Lyginamasis variantas
2017
vaistinius preparatus pateikiant būtiną sveikatos apsaugos ministro nustatytą informaciją ir nuorodas. 2. Pakeisti 50 straipsnio 2 dalį ir ją išdėstyti taip:
reklamos formomis:
medžiagų, įrašytų į sveikatos apsaugos ministro tvirtinamus kontroliuojamų narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašus;
2) receptinius vaistinius preparatus, išskyrus atvejus, kai vaistinių preparatų gamintojai, gavę sveikatos apsaugos ministro leidimą, vykdo gyventojų skiepijimo programą;
3) vaistinius preparatus (nepaisant jų stiprumo ar kiekio pakuotėje), kurių pavadinimai įrašyti į sveikatos apsaugos ministro patvirtintą Kompensuojamųjų vaistinių preparatų kainyną;
registracijos procedūrą, reklamoje gali būti naudojama tik informacija, nurodyta pakuotės lapelyje ir ant pakuotės, taip pat turi būti pateikiamos sveikatos apsaugos ministro nustatytos nuorodos. 4. Pripažinti netekusia galios 50 straipsnio 4 dalį 4.
Reklamuojant vaistinius preparatus gyventojams, draudžiama:
1) teigti, kad vaistinį preparatą vartoti pataria mokslininkai, sveikatos priežiūros specialistai ar asmenys, kurie nepriklauso nė vienai minimai grupei, bet būdami įžymūs galėtų paskatinti vartoti vaistinį preparatą;
2) pateikti konkrečią ligos istoriją, kuri galėtų tapti prielaida gyventojams patiems klaidingai diagnozuoti ligą;
4) vartoti klaidinančius terminus ir grafinę medžiagą, vaizduojančią žmogaus ar gyvūno organizmo pakitimus, kuriuos sukelia liga, sužalojimas ar reklamuojamas vaistinis preparatas;
5) pateikti medžiagą, orientuotą daugiausia vaikams ar tik jiems;
6) sudaryti prielaidą manyti, kad nebūtina gydytojo konsultacija ar operacija, ypač nurodyti konkrečią diagnozę ar siūlyti gydymą susirašinėjant paštu bei kitomis informavimo priemonėmis;
7) nurodyti, kad vartojant vaistinį preparatą užtikrinamas gydomasis jo poveikis ir nėra nepageidaujamų reakcijų;
8) nurodyti, kad reklamuojamas vaistinis preparatas veikia geriau ar taip pat kaip kitas vaistinis preparatas ar gydymo būdas;
9) nurodyti, kad vartojant reklamuojamą vaistinį preparatą pagerės sveikata;
10) nurodyti, kad jei reklamuojamas vaistinis preparatas nebus vartojamas, tai gali turėti neigiamos įtakos sveikatai; ši nuostata netaikoma vykdant skiepijimo programas;
11) nurodyti, kad vaistinis preparatas yra maisto produktas, kosmetikos ar kita plačiai vartojama priemonė;
12) nurodyti, kad vaistinis preparatas yra saugus ar efektyvus todėl, kad natūralus;
13) veikti gyventojus įkyriai siūlant vaistinius preparatus, nurodant kainoraščiuose, kainų etiketėse, vaistinių patalpose, kitose vietose kainų sumažinimą, kitais gerai moralei ir viešajai tvarkai prieštaraujančiais būdais ir priemonėmis. 2 straipsnis. Įstatymo įsigaliojimas ir įgyvendinimas
m. sausio 1 d. 2.
priima šio įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus. Skelbiu šį Lietuvos Respublikos Seimo priimtą įstatymą. Respublikos Prezidentas Teikia: Seimo narys Remigijus Žemaitaitis
projekto rengimą paskatinusios priežastys, parengto projekto tikslai ir uždaviniai: Kasmet Lietuvoje parduodama apie
priskiriama prie daugiausiai vaistų suvartojančių Europos Sąjungos šalių. Sveikatos specialistai teigia, kad šiam skaičiui įtakos turi tai, kad dažnai Lietuvos gyventojai nesistengia kuo daugiau sužinoti apie šalutinį vaistų poveikį ir kaip reikėtų juos vartoti. Šiuo metu dažnas pirkėjas savitarnos skyriuose pats, be vaistininko pagalbos, prisirenka kelių rūšių analogiškų vaistų ar maisto papildų neklausdamas nei kaip juos vartoti, nei ar jie reikalingi, nes vaistų ir maisto papildų reklama netiesiogiai skatina jų įsigyti ir vartoti. Pabrėžtina, jog vaistų ir maisto papildų reklama yra glaudžiai susijusi su visuomenės nuomonės formavimu. Vaistų reklama skatina žmonės vis dažniau įsigyti vaistus didesniais kiekiais, o tai reikšmingai padidina vartojimo ir jo keliamų problemų riziką. Šiuo metu reklama skatina neracionalų vaistų ir maisto papilų pirkimą ir vartojimą, o tai yra žalinga ir kenkia žmonių sveikatai. Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) surinkti duomenys signalizuoja, kad neracionalus vaistų vartojimas – rimta problema visame pasaulyje. Neracionaliai vartojami vaistai gali ne padėti žmogui pasveikti, bet priešingai – pakenkti jo organizmui. Medikai vis dažniau stebisi pačių žmonių neatsakingumu, savo sveikatos nesaugojimu. Dabar tapo normalu, kad vaistus gali rinktis tarsi saldainius ar makaronus, kurie yra labiau reklamuojami. Žmonės, kurie remiasi klaivadinga informacija, apgaulingu savo įsitikinimu ir negebėjimu suprasti sveikatos problemos bei jos gydymo būdų, o tai lemia, kad nukenčia jų sveikata.
Didžioji dalis žmonių vaistus renkasi pagal reklamos kiekį ir savo vidinį supratimą, tačiau dėl jų vartojimo ir galimo šalutinio poveikio nepasitaria su gydytoju ar vaistininku. Pažymėtina, jog labai svarbu yra įvertinti vaisto tinkamumą: ar jis pasirinktas atsižvelgiant į jo efektyvumo, saugumo, tinkamumo ir prieinamumo kriterijus. Itin svarbus yra tinkamo paciento principas: vaistas laikomas priimtinu pacientui, kai nėra kontraindikacijų, o nepageidaujamo poveikio tikimybė minimali. Be to, pacientui turi būti suteikta tinkama informacija tiek apie jo būklę, tiek apie skirtą vaistą. 2. Įstatymo projekto iniciatoriai (institucija, asmenys ar piliečių įgalioti atstovai) ir rengėjai:
metu yra reguliuojami įstatymo projekte aptarti teisiniai santykiai: Gyventojams skirtoje reklamoje leidžiama reklamuoti tik nereceptinius vaistinius preparatus pateikiant būtiną sveikatos apsaugos ministro nustatytą informaciją ir nuorodas. Šiuo metu galima reklamuoti ir maisto papildus. 4.
siūlomos naujos teisinio reguliavimo nuostatos ir kokių teigiamų rezultatų laukiama: Siūloma numatyti, jog gyventojams skirtoje reklamoje draudžiama reklamuoti visomis reklamos formomis:
1) vaistinius preparatus, kurių sudėtyje yra narkotinių ir (ar) psichotropinių medžiagų, įrašytų į sveikatos apsaugos ministro tvirtinamus kontroliuojamų narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašus;
2) receptinius vaistinius preparatus, išskyrus atvejus, kai vaistinių preparatų gamintojai, gavę sveikatos apsaugos ministro leidimą, vykdo gyventojų skiepijimo programą;
3) vaistinius preparatus (nepaisant jų stiprumo ar kiekio pakuotėje), kurių pavadinimai įrašyti į sveikatos apsaugos ministro patvirtintą Kompensuojamųjų vaistinių preparatų kainyną;
4) nereceptinius vaistinius preparatus;
5) maisto papildus;
6) homeopatinius preparatus. 5. Numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo rezultatai (jeigu rengiant įstatymo projektą toks vertinimas turi būti atliktas ir jo rezultatai nepateikiami atskiru dokumentu), galimos neigiamos priimto įstatymo pasekmės ir kokių priemonių reikėtų imtis, kad tokių pasekmių būtų išvengta:
neracionalų vaistų pirkimą ir vartojimą
priimtas įstatymas turės kriminogeninei situacijai, korupcijai:
kriminogeninei situacijai, korupcijai įtakos neturės
įgyvendinimas atsilieps verslo sąlygoms ir jo plėtrai:
inkorporavimas į teisinę sistemą, kokius teisės aktus būtina priimti, kokius galiojančius teisės aktus reikia pakeisti ar pripažinti netekusiais galios: Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2006 m. sausio 19 d. įsakymas Nr. V-47 „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2000 m. gegužės 30 d. įsakymo Nr. 298
„Dėl Vaistų reklamos taisyklių patvirtinimo“ papildymo“ (Žin., 2006, Nr. 10-376). 9.
įstatymo projektas parengtas laikantis Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos, Teisėkūros pagrindų įstatymų reikalavimų, o įstatymo projekto sąvokos ir jas įvardijantys terminai įvertinti Terminų banko įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka: Įstatymų projektai parengti laikantis Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo reikalavimų. Naujų sąvokų į įstatymų projektus įtraukti nesiūloma. 10. Ar įstatymo projektas atitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas ir Europos Sąjungos dokumentus:
Įstatymų projektai atitinka Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas ir Europos Sąjungos dokumentus. 11. Jeigu įstatymui įgyvendinti reikia įgyvendinamųjų teisės aktų, – kas ir kada juos turėtų priimti:
valstybės, savivaldybių biudžetų ir kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų prireiks įstatymui įgyvendinti, ar bus galima sutaupyti (pateikiami prognozuojami rodikliai einamaisiais ir artimiausiais 3 biudžetiniais metais):
projekto rengimo metu gauti specialistų vertinimai ir išvados:
žodžiai, kurių reikia šiam projektui įtraukti į kompiuterinę paieškos sistemą, įskaitant Europos žodyno „Eurovoc“ terminus, temas bei sritis: "reklama" "maisto papildai" 15. Kiti, iniciatorių nuomone, reikalingi pagrindimai ir paaiškinimai: Nėra Teikia Seimo nariai Parašas
Biudžetinė įstaiga, Vilniaus g. 23-7A, LT-01402 Vilnius, tel. 8 706 63 687, faks. 8 706 63 679, el. p. [email protected]. Duomenys kaupiami ir saugomi Juridinių asmenų registre, kodas 188600362 2017-03- Nr. Į 2017-03-01 Nr. S-2017-1942 Lietuvos Respublikos Seimui
Išnagrinėję Lietuvos Respublikos farmacijos įstatymo Nr. X-709 50 straipsnio pakeitimo įstatymo projektą Nr. XIIIP-385 (toliau – Projektas), teikiame šias pastabas. Projekto nuostatomis siekiama Lietuvos Respublikos farmacijos įstatymo
reklamos formomis būtų draudžiama nereceptinius vaistinius preparatus, maisto papildus ir homeopatinius preparatus. Atkreiptinas dėmesys, kad teisė reklamuoti gaminamą arba parduodamą produkciją yra viena iš teisės užsiimti verslu sudedamųjų dalių, todėl pažymėtina, kad ES pagrindinių teisių chartijos 16 straipsnyje nurodyta, kad laisvė užsiimti verslu pripažįstama pagal Sąjungos teisę ir nacionalinius teisės aktus bei praktiką. Ši nuostata iš esmės reiškia, kad asmuo turi teisę užsiimti verslu, tačiau tam tikros sąlygos gali būti nustatytos ES teisėje arba valstybių narių teisėje, kai yra įgyvendinama ES teisė. Todėl toliau nagrinėtini susiję ES teisės aktai ir jose įtvirtintos vaistinių preparatų, homeopatinių vaistinių preparatų ir maisto papildų reklamai taikytinos sąlygos ir reikalavimai. Visų pirma, Projektu siūlomas įtvirtinti draudimas vertintinas dėl vaistinių preparatų ir homeopatinių preparatų. Šiems preparatams taikytinus reikalavimus ir jų reklamą reglamentuoja 2001 m. lapkričio 6 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2001/83/EB dėl Bendrijos kodekso, reglamentuojančio žmonėms skirtus vaistus (toliau – Direktyva 2001/83/EB).
Direktyvos 2001/83/EB preambulės 45 konstatuojamoje dalyje nurodyta, kad net ir vaistų be recepto reklama plačiajai visuomenei gali paveikti žmonių sveikatą, jeigu ja piktnaudžiaujama ir ji neapgalvota. Vaistų reklama plačiajai visuomenei, kai ji leidžiama, turi atitikti esminius kriterijus, kuriuos būtina nustatyti. Preambulės 48 konstatuojamoje dalyje atkreiptas dėmesys į tai, kad vaistų reklama turėtų būti veiksmingai ir tinkamai kontroliuojama. Šioje srityje turėtų būti atsižvelgta į Direktyva 84/450/EEB nustatytas kontrolės priemones. Direktyvos 2001/83/EB VIII dalyje reglamentuoti vaistinių preparatų reklamavimui taikytini reikalavimai. Direktyvos 2001/83/EB 100 straipsnyje inter alia įtvirtinta, kad 13 straipsnio 2 dalyje ir 14 straipsnio 1 dalyje minimų homeopatinių vaistų reklamai taikomos VIII dalies nuostatos. Tai reiškia, kad Direktyvos 2001/83/EB VIII dalyje nustatytos sąlygos ir reikalavimai taikytini tiek vaistinių preparatų, tiek ir homeopatinių vaistinių preparatų reklamai. Direktyvos 2001/83/EB 87 straipsnio 1 dalyje ir 88 straipsnio 1 dalyje aiškiai nurodyta, kokių preparatų reklamą valstybės narės privalo drausti. Pavyzdžiui, yra draudžiama receptinių vaistinių preparatų reklama. Direktyva 2001/83/EB receptinių vaistų reklamavimas visuomenei yra draudžiamas dėl ypatingos tokių vaistinių preparatų grėsmės žmonių sveikatai. Toliau 88 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad visuomenei galima reklamuoti vaistus, kuriuos dėl jų sudėties ir paskirties galima be gydytojo nurodymo vartoti diagnozei nustatyti arba gydymui skirti ar stebėti, jei reikia, patarus vaistininkui. Direktyvos 2001/83/EB 89 ir 90 straipsniuose nustatyti konkretūs reikalavimai, kurių turi būti laikomasi reklamuojant vaistus visuomenei.
Vadinasi, iš Direktyvos 88, 89, 90 straipsnių bei preambulės 45 ir 48 konstatuojamųjų dalių darytina išvada, kad nereceptiniai vaistiniai preparatai ir homeopatiniai vaistiniai preparatai kelia mažesnį pavojų žmonėms nei receptiniai vaistiniai preparatai, todėl jų reklama turi būti leidžiama, jei atitinka Direktyvoje 2001/83 nustatytus reikalavimus. Taip pat pažymėtina, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – Teisingumo Teismas) jau yra suformavęs praktiką dėl nereceptinių vaistinių preparatų reklamos draudimo. Pirmiausia Teisingumo Teisme nagrinėta byla, susijusi su vaistų prekybos paštu reklama. Šioje byloje Teisingumo Teismas inter alia konstatavo, Direktyvos 2001/83/EB 88 straipsnio 1 daliai prieštarauja nacionalinis draudimas reklamuoti vaistų, kuriuos tiekti atitinkamoje valstybėje narėje leidžiama tik vaistinėse, prekybą paštu, kaip antai numatytas Heilmittelwerbegesetz (Vokietijos vaistų reklamos įstatymas, 1994 m. spalio 19 d. redakcija) 8 straipsnio
receptas[1]. Dar vėliau Teisingumo Teismas savo praktikoje konstatavo, kad Direktyvos 2001/83/EB nuostatos dėl reklamos yra visiško suderinimo. Kitaip tariant, valstybės narės, be jau Direktyvoje 2001/83/EB nustatytų draudimų reklamuoti tam tikrus vaistinius preparatus ar leidžiančių nukrypti nuostatų (pavyzdžiui, valstybėms narėms leidžiama uždrausti savo teritorijoje reklamuoti kompensuojamuosius vaistus) pačios negali nustatyti kitokių draudimų reklamuoti preparatus nei tie, kurie įtvirtinti Direktyvos 2001/83/EB nuostatose.
Teisingumo Teismas yra pažymėjęs, kad „<...> išanalizavus Direktyvos 2001/83 VIII ir VIIIa antraštines dalis, kuriose išdėstytos bendrosios vaistų reklamai taikomos taisyklės, reikia daryti išvadą, kad šia direktyva ta sritis buvo visiškai suderinta, o atvejai, kai valstybės narės gali nukrypti nuo šia direktyva patvirtintų taisyklių, aiškiai išvardyti.“[2] Teisingumo Teismas taip pat pridūrė, kad „<...> kai valstybių narių teisė numatyti kitokias taisykles aiškiai nenumatoma, vieninteliai reikalavimai, kuriuos jos gali kelti vaistų reklamai, yra nustatyti Direktyvoje 2001/83/EB. Visiškas reklamą reglamentuojančių taisyklių suderinimas prisideda prie prekybos vaistais tarp valstybių narių kliūčių pašalinimo ir atitinka EB 95 straipsnį.“[3] Atsižvelgdami į visa tai, manome, kad nereceptinių vaistinių preparatų ir homeopatinių vaistinių preparatų reklamos draudimas būtų nesuderinamas su Direktyvos 2001/83/EB nuostatomis ir joms prieštarautų. Vertinant siūlymą uždrausti maisto papildų reklamą, pirmiausia pažymėtina, kad maisto papildai pagal 2002 m. birželio 10 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/46/EB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su maisto papildais, suderinimo (toliau – Direktyva 2002/46/EB) 2 straipsnio a punktą yra laikytini maisto produktais, o tai iš esmės reiškia, kad maisto papildai yra žymiai mažiau pavojingesni žmogaus sveikatai nei, pavyzdžiui, nereceptiniai vaistiniai preparatai. Todėl darytina išvada, kad dėl mažesnio pavojingumo žmonių sveikatai maisto papildų reklamos draudimui taikytini dar griežtesni reikalavimai.
Kitaip tariant, tokia reklama gali būti draudžiama tik tokiu atveju, jei yra nesilaikoma ES teisės aktuose maisto produktų reklamai keliamų reikalavimų. Direktyvos 2002/46/EB 6 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad ženklinant, pateikiant ir reklamuojant maisto papildus, jiems negali būti priskiriamos ar minimos savybės, užkertančios kelią žmonių ligoms ir jas gydančios. Be to, 7 straipsnio pirmoje pastraipoje nurodyta, kad ženklinant, pateikiant ir reklamuojant maisto papildus, neturi būti jokios nuorodos, paaiškinančios arba kuria duodama suprasti, kad iš suderintos ir įvairios mitybos paprastai negalima gauti tinkamo kiekio maistinių medžiagų. Taigi iš Direktyvos 2002/46/EB nuostatų aiškiai matyti, kad maisto papildų reklama yra leidžiama, jei yra laikomasi tam tikrų nustatytų reikalavimų. Bendrieji reikalavimai maisto produktų, taigi ir maisto papildų reklamai yra nustatyti 2011 m. spalio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (ES) Nr. 1169/2011 dėl informacijos apie maistą teikimo vartotojams, kuriuo iš dalies keičiami Europos Parlamento ir Tarybos reglamentai (EB) Nr. 1924/2006 ir (EB) Nr. 1925/2006 bei kuriuo panaikinami Komisijos direktyva 87/250/EEB, Tarybos direktyva 90/496/EEB, Komisijos direktyva 1999/10/EB, Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2000/13/EB, Komisijos direktyvos 2002/67/EB ir 2008/5/EB bei Komisijos reglamentas (EB) Nr. 608/2004 (toliau – Reglamentas Nr. 1169/2011). Reglamento Nr. 1169/2011 preambulės 20 konstatuojamoje dalyje paminėta, kad informaciją apie maistą reglamentuojantys teisės aktai turėtų drausti naudoti informaciją, kuri klaidintų vartotojus, ypač dėl maisto produkto ypatybių, poveikio ar savybių, arba priskirtų maisto produktams vaistines savybes. Kad tas draudimas būtų veiksmingas, jį reikėtų taikyti ir maisto produktų reklamai bei pateikimui. Reglamento Nr.
Reglamento Nr. 1169/2011 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teikiant informaciją apie maistą siekiama užtikrinti aukšto lygio vartotojų sveikatos ir interesų apsaugą sudarant sąlygas galutiniams vartotojams rinktis turint pakankamai informacijos ir saugiai vartoti maistą, visų pirma atsižvelgiant į sveikatos, ekonominius, aplinkos, socialinius ir etinius aspektus. Privalomą informaciją apie maistą reglamentuojantys principai yra įtvirtinti šio reglamento 4 straipsnyje. Toliau Reglamento Nr. 1169/2009 7 straipsnyje inter alia nurodyta, kad informacijos apie maistą teikimo praktika turi būti sąžininga ir ji negali būti klaidinanti, o 7 straipsnio 3 dalyje pažymėta, kad šie reikalavimai taikytini ir reklamai. Taigi iš minėto reglamento nuostatų taip pat matyti, kad maisto produktų reklama yra leidžiama, jei yra laikomasi visų tokiai reklamai keliamų sąlygų. Todėl atsižvelgdami į minėtas Direktyvos 2002/46/EB bei Reglamento Nr. 1169/2011 nuostatas ir į tai, kad maisto papildai kelia žymiai mažesnį pavojų žmonių sveikatai nei vaistiniai preparatai, manome, kad maisto papildų reklama, kuri atitinka Direktyvos 2002/46/EB ir Reglamento Nr. 1169/2011 reikalavimus, negali būti draudžiama. Todėl taip pat manome, kad siūlymas uždrausti maisto papildų reklamą būtų nesuderinamas ir prieštarautų Direktyvos 2002/46/EB ir Reglamento Nr. 1169/2011 nuostatoms. Taip pat pažymime, kad pritariame Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Teisės departamento dėl Projekto pateiktos išvados 1 punktui, kuriame nurodyta, kad siūlomas teisinis reguliavimas, pagal kurį nustatomas beveik absoliutus vaistinių bei homeopatinių preparatų ir maisto papildų reklamos draudimas, prieštarautų Konstitucijos 25 ir 46 straipsniams bei teisinės valstybės principui. Generalinio direktoriaus pavaduotoja Rūta Krasuckaitė Gintarė Taluntytė, tel. 8 70663 699, el. p. [email protected] [1]
Apothekerverband, C-322/01, EU:C:2003:664. [2] 2007 m. lapkričio 8 d.
Sprendimas Gintec, C-374/05, EU:C:2007:654, 20 punktas. [3] Ibid., 25 punktas.
DĖL
Vilnius Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, galiojantiems įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas:
pakeisti farmacijos įstatyme įtvirtintą vaistinių preparatų reklamos reguliavimą ir įtvirtinti beveik absoliutų vaistinių preparatų (išskyrus atvejus, kai vaistinių preparatų gamintojai vykdo skiepijimo programą), maisto papildų ir homeopatinių preparatų visų formų reklamos draudimą gyventojams. Šią projekto nuostatą reikėtų sistemiškai vertinti ne tik su bendru reklamos reglamentavimu ar jos ribojimo sąlygomis, nustatytomis Lietuvos Respublikos įstatymuose, tačiau ir jos santykį su Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintais principais. Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalies nuostata „Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva“ apibrėžia tautos ūkio pagrindą: tautos ūkio pagrindas yra šios vertybės: privačios nuosavybės teisė, asmens ūkinės veiklos laisvė, iniciatyva (Konstitucinio Teismo 2002 m. kovo 14 d. nutarimas). Asmens ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva suponuoja ir ūkio subjektų netrukdomo pertvarkymo, jų veiklos pobūdžio keitimo galimybes, netrukdymą, reaguojant į rinkos pokyčius, steigti naujus ūkio subjektus ar likviduoti esančius; ji yra neatsiejama nuo galimybės asmeniui, norinčiam užsiimti ūkine veikla arba, priešingai, norinčiam ja nebeužsiimti, be dirbtinių kliūčių patekti į rinką ir be dirbtinių kliūčių iš jos pasitraukti.
Asmens ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva – tai teisinių galimybių visuma, sudaranti prielaidas asmeniui savarankiškai priimti jo ūkinei veiklai reikalingus sprendimus, sudaro sąlygas įgyvendinti įvairius asmens siekius (Konstitucinio Teismo 1996 m. balandžio 18 d., 1999 m. spalio 6 d., 2000 m. vasario 23 d.,
savo veiklą ir skleisti informaciją apie savo veiklą (siūlomas paslaugas ar gaminamas bei parduodamas prekes) rinkos subjektams yra neginčijama asmens ūkinės veiklos laisvės įgyvendinimo sąlyga. Todėl ribojant, o tuo labiau draudžiant, ūkio subjektų galimybę reklamuoti savo veiklą, reikia laikytis esminių konstitucinėje doktrinoje suformuluotų tokio ribojimo (draudimo) sąlygų: toks ribojimas (draudimas) turi būti nustatytas įstatymu, jis turi būti būtinas demokratinėje visuomenėje (t.y. juo turi būti siekiama apsaugoti kitas konstitucines vertybes) ir toks ribojimas (draudimas) turi būti proporcingas siekiamam tikslui. Draudimas reklamuoti vaistinius preparatus, maisto papildus bei homeopatinius preparatus turėtų būti įvertintas ir Konstitucijos 25 straipsnyje įtvirtintos informacijos laisvės principo požiūriu. Informacijos laisvė paprastai traktuojama plačiąja prasme ir apima žodžio laisvę, įsitikinimų turėjimo ir reiškimo laisvę, teisę gauti ir skleisti informaciją bei idėjas, spaudos ir kitų informacijos priemonių laisvę. Informacijos laisvė reiškia ne tik teisę informuoti (t. y. skleisti informaciją), bet ir teisę gauti informaciją.
Konstitucijos 25 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai. Pažymėtina, kad net projekto aiškinamajame rašte nenurodoma konkreti konstitucinė vertybė, kurią tokiu vaistinių preparatų, maisto papildų ar homeopatinių preparatų reklamos draudimu siekiama apsaugoti. Aiškinamajame rašte tiesiog nurodyta, kad reklamos ribojimas sumažins neracionalų vaistų pirkimą ir vartojimą. Vertinant tokį siūlomo reguliavimo pagrindimą, galima daryti išvadą, kad siūlomas reguliavimas tikrai nėra proporcingas siekiamam tikslui. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad siūlomu reguliavimu nustatant absoliutų vaistinių ir homeopatinių preparatų bei maisto papildų reklamos draudimą, aukščiau minėti reklamos objektai įgytų tokį pat statusą kaip veikla, kuri yra įstatymų uždrausta ar neteisėta, prekės ar paslaugos, kurių gamyba ir (ar) pardavimas (teikimas) yra įstatymų uždrausti bei prekes, kurios yra išimtos iš civilinės apyvartos, o taip pat tabako gaminiai ar ginklai, kurių reklama pagal Reklamos įstatymą ar kitus specialius įstatymus yra praktiškai uždrausta. Manytume, kad vaistiniai preparatai bei maisto papildai pagal savo prigimtį ir paskirtį tikrai negali būti prilyginami aukščiau nurodytiems draudžiamiems reklamos objektams. Taip pat pažymime, kad Konstitucinis Teismas 2005 m. rugsėjo 29 d. nutarime konstatavo, kad įstatymų leidėjas pagal Konstituciją taip pat turi pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris leistų užkirsti kelią klaidinančios informacijos apie vaistus (ir reklaminio, ir nereklaminio pobūdžio), taip pat kitos informacijos apie vaistus, galinčios sudaryti prielaidas pakenkti žmonių sveikatai, skleidimui.
Įstatymu nustatydamas minėtą konstituciškai būtiną teisinį reguliavimą, įstatymų leidėjas kartu privalo nustatyti ir veiksmingus vaistų reklamos, taip pat kitos informacijos apie vaistus, galinčios sudaryti prielaidas pakenkti žmonių sveikatai, kontrolės būdus. Įstatymų leidėjas turi plačią diskreciją pasirinkti, kaip, atsižvelgiant į tai, kad tam tikri vaistai gali pakenkti žmonių sveikatai, o informacijos apie juos skleidimas gali sudaryti prielaidas pakenkti žmonių sveikatai, diferencijuoti vaistų įsigijimo, apyvartos, vartojimo, taip pat informacijos apie vaistus skleidimo (įskaitant vaistų reklamą) teisinį reguliavimą. Vienas iš tokio teisinio reguliavimo diferencijavimo pagrindų (paplitęs visame pasaulyje) yra vaistų skirstymas į receptinius ir nereceptinius, kai tam tikri
Farmacijos įstatymo 49 ir 50 straipsniai bei Vaistinių preparatų reklamos taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2006 m. gruodžio
Nr. V-1128, pilnai atitinka Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje suformuluotus reikalavimus, keliamus vaistinių preparatų reklamai. Tuo tarpu siūlomas teisinis reguliavimas, pagal kurį nustatomas beveik absoliutus vaistinių bei homeopatinių preparatų ir maisto papildų reklamos draudimas, prieštarauja Konstitucijos 25 ir 46 straipsniams bei teisinės valstybės principui. 2. Projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 50 straipsnio 2 dalies 5 punkte siūloma nustatyti, kad gyventojams skirtoje reklamoje draudžiama reklamuoti visomis reklamos formomis maisto papildus. Vertinant šią nuostatą, atkreiptinas dėmesys, kad maisto papildų reklama yra ne šio įstatymo, o Reklamos įstatymo reguliavimo dalykas. Be to, siūloma nuostata prieštarauja minėto Reklamos įstatymo 14 straipsnio 4 daliai, kurioje nustatytas vienintelis maisto papildų reklamos reikalavimas, t.y. kad maisto papildų reklamoje privalo būti nuoroda „Maisto papildas“. 3. Atsižvelgiant į tai, kad uždraudus reklamuoti gyventojams ir nereceptinius vaistinius preparatus, būtų iš esmės uždrausta bet kokių vaistinių preparatų reklama gyventojams (nes šiuo metu receptinių vaistinių preparatų reklama ir taip uždrausta), todėl keičiamo įstatymo 50 straipsnio 2 dalyje nebėra prasmingas (be to, būtų klaidinantis ir perteklinis) atskirų savybių ir rūšių vaistinių preparatų, nurodytų šios dalies 1-3 punktuose, išskyrimas. 4. Projektu siūloma pakeisti Farmacijos įstatymo 50 straipsnį ir nustatyti, kad gyventojams skirtoje reklamoje draudžiama reklamuoti visomis reklamos formomis visus vaistinius preparatus, įskaitant maisto papildus ir homeopatinius preparatus.
Pažymėtina, kad siekiant nurodytojo tikslo bei darnaus ir sistemingo įstatyminio reglamentavimo, turėtų būti atitinkamai keičiamos ir Farmacijos įstatymo 49 straipsnio nuostatos, reglamentuojančios vaistinių preparatų reklamos bendrąsias nuostatas. 5. Kadangi projekto 1 straipsniu siūloma keisti daugiau negu pusę keičiamo Farmacijos įstatymo 50 straipsnio nuostatų, atsižvelgiant į teisės technikos reikalavimus, siūlytina keičiamą 50 straipsnį išdėstyti nauja redakcija Departamento direktorius Andrius Kabišaitis J. Jarmakovič, tel. (8 5) 239 6055, el. p. [email protected] E. Mušinskis, tel. (8 5) 239 6356, el. p. [email protected]
TEISĖTVARKOS komitetas
Julius Sabatauskas, Komiteto pirmininko pavaduotojas Stasys Šedbaras, Komiteto nariai: Rimas Andrikis, Vitalijus Gailius, Česlav Olševski, Lauras Stacevičius, Rimantė Šalaševičiūtė, Petras Valiūnas. Komiteto biuro vedėja Dalia Komparskienė, komiteto biuro patarėjos: Martyna Civilkienė, Jurgita Janušauskienė, Dalia Latvelienė, Rita Karpavičiūtė, Irma Leonavičiūtė, Rita Varanauskienė, Loreta Zdanavičienė, Komiteto biuro padėjėjos: Aidena Bacevičienė, Modesta Banytė. Seimo kanceliarijos Teisės departamento Viešosios teisės skyriaus vyresnysis patarėjas Edvinas Mušinskis. 2. Ekspertų, konsultantų, specialistų išvados, pasiūlymai, pataisos, pastabos (toliau – pasiūlymai):
Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę Str. Str. d. P. 1. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas 2017-03-021 Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, galiojantiems įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas:
siūloma pakeisti farmacijos įstatyme įtvirtintą vaistinių preparatų reklamos reguliavimą ir įtvirtinti beveik absoliutų vaistinių preparatų (išskyrus atvejus, kai vaistinių preparatų gamintojai vykdo skiepijimo programą), maisto papildų ir homeopatinių preparatų visų formų reklamos draudimą gyventojams. Šią projekto nuostatą reikėtų sistemiškai vertinti ne tik su bendru reklamos reglamentavimu ar jos ribojimo sąlygomis, nustatytomis Lietuvos Respublikos įstatymuose, tačiau ir jos santykį su Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintais principais.
Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalies nuostata „Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva“ apibrėžia tautos ūkio pagrindą: tautos ūkio pagrindas yra šios vertybės: privačios nuosavybės teisė, asmens ūkinės veiklos laisvė, iniciatyva (Konstitucinio Teismo 2002 m. kovo 14 d. nutarimas). Asmens ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva suponuoja ir ūkio subjektų netrukdomo pertvarkymo, jų veiklos pobūdžio keitimo galimybes, netrukdymą, reaguojant į rinkos pokyčius, steigti naujus ūkio subjektus ar likviduoti esančius; ji yra neatsiejama nuo galimybės asmeniui, norinčiam užsiimti ūkine veikla arba, priešingai, norinčiam ja nebeužsiimti, be dirbtinių kliūčių patekti į rinką ir be dirbtinių kliūčių iš jos pasitraukti. Asmens ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva – tai teisinių galimybių visuma, sudaranti prielaidas asmeniui savarankiškai priimti jo ūkinei veiklai reikalingus sprendimus, sudaro sąlygas įgyvendinti įvairius asmens siekius (Konstitucinio Teismo 1996 m. balandžio 18 d., 1999 m. spalio
ūkio subjektų teisė reklamuoti savo veiklą ir skleisti informaciją apie savo veiklą (siūlomas paslaugas ar gaminamas bei parduodamas prekes) rinkos subjektams yra neginčijama asmens ūkinės veiklos laisvės įgyvendinimo sąlyga.
Todėl ribojant, o tuo labiau draudžiant, ūkio subjektų galimybę reklamuoti savo veiklą, reikia laikytis esminių konstitucinėje doktrinoje suformuluotų tokio ribojimo (draudimo) sąlygų: toks ribojimas (draudimas) turi būti nustatytas įstatymu, jis turi būti būtinas demokratinėje visuomenėje (t.y. juo turi būti siekiama apsaugoti kitas konstitucines vertybes) ir toks ribojimas (draudimas) turi būti proporcingas siekiamam tikslui. Draudimas reklamuoti vaistinius preparatus, maisto papildus bei homeopatinius preparatus turėtų būti įvertintas ir Konstitucijos 25 straipsnyje įtvirtintos informacijos laisvės principo požiūriu. Informacijos laisvė paprastai traktuojama plačiąja prasme ir apima žodžio laisvę, įsitikinimų turėjimo ir reiškimo laisvę, teisę gauti ir skleisti informaciją bei idėjas, spaudos ir kitų informacijos priemonių laisvę. Informacijos laisvė reiškia ne tik teisę informuoti (t. y. skleisti informaciją), bet ir teisę gauti informaciją. Konstitucijos 25 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai. Pažymėtina, kad net projekto aiškinamajame rašte nenurodoma konkreti konstitucinė vertybė, kurią tokiu vaistinių preparatų, maisto papildų ar homeopatinių preparatų reklamos draudimu siekiama apsaugoti. Aiškinamajame rašte tiesiog nurodyta, kad reklamos ribojimas sumažins neracionalų vaistų pirkimą ir vartojimą. Vertinant tokį siūlomo reguliavimo pagrindimą, galima daryti išvadą, kad siūlomas reguliavimas tikrai nėra proporcingas siekiamam tikslui.
Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad siūlomu reguliavimu nustatant absoliutų vaistinių ir homeopatinių preparatų bei maisto papildų reklamos draudimą, aukščiau minėti reklamos objektai įgytų tokį pat statusą kaip veikla, kuri yra įstatymų uždrausta ar neteisėta, prekės ar paslaugos, kurių gamyba ir (ar) pardavimas (teikimas) yra įstatymų uždrausti bei prekes, kurios yra išimtos iš civilinės apyvartos, o taip pat tabako gaminiai ar ginklai, kurių reklama pagal Reklamos įstatymą ar kitus specialius įstatymus yra praktiškai uždrausta. Manytume, kad vaistiniai preparatai bei maisto papildai pagal savo prigimtį ir paskirtį tikrai negali būti prilyginami aukščiau nurodytiems draudžiamiems reklamos objektams. Taip pat pažymime, kad Konstitucinis Teismas 2005 m. rugsėjo 29 d. nutarime konstatavo, kad įstatymų leidėjas pagal Konstituciją taip pat turi pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris leistų užkirsti kelią klaidinančios informacijos apie vaistus (ir reklaminio, ir nereklaminio pobūdžio), taip pat kitos informacijos apie vaistus, galinčios sudaryti prielaidas pakenkti žmonių sveikatai, skleidimui. Įstatymu nustatydamas minėtą konstituciškai būtiną teisinį reguliavimą, įstatymų leidėjas kartu privalo nustatyti ir veiksmingus vaistų reklamos, taip pat kitos informacijos apie vaistus, galinčios sudaryti prielaidas pakenkti žmonių sveikatai, kontrolės būdus. Įstatymų leidėjas turi plačią diskreciją pasirinkti, kaip, atsižvelgiant į tai, kad tam tikri vaistai gali pakenkti žmonių sveikatai, o informacijos apie juos skleidimas gali sudaryti prielaidas pakenkti žmonių sveikatai, diferencijuoti vaistų įsigijimo, apyvartos, vartojimo, taip pat informacijos apie vaistus skleidimo (įskaitant vaistų reklamą) teisinį reguliavimą.
Vienas iš tokio teisinio reguliavimo diferencijavimo pagrindų (paplitęs visame pasaulyje) yra vaistų skirstymas į receptinius ir nereceptinius, kai tam tikri – receptiniai – vaistai dėl to, kad jų nevaržomas įsigijimas, apyvarta, vartojimas galėtų sudaryti prielaidas pakenkti žmonių sveikatai, gali būti įsigyjami, būti apyvartoje, vartojami tik pagal gydytojų receptus, tuo tarpu kitų – nereceptinių – vaistų įsigijimas, apyvarta, vartojimas nėra varžomi. Tam tikrų vaistų (jų grupių) priskyrimas receptiniams arba nereceptiniams bei vaistų paskyrimas pacientams yra atitinkamos srities specialistų profesinės kompetencijos dalykas. Būtent vaistų skirstymas į receptinius ir nereceptinius gali būti (iš tikrųjų ir yra) vienas iš pagrindų įstatymu diferencijuoti santykių, susijusių su informacijos apie vaistus (inter alia vaistų reklamos) skleidimu, teisinį reguliavimą. Vertinant tai kas išdėstyta, manome, kad esamas teisinis reguliavimas, t.y. Farmacijos įstatymo
reklamos taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2006 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. V-1128, pilnai atitinka Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje suformuluotus reikalavimus, keliamus vaistinių preparatų reklamai. Tuo tarpu siūlomas teisinis reguliavimas, pagal kurį nustatomas beveik absoliutus vaistinių bei homeopatinių preparatų ir maisto papildų reklamos draudimas, prieštarauja Konstitucijos 25 ir 46 straipsniams bei teisinės valstybės principui.
Pritarti Pabrėžtina, jog įstatymų leidėjas, reklamos (kartu ir informacijos) laisvę įstatymu ribodamas tam, kad būtų apsaugota žmogaus sveikata, turi nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad būtų išlaikyta protinga pusiausvyra tarp Konstitucijoje valstybei nustatyto įpareigojimo rūpintis žmonių sveikata ir žmogaus konstitucinės teisės ieškoti informacijos, ją gauti bei skleisti. Informacija, taip pat ir reklaminio turinio, negali būti ribojama vien dėl to, kad, įstatymų leidėjo nuomone, ji žmonėms nėra naudinga, nors ir nėra jiems žalinga. <...> Ypač pabrėžtina, kad įstatymais nustatyti reklamos laisvės ribojimai pagal Konstituciją negali būti didesni nei būtina inter alia žmogaus sveikatai apsaugoti (Konstitucinio Teismo 2005 m. rugsėjo 29 d. nutarimas). 3. Komiteto sprendimas: Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Seimo statuto 67 straipsnio 3 punktu ir atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Teisės departamento išvadas ir Teisės ir teisėtvarkos komiteto argumentus, Teisės ir teisėtvarkos komitetas preliminariai įvertino, kad Įstatymo projekto 1 straipsnyje dėstomos keičiamo Farmacijos įstatymo
preparatų (išskyrus atvejus, kai vaistinių preparatų gamintojai vykdo skiepijimo programą), maisto papildų ir homeopatinių preparatų visų formų reklamos draudimą gyventojams, prieštarauja Konstitucijos
straipsnyje įtvirtintam asmens ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos principui bei teisinės valstybės principui. 4. Balsavimo rezultatai: už – 6, susilaikė – 2, prieš – nėra. 5. Komiteto paskirti pranešėjai: Julius Sabatauskas, Stasys Šedbaras. 6.
atskiroji nuomonė: negauta. Komiteto pirmininkas Julius Sabatauskas Teisės ir teisėtvarkos komiteto biuro patarėja Jurgita Janušauskienė