Lietuvos Respublikos STAMBIOS PREKYBOS MOKESČIO ĮSTATYMO IR LIETUVOS RESPUBLIKOS MOKESČIŲ ADMINISTRAVIMO ĮSTATYMO NR. IX-2112 13 STRAIPSNIO PAKEITIMO ĮSTATYMO projektŲ AIŠKINAMASIS RAŠTAS
projektų rengimą paskatinusios priežastys, parengto projekto tikslai ir uždaviniai Lietuvos Respublikos prekybos mokesčio įstatymo projektu (toliau – įstatymo projektas), nustatant naują mokestį, siekiama perskirstyti apmokestinamąją naštą tarp mokesčių mokėtojų, veikiančių mažmeninės prekybos sektoriuje. Rengiant projektą buvo nagrinėjama Lenkijos Respublikos patirtis rengiant panašų įstatymą ir Lenkijos laimėta byla Europos Teisingumo teisme. Mokesčio poreikis grindžiamas mažmeninės prekybos rinkos specifika Lietuvoje, susijusia su ypač didelę rinkos galią turinčių stambios prekybos įmonių veikla, taip pat poreikiu skatinti smulkaus verslo plėtrą, siekiant maksimalaus mokestinio teisingumo. Preliminariai skaičiuojama, kad 86,21 proc. gautų pajamų iš planuojamo mokesčio valstybė gaus iš ūkio subjektų, besiverčiančių mažmenine prekyba nespecializuotose parduotuvėse, kuriose vyrauja maisto prekės, gėrimai ir tabako gaminiai. Prekybos sektoriuje būtų perskirstyta apmokestinamoji našta, nes dideles apyvartas šiame sektoriuje generuojantys asmenys paprastai patiria proporcingai mažesnes sąnaudas nei mažesnes apyvartas generuojantys asmenys. Atkreipiame dėmesį, kad Lietuvoje šiuo metu galioja specializuotas teisinis reguliavimas pagal Mažmeninės prekybos įmonių nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymą, kurio tikslas riboti didelę rinkos galią turinčių mažmeninės prekybos įmonių rinkos galios panaudojimą. Taip pat siekiant papildyti šiuo mokesčiu pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymą administruojamų mokesčių sąrašą, kartu teikiamas Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo Nr. IX-2112 13 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas. 2.
atstovai) ir rengėjai LR Seimo nariai Tomas Tomilinas ir Virgilijus Poderys. 3. Kaip šiuo metu yra reguliuojami įstatymų projektuose aptarti teisiniai santykiai Šiuo metu prekybos mokestis Lietuvoje netaikomas. 4. Įstatymų projektuose siūlomos naujos teisinio reguliavimo nuostatos ir kokių teigiamų rezultatų laukiama Siūloma Lietuvoje taikyti naują mokestį – stambios prekybos mokestį, kuris būtų taikomas atlygiui, gautam už prekes, parduotas fiziniams asmenims, kai šie prekes įsigytų vartojimo tikslais, t.y. tikslais, kurie nesusiję su jų verslu, amatu ar profesija. Stambios prekybos mokesčio nereikėtų mokėti tais atvejais, kai vartotojams būtų parduodami vaistai (vaistiniai preparatai), energiniai produktai bei komunaliniais inžineriniais tinklais tiekiamos dujos, vanduo ir visų rūšių energija. Prievolė mokėti stambios prekybos mokestį tektų bet kokiems asmenims (fiziniams asmenims, juridiniams asmenims arba bet kokiems kitiems subjektams), kurie savo verslo, amato arba profesijos tikslais savo vardu parduoda prekes vartotojams. Stambios prekybos mokestį mokėtų tik tie prekių pardavėjai, kurie Lietuvos Respublikoje yra įregistruoti mokesčių mokėtojais ir parduoda prekes Lietuvos Respublikos teritorijoje. Prekių pardavimo vietą siūloma nustatyti vadovaujantis prekių tiekimo vietos nustatymo kriterijais, apibrėžtais Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatyme, t.y. laikoma, kad prekių pardavimas įvyko Lietuvos Respublikos teritorijoje, jeigu:
Respublikoje mokesčių mokėtoju.
Prekių pardavimo momentą siūloma nustatyti pagal prievolės apskaičiuoti pridėtinės vertės mokestį (toliau – PVM) už šių prekių tiekimą atsiradimo momentą, t.y. prekė būtų laikoma parduota, kai:
5Galimos neigiamos priimtų įstatymų pasekmės ir priemonės, kurių reikia imtis,
kad tokių pasekmių būtų išvengta Padidėtų dideles apyvartas generuojančių asmenų, kurie užsiima prekių pardavimu fiziniams asmenims, mokestinė našta. Įtaka kriminogeninei situacijai, korupcijai Nenumatoma. 7. Įtaka verslo sąlygoms ir jo plėtrai Prekybos sektoriuje būtų perskirstyta apmokestinamoji našta, nes dideles apyvartas šiame sektoriuje generuojantys asmenys paprastai patiria proporcingai mažesnes sąnaudas nei mažesnes apyvartas generuojantys asmenys. 8. Įstatymų inkorporavimas į teisinę sistemą, kokius teisės aktus būtina priimti, kokius galiojančius teisės aktus reikia pakeisti ar pripažinti netekusiais galios Kartu su įstatymo projektu teikiamas Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo Nr. IX-2112 13 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas. 9. Ar įstatymų projektai parengti laikantis Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos, Teisėkūros pagrindų įstatymų reikalavimų, o įstatymų projektų sąvokos ir jas įvardijantys terminai įvertinti Terminų banko įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka Įstatymų projektai parengti laikantis Valstybinės kalbos, Teisėkūros pagrindų įstatymų ir kitų norminių teisės aktų rengimo tvarkos įstatymų reikalavimų ir atitinka bendrinės lietuvių kalbos normas. 10. Ar įstatymų projektai atitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas ir Europos Sąjungos dokumentus Įstatymų projektų nuostatos neprieštarauja Europos Sąjungos dokumentams ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijai. 11. Jeigu įstatymų įgyvendinti reikia įgyvendinamųjų teisės aktų, kas ir kada juos turėtų priimti Centrinis mokesčių administratorius turės patvirtinti stambios prekybos mokesčio deklaracijos formą, reikalaujamus joje pateikti duomenis ir užpildymo tvarką. 12.
prireiks įstatymams įgyvendinti, ar bus galima sutaupyti Priėmus įstatymo projektą, Lietuvos Respublikos valstybės biudžetas papildomai galėtų gauti apie 31,9 mln. eurų metinių pajamų. 13. Įstatymų projektų rengimo metu gauti specialistų vertinimai ir išvados Rengiant įstatymą buvo nagrinėjama Lenkijos Respublikos patirtis rengiant panašų įstatymą, taip pat buvo įvertintas ginčas su Europos Komisija dėl jo. 14. Reikšminiai žodžiai, kurių reikia įstatymų projektams įtraukti į kompiuterinę paieškos sistemą, įskaitant Europos žodyno „Eurovoc“ terminus, temas bei sritis Reikšminiai įstatymų projektų žodžiai (įskaitant Europos žodyną Eurovoc) yra šie: prekybos mokestis. 15. Kiti, iniciatorių nuomone, reikalingi pagrindimai ir paaiškinimai Nėra.
LR Seimo nariai: Tomas Tomilinas Virgilijus Poderys Jonas Jarutis
Vilnius Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas:
asmenų, juridinių asmenų arba bet kokių kitų subjektų, savo verslo, amato arba profesijos tikslais savo vardu parduodančių prekes (bet kokius daiktus, išskyrus vaistus, energinius produktus bei komunaliniais inžineriniais tinklais tiekiamas dujas, vandenį ir visų rūšių energiją) vartotojams (fiziniams asmenims, įsigijusiems prekes vartojimo tikslais) per kalendorinį mėnesį gautą bendrą atlygio sumą, viršijančią 2 milijonus eurų, apmokestinti nauju stambios prekybos mokesčiu (toliau – mokestis). Svarstytinas projekto nuostatų atitikimas bei Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijai. Vertinant viso projekto normų turinį, pažymėtina, kad siūlomas nustatyti teisinis reguliavimas yra fragmentiškas, nenuoseklus, netikslus, nesuderintas su kituose teisės aktuose numatytu teisiniu reguliavimu, neišbaigtas ir galimai kuriantis teisės spragas. Jame vartojamos sąvokos yra neapibrėžtos ir neaiškios, tad gali būti įvairiai ir plačiai interpretuojamos. Tai sudaro prielaidas kilti teisiniam neaiškumui ir netikrumui, t. y. nesudaromos prielaidos teisinių santykių subjektams savo elgesį orientuoti pagal teisės reikalavimus. Konstitucinio Teismo aktuose ne kartą buvo konstatuota, kad tokie esminiai mokesčio elementai kaip mokesčio objektas, mokestinių santykių subjektai, jų teisės ir pareigos, mokesčio dydžiai (tarifai), mokėjimo terminai, išimtys ir lengvatos turi būti nustatomi įstatymu (inter alia Konstitucinio Teismo 2000 m. kovo 15 d., 2002 m. birželio 3 d., 2007 m. lapkričio 29 d., 2012 m. gruodžio 14 d. nutarimai).
Taip pat Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad vienas esminių Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų yra teisinio tikrumo ir teisinio aiškumo imperatyvas, kuris suponuoja tam tikrus privalomus reikalavimus teisiniam reguliavimui: jis privalo būti aiškus ir darnus, teisės normos turi būti formuluojamos tiksliai, jose negali būti dviprasmybių (Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d., 2004 m. sausio 26 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai). Pažymėtina, jog Konstitucinis Teismas 2000 m. kovo
apibrėžtumo, taip pat teisinio tikrumo principai ypač svarbūs nustatant mokesčius, taigi ir jų objektą, apmokestinimo išimtis ir lengvatas. Atsižvelgiant į tai, svarstytina projekto normų atitiktis Konstitucinio Teismo jurisprudencijai. 2. Atkreipiame dėmesį, jog pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 107 straipsnio nuostatas projektu siūlomas teisinis reguliavimas gali būti laikomas viena iš valstybės pagalbos priemonių (pardavėjams, kai suma už jų parduotas prekes nepasiektų projekte nustatytų ribų), apie kurios taikymą pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 108 straipsnio 3 dalies nuostatas Europos Komisija turi būti informuojama, o įstatymo nuostatos galėtų būti taikomos tik gavus Europos Komisijos pritarimą. Šiame kontekste taip pat atkreipiame dėmesį, jog 2016 m. liepos 6 d.
Lenkijos Parlamentas priėmė Įstatymą dėl mažmeninės prekybos mokesčio, dėl kurio Europos Komisija pradėjo pažeidimo procedūrą, o teisminis ginčas Europos Komisijai apskundus Europos Sąjungos Bendrojo Teismo 2019 m. gegužės 16 d. sprendimą, kuriuo be kita ko panaikintas Europos Komisijos sprendimas dėl valstybės pagalbos Lenkijos įstatymo atžvilgiu, nėra baigtas. Europos Komisijos nuomone, progresiniais mokesčio tarifais, pagrįstais įmonių apyvarta ir dydžiu, vykdoma mažmenine prekyba užsiimančių įmonių diferenciacija, nors jos visos mokesčio tikslo požiūriu yra panašioje teisinėje ir faktinėje padėtyje, ir suteikiamas atrankusis pranašumas mažesnę apyvartą turinčioms įmonėms. Mažesnę apyvartą turinčios įmonės yra apmokestinamos daug mažesniu vidutiniu tarifu nei didelę apyvartą turinčios įmonės, ir taip yra sumažinami mažą apyvartą turinčioms įmonėms taikomi mokesčiai, palyginti su didelę apyvartą turinčiomis įmonėmis. Pastebėtina, jog projekte mokesčio bazė nustatoma atsižvelgiant į tam tikrą sumą, kas iš esmės taip pat galimai suteiktų atrankųjį pranašumą mažesnę apyvartą turinčioms įmonėms. Atsižvelgiant į tai, papildomai siūlytina gauti Lietuvos konkurencijos tarybos išvadą dėl projekto nuostatų suderinamumo su konkurencijos taisyklėmis. 3. 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos (toliau – Direktyva) 401 straipsnyje yra konstatuota, jog nepažeidžiant kitų Bendrijos teisės nuostatų, valstybėms narėms nedraudžiama įvesti bet kokius mokesčius ar rinkliavas, kurie negali būti laikomi apyvartos mokesčiais. Atkreiptinas dėmesys, kad Europos Teisingumo Teismo (toliau - ETT) jurisprudencijoje konstatuota, jog šis straipsnis draudžia valstybėms narėms šalia pridėtinės vertės mokesčio įvesti papildomus mokesčius, kuriuos būtų galima apibūdinti kaip apyvartos mokesčius.
ETT savo jurisprudencijoje išskyrė esmines pridėtinės vertės mokesčio charakteristikas: mokestis yra bendrai taikomas sandoriams dėl prekių ir paslaugų, jis yra proporcingas šių prekių ir paslaugų kainai, nesvarbu, kiek buvo atlikta operacijų, juo apmokestinamas kiekvienas gamybos ir paskirstymo proceso etapas ir juo apmokestinama prekių ir/arba paslaugų pridėtinė vertė, mokestį sumoka galutinis vartotojas. Atsižvelgiant į tai, svarstytina, ar projekto nuostatos neprieštarauja aukščiau nurodytoms Direktyvos nuostatoms. 4. Atkreiptinas dėmesys, kad nei iš projekto aiškinamojo rašto, nei iš paties projekto nėra aišku, kodėl pasirinktas siūlomas apmokestinimo modelis, ar buvo atliktas siūlomo naujo teisinio reguliavimo vertinimas. Manytina, kad turėtų būti atliktas išsamus siūlomo naujo teisinio reguliavimo poveikio vertinimas, kaip tai nustatyta Teisėkūros pagrindų įstatymo 15 straipsnyje, bei naujo teisinio reguliavimo poveikio konkurencijai vertinimas, kaip tai nustatyta Teisėkūros pagrindų įstatymo 16¹ straipsnyje. 5. Projekto 1 straipsnyje siūloma nustatyti, kad šis įstatymas nustato apmokestinimo stambios prekybos mokesčiu tvarką. Atkreipiame dėmesį, kad sąvoka ,,stambi prekyba“ nėra apibrėžta nei teikiamame įstatymo projekte, nei projekto 2 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodytuose įstatymuose. Svarstytina, ar projekte, visų pirma, neturėtų būti apibrėžta pati stambios prekybos sąvoka, o tik po to nustatoma tokios veiklos apmokestinimo tvarka. Be to, projekto
mokesčio trumpinį, kuris būtų vartojamas kituose projekto straipsniuose. 6.
teisinio aiškumo, siūlytina patikslinti projekto 2 straipsnio 2 dalyje esančią formuluotę „bet koks subjektas“, nes nėra aišku, kuriuos konkrečiai subjektus ši sąvoka apimtų. Minėta sąvoka tikslintina, atsižvelgiant į Civilinio kodekso 6.228¹straipsnio 3 dalies nuostatas. Be to, iš sąvokos ,,pardavėjas“ apibrėžimo nėra aišku, ar ji apimtų ir tuos prekių pardavimo atvejus, kai prekės parduodamos per asmenis, veikiančius pardavėjo vardu, kaip tai nurodyta Civilinio kodekso 6.228¹straipsnio 3 dalyje. Svarstytina, ar projektą nereikėtų papildyti nuostatomis, pašalinančiomis šį neaiškumą. 7. Svarstytina, ar nereikėtų patikslinti projekto 2 straipsnio 3 dalį, atsižvelgiant į Civilinio kodekso 6.228¹ straipsnio 4 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą, jog preke nelaikomi daiktai, kurie realizuojami Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka vykdymo proceso metu. 8. Projekto 2 straipsnio 4 dalyje apibrėžta sąvoka ,,vartotojas“ derintina su Civilinio kodekso 6.228 straipsnio 2 dalyje pateiktu tos pačios sąvokos apibrėžimu, pagal kurią vartotojais taip pat laikomi fiziniai asmenys, siekiantys sudaryti ir sudarantys sutartis dėl prekių įsigijimo. 9. Atkreiptinas dėmesys, jog mokesčio bazė siejama su subjektu, kuriam parduodamos prekės – vartotoju. Pažymėtina, jog toks susiejimas pardavėjams gali sudaryti papildomą administracinę naštą bei gali neatspindėti tam tikrų atvejų, kai pardavėjas neturės jokių galimybių nustatyti, ar tam tikras fizinis asmuo turėtų būti priskiriamas vartotojui šio įstatymo apmokestinimo prasme, t. y. ar prekes jis pirktų vartojimo tikslais, ar prekės, pavyzdžiui, būtų perkamos perpardavimo tikslais.
Asmenys, kurie verčiasi individualia veikla, priklausomai nuo jų pasirinkimo gali apmokestinamąsias pajamas mažinti tam tikru procentu ir neskaičiuoti konkrečių išlaidų, t. y. neprašyti pardavėjo PVM sąskaitos-faktūros už parduotas prekes, kas iš esmės ir būtų priemonė fiksuoti kokiam subjektui buvo parduotos prekės bei nustatyti projektu siūlomo mokesčio bazę. Atsižvelgus į tai, svarstytina, ar projektas neturėtų būti patobulintas. 10. Projekto 3 straipsnio 2 dalyje siūloma nustatyti, kad tuo atveju, jeigu vartotojas atsisako prekės ar ją grąžina arba pardavėjas suteikia nuolaidų, stambios prekybos mokesčio bazė atitinkamai mažinama tą laikotarpį, kurį paaiškėjo minėtos aplinkybės. Iš projekto nuostatų nėra aišku, kokiais konkrečiai argumentais remiantis stambios prekybos mokesčio bazės mažinimas siejamas būtent su laikotarpiu, kuriuo paaiškėtų prekių atsisakymo ar grąžinimo, ar nuolaidų taikymo atvejai. Manytina, kad nuolaidų prekėms taikymo laikotarpis ar jų atsisakymo (grąžinimo) dienos yra fiksuojamos ataskaitiniu mokestiniu laikotarpiu, todėl svarstytina, ar tą mokestinį laikotarpį ir neturėtų būti atitinkamai mažinama mokesčio bazė. Atsižvelgiant į tai, siūlytina projekto nuostatas atitinkamai patikslinti. 11. Siekiant teisinio aiškumo projekto 7 straipsnio 1 dalies nuostata pildytina, nurodant subjektą, kuriam turi būti pateikta mokesčio deklaracija. 12. Projekto 7 straipsnio 3 dalyje po žodžio „užpildymo“ įrašytina formuluotė „ir pateikimo“.
Be to, projekto 7 straipsnio 3 dalyje įvardinant tą patį subjektą vartojama sąvoka ,,centrinis mokesčių administratorius“, o projekto 9 straipsnio 2 dalyje – Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos. Svarstytina, ar projekte vartojamas sąvokas nereikėtų suvienodinti. 13. Siekiant teisinio aiškumo, projekto 9 straipsnis pildytinas nuostatomis dėl įstatymo nuostatų taikymo. 14. Projektas pildytinas nuostatomis apie mokesčio administravimą, mokesčio permokos grąžinimą, mokesčio išieškojimą, atsakomybę dėl šio įstatymo pažeidimo, baudas ir pan. 15. Projekto nuostatos įsigaliotų 2020 m. sausio 1 d., tačiau tai prieštarautų Teisėkūros pagrindų įstatymo 20 straipsnio 3 dalyje bei Mokesčių administravimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje įtvirtintam principui, pagal kurį Lietuvos Respublikos Seimas turi užtikrinti, kad Lietuvos Respublikos mokesčių įstatymai, nustatantys naują mokestį, naują mokesčio tarifą, mokesčio lengvatą, sankcijas už mokesčių įstatymų pažeidimus arba iš esmės pakeičiantys apmokestinimo tam tikru mokesčiu tvarką ar apmokestinimo teisinio reglamentavimo bei taikymo principus, turėtų įsigalioti ne anksčiau kaip 6 mėnesiai nuo jų paskelbimo dienos. Atsižvelgiant į tai, projekto nuostatos koreguotinos. 16. Atkreipiame dėmesį, kad Seime registruotas
patvirtinimo įstatymo projektas reg. Nr. XIIIP-4014, kuriame valstybės biudžeto pajamos jau yra suplanuotos, todėl manytina, kad dėl siūlomo teisinio reguliavimo turėtų būti gauta Vyriausybės kaip biudžeto planuotojos nuomonė. 17. Vadovaujantis Teisės aktų projektų rengimo rekomendacijose, patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2013 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr.
1R-298 „Dėl Teisės aktų projektų rengimo rekomendacijų patvirtinimo“, nustatytais teisės technikos reikalavimais, projektas koreguotinas:
pavadinime esantis žodis „ĮSTATYMAS“ rašytinas naujoje eilutėje;
ir 7 straipsnyje vartojamas trumpinys „mln.“ Keistinas žodžiu „milijonus“;
straipsnio pavadinime esantis žodis „gavėjas“ keistinas žodžiu „įskaitymas“;
straipsnio 1 dalis dėstytina taip: „Šis įstatymas, išskyrus šio straipsnio 2 dalį, įsigalioja 2020 m. sausio 1 d.“. Departamento direktorius Andrius Kabišaitis R. Dirgėlienė, tel. (8 5) 239 6350, el. p. [email protected] A. Dulevičiūtė – Akimovienė, tel. (8 5) 239 6164, el. p. [email protected] S. Švedas, tel. (8 5)
Ekonomikos komitetas Papildomo komiteto IŠVADA DĖL lietuvos respublikos stambios prekybos mokesčio įstatymo projekto nr. xiiip-3950 2019-12-09
1Komiteto posėdyje dalyvavo:
Komiteto pirmininkas Rimantas Sinkevičius, Komiteto nariai Antanas Baura, Bronius Bradauskas, Zbignev Jedinskij, Rūta Miliūtė, Virgilijus Poderys, Valentinas Bukauskas – pavaduojantis Remigijų Žemaitaitį. Komiteto biuro vedėja Rima Petkūnienė, patarėjai Raimonda Danė, Laura Jasiukėnienė, Žilvinas Klimka, Darius Šaltmeris, padėjėja Zita Jodkonienė. Kviestieji asmenys: Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos Teisės departamento direktorė Rasa Virvilienė, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos Teisės departamento pavaduotoja Alina Gaudutytė, Europos teisės departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Atstovavimo Europos Sąjungos teismuose skyriaus vedėja Vytautė Kazlauskaitė – Švenčionienė, Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos narė Medeina Augustinavičienė, Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos Viešųjų subjektų priežiūros grupės patarėja Ieva Michailovaitė, Vilniaus universiteto Ekonomikos ir verslo administravimo fakulteto Kiekybinių metodų ir modeliavimo katedros vedėjas doc. dr. Algirdas Bartkus, Lietuvos prekybos įmonių asociacijos vykdomoji direktorė Rūtai Vainienė, Reitan Convenience Lithuania, CFO Vaida Drazdienė, lobistas Andrius Romanovskis, Naftos produktų prekybos įmonių asociacijos vadovė Daiva Jokšienė, UAB Sportland LT vadovas Juras Vėželis, Investuotojų forumo vyr. politikos patarėjas Emilis Ruželė, Legalaus verslo aljansas vadovas, lobistas Mantas Zakarka, Kesko Senukai Digital, UAB vadovas Algirdas Baltaduonis. 2. Ekspertų, konsultantų, specialistų išvados, pasiūlymai, pataisos, pastabos (toliau – pasiūlymai):
Eil. Nr.
Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
kanceliarijos Teisės departamentas 2019-10-22 Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas: Projektu siūloma Lietuvos Respublikoje įregistruotų mokesčių mokėtojų fizinių asmenų, juridinių asmenų arba bet kokių kitų subjektų, savo verslo, amato arba profesijos tikslais savo vardu parduodančių prekes (bet kokius daiktus, išskyrus vaistus, energinius produktus bei komunaliniais inžineriniais tinklais tiekiamas dujas, vandenį ir visų rūšių energiją) vartotojams (fiziniams asmenims, įsigijusiems prekes vartojimo tikslais) per kalendorinį mėnesį gautą bendrą atlygio sumą, viršijančią 2 milijonus eurų, apmokestinti nauju stambios prekybos mokesčiu (toliau – mokestis). Svarstytinas projekto nuostatų atitikimas bei Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijai. Vertinant viso projekto normų turinį, pažymėtina, kad siūlomas nustatyti teisinis reguliavimas yra fragmentiškas, nenuoseklus, netikslus, nesuderintas su kituose teisės aktuose numatytu teisiniu reguliavimu, neišbaigtas ir galimai kuriantis teisės spragas. Jame vartojamos sąvokos yra neapibrėžtos ir neaiškios, tad gali būti įvairiai ir plačiai interpretuojamos. Tai sudaro prielaidas kilti teisiniam neaiškumui ir netikrumui, t. y. nesudaromos prielaidos teisinių santykių subjektams savo elgesį orientuoti pagal teisės reikalavimus. Konstitucinio Teismo aktuose ne kartą buvo konstatuota, kad tokie esminiai mokesčio elementai kaip mokesčio objektas, mokestinių santykių subjektai, jų teisės ir pareigos, mokesčio dydžiai (tarifai), mokėjimo terminai, išimtys ir lengvatos turi būti nustatomi įstatymu (inter alia Konstitucinio Teismo 2000 m. kovo 15 d., 2002 m. birželio 3 d., 2007 m. lapkričio 29 d., 2012 m. gruodžio 14 d. nutarimai).
Taip pat Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad vienas esminių Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų yra teisinio tikrumo ir teisinio aiškumo imperatyvas, kuris suponuoja tam tikrus privalomus reikalavimus teisiniam reguliavimui: jis privalo būti aiškus ir darnus, teisės normos turi būti formuluojamos tiksliai, jose negali būti dviprasmybių (Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d., 2004 m. sausio 26 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai). Pažymėtina, jog Konstitucinis Teismas 2000 m. kovo 15 d. nutarime konstatavo ir tai, kad teisinio reguliavimo aiškumo ir apibrėžtumo, taip pat teisinio tikrumo principai ypač svarbūs nustatant mokesčius, taigi ir jų objektą, apmokestinimo išimtis ir lengvatas. Atsižvelgiant į tai, svarstytina projekto normų atitiktis Konstitucinio Teismo jurisprudencijai. Pritarti
kanceliarijos Teisės departamentas 2019-10-22 Atkreipiame dėmesį, jog pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo
laikomas viena iš valstybės pagalbos priemonių (pardavėjams, kai suma už jų parduotas prekes nepasiektų projekte nustatytų ribų), apie kurios taikymą pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 108 straipsnio
nuostatos galėtų būti taikomos tik gavus Europos Komisijos pritarimą. Šiame kontekste taip pat atkreipiame dėmesį, jog 2016 m. liepos 6 d.
Lenkijos Parlamentas priėmė Įstatymą dėl mažmeninės prekybos mokesčio, dėl kurio Europos Komisija pradėjo pažeidimo procedūrą, o teisminis ginčas Europos Komisijai apskundus Europos Sąjungos Bendrojo Teismo
Komisijos sprendimas dėl valstybės pagalbos Lenkijos įstatymo atžvilgiu, nėra baigtas. Europos Komisijos nuomone, progresiniais mokesčio tarifais, pagrįstais įmonių apyvarta ir dydžiu, vykdoma mažmenine prekyba užsiimančių įmonių diferenciacija, nors jos visos mokesčio tikslo požiūriu yra panašioje teisinėje ir faktinėje padėtyje, ir suteikiamas atrankusis pranašumas mažesnę apyvartą turinčioms įmonėms. Mažesnę apyvartą turinčios įmonės yra apmokestinamos daug mažesniu vidutiniu tarifu nei didelę apyvartą turinčios įmonės, ir taip yra sumažinami mažą apyvartą turinčioms įmonėms taikomi mokesčiai, palyginti su didelę apyvartą turinčiomis įmonėmis. Pastebėtina, jog projekte mokesčio bazė nustatoma atsižvelgiant į tam tikrą sumą, kas iš esmės taip pat galimai suteiktų atrankųjį pranašumą mažesnę apyvartą turinčioms įmonėms. Atsižvelgiant į tai, papildomai siūlytina gauti Lietuvos konkurencijos tarybos išvadą dėl projekto nuostatų suderinamumo su konkurencijos taisyklėmis. Pritarti
kanceliarijos Teisės departamentas 2019-10-22
2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos (toliau – Direktyva) 401 straipsnyje yra konstatuota, jog nepažeidžiant kitų Bendrijos teisės nuostatų, valstybėms narėms nedraudžiama įvesti bet kokius mokesčius ar rinkliavas, kurie negali būti laikomi apyvartos mokesčiais. Atkreiptinas dėmesys, kad Europos Teisingumo Teismo (toliau - ETT) jurisprudencijoje konstatuota, jog šis straipsnis draudžia valstybėms narėms šalia pridėtinės vertės mokesčio įvesti papildomus mokesčius, kuriuos būtų galima apibūdinti kaip apyvartos mokesčius.
ETT savo jurisprudencijoje išskyrė esmines pridėtinės vertės mokesčio charakteristikas: mokestis yra bendrai taikomas sandoriams dėl prekių ir paslaugų, jis yra proporcingas šių prekių ir paslaugų kainai, nesvarbu, kiek buvo atlikta operacijų, juo apmokestinamas kiekvienas gamybos ir paskirstymo proceso etapas ir juo apmokestinama prekių ir/arba paslaugų pridėtinė vertė, mokestį sumoka galutinis vartotojas. Atsižvelgiant į tai, svarstytina, ar projekto nuostatos neprieštarauja aukščiau nurodytoms
kanceliarijos Teisės departamentas 2019-10-22 Atkreiptinas dėmesys, kad nei iš projekto aiškinamojo rašto, nei iš paties projekto nėra aišku, kodėl pasirinktas siūlomas apmokestinimo modelis, ar buvo atliktas siūlomo naujo teisinio reguliavimo vertinimas. Manytina, kad turėtų būti atliktas išsamus siūlomo naujo teisinio reguliavimo poveikio vertinimas, kaip tai nustatyta Teisėkūros pagrindų įstatymo 15 straipsnyje, bei naujo teisinio reguliavimo poveikio konkurencijai vertinimas, kaip tai nustatyta Teisėkūros pagrindų įstatymo
kanceliarijos Teisės departamentas 2019-10-22 Projekto 1 straipsnyje siūloma nustatyti, kad šis įstatymas nustato apmokestinimo stambios prekybos mokesčiu tvarką. Atkreipiame dėmesį, kad sąvoka ,,stambi prekyba“ nėra apibrėžta nei teikiamame įstatymo projekte, nei projekto 2 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodytuose įstatymuose. Svarstytina, ar projekte, visų pirma, neturėtų būti apibrėžta pati stambios prekybos sąvoka, o tik po to nustatoma tokios veiklos apmokestinimo tvarka.
Be to, projekto 1 straipsnyje nurodžius pilną mokesčio pavadinimą, siūlytina sukurti ir šio mokesčio trumpinį, kuris būtų vartojamas kituose projekto straipsniuose. Pritarti
kanceliarijos Teisės departamentas 2019-10-22 Siekiant teisinio aiškumo, siūlytina patikslinti projekto
aišku, kuriuos konkrečiai subjektus ši sąvoka apimtų. Minėta sąvoka tikslintina, atsižvelgiant į Civilinio kodekso 6.228¹straipsnio 3 dalies nuostatas. Be to, iš sąvokos ,,pardavėjas“ apibrėžimo nėra aišku, ar ji apimtų ir tuos prekių pardavimo atvejus, kai prekės parduodamos per asmenis, veikiančius pardavėjo vardu, kaip tai nurodyta Civilinio kodekso
papildyti nuostatomis, pašalinančiomis šį neaiškumą. Pritarti
kanceliarijos Teisės departamentas 2019-10-22 Svarstytina, ar nereikėtų patikslinti projekto 2 straipsnio
dalyje nustatytą teisinį reguliavimą, jog preke nelaikomi daiktai, kurie realizuojami Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka vykdymo proceso metu. Pritarti
kanceliarijos Teisės departamentas 2019-10-22 Projekto 2 straipsnio 4 dalyje apibrėžta sąvoka ,,vartotojas“ derintina su Civilinio kodekso 6.228 straipsnio 2 dalyje pateiktu tos pačios sąvokos apibrėžimu, pagal kurią vartotojais taip pat laikomi fiziniai asmenys, siekiantys sudaryti ir sudarantys sutartis dėl prekių įsigijimo. Pritarti
kanceliarijos Teisės departamentas 2019-10-22 Atkreiptinas dėmesys, jog mokesčio bazė siejama su subjektu, kuriam parduodamos prekės – vartotoju.
Pažymėtina, jog toks susiejimas pardavėjams gali sudaryti papildomą administracinę naštą bei gali neatspindėti tam tikrų atvejų, kai pardavėjas neturės jokių galimybių nustatyti, ar tam tikras fizinis asmuo turėtų būti priskiriamas vartotojui šio įstatymo apmokestinimo prasme, t. y. ar prekes jis pirktų vartojimo tikslais, ar prekės, pavyzdžiui, būtų perkamos perpardavimo tikslais. Asmenys, kurie verčiasi individualia veikla, priklausomai nuo jų pasirinkimo gali apmokestinamąsias pajamas mažinti tam tikru procentu ir neskaičiuoti konkrečių išlaidų, t. y. neprašyti pardavėjo PVM sąskaitos-faktūros už parduotas prekes, kas iš esmės ir būtų priemonė fiksuoti kokiam subjektui buvo parduotos prekės bei nustatyti projektu siūlomo mokesčio bazę. Atsižvelgus į tai, svarstytina, ar projektas neturėtų būti patobulintas. Pritarti
kanceliarijos Teisės departamentas 2019-10-22 Projekto 3 straipsnio 2 dalyje siūloma nustatyti, kad tuo atveju, jeigu vartotojas atsisako prekės ar ją grąžina arba pardavėjas suteikia nuolaidų, stambios prekybos mokesčio bazė atitinkamai mažinama tą laikotarpį, kurį paaiškėjo minėtos aplinkybės. Iš projekto nuostatų nėra aišku, kokiais konkrečiai argumentais remiantis stambios prekybos mokesčio bazės mažinimas siejamas būtent su laikotarpiu, kuriuo paaiškėtų prekių atsisakymo ar grąžinimo, ar nuolaidų taikymo atvejai. Manytina, kad nuolaidų prekėms taikymo laikotarpis ar jų atsisakymo (grąžinimo) dienos yra fiksuojamos ataskaitiniu mokestiniu laikotarpiu, todėl svarstytina, ar tą mokestinį laikotarpį ir neturėtų būti atitinkamai mažinama mokesčio bazė. Atsižvelgiant į tai, siūlytina projekto nuostatas atitinkamai patikslinti. Pritarti 11.
kanceliarijos Teisės departamentas 2019-10-22 Siekiant teisinio aiškumo projekto 7 straipsnio 1 dalies nuostata pildytina, nurodant subjektą, kuriam turi būti pateikta mokesčio deklaracija. Pritarti
kanceliarijos Teisės departamentas 2019-10-22 Projekto 7 straipsnio 3 dalyje po žodžio „užpildymo“ įrašytina formuluotė „ir pateikimo“. Be to, projekto 7 straipsnio 3 dalyje įvardinant tą patį subjektą vartojama sąvoka ,,centrinis mokesčių administratorius“, o projekto 9 straipsnio 2 dalyje – Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos. Svarstytina, ar projekte vartojamas sąvokas nereikėtų suvienodinti. Pritarti
kanceliarijos Teisės departamentas 2019-10-22 Siekiant teisinio aiškumo, projekto 9 straipsnis pildytinas nuostatomis dėl įstatymo nuostatų taikymo. Pritarti
kanceliarijos Teisės departamentas 2019-10-22 Projektas pildytinas nuostatomis apie mokesčio administravimą, mokesčio permokos grąžinimą, mokesčio išieškojimą, atsakomybę dėl šio įstatymo pažeidimo, baudas ir pan. Pritarti
kanceliarijos Teisės departamentas 2019-10-22 Projekto nuostatos įsigaliotų 2020 m. sausio 1 d., tačiau tai prieštarautų Teisėkūros pagrindų įstatymo 20 straipsnio
straipsnio 3 dalyje įtvirtintam principui, pagal kurį Lietuvos Respublikos Seimas turi užtikrinti, kad Lietuvos Respublikos mokesčių įstatymai, nustatantys naują mokestį, naują mokesčio tarifą, mokesčio lengvatą, sankcijas už mokesčių įstatymų pažeidimus arba iš esmės pakeičiantys apmokestinimo tam tikru mokesčiu tvarką ar apmokestinimo teisinio reglamentavimo bei taikymo principus, turėtų įsigalioti ne anksčiau kaip 6 mėnesiai nuo jų paskelbimo dienos. Atsižvelgiant į tai, projekto nuostatos koreguotinos. Pritarti 16.
kanceliarijos Teisės departamentas 2019-10-22 Atkreipiame dėmesį, kad Seime registruotas 2020 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo projektas reg. Nr. XIIIP-4014, kuriame valstybės biudžeto pajamos jau yra suplanuotos, todėl manytina, kad dėl siūlomo teisinio reguliavimo turėtų būti gauta Vyriausybės kaip biudžeto planuotojos nuomonė. Pritarti
kanceliarijos Teisės departamentas 2019-10-22 Vadovaujantis Teisės aktų projektų rengimo rekomendacijose, patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2013 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 1R-298 „Dėl Teisės aktų projektų rengimo rekomendacijų patvirtinimo“, nustatytais teisės technikos reikalavimais, projektas koreguotinas:
eilutėje;
žodžiu „milijonus“;
žodžiu „įskaitymas“;
4projekto 9 straipsnio 1 dalis dėstytina taip: „Šis įstatymas,
išskyrus šio straipsnio 2 dalį, įsigalioja 2020 m. sausio 1 d.“. Pritarti
Respublikos teisingumo ministerijos Europos teisės departamentas 2019-10-30 Įvertinę Lietuvos Respublikos Seimo pateikto derinti Lietuvos Respublikos stambios prekybos mokesčio įstatymo projekto Nr. XIIIP-3950 (toliau – Įstatymo projektas) atitiktį Europos Sąjungos teisei, teikiame šias pastabas ir pasiūlymus:
Vertinant Įstatymo projektu siūlomą teisinį reguliavimą 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos (toliau – Direktyva 2006/112/EB) požiūriu pažymėtina, kad Direktyvos 2006/112/EB 401 straipsnyje numatyta, jog valstybėms narėms leidžiama ir toliau taikyti ar įvesti mokesčius, kurie negali būti laikomi apyvartos mokesčiais.
Atkreipiame dėmesį, kad vertinant, ar Įstatymo projektu siūlomas įvesti stambios prekybos mokestis laikytinas apyvartos mokesčiu pagal Direktyvą 2006/112/EB, turėtų būti atsižvelgiama į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – Teisingumo Teismas) praktikoje pateiktus nurodytos nuostatos išaiškinimus. Mokestis, rinkliava ar mokėjimas gali būti priskirti apyvartos mokesčiui pagal Direktyvą 2006/112/EB, jeigu jis galėtų neigiamai paveikti bendros pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) sistemos funkcionavimą, nes juo prekių ir paslaugų judėjimas, komerciniai sandoriai būtų apmokestinami panašiai kaip PVM[1]. Remiantis Teisingumo Teismo jurisprudencija nedraudžiama toliau taikyti ar nustatyti mokesčio, kuris neturi bent vienos iš esminių PVM savybių.
Teisingumo Teismo praktikoje išskirtos šios keturios esminės PVM savybės: 1) mokestis yra bendrai taikomas sandoriams, kurių objektas yra prekės ar paslaugos; 2) jo dydis nustatomas proporcingai kainai, kurią apmokestinamasis asmuo gavo už patiektas prekes ar suteiktas paslaugas;
3) šis mokestis yra renkamas kiekvienu gamybos ir distribucijos proceso etapu, įskaitant mažmeninės prekybos etapą, neatsižvelgiant į iki tol atliktų sandorių skaičių; 4) iš mokesčio, kurį apmokestinamasis asmuo turi sumokėti, atskaitomos pirmesniuose proceso etapuose sumokėtos sumos, t. y. konkrečiame etape mokestis mokamas tik nuo šiame etape atsiradusios pridėtinės vertės, ir galiausiai jo mokėjimo našta tenka galutiniam vartotojui.[2] Įvertinus Teisingumo Teismo praktikoje pateikiamus išaiškinimus dėl esminių PVM požymių, manytina, kad Įstatymo projektu siūlomas įvesti stambios prekybos mokestis šių požymių neatitiktų ir atitinkamai neturėtų būti laikomas apyvartos mokesčiu Direktyvos 2006/112/EB 401 straipsnio prasme. Siūlomu įvesti mokesčiu būtų apmokestinamas ne kiekvienas atskiras sandoris proporcingai pagal sandorio kainą (antrasis kriterijus), o pardavėjo gauta bendra atlygio suma viršijanti tam tikrą ribą per mokestinį laikotarpį. Be to, pažymėtina, kad siūlomo įvesti mokesčio dydis galėtų būti apskaičiuojamas tik mokestinio laikotarpio pabaigoje ir priklausytų nuo apyvartos dydžio, todėl pardavėjas sandorio vykdymo metu (t. y. tiekimo vartotojui metu) dar nežinotų mokesčio naštos, kurią galėtų perkelti vartotojui (ketvirtasis kriterijus).[3] Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, pažymėtina, kad siūlomas teisinis reguliavimas vertintinas kaip suderinamas su Direktyvos 2006/112/EB nuostatomis. Spręsti pagrindiniame komitete 19.
Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Europos teisės departamentas 2019-10-30 Atkreipiame dėmesį, kad Teisingumo Teisme nagrinėjamas ginčas dėl Įstatymo projekto aiškinamajame rašte minimo Lenkijos mažmeninės prekybos mokesčio suderinamumo su Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) 107 straipsniu dar nėra pasibaigęs. 2019 m. liepos 2 d. Europos Komisija Teisingumo Teismui pateikė apeliacinį skundą, kuriuo siekiama panaikinti Europos Sąjungos Bendrojo Teismo 2019 m. gegužės 16 d. sprendimą dėl Lenkijos mažmeninės prekybos mokesčio (byla C-562/19 P). Pažymėtina, kad galutinė Teisingumo Teismo pozicija dėl Lenkijos mažmeninės prekybos mokesčio paaiškės tik priėmus sprendimą byloje C‑562/19 P. Be to, atkreipiame dėmesį, kad Lenkijos Respublika, atsižvelgdama į susidariusią situaciją, sustabdė mažmeninės prekybos mokesčio taikymą, kol nebus išspręsti teisiniai ginčai su Europos Komisija. Galiausiai reikia pažymėti ir tai, kad valstybės pagalbos priemonių atžvilgiu visuomet atliekamas individualus konkrečios priemonės vertinimas (case-by-case tyrimas), todėl Teisingumo Teismo pateiktas Lenkijos atvejo vertinimas nebūtinai pasitvirtintų ir vertinant Įstatymo projektu siūlomą teisinį reguliavimą. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, manytume, kad Įstatymo projekto vertinimą konkurencijos teisės požiūriu galėtų pateikti Lietuvos
Bartkus, Vilniaus Universitetas, Ekonomikos ir verslo administravimo fakultetas, Kiekybinių metodų ir modeliavimo katedros vedėjas 2019-12-05 Nr. G-2019-10052 Lietuvos Respublikos Stambios prekybos mokesčio įstatymo projekto Nr. XIIIP-3950 nepriklausomo ekspertinio įvertinimo išvada Trys su šio mokesčio taikymu susiję niuansai, kurie nėra aptariami Ataskaitinio laikotarpio problema ir sezoniškumas.
Dabartiniame įstatymo projekte mokestinis laikotarpis yra mėnesis, o tai reiškia, kad mokesčiai į biudžetą bus mokami tiktai tais mėnesiais kai įmonės apyvarta viršys 2 mln. eurų. Toks paprastas pasirinkimas turi savo trūkumų, nes ignoruoja tai, kad nemažos dalies įmonių ir organizacijų veiklai yra būdingas sezoniškumas, t.y. vienais metų laikais, ketvirčiais ar mėnesiais jos užsidirba sistemingai daugiau, o kitais sistemingai mažiau. Tai yra itin keblus apmokestinimo aspektas kai vidutinė mėnesinė konkrečios apmokestinamos įmonės apyvarta yra artima 2 mln. ribai. Tam, kad iliustruoti šią problemą, pavyzdžiu paimkime dvi kosmetika prekiaujančias įmones. Įstatymo projekto iniciatoriai šiuo mokesčiu tikisi surinkti papildomus 31.9 mln. eurų į biudžetą, iš kurių 0.1 mln. įplaukų turėtų sumokėti dvi specializuotos mažmeninės prekybos įmonės: Drogas ir Kosmelita. Jeigu priimsime prielaidą, kad abiejų įmonių apyvarta yra vienoda, gausime, kad kiekviena iš jų turėtų sumokėti 0.05 mln. arba 50 tūkst. eurų per metus, o tai sudaro apytiksliai 4166 eurus ir 67 centus per mėnesį. Įmonės, kuri sumoka tokios sumos apyvartos mokestį, vidutinė mėnesio apyvarta turėtų būti 2,416,666.67 eurų, o metinė sudarytų 29 mln. eurų. Šių dviejų, tikrų įmonių pagrindu, kurios yra įtrauktos į potencialių mokesčių mokėtojų sąrašą ir kurių apyvarta tik šiek tiek viršija 2 mln. eurų ribą ir išryškinsime sezoniškumo įtaką sumokamų mokesčių sumai. Pav. 1:
Apyvartos mokesčių suma (mln. eurų) ir sezoniškumas atskirais mėnesiais. Skaičiavimuose naudojamas sezoniškumo modelis yra labai parastas, o baziniu laikotarpiu yra pasirinkti liepos ir rugpjūčio mėnesiai.
Tam, kad apyvartos dinamikai suteikti sezoninį atspalvį, tarkime, kad įmonės sausio pardavimai sudaro pusę liepos ir rugpjūčio mėnesių pardavimų, tris ketvirčius bazinio laikotarpio pardavimų įmonė pasiekia vasario, rugsėjo, spalio ir lapkričio mėnesiais, devynias dešimtąsias bazinio laikotarpio pardavimų įmonė turi kovo mėnesį, o balandį, gegužę ir birželį jos pardavimai bazinio laikotarpio pardavimus viršija 25, 50 ir 75 proc.; 75 proc. pardavimai taip pat didesni gruodį. Esant tokiam pardavimų sezoniškumui, įmonės metiniai pardavimai taip pat sudarytų 29 mln. eurų, tačiau per metus sumokamų apyvartos mokesčių suma būtų jau nebe 50 tūkst. eurų, o 65,416.67 eurų. Atskirų mėnesių pardavimai pateikti aukščiau esančiame paveiksle 1. Stulpelyje, kuris pavadintas mokesčių suma, ignoruojant sezoniškumą, pateiktos mokesčių sumos, kurios būtų priskaičiuotos įmonei ignoruojant sezoniškumą, o stulpelyje, mokesčių suma, neignoruojant sezoniškumo, pateikta tolygiai mėnesiams paskirstyta metinė mokesčių suma, apskaičiuota nuo metinės apyvartos, viršijančios 24 mln. eurų. Mokesčius skaičiuojant nuo faktinės mėnesio apyvartos, tais mėnesiais, kai apyvarta yra mažesnė už 2 mln. eurų, t.y. sausio, vasario, rugsėjo, spalio ir lapkričio mėn., įmonė nemokėtų jokio apyvartos mokesčio, o per likusius mėnesius, kai apyvarta viršija 2 mln. eurų, įmonė ir sumokėtų daugiau nei 65.4 tūkst. eurų apyvartos mokesčio. Sezoniškumas yra natūralus ekonominės veiklos bruožas ir aukštesnės apyvartos mėnesiais surinktos pajamos yra panaudojamos pajamų netolygumų, dėl natūralių priežasčių atsirandančių metų eigoje, išlyginimui. Apyvartos apmokestinimas, ignoruojant sezoniškumą sumažina įmonių galimybes geresniais mėnesiais kompensuoti praradimus, kuriuos įmonės patiria prastesniais mėnesiais.
Šiame pavyzdyje faktinė surinkta mokesčių suma 30.8 proc. viršijo tą sumą, kurią įmonė turėtų sumokėti, jeigu į jos veiklos sezoniškumą būtų atsižvelgta. Apyvartos mokesčio taikymas, ignoruojant sezoniškumą, nulemia tai, kad tikras mokesčių tarifas šiame konkrečiame pavyzdyje yra ne 1 proc., o 1.3083333 proc. Todėl tinkamas mokesčių apskaičiavimas, turėtų atsižvelgti į per visus kalendorinius metus įmonės uždirbtas pajamas ir į tai ar vidutinės mėnesio pajamos viršija 2 mln. eurų, o ne į tai ar faktinės pajamos viršija nustatytą ribą. Praktikoje niekada nėra žinoma kokia bus metinė pajamų suma, kol metai nėra praėję. Įstatymo nuostatų įgyvendinimas, atitinkantis įstatymo dvasią, t.y. tik 1 proc. apyvartos apmokestinimą, kai ji viršija 2 mln. eurų ribą, turėtų numatyti ir mokesčio kompensavimo mechanizmą kai praėjus metams paaiškėja, kad įmonė sumokėjo daugiau nei 1 proc. nuo metinės apyvartos, viršijančios 24 mln. eurų. Paprastas sprendimas, naudojant šiame pavyzdyje pateiktus skaičius būtų atleisti įmonę nuo 15,416.67 eurų apyvartos mokesčio mokėjimo pirmaisiais sekančių metų mėnesiais, už kuriuos šis mokestis jai bus priskaičiuotas. Taip pat teisės akte turėtų atsirasti nuostatos, apibrėžiančios kaip elgiamasi su pernelyg didele sumokėta apyvartos mokesčio suma, jeigu įmonė nutraukia savo veiklą arba jeigu pasibaigus metams paaiškėja, kad vidutinė mėnesio apyvarta buvo mažesnė nei 2 mln. eurų ir tik atskirai paimtais keliais mėnesiais įmonė šią ribą peržengė. Įmonės, taikančios žemus antkainius problema. Tai pagrindinis ir didžiausias šio mokesčio trūkumas. Tarkime, kad turime tam tikros prekės rinką, kurioje veikia trys įmonės ir kurių suminiai metiniai pardavimai yra 792 mln. eurų. Pirma iš įmonių per metus parduoda prekių už 384 mln. eurų, antra už 264 mln. eurų, o trečia už 144 mln. eurų.
Pirma įmonė per mėnesį parduoda prekių vidutiniškai už 32 mln. eurų, antra už
yra labai žemi, grynasis apyvartos pelningumas[⁴] yra žemas ir sudaro tik 1 proc. Nesant apyvartos mokesčio, pirmos įmonės metinis pelnas sudarys 3.84 mln. eurų, antros 2.64 mln. eurų, o trečios 1.44 mln. eurų. Įvedus apyvartos mokestį, pirma įmonė per mėnesį turės sumokėti po 1 proc. mokesčių nuo sumos viršijančios 2 mln. eurų, taigi po 300 tūkst. eurų, nuo 30 mln. eurų. Apyvartos mokesčių suma, kurią įmonė sumokės per metus sudarys 3.6 mln. eurų ir nekeičiant kainos ar sąnaudų, šios įmonės pelnas nuo 3.84 mln. eurų sumažės iki 780 tūkst. eurų.[⁵] Antra įmonė, kurios metinė apyvarta sudaro 264 mln. eurų, per mėnesį parduoda prekių vidutiniškai už 22 mln. eurų, todėl jai per mėnesį reikėtų sumokėti po
sumokama mokesčių suma sudarys 2.4 mln. eurų ir jeigu ši įmonė nekeis nei kainos, nei sąnaudų, tai ši įmonė, uždirbs 600 tūkst. eurų metinį pelną, vietoj iki mokesčio įvedimo egzistavusio 2.64 mln. eurų pelno. Trečioje, žemiausios apyvartos įmonėje, įvedus apyvartos mokestį, per mėnesį sumokamų apyvartos mokesčių suma bus 100 tūkst. eurų, o per metus ji sudarys 1.2 mln. eurų. Jeigu ir ši įmonė nekeis nei kainų, nei sąnaudų, tai jos pelnas, kaip ir abiejų didesnių įmonių, taip pat sumažės, tačiau iki 420 tūkst. eurų per metus. Įmonių grynajam apyvartos pelningumui neviršijant 1 proc. (apyvartos mokesčio tarifo) ir išlaikant tas pačias sąnaudas bei kainas, apyvartos mokestis suvienodina visų įmonių pelnus, nesvarbu kokie jie buvo iki apyvartos mokesčio įdiegimo.
Iš čia aptartų trijų įmonių, mažiausios įmonės pelnas, įvedus apyvartos mokestį, sudarytų tik 29.17 proc. prieš tai buvusio pelno, vidutinės įmonės pelnas sudarytų 22.73 proc. iki mokesčio įvedimo egzistavusio pelno, o didžiausios įmonės pelnas sudarytų 20.31 proc. pelno, egzistavusio iki pertvarkos. Akivaizdu, kad įmonės, reaguodamos į apyvartos mokestį bus priverstos arba mažinti sąnaudas, arba didinti kainas. Iki apyvartos mokesčio įvedimo, visų trijų įmonių apyvartos pelningumas buvo 1 proc. Įvedus šį mokestį, tačiau įmonėms nekeičiant nei kainų, nei sąnaudų, pirmos, didžiausios, įmonės apyvartos pelningumas smunka iki 0.2 proc., antros, vidutinės, įmonės pelningumas smunka iki 0.23 proc., o trečios, mažiausios, įmonės pelningumas sudarys 0.29 proc. Jeigu įmonės, absoliučios pelno sumos atstatymui, nuspręs didinti kainas, tai mažiausios apyvartos įmonė jas turės padidinti 0.99 proc., didesnė įmonė jas didins 1.08 proc., o didžiausia 1.11 proc. Jeigu įmonės, operuodamos tiktai kainomis, siektų atstatyti ne absoliučią grynojo pelno sumą, o apyvartos pelningumą, tai kainų prieaugiai turėtų būti dar didesni. Apyvartos mokestis yra labai pavojingas įmonėms, kurios parduoda aukštos vertės, tačiau žemo antkainio prekes arba didelį kiekį prekių, taikydamos joms žemus antkainius. Įmonės su itin žemu apyvartos pelningumu problema. Itin žemas apyvartos pelningumas nėra būtinai prasto įmonės valdymo požymis. Žemu grynuoju apyvartos pelningumu gali pasižymėti įmonės, kurios parduoda prekes su žemais antkainiais. Šis pavyzdys yra specialus prieš tai nagrinėto pavyzdžio variantas ir galėtų būti pavadintas įmonės taikančios itin žemus antkainius problema.
Jeigu įmonės apyvartos pelningumas yra labai mažas ir sudaro tik 0.5 proc., tai apyvartos mokestis, neperžiūrint kainos ar sąnaudų, tampa kliūtimi pardavimų didinimui. Jeigu įmonė neketintų kelti kainų arba mažinti sąnaudų, tai tokiai itin mažo pelningumo įmonei apyvartos, taigi pardavimų didinimas lemtų pelno mažėjimą. Tarkime, kad turime įmonę kurios mėnesio apyvarta yra 2 mln. eurų, o grynasis pardavimų pelningumas sudaro tik 0.5 proc. Apyvartos mokesčio tokia įmonė nemokėtų, o jos metinis pelnas sudarytų 120 tūkst. eurų. Jeigu ši įmonė padidintų pardavimus iki 27 mln. eurų per metus (2.25 mln. eurų per mėnesį), tačiau kainas ir sąnaudas paliktų tokiomis pačiomis, jai per mėnesį tektų sumokėti papildomai 2.5 tūkst. eurų apyvartos mokesčio. Per metus ši suma sudarytų 30 tūkst. eurų. Iš mėnesinės 2.25 mln. eurų apyvartos atėmus su 0.5 proc. apyvartos pelningumu suderinamas 2,236,764.71 sąnaudas bei apyvartos mokestį ir nuskaičiavus pelno mokestį, įmonei lieka 9125 eurų pelnas per mėnesį, o per metus jis sudarys 109500 eurų, t.y. bus mažesnis nei pelnas, kurį įmonė gautų, jeigu ji papildomai prekių neparduotų. Paveiksle 2 pateikti įmonės, turinčios 0.5 proc. grynąjį apyvartos pelningumą, pelnai, jai nusprendus didinant pardavimus. Pav. 2:
Grynasis pelnas, esant skirtingoms metinėms apyvartoms (įmonė, kurios grynasis pardavimų pelningumas sudaro 0.5 proc.). Iš paveikslo 2 matyti, kad be apyvartos mokesčio pardavimų didinimas, plėtra, lemtų ir grynojo pelno augimą, tuo tarpu įvedus apyvartos mokestį, įmonei kurios pelningumas yra mažas, nelieka jokių paskatų pardavimus didinti – didinant pardavimus, grynasis pelnas mažėja, o padidinus apyvartą iki 61 mln. eurų per metus, ši veikla atneša jau ne pelną, o nuostolį, t.y. išsaugoti itin žemus antkainius, įvedus apyvartos mokestį, tampa neįmanomu dalyku.
Dar stipriau nukenčia tos įmonės, kurių pardavimai stipriai sezoniški, jos visada sumokės daugiau mokesčių ir turės mažesnį pelną (žr. šachmatinį stulpelį paveiksle 2) nei tos, kurių veikla mažiau sezoniška. Akivaizdu, kad ši ir kitos žemo pelningumo įmonės įvedus apyvartos mokestį bus priverstos arba didinti kainas, arba mažinti sąnaudas. Aukštesnio pelningumo įmones, kuriose antkainiai yra didesni, apyvartos mokestis taip stipriai neįtakoja. Jeigu įmonės pardavimų pelningumas yra 10 proc., tai 264 mln. eurų metinė apyvarta siesis su 26.4 mln. eurų metiniu pelnu. Įvedus apyvartos mokestį. jos pelnas, nedidinant kainų ir nemažinant sąnaudų sudarytų jau 24.36 mln. eurų. Jeigu ši įmonė padidintų pardavimus iki 324 mln. eurų, nedidinant kainų ir nekeičiant sąnaudų jos pelnas išaugtų iki 29.85 mln. eurų. Kuo apyvartos pelningumas yra didesnis, t.y. kuo antkainiai yra didesni, tuo mažesnes paskatas įmonė turės peržiūrėti kainas. Apyvartos mokestis yra didelis iššūkis žemo pelningumo įmonei, besistengiančiai konkuruoti kainomis su didelio pelningumo įmone. Ji be jokios abejonės bus priversta didinti kainas arba stabdyti plėtrą, tuo tarpo aukštų antkainių įmonėms šis mokestis nebus kliūtimi plėtrai. Didelių antkainių įmonės taip pat turės mažiau paskatų keisti kainas. Apyvartos mokestis yra kliūtis patekti į rinką žemus antkainius turinčioms įmonėms ir jų plėtrai ir tai yra mokestis, stabdantis paskatas žemo pelningumo įmonėms didinti apyvartą.
Atsakymai į LRS užduotus klausimus Koks numatomas šio mokestinio įstatymo poveikis vartojimo prekių kainoms? Tam, kad prekybininkai išlaikytų nesumažėjusius pelnus, šiame apmokestinamų 27 įmonių segmente jie bus linkę padidinti kainas 1.01 proc.[⁶] Atsižvelgiant į tai, kad šios įmonės sudaro apie pusę didmeninės ir mažmeninės prekybos, atmetus variklinių transporto priemonių ir motociklų prekybą bei prekybą degalais, kainos visame mažmeninės prekybos sektoriuje ūgtels apie 0.5 proc. Šis skaičiavimas remiasi prognoze, kad kainos korekcija bus nedidelė, todėl paklausa nesureaguos į kainos pasikeitimus labai stipriai. Kainos didinimas yra lengviausiai įgyvendinama pelno atstatymą garantuojanti priemonė, todėl ji bus pirmiausiai pritaikyta, tačiau tai nereiškia, kad ateityje kainos „nemažės“. Tai, kad šios 27 įmonės bus linkę padidinti kainas vidutiniškai 1.01 proc.[⁷] anaiptol nereiškia, kad kainų prieaugis bus būtent toks arba orientaciškai toks. Pagrindinės priežastys, paaiškinančios kodėl tai normalu, kad skaičiuojant su agreguotais duomenimis gaunami vieni skaičiai, reprezentuojantys visuotinę intenciją, o faktas būna kitoks, bus pateiktos sekančiose pastraipose. Skaičiuojant galimus kainų prieaugius reikia atkreipti dėmesį į tai, kad prekių įvairovė yra labai didelė, o jų pardavėjai gali taikyti skirtingas kainodaros strategijas jų kainų nustatymui. Jeigu pritaikytume, naudojant duomenų agregatus suskaičiuotą kainos daugiklį, skirtingoms prekėms, tai gautume, kad 349 eurus kainuojantį televizorių reikėtų pabranginti iki 352.51 eurų, o pieną, kuris kainuoja 0.75 euro reikėtų pabranginti iki 0.76 euro, kilogramas riešutų kainuos ne 10.99 eurų, o 11.10 euro, o taurė Aurora, kuri iki euro įvedimo kainavo 3.49 lito, dabar kainuoja 1.01 euro, brangtų iki 1.02 euro.
Iš pateiktų keturių prekių pavyzdžių, nustatant dviejų kainas (televizoriaus ir riešutų), pardavėjai naudojo psichologinę kainodarą, kitų gi dviejų (pieno ir taurės) kainos yra nustatytos neoperuojant manipuliatyviu skaičiumi 9. Geras to pavyzdys yra Aurora taurės, kurių kaina per visą laiką nuo euro įvedimo išliko tokia pati kaip ir iki įvedimo ir šiandien jos kainuoja 1.01, o tai yra akivaizdus požymis, kad šių prekių tiekėjas psichologinės kainodaros nenaudoja ir taurė Aurora po kainų peržiūrėjimo kainuos
manipuliatyviais .99, .19, .29, .39 ir panašiais skaičiais, o yra pačios įvairiausios skaičių kombinacijos, kokios tik gali būti, todėl šios prekės (maisto produktai) brangs griežtai tiek, kiek bus reikalinga apyvartos mokesčio padengimui ir ne daugiau. Visai kita situacija yra su tomis prekių grupėmis, kuriose naudojama psichologinė kainodara, pvz., žaislai, buitinė technika ir pan., kainų prieaugiai gali būti didesni nei 0.86 proc. Televizorius, kuris kainavo 349 eurus, po apyvartos mokesčio įvedimo kainuos ne 352.51 eurus, bet greičiausiai, kad 359 eurus, kompiuteris ne 1766.61 eurus, vietoj buvusių 1749 eurų, bet 1769 eurus, o skalbimo mašina ne 579 eurus, bet 589 eurus (ne griežtai apyvartos mokesčio apibrėžtus 584.83 eurus). Todėl šių prekių segmente kainų prieaugis gali būti didesnis nei tik apyvartos mokesčio apibrėžtas.
Kita vertus, kainos korekcijos aukštos vertės prekėms (pvz. elektronikai ar buitinei technikai) savo absoliučia apimtimi jau nėra mažos ir čia pardavėjai gali nesiryžti kainą didinti iš vis, bijodami konkurencijos su internetinėmis parduotuvėmis veikiančiomis kitose šalyse. Todėl tikėtina, kad tos prekės, kurių gabaritai yra mažesni ir kurias galima nebrangiai ir greitai atsisiųsti iš užsienio, nebrangs, o tos, kurių atsisiuntimas yra problematiškesnis brangs iki pavyzdžiuose pateiktų skaičių. Tikslaus kainų prieaugio pasakyti neina neturint informacijos apie visas šiuo metu prekyboje esančias prekes ir jų kainas, tačiau su didele dalimi užtikrintumo galima teigti, kad sunkiau transportuojamų prekių kainos ūgtels šiek tiek daugiau nei 1 proc., iki arčiausių aukštesnių psichologinei manipuliacijai tinkamų kainų. Nagrinėjant stambiųjų prekybos tinklų veiklą dažnai pamirštama, kad tinklai labai stipriai konkuruoja kainomis, todėl po pirminio kainų padidinimo seks bandymai sumažinti sąnaudas arba keisti parduodamų prekių kiekius, tam, kad lentynose esančias prekių kainas būtų galima nusmukdyti. Tuose produktuose, kuriuos sudaro visa eilė ingredientų ir kur mažesnis kiekis brangesnio ingrediento nenulemia gaminio suprastėjimo, gamintojai galės peržiūrėti gaminio sudėtį ir ją pakeisti: techninėse sąlygose numatoma, kad vaisių ir uogų kiekis jogurte gali svyruoti, natūralu, kad mineraliniame vandenyje esantis medžiagų kiekis irgi nėra griežtai fiksuojamas, nes jis skirtinguose mėginiuose natūraliai skiriasi. Tokie žingsniai leistų prekės kainą lentynoje sumažinti. Kitas dažnai pasitaikantis gamintojų ir pardavėjų triukas yra kainos
„redukcija“ arba jos nedidinimas, sumažinant parduodamos prekės kiekį.
Lietuvoje ši priemonė buvo labai plačiai naudojama iki kriziniu ir finansinės krizės laikotarpiu, o paskutiniaisiais metais ši, ne itin gera, praktika išpopuliarėjo Rusijos Federacijoje ir Baltarusijoje, kur greta jau visiems įprastų sviesto išfasavimų po 160, 170, 180 gramų ar margarino po 230 gramų, atsiranda pieno rūšys po 0.93 litro, limonadas po 1.45 litro ar alus po 0.45 litro (dažniausiai pasitaikantis išfasavimas Rusijos Federacijoje). Taip pat plačiai yra nuskambėjęs šių metų pradžios Rusijos Federacijos maisto skandalas, kai didieji kiaušinių tiekėjai vietoj įprastų dešimties kiaušinių pradėjo tiekti specialiai tam pritaikytas pakuotes su devyniais kiaušiniais vienoje. Numatyti devynių kiaušinių pasirodymą kaip atsaką į apyvartos mokestį Lietuvoje neverta, nes jeigu dabar kiaušinių pakuotė kainuoja 1.49, tai ji galbūt pabrangs iki 1.5. Devynių kiaušinių pakuotės pasirodymas būtų tikėtinas kaip atsakas į būtinybę kainą didinti apie 10 proc., o ne 1 proc. Lietuvoje sumažėjęs prekių kiekis tikėtinas tose prekių grupėse kur tai nesunku atlikti nekeičiant prekės pakuotės: gaiviųjų gėrimų tūrio sumažinimas nuo 1.5 l. iki 1.45 l., pieno tūrio sumažinimas nuo 1 l. iki 0.95 l., duonos svorio sumažinimas nuo 0.45 kg iki 0.4 kg. Tokios nedidelės redukcijos leis sumažinti kainas vitrinose, parduodant mažesnį kiekį ir per sumažėjusias sąnaudas kompensuotis apyvartos mokesčio sukeliamus praradimus. Tokia reakcija į apyvartos mokestį nebūtų gera, nes parduodamo kiekio redukcija neigiamai atsilieps žaliavų ir ingredientų tiekėjams, kai vietoj
ir ingredientų paklausa bus mažesnė ir paklausos redukciją jų tiekėjai be abejonės pajus.
Esant tokiam scenarijui, vartotojai išleis tiek pat lėšų, prekybinės įmonės uždirbs tokius pat pelnus, tačiau įmonės teikiančios žaliavas prekių gamybai užsidirbs mažiau. Paskutinis įmonėms prieinamas būdas mažinti sąnaudas yra galimybė taupyti darbuotojų sąskaita. Ji menkai tikėtina, nes stabdymas darbo užmokesčio prieaugių, esant žemam nedarbo lygiui, pardavėjų, krovikų, darbininkų ir kitų panašių profesijų atstovus gali paskatinti darbą susirasti kitur, tad šio žingsnio prekybos tinklai nežengs. Kaip šiuo įstatymu siūlomas apyvartos mokestis paveiks konkurenciją prekybos sektoriuje, ar mokesčio mokėtojai turės galimybes sutartinai padidinti prekių kainas? Be jokios abejonės prekybos tinkluose kainos padidės panašiu metu, tačiau ne todėl, kad jie būtų susitarę, o todėl, kad įstatymai visiems ekonomikos dalyviams įsigalioja vienu metu. Kaip šio mokesčio įvedimas paveiks smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros galimybes mažmeninės rinkos srityje? Smulkus ir vidutinis verslas egzistuoja tam tikruose mažmeninės prekybos sektoriuose, tačiau ne visuose. Maisto, buitinių prekių ir pagrindinių trumpo laikotarpio vartojimo prekių segmente smulkus ir vidutinis verslas aptarnauja tik tas geografines zonas, kurios turi nedidelį gyventojų skaičių ir kuriose steigti tinklo parduotuvę būtų ne itin pelninga arba jie yra tam tikroje geografinėje zonoje gerai žinomi ir nuo jos neatskiriami (pvz. Cesta), arba jie yra tradicinių prekybos tinklų konkurentų dalyviai, t.y. turgaus prekybininkai, pardavinėjantys savo gaminius Kalvarijų, Halės ir pan. turguose. Nei vienas iš jų neturi finansinių pajėgumų, kad galėtų tapti lygiaverčiu konkurentu didžiajam prekybos tinklui ir net neturi tokių tikslų. Jie užima tas nišas, kuriose prekybos tinklų nėra, siūlo specifines nišines prekes, kurių prekybos tinkluose nėra arba konkuruoja su jais atskirai paimtose geografinėse zonose.
Prekybos tinklų mokestis maisto prekių segmente privers nežymiai padidinti kainas didžiuosiuose prekybos tinkluose, bet tuo pačiu: a) nesuteiks konkurencinio pranašumo mažesniems pardavėjams, kuriems šis mokestis nebus taikomas, nes didžiuose prekybos tinkluose prekės ir toliau bus pigesnės ir b) diskriminuos vienus rinkos dalyvius, kitų atžvilgiu. Prekybos tinklų plėtra yra garantas infrastruktūros plėtros, geresnio aptarnavimo, žemesnių kainų ir didesnio asortimento. Apyvartos mokestis, jeigu jis traktuojamas per paramos smulkiam ir vidutiniam verslui prizmę, remia visa tai, kas yra priešinga ką tik paminėtiems teiginiams. Jeigu didieji tinklai tarpusavyje konkuruoja, tai mažesni pardavėjai su jais tam tikruose regionuose, kur didžiųjų tinklų nėra, ne itin konkuruoja. Neatmestina, kad stambios prekybos apmokestinimas ir nedidelės kainų korekcijos jų lentynose, paskatins ir mažesnius pardavėjus atitinkamai pakoreguoti kainas. Ar pagrindiniai mažmeninės rinkos dalyviai pajėgūs mokėti siūlomą apyvartos mokestį? Kokią dalį jų gaunamo pelno sudarytų šio mokesčio našta? Verslo žinių duomenimis, Norfos mažmenos pajamos 2018 m. sudarė
mažmena būtų sumokėjusi 4.45 mln. eurų apyvartos mokesčio, kuris būtų sudaręs
apyvartos mokesčius ir faktinius tų metų pelnus, gausime, kad Maximai apyvartos mokestis sudarytų 15.16 proc., Iki tinklui – 28.15 proc., Lidlui – 69.38 proc., o Rimi 2018 m. turėjo ne pelną, o nuostolį.
Naudojant tuos pačius Verslo žinių duomenis apie pagrindinių prekybos tinklų apyvartas ir grynąjį pelną galima suskaičiuoti koks būtų buvęs pelnas, jeigu jau 2018 m. būtų įvestas stambios prekybos mokestis, o prekybos tinklai nebūtų kėlę kainų ar mažinę sąnaudų. 2018 m. Maxima uždirbo 106.461 mln. eurų pelną. Jeigu tais metais būtų įvestas apyvartos mokestis, jos pelnas būtų sumažėjęs iki 92.738 mln. eurų. Iki vietoj 22.217 mln. eurų būtų uždirbusi
mln. eurų, Lidle vietoj 13.8 mln. eurų būtų likę 10.876 mln. eurų, o Rimi vietoj 2.995 mln. eurų nuostolio, būtų patyrusi 5.550 mln. eurų nuostolį. Šie pelnai (faktiniai ir tariami) vizualizuoti paveiksle 3. Pav. 3: Faktinis 2018 metų grynasis pelnas ir grynasis pelnas, jeigu apyvartos mokestis būtų įdiegtas 2018 m. (mln. eurų). Apibendrinant apyvartos palyginimą su įmonių pelnais galima teigti, kad toks mokestis taps didele kliūtimi besivejantiems tinklams konkuruoti su lyderiu. Tam, kad išsaugoti kaip įmanoma mažiau sumažėjusius pelnus, Norfa bus verčiama didinti kainas labiausiai iš visų parduotuvių. Jeigu žemas masinio vartojimo prekių kainas Lietuvos gyventojai turi tik konkurencijos tarp prekybos centrų dėka, tai toks apyvartos mokestis šią konkurenciją apsunkins. Koks yra Lietuvos Respublikos stambios prekybos mokesčio įstatymo projekto Nr. XIIIP-3950 siūlomo teisinio reguliavimo santykis su Europos Sąjungos teisiniu valstybės pagalbos, kaip ji yra suprantama pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 107 straipsnį, reglamentavimu? Ar siūlomas Lietuvos Respublikos stambios prekybos mokesčio įstatymo projekto Nr.
XIIIP-3950 teisinis reguliavimas atitinka Europos Sąjungos valstybių narių praktiką ir Europos Sąjungos teisės reikalavimus? Teisiniai klausimai. Atsakymai į juos pateikti Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos Europos teisės departamento 2019 m. spalio 30 d. išvadoje „Dėl stambios prekybos mokesčio įstatymo“ ir Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Teisės departamento 2019 m. spalio 22 d. išvadoje „Dėl Lietuvos Respublikos stambios prekybos mokesčio įstatymo projekto“. Šiose išvadose yra pateiktas atsakymas dėl siūlomo teisės akto atitikties Europos Sąjungos teisei ir traktuotės, atitinkančios Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 107 straipsnį. 2019-10-22 Nr. XIIIP-3950 Kokie pagrindiniai Europos Sąjungos Bendrojo Teismo argumentai lėmė, kad Lenkija laimėjo bylą prieš Europos Komisiją 2019 m. gegužės 19 d.? Teisinis klausimas. Atsakymas į jį dalinai pateiktas aukščiau minėtose Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos Europos teisės departamento ir Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Teisės departamento išvadose. Apibendrinimas Apyvartos apmokestinimas ignoruoja įmonės pelną. Todėl įmonėms su aukšta apyvarta ir žemu apyvartos pelningumu, t.y. tokioms įmonės, kuriose antkainiai yra žemi ir kuriose apsilanko labai didelis pirkėjų skaičius arba kurios parduoda aukštos vertės prekes su nedideliais antkainiais, padėtis gali stipriai komplikuotis. Tam, kad toliau tęsti konkurenciją kainomis, jos bus priverstos didinti kainas, taigi praras instrumentą, kuriuo operuoja. Lyginant didelę apyvartą ir aukštą bei žemą pelningumus turinčias įmones, apyvartos mokestis bus naudingesnis aukštesnio pelningumo įmonei, taigi veiks kaip konkurenciją iškraipantis veiksnys. Šis mokestis taip pat būtų kliūtis į Lietuvos rinką ateiti žemų antkainių tinklams.
Apyvartos mokestis apsunkina konkurenciją kainomis ir priverčia mažesnio pelningumo pardavėjus, pardavinėjančius prekes su mažesniais antkainiais didinti kainas kai didesnio pelningumo pardavėjai, pardavinėjantys prekes su aukštesniais antkainiais tokio didelio spaudimo nejaus. Įstatymų leidėjo intencijos yra kelti Lietuvos Respublikos gyventojų pajamas ir jų vartojimą, tačiau tokiais įstatymais kaip tik komplikuojama tų įmonių, kurios turi žemus antkainius ir kurios yra aukštesnio vartojimo garantas, veikla. Labai žemo apyvartos pelningumo įmonėse, apyvartos apmokestinimas mažina paskatas didinti apyvartą, t.y. plėstis. Įmonės, kurių apyvartos pelningumas yra žemesnis nei maždaug 0.85 proc., nebus suinteresuotos išlaikyti tų pačių kainų ir sąnaudų, ir paraleliai didinti apyvartą. Joms papildomas apyvartos didinimas atneš nuostolius, o ne pelną. Taigi, tam tikrais atvejais labiau apsimokės parduoti mažiau, o ne daugiau. Kalbant apie biudžeto pajamas reikia nepamiršti, kad apyvartos mokestis sumažins pelną ir dėl to surenkama pelno mokesčio suma bus mažesnė, todėl tai ne tik biudžeto pajamos, bet ir praradimai (nors ir mažesni). Apyvartos mokestis padės biudžetui surinkti papildomas pajamas į biudžetą, tačiau tiktai vartotojų, pardavėjų ir tiekėjų sąskaita. Šis mokestis veikia kaip iškraipytas specifinis progresinis PVM mokestis, kuris taikomas išimtinai mažmeninės prekybos sektoriui. Jeigu į biudžetą būtina surinkti papildomas pajamas ir yra nuspręsta apmokestinti pelningesnes įmones, tai daug tinkamesnis, su gerokai mažesniais trūkumais, variantas būtų progresinis pelno mokestis. Toks mokestis nediskriminuotų sektorių, neiškraipytų konkurencijos, jo naštą perkelti vartotojams ant pečių būtų daug sunkiau. Pabaigiant verta paminėti, kad be kitų dalykų šis mokestis garantuos ir nedidelį kainų prieaugį, kurio galėjo ir nebūti. Spręsti pagrindiniame komitete 3.
Piliečių, asociacijų, politinių partijų, lobistų ir kitų suinteresuotų asmenų pasiūlymai: Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
įmonių asociacija 2019-10-17 Nr. G-2019-8365 LPĮA kreipimasis į institucijas, atsakingas už valstybės finansų tvarumą Dėl prekybos mokesčio teisėtumo ir grėsmės valstybės finansams Seime užregistruotas apyvartos mokestis prekybos įmonėms kelia itin daug abejonių dėl jo teisėtumo, grasina valstybės finansų tvarumui ir daro žalą Lietuvos investicinei aplinkai. Analogiškas mokestis nuo apyvartos nėra taikomas nė vienoje ES valstybėje. Visos ES šalys narės, kurios mėgino įsivesti panašų apyvartos mokestį, sulaukė griežto atsako iš ES institucijų. Vengrija apyvartos mokestį verslui taikė 2010-2012 metais, tačiau Europos Komisijai jį pripažinus neteisėtu, panaikino. Dabar šios valstybės biudžetą užgulusi finansinė našta - Vengrija turi grąžinti verslui sumokėtas neteisėto mokesčio sumas ir atlyginti nuostolius. Slovakija mokestį nuo apyvartos buvo įvedusi 2018 metais, tačiau jį panaikino, vos tik EK pradėjo tyrimą prieš ją. Mokestis taip ir nebuvo pradėtas taikyti. Lenkija 2016 metais įvedė apyvartos mokestį prekybos įmonėms, tačiau EK pradėjus teisinę procedūrą dėl galimai neteisėtos valstybės pagalbos daliai verslo, Lenkija iki šiol dėl mokesčio teisėtumo bylinėjasi su EK. Be to, Lenkija, suvokdama, kokios rimtos pasekmės gresia viešiesiems finansams, jei mokestis būtų pripažintas neteisėtu, nusprendė suspenduoti jo taikymą iki
priimtas, tikėtina, kad mokestis Lenkijoje nebus taikomas iki teisinio proceso pabaigos. Apyvartos mokestis, kaip jis apibrėžtas projekte, neabejotinai laikytinas netiesioginiu, analogišku PVM mokesčiu.
Europos Sąjungos valstybėse narėse PVM yra harmonizuotas ir taikyti antrą analogišką mokestį draudžia ES teisė. Prabrėžtina, kad tuo atveju, kai mokestis verslui nėra visuotinis (t.y. nėra taikomas tam tikriems verslo subjektams), jis pagal Sutartį dėl Europos Sąjungos veikimo gali būti traktuojamas kaip valstybės pagalba, kurios taikymui būtina iš anksto gauti EK pritarimą. EK iš anksto neinformavus ir turint įtarimų, kad gali būti pažeistos konkurencijos teisės nuostatos, reglamentuojančios valstybės pagalbos teikimą, EK gali pradėti pažeidimo procedūrą prieš šalį narę. Tokį mokestį pripažinus neteisėtu, valstybei kiltų pareiga ne tik grąžinti neteisėtai surinktą mokestį, bet ir padengti verslui padarytą žalą visa apimtimi. Teikti Seimui 2020 m. valstybės biudžeto projektą, kuriame yra įtraukti planuojami abejotino teisėtumo mažmeninės prekybos apyvartos mokesčiai - neatsakinga viešųjų finansų požiūriu. Įvertinant ES valstybių patirtį įvedant analogiškus mokesčius, nekyla abejonių, kad naujojo mokesčio teisėtumas sulauktų ES institucijų dėmesio ir galimai prieš Lietuvos valstybę nukreipto tyrimo. Neteisėtas mokestis, kurį gali tekti sugrąžinti, papildomai kompensuojant ir padarytus nuostolius, keltų grėsmę valstybės finansų tvarumui. Planuojamos surinkti biudžeto pajamos - 31,9 mln. eurų - neatsveria tų kaštų, kurie potencialiai rasis dėl teisinio proceso ir jo pasekmių. Ne mažiau svarbu ir tai, kad užsienio kapitalą ir investuotojus bandanti pritraukti Lietuva svarstydama abejotino teisėtumo mokesčius tarptautinėje erdvėje gali pakenkti savo, kaip investuotojams draugiškos valstybės reputacijai ir išgarsėti kaip investicijoms itin nepalanki šalis. Pagal Seime užregistruoto Stambios prekybos mokesčio įstatymo projektą, prekybininkams, kurių mėnesio apyvarta viršija 2 mln. eurų, jau nuo kitų metų pradžios būtų taikomasi proc. apyvartos mokestis.
Tai paliestų gan platų prekybininkų, tenkinančių esminius gyventojų poreikius ratą t.y. ne tik šalyje veikiančius didžiuosius prekybos maistu tinklus, bet ir kelias dešimtis kitų prekybos įmonių, prekiaujančių kitomis pirmojo būtinumo prekėmis (drabužiais, kosmetika, buitinės technikos prekėmis). LPĮA ragina už valstybės finansų tvarumą atsakingas institucijas bei asmenis nepriimti įstatymų, keliančių abejonių dėl jų teisėtumo ir atitikimo Europos Sąjungos teisei. LPĮA supranta pastangas subalansuoti valstybės biudžetą ir mažinti socialinę atskirtį, tačiau tai turi būti daroma išdiskutavus siūlomus pakeitimus bei įvertinus galimas naujų mokesčių pasekmes. Spręsti pagrindiniame komitete
prekyba“ 2019-10-25 Nr. G-2019-8643
Atsižvelgiant į paskelbtą Stambio prekybos mokesčio įstatymo projektą, atkreipiame Jūsų dėmesį į tai, kad skirtingose prekybos šakose yra ne vienodas įmonių pelningumas. Pvz., mūsų įmonės grynasis pelningumas yra labai žemas jau daugybę metų. Panašus pelningumas ir pas kitus mūsų konkurentus. Grynasis įmonės pelningumas daugybę metų blogėja dėl didėjančio darbo užmokesčio (vidutinis atlyginimas mūsų įmonėje 1300-1500 Eur neatskaičius mokesčių) bei kitų veiklos mokesčių, didėjančių eksploatacinių išlaidų. Tuo metu antkainių didinti negalima dėl konkurencijos tiek šalies viduje, tiek ir išorėje (Amazon ir kt. globalūs pardavėjai tiek Europos Sąjungoje, tiek ir už jos ribų). Taip pat Lietuvos rinkos dydis nėra pakankamai patrauklus verslui Lietuvoje, tad, mūsų nuomone, toks pajamų apmokestinimas yra diskriminacinis ir sužlugdys tuos, kas dirba šalies viduje. Manome, kad aklai pritaikyti mokestį nuo apyvartos yra trumparegiškas žingsnis ir nepadės sukurti Lietuvos gerovės.
Žemiau pateikiame mūsų įmonės pelningumus (metinės finansinės ataskaitos pridedamos). Be to, vis dar reikia mokėti padidintą „krizinį“ 21 proc. PVM mokestį, kurį buvo žadėta sumažinti. Šią dieną PVM tarifas yra didesnis už Austrijos, Čekijos, Anglijos, Olandijos bei Vokietijos. Spręsti pagrindiniame komitete
produktų prekybos įmonių asociacija 2019-10-29 Nr. G-2019-8717
Lietuvos naftos produktų prekybos įmonių asociacija (toliau LNPPĮA), susipažinusi su pateiktu teisės akto „Dėl Lietuvos Respublikos stambios prekybos mokesčio įstatymo“ projektu Nr. XIIIP-3950, teikia savo nuomonę. 1. LNPPĮA nuomone projekte siūlomi pakeitimai yra neaiškūs, nenuoseklūs, neišbaigti. Jame vartojamos sąvokos yra neapibrėžtos ir neaiškios, todėl gali būti įvairiai ir skirtingai interpretuojamos. Tai sudaro prielaidas kilti neaiškumui ir netikrumui dėl įstatymo projekto taikymo. 2. Projekto 1 straipsnyje siūloma nustatyti stambios prekybos apmokestinimo mokesčiu tvarką, tačiau sąvoka ,,stambi prekyba“ nėra apibrėžta. Manome, kad pirmiausia projekte turėtų būti apibrėžta stambios prekybos sąvoka ir tik po to nustatoma apmokestinimo tvarka. 3. Projekto 3 straipsnyje yra nustatoma mokesčio bazė atsižvelgiant į tam tikrą sumą, kas galimai suteikia pranašumą mažesnę apyvartą turinčioms įmonėms ir tuo pačiu pažeidžia kitų verslo subjektų lygiateisiškumo ir konkurencingumo principus. Siūlome, kad Lietuvos konkurencijos taryba pateiktų nuomonę dėl projekte pateiktų nuostatų suderinamumo su konkurencijos taisyklėmis. 4.
prekybos mokesčio bazė – pardavėjo gauta bendra atlygio (išskyrus pridėtinės vertės mokestį (toliau - PVM) už Lietuvos Respublikos teritorijoje vartotojams parduotas prekes suma (toliau – bendra atlygio suma), viršijanti
buvo pasirinkta būtent 2 mln. eurų mokestinė bazė. 5. Projekto 7 straipsnyje numatytas mokesčio apskaičiavimas, mokestinio laikotarpio deklaracijos pateikimas ir sumokėjimas yra sudėtingas, reikalaujantis daug darbo sąnaudų ir tuo pačiu, ženkliai padidinantis administracinę naštą mokesčio mokėtojui. 6. Atkreipiame dėmesį, jog pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 107 straipsnio nuostatas projektu siūlomas teisinis reguliavimas gali būti laikomas viena iš valstybės pagalbos priemonių), apie kurios taikymą pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 108 straipsnio
nuostatos galėtų būti taikomos tik gavus Europos Komisijos pritarimą. 7. Taip pat, atkreipiame dėmesį į projekto 9 straipsnyje numatytą projekto įsigaliojimą nuo 2020 m. sausio 1 d., manome, kad tai prieštarautų Teisėkūros pagrindų įstatymo 20 straipsnio 3 dalyje bei Mokesčių administravimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje įtvirtintam principui, pagal kurį Lietuvos Respublikos Seimas turi užtikrinti, kad Lietuvos Respublikos mokesčių įstatymai, nustatantys naują mokestį, naują mokesčio tarifą, mokesčio lengvatą, sankcijas už mokesčių įstatymų pažeidimus arba iš esmės pakeičiantys apmokestinimo tam tikru mokesčiu tvarką ar apmokestinimo teisinio reglamentavimo bei taikymo principus, turėtų įsigalioti ne anksčiau kaip 6 mėnesiai nuo jų paskelbimo dienos. Įvertinus aukščiau pateiktus argumentus, LNPPĮA nepritaria pateiktam „Lietuvos Respublikos stambios prekybos mokesčio įstatymo“ projektui. Spręsti pagrindiniame komitete
buhalterių ir auditorių asociacija 2019-10-30 Nr.
G-2019-8774 Dėl Stambios prekybos mokesčio įstatymo projekto
Pagal Teisėkūros pagrindų įstatymo nuostatas teikiame savo nuomonę dėl Stambios prekybos mokesčio įstatymo projekto XIIIP-3950. Mes nepritariame užregistruotam Stambios prekybos mokesčio įstatymo (SPMĮ) projektui dėl šių priežasčių:
mokestis negalimas pagal Tarybos PVM direktyvą 2006/112/EB ES, kurios nuostatų Lietuva įsipareigojusi laikytis;
įgyvendinimas ir kontrolė techniškai taip, kad būtų teisingai suskaičiuotas mokestis;
sukuria nelygią konkurenciją ir papildomai apmokestina paprastus gyventojus;
įgyvendinimui reikėtų didelių investicijų ir tai būtų reikšminga našta verslui. Žemiau pateikiame paaiškinimus. Buhalteriai turėtų rūšiuoti pajamas pagal 6 kriterijus ir kaupti šiuos duomenis:
prekybos pajamos;
prekybos pajamas reiktų surūšiuoti į medicinos paskirties ir nemedicininės paskirties;
energetinių produktų (alyva, kuras ir t.t.) nuo kitų prekybos pajamų;
surūšiuoti prekybos pajamas į pajamas gautas iš fizinių asmenų ir iš juridinių;
fizinių asmenų prekybos pajamas į asmenines ir neasmenines;
raštiškus įrodymus, kad prekybos pajamos iš fizinių asmenų yra gautos dėl to, kad fizinis asmuo jas įsigijo ekonominės veiklos vykdymui. Faktiškai yra neįmanoma vieno gyventojo pirkimo kvitelio apskaita ir kontrolė, jei jis buvo įmuštas per kasos aparatą. Per sudėtinga ir per brangu perprogramuoti kasos aparatus, kad jie skaidytų įmušimus (kasininkė turės daugiau darbo):
Tik metų gale bus aišku, kuri prekių dalis yra skirta asmeniškai, o kuri ekonominei veiklai. Ar iš viso automobilis buvo naudojamas individualiai veiklai. Kaip gyventojas turėtų pranešti parduotuvei, kad jis visas detales, kurias pirko savo IDV veiklai, panaudojo ne IDV veiklai, nėra aišku ir neįmanoma sukontroliuoti. Pvz. 2 gyventojas nusipirko garažą sau, bet po metų garažą naudoja tik individualios veiklos vykdymui (prekių sandėliavimas, gamybai ir t.t.). Pvz. 3 gyventojas įsigijo mišką kaip investiciją pensijai. Po
nusipirko kompiuterį individualiai veiklai. Po 3 dienų nusprendė individualią veiklą uždaryti. Kompiuteris nebuvo perduotas indiv. veiklai. Pvz. 5. gyventojas perka kavą sau, tačiau jo biure pasibaigė kava, jis atnešė į savo biurą naują kavos pakelį iš savo namų. Pvz. 6 gyventojas niekada nevykdė jokios indiv. veiklos, bet planuoja ją vykdyti. Prisipirko prekių dėl jų perpardavimo. Kai reikėjo registruoti indiv. veiklą, apsigalvojo ir jos neužregistravo, o prekes pats suvartojo. Pvz. 7. gyventojas niekada nevykdė indiv. veiklos, bet nori gauti nuolaidą perkant prekes įmonės vardu. Perka prekes įmonės vardu, apmoka už jas grynais pinigais. Į įmonės buhalteriją pirkimo sąskaita nepapuola. Pvz. 8 įmonė nusipirko prekes, bet pirkimo sąskaitos neįtraukė į apskaitą (pamesta ar kt. priežastys), nors prekės yra sunaudotos įmonės reikmėms. Pvz. 9 gyventojas nusipirko butą, baldus ir kt. turtą sau, bet labai greitai išvyko gyventi į Angliją ir butą su visu turtu išnuomojo. Turto pirkimas buvo parodytas kaip pirkimas asmeniniams poreikiams, bet turto nuoma yra ekonominė veikla ir tokio turto pirkimas neturėtų būti apyvartos mokesčio objektas. Galima ir atvirkštinė situacija. Pvz. 10 gyventojas nusipirko automobilį sau, bet įmonės automobilis sugedo ir jis jį išnuomojo įmonei.
Faktiškai prekybos tinklai mušantys prekių pardavimus į kasos aparatus, gali sakyti, kad visi pardavimai yra dėl ekonominės veiklos, nes gyventojui nėra pareigos perkant prekes ekonominei veiklai prašyti PVM SF ir jokiais būdais PVM SF paprašymas nėra lygu ekonominei veiklai. PVM SF gyventojas gali paprašyti perkant baldus ar kitus brangius ir nebrangius daiktus, ne dėl to, kad jis juos naudotų ekonominei veiklai, bet dėl to, kad jis kada nors norėdamas juos parduoti, galėtų iš pardavimo pajamų atimti turto įsigijimo savikainą ir mokėti GPM nuo kainų skirtumo minus GPM lengvata. Todėl PVM SF išrašymas nėra tinkamas įrodymas dėl ekonominės veiklos vykdymo. Kitas pavyzdys, kada net įmonei išrašyta sąskaita nėra tinkamas įrodymas, jog prekės pirktos juridinio asmens veiklai:
Dabartiniu metu buhalteriai mato kryžminėse PVM sutikrinimo ataskaitose didelius skirtumus, kai gyventojai perka prekes „ant įmonės“, kad gautų įmonei taikomą lojalumo nuolaidų programą, bet faktiškai yra įsigyjamos prekės asmeniniams poreikiams ir į įmonės buhalterija tokios sąskaitos nepatenka. Tada buhalteriai mato, kad „dega kryžminis“, nes nesutampa duomenys, nors jokio PVM įstatymo pažeidimo nėra. Jei prekybininkai sugalvos įvesti papildomą 1% mokestį visiems pirkimams, kai nėra išrašoma sąskaita juridiniam asmeniui, bus atvejų, kai gyventojai nurodys bet kokios įmonės duomenis ir jiems papildomas apyvartos mokestis nebus taikomas. Dabartiniu metu nėra įmanomas joks instrumentas, kuris tinkamai leistų identifikuoti, ar pirkimas yra dėl ekonominės veiklos. Prekybininkai nėra įpareigoti rinkti įrodymus, kad išrašoma sąskaita juridiniam asmeniui yra išrašoma tinkamam pirkėjo atstovui. Reikalauti, kad prekybininkai kauptų duomenis apie visus pardavimus per kasos aparatą dėl PVM SF išrašymo yra milžiniška našta net ir didiesiems prekybininkams.
Tokia tvarka prasilenktų su konkurencijos įstatymu bei sudarytų nelygias teisės prekybos rinkoje. Norime pabrėžti, kad net pelno mokesčio įstatymas pripažįsta prekių pirkimo kvitelius be sąskaitų kaip leidžiamus ekonominės veiklos atskaitymus. Dėl nurodytų priežasčių
pažeidžiantis Lietuvos įsipareigojimus ES. Spręsti pagrindiniame komitete
produktų prekybos įmonių asociacija 2019-11-07 Nr. G-2019-9050
Lietuvos naftos produktų prekybos įmonių asociacija (toliau - LNPPĮA), susipažinusi su pateiktu teisės akto „Dėl Lietuvos Respublikos stambios prekybos mokesčio įstatymo“ projektu Nr. XIIIP-3950 (toliau – Įstatymo projektas), savo 2019-10-28 raštu Nr. 19-10-2 FM yra pateikusi nuomonę dėl bendrųjų pagrindų bei priežasčių, kodėl šiam Įstatymo projektui neturėtų būti pritarta. Šiuo raštu papildomai pateikiame konkrečius argumentus, kaip šiuo Įstatymo projektu siūlomas naujas „stambios prekybos mokestis“ neigiamai įtakos degalinių sektorių. 1) Įstatymo projekto 2 str. 3 d. pateiktame „Prekės“ apibrėžime minimi „energetiniai produktai“ - neaišku ar po šia sąvoka patenka visi degalai, kuriais prekiaujama degalinėse, taip pat kodėl išskirti vaistai bei visų rūšių energija, tačiau neišskirti kiti produktai, kurių maržos yra reguliuojamos (apribotos teisės aktais). 2) Keturiasdešimt ir daugiau procentų degalinėse esančių parduotuvių (neskaitant degalų) apyvartos sudaro tabako produktai. Tabako produktų maržos reguliuojamos teisės aktais ir labai nedidelės, taip pat didėja akcizas tabako produktams.
Taigi, jeigu būtų taikomas apyvartos mokestis šiems produktams – tai faktiškai taptų dvigubu apmokestinimu ir degalinės turėtų tabako produktus pardavinėti vos ne už savikainą arba net žemiau savikainos. 3) Apie aštuoniasdešimt procentų degalinėse esančių parduotuvių (neskaitant degalų) apyvartos sudaro tabako produktai, kava ir vietoje paruošiamas maistas. Viešoje erdvėje Įstatymo projekto rengėjai šį „stambios prekybos mokestį“ vadina „prekybos centrų mokesčiu“. Įstatymo projekto rengėjai taip pat teigia, kad šiuo mokesčiu neketinama apmokestinti maitinimo sektoriaus įmonių (kavinių, restoranų, greito maisto prekybos vietų). Jeigu tikrasis ketinimas yra apmokestinti prekybos centrų apyvartas, tuomet turi būti tikslinamos Įstatymo projekto formuluotės, aiškiai apibrėžiant, kad apmokestinamos bus tik įmonių, kurios veikia prekybos centrų rinkoje, apyvartos. Atsižvelgiant į pajamų (apyvartos) struktūrą, degalinių operatorių veikla nepatenka į prekybos centrų rinką, todėl negali būti gretinami su jais taikant šį naują mokestinį reguliavimą. Pagal veiklos pobūdį ir pajamas (apyvartas) degalinių prekybos vietos konkuruoja su kavinėmis bei kitomis maitinimo įstaigomis, todėl administracinėmis (mokestinėmis) priemonėmis joms negali būti sudarytos skirtingos konkurencinės sąlygos, kadangi tai prieštarautų nacionaliniams bei Europos Sąjungos teisės aktams, užtikrinantiems konkurencijos taisykles. 4) Nuo 2016-01-01 degalinėse uždrausta prekiauti alkoholiu. Tai apsunkino degalinių padėtį lyginant su kitais mažmeninės prekybos maisto produktais rinkos dalyviais ir neigiamai paveikė degalinių finansinius rezultatus.
Tuo metu, svarstant prekybos alkoholiu uždraudimo degalinėse klausimą, kaip esminis argumentas buvo pateikiama tai, kad skirtingai nuo prekybos centrų degalinės iš principo yra skirtingos prekybos vietos, kuriose klientai įsigytas prekes dažniausiai vartoja vietoje, dėl to buvo teigiama, kad uždraudus prekybą alkoholiu degalinėse neva sumažės neblaivių vairuotojų. Sprendžiant dėl „stambios prekybos mokesčio“ taikymo apimties ir šį mokestį mokėsiančių subjektų, turėtų būti laikomasi nuoseklumo bei įvertinta tai, kad degalinės, kaip prekybos vietos, iš esmės skiriasi nuo prekybos centrų, todėl degalinių ir prekybos centrų veikla neturėtų būti reguliuojama vienodai (įskaitant ir mokestinį reguliavimą). 5) Įstatymo projekto 3 str. 1 d. numatyta, kad: „Stambios prekybos mokesčio bazė – pardavėjo gauta bendra atlygio (išskyrus pridėtinės vertės mokestį (toliau - PVM) už Lietuvos Respublikos teritorijoje vartotojams parduotas prekes suma (toliau – bendra atlygio suma), viršijanti 2 mln. eurų per mokestinį laikotarpį“. Įstatymo projekto 2 str. 2 d. nurodyta, kad „Pardavėjas – Lietuvos Respublikoje įregistruotas mokesčių mokėtoju fizinis asmuo, juridinis asmuo arba bet koks kitas subjektas [...]“. Tai reiškia, kad šį
„stambios prekybos mokestį“ ketinama taikyti ne skaičiuojant per prekybos
vietą, o kiekvienai įmonei, todėl atsižvelgiant į Įstatymo projekto siūlomas formuluotes, dalis įmonių, veikiančių keliose prekybos vietose, galėtų savo veiklą pertvarkyti taip, kad kiekviena prekybos vieta būtų registruota kaip atskira įmonė (savarankiškas mokesčių mokėtojas) ir tokiu būdu būtų galimybė išvengti „stambios prekybos mokesčio“.
6) Įstatymo projekto aiškinamajame rašte, 7 dalyje, kurioje komentuojama šiuo Įstatymo projektu ketinamo įvesti mokesčio įtaka verslo sąlygoms ir jo plėtrai, nurodyta, kad „Prekybos sektoriuje būtų perskirstyta apmokestinamoji našta, nes dideles apyvartas šiame sektoriuje generuojantys asmenys paprastai patiria proporcingai mažesnes sąnaudas nei mažesnes apyvartas generuojantys asmenys.“ Degalinių sektoriuje ši prielaida nėra teisinga, kadangi apyvartos mastas pasiekiamas per plečiamą degalinių tinklą ir didinamas investicijas į infrastruktūrą. Atitinkamai didėja ir veiklos sąnaudos, kurios nėra tiesiogiai įtakojamos apyvartos. Skirtingai nei didieji mažmeninės prekybos tinklai ar prekybos centrai dėl taikomo kitokio prekybos modelio degalinių operatoriai negali optimizuoti veiklos kaštų per didesnį prekybos plotą vienoje prekybos vietoje ir pan. Degalinių operatorių veikloje veiklos kaštų taupymas pasiekiamas nuolatos ir metodiškai tobulinant veiklos procesus ir efektyviai išnaudojant resursus, tai nėra tiesiogiai susiję su apyvartų dydžiu. Atkreipiame dėmesį, jog apmokestinamoji našta niekaip nebus perskirstoma, kadangi bet kokius papildomus kaštus verslas perkelia galutiniam vartotojui. Tokiu atveju gali susidaryti situacija, kuomet efektyviau (mažesniais kaštais) veikiantys rinkos dalyviai, šiuo metu dėl to galintys pasiūlyti vartotojams tam tikras prekes pigiau, bus apmokestinti nauju „stambios prekybos mokesčiu“ ir dėl to didės tokių prekių kaina galutiniam vartotojui.
Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus argumentus, LNPPĮA nuomone, Įstatymo projektu siūlomas įvesti „stambios prekybos mokestis“ turės didelę įtaką konkurencinei aplinkai mažmeninės prekybos ir/ar viešojo maitinimo sektoriuose, todėl yra būtina Konkurencijos tarybos išvada dėl Įstatymo projekto nuostatų suderinamumo su konkurencijos taisyklėmis. Taip pat LNPPĮA vertinimu, Įstatymo projektas dabartinėje redakcijoje (ketinamas įvesti „stambios prekybos mokestis“) neigiamai paveiks visą sektorių, galimai paskatins kai kuriuos degalinių operatorius peržiūrėti savo investicinius planus bei galimai sudarys prielaidas tam tikrų prekių kainų augimui galutiniams vartotojams. Spręsti pagrindiniame komitete
įmonių asociacija 2019-11-07 Nr. G-2019-9079 Dėl Lietuvos Respublikos stambios prekybos mokesčio įstatymo projekto Lietuvos prekybos įmonių asociacija („LPĮA“) susipažino su Seimo narių grupės įregistruotų Stambios prekybos mokesčio įstatymo projektu Nr. XIIIP-3950 („Projektas“). Mūsų vertinimu, kurį pagrindžiantys argumentai išsamiai dėstomi žemiau:
asmenų lygiateisiškumo principui;
sąlygas toje pačioje rinkoje veikiantiems ūkio subjektams, dėl ko būtina gauti Konkurencijos tarybos išvadą dėl projekto nuostatų suderinamumo su konkurencijos taisyklėmis, taip pat atlikti Projekto poveikio konkurencijai vertinimą;
apyvartos mokestis;
įstatymo nuostatos galėtų būti taikomos tik gavus Europos Komisijos pritarimą; 5.
Projektas yra neįgyvendinamas, nes mažmeninės prekybos įmonės neturi galimybių patikimai ir tiksliai identifikuoti stambios prekybos mokesčio bazę;
Konstitucinio Teismo jurisprudencijai;
valstybės principui;
vertinimas. I. Projektas prieštarauja
straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta formali visų asmenų lygybė, šio straipsnio
principas; konstitucinis asmenų lygybės įstatymui principas reikalauja, kad teisėje pagrindinės teisės ir pareigos būtų įtvirtintos visiems vienodai; konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas būtų pažeistas, jeigu tam tikri asmenys ar jų grupės būtų traktuojami skirtingai, nors tarp jų nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas[⁸]. Vertinant, ar pagrįstai yra nustatytas skirtingas reguliavimas, būtina atsižvelgti į konkrečias teisines aplinkybes; pirmiausia turi būti įvertinti asmenų ir objektų, kuriems taikomas skirtingas teisinis reguliavimas, teisinės padėties skirtumai[⁹]. 2.
santykių subjektus ir mokesčio bazę, akivaizdu, jog Projektas, ta apimtimi, kuria mokestis taikomas tik mažmeninės prekybos sektoriuje veikiantiems verslo subjektams, taip pat ta apimtimi, kuria mokestis netaikomas tam tikrų prekių pardavimo pajamoms, taip pat ta apimtimi, kuria toje pačioje atitinkamoje rinkoje veikiantiems pardavėjams, priklausomai nuo jų dydžio, taikomas skirtingas apmokestinimas, prieštarauja Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintam asmenų lygybės principui. 3. Pirma, Projektas nepagrįstai išskiria mažmeninės prekybos sektorių iš kitų verslo sektorių. Projekto aiškinamajame rašte nurodoma, kad naujuoju mokesčiu „<...> siekiama perskirstyti apmokestinamąją naštą tarp mokesčių mokėtojų, veikiančių mažmeninės prekybos sektoriuje.“, „<...> nes dideles apyvartas šiame sektoriuje generuojantys asmenys paprastai patiria proporcingai mažesnes sąnaudas nei mažesnes apyvartas generuojantys asmenys.“. Akivaizdu, kad Projektų rengėjų pasitelktas didelių apyvartų ir mažesnių sąnaudų kriterijus taikytinas ir bet kuriame kitame sektoriuje (pvz. gamybos, didmeninės prekybos, paslaugų ir t.t.) veikiantiems verslo subjektams. Tačiau Projekto aiškinamajame rašte nėra nei vieno argumento, pagrindžiančio mažmeninės prekybos rinkoje veikiančių mokesčių mokėtojų ir kituose sektoriuose (pvz. gamybos, didmeninės prekybos, paslaugų ir t.t.) veikiančių mokesčių mokėtojų teisinės padėties skirtumus, kuriais būtų pateisinamas mažmeninės prekybos sektoriaus išskyrimas. Taigi, atsižvelgiant į aukščiau cituotą Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, teigtina, kad tarp mažmeninės prekybos rinkoje veikiančių mokesčių mokėtojų ir kituose sektoriuose veikiančių mokesčių mokėtojų nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas (mokesčio nuo apyvartos taikymas tik mažmeninės prekybos sektoriuje veikiantiems subjektams) būtų objektyviai pateisinamas. 4.
mokesčiu siūloma neapmokestinti pajamų iš vaistų (vaistinių preparatų), energinių produktų bei komunaliniais inžineriniais tinklais tiekiamų dujų, vandens ir visų rūšių energijos pardavimo, nors, vadovaujantis LR CK 6.228¹straipsnio 4 dalimi, elektros ir šilumos energija, vanduo, gamtinės dujos taip pat laikomi prekėmis. Toks teisinis reguliavimas, kai tam tikras prekes vartotojams parduodantys subjektai pastatomi į privilegijuotą padėtį, lyginant su kitais mažmeninės prekybos rinkoje veikiančiais mokesčių mokėtojais, Projekto aiškinamajame rašte nepateikiant jokių argumentų, pagrindžiančių minėtos prekių grupės išskyrimą iš apmokestinamųjų prekių tarpo, aukščiau cituotos Konstitucinio Teismo jurisprudencijos kontekste laikytinas diskriminaciniu ir pažeidžiančiu Konstitucijoje įtvirtintą asmenų lygiateisiškumo principą. 5. Trečia, vadovaujantis Statistikos departamento duomenimis[¹⁰],
besiverčiančių ūkio subjektų. Tuo tarpu, mūsų preliminariu vertinimu[¹¹], naujasis mokestis būtų taikomas vos keliolikai ar keliasdešimčiai verslo subjektų[¹²]. Seimo posėdyje Projektą pateikęs Seimo narys pripažino, kad: „Mažmeninėje rinkoje mes turime tūkstančius dalyvių, o šį solidarumo mokestį mokės vienetai.“[¹³]. Projekto aiškinamajame rašte atskleidžiama, kad „<...> 86,21 proc. pajamų iš planuojamo mokesčio valstybė gaus iš ūkio subjektų, besiverčiančių mažmenine prekyba nespecializuotose parduotuvėse, kuriose vyrauja maisto prekės, gėrimai ir tabako gaminiai.“. Pastarųjų ūkio subjektų Lietuvoje yra 5. Taigi, naujasis mokestis yra ne visuotinis, o selektyvus, paremtas neobjektyviais atrankos kriterijais.
Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto asmenų lygybės principo, išplėtoto aukščiau cituotos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje, kontekste, teigtina, kad vien mokesčių mokėtojo dydis (pardavimo pajamos), neatsižvelgiant į pelningumą ir kitus objektyvius kriterijus, nepateisina apmokestinimo skirtumų, todėl tokie skirtumai laikytini diskriminaciniais ir pažeidžiančiais Konstitucijoje įtvirtintą asmenų lygiateisiškumo principą ir Mokesčių administravimo įstatymo („MAĮ“) 6 straipsnyje įtvirtintą mokesčių mokėtojų lygybės principą. II. Projektas sukuria skirtingas konkurencijos sąlygas toje pačioje rinkoje veikiantiems ūkio subjektams, dėl ko būtina gauti Konkurencijos tarybos išvadą dėl projekto nuostatų suderinamumo su konkurencijos taisyklėmis, taip pat atlikti Projekto poveikio konkurencijai vertinimą
6Konstitucijos 46 straipsnis saugo sąžiningos konkurencijos laisvę. Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalis numato, jog ūkio subjektus ar jų
grupes diskriminuojančius ar privilegijuojančius teisės aktus ar sprendimus galima priimti tik tuo atveju, kai skirtingų konkurencijos sąlygų neįmanoma išvengti vykdant Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimus. Kaip nurodė Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas[¹⁴], minėtos Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies lingvistinis aiškinimas („neįmanoma išvengti vykdant ... “) leidžia teigti, jog įtvirtinta sąlyga turėtų būti aiškinama kaip nurodanti atvejus, kuomet viešojo administravimo subjektas neturi diskrecijos pasirinkti tam tikrą elgesio modelį, o, priimdamas konkretų sprendimą (aktą), paprasčiausiai vykdo iš įstatymo kylantį imperatyvų reikalavimą. 7. Konkurencijos taryba, nagrinėdama vieno ūkio subjekto prašymą dėl koncentracijos mažmenine prekyba kasdienio vartojimo prekėmis rinkoje, 2017 m. spalio 18 d. nutarime Nr.
1S-108 (2017) konstatavo, kad mažesniems prekybos tinklams priklausančios parduotuvės yra tiesioginiai didžiųjų prekybos tinklų parduotuvių konkurentai[¹⁵]. Konkurencijos taryba savo praktikoje nuolat pabrėžia[¹⁶], kad privilegijuojant pažeidžiamas lygiateisiškumo ir nediskriminavimo principas, reiškiantis, kad vienodose situacijose ūkio subjektai turi būti vertinami vienodai, o skirtingose – skirtingai, nebent privilegijavimą ar diskriminavimą būtų galima pateisinti, kaip tai yra numatyta Konstitucinio Teismo doktrinoje dėl ūkinės veiklos ribojimų. 8. Atsižvelgiant į tai, jog vidutinis pelningumas mažmenine prekyba kasdienio vartojimo prekėmis rinkoje sudaro apie 3 proc., pripažintina, kad 1 proc. nuo apyvartos mokestis suponuoja reikšmingus sąnaudų skirtumus tarp šiuo mokesčiu apmokestinamų ir juo neapmokestinamų pardavėjų, veikiančių toje pačioje rinkoje. Todėl akivaizdu, kad toje pačioje atitinkamoje rinkoje (pvz. mažmeninės prekybos kasdienio vartojimo prekėmis rinkoje) veikiantys pardavėjai, kurių mėnesinė apyvarta (be PVM) nesiekia 2 mln. Eur, taip pat frančizės tinklui priklausančios parduotuvės (dėl to, kad tokiam tinklui priklauso atskiri juridiniai asmenys, paprastai negeneruojantys 2 mln. Eur), įgautų konkurencinį pranašumą šioje rinkoje veikiančių didelių prekybos tinklų atžvilgiu. Atkreiptinas dėmesys, kad Seimo kanceliarijos Teisės departamento išvadoje dėl Projekto[¹⁷] akcentuojama, kad mažesnę apyvartą turinčioms įmonėms būtų suteiktas atrankusis pranašumas, dėl ko tikslinga gauti Lietuvos konkurencijos tarybos išvadą dėl projekto nuostatų suderinamumo su konkurencijos taisyklėmis. 9.
atitikimo pamatiniams konkurencijos teisės principams, pritartina Seimo kanceliarijos Teisės departamento siūlymui gauti Konkurencijos tarybos išvadą dėl projekto nuostatų suderinamumo su konkurencijos taisyklėmis. 10. Teisėkūros pagrindų įstatymo 16¹ straipsnyje numatyta, kad Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo nustatytais atvejais teisės aktų projektų rengėjai atlieka teisės aktų projektų poveikio konkurencijai vertinimą. Vadovaujantis Konkurencijos įstatymo 4¹ straipsnio
panaikinamas reguliavimas padidina ar sumažina rinkoje veikiančių ūkio subjektų veiklos kaštus nustatydamas skirtingus reikalavimus atskiriems ūkio subjektams ar kitais būdais, kitais atvejais, kai rengiamu teisės aktu numatomas teisinis reguliavimas gali paveikti konkurenciją, teisės akto projekto rengėjas atlieka teisės akto projekto poveikio konkurencijai vertinimą. Teisės akto projekto poveikio konkurencijai vertinimas atliekamas taikant Konkurencijos tarybos parengtas „Sprendimų poveikio konkurencijai vertinimo gaires“. Tokio poveikio vertinimo būtinumas akcentuotas ir Seimo kanceliarijos Teisės departamento išvadoje dėl Projekto. Pastebėtina, kad Konkurencijos įstatymo 4¹ straipsnio
projekto rengėjui pasirinkti ar atlikti teisės akto projekto poveikio konkurencijai vertinimą. Neginčytina, kad Projektas padidina tam tikrų pardavėjų veiklos kaštus, nustatydamas skirtingus reikalavimus atskiriems toje pačioje rinkoje veikiantiems pardavėjams, ir tai gali paveikti konkurenciją tarp toje pačioje rinkoje veikiančių pardavėjų. Tačiau, Projekto rengėjai Projekto poveikio konkurencijai vertinimo neatliko, o Projekto aiškinamajame rašte nepateikė jokių šio imperatyvaus reikalavimo nevykdymą pateisinančių argumentų.
Taigi, Projektas gali būti svarstomas tik atlikus jo poveikio konkurencijai vertinimą. III. Nei vienoje Europos Sąjungos šalyje nėra taikomas mažmeninės prekybos apyvartos mokestis
11Kaip rodo kitų Europos Sąjungos valstybių,
įvedusių mokesčius nuo apyvartos, patirtis, Europos Komisija nuosekliai tokius mokesčius pripažįsta valstybės pagalba, nesuderinama su vidaus rinka, kaip nurodyta Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo („SESV“) 107 straipsnio
sustabdytas Europos Komisijos sprendimais. Žemiau pateikiame trumpą Projekto kontekste aktualių Europos Komisijos sprendimų apžvalgą. Vengrijos maisto grandinės patikros mokestis
122015 m. sausio 1 d. Vengrijoje įsigaliojo Maisto grandinės įstatymo pakeitimai, kuriais buvo
įvesta progresinių mokesčio tarifų sistema greito vartojimo prekėmis prekiaujančioms parduotuvėms: mažos arba vidutinės apyvartos parduotuvės šio mokesčio mokėti neprivalėjo, o didesnės apyvartos įmonėms taikomi progresiniai mokesčio tarifai – nuo 1 % iki 6 %. 13. 2015 m. liepos 15 d. Komisija prieš Vengriją pradėjo pažeidimo procedūrą pagal SESV 108 straipsnio 2 dalį ir pareikalavo nedelsiant sustabdyti mokesčio taikymą. 14. 2016 m. liepos 4 d. Komisija priėmė Sprendimą (ES) 2016/1848 dėl priemonės SA.40018 (2015/C) (ex 2015/NN)[¹⁸], kuriuo pripažino, kad greito vartojimo prekių parduotuves valdantiems subjektams taikomo progresinio mokesčio struktūra (tarifai ir apyvartos ribos) yra laikoma valstybės pagalba, kuri nesuderinama su vidaus rinka remiantis SESV 107 straipsnio 1 dalies nuostatomis. 15.
Vengrijai nurodyta sustabdyti mokesčio taikymą, apskundė ES Bendrajam teismui, tačiau šis 2018 m. balandžio 25 d. sprendimu sujungtose bylose T‑554/15 ir T‑555/15[¹⁹] Vengrijos ieškinį atmėtė. 16. Vengrija dėl ES Bendrojo teismo sprendimo pateikė apeliacinį skundą ESTT, byla C-456/18 P[²⁰], kurioje galutinis ESTT sprendimas dar nepriimtas. 17. Vengrijos maisto grandinės patikros mokestis nėra taikomas. Lenkijos mažmeninės prekybos mokestis
Parlamentas priėmė Įstatymą dėl mažmeninės prekybos mokesčio, kurio mokesčio bazė yra mažmeninės prekybos apyvartos suma, viršijanti 17 mln. PLN per mėnesį. 0,8 % tarifas, taikomas apyvartos daliai, viršijančiai 17 mln. PLN (≈ 4 mln. EUR), bet neviršijančiai 170 mln. PLN (≈ 40 mln. EUR), ir 1,4 % tarifas taikomas apyvartos daliai, viršijančiai 170 mln. PLN. 19. 2016 m. rugsėjo 19 d. Komisija prieš Lenkiją pradėjo pažeidimo procedūrą pagal SESV 108 straipsnio 2 dalį ir pareikalavo nedelsiant sustabdyti mokesčio taikymą. 20. Komisija 2017 m. birželio 30 d. sprendimu (ES) 2018/160 byloje dėl valstybės pagalbos SA.44351 (2016/C) (ex 2016/NN)[²¹] pripažino šį mokestį valstybės pagalba, nesuderinama su vidaus rinka, kaip nurodyta SESV 107 straipsnio 1 dalyje, ir Lenkija šią pagalbą neteisėtai suteikė, pažeisdama tos SESV 108 straipsnio
mastu susijusi su tos įmonės dydžiu, galima sakyti, kad įstatymu nustatyta progresinio tarifo struktūra suteikia smulkesniems mažmenininkams ekonominį pranašumą – sumažėja jų mokesčio našta ir joms taikomas mažesnis vidutinis efektyvusis mokesčio tarifas, o dėl to nukenčia stambesni mažmenininkai. Komisija nurodė, kad mažmeninės prekybos mokesčio progresiškumas turi įtakos įmonių, kurioms jis taikomas, konkurencingumui.
Kadangi šia priemone įmonėms, kurių apyvarta mažesnė, sumažinamas mokestinis įsipareigojimas, kurį kitaip jos turėtų vykdyti, jeigu joms būtų taikomas toks pat mokesčio tarifas, koks taikomas įmonėms, kurių apyvarta didelė, pagal šią priemonę toms įmonėms suteikiamas atrankusis pranašumas yra valstybės pagalba. 21. Lenkija Komisijos sprendimą apskundė ES Bendrajam teismui, kuris 2019 m. gegužės 16 d. sprendimu sujungtose bylose T‑836/16 ir T‑624/17[²²] Komisijos sprendimą panaikino. 22. Šiame kontekste akcentuotina, kad Projekto aiškinamajame rašte stambios prekybos mokesčio įvedimo teisėtumas grindžiamas tikrovės neatitinkančiu teiginiu apie „Lenkijos laimėtą bylą Europos Teisingumo teisme“. Komisija dėl ES Bendrojo teismo 2019 m. gegužės 16 d. sprendimo pateikė apeliacinį skundą ESTT, byla C-562/19 P[²³], ir šioje byloje ESTT sprendimas (t.y. galutinis sprendimas) dar nepriimtas. 23. Pažymėtina, kad, ES Bendrajam teismui panaikinus Komisijos sprendimą, Lenkijai nebeliko jokių teisinių kliūčių pradėti taikyti 2016 m. liepos 6 d. įstatymu nustatytą mažmeninės prekybos mokestį, tačiau Lenkija iki šiol mokesčio netaiko. Galima daryti prielaidą, kad Lenkija susilaiko nuo mokesčio taikymo dėl rizikos būti įpareigota grąžinti valstybės pagalbą, jeigu ESTT visgi priimtų Lenkijai nepalankų sprendimą. Slovakijos mažmeninės prekybos mokestis
Parlamentas priėmė įstatymą, kuriuo mažmeninės prekybos subjektams, parduodantiems maisto prekes galutiniams vartotojams (tokie pardavimai turi sudaryti 25 % apyvartos) ir veikiantiems bent 15 % visų Slovakijos administracinių apskričių, nustatomas 2,5 % apyvartos mokestis. Įstatymas įsigaliojo 2019 m. sausio 1 d. 25.
mokesčio tikslas - perskirstyti neproporcingą pelną maisto prekių tiekimo grandinėje, kurį mažmeninės prekybos tinklai, turintys didelę įtaką rinkoje, gali gauti diktuodami kainas ir darydami spaudimą vietos gamintojams. Taigi, Slovakijos prekybos mokesčio tikslas iš dalies yra panašus į Projektu siūlomu nustatyti stambios prekybos mokesčio tikslą. 26. 2019 m. balandžio 2 d. Komisija prieš Slovakiją pradėjo pažeidimo procedūrą pagal SESV 108 straipsnio 2 dalį ir pareikalavo nedelsiant sustabdyti mokesčio taikymą[²⁴]. Komisija konstatavo, kad mažmeninės prekybos mokesčio fiskalinis tikslas – apmokestinti maisto prekėmis prekiaujančių mažmeninės prekybos subjektų apyvartą, kuri yra to mokesčio taikymo srities dalykas ir apmokestinimo momentas. Atsižvelgiant į tą tikslą, visų maisto prekėmis prekiaujančių mažmeninės prekybos subjektų faktinė ir teisinė padėtis yra panaši. Todėl Komisija padarė preliminarią išvadą, kad atitinkamiems mažmeninės prekybos subjektams taikoma visiška arba dalinė mokesčio išimtis yra nukrypimas nuo atskaitos sistemos ir todėl prima facie yra diskriminacinė. 27. Kol galutinis Komisijos sprendimas byloje prieš Slovakiją nepriimtas, mokesčio taikymas sustabdytas. Pažymėtina, kad Slovakija neginčijo Komisijos sprendimo dėl mokesčio taikymo sustabdymo. 28. Atkreiptinas dėmesys, kad mažmeninės prekybos mokesčio įvedimas Slovakijoje sąlygojo maisto produktų kainų augimą[²⁵]. IV. Projekte numatytas stambios prekybos mokestis turi valstybės pagalbos požymių, todėl įstatymo nuostatos galėtų būti taikomos tik gavus Europos Komisijos pritarimą
yra vertinamas labai konkrečiame (individualiame) kontekste[²⁶].
Atitinkamai, nors vertindamas Europos Komisijos sprendimus dėl iš dalies panašių Lenkijos ir Vengrijos apyvartos mokesčių ES Bendrasis teismas konstatavo valstybės pagalbos nebuvimą, siūlomo stambios prekybos mokesčio skirtumai nuo Lenkijos bei Vengrijos apyvartos mokesčių gali būti laikomi papildomais valstybės pagalbos požymiais. Dėl šios priežasties, net jeigu ESTT paliktų galioti ES Bendrojo teismo sprendimus dėl Lenkijos bei Vengrijos apyvartos mokesčių pilna apimtimi, net ir tokie precedentai nepašalintų abejonių dėl stambios prekybos mokesčio atitikimo valstybės pagalbos taisyklėms. IV.1. Aspektai, kuriais stambios prekybos mokestis skiriasi nuo Lenkijos bei Vengrijos apyvartos mokesčių, yra reikšmingi valstybės pagalbos vertinimo kontekste
stambios prekybos mokesčio ypatumai, tuo pačiu skiriantys jį nuo Lenkijos ir Vengrijos apyvartos mokesčių, yra šie: · Be mokestinės naštos perskirstymo, siekiama paremti smulkųjį verslą; · Nenustato progresinės tarifų skalės[²⁷]. 31. Be to, Projekte nustatytos išimtys atskiroms prekių rūšims. Nors Lenkijos apyvartos mokestis taip pat nustato analogiškas išimtis, tačiau Europos Komisija išimčių atitikties valstybės pagalbos taisyklėms nevertino, nepaisant to, valstybės pagalbos požymius galima nustatyti ir išimčių atžvilgiu. 32. Apie kiekvieno iš šių ypatumų/skirtumų reikšmę yra pasisakoma žemiau. Kiekvienas iš šių skirtumų santykyje su kitomis aptariamomis aplinkybėmis sudaro prielaidas atsirasti būtinajam valstybės pagalbos elementui – selektyviam pranašumui[²⁸], t. y. elementui, dėl kurio buvimo vyksta ginčas bylų dėl Lenkijos ir Vengrijos apyvartos mokesčių kontekste.
Be to, siūlomo mokesčio panašumai į PVM, nors ir neanalizuoti Europos Komisijos Lenkijos apyvartos mokesčio atveju[²⁹], tik sustiprina argumentą dėl šiuo mokesčiu neapmokestintiems asmenims suteikiamo selektyvaus pranašumo (ir valstybės pagalbos). IV.2 Neapmokestinimas 2 mln. Eur per mėn. negeneruojančių ekonominės veiklos vykdytojų siekiant paremti smulkųjį verslą savaime laikytinas valstybės pagalba
mokesčių atvejais, stambios prekybos mokesčiu eksplicitiškai siekiama paremti smulkųjį verslą[³⁰]. Toks tikslas gali būti laikomas subjektyviu ir savaime diskriminaciniu, nes šio tikslo atžvilgiu smulkiajam verslui priskirtini ekonominės veiklos vykdytojai laikytini automatiškai kitoje faktinėje padėtyje nei vidutiniai ir stambūs ekonominės veiklos vykdytojai. 34. ESTT Ferring byloje konstatavo, jog tuo atveju, kai mokestinės bazės ribos, neapmokestinant panašią veiklą (tos pačios rūšies prekių pardavimus) vykdančios asmenų grupės, nustatytos aiškiai neobjektyviai ar šališkai, taip siekiant palaikyti tam tikrą grupę ekonominės veiklos vykdytojų, laikoma, jog dėl to suteikiamas selektyvus pranašumas ir, galiausiai, valstybės pagalba neapmokestintai grupei.[³¹] Atsižvelgiant į pagal šį ESTT išaiškinimą formuojamą ESTT praktiką[³²], stambios prekybos mokestis laikytinas savaime suteikiančiu selektyvinį pranašumą ir valstybės pagalbą neapmokestintiems ekonominės veiklos vykdytojams, kurie sugeneruoja mažiau nei 2 mln. Eur apyvartos per mėn. iš prekių pardavimo vartotojams. Šią išvadą patvirtina ir tai, kad
kriterijais.
Dėl to galima teigti, jog suma parinkta iš pradžių pasirinkus atskirus asmenis, kuriuos norima apmokestinti, ir tik po to, pagal šių asmenų gaunamas pajamas, nustačius mokesčio bazę. IV.3. Valstybės pagalbos požymiai vertinant stambios prekybos mokestį kaip vartojimo mokesčių sistemos dalį
bazė neapsiriboja atskiru ūkio sektoriumi, o yra bendro pobūdžio – mokestis taikomas visiems ekonominę veiklą vykdantiems asmenims parduodantiems prekes (daiktus) vartotojams[³³]. Todėl, valstybės pagalbos vertinimo tikslais, stambios prekybos mokestis gali būti laikomas vartojimo mokesčio sistemos dalimi kartu su PVM, kadangi PVM taip pat apmokestinami asmenys parduodantys prekes vartotojams, t. y. abiem mokesčiais apmokestinama iš vartotojų generuojama apyvarta[³⁴]. Tokiu atveju, referencinę mokestinę sistemą, kurios atžvilgiu vertintina, ar nėra selektyvinio pranašumo, gali sudaryti PVM ir stambios prekybos mokesčiai kartu.[³⁵]
vykdytojų sandoriai neapmokestinami PVM. Įvertinus tai, jog dalis ekonominės veiklos vykdytojų, kurie privalo mokėti PVM, nėra apmokestinami stambios prekybos mokesčiu, darytina išvada, jog toje pačioje faktinėje ir teisinėje padėtyje esančių asmenų diskriminavimas vartojimo mokesčių atžvilgiu nėra paaiškinamas mokesčio „progresyvumo“, ar kitokia referencinės mokestinės sistemos logika. Dėl tokio diskriminavimo stambios prekybos mokesčiu neapmokestinami ekonominės veiklos vykdytojai įgauna ekonominį pranašumą prieš apmokestintus asmenis, o skirtingas vienodoje padėtyje esančių ekonominės veiklos vykdytojų apmokestinimas iškraipo konkurenciją. 37.
37Priešingai nei stambios prekybos mokesčio atveju,
PVM apmokestinami sandoriai dėl vaistų (vaistinių preparatų), energinių produktų bei komunaliniais inžineriniais tinklais tiekiamų dujų, vandens ir visų rūšių energijos, bei paslaugos, kas taip pat patvirtina išvadą apie neatitikimą tarp stambios prekybos mokesčio ir referencinės mokestinės sistemos bei „selektyvumo“ elemento buvimą. IV.4. Valstybės pagalbos požymiai vertinant stambios prekybos mokestį kaip specialų autonomišką dedikuotą mokestį[³⁶]
autonomišku mokesčiu, nesančiu vartojimo mokesčių dalimi, t. y. pats savo atžvilgiu būtų laikomas referencine sistema, yra keletas papildomų aplinkybių dėl kurių mokestis gali būti pripažintas suteikiančiu selektyvinį pranašumą. 39. Pirma, priešingai nei Lenkijos ir Vengrijos apyvartos atvejais, stambios prekybos mokesčiu įvedamas tik vienas – 1% dydžio – tarifas[³⁷], kai Lenkijos atveju buvo 2 tarifai, o Vengrijos – 6. Mokesčio progresyvinis pobūdis gali būti vienu iš argumentų, pateisinančių panašioje padėtyje esančių asmenų diferencijavimą. Tuo tarpu nesant progresyvumo, nėra galimybės tinkamai pateisinti sprendimą neapmokestinti dalies asmenų, kurie yra iš esmės toje pačioje faktinėje ir teisinėje padėtyje[³⁸]. 40. Antra, aplinkybė, jog Stambiosios prekybos mokesčio mokėtojais yra fiziniai arba juridiniai asmenys, diskriminuoja ekonominės veiklos vykdytojus pagal organizacinį veiklos modelį. Pavyzdžiui, vieną mažmeninės prekybos tinklą sudarantys juridiniai ir fiziniai asmenys, veikiantys pagal franšizę[³⁹], organizuojantys bendrai tiekimą ir turintys tą patį prekės ženklą, gali išvengti apmokestinimo, nes kiekvieno iš jų, kaip atskiro juridinio asmens pajamos bus mažesnės nei 2 mln. Eur apyvartos per mėnesį riba, nors šią ribą jie viršytų, jeigu jų pajamos būtų skaičiuojamos bendrai.
Nors ES Bendrasis teismas nagrinėdamas Lenkijos mažmeninės prekybos mokestį šį argumentą atmetė, pastebėtina, jog teismas sprendime neaptarė to aspekto, jog franšizės naudojimas, vertinant iš ekonominės perspektyvos, leidžia pasiekti lygiavertį rezultatą – masto ekonomiją organizuojant tiekimą (t. y. kaštų sumažinimą pasinaudojant derybine galia) ir prekės ženklo žinomumą vykdant rinkodarą – mažmeninės prekybos tinklų, kurių veiklos organizacinis modelis paremtas veikimu per vieną juridinį asmenį, atžvilgiu. Dėl šios priežasties stambios prekybos mokestis laikytinas suteikiančiu selektyvinį pranašumą ekonominės veiklos vykdytojams, kurie veiklą organizuoja ne per vieną fizinį/juridinį asmenį. 41. Trečia, kaip minėta, pats mokesčio bazės dydis nustatytas be objektyvaus pagrindo ir dėl to suteikia selektyvinį pranašumą neapmokestintiems asmenims. 2 mln. Eur apyvartos per mėnesį riba yra grindžiama prielaida, jog dideles apyvartas mažmeninės prekybos sektoriuje generuojantys asmenys paprastai patiria proporcingai mažesnes sąnaudas nei mažesnes apyvartas generuojantys asmenys[⁴⁰]. Tačiau įstatymo projekto rengėjai nepateikia jokių duomenų ar skaičiavimų, kurie šią prielaidą pagrįstų. T. y., nėra ekonominės analizės, kuri objektyviai pagrįstų ryšį tarp 2 mln. Eur mėnesinės apyvartos, masto ekonomijos ir mažesnių sąnaudų bei pajėgumo mokėti didesnius mokesčius. Šiame kontekste pastebėtina, kad pelningumas ir sąnaudų lygis, net tarp panašaus dydžio įmonių pagal gaunamas pajamas gali skirtis priklausomai nuo mažmeninės prekybos sektoriaus. Be to, net ir tame pačiame mažmeninės prekybos sektoriuje veikiančios ir didesnę nei 2 mln. Eur mėnesinę apyvartą generuojančios įmonės gali reikšmingai skirtis savo sąnaudomis, veiklos rezultatais bei, atitinkamai, galimybe mokėti apyvartos mokestį. 42.
teikėjų diferencijavimas kelia abejonių savo pagrįstumu tiek dėl to, jog ne visais atvejais yra įmanoma objektyviai atskirti prekės pardavimą nuo paslaugos suteikimo, tiek ir dėl to, kad tas pats objektas gali būti parduodamas ir kaip prekė, ir kaip paslauga. Pavyzdžiui, tam tikrais atvejais į prekės kainą yra įskaičiuojama pristatymo paslaugos kaina (internetinėje mažmeninėje prekyboje). Analogiškai, tam tikros prekės ir paslaugos, iš vartotojo perspektyvos, skiriasi tik formatu, bet ne galutine nauda (pvz., muzikos kūrinio klausymasis internetu kvalifikuojamas kaip paslauga, tačiau to paties kūrinio įrašyto į fizinę laikmeną (CD) įsigijimas kvalifikuotinas kaip prekės pirkimas). Tokiame kontekste pastebėtina ir tai, jog ESTT, nagrinėdamas elektros energijos mokestinių lengvatų taikymą, yra konstatavęs, jog prekių gamintojų ir paslaugų teikėjų diferenciacija nėra nepagrįsta, nes abi šios subjektų kategorijos yra vienodoje padėtyje, t. y. nes tiek prekių gamintojai, tiek paslaugų teikėjai gali vienodai intensyviai vartoti elektros energiją[⁴¹]. Nors minėtame sprendime buvo vertinamas lengvatos suteikimas/nesuteikimas priklausomai nuo to, ar asmuo parduoda prekes, ar teikia paslaugas, tačiau pagrindinė sprendimo išvada, jog realizuojamo produkto forma – prekė ar paslauga – nėra tinkamas pagrindas ekonominės veiklos vykdytojų diferencijavimui, yra taikytina ir šiam atvejui. 43. Ketvirta, iš esmės taip pat kaip ir paslaugų atveju, be objektyvaus pagrindimo į mokesčių bazę dėl išimčių nepatenka atskiros prekių rūšys – vaistai (vaistiniai preparatai), energiniai produktai bei komunaliniais inžineriniais tinklais tiekiamos dujos, vanduo ir visų rūšių energija[⁴²].
Kadangi į išimtis patenkančios, taip pat kaip ir apmokestintos prekės, vartotojams parduodamos tuo pačiu mažmeninės prekybos būdu, dalies prekių neapmokestinimas iškreipia konkurenciją suteikiant daliai mažmeninės prekybos veiklos vykdytojų selektyvų pranašumą, nes analogišką veiklą vykdantys subjektai, parduodantys į išimtys patenkančias prekes, nepatiria kaštų, susijusių su apmokestinimu pagal stambios prekybos mokestį. 44. Atsižvelgiant į tai, net jeigu stambios prekybos mokestis būtų nagrinėjamas atsietai nuo visos mokestinės sistemos, selektyvumo kaip valstybės pagalbos elemento egzistavimą nulemia objektyvaus pagrindimo, kuris pateisintų diferenciaciją tarp (i) 2 mln. EUR apyvartą generuojančių ir šios apyvartos negeneruojančių subjektų, (ii) tarp prekių pardavėjų ir paslaugų teikėjų bei (iii) apmokestintų ir neapmokestintų prekių, nebuvimas. V. Projektas yra neįgyvendinamas, nes mažmeninės prekybos įmonės neturi galimybių patikimai ir tiksliai identifikuoti stambios prekybos mokesčio bazę
mokesčio bazę apibrėžia kaip bendrą atlygio sumą už Lietuvos Respublikos teritorijoje vartotojams parduotas prekes suma viršijanti 2 mln. eurų per mokestinį laikotarpį. „Vartotojas“ Projekte apibrėžiamas kaip fizinis asmuo, įsigijęs prekę vartojimo tikslais – tikslais, kurie nesusiję su vartotojo verslu, amatu ar profesija. 46. Pastebėtina, kad toks mokesčio objektas, koks siūlomas Projekte, nenustatytas nei vienu teisės aktu. Akcentuotina, kad mažmeninės prekybos įmonės atskirai neapskaito pardavimų vartojimo tikslais; parduotuvės visos pardavimo pajamos patenka į tą patį apskaitos registrą.
Taigi, priėmus Projektą, mažmeninės prekybos įmonės privalėtų atskirai identifikuoti pardavimų vartotojams pajamas, taigi išsiaiškinti prekių įsigijimo tikslą (vartojimo ar verslo). 47. Tačiau pardavėjai neturi jokių galimybių nustatyti konkretaus pirkėjo prekių įsigijimo tikslą, nes a) negalima preziumuoti, kad visi pirkėjai, paprašę išrašyti PVM sąskaitą faktūrą, būtinai perka verslo tikslu, ir, atvirkščiai, b) negalima preziumuoti, kad visi pirkėjai, kurie neprašo išrašyti PVM sąskaitos faktūros, perka tikslais, kurie nesusiję su vartotojo verslu, amatu ar profesija. Šį teiginį iliustruoja toliau nurodyti pavyzdžiai (sąrašas nebaigtinis). 48. Pirma, Mokesčiams apskaičiuoti naudojamų apskaitos dokumentų išrašymo ir pripažinimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gegužės 29 d. nutarimu Nr. 780, 2.2. punkte nustatyta, kad išlaidos gali būti pripažintos sąnaudomis pagal kasos aparatų kvitus, jeigu prekių ar paslaugų, kurių įsigijimą patvirtina kasos aparato kvitas, vertė (įskaitant PVM) neviršija 100 eurų. Taigi, bet kuris pirkėjas, neprašydamas išrašyti jam PVM sąskaitą faktūrą, gali pirkti verslo tikslu, pirkinio sumą, neviršijančią 100 eurų, pripažindamas sąnaudomis tiesiog pagal kasos aparato kvitą. Tačiau mažmeninės prekybos įmonei toks pirkėjas ir jo pirkimo tikslas lieka nežinomi. Akivaizdu, kad, siekiant tiksliai nustatyti stambios prekybos mokesčio bazę, prekių pardavimai tokiems asmenims turi būti eliminuoti iš pardavimo pajamų (nes perkama ne vartojimo tikslais), tačiau tokių pardavimų sumos identifikuoti nėra jokių galimybių. 49.
Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 18 straipsnio 12 dalimi, apskaičiuojant apmokestinamąsias individualios veiklos pajamas, gyventojo pasirinkimu vietoj patirtų išlaidų gyventojo, kuris verčiasi individualia veikla, leidžiamais atskaitymais gali būti pripažįstama suma, lygi
konkrečių sąnaudų pagrindimo taikoma 30 procentų gautų pajamų prezumpcija). Taigi, dalis individualia veikla besiverčiančių asmenų savo verslo poreikiams įsigyjamoms prekėms iš viso nekaupia nei kasos aparato kvitų, nei sąskaitų faktūrų. Akivaizdu, kad, siekiant tiksliai nustatyti stambios prekybos mokesčio bazę, prekių pardavimai tokiems asmenims turi būti eliminuoti iš pardavimo pajamų (nes perkama ne vartojimo tikslais), tačiau tokių pardavimų sumos identifikuoti nėra jokių galimybių. 50. Trečia, PVM sąskaita faktūra gali būti išrašoma ir tais atvejais, kai prekės perkamos vartojimo tikslais. Pavyzdžiui, Pridėtinės vertės mokesčio ir akcizų taikymo prekėms ir paslaugoms, skirtoms diplomatinėms atstovybėms, konsulinėms įstaigoms, tarptautinėms organizacijoms, Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijos šalių kariuomenių vienetams ir Europos Sąjungos įstaigoms, taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 16 d. Nr. 442, 14 punktas numato, kad PVM grąžinamas pagal PVM sąskaitas faktūras. PVM sąskaitos faktūros taip pat išrašomos ne Europos Sąjungos valstybių pirkėjams PVM grąžinimo tikslu. Galiausiai, vartotojas, įsigydamas prekes vartojimo tikslais, gali pareikalauti PVM sąskaitos faktūros. 51. Ketvirta, teismų praktikoje pripažinta, kad PVM sąskaitos faktūros išrašymas nėra lemiamas veiksnys sprendžiant apie prekių įsigijimo tikslą.
Pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo („LVAT“) išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr.A² -1212–03 buvo sprendžiamas klausimas, ar vien ta aplinkybė, kad už prekes buvo išrašyta PVM sąskaita faktūra, suponuoja, kad buvo atlikta ne mažmeninio, o didmeninio pirkimo – pardavimo ūkinė operacija. LVAT 2003 m. lapkričio 19 d. nutartimi šioje byloje konstatavo, kad (nepaisant, kad buvo išrašyta PVM sąskaita faktūra) parduotų prekių kiekis, vienkartinis pardavimo pobūdis neleidžia pripažinti, jog buvo atlikta ne mažmeninio, o didmeninio pirkimo – pardavimo ūkinė operacija. Nurodyta teismų praktika nagrinėjamo Projekto kontekste yra svarbi tuo aspektu, kad, sprendžiant apie prekių įsigijimo tikslą (vartojimo ar verslo), reikia, be kita ko, vertinti perkamų prekių kiekį, apsipirkimo dažnumą. Taigi, nors pirkėjas (tik dėl jam vienam žinomų motyvų) neprašo išrašyti PVM sąskaitos faktūros, jo perkamų prekių kiekis, apsipirkimo dažnumas gali indikuoti ne vartojimo, o verslo tikslą. Akivaizdu, kad, siekiant tiksliai nustatyti stambios prekybos mokesčio bazę, prekių pardavimai tokiems asmenims (t.y. indikuojantys verslo tikslą) turi būti eliminuoti iš pardavimo pajamų (nes perkama ne vartojimo tikslais), tačiau tokių pardavimų sumos identifikuoti nėra jokių galimybių. 52. Kadangi stambios prekybos mokesčio bazė negali būti patikimai nustatyta, Projektas yra neįgyvendinamas. 53. Galiausiai akcentuotina, kad dėl stambios prekybos mokesčio netaikymo įvairioms prekių grupėms šio mokesčio administravimas būtų itin komplikuotas.
Išmaniosios mokesčių administravimo sistemos pagalba neįmanoma, o atliekant mokesčio mokėtojo patikrinimą – itin sudėtinga sukontroliuoti, ar teisingai deklaruojamos stambios prekybos mokesčio objektu esančios pajamos, jeigu pardavėjas prekiauja ir mokesčiu apmokestinamomis ir juo neapmokestinamomis prekėmis. VI. Projektas prieštarauja Konstituciniam teisinės valstybės principui ir Konstitucinio Teismo jurisprudencijai
Konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja įvairius reikalavimus įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams, inter alia: kad teisinių santykių subjektai galėtų žinoti, ko iš jų reikalauja teisė, teisės normos turi būti nustatomos iš anksto, teisės aktai turi būti oficialiai skelbiami, jie turi būti vieši ir prieinami; įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytas teisinis reguliavimas turi būti aiškus, suprantamas, neprieštaringas, teisės aktų formuluotės turi būti tikslios, turi būti užtikrinami teisės sistemos nuoseklumas ir vidinė darna, teisės aktuose neturi būti nuostatų, vienu metu skirtingai reguliuojančių tuos pačius visuomeninius santykius; kad teisinių santykių subjektai galėtų savo elgesį orientuoti pagal teisės reikalavimus, teisinis reguliavimas turi būti santykinai stabilus; teisės aktais negalima reikalauti neįmanomų dalykų (lex non cogit ad impossibilia)[⁴³]. 55. Seimo kanceliarijos Teisės departamento išvadoje dėl Projekto nurodoma, kad siūlomas nustatyti teisinis reguliavimas yra fragmentiškas, nenuoseklus, netikslus, nesuderintas su kituose teisės aktuose numatytu teisiniu reguliavimu, neišbaigtas ir galimai kuriantis teisės spragas, jame vartojamos sąvokos yra neapibrėžtos ir neaiškios, ir visa tai sudaro prielaidas kilti teisiniam neaiškumui ir netikrumui.
Seimo teisininkai akcentavo, kad Projekte numatytas teisinis reguliavimas neatitinka Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje suformuluotų teisinio reguliavimo aiškumo ir apibrėžtumo, taip pat teisinio tikrumo principų reikalavimų. 56. Tai, kad siūlomas nustatyti teisinis reguliavimas yra nenuoseklus, neaiškus, netikslus, iliustruoja, be kita ko, šios aplinkybės:
nurodyta aukščiau V dalyje, Projektas įtvirtina stambios prekybos mokesčio bazę, kuri negali būti patikimai nustatyta nei paties mokesčio mokėtojo, nei mokesčio administratoriaus. Toks reguliavimas prieštarauja lex non cogit ad impossibilia principui;
mokesčio bazę, neaišku, kodėl jai priskiriamas prekės kainos dalį sudarantis akcizas, nors šis mokestis, kaip ir PVM, yra vartojimo mokestis ir nėra pardavėjo grynosios pajamos;
straipsnio 2 dalyje įtvirtinta „Pardavėjo“ sąvoka yra ydinga[⁴⁴]. Verslininkas gali pardavinėti prekes ne tik savo vardu, bet ir kito asmens vardu, kurio naudai jis veikia kaip atsiskleidęs tarpininkas[⁴⁵]. Atsiskleidusio tarpininko teikiamos paslaugos apmokestinamoji vertė yra atlygis už atstovavimą (komisiniai), o ne prekių pardavimo pajamos. Iš Projekto iš viso nėra aišku, ar atsiskleidęs tarpininkas laikomas pardavėju; jeigu taip, nėra aišku kokios jo pajamos laikytinos stambios prekybos mokesčio objektu. 60.
2 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos „Prekių“ sąvokos nėra aišku:
Projekto tikslais[⁴⁶];
asmenų paslaugos, pvz., loterijos bilietai, dovanų kuponai, mob. ryšio paslaugų kortelės ir pan., laikomi prekėmis Projekto tikslais. 61. Reziumuojant, teigtina, kad Projekto juridinės technikos trūkumai yra esminiai. VII. Projektas pagal įsigaliojimo tvarką prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui
priėmimo tvarką nustato Teisėkūros pagrindų įstatymas („TPĮ“) bei specialus MAĮ. TPĮ 20 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad Lietuvos Respublikos mokesčių įstatymai, nustatantys naujus mokesčius, naujus mokesčio tarifus, mokesčio lengvatas, sankcijas už mokesčių įstatymų pažeidimus arba iš esmės pakeičiantys apmokestinimo tam tikru mokesčiu tvarką ar apmokestinimo teisinio reglamentavimo bei taikymo principus, įsigalioja ne anksčiau kaip po šešių mėnesių nuo oficialaus paskelbimo dienos. Ši nuostata netaikoma su atitinkamų metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu susijusiems Lietuvos Respublikos mokesčių įstatymų pakeitimo (papildymo) įstatymams ir teisės aktams, kuriais Lietuvos nacionalinė teisė derinama su Europos Sąjungos teise. Analogiškas teisinis reguliavimas įtvirtintas MAĮ 3 straipsnio 3 ir 4 dalyse. 63. Siūloma Projekto įsigaliojimo data – 2020 m. sausio 1 d. Taigi, reikia manyti, kad Projekto rengėjai vadovaujasi aukščiau nurodyta TPĮ ir MAĮ įtvirtinta išimtimi (nors Projekto aiškinamajame rašte nenurodyta, kad stambios prekybos mokestis yra susijęs su valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu, o pastarojo įstatymo projekte stambios prekybos mokestis iš viso nepaminėtas kaip valstybės biudžeto pajamų šaltinis). 64.
dėstomų argumentų, nėra teisinio pagrindo Projekto įsigaliojimo datą nustatyti taikant TPĮ 20 str. 3 d. bei MAĮ 3 str. 4 d. numatytą išimtį. 65. Pamatinės įstatymų priėmimo taisyklės įtvirtintos Konstitucijos 69 straipsnyje. Konstitucijos 69 straipsnio 1 dalyje nustatyta:
„Įstatymai Seime priimami laikantis įstatymo nustatytos procedūros.“
Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad įstatymų leidybos procesas – tai visuma juridiškai reikšmingų veiksmų, būtinų, kad būtų priimtas įstatymas, ir atliekamų tam tikra griežta logine ir laiko seka[⁴⁷]. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje laikomasi teisinės pozicijos, jog esminiai įstatymuose, Seimo statute nustatytos įstatymų leidybos procedūros pažeidimai reiškia, kad yra pažeidžiama ir Konstitucijos
įstatymo nustatytos procedūros[⁴⁸]. 66. Konstitucinis Teismas taip pat yra nurodęs, kad Konstitucijos
kontekste konstatuotina, kad tam tikrais atvejais įstatymų leidėjas privalo numatyti pakankamą vacatio legis, t. y. laikotarpį nuo įstatymo oficialaus paskelbimo iki jo įsigaliojimo (taikymo pradžios), per kurį suinteresuoti asmenys galėtų pasirengti įgyvendinti iš jo kylančius reikalavimus. Konstitucinis Teismas toliau nurodo, kad svarbus viešasis interesas, siekis apsaugoti kitas Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, nusveriantis asmens interesą turėti daugiau laiko prisitaikyti prie naujas pareigas ar apribojimus nustatančio teisinio reguliavimo, gali lemti skubų įstatymo įsigaliojimą jo oficialaus paskelbimo dieną be jokio vacatio legis termino. Vis dėlto pabrėžtina, kad skubus įstatymų, kuriais nustatomos pareigos ar apribojimai asmenims, įsigaliojimas turėtų būti labiau išimtis, grindžiama ir pateisinama ypatingomis objektyviomis aplinkybėmis, nei taisyklė[⁴⁹]. 67.
Teismas 2013 m. vasario 15 d. nutarime expressis verbis pasisakė dėl MAĮ 3 str. 4 d. numatytos išimties taikymo sąlygų. Minėtame nutarime šis teismas nurodė, kad MAĮ 3 str. 4 d. numatyta nurodytų mokesčių įstatymų pakeitimų įsigaliojimo taisyklės išimtis negali būti vertinama kaip leidžianti priimant kiekvienų metų valstybės biudžeto įstatymą nesilaikyti šio straipsnio 3 dalyje nustatyto mokesčių įstatymų įsigaliojimo termino. Taip pat pažymėtina, kad šis teisinis reguliavimas turėtų būti taikomas tik išimtiniais atvejais. Konstitucinis Teismas toliau pateikė itin reikšmingą paaiškinimą, kad darant mokesčių įstatymų pakeitimus (nustatant naujus mokesčius, juos didinant ir pan.) nukrypimas nuo konstitucinio reikalavimo numatyti tinkamą vacatio legis konstituciškai pateisinamas tik siekiu užtikrinti svarbų viešąjį interesą – garantuoti viešųjų finansų stabilumą, neleisti susidaryti pernelyg dideliam biudžeto deficitui valstybėje dėl ypatingų aplinkybių (ekonomikos krizės, gaivalinės nelaimės ir kt.) susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, – lemiančiu skubių ir veiksmingų sprendimų būtinybę. Aptariamoje byloje teismas pripažino, kad nukrypimas nuo konstitucinio reikalavimo numatyti tinkamą vacatio legis darant mokesčių įstatymų pakeitimus (t.y. skubus mokestinių įstatymų įsigaliojimas nuo 2009.01.01, nesilaikant
susiklosčiusia itin sunkia ekonomine, finansine padėtimi. 68. Reziumuojant aukščiau cituotą Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, darytina išvada, kad Projekto pateikimo ir svarstymo metu neegzistuoja minėtame teismo nutarime nurodytos svarbų viešąjį interesą sudarančios aplinkybės, pateisinančios nukrypimą nuo 6 mėnesių taisyklės.
Primintina, kad Projekto aiškinamajame rašte nurodoma, jog Projekto rengimą paskatino siekis perskirstyti apmokestinamąją naštą tarp mokesčių mokėtojų, veikiančių mažmeninės prekybos sektoriuje, o ne būtinumas garantuoti viešųjų finansų stabilumą, neleisti susidaryti pernelyg dideliam biudžeto deficitui valstybėje dėl ypatingų aplinkybių (ekonomikos krizės, gaivalinės nelaimės ir kt.) ar kitos MAĮ 3 str. 4 d. nurodytos išimties taikymą galinčios pateisinti ypatingos objektyvios aplinkybės. 69. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad TPĮ 20 str. 3 d. bei MAĮ 3 str. 4 d. expressis verbis numatyta, kad 6 mėnesių taisyklė netaikoma su atitinkamų metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu susijusiems Lietuvos Respublikos mokesčių įstatymų pakeitimo (papildymo) įstatymams. Tačiau nagrinėjamu atveju Projektu nekeičiamas ir nepapildomas joks mokesčių įstatymas, o Projektas pats yra naujasis mokesčio įstatymas. TPĮ 20 str. 3 d. bei MAĮ 3 str. 4 d. nenumatyta, kad išimtis gali būti taikoma priimant naujus mokestinius įstatymus. 70. Akcentuotina, jog Seimo kanceliarijos Teisės departamento išvadoje dėl Projekto kategoriškai nurodoma, kad Projekto nuostatų įsigaliojimas 2020 m. sausio 1 d. prieštarautų Teisėkūros pagrindų įstatymo 20 straipsnio 3 dalyje bei Mokesčių administravimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje įtvirtintam principui. 71. Taigi, nustačius Projekto įsigaliojimą 2020 m. sausio 1 d., būtų pažeistos pamatinės įstatymų priėmimo taisyklės įtvirtintos Konstitucijos 69 straipsnio 1 dalyje ir konstitucinio teisinės valstybės principas. VIII. Privalo būti atliktas siūlomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimas 72.
TPĮ 15 straipsnyje numatyta, kad rengiant teisės akto, kuriuo numatoma reglamentuoti iki tol nereglamentuotus santykius, taip pat kuriuo iš esmės keičiamas teisinis reguliavimas, projektą, privalo būti atliekamas numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimas (1 d.). Atsižvelgiant į teisės akte numatomo naujo teisinio reguliavimo pobūdį, mastą, turi būti įvertinamas poveikis ekonomikai, valstybės finansams, socialinei aplinkai, viešajam administravimui, teisinei sistemai, kriminogeninei situacijai, korupcijos mastui, aplinkai, administracinei naštai, regionų plėtrai ir kitoms sritims (2 d.). Įstatymo ar kito Seimo teisės akto projekte numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo rezultatai pateikiami aiškinamajame rašte arba atskiru dokumentu (3 d.). Numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimas atliekamas vadovaujantis Numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo metodika, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. vasario 26 d. nutarimu Nr. 276. 73. Akivaizdu, kad Projektu siūlomas nustatyti mokestis tiek mokesčio subjektų, tiek mokesčio objekto požiūriu yra naujas Lietuvos mokesčių sistemoje, juo iš esmės keičiamas stambių pardavėjų apmokestinimas. Taigi egzistuoja sąlygos, nurodytos TPĮ 15 str. 1 d. 74. Pastebėtina, kad TPĮ 15 str. 1 d. yra imperatyvi, t.y. Projekto rengėjai neturi diskrecijos pasirinkti ar atlikti Projekto poveikio vertinimą, jie paprasčiausiai turi vykdyti TPĮ 15 straipsnio reikalavimus. Tačiau nei Projekto aiškinamajame rašte, nei atskiru dokumentu numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo rezultatai nepateikti. 75. Būtinumas atlikti Projekte numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimą akcentuojamas ir Seimo kanceliarijos Teisės departamento išvadoje dėl Projekto. 76. Taigi, Projektas gali būti svarstomas tik atlikus jo poveikio vertinimą. Spręsti pagrindiniame komitete
įmonių asociacija 2019-11-12 Nr.
G-2019-9180 Seimo valdybai Dėl Lietuvos Respublikos stambios prekybos mokesčio įstatymo projekto Nr. XIIIP-3950 nepriklausomo ekspertinio vertinimo
Respublikos Seimo statuto 145 straipsnio 2 dalimi, paprašė atlikti nepriklausomą ekspertinį Lietuvos Respublikos stambios prekybos mokesčio įstatymo projekto Nr. XIIIP-3950 („Projektas“) įvertinimą, atsakant, inter alia, į šiuos klausimus:
neprieštarauja Europos Sąjungos teisės aktais? 2. Koks numatomas šio mokestinio įstatymo poveikis vartojimo prekių kainoms? 3. Kaip šis įstatymu siūlomas apyvartos mokestis paveiks konkurenciją prekybos sektoriuje? 2. Seimo Biudžeto ir finansų komitetas, Seimo valdybos pavedimu apsvarstęs šį Seimo narių grupės prašymą, nutarė rekomenduoti Seimo valdybai nustatyti 7 dienų eksperto išvados pateikimo terminą. 3. Lietuvos prekybos įmonių asociacijos („LPĮA“) įsitikinimu, kurį pagrindžia toliau dėstomi argumentai, yra objektyviai neįmanoma per tokį trumpą laiką atlikti Projekto kvalifikuotą ekspertinį vertinimą. 4. Pirma, atsakymas į pirmąjį klausimą sąlygoja būtinumą, be kita ko:
Išanalizuoti gausią ir nevienareikšmę ES Bendrojo Teismo ir ES Teisingumo Teismo praktiką bylose dėl Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo nuostatų, reglamentuojančių valstybės pagalbos teikimą[⁵⁰], taikymo; Išanalizuoti gausią ES Teisingumo Teismo praktiką bylose dėl
taikymo. 5. Mūsų vertinimu, vien nurodytos teismų praktikos analizei ir išvadų parengimui būtų sugaišta mažiausiai 7 dienos. 6.
antrąjį klausimą sąlygoja būtinumą atlikti išsamią ekonominę analizę (tyrimą), siekiant suprognozuoti ekonominiu požiūriu (atsižvelgiant į verslo logiką ir Lietuvos mažmeninės prekybos rinkos struktūrą) labiausiai tikėtiną stambios prekybos mokesčio sąnaudų pasidalijimo scenarijų, t. y. tikėtiną šio mokesčio įtaką: prekių kainoms ir vartojimo išlaidoms (t.y. būtina suprognozuoti, kokia mokesčio sąnaudų dalis tikėtinai būtų perkelta į maisto prekių kainas ir koks dėl to galimas kainų ir vartojimo išlaidų pokytis); prekybos įmonių pelningumui (t.y. būtina suprognozuoti, kokią mokesčio dalį tikėtinai prisiimtų mokesčio mokėtojai savo pelno sąskaita); prekybos įmonių darbuotojų darbo užmokesčiui (t.y. būtina suprognozuoti, ar stambios prekybos mokesčio sąnaudos gali pakenkti prekybos įmonių darbuotojų darbo užmokesčiui); tiekėjams (t.y. būtina suprognozuoti, kokia mokesčio dalis tikėtinai būtų perkelta tiekėjams, darant jiems spaudimą mažinti tiekimo kainas). 7. Akivaizdu, kad aukščiau nurodyta ekonominė analizė (tyrimas), reikalauja ne tik specialių žinių makroekonomikos ir ekonometrijos mokslų srityse, tačiau ir nemažai laiko, kuris objektyviai reikalingas statistinių duomenų surinkimui, modeliavimui, analizei, išvadų parengimui. Mūsų vertinimu, kokybiška ekonominė analizė (tyrimas) galėtų būti parengta ne trumpiau nei per 1 (vieną) mėnesį. 8. Trečia, siekiant atsakyti į trečiąjį klausimą, būtina atlikti Projekto poveikio konkurencijai vertinimą. Teisės akto projekto poveikio konkurencijai vertinimas atliekamas taikant Konkurencijos tarybos parengtas Sprendimų poveikio konkurencijai vertinimo gaires („Gairės“)[⁵²]. Gairės numato, kad sprendimo poveikio konkurencijai vertinimą sudaro šie etapai: problemos, kuriai spręsti skirtas sprendimas, iškėlimas; sprendimo tikslo nustatymas; sprendimo galimo poveikio konkurencijai įvertinimas; galimų alternatyvų įvertinimas ir tinkamiausios parinkimas. 9.
reikšmingo įėjimo į rinką kaštų padidinimo vertinimą. 10. Mūsų vertinimu, vien Projekto poveikio konkurencijai vertinimas pagal Gairėse nustatytus reikalavimus užtruktų mažiausiai
pateikti turi būti nustatytas ne trumpesnis kaip 45 dienų terminas. 12. Nustačius Seimo Biudžeto ir finansų komiteto siūlomą 7 dienų eksperto išvados pateikimo terminą, yra didelė tikimybė, kad atsakymai į Seimo narių grupės klausimus bus nepagrįsti išsamia teisės normų, atitinkamos teismų praktikos analize, statistiniais duomenimis, modeliavimu, o tokie atsakymai negali būti laikomi ekspertine išvada Seimo statuto 145 straipsnio 2 ir 3 dalies prasme. Spręsti pagrindiniame komitete
laisvosios rinkos institutas 2019-11-18 Nr. G-2019-9366 Dėl Stambios prekybos mokesčio įstatymo projekto
Lietuvos laisvosios rinkos institutas išnagrinėjo Stambios prekybos mokesčio įstatymo projektą (Nr. XIIIP-3950) (toliau – Projektas) ir teikia pastabas ir pasiūlymus. Projektu siūloma nustatyti 1 proc. apyvartos dydžio stambios prekybos mokestį, taikomą pardavėjams, kurių per kalendorinį mėnesį bendra atlygio (išskyrus PVM) už Lietuvos Respublikos teritorijoje fiziniams asmenims parduotas prekes suma viršytų 2 mln. eurų (toliau – stambios prekybos mokestis). Siūlome nepritarti Projektui dėl žemiau nurodytų priežasčių. Projektu siūlomos nuostatos yra diskriminacinės ir iškreipiančios konkurenciją Siūlymas įvesti stambios prekybos mokestį pardavėjams, kurių mėnesio apyvarta viršija 2 mln. eurų, yra diskriminacinis ir galimai pažeidžiantis LR Konstitucijos 29 str. įtvirtintą asmenų lygybės prieš įstatymą principą. Mokestis iškreiptų konkurenciją, nes daliai mažmeninės prekybos įmonių suteiktų selektyvų pranašumą prieš analogišką veiklą vykdančias įmones, kurių apyvarta neviršija
mokesčio mokėjimu.
Nepagrindžiama, kodėl pasirinkta 2 mln. eurų apyvartos riba, taip pat neaišku, kodėl šis mokestis nebūtų taikomas pajamoms, gautoms už parduotus vaistus (vaistinius preparatus), energinius produktus bei komunaliniais inžineriniais tinklais tiekiamas dujas, vandenį ir visų rūšių energiją, kurie taip pat gali būti laikomi prekėmis. Projekto rengėjų teiginys, kad priėmus Projektą, prekybos sektoriuje būtų perskirstyta apmokestinamoji našta, nes dideles apyvartas šiame sektoriuje generuojantys ūkio subjektai paprastai patiria proporcingai mažesnes sąnaudas nei mažesnes apyvartas generuojantys ūkio subjektai, nėra pagrindžiamas ir negali būti laikomas pagrindu diskriminuoti juos pagal apyvartą. Nėra įrodyta, kad sąnaudos yra tiesiogiai susijusios su pardavimo pajamomis. Tiek veiklos sąnaudos, tiek pajamos priklauso nuo daugelio veiksnių – sezoniškumo, rinkos dydžio, įmonės naudojamos veiklos ir pardavimų strategijos ir t.t. Kitaip tariant, net ir tos įmonės, kurių mėnesio apyvarta nesiekia 2 mln. eurų, gali pasižymėti santykinai mažesniu sąnaudų lygiu nei tos, kurių apyvarta nustatytą ribą viršija, ir atvirkščiai. Priėmus projektą, pardavėjai, kurių mėnesio apyvarta siekia 2 mln. eurų, atsidurtų santykinai prastesnėje padėtyje. LRS Teisės departamento išvadoje taip pat atkreipiamas dėmesys, kad 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos (toliau – Direktyva) 401 straipsnyje yra konstatuota, jog nepažeidžiant kitų Bendrijos teisės nuostatų, valstybėms narėms nedraudžiama įvesti bet kokius mokesčius ar rinkliavas, kurie negali būti laikomi apyvartos mokesčiais.
Europos Teisingumo Teismo (toliau - ETT) jurisprudencijoje konstatuota, jog šis straipsnis draudžia valstybėms narėms šalia pridėtinės vertės mokesčio įvesti papildomus mokesčius, kuriuos būtų galima apibūdinti kaip apyvartos mokesčius. ETT savo jurisprudencijoje išskyrė esmines pridėtinės vertės mokesčio charakteristikas: mokestis yra bendrai taikomas sandoriams dėl prekių ir paslaugų, jis yra proporcingas šių prekių ir paslaugų kainai, nesvarbu, kiek buvo atlikta operacijų, juo apmokestinamas kiekvienas gamybos ir paskirstymo proceso etapas ir juo apmokestinama prekių ir/arba paslaugų pridėtinė vertė, mokestį sumoka galutinis vartotojas. Atsižvelgiant į tai, galima teigti, kad projekto nuostatos prieštarauja aukščiau nurodytoms Direktyvos nuostatoms. Priėmus Projektą mokestį turėtų mokėti net ir nuostolingai veikiančios įmonės Atkreipiame dėmesį, kad įmonės apyvartos dydis nėra susijęs su jos veiklos rezultatu – pelnu ar nuostoliu. Todėl priėmus siūlomą mokestį, jį tektų mokėti ir įmonėms, kurių veikla yra nuostolinga. Panašaus dydžio pagal apyvartą įmonės gali skirtis veiklos pelningumu ir galimybėmis mokėti mokesčius. Remiantis šiuo metu galiojančio pelno apmokestinimo tvarka, jeigu mokestiniais metais iš pajamų atėmus neapmokestinamąsias pajamas ir atskaičius leidžiamus bei ribojamų dydžių leidžiamus atskaitymus, gaunami mokestinio laikotarpio nuostoliai, šių nuostolių suma gali būti perkeliama į kitus mokestinius metus taip užtikrinant tikslesnį veiklos rezultato apmokestinimą pelno mokesčiu. Kitaip tariant, yra pripažįstama, kad įmonės veikloje yra galimi svyravimai.
Tuo tarpu apyvartos mokestį mokėti tektų, jei nors vieną mėnesį įmonės apyvarta pasiektų 2 mln. eurų, nors, pavyzdžiui, likusius 11 metų mėnesių įmonė neatliktų nė vieno pardavimo. Mokestis gali būti laikomas valstybės pagalba Europos Komisija (EK) analogiškus apyvartos mokesčius, kuriuos norėta įvesti kitose ES šalyse narėse, pripažino valstybės pagalba, nesuderinama su vidaus rinkos veikimu. Valstybės pagalba pripažinti 2015 m. Vengrijoje įvesti mokesčiai po EK sprendimo nebėra taikomi, sprendimas Europos Sąjungos Teisingumo Teisme dar nepriimtas. Dėl mažmeninės prekybos mokesčio, įvesto Lenkijoje 2016 m. taip pat laukiamas ESTT sprendimas. Lenkija mokesčio netaiko dėl rizikos, kad ESTT sprendimas bus nepalankus. 2018 m. Slovakijoje įvestą apyvartos mokestį EK pripažino diskriminaciniu ir jo taikymą sustabdė. LR konkurencijos taryba savo išvadoje pažymi, kad įvertinus kitų valstybių patirtį, neatmestina tikimybė, kad siūlomas mokestis būtų laikomas valstybės pagalba ūkio subjektams, kuriems šis mokestis netaikomas, ir siūlo kreiptis į EK dėl išvados. Konkurencijos taryba taip pat atkreipia dėmesį, kad jei mokesčio taikymo eigoje būtų pripažinta, kad jis yra laikomas valstybės pagalba, tokia pagalba būtų laikoma neteisėta ir kiltų rizika, kad valstybės pagalba turės būti išieškota iš pagalbos gavėjų su palūkanomis. Stambios prekybos mokesčio bazę nustatyti dažnu atveju yra neįmanoma, o mokesčio administravimas sukeltų itin didelę naštą ūkio subjektams ir mokesčių administratoriui Projekte nurodyta, kad stambios prekybos mokesčio bazė yra pardavėjo gauta bendra atlygio už Lietuvos Respublikos teritorijoje vartotojams parduotas prekes suma, viršijanti 2 mln. eurų per mokestinį laikotarpį. Vartotojas yra apibrėžiamas kaip fizinis asmuo, įsigijęs prekę vartojimo tikslais, kurie nesusiję su vartotojo verslu, amatu ar profesija.
Atkreiptinas dėmesys, kad parduodant prekę pirkėjui, šiuo metu nėra galimybės nustatyti, ar ši prekė bus naudojama vartojimo, verslo, amato ar profesijos tikslais. PVM sąskaitos faktūros gali būti išrašomos pirkėjams, perkantiems prekes vartojimo, o ne verslo tikslais. Kita vertus, asmenys, perkantys prekes verslo, amato ar profesijos tikslais gali neprašyti PVM sąskaitos faktūros – išlaidos gali būti pripažįstamos sąnaudomis pagal kasos aparatų kvitus, jei perkamų prekių ar paslaugų vertė įskaitant PVM nesiekia 100 eurų. Individualia veikla besiverčiantys asmenys gali iš savo veiklos pajamų atskaityti 30 proc. jų dydžio neviršijančias išlaidas be šių išlaidų pagrindimo dokumentų. Ūkio subjektai privalėtų vesti dvigubą apskaitą – atskirti vartotojus, įsigyjančius prekę vartojimo tikslais, nuo tų, kurie perka prekę vartojimo, susijusio su vartotoju verslu, amatu ar profesija, tikslais. Mokestį apskaičiuoti ir mokėti tektų 12 kartų per metus. Didelę administracinę naštą patirtų ir mokesčių administratorius, kuriam reiktų adaptuoti sistemas, parengti išaiškinimus, apmokyti darbuotojus, atlikti mokestinius patikrinimus. Ši našta itin padidėtų tuo atveju, jei siekiant išvengti mokesčio naštos juridiniai asmenys būtų skaidomi į smulkesnius vienetus. Stambios prekybos mokestis pažeistų vartotojų interesus Egzistuoja didelė tikimybė, kad visa mokesčio našta būtų perkelta vartotojams, tai reikštų, kad didėtų vartojimo prekių kainos. Primename, kad 2019 m. įsigaliojusios priemonės, tokios kaip viešas skirtingų prekybos tinklų kainų lyginimas, bei galimybė Konkurencijos tarybai tikrinti sutartis tarp prekybininkų ir tiekėjų, nepaisant jų abejotino poveikio, buvo deklaruojamos „kovos su kainomis“ dalis. Stambios prekybos mokesčio įvedimas tiesiogiai prisidėtų prie kainų lygio šalyje didėjimo.
Atkreiptinas dėmesys, kad remiantis Eurostat duomenimis, 2019 m. vartojimo krepšelyje vaistų svoris siekė 3,3 %, elektra, dujos, kietasis kuras ir šildymas – 6,5 %, vanduo 0,4 %. Tuo tarpu maistas ir gėrimai – 19,8 %, rūbai
kad 1 % dydžio mokestis nuo apyvartos pelnui atsiliepia ženkliai didesne apimtimi. Pavyzdžiui, jei įmonės pelno marža siekia 3%, o mėnesio apyvarta – 3 mln. eurų, tuo atveju, kai ji negali perkelti šio mokesčio pirkėjams ar darbuotojams, jos pelnui pelno ir apyvartos mokesčių bendra našta sieks daugiau nei 26 %. Iki mokesčio įvedimo pelno mokesčio našta iki šiol siekė 15%. T.y. šiuo atveju šių mokesčių našta išaugtų daugiau nei 9 p.p. Atkreiptinas dėmesys, kad šiuo metu yra užregistruoti Projektai, kuriais siekiama padidinti pelno ir gyventojų pajamų mokesčių, taikomų dividendams, tarifus nuo 15 iki 20 %. Visa tai lemtų itin ryškius neigiamus mokestinės aplinkos pasikeitimus.
Tad papildomas mažmeninės prekybos apmokestinimas prieštarautų deklaruojamam tikslui didinti konkurenciją mažmeninėje prekyboje. Siūlomas mokestis galėtų pakenkti Lietuvos gamintojų interesams Nors Projekto autoriai teigia, jog Projektu siekiama skatinti smulkaus verslo plėtrą, nėra vertinama, kaip stambios prekybos mokestis paveiktų Lietuvos gamintojų interesus, tuo atveju, jei mokesčio našta būtų perkeliama gamintojams arba mokesčio sąnaudas būtų bandoma amortizuoti keičiant prekių asortimentą pigesnėmis prekėmis. Tikėtina, kad prekybos asortimente mažėtų brangesnių, lietuviškų prekių dalis ir jos būtų pakeičiamos pigesnėmis atvežtinėmis prekėmis. Projekto įsigaliojimas neatitiktų Teisėkūros pagrindų įstatymo reikalavimų LR Teisėkūros pagrindų įstatyme (20 str. 3 d.) numatyta, kad mokesčių įstatymai, nustatantys naujus mokesčius, naujus mokesčio tarifus, mokesčio lengvatas, sankcijas už mokesčių įstatymų pažeidimus arba iš esmės pakeičiantys apmokestinimo tam tikru mokesčiu tvarką [...] įsigalioja ne anksčiau kaip po
biudžetu susijusiems mokesčių įstatymų pakeitimo ar papildymo įstatymams. Atkreipiame dėmesį, kad Projektu nėra keičiami ar papildomi galiojantys teisės aktai, o įvedamas visiškai naujas mokestis. Todėl numatoma mokesčio įsigaliojimo data nuo 2020 m. sausio 1 d. pažeistų LR Teisėkūros pagrindų įstatymo nuostatas. Jei galiausiai būtų priimtas kartu su 2020 m. biudžetu, nuo jo priėmimo iki įsigaliojimo liktų mažiau nei mėnuo. Mokesčių mokėtojai turi turėti galimybę pasiruošti mokesčių pokyčiams – priimti su padidėjusia mokesčių našta susijusius sprendimus, planuoti savo veiklą ir pinigų srautus, pritaikyti apskaitos sistemas ir t.t.
Nėra atliktas siūlomo teisinio reguliavimo vertinimas LR Teisėkūros pagrindų įstatyme (15 str.) numatyta, kad rengiant teisės akto, kuriuo numatoma reglamentuoti iki tol nereglamentuotus santykius, taip pat kuriuo iš esmės keičiamas teisinis reguliavimas, projektą, privalo būti atliekamas numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimas. Šio vertinimo išsamumas turi būti proporcingas galimoms numatomo teisinio reguliavimo pasekmėms. [...] Atliekant numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimą, nustatomas galimas teigiamas ir neigiamas poveikis to teisinio reguliavimo sričiai, asmenims ar jų grupėms, kuriems bus taikomas numatomas teisinis reguliavimas. Atsižvelgiant į teisės akte numatomo naujo teisinio reguliavimo pobūdį, mastą, turi būti įvertinamas poveikis ekonomikai, konkurencijai, valstybės finansams, socialinei aplinkai, viešajam administravimui, teisinei sistemai, kriminogeninei situacijai, korupcijos mastui, aplinkai, administracinei naštai, regionų plėtrai ir kitoms sritims. Projekto rengėjai nepateikia poveikio vertinimo rezultatų. Atlikti konsultaciją dėl siūlomo stambios prekybos mokesčio siūlo ir išvadas pateikusios institucijos – LR finansų ministerija, LR konkurencijos taryba, LRS kanceliarijos Teisės departamentas. Pastarojo išvadoje pažymima, kad siūlomas nustatyti teisinis reguliavimas yra fragmentiškas, nenuoseklus, netikslus, nesuderintas su kituose teisės aktuose numatytu teisiniu reguliavimu, neišbaigtas ir galimai kuriantis teisės spragas. Jame vartojamos sąvokos yra apibrėžtos ir neaiškios, tad gali būti įvairiai ir plačiai interpretuojamos. Tai sudaro prielaidas kilti teisiniam neaiškumui ir netikrumui, t.y. nesudaromos prielaidos teisinių santykių subjektams savo elgesį orientuoti pagal teisės reikalavimus.
priežasčių siūlome nepritarti teikiamam Projektui. Spręsti pagrindiniame komitete
įmonių asociacija 2019-11-21 Nr. G-2019-9550 Ekspertizės dėl Lietuvos Respublikos stambios mokesčio įstatymo projekto Nr. XIIIP- 3950 Jūsų dėmesiui teikiame dvi „Dėl Lietuvos Respublikos stambios prekybos mokesčio įstatymo projekto Nr. XIIIP-3950“ ekspertizes, įvertinančias Projektą atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Konstitucinio Teismo jurisprudencijai bei mokestiniu požiūriu. Ekspertizės buvo atliktos Lietuvos prekybos įmonių asociacijos (LPĮA) prašymu. Kviečiame susipažinti su ekspertų nuomonėmis. Tikimės, kad jos bus naudingos. I. UAB „Ernst & Young Baltic“ Kęstutis Lisauskas p. Rūtai Vainienei Lietuvos prekybos įmonių asociacija 2019 m. lapkričio 15 d. DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS STAMBIOS PREKYBOS MOKESČIO ĮSTATYMO PROJEKTO
Gerb. Rūta, Jūsų prašymu išnagrinėjome Lietuvos Respublikos stambios prekybos mokesčio įstatymo projektą Nr. XIIIP-3950. Mūsų profesiniu vertinimu, šis projektas yra neišbaigtas ir turi daug esminių trūkumų:
Taip pat neaišku, ar buvo atliktas siūlomo naujo teisinio reguliavimo vertinimas, kaštų ir naudos analizė.
skatinami svarstyti investavimą į kitus, pelningesnius sektorius. Atitinkamai, papildomas mažmeninės prekybos sektoriaus apmokestinimas yra priešingas deklaruojamam tikslui didinti konkurenciją mažmeninės prekybos sektoriuje.
EUR. Tačiau nėra skaičiuota, kiek tokio nedidelio mokesčio administravimas kainuos mokesčių administratoriui (sistemų adaptavimas, žmogiški ištekliai, mokymų sąnaudos, komentarų ir išaiškinimų rengimas ir t.t.), jau nekalbant apie verslo išlaidas. Galimas dalykas, kad suskaičiavus papildomas sąnaudas valstybės mastu bendras ekonominis tokio mokesčio poveikis būtų neigiamas.
nuo pelno. Palyginimui, bendrovė turinti 100 mln. EUR apyvartą, ir 10 mln. EUR pelną šiuo metu nuo pelno moka 15% pelno mokestį, o įsigaliojus įstatymui, efektyvus mokesčio tarifas būtų 23%: Dabar
100100
76 Siūlomas stambios prekybos mokestis, mln. EUR
Paimkime pavyzdį, jei kitais metais ta pati bendrovė uždirbs tik 1 mln. EUR pelno. Tokiais metais jos efektyvus mokesčio tarifas bus 332%:
100
1 0,24 Pelno mokestis, mln. EUR 15% 0,15 0,04 Iš viso mokesčių, mln. EUR 0,15 0,80 Efektyvus tarifas 15% 332%
Tiriamos
„mažmeninės stambiosios prekybos“ neįprasto apmokestinimo problemos esmę
sudaro tai, kad kalendorinių metų pabaigoje pasiūlytas ir nuo kitų kalendorinių metų pradžios turintis įsigalioti mokesčio įstatymas ir jo pagrindu būsimas tam tikros mažmeninės prekybos pajamų, nesančiu pelnu, kasmėnesinis apmokestinimas yra absoliutus ir radikalus naujadaras Lietuvos mokesčių teisėje pagal įvairius jo esminius elementus (apmokestinamąją bazę, mokėtojus, mokestinį laikotarpį, įsigaliojimo datą). Šios individualios išvados dėl Lietuvos Respublikos stambios prekybos mokesčio įstatymo projekto Nr. XIIIP-3950 konstitucinio vertinimo pagrindą sudaro Lietuvos Respublikos 1992 m. spalio 25 d. Konstitucijos nuostatų ir jų oficialios sampratos, suformuluotos Konstitucinio Teismo nutarimuose, mokslinio plėtojimo galimybių įžvalgos. Šios išvados autorius nėra mokesčių teisės specialistas, tačiau yra tyrinėjęs įvairias konstitucines problemas, įskaitant tas, kurios susijusios su mokestiniu reglamentavimu. Autorius, rengdamas išvadą, nepatyrė, nesusidūrė ir neieškojo jokių šalutinių destruktyvių ar nedestruktyvių veiksnių, galinčių turėti įtakos jo nepriklausomumui ir objektyvumui. Nebuvo kalbėtasi su jokiu įstatymo projekto rengėju ar rėmėju Lietuvos Respublikos Seime ir jo remiamoje Vyriausybėje arba galimu parlamentiniu priešininku, kuris būdamas Lietuvos Seimo opozicijoje, planuoja ir agituoja balsuoti
„prieš“ ar inicijuoti kreipimąsi į Konstitucinį Teismą. Taip pat
nesikalbėta ir nesikonsultuota su advokatais ir kitokiais teisininkais, prekybininkais ar kitokias verslininkais, kurie pagal įstatymo projektą turėtų mokėti naują siūlomą stambios prekybos mokestį.
Prieš baigiant išvadą, išvakarėse telefonu kalbėta su skambinusia išvados užsakovo atstove, siekiant patikslinti išvados pateikimo datą ir tuos autoriaus nuoširdžiai iškeltus ekonominius finansinius klausimus, kuriuos jam tenka pačiam sunkiai įžvelgti ir vertinti teisiniu požiūriu, kaip tai: prekių gamintojų ir importuotojų pardavėjams parduodamos (ar už suderėtą atlygį perleidžiamos) prekės ir to pagrindu iš prekybos gaunamos gamintojų ir importuotojų pajamos; dvigubas apmokestinimas; pridėtinės vertės mokesčio mokėjimas. Autorius ypač neabejoja tokiais jo toliau formuluojamais teisiniais teiginiais, kurie išplaukia iš cituojamų Konstitucinio Teismo nutarimų. Bent kelios esminės įžvalgos ir atitinkamos baigiamosios išvados, kuriose atskleidžiami įstatymo projekto galimo neatitikimo Konstitucijai aspektai, yra aiškiai nulemtos Konstitucinio Teismo jurisprudencijos. Kitos, iš dalies ekonominės, įžvalgos, išvados ir jas pagrindžiantys argumentai gali būti vertinami kaip labiau subjektyvūs ir galimai neįtikinami ekonominiu finansiniu požiūriu, kadangi nėra aiškiai nulemti Konstitucinio Teismo jurisprudencijos ir yra pernelyg susiję su specifiniais ekonominiais finansiniais klausimais. Tačiau ir tame papildomame tarpdisciplininių įžvalgų apimtyje, kai autorius savo teiginių negrindžia aiškiomis Konstitucinio Teismo doktrinos nuostatomis, laikomasi įprasto konstitucinio teisinio argumentavimo, kuris grindžiamas Konstitucijomis nuostatomis, pvz., 46 straipsnio 1 dalimi ar 23 straipsnio 1, 2 dalimi. Nežiūrint to, autorius savikritiškai ir korektiškai siekia aiškiai pabrėžti, kad jo toliau įžvelgiamos galimos papildomos sudėtingesnės mokestinės teisinės problemos ekonomiškai diskutuotinos ir neabsoliutintos, juo labiau tarpdisciplininiu moksliniu požiūriu.
Seime 2019 m. spalio 11 d. registruotas kelių šio Seimo narių pateiktas Lietuvos Respublikos stambios prekybos mokesčio įstatymo projektas Nr. XIIIP-3950. Šis projektas - tai Lietuvos Respublikos 1992 m. spalio 25 d. Konstitucijoje (žr. 68 str.; plg. 69 str.) įtvirtintos Seimo narių „įstatymų leidybos iniciatyvos teisės“ įgyvendinimo rezultatas. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad net vienas Seimo narys turi teisę teikti Seimui įstatymo projektą, o Seimas turi pareigą mažiausia jį apsvarstyti (nebūtinai priimti). Galiojančios Seimo statuto nuostatos lemia ir/ar sudaro prielaidas tam, kad tas minimalus Konstitucinio Teismo nurodytas įstatymo projekto apsvarstymas (nebūtinai priėmimas) gali pasireikšti ir tuo, jog Seimas posėdyje po įstatymo projekto pateikimo (trumpo pristatymo), kuriam skiriama atitinkamai minučių, be išsamaus visapusiško svarstymo (pvz., po kelių nesudėtingų klausimų ir jų atsakymo, jei tie klausimai buvo pateikti ir atsakyti) pritaria arba nepritaria pateiktam projektui ir, jei pritaria, nusprendžia jį toliau išsamiai ir visapusiškai svarstyti atitinkamuose komitetuose (ar ypač vienam e iš jų kaip pagrindiniame komitete). Išimtinis Lietuvos Respublikos Vyriausybės konstitucinis įgaliojimas rengti valstybės biudžeto projektą nereiškia, kad esą tik Vyriausybė galėtų teikti Seimui tokius mokesčių įstatymų projektus, kurie turi esminės įtakos kitų metų valstybės biudžetui (valstybės pajamoms). Žinoma, minėtas išimtinis Vyriausybės konstitucinis įgaliojimas iš esmės suponuoja tinkamus įstatymų leidybos parengiamuosius veiksmus, kuriais pagal Seimo statutą paprašoma Vyriausybės nuomonės.
Konstitucija nereikalauja, kad mokesčių įstatymų projektai Seimui būtų teikiami tik kalendorinių (biudžetinių) metų pradžioje ar pirmajame pusmetyje ir nebūtų teikiami tų metų antrajame pusmetyje ar tiems metams besibaigiant. Toks reikalavimas neišplaukia iš Konstitucijoje numatytų dviejų kasmet atitinkamame metų laikotarpyje rengiamų Seimo sesijų kaip pagrindinių Seimo darbo tvarkos organizacinių formų. Todėl nekyla abejonių vien dėl siūlomo įstatymo registravimo ar pristatymo datos, taip pat numatytos įsigaliojimo datos, jei tai būtų galima pagrįsti ypatingomis objektyviomis aplinkybėmis. Taigi, esant tokioms aplinkybėms, Seime 2019 m. spalyje ir lapkrityje ar net gruodyje gali (galėjo, galės) būti pristatomas bei, gavus paprašytą Vyriausybės išvadą, toliau svarstomas Seimo narių pateiktas Lietuvos Respublikos stambios prekybos mokesčio įstatymo projektas Nr. XIIIP-3950. Tokios galimybės savaime neriboja tai, kad projekte numatytas to įstatymo įsigaliojimas būtent 2020 m. sausio 1 d. (teikiamo įstatymo 9 straipsnis). Ši data įstatymo projekto svarstymo stadijoje ir net pirmajame priimto įstatymo galiojimo (taikymo) mėnesyje galėtų būti diskutuojama ir, esant Seimo daugumos sutarimui, koreguojama. Žinoma, vėlesnis ar itin vėlyvas koregavimas savaime negalėtų būti pagrindu neįžvelgti konstitucinių problemų. Šios konstitucinės problemos nėra vien teorinės.
Jos galėtų būti perspektyviai nagrinėjamos teismo tvarka (įstatymų leidėjo „nenaudai“) prekybininkų, kurie dėl naujo mokesčio staigaus sumanymo ir įgyvendinimo galėjo patirti ar 2020 m. sausio vasario mėn. patirs atitinkamus praradimus (pvz., verslo partnerius, prekių tiekėjus, investicijoms numatytų lėšų dalį, suplanuotų kreditų dalį) ir teisinį netikrumą, iniciatyvos (ar jos idėją palaikančių opozicinių Seimo narių grupių savarankiškos iniciatyvos) pagrindu. Teisinio ginčo perspektyva ir argumentų bei kontrargumentų vizija
teisinį ginčą ir advokatų bei teismų argumentus, įžvelgia, kad argumentai ir kontrargumentai neapsiribos įstatymo ar jo projekto aiškinamuoju raštu. Todėl autorius nesureikšmina įstatymo projekto aiškinamojo rašto, kuriame nurodytos valstybės biudžetui planuojamos gauti net 31,9 mln. eurų sumą siekiančios metinės pajamos, formuluočių, jų išsamumo ar nepakankamumo, pvz., nurodyto ar nenurodyto (netiesiogiai atsispindinčio, suponuojamo) siekiamo konkurencijos stiprinimo, smulkios, vidutinės ar kitokios nestambios prekybos skatinimo bei rėmimo, tolygaus ūkinės veiklos plėtojimosi puoselėjimo (ekonominės socialinės darnos kontekste ar monopolizacijos tendencijų prevencinio ribojimo kontekste).
Papildomu naujovės iniciatorių ar rėmėjų motyvu, siekiu ir ekonominiu teisiniu kontrargumentu ginčo atveju, matyt, galėtų būti, pvz., statistiniai duomenys, galintys patvirtinti, kad pagal prekybos pajamas išsiskiriančios
„stambiosios“ prekybos įstaigos (ne tik ekonomiškai „stambieji“ prekybos
centrai maisto produktų ar statybinių medžiagų prekybos kontekste), parduodantys vartotojams jų asmeninam vartojimui prekes, itin plečiasi ar kitaip tvirtėja ne tik dėl jų parduodamų prekių paklausos ar sumanios verslo strategijos, bet ir kuo didesnių investicijų (tam skirtų išlaidų) ir kuo mažesnių įmokų į valstybės biudžetą pagrindu, o tokia plėtra arba prekybos pajamų didėjimas tolimesnėje ekonominėje perspektyvoje sukuria galimo rinkos monopolizavimo tendencijas, tolsta nuo konstitucinių tolygaus ūkio vystymosi ir ekonominės socialinės darnos vizijos. Galimas ir itin nekorektiškas, bet formaliai teisiškai priimtinas kontrargumentas: „dėl mokesčių nesitariama“ (Konstitucinio Teismo 1997 m. liepos 10 d. nutarimas).
Be to, Seimo dauguma, jei ji susiformuotų priimant Stambios prekybos mokesčio įstatymo projektą, galėtų teismo tvarka argumentuoti, kad, pvz., Seimas, gindamas „vartotojų interesus“ (Konstitucijos 46 straipsnio 5 dalis) jiems būtinų asmeninio vartojimo prekių palankesnių ar žemenių kainų skatinimo kontekste, turi diskreciją nustatyti mokesčius (Konstitucinio Teismo 2006 m. gruodžio 22 d. nutarimas), tuo pasirinkti valstybės ekonominę politiką ir priemones jai įgyvendinti, jei jos, jau jas pasirenkant, akivaizdžiai neprieštarauja tautos gerovei, visuomenės ir valstybės interesams, nepaneigia Konstitucijoje įtvirtintų , ginamų ir saugomų vertybių (Konstitucinio Teismo 2006 m gegužės 31 d. nutarimas), taigi nustatyti ir tokius naujus tam tikrą prekybą reguliuojančius mokesčius, kuriais iš dalies reguliuojama ūkinė veikla taip, kad ji tarnautų bendrai šalies gerovei tolygaus ūkio (jo dalimi esančios prekybos prekėmis) vystymosi kontekste, o Seimo nustatyto stambios prekybos mokesčio paskirtis - fiskalinė tuo aspektu, kad mokestis skirtas ne paimti kuriuos nors asmenų grupės (stambiųjų prekybininkų kaip tam tikrų prekių pardavėjų tam tikriems vartotojams), nuosavybės objektu esančias ar galinčias būti prekybos pajamas (nors jos dar nėra pelnas arba gali juo dar nebūti mokant privalomą stambios prekybos mokestį kalendoriniame mėnesyje), bet sudaryti valstybės iždą, didinti kitų ar dar kitų kalendorinių metų valstybės biudžeto pajamas, tenkinti valstybės ir visuomenės viešuosius poreikius (plg. Konstitucinio Teismo 1997 m. liepos 10 d. nutarimą).
Išeitų, kad Seimo dauguma esą nesunkiai galėtų ginti savo poziciją vien dėl to, kad „mokesčiais reguliuojami valstybėje vykstantys ekonominiai, socialiniai procesai, skatinamos naudingos ūkinės paskatos, paremiami ūkio plėtros prioritetai (paryškinta mano - aut.)“ (Konstitucinio Teismo 2003 m. lapkričio 17 d. nutarimas). Tačiau tokie ir kiti panašūs kontrargumentai galėtų būti atremiami ir, priklausomai nuo pastangų, gal net nusveriami, atitinkamais naujo mokesčio įstatymo priešininkų, kurie inicijuotų ginčijamo įstatymo atitikties Konstitucijai patikrą teismo tvarka, argumentais. Jie, kaip atskleidžiama toliau, galėtų būti grindžiami, be kita ko, konstitucinio teisinės valstybės principo suponuojamais reikalavimais, Konstitucijos
kelios ginčo nagrinėjimo teismo tvarka situacijos. Pirma, suinteresuotas pardavėjas, kuris privalo mokėti stambios prekybos mokestį, gali ginti savo teises ir interesus bendra tvarka kreipdamasis į teismą, kad šis, įžvelgęs būtent konstitucinę problematiką, savo iniciatyva kreiptųsi į Konstitucinį Teismą, sustabdęs atitinkamos bylos nagrinėjimą. Antra, tas pardavėjas ir mokesčio mokėtojas, susidarius minėto teismo ar aukštesnės instancijos teismo nesikreipimo į Konstitucinį Teismą bei visų galimybių skųsti teismo sprendimą aukštesnės instancijos teismui išnaudojimo situacijai, gali tiesiogiai teikti Konstituciniam Teismui konstitucinį skundą Konstitucinio Teismo įstatymo nustatyta tvarka. Trečia, mažiausia 29 Seimo narių grupė galėtų kreiptis į Konstitucinį Teismą. Matyt, nerealu (nors įmanoma), kad Vyriausybė kreiptųsi į Konstitucinį Teismą (žr. Konstitucijos 106 straipsnio
aiškinimo aspektai 4.
Svarbu pažymėti, kad Konstitucija ar Seimo statutas nereikalauja, jog mokesčių įstatymo projektuose būtų užtikrinta atitinkama išskirtinė ar aukščiausio lygmens juridinė technika, juo labiau pasireiškianti nuostatų gausos aspektu ar kitaip atsispindinčio kiek galima didesnio išplėtojimo požiūriu. Beje, teismai nesyk jų taikytuose įstatymuose gebėjo kritiškai įžvelgti „perteklinį reguliavimą“, tarsi jis būtų blogybė tuo aspektu, kad teisės esą gali būti „per daug“. Kitaip tariant, ne įstatymo straipsnių skaičius (ar straipsnių dalių, punktų, papunkčių gausumas), bet jų turinio pakankamumas ir aiškumas turi būti pagrindu rimtesnėms teisinėms įžvalgoms. Visi įstatymai, taigi ir mokesčių įstatymai, turi atitikti bendruosius konstitucinius reikalavimus tiek juridinės technikos požiūriu, tiek vidinės darnos aspektu ir išorinės darnos požiūriu (visos teisės sistemos ir juo labiau mokesčių teisės sistemos kontekste). Tas pats pasakytina apie esminių dviprasmybių nebuvimo reikalavimą, nors jis nėra absoliutus (negali būti formaliai absoliutinamas; žr. toliau). Todėl gali būti teikiamas ir registruojamas bei svarstomas ir toks įstatymo projektas, kuris nors ir numato visiškai naują mokestį, neturintį analogų Lietuvos Respublikos mokesčių teisėje, tačiau apima viso labo 9 straipsnius ar net mažiau straipsnių. Žinoma, tuose siūlomo įstatymo 9 straipsniuose (ar net mažiau jų) turi būti visi esminiai siūlomo mokesčio elementai ir kartu naujų mokestinių santykių reglamentavimui būtini aspektai: mokesčio mokėtojai, apmokestinimo objektas („bazė“), mokesčio tarifas, mokestins laikotarpis ir kt. Tokie minimalūs esminiai elementai formaliai atsispindi tuose devyniuose straipsniuose, kurie sudaro Lietuvos Respublikos stambios prekybos mokesčio įstatymo projektą.
Žinoma, politiškai ir ekonomiškai gali gluminti ar šokiruoti pagrindinis projekto terminas „stambi“ ir jo sumanymo bei pačio įstatymo pavadinimo raktiniai žodžiai „stambi prekyba“. Tai išties suponuoja kontraversišką įžvalgą, kad esą būtent „nestambi“ (smulki, vidutinė) prekyba yra 1 mln. ar 1,5 mln. eurų pajamas, gautas pardavus Lietuvoje prekes vadinamiesiems nekomerciniams ar buitiniams vartotojams (jų asmenio vartojimo tikslais), kalendoriniame mėnesyje generuojanti prekyba. Kažkodėl tik 2 mln. eurų pajamų sumą (ribą) bet kurį kalendorinį mėnesį viršijanti analogiška prekyba esą objektyviai kvalifikuotina ir traktuotina būtent kaip „stambi“ ir todėl specialiu įstatymu apmokestintina kaip esą specifiškai vertintina (ekonominės darnos ar valstybės biudžeto pajamų didinimo tikslais), o 1,9 mln. eurų ar tiksliai 2 mln. eurų siekiančiomis pajamomis pasižyminti analogiška prekyba - pozityviai remtina (augimo linkme) ir todėl specialiai neapmokestintina. Tą patį galima kritiškai pasakyti apie terminą „atlygis“ ir žodžių junginį „gautina pinigų suma“ (2 str. 1 d.) ar „pardavėjo gauta bendra atlygio suma“ (3 str. 1 d.) toje situacijoje, kai atlygis nėra pelnas, kadangi prekybos sąnaudos (išlaidos) tam tikrą kalendorinį mėnesį ar ištisus kalendorinius metus didesnės už tą atlygį. Tai itin aktualu ekonominės krizės situacijoje ar tarptautinių ekonominių sankcijų taikymo kaimyninėms Rytų valstybėms situacijoje, kai susikaupusius greitai gendančius maisto produktus gali tekti skubiai parduoti Lietuvos Respublikoje gerokai mažesne nei įprasta kaina, todėl gautas prekybos „atlygis“, atmetus prekybos sąnaudas, tikrai skirtųsi nuo pelno (galėtų būti „minusinis atlygis“).
Tačiau objektyviu teisiniu požiūriu pažymėtina, kad siūlomo reglamentavimo terminų ar kitokių elementų diskutuotini aspektai, kalbinės dviprasmybės, taikant atitinkamus aiškinimo būdus, gali būti daugiau ar mažiau pašalinti arba bent pakankamai sumažinti, pvz., patikslinant ir perfrazuojant, kad:
a) mokesčio bazė (teikiamo įstatymo 3 straipsnis) - Lietuvos Respublikoje vadinamiesiems nekomerciniams ar buitiniams vartotojams jų pačių pasirinkimu būtent jų asmeninio vartojimo tikslais (o ne ekonominės veiklos ar jai priskirtinos profesinės veiklos tikslais, pvz., kaimo turizmo sodybos įrengimo ar aprūpinimo prekėmis tikslais) parduotų daiktų [be kita ko, Civilinio kodekso suponuojamos „daiktinės teisės“ kontekste] - kaip antai INDŲ,
MEDŽIAGŲ, GYVENAMŲJŲ NAMŲ (išskyrus aiškiai baigtiniu sąrašu nurodytas prekes)[53] - pagrindu gautas pardavėjo atlygis (pajamos, NEBŪTINAI PELNAS), kuris didesnis nei 2 mln. eurų per bet kurį kalendorinį mėnesį, nepriklausomai, kiek tokių pajamų kalendorinių metų pabaigoje, atskaičius sąnaudas ir sumokėtus mokesčius, sudarys tų metų pelnų. JEI KAINA TURINTI ..PARDUOTA“
Taigi jei butas daugiabučiame name perkamas asmeniais nekomerciniais neprofesiniais tikslais, tai toks daiktas yra parduota vartotojui prekė jo asmeninio vartojimo tikslu to įstatymo projekto prasme, todėl neturi esminės reikšmės šalutinis klausimas, kas būtu, jei po pardavimo kitą savaitę ar mėnesį tas pirkėjas (vartotojas) nustatyta tvarka pakeistų įsigyto būto paskirtį į negyvenamosios patalpos paskirtį, kuri skirta ekonominei (pvz., profesinei) veiklai vykdyti (žr. ir plg. 3 str. 2 d.). Tas pasakytina apie automobilį, kuris pradžioje nusiperkamas asmeninio nekomercinio ir neprofesinio naudojimo tikslu, o paskuti nustatyta tvarka „įforminamas“ kaip naudojamas ekonominei (komercinei, profesinei) veiklai. Ir atvirkščiai: neturi esminės reikšmės, ar, pvz., biuro ar kontoros automobilis vėliau parduodamas kontoros steigėjui ar darbuotojui jo asmeninam vartojimui (o biuro ar kontoros patalpos paverčiamos gyvenimui skirtu butu, kuris parduodamas anksčiau kontorą įsteigusiam asmeniui ar jo darbuotojui; žr. ir plg. 3 str. 2 d.).
b) mokesčio mokėtojas (teikiamo įstatymo 4 straipsnis) - tas, kuris užsiima (išsiskiria)
„stambia prekyba“ nors vieną kalendorinį mėnesį, t. y. peržengia
minėtą atlygio (pajamų) ribą parduodamas Lietuvos Respublikoje prekes minėtiems vartotojams, nepriklausomai nuo to, ar pardavėjas fizinis asmuo (pilietis, užsienietis) ar juridinis asmuo, parduoda nustatyta tvarka vadinamiesiems nekomerciniams buitiniams vartotojams prekes (pvz., statybos įrankius) „urmu“[54] pagal didmeninei prekybai priskirtiną (juo labiau prekybos vietoje viešai nurodomą) kainą (ar ne „urmu“ pagal mažmeninei prekybai priskirtą kainą), jei atitinkamos valstybės institucijų nustatytos prekybos taisyklės nedraudžia fiziniams asmenims asmeninio vartojimo tikslais parduoti tokias prekes „urmu“ pagal palankesnę kainą.
Neturi reikšmės klausimas, ar apmokestinama prekyba Lietuvos Respublikoje vykdoma terminuotai, tik tam tikro renginio (dainų ar jūros šventės) laikotarpiu, elektroniniu ar kitokiu leidžiamu atsiskaitymo (grynaisiais, banko kortele) būdu. Todėl Įstatymo projektas NEGALI BŪTI KOREKTIŠKAI VADINAMAS VIEN
apima ar galėtų apimti, pvz., didžiuosius baldų pardavimo centrus ar automobiliams skirtų degalinių tinklus, tačiau, regis, neapimtų bankų ar draudimo bendrovių, jei jų teikiamos paslaugos nėra „daiktas“;
c) mokestinis laikotarpis
Jei konkretų kalendorinį mėnesį atlygio suma mažesnė, mokestis nemokamas.
d) mokesčio tarifas
Nekyla abejonių, kad kuris nors privalomas mokesčio elementas (aspektas) būtų visiškai neapimtas (nenumatytas) ar toks neaiškus, kad jo būtų neįmanoma tinkamai paaiškinti, taikant atitinkamą aiškinimo būdą. Konstitucinio tyrimo pagrindai ir jais pagrindžiamos galimos įžvalgos
būti, be kita ko, Konstitucijos 67 straipsnio 15 punkto ir 127 straipsnio 3 dalies nuostatos, kurios įtvirtina Seimo įgaliojimus įstatymais nustatyti mokesčius, taip pat 28 straipsnio nuostatos, kuriuos įpareigoja asmenis laikytis įstatymų, įskaitant tokius, kuriais nustatyti mokesčiai. Tai suponuoja, be kita ko, Seimo atitinkamą (neabsoliučią) diskreciją mokesčio įstatymu nustatyti ar nenustatyti, pvz.. apmokestinimo išimtis ir lengvatas. Be to, esminę reikšmę turi tokią Seimo diskreciją ribojantis asmenų lygiateisiškumo principas (29 straipsnis), asmens ūkinės veiklos ir iniciatyvos buvimo šalies ūkio pagrindu principas (46 straipsnio 1 dalis).
Taip pat labai reikšmingi iš Konstitucijos (teisinės valstybės principo) išplaukiantys reikalavimai, tarp jų asmens teisinio tikrumo (saugumo) ir pasitikėjimo valstybe bei jos teise imperatyvai. Nors nuosavybės neliečiamumo ir nuosavybės teisių ginimo principai (Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalys) tarsi nelabai siejasi su įstatymo projekte siūlomu tam tikrų asmenų „prekybos pajamų“ (ne pelno) apmokestinimu, tačiau, nepaisant Konstitucinio Teismo įvairių nutarimų suponuojamos įžvalgos, kad mokesčių įstatymais įprastose situacijose tiesiogiai nesikėsinama į nuosavybės neliečiamumą Konstitucijos 23 straipsnio prasme, visgi manytina, kad šie principai šioje išvadoje panaudotini bent iš dalies. Autorius, remdamasis Konstitucinio Teismo nagrinėta vadinamąja privačios vaistinės steigėjų, neturinčių specialaus farmacinio išsilavinimo, byla (2002 m. kovo
pritaikyta doktrinine nuostata, kad Konstitucija (23 straipsnis) apima ne tik status quo garantiją, bet ir asmens teisę įgyti Konstitucijos saugomą nuosavybę (tampant steigiamos ar jau įsteigtos veikiančios privačios vaistinės savininku), drįsta plėtoti išvestines kritines įžvalgas (prekių pardavėjų pelno siekio kontekste), grindžiamas Konstitucijos 23 straipsnio 1,2 dalių ir 46 straipsnio 1 dalies neatskiriamu ryšiu (žr. toliau).
Be to, vertinimo pagrindu gali būti, be kita ko, atitinkamos Konstitucinio Teismo nutarimų doktrininės nuostatos, kurios suformuluotos pirmojo ar antro jo sąlygiškai matomo etapo nutarimuose, kaip antai, 2006 m. gruodžio 22 d. nutarime („nustatydamas mokesčius, įstatymų leidėjas privalo paisyti [...] konstitucinių teisingumo, protingumo, proporcingumo principų“) arba 2000 m. kovo 15 d. nutarime („teisinio reguliavimo aiškumo ir apibrėžtumo, taip pat teisinio tikrumo [paryškinta mano - aut.] principai ypač svarbūs nustatant mokesčius, taigi ir jų objektą, apmokestinimo išimtis, ir lengvatas“). Tačiau, autoriaus nuomone, svarbiausia atrama gali būti nuostatos, suformuluotos:
a) vadinamojoje nekilnojamojo turto mokesčio byloje (2015 m. rugsėjo 22 d. nutarimas);
b) vadinamojoje žemės mokesčio byloje (2016 m. gruodžio 7 d. nutarimas);
c) vadinamojoje krizinio
byloje (2013 m. vasario 15 d. nutarimas). PIRMOJI minėta nekilnojamojo turto mokesčio patikros byla šiai išvadai reikšminga, be kita tuo, kad minėtame 2015 m. rugsėjo 22 d. nutarime pabrėžta: a) „konstitucinis teisinės valstybės principas neatsiejamas nuo Konstitucijoje, inter alia jos
teisingumo principo“.
Vadinasi, toliau šiame tyrime galima įžvelgti teisinės valstybės principo problemas, kurios atsiskleidžia teisingumo ir asmenų lygiateisiškumo aspektu; b) „mokesčio išimčių ir lengvatų nustatymas yra socialinio ir ekonominio tikslingumo dalykas, kuris priklauso įstatymų leidėjo kompetencijai“; Vadinasi, toliau šią nuostatą galima plėtoti, vertinant, ar ji priimtina naujo mokesčio įstatymo projekte atsispindinčios įstatymų leidėjo diskrecijos ribų aspektu tiek, kiek, pvz., neapmokestinamos prekių gamintojų ar importuotojų DIDMENINĖS „prekybos pajamos“ (prekių gamintojų ar importuotojų atlikto jų pagamintų ar importuotų prekių pardavimo pardavėjams [jų ūkinei veiklai] atkarpoje taip pat atsirandančios „prekybos pajamos“). ITIN SVARBU tai, kad tam e Konstitucinio Teismo 2015 m. rugsėjo 22 d. nutarime pačio minėto teismo iniciatyva neįžvelgta ir nekonstatuota problema, kad: a) konstituciniai socialinės darnos ar valstybės socialinės orientacijos principai gali/negali būti pagrindu skirtingai traktuoti tą patį nekilnojamojo turto rinkoje neadekvačiai vertinamą „brangų“ ir „nebrangų“ apmokestinamąjį nekilnojamąjį turtą priklausomai nuo jo valstybės įstaigų ar įmonių nustatytos mažesnės vertės.
Išeitų, kad tas nutarimas savaime nesudaro pagrindo kategoriškai teigti, kad naują itin specifinį mokesčio įstatymą, nesant itin svarbių jo skubų priėmimą ir įsigaliojimą objektyviai nulėmusių veiksnių, esą galima grįsti vien konstituciniais socialinės darnos ar valstybės socialinės orientacijos principais (JUO LABIAU ŪKINĘ VEIKLĄ
tirtame įstatyme nurodytos tam tikros paskirties nekilnojamojo turto NEAPMOKESTINAMOJI VERTĖ - 1 MILIJONAS LITŲ, taigi pagal tirtą įstatymą apmokestinamas buvo tik toks įstatyme nurodytos paskirties nekilnojamasis turtas, kurio vertė didesnė nei 1 milijonas litų. Nebuvo Konstitucinio Teismo iniciatyvos papildomai įžvelgti visų analogiško nekilnojamojo turto savininkų ne lygiateisiškumo problemą (Konstitucijos 29 straipsnyje įvirtinto asmenų lygiateisiškumo principo kontekste). VADINASI, gali susidaryti įspūdis, kad toliau šioje išvadoje nederėtų matyti problemos vien tuo aspektu, kad stambios prekybos mokestis siejamas su tokia apmokestinimo baze, kurią sudaro didesnės nei 2 milijonai eurų pardavimo pajamos (o ne bet kokio dydžio pardavėjų pajamos, gautos pardavus prekes vartotojams jų asmeninio individualaus vartojimo tikslais). Tačiau derėtų pripažinti, kad skiriasi situacijos ir jų kontekstas: ankstesnis ginčas kilo dėl šeimai priklausančio gyvenamojo namo „nelengvatinio“ apmokestinimo.
Be to, tam tikros paskirties ir juo labiau gyvenamosios paskirties apmokestinamas nekilnojamasis turtas nebūtinai yra priemonė pradėti ar tęsti vykdyti ūkinę veiklą, jos sąlyga, kai naujo mokesčio įstatymo projekte numatytos apmokestinamos prekybos pajamos - besąlygiškai ir neišvengiamai visose situacijose yra pelno ir/ar tolesnės ūkinės veiklos sąlyga. Tuo remiantis, galima manyti: Ūkinės veiklos vykdymu ir prekių pardavimu vartotojams jų asmeniniam vartojimui pasireiškianti prekyba visose jos apimties ar kalendorinio mėnesio pajamų dydžio situacijose yra ūkinė veikla prekybos forma (būdu). Todėl selektyvus ekonominis politinis traktavimas ir kvalifikavimas „stambi“ ar „nestambi“, nesant Konstitucijos 46 straipsnio 4 dalyje numatytos tinkamai nustatytos monopolijos (konkurencijos suvaržymo) atitinkamoje prekybos srityje, negali būti teisiškai objektyvus. Todėl objektyviai pagrįstu ir proporcingu negali būti ne visų iš esmės vienodų pardavėjų, vykdančių ūkinę veiklą prekybos forma, kalendorinio mėnesio pajamos, gautos parduodant prekes vartotojams jų asmeniniam vartojimu, apmokestinamos nauju „stambios prekybos mokesčiu“. Tokią įžvalgą galima plėtoti ir labiau pagrįsti, remiantis Konstitucijos
pagrindu, kaip principu, ir 29 straipsnyje įvirtintu asmenų lygiateisiškumo principu. Šiame kontekste galima papildomai įžvelgti peržengtą Įstatymų leidėjo diskrecijos ir toleruotinos socialinės ekonominės politikos, kuria esą siekiama ginti smulkų verslą, ribą. Tai matyti tuo aspektu, kad:
a) netinkamai negatyviai vertinama „stambioji“ prekyba (jos pajamos) ir pozityviai vertinama „smulkioji“ ar „vidutinė“ prekyba (jos pajamos), NESANT
PAGRINDU ATSIRANDANČIŲ PARDAVĖJO PAJAMŲ SKIRTINGĄ APMOKESTINIMO NAŠTĄ; b) konkurencingoje rinkoje netolygiai traktuojami visi analogišką prekybinę ūkinę veiklą vykdantys pardavėjai ir jų pajamos, kurios gautos pardavus prekes vartotojams jų asmeninio individualaus vartojimo tikslais;
c) konkurencingoje prekybos srityje nepagristai ir neproporcingai išskiriami tik stambieji pardavėjai ir jų stambios pajamos, viršijančios per kalendorinį mėnesį 2 milijonų eurų ribą. Tokiais aspektais galima įžvelgti, kad įstatymo projektas galimai nukrypsta nuo Konstitucijos
principo, taip pat Konstitucijos
nuo konstitucinio teisinės valstybės principo. ANTROJI minėta žemės mokesčio patikros byla šiai išvadai svarbi ir tuo, kad minėtame 2016 m. gruodžio 7 d. nutarime pabrėžta ir tai, kad: a) „ne bet koks teisinio reguliavimo neaiškumas ar neapibrėžtumas yra pagrindas Konstituciniam Teismui atitinkamą teisinį reguliavimą pripažinti prieštaraujančiu konstitucinės teisinės valstybės principui“. Vadinasi, stambios prekybos mokesčio įstatymo projekto Nr. XIIIP-3950 nuostatų tam tikras lingvistinis ir ekonominis teisinis neaiškumas neturėtų būti išsyk sureikšmintas, jei tai galima pašalinti ar kiek galima labiau „sušvelninti“ taikant atitinkamus aiškinimo būdus; b) „teisinio reguliavimo aiškumo ir apibrėžtumo imperatyvų privalu laikytis ir nustatant įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarką“.
Vadinasi, 2019 m. spalyje pasiūlyto Stambios prekybos mokesčio įstatymo įsigaliojimo 2020 m. sausio 1 d. ir ypač jo pirminio įgyvendinimo pirmajame kalendoriniame (2019 m. sausio) mėnesyje, kai pardavėjai parduos, pvz., 2018 m. ar 2019 m. liepą rugsėjį - pagal atitinkamą ilgalaikio verslo strategiją ir jos nuoseklaus tolesnio įgyvendinimo pagrįstus lūkesčius - nusipirktas ar kitaip už suderėtą atlygį įsigytas prekes vartotojams jų asmeninio vartojimo tikslais, aiškumas gali būti diskutuojamas ir kvestionuojamas, tačiau tai vargu ar sudaro esminius konstitucinės problematikos aspektus. TREČIOJI minėta krizinio
byla šiai išvadai turi itin didelę reikšmę tuo aspektu, kad būtent minėtame 2013 m. vasario 15 d. nutarime pirmąsyk aiškiai atskleisti ir pabrėžti vacatio legis ir pereinamo teisinio reguliavimo reikalavimai. Be to, nurodytas skubaus įstatymo, kuriuo nustatomos naujos asmenų pareigos, įsigaliojimo pateisinimo būtinumas.
Esminę reikšmę turi tokios to nutarimo nuostatos: a) „tam tikrais atvejais įstatymų leidėjas privalo numatyti pakankamą vacatio legis, t. y. laikotarpį nuo įstatymo oficialaus paskelbimo iki jo įsigaliojimo (taikymo pradžios), per kurį suinteresuoti asmenys galėtų pasirengti įgyvendinti iš jo kylančius reikalavimus“; b) „darant esminius galiojančio teisinio reguliavimo pakeitimus, lemiančius asmenų teisinei padėčiai nepalankius padarinius, gali būti reikalinga numatyti ne tik pakankamą vacatio legis, bet ir tam tikrą pereinamąjį teisini reguliavimą“; c) „skubus įstatymų, kuriais nustatomos pareigos [...], įsigaliojimas turėtų būti labiau išimtis, grindžiama ir pateisinama ypatingomis objektyviomis aplinkybėmis, nei taisyklė“. Laikinojo ar pereinamojo reguliavimo būtino paisymas, šios išvados autoriaus nuomone, leidžia tinkamai numatyti galimų negatyvių padarinių pardavėjams šalinimą, nesudarant ar nedidinat jų praradimų (išlaidų, nuostolių) bent pirmaisiais naujo mokesčio taikymo mėnesiais ar net 2020-2021 metais. Į tai projekte neatsižvelgta net tokios situacijos kontekste, kai kalendorinių metų (2020 m.) pabaigoje naują mokestį 6 ar 12 kartų mokėjęs pardavėjas neturės jokio pelno dėl atitinkamų prekybos sąnaudų ir neplanuotai sumokėto naujo mokesčio. KURIS NEGALĖJO BŪTI NUMATYTAS PERKANT 2020 M. PARDAVIMAMS SKIRTAS PREKES 2018 m. ar 2019 m. sausio-rugsėjo mėnesiais. Todėl galima manyti, kad Stambios prekybos mokesčio įstatymo projektas Nr.
XIIIP-3950 ta dalimi, kuria stambios prekybos mokestis turi būti mokamas nesant numatytų kalendorinį mėnesį mokėto mokesčio vėlesnio grąžinimo ar sumažinimo (arba kitokio praradimų, atsiradusių dėl mokesčio mokėjimo, kompensavimo) pirmaisiais ir vėlesniais mokesčio galiojimo kalendoriniais metais, inter alia nuostolingos prekybinės veiklos paaiškėjimo situacijoje, kai mokestį tam tikrais kalendoriniais mėnesiais mokėjusio juridinio asmens išlaidos, susijusios su parduotų prekių įsigijimu (inter alia transportavimu, sandėliavimu), pardavimu ir nesusijusios su savo rizika atliktomis investicijomis, kalendorinių metų pabaigoje dėl sumokėto stambios prekybos mokesčio (mokesčių sumos) yra didesnės nei visos tų metų pajamos, galimai nukrypsta nuo Konstitucijoje įtvirtinto asmens ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos principo, konstitucinio teisinės valstybės principo ir iš jo kylančio asmens pasitikėjimo valstybe ir jos teise imperatyvo. Be to, minėtos trečiosios bylos ir kartu Konstitucinio Teismo 2013 m. vasario 15 d. nutarimo kontekste svarbu pastebėti, kad nors teikiamo Stambios prekybos mokesčio įstatymo projekto iniciatoriai formaliai siūlo naują reguliavimą ir formaliai nedaro „galiojančio teisinio reguliavimo pakeitimų“, tačiau akivaizdu, kad būtų keičiamas tam tikrų projekte nurodytų ūkinės veiklos vykdytojų („pardavėjų“) mokestinės naštos reguliavimas: ta našta didinama siekiant gausinti valstybės biudžeto pajamas (kaip minėta, apie 31,9 mln. eurų). Todėl antroji aukščiau pacituota to nutarimo nuostata taikytina šioje išvadoje. Aišku, toje antroje pacituotoje nuostatoje pernelyg daug politinės ekonominės erdvės, kurią apima (provokuoja) žodžių junginys „gali būti reikalinga“. Tai perša prieštaringą mintį, kad vienos kadencijos Seimui
„gali būti reikalinga“, o kitos - gali pasirodyti nereikalinga.
Žinoma galima atkirsti, kad ginčo situacijoje Konstitucinis Teismas sprendžia, ar buvo ir yra „reikalinga“. Nežiūrint to, nesunku be didesnių pastangų argumentuotai įžvelgti, kad probleminis aspektas išsyk objektyvizuotinas, vertinant numatomą
m. sausio 1 d.). Toks probleminis aspektas savaime galėtų būti pakankamas pagrindas teismo tvarka nustatyti įstatymo prieštaravimą Konstitucijai pagal įsigaliojimo tvarką tiek dėl to , kad nėra pakankamo vacatio legis, tiek dėl to, kad nėra tam tikro pereinamojo teisinio reguliavimo. Gerokai didesnę reikšmę minėtos trečiosios bylos ir kartu Konstitucinio Teismo 2013 m. vasario 15 d. nutarimo kontekste turi aukščiau cituota nuostata: „skubus įstatymų, kuriais nustatomos pareigos [...], įsigaliojimas turėtų būti labiau išimtis, grindžiama ir pateisinama ypatingomis objektyviomis aplinkybėmis, nei taisyklė“. Tokia nuostata, viena vertus, taip pat pernelyg lanksti ir nekategoriška („turėtų“, „labiau išimtis [...] nei taisyklė“). Kita vertus, ji gali būti pagrindu teigti, kad 2019 m. spalyje pateiktas ir 2020 m. sausyje įsigalioti turintis Stambios prekybos mokesčio įstatymo projektas neabejotinai privalo būti grindžiamas ypatingomis aplinkybėmis ir jų nulemtu įsigaliojimo skubos būtinumu. Tokios ypatingos aplinkybės šios išvados autoriui nežinomos. Jos ginčo ir konstitucinių abejonių situacijoje galbūt galėtų paaiškėti ir būti patvirtintos ar nepatvirtintos kaip ypatingos ir svarbios, teismo tvarka atliekant įstatymo atitikties Konstitucijai patikrą.
Tačiau šios išvados baigimo ir teikimo dieną tenka vadovautis hipoteze, kad 2019 m. spalyje pateiktas ir 2020 m. sausyje įsigalioti turintis Stambios prekybos mokesčio įstatymo projektas nėra grindžiamas ypatingomis aplinkybėmis ir jų nulemtu įsigaliojimo skubos būtinumu, todėl galimai nukrypsta nuo Konstitucijos (konstitucinio teisinės valstybės principo) pagal įsigaliojimo tvarką. Papildomas konstitucinės problematikos aspektų ir jas atskleidžiančių žvalgų konkretinimas
problemos įžvalgas, svarbu pažymėti, kad įstatymo projekte numatytas pelno siekiančios prekybos tarpinių „apyvartinių“ - pelno dar nesudarančių (pelnu nesančių, netapusių) - pajamų, gaunamų tam tikriems pardavėjams pardavus atitinkamas prekes tam tikriems vartotojams tam tikro vartojimo tikslais, apmokestinimas.
Tai gali būti vertinama kritiškai, remiantis tokiais argumentais:
a) jei prekių gamintojai ir importuotojai, verčiami rinkos dėsnių ar konkurencijos veiksnių arba laikydamiesi savo ilgalaikės verslo strategijos stengiasi dėl didesnių pajamų patekti į stambiuosius prekybos centrų (įstaigų) tinklus už laisvai suderėtą būsimą atlygį perleisdami jiems jų pagamintas ar importuotas prekes šių prekybos centrų ūkinei veiklai, kad jie tas prekes parduotų vartotojams jų asmeniniam individualiam vartojimui (ir tik gavę iš tokio pardavimo pajamas tinkamai atsiskaitytų su gamintojais ar importuotojais), tai tokios situacijos kontekste įstatymų leidėjas privalo visų minėtų ūkinės veiklos vykdytojų interesų derinimo ir paisymo užtikrinimo tikslais aiškiai numatyti teisingumu ir proporcingumu grindžiamas su tomis pačiomis prekėmis susijusios ūkinės veiklos reguliavimo ir kartu visų didmeninės ar mažmeninės „prekybos pajamų“ apmokestinimo taisykles, jei prekių gamintojo ar importuotojo veikla (jos dalimi esančios didmeninės prekybos kontekste) tam tikrose situacijose pagal įstatymus nesusieta su privalomo akcizo ar kito specialaus mokesčio mokėjimu: -pirma, stambios prekybos mokestį taip pat moka akcizo ar kito specialaus mokesčio nemokantys prekių gamintojai ir importuotojai, kurie PARDAVĖ PREKES (GAVO LĖŠAS IŠ PREKYBOS) pardavėjams jų ūkinei veiklai; -antra, akcizo ar kito specialaus mokesčio nemokantys prekių gamintojai ir importuotojai, kurie perleido jų prekes pardavėjams už suderėtą vėliau mokėtiną atlygį, moka dalį pardavėjui tenkančio mokesčio, jei pardavėjai tik gavę iš tų prekių pardavimo „galutiniams“ vartotojams pajamas atsiskaito su gamintojais ar importuotojais.
Tai gali būti vertinama kritiškai, remiantis tokiais argumentais:
a) jei prekių gamintojai ir importuotojai, verčiami rinkos dėsnių ar konkurencijos veiksnių arba laikydamiesi savo ilgalaikės verslo strategijos stengiasi dėl didesnių pajamų patekti į stambiuosius prekybos centrų (įstaigų) tinklus už laisvai suderėtą būsimą atlygį perleisdami jiems jų pagamintas ar importuotas prekes šių prekybos centrų ūkinei veiklai, kad jie tas prekes parduotų vartotojams jų asmeniniam individualiam vartojimui (ir tik gavę iš tokio pardavimo pajamas tinkamai atsiskaitytų su gamintojais ar importuotojais), tai tokios situacijos kontekste įstatymų leidėjas privalo visų minėtų ūkinės veiklos vykdytojų interesų derinimo ir paisymo užtikrinimo tikslais aiškiai numatyti teisingumu ir proporcingumu grindžiamas su tomis pačiomis prekėmis susijusios ūkinės veiklos reguliavimo ir kartu visų didmeninės ar mažmeninės „prekybos pajamų“ apmokestinimo taisykles, jei prekių gamintojo ar importuotojo veikla (jos dalimi esančios didmeninės prekybos kontekste) tam tikrose situacijose pagal įstatymus nesusieta su privalomo akcizo ar kito specialaus mokesčio mokėjimu: -pirma, stambios prekybos mokestį taip pat moka akcizo ar kito specialaus mokesčio nemokantys prekių gamintojai ir importuotojai, kurie PARDAVĖ PREKES (GAVO LĖŠAS IŠ PREKYBOS) pardavėjams jų ūkinei veiklai; -antra, akcizo ar kito specialaus mokesčio nemokantys prekių gamintojai ir importuotojai, kurie perleido jų prekes pardavėjams už suderėtą vėliau mokėtiną atlygį, moka dalį pardavėjui tenkančio mokesčio, jei pardavėjai tik gavę iš tų prekių pardavimo „galutiniams“ vartotojams pajamas atsiskaito su gamintojais ar importuotojais. Pastarojoje situacijoje dalis pardavėjo gautų lėšų tarsi yra ne jo, bet prekių gamintojų ir importuotojų, tad jos turėtų būti apmokestinamos vienodai;
b) įstatymų leidėjas, ribodamas galimas prekybos monopolizavimo tendencijas ir gindamas verslą, kuris nevykdo stambios prekybos, negali pasikliauti vien ūkinėje veikloje ir galimai „itin stambioje didmeninėje prekyboje“ dalyvaujančių asmenų socialine atsakomybe bei jos saistoma sutarčių laisve ir laisvai sudaromais susitarimais dėl stambių prekybos įstaigų tinklų vėlesnio atsiskaitymo su jiems prekes parduoti už suderėtą būsimą atlygį perleidusiais tų prekių gamintojais ar importuotojais;
c) konstituciškai skatintinos ir puoselėtinos ūkine veikla esančios pelno siekiančios prekybos apmokestinimas turi būti grindžiamas ne tarpinėmis kalendorinio mėnesio lėšomis, bet galutinėmis kalendorinių metų kontekste tinkamai paaiškėjančiomis prekių pardavėjo gautomis ir pelną pagrindžiančiomis „teigiamomis“ lėšomis.
Jos įstatymų nustatyta tvarka nustatomos ūkinės veiklos sąnaudų (išlaidų) pagrindu;
d) konstituciškai skatintinos ir puoselėtinos ūkinės veiklos vykdytojų pelno nesudarančių prekybos pajamų apmokestinimas nepriklausomai nuo to, ar prekių pardavimo pajamos yra „neigiamos“ ir nesudaro nuostolio sąnaudų (išlaidų) kontekste, nukrypsta nuo iš Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalies ir 46 straipsnio
mokesčio aspekto reikšmės konkretinimas
įžvalgas, svarbu atskleisti papildomus aspektus, kurie susiję su akcizo ar kito specialaus mokesčio nemokėjimu: prekių gamintojo ar importuotojo, kaip didmenininko, gaunamų „prekybos pajamų“ neapmokestinimo mažmenininkams numatyto stambios prekybos mokesčio kontekste. Vienoje situacijoje prekių gamintojas ar importuotojas ir pardavėjas gali sutapti (būti tas pats asmuo).
Tada kyla objektyviai ypatingomis aplinkybėmis nepateisinamos dvigubo apmokestinimo problema, jei pardavėjas, mokantis stambios prekybos mokestį, anksčiau kaip gamintojas ar importuotojas mokėjo akcizo ar kitą specialų mokestį. Tuo galimai nukrypstama nuo atsakingo ir tinkamo ūkinės veiklos reguliavimo konstitucinių imperatyvų. Kitoje situacijoje prekių gamintojas ar importuotojas ir pardavėjas gali nesutapti, taigi pasireikšti keli asmenys, gaunantys itin panašias „prekybos pajamas“ pagal jų atsiradimo pagrindu esančias identiškas prekes. Tada kyla objektyviai ypatingomis aplinkybėmis nepateisinamos gamintojų ir importuotojų kaip didmenininkų, gaunančių „prekybos pajamas“ ir nemokančių akcizo ar kito specialaus mokesčio ir mažmenininkų, gaunančių „prekybos pajamas“ ir mokančių stambios prekybos mokestį, mokestinės naštos nesubalansavimo problema. Tuo taip pat galimai nukrypstama nuo atsakingo ir tinkamo ūkinės veiklos reguliavimo konstitucinių imperatyvų. APIBENDRINIMAS,
1Viena vertus,
būtina korektiškai ir objektyviai pripažinti, kad Stambios prekybos mokesčio įstatymu ar kitaip pavadintu įstatymu galėtų būti reguliuojami valstybėje vykstantys ekonominiai, socialiniai procesai, skatinamos naudingos ūkinės paskatos, paremiami ūkio darnos ir prekybą vykdančių subjektų ekonominės atskirties ar prekių kainų mažinimo politikos prioritetai taip, kaip tai atsispindi Seimo ir Vyriausybės vykdomoje ekonominėje socialinėje politikoje, kuri iš dalies neteisminga Konstituciniam Teismui tikslingumo aspektu.
Kita vertus, galima kritiškai įžvelgti, kad siūlomu Stambios prekybos mokesčio įstatymu gali būti sudarytos prielaidos nepagrįstai ir neproporcingai įsiterpti į ūkine veikla esančios prekybos vykdymą konkurencingoje rinkoje, taikant naują prekybos mokestį ne visiems, bet tik pagal fiksuotą kalendorinio mėnesio prekybos pajamų dydį (ribą) identifikuotiems stambiems pardavėjams, kurie parduoda prekes vartotojams jų asmeniniam vartojimui ir taip gauna prekybos pajamas, patirdami atitinkamas prekybos sąnaudas, kurios tam mokesčiui nereikšmingos. 2. Ūkinės veiklos vykdymu ir prekių pardavimu vartotojams jų asmeniniam vartojimui pasireiškianti prekyba visose jos apimties ar kalendorinio mėnesio pajamų dydžio situacijose yra ūkinė veikla prekybos forma (būdu). Todėl selektyvus ekonominis politinis traktavimas ir kvalifikavimas „stambi“ ar „nestambi“, nesant Konstitucijos 46 straipsnio 4 dalyje numatytos tinkamai nustatytos monopolijos (konkurencijos suvaržymo) atitinkamoje prekybos srityje, negali būti teisiškai objektyvus. Todėl objektyviai pagrįstu ir proporcingu negali būti ne visų iš esmės vienodų pardavėjų, vykdančių ūkinę veiklą prekybos forma, kalendorinio mėnesio pajamos, gautos parduodant prekes vartotojams jų asmeniniam vartojimu, apmokestinamos nauju „stambios prekybos mokesčiu“.
Įstatymo projektas galimai nukrypsta ne tik nuo Konstitucijos
principo, bet ir nuo Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto asmenų lygiateisiškumo principo, kuris neatsiejamas nuo konstitucinio teisinės valstybės principo. 3. 2019 m. spalyje pateiktas ir 2020 m. sausyje įsigalioti galintis Stambios prekybos mokesčio įstatymo projektas nėra grindžiamas ypatingomis aplinkybėmis ir jų nulemtu skubos būtinumu, todėl galimai nukrypsta nuo Konstitucijos (konstitucinio teisinės valstybės principo) pagal įsigaliojimo tvarką tiek, kiek šiame įstatyme nėra nei pakankamo vacatio legis, nei tam tikro pereinamojo teisinio reguliavimo. 4. Konstituciškai skatintina ir puoselėtina ūkine veikla esančios pelno siekiančios prekybos apmokestinimas turi būti grindžiamas ne tarpinėmis, bet galutinėmis prekių pardavėjo gautomis ir pelną pagrindžiančiomis „teigiamomis“ lėšomis, kurios įstatymų nustatyta tvarka nustatomos sąnaudų (išlaidų) kontekste. Todėl galima manyti, kad pelno nesudarančių tam tikro dydžio prekybos pajamų apmokestinimas kiekvieną kalendorinį mėnesį gali nukrypti nuo konstitucinių imperatyvų, kylančių iš Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalies ir 46 straipsnio 1, 3 dalies kontekstinės prasmės. 5. Laikinojo pereinamojo reguliavimo būtino paisymas leidžia tinkamai numatyti galimų negatyvių padarinių pardavėjams šalinimą, nedidinat jų išlaidų (nuostolių) bent pirmaisiais naujo mokesčio taikymo mėnesiais ar net 2020-2021 metais.
Į tai projekte neatsižvelgta net tokios situacijos kontekste, kai kalendorinių metų (2020 m.) pabaigoje naują mokestį 6 ar 12 kartų mokėjas pardavėjas neturės jokio pelno dėl atitinkamų prekybos sąnaudų ir neplanuotai sumokėto naujo mokesčio, KURIS NEGALĖJO BŪTI NUMATYTAS PERKANT 2020 M. PARDAVIMUI PREKES 2018 m. ar 2019 m. sausio-rugsėjo mėnesiais. Todėl galima manyti, kad Stambios prekybos mokesčio įstatymo projektas ta dalimi, kuria stambios prekybos mokestis turi būti mokamas nesant numatytų kalendorinį mėnesį mokėto šio naujo mokesčio vėlesnio grąžinimo ar sumažinimo (arba kitokio praradimų, atsiradusių dėl mokesčio mokėjimo, kompensavimo) pirmaisiais ir vėlesniais mokesčio galiojimo kalendoriniais metais, galimai nukrypsta nuo Konstitucijoje įtvirtinto asmens ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos principo, konstitucinio teisinės valstybės principo ir iš jo kylančio asmens pasitikėjimo valstybe ir jos teise imperatyvo. 6.
gamintojai ir importuotojai, verčiami rinkos dėsnių ar konkurencijos veiksnių arba laikydamiesi savo ilgalaikės verslo strategijos stengiasi dėl didesnių pajamų patekti į stambiuosius prekybos centrų (įstaigų) tinklus už laisvai suderėtą būsimą atlygį perleisdami jiems jų pagamintas ar importuotas prekes šių prekybos centrų ūkinei veiklai, kad jie tas prekes parduotų vartotojams jų asmeniniam individualiam vartojimui (ir tik gavę iš tokio pardavimo pajamas tinkamai atsiskaitytų su gamintojais ar importuotojais), tai tokios situacijos kontekste įstatymų leidėjas privalo visų minėtų ūkinės veiklos vykdytojų interesų derinimo ir paisymo užtikrinimo tikslais aiškiai numatyti teisingumu ir proporcingumu grindžiamas su tomis pačiomis prekėmis susijusios ūkinės veiklos reguliavimo ir kartu visų didmeninės ar mažmeninės „prekybos pajamų“ apmokestinimo taisykles, jei prekių gamintojo ar importuotojo veikla (jos dalimi esančios didmeninės prekybos kontekste) tam tikrose situacijose pagal įstatymus nesusieta su privalomo akcizo ar kito specialaus mokesčio mokėjimu: -pirma, stambios prekybos mokestį taip pat moka akcizo ar kito specialaus mokesčio nemokantys prekių gamintojai ir importuotojai, kurie PARDAVĖ PREKES (GAVO LĖŠAS IŠ PREKYBOS) pardavėjams jų ūkinei veiklai; -antra, akcizo ar kito specialaus mokesčio nemokantys prekių gamintojai ir importuotojai, kurie perleido jų prekes pardavėjams už suderėtą vėliau mokėtiną atlygį, moka dalį pardavėjui tenkančio mokesčio, jei pardavėjai tik gavę iš tu prekių pardavimo „galutiniams“ vartotojams pajamas atsiskaito su gamintojais ar importuotojais. Pastarojoje situacijoje dalis pardavėjo gautų lėšų tarsi yra ne jo, bet prekių gamintojų ir importuotojų, tad jos turėtų būti apmokestinamos vienodai.
Įstatymų leidėjas, ribodamas galimas prekybos monopolizavimo tendencijas ir gindamas verslą, kuris nevykdo stambios prekybos, negali pasikliauti vien ūkinėje veikloje ir galimai „itin stambioje didmeninėje prekyboje dalyvaujančių asmenų socialine atsakomybe bei jos saistoma sutarčių laisve ir laisvai sudaromais susitarimais dėl stambių prekybos įstaigų tinklų vėlesnio atsiskaitymo su jiems prekes parduoti už suderėtą būsimą atlygį perleidusiais tų prekių gamintojais ar importuotojais. Nors didmeninė ir mažmeninė prekyba nėra tas pats ir gali būti reguliuojamos skirtingais mokestiniais įstatymais, tačiau pažymėtina, kad Stambios prekybos mokesčio įstatymas sudaro prielaidas iškreipti visų „prekybos pajamų“ tolygų vientisą mokestinį traktavimą, jei prekių gamintojai ir importuotojai, kurie verčiasi didmenine prekyba, nemoka tokio akcizo ar kitokio mokesčio, kurį pagal padidėjančią „apmokestinimo naštą“ būtų galima lyginti su projekte numatytu mažmeninę prekybą vykdančių „pardavėjų“ nuo 2020 m. sausio 1 d. mokamu „stambios prekybos mokesčiu“. „Mokestinės naštos“ susijusiems ūkinės veiklos vykdytojams balansavimo imperatyvai suponuoja, kad nesant rimto pagrindo ar ypatingų aplinkybių negali būti objektyvaus kriterijaus itin skirtingai mokesčio įstatymu traktuoti apmokestinamas ar neapmokestinamas didmeninės ir mažmeninės prekybos pajamas, kurios gaunamos už tų pačių Lietuvoje pagamintų ar į Lietuvą importuotų prekių sąlygiškai skirtingą pardavimą pardavėjams jų ūkinei veiklai ir vartotojams jų asmeniniam vartojimui, jei už pagamintas ir importuotas prekes nėra mokamas akcizo ar kitas specialus mokestis.
Todėl įstatymo projekte galimai netinkamai užtikrinamas konstitucinis teisingumo ir proporcingumo principas, tiek kiek be tinkamo pagrindo netolygiai numatytas labai panašių prekybos santykių nesubalansuotas mokestinis reguliavimas, skirtingai taikomas (netaikomas): a) prekių gamintojų ir importuotojų, kurie nemoka akcizo ar kito specialaus mokesčio, vykdomam pagamintų ar importuotų prekių „didmeniniam“ pardavimui prekybos subjektams („pardavėjams“) jų ūkinei veiklai; b) pastarųjų asmenų, turėsiančių mokėti stambios prekybos mokestį, vykdomą tų prekių „mažmeninį“ pardavimą vartotojams jų individualiam asmeniniam vartojimui. 7. Vienoje situacijoje prekių gamintojas ar importuotojas ir pardavėjas gali sutapti (būti tas pats asmuo). Tada kyla objektyviai ypatingomis aplinkybėmis nepateisinamos dvigubo apmokestinimo problema, jei pardavėjas, mokantis stambios prekybos mokestį, anksčiau kaip gamintojas ar importuotojas mokėjo akcizo ar kitą specialų mokestį. Kitoje situacijoje prekių gamintojas ar importuotojas ir pardavėjas gali nesutapti, taigi pasireikšti keli asmenys, gaunantys itin panašias „prekybos pajamas“ pagal jų atsiradimo pagrindu esančias identiškas prekes.
Tada kyla objektyviai ypatingomis aplinkybėmis nepateisinamos gamintojų ir importuotojų kaip didmenininkų, gaunančių „prekybos pajamas“ ir nemokančių akcizo ar kito specialaus mokesčio, ir mažmenininkų, gaunančių „prekybos pajamas“ ir mokančių stambios prekybos mokestį, mokestinės naštos nesubalansavimo problema. Spręsti pagrindiniame komitete
Autoverslininkų Asociacija 2019-12-05 Nr. G-2019-9995 Raštas dėl Stambios prekybos mokesčio įstatymo projekto ydingumo Gerbiamieji, Lietuvos Autoverslininkų Asociacija (toliau – LAA) yra ne pelno siekianti organizacija, savanoriškos narystės pagrindu jau
susijusi su naujų automobilių ir jų detalių importu bei pardavimu, techniniu aptarnavimu ir remontu. Dauguma LAA narių yra oficialūs žymiausių užsienio automobilių gamintojų (Mercedes-Benz, BMW, Toyota, Volkswagen, Lexus, Nissan, Hyundai, Ford, Jaguar, Land Rover, Mazda, Mitsubishi, Honda, Škoda, ir kt.) atstovai. Ypatingos skubos tvarka yra svarstomas Stambios prekybos mokesčio įstatymo projektas Nr. XIIIP-3950 (toliau – Įstatymo projektas). Jei Įstatymas būtų priimtas, naujas mokestis potencialiai gali smarkiai paveikti tokias autoverslo sektoriaus įmones kaip UAB „SILBERAUTO“, UAB „AUTOBRAVA“, UAB „Autobrava Motors“, UAB „MOLLER AUTO“, UAB „ARX“, UAB
„SOSTENA“, UAB „Autojuta“, UAB „Mototoja“, UAB „Krasta Auto Vilnius“, UAB
„KRASTA AUTO“, UAB „Tokvila“, UAB „Fakto“ autocentras, UAB „AUTOTOJA“, UAB
„Prime Auto“, UAB „Autofortas“, UAB „AUTOVICI“ ir kt. Pastarosios įmonės
parduoda apie 90% naujų automobilių Lietuvos rinkoje.
Išanalizavome Įstatymo projektą ir, atlikdami iliustracinius skaičiavimus, vertinome, kokią įtaką naujas mokestis turėtų autoverslu užsiimančių įmonių finansiniams rodikliams bei įmonių veiklos tvarumui ir tęstinumui. Šiame rašte pateikiame mūsų įžvalgų esmę (santrauką) dėl Stambios prekybos mokesčio įstatymo projekto vertinimo ir prašome į jas atsižvelgti svarstant Įstatymo projektą. Atskirame rašte yra pateikiami išsamūs komentarai ir įžvalgų pagrindimas teisės aktų nuostatomis, teismų praktika bei iliustraciniais skaičiavimais. SANTRAUKA Lietuvos Autoverslininkų Asociacijos ir kitų autoverslo įmonių vertinimu, Stambios prekybos mokesčio įstatymo projektas Nr. XIIIP-3950 pažeidžia imperatyvias teisines nuostatas bei nepagrįstai apsunkintų ūkio subjektų, kurių pajamos būtų apmokestinamos, padėtį, todėl Įstatymas pagal šį projektą neturėtų būti priimamas. Mūsų vertinimu, esminiai siūlomo teisinio reguliavimo trūkumai yra šie:
reikalavimams, pamatiniams teisėkūros principams bei oficialiai LR Konstitucinio Teismo doktrinai, nes: ↳ Pažeistos imperatyvios teisėkūros įstatymo procedūrinės nuostatos, reikalaujančios laikytis protingų terminų: draudimo įvesti naujus mokesčius, nustatant trumpesnį nei 6 mėn. laikotarpį jų įsigaliojimui (LR Teisėkūros įstatymo 20 str. 3 d.) pažeidimas; draudimo keisti ar nustatyti naują ūkio subjektų veiklos ar jos priežiūros reguliavimą nesilaikant 3 mėn. pereinamojo laikotarpio bei teisinio tikrumo, numatančio, jog tokie įstatymai paprastai turi įsigalioti gegužės 1 d. arba lapkričio 1 d. (LR Teisėkūros įstatymo 20 str.
4 d.), pažeidimai; ↳ Pažeistas proporcingumo principas: Įstatymo projekte siūlomos priemonės nebuvo įvertintos jų tinkamumo, būtinumo bei adekvatumo aspektais; ↳ Pažeistas atvirumo ir skaidrumo principas: Įstatymo projektas yra siurprizinis, išsamiai neaptartas su mažmeninio verslo skirtingų sektorių atstovais, kuriems šis projektas sukurs tiesiogines reikšmingas teisines pasekmes, prie kurių reikia laiko adaptuotis; ↳ Pažeistas efektyvumo principas: nebuvo bandyta ieškoti jokių veiksmingesnių ir ekonomiškesnių alternatyvių, kuriomis būtų įmanoma pasiekti tą patį tikslą, projektas priimtas paskubomis, be gilesnės analizės; ↳ Pažeistas aiškumo principas: Įstatyme nurodyta mokestinė bazė sudaro prielaidas interpretacijoms, nėra aišku, kaip mokesčių mokėtojams keliami reikalavimai turėtų būti išpildyti praktikoje; ↳ Nesilaikyta Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimų, jog nukrypimai nuo valstybės biudžetui įtakos turinčių įstatymų priėmimui ir įsigaliojimui keliamų reikalavimų yra pateisinami tik tais atvejais, kai valstybėje susiklosto ypatingai sunki ekonominė, finansinė padėtis bei ši situacija valstybėje susidaro staiga ir nėra pakankamai laiko jai tinkamai pasirengti. Šiuo atveju, tokių aplinkybių, kurios leistų pažeisti pamatinius teisėkūros principus, nėra. 2.
investicijoms Lietuvoje, nes: ↳ Siūlomas teisinis reguliavimas iš esmės nesiderina su valstybės vykdoma politika užsienio investicijų pritraukimo srityje, kadangi sudaro prielaidas atbaidyti nuo verslo vystymo Lietuvoje tiek esamus, tiek ir būsimus investuotojus; ↳ Įstatymo projektas potencialiai pažeidžia nacionalinius ir tarptautinius Lietuvos įsipareigojimus, ginančius investuotojų teisėtus lūkesčius. 3. Įstatymo projektas sudaro prielaidas konkurencijos teisės pažeidimams, nes: ↳ Įstatymo projektu įvedamas apmokestinimas gali būti vertinamas kaip valstybės pagalba, kurios taikymas ES teisėje dėl konkurencijos iškreipimo yra draudžiamas; ↳ Europos Komisija yra priėmusi neigiamą išvadą dėl analogiško mokesčio Lenkijoje ir šio mokesčio taikymas Lenkijoje šiuo metu sustabdytas, kol bus gautas ESTT sprendimas dėl šio mokesčio atitikties ES teisei (ESTT sprendimo tikimasi apie 2021 m. sausio mėn.). Nesant aiškumo dėl galutinio analogiško mokesčio vertinimo ES teisės kontekste, įstatymo leidėjo veiksmai priimant tokį įstatymą būtų vertintini kaip neracionalūs. 4. Įstatymo projektu sudaromos prielaidos pažeisti ES teisės numatytą papildomo apyvartinio mokesčio įvedimo draudimą, nes: ↳ ESTT laikosi pozicijos, jog mokesčiai, rinkliavos ir apmokestinimai bet kuriuo atveju turėtų būti priskiriami draudžiamoms priemonėms, jeigu jie atspindi esminius PVM požymius, nors jie ir nėra visais požymiais identiški. Siūlomas naujas mokestis savo poveikiu iš esmės atitinka apyvartinio mokesčio esmę, nes jo įvedimas sudaro prielaidas iškreipti konkurencines sąlygas rinkoje, kadangi skirtingų subjektų konkurencingumas rinkoje būtų nulemtas ne prekių savybių, bet subjekto mokestinės naštos skirtumais. 5.
neapibrėžta bei sudaranti prielaidas teisinių reikalavimų pažeidimams ↳ LR Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, jog teisinio reguliavimo aiškumo ir apibrėžtumo, taip pat teisinio tikrumo principai ypač svarbūs apmokestinimo srityje, todėl esminiai mokesčio elementai, kaip mokesčio objektas, turi būti nustatomi įstatymu. Dėl mokesčio bazės neapibrėžtumo, stambios prekybos mokesčio bazės apimtis ir turinys būtų reguliuojamas VMI parengtais poįstatyminiais teisės aktais, o tokia tvarka prieštarauja valdžių padalijimo principui, kuris draudžia įstatymų leidžiamosios valdžios išimtinės kompetencijos delegavimą kitiems subjektams bei esminių mokestinių klausimų sprendimą neįstatyminio lygmens teisės aktais, be to, sudaro prielaidas plečiamajam aiškinimui. ↳ Reikalavimas pardavėjui kiekvieną kartą patikrinti, ar prekė bus įsigyjama asmeniniams fizinio asmens poreikiams, prieštarauja bendriesiems teisės reikalavimams – impossibilium nulla obligatio est (niekas neįpareigojamas daryti to, kas neįmanoma) ir lex non cogit ad impossibilia (teisės aktais negalima reikalauti neįmanomų dalykų). 6. Įstatymo tikslai neatitinka pasitelktų priemonių bei gali būti pasiekti alternatyviomis priemonėmis ↳ Deklaruojama, kad naujo mokesčio tikslas - perskirstyti mokestinę naštą tarp stambių prekybos įmonių ir smulkaus verslo. Nepaisant to, kad Įstatymo projekto rengėjas iš esmės referuoja į didesnį stambių prekybos įmonių pelningumą, Įstatymo keliami tikslai gali būti nepasiekti, nes iš tikrųjų apmokestinimas yra orientuotas ne į stambiųjų prekybininkų mažmeninės prekybos pelną, bet į prekių apyvartą, todėl bus apmokestinti net ir tie subjektai, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių apmokestinamuoju laikotarpiu prekes parduos nuostolingai ar su labai maža pelno marža.
Tokiu būdu, apmokestinamoji našta didesnę apyvartą generuojantiems, bet su maža pelno marža ar nuostolingai veikiantiems subjektams, bus neproporcingai didelė, lyginant su pelningiau veikiančiais, bet mažesnes apyvartas generuojančiais asmenimis. ↳ Vertinant Įstatymo projektą pagal ekonominį, finansinį ir politinį kontekstą, akivaizdu, jog įstatymų leidėjo motyvacija yra grindžiama ne tik Įstatymo projekto aiškinamajame rašte deklaruojamais tikslais, bet ir siekiu papildyti valstybės biudžetą. Pažymėtina, kad tiek aiškinamajame rašte minimas mokestinis teisingumas, tiek ir siekis mažinti biudžeto deficitą, gali būti pasiektas alternatyviomis priemonėmis
Įmonių buhalterinė apskaita turės būti pertvarkoma iš esmės, kadangi turės būti atskirai fiksuojami pardavimai fiziniams asmenims, kurie pirko prekes asmeniniams poreikiams tenkinti; ↳ Nors apskaitos vedimas pagal naują tvarką neturės jokios praktinės vertės verslui, įmonės patirs neproporcingai didelę finansinę naštą dėl naujų apskaitos įrankių diegimo. Neinvestavus į šiuos įrankius, klaidos tikimybė būtų milžiniška; ↳ Mokesčių administratoriaus našta ženkliai išaugs dėl naujų kontrolės priemonių diegimo. 8.
sektoriaus apmokestinimas Lietuvoje nepagrįstai ir nuolat didinimas ↳ Įstatymo projekte be jokio pagrindimo išskiriamos tam tikros prekių grupės, kurioms apmokestinimas bus netaikomas, tuo tarpu, autoverslo sektoriui bus nustatytas dar vienas apmokestinimas, nepaisant ir taip nuolatinio šio sektoriaus apmokestinimo ir verslo sąlygų bloginimo:
lengvojo automobilio pirkimo PVM atskaita, ir tai ne tik kad stipriai pablogino autoverslo padėtį lyginant su kitais verslo sektoriais, kuriems tokio pobūdžio suvaržymai nebuvo taikyti, bet ir paskatino pirkėjus lengvuosius automobilius įsigyti ne Lietuvoje;
pajamas natūra, kai įmonės automobilis naudojamas ne tik verslo, bet ir asmeniniais tikslais;
anglies dvideginį ir tai mažins vartotojų perkamąją galią, nepaisant to, kad egzistuoja adekvačios alternatyvios priemonės, skatinančios automobilių parko atnaujinimą. ↳ Atlikti skaičiavimai akivaizdžiai parodo, kad naujas mokestis automobilių verslo sektoriui nepagrįstai padidins ir taip didelę mokestinę naštą (priklausomai nuo faktinių aplinkybių, vienoms įmonėms mokestinė našta gali padidėti apie 15%, kitoms – apie 50-60%, o tam tikrais atvejais, net apie 90%). Motyvuodamos išdėstytais argumentais, Lietuvos Autoverslininkų Asociacija ir kitos autoverslu užsiimančios įmonės prašo nepriimti Stambios prekybos mokesčio įstatymo pagal Įstatymo projektą Nr. XIIIP-3950, nes būtų pažeidžiamos imperatyvios teisinės nuostatos, būtų nepagrįstai apsunkinta ūkio subjektų, kurių pajamos būtų apmokestinamos, padėtis, o tam tikrais atvejais kiltų pagrįstos abejonės netgi dėl verslo tęstinumo ir socialiai atsakingo verslo tvarumo. Spręsti pagrindiniame komitete
pasiūlymai: nėra. 5. Subjektų, turinčių įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, pasiūlymai: Eil. Nr.
Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
Vyriausybė 2019-11-13 Nutarimas Nr. 1126
„Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Seimo statuto
valdybos 2019 m. spalio 23 d. sprendimo Nr. SV-S-1428 „Dėl įstatymų projektų išvadų“ 13 ir 14 punktus, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria: Iš esmės pritarti Lietuvos Respublikos stambios prekybos mokesčio įstatymo projekto Nr. XIIIP-3950 ir Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo Nr. IX-2112 13 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIIIP-3951 (toliau kartu – Įstatymų projektai) tikslui, tačiau pasiūlyti Lietuvos Respublikos Seimui:
stambios prekybos mokesčio poveikio. 2. Įvertinti Įstatymų projektų suderinamumą su Europos Sąjungos teisės normomis, atsižvelgiant į konkurencijos taisykles. 3. Įvertinti Įstatymų projektų įsigaliojimo datą, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo ir Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo nuostatas dėl naujų mokesčių įstatymų įsigaliojimo datos.“
6Komiteto siūlomas sprendimas ir pasiūlymai:
ir finansų komitetui įstatymo projektą Nr. XIIIP-3950 grąžinti iniciatoriams tobulinti. 6.2. Pasiūlymai: nėra. 7. Balsavimo rezultatai: už – 7. 8. Komiteto paskirti pranešėjai: Remigijus Žemaitaitis. 9. Komiteto narių atskiroji nuomonė: nėra pareikšta. Komiteto pirmininkas Rimantas Sinkevičius Komiteto biuro patarėja Laura Jasiukėnienė [1] 2018 m. rugpjūčio 7 d. Teisingumo Teismo sprendimo Viking Motors ir kt., C‑475/17, EU:C:2018:636, 36 punktas. [2]
Cremona, C-475/03, EU:C:2006:629, 27-28 punktai ir juose nurodyta jurisprudencija; 1999 m. birželio 8 d.
Sprendimo Pelzl ir kt., C‑338/97, C‑344/97 ir C‑390/97, EU:C:1999:285, 21 punktas; 1992 m. gegužės 7 d. Sprendimo Bozzi, C‑347/90, EU:C:1992:200, 12 punktas. [3] Šiuo atžvilgiu žr. 2018 m. rugpjūčio 7 d. Teisingumo Teismo sprendimo Viking Motors ir kt., C-475/17, EU:C:2018:636, 46 ir 47 punktus; 2019 m. liepos 4 d. Generalinės advokatės Juliane Kokott išvados byloje Tesco-Global, C-323/18, EU:C:2019:567, 31 ir 32 punktus. [4] Grynasis apyvartos pelningumas yra santykis tarp grynojo pelno ir apyvartos (dažnai dėl patogumo padauginamas iš 100). Jis parodo kiek centų grynojo pelno atneša vienas euras, kurį įmonė uždirba. [5] Jeigu mėnesinė įmonės apyvarta yra 32 mln. eurų, o grynasis apyvartos pelningumas yra 1 proc., tai visos sąnaudos ir mokesčiai turi sudaryti ~31.68 mln. eurų. Jeigu įmonė kas mėnesį sumoka 15 proc. pelno mokestį, tai sąnaudos, atmetus pelno mokesčiui sumokėti skirtą sumą sudarys ~31.62 mln. eurų. Šios įmonės apyvartos mokesčio bazė bus 30 mln. eurų, nuo kurių ji turės sumokėti 0.3 mln. eurų apyvartos mokesčių. Iš apyvartos (32 mln. eurų) atėmus sąnaudas (~31.62 mln. eurų) ir priskaičiuotą apyvartos mokestį (0.3 mln. eurų) gaunama iki mokestinio pelno suma bus ~76.5 tūkst. eurų, nuo kurių pelno mokesčiui sumokėti teks ~11.5 tūkst. eurų, o įmonės mėnesinis grynasis pelnas bus 65 tūkst. eurų. Per metus tokia įmonė uždirbs 780 tūkst. eurų grynojo pelno. Kitoms dviem įmonėms skaičiavimai atlikti analogiškai. [6] Skaičiuojant galimą kainos prieaugį buvo atsižvelgta ir į tai, kad aukštesnė kaina, paklausai nesmunkant, implikuos didesnį apyvartos mokestį ir papildomai sumokamą PVM dalį.
Ignoruojant PVM dalį, kainų prieaugis sudarytų 0.86 proc. [7] Tikslus augimo tempas konkrečioje įmonėje priklausys nuo tos įmonės apyvartos masto ir apyvartos pelningumo (žr. antrą ir trečią problemas, pateiktas pirmojoje dalyje). [8] Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d., 2012 m. vasario 27 d. nutarimai. [9] Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2010 m. birželio 29 d., 2012 m. vasario 6 d. nutarimai. [10] https://osp.stat.gov.lt/statistiniu-rodikliu-analize?indicator=S8R765#/ [11] Pardavėjų mėnesinės pajamos iš Projekte nurodytų prekių pardavimų nėra viešai prieinama informacija. [12] https://www.delfi.lt/verslas/verslas/ka-paliestu-naujasis-mokestis-ne-tik-prekybos-tinklai-bet-ir-drabuziu-baldu-elektronikos-parduotuves.d?id=82601279 [13] https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAK/eba641d0f59311e9b1edb3c76ab78f41 [14] 2012 m. gegužės 30 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas adm. byloje Nr. A858 -1484/2012 [15] Konkurencijos tarybos 2017 m. spalio 18 d. nutarimo Nr. 1S-108 (2017)
(57) , (62) pastraipos. [16] Pvz.
Konkurencijos tarybos patvirtintos Sprendimų poveikio konkurencijai vertinimo gairės https://kt.gov.lt/uploads/documents/files/news_2012-06-11_gaires.pdf [17] https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAK/5257ecc0f49111e9b399af08d0c47fd2?jfwid=-115mjgjoqj [18] https://eur-lex.europa.eu/legal-content/LT/TXT/?uri=CELEX%3A32016D1848 [19] http://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf?text=&docid=201461&pageIndex=0&doclang=LT&mode=lst&dir=&occ=first&part=1&cid=8460292 [20] https://eur-lex.europa.eu/legal-content/LT/TXT/?uri=cellar:6f4e8ebd-a9c9-11e8-99ee-01aa75ed71a1 [21] https://eur-lex.europa.eu/legal-content/LT/TXT/?uri=CELEX:32018D0160 [22] http://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf?text=&docid=214143&pageIndex=0&doclang=LT&mode=lst&dir=&occ=first&part=1&cid=7878264 [23] http://curia.europa.eu/juris/liste.jsf?num=T-836/16 [24] https://ec.europa.eu/competition/elojade/isef/case_details.cfm?proc_code=3_SA_52194 [25] https://www.atlasnetwork.org/news/article/how-the-retailer-tax-in-slovakia-was-abolished?fbclid=IwAR37Trr1OlQ0ZXMf2msp0WTE3z6NpvcevmKIF4wDrc4LqCC_DslTB4Ritr0 [26] Atsižvelgiant tiek į nagrinėjamo mokesčio tikslus, bazę bei tarifus, tiek ir šio mokesčio santykį su konkrečios valstybės mokesčių sistemos tikslais ir pan. [27] Lenkijos mažmeninės prekybos mokesčiu nustatyti 3 skirtingi mokesčio tarifai, o Vengrijos reklamos mokesčiu nustatyti 6 skirtingi mokesčio tarifai, žr. aukščiau nurodytus ES Bendrojo Teismo sprendimus. [28] https://ec.europa.eu/competition/state_aid/overview/index_en.html. [29] Lenkijos atveju mokesčio mokėtojai tik mažmeninę prekybą vykdantys asmenys (žr. 2016 m. liepos 6 d. Lenkijos Respublikos Seimo įstatymo dėl mokesčio, taikomo mažmeninės prekybos sektoriui, 4 str. http://prawo.sejm.gov.pl/isap.nsf/download.xsp/WDU20160001155/T/D20161155L.pdf), o Vengrijos atveju – tik reklamos platintojai (žr. ES Bendrojo Teismo 2019 m. birželio 27 d. sprendimo byloje Nr.
T‑20/17, Vengrija prieš Europos Komisiją, ECLI:EU:T:2019:448, 2 punktą). [30] Projekto aiškinamojo rašto 1 punktas. [31] Žr. ES Teisingumo Teismo 2001 m. lapkričio 22 d. sprendimas byloje Nr. C-53/00, Ferring, ECLI:EU:C:2001:627, 8-9, 19-20, 22 ir 29 punktai; Europos Komisijos pranešimas dėl Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 107 straipsnio 1 dalyje vartojamos valstybės pagalbos sąvokos, C/2016/2946, OL C 262, 19.7.2016, p. 1–50, 129-131 punktai. [32] ES Teisingumo Teismo 2011 m. lapkričio 15 d. sprendimas sujungtose bylose Nr. C‑106/09 P ir C‑107/09 P, Gibraltar, ECLI:EU:C:2011:732, 101 punktas; ES Teisingumo Teismo 2016 m. gruodžio 21 d. sprendimas sujungtose bylose C‑20/15 P ir C‑21/15 P, World Duty Free, ECLI:EU:C:2016:981, 75, 86, 92-94 punktai. [33] Žr. Stambios prekybos mokesčio įstatymo projekto 2 str. ir 3 str. 1 d. [34] Žr. plg. Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 3-4 str., 2 str. 2 d., 14 str. [35] Vertinant mokestinių priemonių selektyvų pranašumą, atliekamas trijų žingsnių testas: Pirma, turi būti nustatyta referencinė mokestinė sistema. Antra, turėtų būti nustatyta, ar analizuojama mokestine priemone yra nukrypstama nuo tos referencinės sistemos, nes pagal ją yra diferencijuojami ekonominės veiklos vykdytojai, kurių faktinė ir teisinė padėtis, atsižvelgiant į tai sistemai būdingus tikslus, yra panaši. Vertinimas, ar nuo referencinės sistemos nukrypstama, yra svarbiausias šios analizės dalies elementas ir juo remiantis galima padaryti išvadą, ar mokestinė priemonė preliminariai selektyvi. Jeigu atitinkama mokestine priemone nuo referencinės sistemos nenukrypstama, ji nėra selektyvi. Tačiau jeigu nukrypstama, trečiajame analizės etape reikia nustatyti, ar referencinės mokestinės sistemos pobūdis arba bendra struktūra pateisina tą nukrypimą. Žr.
Žr. Komisijos pranešimas dėl Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 107 straipsnio 1 dalyje vartojamos valstybės pagalbos sąvokos, 128 punktas; ES Teisingumo Teismo 2018 m. liepos 25 d. sprendimas byloje Nr. C-128/16 P, Ispanija prieš Europos Komisiją, ECLI:EU:C:2018:591, 69 punktą ir nurodytą ES Teisingumo Teismo praktiką. Pvz., amortizacinių atskaitymo taisyklių taikymo skirtingiems asmenims atžvilgiu ES Teisingumo Teismas referencine sistema laikė pelno mokestį – žr. ES Teisingumo Teismo 2016 m. gruodžio 21 d. sprendimą sujungtose bylose C‑20/15 P ir C‑21/15 P, World Duty Free, ECLI:EU:C:2016:981, 62 punktą. Pažymėtina, jog ta aplinkybė, kad Stambiosios prekybos mokestis neturi kai kurių PVM būdingų požymių savaime neeliminuoja galimybės PVM laikyti referencine sistema ar jos dalimi. [36] Trijų žingsnių testas bei vertinimas, ar skirtingai vertinami toje pačioje faktinėje ir teisinėje padėtyje esantys asmenys, gali būti atliekamas referencine sistema laikant patį specialų autonomišką dedikuotą mokestį, kuris nėra kitų mokesčių dalis. Žr. pvz., ES Teisingumo Teismo 2018 m. balandžio 26 d. sprendimas byloje Nr. C-233/16, ANGED, ECLI:EU:C:2018:280, 58 punktas. [37] Vertinimo esmės nekeistų jei 2 mln. Eur apyvartos per mėn. nesugeneruojančių ekonominės veiklos vykdytojų neapmokestinimas būtų pripažintas 0% tarifu. [38] 2 milijonų EUR mėnesinės apyvartos kriterijaus įvedimas savaime nelaikytinas objektyviu pateisinimu diferencijavimui, kadangi rengiant įstatymo projektą niekur nebuvo pagrįsta, jog
šią apyvartą viršijančių ir šios apyvartos neviršijančių ūkio subjektų. [39] Ar panašų veiklos modelį, kuris leidžia nepriklausomiems fiziniams ar juridiniams asmenims pasiekti panašų su veiklos mastu siejamą ekonominį efektą, kaip ir didesniems rinkos dalyviams. [40] Lietuvos Respublikos Stambios prekybos mokesčio įstatymo ir Lietuvos Respublikos Mokesčių administravimo įstatymo Nr.
IX-2112 13 straipsnio pakeitimo įstatymo projektų aiškinamasis raštas, registruotas 2019-10-11, 1 punktas. [41] ES Teisingumo Teismo 2001 m. lapkričio 8 d. sprendimas byloje Nr. C-143/99, Adria-Wien, ECLI:EU:C:2001:598, 50-53 punktai. [42] Stambiosios prekybos mokesčio įstatymo projekto 2 str.
3 d. [43] Pavyzdžiui, Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. sausio 16 d., 2013 m. vasario 15 d. nutarimai [44] Tokia pastaba nurodyta Seimo kanceliarijos Teisės departamento išvadoje dėl Projekto [45] LR CK 6.228¹ straipsnio 3 dalis, Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 2 straipsnio 6 dalis [46] Pastebėtina, kad, vadovaujantis Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 2 straipsnio 22 dalimi, „prekė“ – bet koks daiktas, taigi ir nekilnojamasis. [47] Pavyzdžiui, Konstitucinio Teismo 1993 m. lapkričio 8 d., 2011 m. rugsėjo 28 d., 2013 m. vasario 15 d. nutarimai [48] Pavyzdžiui, Konstitucinio Teismo 2001 m. birželio 28 d., 2005 m. sausio 19 d., 2008 m. vasario 22 d., 2013 m. vasario 15 d. nutarimai. [49] Pavyzdžiui, Konstitucinio Teismo 2013 m. vasario 15 d. nutarimas [50] Seimo kanceliarijos Teisės departamento išvadoje dėl Projekto konstatuojama, kad: “<…> pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo
laikomas viena iš valstybės pagalbos priemonių (pardavėjams, kai suma už jų parduotas prekes nepasiektų projekte nustatytų ribų), apie kurios taikymą pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 108 straipsnio 3 dalies nuostatas Europos Komisija turi būti informuojama, o įstatymo nuostatos galėtų būti taikomos tik gavus Europos Komisijos pritarimą.” [51] Seimo kanceliarijos Teisės departamentas suabejojo Projekto atitikimu PVM Direktyvai. [52] https://kt.gov.lt/uploads/documents/files/Naujienos/news_2012-06-11_gaires(1).pdf [53] Išskyrus atitinkamai tiekiamas dujas, vandenį, elektros ar saulės, vėjo, vandens energiją, vaistus (žr. 2 str. 3 d.). [54] Žr. ir plg., pvz., internetinėje enciklopedijoje „vikipedija“ pateikiamą paaiškinimą („Didmeninė prekyba arba prekyba urmu - prekių pardavimas pirkėjams, kurie prekes parduoda mažesniais kiekiais.
Įmonės, besiverčiančios didmenine prekyba (urmininkai), dideliais kiekiais perka prekes iš gamintojo ir parduoda kitoms įmonėms ar asmenims, kurie tikisi jas perparduoti brangiau galutiniam vartotojui“).