Projekto lyginamasis variantas
2019 m. d. Nr. Vilnius
1Papildyti 7 straipsnį nauju 3 punktu:
„3) išnaudojimas priverstiniam darbui ar paslaugoms (147¹ straipsnis);“. 2. Buvusius 7 straipsnio 3, 4, 5, 6, 7, 8, 9, 10, 11, 12, 13 punktus laikyti atitinkamai 4, 5, 6, 7, 8, 9, 10, 11, 12, 13, 14 punktais. 2 straipsnis. 8 straipsnio pakeitimas Pakeisti 8 straipsnio 3 dalį ir ją išdėstyti taip: „3. Lietuvos Respublikos pilietis ar kitas nuolat Lietuvoje gyvenantis asmuo, užsienyje padarę vieną ar kelis nusikaltimus, numatytus šio kodekso 135, 138, 148, 149 straipsnio 3 ir 4 dalyse, 150 straipsnio 3 ir 4 dalyse, 151 straipsnio 2 dalyje, 151¹, 152¹, 153, 157 straipsniuose, 162 straipsnio 1 dalyje, 307 straipsnio 3 dalyje, 308 straipsnio 3 dalyje, 309 straipsnio 2 ir 3 dalyse, baudžiami nepaisant to, ar už padarytą veiką baudžiama pagal nusikaltimo padarymo vietos valstybės baudžiamąjį įstatymą.“
1Papildyti 95 straipsnio 9 dalį nauju 4 punktu:
„4) kankinimui (100³ straipsnis);“. 2. Buvusius 95 straipsnio 9 dalies 4, 5, 6, 7, 8, 9, 10, 11, 12 punktus laikyti atitinkamai 5, 6, 7, 8, 9, 10, 11, 12, 13 punktais. 4 straipsnis. Kodekso papildymas 100³ straipsniu Papildyti Kodeksą 100³ straipsniu: „100³ straipsnis. Kankinimas
grupė, veikiantys valstybės leidimu, kurstymu, palaikymu ar pritarimu, bet kokiu būdu kankino arba kitaip itin žiauriai elgėsi su žmogumi taip sukeldamas nukentėjusiam asmeniui stiprų fizinį ar psichinį skausmą arba dideles kančias, baudžiamas laisvės atėmimu iki septynerių metų. 2.
straipsnyje nurodytu kankinimu nelaikomas teisėtomis valstybės prievartos priemonėmis ir (ar) sankcijomis sukeliamas, joms būdingas arba su jų taikymu tiesiogiai susijęs skausmas ar kančios.“
Pakeisti 205 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip:
„1. Tas, kas juridinio asmens vardu oficialioje ataskaitoje ar
paraiškoje pateikė apgaulingus duomenis apie juridinio asmens veiklą ar turtą ir šiuo pareiškimu suklaidino valstybės instituciją, tarptautinę viešąją organizaciją, kreditorių, juridinio asmens dalyvį ar kitą asmenį, kuris dėl to patyrė didelės turtinės žalos, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų ketverių metų.“
Pakeisti 206 straipsnio 2 dalį ir ją išdėstyti taip:
„2. Tas, kas gavęs kreditą ar paskolą panaudojo jį ne pagal paskirtį ar
nustatytą tvarką ir negrąžino jo laiku, ir dėl to kreditoriui, laiduotojui arba kitam asmeniui padarė didelės turtinės žalos, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų ketverių metų.“
Pakeisti 207 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip:
„1. Tas, kas apgaule gavo kreditą, paskolą, subsidiją, laidavimo ar
banko garantijos raštus arba kitus kreditinius įsipareigojimus, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų ketverių metų.“
priedo pakeitimas Papildyti Kodekso priedą 35 punktu:
„35. 2017 m. liepos 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva
(ES) 2017/1371 dėl kovos su Sąjungos finansiniams interesams kenkiančiu sukčiavimu baudžiamosios teisės priemonėmis (OL 2017 L 198, p. 29).“ Skelbiu šį Lietuvos Respublikos Seimo priimtą įstatymą. Respublikos Prezidentas
Projekto XIIIP-3468(2) lyginamasis variantas
2019 m. d. Nr. Vilnius
Pakeisti 8 straipsnio 3 dalį ir ją išdėstyti taip: „3. Lietuvos Respublikos pilietis ar kitas nuolat Lietuvoje gyvenantis asmuo, užsienyje padarę vieną ar kelis nusikaltimus, numatytus šio kodekso 129, 135, 138, 148, 149 straipsnio 3 ir 4 dalyse, 150 straipsnio 3 ir 4 dalyse, 151 straipsnio 2 dalyje, 151¹, 152¹,
dalyje, 308 straipsnio 3 dalyje, 309 straipsnio 2 ir 3 dalyse, baudžiami nepaisant to, ar už padarytą veiką baudžiama pagal nusikaltimo padarymo vietos valstybės baudžiamąjį įstatymą.“
1Papildyti 95 straipsnio 9 dalį nauju 4 punktu:
„4) kankinimui (100³ straipsnis);“. 2. Buvusius 95 straipsnio 9 dalies 4, 5, 6, 7, 8, 9, 10, 11, 12 punktus laikyti atitinkamai 5, 6, 7, 8, 9, 10, 11, 12, 13 punktais. 3 straipsnis. Kodekso papildymas 100³ straipsniu Papildyti Kodeksą 100³ straipsniu: „100³ straipsnis. Kankinimas
leidimu, kurstymu, palaikymu ar pritarimu, bet kokiu būdu kankino arba kitaip itin žiauriai elgėsi su žmogumi taip sukeldamas nukentėjusiam asmeniui stiprų fizinį ar psichinį skausmą arba dideles kančias, baudžiamas laisvės atėmimu iki penkerių metų. 2. Šiame straipsnyje nurodytu kankinimu nelaikomas teisėtomis valstybės prievartos priemonėmis ir (ar) sankcijomis sukeliamas, joms būdingas arba su jų taikymu tiesiogiai susijęs skausmas ar kančios.“
Pakeisti 205 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip: „1.
Tas, kas juridinio asmens vardu oficialioje ataskaitoje ar paraiškoje pateikė apgaulingus duomenis apie juridinio asmens veiklą ar turtą ir šiuo pareiškimu suklaidino valstybės ar Europos Sąjungos instituciją, tarptautinę viešąją organizaciją, kreditorių, juridinio asmens dalyvį ar kitą asmenį, kuris dėl to patyrė didelės turtinės žalos, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų ketverių metų.“
Pakeisti 206 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „206 straipsnis. Kredito, paskolos, ar tikslinės paramos, subsidijos ar dotacijos panaudojimas ne pagal paskirtį ar nustatytą tvarką
tikslinę paramą, subsidiją ar dotaciją panaudojo juos ne pagal paskirtį ar nustatytą tvarką, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų. 2. Tas, kas gavęs kreditą ar paskolą panaudojo juos ne pagal paskirtį ar nustatytą tvarką ir negrąžino jo laiku, ir dėl to kreditoriui, laiduotojui arba kitam asmeniui padarė didelės turtinės žalos, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. 3. Tas, kas gavęs tikslinę paramą, subsidiją ar dotaciją panaudojo juos ne pagal paskirtį ar nustatytą tvarką ir dėl to valstybės ar Europos Sąjungos institucija, tarptautinė viešoji organizacija arba kitas juridinis ar fizinis asmuo patyrė didelės turtinės žalos, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki ketverių metų. 4. 3. Už šiame straipsnyje numatytas veikas atsako ir juridinis asmuo.“
Pakeisti 207 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „207 straipsnis. Kreditinis sukčiavimas 1.
1Tas, kas apgaule gavo kreditą, paskolą, tikslinę paramą,
subsidiją, dotaciją, laidavimo ar banko garantijos raštus arba kitus kreditinius įsipareigojimus, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų. 2. Tas, kas apgaule gavo tikslinę paramą, subsidiją ar dotaciją ir dėl to valstybės ar Europos Sąjungos institucija, tarptautinė viešoji organizacija arba kitas juridinis ar fizinis asmuo patyrė didelės turtinės žalos, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki ketverių metų. 3. 2. Už šiame straipsnyje numatytą veiką atsako ir juridinis asmuo.“
priedo pakeitimas Papildyti Kodekso priedą 35 punktu:
„35. 2017 m. liepos 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva
(ES) 2017/1371 dėl kovos su Sąjungos finansiniams interesams kenkiančiu sukčiavimu baudžiamosios teisės priemonėmis (OL 2017 L 198, p. 29).“ Skelbiu šį Lietuvos Respublikos Seimo priimtą įstatymą. Respublikos Prezidentas
straipsniu įstatymo PROJEKTO
rengimą paskatinusios priežastys, parengto projekto tikslai ir uždaviniai Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 7, 8, 95, 205, 206, 207 straipsnių ir priedo pakeitimo ir Kodekso papildymo 100³ straipsniu įstatymo projektas (toliau
teisės nuostatas tinkamai suderinti su Jungtinių Tautų konvencijos prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ir žeminantį elgesį (toliau – Konvencija prieš kankinimą) reikalavimais, taip pat siekiant įgyvendinti Jungtinių Tautų komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (toliau – Komitetas prieš kankinimą) sisteminio pobūdžio rekomendacijas Lietuvos Respublikai, susijusias su Konvencijos reikalavimus atitinkančios kankinimo nusikaltimo sudėties įtvirtinimu Lietuvos baudžiamuosiuose įstatymuose;
baudžiamąjį persekiojimą už užsienyje padarytus seksualinio pobūdžio, smurtinius nusikaltimus, nusikaltimus, pavojingus sveikatai bei nusikaltimus žmogaus laisvei;
siekiant įgyvendinti Europos Tarybos konvencijos dėl smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje prevencijos ir kovos su juo (toliau – Stambulo konvencija) kai kurias Lietuvos baudžiamojo įstatymo normas neatitinkančias nuostatas;
baudžiamąjį kodekso (toliau – BK) normas visa apimtimi suderinti su 2017 m. liepos 5 d.
Įstatymo projekto rengimą paskatinusios priežastys, parengto projekto tikslai ir uždaviniai Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 7, 8, 95, 205, 206, 207 straipsnių ir priedo pakeitimo ir Kodekso papildymo 100³ straipsniu įstatymo projektas (toliau
teisės nuostatas tinkamai suderinti su Jungtinių Tautų konvencijos prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ir žeminantį elgesį (toliau – Konvencija prieš kankinimą) reikalavimais, taip pat siekiant įgyvendinti Jungtinių Tautų komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (toliau – Komitetas prieš kankinimą) sisteminio pobūdžio rekomendacijas Lietuvos Respublikai, susijusias su Konvencijos reikalavimus atitinkančios kankinimo nusikaltimo sudėties įtvirtinimu Lietuvos baudžiamuosiuose įstatymuose;
baudžiamąjį persekiojimą už užsienyje padarytus seksualinio pobūdžio, smurtinius nusikaltimus, nusikaltimus, pavojingus sveikatai bei nusikaltimus žmogaus laisvei;
siekiant įgyvendinti Europos Tarybos konvencijos dėl smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje prevencijos ir kovos su juo (toliau – Stambulo konvencija) kai kurias Lietuvos baudžiamojo įstatymo normas neatitinkančias nuostatas;
baudžiamąjį kodekso (toliau – BK) normas visa apimtimi suderinti su 2017 m. liepos 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2017/1371 dėl kovos su Sąjungos finansiniams interesams kenkiančiu sukčiavimu baudžiamosios teisės priemonėmis nuostatomis;
baudžiamosios atsakomybės už prekybos žmonėmis nusikaltimus neišvengiamumo ir teisingumo principų įgyvendinimą, Europos Tarybos konvencijos dėl veiksmų prieš prekybą žmonėmis (toliau – Konvencija prieš prekybą žmonėmis) įgyvendinimą ir atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2017 m. gruodžio 4 d. raštu Nr.
17.2.-9504 pateiktą siūlymą baudžiamojo įstatymo 7 straipsnyje įtvirtintos universaliosios jurisdikcijos taikymo srities praplėtimo. 2. Įstatymo projekto iniciatoriai (institucija, asmenys ar piliečių įgalioti atstovai) ir rengėjai Įstatymo projektą parengė Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Administracinės ir baudžiamosios justicijos grupės (grupės vadovė Simona Mesonienė, tel. (8 5) 266 2873, el. p. [email protected]) vyresnysis patarėjas Jevgenijus Kuzma (tel. (8 5) 266 2884, el. p. [email protected]). 3. Kaip šiuo metu yra reguliuojami Įstatymo projekte aptarti teisiniai santykiai
sąlygos, kurioms esant, baudžiamoji atsakomybė pagal BK kyla už užsienyje padarytus nusikaltimus. BK 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, kad asmuo, padaręs užsienyje nusikaltimus, numatytus BK 5 (Lietuvos Respublikos piliečių ir kitų nuolat Lietuvoje gyvenančių asmenų baudžiamoji atsakomybė už užsienyje padarytus nusikaltimus) ir 6 (užsieniečių baudžiamoji atsakomybė už užsienyje padarytus nusikaltimus Lietuvos valstybei) straipsniuose, atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu padaryta veika pripažįstama nusikaltimu ir už jos padarymą baudžiama pagal nusikaltimo padarymo vietos valstybės ir Lietuvos BK.
Vadinasi, už nusikalstamų veikų padarymą užsienyje Lietuvos Respublikos piliečiai ir kiti nuolat Lietuvoje gyvenantys asmenys bus traukiami baudžiamojon atsakomybėn pagal Lietuvos nacionalinę teisę tik tuo atveju, jeigu BK nurodytos veikos bus taip pat kriminalizuotos ir nusikaltimo padarymo vietos valstybėje. BK 8 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta išimtis, pagal kurią Lietuvos Respublikos pilietis ar kitas nuolat Lietuvoje gyvenantis asmuo, užsienyje padarę vieną ar kelis nusikaltimus, numatytus BK 8 straipsnio 3 dalyje, baudžiami nepaisant to, ar už padarytą veiką baudžiama pagal nusikaltimo padarymo vietos valstybės baudžiamąjį įstatymą.
Tokių nusikalstamų veikų sąrašas yra baigtinis – baudžiamoji atsakomybė aptariamu atveju kiltų už
straipsnio 3 ir 4 dalyse (nepilnamečio ar mažamečio seksualinis prievartavimas), 151 straipsnio 2 dalyje (nepilnamečio privertimas lytiškai santykiauti), 151¹ (lytinės aistros tenkinimas pažeidžiant nepilnamečio asmens seksualinio apsisprendimo laisvę ir (ar) neliečiamumą), 152¹ (jaunesnio negu šešiolikos metų asmens viliojimas), 153 (jaunesnio negu šešiolikos metų asmens tvirkinimas), 157 (vaiko pirkimas arba pardavimas) straipsniuose,
dalyje (pelnymasis iš nepilnamečio asmens prostitucijos), 308 straipsnio 3 dalyje (nepilnamečio įtraukimas į prostituciją), 309 straipsnio 2 ir 3 dalyse (disponavimas pornografinio turinio dalykais, kuriuose vaizduojamas vaikas arba mažametis vaikas). Šiomis nuostatomis siekiama užkirsti kelią Lietuvos Respublikos piliečiams ir kiti nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantiems asmenims išvengti atsakomybės už užsienyje padarytus seksualinio pobūdžio nusikaltimus prieš vaikus, tuo įgyvendinant 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/92/ES dėl kovos su seksualine prievarta prieš vaikus, jų seksualiniu išnaudojimu ir vaikų pornografija, kuria pakeičiamas Tarybos pamatinis sprendimas 2004/68/TVR, 17 straipsnio nuostatas. Kaip matyti iš esamo reglamentavimo, visos veikos, už kurių padarymą taikomas BK 8 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta išimtis, yra susiję su nepilnamečiais.
Tačiau BK įtvirtina didelę įvairovę nusikalstamų veikų, kuriomis kėsinamasi į tokias pamatines vertybes kaip žmogaus sveikata, bet kurio asmens seksualinio apsisprendimo laisvė bei kitas bendražmogiškas vertybes, tačiau gali susidaryti tokia situacija, kai už vieną ar kitą Lietuvoje sunkiu ar apysunkiu nusikaltimu pripažįstamą veiką užsienyje nėra numatyta baudžiamoji atsakomybė (pavyzdžiui, yra kai kuriuose užsienio valstybėse leidžiamas arba toleruojamas moters lytinių organų žalojimas, išžaginimas santuokoje ir panašūs nusikalstami veiksmai). Tokiu atveju pilnametis asmuo, tapęs, pvz., seksualinio prievartavimo ar išžaginimo auka, nebūtų tinkamai apsaugotas Lietuvos baudžiamojo įstatymo normomis. Savo ruožtu asmuo, tam tikrais atvejais vykdęs netgi sunkius nusikaltimus, dėl galiojančio reglamentavimo gali išvengti baudžiamosios atsakomybės. Aptariamu aspektu taip pat pažymėtina, kad dabartinis reglamentavimas neatitinka ir Stambulo konvencijos 44 straipsnio 3 dalies nuostatų. Atkreiptinas dėmesys, kad, vadovaujantis Stambulo konvencijos 44 straipsnio 3 dalimi, nusikalstamų veikų, kaip nustatyta pagal šios konvencijos 36, 37, 38, 39 straipsnius, baudžiamajam persekiojimui vykdyti Šalys imasi būtinų teisėkūros priemonių, užtikrinant, kad jų baudžiamoji jurisdikcija nepriklausytų nuo to, kad tokie veiksmai taip pat būtų laikomi nusikaltimais toje teritorijoje, kurioje jie buvo padaryti.
Įstatymo projekto rengėjų vertinimu, dabartinės BK 8 straipsnio 3 dalies jurisdikcijos taisyklės (Stambulo konvencijos 44 straipsnio 3 dalies nuostatų kontekste) pilna apimtimi neapima kai kurių nusikalstamų veikų, numatytų Stambulo konvencijos 36 straipsnyje[1] (kiek tai susiję su seksualiniu smurtu prieš suaugusius asmenis), 37 straipsnyje[2] (priverstinė santuoka), 38 straipsnyje[3] (moters lytinių organų žalojimas) ir 39 straipsnyje[4] (priverstinis nėštumo nutraukimas ir priverstinė sterilizacija) (priverstinė santuoka). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, BK 8 straipsnio 3 dalies nuostatos pildytinos naujomis nuorodomis į BK 135, 138 ir 148 straipsnius, kartu nuorodose į BK 149 – 151 straipsnius atsisakant šių straipsnių atskirų dalių įvardinimo BK 8 straipsnio 3 dalyje. 2. Pagal Konvencijos prieš prekybą žmonėmis 4 straipsnyje įtvirtintą prekybos žmonėmis apibrėžtį, ji apima ir išnaudojimą priverstiniam darbui ar paslaugoms. Be to, Jungtinių Tautų Organizacijos konvencijos prieš tarptautinį organizuotą nusikalstamumą Protokolo dėl prekybos žmonėmis, ypač moterimis ir vaikais, prevencijos, sustabdymo bei baudimo už vertimąsi ja (su išlyga ratifikuotas 2003 m. balandžio 22 d.) 3 straipsnis prekybą žmonėmis apibrėžia kaip žmonių verbavimą, pervežimą, perdavimą, slėpimą ar jų paėmimą gąsdinant, panaudojant jėgą ar kitas prievartos, grobimo, apgaulės, sukčiavimo formas, piktnaudžiaujant padėtimi ar pažeidžiamumu arba mokant ar priimant pinigus ar kitą naudą tam, kad būtų gautas kito tą žmogų kontroliuojančio asmens sutikimas siekiant išnaudoti.
Išnaudojimas (pagal šio protokolo straipsnio nuostatas) apima ir kitų asmenų išnaudojimą prostitucijos forma bei kitas seksualinio išnaudojimo formas, priverstinį darbą ir paslaugas, vergiją ar veiklą panašią į vergiją, tarnystę ar organų pašalinimą. Darytina išvada, kad šiame tarptautinės teisės akte įtvirtintos atskirą prekybos žmonėmis formą – išnaudojimą priverstiniam darbui – apibrėžiančios nuostatos atitinka BK 147¹ straipsnyje numatytų nusikalstamų veikų sudėtis. BK 7 straipsnis įtvirtina universalios jurisdikcijos principą nacionalinėje baudžiamojoje teisėje, tačiau jame įtvirtintas baigtinis nusikalstamų veikų sąrašas neapima visų prekybos žmonėmis formų – nusikalstama veika, numatyta BK 147¹ straipsnyje, nepatenka į universalios jurisdikcijos taikymo sritį. Ši teisinio reguliavimo spraga neužtikrina baudžiamosios atsakomybės neišvengiamumo ir teisingumo principų įgyvendinimo tais atvejais, kai BK 147¹ straipsnyje numatyta nusikalstama veika padaroma ne Lietuvoje prieš Lietuvos piliečius. 3. Konvencijos prieš kankinimą 1 straipsnyje yra įtvirtintas kankinimo nusikaltimo apibrėžimas bei nurodyti pagrindiniai šio nusikaltimo sudėties požymiai.
Kartu Konvencijos prieš kankinimą 4 straipsnio nuostatos, atsižvelgiant į o šio nusikaltimo pavojingumą ir pobūdį, įpareigoja valstybes nares numatyti adekvačias, apgrasančias ir proporcingas baudžiamąsias sankcijas už tyčinius kankinimo veiksmus ar neveikimą. Atitinkamai, vadovaujantis Konvencijos prieš kankinimą nuostatomis, valstybės, ratifikavusios šį tarptautinės teisės aktą, įsipareigoja savo nacionalinės teisės aktuose atskirai kriminalizuoti Konvencijos prieš kankinimą reikalavimus atitinkantį kankinimo nusikaltimą. Kartu pažymėtina, kad Komitetas prieš kankinimą (kontroliuojantis Konvencijos prieš kankinimą nuostatų tinkamą įgyvendinimą valstybėse narėse), konstatavęs sisteminio pobūdžio Konvencijos prieš kankinimą nuostatų įgyvendinimo spragą, visuose savo raportuose Lietuvos Respublikai[5] nuosekliai įpareigoja Lietuvos baudžiamuosiuose įstatymuose įtvirtinti Konvencijos prieš kankinimą 1 ir 4 straipsnių reikalavimus atitinkančią kankinimo nusikaltimo sudėtį. Kartu, vadovaujantis Komiteto prieš kankinimą ataskaitose nurodytomis rekomendacijomis Lietuvos Respublikai, Lietuvos baudžiamuosiuose įstatymuose kriminalizuotinam kankinimo nusikaltimui neturėtų būti taikoma apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis.
Tuo tarpu Lietuvos Respublika visuose Komiteto prieš kankinimą vertinimų laikotarpiuose sulaukdavusi nuolatinio pobūdžio tarptautinės kritikos bei neigiamo įvertinimo dėl Konvencijos prieš kankinimą esminių nuostatų neįgyvendinimo, aptariamu aspektu kaskart bandydavo pagrįsti nacionalinių baudžiamųjų įstatymų pakankamumą, pažymėdama, kad, neatsižvelgiant į tai, kad Lietuvos baudžiamajame įstatyme nenumatyta specialioji kankinimo nusikaltimo sudėtis, asmuo už Konvencijos prieš kankinimą nurodytus kankinimo veiksmus gali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn pagal kitus BK straipsnius, kuriuose kriminalizuoti su žmogaus kankinimu susiję nusikaltimai. Pažymėtina, kad Komitetą prieš kankinimą šie Lietuvos Respublikos argumentai neįtikino ir Lietuvos Respublika iki šiol sulaukia sisteminės tarptautinės kritikos dėl Konvencijos prieš kankinimą esminių nuostatų neįgyvendinimo. Paminėtina ir tai, kad minėti Komiteto prieš kankinimą siūlymai dėl Lietuvos baudžiamųjų įstatymų tobulinimo buvo perimti ir kituose Lietuvos Respublikos tarptautiniuose vertinimuose ir panaudoti šių vertinimų metu pateiktose rekomendacijose[6]. Kartu būtina pažymėti ir tai, kad sisteminė lyginamoji Konvencijos prieš kankinimą ir Lietuvos baudžiamojo įstatymo nuostatų analizė leidžia konstatuoti, kad Konvencijos prieš kankinimą reikalavimus atitinkančios kankinimo nusikaltimo sudėties Lietuvos baudžiamajame įstatyme išties nėra. Dėl šių priežasčių, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos prisiimtų tarptautinių įsipareigojimų laikymąsi baudžiamosios justicijos srityje, būtini baudžiamojo įstatymo pakeitimai. 4.
dėl kovos su Sąjungos finansiniams interesams kenkiančiu sukčiavimu baudžiamosios teisės priemonėmis (toliau – Direktyva). Pažymėtina, kad sisteminė Direktyvos ir Lietuvos baudžiamojo įstatymo nuostatų analizė leidžia konstatuoti, kad esamas teisinis reguliavimas Lietuvoje iš esmės pilna apimtimi atitinka visus Direktyvoje keliamus reikalavimus. Taip, Europos Sąjungos finansiniams interesams kenkiantis sukčiavimas ir kitos Direktyvoje nurodytos Europos Sąjungos finansiniams interesams kenkiančios nusikalstamos veikos yra pilna apimtimi kriminalizuotos atitinkamuose baudžiamojo įstatymo straipsniuose, kurie už visas Direktyvoje nurodytas nusikalstamas veikas, įskaitant Direktyvoje identifikuotus pavojingiausius nusikaltimus, numato veiksmingas, proporcingas ir atgrasomas sankcijas, įskaitant griežtas laisvės atėmimo bausmes, taip pat tinkamu lygmeniu suderintos ir harmonizuotos Direktyvoje ir BK nurodytos apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo ir vykdymo senaties terminai, baudžiamosios jurisdikcijos taisyklės ir kitos nuostatos.
Paminėtina ir tai, kad labai dažnu atveju baudžiamojo įstatymo normos įgyvendina Direktyvos nuostatas žymiai platesne apimtimi negu to reikalauja Direktyva, pavyzdžiui: nesiejant (neribojant) BK nurodytų nusikalstamų veikų draudžiamumo ir jos baudžiamumo su žalos darymu ar naudos gavimu būtent iš Europos Sąjungos biudžeto ar pagal Sutartis įsteigtų Sąjungos institucijų, organų, biurų ir agentūrų biudžetų arba jų tiesiogiai ar netiesiogiai valdomų ir prižiūrimų biudžetų; numatant baudžiamosios atsakomybės taikymą ir už mažesnius, negu numatyta Direktyvoje, padarytos didelės žalos ar gautos didelės naudos dydžius; tam tikrais atvejais apskritai nereikalaujant nusikaltimu padarytos žalos ar gautos naudos požymio nustatymo siekiant patraukti kaltininką baudžiamojon atsakomybėn; tam tikrais atvejais numatant žymiai griežtesnes maksimalias laisvės atėmimo bausmes negu reikalaujama Direktyvoje net už pačius pavojingiausius joje numatytus atvejus ir pan. Kita vertus, siekiant užtikrinti Direktyvos 7 straipsnio 3 dalyje ir baudžiamojo įstatymo tam tikrų straipsnių sankcijose nurodytas maksimalias laisvės atėmimo bausmių ribas (už Direktyvoje nurodytus pavojingiausius nusikalstamus) visišką suderinamumą, reikalingos tam tikros nežymios baudžiamojo įstatymo korekcijos.
Atsižvelgiant į tai, įstatymo projekto autorių vertinimu, Lietuvos baudžiamasis įstatymas tinkama apimtimi suderintas su visais Direktyvos pagrindiniais reikalavimais ir kažkokie tolesni (kitokio pobūdžio negu siūloma įstatymo projektu) baudžiamojo įstatymo pakeitimai, įskaitant perteklinių specialiųjų baudžiamojo įstatymo normų kūrimą, nėra reikalingi ir, priešingai, būtų vertintini kaip netinkamas Europos Sąjungos teisės aktų pažodinis perkėlimas ir baudžiamojo įstatymo nuostatų sisteminis iškraipymas ir išbalansavimas. 4. Kokios siūlomos naujos teisinio reguliavimo nuostatos ir kokių teigiamų rezultatų laukiama
BK 8 straipsnio 3 dalį ir išplėsti nusikalstamų veikų, už kurių padarymą užsienyje Lietuvos Respublikos pilietis ar kitas nuolat Lietuvoje gyvenantis asmuo būtų baudžiami nepaisant to, ar už padarytą veiką baudžiama pagal nusikaltimo padarymo vietos valstybės baudžiamąjį įstatymą, sąrašą. Siūloma numatyti, kad, be jau išvardintųjų, Lietuvos Respublikos pilietis ar kitas nuolat Lietuvoje gyvenantis asmuo būtų baudžiami už užsienyje padarytą: sunkų sveikatos sutrikdymą (BK 135 straipsnis), nesunkų sveikatos sutrikdymą (BK 138 straipsnis), žmogaus veiksmų laisvės varžymą (BK 148 straipsnis), išžaginimą visais atvejais (BK 149 straipsnis pilna apimtimi), seksualinį prievartavimą visais atvejais (150 straipsnis pilna apimtimi), privertimą lytiškai santykiauti (151 straipsnis pilna apimtimi). Manytina, kad naujos siūlomo teisinio reguliavimo nuostatos labiau užtikrins baudžiamąjį persekiojimą už užsienyje padarytus seksualinio bei smurtinio pobūdžio pavojingus nusikaltimus.
Taip pat bus tinkama apimtimi įgyvendintos Stambulo konvencijos
efektyvų prekybos žmonėmis nusikalstamų veikų atskleidimą, ištyrimą ir tinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą, siūloma papildyti BK 7 straipsnyje esančių nusikalstamų veikų, kurių atžvilgiu taikoma universali jurisdikcija, sąrašą nuoroda į BK 147¹ straipsnį (išnaudojimas priverstiniam darbui ar paslaugoms). 3. Konvencijos prieš kankinimą 1 straipsnyje yra įtvirtintas kankinimo nusikaltimo apibrėžimas bei nurodyti pagrindiniai šio nusikaltimo sudėties požymiai. Kompleksiškai įvertinus Konvencijoje prieš kankinimą nurodytą kankinimo apibrėžimą, išskirtini tokie pagrindiniai kankinimo, kaip draudžiamo elgesio, elementai:
a) stipraus psichinio ar fizinio skausmo ar didelės fizinės ar dvasinės kančios sukėlimas; b) tyčinis skausmo ar kančios sukėlimas; c) kankinimas gali pasireikšti bet kokiu (neteisėtu) veiksmu ar neveikimu; d) specialusis nusikaltimo subjektas; e) specialaus nusikalstamo tikslo siekis. 3.1. Kankinimas tarptautiniu lygiu pripažįstamas šiurkščiausiai žmogaus teises pažeidžiančiu elgesiu bei laikytina sunkiausia nežmoniško ir žeminančio elgesio forma, kurį nuo kitų draudžiamo (nežmoniško ar žeminančio) elgesio apraiškų skiria ypač šiurkštus pažeidimo pobūdis ir padariniai asmens fiziniam ir psichiniam integralumui bei psichinio ar fizinio skausmo arba kančios sukėlimo intensyvumas. Dėl šios priežasties Konvencijoje prieš kankinimą kankinimas apibūdinamas draudžiamu elgesiu (veiksmais ar neveikimu), kuris sukelia tiek stiprų psichinį ir (ar) fizinį skausmą, tiek dideles fizines ar dvasines kančias.
Pastebėtina ir tai, kad Konvencijoje prieš kankinimą nedaromas dirbtinis skirtumas tarp šių nusikalstamų padarinių ir kankinimo nusikaltimo sudėties privalomais požymiais pripažįstami tiek stipraus skausmo, tiek didelės kančios sukėlimas. Taigi, kad pagal Konvenciją prieš kankinimą (ir pagal įstatymo projekto siūlomą normą) asmuo būtų pripažintas buvęs kankintas reikia įrodyti, kad: a) asmuo patyrė skausmą arba kančią; b) skausmas ar kančia buvo fizinė arba psichinė ir c) skausmas ar kančia buvo stiprūs. Atitinkamai šie pavojingi padariniai laikytini vienu pagrindiniu šio draudžiamo elgesio požymiu ir yra privalomas kankinimo nusikaltimo sudėties elementas, kuris, kvalifikuojant tam tikrus veiksmus kaip kankinimą pagal įstatymo projekto siūlomą normą, turi būti privalomai nustatytas. 3.2. Kankinimui, atsižvelgiant į jo vykdymo būdą ir metodą, paprastai priskiriami itin žiaurūs, dideles fizines ir (ar) psichines kančias bei skausmą sukeliantys būdai. Kaip minėta, pagrindinis kriterijus, skiriantis kankinimą nuo kitų draudžiamo (nežmoniško ar žeminančio) elgesio apraiškų, – psichinio ar fizinio skausmo arba kančios sukėlimo intensyvumas. Kita vertus, kitos ypatingo žiaurumo formos – itin žiauraus elgesio – labai pavojingos tyčinės veikos, taip pat pasižyminčios itin stipriu asmeniui sukeliamu fiziniu ir (ar) psichiniu skausmu arba didele fizine ar psichine kančia, pasekmės savo pobūdžiu, pavojingumu, žiaurumu, intensyvumu bei stiprumu iš esmės prilygsta kankinimo sukeliamiems padariniams.
Be to, šia ypatingo žiaurumo forma sukeliamos pasekmės taip pat visiškai atitinka Konvencijos prieš kankinimą 1 straipsnyje nurodytus padarinius (t. y. itin žiauriu elgesiu gali būti sukeliamas tiek stiprus psichinis ir (ar) fizinis skausmas, tiek didelės fizinės ar dvasinės kančios). Kankinimo ir itin žiauraus elgesio panašų pobūdį ir pavojingumą atskleidžia ir baudžiamojo įstatymo normos (BK 129 str. 2 d. 6 p., 135 str. 2 d. 6 p., 138 str. 2 d. 6 p.), įtvirtinančios šias ypatingo žiaurumo formas kaip lygiavertes alternatyvas. Kartu pažymėtina ir tai, kad nusikalstamais veiksmais ar neveikimu sukeliamas stiprus skausmas ir (ar) kančia – grynai subjektyvus elementas, priklausantis (kaip ir skausmo ar kančios stiprumas) nuo kiekvienos bylos individualių aplinkybių bei nuo aukos patirties ir suvokimo, todėl ribą, kada itin žiaurus elgesys tampa kankinimu ir atvirkščiai, objektyviai nustatyti yra gana sunku (jeigu apskritai įmanoma) ir dėl šios priežasties galimi bandymai atriboti šias ypatingos žiaurumo formas laikytini dirbtiniais. Atsižvelgiant į tai, kad abiejų ypatingo žiaurumo formų teisiniai padariniai tiek kančios, tiek itin aštraus skausmo sukėlimo atveju išlieka vienodi bei, turint omeny, kad kankinimo pagal tarptautinę teisę samprata apima tiek stipraus skausmo, tiek kančių sukėlimą, nėra pagrindo dirbtinai atriboti kankinimo nuo itin žiauraus elgesio ir dėl šių priežasčių įstatymo projekte siūloma kriminalizuoti abi šias ypatingai žiauraus elgesio formas. 3.3.
prieš kankinimą nuostatomis, kankinimas reiškia bet kokius veiksmus, kuriais tyčia asmeniui sukeliamas tiek stiprus fizinis ar psichinis skausmas, tiek didelės fizinės ar dvasinės kančios. Neatsižvelgiant į tai, kad Konvencijoje prieš kankinimą kankinimas yra nurodomas kaip aktyvus nusikaltimas (pasireiškiantis „veiksmais“), šio termino vartojimas visiškai nereiškia, kad kankinimas negali pasireikšti neveikiant (pavyzdžiui, ilgai trunkantis reikalingos medicinos pagalbos nesuteikimas, nemaitinimas, minimalių higienos sąlygų neužtikrinimas ir pan.). Be to, kadangi kankinimas Konvencijoje prieš kankinimą apibrėžiamas per specialiojo subjekto veiksmus, tokius veiksmus gali atlikti kiti asmenys, specialiajam subjektui kurstant arba sutinkant ar tyliai pritariant (t. y. pastarojo neveikimu). Būtent terminas „tylus pritarimas“ rodo, kad viešosios valdžios pareigūnas ar kitas oficialias pareigas einantis asmuo kankina pasyviai – neveikdamas, tačiau turėdamas pareigą bei galimybę veikti ir taip išvengti kankinimą sudarančių veiksmų atlikimo. Be to, vadovaujantis Konvencijoje prieš kankinimą nurodytu kankinimo apibrėžimu, kankinimas nebūtinai reiškia ir trunkamuosius veiksmus, kadangi stiprų fizinį ar psichinį skausmą gali sukelti ir vienkartinis itin žiaurus veiksmas, t. y. kankinimo apibrėžimo formuluotė „bet koks veiksmas“, palieka galimybę kankinimu pripažinti tiek vienkartinį ir trumpą laiką trunkantį veiksmą, tiek daugkartinius, ilgą laiką trunkančius veiksmus. Kartu Konvencijoje prieš kankinimą nurodytas kankinimo apibrėžimas taip pat neapribojamas ir tik tiesioginiu poveikiu nukentėjusiojo kūnui. Manytina, kad tokia tarptautinėje teisėje įtvirtinta pozicija yra teisinga, kadangi galimos situacijos, kai kaltininkas, siekdamas sukelti kančias (psichinį skausmą) nukentėjusiajam, poveikį daro ne paties nukentėjusiojo kūnui, o jam brangiam objektui ir pan.
Akcentuotina ir tai, kad pagal Konvenciją prieš kankinimą kankinimui priskiriami bet kokie itin žiaurūs, dideles fizines ir (ar) psichines kančias bei skausmą sukeliantys būdai, kuriems tuo pačiu, kaip minėta, būdingas itin didelis psichinio ar fizinio skausmo arba kančios sukėlimo intensyvumas, dėl ko kankinimas apima labai daug įvairių draudžiamų veikų, kuriomis asmeniui gali būti sukeliamos Konvencijoje prieš kankinimą nurodytos pasekmės, spektrą. Dėl šių priežasčių bei atsižvelgiant į kankinimo ar itin žiauraus elgesio pasireiškimo būdų ir formų įvairovę, įstatymo projekte siūlomoje kankinimo nusikaltimo dispozicijoje nesiekiama detalizuoti ir atskirai tiksliai įvardinti visus galimus kankinimo ar kito itin žiauraus elgesio veiksmus (ar neveikimą) ir (ar) šių veikų padarymo būdus (kuriais asmeniui būtų galima sukelti Konvencijoje prieš kankinimą nurodytus padarinius), kadangi visų kankinimo ir itin žiauraus elgesio galimų būdų ir formų atskiras tiesioginis įvardinimas siūlomo straipsnio dispozicijoje nėra tikslingas ir vargu ar apskritai būtų įmanomas. Atitinkamai, įstatymo projekto normoje siūloma kriminalizuoti bet kokius kankinimo būdus ar kitokias itin žiauraus elgesio (bet kurias) formas, visų šių ypatingo žiaurumo formų, apraiškų bei būdų straipsnio dispozicijoje tiesiogiai neįvardinant. Aptariamu aspektu taip pat paminėtina, kad Lietuvos Aukščiausiais Teismas yra išsaikinęs[7], kokie veiksmai (ar neveikimas) galėtų būti priskiriami prie kankinimo arba itin žiauraus elgesio, todėl, manytina, taikant įstatymo projekte siūlomą normą, papildomai būtų galima remtis ir jau esamais Lietuvos teismų praktikos išaiškinimais. 3.4.
Konvencijos prieš kankinimą 1 straipsnio, tiek įstatymo projekto nuostatomis, kankinimas – tik tyčinė nusikalstama veika ir tyčia yra būtinasis kankinimo nusikaltimo subjektyvusis požymis, kurį, siekiant sėkmingo baudžiamojo įstatymo normos inkriminavimo, kiekvienu atveju reikia nustatyti ir įrodyti. Atitinkamai, neatsargus veikimas ar neveikimas negali būti kvalifikuojami kaip kankinimas. Taip pat kankinimu negali būti laikomi ir skausmas bei kančios, kurie atsirado nepriklausomai nuo viešosios valdžios pareigūno ar kito oficialias pareigas einančio asmens sprendimų ir (ar) veiksmų ar neveikimo (t. y. pareigūnui apskritai neatliekant jokių tyčinių kankinimo veiksmų ar neveikimo), o dėl tam tikrų sąlygų, nulemtų nepakankamų ekonominių išteklių ar kitų organizacinių ar politinių veiksnių stoka. 3.5. Konvencijos prieš kankinimą 1 straipsnyje nedviprasmiškai nurodoma, kad turi būti baudžiamas tik toks veiksmas, kai Konvencijoje prieš kankinimą nurodytus padarinius (skausmą arba kančią) sukėlė viešosios valdžios pareigūnas (arba jis buvo sukeltas jam kurstant arba sutinkant, ar jo tyliu pritarimu) arba taip nusikaltimai elgėsi kitas oficialias pareigas einantis asmuo. Toks specialiojo subjekto įvardijimas Konvencijoje prieš kankinimą rodo, kad valstybė pagal šį tarptautinės teisės aktą neįsipareigojama nacionaliniuose baudžiamuosiuose įstatymuose kriminalizuoti „privačių“ kankinimo atvejų (padarytų ne viešosios valdžios pareigūnų ar kitų oficialias pareigas einančių asmenų) ir kankinimo teisinis reglamentavimas privačių asmenų dimensijoje nepatenka į Konvencijos prieš kankinimo reguliavimo sferą.
Atsižvelgiant į tai, įstatymo projekte įtvirtinta specialioji kankinimo nusikaltimo sudėtis nėra susijusi su kankinimo teisiniu reglamentavimu privačių asmenų dimensijoje, o savo esme priskirtina prie nusikaltimų žmoniškumui, kurių subjektas yra viešosios valdžios (valstybės) atstovas arba asmuo (asmenys), veikiantis valstybės leidimu, palaikymu ar pritarimu. 3.6. Konvencijoje prieš kankinimą 1 straipsnyje nurodytame kankinimo nusikaltimo apibrėžime be kitų šio nusikaltimo sudėties požymių įvardinamas ir kankinimo specialusis tikslas – išgauti iš jo ar trečiojo asmens informaciją arba prisipažinimą, nubausti jį už kokį nors veiksmą, kurį jis arba trečiasis asmuo įvykdė ar yra įtariamas jį įvykdęs, arba įbauginti ar priversti jį arba trečiąjį asmenį ką nors padaryti, arba dėl bet kurios kokiu nors diskriminavimu grindžiamos priežasties. Įstatymo projekto autorių požiūriu, šis kankinimo nusikaltimo sudėties požymis yra abejotinas ir nepagrįstas. Pirmiausia, Konvencijoje prieš kankinimą nurodytas kankinimo nusikaltimo tikslas yra labai neapibrėžtas ir neaiškaus turinio, kas savo ruožtu keltų pagrįstų abejonių dėl įstatymo projektu siūlomos baudžiamojo įstatymo normos tikrosios taikymo srities ir apimties bei tuo pačiu neišvengiamai sukeltų šios normos aiškinimo, interpretavimo bei sėkmingo praktinio taikymo problemas.
Be to, kompleksiškai išanalizavus visus kitus kankinimo nusikaltimo sudėties požymius bei įvertinus kankinimo nusikaltimo pavojingumo pobūdį, tampa akivaizdu, kad, net ir nesant nei vieno iš Konvencijoje prieš kankinimą išvardytų kankinimo specialiųjų tikslų, Konvencijoje prieš kankinimą nurodyti specialaus subjekto nusikalstami veiksmai ar neveikimas, sukeliantys nukentėjusiam asmeniui stiprų fizinį ar psichinį skausmą arba didelę kančią, savo pobūdžiu ir esme vis tiek turi būti laikytini (ir turi būti baudžiami) kankinimu. Kitaip tariant, vertinant pačią veiką, kurią būtų galima kvalifikuoti kaip kankinimą, nėra skirtumo, ar kaltininkas veiksmų ėmėsi siekdamas išgauti informaciją ar siekdamas atkeršyti, ar neturėdamas jokio konkretaus tikslo. Be to, išdėstant siūlomoje BK normoje kaltininko tikslus, visada gali kilti klausimas, kodėl tokie patys kaltininko veiksmai, jeigu jais, pavyzdžiui, norima išgauti informaciją, yra kankinimas, o jeigu jais siekiama kitokių dispozicijoje nenurodytų tikslų, jau nebebus laikomi kankinimu. Įstatymo projekto autorių vertinimu, visi veiksmai ar neveikimas, kuriais kankinamas žmogus, yra neabejotinai pavojingi ir turi būti vienodai baudžiami bei draudžiami.
Paminėtina ir tai, kad Lietuvos Respublika kartu privalo vykdyti įsipareigojimus pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją (toliau – EŽTK), kurios aiškinimo praktika (EŽTT nepateikia išsamaus „uždraustų“ tikslų sąrašo) rodo, kad veika būtų kvalifikuojama kaip kankinimas, nėra būtina identifikuoti, kad pažeidėjas, darydamas uždraustą veiką, turėjo specifinį tikslą ir toks specialus tikslas nėra būtinas kankinimo nusikaltimo sudėties požymis. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad Konvencijos prieš kankinimą 1 straipsnyje nurodytų kankinimo specifinių tikslų išvardijimas Lietuvos nacionalinėje baudžiamojoje teisėje yra nebūtinas ir be pagrindo siaurintų veikų, kurios gali būti kvalifikuojamos kaip kankinimas, ratą ir dėl šių priežasčių įstatymo projekte siūlomo BK straipsnio dispozicijoje nėra įtvirtinimas. 3.7. Pažymėtina, kad tam tikras skausmas, kentėjimas ir pažeminimas yra dažnai tiesiog neišvengiamas valstybei taikant tam tikras teisėtas valstybės prievartos priemones – bausmes, baudžiamojo poveikio priemones, procesines prievartos priemones, skirtingo pobūdžio nuobaudas (įskaitant įkalinimo įstaigose) bei kitokio pobūdžio sankcijas, todėl, siekiant neapimti teisėtų skausmo bei kančios sukėlimo atvejų (įskaitant atvejus, kurie apskritai nepriklauso nuo viešosios valdžios pareigūnų sprendimų ir (ar) veiksmų ar neveikimo bei tam tikrų sąlygų, nulemtų tam tikrų ekonominių, organizacinių ar politinių priežasčių), Konvencijos prieš kankinimą
Konvencijos prieš kankinimą kontekste nelaikytini kankinimu. Siekiant analogiškų tikslų, Konvencijos prieš kankinimą 1 straipsnyje įtvirtinta išimtis taip pat įtvirtinama įstatymo projekte siūlomo straipsnio dispozicijoje. 4.
maksimalias laisvės atėmimo bausmių ribas, įstatymo projektu siūlomos minėtų baudžiamojo įstatymo straipsnių sankcijų nežymios korekcijos. 5. Numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo rezultatai (jeigu rengiant įstatymo projektą toks vertinimas turi būti atliktas ir jo rezultatai nepateikiami atskiru dokumentu), galimos neigiamos priimto įstatymo pasekmės ir kokių priemonių reikėtų imtis, kad tokių pasekmių būtų išvengta Numatoma, kad įstatymo projektas neturės neigiamų pasekmių, kadangi, priešingai, jo tikslas yra labiau sustiprinti nukentėjusių asmenų teisinę padėtį bei užtikrinti baudžiamosios atsakomybės neišvengiamumą ir platesnį taikymą už užsienyje padarytas smurtinio pobūdžio nusikalstamas veikas. Be to, įstatymo projekto nuostatomis prisidedama prie Stambulo konvencijos ir nacionalinės teisės nuostatų didesnio suderinamumo bei užtikrinamas Konvencijos prieš kankinimą nuostatų tinkamas įgyvendinimas. 6. Kokią įtaką priimti įstatymas turės kriminogeninei situacijai, korupcijai Įstatymo projekto priėmimas įtakos korupcijai neturės. Manytina, kad įstatymo projektas turės teigiamos įtakos kovojant su smurtu, ypač prieš moteris, kai šie nusikaltimai padaromi užsienyje. 7. Kaip įstatymo įgyvendinimas atsilieps verslo sąlygoms ir jo plėtrai Įstatymo projekto priėmimas įtakos verslo sąlygoms ir jo plėtrai neturės. 8. Įstatymo inkorporavimas į teisinę sistemą, kokius teisės aktus būtina priimti, kokius galiojančius teisės aktus reikia pakeisti ar pripažinti netekusiais galios Priėmus įstatymo projektą, kitų teisės aktų priimti, keisti ar pripažinti negaliojančiais nereikės. 9.
projektas parengtas laikantis Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos, Teisėkūros pagrindų įstatymų reikalavimų, o įstatymo projekto sąvokos ir jas įvardijantys terminai įvertinti Terminų banko įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka Įstatymo projektas parengtas laikantis Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos, Teisėkūros pagrindų įstatymų reikalavimų. Įstatymo projekto sąvokos ir jas įvardijantys terminai įvertinti Terminų banko įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka. 10. Ar įstatymo projektas atitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas ir Europos Sąjungos dokumentus Įstatymo projektas atitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas ir yra suderinti su Europos Sąjungos teisės aktais. 11. Jeigu įstatymui įgyvendinti reikia įgyvendinamųjų teisės aktų, – kas ir kada juos turėtų priimti Įstatymui įgyvendinti įgyvendinamųjų teisės aktų nereikės. 12. Kiek valstybės, savivaldybių biudžetų ir kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų prireiks įstatymui įgyvendinti, ar bus galima sutaupyti (pateikiami prognozuojami rodikliai einamaisiais ir artimiausiais 3 biudžetiniais metais) Įstatymo projektui įgyvendinti papildomų valstybės biudžeto lėšų nereikės. 13. Įstatymo projekto rengimo metu gauti specialistų vertinimai ir išvados Įstatymo projektas derintas su Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija, Europos teisės departamentu prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos Respublikos generaline prokuratūra ir Policijos departamentu prie Vidaus reikalų ministerijos,. 14. Įstatymo projekto reikšminiai žodžiai Reikšminiai žodžiai, kurių reikia šiems Įstatymo projektui įtraukti į kompiuterinę paieškos sistemą, įskaitant reikšminius žodžius pagal Europos žodyną Eurovoc: „Baudžiamasis kodeksas“,
„jurisdikcija“, „kankinimas“, „priverstinis darbas“. 15.
15Kiti, iniciatorių nuomone,
reikalingi pagrindimai ir paaiškinimai Nėra. [1] Stambulo konvencijos 36 straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos (seksualinis smurtas, įskaitant išžaginimą), Įstatymo projekto rengėjų vertinimu, tinkama apimtimi kriminalizuotos BK 149, 150 ir 151 straipsniuose, todėl papildomi BK Specialios dalies pakeitimai šiuo aspektu nėra reikalingi. [2] Stambulo konvencijos 37 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos (priverstinė santuoka), Įstatymo projekto rengėjų vertinimu, tinkama apimtimi kriminalizuotos BK
reikalingi. Tuo tarpu, 37 straipsnio 2 dalyje nurodytų nusikalstamų veikų turinys atitinka prekybos žmonėmis (vaikais) sudėties požymius, todėl nurodyti veiksmai turėtų būti kvalifikuojami pagal BK 147 ar 157 straipsnius (įskaitant pasikėsinimą padaryti šiuos nusikaltimus). Šiuo aspektu kartu pažymėtina, kad BK 147 ir 157 straipsniai jau yra įtraukti į BK 7 straipsnio sudėtį, todėl jų papildomas išskyrimas BK 8 straipsnio 3 dalyje nėra reikalingas. [3] Įstatymo projekto rengėjų vertinimu, Stambulo konvencijos 38 straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos (moters lytinių organų žalojimas), priklausomai nuo padaryto moters sveikatos sutrikdymo masto, kvalifikuotinos kaip sunkus arba nesunkus žmogaus sveikatos sutrikdymas, todėl tinkama apimtimi kriminalizuotos BK 135 ir 138 straipsniuose ir dėl šios priežasties papildomi BK Specialios dalies pakeitimai šiuo aspektu nėra reikalingi. [4] Stambulo konvencijos 39 straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos (priverstinis nėštumo nutraukimas ir priverstinė sterilizacija), Įstatymo projekto rengėjų vertinimu, vertintini kaip sunkus žmogaus sveikatos sutrikdymas, todėl tinkama apimtimi kriminalizuotos BK 135 straipsnyje ir dėl šios priežasties papildomi BK Specialios dalies pakeitimai šiuo aspektu nėra reikalingi. [5] Pavyzdžiui, Committee against Torture.
Conclusions and recommendations of the Committee against Torture (Lithuania). February 2004 (CAT/C/CR/31/55); Committee against Torture. Concluding observations of the Committee against Torture (Lithuania). January 2009 (CAT/C/LTU/CO/219); Committee against Torture. Concluding observations on the third periodic report of Lithuania. 17 June 2014 (CAT/C/LTU/CO/3);
Committee against Torture. List of issues prior to submission of the fourth periodic report of Lithuania. 3 June 2016 (CAT/C/LTU/QPR/4). [6] Pavyzdžiui, Jungtinių Tautų Žmogaus teisių tarybos visuotinės peržiūros antrojo ciklo metu Lietuvos Respublikai pateiktos identiško turinio rekomendacijos dėl kankinimo nusikaltimo sudėties įtvirtinimo Lietuvos baudžiamuosiuose įstatymuose. [7] Žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimas Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“.
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS BAUDŽIAMOJO KODEKSO 7, 8, 95, 205, 206, 207 STRAIPSNIŲ IR PRIEDO PAKEITIMO IR KODEKSO PAPILDYMO 100³ STRAIPSNIU ĮSTATYMO projekto
Vilnius Įvertinus projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas:
1Teikiamo projekto 1 straipsniu Baudžiamojo kodekso (toliau – BK;
baudžiamasis įstatymas) 7 straipsnis papildomas nauju 3 punktu, numatančiu universaliąją jurisdikciją išnaudojimo priverstiniam darbui ar paslaugoms (BK 147¹ straipsnis) nusikaltimui. Projekto aiškinamajame rašte nurodoma, kad išnaudojimas priverstiniam darbui ar paslaugoms yra viena iš prekybos žmonėmis formų[1], taip pat pažymima, jog (past. – cituojama, kalba neredaguota) „<...> nusikalstama veika, numatyta BK 147¹straipsnyje, nepatenka į universalios jurisdikcijos taikymo sritį. Ši teisinio reguliavimo spraga neužtikrina baudžiamosios atsakomybės neišvengiamumo ir teisingumo principų įgyvendinimo tais atvejais, kai BK 147¹straipsnyje numatyta nusikalstama veika padaroma ne Lietuvoje prieš Lietuvos piliečius.“ Tačiau pastebėtina, kad projekto rengėjai numato universaliąją jurisdikciją išnaudojimo priverstiniam darbui ar paslaugoms nusikaltimui, nors šią pataisą argumentuoja pasyvios pilietybės principo (past. – kai nusikalstama veika padaroma prieš Lietuvos piliečius) įtvirtinimo poreikiu. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad projektu siekiamas tikslas yra siauresnis nei taikomos priemonės. Kita vertus, šiame kontekste keltina abejonė dėl projekto atitikimo proporcingumo principui. Atkreiptinas dėmesys, kad prekybos žmonėmis (kuriam taikoma universalioji jurisdikcija) pagrindinė sudėtis (BK 147 straipsnio 1 dalis) yra sunkus nusikaltimas, o kvalifikuota sudėtis (BK 147 straipsnio 2 dalis) – labai sunkus nusikaltimas.
Išnaudojimo priverstiniam darbui ar paslaugoms pagrindinė sudėtis yra nesunkus nusikaltimas (past. – sankcija iki trejų metų; žr. BK 147¹straipsnio 1 dalį). Diskutuotina, ar nesunkių nusikaltimų atveju[2] turėtų būti taikoma universalioji jurisdikcija[³]. Dėl tos priežasties, svarstytina, ar nepakaktų į BK 7 straipsnio sąrašą įtraukti nuorodos ne į visą BK 147¹straipsnį, o tik į šio straipsnio 2 dalį. 2. Teikiamo projekto 1 straipsniu BK 7 straipsnis papildančiame naujame 3 punkte, atsižvelgiant į šio straipsnio raišką, turėtų būti vartojamas ne vardininko, o galininko linksnis. 3. Teikiamo projekto 2 straipsniu keičiamoje BK 8 straipsnio 3 dalyje į aktyvios pilietybės jurisdikcijos principo taikymo išimtinį sąrašą (kai nacionalinė jurisdikcija galės būti taikoma, nepriklausomai, ar už padarytą veiką baudžiama pagal nusikaltimo padarymo vietos valstybės baudžiamąjį įstatymą) įtraukiamos nuorodos į BK 135 straipsnį (sunkus sveikatos sutrikdymas), 138 straipsnį (nesunkus sveikatos sutrikdymas),
išplečiamas BK 149, 150, 151 straipsnių (past. – nusikaltimai seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui) taikymas; be to, panaikinama nuoroda į BK 157 straipsnį (vaiko pirkimas ar pardavimas). Minimos projekto pataisos rengėjų argumentuojamos kaip „prisidėjimas“ (past.
BK 149, 150, 151 straipsnių taikymo išplėtimui, dėl nuorodų į BK 135, 138 ir 148 straipsnius teiktinos tokios pastabos: 3.1.
Stambulo konvencijos 38 straipsnyje akcentuojamas ne bendras sveikatos sutrikdymas, o tik specifinė jo rūšis – moters lytinių organų žalojimas. Atsižvelgiant į tai, projektu siekiamas tikslas yra daug siauresnis nei teikiamos jo priemonės. 3.2. Iš ankstesnės pastabos kyla kita sisteminio pobūdžio problema. BK 8 straipsnio 3 dalies išimtiniame sąraše (kai nacionalinė jurisdikcija galės būti taikoma, nepriklausomai, ar už padarytą veiką baudžiama pagal nusikaltimo padarymo vietos valstybės baudžiamąjį įstatymą) įtvirtinus nuorodas į bendruosius BK 135, 138 ir 148 straipsnius, keltinas klausimas, kodėl į šį sąrašą nėra įtraukti su minimais nusikaltimais susiję, bet pagal padarinius pavojingesni nusikaltimai –nužudymai (BK 129 straipsnis). Akcentuotina, kad nužudymo sudėčiai nėra taikoma universalioji jurisdikcija. Dėl to gali susidaryti situacija, kai fiziškai žalojant asmenį užsienyje nukentėjusysis (-oji) mirtų, o atitinkamą nusikaltimą padariusio asmens nebūtų galima persekioti BK 8 straipsnio 3 dalies pagrindu, jeigu už padarytą veiką nebūtų baudžiama pagal nusikaltimo padarymo vietos valstybės baudžiamąjį įstatymą. Ir priešingai – jeigu fiziškai žalojamas nukentėjusysis (-oji) nemirtų
į tai, konstatuotina, kad BK 8 straipsnio 3 dalies papildymas yra selektyvaus pobūdžio, baudžiamajame įstatyme paliekantis ne vieną sisteminio pobūdžio trūkumą (spragą). 4. Teikiamo projekto 4 straipsniu BK papildomas 100³ straipsniu
„Kankinimas“, kuriame įtvirtinami vieno iš nusikaltimų žmoniškumui sudėties
požymiai.
Dėl siūlomos kriminalizuoti naujos nusikalstamos veikos teikiamos atitinkamos pastabos:
dėmesys, kad pagal naujos kankinimo nusikaltimo sudėties požymius – tai yra speciali norma fizinio skausmo sukėlimo ar nežymaus sveikatos sutrikdymo atžvilgiu (BK 140 straipsnis). BK 140 straipsnio 3 dalyje numatyta: „Tas, kas šio straipsnio 1 dalyje nurodytą veiką (past. – mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino) padarė mažamečiui arba kankindamas nukentėjusį asmenį, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.“ Pagal tai vienintelis ir iš esmės esminis požymis, atskiriantis naująją kankinimo nusikaltimo sudėtį nuo galiojančios fizinio skausmo sukėlimo sudėties yra specialusis subjektas (apibendrintai – asmuo, turintis „sąsajų“ su valstybe). Nepaisant to, projekto rengėjai šiuos nusikaltimus iš esmės diferencijuoja pagal pavojingumo pobūdį, kankinimo nusikaltimui nustatydami terminuoto laisvės atėmimo bausmę net iki septynerių metų. Tai reiškia, kad priėmus teikiamas pataisas valstybės atstovo daromas kito žmogaus kankinimas būtų prilygintas sunkiam nusikaltimui[4], o privataus asmens daromas kito asmens kankinimas liktų nesunkiu nusikaltimu (past.
BK 138 straipsnį). Atkreiptinas dėmesys, kad BK 138 straipsnio 2 dalies 6 punkte numatyta baudžiamoji atsakomybė už nesunkų žmogaus sužalojimą ar susargdinimą kankinant ar kitaip itin žiauriai (past. – sankcijoje numatyta maksimali laisvės atėmimo bausmė – penkeri metai). 4.3. Kita vertus, šiame kontekste akcentuotina, kad nėra aiškus minimų nusikaltimų sudėtis atribojančio specialaus subjekto požymio – „valstybės atstovas arba asmuo ar asmenų grupė, veikiantys valstybės leidimu, kurstymu, palaikymu ar pritarimu“
(ar) sankcijomis sukeliamas, joms būdingas arba su jų taikymu tiesiogiai susijęs skausmas ar kančios.“ Tai reiškia, kad 100³ straipsnio 1 dalies dispozicija siejama tik su neteisėtais nusikaltimo subjekto veiksmais. Tačiau iš čia kyla dogmatinis klausimas – kaip praktikoje turėtų atrodyti valstybės atstovo, veikiančio valstybės leidimu, neteisėtas veikimas[6]? 4.5. Taip pat ginčytinas projektu teikiamos „kankinimo“ nusikaltimo sudėties padarinių požymis – „<...> sukeldamas nukentėjusiam asmeniui stiprų fizinį ar psichinį skausmą arba dideles kančias <...>“.
Atkreiptinas dėmesys, kad nustatyti asmens patirto skausmo lygmenį objektyviai nėra įmanoma, nes patiriamo skausmo stiprumas (laipsnis) iš esmės priklauso nuo kiekvieno skausmą patiriančio asmens individualiai. Neaišku ir tai, kas ir kaip galėtų išmatuoti, bei pateikti medicininę (teisinę) išvadą, kad nukentėjusio asmens patirtas skausmas buvo stiprus arba, priešingai, – nestiprus. Pavyzdžiui, BK 140 straipsnyje įtvirtinti fizinio skausmo sukėlimo ar nežymaus sveikatos sutrikdymo nusikalstamos veikos sudėties padarinių požymiai. Šioje sudėtyje atsispindi sveikatos sutrikdymo masto[7] laipsniavimas, o fizinis skausmas, priešingai, – laipsniuojamas nėra. Konstatuotina, kad sveikatos sutrikdymo mastą (nežymus, nesunkus ar sunkus) galima nustatyti pagal objektyvius įstatymo įgyvendinamuosiuose aktuose įtvirtintus kriterijus, o fizinio skausmo dydžio (stiprumo) įvertinimas tebūtų subjektyvi jį vertinusio asmens nuomonė. Analogiškai vertintinas ir didelių kančių požymio vartojimas sudėtyje. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad BK didelių kančių požymis nėra vartojamas, kaip nėra ir šio požymio taikymo praktikos. Taip pat nėra aišku, koks kankinimo nusikaltimo sudėties taikymo kontekste būtų alternatyviai vartojamų padarinių (didelės kančios ir stiprus fizinis ar psichinis skausmas) tarpusavio santykis bei atribojimo kriterijai. Pabrėžtina, kad nors vertinamųjų nusikalstamos veikos sudėties požymių vartojimas BK yra neišvengiamas dalykas, vis dėlto, jie baudžiamojoje teisėkūroje turėtų būti pasitelkti tik išskirtiniais atvejais, kai požymio (-ių) turinio formalizavimas sudėtyje yra teisės technikos požiūriu neįmanomas ir (ar) neracionalus[8].
Be to, atitinkami požymiai turi turėti tam tikrą „objektyvią atramą“ – objektyvaus pobūdžio, universalius kriterijus, kuriais remiantis teisės taikytojas kiekvienoje situacijoje pagal faktines aplinkybes galėtų įvertinti požymio norminį turinį. 4.6. Taisytina projektu teikiamo naujos kankinimo nusikaltimo sudėties lingvistinė raiška. Pavyzdžiui, keltinas klausimas, kaip teisės taikymo kontekste turėtų būti suvokiama formuluotė: „Tas, kas veikdamas <...> kaip asmenų grupė[9]“. Jeigu žodžių junginys „asmenų grupė“ nėra siejamas su dispozicijos pradžios žodžiais „tas, kas“, keltina prielaida, kad tokiu būdu baudžiamajame įstatyme neleistinai nustatoma kolektyvinė atsakomybė už nusikalstamos veikos padarymą. Tai prieštarautų bendrosioms BK nuostatoms. Pavyzdžiui, BK 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „Asmuo atsako pagal šį kodeksą tik tuo atveju, jeigu jo padaryta veika buvo uždrausta baudžiamojo įstatymo, galiojusio nusikalstamos veikos padarymo metu.“ Be to, atkreiptinas dėmesys, kad po žodžių „su žmogumi“ rašytinas skyrybos ženklas „kablelis“. 4.7. Akcentuotina, kad kaip dalis ir visuma negali sutapti BK straipsnio pavadinimas su vienu iš dispozicijos požymių („Kankinimas“ – „Tas, kas <...> kankino arba <...>“[10]). Atkreiptinas dėmesys, kad projektu įgyvendinamos Jungtinių Tautų konvencijos prieš kankinimą ir kitokį nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą (Žin., 2006, Nr. 80-3141) kankinimo apibrėžimo apibrėžiančiojoje dalyje nėra vartojamas žodis „kankino“[11]. 5. Dėl projekto 6 ir 7 straipsnių, keičiančių BK 206 ir 207 straipsnius, akcentuotina, kad siūlomos pataisos netinkamai įgyvendina 2017 m. liepos 5 d.
Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2017/1371 dėl kovos su Sąjungos finansiniams interesams kenkiančiu sukčiavimu baudžiamosios teisės priemonėmis reikalavimus. Minimos direktyvos nuostatos nėra sietinos su baudžiamosios atsakomybės pagrindais už bendrųjų kreditų ar paskolų neteisėtą panaudojimą, o yra orientuotos į nusikalstamas veikas, nukreiptas į tikslinės paramos, subsidijų ir dotacijų neteisėtą gavimą bei panaudojimą. Atsižvelgiant į tai, keltina prielaida, kad turėtų būti sukurta specialioji nusikaltimo, kurio sankcijoje maksimali laisvės atėmimo bausmė siektų ketverius metus, sudėtis (-ys), apimanti (-čios) tikslinės paramos, subsidijos ar dotacijos dalyką, specifinį didelę žalą patyrusį subjektą ir kt. Departamento direktorius Andrius Kabišaitis P. Veršekys, tel. (8 5) 239 6353, el. p. [email protected] S.
Zamara, tel. (85) 239 6895, el. p. [email protected] [1] Past. – net ir nepaisant to, kad BK 147 straipsnyje yra atskirai įtvirtinti prekybos žmonėmis nusikaltimo požymiai. [2] Priešingu atveju keltinas klausimas, kodėl į BK 7 straipsnio sąrašą analogiškai nėra įtraukiamas BK 147² straipsnis („Naudojimasis asmens priverstiniu darbu ar paslaugomis“). [3] Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Europos Tarybos Konvencijos dėl veiksmų prieš prekybą žmonėmis 31 straipsnio 2 dalyje nustatyta: „Šalys, pasirašydamos arba deponuodamos savo ratifikavimo, priėmimo, patvirtinimo ar prisijungimo dokumentą, pareiškimu, skirtu Europos Tarybos Generaliniam Sekretoriui, pareiškia, kad pasilieka teisę netaikyti arba tik išskirtiniais atvejais ar sąlygomis taikyti jurisdikcijos taisykles, nustatytas šio straipsnio 1 dalies d ir e punktuose, arba jų dalį.“ [4] Past.
Aukščiausiojo Teismas yra išaiškinęs: „Jeigu nusikalstamos veikos priskiriamos skirtingoms kategorijoms per vieną ar kelias (pvz., nesunkus ir sunkus nusikaltimas) arba viena nusikalstamų veikų yra baudžiamasis nusižengimas, kita
Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 1 d. Teismų praktikos skiriant bausmes (BK 54–64 straipsniai) apžvalgą Nr. 27-2. Teismų praktika.
Teismų praktika. 2007, 27] [6] Past.
Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių patvirtinimo“ (Žin., 2003, Nr. 52-2357). [8] Žr. plačiau: VERŠEKYS, Paulius. Vertinamieji nusikalstamos veikos sudėties požymiai. Socialiniai mokslai: teisė (01 S). Vilnius: Vilniaus universitetas, 2013, p. 301. [9] Past. – manytina, kad tikslesnė formuluotė būtų – „veikdamas asmenų grupėje“. [10] Past. – pagal projektą – „Kankinimo“ nusikaltimą sudaro
„kankinimo“ (?) arba „itin žiauraus elgesio“ veika.
[11] „Šioje Konvencijoje „kankinimas“ – tai bet koks veiksmas, kuriuo asmeniui tyčia sukeliamas stiprus fizinis ar psichinis skausmas arba kančia siekiant išgauti iš jo ar trečiojo asmens informaciją arba prisipažinimą, nubausti jį už kokį nors veiksmą, kurį jis arba trečiasis asmuo įvykdė ar yra įtariamas jį įvykdęs, arba įbauginti ar priversti jį arba trečiąjį asmenį ką nors padaryti, arba dėl bet kurios kokiu nors diskriminavimu grindžiamos priežasties, kai tokį skausmą ar kančią sukelia viešosios valdžios pareigūnas ar kitas oficialias pareigas einantis asmuo arba kai jis sukeliamas jam kurstant arba sutinkant ar jo tyliu pritarimu.“
DĖL
2019-07-03
pirmininkė Agnė Širinskienė, komiteto pirmininko pavaduotojas Stasys Šedbaras, nariai: Rimas Andrikis, Irena Haase, Česlav Olševski, Julius Sabatauskas, Lauras Stacevičius, Irena Šiaulienė. Komiteto biuro vedėja Dalia Komparskienė, patarėjos: Martyna Civilkienė, Jurgita Janušauskienė, Dalia Latvelienė, Loreta Zdanavičienė, padėjėjos:
Aidena Bacevičienė, Meilė Čeputienė. Institucijų atstovai: Teisingumo ministerijos Baudžiamosios justicijos grupės vyresnysis patarėjas Jevgenijus Kuzma, Seimo kanceliarijos Teisės departamento patarėja Svetlana Zamara. 2. Ekspertų, konsultantų, specialistų išvados, pasiūlymai, pataisos, pastabos (toliau – pasiūlymai):
Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
kanceliarijos Teisės departamentas,
projekto 1 straipsniu Baudžiamojo kodekso (toliau – BK; baudžiamasis įstatymas) 7 straipsnis papildomas nauju 3 punktu, numatančiu universaliąją jurisdikciją išnaudojimo priverstiniam darbui ar paslaugoms (BK 147¹ straipsnis) nusikaltimui. Projekto aiškinamajame rašte nurodoma, kad išnaudojimas priverstiniam darbui ar paslaugoms yra viena iš prekybos žmonėmis formų[¹], taip pat pažymima, jog (past. – cituojama, kalba neredaguota) „<...> nusikalstama veika, numatyta BK 147¹straipsnyje, nepatenka į universalios jurisdikcijos taikymo sritį.
Ši teisinio reguliavimo spraga neužtikrina baudžiamosios atsakomybės neišvengiamumo ir teisingumo principų įgyvendinimo tais atvejais, kai BK 147¹straipsnyje numatyta nusikalstama veika padaroma ne Lietuvoje prieš Lietuvos piliečius.“ Tačiau pastebėtina, kad projekto rengėjai numato universaliąją jurisdikciją išnaudojimo priverstiniam darbui ar paslaugoms nusikaltimui, nors šią pataisą argumentuoja pasyvios pilietybės principo (past. – kai nusikalstama veika padaroma prieš Lietuvos piliečius) įtvirtinimo poreikiu. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad projektu siekiamas tikslas yra siauresnis nei taikomos priemonės. Kita vertus, šiame kontekste keltina abejonė dėl projekto atitikimo proporcingumo principui. Atkreiptinas dėmesys, kad prekybos žmonėmis (kuriam taikoma universalioji jurisdikcija) pagrindinė sudėtis (BK 147 straipsnio 1 dalis) yra sunkus nusikaltimas, o kvalifikuota sudėtis (BK 147 straipsnio 2 dalis) – labai sunkus nusikaltimas. Išnaudojimo priverstiniam darbui ar paslaugoms pagrindinė sudėtis yra nesunkus nusikaltimas (past. – sankcija iki trejų metų; žr. BK 147¹straipsnio 1 dalį). Diskutuotina, ar nesunkių nusikaltimų atveju[²] turėtų būti taikoma universalioji jurisdikcija[³]. Dėl tos priežasties, svarstytina, ar nepakaktų į BK 7 straipsnio sąrašą įtraukti nuorodos ne į visą BK 147¹straipsnį, o tik į šio straipsnio 2 dalį. Pritarti BK projekto 1 straipsniu teikiamo BK 7 straipsnio papildymo atsisakyta ir šis autorių siūlytas pakeitimas iš projekto išbrauktas, atitinkamai pernumeruoti kiti projekto straipsniai. 2. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas,
3 2.
Teikiamo projekto 1 straipsniu BK 7 straipsnis papildančiame naujame 3 punkte, atsižvelgiant į šio straipsnio raišką, turėtų būti vartojamas ne vardininko, o galininko linksnis. Atsižvelgti Pastaba įvertinta, tačiau BK projekto 1 straipsniu teikiamo BK 7 straipsnio papildymo atsisakyta. 3. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas,
3
projekto 2 straipsniu (pernumeravus – 1 straipsniu) keičiamoje BK 8 straipsnio 3 dalyje į aktyvios pilietybės jurisdikcijos principo taikymo išimtinį sąrašą (kai nacionalinė jurisdikcija galės būti taikoma, nepriklausomai, ar už padarytą veiką baudžiama pagal nusikaltimo padarymo vietos valstybės baudžiamąjį įstatymą) įtraukiamos nuorodos į BK 135 straipsnį (sunkus sveikatos sutrikdymas), 138 straipsnį (nesunkus sveikatos sutrikdymas),
išplečiamas BK 149, 150, 151 straipsnių (past. – nusikaltimai seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui) taikymas; be to, panaikinama nuoroda į BK 157 straipsnį (vaiko pirkimas ar pardavimas). Minimos projekto pataisos rengėjų argumentuojamos kaip „prisidėjimas“ (past.
konvencijos 38 straipsnyje akcentuojamas ne bendras sveikatos sutrikdymas, o tik specifinė jo rūšis – moters lytinių organų žalojimas. Atsižvelgiant į tai, projektu siekiamas tikslas yra daug siauresnis nei teikiamos jo priemonės. 3.2. Iš ankstesnės pastabos kyla kita sisteminio pobūdžio problema.
BK 8 straipsnio 3 dalies išimtiniame sąraše (kai nacionalinė jurisdikcija galės būti taikoma, nepriklausomai, ar už padarytą veiką baudžiama pagal nusikaltimo padarymo vietos valstybės baudžiamąjį įstatymą) įtvirtinus nuorodas į bendruosius BK 135, 138 ir 148 straipsnius, keltinas klausimas, kodėl į šį sąrašą nėra įtraukti su minimais nusikaltimais susiję, bet pagal padarinius pavojingesni nusikaltimai –nužudymai (BK 129 straipsnis). <...>
yra selektyvaus pobūdžio, baudžiamajame įstatyme paliekantis ne vieną sisteminio pobūdžio trūkumą (spragą). Pritarti iš dalies Argumentus žiūrėti žemiau, prie konkrečių siūlymų punktų. Atskiros nusikaltimo sudėties BK Specialiojoje dalyje, kurioje būtų kriminalizuotos Stambulo konvencijos 38 straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos (t. y. būtent moters lytinių organų žalojimas), nėra. Tačiau tai visiškai pateisinama ir sistemiškai pagrįsta kitų BK normų kontekste, kadangi toks kriminalizavimas nėra būtinas, nes tokios veikos, priklausomai nuo padaryto moters sveikatos sutrikdymo masto, kvalifikuotinos (dažniausiai) kaip sunkus arba nesunkus žmogaus sveikatos sutrikdymas, todėl minėtos veikos tinkama apimtimi kriminalizuotos BK 135 ir 138 straipsniuose ir dėl šios priežasties į BK 8 straipsnį įtrauktini abu BK 135 ir 138 straipsniai. Pritartina siūlymui BK 8 straipsnio 3 dalį taip pat papildyti ir pavojingiausiu smurtiniu nusikaltimu – BK 129 straipsniu (Nužudymas). Ši pastabos dalis nėra pagrįsta. BK projektas pastaboje nurodyto BK 8 straipsnio 3 dalies selektyvumo nesukuria, kadangi BK 8 straipsnio 3 dalies turinys nėra kaip nors sistemiškai pagrįstas, be to, norma jau šiuo metu yra selektyvaus pobūdžio, t. y.
BK 8 straipsnio 3 dalis su kazuistiškai nurodytomis tik tam tikros kategorijos BK normomis (numatančiomis baudžiamąją atsakomybę tik už seksualinio pobūdžio nusikalstamas veikas) baudžiamajame įstatyme atsirado įgyvendinant 2011 m. gruodžio 13 d. Direktyvą 2011/93/ES dėl kovos su seksualine prievarta prieš vaikus, jų seksualiniu išnaudojimu ir vaikų pornografija. Šiuo projektu BK 8 straipsnio 3 dalis tiesiog nežymiai papildoma kitais smurtinio pobūdžio nusikaltimais, siekiant užtikrinti suderinamumą su Stambulo konvencijos jurisdikcijos reikalavimais. 4. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas,
projekto 4 straipsniu (pernumeravus 3 straipsniu) BK papildomas 100³ straipsniu „Kankinimas“, kuriame įtvirtinami vieno iš nusikaltimų žmoniškumui sudėties požymiai. Dėl siūlomos kriminalizuoti naujos nusikalstamos veikos teikiamos atitinkamos pastabos:
dėmesys, kad pagal naujos kankinimo nusikaltimo sudėties požymius – tai yra speciali norma fizinio skausmo sukėlimo ar nežymaus sveikatos sutrikdymo atžvilgiu (BK 140 straipsnis). <...> Pagal tai vienintelis ir iš esmės esminis požymis, atskiriantis naująją kankinimo nusikaltimo sudėtį nuo galiojančios fizinio skausmo sukėlimo sudėties yra specialusis subjektas (apibendrintai – asmuo, turintis „sąsajų“ su valstybe). Nepaisant to, projekto rengėjai šiuos nusikaltimus iš esmės diferencijuoja pagal pavojingumo pobūdį, kankinimo nusikaltimui nustatydami terminuoto laisvės atėmimo bausmę net iki septynerių metų.
Tai reiškia, kad priėmus teikiamas pataisas valstybės atstovo daromas kito žmogaus kankinimas būtų prilygintas sunkiam nusikaltimui[⁴], o privataus asmens daromas kito asmens kankinimas liktų nesunkiu nusikaltimu (past. – remiantis BK 11 straipsniu, tarpusavyje konkuruojantys nusikaltimai skirtųsi dviem kategorijomis[⁵]). Atsižvelgiant į tai, ginčytinas šios projekto nuostatos proporcingumas. 4.2. Šiame kontekste taip pat keltinas klausimas, ar teisinga ir sistemiškai pagrįsta, jog pritarus teikiamam projektui, baudžiamoji atsakomybė už fizinio skausmo sukėlimo padarinius taptų griežtesne nei baudžiamoji atsakomybė, numatyta už nesunkų sveikatos sutrikdymą (past. – taip pat ir kvalifikuotą – žr. BK 138 straipsnį). Atkreiptinas dėmesys, kad BK 138 straipsnio 2 dalies 6 punkte numatyta baudžiamoji atsakomybė už nesunkų žmogaus sužalojimą ar susargdinimą kankinant ar kitaip itin žiauriai (past.
BK projekto 100³ straipsnyje siūlomas
„Kankinimas“ neturi būti laikomas specialia norma fizinio skausmo
sukėlimo ar nežymaus sveikatos sutrikdymo atžvilgiu (BK 140 straipsnis). Privataus asmens daromas kito asmens kankinimas yra savarankiškas nusikaltimas, kuris neturi būti tapatinamas su Konvencijoje prieš kankinimą nurodytu kankinimu. BK 100³ straipsnyje įtvirtinta kankinimo sudėtis, kaip ir BK 100¹ straipsnis (Priverstinis dingimas), yra speciali norma BK 100 straipsnio (Tarptautinės teisės draudžiamas elgesys su žmonėmis) atžvilgiu, kurioje kriminalizuotas kankinimas ar kitoks nežmoniškas elgesys su asmenimis, kuris yra vykdomas oficialių valstybės pareigūnų ar kitų asmenų, turinčių valstybės pritarimą (plačiąja prasme).
Siūlomoje 100³ straipsnio nusikaltimo sudėtyje (iš BK 100 straipsnio sudėties) yra išskiriamas kankinimas ar kitoks nežmoniškas elgesys su asmenimis, nepriklausomai nuo šios veikos didelio mąsto ir (ar) sistemingumo (kurių reikalauja atitinkamai BK 100 straipsnio nuostatos). Galima taip pat teigti ir tai, kad BK 100³ straipsnyje yra įtvirtina specialus ir gana siauro pobūdžio bei itin pavojingas (t. y. „valstybės sankcionuotas“ žmonių kankinimas), piktnaudžiavimo (BK 228 straipsnis) atvejis, kurie (kaip ribotos taikymo srities, pavojingesni (kvalifikuoti) atvejai) BK projektu išskiriami iš bendros piktnaudžiavimo normos ir konkretizuojant baudžiamosios atsakomybės taikymo šių atvejų atžvilgiu ribas ir griežtumą. Atitinkamai ir BK projektu siūlomos veikos pavojingumas ir griežtumas neturi būti siejamas su BK 140 straipsniu (Fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas), o bent jau su BK 228 straipsniu (Piktnaudžiavimas). Atsižvelgiant į išdėstytą ir kartu sutinkant su pastaboje nurodytais argumentais, BK projekte siūloma sankcija švelninama iki 5 metų. Sušvelninus BK projekto 100³ straipsnio (Kankinimas) sankciją iki 5 metų, baudžiamoji atsakomybė nebūtų griežtesnė už kvalifikuotą nesunkų sveikatos sutrikdymą (BK
kanceliarijos Teisės departamentas, 2019-05-283 4.3. Kita vertus, šiame kontekste akcentuotina, kad nėra aiškus minimų nusikaltimų sudėtis atribojančio specialaus subjekto požymio – „valstybės atstovas arba asmuo ar asmenų grupė, veikiantys valstybės leidimu, kurstymu, palaikymu ar pritarimu“ – turinys.
Pastebėtina, kad nors panašus požymis taip pat yra vartojamas aktualios redakcijos BK 100¹ straipsnyje, šios sąvokos turinys turėtų būti išaiškintas BK XV skyriaus pabaigoje. Priešingu atveju, trūksta aiškumo ne tik dėl atitinkamos sąvokos turinio, bet ir dėl jos santykio su kitomis BK vartojamomis sąvokomis, pavyzdžiui, su BK 230 straipsnio 1 – 3 dalyse apibrėžtomis sąvokomis. Pritarti Konvencijos prieš kankinimą 1 straipsnyje nedviprasmiškai nurodoma, kad turi būti baudžiamas tik toks veiksmas, kai Konvencijoje prieš kankinimą nurodytus padarinius (skausmą arba kančią) sukėlė viešosios valdžios pareigūnas (arba jis buvo sukeltas jam kurstant arba sutinkant, ar jo tyliu pritarimu) arba taip nusikalstamai elgėsi kitas oficialias pareigas einantis asmuo. Manytina, kad BK projekte naudojamas specialaus subjekto požymis – „valstybės atstovas arba asmuo ar asmenų grupė, veikiantys valstybės leidimu, kurstymu, palaikymu ar pritarimu“ – visiškai atitinka Konvencijos 1 straipsnyje nurodyto specialaus subjekto turinį ir esmę, reikalavimus. Be to, toks požymis iš esmės pažodžiui naudojamas BK 100¹ straipsnyje (Priverstinis dingimas), kuris BK buvo įtvirtintas net 2014 metais ir jokių šio požymio turinio neaiškumų ir (ar) interpretavimo problemų iki šiol nekilo. Kita vertus, atsižvelgiant į pastaboje nurodytus argumentus, BK 100³ straipsnio specialaus subjekto požymis patikslintas, pašalinant formuluotes „veikdamas kaip valstybės atstovas“ bei
„asmenų grupė“, ir kartu panaudojant (BK 100³ straipsnyje
įtvirtinta kankinimo sudėtis, yra speciali norma BK 100 straipsnio (Tarptautinės teisės draudžiamas elgesys su žmonėmis) atžvilgiu) BK 100 straipsnyje nurodyto specialaus požymio fragmentą.
Tokiu būdu patikslintas 100³ straipsnio specialaus subjekto požymis atitinka tiek BK XV skyriaus vartojamas specialaus subjekto požymių formuluotes, tiek Konvencijos prieš kankinimą 1 straipsnyje nurodyto subjekto požymio esmę. 6. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas,
2
naujos nusikaltimo sudėties turinį, pabrėžtina, kad ši sudėtis turi dar vieną esminio pobūdžio neaiškumą. Teikiamo projekto 4 straipsniu BK papildančio 100³ straipsnio 2 dalyje siūloma įtvirtinti nuostatą, kad: „2. Šiame straipsnyje nurodytu kankinimu nelaikomas teisėtomis valstybės prievartos priemonėmis ir
(ar) sankcijomis sukeliamas, joms būdingas arba su jų taikymu tiesiogiai susijęs skausmas ar kančios.“ Tai reiškia, kad 100³ straipsnio 1 dalies dispozicija siejama tik su neteisėtais nusikaltimo subjekto veiksmais. Tačiau iš čia kyla dogmatinis klausimas – kaip praktikoje turėtų atrodyti valstybės atstovo, veikiančio valstybės leidimu, neteisėtas veikimas[⁶]? Nepritarti BK projekto 100³ straipsnio 2 dalyje siūloma įtvirtinama Konvencijos prieš kankinimą 1 straipsnio 2 dalyje nurodyta išimtis. Ši išimtis yra būtina ir ja užkertamas per platus BK 100³ straipsnio taikymas.
Pažymėtina, kad tam tikras skausmas, kentėjimas ir pažeminimas yra dažnai tiesiog neišvengiamas valstybei taikant tam tikras teisėtas valstybės prievartos priemones – bausmes, baudžiamojo poveikio priemones, procesines prievartos priemones, skirtingo pobūdžio nuobaudas (įskaitant įkalinimo įstaigose) bei kitokio pobūdžio valstybės taikomas sankcijas, todėl, siekiant neapimti Konvencijoje leistinų skausmo bei kančios sukėlimo atvejų (įskaitant atvejus, kurie apskritai nepriklauso nuo viešosios valdžios pareigūnų sprendimų ir (ar) veiksmų ar neveikimo bei tam tikrų sąlygų, nulemtų tam tikrų ekonominių, organizacinių ar politinių priežasčių), Konvencijos prieš kankinimą 1 straipsnyje įtvirtinta išimtis, pilna apimtimi perkeliama ir į BK. 7. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, 2019-05-283
ginčytinas projektu teikiamos „kankinimo“ nusikaltimo sudėties padarinių požymis – „<...> sukeldamas nukentėjusiam asmeniui stiprų fizinį ar psichinį skausmą arba dideles kančias <...>“. Atkreiptinas dėmesys, kad nustatyti asmens patirto skausmo lygmenį objektyviai nėra įmanoma, nes patiriamo skausmo stiprumas (laipsnis) iš esmės priklauso nuo kiekvieno skausmą patiriančio asmens individualiai. Neaišku ir tai, kas ir kaip galėtų išmatuoti, bei pateikti medicininę (teisinę) išvadą, kad nukentėjusio asmens patirtas skausmas buvo stiprus arba, priešingai, – nestiprus. Pavyzdžiui, BK 140 straipsnyje įtvirtinti fizinio skausmo sukėlimo ar nežymaus sveikatos sutrikdymo nusikalstamos veikos sudėties padarinių požymiai. Šioje sudėtyje atsispindi sveikatos sutrikdymo masto[⁷] laipsniavimas, o fizinis skausmas, priešingai, – laipsniuojamas nėra.
Konstatuotina, kad sveikatos sutrikdymo mastą (nežymus, nesunkus ar sunkus) galima nustatyti pagal objektyvius įstatymo įgyvendinamuosiuose aktuose įtvirtintus kriterijus, o fizinio skausmo dydžio (stiprumo) įvertinimas tebūtų subjektyvi jį vertinusio asmens nuomonė. Analogiškai vertintinas ir didelių kančių požymio vartojimas sudėtyje. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad BK didelių kančių požymis nėra vartojamas, kaip nėra ir šio požymio taikymo praktikos. Taip pat nėra aišku, koks kankinimo nusikaltimo sudėties taikymo kontekste būtų alternatyviai vartojamų padarinių (didelės kančios ir stiprus fizinis ar psichinis skausmas) tarpusavio santykis bei atribojimo kriterijai. <...> Nepritarti Nusikalstamos veikos sudėties požymiai „stiprus skausmas“, „didelės kančios“ yra vertinamieji požymiai, kurie apibūdina neteisėtos veikos (kankinimo) padarinius. Šie padariniai yra esminis ir pagal Konvencijos prieš kankinimą privalomas kankinimo nusikaltimo sudėties elementas, o psichinio ar fizinio skausmo arba kančios sukėlimo intensyvumas ir stiprumas priklauso ir nustatomas, atsižvelgiant į kiekvienos bylos individualias aplinkybes bei į aukos fizines ir psichologines savybes, patirtį, amžių ir pan. Minėti padariniai yra privalomas kankinimo elementas, nes skausmo ir kančios stiprumas laikomas kriterijumi, atskiriančiu kankinimą nuo kitų nežmoniško elgesio apraiškų. Šie padariniai yra esminis ir pagal Konvencijos prieš kankinimą privalomas kankinimo nusikaltimo sudėties elementas, tad, atsisakant bent vieno iš Konvencijoje prieš kankinimą nurodytų padarinių, būtų nepagrįstai susiaurintos baudžiamosios atsakomybės ribos, kas prieštarautų Konvencijos prieš kankinimą nuostatoms ir Komiteto prieš kankinimą rekomendacijoms Lietuvai. Šiose rekomendacijose ir toliau būtų nuosekliai konstatuojama Konvencijos prieš kankinimą nuostatų įgyvendinimo spraga.
Pagal Konvenciją prieš kankinimą kad asmuo būtų pripažintas buvęs kankintas reikia įrodyti, kad: 1) asmuo patyrė skausmą arba kančią; 2) skausmas ar kančia buvo fizinė arba psichinė ir 3) skausmas ar kančia buvo stiprūs. Kaip nurodoma pateiktoje pastaboje, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2003 m. gegužės 23 d. įsakymo Nr. V-298/158/A1-86 „Dėl Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių patvirtinimo“ 9 punkte nustatyta, kad išvadą dėl fizinio skausmo sukėlimo teismo medicinos ekspertai daro remdamiesi bylos medžiagos duomenimis, patvirtinančiais buvusį smurtavimo, įskaitant kankinimą, faktą. Tokie pat metodai turėtų būti taikomi nustatant (fizinio skausmo faktą ir jo stiprumą nustato teismo medicinos ekspertai) padarinius, numatytus siūlomame BK 100³ straipsnyje įtvirtintame nusikaltime. Kartu šių vertinamųjų požymių turinys taip pat yra sėkmingai vystomas ir Lietuvos teismų praktikoje. Vyraujančioje teismų praktikoje yra inkriminuojamas[⁸] BK 140 straipsnyje numatytas požymis – fizinis skausmas, ne kartą nustatytas fizinio skausmo, įskaitant fizines kančias, apibrėžimo turinys), todėl jokių praktinių kvalifikavimo problemų nustatant fizinį skausmą ir jo stiprumą BK 100³ straipsnio atveju taip pat kilti neturėtų. Kartu LAT aiškindamas[⁹], kokie veiksmai (ar neveikimas) galėtų būti priskiriami prie šiuo metu BK normose nurodyto kankinimo, pažymėjo, kad kankinimo turinį sudaro tik
„<...> veiksmai, sukeliantys dideles fizines, dvasines kančias
nukentėjusiajam <...>“.
Pažymėtina ir tai, kad Lietuvos teismų praktikoje jau šiuo metu tiek kankinimas, tiek fizinės ar dvasinės (dvasinių kančių faktą ir kančios intensyvumą bei stiprumą nustato teismo psichiatrai arba teismo psichologai, įgalioti atlikti, asmens psichinės būklės tyrimą) kančios[¹⁰] yra vertinami ir sėkmingai nustatomi, kaltininkui inkriminuojant kankinimo požymį, numatytą BK 129 str. 2 d. 6 p., 135 str. 2 d. 6 p., 138 str. 2 d. 6 p., 140 str. 3 d. nusikaltimų sudėtyse. Dėl šių priežasčių neabejotina, kad šiuo metu vyraujanti Lietuvos teismų praktika yra suformavusi aiškiais gaires, kurių pagalba galima nustatyti „stipraus skausmo“ bei „didelės kančios“ vertinamųjų požymių turinį. Analogiškas požiūris, t. y. kankinimą siejanti su sukeliamo skausmo ar kančios reliatyviu sunkumu, būdingas ir vystomas EŽTT[¹¹] ir Žmogaus teisių komiteto (ŽTK) praktikoje[¹²]. 8. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, 2019-05-283
projektu teikiamo naujos kankinimo nusikaltimo sudėties lingvistinė raiška. Pavyzdžiui, keltinas klausimas, kaip teisės taikymo kontekste turėtų būti suvokiama formuluotė: „Tas, kas veikdamas <...> kaip asmenų grupė[¹³]“. Jeigu žodžių junginys „asmenų grupė“ nėra siejamas su dispozicijos pradžios žodžiais „tas, kas“, keltina prielaida, kad tokiu būdu baudžiamajame įstatyme neleistinai nustatoma kolektyvinė atsakomybė už nusikalstamos veikos padarymą. Tai prieštarautų bendrosioms BK nuostatoms.
Pavyzdžiui, BK 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „Asmuo atsako pagal šį kodeksą tik tuo atveju, jeigu jo padaryta veika buvo uždrausta baudžiamojo įstatymo, galiojusio nusikalstamos veikos padarymo metu.“ Pritarti Iš BK 100³ straipsnio dispozicijoje nurodyto specialaus subjekto požymio „asmens grupės“ formuluotės atsisakyta. 9. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, 2019-05-284
straipsnio pavadinimas su vienu iš dispozicijos požymių („Kankinimas“ – „Tas, kas <...> kankino arba <...>“[¹⁴]). Atkreiptinas dėmesys, kad projektu įgyvendinamos Jungtinių Tautų konvencijos prieš kankinimą ir kitokį nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą (Žin., 2006, Nr. 80-3141) kankinimo apibrėžimo apibrėžiančiojoje dalyje nėra vartojamas žodis „kankino“[¹⁵]. Nepritarti Pastaba nėra pagrįsta. Vien BK XV skyriuje pakankamai daug pavyzdžių, kad BK straipsnio pavadinimas visiškai sutampa su vienu iš šio straipsnio dispozicijos požymių, pvz., BK 100² straipsnis (Vaikų atskyrimas), 102 straipsnis (Civilių trėmimas ar perkėlimas), 107 straipsnis (Vilkinimas repatrijuoti karo belaisvius), 108 straipsnis (Vilkinimas paleisti internuotus civilius ar trukdymas repatrijuoti kitiems civiliams), 110 straipsnis (Agresija) ir pan., todėl sisteminio nesuderinamumo su BK dispozicijų konstrukcijomis BK projekte nėra. Be to, nusikalstamos veikos sudėties požymis –
„bet koks būdas“ nurodo objektyvioje tikrovėje pasireiškiančius nusikalstamus
veiksmus, kuriais asmuo yra kankinamas. Formuluotė „bet kokiu būdu“ savo turiniu visiškai atitinka ir Konvencijos prieš kankinimą formuluotę
„bet koks veiksmas“ ir yra gana plačiai naudojama BK, apibrėžiant
nusikalstamos veikos sudėties požymius (pvz., BK 231, 233, 307 str. ir pan.).
Nėra prasmės papildomai detalizuoti šio nusikalstamos veikos požymio (t. y. atskirai vardinti galimus kankinimo padarymo būdus), kadangi nėra įmanoma numatyti visų kankinimo būdų. 10. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas,
straipsnius, akcentuotina, kad siūlomos pataisos netinkamai įgyvendina 2017 m. liepos 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2017/1371 dėl kovos su Sąjungos finansiniams interesams kenkiančiu sukčiavimu baudžiamosios teisės priemonėmis reikalavimus. Minimos direktyvos nuostatos nėra sietinos su baudžiamosios atsakomybės pagrindais už bendrųjų kreditų ar paskolų neteisėtą panaudojimą, o yra orientuotos į nusikalstamas veikas, nukreiptas į tikslinės paramos, subsidijų ir dotacijų neteisėtą gavimą bei panaudojimą. Atsižvelgiant į tai, keltina prielaida, kad turėtų būti sukurta specialioji nusikaltimo, kurio sankcijoje maksimali laisvės atėmimo bausmė siektų ketverius metus, sudėtis (-ys), apimanti (-čios) tikslinės paramos, subsidijos ar dotacijos dalyką, specifinį didelę žalą patyrusį subjektą ir kt. Pritarti BK 206 ir 207 straipsniai patikslinti pagal pastabą, numatant juose specialiąsias normas, kuriomis tiksliau įgyvendintos direktyvos (ES) 2017/1371 dėl kovos su Sąjungos finansiniams interesams kenkiančiu sukčiavimu nuostatos, taip pat 6 straipsnio 2 dalyje pataisyta klaida sankcijoje – iki ketverių metų, kaip nustatyta Direktyvoje (projekte buvo iki penkerių metų). 3. Piliečių, asociacijų, politinių partijų, lobistų ir kitų suinteresuotų asmenų pasiūlymai: negauta. 4. Valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų pasiūlymai: negauta. 5.
teisę, pasiūlymai: negauta. 6. Seimo paskirtų papildomų komitetų /komisijų pasiūlymai: negauta. 7. Komiteto sprendimas: pritarti komiteto patobulintam įstatymo projektui XIIIP-3468(2) ir komiteto išvadoms. 8. Balsavimo rezultatai: už –.7 (visais balsais). 9. Komiteto paskirti pranešėjai: Agnė Širinskienė, Rimas Andrikis. 10. Komiteto narių atskiroji nuomonė: negauta. PRIDEDAMA. Komiteto patobulintas įstatymo projektas-2, jo lyginamasis variantas. Komiteto pirmininkė Agnė Širinskienė Komiteto biuro patarėja Dalia Latvelienė [1] Past. – net ir nepaisant to, kad BK 147 straipsnyje yra atskirai įtvirtinti prekybos žmonėmis nusikaltimo požymiai. [2] Priešingu atveju keltinas klausimas, kodėl į BK 7 straipsnio sąrašą analogiškai nėra įtraukiamas BK 147² straipsnis („Naudojimasis asmens priverstiniu darbu ar paslaugomis“). [3] Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Europos Tarybos Konvencijos dėl veiksmų prieš prekybą žmonėmis 31 straipsnio 2 dalyje nustatyta: „Šalys, pasirašydamos arba deponuodamos savo ratifikavimo, priėmimo, patvirtinimo ar prisijungimo dokumentą, pareiškimu, skirtu Europos Tarybos Generaliniam Sekretoriui, pareiškia, kad pasilieka teisę netaikyti arba tik išskirtiniais atvejais ar sąlygomis taikyti jurisdikcijos taisykles, nustatytas šio straipsnio 1 dalies d ir e punktuose, arba jų dalį.“ [4] Past.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismas yra išaiškinęs: „Jeigu nusikalstamos veikos priskiriamos skirtingoms kategorijoms per vieną ar kelias (pvz., nesunkus ir sunkus nusikaltimas) arba viena nusikalstamų veikų yra baudžiamasis nusižengimas, kita
Komiteto pirmininkė Agnė Širinskienė Komiteto biuro patarėja Dalia Latvelienė [1] Past. – net ir nepaisant to, kad BK 147 straipsnyje yra atskirai įtvirtinti prekybos žmonėmis nusikaltimo požymiai. [2] Priešingu atveju keltinas klausimas, kodėl į BK 7 straipsnio sąrašą analogiškai nėra įtraukiamas BK 147² straipsnis („Naudojimasis asmens priverstiniu darbu ar paslaugomis“). [3] Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Europos Tarybos Konvencijos dėl veiksmų prieš prekybą žmonėmis 31 straipsnio 2 dalyje nustatyta: „Šalys, pasirašydamos arba deponuodamos savo ratifikavimo, priėmimo, patvirtinimo ar prisijungimo dokumentą, pareiškimu, skirtu Europos Tarybos Generaliniam Sekretoriui, pareiškia, kad pasilieka teisę netaikyti arba tik išskirtiniais atvejais ar sąlygomis taikyti jurisdikcijos taisykles, nustatytas šio straipsnio 1 dalies d ir e punktuose, arba jų dalį.“ [4] Past.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismas yra išaiškinęs: „Jeigu nusikalstamos veikos priskiriamos skirtingoms kategorijoms per vieną ar kelias (pvz., nesunkus ir sunkus nusikaltimas) arba viena nusikalstamų veikų yra baudžiamasis nusižengimas, kita
Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 1 d. Teismų praktikos skiriant bausmes (BK 54–64 straipsniai) apžvalgą Nr. 27-2. Teismų praktika. 2007, 27] [6] Past.
Įstatymus leidžia įstatymų leidėjas – t. y. valstybinės valdžios subjektas. Atsižvelgiant į tai, jeigu valstybė „leidžia“ tam tikrą veiksmą, tas veiksmas laikomas teisėtu. [7] Žr. kolegialių institucijų 2003 m. gegužės 23 d. įsakymą Nr. V-298/158/A1-86 „Dėl Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių patvirtinimo“ (Žin., 2003, Nr. 52-2357). [8] Kaip fizinis skausmas gali būti suprastos ir kitokios nukentėjusiajam sukeltos fizinės kančios, pvz., negalėjimas įkvėpti, labai aukštos ar žemos temperatūros pojūtis ir kitos panašios būklės. Kita vertus, baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį taikyti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu, būtina įsitikinti, kad dėl to nukentėjęs asmuo iš tikrųjų pajustų skausmą ar kitas fizines kančias. Nustatant šią aplinkybę atsižvelgtina į tai, kokio stiprumo skausmas paprastai sukeliamas žmogui analogiškais veiksmais, taip pat vertinami nukentėjusiojo amžius ir sveikatos būklė, jo sveikatai sukeltas pavojus, fizinį poveikį darančio asmens tikslai ir kitos aplinkybės, rodančios atliktų veiksmų pavojingumą ir kilusio skausmo tikrumą. Įrodomumo prasme svarbu, kad toks pojūtis būtų taip išreikštas, jog aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą ar būtų kreipiamasi į medikus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-5/2014, 2K-164-895/2016, 2K-474-489/2016). [9] Žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimas Nr. 46
„Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“.
[10] Pvz. Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. gruodžio 4 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-209-165/2017; Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. balandžio 3 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-38-165/2017. [11] Pvz., 1996 m. gruodžio 18 d. EŽTT sprendimas byloje Nr. 21987/93 Aksoy v. Turkey, Reports 1996-VI. [12] Pvz., 1989 m. balandžio 7 d. ŽTK nuomonė dėl kreipimosi Nr. 265/1987 Antti Vuolanne v.
265/1987 Antti Vuolanne v. Finland. [13] Past. – manytina, kad tikslesnė formuluotė būtų – „veikdamas asmenų grupėje“. [14] Past. – pagal projektą – „Kankinimo“ nusikaltimą sudaro
„kankinimo“ (?) arba „itin žiauraus elgesio“ veika.
[15] „Šioje Konvencijoje „kankinimas“ – tai bet koks veiksmas, kuriuo asmeniui tyčia sukeliamas stiprus fizinis ar psichinis skausmas arba kančia siekiant išgauti iš jo ar trečiojo asmens informaciją arba prisipažinimą, nubausti jį už kokį nors veiksmą, kurį jis arba trečiasis asmuo įvykdė ar yra įtariamas jį įvykdęs, arba įbauginti ar priversti jį arba trečiąjį asmenį ką nors padaryti, arba dėl bet kurios kokiu nors diskriminavimu grindžiamos priežasties, kai tokį skausmą ar kančią sukelia viešosios valdžios pareigūnas ar kitas oficialias pareigas einantis asmuo arba kai jis sukeliamas jam kurstant arba sutinkant ar jo tyliu pritarimu.“