsti kelią staigiam ligos plitimui. Liga yra pripažinta ypač pavojinga užkrečiamąja liga ir dėl jos Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2020 m. kovo 14 d. nutarimu Nr. 207 „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“ (toliau – nutarimas) visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbtas karantinas.
Be to, Pasaulio sveikatos organizacija pripažino, kad dėl ligos visame pasaulyje kilo pandemija (šaltinis Pasaulio sveikatos organizacijos generalinio direktoriaus įžanginė kalba, pasakyta 2020 m. kovo 11 d. spaudos konferencijoje dėl COVID-19, https://www.who.int/dg/speeches/detail/who-director-general-s-opening-remarks-at-the-media-briefing-on-covid-19---11-march-2020). Nutarimo 3.1.5 punktu numatyta, kad asmenims, grįžusiems iš užsienio valstybių, privaloma 14 dienų izoliacija. Izoliacijos tvarka nustatyta Asmenų, sergančių liga, asmenų, įtariamų, kad serga COVID-19 liga (koronaviruso infekcija), ar turėjusių sąlytį su sergančiuoju COVID-19 liga (koronaviruso infekcija), izoliavimo namuose ar kitoje gyvenamojoje vietoje taisyklėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2020 m. kovo 12 d. įsakymu Nr. V-352 „Dėl Asmenų, sergančių COVID-19 liga (koronaviruso infekcija), asmenų, įtariamų, kad serga COVID-19 liga (koronaviruso infekcija), ar turėjusių sąlytį su sergančiuoju COVID-19 liga (koronaviruso infekcija), izoliavimo namuose ar kitoje gyvenamojoje vietoje taisyklių patvirtinimo“ (toliau – Taisyklės). Policijos pareigūnai ir NVSC gauna pranešimus iš asmenų, kuriuose informuojama apie asmenis nesilaikančius taisyklių. Grįžusieji iš užsienio šalių neretai elgiasi neatsargiai, nevengia jokių kontaktų nors jiems giežtai draudžiama eiti iš namų, vykti į parduotuves ar kitaip palikti izoliavimo vietą 14 dienų. 2020 m. kovo 23 d. NVSC duomenimis yra gauta apie 600 pranešimų apie galimus karantino režimo pažeidimus. Dėl to Lietuvoje jau atsiranda atvejų, kai liga serga ne tik užsienyje, bet ir Lietuvoje užsikrėtę asmenys.
Be to, pasitaiko, kad iš stacionarines asmens sveikatos priežiūros paslaugas teikiančių įstaigų liga sergantys arba įtariami, kad serga, asmenys pasišalina savavališkai nebaigus gydymo ir taip sudaro sąlygas plisti ligai bei sukelia grėsmę kitų asmenų sveikatai. Nors jiems pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 45 straipsnį gali būti taikoma administracinė atsakomybė, o pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 277 straipsnį (kai kuriais atvejais pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso XVIII skyrių) – baudžiamoji atsakomybė, atsižvelgiant į ligos plitimo greitį ir perdavimo lengvumą (oro lašeliniu būdu bei nuo užkrėstų paviršių), šios priemonės nėra pakankamos apsaugoti visuomenę nuo ligos plitimo. Dėl šių priežasčių izoliacijos ar hospitalizavimo vengiantiems asmenims turėtų būti taikomas būtinasis hospitalizavimas ir (ar) būtinasis izoliavimas. Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo (toliau – įstatymas) 9 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad asmenų būtinasis hospitalizavimas ir
(ar) būtinasis izoliavimas taikomas tol, kol pacientas tampa nebepavojingas kitiems asmenims, bet ne ilgiau kaip 7 kalendorines dienas be teismo sprendimo, įskaitant būtinojo hospitalizavimo ir (ar) būtinojo izoliavimo dieną, o jei pasibaigus šiam terminui pacientas dėl sveikatos būklės tebėra pavojingas kitiems asmenims, būtinojo hospitalizavimo ir (ar) būtinojo izoliavimo terminą gali pratęsti tik teismas savivaldybės gydytojo motyvuotu prašymu. Įstatymo
(ar) būtinojo izoliavimo terminą teisme nagrinėjamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 579-582 straipsniuose nustatyta tvarka. Jis turi būti išnagrinėtas per 3 dienas nuo prašymo gavimo dienos.
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 581 straipsnis numato, kad be bendrųjų procesinių dokumentų formai ir turiniui keliamų reikalavimų, prie prašymo turi būti pridėti įrodymai, reikšmingi sprendžiant klausimą dėl leidimo pratęsti būtinojo hospitalizavimo ir (ar) būtinojo izoliavimo terminą išdavimo. Bylos nagrinėjamos rašytinio arba žodinio (kai teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, nusprendžia bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka) proceso tvarka. Nacionalinės teismų administracijos interneto svetainėje nurodyta tvarka, kuria vadovaujantis nutarimu paskelbto karantino laikotarpiu vykdomos teismo funkcijos. Nurodyta, kad atšaukiami visi karantino laikotarpiu suplanuoti teismo posėdžiai bylose, nagrinėjamose žodinio proceso tvarka, išskyrus įstatymuose nustatytus neatidėliotinus atvejus, pasirengimas bylų nagrinėjimui rašytinio proceso tvarka bei procesinių sprendimų priėmimui vykdomas nuotoliniu būdu, teismo posėdžiai vyksta tik nustatytu laiku. Atsižvelgiant į trumpesnį ir sudėtingesnį teismų darbą karantino laikotarpiu bei sparčiai didėjantį susirgimų liga kiekį, teismams gali būti sudėtinga laiku (per 3 dienas nuo prašymo gavimo) išnagrinėti visus prašymus pratęsti būtinojo hospitalizavimo ir
(ar) būtinojo izoliavimo terminą. Be to, dėl staigaus ir greito ligos plitimo yra žymiai išaugęs sveikatos priežiūros specialistų bei savivaldybių gydytojų darbo krūvis. Jie turi skirti savo laiką pirmiausia ligai suvaldyti, pacientams gydyti, o ne administracinėms procedūroms (prašymams dėl terminų pratęsimo rengti ir teikti). Taip pat būtina pagreitinti sprendimų dėl būtinojo hospitalizavimo ir (ar) būtinojo izoliavimo priėmimą. Karantino metu pacientų, kuriuos reikia gydyti ar ištirti dėl ligos, srautai yra ypač padidėję, todėl siekiant kuo greičiau jiems suteikti reikiamas asmens sveikatos priežiūros paslaugas, svarbi kiekviena gydytojų darbo minutė.
Atsižvelgiant į tai, surinkinėti trijų gydytojų komisijas, kurios priiminėtų sprendimus dėl būtinojo hospitalizavimo ir (ar) būtinojo izoliavimo, gali būti ne tik itin sudėtinga, bet ir pavojinga kitų pacientų sveikatai, nes jie, komisijai posėdžiaujant, negalėtų gauti reikiamų paslaugų. Taip pat tikslinga pagreitinti kreipimosi į teismą dėl būtinojo hospitalizavimo ir
(ar) būtinojo izoliavimo pratęsimo karantino metu procedūrą – kreipimąsi teismui turėtų teikti ne savivaldybės gydytojas, o pati asmens sveikatos priežiūros įstaiga esant gydytojo sprendimui dėl pratęsimo būtinybės. Dėl tų pačių priežasčių būtinąjį hospitalizavimą ir būtinąjį izoliavimą turi organizuoti asmens sveikatos priežiūros įstaiga, o ne savivaldybės gydytojas. Atsižvelgiant į minėtus sergamumo liga plitimo mastus ir greitį, matyti, kad taikomos ligos profilaktikos ir kontrolės priemonės yra nepakankamos ir turi būti griežtinamos, tuo pačiu neapsunkinant sveikatos sistemos pajėgumų vykdyti savo tiesiogines kovos su liga funkcijas (visuomenės sveikatos specialistų, asmens sveikatos priežiūros specialistų) bei įvertinant realius kitų dalyvaujančių sistemų (teismų) pajėgumus. Taigi būtina sudaryti sąlygas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje dėl ypač pavojingų užkrečiamųjų ligų paskelbto karantino metu izoliavimo ar hospitalizavimo dėl ypač pavojingos užkrečiamosios ligos, dėl kurios paskelbtas karantinas, vengiantiems pacientams būtinąjį hospitalizavimą ir (ar) būtinąjį izoliavimą taikyti be teismo sprendimo ilgiau ir paprasčiau nei yra nustatyta šiuo metu.
Nustatant maksimalų būtinojo hospitalizavimo ir (ar) būtinojo izoliavimo dėl ypač pavojingų užkrečiamųjų ligų be teismo terminą turi būti atsižvelgiama į šių ligų pavojingumą, inkubacinį periodą, jų gydymo trukmę, laiką, kai asmuo gali užkrėsti kitus asmenis. Be to, svarbu tai, kad karantinas skelbiamas, kai registruojami nežinomos kilmės užkrečiamųjų ligų sukėlėjų paplitimai arba ypač pavojingų užkrečiamųjų ligų atvejai, taip pat pavojingų užkrečiamųjų ligų protrūkiai (staigus užkrečiamųjų ligų išplitimas) ar epidemijos (staigus ir neįprastai didelis užkrečiamųjų ligų išplitimas). Taigi įvertinus užkrečiamųjų ligų, dėl kurių paskelbtas karantinas, keliamą grėsmę (pačios ligos užkrečiamumą ir sukeliamo sveikatos sutrikdymo mastą, jos išplitimo mastą) turi būti nustatytas proporcingai šiai grėsmei ilgesnis būtinojo hospitalizavimo ir (ar) būtinojo izoliavimo terminas, nesudarantis kliūčių efektyviam užkrečiamosios ligos plitimo sustabdymui ir likvidavimui. Taip pat įstatyme būtina aiškiai įtvirtinti teisę Vyriausybei riboti žmonių susibūrimus bei judėjimą siekiant išvengti pavojingų ir ypač pavojingų užkrečiamųjų ligų plitimo. Šiuo metu tokia teisė aiškiai įtvirtinta tik savivaldybių administracijų direktoriams, kai iškyla pavojingų ir ypač pavojingų užkrečiamųjų ligų išplitimo pavojus savivaldybės teritorijoje. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 19 straipsnyje įtvirtinta, kad žmogaus teisę į gyvybę saugo įstatymas. Ši teisė yra absoliuti, nenustatyta jokių išimčių, kada ji gali būti ribojama.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 19 straipsnis numato, kad valstybė rūpinasi žmonių sveikata ir laiduoja medicinos pagalbą bei paslaugas žmogui susirgus. Taigi (ne tik karantino metu) turi būti teikiamas prioritetas asmenų sveikatai ir gyvybei (užtikrinti, kad neplistų užkrečiamosios ligos, kad sergančiam asmeniui būtų suteiktos sveikatos priežiūros paslaugos ir kartu, kad sergantis asmuo neužkrėstų kitų asmenų ir nesukeltų grėsmės jų sveikatai ir gyvybei) kitų asmenų teisių atžvilgiu, nes neužtikrinus asmens teisės į gyvybę ir sveikatą, netenka prasmės ir kitos asmens teisės (tarp jų ir teisė į laisvę bei asmens neliečiamumą). Įstatymo projekto tikslas – sudaryti sąlygas užkirsti kelią ypač pavojingų užkrečiamųjų ligų plitimui ir užtikrinti visuomenės sveikatą bei saugumą. Įstatymo projekto uždaviniai:
būtinojo hospitalizavimo ir (ar) būtinojo izoliavimo be teismo sprendimo terminą visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje dėl ypač pavojingų užkrečiamųjų ligų paskelbus karantiną;
2) nustatyti, kad sprendimus dėl būtinojo hospitalizavimo ir (ar) būtinojo izoliavimo karantino metu priima gydytojas, o į teismą dėl jo pratęsimo kreipiasi asmens sveikatos priežiūros įstaiga;
izoliavimo būtų pagrįsti;
bei judėjimą siekiant išvengti pavojingų ir ypač pavojingų užkrečiamųjų ligų plitimo. 2. Įstatymo projekto iniciatoriai (institucija, asmenys ar piliečių įgalioti atstovai) ir rengėjai. Įstatymo projektą parengė Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija. 3. Kaip šiuo metu yra reguliuojami įstatymo projekte aptarti teisiniai santykiai.
Įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ligonių, asmenų, įtariamų, kad serga, turėjusių sąlytį, ar sukėlėjų nešiotojų būtinasis hospitalizavimas ir (ar) būtinasis izoliavimas taikomas:
1) jei ligoniai ir asmenys, turėję sąlytį ar įtariami, kad serga pavojingomis ar ypač pavojingomis užkrečiamosiomis ligomis, šių ligų, įrašytų į šio Įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje nurodytą sąrašą, sukėlėjų nešiotojai (kai šie asmenys neveiksnūs tam tikroje srityje, – vienas iš jų atstovų pagal įstatymą) atsisako arba vengia hospitalizavimo ir (ar) izoliavimo, pažeidžia nustatytą asmens sveikatos priežiūros įstaigos vidaus tvarką, užkrečiamųjų ligų profilaktikos taisykles ir tuo sukelia pavojų aplinkinių sveikatai. Atsisakymo būtinai gultis į ligoninę arba būtinojo hospitalizavimo ir (ar) būtinojo izoliavimo vengimo faktas, taip pat šiame punkte nurodyti pažeidimai turi būti įrašyti asmens medicininiuose dokumentuose, o bendrosios praktikos gydytojai, gydytojai infektologai ar kiti gydytojai specialistai, nustatę šiuos asmenis, turi apie juos nedelsdami informuoti Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą ir atitinkamos savivaldybės gydytoją. Asmenys, vengiantys būtinojo hospitalizavimo, būtinojo izoliavimo, atsako pagal įstatymus ir kitus teisės aktus;
2) jei ligonis ar asmuo, įtariamas, kad serga pavojinga ar ypač pavojinga liga, yra be sąmonės ar nesugeba teisingai įvertinti savo sveikatos būklės, o jį būtina skubiai gydyti norint išgelbėti gyvybę;
3) jei nėra pakankamai laiko gauti neveiksnaus tam tikroje srityje asmens, sergančio, įtariamo, kad serga įrašytomis į šio Įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje nurodytą sąrašą pavojingomis ar ypač pavojingomis užkrečiamosiomis ligomis, taip pat turėjusio sąlytį su sergančiaisiais šiomis ligomis, atstovo pagal įstatymą sutikimo.
Įstatymo
būtinasis izoliavimas taikomas tol, kol pacientas tampa nebepavojingas kitiems asmenims, bet ne ilgiau kaip 7 kalendorines dienas be teismo sprendimo, įskaitant būtinojo hospitalizavimo ir (ar) būtinojo izoliavimo dieną. Toks pat būtinojo hospitalizavimo ir (ar) būtinojo izoliavimo terminas numatytas ir įstatymo 9 straipsnio 5 dalyje privalomosios pradinės karo tarnybos kariams, kalinamiesiems ir nuteistiesiems. Pagal įstatymo 9 straipsnio 2 dalį sprendimą dėl būtinojo hospitalizavimo ir (ar) būtinojo izoliavimo ir jo trukmės priima komisija, sudaryta iš ne mažiau kaip trijų gydytojų specialistų, iš kurių vienas turi būti bendrosios praktikos gydytojas, o antras – gydytojas infektologas (gydytojas dermatovenerologas ar ftiziatras, pulmonologas). Šios komisijos sudėtį būtina tikslinti, nes bendrosios praktikos gydytojo ir ftiziatro profesinės kvalifikacijos šiuo metu nebėra, o gytojo infektologo pavadinimas pakeistas į infekcinių ligų gydytojo (medicinos praktikos profesinių kvalifikacijų rūšys patvirtinto Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004 m. birželio 28 d. įsakymu Nr. V-469 „Dėl Medicinos praktikos profesinių kvalifikacijų rūšių sąrašo patvirtinimo“).
Ligonių, asmenų, įtariamų, kad serga užkrečiamosiomis ligomis, turėjusių sąlytį, ir sukėlėjų nešiotojų būtinojo hospitalizavimo ir (ar) būtinojo izoliavimo organizavimo tvarka nustatyta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro
užkrečiamosiomis ligomis, turėjusių sąlytį, ir sukėlėjų nešiotojų būtinojo hospitalizavimo ir (ar) būtinojo izoliavimo organizavimo tvarkos patvirtinimo“. Nesilaikant įstatymo reikalavimų dėl izoliavimo, asmeniui yra taikoma:
nusižengimų kodekso 45 straipsnį Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo pažeidimas užtraukia įspėjimą arba baudą asmenims nuo šešiasdešimt iki vieno šimto keturiasdešimt eurų. Administracinis nusižengimas, padarytas pakartotinai, užtraukia baudą asmenims nuo vieno šimto keturiasdešimt iki šešių šimtų eurų, juridinių asmenų vadovams arba kitiems atsakingiems asmenims – nuo penkių šimtų penkiasdešimt iki vieno tūkstančio dviejų šimtų eurų. Nurodytos veikos, sukėlusios pavojų išplisti pavojingoms ar ypač pavojingoms užkrečiamosioms ligoms, užtraukia baudą asmenims nuo trijų šimtų iki penkių šimtų šešiasdešimt eurų. Administracinių nusižengimų teiseną pradeda, administracinių nusižengimų tyrimą atlieka ir administracinių nusižengimų protokolus surašo Nacionalinis visuomenės sveikatos centras, viešajai tvarkai užtikrinti gali būti pasitelkiama policija. 3.2.
straipsnį, priklausomai nuo padarinių: tas, kas pažeidė teisės aktų dėl sveikatos apsaugos reikalavimus ar užkrečiamųjų ligų profilaktikos kontrolės taisykles, jeigu dėl to išplito susirgimas ar kilo epidemija, baudžiamas bauda arba areštu arba laisvės atėmimu iki trejų metų; tas, kas būdamas medicinos įstaigos informuotas apie savo ligą ir įspėtas dėl apsaugos priemonių, kurių jis privalo laikytis bendraudamas su žmonėmis, sukėlė pavojų kitam asmeniui užsikrėsti pavojinga infekcine liga, padarė baudžiamąjį nusižengimą ir baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu. Susirgimo išplitimu laikytini tokie atvejai, kai dėl minėtų teisės aktų reikalavimų nesilaikymo užkrečiamosiomis ligomis suserga keli ar keliolika žmonių. Taip pat pagal padarinius gali būti taikoma baudžiamoji atsakomybė už nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso XVIII skyriuje „Nusikaltimai žmogaus sveikatai“. Dėl baudžiamosios atsakomybės taikymo į teisėsaugos institucijas, gindamas savo ir viešąjį interesus, gali kreiptis kiekvienas suinteresuotas asmuo, turintis duomenų apie galimus šių taisyklių pažeidimus ir susirgimo išplitimo atvejus. 3.3. Civilinė atsakomybė – turtinė prievolė, atsirandanti dėl žalos, kuri nesusijusi su sutartiniais santykiais. Kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Žalą, padarytą asmeniui, turtui, o įstatymų numatytais atvejais
būtinajam hospitalizavimui ir būtinajam izoliavimui.
Toks policijos dalyvavimas nėra būtinas, nes būtinai hospitalizuojami ar būtinai izoliuojami asmenys yra veiksnūs (suvokiantys savo veiksmus, priešingai nei vadovaujantis Lietuvos Respublikos psichikos sveikatos priežiūros įstatymu priverstinai hospitalizuojami asmenys), todėl įspėti apie atsakomybę už hospitalizavimo ar izoliavimo vengimą bei apie galimybę hospitalizavimui ar izoliavimu pasitelkti policiją, manytina, tam nesipriešintų, t. y. nekeltų grėsmės viešajai tvarkai. Todėl policijos pasitelkimas turėtų būti tik pagal poreikį (kaip numatyta ir Lietuvos Respublikos psichikos sveikatos priežiūros įstatyme). Įstatymo
teikimu uždraudžia žmonių susibūrimus savivaldybės teritorijoje esančiose įmonėse, įstaigose, organizacijose, viešose vietose, kai iškyla pavojingų ir ypač pavojingų užkrečiamųjų ligų išplitimo pavojus, taip pat riboja gyventojų keliones ir transporto priemonių judėjimą apkrėstoje teritorijoje ir išvykimą už jos ribų. Įstatymo 21 straipsnis tik apibendrintai nustato, kad karantino metu gali būti nustatoma speciali asmenų darbo, gyvenimo, poilsio, kelionių tvarka, ūkinės ir kitokios veiklos sąlygos, produktų gamybos, jų realizavimo, geriamojo vandens tiekimo bei paslaugų teikimo tvarka, skirta riboti užkrečiamųjų ligų plitimą. Nutarimu yra įtvirtinti atvykimo į Lietuvos Respublikos teritoriją ir išvykimo už jos ribų ribojimai, specialios asmenų veiklos nuostatos, ribojančios judėjimą (nuotolinis darbas, paslaugų teikimo atidėjimas ir kt.) ir užtikrinančios, kad asmenys nesibūriuotų ir neplatintų ligos. 4. Kokios siūlomos naujos teisinio reguliavimo nuostatos ir kokių teigiamų rezultatų laukiama.
Įstatymo projektu siūloma:
(ar) būtinasis izoliavimas taikomas dėl ypač pavojingos užkrečiamosios ligos, dėl kurios visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbtas karantinas, ir Vyriausybė priima motyvuotą sprendimą, kad kitų taikomų užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės priemonių neužtenka siekiant užkirsti kelią kilti šios užkrečiamosios ligos protrūkiui ir (arba) epidemijai, arba jau yra kilęs šios užkrečiamosios ligos protrūkis ir (arba) epidemija (toliau – protrūkis ir
(arba) epidemija arba jų grėsmė), būtinasis hospitalizavimas ir (ar) būtinasis izoliavimas taikomas be teismo sprendimo, kol asmuo tampa nebepavojingas kitiems asmenims, bet ne ilgiau kaip 1 mėnesį, arba kol pareiškia sutikimą būti izoliuotas arba hospitalizuotas (jei tai įvyksta anksčiau nei jis tampa nebepavojingas arba nei baigiasi 1 mėnuo). Vyriausybė motyvuotą sprendimą apie kitų priemonių nepakankamumą priimtų remdamasi duomenimis apie karantino nesilaikymo faktus (nepaisant taikomų visuomenės informavimo apie būtinybę laikytis karantino priemonių, taikomų ar gresiančių baudų ir pan.), ligos plitimo mastą ir greitį ir kt. Taip pat siūloma patikslinti, koks asmuo laikomas nebepavojingu kitiems asmenims – nurodyti, kad tai asmuo, nuo kurio nebegali užsikrėsti kiti asmenys. 1 mėnesio terminas siūlomas į žiniasklaidoje skelbiamą informaciją, kad „Kinijos mokslininkų tyrimai rodo, kad koronaviruso grėsmė galėjo būt įvertinta nepakankamai.
Jie išsiaiškino, kad žmogaus kvėpavimo takuose jis gali išlikti net 37 dienas“ (šaltinis https://www.tv3.lt/naujiena/uzsienis/1034045/koronavirusas-zmoguje-gali-isbuti-ir-37-dienas-ant-pavirsiu-net-iki-3-paru);
2) nurodyti, kad sprendimą dėl būtinojo hospitalizavimo ir (ar) būtinojo izoliavimo ir jo trukmės minėtais atvejais priima gydantis gydytojas;
hospitalizavimo ir (ar) būtinojo izoliavimo termino pratęsimo – nustatyti, kad į teismą su motyvuotu prašymu pratęsti terminą kreipiasi asmens sveikatos priežiūros įstaiga, jei gydytojas priima sprendimą, kad pacientas dėl sveikatos būklės tebėra pavojingas kitiems asmenims;
atvejais organizuoja asmens sveikatos priežiūros įstaiga;
nurodyti, kad tiek komisijos, tiek gydančio gydytojo priimamas sprendimas dėl būtinojo hospitalizavimo ir (ar) būtinojo izoliavimo ir jo trukmės turi būti motyvuotas;
pasitelkiama tik prireikus;
susituokę ar teismo pripažinti emancipuotais, turi duoti vienas iš jų atstovų pagal įstatymą bei papildyti kitomis su tuo susijusiomis nuostatomis (informavimu apie sprendimus ir kt.);
nešiotojų būtinojo hospitalizavimo ir (ar) būtinojo izoliavimo organizavimo tvarką nustatančius subjektus – vietoj atitinkamų ministerijų nurodyti ministrus;
konkretaus dokumento „ligos istorijos“);
savivaldybėse dėl pavojingų ir ypač pavojingų užkrečiamųjų ligų paskelbto karantino metu Vyriausybė gali nustatyti šias teritorijų karantino režimo priemones, susijusias su asmens judėjimo laisvės ribojimu: riboti arba laikinai uždrausti renginius ir kitokius žmonių susibūrimus institucijose, įmonėse, įstaigose, organizacijose ir viešose vietose; riboti arba laikinai uždrausti gyventojų keliones ir transporto priemonių judėjimą Lietuvos Respublikos teritorijoje, atvykimą į Lietuvos Respublikos teritoriją ir išvykimą už jos ribų; taikyti laikiną gyventojų perkėlimą (evakuaciją) iš karantino teritorijos, išskyrus, kai karantinas paskelbtas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje.
Jie išsiaiškino, kad žmogaus kvėpavimo takuose jis gali išlikti net 37 dienas“ (šaltinis https://www.tv3.lt/naujiena/uzsienis/1034045/koronavirusas-zmoguje-gali-isbuti-ir-37-dienas-ant-pavirsiu-net-iki-3-paru);
2) nurodyti, kad sprendimą dėl būtinojo hospitalizavimo ir (ar) būtinojo izoliavimo ir jo trukmės minėtais atvejais priima gydantis gydytojas;
hospitalizavimo ir (ar) būtinojo izoliavimo termino pratęsimo – nustatyti, kad į teismą su motyvuotu prašymu pratęsti terminą kreipiasi asmens sveikatos priežiūros įstaiga, jei gydytojas priima sprendimą, kad pacientas dėl sveikatos būklės tebėra pavojingas kitiems asmenims;
atvejais organizuoja asmens sveikatos priežiūros įstaiga;
nurodyti, kad tiek komisijos, tiek gydančio gydytojo priimamas sprendimas dėl būtinojo hospitalizavimo ir (ar) būtinojo izoliavimo ir jo trukmės turi būti motyvuotas;
pasitelkiama tik prireikus;
susituokę ar teismo pripažinti emancipuotais, turi duoti vienas iš jų atstovų pagal įstatymą bei papildyti kitomis su tuo susijusiomis nuostatomis (informavimu apie sprendimus ir kt.);
nešiotojų būtinojo hospitalizavimo ir (ar) būtinojo izoliavimo organizavimo tvarką nustatančius subjektus – vietoj atitinkamų ministerijų nurodyti ministrus;
konkretaus dokumento „ligos istorijos“);
savivaldybėse dėl pavojingų ir ypač pavojingų užkrečiamųjų ligų paskelbto karantino metu Vyriausybė gali nustatyti šias teritorijų karantino režimo priemones, susijusias su asmens judėjimo laisvės ribojimu: riboti arba laikinai uždrausti renginius ir kitokius žmonių susibūrimus institucijose, įmonėse, įstaigose, organizacijose ir viešose vietose; riboti arba laikinai uždrausti gyventojų keliones ir transporto priemonių judėjimą Lietuvos Respublikos teritorijoje, atvykimą į Lietuvos Respublikos teritoriją ir išvykimą už jos ribų; taikyti laikiną gyventojų perkėlimą (evakuaciją) iš karantino teritorijos, išskyrus, kai karantinas paskelbtas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Jei asmenys, kuriems karantino metu buvo taikytas būtinasis hospitalizavimas ir
(ar) būtinasis izoliavimas, manytų, kad tai buvo padaryta nesant pagrindo ir dėl to jie patyrė turtinę ir (ar) neturtinę žalą, jie galėtų kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka.
Šią teisę padės įgyvendinti tai, kad įstatyme bus įtvirtintas reikalavimas, jog gydytojo (kaip, beje, ir komisijos) sprendimas turi būti motyvuotas. Priėmus įstatymo projektą, numatoma nauda: sveikatos priežiūros specialistai, kiti sveikatos priežiūros įstaigų darbuotojai, savivaldybių gydytojai karantino metu galės skirti visas jėgas ir laiką ligai diagnozuoti, gydyti (o ne administracinėms procedūroms), dėl to tikėtina, bus greičiau suvaldytas ligos (taip pat ateityje ir kitų ligų) plitimas ir apsaugota visuomenė. 5. Numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo rezultatai (jeigu rengiant įstatymo projektą toks vertinimas turi būti atliktas ir jo rezultatai nepateikiami atskiru dokumentu), galimos neigiamos priimto įstatymo pasekmės ir kokių priemonių reikėtų imtis, kad tokių pasekmių būtų išvengta. Teigiamos įstatymo projekto priėmimo pasekmės nurodytos aiškinamojo rašto 4 punkte. Neigiamų pasekmių nenumatoma, nebent nepasitenkinimas dėl ilgesnio būtinojo hospitalizavimo ir (ar) būtinojo izoliavimo be teismo termino, tačiau, kaip minėta, toks termino ilginimas yra viešasis visos visuomenės saugumo interesas, todėl dėl aiškinamojo rašto 1 punkte nurodytų priežasčių yra būtina ir proporcinga priemonė, ja nėra paneigiama žmogaus teisės į laisvę esmė. 6. Kokią įtaką priimtas įstatymas turės kriminogeninei situacijai, korupcijai. Priimti įstatymai įtakos kriminogeninei situacijai ir korupcijai neturės. 7. Kaip įstatymo įgyvendinimas atsilieps verslo sąlygoms ir jo plėtrai. Priimti įstatymai įtakos verslo sąlygoms neturės. 8.
8Įstatymo inkorporavimas į teisinę sistemą, kokius teisės aktus būtina priimti,
kokius galiojančius teisės aktus reikia pakeisti ar pripažinti netekusiais galios. Kitų įstatymų priimti ir keisti nereikės. 9. Ar įstatymo projektas parengtas laikantis Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos, Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymų reikalavimų, o įstatymo projekto sąvokos ir jas įvardijantys terminai įvertinti Lietuvos Respublikos terminų banko įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka Įstatymų projektai parengti laikantis Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos, Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymų reikalavimų, įstatymų projektais sąvokos ir jas įvardijantys terminai neapibrėžiami. 10. Ar įstatymo projektas atitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas ir Europos Sąjungos dokumentus. Įstatymo projekto nuostatos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijai bei Europos Sąjungos teisei neprieštarauja. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „laisvė negali būti niekam atimta kitaip, kaip šiais atvejais ir įstatymo nustatyta tvarka: <...> e) kai teisėtai sulaikomi asmenys, galintys platinti užkrečiamąsias ligas <...>“. 11. Jeigu įstatymui įgyvendinti reikia įgyvendinamųjų teisės aktų, – kas ir kada juos turėtų priimti. Reikės pakeisti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2002 m. birželio 6 d. įsakymą Nr. 258 „Dėl Ligonių, asmenų, įtariamų, kad serga užkrečiamosiomis ligomis, turėjusių sąlytį, ir sukėlėjų nešiotojų būtinojo hospitalizavimo ir (ar) būtinojo izoliavimo organizavimo tvarkos patvirtinimo“. 12. Kiek valstybės, savivaldybių biudžetų ir kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų prireiks įstatymui įgyvendinti, ar bus galima sutaupyti (pateikiami prognozuojami rodikliai einamaisiais ir artimiausiais 3 biudžetiniais metais). Įstatymo įgyvendinimui papildomų lėšų nereikės. 13.
projekto rengimo metu gauti specialistų vertinimai ir išvados Įstatymo projekto rengimo metu specialistų vertinimų ir išvadų negauta. 14. Reikšminiai žodžiai, kurių reikia šiam projektui įtraukti į kompiuterinę paieškos sistemą, įskaitant Europos žodyno „Eurovoc“ terminus, temas bei sritis. Būtinasis hospitalizavimas ir (ar) būtinasis izoliavimas. 15. Kiti, iniciatorių nuomone, reikalingi pagrindimai ir paaiškinimai. Nėra.
UŽKREČIAMŲJŲ LIGŲ PROFILAKTIKOS IR KONTROLĖS įstatymo Nr. I-1553 8, 9, 18, 21 IR 36 STRAIPSNIŲ pakeitimo ĮSTATYMO
Vilnius Įvertinę įstatymo projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklių reikalavimams, teikiame šias pastabas:
profilaktikos ir kontrolės įstatymo 9 straipsnio 2¹ dalyje siūloma nustatyti, kad tuo atveju, jei asmuo atsisako arba nesugeba pasirašyti, jo informavimą dėl būtinojo hospitalizavimo, būtinojo izoliavimo turi patvirtinti tas pats gydantis gydytojas, kuris ir priėmė sprendimą dėl būtinojo hospitalizavimo ir (ar) izoliavimo taikymo. Siekiant užtikrinti tinkamo asmens supažindinimo su jį įpareigojančiu administraciniu sprendimu principo taikymą, manome, kad asmens informavimą dėl būtinojo hospitalizavimo, būtinojo izoliavimo turi patvirtinti dar bent vienas trečiasis asmuo. Analogiško turinio pastaba taikytina ir keičiamo įstatymo 9 straipsnio 6 daliai. 2. Derinant projekto terminiją tarpusavyje, projekto 2 straipsniu keičiamo Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo 9 straipsnio 2¹ dalyje vietoj žodžių „apie būtinojo hospitalizavimo ir (ar) būtinojo izoliavimo paskyrimą“ įrašytini žodžiai „apie sprendimą taikyti būtinąjį hospitalizavimą ir (ar) būtinąjį izoliavimą“. 3.
teisinio aiškumo, projekto 2 straipsniu keičiamo Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo 9 straipsnio 2¹ dalies paskutiniajame sakinyje reikėtų atskleisti ar tuo atveju, kai asmeniui, turėjusiam sąlytį, bet nesergančiam ir neturinčių ligos požymių, pradėjus taikyti būtinąjį hospitalizavimą be asmens sutikimo asmens sveikatos priežiūros įstaigoje, jis vėliau duoda sutikimą dėl hospitalizavimo ir (ar) izoliavimo, jo tolimesnis izoliavimas ir (ar) hospitalizavimas vykdomas toje pačioje asmens sveikatos priežiūros įstaigoje, ar, vis dėlto, jis gali būti izoliuotas ir savivaldybės vykdomųjų institucijų specialiai šiam tikslui įrengtose patalpose arba savo namuose (kaip tai numatyta įstatymo 8 straipsnio 9 dalyje). Analogiško turinio pastaba taikytina ir keičiamo įstatymo
daliai. 4. Projekto
profilaktikos ir kontrolės įstatymo 9 straipsnio 5 dalyje vietoj žodžių „per šio straipsnio 3 dalyje nurodytą laikotarpį“ įrašytini žodžiai „per 3 dienas nuo prašymo gavimo dienos“. 5. Projekto
metu šio ir kitų įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka gali būti laikinai apribotos asmens judėjimo laisvė ir būsto neliečiamumo teisė bei nustatyti ūkinės veiklos apribojimai. Pažymėtina, kad projektu pildomoje šio straipsnio 1¹dalyje nustatytas tik galimų asmenų judėjimo teisių apribojimų turinys. Tačiau įstatyme nenustatomos nei būsto neliečiamumo teisės, nei ūkinės veiklos laisvės ribojimų apimtys.
Atsižvelgiant į tai, kad Vyriausybė, nutarimais reguliuodama minėtus santykius, negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris nebūtų grindžiamas Konstitucija ir įstatymais, taip pat tokio teisinio reguliavimo, kuris konkuruotų su įstatymų nustatytuoju, įstatyme reikėtų aiškiai įtvirtinti galimus minėtų konstitucinių teisių ribojimus, iš kurių Vyriausybė ir kildintų karantino metu jai suteiktus įgaliojimus. 6. Projekto 4 straipsnio 2 dalimi siūlomoje 2¹ dalies punktuose, kalbant apie priemones, susijusias su asmens judėjimo teisės ribojimu, vartojami terminai, kurie stokoja teisinio aiškumo. Nurodoma, jog Vyriausybė gali riboti ar laikinai uždrausti:
punkte - žmonių „susibūrimus institucijose“. Pastebėtina, jog žodis
„susibūrimas“ stokoja teisinio aiškumo, nes nėra aišku, ar toks ribojimas
apimtų ir darbuotojų, institucijos atstovų buvimą institucijoje. Jei tokius susibūrimus būtų galima apriboti pagal teikiamą nuostatą, svarstytina, ar nebūtų sutrikdytas tokių institucijų, kaip, pavyzdžiui, Seimas, darbas;
punkte - „gyventojų keliones“. Pastebėtina, jog terminas „kelionė“ nėra aiškus, neaišku, ar kalbama apie tarptautines keliones, keliones po Lietuvą, ar draudimas galėtų apimti kelionę į parduotuvę ir pan.;
punkte - atvykimą į Lietuvos Respublikos teritoriją. Toks nuostatos turinys kvestionuotinas atsižvelgiant į Konstitucijos 32 straipsnio nuostatą: „Negalima drausti piliečiui grįžti į Lietuvą.“ Tuo atveju, jei Vyriausybei siekiama suteikti teisę riboti Lietuvos Respublikos piliečių atvykimą į Lietuvos Respubliką, turi būti svarstoma nuostatos atitiktis Konstitucijai. Jei tokio ribojimo nustatyti nesiekiama, nuostata turi būti atitinkamai pataisyta. 7.
projektu siūlomus įstatymo pakeitimus, ir atsižvelgiant į Vyriausybei siūlomą nustatyti kompetenciją poįstatyminiais teisės aktais taikyti Konstitucijoje nustatytų pagrindinių žmogaus teisių ribojimą, keltinas klausimas, koks yra teikiamo įstatymo projekto santykis su Konstitucinio Teismo doktrinine nuostata, jog „Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją su žmogaus teisių ir laisvių turinio apibrėžimu ar jų įgyvendinimo garantijų įtvirtinimu susijusį teisinį reguliavimą galima nustatyti tik įstatymu (2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimas ir kt. nutarimai). Be to, nėra aišku, koks yra ir turėtų būti teikiamo įstatymo pakeitimo santykis su Nepaprastosios padėties įstatymo nuostatomis, kurio pagrindu, manytina, ir turėtų būti sprendžiami su žmonių teisių ribojimu susiję klausimai, remiantis šio įstatymo
padėtis, kuri atsiranda dėl gamtinio, techninio, ekologinio ar socialinio pobūdžio priežasčių ir sukelia staigų bei didelį pavojų žmonių gyvybei ar sveikatai, turtui, gamtai arba lemia žmonių žūtį, sužalojimą ar didelius turtinius nuostolius.“ Kartu šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad Nepaprastosios padėties įstatymo 5 straipsnyje yra įtvirtintos nuostatos, ribojančios galimo žmogaus teisių suvaržymo laikotarpį: „Nepaprastosios padėties trukmė negali būti ilgesnė kaip 6 mėnesiai. Nepaprastoji padėtis gali būti įvesta ne vieną kartą, tačiau kiekvienu atveju jos trukmė neturi viršyti šio straipsnio 1 dalyje nurodyto termino.“ Tokiu būdu yra užtikrinama įstatyminė kontrolė, jog ribojimai nebus tęsiami ilgiau nei reikia. Tuo tarpu priėmus siūlomos redakcijos įstatymo pakeitimą, žmogaus teisių ribojimai galės būti įtvirtinti neribotam laikui, tokiu būdu nustatant griežtesnį, ir svarstytina, ar atitinkantį proporcingumo principą, reguliavimą, susijusį su žmogaus teisių ribojimu. 8.
Respublikos sveikatos apsaugos ministras priima šio įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus“. Atkreiptinas dėmesys, kad projekte nenurodomas įstatymo įsigaliojimo terminas, nedaroma jokia išimtis dėl 6 straipsnyje suformuluotos nuostatos ankstesnio įsigaliojimo. Vadinasi, projektas (ir jo 6 straipsnis) įsigaliotų Seimo priimtą įstatymą Respublikos Prezidentui pasirašius ir oficialiai paskelbus. Iki Respublikos Prezidento pasirašyto ir oficialiai paskelbto Seimo priimto įstatymo įsigaliojimo nebūtų teisinio pagrindo sveikatos apsaugos ministrui priimti atitinkamus įgyvendinamuosius teisės aktus. Pažymėtina, kad pagal Konstitucijos 7 straipsnį teisė negali būti nevieša („Galioja tik paskelbti įstatymai“), todėl projekto nuostatų įsigaliojimo terminai turi būti suformuluoti taip, kad neprieštarautų šiam konstituciniam principui. Departamento direktorius Andrius Kabišaitis E. Mušinskis, tel. (8 5) 239 6356 , el. p. [email protected] D. Zebleckis, tel. (8 5) 239 6906, el. p. [email protected]
UŽKREČIAMŲJŲ LIGŲ PROFILAKTIKOS IR KONTROLĖS įstatymo Nr. I-1553 2, 8, 9, 18, 21 IR 36 STRAIPSNIŲ pakeitimo ĮSTATYMO
Vilnius Įvertinę įstatymo projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklių reikalavimams, teikiame šias pastabas:
siūloma nustatyti, kad karantino metu šio ir kitų įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka Vyriausybė gali nustatyti teritorijų karantino režimo priemones, susijusias su ūkinės veiklos apribojimais – nustatyti produktų gamybos, jų realizavimo, geriamojo vandens tiekimo bei paslaugų teikimo sąlygas ir tvarką. Iš pateiktos formuluotės nėra aišku nei kokio pobūdžio apribojimai, nei kokios apimties šie ribojimai galės būti taikomi, t.y. neaišku, ar turima omenyje, kad Vyriausybė apskritai gali uždrausti laikinai teikti tam tikras paslaugas ar gaminti bei realizuoti tam tikrus produktus, ar, vis dėlto, čia turimi omenyje įgaliojimai nustatyti specifines tokios gamybos ar paslaugų teikimo sąlygas ir tvarką (apsaugos priemonės, žmonių kontaktavimo ribojimas ir t.t.). Teigtina, kad teikiamas reguliavimas turi būti išplėstas, kad iš jo turinio būtų aiškus Vyriausybės veiksmų turinys, kaip tai, pavyzdžiui, nustatyta analizuojamos straipsnio dalies 2 punkto a – c papunkčiuose. Taip pat neaišku, kodėl analizuojamoje nuostatoje išskiriamos tik produktų gamybos bei realizavimo bei paslaugų teikimo sąlygos, tačiau neužsimenama apie darbų kokį nors galimą ribojimą. Projekte neatskleista, kodėl paslaugų teikimo ribojimas yra išskiriamas ir laikoma, kad tai labiau užkirstų kelią ligų plitimui nei tam tikrų darbų ribojimas.
Reziumuojant pateiktas pastabas, pažymėtina, kad Vyriausybė, nutarimais reguliuodama minėtus visuomeninius santykius, susijusius su ūkinės laisvės ribojimu, negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris nebūtų grindžiamas Konstitucija ir įstatymais, taip pat tokio teisinio reguliavimo, kuris konkuruotų su įstatymų nustatytuoju. Todėl įstatyme reikėtų aiškiai įtvirtinti galimus minėtų konstitucinių teisių ribojimus, iš kurių Vyriausybė ir kildintų karantino metu jai suteiktus įgaliojimus. 2. Projekto
ir žodis „21 straipsnį“. Departamento direktorius Andrius Kabišaitis E. Mušinskis, tel. (8 5) 239 6356 , el. p. [email protected] D. Zebleckis, tel. (8 5) 239 6906, el. p. [email protected]
2020-03-31
A. Kubilienė, Komiteto pirmininkės pavaduotojas R. Martinėlis, Komiteto nariai: A. Armonaitė, K. Bartkevičius, I. Degutienė, D. Kaminskas, A. Kirkutis, J. Liesys, A. Matulas, A. Vinkus, Seimo narė A. Širinskienė, pavaduojanti Komiteto narę L. Matkevičienę, Seimo narys A. Anušauskas, Seimo narys J. Razma, Komiteto biuro vedėja J. Bandzienė, patarėjas E. Jankauskas, patarėjas A. Astrauskas, patarėja K. Civilkienė, padėjėja M. Neverkevičienė, Sveikatos apsaugos ministras A. Veryga, Visuomenės sveikatos departamento direktorius A. Ščeponavičius. 2. Ekspertų, konsultantų, specialistų išvados, pasiūlymai, pataisos, pastabos (toliau – pasiūlymai):
Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
p. 1. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, 2020-03-302 2¹ Įvertinę įstatymo projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklių reikalavimams, teikiame šias pastabas:
užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo 9 straipsnio 2¹ dalyje siūloma nustatyti, kad tuo atveju, jei asmuo atsisako arba nesugeba pasirašyti, jo informavimą dėl būtinojo hospitalizavimo, būtinojo izoliavimo turi patvirtinti tas pats gydantis gydytojas, kuris ir priėmė sprendimą dėl būtinojo hospitalizavimo ir (ar) izoliavimo taikymo. Siekiant užtikrinti tinkamo asmens supažindinimo su jį įpareigojančiu administraciniu sprendimu principo taikymą, manome, kad asmens informavimą dėl būtinojo hospitalizavimo, būtinojo izoliavimo turi patvirtinti dar bent vienas trečiasis asmuo.
Analogiško turinio pastaba taikytina ir keičiamo įstatymo 9 straipsnio 6 daliai. Pritarti Komiteto pasiūlymas: pakeisti Įstatymo projekto 2 straipsniu keičiamo įstatymo 9 straipsnio 2¹ dalį ir ją išdėstyti taip: „2¹. Kai asmenų būtinasis hospitalizavimas ir (ar) būtinasis izoliavimas taikomas dėl ypač pavojingos užkrečiamosios ligos, dėl kurios visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbtas karantinas, ir Vyriausybė priima motyvuotą sprendimą, kad kitų taikomų užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės priemonių neužtenka siekiant užkirsti kelią kilti šios užkrečiamosios ligos protrūkiui ir (arba) epidemijai, arba jau yra kilęs šios užkrečiamosios ligos protrūkis ir (arba) epidemija (toliau – protrūkis ir
(arba) epidemija arba jų grėsmė), motyvuotą sprendimą dėl būtinojo hospitalizavimo ir (ar) būtinojo izoliavimo ir jo trukmės priima gydantis gydytojas. Sprendimą taikyti būtinąjį hospitalizavimą ir (ar) būtinąjį izoliavimą priėmęs gydantis gydytojas apie šį sprendimą privalo informuoti asmenį, dėl kurio priimtas sprendimas, o jei šis asmuo yra neveiksnus tam tikroje srityje arba nepilnametis, – vieną iš jo atstovų pagal įstatymą. Asmuo, kuriam taikomas būtinasis hospitalizavimas ir
(ar) būtinasis izoliavimas, turi būti pasirašytinai supažindintas su dėl jo priimtu sprendimu dėl būtinojo hospitalizavimo ir (ar) būtinojo izoliavimo. Jei asmuo atsisako arba nesugeba pasirašyti, jo informavimą dėl būtinojo hospitalizavimo, būtinojo izoliavimo turi patvirtinti gydantis gydytojas ir bent vienas liudytojas. Apie sprendimą taikyti būtinojoąjį hospitalizavimoą ir (ar) būtinojoąjį izoliavimoą paskyrimą turi būti įrašoma į paciento medicinos dokumentus.
Šioje dalyje nurodytu atveju asmenų būtinasis hospitalizavimas ir (ar) būtinasis izoliavimas taikomas iki ankstesnės iš šių datų – tol, kol asmuo tampa nebepavojingas kitiems asmenims, bet be teismo sprendimo ne ilgiau kaip 1 mėnesį, įskaitant būtinojo hospitalizavimo ir (ar) būtinojo izoliavimo dieną, arba tol, kol asmuo arba jo atstovas pagal įstatymą duoda sutikimą dėl hospitalizavimo ir (ar) izoliavimo. Jei asmuo arba jo atstovas pagal įstatymą duoda sutikimą dėl izoliavimo ar hospitalizavimo, tolesnis jo izoliavimas ar hospitalizavimas vykdomas šio Įstatymo 8 straipsnio 3 ir 9 dalyse nustatyta tvarka. “
tarpusavyje, projekto 2 straipsniu keičiamo Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo 9 straipsnio 2¹ dalyje vietoj žodžių „apie būtinojo hospitalizavimo ir (ar) būtinojo izoliavimo paskyrimą“ įrašytini žodžiai „apie sprendimą taikyti būtinąjį hospitalizavimą ir (ar) būtinąjį izoliavimą“. Pritarti
kanceliarijos Teisės departamentas, 2020-03-302 2¹ 3.
Siekiant teisinio aiškumo, projekto 2 straipsniu keičiamo Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo 9 straipsnio 2¹ dalies paskutiniajame sakinyje reikėtų atskleisti ar tuo atveju, kai asmeniui, turėjusiam sąlytį, bet nesergančiam ir neturinčių ligos požymių, pradėjus taikyti būtinąjį hospitalizavimą be asmens sutikimo asmens sveikatos priežiūros įstaigoje, jis vėliau duoda sutikimą dėl hospitalizavimo ir (ar) izoliavimo, jo tolimesnis izoliavimas ir (ar) hospitalizavimas vykdomas toje pačioje asmens sveikatos priežiūros įstaigoje, ar, vis dėlto, jis gali būti izoliuotas ir savivaldybės vykdomųjų institucijų specialiai šiam tikslui įrengtose patalpose arba savo namuose (kaip tai numatyta įstatymo 8 straipsnio
straipsnio 5 daliai. Pritarti
kanceliarijos Teisės departamentas, 2020-03-3025
keičiamo Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo 9 straipsnio 5 dalyje vietoj žodžių „per šio straipsnio 3 dalyje nurodytą laikotarpį“ įrašytini žodžiai „per 3 dienas nuo prašymo gavimo dienos“. Pritarti Komiteto pasiūlymas: pakeisti Įstatymo projekto 2 straipsniu keičiamo įstatymo 9 straipsnio 5 dalį ir ją išdėstyti taip: „5. Sprendimus dėl privalomosios pradinės karo tarnybos karių ir asmenų, esančių laisvės atėmimo ar vietose ar teritorinių policijos įstaigų areštinėse, būtinojo hospitalizavimo ir (ar) būtinojo izoliavimo priima ir jų vykdymą organizuoja atitinkamai Krašto apsaugos ministerijos, Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos ar Vidaus reikalų ministerijos sveikatos priežiūros tarnybų vadovai ar jų įgalioti asmenys.
Šioje dalyje nurodytų asmenų būtinasis hospitalizavimas ir
(ar) būtinasis izoliavimas be teismo sprendimo gali būti taikomi tol, kol asmuo tampa nebepavojingas kitiems asmenims, bet ne ilgiau kaip 7 kalendorines dienas, o kai asmenų būtinasis hospitalizavimas ir (ar) būtinasis izoliavimas taikomas dėl ypač pavojingos užkrečiamosios ligos, dėl kurios visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbtas karantinas, ir yra protrūkis ir (arba) epidemija arba jų grėsmė, iki ankstesnės iš šių datų – tol, kol asmuo tampa nebepavojingas kitiems asmenims, bet be teismo sprendimo ne ilgiau kaip
ir (ar) būtinojo izoliavimo dieną, arba tol, kol asmuo arba jo atstovas pagal įstatymą duoda sutikimą dėl hospitalizavimo ir (ar) izoliavimo. Pratęsti terminą per šio straipsnio 3 dienas nuo prašymo gavimo dienos dalyje nurodytą laikotarpį gali tik teismas atitinkamai Krašto apsaugos ministerijos, Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos ar Vidaus reikalų ministerijos sveikatos priežiūros tarnybų vadovų ar jų įgaliotų asmenų prašymu šio straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka, o kariams – tik karinio vieneto vadovas pagal motyvuotą sveikatos priežiūros tarnybų vadovų teikimą. 5. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, 2020-03-304
keičiamo įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje siūloma nustatyti, kad karantino metu šio ir kitų įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka gali būti laikinai apribotos asmens judėjimo laisvė ir būsto neliečiamumo teisė bei nustatyti ūkinės veiklos apribojimai.
Pažymėtina, kad projektu pildomoje šio straipsnio 1¹dalyje nustatytas tik galimų asmenų judėjimo teisių apribojimų turinys. Tačiau įstatyme nenustatomos nei būsto neliečiamumo teisės, nei ūkinės veiklos laisvės ribojimų apimtys. Atsižvelgiant į tai, kad Vyriausybė, nutarimais reguliuodama minėtus santykius, negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris nebūtų grindžiamas Konstitucija ir įstatymais, taip pat tokio teisinio reguliavimo, kuris konkuruotų su įstatymų nustatytuoju, įstatyme reikėtų aiškiai įtvirtinti galimus minėtų konstitucinių teisių ribojimus, iš kurių Vyriausybė ir kildintų karantino metu jai suteiktus įgaliojimus. Pritarti Komiteto pasiūlymas: pakeisti Įstatymo projekto 4 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „4 straipsnis. 21 straipsnio pakeitimas
1Pakeisti 21 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip:
„1. Karantino tikslas – nustatyti specialią
specialias asmenų darbo, gyvenimo, poilsio, kelionių judėjimo sąlygas, apribojimus ir tvarką, bei ūkinės ir kitokios veiklos sąlygas, apribojimus, produktų gamybos, jų realizavimo, geriamojo vandens tiekimo bei paslaugų teikimo ir tvarką ir tuo riboti užkrečiamųjų ligų plitimą. 2. Papildyti 1¹dalimi: „1¹. Karantino metu šioje dalyje ir kituose įstatymuose nustatytais atvejais ir tvarka gali būti laikinai apribotos asmens judėjimo laisvė ir nustatyti ūkinės veiklos apribojimai: 1.
Vyriausybė gali nustatyti šias teritorijų karantino režimo priemones, susijusias su ūkinės veiklos apribojimais: nustatyti produktų gamybos, jų realizavimo, geriamojo vandens tiekimo bei paslaugų teikimo sąlygas ir tvarką;
teritorijoje ar keliose savivaldybėse dėl pavojingų ir ypač pavojingų užkrečiamųjų ligų paskelbto karantino metu Vyriausybė gali nustatyti šias teritorijų karantino režimo priemones, susijusias su asmens judėjimo laisvės ribojimu:
1) riboti arba laikinai uždrausti renginius ir kitokius daugiau kaip 2 žmonių susibūrimus institucijose, įmonėse, įstaigose, organizacijose, išskyrus atvejus, kai valstybės ir savivaldybių institucijose, įstaigose, valstybės ir savivaldybių valdomose įmonėse būtina atitinkamas funkcijas (darbus) atlikti darbo vietoje, ir viešose vietose;
2) riboti arba laikinai uždrausti gyventojų išvykimą už jų gyvenamos vietos savivaldybės ribų ir judėjimo joje bei ne Lietuvos Respublikos piliečių atvykimą į Lietuvos Respublikos teritoriją;
3) taikyti laikiną gyventojų perkėlimą (evakuaciją) iš karantino teritorijos, išskyrus, kai karantinas paskelbtas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje.“
3Pakeisti 21 straipsnio 3 dalį ir ją išdėstyti taip:
„3. Teritorijų karantino trukmė gali būti ne ilgesnė kaip 3 mėnesiai. Jei pasibaigus šiam laikotarpiui išlieka poreikis riboti užkrečiamųjų ligų plitimą, teritorijų karantinas gali būti kiekvieną kartą pratęsiamas dar ne daugiau kaip 1 mėnesiui. Teritorijų karantiną skelbia ir atšaukia, jo dydį, ribas, trukmę ir režimą tvirtina:
1) visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje ar keliose savivaldybėse – Vyriausybė sveikatos apsaugos ministro teikimu;
2) vienos savivaldybės teritorijoje
kanceliarijos Teisės departamentas, 2020-03-3042
dalies punktuose, kalbant apie priemones, susijusias su asmens judėjimo teisės ribojimu, vartojami terminai, kurie stokoja teisinio aiškumo. Nurodoma, jog Vyriausybė gali riboti ar laikinai uždrausti:
aišku, ar toks ribojimas apimtų ir darbuotojų, institucijos atstovų buvimą institucijoje. Jei tokius susibūrimus būtų galima apriboti pagal teikiamą nuostatą, svarstytina, ar nebūtų sutrikdytas tokių institucijų, kaip, pavyzdžiui, Seimas, darbas;
terminas „kelionė“ nėra aiškus, neaišku, ar kalbama apie tarptautines keliones, keliones po Lietuvą, ar draudimas galėtų apimti kelionę į parduotuvę ir pan.;
straipsnio nuostatą: „Negalima drausti piliečiui grįžti į Lietuvą.“ Tuo atveju, jei Vyriausybei siekiama suteikti teisę riboti Lietuvos Respublikos piliečių atvykimą į Lietuvos Respubliką, turi būti svarstoma nuostatos atitiktis Konstitucijai. Jei tokio ribojimo nustatyti nesiekiama, nuostata turi būti atitinkamai pataisyta. Pritarti Žr. į Komiteto patobulintą Įstatymo projekto 4 straipsnio formuluotę. 7. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, 2020-03-30 7.
Analizuojant projektu siūlomus įstatymo pakeitimus, ir atsižvelgiant į Vyriausybei siūlomą nustatyti kompetenciją poįstatyminiais teisės aktais taikyti Konstitucijoje nustatytų pagrindinių žmogaus teisių ribojimą, keltinas klausimas, koks yra teikiamo įstatymo projekto santykis su Konstitucinio Teismo doktrinine nuostata, jog „Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją su žmogaus teisių ir laisvių turinio apibrėžimu ar jų įgyvendinimo garantijų įtvirtinimu susijusį teisinį reguliavimą galima nustatyti tik įstatymu (2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimas ir kt. nutarimai). Be to, nėra aišku, koks yra ir turėtų būti teikiamo įstatymo pakeitimo santykis su Nepaprastosios padėties įstatymo nuostatomis, kurio pagrindu, manytina, ir turėtų būti sprendžiami su žmonių teisių ribojimu susiję klausimai, remiantis šio įstatymo 2 straipsnio 6 dalies nuostata, jog „Ekstremali situacija - padėtis, kuri atsiranda dėl gamtinio, techninio, ekologinio ar socialinio pobūdžio priežasčių ir sukelia staigų bei didelį pavojų žmonių gyvybei ar sveikatai, turtui, gamtai arba lemia žmonių žūtį, sužalojimą ar didelius turtinius nuostolius.“ Kartu šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad Nepaprastosios padėties įstatymo 5 straipsnyje yra įtvirtintos nuostatos, ribojančios galimo žmogaus teisių suvaržymo laikotarpį: „Nepaprastosios padėties trukmė negali būti ilgesnė kaip 6 mėnesiai. Nepaprastoji padėtis gali būti įvesta ne vieną kartą, tačiau kiekvienu atveju jos trukmė neturi viršyti šio straipsnio 1 dalyje nurodyto termino.“ Tokiu būdu yra užtikrinama įstatyminė kontrolė, jog ribojimai nebus tęsiami ilgiau nei reikia. Tuo tarpu priėmus siūlomos redakcijos įstatymo pakeitimą, žmogaus teisių ribojimai galės būti įtvirtinti neribotam laikui, tokiu būdu nustatant griežtesnį, ir svarstytina, ar atitinkantį proporcingumo principą, reguliavimą, susijusį su žmogaus teisių ribojimu.
Pritarti iš dalies Žr. į Komiteto patobulintą Įstatymo projekto 4 straipsnio formuluotę. 8. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, 2020-03-306
dalyje siūloma nustatyti, kad „Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministras priima šio įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus“. Atkreiptinas dėmesys, kad projekte nenurodomas įstatymo įsigaliojimo terminas, nedaroma jokia išimtis dėl 6 straipsnyje suformuluotos nuostatos ankstesnio įsigaliojimo. Vadinasi, projektas (ir jo 6 straipsnis) įsigaliotų Seimo priimtą įstatymą Respublikos Prezidentui pasirašius ir oficialiai paskelbus. Iki Respublikos Prezidento pasirašyto ir oficialiai paskelbto Seimo priimto įstatymo įsigaliojimo nebūtų teisinio pagrindo sveikatos apsaugos ministrui priimti atitinkamus įgyvendinamuosius teisės aktus. Pažymėtina, kad pagal Konstitucijos 7 straipsnį teisė negali būti nevieša („Galioja tik paskelbti įstatymai“), todėl projekto nuostatų įsigaliojimo terminai turi būti suformuluoti taip, kad neprieštarautų šiam konstituciniam principui. Pritarti Komiteto pasiūlymas: Pakeisti įstatymo projekto 6 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „6 straipsnis. Įstatymo įgyvendinimas ir taikymas
Respublikos sveikatos apsaugos ministras priima šio įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus. 2. Iki šio įstatymo įsigaliojimo būtinai hospitalizuotų ir (ar) būtinai izoliuotų pacientų būtinasis hospitalizavimas ir (ar) būtinasis izoliavimas vykdomas vadovaujantis sprendimais, priimtais pagal iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusias nuostatas.“
kitų suinteresuotų asmenų pasiūlymai: negauta. 4. Valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų pasiūlymai: negauta. 5.
teisę, pasiūlymai: Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pastabos Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
p. 1. Seimo narys Arvydas Anušauskas, 2020-03-312 2¹ Argumentai: Keisti Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo Nr. I-1553 8, 9, 18, 21 ir 36 straipsnius (toliau – Įstatymo Projektas) siūloma atsižvelgiant į COVID-19 ligos (koronaviruso infekcijos) (toliau – COVID-19) plitimą ir su tuo susietos grėsmės. Pažymėtina, kad Europos komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą dar 2014 m. paskelbtoje išvadoje atkreipė dėmesį, kad Lietuvos teisėje nėra įtvirtinto skirtumo tarp priverstinio hospitalizavimo ir priverstinio gydymo. EŽTT su tuo susijusioje byloje prieš Suomiją priminė, kad priverstinis gydymas yra rimtas įsikišimas į žmogaus fizinę neliečiamybę, todėl privalo būti grindžiamas teisės aktais. Šioje byloje nagrinėjant nacionalinius teisės aktus teismas pastebėjo, kad pareiškėjui nebuvo suteikta teisė apskųsti paskirto gydymo, todėl vertino šį faktą kaip teisinių pagrindų nebuvimą ir pripažino 8 EŽTK straipsnio pažeidimą. Taigi, priverstinis gydymas yra vienas iš asmens privatumo apribojimų, todėl toks sprendimas turi būti teisėtas ir teisingas. Ir turi būti numatyta galimybė jį apskųsti nuo pat jo pražios. Taip pat pacientams turi būti suteikta galimybė laisvai išreikšti savo sutikimą gydytis, o priverstinė hospitalizacija neturi to paneigti. Taigi, kiekvienas asmuo, kuris geba priimti sprendimą, nesvarbu jis yra hospitalizuotas priverstinai ar ne, turi teisę išreikšti gydymo atsisakymą, o nukrypimai nuo šio reikalavimo privalo būti paremti įstatymais. Lietuvoje priverstinis gydymas gali būti taikomas iš karto po priverstinės hospitalizacijos, tačiau tokia praktika yra ne visose valstybėse.
Esant situacijai, kai priverstinė hospitalizacija ir priverstinis gydymas yra neatskirti, galima susidurti su atvejais, kai priverstinai hospitalizuotas asmuo, o teismas gali nesuteikti leidimo priverstinai hospitalizuoti ar gydyti asmenį toliau, nes toks sprendimas priimtas remiantis subjektyvia vieno gydytojo nuomone, o ne objektyviais kriterijais. Bet svarstomame projekte kaip tik tokia galimybė ir yra neeliminuota. Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse nurodoma, kad priverstinė hospitalizacija gali vykti jei yra reali grėsmė, kad asmuo savo veiksmais ar neveikimu gali padaryti esminės žalos savo ir aplinkinių sveikatai ar gyvybei bei turtui. Lietuvoje teismas gali skirti priverstinio hospitalizavimo terminą iki 1 mėnesio. Praėjus 1 mėnesiui, teismas terminą gali pratęsti kiekvieną kartą ne ilgiau kaip 6 mėnesiams. Atkreiptinas dėmesys, kad Užkrečiamųjų ligų įstatyme buvo ir yra numatytas 7 dienų laikotarpis, tačiau karantino atveju jis eliminuojamas. Keltinas klausimas, ar karantino laikotarpiu nustoja veikti teisinės valstybės principai, susirgę žmonės praranda savo teises? Todėl manytina, kad tokia nuostata yra ydinga. Valstybės turėtų užtikrinti, kad pacientų būklė būtų vertinama objektyviai, nesiremiant subjektyviu požiūriu (t.y. vieno žmogaus
„komisijos“ sprendimu) į ligonį. Kadangi priverstine hospitalizacija
suvaržoma viena pagrindinių žmogaus teisių – teisė į asmens laisvę, tai turėtų būti kraštutinė priemonė ir taikoma tik esant akivaizdžiam ir realiam pagrindui. Priverstinio hospitalizavimo procese turėtų aktyviai dalyvauti ir asmuo, kurį siekiama hospitalizuoti. Prievartos taikymas visuomet išliks probleminė sritis.
Priimti sprendimai susiję su kito asmens teisėmis, kurie įgyvendinami prieš kito žmogaus valią privalo būti atidžiai stebimi ir kontroliuojami, nes neteisingai priimtas sprendimas gali lemti tolimesnę žmogaus gyvenimą. Todėl manytina, kad nėra pagrindo tvirtinti papildomą, supaprastintą prievartinę hospitalizaciją karantino laikotarpiu. Juk gydymo kokybės tai neturėtų objektyviai pagerinti. Tai, kad yra sprendžiamas su asmens laisve susijęs klausimas turėtų įpareigoti valstybes išaiškinti visas aplinkybes ir tinkamai įvertinti žmogaus būseną, o tą padaryti be asmens pozicijos išklausymo yra sudėtinga. Taip pat žmogui turi būti suteikta teisė apskųsti priimtą sprendimą dėl priverstinės hospitalizacijos. Todėl tikslinga yra keisti Įstatymo Projekto 2 straipsnio 2¹ dalį. Pasiūlymas:
Pakeisti Projekto 2 straipsnio 2¹ dalį ir ją išdėstyti taip:
„2¹. Kai asmenų būtinasis hospitalizavimas
ir (ar) būtinasis izoliavimas taikomas dėl ypač pavojingos užkrečiamosios ligos, dėl kurios visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbtas karantinas, ir Vyriausybė priima motyvuotą sprendimą, kad kitų taikomų užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės priemonių neužtenka siekiant užkirsti kelią kilti šios užkrečiamosios ligos protrūkiui ir (arba) epidemijai, arba jau yra kilęs šios užkrečiamosios ligos protrūkis ir (arba) epidemija (toliau – protrūkis ir (arba) epidemija arba jų grėsmė), motyvuotą sprendimą dėl būtinojo hospitalizavimo ir
(ar) būtinojo izoliavimo ir jo trukmės priima gydantis gydytojas. Sprendimą taikyti būtinąjį hospitalizavimą ir (ar) būtinąjį izoliavimą priėmęs gydantis gydytojas apie šį sprendimą privalo informuoti asmenį, dėl kurio priimtas sprendimas, o jei šis asmuo yra neveiksnus tam tikroje srityje arba nepilnametis, – vieną iš jo atstovų pagal įstatymą.
Asmenys, kuriems paskirtas būtinais hospitalizavimas ir (ar) būtinasis izoliavimas ar jų atstovai turi teisę bet kuriuo metu skųsti teismui sprendimą dėl būtinojo hospitalizavimo ir (ar) būtinojo izoliavimo. Asmuo, kuriam taikomas būtinasis hospitalizavimas ir (ar) būtinasis izoliavimas, turi būti pasirašytinai supažindintas su dėl jo priimtu sprendimu dėl būtinojo hospitalizavimo ir (ar) būtinojo izoliavimo. Jei asmuo atsisako arba nesugeba pasirašyti, jo informavimą dėl būtinojo hospitalizavimo, būtinojo izoliavimo turi patvirtinti gydantis gydytojas. Apie būtinojo hospitalizavimo ir (ar) būtinojo izoliavimo paskyrimą turi būti įrašoma į paciento medicinos dokumentus. Šioje dalyje nurodytu atveju asmenų būtinasis hospitalizavimas ir (ar) būtinasis izoliavimas taikomas iki ankstesnės iš šių datų – tol, kol asmuo tampa nebepavojingas kitiems asmenims, bet be teismo sprendimo ne ilgiau kaip 1 mėnesį 7 kalendorines dienas, įskaitant būtinojo hospitalizavimo ir (ar) būtinojo izoliavimo dieną, arba tol, kol asmuo arba jo atstovas pagal įstatymą duoda sutikimą dėl hospitalizavimo ir (ar) izoliavimo. Nepritarti Lietuvos Respublikos Konstitucijoje yra numatyta asmenų teisė skųsti teismui sprendimus, todėl netikslinga kartoti šios nuostatos šiame įstatyme. Žr. į Komiteto pasiūlymus dėl Įstatymo projekto 2 straipsniu keičiamo įstatymo 9 straipsnio 2¹ dalies formuluotės. 2. Seimo narys
5 Argumentai: Žr. argumentus prie pasiūlymo Nr. 1. Pasiūlymas: Pakeisti Projekto 2 straipsnio 5 dalį ir ją išdėstyti taip: „5.
Sprendimus dėl privalomosios pradinės karo tarnybos karių ir asmenų, esančių laisvės atėmimo ar vietose ar teritorinių policijos įstaigų areštinėse, būtinojo hospitalizavimo ir (ar) būtinojo izoliavimo priima ir jų vykdymą organizuoja atitinkamai Krašto apsaugos ministerijos, Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos ar Vidaus reikalų ministerijos sveikatos priežiūros tarnybų vadovai ar jų įgalioti asmenys. Šioje Šio straipsnio 2¹ dalyje nurodyta tvarka bei šioje dalyje nurodytų asmenų būtinasis hospitalizavimas ir (ar) būtinasis izoliavimas be teismo sprendimo gali būti taikomi tol, kol asmuo tampa nebepavojingas kitiems asmenims, bet ne ilgiau kaip 7 kalendorines dienas. Asmenys, kuriems paskirtas būtinais hospitalizavimas ir (ar) būtinasis izoliavimas ar jų atstovai turi teisę bet kuriuo metu skųsti teismui sprendimą dėl būtinojo hospitalizavimo ir (ar) būtinojo izoliavimo., o kai asmenų būtinasis hospitalizavimas ir (ar) būtinasis izoliavimas taikomas dėl ypač pavojingos užkrečiamosios ligos, dėl kurios visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbtas karantinas, ir yra protrūkis ir (arba) epidemija arba jų grėsmė, iki ankstesnės iš šių datų – tol, kol asmuo tampa nebepavojingas kitiems asmenims, bet be teismo sprendimo ne ilgiau kaip 1 mėnesį, įskaitant būtinojo hospitalizavimo ir (ar) būtinojo izoliavimo dieną, arba tol, kol asmuo arba jo atstovas pagal įstatymą duoda sutikimą dėl hospitalizavimo ir (ar) izoliavimo.
Pratęsti terminą per šio straipsnio 3 dalyje nurodytą laikotarpį gali tik teismas atitinkamai Krašto apsaugos ministerijos, Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos ar Vidaus reikalų ministerijos sveikatos priežiūros tarnybų vadovų ar jų įgaliotų asmenų prašymu šio straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka, o kariams – tik karinio vieneto vadovas pagal motyvuotą sveikatos priežiūros tarnybų vadovų teikimą.“ Nepritarti Žr. į Komiteto pasiūlymus dėl Įstatymo projekto 2 straipsniu keičiamo įstatymo 9 straipsnio 5 dalies formuluotės. 3. Seimo narys
7 Argumentai: Keisti Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo Nr. I-1553 8, 9, 18, 21 ir 36 straipsnius (toliau – Įstatymo Projektas) siūloma atsižvelgiant į COVID-19 ligos (koronaviruso infekcijos) (toliau – COVID-19) plitimą ir su tuo susietos grėsmės.
Pažymėtina, kad šiuo metu nenumatytas priemonių taikymas asmenims, kuriems užkrečiamųjų ligų simptomai nepasireiškė iki jiems atliekamos medicininės apžiūros, tačiau toks asmuo galimai turėjo sąlytį su užkrečiamąja liga sergančiu asmeniu, užkrečiamųjų ligų sukėlėjo nešiotoju ar užkrečiamųjų ligų sukėlėjus perduodančiais veiksniais, šiuo metu nenumatytas specialiųjų priemonių ar izoliacijos taikymas asmenims, atvykusiems iš užsienio šalių, kuriose nustatyti užkrečiamųjų ligų židiniai. Todėl tikslinga keisti Įstatymo Projekto 2 straipsnio 7 dalį, kad būtų sudarytos galimybės imtis efektyvesnių priemonių užkrečiamųjų ligų keliamo pavojaus operatyviam sumažinimui Pasiūlymas:
Pakeisti Projekto 2 straipsnį ir 7 dalį ir ją išdėstyti taip:
„7. Ligonių, asmenų, įtariamų, kad serga, turėjusių sąlytį,
ir sukėlėjų nešiotojų taip pat asmenų, atvykusių iš užsienio šalių, kuriose nustatyti tų ligų židiniai ir kurios atsakingos institucijos sprendimu, įtrauktos į užkrečiamos ligos paveiktų šalių sąrašą, bei po medicininio patikrinimo ir epidemiologinio tyrimo pripažintais turėjus sąlytį su užkrečiamąja liga sergančiu asmeniu, būtinojo hospitalizavimo ir (ar) būtinojo izoliavimo organizavimo tvarką nustato sveikatos apsaugos ministras, suderinęs su krašto apsaugos ministru, teisingumo ministru ar vidaus reikalų ministru.“ Pritarti iš dalies Siūloma patikslinti sąvoką „asmuo, turėjęs sąlytį“. Komiteto pasiūlymas:
Papildyti įstatymo projektą nauju 1 straipsniu ir jį išdėstyti taip: „1 straipsnis. 2 straipsnio pakeitimas Pakeisti 2 straipsnio 6 dalį ir ją išdėstyti taip: „6.
Asmuo, turėjęs sąlytį – asmuo, turėjęs sąlytį su užkrečiamąja liga sergančiu asmeniu, užkrečiamųjų ligų sukėlėjo nešiotoju ar užkrečiamųjų ligų sukėlėjus perduodančiais veiksniais, arba atvykęs iš užsienio šalies, įtrauktos į sveikatos apsaugos ministro tvirtinamą užkrečiamos ligos paveiktų šalių sąrašą.“ Buvusius Įstatymo projekto 1-6 straipsnius laikyti atitinkamai 2-7 straipsniais. 4. Seimo narys
21 Argumentai: Keisti Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo Nr. I-1553 8, 9, 18, 21 ir 36 straipsnius (toliau – Įstatymo Projektas) siūloma atsižvelgiant į COVID-19 ligos (koronaviruso infekcijos) (toliau – COVID-19) plitimą ir su tuo susietos grėsmės. Pažymėtina, kad Įstatymo Projekto 4 straipsnio 2 dalies 1 punkte stokojama teisinio aiškumo. Nurodoma, jog Vyriausybė gali riboti ar laikinai uždrausti: žmonių „susibūrimus institucijose“. Sąvoka „Susibūrimas“ dėl teisinio aiškumo, turi būti apibrėžtas žmonių skaičiumi ir neturi riboti darbo (valstybės institucijų) funkcijų atlikimo. Todėl tikslinga yra keisti Įstatymo Projekto 4 straipsnio 2 dalies 1 punktą. Pasiūlymas:
Pakeisti Projekto 4 straipsnio 2 dalies 1 punktą ir jį išdėstyti taip: „1) riboti arba laikinai uždrausti renginius ir kitokius daugiau kaip penkių žmonių susibūrimus institucijose, įmonėse, įstaigose, organizacijose ir viešose vietose, jeigu jie nesusiję su darbinių funkcijų, tarnybinių ar valstybinių pareigų vykdymu;“. Pritarti iš dalies Žr. į Komiteto pasiūlymus dėl Įstatymo projekto 4 straipsnio formuluotės. 5. Seimo narys
22 Argumentai: Žr. argumentus prie pasiūlymo Nr. 1. Atkreiptinas dėmesys, kad siūloma uždrausti
„gyventojų keliones“. Tokia sąvoka nėra aiški, nes kelionė į prekybos centrą
negali būti ribojama, vykstant maisto nusipirkti.
Taip pat ir „transporto priemonių judėjimą“ siūloma drausti, o toks draudimas yra perteklinis, nes likviduojant ekstremalias situacijas negalima varžyti gyvybiškai žmonėms būtino, verslui reikalingo transporto judėjimo. Pažymėtina, kad atvykimą į Lietuvos Respublikos teritoriją siūloma riboti arba laikinai uždrausti. Toks nuostatos turinys kvestionuotinas atsižvelgiant į Konstitucijos 32 straipsnio nuostatą: „Negalima drausti piliečiui grįžti į Lietuvą.“ Atsižvelgiant į tai yra tikslinga keisti Įstatymo Projekto 4 straipsnio 2 dalies 2 punktą. Pasiūlymas:
Pakeisti Projekto 4 straipsnio 2 dalies 2 punktą ir jį išdėstyti taip: „2) riboti arba laikinai uždrausti gyventojų keliones ir transporto priemonių judėjimą Lietuvos Respublikos teritorijoje, išvykimą už jų gyvenamos vietos savivaldybės ribų trečiųjų šalių piliečių atvykimą į Lietuvos Respublikos teritoriją ir išvykimą už jos ribų;“. Pritarti iš dalies Žr. į Komiteto pasiūlymus dėl Įstatymo projekto 4 straipsnio formuluotės. 6. Seimo nariai Simonas Gentvilas, Viktorija Čmilytė- Nielsen, Eugenijus Gentvilas, Ričardas Juška, Virgilijus Alekna, Juozas Baublys, Kęstutis Glaveckas, Jonas Liesys, Gintaras Steponavičius, Gintaras Vaičekauskas, Jonas Varkalys, 2020-03-312 2¹ Argumentai:
Keisti LR žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo Nr. I-1553 8, 9, 18, 21 ir 36 straipsnius (toliau – Įstatymo Projektas) siūloma atsižvelgiant į COVID-19 ligos (koronaviruso infekcijos) (toliau – COVID-19) plitimą ir su tuo susietos grėsmės. LR civiliniame kodekse nurodoma, kad priverstinė hospitalizacija gali vykti jei yra reali grėsmė, kad asmuo savo veiksmais ar neveikimu gali padaryti esminės žalos savo ir aplinkinių sveikatai ar gyvybei bei turtui.
Žvelgiant į LR civiliniame kodekse įtvirtintą analogija dėl priverstinio hospitalizavimo matome, kad medicinos įstaiga nusprendusi taikyti priverstinį hospitalizavimą per 48 val. turi kreiptis į teismą. Atsižvelgiant, kad įstatymo Projekto 2 straipsnio 2¹ dalyje į asmens laisvių ribojamą bei bendrą mąstą, t.y. karantino režimas taikomas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje, suprantama, kad 48 val terminas yra nerealus, tačiau valstybė turėtų užtikrinti, kad pacientų būklė būtų vertinama objektyviais įrodymais, o ne remiantis subjektyviu vienos asmens požiūriu į ligonį, todėl tikslinga yra keisti Įstatymo Projekto 2 straipsnio 2¹ dalį. Pasiūlymas:
Pakeisti Projekto 2 straipsnio 2¹ dalį ir ją išdėstyti taip:
„2¹. Kai asmenų būtinasis hospitalizavimas ir
(ar) būtinasis izoliavimas taikomas dėl ypač pavojingos užkrečiamosios ligos, dėl kurios visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbtas karantinas, ir Vyriausybė priima motyvuotą sprendimą, kad kitų taikomų užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės priemonių neužtenka siekiant užkirsti kelią kilti šios užkrečiamosios ligos protrūkiui ir (arba) epidemijai, arba jau yra kilęs šios užkrečiamosios ligos protrūkis ir (arba) epidemija (toliau – protrūkis ir (arba) epidemija arba jų grėsmė), motyvuotą sprendimą dėl būtinojo hospitalizavimo ir (ar) būtinojo izoliavimo ir jo trukmės priima gydantis gydytojas komisija, sudaryta iš ne mažiau kaip trijų gydytojų, iš kurių vienas turi būti šeimos gydytojas, o antras – infekcinių ligų gydytojas.
Sprendimą taikyti būtinąjį hospitalizavimą ir (ar) būtinąjį izoliavimą priėmęsusi gydantis gydytojas komisija apie šį sprendimą privalo informuoti asmenį, dėl kurio priimtas sprendimas, o jei šis asmuo yra neveiksnus tam tikroje srityje arba nepilnametis, – vieną iš jo atstovų pagal įstatymą. Asmuo, kuriam taikomas būtinasis hospitalizavimas ir (ar) būtinasis izoliavimas, turi būti pasirašytinai supažindintas su dėl jo priimtu sprendimu dėl būtinojo hospitalizavimo ir (ar) būtinojo izoliavimo. Jei asmuo atsisako arba nesugeba pasirašyti, jo informavimą dėl būtinojo hospitalizavimo, būtinojo izoliavimo turi patvirtinti gydantis gydytojas komisija sudaryta iš ne mažiau nei trijų asmenų. Apie būtinojo hospitalizavimo ir (ar) būtinojo izoliavimo paskyrimą turi būti įrašoma į paciento medicinos dokumentus.
Šioje dalyje nurodytu atveju asmenų būtinasis hospitalizavimas ir (ar) būtinasis izoliavimas taikomas iki ankstesnės iš šių datų – tol, kol asmuo tampa nebepavojingas kitiems asmenims, tol kol asmeniui atliekami tyrimai ir gaunami neigiami rezultatai, bet be teismo sprendimo ne ilgiau kaip 1 mėnesį 2 savaitės, įskaitant būtinojo hospitalizavimo ir (ar) būtinojo izoliavimo dieną, arba tol, kol asmuo arba jo atstovas pagal įstatymą duoda sutikimą dėl hospitalizavimo ir
(ar) izoliavimo. Nepritarti Esant dideliam ir staigiam užkrečiamųjų ligų plitimui, bus labai sunku susirinkti specialistų komisijai. 7. Seimo narys Jurgis Razma, 2020-03-313 Pasiūlymas: Pakeisti 3 straipsniu keičiamą 18 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „3 straipsnis. 18 straipsnio pakeitimas Pakeisti 18 straipsnio 5 dalį ir ją išdėstyti taip: „5. Asmenims, įtariamiems, kad serga, ar susirgusiems pavojingomis ar ypač pavojingomis užkrečiamosiomis ligomis arba tapusiems šių ligų sukėlėjų nešiotojais, iki šeimos gydytojo leidimo draudžiama tęsti šio straipsnio 1 dalyje nurodytame sąraše nustatytus darbus. Pavojingų ir ypač pavojingų ligų, dėl kurių asmenims draudžiama tęsti šio straipsnio 1 dalyje nurodytame sąraše nustatytus darbus iki šeimos gydytojo leidimo, sąrašą tvirtina sveikatos apsaugos ministras. Šiuos asmenis darbdaviai savo iniciatyva, taip pat vykdydami apskričių vyriausiųjų epidemiologų sprendimus, privalo laikinai nušalinti nuo darbo arba perkelti į kitą darbą, kurį jiems leidžiama dirbti pagal sveikatos būklę.
Paskelbus pandemiją informacija apie asmenų, įtariamų, kad serga, ar susirgusių pavojingomis ar ypač pavojingomis užkrečiamosiomis ligomis arba tapusiems šių ligų sukėlėjų nešiotojais gyvenamąją vietą gali būti teikiama asmenims ir tarnyboms, atsakingoms už pavojingų ar ypač pavojingų ligų plitimo prevenciją.“ Nepritarti Siūloma pavesti sveikatos apsaugos ministrui išanalizuoti problemą ir parengti atitinkamus teisės aktus. 6. Seimo paskirtų papildomų komitetų /komisijų pasiūlymai: negauta. 7. Komiteto sprendimas ir pasiūlymai:
straipsnį. Jeigu siūlomas sprendimas numatytas Seimo statuto 150 straipsnio
Komiteto patobulintam įstatymo projektui Nr. XIIIP-4678(2) ir Komiteto išvadai. 7.2. Pasiūlymai: Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pastabos Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
p. 1. Seimo Sveikatos reikalų komitetas, 2020-03-311 N Argumentai: atsižvelgiant į Seimo kanceliarijos Teisės departamento pastabas ir Seimo narių pasiūlymus, tikslinga aiškiau suformuluoti sąvokos „asmuo, turėjęs sąlytį“ apibrėžimą. Pasiūlymas: Papildyti įstatymo projektą nauju 1 straipsniu ir jį išdėstyti taip: „1 straipsnis. 2 straipsnio pakeitimas Pakeisti 2 straipsnio 6 dalį ir ją išdėstyti taip: „6.
Asmuo, turėjęs sąlytį – asmuo, turėjęs sąlytį su užkrečiamąja liga sergančiu asmeniu, užkrečiamųjų ligų sukėlėjo nešiotoju ar užkrečiamųjų ligų sukėlėjus perduodančiais veiksniais, arba atvykęs iš užsienio šalies, įtrauktos į sveikatos apsaugos ministro tvirtinamą užkrečiamos ligos paveiktų šalių sąrašą.“
projekto 1-6 straipsnius laikyti atitinkamai 2-7 straipsniais. Pritarti
reikalų komitetas, 2020-03-312 2¹ Argumentai: Atsižvelgiant į Seimo kanceliarijos Teisės departamento pastabas, tikslinga aiškiau suformuluoti 2 straipsnio 2¹ dalį. Komiteto pasiūlymas: pakeisti Įstatymo projekto 2 straipsniu keičiamo įstatymo 9 straipsnio 2¹ dalį ir ją išdėstyti taip: „2¹. Kai asmenų būtinasis hospitalizavimas ir (ar) būtinasis izoliavimas taikomas dėl ypač pavojingos užkrečiamosios ligos, dėl kurios visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbtas karantinas, ir Vyriausybė priima motyvuotą sprendimą, kad kitų taikomų užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės priemonių neužtenka siekiant užkirsti kelią kilti šios užkrečiamosios ligos protrūkiui ir (arba) epidemijai, arba jau yra kilęs šios užkrečiamosios ligos protrūkis ir (arba) epidemija (toliau – protrūkis ir
(arba) epidemija arba jų grėsmė), motyvuotą sprendimą dėl būtinojo hospitalizavimo ir (ar) būtinojo izoliavimo ir jo trukmės priima gydantis gydytojas. Sprendimą taikyti būtinąjį hospitalizavimą ir (ar) būtinąjį izoliavimą priėmęs gydantis gydytojas apie šį sprendimą privalo informuoti asmenį, dėl kurio priimtas sprendimas, o jei šis asmuo yra neveiksnus tam tikroje srityje arba nepilnametis, – vieną iš jo atstovų pagal įstatymą. Asmuo, kuriam taikomas būtinasis hospitalizavimas ir
(ar) būtinasis izoliavimas, turi būti pasirašytinai supažindintas su dėl jo priimtu sprendimu dėl būtinojo hospitalizavimo ir (ar) būtinojo izoliavimo.
Jei asmuo atsisako arba nesugeba pasirašyti, jo informavimą dėl būtinojo hospitalizavimo, būtinojo izoliavimo turi patvirtinti gydantis gydytojas ir bent vienas liudytojas. Apie sprendimą taikyti būtinojoąjį hospitalizavimoą ir (ar) būtinojoąjį izoliavimoą paskyrimą turi būti įrašoma į paciento medicinos dokumentus. Šioje dalyje nurodytu atveju asmenų būtinasis hospitalizavimas ir (ar) būtinasis izoliavimas taikomas iki ankstesnės iš šių datų – tol, kol asmuo tampa nebepavojingas kitiems asmenims, bet be teismo sprendimo ne ilgiau kaip 1 mėnesį, įskaitant būtinojo hospitalizavimo ir (ar) būtinojo izoliavimo dieną, arba tol, kol asmuo arba jo atstovas pagal įstatymą duoda sutikimą dėl hospitalizavimo ir (ar) izoliavimo. Jei asmuo arba jo atstovas pagal įstatymą duoda sutikimą dėl izoliavimo ar hospitalizavimo, tolesnis jo izoliavimas ar hospitalizavimas vykdomas šio Įstatymo 8 straipsnio 3 ir 9 dalyse nustatyta tvarka. “
komitetas, 2020-03-3123 Argumentai: Pagal Lietuvos Respublikoje galiojančius teisės aktus įstaigoje sprendimus priima jos vadovas. Todėl siekiant teisinio aiškumo, tikslinga projekte nustatyti, kad į teismą motyvuotu prašymu kreipiasi ne asmens sveikatos priežiūros įstaiga, bet jos vadovas arba jo įgaliotas asmuo. Pasiūlymas: pakeisti Įstatymo projekto 2 straipsniu keičiamo įstatymo 9 straipsnio 3 dalį ir ją išdėstyti taip: “3.
Jei šio straipsnio 2 dalyje nurodyta komisija, o šio straipsnio 2¹ dalyje nurodytu atveju – gydantis gydytojas, priima sprendimą, kad pacientas dėl sveikatos būklės tebėra pavojingas kitiems asmenims, maksimalius būtinojo hospitalizavimo ir (ar) būtinojo izoliavimo terminus, nurodytus šio straipsnio 2 ir 2¹ dalyse, gali pratęsti tik teismas savivaldybės gydytojo, o šio straipsnio 2¹ dalyje nurodytu atveju – asmens sveikatos priežiūros įstaigos vadovo arba jo įgalioto asmens motyvuotu prašymu. Tokie prašymai išnagrinėjami Civilinio proceso kodekso 579-582 straipsniuose nustatyta tvarka per 3 dienas nuo prašymo gavimo dienos. Būtinojo hospitalizavimo ir (ar) būtinojo izoliavimo terminą pratęsti galima ne ilgiau kaip 6 mėnesiams. Jei pacientas dėl sveikatos būklės išlieka pavojingas kitiems asmenims, būtinąjį hospitalizavimą ir (ar) būtinąjį izoliavimą šioje dalyje nustatyta tvarka galima pratęsti pakartotinai iki 6 mėnesių, tačiau bendras asmens būtinojo hospitalizavimo ir (ar) būtinojo izoliavimo terminas negali būti ilgesnis kaip 24 mėnesiai. Teismo sprendimas būtinai hospitalizuoti ir (ar) būtinai izoliuoti pacientą vykdomas skubiai.“
reikalų komitetas, 2020-03-3124 Argumentai: Siekiant teisinio aiškumo, tikslinga projekte nustatyti, kas priima sprendimą dėl policijos dalyvavimo organizuojant asmenų būtinąjį hospitalizavimą ar būtinąjį izoliavimą. Pasiūlymas: pakeisti Įstatymo projekto 2 straipsniu keičiamo įstatymo 9 straipsnio 4 dalį ir ją išdėstyti taip:
„4. Asmenų būtinąjį hospitalizavimą ir būtinąjį izoliavimą organizuoja
savivaldybės gydytojas, o šio straipsnio 2¹ dalyje nurodytu atveju – asmens sveikatos priežiūros įstaiga, prireikus dalyvaujant policijai.
Dėl policijos dalyvavimo, organizuojant asmenų būtinąjį hospitalizavimą ar būtinąjį izoliavimą į teritorinę policijos įstaigą kreipiasi savivaldybės gydytojas, o šio straipsnio 2(1) dalyje nurodytu atveju - asmens sveikatos priežiūros įstaigos vadovas arba jo įgaliotas asmuo.“
reikalų komitetas, 2020-03-3125 Argumentai: Atsižvelgiant į Seimo kanceliarijos Teisės departamento pastabas, tikslinga aiškiau suformuluoti 2 straipsnio 5 dalį. Pasiūlymas: pakeisti Įstatymo projekto 2 straipsniu keičiamo įstatymo 9 straipsnio 5 dalį ir ją išdėstyti taip:
„5. Sprendimus dėl privalomosios pradinės
karo tarnybos karių ir asmenų, esančių laisvės atėmimo ar vietose ar teritorinių policijos įstaigų areštinėse, būtinojo hospitalizavimo ir (ar) būtinojo izoliavimo priima ir jų vykdymą organizuoja atitinkamai Krašto apsaugos ministerijos, Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos ar Vidaus reikalų ministerijos sveikatos priežiūros tarnybų vadovai ar jų įgalioti asmenys. Šioje dalyje nurodytų asmenų būtinasis hospitalizavimas ir
(ar) būtinasis izoliavimas be teismo sprendimo gali būti taikomi tol, kol asmuo tampa nebepavojingas kitiems asmenims, bet ne ilgiau kaip 7 kalendorines dienas, o kai asmenų būtinasis hospitalizavimas ir (ar) būtinasis izoliavimas taikomas dėl ypač pavojingos užkrečiamosios ligos, dėl kurios visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbtas karantinas, ir yra protrūkis ir (arba) epidemija arba jų grėsmė, iki ankstesnės iš šių datų – tol, kol asmuo tampa nebepavojingas kitiems asmenims, bet be teismo sprendimo ne ilgiau kaip
ir (ar) būtinojo izoliavimo dieną, arba tol, kol asmuo arba jo atstovas pagal įstatymą duoda sutikimą dėl hospitalizavimo ir (ar) izoliavimo.
Pratęsti terminą per šio straipsnio 3 dienas nuo prašymo gavimo dienos dalyje nurodytą laikotarpį gali tik teismas atitinkamai Krašto apsaugos ministerijos, Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos ar Vidaus reikalų ministerijos sveikatos priežiūros tarnybų vadovų ar jų įgaliotų asmenų prašymu šio straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka, o kariams – tik karinio vieneto vadovas pagal motyvuotą sveikatos priežiūros tarnybų vadovų teikimą.”
reikalų komitetas, 2020-03-3126 Argumentai: Atsižvelgiant į Seimo kanceliarijos Teisės departamento pastabas, tikslinga aiškiau suformuluoti 2 straipsnio 6 dalį. Pasiūlymas: pakeisti Įstatymo projekto 2 straipsniu keičiamo įstatymo 9 straipsnio 6 dalį ir ją išdėstyti taip:
„6. Būtinai hospitalizuotas ar būtinai izoliuotas asmuo, o
kai jis yra nepilnametis arba neveiksnus tam tikroje srityje, – vienas iš jo atstovų pagal įstatymą turi būti pasirašytinai supažindintas su savo teisėmis asmens sveikatos priežiūros įstaigoje (izoliavimui skirtose patalpose) ir jų ribojimais.
Jei asmuo atsisako arba nesugeba pasirašyti, jo informavimą turi patvirtinti du liudytojai, o šio straipsnio 2¹ dalyje nurodytu atveju – gydantis gydytojas ir bent vienas liudytojas.”
reikalų komitetas, 2020-03-314 Argumentai: Atsižvelgiant į Seimo kanceliarijos Teisės departamento pastabas, tikslinga aiškiau suformuluoti 4 straipsnį. Pasiūlymas: pakeisti Įstatymo projekto 4 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „4 straipsnis. 21 straipsnio pakeitimas
1Pakeisti 21 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip:
„1. Karantino tikslas – nustatyti specialią
specialias asmenų darbo, gyvenimo, poilsio, kelionių judėjimo sąlygas, apribojimus ir tvarką, bei ūkinės ir kitokios veiklos sąlygas, apribojimus, produktų gamybos, jų realizavimo, geriamojo vandens tiekimo bei paslaugų teikimo ir tvarką ir tuo riboti užkrečiamųjų ligų plitimą. 2. Papildyti 1¹dalimi: „1¹. Karantino metu šioje dalyje ir kituose įstatymuose nustatytais atvejais ir tvarka gali būti laikinai apribotos asmens judėjimo laisvė ir nustatyti ūkinės veiklos apribojimai: 1.
Vyriausybė gali nustatyti šias teritorijų karantino režimo priemones, susijusias su ūkinės veiklos apribojimais: nustatyti produktų gamybos, jų realizavimo, geriamojo vandens tiekimo bei paslaugų teikimo sąlygas ir tvarką;
teritorijoje ar keliose savivaldybėse dėl pavojingų ir ypač pavojingų užkrečiamųjų ligų paskelbto karantino metu Vyriausybė gali nustatyti šias teritorijų karantino režimo priemones, susijusias su asmens judėjimo laisvės ribojimu:
1) riboti arba laikinai uždrausti renginius ir kitokius daugiau kaip 2 žmonių susibūrimus institucijose, įmonėse, įstaigose, organizacijose, išskyrus atvejus, kai valstybės ir savivaldybių institucijose, įstaigose, valstybės ir savivaldybių valdomose įmonėse būtina atitinkamas funkcijas (darbus) atlikti darbo vietoje, ir viešose vietose;
2) riboti arba laikinai uždrausti gyventojų išvykimą už jų gyvenamos vietos savivaldybės ribų ir judėjimo joje bei ne Lietuvos Respublikos piliečių atvykimą į Lietuvos Respublikos teritoriją;
3) taikyti laikiną gyventojų perkėlimą (evakuaciją) iš karantino teritorijos, išskyrus, kai karantinas paskelbtas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje.“
3Pakeisti 21 straipsnio 3 dalį ir ją išdėstyti taip:
„3. Teritorijų karantino trukmė gali būti ne ilgesnė kaip 3 mėnesiai. Jei pasibaigus šiam laikotarpiui išlieka poreikis riboti užkrečiamųjų ligų plitimą, teritorijų karantinas gali būti kiekvieną kartą pratęsiamas dar ne daugiau kaip 1 mėnesiui.
Teritorijų karantiną skelbia ir atšaukia, jo dydį, ribas, trukmę ir režimą tvirtina:
1) visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje ar keliose savivaldybėse – Vyriausybė sveikatos apsaugos ministro teikimu;
2) vienos savivaldybės teritorijoje
reikalų komitetas, 2020-03-316 Argumentai: Atsižvelgiant į Seimo kanceliarijos Teisės departamento pastabas, tikslinga aiškiau suformuluoti 6 straipsnį. Pasiūlymas: Pakeisti įstatymo projekto 6 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „6 straipsnis. Įstatymo įgyvendinimas ir taikymas
Respublikos sveikatos apsaugos ministras priima šio įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus. 2. Iki šio įstatymo įsigaliojimo būtinai hospitalizuotų ir (ar) būtinai izoliuotų pacientų būtinasis hospitalizavimas ir (ar) būtinasis izoliavimas vykdomas vadovaujantis sprendimais, priimtais pagal iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusias nuostatas.“
8Balsavimo rezultatai: už – 10, prieš – 0, susilaikė – 1. 9. Komiteto paskirti pranešėjai: A. Kubilienė, R. Martinėlis. 10. Komiteto narių atskiroji nuomonė: negauta. PRIDEDAMA. Komiteto siūlomas įstatymo projektas, jo lyginamasis
variantas. Komiteto pirmininkė Asta Kubilienė Sveikatos reikalų komiteto biuro patarėjas Egidijus Jankauskas