priežastys, parengto projekto tikslai ir uždaviniai. Pagrindinis projektų paketo tikslas – paskatinti aukštesnio lygmens (nacionaliniu, šakos ar teritoriniu lygmeniu veikiančių) profesinių sąjungų ir darbdavių organizacijų socialinį dialogą, kolektyvinių sutarčių sudarymą. Aukštesnio lygmens socialiniu dialogu siekiama darbuotojams ir verslui suteikti galimybę koordinuoti darbo užmokesčio ir darbo našumo augimą ir taip užtikrinti didelį verslo konkurencingumą bei tolygesnį darbuotojų pajamų didėjimą. Taip pat tikimasi, kad aukštesnio lygmens socialinis dialogas paskatins glaudesnį darbuotojų ir darbdavių bendradarbiavimą bei didesnį darbuotojų indėlį į organizacijų (įmonių, valstybės institucijų, biudžetinių įstaigų) veiklos gerinimą. Įstatymo projektas atitinka Tarptautinės darbo organizacijos konvencijų nuostatas, paremtas kitų Europos Sąjungos valstybių socialinio dialogo skatinimo praktika. 2. Įstatymo projekto iniciatoriai (institucija, asmenys ar piliečių įgalioti atstovai) ir rengėjai. Įstatymo projektą parengė Lietuvos Respublikos Seimo nariai Tomas Tomilinas, Aušra Papirtienė, Gediminas Vasiliauskas kartu su ekspertų darbo grupe, sudaryta 2018 m. gegužės 9 d. Socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymu Nr. A1-200. 3. Kaip šiuo metu yra reguliuojami įstatymų projektuose aptarti teisiniai santykiai? Šiuo metu socialinį dialogą reglamentuoja 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojęs Lietuvos Respublikos darbo kodeksas (toliau – Darbo kodeksas), kuriame nustatomi socialinės partnerystės (socialinio dialogo) teisiniai pagrindai nėra pakankami, siekiant išsamiau plėtoti aukštesnio lygmens socialinį dialogą ir kolektyvinių sutarčių sudarymą.
2017 m. pavasarį buvo pasirašytas trišalis Nacionalinis susitarimas dėl svarbiausių šalies reformų. Šiame susitarime Vyriausybė įsipareigojo parengti ir priimti žmonių derybinę galią ir socialinį dialogą skatinančius teisės aktus. Įgyvendinant susitarimą, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje 2018 m. gegužės 9 d. buvo sukurta ekspertų darbo grupė (įsakymo Nr. A1-200). Siekdama spręsti praktines socialinio dialogo plėtros problemas, darbo grupė pasiūlė parengti specializuotą teisės akto projektą, kuris papildys Darbo kodekso, Lietuvos Respublikos profesinių sąjungų įstatymo ir kitų teisės aktų kolektyvinių darbo santykių reguliavimą. 2018 m. pabaigoje vykusios mokytojų protesto akcijos tik psustiprino poreikį tobulinti socialinio dialogo institutą. 4. Kokios siūlomos naujos teisinio reguliavimo nuostatos ir kokių teigiamų rezultatų laukiama. Įstatymo projektu siūloma aiškiai nustatyti, kad atskiros institucijos teikia konkrečią pagalbą aukštesnio lygmens socialiniam dialogui. Įvertinus sėkmingą tarpžinybinio bendradarbiavimo praktiką kitose srityse, siūloma, kad nenuolatinė patariamoji institucija
tarybos iš socialinio dialogo srities ekspertų, kurių darbas joje būtų mokamas. Įstatymo projekte numatoma, kad Lietuvos Respublikos Socialinės apsaugos ir darbo ministerija vykdo kolektyvinėmis sutartimis nustatomam darbo apmokėjimui, darbo sąlygoms ir socialiniam dialogui skatinti skirtų priemonių stebėseną.
Lietuvos Respublikos ūkio ministerija vykdo darbo užmokesčio ir darbo našumo stebėseną visos ekonomikos bei atskirų jos ekonominės veiklos šakų lygiu. Sprendžiant neretai praktikoje pasitaikančią darbdavių identifikavimo problemą, numatoma, kad profesinė sąjunga turės teisę kreiptis į Lietuvos Respublikos valstybinę darbo inspekciją, prašydama nustatyti darbdavį ar darbdavių organizaciją, kuri turėtų būti kolektyvinių derybų šalis atitinkamo lygmens kolektyvinėse derybose. Siūlomas projektas numato, kad socialinių partnerių pageidavimu valstybės ir savivaldybių norminių teisės aktų projektai, potvarkiai ir kiti sprendimai turi būti vertinami dėl poveikio galiojančioms kolektyvinėms sutartims. Įvertinus 2018 m. derybų dėl Nacionalinės kolektyvinės sutarties eigą, siūloma aiškiau reglamentuoti derybų eigą ir informacijos socialiniams partneriams teikimo ypatumus. Įstatymo projekte numatyta, kad Lietuvos Respublikos finansų ministerija ne vėliau kaip per dvi savaites nuo derybų dėl nacionalinės kolektyvinės sutarties pradžios (t. y. ankstyvą pavasarį, prieš pradėdama rengti kitų metų biudžetą) pateikia derybų šalims ateinančių metų svarbiausių makroekonominių prognozių rodiklius, minimalios algos dydžio prognozę, planuojamų reformų kaštus, taip pat kitų metų esminius įstatymais priimtų ir numatytų biudžeto asignavimų pokyčio rodiklius. Įstatymo projekte siūloma nustatyti, kad kolektyvinių santykių subjektams gali būti taikomos šios valstybės paramos formos: mokesčių, gyventojų pajamų mokesčio pervedimai, rinkliavų lengvatos; skatinamieji balai viešuosiuose pirkimuose ir paramos projektuose; finansinės paramos priemonės; administracinių paslaugų, mokymų ir konsultacijų teikimas; papildomos garantijos darbuotojų ir darbdavių atstovams.
Kartu su Socialinio dialogo skatinimo įstatymo projektu yra siūloma papildyti Darbo kodeksą nauja nuostata apie privalomą pareigą darbo skelbimuose nurodyti siūlomą darbo užmokestį. Tai paskatins darbdavių socialinę atsakomybę ir sustiprins darbuotojo derybinę galią. Tyrimai rodo, kad daug darbuotojų iš karto, nesiderėdami, priima pirmą darbdavio pasiūlymą ir visai nesidera dėl atlyginimo. Personalo konsultacijų bendrovės „Korn Ferry Hay Group“ tyrimo duomenimis, nepaisant to, kad šiuo metu JAV, kaip ir Lietuvoje, darbo rinkos sąlygos yra palankesnės darbuotojui, 64 proc. žmonių teigia, kad prieš pradedami dirbti, jie iš karto sutiko su siūloma alga ir dėl to per savo gyvenimą vidutiniškai praras 750,000 JAv dolerių. Tikėtina, jei žmogus prieš ateidamas į pirmą darbo pokalbį, turės daugiau informacijos, jis bus geriau pasirengęs deryboms. Lietuvos derybų kultūrą turėtų paskatinti ir kartu siūlomos Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo (toliau – Konkurencijos įstatymas) pataisos. Jas pateikti šiame pakete paskatino Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos atstovų komentarai apie Socialinės apsaugos ir darbo ministro Lino Kukuraičio iniciatyvą susitarti su Lietuvos prekybos įmonių asociacija dėl prekybos centrų darbuotojų teisės nedirbti per 2018 m. Kalėdas. Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos atstovai pranešė, kad ministras negali kviesti prekybos centrų tartis dėl darbuotojų gerovės, nes tai pažeidžia Konkurencijos įstatymą. Tačiau Konkurencijos įstatymas numato, kad galima įstatymo netaikyti, jei verslininkai tariasi dėl techninės pažangos.
Kitaip tariant, prekybos centrai gali tartis dėl naujų kasos aparatų diegimo ir tai nebus laikoma karteliniu susitarimu, bet negali tartis dėl darbuotojų Kalėdų. Todėl siūlome papildyti Konkurencijos įstatymą nuostata, kad kartelinio susitarimu nebūtų laikomas susitarimas skatinantis ne tik techninę ar ekonominę pažangą, bet ir gerinantis tam tikros ūkio šakos darbuotojų darbo sąlygas. 5. Numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo rezultatai, galimos neigiamos priimtų įstatymų pasekmės ir kokių priemonių reikėtų imtis, kad tokių pasekmių būtų išvengta. Neigiamų pasekmių nenumatoma. 6. Kokią įtaką įstatymai turės kriminogeninei situacijai, korupcijai. Įstatymo projektai neigiamos įtakos kriminogeninei situacijai, korupcijai neturės. 7. Kaip įstatymo įgyvendinimas atsilieps verslo sąlygoms ir jo plėtrai. Įstatymo įgyvendinimas suteiks priemones geriau derinti darbo našumo ir darbo užmokesčio augimo tempus, taip bus stiprinamas verslo konkurencingumas, bus sudarytos palankesnės sąlygos darbo našumui augti, pagerės socialiai atsakingas darbdavių ir darbuotojų bendradarbiavimas. 8. Įstatymų inkorporavimas į teisinę sistemą, kokius teisės aktus būtina priimti, kokius galiojančius teisės aktus reikia pakeisti ar pripažinti netekusiais galios. Priėmus Įstatymus, galiojančių teisės aktų keisti ar naikinti nereikės, papildomų teisės aktų priimti nereikės. 9. Ar įstatymų projektai parengti laikantis Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos, Teisėkūros pagrindų įstatymų reikalavimų, o įstatymo projekto sąvokos ir jas įvardijantys terminai įvertinti Terminų banko įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka. Įstatymų projektai parengti laikantis nustatytų reikalavimų. 10. Ar įstatymų projektai atitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas ir Europos Sąjungos dokumentus.
Įstatymų projektai nuostatos atitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas ir Europos Sąjungos dokumentus. 11. Jeigu įstatymams įgyvendinti reikia įstatymų įgyvendinamųjų teisės aktų, kas ir kada juos turėtų priimti. Projekte nurodomi reikalingi Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymai. 12. Kiek valstybės, savivaldybių biudžetų ir kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų prireiks įstatymams įgyvendinti, ar bus galima sutaupyti (pateikiami prognozuojami rodikliai einamaisiais ir artimiausiais 3 biudžetiniais metais). Įstatymo projekto nuostatoms įgyvendinti pakaks esamų asignavimų Lietuvos Respublikos Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai. 13. Įstatymų projektų rengimo metu gauti specialistų vertinimai ir išvados. Įstatymo projektą padėjo rengti ekspertų darbo grupė, sukurta Socialinės apsaugos ir darbo ministro potvarkiu. Darbo grupėje dalyvavo ekonomistai, teisininkai, valstybės institucijų atstovai. 14. Reikšminiai žodžiai, kurių reikia šiems projektams įtraukti į kompiuterinę paieškos sistemą, įskaitant Europos žodyno „Eurovoc“ terminus, temas bei sritis. Profesinė sąjunga, darbdavys. Socialinis dialogas. 15. Kiti, iniciatorių nuomone, reikalingi pagrindimai ir paaiškinimai. Nėra. Skelbiu šį Lietuvos Respublikos Seimo priimtą įstatymą. Respublikos Prezidentas Teikia Seimo nariai:
Tomas Tomilinas Vytautas Bakas Aušrinė Papirtienė Gediminas Vasiliauskas
2019-01-31
Vilnius Įvertinę įstatymo projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklių reikalavimams, teikiame šias pastabas:
1Įstatymo projekto 1 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad ,,Šis įstatymas nustato socialinio dialogo principus, skatinimo
priemones, socialinio dialogo skatinimą koordinuojančius subjektus ir jų funkcijas bei profesinių sąjungų ir darbdavių organizacijų, veikiančių nacionaliniu, teritoriniu ir šakos lygmeniu, atstovavimo kriterijus.“ Įstatymo projekto 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos darbo kodekso 161-164 straipsniuose reguliuojama socialinė partnerystė ir šiame įstatyme nurodytas socialinis dialogas suprantami kaip sinonimai. Atsižvelgiant į tai, kad Darbo kodekse socialinės partnerystės teisės institutas jau yra sureguliuotas, o įstatymo projekte kaip sinonimas šiam institutui siūlomas nustatyti socialinio dialogo institutas negali apibrėžti šių teisinių santykių kitaip nei jau apibrėžta Darbo kodekse, įstatymo projekte, be numatomos Kolektyvinių derybų plėtros komisijos įsteigimo, iš esmės nenustatomas naujas teisinis reguliavimas, įstatymo projekto siūlytina atsisakyti kaip tarpusavyje nederančio su Darbo kodekse nustatytu teisiniu reguliavimu ir dėl perteklinio, deklaratyvaus, blanketinio pobūdžio turinio. Įvertinus įstatymo projektu siūlomą teisinį reguliavimą, darytina išvada, kad įstatymo projekto 1 straipsnio 2 dalyje nurodytas ,,šio įstatymo tikslas - sudaryti prielaidas nacionalinio (tarpšakinio), šakos, teritorinio lygmens socialinio dialogo plėtrai, skatinant kolektyvines derybas ir kolektyvinių sutarčių sudarymą” gali būti pasiektas vadovaujantis jau galiojančiomis Darbo kodekso ir kitų įstatymų normomis. Jeigu visgi būtų nuspręsta svarstyti šį įstatymo projektą, siūlytina jį tobulinti. 2.
taikomas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje visose Lietuvos Respublikos ekonominės veiklos šakose” nevisiškai suprantama, jos siūlytina atsisakyti, nes Lietuvos darbo teisės normų taikymą erdvėje reguliuoja Darbo kodekso 8 straipsnis, arba aiškiai suformuluoti čia siekiamus reguliuoti teisinius santykius. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad ekonominės veiklos šaka nėra teisės subjektas. 3. Įstatymo projekto 2 straipsnyje siekiama įtvirtinti pagrindines įstatyme vartojamas sąvokas. Atsižvelgiant į įstatymo projekto 2 straipsnio 1 dalį, pagal kurią Lietuvos Respublikos darbo kodekso 161-164 straipsniuose reguliuojama socialinė partnerystė ir šiame įstatyme nurodytas socialinis dialogas suprantami kaip sinonimai, įstatymo projekte reikėtų vartoti jau įtvirtintą ir tuos pačius teisinius santykius apibrėžiančią terminiją, antraip siūlomas teisinis reguliavimas vertintinas kaip klaidinantis ir tarpusavyje nederantis su Darbo kodekse nustatytu teisiniu reguliavimu. 4. Įstatymo projekto 2 straipsnio 3 dalyje siūloma įtvirtinti socialinio dialogo skatinimo priemonių sąvoką, nors toliau tekste tokia sąvoka nevartojama. Be to, šioje dalyje apibrėžtos socialinio dialogo priemonės tarpusavyje nedera su įstatymo projekto II skyriuje nurodytomis priemonėmis, todėl nuostatos tikslintinos. 5. Įstatymo projekto 2 straipsnio 4 dalyje siūloma nustatyti, kad ,,Socialinį dialogą koordinuojantys subjektai – šiame įstatyme nurodytos atsakingos valstybės institucijos, Lietuvos Respublikos Trišalė taryba ir šio įstatymo remiantis sudaroma ne nuolat veikianti Kolektyvinių derybų plėtros komisija”. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad įstatymo projekte socialinio dialogo koordinavimas, jį reguliuojantys subjektai, atsakingos valstybės institucijos nėra reguliuojamos, todėl aptariamos dalies siūlytina atsisakyti kaip perteklinės. 6.
nustatyta, kad socialinį dialogą koordinuojančiais subjektais yra Lietuvos Respublikos Trišalė taryba ir Kolektyvinių derybų plėtros komisija. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal Darbo kodekso 185 straipsnio 10 dalį, Trišalės tarybos funkcijas, teises, darbo organizavimo tvarką nustato Trišalės tarybos nuostatai, kuriuos tvirtina ir keičia Trišalė taryba, todėl Lietuvos Respublikos Trišalės tarybos socialinio dialogo koordinavimo funkcija turėtų būti nustatyta jos nuostatuose. Pagal įstatymo projekto 9 straipsnio 1 dalį, Kolektyvinių derybų plėtros komisija yra patariamoji institucija, teikianti konsultacijas nacionalinio, teritorinio ir šakos lygmens kolektyvinėse derybose. Pagal šio straipsnio 3 ir 4 dalis, Kolektyvinių derybų plėtros komisija sudaroma prie Lietuvos Respublikos Trišalės tarybos nacionalinio, teritorinio, šakos lygmens profesinių sąjungų arba darbdavių organizacijos rašytiniu prašymu. Lietuvos Respublikos Trišalė taryba sprendimą dėl Kolektyvinių derybų plėtros komisijos sudarymo bendru sutarimu priima savo posėdyje. Atsižvelgiant į įstatymo projekte apibrėžtą jos sudarymo tvarką ir paskirtį (įstatymo projekto 9 straipsnio 2 dalis), svarstytina, ar ji yra socialinį dialogą koordinuojančiu subjektu. Be to, jos sudarymo tvarka ir kompetencija nedera su jau minėtomis Darbo kodekso 185 straipsnio nuostatomis, todėl nuostatos tobulintinos. 7. Atkreiptinas dėmesys, kad įstatymo projekto 2 straipsnio 5 ir 6 dalyse nėra apibrėžiamos naujos sąvokos, tik duodamos nuorodos į Lietuvos Respublikos darbo kodekso atitinkamus straipsnius. Manytina, kad šių sąvokų įtvirtinimas yra perteklinis, nesukuriantis naujų, bet atkartojantis jau esamas teisės normas, todėl galimai neatitinkantis teisėkūroje galiojančio tikslingumo principo. 8.
„Profesinių sąjungų ir darbdavių organizacijų atstovavimo kriterijai“, tačiau
toliau tekste tokia sąvoka nevartojama, todėl jos apibrėžimo siūlytina atsisakyti. 9. Įstatymo projekto 3 straipsnyje siūloma nustatyti socialinio dialogo principus. Šio straipsnio 1 dalis yra perteklinė ir tarpusavyje nedera su Darbo kodekso 161 straipsniu. Įstatymo projekto 3 straipsnio 1 dalyje kai kurie nurodyti principai, pavyzdžiui, ,,galiojančios teisinės sistemos nepažeidžiamumo”, nevisiškai aiškūs. 10. Įstatymo projekto 3 straipsnio 2 dalies siūlytina atsisakyti, nes teisės normų turi būti laikomasi be papildomų nurodymų jų laikytis. 11. Svarstytina įstatymo projekto 4 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kurioje siūloma nustatyti, kad valstybė remia socialinį dialogą ir imasi teisės aktuose nustatytų priemonių jam skatinti. Visų pirma, neaišku, apie kokius teisės aktus kalbama. Antra, jeigu kituose teisės aktuose būtų įtvirtintos tam tikros pareigos valstybei, valstybė jas įgyvendintų vadovaudamasi jais, o ne šio įstatymo nuostatomis. Iš to darytina išvada, kad siūloma nuostata yra perteklinė ir deklaratyvaus pobūdžio. 12. Įstatymo projekto 4 straipsnio 3 dalyje siūloma nustatyti, kad rengiant strateginio planavimo dokumentus ir įgyvendinant jų reikalavimus, prioritetas teikiamas nacionalinio, teritorinio ir šakos lygmens socialiniams partneriams. Iš siūlomo teisinio reguliavimo neaišku, su kuo lyginant būtų taikomas šis prioritetas, kieno atžvilgiu. Be to, neaišku, kaip prioritetas būtų taikomas tarp nacionalinio, teritorinio ir šakos lygmens socialinių partnerių, pvz., ar prioritetas būtų teikiamas nacionaliniam lygmeniui lyginant su šakos, ar šis klausimas būtų sprendžiamas kitu būdu. 13. Įstatymo projekto 5 straipsnyje nustatomos valstybės paramos socialiniams partneriams formos.
Vertinant šios paramos turinį, darytina išvada, kad tam tikros paramos formos galėtų būti įtvirtintos tik įstatymuose, pvz., mokesčių, rinkliavų lengvatos, skatinamųjų balų taikymas dalyvaujant viešuosiuose pirkimuose. Atsižvelgiant į tai, neaišku, kaip šis straipsnis dera su įstatymo projekto 4 straipsnio 2 dalimi, pagal kurią paramos priemonės yra nustatomos valstybės institucijų ir įstaigų bei savivaldybių strateginio planavimo dokumentuose. Be to, nevisiškai suprantamas šio straipsnio 3 ir 5 punkte nurodytų priemonių turinys, pvz., kokiems tikslams būtų skiriama finansinė parama ir apie kokias papildomas garantijas kalbama – ar jos būtų teikiamos tų institucijų ir įstaigų darbuotojų ar darbdavių atstovams ar ne. Siūlytina, siekiant teisinio aiškumo, atskleisti šių paramos formų turinį. 14. Įstatymo projekto 6 straipsnio 2 dalyje siūloma nustatyti, kad ,,Lietuvos Respublikos ūkio ministerija vykdo darbo užmokesčio ir darbo našumo stebėseną visos ekonomikos bei atskirų ekonominės veiklos šakų lygiu. Ne rečiau kaip kartą per metus parengta einamųjų metų darbo užmokesčio ir darbo našumo raidos bei kitų metų prognozių ataskaita pristatoma Lietuvos Respublikos Trišalės tarybos posėdyje”. Šios dalies formuluotes siūlytina tiksinti, nes neaiškus darbo našumo ,,raidos” turinys. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šioje dalyje numatyta einamųjų metų darbo užmokesčio ir darbo našumo raidos ataskaita, todėl neaišku, ar čia kalbama apie faktų ar apie prognozių ataskaitą. 15.
siūloma nustatyti, kad kiekvienas Lietuvos Respublikos ministras ne vėliau kaip iki kiekvienų metų kovo 1 d. atitinkamam Lietuvos Respublikos Seimo komitetui pateikia ataskaitą apie jo valdymo srityje esančios ministerijos ir jo valdymo sritims priskirtų įstaigų prie ministerijos, kitų institucijų, įstaigų valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, darbo užmokesčio dinamiką pagal profesijas, profesijų grupes. Siūlomas reguliavimas svarstytinas. Visų pirma pažymėtina, kad siūloma nuostata neatitinka 6 straipsnio reguliavimo paskirties (neaišku, kaip ataskaitos pateikimas Seimo komitetui gali būti siejamas su Lietuvos Respublikos institucijų parama socialiniam dialogui). Antra, valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, darbo apmokėjimo sąlygas ir dydžius nustato atitinkamai Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos ir Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių įstaigų darbuotojų darbo apmokėjimo įstatymas (nuo 2019 m. liepos
komisijų narių darbo apmokėjimo įstatymas). Pagal šiuos įstatymus darbo užmokesčio dydis priklauso nuo pareigybei nustatyto pareiginės algos koeficiento, bet ne nuo profesijos. Todėl atsižvelgiant į tai, neaišku, kokiu būdu ministrai galės pateikti ataskaitas apie valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, darbo užmokesčio dinamiką pagal profesijas, profesijų grupes. Trečia, iš siūlomo reguliavimo neaišku, kuriam atitinkamam Seimo komitetui turėtų būti teikiama ataskaita, ar tam komitetui, kuris atlieka atitinkamos ministerijos parlamentinę kontrolę, ar tam komitetui, kuris atsakingas už socialinės politikos formavimą. Pažymėtina, kad ministerijų ir Lietuvos Respublikos Seimo komitetų skaičius ir jų veiklos sritys nėra tapačios.
Ketvirta, neaišku, kas pagal įstatymo projekto 6 straipsnio 3 dalį turėtų teikti šioje dalyje nurodytą informaciją apie savivaldybėse dirbančius asmenis. 16. Įstatymo projekto 6 straipsnio 4 dalyje siūloma nustatyti, kad „Prireikus profesinė sąjunga turi teisę kreiptis į Lietuvos Respublikos valstybinę darbo inspekciją prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, prašydama nustatyti darbdavį ar darbdavių organizaciją, kuri turėtų būti kolektyvinių derybų šalis atitinkamo lygmens kolektyvinėse derybose”. Pažymėtina, kad tiek darbdavių organizacijos, tiek profesinės sąjungos steigiasi vadovaudamiesi asociacijų laisvės principu. Jų teisė sudaryti sutartis ar susitarimus grindžiama sutarčių laisvės principu, todėl siūlymas ,,nustatyti” sutarties šalį, nepriklausomai nuo to, kurį socialinį partnerį reikėtų nustatyti, kelia abejonių, nes socialiniams partneriams nėra draudžiama sudaryti sutartis ar susitarimus dėl to, kad jie pagal nevisiškai suprantamus kriterijus yra priskirti vienam ar kitam lygiui. Svarstytina, ar profesinių sąjungų bei darbdavių asociacijų teisių sudaryti sutartis ar susitarimus remiantis nurodytu kriterijumi diferencijavimas nepažeidžia asmenų lygiateisiškumo ir laisvės sudaryti sutartis ar susitarimus principų. 17. Įstatymo projekto 6 straipsnio 5 dalyje siūloma nustatyti, kad ,,socialinių partnerių pageidavimu valstybės ir savivaldybių norminių teisės aktų projektai, potvarkiai ir kiti sprendimai turi būti vertinami dėl įtakos galiojančioms kolektyvinėms sutartims, išdėstant argumentus, kodėl jie gali paveikti galiojančias kolektyvines sutartis“. Siūlomas reguliavimas svarstytinas.
Visų pirma pažymėtina, kad siūloma nuostata neatitinka 6 straipsnio reguliavimo paskirties (neaišku, kaip socialinių partnerių prašymas įvertinti teisės aktų projektus dėl įtakos galiojančiai kolektyvinei sutarčiai gali būti siejamas su Lietuvos Respublikos institucijų parama socialiniam dialogui). Antra, pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 3 straipsnio 8 dalį, valstybės institucijų norminių teisės aktų nuostatos negali pabloginti darbuotojų padėties, palyginti su ta, kurią nustato šis kodeksas ir įstatymai, išskyrus šių teisės aktų nustatytas išimtis. Jeigu kitos valstybės institucijos norminis teisės aktas prieštarauja šio kodekso ar įstatymo normoms, taikomos šio kodekso ar įstatymo normos. Todėl manytina, kad galiojančioms kolektyvinėms sutartims valstybės ir savivaldybių institucijų norminiai teisės aktų projektai negali turėti įtakos. Trečia, atkreiptinas dėmesys į tai, kad šiuo metu valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos, remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. vasario 26 d. nutarimu Nr. 276 ,,Dėl numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo metodikos patvirtinimo“, yra įpareigotos pagal kompetenciją rengiant teisės aktų projektus, atlikti numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimą, įskaitant ir poveikį socialinei aplinkai (įvertinamas galimas poveikis įvairioms socialinėms grupėms ir socialiniams santykiams). Todėl atsižvelgiant į tai, manytina, kad siūlomas reguliavimas yra perteklinis. Ketvirta, neaišku, kodėl įstatymo projekto 6 straipsnio 5 dalyje yra išskiriami potvarkiai. Manytina, kad potvarkis šiuo atveju yra tik viena iš sprendimų įforminimo formų, todėl siūlytina vartoti bendro pobūdžio formuluotę. Be to, siūlytina aiškiau įvardinti, kokie „kiti sprendimai“ turėtų būti vertinami pagal šios dalies nuostatas – ar tai visi priimti dokumentai ar tik norminio pobūdžio teisės aktai.
Penkta, neaišku kas ,,socialinių partnerių pageidavimu turėtų vertinti valstybės ir savivaldybių norminių teisės aktų projektus dėl įtakos galiojančioms kolektyvinėms sutartims, išdėstant argumentus, kodėl jie gali paveikti galiojančias kolektyvines sutartis“. Šešta, pažymėtina, jog analizuojamoje normoje neturėtų būti vartojamos tokios sąvokos kaip „pageidavimas“, nes nėra aiški tokių „pageidavimų“ pateikimo forma ir tvarka. Vietoje šio neaiškaus pobūdžio žodžio siūlytina vartoti teisės aktų terminiją, t. y. vietoj žodžio „pageidavimu“ rašytinas žodis „prašymu“. 18. Įstatymo projekto 7 straipsnyje siūloma nustatyti, kad konsultacijas socialiniams partneriams, vedantiems nacionalinio, teritorinio ir šakos lygmens kolektyvines derybas ir sudarant kolektyvines sutartis teikia Kolektyvinių derybų plėtros komisija. Šios komisijos narių darbas bus apmokamas Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių įstaigų darbuotojų ir komisijų narių darbo apmokėjimo įstatymo nustatyta tvarka (projekto 9 straipsnio 7 dalis). Siūlomas reguliavimas svarstytinas tikslingumo ir racionalumo požiūriu. Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2009 m. gegužės 12 d. įsakymu Nr. A1-316, Valstybinei darbo inspekcijai yra pavesta konsultuoti darbuotojų atstovus ir darbdaviams atstovaujančius asmenis kolektyvinių sutarčių sudarymo, profesinių sąjungų steigimo klausimais, rengti ir (ar) organizuoti atitinkamų metodikų, metodinių rekomendacijų, gerosios praktikos vadovų parengimą, jų aprobavimą ir skleidimą. Todėl atsižvelgiant į tai, svarstytina, ar tikslinga steigti dar vieną subjektą, kuris vykdytų analogiškas funkcijas kaip ir Valstybinė darbo inspekcija.
Jeigu įstatymo projekto 7 straipsnio nebūtų atsisakyta, šio straipsnio pavadinimą ir turinį reikėtų tarpusavyje derinti su įstatymo projekto 9 straipsnio
nenumatytos. 19. Įstatymo projekto 8 straipsnio pavadinimas neatitinka jame dėstomo turinio esmės (straipsnyje nėra jokių nuostatų, susijusių su nacionalinės kolektyvinės sutarties rengimu ir atnaujinimu). Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad šio straipsnio nuostatos būtų taikomos tik viešajame sektoriuje, nors pagal projekto 1 straipsnio 3 dalį, įstatymas taikomas visose ekonominės veiklos šakose. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė turi teisę inicijuoti ne tik derybas dėl pareiginės algos bazinio dydžio, todėl įstatymo projekto 8 straipsnio 1 dalies normos siūlytina atsisakyti arba ją tikslinti. 20. Įstatymo projekto 9 straipsnyje reguliuojama Kolektyvinių derybų plėtros komisija (toliau – Komisija). Šio straipsnio 1 dalyje numatyta, kad Komisija yra ne nuolat veikianti patariamoji institucija, teikianti konsultacijas nacionalinio, teritorinio ir šakos lygmens kolektyvinėse derybose. Pagal šio straipsnio 5 dalį, komisija būtų sudaroma ad hoc, todėl reikėtų reguliuoti Komisijų (ne Komisijos) sudarymo ir veiklos taisykles. Atsižvelgiant į tai, kad pagal įstatymo projekto 9 straipsnio 3 dalį, Komisija (tiksliau – Komisijos) būtų sudaromos nacionalinio, teritorinio, šakos lygmens profesinių sąjungų arba darbdavių organizacijos rašytiniu prašymu, darytina išvada, kad tokių komisijų turės būti sudaryta daug, nes pagal šio straipsnio 4 dalį, Lietuvos Respublikos Trišalė taryba gali atmesti prašymą sudaryti Kolektyvinių derybų plėtros komisiją, tik jeigu prašymas neatitinka šio įstatymo 7 straipsnyje nurodyto tikslo.
Atsižvelgiant į Darbo kodekso 185 straipsnyje apibrėžtą Lietuvos Respublikos trišalės tarybos teisinį statusą, į tai, kad Komisija būtų sudaroma prie Lietuvos Respublikos Trišalės tarybos, t. y. ją sudarytų Trišalė taryba, ji veiktų ne nuolat, kaip patariamoji institucija, teikianti konsultacijas, svarstytinos įstatymo projekto nuostatos, kurios pareigą sudaryti, tvirtinti ir atnaujinti Komisijos narių (Komisijos kandidatų) sąrašą, nustatyti Komisijos darbo tvarką, patvirtinti Kolektyvinių derybų plėtros komisijos nuostatus nustato Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministrui. 21. Įstatymo projekto 9 straipsnio 7 dalyje nurodoma, kad Kolektyvinių derybų plėtros komisijos narių darbas apmokamas Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių įstaigų darbuotojų ir komisijų narių darbo apmokėjimo įstatymo nustatyta tvarka. Pažymėtina, kad šio įstatymo nuostatos, susijusios įstatymų pagrindais sudarytų komisijų atlygio už darbą komisijos nariams mokėjimu bei šio įstatymo pavadinimo pakeitimas, įsigalios 2019 m. liepos 1 d., tuo tarpu įstatymo projekte vėlesnė šio įstatymo įsigaliojimo data nėra numatyta. Todėl atsižvelgiant į tai, projektas tikslintinas. 22. Siūlytina tikslinti įstatymo projekto 10 ir 11 straipsnių pavadinimus, atsižvelgiant į šiuose straipsniuose aptariamų nuostatų eiliškumą. 23.
į tai, kad socialinės apsaugos ir darbo ministras turės priimti įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus. 24. Atsižvelgiant į teisės technikos taisykles:
1) kalbos požiūriu tikslintina įstatymo projekto 2 straipsnio 4 dalis;
2) įstatymo projekto 7 straipsnio vienintelė dalis nenumeruotina;
3) nepaisant to, kad Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymas ir kiti teisės aktai griežtai nereglamentuoja įstatymo skirstymo į skyrius ar kitas struktūrines dalis, aptariamo įstatymo projekto, kurio turinį sudaro 11 straipsnių, skirstymas į keturis skyrius kelia abejonių. 25. Vertinant įstatymo projekto teisės normų turinį, siūlomus įtvirtinti profesinių sąjungų ir darbdavių organizacijų atstovavimo kriterijus, atkreiptinas dėmesys į tai, kad nustatomas reguliavimas galimai sukeltų teisinių ir socialinių pasekmių darbdaviams ir profesinėms sąjungoms. Atsižvelgiant į tai manytume, kad įstatymo projektą reikia suderinti su Lietuvos Respublikos trišale taryba bei paprašyti Vyriausybės išvados. Departamento direktorius Andrius Kabišaitis J. Andriuškevičiūtė, tel. (8 5) 239 6159, el. p. [email protected] J. Raškauskaitė, tel. (8 5) 239 6842, el. p. [email protected] I. Šambaraitė, tel. (8 5) 239 6850, el. p. [email protected]
2009-11-
Biudžetinė įstaiga, Vilniaus g. 23-7A, LT-01402 Vilnius, tel. 8 706 63 687, faks. 8 706 63 679, el. p. [email protected]. Duomenys kaupiami ir saugomi Juridinių asmenų registre, kodas 188600362 2019-02- Nr. Į 2019-02-01 Nr. S-2019-571 Lietuvos Respublikos Seimui
Europos teisės departamentas išnagrinėjo Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Seimo posėdžių sekretoriato 2019 m. vasario 1 d. raštu Nr. S-2019-571 pateiktą Lietuvos Respublikos socialinio dialogo skatinimo įstatymo projektą Nr. XIIIP-3182 (toliau – įstatymo projektas). Pažymime, kad tiesiogiai įstatymo projektu siūlomų nuostatų Europos Sąjungos teisė nereguliuoja, todėl pastabų ar pasiūlymų dėl projekto nuostatų atitikties Europos Sąjungos teisei neturime. Direktoriaus pavaduotojas, atliekantis direktoriaus funkcijas Karolis Dieninis Daiva Stepanienė, tel.: 8 706 68 083, el. p. [email protected]