Respublikos kultūros politikos pagrindų įstatymo projekto (toliau – Įstatymo projektas) rengimą paskatinusios priežastys, parengto projekto tikslai ir uždaviniai Lietuvos kultūros politikos modelis nuo pat Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo yra tapęs vienu iš plačiausiai diskutuojamų kultūros politikos klausimų. Nuo pat Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo nebuvo suformuluotas nuoseklus kultūros politikos modelis, bet siekiama spręsti atskirų kultūros sričių problemas pavieniui. Atskiras kultūros sritis, įstaigų tinklus ar įstaigų veiklą reglamentuojantys įstatymai neturi aiškaus vieningo teisinio pagrindo. Tai potencialiai skatina kultūros sričių ir kultūros įstaigų tarpusavio konkurenciją, gilina sektoriaus fragmentaciją. Kai kurių pamatinių bendrų kultūros srities sąvokų (pvz., kultūra) apibrėžimų trūkumas apsunkina sistemišką kultūros politikos teisinio reguliavimo raidą. Septynioliktosios Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos, kuriai pritarta Lietuvos Respublikos Seimo 2016 m. gruodžio 13 d. nutarimu Nr. XIII-82 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos“, nuostatose akcentuojama, kad kultūra, kaip kertinis nematerialus visuomenę vienijantis elementas, atlieka labai svarbų vaidmenį vienijant visuomenę ir formuojant viešąją politiką, todėl t inkamas teisinis reguliavimas yra viena iš sėkmingos kultūros politikos sąlygų. Konstitucijos preambulėje įtvirtinta, kad kultūrinis tęstinumas yra pagrindinis Lietuvos valstybingumo motyvas. Taigi kultūra bendrąja prasme yra valstybės pagrindas. Konstitucijos nuostatos suponuoja valstybės pareigą formuoti ir vykdyti kultūros politiką taip, kad ji atitiktų viešąjį interesą, visuomenės poreikius.
Kultūros politika apima inter alia strateginių kultūros vystymosi sričių (krypčių) nustatymą, valstybės poreikius ir galimybes atitinkančio kultūros finansavimo modelio parinkimą, priemonių, leidžiančių užtikrinti saviraiškos laisvę, nustatymą. Formuodama ir vykdydama kultūros politiką valstybė turi paisyti visuomenės ir kultūros bendruomenės interesų, nes kultūra plėtotis gali tik tuomet, kai valstybė smulkmeniškai nereguliuoja kultūros procesų. Demokratinėje visuomenėje prioritetas teikiamas žmogui, todėl viskas, kas susiję su pagrindinėmis žmogaus teisėmis ir laisvėmis, reguliuojama įstatymais. Tai ir žmogaus teisių ir laisvių patvirtinimas, ir jų turinio apibrėžimas, ir apsaugos bei gynimo teisinės garantijos, ir leistinas jų apribojimas. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pagal Konstituciją valstybė turi pareigą įstatymu apibrėžti kultūrines žmogaus teises ir valstybės įsipareigojimus kultūrai. Įstatymo projektu siekiama sukurti horizontalų kultūros srities teisinio reguliavimo mechanizmą, kuriame teisinėmis priemonėmis siekiama įtvirtinti valstybės įsipareigojimus kultūrai, užtikrinti konstitucines Lietuvos piliečių teises į kultūrą ir jos prieinamumą, nustatyti kultūros politikos principus, pagrindinių kultūros politiką formuojančių valstybės ir savivaldybių institucijų kompetenciją ir vaidmenį užtikrinant valstybės, regioninės ir savivaldybių kultūros politikos formavimą bei įgyvendinimą, tarptautinio bendradarbiavimo kultūros srityje tikslus ir jį vykdančius subjektus, nevyriausybinių organizacijų vaidmenį įgyvendinant kultūros politiką ir kt. 2. Įstatymo projekto iniciatoriai (institucija, asmenys ar piliečių įgalioti atstovai) ir rengėjai Vykdydama Septynioliktosios Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos, kuriai pritarta Lietuvos Respublikos Seimo 2016 m. gruodžio 13 d. nutarimu Nr.
XIII-82 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos“, 150.1 papunkčio nuostatas, įgyvendindama Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos įgyvendinimo plano, patvirtinto Vyriausybės
„D ėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos įgyvendinimo plano patvirtinimo “ , 2.3.6 priemonės 1 darbą, Įstatymo projektą parengė Lietuvos Respublikos kultūros ministro
darbo grupė. Dėl Įstatymo projekto buvo konsultuojamasi su visuomene, paskelbus Įstatymo projektą Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos teisės aktų informacinėje sistemoje, e. piliečio platformoje, Kultūros ministerijos interneto svetainėje. Įstatymo projektas aptartas Prezidentūroje vykusio Kultūros forumo metu, pristatytas Seimo Kultūros komitete, Įstatymo projekto viešas pristatymas įvyko 2019 m. rugsėjo 13 d., taip pat jis aptartas Nevyriausybinių organizacijų taryboje, be to, įvyko keli susitikimai su atskirų kultūros sričių atstovais (nevyriausybinėmis organizacijomis, etninės kultūros sektoriaus atstovais ir kt.). Po derinimo su institucijomis, kitais suinteresuotais asmenimis ir visuomene metu gautų pastabų ir pasiūlymų, Įstatymo projektą tikslino ir tobulino Kultūros ministerijos Teisės ir žmogiškųjų išteklių skyrius. 3.
šiuo metu yra reguliuojami Įstatymo projekte aptarti teisiniai santykiai Šiuo metu kultūros srityje galioja apie 20 įstatymų, kuriuos galima būtų grupuoti į tris kategorijas:
informavimo įstatymas, Valstybinės kalbos įstatymas ir kt.);
(Bibliotekų įstatymas, Muziejų įstatymas, Kultūros centrų įstatymas ir kt.);
lietuvių kalbos komisijos įstatymas, Valstybinės kalbos inspekcijos įstatymas ir kt.). Visų įstatymuose aptariamų teisinių santykių detalus aptarimas nėra tikslingas, siekiant užtikrinti koncentracijos principą, todėl žemiau yra pateikiamos apibendrintos problemos, o detaliau aptariami tik tie teisiniai santykiai, kurie nors ir yra reglamentuoti šiuo metu, tačiau įsigaliojus teikiamam Įstatymo projektui pasikeistų iš esmės. Minėti kultūros srityje galiojantys įstatymai neturi aiškios sistemos požymių, t. y., pasitaiko atvejų, kai iš esmės identiškiems teisiniams santykiams galioja skirtingas teisinis reguliavimas, taikomi skirtingi principai ir pan. Be to, įvairių institucijų kompetencija kultūros politikos srityje yra reglamentuota skirtingo lygmens teisės aktuose, be to, neretai tarpsektorinė/tarpinstitucinė veiklos sritis, susijusi su kultūra, yra priskiriama kitų ministerijų kompetencijai neįtvirtinus jokio funkcinio ryšio su Kultūros ministerija. Atsižvelgiant į šias problemas, Įstatymo projekte teisiniai santykiai, kurie jau yra reglamentuoti galiojančiais teisės aktais, yra suvienodinami, susisteminami bei analogiškiems teisiniais santykiams nustatomi vienodi reikalavimai ar kriterijai, be to, aiškiai apibrėžiami valstybės institucijų, įstaigų ir kitų subjektų tarpusavio ryšiai formuojant ir įgyvendinant kultūros politiką.
Detaliau aptartini teisiniai santykiai:
Lietuvos Respublikos specialiesiems atašė, kurių teisinis statusas yra reglamentuojamas Lietuvos Respublikos specialiųjų atašė nuostatuose, patvirtintuose Lietuvos Respublikos 1997 m. gruodžio 12 d. nutarimu Nr. 1407. Toks teisinis reguliavimas, atsižvelgiant į teisėkūros principus ir praktiką yra ydingas, kadangi esminiai teisinio reguliavimo aspektai turi būti dėstomi įstatyme, o ne Vyriausybės nutarime. 2) Seimo 2006 m. balandžio 13 d. nutarimu Nr. X-557 „Dėl Kultūros paveldo apsaugos ginkluotų konfliktų ir kitų ekstremalių situacijų atvejais programos patvirtinimo“ buvo patvirtinta Kultūros paveldo apsaugos ginkluotų konfliktų ir kitų ekstremalių situacijų atvejais programa (toliau – programa), kurios tikslas – išsaugoti nacionalinės reikšmės šalies kultūros paveldą ginkluotų konfliktų ir kitų ekstremalių situacijų atvejais. Programos tikslui įgyvendinti, be kita ko, buvo nustatytas uždavinys sudaryti išskirtinę kultūrinę vertę turinčių nekilnojamojo kultūros paveldo objektų sąrašą. Įgyvendinant minėtos programos įgyvendinimo priemonių planą, buvo priimtas Vyriausybės 2007 m. vasario 7 d. nutarimas Nr.
nekilnojamojo kultūros paveldo objektų ir pastatų ir patalpų, skirtų saugoti ir eksponuoti kilnojamąsias kultūros vertybes, sąrašų patvirtinimo“, kuriuo buvo patvirtinti Išskirtinę kultūrinę vertę turinčių nekilnojamojo kultūros paveldo objektų – kultūros paveldo statinių, Išskirtinę kultūrinę vertę turinčių nekilnojamojo kultūros paveldo objektų – kultūros paveldo vietovių ir Pastatų ir patalpų, skirtų saugoti ir eksponuoti kilnojamąsias kultūros vertybes, sąrašai. Pažymėtina, kad šie sąrašai nebuvo nė karto atnaujinti, be to, jokiame teisės akte nebuvo nustatyti išskirtinės kultūrinės vertės nustatymo kriterijai. 3) Šiuo metu teikiamas kultūros ir meno premijas reglamentuoja keliolika įvairių institucijų priimtų teisės aktų (Seimo nutarimai, Vyriausybės nutarimai, kultūros ministro įsakymai), tačiau įstatyminis pagrindas yra įtvirtintas tik Meno kūrėjo ir meno kūrėjų organizacijų statuso įstatyme, kurio 10 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad valstybės premijų meno kūrėjams (taigi, neapimant kitų kultūros veikėjų ar meno kūrėjų statuso neturinčių asmenų) skyrimo tvarką nustato Vyriausybė. Toks teisinis reguliavimas sukuria ydingą situaciją, kai nėra aiškios takoskyros tarp Vyriausybės ir kultūros ministro teikiamų premijų, premijos yra skiriamos už skirtingo lygmens pasiekimus, be to, jų dydis skiriasi keliolika ar keliasdešimt kartų. 4) Regioninių kultūros tarybų sudarymo tvarka, statusas ir funkcijos yra reglamentuotos kultūros ministro 2018 m. birželio 13 d. įsakymu Nr. ĮV-488 patvirtintame Tolygios kultūrinės raidos įgyvendinimo regionuose tvarkos apraše. Šiuo metu jų funkcijos yra daugiausiai susijusios su Tolygios kultūrinės raidos projektų regionuose sąrašo sudarymu. 4.
siūlomos naujos teisinio reguliavimo nuostatos ir kokių teigiamų rezultatų laukiama Atsižvelgiant į tai, kad teisinio reguliavimo nuostatos, susijusios su „ status quo “ susisteminimu, yra aptartos šio aiškinamojo rašto 3 punkte, toliau detaliau bus pasisakyta tik dėl naujų teisinio reguliavimų nuostatų. 1) Įstatymo projekto 3 straipsnyje siūloma įtvirtinti kultūros politikos principus, kuriais vadovaujantis būtų formuojama ir įgyvendinama kultūros politika. Vieningų principų patvirtinimas leistų užtikrinti kryptingos kultūros politikos formavimą bei įgyvendinimą visose jos srityse bei skirtingo lygmens valstybės ir savivaldybių institucijose. 2) Įstatymo projekto 8 straipsnyje yra apibrėžiamos institucijos, vykdančios tarptautinį bendradarbiavimą kultūros srityje. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šio straipsnio 3 dalyje išskiriami su tarptautiniu bendradarbiavimu susiję viešojo administravimo įgaliojimai, kuriuos siūloma suteikti kultūros ministro įgaliotai institucijai – preliminariai Lietuvos kultūros institutui, kuris šiuo metu nėra viešojo administravimo subjektas. Dabartinės šios įstaigos vykdomos funkcijos ir turimi ištekliai neleidžia realizuoti visų tarptautinio bendradarbiavimo kultūros srityje tikslų, todėl tikimasi, kad priėmus siūlomą nuostatą pagerės Lietuvos kultūros sklaida užsienio valstybėse, bus sustiprintas Lietuvos kultūros potencialas ir konkurencingumas užsienyje. 3) Įstatymo projekto 9 straipsnyje yra siūloma reglamentuoti kultūros atašė statusą, juos išskiriant iš kitų specialiųjų atašė, t. y., nustatant, kad kultūros atašė yra ne valstybės tarnautojas, o darbuotojas, dirbantis pagal darbo sutartį.
Poreikis individualiai reglamentuoti šių asmenų statusą iškilo atsižvelgiant į aukščiau aptartą teisėkūros prasme ydingą situaciją bei į šias priežastis:
įgyvendinti Lietuvos Respublikos užsienio politiką, tačiau kultūros srityje veikia tik vienas specialusis atašė, kurio funkcijos susijusios su valstybės užsienio politika ir viešuoju administravimu – kultūros, audiovizualinių reikalų ir autorių teisių atašė Lietuvos nuolatinėje atstovybėje Europos Sąjungoje (planuojama, kad po įstatymo priėmimo šios pareigybės statusas išliktų tas pats, t. y. specialiojo atašė). Kitų kultūros atašė funkcijos diplomatinėse atstovybėse yra susijusios su kultūrine veikla, t. y., tiesioginių ryšių tarp Lietuvos ir paskyrimo valstybėse kultūros organizacijų skatinimu, susijusių tarpvalstybinių iniciatyvų – programų ir projektų įgyvendinimu.
rengimo ir jų įgyvendinimo koordinavimo kompetencijos, sudarančios valstybės tarnautojų funkcijų esmę, nėra tapačios kultūros vadybos kompetencijoms, reikalingoms kultūros atašė funkcijų įgyvendinimui, kurias turi kultūros srities specialistai.
c) Kultūros ministerijoje yra nepakankamas valstybės tarnautojų skaičius, kuris sudarytų galimybę užtikrinti sklandų jų perkėlimą į diplomatines atstovybes netrikdant ministerijos darbo ir užtikrinant ministerijos veiklą vykdant specialiąsias funkcijas, tiesiogiai susijusias su politikos formavimu kultūros ministrui pavestose valdymo srityse.
Pagal galiojantį Kultūros ministerijos pareigybių sąrašą, ministerijoje yra tik 39 karjeros valstybės tarnautojų pareigybės, kurioms priskirtas specialiųjų funkcijų vykdymas (likę valstybės tarnautojai vykdo bendrąsias funkcijas), o bendras įsteigtų kultūros atašė pareigybių skaičius yra 14. Todėl bendrojo specialiųjų atašė modelio (kai jie yra tik valstybės tarnautojai) taikymas kultūros atašė atžvilgiu sąlygoja nuolatinį pakaitinių valstybės tarnautojų ministerijoje poreikį, kuris neužtikrina nepertraukiamo funkcijų vykdymo ir kompetencijos kėlimo. Įgyvendinant tarptautinio bendradarbiavimo kultūros srityje tikslus, užsienio valstybėse yra būtina turėti kultūros ministrui pavaldžius asmenis, kurie bendradarbiautų su paskyrimo valstybės kultūros institucijomis, įstaigomis, meno kūrėjais ir kitais asmenimis bei atliktų kitas su Lietuvos kultūros sklaida susijusias funkcijas.
Pažymėtina, kad Įstatymo projekte numatyti reikalavimai kultūros atašė, jų funkcijos ir atšaukimo pagrindai iš esmės nesiskiria nuo šiuo metu esančios situacijos, tačiau įtvirtina galimybę kultūros atašė veikti ne valstybės tarnybos, o darbo santykių pagrindu. Atsižvelgiant į šį siekį, su kultūros atašė ir jų veikla susijusių santykių reglamentavimas grindžiamas principu, jog jiems taikomas Darbo kodeksas su išlygomis, numatytomis diplomatinę tarnybą reglamentuojančiuose teisės aktuose. Planuojama, kad įgyvendinant įstatymą įgaliojimus patvirtinti atskirą konkurso į kultūros atašė pareigas organizavimo tvarką bus siūloma suteikti kultūros ministrui, kadangi Konkursų valstybės ir savivaldybių įmonėse, iš valstybės, savivaldybių ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetų bei iš kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų finansuojamose valstybės ir savivaldybių įstaigose ir viešosiose įstaigose, kurių savininkė yra valstybė ar savivaldybė, organizavimo ir vykdymo tvarkos aprašas, patvirtintas Vyriausybės 2017 m. birželio 21 d. nutarimu Nr. 496, neįtvirtina galimybių patikrinti specifinių kompetencijų, kurios yra būtinos kultūros atašė, turėjimo. 4) Įstatymo projekto 12 straipsnyje yra siūloma įtvirtinti aspektus, į kuriuos turėtų atsižvelgti valstybės ir savivaldybių institucijos ar įstaigos, spręsdamos dėl įvykio ar asmens istorinio atminimo įamžinimo. Poreikis tai reglamentuoti kyla siekiant užtikrinti vieningą požiūrį į istorinius įvykius ar asmenis visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje.
Šiuo aspektu egzistuoja akivaizdus teisinio reguliavimo trūkumas, todėl siūloma suteikti kultūros ministrui teisę tvirtinti rekomendacijas dėl istorinio atminimo įamžinimo. 5) Lietuvos Respublika, 1998 m. kovo 17 d. įstatymu Nr. VIII-664 „Dėl 1954 metų UNESCO kultūros vertybių apsaugos ginkluoto konflikto metu konvencijos ir jos protokolo ratifikavimo“ ratifikavusi 1954 m. gegužės 14 d. UNESCO kultūros vertybių apsaugos ginkluoto konflikto metu konvenciją (toliau – Konvencija), prisiėmė įsipareigojimą imtis visų įmanomų priemonių kultūros vertybėms apsaugoti. Kultūros vertybių apibrėžimas yra pateiktas Konvencijos 1 straipsnyje – tai kilnojamosios ir nekilnojamosios vertybės, kurios yra ypatingai svarbios kiekvienos tautos kultūros paveldui. Įgyvendinant Konvenciją buvo priimti keli įvairaus lygmens teisės aktai (nurodyti aiškinamojo rašto 3 punkte), tačiau juose nėra nustatyti kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos/atrenkamos kultūros vertybės, kurios yra ypatingai svarbios kiekvienos tautos kultūros paveldui. Dėl šios priežasties Įstatymo projekto 13 straipsnyje yra įtvirtinami paveldo apsaugos srityje pripažinti kriterijai bei siūloma Vyriausybei suteikti teisę nustatyti kultūros vertybių pripažinimo tvarką, o patį kultūros vertybių sąrašą, atsižvelgdama į šios srities mokslininkų bei ekspertų išvadas, tvirtintų Vyriausybė ar jos įgaliota institucija . Be to, atsižvelgiant į šių vertybių ypatingą reikšmę tarptautiniu ir nacionaliniu mastu, siūloma išplėsti valstybės įsipareigojimus ir įtvirtinti ne tik siekį jas apsaugoti ginkluoto konflikto, bet ir taikos metu, o taip pat jas įsigyti bei kaupti, t. y., šių kompleksinių veiksmų pagalba užtikrintų jų išlikimą.
Siūlomas teisinis reguliavimas leistų iš visų kilnojamųjų ir nekilnojamųjų kultūros vertybių (kurios ir toliau būtų saugomos Kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo ir Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo nustatyta tvarka) išskirti ypatingą vertę turinčius objektus, kuriems būtų skiriamas didesnis valstybės dėmesys. 6) Įstatymo projekto 16 straipsnyje aptariamas kultūros kompetencijų centrų – kultūros įstaigų, kurios pagal turimas kompetencijas priskirtoje srityje ir (ar) regione teikia kitoms kultūros įstaigoms ekspertinę ir metodinę pagalbą, organizuoja kultūros ir meno darbuotojų kompetencijų tobulinimą, statusas. Kultūros kompetencijų centrų statusas būtų suteikiamas kultūros įstaigoms (jų prašymu arba savininko teises įgyvendinančios institucijos iniciatyva), kurios savo veikloje turi sukaupusios pakankamai patirties ir išteklių, kad galėtų teikti ekspertinę ir metodinę pagalbą kitoms kultūros įstaigoms. Papildomai atkreiptinas dėmesys į tai, kad priskiriamos kultūros kompetencijų centrų veiklos sritys nebūtinai turėtų sutapti su pagrindine kultūros įstaigos veikla (pvz., profesionalaus scenos meno, muziejų, bibliotekų ar kt.) ir galėtų būti skaidomos smulkiau, pvz., viešoji komunikacija, rinkodara ar pan. Paminėtinas gerosios praktikos pavyzdys
Vyriausybės 2009 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. 493 patvirtinta Lietuvos kultūros paveldo skaitmeninimo, skaitmeninio turinio saugojimo ir prieigos strategija, veikia kultūros paveldo skaitmeninimo srityje.
7) Įstatymo projekto 19 straipsnyje yra siūloma įtvirtinti vieningus kultūros ir meno premijų skyrimo pagrindus, nustatant vienodas galimybes gauti premijas ne tik meno kūrėjams, bet ir kitiems kultūros srityje veikiantiems asmenims, be to, siūloma aiškiau atskirti skirtingo lygmens premijas. 8) Įstatymo projekto 20 ir 21 straipsniuose siūloma įtvirtinti regioninės kultūros politikos tikslus ir uždavinius bei išplėsti regioninių kultūros tarybų (toliau
Kultūros rėmimo fondo, bet ir prisidėtų prie kultūros plėtros regione. RKT sudarymo principai, reikalavimai jų nariams ir narių atšaukimo tvarka iš esmės nesiskiria nuo esamo teisinio reguliavimo. 5. Numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo rezultatai (jeigu rengiant įstatymo projektą toks vertinimas turi būti atliktas ir jo rezultatai nepateikiami atskiru dokumentu), galimos neigiamos priimto įstatymo pasekmės ir kokių priemonių reikėtų imtis, kad tokių pasekmių būtų išvengta Kartu su Įstatymo projektu yra teikiamas atskiras dokumentas – numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo pažyma. 6. Kokią įtaką priimtas įstatymas turės kriminogeninei situacijai, korupcijai Įstatymo projektas įtakos korupcijai ir šalies kriminogeninei situacijai neturės. 7. Kaip įstatymo įgyvendinimas atsilieps verslo sąlygoms ir jo plėtrai Įstatymo projektas tiesioginės įtakos verslo sąlygoms ir jo plėtrai neturės. 8.
inkorporavimas į teisinę sistemą, kokius teisės aktus būtina priimti, kokius galiojančius teisės aktus reikia pakeisti ar pripažinti netekusiais galios Siekiant Įstatymą inkorporuoti į teisinę sistemą turės būti pakeistas Lietuvos Respublikos diplomatinės tarnybos įstatymas, kiek tai yra susiję su kultūros atašė statuso reglamentavimu. 9. Ar įstatymo projektas parengtas laikantis Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos, Teisėkūros pagrindų įstatymų reikalavimų, o įstatymo projekto sąvokos ir jas įvardijantys terminai įvertinti Terminų banko įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka Įstatymo projektas parengtas laikantis Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos, Teisėkūros pagrindų įstatymo reikalavimų. Įstatymo projekte pateikiamos sąvokos ir jas įva rdijantys terminai suderinti su Valstybine lietuvių kalbos komisija ir bus paskelbti Terminų banke Lietuvos Respublikos terminų banko įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka. 10. Ar įstatymo projektas atitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas ir Europos Sąjungos dokumentus Įstatymo projekto nuostatos atitinka Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas ir Europos Sąjungos teisės aktus. 11.
įstatymui įgyvendinti reikia įstatymo įgyvendinamųjų teisės aktų, – kas ir kada juos turėtų priimti Įstatymo įgyvendinimui turės būti priimti (ar pakeisti) šie teisės aktai:
1) iki 2020 m. gruodžio 31 d.:
a) Vyriausybė turės patvirtinti – Lietuvos n acionalinių kultūros ir meno premijų dydį, skyrimo sąlygas ir tvarką , Vyriausybės kultūros ir meno premijų dydį, skyrimo sąlygas ir tvarką ,
b) Vyriausybė ar jos įgaliota institucija turės patvirtinti – Tolygios kultūros plėtros gaires;
c) kultūros ministras – sudaryti patariamųjų kultūros sričių tarybas, nustatyti jų veiklos sritis ir funkcijas; patvirtinti istorinio atminimo įamžinimo ir istorinio atminimo įamžinimo užsienyje rekomendacijas, kultūros ir meno darbuotojų pareigybių priskyrimo tvarką, k ultūros ir meno darbuotojų kvalifikacijos tobulinimo rekomendacijas, Kultūros ministerijos kultūros ir meno premijų dydį, skyrimo sąlygas ir tvarką. 2) iki 2021 m. gruodžio 31 d.:
a) Vyriausybė turės: · pakeisti Vyriausybės 1998 m. kovo 24 d. nutarimą Nr. 331 „Dėl Lietuvos Respublikos kultūros atašė pareigybių įsteigimo“ ir Vyriausybės
Ministerijų, Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijos, Vyriausybės įstaigų ir įstaigų prie ministerijų, kitų valstybės institucijų ir įstaigų sąrašą pagal grupes, į jį įtraukiant Lietuvos kultūros institutą; · k ultūros vertybių pripažinimo ypatingai svarbiomis tvarką ; · pripažinti netekusiu galios Vyriausybės 2007 m. vasario 7 d. nutarimą Nr.
193;
b) Vyriausybė ar jos įgaliota institucija turės patvirtinti – patvirtinti konkurso į kultūros atašė pareigas organizavimo tvarką; y patingai svarbių kultūros vertybių sąrašą; Kultūros kompetencijų centrų statuso suteikimo ir finansavimo tvarką.
c) kultūros ministras – suteikti įgaliojimus Lietuvos kultūros institutui vykdyti įstatyme nustatytas funkcijas ir priimti ar pakeisti kitus su tuo susijusius teisės aktus ( Lietuvos kultūros instituto nuostatus ir kt.) ; patvirtinti regioninių kultūros tarybų sudarymo ir darbo organizavimo tvarką. 12. Kiek valstybės, savivaldybių biudžetų ir kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų prireiks įstatymui įgyvendinti, ar bus galima sutaupyti (pateikiami prognozuojami rodikliai einamaisiais ir artimiausiais 3 biudžetiniais metais);
Iš valstybės biudžeto reikės skirti papildomų lėšų šiems Įstatymo projekte numatytiems tikslams įgyvendinti:
1) Dalies patariamųjų kultūros sričių tarybų narių paslaugoms apmokėti. Valstybės ir savivaldybių įstaigų darbuotojų darbo apmokėjimo ir komisijų narių atlygio už darbą įstatymo nuostatos yra taikomos tik įstatymų pagrindais sudarytų tarybų ar komisijų (pvz., Muziejų tarybos, Bibliotekų tarybos ir kt.) narių paslaugoms apmokėti, todėl būtina nustatyti vieningą apmokėjimo tvarką ir kitų patariamųjų tarybų nariams (pvz., Etninės kultūros ir nematerialaus kultūros paveldo tarybos, Medijų tarybos ir kt.).
Įgyvendindamas minėto įstatymo nuostatas, kultūros ministras yra nustatęs, kad už vieną komisijos posėdyje dirbtą valandą ir už pasirengimą komisijos posėdyje nagrinėti vieną paraišką, pareiškimą, prašymą ar skundą mokamas 0,07 pareiginės algos bazinio dydžio atlygis, t. y. 12,11 Eur, todėl priklausomai nuo atitinkamos tarybos narių skaičiaus ir posėdžių dažnumo išlaidos vienai tarybai per metus sudarytų iki
per metus. 2) Kaip minėta šio aiškinamojo rašto 3 punkte, RKT šiuo metu veikia kaip kultūros ir meno projektų ekspertai, todėl jų paslaugoms apmokėti 2020 m. iš viso yra suplanuota152 tūkst. eurų. Išplėtus RKT funkcijas padaugėtų posėdžių bei nagrinėjamų dokumentų skaičius, todėl preliminariais paskaičiavimais prireiktų papildomai apie 140 tūkst. eurų, kurie būtų skirti iš Kultūros rėmimo fondo. Be to, siekiant užtikrinti tinkamą ir efektyvų RKT veikimą Lietuvos kultūros tarybos administracijoje bus būtina įsteigti papildomas 5 pareigybes, kurių paskirtis – kuruoti kiekvienos RKT veiklą (šiuo metu vienas specialistas kuruoja dvi RKT), ir 1 pareigybę, kurios paskirtis – rinkti ir teikti RKT statistinius duomenis ir kitą informaciją, susijusią su kultūra. Šioms pareigybėms išlaikyti per metus prireiktų papildomų biudžeto lėšų – 108 tūkst. eurų.
Taip pat žemiau yra nurodomos Įstatymo projektu siūlomos nuostatos, kurios taip pat potencialiai galėtų pareikalauti papildomų lėšų, tačiau dėl atitinkamų priežasčių jų šiuo metu paskaičiuoti nėra galimybės:
3) Kadangi kultūros vertybes valstybė sieks ne tik išsaugoti, bet ir įsigyti, jų įsigijimui reikalingos lėšos turės būti numatomos pagal konkretų poreikį. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad iki 2009 m. Kultūros ministerijos vykdytai priemonei kilnojamoms kultūros vertybėms muziejuose įsigyti buvo skiriama apie 300 tūkst. eurų per metus. 4) Įstatymas nustatys tik galimybę suteikti kultūros kompetencijų centro statusą, o nustatyti jų finansavimo tvarką ir suteikti statusą bus pavesta Vyriausybei ar jos įgaliotai institucijai. Taigi, konkretus finansavimo poreikis yra sietinas su konkrečios srities centrų poreikiu, kuris bus nustatytas išanalizavus situaciją prieš priimant įstatymo įgyvendinamuosius aktus. Dėl šios priežasties tikslesnius paskaičiavimus bus galima pateikti teikiant atitinkamus Vyriausybės nutarimų projektus. 5) Kultūros ir meno premijų sistemos pertvarka šiuo metu yra siejama ne su jų dydžių, bet su pasiekimų, už kuriuos premijos yra teikiamos, peržiūra. Preliminariai bendras teikiamų premijų dydis (lėšų suma), kiek tai yra susiję su šio įstatymo įgyvendinimu, neturėtų kisti. 13. Specialistų vertinimai, rekomendacijos ir išvados Rengiant Įstatymo projektą remtasi UAB „ESTEP Vilnius“ 2015 m. atlikta Kultūros ir meno institucijų veiklos vertinimo ir valdymo modelio galimybių studija, Lietuvos kultūros tarybos finansuotu taikomuoju R. Makselio 2017 m. tyrimu „Kultūros politikos pagrindų įstatymo poreikio analizė“ ir viešosios įstaigos „Mene“ 2018 m. atlikta galimybių studija „Brėžiant kultūros politikos kryptis“.
Įstatymo projekto derinimo metu savo pastabas, pasiūlymus, vertinimus ir rekomendacijas pateikė daugiau nei 20 skirtingų institucijų, įstaigų, nevyriausybinių organizacijų ar kitų asmenų, vykdančių veiklą kultūros srityje. 14. Reikšminiai žodžiai, kurių reikia šiam projektui įtraukti į kompiuterinę paieškos sistemą, įskaitant Europos žodyno „Eurovoc“ terminus, temas bei sritis Reikšminiai Įstatymo projekto žodžiai: kultūra, menas, kultūros įstaiga, kultūros paslauga, kultūros kompetencijų centras, kultūros ir meno darbuotojas, nacionalinės reikšmės kultūros vertybės, regioninė kultūros politika. 15. Kiti, iniciatorių nuomone, reikalingi pagrindimai ir paaiškinimai Įstatymo projekto 23 straipsnyje yra numatyta, kad įstatymas, išskyrus 8 straipsnio 3 dalį, 9, 13, 16, 21 straipsnius, įsigalioja 2021 m. sausio 1 d., o minėti straipsniai įsigalioja 2022 m. sausio 1 d. Poreikis nustatyti atskiras įsigaliojimo datas kilo atsižvelgiant į tai, kad šiuose straipsniuose numatyto naujo teisinio reguliavimo (viešojo administravimo funkcijų suteikimo Lietuvos kultūros institutui, kultūros atašė statuso, kultūros kompetencijų centrų, kultūros vertybių sąrašo patvirtinimo ir regioninių kultūros tarybų) įgyvendinimas reikalauja papildomų teisės aktų priėmimo (ar pakeitimo) ir (arba) išsamios analizės bei papildomo derinimo su suinteresuotais subjektais konkrečių veiksmų lygmenyje. Iniciatorių nuomone, iki 2021 m. sausio
įsigaliojimo datą.
DĖL
2020-02-24
Vilnius Įvertinę įstatymo projekto atitiktį Konstitucijos, įstatymų ir teisės technikos taisyklių reikalavimams, teikiame šias pastabas:
į tai, kad projekto 2 straipsnyje apibrėžiamos sąvokos yra dėstomos abėcėlės tvarka, sąvoka „kultūros kompetencijos centras“ turi būti dėstoma ne šio straipsnio 4, o 7 dalyje. 2. Projektu siekiama nustatyti kultūros politikos teisinį reglamentavimą projekto 2 straipsnio 2 dalyje pateikiant kultūros sąvokos apibrėžimą ir jame išvardinant pagrindines sritis, kurios formuoja kultūros sistemą. Menas yra viena iš kultūros sričių. Todėl svarstytina, ar nereikėtų atsisakyti projekto 2 straipsnio 6 dalyje vartojamos žodžių „ir meno“ apibrėžiant kultūros darbuotojų sąvoką. Meno darbuotojo sąvoka tampa dviprasmiška ir todėl, kad: pirma – sąvokos apibrėžimas ir taip nustato, kad „Kultūros ir meno darbuotojas
Lietuvos Respublikoje teisės aktų nustatyta tvarka įsteigtas juridinis asmuo ar juridinio asmens filialas, įsteigtas Lietuvoje, tačiau ir juridinio asmens padalinys, kurio pagrindinė veikla yra teikti kultūros paslaugas.
Pažymime, kad terminas „įstaiga“ suponuoja tam tikra įstatymu nustatyta tvarka įsteigtą savarankišką teisinį subjektiškumą turintį ūkinį vienetą, kuriam taikomas tam tikras valstybės nustatytas teisinis režimas. Todėl teisinio reglamentavimo požiūriu yra ydinga įstaiga laikyti kito juridinio asmens struktūrinį padalinį, kuris neturi ir negali turėti jokio įstaigai, kaip savarankiškam teisinių santykių subjektui, būdingų požymių. Galbūt tikslinga būtų nustatyti, kad
„kultūros įstaiga“ laikomi Lietuvos Respublikos
juridiniai asmenys bei užsienio valstybių juridinių asmenų ir organizacijų, neturinčių juridinio asmens statuso, filialai, įsteigti Lietuvos Respublikoje, kurių pagrindinė veikla yra teikti kultūros paslaugas. Tuo tarpu kitų juridinių asmenų, kurių pagrindinė veikla nėra kultūros paslaugų teikimas, struktūriniai padaliniai, teikiantys kultūros paslaugas, galėtų būti priskiriami kitiems kultūros paslaugų teikėjams, apibrėžtiems projekto 2 straipsnio 9 dalyje. Atitinkamai reikėtų tikslinti projekto 2 straipsnio 7 dalyje pateiktus kultūros įstaigų rūšių pavyzdžius, nes, pvz., parodų salė, kaip patalpa meno kūriniams eksponuoti, teisės požiūriu neturėtų būti laikoma kultūros įstaiga. 4. Projekto
gali būti laikomas ne tik fizinis ar juridinis asmuo, tačiau ir užsienio valstybių juridinių asmenų ir organizacijų, neturinčių juridinio asmens statuso, filialai, įsteigti Lietuvos Respublikoje.
Analogiško turinio pastaba taikytina ir kitoms projekto nuostatoms, pvz., projekto 7 straipsnio 1 dalies 3 punktui, kuriose kaip kultūros paslaugų teikėjai išskiriami tik fiziniai ir juridiniai asmenys. 5. Projekto
pažymime, kad Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatyme bei Lietuvos Respublikos kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatyme yra įtvirtintos kitokio turinio „nekilnojamosios kultūros vertybės“ bei „kilnojamosios kultūros vertybės“ sąvokos. Atsižvelgiant į tai, kad kultūros vertybių visumą iš esmės ir sudaro nekilnojamosios ir kilnojamosios kultūros vertybės, bei turint omenyje tai, kad aukščiau minėtieji įstatymai turėtų taikymo viršenybę projekto atžvilgiu įstatymų konkurencijos atveju (projekto 1 straipsnio 2 dalis), svarstytinas projekte įtvirtintos sąvokos „kultūros vertybė“ pagrįstumas bei jos turinio santykis su kituose įstatymuose įtvirtintomis analogiškų sąvokų nuostatomis. Be to, p rojekto 2 straipsnio 11 dalyje brauktinas perteklinis nurodomo įstatymo numeris „Nr. VIII-664“. 6. Atsižvelgiant į teisės akto nuostatų nuoseklumo principą, nėra aišku, kodėl projekto 2 straipsnyje yra įtvirtinta „nacionalinės kultūros įstaigos“ sąvoka, tačiau nėra apibrėžtas sąvokos „valstybinės kultūros įstaigos“ turinys, nors abu šie kultūros įstaigų tipai yra reglamentuojami projekto 15 straipsnyje. 7. Projekto
principų turinį, numatomos tam tikros pareigos valstybei.
Pažymėtina, kad valstybė savo funkcijas įgyvendina per valstybės aparatą sudarančias institucijas ir įstaigas, steigiamas įstatymų nustatyta tvarka ir turinčias kompetenciją bei įgaliojimus valdyti apibrėžtą visuomeninių santykių sritį. Taigi, valstybės valdymas ir piliečių teisių bei teisėtų interesų apsauga yra savarankiškas valstybės funkcijas vykdančių valstybės institucijų ir įstaigų veiklos sritis. Atsižvelgiant į tai, siūlome tikslinti minėtus punktus, juose pareigą numatant ne pačiai valstybei, o konkretiems visuomeninių teisinių santykių dalyviams – valstybės funkcijas įgyvendinančioms valstybės institucijoms. 8. Projekto 4 straipsnio 1 punkte nustatyta, jog Seimas nustato valstybės pažangos viziją ir jai įgyvendinti skirtas valstybės vystymosi kryptis. Šią nuostatą reikėtų konkretizuoti, kokiu konkrečiai teisės aktu tai turėtų būti padaryta ir prie įstatymo projekto baigiamųjų nuostatų nustatyti terminą iki kada šis teisės aktas turėtų būti priimtas. Be to, šio teisės akto turinys turėtų būti siejamas būtent su teikiamo projekto reguliavimo dalyku – valstybės kultūros politikos reglamentavimu. 9. Projekto 4 straipsnio 1 punkte po žodžio
„pažangos“ įrašytini žodžiai „kultūros srityje“. Be to, derinant projekto
nuostatas tarpusavyje bei atsižvelgiant į tai, kad savivaldybės taryba turi atsižvelgti į nustatytas valstybės kultūros plėtros kryptis (projekto 7 straipsnio 1 dalies 1 punktas), svarstytina, ar projekto 4 straipsnio 1 punkte vietoj žodžio „vystymosi“ neturėtų būti įrašyti žodžiai „kultūros plėtros“. 10. Projekto 4 straipsnio 3 punkte brauktina perteklinė bendrojo pobūdžio norma, nustatanti, kad Seimas prižiūri Vyriausybės veiklą, nes ši nuostata yra ne šio projekto reguliavimo dalykas.
Analogiška pastaba teiktina ir projekto 6 straipsnio 1 dalies 2, 3 ir 4 punktų bei 17 straipsnio 1 dalies, 2 dalies 2 punkto nuostatoms, kuriose taip pat nustatomos ne šio įstatymo reguliavimo dalyką reguliuojančios, o bendrojo pobūdžio nuostatos, kurios reglamentuojamos kituose teisės aktuose. 11. Projekto
metams minėti skirtų renginių finansavimui reikalingas lėšas Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatymo nustatyta tvarka, suponuoja, kad Seimas, priimdamas spendimą paskelbti atmintinus metus, priima ir tam tikrą sprendimą dėl šių renginių finansavimui reikalingų lėšų. Tačiau pažymėtina, kad Seimo paskelbtų atmintinų metų minėjimui skirtų renginių finansavimui reikalingas lėšas kaip valstybės biudžeto vykdytoja numato ir skiria Vyriausybė iš atitinkamų metų Valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatyme nustatytų valstybės biudžeto asignavimų. Atsižvelgiant į tai, siūlome atsisakyti klaidinančios nuostatos dėl Seimo kompetencijos „numatyti“ atmintinų metų skirtų renginių minėjimui reikalingas lėšas. 12. Siekiant teisinio aiškumo, projekto 4 straipsnio 5 punkte vietoj žodžių „jų pradžios“ įrašytini žodžiai „tų metų pradžios“. 13. Siekiant teisinio aiškumo bei atsižvelgiant į tai, kad Seimas nepriima individualaus pobūdžio teisės aktų dėl jam atskaitingų institucijų steigimo, projekto 4 straipsnio 6 punkte prieš žodį „steigia“ siūlome įrašyti žodžius „Biudžetinių įstaigų įstatymo nustatyta tvarka įstatymu“.
Be to, vertinant šią nuostatą, nėra aišku, kodėl analogiška Vyriausybės kompetencija dėl jai atskaitingų institucijų, padedančių spręsti klausimus kultūros srityje, steigimo nėra numatyta projekto 5 straipsnyje, reglamentuojančiame Vyriausybės kompetenciją kultūros srityje, nors Biudžetinių įstaigų įstatyme nustatyta, kad biudžetinės įstaigos gali būti steigiamos tiek įstatymu, tiek Vyriausybės nutarimu. 14. Atsižvelgiant į tai, kad įstatymų nuostatos turi būti aiškios ir konkrečios, norminiame reguliavime reikėtų vengti tokių subjektyvaus pobūdžio formuluočių, kaip įtvirtinta projekto 6 straipsnio 2 dalies 10 punkte –
„holistinio požiūrio į sveiką gyvenseną formavimas“, nes jos taikymas dėl
neapibrėžtumo gali būti probleminis. 15. Projekto
žodis „valstybės“. Be to, ginčytina šiame punkte numatyta savivaldybės tarybos kompetencija vykdyti institucinę viešojo ir privataus sektorių partnerystę kultūros srityje, nes pagal Vietos savivaldos įstatymą išimtinei savivaldybės tarybos kompetencijai priskiriamas sprendimų dėl viešojo ir privataus sektorių partnerystės projektų įgyvendinimo tikslingumo priėmimas, tuo tarpu už partnerystės sąlygų įgyvendinimą kaip ir kitų savivaldybės tarybos sprendimų įgyvendinimą savivaldybės teritorijoje jo kompetencijai priskirtais klausimais tiesiogiai ir asmeniškai atsako savivaldybės vykdomoji institucija – savivaldybės administracijos direktorius.
Analogiško turinio pastaba taikytina ir projekto 7 straipsnio 1 dalies 4 punktui, nes jame nustatytos funkcijos (susitarimų su kitomis institucijomis Lietuvoje ir užsienyje rengimas, sudarymas ir vykdymas), atsižvelgiant į jų turinį, priskirtinos ne savivaldybės tarybos, o savivaldybės vykdomosios institucijos kompetencijai. 16. Tikslintina projekto 7 straipsnio 1 dalies 3 punkto formuluotė
„programų ar projektų pagrindu finansuoja ir kitaip prisideda prie savivaldybės
teritorijoje veiklą vykdančių kultūros srityje veikiančių fizinių ir juridinių asmenų veiklos“ atsisakant pasikartojančių žodžių „veiklą vykdančių, veikiančių, veiklos“. 17. Projekto
vykdomosios institucijos tam tikrą informaciją kaupia, sistemina ir skelbia savivaldybėje, tikslintina, nes formuluotės „informacijos skelbimas savivaldybėje“ turinys yra per daug neapibrėžtas. 18. Projekto
bendradarbiavimą kultūros srityje įgyvendina ir viešojo konkurso būdu atrinktas programas, projektus ir kitas priemones, susijusias su Lietuvos kultūros sklaida užsienyje, finansuoja kultūros ministro įgaliota įstaiga, derintina su šio straipsnio 2 dalimi, numatančia subjektus, vykdančius tarptautinį bendradarbiavimą valstybės lygiu kultūros srityje.
Vertinant šias nuostatas tarpusavyje, lieka neaišku, ar valstybės tarptautinio bendradarbiavimo kultūros srityje vykdymas ir tarptautinio bendradarbiavimo įgyvendinimas yra dvi atskiros sritys, ar, vis dėlto, šios nuostatos reguliuoja analogiškus santykius. Jeigu šios nuostatos yra analogiškos savo turiniu, siūlome jas suderinti tarpusavyje, projekto 8 straipsnio 3 dalyje paliekant tik viešo konkurso būdu atrinktų programų ar projektų finansavimą. Be to, manytina, kad nuostata dėl galimo finansavimo yra pernelyg abstrakti, suteikianti kultūros ministrui neapibrėžto turinio įgaliojimus. Siūlytume įstatyme aiškiai nustatyti šios įstaigos teisinį statusą, o taip pat šioje dalyje nurodytų programų, projektų ir kitų priemonių viešą konkursą vykdantį subjektą bei konkurso būdu atrinktų programų, projektų ir priemonių finansavimo šaltinius. 19. Projekto 9 straipsnio 1 dalies nuostatos ginčytinos keliais aspektais. Pirma, projektu siūloma nustatyti, kad kultūros atašė yra specialusis atašė, dirbantis pagal terminuotą darbo sutartį. Ši nuostata nesiderina ne tik su Diplomatinės tarnybos 17 straipsnio nuostatomis, tačiau ir su bendraisiais specialiųjų atašė veiklos reglamentavimo principais. Atkreiptinas dėmesys, kad s pecialusis atašė, jo pavaduotojas paprastai yra Lietuvos Respublikos valstybės tarnautojas, pagal jį paskyrusios arba perkėlusios ministerijos, kitos valstybės institucijos ar įstaigos kompetenciją padedantis įgyvendinti Lietuvos Respublikos užsienio politiką.
Jeigu specialusis atašė yra perkėlimo būdu įdarbintas valstybės tarnautojas, į šias pareigas jis skiriamas ir iš jų atšaukiamas ministro ar kitos institucijos vadovo įsakymu, kuriame nurodyta funkcijų pradžios ir pabaigos data, t.y. su perkeltais valstybės tarnautojais darbo sutartys nesudaromos. K ad specialieji atašė Diplomatinės tarnybos įstatymo prasme laikomi valstybės tarnautojais, patvirtina ir Diplomatinės tarnybos įstatymas, kurio 17 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodomas diplomatinis personalas, kuriam priskiriami ir specialieji atašė, 2 punkte nurodomas administracinis techninis personalas, kurį sudaro kiti valstybės tarnautojai, o 3 punkte nurodomas diplomatinės atstovybės aptarnaujantis personalas, t.y. darbuotojai, dirbantys pagal darbo sutartis. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai kad, nurodyto įstatymo 17 straipsnio 4 dalyje yra nurodytas baigtinis diplomatinės atstovybės ar konsulinės įstaigos darbuotojų, kurie nėra valstybės tarnautojai ar kariai, pareigybių sąrašas. Specialiųjų atašė pareigybių šiame sąraše nėra. Taigi, darytina išvada, kad projektu siūlomas reguliavimas gali būti taikomas tik tuo atveju, kai į kultūros atašė pareigas būtų ne perkeliamas valstybės tarnautojas, o skiriamas ne valstybės tarnyboje dirbantis asmuo, su kuriuo specialiojo atašė pareigų ėjimo laikotarpiui būtų sudaroma terminuota darbo sutartis. Iš kitos pusės, lieka neaišku, kodėl projektu siekiama kultūros atašė pareigybę išskirti iš bendrosios specialiųjų atašė skyrimo ir veiklos reglamentavimo sistemos.
Pažymėtina, kad Diplomatinės tarnybos įstatymo 17 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad L ietuvos Respublikos specialiųjų atašė, tarp jų ir Lietuvos Respublikos gynybos atašė, ir jų pavaduotojų skyrimą ir veiklą reglamentuoja Vyriausybės patvirtinti Lietuvos Respublikos specialiųjų atašė nuostatai. Vadovaujantis šia įstatymine nuostata Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1997 m. gruodžio 12 d. nutarimu Nr. 1407 yra patvirtinusi Lietuvos Respublikos specialiųjų atašė nuostatai, pagal kuriuos šiuo metu ir vykdomas specialiųjų atašė, įskaitant ir kultūros atašė, skyrimas. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, p rojekto nuostatos tikslintinos ir derintinos su Diplomatinės tarnybos įstatymo nuostatomis. Antra, vartojama sąvoka „diplomatinėje atstovybėje užsienio valstybėje“ derintina su projekto 8 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytu trumpiniu. Iš kitos pusės, manome, kad terminas „diplomatinė atstovybė užsienio valstybėje“ yra tikslesnis. Trečia, kultūros atašė gali būti skiriamas dirbti ne tik Lietuvos Respublikos diplomatinėje atstovybėje užsienio valstybėje ar Lietuvos Respublikos konsulinėje įstaigoje, tačiau ir Lietuvos Respublikos atstovybėje prie tarptautinės organizacijos. 20. Projekto
vartojamomis sąvokomis, vietoj žodžių „aukštąjį universitetinį išsilavinimą su magistro kvalifikaciniu laipsniu ar jam prilygintą išsilavinimą“ įrašytini žodžiai „magistro kvalifikacinį laipsnį ar jam lygiavertę aukštojo mokslo kvalifikaciją“. 21.
atvejus, kai į kultūros atašė pareigas skiriamas ne valstybės tarnyboje dirbantis asmuo, su kuriuo sudaroma terminuota darbo sutartis, tačiau ir tuos atvejus, kai į kultūros atašė pareigas kultūros ministro įsakymu tam tikram laikotarpiui yra perkeliamas valstybės tarnautojas, su kuriuo darbo sutartis nesudaroma. Be to, šiose dalyse vietoj formuluotės „kultūros atašė į pareigas priimami“ vartotina formuluotė „kultūros atašė į pareigas skiriami“. 22. Projekto
kultūros ministras arba jo įgaliotas asmuo, raštu pritarus užsienio reikalų ministrui, o darbo sutartis su kultūros atašė gali būti pratęsta, jeigu jos pratęsimui raštu pritaria užsienio reikalų ministras. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos Respublikos teisėkūroje nėra vartojama formuluotė, kad tam tikri teisės aktai ar administraciniai sprendimai priimami „raštu pritarus“ kitam subjektui. Tokiais atvejais turėtų būti vartojama formuluotė „suderinus su“. 23. Projekto
veiklos vertinimą ir skatinimą nustato Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių įstaigų darbuotojų darbo apmokėjimo ir komisijų narių atlygio už darbą įstatymas, prieštarauja pačiam minėtam įstatymui, kurio 1 straipsnio 2 dalies 2 punkte imperatyviai nustatyta, kad šis įstatymas netaikomas Lietuvos Respublikos diplomatinių atstovybių, konsulinių įstaigų, atstovybių prie tarptautinių organizacijų, specialiųjų misijų darbuotojams, dirbantiems pagal darbo sutartis . 24. Siekiant teisinio aiškumo, projekto 9 straipsnio 6 dalyje siūlome nurodyti, kokio teisinio statuso ir (ar) kokio pobūdžio veiklą vykdančią įstaigą kultūros ministras gali įgalioti vykdyti kultūros atašė veiklos krypčių ir prioritetų įgyvendinimo priežiūrą ir administruoti kultūros atašė veiklą. 25.
pagrindai, kuriems esant kultūros atašė įgaliojimai pasibaigtų, pvz., Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka nutrūkus tarnybos santykiams anksčiau, nei pasibaigia paskyrimo laikas, panaikinus Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo nustatyta tvarka jam išduotą leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, diplomatinei atstovybei, kurioje dirba specialusis atašė, nutraukus savo veiklą. Be to, šioje dalyje po žodžio
„ir“ įrašytinas žodis „(ar)“. 26. Projekto
sudarymą ir jų veiklos tikslą, tačiau jokio aiškesnio jų veiklos reglamentavimo nesiekiama įtvirtinti. Atsižvelgiant į tai, kad įstatyminių nuostatų turinys negali būti aiškinamas ir atskleidžiamas poįstatyminiais teisės aktais, projekte reikėtų atskleisti bent pagrindinius šių patariamųjų kultūros sričių tarybų skaičiaus nustatymo, jų sudarymo, veiklos organizavimo bei vykdomų funkcijų pagrindus. Analogiško turinio pastaba taikytina ir dėl šio straipsnio
atskleistas šios organizacijos statusas, sudarymo tvarka bei vykdomų funkcijų pobūdis. 27. Projekto
tarybų narių darbas apmokamas V alstybės ir savivaldybių įstaigų darbuotojų darbo apmokėjimo ir komisijų narių atlygio už darbą įstatymo nustatyta tvarka.
Vertinant šios nuostatos ir V alstybės ir savivaldybių įstaigų darbuotojų darbo apmokėjimo ir komisijų narių atlygio už darbą įstatymo
įstatymų pagrindais sudarytų komisijų (darbo grupių, tarybų, Teisėjų garbės teismo, darbo arbitražo), finansuojamų iš valstybės ir savivaldybių biudžetų, pirmininkų, pirmininkų pavaduotojų ir narių atlygį už darbą, tarpusavio santykį, manome, kad įstatymo nuostatos dėl apmokėjimo gali būti taikomos ne įstatyme abstrakčiai paminėtoms komisijoms ar taryboms, kurių skaičius, sudėtis, sudarymas ar nesudarymas priklauso ne nuo įstatymo leidėjo valios, o įstatyme konkrečiai nurodytoms organizacijoms, kurių aiški ir sudėtis, ir sudarymo tvarka, ir vykdomos funkcijos. Kitu atveju, būtų svarstytina įstatyminio reguliavimo atitiktis racionalaus valstybės biudžeto lėšų naudojimo principui. 28. Projekto 11 straipsnio 2 dalyje iš esmės nenustatoma jokių reguliacinio pobūdžio teisės normų, kurios būtų tiesiogiai adresuotos ir privalomos visuomeninių teisinių santykių dalyviams. Atsižvelgiant į tai, kad valstybė savo funkcijas įgyvendina per valstybės aparatą sudarančias institucijas ir įstaigas, siūlome tikslinti minėtą dalį, joje atitinkamas teisines pareigas numatant ne pačiai valstybei, o konkretiems visuomeninių teisinių santykių dalyviams – valstybės funkcijas įgyvendinančioms valstybės institucijoms. Analogiško turinio pastaba taikytina ir projekto 13 straipsnio 1 dalies, 14 straipsnio 3 dalies bei 18 straipsnio 3 dalies nuostatoms. 29. Projekto
nėra šio projekto reguliavimo dalykas. 30.
dalimi, pildytina, nustatant, kad valstybės ir savivaldybių institucijos ar įstaigos, turi vadovautis kultūros ministro patvirtintomis istorinio atminimo įamžinimo rekomendacijomis. 31. Nėra aiškus projekto 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte vartojamos termino „Lietuvos bendruomenės“ turinys. 32. Projekto
rekomendacijas tvirtina kultūros ministras. Seimo statuto 803 straipsnyje yra nustatyta, kad Seime sudaroma nuolatinė Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisija, kurios veiklos kryptys yra susijusios su valstybės istorinės atminties išsaugojimo ir įprasminimo prioritetais ir įgyvendinimu, svarbiausių Lietuvai istorinių įvykių paminėjimu, istorinių asmenybių ir istorinių datų įprasminimu ir kitais susijusiais klausimais. Svarstytina, koks būtų šios komisijos ir jos vykdomų funkcijų santykis su įstatyme nustatytu istorinio atminimo įamžinimo reguliavimu. 33. Atsižvelgiant į tai, kad projekto III skirsnyje nėra nuostatų apie kultūros vertybes apskritai, o 13 straipsnyje nustatyta ypatingai svarbių kultūros vertybių apsauga, atitinkamai reikėtų patikslinti ir III skirsnio pavadinimą. 34. Projekto
įstaigų sistemą sudaro iš esmės visi kultūros paslaugas teikiantys subjektai, o šios sistemos tikslas – užtikrinti tolygų kultūros paslaugų teikimą visoje Lietuvos teritorijoje. Pažymime, kad toks projekto nuostatų dėstymas suponuoja, kad kultūros įstaigų sistema yra tam tikrais administraciniais sprendimais įsteigtų ir (ar) susietų kultūros įstaigų grupė, kuri subjektyviai ir objektyviai iš kitų kultūros paslaugų teikėjų tarpo išsiskiria tuo, kad jų ryšiai ir tarpusavio santykių pobūdis kokybiškai kitoks nei už grupės ribų.
Tačiau sistemiškai vertinant projekto 14 straipsnio 1-3 dalis, galima daryti išvadą, kad projekto 14 straipsnio 1 dalyje yra tiesiog išdėstytas visų galimų kultūros paslaugas teikiančių subjektų ratas, o projekto
straipsnio 3 dalyje netiesiogiai minimas valstybinių kultūros paslaugų tinklas, padedantis pasiekti valstybinius kultūros politikos tikslus ir prioritetus. Kad projekto 14 straipsnio 1 dalyje numatyta ne kultūros įstaigų sistema patvirtina ir šios dalies 4 punktas, numatantis, kad „kultūros įstaigų sistemą“ sudaro kiti kultūros paslaugų teikėjai. Atsižvelgiant į tai, siūlome tikslinti projekto 14 straipsnio nuostatas, atsisakant klaidinančių nuostatų dėl kultūros įstaigų sistemos, o dėstant kultūros paslaugų teikėjų tinklo ir jų veiklos tikslų pagrindus. 35. Projekto
savininkė yra valstybė“, nes siūlomos formuluotės suponuoja, kad yra nacionalinių ir valstybinių kultūros įstaigų, kurių savininkė ne valstybė. Be to, projekto 14 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostata nedera su projekto 15 straipsnio 3 dalies nuostatomis, kuriose valstybinės kultūros įstaigos apibrėžiamos kitaip. 36. Projekto 14 straipsnio 1 dalies 3 punktas dėstytinas taip: „kitos kultūros įstaigos, kurių savininkė ar viena iš dalininkų yra valstybė arba savivaldybė“. Atitinkamai tikslintinos ir šio straipsnio 3 ir 4 dalių bei 15 straipsnio 3 dalies formuluotės. 37.
14 straipsnio 4 dalies nuostatos, numatančios kultūros įstaigų funkcijų, nesusijusių su kultūros paslaugų teikimu, atlikimą centralizuotai, turėtų būti patikslintos, nes nėra aišku nei kokiose kultūros įstaigose toks centralizuotas aptarnavimas galimas (svarstytina, ar viešosiose įstaigose, kuriose valstybė ar savivaldybė yra tik vienas iš dalininkių, galima nustatyti imperatyvų centralizuotą aptarnavimą), nei centralizuoto aptarnavimo apimtis, nei šį aptarnavimą vykdysiančio subjekto paskyrimo pagrindai. 38. Siekiant teisinio aiškumo bei teisinio reglamentavimo nuoseklumo, projekto 15 straipsnio
kultūros įstaigų teisinę formą. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad siūlomas reguliavimas užkerta galimybę jau įsteigtai ir veikiančiai kultūros įstaigai suteikti nacionalinės kultūros įstaigos statusą. 39. Projekto 15 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyta, kad nacionalinės kultūros įstaigos organizuoja ir vykdo svarbiausius nacionalinius ir tarptautinius projektus. Atkreiptinas dėmesys, kad įstatymų nuostatose reikėtų vengti bendro pobūdžio subjektyviai vertinamų frazių, tokių kaip „svarbiausius“, arba reglamentuoti – kas priima sprendimą pripažinti nacionalinius ir tarptautinius projektus svarbiausiais, kokiais kriterijais remiantis ar poįstatyminiu aktu reglamentuojama tvarka ir t.t. Be to, šioje formuluotėje pateikta abstrakti „projektų“ sąvoka. Manytina, kad tai turėtų būti kultūros projektai. 40. Projekto 15 straipsnio 2 dalies 3 punkte brauktini žodžiai „ir mokslinių tyrimų įstaigomis“, nes pagal Mokslo ir studijų įstatymą sąvoka „mokslo ir studijų institucija“ apima ne tik aukštąsias mokyklas, tačiau ir mokslinių tyrimų institutus. 41.
kaip perteklinis, nes tiesiog logiška prezumpcija suponuoja, kad tuo atveju, kai juridiniam asmeniui suteikiamas kultūros kompetencijų centro statusas, jis įgaliotas ir vykdyti tokio centro funkcijas. Manytume, kad galimi kultūros kompetencijos statuso suteikimo apribojimai (t.y., subjektų, kuriems gali ar negali būti suteiktas kultūros kompetencijos centro statusas, ratas) turėtų būti nustatyti projekto 16 straipsnyje, reglamentuojančiame būtent kultūros kompetencijos centrų veiklą. Analogiško turinio pastaba taikytina ir projekto
teisinio reguliavimo nuoseklumo, projekto 15 straipsnio 3 dalies nuostatas siūlome dėstyti analogiškai šio straipsnio 1 dalies nuostatoms, atskleidžiant nacionalinių ir valstybinių kultūros įstaigų statuso bei jų vykdomų funkcijų panašumus ir skirtumus. 43. Projekto
suformuotų rekomendacinių kultūros įstaigų teikiamų kultūros paslaugų kriterijų tolimesnius adresatus (ar rekomendacijos teikiamos tiesiogiai kultūros įstaigoms, ar, vis dėlto, teikiamos viešojo administravimo subjektams, turintiems įgaliojimus priimti atitinkamus privalomus administracinius sprendimus) ir šių rekomendacijų teisinę reikšmę. 44. Projekto
kultūros įstaigų, kurių stebėseną vykdo) metinių veiklos rezultatų duomenis viešai skelbia kultūros kompetencijos centrai. 45. Projekto
„valstybių“. 46. Derinant projekto nuostatas tarpusavyje, projekto 16 straipsnio 2 dalyje vietoje žodžių „ir regionus“ įrašytini žodžiai „ir (ar) regionus“. 47. Projekto
nuostatas biudžetinių kultūros įstaigų kultūros ir meno darbuotojų pareigybių sąrašą tvirtina šios įstaigos vadovas. 48.
valstybės biudžeto, savivaldybių biudžetų, Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto ir kitų valstybės įsteigtų pinigų fondų lėšų“, nes biudžetinių įstaigų išlaikymo šaltinius apibrėžia Biudžetinių įstaigų įstatymas. 49. Projekto
galimybes įgyti ir tobulinti kultūros įstaigų vykdomoms funkcijoms reikalingą kvalifikaciją. 50. Projekto
su kituose įstatymuose (pvz., Sporto įstatyme, Loterijų įstatyme ir kt.) vartojamomis formuluotėmis, prieš žodį „teistumą“ įrašytini žodžiai „neišnykusį ar nepanaikintą“. 51. Projekto
tapačios sąvokos. Tačiau pažymėtina, kad pagal Regioninės plėtros įstatymą, regionu laikoma a pskritis arba iš kelių bendras ribas turinčių apskričių ar savivaldybių Vyriausybės išskirta teritorija , kurioje įgyvendinama nacionalinė regioninė politika. Atsižvelgiant į tai, projekto 21 straipsnio 1 dalis tikslintina. Be to, kadangi sąvoka „regionai“ pirmą kartą yra vartojama projekto 20 straipsnyje, todėl ir šios sąvokos atskleidimas turi būti pateiktas projekto 20 straipsnyje. 52. Projekto
„ataskaitas“, kadangi pagal projekto nuostatas išeitų, kad visos regioninės
tarybos turėtų teikti vieną bendrą ataskaitą. 53.
teisinio aiškumo, projekto 21 straipsnio 3 dalies:
aiškiai nurodyti, ar savivaldybės taryba į regioninės kultūros tarybą deleguoja vieną iš savivaldybės tarybos narių, ar vis dėlto, jokie apribojimai ar kriterijai deleguojamam atstovui į regioninę kultūros tarybą netaikomi;
patikslinti eksperto santykį su savivaldybe, „iš kurios“ jis Lietuvos kultūros tarybos sprendimu deleguojamas, t.y. nėra aišku, ar jis turi būti nuolatinis tos savivaldybės gyventojas, ar turi dirbti ekspertinį darbą toje savivaldybėje, ar turi būti kažkoks kitoks pagrindas, pagrindžiantis jo delegavimą. 54. Siekiant teisinio aiškumo, projekto 21 straipsnio 4 dalyje vietoj žodžių „kuris regioninėse kultūros tarybose“ įrašytini žodžiai „į kiekvieną regioninę kultūros tarybą, kuris jos veikloje“. 55. Projekto
„lygiavertį“. 56. Projekto
nepriekaištingos reputacijos, jeigu jis per paskutinius 5 metus buvo pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo ir turi neišnykusį ar nepanaikintą teistumą. Šiuo atveju nėra aišku, kodėl yra nustatomas tik 5 metų terminas, nes pagal siūlomą reglamentavimą nepriekaištingos reputacijos būtų laikomas asmuo, kuris buvo pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo anksčiau negu prieš 5 metus, bet vis dar turį neišnykusį ar nepanaikintą teistumą. 57. Siekiant užtikrinti paskirtų regioninių kultūros tarybų narių interesų apsaugą bei jų veiklos teisinį stabilumą ir tikrumą, projekto 21 straipsnio 9 dalies 3 ir 5 punktuose reikėtų aiškiai nurodyti kriterijus, kuriems esant delegavusi institucija gali atšaukti deleguotus narius ir nepasibaigus jų įgaliojimų laikotarpiui. Pažymėtina, kad šie kriterijai turi būti tiesiogiai susiję su deleguotų narių negalėjimu tinkamai vykdyti pavestas funkcijas. 58.
dalies 5 punktas ginčytinas, nes kultūros ministras nėra subjektas, priimantis į pareigas regioninės kultūros tarybos narį (ministras tik formaliai patvirtina personalinę deleguotų narių sudėtį, kas, savo ruožtu, lemia tarybos kadencijos pradžią). Atitinkamai kultūros ministras neturi teisinių įgaliojimų ir atleisti regioninės kultūros narį iš užimamų pareigų. 59. Projekto
įsigalioja 2022 m. sausio 1 d., t.y. vėliau negu dauguma kitų šio įstatymo straipsnių. Atkreiptinas dėmesys, kad su 16 straipsniu tiesiogiai yra susijusios 15 straipsnio 2 dalies 4 punkto ir 17 straipsnio 2 dalies 5 punkto nuostatos, kurių įsigaliojimas numatytas anksčiau – 2021 m. sausio 1 d. Projekto nuostatos turi būti suderintos tarpusavyje. 60. Projekto
įrašytina data „2021 m. gruodžio 31 d.“. Departamento direktorius Andrius Kabišaitis R. Bielskė, tel. (8 5) 239 6545, el. p. [email protected] J. Jarmakovič, tel. (8 5) 239 6055, el. p. [email protected] E. Mušinskis, tel. (8 5) 239 6356, el.
Kultūros komitetas
4463 2020-12-09 Nr. 121-P-39(
1Komiteto posėdyje dalyvavo:
komiteto pirmininkas Vytautas Juozapaitis, komiteto n ariai : Kristijonas Bartoševičius, Petras Gražulis, Vytautas Kernagis, Arminas Lydeka, Liuda Pociūnienė, Robertas Šarknickas, Stasys Tumėnas, Kęstutis Vilkauskas. Komiteto biuro vedėja Agnė Jonaitienė, komiteto biuro patarėjos: Milda Gureckienė, Deimantė Pukytė, Deimantė Žegunė , padėjėja Giedrė Lukošiūnienė. Kviestieji asmenys: laikinai einantis kultūros ministro pareigas Mindaugas Kvietkauskas, laikinai einanti kultūros viceministrės pareigas Gintautė Žemaitytė, Lietuvos meno kūrėjų asociacijos prezidentas Jonas Staselis. 2. Ekspertų, konsultantų, specialistų išvados, pasiūlymai, pataisos, pastabos (toliau – pasiūlymai):
Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
p. 1. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas
4 Įvertinę įstatymo projekto atitiktį Konstitucijos, įstatymų ir teisės technikos taisyklių reikalavimams, teikiame šias pastabas:
straipsnyje apibrėžiamos sąvokos yra dėstomos abėcėlės tvarka, sąvoka
„kultūros kompetencijos centras“ turi būti dėstoma ne šio straipsnio 4, o 7
dalyje. Pritarti
kanceliarijos Teisės departamentas
6
politikos teisinį reglamentavimą projekto 2 straipsnio 2 dalyje pateikiant kultūros sąvokos apibrėžimą ir jame išvardinant pagrindines sritis, kurios formuoja kultūros sistemą. Menas yra viena iš kultūros sričių. Todėl svarstytina, ar nereikėtų atsisakyti projekto 2 straipsnio 6 dalyje vartojamų žodžių „ir meno“ apibrėžiant kultūros darbuotojų sąvoką.
Meno darbuotojo sąvoka tampa dviprasmiška ir todėl, kad: pirma – sąvokos apibrėžimas ir taip nustato, kad „Kultūros ir meno darbuotojas
kanceliarijos Teisės departamentas
7
nustatyti, kad kultūros įstaiga laikoma ne tik Lietuvos Respublikoje teisės aktų nustatyta tvarka įsteigtas juridinis asmuo ar juridinio asmens filialas, įsteigtas Lietuvoje, tačiau ir juridinio asmens padalinys, kurio pagrindinė veikla yra teikti kultūros paslaugas. Pažymime, kad terminas „įstaiga“ suponuoja tam tikra įstatymu nustatyta tvarka įsteigtą savarankišką teisinį subjektiškumą turintį ūkinį vienetą, kuriam taikomas tam tikras valstybės nustatytas teisinis režimas. Todėl teisinio reglamentavimo požiūriu yra ydinga įstaiga laikyti kito juridinio asmens struktūrinį padalinį, kuris neturi ir negali turėti jokio įstaigai, kaip savarankiškam teisinių santykių subjektui, būdingų požymių. Galbūt tikslinga būtų nustatyti, kad „kultūros įstaiga“ laikomi Lietuvos Respublikos juridiniai asmenys bei užsienio valstybių juridinių asmenų ir organizacijų, neturinčių juridinio asmens statuso, filialai, įsteigti Lietuvos Respublikoje, kurių pagrindinė veikla yra teikti kultūros paslaugas.
Tuo tarpu kitų juridinių asmenų, kurių pagrindinė veikla nėra kultūros paslaugų teikimas, struktūriniai padaliniai, teikiantys kultūros paslaugas, galėtų būti priskiriami kitiems kultūros paslaugų teikėjams, apibrėžtiems projekto 2 straipsnio 9 dalyje. Atitinkamai reikėtų tikslinti projekto 2 straipsnio 7 dalyje pateiktus kultūros įstaigų rūšių pavyzdžius, nes, pvz., parodų salė, kaip patalpa meno kūriniams eksponuoti, teisės požiūriu neturėtų būti laikoma kultūros įstaiga. Atsižvelgti
kanceliarijos Teisės departamentas
7913
papildyti, nurodant, kad kultūros paslaugų teikėju gali būti laikomas ne tik fizinis ar juridinis asmuo, tačiau ir užsienio valstybių juridinių asmenų ir organizacijų, neturinčių juridinio asmens statuso, filialai, įsteigti Lietuvos Respublikoje. Analogiško turinio pastaba taikytina ir kitoms projekto nuostatoms, pvz., projekto 7 straipsnio 1 dalies 3 punktui, kuriose kaip kultūros paslaugų teikėjai išskiriami tik fiziniai ir juridiniai asmenys. Atsižvelgti
kanceliarijos Teisės departamentas
11
apibrėžti sąvoką „kultūros vertybė“, tačiau pažymime, kad Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatyme bei Lietuvos Respublikos kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatyme yra įtvirtintos kitokio turinio „nekilnojamosios kultūros vertybės“ bei „kilnojamosios kultūros vertybės“ sąvokos.
Atsižvelgiant į tai, kad kultūros vertybių visumą iš esmės ir sudaro nekilnojamosios ir kilnojamosios kultūros vertybės, bei turint omenyje tai, kad aukščiau minėtieji įstatymai turėtų taikymo viršenybę projekto atžvilgiu įstatymų konkurencijos atveju (projekto 1 straipsnio 2 dalis), svarstytinas projekte įtvirtintos sąvokos „kultūros vertybė“ pagrįstumas bei jos turinio santykis su kituose įstatymuose įtvirtintomis analogiškų sąvokų nuostatomis. Be to, projekto 2 straipsnio 11 dalyje brauktinas perteklinis nurodomo įstatymo numeris „Nr. VIII-664“. Atsižvelgti
kanceliarijos Teisės departamentas
nuoseklumo principą, nėra aišku, kodėl projekto 2 straipsnyje yra įtvirtinta
„nacionalinės kultūros įstaigos“ sąvoka, tačiau nėra apibrėžtas sąvokos
„valstybinės kultūros įstaigos“ turinys, nors abu šie kultūros įstaigų tipai
yra reglamentuojami projekto 15 straipsnyje. Atsižvelgti
kanceliarijos Teisės departamentas 2020-02-243 1,
punktuose, apibrėžiančiuose kultūros politikos principų turinį, numatomos tam tikros pareigos valstybei. Pažymėtina, kad valstybė savo funkcijas įgyvendina per valstybės aparatą sudarančias institucijas ir įstaigas, steigiamas įstatymų nustatyta tvarka ir turinčias kompetenciją bei įgaliojimus valdyti apibrėžtą visuomeninių santykių sritį. Taigi, valstybės valdymas ir piliečių teisių bei teisėtų interesų apsauga yra savarankiškas valstybės funkcijas vykdančių valstybės institucijų ir įstaigų veiklos sritis.
Atsižvelgiant į tai, siūlome tikslinti minėtus punktus, juose pareigą numatant ne pačiai valstybei, o konkretiems visuomeninių teisinių santykių dalyviams – valstybės funkcijas įgyvendinančioms valstybės institucijoms. Atsižvelgti
kanceliarijos Teisės departamentas
1
8Projekto 4 straipsnio 1 punkte nustatyta,
jog Seimas nustato valstybės pažangos viziją ir jai įgyvendinti skirtas valstybės vystymosi kryptis. Šią nuostatą reikėtų konkretizuoti, kokiu konkrečiai teisės aktu tai turėtų būti padaryta ir prie įstatymo projekto baigiamųjų nuostatų nustatyti terminą iki kada šis teisės aktas turėtų būti priimtas. Be to, šio teisės akto turinys turėtų būti siejamas būtent su teikiamo projekto reguliavimo dalyku – valstybės kultūros politikos reglamentavimu. Atsižvelgti
kanceliarijos Teisės departamentas
1
srityje“. Be to, derinant projekto nuostatas tarpusavyje bei atsižvelgiant į tai, kad savivaldybės taryba turi atsižvelgti į nustatytas valstybės kultūros plėtros kryptis (projekto 7 straipsnio 1 dalies 1 punktas), svarstytina, ar projekto 4 straipsnio 1 punkte vietoj žodžio „vystymosi“ neturėtų būti įrašyti žodžiai „kultūros plėtros“. Atsižvelgti
kanceliarijos Teisės departamentas
perteklinė bendrojo pobūdžio norma, nustatanti, kad Seimas prižiūri Vyriausybės veiklą, nes ši nuostata yra ne šio projekto reguliavimo dalykas.
Analogiška pastaba teiktina ir projekto 6 straipsnio 1 dalies 2, 3 ir 4 punktų bei 17 straipsnio 1 dalies, 2 dalies 2 punkto nuostatoms, kuriose taip pat nustatomos ne šio įstatymo reguliavimo dalyką reguliuojančios, o bendrojo pobūdžio nuostatos, kurios reglamentuojamos kituose teisės aktuose. Atsižvelgti
kanceliarijos Teisės departamentas
5
11Projekto 4 straipsnio 5 punkto formuluotė,
nustatanti, kad Seimas numato atmintiniems metams minėti skirtų renginių finansavimui reikalingas lėšas Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatymo nustatyta tvarka, suponuoja, kad Seimas, priimdamas sprendimą paskelbti atmintinus metus, priima ir tam tikrą sprendimą dėl šių renginių finansavimui reikalingų lėšų. Tačiau pažymėtina, kad Seimo paskelbtų atmintinų metų minėjimui skirtų renginių finansavimui reikalingas lėšas kaip valstybės biudžeto vykdytoja numato ir skiria Vyriausybė iš atitinkamų metų Valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatyme nustatytų valstybės biudžeto asignavimų. Atsižvelgiant į tai, siūlome atsisakyti klaidinančios nuostatos dėl Seimo kompetencijos „numatyti“ atmintinų metų skirtų renginių minėjimui reikalingas lėšas. Atsižvelgti
kanceliarijos Teisės departamentas
5
straipsnio 5 punkte vietoj žodžių „jų pradžios“ įrašytini žodžiai „tų metų pradžios“. Pritarti
kanceliarijos Teisės departamentas
56
į tai, kad Seimas nepriima individualaus pobūdžio teisės aktų dėl jam atskaitingų institucijų steigimo, projekto 4 straipsnio 6 punkte prieš žodį
„steigia“ siūlome įrašyti žodžius „Biudžetinių įstaigų įstatymo nustatyta
tvarka įstatymu“.
Be to, vertinant šią nuostatą, nėra aišku, kodėl analogiška Vyriausybės kompetencija dėl jai atskaitingų institucijų, padedančių spręsti klausimus kultūros srityje, steigimo nėra numatyta projekto 5 straipsnyje, reglamentuojančiame Vyriausybės kompetenciją kultūros srityje, nors
steigiamos tiek įstatymu, tiek Vyriausybės nutarimu. Pritarti
kanceliarijos Teisės departamentas
210
turi būti aiškios ir konkrečios, norminiame reguliavime reikėtų vengti tokių subjektyvaus pobūdžio formuluočių, kaip įtvirtinta projekto 6 straipsnio 2 dalies 10 punkte – „holistinio požiūrio į sveiką gyvenseną formavimas“, nes jos taikymas dėl neapibrėžtumo gali būti probleminis. Pritarti
kanceliarijos Teisės departamentas
1 1,4
prieš žodžius „kultūros plėtros“ įrašytinas žodis „valstybės“. Be to, ginčytina šiame punkte numatyta savivaldybės tarybos kompetencija vykdyti institucinę viešojo ir privataus sektorių partnerystę kultūros srityje, nes pagal Vietos savivaldos įstatymą išimtinei savivaldybės tarybos kompetencijai priskiriamas sprendimų dėl viešojo ir privataus sektorių partnerystės projektų įgyvendinimo tikslingumo priėmimas, tuo tarpu už partnerystės sąlygų įgyvendinimą kaip ir kitų savivaldybės tarybos sprendimų įgyvendinimą savivaldybės teritorijoje jo kompetencijai priskirtais klausimais tiesiogiai ir asmeniškai atsako savivaldybės vykdomoji institucija – savivaldybės administracijos direktorius.
Analogiško turinio pastaba taikytina ir projekto
kitomis institucijomis Lietuvoje ir užsienyje rengimas, sudarymas ir vykdymas), atsižvelgiant į jų turinį, priskirtinos ne savivaldybės tarybos, o savivaldybės vykdomosios institucijos kompetencijai. Pritarti
kanceliarijos Teisės departamentas
13
formuluotė „programų ar projektų pagrindu finansuoja ir kitaip prisideda prie savivaldybės teritorijoje veiklą vykdančių kultūros srityje veikiančių fizinių ir juridinių asmenų veiklos“ atsisakant pasikartojančių žodžių
„veiklą vykdančių, veikiančių, veiklos“. Pritarti
kanceliarijos Teisės departamentas
22
17Projekto 7 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostata,
numatanti, kad savivaldybių vykdomosios institucijos tam tikrą informaciją kaupia, sistemina ir skelbia savivaldybėje, tikslintina, nes formuluotės „informacijos skelbimas savivaldybėje“ turinys yra per daug neapibrėžtas. Atsižvelgti
kanceliarijos Teisės departamentas
3 18.
Projekto 8 straipsnio 3 dalyje nuostata, nustatanti, kad valstybės tarptautinį bendradarbiavimą kultūros srityje įgyvendina ir viešojo konkurso būdu atrinktas programas, projektus ir kitas priemones, susijusias su Lietuvos kultūros sklaida užsienyje, finansuoja kultūros ministro įgaliota įstaiga, derintina su šio straipsnio 2 dalimi, numatančia subjektus, vykdančius tarptautinį bendradarbiavimą valstybės lygiu kultūros srityje. Vertinant šias nuostatas tarpusavyje, lieka neaišku, ar valstybės tarptautinio bendradarbiavimo kultūros srityje vykdymas ir tarptautinio bendradarbiavimo įgyvendinimas yra dvi atskiros sritys, ar, vis dėlto, šios nuostatos reguliuoja analogiškus santykius. Jeigu šios nuostatos yra analogiškos savo turiniu, siūlome jas suderinti tarpusavyje, projekto 8 straipsnio 3 dalyje paliekant tik viešo konkurso būdu atrinktų programų ar projektų finansavimą. Be to, manytina, kad nuostata dėl galimo finansavimo yra pernelyg abstrakti, suteikianti kultūros ministrui neapibrėžto turinio įgaliojimus. Siūlytume įstatyme aiškiai nustatyti šios įstaigos teisinį statusą, o taip pat šioje dalyje nurodytų programų, projektų ir kitų priemonių viešą konkursą vykdantį subjektą bei konkurso būdu atrinktų programų, projektų ir priemonių finansavimo šaltinius. Atsižvelgti
kanceliarijos Teisės departamentas
9211
keliais aspektais. Pirma, projektu siūloma nustatyti, kad kultūros atašė yra specialusis atašė, dirbantis pagal terminuotą darbo sutartį. Ši nuostata nesiderina ne tik su Diplomatinės tarnybos įstatymo 17 straipsnio nuostatomis, tačiau ir su bendraisiais specialiųjų atašė veiklos reglamentavimo principais.
Atkreiptinas dėmesys, kad specialusis atašė, jo pavaduotojas paprastai yra Lietuvos Respublikos valstybės tarnautojas, pagal jį paskyrusios arba perkėlusios ministerijos, kitos valstybės institucijos ar įstaigos kompetenciją padedantis įgyvendinti Lietuvos Respublikos užsienio politiką. Jeigu specialusis atašė yra perkėlimo būdu įdarbintas valstybės tarnautojas, į šias pareigas jis skiriamas ir iš jų atšaukiamas ministro ar kitos institucijos vadovo įsakymu, kuriame nurodyta funkcijų pradžios ir pabaigos data, t. y. su perkeltais valstybės tarnautojais darbo sutartys nesudaromos. Kad specialieji atašė Diplomatinės tarnybos įstatymo prasme laikomi valstybės tarnautojais, patvirtina ir Diplomatinės tarnybos įstatymas, kurio 17 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodomas diplomatinis personalas, kuriam priskiriami ir specialieji atašė, 2 punkte nurodomas administracinis techninis personalas, kurį sudaro kiti valstybės tarnautojai, o 3 punkte nurodomas diplomatinės atstovybės aptarnaujantis personalas, t. y. darbuotojai, dirbantys pagal darbo sutartis. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai kad, nurodyto įstatymo 17 straipsnio 4 dalyje yra nurodytas baigtinis diplomatinės atstovybės ar konsulinės įstaigos darbuotojų, kurie nėra valstybės tarnautojai ar kariai, pareigybių sąrašas. Specialiųjų atašė pareigybių šiame sąraše nėra. Taigi, darytina išvada, kad projektu siūlomas reguliavimas gali būti taikomas tik tuo atveju, kai į kultūros atašė pareigas būtų ne perkeliamas valstybės tarnautojas, o skiriamas ne valstybės tarnyboje dirbantis asmuo, su kuriuo specialiojo atašė pareigų ėjimo laikotarpiui būtų sudaroma terminuota darbo sutartis. Iš kitos pusės, lieka neaišku, kodėl projektu siekiama kultūros atašė pareigybę išskirti iš bendrosios specialiųjų atašė skyrimo ir veiklos reglamentavimo sistemos.
Pažymėtina, kad Diplomatinės tarnybos įstatymo 17 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos specialiųjų atašė, tarp jų ir Lietuvos Respublikos gynybos atašė, ir jų pavaduotojų skyrimą ir veiklą reglamentuoja Vyriausybės patvirtinti Lietuvos Respublikos specialiųjų atašė nuostatai. Vadovaujantis šia įstatymine nuostata Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1997 m. gruodžio 12 d. nutarimu Nr. 1407 yra patvirtinusi Lietuvos Respublikos specialiųjų atašė nuostatus, pagal kuriuos šiuo metu ir vykdomas specialiųjų atašė, įskaitant ir kultūros atašė, skyrimas. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, projekto nuostatos tikslintinos ir derintinos su Diplomatinės tarnybos įstatymo nuostatomis. Antra, vartojama sąvoka „diplomatinėje atstovybėje užsienio valstybėje“ derintina su projekto 8 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytu trumpiniu. Iš kitos pusės, manome, kad terminas „diplomatinė atstovybė užsienio valstybėje“ yra tikslesnis. Trečia, kultūros atašė gali būti skiriamas dirbti ne tik Lietuvos Respublikos diplomatinėje atstovybėje užsienio valstybėje ar Lietuvos Respublikos konsulinėje įstaigoje, tačiau ir Lietuvos Respublikos atstovybėje prie tarptautinės organizacijos. Atsižvelgti
kanceliarijos Teisės departamentas
24
su Mokslo ir studijų įstatyme vartojamomis sąvokomis, vietoj žodžių „aukštąjį universitetinį išsilavinimą su magistro kvalifikaciniu laipsniu ar jam prilygintą išsilavinimą“ įrašytini žodžiai „magistro kvalifikacinį laipsnį ar jam lygiavertę aukštojo mokslo kvalifikaciją“. Pritarti
kanceliarijos Teisės departamentas 2020-02-249 3, 4, 5, 7, 9 21.
Projekto 9 straipsnio 3, 4, 5, 7 ir 9 dalys tikslintinos, jose numatant ne tik tuos atvejus, kai į kultūros atašė pareigas skiriamas ne valstybės tarnyboje dirbantis asmuo, su kuriuo sudaroma terminuota darbo sutartis, tačiau ir tuos atvejus, kai į kultūros atašė pareigas kultūros ministro įsakymu tam tikram laikotarpiui yra perkeliamas valstybės tarnautojas, su kuriuo darbo sutartis nesudaroma. Be to, šiose dalyse vietoj formuluotės „kultūros atašė į pareigas priimami“ vartotina formuluotė „kultūros atašė į pareigas skiriami“. Atsižvelgti
kanceliarijos Teisės departamentas
4
nustatyti, kad kultūros atašė į pareigas priima kultūros ministras arba jo įgaliotas asmuo, raštu pritarus užsienio reikalų ministrui, o darbo sutartis su kultūros atašė gali būti pratęsta, jeigu jos pratęsimui raštu pritaria užsienio reikalų ministras. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos Respublikos teisėkūroje nėra vartojama formuluotė, kad tam tikri teisės aktai ar administraciniai sprendimai priimami „raštu pritarus“ kitam subjektui. Tokiais atvejais turėtų būti vartojama formuluotė „suderinus su“. Atsižvelgti
kanceliarijos Teisės departamentas
5
kultūros atašė darbo užmokestį, kasmetinį veiklos vertinimą ir skatinimą nustato Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių įstaigų darbuotojų darbo apmokėjimo ir komisijų narių atlygio už darbą įstatymas, prieštarauja pačiam minėtam įstatymui, kurio 1 straipsnio 2 dalies 2 punkte imperatyviai nustatyta, kad šis įstatymas netaikomas Lietuvos Respublikos diplomatinių atstovybių, konsulinių įstaigų, atstovybių prie tarptautinių organizacijų, specialiųjų misijų darbuotojams, dirbantiems pagal darbo sutartis
kanceliarijos Teisės departamentas
6 24.
Siekiant teisinio aiškumo, projekto 9 straipsnio 6 dalyje siūlome nurodyti, kokio teisinio statuso ir (ar) kokio pobūdžio veiklą vykdančią įstaigą kultūros ministras gali įgalioti vykdyti kultūros atašė veiklos krypčių ir prioritetų įgyvendinimo priežiūrą ir administruoti kultūros atašė veiklą. Pritarti
kanceliarijos Teisės departamentas
7
kodekse nėra numatyti tam tikri pagrindai, kuriems esant kultūros atašė įgaliojimai pasibaigtų, pvz., Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka nutrūkus tarnybos santykiams anksčiau, nei pasibaigia paskyrimo laikas, panaikinus Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo nustatyta tvarka jam išduotą leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, diplomatinei atstovybei, kurioje dirba specialusis atašė, nutraukus savo veiklą. Be to, šioje dalyje po žodžio „ir“ įrašytinas žodis „(ar)“. Atsižvelgti
kanceliarijos Teisės departamentas
patariamųjų kultūros sričių tarybų sudarymą ir jų veiklos tikslą, tačiau jokio aiškesnio jų veiklos reglamentavimo nesiekiama įtvirtinti. Atsižvelgiant į tai, kad įstatyminių nuostatų turinys negali būti aiškinamas ir atskleidžiamas poįstatyminiais teisės aktais, projekte reikėtų atskleisti bent pagrindinius šių patariamųjų kultūros sričių tarybų skaičiaus nustatymo, jų sudarymo, veiklos organizavimo bei vykdomų funkcijų pagrindus. Analogiško turinio pastaba taikytina ir dėl šio straipsnio 3 dalyje minimos Lietuvos kultūros ir meno tarybos, nes įstatyme visiškai nėra atskleistas šios organizacijos statusas, sudarymo tvarka bei vykdomų funkcijų pobūdis. Atsižvelgti
kanceliarijos Teisės departamentas
4 27.
Projekto 10 straipsnio 4 dalyje siūloma nustatyti, kad patariamųjų kultūros sričių tarybų narių darbas apmokamas Valstybės ir savivaldybių įstaigų darbuotojų darbo apmokėjimo ir komisijų narių atlygio už darbą įstatymo nustatyta tvarka. Vertinant šios nuostatos ir Valstybės ir savivaldybių įstaigų darbuotojų darbo apmokėjimo ir komisijų narių atlygio už darbą įstatymo 1 straipsnio 1 dalies nuostatos, nustatančios, kad šis įstatymas nustato įstatymų pagrindais sudarytų komisijų (darbo grupių, tarybų, Teisėjų garbės teismo, darbo arbitražo), finansuojamų iš valstybės ir savivaldybių biudžetų, pirmininkų, pirmininkų pavaduotojų ir narių atlygį už darbą, tarpusavio santykį, manome, kad įstatymo nuostatos dėl apmokėjimo gali būti taikomos ne įstatyme abstrakčiai paminėtoms komisijoms ar taryboms, kurių skaičius, sudėtis, sudarymas ar nesudarymas priklauso ne nuo įstatymo leidėjo valios, o įstatyme konkrečiai nurodytoms organizacijoms, kurių aiški ir sudėtis, ir sudarymo tvarka, ir vykdomos funkcijos. Kitu atveju, būtų svarstytina įstatyminio reguliavimo atitiktis racionalaus valstybės biudžeto lėšų naudojimo principui. Atsižvelgti
kanceliarijos Teisės departamentas
nenustatoma jokių reguliacinio pobūdžio teisės normų, kurios būtų tiesiogiai adresuotos ir privalomos visuomeninių teisinių santykių dalyviams. Atsižvelgiant į tai, kad valstybė savo funkcijas įgyvendina per valstybės aparatą sudarančias institucijas ir įstaigas, siūlome tikslinti minėtą dalį, joje atitinkamas teisines pareigas numatant ne pačiai valstybei, o konkretiems visuomeninių teisinių santykių dalyviams – valstybės funkcijas įgyvendinančioms valstybės institucijoms. Analogiško turinio pastaba taikytina ir projekto 13 straipsnio 1 dalies, 14 straipsnio 3 dalies bei 18 straipsnio 3 dalies nuostatoms. Atsižvelgti 29.
kanceliarijos Teisės departamentas
3
perteklinės antrojo sakinio nuostatos, kurios nėra šio projekto reguliavimo dalykas. Atsižvelgti
kanceliarijos Teisės departamentas
1
pastraipa, derinant ją su šio straipsnio 2 dalimi, pildytina, nustatant, kad valstybės ir savivaldybių institucijos ar įstaigos, turi vadovautis kultūros ministro patvirtintomis istorinio atminimo įamžinimo rekomendacijomis. Pritarti
kanceliarijos Teisės departamentas
13
vartojamos termino „Lietuvos bendruomenės“ turinys. Atsižvelgti
kanceliarijos Teisės departamentas
2
32Projekto 12 straipsnio 2 dalyje nustatoma,
kad istorinio atminimo įamžinimo rekomendacijas tvirtina kultūros ministras. Seimo statuto 803 straipsnyje yra nustatyta, kad Seime sudaroma nuolatinė Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisija, kurios veiklos kryptys yra susijusios su valstybės istorinės atminties išsaugojimo ir įprasminimo prioritetais ir įgyvendinimu, svarbiausių Lietuvai istorinių įvykių paminėjimu, istorinių asmenybių ir istorinių datų įprasminimu ir kitais susijusiais klausimais. Svarstytina, koks būtų šios komisijos ir jos vykdomų funkcijų santykis su įstatyme nustatytu istorinio atminimo įamžinimo reguliavimu. Atsižvelgti
kanceliarijos Teisės departamentas
nuostatų apie kultūros vertybes apskritai, o 13 straipsnyje nustatyta ypatingai svarbių kultūros vertybių apsauga, atitinkamai reikėtų patikslinti ir III skirsnio pavadinimą. Pritarti
Teisės departamentas 2020-02-2414 1, 2, 3, 4 34.
Projekto 14 straipsnis, reglamentuojantis kultūros įstaigų sistemą, numato, kad kultūros įstaigų sistemą sudaro iš esmės visi kultūros paslaugas teikiantys subjektai, o šios sistemos tikslas – užtikrinti tolygų kultūros paslaugų teikimą visoje Lietuvos teritorijoje. Pažymime, kad toks projekto nuostatų dėstymas suponuoja, kad kultūros įstaigų sistema yra tam tikrais administraciniais sprendimais įsteigtų ir (ar) susietų kultūros įstaigų grupė, kuri subjektyviai ir objektyviai iš kitų kultūros paslaugų teikėjų tarpo išsiskiria tuo, kad jų ryšiai ir tarpusavio santykių pobūdis kokybiškai kitoks nei už grupės ribų. Tačiau sistemiškai vertinant projekto 14 straipsnio 1-3 dalis, galima daryti išvadą, kad projekto 14 straipsnio 1 dalyje yra tiesiog išdėstytas visų galimų kultūros paslaugas teikiančių subjektų ratas, o projekto 14 straipsnio 2 dalyje numatytas jų veiklos tikslas. Tuo tarpu projekto 14 straipsnio 3 dalyje netiesiogiai minimas valstybinių kultūros paslaugų tinklas, padedantis pasiekti valstybinius kultūros politikos tikslus ir prioritetus. Kad projekto 14 straipsnio 1 dalyje numatyta ne kultūros įstaigų sistema patvirtina ir šios dalies 4 punktas, numatantis, kad „kultūros įstaigų sistemą“ sudaro kiti kultūros paslaugų teikėjai. Atsižvelgiant į tai, siūlome tikslinti projekto 14 straipsnio nuostatas, atsisakant klaidinančių nuostatų dėl kultūros įstaigų sistemos, o dėstant kultūros paslaugų teikėjų tinklo ir jų veiklos tikslų pagrindus. Pritarti
kanceliarijos Teisės departamentas
1 1,2
brauktini pertekliniai žodžiai „kurių savininkė yra valstybė“, nes siūlomos formuluotės suponuoja, kad yra nacionalinių ir valstybinių kultūros įstaigų, kurių savininkė ne valstybė.
Be to, projekto 14 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostata nedera su projekto 15 straipsnio 3 dalies nuostatomis, kuriose valstybinės kultūros įstaigos apibrėžiamos kitaip. Pritarti
kanceliarijos Teisės departamentas
14151 3,433
taip: „kitos kultūros įstaigos, kurių savininkė ar viena iš dalininkų yra valstybė arba savivaldybė“. Atitinkamai tikslintinos ir šio straipsnio 3 ir 4 dalių bei 15 straipsnio 3 dalies formuluotės. Pritarti
kanceliarijos Teisės departamentas
4
37Projekto 14 straipsnio 4 dalies nuostatos,
numatančios kultūros įstaigų funkcijų, nesusijusių su kultūros paslaugų teikimu, atlikimą centralizuotai, turėtų būti patikslintos, nes nėra aišku nei kokiose kultūros įstaigose toks centralizuotas aptarnavimas galimas (svarstytina, ar viešosiose įstaigose, kuriose valstybė ar savivaldybė yra tik vienas iš dalininkių, galima nustatyti imperatyvų centralizuotą aptarnavimą), nei centralizuoto aptarnavimo apimtis, nei šį aptarnavimą vykdysiančio subjekto paskyrimo pagrindai. Atsižvelgti
kanceliarijos Teisės departamentas
1
reglamentavimo nuoseklumo, projekto 15 straipsnio 1 dalis papildytina nuostatomis, atskleidžiančiomis galimą nacionalinių kultūros įstaigų teisinę formą. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad siūlomas reguliavimas užkerta galimybę jau įsteigtai ir veikiančiai kultūros įstaigai suteikti nacionalinės kultūros įstaigos statusą. Atsižvelgti
kanceliarijos Teisės departamentas
22 39.
Projekto 15 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyta, kad nacionalinės kultūros įstaigos organizuoja ir vykdo svarbiausius nacionalinius ir tarptautinius projektus. Atkreiptinas dėmesys, kad įstatymų nuostatose reikėtų vengti bendro pobūdžio subjektyviai vertinamų frazių, tokių kaip
„svarbiausius“, arba reglamentuoti – kas priima sprendimą pripažinti
nacionalinius ir tarptautinius projektus svarbiausiais, kokiais kriterijais remiantis ar poįstatyminiu aktu reglamentuojama tvarka ir t.t. Be to, šioje formuluotėje pateikta abstrakti „projektų“ sąvoka. Manytina, kad tai turėtų būti kultūros projektai. Pritarti
kanceliarijos Teisės departamentas
23
brauktini žodžiai „ir mokslinių tyrimų įstaigomis“, nes pagal Mokslo ir studijų įstatymą sąvoka „mokslo ir studijų institucija“ apima ne tik aukštąsias mokyklas, tačiau ir mokslinių tyrimų institutus. Pritarti
kanceliarijos Teisės departamentas
16172245
punktas brauktinas kaip perteklinis, nes tiesiog logiška prezumpcija suponuoja, kad tuo atveju, kai juridiniam asmeniui suteikiamas kultūros kompetencijų centro statusas, jis įgaliotas ir vykdyti tokio centro funkcijas. Manytume, kad galimi kultūros kompetencijos statuso suteikimo apribojimai (t. y., subjektų, kuriems gali ar negali būti suteiktas kultūros kompetencijos centro statusas, ratas) turėtų būti nustatyti projekto 16 straipsnyje, reglamentuojančiame būtent kultūros kompetencijos centrų veiklą. Analogiško turinio pastaba taikytina ir projekto 17 straipsnio 2 dalies 5 punktui. Atsižvelgti
kanceliarijos Teisės departamentas
3 42.
Siekiant teisinio reguliavimo nuoseklumo, projekto 15 straipsnio 3 dalies nuostatas siūlome dėstyti analogiškai šio straipsnio 1 dalies nuostatoms, atskleidžiant nacionalinių ir valstybinių kultūros įstaigų statuso bei jų vykdomų funkcijų panašumus ir skirtumus. Atsižvelgti
kanceliarijos Teisės departamentas
12
reikėtų nurodyti kultūros kompetencijos centrų suformuotų rekomendacinių kultūros įstaigų teikiamų kultūros paslaugų kriterijų tolimesnius adresatus (ar rekomendacijos teikiamos tiesiogiai kultūros įstaigoms, ar, vis dėlto, teikiamos viešojo administravimo subjektams, turintiems įgaliojimus priimti atitinkamus privalomus administracinius sprendimus) ir šių rekomendacijų teisinę reikšmę. Atsižvelgti
kanceliarijos Teisės departamentas
14
reikėtų patikslinti kieno (t. y. ar savo, ar kultūros įstaigų, kurių stebėseną vykdo) metinių veiklos rezultatų duomenis viešai skelbia kultūros kompetencijos centrai. Pritarti
kanceliarijos Teisės departamentas
15
„užsienio“ įrašytinas žodis „valstybių“. Pritarti
kanceliarijos Teisės departamentas
2
straipsnio 2 dalyje vietoje žodžių „ir regionus“ įrašytini žodžiai „ir (ar) regionus“. Pritarti
kanceliarijos Teisės departamentas
1
redaguotinos kalbiniu požiūriu, nes pagal šias nuostatas biudžetinių kultūros įstaigų kultūros ir meno darbuotojų pareigybių sąrašą tvirtina šios įstaigos vadovas. Pritarti
kanceliarijos Teisės departamentas
2 48.
Projekto 18 straipsnio 2 dalyje brauktini pertekliniai žodžiai „finansuojamų iš valstybės biudžeto, savivaldybių biudžetų, Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto ir kitų valstybės įsteigtų pinigų fondų lėšų“, nes biudžetinių įstaigų išlaikymo šaltinius apibrėžia Biudžetinių įstaigų įstatymas. Pritarti
kanceliarijos Teisės departamentas
3
49Projekto 18 straipsnio 3 dalis tikslintina,
nustatant subjektus, kuriems valstybė sudaro galimybes įgyti ir tobulinti kultūros įstaigų vykdomoms funkcijoms reikalingą kvalifikaciją. Pritarti
kanceliarijos Teisės departamentas
1
projekto nuostatas su Baudžiamuoju kodeksu bei su kituose įstatymuose (pvz.,
žodį „teistumą“ įrašytini žodžiai „neišnykusį ar nepanaikintą“. Pritarti
kanceliarijos Teisės departamentas
211
suponuoja, kad regionas ir apskritis yra tapačios sąvokos. Tačiau pažymėtina, kad pagal Regioninės plėtros įstatymą, regionu laikoma apskritis arba iš kelių bendras ribas turinčių apskričių ar savivaldybių Vyriausybės išskirta teritorija , kurioje įgyvendinama nacionalinė regioninė politika. Atsižvelgiant į tai, projekto 21 straipsnio 1 dalis tikslintina. Be to, kadangi sąvoka „regionai“ pirmą kartą yra vartojama projekto 20 straipsnyje, todėl ir šios sąvokos atskleidimas turi būti pateiktas projekto 20 straipsnyje. Atsižvelgti
kanceliarijos Teisės departamentas
28
vietoj žodžio „ataskaitą“ įrašytinas žodis „ataskaitas“, kadangi pagal projekto nuostatas išeitų, kad visos regioninės tarybos turėtų teikti vieną bendrą ataskaitą. Pritarti
kanceliarijos Teisės departamentas
3 1,2 53.
Siekiant teisinio aiškumo, projekto 21 straipsnio 3 dalies:
nurodyti, ar savivaldybės taryba į regioninės kultūros tarybą deleguoja vieną iš savivaldybės tarybos narių, ar vis dėlto, jokie apribojimai ar kriterijai deleguojamam atstovui į regioninę kultūros tarybą netaikomi;
patikslinti eksperto santykį su savivaldybe, „iš kurios“ jis Lietuvos kultūros tarybos sprendimu deleguojamas, t. y. nėra aišku, ar jis turi būti nuolatinis tos savivaldybės gyventojas, ar turi dirbti ekspertinį darbą toje savivaldybėje, ar turi būti kažkoks kitoks pagrindas, pagrindžiantis jo delegavimą. Atsižvelgti
kanceliarijos Teisės departamentas
4
dalyje vietoj žodžių „kuris regioninėse kultūros tarybose“ įrašytini žodžiai
„į kiekvieną regioninę kultūros tarybą, kuris jos veikloje“. Pritarti
kanceliarijos Teisės departamentas
51
žodžio „prilygintą“ įrašytinas žodis „lygiavertį“. Pritarti
kanceliarijos Teisės departamentas
52
56Projekto 21 straipsnio 5 dalies 2 punkte nustatyta,
kad asmuo nelaikomas nepriekaištingos reputacijos, jeigu jis per paskutinius
neišnykusį ar nepanaikintą teistumą. Šiuo atveju nėra aišku, kodėl yra nustatomas tik 5 metų terminas, nes pagal siūlomą reglamentavimą nepriekaištingos reputacijos būtų laikomas asmuo, kuris buvo pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo anksčiau negu prieš 5 metus, bet vis dar turį neišnykusį ar nepanaikintą teistumą. Pritarti
kanceliarijos Teisės departamentas
9 3,5 57.
Siekiant užtikrinti paskirtų regioninių kultūros tarybų narių interesų apsaugą bei jų veiklos teisinį stabilumą ir tikrumą, projekto 21 straipsnio 9 dalies 3 ir 5 punktuose reikėtų aiškiai nurodyti kriterijus, kuriems esant delegavusi institucija gali atšaukti deleguotus narius ir nepasibaigus jų įgaliojimų laikotarpiui. Pažymėtina, kad šie kriterijai turi būti tiesiogiai susiję su deleguotų narių negalėjimu tinkamai vykdyti pavestas funkcijas. Atsižvelgti
kanceliarijos Teisės departamentas
95
ginčytinas, nes kultūros ministras nėra subjektas, priimantis į pareigas regioninės kultūros tarybos narį (ministras tik formaliai patvirtina personalinę deleguotų narių sudėtį, kas, savo ruožtu, lemia tarybos kadencijos pradžią). Atitinkamai kultūros ministras neturi teisinių įgaliojimų ir atleisti regioninės kultūros narį iš užimamų pareigų. Atsižvelgti
kanceliarijos Teisės departamentas
2
ko, nustatoma, kad šio įstatymo 16 straipsnis įsigalioja 2022 m. sausio 1 d., t. y. vėliau negu dauguma kitų šio įstatymo straipsnių. Atkreiptinas dėmesys, kad su 16 straipsniu tiesiogiai yra susijusios 15 straipsnio 2 dalies 4 punkto ir 17 straipsnio 2 dalies 5 punkto nuostatos, kurių įsigaliojimas numatytas anksčiau – 2021 m. sausio 1 d. Projekto nuostatos turi būti suderintos tarpusavyje. Pritarti
kanceliarijos Teisės departamentas
5
žodžių „šio įstatymo 9 straipsnio įsigaliojimo“ įrašytina data „2021 m. gruodžio 31 d.“. Pritarti
tyrimų tarnyba 2020-05-29 Vadovaudamiesi
nuostatomis, atsižvelgdami į Jūsų 2020 m. gegužės19
Nr.
S-2020-2229 pateiktą prašymą, a tlikome Lietuvos Respublikos kultūros politikos pagrindų įstatymo projekto Nr. XIIIP-4463 (toliau – Įstatymo projektas) a ntikorupcinį vertinimą. Remiantis Įstatymo projekto aiškinamuoju raštu, Įstatymo projektu siekiama sukurti horizontalų kultūros srities teisinio reguliavimo mechanizmą įtvirtinant valstybės įsipareigojimus kultūrai, užtikrinti konstitucines Lietuvos piliečių teises į kultūrą ir jos prieinamumą, nustatyti kultūros politikos principus, pagrindinių kultūros politiką formuojančių valstybės ir savivaldybių institucijų kompetenciją ir vaidmenį užtikrinant valstybės, regioninės ir savivaldybių kultūros politikos formavimą bei įgyvendinimą, tarptautinio bendradarbiavimo kultūros srityje tikslus ir jį vykdančius subjektus, nevyriausybinių organizacijų vaidmenį įgyvendinant kultūros politiką ir kt. Atsižvelgiant į tai, kad Įstatymo projektu numatomos tik pagrindinės, esminės kultūros politikos formavimo gairės, o jos įgyvendinimo aspektai bus detalizuoti Lietuvos Respublikos Vyriausybės bei Kultūros ministerijos priimtuose įgyvendinamuosiuose teisės aktuose, kuriuos numatoma parengti iki
etų pabaigos, pastabų ir pasiūlymų Įstatymo projektui pagal kompetenciją neturime. Pritarti
kitų suinteresuotų asmenų pasiūlymai: Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
p. 1. Nacionalinė kūrybinių ir kultūrinių industrijų asociacija 2020-05-2010 Kultūros pagrindų įstatymas yra ypatingai svarbus visam kultūros laukui.
Įstatymo projektas teikiamas svarstyti karantino metu ir didelė dalis Lietuvos nevyriausybinių kultūros įstaigų darbuotojų yra prastovose, todėl neturėjo galimybės pateikti atsiliepimų bei pasiūlymų. Atsižvelgiant į paskelbtą karantiną ir ekstremalią situaciją, kuri padarė didelį poveikį kultūros sektoriui, ir riboja kultūros įstaigų galimybes teikti siūlymus bei pastabas, prašome daryti šio įstatymo projekto svarstymo Lietuvos Respublikos Seimo Kultūros komitete atidėjimą mažiausiai 1 mėnesiui ir atsižvelgti į pasikeitusią sektoriaus situaciją. Nacionalinė kūrybinių kultūrinių industrijų asociacija susipažinusi su įstatymo projektu (toliau įstatymo projektas) teikia šias pastabas:
kultūros sričių tarybos Kelia abejonių Lietuvos kultūros ir meno tarybos sudarymo principas. Įstatymo projekte k ultūros sektoriaus atstovavimas paremtas tik sritiniu principu, nors dabartin ės kultūros raidos tendencijos akivaizdžiai indikuoja ribų tarp sričių nykimą ir tarpdiscipliniškumo, tarpsektoriškumo, tarpsritiškumo tendencijas. Pateiktas Įstatymo projektas neužtikrina visuomenės ir verslo atstovų įtraukim o . Kultūros prieinamumas visuomenei yra vienas iš svarbiausių kultūros politikos tikslų, tačiau visuomenės atstovų dalyvavimas taryboje nėra numatytas, išskirta teisė tik neįgaliesiems atstovaujančioms organizacijoms deleguoti savo atstovą. Aprašytas patariamųjų tarybų santykis ir vaidmuo yra vienpusis – nurodyta tik vienos pusės teisė teikti siūlymus, tuo tarpu kaip ir ar turi ministerija ir kultūros ministras priimti siūlymus ir patarimus nenurodyta. Atsižvelgti
kūrybinių ir kultūrinių industrijų asociacija 2020-05-2016
Kultūros kompetencijų centrai Siūlome tikslinti Kompetencijų centrų modelį, pradžioje įvertinus sėkmingai veikiančių kultūros įstaigų kompetencijas ir patirtį, bei siekti efektyviausio išteklių panaudojimo ir funkcijų paskirstymo. Reikalingas Kompetencijų centrų statuso kriterijų aprašas. Aprašant kompetencijų centrus išskiriamas sritinis ir teritorinis principas. Sritinis principas reikalingas atskirų meno sričių plėtotei, jų specifiškumui, unikalumui užtikrinti, tačiau kur koncentruosis ir vyks tarpsritinių ir tarpsektorinių, bendrųjų kompetencijų ugdymas, inovacijų skatinimas, konsultavimas ir kt.? Teritorinis principas suprantamas ir gali būti efektyvus nacionaliniu mastu, steigiant nacionalinį kompetencijos centrą, tačiau regioniniai kompetencijų centrai, kai Lietuva yra maža valstybė ir ištekliai yra labai riboti kelia daug abejonių ir klausimų. Esant šiuolaikinėms informacinių technologijų priemonėms (telekonferencijos, skype ir kt.) ar būtina steigti fizinį/vietos centrą, o ne pvz. formuoti mobilias komandas ar teikti konsultacines paslaugas virtualioje erdvėje? Regioninės politikos Baltojoje knygoje prie pirmo uždavinio „ sukurti veiksmingos regioninės politikos sistemą “ nurodytas veiksmas „ sukuriami regionų kompetencijų biurai
kūrybinių ir kultūrinių industrijų asociacija
3
Kaip rodo pirmieji Regioninių kultūros tarybų veiklos metai, šiuo metu veikiantis Regioninių kultūros tarybų sudarymo principas, perkeliamas ir į šį Įstatymą, ne visuomet užtikrina tarybos narių nešališkumą.
Savivaldybių tarybų deleguojamų narių skaičius sudaro absoliučią daugumą Regioninėse kultūros tarybose, dažnai tarybos nariais deleguojami Kultūros centrų vadovai ar savivaldybių administracijų darbuotojai, pavaldūs juos delegavusiems politikams. Tokiu būdu nėra užtikrinamas Regioninių kultūros tarybų nepriklausomumas, savivaldos politikai gali daryti įtaką Regioninių kultūros tarybų sprendimams, o dauguma tarybų skirstomų lėšų atitenka savivaldybių kultūros įstaigoms. Atsižvelgti
„Kultūros savivaldos kolegija“ 2020-05-267 Susipažinę su Lietuvos Respublikos kultūros politikos pagrindų įstatymo projektu ir aiškinamuoju raštu, teigiamai vertiname įstatymo būtinybę. Teikiame pastabas ir pasiūlymus:
Vietos savivaldos įstatymo nuostatos, kurios nustato savivaldybių kultūros funkcijas ir neaiškus jų suderinamumas su šiuo įstatymo projektu. Kultūros ministerijos aiškinamojo rašto 8 p. nenurodyta, kad Vietos savivaldos įstatymas turės būti pakeistas. Turint omenyje tai, kad Vietos savivaldos įstatymas turi taikymo viršenybę, ar priėmus šį įstatymą neatsiras teisinė kolizija įtvirtintomis nuostatoms? Atsižvelgti
„Kultūros savivaldos kolegija“
turi būti valstybės deleguota funkcija (Konstitucijos 42 straipsnis
„...Valstybė... rūpinasi Lietuvos istorijos, meno ir kitų kultūros paminklų
bei vertybių apsauga...). Šiame projekte kultūros paveldas, etninė kultūra paminėti epizodiškai, nors tai – vertybės, tautos būties, išlikimo esmė, nacionalinės kultūros pamatas . Projekte nėra reglamentuota, kokiomis sąlygomis valstybė ir savivaldybės pasiskirstys/ persiskirstys paveldo, etninės kultūros funkcijas? Atsižvelgti 6.
„Kultūros savivaldos kolegija“
išryškėja ir aštrėja kultūros stebėsenos problema. Lietuvoje nėra integracinės kultūros procesų stebėsenos sistemos visais pjūviais (tiek valstybės, tiek savivaldybių lygmeniu) vis dar susiduriama su situacija, kad regionų kultūros bendruomenė lieka užribyje rengiant nacionalinius dokumentus, sprendžiant valstybės ir savivaldybių kultūros procesų kaitos bei finansavimo prioritetus, opius kultūros darbuotojų atlyginimų klausimus, skleidžiant gerąją kultūros politikos patirtį Lietuvoje ir užsienyje ir kt. Lietuvos kultūros tarybos renkama informacija yra fragmentiška, susijusi su projektine veikla, tyrimais. Visapusiška ir pastovi kultūros būklės stebėsena sudarytų sąlygas įvertinti realius pokyčius ne tik konkrečioms institucijoms, bet ir valstybės, savivaldos kultūros formavimo, įgyvendinimo procesams. Projekte pasigendama aiškiai įvardintos sistemos, kas vykdys/organizuos stebėseną visais lygiais? Atsižvelgti
„Kultūros savivaldos kolegija“ 2020-05-26
Visais lygiais pradėta vertinti kultūros kuriamą vertę plačiąja prasme – ekonomikos, saugumo, sveikatos, švietimo, mokslo, aplinkos, socialinėje, užsienio politikoje. Regionų kultūros bendruomenės lūkestis, kad Preambulėje atsirastų tokia formuluotė „Lietuvos Respublikos Seimas,... pripažindamas, kad kultūra yra strateginė valstybės raidos kryptis ir kuria reikšmingą pridėtinę vertę valstybei švietimo, mokslo, ekonomikos, aplinkos, sveikatos, saugumo, socialinėje ir užsienio politikos srityse bei skatina visuomenės raidą...“. Atsižvelgti
„Kultūros savivaldos kolegija“
4
„Pagrindinės šio įstatymo sąvokos“ ryškus kai kurių sąvokų abstraktumas/sąvokų trūkumas: „4.
Kultūros kompetencijų centras
teikia kitoms kultūros įstaigoms ekspertinę ir metodinę pagalbą, .....“. Pritariame Teisės departamento išvadai, kad tokios paslaugos turi būti
„teikiamos viešojo administravimo subjektams, turintiems įgaliojimus priimti
atitinkamus privalomus administracinius sprendimus“ ir šią sąvoką išdėstyti taip
„4. Kultūros kompetencijų centras – kultūros įstaiga, kuri
pagal turimas kompetencijas priskirtoje srityje teikia viešojo administravimo subjektams, turintiems įgaliojimus priimti atitinkamus privalomus administracinius sprendimus ekspertinę ir metodinę pagalbą, organizuoja kultūros ir meno darbuotojų kompetencijų tobulinimą. Svarbu įvardinti šių rekomendacijų teisinę reikšmę. Atsižvelgti
„Kultūros savivaldos kolegija“
6 „6. Kultūros ir meno darbuotojas
įvertinti/pripažinti išsilavinimo svarbą ir kvalifikaciją ir šią sąvoką išdėstyti taip „ Kultūros ir meno darbuotojas
, Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka įgijęs ir turintis atitinkamą kvalifikaciją ir (ar) kurio pagrindinės funkcijos yra užtikrinti kultūros ir meno kūrimą ir (ar) kultūros paslaugų teikimą, išskyrus asmenis, atliekančius kultūros įstaigų techninio, pagalbinio pobūdžio bei bendrąsias aptarnavimo funkcijas“. Atsižvelgti
„Kultūros savivaldos kolegija“
7 „7. Kultūros įstaiga – Lietuvos Respublikoje teisės aktų nustatyta tvarka įsteigtas juridinis asmuo, jo filialas ar padalinys ,...“. Kultūros padalinys nėra juridinis asmuo, todėl siūlome koreguoti šią sąvoką ir išdėstyti taip „7.
Kultūros įstaiga – Lietuvos Respublikoje teisės aktų nustatyta tvarka įsteigtas juridinis asmuo, jo filialas, kurio pagrindinė veikla yra teikti kultūros paslaugas (biblioteka, cirkas, galerija, kino teatras, koncertinė įstaiga, kultūros centras, meno centras, meno inkubatorius, muziejus, parodų salė, teatras ir kita), išskyrus viešojo administravimo įstaigas; taip pat valstybės archyvas.“
„Kultūros savivaldos kolegija“
8 „8. Kultūros paslauga
šiuo metu yra daugelio viena iš pagrindinių kultūros įstaigų veiklų, s iūlome tobulinti sąvoką, įrašant žodį „edukacinė“ ir išdėstyti taip „8. Kultūros paslauga – kultūrinė, meninė, edukacinė ar pažintinė veikla, kuria teikiama nemateriali nauda ar sukuriamas materialus produktas, tenkinantis viešuosius visuomenės kultūrinius poreikius ir interesus.“
„Kultūros savivaldos kolegija“ 2020-05-262 Įvertinę savo patirtį ir šio dokumento svarbą, siūlome įvesti tokias naujas sąvokas, kurių nėra jokiuose kituose kultūros sritį reglamentuojančiuose teisės aktuose.
„Kultūros ir meno darbuotojo kvalifikacija
Kompetencija – gebėjimas atlikti tam tikrą veiklą, remiantis įgytų žinių, mokėjimų, įgūdžių, vertybinių nuostatų visuma.“ „ Regionų kultūra
vykdomos sociokultūrinės veiklos visuma, atspindinti etninį, kalbinį, istorinį, kultūrinį regionų savitumą ir tradicijas bei sudaranti prielaidas šiuolaikinės visuomenės poreikius atitinkančių kultūrinių ir socialinių kompetencijų ugdymui regionuose.“ „ Regioninė kultūros politika
Stebėsena
„Kultūros savivaldos kolegija“
1 II SKYRIUS. VALSTYBĖS IR SAVIVALDYBIŲ INSTITUCIJŲ KOMPETENCIJA, TARPTAUTINIS BENDRADARBIAVIMAS
„4 straipsnis. Seimo kompetencija kultūros srityje. Seimas: 1) nustato valstybės pažangos viziją ir jai įgyvendinti skirtas valstybės vystymosi kryptis;...“.
Siūlome koreguoti ir tikslinti įrašant „kultūros plėtros kryptis“, o ne „vystymosi“ ir šią sąvoką išdėstyti taip „ 1) nustato valstybės pažangos viziją ir jai įgyvendinti skirtas valstybės kultūros plėtros kryptis “;
1 1, 2, 5 „7 straipsnis. Savivaldybių institucijų kompetencija kultūros srityje. „Savivaldybės taryba:
1) atsižvelgdama į (siūlome įrašyti žodį „valstybės“) ir šį punktą išdėstyti taip: „ 1) atsižvelgdama į valstybės kultūros plėtros kryptis, nacionalinės ir regioninės kultūros politikos prioritetus, vietos bendruomenės poreikius, nustato savivaldybės ilgalaikius kultūros plėtros tikslus, savivaldybės biudžeto lėšomis finansuotinas kultūros sritis, dalyvauja ir vykdo institucinę viešojo ir privataus sektorių partnerystę kultūros srityje;“. T rūksta aiškumo dėl partnerystės įgyvendinimo mechanizmo . „2) formuoja savivaldybės kultūros politiką, organizuoja, koordinuoja ir kontroliuoja jos įgyvendinimą;“. Organizavimo ir koordinavimo funkcija yra priskiriama vykdomajai institucijai, siūlome šį punktą išdėstyti taip:
„2) formuoja savivaldybės kultūros politiką ir kontroliuoja jos įgyvendinimą;“ „5) nustato kultūros politikos savivaldybėje prioritetus, savivaldybės biudžeto lėšomis finansuotinas kultūros sritis;“. K yla pavojus, kad kai kurios sritys gali likti be finansavimo, pvz. etninė kultūra, siūlome šį punktą išdėstyti taip:
5) nustato kultūros politikos savivaldybėje prioritetus, savivaldybės biudžeto lėšomis finansuotinus prioritetus;
2 2, 3 „2. Savivaldybių vykdomosios institucijos:...
2 ) Siūlome punktą „2 ) kaupia, sistemina, analizuoja ir skelbia informaciją savivaldybėje kultūros srities klausimais;“ išdėstyti taip „vykdo kultūros pokyčių stebėseną (kultūros ir meno lauko būklės ir kaitos analizė, vertinimas, prognozavimas) : Siūlome 3 p. papildyti „ vadovaujantis Kultūros ministro patvirtintomis rekomendacijomis , vykdo kultūros įstaigų veiklos priežiūrą ...“ (dabartiniame Vietos savivaldos įstatyme yra tokia funkcija) ir šį punktą išdėstyti taip: „3) vadovaujantis Kultūros ministro patvirtintomis rekomendacijomis užtikrina savivaldybių kultūros įstaigų efektyvumą, vykdo kultūros įstaigų veiklos priežiūrą ir plėtrą, užtikrina jų teikiamų paslaugų prieinamumą gyventojams;“. Atsižvelgti
„Kultūros savivaldos kolegija“
2 „10 straipsnis. Patariamosios kultūros sričių tarybos. Lietuvos kultūros ir meno taryba – patariamoji institucija, kuri padeda Kultūros ministrui sprendžiant kultūros politikos formavimo klausimus. Kodėl Lietuvos kultūros ir meno taryboje negali būti savivaldybių (organizacijų) atstovai, kodėl jie yra išeliminuoti, nors dalyvauja įgyvendinant kultūros politiką? Kyla, klausimas, kodėl nėra sudaryta galimybė tautinių mažumų atstovui dalyvauti šioje taryboje? Siūlome 2 p. išdėstyti taip: „2. Visų patariamųjų kultūros sričių tarybų, savivaldos, Tautinių mažumų tarybos, Jaunimo reikalų tarybos, Neįgaliųjų reikalų tarybos ir Nevyriausybinių organizacijų tarybos atstovai sudaro patariamąją Lietuvos kultūros ir meno
„ 12 straipsnis. Istorinio atminimo įamžinimas. 1. Siūlome 1 p. papildyti „vadovautis Kultūros ministro patvirtintomis istorinio atminimo įamžinimo rekomendacijomis ir įvertinti...“ ir šį punktą išdėstyti taip: „ 1.
Valstybės ir savivaldybių institucijos ar įstaigos, spręsdamos dėl įvykio ar asmens istorinio atminimo įamžinimo, turi vadovautis Kultūros ministro patvirtintomis istorinio atminimo įamžinimo rekomendacijomis ir įvertinti:...“. Tokios rekomendacijos labai padėtų savivaldybėms išvengti interpretacijų ar netgi konfliktų . „
3) su įvykiu ar asmeniu susijusių Lietuvos bendruomenių, nevyriausybinių organizacijų, tautinių bendrijų nuomonę;“. Nekonkretu, kas šiuo atveju yra Lietuvos bendruomenės? Atsižvelgti
„Kultūros savivaldos kolegija“
1 3,4
„14 straipsnis . Kultūros įstaigų sistema. 1. Kultūros įstaigų sistemą sudaro:... „3) kultūros įstaigos, kurių savininkė ar dalininkė yra valstybė ar savivaldybės;“, vietoj žodžio
„kitos“ siūlome įrašyti ,,regiono“ „savivaldybių“ ir šį punktą išdėstyti
taip: „3) regiono, savivaldybių kultūros įstaigos, kurių savininkė ar dalininkė yra valstybė ar savivaldybės;“. Tokiu atveju 14 straipsnyje bus visa sistema: nacionalinis, valstybinis, regioninis ir savivaldybių lygis. Kyla klausimas, kodėl 3 p. įvardintos tik kultūros įstaigos, o meno įstaigos negali būti įstaigos, kurių savininkė ar dalininkė yra valstybė ar savivaldybės. „4) kiti kultūros paslaugų teikėjai“ (nekonkretu ir neaišku, kas yra „kiti paslaugų teikėjai“, kurie dalyvauja sistemoje, ar tai fiziniai asmenys, ar juridiniai dariniai). Atsižvelgti
„Kultūros savivaldos kolegija“
2 „2.
Kultūros įstaigų sistemos tikslas – užtikrinti tolygų kultūros paslaugų teikimą visoje Lietuvos teritorijoje,... (siūlome papildyti „bei bendradarbiavimą“, taip būtų mažinamas uždarumas tarp nacionalinių, regioninių, savivaldos kultūros institucijų) ir dalyvavimą kultūros veiklose, (siūlome papildyti „organizuoti kvalifikacijos tobulinimą“ (nacionalinės ir valstybinės įstaigos vykdo tokią funkciją) ir šį punktą išdėstyti taip: 2. Kultūros įstaigų sistemos tikslas – užtikrinti tolygų kultūros paslaugų teikimą bei bendradarbiavimą visoje Lietuvos teritorijoje, sudaryti sąlygas ir galimybes visoms visuomenės grupėms pažinti materialų ir nematerialų kultūros paveldą, kultūros ir meno raiškos įvairovę, skatinti asmenų kūrybinę ir kultūrinę raišką bei dalyvavimą kultūros veiklose, organizuoti kvalifikacijos tobulinimą“. Atsižvelgti
„Kultūros savivaldos kolegija“
2
„15 straipsnis. Nacionalinės ir valstybinės kultūros įstaigos“
Nacionalinės kultūros įstaigos renka ataskaitas iš visų savivaldybių įstaigų, teikia duomenis Statistikos departamentui, rengia ir vertina savivaldybių kultūros įstaigų pokyčių apžvalgas, todėl siūlome 15 straipsnį papildyti funkcija „8. Bendradarbiauja su savivaldybėmis“. Atkreiptinas dėmesys ir diskusinis klausimas kyla dėl funkcijų 15 straipsnio 4, 5, 6 p. dubliavimo su 16 straipsnio 1, 3 p. Ar nacionalinė įstaiga rengia kvalifikacijos kėlimo programas ir teikia metodinę pagalbą valstybės įstaigoms/savivaldybėms ir t. t. tik kai yra patvirtinama kompetencijų centru ar būdama nacionalinė įstaiga privalomai teikia metodinę pagalbą ir organizuoja kvalifikacijos kėlimą. Kompetencijų centrams numatyta ta pati funkcija. Atsižvelgti
„Kultūros savivaldos kolegija“
13 „16 straipsnis.
Kultūros kompetencijų centrai
3) kitų kultūros įstaigų (siūlome įrašyti „ viešojo administravimo subjektų prašymu konsultuoja,...“, nes tokių paslaugų ypač reikia viešojo administravimo subjektams, turintiems įgaliojimus priimti atitinkamus privalomus administracinius sprendimus ir šį punktą išdėstyti taip: „
iešojo administravimo subjektų prašymu konsultuoja, teikia ekspertinę ir metodinę pagalbą;“. Būtina aktualizuoti ir šių rekomendacijų teisinę reikšmę. Atsižvelgti
„Kultūros savivaldos kolegija“
14 „4) vykdo kultūros įstaigų teikiamų kultūros paslaugų stebėseną, viešai skelbia metinių veiklos rezultatų (neaišku savo ar įstaigų?) duomenis;“. Planuojama, kad Kultūros kompetencijų centrai, nacionalinės įstaigos vykdys kvalifikacijos kėlimo funkciją, teikiame savo nuomonę šiuo klausimu. Siūlytume nebeeksperimentuoti su kvalifikacijos kėlimu. Sistema, veikianti nuo 2011 m. iš esmės nepasiteisina. Itin ryškėja kultūros lauko specialistų, kvalifikuotų edukatorių bei lyderių ugdymo problema (ypač savivaldybėse). Stokojama tokių kompetencijų, kaip: socialinę atskirtį patiriančios visuomenės įtraukimas į kultūros, užimtumo, verslumo procesus, auditorijų plėtrą, tarpsektorinio/tarpregioninio bendradarbiavimo skatinimą. Lietuvoje nėra sukurtas kultūros lyderių/ekspertų tinklas. Savivaldybių kultūros įstaigose vis daugiau įsidarbina ne specialistų, trūksta programų, kurios padėtų kultūros įstaigose dirbantiems įgyti tinkamą kvalifikaciją ir/ar sudarytų sąlygas persikvalifikuoti. Kompetencijų ugdymas sietinas su operatyvumu, pritaikomumu ir kintančiais reikalavimais, lūkesčiais darbo rinkoje, ypač biudžetinio sektoriaus lauke. Tikslinga kvalifikacijos kėlimo klausimą spręsti atkuriant instituciją, kuri būtų už tai atsakinga, vykdytų valstybinį užsakymą. Atsižvelgti
„Kultūros savivaldos kolegija“ 2020-05-2617 „17 straipsnis.
Nevyriausybinių organizacijų vaidmuo įgyvendinant kultūros politiką“. Šiame straipsnyje nekalbama, kad NVO gali teikti kultūros ir meno paslaugas. Trūksta argumentų, kaip NVO gali būti kompetencijų centru. Atsižvelgti
„Kultūros savivaldos kolegija“
3 „18 straipsnis. Kultūros ir meno darbuotojai, jų darbo apmokėjimas ir kvalifikacijos tobulinimas „3. Valstybė (siūlome išbraukti „ sudaro
“ ir įrašyti ,,užtikrina galimybes“ ir šį punktą
išdėstyti taip: „3. Valstybė užtikrina galimybes įgyti ir tobulinti kultūros įstaigų vykdomoms funkcijoms reikalingą kvalifikaciją. Kultūros įstaigos skatina nuolatinį ir sistemingą kultūros ir meno darbuotojų kvalifikacijos tobulinimą.“
„Kultūros savivaldos kolegija“
4 „4. Kultūros ir meno darbuotojų kvalifikacijos tobulinimo tikslas – užtikrinti aukštos kokybės kultūros paslaugų teikimą,... (praktika rodo, kad dažnai nėra grįžtamojo ryšio ir įtakos paslaugų kokybei, todėl siūlome įrašyti „siekiant refleksijos“ ir šį punktą išdėstyti taip: „
kvalifikacijos tobulinimo tikslas – užtikrinti aukštos kokybės kultūros paslaugų teikimą, darbuotojų turimų kompetencijų ir praktinių įgūdžių tobulinimą ir naujų įgijimą, siekiant refleksijos, padidinti darbo kokybę, sudaryti galimybes kultūros įstaigų veikloje taikyti pažangiausius veiklos metodus ir priemones“. Atsižvelgti
„Kultūros savivaldos kolegija“
5 „19 straipsnis. Kultūros ir meno premijos“ Įvertinę kultūros pokyčių ir pasiekimų lauką, siūlome papildyti šio straipsnio 5 punktą „... novatoriškus kultūros procesus...“ ir šį punktą išdėstyti taip: „
skiriamos už novatoriškus kultūros procesus, kultūrinės ar kūrybinės (meninės) veiklos rezultatus, pasiektus kultūros ministrui pavestose valdymo srityse.“ Atsižvelgti 27.
politikos įgyvendinimo uždaviniai: 1) nustatyti ir įgyvendinti Tolygios kultūros plėtros regionuose (siūlome vietoj žodžio „ priemones“ įrašyti „programas“ ir šį punktą išdėstyti taip: „
1) nustatyti ir įgyvendinti Tolygios kultūros plėtros regionuose programas;“. Ši uo metu yra patvirtinta programa „Tolygi kultūrinė raida“ , o ne priemonės. Turint programą, ją derinant su regiono plėtros planu galima pasiekti konkrečių rezultatų ir įgyvendinti priemones. Atsižvelgti
„Kultūros savivaldos kolegija“
2 4,5 Regioninei kultūros tarybai, visuomeniniais pagrindais veikiančiai institucijai, numatyta per daug uždavinių „
4) atlieka kultūros būklės ir procesų stebėseną regione, stebėsenos rezultatus teikia Lietuvos kultūros tarybai, 5) vykdo tarpsektorinį bendradarbiavimą su kitomis valstybės ir savivaldybių institucijomis...).“
„Kultūros savivaldos kolegija“
31
„3. Regioninės kultūros tarybos sudaromos 3
metų kadencijai: „1) kiekvienai regioną sudarančios savivaldybės tarybai deleguojant po vieną narį“ (kodėl savivaldybių tarybos negali deleguoti 2 atstovų, kodėl Lietuvos kultūros taryba turi skelbti konkursus ir į Regionines tarybas atrinkti dar vieną tos savivaldybės ekspertą, kuris atitinka kriterijus? Siūlome įrašyti „kiekvienai regioną sudarančios savivaldybės tarybai deleguojant po du narius“. Regioninėse tarybose turi būti praktikai, profesionalai, žinantys ne tik savo aplinką, bet ir regiono kultūros lauką“. Atsižvelgti 30.
„Kultūros savivaldos kolegija“
4 Iki šiol kyla klausimas dėl 4 p. „Lietuvos kultūros taryba deleguoja po vieną Lietuvos kultūros tarybos narių susirinkimo narį (išskyrus Lietuvos kultūros tarybos pirmininką), kuris regioninėse kultūros tarybose dalyvauja stebėtojo teisėmis“. Praktika rodo, kad daugeliu atveju LKT nariai nedalyvauja Regioninių tarybų veikloje, posėdžiuose. Nėra reglamentuota jų, kaip stebėtojų, funkcija. Atsižvelgti
„Kultūros savivaldos kolegija“
95 „9. Regioninės kultūros tarybos nario veikla pasibaigia: ... 5) kai ne mažiau kaip 2/3 regioninės kultūros tarybos narių raštiškai kreipiasi į kultūros ministrą su prašymu dėl tarybos nario atleidimo ir kultūros ministras pritaria pateiktiems motyvams . “ Neargumentuota, nes į regioninę tarybą deleguoja ir savivaldybės, teikdamos dokumentus Lietuvos kultūros tarybai. Tikslinga papildyti 9 dalį 6 punktu „Jei tarybos narys nedalyvauja be pateisinamos priežasties tarybos veikloje/posėdžiuose jo veikla pasibaigia.“ Įstatyme nėra nuostatos, kaip turi būti sprendžiamas klausimas, jei Savivaldybės tarybos sprendimu deleguotas atstovas nebedirba savivaldos institucijoje, ar jis gali toliau būti Regioninės kultūros tarybos nariu iki kadencijos pabaigos? Ar LKT per nustatytą terminą turi kreiptis į savivaldybę prašydama deleguoti kitą atstovą? Atsižvelgti
kultūros centrų asociacija
6 Lietuvos kultūros centrų asociacija, išanalizavusi Lietuvos Respublikos kultūros politikos pagrindų įstatymo projektą (toliau – Įstatymo projektas) siūlo: Įstatymo projekto 2 straipsnyje „Pagrindinės šio įstatymo sąvokos“
„Kultūros ir meno darbuotojas“ siūlome papildyti nuostata „ir turintis atitinkamą tos srities išsilavinimą“ ir sąvokos formuluotę išdėstyti taip: „6.
Kultūros ir meno darbuotojas – kultūros įstaigoje dirbantis ir turintis atitinkamą tos srities išsilavinimą asmuo, kurio pagrindinės funkcijos yra užtikrinti kultūros ir meno kūrimą ir (ar) kultūros paslaugų teikimą, išskyrus asmenis, atliekančius kultūros įstaigų techninio, pagalbinio pobūdžio bei bendrąsias aptarnavimo funkcijas“. Atsižvelgti
kultūros centrų asociacija
1516426 Siūlome iš Įstatymo projekto išimti 16 straipsnį „ Kultūros kompetencijų centrai “. Regionų kultūrinės bendruomenės šiuos centrus suvokia kaip nereikalingus, perteklinius darinius, kuriems nėra poreikio bei realių funkcijų. Kultūros ir meno darbuotojų kvalifikacijos funkciją deramai turėtų vykdyti nacionalinės sričių įstaigos, konsultuojantis su šakinėmis asociacijomis. O projekte kompetencijų centrams numatytą metinių veiklų rezultatų skelbimą jau šiandien atlieka pačios kultūros organizacijos ir jų steigėjai. Metodinių rekomendacijų funkcija yra deleguota nacionalinėms įstaigoms. Kitos planuojamos priskirti funkcijos yra nereikšmingos ir dubliuojančios, juolab, kad regionuose pradeda veikti Regioninės kultūros tarybos.
Jei 16 straipsnis „ Kultūros kompetencijų centrai “ iš Įstatymo projekto būtų išimtas, tada iš Įstatymo projekto 2 straipsnio „ Pagrindinės šio įstatymo sąvokos “ reikėtų išimti ir 4 sąvoką „ Kultūros kompetencijų centras “, o Įstatymo projekto 15 straipsnio „ Nacionalinės ir valstybinės kultūros įstaigos “ 2 dalies 6 punktą siūlome išdėstyti taip:
„6) Bendradarbiaujant su šakinėmis sričių
asociacijomis organizuoja ir vykdo kultūros ir meno darbuotojų mokymus ir kvalifikacijos tobulinimą“. Atsižvelgti
kultūros centrų asociacija
2 Siekiant, kad patariamoji Lietuvos kultūros ir meno taryba, esant poreikiui, visaverčiai galėtų priimti sprendimus bei teikti pasiūlymus aprėpdama kuo platesnį kultūros ir meno lauką, siūlome neapsiriboti keletu Įstatymo projekte išvardintų organizacijų, galėsiančių dalyvauti jos darbe, o pagal aktualijas bendrauti ir su kitomis sritimis (pvz. švietimas). Todėl iš Įstatymo projekto 10 straipsnio „ Patariamosios kultūros sričių tarybos “ 2 dalies siūlome išimti nuostatą „ Jaunimo reikalų tarybos, Neįgaliųjų reikalų tarybos ir Nevyriausybinių organizacijų tarybos
“. Taip pat šią dalį siūlome papildyti nuostata „
kurios darbe kultūros ministro teikimu gali dalyvauti ir kitų sričių atstovai “. Atsižvelgiant į šiuos pasiūlymus Įstatymo projekto 10 straipsnio 2 dalį siūlome išdėstyti taip: „
tarybų atstovai sudaro patariamąją Lietuvos kultūros ir meno tarybą, kurios darbe kultūros ministro teikimu gali dalyvauti ir kitų sričių atstovai “. Atsižvelgti 35.
kultūros centrų asociacija
5 Atsižvelgiant į tai, kad kultūros ir meno srityje reikšmingų pasiekimų, vertų Valstybės atskiro įvertinimo, pasiekia ne tik fiziniai asmenys, bet ir kolektyviniai subjektai ar juridiniai asmenys, siūlome Įstatymo projekto 19 straipsnio „ Kultūros ir meno premijos “
Kultūros ministerijos premijos gali būti skiriamos ir kultūros ir meno organizacijai ar kitam juridiniam asmeniui
“. Todėl Įstatymo projekto 19 straipsnio 5 dalį siūlome išdėstyti taip:
„
skiriamos už kultūrinės ar kūrybinės (meninės) veiklos rezultatus, pasiektus kultūros ministrui pavestose valdymo srityse. Kultūros ministerijos premijų dydį, skyrimo sąlygas ir tvarką nustato kultūros ministras. Kultūros ministerijos premijos gali būti skiriamos ir kultūros ir meno organizacijai ar kitam juridiniam asmeniui “. Atsižvelgti
kultūros centrų asociacija
21 Siekiant užtikrinti reikalingą dialogą regionų kultūros politikos formavime Įstatymo projekto 21 straipsnio „ Regioninės kultūros tarybos “
bendradarbiaujant su atstovaujamo regiono savivaldybėmis ir kultūros organizacijomis “ ir išdėstyti taip: „
regiono savivaldybėmis ir kultūros organizacijomis rengia ir teikia kultūros ministrui tvirtinti tolygios kultūros plėtros įgyvendinimo regionuose prioritetus; “. Atsižvelgti
6 Lietuvos savivaldybių asociacija, išanalizavusi Lietuvos Respublikos kultūros politikos pagrindų įstatymo projektą Nr. XIIIP-4463 (toliau – Projektas), teikia šias pastabas bei siūlymus:
6 punktą ir jį išdėstyti taip: „6.
Kultūros ir meno darbuotojas – kultūros įstaigoje dirbantis ir turintis atitinkamą tos srities išsilavinimą asmuo, kurio pagrindinės funkcijos yra užtikrinti kultūros ir meno kūrimą ir (ar) kultūros paslaugų teikimą. Išskyrus asmenis, atliekančius kultūros įstaigų techninio, pagalbinio pobūdžio bei bendrąsias aptarnavimo funkcijas“. Atsižvelgti
8
2Papildyti 2 straipsnio 8 punktą po žodžių „kultūrinė, meninė“ įrašant žodį „ edukacinė “, nes kultūrinė edukacija pastaruoju metu yra viena iš pagrindinių kultūros įstaigų veiklų. Pritarti
3Papildyti 2 straipsnį šiomis sąvokomis:
„ Regionų kultūra “ ir „ Regioninė kultūros politika “, nes šios sąvokos vartojamos Projekte, tačiau niekur nėra apibrėžtos;
11
4Papildyti 7 straipsnio 1 dalies 1 punktą po žodžio „atsižvelgdama“ įrašyti žodį „ valstybės “, nes savivaldybės įgyvendina valstybinę kultūros politiką . Pritarti
12
5Patikslinti 7 straipsnio 1 dalies 2 punktą išbraukiant žodžius organizuoja, koordinuoja , nes organizavimo ir koordinavimo funkcijos yra priskirtinos vykdomajai institucijai ;
13
6Pakeisti 16 straipsnio 1 dalies 3 punktą išbraukiant žodį „kitų“ ir jį išdėstyti taip:
„3) kitų kultūros įstaigų prašymu konsultuoja, teikia ekspertinę ir metodinę pagalbą“;
7Siūlome tikslinti Projekto 21 straipsnį Regioninės kultūros tarybos, nes šių tarybų veiklą reglamentuoja kultūros ministro įsakymu patvirtintas Tolygios kultūrinės raidos įgyvendinimo regionuose tvarkos aprašas. Todėl Projekte smulkiai detalizuoti jų veiklą, t. y. atkartoti kas yra apraše, netikslinga.
Taip pat šiame straipsnyje Regioninėms kultūros taryboms, kurių nariai dirba visuomeniniais pagrindais, numatytos ne pagal jų kompetenciją bei nepagrįstai sudėtingos veiklos, pvz.: 21 straipsnio 2 dalies 3, 4 ir 5 punktai. Atsižvelgti
paveldui, t odėl siūlome apibrėžti valstybės ir savivaldybių kompetencijas kultūros paveldo apsaugos srityje. Projekte taip pat pasigendame didesnio dėmesio ir etninei kultūrai. Atsižvelgti
scenos meno organizacijų asociacija
1 Nevyriausybinio kultūros sektoriaus vardu kreipiamės į Jus, palaikydami Kultūros politikos pagrindų įstatymo iniciatyvą – pirmą kartą dabartinės Lietuvos istorijoje svarstomas taip plačiai kultūros lauką apibrėžiantis teisės aktas. Tai pozityvus reiškinys, kuris gali atverti naujas ir viso kultūros sektoriaus pozicijas visuomenėje, ir įvairių profesinių grupių sambūvio pačiame kultūros lauke galimybes. Tuo pačiu norėtume pastebėti, kad įstatymas svarstomas 2020 m., jau trisdešimt metu gyvuojant savarankiškai Lietuvai, todėl jis privalo atspindėti visą kultūros lauko įvairovę ir kompleksiškumą bei turėtų būti priimtas konsensuso principu ne tik tarp Seimo narių, bet ir tarp paties lauko interesų grupių. Įstatymas priiminėjamas tuomet, kai COVID-19 viruso pandemijos situacija itin skaudžiai išryškino įsisenėjusias Lietuvos sistemines kultūros institucijų tinklo problemas ir ypač netolygų valstybės požiūrį į šių dienų kultūros politikos formavimą visa jos apimtimi. Nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu, t. y. pastaraisiais dešimtmečiais susikūrusio NVO ir individualiai dirbančių profesionalų sektoriaus interesai ir poreikiai valstybės politikoje šiandien atstovaujami tik labai menka dalimi.
Ši problema akivaizdi tiek vizualiojo meno, tiek ir kūrybinių industrijų aplinkoje, bet ryškiausia ir opiausia scenos meno sektoriuje. Visų pirma, per tris Nepriklausomos valstybės dešimtmečius scenos meno sektorius sistemiškai beveik nebuvo pertvarkytas, jokio mechanizmo jam periodiškai atnaujinti ir/ar atsinaujinti valstybės politikoje, išskyrus įstaigų vadovų kadencijų nustatymą, nebuvo sukurta. Minimu laikotarpiu nebuvo įkurta nė viena visiškai nauja, šių laikų pasaulio realijas atliepianti valstybinė scenos meno organizacija, visos tok į statusą dabar turinčios įstaigos yra įkurtos arba formavosi dar sovietiniu laikotarpiu arba ankstesniais laikais. Todėl šias sritis besirenkantys jaunieji profesionalai savo pačių šalyje dažniausiai gyvena tam tikroje socialinėje atskirtyje, didelė jų dalis pasirenka gyvenimą ir profesinę veiklą užsienyje. Dėl šios priežasties, Lietuva virsta tik profesinę žaliavą kitoms šalims tiekiančia valstybe. Nuo tokių „nutekėjimų“ nukenčia ir pilietinė visuomenė, nes jaunieji kūrėjai nuo jos tolsta, negali tapti jai naudingais ir prisidėti prie valstybės kūrimo . Nesirūpinimo naujomis meno rūšimis pasekmė – pridėtinė kultūrinė ir ekonominė vertė kuriama kitose šalyse, o pati Lietuva per menkai dalyvauja tarptautiniuose scenos meno mainuose. Tuo tarpu šiandien būtent nevyriausybinės organizacijos ryškiausiai reprezentuoja mūsų šalies scenos meną užsienyje. Naujųjų meno sričių tarptautinę sėkmę ir šalies garsinimą puikiai liudija ne tik OKT ar Meno forto veikla, bet ir šiuolaikinės operos kontekstas (Venecijos bienalės pagrindinis prizas, A. Grigorian pripažinimas) ar šiuolaikinio šokio tarptautinių gastrolių mastas.
Valstybėje nėra įstaigos, kuri kompleksiškai rinktų viso kultūros lauko statistinius duomenis, vertintų ekonomines sektoriaus vertes ir analizuotų tikruosius poreikius, todėl realiais faktais disponuoti neįmanoma. Kultūros ministerija kaupia ir valstybei teikia informaciją tik apie jai tiesiogiai pavaldžias valstybines biudžetines organizacijas, Lietuvos kultūros taryba – tik apie jos finansuojamus projektus, Statistikos departamentas – tik selektyvią sektoriaus statistiką, o VMĮ – tik informaciją apie fizinius asmenis ir jų pajamas. To pasekmė – valstybės kultūros politika bei finansavimo sprendimai yra grindžiami tik daline statistine informacija ir neišsamiomis žiniomis, o didelės (ir galimai – didesnės) dalies šioje srityje dirbančių šalies piliečių bei jų atstovaujamų organizacijų/įmonių interesai valstybės valdyme apskritai niekaip nėra atstovaujami. Šiuo metu LR Seime svarstomo Kultūros politikos pagrindų įstatymo rengime NVO organizacijos taip pat beveik nedalyvavo, į jų pastabas iki šiol buvo atsižvelgta minimaliai. Todėl jų vaidmuo dabartiniame įstatymo projekte nereikšmingas, priskiriant tik pagalbinę funkciją valstybės ir visuomenės gyvenime. Kadangi šis įstatymas lems kultūros sektoriaus teisinę sąrangą artimiausiems metams ar/ir dešimtmečiams, būtina peržiūrėti jo nuostatas ir koreguoti atitinkamus punktus. Tikimės, kad pastarųjų mėnesių įvykiai aktualizavo šią temą ir siūlome svarstyti ir priimti tokias svarbiausias dvi Kultūros politikos pagrindų įstatymo projekto pataisas, išryškinant pilnavertį NVO sektoriaus indėlį į savarankiškos modernios valstybės kūrimą ir įtvirtinant jo reikšmę naujai svarstomame įstatyme:
sistema
Suverenitetas priklauso Tautai.“), 29 str. („Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs.“), 46 str. („Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva. Valstybė remia visuomenei naudingas ūkines pastangas ir iniciatyvą. Valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei.“) ir 48 str. („Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą /.../“), manome, kad kultūros (ar bet kurio kito) sektoriaus organizacijos negali būti diskriminuojamos pagal juridinio vieneto teisinės registracijos rūšį arba įkūrimo laikotarpį, ir manome, kad laisvoje Lietuvoje laisvų šalies piliečių valia įkurtos ir tautos gerovei tarnaujančios organizacijos ketvirtąjį savarankiškos valstybės dešimtmetį privalo būti pagaliau įtrauktos į oficialią kultūros įstaigų sistemą. Todėl siūlome įtraukti tokią 14 straipsnio 1 dalies 4 punkto formuluotę: „ nevyriausybinės organizacijos “, o buvusį 1 dalies 4 punktą siūlome laikyti 5 punktu. Atsižvelgti
scenos meno organizacijų asociacija
217 straipsnis.
organizacijų vaidmuo įgyvendinant kultūros politiką
Lietuvoje sąmoningų šalies piliečių pastangomis ir veiklomis suformuotas platus nevyriausybinis sektorius jau seniai yra pajėgus dalyvauti įgyvendinant strateginius kultūros politikos tikslus bei vykdyti svarbiausius nacionalinius ir tarptautinius projektus, todėl siūlome 17 straipsnio 2 dalyje įrašyti tokius punktus: 1) Kultūros ministerijai įgaliojus dalyvauja įgyvendinant strateginius kultūros politikos tikslus; 2) Kultūros arba Užsienio reikalų ministerijai įgaliojus organizuoja ir vykdo svarbiausius nacionalinius ir tarptautinius projektus ; atitinkamai dabartinius šio straipsnio 1 punktą laikyti 3 punktu, 2 punktą – 4 punktu, 3 punktą – 5 punktu, 4 punktą – 6 punktu, 5 punktą – 7 punktu, 6 punktą – 8 punktu, o 7 punktą – 9 punktu. Atsižvelgti
scenos meno organizacijų asociacija 2020-06-15 Taip pat siūlytume ir kitas, žemiau išvardintas, įstatymo projekto pataisas:
po žodžių „konstatuodamas poreikį“ siūlytume išbraukti žodžius „remti ir“ arba įrašyti žodžius „finansuoti ir“. Atkreipsime dėmesį, kad žodžio „remti“ semantika suponuoja požiūrį, kad kultūra yra neįgali, visuomenės išlaikytinė, nepajėgi pasirūpinti savimi ar panašiai – kas yra, be abejo, netiesa, ką įrodo ir mokslininkų tyrimai, o kultūros sektoriuje dirbantieji yra tokie patys pilnateisiai savo šios šalies piliečiai bei mokesčių mokėtojai, kaip ir visų kitų ūkio šakų dalyviai. Primygtinai rekomenduotume sąvokos „remti“ tokio lygmens teisės aktuose visos srities atžvilgiu nenaudoti – kultūra yra pilnavertė ūkio šaka, kuri, kaip ir kitos šakos, yra mokesčių mokėtojų lėšomis finansuojama, bet ne ramstoma. Atsižvelgti
scenos meno organizacijų asociacija 2020-06-15 4.
Atsižvelgdami į pastarųjų metų įvykius ir įvairių tarnybų bei mokslininkų pastebėjimus, kad per kultūrą Lietuvai (kaip ir kitoms Vakarų valstybėms) aktyviai daromas išorės poveikis, Įstatymo preambulės ketvirtojoje eilutėje siūlytume įrašyti frazę „ manydamas , kad kultūra yra nacionalinio saugumo sudėtinė dalis;“
scenos meno organizacijų asociacija
rekomenduotume įrašyti tarptautinį Lietuvos kultūros integralumą nusakantį teiginį: „ tęsdamas tarptautinius Lietuvos įsipareigojimus ir atsižvelgdamas į mūsų šalies ratifikuotas tarptautines konvencijas“. Atsižvelgti
scenos meno organizacijų asociacija
2
siūlytume įrašyti „ir tvarumo“, o po žodžio „darnaus“ – įrašyti „ ir tvaraus “. Atsižvelgti
scenos meno organizacijų asociacija
3
užtikrinti šalies gyventojų teisę pažinti kultūros įvairovę, po žodžių
„dalyvauti kultūroje“ įrašant frazę „ar ją pažinti“. Atsižvelgti
scenos meno organizacijų asociacija
10
teiginį „strateginio integralumo – kultūros lauko kuriamų meno kūrinių, produktų, paslaugų, jų sklaidos ir kitų reiškinių integravimas į nacionalines ir tarptautines kitų sričių politikas išryškina Lietuvos autentiškumą, stiprina valstybės tapatumą, užtikrina terpę unikalių Lietuvai sprendinių sukūrimui, bei stiprina Lietuvos įvaizdį pasaulyje.“
scenos meno organizacijų asociacija
1
straipsnius aptinkame prieštaravimą, kad savivaldybėms numatoma teisė (7 str. 1 d. 6 p.) steigti kultūros įstaigas ar priiminėti dėl jų sprendimus, tuo tarpu Kultūros ministerijai tokia teisė nenumatoma.
Siekdami užtikrinti pilnavertį kultūros lauko funkcionavimą, nuolatinį jo atsinaujinimą ir Kultūros ministerijos, kaip valstybės valdymo institucijos, vaidmenį kultūros politikoje siūlome 6 straipsnio 1 dalies 9 punkte įrašyti: „steigia nacionalines ir valstybines kultūros įstaigas, prižiūri jų veiklą, priima sprendimus dėl jų veiklos pabaigos ir pertvarkymo;“, tuo tarpu dabartinį 9 punktą laikyti 10 punktu. Atsižvelgti
scenos meno organizacijų asociacija
22
atstovavimo pasaulyje, kurį gali užtikrinti tik visų šalyje sukuriamų aukščiausios kokybės kūrinių tarptautinė sklaida, siūlome 8 straipsnio 2 dalies 2 punkte po žodžio „valstybės“ išbraukti žodelį „ir“ bei dėti kablelį, o po žodžio „savivaldybių“ įrašyti frazę „ir nevyriausybinės“. Atsižvelgti
scenos meno organizacijų asociacija
4
siūlome įrašyti „gali“, o žodį „bendradarbiauja“ keisti į „bendradarbiauti“. Pritarti
scenos meno organizacijų asociacija
2
„tolygų“ siūlome dėti kablelį ir įrašyti frazę „darnų ir tvarų“. Atsižvelgti
scenos meno organizacijų asociacija
2
žodžio „raišką“ siūlome dėti kablelį ir išbraukti žodelį „bei“, o po žodžio
„veiklose“ – įrašyti frazę „ir jų pažinimą“. Atsižvelgti
scenos meno organizacijų asociacija
3
bendradarbiavimo tarp valstybės, savivaldybių ir nevyriausybinių kultūros institucijų, 17 straipsnio 3 dalyje po žodžio „vykdo“ siūlome įrašyti frazę „bendrus projektus ir“. Atsižvelgti
scenos meno organizacijų asociacija
53 15.
žodžio „lygybės“ siūlytume įrašyti žodžius „ir įvairovės“. Atsižvelgti
scenos meno organizacijų asociacija
1
regionus pasiektų dabartinė kultūros žanrų, reiškinių ir formatų įvairovė, 20 straipsnio 1 dalyje po žodžio „teikimą“ siūlome įrašyti žodžius „ir įvairovę“. Pritarti
scenos meno organizacijų asociacija
2 1,3
regionuose prieinamumą, siūlome 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte po žodžio
„plėtros“ įrašyti žodžius „ir prieinamumo“. 18. 20 straipsnio 2 dalies 3 punkte po
žodžio „tvarumą“ siūlome įrašyti žodį „įvairovę“. Taip pat prašome įtraukti NVO sektoriaus atstovus į visus su kultūra susijusių teisės aktų svarstymus Seime. Atsižvelgti
industrijų asociacija 2020-06-16 Susipažinę su Lietuvos Respublikos kultūros politikos pagrindų įstatymo projektu ir aiškinamuoju raštu, teikiame savo pastabas ir siūlymus. Pasigendame aiškumo nevyriausybinio kultūros sektoriaus (toliau NVO) svarbos ir vaidmens aprašyme, nors kaip teigia R. Makselis tyrime „Kultūros politikos pagrindų įstatymo poreikio analizė“, „ Įstatymiškai nesureguliuoti valstybės biudžetinių įstaigų ir kultūros srities NVO santykiai sukuria tarp šių tipų įstaigų nesveikos konkurencijos situaciją. Bendro pobūdžio LRKPP įstatymas galėtų tapti teisiniu efektyvaus jų bendradarbiavimo pagrindu nurodant suderinto ir teisingo šių įstaigų finansavimo principus .“ Primename, kad Lietuvos kultūros politikos strategijoje (Patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2019 m. birželio 26 d. nutarimu Nr.
665) numatytas tikslas „ Stiprinti valstybinio, savivaldos ir nevyriausybinių sektorių bendradarbiavimą, mažinant kultūrinę atskirtį ir netolygumus .“ Šiuo metu LR Seime svarstomo Kultūros politikos pagrindų įstatymo rengime NVO organizacijos taip pat beveik nedalyvavo, į jų pastabas iki šiol buvo atsižvelgta minimaliai. Todėl jų vaidmuo dabartiniame įstatymo projekte nereikšmingas, priskiriant tik pagalbinę funkciją valstybės ir visuomenės gyvenime. Įstatymo preambulė. Įstatymo preambulės trečiojoje eilutėje vietoj „ konstatuodamas poreikį remti ir puoselėti kultūrą“ rašyti: „ konstatuodamas poreikį finansuoti ir puoselėti kultūrą“. Atkreipiame dėmesį, kad žodžio „remti“ semantika suponuoja požiūrį, kad kultūra yra neįgali, visuomenės išlaikytinė, nepajėgi pasirūpinti savimi ar panašiai – kas yra, be abejo, netiesa, ką įrodo ir mokslininkų tyrimai, o kultūros sektoriuje dirbantieji yra tokie patys pilnateisiai savo šios šalies piliečiai bei mokesčių mokėtojai, kaip ir visų kitų ūkio šakų dalyviai. Primygtinai rekomenduotume sąvokos „remti“ tokio lygmens teisės aktuose visos srities atžvilgiu nenaudoti – kultūra yra pilnavertė ūkio šaka, kuri, kaip ir kitos šakos, yra mokesčių mokėtojų lėšomis finansuojama, bet ne ramstoma. Atsižvelgti
industrijų asociacija
1
paminėtos nevyriausybinės organizacijos, siūlome papildyti formuluotę: „... santykį tarp valstybės, savivaldybių ir NVO institucijų įgyvendinant kultūros politiką.“
industrijų asociacija 2020-06-162
Pagrindinės šio įstatymo sąvokos. Nėra meno ir kultūros kūrėjo sąvokos. Atsižvelgti
industrijų asociacija 2020-06-162 Nėra išskiriamos kultūros sektoriaus asociacijos , nors jų vaidmuo yra specifinis – tai institucijos, kurios pačios neteikia kultūros paslaugų, tačiau vienija paslaugų teikėjus, atstovauja juos, inicijuoja procesus, ugdo narių kompetencijas, užsiima daug platesne veikla, kuri yra nukreipta į kultūros aplinkos ir ekosistemos puoselėjimą, kultūroje dirbančių žmonių švietimą bei tarpsektorinio bendradarbiavimo skatinimą. Atsižvelgti
industrijų asociacija
7 Siūlome
kokios formos juridinis asmuo, jo filialas ar padalinys (biblioteka, cirkas, galerija, koncertinė įstaiga, kultūros centras, muziejus, teatras, asociacija, vienijanti kūrybos juridinius ar fizinius asmenis, ir kita), kurio pagrindinė veikla yra skirta teikti kultūrines paslaugas ar formuoti, puoselėti kultūros aplinką ir jos ekosistemą, kultūroje dirbančių žmonių švietimą bei tarpsektorinį bendradarbiavimą. Atsižvelgti
industrijų asociacija 2020-06-163
principai Siekiant pažangos kultūros sektoriuje ir integralumo, siūlome papildyti 10 ir 11 punktais:
kuriamų meno kūrinių, produktų, paslaugų, jų sklaidos ir kitų reiškinių integravimas į nacionalines ir tarptautines kitų sričių politikas, išryškina Lietuvos autentiškumą, stiprina valstybės tapatumą, užtikrina terpę unikalių Lietuvai sprendinių sukūrimui, bei stiprina Lietuvos įvaizdį pasaulyje;
ir taikymo principas. Atsižvelgti
industrijų asociacija 2020-06-166
Ministerijų kompetencija kultūros politikos srityje. Iki šiol tarpinstitucinis bendradarbiavimas tarp ministerijų vyko ne taip sklandžiai, kaip tikėtasi. Pripažįstama, kad horizontalusis prioritetas „Kultūra“ ir tarpinstitucinis veiklos planas jo įgyvendinimui nepasiteisino. Taigi, kyla klausimai kokie numatomi bendradarbiavimo tarp ministerijų mechanizmai ? Kaip šis įstatymas įgalins ministerijas tartis ir siekti bendrų tikslų skirtingomis priemonėmis ar konsoliduoti lėšas tų pačių tikslų pasiekimui? Reikalingas aiškesnis bendradarbiavimo procedūrų, priemonių ar modelio aprašymas. Atsižvelgti
industrijų asociacija
2
tarybos. Kelia abejonių Lietuvos kultūros ir meno tarybos sudarymo principas. Kultūros sektoriaus atstovavimas paremtas tik sritiniu principu, nors dabartinis laikmetis rodo sričių ribų nykimą ir tarpdiscipliniškumo, tarpsektoriškumo, tarpsritiškumo tendencijas. Jei kultūros sritis neturės savo tarybos prie ministerijos, tuomet jos atstovavimas bus apribotas. Atsižvelgti
industrijų asociacija 2020-06-1614 1, 2, 3
numatytas tikslas „ Stiprinti valstybinio, savivaldos ir nevyriausybinių sektorių bendradarbiavimą “ . Siūlome papildyti 1 dalį
5) punktu: nevyriausybinės organizacijos; Siūlome papildyti 2 dalį: Kultūros įstaigų sistemos tikslas – užtikrinti tolygų, darnų ir tvarų kultūrinės ir kūrybinės aplinkos puoselėjimą, kultūros paslaugų teikimą visoje Lietuvos teritorijoje, sudaryti sąlygas ir galimybes visoms visuomenės grupėms susipažinti su materialiu ir nematerialiu kultūros paveldu, kultūros ir meno raiškos įvairove, skatinti asmenų kūrybinę ir kultūrinę raišką bei dalyvavimą kultūros veiklose.
Siūlome performuluoti 3 dalį: Valstybė šio straipsnio 2 dalyje numatytą tikslą įgyvendina per kultūros įstaigų sistemą, darniai jungiančią vyriausybinį ir nevyriausybinį sektorių
industrijų asociacija 2020-06-1617 2,3
įgyvendinant kultūros politiką. Aiškinamajame rašte teigiama, kad „ įstatymo projekte įtvirtinamos formos, kuriomis įgyvendinamas nevyriausybinių organizacijų ir valdžios institucijų partnerystės principas “, tačiau straipsnyje tik nurodytos (pakartojamos) teisės, kurias jau įtvirtino Lietuvos Respublikos asociacijų įstatymas (atstovauti savo narių interesams) arba demokratinės valstybės praktika (teikti siūlymus valstybės institucijoms), kituose teisės aktuose. Siūlome papildyti 2 dalį:
ministerijai įgaliojus dalyvauja įgyvendinant strateginius kultūros politikos tikslus;
arba Užsienio reikalų ministerijai įgaliojus, organizuoja ir vykdo nacionalinius ir tarptautinius projektus . Siūlome papildyti 3 dalį: ... , vykdo bendrus projektus ir bendradarbiavimą kitais teisės aktų nustatytais būdais. Atsižvelgti
industrijų asociacija
53
ir meno darbuotojai, jų darbo apmokėjimas ir kvalifikacijos tobulinimas. 5 dalies 3 punkte po žodžio „lygybės“ siūlome įrašyti žodžius „ ir įvairovės “. Atsižvelgti 73.
industrijų asociacija
1
tikslas ir uždaviniai Norėdami užtikrinti, kad visus šalies regionus pasiektų dabartinė kultūros žanrų, reiškinių ir formatų įvairovė, 20 straipsnio 1 dalyje po žodžio „teikimą“ siūlome įrašyti žodžius „ ir įvairovę “. Pritarti
industrijų asociacija
2 1,3 Siekdami garantuoti kultūros įvairovės regionuose prieinamumą, siūlome 2 dalies 1 punkte po žodžio „plėtros“ įrašyti žodžius „ ir prieinamumo
“. 20 straipsnio 2 dalies 3 punkte po žodžio
„tvarumą“ siūlome įrašyti žodį „ įvairovę “. Atsižvelgti
nacionalinių kultūros ir meno įstaigų asociacija 2020-09-1115 Mes, Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno įstaigų asociacijos nariai, prašome Lietuvos Respublikos Seimo Kultūros komitetą ir Kultūros ministeriją koreguoti svarstomo Lietuvos kultūros politikos pagrindų įstatymo projekto 13 straipsnį ir unifikuoti nacionalinių įstaigų vadovų pareigybių pavadinimus. Šio projekto 13 straipsnis aptaria „Nacionalines kultūros įstaigas“. Tad šis str. galėtų būti papildytas
nacionalinėms kultūros įstaigoms vadovauja generaliniai direktoriai
“ (šiuo metu nacionalinių įstaigų vadovai
įvardinami ir direktoriais, ir generaliniais direktoriais):
kultūros įstaigos
kultūros įstaigų savininkė yra valstybė. Nacionalinės kultūros įstaigos steigiamos, reorganizuojamos, pertvarkomos ir likviduojamos Vyriausybės nutarimu. Nacionalinių kultūros įstaigų savininko teises ir pareigas įgyvendina Kultūros ministerija. 2.
kultūros įstaigos užtikrina specialiaisiais įstatymais pavestų funkcijų vykdymą bei:
1) įgyvendina strateginius kultūros politikos tikslus;
2) organizuoja ir vykdo svarbiausius nacionalinius ir tarptautinius projektus;
3) bendradarbiauja su savo srities aukštojo mokslo įstaigomis;
4) suteikus statusą atlieka nacionalinių kompetencijų centrų funkcijas;
5) teikia metodinę pagalbą kitoms valstybės ir savivaldybės kultūros įstaigoms;
6) dalyvauja rengiant ir vykdant kultūros įstaigų darbuotojų kvalifikacijos tobulinimo programas;
7) dalyvauja ir teikia metodinę pagalbą reprezentuojant Lietuvos kultūrą užsienyje. 3. Kitas nacionalinių kultūros įstaigų vykdomas funkcijas ir statuso ypatumus nustato specialūs įstatymai. 4. Nacionalinėms kultūros įstaigoms vadovauja generaliniai direktoriai. Pritarti
nacionalinių kultūros ir meno įstaigų asociacija 2020-09-1415 Mes, visos nacionalinės kultūros ir meno įstaigos: Lietuvos nacionalinė filharmonija, Lietuvos nacionalinė M. Mažvydo biblioteka, Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras, Lietuvos nacionalinis dramos teatras, Nacionalinis Kauno dramos teatras, Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai, Lietuvos nacionalinis muziejus, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, susijungusios į Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno įstaigų asociaciją, kreipiamės į Jus, prašydami šiuo metu Seime svarstomame Lietuvos kultūros politikos pagrindų įstatyme įtvirtinti nacionalinių kultūros ir meno įstaigų vadovų vieningą pareigybės pavadinimą. Seime svarstomo įstatymo projektas paskelbtas: https://e-seimas.lrs.lt/portal/ legalAct/lt/TAP/d4dda730fbb 111e993cb8c8daaf8ff8a. Kaip žinoma, visų dabar veikiančių nacionalinių kultūros ir meno įstaigų vadovai – teatrų, koncertinių organizacijų, bibliotekos yra generaliniai direktoriai, išskyrus vieną nacionalinių įstaigų grupę – muziejus.
Kadangi Lietuvos kultūros politikos pagrindų įstatymu siekiama sisteminio kultūros politikos suderinimo, todėl jame ypač tiktų nustatyti, kad nacionalinių įstaigų vadovų pareigybės unifikuojamos vienu generalinio direktoriaus pavadinimu. Kadangi Muziejų įstatyme šio reguliavimo nėra, tai Kultūros politikos pagrindų įstatyme įrašius tokią normą, su kitais įstatymais nesikirstų ir nieko keisti iš įstatymų nereikėtų. O Kultūros ministerija, vadovaudamasi Kultūros politikos pagrindų įstatymo norma, kai įstatymas įsigalios ir bus nustatyta, kad nacionalinei kultūros įstaigai vadovauja generalinis direktorius, pakeistų nacionalinės įstaigos statusą turinčių muziejų nuostatus ir papildytų sutartis su dabartiniais nacionalinių muziejų vadovais šios pareigybės – generalinis direktorius - įvardinimu. Atkreipiame Jūsų dėmesį, kad nacionaliniai muziejai – Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, Lietuvos nacionalinis muziejus, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai yra didelės aprėpties institucijos, turinčios ekspozicinius padalinius ir kituose regionuose: pvz. Lietuvos nacionalinis dailės muziejus su net devyniais padaliniais veikia ne tik sostinėje (Vilniaus paveikslų galerija, Taikomosios dailės ir dizaino muziejus, Nacionalinė dailės galerija, Radvilų rūmų dailės muziejus, Vytauto Kasiulio dailės muziejus, P. Gudyno restauravimo centras, LIMIS centras), bet ir pajūrio miestuose – Palangoje, Klaipėdoje, Juodkrantėje, o jo padaliniai – Palangos gintaro muziejus, Klaipėdos laikrodžių muziejus ir kt. prilysta atskiro valstybinio muziejaus apimčiai.
Tokius gausius padalinius turi ir Lietuvos nacionalinis muziejus (Senasis ir Naujasis arsenalai, Gedimino pilies bokštas, Vilniaus gynybinės sienos bastėja, Kazio Varnelio namai, Signatarų namai, Vinco Kudirkos muziejus, Jono Šliūpo memorialinė sodyba, Jono Basanavičiaus gimtinė ir Tautinio atgimimo ąžuolynas) ir Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus (Centriniai rūmai, Kauno paveikslų galerija, Istorinė Prezidentūra, Mykolo Žilinsko dailės galerija, A. Žmuidzinavičiaus muziejus, A. ir P. Galaunių namai-muziejus, L. Truikio ir M. Rakauskaitės namai-muziejus, J. Zikaro namai-muziejus, M. K. Čiurlionio namai-muziejus, V. K. Jonyno galerija). Nors Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai neturi kitų padalinių, bet pats Valdovų rūmų ir juose vykdomos veiklos mastas ir apimtys prilygsta kelių muziejų apimčiai. Todėl šių keturių nacionalinių muziejų vadovai faktiškai veikia kaip generaliniai direktoriai, nors iš inercijos dar vis įvardinami direktoriais. Įteisinus juos kaip generalinius direktorius, šių muziejų didžiųjų dalinių vedėjai galėtų būti vadinami tų padalinių direktoriais, kas visiškai atitiktų pasaulio muziejų pažangiuosius modelius. Todėl prašome Jūsų inicijuoti Lietuvos kultūros politikos pagrindų įstatymo projekto 13 straipsnio papildymą dar vienu punktu. Šis įstatymo projekto 13 straipsnis aptaria „Nacionalines kultūros įstaigas“. Tad šis str. galėtų būti papildytas 4 dalimi, skelbiančia, kad „nacionalinėms kultūros įstaigoms vadovauja generaliniai direktoriai“ arba nurodant, kad „nacionalinės kultūros įstaigos vadovas yra generalinis direktorius“. Tikimės teigiamo Jūsų sprendimo. Pritarti 77.
partija „Nacionalinis susivienijimas“ 2020-10-07 Kadencijos pabaigoje, įtraukęs į rudens sesijos darbotvarkę, Seimas paskubomis ketina priimti ydingą Lietuvos Respublikos kultūros politikos pagrindų Įstatymą, nepaisydamas nei visuomenės, nei visuomeninių organizacijų nuomonės. Įstatymo projekte nėra jokių esminių kultūros politikos uždavinių – nei, valstybės dorove suinteresuotų judėjimų telkimo, pagarbos savo kultūros tradicijoms ugdymo, visuomenės įtraukimo į kultūros plėtrą, pilietinę patriotinę, kraštotyros ir paveldo apsaugos veiklą, nei rūpesčio, kad būtų priimti įstatymai, draudžiantys žeminti žmogaus garbę ir orumą, niekinti sakralines vietas ir kt. Nacionalinis susivienijimas pritaria š. m. rugsėjo 18–19 dienomis Seime įvykusioje mokslinėje-praktinėje konferencijoje „Kultūros kongresai ir dabarties kultūra“ išsakytam teiginiui, kad šiandieninė Lietuvos kultūros politika labiau primena vienadienių performansų ir fejerverkų organizavimą, nei sistemingą šalies kultūros politikos plėtrą pagal aiškius ateities nacionalinės kultūros vystymo prioritetus. Įstatymo projekte visuomeninė ir individuali kūrybinė veikla suvedama į „kultūros paslaugų teikimą“ prilyginant ją prekių ir paslaugų tiekimui prekybos centruose. Projekte netgi meno kūrėjas išskiriamas kaip galimas savarankiškas kultūros paslaugos teikėjas (2 str. 9 dalis). Kita vertus, Projekte „kultūros paslauga“, apibrėžiama kaip kultūrinė, meninė ar pažintinė veikla, kuria teikiama nemateriali nauda, nors kultūrinė, meninė ar pažintinė veikla gali suteikti ir materialinę naudą. Projekte nėra aktyvaus valstybės vaidmens formuojant kultūros politiką (sistemingo statistinių duomenų rinkimo atskirose kultūros srityse, apklausų, mokslinių tyrimų skatinimo ir kt.).
Nors Lietuvos kultūros kertinis akmuo yra lietuvių kalba, Projektu nesiekiama tikslo išsaugoti lietuvių kalbą ir tautą, užtikrinant jos kultūros tęstinumą, tik pažymima (preambulė), kad gimtoji kalba leidžia saugoti, kurti ir puoselėti Lietuvos kultūrinį savitumą pasaulyje. Projekte netgi neminima, kad Lietuvos kultūra ir jos unikalios regioninės kultūros erdvės yra pasaulio kultūros dalis. Jame nustatyta, kad valstybė siekia apsaugoti, įsigyti ir kaupti ypatingai svarbias kultūros vertybes. Tačiau Lietuvos Respublikos Konstitucijos 42 straipsnyje keliamas reikalavimas valstybei ne siekti apsaugoti, o rūpintis Lietuvos istorijos, meno ir kultūros paminklų bei vertybių apsauga. Tai reiškia, kad valstybė turi pareigą ne siekti saugoti, o apsaugoti kultūros vertybes. Projekte nustatyta, kad valstybė sudaro sąlygas puoselėti savo tautinį tapatumą ir tradicijas Lietuvoje gyvenantiems kitų tautybių asmenims ir Lietuvos diasporai užsienyje. Tuo tarpu Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinta nuostata, kad <piliečiai, priklausantys tautinėms bendrijoms, turi teisę puoselėti savo kalbą, kultūrą ir papročius> (37 str.). <Tautinėms bendrijoms valstybė teikia paramą) (45 str.). Projekte nėra apibrėžtos
„paveldo“, „kultūros paveldo“, „paveldo apsaugos“ sąvokos. Jame nėra nieko
konkretaus, išskyrus, kad tai yra kultūros įstaigų užduotis rūpintis materialiojo ir nematerialiojo paveldo apsauga. „Kultūra“ laikoma tik nematerialioji kultūros dalis, o nematerialiąja kultūros dalimi laikomos paslaugos, turinčios vertę. Tai prieštarauja šiuolaikinei mokslinei ir tarptautinės teisės pripažįstamai kultūros sampratai (tai veikla, reprezentacijos, raiškos formos, žinios, įgūdžiai, taip pat su jais susijusios priemonės, objektai, žmogaus veiklos produktai ir su jais susijusios kultūros erdvės ir kt.
Materialus ir nematerialus kultūros paveldas suvokiamas kaip kiekvienos valstybės istorinės raidos, kūrybos ir saviraiškos rezultatas, visuomenės evoliucijos liudytojas, harmoningos aplinkos ir tolygaus vystymosi pagrindas, neatskiriama kiekvienos šalies ir jos piliečių tapatumo dalis, vienas svarbiausių valstybės nacionalinio saugumo garantų). Nors Lietuvą alina neregėto masto Lietuvos gyventojų emigracija, o tuštėjantys kaimai liudija, jog prarandame savo tapatumą ir kultūrinį savitumą, Projektas neatspindi regioninės kultūros politikos, jame neaptariamas valstybės ir vietos valdžios institucijų bendradarbiavimas įtraukiant kultūros įstaigas į švietimo programų rengimą bei įgyvendinimą regionuose. Projekte vis labiau siaurinamos kultūros sąvokos. Vien Projekto pavadinimas suponuoja, kad „kultūros“ termino turinys savyje apima ir kuriamą meną. Kultūra apibrėžiama, kaip istoriškai susiformavusi reikšmių, simbolių ir įgūdžių sistema, įkūnijanti žmonių pasaulėžiūrą ir vertybes, apimanti žinias, menus, raštiją, tikėjimus, moralę, papročius. Tačiau į kultūros apibrėžtį nebepatenka švietimas, mokslas, teisė, religija ir politika (dėl to šių sričių reali būklė ateityje nebus siejama su kultūra). Jame nėra valstybės planuose vykdomos aukštojo mokslo įstaigų tinklo meno ir kultūros srityje pertvarkos, nenumatomos valstybės paskatos (stipendijos) kultūros studijoms užsienyje, kūrybinių bendruomenių ir organizacijų, specialių poreikių turinčių žmonių įtrauktis. Projektu nenumatoma kurti palankių sąlygų kultūros mecenavimui, privataus sektoriaus, nevyriausybinių organizacijų ir privačių lėšų pritraukimui kultūros plėtrai. Jame nėra nuostatų intelektinės nuosavybės teisių apsaugai stiprinti.
Tačiau svarbiausia, Projektas nedeklaruoja net minimalių valstybės pastangų valstybinėse įstaigose dirbančių ir aukštąjį išsilavinimą turinčių kultūros darbuotojų minimaliam atlyginimui didinti, jų konkurencingumui Lietuvos darbo rinkoje sąlygoms užtikrinti. Projekte neatsižvelgta net į šalies nacionalinio saugumo reikalavimus. Lietuvos Respublikos Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymas (2 skyr. 1 skirsn.) nustato, kad be kitų pagrindiniai nacionalinio saugumo objektai yra <tautos puoselėjamos vertybės <...> aplinka ir kultūros paveldas>. Minėto įstatymo 4 skyriaus Svarbiausios nacionalinį saugumą užtikrinančias Lietuvos vidaus politikos nuostatos (Kultūros politika) nustato <Valstybės pareiga išsaugoti ir puoselėti nacionalinės kultūros tapatumą, užtikrinant lietuvių kalbos apsaugą ir tęstinumą, globojant etninę kultūrą ir vietos tradicijas, saugant kultūros paveldą... <...> ... valstybė privalo apsaugoti kultūros raidą nuo griaunančio antihumanistinio poveikio. Valstybė sudaro ekonomines, technologines ir teisines sąlygas kultūros paveldo apsaugai, skatina savininkus investuoti į kultūros paveldo apsaugą>. To paties skyriaus „Tautinės politikos“ nuostatos įpareigoja valstybę <... užtikrinti lietuvių tautos ilgalaikių gyvybinių interesų apsaugą saugodama Lietuvos teritorijos vientisumą, kalbą, etninę kultūrą, kultūros savitumą ir papročius, kultūros paveldą ir puoselėdama tradicinę šeimą>. Išvardintų nuostatų Projekte nėra, o tai reiškia, kad Projektą parengusi Kultūros ministeriją ir jį Seimui pateikusi Vyriausybė neatsakingai ir aplaidžiai vertina nacionalinės kultūros svarbą šalies nacionaliniam saugumui.
Galiausiai Projekte nėra kultūros politikos integralumo principo (kultūros politikos sąveikos su kitomis politikos sritimis, t. y. švietimo, aplinkosaugos, turizmo, ūkio ir kt.) Įstatymu siekiama tik siaurų tikslų – apjungti net aštuoniolika kultūros ir paveldo srities įstatymų (Autorių teisių ir gretutinių teisių, bibliotekų, Dainų švenčių, Dokumentų ir archyvų, Etninės kultūros valstybinės globos pagrindų, Kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos, Kino įstatymas, Kultūros centrų Kultūros tarybos, Meno kūrėjo ir meno kūrėjų organizacijų statuso, Muziejų, Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos, Profesionaliojo scenos meno, Valstybinės kalbos, Valstybinės kalbos inspekcijos, Valstybinės kultūros paveldo komisijos, Valstybinės lietuvių kalbos komisijos ir Visuomenės informavimo įstatymus). Akivaizdu, kad Įstatymo bus neįmanoma įgyvendinti dėl teisės normų kolizijos ir dėl didelės painiavos, dėl didelio skaičiaus nuorodų į kitus įstatymus (Projekto nuostatos taikomos tiek, kiek nurodytuose įstatymuose nenustatyta kitaip, o tai reiškia, kad Projekto nuostatos negalios, jei kiti įstatymai kitaip reguliuos atitinkamą visuomeninį santykį). Pažymėtina, kad LR Seimo kanceliarijos Teisės departamentas Projektui pateikė net 60 pastabų. Pilietinės organizacijos (Etninės kultūros globos taryba, Lietuvos kultūros kongresas ir kt.) atskleidusios šio projekto trūkumus bandė jį papildyti esminėmis nuostatomis. Siūlė nustatyti aiškius kultūros politikos ir jos sričių prioritetus jų pasiekimo būdus (architektūra, dizainas, scenos menai, filmų kūryba, muzika, literatūra ir leidyba, vizualiniai menai, etninė kultūra, kultūros paveldas, kultūrinė žurnalistika ir kt., kadangi šių prioritetų nėra netgi Lietuvos kultūros politikos strategijoje).
Siūlė nustatyti kultūros politikos vystymosi gaires lietuvių tautos tapatybei išsaugoti, numatyti tikslus, uždavinius ir priemones kultūros paveldui saugoti, etninių tradicijų tęstinumui ir bendruomenių dalyvavimui kultūroje užtikrinti. Tačiau į minėtus siūlymus neatsižvelgta. Visuomenė sunerimusi, kad baigiantis Seimo kadencijai Projektą bus mėginama „prakišti“ tarp kitų abejotinų teisės aktų, kurių priėmimu yra suinteresuoti atskiri asmenys arba siaurų interesų visuomenės grupės, siekiančios paskutinėmis dienomis realizuoti savo siaurus tikslus. Nacionalinis susivienijimas pažymi, kad kiekvienos tautos išnykimas yra neatitaisomas visos žmonijos praradimas, skurdinantis pasaulio kultūrą. Tautų ir jų kultūrų įvairovė yra būtina žmonijos kultūros įvairovės ir turtingumo sąlyga. Pagarba tautiškumo principui ir tautų bei jų kultūrų išsaugojimas ir puoselėjimas turi būti laikomas vienu svarbiausių pasaulio uždavinių tautas vienodinančios ir naikinančios globalizacijos sąlygomis. Šiandien Lietuvos užsienio, gynybos ir saugumo politika susiduria su netradiciniais iššūkiais. Didesnė integracija ir federalizacija vykdoma kartu su radikalia šalių ištautinimo ir išvalstybinimo programa, beatodairiškai griaunant jų dvasinį paveldą, kultūrines tradicijas ir moralines normas, prigimtinę šeimą ir – pasitelkus sąmoningai skatinamą gausią imigraciją bei multikultūrizmą – tautų Europą keičia daugiakultūre Europos tauta. Dėl to į Lietuvos mokyklas yra brukama ir prigimtinį vaiko vystymąsi žalojanti genderinė edukacija, priešinga dorinio ugdymo nuostatai.
Šių iššūkių akivaizdoje valstybė privalo saugoti ir puoselėti savitą kultūrą, atsisakydama „globalios Lietuvos“ strategijos, susigrąžindama atsakomybę už Lietuvos kultūros plėtrą, kuri buvo užvaldyta valstybės vardu veikiančių grupių, kultūrą vertinančių ne kaip žmogaus ir tautos buvimo pasaulyje atributą, o tik kaip vartojimo prekę. Drauge su visais Lietuvos piliečiais, mylinčiais Tėvynės istoriją, kalbą, kultūrą ir gamtą bei jų išsaugojimą laikančiais valstybės prioritetu, privalome kurti Lietuvos valstybės išlikimo šiuolaikiniame pasaulyje sąlygas. Kertinis valstybės kultūros politikos tikslas turi būti siekis sukurti kuo palankesnes sąlygas lietuvių kultūros plėtrai ir sklaidai Lietuvoje ir pasaulyje, įtvirtinti skaidrią kultūros srities valdymo ir finansavimo tvarką, kultūros srities valdymo institucijas sudaryti iš asmenų, suvokiančių išskirtinę kultūros svarbą lietuvių tautos valstybingumui ir išlikimui. Valstybė privalo išsaugoti ir perduoti ateities kartoms etninę kultūrą. Regionų ir kaimo vystymas yra taip pat neatsiejamas nuo sanglaudos politikos, užtikrinančios socialines ir kultūrines sąlygas oriam tradicinės šeimos gyvenimui kaimo vietovėse. Atsižvelgdamas į tai Nacionalinis susivienijimas reikalauja Lietuvos Respublikos Seimą besąlygiškai atmesti Lietuvos Respublikos Kultūros politikos įstatymo projektą Nr. XIIIP-4463, kaip prieštaraujantį šalies nacionaliniams interesams.
Projektas yra akivaizdus kontrkultūros skleidimo, platinimo, unifikavimo, banalizavimo ir proletarizavimo (populiarizavimo) politikos projektas, kuriuos siekiama silpninti Lietuvos nacionalinę kultūrą, destruktyviai veikti piliečių nacionalinę savimonę, remti ne fundamentalias Lietuvos piliečių teises į lietuvių kalbos ir nacionalinės kultūros išsaugojimą, o susilpninti jos apsaugą, eliminuojant iš mūsų gyvenimo per amžius sukurtas vertybes ir tapatybę – lietuvių kalbą, kilmę, šalies istoriją ir kt. Projektas turi būti grąžintas Lietuvos Respublikos Vyriausybei tobulinti, o jį svartyti turi naujai išrinktas Seimas, kuris, tikėtina, iš pagrindų įvertins esamą Lietuvos nacionalinės kultūros būklę ir imsis radikalių priemonių prieš globalizmo ir multikultūrizmo ideologijos šalyje įsigalėjimą, materialinio ir dvasinio paveldo, kultūros tradicijų ir moralinių normų griovimą. Atsižvelgti
kūrybinių ir kultūrinių industrijų asociacija, Nevyriausybinių scenos meno organizacijų asociacija, Lietuvos meno kūrėjų asociacija 2020-10-28 Nacionalinė kūrybinių ir kultūrinių industrijų asociacija, Nevyriausybinių scenos meno organizacijų asociacija, Lietuvos meno kūrėjų asociacija, išnagrinėję Lietuvos Respublikos kultūros politikos pagrindų įstatymo projektą Nr. XIIIP-4463, teikiame pastabas ir pasiūlymus. Lietuvos Respublikos Kultūros politikos pagrindų įstatymas (toliau – įstatymas) turėtų apimti visą kultūros ekosistemos formavimą ir vystymą, atsižvelgiant į visus joje dalyvaujančius subjektus, jų veiklos reikšmę bei efektyvaus bendradarbiavimo potencialą. Lietuvos kultūros politikos strategijoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2019 m. birželio 26 d. nutarimu Nr.
665, teigiama: pirma kryptis 1 tikslas „Stiprinti valstybinio, savivaldos ir nevyriausybinių sektorių bendradarbiavimą, mažinant kultūrinę atskirtį ir netolygumus.“ 1.1. uždavinys: „Užtikrinti lyderystę ir funkcijų proporcingumą kultūros įstaigų tinkle“, tačiau pateiktame įstatymo projekte pasigendame aiškios koreliacijos, apimant ne tik valstybės ir savivaldos lygmenį, bet ir nevyriausybinį sektorių. Atkreipiame dėmesį, kad pateiktas įstatymo projektas iš esmės nukreiptas į valstybinio sektoriaus klausimų sprendimą, o nevyriausybinio sektoriaus vaidmuo atspindėtas fragmentiškai, nėra aišku kaip bus užtikrinamas bendradarbiavimas, finansavimo klausimai ir pan. Kultūros politikos pagrindų įstatymas turėtų sudaryti teisines, organizacines bei finansines prielaidas stiprinti bei formuoti viso kultūros sektoriaus politikos pagrindą, tuo tikslu teikiame pastabas ir siūlymus įstatymo projekto nuostatoms, kurias iš esmės būtina koreguoti, kitu atveju, įstatymo projektui nepritartume. Preambulės nuostatoje „ konstatuodamas poreikį remti ir puoselėti kultūrą“ vartojamas terminas „ remti “ formuoja ydingą požiūrį į kultūrą bei suponuoja valstybės, visuomenės išlaikytinės vaidmenį. Siūlome:
žodį „remti“ į „finansuoti“ arba „investuoti“. Atsižvelgti
kūrybinių ir kultūrinių industrijų asociacija, Nevyriausybinių scenos meno organizacijų asociacija, Lietuvos meno kūrėjų asociacija
1 Formuluojant įstatymo tikslą bei įtvirtinant nuostatas apie kultūros politikos formavimą ir įgyvendinimą, būtina pripažinti nevyriausybinio sektoriaus organizacijas (toliau – NVO) lygiaverčiu partneriu tiek dalyvaujant kultūros politikos formavimo, tiek įgyvendinimo procesuose. Būtina aiškiai nustatyti NVO sektoriaus svarbą ir vaidmenį bendroje kultūros sistemoje, atitinkamai užtikrinant finansavimą ir investavimą.
Siūlome tikslo formuluotėje NVO nurodyti iškart po „nacionalinių ir valstybinių kultūros įstaigų“, o ne po „kultūros ir meno darbuotojų kvalifikacijos tobulinimas“ taip pat papildyti formuluotę NVO dalyvavimu kultūros politikos formavime. Siūlome:
1Pakeisti 1 straipsnio 1 dalį:
„1. Šio įstatymo tikslas – nustatyti kultūros politikos principus, kultūros politiką formuojančių valstybės ir savivaldybių institucijų bei nevyriausybinių organizacijų kompetenciją ir vaidmenį užtikrinant valstybės, regioninės ir savivaldybių kultūros politikos formavimą bei įgyvendinimą, tarptautinio bendradarbiavimo kultūros srityje tikslus ir jį vykdančius subjektus, kultūros finansavimo šaltinius, kultūros įstaigų sistemą, nacionalinių ir valstybinių kultūros įstaigų statusą , kultūros kompetencijų centrų statusą, kultūros ir meno darbuotojų kvalifikacijos tobulinimą, valstybės kultūros ir meno premijų skyrimo sąlygas.“
projekto 16 straipsnį skirti NVO vaidmeniui, o kompetencijų centrams 17 straipsnį. Atsižvelgti
kūrybinių ir kultūrinių industrijų asociacija, Nevyriausybinių scenos meno organizacijų asociacija, Lietuvos meno kūrėjų asociacija 2020-10-282 Lietuvos kultūros politikos strategija
„KULTŪRA 2030“ sako: „Valstybė turi aiškiai apsibrėžti savo vaidmenį ir
atsakomybes užtikrinant svarbiausio tautos palikimo išsaugojimą ateities kartoms. Tai ne tik materialus bei nematerialus kultūros paveldas, bet ir šiuolaikiniai iškilių meno kūrėjų kūriniai, tradicijos, objektai, turintys ypatingą meninę vertę.
Visa, kas ugdo ir plečia žmogaus gyvenimo prasmių suvokimą, užtikrina ir pačios visuomenės kūrybingumą bei tvarią raidą.“ Strategijoje siūlomomis priemonėmis numatoma vykdyti integralią ir subalansuotą politiką, kuri apimtų visą kultūros tinklą (įskaitant valstybines, savivaldybių bei nevyriausybines institucijas) ir sudarytų lygesnes kultūrines galimybes visiems Lietuvos gyventojams, sakoma, kad didelę reikšmę meno kūrybai ir kultūros industrijų raidai įgijo nevyriausybinės organizacijos ir privačios institucijos bei nevyriausybinio ar privataus kultūros sektoriaus profesionalai , pozityviai konkuruojantys su valstybiniu sektoriumi, skatinantys jo atsinaujinimą. Pirmas Strategijos tikslas – nuosekliai ir tolygiai įgyvendinti kultūros politiką siekiant valstybinio, savivaldos ir nevyriausybinių sektorių bendradarbiavimo. Todėl siūlome 2 straipsnį papildyti individualiomis sąvokomis „ Meno kūrėjas “, „ Nevyriausybinio ar privataus kultūros sektoriaus profesionalas “, „ Nevyriausybinė kultūros ar meno organizacija “, o ne paliekant jas netiesioginėse nuorodose į kitus įstatymus, kai šis įstatymas yra „Kultūros politikos pagrindų įstatymas“. Siūlome:
Papildyti 2 straipsnį įtraukiant sąvokas: Meno kūrėjas, Nevyriausybinė kultūros ar meno organizacija, Nevyriausybinio ar privataus kultūros sektoriaus profesionalas. Meno kūrėjas
Nevyriausybinio ar privataus kultūros sektoriaus profesionalas
kūrybinių ir kultūrinių industrijų asociacija, Nevyriausybinių scenos meno organizacijų asociacija, Lietuvos meno kūrėjų asociacija
21 4,6 Dažnai painiojamos bei neatskiriamos dvi skirtingos sąvokos: „Kultūros darbuotojas“ ir „Meno kūrėjas“. „Kultūros darbuotojas“ dažniausiai suprantamas, kaip viešojo sektoriaus darbuotojas, o „Meno kūrėjas“ – individualiai veikiantis fizinis asmuo nesusaistytas tiesioginiais nuolatiniais darbo santykiais su darbdaviu (ar užsakovu). Šis sąvokų painiojimas iškreipia visuomenės ir politikų sampratą kas yra „Meno kūrėjas“ jį tapatinant su „Kultūros darbuotoju“. Viešai deklaruojant apie gerėjančią
„Kultūros darbuotojų“ padėtį viešajame sektoriuje (didinami atlyginimai,
gerinamos kitos socialinės naudos) didžioji dalis visuomenės ir politikų, dėl šių sąvokų painiojimo, suvokia, kad „gerėja“ ir Meno kūrėjų padėtis, kas nėra tiesiogiai susiję dalykai. Todėl siūlome bent „Kultūros politikos pagrindų įstatyme“ nepainioti skirtingų sąvokų kurios referuoja į skirtingus asmenis ir jų veiklos bei socialinės saugos pobūdžius bei garantijas, nes individualiai veikiantis „Meno kūrėjas“, neturėdamas nuolatinių darbo santykių (ką dažniausia turi „Kultūros darbuotojas“), yra labiau socialiai pažeidžiamas.
„Kultūros darbuotoju“ galėtų būti įvardijamas ir nevyriausybinio ar privataus Kultūros sektoriaus darbuotojas, tačiau siūlytume šį terminą naudoti tik viešojo sektoriaus darbuotojams, nes jų įstaigų veiklos tęstinumą užtikrina Valstybė, o
„Nevyriausybinių kultūros ar meno organizacijų“ veiklos tęstinumas yra
sąlygojamas daugelio nenuspėjamų veiksnių, kas sąlygoja mažiau stabilią darbuotojų jauseną ir socialinį patikimumą. Taip pat siūlome, nevyriausybiniame ar privačiame sektoriuje kultūros srityje dirbančius asmenis (pvz. kultūros vadybininkai, garso, vaizdo ir kitų sričių profesionalai, kurie tiesiogiai nėra priskiriami meno kūrėjams) nepalikti už šio įstatymo ribų, bet aiškiai nurodyti bei atskirti pagrindines grupes – viešojo sektoriaus kultūros darbuotojai, meno kūrėjai, nevyriausybinio ir privataus kultūros sektoriaus profesionalai. Siūlome:
Patikslinti 2 straipsnio 6 dalį: „6. Kultūros darbuotojas
Išimant „ meno “ kurį siūlome aptarti atskiroje „ Meno kūrėjo “ sąvokoje. Tuo pačiu patikslinti: 1 straipsnio 1 dalį:
„... kultūros kompetencijų centrų statusą,
kultūros darbuotojų, meno kūrėjų, nevyriausybinio ar privataus kultūros sektoriaus profesionalų kvalifikacijos tobulinimą“, ir 2 straipsnio 4 dalį: 4.
Kultūros kompetencijų centras
kūrybinių ir kultūrinių industrijų asociacija, Nevyriausybinių scenos meno organizacijų asociacija, Lietuvos meno kūrėjų asociacija
8 Atkreipiame dėmesį, kad kultūros paslauga gali būti kuriama ir teikiama, ne tik tenkinant viešuosius visuomenės poreikius ir interesus, bet ir tenkinant kultūros paslaugų teikėjų poreikius, t. y. kultūros bendruomenės poreikius, pvz. tinklaveika, konsultavimas, atstovavimas, kompetencijų plėtra ir pan. Tokias paslaugas kultūros srityje teikia asocijuotos NVO struktūros, į kurių vaidmenį turi būti atsižvelgta. Atitinkamai, siūlome praplėsti „ kultūros paslauga “ sąvoką, įtraukiant ir kitas suinteresuotas grupes. Siūlome:
Papildyti 2 straipsnio 8 dalį: „8. Kultūros paslauga
sukuriamas materialus produktas, tenkinantis viešuosius visuomenės kultūrinius poreikius ir interesus ir/arba kitų kultūros paslaugų teikėjų poreikius. “ Atsižvelgti 83.
Nacionalinė kūrybinių ir kultūrinių industrijų asociacija, Nevyriausybinių scenos meno organizacijų asociacija, Lietuvos meno kūrėjų asociacija
9 Lietuvos nepriklausomybės laikotarpiu besiformuojant ir plečiantis kultūros NVO sektoriui, atsirado kritinis poreikis telkti ir burti NVO kultūros sektoriaus organizacijas, įstaigas, individualiai kuriančius asmenis, atstovauti jų interesus įvairaus lygmens valstybės, savivaldos institucijose, darbo grupėse, tarptautinėse organizacijose, stiprinti NVO sektoriaus kompetencijas ir pan. Šį svarbų vaidmenį atlieka NVO kultūros srityje veikiančios asociacijos, tačiau jų vaidmuo įstatymo projekte neatsispindi, todėl siūlome papildyti sąvoką „ Kultūros paslaugos teikėjas “ ir įrašyti „asociacija“. Siūlome:
1Papildyti 2 straipsnio 9 dalį:
„9. Kultūros paslaugos teikėjas
kūrybinių ir kultūrinių industrijų asociacija, Nevyriausybinių scenos meno organizacijų asociacija, Lietuvos meno kūrėjų asociacija
11 Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus argumentus dėl asociacijų vaidmens: Siūlome:
1Papildyti 3 straipsnio 1 dalies 1 punktą:
„1) bendradarbiavimo ir solidarumo – valstybė, savivaldybė, nevyriausybinės organizacijos, asociacijos , bendruomenės ir kiti subjektai bendradarbiauja ir racionaliai naudoja turimus žmogiškuosius, materialinius ir finansinius išteklius puoselėdami, finansuodami, remdami, išsaugodami ar kitais būdais skatindami kultūros sklaidą ir plėtrą;“ Atsižvelgti 85.
Nacionalinė kūrybinių ir kultūrinių industrijų asociacija, Nevyriausybinių scenos meno organizacijų asociacija, Lietuvos meno kūrėjų asociacija
2 Atsižvelgiant į besikeičiantį kultūros vaidmens suvokimą šiuolaikinėje visuomenėje, kultūros galinčios reikšmingai pagerinti žmogaus gyvenimo kokybę bei prisidėti prie darnaus vystymosi tikslų. Siūlome papildyti darnaus vystymosi principą, pažymint svarbų kultūros vaidmenį kitų sričių politikoje. Taip pat pažymėti, kad kultūra ir kūrybiškumas užtikrina terpę unikalių, inovatyvių sprendinių sukūrimui, leidžia generuoti inovatyvias, mokslo, verslo, socialinės sferos iššūkius atliepiančias idėjas. Siūlome papildyti principų sąrašą įtraukiant inovacijų principą. Lietuvos kultūros politikos strategijos „Kultūra 2030“ vienas iš pagrindinių vertybinių orientyrų (kuriuos skatinama diegti ir įvairių sričių kultūrinėje veikloje) yra: „ Įgalinti bendruomenes. Kultūros procesų variklis –suinteresuotos ir dinamiškos bendruomenės, kūrėjų ir dalyvių tinklai, tad institucijos turi teikti pagrindą ir stimulą jų veiklai, būti bendruomenių partnerėmis.“ Šioje strategijoje taip pat minima, kad reikia stiprinti visų meno sričių menininkų bendruomenes, meno kūrėjų sąjungas, informacijos, menininkų rezidencijų centrus ar kt. Todėl siūloma papildyti principų sąrašą įtraukiant bendruomeniškumo principą .
Siūlome: Papildyti 3 straipsnio 1 dalį 2 punktą:
2) darnumo – kultūros politika sudaro darnios ir tolygios visų kultūros sričių raidos sąlygas bei reikšmingai prisideda įgyvendinant kitų sričių politikas, siekiant darnaus vystymosi tikslų; Papildyti 3 straipsnio 1 dalį 10 ir 11 punktais:
„10) inovacijų kultūros sektoriuje kūrimo ir
taikymo principas.“ „11) Bendruomeniškumo – užtikrinančio suinteresuotų bendruomenių, kūrėjų ir jų tinklų neatsiejamą įtrauktį į kultūros procesų strategiją ir įgyvendinimą.“
kūrybinių ir kultūrinių industrijų asociacija, Nevyriausybinių scenos meno organizacijų asociacija, Lietuvos meno kūrėjų asociacija
4 Iki šiol tarpinstitucinis bendradarbiavimas tarp ministerijų vyko ne taip sklandžiai, kaip tikėtasi. Pripažįstama, kad horizontalusis prioritetas „Kultūra“ ir tarpinstitucinis veiklos planas buvo teigiamas ir perspektyvus žingsnis, tačiau nebuvo sukurtas tinkamas jo įgyvendinimo mechanizmas. Siūlome Vyriausybės lygiu ne tik koordinuoti ministerijų veiklą formuojant kultūros politiką, bet ir nustatyti proaktyvius veiksmus, t. y. užtikrinti bendradarbiavimo tarp ministerijų mechanizmą . Siūlome:
Papildyti 5 straipsnio 1 dalį 4 punktą: „4) užtikrina kultūros politikos formavimą, koordinuoja ministerijų veiklą formuojant kultūros politiką; užtikrina bendradarbiavimo tarp ministerijų mechanizmą; “
kūrybinių ir kultūrinių industrijų asociacija, Nevyriausybinių scenos meno organizacijų asociacija, Lietuvos meno kūrėjų asociacija
1 Projekte nurodyta, kad Kultūros ministerija
„7) kaupia, sistemina, analizuoja, vertina ir skelbia informaciją kultūros
klausimais;“, tačiau nėra numatyta, kas atsakingas už nuolatinę kultūros lauko stebėseną, būklės tyrimus , įrodymais grįstą kultūros politikos formavimą ir sprendimų priėmimą.
Atkreipiame dėmesį, kad tyrimų ir duomenų kultūros srityje trūkumas ypač išryškėjo covid-19 pandemijos kontekste, kuomet reikėjo skubiai priimti sprendimus remiantis pagrįsta informacija. Siūlome: Papildyti 6 straipsnio 1 dalį 8 punktu, atitinkamai 8-9 punktus laikyti 9–10 punktais: „8) vykdo nuolatinę kultūros lauko stebėseną, atlieka kultūros sričių būklės tyrimus, analizuoja kultūros sektoriaus būklę;“
kūrybinių ir kultūrinių industrijų asociacija, Nevyriausybinių scenos meno organizacijų asociacija, Lietuvos meno kūrėjų asociacija
2 Kultūros sektoriuje veikiančios NVO nuolat patiria tarpinstitucinio bendradarbiavimo spragas. Įžvelgiame tarpinstitucinio bendradarbiavimo stoką ir nevyriausybinių kultūros organizacijų plėtros klausimais, todėl siūlome šia nuostata papildyti 6 straipsnio 2 dalį. Siūlome: Papildyti 6 straipsnio 2 dalį, atitinkamai 15 punktą laikyti 16 punktu:
15) nevyriausybinių organizacijų plėtra;
kūrybinių ir kultūrinių industrijų asociacija, Nevyriausybinių scenos meno organizacijų asociacija, Lietuvos meno kūrėjų asociacija
23 Projekte nurodyta, kad savivaldybės „vykdo kultūros įstaigų plėtrą,“, siūlome ne vykdyti kultūros įstaigų plėtrą, o skatinti bendradarbiavimą su NVO sektoriumi , kuris jau teikia aukštos kokybės kultūros paslaugas, siūlome panaudoti NVO potencialą savivaldos lygmeniu.
Siūlome: Pakeisti 7 straipsnio 1 dalį 3 punktą: „3) užtikrina savivaldybių kultūros įstaigų efektyvumą, skatina kultūros įstaigų bendradarbiavimą su nevyriausybinėmis organizacijomis , užtikrinant teikiamų paslaugų prieinamumą ir kokybę gyventojams;“
kūrybinių ir kultūrinių industrijų asociacija, Nevyriausybinių scenos meno organizacijų asociacija, Lietuvos meno kūrėjų asociacija
2 Tarptautinį bendradarbiavimą kultūros srityje vykdo ir NVO, todėl siūlome nurodyti ir NVO vaidmenį. Siūlome:
1Papildyti 8 straipsnio 2 dalį 3 punktu:
„3) nevyriausybinės organizacijos ir kiti kultūros paslaugų teikėjai. 2. Atitinkamai atsisakyti 8 straipsnio 4 dalies. Atsižvelgti
kūrybinių ir kultūrinių industrijų asociacija, Nevyriausybinių scenos meno organizacijų asociacija, Lietuvos meno kūrėjų asociacija 2020-10-2810
sričių tarybos“, išskleidžiant „suinteresuotų visuomenės atstovų dalyvavimą“, apeinamas nepriklausomas Meno kūrėjų atstovavimo šiose tarybose klausimas , kuris turėtų būti vienu ašinių patariamųjų kultūros sričių tarybų sudaryme, nes meninė kūryba yra esminė kultūrinio tapatumo dalis. Šiame įstatymo projekte net į Kultūros ministro pagrindinę patariamąją Tarybą – Lietuvos kultūros ir meno tarybą, be kultūros sričių, įtraukiamos tik Jaunimo reikalų Neįgaliųjų reikalų ir Nevyriausybinių organizacijų tarybų atstovai.
Įvertinus rengiamus Lietuvos Respublikos meno kūrėjo ir meno kūrėjų organizacijų statuso įstatymo pakeitimus, kuriais numatoma „Lietuvos meno kūrėjų asociacijai“ perduoti šiuo metu Kultūros ministerijos vykdomą Meno kūrėjų statuso, neasocijuotiems asmenims, norintiems gauti Meno kūrėjo statusą, funkciją – siūlome tarp organizacijų deleguojančių savo narius į Lietuvos kultūros ir meno tarybą įrašyti ir „Lietuvos meno kūrėjų asociaciją“, kuri šiuo metu atstovauja 4 iš 5 Meno kūrėjo statusą turinčių asmenų. Perkėlus Meno kūrėjo statuso suteikimą iš Kultūros ministerijos, joje net ir palikus meno kūrėjų komisiją ji gali tapti neveiksni, nežinanti šio kultūros lauko situacijos bei specifikos ir tuomet Meno kūrėjų atstovavimas kultūros politikos formavimo ir įgyvendinimo procesuose gali būti eliminuojamas, nežiūrint to, kad Valstybės raidoje Meno kūrėjo statusas yra įvertintas atskiru įstatymu. Taip pat norėtume priminti, kad dar prieš penkis metus į šią Tarybą „Lietuvos meno kūrėjų asociacija“ deleguodavo 6 narius, o dar prieš metus bent 3 narius. Siūlome:
1Papildyti 10 straipsnio 2 dalį:
„2. Visų patariamųjų kultūros sričių tarybų, Lietuvos meno kūrėjų asociacija , Jaunimo reikalų tarybos, Neįgaliųjų reikalų tarybos ir Nevyriausybinių organizacijų tarybos atstovai sudaro patariamąją Lietuvos kultūros ir meno tarybą.“
kūrybinių ir kultūrinių industrijų asociacija, Nevyriausybinių scenos meno organizacijų asociacija, Lietuvos meno kūrėjų asociacija
2 Manome, kad trūksta tvaraus požiūrio į nevyriausybinio sektoriaus finansavimą . Įstatymo projekte nurodyta, kad NVO finansuojamas pagal „veiklos svarbą ir išliekamąją vertę“, tuo tarpu valstybiniam sektoriui tokia nuostata neįtvirtinama.
Tokia formuluotė suponuoja ydingą požiūrį, kad valstybinio sektoriaus įstaigoms finansavimas skiriamas neatsižvelgiant „į jų vykdomos veiklos svarbą ir išliekamąją vertę“, o tiesiog pagal priklausomybę valstybės sektoriui. Siūlome nurodyti, kad kultūros įstaigų, meno kūrėjų ir kitų asmenų, dalyvaujančių kultūros veiklose, finansavimas vykdomas tikslingai iš valstybės biudžeto lėšų bei kitų finansavimo šaltinių teisės aktų nustatyta tvarka, kuriuose ir būtų nustatomi vykdomos veiklos svarbą ir išliekamąją vertę nusakantys kriterijai. Siūlome:
Patikslinti 11 straipsnio 2 dalį išdėstant taip: „2. Valstybė pagal valstybės biudžeto galimybes užtikrina pagrindinių kultūros sričių ir raidos krypčių, numatytų strateginio planavimo dokumentuose, ir kultūros įstaigų, kurių savininkė yra valstybė, funkcijų, numatytų teisės aktuose, finansavimą iš valstybės biudžeto lėšų. Kultūros įstaigų, meno kūrėjų ir kitų asmenų, dalyvaujančių kultūros veiklose, finansavimas vykdomas tikslingai iš valstybės biudžeto lėšų bei kitų finansavimo šaltinių teisės aktų nustatyta tvarka, atsižvelgiant į vykdomos veiklos svarbą ir išliekamąją vertę.“
kūrybinių ir kultūrinių industrijų asociacija, Nevyriausybinių scenos meno organizacijų asociacija, Lietuvos meno kūrėjų asociacija
1 Kultūros įstaigų sistema per 30 nepriklausomybės metų stipriai pakitusi, tad siūlome atsižvelgti į išaugusį nevyriausybinio sektoriaus vaidmenį ir reikšmę bei atitinkamai įvardinti nevyriausybinį sektorių kaip sistemos dalį. Taip pat atkreipiame dėmesį, kad sąvoka „Kultūros įstaigų sistema“ galimai neapima individualiai dirbančių bei kuriančių asmenų, nes jie nėra „įstaiga“. Siūlytume svarstyti dėl kito termino vartojimo, kuris apimtų visus kultūros srityje veikiančius ir kultūros paslaugas teikiančius subjektus.
Siūlome: Papildyti 14 straipsnio 1 dalį 4 punktu, atitinkamai dabartinį 4 punktą laikyti 5 punktu: „4) nevyriausybines organizacijos ir asociacijos;
5) kiti kultūros paslaugų teikėjai.“
kūrybinių ir kultūrinių industrijų asociacija, Nevyriausybinių scenos meno organizacijų asociacija, Lietuvos meno kūrėjų asociacija
2 Atsižvelgiant į tai, kad šiuo įstatymu būtina įtvirtinti nuostatas, kuriomis bus užtikrintas tvarios ir darnios kultūros ekosistemos vystymas , siūlome šiomis nuostatomis papildyti kultūros sistemos tikslą. Siūlome: Papildyti 14 straipsnio 2 dalį išdėstant taip: „2. Kultūros įstaigų sistemos tikslas – darnios ir tvarios ekosistemos vystymas, užtikrinant tolygų kultūros paslaugų teikimą visoje Lietuvos teritorijoje, sudarant sąlygas ir galimybes visoms visuomenės grupėms pažinti materialųjį ir nematerialųjį kultūros paveldą, kultūros ir meno raiškos įvairovę, skatinti asmenų kūrybinę ir kultūrinę raišką bei dalyvavimą kultūros veiklose.“
kūrybinių ir kultūrinių industrijų asociacija, Nevyriausybinių scenos meno organizacijų asociacija, Lietuvos meno kūrėjų asociacija
3 Manome, kad 14 straipsnio 2 dalyje nurodytas kultūros įstaigų sistemos tikslas turi būti įgyvendinamas pasitelkiant visas kultūros sistemos įstaigas, t. y. visus kultūros paslaugos teikėjus, o ne tik tuos, „kurių savininkė ar dalininkė yra valstybė ar savivaldybės.“ Tai deklaruojama ir šio įstatymo projekto 1 straipsnio „Įstatymo tikslas ir taikymas“ 1 punkte:
„... nevyriausybinių organizacijų vaidmenį
įgyvendinant kultūros politiką“. Siūlome formuluotę trumpinti. Siūlome: Trumpinti 14 straipsnio 3 dalį išdėstant taip: „3. Valstybė šio straipsnio 2 dalyje numatytą tikslą įgyvendina pasitelkdama kultūros įstaigas nurodytas šio straipsnio 1 dalyje.“ Atsižvelgti 96.
Nacionalinė kūrybinių ir kultūrinių industrijų asociacija, Nevyriausybinių scenos meno organizacijų asociacija, Lietuvos meno kūrėjų asociacija 2020-10-2814 LRV 2019-06-26 patvirtino Lietuvos kultūros politikos strategiją. Pirma kryptis yra „Subalansuota ir integrali kultūros politika“, 1 tikslas yra „Stiprinti valstybinio, savivaldos ir NVO sektorių bendradarbiavimą, Pirmas uždavinys „užtikrinti lyderystę ir funkcijų proporcingumą kultūros įstaigų tinkle“. Siekiant užtikrinti kultūros įstaigų sistemos tvarų ir kryptingą bendradarbiavimą , siūlome papildyti atskiru punktu. Siūlome:
Papildyti 14 straipsnį ir įtraukti 5 dalį: „
5Stiprinti valstybinio,
savivaldos ir NVO sektorių bendradarbiavimą, užtikrinti lyderystę ir funkcijų proporcingumą kultūros įstaigų sistemoje. “
kūrybinių ir kultūrinių industrijų asociacija, Nevyriausybinių scenos meno organizacijų asociacija, Lietuvos meno kūrėjų asociacija
11 Atkreipiame dėmesį, kad nors 17 straipsnyje
statusą ir atlikti kultūros kompetencijų centrų funkcijas“ bei „gali organizuoti ir vykdyti kultūros ir meno darbuotojų mokymus ir kvalifikacijos tobulinimą“, tačiau 16 straipsnyje 1 dalyje 2 ir 4 punktuose įtvirtintos nuostatos, kurios kalba išimtinai apie valstybinių kompetencijų centrų funkcijas. Siūlome tikslinti 16 straipsnio 1 dalį ir sudaryti galimybę NVO siekti kompetencijų centrų statuso. Taip pat nėra aišku kaip bus užtikrinamas visos kultūros įstaigų sistemos darbuotojų kvalifikacijos tobulinimas apimant visus kultūros paslaugų teikėjus ir individualiai kuriančius, o net tik valstybinio sektoriaus darbuotojus.
Siūlome: Patikslinti 16 straipsnio 1 dalies 2 ir 4 punktuose įtvirtintos nuostatas formuluoti, taip, kad jos neužkirstų kelio NVO siekti kompetencijų centrų statuso. Patikslinti 16 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir išdėstyti taip: „1) organizuoja ir vykdo kultūros įstaigų sistemos, apimant visus kultūros paslaugų teikėjus, mokymus ir kvalifikacijos tobulinimą;“
kūrybinių ir kultūrinių industrijų asociacija, Nevyriausybinių scenos meno organizacijų asociacija, Lietuvos meno kūrėjų asociacija
2 Atkreipiame dėmesį, kad NVO sektorius taip pat įgyvendina tarptautinius projektus bei reprezentuoja Lietuvos kultūrą užsienyje ir garsina Lietuvos vardą. Siūlome: Papildyti 17 straipsnio 2 dalį 7 ir 8 punktais, atitinkamai 7 punktą laikyti 9 punktu. „7) organizuoja ir vykdo nacionalinius ir tarptautinius projektus;
8) dalyvauja reprezentuojant Lietuvos kultūrą užsienyje.“
kūrybinių ir kultūrinių industrijų asociacija, Nevyriausybinių scenos meno organizacijų asociacija, Lietuvos meno kūrėjų asociacija 2020-10-2817 Atsižvelgiant į 1 straipsnyje pateiktus pasiūlymus, siūlome išlaikyti bendrą įstatymo logiką ir atitinkamai NVO sektoriaus vaidmen į išdėstyti iškart po nacionalinių įstaigų, Siūlome:
vaidmuo įgyvendinant kultūros politiką“ laikyti 16 straipsniu, o 16 straipsnį
„Kultūros kompetencijų centrai“ laikyti 17 straipsniu. Atsižvelgti
100.
kūrybinių ir kultūrinių industrijų asociacija, Nevyriausybinių scenos meno organizacijų asociacija, Lietuvos meno kūrėjų asociacija
21 Atsižvelgiant į šio įstatymo projekto preambulėje išdėstytą dalį „ gerbdamas asmens ir bendruomenių teises į kultūrinį tapatumą, dalyvavimą kultūroje ir savirealizaciją, tradicijų puoselėjimą siekiant atviros, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės
“ siūlome patikslinti 17 straipsnio 2 dalį, atsižvelgiant į
beveik prieš dešimtmetį Vyriausybės priimtus sprendimus atliepiančius socialinės partnerystės kūrimąsi ir realią veiklą. Siūlome: 17 straipsnio 2 dalį patikslinti:
„1) turi teisę teikti siūlymus valstybės ir
savivaldybių institucijoms dėl kultūros politikos formavimo, kultūros politikos krypčių ir prioritetų nustatymo, kultūros srities teisinio reglamentavimo tobulinimo bei tapti valstybės ir savivaldybių institucijų socialiniais partneriais pagal atstovaujamas sritis ar veiklų specifiką .“
kūrybinių ir kultūrinių industrijų asociacija, Nevyriausybinių scenos meno organizacijų asociacija, Lietuvos meno kūrėjų asociacija
3 Neaiškiai suformuluotos nuostatos, siūlome išskaidyti atstovavimas darbo grupėse, finansavimas, informacijos teikimas ir konsultavimas. Siūlome: Išskaidyti ir išdėstyti 17 straipsnio 3 dalį taip:
„3. Valstybės ir savivaldybių institucijos
ir įstaigos, formuodamos ir įgyvendindamos kultūros politiką:
1) įtraukia nevyriausybinių organizacijų atstovus, kaip socialinius partnerius, į tarybas, komisijas ar darbo grupes, vykdo bendradarbiavimą kitais teisės aktų nustatytais būdais;
2) teisės aktų nustatyta tvarka finansuoja nevyriausybinių organizacijų programas, projektus ir kitas iniciatyvas;
3) informuoja ir konsultuoja nevyriausybines organizacijas teisės aktais priskirtų funkcijų klausimais.“ Atsižvelgti 102.
Nacionalinė kūrybinių ir kultūrinių industrijų asociacija, Nevyriausybinių scenos meno organizacijų asociacija, Lietuvos meno kūrėjų asociacija 2020-10-2818 3 Šiame straipsnyje reglamentuojama tik valstybinio sektoriaus darbuotojų kvalifikacijos plėtra, nėra užtikrintas Nevyriausybinio sektoriaus ir kitų kultūros paslaugų teikėjų, meno kūrėjų bei kultūrinių veiklų įgyvendintojų kvalifikacijos tobulinimas ir galimybės, todėl siūlome tikslinti įtraukiant visas kultūros sistemos įstaigas. Siūlome:
Tikslinti 18 straipsnio 3 dalį ir išdėstyti taip:
„3. Valstybė sudaro galimybes įgyti ir tobulinti kultūros sistemos įstaigų vykdomoms funkcijoms ir/ar veiklai reikalingą kvalifikaciją. Kultūros sistemos įstaigos skatina nuolatinį ir sistemingą kultūros darbuotojų, meno kūrėjų, nevyriausybinio ar privataus kultūros sektoriaus profesionalų kvalifikacijos tobulinimą.“ Tuo pačiu tikslinti visas kitas 18 straipsnio dalis terminus „ kultūros ir meno darbuotojų “ keičiant į „ kultūros darbuotojų, meno kūrėjų, nevyriausybinio ar privataus kultūros sektoriaus profesionalų “. Jei vidiniuose Kultūros ministerijos ar įstaigų dokumentuose taikoma projekte minima formuluotė – siūlome bent Lietuvos Respublikos kultūros politikos pagrindų įstatyme naudoti tik „ kultūros darbuotojų “ terminą, nes „ meno kūrėjas “ nėra „ meno darbuotojas “. Atsižvelgti 103.
kūrybinių ir kultūrinių industrijų asociacija, Nevyriausybinių scenos meno organizacijų asociacija, Lietuvos meno kūrėjų asociacija
23 Pakartotinai, siūlome ne vykdyti kultūros įstaigų plėtrą, o didinti paslaugų prieinamumą ir įvairovę, skatinti bendradarbiavimą su NVO sektoriumi, teikiant aukštos kokybės kultūros paslaugas. Siūlome: Patikslinti 22 straipsnio 2 dalį 3 punktą vietoje žodžio „plėtrą“ įrašyti žodžius „prieinamumą, įvairovę“:
3) užtikrinti ilgalaikį kultūros tvarumą, prieinamumą, įvairovę ir finansavimą regionuose. Atsižvelgti
pasiūlymai: Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
p. 1. Etninės kultūros globos taryba 2020-05-19 Seimo Kultūros komitetas 2020 m. gegužės 20 d. posėdyje nuotoliniu būdu planuoja svarstyti Lietuvos Respublikos kultūros politikos pagrindų įstatymo projektą Nr. XIIIP-4463 (toliau – KPPĮ projektas). Etninės kultūros globos taryba (toliau – EKGT) jau yra pateikusi Kultūros komitetui raštą 2019-09-16 Nr. S-190 „Dėl Lietuvos Respublikos kultūros pagrindų įstatymo projekto“, kuriame pateikė pastabas dėl KPPĮ projekto trūkumų ir pasiūlė iš esmės jį tobulinti, taip pat rekomendavo vadovautis Estijos pagrindinių kultūros politikos principų pavyzdžiu (žr. pridedamą EKGT raštą). Visų pirma norime pabrėžti, kad KPPĮ projekte sąvoka etninė kultūra panaudota tik du kartus – abiem atvejais tik paminint Lietuvos Respublikos etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatymo pavadinimą. Dar panaudota sąvoka etninės tradicijos
Atkreipiame dėmesį, kad Lietuvos Respublikos Kultūros ministerija (toliau – KM) 2019 m. spalio 31 d. pateikė Vyriausybei KPPĮ projektą Nr. 19-8659(2) (iš esmės sutampantį su Seime registruotu projektu Nr. XIII-4463) ir su juo susijusią „Derinimo pažymą dėl Lietuvos Respublikos kultūros politikos pagrindų įstatymo projekto“ (žr. priede), kurioje nurodė argumentaciją, kodėl buvo atmestos beveik visos įvairių institucijų pastabos dėl KPPĮ projekto trūkumų. Šioje Derinimo pažymoje nurodyta argumentacija ir dėl EKGT pastabų, pateiktų raštuose 2019-08-19 Nr. S-181 ir 2019-09-16 Nr. S-189 . Tačiau dauguma argumentų dėl EKGT pastabų atmetimo kelia abejonių dėl jų pagrįstumo: · Į EKGT priekaištą dėl etninės kultūros eliminavimo KPPĮ projekte atsakyta, kad rengiamas naujas įstatymas „nedubliuoja etninės reguliavimo, kuris yra specialių įstatymų dalykas“. Su tokiu argumentu sunku sutikti, nes KPPĮ turėtų nustatyti etninės kultūros integravimo į bendrąją kultūros politiką reglamentavimą , bet ne atskirą šios srities reglamentavimą (tam skirtas Etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatymas). Tuo labiau, kad būtent tokia nuostata dėl integravimo deklaruojama KPPĮ projekto Aiškinamajame rašte teigiant, kad šiuo naujuoju įstatymu siekiama aprėpti visą kultūros lauką, todėl „Įstatymo projekte teisiniai santykiai, kurie jau yra reglamentuoti galiojančiais teisės aktais, yra suvienodinami, susisteminami bei analogiškiems teisiniais santykiams nustatomi vienodi reikalavimai ar kriterijai“. Atsižvelgti
kultūros globos taryba 2020-05-19 · EKGT siūlymas KPPĮ papildyti atskiru straipsniu „Lietuvos valstybės tapatumo, etninių tradicijų tęstinumo ir bendruomenių dalyvavimo kultūroje užtikrinimas“ atmestas teigiant, kad KPPĮ įtvirtina tautinio tapatumo principą ir to pakanka.
Tačiau vien šio principo deklaravimo neužtenka, kadangi visame KPPĮ projekte nėra numatyta tikslų, uždavinių ir priemonių, kaip tą principą galima būtų įgyvendinti. Atsižvelgti
kultūros globos taryba 2020-05-19 · Taip pat iš esmės neatsižvelgta į EKGT siūlymą KPPĮ papildyti straipsniu „Seimui atskaitingų institucijų kompetencija kultūros politikos srityje“ pažymint, kad buvo patikslintas KPPĮ projekto 4 straipsnio 7 punktas, nustatant, kad „Seimas steigia Seimui atskaitingas valstybės institucijas, padedančias spręsti klausimus kultūros politikos srityje“, o papildomai išskirti šias institucijas netikslinga, nes jos labiau susijusios su Seimo, bet ne su Vyriausybės kompetencija kultūros politikos srityje. Su šiais argumentais sunku sutikti, kadangi šių institucijų vien steigimą paminėti nepakanka, visiškai neužsimenant apie jų kompetenciją, nes nė viename teisės akte nėra aiškiai įvardyta, koks bendras vaidmuo tenka kultūros srities Seimui atskaitingoms ekspertinėms institucijoms formuojant kultūros politiką. Atsižvelgti
kultūros globos taryba 2020-05-19 · Ypač stebina, kad buvo atmestas EKGT siūlymas aiškiai įvardyti sąvoką kultūros sritys pateikiant šią argumentaciją: „ Atskirų kultūros politikos sričių įvardinimas būtų ydingas, neatitiktų laisvos kūrybos ir saviraiškos laisvės principo, sudarytų nelygias sąlygas pretenduoti į kultūros finansavimą. Tai sąlygotų atskirų kultūros sričių prioritetizavimą “.
Tokia argumentacija neadekvati, kadangi terminas kultūros sritys nuolat pasikartoja įvairiuose KPPĮ projekto straipsniuose, o 11 straipsnio 2 dalyje nustatoma: „Valstybė pagal valstybės biudžeto galimybes užtikrina pagrindinių kultūros sričių <...> finansavimą iš valstybės biudžeto lėšų“. Be to, atsisakymas aiškiai įvardyti atskiras kultūros sritis visiškai prasilenkia su kitų valstybių (pvz., Estijos, Latvijos, Danijos, Suomijos ir kt.) kultūros politikos principais, kurie grindžiami atskirų kultūros sričių specifikos pripažinimu ir siekiu remtis tų sričių specialistų kompetencija. Atsižvelgti
kultūros globos taryba 2020-05-19 · Atsakant į EKGT pastabą, kad KPPĮ labai trūksta aiškaus kultūros politikos prioritetų nustatymo, KM pateikė šį argumentą: „ Prioritetų nustatymas strateginio planavimo dokumentų sritis. Prioritetai įtvirtinti Lietuvos kultūros politikos strategijoje, patvirtintoje Vyriausybės 2019 m. birželio
kultūros politikos strategijoje nerasime įvardyto aiškaus kultūros politikos prioritetų sąrašo, nors joje ne kartą paminėtas poreikis, kad valstybė tokius prioritetus nustatytų. Prašome Seimo Kultūros komitetą įsigilinti į
mūsų siūlymui šį projektą iš esmės tobulinti, atsižvelgiant į EKGT siūlymus. Atsižvelgti
Respublikos Prezidento kanceliarija 2020-06-17 Teikiame šias pastabas dėl Lietuvos Respublikos Seime svarstomo Lietuvos Respublikos kultūros politikos pagrindų įstatymo (toliau – Įstatymas). 1.
kanceliarijos Teisės departamento pastabos (5, 15, 19, 23, 51 punktai) nurodo Įstatymo straipsnius, kurie nėra visiškai suderinti su jau egzistuojančiais teisės aktais (pavyzdžiui, Vietos savivaldos įstatymu, Kilnojamųjų vertybių apsaugos įstatymu, Diplomatinės tarnybos įstatymu, Regioninės plėtros įstatymu), dauguma kurių pagal Įstatymo 1 straipsnio 2 dalį turi taikymo viršenybę. Tai reiškia, kad Įstatymo priėmimas gali sukelti teisės aktų koliziją ir neaiškumų juos įgyvendinant. Dėl to reikėtų peržiūrėti egzistuojančius neatitikimus, juos pašalinanti arba kartu teikti kitų atitinkamų teisės aktų keitimo pasiūlymus. Atsižvelgti
1
Respublikos kultūros ministerijos funkcijų nėra nurodyti stebėsena ir vertinimas. Siūlome šią straipsnio dalį papildyti dar viena funkcija: „vykdo sistemingą kultūros politikos įgyvendinimo stebėseną ir vertinimą“. Pritarti
valstybės įsipareigojimą skirti finansavimą nevyriausybinių kultūros organizacijų ir kitų kultūros paslaugų teikėjų tarptautiniams projektams. Atsižvelgti
valstybės įsipareigojimą remti nevyriausybinių organizacijų ir privataus sektoriaus kultūros iniciatyvas, kurios prisideda prie kultūros politikos tikslų įgyvendinimo. Atsižvelgti
politikos gaires nustatantis teisės aktas, netikėtai atsiranda vietos labai konkrečioms nuostatoms, kurios iškrenta iš bendro tam tikros politikos srities konteksto.
Pavyzdžiui, yra įstatymų, skirtų kultūros paveldo apsaugai reglamentuoti, tačiau Įstatyme atsiranda atskiras 13 straipsnis, reglamentuojantis vieną siaurą paveldo apsaugos sistemos sudėtinę dalį – ypač svarbių kultūros vertybių apsaugą. Sprendimas galėtų būti šių nuostatų perkėlimas į kurį nors iš egzistuojančių, kultūros paveldui skirtų teisės aktų, tai padėtų išvengti ir Teisės departamento įvardijamo sąvokų neatitikimo (TD pastabų 5 punktas). Atsižvelgti
4
neaiški, svarstytina jos atitiktis įstaigų kaip atskirų juridinių asmenų veiklos savarankiškumui. Labai neapibrėžta centralizacijos formuluotė leidžia vėliau ją skirtingai interpretuoti. Atsižvelgti
įvedamas naujas teisinis institutas, kultūros kompetencijos centrų statusas, funkcijos ir finansavimo tvarka nėra pakankamai atskleisti. Tokių esminių reguliavimo aspektų kaip kultūros kompetencijos centro statuso suteikimas neturėtų būti reglamentuoti poįstatyminiais teisės aktais, bendri principai turi būti numatyti Įstatyme. Ypač reikia atkreipti dėmesį į centro santykį su kitomis įstaigomis. Centras jokiu būdu neturėtų būti suprantamas kaip subjektas, galintis duoti privalomus įpareigojimus savarankiškai įstaigai, pavyzdžiui, 16 str. 1 d. 4 p. sukuria tokias prielaidas (panašios pastabos ir TD 43
5 2,4
(centralizacijos principas) nedera su 4 punktu, kuris nustato tikslingumo principą.
Vertinant šiuos du principus, atrodo, kad jie paneigia vienas kitą, ir nė vienas negalės būti taikomas pagal savo esmę. Siūlytina apskritai atsisakyti centralizacijos principo, jį pakeičiant, pavyzdžiui, bendradarbiavimo principu. Atsižvelgti
2 4,
numatomos regioninių kultūros tarybų funkcijos nėra adekvačios jų narių galimybėms. Regioninių kultūros tarybų nariai dirba savanorišku pagrindu ir jų darbas yra apmokamas tik iš dalies, todėl jie neturi galimybių ir pajėgumų šių funkcijų įgyvendinti. Tarybos gali patarti, teikti pastabas, bet ne atlikti, vykdyti ir analizuoti. Tai turėtų būti Kultūros ministerijos arba
Respublikos valstybės kontrolė 2020-09-29 2020 m. rugsėjo 16 d. elektroniniu paštu gavome Jūsų kreipimąsi, kuriame prašote Valstybės kontrolės nuomonės dėl Lietuvos Respublikos kultūros politikos pagrindų įstatymo projekto Nr. XIIIP-4463 atitikties 2017 m. vasario 28 d. valstybinio audito ataskaitoje „Kaip Kultūros ministerija formuoja kultūros politiką, organizuoja ir kontroliuoja jos įgyvendinimą“ pateiktoms rekomendacijoms. Susipažinę su įstatymo projekto nuostatomis manome, kad juo iš dalies įgyvendinama 2018 m. rugsėjo 28 d. valstybinio audito ataskaitoje „Ar užtikrinama efektyvi teatrų ir koncertinių įstaigų veikla“ teikta rekomendacija: „patikslinti nacionalinių, valstybinių ir savivaldybių teatrų ir koncertinių įstaigų veiklos reikalavimus ir funkcijas, atitinkančius jų paskirtį“, kadangi įstatymo projekte įtvirtintos išskirtinės nacionalinių kultūros įstaigų funkcijos. Valstybės ir savivaldybių kultūros įstaigų funkcijos ir veiklos reikalavimai šio įstatymo projektu nereglamentuojami. Atsižvelgti 16.
Respublikos valstybės kontrolė 2020-09-29 2017 m. vasario 28 d. valstybinio audito ataskaitoje pateiktos rekomendacijos aptariamu įstatymo projektu nėra tiesiogiai įgyvendinamos, bet dvi iš jų turiniu yra susijusios su jo nuostatomis:
įstaigų finansavimas. Valstybės kontrolė rekomendavo „sukurti nacionalinių kultūros įstaigų ir kitų ministerijai pavaldžių įstaigų veiklos kokybės vertinimo sistemą, susiejančią institucijos finansavimą ir vertinimo rezultatus“. Įstatymo projekte numatyta, kad įstaigų finansavimas vykdomas tikslingai, atsižvelgiant į vykdomos veiklos svarbą ir išliekamąją vertę, bet jis nesiejamas su veiklos vertinimo rezultatais. Atkreiptinas dėmesys, kad parengtame Profesionaliojo scenos meno įstatymo Nr. IX-2257 3, 4, 9, 11 ir 16 str. pakeitimo įstatymo projekte numatyta, kad valstybės biudžeto bazinio finansavimo lėšos skiriamos kultūros ministro nustatyta tvarka pagal įstaigų veiklos rezultatus, todėl siūlome apsvarstyti teisinio reguliavimo suvienodinimą ir, siekiant įgyvendinti rekomendaciją, įstatymo projekte kultūros įstaigų veiklos finansavimą susieti su jų veiklos vertinimo rezultatais. Atsižvelgti
kvalifikacijos tobulinimas. Kita su aptariamo įstatymo projekto nuostatomis susijusi rekomendacija: „sukurti kultūros darbuotojų vertinimo/atestavimo ir kvalifikacijos tobulinimo sistemas“. Projekte numatyta, kad kultūros ir meno darbuotojų mokymus ir kvalifikacijos tobulinimą organizuoja ir vykdo kultūros kompetencijų centrai, tačiau detaliau kvalifikacijos tobulinimo sistema nėra reglamentuota. Todėl siekiant sukurti tvarią kultūros sektoriaus darbuotojų kvalifikacijos tobulinimo sistemą (pvz., atliepiančią Kultūros sektoriaus darbuotojų 2020–2022 metų kvalifikacijos tobulinimo programoje pasirinktą alternatyvą), ypač svarbu užtikrinti tinkamą reglamentavimą poįstatyminiuose teisės aktuose. Pritarti 18.
Respublikos valstybės kontrolė 2020-09-29 Atkreipiame Jūsų dėmesį, kad, be jau aptartų rekomendacijų, iki šiol tik iš dalies įgyvendintos dvi 2017 m. vasario 28 d. valstybinio audito ataskaitoje teiktos rekomendacijos: „imtis veiksmų, kad ministerijos struktūra atitiktų Viešojo administravimo įstatymo ir kitų teisės aktų nuostatas, ir išgryninti jos funkcijas – mažinti skaičių funkcijų, nesusijusių su valstybės (Vyriausybės) politikos formavimu“ ir „tobulinti kultūros srities stebėseną, rinkti ir sisteminti statistinius kultūros srities duomenis centralizuotoje duomenų bazėje, įdiegti duomenų kaupimo informacinę sistemą, duomenys turėtų būti analizuojami ir nesudėtingai prieinami viešai“ (plačiau su jų įgyvendinimo būkle ir detalia stebėsenos informacija galite susipažinti Valstybės kontrolės atviruose duomenyse https://www.vkontrole.lt/atviri_duomenys_reko mendacijos.aspx
reikalų departamentas prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
5 Jaunimo reikalų taryba, atsižvelgdama į: Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos užsakymu atlikto tyrimo „Valstybės kultūros ir meno premijų sistema ir pasiūlymai jai tobulinti“ (paslaugos sutarties NR.VP-27) išvadas ir rekomendacijas „dėl tolygesnio kultūros ir meno kūrėjų skatinimo Premijomis, siekiant užtikrinti įvairių kultūros ir meno sričių tolygią raidą,“ kuriose, išnagrinėjus Lietuvos, Europos Sąjungos, Baltijos šalių ir atskirų šalių patirtį, kaip vienas iš prioritetų valstybės lygmeniu rekomenduojama „susitelkti ties jaunųjų kultūros ir meno kūrėjų ugdymu ir skatinimu (tiek Premijų sistemos aprėptyje, tiek taikant kitas kultūros politikos priemones“ ir teigiama, kad „ LR kultūros ministerijos lygmens Premijų prioritetas – kultūros srities darbuotojai, taip pat jaunieji, augimo potencialą turintys kultūros ir meno kūrėjai, “ ir 2020 m. rugpjūčio 7 d.
Lietuvos Respublikos lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos priimtą sprendimą dėl galimos diskriminacijos amžiaus pagrindu stipendijų kino kultūros ir meno kūrėjams skyrimo teikiant prioritetą jaunesniems asmenims tyrimo (Nr. (20)-SN-106)SP-63), kuriame išdėstyta, kad „ žmogaus individuali savybė, šiuo aptariamu atveju
dalyvaujant socialinėje veikloje, realizuojant pilietines teises valstybėje, nebent apribojimas dėl amžiaus yra nustatytas įstatymu ir gali būti pateisintas teisėtu tikslu, kurio siekiama tinkamomis ir būtinomis priemonėmis, “ r e k o m e n d u o j a papildyti LR Kultūros politikos pagrindų įstatymo projekto 19 straipsnio „ Kultūros ir meno premijos “
minėto tyrimo išvadų ir rekomendacijų įgyvendinimui ir užtikrinti, kad parama jauniesiems (iki 35 metų amžiaus) kūrėjams ir kultūros proceso dalyviams galėtų būti laikoma paremta teisėtu tikslu, išdėstant jį tokiu būdu (siūlomas tekstas pabrauktas):
ministerijos premijos skiriamos už kultūrinės ar kūrybinės (meninės) veiklos rezultatus, pasiektus kultūros ministrui pavestose valdymo srityse, įskaitant skatinamąsias premijas jauniesiems kultūros ir meno kūrėjams (iki 35 m. amžiaus) . Kultūros ministerijos premijų dydį, skyrimo sąlygas ir tvarką nustato kultūros ministras. Tokia nuostata taip pat padėtų pagrindą tolygiai progresijai tarp įstatymo projekte numatytų skirtingų valstybės kultūros ir meno premijų sistemos dėmenų – nuo Kultūros ministerijos teikiamų kultūros ir meno premijų, iki premijų, skiriamų Vyriausybės, ir toliau – nacionaliniu lygmeniu, – ir prisidėtų prie darnios kultūros ir meno ekosistemos plėtojimo. Pritarti 20.
kultūros globos taryba 2020-12-07 Lietuvos Respublikos Seimo Kultūros komitetas 2020 m. gruodžio 9 d. posėdyje nuotoliniu būdu 3-iu klausimu svarstys Lietuvos Respublikos kultūros politikos pagrindų įstatymo projektą Nr. XIIIP-4463 (toliau – KPPĮ projektas). Etninės kultūros globos taryba (toliau – EKGT) jau yra pateikusi Kultūros komitetui porą raštų „Dėl Lietuvos Respublikos kultūros pagrindų įstatymo projekto“ (2019-09-16 Nr. S-190; 2020-05-19 Nr. S-75), kuriuose išsakė esmines pastabas dėl projekto, pasiūlydama jį iš esmės tobulinti, rekomenduodama vadovautis Estijos pagrindinių kultūros politikos principų pavyzdžiu (jie buvo pateikti kartu su vertimu į lietuvių kalbą rašto 2019-09-16 Nr. S-190 priede). Taip pat EKGT savo raštuose 2019-08-19 Nr. S-181 ir 2019-09-16 Nr. S-189 teikė pastabas dėl KPPĮ projekto Lietuvos Respublikos Kultūros ministerijai (toliau – KM). KM 2019 m. spalio 31 d. pateikė Vyriausybei KPPĮ projektą Nr. 19-8659(2) (iš esmės sutampantį su Seime registruotu projektu Nr. XIII-4463) ir su juo susijusią „Derinimo pažymą dėl Lietuvos Respublikos kultūros politikos pagrindų įstatymo projekto“ (toliau – Derinimo pažyma, žr. priedą), kurioje nurodė argumentaciją, kodėl buvo atmestos beveik visos įvairių institucijų pastabos dėl KPPĮ projekto trūkumų – tarp jų ir EKGT pastabos, tačiau daugumos argumentų dėl jų atmetimo pagrindimas kelia abejonių. Šiuo raštu pakartojame esmines pastabas dėl KPPĮ projekto trūkumų:
terminas etninė kultūra panaudotas tik du kartus – abiem atvejais tik paminint Lietuvos Respublikos etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatymo pavadinimą. Dar panaudota sąvoka etninės tradicijos
projekto 3 straipsnyje tarp kitų kultūros politikos principų įvardijant tautinio tapatumo principą . Tačiau tokių menkų užuominų nepakanka siekiant etninės kultūros valstybinės globos integravimo į bendrąją kultūros politiką Lietuvoje.
Į EKGT priekaištą dėl etninės kultūros eliminavimo KPPĮ projekte Derinimo pažymoje atsakyta, kad rengiamas naujas įstatymas „nedubliuoja etninės reguliavimo, kuris yra specialių įstatymų dalykas“. Su tokiu argumentu sunku sutikti, nes KPPĮ turėtų nustatyti etninės kultūros integravimo į bendrąją kultūros politiką reglamentavimą, bet ne atskirą šios srities reglamentavimą (tam skirtas Lietuvos Respublikos etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatymas). Tuo labiau, kad būtent tokia nuostata dėl integravimo deklaruojama KPPĮ projekto Aiškinamajame rašte teigiant, kad šiuo naujuoju įstatymu siekiama aprėpti visą kultūros lauką, todėl „Įstatymo projekte teisiniai santykiai, kurie jau yra reglamentuoti galiojančiais teisės aktais, yra suvienodinami, susisteminami bei analogiškiems teisiniais santykiams nustatomi vienodi reikalavimai ar kriterijai“. Atsižvelgti
kultūros globos taryba
2019-09-16 Nr. S-190 pasiūlė KPPĮ papildyti atskiru straipsniu „Lietuvos valstybės tapatumo, etninių tradicijų tęstinumo ir bendruomenių dalyvavimo kultūroje užtikrinimas“ – jis puikiai tiktų III skyriuje ISTORINIO ATMINIMO ĮAMŽINIMAS IR KULTŪROS VERTYBĖS. Tačiau šį pasiūlymą KM atmetė, Derinimo pažymoje argumentuodama, kad KPPĮ įtvirtina tautinio tapatumo principą ir to pakanka. Tačiau vien šio principo deklaravimo neužtenka, kadangi visame KPPĮ projekte nėra numatyta tikslų, uždavinių ir priemonių, kaip tautinio tapatumo principą galima būtų įgyvendinti. Atsižvelgti
kultūros globos taryba 2020-12-07 3.
EKGT pasiūlė papildyti KPPĮ II skyrių nauju straipsniu „Seimui atskaitingų institucijų kompetencija kultūros politikos srityje“, kuriame būtų trumpai apibendrinta ne tik EKGT, bet ir Valstybinės kultūros paveldo komisijos bei Valstybinės lietuvių kalbos komisijos kompetencija padedant spręsti klausimus kultūros politikos srityje (šis straipsnis galėtų įsiterpti tarp 4 straipsnio, kuriame apibrėžiama Seimo kompetencija kultūros politikos srityje, ir 5 straipsnio, apibrėžiančio Vyriausybės kompetenciją). Tokį patį pasiūlymą 2020-05-20 užregistravo Seimo nariai Robertas Šarknickas ir Stasys Tumėnas. Tačiau Derinimo pažymoje pažymėta, kad į šį siūlymą atsižvelgta tik iš dalies – patikslintas KPPĮ projekto 4 straipsnio 7 punktas, nustatant, kad „Seimas steigia Seimui atskaitingas valstybės institucijas, padedančias spręsti klausimus kultūros politikos srityje“, tačiau atsisakyta papildomai išskirti šias institucijas, kadangi „kadangi šių institucijų statusą ir funkcijas reglamentuoja specialieji įstatymai, be to, šios institucijos labiau susijusios su Seimo, o ne Vyriausybės kompetencija kultūros politikos srityje“. Su šiais KM argumentais sunku sutikti, nes nepakanka vien paminėti Seimui atskaitingų institucijų steigimą, visiškai neužsimenant apie jų kompetenciją, nes nė viename teisės akte nėra aiškiai įvardyta, koks bendras vaidmuo tenka kultūros srities Seimui atskaitingoms ekspertinėms institucijoms formuojant kultūros politiką. Atsižvelgti
kultūros globos taryba
aiškiai įvardyti sąvoką kultūros sritys , Derinimo pažymoje pateikdama tokią argumentaciją: „Atskirų kultūros politikos sričių įvardinimas būtų ydingas, neatitiktų laisvos kūrybos ir saviraiškos laisvės principo, sudarytų nelygias sąlygas pretenduoti į kultūros finansavimą. Tai sąlygotų atskirų kultūros sričių prioritetizavimą“.
Tokia argumentacija neadekvati, kadangi terminas kultūros sritys nuolat pasikartoja įvairiuose KPPĮ projekto straipsniuose (ypač 10 straipsnyje „Patariamosios įvairių sričių tarybos“), o
galimybes užtikrina pagrindinių kultūros sričių <...> finansavimą iš valstybės biudžeto lėšų“. Atsisakymas aiškiai įvardyti atskiras kultūros sritis visiškai prasilenkia su kitų valstybių (pvz., Estijos, Latvijos, Danijos, Suomijos ir kt.) kultūros politikos principais, kurie grindžiami atskirų kultūros sričių specifikos pripažinimu ir siekiu remtis tų sričių specialistų kompetencija. EKGT pritaria Seimo narių R. Šarknicko ir S. Tumėno 2020-05-20 užregistruotam pasiūlymui papildyti KPPĮ II skyrių nauju straipsniu „Atskiros kultūros sritys“, kuriame remiantis kitų šalių pavyzdžiu ir Lietuvoje susiklosčiusia praktika aiškiai įvardijama 11 kultūros sričių (tarp jų ir etninė kultūra), valstybės įsipareigojimą sistemingai rinkti duomenis apie atskiras kultūros sritis ir atlikti jų mokslinius tyrimus, kiekvienos srities plėtros tikslus formuluoti remiantis reguliariai atnaujinamomis strategijomis, parengtomis bendradarbiaujant su tos srities atstovais. Atsižvelgti
kultūros globos taryba
trūksta aiškaus kultūros politikos prioritetų nustatymo, bet Derinimo pažymoje į šią pastabą buvo neatsižvelgta pateikiant tokį argumentą:
„Prioritetų nustatymas strateginio planavimo dokumentų sritis. Prioritetai įtvirtinti
Lietuvos kultūros politikos strategijoje, patvirtintoje Vyriausybės 2019 m. birželio 26 d. nutarimu Nr. 665.“. Tačiau turime pastebėti, kad nurodomoje Lietuvos kultūros politikos strategijoje nerasime įvardyto aiškaus kultūros politikos prioritetų sąrašo, nors joje ne kartą paminėtas poreikis, kad valstybė tokius prioritetus nustatytų.
politikos prioritetus įtvirtinti Kultūros politikos pagrindų įstatyme. Atsižvelgti
kultūros globos taryba
straipsnyje „Pagrindinės šio įstatymo sąvokos“ trūksta apibrėžimų, kas yra kultūros politika , kultūros sritys , viešieji visuomenės kultūriniai poreikiai (pastarieji minimi sąvokos kultūrinė paslauga apibrėžime). Deja, Derinimo pažymoje atsakyta, jog „<...> netikslinga apibrėžti kultūros politikos sąvoką, kadangi tai yra išvestinis sąvokos „kultūra“ darinys, suprantamas bendrine prasme. Kultūros politika bendrąja prasme suprantama kaip politikos procesus, juose dalyvaujančius subjektus bei jų santykius reprezentuojanti schema.“ Ši argumentacija iš dalies atskleidžia, kaip KPPĮ projekto rengėjai suvokia sąvoką kultūros politika , todėl būtent šie teiginiai galėtų atsispindėti ir sąvokos kultūros politika apibrėžime, kuris nėra pateiktas jokiame kitame Lietuvos Respublikos teisės akte, todėl vardan aiškumo įtrauktinas būtent į KPPĮ. Dėl kitų minėtų sąvokų apibrėžimų poreikio Derinimo pažymoje nieko neatsakyta. Atsižvelgti
kultūros globos taryba 2020-12-07 7.
EKGT pateikė pastabą, kad KKPĮ straipsnyje „Kultūros kompetencijų centrai“ trūksta aiškumo, kokiais kriterijais remiantis yra pripažįstamos tokių centrų kompetencijos, kaip tokie centrai pasiskirstys kompetencijomis pagal atskiras kultūros sritis, nes paliekama daug laisvės laisvai interpretuoti kompetencijų centro statuso suteikimo galimybes, kai toks statusas gerokai išplečia tų institucijų galias ir netgi leidžia koordinuoti kitų kultūros įstaigų veiklą bei formuoti vieningus teikiamų paslaugų kriterijus (beje, tokia centralizacija gali tapti kenksminga ir iš esmės prieštarauja 3 straipsnyje įvardytam vienam iš pagrindinių kultūros politikos principui kūrybos ir saviraiškos laisvė ). Derinimo pastaboje atsakyta, kad papildytas projekto Aiškinamasis raštas patikslinant kultūros kompetencijų funkcijas, o KPPĮ nurodo, jog kultūros kompetencijų centrų statuso suteikimo tvarką nustatys Vyriausybė. Visgi to nepakanka, kadangi projekto Aiškinamasis raštas neturi tokios teisinės galios kaip įstatymas, todėl lieka neaišku, kokiais kriterijais remiantis Vyriausybė nustatys kultūros kompetencijų centro statuso suteikimo tvarką. EKGT nuomone, etninės kultūros srities aukščiausias kompetencijas turi Lietuvos nacionalinis kultūros centras, įvairios mokslo ir studijų institucijos, taip pat nevyriausybinės organizacijos (pvz., Lietuvos tautodailininkų sąjunga) ir kitos institucijos, kurių dauguma yra EKGT sudėtyje, todėl būtent šioms institucijoms turėtų būti suteikta kultūros kompetencijų centro, atsižvelgiant į EKGT rekomendacijas. Prašome Seimo Kultūros komitetą įsigilinti į EKGT pateiktas pastabas dėl KPPĮ projekto Nr. XIIIP-4463 trūkumų ir pritarti mūsų siūlymui šį projektą iš esmės tobulinti, atsižvelgiant į
5Subjektų, turinčių įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, pasiūlymai:
Eil. Nr.
Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pastabos Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
p. 1. Seimo nariai Robertas Šarknickas, Stasys Tumėnas 2020-05-20 Pasiūlymas: Papildyti Projekto Nr. XIIIP-4463 II skyrių
naują straipsnį „Seimui atskaitingų institucijų kompetencija kultūros srityje“ atitinkamai pernumeruojant kitus Projekto straipsnius ir naujai siūlomą straipsnį išdėstyti taip: „? straipsnis. Seimui atskaitingų institucijų kompetencija kultūros srityje Kultūros srities Seimui atskaitingos institucijos:
1) pataria Seimui ir Vyriausybei kultūros politikos formavimo klausimais;
2) teikia išvadas ir pasiūlymus valstybės institucijoms ir savivaldybėms kultūros plėtros klausimais;
3) analizuoja kultūros būklę Lietuvoje ir teikia išvadas Seimui, Vyriausybei ir visuomenei;
nustatytas funkcijas .“
Robertas Šarknickas, Stasys Tumėnas 2020-05-20 Pasiūlymas: Papildyti Projekto Nr. XIIIP-4463 II skyrių nauju straipsniu „Atskiros kultūros sritys“ atitinkamai pernumeruojant kitus Projekto straipsnius ir naujai siūlomą straipsnį išdėstyti taip: „? straipsnis. Atskiros kultūros sritys
šios atskiros kultūros sritys, pasižyminčios specifinėmis ypatybėmis:
1) Architektūra;
2) Dizainas;
3) Etninė kultūra;
4) Kinas;
5) Kultūros paveldas;
6) Literatūra;
7) Mėgėjų menas;
8) Muzika;
9) Scenos menai;
10) Tarpdisciplininis menas;
11) Vizualieji menai. 2. Įgyvendindama kultūros politiką, valstybė organizuoja sistemingą statistinių duomenų rinkimą atskirose kultūros srityse, atlieka apklausas ir skatina mokslinius tyrimus, siekdama priimti pagrįstus sprendimus ir įvertinti jų poveikį. 3.
atskiros kultūros srities plėtros tikslai formuluojami remiantis reguliariai atnaujinamomis strategijomis, kurios rengiamos valstybei bendradarbiaujant su tos srities atstovais.“
narys Robertas Šarknickas
4 Argumentai: Vadovaujantis įstatymo projekto aiškinamuoju raštu, projektu siekiama suvienodinti, susisteminti teisinius santykius, kurie jau yra reglamentuoti galiojančiais teisės aktais, bei analogiškiems teisiniais santykiams nustatyti vienodus reikalavimus ar kriterijus. Be to, projektu aiškiai apibrėžiami valstybės institucijų, įstaigų ir kitų subjektų tarpusavio ryšiai formuojant ir įgyvendinant kultūros politiką. Atkreiptinas dėmesys, kad visų dabar veikiančių nacionalinių kultūros ir meno įstaigų vadovai – teatrų, koncertinių organizacijų, bibliotekų yra generaliniai direktoriai, išskyrus muziejų. Kadangi, kaip ir minėta, įstatymo projektas siekia sisteminio kultūros politikos suderinimo, jame ypač tiktų nustatyti, kad nacionalinių kultūros įstaigų vadovų pareigybės vienodą pavadinimą. Šiuo metu Lietuvoje veikia Lietuvos nacionalinė filharmonija, Lietuvos nacionalinė M. Mažvydo biblioteka, Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras, Lietuvos nacionalinis dramos teatras, Nacionalinis Kauno dramos teatras, Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai, Lietuvos nacionalinis muziejus, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus. Visų šių įstaigų, išskyrus muziejus, vadovai – generaliniai direktoriai. Atsižvelgiant į tai, siūloma suvienodinti terminiją ir nustatyti, kad visoms nacionalinėms kultūros įstaigoms vadovautų generaliniai direktoriai, o jų padaliniams – direktoriai. Siūloma:
15 straipsnį nauja 4 dalimi:
„4. Nacionalinei kultūros įstaigai vadovauja generalinis direktorius, o jos
padaliniui – direktorius.“
4.
13 Argumentai: Vadovaujantis įstatymo projekto aiškinamuoju raštu, projektu siekiama suvienodinti, susisteminti teisinius santykius, kurie jau yra reglamentuoti galiojančiais teisės aktais, bei analogiškiems teisiniams santykiams nustatyti vienodus reikalavimus ar kriterijus. Be to, projektu aiškiai apibrėžiami valstybės institucijų, įstaigų ir kitų subjektų tarpusavio ryšiai formuojant ir įgyvendinant kultūros politiką. Atkreiptinas dėmesys, kad siekiant vienodo sąvokų aiškinimo yra tikslinga apibrėžti tradicinės tautinės mažumos sąvoką. Siūloma:
2 straipsnį nauja 13 dalimi: „13. Tradicinė tautinė mažuma
Respublikos piliečių, kurios protėviai gyveno dabartinėje Lietuvos Respublikos teritorijoje mažiausiai šimtą metų.“
straipsnio 13 dalį laikyti 14 dalimi. Atsižvelgti
215 Argumentai: Siekiant tikslingai formuoti ir įgyvendinti tautinių mažumų politiką, laiduojančią Lietuvos Respublikos gyventojų, priklausančių tautinėms mažumoms, teisėtų interesų ir poreikių tenkinimą, tautinio tapatumo saugojimą ir sudarančią sąlygas jiems visapusiškai dalyvauti šalies visuomeniniame, politiniame ir kultūriniame gyvenime, ugdyti jų pilietiškumą, toleranciją, nepakantumą tautinės nesantaikos kurstymui yra tikslinga papildyti nuostatą. Siūloma:
dalį naujais 15 ir 16 punktais: „15. tautinių mažumų integracija;
tapatumo išsaugojimu, tarpkultūriniu dialogu; “
straipsnio 2 dalies 15 punktą laikyti 17 punktu. Atsižvelgti
narys Vytautas Juozapaitis
2 Argumentai: Atsižvelgdamas į doc. dr. Krescencijaus Stoškaus, prof. dr. Ritos Bieliauskienės, prof. dr. Giedrės Kvieskienės, žurnalisto Lino Medelio, kitų kultūros darbuotojų pasiūlymus, pastabas, Siūlau:
1Pakeisti 2 straipsnio 2 dalį:
„2.
Kultūra
narys Vytautas Juozapaitis
3
dalimi : „3. Nematerialus kultūros paveldas“ – tai veikla, reprezentacijos, raiškos formos, žinios, įgūdžiai, taip pat su jais susijusios priemonės, objektai, žmogaus veiklos produktai ir su jais susijusios kultūros erdvės, kuriuos bendruomenės, grupės ir kai kuriais atvejais pavieniai žmonės pripažįsta savo kultūros paveldo dalimi. Šį nematerialų kultūros paveldą, perduodamą iš kartos į kartą, bendruomenės ir grupės nuolat atkuria reaguodamos į savo aplinką, į sąveiką su gamta ir savo istorija, ir jis joms teikia tapatybės ir tęstinumo pojūtį, tokiu būdu skatindamas pagarbą kultūrų įvairovei ir žmogaus
3Pakeisti 3 straipsnio 1 dalies 1 punktą:
„1) bendradarbiavimo ir solidarumo – valstybė, savivaldybė, biudžetinės įstaigos, nevyriausybinės organizacijos, bendruomenės ir kiti subjektai bendradarbiauja ir racionaliai naudoja turimus žmogiškuosius, materialinius ir finansinius išteklius puoselėdami, finansuodami, remdami, išsaugodami ar kitais būdais skatindami kultūros sklaidą ir plėtrą;“
narys Vytautas Juozapaitis
1
4Pakeisti 6 straipsnio 1 dalį:
„
koordinuodama savo veiklą su Lietuvos Švietimo, mokslo ir sporto ministerija bei kitomis ministerijomis ir pilietine visuomene:“
narys Vytautas Juozapaitis 2020-10-137 5.
Papildyti Įstatymo projektą nauju 7 straipsniu: „7 straipsnis. Viešojo administravimo subjektai, įgyvendinantys kultūros politiką
1Kultūros politiką įgyvendina:
1) Lietuvos kultūros taryba;
2) Lietuvos kultūros institutas;
3) Lietuvos kino centras;
4) Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos (toliau – Kultūros paveldo departamentas);
5) Žiniasklaidos rėmimo fondas;
6) Kūrybinės sąjungos, skėtinės, kultūros srityje veikiančios nevyriausybinės organizacijos;
7) kiti viešojo administravimo subjektai, kuriems įstatymo nustatyta tvarka suteikti įgaliojimai atlikti viešąjį administravimą kultūros srityje. 2. Lietuvos kultūros institutas yra biudžetinė įstaiga, kurios savininkė yra valstybė, kurios veiklos tikslas – stiprinti Lietuvos kultūros potencialą tarptautiniu mastu, įgyvendinti kryptingą Lietuvos kultūros sklaidos užsienyje politiką. Lietuvos kultūros institutas skiria valstybinį finansavimą Lietuvos kultūros sklaidai užsienyje, vykdo Lietuvos kultūros sklaidos užsienyje skatinimo veiklas ir atlieka kitas teisės aktų numatytas funkcijas. 3. Lietuvos kino centras yra biudžetinė įstaiga, kurios savininkė yra valstybė, kurios veiklos tikslas – skatinti ilgalaikį Lietuvos kino srities vystymąsi ir konkurencingumą, rūpintis kino paveldo išsaugojimu. Lietuvos kino centras dalyvauja formuojant valstybės kino politiką, įgyvendina valstybės kino politiką, skiria kino valstybinį finansavimą ir atlieka kitas teisės aktų numatytas funkcijas. 4. Kultūros paveldo departamentas yra biudžetinė įstaiga, kurios savininkė yra valstybė, kurios veiklos tikslas – įgyvendinti valstybės nekilnojamojo kultūros paveldo ir kilnojamųjų kultūros vertybių politiką.
Kultūros paveldo departamentas metodiškai vadovauja nekilnojamųjų ir kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugai, organizuoja ir koordinuoja nekilnojamojo kultūros paveldo inventorizavimą ir stebėseną, inicijuoja ir organizuoja nekilnojamojo kultūros paveldo objektų skelbimą valstybės saugomais ir atlieka kitas teisės aktų numatytas funkcijas. 5. Žiniasklaidos rėmimo fondas yra ribotos civilinės atsakomybės viešasis juridinis asmuo, kurio steigėja ir vienintelė dalininkė yra valstybė ir kurio tikslas – Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo nustatyta tvarka teikti paramą viešosios informacijos rengėjų projektams sudarant sąlygas įvairiapusei visuomenės informavimo plėtrai, analizuojant visuomenės informavimo raidos procesus, užtikrinant racionalų ir pagrįstą valstybės skiriamos paramos lėšų panaudojimą. 6. Kitų viešojo administravimo subjektų statusą, veiklos tikslus, funkcijas ir veiklos organizavimą nustato specialūs įstatymai.“ Buvusius 7
straipsnius laikyti 8
narys Vytautas Juozapaitis
1
straipsnio 1 dalį: „1. Kultūros įstaigų sistemą sudaro:
1) nacionalinės kultūros įstaigos, kurių savininkė yra valstybė;
2) valstybinės kultūros įstaigos, kurių savininkė yra valstybė;
3) kitos kultūros įstaigos, kurių savininkė ar dalininkė yra valstybė ar savivaldybės;
4) kūrybinės sąjungos ir organizacijos, individualūs kūrėjai;
5) kiti viešojo, NVO, privataus sektoriaus ir mokslo organizacijų atstovai, vykdantys kūrybinę veiklą ir teikiantys
Pakeisti 22 straipsnio 2 dalies 4 punktą: „4) įgyvendindamos ekspertinės, metodinės pagalbos suteikimą kultūros įstaigoms, vykdydamos konsultavimo funkcijas, skatindamos socialinę partnerystę su viešuoju ir privačiu, NVO bei mokslo sektoriais.“
6Seimo paskirtų papildomų komitetų /komisijų pasiūlymai:
Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pastabos Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
p. 1. Švietimo ir mokslo komitetas 2020-12-02 Seimo Švietimo ir mokslo komitetas pritaria idėjai įtvirtinti Lietuvos kultūros politikos modelį įstatymo lygiu. Tačiau, atsižvelgdamas į Seimo kanceliarijos Teisės departamento, įvairių ekspertų ir institucijų, socialinių partnerių, Seimo narių pastabas, siūlo įstatymo projektą Nr. XIII- 4463 grąžinti iniciatoriams tobulinti ir atsakingai įstatymo projekto nuostatas išdiskutuoti su visu kultūros sektoriumi, ypač nevyriausybiniu, institucijomis ar jų asocijuotomis struktūromis, kurios turės įgyvendinti įstatymą, pavyzdžiui, Lietuvos savivaldybių asociacija, kartu bendradarbiauti su kitomis ministerijomis, pavyzdžiui, Socialinių reikalų ir darbo. Pasiūlymas :
kitais kultūros lauko subjektais aprašymo nustatymo, pavyzdžiui, kultūros įstaigų sistema nėra išskleista, nėra išaiškinta kultūros kompetencijų centro formavimo, veikimo, valdymo, koordinavimo ir finansavimo principai, nevyriausybinis sektorius nėra traktuojamas kaip lygiavertis partneris formuojant ir įgyvendinant kultūros politiką, nėra nustatyta stebėsenos sistema, kuri galėtų leisti priimti įrodymais grįstus sprendimus. 2. Tam tikros nuostatos atkartoja kituose teisės aktuose esančias nuostatas arba net joms prieštarauja, tad įstatymo projektas turėtų būti peržiūrėtas teisinės technikos požiūriu. 3. 2020 m birželį buvo priimtas Strateginio valdymo įstatymas Nr.
XIII-3096, tad projekte nustatytas strateginis kultūros politikos formavimas ir įgyvendinimas turėtų būti peržiūrėtas pasikeitusio strateginio planavimo požiūriu. Atkreipiamas dėmesys, kad įstatymo projekte nenuosekliai vartojami terminai, pavyzdžiui, nacionalinė kultūros politika ir valstybinė kultūros politika ir pan. Atsižvelgti
7Komiteto sprendimas ir pasiūlymai:
: grąžinti Lietuvos Respublikos kultūros politikos pagrindų įstatymo projektą Nr. XIIIP-4463 iniciatoriams tobulinti, atsižvelgiant į Seimo kanceliarijos Teisės departamento pastabas, kitų suinteresuotų institucijų, įstaigų bei asmenų pastabas ir pasiūlymus. 8. Balsavimo rezultatai: už –6 , prieš – 3, susilaikė – 0. 9. Komiteto paskirti pranešėjai:
Vytautas Juozapaitis. 10. Komiteto narių atskiroji nuomonė: negauta. Komiteto pirmininkas Vytautas Juozapaitis Kultūros komiteto biuro patarėja Deimantė Pukytė