Projekto lyginamasis variantas Lietuvos Respublikos
2020 m. d. Nr. Vilnius
straipsniu Papildyti Įstatymą 18¹ straipsniu: „18¹ straipsnis. Įsipareigojimų pagal vartojimo kredito sutartį vykdymo atidėjimas
davėjas arba paskolos davėjas (tarpusavio skolinimo atveju) privalo vartojimo kredito gavėjo prašymu, pateiktu raštu popieriuje ar kitoje patvariojoje laikmenoje, vartojimo kredito sutarties galiojimo laikotarpiu vartojimo kredito gavėjui atidėti įmokų, išskyrus palūkanas, mokėjimą vartojimo kredito gavėjo prašyme nurodytam, bet ne ilgesniam negu 3 mėnesių, laikotarpiui, kai vartojimo kredito gavėjas nebetenkina pagal šio įstatymo 8 straipsnio 5 dalį priimtame priežiūros institucijos teisės akte nustatytų kreditingumo vertinimo ir atsakingojo skolinimo reikalavimų, susijusių su vartojimo kredito gavėjo įsipareigojimų pagal vartojimo kredito ir kitas sutartis su finansų įstaigomis vidutinės įmokos dydžio ir pajamų santykiu, ir yra bent viena iš šių aplinkybių:
1) nutrūksta vartojimo kredito gavėjo santuoka;
2) miršta vartojimo kredito gavėjo sutuoktinis;
3) vartojimo kredito gavėjas ar jo sutuoktinis tampa bedarbiu arba dėl nuo jų nepriklausančių aplinkybių laikinai netenka dalies ar visų pajamų;
4) vartojimo kredito gavėjas pripažįstamas nedarbingu arba iš dalies darbingu Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatyme nustatyta tvarka;
5) vartojimo kredito gavėjas atlieka nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą. 2. Atidėjus įmokų mokėjimą, bendru vartojimo kredito sutarties šalių sutarimu perskaičiuojamos atidėtos įmokos ir sudaromas atnaujintas įmokų mokėjimo grafikas. 3. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytu laikotarpiu apskaičiuotos palūkanos mokamos vartojimo kredito sutarties šalių susitarimu. 4.
būti nustatytas ilgesnis, negu šio straipsnio 1 dalyje nurodytas, įmokų mokėjimo atidėjimo laikotarpis.“ Teikia Seimo narys Andrius Palionis
Projekto
lyginamasis variantas Lietuvos Respublikos
2020 m. d. Nr. Vilnius
straipsniu Papildyti Įstatymą 18¹ straipsniu: „18¹ straipsnis. Įsipareigojimų pagal vartojimo kredito sutartį vykdymo atidėjimas
(tarpusavio skolinimo atveju) privalo vartojimo kredito gavėjo prašymu, pateiktu raštu popieriuje ar kitoje patvariojoje laikmenoje, vartojimo kredito sutarties galiojimo laikotarpiu vartojimo kredito gavėjui atidėti įmokų, išskyrus palūkanas, mokėjimą vartojimo kredito gavėjo prašyme nurodytam, bet ne ilgesniam kaip 3 mėnesių, laikotarpiui, kai vartojimo kredito gavėjas nebetenkina pagal šio įstatymo 8 straipsnio 5 dalį priimtame priežiūros institucijos teisės akte nustatytų kreditingumo vertinimo ir atsakingojo skolinimo reikalavimų, susijusių su vartojimo kredito gavėjo įsipareigojimų pagal vartojimo kredito ir kitas sutartis su finansų įstaigomis vidutinės įmokos dydžio ir pajamų santykiu, ir yra bent viena iš šių aplinkybių:
1) nutrūksta vartojimo kredito gavėjo santuoka;
2) miršta vartojimo kredito gavėjo sutuoktinis;
3) vartojimo kredito gavėjas ar jo sutuoktinis tampa bedarbiu arba netenka ne mažiau kaip trečdalio pajamų;
4) vartojimo kredito gavėjas pripažįstamas nedarbingu arba iš dalies darbingu Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatyme nustatyta tvarka;
5) vartojimo kredito gavėjas atlieka nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą. 2. Atidėjus įmokų mokėjimą, bendru vartojimo kredito sutarties šalių sutarimu perskaičiuojamos atidėtos įmokos ir sudaromas atnaujintas įmokų mokėjimo grafikas. 3. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytu laikotarpiu apskaičiuotos palūkanos mokamos vartojimo kredito sutarties šalių susitarimu. 4.
būti nustatytas ilgesnis, negu šio straipsnio 1 dalyje nurodytas, įmokų mokėjimo atidėjimo laikotarpis.“
Šis įstatymas taikomas ir iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos sudarytoms vartojimo kredito sutartims. Skelbiu šį Lietuvos Respublikos Seimo priimtą įstatymą. Respublikos Prezidentas
aiškinamasis raštas
SUSIJUSIO KREDITO ĮSTATYMO IR su juo susijusio LIETUVOS RESPUBLIKOS VARTOJIMO
įstatymŲ projektŲ
projekto rengimą paskatinusios priežastys, parengto projekto tikslai ir uždaviniai: Lietuvos Respublikos su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymo Nr. XII-2769 22 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto (toliau – SNTSKĮ projektas) ir su juo susijusio Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo Nr. XI-1253 papildymo 18¹ straipsniu įstatymo projekto (toliau – VKĮ projektas) tikslas – pagerinti su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito (toliau – NT kredito) ir vartojimo kredito gavėjų (vartotojų) teisių apsaugą, šiems susidūrus su finansiniais sunkumais. Įstatymų projektais siekiama įpareigoti NT kredito ir vartojimo kredito davėjus kredito gavėjo prašymu atidėti kredito įmokų mokėjimą, kai kredito gavėjo finansinė situacija pablogėja dėl nuo jo nepriklausančių aplinkybių. 2. Įstatymo projekto iniciatoriai (institucija, asmenys ar piliečių įgalioti atstovai) ir rengėjai:
Įstatymų projektų iniciatorius ir rengėjas – Seimo narys Andrius Palionis. 3. Kaip šiuo metu yra reguliuojami įstatymo projekte aptarti teisiniai santykiai: Pagal šiuo metu galiojančias Lietuvos Respublikos su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymo (toliau – SNTSKĮ) nuostatas NT kredito davėjas privalo kredito gavėjo prašymu atidėti kredito įmokų (išskyrus palūkanas) mokėjimą, susidarius bet kurioms iš šių aplinkybių:
1) nutrūksta kredito gavėjo santuoka;
2) miršta kredito gavėjo sutuoktinis;
3) kredito gavėjas ar jo sutuoktinis tampa bedarbiu;
4) kredito gavėjas pripažįstamas nedarbingu arba iš dalies darbingu Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatyme nustatyta tvarka. Kredito davėjas neprivalo atidėjimo taikyti ilgiau nei 3 mėnesius (nors nedraudžiama susitarti ir dėl ilgesnio termino).
SNTSKĮ projektu būtų išplėstas aplinkybių sąrašas, kuomet gali būti nustatomas atidėjimas, t. y. įtraukiami atvejai, kai kredito gavėjas ar jo sutuoktinis netenka dalies ar visų pajamų dėl kitų priežasčių nei darbo netekimas. Tai itin aktualu situacijoms, kai asmuo privalo išeiti nemokamų atostogų, dirbti ne pilna apimtimi, negali vykdyti individualios veikos dėl nuo jo nepriklausančių apribojimų (pvz., karantinas) ir panašiais atvejais. Dabar galiojančiame Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatyme (toliau – VKĮ) nėra nuostatų, įpareigojančių konkrečiomis sąlygomis ir konkrečiam laikotarpiui atidėti vartojimo kredito įmokas (įmokų atidėjimo galimybė paliekama kredito davėjo ir gavėjo sutartiniams santykiams), tad VKĮ projektu siūloma į įstatymą įtraukti analogiškas nuostatas, kokios jau dabar galioja SNTSKĮ su naujais siūlomais pakeitimais. Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos Respublikos karo prievolės įstatymas nustato tvarką tik dėl būsto kredito įmokų atidėjimo, siūlytina VKĮ atitinkamai nustatyti galimybę vartojimo kredito gavėjui, atliekančiam nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą, atidėti įsipareigojimų pagal vartojimo kredito sutartį vykdymą. 4. Kokios siūlomos naujos teisinio reguliavimo nuostatos ir kokių teigiamų rezultatų laukiama:
SNTSKĮ projekto 22 straipsnio 1 dalis yra papildoma atvejais, kada kredito gavėjui gali būti suteikiamos „kredito atostogos“. Vartotojas gali susidurti su finansiniais sunkumais laiku mokėti kredito įmokas ne tik netekus darbo, tačiau ir kitomis nuo jo nepriklausančiomis aplinkybėmis, pavyzdžiui, sumažėjus jo pajamoms dėl prastovos, nepriklausančios nuo darbuotojo, nemokamų atostogų atveju ir pan. Analogiškos nuostatos kaip dabar galioja SNTSKĮ su siūlomais pakeitimais įtraukiamos ir į VKĮ. 5.
rengiant įstatymo projektą toks vertinimas turi būti atliktas ir jo rezultatai nepateikiami atskiru dokumentu), galimos neigiamos priimto įstatymo pasekmės ir kokių priemonių reikėtų imtis, kad tokių pasekmių būtų išvengta: Priėmus įstatymo projektus kredito gavėjų interesai bus labiau apsaugoti pablogėjus jų finansinei padėčiai dėl nuo jų nepriklausančių aplinkybių. Neigiamų priimto įstatymo pasekmių nenumatoma. 6. Kokią įtaką priimtas įstatymas turės kriminogeninei situacijai, korupcijai:
Priimti įstatymai tiesioginės įtakos kriminogeninei situacijai ar korupcijos lygiui neturės. 7. Kaip įstatymo įgyvendinimas atsilieps verslo sąlygoms ir jo plėtrai: Verslo sąlygoms ir jo plėtrai įstatymo įgyvendinimas neigiamų pasekmių neturės, kadangi kredito davėjai pajamų nepraras, kredito įmokų mokėjimas bus tik atidėtas, kredito gavėjai nuo savo pareigų nebūtų atleidžiami. 8. Įstatymo inkorporavimas į teisinę sistemą, kokius teisės aktus būtina priimti, kokius galiojančius teisės aktus reikia pakeisti ar pripažinti netekusiais galios Priėmus įstatymų projektus, kitų teisės aktų keisti nereikės. 9. Ar Įstatymo projektas parengtas laikantis Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos, Teisėkūros pagrindų įstatymų reikalavimų, o įstatymo projekto sąvokos ir jas įvardijantys terminai įvertinti Terminų banko įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka:
Projektai parengti laikantis Valstybinės kalbos įstatymo ir kitų teisės norminių aktų rengimo tvarkos įstatymų reikalavimų ir atitinka bendrinės lietuvių kalbos normas. 10. Ar įstatymo projektas atitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas ir Europos Sąjungos dokumentus:
Įstatymo projektai atitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas ir Europos Sąjungos dokumentus. 11.
įgyvendinti reikia įgyvendinamųjų teisės aktų, – kas ir kada juos turėtų priimti Naujų įgyvendinamųjų teisės aktų priimti nereikia. 12. Kiek valstybės, savivaldybių biudžetų ir kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų prireiks įstatymui įgyvendinti, ar bus galima sutaupyti (pateikiami prognozuojami rodikliai einamaisiais ir artimiausiais 3 biudžetiniais metais):
Įstatymų projektams įgyvendinti papildomų lėšų iš valstybės ir savivaldybės biudžeto nereikės. 13. Įstatymo projekto rengimo metu gauti specialistų vertinimai ir išvados: Negauta. 14. Reikšminiai žodžiai, kurių reikia šiam projektui įtraukti į kompiuterinę paieškos sistemą, įskaitant Europos žodyno „Eurovoc“ terminus, temas bei sritis:
„Su nekilnojamuoju turtu susijęs kreditas“, „vartojimo kreditas“,
„įsipareigojimų pagal kredito sutartį vykdymo atidėjimas“. 15. Kiti, iniciatorių nuomone, reikalingi pagrindimai ir paaiškinimai“
Nėra. Teikia Seimo narys Andrius Palionis
Vilnius Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas:
įstatymą papildyti 18¹ straipsniu, kurio turinys beveik pažodžiui yra perkeliamas iš Lietuvos Respublikos su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymo 22 straipsnio, kurį siūloma keisti kartu teikiamu Su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymo Nr. XII-2769 22 straipsnio pakeitimo įstatymo projektu, reg. Nr. XIIIP-4633 (toliau
straipsnio 1 dalies 1-4 punktuose. Pasiūlymo turinys diskutuotinas. Pirma, atkreiptinas dėmesys, jog keičiamo įstatymo nuostatos yra suderintos su 2008 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/48/EB dėl vartojimo kredito sutarčių ir panaikinančios Tarybos direktyvą 87/102/EEB (toliau – Direktyva 2008/48/EB).
Pastebėtina, kad nurodytos direktyvos 22 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Kadangi šioje direktyvoje pateikiamos suderintos nuostatos, valstybės narės negali toliau taikyti arba priimti savo nacionalinės teisės aktų nuostatų, besiskiriančių nuo nustatytų šioje direktyvoje.“ (pabraukta mūsų). Pagal direktyvą, vartojimo kredito sutarties trukmė ir kredito sutarties nutraukimo tvarka nustatoma sutartyje sutarties šalių susitarimu, o neterminuotos vartojimo kredito sutarties atveju, vartojimo kredito gavėjas turi teisę bet kuriuo metu nutraukti neterminuotą vartojimo kredito sutartį, išskyrus atvejus, kai šalys yra susitarę dėl išankstinio pranešimo laikotarpio, kuris negali būti ilgesnis kaip vienas mėnuo. Atsižvelgiant į tai, manytina, jog projekto nuostatos nedera su Direktyvos 2008/48/EB nuostatomis. Antra, pastebėtina, kad pagal galiojančio įstatymo 14 straipsnio 1 dalį, vartojimo kredito gavėjas, nepatirdamas papildomų išlaidų, turi teisę bet kuriuo metu nutraukti neterminuotą vartojimo kredito sutartį, išskyrus atvejus, kai vartojimo kredito gavėjas ir vartojimo kredito davėjas yra susitarę dėl išankstinio pranešimo laikotarpio. Atsižvelgdami į tai, manytume, kad siūlomos projekto nuostatos neturėtų būti taikomos neterminuotų vartojimo kredito sutarčių atveju, jeigu galiojančios įstatymo nuostato yra palankesnės vartojimo kredito gavėjui.
Taip pat pastebėtina, jog nurodytos 14 straipsnio 1 dalies nuostatos dėl vartojimo kredito gavėjo teisės bet kuriuo metu nutraukti vartojimo kredito sutartį taikomos ir vartojimo kredito sutartims, kuriose numatoma galimybė vartojimo kredito davėjui, paskolos davėjui ir vartojimo kredito gavėjui susitarti dėl atidėto mokėjimo arba keisti kredito grąžinimo metodą, kai vartojimo kredito gavėjas jau nevykdo savo įsipareigojimų pagal pradinę vartojimo kredito sutartį, išskyrus galiojančio įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nurodytas sutartis, jeigu tikėtina, kad toks susitarimas padės išvengti skolų išieškojimo dėl įsipareigojimų nevykdymo ar tokiu susitarimu vartojimo kredito gavėjui nebūtų nustatytos blogesnės sąlygos, negu tos, kurios nustatytos pradinėje vartojimo kredito sutartyje (galiojančio įstatymo 3 straipsnio 6 dalis). Taigi manytina, kad projekto nuostatos neturėtų būti taikomos ir šių sutarčių atveju. Trečia, atsižvelgiant į Direktyvos 2008/48/EB nuostatas dėl visiško nacionalinės teisės nuostatų suderinamumo su Direktyvos 2008/48/EB nuostatomis, manytume, jog su nurodyta direktyva nederančios nuostatos galėtų būti tik laikino galiojimo, kiek tai susiję su pasekmėmis dėl ekstremalios padėties valstybėje paskelbimo.
Ketvirta, siūlomos 18¹ straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatos laikytinos nederančiomis su siūlomo 18¹ straipsnio 1 dalies pirmosios pastraipos nuostata, kuri nustato, jog atidėti vartojimo kredito įmokų mokėjimą gali prašyti vartojimo kredito gavėjas, kuris nebetenkina pagal šio įstatymo 8 straipsnio 5 dalį priimtame priežiūros institucijos teisės akte nustatytų kreditingumo vertinimo ir atsakingojo skolinimo reikalavimų, susijusių su vartojimo kredito gavėjo įsipareigojimų pagal vartojimo kredito ir kitas sutartis su finansų įstaigomis vidutinės įmokos dydžio ir pajamų santykiu. Pastebėtina, kad pagal Lietuvos banko 2013 m. kovo 19 d. nutarimo „Dėl Vartojimo kredito gavėjų kreditingumo vertinimo ir atsakingojo skolinimo nuostatų patvirtinimo” Nr. 03-62 9 punktą, vartojimo kredito gavėjo vidutinės mėnesio įmokos pagal visus įsipareigojimus finansų įstaigoms turi sudaryti ne daugiau kaip 40 proc. vartojimo kredito gavėjo tvarių pajamų, išskyrus Nuostatų 9¹ punkte nurodytą išimtį. Penkta, dėl 18¹ straipsnio 1 dalies 3 punkto, kuriuo siūloma nustatyti, kad vartojimo kredito davėjas privalo vartojimo kredito gavėjo prašymu, vartojimo kredito sutarties galiojimo laikotarpiu kredito gavėjui atidėti vartojimo kredito įmokų mokėjimą jei „vartojimo kredito gavėjas ar jo sutuoktinis tampa bedarbiu arba dėl nuo jų nepriklausančių aplinkybių laikinai netenka didžiosios dalies ar visų pajamų“ (pabrauktas siūlomas pakeitimas lyginant su galiojančiu Su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymo 22 straipsnio 1 dalies turiniu), teiktinos pastabos kaip ir dėl įstatymo projekto, reg. Nr. XIIIP-4633.
XIIIP-4633. Atkreipiame dėmesį, kad pabraukta nuostatos dalis sistemiškai nedera su 18¹ straipsnio 1 dalies 1-4 punktuose dėstomomis aplinkybėmis, dėl kurių vartojimo kredito davėjas privalo vartojimo kredito gavėjui atidėti kredito įmokų mokėjimą. Pažymėtina, kad kitos šios dalies punktuose įvardintos aplinkybės yra aiškios, konkrečios ir lengvai konstatuojamos: santuokos nutrūkimas; sutuoktinio mirtis; bedarbystė; nedarbingumas. Tuo tarpu pabraukta aplinkybė yra subjektyvaus ir vertinamojo pobūdžio, nes nėra aišku, koks asmuo ir kokiu būdu turėtų ar galėtų konstatuoti, ar aplinkybės, dėl kurių asmuo neteko didžiosios dalies ar visų pajamų, priklauso nuo asmens, ar jos yra nuo asmens nepriklausančios. Taip pat subjektyvaus ir vertinamojo pobūdžio yra sąvoka „didžioji dalis visų pajamų“ nes neaišku, kokia dalis pajamų turėtų ir galėtų būti laikoma didžiąja dalimi. Todėl teigtina, kad pabraukta nuostata ne tik sistemiškai nedera su siūlomu reguliavimu, tačiau ir stokoja teisinio aiškumo ir yra sunkiai įgyvendinamo pobūdžio. 2. Atsižvelgiant į teisės technikos taisykles:
pasirašančio subjekto pareigos. 3. Atkreipiame dėmesį, kad įstatymo projektas turėtų būti papildytas antru straipsniu, nustatančiu įstatymo projektu teikiamų nuostatų taikymo tvarką iki šio įstatymo įsigaliojimo sudarytoms vartojimo kredito sutartims. Departamento direktorius Andrius Kabišaitis D. Petrauskaitė, tel. (8 5) 239 6376, el. p. [email protected] D. Zebleckis, tel. (8 5) 239 6906, el. p. [email protected]
Biudžeto ir finansų komitetas
DĖL Vartojimo kredito įstatymo Nr. XI-1253 papildymo nauju 18¹straipsniu įstatymo projektO NR. XIIIP-4634 2020-03-17
Butkevičius, Kęstutis Glaveckas, Mykolas Majauskas, Rasa Budbergytė, Vida Ačienė, Andrius Palionis, Gintarė Skaistė, Juozas Varžgalys, Rita Tamašunienė, Tomas Tomilinas (pav. V. Ąžuolą). Biudžeto ir finansų komiteto biuras: patarėjai: Jolanta Dzikaitė, Jolanta Žaltkauskienė, vyr. specialistė Agnė Gedraitytė, padėjėja Jolanta Matiliauskienė. 2. Ekspertų, konsultantų, specialistų išvados, pasiūlymai, pataisos, pastabos (toliau – pasiūlymai):
Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
p. 1. Seimo kanceliarijos teisės departamentas, 2020-03-171 Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas:
siūloma įstatymą papildyti 18¹ straipsniu, kurio turinys beveik pažodžiui yra perkeliamas iš Lietuvos Respublikos su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymo 22 straipsnio, kurį siūloma keisti kartu teikiamu Su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymo Nr. XII-2769 22 straipsnio pakeitimo įstatymo projektu, reg. Nr. XIIIP-4633 (toliau – įstatymo projektas, reg. Nr. XIIIP-4633).
XIIIP-4633). Įstatyme siūloma nustatyti, kad vartojimo kredito davėjas arba paskolos davėjas privalo vartojimo kredito gavėjo prašymu, vartojimo kredito sutarties galiojimo laikotarpiu kredito gavėjui atidėti vartojimo kredito įmokų, išskyrus palūkanas, mokėjimą kredito gavėjo prašyme nurodytam, bet ne ilgesniam negu 3 mėnesių, laikotarpiui, kai vartojimo kredito gavėjas nebetenkina kreditingumo vertinimo ir atsakingojo skolinimo reikalavimų, susijusių su vartojimo kredito gavėjo įsipareigojimų pagal vartojimo kredito ir kitas sutartis su finansų įstaigomis vidutinės įmokos dydžio ir pajamų santykiu, ir yra bent viena iš aplinkybių nurodytų 18¹ straipsnio 1 dalies 1-4 punktuose. Pasiūlymo turinys diskutuotinas. Pirma, atkreiptinas dėmesys, jog keičiamo įstatymo nuostatos yra suderintos su 2008 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/48/EB dėl vartojimo kredito sutarčių ir panaikinančios Tarybos direktyvą 87/102/EEB (toliau – Direktyva 2008/48/EB). Pastebėtina, kad nurodytos direktyvos 22 straipsnio 1 dalyje nustatyta:
„Kadangi šioje direktyvoje pateikiamos suderintos nuostatos, valstybės
narės negali toliau taikyti arba priimti savo nacionalinės teisės aktų nuostatų, besiskiriančių nuo nustatytų šioje direktyvoje.“ (pabraukta mūsų). Pagal direktyvą, vartojimo kredito sutarties trukmė ir kredito sutarties nutraukimo tvarka nustatoma sutartyje sutarties šalių susitarimu, o neterminuotos vartojimo kredito sutarties atveju, vartojimo kredito gavėjas turi teisę bet kuriuo metu nutraukti neterminuotą vartojimo kredito sutartį, išskyrus atvejus, kai šalys yra susitarę dėl išankstinio pranešimo laikotarpio, kuris negali būti ilgesnis kaip vienas mėnuo. Atsižvelgiant į tai, manytina, jog projekto nuostatos nedera su Direktyvos 2008/48/EB nuostatomis.
Antra, pastebėtina, kad pagal galiojančio įstatymo 14 straipsnio 1 dalį, vartojimo kredito gavėjas, nepatirdamas papildomų išlaidų, turi teisę bet kuriuo metu nutraukti neterminuotą vartojimo kredito sutartį, išskyrus atvejus, kai vartojimo kredito gavėjas ir vartojimo kredito davėjas yra susitarę dėl išankstinio pranešimo laikotarpio. Atsižvelgdami į tai, manytume, kad siūlomos projekto nuostatos neturėtų būti taikomos neterminuotų vartojimo kredito sutarčių atveju, jeigu galiojančios įstatymo nuostato yra palankesnės vartojimo kredito gavėjui. Taip pat pastebėtina, jog nurodytos 14 straipsnio
nutraukti vartojimo kredito sutartį taikomos ir vartojimo kredito sutartims, kuriose numatoma galimybė vartojimo kredito davėjui, paskolos davėjui ir vartojimo kredito gavėjui susitarti dėl atidėto mokėjimo arba keisti kredito grąžinimo metodą, kai vartojimo kredito gavėjas jau nevykdo savo įsipareigojimų pagal pradinę vartojimo kredito sutartį, išskyrus galiojančio įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nurodytas sutartis, jeigu tikėtina, kad toks susitarimas padės išvengti skolų išieškojimo dėl įsipareigojimų nevykdymo ar tokiu susitarimu vartojimo kredito gavėjui nebūtų nustatytos blogesnės sąlygos, negu tos, kurios nustatytos pradinėje vartojimo kredito sutartyje (galiojančio įstatymo 3 straipsnio 6 dalis). Taigi manytina, kad projekto nuostatos neturėtų būti taikomos ir šių sutarčių atveju. Trečia, atsižvelgiant į Direktyvos 2008/48/EB nuostatas dėl visiško nacionalinės teisės nuostatų suderinamumo su Direktyvos 2008/48/EB nuostatomis, manytume, jog su nurodyta direktyva nederančios nuostatos galėtų būti tik laikino galiojimo, kiek tai susiję su pasekmėmis dėl ekstremalios padėties valstybėje paskelbimo.
Ketvirta, siūlomos 18¹ straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatos laikytinos nederančiomis su siūlomo 18¹ straipsnio 1 dalies pirmosios pastraipos nuostata, kuri nustato, jog atidėti vartojimo kredito įmokų mokėjimą gali prašyti vartojimo kredito gavėjas, kuris nebetenkina pagal šio įstatymo 8 straipsnio 5 dalį priimtame priežiūros institucijos teisės akte nustatytų kreditingumo vertinimo ir atsakingojo skolinimo reikalavimų, susijusių su vartojimo kredito gavėjo įsipareigojimų pagal vartojimo kredito ir kitas sutartis su finansų įstaigomis vidutinės įmokos dydžio ir pajamų santykiu. Pastebėtina, kad pagal Lietuvos banko 2013 m. kovo 19 d. nutarimo „Dėl Vartojimo kredito gavėjų kreditingumo vertinimo ir atsakingojo skolinimo nuostatų patvirtinimo” Nr. 03-62 9 punktą, vartojimo kredito gavėjo vidutinės mėnesio įmokos pagal visus įsipareigojimus finansų įstaigoms turi sudaryti ne daugiau kaip 40 proc. vartojimo kredito gavėjo tvarių pajamų, išskyrus Nuostatų 9¹ punkte nurodytą išimtį. Penkta, dėl 18¹ straipsnio 1 dalies 3 punkto, kuriuo siūloma nustatyti, kad vartojimo kredito davėjas privalo vartojimo kredito gavėjo prašymu, vartojimo kredito sutarties galiojimo laikotarpiu kredito gavėjui atidėti vartojimo kredito įmokų mokėjimą jei „vartojimo kredito gavėjas ar jo sutuoktinis tampa bedarbiu arba dėl nuo jų nepriklausančių aplinkybių laikinai netenka didžiosios dalies ar visų pajamų“ (pabrauktas siūlomas pakeitimas lyginant su galiojančiu Su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymo 22 straipsnio 1 dalies turiniu), teiktinos pastabos kaip ir dėl įstatymo projekto, reg. Nr. XIIIP-4633.
XIIIP-4633. Atkreipiame dėmesį, kad pabraukta nuostatos dalis sistemiškai nedera su 18¹ straipsnio 1 dalies 1-4 punktuose dėstomomis aplinkybėmis, dėl kurių vartojimo kredito davėjas privalo vartojimo kredito gavėjui atidėti kredito įmokų mokėjimą. Pažymėtina, kad kitos šios dalies punktuose įvardintos aplinkybės yra aiškios, konkrečios ir lengvai konstatuojamos: santuokos nutrūkimas; sutuoktinio mirtis; bedarbystė; nedarbingumas. Tuo tarpu pabraukta aplinkybė yra subjektyvaus ir vertinamojo pobūdžio, nes nėra aišku, koks asmuo ir kokiu būdu turėtų ar galėtų konstatuoti, ar aplinkybės, dėl kurių asmuo neteko didžiosios dalies ar visų pajamų, priklauso nuo asmens, ar jos yra nuo asmens nepriklausančios. Taip pat subjektyvaus ir vertinamojo pobūdžio yra sąvoka „didžioji dalis visų pajamų“ nes neaišku, kokia dalis pajamų turėtų ir galėtų būti laikoma didžiąja dalimi. Todėl teigtina, kad pabraukta nuostata ne tik sistemiškai nedera su siūlomu reguliavimu, tačiau ir stokoja teisinio aiškumo ir yra sunkiai įgyvendinamo pobūdžio. Pritarti iš dalies Argumentai Atkreiptinas dėmesys į tai, kad visiško harmonizavimo reikalauja ne visos Direktyvos 2008/48/EB (Direktyva) nuostatos. Pažymėtina, kad praktikoje jau yra nustatyta, kurios Direktyvos 2008/48/EB nuostatos yra visiško harmonizavimo, o kurias valstybės narės gali taikyti prie situacijos konkrečioje valstybėje narėje. Visuotinai pripažįstama, kad visiško harmonizavimo straipsniais laikytini tik Direktyvos 5, 6, 10, 14, 16 ir 19 straipsniai[1]. Taigi, valstybėms narėms Direktyva palieka galimybę nacionalinės teisės normomis reglamentuoti visiško harmonizavimo nereikalaujančias sritis. Nesutiktina, kad Įstatymo 14 straipsnio nuostatos dėl neterminuotos vartojimo kredito sutarties nutraukimo yra palankesnės vartotojui. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad vartotojas galėtų nutraukti neterminuotą vartojimo kredito sutartį tik tuo atveju, jei nebūtų panaudojęs kredito limito ir būtų neskolingas vartojimo kredito gavėjui.
Tuo tarpu projekto 18¹ straipsnis būtų taikomas tais atvejais, kai vartojimo kredito gavėjas yra panaudojęs vartojimo kreditą ir dėl nepalankios finansinės padėties negali tinkamai ir laiku padengti kredito ir mokėti palūkanų. Įstatymo 3 straipsnio 6 dalis skirta įvairiapusiam vartojimo kredito restruktūrizavimui, neribojant finansinės padėties pasikeitimo priežasčių ir įmokų atidėjimo termino. Tuo tarpu siūlomas projekto 18¹ straipsnis nustatytų atskirą vartotojo teisę pasinaudoti „kredito atostogomis“. Įstatymo 8 straipsnio 4 dalies 3 punkte nustatyta, kad vartojimo kredito gavėjų kreditingumo vertinimo taisyklės rengiamos vadovaujantis šiais vartojimo kredito gavėjų kreditingumo vertinimo reikalavimais: skolinimas grindžiamas (atsižvelgiama į istorinius duomenis, ekonomikos cikliškumą) visų vartojimo kredito gavėjo įsipareigojimų pagal vartojimo kredito ir kitas sutartis su finansų įstaigomis vidutinės įmokos dydžio ir pajamų santykio ribojimu. Lietuvos banko 2013 m. kovo 19 d. nutarimu Nr. 03-62 patvirtintų Vartojimo kredito gavėjų kreditingumo vertinimo ir atsakingojo skolinimo nuostatų (toliau – Nuostatai) 9 punkte nustatyta pagrindinė taisyklė taisyklė, kad vartojimo kredito gavėjo vidutinės mėnesio įmokos pagal visus įsipareigojimus finansų įstaigoms turi sudaryti ne daugiau kaip 40 proc. vartojimo kredito gavėjo tvarių pajamų. Nuostatų 9 punkto išimtis iš esmė taikoma vartojimo kredito suteikimo metu, specifiniams atvejams. Siekiant aiškumo, siūlytina atsisakyti neapibrėžtų frazių naudojimo.
Pasiūlymas: Pakeisti projekto
jį išdėstyti taip: „3) vartojimo kredito gavėjas ar jo sutuoktinis tampa bedarbiu arba dėl nuo jų nepriklausančių aplinkybių laikinai netenka dalies ar visų ne mažiau kaip trečdalio pajamų;“. 2. Seimo kanceliarijos teisės departamentas, 2020-03-17
2Atsižvelgiant į teisės technikos taisykles:
pasirašančio subjekto pareigos. Pritarti
dėmesį, kad įstatymo projektas turėtų būti papildytas antru straipsniu, nustatančiu įstatymo projektu teikiamų nuostatų taikymo tvarką iki šio įstatymo įsigaliojimo sudarytoms vartojimo kredito sutartims. Pritarti Papildyti projektą 2 straipsniu ir jį išdėstyti taip: „2 straipsnis. Įstatymo taikymas Šis įstatymas taikomas ir iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos sudarytoms vartojimo kredito sutartims“. 3. Piliečių, asociacijų, politinių partijų, lobistų ir kitų suinteresuotų asmenų pasiūlymai: negauta. 4. Valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų pasiūlymai: negauta. 5. Subjektų, turinčių įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, pasiūlymai: negauta. 6. Seimo paskirtų papildomų komitetų /komisijų pasiūlymai: negauta. 7. Komiteto sprendimas ir pasiūlymai:
Nr. XIIIP-4634, Komiteto patobulintam atsižvelgiant į Seimo kanceliarijos Teisės departamento pastabas, ir Komiteto išvadoms. 7.2. Pasiūlymai: negauta. 8. Balsavimo rezultatai: pritarta bendru sutarimu. 9. Komiteto paskirti pranešėjai: J. Varžgalys, K. Glaveckas. 10. Komiteto narių atskiroji nuomonė: negauta. PRIDEDAMA. Komiteto siūlomas įstatymo projektas, jo lyginamasis variantas.
Komiteto pirmininko pavaduotojas Algirdas Butkevičius Biuro patarėja Jolanta Žaltkauskienė [1] http://www.europarl.europa.eu/document/activities/cont/201201/20120130ATT36564/20120130ATT36564EN.pdf, psl. 7 ir 8.