Projekto lyginamasis variantas
pakeitimas Pakeisti 8 straipsnio 5 dalį ir ją išdėstyti taip: „5. Bylos dokumentai, kurie šio Kodekso nustatytais atvejais įteikiami įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam, taip pat kitiems proceso dalyviams, turi būti raštu išversti į jų gimtąją kalbą arba į kitą kalbą, kurią jie moka. Lietuvių kalbos nemokantyis įtariamasis, kaltinamasis, nuteistasis, išteisintasis ar tokio asmens gynėjas bei nukentėjusysis arba jo atstovas turi teisę ikiteisminio tyrimo pareigūnui, prokurorui ar teismui pateikti motyvuotą prašymą ir dėl kitų svarbių bylos dokumentų, su kuriais šio Kodekso nustatyta tvarka jie turi teisę susipažinti, ar jų dalių vertimo raštu į jų gimtąją kalbą arba į kitą kalbą, kurią jie moka. Toks prašymas gali būti teikiamas tik tais atvejais, kai šių dokumentų ar jų dalių vertimas yra būtinas tam, kad įtariamasis, kaltinamasis, nuteistasis ar išteisintasis tinkamai pasinaudotų savo teise į gynybą arba suprastų vykstantį baudžiamąjį procesą. Nukentėjusysis ar jo atstovas tokį prašymą turi teisę pateikti tik tais atvejais, kai šių dokumentų ar jų dalių vertimas yra būtinas tam, kad jie galėtų aktyviai dalyvauti baudžiamajame procese. Šį prašymą ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras ar teismas ne vėliau kaip per penkias dienas nuo jo gavimo dienos išnagrinėja ir išsprendžia motyvuotu nutarimu ar nutartimi. Šis nutarimas ar nutartis gali būti skundžiami šio Kodekso nustatyta tvarka.“
pakeitimas Pakeisti 28 straipsnio 2 dalį ir ją išdėstyti taip: „2.
Nukentėjusysis ir jo atstovas turi teisę: gauti informaciją apie su juo susijusio baudžiamojo proceso padėtį; teikti įrodymus; pateikti prašymus; pareikšti nušalinimus; dalyvauti vertinant jo specialius apsaugos poreikius; ikiteisminio tyrimo metu ir teisme susipažinti su byla; dalyvauti bylą nagrinėjant teisme; apskųsti ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro, ikiteisminio tyrimo teisėjo ir teismo veiksmus, taip pat apskųsti teismo nuosprendį ar nutartį; pasakyti baigiamąją kalbą. Nukentėjusysis taip pat turi teisę atsisakyti gauti informaciją apie su juo susijusio baudžiamojo proceso padėtį, nebent toks atsisakymas trukdytų baudžiamajam procesui.“
pakeitimas Pakeisti 38 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „38 straipsnis. Šeimos nariai Asmens šeimos nariais laikomi kartu su tuo asmeniu gyvenantys tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai, seserys ir jų sutuoktiniai, asmens sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo asmuo bendrai gyvena neįregistravęs santuokos, arba asmuo, su kuriuo tas asmuo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nustatyta tvarka susitarė sudaryti santuoką, taip pat sutuoktinio tėvai, išlaikytiniai ar buvę sutuoktiniai.“
Pakeisti 82 straipsnio 2 dalį ir ją išdėstyti taip: „2. Įtariamojo ir kaltinamojo šeimos nariai ar artimieji giminaičiai gali neduoti parodymų arba neatsakyti į kai kuriuos pateiktus klausimus. Kiekvienas šaukiamas kaip liudytojas asmuo gali neduoti parodymų prieš savo šeimos narius ar artimuosius giminaičius.“
įsigaliojimas ir įgyvendinimas
įstatymas įsigalioja 2020 m. balandžio 1 d. 2. Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras iki 2020 m. kovo 31 d. priima šio įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus. Skelbiu šį Lietuvos Respublikos Seimo priimtą įstatymą. Respublikos Prezidentas
Projekto XIIIP-4262(2)ES lyginamasis variantas
straipsnio pakeitimas Pakeisti 8 straipsnio 5 dalį ir ją išdėstyti taip: „5. Bylos dokumentai, kurie šio Kodekso nustatytais atvejais įteikiami įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam, taip pat kitiems proceso dalyviams, turi būti raštu išversti į jų gimtąją kalbą arba į kitą kalbą, kurią jie moka. Lietuvių kalbos nemokantyis įtariamasis, kaltinamasis, nuteistasis, išteisintasis ar tokio asmens gynėjas ir nukentėjusysis ar jo atstovas turi teisę ikiteisminio tyrimo pareigūnui, prokurorui ar teismui pateikti motyvuotą prašymą ir dėl kitų svarbių bylos dokumentų, su kuriais šio Kodekso nustatyta tvarka jie turi teisę susipažinti, ar jų dalių vertimo raštu į jų gimtąją kalbą arba į kitą kalbą, kurią jie moka. Toks prašymas gali būti teikiamas tik tais atvejais, kai šių dokumentų ar jų dalių vertimas yra būtinas tam, kad įtariamasis, kaltinamasis, nuteistasis ar išteisintasis tinkamai pasinaudotų savo teise į gynybą arba suprastų vykstantį baudžiamąjį procesą. Nukentėjusysis ar jo atstovas tokį prašymą turi teisę pateikti tik tais atvejais, kai šių dokumentų ar jų dalių vertimas yra būtinas tam, kad jie galėtų aktyviai dalyvauti baudžiamajame procese. Šį prašymą ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras ar teismas ne vėliau kaip per penkias dienas nuo jo gavimo dienos išnagrinėja ir išsprendžia motyvuotu nutarimu ar nutartimi. Šis nutarimas ar nutartis gali būti skundžiami šio Kodekso nustatyta tvarka.“
straipsnio pakeitimas Pakeisti 28 straipsnio 2 dalį ir ją išdėstyti taip: „2.
Nukentėjusysis ir jo atstovas turi teisę: gauti informaciją apie su juo susijusio baudžiamojo proceso padėtį; teikti įrodymus; pateikti prašymus; pareikšti nušalinimus; dalyvauti vertinant jo specialius apsaugos poreikius; ikiteisminio tyrimo metu ir teisme susipažinti su byla; dalyvauti bylą nagrinėjant teisme; apskųsti ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro, ikiteisminio tyrimo teisėjo ir teismo veiksmus, taip pat apskųsti teismo nuosprendį ar nutartį; pasakyti baigiamąją kalbą. Nukentėjusysis taip pat turi teisę atsisakyti gauti informaciją apie su juo susijusio baudžiamojo proceso padėtį, nebent toks atsisakymas pažeistų įtariamojo ar kaltinamojo teises.“
straipsnio pakeitimas Pakeisti 38 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „38 straipsnis. Šeimos nariai Asmens šeimos nariais laikomi kartu su tuo asmeniu gyvenantys tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai, seserys ir jų sutuoktiniai, asmens sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo asmuo bendrai gyvena neįregistravęs santuokos, arba asmuo, su kuriuo tas asmuo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nustatyta tvarka susitarė sudaryti santuoką, taip pat sutuoktinio tėvai, išlaikytiniai ar buvę sutuoktiniai.“
straipsnio pakeitimas Pakeisti 82 straipsnio 2 dalį ir ją išdėstyti taip:
„2. Įtariamojo ir kaltinamojo šeimos nariai ar artimieji
giminaičiai gali neduoti parodymų arba neatsakyti į kai kuriuos pateiktus klausimus Asmuo gali neduoti parodymų arba neatsakyti į kai kuriuos pateiktus klausimus prieš savo šeimos narius ar artimuosius giminaičius.“
Respublikos generalinis prokuroras iki 2020 m. rugpjūčio 31 d. priima šio įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus. Skelbiu šį Lietuvos Respublikos Seimo priimtą įstatymą. Respublikos Prezidentas
DĖL Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 8, 28, 38 ir 82
rengimą paskatinusios priežastys, parengto projekto tikslai ir uždaviniai Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 8, 28, 38 ir 82 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas (toliau – BPK projektas) ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso ir kriminalinės žvalgybos dalyvių, teisingumo ir teisėsaugos institucijų pareigūnų apsaugos nuo nusikalstamo poveikio įstatymo Nr. I-1202 (toliau – Įstatymas Nr. I-1202) 4 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas (toliau – Įstatymo Nr. I-1202 projektas) (toliau kartu – Įstatymų projektai) parengti siekiant:
suderinti 2012 m. spalio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2012/29/ES, kuria nustatomi būtiniausi nusikaltimų aukų teisių, paramos joms ir jų apsaugos standartai ir kuria pakeičiamas Tarybos pamatinis sprendimas 2001/220/TVR (toliau – Direktyva 2012/29/ES) nuostatas ir pašalinti Europos Komisijos (toliau – Komisija) pagrįstoje nuomonėje pažeidimo procedūroje Nr. 2016/0109 (toliau – Pagrįsta nuomonė) identifikuotas Direktyvos 2012/29/ES 2 straipsnio 1 dalies b punkto, 6 straipsnio 4 dalies, 7 straipsnio 5 dalies, 18 straipsnio, 19 straipsnio 1 dalies nuostatų perkėlimo į nacionalinę teisę spragas. 2. pašalinti Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) 2018 m. gruodžio 11 d. paskelbtame Lietuvos Respublikai nepalankiame sprendime byloje Kryževičius prieš Lietuvą (peticijos Nr. 67816/14) nustatytą nacionalinės teisės prieštaravimą Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 8 straipsniui (Teisė į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą).
Aptariamame sprendime EŽTT nustatė, kad nepakankama specialiųjų liudytojų sutuoktinių apsauga Lietuvos Respublikos baudžiamajame procese pažeidžia Konvencijos 8 straipsnį. EŽTT konstatavo, kad specialiojo liudytojo statusas pagal Lietuvos teisę artimas įtariamojo statusui ir tam tikros teisės, kurios suteikiamos įtariamiesiems, suteikiamos ir specialiesiems liudytojams (pavyzdžiui, teisė apklausos metu turėti įgaliotąjį atstovą, netaikoma atsakomybė už atsisakymą ar vengimą duoti parodymus arba melagingus parodymus), tačiau nacionalinėje teisėje liudijimo privilegija specialiojo liudytojo šeimos nariams ir artimiesiems giminaičiams nenustatyta. EŽTT pabrėžė, kad versti pareiškėją duoti parodymus baudžiamajame procese, kuriame jo sutuoktinė turėjo specialiojo liudytojo statusą, nebuvo „būtina demokratinėje visuomenėje“ Konvencijos 8 straipsnio požiūriu ir todėl pareiškėjo teisė į šeimos gyvenimo gerbimą buvo pažeista. Atsižvelgiant į tai, būtina užtikrinti, kad Lietuvos nacionalinėje teisėje įtvirtintas teisinis reglamentavimas, numatantis liudijimo ypatumus baudžiamajame procese, atitiktų Konvencijos 8 straipsnio nuostatas. 2. Įstatymo projekto iniciatoriai (institucija, asmenys ar piliečių įgalioti atstovai) ir rengėjai Įstatymų projektus parengė Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Baudžiamosios justicijos grupės (grupės vadovė Simona Mesonienė, tel. (8 5) 2662873, el. p. [email protected]) patarėjas Martynas Dobrovolskis (tel. (8 5) 2662899, el. p. [email protected]). 3. Kaip šiuo metu yra reguliuojami Įstatymų projektuose aptarti teisiniai santykiai 1.
priimta Direktyva 2012/29/ES, kuria nustatomi būtiniausi nusikaltimų aukų teisių, paramos joms ir jų apsaugos standartai ir kuria pakeičiamas Tarybos pamatinis sprendimas 2001/220/TVR, kurios nuostatas valstybės narės buvo įpareigotos perkelti (priimant įstatymus ar kitus reikalingus teisės aktus) į nacionalinę teisę iki 2015 m. lapkričio 16 d., tokiu būdu užtikrinant Direktyvos 2012/29/ES nuostatų tinkamą įgyvendinimą nacionalinėje teisėje. Siekiant užtikrinti Direktyvos 2012/29/ES nuostatų įgyvendinimą, buvo atlikta Lietuvos nacionalinės teisės aktų sisteminė analizė, kuri parodė, kad esamas teisinis reguliavimas Lietuvoje, įskaitant ir BPK nuostatas, ne visiškai atitinka Direktyvoje 2012/29/ES keliamus reikalavimus. Dėl šios priežasties,
kodekso 8, 9, 28, 43, 44, 128, 185, 186, 188, 214, 239, 272, 275, 276, 280, 283, 308 straipsnių ir priedo pakeitimo ir Kodekso papildymo 27-1, 36-2, 56-1, 186-1 straipsniais įstatymas Nr. XII-2194 bei kiti lydimieji teisės aktai[1], kuriais į Lietuvos nacionalinę teisę buvo perkeltos Direktyvos 2012/29/ES nuostatos. Tuo tarpu Komisija, įvertinusi, kokiu mastu valstybės narės ėmėsi priemonių, būtinų Direktyvai 2012/29/ES įgyvendinti, Lietuvos Respublikos Vyriausybei 2016 m. sausio 27 d. pateikė oficialų pranešimą, kuriuo informavimo, jog Lietuvos Respublikos atžvilgiu pradėta Europos Sąjungos teisės pažeidimo procedūra Nr. 2016/0107>2016/0112 (raštas Nr. (SG(2016)D/937)). Oficialiame pranešime Komisija nurodė, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė iki 2016 m. sausio 26 d., nepaisant pareigos perkelti Direktyvą 2012/29/ES į nacionalinę teisę, Komisijai nepranešė apie šios direktyvos perkėlimo priemones, kuriomis nacionalinėje teisėje būtų įgyvendinama kiekviena iš aptariamos direktyvos nuostatų.
Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2016 m. kovo 29 d. raštu Nr. (1.39.) 7R-2421 pateikė atsakymą Komisijai, kuriame nurodė, kad iki 2016 m. balandžio 30 d., priėmus Generalinio prokuroro įsakymą „Dėl Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2015 m. balandžio 9 d. įsakymo Nr. I-108 „Dėl baudžiamojo proceso dokumentų formų patvirtinimo“ pakeitimo“, į nacionalinę teisę bus visiškai perkeltas Direktyvos 2012/29/ES 4 straipsnis, tokiu būdu užbaigiant Direktyvos 2012/29/ES perkėlimą į Lietuvos nacionalinę teisę. Komisija, toliau vertindama, kokiu mastu valstybės narės ėmėsi priemonių, būtinų Direktyvai 2012/29/ES įgyvendinti, taip pat atsižvelgusi į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. kovo 29 d. pateiktą atsakymą, padarė išvadą, kad Lietuvos nacionalinėje teisėje nėra visapusiškai perkeltos Direktyvos 2012/29/ES 1 straipsnio 2 dalies, 2 straipsnio 1 dalies b punkto, 3 straipsnio 1, 2, 3 dalių, 4 straipsnio 1 dalies b, c, d, f, g, h, i, k punktų, 2 dalies, 6 straipsnio 4 dalies, 7 straipsnio 3, 4, 5 dalių, 9 straipsnio 1 dalies d, e, punktų, 2 dalies, 3 dalies b punkto, 15 straipsnio, 17 straipsnio 2, 3 dalių, 18 straipsnio, 19 straipsnio 1, 2 dalių, 21 straipsnio 1 dalies, 22 straipsnio 3,
2012/29/ES 4 straipsnio 1 dalies a, e punktų, 6 straipsnio 1 dalies a, b punktų,
straipsnio 1 dalies, 3 dalies a punkto nuostatos.
Komisija, atsižvelgdama į tai, kad aukščiau nurodytos Direktyvos 2012/29/ES nuostatos nėra perkeltos bei tinkamai įgyvendintos, 2019 m. kovo 7 d., vadovaudamasi Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 258 straipsniu, pareiškė pagrįstą nuomonę (Nr. C(2019) 1279 final) dėl Europos Sąjungos teisės pažeidimo procedūros Nr. 2016/0109 dėl Direktyvos 2012/29/ES nuostatų neperkėlimo į Lietuvos nacionalinę teisę, kuria Lietuvos Respublika įpareigojama per du mėnesius nuo Komisijos Pagrįstos nuomonės gavimo dienos (t. y. per du mėnesius nuo 2019 m. kovo 8 d.) imtis būtinų priemonių, siekiant atsižvelgti į šią Pagrįstą nuomonę. Priešingu atveju (t. y. Lietuvai kiek įmanoma skubiau nepriėmus būtinų teisės aktų pakeitimų), Komisija dėl Europos Sąjungos teisės pažeidimo bus įgaliota kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą.
Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija (toliau – Teisingumo ministerija) 2019 m. gegužės 7 d. raštu Nr. (1.39) 7R-2821 pateikė atsakymą Komisijai, kuriame detaliai įvertino kiekvieną Pagrįstoje nuomonėje identifikuotą spragą, atliko papildomą nacionalinių teisės aktų analizę. Komisijai įvertinus pateikto Lietuvos Respublikos atsakymo turinį, 2019 m. rugsėjo 4 d. buvo surengtas oficialus Teisingumo ministerijos, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Socialinės apsaugos ir darbo ministerija) ir Komisijos ekspertų, parengusių Pagrįstą nuomonę, susitikimas. Susitikimo metu buvo įvertintos visos Pagrįstoje nuomonėje identifikuotos Direktyvos 2012/29/ES perkėlimo spragos, pristatyti pirminiai parengtų Įstatymų projektų, kuriais minėtas spragas siekiama ištaisyti, variantai. Komisija, įvertinusi pateiktą atsakymą, preliminarius Įstatymų projektus bei susitikimo metu pateiktus paaiškinimus, buvo linkusi sutikti, kad dauguma iš Pagrįstoje nuomonėje identifikuotų kaip netinkamai perkeltų ar neperkeltų Direktyvos 2012/29/ES nuostatų (1 straipsnio 2 dalis, 7 straipsnio 3 dalies pirmas sakinys, 7 straipsnio 4 dalis, 15 straipsnis, 17 straipsnio 2, 3 dalys, 19 straipsnio 2 dalis, 21 straipsnio 1 dalis, 22 straipsnio 4 dalis) Lietuvos nacionalinėje teisėje iš tikrųjų yra perkeltos visa apimtimi. Tačiau išanalizavus Lietuvos nacionalinės teisės aktus, kuriais į nacionalinę teisę perkeliami Direktyvos 2012/29/ES 2 straipsnio 1 dalies b punktas, 6 straipsnio 4 dalis, 7 straipsnio 5 dalis, sutiktina su Komisijos vertinimu, jog šios nuostatos nėra perkeltos į nacionalinę teisę, o 19 straipsnio 1 dalies nuostatos perkeltos tik iš dalies.
Todėl, siekiant nutraukti Europos Sąjungos teisės pažeidimo procedūrą, bei visa apimti perkelti Direktyvos 2012/29/ES nuostatas į nacionalinę teisę, turi būti priimti atitinkami teisės aktų pakeitimai. Pažymėtina, kad Pagrįstoje nuomonėje Europos Komisija konstatavo, kad:
priemonių, kuriomis į nacionalinę teisę yra perkeliamos Direktyvos 2012/29/ES 2 straipsnio 1 dalies b punkto nuostatos tiek, kiek jose nustatyta, kad nusikaltimų aukų šeimos narių apibrėžtis apima ir „aukos išlaikytinius“. Atsižvelgiant į tai, kad nacionaliniame baudžiamajame procese yra įtvirtintas per siauras šeimos narių apibrėžimas, Komisija taip pat nemato kaip į nacionalinę teisę yra perkeliamos Direktyvos 2012/29/ES 18 straipsnio nuostatos, kuriomis užtikrinama aukų apsauga nuo antrinės ir pakartotinės viktimizacijos, bauginimo ir keršto, kad per apklausas ir liudijant būtų apsaugotas aukų asmens orumas, ir fizinės apsaugos procedūros, taip, kad šia teise galėtų pasinaudoti aukos šeimos nariai . Taip pat 19 straipsnio 1 dalies nuostatų tiek, kiek jose nustatyta prievolė užtikrinti, kad priemonės, leidžiančios išvengti kontakto su nusikaltėliu, būtų taikomos ir aukos šeimos nariams.
Pažymėtina, kad galiojančiame BPK 38 straipsnyje nukentėjusiojo asmens šeimos nariais yra laikomi kartu su tuo asmeniu gyvenantys tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai, seserys ir jų sutuoktiniai, asmens sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo asmuo bendrai gyvena neįregistravęs santuokos, arba asmuo, su kuriuo tas asmuo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nustatyta tvarka susitarė sudaryti santuoką, taip pat sutuoktinio tėvai, buvę sutuoktiniai. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys, kad Įstatymo Nr. I-1202 4 straipsnio 4 punkte taip pat įtvirtintas per siauras šeimos narių apibrėžimas, numatant, kad apsaugos nuo nusikalstamo poveikio priemonės gali būti taikomos 4 straipsnio 1–3 punktuose išvardytų asmenų tėvams (įtėviams), vaikams (įvaikiams), broliams, seserims, seneliams, vaikaičiams, sutuoktiniams ir sugyventiniams. Direktyvos 2012/29/ES 2 straipsnio
pat būtu laikomi ir nukentėjusiojo išlaikytiniai ir, kad visiems šeimos nariams, kaip jie apibrėžti aptariamame Direktyvos 2012/29/ES straipsnyje, būtų galimybė taikyti priemones, leidžiančias išvengti kontakto su nusikaltėliu, t. y. apsaugos priemones, įtvirtintas Įstatymo Nr. I-1202 7 straipsnyje. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad galiojantis BPK bei Įstatyme Nr. I-1202 įtvirtintas teisinis reglamentavimas neužtikrina, kad nukentėjusiojo šeimos nariais būtų laikomi jų išlaikytinai bei nenustato galimybės jiems taikyti apsaugos nuo nusikalstamo poveikio priemones. Todėl Direktyvos 2012/29/ES 2 straipsnio 1 dalies b punkto, 18 straipsnio, 19 straipsnio 1 dalies nuostatos į nacionalinę teisę nėra perkeltos.
teisės priemonių, kuriomis į nacionalinę teisę yra perkeliamos Direktyvos 2012/29/ES 6 straipsnio 4 dalies nuostatos, kuriose įtvirtinta prievolė atsižvelgti į aukų pageidavimą gauti ar ne informacijos iš kompetentingos valdžios institucijos, taip pat leisti joms persigalvoti. BPK 28 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtintas pagrindinis nukentėjusiojo asmens teisių katalogas. Šiame straipsnyje numatyta, kad nukentėjusysis ir jo atstovas turi teisę: gauti informaciją apie su juo susijusio baudžiamojo proceso padėtį; teikti įrodymus; pateikti prašymus; pareikšti nušalinimus; dalyvauti vertinant jo specialius apsaugos poreikius; ikiteisminio tyrimo metu ir teisme susipažinti su byla; dalyvauti bylą nagrinėjant teisme; apskųsti ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro, ikiteisminio tyrimo teisėjo ir teismo veiksmus, taip pat apskųsti teismo nuosprendį ar nutartį; pasakyti baigiamąją kalbą. Pažymėtina, kad Direktyvos 2012/29/ES 6 straipsnio 4 dalies nuostatose yra įtvirtintas prievolė atsižvelgti į aukų pageidavimą gauti ar ne informacijos iš kompetentingos valdžios institucijos, taip pat leisti joms persigalvoti. Įvertinus BPK 28 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nukentėjusiojo teises, akivaizdu, kad nacionalinėje teisėje nukentėjusysis tokia teise baudžiamajame procese nedisponuoja, todėl į nacionalinę teisę Direktyvos 2012/29/ES 6 straipsnio 4 dalies nuostatos nėra perkeltos. 1.3 Komisija taip pat nemato priemonių, kuriomis į nacionalinę teisę būtų perkeltos Direktyvos 2012/29/ES
motyvuotą prašymą laikyti dokumentą esminiu.
Pažymėtina, kad teisė laikyti dokumentą esminiu yra teisės į vertimą sudedamoji dalis, t. y. nukentėjęs asmuo nacionalinėje teisėje turi turėti teisę baudžiamojo proceso metu prašyti laikyti dokumentą esminiu ir reikalauti, kad jis būtų išverstas į jam suprantamą kalbą. Šiuo metu BPK 8 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teisė tik lietuvių kalbos nemokančiam įtariamajam, kaltinamajam, nuteistajam, išteisintajam ar tokio asmens gynėjui ikiteisminio tyrimo pareigūnui, prokurorui ar teismui pateikti motyvuotą prašymą ir dėl kitų svarbių bylos dokumentų, su kuriais šio Kodekso nustatyta tvarka jie turi teisę susipažinti, ar jų dalių vertimo raštu į jų gimtąją kalbą arba į kitą kalbą, kurią jie moka. Tačiau tokia teisė nėra numatyta nukentėjusiajam. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad šiuo metu galiojančios baudžiamojo proceso normos neužtikrina nukentėjusiojo teisės prašyti, kad dokumentas būtų laikomas esminiu tam, kad būtų visa apimti įgyvendinta teisė į vertimą, todėl Direktyvos 2012/29/ES 7 straipsnio 5 dalies nuostatos nėra perkeltos į nacionalinę teisę. Pažymėtina, kad oficialaus susitikimo su Komisijos ekspertais metu buvo pateikti preliminarūs Įstatymų projektų variantai, kurie jų vertinimu būtų pakankami siekiant pašalinti Pagrįstoje nuomonėje identifikuotas Lietuvos nacionalinės teisės spragas, aprašytas aiškinamojo rašto 1,1, 1,2 ir 1,3 punktuose. Taip pat pažymėtina, kad dėl likusių Pagrįstoje nuomonėje identifikuotų spragų (3, 4, 8, 9 straipsniai), Socialinė apsaugos ir darbo ministerija parengs specialių įstatymą, kuriuo bus perkeltos aptariamos Direktyvos 2012/29/ES nuostatos. 2.
įtvirtintas liudijimo ypatumas numato, kad įtariamojo ir kaltinamojo šeimos nariai ar artimieji giminaičiai gali neduoti parodymų arba neatsakyti į kai kuriuos pateiktus klausimus, tačiau EŽTT 2018 m. gruodžio 11 d. sprendime Kryževičius prieš Lietuvą buvo pripažinta, kad nurodytas teisinis reguliavimas nėra pakankamas, siekiant užkirsti kelią Konvencijos 8 straipsnio pažeidimams, kadangi BPK įtvirtinti liudijimo ypatumai neužtikrina, kad liudytojai turėtų teisę atsisakyti duoti parodymus prieš savo šeimos narį ar artimąjį giminaitį, kaip to reikalauja Konvencijos 8 straipsnis. Šiame kontekste pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 31 straipsnio 3 dalyje taip pat yra įtvirtintas absoliutus draudimas versti duoti parodymus prieš save, savo šeimos narius ar artimuosius giminaičius. Atsižvelgiant į tai, dabartinis teisinis reguliavimas, įtvirtintas BPK 82 straipsnio 2 dalyje, neatitinka Konvencijos nuostatų, taip pat yra tobulintinas siekiant užtikrinti Konstitucijos
teisinio reguliavimo nuostatos ir kokių teigiamų rezultatų laukiama
2012/29/ES 2 straipsnio 1 dalies b punkto (Apibrėžtys), 18 straipsnio (Teisė į apsaugą), 19 straipsnio 1 dalies (Teisė išvengti aukos ir nusikaltėlio kontakto) nuostatas į Lietuvos nacionalinę teisę ir pašalinti Komisijos Pagrįstoje nuomonėje identifikuotas nacionalinės teisės spragas, BPK projektu siūloma papildyti BPK 38 straipsnį (Šeimos nariai), praplečiant šiame straipsnyje įtvirtintų asmenų, kurie baudžiamajame procese būtų laikomi baudžiamojo proceso dalyvio šeimos nariais, ratą, papildant šį straipsniu nauja „išlaikytinio“ sąvoka. Siūlomi pakeitimai praplėstų subjektų, kurie turėtų būti laikomi baudžiamajame procese dalyvaujančio nukentėjusiojo šeimos nariais taip, kad atitiktų Direktyvos 2012/29/ES 2 straipsnio 1 dalies b punkto nuostatas. Kartu, Įstatymo Nr.
Kartu, Įstatymo Nr. I-1202 projektu siūloma analogiškai papildyti Įstatymo Nr. I-1202 4 straipsnio 4 punktą, įtvirtinant, kad aptariamo įstatymo 4 straipsnio 1 – 3 punkte įtvirtintų subjektų, tarp kurių yra ir nukentėjusysis, šeimos nariais būtų laikomi ir jų išlaikytiniai. Siūlomi pakeitimai užtikrins, kad šeimos nario sąvoka, įtvirtinta Direktyvos 2012/29/ES 2 straipsnio 1 dalies b punkte, į Lietuvos nacionalinę teisę būtų perkelta visiškai. Taip pat aptariamais pakeitimais būtų užtikrinta, kad visiems nukentėjusiojo šeimos nariams, taip, kaip jie suprantami pagal Direktyvą 2012/29/ES, būtų galimybė taikyti visas BPK ir Įstatyme Nr. I-1202 įtvirtintas apsaugos priemones. Pažymėtina, kad Įstatymų projektuose vartojama sąvoka „išlaikytiniai yra nauja ir jokiame kitame BPK straipsnyje naudota nebuvo, tačiau nėra svetima Lietuvos Respublikos baudžiamųjų bylų teismų praktikoje.[2] Nors ši sąvoka yra vartojama nacionalinėje teismų praktikoje, tačiau konkretus jos apibrėžimas nėra pateikiamas, todėl sąvoka – išlaikytiniai, turėtų būti suvokiami taip, kaip jie apibrėžti lietuvių kalbos žodyne.[3] Pažymėtina, kad Direktyvos 2012/29/ES 2 straipsnio 1 dalies b punkto apibrėžime vartojama sąvoka išlaikytiniai, siekiama įtvirtinti valstybėse narėse tokį teisinį reguliavimą, kuriuo pagrindu būtų galima baudžiamajame procese šeimos nariais laikyti asmenis, kurie nėra susiję jokiu teisiniu ryšiu, tačiau turi akivaizdų materialinio priklausomumo ryšį (pavyzdžiui, nukentėjusiojo asmens globotinis ar kitas materialiai išlaikomas asmuo). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad siūlomais pakeitimais bus praplėstas ne tik nukentėjusiojo šeimos narių ratas, tačiau ir kitų baudžiamojo proceso dalyvių.
Teisingumo ministerijos vertinimu, šeimos narių apibrėžimo praplėtimas visų baudžiamojo proceso dalyvių atžvilgiu užtikrins, kad BPK įtvirtintas reguliavimas atitiktų realius šeiminius ir kitus panašius faktinius santykius, susiklostančius Lietuvos Respublikoje, kas prisidės prie visų baudžiamojo proceso dalyvių teisėtų interesų užtikrinimo. Atsižvelgiant į visą tai, siūlomi pakeitimai visiškai perkeltų Direktyvos 2012/29/ES
į nacionalinę teisę kartu pašalinant Pagrįstoje nuomonėje identifikuotas nacionalinės teisės spragas. 1.1 Siekiant visiškai perkelti Direktyvos 2012/29/ES 6 straipsnio 4 dalį (Teisė gauti informaciją apie savo bylą) ir pašalinti Komisijos Pagrįstoje nuomonėje identifikuotas nacionalinės teisės spragas, BPK projektu siūloma papildyti 28 straipsnio 2 dalį, praplečiant nukentėjusiojo turimas teises baudžiamajame procese. BPK projekte siūloma įtvirtinti, kad nukentėjusysis taip pat turi teisę atsisakyti gauti informaciją apie su juo susijusio baudžiamojo proceso padėtį, nebent toks atsisakymas trukdytų baudžiamajam procesui. Būtent Direktyvos 2012/29/ES 6 straipsnio 4 dalis reikalauja, kad valstybėse narėse vykstančio baudžiamojo proceso metu, nukentėję asmenys turėtų teisę atsisakyti gauti informaciją apie su juo susijusio baudžiamojo proceso eigą, kadangi nukentėjusiuosius siekiama apsaugoti nuo antrinės viktimizacijos, papildomai nesiunčiant informacijos, kuri galėtų sukelti pakartotinius išgyvenimus, patirtus nukentėjus nuo nusikalstamos veikos, nebent tai būtina, kad baudžiamasis procesas vyktų netrukdomai ir būtų nepažeistos įtariamojo ar kaltinamojo teisės.
Šiame kontekste pažymėtina, kad Direktyvos 2012/29/ES preambulės 12 punkte įtvirtintas konkretus tikslas, kuriuo nustatoma, jog Direktyvoje 2012/29/ES įtvirtintomis nukentėjusiojo teisėmis nedaromas poveikis įtariamojo ar kaltinamojo teisėms. Tuo atveju, jeigu nukentėjusiajam būtina suteikti informaciją apie su juo susijusį baudžiamąjį procesą tikslu, kad įtariamasis ar kaltinamasis galėtų įgyvendinti savo teisę į gynybą, arba, kad baudžiamasis procesas galėtų sėkmingai vykti toliau (pavyzdžiui, būtina apklausti nukentėjusį liudytoją), aptariama teisė atsisakyti gauti informaciją, gali būti ribojama. Atsižvelgiant į tai, siūlomais pakeitimas bus ne tik užtikrintas Lietuvos Respublikos įsipareigojimų, susijusių su Europos Sąjungos teisės aktų (Direktyvos 2012/29/ES 6 straipsnio 4 dalis) tinkamu perkėlimu, įvykdymas, bet ir praplečiamos nukentėjusiojo turimos teises, kas neabejotinai prisidės prie nukentėjusiojo asmens teisėtų interesų užtikrinimo baudžiamajame procese. 1. 2.
2012/29/ES 7 straipsnio 5 dalį (Teisė gauti vertimo žodžiu ir raštu paslaugas) į Lietuvos nacionalinę teisę ir pašalinti Komisijos Pagrįstoje nuomonėje identifikuotas nacionalinės teisės spragas, siūloma papildyti BPK 8 straipsnio
teismui pateikti motyvuotą prašymą ir dėl kitų svarbių bylos dokumentų, su kuriais BPK nustatyta tvarka įtariamasis, kaltinamasis, nuteistasis, išteisintasis ar tokio asmens gynėjas turi teisę susipažinti, ar jų dalių vertimo raštu į jų gimtąją kalbą arba į kitą kalbą, kurią aukščiau nurodyti subjektai moka (teisė laikyti dokumentą esminiu), taip pat turėtų nukentėjusysis ar jo atstovas. Tačiau siūloma įtvirtinti teisė būtų ribota, kadangi kartu yra numatoma sąlyga, kad nukentėjusysis ar jo atstovas tokį prašymą turi teisę pateikti tik tais atvejais, kai šių dokumentų ar jų dalių vertimas yra būtinas tam, kad jis galėtų aktyviai dalyvauti baudžiamajame procese. BPK projekte siūloma sąlyga neprieštarauja Direktyvos 2012/29/ES 7 straipsnio 5 dalyje įtvirtintai teisei, kadangi aptariamame Direktyvos 2012/29/ES straipsnyje numatyta, kad nereikalaujama, jog būtų verčiamos raštu tos esminių dokumentų dalys, kurios nėra svarbios siekiant užtikrinti, kad aukos galėtų aktyviai dalyvauti baudžiamajame procese. Taip pat siūlomas ribojimas atitinka baudžiamojo proceso ekonomiškumo principą, kadangi siekiant aktyviai naudotis savo teisėmis baudžiamajame procese, nėra būtinas kiekvieno baudžiamosios bylos dokumento vertimas. Atsižvelgiant į tai, siūlomais pakeitimais būtų praplėstos nukentėjusiojo teisės baudžiamojo proceso metu, visiškai perkeltos Direktyvos 2012/29/ES
Pagrįstoje nuomonėje identifikuotą nacionalinės teisės spragą. 2.
siūloma praplėsti BPK 82 straipsnio 2 dalyje numatytą liudijimo ypatumą, įtvirtinant, kad kiekvienas šaukiamas kaip liudytojas asmuo gali neduoti parodymų prieš savo šeimos narius ar artimuosius giminaičius. Sprendime byloje Kryževičius prieš Lietuvą EŽTT konstatavo Konvencijos 8 straipsnio (Teisė į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą) pažeidimą dėl to, kad Lietuvos nacionalinės institucijos nubaudė pareiškėją už tai, kad jis atsisakė duoti parodymus baudžiamajame procese, nors jis tame procese buvo specialiosios liudytojos sutuoktinis (o pagal BPK 82 straipsnio 2 dalį įtariamųjų ir kaltinamųjų šeimos nariai ir artimieji giminaičiai gali neduoti parodymų arba neatsakyti į kai kuriuos pateiktus klausimus). Atsižvelgiant į EŽTT sprendime nustatytą pažeidimą, bei Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalį, BPK projektu siūlytini pakeitimai yra platesni, siekiant ne tik ištaisyti EŽTT byloje Kryževičius prieš Lietuvą identifikuotą nacionalinės teisės prieštaravimą Konvencijos 8 straipsniui, kartu įtvirtinti tokį teisinį reguliavimą, kuris visiškai užtikrintų Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą draudimą versti duoti parodymus prieš save, savo šeimos narius ar artimus giminaičius. Pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Konstitucijos
teisę atsisakyti duoti parodymus, kuriais remiantis jis pats, jo šeimos narys ar artimas giminaitis galėtų būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, taip pat kitokion teisinėn atsakomybėn, jeigu galima sankcija pagal savo pobūdį ir dydį (griežtumą) prilygtų kriminalinei bausmei.[⁴] Draudimas versti duoti parodymus prieš save, savo šeimos narius ar artimus giminaičius – tai absoliuti konstitucinė garantija, užtikrinanti žmogaus ir valstybės santykių suderinamumą sprendžiant teisingumo klausimus.
Dėl šios priežasties, BPK projektu siūlomi pakeitimai užtikrintų, kad BPK 82 straipsnio
straipsnio 3 dalies nuostatos, galimai nesiaurintų aptariamos konstitucinės garantijos, įtvirtinant, kad teisė neduoti parodymų prieš savo šeimos narį ar artimąjį giminaitį nebūtų susieta su formaliu statusu baudžiamajame procese. Šiuo aspektu taip pat pažymėtina, kad nors EŽTT byloje Kryževičius prieš Lietuvą buvo vertinama galimybė atsisakyti asmeniui duoti parodymus prieš savo sutuoktinį (šeimos narį), kuris prokuroro nutarimu sutiko duoti parodymus apie savo galimai padarytą nusikalstamą veiką, tačiau dabartinis teisinis reguliavimas neužkerta kelio ir kitokio pobūdžio procesiniam piktnaudžiavimui, motyvuojant BPK įtvirtinto reguliavimo stoka. Pavyzdžiui, prokuroras, atliekantis ikiteisminį tyrimą, gali versti duoti liudytoją parodymus prieš savo šeimos narį, kuris liudytojo apklausos momentu dar neturi nei įtariamojo, kaltinamojo, nei kito statuso baudžiamajame procese.
Tokia situacija yra galima dėl to, kad dabartinis baudžiamojo proceso reguliavimas, tiek kiek jis įtvirtintas BPK, nenumato liudytojams teisės neduoti parodymų ar neatsakyti klausimų, susijusių su procesinio statuso neturinčiu šeimos nariu, apie kurio galimai padarytą nusikalstamą veiką jis yra apklausiamas. Taip pat pažymėtina, kad siūlomi pakeitimai neužkirs kelio liudytojams savanoriškai duoti parodymus prieš savo šeimos narį ar artimąjį giminaitį. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, siūlomi pakeitimai pašalins EŽTT sprendime byloje Kryževičius prieš Lietuvą konstatuotą nacionalinės teisės neatitikimą Konvencijos 8 straipsnio nuostatoms, užkertant kelią ateityje gauti nepalankų EŽTT sprendimą, taip pat BPK bus aiškiau išreikštas Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas draudimas. 3. Atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros pateiktą pastabą dėl Įstatymų projektų įsigaliojimo termino nustatymo, kuris reikalingas Lietuvos Respublikos prokuratūros teisės aktų pakeitimams priimti ir programavimo darbams Integruoto baudžiamojo proceso informacinėje sistemoje atlikti, nustatoma vėlesnė Įstatymų projektų įsigaliojimo data -2020 m. balandžio 1 d. 5. Numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo rezultatai (jeigu rengiant įstatymo projektą toks vertinimas turi būti atliktas ir jo rezultatai nepateikiami atskiru dokumentu), galimos neigiamos priimtų įstatymų pasekmės ir kokių priemonių reikėtų imtis, kad tokių pasekmių būtų išvengta Numatoma, kad Įstatymų projektai neturės neigiamų pasekmių, kadangi jų nuostatomis siekiama užtikrinti Lietuvos nacionalinės teisės ir Europos Sąjungos bei kitų tarptautinių teisės aktų visišką suderinamumą. 6.
turės kriminogeninei situacijai, korupcijai Priimti įstatymai įtakos kriminogeninei situacijai bei korupcijai neturės. 7. Kaip įstatymų įgyvendinimas atsilieps verslo sąlygoms ir jo plėtrai Įstatymų įgyvendinimas verslo sąlygoms ir jo plėtrai įtakos neturės. 8. Įstatymų inkorporavimas į teisinę sistemą, kokius teisės aktus būtina priimti, kokius galiojančius teisės aktus reikia pakeisti ar pripažinti netekusiais galios Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras iki 2020 m. kovo 31 d. patvirtins šio įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus. 9. Ar įstatymų projektai parengti laikantis Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos, Teisėkūros pagrindų įstatymų reikalavimų, o įstatymų projektų sąvokos ir jas įvardijantys terminai įvertinti Terminų banko įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka Įstatymų projektai parengti laikantis Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos, Teisėkūros pagrindų įstatymų reikalavimų. Įstatymų projektų sąvokos ir jas įvardijantys terminai įvertinti Terminų banko įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka. 10. Ar įstatymų projektai atitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas ir Europos Sąjungos dokumentus Įstatymų projektai užtikrina Lietuvos baudžiamųjų įstatymų atitiktį Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatoms ir yra suderinti su Europos Sąjungos teisės aktais. Pažymėtina, kad Įstatymų projektais yra siekiama pašalinti Direktyvos 2012/29/ES nuostatų neperkėlimo į nacionalinę teisę spragas, kurios buvo identifikuotos Europos Komisijos pagrįstoje nuomonėje pažeidimo procedūroje Nr. 2016/0109 bei tobulinti BPK reglamentavimą, atsižvelgiant į EŽTT 2018 m. gruodžio 11 d. paskelbtą Lietuvos Respublikai nepalankų sprendimą byloje Kryževičius prieš Lietuvą (peticijos Nr. 67816/14). 11.
reikia įgyvendinamųjų teisės aktų, – kas ir kada juos turėtų priimti Įstatymų projektams įgyvendinti nereikės įgyvendinamųjų teisės aktų. 12. Kiek valstybės, savivaldybių biudžetų ir kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų prireiks įstatymams įgyvendinti, ar bus galima sutaupyti (pateikiami prognozuojami rodikliai einamaisiais ir artimiausiais 3 biudžetiniais metais) Įstatymų projektams įgyvendinti papildomų valstybės biudžeto lėšų nereikės. 13. Įstatymų projektų rengimo metu gauti specialistų vertinimai ir išvados Įstatymų projektų rengimo metu specialistų vertinimų ir išvadų nebuvo gauta. 14. Įstatymų projektų reikšminiai žodžiai Reikšminiai žodžiai, kurių reikia šiems Įstatymų projektams įtraukti į kompiuterinę paieškos sistemą, įskaitant reikšminius žodžius pagal Europos žodyną Eurovoc: „Baudžiamojo proceso kodeksas“, „šeimos nariai“, „išlaikytiniai“, „nukentėjusiojo teisės“, „liudijimo ypatumai“. 15. Kiti, iniciatorių nuomone, reikalingi pagrindimai ir paaiškinimai Nėra. [1] Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2016 m. gruodžio 22 d. įsakymas Nr. I-335
„Dėl Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2008 m. rugpjūčio 11 d. įsakymo
Nr. I-110 „Dėl Rekomendacijų dėl ikiteisminio tyrimo pradžios ir jos registravimo tvarkos patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – Įsakymas Nr. I-335) ir kt. [2] Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 22 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-278/2012 [3] Išlaikytinis - (kito) išlaikomas asmuo. [4] Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2009 m. birželio 8 d. nutarimas Nr. 34/2008-36/2008-40/2008-1/2009-4/2009-5/2009-6/2009-7/2009-9/2009-12/2009-13/2009-14/2009-17/2009-18/2009-19/2009-20/2009-22/2009.
PAKEITIMO įstatymo projekto
Vilnius Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas:
siekiama papildyti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) 28 straipsnio 2 dalį, nustatant, kad nukentėjusysis turi teisę atsisakyti gauti informaciją apie su juo susijusio baudžiamojo proceso padėtį, nebent toks atsisakymas trukdytų baudžiamajam procesui (past. – čia ir toliau pabraukta mūsų). Projekto rengėjai aiškinamajame rašte nurodo, kad Europos Parlamento ir Tarybos 2012 m. spalio 25 d. direktyvos 2012/29/ES (toliau – Direktyva) 6 straipsnio 4 dalis “reikalauja, kad valstybėse narėse vykstančio baudžiamojo proceso metu, nukentėję asmenys turėtų teisę atsisakyti gauti informaciją apie su juo susijusio baudžiamojo proceso eigą, kadangi nukentėjusiuosius siekiama apsaugoti nuo antrinės viktimizacijos, papildomai nesiunčiant informacijos, kuri galėtų sukelti pakartotinius išgyvenimus, patirtus nukentėjus nuo nusikalstamos veikos, nebent tai būtina, kad baudžiamasis procesas vyktų netrukdomai ir būtų nepažeistos įtariamojo ar kaltinamojo teisės“. Pažymėtina, kad Direktyvos 6 straipsnio 4 dalyje vienintelė išlyga iš nukentėjusiojo teisės gauti ar negauti informacijos apie savo bylą (baudžiamąjį procesą) – tai atvejai, „kai šią informaciją būtina suteikti atsižvelgiant į aukos teisę aktyviai dalyvauti baudžiamajame procese“. Direktyvos preambulės 12 punkte nustatyta, kad „šioje direktyvoje nustatytomis teisėmis nedaromas poveikis nusikaltėlio teisėms. Terminas „nusikaltėlis“ reiškia asmenį, kuris nuteistas už nusikaltimą.
Tačiau šios direktyvos tikslais jis taip pat reiškia įtariamą ar kaltinamą asmenį prieš pripažinimą kaltu arba apkaltinamojo nuosprendžio paskelbimą, ir juo nedaromas poveikis nekaltumo prezumpcijai“. Atsižvelgiant į išdėstytą, manytina, kad siūlomai įtvirtinti formuluotei „nebent toks atsisakymas trukdytų baudžiamajam procesui“ trūksta apibrėžtumo nukentėjusiojo teisės atsisakyti gauti informaciją apie su juo susijusio baudžiamojo proceso padėtį kontekste, ši formuluotė gali būti traktuojama plačiau, negu siekiama teikiamu projektu ir gali sudaryti galimybes riboti nukentėjusiojo teises baudžiamajame procese labiau, negu reikalaujama pagal Direktyvos preambulės 12 punktą. Svarstytina, ar projekto nustatyti tikslai nebūtų pasiekti nukentėjusiojo teisės atsisakyti gauti informaciją apie su juo susijusią baudžiamojo proceso padėti išlygą siejant ne su trukdymu baudžiamajam procesui, o su įtariamojo ar kaltinamojo teisių įgyvendinimu. 2. Projekto 3 straipsniu keičiamas BPK 38 straipsnis, į šeimos narių sąrašą įtraukiant asmens išlaikytinius. Projekto aiškinamajame rašte šių BPK pakeitimų poreikis grindžiamas tuo, kad „šeimos narių apibrėžimo praplėtimas visų baudžiamojo proceso dalyvių atžvilgiu užtikrins, kad BPK įtvirtintas reguliavimas atitiktų realius šeiminius ir kitus panašius faktinius santykius, susiklostančius Lietuvos Respublikoje, kas prisidės prie visų baudžiamojo proceso dalyvių teisėtų interesų užtikrinimo“. Pabrėžiame, jog Direktyva, kurios nuostatos įgyvendinamos teikiamu projektu, skirta užtikrinti Direktyvoje nurodytas nusikalstamų veikų aukų ir jų šeimos narių teises.
Pagal Direktyvos 2 straipsnio 1 dalies a punktą nusikalstamos veikos auka laikomas „fizinis asmuo, kuris tiesiogiai dėl nusikalstamos veikos patyrė žalą, įskaitant fizinę, psichinę ar emocinę žalą arba ekonominius nuostolius“, taip pat „asmens, kurio mirtis tiesiogiai susijusi su nusikalstama veika, šeimos nariai, kurie patyrė žalą dėl to asmens mirties“. Šeimos nariais pagal Direktyvos 2 straipsnio 1 dalies b punktą laikomi „aukos sutuoktinis, nuolat ir nepertraukiamai su auka gyvenantis bei vedantis bendrą namų ūkį ir su ja susietas artimais įsipareigojančiais ryšiais asmuo, aukos tiesiosios linijos giminaičiai, broliai ir seserys bei išlaikytiniai“. Apibendrinus Direktyvoje nustatytą teisinį reguliavimą darytina išvada, kad pagal Direktyvos nuostatas „išlaikytinis“ gali būti ne bet kokio baudžiamojo proceso dalyvio šeimos nariu, bet būtent nukentėjusio nuo nusikalstamos veikos asmens. Tuo tarpu projekto 3 straipsnyje numatomi BPK 38 straipsnio pakeitimai liestų ne tik nukentėjusiojo išlaikytinius, bet ir kitų proceso dalyvių išlaikytinius (liudytojo, specialisto, eksperto, teisėjo ir t.t.). Atitinkamai, priėmus projektu teikiamus BPK 38 straipsnio pakeitimus ir „išlaikytinius“ prilyginus bet kurio baudžiamojo proceso dalyvio šeimos nariams, būtų išplėstas ne tik BPK
kartu būtų paliestas ir visas BPK esantis teisinis reguliavimas, susijęs su teisės normomis, kuriose vartojama sąvoka „šeimos nariai“.
Pavyzdžiui, įtraukus „išlaikytinius“ į šeimos narių sąrašą, būtų praplėstas ratas asmenų, kurie dėl pareigos nusišalinti negalėtų dalyvauti baudžiamajame procese (pavyzdžiui, teisėjas, ekspertas, specialistas ar kiti BPK 57 straipsnio 2 dalyje numatyti subjektai negalėtų dalyvauti baudžiamajame procese, jeigu jų išlaikytinis, dalyvaujantis tame pačiame procese, būtų suinteresuotas bylos baigtimi), būtų praplėstas ratas asmenų, prieš kuriuos jų šeimos nariai turėtų teisę neduoti parodymų (pavyzdžiui, liudytojai galėtų neduoti parodymų prieš jų išlaikytinius), taip pat būtų sudarytos prielaidos baudžiamojo proceso dalyviams nedalyvauti procesiniuose veiksmuose, kai jų išlaikytiniams susidariusi jų gyvybei pavojinga būklė ir kt. Manytina, kad toks projektu siūlomas Direktyvos nuostatų įgyvendinimas yra per platus. Taip pat atkreipiame dėmesį, jog išlaikytinio statusas, kaip pažymima projekto aiškinamajame rašte, būtų siejamas iš esmės vien tik su materialine išlaikomo asmens priklausomybe nuo jį išlaikančiojo. Tuo tarpu Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – LRKT) 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarime yra pažymėjęs, jog „konstitucinė šeimos samprata grindžiama šeimos narių tarpusavio atsakomybe, supratimu, emociniu prieraišumu, pagalba ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas“.
Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) jurisprudencijoje taip pat plėtojama šeimos samprata, pagal kurią šeimos egzistavimą lemia faktiniai dviejų ar daugiau asmenų santykiai, pasižymintys abipusiu dvasiniu ir kitokiu jų artumu, todėl, pasak EŽTT, sprendžiant klausimą, ar yra šeima, būtina atsižvelgti ne tik į ekonominius ar kitokius formalius, bet ir į emocinius asmenų ryšius (1994 m. gegužės 26 d. sprendimas byloje Keegan prieš Airiją, peticijos Nr. 16969/90; 2002 m. lapkričio 5 d. sprendimas byloje Yousef prieš Olandiją, peticijos Nr. 33711/96; 2004 m. birželio 1 d. sprendimas byloje Lebbink prieš Olandiją, peticijos Nr. 45582/99). Įvertinus nurodytą LRKT ir EŽTT jurisprudenciją kyla abejonė, ar materialinė priklausomybė nuo kito asmens yra pakankama tam, kad išlaikomąjį ir išlaikantįjį būtų galima laikyti „šeima“ visų baudžiamajame procese dalyvaujančių asmenų (liudytojų, specialistų, ekspertų, teisėjų ir t.t.) atžvilgiu, tokiu būdu „išlaikytojams“ ir „išlaikytiniams“ suteikiant visas BPK numatytas teises ir pareigas, susijusias su šeimos narių statusu baudžiamajame procese. Taip pat atkreipiame dėmesį, jog sąvoka „išlaikytinis“ visuomenėje neretai vartojama su neigiama potekste, todėl svarstytina, ar siekiant vieno iš Direktyvoje nurodytų tikslų – apsaugos nuo antrinės ir pakartotinės viktimizacijos – šios sąvokos nereikėtų keisti. 3. Projekto 4 straipsniu keičiama BPK 82 straipsnio 2 dalis, joje įtvirtinant nuostatą, kad „kiekvienas šaukiamas kaip liudytojas asmuo gali neduoti parodymų prieš savo šeimos narius ar artimuosius giminaičius“.
Atkreipiame dėmesį, jog ši projektu norima įtvirtinti nuostata tiesiogiai kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 31 straipsnio 3 dalies, kurioje numatyta, kad „draudžiama versti duoti parodymus prieš save, savo šeimos narius ar artimus giminaičius“. Kaip matyti, Konstitucijoje numatytas liudijimo imunitetas taikomas visiems asmenims ir jis nėra siejamas su kokiu nors apklausiančiojo asmens procesiniu veiksmu, todėl kyla abejonė, ar pagrįstai projekto 4 straipsnyje teisė neduoti parodymų prieš savo šeimos narius ar artimuosius giminaičius siejama tik su atvejais, kai apklausiamas asmuo apklausiančiojo yra šaukiamas kaip liudytojas[1]. Taip pat atkreiptinas dėmesys, jog liudytojo šaukimas į apklausą ir pati apklausa yra skirtingi procesiniai veiksmai. Todėl abejotina ir dėl sąvokos „šaukiamas kaip liudytojas“ suderinamumo su kitomis BPK normomis, nes, pavyzdžiui, BPK 54 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog atstovas pagal įstatymą (kuriam irgi galioja Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalyje numatyta teisė) „gali būti apklaustas kaip liudytojas“, tačiau BPK niekur neminima, kad atstovas pagal įstatymą į apklausą būtų šaukiamas kaip liudytojas. Priėmus teikiamus BPK 82 straipsnio 2 dalies pakeitimus galėtų susidaryti įspūdis, kad apklausiamiems asmenims, kurie pagal BPK nėra šaukiami kaip liudytojai, BPK 82 straipsnio 2 dalyje numatytas liudijimo imunitetas nėra taikomas. Atsižvelgiant į išdėstytą ir siekiant nepagrįstai nesusiaurinti kiekvieno apklausiamo asmens teisės neduoti parodymų prieš savo šeimos narius ar artimuosius giminaičius, rekomenduojame žodžius „šaukiamas kaip liudytojas“ išbraukti.
Taip pat, siekiant teisinio reguliavimo aiškumo, rekomenduojame BPK 82 straipsnio 2 dalyje palikti dabar galiojančią taisyklę, pagal kurią parodymus nusprendęs duoti asmuo savo pasirinkimu gali neatsakyti į kai kuriuos pateiktus klausimus, kadangi ją panaikinus galėtų susidaryti įspūdis, jog tais atvejais, kai asmuo nusprendžia duoti parodymus prieš savo šeimos narį ar artimą giminaitį, tuomet jis privalo juos duoti visa apimtimi. Departamento direktorius Andrius Kabišaitis S. Zamara, tel. (8 5) 239 6895, el. p. [email protected] [1] Pagal BPK 182 straipsnį asmuo į apklausą gali būti šaukiamas arba šaukimu, arba telefonu ar kitais būdais.
PAKEITIMO įstatymo projekto
Vilnius Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, atkreipiame dėmesį, jog įstatymo projekto 5 straipsnio 1 dalyje po žodžių „Šis įstatymas“ turi būti įrašyti žodžiai „išskyrus šio straipsnio 2 dalį“. Departamento direktorius Andrius Kabišaitis S. Zamara, tel. (8 5) 239 6895, el. p. [email protected]
Teisės ir teisėtvarkos komitetas
PAKEITIMO įstatymo projekto Nr. XIIIP-4262 ES
1Komiteto posėdyje dalyvavo:
komiteto pirmininkė Agnė Širinskienė, pirmininkės pavaduotojas Stasys Šedbaras, nariai: Vilija Aleknaitė Abramikienė, Rimas Andrikis, Irena Haase, Arvydas Nekrošius, Česlav Olševski, Julius Sabatauskas, Lauras Stacevičius, Irena Šiaulienė, Petras Valiūnas. Komiteto biuro vedėja Dalia Komparskienė, patarėjai: Dalia Latvelienė, Martyna Civilkienė, Jurgita Janušauskienė, Rita Karpavičiūtė, Irma Leonavičiūtė, Rita Varanauskienė, Loreta Zdanavičienė, padėjėjos: Aidena Bacevičienė, Meilė Čeputienė, Rivena Zegerienė. Institucijų atstovai: Teisingumo ministerijos atstovai: Baudžiamosios justicijos grupės vadovė Simona Mesonienė, Baudžiamosios justicijos grupės patarėjas Martynas Dobrovolskis, Seimo kanceliarijos Teisės departamento patarėjas Simonas Mikšys. 2. Ekspertų, konsultantų, specialistų išvados, pasiūlymai, pataisos, pastabos (toliau – pasiūlymai):
Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
p. 1. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, 2019-12-112 Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas:
siekiama papildyti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) 28 straipsnio 2 dalį, nustatant, kad nukentėjusysis turi teisę atsisakyti gauti informaciją apie su juo susijusio baudžiamojo proceso padėtį, nebent toks atsisakymas trukdytų baudžiamajam procesui (pastaba
Projekto rengėjai aiškinamajame rašte nurodo, kad Europos Parlamento ir Tarybos 2012 m. spalio 25 d. direktyvos 2012/29/ES (toliau – Direktyva) 6 straipsnio 4 dalis “reikalauja, kad valstybėse narėse vykstančio baudžiamojo proceso metu, nukentėję asmenys turėtų teisę atsisakyti gauti informaciją apie su juo susijusio baudžiamojo proceso eigą, kadangi nukentėjusiuosius siekiama apsaugoti nuo antrinės viktimizacijos, papildomai nesiunčiant informacijos, kuri galėtų sukelti pakartotinius išgyvenimus, patirtus nukentėjus nuo nusikalstamos veikos, nebent tai būtina, kad baudžiamasis procesas vyktų netrukdomai ir būtų nepažeistos įtariamojo ar kaltinamojo teisės“. Pažymėtina, kad Direktyvos 6 straipsnio 4 dalyje vienintelė išlyga iš nukentėjusiojo teisės gauti ar negauti informacijos apie savo bylą (baudžiamąjį procesą) – tai atvejai, „kai šią informaciją būtina suteikti atsižvelgiant į aukos teisę aktyviai dalyvauti baudžiamajame procese“. Direktyvos preambulės 12 punkte nustatyta, kad „šioje direktyvoje nustatytomis teisėmis nedaromas poveikis nusikaltėlio teisėms. Terminas
„nusikaltėlis“ reiškia asmenį, kuris nuteistas už nusikaltimą. Tačiau šios
direktyvos tikslais jis taip pat reiškia įtariamą ar kaltinamą asmenį prieš pripažinimą kaltu arba apkaltinamojo nuosprendžio paskelbimą, ir juo nedaromas poveikis nekaltumo prezumpcijai“.
Atsižvelgiant į išdėstytą, manytina, kad siūlomai įtvirtinti formuluotei „nebent toks atsisakymas trukdytų baudžiamajam procesui“ trūksta apibrėžtumo nukentėjusiojo teisės atsisakyti gauti informaciją apie su juo susijusio baudžiamojo proceso padėtį kontekste, ši formuluotė gali būti traktuojama plačiau, negu siekiama teikiamu projektu ir gali sudaryti galimybes riboti nukentėjusiojo teises baudžiamajame procese labiau, negu reikalaujama pagal Direktyvos preambulės 12 punktą. Svarstytina, ar projekto nustatyti tikslai nebūtų pasiekti nukentėjusiojo teisės atsisakyti gauti informaciją apie su juo susijusią baudžiamojo proceso padėtį, išlygą siejant ne su trukdymu baudžiamajam procesui, o su įtariamojo ar kaltinamojo teisių įgyvendinimu. Pritarti
kanceliarijos Teisės departamentas,
straipsnis, į šeimos narių sąrašą įtraukiant asmens išlaikytinius. Projekto aiškinamajame rašte šių BPK pakeitimų poreikis grindžiamas tuo, kad „šeimos narių apibrėžimo praplėtimas visų baudžiamojo proceso dalyvių atžvilgiu užtikrins, kad BPK įtvirtintas reguliavimas atitiktų realius šeiminius ir kitus panašius faktinius santykius, susiklostančius Lietuvos Respublikoje, kas prisidės prie visų baudžiamojo proceso dalyvių teisėtų interesų užtikrinimo“. Pabrėžiame, jog Direktyva, kurios nuostatos įgyvendinamos teikiamu projektu, skirta užtikrinti Direktyvoje nurodytas nusikalstamų veikų aukų ir jų šeimos narių teises.
Pagal Direktyvos 2 straipsnio 1 dalies a punktą nusikalstamos veikos auka laikomas „fizinis asmuo, kuris tiesiogiai dėl nusikalstamos veikos patyrė žalą, įskaitant fizinę, psichinę ar emocinę žalą arba ekonominius nuostolius“, taip pat „asmens, kurio mirtis tiesiogiai susijusi su nusikalstama veika, šeimos nariai, kurie patyrė žalą dėl to asmens mirties“. Šeimos nariais pagal Direktyvos 2 straipsnio 1 dalies b punktą laikomi „aukos sutuoktinis, nuolat ir nepertraukiamai su auka gyvenantis bei vedantis bendrą namų ūkį ir su ja susietas artimais įsipareigojančiais ryšiais asmuo, aukos tiesiosios linijos giminaičiai, broliai ir seserys bei išlaikytiniai“. Apibendrinus Direktyvoje nustatytą teisinį reguliavimą darytina išvada, kad pagal Direktyvos nuostatas „išlaikytinis“ gali būti ne bet kokio baudžiamojo proceso dalyvio šeimos nariu, bet būtent nukentėjusio nuo nusikalstamos veikos asmens. Tuo tarpu projekto 3 straipsnyje numatomi BPK 38 straipsnio pakeitimai liestų ne tik nukentėjusiojo išlaikytinius, bet ir kitų proceso dalyvių išlaikytinius (liudytojo, specialisto, eksperto, teisėjo ir t.t.). Atitinkamai, priėmus projektu teikiamus BPK 38 straipsnio pakeitimus ir „išlaikytinius“ prilyginus bet kurio baudžiamojo proceso dalyvio šeimos nariams, būtų išplėstas ne tik BPK 28 straipsnio 1 dalyje numatytas nukentėjusiaisiais laikomų asmenų sąrašas, bet kartu būtų paliestas ir visas BPK esantis teisinis reguliavimas, susijęs su teisės normomis, kuriose vartojama sąvoka „šeimos nariai“.
Pavyzdžiui, įtraukus „išlaikytinius“ į šeimos narių sąrašą, būtų praplėstas ratas asmenų, kurie dėl pareigos nusišalinti negalėtų dalyvauti baudžiamajame procese (pavyzdžiui, teisėjas, ekspertas, specialistas ar kiti BPK 57 straipsnio 2 dalyje numatyti subjektai negalėtų dalyvauti baudžiamajame procese, jeigu jų išlaikytinis, dalyvaujantis tame pačiame procese, būtų suinteresuotas bylos baigtimi), būtų praplėstas ratas asmenų, prieš kuriuos jų šeimos nariai turėtų teisę neduoti parodymų (pavyzdžiui, liudytojai galėtų neduoti parodymų prieš jų išlaikytinius), taip pat būtų sudarytos prielaidos baudžiamojo proceso dalyviams nedalyvauti procesiniuose veiksmuose, kai jų išlaikytiniams susidariusi jų gyvybei pavojinga būklė ir kt. Manytina, kad toks projektu siūlomas Direktyvos nuostatų įgyvendinimas yra per platus. Taip pat atkreipiame dėmesį, jog išlaikytinio statusas, kaip pažymima projekto aiškinamajame rašte, būtų siejamas iš esmės vien tik su materialine išlaikomo asmens priklausomybe nuo jį išlaikančiojo. Tuo tarpu Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – LRKT) 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarime yra pažymėjęs, jog „konstitucinė šeimos samprata grindžiama šeimos narių tarpusavio atsakomybe, supratimu, emociniu prieraišumu, pagalba ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas“.
Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) jurisprudencijoje taip pat plėtojama šeimos samprata, pagal kurią šeimos egzistavimą lemia faktiniai dviejų ar daugiau asmenų santykiai, pasižymintys abipusiu dvasiniu ir kitokiu jų artumu, todėl, pasak EŽTT, sprendžiant klausimą, ar yra šeima, būtina atsižvelgti ne tik į ekonominius ar kitokius formalius, bet ir į emocinius asmenų ryšius (1994 m. gegužės 26 d. sprendimas byloje Keegan prieš Airiją, peticijos Nr. 16969/90; 2002 m. lapkričio 5 d. sprendimas byloje Yousef prieš Olandiją, peticijos Nr. 33711/96; 2004 m. birželio 1 d. sprendimas byloje Lebbink prieš Olandiją, peticijos Nr. 45582/99). Įvertinus nurodytą LRKT ir EŽTT jurisprudenciją kyla abejonė, ar materialinė priklausomybė nuo kito asmens yra pakankama tam, kad išlaikomąjį ir išlaikantįjį būtų galima laikyti „šeima“ visų baudžiamajame procese dalyvaujančių asmenų (liudytojų, specialistų, ekspertų, teisėjų ir t.t.) atžvilgiu, tokiu būdu „išlaikytojams“ ir „išlaikytiniams“ suteikiant visas BPK numatytas teises ir pareigas, susijusias su šeimos narių statusu baudžiamajame procese. Taip pat atkreipiame dėmesį, jog sąvoka „išlaikytinis“ visuomenėje neretai vartojama su neigiama potekste, todėl svarstytina, ar siekiant vieno iš Direktyvoje nurodytų tikslų – apsaugos nuo antrinės ir pakartotinės viktimizacijos – šios sąvokos nereikėtų keisti. Nepritarti Pažymėtina, kad siekiant tinkamai į nacionalinę teisę perkelti aptariamas Direktyvos nuostatas, yra būtina užtikrinti, kad nukentėjusiojo šeimos nariais būtų laikomi nukentėjusiojo asmens išlaikytiniai.
Direktyvoje anglų kalba vartojamo termino dependables tiesioginis vertinimas yra „išlaikytiniai“. Ši sąvoka taip pat yra vartojama Direktyvos tekste lietuvių kalba, sąvoka suderinta TM atstovams tiesiogiai bendraujant su Europos Komisijos ekspertais. Taip pat atkreipiame dėmesį į tai, kad ši sąvoka negali būti laikoma negatyvia, kadangi ji jau yra vartojama tiek teismų praktikoje, tiek kitose teisės aktuose (pavyzdžiui, Civilinio kodekso 5.38, 6.284, 6.588 straipsniuose). Sutiktina, kad Direktyva įpareigoja išlaikytinius priskirti šeimos nariams tik nukentėjusiųjų atžvilgiu, tačiau mūsų vertinimu, toks selektyvus teisinis reglamentavimas būtų nepagrįstas bei prieštarautų baudžiamojo proceso normų sistemai. Pažymėtina, kad siūlomi įtvirtinti BPK pakeitimai tikslingai yra nukreipti ne tik į nukentėjusiuosius, bet ir į kitus proceso dalyvius, kaip teisingai akcentuojama pateiktoje pastaboje. Šiame kontekste manome, kad teisėjas negali objektyviai ir nešališkai nagrinėti savo išlaikytinio bylos, ekspertai ar specialistai teikti objektyvių išvadų dėl savo išlaikytinių. Tokio pobūdžio praktinių pavyzdžių, kurie atskleistų faktinę išlaikytinių įtaką, galima pateikti iš esmės visiems baudžiamojo proceso dalyviams. Atsižvelgiant į tai, siūlomas įtvirtinti teisinis reglamentavimas, nors ir yra platesnės apimties, negu reikalauja Direktyvos nuostatos, tačiau yra visiškai pagrįstas ir teisingai atspindintis susiklostančius visuomeninius santykius, kurie gali turėti neabejotinos įtakos baudžiamojo proceso dalyviams bei jų priimamiems sprendimams. 3. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, 2019-12-114 3.
Projekto 4 straipsniu keičiama BPK 82 straipsnio 2 dalis, joje įtvirtinant nuostatą, kad „kiekvienas šaukiamas kaip liudytojas asmuo gali neduoti parodymų prieš savo šeimos narius ar artimuosius giminaičius“. Atkreipiame dėmesį, jog ši projektu norima įtvirtinti nuostata tiesiogiai kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 31 straipsnio 3 dalies, kurioje numatyta, kad „draudžiama versti duoti parodymus prieš save, savo šeimos narius ar artimus giminaičius“. Kaip matyti, Konstitucijoje numatytas liudijimo imunitetas taikomas visiems asmenims ir jis nėra siejamas su kokiu nors apklausiančiojo asmens procesiniu veiksmu, todėl kyla abejonė, ar pagrįstai projekto 4 straipsnyje teisė neduoti parodymų prieš savo šeimos narius ar artimuosius giminaičius siejama tik su atvejais, kai apklausiamas asmuo apklausiančiojo yra šaukiamas kaip liudytojas[1]. Taip pat atkreiptinas dėmesys, jog liudytojo šaukimas į apklausą ir pati apklausa yra skirtingi procesiniai veiksmai. Todėl abejotina ir dėl sąvokos „šaukiamas kaip liudytojas“ suderinamumo su kitomis BPK normomis, nes, pavyzdžiui, BPK
galioja Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalyje numatyta teisė) „gali būti apklaustas kaip liudytojas“, tačiau BPK niekur neminima, kad atstovas pagal įstatymą į apklausą būtų šaukiamas kaip liudytojas. Priėmus teikiamus BPK 82 straipsnio 2 dalies pakeitimus galėtų susidaryti įspūdis, kad apklausiamiems asmenims, kurie pagal BPK nėra šaukiami kaip liudytojai, BPK 82 straipsnio 2 dalyje numatytas liudijimo imunitetas nėra taikomas. Atsižvelgiant į išdėstytą ir siekiant nepagrįstai nesusiaurinti kiekvieno apklausiamo asmens teisės neduoti parodymų prieš savo šeimos narius ar artimuosius giminaičius, rekomenduojame žodžius „šaukiamas kaip liudytojas“ išbraukti.
Taip pat, siekiant teisinio reguliavimo aiškumo, rekomenduojame BPK 82 straipsnio 2 dalyje palikti dabar galiojančią taisyklę, pagal kurią parodymus nusprendęs duoti asmuo savo pasirinkimu gali neatsakyti į kai kuriuos pateiktus klausimus, kadangi ją panaikinus galėtų susidaryti įspūdis, jog tais atvejais, kai asmuo nusprendžia duoti parodymus prieš savo šeimos narį ar artimą giminaitį, tuomet jis privalo juos duoti visa apimtimi. Pritarti
ir teisėtvarkos komiteto biuro patarėja Dalia Latvelienė, 2020-04-245 1, 2 Projekto 5 straipsnio 1 ir 2 dalyse iniciatorių pateiktos datos – 2020 m. balandžio 1 d. ir 2020 m. kovo 31 d. – jau praėjusios, todėl suderinus su rengėjais, siūlomos datos:
prokuroras iki 2020 m. rugpjūčio 31 d. priima šio įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus. Pritarti Data nukeliama vėliau dėl pasirengimo GP – tai susiję su vidiniais dokumentais ir IBPS programos atnaujinimu, kurių parengimui reikalingas apie 3 mėnesių laikas. 3. Piliečių, asociacijų, politinių partijų, lobistų ir kitų suinteresuotų asmenų pasiūlymai: negauta. 4. Valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų pasiūlymai: negauta. 5. Subjektų, turinčių įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, pasiūlymai: negauta. 6. Seimo paskirtų papildomų komitetų, komisijų pasiūlymai: negauta. 7. Komiteto sprendimas ir pasiūlymai: pritarti komiteto patobulintam įstatymo projektui XIIIP-4262(2) ir komiteto išvadoms. 8. Balsavimo rezultatai: už – 10 (bendru sutarimu). 9. Komiteto paskirti pranešėjai:
Rimas Andrikis, Irena Haase, Petras Valiūnas. 10. Komiteto narių atskiroji nuomonė: negauta
Komiteto teikiamas įstatymo projektas XIIIP-4262 (2) ir jo lyginamasis variantas. Komiteto pirmininkė Agnė Širinskienė Komiteto biuro patarėja Dalia Latvelienė [1] Pagal BPK 182 straipsnį asmuo į apklausą gali būti šaukiamas arba šaukimu, arba telefonu ar kitais būdais.